gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 50 Spausdinti El. paštas
    • Apžvalga — 1981 — XII.
    Kun. Broniaus Laurinavičiaus mirtis ir laidotuvės
    KGB terorizuoja jaunimą
    Mūsų kaliniai
    Ačiū už auką!
    Kodėl Šiluva kelia siaubą valdiškiems bedieviams?
    Jaunimas stato kryžius
    Žinios iš vyskupijų
    Sovietinėje mokykloje
    Nauji pogrindžio leidiniai

Karalaitis šv. Kazimieras — Lietuvos Globėjas, gimė 1458.X.3 Krokuvoje, Vavelio pilyje, mirė 1484.111.4 — Gardino pilyje, Lietuvoje; palaidotas Vilniuje — Lietuvos sostinėje

1981.XII.8.
LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA NR. 50
Perskaitęs duok kitam!
Eina nuo 1972 metų.

Numerį skiriame geram Kristaus kariui ir Lietuviškosios
Helsinkio grupės nariui, paaukojusiam savo gyvenimą ir
gyvybę už Bažnyčios ir Tėvynės ateitį,
a.a. kun. Broniui Laurinavičiui.

APŽVALGA — 1981.X—XII


     Maskva šiais metais „sutiko" sugrąžinti į darbą be teismo daugiau negu 20 metų tremtyje laikomus vyskupus — Vilniaus arkivyskupijos vysk. Julijoną Steponavičių ir Kaišiadorių vysk. Vincentą Sladkevičių. Užsienio diplomatai ne kartą patiki gera Maskvos valia, tačiau Lietuvoje, kur tikintieji kasdien susiduria su valstybinio ateizmo klasta bei veidmainyste, kiekvienas sovietinės valdžios „geros valios" gestas kelia susirūpinimą, šiuo atveju susirūpinimą kėlė ypatingos priežastys.

(Klastingas Maskvos kėslas laimėti tris naujus jos tikslams vykdyti klusnius vyskupus — nepavyko):
    Maskva pareikalavo, kaip sąlygą tremtinių vyskupų įdarbinimui, pakonsekruoti tris naujus, sovietinės valdžios parinktus, kandidatus. Ne bažnytinės vyriausybės, o sovietinės valdžios parinkti kandidatai ir buvo pristatyti Apaštalų Sostui. Beliko Apaštalų Sostą įtikinti, kad nauji kandidatai yra tinkami toms pareigoms, o šis tremtinių vyskupų įdarbinimo ir naujų vyskupų paskyrimo projektas esąs pozityvus aktas ir Lietuvos Katalikų Bažnyčiai būsiąs naudingas. KGB talkininkai gerai atliko šią užduotį, ir liepos mėn., po Liurdo Eucharistinio Kongreso, pasidarė aišku, kad sovietinė valdžia savo tikslą jau beveik pasiekė — jos pasiūlyti kandidatai į vyskupus Apaštalų
Sosto yra arba pačiu artimiausiu laiku tikriausiai bus nominuoti vyskupais. Ši žinia Lietuvos katalikams buvo bene pati skaudžiausia per visą pokario laikotarpį. Lietuvos Katalikų Bažnyčia pokario metais pergyveno visus galimus persekiojimus: buvo kalinami ir net šaudomi vyskupai, šimtai kunigų ėjo Gulago keliais, sovietinė spauda pylė pamazgas ant kunigų ir Bažnyčios, administracinis sovietinės valdžios aparatas kaip replėmis laikė suveržęs bet kokią religinę veiklą, tačiau Bažnyčia nežuvo ir pasirodė labai gyvybinga.

    Pats skaudžiausias pokario laikotarpio Lietuvos kunigų ir tikinčiųjų išgyvenimas — tai Bažnyčios griovimas iš vidaus pačių ordinarų ir kunigų, talkininkaujančių KGB, rankomis, šitai yra baisiau, negu kalėjimai, pašalinimai iš pareigų ir kt. prievartinės priemonės.

    Niekada Lietuvos kunigai neužmirš, kaip Kurijos perduodavo sovietinės valdžios nurodymus pašalinti vaikus nuo altoriaus ir iš procesijos, atsisakyti katekizacijos, nelankyti tikinčiųjų. Panašiai, niekada Lietuvos katalikai, kentėję už Bažnyčią ir Tėvynę, nesupras, kaip kunigas galėjo užsieniui kalbėti apie religijos laisvę arba tylėti apie persekiojimus sovietinėje Lietuvoje, kaip kunigas, apsivilkęs sutana, galėjo „ginti taiką" įvairiuose taikos šalininkų forumuose? Komunistinių kraštų tikintys piliečiai žino šios „taikos" vertę — tai yra klasta ir apgaulė ir kiekvieną, bent kuo palaikantį šį šlykštų melą, laiko išdaviku.

    Jau nuo Filadelfijos Eucharistinio Kongreso įžvalgesni kunigai juto, kad bedieviai ruošia Lietuvos Katalikų Bažnyčiai naują smūgį. Kai kurie dvasiškiai uoliai talkino realizuojant šiuos planus. Atrodo, kad Religijų reikalų tarybos įgaliotinio įstaigos nusiųsta į Liurdą Lietuvos kunigų delegacija labai gerai pasitarnavo Maskvai, klaidingai informuodama Apaštalų Sostą apie kandidatus į vyskupus.

    Rugsėjo mėn. pasklido žinia, kad vysk. L. Povilonis už savaitės ar dviejų vyksta į Romą ir tikrai parveš šv. Tėvo bules naujų vyskupų konsekracijai. Kai jau beveik neliko
vilties užkirsti nelaimei kelią, visų vyskupijų kunigų tarybos ir kunigų grupės dar kartą kreipėsi į vysk. L. Povilonj, išreikšdamos savo didelį susirūpinimą ir aiškindamos, kad bedievių pasiūlytas planas tikrai nepasitarnaus Lietuvos Katalikų Bažnyčios labui.

    Rugsėjo 23 d. vysk. L. Poviloniui išvykstant į Romą, KGB talkininkai kunigai kalbėjo:

    — Dabar pamokysime vyskupą Steponavičių ir „veikėjus"! . . . „Veikėjai" eina prieš Popiežių ... Jie skaldo Lietuvos kunigų vienybę . . .

    Tuojau buvo pradėta skubiai ruoštis vyskupų konsekracijai, o apie tremtinių vyskupų — J. Steponavičiaus ir V. Sladkevičiaus įdarbinimą — nė žodžio, tarsi šių tremtinių problema Lietuvoje būtų išspręsta.

(Vysk. V. Sladkevičius atsako kandidatams į vyskupus, kvietusiems jį ir vysk. J. Steponavičių į konsekracijos iškilmes):
    Spalio 16 d. kandidatai į vyskupus, kviesdami į konsekracijos iškilmes, aplankė vysk. Krikščiūną, vyskupus tremtinius ir Latvijos vyskupus. Vyskupai tremtiniai — J. Steponavičius ir V. Sladkevičius — į konsekracijos iškilmes vykti atsisakė. Vysk. V. Sladkevičius Kauno arkivyskupijos generalvikarui rašė:

    „Jūsų Prakilnybe,
    Nuoširdžiai atsiprašydamas pranešu, kad iškilmėse, į kurias Jūs maloniai mane pakvietėte, negalėsiu dalyvauti.
Pagrindinė priežastis yra tai, kad mūsų abiejų: vysk. Julijono ir mano padėtis dar nepasikeitusi ir mes tebelaikomi tremties sąlygose. Netinka vaidinti laisvus, kai tokiais dar nesame. Dalyvaudami iškilmėse sudarytume įspūdį, kad mūsų padėtis jau sutvarkyta, kai ji, deja, tokia dar nėra.

    Šventimų skubotumas mums kelia rimtą įtarimą, kad norima tik pasinaudoti mumis, o mūsų reikalą vėl nustumti tolyn.

    Nėra abejonės, kad būtų labai gražus ir reikšmingas
broliško solidarumo gestas, jei jūs visi trys oficialiai pareikštumėte savo pageidavimą atidėti šventimus iki to laiko, kai sukliudytieji broliai pradės eiti jiems skirtas pareigas.

    Reiškiu Jums savo brolišką pagarbą ir meilę 1981X20
Vysk. Vincentas Sladkevičius"


    Spalio 14 d. kun. Kauno Arkikatedros klebonas Pranciškus Juozapavičius Telšių Kurijoje prie aštuonių dekanų pareiškė, kad spalio 16 d. Vatikano radijas paskelbs naujų vyskupų pavardes ir konsekracijos datą, o Kauno katedroje apie šventimus bus paskelbta spalio 17 d. Su didele baime kunigai ir aktyvesni tikintieji laukė to šeštadienio vakaro Vatikano radijo laidos.

    Panevėžio katedroje, Vilniaus šv. Mykalojaus bažnyčioje ir kitur kunigai paskelbė, kad naujų vyskupų konsekracija įvyks spalio 25 d. Kauno arkikatedroje.

    Spalio 17 d. kandidatai į vyskupus Palūšėje pradėjo rekolekcijas, tačiau po kelių dienų jas nutraukė, nes paaiškėjo, kad vysk. L. Povilonis neparvežė konsekracijos bulių, ši žinia bematant apskriejo Lietuvą — visi džiaugėsi, kad bedievių planai tikriausiai sužlugo. į dangų kilo padėka Dievui, kad išgelbėjo Lietuvos Katalikų Bažnyčią iš didelės nelaimės, kurios pasekmes net sunku buvo pramatyti. Maskva norėjo susprogdinti didelę bombą: priglušinti Lietuvos kunigus ir tikinčiuosius — Vatikanas laimina ne kovojančius už Bažnyčią, o KGB talkininkus. Sovietinė valdžia, parinkdama kandidatus į vyskupus, norėjo ne tik turėti daugeliui metų tinkamų bendradarbių, bet tuo pačiu sugriauti Apaštalų Sosto autoritetą bei palaužti kunigų ir tikinčiųjų kovos dvasią. Įgyvendintas Maskvos projektas būtų be žodžių kalbėjęs, kad Apaštalų Sostas nevertina už tikėjimą išlieto lietuvių vyskupų kraujo, nevertina visų tų, kurie už Bažnyčią ėjo ir tebeeina Gulago kančių keliais, nevertina tų, kurių dėka Lietuvos Katalikų Bažnyčia vėl atgimsta, o palaiko tuos, kurie, įsipainioję į KGB voratinklį, būdami ne ganytojai, o
samdiniai, — neša Bažnyčiai ir tikintiesiems neįsivaizduojamą žalą.

    — Kam kovoti, kam stengtis, jei Apaštalų Sostas neparemia kovojančių, o palaiko išduodančius švenčiausius dalykus? — panašūs klausimai, kaip baisi pagunda, būtų iškilusi daugelio sąmonėje. Ar daugelis būtų supratę, kad kaltas ne Apaštalų Sostas, o tik KGB talkininkai, prisidengę Liurdo „maldininkų" ir kitokiais vardais, pastoviai apgaudinėjantys Apaštalų Sostą?

    Tarp kita ko, sovietinė valdžia tremtinių vyskupų rimtai įdarbinti, atrodo, net nesiruošė — jai buvo svarbiausia kuo greičiau gauti naujus, sau naudingus, vyskupus. Jeigu sovietinė valdžia norinti ir yra tvirtai nutarusi leisti tremtiniams vyskupams — Julijonui Steponavičiui ir Vincentui Sladkevičiui — eiti savo pareigas, apie savo sprendimą turėjo jiems pranešti dar prieš išvykstant vysk. L. Poviloniui į Romą. Tačiau nė vienas sovietinės valdžios pareigūnas nė vienu žodeliu apie tai neužsiminė. Tik vienas kitas KGB bendradarbis kunigas skleidė dezinformaciją, jog tremtiniai vyskupai jau galį užimti naujas pareigas, tačiau patys nenorį tai padaryti.

    Tikriausiai, sovietinės valdžios planas buvo toks: pasinaudojant Apaštalų Sosto noru įdarbinti tremtinius vyskupus, pravesti į vyskupus sau tinkamus kandidatus, o po to „derėtis" su tremtiniais — leisime dirbti, jei mums dirbsite. Aišku, kad tremtiniai vyskupai su šitokiomis sąlygomis nebūtų sutikę: po tiek kančios metų suniekinti pačius save prieš tautą ir tikinčiuosius, elgtis prieš sąžinę, išduoti švenčiausius įsitkinimus! Ir tikriausiai vėl būtų pasikartojusi 1969 m. vyskupų tremtinių „įdarbinimo" istorija. Prieš 12 metų sov. valdžia irgi žadėjo leisti tremtiniams vyskupams eiti savo pareigas, bet reikalavo melo ir paklusnumo duoklės.
KUN. BRONIAUS LAURINAVIČIAUS MIRTIS IR
LAIDOTUVĖS

 
    1981 m. lapkričio 25 d. Lietuvoje pasklido žinia — tragiškai žuvo kun. Bronius Laurinavičius. Nesinorėjo tikėti, kad tai tiesa, nes dažnai Lietuvoje pasklinda, o gal net kažkieno sąmoningai paskleidžiami liūdni gandai, kad kažką suėmė, kažką užmušė, primušė, — ir kai kurie jų nepasitvirtina. O šj kartą pasitvirtino . . .

(Taip niekšingai KGB susidorojo su pavyzdingu lietuviu kunigu ir veikliu Helsinkio grupės komiteto nariu):
    1981 m. lapkričio 24 d. apie 20 vai. 20 min. Vilniuje, prie Dzeržinskio — Žalgirio gatvių sankryžos savivartis sunkvežimis Maz-503, vairuojamas Lazutkino, mirtinai sužalojo Adutiškio kleboną, Lietuviškosios Helsinkio grupės narį kun. Bronių Laurinavičių.

    Lietuvos tikintieji ir kunigai, išgirdę apie šj tragišką įvykį, vieningai tvirtino — tai KGB darbas! Prieš kelias dienas „Tiesoje" buvo atspausdintas korespondentės Danguolės Repšienės straipsnis, nukreiptas prieš kun. Bronių Laurinavičių, būk tai žalojantį vaikų gyvenimą.

    Žuvimo aplinkybės labai neaiškios. Kunigo žuvimo bylą iš Vilniaus autoinspekcijos perėmė LTSR Vidaus reikalų ministerija ir ją veda tardytojas Vaitiekūnas.

    Nuo pat kunigo žuvimo momento žmones stebino kai kurios keistos aplinkybės. Į avarijos vietą subėgo daug žmonių. Milicija juos skirstė, neleido buriuotis, išskiriant vieną įgėrusią moteriškę, visiems uoliai aiškinančią, kad esą „senis buvo girtas, ėjo degant raudonai šviesaforo šviesai ir palindo po ratais". Kitą dieną žuvimo vietoje susirinkus žmonėms, vėl prisistatė alkoholiu dvokianti moteris ir aiškino, kad kunigas pats palindo po ratais.

    Rytojaus dieną Vilniaus laikraštis „Vakarinės naujienos" ir radijas trumpai pranešė, kad „lapkričio 24 d. 20 vai. 20 min. Žalgirio gatvėje automobilis Maz-503 (varuotojas G. Lazutkinas) partrenkė ir mirtinai sužalojo pėsčiąjį".
    Kitame numeryje „Vakarinės naujienos" kvietė visus, mačiusius šj įvykį, ateiti į Vidaus reikalų ministeriją.

    Žmonės, mačiusieji avariją ir įtardami, kad tai KGB darbas, nedrįsta viešai kalbėti, bijodami susilaukti didelių nemalonumų. Todėl, pateikdami kai kuriuos liudijimus, nenurodysime liudytojų pavardžių.

    Moteris N. lapkričio 25 d. nuėjo į miliciją ir papasakojo mačiusi šį įvykį. Ant šaligatvio stovėjęs vyriškis. Prie jo priėję keli vyrai ir, paėmę už parankių, pradėję kažką kalbėti. Vyriškis, atrodo, kalbėti nenorėjęs. Važiuojant pro šalį sunkvežimiui, vyrai staiga vyriškį su skrybėle pastūmę po mašina.

    Liudininkė buvo paklausta, ar galėtų atpažinti anuos vyrus, o kai ji suabejojo, milicja ją išprašė lauk.

    Visai panašiai tragišką įvykį nupasakojo moksleivis N. Jis matęs tik tą 'momentą, kai keturi vaikinai pastūmė senyvą vyrą po besiartinančiu sunkvežimiu.

    Sunkvežimio Maz-503 vairuotojas Lazutkin, sugrįžęs po avarijos į garažą, pasakojo bendradarbiams apie nelaimę, bet kartu ir guodėsi, kad nebūsiąs baudžiamas, nes žmogų po mašina pastūmę kažkokie vyrai.

    Kiek vėliau vairuotojas Lazutkin kun. Broniaus Laurinavičiaus artimiesiems pasakojo, jog už sankryžos mašinos priekyje už 3-4 m. staiga pamatęs žmogų, kuris atsitrenkęs į mašiną. Vos mašinai sustojus, prie kabinos pribėgo du jauni įgėrę vyrai, atidarė kabinos duris ir sušuko: „Ką tu padarei?" Atvykusi autoinspekcija užsirašė vieno vyro pavardę, o kitas laisvai nuėjęs.

    Į nelaimės vietą atvykę greitosios pagalbos medikai teigė, kad vyras, atrodo, pastumtas po mašina, nes gulėjo kniūbsčias, delnai buvo švarūs, o veidas — žiauriai sužalotas.

    Laidotuvėse labai jautėsi, kad kažkokia valdiška ranka viską darė, kad tokio garbingo ir brangaus kunigo laidotuvės būtų kuo mažiau iškilmingos ir kad jose
*     *     *

dalyvautų kuo mažiau žmonių. Jei ne Vatikano radijo pranešimas, dauguma kunigų ir tikinčiųjų apie kun. B. Laurinavičiaus mirtį ir laidotuves laiku tikrai nebūtų sužinoję.

    Kun. B. Laurinavičius savo testamente pageidavo būti palaidotas prie jo pastangomis pastatytos Švenčionėlių bažnyčios, tačiau Švenčionių rajono vykdomojo komiteto posėdyje buvo nutarta neleisti įvykdyti paskutinės veliuonies valios.

(Nuslėpta velionio testamente išreikšta valia):
    Labai skaudu, kad Švenčionių dekanas kun. Ulickas laiku nepranešė kunigams — Algimantui Keinai ir Kazimierui Žemėnui, kad jie paskirti kun. Broniaus Laurinavičiaus testamento vykdytojais ir ilgai slėpė, kur kun. B. Laurinavičius norėjo būti palaidotas.

    Lapkričio 27 d. į laidotuves rinkosi ne tik adutiškiečiai, bet ir daugelis kunigų bei tikinčiųjų iš įvairių Lietuvos kampelių. Atiduoti paskutinę pagarbą ir pasimelsti už velionį atvyko taip pat vyskupai tremtiniai — Julijonas Steponavičius ir Vincentas Sladkevičius, kurie su grupe kunigų koncelebravo pagrindines gedulingas Mišias. Pamokslininkai kunigai — Kazimieras Vasiliauskas, Algimantas Keina, Kazimieras Pukėnas, Jonas Lauriūnas ir kt. iškėlė daugelį šviesių velionio asmenybės bruožų. Labai jautriai kalbėjo kun. Jonas Lauriūnas, atskleisdamas, kad kun. B. Laurinavičius buvo didelis ne tik kaip bažnyčios statytojas, bet ypač kaip dvasinės Bažnyčios ugdytojas. Sunki vaikystė jį užgrūdino, todėl kunigaudamas mokėjo anksti keltis, uoliai melstis ir dirbti, jog per rūpesčius užmiršdavo net pavalgyti. Mažiausiai kreipdamas dėmesio į save, velionis buvo labai jautrus kitiems, kiekvienai jų nelaimei. Skaudžiai pergyveno dėl Bažnyčios likimo ir tautos ateities. Amžius jo nesugniuždė, — visą gyvenimą išliko entuziastu. „Tai vienas iš didžiausių ąžuolų Lietuvos giriose, viena iš ryškiausių žvaigždžių Lietuvos padangėje".

    Kun. Kazimieras Pukėnas pasakojo apie veliuonio
kunigo kuklų gyvenimą, išsilavinimą (mokėjo 5 kalbas), kunigišką uolumą ir kaip jis, nebodamas nemalonumų, įsijungė į visuomeninę Helsinkio grupę ir gynė tautiečių teises. „Mes pažadam eiti tavo pramintais takais, kad būtų laimingi visi Lietuvos tikintieji, visi lietuviai", — baigdamas kalbėjo pamoklsininkas.

(Tremtinio vysk. Julijono Steponavičiaus tarti įsidėmėtini žodžiai prie velionio kapo):
    Labai prasmingą žodį prie kapo pasakė J. E. vyskupas tremtinys Julijonas Steponavičius, išryškindamas vieną po kito tikrai heroiškos velionio kunigo asmenybės bruožus. „Tuo metu, kai daugelis Lietuvos kunigų buvo pabūgę ateistų spaudimo, Švenčionėliuose pas kun. Laurinavičių prie altoriaus vaikai patarnaudavo Mišioms, o mergaitės bėrė gėles procesijoje. Matydamas skriaudžiamus tautiečius, velionis stojo ginti lietuvių tikinčiųjų ir Bažnyčios teisių. Dėl to pas jį būdavo daromos kratos, dėl to susilaukdavo įvairiausių nemalonumų, tačiau visada ėjo tiesiu keliu. Paskutiniu metu buvo apšmeižtas laikraštyje už tai, kad velionis traukė vaikučius prie Dievo. Ateistų akyse gal tai ir nusikaltimas, — kalbėjo vyskupas, — bet tikinčiųjų akyse — tai didelė garbė. Kiekvienas kunigas turi gerai atlikti savo pareigas, kad mūsų tautos ateitį išlaikytume lietuvišką ir katalikišką".

    Baigdamas kalbėti, tremtinys vyskupas ragino kunigus uoliai darbuotis Dievo garbei, ginti Bažnyčios ir žmonių teises, o tikinčiuosius ragino išsaugoti savo klebono pamokymus, išsaugoti tikėjimą ir perduoti jį savo vaikams.
 
*     *     *

(Pavyzdingo kunigo ir tauraus patrioto lietuvio pasigėrėtinais darbais nužymėtas gyvenimo kelias):
    Kunigas Bronius Laurinavičius gimė 1913 m. Baltarusijos lietuviškoje saloje — Gervėčių parapijoje, Giliūnų
kaime. 1944 m., baigęs Vilniaus universiteto Filosofijos-teologijos fakultetą, gavo kunigystės šventimus.

    Pirmoji jo parapija — Švenčionys. 1945-1948 m. kunigaudamas Ceikiniuose, sunkiomis pokario sąlygomis atnaujino ir praplėtė Ceikinių bažnyčią. Nuo 1948 m. iki 1956 m. dirbo Kalesninkuose, kur išdekoravo bažnyčią. 1956 m. kun. Bronius Laurinavičius perkeliamas į Švenčionėlius. Senoji bažnytėlė buvo maža, o ant pradėtos statyti bažnyčios sienų jau augo berželiai. Sienos buvo išmūrytos tik iki langų, ir viskas palikta likimo valiai. Naujasis klebonas ėmėsi drąsaus žygio — pabaigti statyti pradėtą bažnyčią. Po didelių vargų ir nesuskaitomų važinėjimų su tikinčiųjų delegacijomis po aukščiausias sovietinės valdžios instancijas, prašant įvairių leidimų ir medžiagų, bažnyčia buvo užbaigta ir pašventinta. Tai vienintelė Lietuvoje pokario metu pastatyta ir veikianti bažnyčia. Švenčionėlių bažnyčioje pagausėjo jaunimo ir vaikų. Tai nepatiko valdiškiems bedieviams ir 1968 m. kun. Laurinavičius sovietinės valdžios įsakymu iškeliamas į Adutiškį, kur jam tenka aptarnauti ne tik savo parapijiečius, bet ir daugelį Baltarusijos katalikų.

    Greta sėkmingo pastoracinio darbo velionis daug jėgų atidavė ginant žmonių teises. Rizikuodamas laisve, po kun. Karolio Garucko mirties įsijungė į lietuviškosios Helsinkio grupės veiklą ir pastaruoju metu, nuteisus Mečislovą Jurevičių ir Vytautą Vaičiūną, jis buvo likęs vieintelis nesuimtas ir pajėgus dirbti Grupės narys. Suprantama, kodėl KGB velionio nekentė. Kunigas Bronius artimiems bičiuliams buvo prasitaręs, kad jau du kartus buvo bandyta jį suvažinėti.

    KGB sekė kiekvieną jo žingsnį, o š.m. lapkričio 21 d. „Tiesoje" buvo atspausdintas didelis Danguolės Repšienės straipsnis „J gyvenimą — ne per šventorių", kuriame puolamas kun. Bronius Laurinavičius už tai, kad traukia moksleivius į bažnyčią. Po tokio straipsnio visi laukė sovietinės valdžios reakcijos, bet niekas nesitikėjo, kad bus padaryta tokia niekšybė.

    Gero kunigo, tauraus lietuvio ir bebaimio kovotojo už
Bažnyčios ir Tautos teises kraujas, pralietas sostinės gatvėje, ir Jo gyvybės auka kvies visus dorus ir mąstančius lietuvius kovoti už tiesą, laisvę ir šviesą vardan visų mūsų šviesios ateities.

KGB TERORIZUOJA JAUNIMĄ


(Mokytojai, pardavę savo sąžinę bedieviams, terorizuoja tikinčius ir dorus mokinius):
    Vilnius. 1981 m. rugpiūčio mėn. buvo pradėta rinkti parašus po skundu Lietuvos TSR generaliniam prokurorui dėl jaunimo, kuris buvo neteisėtai suimtas prie Molėtų ežerų, Mindūnų kaime (žr. „LKB Kronika" Nr. 49), terorizavimo ir neteisėtų milicijos ir saugumo veiksmų. Po protestu pasirašė apie 600 tikinčiųjų. Nors jau praėjo keli mėnesiai po įvykio, nežiūrint tikinčiųjų protestų, jaunimas pastoviai terorizuojamas ir toliau.
 
*     *     *

    1981 m. rugsėjo 22 d. į Vilniaus m. Prampkreybą „Naujininkų" parduotuvės direktorė Dagienė išsikvietė vyr. pardavėją Valdą Ryliškytę, vasarą poilsiavusią su jaunimu prie Molėtų ežerų. Pramprekyboje Valda rado skyriaus vedėją Stelingienę ir dar vieną moterį. Jos tardė Valdą — nuo kada ji pradėjo tikėti ir melstis, stebėjosi ir juokėsi iš jos, kad ji — 18 metų mergina, dar tiki Dievą ir lanko bažnyčią, kai visi laikraščiai ir vadovėliai rašo, kad Dievo nėra . . . Grasino, kad ją išmesią iš komjaunimo, į kurį mergaitė buvo priversta įstoti, kai ji lankė technikumą.
 
*     *     *

    1981 m. rugsėjo 2 d. Vilniaus 24 vid. mokyklos VIII kl. mok. Gaivą Bėlevičiūtę mokyklos direktorius Stasys Ciesiūnas barė už tai, kam ji, baigiantis vasarai, kartu su grupe tikinčio jaunimo suaugusiųjų priežiūroje kelias dienas praleidusi Molėtų rajone, Mindūnų kaime.
    Rugsėjo 3 d. mokymo dalies vedėja Katininkienė nuvedė mokinę Gaivą Bėlevičiūtę pas vaikų kambario inspektorę štemberg, o ši įtraukė mergaitę Vaiku kambario įskaiton. Bėlevičiūtei paklausus „už ką?", inspektorė Štemberg atsakė: „Tu esi nepilnametė ir po 22 vai. buvai be tėvų!"

    Rugsėjo 16 d. mok. Belevičiūtė buvo verčiama eiti į susitikimą su ateistu Stankaičiu. Lektoriui neatvykus, „paskaitą" skaitė mokyklos direktorius S. Ciesiūnas. Direktoriui pradėjus šmeižti Bažnyčią, Gaiva pakilo ir bandė išeiti, tačiau auklėtoja privertė ją pasilikti.

    Rugsėjo 1 d. mokyt. R. Navickas ir sekretorius Šimkus stengėsi įtikinti dešimtokę Loretą Vorobjovą, jog „eiti į bažnyčią ir melstis gali tik ne komjaunuoliai". Vorobjovai paaiškinus, kad daug komjaunuolių ir mokytojų lanką bažnyčią, mokinė buvo verčiama išduoti jų pavardes, bet ji tarybiniams pedagogams paaiškino, kad dar esanti pilno proto ir žmonių neišdavinės. Nežinodamas, ką daryti, auklėtojas Navickas uždraudė Loretai susitikinėti su Gaiva Bėlevičiūtę.

    Rugsėjo 10 d. prie Loretos priėjo sekretorius Šimkus ir pasakė norįs su ja pasikalbėti. Nusivedęs į komjaunimo kambarį, pradėjo merginą tardyti, kokiu tikslu buvusi Molėtuose, ką ten veikė, kas daugiau dalyvavo? Į klausimus tardomoji neatsakė. Loretai prisipažinus, kad ji tikinti, o į bažnyčią ėjo ir eis, sekretorius Šimkus pagrasino, jog ji bus išmesta iš komjaunimo.

    Rugsėjo 17 d. klasės auklėtojas Navickas pranešė dešimtokams, kad po pamokų reikės aptarti vienos jų draugės elgesį. Mokiniai, išgirdę, kuo kaltinama Loreta, pradėjo vienas per kitą šaukti: „Kur ji nori, ten tegul ir važiuoja! Čia jos asmeninis reikalas . . ."

    1981 m. rugsėjo 21 d., dalyvaujant mokyklos direktoriui S. Ciesiūnui ir auklėtojui R. Navickui, buvo apsvarstytas Loretos Vorobjovos elgesys. Kadangi mokinė tvirtai laikėsi savo pažiūrų, tarybiniai pedagogai pradėjo mergaitę auklėti: reikia neklausyti tėvų. „Yra jau penkiolikmečių vaikų, kurie jau neklauso motinų, o tu
tokia didelė — septyniolikos metų, — ir negali pasipriešinti tėvams!"

    — Mokykloje sako, kad galima tėvų neklausyti nuo 15 metų, o milicijoje, — nuo 18-kos. Kieno klausyti? — pasiteiravo Loreta. Susirinkime Loretai buvo paskirtas bandomasis laikotarpis.

    Spalio 5 d. L. Vorobjovą, paaiškinusi, jog ryšium su įvykiais Molėtuose, nuo rugpiūčio 20 d. ji nelaikanti savęs komjaunuole. Komjaunimo bilietą atidavė komiteto sekretorei, direktoriaus pavaduotojai Zaleckienei. Mokytoja pradėjo mergaitę visaip bauginti, grasinti, kad už jos tokį elgesį motinai atims teisę ją auklėti, o ją pačią atiduos į internatą ... Be to, dar maldavo palaikyti pas save komjaunimo bilietą.

    — Ačiū, ne! Dabar jau jūs saugokite, — tarė išeidama Loreta.

    Vaikų kambario inspektorė Štemberg pranešė Loretai ir jos motinai, kad už „buvimą be tėvų priežiūros po 22 vai. L. Vorobjovą įtraukiama Vaikų kambario įskaiton.
 
*     *     *

(Tikinčiojo lietuvių jaunimo protestai LTSR Prokurorui dėl milicijos ir KGB pareigūnų grubaus sauvaliavimo):
    Vilkaviškis. Š.m. lapkričio 14 d. pas Kelmelius (Vilkaviškis, Statybininkų 4-3) grupė jaunimo susirinko švęsti gimimo dieną.

    Apie 18 vai., jaunimui dainuojant ir linksminantis, įsibrovė milicija ir civilių asmenų grupė. Viena mergaitė atpažino, jog civiliai — tai saugumiečiai iš Vilniaus.

    Neprisistatydami, nepateikdami jdkių pateisinančių dokumentų, pareigūnai reikalavo iš jaunimo pateikti pasus. Jaunimas pasų neturėjo, todėl jiems buvo įsakyta: „Važiuosit į skyrių ir ten išsiaiškinsimi"

    Kieme jaunimo laukė „voronokas" (kaliniams vežioti automašina, — Red.) ir dar kelios mašinos, kuriomis atvyko pareigūnai.
    Atvežus į skyrių, vienas iš Vilniaus atvykęs saugumietis užgarantavo: „Kol neparašysite savo tikros pavardės ir adreso, tol nė vienas iš čia neišeisite!"

    Asmenybių išaiškinimas užtruko 4,5 vai., nors, išveždami jaunimą, pareigūnai pažadėjo negadinti šventinės nuotaikos ir, neužtrukdyti ilgiau kaip 15 minučių.

    Pareigūnai su jaunimu elgėsi grubiai, ir vieną mergaitę ištiko nervinis priepuolis. Jaunimas ryžtingai reikalavo suteikti ligonei medicininę pagalbą. Tik po ilgų įtikinėjimų pavyko išreikalauti, kad milicijos pareigūnai iškviestų med. pagalbą. Atvykusi med. sesuo elgėsi su ligone labai netaktiškai: praėjus priepuoliui, med. sesuo pasiūlė mergaitę nubausti 15-kai parų, kadangi ji esanti girta.

    Apie pusę vienuoliktos vakaro suimtieji buvo paleisti. Skyriuje pasiliko tik vieną nepilnametę mergaitę, kurios jaunimas laukė ištisą valandą, kol pagaliau atvažiavo Vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas ir laukusieji įsitikino, jog mergaitė tikrai pasieks namus.

    Po šio incidento grupė jaunimo (Birutė Briliūtė, Nijolė Šukevičiūtė, Jonas Vailionis, Saulius Kelpšas, Antanas Žilinskas, Cibirauskaitė, Cibauskaitė, Stasys Mištautas, Aldona Miliutė, Regina Teresiūtė, Vidas Striokas, Giedrė Striokaitė, Vytautas Gluoksnys, Audronė Gluoksnytė ir Roma Tamašauskaitė) pasiuntė Lietuvos TSR Prokurorui protesto raštą, kur tarp kita ko rašoma: „Mes protestuojame, kad milicininkai ir saugumiečiai sugadino mums šventinę nuotaiką, o jei pareigūnų veiksmai teisėti, prašome paaiškinti, nuo kada ir kuo remiantis reikia milicijai pranešti, kad tikintis jaunimas susirenka švęsti gimtadienio ar pasilinksminti?"
 
*     *     *

    Leipalingis (Lazdijų raj.). 1981 m. lapkričio 21 d. grupė jaunimo parašė LTSR Prokurorui tokio turinio protesto raštą:

    „1981 m. lapkričio 14 d. Vilkaviškyje, Statybininkų 4-3, Kelmelių bute, šventėme vieną brangią šios šeimos
datą. Apie 18 vai. įsiveržė saugumiečių vadovaujama milicija ir pareikalavo susirinkusių šeimos draugų dokumentų. Paprašius įsibrovėlius prisistatyti, pažymėjimą parodė tiktai milicijos kapitonas Vytautas Šurmaitis — vyresnysis inspektorius. Visi kiti — milicininkai ir saugumiečiai — tai padaryti kategoriškai atsisakė. Į pakartotinus reikalavimus laikytis įstatymų buvo arogantiškai atsakyta, kad pareigūno dokumentai yra jo uniforma. Nenurodę sulaikymo priežasties, nepateikę jokio dokumento, liudijančio šios akcijos teisėtumą, anonimai nusivarė mus (28 žmones) į grotuotą milicijos mašiną ir nuvežė į skyrių „asmenybėms nustatyti". Nors savo „asmenybių" niekas neslėpė, buvo išlaikyti iki 23 vai. Iš vilkaviškiečių vėliau teko girdėti, kad tuo metu autobusų stotyje susimušė girti Kaliningrado rusai, tašiau milicijos nepavyko prisišaukti — ji buvo užimta „rimtesniais nusikaltėliais". Mus saugojo kaip pavojingiausius recidyvistus, net į tualetą lydėjo milicininkas. Nenuostabu, kad tokia atmosfera veikė labai varginančiai ir vieną merginą ištiko priepuolis. Mus sukrėtė antihumaniškas pareigūnų abejingumas, o kai pagaliau sulaukėme medicinos darbuotojos, — pastarosios elgesys. Medpunkte merginą ir ją lydėjusias drauges apšaukė girtomis, išplūdo ir išvijo, nors mūsų šventė buvo be alkoholinių gėrimų! Kai milicijoje, pasipiktinę su jokia teisėtvarka nesiderinančiu pareigūnų savivaliavimu, norėjome rašyti skundą Jums, gerbiamas prokurore, išgirdome, kad milicijoje rašyti skundų negalima, o jei dar „triukšmausime", mus apiformins kaip chuliganus.

    Norime paklausti, ar iš tikrųjų tarybiniai įstatymai leidžia sulaikyti žmones, nepateikus jokio dokumento, nenurodant sulaikymo priežasties?

    Dalyvavę egzekucijoje saugumiečiai tvirtino, esą mes gerai žiną, kad religiniai susibūrimai draudžiami.

    Esame katalikai. Bet negi kokie nors „Religinių susivienijimų nuostatai" jau uždraudė susitikti ir kartu praleisti laiką tikintiems žmonėms? Gerai žinome tik vieną, kad Konstitucija garantuoja sąžinės laisvę, kad
vadovų parašai Visuotinėje Žmogaus Teisių Deklaracijoje ir Helsinkio Baigiamajame Akte patvirtinta teisė netrukdomai laikytis savo įsitikinimų, juos visomis priemonėmis skleisti, jais dalintis su kitais žmonėmis. Negali būti, kad tai iki šiol nežinoma Vilkaviškio milicijai ir svečiams iš Vilniaus KGB.

    Protestuojame prieš neteisėtumą!

    Padarykite viską, kad grubūs įstatymų pažeidinėjimai nesikartotų.

    Pasirašė: Robertas Grigas, Mindaugas Judeikis, Gintas Sakavičius, Roma Tamašauskaitė, Alma Žibūdaitė.
 
*     *     *

(Jaunamečiams mokiniams tardyti ir bauginti mokytojai kviečia saugumiečius):
    Kapčiamiestis (Lazdijų raj.). Spalio 15 d. mokyt. Šidlauskas išsikvietė IX kl. mok. Gintautą Valentą ir nusivedė į raštinę, kur jo laukė mokyklos direktorius ir vienas nepažįstamas, kuris prisistatė kaip KGB leitenantas Algis Gylys. Paklausęs mokinio pavardės, vardo, pasidomėjęs, kaip Gintas laikosi, čekistas užsiminė apie Lenkijos įvykius. „Žinok, kad dabar pasienio miškuose yra iš Lenkijos atėjusių banditų", — kalbėjo Gylys. „Tu gyveni miške, tai, jeigu eidamas ar grybaudamas pamatysi ką įtartino, pranešk mums. Gal girdėjai, kaip pionieriai padėjo sulaikyti sienos pažeidėją ir buvo už tai apdovanoti: gavo laikrodį . . . Jeigu padėsi, mes ir tave apdovanosime . . ." (Įvykis su sienos „pažeidėju" iš tikrųjų buvo pasienio gyventojų nuotaikoms stebėti, — paleido provokatorių ir paskui gaudė, žiūrėdami, kas „bėglį" priims, kas apie jį praneš . . .). Į tai Gintas atsakė, kad po miškus nevaikščioja ir banditų ieškoti neturi laiko. Pažadėjęs dar kada nors pasikalbėti, čekistas mokinį išleido. Direktorius į pokalbį nesikišo.
 
*     *     *

    Spalio 20 d. po pamokų mokyt. Šidlauskas išsikvietė į mokytojų kambarį Xa kl. mok. Gintautą Sakavičių. Čia buvo Xa kl. auklėtoja Ignatavičienė. Šidlauskas paklausė mokinį, ar jis buvęs spalio 8 d. mokykloje? Mokiniui teigiamai atsakius, Šidlauskas sušnypštė: „Tą dieną mačiau tave pas kleboną, o paskui prie sienlaikraščio. Tu neužsiimk kuo nereikia ir kitų neagituok. Jei tau ką liepia, tu nedaryk, ir kitiems pasakyk, kad nedarytų. Viskas, kas čia kalbėta, tegul lieka tarp mūsų trijų". Mokinys to nepažadėjo.
 
*     *     *

    Spalio 21 d. į mokyklos raštinę buvo iškviesta Xa kl. mok. Laimutė Ramanauskaitė. Čia jos laukė čekistas A. Gylys. Saugumietis pirmiausia susirūpino, kodėl Laimutė ne komjaunuolė. Mokinukė atsakė, kad jos klasėje iš 14 mokinių, tik 6 komjaunuoliai. Toliau atvykėlis pradėjo tardyti mergaitę, kur ji stosianti, kai baigs mokyklą? „Gal į vienuolyną?", — klausė čekistas, dėdamasis geradariu ir norėdamas „apsaugoti" jaunuolę nuo slidaus kelio. Kartu ragino ją nebendrauti su klebonu kun. I. Plioraičiu. L. Ramanauskaitė nusistebėjo: „Esu katalikė ir, savaime suprantama — kunigas man artimesnis, negu jūs — saugumietis". Tada saugumietis pradėjo ataką iš kitos pusės: pradėjo bauginti, jog viską žinąs, vardino „LKB Kronikos" numerius, kuriuos, jo žiniomis, Laimutė yra skaičiusi, tvirtino, kad ji buvusi rugsėjo 26 jaunimo susirinkime Leipalingyje ir 1.1. Pažadėjęs, kad dar ne kartą teks jiems susitikti ir paprašęs, kaip įprasta, kad apie susitikimą nieko nepasakotų, mokinę paleido namo.
 
*     *     *

(Pasibaisėtinas okupanto tarnų poelgis su tikinčiu jaunimu):
    Žagarė. 1981 m. rugsėjo 15 d., vykstant atlaidams Šiluvoje, po pamaldų, vos tik išėjus už šventoriaus vartų, staiga prišoko du milicininkai prie Algio Rubino (gyv.
Žagarė, Tarybų aikštė Nr. 1), griebė už rankų, šlykščiai keikdamiesi su nepaprastu įniršiu pradėjo jėga tempti į milicijos mašiną. Jiems padėjo civilis, tikriausiai saugumietis. Vaikinui pradėjus aiškintis, kad jis nėra padaręs jokio nusikaltimo, o tik atvykęs į atlaidus, jie užriko, kad tylėtų ir nekeltų triukšmo, matyt, jie bijojo, kad tai nepastebėtų žmonės. Iš viso jų elgesio susidarė įspūdis, kad jie daro nusikaltimą, nes kitaip kam būtų reikėję tokio skubėjimo ir slapstymosi. Jvertę suimtąjį į mašiną, užgulė ant jo dviese, o trečias atsisėdo priekyje. Paklausus, kodėl suima be jokio nusikaltimo, milicininkas užspaudė visa jėga sugautajam burną taip, kad beveik nebuvo galima nė kvėpuoti ir taip laikė iki nuvežė į miliciją. Čia atėmė iš jo portfelį, o jį patį, užlaužę rankas, nutempė į antrą aukštą, sakydami: „Dar pasakyk žodelį, ir luš ranka!"

    Salėje laukė du saugumiečiai. Rubinui užklausus, kodėl jį be jokio nusikaltimo ir be prokuroro sankcijos taip grubiai suėmė, jie nieko neatsakė. Be to, nė vienas iš jų neparodė dokumentų, nepasisakė net pavardžių. Vėliau buvo nuvestas į kitą kambarį, kur laukė dar trys saugumiečiai. Čia pat sėdėjo suimtas jaunas vyras. Neužilgo buvo atvesta jauna mergina, kuri tik tiek buvo nusikaltusi, kad atvyko į Šiluvos atlaidus. Saugumiečiai klausinėjo suimtuosius, kur gyvena, kur dirba ir 1.1. Iš visko susidaro įspūdis, kad visa ta komedija daroma tam, kad įbaugintų jaunus žmones ir šie niekada neišdrįstų važiuoti į Šiluvos atlaidus. Vėliau dar atvedė daugiau žmonių ir, kažkodėl keista, visi suimtieji — jauni žmonės. Saugumiečiai tyčiojosi iš suimtųjų ir nepadoriai kalbėjo, grasindami primušią ir 1.1. A. Rubiną išlaikę iki 17,45 vai., nepaaiškinę, kodėl suėmė, paleido namo.
 
*     *     *

    Vilnius. Š.m. rugsėjo 7 d. buvo pašalinti iš Vilniaus Valst. universiteto du studentai: Prekybos fakulteto II k. stud. Alfonsas Vinclovas ir Matematikos fakulteto III k. stud. Audronė Ginkutė. Jsakyme parašyta: „Už elgesį, nesuderinamą su tarybinio studento vardu".
    Stud. Alfonsui Vinclovui paklausus universiteto prorektorių Bronių Sudavičių, už ką jis yra pašalinamas iš universiteto, prorektorius paaiškino, jog už tai, kad jis, nesiklausęs nei prorektoriaus, nei fakulteto dekano, buvo išvažiavęs per vasaros atostogas prie Molėtų ežerų poilsiauti (dalyvavo jaunimo rekolekcijose, — Red.).
 
*     *     *

MŪSŲ KALINIAI


(Iš čia byloja kilniausia lietuvių tautos kankinių dvasinė heroj ika):
    Petras Paulaitis savo 1981 m. rugsėjo 10 d. laiške rašo:
    „Dauguma mūsų (lietuvių 11) sveikatos atžvilgiu laikomės dar pakenčiamai. Suprantama, kad visi daug kentėję, išvargę, susirūpinę. Tikiu, kad mūsų Tėvams ir Seneliams dėl jų raudonuoti nebūtų reikėję ir, kaip manau, nereikės mūsų vaikams — būsimajai, mus pavaduojančiai kartai. Juk vis dėlto eiliniai paprasti, daugiausia mūsų sodžiaus žmonės, dabar kaliniai-kanki-niai už savo Tėvynės laisvę, atidavė ir atiduoda viską, dargi su kaupu, kas į juos buvo įdėta. Tik duok, Dieve, ištvermės!

    Šiais metais spalio 30 d. minėsiu jau atvargtus už mūsų mielą Tėvynę 34-tus metus. Su Visagalio pagalba tikiu ir noriu per tuos likusius 13 mėnesių pasiekti laisvės krantą ir su Jumis pasimatyti. . . . Nepraleidžia man daug atėjusių laiškų.

    Lenkiuos visiems geros valios Broliams ir Sesėms."
 
*     *     *

Rašo Vytautas Vaičiūnas:
    „1981 m. rugpiūčio 10 d. mane išvežė iš Pravieniškių į Vilniaus kalėjimą. 15 rugpiūčio išvežė iš Vilniaus į Smolensko kalėjimą, kur išbuvau visą mėnesį, o 15 rugsėjo, išdavę sausą maisto davinį, t.y. kepaliuką duonos
— lyg iš sėlenų keptos ir sūrios žuvies. Aš žuvies nevalgiau, nes labai sūri, o tie, kurie valgė — po to turėjo labai daug gerti. Kareiviai, kurie mus saugojo, buvo labai žiaurūs, keikėsi ir koliojo kalinius necenzūriniais žodžiais. Po dienos kelionės atvykome į Voronežą, kur visą parą nedavė nieko valgyti. Iš čia, beveik be sustojimo, rugsėjo 19 d. atvykome į Čeliabinską, iš kur vėl rugsėjo 21 d. išvežė ir rugsėjo 22 d. atvežė į Bakalo miestą, kuris yra pietiniame Urale, 200-250 km. į vakarus nuo Čeliabinsko.

    Būdamas Vilniuje, du kartus kritau be sąmonės. Labai susimušiau ranką. Virš plaštakos atsirado, nežinau nuo ko, žaizda, kuri negijo. Į mano prašymą suteikti medicininę pagalbą, niekas nekreipė dėmesio. Tik po ilgoko laiko ir jau be mano prašymo ėmė gydyti ir žaizda užgijo.

    Lageris, kuriame esu, skirtas 700-750 žmonių, o jų čia yra 1500 — dauguma jų narkomanai. Šj lagerį nori padaryti tik dėl narkomanų. Aplinka labai slegianti. Viską tvarko „blatnieji", kurie geriau apsirengusį nurengia, o jei pasipriešina — sumuša ir, atėmę jo rūbus, aprengia savo skarmalais, ir niekam nepasiskųsi, nes niekas nepadės, o jie dar žiauriau po to sumuša, kad bijotų skųstis. Iš manęs taip pat pavogė pagalvę, paklodę, rankšluostį, kojines, nosines. Dabar miegu po galva pasidėjęs šimtasiūlę (kalinio viršutinis drabužis). Į mėnesį duoda nusipirkti už 7 rub., iš kurių dar išskaito už pražudytus daiktus. Yra parduotuvė, kurioje galima nusipirkti tik paprastų saldainių ir margarino. Dirbu elektriku. Reikalauja, kad rašyčiau ir man rašytų laiškus rusiškai, o jei lietuviškai — nepraleis. Laiškus man rašykite tik lietuviškai, registruotus su laiško įteikimo pranešimais, o jei negausiu, apsieisiu be laiškų."
Vytauto Vaičiūno adresas:
45902 Čeliabinskaja obl. g. Bakai 2
učr. p/č JAV 48/9-10-100
Vaičiūnas Vytautas, Antano.
 
*     *     *

    Mečislovas Jurevičius savo 1981 m. rugsėjo 29 d. laiške rašo:

    „G.J.K.! Pirmą laišką rašau Jums iš svetimos šalies. Marijampolėje jau buvau apsipratęs su padėtimi. Rugpiūčio 3 d., einant į darbą, sulaikė ir pranešė, kad šiandien išveža etapu. Kur ir kaip — nieko nežinojau, štai kur mane ištrėmė — į užsienį. Už ką, taip ir nesužinojau. Reiškia, dar viena bausmė prisidėjo: ištrėmimas iš Tėvynės, mums taip brangios, numylėtos ir krauju aplaistytos žemės. Mums lietuviams ir katalikams ji ypatingai brangi, nes daug dėl jos sudėta visokeriopos aukos ir kančių. Joje gavome taip brangų lietuviui katalikų tikėjimą, kurį daug kas bando išrauti iš lietuvių širdžių. Tačiau veltui bandė ir veltui bando, šita bedievių kova beviltiška. Mes einame su Kristumi ir Marija, mes kovojome ir kovosime už Kristaus karalystę Lietuvoje. Bedieviai sako, kad lietuvių tautai tikėjimą atnešė su ginklu ir prievarta. Dabar iš lietuvio jo neatims nei su ginklu, nei išgąsdins kalėjimais, nei žiauriausiais persekiojimais.

    Galima bedieviams pasakyti ačiū už persekiojimus, nes kaip tik jie ir sustiprina tikėjimą. Kuo daugiau ir žiauriau jis persekiojamas, tuo labiau stiprėja ir pasilieka brangesnis. Visais laikais, visada buvo judų ir bus.
Branginkite ir Jūs, mielieji, tikėjimą, praktikuokite jį, ne paviršutiniškai, bet iš širdies. Ypatingai branginkite sekmadienių šv. Mišias, sąmoningai jose dalyvaukite. Tai mano didžiausias troškimas, ko norėčiau iš Jūsų, tai didžiausia Jūsų parama man.

    Truputį apie save. Rugpiūčio 3 d. vakare jau buvau Vilniuje, o 5-tos vakare iš ten išvežė. Prasidėjo nauji kryžiaus keliai. Sąlygos nežmoniškos. Kalėjime buvau su visokiais recidivystais kartu. Voroneže iš manęs vagys atėmė paskutinius šiltus baltinius. Tikrai stebuklingai atlaikiau tą kankinančią kelionę su tokia savo sveikata, tokiomis nežmoniškomis sąlygomis. Visko neįmanoma aprašyti.

    . . . Tuojau parašykite man laišką, nes Marijampolėje
negavau nė vieno laiško, o čia jie man labai brangūs svečiai, ypatingai iš namų ir draugų. Pasakykite, kad rašytų dažniau. Labai laukiu laiškų iš Lietuvos.

    Mano sveikata aišku kokia, nes ji ir laisvėje nebuvo gera . . . Viskas Dievo rankose! šiaip nuotaika gera, rami. Meldžiuosi už Jus visus. Perduokite nuo manęs sveikinimus visiems pažįstamiems.

    Sakau su Dievu. Pasivedu Jūsų maldoms."

    M. Jurevičiaus adresas:
456870 Čeliabinskaja obl., g. Kyštym,
učr. JAV 48/10-3
Jurevičius Mečislovas, Jurgio
 
*     *     *

    Viktoras Petkus savo laiškuose iš Kučino kalėjimo rašo:

    „Prie aplinkos lyg ir pripratau. Todėl dėkingas Apvaizdai — kas vakarą kartoju prieš trisdešimt metų išmoktąją maldelę:

    — Tu ateini pro storas mūro sienas, sargybas apginkluotas ir grotas, man atneši žvaigždėtą mėnesieną ir klausinėji, kur gi tie, ar tas? Tu — Išganytojas, Tave pažįstu. Tu mano kelias, tiesa ir gyvenimas. Ir rūsys manasis žvaigždėmis pražysta, ir liejasi ramybė ir šviesa. Tu man beri gražius žodžius, kaip žiedus: „Sūnau, ko tu bijais? Aš su tavim kartu!" O mes kamputyje pašnibždomis psalmes giedam, ir klausos jų kalėjimas kurtus. —

    Tavo vasario 20 d. laišką gavau gegužės 19 d. Gal būt ir manasis laiškas iki Tavęs keliaus tris mėnesius . . . Beje ir su rusiškais laiškais ne ką geriau. Pavyzdžiui iš Kauno balandžio 7 d. laišką gavau gegužės 19 d., nors vietinio pašto antspaudas žymi balandžio 12! Ta proga administracijos klausiau, gal jie rusiškus mano laiškus ėmė versti į lietuvių kalbą, nes dėl lietuviškų laiškų ilgos kelionės teisinosi, esą juos reikia išversti į rusų kalbą.

    Vasario 23 d. pasiunčiau 52 puslapių laišką apie
tomizmą ir neotomizmą filosofijoje bei jų poveikį lietuvių grožinei literatūrai, tai jau balandžio 2 d. pavakary man pranešė, kad jis esąs sukonfiskuotas dėl tariamai ideologiškai žalingų išsireiškimų.

    Labai gaila, kad neturiu galimybės veikliau atsakyti į gaunamus laiškus, nes limitas suriša rankas. Gerieji žmonės tai supranta ir kantriai vis rašo ir rašo, nors nuo manęs negauna jokios žinelės. Tie laiškai atneša man tėvynės vėją ir pušų ošimą nuo Birutės kalno, bevaikščiojančios Kalvarijas minios giesmių skambėjimą ir poeto žodžius:

    — Kas kęs manas Kalvarijas, tas mano džiaugsmo šventę švęs!

    Su poetu ir norisi palinkėti:
    — Aidėkit, žodžiai, lig tėvynės mano girių, gyvi lietuvio gyvo gauskit širdyje. —

    Šiandieną švenčiu šilines. Ir aš mintimis prie tų akmenų, prie kurių jau keturis šimtmečius renkasi Marijos vaikai. Kaip greitai bėga mūsų dienos! Dar rodosi, vakar užvakar tėveliai kas metai vesdavosi mane mažą į tas didžiąsias iškilmes, o jau ir jie pora dešimtmečių laukia nesulaukia manęs Raseinių smėlio kalnelyje. Kokios trumpos tos mūsų žemiškosios būties dienos!

    Man per visus prabėgusius metus sekėsi gerai. Nepakartojamai gražų įspūdį paliko virš keturiasdešimt vagišių ir kitokio plauko bendro likimo žmonių, kurie, mirus Popiežiui Povilui VI, prašė manęs papasakoti apie popiežius, o paskui išaiškinti skirtumą tarp katalikų ir stačiatikių. Ir aš, remdamasis rusų filosofu Vladimiru Solovjovu (1853-1900), kurio mintys jiems turėtų būti artimesnės, stengiausi išpildyti jų prašymą. Kaip jie visi nutildavo, ir ištisas valandas su didžiausiu žingeidumu klausydavo, paskui mane apipildavo klausimais! Ir niekados nepamiršiu, kaip jų keletas, susimetę kampan, ardė neiloninę kojinę ir visą popietę kažką triūsė. Po vakarienės jie man įteikė iš tų siūlų numegztą kryželį, dėkodami už žinių pasidalijimą su jais. Gal gyvenime brangesnės dovanos ir nebuvau turėjęs.
    Vargšai žmonės, kaip jie alksta ir trokšta tiesos! Ir koks sunkus jų žemės kelias."
 
*     *     *

    Julius Sasnauskas savo 1981 m. rugsėjo laiškuose rašo: „Lemtinguose gyvenimo momentuose, kai reikia liudyti savo žmogiškąją vertę, savo idėjų gyvastingumą, kaip tada svarbu visa širdimi suvokti aukos būtinumą. O akivaizdoje tų didžių vertybių, kurias saugoti ir apginti esame pašaukti, asmeniniai praradimai nublanksta.

    Aš tik lenkiuosi tai stebuklingai religijai, kuri sujungia žmonių protus ir širdis ir yra neišsenkantis meilės šaltinis. Viešpats teatveria akis visiems, neradusiems kelio prie jos.

    Galima prarasti Tėvynę, laisvę, namų šilumą, draugus, bet kol dvasia bus gyva, šias vertybes mes rasime savyje — tai visakuriantis tikėjimas jas suteiks. Jeigu įvairiuose skersvėjuose sugebėsime išsaugoti jaunystės idealų ryškumą, tai paskui ir didžiausi vargai, praradimai, nesėkmės — niekas negalės sugniuždyti mūsų: mumyse almės neišsenkantis atsinaujinimo šaltinis. O didžių idealų puoselėjimas, jų apgynimas reikalauja nuolatinės kovos, reikalauja aukos. Ir ištikimybė jiems įrodoma ne trumpalaikiu entuziazmu, bet visu gyvenimu, neretai didelių praradimų ar net gyvybės kaina. Negali būti abstrakčios meilės nei Dievui, nei tėvynei, — yra tik ta, kurios buvimą savo širdyje mes paliudijame veiksmais. Dar apaštalas Jonas sakė:

    — Mylėkite darbu ir tiesa.

    Ir išgarsintas žygdarbis, ir niekam nežinomas kantrus kasdienis triūsas turi vienodą vertę, jei juos įkvepia Kristaus meilė. Nors mūsų pastangos būtų pačios nežymiausios, jų prasme abejoti neverta. Kas, kad mes nematome (gal būt patys ir nepamatysime) tų lūkesčių realizavimo, juk ir žemdirbys, rudenį berdamas į dirvą sėklą, nemato savo darbo pabaigos, bet ateis piūties metas, ir beriamas su ašara grūdas virs džiaugsmu, nors gal būt jau kiti surinks derliaus dovanas. Mūsų dirva
šimtmečius garsi savo vaisingumu, ir pasibaigus šalnų bei sausrų metams, ji vėl subrandins gausų derlių. Tad berkime sėklą drąsia ranka.

    Ir jeigu šiandien vis daugiau jaunų žmonių nori įrodyti savo ištikimybę Dievui ir tėvynei, tai tegu grūdinasi, tegu mokosi ir dirba — kantriai, su atsakingumu, su meile. Visa tai reikalauja ne mažesnio pasiaukojimo kaip buvimas nelaisvėje. Ir visada atsijokime pelus nuo grūdų: tik pačios didžiausios vertybės, kurias reikia apginti, daro žmogaus kovą ir kančią prasmingą.

    Parabelyje vietinių gyventojų, senbuvių, čia negausu, daugiausia — atvykėliai, ieškantys laimės. Žmonės susvetimėję, paskendę savuose rūpesčiuose. Jų buitis, aišku, nelengva, gi paguodos ieškoma tik svaigaluose.

    — O ko reikia rusų Ivanui? Duonos ir degtinės — daugiau nieko! — tai jų pačių atsakymas.

    Žinoma, ne visur toks paveikslas, — aš sutikau ir labai puikių, kultūringų žmonių. Jų buvimas ir praskaidrina tą nykų įspūdį. O šiaip ir betvarkės, ir savivaliavimo čia per akis, atrodo, niekas nė nesistengia ką nors pakeisti. Gal todėl, sakau, tokios vietos ir patraukia klajūnus, kad jose galima nesivaržant ir nieko nepaisant gyventi?

    , . . Argi mes galime surasti tikrąisas vertybes ir būti iš tiesų laimingi, niekada nepatyrę kančios, vargo, praradimų?

    — Per aspera ad astrą, per crucem ad lucem, — byloja senas posakis. Ir tai amžių patikrinta tiesa. Transformuotas, įprasmintas skausmas ir yra tobulėjimo pirmoji priežastis, — jis lyg perkūnija nušviečia sielos gelmes, sukrečia ir atgaivina. Rami, bekonfliktiška būsena tėra vegetavimas. Ir gamtoje juk dangus ryškiausiai spindi po audros. Deja, mes ne visuomet sugebame teisingai įvertinti įvykių priežastis bei prasmę ir, besiartinant išbandymų metui, bailiai slapstomės visaip jų išvengti. O tai vien savęs apgaudinėjimas: tik kaskart patirdamas skausmą ir jį įprasmindamas, žmogus gali atsinaujinti, nuvalyti sielą nuo kasdienybės apnašų ir kopti į dvasios aukštumas.
    Gyvename iš tiesų kritišku momentu, ir todėl neretai tenka susimąstyti: kur nueisime, ką paliksime būsimoms kartoms? Iščiulptą, nuniokiotą gamtą, paveldimas psichines ligas, kurių vis gausėja, visuotinio abejingumo, keršto, neapykantos įstatymus, kitas epochos ydas? Dvasinis žmogaus luošinimas šiandien įgavo neregėtą užmojį, tai ypač pastebima čia. Dar kartą skaitau Jūsų laiško mintis, padiktuotas to gilaus susirūpinimo žmonijos, mūsų civilizacijos likimu. Ir randu ten ne vien dabartinio pasaulio tragiškos būklės konstatavimą, bet ir nurodytą kelią, kaip iš susidariusios aklavietės išeiti. Tai kova už didžiąsias žmogiškumo vertybes, tai atsinaujinimas tikėjimo šviesoje."
 
*     *     *

    Gulagas. Septintame kilometre nuo Vsesviatskojos stoties, taigos priglobstyje, yra vienas iš daugybės Gulago salyno lagerių — VS-389-35, kuriame kalinami Povilas Pečeliūnas, Gintautas Iešmantas, Jurijus Orlovas, Ščeranskis bei kit. Permės lageriai — patys baisiausi dvasinio teroro kombinatai. Septynių eilių spygliuotomis vielomis apraizgo kalinių kūnus, o neįsivaizduojamai sudėtingas šnipinėjimo, išdavystės, sekimo, pažeminimo tinklas — jų sielas. Vergiškai beprasmiškas ilgavalandinis darbas išsekina fizines jėgas. Komunistinis auklėjimas ir čia reiškiasi visokiomis formomis . . . Čia veikia savi įstatymai. Uolūs išdavikai bei provokatoriai premijuojami (papildomi pasimatymai, banderolės), o tie, kurie sąžiningai dirba, tegali tikėtis, kad iš jų neatims minimumo. Nepaklusnūs kaliniai nuolat persekiojami. Ypač kerštaujama Gintautui Iešmantui. Iš jo sistemingai konfiskuoja eilėraščius. Povilas Pečeliūnas nuolat šefuojamas čekisto iš Vilniaus saugumo kuris žadėjo peržiūrėti bylą tuo atveju, jeigu jis išduos savo buvusius bendradarbius. Bylos peržiūrėjimo klausimu P. Pečeliūnas rašė LTSR Ministrų tarybai, TSRS generaliniam prokurorui, bet viskas pasibaigia tuo, kad paskutinį žodį taria čekistai! Žmogaus   teisių   gynėjas   ščeranskis   ypatingai   KGB
„šefuojamas". Jis kiekviename žingsnyje žeminamas bei ujamas. Jam liepiama dirbti pačius sunkiausius darbus, o kai nepajėgia — baudžiamas.

    Spalio mėnesį įvyko visuotinis kalinių streikas, atžymint politinio kalinio dieną, reikalaujant politinio statuso. Prie streiko prisijungė keturiolika VS-389-50 lagerio belaisvių.

    Prašykime Dievo jiems dvasinės bei fizinės stiprybės, o geros valios žmonėms — drąsos jiems padėti.
 
*     *     *

AČIŪ UŽ AUKĄ!

(Panevėžio moterų lagerio administracijos personalo lietuvės moterys rusiškomis širdimis):
    1981 m. spalio 17 d. Onai Vitkauskaitei baigėsi kalinimo laikas Panevėžio moterų lageryje. Prieš pusantrų metų ji buvo suimta už „LKB Kronikos" dauginimą.

    1981 m. liepos 1 d. atestacijos metu komisija, susidedanti iš lagerio administracijos darbuotojų ir kelių kalinių, išsikvietusi Oną Vitkauskaitę dar kartą, įprastiniu būdu pasitelkiant pagalbon melą ir šmeižtą (viena iš administracijos darbuotojų kaltino Onutę priklausymu kažkokiai sektai, tvirkinančiai vaikus), pravedė „auklėjamąjį" darbą, siekiant išgauti iš suimtosios prisipažinimą, jog buvo „suklydusi" ir pasižadėjimą „taisytis". Neišgirdę jokių gailesčio žodžių, o tik tvirtą nusistatymą: „norint taisytis iš jūsų vadinamos „klaidos", reikia atsisakyti tikėjimo, o to aš niekada nepadarysiu", operatyvinės dalies viršininkė pareiškė, jog charakteristikon įrašys kaip „nestovinčią pasitaisymo kelyje" ir pagrasino, kad su tokiomis nuotaikomis ji greitai grįšianti atgal.

    Baigiantis bausmės laikui, administracija, motyvuodama, kad „kalinių daug, o dienų maža", atėmė Vitkauskaitei priklausantį asmeninį pasimatymą ir sutrumpino bendrą pasimatymą iki tiek,  kad  su  atėjusiu broliu
suimtoji vos spėjo pasisveikinti ir pasikeisti keliais žodžiais, nors iki pagrindinės rikiuotės dar buvo likę kelios valandos.

    Paskutinio pasimatymo metu, rugsėjo 25 d. operatyvinės dalies viršininkė pasakė Onai Vitkauskaitei, girdint artimiesiems, jog į laisvę išleis spalio 17 d. ne anksčiau 9-9,30 vai. Kalinė susitarė su namiškiais, kad šie nurodytu laiku atvežtų jai drabužius.

    1981 m. spalio 16 d. suimtosios sesuo Bronė Vitkauskaitė pasitikslino pas atsakingus lagerio darbuotojus kalinės išleidimo laiką. Jai buvo pranešta, kad atvyktų spalio 17 d. apie 9 vai. ryto.

    Nurodytu laiku prie Panevėžio moterų lagerio Onutės laukė sesuo ir dar keletas jai pažįstamų asmenų. Pralaukus gerą pusvalandį, siuvimo fabriko direktorius pakvietė Bronę Vitkauskaitę ir, grąžindamas prieš valandą perduotus drabužius, pareiškė, jog Onos Vitkauskaitės nelaukti, — jos ieškoti Kaune, nes jis pats ryte 7 vai. įsodinęs ją į autobusą, nupirkęs bilietą ir išleidęs į namus.

    Pasirodo, spalio 17 d. 5,30 min. budinti Žukauskienė prižadino Onutę Vitkauskaitę ir pranešė, jog pasiskubintų, nes už valandos laiko ji turi būti už vaktos durų, žodžiu, — gatvėje, o iš ten ją pristatysią į stotį ir išleisią į namus. | kalinės nustebimą, kodėl ji taip anksti turinti būti gatvėje, ar negali, kaip sutarta, palaukti artimųjų, kurie neužilgo prisistatys, niekas nekreipė nė mažiausio dėmesio.

    Pusantrų metų Onutė buvo laikoma fanatike, atsilikusia, šmeižiančia tarybinį gyvenimą nusikaltėle. Panevėžyje ketvirto būrio viršininkė Radvilienė net .bandė įrodinėti, kad tikėjimas laisvas; net per daug laisvas, juk reikėtų kunigus sodinti į kalėjimą, o tikintieji lygiateisiai piliečiai.

    Grįžusią į Kauną Oną Vitkauskaitę sutiko nemažas būrys tikinčiųjų ir jaunimo, šv. Mišiose visi dėkojo Viešpačiui už Onutės sudėtą auką ir meldė Dievą ištvermės ir palaimos kalinamiems už tikėjimą.
 
*     *     *

(Pikti žvėrys įvilkti į žmogaus pavidale):
    Atbuvęs 8 metų bausmės laiką, 1981 m. lapkričio 20 d. iš Vilniaus KGB izoliatoriaus buvo paleistas Petras Pluiras-Plumpa. Jis buvo suimtas 1973 m. ir kaltinamas dėl religinės spaudos ir „LKB Kronikos" dauginimo.

    Už dalyvavimą politinių kalinių streike, reikalaujant, kad KGB žinioje esanti lagerių administracija liautųsi grubiai pažeidinėjusi TSRS įstatymus politinių kalinių ir jų artimųjų giminių atžvilgiu, Petras Pliuras-Plumpa 1980 m. rugsėjo 17 d. buvo pervestas iš lagerinio į kalėjimo režimą ir tą patį mėnesį išvežtas iš Permės srities lagerio Nr. 15 į Cistopolio kalėjimą Totorijoje. Čia, už streiko tęsimą, 4 mėnesius buvo laikomas sugriežtinto režimo kalėjime (kai duodamas sumažintas maisto kiekis, pasivaikščiojimo laikas, laiškų rašymas ir kt.), be to, dešimt mėnesių nebuvo leidžiama pirktis jokių maisto produktų.

    Per paskutinius ketverius metus nė karto jam nebuvo leista pasimatyti su šeima.

    1981 m. spalio 9 d. Petras Pluiras-Plumpa iš Cistopolio kalėjimo buvo išvežtas į Vilnių. Prieš išvežant kratos metu iš jo buvo atimtas Kristaus paveikslas.

    Kelionė į Vilnių truko iki lapkričio 13 dienos. Visą kelią sargyba elgėsi žmoniškai ir tik Vilniuje prasidėjo stumdymai ir kumščiavimai. Lukiškių kalėjime Petras Pluiras-Plumpa, parodęs sargybos ir Lukiškių kalėjimo budintiems karininkams sutinusį žandą, paklausė kieno nurodymu ir kokiu tikslu buvo pavartotas smurtas. Budintis viršyla rusiškai atsakė, kad, girdi, dar per mažai mušė, reikėtų ir užmušti. Vėliau jis dar pridėjo: „Tokį lietuvišką svoločių seniai reikėjo pastatyti prie sienos ir sušaudyti". Tą pačią dieną kalinys buvo pervežtas iš Lukiškių kalėjimo į KGB izoliatorių. Čia civiliai apsirengęs KGB atstovas labai mandagiai įspėjo, kad po dviejų teistumų jis būsiąs labai atydžiai stebimas, todėl bandymas vėl užsiimti literatūros gaminimu būsiąs tuoj pat išaiškintas.
 
*     *     *

KODĖL ŠILUVA KELIA SIAUBĄ VALDIŠKIEMS BEDIEVIAMS?

(Bedieviai vis dėlto iš baimės dreba, kad lietuviai maldomis į Šiluvos Mariją nesugriautų taip vergiškai saugomos „komunistinės statybos"):
 
*     *     *

    1981 m. rugsėjo 12 d. į Šiluvą pasimelsti atvyko keturi jaunuoliai iš Estijos: Ants Tomson, Tanne Kelam, Tonis Arro ir Runno Vissak.

    Milicija juos sulaikė prie bažnyčios ir tardė. Vienas iš jų, studentas Runno Vissak, vien už tai, kad nuvyko į Šiluvą — yra pašalintas iš Tartu universiteto.

*     *     *

    981 m. spalio 25 d. septyniolikmetis Panevėžio hidromelioracijos technikumo moksleivis Kęstutis Variakojis atvyko į Raseinius, norėdamas nuvažiuoti ir pasimelsti Šiluvos bažnyčioje. Kadangi Raseinių autobusų stotyje kabėjo skelbimas, jog penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį (spalio 23, 24 ir 25 d.d.) autobusai į Šiluvą nevažiuos, vaikinas nusprendė kelionę tęsti pėsčiomis. Keliu viena po kitos zujo milicijos mašinos, todėl jis ėjo takeliais, per mišką. Kai netoli Šiluvos išėjo į pagrindinį kelią, bematant privažiavo milicijos mašina, iššoko keletas milicininkų ir griežtai įsakė sėstis į jų mašiną „išsiaiškinimui". Kęstutis pasiteiravo, už ką jis yra sulaikomas, o milicininkai į tai piktai atkirto:

    — Lipk greitai į mašiną, o tai patys įmesime ir dar 10 parų gausi!

    Šiluvoje vaikiną nuvedė į milicijos skyrių, kur uniformuoti ir neuniformuoti (čekistai) ėmė tardyti:

    — Iš kur esi? Kada gimęs? Kur gyveni? Ko ėjai į Šiluvą?

    Vienas iš milicijos pareigūnų, iškraustęs K. Variakojo kišenes ir, paėmęs piniginę, rožančių, tęsė tardymą:

    — Iš kur gavai rožančių? Kur mokaisi? Kur tėvai gyvena ir dirba?
    Kiek vėliau atėjęs tardytojas užvedė bylą, esą K. Variakojis priešinosi milicijos darbuotojams. („Pasipriešinimu" buvo laikoma Kęstučio teiravimasis apie sulaikymo priežastį). Tardytojas klausinėjo, ko vaikinas ėjo į bažnyčią, kodėl į Šiluvos, o ne į kurią nors kitą? . . . Kęstučiui atsakius, jog ėjo pasimelsti už Lietuvą, tardymą nutraukė, o jį patį nuvedė į kitą kambarį, kuriame jau buvo daugiau sulaikytų. Po pusvalandžio visus išvežė į Raseinius. Raseiniuose K. Variakojį pareigūnai išsikvietė patį pirmą ir, pakišę lapą, liepė perskaityti ir pasirašyti, kad susipažino su byla. Gerokai palaikę milicijoje, nuvedė pas Raseinių rajono liaudies teismo teisėją E. Sarą. šis, pagrasinęs, kad Kęstutį išmes iš technikumo ir komjaunimo, liepė užmokėti 10 rub. baudą, mat paklausimu, už ką yra sulaikomas, „pasipriešino" milicijos darbuotojams. Išlaikę 5 vai. K. Variakojį paleido.

    Technikume Kęstutis buvo tardomas skyriaus vedėjo, o spalio 28 d. sekė tardymas milicijos skyriuje, po kurio tardomasis 3 mėn. buvo įrašytas į milicijos įskaitą.
 
*     *     *

    1981 m. spalio 24 d. čekistas Norkūnas sulaikė kun. Joną Kaunecką kelyje Varniai — Laukuva. Pristatytas į Telšių saugumo skyrių, kun. J. Kauneckas buvo įspėtas, kad sąryšyje su Šiluvoje organizuojamais renginiais šį šeštadienį ir sekmadienį draudžiama jam išvykti iš Telšių. Kunigas sakėsi nieko nežinąs, o važiavęs asmeniniais reikalais ir po pietų turėjęs grįžti į Telšius, be to, tomis dienomis turįs daug darbo ir niekur negalįs išvažiuoti. Nežiūrint to, kun. J. Kauneckas tas dienas buvo visur demonstratyviai sekamas.

    Tomis dienomis įstaigoms buvo uždrausta duoti autobusus net laidotuvėms ar metinėms. Mokyklų mokiniai, daugelio įstaigų darbuotojai buvo įspėti, kad niekur nebandytų išvažiuoti. Keliai į Kelmės raj., kaip ir rugpiūčio 23 d. buvo kontroliuojami. Autobusų maršrutai Tytuvėnai — Šiluva — Raseiniai uždaryti „dėl kelio remonto". Kauno studentams, kilusiems iš tų vietovių,
tomis dienomis buvo uždrausta vykti namo.

    Kun. Jonas Kauneckas 1981 m. lapkričio 6 d. parašė Lietuvos TSR Prokurorui tokio turinio skundą:

    „Pranešu Jums apie Valstybinio Saugumo darbuotojų savavališką sulaikymą be jokio tikslo, be jokio kaltinimo.

    1981 m. spalio 24 d. vykau asmeniniais reikalasi į Šilalę. Saugumo darbuotojas Norkūnas sulaikė mane netoli Laukuvos (Šilalės raj.) ir išlaipino iš mašinos. Pristatytas į Telšių saugumo poskyrį buvau paleistas. Man nebuvo pateiktas joks kaltinimas, net pavardės neklausė. Buvau įspėtas, kad spalio 24-25 d.d. neturiu teisės niekur išvykti iš Telšių, nenurodė jokios priežasties . . ."
 
*     *     *

    1981 m. spalio 25 d. apie 2 vai. nakties 10 jaunuolių būrelis išėjo iš Kelmės į Šiluvą. Jie žygiavo su malda lūpose ir meile širdyse Dievo Motinai ir persekiojamai Tėvynei. Eiti keliu Kelmė — Tytuvėnai buvo negalima: vienas prie kito, net trijose vietose išstatyti milicijos „barjerai". Jaunimas slinko per laukus, pagal Dubysą ir 7 vai. ryto pasiekė Lyduvėnus. Kelionėje daug kartų teko slėptis nuo čekistų mašinų. Lyduvėnuose persiskyrė į 3 grupeles, kad lengviau būtų išvengti persekiojančių čiekistų ir milicijos. Likus vos 5 km. iki Šiluvos, grupelę, kurioje ėjo buvusi sąžinės belaisvė Onutė Vitkauskaitė, kelmietė Regina Teresiūtė, Kauno gyventoja Bena Mališkaitė ir vilkaviškietis Arvydas Juška, sustabdė iš mašinos iššokę pareigūnai. „Tvarkos saugotojams" pirmiausia rūpėjo sužinoti, kur eina sulaikytieji, o sužinoję, kad keliauja į Šiluvą, tuoj per radiją iškvietė autobusiuką, kuriuo atvažiavę 6 pareigūnai susodino suimtuosius ir išsivežė „asmenybių išaiškinimui". Tardoma Onutė Vitkauskaitė į klausimus, kur gyvenanti ir dirbanti, atsakė, kad ji tik ką grįžusi iš Panevėžio priverstinio darbo zonos — lagerio ir tvarkanti dokumentus. Lageryje jai 1,5 metų aiškino, kad Lietuvoje tikėjimas nepersekiojamas, kad tikintieji gali laisvai melstis, o jai vos išėjusiai
neleidžiama padėkoti Šiluvos švč. Motinėlei — štai vėl naujas tikėjimo persekiojimo faktas.

    Visus ištardę, pareigūnai ypač grubiai užsipuolė nepilnametį Arvydą Jušką. Po eilinių patyčų jaunimą nuvežė apie 50 km. į mišką ir paleido. Teko eiti pėsčiomis, klaidžioti, nes miško keliuku autobusai nekursavo. Panašus likimas ištiko ir antrąją grupelę — juos visus suėmė ir nuvež į Raseinius „išsiaiškinti asmenybių" . . . Tik trečioji grupelė, lyg partizanai karo metu — miškais, pievomis, besislapstydami nuo piktų čekistų žvilgsnių, laimingai pasiekė Šiluvą, kuri, žiūrint nuo kalvelės, raudonavo nuo milicininkų uniforminių kepurių.
*     *     *

    1981 m. spalio 24 d. Molėtų parapijos 13 tikinčiųjų nuvažiavo į Raseinius norėdami iš ten patekti į Šiluvą. Autobusų stotyje, pagal duotą įsakymą, kaip aiškinosi kasininkė, bilietų į Šiluvą nepardavinėjo ir autobusai nekursavo. Iš taip toli atvykę molėtiškiai, ryžosi likusius 20 km. iki Šiluvos nueiti pėsčiomis. Bet vos tik nuėjus apie 8 km., prie jų sustojo autobusu važiavę milicininkai, o lengvoji mašina užstojo kelią. Išlipę trys milicininkai ėmė molėtiškius tardyti:

    — Kur einat? Iš kur jūs? Duokite dokumentus!

Sulaikytieji atsakė, kad dokumentų nesinešioja, o be to jie jokio nusikaltimo nepadarė, tad kokiu pagrindu juos sulaikė?

    — Jūs einat apiplėšti kleboną, o mūsų pareiga jį saugoti, — replikavo milicininkai, — ir jei eisite toliau sumesime visus į mašiną.

    Su motinomis ėję vaikai išsigando ir pradėjo verkti. Teko visiems grįžti atgal, nes milicininkų pusėje buvo jėga. Sugrįžę į Molėtus jie visi parašė protesto pareiškimą LKP sekretoriui Griškevičiui, prašydami sutramdyti tikinčiųjų persekiotojus — milicininkus.
*     *     *


    1981 m. spalio 25 d. iš Pagirių miestelio (Kėdainių raj.) į Šiaulėnus per Šiluvą išvažiavo Albinas Chščenavičius su žmona Danute, dukra Odeta, sūnumi Gintaru ir sūnaus draugu Rimantu Jasinsku. Jie norėjo Šiluvoje ant artimųjų kapų nuvežti gėlių ir pasimelsti. Netoli Šiluvos juos sustabdė milicijos pareigūnai ir, patikrinę dokumentus bei mašinos bagažinę, pasakė, kad automašina toliau važiuoti neleidžiama. Iki Šiluvos beliko 5 km., todėl nutarė pėsčiomis nueiti. Chščenavičiai su dukra ėjo pirmi, o už jų, keliasdešimt metrų atsilikę, ėjo sūnus Gintaras, 10 kl. mokinys, ir Rimantas Jasinskas, prieš metus baigęs vidurinę mokyklą, dirbantis Pagiriuose vairuotoju. Prie miškelio stovėję du milicijos pareigūnai pirma ėjusius Chščenavičius praleido, o Gintarą su Rimantu sustabdė ir paklausė, kur jie einą. Tuo pat metu prie jų privažiavo automašina „Volga", ir milicininkai, nieko nepaaiškinę, pagriebė Gintarą ir Rimantą ir grubiai įgrūdo į mašiną. Tai matę Gintaro tėvai bandė, pakėlę rankas, sustabdyti mašiną ir paklausti, kur veža vaikus. Mašinos vairuotojas sumažino greitį, o kai tėvai priėjo prie mašinos, klausdami, kur vežą vaikus, staiga padidino greitį ir partrenkė juos į purvą. Partrenktieji atsikėlė ir vos tik jie nuėjo nusiprausti prie kelio esančiame prūde, kai prie jų atvažiavo pilnas autobusiukas milicininkų ir pranešė, kad jie visi esą areštuoti.

    Šiluvos milicijoje Gintarą ir Rimantą tardė moteris, neišdrįsusi pasakyti savo pavardės. R. Jasinskui užsikerta kalba, dėl to jis mokykloje buvo atleistas nuo atsakinėjimo žodžiu ir egzaminų. Išsigandęs jaunuolis užsikirto ir negalėjo atsakyti į tardytojos klausimus. Tada ji išsikvietė milicininkus, kurių vienas spyrė Rimantui į krūtinę ir smogė per sprandą. Vaikinas apsvaigo ir nugriuvo nuo kėdės. Vėliau, sužinojus, kad jis negali kalbėti, tardytoja liepė Rimantui parašyti savo vardą, pavardę, kada išvažiavo, kas jį suagitavo važiuoti.

    Areštuotus Chščenavičius taip pat visus tris atvežė į Šiluvos miliciją. Juos tardė moteris, kuri net paklausta nepasisakė pavardės ir pareigų. Čekiste klausinėjo motiną
ir dukrą, ar jos tikinčios, ko ėjo į Šiluvą, apgailestavo, kad tikinti motina perduodama savo įsitikinimus dukrai, ją luošina. Po to, liepė rašyti pasiaiškinimą milicijos viršininkui Kolelkovui.

    Iš Šiluvos nuvežę į Raseinius, surašė melagingus parodymus — esą Albinas Chščenavičius su žmona Danute, stabdydami milicininkų mašiną, sukėlė avarinę situaciją, ir liepė jiems pasirašyti. Kai atsisakė pasirašyti, juos abu nuvedė į teismą, kur teisėjas, nepasisakęs pavardės, nuteisė už tariamą chuliganizmą: Danutę Chščenavičienę 30 rub. bauda, o jos vyrą Albiną Chščenavičių 7 parom arešto.

*     *     *
JAUNIMAS STATO KRYŽIUS

(Bedieviškasis vandalizmas bejėgis išplėšti Kryžių iš pavergtos Lietuvos jaunimo širdžių):
    Valdiškiems bedieviams suaktyvinus religijos niekinimo ir naikinimo metodus, tikintis Lietuvos jaunimas dar uoliau reiškia savo ištikimybę ir meilę Kristaus Kryžiui. Lietuvos jaunimas gerai žino, kur Tautos jėga, išlikimo garantija ir su poetu Brazdžioniu drąsiai taria:
4    Gyva tik pašvaistėj kitų dienų rytojaus
    Gyvent išmokai, pavergta Tėvyne,
    Nes Tu radai visų didžių herojų
    Tartum stebuklą — Viešpaties šaltinį.

    1981 m. rugsėjo mėn. iš 25 į 26 d. naktį jaunimas pastatė gražų kryžių prie kelio Vištytis — Kybartai. 26 d. rytą apie 10 vai. apylinkės pirmininkas Šarskas ir Romas Žukauskas kryžių nugriovė, bet 27 d. vakare tas pats kryžius vėl iškilo senoje vietoje, tačiau išbuvo vos 2 vai. — piktos rankos vėl jį išrovė. Išverstą kryžių žmonės papuošė gėlėmis, bet tai nepatiko bedieviams, ir spalio 18 d. jis buvo supjaustytas gabalais ir išvežtas.
    1981 m. rugsėjo 27 d. atsirado kryžius prie kelio Vilkaviškis — Žalioji. Rajono kulto įgaliotinio Urbono iniciatyva spalio 6 d. kryžius buvo nupjautas ir išvežtas. Išniekinto kryžiaus vietoje ilgai nevyto gėlės, kurias atnešdavo vietiniai gyventojai.

    1981 m. rugsėjo 22 d. Prienų šile, prie kelio Alytus — Prienai, žmonės pastebėjo naujai pastatytą apie 3 m. aukščio medinį kryžių. Neilgai Kristus žvelgė ir laimino nuo kryžiaus — rugsėjo 23 d. popietę pravažiuojantys plentu atkreipė dėmesį į uniformuotus milicininkus „besidarbuojančius" prie kryžiaus. Sudaužytas kryžius, sulaužytas krucifiksas kurį laiką gulėjo pakelėje, o vėliau dingo.

    Tai jau antras kryžiaus išniekinimas. Maždaug prieš metus laiko jis buvo pastatytas kelio Garliava — Kaunas kairėje pusėje ir tą pačią dieną nuverstas. Kažkas iš tikinčiųjų jį priglaudė ir po kiek laiko jis vėl iškilo prie kelio. Valdiškų bedievių fanatizmas antrąkart jį sudaužė ir išniekino, tačiau meilė Kristaus Kryžiui žmonių širdyse nesunaikinama.

    1981 m. birželio 3 d. Rainių miškelyje, Telšių raj., buvo pastatytas meniškas kryžius su užrašu „Tautos kankiniams". Po savaitės, čekistams vadovaujant, jis buvo nupiautas ir, supiausčius į gabalus, išmėtytas miškelyje.

    Nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens visoje Lietuvoje, keliami jaunų rankų ir mylinčių širdžių, augo kryžiai, iššaukdami beviltišką valdiškų bedievių pyktį ir su kiekvienu jų nugriovimu liudijo antikultūrinį, antinacionalinį bedievybės charakterį. Tačiau bedieviškas vandalizmas bejėgis išplėšti Kryžių iš jaunimo širdžių!

*     *     *

ŽINIOS IŠ VYSKUPIJŲ


(Ordinarai pabūgo suerzinti sovietinę valdžią — jaunuoliai parodė bailiuosius sugėdinantį dvasinį heroizmą):
    Vilkaviškis.
    Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštališkajam administratoriui
Vilkaviškio vyskupijos kunigų
Prašymas

    Lietuvos Ordinarai 1981 metus paskelbė Eucharistiniais metais Lietuvoje. Jau praėjo pusė metų, tačiau labai silpnai jaučiama, kad šie metai tikrai Eucharistiniai metai. Daugelio kunigų ir tikinčiųjų noras dalyvauti Liurdo Eucharistiniame Kongrese irgi liko be atgarsio. Todėl mes labai norime, kad būtų suruoštas Eucharistinis Kongresas Lietuvoje. Geriausiai tam tiktų Šilinių atlaidai Šiluvoje, ypač rugsėjo 12-13 dienos.
1981 m. liepos 5 d.

    N.B. Po pareiškimu buvo pasirašę daug Vilkaviškio vyskupijos kunigų, tačiau Kongreso net nebuvo bandyta organizuoti, bijantis suerzinti sovietinę valdžią.

*     *     *

    Kaunas. 1981 m. sovietinė valdžia neleido mokytis Kunigų seminarijoje šiems jaunuoliams:
1. Kazimierui Gražuliui      4. Adžiui Teresiui
2. Sauliui Kelpšai
                        5. Kęstučiui Žemaičiui
3. Justinui Jekevičiui
                6. Remigijui Ivanauskui

*     *     *

    1981 m. gegužės 11 d. Remigijus Ivanauskas padavė pareiškimą į Kauno Kunigų seminariją. Gegužės 18 d. jį išsikvietė į Raseinių karinį komisariatą, kur atvykęs nustebo, radęs belaukiančius pagyvenusius vairuotojus, vežamus į Kazachstaną darbams. Jis gi ne vairuotojas, tai kam iškvietė? Jaunuolis prie durų stovinčiam karininkui parodė šaukimą, šis liepė palaukti. Po kiek laiko prie karininko priėjo nepažįstamas vyras, abu pasikalbėjo, ir karininkas liepė Remigijui eiti su nepažįstamuoju į kitą gatvės pusę — į miliciją. Ten prasidėjo apklausinėjimas:
kur tėvas, ar turi brolių, seserų, kokie tolimesni tikslai? Prisistatė esąs čekistas. Remigijus suprato, kad jį tardo todėl, jog jis padavė pareiškimą į Kunigų seminariją. Pabiro klausimai:

    — Kas patraukė stoti į Kunigų seminariją? Ar pažįstąs kun. Alfonsą Svarinską, kun. Vytautą Skiparį ir kitus uolius kunigus?

    Po kiek laiko atėjo KGB viršininkas ir pasipylė panašūs klausimai. Klausinėjo, ar niekas jam neminėjo apie pogrindžio Kunigų seminariją? Jaunuolį, išlaikę dvi valandas, paleido, įsakę jam ateiti birželio 22 d. į KGB. šį kartą čekistai Ivanauską pradėjo verbuoti bendradarbiavimui: kai būsiąs seminarijoj, jiems turėsiąs pranešti, ar kas neplatina pogrindžio spaudos, nenusikalsta įstatymams ir pan. Remigijus jiems pasipriešino:

    — Geriau neįstosiu į seminariją, negu tapsiu niekšu!

    Išlaikę 3 valandas, jaunuolį išleidę, liepę vėl atvažiuoti, kai tik gaus iš seminarijos atsakymą. Gavęs neigiamą atsakymą iš Kunigų seminarijos, Remigijus vėl nuvyko į KGB, kur jam pasakė:

    — šiais metais pats užsikirtai sau kelią, neužsikirsk kitiems! Jei tu mums padėsi, padėsime ir tau. O jei ne — nematysi seminarijos!

    — Geriau lauksiu 10 ar 15 metų, negu tapsiu Judu! — ryžtingai atmetė niekšingą pasiūlymą Remigijus Ivanauskas.

*     *     *

Lietuvos vyskupų Konferencijos Pirmininkui Jo
Ekscelencijai Vyskupui Liudvikui Poviloniui

P a r e i š k i m a s

(Telšių vyskupijos tikintieji ordinarų prašo ir reikalauja, kad šie jų kompetencijai priklausančių teisių ir pareigų klusniai ir baimingai neperleistų komunistinės valdžios pareigūnams):
    Esame  susirūpinę  ir  sujaudinti vienintelės  Kauno
Kunigų seminarijos sunkia padėtimi. Mums žinoma, kad pereitų metų rudenį į Kauno Kunigų seminariją nebuvo priimta 17 kandidatų. Juos atmetė ne Kunigų seminarijos vadovybė, bet Religinių reikalų tarybos įgaliotinis. Buvo pašalintas IV kurso Telšių vyskupijos klierikas Aloyzas Volskis. Jis pašalintas tam pačiam įgaliotiniui liepus, o ne Kunigų seminarijos vadovybei nutarus. Taip civilinė vyriausybė elgiasi su Kunigų seminarijos kandidatais ir auklėtiniais per visą pokario laikotarpį.

    Mes skaitome tarybinėje spaudoje, girdime per radiją ir televiziją, o kartais mums aiškina lektoriai, kad tarybinė valdžia nesikiša į Bažnyčios vidaus reikalus. Jei taip, tai kodėl tarybinė valdžia nustato, ką į Kunigų seminariją priimti, ką atmesti, ką iš seminarijos pašalinti?

    Mes, tikintieji, savo aukomis išlaikome Kunigų seminariją. Mūsų šeimos duoda į Kunigų seminariją kandidatus. Jie yra gražiausi šeimų žiedai. Mes negalime abejingai žiūrėti, kai yra varžoma normali Kunigų seminarijos veikla. Be to, vis daugėja parapijų be kunigų. Pasirodo, kad kunigų stokojama ne dėl pašaukimų trūkumo.

    Todėl prašome ir drįstame reikalauti, kad Jūs, mūsų Ganytojai, padarytumėte viską, kad norintieji bei tinkami kandidatai galėtų mokytis Kunigų seminarijoje.

    Mes, tikintieji, Jus ir Kunigų seminariją visokeriopai remsime.
Pasirašė:
                          tikintieji                   
tikintieji

Batakių ....................... 117 Tauragė  ... 2097
Sartininkai ................... 167 Žygaičiai .... 187
Pagramantis ................ 133 Plungė ....... 1490
Varduva (Žem. Kalvarija) 221 Alsėdžiai ....  254
Šateikiai ...................... 140 Rietavas ....  501
Plateliai ....................... 640 Kuliai ........ 155
Tverai ir Medingėnai ...... 360 Kontaučiai ... 83

Tirkšliai  ...................... 353
Žemalė ....... 158
Skuodas ...................... 423  Mosėdis ...... 310
Ylakiai ........................ 287

*     *     *


(Vėlinių pamaldų trukdymui sutelkta visa Telšių milicija, čekistai ir net ginkluotas kariuomenės dalinys):
     Telšiai. 1981 m. lapkričio 1 d. dar prieš Visų šventų šventę Telšių raj. vykd. komiteto pirmininko pav. Jankus įspėjo kleboną kun. J. Pačinską ir vyskupijos valdytoją kun. A. Vaičių, kad Telšių kapinėse XI.1. negalima šventinti paminklų bei atlikti jokių religinių apeigų. Jei šio draudimo nebus paisoma, bus nugriautos koplytėlės Mergelių kalne ir Garbės kalnelyje (valstybės saugomi liaudies meno paminklai, kur nuo neatmenamų laikų stovi koplytėlės ir statomi kryžiai). Be to, Viešvėnuose pamaldas leidžiama atlikti tik kun. J. Pačinskui. Nors šis bedievių reikalavimas buvo pildomas: pamaldas atlikti Viešvėnuose apsiėmė kun. J. Pačinskas, Telšių autoinspektorius Vaičys sustabdė lengvąją mašiną, kurioje į pamaldas Viešvėnuose važiavo kun. J. Pačinskas su talkininkais kunigais Vytautu Mikutavičiumi ir Jonu Kaunecku. Nepaisant to, kad kun. J. Pačinskas skundėsi, jog neturįs laiko, vėluoja, nepaprastai smulkmeniškai ir nuodugniai buvo apžiūrinėjama mašina, tikrinama net bagažinė. Kunigams teko pėstiems baigti kelionę. Patikrinimas buvo organizuotas specialiai kunigų sutrukdymui, nes prieš tai ir po to kitos mašinos čia nebuvo tikrinamos (vos viena kita dėl akių, paskubomis). Pavėlavę kunigai iki pamaldų pabaigos nebespėjo išklausyti visų išpažinčių. Dėl sutrukdymo pasipiktinę Viešvėnų tikintieji parašė skundą LTSR Prokurorui.

    Šoferiui buvo griežtai uždrausta po pamaldų parvežti kunigus į Telšius, nors kitomis kryptimis judėjimas nebuvo uždraustas. Rajono pareigūnai tikėjosi, kad kunigai nebespės sugrįžti į gedulingą procesiją Telšių
kapinėse. Tačiau po pamaldų parvežti kunigus į Telšius pasisiūlė net keli šoferiai.

    Žmonės į Telšių kapines rinkosi su gėlėmis ir žvakėmis. Prie kapinių juos pasitiko milicija, o kapinėse dar ir čekistai, be to, buvo būrelis kareivių, ginkluotų durtuvais ir revolveriais. Netoli Rainių kankinių kapo stovėjo grupė milicininkų — tos bedievių pajėgos tarsi paskatino žmones demonstratyviai rinktis prie šio kapo, paskendusio žvakių jūroje. Tikintieji drąsino į kapines atėjusius kunigus:

    — Nebijokite, mes su jumis!
    Vėlinių procesijos apeigas atliko Telšių dekanas kun. Antanas Striukis ir kun. J. Kauneckas (procesininkai kažkieno tai iniciatyva nedalyvavo). Giedojo Katedros ir parapijinės bažnyčios choras. Tačiau per garsiakalbius bedieviai transliavo simfoninę muziką. Kelios moterys ėjo prašyti, kad išjungtų radiją. Aparatūrą saugojantys skrybėlėti saugumiečiai atsakė:

    — Negalima!
    Tikinčiųjų maldas, net jungtinio choro iškilmingą „Libera" nustelbė cypiantis akomponementas, nutilęs tik bedieviams atliekant savo programą.

*     *     *

(Iškilmingose labai pavyzdingo kunigo klebono A. Mileriaus laidotuvėse kun. Bulika pamoksle, nesiderinamai su velionio darbais, prasikišo kaip komunistinės valdžios politikos gynėjas):
    Plungė. 1981 m. spalio 20 d. buvo laidojamas staiga miręs vietos klebonas kun. Adomas Milerius. Jis pasižymėjo kaip nepaprastai energingas kunigas ir ne kartą nukentėjęs už savo uolumą. Pokario metais kun. A. Milerius Telšių katedroje labai sėkmingai dirbo su jaunimu. Už tai, bedievių išmestas iš buto, gyveno palapinėje ant šventoriaus. Dirbdamas Gaurės klebonu, suorganizavo vaikų chorą — ir vėl už tai valdžios buvo
nubaustas — dirbo durpyne paprastu darbininku. 1981 m. pavasarį organizavo dekanus, kad kviečiami Religijų reikalų tarybos įgaliotinio, nevyktų į pasikalbėjimus su juo. Kun. Milerius yra paskatinęs kun. Leoną Šapoką nutraukti ryšius su saugumu ir visa aprašyti. („Dievas ir Tėvynė" Nr. 17 nurodo, kad saugumui dirbęs kunigas, apybraižos „Naktis" herojus, gyvenimą baigęs kankinio mirtimi, yra kun. Leonas Šapoka).

    Bedieviai kun. A. Mileriui dar kartą bandė atkeršyti — neleido jo laidoti šventoriuje. Pasekmės buvo nelauktos. Laidotuvių procesija paralyžavo visą miestą. Nedirbo įstaigos ir parduotuvės. Visi skubėjo į gatvę ir prisijungė prie laidotuvių procesijos. Tokios demonstracijos, tokio žmonių susitelkimo Plungė dar nebuvo mačiusi.

    Laidotuvių pamaldose dalyvavo apie 10 tūkstančių žmonių, virš 100 kunigų. Pamokslo metu kun. A. Pridotkas įrodinėjo, kad Gaurės bažnyčią sudegino ateistai. Kun. Bulika savo pamoksle dėkojo rajono vadovams, kad jie kun. Milerių statė pavyzdžiu įmonių vadovams, kaip reikia tvarkyti aplinką ir organizuoti žmones. Be to, pamoksle jis deklaravo mintį, kad šv. Tėvas nepritariąs kai kurių Lietuvos kunigų kovos prieš ateizmą nuotaikoms, nes tai esą sukelia pavojingą konfrontaciją.

    Kun. Gedvilą ir kun. J. Kauneckas kalbėjo apie būtinumą ginti tikėjimą, o vyskupijos valdytojas kun. A. Vaičius dėkojo kun. Mileriui už uolumą ir ištikimybę.

*     *     *

(— Jei neatsisakysi tikėjimo į Dievą — būsi nužudytas, — nusikaltėlių lūpomis išreikštas valdančiųjų bedievių įniršis prieš tikinčiuosius, prievarta brukant priimti ir garbinti komunistinius dievus):
Pamūšys.
Lietuvos TSR CK Pirmajam Sekretoriui P. Griškevičiui
Pamūšio tikinčiųjų
P a r e i š k i m a s


    Mus ištiko baisi nelaimė, šių metų rugpiūčio 8 d. 17 vai. nužudė mūsų kleboną, kun. Leoną Mažeiką. Mums baisu likti be klebono. Prašome leisti priimti į Kunigų seminariją daugiau jaunuolių, kad pasirengtų kunigystei ir vyskupas turėtų daugiau kunigų, iš kurių galėtų mums paskirti kleboną, nes daug parapijų likę be klebonų. Toks likimas gali ištikti ir mūsų parapiją.
Pasirašė 271 tikintysis
1981 m. rugpiūčio 10 d.

*     *     *

    Šiauliai. 1981 m. rugsėjo 29 d. Šiauliuose pas kun. F. Baliūną, gyvenantį Komjaunimo 17-1, buvo padaryta krata. Kratoje dalyvavo 4 čekistai ir 2 kviestiniai. Kratą pradėjo 9 vai. ryto ir baigė 17 vai. Iškrėtė kunigo kambarį, automašiną ir motociklą. Kratos metu paėmė rašomąją mašinėlę „Optima", „Tiesos Kelio" 12-tą nr., „Laiškai sesutės", Z. Ivinskio „Lietuvos istorija" 2 egz., eilėraščių rinkinius „Kraujas ir ašaros" bei „Erškėčiams žydint", 35 magnetofono kasetes, įvairius užrašus ir adresus. Po kratos kun. F. Baliūną nuvežė į saugumą ir valandą tardė — reikalavo paaiškinti, iš kur gauti kratos metu paimti daiktai.

*     *     *

    Šiauliai. 1981 m. rugsėjo 1 d. buvo padaryta krata pas Šiaulių pedagoginio instituto dėstytoją Alminą.

*     *     *

    Prienai. 1981 m. liepos 2 d. pas Kazimierą Buzą, gyvenantį Prienų raj. Bačkininkų kaime, atvyko civiliai apsirengęs asmuo (manoma, kad naujas Prienų raj. KGB bendradarbis) ir du milicininkai. Atvykusieji neprisistatę pareikalavo pasų. Kadangi Buzas yra medžiotojas, vienas iš milicininkų įsakė parodyti, kur laikomas šautuvas. Kiek
vėliau pasisakė, jog tikrins ir elektros laidų izoliaciją. Nuo kada čekistai ir milicininkai tikrina elektrą? Prisidengę „elektros" tikrinimu, apėjo kambarius, kitas patalpas, akylai stebėdami ten esančius daiktus.
Tą pačią dieną „elektra" buvo patikrinta dar pas du kaimo gyventojus.
Tai naujas kratų darymo būdas.

*     *     *

    Vilnius. 1981 m. rugsėjo 26 d. ryte pastebėta, kad išplėštas Jono Sadūno rūsys ir išnešti, tarp kitų daiktų, visi Nijolės Sadūnaitės laiškai iš lagerio. Jonas Sadūnas dvi dienas prašė miliciją atvykti į nusikaltimo vietą, o ši atvyko tik trečią dieną.
Spalio 5 d. 11 vai. į Jono Sadūno butą paskambino tariamai iš milicijos ir kvietė ateiti į skyrių surašyti vagystės akto. Namuose buvusi Jono žmona atsisakė vykti, todėl pareigūnas pažadėjo vakare pats ateiti. Po 15 minučių Jonui Sadūnui skambino iš Švedijos. Tariamas milicininkas nepasirodė, — tikriausiai, norėta sutrukdyti telefoninį pokalbį su užsieniu.

*     *     *

    Vilnius. 1981 m. liepos 10 d. į Lenino raj. milicijos skyrių pas leitenantą Vasiliauską buvo iškviestas Eduardas Bulach, tikintis, persekiojamas už norą emigruoti į užsienį ir atsisakymą sovietinės pilietybės. Pagal papulkininkio Adomaičio nukreipimą E. Bulach iš milicijos buvo nuvežtas į Naujos Vilnios psichoneurologinę ligoninę teisminei medicininei ekspertyzei (kaltinamas pagal BK 211 str. — šalinimasis nuo karinės tarnybos). Psich. ligoninėje Bulacho žmonai pareiškė, jog jau vien tai, kad jos vyras nori emigruoti, rodo jį esant psichiniu ligoniu, nes normalus žmogus to norėti negali . . .

    Pagaliau 1981 m. liepos 21 d. E. Bulachą pripažino esant sveiku ir išleido į laisvę. Tik ta laisvė tęsėsi labai trumpai. 1981 m. rugsėjo 9 d. Eduardą Bulachą Vilniaus
liaudies teismas nuteisė 1-riems metams laisvės atėmimo, atliekant bausmę bendro režimo lageryje. Teisė jj pagal tą patį BK 211 straipsnį.

    1981 m. spalio 14 d. Aukščiausias Teismas Vilniuje patvirtino E. Bulachui tą patį — 1-rių metų laisvės atėmimo nuosprendį. Teisme advokatė pareiškė, kad E. Bulach visai nekaltas ir reikalavo bylą nutraukti. Prokuroras atsiliepė, kad bausmė maža ir siūlė palikti 1-rius metus, ką teismas ir padarė.

    Į E. Bulacho žmonos skundus LTSR Aukščiausiam Teismui ir Prokuratūrai 1981 m. spalio 22 d. Aukščiausio Teismo pirmininkas I. Misiūnas ir kriminalinių bylų vyr. justicijos patarėjas J. Murauskas atsakė jai raštu, kad Eduardas Bulach nuteistas teisingai ir jo bausmė nėra per daug didelė, nors pagal 211 str. jam buvo paskirta didžiausia bausmė.

    Lukiškio kalėjime E. Bulachui kaliniai grasino: jei jis neišsižadės tikėjimo į Dievą — bus nužudytas, šantažas Eduardo neišgąsdino. Dabartniu metu E. Bulach yra Pravieniškių lageryje.

    Namuose su žmona liko trys mažamečiai vaikai.

*     *     *

    Krakės. (Kėdainių raj.) 1981 m. rugsėjo mėn. buvo tardomi Kėdainių raj. prokuratūroje Krakių parapijos vaikai, kurie ruošėsi priimti Pirmąją Komuniją, šalia kitų klausimų, buvo klausimas, kas jiems davė katekizmus, maldaknyges, rožančius, medalikėlius. Kai kurių vaikų buvo klausiama, kodėl jie davę rožes kunigams Pirmos Komunijos dieną?

*     *     *

    Šilalė. 1981 m. spalio 13 d. pas rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją Petrą Bagušką buvo iškviestas Šilalės klebonas kan. Feliksas Valaitis. Dvi valandas P. Baguška ir Šilalės saugumo viršininkas Ališauskas puolė kan. F. Valaitį dėl „netvarkos" Šilalės
bažnyčioje. Atseit, kodėl nesutvarko Šilalės vikaro V. Skipario, kuris labai antitarybiškai nusiteikęs, kodėl bažnyčioje buvo leista kalbėti Nijolei Sadūnaitei? Jie taip pat išreiškė savo nepasitenkinimą ir kitu Šilalės vikaru kun. Aloyzu Lideikiu, kuris, anot jų, pasiduodąs blogai kun. V. Skipario įtakai.

*     *     *

    Šilalė. 1981 m. spalio 14 d. pas rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją buvo iškviesti Šilalės bažnytinio komiteto nariai: Juozas Štombergas, Julijonas Aužbikavičius ir Jonas Masidunskas. P. Baguška jiems perskaitė raštą, kuriame buvo rašoma, kad teks uždaryti Šilalės bažnyčią, jei nesutvarkys Šilalės vikaro kun. Vytauto Skipario. J. Štembergas ir J. Aužbikavičius po šituo raštu pasirašė, o J. Masidunskas pasirašyti griežtai atsisakė, motyvuodamas tuo, kad kun. Vyt. Skiparis nemoko žmonių nieko blogo, nekursto jų, bet viešai sako tiesą iš sakyklos.

*     *     *

    Laukuva (Šilalės raj.) 1981 m. rugpiūčio 23 d. naktį buvo įsilaužta į Laukuvos bažnyčią. Nusikaltėliai išlaužė metalinį tabernakulį su laužtuvu, išnešė komuninę, o Švenčiausią Sakramentą išpylė ant altoriaus.

*     *     *

    Palanga. 1981 m. rugpiūčio 23 d. naktį apiplėšė Palangos bažnyčią. Nusikaltėliai įsibrovė per aukštutinį bažnyčios langą ir pavogė visą garso stiprinimo aparatūrą.

*     *     *

    Tauragnai (Utenos raj.) 1981 m. rugpiūčio mėn. iš 23 d. į 24 d. naktį piktadariai įsilaužė į Taruagnų bažnyčią ir pavogė švč. Sakramentą, dvi komunines, dvi Mišių taures ir indelį su ligonių aliejais.
    Rurgsėjo 11, 12 ir 13 d.d. Tauragnų bažnyčioje vyko permaldavimo pamaldos ir švč. Sakramento adoracija. Pirmą ir paskutinę dieną švč. Sakramentą adoravo mergaitės ir moterys, o antrąją dieną — berniukai ir vyrai. Buvo kasdieną kalbamas rožančius ir einami Kryžiaus Keliai. Pamaldose dalyvavo kaimynai kunigai ir gausus būrys vietinių ir kaimyninių parapijų tikinčiųjų. Sekmadienį per Mišias giedojo mergaitės. Jos ėjo Kryžiaus Kelius ir kalbėjo rožančių. Dėl bulviakasio darbų buvo sulaikyti ir į pamaldas negalėjo ateiti daug parapijiečių ir moksleivių. Per tris permaldavimo dienas buvo išdalinta beveik 1000 šv. Komunijų.

*     *     *

    Akmenė. 1981 m. vasarą nugriautas paminklas — kryžius ant prelato dr. Kaliksto Kosakauskio kapo. Kryžius buvo įtrauktas į valstybės saugojamų paminklų sąrašą. Nepaisyta taip pat tikinčiųjų protestų ir Telšių vyskupijos kunigų tarybos skundo TSRS Generaliniam prokurorui.

*     *     *

    Vembutai (Viešvienų apyl., Telšių raj.) 1981 m. rugsėjo 4 d. rytą žmonės vietoj kryžiaus, čia stovėjusio jau ne vieną dešimtmetį, rado tik skylę. Tikintieji skaudžiai pergyvena dėl šios ateistinių chuliganų piktadarybės. Kryžius buvo tikinčiųjų lankomas, prižiūrimas ir puošiamas.

*     *     *

    Lieplaukė (Telšių raj.) 1981 m. spalio 30 d. aplink koplytėlę, stovinčią prie Delpšos sodybos Lieplaukės centre, vaikštinėjo du milicininkai ir du skrybėliuoti ponai. Žmonės susirūpinę kalbėjo: „Tikriausia nugriaus gražiąją koplytėlę." Ir iš tiesų, sekančią naktį dingo koplytėlės figūrėlės, vitražai bei papuošimai.
*     *     *


(Ir plėšrieji žvėrys sau grobiui pasirenka kitos giminės aukas. Bedieviais tapę lietuviai, dargi ir mokytojai, pralenkdami ir žvėris — beširdiškai skerdžia savo tautos žmones):
    Šiauliai. Jadvyga Kaušienė (gyv. Komunarų 7-9) 25-rius metus dirbo pedagoginį darbą. Kaip gera specialistė-logopedė, buvo visų vertinama ir mylima. Nedaug Lietuvoje logopedų, mokyklų vadovų, kurie, aplankę Šiaulius, nebūtų pabuvoję jos pastangomis įrengtame logopediniame kabinete (Il-je Pagalbinėje mokykloje). Jis buvo skaitomas geriausiu savo įrengimu ir priemonėmis. Jadvyga Kaušienė — žinoma respublikoje specialistė, nuoširdi visiems norėjusiems su ja pasidalyti darbo patirtimi ir žiniomis. Jos sūnus Rolandas Kaušas mokėsi Šiaulių V-je vid. mokykloje. Mokslas sekėsi, mokykloje ir šeimoje konfliktų nebuvo. Atrodė, kad viskas klojasi gerai. Bet štai 1978 m. gruodžio mėn. mokyklos direktorė Jakimčienė išsikviečia Rolandą į kabinetą ir pradeda „auklėjamąjį" darbą. Esą girdėjusi, jog Rolandas lankąs bažnyčią, kad žadąs stoti į Kunigų seminariją. Pasipiktinusi direktorė jį išbara ir perspėja, kad nemėgintų taip pasielgti, nes būsią blogai. Tų pat metų gruodžio 22 d. Rolandą jau išsikviečia mokyklos komjaunimo sekretorė pokalbiui ta pačia tema. Sekretorė ypač pasipiktinusi, kam mokinys bendrauja su kun. Feliksu Baliūnu.

    Gruodžio 30 d. į „auklėjamąjį" darbą pagaliau įsijungia ir „sunkioji artilerija" — KGB. Atvykę į namus ir radę Rolandą vieną, čekistai mašina parsigabena jį į savo įstaigą. Ten pravedama „profilaktinis" kursas: tardo, ar skaitąs pogrindžio literatūrą, su kokiais kunigais bendraująs, ar tikrai žadąs stoti į Kunigų seminariją, ir verčia parašyti pasiaiškinimą.

    1979 m. vasario mėn. mokykloje svarstomos bebaigiančiųjų XI-tą klasę charakteristikos. Rolandui Kaušui direktorė Jakimčienė liepia atsistoti prieš mokytojus ir mokinius ir pasiaiškinti, kodėl susitikinėja su kunigais, kodėl norįs stoti į Kunigų seminariją. Rolandas tylėjo.
Kovo 1 d. Rolando motiną mokyt. Jadvygą Kaušienę išsikivečia 11-tos pagalbinės m-klos, kurioje ji dirbo logopede, direktorius Baltraitis. Kartu su juo dalyvauja ir mokyklos partinės organizacijos sekretorė Riekutė. Prasidėjo tardymas. Jie esą girdėję, kad mokyt. Kaušienės sūnus žadąs stoti į Kunigų seminariją. Išbaręs mokytoją, direktorius pagrasino: „Žinai, kas tavęs laukia? Jei sūnus stos į seminariją, bus blogai visai mokyklai. Kodėl taip blogai išauklėjai sūnų?"

    Kovo 13 d. J. Kaušienė iškviečiama pas Šiaulių m. švietimo skyriaus vedėją Kleišmaną. Atvyksta ir direktorius Baltraitis. Kaušienė vėl kamantinėjama, barama dėl „blogo" sūnaus auklėjimo. Kleišmanas aiškina: „Jei sūnus stosiąs į Kunigų seminariją, būsią blogai ne tik mokyklai, bet ir visam Šiaulių miestui. Jis liepia apsigalvoti ir paveikti sūnų. Pagaliau Kaušienė kviečiama birželio 19 d. į Šiaulių KGB skyrių. Ją tardo du čekistai. Jie kaltina kam mokytoja bendraujanti su blogais žmonėmis — su kun. F. Baliūnu, Jadvyga Petkevičiene, kodėl rašanti laiškus į Mordovijos konclagerį, ten kalinamam jau virš 20 metų politkaliniui Algirdui Žiprei, kodėl sūnus sukąs „ne tuo keliu" ir 1.1. Slenka dienos. Pagaliau Rolandas Kaušas užbaigia vid. mokyklą. Toliau mokytis stoja į Kauno Politechnikos institutą. Lyg tai viskas ir aprimo. Tačiau „budri akis ir jautri ausis" Kaušų šeimos nepalieka ramybėje. 1980 m. vasario 6 d. mokyt. J. Kaušienę vėl išsikviečia mokyklos direktorius Baltraitis aiškintis dėl tarybinei pedagogei netinkamos pozicijos, dėl „blogo" sūnaus auklėjimo. Tų pat metų birželio mėn. sūnus Rolandas, galutinai apsisprendęs, paduoda pareiškimą į Kauno Kunigų seminariją. KGB ir kolaborantams „suveikus" — pareiškimas nepatenkinamas. Dėl nuolatinio KGB ir jų parankinių puolimų, piudymo, nervinės įtampos J. Kaušienė birželio mėn. suserga ir paguldoma į Romainių TBC ligoninę, kur išguli apie pusę metų. Kiek pastiprėju-si, 1981 m. sausio mėn. sugrįžta į darbą. Direktorius Baltraitis vėl tuojau pereina į ataką. Jis liepia J. Kaušienei rašyti  pareiškimą   išeiti   iš  darbo.   Paklausus,  kuo  ji
nusikaltusi, atsakoma, kad dėl sūnaus. Kaušienė pareiškimo nerašo.

    Ateina eilinių atostogų metas. Tada prasideda telefoninės „atakos". į namus skambina direktorius Baltraitis:

    — Atneškite pareiškimą. Jūs neturite moralinės teisės dirbti tarybinėje mokykloje!

    Įspėja, kad po atostogų nedrįstų vėl sugrįžti į darbą. Tačiau, atostogoms pasibaigus, J. Kaušienė vėl ateina į savo mokyklą. Tą pačią dieną direktorius Baltraštis vėl išbara mokytoją, šaukia, kad visa tai priklauso ne nuo jo, kad jam esą įsakyta su ja elgtis taip, kad ji pati paliktų darbą.

    Slenka dienos. J. Kaušienė tebedirba, bet debesys telkiasi vis tamsesni. Vasario 19 d. J. Kaušienė vėl kviečiama aiškintis pas direktorių. Baltraitis mušasi į krūtinę: jam nebeduoda ramybės, vis kviečią ir kviečią ir, jei Kaušienė „savo noru" nepaliks mokyklos, jam būsią visai riesta.

    Ir taip vyksta nuolatiniai įkalbinėjimai. Kovo 2 d. Baltraitis, išsikvietęs mokytoją Kaušienę į savo kabinetą, smarkiai įsiaudrinęs šaukia:

    — Jei neišeisi, aš imsiuos griežtesnių priemonių. Esu direktorius ir turiu tą reikalą sutvarkyti.

    Nebeturėdama kantrybės, mokytoja Jadvyga Kaušienė parašo pareiškimą, kad išeinanti iš darbo valdžios įsakymu, bet Baltraitis nesutinka su tokia formuluote:

    — Mane kvailu pavadins, jei aš jiems tokį pareiškimą nunešiu . . .

    Tuo metu sunkiai suserga J. Kaušienės sūnus Rolandas. Jis paguldomas į ligoninę operacijai. Prislėgta visokių bėdų, mokytoja, dar tikėdama savo kolegų sąžinės likučiais, rašo pareiškimą Šiaulių m. švietimo skyriaus vedėjui Kleišmanui, kad leistų jai pasilikti dirbti iki pasibaigs mokslo metai, kol pasveiks sūnus, kol surasianti kitą darbą. Tačiau veltui! švietimo skyriaus vedėjas Kleišmanas įsako direktoriui Baltraičiui:

    — Elkis su ja taip, kad ji kuo greičiau paliktų mokyklą ir nebeturėtų noro rašyti prašymus . . .
    Tuo metu Kaušienė slaugė sunkiai sergantį sūnų.

    Kovo 14 d. telefonu paskambino mokytoja Stakvilevičienė ir liepė Kaušienei būtinai atvykti į mokyklą, atsinešant pareiškimą — atsisakymą iš darbo.

    Tuo tarpu Kaušienė dar tikėjosi, jog švietimo skyriaus vedėjas Kleišmanas atsižvelgs į jos sunkią padėtį ir laikinai paliks ją ramybėje. Veltui! Kovo 16 d. ją priverčia palikti sergantį sūnų ir atvykti mokyklon.

    Mokykloje jau randa susirinkusius inkvizitorius: direktorių Baltraitį, pavaduotoją Ruškų, mokytoją Stakvilevičienę ir mokyklos sekretorę. Paklausus, ko iš jos norima, sekretorė pradeda skaityti raštą apie atleidimą iš darbo. Kaušienė, nebaigus skaityti „nuosprendžio", norėjo išeiti pro duris, bet pašokęs Baltraitis užstojo išėjimą ir kišo pasirašyti kažkokį popierių. J. Kaušienė nepasirašė ir išėjo, šitaip buvo apiformintas „savo noru" išėjimas iš darbo. Taip buvo atsilyginta pedagogei — logopedei Jadvigai Kaušienei už ilgametį pasiaukojantį jos darbą ir meilę vaikams.

*     *     *

    Šiauliai. 1981 m. rugsėjo 2 d. Pramonės įmonių bei įstaigų partinių vadovų susirinkime Šiaulių m. partijos pirmasis sekretorius J. Lukauskas pareiškė, kad gana taikstytis su davatkomis, nepaisyti Vatikano kalbų, reikia duoti įsakymą nugriauti Kryžių kalną . . .

*     *     *

 
Dambravos kaimas (Prienų raj.)
Lietuvos TSR KP CK pirmajam sekretoriui Griškevičiui

P a r e i š k i m a s
    1919 m. Dambravos kaime mūsų tėvai pastatė nedidelę medinę Išganytojo ir švč. Marijos garbei koplytėlę.
Geros valios žmonės aplaužytą koplytėlę 1981 m.
vasarą restauravo. Tai neliko nepastebėta rajono partinių darbuotojų. Rugsėjo 28 d. Prienų raj. architektas Lėkštutis su dviem vyrais (areštuotais) ją nuvertė. Susigraudinusioms tikinčioms moterims — Dievynienei ir Slavinskienei pavyko iš pakrautos mašinos paimti Marijos statulėlę ir kryžių.

    Tikintieji statulėlę ir kryžių pastatė ant nugriautos koplytėlės pamato. Moterys pašventintą vietą papuošė, apsodindamos pamatą gėlėmis.

    Meilė Dievui ir ištikimybė savo tikėjimui nepatiko partijos atsakingiems darbuotojams. Spalio 9 d. į šią vietą atvažiavo Prienų raj. MSV partinės organizacijos sekretorė Levanauskienė. Reikėjo stebėtis su kokia neapykanta ir baisiu įtūžimu ji spardė pasodintas gėles, daužė kryžių ir statulėlę. Išniekintą kryžių ir statulėlę Levanauskienė išsivežė.

    Neliko tušti ir nykūs bedievių nusiaubtos koplytėlės pamatai. Moterys vėl pasodino gėlių, išpuošė aplinką. Bedievių neapykantai nėra ribų!

    — Sulyginti su žeme!, — nusprendė jie. Rajono darbuotojai atvarė iš MSV su traktorių baltarusį Pučkovą, tačiau traktoristas atsisakė griauti pamatus.

    Apsodinti gėlėmis, apsupti tikinčiųjų meile ir atkakliai ginami koplytėlės pamatai stovi ligi šiol. (. . .).

    Mes, žemiau pasirašiusieji tikintieji, reikalaujame, jog atsakingi partijos darbuotojai nemindytų „demokratiškiausios šalies" vardo, nestatytų mūsų į beteisišką negrų padėtį, atitaisytų mums padarytą skriaudą. Koplytėlė privalo stovėti savo vietoje!
Pasirašė 46 tikintieji

*     *     *


(Lietuvos komunistiniai pareigūnai vergiškai persistengia antireliginiais veiksmais):
    Gargždai (Klaipėdos raj.). 1981 m. rugpiūčio 2 d. Klaipėdos raj. Gargždų parapijos komitetas pareiškimu
kreipėsi į RRT įgaliotinį P. Anilionį reikalaudamas suteikti tikintiesiems galimybę ant tikinčiųjų kapų statyti religinius paminklus — kryžius. Pareiškime rašoma, kad Gargždų parapijos tikintieji jau ne kartą kreipėsi į Klaipėdos raj. vyr. architektę Keblauskienę su prašymu — leisti statyti kryžių ant tikinčio kapo, bet visada sulaukdavo neigiamą atsakymą. Jiems būdavo siūloma išsirinkti paminklą iš patvirtinto pavyzdžių albumo — be jokio religinio ženklo. „Argi galima tikinčiuosius po mirties paversti ateistais?" — klausiama pareiškime.

    1981 m. rugpiūčio 21 d. Gargždų parapijos komitetas sulaukė iš RRT įgaliotinio P. Anilionio tokį atsakymą: „Išnagrinėjęs jūsų pareiškime keliamus klausimus, pranešu, kad sutinkamai su „Kapinių tvarkymo taisyklėmis", patvirtintomis Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1979 m. lapkričio 30 d. nutarimu Nr. 386, kapų statinius statyti leidžia kapines prižiūrinti organizacija. Statiniai, paprastai, turi būti pagaminti buitinio gyventojų aptarnavimo organizacijos pagal tipinius arba, suderinus su miestų (rajonų) architektais, individualius projektus. Statyti kapinėse paminklus prievarta niekas neverčia, piliečiai gali pasirinkti kokį paminklą jie nori statyti, jiems į pagalbą yra sukurti net specialūs albumai.

    Telšių vyskupijos kurijos jūsų minimas raštas, kiek žinoma, nėra derintas su jokiais valdžios organais ir, aišku,  neturi  įstatyminės  galios.  Kapinės  tvarkomos vietos valdžios organų ir jų nurodymai turi būti vykdomi ".

    1981 m. rugpiūčio 30 d. Klaipėdos raj. Gargždų parapijos tikintieji parašė pareiškimą Religijų reikalų tarybai Maskvoje. Pareiškimo turinys panašus į pareiškimą 1981 m. rugpiūčio 2 d. adresuotą RRT įgaliotiniui Anilioniui. Po pareiškimu pasirašė šimtai tikinčiųjų. Iš Maskvos gautas teigiamas atsakymas, kad kryžius statyti galima.
*     *     *


(Komunistai jaučiasi, kad 8 Dievo Įsakymas jų nesaisto. Todėl ir visa komunistinė sistema pagrįsta melu):
    Vilnius. 1981 m. spalio 27 d. Nijolė Sadūnaitė ir jos brolis Jonas Sadūnas pasiuntė Ryšių ministrui pareiškimą. Jame rašoma, kad Vilniaus centrinio pašto viršininko pavaduotoja G. Samoilovič 1981 m. birželio 8 d. atsakyme dėl paieškomų 74 registruotų į užsienį laiškų su Velykiniais sveikinimais vėl melagingai teigia, kad „. . . ieškomi registruoti laiškai išsiųsti savalaikiai ir pagal priklausomybę įteikti adresatui." Toliau pareiškime rašoma: „Mums nuo 1980 m. liepos mėn. visai nutrauktas susirašinėjimas su užsienyje gyvenančiais bičiuliais. Apie mūsų siunčiamų laiškų dingimą Fr. Hieronymui, gyvenančiam Izraelyje, pranešė mums asmeniškai iš ten atvykęs į Vilnių Innocentiy Iazvikov. Jis patvirtino, kad Hierony-mas nuo 1980 m. birželio mėn. negavo nė vieno mūsų laiško. Todėl G. Samoilovič tvirtinimas, kad Fr. Hieronymui siųsti mūsų reg. laiškai Nr. 348, 431, 350, 82, 253, 788 ir 954 „pagal priklausomybę įteikti adresatui" yra melagingas. Iš JAV atvykusių turistų sužinojome, kad negavo mūsų reg. laiškų, išsiųstų 1981 m. L. Jankauskaitė
— Nr. 254 ir 791, M. Grušienė — Nr. 255 ir Nr. 38, S. Dambrauskas — Nr. 256, M. Vasys — Nr. 253, D. Juozaponis — Nr. 311 ir kiti. Iš Vokietijos FR bičiulių sužinojome, kad nuo 1980 m. liepos mėn. negavo nė vieno mūsų reg. laiško Michaela Baumann — Nr. 912, 359, 789 ir 956, Erich VVeiss — Nr. 790 ir 953, D. Trefter — Nr. 494 ir 257, ]. E. Vyskupas ]osef Stimpfle — Nr. 260, G. Starrmann — Nr. 957, H. Nalbach — Nr. 312, Claudia Damm — Nr. 317, Hans Valks — Nr. 318, A. Neufeld — Nr. 320, A. Schuster — Nr. 236, Ursula Kustner — Nr. 238, V. Schefeld — Nr. 240, L. Zarncke — Nr. 495, Benigna Kaiser — Nr. 258, Egon Mergelmeyer — Nr. 259, G. Bilger — Hr. 319, G. Herres — Nr. 431, G. Hoogen — Nr. 432, G. Heidner — Nr. 433, E. A. Fischer
— Nr. 501 ir daug kitų bičiulių.
Tad kuo remiantis G. Samoilovič mums trafaretiniu
būdu vis rašo vienodus atsakymus, kad „Jūsų ieškomi reg. laiškai išsiųsti savalaikiai ir pagal priklausomybę įteikti adresatui"?

    G. Samoilovič dokumentaliai mums neįrodė, kad nors vienas reg. laiškas iš 74 paieškomų, pasiekė adresatą."

    Toliau pareiškime prašoma ministro, kad jis perspėtų Samoilovič, jog ji nebesiuntinėtų daugiau melagingų atsakymų, ir kad kompensuotų išlaidas, padarytas siunčiant į užsienį 74 registruotus laiškus su įteikimo pranešimais C-5, kurie negrįžo atgal, ir išlaidas, padarytas paieškant 74 dingusius registruotus laiškus.

    Šaukėnai. Kelmės raj. 1981 m. rugsėjo 16 d. Šaukėnuose laidojo veterinarijos gydytoją Petrą Liesiu. Jis buvo tikintis, prieš mirtį aprūpintas ligonių sakramentu ir norėjo, kad jį katalikiškai palaidotų. Deja, jo žmona Veronika Liesienė, išsigandusi valdiškų bedievių grasinimų, surengė bedieviškas laidotuves. Mirusiojo brolis kun. Antanas Liesius, prie kapo duobės, atsisveikindamas su savo broliu, pasakė turiningą pamokslą ir tuo sužavėjo susirinkusiuosius. Nepatenkinti liko keli valdiški bedieviai, jų tarpe Šaukėnų vidurinės mokyklos mokytoja — ateiste Irena Rakauskienė, kuri trukdė kunigui kalbėti, replikuodama:

    — Kokias čia dabar pasakas pasakoji? Eik iš čia! Mes patys kalbėsime.

    Ši mokytoja ir mokykloje pasižymi cinizmu, užgaulioja ir tyčiojasi iš tikinčiųjų mokinių.

    Žmonės džiaugėsi išgirdę kun. A. Liesiaus tiesos žodį, kad nereikia sutrypti mirusiojo paskutinės valios.

*     *     *

(Komjaunimo sekretoriaus svarbiausia tarnybinė pareiga — šmeižti ir niekinti pavyzdingus kunigus):
    Kybartai. 1981 m. spalio 21 d. Kybartuose, Vilkavičkio raj. komjaunimo sekretorius Tėvelis skaitė paskaitą. Pranešęs, kad kalbės apie ekonomikos efektyvų panaudo-
jimą, lektorius po kelių sakinių apie ekonomiką, nukrypo nuo paskelbtos temos ir ištisai tekalbėjo apie religiją. Komjaunimo sekretorius piktinosi, kad Lietuvoje vis dar tebestatomi kryžiai ir dar matomose vietose — prie kelių. Tėvelis prižadėjo, kad kryžius jie griovė ir griaus, nes be jų leidimo kryžiaus negalima statyti net savo kieme. Sovietinė valdžia yra labai susirūpinusi, kad jaunoji karta užaugtų bedieviška. Jo nuomone, žmonėms didelę įtaką daro dvasininkija, o ypač ekstremistiškai nusiteikę kunigai, kaip Kybartų klebonas kun. Sigitas Tamkevičius, kun. Jonas Kauneckas, kun. Alfonsas Svarinskas. Lektorius ypač daug ir piktai kalbėjo apie kun. Sigitą Tamkevičių, priekaištaudamas, kad jis globojęs velionį kun. Virgilijų Jaugelį, prie kurio kapo, kaip prie šventojo, dabar meldžiasi žmonės. Komjaunimo sekretoriaus nuomone, velionis buvęs net ne kunigas, o apsišaukėlis, kaip ir dabar Kybartuose vikaraujantis kun. Jonas Matulionis, neturintis valdžios registracijos pažymėjimo.

    — Ir kas jam davė teisę pamokslauti? — šaukė Tėvelis. Lektorius prisiminė ir eiseną į Šiluvą, turėjusią įvykti
rugpiūčio 23 d.:

    — Mes neleisime, kad tokios eisenos būtų organizuojamos, neleisime, kad įvyktų kažkas panašaus į Lenkijos padėtį! Mūsų pusėje jėga ir mes turime pakankamai priemonių susidoroti su organizatoriais ... Su ekstremistais-dvasininkais bus imtasi griežtų priemonių.

*     *     *

(Kėdainių rajoną valdantieji bedieviai, norėdami pakenkti bažnyčiai, nepaisydami, kad ten pat yra ir mokykla — šalia jų įsteigė smuklę):
Kėdainiai.
Lietuvos TSR KP pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui

P a r e i š k i m a s
Mes,  Kėdainių  tikintieji,   esame   giliai  pasipiktinę
bedievių veikla, kuriai nurodymus duoda rajono pirmininko pavaduotojas.

    Rajono ateistai per visą vasarą neleido mums ramiai melstis, mes kentėjome ir tylėjome, bet dabar tylėti nebegalime, — jie peržengė bet kokio žmogiškumo ribas.

    Per vasarą ateistai lankydami mūsų parapijos bažnyčias, surašinėjo vaikų, lankančių bažnyčią, pavardes, vėliau tuos sąrašus perdavė rajono pirmininko pavaduotojui Juškevičiui, o pastarasis juos perdavė prokuratūrai. Todėl dabar mūsų vaikai ir mes patys esame tardomi. Mus labai stebina, kad prieš gerus vaikus nukreipta net prokuratūra, o su nusikaltėliais taikstomasi, todėl peršasi mintis, kad tarp jų yra kažkokia vidinė sąveika. Taip elgdamiesi bedieviai visiškai ignoruoja tarybinę konstituciją, kuri leidžia bent važnyčioję melstis.

    Mūsų vaikai nevagia ir neplėšikauja, nestovi nei prie aludžių su buteliu rankose, o kad jie meldžiasi — tai turėtų džiaugtis visi, nes Bažnyčia moko tiktai gero. Visas Bažnyčios mokslas yra pagrįstas šiuo įsakymu: „Mylėk Viešpatį Dievą visa širdimi, o kiekvieną žmogų kaip save patį."

    Mes, jausdami atsakomybę už vaikų moralinį išauklėjimą, norime atkreipti Jūsų dėmesį dar ir į šį faktą.

    Kėdainiuose prie mūsų bažnyčios iš vienos pusės yra vidurinė mokykla iš kitos parduotuvė „Vilnis", kurioje iki šiol tebeprekiaujama vyneliu ir kitais alkoholiniais gėrimais. Todėl girtuokliais mes negalime apsiginti, bet svarbiausia, jie rodo pasibaisėtiną pavyzdį jaunajai kartai — moksleiviams.

    Tiesa, I-mos vidurinės mokyklos direktorės ir šio rajono deputatės pastangomis šis klausimas buvo svarstytas ir prieita išvada, kad parduotuvėje „Vilnis" nuo šių metų gegužės 1 d. alkoholiniais gėrimais nebebus prekiaujama. Bet deja visi šie nutarimai taip ir liko stalčiuje, nes vyneliu iki šiol prekiaujama, be to, dar atvežė alaus būdelę, kurią pastatė iš kiemo pusės.

    Todėl mes protestuojame prieš tokią savivalę ir betvarkę ir reikalaujame:
    1. Kad mūsų vaikus paliktų ramybėje ir negąsdintų, nes tarybiniai ir tarptautiniai įstatymai duoda tėvams teisę parinkti savo vaikams tokį tikėjimą, kurį jie patys išpažįsta. O toks bedievių elgesys tik griauna tarybinės valdžios autoritetą.

    2. Reikalaujame alkoholinius gėrimus ir alaus kioską iškelti iš parduotuvės „Vilnis" kuo toliau nuo mokyklos ir mūsų aplinkos.
Pasirašė 491 tikintysis
1981.X.18.

*     *     *

    Klaipėdos raj. 1981 m. balandžio 19 d. Klaipėdos raj. Lapių, Pikteikių, Utrių, Pažvelsių, Greičiūnų ir kitų kaimų gyventojai, „Juliaus Janonio" kolūkio darbuotojai bei pensininkai tikintieji, norėdami šventadieniais lankyti artimiausią bažnyčią, raštu kreipėsi į Lietuvos KP CK bei RRT įgaliotinį Anilionį, prašydami paveikti kolūkio vadovybę, kad ši leistų jiems pasinaudoti kolūkio arba tarpkolūkinės organizacijos autobusu. Po pareiškimu pasirašė 50 tikinčiųjų.

    Kaip vėliau paaiškėjo, kad Lietuvos KP CK pareiškimą svarstyti persiuntė vietos KP organizacijai. Todėl 1981 gegužės mėn. pradžioje pas pareiškimo adresatą Praną Brauklį prisistatė Klaipėdos raj. Gargždų KP sekretorius Rudys ir žodžiu pranešė, jog autobuso gavimo klausimu nieko negalįs padėti, — „nesą autobuso, nesą jokios galimybės."

    1981 m. gegužės 22 d. pakartotinai nuodugniai išaiškindami tikintieji kreipėsi į LTSR KP CK pirmąjį sekretorių P. Griškevičių:

    — Kai mes atiduodame visas jėgas kolūkiui, argi nereikalauja žmogiškumas, kad kolūkis ir mums padėtų, užmirštant bet kokį fanatizmą . . . Argi nevykęs Gargždų KP sekretoriaus Rudžio atsakymas neskatina darbininkus pasielgti taip, kaip pasielgė lenkai darbininkai, kai partija į jų poreikius nekreipė dėmesio? Jei mums ir mūsų vaikams
kolūkis nesudaro sąlygų gyventi pagal tarybinės konstitucijos 52 str., ar mes nesame morališkai verčiami jį palikti ir ieškoti palankesnių sąlygų?" — baigia savo pareiškimą grupė „J. Janonio" kolūkio tikinčiųjų.


*     *     *
(Valdiškieji bedieviai prievartauja ir mirusius):
    Ylakiai (Skuodo raj.) 1980 m. gegužės 9 d. Kauno klinikose mirė nusipelniusi mokytoja Birutė Vindašiutė. Karo metu ir visą pokarinį laikotarpį ji dirbo Ylakių vidurinėje mokykloje. Jai prašant, prieš mirtį buvo aprūpinta Ligonių sakramentu. Be to, ji prašė artimųjų, kad ją palaidotų su bažnytinėmis apeigomis. Tai pajutę — Ylakių apylinkės VK pirmininkė V. Zubavičiūtė, Skuodo raj. KP komiteto sekretorius Jonas Zalepūga ir kiti valdiški bedieviai nėrėsi iš kailio, kad pažadais ir grasinimais įkalbėtų namiškius a.a. Birutės palaikus laidoti be kunigo. Žadėjo savo lėšomis palaidoti, suruošti visas iškilmes: orkestrą, gėles, vainikus ir atvesti visus vidurinės mokyklos mokytojus ir mokinius. Bet kai namiškiai nesutiko elgtis prieš velionės valią, pradėjo grasinti:

    — Jei su kunigu laidosite, nedalyvaus nė vienas mokytojas, nė vienas vietos inteligentas, nė vienas mokinys ir 1.1.

    Tačiau namiškių tai neišgąsdino. Gegužės 11 d. įvyko laidotuvės. Iš visos Lietuvos suvažiavo tikrieji a.a. Birutės draugai, buvę jos mokiniai ir pripildė bažnyčią. Ylakių parapijos klebonas per pamokslą pabrėžė, kad velionė ir šiandien mus moko, kaip reikia gyventi ir mirti.

    Po to, kryžiaus vedama, kilometrinė dalyvių eisena karstą nulydėjo į kapines. Tik toje minioje nebuvo Ylakių vidurinės mokyklos mokinių, nei jos bendradarbių mokytojų, kurie pakluso bedievių draudimui. Laidotuvių dalyvius iš už krūmų su žiūronais stebėjo vietos apylinkės pirmininkė V. Zubavičiūtė, Skuodo raj. KP sekretorius Jonas Zalepūga, Skuodo raj. laikraščio „Mūsų žodis" redaktoriaus pavaduotojas J. Kurtinaitis ir kiti valdiški
bedieviai, kurie į savo bloknotus užsirašinėjo pažįstamų žmonių pavardes ir automašinų numerius, kad vėliau juos galėtų terorizuoti.

    Slinko mėnesiai, tačiau paskutinė ir garbingiausia a.a. Birutės pomirtinė pamoka nedavė ramybės Skuodo ateistams. 1980 m. gruodžio 13 d. Skuodo raj. laikraštyje „Mūsų žodis" buvo atspausdintas redaktoriaus pav. J. Kurtinaičio straipsnis „Ko rauda paukštis medžio viršūnėje?", kuriame verkšlenama „kodėl ji palaidota ne taip, kaip derėjo . . ." Autorius plūsta kun. K. Arlauską, buvusį a.a. Birutės nuodėmklausį, kuris suteikė velionei paskutines paslaugas. Toliau jis rašo:

    — Nors po laidotuvių praėjo keli mėnesiai, ylakiškiai neužmiršo kaip nenuėjo paskui karstą gedulingoji moksleivių procesija, liko neišsakyti didelės pagarbos ir padėkos žodžiai . . .

    Apmaudui tikrai buvo pagrindo. Tik kas dėl to kaltas, jei ne Skuodo raj. ir Ylakių apylinkės ateistų fanatizmas?

    Visi laidotuvėse dalyvavę dar ir šiandien žavisi giminių principingumu, didele meile ir pagarba velionei, žavisi, kad jie nepabūgo grasinimų ir nesusiviliojo pažadais.

*     *     *

    Žarėnai (Telšių raj.) 1981 m. rugsėjo 23 d. kun. A. Pridotkas pasiuntė LTSR Vyriausiajai Energetikos Valdybai tokio turinio pareiškimą:

    „Žarėnų parapijoje dauguma tikinčiųjų yra tarybinio ūkio darbininkai. Jie dirba valstybei. Buityje, neišskiriant ir išgertuvių, už elektrą moka po 4 kap. už klv. O kai tie patys darbininkai susirenka melstis bažnyčioje, už kilovatą jau turi mokėti 6 kartus brangiau. Piliečiai, dalyvaują ateistiniuose susirinkimuose, ateistiniuose renginiuose, nieko nemoka už elektrą. Ir kas už juos sumoka, taip pat nemoka po 25 kap. už klv. Kad mokėtų 25 kap. tokių faktų nežinau. Gal Jūs žinote? Jeigu įveda elektrą į karvių-kiaulių tvartą, taip pat niekas iš savininko neima šešis kartus brangiau. O kai įveda elektrą į bažnyčią,
reikalauja mokėti 600 procentų brangiau. Kur teisingumas?
    Prašau Jums man paaiškinti:

    1. Kokiu pagrindu imama šešis kartus brangiau už elektrą, kai tie patys tarybiniai piliečiai ateina melstis į bažnyčią?

    2. Kodėl tokia diskriminacija tikinčiųjų, kai jų padėtį palyginame su padėtimi ateistų, girtuoklių ir gyvulių?

    3. Kada bus panaikintas 600 procentų kainų skirtumas už tą patį kilovatą?

    4. Gal Jums kitos įstaigos davė nurodymą imti brangiau už elektrą iš tikinčiųjų, besimeldžiančių bažnyčioje? Tada prašau pranešti, kas davė tokį nurodymą. Kreipsiuos į juos.

    Lauksiu atsakymo į visus keturis klausimus pagal nustatytą atsakymams į piliečių pareiškimus terminą, adresu:
    235612 Telšių raj. Žarėnai, kun. klebonas Alfonsas Pridotkas."

*     *     *

(Kretingos KGB viršininkas rusas įstaigos tarnautoją lietuvaitę tardo užsirakinęs duris):
    Kretinga. 1981 m. liepos 28 d. Kretingos bibliotekos darbuotoja Irena Pelionytė buvo iš darbo telefonu iškviesta pas Kultūros skyriaus vedėją V. Litviną, kur jos laukė Kretingos KGB viršininkas Kormilcevas. Litvinas tuojau išėjo iš kabineto, o čekistas Kormilcevas užrakino duris, sakydamas, jog jis nemėgstąs, jai kas sutrukdo rimtą pokalbį. I. Pelionytei paklausus, kas jis per vienas, prisistatė kaip KGB viršininkas. Čekistas pareiškė Irenai užuojautą dėl nesenai mirusio jos tėvo; kaltino Staliną, kad dėl jo Irenos tėvai buvo išvežti į Sibirą, o po to ėmė klausinėti, kiek Kretingoje yra Eucharistijos bičiulių, kas jiems vadovauja, ar ji skaitanti „LKB kroniką"? Irena atsakė, kad ji nieko apie tai nežinanti. Čekistas ėmė šaukti,
kad ji meluojanti, bandė merginą išgąsdinti, bet nepavyko. Tada jis papasakojo Irenai, kad ir kunigai jiems — čekistams dirbą, o už tai jie tiems kunigams paskiria dideles parapijas. Irena nustebo, kad KGB viršininkas Kormilcevas pripažino, jog kunigus į parapijas skirsto ne Kurijos, bet KGB įstaiga.

    Po to Kormilcevas pradėjo Ireną tardyti dėl Šiluvos ir klausinėti, kas vertė ją dalyvauti eisenoje. Irena atsakė, kad melstis visi eina laisva valia: tik į komjaunimą jie verčia stoti. Čekistas pakišo merginai praėjusių metų eisenos nuotraukas ir liepė atpažinti dalyvius. Ji paaiškino, kad ėjusi melstis, o ne užmegzti pažintis ir, be to, žmonių neišdavinėsianti. Įpykęs KGB viršininkas išliejo tulžį keikdamas Jadvygą Stanelytę, vienuoles, jėzuitus ir ekstremistus kunigus, nes jie, anot jo, patraukė jaunimą į tą eiseną, o tai jau politika . . .

    Nieko neišgavęs, čekistas pamokino Ireną pameluoti kolegoms, kad Litvinas jai davęs darbo, todėl užtrukusi ir liepė pasirašyti, kad apie pokalbį ji niekam nepasakos. Jaunuolė nepasirašė. Išleisdamas paskyrė jai naują susitikimą rugpiūčio 14 d. 11 vai. Palangoje prie „Pušyno" poilsio namų ir prigrasino, kad jei ji neateisianti, tai įsakys ją likviduoti.

*     *     *

    Kretinga. 1981 m. spalio 22 d. Jadvyga Žiliūtė buvo iškviesta pas Kretingos raj. vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją A. Daunecką. Kabinete buvo pats A. Dauneckas, rajono partijos komiteto III—j i sekretorė O. Liutkienė, vidaus reikalų skyriaus viršininkas A. Akinskas ir Kretingos miesto VK pirmininkė A. Kubilinskienė.

    Mokytojai vos įėjus, A. Dauneckas ją taip charakterizavo:

    — Buvusi mokytoja, su aukštuoju išsilavinimu, dabar pensininkė, turi butą, telefoną, bet vykdo nusikalstamą darbą: traukia jaunimą į bažnyčią, rengia jaunimo susirinkimus.
O Liutkienė pridūrė:

    — Jaunimui juodina sąmonę, daro juos nelaimingais, ir taip kenkia visuomenei bei valstybei.

    — Kaip aš, mažas žmogelis, galėčiau pakenkti valstybei, kur įrodymai? — paklausė Jadvyga Žiliūtė.
    — Mes jūsų butą paskelbsime landyne!

    — Tai neteisinga. Kai už sienos yra tikra landynė: geria ir dieną ir naktį, niekas nekreipia dėmesio.
    — Čia mūsų klaida, — prisipažino Akinskas. Buvusiai mokytojai buvo grasinama, kad už religinę
veiklą  ir už jaunimo organizavimą ji bus  nubausta: pirmiausia pinigine bauda, paskui atims butą, pensiją, patalpins senelių internate — „izoliuos". Toliau pasipylė kaltinimai:

    — Darote jaunimą nepilnaverčiais, nelaimingais, dirbate apolitišką darbą.

*     *     *

SOVIETINĖJE MOKYKLOJE


(Tautos ateities nelaimei — bedievybės skleidimo „misiją" ir tikinčiųjų mokinių prievartavimo akciją Lietuvos mokyklose intensyviai vykdyti yra perėmusios moterys — esamos ir būsimos motinos):
Skaudvilė (Tauragės raj.)
Lietuvos KP pirmajam sekretoriui Griškevičiui
Kun. Vinco Vėlavičiaus,
gyv. Skaudvilė, Taruagės gt. 17
P r o t e s t a s

    Šių metų vasario mėnesio viduryje ir kovo 2 d. Skaudvilės vidurinėje mokykloje buvo surengti du ateistiniai renginiai, kuriuose prievarta buvo verčiami dalyvauti aukštesniųjų klasių tikintys vaikai. Tuose vaizdiniuose, dainose, eilėraščiuose vulgariai buvo išjuoki-
amas tikėjimas.

    Pavyzdžiui: IXb klasės mokytoja surežisavo spektaklį, išjuokiantį šv. Mišių Auką. Tame spektaklyje mokinukė, apsigaubusi ploščiumi, su Kryžiais ant pečių ir ant krūtinės, išjuokė šv. Mišias, pradedant giesme „Pulkim ant kelių", švęstu vandeniu pašlakstymą, šv. Mišių aukojimą, pakylėjimą (Konsekraciją), Šv. Komuniją. Tame spektaklyje buvo naudojamas indas, panašus į taurę, pridėtas saldainių, ir imituotas šv. Komunijos dalijimas.

    Šių metų kovo mėn. 12 d. „Tiesoje" korespondentas Bernardas šaknys kelia protesto balsą prieš Lyduvėnų vidurinės mokyklos fizikos mokytoją, kuris mokinį už neišmokimą pamokos savotiškai nubaudė. Leido kitiems mokiniams apsileidėliui užmauti maišą ant galvos, po to mušė pats mokytojas ir kiti mokiniai.

    Tas korespondentas pastebi: „Mokykla — tai mokslo ir šviesių idealų pasaulis. Čia vaikas, paauglys, jaunuolis mokosi pagarbos kitiems. Jokios kalbos, jokios minties mokyklos rūmuose negali būti apie piktumą, auklėtinio skriaudimą, žeminimą."

    Kaip Skaudvilės Katalikų Bažnyčios klebonas savo ir savo parapijiečių, kurių vaikai mokosi Skaudvilės vidurinėje mokykloje, vardu reiškiu protestą, kad kai kurie bedieviai mokytojai taip barbariškai išjuokia tikinčių vaikų ir jų tėvų tikėjimą. Toks moralinis vaikų luošinimas yra daug blogesnis dalykas už fizinės bausmės vartojimą. Mes, tikintieji, esame apstulbę, kad bedieviai yra praradę bet kokį saiką, o tuo pačiu iškyla mums nauojoje šviesoje bažnyčių plėšimas, Švč. Sakramento išniekinimas, kunigų užpuolimai ir net žudymo faktai. Tokie primityvūs ir grubūs ateistiniai renginiai papildo anų nusikaltimų kadrus.

    Prašau sudrausti įsisiautėjusius Skaudvilės vidurinės mokyklos bedievius ir imtis visų priemonių, kad panašūs renginiai nebepasikartotų, nes jie nedaro garbės nei ateistams, nei Tarybų valdžiai.
Skaudvilės klebonas kun. V. Vėlavičius
Skaudvilė, 1981.IV.5


*     *     *

    Pilviškiai (Vilkaviškio raj.) 1981 m. vasarą Pilviškių bažnyčioje pradėjo giedoti vaikų choras, sukeldamas rūpesčių Pilviškių vidurinės mokyklos mokytojams. Prasidėjus naujiems mokslo metams, jie ėmėsi priemonių chorelį išvaikyti, šiame darbe ypatingai pasižymėjo mokyklos pionierių vadovė mokyt. Bakaitienė. Jolantos Valinskaitės (Vila kl.), Irmos Baukutės (Va k.) ir Astos Kvirevičiūtės perauklėjimui mokyt. Bakaitienė panaudodavo šokių ratelio repeticiją ar net eilinį susitikimą gatvėje.

    Mokytoja V. Mekšrienė auklėtinei Kristinai Staugaity-tei (VIa kl.) draudė giedoti bažnyčioje, o mergaitės motiną įkalbinėjo, kad ši neleistų dukros į bažnytinį chorą.

*     *     *

    Pagiriai (Kėdainių raj.) 1981 m. spalio 5-6 dienomis į Kėdainių prokuratūrą buvo kviečiami Pagirių vidurinės mokyklos mokiniai: ketvirtokė Rasa Grigaitytė ir penktokai — Lina Kilijonaitė, Vida Vyšniauskaitė, Darius Vilčinskas. į prokuratūrą nuvyko tik L. Kilijonaitė ir V. Vyšniauskaitė. Mergaites klausinėjo, kas mokė katekizmo, poterių, liepė visa tai parašyti raštu ir pasirašyti.

    Parapijiečiai, pasipiktinę tokiu valdiškų bedievių elgesiu, išsiuntė pareiškimą Lietuvos komunistų partijos CK pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui, kuriame protestuoja prieš tokį tikinčių vaikų persekiojimą ir reikalauja garantuoti tėvų teisę vaikus auklėti pagal savo įsitikinimus.

    Po pareiškimu pasirašė 33 Pagirių tikintieji.

*     *     *

(Jaunamečius tikinčius mokinius be paliovos tardo ir gąsdina ne tik mokyklos vadovai ir mokytojai, bet ir milicija su čekistais):
    Kybartai (Vilkaviškio raj.) 1981 m. lapkričio 16 d. Kybartų vid. m-klos X kl. mokinė Vida Merkevičiūtė buvo
iškviesta į mokyklos direktoriaus Jono Dirvonskio kabinetą. Pakeliui pas direktorių auklėtoja Aldona Strakauskaitė gąsdino mergaitę, jog už tai, kad lapkričio 14 d. buvo Vilkaviškyje pas draugę D. Kelmelytę ir šventė gimtadienį — gali būti išvežta ten, „kur baltos meškos".

    Mokyklos direktorius J. Dirvonskis teiravosi, kaip mokinė lapkričio 14 d. pakliuvo į miliciją. V. Merkevičiūtė paaiškino, jog pradėjus švęsti gimtadienį, įsibrovė milicininkai ir keletas saugumiečių ir, pasakę, kad „išsiaiškinę asmenybes" paleis, visus nusivežė į skyrių.

    Įsikaršiiavęs m-los direktorius klausinėjo mokinės, kaip vadinasi jų būrelis, kas vadovauja. Merkevičiūtei atsakius, kad jaunimas šventė gimtadienį ir ji jokio būrelio nežino, Dirvonskis išvadino mokinę valkatą ir pagrasino 10 metų laisvės atėmimu.

    Lapkričio 18 d. raštinėje Vidą Merkevičiūtę pakartotinai tardė atvykęs čekistas ir mokyklos direktorius J. Dirvonskis.

    Čekistas domėjosi, kas mokinę pakvietė į gimtadienį, ar buvo ten kunigas, ar mergaitė buvo Vytauto Didžiojo minėjime Trakuose, Šiluvoje ... Į klausimus, liečiančius draugus, Vida pasakė neatsakinėsianti. Mokytoja Aldona Strakauskaitė ir direktorius J. Dirvonskis labiausiai piktinosi, kad Kelmelių bute ant sienų kabojusi vytis ir Lietuvos kunigaikščių paveikslai. Auklėtoja Strakauskaitė įsakė, kad tokios gimimo dienos, į kurias įsikiša saugumas, būtų paskutinės ir pažadėjo, jog už padarytą „nusikaltimą" mokinei Vidai Merkevičiūtei bus sumažintas elgesio pažimys iki nepatenkinamo.

*     *     *

    Vilkaviškis. 1981 m. spalio 28 d. Vilkaviškio VIIIa kl. mokiniui Arvydui Juškai direktorius Lisauskas prieš visą klasę pasakė: „Tu apdergei mokyklą, o man reikės nulaižyti!"

    Direktorius, nusivedęs į kabinetą, tardė mokinį, kodėl jis ėjęs į Šiluvą ir kartu džiaugėsi, kad maldininkai buvo
sulaikyti, o kaltinamajam liepė rašyti pasiaiškinimą, bet jis atsisakė. Tą pačią dieną VlIIa kl. auklėtoja Durneikienė, komjaunimo susirinkime aiškino, jog Arvydas Šiluvoje norėjęs nuversti tarybų valdžią.

    Spalio 30 d. direktorius Lisauskas tardė Arvydo tėvą, bet tėvas į klausimus beveik neatsakinėjo. Tą pačią dieną Arvydą iškvietė į vaikų kambarį. Nuėjo su tėvu. Jų laukė vaikų kambario inspektorė ir keletas čekistų. Vėl pasipylė klausimai ir liepė rašyti pasiaiškinimą, bet Arvydas ir šį kartą drąsiai atsisakė tai daryti.

    Tada Arvydą ėmė iškvietinėti iš pamokų, norėdami palaužti berniuko valią, bet jį padaryti išdaviku nepavyko.

*     *     *

(Komunizmas jam paklususius moksleivius degraduoja iki šlykščiausio laukiniškumo):
    Medingėnai (Plungės raj.) 1981 m. rugsėjo 20 d. grupė moksleivių-talkininkų, atvykusių iš Klaipėdos, sustoję ant šventoriaus, rūkydami pūtė dūmus į kun. Paliuką, einantį su Švč. Sakramentu atlaidų procesijoje aplink bažnyčią. Be to, jie grubiausiai keikėsi, spjaudė, juokėsi ir tyčiojosi iš tikinčiųjų, einančių procesijoje. Kartu su jais buvo ir vadovas, kuris matomai skatino jaunimą reikšti savo neapykantą religijai ir tikintiesiems.

*     *     *

    Šilutė. Šilutės III-čios vid. m-los pradinių klasių mokyt. Bardauskienė prievarta rašo vaikus į spaliukus. 1981 m/m pradžioje Albina Dudonienė perspėjo mokyt. Bardauskienę, kad jos sūnų, I-mos kl. mokinį Alvydą Dudonį nerašytų į spaliukus. Mokyt. Bardauskienė atsakė:
    — Aš vistiek įrašysiu, kad ir nesutinki. Jis turi būti spaliukas.

    Lapkričio 14 d. buvo paskelbta mokyklos spaliukų šventė, ir visus vaikus turėjo surašyti į spaliukus. Tą
dieną Dudonienė sūnaus neleido į mokyklą, kad neįrašytų į spaliukus. Į namus atėjo mokyt. Stankuvienė, direktoriaus pav. mokyt. Griciūnienė ir mokyt. Bardauskienė. Jos pradėjo agituoti motiną leisti vaiką į „taip brangią vaikų šventę". Motina užprotestavo; jos sūnus ne spaliukas ir jis į tą „šventę" neis. Mokytojos mėgino auklėti motiną, bet ši jokiu būdu nesidavė ateistų prievartai.

*     *     *

(Čekistas tardomam mokiniui atidengia vis kitus slepiamus tikruosius komunizmo kėslus):
    Veisiejai (Lazdijų raj.) 1981 m. spalio 21 d. Veisiejų vid. m-klos XI kl. mokinys Mindaugas Judeikis buvo iškviestas į direktoriaus kabinetą, kur jį pasitiko čekistas Įeit. Algis Gylys. Pasiteiravęs apie sveikatą, aiškino, kad nori ne užverbuoti, kaip kad daugelis galvoja, o tik draugiškai pasikalbėti. Gylys teiravosi, kur Mindaugas galvoja mokytis, stebėjosi, kodėl nesiruošia siekti aukštojo mokslo, o ketina rinktis profesinę mokyklą. Mokiniui paaiškinus, kad dėl sunkių materialinių sąlygų apie aukštąjį mokslą negali svajoti, čekistas kalbėjo:

    — Suprantama, sąlygos sunkios . . . Turi tikinčią mamą . . . Tavo mama tokia pat fanatikė, kaip ir mano . . . Bet aš nebijau nei kad „Aušroje" ir „Kronikoje" parašys, nei kad Vatikanas praneš. Antai pranešė, kad aš Gudeliuose kryžių nugrioviau, o tuo tarpu manęs ten nė kvapo nebuvo . . . (šis akiplėšiškas išsigynimas, esant įvykio liudininkams, labai atitinka sovietinę melo ir tiesos sampratą: tiesa yra tai, kas naudinga kompartijai).

    Pasiteisinęs čekistas ėmėsi kitos temos:

    — Tu protingas vyras. Tu negalvok, kad viskas ir toliau taip bus. Eisenos į Šiluvą iš pradžių buvo kitokios, o dabar pasidarė grynai politinės, antitarybinės. Taip toliau nebus: prireiks visus kunigus į kalėjimus sodinti, grąžinti Stalino laikus . . . Mes viską žinom! Žinom, kad ir susirinkimas Leipalingyje buvo. Tiesa, nežinau, ar tu ten
buvai, bet dar sužinosiu. Tu galvoji stoti į Kunigų seminariją. Nejstosi, neleisim! Būtum reakcingu kunigu.

    Mindaugas paaiškino, kad be legalios Kunigų seminarijos yra dar pogrindinė. Čekistas pabandė suniekinti:

    — Na žinoma, yra. Bet tu supranti, kokie ten kunigai — savo parapijos neturi, nieko neuždirba, pastumdėliai ... Ir dėl mokslo pagalvok! Galėtume padėti įstoti į aukštąją, jei atsisakytum veiklos. O dabar tu aiškiai prieš tarybų valdžią. Galvoji nežinom, kad skaitai ir platini pogrindžio spaudą? Viską žinom, bet vis dar neliečiam. Kitas mano vietoj tave jau seniai būtų sutvarkęs . . .

    Baigdamas čekistas priminė, kad pokalbis turi pasilikti tik tarp jų dviejų. Iškviestasis nusijuokė:

    — Jau pradėdamas kalbėti žinojote, kad jis neliks tarp mūsų.

*     *     *

(Mokiniai tardomi už atliktą kilnų artimo meilės darbą):
    Prienai. 1981 m. balandžio 19 d. — per šv. Velykas Prienų parapijos jaunimas, pagal seną tradiciją, aplankė senelių namuose gyvenančius senukus, iš kurių 70 procentų tikintys. Senelių veidai nušvito džiaugsmu, kai jaunimas jiems pagiedojo keletą Velykinių giesmių ir visiems įteikė kuklias dovanėles: margučius, pyragaičius ir pan.

    Tas nepatiko senelių namų direktoriui Proškui ir kai kurioms darbuotojoms. Jie ėmė jaunuolius gaudyti, kad susodintų į mašiną. Pagavo tik J. Kazlauskaitę, o iš jos sesutės Marytės atėmė dviratį.

    II vid. m-klos direktoriaus pav. Kuras miestelyje sulaikė mokines — M. Gudaitytę, L. Banytę ir Vidą Kaminskaitę. Mergaites nuvedė į milicijos skyrių, kur pareigūnai jas gąsdino, uždarę net vienutėse, o po to tardė, kas daugiau iš jaunimo buvo senelių namuose?

    Į miliciją atėję mergaičių tėvai: Kaminskas, Kazlauskienė ir Banienė drąsiai reikalavo nurodyti vaikų sulaikymo
priežastį ir vaikus paleisti. Milicijos pareigūnai, nieko nepaaiškinę, mergaites paleido, tik prieš tai nepilnamečių inspekcijos darbuotoja Zoveckienė surašė mergaičių ir jų auklėtojų pavardes.

    Mokykloje IXa kl. auklėtoja D. Netkevičienė per pamokas tyčiojosi iš L. Banytės ir kitų mergaičių, kam jos aplankė senelius.

*     *     *

(Mokytojos prievarta rašo mokinius į spaliukus ir plėšia nuo jų kryželius):
    Šilutė. Šilutės gyventoja Kazė Maksvytienė, išaugusi katalikiškoje šeimoje, toje pat dvasioje auklėja ir savo tris sūnus, besimokančius Šilutės I vid. m-loje. Matydama, kad bedieviškų organizacijų nariai švarko atlape nešioja ženkliukus, motina savo sūnums įsegė po kryželį.

    1981 m. spalio 12 d. pertraukos metu iš vyriausio Maksvytienės sūnaus Lino Maksvyčio (IV kl.) mokyt. Staškuvienė bandė jėga atimti kryželį. Mokyklos direkto-rrė ne tik kad nepasmerkė tokio mokyt. Staškuvienės elgesio, bet ir pati ėmė šmeižti, įžeidinėti mokinį Lina Maksvytį, jo broliukus ir motiną.

    Spalio 21 d. mokyklos direktorės Dobranskienės pavedimu mokyt. Vilkis tris Maksvyčių vaikus: Liną (IV kl.), Stasiuką (Ik kl.) ir Simą (Ia kl.) už kryželių nešiojimą nuvedė į Šilutės raj. VR skyriaus vaikų kambarį.

    Keturios uniformuotos darbuotojos prirūkytame kambaryje apklausinėjo Liną:
    — Kuo žadi būti užaugęs?
    — Nežinau. Dar mažas esu, — atsakė berniukas.
    — Tikriausiai būsi kunigas?
    — O gal būsiu ir kunigas.
    — Ne! Tu kunigu nebūsi! Baigsi 8 klases, direktorė išbrauks tave iš mokyklos ir nukreips į žemės ūkio technikumą.
    — Tada baigsiu technikumą.
    — Ar patarnauji Mišioms bažnyčioje?
    — Patarnauju.
    — Parašysime klebonui raštą, kad tu esi melagis ir tave iš patarnautojų atleis. Kaip klebono pavardė?
    — Aš nežinau.
    — Tu esi grynas durnelis, kvaišelis, kad nežinai. Pasakyk, kuomet nusikabinsi kryžių?
    — Tada, kada direktorė mamytės nebešmeiš.
    — Matai koks kerštininkas! Prižadėk, kad nusikabinsi. Jei ne, įtrauksime į įskaitą ir išvešime į koloniją.

    Linui Maksvyčiui pradėjus verkti, išsikvietė jaunesniuosius broliukus — Stasiuką ir Simuką.

    — Tai jums mamytė liepė mokytojų neklausyti?
    — Mamytė liepė mokytojų klausyti. Tik kai lieps nusiimti kryželį, neklausyti, — atsakė abu berniukai.

    Ir mažuosius vaikų kambario darbuotojos gąsdino kolonija. Po to darbuotojos surašė aktą ir liepė Linui pasirašyti. Jaunesnieji broliukai pasirašyti nemokėjo, jiems liepė vietoj parašo padėti kryželius.

*     *     *

(Suniekinta pedagogika komunistų mokytojų rankose):
Adakavas (Tauragės raj.)
Lietuvos KP pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui
Pil. Jadvygos Grigaitienės,
Marijos Lauraitienės ir
Jono Griškaus
S k u n d a s

    š.m. spalio mėn. viename „Valstiečių laikraščio" numeryje buvo straipsnis „Anonimas meluoja". Tarp kita ko straipsnio autorė S. Mickuvienė rašė:

    — Dar vienas panevėžietis, pasivadinęs „Sakalu", išsijuosęs juodina mokytojus, kurie neva užgaulioja tikinčiųjų tėvų vaikus. Kur? Kokioje mokykloje? Koks mokytojas? Apie tai — nė žodžio. Žino, puikiai žino, kad
jeigu parašysi konkrečiai, jei nurodysi savo pavardę, tai redakcija būtinai aiškinsis. O tada bus labai nesmagu, negražu, nes šie „faktai" išlaužti iš piršto.

    Mes norime Jums papasakoti keletą tikinčiųjų vaikų ir jaunimo diskriminavimo faktų.

    Tauragės raj. Adakavo aštuonmetės mokyklos direktorė Aldona Žąsytienė, pažeisdama TSRS Konstituciją, kuri visiems TSRS piliečiams garantuoja tikėjimo ir sąžinės laisvę, pamokų metu pašiepia mūsų vaikus už bažnyčios lankymą. Pav., Algimantą Lauraitį — VII kl. mokinį, išjuokė:

   
— Ko tu eini į bažnyčią? Tau Dievas nepadeda.
Antaną Grigaitį, IV kl. mokinį, pamokų metu pašiepė:

    — Ar jau kunigo skvernus pabučiavai?
Arvydą Griškų, IV kl. mokinį, pravardžiuoja „bažnyčios šluotražiu".

    Mies, tikintieji tėvai, esame labai pasipiktinę tokiu direktorės Aldonos Žąsytienės elgesiu su mūsų vaikais.
1981 m. spalio 31 d.

*     *     *

NAUJI LEIDINIAI


    1. „Aušra", Nr. 28 (68). Numeryje randami straipsniai: „Kuriuo keliu?" (Žvilgsnis į Lietuvos dvasininkiją), „Mūsų kultūros rūpesčiai", „Lietuviai ir rusai", „Literatūrų „lygiateisiškumas" Tarybų Sąjungoje" ir kt.
Numeris pasirodęs rugsėjo mėn.

    2. „Tiesos kelias", Nr. 20. Leidinio pasirodymo data — gruodžio mėn. Vienas iš reikšmingesnių straipsnių — „Kunigas sakykloje".

    3. „Dievas ir tėvynė", Nr. 19. Leidinys pasirodė vasaros pabaigoje. Jame paliečiami Lietuvos krikščioniškos kultūros, lietuvių rusinimo ir kt. aktualūs klausimai.

    4. „Rūpintojėlis", Nr. 17. Išleidimo data — 1981.VII.17. Leidinys skiriamas Eucharistiniams Metams. Leidinyje patalpinta nemaža Jadvygos Stanelytės laiškų,
prašymas šv. Tėvui, kad greičiau palaimintuoju būtų paskelbtas akrivyskupas Jurgis Matulevičius ir kt.

    Papildymas „LKB Kronikos" 49 numeriui:
Telšių parcinkulio atlaiduose devocinalijų pardavėjas vaikė nuo šventoriaus finansų inspektorius Vandzinskas.

*     *     *

Lietuvi, neužmiršk!


Sergiejus Kovaliovas
    Balys Gajauskas
Jadvyga Stanelytė
        Viktoras Petkus
Mečislovas Jurevičius
    Povilas Pečeliūnas
Gintautas Iešmantas
    Genė Navickaitė
Julius Sasnauskas
        Anastazas Janulis
Vytautas Vaičiūnas
        Vytautas Skuodis
Petras Paulaitis
            Algirdas Statkevičius
Antanas Terleckas

ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!




 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum