gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 55 Spausdinti El. paštas
    • Žvilgsnis į Bažnyčia kunigų akimis
    • Kunigų Seminarijoje
    Kratos ir tardymai
    Šiluva — 1982
    Mūsų kaliniai
    Žinios iš vyskupijų
    Sovietinėje mokykloje
    Sovietinėse respublikose
    Dėkojame!

Vilniaus katedra iš šono. Dešinėje šv. Kazimiero koplyčia, kurios altoriuje buvo šv. Kazimiero karstas. Dabar ji paversta koncertų sale ir paveikslų galerija

1982 m. lapkričio mėn. 1 d.
LKB KRONIKA Nr. 55
Perskaitęs duok kitam!
Eina nuo 1972 m. kovo 19 d.
Numerį skiriame Lietuvos kunigams, kovojantiems už Bažnyčios laisvę.

ŽVILGSNIS Į BAŽNYČIĄ KUNIGŲ AKIMIS


Tarybų Sąjungos ATP Pirmininkui L. Brežnevui
Lietuvos Vyskupams ir vyskupijų Valdytojams


P a r e i š k i m a s

(Lietuvos vyskupijų kunigai reikalauja grąžinti komunistinės valdžios savavališkai pasisavintas katalikų Bažnyčiai priklausančias teises):
    Mums kelia susirūpinimą paskutiniu metu spaudoje pasirodę pikti išpuoliai prieš religiją. Lietuvos KP pirmojo sekretoriaus P. Griškevičiaus kalboje sakoma: „Reikia visokeriopai stiprinti internacionalinio ir patriotinio auklėjimo ryšį su kova už religinių atgyvenų likvidavimą" (LKP 2-me plenume Vilniuje 1981 m. birželio 17 d.). Prieš religiją ir gerus kunigus drastiškai yra pasisakęs ir KP sekretorius L. šepetys, o RRT įgaliotinis P. Anilionis griežtai reikalauja, kad būtų vykdomi LTSR ATP 1976.VII.28 patvirtinti Religinių susivienijimų nuostatai.

    Lietuvos katalikų dvasininkija mielai sveikintų normalius santykius tarp LTSR Vyriausybės ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios. Mes ir mūsų tikintieji neatsisakome vykdyti teisėtų tarybinės vyriausybės reikalavimų, kurie neprieštarauja Romos Katalikų Bažnyčios dogmoms ir moralei. Mes pasiruošę kartu su ja kovoti prieš moralines
blogybes mūsų tautoje: alkoholizmą, šeimų irimą, chuliganizmą, negimusios gyvybės žudymą, ypač plačiai paplitusią vyriausybei legalizavus abortus.

    Tačiau dar kartą pabrėžiame, kad mes neturime teisės ir negalime vykdyti Religinių susivienijimų nuostatų, kadangi tai nesiderina su mūsų sąžine. Kai kurie tų nuostatų straipsniai nesiderina su Kristaus Evangelija, su Vatikano II Susirinkimo nutarimais, o taip pat su TSRS Konstitucija, Lenino 1918.1.23 direktyvomis, Kompartijos 1954.XI.10 nurodymais, su Visuotine Žmogaus Teisių Deklaracija, Helsinkio Baigiamojo Akto nutarimais, kuriuos pasirašydama, Tarybų Sąjunga įsipareigojo visus savo įstatymus priderinti prie Helsinkio deklaracijos nuostatų.

    Todėl pareiškiame:


    Mes neturime teisės Romos Katalikų Bažnyčios vyskupijų ir parapijų valdymą atiduoti civilinei valdžiai ar eilinių tikinčiųjų sudarytiems komitetams, nes Katalikų Bažnyčioje paties Viešpaties Jėzaus Kristaus yra įstatyta hierarchinė santvarka (Mt. 16, 18-19). Bažnyčią valdo Popiežius, vyskupai ir jų padėjėjai kunigai. Tą patį sako Vatikano II-jo „Lumen gentium" (st. 10, 19, 20, 22); Codex Iuris Canonici (can. 218, 219, 329, 451). Minėtų kanonų pažeidimas baudžiamas atskyrimu nuo Bažnyčios (žr. can. 2333 ir 2334-2).

    Mes, kunigai, įpareigoti skelbti Evangeliją pamokslais ir katekizacija (Vatikano II „Christus Dominus", nr. 14, can. 1329 ir 1330. šios pareigos atlikimą, ypač kur valstybė atskirta nuo Bažnyčios, tvarko ne civilinė valdžia, o tiktai vyskupas (can. 1337).

    Mes įpareigoti ir negalime atsisakyti teikti sakramentus prašantiems, ypač ligoniams ir mirštantiems, kiekvienoje vietoje, neatsižvelgiant į mūsų aptarnaujamos vietos ribas (can. 882).

    Mes prašome ir reikalaujame panaikinti civilinės vyriausybės nustatytą Kauno Kunigų seminarijos auklėtinių limitą, nes pagal kanonus (can. 1352 ir 1357) vyskupai ir vyskupijų valdytojai savo nuožiūra priima kandidatus į
Kunigų seminariją, skiria dėstytojus ir prižiūri mokymą bei auklėjimą.

    Mes reikalaujame, kad nebūtų daroma iš vyriausybės pusės kliūčių Lietuvos vyskupams ir vyskupijų valdytojams laisvai ir tik savo nuožiūra skirti dvasininkus įvairioms dvasinėms pareigoms be Lietuvos Religijų reikalų tarybos įgaliotinio sutikimo (can. 147-2, 152, 455-1).

    Mes reikalaujame, kad tarybiniai valdžios pareigūnai mums, kunigams, netrukdytų aplankyti savo tikinčiųjų, jeigu jie to prašo. Lankymo pareigą mums uždeda Bažnyčios kanonai (can. 467-1). Dabar gi lankymas yra uždraustas. Pavyzdžiui, tarybiniai pareigūnai trukdė kunigams aplankyti savo tikinčiuosius Alytuje, Kalvarijoje, o Prienuose kun. Antanas Gražulis buvo net nubaustas administracine tvarka.

    Mes reikalaujame, kad Ordinarai laisvai galėtų lankyti savo vyskupijos parapijas.

    Aukščiau išvardintas pareigas mums, Lietuvos katalikų dvasininkams, uždeda Katalikų Bažnyčios kanonai, Santarybų ir Sinodų nutarimai. Tuo tarpu Religijų susivienijimų nuostatai šias pareigas atlikti mums draudžia. Kokias sankcijas tarybinė valdžia mums betaikytų, mes turime elgtis pagal šv. Rašto nurodymą: „Dievo reikia labiau klausyti, negu žmonių" (Apd. 5,19).

    Katalikų Bažnyčios normalius santykius su Lietuvos tarybine valdžia nuolatos drumsčia grubi tikinčiuosius įžeidžianti antireliginė propaganda, tarybinių pareigūnų išsišokimai, tikinčiųjų diskriminavimas darbavietėse, tarnautojų, mokytojų, moksleivių persekiojimas už religinių pareigų atlikimą; kryžių naikinimas, švč. Sakramento išniekinimai, bažnyčių uždarinėjimai, bažnyčių ir kunigų apiplėšimai. Tikintieji ir dvasininkai buvo labai įžeisti dėl kelis kartus sunaikinto Kryžių kalno (Šiaulių r. Jurgaičių km.) ir Alkakalnio arba Panų kalno nusiaubimo (Telšių r. Pasruojės km.). Vilniaus Arkikatedra paversta Paveikslų galerija, šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje — ateistiniu muziejumi, Klaipėdos Taikos  Karalienės bažnyčia —
filharmonijos sale, nors Klaipėdos tikintieji neturi kur melstis.

    Artinantis įžymiems jubiliejams — 500 m. šv. Kazimiero mirties 1984 m. ir 600 m. nuo krikščionybės įvedimo Lietuvoje 1987 m. — Lietuvos kunigai ir tikintieji laukia iš Partijos ir Vyriausybės šių geros valios gestų:

    grąžinti katalikams uždarytas ir atimtas bažnyčias, o ypač Vilniaus Arkikatedrą, Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčią ir Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčią;

    uždrausti naikinti istorines-religines vertybes: kryžius, koplytėles, paminklus; uždrausti naikinti tikinčiųjų gerbiamas ir šventomis laikomas vietas;

    1976 m. liepos 28 d. priimtus Religinių susivienijimų nuostatus pakeisti taip, kad jie derintųsi su Katalikų Bažnyčios kanonais, tokiu būdu sudarant kunigams ir tikintiesiems sąlygas jų laikytis;

    grąžinti į pareigas jau daugiau kaip 20 metų be teismo ištremtą į Žagarę Vilniaus arkivyskupijos vyskupą Julijoną Steponavičių;

    peržiūrėti prievartos ir apgaulės būdu parapijos komitetams primestas su valdžia sutartis;

    įspėti rajonų ir apylinkių pareigūnus nutraukti kunigų ir tikinčiųjų diskriminaciją, nes tikintieji sudaro didžiąją Lietuvos gyventojų dalį ir pasižymi sąžiningu darbu; jie neturėtų būti netaktiškais pareigūnų veiksmais skatinami neigiamai žiūrėti į tarybinę valdžią;

    leisti pasistatyti bažnyčias besikuriančiuose miestuose, o taip pat augančių miestų mikrorajonuose;

    leisti atlikti religines apeigas mirusiems šarvoti skirtose vietose.
1982 m. liepos-rugpiūčio mėn.

    Po pareiškimu pasirašė šie kunigai:
    Telšių vyskupijoje iki 1982 m. lapkričio 1 d.
Abramavičius Vladas
    Mitkus Petras
Alminas Adomas
         Motekaitis Vytautas
Arlauskas Klemensas    Olšauskas Juozapas
Augustis Antanas         Orantas Aloyzas
Arnašius Albinas          Pačinskas Juozapas
Bagužas Brunonas        Pakalniškis Jonas
Baikauskas Jonas           Bakšys Aloyzas
Beniušis Antanas           Bernotas Petras
Birbilas Jurgis                Bučinskas Jonas
Budrikis Julius               Bukauskas Juozapas
Bunkus Antanas             Burneikis Bronius
Butkus Juozapas             Dambrauskas Liudas
Eičas Jonas                   Garjonis Antanas
Gasiūnas Juozapas
        Gasčiūnas Kazimieras
Gauronskas Anupras
       Gauronskis Vincentas
Gedgaudas Juozapas
      Gedvila Jonas
Germanas Edmundas
      Giedra Domininkas
Gylys Antanas
               Gorodeckis Stanislovas
Grabauskas Juozapas
      Grubliauskas Juozapas
Gunta Juozapas
             Ilskis Jonas
Ivanauskas Antanas
       Jakutis Aleksandras
Jankauskas Juozapas
      Jasas Petras
Jasinevičius Jonas
          Jurgaitis Antanas
Juškys Izidorius
             Juškys Vladislovas
Kadys Vytautas
              Kauneckas Jonas
Kerpauskas Anicetas
        Pakamanis Algirdas
Paliukas Jonas
                Palšis Petras
Paulauskas Jonas
            Petrauskas Jonas
Petrikas Konstantinas
      Petronaitis Antanas
Poška Tadas
                   Prialgauskas Kazimieras
Pridotkas Alfonsas
           Pudžemys Adolfas
Puidokas Klemensas
        Puzaras Petras
Racevičius Bronislovas
     Radveikis Vladas
Ričkus Antanas
               Rimkus Kazimieras
Rudzinskas Jonas
            Ružė Pranciškus
Senkus Vincentas
            Serapinas Liudvikas
Skiparis Vytautas
            Skirmantas Domininkas
Stirbys Vaclovas
              Striukas Antanas
Stukas Petras
                 Šatkus Pranciškus
Šeškevičius Antanas
        Šikšnys Valentinas
Širvaitis Juozapas
           Šiurys Juozapas
Šlevas Vladas
                Šukys Juozapas
Šulcas Henrikas
              Švambarys Tomas
Talaišis Bernardas
           Tamašauskas Julius
Vaitelis Stanislovas
         Valaitis Feliksas
Kiela Antanas
                   Klebonas Vincentas
Klimavičius Alfonsas
          Kusas Jonas
Latakas Bronislovas
           Lideikis Aloyzas
Liutkevičius Juozapas
        Lukoševičius Alfonsas
Macelis Kazimieras
            Maželis Juozapas
Merliūnas Petras
                Mikutavičius Vytautas
Venckus Petras
                 Venckus Pranciškus
Velioniškis Konstantinas
    Vėlavičius Vincentas
Vičiulis Jonas
                    Zdanavičius Antanas
Žilys Ferdinandas
               Žukas Anupras
Žukas Kazimieras
              Žulpa Romualdas
Miklovas Juozapas              Miškinis Julijonas

Viso: 114 kunigų; be to, raštą yra pasirašęs Leningrado klebonas kun. Pavilonis ir vienas kunigas iš kitos vyskupijos, kurio parašas neišskaitomas.

N. B. parašai dar renkami

*     *     *

Po Vilkaviškio vyskupi šie kunigai:

Adomaitis Juozas  
    Adomaitis Pranas
Akelis Vincas    
        Akevičius Antanas
Aleksandravičius
Antanas   Alesius Jonas
Ambrasas Konstantinas
    Andrišiūnas Algirdas
Balanda Petras
                Bandža Vincas
Baranauskas Jonas
           Bekasovas Kęstutis
Berteška Juozas
                Bilius Vladas
Bobinas Vladas
                Burba Kazimieras
Būdas Vytautas
                Būga Jonas
Kupstaitis Juozas
            Lešinskas Leonas
Liubšys Antanas
              Liutvinas Pranas
Maksvytis Jonas
               Malinauskas Jonas
Matulaitis Juozas
            Matulevičius Juozas
Mieldažys Antanas
            Mieldažys Juozas
Mikalajūnas Stasys
           Montvila Kazimieras
Naujokaitis Viktoras
         Paltanavičius Bronius
Palukaitis Jonas
              Pangonis Antanas
Pasiliauskas Juozas
         Pečiukonis Juozas
Čegelskas Boleslovas
      Čėsna Vincas
Degutis Vaclovas
            Deltuva Albinas
Diškevičius Antanas
        Dovydaitis Gvidonas
Dumbliauskas Petras
       Dumčius Vincas
Gražulis Antanas
            Gražulis Juozas
Grudzinskas Jonas
          Gumauskas Juozas
Guogis Vytautas
            mons. Gustaitis Andriejus
Gustaitis Vytautas
          Insoda Vytautas
Jakaitis Juozas
                Jalinskas Vincas
Jančiauskas Povilas
         Jarušauskas Boleslovas
Jaudegis Albinas
             Juškaitis Juozas
Juškevičius Kazimieras
     Kavaliūnas Leonardas
Kražauskas Petras
           Kriščiūnas Juozas
Kubilius Jonas
                Kudirka Kazimieras
Kunevičius Lionginas
        Zdebskis Juozas
mons. Žemaitis Juozas
    Radzevičius Juozas
Petruševičius Vincas
        Pilipaitis Juozas
Plioraitis Ignas
                Preikšas Juozas
Račiūnas Pranas
                Račkauskas Antanas
Račkauskas Stasys
            Radzevičius Vaclovas
Ražukas Boleslovas
         Rimas Andriejus
Rusinas Jonas
                Sadauskas Alfonsas
Sitka Petras
                    Sakalauskas Gracijus
Samuolis Salemonas
        Skučas Gintautas
Skučas Kazimieras
            Stakėnas Vaclovas
Steponaitis Gintautas
        Sventickas Jurgis
Šalčius Juozas
                 Šulskis Pranciškus
Tamkevičius Sigitas
          Tėvelis Vytautas
Urbonas Vitas
                  Užkuraitis Vytautas
Užupis Juozas
                  Vaitauskas Vytautas
Varkala Jonas
                    Vitkus Antanas
Brilius Kęstutis                 Matulionis Jonas

Viso pasirašė — 100 kunigų: atsisakė pasirašyti 9 kunigai; 3 kunigams nebuvo pateikta, nesitikint, kad pasirašytų.

*     *     *

Po Kauno arkivyskupijos tolygiu pareiškimu pasirašė šie kunigai:
Gudanavičius Gustavas
    Razmantas Juozapas
Dobilaitis Juozapas
          Vanagas Alfredas
Tamoševičius Vaclovas
      Stasuitis Boleslovas
Polikaitis Vaclovas
           Vaičiulionis Lionginas
Nemeikšis Bronius
            Kaknevičius Juozapas
Bastys Pranciškus
            Voveris Jonas
Perminas Albertas
            Liubonas Petras
Girdzevičius Jonas
            Vaira Boleslovas
Grinevičius Zigmas
           Vaičeliūnas Juozapas
Pesliakas Vytautas-Kazimieras
    Dunda Gerardas
Tamonis Jonas
                Gimžauskas Bronius
Ščepavičius Pranas
            Vaicekauskas Juozapas
Povilaitis Jonas
                Račaitis Jonas
Baliūnas Feliksas
                Valavičius Vladas
Butkus Izidorius
                Petkevičius Vladas
Semaška Liudas
                Buožius Mykolas
Meilus Petras
                  Svarinskas Alfonsas
Šauklys Viktoras
                Jurgutis Antanas
Pranckūnas Povilas
            Močius Algirdas
Vysk. Steonavičius Julijonas   Macevičius Romualdas
Kadys Stanislovas
                Raudonikis Jonas
Petraitis Petras
                 Čepėnas Juozapas
Ylius Antanas
                    Sirūnas Kazimieras
Jakaitis Kleopas
                Stankevičius Jonas
Bubnys Prosperas
                Aleksiūnas Jonas
Mikutis Petras
                    Brilius Vytautas
Požėla Vladas
                    Radzevičius Vytautas
Daknevičius Kęstutis
            Kalinauskas Leonas
Užusienis Jurgis
                Survila Jonas
Brusokas Viktoras
            Augustauskas Jonas
Žiugžda Pijus
                Juodelis Antanas
Kazlauskas Jonas
            Markaitis Aleksandras
Milašius Antanas
            Mikutavičius Ričardas
Simaška Vladas
              Radavičius Boleslovas
Petraitis Alfonsas
            Slavinskas Antanas
Fabijanskas Jonas
            Indriūnas Juozapas
Rakauskas Jonas
             Bartulis Eugenijus
Žemaitis Jonas
                Želvys Juozapas
Juknevičius Krizantas
        Grušas Adolfas
Jokūbauskas Eugenijus
    Pilka Steponas
Ramanauskas Vaclovas
    Kazlauskas Antanas
Mizaras Romualdas
         Matulaitis Pranciškus
Imbras Antanas
              Počiulpis Aleksandras
Dobrovolskis Algirdas
        Simaška Eduardas
Danyla Antanas
                Vosylius Juozapas
Griganavičius Vytautas
        Varvuolis Juozapas
Gudas Jonas
                    Grauslys Vaclovas
Tavoraitis Petras
            Albanavičius Jonas
Lapinskas Kazimieras
      Matusevičius Bronius
Zeidotas Edvardas
          Melkūnas Vytautas
Bulota Alfonsas 
           Statkevičius Kazimieras
Ramanauskas Aleksandras   Veselka Žygintas
Liukas Rapolas
            Jakubauskas Leonas
Sriubas Juozapas
          Kurmauskas Stanislovas
Frainas Juozapas
            Lapė Alfonsas
Vilutis Kęstutis
            Šukevičius Antanas
Luzgauskas Vladas
        Jagminas Leonardas
Jokūbauskas Antanas
    Mačiūta Petras
Povilanskis Boleslovas
    Pranskietis Vincas
Čižauskas Pijus
            Katinas Jonas
Gaižauskas Pranciškus
    Martinkus Petras
Ligeika Antanas
            Graužinis Albinas

Pasirašyti atsisakė — 6 kunigai.
Į Kuriją ir Seminarijos darbuotojus — nesikreipta. 6 kunigams dėl įvairių kliūčių neduota pasirašyti.

*     *     *

Po analogišku pareiškimu pasirašė šie Panevėžio vyskupijos kunigai:

Adomonis Petras
    Antanaitis Bronius
Antanavičius Juozas Arlauskas Vincentas
Bagdonas Jonas
      Bagdonas Juozas
Balaiša Bronius
        Ivanovskis Tadas
Jančys Alfonsas
       Jankevičius Povilas
Janulis Juozas
         Jasiūnas Vytautas
Jatulis Jonas
           Juodelis Jonas
Balaišis Antanas
      Balašauskas Vytautas
Balčiūnas Jonas
        Balčiūnas Juozas
Balickaitis Jurgis
        Balsys Kostas
Baltuška Petras
        Baniulis Algis
Baronas Kazimieras
    Blynas Laimingas-Feliksas
Braukyla Vladas
        Breivė Adolfas
Budriūnas Petras
       Buliauskas Jonas
Butkys Jonas
            Ciuckis Povilas
Dubnikas Juozas
        Dulksnys Kazimieras
Galvydis Stepas
        Garška Juozas
Giedraitis Juozas
        Girnius Kazimieras
Gylys Mykolas
            Gobis Antanas
Gražys Alfonsas
        Gružauskas Antanas
Gutauskas Klemensas  Ikamas Gaudentas
Inkratas Vincentas
     Mozūras Kazimieras
Nagulevičius Jonas
      Narušis Algirdas
Neniškis Lionginas
      Nykštas Petras
Paltanavičius Albinas   Pelešynas Steponas
Petrauskas Antanas     Pipiras Albinas
Pranevičius Jonas
        Juozėnas Povilas
Jurgaitis Jonas
            Juška Antanas
Kadžius Alfonsas
        Kairys Antanas
Kapočius Vytautas
        Keršulis Lionginas
Kiela Petras
                Kietis Antanas
Kisielius Anicetas
        Klezys Povilas
Krasauskas Petras
        Kremenskas Vladas
Krumpliauskas Stanislovas Kuzmickis Petras
Labakojis Jonas
            Lapinskas Jonas
Liesis Antanas
            Lukšas Juozas
Lukšas Leonas
            Markevičius Petras
Marozas Vytautas
        Masys Aleksandras
Masys Vytautas
            Merkys Juozas
Mikulėnas Antanas
        Miškinis Algirdas
Miškinis Povilas
            Mitrikas Antanas
Sungaila Aloyzas
          Svirskis Paulius
Šaučiūnas Ignas
            Šlapelis Bronius
Šliauteris Povilas
            Šukys Gediminas
Šumskis Juozas
            Talačka Albertas
Tamošauskas Leonardas Tamulionis Pranciškus
Pranskietis Augustinas       Tamulionis Stanislovas
Pratkelis Leopoldas
        Tarulis Petras
Pukenis Robertas
            Tijušas Petras
Puriuškis Izidorius
        Tvarijonas Vytautas
Rameikis Antanas
        Uogintas Jonas
Raščius Pranciškus
        Urbonas Benediktas
Rauduvė Petras
            Uždavinys Sigitas
Rimša Jonas
                Vaičiūnas Jonas
Rinkevičius Edmundas     Valančiūnas Antanas
Sabaliauskas Pranciškus      Valantinas Antanas
Saprigonas Raimundas        Varnas Juozas
Senulis Petras
                Varžinskas Povilas
Simsonas Bronius
            Vaškevičius Antanas
Skardinskas Leonardas       Vaškevičius Juozas
Vysk. Sladkevičius Vincentas
    Zakrys Vytautas
Stonys Mykolas
                Zubavičius Stanislovas
Stankevičius Vincentas
        Zulonas Antanas
Strazdas Bronius
                Žilinskas Bronius
Strėlčiūnas Alfonsas
            Žvinys Serafinas

Šį pareiškimą pasirašė visi Panevėžio vyskupijos kunigai — viso 130. Nepasirašė tik Kurijos darbuotojai.

    Kaišiadorių vyskupijoje ir Vilniaus arkivyskupijoje parašai dar renkami.

Jų Ekscelencijoms Lietuvos Vyskupams ir jų Prakilnybėms
Vyskupijų  Valdytojams

P a r e i š k i m a s

   
1. Liturginiai reikalai. Po 1977 m. Lietuvos vyskupų ir valdytojų aplinkraščio dėl naujo mišiolo ir dėl kai kurių Mišių dalių gimtąja kalba įvedimo, pasigendame naujo ganytojų aplinkraščio, kuriuo būtų praplečiamos gimtosios kalbos vartojimas Mišiose. Vieni Ordinarai laikosi 1977 m. aplinkraščio nurodymų, nedarydami jokių pakeitimų, kiti gi, nesulaukdami naujų patvarkymų, patys ėmė daryti pakeitimus, net atlikinėti visas apeigas gimtąja kalba. Dėl šios priežasties liturgijoje atsirado didelis nevienodumas.

    Norint pašalinti atsiradusius nevienodumus, būtina
išleisti potvarkį, kuriuo būtų praplėstas gimtosios kalbos vartojimas Mišiose. Reikėtų gimtąja kalba kalbėti bent gailesčio aktą, Gloria ir visas Aukos liturgijos maldas, esančias po Tėve mūsų.

    Per Vilniaus Televiziją Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P. Anilionis kalbėjo, kad visi lietuviški mišiolai bus baigti spausdinti tik 1985 m. ir tik tada bus užbaigta liturginė reforma. Mus pasiekė žinia, kad šiais metais bus atspausdintas pirmasis mišiolo tomas, kuriame tilps pastovios Mišių dalys. Eucharistinės maldos ir visų sekmadienių Mišių formuliarai. Mes įsitikinę, kad su liturgine reforma nereikia delsti ir, gavus pirmąjį mišiolo tomą, tuojau praplėsti gimtosios kalbos naudojimą Mišiose.

    Dėl naujų instrukcijų stokos pastebimas nevienodumas atliekant švč. Sakramento išstatymą bei laikant pridedamas pamaldas, ypač kai jos jungiamos su Mišiomis.

    2. Lietuvos vyskupų konferencija. Iš Katalikų kalendoriaus-žinyno sužinojome, kad Lietuvos Vyskupų konferenciją sudaro du vyskupai ir keturi kunigai. Dviejų sukliudytųjų eiti pareigas vyskupų konferencijos sudėtyje nėra. Lietuvos kunigai šituo yra labai susirūpinę, — juk Popiežius paskyrė šituos vyskupus pareigoms ir nuo jų nenušalino.

    3. Kunigų tarybos. Tarp dvasinės vyriausybės ir kunigų esama nesutarimų Kunigų tarybų klausimu. Girdime vienus sakant, jog šv. Tėvas nepritariąs, kad Lietuvoje būtų Kunigų tarybos; kiti teigia, kad tik Religijų reikalų tarybos įgaliotinis nenorįs tarybų. Per Vatikano radiją girdėjome, kad Kunigų tarybos turi būti kuo greičiau įkurtos. Kad įgaliotinis priešingas Kunigų taryboms, patvirtina jo žodžiai, pasakyti vienam Valdytojui: „Užsidėjai sau pavalkus ant kaklo, leisdamas veikti Kunigų tarybai!"

    Mes laukiame, kad Lietuvos Ordinarai patvirtintų slaptu balsavimu jau išrinktas Kunigų tarybas, kurios
„savo patarimais galėtų sėkmingai padėti vyskupui valdyti vyskupiją" (II Vatikano Susirinkimo dekretas apie kunigų gyvenimą ir tarnystę, p. 236).

    4. Slaptumas bažnytiniuose reikaluose. Mes žinome, kad yra daug klausimų, kuriuos spręsdami Ordinarai turi laikytis slaptumo. Tačiau Lietuvos kunigus štai kas skaudina: dažnai Ordinarų planus žino Religijų reikalų tarybos įgaliotinis, Kompartijos ir saugumo atstovai, o kartais net eiliniai vykdomųjų komitetų pareigūnai, — tik tų planų nežino kunigai, kuriems rūpi Bažnyčios likimas. Toks „slaptumas" vargu ar gali pasitarnauti Bažnyčios reikalams. Todėl mes prašome, kad visa tai, ką gali žinoti Bažnyčios priešai, laiku žinotų ir Lietuvos kunigai.

    5. Kunigų skaldymas. Pasinaudodami dėsniu: divide et impera, tarybinės valdžios pareigūnai ėmė skirstyti kunigus į reakcingus ir gerus, ekstremistus ir lojalius valdžiai. Gaila, kad toks kunigų paskirstymas girdimas ir kai kuriose mūsų Kurijose ir Kunigų seminarijoje. Vykdantys visus valdžios reikalavimus laikomi išmintingais ir tinkamais užimti bet kuriuos bažnytinius postus; atsisakantys gi paklusti ateistams, bet ištikimi Bažnyčiai — laikomi naiviais, netinkamais į atsakingus postus. Toks padalinimas Bažnyčiai yra svetimas. Bažnyčiai yra žinomi tik geri, pamaldūs ir uolūs kunigai ir blogi, apsileidę pamaldume ir sielovados darbe, o kartais net bendradarbiaujantys su bedieviais Bažnyčios griovimo darbe.

    6. Seminarai dekanams. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis kiekvienais metais „moko" dekanus, kaip turi būti vykdomi Religinių susivienijimų nuostatai. Mes norėtume, kad Ordinarai laikas nuo laiko sukviestų dekanus ir aptartų su jais, kaip turi būti vykdomi II Vatikano Susirinkimo nutarimai, kaip geriauu turi būti atliekamas sielovados darbas.

    7. Seminarai parapijų komitetams. Religijų reikalų tarybos įgaliotinio ruošiamuose seminaruose parapijų komitetams   stengiasi   griauti   hierarchinę   Bažnyčios
santvarką. Pagal tarybinius pareigūnus kunigas esąs tik samdinys, o komitetą, vadinamą „asmenimis", norima padaryti rajono ar miesto LDT Vykdomojo komiteto filialu. Mes pageidaujame, kad Ordinarai savo pasisakymais pristabdytų, kad tarp kunigų ir tikinčiųjų nebūtų kurstoma nesantaika.

    8. Kunigų seminarija. Pastaraisiais metais Kauno Kunigų seminarijoje yra susidariusi nenormali padėtis. Į Seminariją pateko neigiamo elemento, kuris atlieka destruktyvų darbą. Gerieji klierikai turi trauktis į šalį, o kai kurie — tiesiog griauna Seminarijos dvasią. Klierikai tvirtina, kad dabartinėje Seminarijoje sunku rimtai ruoštis kunigystei; net dėstytojai pastebi, kad kai kurie klierikai, keletą metų pasimokę Seminarijoje, pasikeičia į blogąją pusę.

    Mums atrodo, kad Kunigų seminarijoje reikia pravesti reformą. Kadangi Seminarija yra tarpdiecezinė, tai ja rūpintis ir už ją atsakyti kolegialiai turėtų visi Lietuvos Ordinarai. Taip pat būtina kontroliuoti, kad į Seminariją nepatektų asmenys, kurie net negalvoja rimtai ruoštis kunigystei.

    9. Blaivybės klausimas. Savo laiku Lietuvos Ordinarai parašė ganytojinius laiškus blaivybės reikalu, kuriuos perskaitė Vatikano radijas. Gaila, kad tuo viskas ir pasibaigė; kiek toliau nueita tik Telšių vyskupijoje. Žemaičių Kalvarijoje didžiųjų atlaidų metu ruošiamos įspūdingos blaivybės pamaldos, kuriose dalyvauja apie šimtas kunigų, sakomi blaivybės tema pamokslai, kunigai atgailos dvasioje eidavo Kalnus. Pageidaujama, kad visose vyskupijose kasmet vyktų blaivybės pamaldos, į kurias būtų pakviesti dalyvauti visi vyskupijos kunigai.

    10. Politinės konferencijos. Eilė metų civilinė valdžia reikalauja, kad pavieniai kunigai arba jų grupės vyktų į politines taikos konferencijas.

    Prievartinis dalyvavimas taikos konferencijose nieko bendro neturi su taikos gynimu. Norint taikos, reikia
pašalinti įtampą keliančias priežastis. Viena iš tokių priežasčių yra tikėjimo laisvės varžymas. Mums žinomi šv. Tėvo Jono-Pauliaus II enciklikos „Redemptor hominis" žodžiai: „Taikos pagrinduose yra žmogaus nepažeidžiamų teisių gerbimas, juk taika — tai teisingumas, o karas kyla iš tų teisių pažeidimo". Todėl kunigai, dalyvaujantys taikos gynimo konferencijose, turėtų iškelti žmogaus teisių negerbimo ir tikinčiųjų persekiojimo faktus bei reikalauti religinės laisvės. Jeigu šie faktai nutylimi, tada tokie taikos gynėjai talkininkauja pasaulio viešosios nuomonės klaidinime, nes sudaro įspūdį, kad pas mus esanti pilna tikėjimo laisvė.

    Tikintieji su pasipiktinimu klausia, kieno įgalioti tokie konferencijų dalyviai deda parašus visos Lietuvos Katalikų Bažnyčios vardu?

    Gerbiamus Ordinarus prašome kolegialiai apsvarstyti mūsų iškeltas problemas, nes jų sprendimas yra pilnai pribrendęs.

    1982 m. liepos-rugpiūčio mėn.
    Po šiuo pareiškimu pasirašė šie Vilkaviškio vyskupijos kunigai, išrinkti į Kunigų Tarybą:

Mons. Andriejus Gustaitis
    Kun. Sigitas Tamkevičius
Mons. Juozas Žemaitis       Kun. Petras Dumbliauskas
Kun. Albinas Deltuva
        Kun. Juozas Adomaitis
Kun. Jonas Maksvytis        Kun. Antanas Gražulis

Po analogišku pareiškimu pasirašė Telšių vyskupijos Kunigų Tarybos nariai:
Julius Budrikis
        Adolfas Pudžemys
Jonas Gedvila
        Petras Puzaras
Jonas Kauneckas
    Vincentas Senkus
Alfonsas Lukoševičius
    Antanas Šeškevičius
Tadas Poška
        Vincentas Vėlavičius

Panevėžio vyskupijoje po šiuo pareiškimu pasirašė šie Kunigų Tarybon išrinkti kunigai:
Prel. Leopoldas Pratkelis
    Kan. Bronius Antanaitis
Dek. Jonas Pranevičius
        Petras Baltuška
Petras Budriūnas
            Petras Adomonis
Stanislovas Krumpliauskas
    Juozas Šumskis
Juozas Janulis
            Antanas Balaišis

KUNIGŲ SEMINARIJOJE

(Ordinarams tylint. Rektorius klierikų auklėjimą pačioje Seminarijoje užleido P. Anilioniui — aršiausiam komunistui):

    1982 m. rugsėjo 2 d. devyni Vilniaus arkivyskupijos kunigai — Kunigų Tarybos nariai, kreipėsi pareiškimu į visus Lietuvos vyskupus, nurodydami Kauno Kunigų seminarijos bėdas, reikalaujančias skubaus ir efektyvaus reagavimo.

    Šviesesnės ateities padangėje grėsmingai pakibo Damoklo kardas, — rašo vilniškiai kunigai. Dėl blogos kandidatų atrankos ir civilinės valdžios kišimosi į Seminariją pateko nemaža visai netinkamų kandidatų. Tas griaunantis elementas yra tikras Trojos arklys Seminarijoje ir jo pražūtingas vaidmuo jau dabar aiškiai pastebimas, o ateityje jo veiklos vaisiai bus dar liūdnesni. Mūsų ausis pasiekia, rašo Kunigų taryba, aliarmuojantieji signalai apie drausmės pairimą: kai kurie auklėtiniai išdrįsta į Seminariją atsinešti net degtinės; tyčiojamasi iš pamaldžių klierikų, rašinėjami jiems anonimai.

    Kunigai apgailestauja, kad Seminarijos vadovybė ir Ordinarai neparodo ryžtingumo netinkamų klierikų atžvilgiu, priešingai, net svarstoma į Seminariją sugrąžinti už amoralų elgesį negrįžtamai pašalintus klierikus. Nuolaidžiavimas civilinei valdžiai, pastebi Kunigų tarybos nariai, yra didelė skriauda Bažnyčiai ir mirtinas smūgis pačiai Seminarijai. Peršasi mintis, kad Kauno Kunigų seminariją   tvarko  civilinė  valdžia.   Tokio  vadovybės
nuolaidžiavimo ir kai kurių auklėtinių suįžūlėjimo atmosferoje kalbėti apie auklėjimą yra nerealu.

    Tenka girdėti, tvirtina Tarybos nariai, kad patys Ordinarai, motyvuodami kunigų stoka, yra priešingi netinkamų auklėtinių atleidimui. Bet kam daugiau pasitarnauja netinkami kunigai: Bažnyčiai ar bedievybei? Pasitraukus iš darbo porai šimtų vyresnės kartos kunigų, jų vietas užims nauji kunigai, kurių žymi dalis bus tik samdiniai, o kai kurie net aktyvūs Bažnyčios griovėjai. Jie, remiami civilinės valdžios, užims Seminarijos vadovybės ir Ordinarų postus bei atsakingiausias vietas.

    Vilniaus Kunigų tarybos nariai prašo visus vyskupus, nepaisant jokių sunkumų, atstatyti Tarpdiecezinės Kunigų seminarijos dvasią.

*     *     *

    1982 m. Kunigų seminarijos pirmajame kurse mokosi šie klierikai:

Balionas Jonas
        Birbilas Ričardas
Gražulis Kazimieras
    Jasonis Antanas
Jurevičius Liudas
        Kasiukevičius Jonas
Kaušas Rolandas
        Kiškis-Zajančauskas Vilius
Kurtinaitis Vytautas
    Kusas Jonas
Petkūnas Algimantas
    Petrikas Jeronimas
Projara Vytautas
        Putramentas Antanas
Sadauskas Jonas
        Seniutis Antanas
Šimkus Antanas
         Ridzykas Edvardas
Ručinskas Romualdas  Rumšas Robertas
Tutkus Algimantas
     Zubavičius Valius

*     *     *

    KGB labai intensyviai stojančiuosius verbavo šnipinėjimo darbui.

    1982 m. rugsėjo 7 d. į Kunigų seminariją atvažiavo
Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P. Anilionis ir, susikvietęs pirmo kurso klierikus, ilgai juos „švietė". Tai pirmas atvejis Seminarijos istorijoje, kad klierikai nuo pačių pirmųjų dienų būtų valdžios pareigūnų grubiai spaudžiami ruoštis būti ne kunigais, o kulto tarnais.

    Pradžioje P. Anilionis perskaitė buvusio klieriko Aloyzo Volskio pareiškimą-apgailestavimą dėl savo elgesio Seminarijoje. (Aloyzas Volskis buvo „diplomatų" kunigų įkalbėtas parašyti P. Anilioniui tokį „atgailos" pareiškimą, ir tada galbūt valdžia leisianti jam grįžti į Seminariją. Nors sovietinė valdžia tuo pareiškimu labai apsidžiaugė ir jį nuolat cituoja, tačiau į Seminariją Aloyzui Volskiui ir šiais metais neleido grįžti. Turbūt ji tikisi visiškai palaužti jaunuolio idealizmą.).

    Po to įgaliotinis koneveikė aktyvius kunigus, sakydamas, kad jie siekia karo (!), dezinformuoja užsienį, neleidžia įkurt devocionalijų įmonę ir t.t.

    P. Anilionis teigė, kad sovietinė valdžia nesiruošia daryti nuolaidų Religinių susivienijimų nuostatų atžvilgiu ir neleis ekstremistams reikštis.

    Įgaliotinis, baigdamas kalbą, perspėjo, kad dar dažnai jiems teksią su juo susitikti.

*     *     *

ŽVILGSNIS Į BAŽNYČIA PRO RRT LANGĄ


(RRT įgaliotinio pavaduotojas ateizmo propagandistams atidengė savo pačių vartojamus žalingus metodus):
    1982 m. gegužės 10 d. Vilniaus Marksizmo-leninizmo universitete RRT įgaliotinio pavaduotojas Juozėnas būsimiems propagandistams skaitė paskaitą tema — „Valstybė ir religija". Paskaitos tikslas — sustiprinti ateistų vedamą kovą prieš Lietuvos Katalikų Bažnyčią. Todėl paskaitoje Juozėnas bandė bendrai nušviesti valstybės ir religijos tarpusavio santykius, iškelti propa-
gandistų darbo trūkumus bei klaidas, kartu nurodant gaires ateičiai.

    Juozėno nuomone, didelės įtakos žmonėms turi Vatikano radijas, kuris savo laidas į Sovietų Sąjungą transliuoja net septyniomis kalbomis: ukrainiečių, baltarusių, lietuvių, latvių, rusų, gruzinų bei armėnų. Pastaruoju metu jos ruošiamos kvalifikuotai — atsirado pastovi valandėlė jaunimui, laidose dažnai remiamasi „Kronikoje" pateikta medžiaga, o žmonės kur kas labiau domisi, kai išgirsta apie vieną ar kitą netoli gyvenantį, pažįstamą asmenį.

    „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika", pabrėžė Juozėnas, — savo korespondentų turi įvairiose respublikos vietose, o ją remia ir palaiko ne vien tik ekstremistiškai nusiteikę kunigai. Lektoriaus turimomis žiniomis respublikoje yra užregistruota 1200 vienuoliaujančių moterų, kurių skaičius kasmet padidėja 10%, ir dar tiek pat manoma yra neužregistruota. RRT įgaliotinio pavaduotojas propagandistams pasiūlė užmiršti dar gana dažnai dvasininkijai jų taikomą „tamsybininkų" terminą: Vatikanas Romoje turi 17 aukštųjų mokslo įstaigų, Europoje veikia 45 katalikiški universitetai. Mūsų respublikoje, — aiškino Juozėnas, — yra virš 10 Jėzuitų Ordino narių. Kaip jie tapo jėzuitais, dažniausiai lieka paslaptyje, — manoma, kad didelį vaidmenį vaidina kaimyninė Lenkija. Apskritai, Juozėno žodžiais tariant, lenkai turi didelės įtakos Lietuvai, ypatingai Vilniui ir Vilniaus kraštui.

    Kalbėdamas apie gyventojų religingumo laipsnį Lietuvoje, Juozėnas pateikė kai kuriuos statistinius duomenis. Pagal juos šiuo metu 41% Lietuvos gyventojų krikštija savo vaikus, 35% laidojami su bažnytinėmis apeigomis, 22% jaunavedžių tuokiasi bažnyčioje; 22.000-23.000 paauglių kasmet prieina prie pirmos Komunijos ir priima Sutvirtinimo sakramentą.
— šie duomenys gauti iš dvasininkijos, bet jie žymiai sumažinti, — nusiskundė lektorius.
    Daug dėmesio paskaitoje buvo skirta 1978 m. susikūrusiam Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui, kuris jungia k. kunigus, Juozėno nuomone, visus ekstremistus. Propagandistams buvo pasiūlyta užsirašyti jų pavardes ir adresus.

    — šios grupės susiformavimas ne atsitiktinis, — kalbėjo Juozėnas, — jos psirodymas sutapo su atakomis už žmogaus teisės ir disidentų judėjimu Maskvoje; aišku, kad čia turėjo būti postūmių iš šalies. Blogiausia, kad aplink tą grupę būriuojasi apie 60 kunigų, irgi ekstremistų. Iš 1200 vienuolių didesnė pusė taip pat yra jų įtakoje. Autonomiškai nuo ekstremistų veikiančių nėra. Oficialusis Bažnyčios aktyvas labai skirtingas, be to, tiek bažnytinius komitetus, tiek choristus veikia kunigai.

    Lektorius piktinosi, kad žmonės nesutinka viešai pasisakyti prieš savo kunigus.

    Paskaitoje įgaliotinio pavaduotojas stengėsi apimti kunigų ekstremistų veiklos sritis: „LKB Kronika" — išėjo 52 numeris. Tai leidinys, siekiantis iki 40 psl. mašinraščiu rašytų lapų. Be jos pogrindyje dar yra leidžiama apie 20 įvairių leidinių. Visų jų tiražas nedidelis, tikslas — persiųsti į užsienį.

    — Žmonių kurstymas prieš religinių susivienijimų nuostatus ir prieš įstatymus.

    — Atitinkamai paruošti pamokslai. Viešai bažnyčiose renkami parašai ir siunčiami pirmiausia į užsienį, o tik dėl akių valstybės vadovams.

    — Nepaiso įstatymo, draudžiančio organizuotai mokyti vaikus religijos.

    Juozėno nuomone, ekstremistiškai nusiteikę kunigai kvalifikuotai pasinaudoja „pasitaikančiais atskirais neapgalvotais" faktais ir klaidomis, kaip „nesusipratimais" ligoninėje (lektorius tvirtino, kad ligoninės administracija ne gali, o privalo suteikti atskirą patalpą ligoniams, norintiems priimti religinius patarnavimus), įvairiais perlenkimais mokyklose: įžeidžiančio pobūdžio ateistiniais
piešiniais, kurie tik sukursto tėvus, įsitikinimų įrašymu į mokinių charakteristikas, nevykusiais mokytojų pokalbiais su tikinčiais mokiniais ateistine tema, kai mokinys pastatomas viešai, kaip prie gėdos stulpo, ir kamantinėja-mas, elgesio sumažinimu tikintiems mokiniams iki patenkinamo. Gali būti labai nepatogu, jei tėvai taip besielgiančius mokytojus paduos į teismą.

    — Išaiškink paskui, — kalbėjo Juozėnas, — kuo mokinio elgesys nepavyzdingas, ir tuoj žinios į užsienį.

    — Praėjo tie laikai, kai „smulkūs" perlenkimai likdavo nepastebėti.

    Lektoriaus nuomone, ekstremizmą skatina ir nemokšiška ateistinė propaganda. Nemalonus dalykas, kai rajoniniuose laikraščiuose pasirodo straipsniai, besiremiantys pilnai nepatikrintais faktais. Atsiranda nemažai atvejų, kai kunigai paduoda į teismą rajoninių laikraščių redakcijas. Teisėjai atsiduria labai nepatogioje padėtyje, o apie tai tuojau praneša ir Vatikano radijas. Tokių atvejų neturėtų būti iš viso. Atsakingų darbuotojų neapgalvoti išsireiškimai atneša tik žalą. Jie mano, — aiškino Juozėnas, — kad viskas liks paslaptyje, ir užmiršta, kad turi žmonas, uošves, o jos tuoj bėga pas kunigą, ir jau skelbia Vatikanas.

    Mokinių kvietimai į direktoriaus kabinetą smegenų praplovimui toli gražu ne visada pasiteisina. Su darbininkų perauklėjimu irgi ne ką geriau. Mat prie staklių kartu dirba ir tikintis, ir netikintis. Tikintį pradėjus kviestis pokalbiams, netikinčiam gali pasirodyti, kad čia jau persekiojimas, atsiranda užuojauta . . .

    Ideologiniame darbe reikia užsiimti konkrečiu aiškinamuoju darbu. Aiškinti įstatymus ir tikrą padėtį. Ypatingą dėmesį atkreipti į bažnytinius komitetus.

    — Norėčiau būsimuosius propagandistus pakviesti į talką, — kalbėjo Juozėnas. — Reikia ne vien tik aiškinti faktus, bet ir labiau atkreipti dėmesį į ateistines paskaitas, ruošti jas žymiai praktiškesnes, atsižvelgiant į vietos
sąlygas — netiks ta pati paskaita skaityti universitete ir kolūkyje.

    — Taigi, įsidėmėkite, tie reiškiniai, kurie vyksta Katalikų Bažnyčioje, administracinėmis priemonėmis nebus panaikinti. Reikia kruopštaus darbo, — tokiais žodžiais baigė paskaitą RRT įgaliotinio pavaduotojas Juozėnas.

    P.S. Iš RRT įgaliotinio Juozėno žodžių susidaro vaizdas, kad RRT įstaiga žino daug faktų apie ateistų nusikaltimus, vedant ateistinę propagandą, tačiau nėra girdėta, kad jie būtų baudžiami už įstatymų laužymą, nors tikinčiųjų skundai nuolat plaukia į įvairias valstybines įstaigas.

*     *     *

KRATOS IR TARDYMAI
(Komunistinės valdžios samdiniai išgyvena baimės pertemptas pastangas paslėpti savo niekšingus darbus nuo dienos šviesos):
Vilnius. 1982 spalio 11 d. nuo 8 iki 12 vai. buvo padaryta krata Jono Sadūno, Marytės Sadūnienės ir Nijolės Sadūnaitės kambariuose. Nutarimą kratai daryti 1982.X.10 sankcionavo LTSR Vilniaus r. prokuroras N. Krempovski. Nutarime rašoma, kad LTSR prokuroro padėjėja R. Juciūtė, susipažinusi su baudžiamąja byla Nr. 57-2-031-81 dėl šmeižto Vilniaus r. Vokės eksperimentinio ūkio direktoriaus Petro Dūkšto atžvilgiu ir nustačius, kad parengtinio tardymo duomenimis turi pagrindą manyti, jog pas pil. Sadūną Joną, Jono, gyvenančio Vilniaus m. Architektų 27-2, randasi rankraščiai, užpildyti Sadūno ranka, nutarė padaryti kratą su tikslu atrasti ir paimti Sadūno rankraščius.

    Kratą vykdė R. Juciūtė ir, nepateikęs dokumento net nepasisakęs pavardės, civiliai apsirengęs vyriškis, neabejo-
tinai Čekistas, dalyvaujant R. Juciūtės atsivestom kviestinėm — Untulienei Neonilai ir Rulevičienei Nijolei. Kratai vadovavęs čekistas neleido Sadūnui paskambinti į darbavietę, pranešti, kad negalės ateiti į darbą. Čekistas, tik po ilgų prašymų, leido Sadūnienei nuvesti 6 metų dukrelę į vaikų darželj. Kadangi jis vienos eiti neleido, tai Sadū-nienę palydėti pasisiūlė kviestinė Untulienė, bet Juciūtė įsakė palydėti jos patikimai kviestinei N. Rulevičienei.

    Kratą pradėjo daryti Jono Sadūno kambaryje. Čekistas ilgai vartė ir peržiūrėjo visus pašto siuntos kvitus, telegramas, religinio turinio knygas. Jis paėmė 78 registruotų laiškų, rašytų politkaliniams (jų tarpe 15 į užsienį) įteikimo pranešimus. Domėjosi visais laiškais, taip pat ir rašytais Nijolės Sadūnaitės. Po to liepė atidaryti duris į balkoną ir, ištraukęs tarp dėžių stovintį seną portfelį, jį atidarė, kur rado daržoves. Grįžęs į kambarį prašė atidaryti magnetofoną, po to su įniršimu atkėlė sofos viršų ir apžiūrėjo kas po ja yra. Nusivylęs, kad nieko nerado, čekistas paskambino telefonu:

    — Tai aš. Mašina nereikalinga!

    Baigęs kratą Jono Sadūno kambaryje, čekistas paėmė beveik visus Jono Sadūno ranka rašytus įvairius rankraščius, pareiškimų pašto viršininkui kopijas ir užrašų knygutę su adresais ir telefonų numeriais. Sadūnas prašė, kad knygutę su adresais ir telefonų numeriais jam paliktų, nes tai jam reikalinga ir siūlė kitas 4 užrašų knygutes, jo ranka prirašytas, bet Juciūtė užprotestavo:

    — Mes žinome, ką darome! Imame, ką norime!

    Marytės Sadūnienės kambaryje čekistas labai domėjosi dukrelės atvirukais, juos visus kruopščiai peržiūrėjo ir, ant vieno radęs paspalvotas linijas — žalią, geltoną, raudoną, vėl žalią ir užrašą Marija (tai dukrelės vardas), pakeltu tonu paklausė:

    — Tai ką, nuo mažens dukrą mokote piešti buržuazinės Lietuvos vėliavą?! Paimti tą atviruką ir įtraukti į kratos metu paimtų daiktų sąrašą!
    Sadūnienei ramiai paaiškinus, kad spalvų derinys neatitinka, čekistas suriko, kad tai tos pačios spalvos, bet atviruką paliko.

    Nijolės Sadūnaitės kambary čekistas rado keliasdešimt Pirmajai komunijai atminti paveikslėlių ir pasipylė klausimai:
— Kieno jie? Kur gavot? Kam tiek daug? Kas juos daugina? Paimti visus!

    Sadūnui paaiškinus, kad tai jo ir nusipirko juos, kad padovanotų savo pažįstamiems, kas nėra draudžiama, paveikslėlius paliko.

    Čekistas klausinėjo — kur dabar yra Nijolė Sadūnaitė, ar ji čia gyvenanti ir t.t. Norėjo paimti dvi nuotraukas: J. E. arkivyskupas Teofilis Matulionis ir 9 kunigai 1933 m. sugrįžę iš sovietinių kalėjimų. Sadūnui užprotestavus, kad jie atėję ne nuotraukų, kuriomis domisi tik čekistai, bet jo rankraščių paimti, jas paliko.

    R. Juciūtė norėjo paimti Nijolės Sadūnaitės storą sąsiuvinį su 20-ties užsienio valstybių keliais šimtais adresų (tų žmonių, kurie jai rašė į Sibirą), motyvuodama, kad keliasdešimt adresų yra užrašyta Sadūno ranka. Sadūnui užprotestavus, kad sąsiuvinys jo sesers — paliko.

    Kratos vykdytojus labiausiai domino tai, kas aktualiausia čekistams — adresai, telefonų numeriai, su kuo pažįstami, religinė literatūra, paveikslėliai, laiškai, kvitai ir pan.

    Paėmė dar kelis Nijolės Sadūnaitės laiškus, rašytus 1977 m. iš Mordovijos lagerio ir perrašytus Sadūno ranka. Čekistas suriko:

    — Tai ką, dauginai Nijolės Sadūnaitės laiškus? Sadūnas atsakė, kad tie laiškai buvo ne jam rašyti, o
kitiems ir jis juos sau persirašęs.

*     *     *


    š.m. spalio mėn. Juciūtė du kartus kvietė J. Sadūną tardymui, bet jis nuvykti negalėjo, nes sirgo pūliuojančia angina ir gydėsi namuose, o spalio 28 d. buvo paguldytas į ligoninę. Sekančią dieną (X.29), iš pat ryto — 9,40 vai. R. Juciūtė skambino į ligoninę ir pranešė, kad lapkričio 1 d. ji atvažiuos į ligoninę Sadūno tardyti. J. Sadūnas prašė tardymą keletai dienų atidėti, nes blogai jautėsi — vargino temperatūra, bet tardytoja nenusileido.

    1982.XI.1 15 vai. 15 min. J. Sadūnas buvo iškviestas į skyriaus vedėjo R. Norgėlos kabinetą, kur rado belaukiančią R. Juciūtę. Ji į liudininko apklausos protokolą surašė dalį biografinių duomenų, klausė — kokie buvo santykiai su Vokės eksperimentinio ūkio direktoriumi Petru Dūkštu. Sadūnas atsakė, kad jie buvo geri. R. Juciūtė buvo atsinešusi vieną skundą, rašytą LTSR Vidaus Reikalų Ministrui. J. Sadūnas paaiškino, kad jis to skundo nerašęs.

    R. Juciūtė citavo ištraukas iš skundų LTSR prokurorui, žurnalo „šluota" redakcijai ir 1.1. J. Sadūnas atsakė, kad jis minėtais adresais jokių skundų nerašęs. Jis rašė tik LTSR Liaudies Kontrolės Komiteto pirmininkui vieną pranešimą ir kitą, analogišką, Vilniaus r. DŽDT VK pirmininkui. Bet tai nebuvo šmeižtas.

    Vėliau R. Juciūtė liepė iš laikraščio perrašyti ilgą straipsnį ant trijų neliniuotų ir vieno liniuoto lapo popieriaus.

    Apie 18 vai. Juciūtė išeidama liepė Sadūnui, sugrįžus iš ligoninės, jai tuojau paskambinti.

*     *     *

    Vilnius. 1981 m. rugsėjo 9 d. Vilniaus m. Lenino r. liaudies   teismas   nuteisė   Eduardą  Bulach,  gyvenantį Vilniuje, Viršuliškių 71-8, pagal LTSR BK 211 str vieneriems metams laisvės atėmimu, bausmę atliekant bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje Pravieniškėse.

    1982 m. rugsėjo 9 d. Eudardui Bulach baigėsi bausmės atlikimo laikas, tačiau į namus jis negrįžo. Vilniaus m. prokuratūra rugsėjo 9 d., raštu Nr. 2077 pranešė E.
Bulach žmonai Svetlanai Aleksejevnai, kad jos vyras rugsėjo 9 d. iš naujo areštuotas, įtariant jį padarius nusikaltimą, numatytą LTSR BK 199 str.

    Prokuroras V. Markovas Svetlanai Bulach žodžiu paaiškino, jog vyras areštuotas už kažkokio laiško parašymą.

*     *     *

    Vilnius. 1982 m. rugpiūčio 26 d. Saugumo komitete čekistas Julius Česnavičius tardė Valerijų Smolkiną. Jis buvo kaltinamas, kad šelpiąs politkalinių šeimas. Tarp kita ko, saugumietis J. Česnavičius išsitarė: „Vieni tavo draugai užsienyje, kiti — lageriuose, o būna, kad ir po mašina pakliūva", kaip pavyzdžiui kun. Bronius Laurinavičius . . ."

*     *     *

    Garliava (Kauno r.). 1982 m. spalio 1 d., ieškant spekuliacinių prekių, buvo padaryta krata Jadvygos Bieliauskienės, gyvenančios Garliavoje, P. Cvirkos 41-2, bute. Kratą darė keturi civiliai apsirengę vyrai, prisistatę kaip buchaeso atstovai, kviestiniais buvo: Albina Dagilienė ir jos sūnus Algirdas Dagilis. Krata užtruko kūturias valandas, jos metu paėmė: rašomąsias mašinėles — „Robotron", „Erika", „Ukraina"; knygas — Šapokos „Lietuvos istorija" 11 etz., Brazdžionio „Per pasaulį keliauja žmogus", 8 egz., Gelgaudo „Lietuvos priešistorija"; „Lietuvos valstybės ženklo kilmė", Maceinos „Jobo drama" 8 egz. (nebaigta spausdinti), Kučinsko „Kęstutis", Pakalnutės „Gyva liepsnelė tarp delnų", pamokslai „Mokslas ir Dievas", pavienius lapus Liperto „Susitikimai su žmonėmis", knygą „Apie mąstymą", kreipimąsi į Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininką vyskupą Liudą Povilonį, ranka rašytą Mečislovo Jurevičiaus kalbą teisme, laišką apie Romą Kalantą, keturias relikvijas su
užrašais apie patirtas kalinių kančias, tarp jų lageryje nešiotą J. Bieliauskienės kalinio numerį ir kt. Milicijos j. ltn. S. Piešinas kratos protokole įrašė, jog spekuliacinių prekių nerasta.

    Kratai pasibaigus, abu Bieliauskai buvo išvežti į Kauno r. Milicijos skyrių apklausinėjimui.

*     *     *

    Nuo 1982 m. spalio 5 d. Garliavos I-oje vid. mokykloje prasidėjo mokinių tardymai, renkant prieš Garliavos gyventoją J. Bieliauskienę kaltinimus. Tardymai prasidėjo nuo mažamečių vaikų.

    1982 m. spalio 5 d. į Garliavos I-os vid. m-klos direktoriaus Nausėdos kabinetą buvo iškviesti septintokai: Redas Brusokas, Antanas Račyla, Albertas Gvozdas. Čekistai įsakė vaikams rašyti pasiaiškinimus ir viską, ką žino apie J. Bieliauskienę; priešingu atveju, jei nepripažins, kad J. Bieliauskienė vadovauja tikinčiam Garliavos jaunimui, duoda skaityti religinių knygų, bus įmesti į rūsį, mušami, negausią geresnio pažymio už dvejetą, galiausiai pradėjo bauginti išvežimu į koloniją.

    Mokiniui Antanui Račylai čekistai patarė, jei nenori susigadinti ateities, nepatarnauti Mišiose, o baigiantis tardymui paklausė, ar šis mokąs piešti Vytį ir čia pat liepė nupiešti. Paklaustas, iš kur išmokęs, A. Račyla aiškino, kad iš 10 litų monetos, tačiau tardytojas paėmė piešinį ir užrašė: „Piešti išmokino J. Bieliauskienė". Išleisdami vaikus, čekistai prigrasino apie pokalbius niekam nepasakoti.

    1982 m. spalio 6 d. čekistai gąsdino vienuoliktoke Zitą Dėdinaitę, kad ji niekur neįstosianti, o už melavimą bus nubausta laisvės atėmimu dviems metams. Po jos į direktoriaus kabinetą buvo iškviestas 11-kas Mindaugas Babonas. Tardymo metu čekistas necenzūriškai keikėsi, bandė mokinį net mušti, po to išvežė į Kauno Saugumą, kur grasino įmesiąs į rūsį. Tą dieną į Kauno Saugumą
tardymui buvo atvežta ir vienuoliktoke Daiva Naikelytė. Dešimtokui Valdui Tamošiūnui tardymo metu čekistai rodė sufabrikuotą kratos protokolą, kuriame buvo surašyta, jog pas Bieliauskus kratos metu rasta daug antitarybinės literatūros ir radijo siųstuvas. Tardytojas bandė įtikinti Tamošiūną, kad Bieliauskai baisiai pavojingi nusikaltėliai, ir kas nepadės jų išaiškinti, bus baudžiami kaip nusikaltimo bendrininkai.

    1982 m. spalio 12 d. Garliavos I-je vid. m-kloje lankėsi čekistai iš Vilniaus. Buvo tardomi mokiniai: Rūta Kuraitė, VII kl., Viktorija Iščenkaitė, X kl., Vilė Aleknaitė, Nijolė Gečauskaitė, Petrusevičiūtė, pakartotinai tardomi septintokai — Antanas Račyla, Albertas Gvozdas, Aurelija Vimerytė, dešimtokas — Valdas Tamošiūnas, vienuoliktokai — Daiva Naikelytė ir Mindaugas Babonas (abu vėl buvo vežami į Kauno saugumą); Antanas Sutkaitis, XI kl., Slepkovas ir buvusi abiturientė Birutė Gluoksnytė — taip pat buvo išvežti į saugumo rūmus.

*     *     *

    Garliava. 1982 m. spalio 29 d. 10 vai. 7 asmenys vėl darė kratą pas Jadvygą Bieliauskienę. Po kratos J. Bieliauskienę areštavo ir išsivežė.

*     *     *

    Garliava. 1982 m. spalio 29 d. 7 asmenys padarė kratą pas Garliavos gyventojus Naikelius. Krėtėjai sakėsi turį kratai orderį, bet šeimininkei neparodė. Krata užtruko nuo 10 iki 14 vai. Čekistai smulkmeniškai pervertė kiekvieną sąsiuvinį — ieškojo pogrindinės spaudos ir dauginimo priemonių.

    Po kratos J. Naikelienę išsivežė į saugumą tardymui. Čekistas Urbonas klausinėjo ją apie J. Bieliauskienę — ar ją pažįstanti, kuo ji domisi ir t.t.

    Tuo pat metu buvo tardoma Naikelienės dukra, XI kl.
mok. Daiva. Ją taip pat klausinėjo apie J. Bieliauskienę. Daiva atsisakė duoti parodymus.

*     *     *

    Tauragė. 1982 m. rugpiūčio 20 d. 10 vai. Tauragės bažnyčios vikaras kun. Antanas Beniušis buvo kviečiamas atvykti į prokuratūrą.

    Rugpiūčio 20 d. rytą į bažnyčią rinkosi žmonės. Trumpai pasimeldus, maždaug 200 žmonių minia su kun. Antanu Beniušiu patraukė prokuratūron. Milicijos pareigūnai, pastebėję artėjančią minią ir kunigą, sunerimo . . .

    Atvykusieji netilpo patalpose, dalis liko kieme. Vykdomojo komiteto pirmininkės pavaduotoja R. Ulbienė pakvietė kun. Antaną Beniušį užeiti pas prokurorą. Žmonės pareiškė norą eiti kartu su kunigu, o kun. A. Beniušis vienas eiti pas prokurorą atsisakė. Teko ieškoti salės, tačiau ir ji buvo per maža visiems sutalpinti, todėl nemaža dalis susirinkusių vėl liko už durų. Pavaduotoja R. Ulbienė bandė iš salės išprašyti susirinkusį jaunimą, tačiau niekas nesijudino iš vietų.

    Savo kalboje pavaduotoja R. Ulbienė išreiškė nepasitenkinimą šių metų žemaičių Kalvarijos atlaidų metu kun. A. Beniušio sakytais pamokslais. Tikintiesiems kalbėti nebuvo leista.

    Iš prokuratūros tauragiečiai kunigą parlydėjo į bažnyčią. Čia kun. Antanas Beniušis padėkojo visiems už parodytą širdies gerumą, kartu prašydamas nestokoti jos ir tiems, kurie dega neapykanta, ir juos, kaip šiandieną jį, palydėti malda ir auka.

*     *     *

ŠILUVA - 1982

(Žiaurus religijos persekiojimas ugdo Lietuvos žmonių pamaldumą, ištikimybę Dievui ir nepalaužiamą laisvės troškimą):
    Kiekvieni atlaidai įneša daug gaivumo ir dvasinio džiaugsmo į pilką ir monotonišką Lietuvos kataliko gyvenimą. Juo labiau to gyvumo įneša didieji Žemaičių Kalvarijos, Šiluvos ar Aušros Vartų atlaidai. Jie jau seniai peržengė Lietuvos ribas: atvažiuoja maldininkai iš Latvijos, Estijos, Baltarusijos ir net tolimo Kazachstano. Nors bedieviška valdžia visaip trukdo maldininkams, bet į atlaidus kasmet suvažiuoja tūkstančiai žmonių, o po jų tikintieji dar ilgai dalijasi patirtais vargais ir džiaugsmais.

    Pernai, prieš didžiuosius Šiluvos atlaidus, bedieviai paskelbė „kiaulių marą", o atšaukti jį — drąsos taip ir neužteko, šiemet žmonės laukė naujų bedievių fantazijos „perliukų", kurie paprastai stebina ne tik Lietuvą, bet ir viešąją pasaulio opiniją.

    Kadangi jau antri metai valdžia visais būdais trukdo jaunimui ir maldininkams organizuotai eiti į Šiluvą (čekistai nuolat kartoja: „Ir Lenkijoje viskas prasidėjo nuo rožančiaus!"), šiemet nuo ankstyvo pavasario tikintieji pavieniui ir po kelis, kalbėdami rožančių, pėsti eina į Šiluvą iš Tytuvėnų (9 km.), iš Raseinių (19 km) ir net iš Kauno (apie 95 km).

    1982 m. rugpiūčio 29 d., sekmadienį, būrelis tikinčiųjų, kalbėdami rožančių, patraukė iš Tytuvėnų bažnyčios Šiluvos link. Vieškeliu, vedančiu į Šiluvą, ten ir atgal zujo milicijos ir KGB mašinos. Kaip ir reikėjo tikėtis, pareigūnai, sulaikę einančius maldininkus, pradėjo kamantinėti: „Kur einate? Kas esate tokie? Duokite pasus!" Užpultieji paaiškino, jog jie eina į Šiluvą melstis. Čekistai, apkaltinę juos tvarkos pažeidimu (negalima einant garsiai kalbėti rožančiaus, nors aplinkui tušti laukai) ir užsirašę kai kurių šiauliečių: Ievos Galdikienės, Juozo šileikio, Jadvygos Petkevičienės, Angelės Žalienės ir kitų — pavardes bei adresus, įsakė visiems sėstis milicijos mašinon ir žadėjo vežti į Šiaulius. Maldininkams atsisakius paklusti ir reikalaujant netrukdyti maldos, čekistai, palikę žmones milicininkų globoje, patys nuvažiavo į Šiluvą ir, ten
pasitarę, po keliolikos minučių sugrįžo. Atvykęs iš Šiluvos milicijos papulkininkas pranešė, kad pėstiems tęsti kelionę draudžiama ir įsakė visus susodinti į mašiną ir vežti į Šiluvą. Prievarta susodinti maldininkai buvo nuvežti į Šiluvą ir ten paleisti.

    Vieną rugpiūčio mėn. vakarą būrelis Kauno jaunimo pradėjo atgailos kelionę iš Kauno pėsčiomis į Šiluvą. Vos išėjus iš miesto, juos pradėjo lydėti „budrios akys". Saugumiečiai būrelį apšviesdavo, aplenkdavo su mašinomis ir vėl sukdavo ratą. Kadangi atgailotojai buvo daugiau panašūs į turistus, didelio įtarimo nesukėlė, — čekistai paliko juos ramybėje. Nors kelionė buvo sunki, — tekdavo numigti tik ant griovio kranto, ar javų guboje, — bet jaunimas jautėsi be galo laimingas, kai pasiekė šventovę.

    Prieš atlaidus netoli Raseinių, prie Dubysos, vyko milicijos festivalis. Po šios šventės 400 milicininkų buvo palikti Raseiniuose Šiluvos atlaidams. Rugpiūčio mėn. antroje pusėje Tytuvėnų kempinge, išvaikę pionierius, įsikūrė 40 saugumiečių, o Tytuvėnų miestelio Vykdomajame komitete įsisteigė naujas specialus štabas su radijo stotimi. Žodžiu, valdžia labai rimtai ruošėsi prieš Lietuvos katalikus, ginkluotus maldaknygėmis ir rožančiais.

    Nuo pat ankstyvo rugsėjo 8 d. ryto visuose Betygalos, Ariogalos ir Viduklės keliuose tikrino pravažiuojančių autobusų dokumentus, kai kam nukabinėjo mašinų numerius, o vienam vairuotojui, truputį pasiginčijus, inspektoriai pagrasino supjaustysią mašinos padangas. Ne vienam vairuotojui pažymėjimo talone išmušė skylę. Maldininkų išnuomotus autobusus pareigūnai varėsi į Šiluvos saugumo punktą, o iš ten be žmonių grąžindavo į namus. Taip atsitiko vilniečiams, kartu su kun. Stanislovu Puidoku vykstant į Šiluvos atlaidus, toks pat likimas ištiko klaipėdiškius ir kt.

    Šiluvoje milicininkai ir čekistai demonstratyviai užrašinėjo suvažiavusių automašinų numerius. Vienas komu-
nistas iš Tytuvėnų jau sekantį, rugsėjo 9 d., rytą buvo pašauktas į Kelmės raj. partijos komitetą, kur jam pasiūlė grąžinti partinį bilietą vien už tai, kad rugsėjo 8 d. važiavo į Šiluvą. Vargšelis aiškinosi vežęs žmoną ir uošvę, o mašina pirkta juk drauge su žmona. Kitaip negalėjęs pasielgti, nes priešingu atveju, žmona grasino skyrybomis. Tik po tokio rimto motyvavimo jam pasisekė išgelbėti savo partinį bilietą.

    Šiluva per aštuonias dienas buvo paversta tikra pafrontės zona. Sekmadienį milicijos malūnsparnis taip žemai skraidė virš Šiluvos miestelio, kad triukšmas trukdė pamaldoms. Žmonėse sklido kalbos, kad pats autoinspekcijos viršininkas pulk. Vaitasius iš lėktuvo žvalgėsi į tikinčiųjų minias.

    Įspūdinga buvo pirmoji atlaidų diena. Susirinko didelės minios tikinčiųjų ir virš 80 kunigų iš įvairiausių diecezijų. Apie 60 kunigų, apsirengusių liturginiais rūbais, išėjo pasitikti vyskupų — Liudo Povilonio ir Antano Vaičiaus. Mišios buvo laikomos už dvasinį tautos atgimimą ir blaivybę. J. E. vysk. L. Povilonis pasakė turiningą pamokslą. Pasibaigus šv. Mišioms, žmonės susikaupę, pilni džiaugsmo pagiedojo „Marija, Marija", virtusią religiniu himnu.

    Rugsėjo 12 d., Šiluvos atlaidų sekmadienį, po sumos, jaunimas ir suaugę, tęsdami pernai gimusią tradiciją, keliais ėjo nuo didžiojo altoriaus per visą bažnyčią į šventorių. Pradžioje kun. A. Svarinskas pasakė pamokslą, faktais pademonstruodamas sunkią dabartinę Bažnyčios padėtį Lietuvoje ir bedievių atviras pastangas ją likviduoti. Pamokslininkas pacitavo LKP CK pirmojo sekretoriaus Petro Griškevičiaus žodžius, pasakytus 1981 m. gegužės 17 d. LKP CK 2-me plenume: „Reikia visokeriopai stiprinti internacionalinio ir patriotinio auklėjimo ryšį su kova už religinių atgyvenų likvidavimą". Valdiškiems bedieviams „atgyvena" — Dievas, Bažnyčia, tikėjimas, o žodis „likviduoti" jau savaime komentarų nereikalauja.
Kun. Alfonsas Svarinskas kvietė visus susirinkusius melstis už J. E. vysk. Julijoną Steponavičių, kurį bedieviai nori suniekinti — deda pastangas suklaidinti net Vatikaną. Pamokslo metu virš miestelio vis skraidė malūnsparnis, todėl žmonės, kurie buvo toliau nuo garsiakalibų, beveik negirdėjo dėl triukšmo kunigo pamokslo. Po pamokslo kunigas su kryžiumi rankose, jaunimas ir suaugę, — visi, kalbėdami rožančių pradėjo eiti keliais apie bažnyčią. Ėjo vaikai, studentai, inteligentai, o šalimais — senukai ir ligonys. Žmonės, stovėję šventoriuje, klaupėsi ant kelių. Apėję bažnyčią keliais sugrįžo prie didžiojo altoriaus. Visų širdys džiaugsmingai plakė meile Dievui ir Tėvynei.

    Procesija apie bažnyčią truko daugiau negu pusantros valandos.

    Per visus atlaidus Šiluvoje buvo išdalinta 38.000 šv. Komunijų. Pernai — 28.000.

    Atlaidų metu tikintieji rinko parašus po pareiškimais, reikalaujančiais sugrąžinti valdžios atimtą Klaipėdos ir visos Lietuvos tikinčiųjų aukomis pastatytą Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčią.

    Prieš parašų rinkėjus buvo imtasi represijų: bažnyčioje, koplyčioje, šventoriuje ir kapinėse slampinėjo saugumiečiai ir, visaip gąsdindami žmones, plėšė iš rankų pareiškimus. Rinkusias parašus moteris — Jadvygą Baronienę ir Genę Paleckienę — saugumiečiai įgrūdo į mašiną ir nusivežė į miliciją. Čia joms buvo padaryta smulki asmeninė krata, kurios metu pareigūnai bandė atplėšti Jadvygos Baronienės net batų padus.

    Tomis dienomis saugumiečiai areštavo rinkusią parašus senutę ir, iš jos atėmę apie 2000 parašų, kumščiuodami įstūmė ją į mašiną ir nusivežė į saugumą. „Nebijau mirti už Bažnyčios reikalus ... O parašus vis tiek rinksiu!" — tvirtino senutė. Vėliau ji savo artimiesiems rodė dideles mėlynes ant rankų.

    Laikas   nuo   laiko   milicininkai   ir   draugovininkai,
užpuldinėdavo prekiautojas devocionalijomis ir viską iš jų atimdavo.

    Milicijos pareigūnai nesistengė palaikyti tvarkos miestelio gatvėse ir keliuose, bet priešingai — visaip ją trukdė. Jau antrą atlaidų dieną gatvėse pasirodydavo girti milicininkai. Turimomis žiniomis, apie 13 aukštų valdininkų atlaidų metu girti neteko vairuotojo pažymėjimų. „Jei atlaidai būtų pratęsti dar vienai savaitei, — visi rajono vadovai būtų vaikščioję pėsti," — kalbėjo raseiniškiai. Ir kaip gi negerti? — blaiviam sunkiau pulti nekaltus tikinčiuosius.

    Rugsėjo 16 d. Raseinių raj. laikraštis „Naujas rytas" atspausdino tokią žinutę:

    „Rajono prokuratūra praneša, kad 1982 m. rugsėjo 12 d. apie 20 vai. Lietuvos TSR Vidaus reikalų ministerijos VAI kelių patrulinės priežiūros autoinspektorius, milicijos eilinis L. Norgilas, vairuodamas tarnybinį automobilį Raseinių miesto Komjaunimo gatve, nepraleido pagrindiniu keliu (K. Požėlos g.) važiuojančio motociklo, kurį vairavo A. Jankauskas, neturėdamas motociklisto pažymėjimo, jį kliudė ir lengvai sužalojo. Įvykis tiriamas, avarijos kaltininkas bus nubaustas. Autoįvykio tyrimo metu atskiri, chuliganiškai besielgiantys asmenys trukdė atlikti įvykio vietos apžiūrą ir pažeidė viešąją tvarką. Atliekamas tyrimas. Kaltininkai bus patraukti atsakomybėn. Raseinių raj. Prokuratūra."

    O buvo taip: keli girti milicininkai važiavo Klaipėdos milicijos mašina Komjaunimo gatve į parduotuvę degtinės ir užkliudė pagrindine gatve motociklu važiavusį abiturientą. Jaunuolis buvo nublokštas ant šaligatvio. Išgėrę milicininkai nukentėjusiam įsakė dingti iš akių. Jaunuolis pasiliko vietoje laukti milicijos. Avarijos kaltininkai kartu su Raseinių milicijos darbuotojais, apsukę ratą, vėl atvažiavo į įvykio vietą ir, radę ten belaukiantį jaunuolį, pradėjo jį mušti. Į ten buvusių žmonių šauksmą subėgo darbininkai iš siuvimo fabriko „Šatrija" bendrabučio ir,
apsupę milicijos mašiną, neleido jai pabėgti, o vėliau mašina buvo apversta. Atvažiavusi didesnė grupė milicininkų bandė apsiaustuosius išvaduoti, bet veltui. Minia griebėsi obuolių, akmenų ir pradėjo atakuoti milicininkus, kiti mėtė iš balkonų net gėlių vazonus. Žmonės šaukė: „Čia jums ne rožančius Šiluvoje atiminėti! Žvėrys, ką jūs darote?!" Susirinkusieji reikalavo, kad iš Vilniaus atvyktų VAI viršininkas pulk. Vaitasius. Rajono vadovai iškvietė Raseinių, Girkalnio ir Viduklės gaisrininkų mašinas, bet šie, motyvuodami, kad jie mokėsi gaisrą gesinti, o ne žmones malšinti, atsisakė paleisti vandenį į minią. Naktį atvyko valdžia iš Vilniaus ir, pašalinusi milicininkus bei pažadėjusi nubausti kaltininkus, prašė visus išsiskirstyti. Po vidurnakčio žmonės pradėjo skirstytis, šalutinėse gatvėse milicija gaudė ir mušė žmones. Pareigūnai dar prieš tai išjungė gatvių šviesą, kad būtų lengviau susidoroti su žmonėmis. Yra daug suimtų. Tikslesnių žinių nėra, nes viskas labai slepiama.

MŪSŲ KALINIAI

(Virš jų kančios spindi dvasinė didybė):
    Iš Anastazo Janulio laiškų:

    „Gaila, tačiau ne visi mano laiškai pasiekia gimines ir kitus adresatus. Mano laiškuose įžvelgia tai, ko juose iš viso nėra, ir juos sulaiko. O gal paprasčiausiai — panoro mane paglostyti prieš plauką . . . Tau dėkoju už visus laiškus ... ir už tuos, kuriuos norėtum parašyti (ir rašai mintimis), o sąlygos ir aplinkybės neleidžia man jų gauti. Dirbu. Tik normos — nenaudėlės, vis kyla aukštyn, kad neįmanoma pasiekti."

    „Taigi, jei kas mano laiškų negauna arba aš iš ko negaunu, neverta dėl to jaudintis, greičiau džiaugtis, kaip ir dėl visko, ką Dievas duoda ar atima.

    Meldžiu Dievą, kad atsirastų kuo daugiau Kristaus šviesos nešėjų. Mūsų tautai ir Tėvynei reikia Kristaus
šviesos, kad Kryžių krašto ainiai, Rūpintojėlių šalies vaikai, Marijos žemės sūnūs ir dukros — mes visi — būdami nusidėjėliai, nelaikytume savęs šventais; vergaudami nesigirtume laisve. Nesvetima man ir ši mintis, kuri kartais virsta tylia malda: „Mūsų tėvų Dieve, jeigu mano gyvybės auka labiau Tave pagarbintų, jeigu ji pasitarnautų Tėvynės labui ir mano bei visų tautiečių sielos išganymui, — štai aš, pasiimk ją". O kol kas stipriai spaudžiu Apvaizdos man įteiktą taurę ir esu pasiruošęs ją išgerti iki dugno."

    Rašo Vytautas Vaičiūnas:

    „Liepos mėnesį parašiau pareiškimą lietuviškai spaudai, o rugsėjo 20 d. pranešė, kad mano prašymas atmestas. Rugsėjo 21 d. parašiau maždaug tokio turinio pareiškimą: „šį uždraudimą laikau tolygiu atėmimui teisės skaityti gimtąja lietuvių kalba, todėl prašau leisti mano žmonai per sąjunginę spaudą užsakyti man lietuviškus laikraščius bei žurnalus. Satkos prokuroro sankciją lietuviškiems laikraščiams ir žurnalams gauti laikau neteisėta, — laikraščiai ir žurnalai buvo užsakyti per sąjunginę spaudą, o įstatymai, kuriais jie rėmėsi, uždrausdami spaudą, įpareigoja administraciją, kad ši rūpintųsi, jog kaliniai neliktų be spaudos. Uždraudimas skaityti laikraščius ir žurnalus gimtąja kalba yra diskriminacinis aktas . . .

    Laiškai mane pasiekia labai nereguliariai. Atėję į Bakalą, jie po mėnesį laiko išguli štabo seifuose, o po to grąžinami atgal į Lietuvą, ten, vėl netrumpai išlaikyti, laimingieji, padarę 9.000 kilometrų, po dviejų mėnesių pasiekia mane.

    Dėkoju už maldas, kurių dėka mane lydi Viešpaties atneštoji ramybė, ši ramybė erzina mūsų gyvenimo tvarkytojus, bet ji ne iš pasaulio ir pasaulis negali jos atimti."
1982X27.
    1982 spalio 29 d. Vytautas Vaičiūnas turėjo pasimaty-
mą su žmona. Kalėjimo administracija sako, kad Vytautą Vaičiūną jau galėtų išleisti, tik jis pats to nenori — neprisipažįsta kaltu.

    — Laisvė man labai brangi, bet iš jūsų malonės neprašysiu ir kaltu neprisipažinsiu. Išbuvau tiek, išbūsiu ir likusį kalinimo laiką, šiuos nelaisvės metus skiriu kaip auką už savo tautą, — kalba Vytautas Vaičiūnas.

    Vytauto Vaičiūno sveikata truputį pagerėjusi: pagerėjo mityba — pirmą kartą per visą jo kalinimo laiką į kalėjimo parduotuvę buvo atvežta taukų.

*     *     *

    Viktoras Petkus visą laisvą nuo priverstinio darbo laiką skiria knygai ir kūrybiniam darbui. Prisirinko labai daug užrašų, straipsnių, išrašų. 1982 m. Verbų sekmadienį Viktoro Petkaus kameroje buvo padaryta krata ir konfiskuota visa sukauptoji medžiaga. 1982 m. Velykų rytmetį visas kalinio turtas — kratos metu konfiskuota medžiaga — buvo sunaikinta. Taip pasityčioti iš kalinio ir suteikti tiek daug moralinės kančios ne bet kas sugebėtų. Tam reikia bolševikų — dzeržinskiečių!

    1981 m. rudenį pasimatymo metu žmona Viktorui paliko 15 kg. produktų. Po dešimties dienų kaliniui buvo perduota viena kavos dėžutė, o po mėnesio — 3 kg. lašinių. Visa kita atsidūrė budinčio leitenanto Gatin skrandyje.

*     *     *

    1981 m. gruodžio mėn. Viktorui Petkui veide atsirado almanti žaizda. Visą pusmetį niekas jam nesuteikė medicininės pagalbos. Į ligoninę buvo nukreiptas tik 1982 m. birželio mėnesį. Pusantro mėnesio Viktorui buvo tarsi atostogos. Po penkerių metų pirmą kartą pamatė vasarą. Viktorą operavęs chirurgas sakė, kad žaizda — vėžinė, tačiau veidas po operacijos sugijo.

*     *     *

    Birželio pradžioje Viktorui Petkui buvo atimtas pasimatymas su atvykusiais artimaisiais neva už kalėjimo režimo nesilaikymą. Į klausimą apie kalinio sveikatą — buvo atsakyta, jog viskas normalu, o kad Viktoras išvežtas į ligoninę — nė žodžio!

*     *     *

    1982 m. spalio mėn. Viktorą aplankė žmona Natalija. Apie dvi valandas kalinys tikrinimo metu turėjo 15 laipsnių C šaltyje laukti su vasarine kalėjimo palaidine. Po pasimatymo leitenantas Gatin nepriėmė jokio drabužio žiemai, nė kąsnelio duonos. Viskas buvo atimta. Ant kalėjimo sienos puikuojasi užrašas: „Žmogus žmogui — brolis, bičiulis, draugas" . . .

*     *     *

    Sovietų Sąjungos Politinio kalinio dienos proga (1981X30)

    Anastazas Janulis ir Vytautas Skuodis tą dieną paskelbė bado streiką, parašė atitinkamą pareiškimą Sovietų sąjungos generaliniam prokurorui ir trumpu pareiškimu painformavo vietinės stovyklos viršininką.

    Bado streiką Anastazas Janulis ir Vytautas Skuodis pakartojo ir 1982 m. spalio 30 d.

ŽINIOS IŠ VYSKUPIJŲ


(Šėtoniški bedievių darbai, iškelti viešumon — prokuratūra skelbia, jog tai esąs socialistinės santvarkos šmeižtas):
    Veiviržėnai (Klaipėdos raj.). 1982 m. iš liepos 27 d. į 28 d., naktį, Veiviržėnų bažnyčioje buvo išniekintas švč. Sakramentas. Piktadariai, įsiveržę į bažnyčią, sulaužė
didįjį altorių, o tabernakulį su švč. Sakramentu pavogė. Maždaug po mėnesio laiko tabernakulis buvo surastas miške už 5 km., švč. Sakramento tabenrakulyje nebuvo.

    1982 m. rugpiūčio 22 d. Veiviržėnų parapijos bažnyčioje vyko permaldavimo pamaldos už švč. Sakramento išniekinimą. Jos prasidėjo 10 vai. ir baigėsi 19 vai. vakare. Didelė bažnyčia sausakimšai prisirinko žmonių. Pamaldose dalyvavo jaunimo iš Gargždų, Kretingos ir kitų Žemaitijos vietų. šv. Mišios buvo laikomos ant centrinėje navoje pastatyto provizorinio altoriaus. Vakarines Mišias koncelebravo TTG Katalikų komiteto nariai — kunigai: Vincas Vėlavičius, Jonas Kauneckas ir Alfonsas Svarinskas.

    „Vieną ir tą patį reiškinį ne visi Lietuvoje vienodai vadina. Bedieviai akciją prieš Bažnyčią vadina ideologine kova. O mes, tikintieji, — ideologiniu chuliganizmu, nes ar galima vadinti ideologine kova, kai muša žmogų surištomis rankomis.

    Katalikų Bažnyčia Lietuvoje yra ne tik surišta, bet ir supančiota. Taigi, geriausiai tinka šią kovą vadinti ideologiniu chuliganizmu, kuris pastaraisiais metais išsigimė į ideologinį satanizmą.

    Šitas satanizmas mus, tikinčiuosius, giliai įskaudina, parodydamas tikrą valdiškų bedievių veidą, ir tuo pačiu dar labiau suburia apie Bažnyčią ir Dievą", — kalbėjo pamokslininkas kun. Alfonsas Svarinskas. Po pamaldų kun. Jonas Kauneckas, remdamasis sovietine literatūra, parodė bedievių suniveliuotą ir suluošintą žmogų, kuris nebežino ką daro. Taigi, kalti ne tik paskiri žmonės, bet visa auklėjimo sistema, nuvedusi tautą į aklavietę.

    Pamaldose buvo išdalinta 1500 šv. Komunijos, dalyvavo nemažai aplinkinių parapijų kunigų.

    1982 m. vasarą Švč. Sakramento išniekinimo metinės buvo paminėtos Pažėruose (Kauno raj.) ir Viduklėje (Raseinių raj.). Pažėruose kalbėjo Garliavos klebonas prelatas  Andrius   Gustaitis.  Viduklėje  —  Tabariškių
klebonas kun. Petras Dumbliauskas pasakė net 10 pamokslų. Pamokslininkas kalbėjo ugningai, atvirai ir gyvenimo faktais pagrindė savo teiginius. Po iškilmių kun. Petras Dumbliauskas buvo iškviestas į Kauno m. prokuratūrą, kur Respublikos prokuroro pav. Bakučionis perspėjo jį, kaip šmeižusį sovietinę santvarką.

*     *     *

    Nevarėnai (Telšių raj.). 1982 m. liepos 6 d. naktį iš koplytėlės, esančios Nevarėnų kapuose, buvo pavogta meniška angelo statulėlė. Po savaitės, liepos 14 d. naktį, iš tos pačios koplytėlės pagrobtos Marijos, Kristaus bei antrojo angelo statulėlės. Liepos 23 d. iš koplytėlės, esančios šventoriuje, išnešta medinė angelo figūrėlė, o iš greta stovinčio koplytstulpio — medinė šv. Antano statulėlė.

*     *     *

    Lauksoda (Telšių raj.). 1982 m. rugpiūčio 24 d. naktį iš Lauksodos bažnyčios šventoriuje esančios koplytėlės pavogta šv. Florijono meninė, valstybės saugoma kaip liaudies paminklas, statulėlė.

*     *     *

    Lieplaukė (Telšių raj.). 1982 m. rugpiūčio 24 d. naktį buvo pagrobta didelė medinė šv. Jono Krikštytojo statula iš koplytėlės, esančios prie kelio į Žarėnus. Statula buvo įtraukta į valstybės saugomų liaudies paminklų sąrašą.

*     *     *

    Tūbausiai (Kretingos raj.). 1982 m. rugpiūčio 27 d. naktį piktadariai, per zakristijos langą įsilaužę į vidų, nusiaubė Tūbausių bažnyčią: apgadino metalinį didžiojo altoriaus tabernakulį, sulaužė šoninių altorių tabernakuli-
us, pavogė relikvijorius, du altoriaus apšvietimo prožektorius, nemažai žvakių ir juostą; išvertė visas bažnytines spintas su rūbais bei stalčius.

*     *     *

    Telšiai. 1982 m. rugsėjo 7 d. rytą prie Telšių katedros durų rastas paketas, kuriame buvo sulaužyta be dangčio komuninė.

*     *     *

    Gargždai (Klaipėdos raj.). 1982 m. kovo 19 d. RRT įgaliotinis Petras Anilionis, atvykęs į Gargždus, susikvietę Klaipėdos raj. bažnytinių komitetų narius. Susirinkime dalyvavo Klaipėdos raj. Vyk. komiteto pirmininko pav. Leita ir VK pav. religiniams reikalams Blažienė. Savo kalboje RRT įgaliotinis Petras Anilionis liaupsino sovietinius įstatymus, kurie esą humaniškiausi visame pasaulyje, suteikia visišką ir pilną sąžinės laisvę, pakenčia net tokius ekstremistus kunigus, kaip Alfonsą Svarinską, Sigitą Tamkevičių, Joną Kaunecką, Vytautą Skiparį ir į juos panašius, kurie savo pamoksluose, įgaliotinio žodžiais tariant, demoralizuoja tikinčiuosius, ypač jaunimą ir šmeižia sovietinę tikrovę.

    Tikinčiųjų eisenas į Šiluvą P. Anilionis pavadino antitarybinėmis.

    — Bausime visus, kurie tik jas organizuos arba jose dalyvaus, — grasino įgaliotinis.

    Komitetų nariams paklausus, kada bus sugrąžinta Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčia, RRT įgaliotinis P. Anilionis užtikrino, kad niekada negrąžins ir bandė įtikinti susirinkusius, kad valdžia ją atėmė, liaudžiai sutinkant.

    — Duodame leidimą ir didinkite tą pačią. Girdėjau, kad vėl renkate parašus. Nieko nepadės jūsų parašai, siųskite nors kilogramais, — griežtai atkirto P. Anilionis. Po tokių
įgaliotinio žodžių keletas komitetų narių pakilo ir išėjo iš salės.

    Atsakydamas į klausimą, kada leis vyskupui Julijonui Steponavičiui ir vyskupui Vincentui Sladkevičiui eiti ganytojiškas pareigas, Anilionis pasiskundė, kad jau seniai jiems leidžiama užimti savo postus, tik minėtų vyskupų reikalavimai tokie dideli, kad valdžia negali su jais sutikti.

*     *     *

    Kybartai (Vilkaviškio raj.). 1982 m. rugpiūčio 14 d. grupė Kybartų parapijos tikinčiųjų kartu su klebonu kun. Sigitu Tamkevičiumi, Vilkaviškio autobusų parke pasi-samdę autobusą, išvyko į Šiaulių rajoną pasimelsti vieno žmogaus mirties metinėse ir pakeliui aplankyti vieną kitą žymesnę Lietuvos vietą. Privažiavus prie kelio, vedančio į Kryžių kalną (iki kalno dar buvo likę maždaug 2 km.), autobusas turėjo sustoti — važiuoti neleido autoinspekcijos tyčia pastatytas draudžiamas ženklas. Tikintieji, palikę autobusą pagrindiniame kelyje, pėsti, kalbėdami rožančių, pasuko kalno link. Tiek kelyje, tiek pačiame Kryžių kalne buvo autoinspekcijos darbuotojų ir saugumiečių. Pasimeldę ir apžiūrėję Kryžių kalną, maldininkai sugrįžo prie kelio, bet autobuso ten jau nerado. Budintis prie kelio autoinspektorius atsisakė padėti. Tuomet žmonės, lietui lyjant, melsdamiesi — kalbėdami rožančių, giedodami giesmes — patraukė į Šiaulius. Neradę autobuso Šiaulių miesto autoinspekcijoje, kreipėsi į Šiaulių raj. Valstybinio saugumo komitetą, kur tikintiems paaiškinta, kad apie įvykį jie nieko nežino, tik neseniai yra skambinę iš autoinspekcijos ir pranešę, kad autobusas stovi rajoninės autoinspekcijos kieme ir laukia keleivių. Rajoninėje autoinspekcijoje pareigūnai pasityčiodami pareiškė, kad autoinspekcija, patikrinusi dokumentus, vairuotoją paleido, o, kur jis nuvažiavo, jie nežino.

    — O gal vairuotojas išsigando ir nuvažiavo namo, — tyčiodamasis kalbėjo atsakingas autonispekcijos darbuotojas.
    Artėjo vakaras, ir žmonės, tik 6 vai. pasinaudoję autobusu, kurj buvo pasisamdę dviem parom, išalkę ir išvargę (maistas, daiktai, o kai kurių net drabužiai liko autobuse), palikti kelis šimtus kilometrų nuo savo namų, buvo priversti ieškotis kitų transporto priemonių sugrįžti į namus. Vidurnakty pasiekę namus, visi susirinko į Kybartų bažnyčią, kur šv. Mišių aukoj dėkojo Dievui ir meldėsi už dienos metu sutiktus pilnus neapykantos tikėjimui ir tikintiesiems valdiškus pareigūnus.

    Rytojaus dieną paaiškėjo, kad, vos tik žmonėms palikus autobusą, prie vairuotojo prisistatė inspektorius, saugumietis ir griežtai įsakė važiuoti į Šiaulius. Vairuotojui pabandžius priešintis ir paklausus, o kaip bus su žmonėmis, čekistas ironiškai pareiškė, jog maldininkai pareisią namo pėsti. Autobusas buvo nuvarytas į Šiaulių raj. Valstybinio saugumo komiteto skyrių, o vairuotojas, 3 vai. buvo tardomas ir gąsdinamas.

    Pasibaigus tardymui, į kelialapį buvo įrašyta, kad važiuotų tiesiai į Vilkaviškio garažą.

    Pinigų už autobuso išnuomavimą valdžia tikintiesiems negrąžino.

*     *     *

    Vilnius. Religijų reikalų tarybos įgaliotinio pavaduotojas Juozėnas kunigams kalba, kad kunigai: Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius ir Jonas Kauneckas išoriniai jau nurimo, o kun. Vincas Vėlavičius visai „nusiėmė", bet iš tikrųjų visą dėmesį nukreipė į Kroniką.

    Juozėno nuomone, J. E. vyskupas Julijonas Steponavičius pats nenori dirbti, todėl ir Kronika jį kankiniu ateityje nevadins.

    Leisdamas šiuos gandus čekistas avies kailyje zonduoja, kaip kunigai reaguos — pritars ar ne.
*     *     *


    Vilnius. Nuo š.m. birželio mėn. sovietinė valdžia stengėsi iškelti kun. R. Černiauską iš Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčios. Valdiškiems bedieviams nepatiko, kad kiekvieną sekmadienį į kun. Ričardo Černiausko pamokslus renkasi minios žmonių, ir ypač daug jaunimo. Tikintieji, sužinoję apie bandymą iškelti kunigą, pradėjo siųsti savo delegacijas pas Arkivyskupijos valdytoją kun. Algirdą Gutauską, kad nepasiduotų valdžios šantažui ir neiškeltų jų mylimą kunigą. Vėliau patys kreipėsi į RRT įgaliotinio įstaigą. P. Anilionis vienai delegacijai bandė vaidinti, kad jis net negirdėjęs, kad kun. R. Černiauską iškelia, tačiau kuomet įsikarščiavo, pats išsidavė, kad jie viską tvarko.

    Nežiūrint nuolatinio tikinčiųjų protesto, pareiškimų su šimtais parašų, įvairių delegacijų — kun. R. Černiauskas rugsėjo 26 d. turėjo atsisveikinti su šv. Mikalojaus parapija. Ta proga jaunimas ir tikintieji įteikė daugybę gėlių ir nuoširdžiai padėkojo už gražų kunigo pavyzdį, auką ir maldas. Atsakydamas kun. R. Černiauskas pirmiausia padėkojo J. E. vyskupui Julijonui Steponavičiui, kuris parodė jam ypatingai daug nenupelnyto dėmesio: jis buvo jam kaip tikras tėvas. Be to, kun. R. Černiauskas ragino tikinčiuosius melstis ir dėkoti Dievui už tokios didelės dvasios Ganytoją, kurio širdyje randa atgarsį visi tikinčiųjų džiaugsmai ir skausmai, o jis pats savo mažą auką jungia su didžiąja vyskupo-tremtinio kančia.

    Kun. R. Černiauskas pranešė tikintiesiems, kad dabar jam, kaip pasilikusiam Vilniuje gydytis, leidžiama tik atlaikyti šv. Mišias ir klausyti išpažinčių šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Pamokslus sakyti draudžiama.

    Visiems yra aišku, kad šis iškėlimas yra sovietinės valdžios kerštas už kunigo uolų darbą su jaunimu ir tikinčiaisiais, tačiau kunigas, baigdamas atsisveikinimo kalbą, priminė, kad jis nesigaili kad darė tai, ką diktavo sąžinė ir jei dabar jam reiktų viską iš naujo pradėti, tai jis vėl dirbtų su jaunimu, vėl važiuotų į Molėtus vesti
rekolekcijas, vėl dirbtų kaip reikalauja Kristus ir Bažnyčios kanonai.

*     *     *

    Paveisininkai (Lazdijų raj.). Kapčiamiesčio apylinkėje, Paveisininkuose, yra valdžios neužregistruota bažnyčia. Tikinčiųjų prašomas kun. I. Plioraitis nuo 1982 m. gegužės 30 d. pirmaisiais mėnesio sekmadieniais ir per atlaidus Paveisininkų bažnyčioje atlaiko šv. Mišias ir aptarnauja tikinčiuosius.

    1982 m. spalio 3 d. Paveisininkų bažnyčioje buvo švenčiami Kūdikėlio Jėzaus Teresėlės atlaidai. Atlaidų dieną Kapčiamiesčio apylinkės milicijos įgaliotinis V. Kavaliukas, apylinkės pirmininkas Z. Lapinskas, kolūkio pirmininkas V. Jurašius, agronomas M. Garbenčius ir inžinierius V. Žiurinskas vaikštinėjo apie šventorių ir kamatinėjo į bažnyčią atvykusius lengvųjų automobilių savininkus; galop sustatė jiems aktus, nubausdami po 10 rub. už įvažiavimą į draudžiamą zoną.

    Nepaisant valdžios pareigūnų trukdymų, bažnyčia buvo pilna žmonių, o kun. I. Plioraitis atlaikė iškilmingas šv. Mišias.

*     *     *

    Viduklė (Raseinių raj.). 1982 m. spalio 1 d. į Viduklės kleboniją kartu su Viduklės apylinkės pirmininku E. Kringeliu atvyko nepažįstama moteris. Klebonui kun. Alfonsui Svarinskui paprašius prisistatyti, moteris pavardės nepasisakė.

    Nepažįstamoji pateikė klebonui RRT įgaliotinio P. Anilionio raštą — įspėjimą:

    „1982 m. rugsėjo 8-15 d.d. kun. A. Svarinskas atlikinėjo religines apeigas, sakė neatitinkančius tiesos šmeižikiško ir antivisuomeninio turinio pamokslus Šiluvoje (Raseinių raj.).
    Pažymėtina, kad tokie atvejai, kai kun. A. Svarinskas lankosi kituose religiniuose susivienijimuose ir ten atlieka religines apeigas, yra ne vieninteliai ir ne tik Kauno arkivyskupijos teritorijoje.

    Pakartotinai reikalauju Viduklės religinio susivienijimo kleboną kun. A. Svarinską, s. Vaclovo, laikytis religinių kulto įstatymų ir dar kartą įspėju, kad už įstatymų pažeidinėjimus jis gali būti patrauktas atsakomybėn."
        Tarybos įgaliotinis (parašas) (P. Anilionis)

    Viduklės parapijos klebonas kun. Alfonsas Svarinskas po įspėjimu nepasirašė.

*     *     *

    Viduklė (Raseinių raj.). 1982 m. spalio 28 d. į Viduklės parapijos kleboniją pas kun. Alfonsą Svarinską atvyko apylinkės pirmininkas E. Kringelis su įspėjimu, draudžiančiu lapkričio 1 d. tikintiesiems organizuotai eiti į kapines pagerbti savo mirusiųjų. Priešingu atveju bus pažeistas 1965 m. gegužės 12 d. įsakas. Be to, pastaruoju metu plinta gyvulių snukio-nagų liga, — aiškino pirmininkas E. Kringelis, — todėl bet kokie masiniai renginiai uždrausti. Klebonas po įspėjimu nepasirašė.

    Tą pačią dieną kun. Alf. Svarinską iškvietė į Raseinių raj. Vyk. komitetą, kur pakartotinai jam buvo pateiktas analoginio turinio įspėjimas ir liepta po juo pasirašyti. Motyvuodamas tuo, kad „jei ateistai eina į kapines, tai gali eiti ir katalikai, nes visi piliečiai, kaip tvirtina LTSR Konstitucijos 32 str., prieš įstatymus lygūs", kun. Alfonsas Svarinskas pasirašyti atsisakė.

    Lapkričio 1-mą dieną nuo vidurdienio Viduklės miestelyje buvo pilna milicijos ir saugumiečių. Autoinspekcija stabdė visas į miestelį įvažiuojančias mašinas ir praleisdavo tik miestelio gyventojus, toliau gyvenantys bei svečiai kapines galėjo pasiekti tik pėsti. Po pietų, 17 vai., jaunimas, apsirengęs tautiniais drabužiais, kunigas ir didžiulė minia tikinčiųjų (maždaug 1.000-1.500 žmonių)
procesijos tvarka — su kryžiumi ir gedulingomis vėliavomis priešakyje — giedodami Visų šventųjų litaniją, iš bažnyčios patraukė į kapines. Valdžios pareigūnai automašinomis zujo iš vieno miestelio galo į kitą ir, atsidarę duris, demonstratyviai fotografavo eiseną. Netoli kapų vienas civiliai apsirengęs vyras fotografavo kiekvieną jaunimo gretą. Autoinspekcijos darbuotojai kalbėjosi tarp savęs: „Kam jie čia mus atvežė, juk žmonės taip tvarkingai eina, kad net gražu žiūrėti ... Jie ir vėl save apsijuokė."

    į gaisrinės pastatą, esantį netoli bažnyčios, čekistai iškvietė Viduklės tarybinio ūkio direktorių Letuką ir įsakė atpažinti eisenoje dalyvaujančius ūkio žmones. Pastarasis, atsikalbinėdamas, kad lauke prieblanda ir rūkas, atsisakė paklusti.

    Kapinėse ateistai, norėdami trukdyti tikintiesiems, leido garsiakalbius.

*     *     *

    Ž. Kalvarija (Plungės raj.). 1982 m. liepos 7 d., grįžtant iš Ž. Kalvarijoje vykstančių atlaidų, autoinspekcija sulaikė mašiną, kurioje važiavo kunigai — Antanas Šeškevičius, Jonas Paliukas ir Konstantinas Velioniškis. Respublikinės autoinspekcijos pareigūnai — Vaitasius ir Zabarauskas, nusivedę vairuotoją patikrinti dokumentų, maždaug valandą laiko klausinėjo, kokius kunigus veža, kiek jam užmokėta, kur dar su jais važiavęs ir 1.1. Čekistus labiausiai domino, ar dažnai vairuotojas veža kunigus su fotoaparatais ir ką jie kelyje fotografuoja. Galiausiai iš vairuotojo buvo atimtos teisės.

    Kol vairuotojui „tikrino" dokumentus, milicininkas pranešė mašinoje esantiems kunigams, jog visiems teks užeiti į skyrių — asmenybėms išaiškinti. Kun. Jonas Paliukas ir kun. Antanas Šeškevičius su savimi turėjo pasus, todėl jų asmenybės buvo nustatytos čia pat, o kun.
Konstantiną Velioniškj pareigūnas nusivedė į laikiną milicijos būstinę.

    — Kokiam tikslui fotografuojate ir filmuojate: — užsipuolė čekistai kun. K. Velioniškj.

    Po tris valandas trukusio „asmenybės aiškinimo" paaiškėjus, kad atlaiduose savo atminimui fotografavo kun. Jonas Paliukas, kun. K. Velioniškis buvo paleistas.

*     *     *

    Ž. Kalvarija (Plungės raj.). 1982 m. liepos 7 d. Ž. Kalvarijoje buvo sulaikytas tikintis jaunuolis iš Kretingos, fotografavęs pamaldas bei Kryžiaus kalnų procesiją. Pradžioje jaunuolį tardė Ž. Kalvarijoje laikinai įrengtoje milicijos būstinėje, po to buvo nuvežtas į Plungę, kur čekistai pratęsė tardymą iki vėlyvos nakties. Iš vaikino buvo atimti magnetofoniniai pamokslų įrašai, konfiskuoti fotofilmai. Čekistai bandė jaunuolį perauklėti, kad, anot jų, tikėjimu nežalotų savo gyvenimo.

*     *     *

    Telšiai. 1982 m. rugpiūčio 17 d. į Telšių saugumą, pas tardytoją Dapkūną, buvo iškviesta Ona Lazdauskaitė. Tardytoją domino Telšių katedros jaunimas: klausinėjo, kas organizavo kelionę į Žemaičių Kalvarijoje vykstančius atlaidus, iš kur gavę autobusą, kas vežė vaikus savo automašinomis ir 1.1. Čekistą nervino Telšių katedros adoruotojų rūbų spalvos — žalia, geltona, raudona.

    — Jei gatvėj sustoja trys moterys, dėvinčios geltonu, žaliu ir raudonu paltu, tai, jūsų įsitikinimu, kad buržuazinės Lietuvos vėliava, o gal jau ir miliciją kviesti reikia? Meldėmės ir melsimės, o jei neįeisite važiuoti į atlaidus, eisime pėsčiomis, — nenusileido tardomoji Ona Lazdauskaitė.
*     *     *


    Žlibinai (Plungės raj.). Žlibinų parapijos tikintieji parašė LTSR Ministrų Tarybai tokį pareiškimą:

    „Prašome drg. Ministrų tarybos Pirmininką mums, Žlibinų tikintiesiems, grąžinti bažnyčią ir leisti joje dvasininkui atlikti religines apeigas. Žlibinų bažnyčia buvo užregistruota tarybinės valdžios, turėjo savo bažnytinį komitetą, mokėjo mokesčius, atliko visas pareigas pagal valstybės reikalavimus. Ji buvo uždaryta prieš 20 metų, vienam ar keliems netikintiems reikalaujant, be tikinčiųjų žinios, šiuo momentu Žlibinų bažnyčia paversta parduotuvės sandėliu. Mums, Žlibinų tikintiesiems, susidaro daug sunkumų, kai reikia laidoti mirusįjį, nes velionį reikia vežti į Plungės raj. Kontaučių bažnyčią. Ypač daug vargo žiemą, rudenį ar pavasarį, kai būna blogi keliai. Ilgai tada tenka trukdytis nuo valdiško darbo ir užlaikyti valdiškas transporto mašinas. Be to, Žlibinų bažnyčia yra labai apleista, tvora aplink bažnyčią nugraiu-ta. Ta bažnyčia yra senovinis architektūrinis paminklas. Mes, tikintieji, apsiimame bažnyčią remontuoti ir prižiūrėti.

    Prašome drg. MT Pirmininką mūsų pareiškimą patenkinti — grąžinti tikintiesiems Žlibinų bažnyčią."
Po pareiškimu pasirašė 291 tikintysis.

    1982 m. rugsėjo 7 d. Žlibinų parapijos tikinčiųjų pareiškimas buvo įteiktas Ministrų tarybai. Per mėnesį laiko tikintieji nesulaukė jokio atsakymo.

    Tikintieji parašė pareiškimą ir Telšių vyskupijos Vyskupui, prašydami paskirti kunigą aptarnauti Žlibinų parapiją. Po pareiškimu pasirašė apie 300 žmonių. (Pagal sovietinę Konstituciją 20 tikinčiųjų turi teisę sudaryti religinę bendruomenę ir turėti maldos namus).

*     *     *

(Advokatui Jankauskui atrodo, jog teisiamųjų nusikaltėlių žiauriais darbais piktintis tegali nebent tikintieji):
    Mažeikiai. 1982 m. rugsėjo 17-20-21 d. Mažeikiuose vyko teismas: teisėjas — Stakauskas, prokuroras — Mickutė, advokatai — Jankauskas ir Staskevičius nagrinėjo Zigmo Mockevičiaus, jo brolio Danieliaus Mockevičiaus, Antano Kairio ir Alvydo Butkaus bylą.

    Teisiamieji apiplėšė tris bažnyčias ir tris gyventojus, juos žiauriai kankindami. Latvijoje, Kuldingos r., Danielius Mockevičius apiplėšė Skrandos liuteronų bažnyčią.

    — 1980 m. sausio 31 d. tas pats Danielius Mockevičius apiplėšė Telšių r. esančią Gadunavo bažnyčią, pagrobdamas tris komunines (vienoje iš jų buvo švč. Sakramentas), dvi taures, kryžių, tacelę, kilimėlį. Piktadariai komunines ir taures, supjaustę ir įsitikinę, kad jos ne auksinės, sumetė į Gagrėnų ežerą.

    — 1980 m. liepos 9 d. plėšikai, įsilaužę į Ž. Kalvarijos bažnyčią, nuo stebuklingo Marijos paveiklso pavogė 20 votų, o iš zakristijos atlaidų rinkliavos pinigus — apie 6.000 rublių.

    — Nusikaltėliai, žiauriai kankindami, apiplėšė Eugeniją Janauškienę, gyv., Plungės r., Bertuliu kaime. Į nusikaltimo vietą valdiška veterinarijos mašina juos nuvežė teisiamasis Zigmas Mockevičius. Ant įkaitusių viryklos rinkių pasodinę savo auką (raumenys pradegė iki kaulo;, plėšikai reikalavo aukso. Pagrobė 476 rb. ir vieną 10 rub. auksinę monetą.

    — Iš pil. Racevičiaus, gyv., Mažeikių r., pavogė 1.000 rb. ir kt.

    — Nakties metu atėję pas Šilalės r. Žvingių kaimo gyventoją Semėną, plėšikai reikalavo aukso. Jie taip kankino Sėmeną, kad šis apako ir apkurto (nuo smūgio į veidą sprogo akies obuolys), sulaužė šonkaulius, stiklo rėžtuvu piaustė veidą, krūtinę, lupinėjo panages, badė pažastis, nėrė ant kaklo virvę, grasindami pakarti. Žiaurumu ypatingai pasižymėjo Antanas Kairys.

    Kaltinamieji Zigmas ir Danielius Mockevičiai tvirtino, kad apie Žvingių kaimo gyventoją Semėną jiems papasa-
kojęs Preibys, žinomas jau iš kun. Šapokos nužudymo bylos, — jis norėjęs iš Semėno pirkti auksinę monetą, bet nesulygę dėl kainos. Teisme Preibys nebuvo pakviestas dalyvauti net liudininku.

    Nusikaltėlius teisme ypatingai uoliai gynė advokatas Jankauskas, anksčiau dirbęs Religijų reikalų tarybos įstaigoje. Prokurorui pasakius, jog visi žmonės, esantys salėje, labai pasipiktinę nusikaltėlių biauriais darbais, advokatas Jankauskas atrėžė:

    — Ir kas gali piktintis? Nebent tikintieji!

    Kad teisiamiesiems nereikėtų atlyginti už savo juodus darbus, advokatas Jankauskas bandė įtikinti teismą, kad iš Ž. Kalvarijos bažnyčios pavogti votai nepriklauso nei bažnyčiai, nei valstybei, o ir pinigų bažnyčioje negalėjo būti tiek daug, nes, jo nuomone, tikinčiųjų skaičius kasmet mažėja.

    Nusikaltėliai buvo nuteisti:

    — Zigmas Mockevičius, gimęs 1954 m., kandidatas į TSKP narius, 1980 m. spalio 9 d. dalyvavęs kun. L. Šapokos nužudyme kaip organizatorius ir tik teismo išteisintas, — pripažintas psichiniai nesveiku, šį kartą buvo nuteistas 7,5 m. laisvės atėmimu, (tarp kitko Zigmui Mockevičiui parodymų metu paminėjus Luokės įvykius, teisėjas jį nutraukė, sakydamas: „Juk nesi dalyvavęs, tai nė neminėk!").

    — Danielius Mockevičius, gimęs 1961 m., komjaunuolis, jau anksčiau yra nuteistas 15 m. kalėti už kun. L. Šapokos nužudymą, o už dabartinius nusikaltimus liko nenubaustas, nes bausmė nepadidinta.
— Antanas Kairys, gimęs 1957 m., — 8 m. laisvės atėmimu.
— Alvydas Butkus, gimęs 1961 m., — 5,5 m. laisvės atėmimu.

*     *     *


Kapčiamiestis (Lazdijų r.).
TSRS Religijų Reikalų įgaliotiniui V. A. Kurojedovui
Lietuvos TSR, Lazdijų raj.,
Kapčiamiesčio ir Šlavantų tikinčiųjų


P a r e i š k i m a s

(TSRS Konstitucija ir aukštųjų vadų pasirašyti įvairūs tarptautiniai žmogaus teisių bei religijos laisvės aktai — tai tik užsieniui klaidinti priemonė):
    1982 m. rugsėjo 30 d. mūsų parapijos pakelėse Lazdijų r. saugumo organų inspiruoti asmenys su milicijos pagalba (jau nebe pirmą kartą) nugriovė tris kryžius. Tuo pačiu metu dar penki kryžiai buvo nugriauti ir kitose Lazdijų r. vietovėse. Supiaustyti gabalais kryžiai buvo sumetęs į savivartę mašiną ir nugabenti sukūrenimui, o metaliniai kryžiai sumesti į vandens telkinius.

    Mes, tikintieji, kuriems kryžius yra gyvenimo atrama ir viltis, juos saugojome kaip brangiausią relikviją jau nuo 1387 metų. Kryžių nešiojame ant kaklo, kabiname ant sienos savo butuose, statome mirusiems, juo puošiame sodybas ir pakeles. Gražūs didelės meninės vertės kryžiai — mūsų tautos kultūros lobis. Kryžiuose ir koplytstulpiuose menininkai išreiškia visą tautos dvasinę jėgą, todėl savo puošnumu jie prilygsta architektūriniams ir tapybiniams meno šedevrams. Tačiau nuo pat pirmųjų sovietų valdžios atkūrimo Lietuvoje dienų buvo naikinamos ir uždarinėjamos ne tik bažnyčios, bet masiškai griaunami ir draskomi kryžiai. Barbariškas bedievių darbas, ne be TSRS Ministrų tarybos žinios, tęsiamas ir dabar, kai jau nuo 1967 m. komunizmo kūrimo programoje pabrėžiama aukštos žmonių sąmonės kolektyvo, pagrįsto humanizmu ir demokratiškumu, sukūrimas.

    Skaudžiai pergyvendami kryžių griovimo tragediją, mes perskaitėme jūsų 1982 m. Maskvoje išleistą knygutę
„Religija ir bažnyčia tarybinėje valstybėje", kurioje 206 pusi. rašote: „Tarybinė konstitucija garantuoja religijos laisvę ir vietinė valdžia tiksliai saugo Pagrindinio Įstatymo principus", o 154 pusi. kilniai teigiate: „Tarybinių piliečių teisių saugojimas, tolimesnis įstatymų įtvirtinimas — tarybinės demokratijos svarbi sąlyga. Mes pilnateisiškai galime tvirtinti, kad mūsų šalyje viskas daroma, kad būtų įgyvendinta pilna sąžinės laisvė."

    Žinant daugybę tikinčiųjų teisių pažeidinėjimų faktų mokyklose, darbavietėse ir privačiame gyvenime, Jūs neturite jokios teisės teigti apie pilną sąžinės laisvę. Tokie teiginiai gali būti skiriami tik užsienio žurnalistams, o ne mums — tikintiesiems.

    Juk Lietuvos KP CK V plenumo 1982 m. nutarimas stiprinti idėjinį, politinį, ateistinį auklėjimą, vadovaujantis TSKP 26 suvažiavimo nutarimais, L. Brežnevo nurodymais, išdėstytais kalboje TSRS profsąjungų 27 suvažiavime, yra ne kas kita kaip atvira kova prieš Bažnyčią, bet kokiom priemonėm slopinant žmonių religingumą ir prievarta skiepijant materialistinę pasaulėžiūrą. Mes, tikintieji, r^ndamiesi:

    V.I. Lenino 1918.01.23 d. dekretu „Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės ir mokyklos nuo Bažnyčios"

    1918 m. Lenino konstitucijos 13 str., dabartinės TSRS konstitucijos 52, 34, 39, 5 str.,

    Tarptautine žmogaus teisių deklaracija,
    Tarptautinių žmogaus teisių paktu,
    Helsinkio baigiamojo pasitarimo aktu, reikalaujame:
    Užtikrinti, kad valdžios organai griežtai laikytųsi minėtų įstatymų ir neleistų ateizmui, kaip privačiai pasaulėžiūrai, kištis į Bažnyčios vidaus ir tikinčiųjų sąžinės reikalus.

    Uždrausti ir nutraukti barbariškus veiksmus — kryžių naikinimą visoje Lietuvoje.

    Išaiškinti ir nubausti Lazdijų rajono kryžių griovėjus ir jų inspiratorius.
    Užtikrinti, kad nebūtų trukdoma statyti meniškus kryžius ir koplytstulpius kapinėse, sodybose, pakelėse, netrukdant eismo matomumui, kaip ir įvairius meniškus stogastulpius.
Kapčiamiestyje pasirašė 233 tikintieji,
Šlavantuose — 281 tikintysis.
1982.10.24.

*     *     *

SOVIETINĖJE MOKYKLOJE


(Bedievės Lietuvos mokytojos įniršusios persekioja tikinčius jaunamečius mokinius, bijodamos, kad jie nesugriautų „komunistinės statybos"):
    Pašušvys (Radviliškio r.). 1982 m. liepos 12 d. Pašušvio apylinkės pirmininkė Bronė Stulgienė, mokytojos — Ona Liubinienė ir Roma Siurnienė — autobusų stotelėje sulaikė ir ėmė surašinėti iš bažnyčios išėjusius vaikus: Bronių ir Česlovą Matulaičius, Liną Bitytę, Valdį Rolį ir kitus.

    Rytojaus dieną Pašušvio bažnyčią aptarnaujantis kun. Juozas Vaicekauskas teiravosi apylinkėje, kodėl bauginami ir persekiojami besiruošiantys pirmajai išpažinčiai vaikai. Apylinkės pirmininkė Bronė Stulgienė pareiškė, kad grupinis vaikų mokymas tikėjimo tiesų draudžiamas, o vaikus surašinėjusi Radviliškio Vykdomojo Komiteto pirmininko pavaduotojo Alfredo Krikštano nurodymu.

*     *     *

    Telšiai. 1982 m. rugpiūčio 18 d. į Telšių saugumą tardymui buvo iškviesta Telšių IV vid. m-klos vienuoliktoke Danutė Adomaitytė. Čekistui labiausiai rūpėjo, ar iškviestoji nesiruošia stoti į vienuolyną ir ar jos nuomojamo buto šeimininkės nėra vienuolės. Čekistas patarė
vietoj tikėjimo ir bažnyčios lankymo geriau naudotis gyvenimo teikiamais džiaugsmais.
— Jei nepakeisi savo gyvenimo, susitiksime mokslo metais, — pagrasino saugumietis.

*     *     *

    Telšiai. 1982 m. rugsėjo 2 d. į Telšių VI vid. m-klos direktoriaus pav. kabinetą buvo iškviesta dešimtokė Saulė Gaižauskaitė. Kabinete mergaitė rado jos belaukiantį čekistą. Jis bandė ją atkalbėti nuo bažnyčios lankymo, adoravimo pamaldų metu. Saugumietis labiausiai pyko už dalyvavimą Ž. Kalvarijos atlaiduose.

    — Esi nepilnametė. Nepilnamečiams tarybiniai įstatymai draudžia dalyvauti procesijose. Kadangi pažeidinėji įstatymus, esi nusikaltėlė. Jei nesiliausi, atimsime iš tėvų ir auklėsime kolonijoje, — baugino čekistas.

    Vienu iš didžiausių Saulės Gaižauskaitės daromų nusikaltimų čekistas laiko jos dalyvavimą bažnytiniame chore.

*     *     *

    Rokiškis. 1982 m. rugsėjo 20 d. Rokiškio Edvardo Tičkaus vid. m-klos mokyt. Milda Dilienė necenzūriniais žodžiais barė ir išjuokė 6c klasės tikinčius mokinius: Gediminą Mainelį, Aidą Čerpute, Elvyrą Gagiškytę, Gitą Tervydytę ir Rasą Kačiušytę. Mokytoja teiravosi, kam mokiniai pranešė anksčiau vykusius panašius pokalbius, kad apie juos jau žino net Vatikano radijas. Mokyt. Milda Dilienė pažadėjo minėtų mokinių tėvus perduoti KGB. Mok. Jolantai Šmatavičiūtei mokyt. Milda Dilienė griežtai įsakė sekmadieniais lankyti bažnyčią ir surašinėti bei perduoti jai visų, dalyvavusių pamaldose, vaikų pavardes. Mokytojos nuomone, ateizmui būtini šnipai: ateistai privalo žinoti visus tuos, kurie lanko bažnyčią.

   
— Aš negaliu išduoti savo draugų ir niekada nebūsiu
išdavike! — atsikirto mokyt. Mildai Dilienei Jolanta Šmatavičiūtė.

*     *     *

    Pakiršinys (Radviliškio r.). 1982 m. rugsėjo 23 d. Pakiršinio pradinės m-klos mokyt. Ona Adomaitienė pamokos metu klausinėjo III-ios klasės mokinius, kuo užteršiama bei užkrečiama oda. Mokytoja aiškino, kad didžiausias odos užkrėtimo šaltinis ir židinys yra švęstas vanduo bažnyčiose. Mokyt. Onai Adomaitienei pareikalavus atsistoti lankantiems bažnyčią mokiniams, pakilo visa klasė. Į savo užrašų knygutę užsirašiusi keletą mokinių, kurie prisipažino šiais metais priėję išpažinties, Komunijos ar priėmę Sutvirtinimo sakramentą, mokyt. Ona Adomaitienė grasinančiu tonu pareiškė:

    — Sužinosiu ar pamatysiu einant į bažnyčią, pati nežinau, ką jums padarysiu!

*     *     *

SOVIETINĖSE RESPUBLIKOSE


(Komunistiniam Rusijos imperializmui, siekiančiam sunaikinti pavergtas tautas, pirmiausias tikslas — pašalinti iš kelio stipriausią užtvarą — religiją):
    Ryga (Latvija). 1982 m. balandžio 4 d., Verbų sekmadienio vakare, Rygos šv. Juozapo bažnyčios klebonas Valfredas Vinbergas prie šventoriaus tvoros buvo užpultas nepažįstamo vyriškio ir smarkiai sumuštas. Kunigui teko atsigulti į ligoninę ir daryti operaciją, nes buvo trūkusi pilvo plėvė. Kun. Valfredas Vinbergas nesisako tikintiesiems, kas jį užpuolė, gal ir pats nepažino užpuoliko, tačiau parapijiečiai neabejoja, kad tai KGB darbas, nes jie ne vieną kartą yra pastebėję čekistus, sekiojančius jų kleboną. Vienas liudininkas tvirtina matęs,
kaip du čekistai kartą gatvėje jėga įgrūdę kun. Valfredą Vinbergą į mašiną ir kažkur nusivežę.
Tikintieji rimtai susirūpinę, kad kun. Valfredas Vinbergas gali būti čekistų nužudytas.

*     *     *

    Baltarusija. Armoniškės (Varanavo r.). Armoniškių bažnyčia oficialiai valdžios laikoma neveikiančia — uždaryta, tačiau žmonės kiekvieną sekmadienį renkasi į ją bendrai maldai. Rajono saugumas ir Vykdomojo komiteto pirmininko pav. Kuzmičius nuolat gąsdina ir grasina Armoniškių tikintiesiems. Sekmadieniais VK pirmininko pav. Kuzmičius, prišokęs prie paskutinės iš bažnyčios išeinančios moterėlės, pradeda šaukti:

    — Tu turi raktus?! Atiduok ir čia daugiau nei kojos!
    1982 m. gavėnios metu Armoniškių tikintieji Vladislavo Griškos namuose bendrai kalbėjo rožančių. Į kambarį įsiveržęs Kuzmičius ir vietinė apylinkės valdžia vaikė ir plūdo susirinkusias žmones, o namų šeimininką Vladislovą Grišką už leidimą melstis savo namuose nubaudė 50 rb. bauda.

*     *     *

Dūdos (įvijos r.). Dūdų bažnyčia buvo paversta grūdų sandėliu. 1981 m. žmonės organizuotai įsiveržė į bažnyčią; išpylė į kiemą grūdus ir, sutvarkę vidų, pradėjo melstis. Atvykusi milicija, rajono ir vietinė valdžia visaip stengėsi išskirstyti susirinkusius tikinčiuosius: gąsdino, grasino kalėjimu . . . Žmonės nesitraukė iš bažnyčios kelias paras. Tikintiesiems aktyviai ginant maldos namus, vietos valdžia buvo priversta grūdams surasti sandėlį. Kol kas Dūdų parapijos tikintieji meldžiasi bažnyčioje, pasiruošę ryžtingai gintis nuo naujų saugumo ir valdžios išpuolių.
*     *     *


    Trakeliai (Varanavo r.). Trakelių bažnyčia yra už 12 km. nuo Varanavo. Tai graži ir jauki bažnytėlė, kurios centrinį altorių puošia stebuklingas Marijos paveikslas. Gaisro metu sudegė altorius, o Marijos paveikslas išliko, nudegė tik dešinysis paveikslo kampas, kur dabar gražiai įkomponuotas šv. Kazimiero paveikslas.

    1958 m. Trakelių parapijos kunigui išvykus į Lenkiją, bažnyčia oficialiai dar veikė iki 1968 m. Uždarius bažnyčią, parapijiečiai stengėsi išsaugoti raktus, nors ne kartą juos reikėjo slėpti nuo valdžios pareigūnų.

    Iki 1980 m. Trakelių tikintieji melsdavosi šventoriuje, — valdžia buvo griežtai uždraudusi įeiti į bažnyčią. 1980 m., prieš Vėlines, žmonės organizuotai suėjo į bažnyčią ir joje meldėsi. Netrukus prisistatė rajono ir vietinė valdžia ir, išvaikiusi žmones, bažnyčią užrakino. Pasipiktinę tokiu valdžios pareigūnų elgesiu, žmonės dvi dienas neišėjo į darbus. Pagaliau rajono valdžia sutiko leisti tikintiesiems melstis bažnyčioje, tačiau raštiško leidimo nedavė.

    1982 m. per Marijos Aplankymo atlaidus, nors kunigo ir nebuvo, į bažnyčią susirinko keli tūkstančiai žmonių.

    Kiek vėliau, tikintiesiems pradėjus dengti zakristijos stogą, prisistatė rajono prokuroras, tardytojas bei milicija, reikalaudami atiduoti bažnyčios raktus. Žmonės atsisakė paklusti ir raktų neatidavė. Praėjus kelioms dienoms, į Varanavo raj. Vykdomąjį komitetą buvo išvkiestas Trakelių gyventojas Mykolas Tragys. Rajono pareigūnai klausinėjo iškviestąjį, iš kur gavo medžiagų remontui, apkaltino tikinčiuosius įstatymų pažeidimu, mat, neprašę valdžios leidimo, pradėjo remonto darbus. (Iki 1980 m. Trakelių tikintieji pramynė takus ne tik į Minską, bet ir į Maskvą, prašydami leisti oficialiai veikti bažnyčiai, atvykti kunigui, tačiau, kaip visuomet, Maskva viską perduodavo tvarkyti vietinei valdžiai, kuri bažnyčias gali tik uždarinėti).

    Šiuo metu į Trakelių bažnyčią sekmadieniais susirenka iki 200 žmonių, o kunigui atvažiuoti laikyti pamaldas šioje
bažnyčioje, kaip ir kitose valdžios uždarytose Baltarusijos bažnyčiose, įstatymiškai uždrausta.

*     *     *

Baltarusijos lietuvių katalikų vargai

    1978 m. vasarą mirus Gervėčių parapijos klebonui kun. Stanislovui Chodykai, parapijos komitetas pradėjo rašyti pareiškimus ir siųsti delegacijas į įvairias sovietinės valdžios instancijas, kad gautų kunigą, mokantį lietuvių kalbą, nes parapija nuo seniausių laikų lietuviška, o lenkų kalbos po karo jau niekas mokyklose nemokė ir tikintieji jos nesupranta. Baltarusijoje tokio kunigo nebuvo. Reikėjo prašyti iš Lietuvos. Valdžios atstovai negalėjo sutikti, kad Baltarusijoje lietuviai galėtų melstis lietuviškai.

    1979.1.25 laiške TSRS Aukšč. Tarybos Prezidiumo pirmininkui L. Brežnevui tikintieji rašė: „(. . .) mes kreipėmės į Astravo raj. Vyk. komitetą, į Gardino srities RRT įgaliotinį, į RRT įgaliotinį Baltarusijos TSR, į Baltarusijos TSR Aukšč. Tarybos Prezidiumą ir devynis kartus į RRT įgaliotinį prie TSRS Ministrų Tarybos. Visi mūsų pareiškimai, kur mes besiųstume, buvo grąžinti į Gardino sritį, o vietiniai valdžios organai, priešiškai nusiteikę, ir negalvoja mūsų pareiškimą patenkinti (. . .)" Nors šį pareiškimą pasirašė 2067 tikintieji, bet jis nieko nepadėjo — „demokratiškiausios pasaulyje šalies" vyriausybė nekreipė jokio dėmesio į liaudies prašymus. Tačiau žmonės neprarado vilties — vėl rašė TSRS AT Prezidiumo pirmininkui L. Brežnevui 1979.IV.10, 1979.V.25, 1979.VIII.23 naujus pareiškimus.

    Po ilgų prašymų Gardino srities RRT įgaliotinis A. J. Lyskovas paprašė siūlyti kandidatus iš Lietuvos į mirusio kunigo vietą. Parapijos komitetas pasiūlė: kun. Mykolą Petravičių, kun. Juozą Lunių, kun. Bronių Laurinavičių, tačiau sovietinė valdžia nė vieno kandidato iš Lietuvos
nepriėmė, motyvuodama, kad visi esą blogi.

    Gardino srities RRT įgaliotinis Lyskovas pats, be bažnytinės vyriausybės, surado jauną kunigą, nemokantį lietuvių kalbos ir paskyrė Gervėčių parapijos klebonu. Tikintieji pagrįstai skundžiasi, kad jiems labai sunku, nes klebonas pamaldas laiko tik lenkiškai, o žmonės nieko nesupranta nei per pamokslus, nei per išpažintį.

    Kun. Bronius Laurinavičius, gerai žinodamas Gervėčių parapijos padėtį, dar bandė rašyti labai motyvuotus pareiškimus TSRS Aukšč. Tarybos Prezidiumo pirm. Brežnevui, bet nieko nepadėjo. Gervėčių parapijos tikintieji lietuviai niekaip negali išsikovoti melstis sava kalba, kuria meldėsi jų tėvai ir senoliai.

*     *     *

Ukraina.
Byla Nr. 2-71 1981 m.
Ištrauka iš nuosprendžio

    Ukrainos Tarybų Socialistinės respublikos vardu, Lvovo sr. kriminalinių bylų teisminė kolegija, pirmininkaujant Romaniukui P. O., dalyvaujant liaudies tarėjams: Zabaznovai K. S., Michailovui V. J., sekretoriaujant Bordun A. J., dalyvaujant prokurorui Dorašai V. M., visuomeniniam kaltintojui Grigorjevui J. M. ir advokatams: Sotenskovui B. V. bei Zolubakai M. V., 1981 m. spalio 28 d. atvirame išvažiuojamajame teismo posėdyje Lvove išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kaltinančią:

    1) Kavacivą Vasilijų Michailovičių, gim. 1934 m. Lvovo sr. Strijsko r. Jablunivkos km., ukrainietį, TSRS pilietį, nepartinį, turintį spec. vidurinį išsilavinimą, nevedusį, anksčiau neteistą, dirbusį trečioje Lvovo miesto ligoninėje kūriku, gyv. Lvovo m. Jankos Kupalos 36-3, kaltinamą Ukrainos TSR BK 138 str. II dl ir 209 str. I d.

    2) Esipą Romaną Steponavičių, gim. 1951 m. Lvovo sr., Pustomitivsko r.  Vodeno km., ukrainietį, TSRS
piliettį, nepartinį, turintį spec. vidurinį išsilavinimą, karo prievolininką, nevedusį, anksčiau neteistą, arešto metu niekur nedirbusį, gyv. Lvovo m. Jankos Kupalos 36-3, kaltinamą Ukrainos TSR BK 138 str. II d. ir 209 str. I d.
    Teisminė kolegija nustatė:

    Teisiamieji Kavacivas V. M. ir Esipas R. S. pasisakė esą graikų-katalikų apeigų kunigai.

    1974-81 m.m. laikotarpyje Kavacivas ir Esipas, nebodami valdžios draudimo, organizavo draudžiamą religinę veiklą tarp ukrainiečių katalikų, pravesdami dieną ir naktį, darbo ir išeiginėmis dienomis Lvovo sr. kaimuose nelegalias pamaldas valdžios neregistruotose tikinčiųjų bendruomenėse, kapinėse ir butuose, taip pat valdžios registruotose pravoslavų cerkvėse, nesuderinę su pravoslavų bendruomene.

    Teisiamieji Kavacivas ir Esipas ne tik organizavo ir pravedė pamaldas, bet ir mokė nepilnamečius vaikus tikėjimo tiesų bei, pasinaudodami išpažintimi, tikintiesiems kaip atgailą liepdavo daug kartų kartoti įvairias maldas, kad jas išmoktų atmintinai.

    Be to, teisiamieji Kavacivas ir Esipas, pasinaudodami išpažintimi, žalojo nepilnamečius, už atgailą įpareigodami juos pasnikauti (susilaikyti nuo mėsiškų valgių), o gavėnios metu draudė vaikams lankytis klube, žiūrėti televizorių, eiti į kiną.

    Teisiamieji Kavacivas ir Esipas prisipažino dalinai kalti pagal 138 str. II d., prisipažino, kad jie kunigai ir kaip kunigai privalo aptarnauti tikinčiuosius, todėl dėl pamaldų laikymo ir išpažinčių klausymo nesijaučia kalti, o pagal 209 str. I d. kalti neprisipažino, kas liečia nepilnamečių žalojimą, pasinaudojant išpažintimi, laiko šmeižtu, o susilaikymą nuo mėsiškų valgių — propaguoja ir medicina.

    Teisminė kolegija nutarė:
    Kavacivą Vasilijų Michailovičių ir Esipą Romaną Stepanovičių pripažinti kaltais pagal Ukrainos TSR BK
138 str. II d. ir 209 str. I d. ir nuteisė 5 m. laisvės atėmimu ir 3 m. nutrėmimo, konfiskuojant visą turtą, bausmę atliekant bendrojo režimo darbų kolonijoje.

    — Religinių apeigų daiktus ir literatūrą perduoti Lvovo religijų ir ateizmo istorijos muziejui.

    — Vertingus daiktus, netinkamus muziejui (radijo aparatą, magnetofonus ir kt.) konfiskuoti valstybės naudai.

    — Menkaverčius daiktus, neturinčius muziejinės vertės bei naudos valstybei — sunaikinti.
(Teismo kolegijos parašai)

    Nors teismo posėdis buvo atviras, tačiau iš tikinčiųjų į teismo salę pateko tik kai kurie, nors dar buvo laisvų vietų. Didžiąją daugumą dalyvaujančių teisme sudarė prievarta sukviesti gamyklų, mokyklų-technikumų bei kitų įstaigų darbuotojai. Tačiau ir jų tarpe atsirado užjaučiančių teisiamuosius.

    Pirmininkaujantis nuolat šantažavo susirinkusius tikinčiuosius, tyčiojosi, tikrino dokumentus ir fotografavo.

    Teisme dauguma nepilnamečių vaikų atsisakė savo parodymų, duotų parengtiniame tardyme, sakydami, kad jie neskaitė protokolo, o tardytojas galėjo prirašyti ką tik panorėjo. Tai patvirtino ir mokytoja. Ji dalyvavo parengtiniame tardyme ir teisme patvirtino, kad mokinė Babus nekalbėjo to, kas tardytojo užrašyta protokole.

    Nepilnamečiai vaikai teisme buvo gąsdinami, jiems grasinama, kad toks jų elgesys — atsisakymas nuo parengtiniuose tardymuose duotų parodymų — gali turėti įtakos jų elgesio įvertinimui ir tolimesnei ateičiai. Be to, teisme teisėjas prievartavo vaikus, reikalaudamas pasakyti, ką kunigas mokė juos išpažinties metu, kokią paskyrė atgailą.

    Teismo tvirtinimas, kad susilaikymas nuo mėsiškų valgių kenkia sveikatai yra absurdiškas. Kodėl tuomet
viešojo maitinimo įstaigose du kartus savaitėje yra įvesta žuvies dieta?

    Kunigai buvo apkaltinti tuo, kad jie vaikams draudžia eiti į kiną ar žiūrėti televizorių, tačiau to nepatvirtino nė vienas liudininkas.

    Nuteistųjų kunigų Kavacivo ir Esipo veiklos negalima laikyti nusikalstama ir dėl to, kad jie neturėjo registracijos pažymėjimo. Jie patys nuo registracijos neatsisakė, bet valstybė jų neregistravo, nors tikintieji rinko parašus ir kreipėsi į valstybinius organus, prašydami užregistruoti maldos namus ir kunigams išduoti pažymėjimus.

    Ukrainoje graikų apeigų katalikų yra daug. Jie nori ir turi pilną teisę turėti savo graikų apeigų bažnyčias ir kunigus.

    Analogiškų pavyzdžių, kaip persekiojami ukrainiečiai graikų apeigų katalikai yra labai daug.

    Vaikai, besilankantys bažnyčiose, yra pajuokiami, gąsdinami gausią blogas charakteristikas ir atestatus, neįstosią į aukštąsias mokyklas, negausią darbo.

    Ateistai mano, kad graikų-katalikų apeigų Bažnyčia Ukrainoje jau likviduota. Jie apsirinka. Graikų-katalikų Bažnyčia Ukrainoje gyva, nežiūrint tikinčiųjų persekiojimo, nebojant kunigų terorizavimo.

*     *     *

Dėkojame!


    Mes dėkingi Lietuvos respublikos atstovui prie Apaštalų Sosto p. Stasiui Lozoraičiui — jaunesniajam ir Amerikos Balso bendradarbiui Romui Sakadolskiui už 1982X9-10 d. interviu.

    Prašytume dažniau ruošti panašius pokalbius įvairiais klausimais, liečiančiais Bažnyčią ir Tėvynę.

*     *     *

Lietuvi, neužmiršk!


Sergiejus Kovaliovas
    Antanas Terleckas
Anastazas Janulis
        Vytautas Skuodis
Petras Paulaitis
            Mečislovas Jurevičius
Gintautas Iešmantas
    Julius Sasnauskas
Balys Gajauskas
            Viktoras Petkus
Vytautas Vaičiūnas
        Povilas Pečeliūnas
Algirdas Statkevičius

    ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum