gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 51 Spausdinti El. paštas
    • Sveikinimai
    Lietuvos Katalikų Bažnyčios atgimimas
    „LKB Kronikai" 10 metų!
    Laiškas „LKB Kronikos" redakcijai
    Tikinčiųjų protestas
    Sugrįžo
    Bažnyčią „atskirta" nuo valstybės
    Kun. Leono Šapokos žudikų teismas

Kazimieras Jogailaitis, Didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius, šv. Kazimiero tėvas
1982 m. kovo 19 d.
LKB KRONIKA Nr. 51
Perskaitęs duok kitam!
Eina nuo 1972 m. kovo 19 d.
Ačiū Viešpačiui už dešimtmetį!
SVEIKINIMAI
JO ŠVENTENYBEI POPIEŽIUI JONUI-PAULIUI II
Vatikanas

Šventasis Tėve,
     Mes, Lietuvos katalikai, su dideliu dėmesiu sekame per Vatikano ir kitas Vakarų radijo stotis Jūsų žodžius, pamokymus, darbus ir nuolatines keliones po įvairius žemynus, nešant pasimetusiam šių dienų pasauliui Tiesą ir Meilę.

    Mus, daug iškentėjusius per paskutinius keturis dešimtmečius, jaudina Jūsų šventenybės nuolatinis rūpestis pagrindinėmis žmogaus teisėmis, kurios pas mus ypač negailestingai yra trypiamos ir nuostabi Jūsų meilė savajai Tėvynei.

    Lenkijos tragedija dėl geografinės artumos ir panašių politinių sąlygų mums gerai žinoma ir suprantama, šios tautos vienoks ar kitoks likimas turės įtakos ir mūsų tolimesnėms pastangoms bei kovai. Lietuvoje valdiški bedieviai, kovodami su tikinčiu jaunimu, nuolat kartoja: „Ir Lenkijoje viskas prasidėjo nuo rožančiaus . . ."

    Šventasis Tėve, iš Jūsų veiklos mes mokomės Dievo ir Tėvynės meilės. Dabar mes turime nenuginčijamą autoritetingą pavyzdį, jog, kovodami už Dievo, Bažnyčios ir tautiečių teises, mes neprasilenkiame su savo tiesiogine misija.

    Lietuvos kunigai ir tikintieji malda ir žodžiu dėkoja už
Jūsų tėviškos širdies gerumą, kasdieninį prisiminimą maldoje, už sveikinimus įvairiomis progomis lietuvių kalba, už lietuvišką pamokslą šv. Kazimiero kolegijos koplyčioje, už vysk. Pauliaus Marcinkaus, vysk. Jono-Vytauto Bulaičio ir msgr. Audriaus Bačkio paskyrimus į aukštas ir atsakingas bažnytines pareigas. Tuo būdu, Jūsų šventenybė, atkreipėte pasaulio dėmesį į mažą katalikišką tautą prie gintarinės Baltijos, kuri jau virš 40 metų veda gyvybinę kovą už Dievą žmonių širdyse, Bažnyčios ir Tautos egzistenciją, ši moralinė parama mums yra neįkainojamai svarbi ir būtina.

    Mūsų tauta, jau keturi dešimtmečiai niokojama, sutelkė visas savo dvasines jėgas ir su viltimi, ypač per paskutinį dešimtmetį, eina į atgimimą su šūkiu: „Visa atnaujinti Kristuje!"

    Lietuvos katalikai nuolat meldžiasi už Jūsų šventenybę, prašydami Aukščiausiąjį apsaugoti Jūsų gyvybę nuo samdomų žudikų, išlaikyti ilgus metus Dievo garbei ir Bažnyčios gerovei. Brandinkime mintį, kad 1987 metais, švenčiant Krikščionybės įvedimo Lietuvoje 600 metų garbingą sukaktį, galėsime deramai sutikti Jūsų šventenybę prie Aušros Vartų Dievo Motinos, kuriai, užimdami šv. Petro Sostą, padovanojote kardinolišką pijusę.
Mes, Lietuvos kunigai ir tikintieji, minėdami „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" dešimtmečio sukaktį, suklaupę prie Jūsų šventenybės kojų, prašome: „šventasis Tėve, palaiminkite mūsų Bažnyčios ir Tėvynės keturių dešimtmečių kovą, kančias, didžiules aukas, mūsų visus kalinius su mokytoju Petru Paulaičiu priešakyje (jis šiemet spalio 30 d. baigs 35 metų bausmę), vyskupus, ypatingai tremtinius, — Julijoną Steponavičių ir Vincentą Sladkevičių, — praleidusius virš 20 metų tremtyje, kunigus (trečdalis jų ėjo Gulago kančios keliais), vienuolius, tikinčiuosius ir mūsų brolius išeivijoje".
Lietuvos kunigai ir tikintieji

Jo Ekscelencijai Arkivyskupui Pauliui Marcinkui

Vatikanas
    Nuoširdžiai sveikiname, Jūsų Ekscelencija, užėmus svarbų ir atsakingą postą Vatikane ir meldžiame Dievą geros sveikatos ir visokeriopos palaimos. Nuo 1940 metų esame atskirti nuo Vakarų, o Rytai baigiasi Sibiru, todėl tik malda galime laiku pasiekti Jus pasveikinti.

    Jau seniai Jūsų Ekscelenciją pažįstame iš Vatikano radijo. Džiaugiamės, kad lietuvis išgelbėjo popiežiaus Pauliaus VI gyvybę nuo žudiko rankos, didžiuojamės, kad jau antrą popiežių lydite apaštališkose kelionėse po įvairius žemynus.

    Pernai labai nudžiugome sužinoję, kad Jūs ruošiatės aplankyti savo nematytą, bet mylimą Tėvynę. Deja, sovietinė valdžia pabūgo šio vizito ir to tautiečių entuziazmo, kurį būtų sukėlęs Jūsų apsilankymas tėvų žemėje. Neprarandame vilties, kad Jūsų sena svajonė „pabučiuoti brangią Lietuvos žemę" išsipildys dviejų didelių Jubiliejų proga — 1984 ar 1987 metais.

    Mes dėkingi Vakarų spaudai, kad ji, minėdama Jūsų vardą, greta mini ir mūsų tremtinį vyskupą Julijoną Steponavičių. Spaudos pranašystės išsipildymas — būtų gražiausias mūsų Tautos aukų ir kančių užtvirtinimas.

    Jūsų Ekscelencijos pamokslas, pasakytas per Vatikano radiją 1981 metų liepos 5 d., sulaukė gilaus atgarsio kiekvieno tauraus lietuvio širdyje. Kaip būtų gera, kad visi mūsų Tautos sūnūs ir dukros, kur jie begyventų, galėtų atkartoti Jūsų žodžius:
    — Visa širdimi suaugau su Lietuvos istorija, nes tai mano tėvų ir protėvių istorija. Savo širdimi suaugau su lietuviška kultūra, nes tai lietuvių tautos, mano tėvų ir protėvių kultūra . . . Ačiū už gražų Tėvynės meilės pavyzdį ir gyvenantiems Lietuvoje.

    Ekscelencija, laiminkite mūsų Bažnyčios laisvą balsą — „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką", mininčią savo gyvenimo pirmąjį dešimtmetį. Perduokite mūsų širdingiausią padėką visiems, kurie padėjo jai nugalėti keletos kalbų barjerus ir prabilti pasauliui apie Lietuvos Katalikų
vargus, šią sunkią valandą mums labai reikia pasaulio viešosios opinijos pagalbos.
    Ekscelencija, gyvuokite ilgiausius metus!
        Lietuvos kunigai ir tikintieji

*     *     *
Jo Ekscelencijai Arkivyskupui Jonui-Vytautui Bulaičiui
Centrinė Afrika
     Nuoširdžiausiai sveikiname Jus kunigystės pilnatvės — vyskupo šventimų ir paskyrimo į aukštas bažnytines pareigas proga. Visokeriopos Dievo palaimos ir ilgiausių metų Dievo ir Bažnyčios tarnyboje!
    Trijų Karalių šventėje mes savo dvasia buvome Romoje drauge su Jumis ir visais lietuviais, atvykusiais į Jūsų iškilmę. Jums, Ekscelencija, visos kovojančios Tautos pagarba ir meilė! Visiems mums buvo labai malonu radijo bangomis girdėti Jūsų žodžius, liudijančius nusistatymą visur, kur bebusite, remti savo tautiečių katalikų reikalus. Labai norėtųsi Jūsų žodį girdėti kiekviena galima proga.

    Tėvynė ir gimtoji Jūsų Tėvelių parapija — Kučiūnai kviečia Jus, Ekscelencija, į svečius. Jūsų apsilankymas mums suteiktų labai daug džiaugsmo, o Jūs turėtumėte progos patirti ne tik tėvynainių meilę, bet ir sunkias sąlygas, kuriose jie turi praktikuoti tikėjimą.

    Dėkojame Jūsų Mamytei — lietuvei Motinai, išauginusiai didelę, lietuvišką ir krikščionišką šeimą. Tai puikus pavyzdys ir mums, gyvenantiems Tėvynėje.

    Sveikiname Jūsų brolius ir sesutes! Sveikatos ir gražiausių metų!

    Ekscelencija, nors Jūs tiesiogiai turėsite rūpintis Afrikos krikščionimis, bet visais galimais būdais padėkite ir mums Tėvynėje. Kelkite į viešumą mūsų Tautos ir Bažnyčios skriaudas, padėkite Apaštalų Sostui susiorientuoti ateinančioje iš Tėvynės informacijoje.

    Laiminkite mūsų kančias, kovą ir ryžtą sukurti šviesesnę Tėvynės ir Bažnyčios ateitį.
Lietuvos kunigai ir tikintieji
LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS DVASINIS
ATGIMIMAS
Įžanga

(Lietuvos katalikų Bažnyčios Golgotos kelio aršiausios priespaudos metai):
    Pasibaigus II Pasauliniam karui, Lietuvoje prie valdžios vairo atsistojo kovingi bedieviai, pasiryžę visiškai sunaikinti Katalikų Bažnyčią. Dievą ir Tėvynę mylintiems lietuviams iškilo klausimas: kas bus toliau? Vilkaviškio kunigai kreipėsi į seną ir išmintingą savo ganytoją vysk. Karosą, prašydami patarimo naujoje situacijoje.

    — Ką valdžia sakys, viską darykite priešingai ir bus gerai, — atsakė ganytojas. Beliko šį patarimą įgyvendinti. O įvykiai toliau klostėsi šitaip:

    1946 m. buvo uždarytos Kunigų seminarijos Vilniuje, Telšiuose ir Vilkaviškyje. Vyskupai — Teofilius Matulionis ir Vincentas Borisevičius — suimti.

    1947 m. areštuotas Vilniaus arkivyskupijos arkivysk. Mečislovas Reinys (miręs Vladimiro kalėjime) ir Telšių vyskupas pagalbininkas Pranciškus Ramanauskas.

    Trečdalis Lietuvos kunigų turėjo pereiti Gulagą. Vysk. Vincentas Borisevičius 1947 m. sušaudytas.

    1948-49 m. uždarinėjami vienuolynai, daugelis bažnyčių paverčiamos sandėliais ar panaudojamos profaniniams tikslams. Lietuviai masiškai deportuojami į Sibirą.

    Valdžios iniciatyva steigiami dvidešimtukai, kurie turi atstoti bažnytinių parapijų komitetus. Dvidešimtukams primetamos vienašališkos, tikinčiuosius diskriminuojančios sutartys.

    Bažnytinė vyriausybė buvo prievartaujama leisti nebažnytines instrukcijas ir remti melagingą sovietinės valdžios „kovą už taiką".

    Tokiu būdu Kauno Arkivyskupijos ir Vilkaviškio bei Kaišiadorių vyskupijų valdytojas kan. Juozapas Stankevičius praneša kunigams, jog negalima katekizuoti vaikų, lankyti  tikinčiųjų,  negalima  vaikams  patarnauti prie
altoriaus. Pragaištingą nuolaidžiavimą sovietinei valdžiai pradėta vadinti „diplomatija". Kai kunigas Kurijoje pasiskųsdavo, jog yra puolamas valdžios, jam atsakydavo: „Kvailas buvai ir nemokėjai gyventi!" Nemažai kunigų užmiršo vysk. Karoso protingą patarimą ir pradėjo savintis naują Kurijos stilių.

    Šiame periode buvo sulaužytas tautinis ir bažnytinis pasipriešinimas, o nusilenkusieji prievartai sugalvojo lozungą: „Kakta sienos nepramuši".

    Teroras tęsėsi ir Nikitos Chruščiovo valdymo laikais. Vienuolika kunigų vėl iškeliavo į Gulagą. Ištremiami vyskupai — Vincentas Sladkevičius (1959 m.) ir Julijonas Steponavičius (1961 m.). 1961 m. uždaroma tik ką pastatyta Klaipėdos bažnyčia, o jos statytojai — nuteisiami.

    Septintame dešimtmetyje kunigams už menkus nukrypimus nuo slaptų sovietinių instrukcijų būdavo uždraudžiama eiti kunigo pareigas. KGB vykdė slaptą kovą prieš Kauno Kunigų seminariją, siekdama kuo daugiau seminaristų įtraukti į savo voratinklį.

Atgimimo pradžia

(Priespaudos kančiose pabunda tautos heroika):
    1964-65 m. reikia laikyti Lietuvos Katalikų Bažnyčios atgimimo pradžia. Kunigai pamažu įsidrąsino ir pradėjo tai vienur, tai kitur grupėmis katekizuoti vaikus. Pamoksluose vis dažniau suskambėdavo drąsus žodis, raginantis pabusti iš miego, baimės ir sustingimo. Religijų reikalų tarybos įgaliotinio Rugienio pastangos terorizuoti kunigus vis mažiau pasisekdavo.

    1968 m. Lietuvos Katalikų Bažnyčiai yra labai reikšmingi, šiais metais aktyvūs kunigai gyvai diskutavo, kokiu būdu reikia kovoti prieš valdiškų bedievių savivalę, šių diskusijų išvada — nutarimas pavieniui ir kolektyviai pradėti reikalauti religinės laisvės minimumo.

    1968 m. rugpiūčio mėn. Telšių vyskupijos kunigai —
Vladas Šlevas ir Alfonsas Pridotkas pasiuntė TSRS Ministrų Tarybai po pareiškimą, kuriuose iškėlė kai kuriuos Bažnyčios diskriminacijos atvejus: maldaknygių trūkumą, Kunigų seminarijos varžymą ir kt. Abu kunigai buvo valdžios pareigūnų išbarti ir perkelti į kitas parapijas.

    Tuo pačiu metu Vilkaviškio vyskupijoje buvo ruošiamas kolektyvinis kreipimasis dėl tragiškos Kauno seminarijos būklės, kuriame tarp kita ko rašoma:

    „Kasmet Lietuvoje miršta apie 30 kunigų, o Kauno Kunigų seminarija dėl valdžios nustatyto mažo limito gali išleisti vos 5-6 naujus kunigus (. . .) Priimant kandidatus, lemiamas balsas priklauso ne Seminarijos Vadovybei, bet valdžios pareigūnams. (. . .) Atėjo laikas reikalauti, kad būtų panaikintas Seminarijai limitas ir kad tarybinės valdžios organai nekliudytų jaunuoliams stoti į Seminariją".

    Po šiuo pareiškimu (1968.XII.3l) pasirašė 63 Vilkaviškio vyskupijos kunigai.

    1969 m. sausio 8 d. du Vilkaviškio kunigai — Juozas Zdebskis ir Petras Dumbliauskas pasiuntė bendrą raštą TSRS Ministrų Tarybai dėl Kauno Kunigų seminarijos suvaržymų. Partija ir vyriausybė, seniai neregėjusi tokio kunigų „įžūlumo", pasiuntė čekistus išaiškinti „nusikaltėlių". Po tardymų ir gąsdinimų kunigams — Juozui Zdebskiui ir Sigitui Tamkevičiui neribotam laikui buvo uždrausta eiti kunigo pareigas ir įsakyta įsidarbinti. Abu kunigai metus laiko dirbo melioracijoje. Kun. Lionginas Kunevičius, pabandęs užstoti nubaustuosius kunigus, buvo taip pat verčiamas atiduoti registracijos pažymėjimą, o kai jis nepakluso, buvo paimtas keliems mėnesiams į kariuomenę.

    Valdžios represijos prieš kunigus ne tik kad nesulaikė religinio sąjūdžio, bet net padėjo jam augti.

    1969 m. Telšių, Vilniaus ir Panevėžio vyskupijų kunigai toliau atakavo sovietines įstaigas, reikalaudami Bažnyčiai laisvės.

    Tuo pačiu metu jaunimas slapta organizavosi, atlikda-
vo uždaras rekolekcijas, gilino religinę pasaulėžiūrą. Pamažu atsigavo ir aktyviau pradėjo veikti į pogrindį suvaryti moterų vienuolynai. 1969 m. iškilo „Eucharistijos bičiulių" sąjūdis, užėmęs dvasiniame Lietuvos K. Bažnyčios atgimime labai svarbią vietą.

    1970 m. viena po kitos buvo sudegintos trys bažnyčios — Sangrūdoje, Gaurėje ir Batakiuose. Niekas neabejojo, kad tai buvo valdiškų bedievių šantažas, siekiantis įtikinti, kad kova už Bažnyčios teises esanti beprasmiška.

    1970 m. rugsėjo 9 d. už vaikų katekizaciją nuteisiamas kun. Antanas Šeškevičius. 1971 m. po kratos suimamas kun. Juozas Zdebskis, o lapkričio 12 d. nuteisiamas už vaikų katekizaciją. Tą pačią dieną ir už tą patį „nusikaltimą" teisiamas kun. Prosperas Bubnys. Trys kunigai lageryje turėjo įtikinti 800 esančius laisvėje, kad sovietinės valdžios reikia klausyti labiau negu Dievo, tačiau gavosi atvirkščiai — daugelis kunigų, pritardami kun. Antano Šeškevičiaus žodžiams, pasakytiems Molėtų teisme, kad „Dievo reikia labiau klausyti negu žmonių" (Apd. 5,29), dar uoliau vykdė vaikų katekizaciją. O tikintieji po visą Lietuvą pradėjo rinkti parašus po memorandumu, kurį vėliau pasaulis pavadins „17000 tikinčiųjų memorandumu".

Kovos už K. Bažnyčios laisvę Lietuvoje dešimtmetis

(Kovos dėl religijos ir tautos laisvės ryškiausios proveržos 1972-1982 m. dešimtmety):
    Šiemet sukanka dešimtis metų nuo to momento, kai vyksta atkakli kova tarp beteisių Lietuvos kunigų bei tikinčiųjų ir valdiškų bedievių, remiamų KGB, administracinio valdžios aparato ir masinės komunikacijos priemonių, štai tos kovos charakteringesni momentai:

    1972 m. vasario 7 d. Lietuvos kunigai ir tikintieji per SNO pasiunčia sovietinei vyriausybei 17000 parašų patvirtintą Memorandumą, nušviečiantį vergišką Lietuvos K. Bažnyčios padėtį ir reikalaujantį grąžinti laisvę.

    Sovietinė valdžia išprievartavo Lietuvos Ordinarus,
kad pasmerktų šį Memorandumą, tačiau judėjimo už Bažnyčios laisvę nesustabdė.

    1972 m. kovo 19 d. pasirodė pirmasis „LKB Kronikos" numeris, atsistojęs tarsi Dovydas prieš Galijotą Galybių Viešpaties vardu. Ji Lietuvos K. Bažnyčios atgimime užėmė vieną iš reikšmingiausių vietų.

    Romo Kalantos susideginimas 1972 m. gegužės 14 d. ir po to kelias dienas vykusios jaunimo demonstracijos neturėjo ryšio su religinio atgimimo sąjūdžiu, tačiau religiniam atgimimui, neabejotinai, pasitarnavo.

    Sovietinė valdžia, bandydama nuraminti kunigus, pakeitė Religijų reikalų tarybos įgaliotinį čekistą Rugienį lankstesniu partiniu darbuotoju Kazimieru Tumėnu, tačiau jo misija nepavyko.

    1972 m. Lietuvoje pradeda organizuotis neakivaizdinė Kunigų seminarija. Tai buvo reakcija prieš KGB veiklą Tarpdiecezinėje Kauno Kunigų seminarijoje. Dvasiškijos tarpe subrendo mintis, kad negalima toleruoti tokios padėties, jog KGB atmesti jaunuoliai negalėtų tęsti studijų ir gauti šventimus, šiandien neakivaizdinė Kunigų seminarija dar labiau prisitaikė prie persekiojimo sąlygų ir sovietinei valdžiai kelia labai rimtą nerimą, šios seminarijos, įsikūrimas buvo vienas iš pozityviausių žingsnių pokario Lietuvos K. Bažnyčios gyvenime. Jos įkūrimo iniciatoriais buvo KGB į Seminariją neprileisti jaunuoliai.

    1973 m. lapkričio 19-20 dienomis KGB smogė stiprų smūgį Lietuvos K. Bažnyčios pogrindžiui. Daugybė sėkmingų kratų, keli areštai valdiškiems bedieviams leido triumfuoti: nebus maldaknygių, „LKB Kronika" sunaikinta ir vėl Lietuvos tikinčiuosius gaubs kapų tyla. Laimė, kad taip neįvyko.

    Lietuvos religiniam ir tautiniam atgimimui labai daug pasitarnavo ne tik „LKB Kronika", bet ir visa laisvoji spauda. Vienas po kito pasirodė nauji leidiniai: „Aušra", „Dievas ir Tėvynė", „Tiesos kelias", „Rūpintojėlis", „Perspektyvos", „Alma Mater", „Laisvės šauklys", „Vytis", „Ateitis" ir kt. Visi leidiniai, nors ir ne visai tobuli ir sunkiai pasiekiantys skaitytoją, organizavo idealistus,
žadino laisvės perspektyvas, kėlė tautiečių sąmoningumą ir drąsą.

    Labai gražiai per paskutinį dešimtmetį pasidarbavo seserys vienuolės. Vienos iš jų aktyviai prisidėjo prie kovos už K. Bažnyčios laisvę Lietuvoje, kitos tyliai katekizavo vaikus, būrė jaunimą, trečios aktyviuosius rėmė savo malda ir auka. Sunku žodžiais išreikšti padėką toms, kurios ištvermingai ir pasiaukojančiai dirbo ir tebedirba Viešpaties darbą. Nebe reikalo KGB taip sukruto persekioti moterų vienuolynus, šnipinėti juose, bandyti susimedžioti vienuolynuose savo agentų ir 1.1.

    1970-75 m. sovietinė valdžia prievartavo, kad visos Lietuvos parapijos atnaujintų 1948 m. taip pat prievarta primestas vienašališkas „sutartis", kurios tikintiesiems nieko neduoda, o tik įpareigoja. Labai gaila, kad daugeliui dvasiškių pritrūko sąmoningumo ir ryžto — ši valdžios akcija beveik pilnai buvo realizuota, nors šiuo metu Lietuvoje yra keliasdešimt parapijų, kurios minėtų „sutarčių" neatnaujino. Kaip taisyklė, visus klaidingus žingsnius, visas nuolaidas pirmieji padarydavo kunigai karjeristai. Tokiu būdu būdavo laužomas pasipriešinimas, o vėliau jau lengviau būdavo sovietinei valdžiai prievartauti ir kitus kunigus.

    1975 m. rugpiūčio 1. d. Helsinkio Baigiamasis Aktas kovojančiai Lietuvos K. Bažnyčiai pasitarnavo tvirtu pagrindu, į kurį atsirėmus, buvo galima reikalauti elementarių teisių ir žmoniškumo — duokite mums tai, ką prieš visą pasaulį viešai pažadėjote!

    1975 m. rugpiūčio mėn. Lietuvos jaunimas, daugiausia Eucharistijos bičiuliai, organizuotai nuvyko į Šiluvą permaldauti Dievo Motiną už Tautos nuodėmes ir paprašyti jai atgimimo malonės. Per penkerius metus šis jaunimo žygis sovietinei vyriausybei įvarė tiek baimės, kad jam sutrukdyti panaudojo kariuomenę, KGB, miliciją ir teismus.

    1976 m. liepos 28 d. LTSR ATP priėmė įsaką, patvirtinantį „Religinių susivienijimų nuostatus". Keletą metų  valdžios  pareigūnai,  kad  nesukeltų  kunigų  ir
tikinčiųjų protestų, apie šiuos nuostatus visiškai tylėjo. Nuostatų priėmimas liudijo, kad sovietinė valdžia ne tik neatsisakė kovos prieš tikinčiuosius, bet daugelį metų vykdomą diskriminaciją įteisino juridiškai.

    1977 m. vasarą, ruošiant naują LTSR Konstituciją, Lietuvos tikintieji, kunigai ir net Ordinarai rašė savo pasiūlymus, bet Partija į juos visiškai nereagavo ir Konstitucijoje buvo paliktas tikinčiuosius diskriminuojantis 50 straipsnis: jiems suteikta teisė „atlikti religinius kultus", o valdiškiems bedieviams — „vesti ateistinę propagandą".

    1978 m. lapkričio 13 d. Lietuvoje įsikūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas. Kunigai ir tikintieji Komiteto įkūrimą sutiko su džiaugsmu, tačiau netrūko ir tokių, kurie laukė labai greito Komiteto narių arešto. Reikia padėkoti tautiečiams Lietuvoje ir Vakaruose, kad jie suprato ir įvertino Katalikų komiteto veiklą.

    Lietuvos tikinčiųjų dvasiniam atgimimui labai padėjo naujasis popiežius Jonas-Paulius II, daug kartų parodęs Lietuvai išskirtinį dėmesį. Tiek šv. Tėvo pavyzdys, tiek jo padrąsinantys žodžiai įkvėpė ir įkvepia Lietuvos kunigus bei tikinčiuosius energingai ginti K. Bažnyčios teises ir likti ištikimais Kristui.

    1979 m. 522 Lietuvos kunigai ir du tremtiniai vyskupai solidarizavosi su Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto dokumentu Nr. 5 ir pasisakė prieš „Religinių susivienijimų nuostatus", šis masinis Lietuvos kunigų protestas parodė, kad Lietuvos dvasiškija nėra sulaužyta ir pasimetusi, neskaitant mažos dalies KGB kolaborantų. Gal dėl to KGB dar intensyviau pradėjo verbuoti klierikus, tikėdamasi, kad ateityje Lietuvos kunigai bus suskaldyti ir sugniuždyti.

    1980 m. Lietuvoje tikintieji ir kunigai pradėjo plačią akciją už Tautos blaivumą. Sovietinė valdžia ne tik neparodė palankumo šiai akcijai, bet jai trukdė. Nebuvo leista įkurti Blaivybės draugiją, o Lietuvos Ordinarai, pradžioje parodę gražią iniciatyvą, nebe sovietinės valdžios įsikišimo, nuo šios akcijos pasitraukė. (Nesupasa-
vo tik Telšių vyskupijos Valdytojas).

    Labai reikšmingas Lietuvos K. Bažnyčios gyvenime įvykis — Kunigų tarybų susikūrimas. Sovietinė valdžia iš karto įžiūrėjo pavojų ir pradėjo netiesiogią kovą prieš Kunigų tarybas. Labai gaila, kad beveik visi pareigas einantieji Lietuvos Ordinarai, išskyrus Telšių Valdytoją (Tremtiniai vyskupai Kunigų taryboms pritarė ir jas laimino), KGB ir Religijų reikalų tarybos įgaliotinio spaudžiami, Kunigų tarybų nepalaikė, tačiau jos ir toliau tebeegzistuoja. Jeigu Kunigų tarybos net formaliai būtų panaikintos, tai vis tiek kiekvienoje vyskupijoje liktų kunigų branduoliai, kurie vyskupijų gyvenime ir kovoje už Bažnyčios teises vaidins labai svarbią rolę. Ryškiu pavyzdžiu galėtų būti visų vyskupijų Kunigų tarybų raštas (1981.V.3) prieš valdžios kišimąsi į parapijų valdymą ir parapijų komitetų kurstymą prieš kunigus.

    Sovietinė valdžia, matydama vis labiau kylantį religinį atgimimą Lietuvoje, suintensyvino ne tik propagandinį darbą, bet ėmėsi tiesioginių prievartos akcijų. Paskutiniu metu visame pasaulyje liūdnai nuskambėjo KGB suorganizuotas „kiaulių maras" prieš Lietuvos tikintįjį jaunimą, siekiant sutrukdyti organizuotą religinę eiseną į Šiluvą, šiai akcijai buvo panaudota KGB, milicija ir net kariuomenė.

    KGB ypatingai bijo, kad tikėjimu domisi vis daugiau Lietuvos jaunimo ir kad šis jaunimas jau sugeba organizuotis.

Išvados


(Dešimtmečio kietos kovos laimėjimai, jos didieji talkininkai ir kenkėjai):
    Praėjus kovos už Bažnyčios laisvę dešimtmečiui, jau galima padaryti kai kurias išvadas:

    Atsižvelgiant į labai sunkias sąlygas, laimėta tikrai daug: sovietinė valdžia praplėtė Kunigų seminarijos limitą, kunigai viešai pradėjo katekizuoti vaikus, leisti juos prie altoriaus, bažnyčiose padaugėjo jaunimo, dauguma
kunigų nebepaiso diskriminacinių „Religinių susivienijimų nuostatų", nebebijo prarasti registracijos pažymėjimą ir t.t.
Vietoje liūdnos perspektyvos, kad Lietuvos K. Bažnyčia bus suniveliuota iki Rusijos Pravoslavų Bažnyčios lygio, ji per dešimtį metų dvasiniai atsinaujino ir išaugo, ypač kokybiškai.

    Visa, kas atsiekta, buvo laimėta ne „diplomatijos" ir ne „sėdėjimo po šluota" keliu, bet aktyvios kovos ir aukos kaina. Dievas laimino daugelio tautiečių pasišventimą ir auką. Viena aišku, kad tiems, kurie Lietuvoje save vadina „diplomatais", ką nors iš sovietinės valdžios „išsiderėti" pavyksta tik tada, kai ji atsiduria prieš masinį žmonių pasipriešinimą. Sėdėjimas, laukiant geresnių laikų ir bijant prasimušti galvą į sieną, visada buvo ir bus Bažnyčiai pražūtingas.

    Kova už Bažnyčios laisvę būtų buvusi labai neefektyvi, jei mūsų broliai Vakaruose nebūtų jos parėmę masinės komunikacijos priemonėmis, organizuota malda ir kitomis formomis. Už šią pagalbą Lietuvos katalikai labai dėkingi visoms radijo stotims, laikraščių redakcijoms, informacijos tarnyboms ir visiems, kurie vienokiu ar kitokiu būdu garsino pasaulyje diskriminuojamų Lietuvos katalikų vargus arba meldėsi už Lietuvą.

    Vienas iš pačių skaudžiausių faktų kovoje už Bažnyčios laisvę buvo kai kurių Lietuvos dvasiškių kolaboravimas su KGB, jų bailumas ir nekrikščioniško „protingumo" vardu daromi įvairūs kompromisai, prieinantys beveik iki išdavystės ribos, šios rūšies dvasiškiai yra visiškai susikompromitavę tikinčiosios Lietuvos liaudies akyse.

    Labai opi ateities problema — naujų vyskupų paskyrimas. KGB deda visas pastangas dezinformuoti Apaštalų Sostą. Reikia pripažinti, kad tai iš dalies pavyksta. Pavyzdžiui, vienas rimtas lietuvis kunigas į Lietuvą rašytame laiške po to, kai Popiežius sulaikė trijų naujų vyskupų konsekraciją, apgailestauja, kad hierarchijos reikalai susipainiojo dėl „žmonių asmeniškų užgaidų". Laiško autorius aktyviuosius Lietuvos kunigus vadina „griovikais", kurie neleido išspręsti vyskupų reikalą, tiems
„kas gali ir tik gero nori . . ." Laiško turinys leidžia spręsti, kad kažkas iš Lietuvos meistriškai sugeba dezinformuoti net Vakaruose gyvenantį Lietuvos išeivijos elitą.

    Sėkmingai ateities kovai už Bažnyčios laisvę reikia, kad Lietuvos kunigai ir tikintieji nepasijustų esą „vienų vieni", bet kad būtų laisvojo pasaulio moraliai palaikomi. Ypatingai svarbi Apaštalų Sosto parama, sudaranti galimybę kovojantiems už Bažnyčios laisvę prisitaikyti prie pačių sudėtingiausių aplinkybių.

„LKB KRONIKAI" 10 METŲ!

Kodėl atsirado „LKB Kronika"?

(Kantrybės ribas peržengusi komunistinės valdžios prievarta iššaukė „LKB Kronikos" pasirodymą — tikslu išvilkti į šviesą jos nusikaltimus prieš Bažnyčią ir tikinčiuosius):
    Lygiai prieš 10 metų, t.y. 1972 m. kovo 19 d. pasirodė pirmasis „LKB Kronikos" numeris. Tai buvo labai kuklus leidinėlis, nutaręs informuoti Tėvynę ir pasaulį apie Lietuvos tikinčiųjų diskriminaciją ir pastangas išsikovoti religinės laisvės minimumą. Kodėl ji pasirodė 1972 metais?

    Stalino represijos prieš Katalikų Bažnyčią ilgam laikui sukūrė pasyvumo atmosferą kunigijos tarpe. Bažnytinė hierarchija buvo įsitikinusi, kad „prieš vėją nepapūsi", ir klusniai vykdė visus sovietinės valdžios reikalavimus, o partijos viršūnės planavo vis greitesnį Bažnyčios likvidavimą. Septintame dešimtmetyje už menkiausią „prasižengimą" prieš slaptas sovietinės valdžios instrukcijas kunigams būdavo uždraudžiama eiti pareigas; Kunigų seminarija buvo tiek suvaržyta, jog kasmet gailėdavo priimti vos 5 kandidatus. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis jautėsi esąs „caras ir dievas", galįs terorizuoti kunigus ir ordinarus.

    Tuo pačiu metu Lietuvos kunigų tarpe vis labiau
brendo mintis, jog negalima sėdėti, susidėjus rankas, nes sovietinė valdžia visus uždusins. Ką daryti? Atsakymą davė Maskvos disidentai, drąsiai išstodami su savo idėjomis, pareiškimais, knygomis ir leidiniais. Tai buvo pirmas prisikėlimo varpo dūžis, pažadinęs daugelį iš baimės letargo ir šaukiantis: gana tamsos ir miego! Reikia kovoti, reikia sovietinės valdžios nusikaltimus prieš Bažnyčią ir tikinčiuosius išvilkti į šviesą, — tegul visas pasaulis pamato tironiją, o gal šviesoje bus nepatogu daryti niekšybes. 1968 m. kunigai pradėjo protestuoti prieš Kauno Kunigų seminarijos suvaržymą. Sovietinė valdžia į kunigų pareiškimus reagavo tik represijomis: KGB tardymais, pašalinimais iš kunigiško darbo ir net teismais. Vienas po kito už kunigiškų pareigų atlikimą (vaikų katekizaciją) buvo nubausti kunigai — kun. Antanas Šeškevičius, kun. Juozas Zdebskis ir kun. Prosperas Bubnys, šie teismai buvo paskutinis ir svarbiausias impulsas kuo greičiau pradėti leisti pogrindinį leidinį.

„LKB Kronikos" pradžia


(Leidino vardas ir pirmieji žingsniai):
    1971 m. prasidėjo svarstymai, koks turėtų būti leidinys, kaip jį paruošti, kaip padauginti ir t.t. Pirmajame variante leidinys turėjo būti panašus į vėliau pasirodžiusį „Dievas ir Tėvynė". Net pavadinimą turėjo — „Vivos voco!" (Gyvuosius šaukiu). Jo tikslas turėjo būti — žadinti katalikų sąmoningumą, kelti iš susnūdimo, raginti kovoti už Dievo, Bažnyčios ir tikinčiųjų teises. Pagaliau apsistota prie minties, jog iškalbingiausia yra faktų kalba. Tai nulėmė ir pavadinimą — „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika".

    Pirmajam numeriui medžiagos buvo. Iškilo klausimas, kaip toliau rinkti persekiojimo faktus, kad KGB leidinio nesunaikintų pačioje jo užuomazgoje. Pradžioje sunkenybių buvo daug, bet, kai „LKB Kronika" pradėjo plisti po
Lietuvą, tikintiesiems apie ją sužinojus per radiją, vis daugiau medžiagos pasiekdavo redakciją. „LKB Kronika" būdavo perrašinėjama rašomąja mašinėle, dauginama elektrografiniu būdu ir platinama per pačius patikimiausius asmenis, o iš jų į redakciją plaukė vis daugiau ir daugiau informacijos.

Byla „LKB Kronikai"


(„Kronikos" dauginimo ir platinimo aukos):
    Kai tik „LKB Kronika" pradėjo plisti po Lietuvą, ji pateko ir į KGB rankas. 1972 m. liepos 5 d. jai buvo užvesta byla Nr. 345, kuri dar neužbaigta iki šiolei. Nuo bylos Nr. 345 buvo atskirta daug kitų bylų, kurios lietė „LKB Kronikos" dauginimą bei platinimą. Siekdama likviduoti „LKB Kroniką", KGB įvykdė daugybę kratų. Per 10 metų už „LKB Kronikos" dauginimą ir platinimą buvo nubausti šie asmenys:
1. Petras Plumpa-Pluiras — suimtas 1973 m. ir nuteistas 8 m. laisvės atėmimo (griežto režimo)
2. Juozas Gražys — suimtas 1974 m. ir nuteistas 3 m. bendro režimo
3. Virgilijus Jaugelis — suimtas 1974 m. ir nuteistas 2 m. bendro režimo
4. Jonas Stašaitis — suimtas 1973 m. ir nuteistas 1 m. bendro režimo
5. Povilas Petronis — suimtas 1973 m. ir nuteistas 4 m. (griežto režimo)
6. Nijolė Sadūnaitė — suimta 1974 m. ir nuteista 6 m. (3 m. griežto rež. ir 3 m. tremties)
7. Sergiejus Kovaliovas — suimtas 1974 m. ir nuteistas 10 m. (7 m. griežt. rež. ir 3 m. trem.)
8. Vladas Lapienis — suimtas 1976 m. ir nuteistas 5 m. (3 m. griež. rež. ir 2 m. tremties)
9. Jonas-Kastytis Matulionis — suimtas 1976 m. išbuvęs KGB izoliatoriuje 9 mėn. ir nuteistas 2 m. lygtinai
10. Ona Pranskūnaitė — suimta 1977 m. ir nuteista 2 m. (bendr. režimo)
11. Ona Vitkauskaitė — suimta 1980 m. ir nuteista 1,5 m. (bendr. rež.)
12. Genė Navickaitė — suimta 1980 m. ir nuteista 2 m. (bendr. rež.)
13. Povilas Buzas — suimtas 1980 m. ir nuteistas 1,5 m. (bendr. rež.)
14. Anastazas Janulis — nuteistas 1980 m. ir nuteistas 3 m. (griež. rež.)

Leidinio bendradarbiai

(Pavergtoje Tėvynėje ir laisvuose Vakaruose vieningas „Kronikos" paruošimo ir jos pasaulyje skleidimo darbas):
    Jei prieš 10 metų „LKB Kronika" turėjo vos kelis bendradarbius, tai šiandien jų labai daug ir Tėvynėje, ir už jos ribų. Vieni iš jų renka faktus, rašo straipsnius-, kiti juos žinomais keliais persiunčia Kronikos redakcijai. Paruoštas leidinys perrašinėjamas, dauginamas ir platinamas.

    Labai daug šaunių bendradarbių „LKB Kronika" turi užsienyje. Vieni jų leidinį verčia į anglų, prancūzų, italų ir kt. kalbas; kiti — medžiagą perspausdina įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose, treti — siuntinėja įvairioms įstaigoms bei organizacijoms. Daugumos bendradarbių pavardžių „LKB Kronika" nežino, bet jaučia jų moralinį artumą. Jei ne šimtai idealistų Tėvynėje ir Vakaruose, „LKB Kronikos" arba nebūtų, arba ji būtų silpna ir neįtakinga. Todėl „LKB Kronikos" redakcija visų engiamų Lietuvos katalikų vardu visiems, visiems — čia ir ten — taria nuoširdų ačiū! Ačiū ir tiems, kurie Kroniką nuolat lydi savo malda!
Kas yra priešai?

(„Kronikos" priešai — okupantui parsidavėliai ir jų talkininkai):
    Svarbiausias „LKB Kronikos" priešas — sistema, norinti pavergti net žmogaus dvasią, šitos sistemos
viršūnės planuoja dvasinį tikinčiųjų genocidą, o pirmaeiliai jo vykdytojai — KGB darbuotojai. Žodis „Kronika" jų lūpose virtęs beveik keiksmažodžiu.

    Tarp tolimesnių „LKB Kronikos" nedraugų rasime visus KGB užverbuotus kolaborantus, neišskiriant net kunigų, nes jiems anksčiau reikėjo bijoti tik KGB, o dabar dar ir viešo pasaulio teismo.

    „LKB Kronikos" priešais tapo visi — mokytojai, pirmininkai ir pavaduotojai, — kurie už lešienės lėkštę pardavė savo pirmgimystę — Tėvynę, Bažnyčią ir savo sąžinę. Jie visi norėtų dirbtinos ramybės, — kad „LKB Kronika" nedrumstų jų sąžinių ir kad jų juodi darbai liktų istorijos tamsoje.

Tai, kas stebina


(Tiesa — nuostabus ginklas prieš melą ir prievartą):
    „LKB Kronikos" gyvavimas per ištisą dešimtmetį sistemoje, kurioje pilna šnipų, ginkluotų geriausia sekimo technika, išdavikų ir pataikūnų — yra beveik stebuklas. Pradžioje, jei pasiseks, redakcija planavo geriausiu atveju išleisti kokį dešimtį numerių ir sėsti į kalėjimą. Kaip atsakymą čia norėtųsi pacituoti T. Karolio Garucko, S.J. žodžius, adresuotus labai sunkiu „LKB Kronikos" redakcijai momentu: „Dievas laimino pradžią, laimins ir pabaigą".

    „LKB Kronika" stebina savo tikslumu. Per 10 metų ji surinko daugybę informacijos. Natūralu, jei į leidinį būtų įsibrovę nemaža klaidų, kurias redakcija visada buvo pasiruošusi atšaukti. Tikrai stebėtina, — net KGB, sugebanti viską iššniukštinėti, nesugebėjo faktais sukompromituoti leidinio, o teismuose turėdavo tenkintis falsifikacijomis ar demagogiškais tvirtinimais, jog „Kronika" skleidžianti „šmeižtus ir prasimanymus". „LKB Kronikos" tikslumas remiasi jos bendradarbių giliu tikėjimu, sąžiningumu ir supratimu, kad prieš melą ir tironiją galima kovoti tik tiesos ginklais.
Priekaištai

(Užverbuotų kolaborantų priekaištai „LKB Kronikai"):
    „LKB Kronika" per 10 metų girdėjo nemaža priekaištų. Buvo žmonių, norėjusių panaudoti „LKB Kroniką" savo tikslams ir nukreipti ją nuo pagrindinio uždavinio — ginti Dievo garbę, Bažnyčios teises ir sąžinės laisvę. Buvo ir tokių, daugiausia iš kunigų tarpo, pageidavusių, kad „LKB Kronika" rašytų tik apie kovingų bedievių — mokytojų, partiečių ir panašių asmenų — fanatišką veiklą prieš tikinčiuosius, o nutylėtų tai, kad kai kurie dvasiškiai ne mažiau, o gal net daugiau savo kolaboravimu su KGB kenkia Bažnyčiai bei tikintiesiems. „LKB Kronika" savo puslapiuose paliesdavo tik tuos kunigus-kolaborantus, kurių piktinantis elgesys seniai jau bodavo žinomas plačioms tikinčiųjų masėms, kurie terorizavo jaunimą bei tikinčiuosius arba kurie bandydavo tokia kaina kopti į bažnytinės hierarchijos viršūnes.

    Ar galėjo „LKB Kronika" vienoje akyje matyti krislą, o kitoje — nematyti rąsto?

    „LKB Kronikai" trūksta meilės!", „Kronika" ardo kunigų vienybė!" — taip rėkė ir teberėkia KGB užverbuoti kolaborantai. Ar gali „LKB Kronika" vardan netikros meilės vienam ar kitam KGB kolaborantui, atsisakyti meilės Bažnyčiai ir milijonams tikinčiųjų, kurie buvo ir tebėra skriaudžiami bei persekiojami?

Leidinio sunkenybės

(Daugelio tikinčiųjų baimė nuslepia brutalius persekiojimus):
    Šito netrūksta. Daugelis net gerų tikinčiųjų bijo pateikti žinias apie savo persekiojimus, nes KGB kiekvieną, apie kurį rašo „Kronika", apkaltina kaip jos bendradarbį. Nesąmoningi tikintieji geriau linkę tylėti, užmiršdami, jog tylėjimas — netiesioginis bendradarbiavimas su KGB, padedantis keroti niekšybėms. Jei ne ši tikinčiųjų
baimė, tai „LKB Kronika" kur kas išsamiau nušviestų dabartinę Lietuvos tikinčiųjų padėtį. Džiugu, kad per 10 metų ši baimė pas daugelį išnyko.

„LKB Kronikos" nauda

(Dešimtmečio darbo pastebimi vaisiai ir gairės ateičiai):
    Jeigu tikintieji nebūtų jutę „LKB Kronikos" pozityvios įtakos dabartiniame Lietuvos tikinčiųjų gyvenime, tai ji nebūtų tapusi tokia populiari ir įtakinga. Tiesa, ji nepadarė stebuklo, bet daug kur prievarta tapo atsargesnė ir žengė žingsnį atgal. Todėl neperdėtai galima teigti, kad „LKB Kronika" drauge su kitais veiksniais prisidėjo, kad šiuo metu Lietuvos tikintieji yra sąmoningesni, gerieji kunigai vieningesni, o kolaborantai — nevaikšto iškėlę galvas, kaip tai buvo per kelis pirmuosius pokario dešimtmečius.

Kokie planai ateičiai?


    Dievui laiminant ir sąmoningiems katalikams bei kunigams remiant, „LKB Kronika" eis ir toliau, išlikdama savo esme tokia, kokia ji buvo per pirmąjį dešimtmetį.

    Visiems dėkodama, „LKB Kronika" pirmoje eilėje prašo maldos, drąsos ir krikščioniško sąmoningumo.

LAIŠKAS „LKB KRONIKOS" REDAKCIJAI IR JOS
BENDRADARBIAMS

(Taip „Kronikos" reikšmę įvertina jos skaitytojai):
    Štai jau dešimt metų, kai Jūs dirbate darbą, kurį šiandien dar sunku pakankamai įvertinti.

    Tuo metu, kai visiems užčiauptos lūpos, kaip trypiamos žmogaus teisės, laužomos konstitucijose bei tarptautiniuose dokumentuose deklaruotos laisvės ir dar ciniškai tyčiojamasi iš aukų, tuo visišku spaudos ir laisvo žodžio draudimo metu, Jūs išdrįsote perplėšti tą gūdžią kapų tylą. Išdrįsote pakelti melagingos propagandos uždangą ir
konkrečiais, nepaneigiamais faktais parodyti, kas iš tiesų vyksta mūsų nelaimingoje Lietuvoje, šis, iš pradžių atrodęs toks vienišas, lyg ir nedrąsus balsas kai kam pasirodė tiesiog beviltišku pagalbos šauksmu. Apie jį tuo metu gal kai kas pagalvojo kadaise daktarui Vincui Kudirkai pasakytais žodžiais: „Ką tu gali prieš tokią galybę, vabalėli žemės, šitokie karaliai, šitokie ginklai, jėga, — kaip musę tave sutrins". Tačiau šis vienišas balsas nenutilo. Priešingai, jį greit išgirdo visi. Išgirdo ir tie, kurie norėjo jį, kaip anų laikų žandarai, „kaip musę sutrinti"; išgirdo tie, apie kurių skriaudas jis prabilo, išgirdo mūsų broliai užsienyje, o per juos ir visas pasaulis. Išgirdo todėl, kad šis žodis, šie kuklūs lapeliai, lyg baisų užtaisą, nešė galingą jėgą — TIESĄ!

    Autentiški dokumentai, aiškūs, tikslūs įvykių aprašymai, trumpos, sausos žinutės — visa tai yra neišgalvoti, tikri, konkretūs faktai. Tiksliau sakant, dalis faktų, nes ne visi jie žinomi, ne visi pasiekia redakciją, pagaliau, ir neįmanoma suregistruoti viso to, kas šiandien vyksta kiekvienoje parapijoje, kiekvienoje mokykloje, kiekviename Lietuvos mieste ir kaime, nekalbant jau apie saugumo kabinetus ir požemius. Kiekvieną dieną, kiekvieną valandą pas mus kas nors nuskriaudžiamas, neteisingai apkaltinamas, kam nors neleidžiama pasinaudoti elementariausiomis, net įstatymu garantuotomis, teisėmis, iš ko nors tyčiojamasi, kas nors persekiojamas ar bauginamas . . . Savavališkai braunamasi į intymiausius žmogaus širdies ir sąžinės kampelius. Prigimtų žmogaus teisių, tarptautinių susitarimų ir net savų įstatymų laužytojai dirba juodą darbą, norėdami, iš vienos pusės, likti nepastebėtais, iš kitos — palaikyti savo jėgos, savo galios ir visažinojimo mitą. Jie nori visus išlaikyti vergiškame paklusnume ir baimėje. Nori, kad jų „visagalybės" akivaizdoje net ir didžiausios aukos būtų nuolankios ir tylios. Tačiau iš tikrųjų jie nėra nei tokie visažiną, nei tokie visagaliai, kaip norėtų atrodyti. Ir jie kai ko bijo ir privengia. Jie bijo viešumos, dienos šviesos, bijo tiesos. Jei slaptumas, neaiškumas, tamsa yra jų sąjungininkai, tai
viešuma, aiškumas, atvira tiesa yra jų aukų jėga. Teisės ir teisėtumo pažeidimų, žmogaus, tautos ir Bažnyčios teisių laužymo faktų kėlimas į dienos šviesą, tikrųjų priežasčių atskleidimas, teisingas įvairių įvykių nušvietimas yra galingas ginklas, kurį gali ir turi panaudoti persekiojamieji, smurto ir savivalės aukos. Vergiškai paklusti ir tylėti negalima. Bailus nuolankumas ir tyla — tai parama įstatymo ir teisės laužytojams, tai duobės kasimas patiems sau.

    Jau dešimt metų „LKB Kronika" į dienos šviesą kelia Bažnyčios persekiojimo, tikinčiųjų diskriminavimo, tautos kultūros slopinimo, žmogaus teisių pažeidimo, sąžinės laisvės varžymo ir kitus panašius faktus. Per šį dešimtmetį „Kronikos" puslapiuose susikaupė daug nepaneigiamos kaltinamosios medžiagos prieš tuos, kurie dedasi įstatymų saugotojais. Tai ištisas kaltinamasis aktas tiesos ir žmoniškumo byloje prieš savivalę ir tironiją. Bet kadangi šiandien, poeto žodžiais tariant „tribunoluos išdidžiai teisiuosius smerkia žmogžudžiai", tai ne nusikaltėliai baudžiami ar savivaliautojai tramdomi, bet baisi persekiojimų audra užgriuvo „Kroniką". Dešimt metų sukanka ne tik „Kronikai", bet ir jos persekiojimui. Kiek sekimo, kratų, tardymų, suėmimų, teisminio susidorojimo ir kitokio persekiojimo patyrė jos skaitytojai ir platintojai. Su pagarba ir meile yra tariami vardai tų knygnešių, kurie šiandien vargsta Tarybų Sąjungos vergų stovyklose ir kalėjimuose. Kova už laisvą lietuvišką žodį turi senas tradicijas. Senas tradicijas turi ir lietuviškojo žodžio bei kultūros persekiotojai. Carų laikais pramintais keliais į Lietuvą ateina nauji muravjovai korikai; seniai pramintais takais į rytus varomi mūsų dienų kovotojai ir knygnešiai. Tačiau Tauta visuomet turėjo idealistų, — jų yra ir šiandien. „LKB Kronika" yra reikalinga, svarbi ir visų teigiamai įvertinta, todėl jos rėmėjų buvo ir bus! Ji yra visos Lietuvos, Bažnyčios, tikinčiųjų ir visų persekiojamųjų balsas. Jį nutildyti nepavyks! Galima prislopinti, galima jam pakenkti, gal net laikinai užgniaužti, bet visiškai nutildyti — neįmanoma. Jis vis tiek vienokiu ar kitokiu bodu prasiverš:

    „Nebeužtvenksi upės bėgimo,
    Norint sau eitų ji pamažu.
    Nesulaikysi naujo kilimo,
    Nors jj pasveikint tau ir baisu".

    Yra tik vienas būdas sustabdyti „Kronikos" leidimą, — tai panaikinti tuos faktus, tuos nusikaltimus prieš tiesą ir teisę, kuriuos ji registruoja, ir „Kronika" nustos ėjusi. Kito būdo nėra . . .

    Šiandien iš tikrųjų dar sunku pakankamai įvertinti tai, ką atlieka „LKB Kronika" ar kita pogrindinė spauda. Dar stovime per arti tų įvykių, dar patys esame blaškomi jų sraute, bet drąsiai galime teigti, kad jos vaidmuo didelis ir svarbus. Pirmiausia jau pats faktas, kad žmogui padaryta skriauda yra pastebėta, kad apie jj kažkas kalba, jį užtaria, padrąsina, paskatina gintis ir ieškoti teisybės. Antra — tai sulaikomasis veiksnys, kuris atsiranda, norimus paslėpti faktus iškeliant į viešumą, šis veiksnys tiesos ir teisės laužytojus varžo, riboja jų veiksmų poveikį ir rezultatus, ypač, kad šios žinios patenka į užsienį ir pasidaro žinomos plačiai visuomenei. Tai kartu ir teisingos informacijos žiupsnelis, pasiekiąs Vatikaną ir Vakarus. Ten mūsų tautiečiai taip pat rūpinasi Lietuvos ir jos Bažnyčios reikalais, ten taip pat dirbama ir kovojama. Bet kaip sunku jiems ten teisingai orientuotis, kas iš tikrųjų darosi mūsų Tėvynėje, ypač kai okupantas ir jo kolaborantai įvairiausiais būdais stengiasi dezinformuoti ir klaidinti. Autentiškų dokumentų, grynų ir patikimų faktų skelbimas padeda mūsų broliams geriau susigaudyti, kur tiesa, o kur apgaulė. Be to, „Kronika" verčiama į kitas kalbas, siuntinėjama įvairioms įstaigoms ir visuomenės veikėjams. Dėkui, labai dėkui tiems mūsų tautiečiams, kurie šį taip reikalingą darbą dirba. Turime būti dėkingi Vatikano ir kitoms radijo stotims, kurios iš Lietuvos gautą medžiagą grąžina eterio bangomis atgal. Tai nepaprastai didelė, tiesiog neįkainuojama parama pavergtos tautos kovoje už savo teises ir laisvę, ypač turint mintyje tas
sąlygas ir galimybes, kuriomis „Kronika" bei kita pogrindinė spauda gali plisti Lietuvoje. Radijo bangomis (užsienio radijo stočių žmonės klausosi labai noriai) pogrindžio žinios pasklinda plačiai po Lietuvą, pasiekdamos ir tuos, kuriems neprieinama pati spauda.

    „LKB Kronika" šiandien jau ne vienišas balsas ir ne vienintelis laisvas pogrindinis leidinys. Bet jis buvo pirmasis. Jis pirmas praplėšė slogią ir niūrią tylą ir pralaužė ledus. Jis ir toliau lieka svarbia tribūna, iš kurios prabyla diskriminuojamas Lietuvos tikintysis.

    „Kronikos" faktų kalba yra jos braižas, jos svoris ir jėga. šiuo braižu per dešimtį metų ji prirašė ištisą Lietuvos istorijos puslapį, pilną sunkios priespaudos, heroiškos kovos ir krikščioniškos aukos faktų. Ir kol tęsis priespauda, kol nesibaigs skriaudos ir vyks kova — tol bus reikalinga „LKB Kronika"!

    Gerai žinome, koks nepaprastai sunkus ir pavojingas jos leidėjų ir platintojų darbas. Tai išankstinės aukos žygis. Bet žinokite, kad tikrai su didele pagarba, dėkingumu ir meile prisimename Jus ir nuoširdžiai linkime Dievo palaimos Jūsų taip sunkiame, bet nepaprastai reikalingame ir svarbiame darbe!
„Kronikos" skaitytojas
Lietuva, 1982 m.
    P.s. Tai ne mano vieno nuomonė. Tai daugelio Lietuvos žmonių mintys. Jei galite — priimkite šį laišką į „Kronikos" puslapius. Tebūnie jis kuklia padėka už Jūsų pasiaukojantį darbą!

TIKINČIŲJŲ PROTESTAS


Lietuvos TSR KP Pirmajam Sekretoriui P. Griškevičiui
Nuorašas: Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų komitetui
(Tikinčiojo Lietuvos jaunimo iš bedievių pareigūnų patirtos skriaudos):
Pareiškimas


    Mes, Lietuvos jaunimas ir tikintieji, atkreipiame Partijos dėmesį į grubius, su jokia morale nesuderinamus tarybinių pareigūnų išpuolius prieš tikintį jaunimą. Tokie veiksmai pastaruoju metu ypatingai suaktyvėjo.
1981-sius metus grupė tikinčio jaunimo sutiko Rumšiškių buities muziejuje. Nežiūrint to, kad iš jaunimo lūpų skambėjo blaivi daina ir iš tyros širdies liejosi jaunatviškas džiaugsmas, ši šventė nepraėjo be pasekmių. Saugumiečiai dirbtinai apkaltino jaunimą chuliganizmu ir pradėjo tardyti. Ypatingai buvo šantažuojama Marytė Vėlyvytė — jai grasino išmesią iš Kauno P. Mažylio med. mokyklos.

    1981 m. rugpiūčio mėn. būrelis Vilniaus tikinčio jaunimo atostogavo prie Baltųjų Lokajų ežero. 20 d. vakare jaunimą užpuolė operatyvinė milicijos grupė. Girti milicininkai su dar nematytu ciniškumu ir sadizmu biauriai įžeidinėjo mergaites, spiaudė joms į veidą ir gąsdino išprievartavimu. Visą jaunimą žiauriai sumetė į mašinas ir nuvežė į Molėtų milicijos skyrių. Milicijos skyriuje juos išlaikė ištisą parą, laikas nuo laiko vargindami . tardymais. Du studentai — Alfonsas Vinclovas ir Audronė Ginkutė buvo pašalinti iš Vilniaus valstybinio universiteto. Jaunimas šantažuojamas iki šiolei.

    1981 m. rugpiūčio 18 d. grupė tikinčių moksleivių iš Kybartų vasarojo prie Šlavantų ežero, Lazdijų rajone. Rugpiūčio 20 d., besiruošiant grįžti į namus, jie buvo milicijos pareigūnų sulaikyti, prievarta susodinti į autobusą ir nuvežti į milicijos skyrių rajone. Ten jaunimas buvo tardomas, o kelias suaugusias — Bernadetą Mališkaitę ir Onutę Šarakauskaitę išlaikė milicijos skyriuje tris paras, kaltindami vaikų religinio mokymo organizavimu, ir Lazdijų raj. vykdomojo komiteto administracinė komisija nubaudė jas po 50 rub., nors iš tikrųjų tai buvo tik eilinis turistinis žygis, neatsiklausus rajono komjaunimo ir partijos vadovų.

    1981 m. spalio 25 d. iš Pagirių miestelio į Šiaulėnus per
Šiluvą (kadangi buvo planuota aplankyti ir Šiluvos kapai) išvažiavo Chščenavičius Albinas su šeima. Kartu su jais važiavo ir sūnaus draugas Rimantas Jasinskas. Kelyje Raseiniai — Šiluva juos sustabdė milicijos pareigūnai ir neleido toliau važiuoti. Automobilyje važiavę asmenys išlipo ir ketino Šiluvą pasiekti pėsčiomis. Milicija pagriebė einančius vaikinus ir sugrūdo į mašiną. Tėvai, nesuprasdami, kas atsitiko, puolė prie mašinos. Milicijos mašina motiną parbloškė, o tėvui sužeidė ranką. Jaunuolius, o vėliau ir tėvus pristatė į milicijos skyrių. Rimantą Jasinską mušė ir spardė tol, kol už sienos buvusi Chščenavičienė išgirdo ir pradėjo šaukti: „Nemuškite!" Albinas Chščenavičius buvo nubaustas septynias paras arešto, o motinai uždėta bauda.

    1981 m. spalio 25 d. Kęstutis Vareikonis pasiryžo, kaip atgailą už tautos nuodėmes, keliauti iš Raseinių į Šiluvą pėsčiomis. Jam beeinant septynioliktą kilometrą, nieko nepaklausę ir nepaaiškinę milicijos pareigūnai jj įgrūdo į mašiną ir nusivežė į milicijos skyrių. Tardymo metu buvo iš Kęstučio grubiai tyčiojamasi ir atimtas rožančius. Be to, jaunuolis buvo nubaustas 10 rub. bauda.

    1981 m. lapkričio 14 d. Vilkaviškyje, Statybininkų 4-3, Kelmelių bute, jaunimas šventė gimtadienį, šventinę nuotaiką sugadino į butą įsibrovę milicininkai ir saugumiečiai, neva nustatyti susirinkusiųjų asmenybes. Jaunimas buvo nugabentas į Vilkaviškio milicijos skyrių. Nors įsibrovėliai žadėjo sutrukdyti tik 15 min., bet asmenybes aiškino 4,5 vai., ir neaišku, kada jaunimą būtų paleidę, jeigu nebūtų reikėję vienai iš merginų iškviesti greitąją med. pagalbą.

    Kiek anksčiau trys studentės: Zita Vizbergaitė, Ramunė Butkevičiūtė ir Dalia Dambrauskaitė negavo diplomų vien dėl to, kad „neišlaikė" komunizmo egzamino, o iš tikrųjų, kad jos buvo giliai tikinčios, ir apie tai gerai žinojo institutų vadovybės.

    Tai tik keletas atvejų, o kas gali išvardyti pavienių jaunuolių terorą.

    Žvelgiant į tokią gyvenimo tikrovę, kyla klausimas:
kur mes gyvename? Mes įtikinėjami, kad esame pačios demokratiškiausios šalies piliečiai, bet demokratiją kol kas mes matome tik popieriuje.

    Kodėl pareigūnams nepatinka blaivus jaunimas? Kodėl jiems užkliūva jaunimo tikėjimas? Kokiais įstatymais remiantis tikintis jaunimas neturi teisės ekskursuoti, linksmintis ar gilinti savo įsitikinimus?

    Nejaugi tarybinės valdžios atstovai nemato moralinio skurdo tarpe netikinčio jaunimo, kuris užpildo kalėjimus, pataisos darbų kolonijas, venerinių ligų dispanserius, — kad reikia visas jėgas nukreipti į tikinčiojo jaunimo terorizavimą. Peršasi mintis, kad tai daroma sąmoningai, norint administracinėmis priemonėmis padėti nesėkmingam tautos bedievinimui.

    Mes   teisėtai   reikalaujame,   kad   būtų  užtikrintos elementariausios žmoniškumo teisės — gyventi pagal savo sąžinę ir įsitikinimus. 1982 m.
Po pareiškimu pasirašė tikintieji:

Anykščiuose — 58        
Šėtoje — 71
Alytuje — 565             
Šlavantuose — 83
Aluntoje — 200            Šilutėje - 300
Biržuose — 200            Ukmergėje - 150
Garliavoje — 1972       
Užuguostyje — 100   
Igliaukoje — 194         
Valkininkuose — 170
Kaune — 3814             
Veisiejuose — 218
Kėdainiuose — 683
       Vilniuje — 185
Kapčiamiestyje — 94     Viduklėje — 588
Kučiūnuose — 131        
Žilinuose — 107
Kretingoje — 99            Josvainiuose — 200
Karmėlavoje — 144      
Kupiškyje apie 100
Leipalingyje — 35        
Seredžiuje — 88 
Molėtuose — 223          Raudondvaryje — 138
Pagiryje — 42              Tabariškėse — 30
Panevėžyje — 1925            Utenoje — 333
Papilyje — 42               Vištytyje — 130
Pandėlyje — 70             
Vilkaviškyje — 200



Prienuose — 890         
Gižuose — 83
Ramygaloje — 370     
  Kybartuose — 580
Rokiškyje apie 80       
 Griškabūdyje — 346
Skaudvilėje — 238      
 Sasnavoje — 40
Stirniuose — 75           
Virbalyje — 245
Šiauliuose — 1239       
Kapsuke — 234
Šeduvoje — 242

Viso: 18.341

SUGRĮŽO

    1982 m. vasario 16 d. iš kriminalinio lagerio Nižnij Tagile į laisvę po pusės bausmės buvo išleista Gema-Jadvyga Stanelytė.

    Įdomu, ką reiškia šis naujas saugumo manevras? Gema-Jadvyga Stanelytė 1979 m. buvo nuteista už religinės eisenos organizavimą į Šiluvą.

BAŽNYČIA „ATSKIRTA" NUO VALSTYBĖS

(Religijų reikalų tarybos instrukcija apylinkių ir miestų komitetams parapijų religiniam gyvenimui šnipinėti):
    Visos apylinkės ir miestų vykdomieji komitetai 1982 m. privalo toliau šnipinėti parapijų religinį gyvenimą ir teikti žinias Religijų reikalų tarybai pagal žemiau pateikiamą formą:

1. Padėtis religinėje bendruomenėje ir religingumo būklė

    1. Vykdomojo organo ir revizijos komisijos veiklos charakteristika:
    a) savanoriškų aukų rinkimas (kiek jų surinkta).
    b) pajamų-išlaidų knygos tvarkymas (jos atitikimas religiniams reikalavimams).
    c) pagalba organizuojant religines šventes.
    d) rūpinimasis maldos namų ūkiniais-materlialiniais reikalais (remontu, apšildymu, inventoriaus įsigijimu ir
    e) veikliausi vykdomojo organo ir revizijos komisijos nariai (pavardės, vardai).
kt.).
    f) ar kunigas nenustelbia reivizijos komisijos ir vykdomojo organo veiklos?

    2. Kaip vykdomas reikalavimas apie tai, kad kiekvienais metais būtų inventorizuojamas maldos namų turtas.
    3. Koks procentas žmonių yra tikintys, tame skaičiuje, koks procentas jaunimo yra tikintys, koks procentas mokyklinio amžiaus vaikų eina į bažnyčią, kiek priėjo prie pirmos komunijos, kiek konfirmuota vaikų, kiek buvo velykinių išpažinčių, kiek tikinčiųjų atsilankė į bažnyčią per 1982 m. kalėdas, kalėdinio pamokslo turinys.


II. Dvasininkijos veikla

    1. Charakteringi religinių kultų įstatymų pažeidimai. Ar nesikiša bažnytininkai į šeimų, kolektyvų, mokyklų reikalus. Vaikų patarnavimo mišioms ir kitoms bažnytinėms apeigoms; „klapčiukų" pavardės, vardai, klasė, mokykla.

    Ekstremistiškai nusiteikusių kunigų veikla (jų pamokslų turinys, įvairių ratelių bei sueigų, įstatymais nenumatytų eisenų organizavimas, laiškų ir skundų rašymas, parašų rinkimas, siekimas sukurstyti tikinčiuosius prieš valdžios organus.

    2. Dvasininkijos prisitaikėliškumas prie šių dienų gyvenimo sąlygų, jos pažiūros į politinę padėtį pasaulyje ir į vakarų propagandos ideologines diversijas.

    3. Ar jaunimas nesidomi religine literatūra ar bažnytine atributika (kryžiais, šventais paveikslais ir kt.).

    4. Pagrindinės dvasininkų darbo su gyventojais kryptys, tendencijos, metodai. Naujos darbo formos su jaunimu, tėvais, moterimis, inteligentija.

    5. Paklausytų ir pasakytų per metus pamokslų skaičius:
    a) grynai religinio turinio.
    b) politinio pobūdžio (taikos, karo, tautų draugystės klausimais).
    c) moralės ir dorovės tematika.
    d) religijos ir tautybės sutapatinimas.
    e) antivisuomeninio pobūdžio (iškraipant socialistinio gyvenimo tikrovę) ir 1.1.

    Pridėti charakteringų pamokslų ištraukas.

    6. Aprašyti žymesnes religines šventes, atlaidus, dalyvių skaičių, dvasininkų pastangas organizuojant šias šventes, tikinčiųjų dalyvavimą minėtose šventėse, aktyvumas (kiek jų dalyvavo 1980 metais ir kiek 1981 m.).

III. Įstatymų aiškinimas ir kova su pažeidėjais

    1. Kiek perskaityta paskaitų apie Tarybinę konstituciją ir religinių susivienijimų nuostatus.
    2. Kokį darbą atlieka religinių kultų įstatymų laikymosi kontrolės narys..............,.....................
    3. Miesto ir apylinkės Tarybos vykdomojo komiteto vaidmuo įstatymų apie religinius kultus vykdymo klausimais. Darbo formos ir metodai. Atraminių grupių veikla.
    4. Ar buvo apiplėšti maldos namai ir dvasininkai, ar išaiškinti nusikaltėliai.
    5. Kiek 1981 m. iš pavienių ir grupių tikinčiųjų ir dvasininkų buvo gauta pareiškimų; laiškų, skundų, tame skaičiuje pagrįstų ir pakartotinų. Kokiais klausimais buvo kreiptasi ir kaip jie buvo išspręsti.
    6. Kaip vykdomi partinių ir tarybinių organų nutarimai kultų įstatymų kontrolės klausimais.
    7. Svarstyta Tarybų sesijose, posėdžiuose, pasitarimuose, priimtų sprendimų arba priemonių planų trumpas turinys.
    b) profilaktinio darbo su dvasininkija, individualūs pokalbiai, įspėjimai ir kt.
    7. Pageidavimai, pastabos, pasiūlymai.

KUN. LEONO ŠAPOKOS ŽUDIKŲ TEISMAS

(Komunistinio teismo prokuroro klausimas — kas atvedė kun. L. Šapokos žudikus į teisiamųjų suolą? — užlūžo nedrįsęs atidengti tikrosios priežasties):
    Kun. Leonas Šapoka buvo nužudytas Luokės kleboni-
joje 1980 m. spalio 8 d. naktį. Tik po to, kai laisvojo pasaulio spauda pradėjo plačiai komentuoti šį sadistišką nusikaltimą, 1981 m. rugpiūčio 15 d. „Tiesoje" buvo paskelbtas Vytauto Žeimanto (spec. KGB korespondento) straipsnis „Žudikai suimti".

    1981 m. gruodžio 2, 3, 4 ir 7 d. Telšiuose „Masčio" fabriko salėje vyko kun. Leono Šapokos žudikų teismas. Didelė salė nesutalpino visų norinčiųjų dalyvauti teisme, todėl daugelis teismo procesą sekė vestibiulyje per garsiakalbius. Vilniaus saugumiečiai akylai stebėjo minią; netrūko ir milicininkų.

    Teismui pirmininkavo LTSR Aukščiausiojo teismo teisėjas Jukna, prokuroras — Mackevičius, advokatai — Šidlauskienė, Jankauskas ir Aleksandravičius.

    Vieną dieną teismo procesas buvo filmuojamas.
    Nusikaltėliai — Jonas Sabaliauskas, g. 1955 m., agronomas, Danielius Mockevičius, g. 1962 m., komjaunuolis, Raseinių Veterinarijos stoties ūkvedys, Adomas Lukšas, 30 m. amžiaus, tipiškas vagis.

    Sabaliauskas ir Lukšas teisiami jau nebe pirmą kartą.
    Prokuroras Mackevičius savo kalboje iškėlė klausimą: „Kas atvedė juos į teisiamųjų suolą, kodėl jie žiauriai nužudė žmogų?" ir atsakymo nesurado. Jonui Sabaliauskui pareikalavo mirties bausmės, o kitiems dviems — po 15 metų laisvės atėmimo.

    Teismo procesą stebėjusiai publikai susidarė įspūdis, jog teisiami ne tie trys nusikaltėliai, o bedievybė, atėmusi iš jaunų širdžių Dievą ir palikusi jose tuštumą, paversdama žmones žvėrimis.

    Teismo metu paaiškėjo kai kurios aplinkybės, kurias sovietinė spauda nutylėjo. Būtent, šio sadistiško nusikaltimo iniciatoriai: veterinarijos gyd. Preibys ir veterinarijos gyd. Zigmas Mockevičius liko švarūs, o sunki bausmė krito tik ant antraeilių figūrų — techninių darbuotojų.

    Kun. Leonas Šapoka veterinarijos gyd. Preibiui, kaip našlaičiui, padėjo mokytis, įsigyti butą ir nusipirkti mašiną. Atsidėkojimas buvo šitoks. Preibys papasakojo savo pusbroliams: Zigmui (komunistų partijos narys,
spekuliantas vaistais ir automašinomis) ir Danieliui, kad kun. Šapoka turįs daug pinigų, esąs bailus, todėl pagąsdintas pats atiduosiąs pinigus. Preibys abu pusbrolius nusivežė pas kun. Šapoką ir čia nusikaltėliai gerai išstudijavo kleboniją. Teisme Preibys šmeižė kun. Šapoką, kad šis nesilaikęs celibato, o save teisino, jog apie kleboną nusikaltėliams papasakojęs tik tai, kad jis esąs labai dosnus. Taigi Preibys liko tik liudininku.

    Zigmas Mockevičius suorganizavo kun. L. Šapokos užpuolimą, bet pačioje pabaigoje atsisakė dalyvauti, todėl vietoje jo buvo pakviestas Adomas Lukšas. Po nusikaltimo Zigmas Mockevičius pardavė savo automašiną (tą vasarą pardavė tris) ir atsigulė į psichiatrinę ligoninę . . . todėl liko „nepakaltinamu".

    Nusikaltėliai sukūrė detalų klebonijos užpuolimo planą ir, išgėrę butelį degtinės, pradėjo jį vykdyti. Kleboną puolė Sabaliauskas. Kankinamas kunigas parodė, kur yra laikomi bažnyčios pinigai — 578 rub. atsidūrė sadisto rankose. Tortūros tęsėjai kelias valandas — teisėjas tvirtino, kad buvo suduoti 83 smūgiai. Ekspertizė pripažino: sulaužytas šonkaulis, trys deginimo žaizdos, 50 smūgių į kūną, peilio žaizda kakle, sulaužyti 6-7 kaklo slanksteliai, pasmaugtas.

    Kadangi klebono pinigai buvo padėti taupomojoje kasoje, žudikai jais pasinaudoti negalėjo.

    Advokatai kalbėjo, kad kaltinamieji nebuvo gavę auklėjimo, todėl ir atsidūrė už grotų.

    Nė vienas iš teisiamųjų neprašė pasigailėjimo, o paskutinę dieną buvo geriausioje nuotaikoje, tarsi sužinoję lengvinančias aplinkybes.

    Nuteistojo mirties bausme Sabaliausko motina publikai pasakojo, jog sūnus buvo gana geras, bet visa bėda, kad susipažino su Zigmu Mockevičių, kuris įtraukė į nusikaltimą.

    Teismo sprendimą publika sutiko audringais plojimais. „Ką padės?! — kalbėjo kiti. — Taip galima iššaudyti visą Lietuvą. Reikia keisti subankrutavusį ateistinį auklėjimą, kuris suluošino tautą".
    Teismas tikros tiesos apie kun. Leono Šapokos nužudymą neatskleidė ir, tikriausiai, niekas neatskleis. Kai vyko šis teismas, Vilniuje jau buvo nužudytas Helsinkio grupės narys kun. Bronius Laurinavičius. Ir jo tikrieji žudikai liks tamsoje.

*     *     *

    Lietuvi, neužmiršk!

Sergiejus Kovaliovas
    Balys Gajauskas
Viktoras Petkus
           Mečislovas Jurevičius
Vytautas Vaičiūnas
     Povilas Pečeliūnas
Gintautas Iešmantas   Julius Sasnauskas
Anastazas Janulis        Vytautas Skuodis
Petras Paulaitis           Algirdas Statkevičius
Antanas Terleckas       Genė Navickaitė


ir kiti neša nelaisvės
pančius, kad tu galėtum laisvai  gyventi ir tikėti!
*     *     *


 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum