gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 1 Spausdinti El. paštas

Juozo Zdebskio, Prienų kunigo, byla 1971 m. dėl vaikų katekizavimo
 
Kunigo Prospero Bubnio, Girkalnio klebono, 1971m. byla dėl vaikų katekizavimo
 
Valkininkų klebono Algimanto Keinos persekiojimas 1970 - 71 m. dėl vaikų katekizavimo
 
Kun. Antano Šeškevičiaus, iš Molėtų, persekiojimas 1970 - 71 m. bausmę jau atlikus
 
Margininkų klebono Petro Orlicko baudimas už tinklinio žaidimą su vaikais
 
134 panevėžiečių kreipimasis į Maskvą dėl vysk. J. Steponavičiaus
 
Vilniaus arkivyskupijos kunigų pareiškimas Maskvos valdžiai dėl valdžios skelbiamų laisvių ir jų nevykdymo
 
Kleopos Bičiučaitės, iš Akmenės, teismas dėl vaikų rengimo Pirmajai Komunijai
 
Akmenės kun. P. Lygnugario nubaudimas dėl ligonio lankymo
LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA

KUN. ZDEBSKIO TEISMAS


     Kiekvieną vasarą tūkstančiai lietuvių motinų ruošia savo vaikus pirmajai išpažinčiai ir Šv. Komunijai. Tai nelengvas ir labai atsakingas darbas, kuris iš tėvų ir kunigų pareikalauja daug pasišventimo. Tarybiniai įstatymai draudžia kunigams mokyti vaikus, kad ateistai lengviau galėtų sėti savo idėjas. Dalis kunigų, pergyvenę stalininio laikotarpio terorą, nenori turėti konfliktų su valdžia ir pasitenkina tik vaikų egzaminavimu. Kita dalis kunigų turi drąsos ir ryžtasi Dievo labiau klausyti, negu žmonių — rizikuodami savo laisve, moko vaikus tikėjimo pagrindų.

(Už ką suimtas):
     Didelėje Prienų parapijoje kasmet Pirmajai Komunijai ruošiasi apie 300 vaikų. Šitaip buvo ir 1971 metais. Liepos 16 d. vaikai kartu su savo motinomis susirinko į Prienų bažnyčią katekizacijai. Kun. Zdebskiui beaiškinant ir beklausinėjant vaikus, į bažnyčią įsiveržė būrys pareigūnų. Jie vaikus fotografavo, klausinėjo pavardžių ir sustatė aktą. Bažnyčioje kilo triukšmas. Pasipiktinę tarybinių pareigūnų sauvale, prieniškiai tėvai kreipėsi į TSRS CK Kontrolės Komisiją:
    „Š. m. liepos mėn. 16 d. žemiau pasirašiusieji atsivedėme savo vaikus į bažnyčią, kad kunigas patikrintų jų žinias — ar tinkami Pirmajai Komunijai.
    Staiga į bažnyčią įsiveržė grupė vyrų ir moterų. Tai buvo vykdomojo komiteto pirmininkas, komjaunimo sekretorius, mokytojai, milicininkai ir kt. Nepra-


šyti svečiai pradėjo bažnyčioje šeimininkauti: vaikus fotografuoti, klausinėti jų pavardžių. Viena mergaitė išsigandusi net apalpo.
     Motinos negalėjo neužstoti savo vaikus. Bažnyčioje buvo liūdnas vaizdas. Į prašymą netrukdyti, ne prašyti svečiai atsakė: „Triukšmą keliame ne mes, bet moterys."
     Toks valdžios atstovų elgesys nedaro garbės tarybiniams įstatymams. Mes prašome nutraukti tikinčiųjų persekiojimą."

    Šį pareiškimą pasirašė 89  tėvai ir pasiuntė į Maskvą. Deja, Prienų katalikams Maskva neatsakė.

    Prienų prokuratūra pradėjo vaikų, tėvų ir kun. J. Zdebskio tardymą. Tardytojas A. Pakštys kun. Zdebskio bute padarė kratą.
    
     Rugpiūčio 26 d. tardytojas telefonu paprašė kun. J. Zdebskį „truputį" užsukti į jo kabinetą. Čia kunigas ir buvo areštuotas.

(Žmonės gina kunigą skundu Maskvos valdžiai):

    Žmonės, sužinoję apie kunigo areštą, atėjo į prokuratūrą ir reikalavo kunigą paleisti. Jie sakė: „Jei areštavote kunigą, tai pirma mus areštuokite, nes mes vedėme savo vaikus pas kunigą. Jo pareiga mokyti vaikus ir juos egzaminuoti." Iš prokuroro būstinės tikintieji nužygiavo pas partijos sekretorių, tačiau šis atsisakė juos priimti. Pasipiktinimo banga nuskriejo per visą Prienų parapiją ir toli už jos ribų. Sekmadienį buvo galima matyti minią žmonių, laukiančių eilės pasirašyti po skundu, adresuotu tarybinėms įstaigoms:
                TSRS Generaliniam Prokurorui
                TSKP CK Partinei Kontrolei
                LTSRS Respublikiniam Prokurorui

                              Prienų parapijos tikinčiųjų
               P a r e i š k i m a s

    Š. m. rugpjūčio 26 d. buvo areštuotas mūsų parapijos kunigas J. Zdebskis.

    Kaip kunigas, jis sąžiningai atliko savo pareigas. Jis niekam nieko blogo nepadarė. Mes esame Įsitikinę, kad mūsų kunigo areštas yra kažkoks nesusipratimas, ir dėl prašome patikrinti arešto priežastis ir įsakyti jį paleisti.

    Kun. J. Zdebskis yra kaltinamas vaikų ruošimu pirmajai išpažinčiai. Jeigu jis nusikalto, atlikdamas tiesiogines kunigiškas pareigas, tai kodėl TSRS Konstitucija garantuoja sąžinės ir kulto laisvę? Mes manome, kad šiuo areštu grubiai sulaužyti tarybinės valstybės įstatymai.

    Mes, tėvai, neturime galimybės paruošti vaikus pirmajai išpažinčiai. Mes neturime laiko, nes dirbame gamyklose ir kolūkiuose. Antra, mes neturime katekizmų ir religinių knygų. Pokario metu mūsų valdininkai neleido išleisti nė vieno katekizmo.

    Turėdami mintyje tokią apverktiną Lietuvos tikinčiųjų padėtį, ką mes, tėvai, galime daryti? Mes vedame savo vaikus pas kunigus ir reikalaujame: padėkite paruošti mūsų vaikus, kad jie nors minimumą žinotų apie tikėjimą. Kunigas negali neparuoštą vaiką leisti pirmajai išpažinčiai.

    Tarybinė valdžia reikalauja, kad kunigas nemokytų vaikų, o tik juos egzaminuotų, ir tai tik po vieną. Bet ar kunigas gali laike dviejų mėnesių išegzaminuoti apie 300 - 400 vaikų, kurie ateina beveik nieko nežinodami apie tikėjimą ir išpažintį. Be to, mūsų kunigai turi daug kitokio bažnytinio darbo, nes Prienų parapija yra didelė, apie 8000 katalikų.
Mūsų kunigas areštuotas dėl mūsų prašymų ir reikalavimų, ir dėl to mes labai nustebę, sujaudinti ir pa-

sipiktinę. Kam gadinti darbo ritmą, kiršinti tikinčiuosius, dirbtinai kelti sąmyšį rajono žmonėse.

    Mes manome, kad mūsų pasipiktinimas ir šis protestas yra pagrįstas, ir į tai bus reaguota, o ateityje panašūs įvykiai nepasikartos.
     1971.VIII.29.

    Pareiškimą pasirašė apie 350 žmonių. Prieniškiai patys nuvežė ir įteikė pareiškimą TSRS Prokuratūroje. Buvo pažadėta reikalą ištirti.

    Tikintieji taip pat kreipėsi į respublikinį prokurorą ir RRT įgaliotinį Rugienį. Jis piktai kalbėjo: „Aš žinau kun. Zdebskį!" Parapijiečiai atsakė: „Mes ne mažiau jį pažįstame."

    Rugpiūčio 30 d. kun. Zdebskis buvo išvežtas į Vilnių. Nuo ankstyvo ryto minia žmonių stovėjo prie milicijos būstinės laukdama, kada bus išvežamas kunigas. Saugumiečiai žmones fotografavo ir norėjo išvaikyti. „Ko čia stovite? Ar stebuklą norite išvysti?" — „Daugiau kaip stebuklą!" atsakė žmonės. 16 vai. miniai žmonių verkiant, kun. Zdebskis buvo įsodintas į mašiną ir išvežtas.

     Rugsėjo 3 d. kun. Zdebskio bute antrą kartą buvo padaryta smulki krata. Kažkas leido gandus, kad kun. Zdebskis suimtas ne už vaikų mokymą, kad pas jį rastas radijo siųstuvas ir 1.1. Kadangi šitaip kalbėjo net valdžios pareigūnai, tai, atrodo, buvo specialiai norima labiau kompromituoti suimtąjį kunigą, kad tikinčioji liaudis nedrįstų jį ginti.

*     *    *
(Kitas Prienų tikinčiųjų raštas dėl Zdebskio, maldaknygių ir kunigų stokos):

     Rugsėjo mėnesio antroje pusėje Prienų tikintieji į Maskvą nuvežė kitą pareiškimą, plačiai nuskambėjusį per visą pasaulį.

                     TSKP Centro Komitetui
          TSRS Aukščiausiajai Tarybai
          TSRS Ministrų Tarybai


          PRIENŲ PARAPIJOS TIKINČIŲJŲ
                    PAREIŠKIMAS

    Laikraščiai, radijas mus įtikinėja, kad Lietuvos TSRS yra religijos laisvė, tačiau tikrovėje taip nėra.

    Mums neleidžiama išleisti religines knygas — mes jų niekada nematėme. Mes neturime net mažų kate­kizmų. Paskutinė laida buvo 1940 m.

     Dažnai mes negalim išklausyti Šv. Mišias, nes mus verčia sekmadieniais dirbti, nors bažnyčios įstatymais yra draudžiama.

     Mums trūksta kunigų. Kasmet numiršta apie 20 kunigų, o į seminariją gali įstoti vos 10. Be to, mes ži­nome tuos sunkumus, kuriuos stojantieji į seminariją patiria iš valdžios pareigūnų.

     Mūsų kunigai yra areštuojami už vaikų ruošimą pirmajai išpažinčiai. Rugpjūčio 26 d. buvo už katekizaciją areštuotas mūsų kunigas J. Zdebskis, ir dabar lau­kiama jo teismo.

     Visa tai kompromituoja mūsų akyse tarybinę Konstituciją ir įstatymus.

    Dėl to mes prašome Tarybų Sąjungos vyriausy­bę: duokite mums tikrą religijos laisvę; duokite lais­vę mūsų kunigams, kad jie be kliūčių ir be baimės galėtų atlikti savo pareigas; patvarkykite, kad būtų iš arešto paleistas mūsų kunigas J. Zdebskis.

     Prienai, 1971.IX.12.

     Šį pareiškimą pasirašė 2010 tikinčiųjų. Tai buvo drąsus žmonių protestas prieš tikėjimo persekiojimą.

     Valdžia nepramatė, kad tikinčioji liaudis buvo tik laikinai prigesęs vulkanas. Tolimesnių pasėkų mes ne


galime pramatyti. Viena aišku, kad tikintieji lietuviai už savo teises kovos!

    Kaip gyvai žmonės reagavo į kun. Zdebskio suėmimą, galima spręsti iš kai kurių faktų. Šiluvoje Marijos Gimimo atlaidų proga už kun. Zdebskį Šv. Mišioms paaukojo apie 200 žmonių.

    Santaikos parapija, netekusi savo klebono, kreipėsi į TSKP Generalinį Sekretorių, kad paleistų kunigą Zdebskį, nes vyskupas neturi ką paskirti Santaikai klebonu.

    „Mes, žemiau pasirašę katalikai, kreipiamės į CK, prašydami atkreipti dėmesį į sunkią tikinčiųjų padėt; Lietuvoje.
Valdžios pareigūnai ne visiems norintiems leidžia įstoti į Kunigų seminariją, ir dėl to sparčiai mažėja kunigų skaičius. Vyskupas jau dabar neturi pakankamai kunigų, kad galėtų aprūpinti visas parapijas. Girdėjome, kad šiais metais klebono neteko Lankeliškio parapija, o šį mėnesį ir mes likome be pastovaus klebono. Atvažiuojąs iš kitur mūsų dvasinių reikalų negalės tinkamai aprūpinti. Tai mus labai skaudina ir kelia nepasitikėjimą Vyriausybės užimta linija.

    Nespėjo iš Alytaus lagerio išeiti kun. Šeškevičius, kuris buvo nuteistas už kunigiškų pareigų ėjimą, kai Prienuose vėl suimtas kun. Zdebskis, kuris, kaip girdėjome, ruošė tėvų atvestus vaikus pirmajai išpažinčiai. Jei jau čia nusikaltimas, tai ką jau mums begalvoti apie sąžinės ir tikėjimo laisvę.

    Mes, katalikai, neturime maldaknygių ir meldžiamės iš suplyšusių. Prieš kelerius metus gavome kelias valdžios išleistas maldaknyges, kaip ant juoko.. . Reikia, kad kiekvienas katalikas galėtų įsigyti gerą maldaknygę. Mes neturime pasiskaitymui net Šv. Rašto.

    Mes labai apgailestaujame, kad katalikų teisės, tarsi kokių negrų, yra grubiai pažeidžiamos, ir prašo-

me CK patvarkyti, kad valdžios pareigūnai nesikištų . Kunigų seminariją, kad duotų leidimą mūsų dvasinei Vyresnybei kasmet išleisti pakankamai maldaknygių, Evangelijų ir kt. religinių knygų, kad paleistų iš arešto kun. Zdebskį. Tada vyskupas šį ar kitą kunigą galės paskirti mums klebonu."
Santaika, 1971.IX.26.

    Pareiškimą pasirašė 1190 Santaikos katalikų.

(Tikinčiųjų solidarumas teismo dieną):
    Bėgo savaitės, mėnesiai, o kun. Zdebskio teismo diena buvo vilkinama ir kruopščiai slepiama. Lapkričio 11 d. išvakarėse kaip žaibas Prienų parapiją per-skriejo žinia: „Rytoj Kaune teisiamas kun. Juozas!"

    Rytdiena parodys tikrąjį tarybinės valdžios veidą tikinčiųjų atžvilgiu.

    Nuo ankstyvo ryto žmonės užpildė teismo rūmų laiptinę iki 3 aukšto ir kiemą. Daugelio žmonių rankose matėsi gėlės. Visi laukė atvežant kun. Zdebskį. Aplinkui zujo milicininkai. Artėjant teismo valandai, jie pradėjo „daryti tvarką" — jėga stumti žmones laukan. Vieną moterį stumdami net sukruvino. Katalikai buvo išvyti, o-jų vietą užėmė teismo salėje didžiulis saugumiečių būrys. Be jų, teismo salėje buvo liudytojai — vaikai, jų tėvai bei iš Prienų atvežti įvairių įstaigų tarnautojai. Reikėjo suvaidinti spektaklį — vyksta viešsas teismas... į kurį saugumiečiai suleido tik ateistus.
Be abejo, valdžia nenorėjo šį teismą išpopuliarinti.

    Tikinčiųjų suėmimai prasidėjo laiptinėje. Vieną jaunuolį suėmė už tai, kad jis padarė pastabą milicininkams, kodėl jie į vidų leidžia tik ateistus, o tikinčiųjų neleidžia. Jaunuolis buvo nubaustas 15 parų daboklės. Teismo koridoriuje buvo suimtas kun. Zdebskio motiną atlydėjęs kunigas ir nuvežtas tardymui į saugumo būstinę.

    Lauke prie teismo rūmų minia vis augo. Milicininkai pradėjo suiminėti žmones, kurių rankose matėsi gėlės, ir prievarta grūsti juos į mašinas. Kilo didelis sąmyšis ir riksmas. Milicininkams buvo duotas įsakymas išvaikyti minią, kurią sudarė apie 500 - 600 žmonių. Grubiai išvaikius minią, pradėta suiminėti pavienius asmenis. Buvo suimtas pro šalį einantis kunigas ir apkaltintas demonstracijos organizavimu. Per ištisą dieną Ožeškienės gatvėje budėjo milicininkai, neleisdami žmonėms susiburti. „Ko čia stovite kaip kiaulės!" Net šitaip mokėdavo „pasveikinti" žmones milicijos pareigūnai. Net iš artimiausių krautuvių buvo vejami žmonės. „Vykite iš čia davatkas," sušuko į vieną krautuvę įbėgęs milicininkas. Dauguma suimtųjų vakare buvo paleisti. Vieną nuvežė į psichiatrinę, o paskui nubaudė 15 parų daboklės.

    Šią dieną žmonės gražiai pademonstravo savo solidarumą su teisiamu kunigu, gi saugumiečių ir milicininkų minia parodė, kaip tarybų valdžia skaitosi su tikinčiųjų teisėmis.

*   *    *
    Sirų karalius Antijochas, kad palaikytų žydų tautos baimę, kiekvieną mėnesį žudydavo tuos, kuriuos jautė ištikimus esančius Dievo įstatymams, tačiau daugelis pasirinko geriau mirti, negu išduoti savo tikėjimą. (1. Mak. 1.)

    Kun. Zdebskio teismas turėjo tą patį tikslą — palaikyti tautoje baimės atmosferą, kad niekas nedrįstų reikalauti daugiau laisvės.

    Persekiojimas kelia baimę, tačiau Dievo vardu daroma auka, kenčiant dėl savo tikėjimo, žmones pažadina mąstyti ir kovoti už pačias didžiausias žmogiškas vertybes.

*    *    *
 

(Teismas apklausia kun. Zdebskį):
    Kauno rajono liaudies teismas susidėjo iš pirmininkaujančio liaudies teisėjo V. Gumuliausko ir liaudies tarėjų — Palaišienės ir Vasiliausko. Sekretoriavo Černiauskaitė. Teisme dalyvavo prokuroras A. Miliukas, „visuomeninis" kaltintojas S. Ratinskas ir gynėjas A. Riauba.

    Teisėjas perskaitė Prienų vidurinės m-los mokytojų susirinkimo, skirto visuomeniniam kaltintojui išrinkti, protokolą. Po to, paskelbęs kun. Zdebskio biografinius duomenis (gimęs 1929 m. Kapsuko raj. Naujienos km.), jo apkaltinimą, teisėjas ėmė klausinėti patį kaltinamąjį. (Pateikiame kai kurias ištraukas):

    — Teismo baustas?
    — Baustas.
    — Už ką?
    — Už tą patį. Paskui Aukščiausias teismas teistumą panaikino.
    — Ar buvo jums kada nors atimtos teisės eiti kunigo pareigas?
    — Buvo.
    — To gerbiamam teismui negalėčiau pasakyti, nes mano sąmonėje lig šiol neaišku, už ką man buvo atimtos teisės.
    — Ką jūs galite pasakyti apie jūsų kaltinimą?
    — Turiu pareikšti, kad nesutinku su kaltinimu, jog aš organizavau vaikų mokymą. Aš neorganizavau, — tai tiesiog būtų neįmanoma dėl laiko: vaikščioti po namus ar važinėti po kaimus. Vaikų žinių patikrinimas, ruošiantis pirmajai išpažinčiai, vyksta visus metus, ir kas nori, gali ateiti. Tik vasarą, atostogų metu, kada vaikai neturi pamokų, jiems yra patogiausia, to dėl savaime susidarė didesnis vaikų skaičius.
    — Kiek būdavo vaikų grupėse?
    — Kartais vienas ir daugiau.. .

    — Ar galėjo būti iki šimto?
    — Taip, — atsakė su džiaugsmu, — kai kada galėjo būti ir iki šimto. Mano džiaugsmui, yra gana daug sąmoningų tėvų, kurie labai gerai paruošia savo vaikus: apklausinėjus iš karto galima leisti sakramentų. Tačiau yra ir negabių vaikų, kurių iš karto negalima leisti, kol jie dar neįsisavinę tikėjimo tiesų.
    — Tardytojo parašyta, kad kai kurie eidavo po dvi savaites.
    — Galėjo būti.
    — Ar būdavo vedama įskaita, sąrašai?
    — Nebuvo. Kas ateidavo, su tais ir buvo pasikalbama. Kad nebūtų neaiškumų, patikrinus žinias jiems būdavo išduodamos kortelės, t.y. leidimas eiti Pirmos Komunijos. Būdavo vaikų, kurie iš karto neatsakydavo į klausimus. Tada jiems paaiškindavau.
    — Iš kur jie sužinojo, kad bažnyčioje vyksta toks vaikų apmokymas?
    — Paprastai bažnyčioje pranešama per pamokslus, kad tėvai susirūpintų savo vaikais, juos mokytų religijos tiesų ir kad atostogos yra patogiausias laikas, kad, paruošę vaikus, atvestų patikrinti jų žinias.
    — Ar jūs vienas pranešdavote, ar ir kiti kunigai?
    — Kuris sakydavo pamokslą, tas ir primindavo.
    — Ar jūs vienas mokėte vaikus, ar ir kiti kunigai?
    — Kadangi Prienų bažnyčioje aš buvau jauniausias, tai man ir teko didesnis darbo krūvis, nes kun. klebonas turi daugiau kitokių darbų.
    Kun. Zdebskis buvo kaltinamas, kaip vaikų mokymo iniciatorius kitų kunigų tarpe.
    — Vaikų paruošimo sakramentams iniciatorium nebuvau. Tuo man būtų teikiama per didelė garbė. Ir kiti kunigai vykdo šią mums Kristaus ir Bažnyčios uždėtą pareigą mokyti. Būčiau šmeižikas, jei sakyčiau, kad jie nemoko. O kaip kas atlieka šią pareigą, kiekvienas atsakys prieš savo sąžinę.

(Teismas apklausia vaikus):
    Po to buvo apklausinėjami nepilnamečiai liudininkai. Paklausęs pavardės, vardo, teisėjas ragindavo:
    — Sakyk visą tiesą teismui. Ar pažįsti šitą? Atsigręžk, pažiūrėk!
    Vieni atsakydavo „pažįstu", kiti — „ne." Vienas berniukas, ilgai žiūrėjęs į stovintį ir jam besišypsantį kunigą, atsakė: „Labai pasikeitęs." Teisėjui klausinėjant, ko mokė, vieni sakydavo „poterių", kiti — kad „nemokė, o tik klausinėjo". Dar kiti atsakydavo, jog „mokė nedaužyti langų, nekraustyti kišenių,-nesimušti, nevogti, klausyti mokytojų, tėvelių." Teisėjas klausinėdavo, kada prasidėdavo ir baigdavosi pamokos, kada būdavo pertraukos. Vieni vaikai pasakydavo laiką, kiti atsakydavo, jog neprisimeną. Teisėjo paklausti, iš ko mokėsi, iš kur gavo katekizmus, beveik visi atsakydavo, kad juos turėjo mama ar bobutė. Nedrąsesni vaikai verkė ir tylėjo. Prieš kiekvieną vaiką kun. Zdebskis atsistodavo, o teisėjas vis primindavo: „Sėdėkite jūs!".
    Po to pradėta apklausinėti tėvus. Liudytojas R.: „Paruošiau vaiką ir vedžiau, kad kunigas paklaustų."
    — Ar vaikas norėjo, ar pati vedėte?
    — Mus tėvai vedė, ir aš vedžiau.
    Gynėjas:
    — Ar nebuvo jums naudota prievartos: nori nenori — vesk?
    — Ne. Gera valia vedžiau.
    Liudytojai tėvai daug buvo klausinėjami apie tai, kaip dažnai vedė vaikus pas kunigą, apie ką kunigas pasakojo, kiek vaikų būdavo grupėse ir t.t.

(Valdžios pareigūnų liudijimai):
    Vėliau buvo klausinėjami Prienų vietinės valdžios atstovai.

(Liudytojas Kučinskas):
    — Liepos mėnesio pradžioje Vykdomas Komitetas gavo signalus iš gyventojų, kad Prienų kunigas bažnyčioje moko vaikus religijos. Nuėjome į bažnyčią ir radome apie 50 vaikų ir kiek moteriškių. Kunigas Zdebskis aiškino. Kai atėjome, padarė pertrauką, o mes nuėjome į zakristiją pasikalbėti. Jį įspėjome, kad šitokiu elgesiu nusikalsta įstatymui, o jis atsakė, kad „Mokiau ir mokysiu. Kur susikerta Dievo ir Bažnyčios įsakymai su valstybės, Dievo labiau reikia klausyti," ir į mūsų įspėjimus nekreipė dėmesio. Po savaitės vėl nuėjau su komisija, ir vėl kun. Zdebskis vedė apmokymą. Surašytas aktas.
    — Ar kun. Zdebskis buvo taktiškas?
    — Taip, taktiškas. Jis net pajuokavo pradžioje: „Gal vaikų atėjote? Prašau, pasiruošęs padėti..."
    — Ir abu kartu sustatėte aktus?
    — Abu.

(Liudytojas M. Naginevičius):
    — 1971.VII.9 dalyvavau komisijoje dėl vaikų mokymo bažnyčioje. Bažnyčioje buvo grupė vaikų ir motinų. Kunigas Zdebskis aiškino. Paaiškinom, kad organizuotas religijos mokymas prieštarauja įstatymams, o jis atsakė tai žinąs, bet Dievo įsakymų mokė ir mokys...

   
Po pertraukos teisėjas garsiai perskaitė byloje esančius dokumentus, įrodančius kun. J. Zdebskio „kaltę":

    Bylos lapas Nr. 3: „Prienų raj. Vykdomo Komiteto pirmininko raštas, rašytas RRT įgaliotiniui Rugieniui, kad š.m. liepos mėn. 8 d. Prienų parapijos bažnyčioje rastas altarista Zakaryza su 50 vaikų grupe. Įspėjus, Zakaryza pareiškė: „Mokiau ir mokysiu. Darau, ką sako Dievas." Liepos 9 d. kun. Zdebskis įspėtas pareiškė tą pat. Kun. Zdebskis buvo įspėtas, kad nenori paklusti įstatymams."

    Bylos lapas Nr. 20 (iš ankstesnės kun. Zdebskio darbovietės): „Lazdijų raj. vykd. komiteto pirmininkas rašo, kad Kapčiamiestyje kun. Zdebskio įtakoje suaktyvėjo religinis darbas: neša kryžius ir karūnas, nors neturi teisės. Pritraukia pionierius, spaliukus, rašinėja juos į rožančių. Kun. Zdebskis turi motociklą ..Java", važinėja po namus. Buvo pas komunistų šeimą, sakydamas galįs jų vaiką pakrikštyti ir namuose."
    Visi tie dokumentai — skundai, nuotraukos, įspėjimai — sudarė 53 bylos lapus. Po jų paskelbimo kun. Zdebskis paprašė leisti savo motyvus pateikti paskutiniame žodyje.

(Kaltintojų kalbos):
    Prasidėjo teisminiai ginčai.
    „Visuomeninis" kaltintojas, Prienų vidurinės mokyklos internato dir. S. Ratinskas savo kalboje pasakė, kad kun. Zdebskis žinąs įstatymus, draudžiančius nepilnamečius vaikus mokyti religijos, bet jis tų įstatymų nepaisąs, motyvuodamas turįs paklusti aukštesniems įstatymams. Įstatymams neleidžiama piktnaudžiauti. Zdebskis griaunąs tai, kas mokoma mokykloje.

    Mokiniai negalį įsisavinti programos, abejoja... Bažnyčia žmones bauginanti. Ji neturinti gyvenimo patirties.. . Tikybos pirmamokslis esąs nepedagogiškas, nes jis rašąs apie paleistuvystę... Tikybos mokymas bažnyčioje buvęs organizuotas, nes apie tai buvo paskelbta per pamokslą. .. Tikybai mokytis esanti Kunigų seminariją. Į ją esą leidžiama priimti iki 10 kandidatų, tačiau kai tiek neatsiranda, priimami 3-4, ir tai visiškai patenkiną tikinčiųjų poreikius, nes jų skaičius vis mažėjąs. Valstybė tikintiesiems nedaranti kliūčių...

   
Savo kalbą kaltintojas baigė, atpasakodamas šmeižikišką pletką apie kun. Zdebskį.

    Prokuroro kalbos santrauka:

    — Tėvai ir globėjai turi pilną laisvę mokyti vaikus tikėjimo dalykų. Už kliudymą atlikti religines apeigas baudžiama. Vatikano II susirinkimo „Krikščioniškojo auklėjimo deklaracija" pareiškia, kad be tėvų į vaikus turi teisę ir valstybė. Kun. Zdebskis pažeidė Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės įstatymą. 1971 m. liepos - rugpiūčio mėn. organizavo ir sistemingai vykdė nepilnamečių vaikų apmokymą, iš viso apie 200 - 300 vaikų, todėl jam turi būti skiriama bausmė pagal įstatymo nurodytą straipsnį.. .

    Toliau prokuroras įrodinėjo, kad kun. Zdebskis tikrai organizavo ir mokė vaikus. Pagal liudininkų parodymus ir pagal kaltinamojo Zdebskio žodžius, nusikaltimas yra tikras ir visiškai įrodytas. Vaikų apmokymą vykdė ir kun. Zakaryza, kuriam dėl susidėjusių aplinkybių prokuratūra baudžiamą bylą nutraukė. Baigdamas kalbėti, prokuroras prašė teismą nubausti Zdebskį 1 metams laisvės atėmimo, atliekant bausmę bendro režimo lageryje.

    Gynėjas Riauba įrodinėjo, kad kun. Zdebskis neorganizavęs vaikų apmokymo. Jis tik paskelbė susirūpinti vaikų religinėmis žiniomis. Jokios prievartos nebuvo. BK priede LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo yra nurodyta, kaip taikyti Bažnyčios nuo valstybės atskyrimo straipsnį, pažymint organizavimą ir sistemingą vykdymą. Vieno vykdymo neužtenka. Be to, kai kurie vaikai buvo atėję tik vieną kartą. Ar tai sistemingas mokymas?

    Gynėjas priminė Lenino reikalavimą neįžeidinėti tikinčiųjų, o kaltintojas būtent taip ir darė, remdama sis nepagrįstais apie kun. Zdebskį gandais. Baigdamas kalbą, gynėjas prašė teismą netaikyti BK 143 str., o palikti vykdomajam komitetui teisę nubausti kunigą Zdebskį 50 rub. bauda.

(Kaltinamasis virsta kaltintoju):

    Po to kun. Zdebskis pasakė savo paskutinį žodį. Jo kalbą teisėjas kelis kartus pertraukė, neleisdamas pasakyti norimas mintis, todėl čia pateikiame užrašytąjį kun. Juozo Zdebskio kalbos tekstą:

           Tarp dviejų įstatymų
           Teisė gyventi, kai draudžiama gimti

                        I.

    1971 m. rugpiūčio 25 d. buvau areštuotas, ir man buvo iškelta baudžiamoji byla už tai, kad š.m. vasarą Prienų bažnyčioje mokiau vaikus tikėjimo tiesų. Viename bylos aktų užrašyta: „Rasta bažnyčioje apie 70 vaikų ir apie 50 tėvų. Kaltinamas pažeidimu LTSR BK 143 str. ld., kuris kalba apie Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės. Kaltinimas paskelbtas suimant."

    Kuo motyvuoju savo elgseną? Tenka pakartoti tą patį motyvą, kuris buvo pasakytas bažnyčioje, kai ateistų grupė, atėjusi į bažnyčią, paklausė, ar žinąs, kad vaikus mokyti draudžiama. Atsakyti tenka tais pačiais žodžiais, kuriais pirmieji Jėzaus pasiuntiniai paaiškino Aukščiausiam teismui: „Dievo reikia klausyt labiau kaip žmonių." (Apd. 5.29).

    1. Taigi, pagrindinį atsakymą į klausimą, kodėl vaikus mokiau tikėjimo tiesų, duoda Kristaus reikalavimas: „Eikite tad ir mokykite... laikyti visa, ką tik esu jums įsakęs" (Mat. 28.19). Įsakymas apima visus žmones, neišskirdamas suaugusių ar vaikų. Mokyti — ne savo išminties, ne kurio nors filosofo siūlomo gyvenimo būdo, bet tokio gyvenimo, kokio reikalauja Kristus, ypač pabrėžiant jo didžiausią reikalavimą: nė vieno žmogaus nelaikyti savo priešu. Iš tų, kurie pasisiūlė būti gyvenimo meno mokytojais, nė vienas šitaip reikalauti nedrįso. Net komunistų partija.

    2. Šį Kristaus reikalavimą pakartojo Romos Katalikų Bažnyčia savo, kaip juridinio asmens, kodekse trimis paragrafais (CIC, 129, 130, 131).

3. Reikalavimą mokyti vaikus tikėjimo tiesų ir Kristaus nurodyto gyvenimo būdo vykdo vaikų tėvai, tam turėdami natūralią teisę. Jei tėvai nori, kad jų vaikas mokytųsi muzikos, kviečia muzikos mokytoją; jei matematikes— tada matematikos mokytoją ir pan.

    Tad mes, kunigai, atsiduriame tarp dviejų įstatymų.
    Atrodo, kokį tikslą galėtų turėti valstybė, leisdama įstatymus, jei ne piliečių gerovę, kuri neįmanoma be sąžinės laisvės, be tėvų teisės auklėti savo vaikus. TSRS Konstitucija pripažįsta sąžinės laisvę ir tėvų teisę savo vaikų atžvilgiu. Žmogaus teisių deklaracija — pasirašyta. Apie tai prieš metus buvo gana išsamiai išdėstyta tokioje pat kun. A. Šeškevičiaus byloje. Kadangi ir ši dabartinė byla nėra paskiro individo ?— teisiamojo— reikalas, bet Katalikų Bažnyčios, kaip juridinio asmens, reikalas tam tikroje geografinėje erdvėje, todėl visa tai kartoti, tur būt, nebereikia.

    Verta prisiminti paskutinius oficialius šio klausimo aiškinimus. TSKP CK Generalinis sekretorius L. Brežnevas ataskaitiniame pranešime XXIV suvažiavimui pabrėžė: „Negali būti leidžiami ir asmenybės teisių laužymai, piliečių orumo įžeidimai. Mums, komunistams, humaniškiausių idealų šalininkams, tai yra principinis dalykas." (1971.VIII.29. „Pravdos" vedamasis).

    RRT įgaliotinis Rugienis oficialiame interviu su užsienio lietuvių laikraščio redaktoriumi Jokūbka pabrėžė, kad Lietuvoje — visiška religijos ir sąžinės laisvė. Niekas neturįs teisės net teirautis apie religinius įsitikinimus. Taip religijos būklę Lietuvoje Jokūbka nupiešia ir savo knygoje „Tėvų žemė", šiais metais išėjusioje iš spaudos Čikagoje. Taip pat kalba ir veika-

liukas „Bažnyčia Lietuvoje", neseniai Lietuvoje pasirodęs italų ir anglų kalbomis. Vadinasi, ne vien praėjusių, bet ir šių metų oficialus šio reikalo aiškinimas skamba vienodai — kad Lietuvoje visiška religijos laisvė.

    Laisvė Katalikų Bažnyčiai, kaip juridiniam asmeniui, turi reikštis leidimu funkcionuoti. Pav., jei leidžiama gyventi, tai tuo pačiu leidžiama ir valgyti, kvėpuoti ir pan. Jei oficialiai leidžiama kunigams egzistuoti, tai tuo pačiu leidžiama ir reikštis pagrindinėmis savo funkcijomis, t. y. aukoti, Dievo vardu atleisti nuodėmes (teisti) ir mokyti.
Išeina, kad aš esu teisiamas už savo tiesioginių pareigų atlikimą.

    Pažvelgus į bylos lapus dokumentus — ateistų rašytos charakteristikos iš įvairių buvusių darboviečių taip pat mane kaltina už savo pareigų atlikimą. Gaila, kad ten neradau charakteristikos iš Kurijos kanceliarijos— ar ir ji būtų kaltinusi už pareigų atlikimą?

         II.

(Kaltinamasis: ateistai laužo įstatymus):

     Teismo akivaizdoje reikia parodyti ir psichologines aplinkybes, dariusias neabejotiną įtaką mano elgesiui, už kurį esu teisiamas.

     Tas aplinkybes sukūrė gyvenimo faktai, kai patys ateistai arba paskiros institucijos nesilaikė to paties įstatymo, kalbančio apie sąžinės laisvę, pagal kurį šiandieną esu teisiamas.

     Žodis „ateistai" čia pavartotas kaip labiausiai tinkantis šiam reikalui, kadangi ateistas,- ar jis būtų saugumo darbuotojas, ar dirbtų administracijoje, ar švietimo srityje, šiuo atveju reiškiasi vienodai — kaip kovotojas prieš Dievą.

     Sąžinės laisvės problemą TSRS įstatymai sprendžia, atskirdami Bažnyčią nuo valstybės. Deja, kai ku


rių ateistų dėka, Bažnyčia jaučiasi ne atskirta nuo valstybės, bet priešingai — palenkta ateistų interesams, ir tai — gana dažnai apgaulės ir klastos keliu.

     Dėl tų pačių priežasčių tikintieji jaučiasi esą „už borto", jaučia nelygybę prieš įstatymą.

     Faktų, kuriuos plačiai žino visuomenė, negali nežinoti ir prokuratūros. Kodėl jos tyli?

     Galima prisiminti vieną kitą faktą, arčiau susijusį su mūsų byla.

     Pirmiausia, tikinčiųjų nelygybę prieš įstatymą išryškina tas faktas, kad ateistai turi savo spaudą, mokyklas, o tikintiesiems tai turėti neleidžiama.

     Jei kunigai baudžiami už vaikų ruošimą pirmai išpažinčiai, tai norisi paklausti, ar yra buvusi iškelta nors viena byla ateistams už tikinčiųjų teisių pažeidimą, remiantis 1966 m. paskelbtu BK 143 str. papildymu? Tokių pažeidimų juk yra buvę. Pavyzdžiui, prieš metus buvo atleista iš darbo Vilkaviškio vidurinės mokyklos mokytoja kaip tikinti ir dėl to neturinti teisės dirbti pedagoginį darbą ir net niekur kitur dirbti. Ar tai nėra sąžinės laisvės pažeidimas? Juk tai ne vienintelis faktas mūsų aplinkoje.

     Taip pat ateistų siekimas, kad visuomenė, ypač jaunimas, moksleiviai, tarnautojai nedalyvautų Mišiose. Tikriausiai jie intuityviai jaučia, kad lengviausia pažinti Dievą iš veido; jaučia, kad visa, ką mes vadiname malonės veikimu, tuo pačiu ir tikėjimo tvirtumas, yra būtinai surišta su Mišiomis. Vadinasi, sąžinės laisvė yra, tačiau visuomenės, ypač jaunimo vidinė kultūra neturi būti puoselėjama. Yra eilė faktų, kai mokytojai neleidžia į bažnyčią laidotuvėse dalyvaujančių mokinių arba juos iš bažnyčios išveda. Ar tai nėra nusikaltimas prieš sąžinės laisvę? Tokių ir panašių faktų, kuriuos plačiai žino visuomenė, negali nežinoti ir prokuratūros. Kodėl jos tyli? Ar reikia stebėtis, kad tikintieji nejaučia lygybės prieš įstatymus?

(Kaltinamasis: kodėl valdžia dėl to tyli?):

     Tikintiesiems ypač nesuprantama, kodėl vyriausybė neatsiliepė nei į vieną tikinčiųjų pareiškimą, kuriuose vyriausybei buvo atskleidžiami esantys nenormalumai tikinčiųjų atžvilgiu. Juk spaudoje buvo paskelbta, kad atitinkanti instancija turi reaguoti į pareiškimus per mėnesį laiko. Pavyzdžiu gali būti ir su šia byla susieti tikinčiųjų veiksmai. Kai šią vasarą, vaikus mokant tikėjimo tiesų, į bažnyčią atėjo ateistų grupė ir pradėjo iš pasalų vaikus fotografuoti, klausinėti jų pavardžių, tuomet motinos stojo ginti savo vaikus. Bažnyčioje kilo triukšmas — taip nedaug reikia visuomenės psichologijai, kad pasikartotų kažkas panašaus i Kražių įvykius caro priespaudos laikais. (Norėtųsi paklausti, ar visa tai ugdo pagarbą Konstitucijai?) Po šio įvykio 89 tėvai parašė skundą Liaudies Kontrolės Komisijai prie TSKP CK, reikalaudami ..sustabdyti siautėjimą prieš tikinčiuosius". Į kreipimąsi nebuvo jokio oficialaus atsakymo, nors siuntėjo adresas buvo.

     Tokių ir panašių faktų akivaizdoje savaime formuojasi klausimas: argi tikinčiųjų visuomenė nėra už įstatymo ribų? Ar reiktų stebėtis, jei visuomenėje kiltų minčių, kad sąžinės laisvė Konstitucijoje, Žmogaus 'Teisių Deklaracijos pasirašymas ir kt. — tai tik propaganda? Lygiai kaip ir 1966 m. BK 143 str. papildymas, dėl bausmių už tikinčiųįų laisvės pažeidimus; taip pat ir Rugienio interviu Jokūbkai; ir veikalai „Tėvų žemė", ..Bažnyčia Lietuvoje" ir kt., kurie kalba apie sąžinės laisvę...

     Kodėl, tai matydamos, prokuratūros tyli? Argi yra kokie slapti įstatymai, priešingi oficialiems ir nežinomi visuomenei?

     Pažvelkime toliau.

(Kaltinamasis: ateistų apgaulės ir klastos):

     Eilėje atvejų ateistų elgesys dvelkia aiškia apgaule ir klasta sąžinės reikalavimų atžvilgiu. Kodėl visa tai nebūna baudžiama? Ne kartą ateistų elgesys tikinčiųjų atžvilgiu būna panašus į Šekspyro raštuose atvaizduotą hercogo Glosterio elgesį XV a., kuris, siekdamas Anglijos karaliaus sosto, visus konkurentus slapta žudydavo, o prieš visuomenę sugebėdavo pasirodyti net su maldaknyge rankose.

     1. Ar nepažeidžia sąžinės laisvės klastinga ateistų pastanga. .. — šaly, kurios Konstitucija garantuoja sąžinės laisvę — griauti Bažnyčią iš vidaus, sudarant vaizdą, jog vyskupai savo postuose, kad potvarkiai išeina iš vyskupo kanceliarijos, nors tuo tarpu kunigų skirstymas į darbovietes ir daugelis kitų potvarkių būna diktuojami ateistų, stengiantis pasiekti, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtis būtų panaši į Pravoslavų Bažnyčios būklę?

     2. Ar nedvelkia klasta stengimasis kai kuriuos kunigus ir net vyskupus kompromituoti tikinčiųjų ir net Vatikano akyse? Pav., ar tai tikinčiųjų noras, kad energingas ir sveikas vysk. V. Sladkevičius Vatikano pasauliniame vyskupų sąraše būtų tituluojamas „sedi datus"?

     3. Ar nerodo klastos tas faktas, kad Kunigų seminarija egzistuoja, bet į ją teleidžiama priimti, o tuo pačiu ir išleisti, tik po 4 - 5 kandidatus, kai tuo tarpu Lietuvoje kasmet miršta po 20 - 30 kunigų. Tą pat rodo ir stengimasis, kad į seminariją nepatektų ypatingai gabūs ir aukštos vidinės kultūros studentai ir profesoriai.

     4. Panašiai ir su vaikų mokymu. Nors Pirmos Komunijos leidžiama eiti, bet ką reiškia reikalavimas klausinėti vaikus po vieną (juk juridiškai apiforminto tokio įstatymo nėra)? Kaip paruošti po vieną tose parapijose, kur per vasarą vaikelių būna keli šimtai? Tė-

vai teisėtai šiam reikalui laukia mūsų, kunigų, pagalbos. Ir kas belieka daryti? Leisti vaikučius Pirmąjai Komunijai neparuoštus? Tai, ko žmogus nepažįsta, negali ir pamilti. Ar čia neslypi klastinga pastanga tyliai atimti vaikus iš tėvų? Tada ateistai galės pasakyti: pas mus sąžinės laisvė — žmonės patys tikėjimo atsisako. ..

     Bet juk tokia tikėjimo laisvė yra panaši į leidimą gyventi, kai draudžiama gimti.

(Įspėjimas teisėjam):
     Gerb. teisėjai, norisi galvoti, kad ir jūs, kaip ir daugelis jaunesnės kartos žmonių, šiandien Dievą pažįstate iš „Biblijos linksmybių" ir panašių knygų, bet ne tą Dievą, kuris dėl mūsų ant Kryžiaus mirė; todėl turėdami savo specialybėje aukštojo mokslo diplomus, vargu ar dabar išlaikytumėte tokį tikėjimo dalykų egzaminą, kokius vaikai laiko prieš Pirmąją Komuniją.

    
Jau vien tik šitai prisiminus (kadangi, Rachmanovos žodžiais tariant, ir jūs esate žmonės, „naujų žmonių fabriko" pagaminti), mes turime jums atleisti už šį teismą ir melsti Dievą atleidimo. Tą dieną, kai bažnyčioje, kaip minėjau, buvo sukeltas triukšmas, vėliau vaikučių paklausiau: „Vaikučiai, ar reikia šitų žmonių neapkęsti?" Jie atsakė: „Ne!" — „O koks svarbiausias Jėzaus reikalavimas?" — „Nė vieno žmogaus nelaikyti savo priešu," vėl jie atsakė.

     Vėl prisimenant tuos faktus, kurių vieną kitą, kaip pavyzdį paminėjau, kuriuos plačiai žino visuomenė ir kurių negali nežinoti prokuratūros, norisi paklausti: kodėl visa tai toleruojama, o aš esu teisiamas, apkaltinus sąžinės laisvės pažeidimu? Kaip pilietis gali būti baudžiamas pagal tokius įstatymus, kurių, kaip matome, daugeliu atveju nesilaiko net paskiros valstybinės institucijos? Jau vien tai, kad kunigui keliama šitokia byla, yra nusikaltimas sąžinės laisvei, kaip pastanga atimti iš tėvų vaikus. Gal būtų galima mane kaltinti

sąžinės laisvės pažeidimu, jei būčiau mokęs tėvams nežinant.

     Nejaugi pati valstybė pamiršta savo Konstitucijos reikalavimus, visa tai toleruodama?

     Pagaliau pats straipsnis, pagal kurį esu teisiamas, atrodo, lyg be aiškių kontūrų. Pavyzdžiui, galime prisiminti, kad ir tokią pat bylą 1964 m., kurioje taip pat už vaikų mokymą buvau nuteistas metus kalėti. Paskui, praėjus keliems mėnesiams, atėjo vyriausybės įsakymas paleisti ir teistumą panaikinti. Išteisinamajame akte buvo motyvas: „Ištirta, kad prievartos vaikams nebuvo." Bet šitai teismas žinojo ir nuteisdamas kalėti. Apie prievartą vaikams teismas net neužsiminė. O 143 str. byloje buvo aiškinamas taip: draudžiama organizuoti ir dėstyti religijos tiesas mokykloje (ne bažnyčioje). Nežiūrint, kad šituo nebuvau kaltinamas, teismas vis tiek teisė. Kaip tai suprasti? Ir jei paskui išteisino, kodėl dabar vėl esu tuo pačiu straipsniu teisiamas? Juk ir dabar teismas gerai žino, kad prievartos vaikams nebuvo. Tai liudija ir tėvų kreipimasis šiuo reikalu į TSRS vyriausybę: vaikai buvo mokomi ne mokykloje; mokomi pagal tėvų valią.

     Juk tokiomis pat aplinkybėmis įstatymas negali būti suprantamas vieną kartą vienaip, kitą — kitaip.

     Taip pat nepavyko išaiškinti, kur yra paskelbtos „įstatymais numatytos taisyklės"? Nei tardytojas, nei Vilniaus juridinė konsultacija į šį klausimą neatsakė.
III.
(Ar klausyti Dievo ar žmonių?):

     Kokia viso to išvada?

    
Nors žmogiškai, trumparegiškai, žvelgiant, visada panašiais atvejais norėtųsi pakartoti Jėzaus žodžius: „Tėve... atitolink nuo manęs šitą taurę," tačiau iš tikrųjų mes, kunigai, turėtume jums dėkoti už šį ir panašius teismus. Šie faktai priverčia mūsų sąžines pra-

kalbėti, neleidžia užmigti, verčia apsispręsti, mus pastato prieš dvi galimybes.

     Viena galimybė — rinktis vadinamą „taikaus bendradarbiavimo su ateistais" kelią: bandyti tarnauti dviem valdovam, pataikauti ateistų užmačioms — kad kunigas užimtų savo pareigas, bet nebūtų pavojingas ateizmui; kad pats išvaikytų iš bažnyčios jaunimą, neleistų dalyvauti apeigose, procesijose, kad neleistų patarnauti Šv. Mišiose; kad, vaikus ruošiant Pirmajai Komunijai, pasitenkintų tik poterių mokėjimu, be jokio supratimo apie Mišių paslaptį — viso krikščioniškojo gyvenimo centrą; kad kunigai negalvotų, kokia bus krašto padėtis po 10-20 metų! Tai reiškia, kad kunigai neturi atlikti tiesioginių pareigų, turi ryžtis konfliktui su savo sąžine, tesirūpinant pietų valgių sudėtimi. Jis turi pasistengti užmiršti, kad vaikučiams vis tiek bus kalbama apie Dievą, tačiau apie tokį, kokio iš tikrųjų nėra. (Aš taip pat netikiu tokį Dievą, kokį piešia mūsų aplinkos spauda, radijas. . .)

     Jūs man už grotų parodėte tūkstančius jaunuolių. Nė vienas jų nepažįsta Dievo tokio, kur' reikia mylėti, kuris mus myli. Jiems-niekas apie tokį Dievą nekalbėjo, niekas jų nemokė rasti savo laimę, darant gera kiekvienam žmogui, netgi priešui. Gerai žinau, jei mes, kunigai, apie tai nekalbėsime, — akmenys pradės šaukti, o Dievas pareikalaus iš mūsų jų likimo.

     Štai ką reiškia mūsų aplinkoje taikus bendradarbiavimas su ateizmu, ko niekaip negali suprasti užsienyje gyveną tikintieji.

     Antra galimybė — tai būti kunigu pagal Kristaus mintį, ryžtantis eiti pareigas, kurių reikalauja Kristus, Bažnytinė Teisė, o kartu priimti visa, ką Apvaizda leis išgyventi, kaip šiuo atveju matome — rinktis langus su grotomis, kaip kad tardytojai sakė: „Nenorėjai keptos anties, tai dabar kalėjimo duoną valgysi."

     Tačiau jei mūsų, kunigų, šiandien neteis teismai, tai mus teis tauta! Pagaliau ateis Aukščiausiojo teisingumo valanda. Šito mums, kunigams, bijoti, tepadeda Dievas, labiau kaip jūsų teismo.

     Aš vėl prisimenu tuos tūkstančius jaunuolių už grotų. Jie vaikystėje nemokėjo klausyti tėvų... Man brangi šalis prie Nemuno krantų. Gerai žinau, kad jos tenai nebus, jei jos vaikai nepajėgs klausyti tėvų. Apie tai aš jiems kalbėjau. Pasakiau jiems, kad tai Dievo reikalavimas.

     Jei jūsų sąžinė tai laiko nusikaltimu, pripažinkite fanatiku ir teiskite mane, bet tuo pačiu ir save!

     Prašau teismą atsižvelgti į suminėtas psichologines aplinkybes ir nepamiršti, kad teismo sprendimas gali versti tikinčiųjų bendruomenę galvoti, jog kai kurie Konstitucijos paragrafai yra tik propagandai. Ar gali būti pagarba reikalavimui, verčiančiam prieštarauti sąžinei; ar gali likti pagarba įstatymui, jei jis baudžia už savo pareigos atlikimą?

     Dar lieka pakartoti pirmų apaštalų žodžius, pasakytus teismui: „Dievo reikia klausyti labiau, negu žmonių."

(Teismas: esi kaltas):

     Po kunigo J. Zdebskio kalbos sekė dviejų valandų pertrauka. Sugrįžęs po ilgo pasitarimo, teismas paskelbė LTSR vardu šitokį nuosprendį:
    
     „Zdebskį Juozą, Vinco, gim. 1929 m., pripažinti padariusį nusikaltimą, numatytą LTSR BK 143 str. 1d., ir nuteisti vieniems metams laisvės atėmimo, atliekant bausmę bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Bausmės pradžią skaityti nuo 1971 m. rugpiūčio 26 d."

     1971 m. gruodžio mėn. 9 d. LTSR Aukščiausiojo Teismo teisminė baudžiamųjų bylų Kolegija nutarė, kad

kun. Zdebskis pripažintas kaltu pagrįstai ir paskirta bausmė atitinka padarytą nusikaltimą ir jo asmenybę.

     Dabartiniu metu kun. J. Zdebskis atlieka bausmę Pravėniškėse.
     
     Kenčiančių už tikėjimą auka teatgaivina mūsų tėvų žemę!



     1971 m. vasarą į Raseinius turėjo atvažiuoti vyskupas teikti Sutvirtinimo sakramentą. Rajono kunigai buvo gavę vyskupo nurodymą patikrinti sutvirtinamųjų tikėjimo žinias ir duoti korteles.

     Girkalnio parapijos klebonas P. Bubnys tikintiesiems pranešė, kad tėvai vaikus patikrinimui atvestų į bažnyčią. Tėvai taip ir darė, kol vieną dieną į bažnyčią įsibrovė grupė Raseinių rajono vykdomojo komiteto atstovų. Radę bažnyčioje vaikus, belaukiančius kunigo, atstovai ėmė juos gaudyti ir per miestelį tempti į gaisrininkų būstinę; ten juos gąsdinimais ir grasinimais privertė rašyti pareiškimus, jog kunigas, Bubnys juos mokęs tikėjimo tiesų. Vaikai buvo taip prigąsdinti, jog net verkė, o kai kurie paskiau net susirgo.

     1971 m. lapkričio mėn. 12 d. Raseiniuose įvyko liaudies teismas. Dalyvauti teisme turėjo teisę tik pareigūnai ir liudininkai. Tikintieji stovėjo lauke už durų. Niekas nesitikėjo, kad kun. Bubnys bus nuteistas— juk jį valdžios pareigūnai užtiko egzaminuojantį vieną vaiką, o kiti vaikai laukė savo eilės bažnyčioje. Tik tada, kai teismas išėjo pasitarti ir prie teismo būstinės privažiavo milicijos mašina, visiems pasidarė aišku— kun. Bubnys bus nuteistas. LTSR vardu teismas nusprendė pripažinti kun. P. Bubnį kaltu ir paskyrė vienerių metų bausmę, atliekant ją griežto režimo lageryje. Perskaičius sprendimą, kun. Bubnys buvo su-

imtas ir, žmonėms verkiant, išvežtas į Lukiškio kalėjimą.


*    *    *

     Dar prieš teismą kun. P. Bubnys parašė savo gynimosi kalbą, kurią čia ir pateikiame.

          Gerbiamas teisme,

     man tenka svarbi pilietinė pareiga pasisakyti svarbiu gyvenimo klausimu: ar esu kaltas dėl religijos mokymo? Čia kyla klausimas, ar religijos išpažinimas (išpažinimas ne medžiams ar akmenims, bet žmonių akivaizdoje) ir tuo pačiu jos skelbimas yra esmėje blogas ir neleistinas? Jei leistas, tai ar aš turiu teisę ir pareigą tai daryti?


(Kaltinamasis: ar turiu teisę atsisakyti patarnauti tėvams?):
     Suvienytų tautų bendruomenė ir šalies Konstitucija pakilo aukščiau viduramžių galvosenos dėsnio, — kieno valdžia, to ir religija — pripažindamos sąžinės laisvę ir religijos laisvę. Pripažindamas nusikaltimu religijos mokymą, aš nusikalsčiau per ilgus amžius žmonijos sunkiai pasiektai žmogaus sąvokai ir dvasinei pažangai. Aš gerbiu tėvų teisę patiems nuspręsti, ar jų vaikai turi būti religingi, ar ne. Jie patys atvedė savo vaikus religinių žinių patikrinimui. Niekam nebuvo nustatyta diena, kada kas turi atvesti savo vaikus. Taupant darbo žmonių laiką, buvo taikomasi prie vienintelio per Girkalnį kursuojančio autobuso. Aš nesistengiau tyčia nesiskaityti su pareigūnais ir jų reikalavimais.

     Be pareigų valstybei, aš, kaip kunigas ir klebonas, turiu pareigų religijai ir Bažnyčiai, įpareigojančių mano sąžinę.

     Kunigo esminė, paties Kristaus uždėta, pareiga yra skelbti Evangeliją, mokyti tautas ir dalinti Dievo ma-

lones, teikiant sakramentus. Jei tarybų valdžia dar galutinai neuždarė Kunigų seminarijos, kurioje mokosi bei studijuoja tikėjimo dalykus, tai ji sutinka, kad tos žinios būtų panaudotos tikėjimo mokymui. Per šventimus kiekvienas kunigas įsipareigoja pačiam Dievulio per vyskupo duodamą paskyrimą gauna Bažnyčios nuostatais tvarkomą įsakymą mokyti ir pašventinti Die vo Tautą. Taigi jis, sąžiningai elgdamasis, negali neskleisti ir nemokyti religijos, anot apaštalo šv. Pauliaus: „. . .Vargas man, jei aš neskelbčiau Evangelijos!" (1 Kor., 9,16). Tėvai taip pat turi teisę mokyti savo vaikus religijos. Jei jie savo lėšomis išlaiko kunigą, tai ar kunigas turi teisę atsisakyti patarnauti tėvams tuose dalykuose? Kokia atrodytų nesąmonė, turint teisę ir turint priemones, uždrausti jomis pasinaudoti? Tai būtų panašu į leidimą žmogui turėti rankoje plaktuką, bet versti jį vinis kalti kumštimi. Toks reikalavimas neatitinka sveiko proto sprendimų, todėl nenuostabu, kad daugumai žmonių yra visai nesuprantamas.

(Kaltinamasis: ar turiu teisę nevykdyti pareigos?):
     Jei jau kiekvienas padorus žmogus neturį būti abejingas tiesos ir doros dalykams, tai tuo labiau neturi tylėti kunigas, kuriam per Kristų leista pažinti dieviškoji tiesa. Nes neduota kito vardo žmonėms po dangumi, per kurį mes turime būtų išgelbėti, kaip tik Jėzaus vardas (plg. Apd. 4.12). Kristaus mokslas yra žmonijos kultūros ir gėrio pagrindas. Kiek protingoji būtis yra aukščiau už neprotingąją, tiek dvasinė kultūra yra vertingesnė už materialinę. Žmonių įstatymus keičia laikas ir vieta, ir jie darosi priešingi tiems, kurie buvo anksčiau. Kristaus įstatymai yra paremti pačia žmogaus prigimtimi ir nesiliaus buvę, kol žmogus gyvena. Kristaus istorija nesibaigė mirtimi ant kryžiaus. Jis amžinai gyvas. Tai liudija ir čia ši diena. Jis ateina, kaip pažadėjo, nevėluodamas, su didele galybe ir di-

denybe, kaip tas, kuriam atiduota visa valdžia danguje ir žemėje. Jam priklauso ir visi tikintieji, ir visi bedieviai, kiek tik jų bebūtų. Jo vėtyklė yra jo rankoje, ir jis atskirs pelus nuo grūdų.

     To akivaizdoje sąžinė verčia mane nuogąstauti ne dėl „nusikaltimo", kad vaikus mokiau tikėjimo tiesų, bet dėl apsileidimo taip svarbias pareigas vykdant, nes, sudėjus visą kaltintojų apskaičiuotą laiką, kiekvieno vaiko tik būtiniausių žinių (Pirmajai Komunija; patikrinimui neišėjo nė po 10 minučių. Tai ar galima kalbėti apie mokymą?

     Mano vienintelis pasiteisinimas — tai per trumpas laikas iki vyskupo atvykimo į Raseinius. Aš negaliu sau priskirti nei nuopelnų pas Dievą, nei kaltės prieš įstatymus.

     Jei šiandien man reikia viešai pasakyti, ar mokiau religijos, taj aš negaliu to išsiginti ar apgailestauti, nes tai reikštų sąžinės kreivumą ir Kūrėjo teisių nepaisymą dėl žmonių įstatymų. Jei žmonių įstatymai nesiderina su Kūrėjo duotais prigimties įstatymais, tai ne prigimtis klysta, bet žmonių supratimas; o dėl to žmonės kenčia ir kentės, kol apsižiūrės, kur padarė klaidą, nukrypdami nuo Kūrėjo plano.
    
     Šią iškilmingą man, žemės dulkei, paskirtą valandą aš negaliu išsižadėti mus mylinčio Jėzaus, raginančio netrukdyti mažutėliams ateiti pas Jį. Aš noriu pasakyti: Tebūnie garbė Jėzui Kristui!

     Praslinkus mėnesiui po nuteisimo, 1971 m. gruodžio 9 d. Aukščiausias teismas patvirtino Raseinių laudies teismo sprendimą.

(Tikinčiųjų skundas Maskvai: mes kleboną prašėm...):
     Girkalnio ir kaimyninių parapijų tikintieji, skaudžiai pergyvendami dėl padarytos kunigui skriaudos, nusivylę vietine valdžia, kreipėsi pareiškimu į TSRS

Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pirmininką ir TSRS generalinį prokurorą.

     P a r e i š k i m a s

     1971 m. lapkričio mėn. 12 d. Raseiniuose (Lietuvos TCR) buvo nuteistas vieneriems metams kalėjimo kun. Prosperas Bubnys, gyvenąs Raseinių raj. Girkalnio pa­rapijoje. Gruodžio 9 d. Lietuvos TSR Aukščiausias teismas tą nuosprendį patvirtino.

     Kunigo „kaltė" buvo ta, kad jis sąžiningai ėjo sa­vo pareigas: padėjo tėvams paruošti jų vaikus Pir­majai Komunijai ir Sutvirtinimui.

     Mes nenorime tikėti, jog čia nebuvo klaidos. Juk mūsų Konstitucija garantuoja religijos ir sąžinės laisvę, o Lenino dekretas dėl Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės sako: „Piliečiai turi teisę mokytis religijos savo iniciatyva." Mūšų klebonas savo iniciatyva ir mokė juk jis nėjo vaikų mokyti į mokyklą. Įvyko kaip tik priešingai: Raseinių raj. vykdomojo komiteto atstovai, pasikvietę mokyklos mokytojus, tiesiog įsibrovė į baž­nyčią ir, radę vaikus, belaukiančius klebono (tikėji­mo žinių patikrinimui), sukėlė triukšmą. Atstovai gau­dė išsigandusius vaikus ir per miestelį tempė į gais­rininkų būstinę; ten juos uždarę, grasinimais vertė rašyti kleboną kaltinančius pareiškimus. (Kai kurie vaikai nuo gąsdinimų net susirgo.) Grasinami, išsigan­dę ir verkdami vaikai rašė pareiškimus, visai neskir­dami žodžių „mokyti" ir „patikrinti". Tuo ir pasinaudo­jo sąžinės laisvės priešai, kad galėtų kunigą apkaltinti sistemingu vaikų mokymu. Na, o jei kunigas ir mokė vaikus nevogti, neišdykauti, gerbti tėvus, mylėti arti­mą,- argi tai nusikaltimas? Iš savo gyvenimo patirties mes aiškiai matome, jog tikėjime išauklėti vaikai už­auga geresniais žmonėmis, be blogų įpročių. Mes ir no­rime savo vaikus tokius išauklėti, tačiau neturime jokių vadovėlių, iš kurių galėtume vaikus mokyti tikė-

jimo tiesų. (Juk socialistinės Lietuvos metais nė karto nebuvo išleista katekizmų ar kitokių religinių vadovėlių). Beliko vienintelė išeitis: prašyti klebono, kad jis mums padėtų. Deja, už religinę paslaugą mūsų klebonas nuteistas kalėti.

(Tikintieji kaltina: ateistams duodama daugiau teisių į vaikus nei tėvams):
     Ateistų ir valdžios savivaliavimas mus, tikinčiuosius, labai įžeidžia ir pažemina, nes prievarta parodomas tikinčiųjų nelygiateisiškumas su netikinčiaisiais. Tik ateistams suteikiama galimybė auklėti savo vaikus nevaržomai, t.y. ateistiškai, o tikintiesiems atimamos visos teisės ir galimybės auklėti savo vaikus pagal savo įsitikinimus. Dar daugiau: ateistams suteikta daugiau teisių kištis į mūsų vaikų auklėjimą, negu patiems tėvams. Jie stengiasi svetimus vaikus prievarta paversti bedieviais, vaiko juos iš bažnyčių, gąsdina, neleidžia prieiti Pirmos Komunijos, o kunigą, kuris prašomas tėvų „sava iniciatyva" pamokė vaikus tikėjimo ir doros — baudžia kalėjimu.

(Tikintieji prašo):
     Mes prašome neleisti tokio savivaliavimo, kai pažeidžiamos mūsų, tėvų, teisės į savo vaikus. Prašome sąžinės laisvės ir lygių teisių, kaip yra žadėjęs Leninas ir kaip skelbia tarybinė Konstitucija.
    
     Prašome išleisti katekizmų, kad turėtume iš ko mokyti savo vaikus.

    
Prašome kunigams leisti bažnyčioje vaikus mokyti tikėjimo tiesų — laikytis Lenino dekreto.

    
Taip pat prašome jūsų pagalbos, kad kun. P. Bubnys būtų paleistas iš kalėjimo.

     P.S. Po šiuo pareiškimu pasirašė 1344 Raseinių raj. tikintieji tame tarpe 570 iš Girkalnio parapijos, 43 parašų lapai pridedami prie šio pareiškimo.

     Laukiame atsakymo šiuo adresu:
          LTSR, Raseinių raj.
          Girkalnis,
          Lukinskaitei Blazei,
          Kazimierskytei Anelei.
I971.Xn.il.

(Maskva neatsako):
     Nors girkalniečiai prašė apginti jų teises ir paleisti iš kalėjimo kun. P. Bubnį, tačiau tas liaudies balsas tarybinės vyriausybės liko neišgirstas.
     Gi kun. P. Bubnys tuo tarpu valgo kalėjimo duoną Kapsuko griežto režimo lageryje ir savo likimu nesiskundžia. Sv. Kalėdų proga jis rašė: „Patekdamas į kalėjimą, aš dalinai jo ilgėjausi ir džiaugiausi galimybe atskirti nuo pasaulio, likti niekam nežinomas ir sąmoningai prisiimti atgailos bei aukos dvasią. . ."


(Administracinė bauda):
     1970.IX.28 d. Varėnos raj. administracinių nuobaudų komisija nubaudė Valkininkų kleboną kun. Algimantą Keiną 50 rub. baudą už „Įstatymų apie religinius kultus" pažeidimą. Kun. A. Keina apskundė nuobaudų komisiją Varėnos liaudies teismui, prašydamas neteisingą nuobaudą panaikinti.

*   *   *
 
(Kreipėsi į rajoninį teismą):
     1970.XI.3 Varėnos raj. liaudies teismas išnagrinėjo kun. A. Keinos bylą. Teismo pirmininkas — liaudies teisėjas J. Burokas, atsakovas — Varėnos raj. DŽ DT vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas J. Visockis.

     Teismas ieškinį atmetė dėl šių motyvų:

     1. „1970.VII.4 Valkininkų bažnyčios zakristijoje buvo ruošiami trys vaikai Pirmajai Komunijai, kuriuos kolektyviai mokė pil. E. Kuraitytė."

     2. „1970.VIII.30 kun. A. Keina viešai paskelbė, kad bus laikomos Mišios už mokinius."

     3. „1970.IX.6 kun. A. Keina leido Mišioms patarnauti dviem nepilnamečiam berniukam."

     Kiti motyvai mažiau svarbūs.


(Į aukščiausiąjį teismą):
     Tada kun. A. Keina kreipėsi į LTSR aukščiausiojo teismo pirmininką paaiškindamas, kodėl Varėnos raj. liaudies teismo sprendimą laiko neteisingu:

     1. „pil. E. Kuraitytė vaikų nemokė, nes ji dirba bažnyčios šlavėja. Kai tėvai, neradę kunigo bažnyčioje, jos pasiteiravo, ko kunigas vaikus klausinėja, ši ir parodė katekizme reikiamus klausimus. Ar dėl to klebonas kaltas?"

     2. „Rugpiūčio mėnesį, sumos metu (sekmadienį), tėvams paprašius, buvo laikomos Mišios už jų vaikus, kad jie būtų geri, darbštūs, pavyzdingi. Nuo kada pradėta skirti pabaudas už meldimąsi bažnyčioje kilniu tikslu? Melstis už tėvus ir vaikus yra kunigo pareiga."

     3. „Nėra jokio įstatymo, kuris draustų nepilnamečiams patarnauti Šv. Mišioms. Berniukai atėjo savo noru, su tėvų sutikimu. Nei tėvų, nei vaikų, atėjusių į bažnyčią melstis, klebonas neturi teisės išvaryti. Kiekvienas meldžiasi, kur nori: prie durų ar prie altoriaus."

     LTSR aukščiausiojo teismo pirmin. pavaduotojas Čapskis atsakė: „Iš pristatytų papildomų duomenų darytina išvada, kad komisija turėjo teisę jus nubausti už kulto įstatymo pažeidimą."

(Į prokurorą Maskvoje):
     1971.XI.5 kun. Keina kreipėsi į TSRS prokuratūrą, kuri atsakė, jog klebonas nubaustas teisingai. Prokuratūra praleido pro pirštus faktą, kad Varėnos raj. administracinių nuobaudų komisija, norėdama kleboną nubausti, net datą suklastojo: iš tikrųjų aktas dėl trijų vaikų „mokymo" buvo surašytas 1968 m., o komisija parašė 1970 m. datą, nes žinojo, kad bauda negali būti skiriama vėliau kaip per mėnesį nuo nusižengimo dienos.
     1971.X.4 ta pati Varėnos raj. vykdomojo komiteto komisija antrą kartą nubaudė Valkininkų kleboną 50 rub. bauda už tai, kad jis leidžia nepilnamečiams patarnauti Šv. Mišiose. Komisijos posėdžio metu kun. Keinai nebuvo leista net pasiaiškinti.

     Klebonas vėl kreipėsi į liaudies teismą, siekdamas baudos panaikinimo. Pirmas teismo posėdis buvo 1971. X1.15 Varėnoje. Kun. Keina paaiškino, kad jis vaikų neorganizavo ir patarnauti Šv. Mišioms jų nemokė — vaikai ateidavo savo noru ir leidžiant tėvams. Klebonas nurodė, jog LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo 1966.V.12 dienos įsakas nedraudžia nepilnamečiams patarnauti per pamaldas ir kad jis buvęs nubaustas remiantis kaip tik šiuo įsaku. Sulig LTSR Konstitucijos 85 str. ir CKP 8 str. teismas turi klausyti tik įstatymo, o ne kažkokių instrukcijų.

    
Kadangi nebuvo raštiškų įrodymų, kad klebonas organizavo vaikus patarnauti Mišioms, teismo posėdis buvo atidėtas.

     Antras posėdis įvyko 1971X11.7. Teismui buvo pateikti du raštiški liudijimai, kad kun. Keina orgniza-vęs vaikus patarnauti prie altoriaus.

(O liudijimai klastojami):
     Klebonas parodė, kad berniuko Vyto Kazlausko liudijimas netikras, nes jis parašytas J. Visockio ranka, o

parašas išgautas vaiką gąsdinant elgesio sumažinimu. Ir pats berniukas verkdamas teismui paliudijo, kad jis buvo bauginamas ir dėl to pasirašė J. Visockio parašytą raštą.

     Kitas raštiškas liudijimas buvo Valkininkų vidurinės mokyklos direktorės ir dviejų mokytojų skundas prieš kleboną, kad ji užsiimąs su vaikais ir todėl trukdąs ateistinį auklėjimą. Kun. Keina paaiškino, kad skundas yr suklastotas, nes vienas nurodytų mokytojų skundo nepasirašė, o jo parašas yra padirbtas. Klebonas dar pastebėjo, kad instrukcijos, kuriomis remiantis jis buvo nubaustas, neturi įstatymiškos galios, nes jos niekur nepaskelbtos, o ant jų viršelio net yra užrašas: „Spaudoje neplatinti."

     Teisme kalbėjusio prokuroro kalba daugiau buvo panaši į ateistinę paskaitą su piktų grūmojimų atspalviu. „Kas bus, jei tėvai patys mokys vaikus?" klausė jis piktai, tuo pabrėždamas tėvų beteisiškumą auklėjant savo vaikus.

     Teismas patvirtino, jog klebonas nubaustas teisingai. Vienintelis „įrodymas" — priversto vaiko liudijimas, kurį jis verkdamas teisme atšaukė.

     Tikinčiųjų buvo prisirinkusi pilna salė. Teismo metu žmonės verkė, negalėdami likti abejingais klastos ir apgaulės liudininkas. Išgirdę teismo sprendimą, visi taip pasipiktino, kad valdininnkai dėl visa ko iškvietė net miliciją.

*    *    *

     Kadangi klebonas ir po antrojo teismo sprendimo nenušalino vaikų nuo altoriaus, tai Valkininkų parapijos vykd. komiteto pirmininkui buvo atsiųstas iš rajono raštas, kuriame gąsdinama, kad gali būti uždaryta Valkininkų bažnyčia, jei kun. A. Keina ir toliau pažeidinės kulto įstatymus.

     Jokie gąsdinimai, teismai ir kt. persekiojimai negali palaužti tų, kurie pasiryžę Dievo labiau klausyti, negu žmonių.


(Bausmę atlikęs vis dar baudžiamas):
Kun. A. Šeškevičius už vaikų religinį mokymą 1970.IX.9 Molėtų raj. liaudies teismo buvo nubaustas vieneriems metams kalėti griežto režimo lageryje. 1971. IX.9 baigęs bausmę, jis kreipėsi į Kaišiadorių vyskupijos valdytoją, prašydamas paskyrimo į parapiją. RRT įgaliotinis atsisakė jam duoti registracijos pažymėjimą ir liepė dirbti kitokios specialybės darbą, motyvuodamas, kad nesilaikęs tarybinių įstatymų. Tada kun. Šeškevičius kreipėsi į LTSR Ministrų Tarybos pirmininką:

     „Jei jau nusikaltau tarybiniams įstatymams, tai paskirtą bausmę atlikau ir dar gavau gerą charakteristiką. Be to, mane paleidžiant, teisės man nebuvo susiaurintos, tai už ką be jokio teismo vėl esu baudžiamas net visam gyvenimui? Didžiausi tironai, bausdami žmogų, nurodo įstatymų straipsnį ir bausmės terminą bei apeliacijos įstaigą. Tik man neleista tai žinoti. Ar yra pasaulyje tokia valstybė, kuri leistų taip elgtis su savo valdiniais? Kaip tai suderinti su žmogaus teisių deklaracija, kurią yra pasirašiusi ir Tarybų Sąjunga? . .

     Neleidimas eiti kunigo pareigų mane stumia į nusikaltimą, nes vis tiek pasilieku kunigu, ir teks atlikti bent kai kurias kunigo pareigas, o tai valstybė laikys nelegaliu darbu, ir manęs vėl lauks kalėjimas."

     Į kreipimąsi kun. Šeškevičius atsakymo nesulaukė. Tada jis kreipėsi į LTSR prokurorą, bet ir iš šitos įstaigos atsakymo nesulaukta. Beveik praradęs viltį, kun.

Šeškevičius kreipėsi į TSRS generalinį prokurorą, į mokslininko Sacharovo komitetą žmogaus teisėms ginti, du kartus asmeniškai lankėsi Religijų reikalų taryboje ir kalbėjosi su aukštais jos pareigūnais. Pagaliau jam buvo pažadėta duoti darbą Telšių vyskupijoje.

     Tokiu būdu, net atlikęs neužpelnytą bausmę, kun. Šeškevičius dar pusę metų buvo diskriminuojamas. Tarybinė valdžia stengėsi palaužti kunigą, o kitus — įbauginti, kad pilni baimės vykdytų ne Dievo, bet jos valią.

     Lietuvos tikinčiųjų džiaugsmui, dar yra daug savo pašaukimui ištikimų dvasios vadų, kurie ryžtasi sudėti bet kokią auką sielų gerovei ir Kristaus Karalystės plitimui.


(Administracinės baudos):
     1971 m. gruodžio 3 d. Margininkų klebonas kun. Petras Orlickas buvo nubaustas už tai, kad pažeidė LTSR baudžiamojo kodekso 143 straipsnį — žaidė su vaikais, tinklinį!

     Kauno raj. administracinės komisijos nutarime parašyta, jog kun. Orlickas dirbo su vaikais (sportavo, žaidė tinklinį), rodė diafilmus ir t.t.

     Ateistai ir partiniai darbuotojai ilgą laiką tarsi nematė vaikų, kurie aikštelėje prie kolūkio kontoros nekultūringai žaisdavo, keikdavosi. Šitai pamatė klebonas ir įrengė tinklinio aikštelę. Čia nesikeikdavo net didžiausi išdykėliai.

    
Kas privertė sunerimti Kauno raj. valdžią, partinius darbuotojus ir kai kuriuos mokytojus? Per vieno mokinio laidotuves buvo pastebėta bažnyčioje daug mokinių. Mokytojai bandė net už rankų mokinius išvesti iš bažnyčios. Be to, Mišioms patarnaudavo keletas berniukų. Direktorei nepavyko, nors ji labai stengėsi, ati-

traukti vaikus nuo altoriaus. Tada, kaip įprasta, tarybinei mokyklai į pagalbą atėjo raj. valdžios pareigūnai. Etatiniai ar neetatiniai saugumo darbuotojai, tiksliai nežinome, nufotografavo vaikus prie altoriaus, kad jie nesumanytų išsiginti savo „nusikaltimo". Į mokyklą atvažiavo valdžios pareigūnai ir surengė tardymą. Mokiniai ilgai buvo kamantinėjami. Kai kurios motinos, nesulaukdamos grįžtančių vaikų iš mokyklos, atėjo jų ieškoti. Pasipiktinusios vaikų terorizavimu, išsivedė juos namo.

     Klebonas valdžios atstovų buvo perspėtas, kad neužsiimtų su vaikais, tačiau šis labai gerai žinojo Kristaus paliepimą: „Leiskite mažutėlius pas mane", ir dėl jų buvo pasiryžęs pakelti bet kokią auką.

     1971.XII.3 kun. P. Orlickas iškviečiamas į Kauno raj. administracinį nuobaudų komisijos posėdį. Čia jam pateikiamas kaltinimas, kad žalojąs tarybinį jaunimą, ir paskiriama 50 rub. pabauda. Į klebono pasiaiškinimą, kad sportuoti jam net gydytojai patarę, komisijos pirmininkas S. Jančiauskas replikavo: „Gali žaisti su šeimininke." Per visą posėdį pirmininkas buvo netaktiškas, grubus.

     Kaip ir reikėjo laukti, tuojau kun. Orlickas iš Margininkų parapijos buvo iškeltas. Tai daroma Religijų reikalų tarybos (RRT) įgaliotinio iniciatyva — pašalinamas iš parapijos veiklus kunigas, kad ateistai sėkmingiau galėtų griauti mokinių tikėjimą.

     Baudomis, tardymais, net kalėjimais ateistinė valdžia siekia laimėti sau Letuvos jaunimą. Be abejo, tai kraštutinės priemonės, bet jos neretos. Jų tikslas — prigąsdinti kunigus, kad jie apleistų savo pareigas, ir atgrasyti vaikus nuo bažnyčios. Kartais laimima.

     Paskutiniuoju metu pastebimas priešingas reiškinys — persekiojimas užgrūdina tiek kunigus, tiek tėvus bei mokinius. Vis daugiau atsiranda kunigų, kurie rizikuoja net laisve, bet neina į kompromisus su sąžine,

vis daugiau atsiranda tėvų, kurie pradeda suprasti, kad vaikus reikia ginti nuo visokios rūšies prievartautojų, kurie jėga stengiasi išplėšti tikėjimą, kurie karjerą stato aukščiau už žmoniškumą ir tėvų teises. Vis daugiaus atsiranda mokinių, kurie išdrįsta viešai klasėje pareikšti savo įsitikinimus arba kritikuoti ateistų teiginius.

     Tikėjimo persekiojimas vis labiau griauna valdžios autoritetą, nes visiems darosi aišku, kad jis vykdomas ne paskirų ateistų iniciatyva, bet partijos ir tarybinės vyriausybės spaudimu.

     Ar neatėjo laikas baigti tikinčiųjų diskriminaciją, norint bent kiek susiaurinti prarają tarp kompartijos ir tikinčios visuomenės?


(Dėl vysk. J. Steponavičiaus):

1971 m. pabaigoje Panevėžio vyskupijos kunigai kreipėsi i TSRS Ministrų Tarybos pirmininką A. Kosyginą ir į Lietuvos TSR Ministrų Tarybą. Pareiškime pažymima, kad nuo 1961 m .Panevėžio vyskupija neturi savo vyskupo, kuris LTSR vyriausybės nurodymu buvo ištremtas į Žagarę; Joniškio raj. Kunigai prašo leisti vyskupui Julijonui Steponavičiui eiti savo pareigas Panevėžio vyskupijoje, kadangi LTSR Konstitucija ir įstatymai teismo nenuteistiems piliečiams nenumato panašių teisių apribojimo. Kartu pažymima, jog vyskupo nebuvimas vyskupijoje yra didelis nenormalumas, nes Bažnyčios teisė, nesant vyskupo, leidžia valdytojui administruoti vyskupiją tik trumpą laiką.
Tarybinė vyriausybė į kreipimąsi neatsakė. RRT įgaliotinis kai kuriuos kunigus išbarė, primindamas, jog panašių pareiškimų rašymas yra beprasmiškas, nes į juos nebus kreipiama dėmesio.

     J. E. vysk. Steponavičių tarybinė vyriausybė laiko nelojaliu valdžiai, nes jis be kompromisų ėjo vyskupijos ganytojo pareigas.

(dėl valdžios skelbiamos tikėjimo laisvės ir vykdomo tikėjimo persekiojimo):

          TSKP CK generaliniam sekretoriui
          TSRS Ministrų Tarybos pirmininkui 
          Nuorašai: LTSR Ministrų Tarybos pirmininkui RRT įgaliotiniui LTSR

     Didesnę mūsų Respublikos gyventojų dalį sudaro tikintieji. Jie galėtų žymiai aktyviau dalyvauti visuomeniniame ir politiniame mūsų šalies gyvenime, jeigu turėtų palankesnes sąlygas. Konstitucija, baudžiamasis kodeksas, tarptautinės konvencijos teoriškai garantuoja lygias tikinčiųjų teises su kitais piliečiais. Apie tai kalba ir užsieniui skiriamos radijo laidos, spauda, porevoliuciniai Lenino dekretai. Tačiau tikrovėje labai dažnai būna kitaip.

(Varžo kunigų ruošimą):
     Lietuvoje nuolat mažėja kunigų skaičius. Tai vyksta ne dėl tikinčiųjų kaltės, bet dėl valdžios daromų administracinių kliūčių. Vienintelės Lietuvoje Kauno Kunigų seminarijos veikla nepaprastai suvaržyta. Valdžia griežtai apriboja besimokančiųjų skaičių, todėl daug norinčių į ją nepatenka. Norintys joje mokytis būna įvairių pareigūnų tardomi, darbovietėse terorizuojami. Esant tokiai padėčiai, kai kurie kandidatai studijuoja teologiją ir tampa kunigais už seminarijos ribų, tačiau Religijų reikalų tarybos prie TSRS Ministrų Tarybos įgaliotinis tokiems neleidžia eiti savo

pareigas (taip atsitiko su kun. Vytautu Merkiu ir kun. Petru Našlėnu).

     Argi tai normalu? O J. Rimaitis užsieniui skirtoje informacinėje knygutėje „Religion in Lithuania" (Gintaras, Vilnius, 1971 m.) teigia, jog „valdžia nedaro kliūčių ruošti naujus kunigus" (21 psl.).

(Neleidžia maldaknygių):
     Tarybinė valdžia visam pasauliui skelbia, kad „Bažnyčia laisvai naudojasi religinėmis propagandos priemonėmis" (ten pat, 30 psl.). Tačiau tikrovėje taip nėra: Lietuvoje tikintieji neturi savo spaudos, negali naudotis radijo ir televizijos paslaugomis, neturi paprasčiausio religinių tiesų vadovėlio. „Kiekvienas pilietis gali pirktis maldaknyges, Šv. Raštą ir kitokią religinę literatūrą," toliau rašo J. Rimaitis (24 psl.). Gi iš tikrųjų, Šv. Raštas iš viso nebuvo spausdintas, taip pat nebuvo spaudinamos eiliniams tikintiesiems reikalingos religinės knygos; jau seniai niekur nebėra kadaise labai mažu tiražu išleistų maldaknygių, o jų mums reikia daugiau kaip pusės milijono.

(Kunigams pareigas trukdo):

     Tarybinė spauda rašo, jog pas mus Bažnyčios kanoniška veikla esanti nevaržoma. Tuo tarpu jau daugiau kaip 10 metų vyskupui Julijonui Steponavičiui ir vyskupui Vincentui Sladkevičiui neleidžiama eiti savo tiesioginių pareigų. Taip pat ir kunigams, atlikusiems bausmę (net ir panaikinus teistumą) kartais reikia laukti eilę metų, kol RRT įgaliotinis teiksis leisti eiti kunigų pareigas.

(Laužo Lenino dekretus):
     1918 m. sausio 23 d. Lenino dekretas leidžia vaikus religijos mokyti privačiai. Kunigai bei tėvai, skaitydami spaudą, supranta, kad Lenino dekretai galioja ir dabar. Tuo tarpu jau ne vienas kunigas ir pasaulietis

(kun. A. Šeškevičius, kun. Juozas Zdebskis, kun. Prosperas Bubnys, Ona Paškevičiūtė) buvo nuteisti priverčiamiems darbams vien už kanoniškų pareigų atlikimą— už vaikų ruošimą Pirmajai Komunijai bažnyčios patalpose.

     Nors pagal TSRS pasirašytą 1961.XI.15 tarptautinę konvenciją tėvams turi būti garantuota galimybė savo vaikus auklėti religiniai ir moraliai pagal savo įsitikinimus, tačiau mūsų krašte valdžios organai kartais draudžia net pasyviai vaikams (tiek berniukams, tiek mergaitėms) dalyvauti pamaldose, nors tėvai to reikalauja ar pageidauja. Mūsų krašto mokyklose vaikai būna verčiami užpildyti įvairias su sąžinės laisve nesiderinančias anketas, viešai pasisakyti apie savo religinius įsitikinimus; jiems iškraipytai aiškinama Katalikų Bažnyčios veikla, prievarta brukama antibažnytinė literatūra; jie išjuokiami ir net baudžiami už bažnyčios lankymą; moralinės prievartos būdu jie surašomi į antireliginius būrelius.

(Tikintieji diskriminuojami tarnybose):
     Suaugę tikintieji taip pat dažnai nukenčia dėl savo religinių įsitikinimų; jiems neleidžiama eiti aukštesnių pareigų. Tiems, kurie įtariami esą tikinčiais, grasinama atleisti iš darbo ir net atleidžiami, prisidengus įvairiais kitokiais motyvais. Pav., Vilkaviškio vidurinės mokyklos mokytojai Onai Brilienei net po LTSR aukščiausiojo teismo sprendimo grąžinti ją į darbą (kadangi ji buvo atleista tik už bažnyčios lankymą) neleido tame mieste dirbti net šlavėjos darbo. Iš viso liaudies teismų elgsena, sprendžiant tikinčiųjų bylas, būna stulbinanti: teismai (ir jiems panašios įstaigos) dažnai remiasi kažkokiomis slaptomis (net ir tarybiniams juristams nežinomomis) instrukcijomis ir baudžia už jų nesilaikymą (pav., kun. Šeškevičiaus byla Molėtuose, kun. Zdebskio — Kaune, kun. Keinos

— Varėnoje). Tarybiniuose teismuose vaikai tardomi, verčiami būti liudininkais net prieš jų pačių ir jų tėvų norą, o kartais verčiami net ir klaidingai liudyti (pav., Varėnos liaudies teisme 1971.XII.7 kun. Keinos byloje).

(Prašymai valdžiai):
     Todėl prašome:

     1. Leisti Kauno Kunigų seminarijai laisvai veikti ir priimti visus Bažnyčiai tinkamus kandidatus.

     2. Praktiškai įgyvendinti TSRS Konstitucijos garantuotą religinės spaudos laisvę, t.y. leisti spausdinti maldaknyges, katekizmus, giesmynus, Šv. Raštą ir kitas religines knygas, kurių liaudžiai labai trūksta ir kurių ji reikalauja.

     3. Leisti vyskupams Julijonui Steponavičiui ir Vincentui Sladkevičiui eiti savo vyskupiškas pareigas, o visiems kunigams, gyvenantiems mūsų krašte (jų tarpe ir ukrainiečiams) laisvai ir viešai dirbti kunigo darbą.

     4. Atšaukti nesuderinamą su 1961 m. lapkričio 15 d. tarptautine konvencija ir su Tarybų Sąjungos Konstitucija LTSR BK 143 straipsnio paaiškinamąjį tekstą: „Nepilnamečių religinio mokymo užsiėmimų organizavimas, pažeidžiant įstatymų nustatytas taisykles," kuriuo mūsų krašto liaudies teismai piktnaudžiauja.

     5. Panaikinti visokiausias mums nežinomas slaptas instrukcijas, liečiančias religinį gyvenimą.

     6. Dar kartą peržiūrėti dėl tikėjimo nuteistų asmenų bylas ir juos išteisinti.

     Prašome Jus šiame pareiškime išdėstytus reikalus spręsti Maskvoje, nes ankstyvesnieji tikinčiųjų pareiškimai, persiųsti iš Maskvos į Vilnių, nebuvo dalykiškai nagrinėjami, o tikintiesiems atnešdavo naujų nemalonumų.

     Šie mūsų nusiskundimai yra paremti daugeliu skaudžių faktų, kurių, reikalui esant, galėtume pateikti ir daugiau.

1971.XII.24.

     Parašai:
     Kun. R. Blažys, kun. B. Budreckis, kun. A. Merkys, kun. D. Valiukonis, kun. Č. Taraškevičius, kun. A. Ulic-kas, kun. J. Kardelis, kun. J. Jakutis, kun. J. Grigaitis, kun. K. Žemėnas, kun. A. Čiūras, kun. K. Garuckas, kun. V. Miškinis, kun. A. Petronis, kun. A. Simonaitis, kun. B. Laurinavičius, kun. M. Žemaitis, kun. J. Kukta, kun. K. Vaičionis, kun. J. Baltušis, kun. B. Jaura, kun. K. Pukėnas, kun. J. Vaitonis, kun. A. Dzekan, kun. D. Akstinas, kun. L. Ivančyk, kun. I. Karukievič, kun. P. Jankus, kun. A. Lakovič, kun. K. Molis, kun. P. Valičko, kun. S. Valiukėnas, kun. V. Merkys, kun. P. Daunoras, kun. V. Černiauskas, kun. A. Tamulaitis, kun. V.. Za-vadzkis, kun. A. Keina, kun. A. Jašmantas, kun. N. Jaura, kun. J. Budrevičius, kun. S. Tunaitis, kun. M. Petravičius, kun. N. Pakalka, kun. K. Vasiliauskas, kun. J. Lauriūnas, kun. A. Andriuškevičius.

     Atsakymą prašome siųsti šiais adresais:

     1. Lietuvos TSR, Švenčionių raj. Adutiškio pašt. kun. B. Laurinavičiui.

     2. Lietuvos TSR, Vilniaus raj., Nemenčinės pašt. kun. K. Pukėnui.

     3. Lietuvos TSR, Zarasų raj., Tilžės pašt., kun. R. Blažiui.

     RRT įgaliotinis kunigų pastangas pasiekti daugiau sąžinės ir tikėjimo laisvės komentuoja kaip suįžūlė-jimą.

(Kalėjimas už vaikų ruošimą Pirmai Komunijai):
     Naujojoj Akmenėj 1972 m. sausio 13 d. liaudies teismas nagrinėjo septyniasdešimtmetės žagarietės Kleopos Bičiučaitės bylą. Ji nusikalto tarybiniams įstatymams, kadangi ruošė vaikus Pirmajai Komunijai. Jos kaltei patvirtinti buvo sušaukti 27 liudininkai, daugiausia 7 -14 metų vaikai. Kada, K. Bičiučaitė pati prisipažino, jog 1971 metais, liepos mėn. per 6 dienas vaikus išmokiusi poterių, tai tie liudininkai net nebuvo reikalingi — tiktai trukdė sklandų teismą, nes labai prieštaringai liudijo. Matydama, kad vieni vaikai neigia ta, ką kiti teigė, teisėja ėmė tikrinti vaikų politinį sąmoningumą: kiek jų priklauso pionierių organizacijai. Tik keturi pasisakė esą pionieriai.

     Prokuroras savo kalboje priminė, kad Konstitucija visiems piliečiams leidžia laisvai išpažinti kokią nori religiją arba būti ateistais. Niekas šios laisvės nevaržąs ir jokios prievartos nedarąs. Bet tarybinė santvarka kovojanti prieš religiją bei mulkinimą, nes ji negalinti pakęsti, kad religija mulkintų piliečius. Pagal Konstituciją Bažnyčia esanti atskirta nuo valstybės ir mokykla nuo Bažnyčios. Gi kaltinamoji Bičiučaitė organizuotai vaikus mokiusi tokius poterius kaip: Tėve Mūsų, Sveika Marija, Tikiu į Dievą, Viešpaties Angelas, Dešimt Dievo įsakymų. Šito tarybinė santvarka negalinti leisti. Ji negalinti leisti, kad kas nors vaikus mokytų kitaip, negu jie mokomi mokykloje.

     Prokuroras kaltino mokyklos mokytojus, kad per jų apsileidimą daug vaikų nėra įtrauktų į pionierių organizaciją. Kritikavo ir smerkė partinius dėl politinio sąmoningumo stokos, nes ir jų vaikai mokėsi tikėjimo tiesų.

     Baigdamas savo kalbą, prokuroras pasiūlė nubausti K. Bičiučaitę vieneriems metams kalėjimo.

     Kleopą Bičiučaitė paskutiniame žodyje aiškino, jog vaikus mokiusi tėvų prašoma, ir kad tiems tėvams, kurie negali patys savo vaikų pamokyti, leidžiama paprašyti kito žmogaus pagalbos. Ji tokią pagalbą tėvams ir suteikusi. O, be to, jinai vaikus mokiusi gerų dalykų: nevogti, nemeluoti, klausyti tėvelių...

     Teismas paskelbė nuosprendį, kad K. Bičiučaitei vieneriems metams atimta laisvė.

     Paskelbus nuosprendį, milicininkai iškart senutę areštavo ir nuvežė į savo būstinę, kad daugiau negalėtų mokyti liaudies vaikų taip, kaip nori liaudis.

(Už ligonio lankymą ligoninėje):
     Akmenės parapijos kun. Petras Lygnugaris 1971 gruodžio 9 d. Akmenės ligoninėje aplankė sunkiai sergantį ligonį. Tai pastebėjęs vyr. gydytojas nutraukė ligonio aprūpinimą, kunigą išbarė ir išvarė iš ligoninės. Gruodžio 28 d. kun. P. Lygnugaris buvo pašauktas į N. Akmenės raj. vykdomąjį komitetą ir už ligonio lankymą ligoninėje nubaustas 50 rub. bauda.

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum