gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 52 Spausdinti El. paštas
    • Šantažas prieš vysk. Julijoną Steponavičių.
    Kun. Leono Mažeikos žudikų teismas.
    Kun. Kastyčio-Jono Matulionio persekiojimas.
    Kun. Antano Gražulio teismas.
    KGB siautėjimas Marijampolėje.
    Rašo Lietuvos kunigai ir tikintieji.
    Tikslas pateisina priemones.
    TTG Katalikų komitete.
    Žinios iš vyskupijų.
    Sovietinėje mokykloje.
    Nauji leidiniai.

Karalienė Elžbieta, šv. Kazimiero motina, pagal Muencheno (Vokietijoje) muziejuje esantį gobeleną
1982 m. kovo 25 d.

LKB KRONIKA Nr. 52
Perskaitęs duok kitam!
Eina nuo 1972 m. kovo 19 d.
ŠANTAŽAS PRIEŠ VYSK. JULIJONĄ STEPONAVIČIŲ


(Anonimas aktyvioje KGB tarnyboje):
     Sužlugus civilinės valdžios projektui pravesti savo kandidatus į vyskupus, reikėjo kažką apkaltinti, šitai padaryti pasišovė anonimas, kuris 1981 m. Kalėdose įvairiais adresais išsiuntinėjo piktą ir šmeižikišką raštą, turintį tikslą dar labiau sujaukti protus Tėvynėje ir Vakaruose. Labai keista, bet vienas Ordinaras šį anonimą pavadino „stipriu raštu". Kadangi anonimas tobulai išreiškia KGB pažiūras į vyskupą Julijoną Steponavičių ir aktyvius kunigus, todėl norime jį pakomentuoti.

    Anonimas aiškina, kad tuo metu, kai Lietuvos vyskupijas valdė ne vyskupai, bet valdytojai, „pradėjo kurtis įvairios grupuotės iš Puikuolių-karjeristų . . ., trukdydamos darbą ordinarams".

    Kunigai-karjeristai elgėsi visiškai ne taip, kaip rašo anonimas. Tuo metu, kai trečdalis Bažnyčiai ištikimų kunigų kentėjo sovietiniame Gulage, kunigai-karjeristai leisdavosi įtraukiami į KGB voratinklį, pasirašydavo raštus net prieš Popiežių Pijų XII ir tokiu būdu lipo karjeros laiptais. Tie kunigai, kurie bandė kovoti prieš KGB pastangas pajungti Lietuvos Katalikų Bažnyčią komunistinės valstybės interesams, karjeros nesiekė. Jų karjera — nuolatiniai barimai, gąsdinimai, užkampių parapijos, lageriai ir pan.

    „Vilkinimas, sprendžiant hierarchijos klausimą, galutinai baigia suskaldyti mūsų vienybę", — rašo anonimas.

    Kai Kompartija ir valstybinis saugumas paruošia ir pateikia kandidatų į vyskupus projektus ir siekia greitai „sutvarkyti" Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchijos klausimą tik civilinei valdžiai priimtinomis sąlygomis, ar tai gali pasitarnauti Bažnyčios vienybei? Nejaugi anonimas toks naivus ir nežino, kas suskaldė Lietuvos kunigų vienybę? Bedieviai ir baimė patekti į lagerius. O dabar skaldo karjerizmas ir baimė, kad kelias atgal gali kainuoti gyvybę. Kuo paaiškinti, kad dalis kunigų dešimtis metų ignoravo vyskupus tremtinius?. Kuo paaiškinti, kad valdžios nekenčiami ir persekiojami kunigai ne tik nesusilaukdavo Kurijos moralinės paramos, bet taip pat būdavo ignoruojami ir net barami? Prie Lietuvos kunigų vienybės griovikų mes priskiriame ir anonimą, kurio mintys tobulai sutampa su kovingų bedievių mintimis.

    Anonimas kaltina, kad tremtinys vyskupas Julijonas Steponavičius neišlaikęs Apaštalų Sosto paslapties apie naujų vyskupų nominaciją.

    Iš tikrųjų paslaptį pažeidė ne vyskupas Julijonas Steponavičius, bet kandidatai į vyskupus, kurie, neturėdami Popiežiaus paskyrimo bulės, o tik slaptą Apaštalų Sosto pranešimą apie paskyrimą, ėmė viešai ruoštis savo konsekracijai: pasiskyrė konsekracijos dieną, pakvietė svečius ir pradėjo rekolekcijas. Gi vyskupas Julijonas Steponavičius parašė vyskupui Liudvikui Poviloniui raštą, remdamasis ne slaptu Apaštalų Sosto pranešimu, bet vyskupo Povilonio, kun. Algirdo Gutausko ir Religijų reikalų tarybos įgaliotinio Petro Anilionio pasisakymais apie projektuojamą tremtinių vyskupų įdarbinimą ir naujų vyskupų paskyrimą. Sunku spręsti ir apie tai, ar asmenys, neišlaikę paslapties vyskupų skyrimo reikale, padarė nusikaltimą, nes kunigai, negaudami naujos Vakaruose leidžiamos teologinės literatūros, nežino naujausių Bažnytinės teisės nuostatų ir jos komentarų tuo klausimu.

    Anoniminis autorius teigia, kad, girdi, vyskupo Juliuono Steponavičiaus inspiruoti kunigai nepagarbiai kalbėjo apie šv. Tėvą, kardinolą Casaroli ir kitus aukštus Vatikano pareigūnus. Tai aiškus anonimo ketinimas sukompromituoti vyskupą Julijoną Steponavičių ir prieš jj nustatyti Apaštalų Sostą. Kas patikės, kad vyskupas, kuris už savo ištikimybę Bažnyčiai daugiau negu 20 metų gyvena tremtyje, nepagarbiai kalbėtų apie Vyriausiąjį Bažnyčios Ganytoją. Be to, norėtųsi paklausti, iš kur anonimas žino kad, tariamai vyskupas Julijonas Steponavičius nepagarbiai kalbėjęs apie šv. Tėvą? Jeigu anonimui tikrai brangūs Lietuvos Katalikų Bažnyčios reikalai, tai, užuot šmeižęs tremtinius vyskupus, tegu parašo šventajam Tėvui tiesą apie Panevėžio vyskupijos Ordinarą: šios vyskupijos kunigai ir tikintieji tikrai liktų jam labai dėkingi.

    Anonimas tiek įsikarščiuoja, jog išdrįsta pareikšti, kad, jeigu vyskupai tremtiniai — Julijonas Steponavičius ir Vincentas Sladkevičius — būtų parodę gerą valią, tai jau prieš keliolika metų būtų buvę įdarbinti.

    Lietuvos kunigai žino, kokios „geros valios" sovietinė valdžia reikalavo iš tremtinių vyskupų — išduoti Bažnyčios interesus, nekaltiems apkaltinti save ir paskelbti netiesą apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtį, šitos vienos anonimo minties pakanka, kad būtų aišku, kas slepiasi po anonimo — Bažnyčios „gynėjo" kauke.

    Anonimas kaltina vyskupą Vincentą Sladkevičių, kodėl jis nevyko į Filadelfijos Eucharistinį Kongresą, nes iš ten būtų buvusi galimybė susisiekti su Vatikanu.

    Lietuvoje labai gerai žinoma, kad ekskursiją į Filadelfijos Eucharistinį Kongresą organizavo ne Lietuvos vyskupai, bet Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Kazimieras Tumėnas. Primygtinos pastangos įkalbėti tremtinį vyskupą vykti į Eucharistinį Kongresą su bedieviškos valdžios sudaryta Lietuvos dvasiškių delegacija tik sustiprino prielaidą, kad čia slypi kažkokia civilinės valdžios klasta, todėl vyskupas Vincentas Sladkevičius ir atsisakė vykti.

    Anonimas toliau kaltina, kad karštagalviai iš Katalikų

komiteto per šilinių atlaidus biauriais žodžiais niekino vyskupais nominuotus kandidatus.

    Iš tikrųjų, šilinių atlaidų metu, po sekmadienio oficialių pamaldų, 15 vai., į bažnyčią susirinko daug jaunimo ir kunigas Alfonsas Svarinskas jiems pasakė pamokslą, nušviesdamas dabartinę Bažnyčios padėtį. Pamokslininkas paaiškino, kad šventasis Tėvas nori kiekvienai Lietuvos vyskupijai paskirti ganytojus, kad tarp Vatikano ir Maskvos tuo klausimu vykstančios derybos ir kad reikia daug melstis, jog nebūtų vyskupais paskirti tik valdžiai naudingi kandidatai. Apie pačius kandidatus pamokslininkas nepasakė nė vieno žodžio, o tik paminėjo, kad sunkioje Bažnyčios padėtyje reikia, kad vyskupai turėtų drąsos pasakyti tiesą ir už tiesą kentėti. Po pamokslo kunigas Svarinskas kartu su jaunimu keliais nuo didžiojo altoriaus apėjo Šiluvos bažnyčią, prašydami Mariją, kad Lietuva gautų tik gerus vyskupus. Jaunimo kruvini keliai nepatiko valdžios atstovams, kurie stebėjo šią neįprastą atgailos eiseną, tačiau, atrodo, kruvini keliai nepatiko ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios „gynėjui" — anonimui.

    Tikinčiajai visuomenei belieka paaiškinti, kodėl paskutiniu laiku taip atakuojamas tremtinys vyskupas Julijonas Steponavičius. Tiesa, ir anksčiau valdiški bedieviai jo nekentė už principingumą ir ištikimybę Bažnyčiai. Bet ši neapykanta dar labiau sustiprėjo, kai Popiežius paskelbė vieną kardinolą in pectore ir pasaulio spauda pradėjo spėlioti, kad tas kardinolas esąs vyskupas Julijonas Steponavičius. Nejaugi vyskupas tremtinys yra kaltas, kad Lietuva savo kančia ir aukomis nusipelnė Bažnyčios pripažinimą?! Nejaugi vyskupas Julijonas Steponavičius kaltas, kad Lietuvos tikintieji jį labai vertina už jo ilgametę ištikimybę Bažnyčiai ir tikrai džiaugtųsi pamatę ant tremtinio vyskupo galvos kardinolo skrybėlę.

KUN. LEONO MAŽEIKOS ŽUDIKŲ TEISMAS

(Religijos atstovams žudyti komunistinė Lietuvos valdžia budelių turi apsčiai prisiauginusi):
    1982 m. sausio 26-28 dienomis Pakruojyje vyko kun. Leono Mažeikos žudikų teismas. Kultūros namų salė, kurioje vyko teismo procesas, talpino apie 300 žmonių, likusieji teismo bylos nagrinėjimo klausė per garsiakalbius gretimoje salėje.

    Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo išvažiuojamajam posėdžiui pirmininkavo M. Ignotas, liaudies tarėjai — Kasiulienė ir Smičius, valstybės kaltintojas — LTSR prokuroro padėjėjas B. Žeberskis; Šiaulių advokatė Kručaitė gynė teisiamąjį Kazlauską, Pakruojo advokatas Mesonis — Baltramiejūnienę.

    Teisiamieji — Ona Baltramiejūnienę ir Adolfas Kazlauskas — buvo kaltinami iš karto už tris nusikaltimus:

    Pamernecko sužeidimas.
    Kun. Leono Mažeikos ir vienuolės Teklės Martinaitytės nužudymas 1981.VIII.8.
    Vilūnaičių parduotuvės apiplėšimas.

    Nusikaltėlis Adolfas Kazlauskas, 40 metų amžiaus, baigęs 8 klases, 5 kartus teistas. Ona Baltramiejūnienę, g. 1947 m., mokytojavusi Stačiūnų ir Gačionių aštuonmetėse mokyklose ir neakivaizdiniu būdu studijavusi Šiaulių pedagoginiame institute, bet dėl aplaidumo buvo išbraukta iš studentų sąrašų. Kurį laiką dirbo pionierių vadove ir kultūros namų direktore. 1978 metais ji susipažino su Kazlausku. Kaltinama, kad nepranešė nė apie vieną Kazlausko nusikaltimą.

    Parengtiniame tardyme Kazlauskas prisipažino, jog jis nužudė kun. Mažeiką, ir papasakojo nužudymo aplinkybes. 1981 m. gruodžio antroje pusėje Kazlauskas savo prisipažinimus, duotus parengtiniame tardyme dėl kun. Leono   Mažeikos   nužudymo,   atmetė.   Teismo   metu

kalbėjo, jog tardymuose prisipažino nužudęs kunigą todėl, kad milicija skaudžiai sumušusi; milicijos viršininkas, siekdamas išgauti reikiamus parodymus, davęs net konjako ir obuolių.

    Teisme Kazlauskas pasakojo, kad prie jų buvo prisidėjęs latvis Ilmars. Tuo laiku, kai buvo nužudytas Pamūšio klebonas kun. Mažeika, Ilmars ir Baltramiejūnienę buvo kažkur išvykę. Ilmarsui nuo jų nesitraukiant, Kazlauskas jj užmušęs ir užkasęs melioracijos griovyje; prašė leisti parodyti tą vietą. Kad teismas patikėtų jo žodžiams, Kazlauskas nurodė dar du savo nusikaltimus, kurie byloje nefigūravo. „Aš žinau, kad man gresia mirties bausmė, aš nužudžiau Ilmarsą, bet aš nenužudžiau klebono ir jo šeimininkės" — kalbėjo teisme Adolfas Kazlauskas.

    Teismo metu parodytame vaizdo įraše (apie nusikaltimo vietą ir aplinkybes) Kazlauskas kalbėjo egzaltuotai, tarsi išgėręs.

    Teisme liudijo keletas Pakruojo gydytojų, dariusių operaciją Teklei Martinaitytei, bet jie jau buvo suspėję „užmiršti" kai kurias detales. Keletas liudininkų matė vyrą ir moterį prie upelio dar prieš Kun. Mažeikos nužudymą, kiti matė juos bėgant. Moterį visi atpažino iš nuotraukos ir tikrovėje, o vyrą — ne, nes matė tik iš užpakalio. Tik liudininkas Zenonas Markauskas tvirtino, jog buvo sutikęs Kazlauską ir Baltramiejūnienę, o po pusvalandžio sužinojo, kad nužudytas Pamūšio klebonas. Ona Baltramiejūnienę tvirtino, kad su ja drauge buvęs Kazlauskas; teismo metu ji visą kaltę vertė Kazlauskui.

    Baltramiejūnienės motina Stanislova Motiejūnienė teigė, kad pas ją buvo užėjęs Kazlauskas kartu su kitu vyru, dėvinčiu juodu kostiumu, bet pabūgusi atsisakė apnakvyndinti, ir jiedu išėjo.

    Teismo metu aiškiai jautėsi tendencija bylą nusukti reikiama linkme. Apklausinėdamas liudininkus, teisėjas taip suformuodavo klausimus, kad jiems belikdavo tik patvirtinti. Dalis liudininkų jau buvo spėję „užmiršti" kai kurias  detales.  Teismas  nekreipė dėmesio į Ilmarso

versiją, nereagavo į Motiejūnienės pasakojimą apie Kazlausko apsilankymą su kitu asmeniu, net nepasiteiravo, kas buvo tas vyras juodu kostiumu. Visiškai nekėlė klausimo, kodėl buvo nužudyti du žmonės — Mažeika ir Martinaitytė . . .

    Prokuroras Žeberskis kaltinamąją kalbą pradėjo žodžiais: „Pas mus dar nelikviduotos visos praeities atgyvenos . . .", kai tuo tarpu abu nusikaltėliai — tarybinio auklėjimo vaisiai. Griežtai kaltino Kazlauską ir kur kas švelniau kalbėjo apie Baltramiejūnienę. Prokuroras pripažino, kad jei ne Baltramiejūnienės parodymai, tai jo, kaip prokuroro, padėtis šiame teisme būtų kur kas sunkesnė, o dabar gali remtis jos parodymais.

    Kazlauskui prokuroras Žeberskis pareikalavo aukščiausios bausmės — sušaudyti. Onai Baltramiejūnienei 4 metų ir lageryje priverstinai gydyti nuo alkoholizmo.

    Baltramiejūnienės advokatas Mesonis, remdamasis prokuroro palankiais žodžiais kaltinamosios atžvilgiu, visą kaltę vertė Kazlauskui. Kazlausko advokatė Kručaitė bandė ginčyti prokuroro kaltinimus. Ji kalbėjo: „Prokuroras pareikalvo mano ginamajam aukščiausios bausmės. Dėl kun. Mažeikos nužudymo nėra pilnų įrodymų . . . Nėra patikrintos visos bylos aplinkybės. Nuteisti jį sušaudyti, kai byloje yra abejonių, rizikinga. Kad jis prisipažino parengtiniame tardyme, tai dar neįrodymas. Reikia išaiškinti, kodėl jis davė tokius parodymus. Buvo girdomas konjaku ... Jo versija apie Ilmarsą siūlosi išaiškinimo, šis jo alibi nebuvo patikrintas. Iš eisenos žmogų atpažinti negalima".

    Teismo metu A. Kazlauskas prašėsi leisti parodyti, jog jis nešlubuoja, tačiau teismas neleido.

    Paskutiniame žodyje Kazlauskas pakartojo, kad Pamūšio klebono kun. Leono Mažeikos ir jo šeimininkės Teklės Martinaitytės nenužudė. Kaltino valdžią jog ji kalta, jei jis šiandien nusikaltėlis. Ir baigė kalbą žodžiais: „Jūsų valdžia, jūsų didybė! Sušaudykite mane! Aš kunigo nenužudžiau!"

    Baltramiejūnienė savo trumpoje kalboje žadėjo pasitai-

syti. Liaudis įsitikinusi, kad kažkas pasinaudojo kriminalistais ir atliko šį baisų nusikaltimą. Nusikaltimo daiktiniai įrodymai jau sunaikinti. Taigi, tiesos apie kun. Leono Mažeikos ir Teklės Martinaitytės žudikus teismas neatskleidė ... ir neatskleis.

    Korespondentė S. Mockuvienė savo str. „šunkeliais į bedugnę", išspausdintame 1982 vasario 20 d. „Valstiečių laikraštyje" mėgino informuoti žmones apie žmogžudystę ir bausmę, kurios susilaukė žudikai. Deja, straipsnyje korespondentė pylė pamazgas Vakarų, ypač Vatikano radijo stočių adresu. Tai tarybinė maniera kalbėti ir nieko nepasakyti. Respublikinis laikraštis „Tiesa" visiškai nutylėjo šį tragišką įvykį.

KUN. KASTYČIO-JONO MATULIONIO
PERSEKIOJIMAS



Lietuvos KP CK Pirmajam Sekretoriui Petrui Griškevičiui
Kun. Kastyčio-Jono Matulionio, Leono,
gyv. Vilniuje, Gorkio 17-6
Pareiškimas


(Prieštaraudami savo įstatymams, bedieviškos valdžios pareigūnai braunasi tvarkyti Bažnyčios reikalus):
    Vilkaviškio rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Urbonas š.m. vasario 17 d. atvažiavęs į Kybartus, reikalavo, kad Kybartų bažnyčios komiteto pirmininko pavaduotojas Kostas Abraitis pasirašytų po raštu, kuriame reikalaujama, kad man Kybartų bažnyčioje neleistų atlikti kunigo pareigų, esą aš joks kunigas, nebaigęs Kunigų seminarjos, vyskupas nežinąs tokio kunigo, kad tik klebonas kun. Sigitas Tamkevičius pasikvietęs ir 1.1. Po anuo raštu Kybartų bažnyčios komiteto pirmininko pavaduotojas nepasirašė, nes ne bažnyčios komiteto nariai ir ne valdžios pareigūnai sprendžia apie kunigystę, o dvasinė vyriausybė.

    Pavaduotojas J. Urbonas, bodamas Kybartuose, keliose organizacijose skaitydamas paskaitas, lietė mane — šmeiždamas ir vadindamas apsišaukėliu.

    Kas yra apsišaukėlis?

    Dabartinės lietuvių kalbos žodyne („Mintis", V., 1972, 34 psl.) apsišaukėlis aptariamas taip: 1. kas dedasi kitu, neteisėtai savinasi kokį titulą ar svetimą vardą. 2. kas kuo apsišaukęs, išsigyręs, išsigarsinęs.

    Kas aptarime išvardinta, man netinka — nei titulo, nei svetimo vardo nesisavinu; nesigydau ir nesigarsinau. šitą darbą atlieka pats Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas J. Urbonas.

    Po savo kalbų pavaduotojas J. Urbonas paliko Kybartų Vykdomojo komiteto pirmininkui raštą, su kuriuo buvau supažindintas jo kabinete.

    Jame rašoma, kad aš, nebaigęs Kunigų seminarijos, neturiu darbo pažymėjimo, neturiu teisės atlikti kunigo pareigų, nedirbu jokio visuomenei naudingo darbo, todėl būsiu baudžiamas pagal veikiančius įstatymus.

    Į tokį neteisingą užpuolimą atsakau:

    1. Esu kunigas, baigęs neakivaizdinę Kunigų seminariją; gavęs šventimus, — todėl turiu teisę atlikti visas kunigui priklausomas pareigas.

    2. Tarybų Sąjungoje Bažnyčia atskirta nuo valstybės, ir todėl religiją liečiančius klausimus turi tvarkyti ir spręsti Lietuvos Bažnytinė vyriausybė, šiuo atveju taip ir pasielgta.

    Jau kuris laikas esu kunigas, atlieku visas kunigui priklausomas pareigas, ir tas, kas turi galią leisti ar neleisti jas atlikti, — neuždraudė ir neatšaukė.

    Lietuvoje yra Bažnytinė provincija, jai vadovauja vyskupai, taigi jiems, kaip teisėtas kunigas, ir priklausau. Ne J. Urbonas ar kiti asmenys sprendžia apie mano kunigystę, bet Bažnyčia.

    Dėl pažymėjimo štai ką pareiškiu. Po karo nė vienas Lietuvos kunigas jo neturėjo. Kai valdžiai prireikė pažymėjimų, valdžios įstaigos juos išdavė. Panašus ir mano atvejis: jei reikalingas darbo pažymėjimas, tegu

duoda tuo reikalu besirūpinanti įstaiga, ir klausimas bus išspręstas. Kam reikalingas ir naudingas šmeižtas, gąsdinimas ir tikinčiųjų kiršinimas?

    Kaltina — nedirbu naudingo darbo! Dirbu ne ateistų tarpe, o tikinčiųjų. Tikinčiųjų, kaip žinote, drg. Sekretoriau, Lietuvoje dauguma. Dirbu labai naudingą darbą.

    Esu kunigas! Kunigystės jau niekas neatims, ir kur tik būsiu, — dirbsiu kunigui skirtą darbą.

    Lietuvoje yra neakivaizdinė Kunigų seminarija. Jai atsirasti akstiną davė dabartinis laikas. Į Kauno Kunigų seminariją priimami ne visi, kurie nori joje mokytis. Todėl, kol saugumas spręs kandidatų tinkamumą seminarijai ir juos atsijos, tol egzistuos ir neakivaizdinė Kunigų seminarija. Kur turi mokytis jaunuoliai, norintieji tapti kunigais, kada jų nepriima Kauno Kunigų seminarijon?!

    Vienintelis atsakymas ir realus kelias — neakivaizdinė Kunigų seminarija.

    Panašią seminariją lankė ir mūsų Popiežius Jonas-Povilas II-sis. Esu kunigas! To nori ar nenori J. Urbonas ir į jj panašūs — jau įvykęs faktas — prašom manęs nediskriminuoti. Pakankamai tos diskriminacijos patyriau praeityje: 1959 m. mane už giedojimą Vabalninko Bažnyčioje išmetė iš konservatorijos, 1974 m. buvo įsakyta atleisti iš Paveikslų galerijos vedėjo — direktoriaus pareigų, o 1977 m. — iš Vilniaus Universiteto Mokslinės bibliotekos, kurioje dirbau dailininku.

    Po to zakristijonavau, mokiausi ir tapau kunigu.

    Gerb. Sekretoriau, įspėkite atitinkamas įstaigas, kad nebūčiau diskriminuojamas, ir jei reikalinga, kad būčiau užregistruotas valdžios įstaigose kaip kunigas, tegu tai padaro — užregistruoja ir pasiunčia registracijos pažymėjimą šiuo adresu:
232001 Vilnius, Gorkio 17-6,
kun. K. Matulioniui 1982.11.28.
Kun. Matulionis
*    *    *

Lietuvos KP CK pirmajam Sekretoriui P. Griškevičiui
Kybartų parapijos tikinčiųjų
Skundas


(Bedieviai imasi spręsti pavyzdingo kunigo kunigiškąjį tikrumą ir ar jis tiki į Dievą):
    Mus, Kybartų parapijos tikinčiuosius, labai nustebino ir sukrėtė žinia, kad Vilkaviškio rajono Vykdomasis komitetas nori iš mūsų bažnyčios išvaryti mums gražiai patarnaujantį kun. Kastytį-Joną Matulionį. Rajono pareigūnas žmonėms įrodinėja, kad mums patarnaujantis kunigas nėra tikras ir kad jis neturi valdžios leidimo eiti kunigo pareigas.

    Ta proga mes pareiškiame: kadangi Tarybų Sąjungoje Bažnyčia atskirta nuo valstybės, tai netinka valdžios pareigūnams spręsti, kuris kunigas tikras, o kuris netikras. Antra, jei nepaisant Bažnyčios nuo valstybės atskyrimo, vis tiek reikalingas valdžios leidimas, kad kunigas galėtų eiti pareigas, tai prašome, Jūs, kaip vyriausia Partijos galva, įsakykite atitinkamoms valdžios įstaigoms išduoti kun. Kastyčiui-Jonui Matulioniui reikiamą leidimą, šis kunigas mūsų parapijai yra labai reikalingas ir mes neleisime jį iš Kybartų išvaryti.
1982 metai vasario 28 d.
Pasirašė 1033 kybartiečiai

*     *     *

     1981 m. kovo 30 d. kun. Jonas-Kastytis Matulionis, gyv. Vilniuje, Gorkio 17-6, kelis kartus primygtinai buvo kviečiamas į Repsublikinę prokuratūrą pas prokuroro pavd. Bakučionį.

    1981 m. liepos mėn. pradžioje pas kun. Joną-Kastytį Matulionį lankėsi milicijos pareigūnas su Vilkaviškio raj. milicijos raštu, kuriame prašoma patikrinti, ar minėtas kunigas yra priregistruotas ir gyvena nurodytu adresu, kur dirba, ar tiki Dievą ir kt. Neradęs kunigo namuose,

milicininkas apklausinėjo ten apsistojusį giminaitį. Išeidamas paliko kvietimą, kad liepos 16-17 d. 8,30 min. kun. Jonas-Kastytis Matulionis atvyktų į milicijos skyrių, esantį Dzeržinskio gatvėje.

    1982 m. kovo 18 d. kun. Jonas-Kastytis Matulionis Vilniuje, Gorkio 17-6, savo pašto dėžutėje rado raginimą kovo 18 d. 10 vai. prisistatyti pas Vilkaviškio rajono prokuroro pavad. P. Bogušauską.

    Nei vienu atveju kun. Matulionis į valdžios įstaigas nenuvyko, kadangi jokio nusikaltimo nebuvo padaręs, o visi iškvietimai turėjo tik vieną tikslą — šantažuoti be valdžios leidimo šventimus gavusį kunigą.

KUNIGO ANTANO GRAŽULIO TEISMAS


(Prienų komunistinės valdžios samdiniai išniekino ir L. Brežnevo pasirašytą tarptautinę žmogaus teisių deklaraciją):
     1982 m. vasario 2 d. Prienų rajono laikraštis „Naujas gyvenimas" persispausdino iš „Tiesos" (1982.1.26) straipsnį „Melas iš sakyklos", nukreiptą prieš Šilalės vikarą kun. Vytautą Skiparį ir pridėjo tokį komentarą: „Prienų bažnyčios vikaras Antanas Gražulis bei Užuguosčio bažnyčios klebonas Zenonas Navickas (kalinės už „LKB Kronikos" dauginimą brolis — Red.), siekdami tikinčiųjų akyse diskredituoti mokytojus, komunistus ir aplamai visus ateistus, naudojasi tais pačiai metodais, kaip ir laikraštyje minimas Šilalės bažnyčios vikaras Vytautas Skiparis".

    Prienų parapijos tikintieji nusiuntė valdžios įstaigoms griežto protesto raštą su 1500 parašų. Rašte skelbiama, kad laikraštis neteisingai yra apkaltinęs jų vikarą kun. Antaną Gražulį.

    1982 m. vasario 3 d. kun. Antanas Gražulis buvo nubaustas už tai, kad, vykdydamas kunigo pareigas, lankė tikinčiųjų namus.

    1485 Prienų tikintieji pasirašė po protesto raštu, kuris buvo pasiųstas Lietuvos KP CK pirmajam sekretoriui

Griškevičiui, štai sutrumpintas protestas:

    „1982 m. vasario 3 d. Prienų rajono Administracinė komisija nubaudė mūsų parapijos vikarą kun. Antaną Gražulį 50 rub. bauda, kad jis 1982 m. sausio mėn. bėgyje Prienų mieste lankė mūsų šeimas. Tuo būdu jis pažeidė LTSP ATP 1966.V.12 įsaką, kurio niekad neradome paskelbto laikraščiuose ir net nežinojome, kad toks draudimas yra įstatymais pagrįstas, o ne koks nors ateistinis draudimas.

    Kun. Antanas Gražulis Administracinės komisijos nuobaudą laikė neteisinga ir apskundė Prienų raj. liaudies teismui. Deja, teismas į šį reikalą pasižiūrėjo tik formaliai. Ir suprantama, tarybiniame ateistiniame teisme kunigas negalėjo laimėti prieš Vykdomąjį komitetą.

    Todėl išklausę Prienų raj. liaudies teismo sprendimą, pareiškiame, kad kun. Antanas Gražulis tarybinių įstatymų nepažeidė, o tik vykdė savo, kaip kunigo, tiesiogines pareigas:

    Bažnyčios teisių kanonai ir Vilkaviškio vyskupijos sinodo nutarimai reikalauja, kad kunigas kasmet aplankytų savo tikinčiuosius.

    Atsakingi tarybiniai valdžios pareigūnai ne kartą deklaravo spaudoje ir per televiziją, kad tarybinė valdžia nesikiša į Bažnyčios vidaus reikalus.

    Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija sako:
    „Kiekvienas žmogus turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; šita teisė apima laisvę keisti savo religiją bei įsitikinimus ir laisvę išpažinti savo religiją bei įsitikinimus tiek pavieniui, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai mokant, dalyvaujant pamaldose ir atliekant religines apeigas (18 str.).

    Helsinkio Baigiamajame akte pabrėžta, kad „dalyvaujančios valstybės pripažins ir gerbs asmenybės laisvę išpažinti vienasmeniškai arba bendrai su kitais religiją arba tikybą, veikiant pagal savo paties sąžinę . . ." (7 sk.).

    Tą patį tvirtina ir Religinės laisvės deklaraciją, kurią praeitų metų Generalinės Asamblėjos sesijoje pasirašė ir Tarybų Sąjunga.

    Mes girdime per radiją, kad Tarybų Sąjunga gina Airių tautos katalikus. Tai kodėl Prienų rajono ateistai nesimoko iš aukštesnių savo pareigūnų?

    Valstybių, pasirašiusių tarptautinius dokumentus, vidaus teisių kodeksai negali prieštarauti aukščiau minėtiems tarptautiniams įsipareigojimams. LTSR ATP įsakai (1966.V.12. ir 1976.VII.28) negali būti priešingi tarptautiniams susitarimams ir LTSR Konstitucijos 50 str.

    Iš savo patyrimo matome, kad Lietuvos ateistai, kurių yra tik mažuma, iki šiol nesugebėjo kovoti su religija ideologiniais ginklais, kaip mokė Leninas. Jie tesugeba kovoti tik grubios prievartos priemonėmis.

    Mes tvirtiname, kad tokie bedievių kovos su religija metodai Dievo iš lietuvio širdies neišraus, bet tik parodys jų tikrą veidą.

    Bausmė kun. Antanui Gražuliui yra ir mums bausmė. O gal tai yra atlyginimas už mūsų sąžiningą darbą gamyboje ir žemės ūkyje?

    Mes kvietėme ir kviesime savo parapijos kunigus, kad pašventintų mūsų namus bei aplankytų mūsų šeimas, nes mes kunigus mylime ir gerbiame, juos išlaikome ir už juos meldžiamės.

    Šio grubaus fakto akivaizdoje reiškiame griežčiausią protestą."

*     *     *

    Kun. Antano Gražulio teismas vyko ne teismo salėje, bet mažame kabinete, kuriame galėjo tilpto vos keliolika žmonių. Visi kiti Prienų tikintieji stovėjo teismo koridoriuje.

    Teisėja bandė įrodinėti, kad kunigui lankytis pas tikinčiuosius nedraudžiama, tačiau tarybiniai įstatymai tokį kunigo lankymąsi iš namo į namą ir tuojau po Kalėdų — laiko kalėdojimu. Teisėja nesiteikė paaiškinti, kokie tie tarybiniai įstatymai, kurie šitaip supranta kalėdojimą, nes jų iš tikrųjų nėra.

    Kun. Antanas Gražulis teisme įrodinėjo, kad Prienų miesto Administracinė komisija jį nubaudusi neteisingai,

nes jis iš tikinčiųjų lankymosi metu nepaėmęs jokios aukos. Be to, jis lankėsi tik pas tuos tikinčiuosius, kurie pageidavo. Kun. Gražulis klausė teismą: „Nuo kada tarybinis pilietis negali aplankyti kitą tarybinį pilietį, kai šis pageidauja?"

    Reikia atkreipti dėmesį, kad tiek Prienų miesto Vykdomojo komiteto Administracinė komisija, tiek Liaudies teismas parodė didelį nemokšiškumą, nes kun. Antanas Gražulis buvo nubaustas remiantis LTSR ATP 1966 m. gegužės 12 d. įsaku, kuriame nėra nė mažiausios užuominos apie kalėdojimą. Apie kalėdojimo draudimą yra užsiminta tik Religinių susivienijimų nuostatuose, kuriuos LTSR ATP patvirtino 1976 m. liepos 28 d. Tačiau ir nuostatuose nepaaiškinta, kaip reikia suprasti kalėdojimą. Lietuvoje žodį „kalėdoti" visi supranta taip, kaip aiškinama „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne", t.y. „rinkti duoklę". O kunigas Antanas Gražulis, lankydamasis pas tikinčiuosius, aukų nerinko. Todėl teismo sprendimas palikti Administracinės komisijos sprendimą galioti sukėlė tikinčiuosiuose didžiulį pasipiktinimą. „Tai ir valdžia, — kalba prieniškiai, — kad už kunigo apsilankymą pas mus, baudžia 50 rub. bauda!"

KGB SIAUTĖJIMAS MARIJAMPOLĖJE


(Bedievių liguista tikinčiųjų maldos baimė):
    1981 m. gruodžio 5 d. saugumiečiai ir milicininkai apsupo ir įsiveržė į Magdalenos Kuncevičiūtės maną (Alyvų g. Nr. 4), kur kun. Pranciškus Šulskis aukojo šv. Mišių auką, o būrelis tikinčiųjų meldėsi. Kun. Pranciškus Šulskis 1946 m. čekistų buvo peršautas ir jau 36 metai kaip nevaldo kojų, todėl šv. Mišias visada aukoja kambaryje.


    Įsibrovėliai pradėjo fotografuoti besimeldžiančius. Čekistai landžiojo po kambarius, fotografavo rastus rožančius,
knygas, apžiūrėjo namo palėpes, paėmė ant stalo rastą „LKB Kronikos" 49 numerį. Saugumiečiai primygtinai   reikalavo   greičiau   nutraukti   melstis   ir

parodyti dokumentus. Nežiūrint įsibrovėlių keliamo triukšmo, susirinkusieji giedojo giesmes ir sukalbėjo dalį rožančiaus. Moterims pareikalavus prisistatyti, iš atvykėlių būrio savo pavardę pasisakė tik Namų valdybos viršininkas Granickas. Vienas saugumietis pareiškė, jog esąs skundas, kad šiuose namuose viliojamas jaunimas. Patikrinus dokumentus, kun. Šulskis, lydint saugumiečiams, buvo nuneštas į savo namus. Pareigūnai surašė protokolą, tačiau namo savininkė jį pasirašyti atsisakė.

    Neturinčius su savimi dokumentų prievarta susodino į mašinas ir nuvežė į milicijos skyrių „išsiaiškinti asmenybes". Atvežtąsias moteris apklausė trys saugumiečiai, neišdrįsę pasisakyti savo pavardžių. Vienai atvežtajai atsisakius kalbėti su nepažįstamu tardytoju, majoras Arbačiauskas pasisakė savo pavardę. Kai kurias sulaikytąsias tardė pakartotinai, kitas vežė į namus tikrinti dokumentų, vertė rašyti pasiaiškinimus. Po keturių valandų tardymo 23 vai. nakties moterys buvo paleistos namo, bet tuo vargai nepasibaigė. Tuojau prasidėjo nauji tardymai.

    Po kelių dienų Alytaus milicijoje buvo apklausinėjama Marytė Aleksaitė, kaip ji pateko į pamaldas, ar pažįsta kun. Sigitą Tamkevičių, ar esanti vienuolė ir kt. Tardytojas pasiūlė Aleksaitei šnipinėti: ką veikia vienuolės, kur išvyksta, apie ką kalba ir 1.1. Vėliau Aleksaitė dar buvo tardoma du kartus. 1982 m. vasario mėn. tardymui į saugumą buvo išvkiesti net Marytės Aleksaitės tėvai.

    1981 m. gruodžio 9 d. viena čekiste tardė vilnietę Reginą Liukinevičiūtę apie gruodžio 5 d. Marijampolėje vykusias pamaldas. Pokalbio metu čekiste tvirtino, jog Liukinevičiūtę esanti vienuolė ir žadėjo ateityje dar susitikti.

    1981 m. gruodžio 11 d. buvo tardoma vilnietė Stasė Jakubonytė. Čekiste kaltino tardomąją, kad ji dalyvavusi vienuolių susirinkime. Tardytoja tvirtino, kad vienuolės, prisidengusios malda, skleidžia antitarybinę propagandą. „Mes žinome, — šaukė saugumietė, — kad jūs gerai pažįstate kun. Sigitą Tamkevičių!" Čekiste piktinosi, kad,

vieną kartą sutrukdžius eiseną į Šiluvą, tikintieji bandė eiti kitus kartus.

    1981 m. gruodžio 11 d. Marijampolėje buvo tardoma Magdalena Kuncevičiūtė. Saugumietis kaltino namo savininkę, kad ji gruodžio 5 d. paslėpusi pamaldose dalyvavusį jaunimą. Tardytojas klausinėjo apie Nijolę Sadūnaitę, Genę Navickaitę, Oną Vitkauskaitę, ar skaitanti „LKB Kroniką" ir kt. Saugumietis įtikinėjo, jog, užsiimdamos tokia veikla, ji ir jos draugės pateksiančios į kalėjimą.

    1981 m. gruodžio 11 d. buvo tardoma kapsukietė Stasė Burkutė. Čekistą domino vienuolynai, „LKB Kronika", Nijolė Sadūnaitė, Genė Navickaitė, Ona Vitkauskaitė ir kt. Po tardymo saugumiečiai Stasę Burkutę nuvežė į namus, kur paėmė rašomosios mašinėlės šrifto pavyzdį ir žadėjo, jog ateityje dar reikėsią susitikti.

    1981 m. gruodžio 11 d. tardymo metu saugumietis kalbėjo Eugenijai Kalvaitytei: „Jūs, vyresnio amžiaus, galite melstis, bet jaunimą luošinti negalima." Prigrasinęs, kad už religinių sambūrių organizavimą gali tekti labai skaudžiai nukentėti, čekistas Kalvaitytei liepė įspėti visas vienuoles, kad draudžiama organizuoti eisenas ir religinius susibūrimus.

    1981 m. gruodžio mėn. pradžioje pas Marytę Navickienę buvo padaryta krata. Moteris kaltinama religinės literatūros dauginimu.

    Po kratos keltis kartus buvo tardoma.
    1981 m. gruodžio 19 d. kun. Pranciškus Šulskis, gyv. Marijampolėje, Laukaitytės g. 19 savo pareiškime vyskupui Liudvikui Poviloniui aprašo, kaip milicininkai ir saugumiečiai gruodžio 5 d. sutrukdė pamaldas ir 24 asmenis nusivežė į milicijos skyrių.

    1982 m. sausio 26 d. antrą kartą buvo tardoma Stasė Burkutė. Saugumietis vėl pūtė miglas į akis, jog melstis galima, tik nereikia užsiimti politika, tarsi Burkutė ir kitos gruodžio 5 d. nesimeldė, o griovė sovietinę valdžią.

    1982 m. sausio 28 d. buvo tardoma Zina Kuzmickaitė.

Saugumiečio nuomone, Kuzmickaitė priklausanti pogrindžiui.

    1982 m. sausio 29 d. buvo tardomas Stasys Kuzmickas. Saugumietis jam davė Stasės Burkutės adresą ir leipė eiti ir sakyti, kad vienuolės netrauktų jo dukrų į kalėjimą.

    1982 m. vasario 1 d. buvo tardoma Ona Rėklaitytė. Čekistas Jakovlevas grasino, kad už vaikus ir jaunimą Rėklaitytė galinti gauti kalėjimo.

RAŠO LIETUVOS KUNIGAI IR TIKINTIEJI

Viduklė.

LIETUVOS KP pirmajam sekretoriui
P. Griškevičiui
Viduklės parapijos tikinčiųjų
Protestas


(Tarybinė konstitucija — patrauklus viliokas pasauliui klaidinti; vidaus gyvenimui — dėmesio nevertas popiergalis):
    Mes, Viduklės Romos katalikų parapijos tikintieji, kasdien sunkiai dirbdami tarybiniame ūkyje ir gamyboje, dažnai stokodami elementariausių dalykų, norėtume tik vieno: leiskite mums laisvai praktikuoti tikėjimą ir išauginti vaikus gerais žmonėmis. Tai mes galėsime pasiekti tik auklėdami vaikus Evangelijos dvasioje. Mes matome, kad prievarta primestas ateizmas Lietuvoje veda mūsų Tautą į nuodėmių liūną; mūsų Tauta eina į fizinį ir dvasinį sunykimą.

    Mes norėtume tos laisvės, kurią garantuoja LTSR Konstitucija, TSRS pasirašyti tarptautiniai susitarimai, Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija ir Helsinkio Baigiamasis Aktas. Mes, prasti žmonės ir eiliniai piliečiai, įstatymus suprantame šitaip: jei tarybinė valdžia juos pasirašė, tai privalo jų ir laikytis!

    Deja, praktikoje dar labai toli iki šio minimumo.

Suminėsime tik keletą religinės diskriminacijos faktų, kurie mus, vidukliškius, vargina.

    Mūsų religija reikalauja, kad Vėlinių išvakarėse būtų pagerbiami visi, mirę Kristuje ir palaidoti parapijos kapinėse. Todėl į kapines einame su bažnytine procesija. Kiekvienais metais mūsų parapijos klebonas kun. Alfonsas Svarinskas parašo Vykdomajam komitetui pareiškimą, prašydamas leisti praeiti miestelio gatve 900 metrų iki kapinių. Raseinių rajono vadovai, apsvaigę spec. parduotuvėmis ir spec. pirtimis, diskriminuoja tikinčiuosius ir, matyti, tikisi, kad tokiu būdu lengviausiai išpirks asmenines klaidas ir apsileidimus, todėl atsako tik žodžiu: „negalima", „neduosime" ir pan. Ir taip klebonas, atlikdamas savo pareigas, privalo kasmet mokėti po 50 rublių baudos, kad „negavęs leidimo, organizavo religines eitynes į kapines". Už praeitas Vėlines klebonas, protesto ženklan nemokėdamas 50 rublių baudos, neteko šaldytuvo. Praeitais metais buvo nubausti ir 5 vidukliškiai, kurie, kaip katalikai, dalyvavo religinėje procesijoje: Klimą — žodiniu įspėjimu, o Antaną Čėsną, Petrą Urbutį, Alfonsą Staškevičių ir Juozą Norvilą — po 30 rublių. Todėl pagrįstai kyla klausimas: už ką?

    LTSR konstitucijos 32 str. tvirtina: Lietuvos TSR piliečiai yra lygūs prieš įstatymą nepriklausomai nuo . . . santykio su religija, . . . gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių. Viduklės ateistai eina į karių kapines gegužės 9-tą ir į katalikų kapines lapkričio 1 d. Ir jiems niekas nedraudžia, nerašo protokolų, neatima šaldytuvų . . . Nejaugi LTSR konstitucija tik maža raudona knygelė, kurios paskutiniame puslapyje pažymėta 10 kapeikų? Mes jau pripratome prie nuolatinių diskriminacijos faktų. Matome, kad rajono vadovai nesilaiko ir kitų tarybinių įstatymų. Kolūkio pirmininko Narušio byla atskleidė daug rajono KP Pirmojo sekretoriaus Zigmo Grimailos nusikaltimų. Jis buvo nuimtas nuo pareigų ir perkeltas į Vilnių. Rajono vykdomojo komiteto pirmininkas A. Skeiveris mūsų kleboną terorizuoja jau eilė metų. Pernai jis įsakė Dujų ūkio direktoriui neduoti klebonui skysto kuro, nors

kaip abonentas — klebonas turėjo teisę gauti. Tuo būdu šalo ne tik klebonas, bet ir mes. Mat, Špitolėje žiemą krikštijami vaikučiai, senukai ateina sušilti, nes rajono vadovai du kartus atsakė leisti įvesti šildymą Viduklės bažnyččioje. Gyvuliai stovi šiltuose tvartuose, o katalikams šito neleidžiama! Mes matome, kad tarybinis pasas neapsaugo piliečio nuo tarybinių pareigūnų savivalės, o tarnauja tik milicijos operatyviniams tikslams. Mus ramina gandai, kad ir šitą vadovą greitai nuims. Mat, pernai rugpiūčio 14 d., organizuodami Žaiginy „kiaulių marą", savo mašina užmušė žmogų.

    Š.m. vasario 20 d., apie 21 vai., po vakarinių pamaldų, iš bažnyčios į kleboniją atėjo būrelis tikinčiųjų su vaikais, norėdami drauge su klebonu pagyventi Užgavėnių nuotaikomis. Ir staiga, visai nelauktai ir netikėtai į kambarį įėjo Viduklės apylinkės pirmininkas Edmundas Kringelis, milicijos įgaliotinis vyr. Įeit. Butkus ir du kviestiniai: Jonas Remeikis ir Edvardas Lybikis (gerokai įkaušęs!) ir surašę klebonui protokolą, kad klebonijoje buvo apie 30 vaikų ir deklamavo eilėraščius. Suaugusiųjų teikėsi nepastebėti! Šventinė nuotaika buvo sujaukta. Bet dar viskas nesibaigė. Vos išėjus svečiams į gatvę, kelios automašinos, kuriose žmonės atpažino Viduklės mokyklos direktorių Skuodį, mokyklos partorgą mokyt. Mockų, tarybinio ūkio partorgą V. Mačiulaitį ir kitus, siautė iš vieno galo miestelio į kitą stengdamiesi žibintų šviesoje atpažinti tėvus ir vaikus. Žmonės stebėjosi ir piktinosi. Kuomet Kultūros namuose jaunimas kaukia ir rėkia, mušasi ir geria iki sekmadienio 4 vai. ryto, nors šeštadienio 24 vai. turi būti baigti bet kokie renginiai, tuomet nėra nei apylinkės pirmininko, nei milicijos. Žmonės šią operaciją pavadino populiariu vardu „Čilė". Mums atrodo, kad panašios operacijos tarybinei valdžiai garbės nedaro!

    Po poros dienų Viduklės vidurinėje mokykloje, prirūkytame kabinete, dviejų uniformuotų milicininkų akivaizdoje, direktorius Skuodis pradėjo tardyti atpažintus vaikus ir reikalauti, kad raštu išduotų savo draugus.

Įdomu, kaip žiūri tarybinė pedagogika į tokius auklėjimo metodus?

    Mes norėtume Tamstos, Sekretoriau, paklausti: kas mes esame — Pietų Afrikos negrai ar lietuviai, gyvenantys savo Tėvynėje? Kodėl tikintis žmogus, vaikas ar suaugęs, negali užeiti pas savo dvasios vadą — parapijos kleboną ir drauge pabūti, pakalbėti, padainuoti ar padeklamuoti eilėraštį? Kas čia yra nusikalstamo? Mes nieko nekalbėjome prieš tarybinę valdžią. Tai kodėl gąsdina, tardo mūsų vaikus? Ar tik todėl, kad jie dar nesugadinti? Aukščiau paminėti pareigūnai turėtų daugiau dėmesio kreipti į savo vaikus.

    Nenoromis veržiasi iš širdies žodžiai: Viešpatie, kada visa tai pasibaigs?

    Šių ir daugelio kitų diskriminacijos faktų akivaizdoje mes, Viduklės R. K. parapijos tikintieji, smerkiame tokį tarybinių pareigūnų elgesį, nesuderinamą nei su tarybine konstitucija, nei su tarptautinės teisės normomis, nei, pagaliau, su elementaraus žmoniškumo normomis, ir reiškiame griežčiausią protestą.
(Pareiškimas sutrumpintas — Red.)
Viduklė 1982.11.28.
Pasirašė 528 tikintieji

*     *     *

Kelmė
Lietuvos KP pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui
Kun. Jono Bučinsko,
Stulgių parapijos klebono ir
kun. Juozo Razmanto,
Žalpių parapijos klebono
Protesto pareiškimas

    Š.m. lapkričio 30 d. Kelmės raj. Vykdomasis komitetas nustebino mus nelaukta žinia, kad Kelmės raj. Administracinė komisija (pirmininkė Pliuščiauskienė, sekretorė Dainauskaitė, nariai — Kleivinis, ščeponavičienė, Sadaus-

kas, Žikaris) nubaudė mus po 50 rub. pinigine bauda už tai, kad, „nesuderinę su RVK, organizavo š.m. lapkričio 1 d. demonstraciją į kapines ir tuo būdu pažeidė LTSR ATP 1976 m. liepos 28 d. patvirtintų religinių susivienijimų nuostatų 50 str."

    Kadangi mums abiems kaltinimas raidiškai identiškas, todėl protestą rašome drauge, šio kaltinimo redakcija yra trafaretinė ir rodo autorių nemokšiškumą. Argi galima kulto apeigas laikyti demonstracija? Jeigu iš tikrųjų būtų buvusi demonstracija, tai šj įvykį būtų tyrę kiti organai, o ne administracinė komisija, ir tai tą pačią dieną, o ne po mėnesio.

    Jau nuo 835 metų Katalikų Bažnyčia lapkričio 1 d. švenčia Visų šventųjų šventę, o nuo 998 m. lapkričio 2 d.
— Vėlines — visų mirusiųjų pagerbimą Viešpatyje. Todėl Vėlinių išvakarėse einama į kapines pagerbti artimųjų ir visų mirusiųjų (žr. Apeigynas II d., 368 p., Vilnius-Kaunas 1966 m.).

    Kun. Jonas Bučinskas, Stulgių klebonas, nuėjęs privačiai į kapines, kartu su visais ten esančiais pasimeldė.

    Kun. Juozapas Razmantas, padaręs procesiją šventoriuje, kartu su parapijiečiais nunešė žvakes į kapines ant artimųjų kapų. Pačios kapinės yra kitoje kaimo kelio pusėje. Taigi, ar šiose kolektyvinėse maldose galima įžiūrėti demonstraciją? Be abejo, kad ne. Tai bedievių fantazijos ir baimės padarinys, „kiaulių maro" psichozės tąsa.

    Įdomu, kuo remiasi bedieviai, mums drausdami tūkstantmetę tradiciją ir liturginius nuostatus? Jie patys, netikėdami į pomirtinį gyvenimą ir dvasinę nemirtingą sielą, nuo 1966 metų Vėlinių išvakarėse (!) eina į kapines ir pagal savo išmonę gerbia mirusiuosius. Be to, galėjo pasirinkti ir kitą dieną.

    Stulgių ir Žalpių kapinėse palaidoti veik vieni tikintieji
— katalikai. Kaip paaiškinti juridine ar žmogiška kalba reiškinį: bedieviai gali eiti į katalikų kapines nebaudžiami, o katalikams — demonstracija ir nusikaltimas. Kaip, kada ir kokiomis priemonėmis reikia pagerbti mirusiuosius

mums nurodo Bažnyčia — mūsų dvasinė motina. Todėl bedievių vadovybė mums visai nereikalinga.

    LTSR Konstitucija tvirtina „Lietuvos TSR piliečiai yra lygūs prieš įstatymus nepriklausomai nuo kilmės: santykio su religija, užsiėmimo rūšies ir pobūdžio" (32 str.). Tai kodėl bedieviai ignoruoja šį taip aiškų Konstitucijos straipsnį?

    „Sutinkamai su liaudies interesais . . . Lietuvos TSR piliečiams garantuojamos žodžio, spaudos, susirinkimų, gatvės eitynių . . . laisvės" (48 str.). Mūsų parapijiečiai yra kolūkiečiai. Taigi, jie ir yra toji liaudis, apie kurią kalba minėtasis straipsnis. Tai kodėl bedieviai uzurpuoja liaudies teises?

    „Lietuvos TSR piliečiams garantuojama sąžinės laisvė" (50 str.). Tai kur gi ta Konstitucijos garantuojama laisvė, jei už kolektyvinę maldą kunigai yra laikomi nusikaltėliais ir baudžiami? Ko verti aukštų tarybinių pareigūnų pareiškimai, kad tarybinė valdžia nesikiša į Bažnyčios vidaus reikalus ir Kanonų sritį? Ko vertas Konstitucijos straipsnis, jei jis neužtikrina to minimumo religinės laisvės, kurią deklaruoja? Kodėl bedieviai savivaliauja ir diskriminuoja tikinčiuosius, jei Konstitucija yra pagrindinis įstatymas? Lietuvos katalikai per kelis pokario dešimtmečius išmoko nukęsti visas nuoskaudas ir, Dievui padedant, iškęs ir ateity!

    Manome, kad laikas jau suprasti, jog tikinčiųjų nuolatinė diskriminacija nedaro garbės tarybų valdžiai ir kompromituoja ateizmą. O Bažnyčios ir tikėjimo tikrai nenugalės.

    Tuo pačiu deklaruojama, kad 1976.VII.28 LTSR ATP patvirtintus „Religinių susivienijimų nuostatus" traktuojame lygiai taip, kaip rašoma Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų komiteto dokumente Nr. 5, kuriam solidarizavosi 2 vyskupai ir 520 kunigų. Jie priešingi Bažnyčios teisei (Kanonams), tarybinei Konstitucijai ir tarptautiniams TSRS susitarimams. Todėl mes jų nesilaikysime, nežiūrint aukų, kurių iš mūsų reikalaus Lietuvos bedieviai.

„Spręskite patys, ar teisinga jūsų klausyti labiau, negu Dievo" (Apd. 4, 19). 1981 m. gruodžio 10
Visuotinės žmogaus teisių Deklaracijos diena
(Pareiškimas sutrumpintas — red.)
Kun. Jonas Bučinskas
Kun. Juozapas Razmantas

*     *     *

Žagarė
Joniškio rajono DŽDT Vykdomojo komiteto pirmininkui
Kun. Gustavo Gudanavičiaus,
Žagarės klebono
Pareiškimas


(Lietuvoje valdžios pareigūnės moterys, vergiškai pataikaudamos savo darbdaviams, jiems yra paaukojusios savo moteriškąjį privalumą ir žmogiškąjį orumą):
    Gerbiamas Pirmininke, noriu pasiskųsti dėl Jūsų žinyboje dirbančios Žagarės m. VK Pirmininkės Jasienės nekultūringo elgesio.

    Jasienė kursto tikinčiuosius prieš kleboną, būtent prieš mane, žemindama mano autoritetą, ragindama neklausyti. Pasikvietusi Žagarės bažnyčios komiteto pirmininką Labanauską, liepė klebono neklausyti, nes klebonas esąs tik pasamdytas kulto tarnas.

    Noriu pabrėžti, kad nei Jasienė, nei Žagarės bažnyčios komitetas, nei kas nors kitas manęs nesamdė atlikinėti religines apeigas Žagarės bažnyčioje. Romos Katalikų Bažnyčios struktūra yra hierarchinė, veikianti pagal Kanonus. Pagal šią tvarką, Popiežius skiria vyskupus, o vyskupai — klebonus. į Žagarę mane paskyrė vyskupas. Paskyrė ne tik atlikti kulto apeigas, bet ir vadovauti visam parapijos religiniam gyvenimui: mokyti tikinčiuosius tikėjimo tiesų, aukoti šv. Mišių auką, teikti sakramentus,

administruoti bažnyčią. Taigi, klebonas ne tikinčiųjų tarnas, bet vadovas. Taip, kaip Tamsta esate ne rajono tarnas, bet vadovas. Juk iš viso, pagal tarybinę santvarką, tarnų nebeliko. Yra darbininkai, valstiečiai, tarnautojai, darbo inteligentai, įstaigų vadovai. Kam prireikė Jasienei žeminti kleboną prieš parapijiečius — vadinti jį tarnu?

    2. Jasienė mane dar ir apšmeižė. Tam pačiam piliečiui, reikšdama savo neapykantą kunigams bendrai, pasakė: „Jūsų klebonas jau atsėdėjo 25 metus ir dar nori atsisėsti".

    Ką nors mylėti ar nekęsti — kiekvieno žmogaus asmeniškas reikalas. Į Jasienės meilę nepretenduoju. Bet reikšti neapykantą viešai iškviestam interesantui, netgi ideologiniam priešui — mažiausiai yra nekultūringa. Mano krikščioniškoji pasaulėžiūra liepia nekęsti ydų, bet mylėti žmones, netgi priešus.

    Pagal Jasienę, jeigu jau esu „atsėdėjęs" 25 metus, tai turėčiau būti toks banditas, prisidengęs kunigo sutana. Tuo tarpu tai yra tikras, šimtaprocentinis šmeižtas. Aš savo gyvenime niekada nebuvau teistas. Tiesa, tuoj po karo, tame nelaimingame „asmens kulto laikotarpyje", buvau sulaikytas, bet greit be jokio teismo paleistas. Kas davė Jasienei teisę, nežinant tikrų faktų, taip nesiskaityti su žmonėmis?

    3. Nesiskaityti su žodžiais, žeminti žmogaus orumą, matyti, — toks jau Jasienės darbo stilius. Žagarės bažnyčios komiteto pirmininką R. Labanauską iškoliojo, vadindama „išsigimėliu". Jeigu žmogus sąžiningai dirba ūkyje, eidamas atsakingas pareigas, jeigu Žagarės tikintieji išsirinko Bažnyčios komiteto pirmininku, tai, matyt, žmogus yra garbingas, o ne išsigimėlis.

    Prašau gerb. Pirmininką įspėti Jasienę, kad šmeižtą mano adresu atšauktų. Priešingu atveju pasilieku sau teisę satisfakcijos ieškoti teismo keliu.
Žagarė, 1981.12.29.
Kun. G. Gudanavičius,
Žagarės klebonas

    Kai skundas buvo tiriamas, pirmininkė Jasienė savo žodžių išsigynė.

*     *     *

Kupiškis
Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Preizidiumo
pirmininkui
Nuo Kupiškio RK bažnyčios vikaro
kun. Krumpliausko Stanislovo,
gyv. Kupiškis, Komjaunimo 5
Skundas


(Tarybinė konstitucija — talkininkė valdžios pareigūnų apgaulės ir melo tarnyboje):
    Laikraščių antraštės, plakatai, šventiniai šūkiai skelbia, kad TSRS Konstitucija humaniškiausia pasaulyje.

    Taigi aš, kunigas, esu pilnateisis TSRS pilietis, baigęs Lietuvos tarybinę vidurinę mokyklą, atlikęs karinę prievolę, — baigęs Kunigų seminariją Kaune; turėčiau laisvai tarnauti tikintiesiems. Taigi aš turiu atlikti pareigas taip, kaip reikalauja Bažnyčios Kanonai, ir atlikti apeigas, kaip nurodyta Apeigyne.

    Nežiūrint į tai, Administracinė komisija prie Kupiškio raj. LDT Vykd. komiteto (pirmininkas B. Paldauskas, sekretorė I. Skardžiūtė, nariai — V. Semėnas, K. Lunius, V. Barzdžiūkienė) nubaudė mane 40 rb. administracine bauda už tai, kad atlikdamas savo pareigas, 1981 m. lapkričio 1 d., Visų šventųjų šventėje, ėjau melstis į kapines.

    TSRS Konstitucija 39-ju straipsniu skelbia, kad garantuojamos piliečių teisės bei laisvės. Tai kodėl aš esu varžomas atlikti apeigas? Komisija rėmėsi LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo Įsaku „dėl religinių susivienijimų nuostatų", išleistų 1976 m. liepos 28 d., kurie yra savaime prieštaraujantys TSRS Konstitucijai ir diskriminuojantys tikinčiuosius. Tačiau tų pačių nuostatų

51 straipsnis leidžia atlikti religines procesijas, kurios yra neatskiriama pamaldų dalis. Visų šventųjų dieną lapkričio 1 d., visi tikintys iš bažnyčios eina į kapines melstis už mirusius — tai neatskiriama pamaldų dalis. Tas pamaldas atlikti nurodo Bažnyčios Kanonai ir Apeigynas, išleistas 1966 m. tarybinėje spaustuvėje, 368 psl. Komisijos nutarime buvo konstatuota, kad „suorganizavau" religinę procesiją, tačiau visiems aišku, kad tą dieną nuo neatmenamų laikų yra tradicija bendrai eiti į kapines ir kartu su kunigu jose melstis. Ar ne paradoksalu — kapinėse melstis galima, o eiti kartu į jas su tikinčiais draudžiama. Ar tai nėra tikinčiųjų išjuokimas? Be to, tą dieną procesiją atlaikė ir netikintieji, tačiau jų niekas nebaudžia.

    TSRS Konstitucijos 52 straipsnis garantuoja sąžinės laisvę ir draudžia kurstyti nesantaiką ir neapykantą ryšium su religiniais tikėjimais. Kaip suprasti Kupiškio raj. V. Rekašiaus, vid. m-klos direktoriaus pavaduotojo, komunisto Bočiulio elgesį? Jis tikinčiųjų tėvų vaikus — mokinius palikinėja po pamokų 2 ar 3 vai., visaip terorizuoja ir kamantinėja, kad jie einą į bažnyčią ir dalyvauja apeigose. Tai paliudyti gali kiekvienas vaikas ir jų tėvai. Siunčia mokytojus į bažnyčią sekti auklėtinius, verčia mokinius rašyti rašinius, liečiančius įsitikinimus, kaip pav. „Koks tavo požiūris į religiją" ir 1.1. Ar tai nėra tikinčiųjų tėvų ir vaikų sąžinės jausmų įžeidimas? Ar nėra neapykantos kurstymas prieš tikinčiuosius? Ar prieš įstatymą jie nėra visi lygūs? Tai kodėl jis tokios komisijos nėra baudžiamas? Jam yra suteikta laisvė žeminti, išjuokti ir niekinti tikinčiųjų tėvų vaikus.

    Prašau, Jus Pirmininke, atkreipti dėmesį į man ir tikintiesiems daromas skriaudas ir priversti, kad būtų laikomasi TSRS Konstitucijos ir 1975 m. rugpiūčio mėn. 1 d. pasirašytų Helsinkio Baigiamojo Akto tikėjimo ir sąžinės laisvę liečiančių straipsnių. 1981 m. gruodžio 12 d. Kupiškis
Kun. St. Krumpliauskas
Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pirmininko
atsakymas:
    1982 m. vasario 13 d. Kupiškio rajoniniame laikraštyje „Komunizmo keliu" buvo atspausdintas šmeižikiškas straipsnis „Ko siekia vikaras St. Krumpliauskas?"

    1982 m. vasario 18 d. kun. Krumpliauskas Kupiškio prokuratūroje buvo raštiškai įspėtas, kad apšmeižęs mokyklos direktoriaus pavaduotoją A. Bočiulį ir pažeidi-nėjęs „Religinių susivienijimų nuostatus".

*     *     *

Telšių vyskupijos ir Klaipėdos Prelatūros
valdytojui kunigui Antanui Vaičiui

Pareiškimas


(Šilalės bažnytiniame komitete viešumon išlindo du parsidavėliai — okupanto tarnai):
    1982 m. sausio 26-tą dieną „Tiesoje" pasirodė straipsnis: „Melas iš sakyklos".
Perskaitę šį straipsnį, mes, Šilalės tikintieji, pasipiktinome dar vienu bedievių išpuoliu prieš mūsų vikarą kun. Vytautą Skiparį.

    Visas straipsnis rodyte rodo tikrąjį bedievių veidą — šlykštų melą, klastą, neapykantą. Nėra pasaulyje kitos tokios organizacijos, kuri prilygtų bedieviams jų barbariškumu, chuliganizmu spaudoje ir gyvenime.

    Savo pamoksluose kun. V. Skiparis niekada nešmeižia ir nemeluoja, kaip rašoma tame straipsnyje, bet sako tiesą; iškelia bedievių daromas skriaudas tikintiesiems, gina mūsų, tikinčiųjų, vaikus, neleisdamas mokytojams tyčiotis iš jų.

    Straipsnyje cituojami Šilalės bažnytinio komiteto kasininko žodžiai: „Neteko girdėti, kad žmones kas nors persekiotų už jų religines pažiūras".

    Šitaip gali kalbėti tik bedieviai ir jų talkininkai. Tikintieji to niekada nesakys, nes savo kailiu patiria ir

iškenčia bedievių daromas skriaudas, šmeižtus, pajuoką.

    Toliau tame straipsnyje kasininkas Juozas Štombergas sako: „Mes, tikintieji, patenkinti savo religinių bendruomenių nuostatais".

    Prieš tuos nuostatus pasisakė 2 Lietuvos vyskupai ir 522 kunigai. Prieš juos pasisakė ir visa tikinčioji lietuvių tauta. Prieš juos pasisakome ir mes, Šilalės tikintieji, — nereikalingi mums jokie bedievių sukurti nuostatai, griaunantys Bažnyčią.

    J. Štombergas sako, kad „Šilalės tikintieji ne kartą perspėjo V. Skiparj, prašė jo neužgaulioti nereligingų žmonių, mokytojų".

    Tegu Štombergas nekalba tikinčiųjų vardu. Mes, tikintieji, džiaugiamės, kad kun. V. Skiparis duoda atkirtį siautėjantiems bedieviams ir mokytojams. Ir niekada neteko girdėti, kad kunigas ką nors užgauliotų. Priešingai, jis ragina visus tikinčiuosius melstis už bedievius, daryti už juos atgailą.

    Skaitydami straipsnį, „Tiesoje" randame bažnytinio komiteto pirmininko Juliaus Aužbikavičiaus žodžius: „Mūsų bendruomenės tikintieji kreipėsi į bažnytinę vadovybę, prašydami paskirti vietoje V. Skipario kitą kunigą, kadangi jis skleidžia nebūtus dalykus".

    Matyt Aužbikavičius nebeskiria tikinčiųjų nuo bedievių. Tikintieji niekada nesikreips į Bažnytinę Vadovybę su prašymu iškelti savo gynėją, šito gali prašyti tik bedieviai ir tokie jų talkininkai, kaip J. Štombergas ir J. Aužbikavičius.

    Mes, žemiau pasirašę tikintieji, prašome Jūsų Prakilnybės pašalinti iš Šilalės bažnytinio komiteto Julijoną Aužbikavičių ir Juozą Štombergą. Nereikia mums samdytų bedievių, nereikia mums kovotojų prieš Bažnyčią. Mes išsiilgę laukiam kovotojų už Kristaus reikalą, kovotojų už Bažnyčią ir tikinčiuosius. 1982.II.3.
Pasirašė keli šimtai Šilalės tikinčiųjų.

*     *     *


TIKSLAS PATEISINA PRIEMONES
Bijutiškis
        Lietuvos KP Centro Komitetui
        „Vagos" leidyklai Vilniuje


(B. Jauniškis — ištikimiausias talkininkas komunistinės sistemos melo ir šmeižto tarnyboje):
    Sąžinė verčia mane dar kartą pasisakyti dėl moralinio chuliganizmo ir jo propaguotojų tarybinėje spaudoje pasmerkimo.

    Pernai rugsėjo mėnesyje rašiau Jums apie „Vagos" leidyklos išleistą Broniaus Jauniškio knygiūkštę „Be iliuzijų", kurioje pilna grubiausio melo, faktų iškraipymo, falsifikavimo ir kitaip manančių niekinimo. „Vagos" leidykla, užuot atitaisiusi klaidą, visaip išsisukinėja, atsiprašinėja, esą „minėta knyga rengiama spaudai itin atidžiai ir kad joje yra tiksliai atskleisti charakteriai".

    Čia trumpai paminėsiu svarbiausius įvykius. 1926 metų rudenį Juozas Misiūnas įstojo į Kauno jėzuitų gimnazijos penktąją klasę, apsigyveno prie tos gimnazijos esančiame mokinių bendrabutyje. 1930 metais baigęs gimnaziją, įstojo į Pagryžuvio (prie Tytuvėnų) jėzuitų novicijatą. Vienerius metus praleidęs Silezijos Mitelšteinėje, 1933 metų vasarą grįžo į Kauną ir 1933/34 mokslo metais buvo jėzuitų gimnazijos mokinių bendrabutyje vienos mokinių grupės prefektu. 1934 metais vasarą iš jėzuitų išstojo. Buvo sveikas, gydytojai nerado jame jokios ligos. Akis turėjo taip pat sveikas — jokių akinių nenešiojo. Kurį laiką pastudijavęs — mokytojavo gimnazijose. 1939 metais vedė Sofiją Katkevičiūtę, išaugino keturias dukras. Vokiečių okupacijos metais kurį laiką buvo Panevėžio geležinkelio stotyje vertėju. Po karo 1946-49 metais mokytojavo Ramygalos, vėliau Užpalių ir nuo 1951 metų Antalieptės vidurinėse mokyklose. Akis turėjo sveikas, akinių nevartojo. Ir tiktai 1955 metais, kaip liudija jo žmona Sofija Misiūnienė, pradėjo negaluoti jos vyro akys: kartais aptemdavo, ypač tada, kai susiner-

vindavo. Liga progresavo ir paskutiniais 2-3 metais prieš mirtį (mirė jis 1971 metais spalio mėn.) Juozas Misiūnas tapo pusiau aklas, invalidas.

    Ką iš to padarė Bronius Jauniškis? O gi tą paskutiniųjų Misiūno gyvenimo metų apakimą Jauniškis atkėlė 36 metus atgal — į 1933 metus, esą, „nuo per didelių fizinių bei dvasinių kančių vienuolyne užgeso jam akių šviesa. Tai atsitiko jaunystėje". („Be iliuzijų" 55 psl.) Ir užtai žiauriausiu būdu apkaltina vienuolyną, išgalvoja kažkokį „rendikontą", kurio vienuolyne niekas net vardo nežino; esą Misiūnas ten buvo visaip varginamas ir kankinamas. Buvęs pririštas prie stulpo, iki pusiau nurengtas, plakamas iki apalpimo ir apakimo. Po to sunkiai ir ilgai sirgęs; gydytojas pritaikęs jam akinius su dar storesniais stiklais (72 pusi.) ir tokį pusiau aklą, vos dienos šviesą regintį Misiūną parsiuntė į Kauną. „Kipas Misiūną sutiko ne draugiškai" (73 pusi.), liepęs rašyti prašymą, kad būtų atleistas iš vienuolyno. Misiūnas priekaištauja: „Išvarote. Sveikatą iščiulpėte, apakinote". Kipas už tai pagrasinęs karceriu. Pagaliau „Juozas parašė prašymą. Nuėjęs į celę, persirengė pasaulietiškais drabužiais ir, vos regėdamas dienos šviesą, išėjo iš vienuolyno" (74 pusi.).

    Visa tai yra grubiausias melas. Niekas vienuolyne žmonių nekankina, neriša prie stulpo, neplaka. Ir Misiūno niekas neplakė ir jo neapakino. Čia Jauniškis pademonstravo labai žemą savo charakterį; nepajėgdamas paneigti teigiamo vienuolyno (ypač jėzuitų) vaidmens tautų švietimo ir dorinimo srityje, Jauniškis griebiasi melo ir šmeižtų. Nesiskaičiuodamas su faktais, jis duoda laisvę savo padrikai fantazijai ir fanatizmui. Neseniai minėjom Vilniaus universiteto 400 metų sukaktį. Argi tą aukštąją mokyklą, kuri prilygo ano meto geriausioms mokslininkų ir kultūros veikėjų institucijoms, būtų galėję įkurti ir išlaikyti jėzuitai, jeigu jie būtų buvę tokie sadistai ir tamsuoliai, kokius bando vaizduoti Jauniškis?

    „Melo trumpos kojos" — sako priežodis. Ir Jauniškis bemeluodamas susipainiojo. Apybraižos „Užgesinta šviesa" pradžioje (54 psl.) jis rašo, jog Misiūnas Antalieptėje

„žingsniuodavo, lazdelės galu šaligatvio kraštą braukdamas" — taigi jis buvo didelis invalidas. Bet čia reikia pastebėti, kad Misiūnui Antalieptėje gyvenant, šaligatvių visai nebuvo. Nedaug jų yra ir šiandien, — vos ties 2-3 pastatais, praslinkus dešimčiai metų nuo Misiūno mirties.

    Be to, jeigu Misiūnas buvo toks pusaklis invalidas, kad negalėjo matyti po savo kojomis stambaus metrinio šaligatvio, tai kaip jis galėjo būti mokytoju ir dar direktoriaus pavaduotoju, kur kaip tik reikia gerų akių? Kaip jis galėjo matyti, kas dedasi klasėje pamokų metu, ypač rašant rašto darbus? Kaip jis galėjo matyti smulkias milimetrines raides, skaityti ir rašto darbus taisyti, skaityti paskaitas visuomenei? Čia Jauniškis nusikalsta elementariausiems logikos dėsniams, — jis visai nesugeba logiškai galvoti ir rašo tai, kas tik „ant seilės užeina" ir nebepastebi, kad nežino dešinė, ką daro kairė.

    Kad Juozas Misiūnas jaunystėje (vienuolyne) akių šviesos neprarado ir kad 1933 metais jį grįžusį iš Silezijos Kipas tuojau neatleido, rašo šie dokumentai:

    1) Valstybėse, kuriose Katalikų Bažnyčia gali laisvai veikti, kasmet leidžiamas bažnytinis katalogas, vardu Elenchus, kuriame surašomi visi tos bažnytinės provincijos dvasininkai (vyskupai, kunigai, klierikai, vienuoliai-ės), pažymėta jų gyvenamoji vieta ir einamos pareigos. Tas katalogas sudaromas metų pabaigoje ir turi sekančių metų datą. 1933 metų Lietuvos bažnytinės provincijos Elenchus (sudarytas 1932 metų gale) rodo, kad Juozas Misiūnas gyvena Silezijos Mitelšteinėje (Mittelsteine) šv. Juozapo vardo novicijate. 1934 metų Elenchus rodo, kad Misiūnas gyvena Kaune, Rotušės aikštė 12, šv. Stanislovo vardo kolegijos bendrabutyje ir yra antros mokinių grupės prefektas. O 1945 metų Elenche Misiūno jau neberandame. Taigi, Misiūnas, grįžęs iš Silezijos, nebuvo tuojau atleistas, bet dar ištisus metus buvo bendrabučio prefektas.

    2) Kad Misiūnas 1933/34 mokslo metais turėjo sveikas akis, rodo kitas labai svarbus dokumentas. 1934 metų vasarą buvo išleista gausiai iliustruota knyga „Kauno

jėzuitų gimnazija, pirmasis dešimtmetis 1924-1934 metai", kurioje 89 ir 90 puslapiuose yra ir dvi prefekto Juozo Misiūno nuotraukos, darytos tų metų pavasarį. Vienoje nuotraukoje Juozas Misiūnas stovi darbo kambaryje šalia pamokas beruošiančių mokinių. Kitoje nuotraukoje J. Misiūnas sėdi kartu su pirmos grupės prefektu Jonu Kukta ir jų viršininku Juozu Rytmeisteriu, apsupti mokinių bendrabutiečių. Abejose nuotraukose matome Misiūną be akinių, o Kukta ir Rytmeisteris — abu akiniuoti.

    3) Ramygalos vidurinės mokyklos mokiniai liudija, kad jie niekada nėra matę savo mokytojo Juozo Misiūno su akiniais. (Kun. Petras Baltuška, Daugailių klebonas).

    4) Pagaliau Juozo Misiūno žmona Sofija Misiūnienė taip pat tvirtina, kad jos vyras tiek tuokdamasis, tiek vėliau ilgą laiką turėjo sveikas akis ir tikrai, kaip aukščiau minėta, 1955 m. — taigi praslinkus 21 metams nuo išstojimo iš vienuolyno — pasirodė pirmieji jo akių negalavimai — aptemimai.

    Misiūnas buvo atleistas ne dėl sveikatos stokos ar apakimo, bet dėl to, kad, kaip jis pats 1934 metais prisipažino, į vienuolyną stoti nenorėjęs, o stojęs tik klaidingai manydamas, jog esanti pareiga stoti, nes juk ketverius metus buvo nemokamai išlaikomas ir mokomas (todėl nenuostabu, kad įžadus darant jį šiurpuliai nukrėtė). Tada, t.y. 1934 metais, jam buvo pasakyta, jog jis ne čia patekęs, — į vienuolyną priimami tik tie, kurie to norį. Prievarta į vienuolyną niekas nevaromas ir prievarta padaryti įžadai negalioja — tokie yra bažnytinės teisės nuostatai. Dėl to tiek stojantį kandidatą, tiek darantį įžadus klausiama, ar jis laisvai, niekieno neverčiamas, tikrai nori stoti, ar nori įžadais įsipareigoti? Misiūnas pasirodo, buvo neatviras ir kalbėjo kitaip negu jautė ir norėjo.

    Čia Jauniškis meta visiškai nepamatuotą kaltinimą, esą Misiūnas privalėjęs stoti; „Priešingu atveju už mokslą ir išlaikymą gimnazijoje jam būtų patiekę tokią sąskaitą, kad tėvai bematant atsidurtų teisme, o vėliau ir už grotų. Iš

ko gi jie išmokėtų priteistą skolą". (57 psl.). Tai kiaurai klaidingas įtarinėjimas; čia jis parodo visišką savo neišmanymą ir padėties nežinojimą. Per visą Jėzuitų gimnazijos gyvavimo laiką su niekuo nebuvo eita į teismą ir niekas nebuvo pasodintas į kalėjimą, nors kasmet baigdavo gimnaziją po keletą mokinių, kurie eilę metų buvo nemokamai išlaikomi ir mokomi.

    Baigęs gimnaziją Misiūnas dar ketverius metus pasiliko vienuolyne, — taigi pas jėzuitus jis praleido aštuonerius metus, iš jų septynerius mokėsi, o vienerius dirbo, ir kai 1934 metais išstojo, jam ne tik nebuvo patiekta jokia sąskaita, bet dar duota civilinė apranga ir daugiau negu kukli suma naujo gyvenimo pradžiai. Tokia tai yra tikrovė, — diametraliai priešinga šmeižikiškai Jauniškio fantazijai.

    Rudzevičiaus teisme prof. Griška nurodė auklėtojų būtinus privalumus: „Mes auklėjame jaunus žmones . . . mokome juos pareigingumo, principingumo, sąžiningumo. Dėstytojas pats privalo būti krikštolinio tyrumo, — kitaip jis neatliks tos pareigos, kuri jam pavesta kolektyve, visuomenės . . . Dėstytojas studentui visada yra autoritetas. Jo elgesys, dorovinės nuostatos atitinkamai auklėja jaunus žmones . . . visur ir visada būtini aukšti doroviniai kriterijai, ypač darbe ir elgesyje tų, kurių pareiga auklėti jaunus žmones" („Tiesa", 1981.VII.14).

    Ar ne to paties būtina reikalauti ir iš spaudos darbuotojų ir švietimo ministerijos? Argi jiems tiesa gali nerūpėti? Juk niekas taip neįžeidžia žmogaus, kaip sąmoningas melas, faktų iškraipymas, šmeižtas. Kaip tad „Vagos" leidykla galėjo spausdinti tokį Jauniškio šlamštą? Kaip švietimo ministerija galėjo patikėti auklėti jaunimą tokiems dvasios skurdžiams kaip Jauniškis, Stankaitis, Stikleris ir kt.?

    Beveik prieš porą dešimtmečių Lietuvos KP CK propagandos skyriaus vedėjas Mišutis nurodė tarybinės spaudos principus. „Svarbiausias tarybinės spaudos principas — rašyti tik teisybę. Faktų iškraipymas, sensacijų vaikymasis — svetimas mūsų spaudai. Ir vis

dėlto kai kuriuose mūsų laikraščiuose ir žurnaluose dėl atskirų darbuotojų nerūpestingos pažiūros į medžiagos paruošimą, pasirodo straipsnių, kurie neatitinka tikrovės arba ją iškraipo. Partija griežtai smerkia tokius žurnalistus, kurie vadovaujasi praeityje viešpatavusia taisykle: penki procentai tiesos — ir gali rašyti į laikraštį. Penkiaprocentinės tiesos nėra, yra šimtaprocentinė tiesa ir tai ypač svarbu, kai reikalas liečia žmogų. O jeigu redakcija padarė klaidą, paskelbdama neatitinkančią tikrovę medžiagą, — ji privalo tą klaidą ištaisyti". („Tiesa", 1963.11.16).

    Gerbiamieji „Vagos" leidyklos ir švietimo ministerijos darbuotojai, — ne tik mes, tikintieji, bet ir partija reikalauja tą klaidą ištaisyti. Mes ne malonės iš jūsų prašome, bet elementariausio teisingumo. Paskelbdami tikrovę neatitinkančią medžiagą, Jūs padarėte nusikaltimą, apšmeižėte dorus žmones, pavaizduodami juos sadistais, veidmainiais, moraliniais iškrypėliais. Misiūnas iš vienuolyno išėjo su sveikomis akimis ir po to dar daugelį metų nenešiojo jokių akinių, o Jauniškis pavaizdavo jį pusakliu, kuris vos matė dienos šviesą; išgalvojo kažkokį „rendikontą", kurio vienuolyne niekas nežino. Aš tą žodį pirmą ir vienintelį kartą radau Jauniškio „iliuzijose", — nežinodamas, ką jis reiškia, perverčiau du tarptautinių žodžių žodynus, bet ir ten jo neradau ir tik toliau skaitydamas iš konteksto supratau jo reikšmę. Klausinėjau kitus savo draugus, bet ir jie apie rendikontą nieko nebuvo girdėję. Taigi ta visa istorija su rendikontu ir Misiūno apakinimu, lygiai kaip ir su šv. Sebastijono garbinimu yra tik Jauniškio fantazijos kūryba, su tikrove nieko bendro neturinti.

    Tos pat rūšies yra ir elgetaujančių vienuolių aprašymas prieškarinėje Lietuvoje — viskas prifantazuota, primeluota, todėl nenoromis veržiasi klausimas: kokia teise vadovaudamiesi tiek „Vagos" leidykla, tiek švietimo ministerija spausdina ir platina nešvarius prasimanymus ir drabsto purvais nekaltus žmones? Juk tai ne kas kita, kaip biauriausias chuliganizmas, ir kaip tokį chuliganizmą

jie suderina su komunistine morale? Nejaugi nematote, kad tokie ateistinio fanatizmo išpuoliai daro gėdą tarybinei spaudai, klaidina ir mulkina žmones, ypač nepatyrusį jaunimą, kuris, netekęs dorovinių pamatų, taip greitai pasuka nusikaltimų keliais? Prisiminkime tiktai mano pirmajame rašte cituotus teisingus akademiko Skazkino žodžius apie dabartinę ateistinę spaudą: „. . . paviršutiniškumas svarstant pagrindines religijos problemas ir intelektualinis ubagiškumas jų „atrėmimuose", nepažinimas gyvenimo nei tikinčiųjų — tai charakteringi bruožai tos (ateistinės — J.D.) literatūros . . ."

    Seniai jau laikas padaryti radikalią išvadą: išmeskite iš knygynų ir bibliotekų Jauniškio ir kitų ateistinių rašeivų šmeižtraščius, neužgauliokite tikinčiųjų jausmų, nežalokite ir nemulkinkite jaunimo. Žmonės ne tam daug ir sunkiai dirba, kad už jų uždirbtus pinigus būtų gaminamas ir jaunimui brukamas šlamštas. Atėjo laikas, kada mes turime pareigą ir teisę pareikalauti, kad nebūtų piktnaudžiaujama spauda ir kitomis komunikacijos priemonėmis, kad knygose ir laikraščiuose būtų rašoma tiktai tiesa, šimtaprocentinė tiesa, o vengiama penkiaprocentinės tiesos, prasimanymo ir melo, kurio, gaila, vis dar gausiai pasitaiko.

    Išvada. Jeigu ir po šito mano rašto minėtoji Broniaus Jauniškio šmeižikiškoji knygiūkštė „Be iliuzijų" nebus atšaukta ir išimta iš bibliotekų, tai bus nepaneigiamas įrodymas, kad tarybinei spaudai visiškai ir absoliučiai nerūpi objektyvi tiesa, o tik beatodairiška ir akla antireliginė propaganda, ir kad ateistai, kovodami su religija, nesiskaito su jokiais faktais ir sveiko proto reikalavimais, o tik vadovaujasi principu „tikslas pateisina visokias priemones".

    Ten, kur nepripažįstama objektyvi tiesa, negali būti nė kalbos apie moksliškumą, ir taip vadinamas „mokslinis ateizmas" yra gryna fikcija. Bijutiškis, 1981 m. gruodžio 15 d.
Kun. Jonas Danyla, S.J.
TTG KATALIKŲ KOMITETE


(TTG Katalikų Komitetas gina tikintį Lietuvos jaunimą ir persekiojamus kunigus):
    1981 m. gruodžio mėn. 25 d. TTG Katalikų komitetas parašė raštą Nr. 50 TSKP Generaliniam Sekretoriui L. Brežnevui apie tai, kad 1981 m. sovietinės valdžios pareigūnai pradėjo Lietuvoje grubią akciją prieš tikintį jaunimą. Rašte minimas susidorojimas su grupe jaunimo Molėtuose, kun. Ričardo Černiausko areštas, Kybartų jaunimo sulaikymas Šlavantuose, milicijos įsibrovimas ir jaunimo sulaikymas Vilkaviškyje, įsiveržimas Kapsuke (buv. Marijampolėje) į Kuncevičiūtės namą.

    „Nors praėjo nuo šių įvykių jau nemaža laiko, bet tikinčio jaunimo terorizavimas tebesitęsia: jie yra tardomi, gąsdinami, kaltinami, jog tokie susirinkimai esanti veikla prieš sovietinę valdžią . . . Argi priėmus naują TSRS Konstituciją ir paskelbus, kad įžengėme į brandaus socializmo laikotarpį, dar reikia tokių nežmoniškų ir negarbingų priemonių, kovojant prieš tikintį jaunimą?" — rašoma dokumente.

    1981 m. gruodžio 25 d. TTG Katalikų komitetas pasiuntė raštą Nr. 51 Lietuvos KP CK Sekretoriui P. Griškevičiui, gindamas Stulgių kleboną kun. Joną Bučinską ir Žalpių kleboną kun. Juozapą Razmantą, apkaltintus 1981 m. lapkričio 1 d. organizavusius „demonstraciją į kapines".

RELIGINĖS ŠVENTĖS LIETUVOJE


(Didžiosiose šventėse eilė prisitaikėlių kunigų pamoksluose gina ne Bažnyčios ir tikinčiųjų, bet kompartijos reikalus):
    Į Šiluvos, Aušros Vartų ir Žemaičių Kalvarijos atlaidus suplaukia didžiulės žmonių minios, kurios kaip rakštis graužia kovingų Lietuvos bedievių akyse. 1981 m. ramiai

praėjo tik Žemaičių Kalvarijos atlaidai, švenčiami liepos mėn. pradžioje.

    Prieš Šilinių atlaidus rugpiūčio mėn. aplink Šiluvą buvo suorganizuotas „kiaulių maro" karantinas, kuris iki šiol dar neatšauktas. Tikintieji iki pat atlaidų pradžios nežinojo, ar bus galima nuvykti į Šiluvą, todėl atlaiduose dalyvavo kur kas mažiau žmonių, negu ankstesniais metais. Nuotaika atlaidų metu taip pat buvo slogi. Milicijos mašinos važinėjo po Šiluvos gyventojų kiemus ir užsirašinėjo automašinų numerius. Bažnyčioje žmonės traukė pečiais, klausydami kai kurių pamokslų apie savižudystes, žmogžudystes ir pan. „Kodėl tokios problemos keliamos per didžiuosius Šiluvos atlaidus, kai į Marijos šventovę iš visų Lietuvos kampelių susirenka patys geriausi žmonės, kurie nesirengia nei žudyti, nei nusižudyti? . . .", traukė pečiais tikintieji.

    Vilniaus Aušros Vartų Gailestingosios Dievo Motinos atlaidus sutrukdyti žymiai sunkiau, — negi Vilniuje paskelbsi kiaulių marą? Čia didieji Marijos atlaidai marinami kitokiu būdu; net vilniečiams apie šiuos atlaidus nelengva sužinoti, nes apie tai skelbiama tik šv. Teresės bažnyčioje. Kitose bažnyčiose paskelbia tik vienas kitas kunigas.

    Pamokslininkai dažniausiai neliečia konkrečių šių dienų gyvenimo problemų arba paliečia iškreiptu būdu. 1980 m. atlaiduose vienas Kunigų seminarijos dėtytojas kalbėjo, kad katalikai turi rūpintis ne žmogaus teisėmis, bet pareigomis, ypač pabrėžiant pareigas valstybei.

    1980 m. Gailestingosios Dievo Motinos atlaidų trečiadienis buvo paskelbtas blaivybės diena, kuri civilinei valdžiai, matyt, nepatiko, todėl sekančiais metais, kaip nors ir buvo planuota, bet jos nebuvo. Keli pamokslai, palietę blaivybės temą, praktiškai buvo nukreipti prieš kovojančius už blaivybę. Buvo teigiama, kad dėl didėjančio alkoholizmo kalti katalikai, kad nereikia kovoti už svaigalų pardavinėjimo apribojimą, nereikia jokių išorinių priemonių (matyt, turėta galvoje blaivybės draugija ir blaivybės diena), — užtenka tik dažniau katalikams eiti

sakramentų ir viskas išsispręs savaime. Kitas pamokslininkas aiškino, kad nereikia jokios kovos už Bažnyčios teises, reikia tik mylėti žmogų.

    Šitokiu būdu gadinama tikintiesiems nuotaika ir marinamas žmonių entuzijazmas. Ko nepajėgia suardyti valdiški bedieviai, padeda patys dvasiškiai.

    Atlaidų dalyviai, ypač atvykstantieji iš toliau, pagrįstai reikalauja, kad atlaidų organizatoriai ir pamokslininkai rimtai būtų pasiruošę tarnauti Dievui, o ne pataikauti Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui.

ŽINIOS IŠ VYSKUPIJŲ

(Klaipėdos katalikų pastangų ir vargo keliai besistengiant atgauti komunistinės valdžios atimtą bažnyčią):
    Klaipėda. 1981 m. birželio ir rugsėjo mėn. Klaipėdos katalikų bažnyčios komiteto narių ir tikinčiųjų delegacijos lankėsi Maskvoje Komunistų partijos centro komitete ir pas Religijų reikalų tarybos pirmininką Kurojedovą su tikinčiųjų pareiškimais grąžinti neteisėtai valdžios atimtą Klaipėdos katalikų bažnyčią. Pareiškimo tekstas:

    „Mes, Klaipėdos miesto ir visos Lietuvos Katalikų Bažnyčios tikintieji, kreipiamės į Jus, Aukščiausios Tarybos Pirmininke, ir prašome grąžinti mūsų lėšomis ir darbu pastatytą katalikų bažnyčią Klaipėdoje.

    Ši bažnyčia buvo pradėta statyti 1956 m., gavus leidimus iš TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumo, TSRS Ministrų Tarybos ir Lietuvos TSR Ministrų Tarybos. 1961 m., pastačius bažnyčią, bet dar nepradėjus jai veikti, tuometinio Aukščiausiojo Prezidiumo Pirmininko Chruščiovo įsakymu minėtoji bažnyčia iš tikinčiųjų buvo atimta.

    Dabartiniu metu mūsų lėšomis ir darbu pastatytoji bažnyčia yra paversta filharmonijos sale, o mes, tikintieji, pasistatę tokią erdvią bažnyčią, turime vargti dėl tvankos bei spūsties mažutėje (220 m.) bažnytėlėje arba šalti

lauke. Klaipėdos mieste ir apylinkėse yra apie 100,000 tikinčiųjų.

    Jausdamies neteisingai nuskriausti, 1974 m. apie 3500 tikinčiųjų parašais kreipėmės į Religijų reikalų tarybos Įgaliotinį Maskvoje. 1979 m. kovo mėn. 10,241 tikinčiųjų parašais ir 1979 m. spalio mėn. 149,149 tikinčiųjų parašais kreipėmės į jus, Aukščiausios Tarybos Prezidiumo Pirmininke L. Brežnevai, ir į įgaliotinį Religijų reikalams Kurojiedovą, prašydami grąžinti mūsų pastatytą bažnyčią.

    Mes, visi Lietuvos tikintieji, laukiame teisingo sprendimo. Priešingu atveju prašysime ir rašysime, kol bus grąžinta mums priklausanti bažnyčia . . ."

    Po pareiškimu pasirašė 1008 tikintieji.

    TSRS RRT įgaliotinis Kurojiedovas 10 žmonių delegacijai, dalyvaujant Lietuvos RRT įgaliotiniui P. Anilioniui, pripažino, kad Klaipėdos bažnyčia atimta neteisėtai, neaišku, rimtai ar ne, siūlė leidimą naujos bažnyčios statybai ir pažadėjo tikintiesiems galutinį atsakymą duoti per Klaipėdos miesto Vykdomąjį komitetą.

    1981 m. gruodžio 5 d., nesulaukę jokio atsakymo, Klaipėdos katalikų komitetas ir tikintieji pasiuntė 250 žmonių pasirašiusį pareiškimą Klaipėdos miesto Vykdomojo komiteto pirmininkui A. Žaliui, reikalaudami grąžinti atimtą bažnyčią.

*     *     *

(Partiečių priekabūs atsikeršijimo puolimai prieš kun. Kastytį Krikščiukaiti):
    Žilėnai. 1981 m. birželio mėn. Žilėnų parapijos vaikai buvo ruošiami Pirmajai Komunijai. Valdžios komisija klebonui už tai surašė tris aktus. Varėnos raj. prokuroras Kontrimas liepos mėn. pradžioje tardė vaikus ir prievartavo pasirašyti kažkokius popierius.

    1981 m. liepos 16 d. Kastyčiui Krikščiukaičiui Varėnos prokuroras Kontrimas paskelbė šitokį įspėjimą:

    „Medžiagos patikrinimu nustatyta, kad Romos Katalikų Bažnyčios Varėnos raj. Žilėnų parapijos klebonas

Kastytis Krikščiukaitis 1981 m. birželio-liepos mėnesiais organizavo Žilėnų bažnyčioje nepilnamečių religinio mokymo užsiėmimus ir sistemingai juos vykdė. Tuo pažeidė įstatymus Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės ir mokyklos nuo Bažnyčios (Lietuvos TSR Konstitucijos 50 str. ir Lietuvos TSR BK 143 str.).

    Remiantis išdėstytu . . . įspėjimu dėl neleistinumo pažeidinėti minėtus įstatymus ir išaiškinimu, kad jei ateityje pažeidinės minėtus įstatymus, bus patrauktas baudžia-mon atsakomybėn pagal Lietuvos TSR BK 143 straipsnį.

*     *     *

    Žilėnai. 1981 m. birželio 7 d. po šv. Antano atlaidų, klebonas kun. Kastytis Krikščiukaitis pasiūlė žmonėms pasilinksminti. Žmonės dainavo liaudies dainas, grojo armonika, moterys susirinkusius vaišino gaiva. Visų smagią nuotaiką sugadino kolūkio pirmininkas Antanas Uždavinys, partijos sekretorė Biekšienė ir mokyt. Biekša, kurie net tris kartus atlėkė, reikalaudami pasitraukti, nes čia esanti mokyklos aikštelė. Žmonės nekreipė dėmesio ir drauge su klebonu linksminosi toliau. Buvo iškviesti rajono pareigūnai, tačiau žmonių neįveikė. Sekančią dieną atvyko saugumiečiai net iš Vilniaus ir tardė, ar nebuvo giedamas himnas „Lietuva, Tėvyne mūsų" . . .

    Pirmininkas Uždavinys visiems kalba: „Arba aš čia nebūsiu, arba šlubo Petro nebus" (Taip pirmininkas pravardžiuoja vietos kleboną). 1982 m. vasario 19 d. kun. Krikščiukaitis sužinojęs, kad kolūkio pirmininkas gavėnioje ruošia kolūkiečiams pasilinksminimą, nuėjo į kolūkio kontorą perspėti, jog tikintieji kolūkiečiai gavėnios laiku negalės atvykti į ruošiamą pasilinksminimą. Kolūkio pirmininkas kleboną išvadino asilu, superdurniumi, kuriam trūksta dviejų balkių, bedarbiu, tamsybininku, siaurapročiu ir pažadėjo pranešti atitinkamiems organams.

    Varėnos raj. laikraštis patalpino piktą šmeižikišką straipsnį prieš kun. Kastytį Krikščiukaitį.

    Kodėl šis kunigas taip nekenčiamas? Atsakymo reikia

ieškoti iš anksčiau — kai šis kunigas dar mokėsi Kunigų seminarijoje. 1975 m. per Velykų atostogas, du saugumiečiai bandė klieriką Krikščiukaitį užverbuoti savo šnipu. „Mums labai reikalinga tavo pagalba . . . mes turime žinoti, ką galvoja žmonės", — spyrė saugumiečiai. „Ne, šito nebus!" — atsakė klierikas. „Išmesime iš Seminarijos" — gąsdino, bet vis vien nieko nelaimėjo.

*     *     *

    Vilnius. Sovietinė propaganda, remdamasi marksizmo klasikais, tvirtina, kad Sovietų Sąjungoje jokiuose oficialiuose dokumentuose neužsimenama apie žmonių religinius įsitikinimus. Naujokų į sovietinę armiją „Tyrimo lape" tarp kitų klausimų yra toks:

    — Koks santykis su religija?

    „Tyrimo lapas" atspausdintas Lietuvos KP CK leidimu Nr. 3927850000. Jį turi užpildyti sovietinės armijos karininkas, pasikalbėjęs su šaukiamuoju į amriją.

*     *     *

(Švč. Sakramento išniekinimas komunistinio teismo teisėjui — nereikšmingas dalykas):
    Tauragnai (Utenos raj.). 1981 m. gruodžio 22 d. Utenoje vyko Rakausko, Strazdo ir Nemuno, apiplėšusių Tauragnų bažnyčią ir išniekinusių švč. Sakramentą teismas. Greta to jie buvo padarę dar daug kitų nusikaltimų.

      Į teismo posėdį atvyko daug parapijiečių ir tikinčiųjų iš kitų miestų, bet į mažas teismo patalpas galėjo patekti tik dalis atvykusiųjų.

    Tauragnų klebonas Bronius Šlapelis buvo priverstas išeiti iš salės ir kaip liudininkas iki vakaro išbuvo teismo koridoriuje, negalėdamas stebėti teismo eigos. Pietų pertraukos metu kun. Bronius šlapelis pasiteiravo teismo pirmininko, kodėl teisme nieko nekalbama apie švč. Sakramento išniekinimą, kuris tikinčiųjų laikomas dideliu

nusikaltimu? Teisėjas atkirto, kad „Bažnyčios turtas priklauso valstybei ir per vagystę nukentėjo tik valstybė".

    Liudydamas kun. B. šlapelis labiausiai akcentavo švč. Sakramento išniekinimą. Dar rugsėjo 27 d., kai į Tauragnus buvo atvežti nusikaltėliai, klebonas jų paklausė, kur padėję šv. Komuniją, bet šie atsakė, jog nežino. Tiesmo metu klebonas pakartotinai prašė teismą leisti paklausti nusikaltėlius, kur jie padėję švč. Sakramentą. Klausimų pateikti neleido, tik pats teisėjas paaiškino, kad Komuniją jie suvalgė pirtyje, užsigerdami iš bažnyčios paimtu vynu. Kunigui paaiškinus, kad švč. Sakramento išniekinimas yra didesnis nusikaltimas nei valstybinės vėliavos išniekinimas, teisėjas jį nutraukė, leisdamas suprasti, kad tai nėra reikšmingas dalykas.

*     *     *

    Kapčiamiestis (Lazdijų raj.). Į Kapčiamiesčio apylinkę keletą kartų buvo atvykę rajono valdžios atstovai surašyti bažnytinio inventoriaus. Bažnytinio komiteto nariams buvo išsiuntinėti kvietimai nurodytu laiku prisistatyti į apylinkę — nė vienas iš komiteto į apylinkę nenuvyko. 1982 m. sausio 20 d. į Kapčiamiestį atvyko raj. Vykdomojo komiteto pavaduotojas Vanagas. Jis nustebo, radęs dar neužpildytus bažnyčios inventorizacijos aktus, ir pareikalavo, kad apylinkės darbuotoja Janina Margelienė kartu su parapijos klebonu Plioraičiu ir komiteto nariais nueitų ir juos užpildytų.

    — Aš tai neisiu! — pasipriešino Janina Margelienė.

    Vasario 9 d. į Kapčiamiesčio apylinkę vėl atvyko pirmininko pavaduotojas Vanagas. { apylinkę buvo iškviestas ir mokyklos direktorius Z. Sabalius. Bet bažnytinis komitetas ir šj kartą nesirodė. Buvo iškviestas ir kun. Ignas Plioraitis, kuris taip pat nenuvyko.

*     *     *

    Krosna (Lazdijų raj.). 1981 m. balandžio 25 d. du išgėrę jaunuoliai iš Krosnos bažnyčios pavogė gipsinę

angelo figūrą, kurią vėliau meno taryba įvertino 75 rub. Nusikaltėliai buvo sugauti ir pristatyti milicijai. Vieną iš jų milicija paleido iš karto, mat pas jį nerado pavogtų daiktų. Antras — Arūnas Micka 1981 m. liepos 13 d. buvo teisiamas Lazdijuose. Teismas nusikaltimą pripažino nepavojingu visuomenei, kadangi vogė iš bažnyčios, todėl nusikaltėlis Micka buvo nuteistas tik pataisos darbams darbavietėje vienerių metų laikotarpiui, atskaitant iš mėnesinio atlyginimo 20% valstybės naudai.

    Taigi, apvogta bažnyčia, o valstybė gauna iš to 500-600 rub. Tuo tarpu vagys vėl laisvi, iš kurių vienas net nebuvo kaltinamas.

    Bylos metu niekas nekreipė dėmesio į klebono pastabą, jog reikia išaiškinti motyvus, kodėl jie vogė. Vagys išsinešę figūrą, gyrėsi, kad, nuvežę į ateistinį muziejų, gausią ne mažiau kaip du šimtus rublių. Visiems žinoma, kad ateistiniai muziejai net iš paauglių ir vaikų supirkinėja daiktus religine tematika, visiškai nesiteiraudami, iš kur jie gauna, tuo skatindami vagystes bažnyčiose, kurios paskutiniuoju metu ypatingai padažnėjo.

*     *     *

    Mažeikiai. 1981 m. spalio 14 d. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Anilionis pasiuntė Mažeikių Katalikų bažnyčios komitetui įspėjimą, kad jis sudraustų kun. Antaną Beniušį, kuris „pamokslų metu skleidžia melą ir šmeižtą apie tarybinį gyvenimo būdą, puola tarybines įstaigas ir valdžios pareigūnus . . ." Įgaliotinis baigia raštą grasinimu: „. . . Įspėju jus, kad būsime priversti religinę bendruomenę nuimti nuo registracijos, o maldos namus uždaryti".

    Mažeikių bažnytinis komitetas į Anilionio grasinimą atsakė taip: „Kadangi kun. Antanas Beniušis tiesioginiai priklauso nuo Kurijos ir Jūsų, mes į kun. Beniušį šiuo atžvilgiu neturime jokios teisinės galios".
*     *     *


    Židikai (Mažeikių raj.). 1981 m. rugpiūčio 24 d. Židikuose buvo laidojama Kleopatra Rapalienė. Laidotuvėse dalyvavo Židikų klebonas kun. Domininkas Giedra ir Ylakių parapijos altaristas kun. Klemensas Arlauskas.

    Rugsėjo 12 d. kun. Domininkas Giedra buvo iškviestas pas Mažeikių rajono VK pirmininko pavaduotoją Songailą. Kabinete sėdėjo du liudininkai. Pavaduotojas barė kunigą, kad jis į laidotuves pasikvietė svečią kunigą ir be leidimo palydėjo mirusįjį į kapines. Klebonas atsikirto: „Esu pagyvenęs kunigas ir žinau, kaip laidoti katalikus, todėl prašau manęs nemokyti."

    Baigiantis pokalbiui, pavaduotojas Songaila pagrasino kun. Giedrai, jog viską pranešiąs įgaliotiniui Anilioniui.

*     *     *

    Ariogala. 1982 m. sausio 20 d. Ariogalos Melioracijos valdybos salėje LTSR prokuroro pavaduotojas Barauskas skaitė paskaitą politiniais klausimais. Kažkas paklausė, kodėl dabar Lenkijoje tokia betvarkė? Prokuroras atsakė, jog dėl visko esąs kaltas „lenkų išpera" Popiežius, kuris lenkus sukurstė ir tebekursto. Salėje kilo pasipiktinimo šurmulys, o vienas iš dalyvių užprotestavo: „Kaip jums ne gėda taip nepagarbiai atsiliepti apie viso pasaulio žmonių gerbiamą Popiežių?"

*     *     *

    Šiauliai. 1981 m. spalio 20-21 dienomis Šiaulių šv. Jurgio bažnyčios vikaras kun. Feliksas Baliūnas tardymui buvo iškviestas į Vilniaus KGB. Tardytojas Kazys teiravosi apie kratos metu paimtus daiktus ir dvi dienas bandė kunigą perauklėti.

*     *     *

    Molėtai. 1982 m. vasario 17 d. Molėtų klebonijoje vėl apsilankė kažkoks tipelis iš Vilniaus. Jis reiškė pasipiktinimą, kad prie bažnyčios renkami parašai, nes tai esąs žmonių kiršinimas. šitam tipeliui kėlė susirūpinimą, kad

jauni kunigai nesišalina nuo kun. Alfonso Svarinkso, o tai „skaldo" kunigų vienybę. Nepatiko jam ir tai, kad kun. Jonas Zubrus nesėdi nuošalioje Vytautavoje, bet kažkur važinėja.

*     *     *

    Tauragė. 1981 m. gruodžio 28 d. mirė Tauragės gydytojas Mečislovas Laužeckas, visą gyvenimą drąsiai išpažinęs savo tikėjimą. Gydytojas per visą gyvenimą sekmadieniais neapleisdavo šv. Mišių ir už tai turėdavo darbe daug nemalonumų.

    Gydytojai iš anksto pareiškė, jei velionis bus laidojamas su bažnyčia, tai jie nenešią karsto. Gydytoja Butkienė pridūrė, jog Vykdomojo komiteto pareigūnas griežtai uždraudęs visiems gydytojams dalyvauti laidotuvėse.

    Prie kapo duobės kun. Puzaras pakvietė medikus tarti atsisveikinimo žodį, tačiau nė vienas gydytojas neišdrįso kalbėti.

    Tauragės kapinėse išaugo naujas kapas, papuoštas paprastu mediniu kryžiumi, kuris dar ilgai primins gerą gydytoją, patriotą lietuvį ir pavyzdingą kataliką a.a. Mečislovą Laužecką.

*     *     *

    Leipalingis. 1981 m. gruodžio 12 d. Robertas Grigas savo pareiškime Lietuvos Prokurorui skundžiasi, kad milicininkai ir saugumiečiai kratos metu iš jo paėmė religinių knygų, Platerytės (1831 m. sukilimo dalyvės) nuotraukas ir net ateistines knygas, kuriose buvę pabraukymų. Dalis knygų visiškai neįtraukta į kratos protokolą.

    „Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto, kur studijuoju, — rašo Grigas, — auditorijose be paliovos giriama pati tobuliausia ir humaniškiausia tarybinė teisėtvarka. Tačiau joks politinių mokslų dėstytojas nekalbėjo, kad šios teisėtvarkos pagrindu gali būti cenzūruojama asmeninė biblioteka,  konfiskuojama  religinė  literatūra,  užrašai,

netgi ateistinės knygos, jeigu jos su pabraukymais ir pastabomis. Kokia nuoga tendencija uždrausti galvoti, vertinti, diskutuoti netgi su knyga, gulinčia tavo stalčiuje. Negi milžiniškas ateistinės propagandos srautas taip giliai jaučia savo vidinį nepilnavertiškumą, kad laiko sau pavojumi mūsų, tikinčiųjų, komentarus paraštėse? Ir koks atrodo veidmainiškas 1831 m. sukilimo dalyvės Emilijos Platerytės paminėjimas rajoniniame laikraštyje, kai tuo pačiu metu atiminėjamos jos atvaizdų kopijos!"

*     *     *

    Vilnius. 1982 m. sausio 26 d. į Vilniaus KGB tardymui buvo iškviesta Genė šakalienė. Čekistą Kalakauską domino, ar tardomoji nėra telefonu kalbėjusi su savo vyru Vladu šakaliu, gyvenačiu JAV. Be to, barė, kam ji pasirašinėjanti po įvairiais pareiškimais. Tardytojas leido suprasti, jei šakalienė pasitaisytų ir išpildytų kai kuriuos saugumo reikalavimus, tai gal po kelių metų ją išleistų pas vyrą į JAV.

*     *     *

    Vištytis. 1981 m. rugsėjo 25 d. naktį netoli Vištyčio buvo pastatytas kryžius. Rugsėjo 26 d. apylinkės pirmininkas Žarskis su draugovininku Žukausku iškasė kryžių ir, nulupę kančią, paslėpė krūmuose. Žmonės surado kryžių ir vėl jį pastatė. Tą pačią dieną Žarskis ir Kultūros namų vedėjas Paškauskas kryžių vėl nuvertė. Pirmininkas Žarskis baugino žmones, sakydamas, jog už kryžiaus statymą būsią nubausti.

    Po kryžiaus išniekinimo Vištyčio parapijos klebonas kun. Kazimieras Montvila suorganizavo bažnyčioje permaldavimo pamaldas už kryžiaus išniekinimą.

    1981 m. į Vilkaviškio raj. VK buvo iškviestas Pajevonio tarybinio ūkio traktoristas Petras Bertašius ir baramas už tai, kad lanko bažnyčią, laidotuvėse veda rožančiaus giedojimą ir 1.1. „Blogą pavyzdį rodai jaunimui", barė pareigūnai. „Jei norite, pasiimkite traktorių!

Kaip ėjau į bažnyčią, taip ir eisiu", — atsikirto energingas vyras.

*     *     *

    Prienai. 1982 m. vasario 11 d. Prienų vikaras kun. Antanas Gražulis pasiuntė RRT įgaliotiniui Anilioniui raštą, kuriame atsako į Vykdomojo komiteto įspėjimą. Savo pareiškime rašo: „Pamoksle nepuoliau nei tarybinės santvarkos, nei partijos, nei tarybų valstybės užsienio politikos, neskleidžiau jokios antitarybinės propagandos, o tik pasmerkiau įvairių amžių didžiuosius nusikaltėlius žmonijai ir Bažnyčiai . . . pasmerkiau veidmainius, kurie vieną sako, o kitą daro . . . todėl man taikomi Jūsų kaltinimai neturi jokio pagrindo."

*     *     *

    Šilalė. 1982 m. sausio 7 d. į Šilalę iš Vilniaus atvyko grupė čekistų. Pasikvietę žmones, klausinėjo apie kun. Vytautą Skiparį, kokiu būdu žinios apie Šilalę patenkančios į „LKB Kroniką". Anot čekistų, Šilalės vikaras norįs supūti sovietiniuose lageriuose, tik jie dar delsia jam suteikti „kankinio aureolę".

    Čeksitai klausinėjo žmones apie Nijolę Sadūnaitę, domėjosi, ką ji kalbėjo Šilalėje ir kas jai leido bažnyčioje kalbėti.

    1981 m. lapkričio 30 d. į Šilalę buvo atvykę propaguoti ateizmo RRT įgaliotinis Anilionis, ekskunigas Starkus ir kiti propagandistai. Vienoje paskaitoje Kauno politechnikos instituto ateizmo vyr. dėstytojas Feliksas Laurinčiu-kas ypatingai niekino kun. Vytautą Skiparį. Lektoriaus žodžiais tariant, kunigas jau seniai turėjo būti suimtas, jam trūksta proto . . .

    Panašiais argumentais „mokslinį ateizmą" skelbė ir kiti lektoriai.


*     *     *

    Viešvėnai. 1981 m. lapkričio 8 d. 110 Viešvėnų tikinčiųjų pasiuntė Lietuvos Prokurorui protestą, kad lapkričio 1 d. sovietiniai pareigūnai sutrukdė kunigams laiku atvykti į Viešvėnus ir todėl daugelis liko be išpažinties. Pareiškime rašoma: „Kai mes, tikintieji, vykstame į šventas vietas, į didesnius atlaidus, mūsų mašinos priekabiai tikrinamos. Tuo tarpu į netikinčiųjų iškilmes: dainų šventes, festivalius vykstančios mašinos netikrinamos, nors būna ir girtų vairuotojų . . ." Pareiškime taip pat primenama, kad bažnyčioje už elektros kilovatą reikia mokėti 25 kap., o kitur tik 4 kap.

*     *     *

    Papilė. 1981 m. spalio 9 d. piktadariai, išlaužę bažnyčios duris, įsibrovė į Papilės bažnyčią. Bažnyčioje išlaužė tabernakulius, tačiau švč. Sakramento neišniekino, nes jis buvo laikomas saugioje vietoje. Nusikaltėliai zakristijoje išmėtė liturginius drabužius.

*     *     *

    Vėžaičiai. 1981 m. lapkričio 3 d. naktį piktadariai įsibrovė į Vėžaičių bažnyčią. Vagys buvo sulaikyti ir išaiškinta, jog prieš tai jie apiplėšė Gargždų, Endriejavo ir Medingėnų bažnyčias.

*     *     *

    Akmenė. 1981 m. lapkričio mėn. piktadariai įsibrovė į Akmenės bažnyčią ir aplankstė metalinį tabernakulį, tačiau jo išlaužti nepajėgė.

*     *     *

    Alsėdžiai. Kultūros namų organizuojamų poilsio vakarų metu Alsėdžių bažnyčios šventorius paverčiamas tualetu. Tikintieji daug kartų apie tai pranešė rajono valdžiai, tačiau ši nesiima jokių priemonių.
*     *     *


    Telšiai. Čekistas Morkūnas 1981 m. pabaigoje ir vėliau bandė verbuoti saugumo šnipais tikintį Telšių jaunimą. Tokiu būdu ilgai buvo varginama Rainių vaikų darželio darbuotoja Vilhelmina Stulpinaitė, darbininkas Antanas Ruvelis. Genovaitė Zaikauskaitė už atsisakymą kalbėtis su čekistais buvo atleista iš darbo ir uždrausta jai dirbti švietimo sistemoje. Ilgą laiką čekistas Morkūnas pokalbiams kvietėsi mokines — Aliną Stankutę, Juditą Bružaitę ir kt.

    Religinių švenčių metu vyresniųjų klasių komjaunuoliai įpareigojami nuvykti į nurodytą bažnyčią ir aprašyti pamaldas, pamokslus, dalyvius ir kt. Prieš 1981 m. šv. Kalėdas Telšių partijos komitete siunčiamiems moksleiviams buvo surengtas instruktažas.

*     *     *

    Šiluva. 1981 m. rugsėjo 13 d. (sekmadienį) Šiluvoje, tikintiesiems einant iš bažnyčios, čekistai ir milicininkai gaudė jaunuolius, grūdo į mašinas ir vežė į Raseinių miliciją. Žagarės zakristijoną Rubiną milicijoje išlaikė visą dieną, tauragietis Sigitas Jucikas buvo išlaikytas visą parą. Kai kuriems jaunuoliams pasisekė pabėgti.

*     *     *

    Kairiškiai (Akmenės raj.). 1981 m. spalio mėn. Akmenės raj. paminklų apsaugos vyr. metodininkė Šeržentienė paėmimui į Papilės muziejų surašinėjo stovinčius prie sodybų meninius kryžius bei koplytėles.
Tikinčiųjų nuomone, šis „surašinėjimas" yra ne kas kita, kaip ateistų pastangos pašalinti iš viešų vietų krikščioniškus ženklus.

*     *     *

    Meškuičiai. 1981 m. rugsėjo 13 d. šiaulietis Petras Mikulis su šeima važiavo prie Kryžių kalno. Privažiavęs Domantus, sustojo, nes ant kelio, vedančio į Kryžių kalną,

stovėjo eismą draudžiantis ženklas. Milicininkai ir vienas tipelis išsiaiškinę, kad važiavusieji pasirengę toliau kelionę tęsti pėsčiomis, surašė nuobaudos protokolą „už sustojimą ne vietoje".

SOVIETINĖJE MOKYKLOJE

Švenčionys.
Lietuvos TSR švietimo Ministrui

(Okupuotos Lietuvos mokytojai, aklai paklusę savo bedieviams darbdaviams, suniekina pedagoginę profesiją ir patys save):
    1981 m. rugsėjo 9 d. Švenčionyse buvo laidojama Vanda Misiūnienė. Jos sūnus Petras Misiūnas mokosi Švenčionių vidurinėje mokykloje, aštuntoje klasėje, todėl laidotuvėse dalyvavo 26 jo mokslo draugai. Atlydėjus mirusiąją į bažnyčią, klasės auklėtoja Nijolė Bieliauskienė mokyklos direktorės Stuikienės įsakymu visus mokinius iš bažnyčios išvarė.

    Bažnyčia yra atskirta nuo mokyklos, todėl mokytojai neturėjo jokios teisės šeimininkauti bažnyčioje, drumsti apeigų rimtį. Dauguma laidotuvėse dalyvavusių mokinių yra tikintys ir pastoviai lanko bažnyčią. Tokių mokinių prievartinis išvarymas iš bažnyčios yra grubus pažeidimas teisės praktikuoti religinius kultus.

    Pedagogai nuolatos pažeidinėja tarybinius įstatymus ir niekada nebuvo nubausti. Taip elgdamiesi pedagogai pažemina ir mirusius bei jų artimuosius, o tai nesiderina nei su pedagogika, nei su žmoniškumu. Jeigu niekinami vyresniojo žmogaus įsitikinimai, jaunimas išmokomas negerbti vyresniųjų, tėvų, darosi grubus. Tai veda prie paniekos kitų įsitikinimų žmonėms. Tikriausiai tokios nesveikos pedagogikos įtakoje buvo sunaikinti religiniai paminklai Dūkšto, Rimšės, Plungės ir kitose kapinėse.

    Pedagogai, kliudydami mokiniams dalyvauti tikinčiųjų žmonių laidotuvėse, griauna  savo autoritetą.  Niekas

negali gerbti pedagogo, kuris nesilaiko savo paties skelbiamos pagarbos kitų įsitikinimų žmogui.

    Ko pedagogai bijo? Kad mokiniai neišgirstų pamokslo? Tokiais atvejais kunigai bus priversti kalbėti kapinėse. Toks pedagogų elgesys — tik ateistinis fanatizmas. 1981 m. spalio 4 d.
Kun. Edmundas Paulionis
Švenčionių parapijos vikaras

*     *     *

    1981 m. spalio 27 d. Švenčionių švietimo skyrius atsiuntė tokį atsakymą:

    „Vandos Misiūnienės laidojimo apeigose dalyvavo VIII a kl. mokiniai ir auklėtoja Nijolė Bieliauskienė. Tačiau mokiniai, padėję gėles, iš bažnyčios išėjo patys, o ne auklėtoja direktorės įsakymu išvarė, kaip Jūs išsireiškiate pareiškime. Auklėtoja Nijolė Bieliauskienė bažnyčioje nebuvo. Mokiniai iš bažnyčios išėjo dar neprasidėjus apeigomis, todėl trukdymų nebuvo.

    Pedagogai, neleisdami mokiniams dalyvauti bažnytinėse apeigose, nepažeidė tarybinių įstatymų, nes mokykla atskirta nuo Bažnyčios.

    Švietimo skyriaus vedėjas Čereškevičius".
    Kaip matyti iš atsakymo, švietimo skyriaus vedėjas nesugebėjo net sumeluoti logiškai. Vienoje vietoje teigia, kad mokiniai patys išėjo, o kitoje, kad pedagogai neleido apeigose dalyvauti.

*     *     *

    Šakiai. Prieš 1981 m. Kalėdų šventes šakių Z. Angariečio vid. mokyklos ateistai subruzdo terorizuoti mokinius. Gruodžio 23-24 dienomis mokytojos Liubinienė ir Būdvytienė kai kuriuos mokinius vedėsi į direktoriaus kabinetą. Čia visokiais būdais mokinius gąsdino, kad šie nedrįstų eiti į bažnyčią, reikalavo pasakyti, kurie moksleiviai dalyvauja bažnyčios chore ir lanko bažnyčią. Išdavikų, atrodo, neatsirado.

    Gruodžio 24 d. 22 vai. šakių bažnyčioje vyko Bernelių

Mišios. Miesto gatvėse buvo pilna mokytojų, kurie gaudė mokinius. Apie bažnyčią siuvo KGB mašinos. Mokyklos direktorė Matusevičienė, mokytojai — Malskis, Malskienė, Liubinienė, Zotovas, Zotovienė, Valaitienė, Vaitkevičienė, Bliūdžiuvienė, Vyšniauskienė, Paušinis, Pečiukaitis, Pečiukaitienė, Gabartaitė ir kt. puolė net su tėvais į bažnyčią einančius mokinius ir reikalavo grįžti namo. Mokyt. Malskis ir dar keli mokytojai įsibrovė net į bažnyčią. Pamaldose dalyvavo labai daug moksleivių, o presbyterija buvo pilna ministrantų ir adoruotojų. Dar didesnės gaudynės prasidėjo, kai mokiniai grįžo namo. Mokytojai juos barė, užsirašinėjo jų pavardes; ypač žiauriai užpuldinėjo tuos mokinius, kurie ėjo namo be tėvų.

*     *     *

    Skaudvilė. 1981 m. gruodžio 17 d. Skaudvilės vid. mokyklos mokytoja Songailienė VI klasės mokiniams liepė parašyti rašinį „Gobšus klebonas". Tikintys mokiniai: Arvydas Šturna, Algis Kairys ir kiti atsisakė minėtą rašinį rašyti. Nepajėgdama įbauginti Arvydą Šturną, mokytoja Songailienė išvarė jį iš klasės. Paskui jį išėjo ir Algis Kairys. Iš 28 mokinių tik penki rašinį parašė taip, kaip reikalavo mokytoja. Kiti visiškai nerašė arba rašė priešingai. Mokinės: Rima Mačiulytė ir Rėda Liutvinaitė savo rašinį pavadino „geras klebonas".

    Gruodžio 22 d. mokytojų kambaryje mokyt. Banienė mergaites išbarė, vertė rašyti pasiaiškinimus, kodėl taip rašiusios.

    Pasipiktinę tokiu mokytojų elgesiu, mokinių motinos: Šturmienė, Mačiulienė, Kairienė nuėjo pas mokyklos direktorių ginti savo vaikų, kad jie nebūtų prievartaujami. Atėjusias motinas ypač piktai puolė mokyt. Banienė.

*     *     *

    Kapčiamiestis. 1981 m. lapkričio 22 d. Kapčiamiesčio klebonas kun. Ignas Plioraitis paskelbė, kad lapkričio 28 d.

bažnyčioje bus minimos 150-sios Emilijos Platerytės, 1831 m. sukilimo dalyvės, mirties metinės.

    Lapkričio 25 d. čekistas Gylys tardė Kapčiamiesčio bažnyčios zakristijoną Sadecką, ar klebonas nekalba prieš tarybinę valdžią, kokį ruošia minėjimą, ar minėjime nebus svečių iš Lenkijos ir pan.

    Saugumiečiai perspėjo tarnautojus neprisidėti prie Platerytės minėjimo, nes būsią patraukti atsakomybėn.

    Lapkričio 28 d. iš ankstyvo ryto prie kelių stovėjo kareiviai ir tikrino keleivių dokumentus.

    Minėjimas vyko bažnyčioje ir prie Platerytės kapo. Kitą dieną mokykloje buvo tardomi minėjime dalyvavusieji mokiniai — Vitas Sakavičius, Gintas Sakavičius, Laima Ramanauskaitė ir Andrius Sukackas.

*     *     *

    Kapsukas. 1981 m. vasario 1 d. į direktoriaus kabinetą buvo iškviesta Pedagoginės mokyklos III kurso moksleivė Zita Šarakauskaitė. Kabinete buvęs čekistas moksleivę nusivežė į KGB skyrių. Tardytojas klausinėjo, ar moksleivė esanti tikinti, su kuo draugauja, kur dirbanti jos sesuo Ona Šarakauskaitė ir kt.

*     *     *

    Šilutė. 1981 m. lapkričio 6 d. Kazė Maksvytienė (gyv. Šilutėje, Kolūkiečių g. 14-7) pakartotinai pareiškimu kreipėsi į Lietuvos KP CK pirmąjį sekretorių Petrą Griškevičių, kuriame rašo, kad Šilutės I vidurinės mokyklos direktorė Dobranskienė nesiliauja šmeižusi jos vaikus, kaltindama nebūtais nusikaltimais.

    Maksvytienė pasakoja, kaip Šilutės milicijos vaikų kambaryje ji buvo „auklėjama" už tai, kad jos vaikai švarko atlape nešioja kryželį.

    1981 m. spalio 26 d. Kazė Maksvytienė rajono Vykdomajame komitete buvo kaltinama, kad šmeižianti mokytojus ir nustačiusi prieš juos savo vaikus.

*     *     *



    Garliava. 1982 m. sausio 19 d. į Garliavos I vid. m-klos direktoriaus kabinetą buvo iškviestas XI b kl. mokinys Vytautas Gluosnys. Kabinete mokinys rado jo belaukiantį čekistą, kurį labiausiai domino tikinčiųjų eisena į Šiluvą. Čekistas tvirtino, jog saugumas gerai žino, kad bandžiusių eiti į Šiluvą tarpe buvęs ir Vyt. Gluosnys, be to, jis pažeidęs karantino zoną, todėl dabar privalo rašyti pasiaiškinimą. Mokinys griežtai atsisakė rašyti bet kokį pasiaiškinimą. Vyt. Gluosnį čekistas kaltino „šmeižikiškų" žinių į Vatikaną perdavimu. Čekistas pagąsdino, jog pagal esamą teisę Vyt. Gluosnys gali būti be arešto įmestas į saugumo rūsius ir tada žinos, kaip nesiskaityti ir neklausyti. Išleisdamas čekistas prigrasino Vyt. Gluosnį niekam apie įvykusį pokalbį nepasakoti.

*     *     *

    Kybartai (Vilkaviškio raj.). 1981 m. gruodžio 10 d. Kybartų K. Donelaičio vid. mokyklos mokytoja A. Strakauskaitė pertraukos metu tardė savo auklėtinę X kl. mok. Vidą Merkevičiūtę.

    — Ką tėvai sakė, kad sumažintas elgesys? Tu nemanyk, kad jau viskas baigėsi. Aš dėl kokios valkatos turiu aiškintis direktoriui ir saugumiečiams. Tau šitai geruoju nesibaigs, — įžeidinėjo ir grasino mergaitei auklėtoja A. Strakauskaitė. (1981 lapkričio 14 d. Vilkaviškyje, švenčiant jaunimui gimtadienį, Vida Merkevičiūtė kartu su kitais buvo nuvežta į skyrių ir tardoma; už tai pirmą trimestrą jai sumažintas elgesio pažymys iki nepatenkinamo).

    Pokalbio metu auklėtoją domino Vidos draugai, bandė išgauti, ar mergaitė kartu su tos pačios m-los moksleivių grupe vasaros metu atostogavo Lazdijų raj., prie Šlavantų ežero.

    1981 m. gruodžio 11 d. Vida Merkevičiūtė buvo tardoma m-klos direktoriaus J. Dirvonskio. Direktorius reikalavo prisipažinti, jog ji atostogavo Lazdijų raj., vertė išduoti visus mokinius, kurie buvo kartu. Apie išdavystę

direktorius žadėjo niekam nepasakoti, netgi tų mokinių netardyti.

    — Mes tavęs nelaikysim išdavike ir jie nesupras, kad tu išdavei. Be to, čia visai ne išdavystė, — aiškino mokytoja A. Strakauskaitė.

    Nieko nesužinojęs, direktorius J. Dirvonskis Vidai Merkevičiūtei pagrasino — „atsiras, kam pasakysi", ir paleido.

    1981 gruodžio 18 d. auklėtoja A. Strakauskaitė mokinę Vidą Merkevičiūtę nusivedė į direktoriaus J. Dirvonskio kabinetą, kur mergaitė vėl buvo „auklėjama".

    — Tu vieną kartą atsisėsk ir viską apgalvok, apsvarstyk, — kalbėjo direktorius. — Kaip tu auklėsi vaikus, — laikas pagalvoti ir apie tai. Kokia bus tavo šeima? Tu rimtai susimąstyk! Galų gale, jei tu jau taip fanatiškai įsitikinus — tikėk, bet neorganizuok kitų, nesikišk, kur tau nereikia. Jei nori baigti mokyklą, rimtai pagalvok.

    1982 m. sausio 20 Vidos Merkevičiūtės tėvai parašė skundą LTSR švietimo Ministrui, protestuodami prieš jų dukros persekiojimą Kybartų vidurinėje mokykloje. Pirmajame trimestre Vidai Merkevičiūtei buvo sumažintas elgesys iki nepatenkinamo „už nepagarbų elgesį su mokytojais, melavimą ir nedalyvavimą varžybose". Vidos tėvai rašė: „J varžybas mes dukters neleidome, nes jos buvo organizuojamos sekmadienį, reikėjo bėgti 3 km. Mūsų manymu, sekmadienį negali būti organizuojami jokie užsiėmimai ir jokios varžybos. Sekmadienis turi būti laisvas nuo mokyklos ir nuo darbo, nes mes, tėvai, norime pabūti kartu su vaikais.

    Mes protestuojame, kad mūsų dukrai buvo sumažintas elgesys. Kokia teise mokyklos direktorius ir auklėtoja išvadino mergaitę valkata, šliundra, jei ji nebuvo nei girta, nei valkiojosi.

    Prašom įsakyti, kad Kybartų m-klos vadovybė ištaisytų mūsų dukrai elgesio pažymį ir liautųsi ją terorizuoti".

    Elgesio pažymys nebuvo ištaisytas, bet mokinės terorizavimas liovėsi.


*     *     *

    Vilkaviškis. 1981 m. spalio 25 d. tą sekmadienį, kai buvo ruošiamas antras žygis į Šiluvą, rajono Vyk. k-to pirmininko pav. Urbono įsakymu visose Vilkaviškio rajono mokyklose buvo paskelbta „sveikatingumo diena". Joje privalėjo dalyvauti visi mokiniai. Tą dieną, nežiūrint šalto ir lietingo oro, mokyklų stadijonuose turėjo vykti varžybos. Mokyklų vadovai buvo įspėti „užtikrinti visų mokinių dalyvavimą".

    Iš pradžių kai kas nesuprato, dėl ko tokiu nepalankiu laiku organizuojama „sveikatingumo diena". Tačiau greitai paaiškėjo ir tikroji priežastis. Vilkaviškio m. aštuonmetės mokyklos VIII kl. mok. Juška tą dieną autobusu vyko į Šiluvą. Pakeliui patikrino dokumentus. Po kelių dienų mokykla iš švietimo Ministerijos gavo pranešimą apie mok. Juškos kelionę. Mokyklos direktorius Lisauskas tuojau išsikvietė mok. Jušką ir, grubiai tyčiodamasis, barėsi, kaltindamas, kad mokinys į Šiluvą važiavęs versti valdžios. Klasės auklėtoja pašventė visą pamoką, aiškindama, kokį baisų nusikaltimą padaręs mok. Juška. Vėliau buvo iškviestas mokinio tėvas, kuris pareiškė, jog visa jų šeima religinga, klauso Vatikano radijo, o kad vaikas lanko bažnyčią — jam tik džiaugsmas.

*     *     *

    Čiulėnai (Molėtų raj.). 1981.XII.7 buvo laidojama Čiulėnų aštuonmetės mokyklos VII kl. mokinė Roma Tutinaitė. Iki bažnyčios ją atlydėjo klasės draugai ir mokytojai. Priėjus prie bažnyčios laiptų, mokytojai pradėjo gainioti vaikus, neleidžiant jiems eiti į bažnyčią, o gėles įsakė perduoti suaugusiems, šie nenorėjo imti. Kilo triukšmas, sąmyšis. Žmonės norėjo užstoti mokinius. Kai kurie tėvai pasiėmė savo vaikus ir įsivedė į bažnyčią. Kiti mokiniai Mišių metu mokytojų suvaryti sėdėjo, autobuse. Gruodžio 16 d. mokyklos direktoriaus pav. mokyt. Virginija Lukšienė per zoologijos pamoką išjuokė tikinčių
vaikų tėvus, kurie laidotuvėse nusivedė vaikus į bažnyčią. Mokytoja juos vadino bukapročiais.

*     *     *

    Rokiškis. Rokiškio E. Tičkaus vid. mokykloje fanatiškai kovojama su tikinčiųjų mokinių įsitikinimais. Pati aktyviausia mokyklos ateiste — mokyt. Milda Dilienė. Ji su didžiausiu įniršiu persekioja mokinius, organizuoja mokytojų „ekskursijas" į bažnyčias, kad atsižymėtų bažnyčią lankančių mokinių pavardes, o paskui galėtų juos terorizuoti.

    1981 m. lapkričio 24 d. mokyt. Aldona Jurkonienė per algebros pamoką grubiai tyčiojosi iš tikinčios mokinės Danguolės Belickaitės.

    Kiekvieną mėnesį vyksta devintų klasių ateistiniai užsiėmimai. Tikintys mokiniai prievarta yra varomi į juos. Mokyt. Dilienė nuolatos gąsdina mokinius: „Kas nedalyvaus ateistiniame užsiėmime, tam bus sumažintas elgesio pažymus".

    Nuo mokyt. Dilienės neatsilieka ir kitos mokytojos — Bitinaitė, Mikolojūnienė, Paškevičienė, išnaudodamos visas progas žeminti tikinčius mokinius.

*     *     *

    Josvainiai (Kėdainių raj.). 1981 m. Josvainių vid. mokyklos V a kl. auklėtoja Eitutienė liepė pakelti tiems mokiniams rankas, kurie eina į bažnyčią. 25 iš 30-ties mokinių pakėlė rankas. Prasidėjo mokinukų tardymas: kada buvę Pirmos Komunijos, kas eina giedoti ir pan. Auklėtoja Eitutienė, pastebėjusi, kad dauguma mokinių eina į bažnyčią, pradėjo tyčiotis iš Dievo, tikinčiųjų ir Bažnyčios. Tada mok. Onutė Tunaitytė (šią vasarą pirmą kartą priėjusi prie Sv. Komunijos) drąsiai paklausė mokytoją: „Kodėl jūs kišatės į Bažnyčios reikalus?" Nors įsisiautėjusi sovietinė pedagogė mergaitę išvadino biau-riausiais žodžiais, tačiau beveik visa klasė didžiavosi ir džiūgavo, kad Onutė išdrįso pasakyti tiesą.


*     *     *

    Kapsukas. 1982 m. vasario 26 d. Kapsuko miesto Jablonskio vid. mokyklos IX klasės mokinė Irena Baranauskaitė (direktorius Verbyla, auklėtoja Plečkaitienė) buvo išvaryta iš mokyklos — liepta kuo greičiausiai persikelti į Vilkaviškio vidurinę mokyklą. (Vilkaviškio raj., Keturvalakių kolūkyje, gyvena jos motina Albina Baranauskienė, našlė, auginanti 8 vaikus).

    Irenos Baranauskaitės pašalinimo priežastis buvo ta, kad 1981 m. gruodžio 5 d. su savo giminaite Terese Kojutyte dalyvavo kaimynystėje ligonio kun. P. šulskio laikomose šv. Mišiose.
Vėliau šis įsakymas buvo atšauktas.

*     *     *

    Vištytis (Vilkaviškio raj.). 1981 m. mokslo metų
pradžioje sustiprėjo tikinčiųjų vaikų persekiojimas Vištyčio vidurinėje mokykloje. Mokiniai — Želvytė, Šeškauskas, Keidošytė — buvo tardomi, ar atostogų metu nedalyvavo eisenoje į Šiluvą. Mokytojai draudė mokiniams Vėlinių vakarą eiti procesijoje į kapus, patarnauti šv. Mišioms ir pan. Mokyt. Mordosaitė barė mok. Juozą Saukaitį už tai, kad jis padeda tikintiesiems prieš Kalėdas apsirūpinti plotkelėmis.

    Artėjant šv. Kalėdoms, mokytojai: Daugėlienė, Zdanavičius ir kt. įsakė pakelti rankas tiems mokiniams, kurie tiki Dievą, lanko bažnyčią ir gavo kvietimus į Kalėdų senelio apsilankymą bažnyčioje pirmąją Kalėdų dieną. Mokyt. Zdanavičienė iš pirmos ir antros klasės mokinių reikalavo parašais patvirtinti savo įsitikinimus.

    Mokyt. Zdanavičius pamokos metu penktos klasės mokiniams aiškino, kad nėra Dievo ir visokiais būdais išjuokė tikėjimą. Mokiniai, nežinodami, kaip pasipriešinti, delnais užsidengė ausis ir pradėjo garsiai kalbėti. Nors sovietinis pedagogas labai prašė klasę nurimti, bet mokinukų protestas tęsėsi iki galo pamokos. Taip penktokai gynė tikėjimą!


*     *     *

    Lukšiai (šakių raj.). 1981 m. Lukšių vid. mokyklos IX kl. auklėtoja mokyt. Adomaitienė, išsikvietusi savo mokinį Konstantiną Krištokaitį, vertė jį stoti į komjaunimą. Mokiniui paaiškinus, jog jis yra tikintis, o be to, tėvai neleidžia ir jis pats nenorįs, auklėtoja bandė įtikinėti: „Tu pakenksi savo ateičiai! Išaiškink tėvams tą blogį, kuris tavęs laukia, jei nestosi į komjaunimą". Mokinys liko neperkalbamas.

Nauji leidiniai

    „Aušra", Nr. 29. Leidinyje rašoma apie a.a. kun. Bronių Laurinavičių, jo mirtį, Lietuvos rusinimą ir kt. Leidinys pasirodė 1981 m. pabaigoje.

    „Tautos kelias", Nr. 2, pasirodęs 1980 m. pabaigoje ir skirtas paminėti Vytauto Didžiojo 550-sioms mirties metinėms.
„Tautos kelias", Nr. 3, išėjęs 1981 m. lapkričio mėn. Rašoma apie Dievo Tarną arkiv. Jurgį Matulevičių, ateistinės akcijos žalą ir kt.

    Atitaisymas: „LKB Kronikos" 51 numeryje parašyta, kad Jadvyga Stanelytė buvo nuteista 1979 m. Iš tikrųjų — 1980 m.

Lietuvi, neužmiršk!

Sergiejus Kovaliovas    Balys Gajauskas
Viktoras Petkus
          Mečislovas Jurevičius
Vytautas Vaičiūnas
     Povilas Pečeliūnas
Gintautas Iešmantas   Julius Sasnauskas
Anastazas Janulis
       Vytautas Skuodis
Petras Paulaitis
          Algis Statkevičius
Antanas Terleckas
        Genė Navickaitė

ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti.

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum