gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 54 Spausdinti El. paštas
    • Mūsų džiaugsmas, viltys ir nerimas
    J. E. Vysk. V. Sladkevičius užima Kaišiadorių vyskupo sostą
    J. E. Vysk. A. Vaičiaus konsekracija ir ingresas
    Atlaidai Ž. Kalvarijoje
    Po Panų kalno sunaikinimo
    Lietuvio-kataliko kryžiaus kelias sovietinėje armijoje
    Mūsų kaliniai
    Konstitucijos „laisvės" ir gyvenimo tikrovė
    Valdžios pastangos atskirti kunigą nuo liaudies
    Kryžių naikinimas
    Žinios iš vyskupijų
    Sovietinėje mokykloje
    Bažnyčia sovietinėse respublikose

Gardino pilis. Joje 1484 m. kovo 4 d. mirė šv. Kazimieras
1982 m. rugpiūčio 15 d.

LKB KRONIKA Nr. 54
Perskaitys duok kitam!
Eina nuo 1972 m. kovo 19 d.
MUSŲ DŽIAUGSMAS, VILTYS IR NERIMAS


(Lietuvos vyskupijų problemos: vienas išsprendus, atsiranda naujos):
    1982 m. liepos mėnesį Apaštalų Sostas, Maskvai sutikus, paskyrė tremtinį vysk. Vincentą Sladkevičių Kaišiadorių vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi, o kun. Antaną Vaičių — nominavo vyskupu ir paskyrė Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prelaturos apaštaliniu administratoriumi. Lietuva ypatingai džiaugiasi, kad vienas tremtinys vyskupas pagaliau gali užimti vyskupijos sostą, tačiau su nerimu klausia, koks bus antrojo vyskupo tremtinio likimas? šiandien Lietuvoje niekas negali atsakyti į kitą klausimą, kodėl sovietinė valdžia sutiko su šių dviejų vyskupų paskyrimu? Kokios naudos ji galėjo tikėtis sau? Ar šis paskyrimas reiškia, kaip komentavo kai kurios užsienio radijo stotys, kad sovietinė valdžia atleidžia priespaudos reples? Anaiptol! Pastaruoju metu jaučiamas dar stipresnis spaudimas, kad kunigai laikytųsi Religinių susivienijimų nuostatų, kurių tikslas — pasmaugti Bažnyčią; dar aštriau puolami visi tie, kurie bando ginti Bažnyčios ir tikinčiųjų teises. Turbūt teisingiausias atsakymas bus toks: praėjusiais metais, sugriuvus sovietinės valdžios planui pravesti į vyskupus sau tinkamus kandidatus, šiais metais ji nutarė savo planą realizuoti subtiliau  — pradžioje praleisti

Lietuvos kunigams ir tikintiesiems priimtiną atvejį, o paskui, iš inercijos pabandyti prakišti ir sau palankius kandidatus. Dėl šios priežasties Lietuvoje kunigų ir-pasauliečių tikinčiųjų tarpe jaučiama daug pagrįsto nerimo, bet visi tiki Dievo Apvaizda ir Apaštalų Sosto budrumu. Lietuvos tikintieji ir kunigai nori rasti „savo ganytojuje sielos globą, užsidegimą ir sustiprinimą ištverti tikėjime" (Jonas-Paulius II), bet rimtai bijo, kad nesulauktų Pravoslavų Bažnyčios tragedijos: hierarchija — sau, o tikinčioji liaudis — sau!

    Lietuvai reikia vyskupų, kurie sugebėtų eiti su tikinčia tauta į kalėjimus, lagerius ir net į mirtį, o ne tokių, kurie tik stabdytų iš „apačios" prasidėjusį dvasinį atgimimą.

    Šiuo metu iš šešių Lietuvos vyskupijų išspręsta yra tik Kauno arkivyskupijos, Telšių ir Kaišiadorių vyskupijų reikalai, Vilkaviškio vyskupija yra priskirta prie Kauno arkivyskupijos ir aiškiai nori turėti savo tinkamą ganytoją ir tvarkytis savarankiškai. Panevėžio vyskupijos padėtis tiesiog tragiška, ir sovietinė valdžia tikriausiai stengsis vilkinti esamą padėtį, kad vyskupija patirtų kuo daugiau skriaudos. O Vilniaus vyskupo sostas jau daugiau kaip 20 metų laukia savo teisėto šeimininko — tremtinio vysk. Julijono Steponavičiaus, kuris Lietuvoje yra ypatingai mylimas. Kiekvienas, kas bandytų prisidėti prie šio vyskupo moralinio sunaikinimo, taptų svetimkūniu tiek tautoje, tiek Lietuvos Bažnyčioje.

J. E. VYSKUPAS VINCENTAS SLADKEVIČIUS UŽIMA
KAIŠIADORIŲ VYSKUPO SOSTĄ

(Dvidešimt trejų metų vieno vyskupo tremtis baigėsi garbinga pergale. O kada to susilauks antrasis ir visa Lietuva?):
    1982 m. birželio mėn. paaiškėjo, jog sovietinė valdžia sutinka leisti J. E. vysk. Vincentui Sladkevičiui grįžti iš tremties į savo vyskupiją ir tuo pačiu leisti konsekruoti vyskupu Telšių vyskupijos valdytoją kun. Antaną Vaičių.

    Liepos 16 d. Vakarų radijo stotys oficialiai paskelbė šią žinią. Visi nekantriai laukė tremtinio vyskupo ingreso į Kaišiadorių vyskupijos katedrą.

    1957 m. gruodžio 25 d. arkivyskupas Teofilius Matulionis, tautos ir Bažnyčios kankinys, pakonsekravo kun. Vincentą Sladkevičių vyskupu be sovietinės valdžios sutikimo. Siekdama pajungti Lietuvos bažnytinę hierarchiją savo interesams, sovietinė valdžia neleido naujai konsekruotam vyskupui, jau anksčiau spėjusiam užsitraukti valdžios nemalonę už ištikimybę Bažnyčiai, eiti savo pareigas. Tremtyje vysk. Vincentas Sladkevičius išbuvo 23 metus, o vyskupu be pareigų — beveik 25 metus.

    Per visą tą laiką tikinčioji Lietuva meldėsi už tremtinį vyskupą; kunigai ir tikintieji rašė peticijas, ėjo net į lagerius ir štai . . . tremtiniui leista užimti Kaišiadorių katedros sostą.

    Vyskupo Vincento Sladkevičiaus ingresas yra viena iš didžiausių Lietuvos Katalikų Bažnyčios pergalių, pagrįstų didelėmis aukomis.

    1982 m. rugpiūčio 8 d. anksti rytą Pabiržės bažnyčia (Panevėžio vyskupijoje) buvo pilna žmonių, norinčių atsisveikinti su vysk. Vincentu Sladkevičių.

    Pakeliui į Kaišiadorių vyskupiją tremtinį vyskupą ant kelio pasitiko atsisveikinti šimtai Pasvalio ir Pumpėnų parapijų tikinčiųjų. Dėl šių palydų Pumpėnų ir Pasvalio kunigams net teko aiškintis Pasvalio raj. vykd. komitete.

    Atvykstantį vyskupą valdžia leido pasitikti tik prie Kaišiadorių katedros šventoriaus vartų. Nežiūrint valdžios pastangų, kiek galima sumenkinti iškilmę, tikinčiųjų prisirinko labai gausiai. Minia su gėlėmis užpildė gatvelę nuo šventoriaus iki centrinės gatvės. 12,30 vai. pradėjo iškilmingai gausti katedros varpai. Pasirodžius vyskupui, minia klojo ant mašinos ir žemės gėles, plojo rankomis — kaip kas sugebėjo, taip ir reiškė savo džiaugsmą. Iš miesto Vykdomojo komiteto pro langus ir nuo durų iškilmę stebėjo pareigūnai, milicininkai ir saugumiečiai. Tai buvo gera pamoka Lietuvos valdiškiems bedieviams: kokios tuščios jų

pastangos suniekinti Bažnyčiai ištikimus vyskupus ir kunigus!

    Iškilmėje dalyvavo vyskupai — Liudvikas Povilonis, Julijonas Steponavičius ir Antanas Vaičius kartu su vysk. Vincentu Sladkevičių koncelebravę šv. Mišias. Mišių metu kalbėjo pats Kaišiadorių vyskupas, štai jo pamokslo santrauka:

    „Lygiai prieš 50 metų, 1932 m. čia, šioje katedroje, aš stovėjau paskui ateitininkų vėliavą kaip mažas dvylikametis berniukas. Vaikiškais, bet pilnais entuziazmo balseliais mes giedodavome ateitininkų himną. Dabar, praėjus 50-čiai metų, aš vėl stoviu prieš jus kaip šv. Tėvo paskirtas Kaišiadorių vyskupijos apaštališkasis administratorius, jūsų vyskupas ir ganytojas. Jūs žvelgiate į mane smalsiais žvilgsniais, tarsi klausdami: kuo būsi? į šį klausimą neatsakysiu ir negaliu atsakyti, — į tai atsakys visas mano gyvenimas, atsakys istorija ir Dievo teismas. Aš galiu tik pasakyti, kuo aš privalau būti pagal Kristaus mintį ir Bažnyčios paskyrimą, šitai aiškiausiai atskleidžia šv. Tėvo Jono-Pauliaus II telegrama, pasiųsta mūsų krašto vyskupų konferencijos pirmininkui vysk. Liudvikui Poviloniui. šventasis Tėvas, atsiųsdamas tokią turiningą, nuostabiai mus paguodžiančią telegramą, parodė mūsų kraštui nepaprastą palankumą. Dabar visi atidžiai išklausykime šv. Tėvo telegramos žodžius:

    „Paskatinti meilės ir rūpesčio Mums labai brangiai Lietuvos Bažnyčiai, Mes kreipiamės į brolius Vyskupus tą palaimingą dieną, kurią konsekruojamas naujas vyskupas Antanas Vaičius, kuris valdys kaipo Apaštalinis Administratorius Telšių Vyskupiją ir Klaipėdos Prelatūrą. Tos katalikiškosios bendruomenės džiaugsmu ir Mes džiaugiamės ypač, kad vienu kartu ir garbingasis sielų ganytojas Vincentas Sladkevičius užima savo vyskupavimą kaipo Kaišiadorių Apaštalinis Administratorius.

    Vyskupas tikrai yra Bažnyčiai Dievo suteikta neįkainuojama dovana, nes Vyskupas užima apaštalų vietą ir rankų uždėjimu bei konsekravimo žodžiais įgyja šventosios Dvasios malonę ir šventą charakterį. To galia prakilniu ir

nuostabiu būdu jis atstovauja patį Kristų, Mokytoją, Ganytoją ir Vyskupą ir veikia Jo Asmens galia, kad suburtų Dievo tautą tiesoje ir šventume ir ja rūpintųsi melsdamasis, sakydamas pamokslus ir atlikdamas visus meilės darbūs.

    Kunigai gi, kurie yra visos Kristaus kunigystės dalyviai tarnauti Dievo tautai, dėl šio dalyvavimo kunigystėje ir pasiuntinybėje, tepripažįsta vyskupą savo tėvu ir jo su pagarba teklauso. Pagaliau visa katalikiškoji bendruomenė, kurios tikėjimas yra išbandytas tiesos sunkenybių ir vargų, teranda savo ganytojuje sielos globą, užsidegimą ir sustiprinimą ištverti tikėjime su galinga viltimi ir meilės atrama, kad galėtų gyventi vertingai, praktikuodama krikščioniškas dorybes, kurios papildo tautos išsiauklėjimą ir mokslingumą.

    Lietuvos katalikiškąją šeimą pavedame Dievo Gimdytojai, gailestingumo Motinai, meilės pilna širdimi suteikdami Apaštalinį palaiminimą vyskupams, kunigams, jaunuoliams, pašauktiems į Viešpaties dalią, taip pat visiems pasišventusiems Dievo garbinimui ir visiems tikintiesiems.
Popiežius Jonas Povilas II"

    Šv. Tėvo telegrama gražiausiai atskleidžia Bažnyčios mintį, kuo turi būti vyskupas savo vyskupijoje: jis atstovauja patį Kristų — Mokytoją, Ganytoją ir Vyskupą. Nuo dabar aš esu jūsų vyskupas ir ant mano pečių krinta atsakomybė už jus. Visa, kas palies jūsų gyvenimą, palies ir mano širdį. Visos audros, kurios palies jus, pirmiausia palies ir mano galvą; visi vargai, sunkumai, net visos jūsų klaidos — atsilieps mano širdyje.

    Man tenka be galo sunki ir atsakinga pareiga. Tik mane guodžia šv. Povilo žodžiai korintiečiams, kur jis sako: „Dievas pasirinko, kas pasauliui atrodo kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus." Juk Dievas, kasdienę duoną, Eucharistinę Duoną augina ne ant ąžuolo, o ant balto šiaudo, kuris, atidavęs grūdą, lieka užmirštas ir net kojomis sutryptas. Kad galėčiau jums pateikti Kristaus tiesos ir meilės duoną, laukiu iš jūsų ne jausmingos meilės, bet laukiu maldos.

    Šiandien yra Kristaus Atsimainymo šventė. Atsimainiusio Kristaus akivaizdoje apaštalai sakė, kad jiems yra gera. Dievo artumoje turi būti gera, kaip saulės artumoje turi būti šviesu. Dievas nori, kad visada kiekvienam žmogui būtų gera. Tam Kristus atėjo į žemę, tam Jis įsteigė Katalikų Bažnyčią, kad ji būtų Kristaus gerumo nešėja į pasaulį. Tam Bažnyčioje yra vyskupiškoji tarnystė, kad būtų galima teikti gėrimą, štai kodėl šv. Tėvas ir sako, kad vyskupas yra nuostabi ir didi Dievo dovana Bažnyčioje. Tad ar galima bijoti Bažnyčios, ar galima bijoti vyskupo? Ar galima nušalinti vyskupą nuo savo tarnystės, jei jis siekia tik gero? Skriauda yra, jei vyskupas atskirtas nuo savo tarnystės, skriauda vyskupijai, Bažnyčiai ir visiems šalia Bažnyčios. Gerai, kad kai kurios klaidos atitaisomos, bet dar nepilnai, ir mes tikime, kad su laiku jos bus pilnai atitaisytos. Mes kantriai laukėme ir laukiam, kad kai kurie dalykai būtų peržiūrėti ir Bažnyčios atžvilgiu. Ar tinka Bažnyčią, kaip geradarę, laikyti susiaurintomis teisėmis, atskirtą nuo tų sričių, kur ji galėtų labiausiai gera daryti. Ar ne laikas Bažnyčią perkelti iš susiaurintų teisių patalpų į platesnes, kad ji galėtų daugiau gera daryti. Bažnyčia, o tuo pačiu ir vyskupiška tarnystė ne tam įsteigta, kad kam nors kenktų. Dėl to Bažnyčia kiekvienoje santvarkoje gali padaryti daug gero ir jį daro. Tik reikia suteikti jai galimybės. Bažnyčia nėra įsteigta santvarkoms palaikyti ar jas griauti.

    Man negalint eiti pareigų, jas ant savo pečių nešė kiti, už ką esu jiems labai dėkingas. Dėkingas esu ir jums, mieli Kaišiadorių vyskupijos kunigai, kurie visada man buvote labai geri. Dievo Apvaizda mūsų vyskupijai davė tokius didingus vyskupus kaip garbingąjį kankinį arkiv. Teofilių Matulionį. Kai jums ateidavo sunkios valandos, jūs prisimindavote tuos šventuosius vyskupus ir tai jus sulaikydavo nuo klaidingų žingsnių.

    Mūsų vyskupija turėjo džiaugsmingąją dalį, kai, įkūrus atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją, pradėjo savo gyvavimą ir gavo tokius nuostabius ganytojus. Mūsų vyskupijoje pradėjo reikštis gražiausi krikščioniško gyvenimo daigai. Tačiau mūsų vyskupija turėjo ir skausmingąją dalį. Tada

kentėjome, meldėmės ir laukėme, pasitikėdami Dievo Apvaizda. Ar turės mūsų vyskupija garbingąją dalį? Tai priklausys nuo mūsų. Ar mokėsime prisikelt iš savo silpnybių ir nukreipt žvilgsnį į Jėzų Kristų. Ar išlaikysime kūdikišką mūsų pamaldumą į Mariją. Ar tas pamaldumas bus ne vien Šiluvos, Aušros Vartų ar Žemaičių Kalvarijos nuosavybė, bet ir Pivašiūnų nuosavybė? Nuo mūsų priklausys, kad mūsų vyskupija, turėjusi džiaugsmingąją ir skausmingąją dalį, turėtų ir garbingąją."

    Po šv. Mišių pradėjo vyskupą sveikinti Lietuvos jaunimas. Tik gaila, kad ne visi dėl laiko stokos galėjo tai padaryti, nes šventoriuje ir bažnyčioje išsirikiavę vaikai ir jaunimas laukė Sutvirtinimo sakramento, Vyskupijos kunigų vardu vyskupą pasveikino kan. Stanislovas Kiškis.

    Vyskupas Vincentas Sladkevičius padėkojo visiems jį sveikinusiems ir labai jautriai padėkojo Panevėžio vyskupijai, kuri jį priėmė ir globojo.
— Panevėžiečiai parodė man labai daug širdies, — kalbėjo vyskupas, — tikiuosi tos širdies dar daugiau surasti pas savuosius, nes čia mano tėvo ir motinos žemė, čia mano tėvų pėdos ir mano kaip vaiko pėdos. Ta vaiko nuotaika pasiliko mano širdyje, — tęsė vyskupas, — ir su ta nuotaika, su tuo entuziazmu, su Dievo malonės pagalba ketinu stoti į didįjį darbą — pasišvęsti Dievui ir Bažnyčiai.

    Sutvirtinimo sakramentą teikė visi keturi vyskupai. Buvo sutvirtinta 600 vaikų ir jaunimo.

    Pietų metu buvusį tremtinį vyskupą sveikino jo bendro likimo brolis vyskupas Julijonas Steponavičius. Jo sveikinimą pateikiame beveik ištisai:

    „šios dienos gražiai ir maloniai iškilmei, būtent Jo Ekscelencijos iškilmingam įžengimui į savo katedrą, sugrįžimui į savo tiesiogines pareigas, paryškinti yra labai tinkami Išganytojo žodžiai:
— Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu (Jn 16,20).

    Visa Lietuvos Bažnyčia liūdėjo matydama, kad beveik per visą pokario metą Kaišiadorių vyskupija buvo be vyskupo, nes jos tikrieji ganytojai buvo sukliudyti ir

negalėjo eiti savo ganytojiškų pareigų. Liūdėjo ir Kaišiadorių vyskupijos kunigai bei tikintieji, kurie 35 metus buvo našlaičiai, be savo Tėvo ir Ganytojo. Liūdėjo tikrasis jų Ganytojas, kuris 25 metus buvo atskirtas nuo savųjų, ir turėjo gyventi nuošalume ir vienatvėje, šiandien tas liūdesys pavirto džiaugsmu. Bet ši džiaugsmo diena Jums, mielas Ekscelencija, atėjo po ilgų kančių, skausmų ir sielvarto metų. Matyt jau Dievo Apvaizdos planuose taip buvo numatyta, kad skausmuose pagimdytų vyskupijų ganytojai eitų skausmų keliu, gertų skausmų taurę iki dugno.

    Kaišiadorių vyskupijos pradžia buvo skausminga. Kaip kan. Kiškis minėjo, po I-jo pasaulinio karo, įsikūrus nepriklausomai Lietuvai, 1920 metais buvo pagrobtas Vilnius. Vilniaus vyskupija buvo padalyta į dvi dalis. Steigiant 1926 metais Lietuvos Bažnytinę provinciją iš tos Vilniaus vyskupijos dalies buvo sukurta Kaišiadorių vyskupija. Jos pirmasis Ganytojas kan. Juozapas Kukta buvo tremtinys, 1922 metais su trim lietuviais — veikėjais ištremtas į Nepriklausomą Lietuvą. Nelengva buvo naujo vyskupo vyskupavimo pradžia. Ne tik nebuvo katedros, bet Kaišiadorys tada neturėjo tinkamos parapijinės bažnyčios. Po karo, projektuojamos parapijinės bažnyčios vietoje, išaugo katedra ir 1926 metais buvo konsekruota. Po vysk. Juozapo Kuktos mirties Apaštalų Sostas paskiria Kaišiadorims vyskupą Teofilį Matulionį — tikrąjį kankinį, iškentėjusi 16 metų lageriuose ir mirusį už savo vyskupijos ribų. Ir Tave, mielas Ekscelencija, Dievo Apvaizda vedė į Kaišiadorių vyskupijos sostą aukos ir kančios keliu. Kada vyskupas Toefilis Matulionis, negalėdamas eiti pareigų, rūpinosi savo vyskupijos ateitimi, jo žvilgsnis nukrypo į Tave. Jis surado būdą, kad šv. Tėvas Tave paskirtų vyskupu ir Tave pakonsekruotų. Deja, Tau, neteko dirbti tarp savųjų. Gyvendamas tremtyje, buvai laikomas raupsuotu. Kažkas įkalbinėjo, kad pavojinga su Tavimi susitikti, ir kunigai, pasiduodami tai baimei, ėmė bijoti Tave net aplankyti. Prisimena atsitikimas: vienas Kaišiadorių vyskupijos garbės kanauninkas, kurio šiandien nėra gyvųjų tarpe, manęs

kartą paklausė: „Kažin, ar galima aplankyti mūsų Ekscelenciją? Bijau, kad kas nesiteirautų, ko aš ten buvau nuvykęs ir ką aš ten kalbėjau." Išgirdęs, žinoma, tokius pasakymus, paklausiau: „O tamsta, nebijai su manim kalbėti, juk, tur būt, žinai, kad į mus abu vienodai žiūrima." Pašnekovas nuraudo ir pas Ekscelenciją nenuvažiavo.

    Kokie gi buvo tie raupsai, kuriais buvo gąsdinami kunigai, kuriais buvo galima apkrėsti? Jie buvo priskiriami tiek Jums, mielas Ekscelencija, o drauge ir man, Jūsų likimo draugui. Tie raupsai — tai ištikimybė Kristui ir Bažnyčiai, Dievo ir sielų meilė, rūpinimasis savo vyskupijos dabartimi ir ateitimi, sielojimasis dėl Kunigų seminarijos, sielojimasis dėl kai kurių kunigų laikysenos ir elgesio. Ir manau, kad neapsiriksiu pasakydamas, kad tie visi dalykai, dėl kurių aukojaisi, kentėjai, sielojaisi būdamas tremtyje, šiandien, išėjus Tau į viešumą, jie Tavo sielai ir širdžiai bus dar brangesni. Dievui ir sieloms, Kristui ir Bažnyčiai, visos mūsų krašto Bažnyčios gerovei, savosios vyskupijos gerovei, aukosi visas savo kūno jėgas ir dvasios galias, nenuilstamai darbuodamasis ir nuoširdžiai melsdamasis, prisimindamas šv. apaštalo Pauliaus žodžius: „Su verkiančiais verkite, su džiaugiančiais džiaukitės." (Rom 12,15).

    Šiandien noriu su visais pasidžiaugti, kad Jums atsirado galimybė grįžti į savo vyskupiškas pareigas. Džiaugiuosi, kad sugrįžai pas savuosius ir kad aš Tau nepastojau kelio ir, kad per Tavo lavoną neužėmiau Kaišiadorių. Dėkoju Tau, kad nors aš dar ir toliau esu laikomas raupsuotu, teikeisi pakviesti mane šiandien į tas gražias iškilmes ir neatsitvėrei nuo manęs mūro siena. Tad tą gražią ir džiugią Tavo gyvenimo dieną priimk mano, buvusio bendro tavo gyvenimo likimo draugo, nuoširdžius sveikinimus su maldomis. Linkiu, kad Aukščiausiojo malonėmis stiprinamas, vadovautum savo vyskupijai vienybės dvasioje ir vestum visus bažnytinės dvasios keliu. Kažkas yra padalijęs mūsų kunigus į reakcingus ir pažangius, į ekstremistus ir susipratusius, o paskutiniu laiku atsirado ir naujas terminas: opozicionieriai ir lojalieji. Bažnyčiai toks padalijimas yra svetimas. Bažnyčiai kiekvienas kunigas, tariant šv.

Pauliaus žodžiais, yra Kristaus tarnas ir Dievo malonių teikėjas, iš žmonių paimtas ir žmonėms pastatytas. Ką gi, norisi palinkėti, kad Tavo vyskupijoje nebūtų, taip vadinamų, nei reakcingųjų, nei pažangiųjų, nei ekstremistų, nei susipratusių, bet kad visi kunigai būtų Kristaus tarnai ir ištikimi Bažnyčios sūnūs. Ir pagaliau linkiu, kad, aukos ir kančios išbandytas, sviestum tvirtiesiems savo kunigams drąsa ir ištikimybe, o silpnuosius ir abejojančius stiprintum. Tegul Gerasis Viešpats stiprina Tavo kūno jėgas ir dvasios galias, kad drauge su visais Lietuvos vyskupais, su savo vyskupijos kunigais, darbuotumeis šventai ir išganingai mūsų krašto Bažnyčios gerovei ir savo vyskupijos gerovei ir Gerasis Dievas telaimina Tavo maldas ir darbus."

*     *     *


J. E. VYSK. ANTANO VAIČIAUS KONSEKRACIJA IR INGRESAS


(Pagaliau ir Telšių vyskupijos sostas susilaukė teisėto ganytojo, kuklaus vysk. M. Valančiaus idėjų tęsėjo):
    1982 m. liepos 21 d. šv. Tėvas paskyrė kun. Antaną Vaičių Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prelatūros apaštaliniu administratorių, o kartu ir vyskupu. Konsekracija buvo pramatyta Kauno arkikatedroje liepos 25 d. Lietuvos kunigai ir tikintieji šį šv. Tėvo paskyrimą sutiko palankiai, nes kun. Antanas Vaičius yra gražiai užsirekomendavęs pastoracijoje, pritardamas ir palaikydamas blaivybės sąjūdį ir patvirtindamas Telšių vyskupijos Kunigų tarybą. Jis, eidamas Telšių vyskupijos valdytojo pareigas, pajėgė surasti kontaktą su vyskupijos kunigais. Savo laiku kunigai, ypač už Telšių vyskupijos ribų, kėlė abejonių dėl kun. Antano Vaičiaus kandidatūros tinkamumo, bet laikas vis labiau tas abejones sklaidė. Visi labai apgailestavo, kad praėjusiais metais kun. Antanas Vaičius buvo įjungtas į Lietuvos Bažnyčiai nepriimtiną trijulę ir dėl to turėjo pergyventi aštrų opozicijos puolimą.

    Konsekracijos iškilmės buvo labai gražios. Vyskupą Antaną Vaičių konsekravo vyskupai — Liudvikas Povilonis, Vincentas Sladkevičius, Julijonas Steponavičius ir Romualdas Krikščiūnas, šv. Mišių metu tartame žodyje vysk. Liudvikas Povilonis perskaitė popiežiaus Jono-Pau-liaus II telegramą-sveikinimą Lietuvos Bažnyčiai, pranešė apie vysk. Vincento Sladkevičiaus paskyrimą po 23 metų tremties Kaišiadorių vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi ir plačiau apsistojo ties vyskupo tarnyste, pabrėždamas, kad „vyskupo tarnystė yra ne garbės, o darbo ir aukos tarnystė". Baigdamas kalbėti, vysk. Liudvikas Povilonis kreipėsi į konsekruojamąjį šiais žodžiais: „Mielas Brolis Kristuje Antanai, šiandien, Tavo konserkacijos dieną, ryžkis siekti vyskupo idealo, Dievo tarno arkivyskupo Jurgio Matulevičiaus pasiryžimu: „Duok, Dieve, kad sudegčiau, kaip žvakė ant altoriaus nuo darbo kaitros ir meilės ugnies Tau ir Tavo Bažnyčiai".

    Katedros šventoriuje naujai konsekruotąjį vyskupą ir kitus vyskupus, o ypač Julijoną Steponavičių ir Vincentą Sladkevičių sveikino Lietuvos jaunimo atstovai.

    Pakeliui į namus vysk. Antaną Vaičių pasitiko ir pasveikino Viduklės, Varnių ir Viešvėnų parapijų tikintieji. Telšių katedra, šventorius ir net gatvės buvo užtvindytos žmonių. Žemaičiai neslėpė savo entuziazmo, sulaukę naujo vyskupo, kuris savo gerumu jau buvo spėjęs užkariauti tikinčiųjų širdis.

    Mišiose pamokslą pasakė kan. Kazimieras Gaščiūnas, kurio metu perskaitė popiežiaus telegramą-sveikinimą. Po šv. Mišių Telšių vyskupą sveikino žemaičių jaunimas. Ypatingai visus sužavėjo jautrus Telšių jaunimo sveikinimas. Vyskupą taip pat pasveikino Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų komiteto vardu kun. Alfonsas Svarinskas. Tarp kita ko jis kalbėjo: „Katalikų komitetas su dideliu dėmesiu sekė visų mūsų ganytojų pastangas išsivaduoti iš bedieviškų varžtų, sekė ir Jūsų pastangas. Mes dėkingi Jums už pravestą vyskupo kankinio Pranciškaus Ramanausko minėjimą, mes dėkingi Jums už Žemaičių Kalvarijos

atgaivinimą, už rožančiaus maldą, geriausiai paplitusią Žemaitijoje, dėkingi Jums už blaivybės akciją. Kartą Vatikano radijas pasakė šiuos žodžius: „Tik vienas Telšių valdytojas kun. Vaičius nesužlugdė blaivybės idėjos". Manau, kad tai gražiausias jo pripažinimas."

    Telšių vyskupijos kunigų vardu kalbėjo kun. Klemensas Arlauskas, išreikšdamas visų kunigų džiaugsmą dėl šio šv. Tėvo paskyrimo.

    Atsakydamas į sveikinimus, vysk. Antanas Vaičius taip kalbėjo:

    „Broliai kunigai, svečiai ir savieji, brangūs telšiečiai, labai brangus ir mielas jaunime, vaikučiai mažieji ir seneliai, aš giliai sujaudintas ir tiesiog sukrėstas, nerandu žodžių, kaip padėkoti už šitą sutikimą. Pirmiausia noriu tarti ačiū Visagaliam Dievui už begalinę meilę, kurią Jis man parodė, leisdamas gimti ten, „kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka", ten, kur Šatrija, Rambynas, Vilija srauni, leisdamas gimti ir augti tikinčių tėvų šeimoje, kur buvo daug vargo ir skausmo, kur dažnai trūko net juodos duonelės, bet kur buvo malda ir giesmės, kur skambėdavo vakarais dainos.

    Noriu padėkoti šv. Tėvui Jonui-Pauliui II už ypatingą pasitikėjimą, kad man, menkam, silpnam, eiliniam kunigui patikėjo šias atsakingas pareigas — būti Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prelatūros apaštaliniu administratoriumi . . . Noriu tarti nuoširdžiausi ačiū Telšių katedros garbingiems kapituliarams ir Klaipėdos prelatūros tarėjams, kurie sunkiais, vargingais mano, kaip kapitulinio vikaro-valdytojo, metais visu nuoširdumu mane rėmė ir palaikė. Ačiū visiems Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prelatūros kunigams, kurių paramą visada jutau, bet ypatingai sunkiausiuose mano gyvenimo momentuose. Ypatingas ačiū mažiesiems vaikučiams, jaunimui, tėvams ir motinoms, seneliams — visiems tikintiesiems, rėmusiems ir palaikiusiems mane savo maldomis. Ačiū Lietuvos vyskupams, kurie mane šiandien konsekravo: jų meilę, prielankumą visada jutau. Ypatingas ačiū Panevėžio kapitulai. Žinau, kad visiems nepadėkosiu . . .


    Jūs žiūrite į mane ir klausiate: „Koks tu dabar būsi? Kaip atliksi vyskupo pareigas?" Iš tikrųjų aš esu baimės ir rūpesčio pilnas. Žinau, kokį žingsnį šiandien žengiau ir kokią atsakomybę aš prisiėmiau. Man šiandien buvo pasakyta daug gražiausių žodžių, kuriuose buvo įpinta ne tik įspėjimų. Atvykus šį rytą pas Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininką vysk. Liudviką Povilonį, turėjau kartu su Kaišiadorių vyskupijos apaštaliniu administratoriumi vysk. Vincentu Sladkevičių prisiekti, ką mes ir padarėme, šią valandą norisi tą priesaiką savais žodžiais atkartoti: visas jėgas skirsiu tik Dievui ir vien tik Kristaus Bažnyčiai. Neieškosiu nei poilsio, nei ramybės ir ką tik galėsiu, darysiu, kad klestėtų Katalikų Bažnyčia mielojoje mūsų Žemaitijoje. Kaip priesaiką duodu jums žodį ir užtikrinu, kad visą save paaukosiu ir visas jėgas atiduosiu dėl Kristaus ir Bažnyčios. Kartu prašau jūsų pagalbos, šiandien Kaune pasakiau: glaudžiuosi prie Jūsų, ekscelen-cijos vyskupai, kaip prie savo dvasios Tėvų, kurie šiandien mane pagimdėte vyskupu, šį vakarą kartoju jums: glaudžiuosi prie jūsų, broliai kunigai, kad jūs man padėtumėte, kaip palinkėjote ištverti ir, ką galima, padaryti dėl Dievo ir Bažnyčios; glaudžiuosi prie jūsų, brangūs tikintieji, kad savo maldose mane prisimintumėte ir palaikytumėte."
(Kalba sutrumpinta. — Red.)

ATLAIDAI Ž. KALVARIJOJE

(Kiek baimės bedieviškajai Lietuvos valdžiai sukėlė nuoširdžių maldininkų minios, suplaukusios Žem. Kalvarijon):
    1982 m. liepos 2-9 d. didieji atlaidai Ž. Kalvarijoje vyko budint milicijos ir kariuomenės daliniams. Aplinkinių miestų mokyklose-internatuose buvo apgyvendinti milicijos kursantai, atgabentos iš Vilniaus kelios didelio galingumo ugniagesių mašinos, paruošta daugybė dengtų mašinų su pasiklausymo aparatūrą. Tikinčiųjų mašinas,

vykstančias į atlaidus, tikrino 41 Valstybinės autoinspekcijos postas — jie visi turėjo tiesioginį radio ryšį su radiocentru, įrengtu Pasruojės žuvų ūkyje — Juodėnų II kaime. Atvyko net Respublikinės autoinspekcijos viršininkas Vaitasius ir generolas Žemaitis. Pasruojėje įrengė skaičiavimo centrą, į kurį perduodavo visus patikrintų mašinų numerius, ir taip nustatydavo kelintą kartą mašina vyksta į Žemaičių Kalvariją. Čia apsilankę kelis kartus vairuotojai, buvo kaltinami uždarbiavimu. Neišskirdavo net ir kunigų.

    Kaimyninės Tirkšlių parapijos klebonas Vincentas Gauronskis kasdien vakare vykdavo namo. Kartais jis atveždavo į atlaidus savo kaimynus, Mažeikių kunigus, todėl autoinspekcija jį sustabdė ir nukabino valstybinį mašinos numerį, replikuodami: „Daugiau nebekursuosi!"

    Liepos 5 d. vakare Sedos kleboną Petrą Serapiną, talkinantį atlaiduose, iškvietė pas ligonį į Plinkšes. Sugrįžus vairuotojui Paulauskui valstybinė autoinspekcija atėmė vairuotojo teises.

    Liepos 3 d. vakare, grįžtant iš atlaidų, autoinspekcija sulaikė kun. Kaunecką netoli Sedos ir nebeleido toliau važiuoti asfaltu, bet įsakė grįžti ir važiuoti žvirkeliu per Alsėdžius.

    Per visą oktavą Ž. Kalvarijos gatvėmis visą laiką vaikštinėjo milicininkų bei draugovininkų būriai, važinėjo autoinspekcijos mašinos. Nors pakelėse spoksodavo didžiuliai būriai autoinspektorių ir milicininkų, bet prie posto eilėje kartais tekdavo laukti patikrinimo net pusę valandos. Visose autobusų stotyse budėdavo milicininkai. Tikinčiųjų pasamdytus autobusus sulaikydavo, keleivius išlaipindavo ir jie kelionę turėdavo baigti pėsčiomis, o vairuotojams atimdavo teises. Visa tai buvo daroma, norint įbauginti ir išgąsdinti tikinčiuosius.

    Jau iš anksto aplinkinių rajonų apylinkių darbuotojai skleidė kalbas, kad šiais metais nebus leidžiama vykti į Ž. Kalvariją, — ją saugos milicija ir kariuomenė. Tokios kalbos buvo paskleistos ir visoje Lietuvoje. Net iš Vilniaus ir kitų tolimų vietovių pažįstami skambindavo telefonu

tikintiesiems ir kunigams klausdami, ar bus leidžiama atvykti į atlaidus.

    Nežiūrint visokių provokacijų, šiais metais maldininkų buvo ypač gausiai. į kryžiaus kelio kalnus tikintieji kasdien eidavo su procesija, nešant po baldakimu didžiąją kryžiaus relikviją. Didžiąją Kalvarijos dieną ir kunigų tradicinį trečiadienį relikviją nešė pats vyskupijos valdytojas kun. Antanas Vaičius. Kalnuose sakė pamokslus, skelbė kryžiaus kelių intencijas. Beveik kasdien eidavo kryžiaus kelius, atsiteisimo intencija už Panų kalno koplyčios išniekinimą.

    Liepos 7 d. (trečiadienį) šv. Mišias už tautos blaivybę ir tyrumą koncelebravo vyskupijos valdytojas ir apie 80 Telšių vyskupijos kunigų bei svečių iš kitų vyskupijų.

    Atlaidų dienomis milicija ypatingai saugojo Panų kalną. į Pasruoję ir Panų kalną uždarė visus įvažiavimus. Miške, ties Pasruoje pastatė ženklus, draudžiančius 5 km sustoti (jų nenuėmę visą liepos ir rugpiūčio mėn.), panaikino Pasruojės ir Paplinkšės autobusų stoteles, dėl to vietiniams gyventojams tenka eiti pėsčiomis 10 ir daugiau kilometrų. Net laidotuvių dalyvius (laidotuvės buvo Staškauskų šeimoje) praleido tik po ilgų patikrinimų, įrodžius savo giminystės ryšius. Viena tolima giminaitė buvo visai parai sulaikyta su gedulingu vainiku, įtariant, jog norėjusi patekti į Panų kalną. Uršulė Motuzienė bandė nuvesti į Panų kalną savo giminaičius anksti rytą, dar neišaušus. Iš miškelio iššokę milicininkai ir kareiviai visus, net mažą vaiką, smarkiai sumušė.

    Telšių telefonistės privalėjo visą laiką palaikyti tiesioginį Pasruojės ryšį su Vilniumi.

    Sąryšyje su atlaidais tardė daug jaunimo ir vaikų. Saugumiečiai demonstratyviai stebėjo ir fotografavo procesijose ir kryžiaus kelio kalnuose dalyvaujantį jaunimą ir vaikus. Draugovininkai, su raudonais raiščiais, grįžtant iš kalnų procesijai, ateidavo net į šventorių. Milicininkai ir draugovininkai gaudydavo pavieniui į miestelį išėjusius vaikus, ir juos versdavo rašyti pasiaiškinimus, kaip jie pateko į Ž. Kalvariją, kas juos atvežė ir kas

organizavo? Dar kitus suėmė jau grįžusius į namus. Pvz.: liepos 7 d. trylikametį Romualdą Grušą milicininkai pagrobė vėlai vakare Telšiuose prie pat namų ir nuvežė į milicijos skyrių tardymui. Kitą vakarą jį vėl sulaikė prie namų ir nuvežė į milicijos postą Ž. Kalvarijoje, kur tardė iki 3 vai. nakties. Tardant reikalavo rašyti milicininkų diktuojamą pasiaiškinimą. Kai Romualdas atsisakė tai padaryti, čekistai užsuko jam ausį ir įmetė į rūsį, kur buvo ir daugiau vaikų. Juos paleido tik 6 vai. ryte. Vaikas iš rūsio nuėjo tiesiai į bažnyčią ir tą dieną vėl dalyvavo kryžiaus kelių procesijoje. Panašiai buvo tardyti daugelis 10-15 metų vaikų. Diktuojant pasiaiškinimus, tarp kita ko buvo reikalaujama rašyti tokį tekstą: „Telšių kun. J. Kauneckas liepė mums rinktis į Alsėdžius, o iš ten su kryžiais ir vėliavomis turėjome žygiuoti į Panų kalną." Be to, vaikai turėjo aprašyti, kokiais rūbais buvo apsirengę, kas juos davė, kas atvežė į Ž. Kalvariją, kas organizavo procesijas? Po to lape, palikus daug vietos, buvo reikalaujama pasirašyti lapo apačioje. Vaikai buvo gąsdinami, kad jie nusikalto, dalyvaudami procesijose, nes nepilnamečiams tai draudžia įstatymas.

    Kunigų trečiadienio (VII.7) kryžiaus kalnų procesija buvo pavadinta politiniu nusikaltimu, — joje 6 mergaitės, aprengtos geltonomis, žaliomis ir raudonomis suknelėmis, eidamos paskui kryžių, „sudarė buržuazinės Lietuvos vėliavą." Nors vaikai aiškinosi nematę tos „vėliavos", o Telšiuose procesijoje visada būna tokios suknelės, bet jos esančios salotinės, samaninės ir bordo spalvos, — jie buvo kaltinami politika ir gąsdinami, jog būsią teisiami, šitaip buvo tardomi vaikai iš Tauragės, Telšių ir kitų vietovių: Romualdas Grušas, Alma Andrijauskaitė (sulaikyta Ž. Kalvarijoje ir tardyta iki nakties), Violeta Ričkutė (paimta Telšiuose su motina), Saulė Gaižauskaitė, Rasa Kačinsky-tė (su motina), Jolanta Juodžytė, Alma Dimbinskytė, Rėda Uksaitė (su motina, ji atsisakė rašyti pasiaiškinimą ir tardoma nepasakė nė žodžio), Romas Žalionis (sulaikytas Ž. Kalvarijoje), Elena Gudaitė (paimta iš namų), Aurelija Gaučytė ir kt.

    Po atlaidų į Plungės raj. vyk. komitetą buvo pakviestas Ž. Kalvarijos klebonas kun. Alfonsas Lukoševičius ir įspėtas, kad ateityje jis bus baudžiamas, jei atlaiduose kalbės valdžios nepatvirtinti pamokslininkai, o tokie šiais metais pasakė net 9 pamokslus.

    Kun. Alfonsui Svarinskui Viduklės apylinkėje Raseinių raj. vyk. k-to pirm. pav. O. Stonienė perskaitė tokio turinio įspėjimą: „Religinių susivienijimų nuostatų 19 str. yra pasakyta, kad kulto tarnų, religinių pamokslininkų veiklos rajonas apribojamas jų aptarnaujamo susivienijimo narių gyvenamąja vieta ir atitinkamų maldos namų buvimo vieta.

    Nustatyta, kad kun. Alf. Svarinskas be vietos valdžios sutikimo atlikinėjo religines apeigas, sakė antivisuomeninio ir šmeižikiško turinio pamokslus 1982 liepos 2-9 dienomis Varduvoje.

    Tenka pažymėti, kad kun. Alf. Svarinskas už minėtų kultų įstatymų pažeidimą jau buvo įspėtas 1981.X.l.

    Dar kartą reikalauju, kad kun. Alf. Svarinskas laikytųsi įstatymų apie religinius kultus ir įspėju, kad už jų pažeidimą Jūs galite būti patrauktas administracinėn atsakomybėn. 1982 m. liepos 12 d. Pasirašė — RRT Įgaliotinis P. Anilionis".

PO PANŲ KALNO SUNAIKINIMO


(Bedieviškosios valdžios pareigūnų brutaliausias barbarizmas liudija komunistinės sistemos savęs susiniekinimą):
    1982 m. birželio 8 d. Telšiuose buvo sukviesti vyskupijos dekanai pokalbiui su RRT įgaliotiniu P. Anilioniu. Nedalyvavo tik Mažeikių dekanas kun. Jonas Gedvilą. Dekanai atsisakė kalbėti Telšių raj. vykdomajame komitete, kadangi Telšių raj. valdžia išniekino Panų kalną. Pokalbis įvyko Telšių vyskupijos Kurijoje. Įgaliotinis, kaip įprasta, kalbėjo apie religinių susivienijimų nuostatus. Apie Panų kalną jis taip atsiliepė: „Religinis

ekstremizmas iššaukė ateistinį ekstremizmą". Po pokalbio dekanai įteikė įgaliotiniui pareiškimą:

    „Nuo neatmenamų laikų, pagal Bažnyčios patvarkymą, kunigai su tikinčiaisiais kasmet lapkričio 1 d. ir 2 d. meldžiasi kapuose už mirusius. 1981 m. lapkričio 1 d. beveik visose Telšių vyskupijos parapijose buvo uždrausta tikintiesiems bendrai melstis kapuose už mirusius. Kai kur (pvz., Telšiuose) tą dieną buvo uždrausta net kryžius pašventinti kapuose. Kituose rajonuose (pvz., Mažeikiuose), žodiniai nebuvo uždrausta, tačiau kapuose taip garsiai buvo paleista garsinė aparatūra, kad jokiu būdu negalima buvo bendruomeniškai tikintiesiems pagerbti savo mirusius ir už juos pasimelsti. Mes, tikintieji, pasijutome grubiai įskaudinti. Visi žmonės pasipiktinę reiškė protestą, kad jie negali pagerbti savo mirusius taip, kaip reikalauja tikėjimas ir Bažnyčia.

    1982 m. balandžio 2-3 d. naktį Telšių raj. Gadunavo apyl. Pasruojės kaime buvo žiauriai nusiaubtas mūsų tautos istorinis-religinis paminklas Alkskalnis — Panų kalnas ir išniekinti kapai: nuversta ten nuo seno stovėjusi koplyčia; sienų rąstai, lubos, stogas kažkur išvežti; nugriautos dvi mažos koplytėlės ir taip pat kažkur išvežtos; buvęs koplyčioje altorius taip pat sudaužytas, Marijos statula sudaužyta ir įmesta į ten pat esantį tvenkinį, šventi paveikslai sunaikinti, kryžiai sulaužyti, sudaužyti: mediniai — nupiauti, Kristaus kančios su kryžių liekanomis išmėtytos ir sumintos į žemę. šis kapų, šventovės ir kryžių išniekinimas yra grubiausias tikinčios visuomenės įžeidimas. (. . .) šio istorinio-religinio paminklo sunaikinimas ir kapų išniekinimas — tai ne eilinis paprastų chuliganų siautėjimas, bet organizuotas, sutelktomis jėgomis su transporto technika atliktas darbas. Turime pagrindo teigti, kad tai yra blogos valios ateistų suorganizuotas nusikaltimas, padarytas ne be kai kurių valdžios pareigūnų pritarimo.

    Šia proga turime priminti, kad tai daugybės kryžių ir religinių-liaudies meno paminklų mūsų tautoje sunaikinimo istorijos tęsinys.

Tarybinė Konstitucija suteikia laisvę Katalikų Bažnyčiai kaip tokiai su jos esminiais įstatymais — kanonais, moralės dėsniais, dogmomis ir savitu kultu. Todėl į ją negalima žiūrėti kaip į kokią sektantų religiją, kur visiškai kita vidinė santvarka, visai kiti kulto ir tvarkymosi įstatymai. Kai kuriose sektose renkami dvasininkai, kai kur visai nėra dvasininkų. Todėl religinėse bendruomenėse ten vadovauja pasauliečiai. Katalikų Bažnyčioje yra hierarchinė santvarka. Čia vadovauja žmonės su šventimais: vyskupai ir kunigai. Tačiau jie turi laikytis kanonų, dogmų, moralinių ir esminių kulto principų. Katalikų Bažnyčioje visi pasauliečių komitetai teturi tik padedamąją ir patariamąją galią. Jeigu jie imtųsi Katalikų Bažnyčioje vadovavimo funkcijos arba trukdytų vyskupams ir kunigams vadovavimo darbe, tai jie kaip tikintieji iškrenta iš Katalikų Bažnyčios narių skaičiaus (kan. 2345). Todėl akcija su bažnytiniais komitetais prieš Bažnyčios hierarchiją yra ne kas kita, kaip užsimojimas sunaikinti Katalikų Bažnyčią. Žinoma, Katalikų Bažnyčia negali su tuo susitaikyti ir ji yra priversta visomis jėgomis priešintis, ši kova yra prievarta Katalikų Bažnyčiai primesta. Ji nieko gero neduoda ir valstybei, tik kelia nerimą tikinčiųjų masėse ir pakerta pasitikėjimą valdžia.

    Šių visų faktų akivaizdoje mes, čia susirinkę Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prelatūros dekanai, kaip tikinčiųjų ir kunigų atstovai ir pilnateisiai savo šalies piliečiai, reikalaujame:

    Valdžia privalo imtis visų priemonių, jog tie siaubingi nusikaltimai prieš žmoniškumą ir švenčiausius tikinčiųjų jausmus-įsitikinimus (kapų, šventovių ir kryžių išniekinimai) nebepasikartotų ir tikintieji piliečiai būtų apsaugoti nuo teroro veiksmų ir kad ateityje jie nebūtų tokiu grubiausiu būdu niekinami ir įžeidinėjami.

    Kulto įstatymai neturi būti leidžiami ir aiškinami prieš Bažnyčios pagrindinius įstatymus — kanonus ir konstituciją.

    Aukščiau minėtiems ir panašiems veiksniams ir faktams toliau besitęsiant, bus labai apsunkintas arba

neįmanomas normalus dialogas tarp Bažnyčios ir valdžios.

    Pasirašė dekanai: kun. Bernardas Talaišis, kun. Stanislovas Ilinčius, kun. Bronius Burneikis, kan. Kazimieras Gaščiūnas, kun. Petras Palšis, kun. Feliksas Valaitis, kan. Juozapas Grubliauskas, kun. dr. Petras Puzaras, kun. Tadas Poška; vicedekanai: kun. Petras Stukas, kun. Alfonsas Lukoševičius.

*     *     *

    1982 m. rugpiūčio 6 d. tikintieji gavo atsakymą iš Kultūros ministerijos į savo pareiškimą dėl Panų kalno nugriovimo: „Nežinomi piktadariai sunaikino Panų kalno vietinės reikšmės dailės paminklus. Originalios figūros neišliko, todėl atstatyti koplyčias netikslinga".

    Tuo tarpu paaiškėjo kai kurios detalės: Panų kalno nuniokiojimas buvo Telšių raj. valdžios iš anksto užplanuotas. Įsakymą nugriauti davė rajono kompartijos komitetas, nugriovimui vadovavo žuvininkystės ūkio direktorius ir kompartijos sekretorius Baltrukas, dalyvaujant kareiviams. (Po mėnesio Baltrukas išgėręs vairavo lengvąją mašiną ir pateko po kariškių sunkvežimiu. Ligoninėje jam amputuota koja.). Nugriautą koplyčią buvo įsakyta išvežti sunkvežimio vairuotojui Zigmantui Burbai, šis atsisakė. Prie mašinos vairo buvo pasodintas kariškis, sekančią dieną Zigmas Burba atsisakė dirbti su šventvagystėje dalyvavusia mašina. Vairuotojų neatsirado. Galinga mašina GAZ-66 ilgai stovėjo be darbo. 1982.V.22. Telšių laikraštis „Komunizmo švyturys" paskelbė, kad Pasruojės žuvų ūkiui reikalingi šoferiai.

    Kitos organizacijos, į kurias kreipėsi tikintieji, atsakymų neatsiuntė. Kelios moterys (Rozalija Dargužienė, Gaudiešienė ir kt.) nuvežė į Ministrų Tarybą 40 tikinčiųjų pareiškimą, bet atsakymo negavo.

    Delegacijoje į Ministrų Tarybą taip pat dalyvavo Gadunavo apyl. Gedrimų Kultūros namų (Pasruojės žuvų ūkio) direktorė Jadvyga Jucienė, kuri taip pat atsakinga už paminklų apsaugą Gadunavo apylinkėje.

Liepos mėn. ji buvo įspėta Telšių kompartijos komitete ir Telšių saugumo skyriuje, kad nekeltų triukšmo dėl Panų kalno, o rugpiūčio pradžioje atleista iš darbo.

    1982 m. birželio 20 d. TSRS Vyriausioji karinė prokuratūra pranešė, kad tikinčiųjų skundas persiųstas tirti į Pabaltijo karinę apygardą Rygoje. Birželio 28 d. į Telšius atvyko Pabaltijo karinės apygardos prokuroras. | milicijos skyrių buvo kviečiami tie, kurie pasirašė pareiškimą. Rita Bumblauskaitė, Jadvyga ir Genovaitė Drungėlaitės buvo gąsdinamos, kad už Tarybinės armijos apšmeižimą bus teisiamos, nes jie neturi tikrų įrodymų, jog religinių objektų griovimui ar kovoje prieš tikėjimą būtų buvus panaudota armija. Aišku, tikintieji negali įrodyti ir akivaizdžių faktų: mjr. Berukov sprogdino 3 kryžius Rainiuose 1981 m. birželio mėn.; 1981 m. lapkričio 1 d. kareiviai, tikintiesiems meldžiantis, patruliavo Telšių kapinėse; 1982 m. balandžio 2-3 naktį jie dalyvavo griaunant kryžius ir koplyčias; 1982m. gegužės 15 d. kariškiai su kitais pareigūnais gaudė žmonės, vykstančius į Panų kalną. Be to, tardomieji pranešė prokurorui, jog nugriauta koplyčia yra sukrauta Gadunavo kariniame poligone. Bet ir šio daiktinio įrodymo kitą rytą nebebuvo, — koplyčia iš poligono dingo.

*     *     *

LIETUVIO-KATALIKO KRYŽIAUS KELIAS
SOVIETINĖJE ARMIJOJE


(Ir fizinėse kančiose, ir išniekinimų terore Robertas Grigas liko ištikimas Dievui ir Lietuvai):
    1982 m. gegužės mėn., kaip tai vykdoma kasmet jau beveik keturiasdešimt metų, daug jaunų Lietuvos sūnų buvo paimti į sovietinę armiją. Gegužės 13 d. buvo paimtas ir Robertas Grigas iš Lazdijų rajono, Leipalingio miestelio. 1982 m. gegužės 25 d. Jany-Kurgane (Kazachijos TSR) Robertas kareivių ir karininkų akivaizdoje

atsisakė duoti priesaiką, kaip prieštaraujančią religiniams kataliko ir patriotiniams lietuvio įsitikinimams.

    Robertas Grigas viename savo laiške rašo: „Iki paskutinio momento meldžiaus ir neapsisprendžiau, kaip pasielgti tuo ramybės neduodančiu priesaikos klausimu. 1982.V.25 Jany-Kurgane mūsų grupė turėjo tai atlikti. Man reikėjo antram. Mačiau, kaip prieš mane stovėjęs jaunuolis paėmė automatą, perskaitė iš knygos „priesaiką", pasirašė po ja, — ir vis dar nežinojau, ką darysiu, tik kentėjau, kaip niekada gyvenime ir kartojau širdyje — „Marija, Marija, duok pasielgti taip, kaip Dievas nori". Jau mano eilė! Pasiėmiau automatą, atsistojau tarp rikiuotės ir priesaiką priiminėjančio majoro ir, supraskite mane, atleiskit už nežinią, kuri Jus kamuos perskaičius šias eilutes, pasakiau rusų kalba: „Aš, Lietuvos pilietis Robertas Grigas pareiškiu, kad atsisakau priimti priesaiką, kaip prieštaraujančią mano religiniams ir patriotiniams įsitikinimams".

    Išplūdę šlykščiausiais keiksmažodžiais, grasindami fiziniu susidorojimu vietinio bataliono karininkai jaunuolį tą pačią dieną išsiuntė į brigados štabą Čimkente. Sekančią dieną bauginimų estafetę perėmė brigados vadovybė.

    Pulkininkai—Chutijev ir Andrijevskij—grasino perduoti KGB teismui, jeigu ir toliau vengs atlikti „šventąją pareigą". Kaip atsakymą į tai Grigas parašė pareiškimą, kurio esmė tokia: „Aš Robertas Grigas, Antano s., Lietuvos pilietis, pareiškiu, kad atsisakau prisiekti jūsų partijai ir vyriausybei, nes tai klaidingos klystančių žmonių instancijos. Esu katalikas ir todėl galiu prisiekti ištikimybę tik Dievui — Amžinajai Tiesai, kurią įkūnija Kristaus mokslas ir katalikų tikėjimas. Tiktai Dievui privalau būti ištikimas visose žmogiško gyvenimo srityse. Partijos, valdžios ir armijos įsakymų, prieštaraujančių Tiesai ir mano krikščioniškai sąžinei, aš nevykdysiu, todėl nenoriu kreivinti savo sielos ir neprisieksiu — nežadėsiu to, ko negalėsiu vykdyti. Gyvenime visomis jėgomis sieksiu tik vieno: išlaikyti švarią, ramią sąžinę. Būtent

tokią sąžinę aš ir ginu, nesutikdamas prisiekti ištikimybę kam nors kitam, o ne Dievui. Dėl šių savo įsitikinimų ir apsisprendimo, remdamasis ne savo, o Jėzaus ir šv. Jo Motinos Marijos, mano Tėvynės Lietuvos Globėjos, galia ir pagalba, esu pasiruošęs bet kokiai kančiai". Po to Robertas buvo nugabentas į Čimkento garnizono gaupt-vachtą „už dienotvarkės pažeidimą", kaip nurodyta oficialiame nukreipime.

    Gauptvachtos viršininkas mjr. Mielnik padarė asmeninę Roberto kratą ir nuplėšė nuo krūtinės rožančiaus paslaptį, kurios taip ir negrąžino. Nurodęs automatu ginkluotam sargybiniui, „šitą specialiai pavaikyti", mjr. uždarė Robertą į vieną kamerą su teismo laukiančiais kareiviais — kriminalistais ir pats, keistu būdu, net pralenkdamas šiuos nusikaltėlius, vadovavo jo „perauklėjimui": suvienytomis pastangomis jie tyčiojosi iš dvasinių vertybių, grasino prileisti kamerą ištvirkusių moterų ir prievarta padaryti jį „normaliu tarybiniu žmogumi". Naktį kriminalistai kumščiais bandė įtikinti, kad prisiekti rusiškajai tėvynei — „šventa pareiga". Atsėdėjus parą, nuvežė į Džizaką, kur Robertas susitiko savojo šaukimo lietuvius, atskirtus dar Badamo paskirstymo punkte. Tarp jų buvo irgi atsisakęs priesaikos baptistas Oskaras Gumanas (vokietis iš Šiaulių raj., Kužių apyl., Amalių km.). Iš pat pirmų dienų jie abu buvo pasmerkti nuolatiniam, viešam ir slaptam persekiojimui, terorizavimui. Tada jie ėmė vienas kitam, kiek pajėgdami, daugiau rodyti solidarumo ir krikščioniškos meilės, karštai meldėsi ir aukojo už vienas kitą patiriamą kančią ir panieką. Juos nuolatos po vieną šaukinėjosi vietiniam daliniui vadovaujantis kapitonas, bandė uždrausti jiems tarpusavyje kalbėtis, grasino fiziniai susidoroti, jėga priversti prisiekti. Ujami kareiviai sakydavo jam ir vienas kitam, kad jie yra stiprūs ne savo galia, bet Kristaus, o su Juo — viską pajėgs iškentėti. Iš jų tyčiodavosi kiekvieną dieną. Vienas seržantas mušdamas vertė juos rūkyti, keiktis, prieš rikiuotę pridėdavo ausį kuriam nors prie krūtinės ir liepdavo visiems nutilti, nes jis norįs išgirsti ten esantį

Kristų. Kartą valgykloje, visiems susėdus, jiems liepė stovėti, sakydamas: „Juos tegul Kristus pamaitina". Ir vis dėlto šiame pirmųjų išbandymų periode visi sunkumai blanko prieš laimę giliau suprasti žodžius: „. . . kentėjo prie Poncijaus Piloto . . ." Prasidėjus priesaikos repeticijoms, Robertas ir Oskaras atsisakė mokytis jos tekstą. Po nesėkmingų bandymų priversti ir įgąsdinti, Robertą pasikvietė kapitonas ir liepė ruoštis kelionėn. Pamatęs linksmą jaunuolio veidą, karininkas prašvokštė su gyvuliška neapykanta: „Nesišypsok, ten tave užmuš!"

    Taip Robertas vėl atsidūrė brigados štabe Čimkente, kur pasitiko neapykantos, patyčių, grasinimų susidoroti kruša. Pik. Chutijev šaukė, kad tikintysis neturi teisės viešai skelbtis esąs religingas, įrodinėti religijos tiesą, o tik tylomis poteriauti savo kulto pastatuose, kitu atveju — jis tampa automatiškai tarybų valdžios priešu, fašistu, kurį reikia likviduoti. Kitas pulkininkas, grieždamas dantimis, reikalavo tuoj pat perduoti Robertą Grigą teismui, uždaryti į psichiatrinę ligoninę, išsiųsti į urano kasyklas, kur po pusmečio nudvėsiąs. Jaunuolis atsakė, kad jie bejėgiai padaryti jam ką nors, ko Dievas neleis, o visa, kas Dievo mūsų gyveniman leidžiama — yra pats didžiausias gėris. Todėl su šypsena jis eis pasitikti ateities, ar tai būtų kalėjimas, ar urano kasyklos. Robertas žiūrėjo į tuos drebančius iš neapykantos senyvus karininkus ir kaip niekad, aiškiai suvokė, kokia tuščia ir baisi jų ideologija. Jie buvo gyvas paveikslas tų fašistų, kuriuos rodo savo filmuose. Jie ir neįsižeidė, kai jiems tai pasakė. „Taip, fašistai naikino savo išdavikus, o mes naikiname mūsų išdavikus. Taip ir turi būti!"

    Kartą kalbai pakrypus apie jaunimo religingumą, vienas pulkininkų, nesitverdamas pykčiu, sušuko: „Kai pamatau jaunus žmones su kryželiais ant kaklų, man norisi juos nuplėšyti ir sugrūsti jiems į gerkles!"

    Tą pat dieną Robertą išvežė į Badamą, kur beveik tris mėnesius su 1902 atskirtojo statybinio techninio bataliono 2-ąja kuopa jis dirbo plytų fabrike. Čia karininkų elgesys (taip bent atrodė, paviršutiniškai žiūrint) buvo

netgi pabrėžtinai mandagus ir, nors vienas iš jų gyrėsi per porą mėnesių išmokysiąs Robertą rūkyti, keiktis, gerti ir ištvirkauti, kokių nors konkrečių blogų veiksmų (bent jau viešų) jie nesiėmė.

    Pasitaikydavo su karininkais tokių disputų: kareiviai stovi rikiuotėje, pasiruošę eiti į darbą, prieina karininkas, iškolioja už plano neįvykdymą ir, sustojęs ties Robertu, ima šaukti: „Aš tau parodysiu eiti prieš tarybų valdžią! Per porą mėnesių išmokysiu keiktis, rūkyti, gerti ir ištvirkauti!" — „Nejaugi visa tai ir yra tarybų valdžia, draugas karininke?!" — paklausia Robertas. Kariškis suglumsta. „Tu čia man demagogijos nevarinėk!" — surinka po valandėlės.

    Priesaiką visi tarsi ir pamiršo. Nejaugi nusprendė, kad Dievą tikintis jaunuolis pakankamai nubaustas katorginiu darbu ir tuo pasitenkins? Dėl sąžinės ramybės Robertas buvo pasiruošęs pakelti dar daugiau ir, nors gamyklos planai buvo nežmoniškai dideli, darbo sąlygos kenksmingos sveikatai, jis džiaugėsi atėjusia ramybe ir maldavo Kristų jėgų ateičiai. Bet ir ši sąlyginė ramybė buvo laikina. Vis dažniau be jokios realios priežasties kumščių ir aulinių batų smūgiais jį apiberdavo kareiviai, kuriuos tik formaliai dėl akių sudrausdavo seržantai ir jefreitoriai. Vis dažniau šias pamokas ėmė lydėti „politinio švietimo" pamokslai apie priesaikos „šventumą" ir „būtinumą". Kasdien vidutiniškai Robertas gaudavo iki 40 smūgių. Netrukus kuopos felčeris, į kurį jis kreipėsi dėl įkyriai duriančio skausmo krūtinėje, nustatė, kad įlaužtas ar lūžęs šonkaulis, bet vežti į ligoninę niekas nesiskubino, ir tomis pačiomis sąlygomis reikėjo dirbti lygiai su sveikaisiais. Skausmas trukdė ne tik dirbti, bet ir normaliai vaikščioti bei kvėpuoti. Į jaunuolio nusiskundimus jefreitorius Safarian atsakė, kad tokie dalykai armijoje niekam nerūpi: „Nors ir mirtum, bet planą įvykdyk!" Tai visiškai atitiko sovietinę pažiūrą į žmogų, kurią nuolat kareiviams — vergams kalė kuopos vadas vyr. ltn. Satarov: „Tu gali būti žmogus auksinis, bet jeigu tu neįvykdai plano, tu — niekas!" Karininkams, net klausiant, Robertas niekuo

nesiskundė, nes nemanė, kad tai ką nors pakeistų į gerąją pusę.

    Vėliau vyr. ltn. Džiuzupov, perkeldamas Robertą į 4-tą kuopą (prieš tai jis tarnavo 1-je kuopoje, kur ir gaudavo labai daug niekuo neišprovokuotos pylos), palengvino jam gyvenimą. Dabar sovietų vergas-kankinys per dieną gaudavo reguliariai 5-10 smūgių. Plytų formavimo ceche ir darbo sąlygos buvo normalesnės. Bet, dar nepraėjus skausmui krūtinėje, pasireiškė bendras nusilpimas. Į nusiskundimus buvo atsakyta, kad trūksta žmonių, pakeisti nėra kuo, o planą vykdyti reikia. 1982 m. liepos 31 d. į Badamą atvyko 1902 atskirojo statybinio techninio bataliono vadas papulkininkas Akmataliejev daryti apžiūros. Pasikvietęs Robertą į kanceliariją, jis labai nustebo, kad TSRS dar yra tikinčiųjų. Aukštas kariškis, plūsda-mas kareivėlį necenzūriniais žodžiais, netyčiom priminė ypatingojo skyriaus darbuotoją kpt. Siniajev, kuris, kiek anksčiau pasikvietęs pokabliui, labai mandagiai aiškino, kad Čimkento pulkininkai neturėjo teisės keikti kareivį, nė niekinti religiją. Jis žadėjo įrodyti, kad tokie žmonės nėra partijos veidas ir partijos esmė ir kad partija aplamai sveikas ir visuomenei reikalingas organizmas. Robertas atsakė, kad iki šiol partija terodė jam tik tokį veidą, kokį parodė minėti pulkininkai, ir čia pat atmetė prašymą bendradarbiauti. Ir štai dabar partijos atstovas vėl atsisuko į jį įprastiniu, neapykantos iškreiptu, veidu. Atsisakius skaityti priesaiką, jis tebeplūsdamas pažadą sušaudyti Roberto tėvus, nuteisti Lazdijų karinį komisarą, kad laiku nedemaskuoja „banditų", o asmeniškai Robertą perduoti KGB organams.

    Terorizuojamam jaunuoliui, neskaitant minėto dūrimo krūtinėje, jau buvo prasidėjusi kažkokia vidurių liga, be abejo, kaip pasekmė ten visur viešpataujančios antisanitarinės padėties. 1982 m. rugpiūčio 1 d. jis bataliono vado mašina su visa svita — šoferiu, kombato pavad. politiniams reikalams mjr. Belokonj ir bataliono komjaunimo sekretorium — buvo nuvežtas į Kzyl-Ordą, kur yra bataliono štabas. Visą kelią — 400 km. — nenutilo

bukaprotiškos pašaipos, grasinimai ir priekaištai, kad drįsta gadinti tarybinę duoną ir pan. Kzyl-Ordoj, kombato žodžiais, Roberto laukia „patikimas tarybinis kambarys". Čionai jau smarkiai sergantį viduriavimu jį uždarė į gauptvachtą, kurios vieninteliai „baldai" — ant betoninių grindų patiesti laikraščiai. Niekas nekreipė dėmesio į ligonio prašymą duoti bent paprastą parašą. Liga paūmėjo, pasirodė kraujas. Buvo panašu į dizenteriją, o į kiemą išleisdavo tik du kartus per dieną. Bet Dievą tikintis jaunuolis-kankinys džiaugėsi, kad gali ramiai mąstyti ir melstis, įjungdamas maldon ir patalo kietumą, ir visus, su nelaisve susijusius nepatogumus, ir varginančią ligą. Džiaugsmas truko neilgai — greitai jis gavo du draugus, nubaustus paroms už savavališkus atsiskyrimus nuo dalinio. Vienas — iki armijos sėdėjęs metus, o kitas — teistas lygtinai. Jų kalbos apie moteris, degtinę, o sužinojus, už kokias kaltes pasodintas Robertas, — apie religiją, kunigus — niekuo nesiskiria nuo daugelio sovietinių karininkų, nuo kombato kalbų. Tas pats ištvirkimas, tas pats tamsumas, ta pati pikta valia, užkemšanti ausis, kad nepabustų sąžinė ... Iš pradžių taikūs kameros draugai toliau kasdien darėsi vis agresyvesni. Tas pats keistas derinys — šalia viso amoralumo ir palaidumo, jie karšti sovietų valdžios patriotai. Jie ima grasinti Robertui fizine prievarta, jei jis neduos priesaikos „tėvynei". Po kelių tokio kalėjimo dienų kombatas išvedė Robertą prieš išrikiuotas pirmą ir trečią kuopas, supažindino asmeninį sąstatą su „bandito" biografiją ir, visu rusiškų keiksmų šlykštumu drabstydamas pirmiausia motiną, tėvą, išauginusius „tokį", grasindamas susidoroti su visais giminėmis, o ant Pabaltijo numesti 5 kilotonų branduolinę bombą, paklausė: „Priimsi priesaiką?" — „Ne!" — „Tai ir pūk ten!" Robertas „puvo" gauptvachtoj iki rugpiūčio 5 d. ryto, kada vis dėlto pagaliau išleido išsiskalbti nešvarumais sulipusį drabužį ir nueiti į sandėlį. Kitą dieną užgriuvusi medicininė komisija konstatavo batalione vidurių šiltinės epidemiją. Į aplinkines ligonines plūstelėjo kareiviai. Prie gauptvachtos vyko medikų ir

Roberto viršininkų ginčas. Pirmieji vis dėlto pajėgė įtikinti budelius, kad „nesvarbu, ar jis katalikas, ar kas . . ., svarbu, kad jis pagalbos reikalingas ligonis", ir su nukreipimu „aštri dezinterijos forma" Robertas iš epidemijos židinio atsidūrė Kzyl-Ordos miesto ligoninėje. Laikinai nurimo karo belaisvio laivelį blaškiusios audros. Bataliono vadovybė dar tebekenčia nuo įvairių komisijų. Susidomėjo net pati Alma-Ata. Tačiau vargu ar kuri komisija pamatys gauptvachtos kameras, ar sužinos, kokiose „sanitarinėse" sąlygose kalinami XX-ojo amžiaus rekrūtai. Jei ir sužinos — nepaskelbs. O kas šiandien suskaičiuos visas gauptvachtas plačioje sovietinės šalies teritorijoje?

    Koks bus tolimesnis kankinio Roberto Grigo likimas? Okupanto mašina suluošins jo fizinę sveikatą ar visiška, sunaikins? Tai parodys ateitis.

    Užklausus:
    — Kaip reaguodavai, kai tave mušdavo? Robertas kukliai prisipažino, kad nuolat kartodavo:

    — Duok, Viešpatie, jėgų viską, kas sunku, pakelti kaip Tu ant kryžiaus — kaip pelnytą bausmę už nuodėmes, už Tavo meilės paniekinimą . . .

    Lietuvos katalikai, ypač jaunimas, šiuo metu meldžia Dievą Robertui tvirtumo ir ištvermės.

    1982 m. gegužės 12 d. Lietuvos jaunimas, išleisdamas savo draugą Robertą į dviejų ar daugiau metų kančią sovietinėje armijoje, kaip šios kančios įprasminimo, susivienijimo su Kristaus kančia ženklą, ant skardžio prie nuošalaus keliuko, vedančio per miškus iš Leipalingio į Dulgininkų kaimą, pastatė menišką 5 m. aukščio kryžių su užrašu: „Viešpatie, daryk, ką nori su manimi, tik pasigailėk mano Tautos ir mano mylimųjų".

    Tuojau kryžių ėmė lankyti Leipalingio ir aplinkinių kaimų tikintieji, kažkieno geros rankos puošė gėlėmis, apvalė aplinką, iškasė pakopas nuo keliuko iki kryžiaus, ir atrodė, nuošaliai miške stovintis krikščionių tikėjimo, meilės ir vilties ženklas tikrai niekam negalėjo ir neturėjo užkliūti. Deja, užkliuvo, šio kryžiaus klausimu buvo

aštriai kalbėta Lazdijų raj. partijos komiteto plenume. Už kryžiaus pastatymą ir kitas „nuodėmes" tiek plenume už akių, tiek Leipalingio vidurinėje mokykloje, asmeniškai grasinant atleisti iš darbo, buvo puolamas Roberto tėvas, šios mokyklos mokytojas — Antanas Grigas. Mokykloje šiam puolimui vadovavo mokytojų partorganizacijos sekretorė B. Zuzevičienė. Mokytojo atsakymai į visus priekaištus bei grasinimus: „Pirma, prašau nesibrauti į mano sąžinę; antra, kodėl visų gerų žmonių visus gerus darbus norite man vienam priskirti?"

    Po šios „ideologinės-aiškinamosios" įžangos ateistai netruko pereiti prie veiksmų. 1982 m. birželio mėn. iš 8 d. į 9 d. naktį kažkokie asmenys, atvažiavę (kaip paaiškėjo iš pėdsakų) net keliomis transporto priemonėmis — kryžių iškasė ir nusivežė, šį niekšišką darbą atlikusiųjų nei pavardės, nei darbovietės lig šiol nežinomos. Kai kurie partiniai bei valdžios pareigūnai tvirtina, kad tai chuliganų darbas, ir tai neabejotina tiesa, tik būtina padaryti mažą patikslinimą: Visai nesvarbu, ar patį kryžių nugriovė paprastų gatvės chuliganų-girtuoklėlių rankos, ar chuliganų iš vienos ar kitos įstaigos, o svarbu tai, kad šiam nešvariam darbui, kaip ir visur, vadovavo valdiškieji ateistai.

MŪSŲ KALINIAI


(Surakintųjų kankinių dvasios didybės prošvaistės):
    1982 m. gegužės 29 d. Vytautas Vaičiūnas, kalinamas Čeliabinsko srityje, Bakalo mieste, turėjo pasimatymą su broliu ir žmona, o rugpiūčio 11 d. pasimatymo metu per stiklo pertvarą galėjo 1.5 vai. kalbėtis su žmona.

    Vytauto Vaičiūno sveikata smarkiai pablogėjusi. Neseniai gulėjo ligoninėje, iš kurios buvo išrašytas dar pilnai nepasveikęs, mat lageryje siautė epidemija ir ligoninėje nebuvo pakankamai vietų. Jį beria votys, kojoje didelė žaizda, smarkus viso kūno niežėjimas, o ilgiau pavaikščiojus, tinsta kojos. Pastaruoju metu Vytautas

Vaičiūnas sveria 73 kg. (laisvėje svėrė 115 kg.).

    Atlikęs trečdalį bausmės, Vytautas Vaičiūnas prašėsi išleidžiamas į laisvas statybas (ši lengvata yra taikoma beveik visiems bendro rėžimo lagerio kriminalistams). Kalėjimo administracija nesutiko išleisti, tvirtindama, jog perdaug silpna sveikata.

    — Tuomet duokite papildomo maisto, — kreipėsi V. Vaičiūnas.
    — Nepriklauso! — susilaukė atsakymo. Kriminaliniuose lageriuose, praėjus pusei bausmės
laiko, peržiūrimos kalinių bylos, ir, jei kalinys nėra prasižengęs, lagerio teismo yra perteisiamas ir išleidžiamas į laisvę. V. Vaičiūno byla nebuvo peržiūrėta.

    Vytautui Vaičiūnui rašomi laiškai jo beveik nepasiekė — iš 12-kos žmonos rašytų laiškų gavo tik 2. Lagerio administracija tvirtina, jog ji atiduodanti visus jam skirtus laiškus.

    Vaičiūnienei parašius skundą TSRS generaliniam prokurorui, kad jos vyras negauna jam užsakytos lietuviškos spaudos, faktus tirti buvo perduota Satko miesto prokuratūrai. Po skundo Satko miesto prokuratūra uždraudė V. Vaičiūnui atiduoti net „Komjaunimo tiesą", vienintelį laikraštį, kurį retkarčiais dar gaudavo.

    Lagerio administracija teigia, kad jie lietuviškos spaudos aplamai negauna. Reiškia, tiek laiškai, tiek periodinė lietuviška spauda V. Vaičiūno nepasiekia kažkieno spec. įsakymu.

    Kartą į mėnesį lagerio parduotuvėje už 7 rb. galima nusipirkti maisto (žinoma, jei kalinys administracijai nėra prasižengęs), tačiau parduotuvėje be prasčiausios rūšies karamelių, duonos ir seno margarino, nuo kurio kaliniai dažnai suserga, nieko nėra.

*     *     *

    Vis rečiau ir rečiau iš Sibiro lagerių Nemuno kraštą pasiekia lietuvių kalinių žodis — apie pusė jų parašytų laiškų dingsta be žinios, nors siunčiami registruoti su

registruotais įteikimo pranešimais. Tačiau dar sunkesnė Rusijos toliais yra iš Lietuvos siunčiamų laiškų kelionė: daugiau kaip pusė dingsta, kai kurie iš Vilniaus iki Permės srities kalinių kamerų keliauja pusmetį, o dar kitų laiškų įteikimo pranešimus vilniečiai gauna, bet kaliniai laiškų nebepamato.

*     *     *

    Antanas Terleckas savo 1982 m. rugpiūčio 15 d. laiške rašo:

    „. . . Lagerio gyvenimas daug sunkesnis negu buvo prieš 20 ar virš 30 metų".

*     *     *

    Viktoras Petkus savo 1982 m. laiškuose rašo:
„ . . .Ak, . . . kokie naivūs mudu buvome, kai tikėjome, jog po Helsinkio susitarimų Europoje papūs nauji vėjai! . . .

    Vasario 7 parašiau Jums laišką, bet užvakar sugrąžino voką su įteikimo pranešimu. Laiškas konfiskuotas dėl tariamai ideologiniai žalingo turinio." 1982 m. kovo 21 d.

    „. . . Kažkodėl tarp mudviejų visiškai nutrūko susirašinėjimas: nuo Tavęs tegavau vieną vienintelį sausio 15, šiemetinį laišką. (Iš dešimties laiškų V. Petkų pasiekė tik vienas, — red.). Tau šeštinėse, Sekminėse, Devintinėse ir liepos pirmąją atidaviau pasiuntimui oro paštu registruotus su registruotais įteikimo pranešimais laiškus, bet nesulaukiau net įteikimo pranešimų. Todėl terašysiu tik keletą žodžių.

    Sugrįžau iš ligoninės. Siūlai po operacijos dar tebėra neišimti. (Išoperavo nosyje auglį, — red.). Todėl nežinau, kaip atrodys susiuvimas. Kairioji galvos pusė tebemau-džia." 1982 liepos 12 d.

*     *     *

Rašo Vytautas Skuodis:
    „. . . Mano gyvenimo rutina tokia pati. Nuo šeštadie-

nio iki trečiadienio imtinai, nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro ištisai dirbant skalbykloje ir pirtyje, laikas praeina labai greitai. Sekmadieniais tiktai džiovinu lauke tai, ką išskalbiu šeštadienio vakare ir naktį. Na, o likęs laikas — nuo trečiadienio popietės iki penktadienio vakaro — taip pat pralekia kaip žaibas, beskaitant gausiai susikaupusią periodiką. (. . .) Skalbimas reikalauja apytikriai 56 vai. per savaitę. O po tokio darbo trečiadieniais jautiesi kaip sudėvėtas kaliošas.

(Vytautas Skuodis yra paskelbęs, jog, kiekvienų metų birželio 15 d. protestuodamas prieš Lietuvos okupaciją, sausai badaus. Šių metų birželio 15 d. vakare, apie 21 vai., jį ištiko mikro infarktas, red.). Tik pusvalandį pagulėjus pirtyje ant cementinio barjero prie atviro langelio ir galvą padėjus ant apversto tuščio kibiro, blogumas praėjo, šį kartą apsiėjau be lašo vandens. Matyt tą dieną buvau gerokai pavargęs." 1982 m. liepos 9 d.

*     *     *

    Vytautas Vaičiūnas savo laiškuose rašo:
    „. . . Jau antri metai nešioju kalinio pančius, bet laisvos dvasios skrydžio niekas negali surakinti, todėl džiaukimės Viešpatyje ir gyvenkime susitikimo viltimi, kuri mums, tikintiesiems, šviečia, ir net mirties šešėliai negali jos užtemdyti. Man Dievas leido eiti aukos keliu, todėl už Jūsų paramą, bendradarbiavimą, aukas ir maldas nuoširdžiai dėkoju.

    Perduokite mano nuoširdžiausius linkėjimus visiems mylimiems Lietuvoje. Sakykite, kad mano medžiaginės dalies beliko tik pusė (jo buvusio svorio, — red.), bet dvasia laisvai jau pakyla į dangaus žydrynę. Esu pasiruošęs viską iškęsti, viską pernešti bei išsaugoti Kristų. Dėkoju Jums už paramą. Aš gyvenu Viešpaties atneštoje ramybėje." 1982 m. liepos mėn.
*     *     *


    Iš Juliaus Sasnausko laiškų:

    „. . . Atostogos jau baigiasi. Jeigu ne mama, jos būtų buvusios labai nelinksmos . . . (Pagal sovietinius įstatymus nutremtieji, kurie nepažeidė nutrėmimo režimo, turi teisę po metų nutrėmime sugrįžti keliolikai parų atostogų į Tėvynę. Juliui Sasnauskui be jokio motyvo neleido išvažiuoti iš nutrėmimo Parabelyje ne tik į Tėvynę, bet net neleido išvykti į Tomsko r. ligoninę sudėtingai kojos kelio operacijai, — red.). Kada aplink tirštėja vakaro sutemos, reikia gyventi aušros viltimi ... O Apvaizda tikrai leis bent dalį tų vilčių realizuoti.

    . . . Nuo pirmadienio žadu gulti ligoninė. (Parabelyje, — red.). Turbūt gerai kitąsyk atsidurti ligoninėje, idant pamatytum, koks trapus tas mūsų buvimas ir kiek daug aplink didesnių nei tavo nelaimių . . . Tebus visur Dievo valia! Mintis apie jus visus, jūsų šventa malda mane palaiko ir palaikys.

    . . . Dėkoju Dievui už visas žmogiškas širdis, kurios spinduliuoja Meilės Dvasią į mūsų tarpą. Tebus visiems atlyginta iš Gerojo Ganytojo rankų." 1982 m. liepos mėn.

*     *     *

    Rašo Anastazas Janulis:

    „. . . Dažnai mes, nors ir nenorime, nusilenkiam tam biauriam papročiui ir ne kartą į rankas, kuriose ką tik buvo rožančius, imame stikliuką! šį šventą Visų šventųjų vakarą aš norėčiau, atsiklaupęs ant kelių, sušukti savo tautiečiams, savo tautai: Kur eini, mano tauta?! Sutikčiau mirti čia nelaisvėje, kad tik mano brolių tautiečių rankose nebūtų stiklelio!" 1981 m. lapkričio 7 d.

    „. . . Ką aš galiu papasakoti apie savo pilką kasdienybę. Sunku gyventi toli nuo Tėvynės? O, taip! Nelengva apsieiti be sakramentų, altoriaus, na, ir vargonų? Žinoma! Nejauku jaustis nuolat apsuptam — lyg erškėčių vainiku — penkiomis įvairios rūšies tvoromis? Aišku!

    Bet žmogus — ne gyvulys: jis žino, jog geriau supančiotos kojos, negu pažabota dvasia. Neveltui šv.

Povilas sako, jog Meilė padaro žmogų laisvą. Dėl to, žvelgdamas į praeitį, dabartį ir ateitį, aš galiu nemeluodamas tarti:

    — Džiaukis, siela, atgavėjus, pareigą atlikus.

    Kam gyvenimas — gavėnia, tam mirtis — Velykos!
    šauk Hosanna! — kūno kančiai; Aleliuja! — mirčiai.
    Išbučiuok nelaisvės pančius, jie — Apvaizdos kirčiai.

    . . . Tapau antros grupės invalidu. Tegul niekas negalvoja už mane prašyti malonės! Privalau išgerti taurę iki dugno."
1982 kovo 28 d.

*     *     *

KONSTITUCIJOS „LAISVĖS" IR GYVENIMO
TIKROVĖ

    Pasvalio rajono LDT Vykd. Komiteto Pirmininko
    Pavaduotojui
    Nuorašai:
    1) Pasvalio rajono liaudies teismui
    2) Panevėžio vyskupijos Apašt. Administratoriui
    3) Panevėžio vyskupijos Kunigų Tarybai
    4) Pasvalio dekanui

Joniškėlio bažnyčios klebono kun. B. Urbono
Pareiškimas
(Komunistiniams Lietuvos valdžios pareigūnams ir liaudies teismams LTSR Konstitucijos nuostatai nereikalingi):
Kreipiuos į Jus, kaip į tiesioginį rajono vadovą kulto reikalams.

   
1982 m. balandžio mėn. 20 d., apskundus mane Joniškėlio miesto LDT Vykd. Komiteto pirmininkei J. Gasiūnienei, gavau administracinės komisijos prie Pasvalio raj. LDT VK nutarimą Nr. 59, rašytą 1982 m.

I
balandžio mėn. 16 d., kuriuo esu apkaltintas dėl mokinių dalyvavimo pamaldose (patarnavimo) ir, neištyrus dalyko ir nedavus pasiaiškinti, nubaustas 50 rb. bauda.

    Tą kaltinimą laikau nepagrįstu ir neteisėtu dėl šių motyvų:

    1) LTSR Konstitucijos 50 str. pripažįsta religinių kultų atlikimo laisvę visiems piliečiams be apribojimų. Tad jei ir būtų išleistas koks potvarkis, ribojantis kai kuriems piliečiams tas teises, kaip priešingas Konstitucijai, jis yra negaliojantis. Juristai tai žino.

    Niekur nesu radęs įstatymo, kad religinė laisvė suteikiama tik nuo 18 metų. Juk krikštijami kūdikiai, o ne suaugę.

    2) Bažnyčia pas mus atskirta nuo valstybės ir mokykla nuo Bažnyčios. Kunigai į mokyklą nesikiša. Bet pilnateisiais Bažnyčios nariais yra tampama per krikštą — ir vaikai turi religinių kultų atlikimo laisvę. Nurodykite įstatymą, kuriuo tikintiesiems (t.y. ir mokiniams) draudžiama atlikti religinių kultų apeigas (eiti išpažinties, šv. Komunijos ir pan.).

    3) Atskirų civilinės valdžios pareigūnų kišimasis į Bažnyčios vidaus reikalus, varžant tam tikros grupės tikinčiųjų (t.y. vaikų) teisę praktikuoti religinius kultus: a) yra priešingas Konstitucijai (žr. LTSR Konst. 50 str.: „Lietuvos TSR piliečiams garantuojama sąžinės laisvė, tai yra teisė išpažinti bet kurią religiją . . . praktikuoti religinius kultus . . .") ir b) yra laužymas Bažnyčios kanonų, kuriais ji pati nustato būdą ir formas, kaip bažnyčioje garbinti Dievą, o ne tai nustatinėja jai nepriklausą asmenys.

    4) Praktika vaikams patarnauti bažnyčioje yra ne vyskupų ir net ne popiežių įvesta, o įsakyta paties Bažnyčios steigėjo Jėzaus Kristaus: „Leiskite vaikučiams eiti pas mane ir netrukdykite jiems" (Lk 18,16; plg Mk 10,14) ir todėl aš ne tik negaliu to uždrausti savo bažnyčioje, bet ir baudimas už tai yra grubus kišimasis į Bažnyčios vidaus reikalus ir jos kanonų teisę, kurią Valstybė pas mus teigia respektuojanti, ir paraližavimas

jos laisvės ir Bažnyčios paties esminio uždavinio: skelbti Evangeliją visiems žmonėms (plg. Mk 16,15).

    Tikintieji tėvai geruoju irgi neatsisakys teisės vesti
vaikus į bažnyčią ir ten elgsis pagal Bažnyčios nuostatus.

    5) Dėl kaltinimo, kad vaikai „patarnavo", tai jokia tarnavimo ar samdos sutartis su jais nėra .sudaryta; jie dalyvavo apeigose kaip tikintieji visai laisvai pagal savo pačių ir tėvų pageidavimą ir pagal Bažnyčios nuostatus. Tai ne aš dabar čia sugalvojau ar įvedžiau, o taip buvo daroma ir prieš man atvykstant į Joniškėlį. Galite pasiklausti žmonių.

    6) Tai, kas daroma ir leidžiama kitose respublikos bažnyčiose (pvz. Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, rajonų centruose ir kt.), tai negali būti neleidžiama ir laikoma nusikaltimu vien Joniškėlyje, nes jis yra vienas iš eilinių LTSR miestų ir neturi kokio nors specialaus statuso.

    Prašau Jus, Pirmininke, atsižvelgiant į mano pateiktus argumentus, patvarkyti, kad, J. Gasiūnienės skundą ištyrus, būtų panaikintas minėtas administracinės komisijos sprendimas, kaip antikonstitucinis ir kompromituojantis tarybinį teisėtumą.
K. B. Urbonas
Joniškėlio bažnyčios klebonas
Joniškėlis,
1982 m. balandžio 23 d.

*     *     *

Civilinė byla Nr. 2-128/1982 m.
Sprendimas

    Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos vardu
Pasvalys....................... 1982 m. gegužės 12 d.

    Pasvalio rajono liaudies teismas, susidedantis iš pirmininkaujančio liaudies teisėjo L. Trakelio ir liaudies tarėjų: 1. A. Gritėnienės 2. S. Nevulienės, sekretoriaujant D. Svistovai, dalyvaujant prokuroro pad. V. Grigalavičiui, išnagrinėjo viešame teismo posėdyje civilinę bylą pagal

I
Urbono Benedikto skundą dėl nutarimo, kuriuo paskirta bauda, panaikinimo ir nustatė:

    B. M. Urbonas į teismo posėdį neatvyko. Pranešimas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam įteiktas, bet jis atsisakė jį pasirašyti. Savo skunde Urbonas nurodo, kad administracinė komisija prie Pasvalio r. LDT VK 1982 m. balandžio 16 d. nutarimu nepagrįstai jį nubaudė 50 rb. bauda. Laiko, kad bausti jį nebuvo pagrindo, nes Lietuvos TSR Konstitucijos 50 str. suteikia piliečiams teisę išpažinti bet kokią religiją. Vaikams patarnauti bažnyčioje nedraudžia įstatymai. Nutarimą, kuriuo paskirta jam 50 rb. bauda, prašo panaikinti.

    Administracinės komisijos atstovas į posėdį neatvyko.
    Prokuroro padėjėjas prašo Urbono skundą atmesti, kadangi laiko, kad bauda paskirta pagrįstai.

    Skundas atmestinas. Savo skunde Urbonas neginčija, kad 1982 m. balandžio 10-11 d. Joniškėlio vidurinės mokyklos moksleiviai patarnavo jam religinių apeigų metu. Iš administracinio nusižengimo protokolo matosi, kad š.m. balandžio 10-11 dienomis grupė Joniškėlio vidurinės mokyklos moksleivių patarnavo bažnyčioje. Liudytojos—Noreikienė ir Mikėnienė—parodė, kad jų vaikai š.m. balandžio 10-11 d. patarnavo bažnyčioje. Jos tik laiko, kad dėl to jos kaltos, o ne kunigas. Taigi neginčytinai nustatyta, kad religinių apeigų metu vaikai patarnavo bažnyčioje. Ne tikintieji, o Urbonas pažeidė LTSR ATP 1966 m. gegužės 12 d. įsaką „dėl administracinės atsakomybės už įstatymų apie religinius kultus pažeidimą". Bauda paskirta laikantis TSRS ir Sąjunginių respublikų įstatymų dėl administracinių teisės pažeidimų pagrindų 36 str. reikalavimų. Terminai baudai skirti nepraleisti. Minėtame įsake baudos dydis numatytas iki 50 rb. Baudą paskyrė organas, turintis teisę ją skirti (LTSR CPK 264 str.).

    Administracinės komisijos nutarimas neprieštarauja LTSR Konstitucijos 50 str. ir minėtam įsakui.

    Todėl, vadovaudamasis Lietuvos TSR CPK 15, 58, 222 str. L teismas nusprendė: Urbono Benedikto, Mykolo,

Domininko skundą atmesti.
šis teismo sprendimas yra galutinis.

*     *     *

    1982 m. gegužės 16 d. Joniškėlio parapijos besimokančių vaikų tėvai parašė LTSR respublikiniam prokurorui pareiškimą, kur protestuojama dėl 1982 m. balandžio 16 d. uždėtos administracinės baudos kun. Benediktui Urbonui už „vaikų patarnavimą bažnyčioje". Tėvai iškelia visą eilę argumentų, įrodančių šios baudos neteisėtumą: „Tarybų valdžia leidžia mūsų vaikus krikštyti, t.y. padaryti juos pilnateisiais katalikais. Taigi jie turi turėti teisę atlikinėti ir katalikų tikėjimo pareigas. (. . .) Ar yra koks nors įstatymas, kuris, būdamas priešingas Konstitucijai, tai užgintų ir draustų mūsų vaikams atlikinėti religinių kultų apeigas? (. . .). Mūsų vaikai bažnyčioje ne „tarnauja", o dalyvauja apeigose visai laisvai be jokios samdos sutarties ar užmokesčio, o pagal savo ir mūsų pageidavimą ir Bažnyčios kanonus".

*     *     *

    1982 m. birželio 25 d. vyr. prokurorė D. Kazakaitienė, atsakydama į Joniškėlio mokinių tėvų gegužės 16 d. protestą taip „paaiškino" tikintiesiems: „Į Jūsų ir kitų asmenų pareiškimą pranešu, kad užprotestuoti priežiūros tvarka Pasvalio rajono liaudies teismo 1982.05.12. sprendimą, kurio atmestas B. Urbono skundas dėl administracinės baudos panaikinimo respublikos prokuratūra nerado pagrindo."

*     *     *

    Pasvalio rajono liaudies teismo Pirmininkui L.
    Trakeliui
    Nuorašai:
    1) Pasvalio r. LDT VK Pirmininko Pav.
    2) Pasvalio dekanui

I
kun. Benedikto Urbono,
Joniškėlio parapijos klebono,
Pareiškimas

    1982 m. gegužės 15 d. gavau paštu Pasvalio r. liaudies teismo civilinės bylos sprendimo Nr. 2-128 (1982 m. nuorašą. Jame rašoma, kad Pasvalio r. Liaudies teismas (cituoju): „išnagrinėjo viešame teismo posėdyje civilinę bylą pagal Urbono Benedikto skundą dėl nutarimo, kuriuo paskirta bauda, panaikinimo . . ."

    Aš nesikreipiau į Pasvalio r. liaudies teismą ir tokio skundo nesu rašęs. Gavęs iš Administracinės komisijos prie Pasvalio r. LDT VK nutarimą Nr. 59, rašytą 1982 m. balandžio 16 d., kuriuo esu apkaltintas dėl mokinių dalyvavimo pamaldose (taip vadinamo „patarnavimo") ir nubaustas 50 rb. bauda, rašiau skundą ne liaudies teismui dėl administracinės nuobaudos, o kreipiausi raštu į Pasvalio r. LDT VK Pirmininko Pavaduotoją (cituoju), „kaip į tiesioginį rajono vadovą kulto reikalams".

    Tą pačią dieną, t.y. 1982 m. balandžio 23 d., pasiunčiau keletą to pareiškimo nuorašų: Panevėžio vyskupui, Pasvalio dekanui ir Pasvalio rajono liaudies teismui.

    Rašto nuorašas tai dar nėra skundas ar prašymas; jis nieko neįpareigoja, o tik supažindina gavėją su tuo, kokių žygių buvo imtasi.

    Todėl ir nevykau į liaudies teismo posėdį, nes teismo nebuvau prašęs imtis mano bylos, o laukiu Pasvalio r. LDT VK Pirmininko Pavaduotojo atsakymo raštu.

    Šia proga primenu, kad mano teismo 1982 m. gegužės 12 d. Pasvalyje dalyviai pasakojo, kad jame net nebuvo perskaitytas visas mano Pasvalio rajono LDT VK Pirmininko Pavaduotojui siųsto pareiškimo nuorašas ir nebuvo teismo metu atsakyta iš esmės į mano jame pateiktus kelis pasiteisinimo argumentus.
Su pagarba kun. B. Urbonas,
Joniškėlio parapijos klebonas
Joniškėlis, 1982 m. geužės 18 d.

*     *     *


    Religijų reikalų tarybos prie TSRS Ministrų Tarybos įgaliotinis Lietuvos TS Respublikai 1982.06.01 Nr. 193. 232600, Vilnius, Totorių 1, tel. 61-95-29
Kun. Bendiktui Urbonui
Joniškėlis, M. Melnikaitės 24/2, Pasvalio raj.

   
Pranešame į Jūsų 1982 m. gegužės 17 d. pareiškimą, rašytą Lietuvos TSR Prokurorui, kad negalima sutapatinti veiksmų, jog kiekvienas pilietis gali laisvai eiti į bažnyčią su vaikų mokymu religijos arba pritraukimu juos patarnauti kulto tarnautojams atliekant religines apeigas. Tai dvi skirtingos ir Jums gerai suprantamos sąvokos.

    Išvaryti vaikus iš bažnyčios arba neorganizuoti juos aktyviai dalyvauti religinėse apeigose, klapčiukauti, dalyvauti choruose, procesijose, ceremonijose — tai ne vienas ir tas pats.

    Bažnyčios kanonais ir taisyklėmis Jūs galite vadovautis tiek, kiek jie neprieštarauja valstybės įstatymams, priešingu atveju valdžios organai už tarybinių kultų įstatymų pažeidimus bus priversti priimti Jūsų atžvilgiu atitinkamas priemones.

    Tarybos Įgaliotinio nuomone, administracinė komisija prie Pasvalio r. LDT VK Jus nubausdama pasielgė teisingai.
Tarybos Įgaliotinis (parašas) P. Anilionis

*     *     *

        Lietuvos TSR Prokurorui
        Nuorašai:
        1) RRT prie TSR MT įgaliotiniui
        2) Panevėžio vyskupijos Apaštališkajam Administratoriui
        3) Panevėžio vyskupijos Kapitulai
        4) Pasvalio dekanui

Kun. Bendikto Urbono, Joniškėlio parapijos klebono,
Pareiškimas

    Esu patekęs į padėtį, kai LTSR Konstitucijos straipsniai ir Religijų reikalų tarybos prie TSRS Ministrų Tarybos įgaliotinio Lietuvos TSR oficialūs pareiškimai susikerta su man taikoma administracine praktika.

    Gerai žinau LTSR Konstituciją: jos 32 ir 50 str. garantuoja religinių kultų praktikavimo laisvę visiems piliečiams be apribojimų.

    Gerai žinau ir savo, kaip kunigo, pareigas. Katalikų Bažnyčios Kanonų teisės kodeksas įsako: „Sielų ganytojai griežčiausiai įpareigojami mokyti krikščioniško mokslo visus tikinčiuosius, tuo pačiu ir jų vaikus" (Žr. CIC can. 1329). Panevėžio vyskupijos Sinodas irgi to paties įsakmiai reikalauja (žr. Pirmasis Panevėžio vyskupijos Sinodas, 45-47 psl. 188-197 paragr.).

    Štai ką oficialiai skelbia Valstybės atstovai:
    Religijų reikalų tarybos prie TSRS MT įgaliotinis Lietuvos TSR, Petras Anilionis rašo: „Visiems piliečiams suteikiama visiška laisvė religijos klausimais . . . Kiekvienas pilietis gali laisvai eiti į bažnyčią . . . Tarybiniai įstatymai saugo tikinčiuosius nuo bet kokių pasikėsinimų į tikėjimo laisvę". („Valstiečių laikraštis", 1980.111.29, nr. 39, str. „Apie sąžinės laisvę").

    RRT prie TSRS MT įgaliotinis LTSR, Justas Rugienis rašė: „Tarybinė valstybė ir jos valdžios organai nesikiša į bažnyčios vidaus reikalus, t.y. į jos kanoninę ir dogmatinę veiklą" („Tarybų darbas", 1982 m. rugsėjo 9 nr., str. „Tarybos ir religinių kultų įstatymai").

    Taigi, noriu paklausti, kodėl skelbiama, kad visi piliečiai gali laisvai eiti į bažnyčią, atlikinėti religinius kultus, o kunigas už tai baudžiamas? Kodėl skelbiama, kad valstybė nesikiša į Bažnyčios vidaus reikalus ir jos kanonus, o kunigas už jų laikymąsi baudžiamas? Esu kaltas, kad, atėjus vaikams į bažnyčią, jų neišvarau?

    Maloniai prašau LTSR Prokurorą man kompetentingai išaiškinti šiuos dalykus:

    Ar Lietuvos TSR kunigas gali eiti savo kaip kunigo

pareigas pagal kanonų nuostatus, ar ne? Jei gali, tai aš nekaltas. Jei negali, tai prieštarauja LTSR Konstitucijos 32 str. ir įgaliotinio J. Rugienio pareiškimui.

    Ar Lietuvos TSR visi piliečiai turi religinių kultų praktikavimo laisvę, ar tik suaugę? Jei visi turi tą laisvę, tai aš nekaltas. Jei ne visi, tai prieštarauja LTSR Konstitucijos 50 str. ir čia minėtam įgaliotinio P. Anilionio pareiškimui.

    Ar yra koks nors įstatymas, kuris piliečius skirsto į pilnateisius religijos atžvilgiu ir į tuos, kuriems tos teisės yra suvaržytos ar atimtos; kaip jis skamba, kieno ir kada išleistas?

    Kol manęs neskundė, netrukdomas ėjau savo kaip kunigo pareigas. Taigi, ar tiesa, jeigu neskundžia niekas, tada galiu jas eiti, o jeigu kas skundžia, tada esu baudžiamas?

    Ar tarybinės įstaigos nustatinėja RK bažnyčiose Lietuvos TSR apeigų būdą ir formą, tikinčiųjų elgesio taisykles, ar tai yra Bažnyčios vidaus reikalas? Jei tai Bažnyčios vidaus reikalas, aš esu nekaltas. Jei priešingai, tai prieštarauja įgaliotinio J. Rugienio aukščiau minėtam pareiškimui.
Su pagarba kun. B. Urbonas,
Joniškėlio parapijos klebonas
Joniškėlis,
1982 m. gegužės 17 d.

*     *     *

    Atsakymas į kun. Benedikto Urbono, Joniškėlio parapijos klebono, pareiškimą Lietuvos TSR Prokurorui 1982 m. gegužės 17 d.:

    „Į Jūsų skundą pranešu, kad užprotestuoti priežiūros tvarką Pasvalio r. liaudies teismo 1982.05.12 sprendimą, kuriuo atmestas Jūsų skundas dėl administracinės baudos panaikinimo respublikos prokuratūra nerado pagrindo.

    Sutinkamai su Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1966.06.12 Įsaku „Dėl administracinės atsa-

komybės už įstatymų apie religinius kultus pažeidimą" Jums administracinė bauda paskirta teisingai.

    Civilinių bylų nagrinėjimo teismuose priežiūros
    skyriaus vyr. prokurorė vyr. justicijos patarėja
    D. Kazakaitienė (parašas)".

*     *     *

    Pasvalio rajone dirbantys Panevėžio vyskupijos kunigai 1982.VI.30 pasiuntė protestą Pasvalio r. VK pirmininko pavaduotojui dėl neteisingai uždėtos piniginės baudos kun. B. Urbonui. Tarp kita ko kunigai rašo: „Mes visi, Pasvalio rajone gyvenantys kunigai, su dėmesiu sekėme įvykius. Gautas iš RRT įgaliotinio raštas neatsako iš esmės ir mūsų nepatenkina. Klausimas yra ne dėl galimybės eiti į bažnyčią (į ją eina ir netikintieji), bet dėl LTSR Konstitucijos 50 str., kuris deklaruoja, kad Lietuvos TSR piliečiams garantuojama sąžinės laisvė. (. . .) Juk į „religinių kultų praktikavimą" įeina ir dalyvavimas religinėse apeigose. Tai vienas ir tas pats dalykas. Skelbti, kad „LTSR piliečiai turi sąžinės laisvę, teisę praktikuoti religinius kultus" ir įstatymu drausti juose dalyvauti yra prieštaravimas". Pasirašė:
Gaudentas Ikamas     Juozas Dubnikas
Antanas Liesis           Aleksandras Masys
Algirdas Miškinis         Jonas Buliauskas
Sigitas Uždavinys        Alfonsas Jančys
Stasys Zubavičius         Petras Tijušas
Albinas Pipiras              Antanas Balaišis
Jonas Rimša                  Antanas Valančiūnas
Vytautas Jasiūnas

*     *     *



VALDŽIOS PASTANGOS ATSKIRTI KUNIGĄ NUO LIAUDIES

(Ne tik suaugę, bet ir tikintieji vaikai — bedieviams baimę kelią pavojingi priešai):
    1981 m. kovo 18 d. Prienų parapijos vikaras kun. Antanas Gražulis buvo pakviestas aplankyti Prienų r. Ašmintos, Apušoto bei Bagrėno km. tikinčiuosius ir pašventinti jų namus.

    1981 m. kovo 30 d. pas Prienų r. VK pirmininko pav. K. Morkvėną buvo iškviesta Ašmintos apylinkės bibliotekos darbuotoja Ona Vaitauskienė.

    — Kultūros darbuotojai negalima eiti į bažnyčią, kartu su savimi vestis dukrą, daryti žmonių, laukiančių kunigo, sąrašą, o po to kviesti kunigą, — užsipuolė K. Morkvėnas iškviestąją. Pavaduotojas pabrėžė, kad jau laikas Onai Vaitauskienei padaryti atitinkamas išvadas, pakeisti pasaulėžiūrą, nes kitaip daranti rajonui gėdą. Ona Vaitauskienė paaiškino, kad bažnyčią lankė ir lankys, dukrą vedėsi ir vesis; niekas jos neperauklės ir tikėjimo neišsigins, o jei dėl savo įsitikinimų negalės dirbti bibliotekoje, dirbs bet kurį kitą darbą.

    Prienų r. VK pirmininko pav. K. Morkvėnas įsakė Prienų Centrinės bibliotekos direktorei G. Polekauskienei O. Vaitauskienę atleisti iš darbo.

    Balandžio 6 d. O. Vaitauskienė buvo išvkiesta į Prienų r. Kultūros skyrių, kur Ašmintos apylinkės VK pirmininkas A. Veselis bandė įrodinėti, jog dėl savo įsitikinimų O. Vaitauskienė nesilaikanti darbo drausmės.

    (Netiesa! O. Vaitauskienė stropiai ir sąžiningai atlikdavo savo pareigas. — Red.). Tą dieną O. Vaitauskienė priversta parašė pareiškimą, kad nuo 1981 m. gegužės 18 d. ją atleistų iš Ašmintos apyl. bibliotekos darbuotojos pareigų.

    1981 m. kovo 28 d. Prienų r., Ašmintos kaime, viena tikinti mergaitė šventė savo gimtadienį. Į gimtadienį buvo pakviestas   ir   kun.   Antanas   Gražulis.   Neužilgo  po

gimtadienio prasidėjo mokinių tardymas. Ašmintos apyl. pirmininkas A. Veselis, išsikvietęs mokinius — Rolandą Čelinską (VII kl.) ir Loretą Lapinskaitę — grubiai kamantinėjo, kas dalyvavo gimtadienyje ir 1.1.; šavo tardymu pirmininkas A. Veselis mokinę Loretą Lapinskaitę privedė iki ašarų.

    Ašmintos aštuonmetės m-klos direktorė A. Šervenikienė įsakė klasių vadovams perspėti mokinių tėvus, šie baugino juos, sakydami, kad viskas bus įrašyta į m-klos baigimo charakteristikas ir vaikai niekur neįstos.

    Prienų I vid. m-kloje buvo tardomos mokinės: V. Bendoraitytė, D. Bendinskaitė ir D. Čeplinskaitė (X kl.). Mokyklos vadovybė, išsikvietusi mergaičių tėvus, klausinėjo juos, kas į gimtadienį pakvietė kunigą, ką jis kalbėjo; galiausiai pareiškė, jog mokiniams eiti į pobūvius, kur dalyvauja kunigas, draudžiama, bandė graudenti, sakydami, kad jie, tėvai, griauna savo vaikų ateitį, kad viskas bus įrašyta į charakteristikas, ir dukros, baigę vidurinę mokyklą, niekur negalės įstoti mokytis.

    Birštono sporto mokykloje buvo tardoma mokinė Z. Padelskaitė.

    1981 m. balandžio 11 d. Ašmintos apyl. pirmininkas A. Veselis, išsikvietęs bibliotekininkę O. Vaitauskienę, apkaltino ją gimtadienio organizavimu ir kunigo pakvietimu. „Mokykla veda ateistinį darbą, o tu ką sugalvojai? Kad darbo neteksi — neabejotina . . . Saugumas tardys, gali atsidurti kalėjime . . . Geriau, kad 10 m biblioteka būtų buvusi uždaryta negu toks kadras joje dirbęs. Kur mes buvome, kad anksčiau nematėme, kas tu esi?!" — nervinosi pirmininkas A. Veselis.

    1981 m. rugsėjo 6 d. Giedrės Babravičiūtės (V kl.), gyv. Ašmintos km., gimtadienyje be draugų, dalyvavo taip pat ir kun. Antanas Gražulis. Spalio mėn. pabaigoje Ašmintos aštuonmetėje mokykloje klasės vadovas apklausinėjo mokines: Giedrę Babravičiūtę (V kl.), Odetą Dereškevičiūtę (III kl.), Rasą Vaitauskaitę (V kl.) ir R. Daugelytę (V kl.). Mergaitės į pateiktus klausimus atsakinėti  atsisakė,  tuomet  mokytojai  grasinimais  ir

gąsdinimu bandė iškvosti mergaites. Mokinės Giedrės Babravičiūtės motina klasės vadovei pareiškė, jog į savo namus ji kvies tuos, kuriuos norės, ir reikalavo nevirkdyti dukros.

    1981 m. gruodžio 5 d. kai kurie Pagaršvio kaimo gyventojai su savo vaikais rinkosi į A. Šukevičiaus sodybą. Vakarop atskubėjo būrelis jaunimo. Suėjime dalyvavo ir kun. Antanas Gražulis. Gruodžio 7 d. Ašmintos aštuonmetės m-klos mokytojai įsakė mokiniui Romui Juozaičiui (III kl.) atsivesti tėvus; tardymo metu mokytojai berniuką visaip gąsdino, net pravirkdė. Dėl tos pačios priežasties buvo tardoma ir Rasa Vaitauskaitė (V kl.).

    1981 m. gruodžio 30 d. O. Vaitauskienė raštu buvo pakviesta atvykti į Ašmintos apylinkės tarybą. Ten jos laukė „Lenino keliu" kolūkio pirmininkas P. šeniauskas, apylinkės pirmininkas A. Veselis, kolūkio pirminės organizacijos sekretorė Grigaravičienė ir Ašmintos aštuonmetės mokyklos direktorė A. Šervenikienė.

    „Apylinkėje dedasi negražūs dalykai — organizuojami susitikimai su kunigu. Žmonės pasipiktinę tavo elgesiu. Vaikų tėvai irgi nepatenkinti . . . Tu visai negalvoji, ką darai savo šeimai. Dukra, baigusi mokyklą, niekur neįstos, o už savo darbus sėsi į kalėjimą . . . Apie tave jau plačiai kalbama ir partijos komitete, ir rajono Vykdomajame, ir saugume. Mes puikiai žinome, kiek buvo panašių susitikimų ir kas ten buvo. Prisipažink, kad viską tu suorganizavai", — gąsdino ir kaltino Oną Vaitauskienę apylinkės pirmininkas A. Veselis.

    Mokyklos direktorė Šervenikienė teigė, kad tikintiems žmonėms susirinkti galima tik maldos namuose, o panašių susitkimų kaime negali būti; labiausiai pyko, kad juose dalyvauja tėvai su savo vaikais.

    — Daugiau kaip 17 m. kunigas nesilanko pas žmones, o dabar sugalvojai pakviesti, — šaipėsi kolūkio partinės organizacijos sekretorė Grigaravičienė.

    Į pateiktus kaltinimus Ona Vaitauskienė atsakė, kad už vaikus atsako jie, tėvai, „kaip norime, taip juos ir auklėjame, ką norime, tą jiems ir kviečiame. Prašau vaikų

netardyti ir nevirkdyti; o jeigu sakote, kad patys viską žinote, tai kam dar klausiate?"

    Baigiantis pokalbiui, Prienų r. Ašmintos apylinkės taryba pasakė, jog Oną Vaitauskienę įspėja paskutinį kartą.

*     *     *

KRYŽIŲ NAIKINIMAS


(Lietuvos raudonieji neapykantą kryžiams perėmė iš velnių. Šią naikinimo misiją ištikimai vykdo su pikčiausiu įniršiu):
    Rainiai (Telšių r.). 1982 m. birželio 18 d., nepaisant sargybos, Žemaičių kankiniams atminti miškelyje iškilo 3 metaliniai kryžiai. Juos sunaikino birželio 20 d.

*     *     *

    Anulėnai (Telšių r.). 1982 m. birželio 21 d. nugriautas tikinčiųjų atstatytas kryžius Šiaulių — Palangos plento ir Eigirdžių — Anulėnų kelio kryžkelėje. Traktorius sutrynė ir nuo seno stovėjusią tvorelę aplink kryžių.

*     *     *

    Paukštakiai (Plungės r.). 1982 m. birželio 25 d. buldozeriu sulaužytas kaimo kryžkelėje stovėjęs kryžius.

*     *     *

    Šateikiai (Plungės r.). 1982 m. gegužės 3 d. nugriauta netoli Šateikių mūrinė meniška koplytėlė.

*     *     *

    Kapčiamiestis (Lazdijų r.). Kapčiamiesčio tikintieji 1982 m. birželio 24 d. kelyje Kapčiamiestis — Kauknorės pastatė medinį kryžių. Sekančią dieną Lazdijų r. VK pirmininko pav. Vanagas, atvykęs į Kapčiamiestį, įsakė

eiguliui A. Ignatavičiui, kadangi kryžius stovi jo eiguvoje, jį nugriauti.

    Ir tai buvo padaryta liepos 12 d. apie 13-15 vai. Žmonės kalba, kad kryžių nukirto A. Ignatavičius su sūnumi Romu ir žentu.

    Po poros dienų toje vietoje išaugo du kryžiai.
    Birželio 30 d. Kapčiamiesčio — Gardino plento pamiškėje buvo pastatyta meniška šv. Antano koplytėlė žuvusiems už tautos laisvę.

    Po poros valandų koplytėlė buvo vandališkai ištaškyta.
    Liepos 14 d. Kapčiamiestyje įvyko uždaras partinis susirinkimas, dalyvaujant rajono partijos atstovui. Susirinkime aktyvistai ir draugovininkai buvo įpareigoti budėti, kad apylinkėje nestatytų kryžių.

    Tačiau Kapčiamiesčio tikintieji, ypač jaunimas ir vaikai, pasiryžo globoti kiekvieną kryžių, o nugriautus — tuoj pat atstatyti.

*     *     *


ŽINIOS IŠ VYSKUPIJŲ

(Į Lietuvos bedievių kovos planą prieš religiją ir tikinčiuosius įeina ir barbariškas bažnyčių apiplėšimas bei išniekinimas):
    Vilnius. 1982 m. birželio 17 d. į RRT įgaliotinio įstaigą buvo sukviesti vyskupai ir vyskupijų valdytojai. Be įgaliotinio dar kalbėjo Lietuvos TSR prokuroro padėjėjas Barauskas. Jis pabrėžė, kad bus imtasi griežtų priemonių, jog būtų laikomasi religinių susivienijimų nuostatų.

*     *     *

    Veiviržėnai (Klaipėdos raj.). 1982 m. liepos 25 d. čia buvo teikiamas Sutvirtinimo sakramentas, dalyvaujant gausybei tikinčiųjų. Tai labai suerzino bedievius. Liepos 27-28 d. naktį jie įsilaužė į bažnyčią. Piktadariai, nepajėgę išlaužti didelio, iš seifo padaryto tabernakulio, išardė visus

jo įtvirtinimus, išgriovė centrinę didžiojo altoriaus dalį, išvertė troną ir išnešė visą tabernakulį. Klebonas Juozapas Janauskas iškvietė iš Klaipėdos ekspertus, šie nustatė, jog nusikaltimą įvykdė 2 suaugusieji ir vienas vaikas. Rugpiūčio 1 d. pamaldos buvo laikomos prie šoninio altoriaus. Permaldavimo intencija daugelis tikinčiųjų ėjo keliais prie išardyto didžiojo altoriaus ir graudžiai verkė. Iškilmingos atsiteisimo pamaldos — 22 rugpiūčio.

*     *     *

    Laukžemė (Kretingos raj.). 1982 m. rugpiūčio 3 d. naktį piktadariai įsilaužė į bažnyčią ir sudaužė aukų dėžutes.

*     *     *

    Kėdainiai. 1982 m. balandžio 1 d. Kėdainių bažnyčios vikaras kun. Kęstutis Daknevičius išsiuntė pareiškimą Lietuvos KP CK sekretoriui P. Griškevičiui dėl tikinčio jaunimo persekiojimo.

    Balandžio 15 d. tuo reikalu į Kėdainius atvyko atstovas iš CK. Į vykdomąjį komitetą buvo iškviestas kun. K. Daknevičius. Pokalbyje dalyvavo Kėdainių raj. vyk. k-to pirm. pav. A. Juškevičius ir prokuroro pavaduotojas. Prasidėjo tardymas: „Jūs turite tiesioginį ryšį su Vatikanu? Kodėl skundžiatės, kad „sunki padėtis"? — klausinėjo atvykusieji. Kunigas paaiškino, kad tiesioginio ryšio su Vatikanu neturįs, o padėtis tikrai sunki, nes mokykloje persekioja tikinčius mokinius. Baigdamas pokalbį, atstovas iš Vilniaus tvirtino kunigui, kad vaikus mokyti tikėjimo tiesų yra draudžiama. Vaikus galima egzaminuoti tik išpažinties metu klausykloje.

    Gegužės 3 d. Kėdainių raj. vyk. k-to pirm. pav. A. Juškevičius telefonu pranešė, kad nebus jokio atsakymo raštu į kun. Kęstučio Daknevičiaus balandžio 1 d. pareiškimą.

    Birželio 4 d. vėl kun. K. Daknevičius buvo iškviestas į prokuratūrą. Pateikto įspėjimo kunigas nepasirašė.


*     *     *

    Girdžiai (Jurbarko raj.). 1982 m. liepos 9 d. Jurbarko raj. Girdžių apyl. vyk. k-to sekretorė B. Bileckienė pasiuntė Girdžių parapijos klebonui kun. Viktorui šaukliui tokį raštą:
Drg. Šaukliui Viktorui
    Girdžių apylinkės Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas pakartotinai Jus įspėja, kad prie religinių apeigų atlikimo nebūtų pritraukiami vaikai.

*     *     *

    Rokiškis. 1981 m. gruodžio mėn. pas Rokiškio bažnyčios zakristijoną Vytautą Šablinską saugumiečiai be jokio orderio padarė kratą. Paėmė visas magnetofono juosteles, kuriose buvo įrašyti kunigų — Alfonso Svarinsko, Sigito Tamkevičiaus ir J. Kaunecko pamokslai. Čekistai pagrasino Šablinskui, kad daugiau nemėgintų užrašinėti šių kunigų pamokslų.

*     *     *

    Šaukėnai (Kelmės raj.). 1982 m. liepos 27 d. Kelmės raj. laikraštyje „Komunistinis žodis" Jonas Stakutis bandė ginti surežisuotas Petro Liesio bedieviškas laidotuves, kuriose mokyt. Rakauskienė įžūliai replikuodama labai trukdė kun. Antanui Liesiui sakyti pamokslą kapinėse.

    Laikraštis meluoja tvirtindamas, kad „niekas, niekada nematė Liesiu, sukančių link bažnyčios". Tai netiesa! Šaukėnų žmonės žino, kad Liesiai lankydavo bažnyčią, o velionis prieš mirtį buvo bažnyčioje ir priėmė šv. Komunija

*     *     *

    Pilviškiai (Vilkaviškio raj.). 1982 m. birželio 25 d. Pilviškiuose mirė invalidė elgeta Kastancija Šeškevičiūtė. Mokytoja (pensininkė) Širvinskienė kreipėsi į Pilviškių

apyl. pirmininką Žibutį, prašydama karsto ir pagalbos iškasti kapo duobei. Pirmininkas paklausė: „Kaip laidosite: su bažnyčia ar be jos?" Kai buvo paaiškinta, kad velionė bus laidojama su bažnytinėmis apeigomis, pirmininkas Žibutis kategoriškai atsisakė padėti laidotuvėms.

    Kastancija Šeškevičiūtė buvo palaidota su bažnytinėmis apeigomis. Karstu, duobės iškasimu, transportu ir kt. pasirūpino Pilviškių parapijiečiai.

*     *     *

    Aukštelkė (Šiaulių raj.). O. Stankienė, gyvenanti Vilniuje, R. Armijos 36-4, kreipėsi į RRT įgaliotinį P. Anilionį, prašydama leidimo atvesti kunigą savo seseriai, jau antri metai gulinčiai Aukštelkės internate. RRT įgaliotiniui paaiškinus, kad kunigą galima atvesti, prašant patiems seneliams. 1982 m. gegužės 21 d. O. Stankienė kreipėsi į Aukštelkės internato direktorių, kuris sutiko įleisti kunigą į lavoninės patalpas. Apie kunigo apsilankymą internate sužinojo ir daugiau senelių, kurie su ašaromis akyse maldavo atvesti kunigą ir jiems. O Stankienė padarė norinčių kunigo senelių sąrašą su jų parašais ir palatų numeriais, kuriose jie guli.

    O. Stankienei, šiaulietei Misiūnaitei ir vilnietei No-bičienei ruošiant lavoninę kunigo priėmimui, atėjęs direktorius išvarė jas iš patalpų. Moterims paklausus, kas atsitiko, direktorius pradėjo gąsdinti jas milicija, šaukti, kad leidęs atvesti kunigą tik ligonei V. Markevičiūtei.

    Moterys kreipėsi į Šiaulių raj. vyk. k-to pirm. pav. Caparą. Pavaduotojas pareiškė, kad internate kunigas gali aprūpinti sakramentais tik tuos, kurie miršta arba yra ligoniai. Be to, pažadėjo: savaitės bėgyje visi norintieji priimti sakramentus bus aptarnauti. Bet praėjo jau trys savaitės ir niekas neleidžia iškviesti norintiems seneliams kunigą.

*     *     *

    Kaunas. 1982 m. birželio 11 d. KGB darbuotojai

padarė kratą pas kaunietę Teresę Kurtinaitytę, gyvenančią TSRS 50-čio g. Nr. 16-92. Kratoje dalyvavo 5 čekistai ir dvi moterys. Kratos orderyje buvo įrašyta, kad daroma krata ryšium su „LKB Kronikos" dauginimu. Kratos metu čekistai labai apsivylė nieko neradę. Paėmė tik rašomą mašinėlę ir religinę knygą. Išeidami nepaliko net kratos protokolo.

    1982 m. liepos 28 d. tardymo metu Teresei Kurtinaitytei buvo paaiškinta, kad rašomąją mašinėlę sugrąžins greitai, kai tik bus užbaigta „LKB Kronikos" byla.

*     *     *

(Moraliai susikompromitavę kunigai dirba didžiosiose miesto parapijose ir net kurijoje, o pamaldieji ir pavyzdingieji — izoliuojami nuo jaunimo ir didesnių centrų):

    Vilnius. Gegužės mėn. po Vilnių pasklido liūdna žinia, kad iškeliamas šv. Mikalojaus bažnyčios vikaras kun. Ričardas Černiauskas. Atsikėlus šiam kunigui į šv. Mikalojaus bažnyčią, jo pamokslų pasiklausyti susirinkdavo tiek daug tikinčiųjų, kad daugeliui tekdavo net darganoje stovėti lauke. Ypatingai kun. Ričardas Černiauskas buvo mylimas Vilniaus jaunimo, todėl nenuostabu, kad jis nepatiko Bažnyčios priešams. Pasklidus žiniai apie kun. R. Černiausko iškėlimą, pas Vilniaus arkivyskupijos valdytoją kun. Algirdą Gutauską pradėjo plaukti žmonių delegacijos. Visus jaudino šio uolaus kunigo likimas. Kieno iniciatyva jis perkeliamas vikaru į Marcinkonių parapiją, esančią vidury girių, kur sekmadieniais į pamaldas susirenka vos keliolika pagyvenusių žmonių? Paaiškėjus, kad šis paskyrimas yra inspiruotas Religijų reikalų tarybos, kun. R. Černiauskas atsisakė jį priimti ir apie tai painformavo tikinčiuosius. Apie porą tūkstančių Vilniaus tikinčiųjų kreipėsi į Vilniaus arkivyskupijos apaštalinį administratorių tremtinį vyskupą Julijoną Steponavičių, prašydami įsikišti, kad kunigas R. Černiaus-

kas nebūtų skiriamas į Marcinkonis, o paliktas Vilniuje. Savo pareiškime vilniečiai rašo: „Tikintieji žino tik vieną jo „kaltę" — jis yra uolus kunigas. Kaip suprasti, kad moraliai susikompromitavę kunigai dirba didžiulėse miesto parapijose ir net Kurijoje, o pamaldūs kunigai — izoliuojami nuo jaunimo ir didesnių centrų?"

*     *     *

SOVIETINĖJE MOKYKLOJE


(Lietuvos mokytojai, o ypač moterys, mokymą pavertė tikinčiųjų mokinių teroru):
    Luokė (Telšių raj.). 1982 m. kovo 4 d. Luokės vid. mokyklos direktoriaus pav. Tendziagolskienė viešai prieš visą klasę grasino mokiniui Leščiauskui už bažnyčios lankymą sumažinti elgesio pažymį. Vasario mėn. pabaigoje mokyklos direktorius Limantas, išsikvietęs penkis anūkus Kikilus auginančią močiutę, pagrasino: „Jeigu anūkai ir toliau eis į bažnyčią ir sukinėsis apie altorių, jie bus atimti ir perduoti auklėti valstybei".

    š.m. balandžio 12 d. istorijos mokyt. Mitkuvienė klausinėjo mokinius, kas buvo iš mokinių bažnyčioje ir reikalavo išduoti, ką kalbėjo kunigas.

    Mokyt. Skriabienė prieš visą klasę išjuokia mokinius, lankančius bažnyčią. Ji ypač fanatiškai jų neapkenčia.

*     *     *

    Viešvėnai (Telšių raj.). 1982 m. kovo 7 d. Viešvėnų aštuonmetėje mokykloje tėvų ir mokytojų susirinkimas buvo specialiai daromas tą pačią valandą, kai bažnyčioje vyko rekolekcijos. Susirinkimo metu direktorė Stancelienė kalbėjo: „Tikėjimas skatina žmogų veidmainiauti, štai nė vienas mokinys, lankantis bažnyčią, pas mus to neišdrįsta prisipažinti! Na, mokiniai, kas iš jūsų eina bažnyčion!?" Staiga atsistojo mok. Pronskus. Direktorė,

pametusi lygsvarą, pradėjo grasinti mokiniui: „Tau sumažinamas elgesio pažymys!" Auklėtoja bandė berniuką ginti: „Direktore, jis vienas mano geriausių mokinių!" — „Nesvarbu! Sumažinti pažymį!", — nenusileido direktorė Stancelienė. Ir taip elgesio pažymiai sumažinti gerai besimokantiems mokiniams: VII kl. mok. Antanui Pronskui, jo broliui Stasiui, VI kl. mok., sesutei Marytei, IV kl. mok.; VI kl. mok. Daivai Končiūtei, III kl. mok. Elenai Lukauskaitei.

*     *     *

    Tryškiai (Telšių raj.). 1982 m. balandžio 13 d. Tryškių vid. m-los mokyt. Stasė Žukauskienė VII klasėje pradėjo persekiojimo akciją prieš tikinčius mokinius. Ypač nuo jos kenčia tie, kurie patarnauja šv. Mišioms, pvz., mok. Algirdas Urnikis ir Juozas Maneikis. Mokytoja juos vadina tamsuoliais, klebono Sirtauto padlaižiais, pusgalviais ir 1.1. Be to, susistačius klasėje mokinius, buvusius per Velykas bažnyčioje, jų akyse išjuokia tikėjimą, bažnyčią ir kunigus. Mokyt. Stasė Žukauskienė yra laikoma rajone geriausia ateiste, spausdinančia periodikoje daug ateistinių straipsnių, kuriuose nuolat tvirtina, kad ateistai niekada nevartoja prievartos prieš tikinčiuosius ir kad tai yra neleistina.

    VI kl. auklėtoja mokyt. Bronė Kasparavičienė taip pat persekioja mokinius, einančius į bažnyčią. Ji šaukia juos po vieną į mokytojų kambarį ir gąsdina, kad jie bus pašalinti iš mokyklos ir niekur neįstos; juos išjuokia prieš visą klasę ir visaip iš jų tyčiojasi. Jos aukomis yra mokiniai: Antanas ir Robertas Lybikai, Algirdas Terminas ir kt. Mokyt. B. Kasparavičienė išdrįsta barti net tėvus, kam jie leidžia vaikus į bažnyčią, tvirtindama, jog tikintiems vaikams nebus vietos mokykloje.

*     *     *

    Upyna (Telšių raj.). 1982 m. sausio 31 d. po atlaidų Upynos aštuonmetės m-klos komjaunimo sekretorė Rita

Baranauskienė ir mokyt. Baltramiejūnienė vaikštinėjo į namus pas tikinčius mokinius ir aštriai barė mokinius ir jų tėvus. Jų žodžiais, net ir suaugusieji neturi teisės eiti į bažnyčią, o už vaikų vedimą į bažnyčią, jie gali būti teisiami.

*     *     *

    Nevarėnai (Telšių raj.). 1982 m. gegužės mėn. Nevarėnų aštuonmetėje mokykloje II kl. mokyt. Bielskienė liepė pakelti rankas tiems mokiniams, kurie eina į bažnyčią, o po to įsakė visiems žegnotis. Tikintiems mokiniams buvo sumažintas elgesio pažymys.

    V kl. auklėtoja Dapkevičiūtė taip pat sumažino elgesio pažymius tikintiems mokiniams. Mokiniai, protestuodami dėl tokio neteisingo mokytojų elgesio, mokykloje nusiėmė pionierių kaklaraiščius. Prasidėjo tardymai, organizatorių ieškojimas, tėvų bauginimas. Apie tai sužinojęs klebonas kun. Bronius Latakas bažnyčioje paskelbė, jog mokytojai taip elgdamiesi nusikalsta įstatymams. Mokytojai sujudo įkalbinėti vaikus, kad jie paliudytų, jog viso to mokykloje nebuvo, o kleboną jie paduosią į teismą už šmeižtą.

    Apie 20 tėvų parašė klebonui pareiškimą, patvirtindami mokykloje vedamą tikinčiųjų mokinių persekiojimą.

*     *     *

    Prienai. 1982 m. gegužės 18 d. Prienų II-os vid. m-klos Xb kl. mok. Violetą Kačergiūtę iškvietė į direktoriaus kabinetą. Čia jos laukė saugumietis Gudaitis. Čekistas mergaitę kaltino, kad ji rašiusi kaliniams kalėdinius sveikinimus. Betardant saugumietis Gudaitis prasitarė, kad visi laiškai praeina per jų rankas.

    Gegužės 25 d. vėl tas pats saugumietis, tardydamas Violetą, jai parodė Prienų jaunimo rašytą kalėdinį sveikinimą kaliniams.
*     *     *


BAŽNYČIA SOVIETINĖSE RESPUBLIKOSE

(Komunizmo nužmogintam žmogui neliko nieko švento, nieko kilnaus):
    Baltarusija. Už keliolikos kilometrų nuo Druskininkų yra gražus ežerų kampelis, įsispraudęs tarp Pariečės ir Aziorų. Sulaukęs sekmadienio, nusprendžiau pasižvalgyti, paganyti akis, juo labiau, kad laisvam nuo procedūrų nebuvo kas veikti pačiuose Druskininkuose. Pakalbinęs draugą ir suradęs mašinėlę, atsidūriau Baltarusijoje, kur tarp pušynėlių įspūdingai mėlynavo vandens nemunėliai. Pakeliui užtikome dviejų ežerų suspaustą Naujosios Rūdos miesteliuką. Kiek gamta graži, tiek kiti įspūdžiai buvo slegiantys, visai neprimenantys šventiškos sekmadienio nuotaikos. Matėme dirbančių žmonių — piovė malkas, krovė šiaudus. Kiek sutikome miestelyje vyrų, visi buvo išgėrę. Ėjo porelė — kareivis su mergina, bet ne jis ją vedė, o ji tempė jį . . . Pastebėjome bažnyčią — medinę, neseną, gana impozantišką, iš lauko neblogai atrodančią. Panorome pamatyti iš vidaus. Paklausinėję suradome moterį, kuri atrakino mums. Išvydome liūdną vaizdą, lyg po karo. Zakristijoje spintų durelės išlaužtos . . . Altorių paveikslai nuplėšti, tabernakulis išlaužtas, tik sveika buvo virš didžiojo altoriaus Nukryžiuotojo figūra. Tos, matyt, nepajėgė nugriauti.

    Moteris pasakojo, kad sekmadieniais susirenka žmonės — meldžiasi, pagieda. Ir tądien būta žmonių pasimelsti. Vietoj išplėštųjų senųjų paveikslų šoniniuose altoriuose kabėjo keli primityvaus skonio paveikslai, matėsi degintų žvakių likučiai.

    Kunigo jau daugel metų čia nebėra. Dabar leidžia tik kartą ar du kartus per metus atvažiuoti kunigui iš Gožos (netoli Gardino) ir kapinėse pašventinti kapus. Prieš kelerius metus vieną dieną atvažiavo iš rajono milicininkais apsirengę vyrai ir, kas buvo vertingesnio bažnyčioje, plėšė, mėtė į sunkvežimį ir išvežė.

    Pasakojusios moters veide matėsi skausmas, sudrėko akys . . .

    Negaudžia šventadienio varpai — ir kas belieka žmonėms: darbinio arklio baudžiava ir butelis . . .

*     *     *

NAUJI LEIDINIAI


„Lietuvos ateitis" Nr. 3. Leidinys pasirodė liepos mėn. pabaigoje; apima 20 mašinraščio puslapių, ir gvildena tautinius bei religinius klausimus. Leidėjai neužmiršta tų, kurie kenčia už Dievą ir Tėvynę, pateikdami jų kalinimo adresus ir laiškų ištraukas.

*     *     *

Lietuvi, neužmiršk!

Sergiejus Kovaliovas    Vytautas Skuodis
Algirdas Statkevičius    Anastazas Janulis
Mečislovas Jurevičius     Antanas Terleckas
Petras Paulaitis             Balys Gajauskas
Povilas Pečeliūnas          Julius Sasnauskas
Vytautas Vaičiūnas          Gintautas Iešmantas
Viktoras Petkus

ir kiti neša nelaisvės
pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!
*     *     *



 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum