gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 53 Spausdinti El. paštas
    • Dėkojame
    Sovietinis vandalizmas
    Kunigų Seminarijoje
    RRT „plauna smegenis"
    Sovietinės „sąžinės laisvės" auka
    Genovaitė Navickaitė laisvėje
    Kratos ir tardymai
    Mūsų kaliniai
    Rašo Lietuvos kunigai ir tikintieji
    Katalikų kalendorius — žinynas
    Žinios iš vyskupijų
    Sovietinėje mokykloje
    Nauji leidiniai

Vavelio pilis Krokuvoje XVl-me amžiuje. Joje gimė šv. Kazimieras

1982 m. gegužės 31 d.

LKB KRONIKA Nr. 53
Perskaitęs duok kitam!
Eina nuo 1972 m. kovo 19 d.
DĖKOJAME!

    1982 m. kovo 19 d. „LKB Kronika" minėjo savo gyvavimo dešimtmetį. Ta proga daugelis „Kronikos" bičiulių meldėsi ir sveikino „LKB Kroniką" tiek Tėvynėje, tiek Vakaruose. Daugelis sveikinimų Vatikano, „Laisvės" ir „Amerikos balso" radijo bangomis pasiekė ir „LKB Kronikos" redakciją.
    Dėkojame už solidarumą,
        už šiltus žodžius,
        už krikščionišką meilę!

    Dėkojame: Lietuviškų Vatikano, „Laisvės" ir
                „Amerikos balso" laidų redakcijoms;
                režisieriui Jonui Jurašui ir
                lietuviškajam išeivijos   jaunimui  už   paruoštas   radijo laidas;
                Tarptautiniam V. Petkaus ir N. Sadūnaitės
                komitetui;
                Fatimos akcijai 77;
                Krikščioniškojo Solidarumo internacionalui, ir
                visiems, visiems Lietuvos bičiuliams už sveikinimus ir maldas.

   
Dėkojame, kad  nepalikote mūsų vienų kovoti
                už Dievą ir Tėvynę!
*     *     *



SOVIETINIS VANDALIZMAS


(Tikėjimo ir Tėvynės išdavikų vandališkai sunaikinti kryžiai su nauja pagarba ir meile sušvinta tikinčiųjų širdyse):
    1982 m. balandžio 2-3 naktį nusiaubtas Panų kalnas, esantis Ž. Kalvarijos parapijos ribose: nugriauta koplyčia ir 2 koplytėlės, nuardyti net jų pamatai, nugriauti gelžbetoniniai paminklai ir visi kryžiai, nuardyta tvora .. . Tą pačią naktį nugriauti kryžiai prie plento Varniai-Telšiai, Kungių ir Jomantų kaimuose bei kryžius Anulėnų kaime, prie Palanga-Šiauliai plento, (šis gražus Eigirdžių parapijos kryžius nuo seno buvo tikinčiųjų ypač mylimas ir puošiamas, prie jo daromi apžadai).

    Tikintieji nepaprastai pasipiktinę, pasipylė jų skundai į LTSR MT, LKP CK, Kultūros ministeriją, Televizijos ateistinę „Argumentų" redakciją, Tikinčiųjų teisių gynimo KK, TSRS kariniam prokurorui. Kelios tikinčiųjų delegacijos kreipėsi į įvairias rajono įstaigas. Sužinoję apie kalno išniekinimą, tikintieji gaivališkai pradėjo permaldavimo akciją: prašo šv. Mišias, eina sakramentų, važiuoti ar net pėsti vyksta į Panų kalną, o kartais tiesiog nepertraukiamu srautu, pvz., gegužės 2 d. 15 vai. suskaičiuota 40 lengvųjų mašinų. Iš vandens ištraukti kryžiai, statulėlės, perrišti juodais kaspinais, vėl pastatyti; pačiame kalne ir miške, pakelėje, išdėlioti kryželiai iš pagaliukų bei akmenukų. Prie kelio į Panų kalną pastatytas naujas kryžius. Iškilo nauji kryžiai Anulėnų ir Vembutų kaimuose. 1982..IV.24 pastatytas naujas kryžius žemaičių kankiniams Rainiuose, — bedieviai jį sunaikino balandžio 26 d.

    1982 m. gegužės 9 d. 2. Kalvarijos šventovėje atliktos permaldavimo pamaldos už išniekintą nekaltų mergelių koplyčią Panų kalne, kur 1626 m. švedų kareiviai nukankino apie 2000 mergaičių (žiūr. Č. Kudaba. Kalvotoji Žemaitija, 72 psl.).

    Telšių  vyskupijos  Kunigų  taryba  kreipėsi  į visą

Lietuvos dvasiškiją, prašydama apie tai informuoti tikinčiuosius, atsisakyti pokalbių su Religinių reikalų tarybos įgaliotiniu. Telšių vyskupijos grupė dekanų valdytojui pareiškė, jog yra perdaug įskaudinti, todėl šiais metais nedalyvaus pokalbyje su RRT įgaliotiniu.

    Kadangi kryžius ir koplytėles griovė kareiviai, pasklido kalbos: „Okupantai rodo savo galią. Štai kam reikalinga okupantų kariuomenė Lietuvoje!"

    1982 m. gegužės 14 d. Panų kalnas buvo nusiaubtas jau ketvirtą kartą, net koplyčios pamatų akmenys nuritinti į tvenkinius. Visi akmenukai, iš kurių buvo sudėlioti kryžiai, išmėtyti. Kryžiaus pamatas su užrašu „Viešpatie, gelbėk Lietuvą nuo alkoholio!", jau kelintą kartą pastatytas ant kalno, — kažkur išvežtas. Kalnas apsodintas eglutėmis ir nuo gegužės 14 d. dieną-naktį saugomas milicininkų. Nežiūrint sargybos, kartas nuo karto kalne pasirodo kryžiai. Kažkas, nepabūgęs pavojaus, nurovė eglutes, padarydamas kryžiaus formos aikštelę. Gegužės 15 d. į kalną miškais atėjo grupė jaunimo. Vos tik jaunimas suklupo maldai, iš kelių atvažiavusių mašinų iššoko 4 milicininkai, 2 kariškiai ir 3 čekistai. Jaunuolius jie tiesiog už apykaklių traukė nuo kalno ir iš visų pusių fotografavo. Kasdien nurenkami kelis kartus per dieną pakelėje iš akmenukų ar pagaliukų sudėlioti kryžiai. Net medžiuose nupiešti kryžiai nuskutami su visa žieve. Keliukas į Panų kalną uždarytas ir užsodintas medeliais. Milicininkų sulaikyti žmonės stebisi: „Kad nors 1% jūsų pastangų būtų skiriama nusikaltėliams ir vagims gaudyti". Ūkio direktorius Matuševič Valentin nebedrįsta nakvoti namuose, nes dreba iš baimės, gavęs anoniminį laišką: „Griuvo kalns, griūsi ir tu!"

    Visoje Lietuvoje bažnyčiose skelbiama apie Panų kalno nusiaubimą, daromos atsiteisimo pamaldos: 1982.V.9 d. Plungėje, Ž. Kalvarijoje ir Luokėje, gegužės 16 d. Mažeikiuose ir t.t.

    1982 m. gegužės 14 d. į Panų kalną nuvažiavo Ž. Kalvarijos klebonas kun. Alfonsas Lukoševičius, Mažeikių dekanas kun. Jonas Gedvilą ir Tirkšlių klebonas kun.

Vincentas Gauronskis. Rado miškų ūkio direktorių ir grupę darbininkų sodinant kalne medelius. Kun. Alf. Lukoševičius prisistatė: „Parašiau raštą Kultūros ministerijai dėl šio kalno, iš ten gavau atsakymą. Todėl turiu žinoti, kas ir kodėl čia yra daroma". Prisistatęs autoinspektorius pareiškė: „Teks užrašyti jūsų pavardes. Toks įsakymas!"

*     *     *

Iš vieno jaunuolio įspūdžių:


    Jau pasiekę Telšius, sužinojome, kad patekti į Panų kalną neįmanoma — jis saugomas milicijos. Vis tik mūsų grupė (apie 30 žmonių) išlipome 3 km. prieš Pasruojės stotelę. Žiūrime, miške kaip skruzdžių uniformuotų ir civilių. Sugalvojome eiti grioviais, kelios merginos sušlapo kojas, bet tylos niekas nesudrumstė. Sargybinis mūsų nepastebėjo. Jautėmės kaip knygnešiai, nešą knygas per žandarų saugomą Lietuvos sieną.

    Ir štai Panų kalnas ... nė ženklo, kad čia stovėjo koplytėlės, kryžiai. Net jokio akmenėlio nebėra, tik pamatų akmenys pakalnėje dunkso iš vandens. Visas kalnas užsodintas pušaitėmis. Nė nepajutome, kaip susijaudinę visi suklupome. Vos pradėjome „Tėve mūsų", atlėkė 3 viliukai. Iššoko Telšių saugumo viršininkas Laskutovas, dar 2 čekistai, 2 kariškiai, būrys milicininkų — ir bėgte į kalną; taip skuba, kad net rankomis kabinasi į žemę, vienas mums šaukia: „Negalima kalno mindžioti!" Kad sukeltų paniką, ėmė mus fotografuoti iš visų pusių, kai kuriuos tempė nuo kalno už apykaklės. Man ir kitam jaunuoliui milicininkai užlaužė rankas. Milicininkas Razminas kreipėsi į vieną moterį: „Ir tu čia, ištekėjusi, o po miškus su paaugliais. Sukėlėte su savo išsigalvojimais pusę Lietuvos milicininkų ant kojų." Milicininkai mus abu veda į mašinas, o kitus gąsdina: „Su visais susitiksime, visus pažįstame!" Mus susodino į viliukus. Mergaitės pradėjo verkti, o kažkas staiga sušuko: „Gulkime ant kelio, neleiskime išvežti!" Ir sugulė. Dar tempė vieną kitą

už kojų, bet paskui liepė visiems nešdintis. Parėjome pėsti su palyda iki pat Telšių. Pirmą kartą teko pajusti, tarsi būčiau koks laisvės kovotojas.
V. 1982.V.15.

*     *     *

Telšių Vyskupijos Kunigų Taryba
1982 m. balandžio 22 d. Nr. 6
LIETUVOS VYSKUPAMS IR VYSKUPIJŲ
VALDYTOJAMS, LIETUVOS DEKANAMS

(Įspėjantis šauksmas vyskupams, dekanams, kunigams ir tikintiesiems rimtai susirūpinti):
    Žemaičių Kalvarijos parapijoje, Pasruojės k., Gadunavo apyl., Telšių raj., 1982 m. balandžio 2-3 d. naktį buvo žiauriai nusiaubtas respublikinės reikšmės archeologijos paminklas — ALKAKALNIS, kitaip vadinamas Panų kalnu (Nr. 1195). Ant to kalno stovėjusi koplyčia ir ją supus metalinė tvorelė buvo nugriauta. Sunaikintos ir dvi mažos koplytėlės: l) koplytėlė su ornamentuotu kryželiu iš XIX a. pabaigos, vietinės reikšmės paminklas DV-3064 ir 2) koplytėlė su ornamentuotais kryželiais, Marijos ir angelų skulptūromis, vietinės reikšmės paminklas DV-4043. šie dailės paminklai įtraukti į LTSR saugojamų paminklų sąrašą. Ant kalno buvo koplytstulpis ir keletas kryžių bei paminklų mirusiems. Viskas sulaužyta, sudaužyta, išvartyta, ant žemės mėtosi sulaužytos kančios ir statulėlės. Prie plento Telšiai-Seda nupjautas ir išmėtytas paplentėje senovinis medinis kryžius.

    Panų kalnas yra miške, nuošalioje vietoje, kartų kartoms primenantis sunkias 1626 metų švedų okupacijos dienas, šioje vietoje švedai nukankino apie 2000 lietuvaičių (žr. Č. Kudaba, Kalvotoji Žemaitija, 72 p.), kurios čia, požeminiuose urvuose, slėpėsi nuo okupantų ir meldėsi. Daug mergaičių švedai užgriovė gyvas urvuose. Mergaičių  kankinių  atminimui  ant  šio  kalno  seniai

pastatyta koplyčia, koplytėlės ir kryžiai. Visais laikais žmonės lankė ir puošė šią atmintiną vietą.

    Žinia apie vandališką kalno nusiaubimą žaibo greitumu apskriejo visą Žemaitiją ir sukėlė visų dorų žmonių pasipiktinimą. Istorinio paminklo sunaikinimas — tai ne eilinių chuliganų siautėjimas. Vietinių žmonių liudijimu, už paminklo išgriovimą, už šventos vietos išniekinimą atsakingas Pasruojės Žuvininkystės ūkio direktorius Matuševič Valentin. Jis, pasitelkęs pagalbon karinį dalinį, įvykdė nusikaltimą. Kieno įsakymu Matuševič įvykdė nusikaltimą — tepasako jis pats.

    Bedieviai tuo pademonstravo ryžtą ir toliau tęsti terorą prieš Lietuvos Katalikų Bažnyčią, kurio tik mažą dalį aprašė Telšių vyskupijos Kunigų taryba skunde TSRS Generaliniam prokurorui 1980.XI.30 d.

    Mes jaučiame pareigą protestuoti prieš kovojančių ateistų savivaliavimą ir pasmerkti jų vykdomus nusikaltimus, šį kartą kreipiamės ne į valdžios instancijas, o į skaitlingą Lietuvos tikinčiųjų bendruomenę, norėdami, kad visi sužinotų, kokie šventvagiški nusikaltimai vykdomi pas mus, Lietuvoje. Turime viltį, kad ryžtingai smerkiantis visuomenės balsas sutramdys siautėjančius ateistus ir sukliudys jų planus sunaikinti visus iki vieno archeologinius-religinius senovės paminklus.

    Didžiai Gerbiamuosius Lietuvos Dekanus prašome susimąstyti: ar beverta eiti į pokalbius su RRT įgaliotiniu, kol valdžios pareigūnai naudoja panašius metodus sunaikinti Lietuvos Katalikų Bažnyčiai. Maloniai prašome su šiuo raštu supažindinti kunigus ir tikinčiuosius.
Telšių vyskupijos Kunigų taryba:
kunigai —
Julius Budrikis   
        Jonas Kauneckas
Tadas Poška      
        Petras Puzaras
Antanas Šeškevičius    Jonas Gedvila
Alfonsas Lukoševičius  Adolfas Pudžemys
Vincentas Senkus
        Vincentas Vėlavičius

TELEVIZIJOS „ARGUMENTŲ" REDAKCIJAI,
TIKINČIŲJŲ TEISIŲ GYNIMO KATALIKŲ
KOMITETUI

(Dabarties laikų žudikai nepakenčia praeities laikų žudikų įvykdytoms aukoms pagerbti religinių paminklų):

    Meną, muziką, dainą mylintys žmonės yra turtingi savo siela. Juos šiandien gerbiame, jų kūriniai statomi parodose, už juos gauna apdovanojimus ir premijas.

    Šiandieną labai skaudu, kai mes, išaugę socialistinėje santvarkoje, matome, kaip bedievių barbariškos rankos niekina ir naikina meno statinius, koplytėles, kryžius. Mums — lietuviams — rieda karčios ašaros, suklupus prie susprogdintų ir išniekintų kryžių liekanų.

    Bedieviai savo niekšiškais darbais jau įdiegė ne tik mūsų, bet ir mūsų kūdikių širdyse neapykantą bedievybei, melui.

    Prieš keletą metų kelyje Telšiai-Germantas, prie plytinės, buvo bedievių nupiautas kryžius.

    1982 m. kovo-balandžio mėn. kelyje Šiauliai-Palanga, prie Anulėnų, stovėjo prieš 30 metų pastatytas kryžius. Kryžius buvo gerbiamas ir mylimas vaikų, jaunimo ir suaugusių. Pastoviai jį puošė žydinčios gėlės, vainikai. Ir šis kryžius tapo auka ir tikinčiųjų širdies žaizda. Bedievių rankos jį sunaikino. Nupiauti trys kryžiai kelyje Telšiai-Varniai. Vienas — prie „Pergalės" kolūkio, kitas — prie dujų linijos, kuri veda į Klaipėdą, trečias — prie Pušinės miško.

    1981 m. trys didingi kryžiai stovėjo Rainių miškelyje. Telšių saugumas karinio dalinio pagalba susprogdino kryžius. Jie parodė karinio dalinio galybę prieš medinį kryžių.

    7 km. nuo Sedos yra Plinkšių ežeras. Tarp jo ir Strėvės upės yra Panų kalnas arba Mergelių istorinis piliakalnis (žr. P. Baranauskas ir A. Vabalas. Vadovas po Lietuvą, 1938, p. 290). Gilioje senovėje ši vieta žemaičių buvo gerai sustiprinta. Čia buvo padaryta ištisa požeminių urvų

sistema. 1626 m. žemaičius užplūdo švedų kariuomenė, niekino Lietuvos žemę, naikino lietuvių tautą. Visos apylinkės mergaitės ir jaunos moterys susirinko į tą kalną ir pasislėpė urvuose, švedai, plėšikaudami po apylinkes, nustebo, neradę mergaičių ir moterų. Įtūžę švedai, atvykę prie tų slėptuvių, užpylė jas žemėmis. Nekaltai žuvusių mergaičių atiminimui toje vietoje vėliau buvo pastatyta medinė koplytėlė, koplytstulpiai, kryžiai, šią vietą mylėjo, lankė, prižiūrėjo rūpestingos mūsų tikinčiųjų lietuvių rankos. Ypač tą kalną mėgo jaunimas. Bet štai 1982 m. balandžio pradžioje negailestingos bedievių rankos pakilo ir prieš šj architektūrinį paminklą, saugomą valstybės (įtrauktas į valstybės saugomų paminklų sąrašą), kuris buvo pastatytas nekaltoms mergaitėms atminti. Bedievių buvo žiauriai išniekintas Panų kalnas, sulaužyti ir nuversti kryžiai, nuardyta koplytėlė. Siauras keliukas, vedantis į Panų kalną, numėtytas koplyčios skeveldromis, aplaužyti pakelės medžiai. Prie keliuko, kuris suka į Panų kalną, stovėjo gražus kryžius. Bedieviai ir jį sunaikino.

    Kodėl socialistinėje santvarkoje leidžiama savivaliauti vietiniams bedieviams, kurie, pažeidinėdami tarybinius įstatymus, griauna ir naikina kryžius, koplytėles ir kitus meno kūrinius?

    Šiandien pastatyti memorialiniai ansambliai Ablingoje, paminklai Pirčiupyje nekaltai nužudytiems žmonėms. Juk ir Alkakalnis persunktas nekaltų mergelių krauju. Reikėtų tokias istorines vietas išsaugoti, kad jaunoji karta nulenktų galvas krauju aplaistytai Lietuvos žemei ir susimąstytų, kiek daug kančių pakėlė tauta.

    Mūsų sielose bedievių padarytos žaizdos suteikia naujo ryžto, kad kryžiai vėl puoštų žemaičių žemės kryžkeles ir pakeles, piliakalnius ir istorines vietas.

    Prašome  paaiškinti  mums, ar nuo  šiol valstybės saugomi paminklai jau leidžiami griauti? Jeigu neleidžiama, tai kokių priemonių numatoma imtis prieš savivaliautojus ir kada bus atstatytos nugriautos koplyčios? 1982.IV.20   Pasirašė: „Argumentų" redakcijai 9 asmenys, TTG Katalikų Komitetui 17 asmenų.

KUNIGŲ SEMINARIJOJE

(Jauniesiems Kristaus vynuogyno darbininkams, išeinantiems į pavojų kupiną darbo lauką, gausūs linkėjimai garbingai ištverti):
    1982 m. birželio 6 d. Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštališkasis administratorius vysk. Liudvikas Povilonis Kauno katedroje suteikė kunigystės šventimus šiems dijakonams:
Arnašiui Albinui       Briliui Vytautui
Degučiui Zenonui    Čiupalai Stasiui
Filipčik  Anton        Gražuliui Juozui
Gvazdovič Kazimir  Kulviečiui Edmundui
Meiliui Kaziui         Nestiukui Leonidui
Norkūnui Juozui     Orantui Aloyzui
Petraičiui Alfonsui   Puzonui Rokui
Vaselkai Žygintui    Vilučiui Kęstučiui

    Tą pačią dieną Panevėžio vyskupijos apaštališkasis administratorius vysk. Romualdas Krikščiūnas suteikė kunigystės šventimus dijakonams — Albinui Paltanvičiui ir Raimundui Saprigonui.

    Tiek daug kunigų vienais metais Kauno Kunigų Seminarija išleido tik 1963 metais.

    Naujuosius kunigus po šventimų Seminarijoje sveikino didelė minia tikinčiųjų, atvykusių į šventimus iš įvairių Lietuvos vietovių. Labai turiningai, atsakydami į jaunimo sveikinimus, kalbėjo kunigai Kazys Meilius ir Rokas Puzonas. Visus pradžiugino, kad naujieji kunigai, nepaisant sunkių sąlygų, išeina į darbą nepalaužta dvasia.

    Šis didelis naujų kunigų būrys gerokai papildys praretėjusias darbingų Lietuvos kunigų eiles. „Kronika" linki, kad naujieji kunigai susiorientuotų dabarties sąlygose ir visą gyvenimą drąsiai ir ištikimai liudytų Kristų persekiojamos tautos katalikams ir nuklydusiems broliams.

RRT „PLAUNA SMEGENIS"
Komitetams

(Bedievių prievarta iššaukė neakivaizdinę Kunigų Seminarija ir jų pravardžiojamus „apsišaukėlius" kunigus):
    1982 m. kovo-balandžio mėn. visoje Lietuvoje Religijų reikalų Tarybos darbuotojai pravedė „seminarus" parapijų komitetams — dvidešimtukams, kuriuose dalyvavo ir ateistinių atraminių punktų nariai. Kunigams dalyvauti buvo griežtai draudžiama.

    Panašus „seminaras" 1982 m. kovo 24 d. įvyko ir Vilkaviškyje.

    Rajono VK pirmininko pavaduotojas pasakojo, kad Pajevonio, Kybartų ir Didvyžių parapijose sakomi „netinkami" pamokslai, pasitaiko, kad kunigai kalėdoja, 't.y. lanko tikinčiuosius, pvz., Vilkaviškyje. Kybartų parapijoje pats klebonas eina parapijos komiteto pirmininko pareigas. Ne visos parapijos prašo rajono leidimo, kad galėtų atvykti kunigai talkininkai. Kybartuose atsirado apsišaukėlis kunigas, kuris niekur nesimokė, neįšventintas ir neturintis valdžios pažymėjimo (kun. Jonas Matulionis, — red.).

    Po to kalbėjo pats RRT įgaliotinis Anilionis, kuris papasakojo, kad 89% parapijų turi klebonus, o 11% parapijų yra be klebonų, todėl jo įstaiga „rūpinasi", kad Kunigų seminarija galėtų daugiau priimti kandidatų. Įgaliotinis aiškino, kad Lietuvos katalikai būtų turėję religinio turinio žurnalą, bet „ekstremistai" kunigai sukėlė triukšmą ir sukliudė. Paminėjo tris „apsišaukėlius" kunigus: Petrą Našlėną, Joną Matulionį ir Kęstutį Brilių ir pridūrė, kad tokių esama daugiau, tačiau jis nežinąs jų pavardžių. RRT, anot įgaliotinio, susirūpinusi, kad nebūtų apgaudinėjami tikintieji. Įgaliotinis piktinosi, kad tikintieji pasirašinėja pareiškimus, ir šmeižė, sakydamas, jog parašai yra klastojami. Kalbėdamas apie klieriką Aloyzą Volskį, įgaliotinis aiškino, kad tikintieji jį be reikalo

užstoję, nes jis pats prisipažino klydęs, todėl ateityje nereikėtų pasirašinėti po panašiais pareiškimais. Dėdamasis, kad jam rūpi Bažnyčios reikalai, įgaliotinis kritikavo, kad kai kuriose bažnyčiose jaunimas groja su gitaromis, kad buvę atvejų, jog moteris sakiusi pamokslą.

    Daugelis parapijų komitetų narių šiuos „simpoziumus" boikotavo, nes visi iš ankstesnės patirties žino, kad valdžios pareigūnai turi vieną tikslą: kas jiems netinka, apšmeižti, suniekinti ir klaidinti tikinčiuosius.

*     *     *

Dekanams


(RRT įgaliotiniui geri tie vyskupijų pareigūnai, dekanai ir kunigai, kurie išduoda Bažnyčios interesus):
    1982 m. gegužės 27 d. į Kauno arkivyskupijos Kuriją buvo sukviesti visi Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos dekanai. Nežinia dėl kokios priežasties — ar dėl to, kad vysk. L. Povilonis reikalavo, ar kad RRT įgaliotinis Anilionis bijojo dekanų streiko — šį kartą „smegenų plovimo" procedūra buvo atlikta ne Vykdomajame komitete, bet Kurijoje. Generalvikaras Liudvikas Mažonavičius tyliai dekanus prašinėjo, kad šie neužaštrintų pokalbio nemaloniais klausimais, t.y., kad nekeltų į viešumą persekiojamos Bažnyčios faktų.

    Pateikiame pagrindines įgaliotinio Petro Anilionio mintis. Lektorius pasidžiaugė, kad yra dekanų, kurie reikalauja iš kunigų laikytis valdžios įstatymų, yra daug kunigų, kurie nedalyvauja ekstremistiniame judėjime. (Geri dekanai įgaliotiniui tie, kurie išduoda Bažnyčios interesus, o ekstremistinis judėjimas — ta kunigų veikla, kuri nepatinka sovietinei valdžiai — Red. past.). įgaliotinio nuomone, vysk. L. Povilonis, generalvikaras L. Mažonavičius ir kancleriai kunigai — Jonas Kavaliauskas ir Antanas Bitvinskas — sugeba palaikyti gerą tvarką.

   
Įgaliotinis apgailestavo, kad atsiranda tokių kunigų,

kurie siekia sovietinių įstatymų apie religinius kultus panaikinimo. Paskaitininko nuomone, tokie ekstremistiškai nusiteikę kunigai nori parapijose šeimininkauti be parapijos vykdomojo organo žinios, jie kalba prieš mokytojus, reikalauja religinio žurnalo ir pasisako visų kunigų vardu. Įgaliotinis užtikrino, kad jau ruošiamas religinis žurnalas, bet jis nebus toks, kaip „Kronika" ir užsienio imperialistams netarnaus.

    — Ekstremistai kunigai, — tęsė Anilionis, — nori palaikyti konfliktus su valdžia; jie reikalauja, kad Seminarijoje mokytųsi tik jų parinkti kandidatai, ši padėtis tęsiasi nuo 1968 m., kai Vilkaviškio vyskupijoje pasirodė pirmieji raštai dėl Seminarijos. Metamas įtarumo šešėlis ant tų klierikų, kurie neekstemistai (t.y. KGB koloborantai — red.).

    — Ekstremistai, — kalbėjo įgaliotinis, — ant viso pasaulio pakėlė triukšmą dėl klieriko Aloyzo Volskio pašalinimo, nors jis Seminarijos vadovybės buvo 2 kartus įspėtas, (šiuo metu Kunigų seminarijoje praktikuojami kunigų įspėjimai dėl „drausmės" pažeidimo, kad tuo būdu nuraminus RRT įgaliotinio įstaigą, kai klierikas kuo nors prasikalsta sovietinei valdžiai, pvz. neatsistoja, kai Seminarijoje giedamas sovietinis himnas, ar per atostogas aplanko sovietinės valdžios nemėgstamą kunigą ir pan. — Red. past.). Pernai klierikas Aloyzas Volskis buvo atvykęs pas RRT įgaliotinį ir parašė, kad, būdamas Seminarijoje, padarė politinių klaidų dėl ko apgailestaująs. (Nereikia stebėtis, kad Sovietų Sąjungoje kas nors apgailestauja savo klaidas; sovietinė sistema sugeba išprievartauti ir gerus žmones — Red. past.).

    Anilionis aiškino, kad sovietinė valdžia sutinka padidinti Kunigų Seminarijos limitą, jei bus uždaryta neakivaizdinė Kunigų Seminarija.

    Įgaliotinis pabrėžė, kad ekstremistai kunigai palaiko santykius su užsienio veikėjais, pabrėžia priešiškumą rusams, nors, kai panoro pasveikinti Sacharovą, pasidarė internacionalistais. Kalbėjo, kad ekstremistai daug vilčių buvo sudėję į įvykius Lenkijoje, kur buvo sudaryti net

sąrašai komunistams likviduoti.

    Įgaliotinis paminėjo, kad ekstremistai aršiai puolė parinktus kandidatus į vyskupus ir, nors Romai buvo pristatyta daug kandidatų, dėl ekstremistų šmeižtų nebuvo pasiekta susitarimo. Vyskupas Vincentas Sladkevičius net raštu bandė įtikinti kandidatus, kad susilaikytų nuo konsekracijos. „Negi tarybų valdžiai blogiau, jei Lietuvoje bus mažiau vyskupų", — pylė įgaiotinis gudrų melą. „Arba, ar valdžiai bus geriau, jei kiekviena vyskupija turės savo vyskupą?" (Tikrai sovietinei valdžiai bus geriau, jei bus daugiau jai ištikimų vyskupų — Red. past.).

    Įgaliotinis piktinosi, kad ekstremistai kunigai puola taiką ginančius kunigus ir taikos gynimą laiko klasta. Ekstremistai organizuoja jaunimo susirinkimus po religijos priedanga, bet ne religiniais tikslais, pvz., 1981.12.5 Kapsuke pas Magdaleną Kuncevičiūtę, 1981.11.14 Vilkaviškyje pas Kelmelius. Jaunimo susibūrimus prie ežerų organizavo kun. Ričardas Černiauskas ir kun. Juozas Zdebskis.

    — Ekstremistai kunigai, — toliau dėstė pareigūnas, — organizavo 1981.8.23 tikinčiųjų eiseną iš Tytuvėnų į Šiluvą nuteistųjų — Vaičiūno ir Jurevičiaus garbei, todėl eisena buvo užblokuota. Tokiu būdu galima sužlugdyti net Šiluvos atlaidus.

    — Ekstremistai bažnyčias panaudoja ne religijos tikslams, pvz. Viduklės, Šilalės, Pajūralio bažnyčiose kunigai leido Nijolei Sadūnaitei pasakyti pamokslą tema „Kaip gera kalėjime". „Visi žino, kad kalėjime blogai", — taisė įgaliotinis „eretišką" Sadūnaitės mintį. (Sadūnaitė sakė ne pamokslą, o žmonių miniai papasakojo apie savo išgyvenimus sovietiniame lageryje. — Red. past.).

    Anilionis labai piktinosi JAV gyvenančiu profesoriumi Vardžiu, kuris savo knygoje „Katalikų Bažnyčia ir disidentizmas Sovietų Lietuvoje" skatina žmones rašyti peticijas, kurios yra labai efektyvi priemonė kovoje prieš ateistus. O kunigai ir rašo, tęsė paskaitininkas, pvz. kun. Jonas Matulionis iš Kybartų rašo pareiškimą valdžios

organams ir greitai jį perduoda į „Kroniką".

    Ekstremistų veikla, pagal įgaliotinį, labai kenkia Bažnyčiai. Į ekstremistų sąrašą jis įrašė kunigus: Zenoną Navicką, Antaną Šeškevičių, Kastytį Krikščiukaitį, Leoną Savicką ir kt.

    Įgaliotinis bandė pradžiuginti dekanus, žadėdamas, kad šiais ir kitais metais valdžia leis katalikams išsileisti po 80.000 maldaknygių, kiek vėliau mokesčiai už elektrą bažnyčioms bus ne 25 kap. už 1 kilovatą, o kaip visiems vartotojams.

    Baigdamas paskaitą, Anilionis priminė dekanams, kad jie auklėtų jaunus kunigus.
    Užbaigus paskaitą, vysk. L. Povilonis lektoriui padėkojo.

    Po paskaitos šakių dekanas kun. Juozas Žemaitis paklausė, kodėl ateistai savo paskaitose nesilaiko etiketo ir netaktiškai kalba prieš tikinčiuosius ir kodėl trukdoma kapinėse statyti paminklus su religiniais ženklais.

    Šiaulių vicedekanas kun. Lionginas Vaičiulionis iškėlė keletą priekaištų, jog pareigūnai ekstremistais tituluoja tuos kunigus, kurie iškelia ateistų nusikaltimus, bažnyčių apiplėšimų faktus, kad įgaliotinio įstaigos darbuotojai kursto parapijų komitetus prieš kunigus, pvz. kun. Nykštą vadino net vagimi.

    Aleksoto dekanas mons. Andriejus Gustaitis iškėlė Klaipėdos bažnyčios klausimą, kuris jau daug metų neduoda visiems ramybės.

    Kauno vicedekanas kun. Jonas Fabijanskas klausė, kur kunigams gauti maisto talonus. Įgaliotinis atsakė, kad ir jis talonų negaunąs (nes gali pirkti viską spec. parduotuvėse. — Red. past.).

*     *     *

  Klierikams

    RRT įgaliotinis Anilionis 1982 m. gegužės pabaigoje „smegenis plovė" ir penktojo kurso klierikams, kurie tuoj pat, prieš kunigystės šventimus, turėjo atlikti rekolekci-

jas. Įgaliotinis kalbėjo ta pačia tema — apie kunigų ekstremizmą. Ragino būsimus kunigus, atsiradus reikalui, pvz. norint išvykti į užsienį, aplankyti jo įstaigą.

*     *     *

SOVIETINĖS „SĄŽINĖS LAISVĖS" AUKA


(Tikinti mokytoja atleista iš darbo „už visų komunistinio auklėjimo uždavinių nevykdymą"):

    Telšiai. 1982 m. balandžio 12 d. Telšių raj. švietimo skyrius atleido iš darbo Žarėnų vid. m-klos vokiečių kalbos mokytoją ir kartu XI kl. auklėtoją Stefaniją Juozumaitę už jos religinius įsitikinimus. Mokytoja Stefanija Juozumaitė jau 2 metai beveik kasdien viešai lanko bažnyčią. Visus metus mokytoja buvo persekiojama mokyklos direktorės Jankauskienės, partinės organizacijos ir čekisto Norkūno. Balandžio pradžioje iš švietimo ministerijos atvykęs atstovas taip pat grasino atleidimu. Čekistas Norkūnas nuolat gąsdino mokytoją ir siūlė išeitį: jeigu apsiims bendradarbiauti saugume, galės toliau mokytojauti ir lankyti bažnyčią, be to, siūlė pastoviai aptarti kun. J. Kaunecko pamokslus.

    Balandžio 12 d. (Velykų II d.) mokytoja, net neįspėta prieš 2 savaites, kaip reikalauja įstatymas, buvo atleista iš darbo. Direktorė Jankauskienė pareiškė: „Iš po Velykų esi neišsipagiriojusi ir nuo šiandien dienos esi atleista, rytoj atsiimsi švietimo skyriuje darbo knygutę ir atlyginimą. Mokytojai neleido net atiduoti mokiniams jų rašomųjų. „Bus kas ir be tavęs atiduoda!" — paaiškino direktorė.

    Darbo knygutėje įrašyta: „Už visų komunistinio auklėjimo uždavinių nevykdymą". Tai absoliuti netiesa: mokyt. Juozumaitė gerai auklėjo XI kl., — nebuvo jokių nusiskundimų. Ji tik nemokė ateizmo, priešingo jos įsitikinimams.

    Kadangi pagal sovietinius įstatymus net prasikaltusio darbo drausmei piliečio negalima atleisti iš darbo be raštiškų įspėjimų bei kitų visuomeninio poveikio priemo-

nių (kritika spaudoje, susirinkimuose ir pan. nelaikoma visuomeninio poveikio priemonėmis, žr. Moreinas „Darbo ginčų nagrinėjimas", 93 psl.), todėl S. Juozumaitė kreipėsi į Telšių liaudies teismą, prašydama grąžinti į darbą, kaip neteisėtai atleistą.

    1982 m. gegužės 12 d. įvyko teismas, tačiau į esminę atleidimo sąlygą, ar yra įspėjimai, „neatkreipė" dėmesio. Teisme ieškovei tarsi kokiai kaltinamajai buvo pateikti absurdiški, jokių liudininkų neįrodyti kaltinimai: „Yra žinoma, kad organizavo mokinius į religinius renginius, perdavė žinias „Kronikai", nemėgo tarybinių švenčių" ir t.t. Esą dėl jos kaltės mokinė Stasė Molytė net turėjo apleisti mokyklą. Apie tai ji parašiusi laišką „Valstiečio laikraščio" redakcijai. Teismo metu kaip įrodymas pateiktas tas laiškas. Bet teisme Molytė sakė nerašiusi jokio laiško jokiai redakcijai. Be to, liudininkė Molytė teigė, kad tai, kas tame laiške parašyta, yra šmeižtas. Mokytojos Z. Radzevičienė ir A. Balsienė — liudijo, kad Juozumaitė mokykloje pasisakė prieš ateizmą. Apie tai paklausta mokyt. Tamašauskienė pasakė: „Nieko negirdėjau apie tokius pasisakymus." „Kaip galėjai negirdėti, juk jūsų mokykla nėra tokia didelė", — užsipuolė prokuroras N. Butnorienė. „Ne, negirdėjau!" — antrąkart pakartojo mokyt. Tamašauskienė. Ir kiti liudininkai painiojosi savo parodymuose, ką salėje susirinkę žmonės palydėdavo garsiu juoku. Teisėjas Augustis vis juos taisė ir pafs Juozumaitę kaltino: „Ar nekvietei mokinių į Telšius pažiūrėti kun. Kaunecko filmukų?"

    Ieškovės interesų teisme niekas negynė, net prokuroras nereikalavo laikytis teisminės tvarkos bei įstatymų. Profsąjungų atstovas turėtų ginti dirbančiojo interesus, bet švietimo profsąjungų atstovas Andrijauskas kalbėjo tarsi kaltintojas: „Salė pilna. Girdėjau, kad Juozumaitė šventoriuje kvietė tikinčiuosius ateiti į teismą. Ji kurstė nesantaiką tarp tikinčių ir netikinčių mokinių. Matau gėles, ruošiatės įteikti kaip nuskriaustajai . . ." Žiūrovams buvo aišku, kad tai eilinė teismo komedija — nė vienas

liudininkas neįrodė, jog mokytoja būtų kalbėjusi mokiniams apie tikėjimą.

Paskelbus teismo sprendimą, salėje pasigirdo žodžiai:
— Nenusimink, Stefute! Mes tave priimsime!

Sprendimas
Lietuvos TSR vardu 1982 m. gegužės 12 d. Telšiai,
    Telšių raj. liaudies teismas, susidedantis iš pirmininkaujančio liaudies teisėjo V. Augusčio ir liaudies tarėjų: J. Badaugienės, A. Balvočiaus, sekretoriaujant A. Rimkuvienei, dalyvaujant prokurorui N. Butnorienei, ieškovui S. Juozumaitei, atsakovo atstovui P. Jankauskienei, švietimo darbuotojų profsąjungos raj. komiteto atstovui A. Andrijauskui, išnagrinėjo viešame teismo posėdyje civilinę bylą pagal ieškovės Juozumaitės Stefanijos ieškinį Telšių raj. liaudies švietimo skyriui dėl grąžinimo į darbą.

    Liaudies teismas, išnagrinėjęs bylą, nustatė:
    Ieškovė dirbo Telšių raj. Žarėnų vidurinės mokyklos mokytoja, 1982 balandžio 13 d. Telšių raj. liaudies švietimo skyriaus vedėjas atleido ją iš darbo pagal LTSR BK DJK 43 str. 2 p., kaip nevykdahčią visų komunistinio auklėjimo uždavinių. Ji vykdžiusi visas vokiečių kalbos mokytojos pareigas, jos kvalifikacija buvo tinkama, todėl negalėjo būti atleista iš darbo. Prašė ją grąžinti į darbą.

    Atsakovo atstovas prašė ieškinį atmesti, nes ieškovė negali dirbti auklėjamojo darbo.
    Prokuroras prašė ieškinį atmesti.
    Ieškinys atmestinas štai dėl ko. Pagal LTSR liaudies švietimo įstatymą (4 ir 26 str.) vid. m-kloje mokymo ir auklėjimo procesas yra vieningas, mokymas vyksta moksliniu pagrindu, be religijos įtakos. Mokyklos uždavinys yra formuoti marksistinę-lenininę jaunosios kartos pasaulėžiūrą. Pagal vidurinės mokyklos bendrojo lavinimo statuto 39 p. mokytojo pareiga yra teikti mokiniams tvirtas mokslo pagrindų žinias, formuoti komunistinę pasaulėžiūrą, auklėti mokinius komunistinės moralės dvasia. Tokios mokytojų pareigos nustatytos ir TSRS švietimo ministro 1978 m. vasario 20 d. patvirtintose

pedagoginių darbuotojų pareigų kvalifikacinėse charakteristikose. Tokie uždaviniai ir pareigos išplaukia ir iš mokymo programų. Tuo tarpu, šalių paaiškinimais, liudytojų — Z. Radzevičienės, mokyt. A. Balsienės ir kt. parodymais — nustatyta, kad ieškovė atsisako vykdyti komunistinio auklėjimo pareigą, net priešingai įstatymui — mokinius auklėja nekomunistine dvasia. Pagal DĮK 43 str. 2 p. prasmę pedagogo tinkamumą pareigoms apsprendžia ne tik mokslo baigimo diplomas, bet ir faktinis galėjimas dirbti tokį darbą — auklėti moksleivius komunistine dvasia. Kadangi ieškovė tokio darbo atsisakė, mokykloje kito darbo, nesusijusio su auklėjimu, nėra. Be to, ieškovė atleidžiant atsisakė dirbti kitą darbą, apart pedagoginį (jai buvo siūloma dirbti bibliotekoje kitoje vietovėje. — Red.), todėl administracija priėjo teisingą išvadą, kad ji neatitinka einamų pareigų, ir teisingai atleido iš darbo, darbo įstatymų nepažeidė.

    Vadovaudamasis LTSR CPK 15, 214-222 str., liaudies teismas nusprendė: ieškovės Juozumaitės Stefanijos, Povilo d., ieškinį dėl grąžinimo į darbą atmesti. Sprendimas per 10 dienų gali būti apskųstas LTSR Aukščiausiajam teismui per šį liaudies teismą.
    Pasirašė liaudies teisėjas ir tarėjai.

*     *     *

GENOVAITĖ NAVICKAITĖ LAISVĖJE


(Nuteistosios kalėjime patirta moralinė kančia):
    1982 m. balandžio 17 d. iš Panevėžio lagerio, garbingai atlikusi savo bausmę, sugrįžo Genovaitė Navickaitė. 1980 m. spalio 24-25 d. G. Navickaitė buvo nuteista 2 m. laisvės atėmimu, bausmę atliekant bendro režimo lageryje, ir išvežta į Panevėžio moterų kalėjimą, kur neužilgo prasidėjo „perauklėjimas".

    1980 m. balandžio mėn. pabaigoje operatyvinės dalies inspektorė, sugrąžinusi Navickaitei kelis laiškus, kuriuose

ji rašė, jog ne visi jos laiškai pasiekia adresatus, be to, kalėjimo administracija neskiria asmeninio pasimatymo, pradėjo aiškinti nuteistajai nerašytas kaliniui privalomas susirašinėjimo taisykles — ką galima ir ko negalima rašyti, griežtai uždraudė numeruoti siunčiamus laiškus ir perspėjo, jei kalinė nesilaikys nurodymų, bus baudžiama. Ta pati inspektorė skatino Navickaitę daugiau bendrauti su kriminalistėmis ir vengti Onos Vitkauskaitės, nuteistos už „LKB Kronikos" dauginimą, kuri buvo tame pačiame lageryje.

    1980 m. birželio mėn. Navickaitę, jau kaip pažeidusią anksčiau minėtus nurodymus, vėl išsikvietė operatyvinės dalies inspektorė, tik šį kartą pasiaiškinimui, mat Navickaitė viename laiške rašė: „. . . mylėkim tuos, kurie mus myli, ir tuos, kurie stengiasi mus kankinti . . ." Nuteistajai atsisakius rašyti pasiaiškinimą, inspektorė nesivaldydama šaukė ir kaltino Genutę administracijos šmeižimu ir, pažadėjusi nubausti, išvarė iš kabineto. Po kelių dienų būrio viršininkės pavaduotoja Novikovą nusivedė Navickaitę pas kolonijos viršininką Sireiką. šis, perskaitęs minėtą laiško sakinį, pritarė operatyvinės dalies inspektorės kaltinimui, jog Genutė laiške apšmeižė kalėjimo administraciją ir, pasitaręs su Novikovą, nuėmė asmeninį pasimatymą, paskirtą 1980 m. birželio 30 dienai. Kaltinamoji prašė leisti telegrama pranešti broliui apie neįvyksiantį pasimatymą, tačiau Novikovą neleido . . . Brolio kelionė buvo veltui.

    1980 m. rugsėjo mėn. būrio viršininkė Larionova bandė įtikinti Navickaitę, jog pas mus yra pilna tikėjimo laisvė. 1981 m. gruodžio 24 d. operatyvinės dalies inspektorė parodė Genutei jai siųstus Kalėdinius laiškus bei sveikinimus. Inspektorę labai erzino, kad daugelį laiškų bei sveikinimų kaltinamajai siunčia Lietuvos jaunimas. Atsiųstų Kalėdinių sveikinimų Navickaitei neatidavė, uždraudė susirašinėti su nepilnamečiais, o priešingu atveju — grasino iškelsią baudžiamąją bylą. Genutei pasakius, kad pasiruošusi atsakyti į visus gaunamus laiškus, inspektorė pažadėjo ir toliau neatiduoti

jai adresuojamų laiškų.

    1981 m. sausio mėn. Navickaitei priklausė asmeninis pasimatymas, kurio administracija taip pat nedavė. Nuteistajai pasiteiravus pas kolonijos viršininko pav. Japertienę, kodėl neskiriamas jai priklausantis pasimatymas, ši atsakė: „Kadangi tavo vienas brolis kunigas, todėl ir neduodami"

    1981 m. gegužės 9 d. Zarasuose mirė Genutės sesuo Lionginą Navickaitė. Genovaitei paprašius leidimo vykti į sesers laidotuves, būrio viršininkės pav. Novikovą atkirto: „Neleisim, nes tu nepripažįsti savo kaltės." Tą patį kartojo ir kiti lagerio administracijos darbuotojai. Sekančią dieną kolonijos viršininkas pranešė nuteistajai, kaip galutinį sprendimą, kad Panevėžio m. prokuroras nesutinka ją išleisti į laidotuves.

    1982 m. balandžio 16 d., paskutinę kalinimo dieną, būrio viršininkės pav. Novikovą ilgokai auklėjo Navickaitę ir patarė keisti gyvenimo būdą — mažiau aukotis Dievui, daugiau galvoti apie save . . . Operatyvinės dalies inspektorė perspėjo Genutę, kad tik neatvažiuotų jos pasitikti Gemma-Jadvyga Stanelytė ir Nijolė Sadūnaitė; be to, pranešė, kad jai jau yra nupirktas bilietas maršrutiniu autobusu į Kapsuką, o į stotį jie patys nuvešią. Rytojaus dieną, 6 vai. ryto į sekciją atėjusi siuvimo meistrė Mickevičienė liepė Navickaitei skubiai persirengti ir pasiimti daiktus. Netrukus kalinė buvo nuvežta į stotį, kur susitiko savo brolį kun. Zenoną Navicką, atvykusį jos parsivežti, tačiau Mickevičienė neleido Genutei važiuoti su broliu. Tik pravažiavus Panevėžio miestą, jai pavyko susistabdyti autobusą ir persėsti į brolio mašiną.

    Laisvėje Navickaitę sutiko gražus būrys tikinčiųjų ir jaunimo, šv. Mišių aukoje susirinkusieji dėkojo Dievui už Genutės auką ir meldė Aukščiausiąjį, kad nepristigtų žmonių, pasiryžusių aukotis už Bažnyčią ir tautos reikalus.
*     *     *

KRATOS IR TARDYMAI

    Alytus. 1982 m. gegužės 6 d. milicijos pareigūnas sulaikė prie bažnyčios kun. Kazimierą-Mindaugą Žilį ir pareiškė, kad jie norį patikrinti jo kambarį (Alytus, Panemunykėlių 5), nes Kaune esąs sulaikytas pil. Voveris, spausdinęs kun. K. Žilio užsakytus katekizmus. Kratos metu paimta nemaža lietuviškų ir lenkiškų katekizmų lapų. Po kratos kun. K. Žilys buvo kelis kartus tardomas. Buvo suvestas akistaton su Voveriu, šis kunigą atpažino. Tardytojas bandė išgauti iš kun. K. Žilio reikiamų parodymų, bet jis atsisakė kalbėti. Išleisdamas į namus kun. K. Žilį, tardytojas uždėjo jam namų areštą.

*     *     *

    Kaunas. 1982 m. gegužės mėn. pradžioje grupė milicininkų atvyko į Kunigų Seminariją ir padarė kratą pas III kurso klieriką Petrą Linkevičių. Inkriminuojamų daiktų nerasta. Atrodo, krata buvo padaryta ieškant religinės spaudos — katekizmų ir maldaknygių — gamintojų.

*     *     *

    Leipalingis. (Lazdijų raj.). 1982 m. balandžio 2 d. į respublikinę saugumo būstinę pas tardytoją R. Sprindį, buvo iškviestas Robertas Grigas. Iškviestajam paprašius tardytoją prisistatyti, KGB pulkininkas Sprindys atrėšė: „Pasiskaityk „Kroniką", ten rasi mano pavardę!" Tardymo metu, rodydamas per kratas atimtą patriotinę ir religinę spaudą, čekistas, kiek įmanydamas, juodino ir niekino Lietuvos pogrindį; priekaištavo, jog tardomajam nepatinka sovietų valdžia. Galiausiai neištvėrė: „Nieko nesakyk, tik paaiškink, kas suformavo tavo įsitikinimus!" — šaukė čekistas Sprindys.

    — Jūsų kankinama Lietuva, — ramiai atsakė vaikinas.

    Čekistams įrodinėjant, kad tikrieji Lietuvos patriotai yra  jie,   Grigas   pasiteiravo,  kodėl  laukiamajame  du

laikraščių komplektai („Sovietskaja Litva" ir „Pravda") tik rusų kalba.

    — Mes internacionalistai, — paaiškino čekistai; tačiau į klausimą, ar internacionalistai kalba tik rusiškai, neatsakė. Reikalaujant paaiškinti iškvietimo tikslą, pulkininkas Sprindys davė iškviestajam persiskaityt! oficialų KGB įspėjimą dėl „literatūros, žalingos valstybės interesams, laikymo". Įspėjimas, kuriame buvo išvardyta ir visa iš Grigo per kratas atimta literatūra, baigėsi grasinimu, kad jei tai pasikartos ir bus „platinimo momentas", gresia baudžiamoji atsakomybė.

    Pasirašyti po įspėjimu Robertas Grigas atsisakė.

*     *     *

    Rokiškis. 1982 m. kovo mėn. į Rokiškio raj. saugumą tardymui buvo iškviestas Jonas Margys ir kiti Rokiškio parapijos tikintieji. Čekistus domino, ką žmonės žino apie savo kunigus, ar kunigai klebonijoje neorganizuoja susirinkimų, nespausdina „LKB Kronikos" ir t.t. Čekistas Širvys reikalavo išvardyti lankančių bažnyčios chorą suaugusių ir vaikų pavardes.

    Tardymams pasibaigus, čekistai prigrasino žmones apie tardymą niekam nepasakoti.

*     *     *

    Vilnius. 1982 m. gegužės 6 d. Marytės Subačiūtės bute (Dzeržinskio 138-40) šeši čekistai padarė kratą, kurios metu paėmė: „LKB Kroniką" Nr. 51, „Dievas ir Tėvynė", „Rūpintojėlis" ir kt.

    Įdomi detalė — įsiveržę į butą čekistai iš karto puolė ten, kur buvo juos dominę leidiniai, o kitur beveik nekratė. Kratos protokolą atsisakius M. Subačiūtei pasirašyti, čekistai viską išsinešė, nepalikę jokio dokumento apie paimtus daiktus.

    Po kratos M. Subačiūtė buvo du kartus čekistų tardoma, baugino sudarysią jai bylą, ir kaip geriausią išeitį — siūlė bendradarbiauti su saugumu.

MŪSŲ KALINIAI

(Herojiška teisiųjų kančios epopėja):
    Iš Vytauto Skuodžio laiško, rašyto 1982 m. vasario mėn. pradžioje:

    „. . . Jau greitai metai, kaip esu čia (V. Skuodis lageryje nuo 1982 vasario 9 d. — Red.). Per televiziją nežiūrėjau net šventinių laidų, visai ne todėl, kad būčiau prieš ją nusistatęs. Tačiau vis „nėra laiko", esu labai godus skaitymui. Be to, visada labai troškau būti su savo mintimis, stengiantis kiekvieną minutę sunaudoti prasmingai, o nuo tos pasyvios informacijos seniai jaučiuosi pavargęs ir esu abejingas tokiai kultūros rūšiai, kuri išblaško, o po to pasidaro kažkaip tuščia dvasioje.

    Nereikia norėti, kad laikas greičiau lėktų. Jis ir taip perdaug greitai bėga. Jeigu gyvenimas prasmingas ir turiningas, nors savo dvasioje jį reikia gyventi kiek galima ilgiau.

    . . . Kažkur, čia būdamas, perskaičiau, kad pasaulyje grožį, dorą ir teisybę įvykdo Amžinoji Tiesa, kurią tikintieji vadina Dievu.

    Aš esu tikrai laimingas.
    Nuoširdžiai dėkoju visiems man rašantiems. Visiems, visiems, visiems už sveikinimus ir linkėjimus nuoširdus ačiū. Pasveikinkite visus mane prisimenančius ir perduokite mano nuoširdžiausius linkėjimus. Tegul Dievo palaima lydi jus visus ir lai visų jūsų širdis pripildo dieviškosiomis malonėmis."

    P.S. Iš V. Skuodžio tris mėnesius niekas negavo laiškų. Pagaliau gegužės pabaigoje pro cenzūrą prasmuko keli trumpi atvirlaiškiai ir laiškas. — Red. past.

*     *     *

    Viktoras Petkus rašo, kad iš jam siųstų 9 laiškų jį pasiekė tik 2. Jo paties laiškai, rašyti sausio 6 d. ir vasario 10 d., taip pat konfiskuoti.

*     *     *



    Iš Anastazo Janulio laiško, rašyto 1982 m. sausio 17 d.:
    „. . . Ačiū Dievui, esu sveikas ir linksmas. Sveikas dėl to, kad esu linksmas ir linksmas dėl to, kad esu sveikas. Pradėjau antrą pusę bausmės. Iš to sekančios lengvatos — sąlyginės. Vienintelė teisėta lengvata — vienas 5 kg. siuntinys per metus. Gandas, kad, atlikus pusę bausmės, leidžia rašyti per mėnesį ne du, o daugiau laiškų — neteisingas. Yra numatytos kai kurios lengvatos, vadinamos „paskatinamomis", bet jos taikomos tik tiems, kuriuos administracija laiko einančiais pasitaisymo keliu. Gali būti pavyzdingiausias režimui nenusikalsti nė per „nago juodymą", o vis dėlto „nepasitaisęs". O kas vadinama pasitaisymu — abi pusės sprendžia skirtingai. Užuot gavus lengvatų, galima prarasti ir tai, kas visiems yra bendra."

*     *     *

    Iš Povilo Pečeliūno laiško, rašyto 1982 m. balandžio 9 d.:
    „šiandien balandžio 9 d. — Didysis Penktadienis. Juo ir pradedu rašyti laišką, galvodamas, kad jį baigsiu jau per Velykas, nes D. Penktadienis yra tiktai preliudija. Jis tikrą prasmę įgyja Prisikėlimu. Tiktai per Rezurekciją nuskambėjęs džiaugsmingas Aleliuja mums tikroj šviesoj parodo D. Penktadienio kančios vertę. Ten, kur Prisikėlimas, kur Atgimimas, kančia yra ta uola, ant kurios galima statyti drąsiai sau namus, nebijant uraganų. Tai tokios mintys valdo mane Didijį Penktadienį . . ."

*     *     *

    1982 m. balandžio 28 d. Mečislovas Jurevičius (kalinamas Čeliabinsko sr.) buvo iškviestas pas lagerio politruką, kuris parodė laišką iš JAV — atviruką atidavė, o voką su adresu pasiliko. Parodė kitą laišką, iš kurio pasisavino tris religinius paveiksliukus ir liepė parašyti giminaičiams į Lietuvą, kad religinių paveiksliukų nesiųstų.


*     *     *

    Iš Juliaus Sasnausko laiško, rašyto 1981 m. gruodžio 11 d.:
    „. . . šiandien dveji metai, kai Jūs mane išleidote į tolimą ir ilgą kelionę, į nežinomus pasviečius; šiandien noriu ir sugrįžti — bent mintimis. Benamiui klajūnui ilgesys nutiesia kelią į namus, ir jam šilta, gera prie savo svajonių laužo . . . Todėl netiesa, kad mums viską atėmė, — iš ten mes išsinešėme kažką daugiau, negu tilpo rankose, ir ko neįmanoma atimti kartu su laisve. Paskui daug kartų aš vis prisimindavau tą gruodžio dieną, paskutinę jūsų tarpe, paskutinę mūsų senuosiuose nameliuose, paskutinę . . .„ paskutinę . . . Bet keista: ji visuomet kalbėdavo apie sugrįžimą. Lyg nematomas požeminis šaltinis — sugrįžimo viltis maitino netgi tada, kai viskas rodės neatšaukiamai prarasta. O dar daugiau ji užpildo dabartinį gyvenimą. Tik jos dėka šis kraštas nė vienai dienai, nė vienai valandai netaps savas. Ji ir šį vėjuotą vakarą pražysta sniego sūkuriuose pačiais skaisčiausiais žiedais. Ir mes tikrai sugrįšime! Dievas surinks po pasaulį išklydusius savo vaikus ir parves į pažadėtą žemę, į Lietuvą, kad vėl būtume kartu su savaisiais. Ta viltis kiekvienam tepalengvina laukimą.

    . . . Štai ir mūsų brangios Kalėdos, tas šviesus pragiedrulėlis kasdieniuose darbuose — rūpesčiuose. Tą vakarą su jumis prie Kūčių stalo būsiu ir aš. Sibiro pūgos neužpustys man kelio į namus, ir stebuklinga Kalėdų žvaigždė, kuri kitados tris išminčius iš Rytų atvedė į Betliejų, tą vakarą namo parves visus, kurie svajos ir ilgėsis. Todėl nė valandėlei nenusiminkite. Ir Kalėdos pačiu geriausiu būdu teateina į Jūsų pastogę!

    P.S. Dabar beveik visi Juliui Sasnauskui rašomi laiškai, o taip pat ir jo laiškai rašomi į Lietuvą yra čekistų konfiskuojami.
*     *     *


RAŠO LIETUVOS KUNIGAI IR TIKINTIEJI
Viduklė.

Raseinių rajono Liaudies teismui
Pil. Svarinsko Alfonso, Vaclovo s.,
gyv. Viduklėje, šaltinio gt. Nr. 1
Skundas


(Lietuvis lietuviui tapo plėšrus vilkas, o Tėvynės okupantui — vergiškas pataikūnas):
    šių metų kovo 20 d. gavau Administracinės komisijos prie Raseinių raj. Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto nutarimą, datuotą 1982 m. kovo 16 d., kuriame rašoma:

    „Viduklės religinės bendruomenės klebonas 1982 m. vasario 20 d. 21 vai. surengė klebonijoje vaikų susirinkimą, kuriame dalyvavo apie 30 vaikų, šiame susirinkime dalyvavo ir apie 15 tėvų. Susirinkę mokiniai vaidino. Vaidinimo dalyviai buvo nusigrimavę, persirengę atliekamos pjeses personažais. Ir tuo būdu pažeidė 1966.5.12 d. LTSR ATP įsaką: „Dėl administracinės atsakomybės už įstatų apie religinius kultus pažeidimo. Skirti pil. Svarinskui Alf. V. administracinę nuobaudą 50 rublių."

    šis nutarimas yra juridiniai nepagrįstas ir neteisingas.
    O buvo šitaip. 1982 m. vasario 20 d. po vakarinių pamaldų Užgavėnių blynams į kleboniją atėjo tėvai m vaikais. Kiek jų buvo nežinau, nes neskaičiau. Ir protokole nurodyti skaičiai iš lubų! Parapijiečiai norėjo drauge su klebonu praleisti kokią valandėlę: pasivaišinti ir pasilinksminti. Deja, visa nuotaika buvo skaudžiai sujaukta. Kol vakarienė buvo paruošta (mat, šeimininkė taip pat dalyvavo vakarinėse pamaldose), žmonės kalbėjosi, juokavo ir vaikas deklamavo eilėraštį. Tuojau pat, per neuždarytas duris įėjo Viduklės apylinkės pirmininkas Edmundas Kringelis, milicijos įgaliotinis vyr. Įeit. Butkus ir du kviestiniai: Jonas Remeikis ir Edvardas Lybikis (tarp kitko girtas!). Ir surašė klebonui protokolą, kad buvo susirinkę 30 vaikų, deklamavo eilėraščius. Į klebono
pastabą iš kur žino, kad 30 vaikų, apylinkės pirmininkas atsakė: „Parašiau apie". Administracinės komisijos nutartyje šis kaltinimas praplėstas ir nurodytas įsakas, kurį klebonas pažeidė, įdomu, kuo rėmėsi administracinė komisija, darydama tokį išsamų „nusikaltimo" aptarimą? Nejaugi naudojosi Saugumo daviniais?

    Perskaičiau „LTSR Aukščiausios Tarybos ir Vyriausybės žiniose" 1966.5.12 d. įsaką ir „LTSR Baudžiamojo kodekso komentaro" 225-26 p. ir neradau, žiūrėdamas net per padidinamąjį stiklą paragrafo, kurį tyčiniai ar ne sulaužiau. Manau, kad ir teismas veltui ieškotų šiame įsake reikiamo paragrafo.

    Paprastai teisminėje praktikoje pirmiausia nustatomas nusikaltimas ir po to ieškoma paragrafo. Dabar gi ant paragrafo raidės, tarsi ant kurpalio, bandoma užtraukti „nusikaltimą".

    Argi tie, kurie organizavo reidą į kleboniją, negalėjo rasti rimtesnių žmonių šiai operacijai. E. Lybikis už girtuokliavimą, kaip tvirtina visuomenė, išmestas iš partijos. Viduklės apylinkės pirmininką gali kvalifikuoti ir šis, paskutinis atvejis. Viena iš dalyvavusių — Vincenta Janušauskienė pasakė: „Kodėl jūs nerašote sau akto, kai nuolat geriate gaisrinėje?" Ir to užteko, kad š.m. kovo 11 d. atvažiavo sunkvežimiu du milicininkai (nežinia kodėl svetimi, o ne vietinis įgaliotinis) ir prievarta pasodinę tris moteris: Moniką Gavėnaitę, Vincentą Janušauskienę ir Salomėją Kaplanienę, nuvežė į Raseinių miliciją pretekstu, kad milicijos viršininkas norįs pasikalbėti . . . Atrodo, kad užteko pakviesti raštišku pranešimu ir jos pačios būtų nuvažiavusios. Jei tikėjosi, kad prievarta padarys didesnį įspūdį kaltinamosioms, skaudžiai apsiriko. Kaltinamosios pamatė koridoriumi praeinantį milicijos viršininką, bet jis, matyt, nieko nežinodamas, visai nekreipė dėmesio į sulaikytąsias. Ir vėl milicijos kambary griebtasi melo: viršininko nėra namie! Tai kam vežta, jei viršininko nėra? Surašius protokolą, visos trys moterys susodinamos į Volgą ir nuvežamos į Raseinių rajono Liaudies teismą. Ir nuteisiamos po 35 rub. kiekviena. Pagrindas: necenzūri-

niais žodžiais iškoliojo tarybinius pareigūnus Viduklės klebonijoje. Ir vėl nepataikė: šios moterys niekad nesikeikia. Apie tai gali paliudyti ir buvę klebonijoje 15 tėvų, ir žmonės, su kuriais jos dirba ir gyvena.

    Administracinė komisija savo nutarty rašo: „Skirti pil. Svarinskui Alfonsui V. administracinę nuobaudą 50 rubl. „Taigi mane pripažįsta piliečiu. Jei aš pilietis, tai kodėl negaliu pas save pasikviesti svečių pavaišinti, padainuoti, pasilinksminti ar pažaisti? Ir šiuo atveju mes norėjome turiningai praleisti laiko valandėlę ir pasilinksminti. Mes nieko nekalbėjom prieš valdžią!

    Likome be kaltės — kalti.

    LTSR konstitucijos 32 str. tvirtina: „Lietuvos TSR piliečiai yra lygūs prieš įstatymą . . . LTSR piliečių lygiateisiškumas užtikrinamas visose ekonominio, politinio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo srityse.

    Visuotinės žmogaus teisių Deklaracijos I str. teigia: „Visi žmonės gimsta laisvais ir lygiais savo orume ir teisėse. Jiems suteiktas protas ir sąžinė, ir privalo elgtis vienas kito atžvilgiu brolybės dvasioje.

    Iš šių faktų matyti, kad nuolatinis krikščionių diskriminavimas įgauna teroro formas.

    Prašau Teismą šį Administracinės komisijos nutarimą panaikinti ir įtikinti Raseinių raj. ateistus ir tarybinius pareigūnus, kad šitaip elgdamiesi su tikinčiaisiais ir apleisdami savo tiesioginį darbą, jie kompromituoja tarybinę valdžią.
Viduklė, 1982.3.26.
Kun. Alfonsas Svarinskas

    P.S. Raseinių raj. liaudies teismas pripažino, kad kun. Alfonsas Svarinskas nubaustas teisingai.

*     *     *

Kėdainiai.

Lietuvos KP CK pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui
kun. Kęstučio Daknevičiaus
Kėdainių šv. Jurgio bažnyčios vikaro,
Pareiškimas

    Gerbiamas CK sekretoriau, noriu atkreipti Jūsų dėmesį į susidariusią sunkią tikinčiųjų padėtį Kėdainių rajone. Paskutiniu laiku nei vasarą, nei žiemą tikintieji ir jų vaikai neturi ramybės:

    Rajono Vykdomojo komiteto pav. Juškevičius su Kėdainių ateistų pagalba įvairiais būdais terorizuoja vaikus; gerai, kad dar nevartoja fizinių tortūrų . . .

    Per vasarą ateistai, lankydami bažnyčią, ne kartą pastojo kelią vaikams prie bažnyčios durų įvairiais klausimais: Kokia pavardė? Iš kokios mokyklos? Kokioje klasėje? ir pan. Nedavė ramybės ir tėvams. Galiausiai, surašę vaikų pavardes, perdavė prokurorui. Jie buvo kviečiami pas prokuroro pav. Gargasą ir ten tardomi lyg kokie nusikaltėliai, o juk tėvai turi teisę savo vaikus auklėti pagal savo įsitikinimus. Kyla klausimas: kokį nusikaltimą prieš valstybę padarė vaikai, ruošdamiesi Pirmajai šv. Komunijai?

    Aš pats net du kartus — 1981 m. lapkričio 25 d. ir 1982 m. vasario 12 d. buvau kviečiamas pas tą patį prokuroro pav. Gargasą vaikų katekizacijos klausimu. Kokį nusikaltimą padariau, kad vaikus klausinėjau katekizmo ir paaiškinau neaiškumus?

    Be to, melagingai aprašinėja laikraščiuose, pvz., „Tarybinis kelias", 1981 m. Nr. 37, 56; 1982 m. Nr. 9, iškreipdami kunigo mintį ir žodžius, bando jį padaryti „antitarybiniu" ir sukelti ne tik netikinčiųjų, bet ir tikinčiųjų priešišką nusistatymą.

    Į mane, kaip kunigą, nuolat kreipiasi tikintieji pasakodami savo pergyvenimus . . . Tėvai skundžiasi, kad jų vaikai bauginami mokyklose, kai kuriems, neatsisakiusiems lankyti bažnyčios, grasinama mažinti pažymius iš įvairių dalykų, ir kai kas tai jau pajautė. Tėvai nuolat grasinami, ir todėl jie klausia: „Ką reikia daryti? Laikraščiuose rašo: „laisvė tikėjimui". Konstitucija tą laisvę taip pat garantuoja, o mūsų rajono pareigūnai, viską ignoruodami, neleistinomis priemonėmis kursto nesantaiką, nors tai daryti draudžia įstatymas".

    Tikintieji su giliu nerimu klausia: „Kas bus toliau? Kada liausis tokia savavališka rajono pareigūnų veikla prieš tikinčiuosius ir kunigus? Mes nuolat girdime ir laikraščiuose skaitome, kaip šmeižiami mūsų kunigai, kartu jaučiama, jog ta neapykanta liejas ir ant mūsų, eilinių tikinčiųjų."

    Tikintieji su nerimu klausia: „Nejaugi mūsų vaikų auklėjimą perims rajono VK pavaduotojas ir prokuratūra? Nejaugi mes, Kėdainių rajono tikintieji, tapome antraeiliais piliečiais?"

    Aš, kaip kunigas, prašau Jūsų, Gerb. Sekretoriau, imtis priemonių, kad rajono pareigūnai nenaudotų antiįstatymiškų priemonių prieš tikinčiuosius ir kad netrukdytų tikintiesiems naudotis Konstitucine laisve — išpažinti tikėjimą, nes tai nedaro garbės nei rajonui, nei valstybei.
Kėdainiai, 1982.4.1.
Kun. Kęstutis Daknevičius

*     *     *

Klaipėda.
TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pirmininkui
Brežnevui
    Nuorašai:
    LTSR Ministrų tarybai
    TSRS religijų reikalų tarybos pirmininkui Kurojiedovui

    Klaipėdos tikinčiųjų
Pareiškimas
    Jau šeštą kartą kreipiamės į Jus, TSRS Aukšč. Tarybos Prezidiumo Pirmininke, prašydami grąžinti mums 1961 m. mūsų lėšomis ir darbu pastatytą Klaipėdos katalikų bažnyčią.

    Ši bažnyčia buvo statoma nuo 1956 m., gavus leidimą iš TSRS Aukš. Tarybos ir TSRS Ministūų Tarybos bei LTSR Ministūų Tarybos. Tikinčiųjų pastatyta bažnyčia

1961 m. buvo atimta ir paversta filharmonijos sale. Prašydami grąžinti Klaipėdos katalikų bažnyčią, pasiuntėme pareiškimus su Lietuvos tikinčiųjų parašais:

    1) 1974 m. TSRS RRT įgaliotiniui Kurojiedovui — apie 3500 parašų;

    2) 1979 m. kovo mėn. TSRS Aukšč. Tarybos prezidiumo pirmininkui — 10241 parašai;

    3) 1979 m. spalio mėn. TSRS ATP pirmininkui — 148149 parašai;

    4) 1980 m. TSRS ATP pirmininkui — virš 600 parašų;

    5) 1981 m. birželio ir rugsėjo mėn. pasiųstos Klaipėdos tikinčiųjų delegacijos iš trijų ir dešimties žmonių į TSRS CK ir RR tarybą. Palikti pareiškimai TSRS ATP ir Religijų reikalų tarybai.

    Klaipėdoje yra apie 190.000 gyventojų. Nidoje ir Juodkrantėje katalikų bažnyčios uždarytos prieš 20 metų, todėl Klaipėdos, miesto ir apylinkių tikinčiųjų susidaro apie 200.000. Mažutė 220 kv. m. bažnytėlė negali sutalpinti tikinčiųjų: vieni, stovėdami bažnyčioje, dėl tvankumo ir spūsties alpsta, kiti priversti stovėti lauke. O didžiųjų švenčių dienomis tikintieji užpildo šalia esančias gatves.

    Prašome kuo greičiau atitaisyti tikintiesiems padarytą skriaudą ir grąžinti Klaipėdos bažnyčią jos šeimininkams — tikintiesiems.

    Mes, Klaipėdos tikintieji, savo bažnyčios niekada neišsižadėsime ir dėsime visas pastangas jos atgavimui. Be to, šis incidentas tarp tarybinės vyriausybės ir tikinčiųjų neigiamai atsiliepia TSRS prestižui šalyje ir užsienyje.
1982 m. balandžio mėn.
21033 parašai

*     *     *

    Vilnius. 1981 m. gruodžio 15 d. kun. Jonas Danyla, S.J. pasiuntė Lietuvos KP CK ir „Vagos" leidyklai raštą, prašydamas atsakyti į jo 1980 m. rugsėjo mėn. protestą dėl melo ir grubaus faktų falsifikavimo „Vagos" leidyklos išleistoje Broniaus Jauniškio knygoje „Be iliuzijų" (žr.

„LKB Kronika" Nr. 52), nes „Vagos" leidykla 1980 m. lapkričio 6 d. savo rašte kun. J. Danylai nieko rimto neatsakė, stengdamasi išsisukti nuo tiesioginio atsakymo.

    Š.m. kovo 30 d. „Vagos" leidyklos Lietuvių vaikų ir jaunimo literatūros redakcijos vedėjas J. Linkevičius vėl pasiuntė dar abstraktesnj atsakymą į kun. J. Danylos 1981 m. gruodžio 15 d. raštą:

    „Vagos" leidykla, susipažinusi su Jūsų trečiuoju skundu, liečiančiu B. Jauniškio knygą „Be iliuzijų", konstatuoja, kad jame tik kartojasi anksčiau iškelti kaltinimai, dėl kurių nepagrįstumo jums atsakyta 1980 m. lapkričio 6 d., ir grįžti prie jų nėra prasmės."

*     *     *

KATALIKŲ KALENDORIUS - ŽINYNAS


(Net ir skurdžiame katalikų kalendoriuje bedieviškieji valdžios pareigūnai įbruko melo ir suktos propagandos):
    Praėjus keturiems š.m. mėnesiams, Lietuvos kunigai pagaliau gavo liturginį kalendorių, pavadintą „Katalikų kalendorius — žinynas". Iš tikrųjų katalikai šio „Katalikų kalendoriaus" negavo. Gavo po vieną egzempliorių bažnyčios ir kunigai.

    „Katalikų kalendorius" kunigams džiaugsmo nesuteikė, nes jo tikslas — aiškiai propagandinis. Be to, kalendoriuje randame ne tik tiesos nutylėjimų, bet ir aiškaus melo bei grynai propagandinių manevrų.

    Kalendoriuje (psl. 72) nutylima, kas yra Kaišiadorių vyskupijos apaštališkasis administratorius (tremtinys vyskupas Vincentas Sladkevičius), paminėtas tik vyskupijos kapitulinis vikaras; 111 p. panašiai negarbingai nutylėta apie Vilniaus arkivyskupijos apaštališkąjį administratorių vysk. Julijoną Steponavičių.

    Kažkodėl „Katalikų kalendorius į Lietuvos vyskupų konferenciją neįtraukė tremtinių vyskupų. Argi, būdami teisėti savo vyskupijų administratoriai, jie neturi teisės priklausyti Lietuvos Vyskupų konferencijai?

    Kalendoriuje yra net aiškios netiesos. Pavyzdžiui, Telšių vyskupijos Kurija pasiuntė „Katalikų kalendoriaus" redakcijai žinias, kad Telšių vyskupijoje yra 51 aptarnaujama bažnyčia, o kalendoriuje (psl. 118) įdėta tik 43 aptarnaujamos bažnyčios.

    „Katalikų kalendorius" „Statistinėse žiniose apie Katalikų Bažnyčią Lietuvoje" (psl. 118) įvedė grynai propagandinę grafą — kunigų ir bažnyčių skaičių santykis. Pagal kalendoriaus duomenis beveik visose vyskupijose kunigų skaičius viršija bažnyčių skaičių — reiškia, nėra ko šaukti, kad Lietuvai trūksta kunigų. Jeigu jau norima išvesti santykį, tai reikia lyginti bažnyčių ir darbingų kunigų skaičių, tačiau šis santykis liktų kaltinimu sovietinei valdžiai, dėl kurios kaltės pokario metais Lietuvoje labai sumažėjo kunigų skaičius.

    Katalikų kalendoriuje visiškai nepaminėtos vyskupijų Kunigų tarybos, nors kai kuriose vyskupijose (Vilniaus ir Telšių) jos oficialiai patvirtintos.

    Į žinyną įdėta eilėraščių, latviškų giesmių, taip pat keli dokumentai, kuriuos Lietuvos kunigai savo laiku buvo gavę iš Kurijų ir po kelis kartus skaitė tikintiesiems. Kyla klausimas, kad kažkas norėjo, kad iš žinyno daugiau būtų naudos ne kunigams, o sovietinei propagandai.

    Lietuvos kunigai laukia, kad 1983 m. laiku gautų liturginį kalendorių. Jame turėtų rasti vietos tokia informacija, kurios Lietuvos kunigai ypač pasigenda, pvz. iš liturgijos, kanonų, moralinės ir kt. dalykų.

*     *     *

ŽINIOS IŠ VYSKUPIJŲ


(Vokietijos vyskupai nesutiko dalyvauti Berlyno „taikos" konferencijoje; vysk. L. Povilonis su bendradarbiavimo šalininkais vyko į Maskvą):
    Kaunas. 1982 m. gegužės mėn. Maskvoje vyko viso pasaulio religijų atstovų konferencija taikos klausimu. į šią konferenciją RRT įgaliotinis nusiuntė vysk. Liudviką

Povilonį, generalvikarą mons. Liudviką Mažonavičių ir Kunigų seminarijos rektorių dr. Viktorą Butkų. Lietuvos tikintieji ir kunigai nepritaria, kad dvasiškiai dalyvautų tokiose konferencijose, nes Maskvos ruošiamos „taikos gynimo konferencijos" yra tik veidmainystė nuo pradžios iki galo. Dvasiškiai, nusilenkę prievartai, bent neturėtų kalbėti tikinčiųjų bei kunigų, o tik savo vardu.

    Dalyvaujantiems sovietiniuose „taikos gynimo" renginiuose reikėtų nepamiršti šv. Tėvo Jono Pauliaus II minties — „Norint taikos, būtina gerbti žmogaus laisves ir teises!" Tikintieji žmonės bus dėkingi savo Ganytojams, jei jie „taikos gynimo" konferencijose kels į viešumą Lietuvos Katalikų Bažnyčios beteisiškumą ir patiriamas skriaudas.

    1981 m. į Lietuvą atvykę Vokietijos vyskupai kalbėjo: „Mes nė vienas nedalyvaujame Berlyno taikos konferencijoje, o jūs tarnaujate propagandai, kuri šaukia apie laisvę, o jus spaudžia".

    Lietuvos katalikai visiškai nesupranta tų Vakarų pasaulio dvasiškių, kurie duodasi Maskvai vedžioti už nosies. Dar galima suprasti, kad į „taikos gynimo" spektaklį dvasiškiai važiuoja verčiami, bet kuo pateisinti, kai atvyksta laisvai — jie nei tikinčiųjų teises apgina, nei tikrajai taikai pasitarnauja.

*     *     *

    Vilnius. 1982 m. kovo 11 d. vakare Vilniuje, šv. Mykalojaus bažnyčioje, įvyko pamaldos už blaivybę. Dalyvavo nemažai kunigų iš provincijos, sausakimšai prisirinko tikinčiųjų, šv. Mišias koncelebravo būrelis kunigų, o turiningus pamokslus pasakė Valkininkų klebonas kun. Algimantas Keina ir Šeduvos klebonas kan. Bronislavas Antanaitis.

    Netrukus šv. Mikalojaus bažnyčios klebonas kun. Juozas Tunaitis buvo pakviestas į Vilniaus m. Tarybų raj. Vykdomąjį komitetą ir turėjo raštu pasiaiškinti, kodėl be leidimo jo bažnyčioje įvuko toks „renginys".


*     *     *

(Nauji bedievių valdžios pareigūnų išpuoliai prieš kun. Joną-Kastytį Matulionį):

    Kybartai. Kai kun. Jonas-Kastytis Matulionis pradėjo viešai eiti kunigo pareigas Kybartų bažnyčioje, saugumas pradėjo verbuoti žmones, kad šie sektų kunigą, kur jis gyvena, kaip dažnai jis nebūna savo bute Vilniuje, o Vilkaviškio rajono pareigūnai rašė grasinančius įspėjimus.

    1982 m. pavasarį Vilniaus m. prokurorui buvo parašytas anoniminis skundas (tikriausiai saugumo darbas!), kad pil. Jonas Matulionis, gyv. Vilniuje, Gorkio 17-6, niekur nedirba, veltėdžiauja — valkatauja, negyvena pastoviai savo bute, tik retkarčiais parvažiuoja, triukšmauja ir 1.1, šmeižikišką anoniminį skundą prokuroras persiuntė Vilniaus m. milicijai, kuri pradėjo kviestis kun. Joną Matulionį pasiaiškinimams. Iš jų du kartus kun. Jonas Matulionis nuvyko į miliciją.

    1982 m. kovo 25 d. tardytojas Žerebeckis pranešė kun. J. Matulioniui, kad remiantis gautu anoniminiu skundu, jog jis negyvena savo bute Vilniuje, norima iš jo atimti butą. Paprašytas tardytojas Žerebeckis atsisakė parodyti anoniminį skundą. Tardytoją domino, kur yra dirbęs kun. K. J. Matulionis, kur dabar dirba, kokią Seminariją baigęs, kur yra neakivaizdinė Seminarija, kada gavęs šventimus ir 1.1. Kun. J. Matulioniui paaiškinus, jog anoniminis skundas šmeižikiškas, jis gyveno ir gyvena Vilniuje ir tik savaitės gale kaip kunigas patalkinėja Kybartų klebonui kun. Sigitui Tamkevičiui, tardytojas Žerebeckas pažadėjo, jog dar ne vieną kartą kunigui teks apsilankyti jų įstaigoje.

    1982 m. vasario 28 d. kun. J. Matulionis išsiuntė LKP CK pirmajam Sekretoriui Petrui Griškevičiui pareiškimą, reikalaudamas uždrausti atsakingiems Vilkaviškio raj. bei Vilniaus m. darbuotojams vykdomą jo asmens persekiojimą bei šmeižimą ir išduoti kunigo pažymėjimą, (žr. „LKB Kronika", Nr. 52).


    1982 m. gegužės 6 d. kun. J. Matulionį išsikvietė RRT įgaliotinis Anilionis dėl jo rašyto laiško LKP CK sekretoriui.

    Nurodytą dieną kun. J. Matulionis nuvyko į RRT įgaliotinio įstaigą. Su juo kalbėjosi RRT įgaliotinio pav. Juozėnas. Pokalbio pradžioje Juozėnas pareiškė, jog raštiško atsakymo į pareiškimą nebus, viską paaiškinsiąs žodžiu. RRT įgaliotinio pavaduotojas pareiškė, jog jis nepripažįstąs neakivaizdinės Seminarijos, nepripažįstąs ir Kybartų parapijos tikinčiųjų pareiškimo bei parašų, todėl ir kunigo pažymėjimo jam neduos; priminė, kad praeityje kun. J. Matulionis yra teistas, o pareiškimas adresuotas Griškevičiui atspausdintas „Kronikoje".

    Kun. J. Matulioniui pasakius, jog jis turi Kybartų klebono kun. Sigito Tamkevičiaus pažymėjimą, tvirtinantį, jog jis tikrai yra kunigas, Juozėnas susinervinęs pareiškė:

    — Mes nei Tamkevičiaus, nei Svarinsko pažymėjimų nepripažįstame!

    — Argi jie ne kunigai? — paklausė kun. J. Matulionis,
— dauguma Lietuvos kunigų gali paliudyti, jog esu kunigas. Jeigu jums nereikia pažymėjimo, man tuo labiau. Baikite šią kompaniją prieš mane, įsakykite rajono pavaldiniams, kad nustotų šmeižę, — reikalavo kun. J. Matulionis.

    — Rajono darbuotojai gerai atlieka savo pareigas ir mes jiems nieko nesakysime, o jums neduosime jokio pažymėjimo ir nepripažįstame jūsų kunigystės, — pokalbio pabaigoje pakartojo Juozėnas.

    1982 m. gegužės 10 d. J. Matulionis buvo pakartotinai iškviestas pas tardytoją Krikštoponį. šiuo kartu kun. J. Matulionis parodė Kybartų klebono kun. Sigito Tamkevičiaus pažymėjimą, jog jis tikrai yra kunigas ir patalkinėja Kybartų klebonui. Tardytojas Krikštoponis pasiliko liudijimo nuorašą, iš darbo knygelės išsirašė paskutines kun. J. Matulionio darbovietės ir iš teistumo pažymėjimo
— kiek metų buvo teistas (3 metus lygtinai). Tardytojas teiravosi, ar kun. J. Matulionis nebuvo pakviestas į saugumą.

    Kai kun. J. Matulionis paklausė, ką toliau su juo žada daryti, Krikštoponis atsakė, kad po mėnesio gali būti griežtas įspėjimas, o po 4 mėn. teismas. į klausimą, ar galima teisti kunigą už tai, kad jis atlieka savo pareigas, tardytojas neatsakė.

*     *     *

    Žalpiai (Kelmės raj.). 1981 m. lapkričio 30 d. Kelmės raj. VK administracinė komisija nubaudė Žalpių parapijos kleboną kun. Juozapą Razmantą 50 rub. bauda už tai, kad Vėlinių išvakarėse drauge su parapijiečiais kapinėse meldėsi už mirusius.

    1982 m. vasario 2 d. kun. Juozapas Razmantas kreipėsi į Kelmės raj. prokurorą dėl neteisingos nuobaudos.

    1982 m. vasario 15 d. prokuroras P. Simanas atsakė, kad nuobauda paskirta teisingai — Žalpių parapijos klebonas kun. Juozapas Razmantas ir tikintieji Vėlinių išvakarėse, nuėję į kapines ir ten meldėsi, pažeidė religinių susivienijimų nuostatų, patvirtintų LTSR ATP 1976.VII.28., 50 str.

    1982 m. vasario 11 d. Kelmės raj. Liaudies teismo vykdytoja Irena Sakalauskienė, neradus kito turto, konfiskavo kun. J. Razmanto radijo aparatą.

*     *     *

    Vilnius. Nijolei Sadūnaitei ir jos broliui J. Sadūnui trukdoma bendrauti su giminėmis ir bičiuliais, gyvenančiais užsienyje. Ir toliau konfiskuojami Nijolei Sadūnaitei ir Jonui Sadūnui iš užsienio siunčiami laiškai bei dovanos net iš artimiausių giminių, kaip dėdės, gyvenančio Čikagoje. 1981.XII.10-14 d.d. N. Sadūnaitė ir J. Sadūnas išsiuntė 26 registruotus laiškus į 18 užsienio valstybių, sveikindami su šv. Kalėdomis ir Naujais Metais gimines bei bičiulius. Tik 5 laiškai pasiekė adresatus.
*     *     *


    Adakavas (Tauragės raj.). 1981 m. rudenį Adakavo tikintys tėvai parašė skundą I-jam Lietuvos KP sekretoriui Griškevičiui. Skundė buvo nurodyta, kad Adakavo 8-tės m-klos direktorė Aldona Žąsytienė visaip pravardžiuoja bažnyčią lankančius vaikus.

    Kada „LKB Kronikos" Nr. 50 šią žinutę atspausdino, sujudo visi Tauragės čekistai. 1982 m. kovo 16 d. du čekistai atvyko į Adakavą ir pradėjo tardyti po skundu pasirašiusius tėvus: Joną Griškų, Jadvygą Giedraitienę ir Marijoną Lauraitienę.

    — Iš kur sužinojo „Kronika", kad jūs rašėte skundą? Kas rašė? Kam dar be Griškevičiaus pasiuntėte? Jūs galite rašyti ne tik Griškevičiui, bet ir į Maskvą, tik kad nepapultų į „LKB Kroniką".

    Paklausti, kas jie tokie, čekistai pavardžių nesisakė, tik paaiškino, kad jie yra iš Tauragės saugumo.

    Pasirašiusius gąsdino, kad už melagingus skundus juos pasodins už grotų. Kai tėvai pasakė, kad skundas teisingas, kad Žąsytienė tikrai jų vaikus terorizuoja, čekistai šaukdavo:

    — Tylėti! Tai jūsų neliečia!
Tik vakare čekistai išvažiavo prigrasinę tėvams:
    — Mes dar pasimatysime!

*     *     *

    Rokiškis. 1982 m. kovo 18 d. į Rokiškio raj. Vykdomąjį komitetą buvo iškviestas Rokiškio vargonininkas Vytautas Grigaliūnas. „Negalima mokyti vaikų giedoti. Tai draudžia slapti tarybiniai įstatymai", — užsipuolė vargonininką VK pirmininko pav. Firas.

    Tuoj po pokalbio su V. Grigaliūnu pavaduotojas Firas paskambino parapijos klebonui dekanui Povilui Ciuckiui, reikalaudamas, kad uždraustų vaikams giedoti bažnyčioje; priešingu atveju griežtai nubausiąs.
*     *     *


(Taiklūs kun. V. Pesliako argumentai komunistinės valdžios pareigūnei Neimantienei):
    Panoteriai (Jonavos raj.). 1982 m. vasario 2 d. į Panoterių miestelio Kultūros namus buvo pakviesta apie 50 žmonių — jų tarpe Panoterių parapijos komitetas, išskyrus kleboną kun. Vytautą Pesliaką.

    Susirinkime kalbėjo Jonavos raj. Vykdomojo komiteto pirmininko pav. Neimantienė. Po trumpos įžangos ji pradėjo aiškinti 1976 m. liepos 28 d. išleistus religinių susivienijimų nuostatus: kam priklauso bendruomenės turtas . . ., kaip tvarkyti bendruomenės pinigus . . ., kad kunigas neturi teisės mokyti vaikus tikėjimo tiesų . . ., o skundus apie kunigo „prasižengimus" rašyti jai arba apylinkei . . . Galiausiai pasakė, jog Panoterių bažnytiniam komitetui trūksta narių ir reikia juos čia pat išrinkti, be to, pasirašyti naują sutartį ir padaryti bažnytinio inventoriaus sąrašą.

    Ant prezidiumo stalo gulėjo blankos naujų sutarčių sudarymui, komiteto narių sąrašas, religinių susivienijimų nuostatai.

    Salėje kilo šurmulys. Susirinkusieji buvo pasipiktinę rajono VK pirmininko pav. Neimantienės kalba. Jie aiškino, ginčijosi, replikavo: „Mes aukojame, mūsų aukos, mūsų įsigyti daiktai! . . . Ko jūs norite iš Bažnyčios?! Kai žmonės ėjo į bažnyčią, tvarka buvo, o dabar visos tvarkos girtuoklių išgriautos, baisu net gatve praeiti! . . . Kokių komiteto narių trūksta: zakristijono, vargonininko ar dar kokio?! Tikras maskaradas!" ir 1.1.

    — Kas jums davė teisę išbraukti mane iš komiteto narių skaičiaus? — pasiteiravo kun. Vytautas Pesliakas.

    — Jūsų buvimas komitete nepageidautinas, — atsakė pav. Neimantienė, — jūs negalite būti komiteto nariu.

    — Kodėl aš negaliu būti komiteto nariu? Ar man atimta Lietuvos pilietybė? O gal mano pasas netarybinis? — toliau aiškinosi klebonas.

    Kun. V. Pesliakas kalbėjo, kad Religinių susivienijimų nuostatai yra antikonstituciniai, prieš šiuos nuostatus yra pasisakę beveik visi Lietuvos kunigai ir du vyskupai.

    Paliesdamas bažnytinio inventoriaus surašymo klausimą, kunigas pabrėžė, kad už bažnyčios medžiaginį turtą atsakingas tik klebonas; jis, perimdamas parapiją, daro Dievui priesaiką, prisiimdamas šią atsakomybę . . . Paminėjo, kad visose apylinkės bažnyčiose jau yra buvę apiplėšimai, o Jonavos bažnyčia apiplėšta net du kartus — 1979 m. ir 1981 m. — abu kartus vagys buvo sugauti, bet byla jiems dar nebuvo iškelta.

    Kun. V. Pesliakas iškėlė grubų rajono valdžios melą ir atvirą kišimąsi į bažnyčios vidaus tvarką. Prieš keletą metų Panoterių parapijoje, tikintiesiems pageidaujant, buvo paskelbta, kad Vėlinių oktavoje dvi dienas pamaldos bus laikomos dienos metu. Atvykęs rajono apylinkės pirmininkas užprotestavo: „Turiu pranešti, kad rajonas neleidžia laikyti pamaldas dienos metu! „Kunigui paklausus, kodėl taip apgaulingai buvo kviečiamas šis susirinkimas (kvietimuose nurodyta, kad tai bus gyventojų susirinkimas), Neimantienė bandė aiškinti, kad „gyventojų susirinkimai ar tikinčiųjų susirinkimai — vienas ir tas pats."

    — Taigi, pagal jus, kiek Tarybų Sąjungoje gyventojų, tiek ir tikinčiųjų, — pasitikslino kun. V. Pesliakas.

    — Reikia pasirašyti sutartį, — kreipėsi pavaduotoja į kunigą.

    — Jos vienašališkos, tikintiesiems nenaudingos, o be to, yra 1948 m. sutartis, — nesutiko kunigas.

    — Tie asmenys, kurie tą sutartį pasirašė, gal jau beveik visi išmirę, — kalbėjo Neimantienė, — todėl ji negalioja, reikia kitos.

    — Jei taip, tai ir Stalinas seniai jau miręs, o jo darbai pasmerkti, bet ar kas reikalauja, kad kolūkiečiai vėl iš naujo rašytų pareiškimus, jog savo žemę, padargus bei gyvulius atiduoda kolūkiui? O juk jo laikais jie tapo kolūkiečiais, — nenusileido klebonas.

    Savo kalboje kun. V. Pesliakas išdėstė, kaip apgaulingai tos sutartys buvo sudaromos Deltuvoje, Pabaiske, Vepriuose. Deltuviečiai apylinkės darbuotojų buvo klausiami: „Ar prisidėjai prie bažnyčios remontų ir ar žadi vėl

prisidėti, kad ji bus remontuojama?" Gavę teigiamą atsakymą, liepė žmonėms pasirašyti . . .

    — Ar norite, kad būtų sumažinti bažnyčios mokesčiai? — klausė Pabaisko tikinčiuosius, — jei norite, tai pasirašykite.

    Vepriuose prie parduotuvės buvo prašinėjami pasirašyti girtuokliai, atėję pirkti „rašalo". Po kurio laiko paaiškėjo, kad taip buvo sudaryta nauja sutartis.

    Bažnyčios komiteto nariai — tai sena praktika, — kalbėjo kun. V. Pesliakas. Jau šimtmečiai, kaip jie egzistuoja, bet privalo veikti tik kaip klebono pagalbininkai. Jie negali veikti vieni, be klebono ar prieš kleboną, priešingu atveju užsitraukia bažnytinę ekskomunikos bausmę. Todėl, jei tikintieji išrinktų komiteto pirmininką, būčiau ir klebonu, ir komiteto pirmininku, o kad vienas asmuo gali eiti kelias pareigas, liudija ir L. Brežnevo pavyzdys.

    Žmonės pasipiktino tokiu susirinkimu ir, nelaukę pabaigos, išsiskirstė.

    Rajono VK pirmininko pav. Neimantienė pažadėjo Panoterių parapijos klebonui kun. Vytautui Pesilakui išsikviesti jį į rajoną atskiram pokalbiui.

*     *     *

    Kapčiamiestis (Lazdijų raj.). 1982 m. vasario 15 d. Kapčiamiesčio klebonas kun. Ignas Plioraitis buvo iškviestas pas Lazdijų raj. VK pirmininko pav. L. Vanagą, kuris priekaištavo, kad parapijos komitetas nepasirašo sutarčių su valdžia, nesurinktas parapijos 20-tukas, nesurašytas ir neįkainuotas bažnyčios invetorius. L. Vanagas kaltino kleboną trukdymu ir perskaitė kažkokius straipsnius, kur už trukdymą sudaryti sutartis gali būti patrauktas baudžiamon atsakomybėn.

    Po to perspėjo kleboną, kad vaikai netarnautų šv. Mišioms, nedalyvautų procesijoje ir pan., nes tai laikoma vaikų mokymu, kuris yra uždraustas. Mokyti religijos valdžia leidžia tik dvasinėje Seminarijoje.

    Be to, reikalavo duoti žinias rajono valdžiai, kada ir

kokie bus atlaidai, kurie kunigai bus kviesti. Įsakė metų pabaigoje pateikti žinias apie parapijos finansinę ir religinę padėtį. Perspėjo, kad šventoriuje nebūtų prekybos rožančiais, kryželiais ir 1.1. Tai galima pardavinėti tik zakristijoje.

    Toliau L. Vanagas aiškino, kad Kapčiamiesčio parapiją jie laiko tik iš pasigailėjimo, nes nepadarytos sutartys, nėra 20-tuko. Kiekvieną momentą gali parapijos komitetą nušalinti, bažnyčią uždaryti.

    Pokalbis, kurio metu daugiau kalbėjo L. Vanagas, užtruko 1 vai.

*     *     *

    1982.11.16 d. į Kapčiamiesčio apylinkės būstinę atvyko L. Vanagas, kur pakartotinai buvo sukviesti parapijos komiteto nariai. Pusantros valandos L. Vanagas dėstė panašiai tą patį, ką ir klebonui. Po to pokalbio jau eilę dienų rajono valdžia kasdien vis teiraujasi Kapčiamiesčio apylinkės vadovų:

    — Ar jau jūs susitarėte su parapijos komitetu, kurią dieną bus galima surašyti visą bažnyčios turtą ir jį įkainuoti? Skubiai praneškite!

    Bet pranešimo rajono valdžia vis nesulaukia.

*     *     *

    Žalioji (Vilkaviškio raj.). 1981 m. spalio 6 d. Juodupėnų apylinkės tarybos pirmininkas Albinas Pečiulis nupiovė Žaliosios miško pakelėje pastatytą kryžių. Piaunant kryžių, šalimais stovėjo ir Klausučių apylinkės tarybos pirmininkas Adomas Gudynas bei keletas asmenų.

    Prie nupiauto kryžiaus išilginio žmonės piramidės forma pristatė kitus supiaustyto kryžiaus gabalus ir papuošė meniška metaline saulute. Tokioje padėtyje tikinčiųjų gėlėmis puošiamas kryžius išbuvo iki pavasario.

    1982 m. kovo mėn. pabaigoje, prieš RRT įgaliotinio P. Anilionio apsilankymą Vilkaviškyje, kryžius buvo išardytas.


*     *     *

    Žalioji (Vilkaviškio raj.). 1982 m. vasario mėn. Žaliosios parapijos tikintieji parašė LTSR Ministrų tarybai pareiškimą, reikalaudami grąžinti tuščiu malūnu paverstą jų bažnyčią. Žaliosios tikintieji jau penkeri metai kartu su kunigu meldžiasi kapinėse. Po pareiškimu pasirašė 150 tikinčiųjų.

    Keletą dienų prieš RRT įgaliotinio Anilionio atvykimą Vilkaviškin (Anilionio vizitas į rajoną buvo 1982.IV.24), į Broniaus Mickevičiaus butą įsibrovė Vilkaviškio raj. VK pirmininko pav. Juozas Urbonas ir Klausučių apylinkės tarybos pirmininkas Adomas Gudynas.

    Pareigūnai, kaip įmanydami, kamantinėjo šeimos narius, norėdami sužinoti, kas rašė pareiškimą. Broniui Mickevičiui prisipažinus, jog pareiškimą rašė jis, Urbonas, atsivertęs bylos lapus, parodė įgaliotinio Anilionio atsiųstą atsakymą ir pridėjo, kad Žaliosios bažnyčia nebus atiduota, o melstis kapinėse taip pat draudžiama.

*     *     *

    Kabeliai (Varėnos raj.). 1981 m. rugpiūčio 26 d. Kabeliuose paskendo 46 metų amžiaus žuvininkystės darbininkas — tvenkinių sargas Antanas Lukšys. Paskendo naktį, bežvejodamas ūkio vadovų įsakymu. Žvejojo naktį, kad pašalinė akis nematytų, kaip žuvelė plaukia ant „ponų" stalo. Velionis buvo partietis, bet tikintis, naudojosi Bažnyčios sakramentais, tad buvo palaidotas su religinėmis apeigomis. Nuo čia ir prasidėjo jo pomirtinė istorija.

    Kabeliuose jau buvo susidariusi graži tradicija: iškilmingai atsisveikinant su mirusiais, — dalyvaudavo ūkio administracijos atstovai, laidotuvių eisena tylos minutei sustodavo prie kontoros pastato, kartais būdavo orkestras, prie duobės nuskambėdavo vienas kitas nuoširdus žodelis, šitaip būdavo daroma, neskiriant, ar velionis buvo partietis ar ne.

    A. Lukšio laidotuvės buvo kuklesnės. Ūkio administracija kažkodėl nedalyvavo, nors velionis ūkiui atidavė visus

savo gyvenimo darbingus metus — buvo mechanizatorius, sumanus darbininkas, o paskui, pablogėjus sveikatai, nuėjo sargauti.

    Velionio bendradarbiai netrukus pastatė gražų metalinį kryžių ant tvenkinio kranto, kur nutrūko jo gyvenimo daina.

    1981.XI.1 įvyko pilietinis mirusiųjų pagerbimas. Buvo išvardinti (tais ir ne tais) metais mirusieji ūkio darbininkai, bet A. Lukšys nebuvo paminėtas. Gal užmiršo?

    Netrukus, po kelių dienų, velionio žmona, keturių vaikų motina, gavo Marcinkonių apylinkės pirmininko raštišką įsakymą pašalinti kryžių, kaip savavališkai, be leidimo pastatytą tvenkinio teritorijoje — priešingu atveju būsiąs nuverstas. Lukšienė šio įsakymo nepaklausė.

    1982 m. kovo 12 d. vakare kryžius dingo . . . „Drąsuoliai", po tamsos priedanga atlikę šį „heroišką" žygį, buvo: ūkio direktorius Algis Antulis, apylinkės pirmininkas Juozas Mortūnas, partijos sekretorius Vladas Mickevičius ir dirbtuvių vedėjas Sigitas Vasiliauskas.

*     *     *

SOVIETINĖJE MOKYKLOJE

Leipalingis.
    LTSR KP CK pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui
Grigo Antano, Antano s.,
gyv. Lazdijų raj., Leipalingyje,
Naujoji g-vė 13.
Pareiškimas
(Tėvo skundas vergiškai parsidavusiam Maskvos tarnui dėl žiauriai persekiojamo sūnaus):
    1978 m. mano sūnus Robertas Grigas, labai gerai išlaikė visus stojamuosius egzaminus, buvo priimtas į VVPI užsienio  kalbų  fakultetą,  vokiečių kalbos  specialybę.

Sesijinius egzaminus I-me ir Il-me kurse laikė irgi labai gerai, už ką gavo padidintą stipendiją ir buvo apdovanotas mokslo pirmūno ženkleliu. Tačiau Robertas buvo ne tik gabus ir darbštus, bet ir, kaip jj mums, tėvams, charakterizavo kuratorė vyr. dėst. Mikalauskienė ir kt. dėstytojai, nerūkantis, visiškai nevartojantis nei svaiginamųjų gėrimų nei keiksmažodžių, ir kas jau „labai blogai", savarankiškai mąstantis jaunuolis. O tokie, pasirodo, mūsų aukštosiose mokyklose nepageidautini. Ėmė reikštis labai jau akivaizdžios pastangos juo nusikratyti.

    1979 m. lapkričio 28 d. ir gruodžio 27 d. dekanate Robertą „auklėjo" Vilniaus KGB vyr. leitenantas Antanas Bimbyris. Kalbėjo apie praeities perspektyvų praradimą, pavojus, kuriuos kelia draugystė su „nacionalistais"; baiminosi, kad pastarieji palieka po savęs „piktas atžalas" iš jaunimo tarpo. Abiejų „auklėjimo seansų" turinį čekistas reikalavo laikyti paslaptyje, siūlė savo telefono numerį, kvietė susitikinėti mieste „draugiškiems pokalbiams". Mano sūnus kategoriškai atsisakė slėpti nuo studentų faktą, kad dekanatas naudojamas kaip KGB filialas ir atmetė saugumiečio pasiūlymus. Kai
1980 m. rudenį pagal nusistovėjusią tradiciją III kurso vokiečių kalbos specialybės studentai važiavo mėnesiui į VDR, Roberto atžvilgiu buvo padaryta atvira diskriminacija — neleista vykti kartu, motyvuojant, kad jis yra nekomjaunuolis.

    1980 m. rugsėjo 12 d. išsikvietęs į Vilniaus miesto prokuratūrą ir vadindamas buožvaikiu, amerikonu, visuomenės atplaiša, prokuroro padėjėjas J. Vilutis įspėjo Robertą dėl lankymosi vadinamuose „atviruose" politiniuose teismuose ir grasino baudžiamąja atsakomybe. Tų pačių metų gruodžio 2 d. sūnų tardė Lenino rajono prokuratūros tardytojas Sergiejus Viktorovičius Molodkinas ir maždaug po savaitės — Lenino raj. kriminalinės paieškos skyriaus tardytojas. Robertui atsisakius iš viso atsakinėti į klausimus, liečiančius jo įsitikinimus ir draugus, tardytojas, grubiai šaukdamas, grasino pasodinti už grotų, uždaryti į psichiatrinę gydyklą, gailėjosi, kad šiandien ne Stalino laikai. Nieko nelaimėjęs, pažadėjo, kad ras priemo-

nių „tokiam" sutvarkyti. Ir štai 1981 m. sausio 14 d. 24 vai. studentų laikomo rezidentu Pedagoginiame institute Klipčiaus nurodymu, II bendrabučio korpuso komendantas Gediminas Muliuolis niekuo nenusikaltusi Robertą taip sumušė, kad jis turėjo dvi savaites gydytis Druskininkų miesto ligoninėje ir po to ilgą laiką namuose. Studijos buvo sutrukdytos, sūnus išėjo į akademines atostogas, tačiau represijos nesiliovė. 1981 m. birželio 10 ir 11 d.d. Robertą iškvietė į Lazdijų saugumą KGB majoras Mieželis, kuris pirmą dieną mano sūnų tardė 6 vai., antrą dieną — 3 vai. Sūnui atsisakius dalyvauti tardyme, remiantis tuo, kad yra nusikaltimas persekioti už naudojimąsi spaudos, žodžio, įsitikinimų laisve, majoras pradėjo piktintis VVPI marksizmo filosofijos dėstytojais, kurie Roberto žinias neapgalvotai vertino penketais; stebėjosi, kaip studentas gali tikėti Dievą. Sūnus paaiškino, kad jo religinė pasaulėžiūra kaip tik sustiprino marksizmo-leninizmo studijos, atskleidusios šio mokymo seklumą. Tardymo metu tardytojas grasino kalėjimu.

    1981 m. gruodžio 11 d. mūsų name Leipalingyje, Naujosios 13, vadovaujant milicijos kapitonui Petrulėnui, buvo padaryta krata, kurios metu paimta mašinėle spausdinta religinė literatūra, sūnaus dienoraštis ir . . .ateistinės knygos su ranka rašytais komentarais paraštėje. Neteisėtai paimti daiktai iki šiol negrąžinti. Po akademinių atostogų nuvykęs į institutą, sūnus buvo pašalintas iš jo tariamai dėl „nepažangumo". Taip išsipildė Pedagoginio institute VLKJS komiteto atstovų žodžiai, pasakyti jam dar pirmame kurse po bergždžių įkalbinėjimų stoti į komjaunimą: „Mes pasistengsime, kad tokie paliktų institutą pirm laiko!" Visi egzaminuose dalyvavę studentai pastebėjo egzaminatorių neobjektyvumą ir piktinosi tuo. Jdomi detalė: apie pašalinimą Robertui pirmiausia pranešė ne instituto, o saugumo ir milicijos atstovai, 1982 m. vasario 11 d., padarę kratą VVPI bendrabučio II korpuso 210 kambaryje ir konfiskavo jo eilėraščių juodraščius, Solženycyno „Kalbų, pasakytų Amerikoje" vertimo rankraštį ir knygą „Romas Kalanta". Visuotinės žmogaus Teisės Deklaracijos 19 str., garantuo-

jantis laisvą keitimąsi informacija, nieko nekalba apie tokių dalykų baudžiamumą. Priešingai, nusikaltimas čia yra pati krata, pažeidžianti TSRS tarptautinius įsipareigojimus, įsitikinimų laisvę.

    Nebeturime naivių iliuzijų, kad supervalstybė, padariusi savo ideologiniu pagrindu mokymą apie moralės reliatyvumą, pradės laikytis savo pasirašytų susitarimų, tarptautinių paktų žmogaus teisių klausimais. Mums rūpi atkreipti visų geros valios žmonių dėmesį į kitą reikalo pusę. Gerai žinome, kad mūsų šalyje, kovojant su režimui nepageidaujamų pažiūrų asmenimis, nesitenkina vadinamuoju „auklėjamuoju darbu", šmeižtais spaudoje, pašalinimais iš aukštųjų mokyklų, baudžiamojo kodekso įteisinta skale. Paslaptingas profesoriaus Kazlausko nužudymas, neišaiškinta poeto Mindaugo Tamonio mirtis, dažnos keistos mirtys kariuomenėje, pagaliau šiurpi kunigų žudynių serija, kurios paskutinė auka — Lietuvos Helsinkio grupės narys kun. Br. Laurinavičius, liudija oficialųjį teisingumą esant aštuntąja ledkalnio dalimi, kyšančia virš vandens . . . Todėl visai pagrįstas mūsų, tėvų, nerimas dėl pareigūnų grasinimų sūnaus adresu, grasinimų, kurių realumą įrodo po jų sekęs sumušimas bendrabutyje ir pašalinimas iš instituto. Gerb. Sekretoriau, mes esame susirūpinę dėl savo sūnaus gyvybės.
Antanas Grigas
Leipalingis, 1982.III.31.

*     *     *

    Tverai (Plungės raj.).
1982 m. kovo 23 d. į Plungės raj. Vykdomąjį komitetą dalyvauti administracinės komisijos posėdyje buvo iškviestas Tverų parapijos klebonas kun. Kostas Velioniškis. Kunigui buvo pranešta, kad prieš jį yra gautas Tverų mokyklos mokytojų skundas . . .Administracinė komisija kaltino Velioniškį ir liepė pasiaiškinti, kam jis leidžia jaunimui giedoti bažnyčioje, adoruoti, patarnauti prie altoriaus ir kviečia dalyvauti procesijose?
*     *     *


    1982 m. kovo 9 d. Tverų mokyklos direktorės pavaduotoja mokyt. Aldona Sūdžiuvienė ir prancūzų kalbos mokyt. Regina Rubavičienė dėl bažnyčios lankymo tardė VI kl. mok. Vilmą Jurkutę. Mergaitė buvo verčiama iki „aguonos grūdelio" išpasakoti visa, ką žino apie bažnyčią lankančius vaikus. „Tave reikia prisimynus mušti ir mušti", — jau anksčiau Vilmai Jurkutei yra grasinusi mokyt. Regina Rubavičienė.

    1982 m. kovo 12 d. už atsisakymą dalyvauti sekmadienį organizuojamame renginyje mokyt. Regina Rubavičienė apdaužė tikintį mokinį Alfredą šniuką.

*     *     *

    Tverų mokyklos mokytoja Regina Čeplinskienė įsakė trečioje klasėje besimokančioms tikinčioms mergaitėms: Birutei Skiparytei, Gražinai šniaukaitei, Rasai Juciūtei, Audrai Žemgulytei ir Almai Zalepūgaitei išmokti eilėraščius ruošiamam sekmadienio renginiui (1982.3.14) ir pagrasino įtraukti jas į „juodą sąrašą", jei tą dieną nueis į bažnyčią, o ne į mokyklos renginį. Sąrašą žadėjo nusųsti ir į rajono švietimo skyrių. Kai kurios iš mergaičių gieda bažnyčios chore. Mokyt. R. Čeplinskienė, norėdama pasišaipyti, liepė visoms atsistoti prieš klasę ir čia pat pagiedoti — už tai žadėjo parašyti po penketą iš muzikos. Mergaitėms atsisakius giedoti pajuokai, pasityčiodama užgiedojo pati mokytoja R. Čeplinskienė.

*     *     *

    — Jei neisi į bažnyčią, aš tau iš visų dalykų rašysiu penketus, nors ir nieko nemokėsi, — žadėjo Sonatai Tonaitytei mokyt. Regina Čeplinskienė. Sekančią dieną mokytoja vėl klausė Sonatos:

    — Tai kaip? Penketais nori mokytis ar į bažnyčią vaikščioti?

    — Geriau jau eisiu į bažnyčią, o ne taip penketus rinksiu, — paaiškino mokytojai Sonata Tonaitytė.
*     *     *


    1982 m. kovo 12 d. Tverų mokyklos II klasės mokyt. Bronė Katkutė, atsiskaitydama mokyklos administracijai už ateistinį darbą su klase, kalbėjo: „Klasėje — 27 mokiniai. Bažnyčią lanko 4 vaikai, verčiami senelių arba tėvų, — savo noru jie nelankytų. Klasėje pravedžiau 2 valandėles: „Kodėl žmonės tiki" ir „Žmogus ir religija". Ištyriau klasės mokinių religingumą, jo priežastis. Supažindinau su religijos sąvoka, jos atsiradimo priežastimi, įvairiais stebuklais. Individualiai vedu pokalbius su mokiniais, kurie lanko bažnyčią, ir klasės kolektyvu. Kiekvieną pirmadienį pravedu pokalbį, sužinau
— lankėsi ar nesilankė bažnyčioje ir kodėl? Ateistiškai auklėju kiek įmanoma ir pamokų metu. Stengiuosi mokinius, kurie lanko bažnyčią, priversti dalyvauti vedamose sekmadienio popietėse, šį sekmadienį (1982.3.14) mokiniai, kurie lanko bažnyčią, ruošia programėlę . . ."

*     *     *

(Tverų vidurinės mokyklos mokytojų-moterų rekordinis persistengimas brutaliomis priemonėmis komunistinti mokinius):
    1982 m. balandžio 5 d. Tverų apylinkės tikintieji parašė tokio turinio protestą Tverų vid. m-klos direktorei A. Petrošienei:

    „Mes, žemiau pasirašę Tverų apylinkės tikintys tėvai, iš savo vaikų sužinoję apie Jūsų vadovaujamoje mokykloje dėl bažnyčios lankymo vykdomą jų persekiojimą ir terorizavimą, reiškiame griežčiausią protestą.
Jau kuris laikas tikintys mūsų vaikai specialiai yra trukdomi, kad sekmadieniais ir šventėmis negalėtų dalyvauti bažnyčioje laikomose pamaldose, o kas išdrįsta nueiti
— yra barami už giedojimą, patarnavimą prie altoriaus, dalyvavimą adoracijoje ar procesijoje, už atsakinėjimą kunigui pamaldų metu. Kad vaikai negalėtų sekmadieniais atvykti į bažnyčią ir atlikti savo pareigų, Jūsų vadovaujamoje mokykloje ar kultūros namuose bažnytinių pamaldų metu (nuo 10 iki 14 vai.) imta rengti vaikus trukdantys užsiėmimai (šokiai, viktorinos ir kitos pramogos), kurie anksčiau sutilpo į šiokiadienius; o bažnyčią lankantys mūsų

vaikai specialiai įpareigojami dalyvauti jų programų išpildyme.

    Už bažnyčios lankymą mūsų tikintys vaikai įtraukiami į „juodus sąrašus", pagal kuriuos paskui varginami: tardomi, bauginami, pajuokiami. Tuo ypač pasižymi mokytojos — Regina Rubavičienė ir mokytoja Regina Čeplinskienė.

    Kad galėtų tuos „juodus sąrašus" sudaryti, mokytojos verbuoja vaikus sekti savo draugus ir paskui viešai klasėje, kaip jos sako, „iki aguonos grūdelio" viską išpasakoti „bažnytininkų" bauginimui ir pajuokimui. Tam tikslui mokytojos panaudoja tinginius, negabius mokinius. Rašo jiems gerus pažymius, nors jie ir nemoka Tokiu būdu vaikus verbuoja mokytoja Regina Čeplinskienė.

    Kitus mokinius baugina, žadėdamos įtraukti į „spec. sąrašus" ir nusiųsti į rajono švietimo skyrių.

    Mokytojos — Regina Rubavičienė, Greivienė, Tilvikai-tė, Prajerienė — baugina vaikus, žadėdamos mušti.

    Ir dėl bažnyčios lankymo, ir dėl kitų dalykų vaikus muša: mokyt. R. Rubavičienė, mokyt. Greivienė, mokyt. Šimanauskas.

    Baugina išbraukti, o kartais ir išbraukia iš mokykloje veikiančių ir vaikams patinkančių būrelių bei ratelių (mokyt. R. Čeplinskienė).

    Mažina elgesio pažymius už lankymąsi bažnyčioje ir taip gerus vaikus sulygina su chuliganais (mokyt. R. Rubavičienė).

    Giria vaikus, kurie draugus pravardžiuoja davatkomis, o atsikertantiems į pravardžiavimą — mažina elgesio pažymį iki 2 (taip mokyt. R. Rubavičienė pasielgė su mokine Šniukaite).

    Kiekvieną pirmadienį tardo klasę, kas sekmadienį buvo bažnyčioje (mokyt. R. Rubavičienė ir mokyt. Bronė Kutkutė).

    Baugina, žadėdamos dar kartą pasikalbėti, nusivesti pas direktorę, imtis kitokų priemonių (mokyt. R. Rubavičienė ir mokyt. Aldona Sūdžiuvienė).

    Liepia atsivesti tėvus, jeigu mato, kad su jų pagalba galės vaikus pagąsdinti, o jei kurie tėvai patys ateina pasikalbėti,

pasislepia, kad išvengtų susitikimo (mokyt. R. Rubavičienė nepriėmė mokinės Vilmos Jurkutės tėvelio).

    Už bažnyčios lankymą baugina vaikus blogomis charakteristikomis ir nejstojimu į aukštesnes mokyklas (mokyt. R. Rubavičienė).

    Verčia vaikus meluoti, o paskui viešai juos pajuokia, prilipdydamos melagio vardą (mokyt. R. Rubavičienė, mokyt. A. Sūdžiuvienė).

    Tąso vaikus už plaukų, ausų, daužo juos per galvą, viena ranka prisilaikydami ar prispaudę kur prie sienos. Ypač tuo pasižymi mokyt. R. Rubavičienė ir atsakingas už tvarką mokytojas Šimanauskas, kuris apskaldymui vaikus nusiveda į kabinetą ir dar paklausia per kurią ausj duoti.

    Vaikams pasisakius, jog yra tikintys ir lankys bažnyčią, jie apkaltinami ir baudžiami „už sukilimą prieš mokytojus ir akių draskymą" (mokyt. R. Rubavičienė, mokyt. R. Čeplinskienė).

    Draudžiama vaikams ateiti į bažnyčią net per Kalėdas ir Velykas; daroma viskas, kad tomis dienomis vaikai būtų užimti, arba įsakmiai prisiekdinėjami, kad šventėse nedalyvaus.

    Žinodami, kad daugelis motinų užimtos darbais (karvių melžėjos, kiaulių šėrėjos) ir negali pačios dažnai lankytis bažnyčioje, mokytojai vaikams bažnyčią leidžia lankyti tik su tėvais.

    Griežčiausiai vaikams draudžiama dalyvauti procesijose, patarnauti prie altoriaus ir ypač giedoti ar atsakinėti pamaldose.

    Liepia neklausyti tikinčių savo tėvų, vadindamos juos tamsiais ir atsilikusiais žmonėmis.

    Vaikams teigia, jog bus geriau, jei naktimis vaikščios į kiną ar šokius nei lankys bažnyčią. Taip mokytojos mūsų vaikus verčia tapti chuliganais.

    Mokytojos ne tik vaikus verčia šnipinėti, bet ir pačios pasiverčia šnipėmis ir ateina į bažnyčią. Mums yra žinoma, jog Jūs, direktore A. Petrošiene, 1981 m. Velykose, vaikų žodžiais tariant, buvote pasivertusi čigone: išsidažiusi, persirengusi čigoniškais rūbais, kad nebūtumėte žmonių

atpažinta, sekėte bažnyčioje vaikus. Tokia slapuke — šnipe 1982 m. vasario 7 d. buvo pasidariusi ir mokyt. R. Rubavičienė: ji sekė ir užkabinėjo į bažnyčią einančius vaikus.

    Čia suminėta tik dalis to, kas dedasi Jūsų vadovaujamoje mokykloje. Mes, mokinių tėvai, reikalaujame:

    Panaikinti sekmadieninius užsiėmimus, kurie rengiami jau minėtais trukdymo tikslais ir kurie atitraukia mūsų vaikus nuo dalyvavimo bažnyčioje. Jeigu tie užsiėmimai reikalingi mokyklai, galite juos atlikti su netikinčiais vaikais. Nei mums, tikintiems tėvams, nei mūsų vaikams jie nereikalingi. Sekmadieniai yra mūsų ir mūsų vaikų, mokykla neturi teisės savo užsiėmimais mums juos atimti. Tai laikome tyčine kovos priemone su mūsų ir su mūsų vaikų įsitikinimais.

    Liautis pajuokti mūsų tikinčius vaikus dėl bažnyčios lankymo. Mokykla yra mokslo įstaiga, o ne antireliginės propagandos ir vaikų prievartavimo vieta.

    Kad mūsų vaikai nebūtų mušami, tąsomi už ausų, stumdomi ar kaip kitaip fiziškai baudžiami.

    Mokykloje išgyvendinti vienas kito šnipinėjimą už religinius įsitikinimus. Tai žaloja vaikus, ir mes griežčiausiai su tuo kovosime.

    Nemažinti mūsų tikintiems vaikams už bažnyčios lankymą elgesio ar kitų dalykų pažymius.

    Neišbraukti tikinčių vaikų iš įvairių būrelių ar ratelių vien už tai, kad lanko bažnyčią ir negali atvykti į specialiai sekmadienį rengiamus būrelių užsiėmimus.

    Mokykloje neversti mūsų vaikų antireliginėse anketose pranešinėti davinius apie mūsų šeimas ir juos pačius.

    Tikinčius mūsų vaikus išbraukti iš juos traumuojančių bei žeminančių „juodųjų sąrašų".

    Mes griežčiausiai protestuojame prieš mūsų vaikų vertimą būti ateistais.

    Mes esame priešingi visokiems renginiams už mokyklos ribų, kurie iš mūsų atima vaikus, pačius vaikus atskiria nuo bažnyčios lankymo, trukdo mums juos parengti sakramentams . . .


    Norime sau ir savo tikintiems vaikams visiškos religinės laisvės . . . Nenorime, kad mūsų tikintys vaikai būtų verčiami dalyvauti antireliginiuose renginiuose ir taip patys save išjuokti.

    Mes laikome įžeidimu, kai mokytojos, pasivertusios šnipėmis, seka mūsų vaikus bažnyčioje ar už bažnyčios . . . Tai griežčiausiai smerkiame ir visomis galimomis priemonėmis prieš tai kovosime.

    Mes pasisakome prieš visokios formos mūsų vaikų viliojimus (didinant jiems pažymius ir taip lengvinant pasidaryti nemokšomis), ar bauginimus (mažinant elgesio pažymius už lankymąsi bažnyčioje).

    Griežčiausiai protestuojame prieš bandymą išgauti iš vaikų pažadus ar pasisakymus, priešingus jų įsitikinimams, kaip: „Aš nebetikiu į Dievą", „Neisiu į bažnyčią", begiedosiu, nedalyvausiu procesijoje" ir panašius, šitokių pažadų iš mūsų vaikų išgavimas yra pats brutaliausias, niekšingiausias, nesutaikomas su žmoniškumu dalykas.

    Protestuojame prieš vaikų vertimą meluoti ir veidmainiauti, kad paskui juos būtų galima vadinti melagiais, veidmainiais ir kaltinti tėvus, jog tokiais padarė savo vaikus, reikalaudami atlikti savo, kaip tikinčiųjų pareigą.

    Griežčiausiai protestuojame, kai mūsų, tikinčiųjų, vaikai verčiami būti liudininkais, ieškant medžiagos kunigų apkaltinimui.

    Pabaigai norime paminėti paskutines žinias apie mokytojų „žygius", kurie buvo atlikti mūsų parapijinių rekolekcijų (1982.4.1-3) metu, taip pat Verbų sekmadienyje. Rekolekcijos parapijos atsinaujinimo dienos. Jose turi dalyvauti visi tikintieji, o Verbos — viena iš didžiausių švenčių. Vaikai į rekolekcijas atėjo su tėvais ir be jų. Netrukus pasiekė žinia, kad jau rekolekcijų dienomis mokytojai pradėjo tardymus. Verbų dieną specialiai buvo organizuojamas renginys „Na, mergaitės", berniukai įpareigoti dalyvauti žiuri komisijoje. Taip vaikai prievarta buvo sulaikyti nuo svarbių tikintiesiems pareigų.

    1982 m. balandžio 2 d. mokyt. Vaicekauskaitė, direktorės pav. mokyt. A. Sūdžiuvienė ir Jūs, direktore, tardėte

rekolekcijų metu bažnyčioje buvusius mokinius: Budrį, Stonkų, Alfredą Sniauką ir kitus. Liepėte berniukams rašyti pasiaiškinimus . . . Tą pačią dieną mokyt. A. Sūdžiuvienė ir jūs tardėte visą VI klasę. A. Sūdžiuvienė mūsų vaikus po vieną šaukė į metodinį kabinetą ir tardė. Jūs sakėte, kad nereikia lankytis bažnyčioje, o pavaduotoja uždavinėjo vaikams įvairius klausimus. Mokinį Stonkų ketinote paversti savo šnipu.

    To neužteko. Dabar mokytojos pradėjo „kampaniją" prieš Velykas. Visokiais būdais mėgina vaikus sutrukdyti, kad ir jose negalėtų dalyvauti. Taip Jūs ir Jūsų pavaldinės norite sutrukdyti mums didelę šventę ir mūsų vaikams atimti galimybę dalyvauti velykinėje iškilmėje. Mes žinome, kad seniau tik viena mokytoja Greivienė mušdavo ar kitaip terorizuodavo lankančius bažnyčią vaikus. Jums vadovaujant mokyklai, mokytojų terorisčių skaičius gerokai išaugo.

    Visa tai primindami Jums, kaip mokyklos vadovei, norėjome su tuo supažindinti ir kitas mokyklą ir tikėjimą liečiančias instancijas, šio rašto nuorašus nusiuntėme Tverų apylinkės DŽDT VK pirmininkui Prajeriui, Plungės raj. DŽDT VK pirmininko pav. kulto reikalams A. Buivydui, Tverų parapijos klebonui kun. Kostui Velioniš-kiui ir Telšių vyskupijos valdytojui kun. Antanui Vaičiui."

    Po protestu pasirašė mokinių tėvai — 21 parašas.

*     *     *

    1982 m. balandžio 15 d. pas Tverų parapijos kleboną kun. Kostą Velioniškį pasikalbėti dėl mokyklos ir bažnyčios santykių prisistatė Plungės rajoninio laikraščio „Kibirkštis" redaktoriaus pavaduotoja. Pavardės nesisakė.

    Atvykusioji aiškino, kad mokykloje viskas daroma „dėl vaikų gero". Tveruose jau kuris laikas kaip sekmadieniais, pamaldų metu, mokiniams rengiami užklasiniai užsiėmimai, kuriuose prievarta verčiami dalyvauti tikintys mokiniai. Mat, stojant į aukštąsias mokyklas, reikalauja gerų charakteristikų, o jos gaunamos tik aktyviai dalyvaujant užklasinėje veikloje. Man atrodo, kad jūs reikalą suprant-

ate. Bažnyčia nori vieno, o mokykla kito. Mūsų tikslai skiriasi. Reikėtų netrukdyti, kad nebūtų kokio nepasitenkinimo, — baigė kalbą redaktoriaus pavaduotoja.

*     *     *

    1982 m. balandžio 25 d. Tverų miestelio kultūros namuose mokiniams vyko sekmadieninis užsiėmimas — įprasti vaidinimai, kuriuose prievarta verčiami dalyvauti tikintys mokiniai. Tikinčiam Eugenijui Rapaliui buvo paskirtas suflerio vaidmuo. Mokytojai gąsdino E. Rapalį, jog jis kaip pagrindinis dalyvis, būtinai privalo sekmadienį atvykti į užsiėmimą, mat kiti mokiniai nesuspėjo išmokti savo vaidmenų, kurie jiems buvo išdalinti tik penktadienį, taigi be suflerio gali viskas iširti.

    Kad užsiėmimuose priversti dalyvauti tikintys mokiniai nesuspėtų į pamaldas, vaidinimai dažnai būna pertraukiami šokiais.

*     *     *

    1982 m. balandžio 26 d. pas rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją H. Buivydą buvo iškviesti Tverų parapijos komiteto nariai: Mažeika, Šimkus ir Vičys. Iškviestuosius klausinėjo dėl Tverų apylinkės tikinčiųjų tėvų pareiškimo — protesto vidurinės mokyklos direktorei A. Petrošienei, kuriame tikintys tėvai pasipiktinę Tverų vidurinėje mokykloje vykdomu tikinčių vaikų terorizavimu.

    Pokalbio metu pavaduotojas H. Buivydas klausinėjo apie parapijos vargonininką ir primygtinai kartojo, jog mokiniams giedoti bažnytiniame chore negalima . . . Mažeikai paklausus, ar Konstitucijoje pažymėta, kad giedoti bažnyčioje draudžiama, H. Buivydas aiškino, kad Konstitucijoje „yra tam tikros pataisos. Aš čia nekaltas. Jei jums nepatinka — rašykite į Maskvą. Duokite savo pasiūlymus, prašykite, kad leistų ... O dabar negalima". Pavaduotojas bandė įrodinėti, kad pareiškimas — protestas šmeižikiškas . . . „Vaikai menki liudytojai ... Jie gali neteisingai prišnekėti.

Mes griebsime tėvus. Turės pasimatyti su prokuroru. Mes žinome, kas rašė — kun. Jonas Paliukas", — pyko pavaduotojas H. Buivydas.

    Baigdamas pokalbį H. Buivydas pridūrė: „Jūs turite tvarkyti kunigus. Tu Mažeika, — pirmininkas, Šimkus — narys ir veskite savo tvarką. Jūs turite viską tvarkyti. Nustatykite mokesčius už patarnavimus, pramatykite išlaidas . . . Klebonas čia niekuo dėtas. Jis tik samdomas kulto tarnas . . ."

    Mažeika atsikirto, kad parapijos komitetas pagal Bažnyčios įstatymus yra tik klebono pagalbininkas, o ne tvarkytojas.

*     *     *

    1982 m. balandžio 27-30 dienomis Tverų vidurinėje mokykloje buvo tikrinami apylinkės tikinčiųjų pareiškimo — protesto faktai. Faktų „patikrinimas" vyko taip: mokytojai visokiais būdais iš anksto (gąsdinimu, pažadais ir 1.1.) vertė mokinius meluoti, jog sekmadieniais niekas netrukdė lankyti bažnyčios, o lankančius nebara ir nepersekioja. Mokyt. Juška reikalavo, kad mokiniai sakytų, jog anketą su klausimais (Ar tiki Dievą? Ar lankaisi bažnyčioje? Savo noru ar tėvų verčiamas? Kas patinka bažnyčioje?) pildė tik būdami ketvirtoje klasėje, o ne prieš du mėnesius.

    Mokiniai buvo apklausinėjami direktorės kabinete, dalyvaujant direktorei A. Petrošienei ar jos pavaduotojai Aldonai Sūdžiuvienei.

    Mokinius kvietėsi pagal pasirinkimą, nekvietė labiausiai dėl bažnyčios lankymo nukentėjusių mokinių, o apklausinėjo visai netikinčius.

*     *     *

(Vilniaus II-ji technikos mokykla ir Varsėdžių aštuonmetė mokykla brutaliu mokinių terorizavimu lenktyniauja su Tverų vidurine mokykla):

    Vilnius. 1981 m. pavasarį, Vilniaus miesto profesinės

technikos mokyklos Nr. 2 mokiniui Petrui Brokevičiui pradėjus patarnauti Mišioms šv. Mikalojaus bažnyčioje, meistrė Janina Kazėnienė pasikvietė jaunuolį į namus ir pradėjo kamantinėti: „Kodėl eini į bažnyčią ir patarnauji Mišioms? ... Jei kas tave klaus, sakyk, kad tai ne tu, jei prižadi nelankyti, aš pati pasakysiu, jog sekliai apsigavo, ir viskas baigsis, o jei ne, tai tau ir man bus nemalonumų, o kunigą gali iškelti į kitą vietą", — aiškino meistrė. į visus Janinos Kazėnienės gąsdinimus Petras Brokevičius atsakė — lankiau ir lankysiu".

    Neužilgo naujam pokalbiui Petrą Brokevičių išsikvietė m-klos direktoriaus pavaduotojas mokymo reikalams. Klausinėjo: į kokią bažnyčią eina, ar tikrai patarnauja šv. Mišioms, ar ir toliau taip elgsis.

    1981 m. gegužės mėn. Petrą Brokevičių tardė mokyklos komjaunimo sekretorė.

    — Įtrauks tave į savo tinklus ir panaudos kaip įrankį, — gąsdino sekretorė. Ji siūlė paskaityti ateistinių knygų, žadėjo įrodyti, jog Dievo nėra, o žmogus vystėsi iš beždžionės.

    Petrui Brokevičiui ir toliau lankant bažnyčią bei patarnaujant šv. Mišioms, santykiai su mokyklos administracija pablogėjo. Grupės meistrė Janina Kazėnienė pradėjo priekabiai ieškoti priežasčių naujam konfliktui . . . Dėl vagysčių ir chuliganų gąsdinimo toliau gyventi bendrabutyje pasidarė nepakenčiama. Petrui Brokevičiui persikėlus gyventi pas Petrą Cidziką, pasipylė naujos atakos. „Pas ką gyveni? Kur susipažinai? Kas jis tau? Kur dirba? Ar Petras Cidzikas lanko bažnyčią? Kiek moki už kambarį?" — užsipuolė istorijos mokytoja Misiūnienė. Toks tardymas tęsėsi beveik visą valandą.

    1981 m. birželio 20 d. grupės meistrė Janina Kazėnienė vėl išsikvietė Petrą ir liepė rimtai apsigalvoti, nes priešingu atveju bus blogai — turės daugiau nemalonumų.

    Po vasaros atostogų, spalio 12 d., sekė nauji tardymai . . . Mokyklos komjaunimo sekretorė užsipuolė vaikiną, ar šis pagaliau apsisprendė. Petrui Borkevičiui atsakius, jog apsisprendė — nežada pakeisti įsitikinimų. Tada

sekretorė įsakė atiduoti komjaunimo bilietą.

    1981 m. lapkričio 16 d. Petrą Brokevičių tardė mokyklos direktorius: „Ar eini į bažnyčią? Ar ir toliau eisi?" Jaunuoliui paaiškinus, kad ir toliau lankys bažnyčią, direktorius pradėjo gąsdinti: „Pašalinu Tave iš mokyklos". Patarė „savo noru" rašyti pareiškimą, motyvuojant, jog seni tėvai reikalingi pagalbos . . .

    1981 m. lapkričio 25 d. komjaunuoliai — Akstinas, Visockas ir kiti jėga įstūmė Petrą Brokevičių į tamsų užkampį ir, partrenkę jį ant žemės, pradėjo spardyti. Spardė į pilvą, krūtinę, šonus, o kai šis iš skausmo susirietė, spardė į veidą. Suspardytą, kruviną Petrą jie nutempė pas meistrę Janiną Kazėnienę. Janina Kazėnienė juokėsi, sakydama, „Kaip tu čia atrodai? ... čia tau už viską . . ." Tai kaip tavo nosis? . . . kas manęs neklausys, ,grupės aktyvas' visus taip auklės" — nenustojo tyčiotis Janina Kazėnienė. Kabinte buvęs matematikos dėstytojas Dovydavičius bandė perspėti Janiną Kazėnienę, jog taip elgtis negalima, bet ši atkirto, kad nieko nebijo . . . Petrui Brokevičiui pranešus, kad rytoj nebus mokykloje — eis į polikliniką, Janina Kazėnienė užprotestavo: „Jei eisi, tai eik dabar (tuo metu poliklinika nedirbo), o rytoj, kad būtum pamokose, jei nebūsi, tai dar ne taip bus".

    1981 m. gruodžio 11 d. meistrė Janina Kazėnienė skubia telegrama išsikvietė Petro Brokevičiaus tėvus. „Matote, jis susidėjo su tokiais žmonėmis . . . eina į bažnyčią . . . savo noru parašė pareiškimą išleisti jį į namus ... Jo blogi draugai, jį reikia gelbėti ... Jo pareiškimą jau turime, reikia tik jūsų sutikimo ir išleisime į namus, kitu atveju jį gali išvežti į koloniją", — aiškino tėvams meistrė Janina Kazėnienė.

    Gąsdinimais išgavę tėvų pareiškimą, direktorius melagingai pareiškė: „Sūnui pasilikti Vilniuje negalima. Jau gautas milicijos įsakymas jį išvežti".

    Vilnius. 1982 m. balandžio 14 d. laikraštis „Komjaunimo tiesa" spausdino Vytauto Valikonio straipsnį „Nei matyta, nei girdėta".

    Straipsnio pradžioje rašoma:

    „Iš pradžių buvo Čikagos klierikalų laikraštuko „Draugo" pranešimas. Tą patį pranešimą žodis į žodį pakartojo Vatikano radijas. Paskaitykime. ,Tauragės vidurinėje mokykloje mokytoja Eidikytė liepė pakelti rankas tiems trečios klasės mokiniams, kurie tiki Dievą. Po to sekė gąsdinimai, jog tikintieji, kaip nusikaltėliai, bus baudžiami kalėjimu. Po trumpos pertraukėlės liepė vėl pakelti rankams tikintiems vaikams. Kai ir vėl pakilo rankų miškas, mokytoja pareiškė, jog visi tikintys bus atiduoti į atsilikusių mokinių internatą Skaudvilėje'.

    Kaip argumentą faktų tikrumui paneigti, Vyt. Valikonis griebėsi žinutėj mokytojos pavardėje padarytos klaidos — vietoje Eidukytės išspausdinta Eidikytė. Korespondento Vyt. Valikonio nuomone, minėtos klaidos pilnai pakanka padaryti išvadai, jog užsienio laikraštis skelbia prasimanymus, melą, netikras žinias, nors kitu atveju tai būtų laikoma eiline korektūros klaida. Straipsnyje korespondentas operuoja vaikų prasimanymus, iš kurių aiškiai matosi, jog faktų „tyrimui" liudininkais Vyt. Valikonis pasitelkė iš anksto parinktus vaikus (net netikinčius) ir klausinėjo juos pagal specialiai paruoštus klausimus, kuriuos III klasės mokiniai ir negalėjo kitaip atsakyti.

*     *     *

    Varsėdžiai (Šilalės raj.). 1981 m. gruodžio mėn., pamokos metu, Varsėdžių aštuonmetės mokyklos direktorė Marytė Pintverienė barė mokinius, kad jie eina į bažnyčią ir patarnauja šv. Mišioms.

    V-tos kl. mok. Remigijus Lapinskas, nepabūgęs direktorės pykčio, pareiškė: „Ėjau ir eisiu".

    Pertraukos metu direktorė M. Pintverienė, pačiupusi Remigijui Lapinskui už ausies nusitempė jį į mokytojų kambarį. Ten atsivedė dar vieną V-tos klasės mokinį — Arvydą Petravičių. Prasidėjo „linčo" teismas. Direktorė isteriškai šaukė ant vaikų, išvadino juos „buržujais", o paskui paklausė: „AR dar eisite į bažnyčią?"

    Kai Remigijus užtikrino, kad eis, tuomet įsiutusi

direktorė trenkė mokiniui per veidą, liepdama atsivesti tėvus.

    Įdomu, kad šitą „teismą" stebėjo apie 12-ka Varsėdžių aštuonmetės mokyklos mokytojų ir nė vienas iš jų neišdrįso sudrausti įsisiautėjusios direktorės.

*     *     *

    Girdžiai (Jurbarko raj.). 1982 m. Girdžių parapijos gavėnios rekolekcijų metu, miestelio vidurinėje mokykloje neatsitiktinai (inspektoriai važinėjo) po rajono mokyklas, ragindami suaktyvinti ateistinę veiklą. Buvo paskelbta ateistinė savaitė.

    Žemesnių klasių mokiniai privalėjo piešti ateistinius piešinius . . ., devintokai, mokytojos Šimanskienės pavedimu, rašyti temą „Ką aš pasakyčiau draugui, klūpančiam prie altoriaus" . . . Mokiniai temos nerašė.

*     *     *

    Girdžių vidurinės mokyklos IV kl. mokinei Nairai Ročaitytei antrą trimestrą iki patenkinamo buvo sumažintas elgesio pažymys. Auklėtoja Genienė paaiškino, jog elgesys sumažintas už bažnyčios lankymą.

*     *     *

    Veisiejai (Lazdijų raj.). 1982 m. vasario 16 d. Veisiejų vid. m-klos VIIIc kl. auklėtojas Boleslovas Vyšniauskas apkaltino savo auklėtinę Aureliją Poteliūnaitę parašų „prieš mokytojus" rinkimu ir įsakė raštu paaiškinti, ką ji veikia bažnyčioje. Mergaitei atsisakius paklusti, mokytojas Boleslovas Vyšniauskas apsilankė Poteliūnų šeimoje, kur visaip stengėsi įtikinti tėvus, jog toks dukros elgesys „gali blogai baigtis".

    Vasario 17 d. Aurelija Poteliūnaitė buvo iškviesta į direktoriaus kabinetą, ten jos laukė saugumietis Gylys. „Kokius ten parašus renki prieš mokytojus? — užsipuolė čekistas. Aurelijai paaiškinus, kad jokių parašų prieš mokytojus nerinko, saugumietis pradėjo barti mergaitę,

kad ji dalyvavo Mindaugo Judeikio gimimo dienoje. „Ten ne gimimo dieną šventėte, o kalbėjotės su kun. Juozu Zdebskiu. Kas dar buvo? — tardė Gylys. Aurelijai Poteliūnaitei atsisakius kalbėti, čekistas bandė gražumu „paveikti": Galėtum daug pasiekti . . .

*     *     *

    Rokiškis. 1982 m. kovo 6 d. Rokiškio Edvardo Tičkaus vidurinės mokyklos ateistų būrelio mokytoja Milda Dilienė tardė VIIc kl. mok. Jolantą Sadauskaitę. Mokytoja M. Dilienė vertė J. Sadauskaitę išvardyti lankančių bažnyčią ir joje giedančių draugų pavardes.

    — Tu buvai mano auklėtinė, todėl turi man pranešinėti. Eik į bažnyčią kada tik nori, gali net giedoti, tik man pranešk, kas iš mokinių gieda bažnyčios chore, patarnauja šv. Mišioms . . . Mes norime visus susekti ir nubausti, — aiškino mergaitei mokytoja M. Dilienė.

    1982 m. kovo 10 d. ir kovo 17 d. mokyt. M. Dilienė tardė Vc kl. mok. Gitą Tervydytę. Barė mokinę kam ši nenešioja prievarta užrišto kaklaraiščio ir lanko bažnyčios vaikų chorą. Mokytoja M. Dilienė grasino už bažnyčios lankymą jos tėvus bausti piniginėmis baudomis.

    Mokyt. Milda Dilienė ateina į bažnyčią, užsirašo adoruojančių ir patarnaujančių šv. Mišioms mokinių pavardes, o paskui juos terorizuoja.

    Rokiškio E. Tičkaus vidurinės m-klos mokytoja Gasparavičienė — taip pat tyčiojosi iš tikinčių mokinių.

*     *     *

    Tūbinė (Šilalės raj.). 1981 m. lapkričio 18 d. pas Tūbinės gyventojus Katauskus apsilankė respublikinio laikraščio „Tiesa" korespondentas ir aštuonmetės mokyklos direktorė Valerija Lidienė.

    Mokyklos direktorė Valerija Lidienė užsipuolė Rėdą Katauskytę, šaukdama, kad ji organizuoja mergaites adoracijai. Direktorė kaltino Katauskus, kad jie pasakė Šilalės vikarui Vytautui Skipariui, kaip Tūbinės aštuonme-

tėje mokykloje mokytojos —Jakienė ir Jonelienė — tyčiojasi iš lankančių bažnyčią mokinių, o kunigas per pamokslą paskelbė žmonėms.

    Laikraščio „Tiesa" korespondentui paklausus, ar tikrai mokytojos tyčiojasi iš tikinčių vaikų, Rėda Katauskytė patvirtino, kad tyčiojasi, ir visų pirma tai daranti pati mokyklos direktorė V. Lidienė.

*     *     *

    Prienai. 1982 m. vasario 12 d. Prienų I vid. m-klos VIIc kl. auklėtojas mokyt. Arvydas Narvydas tardė savo auklėtinę Jolantą Urbšaitę. Mokyt. A. Narvydą domino, kas per Kalėdas šventoriuje buvo persirengęs Kalėdų seneliu, ką jis kalbėjo susirinkusiems vaikams ir jaunimui, kas tą dieną iš pažįstamų buvo bažnyčioje, ar Jolanta gieda bažnyčios chore, kodėl ji nestoja į komjaunimą?

    Jolantai Urbšaitei neatsakinėjant į klausimus, mokyt. A. Narvydas grasino, kad už tai sumažins elgesio pažymį ir, baigusi mokyklą niekur negalės įstoti mokytis.

*     *     *

    Birštonas. 1982 m. balandžio 7 d. vid. m-klos mokyt. Kudžmaitė nuvedė IVa kl. mokinius — Romą Bunevičių ir Vaižgantą Žičkų — pas mokyklos direktorę Sofiją Žiukienę, ir pranešė, jog šie net patarnauja šv. Mišioms. Direktorė griežtai įsakė Romui Bunevičiui ir Vaižgantui Žičkui nelankyti bažnyčios.

    Balandžio 12 d. mokyt. Kudžmaitė paliko po pamokų IVa kl. mokinius — Inetą Jaruševičiūtę, Liną Pūkaitę, Romą Bunevičių ir Vaižgantą Žičkų — už tai, kad jie Velykų rytą Birštono bažnyčioje dalyvavo Prisikėlimo pamaldose.

*     *     *

    Garliava (Kauno raj.). Garliavos vid. m-klos IX kl. mokinys Artūras Slepkovas bažnyčioje patarnauja šv. Mišioms.

    Mokytojai, o ypač auklėtoja Petruševičienė, nuolat

priekaištaudavo, kad jis veidmainis ir neturi teisės, būdamas komjaunuoliu, patarnauti pamaldose.

    1982 m. balandžio 5 d. A. Slepkovas nuvyko į rajoninį Komjaunimo komitetą.

    — Nenoriu būti veidmainiu! — paaiškino mokinys, atiduodamas komjaunimo bilietą.

    Direktorius Nausėda A. Slepkovo komjaunimo bilietą parvežė į mokyklą, o auklėtoja Petruševičienė jį įkišo mokiniui į kišenę. Vaikinas nuėjo pas direktorių ir, atiduodamas bilietą, pasakė:

    — Atsivežėte ir turėkite. Komjaunimo komitete man buvo pasakyta, kad tikinčiam negalima duoti komjaunimo bilieto.

    Prasidėjo spaudimas. Auklėtoja Petruševičienė, karinio parengimo mokyt. Neimontas gąsdino Artūrą Slepkovą išvežimu į Žiegždrių psichoneurologinę ligoninę, pranašavo, kad kariuomenėje bus pasiųstas į tokią vietą, iš kur gyvi negrįžta. Siūlė gerai apsigalvoti. Artūras Slepkovas atsakė, kad tikėjimo neišsižadės ir visada, kai tik turės galimybės, patarnaus šv. Mišioms, o komjaunimo bilieto niekada nepaims.

*     *     *

NAUJI LEIDINIAI

    „Lietuvos ateitis" Nr. 1. Tai naujas pogrindžio leidinys, specialiai skirtas tikinčiam jaunimui. Pirmasis „Lietuvos ateities" numeris, susilaukęs didelio dėmesio, pasirodė 1982 m. sausio mėn. „Gauta daug kritinių pastabų, gerų pasiūlymų . . . Visa tai aiškiai byloja, kad jaunimui pravartu turėti leidinį, kuriame galėtų laisvai reikšti savo mintis, įsitikinimus; aptarti iškilusias problemas yra ne tik naudinga, bet ir būtina" („Lietuvos ateitis" Nr. 2).

    „Lietuvos ateitis" Nr. 2. daug vietos skiria kun. Virgilijaus Jaugelio antrosioms mirties metinėms paminėti: plačiau supažindina jaunimą su kun. V. Jaugelio asmenybe, spausdinami jį artimiau pažinojusio jaunimo pasisakymai.

    Leidinyje gvildenamos aktualios problemos, vedamas disputas: „Koks šiandien turi būti tikintis jaunimas?", (siūlomi konkretūs būdai ir priemonės, kurias kiekvienas tikintis jaunuolis savo kasdieniniame gyvenime gali patarnauti Dievui ir Tėvynei.

    Linkime „Lietuvos ateičiai" ilgus metus šviesti ir rodyti Lietuvos jaunimui kelią į ateitį!

*     *     *

    „Aušra", Nr. 30 (70). Leidinys pasirodė kovo mėn. ir apima 50 puslapių. Jame paminėta „LKB Kronikos" gyvavimo dešimtmetis, rašoma apie Dievo tarną arkiv. Jurgį Matulevičių, pateikiama istorinių žinių „Aušros" šimtmetį pasitinkant ir kt.

*     *     *

    Atitaisymas: „LKB Kronikos" 51 nr. per klaidą atspausdinta, kad Juozas Gražys buvo nuteistas 4 m. bendro režimo. Turi būti — griežto režimo.

*     *     *

Lietuvi, neužmiršk!

Balys Gajauskas        Anastazas Janulis
Gintautas Iešmantas  Mečislovas Jurevičius
Sergiejus Kovaliovas   Petras Paulaitis
Viktoras Petkus          Vytautas Skuodis
Algis Statkevičius       Antanas Terleckas
Vytautas Vaičiūnas     Julius Sasnauskas
Povilas Pečeliūnas

ir kiti
neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!


 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum