gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 5 Spausdinti El. paštas
LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA

ŽVILGSNIS NUO NAUJŲJŲ METŲ SLENKSČIO

(Atleisti varžtai):
    1972 m. antrasis pusmetis Lietuvos Katalikų Bažnyčiai buvo palyginamai ramus — sumažėjo grubus tikinčiųjų ir kunigų persekiojimas. Nebuvo iškelta nei vienos bylos kunigams už taip vadinamą „prieš-įstatymišką" vaikų mokymą religijos tiesų, nors, naudodamiesi savo „juridiniais" metodais, tarybinės valdžios atstovai galėjo nesunkiai nuteisti ne vieną kunigą.

    Valdžios pareigūnai gana mandagiai sutiko grįžusius iš lagerio kunigus Juozą Zdebskį ir Prosperą Bubnį, leisdami kurį laiką eiti kunigiškas pareigas savose parapijose.

    Visai kas kita buvo prieš vienerius metus. 1971 m. rudenį kun. A. Šeškevičiui, išėjusiam iš Alytaus lagerio, buvo pasakyta, kad jam, kaip nusikaltėliui prieš valdžią, nebus leidžiama dirbti kunigiško darbo ir teks keisti specialybę. Tik po didelių kun. A. Šeškevičiaus pastangų Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Rugienis leido jam dirbti Šilalės vikaru Telšių vyskupijoje.

    1972 m. pirmą kartą Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijoje tarybinė valdžia pradėjo toleruoti dekanalines kunigų rekolekcijas. J. E vysk. J. Labukui ir J. E. vysk. J. Pletkui Rugienis leisdavo atvykti į kunigų rekolekcijas ir pakalbėti kunigų vidaus gyvenimo klausimais. Kai kurie vyskupai net prasitarė, kad bus leista dekanalinės konferencijos sielovados reikalais.
    Advento pradžioje turėjo pasirodyti Naujojo Testamento naujo vertimo pirmoji laida, o kiek vėliau Katekizmas.

    Saugumo organai parodė daugiau santūrumo, ieškodami sau agentų klierikų tarpe.

(Žodžiai apie toleranciją):
    Propaganda nesigailėjo pastangų įrodyti tarybinės valdžios humaniškumą religijos ir tikinčiųjų atžvilgiu. „Tarybinė valstybė ir jos valdžios organai nesikiša į bažnyčios vidaus reikalus, t.y. į jos kanoninę ir dogmatinę veiklą... svarbu vykdyti tarybinius įstatymus, kurie suteikia religinėms bendruomenėms ir tikintiesiems jų teises" (J. Rugienio interviu „Tarybų darbas" redakcijai, 1972, Nr. 9, p. 17-18).

    „Ginti tikinčiųjų Teises — vienas socialistinio teisėtumo reikalavimų... Asmenys, diskriminuojantieji tikinčiuosius, neabejotinai yra griežtai baustini," kiek anksčiau rešė Religijų reikalų tarybos pirmininkas V. Kurojedovas (Religija ir įstatymai, 1971, p. 24-25).

    Gaila, kad valdžios organai pamiršta ar nenori girdėti, jog katekizacija yra įsakyta bažnyčios kanonų. Kunigų A. Šeškevičiaus, J. Zdebskio ir P. Bubnio bylos rodo valdžios grubų kišimąsi į bažnyčios kanoninę veiklą ir sugriauna melagingus interviu bei pareiškimus.

    Kompartijos viršūnės prisiminė kadaise Rusijos darbininkų I suvažiavime pasakytus Lenino žodžius: „Kovoti su religiniais prietarais reikia nepaprastai atsargiai: daug žalos padaro tie, kurie įneša šį šią kovą religinio jausmo įžeidinėjimus. Reikia kovoti propaguojant, šviečiant. Suteikdami kovai aštrumo mes galime įpykinti masę" (Leninas, Raštai, t. 28, p. 158).

    Tikinčiųjų ir religijos grubų persekiojimą Leninas smerkė ir vadino „kavalerijos išpuoliais". Po 17000 Lietuvos tikinčiųjų memorandumo ir gegužės įvykių
Kaune, valdžios viršūnės pamatė, kad „kavalerijos išpuoliai" jau gerokai „įpykdė masę".

(Žodžiai prieš nacionalizmą):
    1972 m. gruodžio 21 tarybų valdžiai minint TSRS 50-metį, susidurta su nauja problema — aštriu nacionaliniu klausimu. Didelį susirūpinimą kelią ne tik Pabaltijo tautos, Ukraina, bet ir Azijos musulmoniškos respublikos, kurių prieauglis yra didžiausias ir kurios išlaikė savo papročius bei religiją.

    Gerai informuotas „Žinijos" draugijos narys A. Balsys rašė:
        — Komunistų partija stengiasi labai kruopščiai išnagrinėti ir pašalinti priežastis, galinčias pažadinti nacionalines atgyvenas, nes nacionaliniuose santykiuose negali būti smulkmenų" (Kur susikerta ietys, 1972, p. 34). Minėtas propagandistas tvirtina, kad „klaidos ir perlenkimai, kovojant prieš religines atgyvenas tam tikroje respublikoje" gali palaikyti nacionalizmą (t. p., p. 33).

    „Tiesa" birželio 8 dienos vedamajame „Brangiausias jausmas" lietuviams įrodinėjo, kad jų tėvynė yra Tarybų Sąjunga, kad ji. nebuvo ir nebus pamotė, ir už tai ją reikia mylėti kaip motiną.

    Tarybinė propaganda teigė, kad Lietuva nėra rusinama, kad tik carizmas smaugė pavergtąsias tautas ir kurstė didžiarusišką nacionalizmą (plg. A. Balsys, Kur susikerta ietys, p. 35).

(Akcija prieš išeiviją — kodėl?):
    Veikli ir ištikima savo Tėvynės idealams mūsų emigracija išpopuliarino pasaulyje skaudų Lietuvos Katalikų Bažnyčios persekiojimą. Didieji pasaulio dienraščiai, radijas ir televizija dažnai komentavo įvykius Lietuvoje. Visa tai kenkė Tarybų Sąjungos prestižui. Juo labiau, kad ji „kovoja" net už Airijos katalikų teises...
    Tarybinė propaganda kaip niekad puolė ir koliojo lietuviškąją emigraciją. Gal būt, suabejoję savo autoritetu, stengėsi į talką „pasikviesti" net kunigus. Užsienio laikraščiuose pasirodė kai kurių kunigų pasirašyti straipsniai, niekinantieji emigraciją, Lietuvos praeitį ir liaupsinantieji dabartį („Laisvė", 1972, Nr. 67, 68, 69).

(„Ramybė" laikinė):
    Dabartinė „ramybė" Lietuvos Katalikų Bažnyčioje yra laikina ir apgaulinga. Jos tikslai šitokie:

    1. Nuraminti augantį tautoje nepasitenkinimą dėl religinių ir tautinių skriaudų.

    2. Sukompromituoti išeivijos pastangas ir darbus, gyvybiškai reikalingus Bažnyčiai ir Tėvynei.

    3. Pataisyti pašlijusį dėl Bažnyčios persekiojimo Tarybų Sąjungos prestižą plačiajame pasaulyje. Tai ypač aktualu ruošiantis konferencijai Helsinkyje.

    4. Tiespanašu, kad „ramybei" atsirasti turėjo įtakos^-pašliję Tarybų Sąjungos ekonominiai reikalai — būtinumas pirkti užsienyje milžiniškus kviečių kiekius. Verta prisiminti kai kurias nuotaikas JAV Kongrese. Senatorius Džeksonas ruošia įstatymo projektą, kurį jau dabar remia 75 senatoriai — JAV turi neparduoti Tarybų Sąjungai kviečių tol, kol ji neįgyvendins Žmogaus Teisių deklaracijos. Senatoriaus Džeksono žodžiais tariant, TSRS pirmutinė pasirašė Žmogaus Teisių deklaraciją ir liko vienintelė valstybė pasaulyje, kuri ligi šiol visiškai nesistengė jos įgyvendinti.

    5. Sušvelninę administracinius išpuolius, ateistai tikisi, kad Lietuvos katalikai užmirš ir nereikalaus elementariausių teisių ir priemonių savo religiniam gyvenimui. Tarybų Sąjungoje net kai kurie sektantai yra geresnėje padėtyje už Lietuvos katalikus. Religijų reikalų tarybos pirmininkas Kūrojedovas rašo: „įregistruota ir naujai atidaryta daug bažnyčių ir tikinčiųjų grupių  (sektantų — Red.);  tūkstantiniais tira-
žais išleista Biblija ir giesmių rinkinys; reguliariai leidžiamas žurnalas „Bratskij Vestnik"; funkcionuoja dvimečiai kursai Biblijai studijuoti prie VEKBS." (Religija ir įstatymai, p. 51).

    Lietuvos katalikai neturi kalendoriaus, laikraščio, katekizmo, religinės literatūros ir kt. būtiniausių priemonių.

(Maskuotos kovos faktai):
    Paviršutinė tyla nekliudė ateistams ir šiais metais užmaskuotai, planingai kovoti prieš Lietuvos Katalikų Bažnyčią. Tai liudija visa eilė faktų:

    Bedieviška propaganda buvo labai suaktyvinta. Ji negailestingai puolė veiklius kunigus bei tikinčiuosius. „Fanatiškiausiai nusiteikę kulto tarnai ir tikintieji, norėdami išlaikyti religijos įtaką, kovoja už religinių kultų įstatymų panaikinimą, kad tokiu būdu būtų užtikrintas visiškai nevaržomas religijos propagavimas. Tokie ekstremistiškai nusiteikę elementai savo veikloje grubiai pažeidinėja įstatymus religijos ir bažnyčios klausimais, kuriuos fanatikai labai neteisingai traktuoja." — Šios Religijų reikalų tarybos pirmininko Kūroj edovo mintys Lietuvos ateistų buvo plačiai propaguojamos.

    Mokytojai ypatingai buvo prievartaujami auklėti mokinius bedieviškoje dvasioje. „Kilni mokyklų pareiga — apsaugoti vaikus nuo religinės įtakos, auklėti mokinius kovingais ateistais." („Tarybinis Mokytojas", 1972.11.13).
Mokiniai per pirmąjį 1972-73 mokslo metų pusmetį net prievarta buvo verčiami stoti į pionierių ir komjaunimo organizacijas.

    Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Rugienis skundėsi, kad visuomeninės komisijos, dirbančios prie rajonų ir miestų vykdomųjų komitetų ir nekontroliuojančios, kaip vykdomi įstatymai dėl religinių kultų,
nevisada aktyvios. Patarė į jas įtraukti platesnį aktyvą. „Todėl derėtų peržiūrėti šių komisijų sudėtį, pasitelkiant į jas daugiau žmonių" („Tarybų Darbas", 1972 Nr. 9, p. 18).

    Romos radijo laidos 7:45 vai. buvo ypatingai trukdomos. Kadangi jos transliuojamos nepatogiu laiku — rytais, ir buvo smarkiai trukdomos, katalikai jomis mažai pasinaudojo. Vatikano radijas geriau buvo girdimas, ir daugelis tikinčiųjų vakarais 21:20 vai. mielai išklausydavo jo laidas.

    J. E vysk. J. Steponavičius 1972 m. balandžio mėn. kreipėsi į Maskvos vyriausybę reikalaudamas, kad jam būtų leista eiti ganytojo pareigos. Rugienis jam paaiškino, kad kol kas jį įdarbinti negalima.

    J. E. vysk. V. Sladkevičius 1972 m. vasarą prašėsi perkeliamas į kurią nors parapiją, kur jam lengviau būtų pasinaudoti medicinos pagalba. Deja, jo prašymas liko neišklausytas.

    Katekizmo leidimas, atrodo, yra užmirštas. Be to, Lietuvos katalikų šiuo metu jau nepatenkintų vysk. K. Paltaroko „Tikybos pirmamokslis". Jei lietuviai emigracijoje sugebėjo 1960 m. Romoje išleisti kun. P, Manelio paruoštą 265 puslapių katekizmą, tai nemažesnį katekizmą tiktų išleisti lietuviams Tėvynėje, kur yra „pilna religijos laisvė".

    Nors Naujasis Testamentas greitai pasirodys, bet Lietuvos katalikai apgailestauja, kad tarybinė valdžia prieš jo pasirodymą suspėjo sukompromituoti vertėją kun. Č. Kavaliauską, priversdama jį JAV lietuvių komunistiniam laikraščiui parašyti visą eilę straipsnių, kuriuose niekinama lietuviškoji išeivija, veiklūs kunigai, tikintieji Lietuvoje, Vatikano radijo programos ir giriamas „gražus ir žydintis" gyvenimas Lietuvoje.

    Sugrįžusį iš lagerio kun. J. Zdebskį Rugienis panoro tyliai ištremti iš Vilkaviškio vyskupijos į Telšių
vyskupiją. Kadangi šis planas sugriuvo, tai Prienų milicija įsakė kun. J. Zdebskiui per 15 d. kur nors įsidarbinti.

(Ateistinės akcijos sėkmė):
    Kaip sekėsi ateistams ne tikinčiųjų persekiojime, o tiesioginiame jų darbe?

    1972 m. Lietuvoje veikė 33 lektorių ateistų mokyklos, kuriose mokėsi 750 lektorių. Propagandistams -ateistams buvo leidžiamas periodinis leidinys „Religija ir dabartis"; be to, pradėta leisti „Atsakymai tikintiesiems".

    „Kaip parodė praėjusių metų respublikinės lektorių ateistų mokyklos darbo praktika, ne visos „Žinijos" draugijos organizacijos buvo pakankamai dėmesingos šiai lektorių mokymosi formai. Kai kurios jų pasiuntė mokytis, matyt, ne pačius tinkamiausius žmones. Todėl nemažas klausytojų procentas (Red. pabr.) po 1 -2 užsiėmimų nustojo lankę mokyklą" („Laikas ir įvykiai", 1972, Nr. 23, p. 11).

    „Iš Druskininkų, Ukmergės, Joniškio, Telšių ir kitų organizacijų atsiųsti žmonės, kaip jie patys tai pripažino, rajonuose visai nebuvo panaudojami" (ten pat, p. 12).

    LKP CK lektorius Pr. Beniušis skundžiasi, kad labai blogai dirbo Šilalės rajono ateistai, o panevėžiečių „Tėvynė" mažai domėjosi ateistine tematika ir t.t. („Laikas ir įvykiai", 1972, Nr. 21, p. 19).

    Ne kaip ateistams sekėsi ir bedieviškų apeigų populiarinime. „Tačiau reikia atvirai prisipažinti, kad daug kur gražios iniciatyvos ima blėsti. Išdidžiai vaikščiojantys gandrai, skelbią apie naujagimio vardynas, ima nykti ne todėl, kad keičiasi metų laikai, o, matyt, dėl to, kad blėsta geri norai, kad tie norai vis mažiau paremiami konkrečia veikla, iniciatyva ir sumanumu,
kad pasigendama išradingumo, einama paprasčiausiu šablono keliu" („Tiesa", 1973.1.14).

    O kaip atrodytų ateistų darbo rezultatai, jei tarybinė valdžia jų neremtų, o tikintiesiems duotų veikimo laisvę?!

Tikintieji mokiniai ateistinėje mokykloje
    Lietuvoje dauguma vaikų yra auklėjami religiškai. Tai liudija šie faktai:

    Kiekvienais metais Pirmajai Komunijai ruošiasi didelis vaikų skaičius. Pavyzdžiuf, Anykščiuose ruošiasi kasmet apie 150 vaikų, Švenčionyse — apie 200 vaikų, Prienuose — apie 300 vaikų, Marijampolėje — apie 500 vaikų. Nerajoninėse didesnėse parapijose Pirmajai Komunijai kasmet rengiasi apie 100 - 120 vaikų. Mažiausiose parapijose Pirmąją Komuniją priima 15-30 vaikų.

    Patys ateistai pripažįsta, kad religijos įtakoje yra dar nemaža vaikų ir paauglių. 1971 m. laikraštyje „Lietuvos pionierius" rašoma: „.. .šią vasarą dalis Valkininkų mokyklos moksleivių lankė bažnyčią, atlikinėjo religines apeigas. Kai kas net patarnavo kunigui per pamaldas. Tarp šių moksleivių buvo net pionierių ir komjaunuolių... Net aktyviausi Valkininkų pionieriai ir komjaunuoliai buvo tiek nusiraminę, kad „nematė tame nieko blogo"... Kiti, deja, jau patys ėmė tvirtinti, jog jie „tiki Dievu" ir nenustos lankę bažnyčią. Skaudžiausia, tarp šių „kitų" buvo pionierių ir komjaunuolių" (V. Grublikas, Skaudi pamoka).

    Vis intensyvinama kova už ateistinę mokinių pasaulėžiūrą kalba, kad dauguma mokinių yra tikintys. 1972 metais ypatingai buvo pabrėžiama ateistinio auklėjimo svarba. LKP CK sekretorius A. Baranauskas 1972 m. vasario 26 „Tiesoje" rašė: „Mokyklų uždavinys — pasiekti, kad mokymo procese perteikiamos žinios taptų tvirtais įsitikinimais.   Ugdyti kovingus ateistus —
kiekvieno pedagogų kolektyvo, kiekvieno mokytojo pareiga."

    LTSR Švietimo ministras M. Gedvilas tvirtina: „Atsižvelgiant į pasaulyje vykstančią ideologinę kovą, mes turime nuolat ieškoti kelių ir būdų dar geriau auklėti visapusiškai išlavintą, dvasiškai turtingą asmenybę su materialistine pasaulėžiūra, komunistiniais įsitikinimais, dideliu pilietiniu sąmoningumu" („Tiesa", 1972. VIII.18).

    Kokiais metodais tikinčiuose mokiniuose skiepijami ateistiniai įsitikinimai?

    Mokiniai prievarta yra mokomi ateizmo. Visų specialybių mokytojai yra prievartaujami, dėstant savo dalyką, pav., fiziką, astronomiją, skelbti ir ateizmą. Net matematikos pamokose turi būti ateizmo elementų. A. Gulbinskienės ir V. Petronio mokytojams skirtoje knygelėje „Mokslinis ateistinis auklėjimas mokykloje" rašoma: „Pavyzdžiui, III-IV klasėje galima duoti mokiniams apskaičiuoti nereikalingas žmonių išlaidas bažnyčioms ir kunigams išlaikyti... Reikia būtinai parodyti, kaip galima būtų tuos pinigus panaudoti darbo žmonių gyvenimui pagerinti" (Kaunas, 1959, p. 33). Mokinių tikėjimą ypatingai turi griauti istorijos, literatūros ir visuomenės mokslo mokytojai. Klasių vadovai turi būtinai užplanuoti ir pravesti ateistines paskaitas klasės susirinkimų metu. Mokyklose yra organizuojamos ateistinės paskaitos, ateistinių knygų aptarimai, klausimų - atsakymų ir „stebuklų" demonstravimo vakarai. Ateizmo propaguotojai neatsiklausia nei tėvų, nei vaikų, ar jie nori būti bedieviais, bet prievarta braunasi į sąžines ir drįsta skelbti: „Tarybų Sąjungoje yra įgyvendinta pilna sąžinės laisvė" (J. Aničas ir J. Rimaitis, „Tarybiniai įstatymai apie religinius kultus ir sąžinės laisvę", 1970, p. 17).
(Ateistinių melų faktai):
    Ateistiškai auklėjant vaikus, visiškai nesiskaitoma su elementariausia tiesa. Griebiamasi grubiausio šmeižto, pavaizduojant Bažnyčią kaip didžiausią prietarų skleidėją, o kunigus — nusikaltėlius. Pavyzdžiui, VI kl. vadovėlyje „Vidurinių amžių istorija" niekinama Bažnyčia, popiežiai ir vienuolynai. Apie šv. Ignacą Lojolą rašoma, esą jis mokęs: „Popiežiui reikia paklusti be jokių kalbų, netgi vardan nuodėmės, ir reikia nusidėti, jeigu viršininkas to reikalauja" (1972, p. 226).

    „Senovės istorijoje" rašoma, kad krikščionybė atsiradusi iš legendų apie Kristų, o šios yra kilusios iš mitų apie Ozirį ir t.t. (1971, p. 225). Tuo tarpu pirmojo amžiaus istorikas Tacitas savo veikale „Analai" penkioliktoje knygoje rašo: „Jų vardo pradininkas Kristus, Tiberijui* valdant, prokuratoriaus Pontijaus Piloto buvo pasmerktas mirti..." (P. K. Tacitas, Rinktiniai raštai, Vilnius, 1972, p. 224).

    Vienuoliktai klasei skirtame „Visuomenės mokslo" vadovėlyje rašoma: „Bažnyčios tarnų eiles papildo parazitiniai elementai, veltėdžiai ir morališkai pakrikę subjektai" (1971, p. 212).

    Norėdami suniekinti stebuklus, tarybinės mokyklos propagandistai tvirtina: „Dažnai bažnytininkai apgaudinėja tikinčiuosius, paversdami vandenį „krauju". Bažnytininkai panaudoj a ir tokį triuką — naktį bažnyčioje pačios užsidega žvakės" (A. Gulbinskienė ir V. Petronis, „Mokslinis - ateistinis auklėjimas mokykloje", p. 28).

    Įsismaginę meluoti, bedievybės skelbėjai „ateistais" padaro net Galilėjų, Koperniką ir kt. mokslininkus (ten pat, p. 64).

    1971 m. gruodžio 25 d. Prienų vidurinėje mokykloje istorijos ir visuomenės mokslo mokytoja Vaškienė
dešimtokus „švietė", pasakodama, kad Marija buvusi paleistuvė, Juozapas — durnelis ir t.t.

(Grasinimas „charakteristikom"):
    Uoliai lankantieji bažnyčią mokiniai yra bauginami, kad charakteristikoje būsią įrašyta apie jų tikėjimą ir todėl negalėsią įstoti į aukštąją mokyklą. Per visą pokario laikotarpį praktikuojama į charakteristiką įrašyti: „Neatsikratęs religinių prietarų."

    Kadaise Leninas rašė: „Jokie skirtumai tarp piliečių jų teisių atžvilgiu priklausomai nuo religinių įsitikinimų visiškai neleistini. Netgi bet kokie užsiminimai apie vienokį ar kitokį piliečių tikėjimą oficialiuose dokumentuose turi būti visiškai panaikinti" (Leninas, Raštai, t. 10, p. 65-68). Negalima prileisti, kad mokytojai į abiturientų charakteristikas įrašytų apie jų religingumą savo iniciatyva. Jei šitaip nebūtų valdžios viršūnių skatinama, tarybinės santvarkos sąlygose joks mokytojas neišdrįstų šitaip padaryti. Deja, mokytojai žino, kad už religinius įsitikinimus yra daug nukentėjusių, o tikinčiųjų sąžinės prievartautojų — nė vieno!

(Mokinių brukimas į spaliukus, pionierius, komjaunuolius):
    Tikintieji mokiniai yra verčiami įsirašyti į ateistiškas pionierių ir komjaunuolių organizacijas.
    Pirmųjų klasių mokinius į spaliukus ir pionierius dažniausiai rašo net neatsiklausę nei vaikų, nei tėvų. Vaikams tik įsakoma nusipirkti žvaigždutes ar raudonus kaklaraiščius. Nemaža mokytojų patys nuperka žvaigždutes ir kaklaraiščius, o po to liepia atnešti pinigus. Prievarta įrašę į pionierius, mokytojai įsako vaikams neveidmainiauti, nebeeiti į bažnyčią, nes tikras pionierius turįs būti bedievis. Mokytojai vaikus prievartauja dažniausiai ne savo iniciatyva, o yra prievar-
taujami Švietimo ministerijos. Daugumoje Lietuvos mokyklų raudono kaklaraiščio nešiojimas yra nepopuliarus, ir vaikai vengia jį nešioti.

    „Tėvų ir pačių vaikų religingumas yra pagrindinė, jeigu ne vienintelė, priežastis, dėl kurios mokiniai nenori stoti į pionierių organizaciją. Todėl tais atvejais, kai jaunesnysis paauglys atsisako stoti, galima manyti, kad jis auklėjamas religingoje šeimoje ir pats daugiau ar mažiau religingas," šitaip samprotauja mokinių subedievinimo specialistas B. Bitinas (Religingi mokiniai ir jų perauklėjimas, 1969, p. 128).

    Sąryšyje su TSRS 50-čiu 1972-73 m.m. pirmame pusmetyje vyresniųjų klasių mokiniai ypač buvo verčiami įsirašyti į komjaunimą. Mokiniai įtikinėjami, kad nekomjaunuoliui būsią sunkiau įstoti į aukštąją mokyklą. Iš tikrųjų nereti atvejai, kai stojantieji į aukštąsias mokyklas dėl to atmetami, kad yra nekomjaunuoliai. Kai kuriose mokyklose 1972 m. mokinius auklėtojai palikdavo po pamokų trims - keturioms valandoms ir vis įkalbinėdavo stoti į komjaunimą. Pastaruoju metu vis labiau jaučiamas mokinių nenoras pri klausyti šiai organizacijai. Vieni tai daro patriotiniais sumetimais, kiti — religiniais, nes nenori nusikalsti savo įsitikinimams, o daugumas nemato iš komjaunimo jokios naudos.

    Klasių auklėtojai rajono švietimo skyriui turi duoti ataskaitą, kiek yra komjaunuolių. Jei jų klasėje yra maža, švietimo skyrius daro išvadą, kad ši mokytoja blogai auklėja klasę. Karjeristai stengiasi bent tuo pasirodyti — mano klasė šimtaprocentiškai komjaunuoliška.

    1972 m. rudenį į aukštąsias mokyklas stojo daug nekomjaunuolių. Atrodo, kuo toliau, tuo bus sunkiau įgyvendinti „šimtaprocentinę" svajonę.
    Įrašymas į komjaunimą laikomas labai svarbiu ateistiškai auklėjant mokinį. „Sprendimas tapti komjaunuoliu kartu ir sprendimas galutinai atsisakyti religinių pažiūrų" (B. Bitinas, „Religingi mokiniai ir jų perauklėjmas", p. 108).

    Įrašant į komjaunimą mokinys neklausiamas — tikįs Dievą, ar ne, o vėliau — nekartą aštriai kritikuojamas. Viena Čedasų vidurinės mokyklos mokinė kalba: „Aš atsimenu, kaip buvo gėda, kai mane svarstė komjaunimo susirinkimas už bažnyčios lankymą." Daugelis katalikų mokinių, įsirašiusių į komjaunimą, nenorėdami turėti mokykloje nemalonumų, pradeda bažnyčios vengti, religines praktikas atlikti važiuoja kur nors toliau, kad draugai ir mokytojai nesužinotų, ir taip pamažu liaujasi praktikuoti tikėjimą. Dabartiniu metu katalikiškam Lietuvos jaunimui vis labiau aiškėja — stoti į komjaunimą yra didelė klaida.

(Prievarta stoti į ateistinius būrelius ir ateistinę veiklą):
Vidurinėse mokyklose šalia kitų būrelių turi veikti ir ateistų būrelis. Stojančiųjų būna labai mažai, todėl mokytojai prievarta verčia tikinčius mokinius dalyvauti ateistinio būrelio veikloje. Į šį būrelį dažniausiai paskiriama iš kiekvienos klasės po kelis atstovus. Kartais į ateistų būrelį surašo visus komjaunuolius, kaip antai, Punios vidurinėje mokykloje, o kartais — net aktyviai praktikuojančius tikėjimą mokinius, kad, dalyvaudami ateistinėje veikloje, „persiauklėtų". Kai kurie mokytojai griebiasi net apgaulės, kad surašytų tikinčius vaikus į ateistų būrelį. 1972-73 m.m. pirmame pusmetyje Krosnos vidurinės mokyklos mokytoja Dainauskaitė pakvietė mokinius įsirašyti į būrelį, kurio nariai ekskursuos, „lankys bažnyčias" ir 1.1. Nesuprasdami klastos, tikintys vaikai susirašė į ateistų būrelį, o paskui, patyrę apgaulę, išstojo.

    Ateizmo nepopuliarumą moksleivių tarpe liudija faktas, kad ateistų būreliai beveik visose Lietuvos mokyklose merdi: veikia tik tiek, kiek „reikia".

Tikinčio mokinio įrašymas į ateistų būrelį yra grubiausias nusikaltimas prieš vaiko ir jo tėvų įsitikinimus.

Dar plačiau paplitęs mokinio sąžinės prievartavimas yra tikinčio mokinio vertimas pasisakyti ateistiniais klausimais, atsakinėti ateistines pamokas, rašyti' ateistines temas, diktantus, dalyvauti ateistinėje saviveikloje.

    B. Bitinas rašo: „Paliesime kai kuriuos būdus, naudojamus mokiniams įjungti į ateistinę veiklą. Vienas iš jų — viešas religingo mokinio pasisakymas ateistine tema (pokalbyje, skaitytojų konferencijoje, aptariant kino filmą, sienlaikraštyje ir t.t.). .. Svarbiausia tai, kad mokinys tokiu pasisakymu paskatinamas priimti sprendimą. Dabar mokinys turi elgtis taip, kaip kalbėjo, nes priešingu atveju klasės draugai laikytų jį veidmainiu. Paauglys paprastai labai jautrus tokiam kaltinimui" (Religingi mokiniai ir jų perauklėjimas, p. 165).        ,

    Ar reikia komentarų prie šių Lietuvos jaunimo dvasios luošintojo žodžių, liudijančių apie visišką nesiskaitymą su mokinių sąžinės laisve? Lieka tik pridėti, kad minėtoji knyga yra išleista LTSR švietimo ministerijos ir rekomenduojama mokytojams, kaip instrukcija mokinių subedievinimui.

    Piešimo mokytojai labai dažnai liepia tikintiesiems mokiniams nupiešti ką nors ateistinio. Už atsisakymą piešti rašomi dvejetai. Šitoks tikinčių mokinių prievartavimas laikomas humanišku bei atitinkančiu švietimo ministerijos nustatytas programas.

(Pajuoka ir teroras):
    Bažnyčią lanką mokiniai nekartą yra išjuokiami ir barami klasės susirinkimuose, sienlaikraščiuose ir t.t.
1972 m. balandžio mėn. Aštriosios Kirsnos vidurinės mokyklos X kl. mokinė Lina Galinskaitė nuėjo į kaimyno šermenis ir atsiklaupusi pasimeldė už mirusį. Mokyklos profkomiteto pirmininkė Lukoševičienė ir partinės organizacijos sekretorė Valiukonienė, pamačiusios šermenyse besimeldžiančią mokinę, labai pasipiktino. Kitą dieną L. Galinskaitės klasėje buvo sušauktas skubus susirinkimas. Auklėtoja viešai išbarė Liną „už klūpėjimą ir žegnojimąsi".

   
— Klaupiau ir klaupsiuos. Žegnojaus ir žegnosiuos. Šitai jūs man neuždrausite, nes neturite teisės, — drąsiai atsikirto tikinti mergaitė.

    — Gali sau šliaužioti, bet už tai tave reikės arba iš mokyklos išmesti, arba elgesio gausi dvejetą.

    Lukoševičienė ir Valiukonienė pasiryžo Linos elgesį apsvarstyti visų mokinių akivaizdoje. Komjaunuoliai turės pasmerkti jos elgesį.

    — Mes patys einame į bažnyčią ir meldžiamės, tai kaip mes smerksime draugę, — atsikalbinėjo mokiniai.

    Profkomiteto pirmininkė sušaukė gamybinį susirinkimą; norėjo, kad bent valytojos pasmerktų tikinčią mergaitę, tačiau moterys sutartinai ją gynė.

    Aplamai, mokytojai vengia patys išjuokti religingus mokinius (nors ir tokių faktų pasitaiko), bet taip daryti skatina mokinius. Knygoje „Religingi mokiniai ir jų perauklėjimas" rašoma: „Kai kas tvirtina, kad, ateistiškai auklėjant mokinius, nereikia naudoti satyrinės kritikos tų mokinių atžvilgiu, kurie atlikinėja religines apeigas. Mūsų sukauptoji medžiaga rodo, kad šis teiginys negali būti kategoriškai priimtas, kai susiduriama su religingais jaunesniaisiais paaugliais. Kai kuriais atvejais net satyrine forma išreikšta visuomeninė nuomonė padeda religingiems mokiniams priimti ateistinio auklėjimo tikslus labiau, negu kitos ateistinio poveikio formos. Paauglys nenori būti juo-
kingas kolektyve, ir tai labai dažnai padaro didesnį poveikį, negu tėvų skatinimas atlikinėti religines apeigas" (p. 122). „Mokinys jaučiasi nesmagiai, kai jį bara už religinių apeigų atlikinėjimą, ypač jei jis yra pionierius" (t. p.).

(Prieš patarnaujančius bažnyčioje):
    Ypatingai yra persekiojami tie mokiniai, kurie patarnauja Mišioms ir dalyvauja procesijose, (žr. LKB Kronika, Nr. Nr. 1, 2, 3, 4). Mokytojai bara pačius mokinius, kad nedalyvautų religinėse apeigose, įtikinėja tėvus, kad neleistų vaikų prie altoriaus, o valdžios pareigūnai baugina kunigus baudomis, perkėlimais į mažesnę parapiją ir t.t. Ateistai bijo, kad aktyvus dalyvavimas religinėse apeigose neišugdytų sąmoningų katalikų, o ypatingai, kad iš Mišioms patarnaujančių berniukų neatsirastų kandidatų į kunigų seminariją.

    Karklėnų vidurinės mokyklos mokinys E. patarnaudavo Mišioms. Pasišaukęs jį direktorius A. Vilkas klausia:

    — Ar tikrai tarnauji Mišioms?
    — Tikrai taip.
    — Ką tau kunigas už tai moka?
    — Man iš aukščiau moka.
    — Gausi tokia charakteristiką, kad niekur neįstosi.
    — O tie komjaunuoliai, kurie girti vakarais apie kultūros namus šlaistosi, dvejetais apsikrovę, tie tai gerą charakteristiką gaus ir įstos mokytis?
    — Davatka!

    Kitas mokinys P. taip pat buvo persekiojamas už tikėjimą. Direktorius Vilkas, pasišaukęs jį į kabinetą, klausė, ar jis einąs į bažnyčią.

    — Aš ne tik einu į bažnyčią, bet ir vargonais groju.
    — Žinau, žinau tavo darbelius. Aš išdraskysiu fanatikų lizdą, — šaukė direktorius.
    — Mes visi esame savos rūšies fanatikai. Aš tikiu į Dievą, jūs irgi tikite... O kas čia blogo? Juk yra sąžinės laisvė.

    — Pažiūrėsim, kaip pačiaudėsi, kai dėl blogos charakteristikos turėsi išvažiuoti į kariuomenę, — pagrasino direktorius.

    Ateistai mokytojai ir valdžios pareigūnai ypatingai sunerimsta sužinoję, kad mokiniai lankosi pas kunigą ir skaito iš jo gaunamą literatūrą. Kunigo kontaktas su mokiniais yra draudžiamas net tarybinių įstatymų.

    Mokytojai pamatę, kad mokinys gali stoti į kunigų seminariją, stengiasi jį ypatingai paveikti, kad nukreiptų jo svajones kita linkme. Nekartą tokiam mokiniui net pataikaujama, kad tik būtų laimėtos jo simpatijos. Būna ir visai priešingų atvejų — tokį mokinį stengiamasi ypatingai spausti mokslo metais ir per egzaminus.

(Prieš lankančius bažnyčias):
Už bažnyčios lankymą mokiniams nekartą yra mažinami pažymiai, ypač elgesio pažymys.

    Ragelių aštuonmetės mokyklos (Rokiškio rajonas) pirmos klasės mokinės Aurelijos Račinskaitės 1972 m. II trimestre už visus dalykus buvo penketai, o elgesys patenkinamas. Pažymėjimo apačioje prierašas: Elgesys II trimestre patenkinamas, nes eina į bažnyčią.

    Mokytojai iš tikinčių mokinių dažnai atima kryželius ir medalikėlius. Pavyzdžiui, šiame darbe ypatingai turi patyrimo Kauno II vidurinės mokyklos direktorė Rimkienė. 1973 m. sausio mėn., nutraukusi vienai mergaitei nuo kaklo medalikėlį, direktorė pareiškė: „Tokių gelžgalių pas mane pilnas stalčius!"

    Būna atvejų, kad už vaikų religingumą net tėvai persekiojami darbovietėse. Susirinkimų metu jiems prikaišioja, kad žaloja tarybinį jaunimą, kliudydami
tarybinei mokyklai išugdyti sąmoningus komunizmo kūrėjus.

Tikinčiųjų mokinių reagavimas į diskriminaciją
    Žymi mokinių dalis prisitaiko prie persekiojimo sąlygų ir, pataikaudami mokytojams bei nenorėdami gyvenime turėti nemalonumų, įsirašo į pionierių ir komjaunimo organizacijas ir vengia lankyti bažnyčią. Juos pavadinti ateistais negalima, nes ryšių su Bažnyčia nėra visiškai nutraukę.

    Dalis mokinių pasiduoda vienašališkai ateistinei propagandai. Nepažindami tikėjimo, sutikdami vien tik jo išjuokimą ir prievartą, mokiniai, ypač vyresnėse klasėse, pradeda veidmainiauti ir vengia pasirodyti tikinčiais; kai kurie tampa ateistais. Šios rūšies mokiniuose pastebimas bendras bruožas — nesidomėjimas ideologiniais dalykais: nei ateizmu, nei tikėjimu, o vien sportavimu, televizija, o vėliau — išgėrimu ir erotiniais dalykais. Todėl nenuostabu, kad Lietuvos lageriuose didžiausias skaičius kriminalistų yra jaunuoliai..'.

    Nemaža mokinių, stodami į pionierių ar komjaunimo organizacijas, nepastebi vieno blogio. Augdami melo ir nesąžingumo persunktoje atmosferoje, kuri pokario metais atsirado Lietuvoje, mokiniai nepajėgia giliai suvokti veidmainystės ir neprincipingumo žalos.

    Daugelis mokinių, prievarta atsakinėja ateistines pamokas, rašą ateistines temas, tame neįžvelgia moralinio blogio. Nesiorientavimas tikėjimo ir moralės dalykuose, skaudi prievarta — esminės priežastys, kodėl mokiniai tikėjimo atžvilgiu parodo daug abuojumo ir neišvengia nieku nepateisinamų klaidų. Dėl šios rūšies mokinių klaidų ir apsileidimo ypatinga atsakomybė krinta ant tėvų sąžinės. Vieni iš jų yra apsileidę religiniuose dalykuose, kiti bijo ginti savo vaikus, kai jie prievartaujami tikėjimo dalykuose, treti net pataria
klaidingai: „Įsirašyk, vaikeli, į komjaunimą, tik svarbu, kad savo širdyje neišžadėtum Dievo!"

(Augantis vaikų ir tėvų pasipriešinimas):
    Dalis mokinių išdrįsta pasipriešinti ir aktyviai gina savo įsitikinimus.

    1972-73 m.m. pirmame pusmetyje Griškabūdžio vidurinėje mokykloje 9-11 klasių mokiniams buvo pateikti trys klausimai, tikslu susiorientuoti mokinių įsitikinimuose. 90 procentų atsakė tikį Dievą.

    Salininkų aštuonmetėje mokykloje 1970.IX.15 viena mokinė, rašydama ateistinį diktantą, parašė visai priešingai, negu buvo diktuota. Nors klaidų nebuvo, direktorius mergaitei parašė vienetą.

    Klaipėdos vidurinėje mokykloje 1972 m. vasario mėnesį įvyko toks pokalbis tarp mokytojos ir VII klasės mokinės N.:

    — Man gėda, kad tu gera mokinė ir dar nepionierė.
    — O man visai negėda.
    — Kodėl tu nori skirtis viena iš visos klasės?
    — Aš nenoriu vaidinti. Aš noriu būti tokia, kokia esu  iš tikrųjų.

    Mokytoja visą pamoką aiškino apie pionierių organizaciją. Baigdama kalbėjo:

    — Yra organizacija tokia. Liepia stoti — ir stok be jokių galvojimų.

    Kai pionierės norėjo jėga užrišti kaklaraištį, mokinė nepasidavė: „Ant savo kaklo aš pati esu šeimininkė".

    1971 m. „Lietuvos pionieriuje" buvo išspausdintas vienos mergaitės laiškas. Ji rašo: „Aš pati esu pionierė, bet pionieriaus kaklaraištį užsirišau tik dėl to, kad liepė auklėtoja... lankau bažnyčią. Ir ne senelės, dieduko ar tėvelių spiriama, o savo noru. Kaip ir beveik visi mūsų klasės mokiniai, einu Komunijos. Esu tvirtai įsitikinusi, kad Dievas yra."
    Klaipėdos medicinos mokykloje 1969 m. ateistines paskaitas skaitė Klaipėdos teatro direktorius B. Juškevičius. Įskaitai gauti reikėjo raštu atsakyti į kelis pasaulėžiūrinius klausimus. Labai pergyveno ateizmo dėstytojas vienos mergaitės rašinyje radęs tokias mintis:

    „Sakoma, kad įvairios religijos kilusios iš žmonių bejėgiškumo ir tamsos, bet tai netiesa. Religijų kilmė kur kas didingesnė. . . Mokslininkai atranda įvairiausius dėsnius, ar tai neverčia pagalvoti, kas sukūrė tuos dėsnius. Žmogus atranda tik tai, ką Dievas jau seniai yra sukūręs. Žmogus yra daugiau negu mėsos gabalas ir kaulų krūva. Žmogus turi nemirtingą sielą. Kristus tikrai buvo. Metai skaičiuojami nuo Jo gimimo. .. Jei visi būtų tikri ir tvirti katalikai, koks būtų idealus ir gražus gyvenimas — panašus į rojų. Nereiktų nei kariuomenės, nei milicijos, nei kalėjimų, o dabar. .. Aš galvoju, kad tik katalikų religija yra teisinga. Taip galvojau jau seniai, bet dar tvirčiau įsitikinau per paskaitas. .."

    Pastaruoju metu vis labiau jaučiamas mokiniuose noras apginti savo įsitikinimus ir nenusilenkti prievartai. Didžiausią paramą tikintys mokiniai susilaukia iš savo religingų tėvų.

    Kapsuko vidurinėje mokykloje mergaitė N. viešai klasėje pasisakė esanti tikinti. Auklėtoja liepė atsivesti tėvą. Šis drąsiai apgynė savo dukterį:

    — Nejaugi jūs norite, kad žmogus už lėkštę lęšienės parduotų savo įsitikinimus?

    Karklėnų parapijoje viena motina sužinojo, kad jos vaikai gavėnios metu turės vaidinti ir dainuoti. Ryžtinga motina nueina pas mokyklos vedėją ir pareiškia, jog ji savo vaikų neleisianti gavėnioje vaidinti ir dainuoti.

    — Jums rūpi vaiką kaip nors prastumti pro klasę o man rūpi visas vaiko gyvenimas ir amžinybė. Nenoriu, kad mano vaikai būtų chuliganai...
    Vienoje Žemaitijos parapijoje tėvai sužinojo, kad, iš mokyklos grįžę, vaikai mokosi kažkokį bedievišką vaidinimą. Kitą dieną motina aplanko direktorių ir pareiškia:

    — Mano vaikai prieš Dievą nevaidins. Jei versite vaidinti, rytoj jie neateis į mokyklą!

    Vaikams ateistiškai vaidinti nereikėjo.

    Viena motina rašo „Lietuvos pionieriaus" redakcijai: „... kodėl dabar, kada yra tiek daug mokslo šviesos, žmonės nebemato didžiosios šviesos — Dievo? Man labai gaila tų motinų, kurios nemoko savo vaikų pažinti Dievą. Aš tai tikrai tikiu į Dievą ir noriu, kad ir mano vaikai tikėtų. Man atrodo, jeigu aš kartais išgirsčiau savo vaikus sakant, kad Dievo nereikia, tai tegu verčiau dabar numiršta."

    Tėvus, ginančius savo vaikų tikėjimą, ateistai vadina fanatikais. Iš tikrųjų, fanatikas yra tas, kuris neapkenčia kitaip manančių. Ar ne iš fanatizmo kyla dabartinis tikinčiųjų  mokinių  persekiojimas?

    Pastarųjų kelerių metų bėgyje tėvai net kolektyviai pradėjo ginti už tikėjimą persekiojamus vaikus. Galima paminėti kolektyvinius tėvų skundus: 1971.X.10 Valkininkų parapijos tėvų pareiškimas rajono valdžiai (žr. LKB Kronika Nr. 2); 1971 m. rugpiūčio mėnesio Simno parapijos tėvų pareiškimas TSRS vyriausybei; 1972 m. vasario mėnesio Lukšių parapijos tėvų pareiškimas LTSR respublikiniam prokurorui (žr. LKB Kronika Nr. 2); 1972.IV.20 Adutiškio parapijos tėvų pareiškimas L. Brežnevui (žr. LKB Kronika Nr. 4). Visuose kolektyviniuose skunduose iškeliami mokinių persekiojimo atvejai ir reikalaujama pataisyti padėtį. Koletyviniai pareiškimai rodo augantį katalikų sąmoningumą ir, kad ateityje tėvai savo vaikus vis energingiau gins nuo visų sąžinės laisvės pažeidėjų. (1709 tikinčiųjų pareiškimas Brežnevui dėl parapijinio pastato):
    Ceikiniai. 1972.IX.5 Ignalinos rajono Ceikinių parapijos tikintieji pasiuntė TSKP CK Generaliniam Sekretoriui L. Brežnevui šitokį pareiškimą:

   
„Labai gaila, kad dėl tokio mažmožio, kaip bažnytinio sandėlio remonto, turime kreiptis net į Maskvą. Sis mažmožis primena mums visą eilę kitų skaudžių dalykų, kuriuos norėtųsi užmiršti.

    Ceikiniuose netoli šventoriaus stovi aplūžusi parapijinė malkinė ir sukrypęs ūkinis pastatas. Vietoje jų norėtųsi pastatyti vieną tvarkingą ūkinį pastatą. 1971 m. pradžioje prašėme remontui leidimo. Po daugelio važinėjimų ir prašymų rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Vaitonis 1971.V.27 pasakė, kad, norint gauti šio ūkinio pastato remontui leidimą^ reikia kreiptis į Vilnių pas Religinių reikalų, tarybos įgaliotinį. Nuvažiavome. Įgaliotinis vėl atsiuntė mus į rajoną. Ir taip be galo — jau baigiasi antri metai. Kiek daug mes patys, norėdami gauti šiam remontui leidimą, privažinėjome ir kiek daug kartų rajono pareigūnai pas mus lankėsi. Buvo atvažiavęs rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas su tardytoju, finansų skyriaus vedėjas, milicija, rajono architektas (net keturis kartus), kelis kartus apylinkės pirmininkas, partijos sekretorius... Net tris kartus buvo tikrinami remontui pirktų medžiagų dokumentai — lyg jos daugintųsi.

    1971.VI.30 rašėme LTSR Ministrų Tarybai. Pagaliau 1971.VIII.30 rajono Vykdomasis komitetas leido šį pastatą remontuoti. Vienas žymus rajono statybininkas mums patarė nupirkti namą iš žmonių, kurie dėl melioracijos turi iš savo sodybų išsikelti, ir čia jį pastatyti kaip ūkinį pastatą. Nesinorėjo medienos gadinti, todėl pradėjome statyti ūkinį pastatą 80 cm plates-
nį, bet gerokai trumpesnį. Be to, ūkinį pastatą patraukėme per visą metrą nuo šventoriaus į daržo pusę.

    Dėl to rajonas š. m. liepos 21 d. įsakė mums pradėtą perstatyti pastatą nugriauti. Nieko nepadėjo mūsų kreipimasis net pas Religijų reikalų tarybos įgaliotinį. Mus apkaltino dėl savivališkos statybos.

    Kaimo vietovėje, ir toliau nuo kelio, negi taip svarbu, ar šis pastatas bus 80 cm siauresnis ar platesnis. Pasirodo, priežastis esanti ne čia. Liaudis sako: „Kas nori mušti, tas randa ir lazdą." Statybos taisyklių pažeidimas yra šiuo atveju tik priedanga. 1972.VI.30 mūsų religinės bendruomenės vykdomasis komitetas buvo pakviestas į rajoną. Ten Religijų reikalų tarybos įgaliotinis mums pasakė: „Pašalinkite vaikus nuo altoriaus, kad jie Mišioms netarnautų, kad procesijoje gėlių nebarstytų; patvarkykite, kad iš kitur atvažiavę kunigai bažnyčioje netalkininkautų, — tada leisime ūkinį pastatą remontuoti."

    Bet argi pamaldos turi kokį sąryšį su ūkinio pastato remontu?

    1965 m. rajono valdžia nuvertė Ceikiniuose mums brangų kryžių, motyvuodama tuo, kad jis, esą, kliudąs susisiekimui. Tuo tarpu dabar to kryžiaus vietoje auga krūmai ir stovi pastatytas elektros stulpas.. .

    1966.XII.2 mus nubaudė sumokėti 59,76 rub. už tai, kad „pažeidėm" gamtos apsaugos Įstatymus, nukirsda-mi savo kapinėse supuvusius beržus, kurie grėsė išvirsti ir sudaužyti ant kapų pastatytus paminklus. Ar supuvę beržai taip pat priklauso prie gamtos apsaugos objektų? Jei taip, tai kodėl atitinkamos įstaigos leidžia jiems virsti ir baigti pūti? Kur logika? Priežastis aiški: mes — tikintieji.

    Daug kartų dėl panašių negerovių rašėme.
    1964.V.10 ir 1965.111.16 rašėme Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui.
    1966.XII.19 ir 1967.IV.16 rašėme LTSR Ministrų Tarybos Pirmininkui.

    1968.111.25 prašėme Religijų reikalų tarybos įgaliotinį nurodyti, kokie įstatymai ar potvarkiai draudžia vaikams Mišioms tarnauti. Iki šiol nieko nenurodė,

    1969.III.3 rašėme Švietimo Ministerijai.

    1971.V.30, 1971.XII.9 ir 1972.VI.20 — Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui.

    1971.VI.30 ir 1972.VII.27 — LTSR Ministrų Tarybai.

    Dar daug kartų kreipėmės į rajono valdžią.

    1968.VI.24 Religijų reikalų tarybos įgaliotinis, išsikvietęs bažnyčios komitetą, sakė daugiau pareiškimų nerašinėti. Bet kam skauda, tas ir skundžiasi.

(Ir dėl kitų vargų bei kliudymų):
    1971.VI.30 LTSR Ministrų Tarybai išdėstėme šiuos savo vargus:

    1. Nuo 1940 m. mūsų bažnyčioje nė karto nebuvo teikiamas Sutvirtinimo sakramentas, todėl prašėme, kad bent kartą leistų vyskupui Steponavičiui atvažiuoti į Ceikinius konfirmuoti.

    2. Rajono valdžia ilgą laiką neleido į bažnyčią įsivesti elektros. 1965. m. rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas pasakė: „Šešios bobos pasišvies su žvakėmis, ir nereikės jums elektros." O pernai rajono valdžia atkirpo trifazę elektros srovę, kad nebesuktų vargonų motorėlio. Esą, reikia elektrą taupyti. Bet mes bažnyčioje mažai jos tesunaudojame —1970 m. viso tik 457 kw.

    3. Mūsų šalyje labai dažnai būna organizuojamos talkos: talkininkai atvažiuoja iš miesto, kitų kaimų, net iš kitų respublikų. O mums draudžia į talką pasikviesti net kunigus - kaimynus. Kai 1965.III.14 tuo reikalu kreipėmės pas Religijų reikalų tarybos įgaliotinį, šis mus piktai išbarė: „Jūs — vyrai, o rūpinatės bažnyčios reikalais! Kaip jums ne gėda?"
    1966.VI.8 prieš Šv. Antano atlaidus su mumis panašiai pasielgė ir rajono Vykdomojo komiteto pirmininkė Gudukienė, kuri net mūsų pareiškimo nepriėmė.

    4. 1967.V.7 atvažiavęs rajono švietimo skyriaus vedėjas Jadzevičius išsikvietė iš bažnyčios mūsų kleboną ir trukdė pamaldas, kamantinėdamas, kodėl be leidimo talkininkauja Švenčionių kunigas.

    5. Ceikinių mokyklos mokytoja Šiaudinienė 1966 m. nubaudė VI kl. mokinį Martinkėną, liepdama jam visą mėnesį plauti klasės grindis už tai, kad jis dviratį pasistatydavo prie šventoriaus.

    6. 1968.XII.9 Ceikiniuose su bažnytinėmis apeigomis buvo laidojamas tragiškai žuvęs Ceikinių mokyklos mokinys P. Juršėnas. Laidotuvės vyko pamokoms pasibaigus, bet mokinių tyčia neišleido iš mokyklos. Net klasės draugai negalėjo mirusiojo palydėti į kapines.

    7. 1964.IV.16 Ignalinos Švietimo skyriaus vedėjas ir kiti asmenys, išsikvietę iš klasės Ignalinos vidurinės mokyklos mokinį B. Laugalį, gąsdino, kodėl jis pas Ceikinių kunigą gyvenąs; žadėjo parašyti blogą charakteristiką: „Tu niekur neįstosi," gąsdino iš mokyklos pašalinti, liepė pasirašyti prieš kunigą nukreiptą raštą, sakydami: „Mes jį sutvarkysime." Vos jam suėjo 16 m., Ignalinos milicija paėmė iš jo gimimo pažymėjimą, o mūsų kleboną nubaudė pinigine bauda už tai, kad mokinys be paso ir neprisiregistravęs gyvena. Bet kaip jis galėjo pasirūpinti pasą, jei milicija negrąžino metrikų?

    Panašūs dalykai dedasi ir su kitais mokiniais, jei jie lanko bažnyčią ir nesirašo į komjaunimą. 1971 m. vienas ceikiniškis, Ignalinos vidurinės mokyklos XI kl. mokinys, verčiamas stoti į komjaunimą, taip pasakė: „Stoti ar nestoti į komjaunimą yra laisvė. Be to, aš nematau pas komjaunuolius gero pavyzdžio. Komjaunuoliai Ručenko, Dervinis už savo darbus net kalėjime sėdi.
Todėl aš ir nesirašau." Kitą kartą tą patį jaunuolį užsidarė kambaryje komjaunimo sekretorius Suminąs ir supykęs trenkė koja į grindis, reikalaudamas „vyresniųjų klausyti."

    8. 1971.IV.5 vakare vienas Ignalinos taksi, vemdamas Daugėliškio kleboną, pavežė ir kelis Ignalinos I-os vidurinės mokyklos mokinius. Tai pastebėjo švietimo skyriaus vedėjas Jadzevičius. Jam pasirodė „dideliu nusikaltimu" tai, kad vaikai važiavo kartu su kunigu. Tuojau jis visus sukėlė ant kojų. Mokykloje vaikus privertė rašyti „pasiaiškinimus". To negana. Kad galėtų apkaltinti kunigą, pats mokyklos direktorius, perskaitęs tuos raštelius, liepė mokiniams juos „ištaisyti", įrašant melagingus davinius, būtent, jis sakė mokiniams rašyti, kad jie grįžo namo po 22 vai, o iš tikrųjų jie grįžo apie 21 vai.

    9. 1971 m. gegužės pabaigoje Ceikiniuose, mokytojai Daukšienei pažodžiui diktuojant, IV kl. mokinė Rakštelytė rašė „pareiškimą", kad Ceikinių klebonas ruošias vaikus Pirmai Komunijai. Po to gąsdindama liepė mažiesiems (R. Miklaševičiui, Z. Maskoliūnui) tą raštelį nusirašyti ir po juo pasirašyti. Tada mokinių tėvai, nuėję į mokyklą, pareikalavo: „Mes turime žinoti, ką mūsų vaikai priversti rašo." Niekas tų raštelių tėvams net neparodė.

    10. 1971.V.31 nuvažiavome į Vilnių pas Religijų reikalų tarybos įgaliotinį ir prašėme, kad ūkinio pastato reikalą pavestų spręsti rajono architektams. Deja, nieko nelaimėjome. Mums nuostabu, kad nespecialistai kišasi ir tvarko aukštos kvalifikacijos specialistų darbą. Atrodo, lyg rajonų vykdomųjų komitetų pirmininkų pavaduotojai ir Religijų reikalų tarybos įgaliotiniai būtų kokie elektrotechnikai, architektai, menininkai ir, galų gale, vyriausieji zakristijonai, tvarką visus su bažnyčia susijusius reikalus ir spaudžią tikinčiuosius.
    11. Pradėjus taisyti kiaurą bažnyčios stogą, 1971.VI. 22 atvažiavo rajono atstovas ir ėmė klausinėti, ar turime leidimą, kur gavome pirkti medžiagą, kabinėjosi prie darbininkų, trukdydamas jiems dirbti. Vienas talkininkas net turėjo mesti dirbęs dėl to, kad... jo žmona — mokytoja.

    12. Šv. Petro šventė yra viena didžiausių mūsų religinių švenčių, per kurias pamaldos laikomos iškilmingai. Tam pritaria ir visi valdžios organai. Tuo tarpu 1971 m. birželio 29 d. rytą Ceikinių kolūkio pirmininkas, girdint kolūkiečiams, ėmė visaip kalbėti ant mūsų klebono, įpykęs už tai, kad jis pamaldas bažnyčioje laiko, ir išvadino jį banditu, kurį reikia sušaudyti, saugumui perduoti ir pan.

    Viena komjaunuolė pasakoja, kad kolūkio pirmininko žmona rinko parašus po kažkokiu pareiškimu, kaltinančiu mūsų kleboną. „Ten visokių nesąmonių prirašyta," atvirai dėsto ji. „Aš nepasirašiau. Nepasirašė ir N.K." Bet, žinoma, visada atsiras tokių, kurie, viršininkams pataikaudami, pasirašys ir po netikrais dalykais.

    Kai kurie Ceikinių mokiniai, besimoką Ignalinos vidurinėje mokykloje, 1971 m. bėgyje net pamokų metu būdavo iš klasės iškviečiami ir dėl tokių pareiškimų kamantinėjami bei verčiami savo parašu patvirtinti tokius prieš kleboną nukreiptus kaltinimus, apie kurių buvimą jie patys nė girdėt negirdėjo.

    Šie dalykai 1971 m. birželio 30 išdėstyti mūsų rašte LTSR Ministrų Tarybai, daug kur vėl kartojasi.
Todėl prašome visas šias negeroves pašalinti.

(Papildoma informacija Brežnevui):
    Mums berašant šį pareiškimą, rajono valdžia per Ceikinių apylinkę 1972.VIII.11 supažindino su savo raštišku š.m.  liepos 21  d.  nutarimu — nugriauti mūsų
Ceikiniai, 1972.VIII.

pradėta perstatyti ūkinį pastatą. Mūsų bažnyčios komiteto pirmininkas pasirašydamas, kad su tokiu nutarimu supažindintas, pridėjo tokią pastabą: „Kol nebus atėjęs iš Vilniaus ar net Maskvos galutinis atsakymas, prašom neskubėti šio nutarimo vykdyti."

    Š.m. rugpiūčio 14 d. šiuo reikalu rajono valdžiai pasiuntėme dar atskirą raštą: „Kadangi čia ginčytinas klausimas, mes kreipiamės į aukštesnes instancijas, prašome neskubėti šio savo sprendimo vykdyti, kol negausime iš aukštesnių instancijų atsakymo."

    Š. m. rugpiūčio 24 d. (dar visiems bemiegant) apie 4 vai. 30 min. atvažiavę du milicininkai su 8 vyrais, dalyvaujant Ceikinių kolūkio pirmininkui, sugriovė mūsų remontuojamą pastatą. Rąstus sulaužė, supiaustė, net visus pamatus su kažkokia mašina išvertė. Dabar viskas atrodo kaip po bombardavimo, nėt praeiti negalima. Kodėl toks beprasmis žmonių darbo ir turto naikinimas? Ar toks elgesys kelia tarybinės valdžios autoritetą žmonių akyse?

    Atrodo, kad rajono Vykdomajam komitetui suteikta didžiausia valdžia, ir net nėra prasmės aukščiau kreiptis. Pvz., kada mes 1965 m. kovo 14 d. su skundais nuvažiavome į Vilnių pas Religijų reikalų tarybos įgaliotinį, šis mus pasiuntė į rajoną: „Ten bus viskas sutvarkyta." Vėliau rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Vaitonis mums pasakė: „Na ką, ar daug laimėjote Vilniuje? Aš savo žodžio nemainau."

    Mūsų 1971 m. rašytas LTSR Ministrų Tarybai pareiškimas, taip pat persiųstas rajono Vykdomajam komitetui, nedavė jokių vaisių.

    Š.m. rugsėjo 5 d. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis pranešė: „Į jūsų pareiškimą, adresuotą LTSR Ministrų Tarybai ir persiųstą mums, panešame, kad ūkinio pastato statybos klausimas reikia spręsti prisilaikant įstatymais nustatytos tvarkos."
    Bet ar pati rajono valdžia laikosi įstatymų, kurie visiems piliečiams garantuoja lygias teises ir sąžinės laisvę?

    Todėl mes, šimtai tikinčiųjų, kreipiamės į Maskvą.

    Pridedame remontuojamų ir sugriautų pastatų 3 fotografijas.

    Atsakymą siųsti: LTSR, Ignalinos rajonas, Ceikinių paštas, Didžiasalio kaimas, Juozas Maldžius.

    Po šiuo pareiškimu pasirašė 1709 tikintieji.

(Tardymai vietoj Brežnevo atsakymo):
    Praslinkus 4 mėn. nuo šio pareiškimo išsiuntimo į Maskvą, 1972.XII.29 Ignalinos Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Vaitonis pasikvietė J. Maldžių, kurio vardu buvo pasiųstas Ceikinių parapijos tikinčiųjų pareiškimas į Maskvą. Vykdomajame komitete keturi civilinės valdžios pareigūnai 74 m. senuką J. Maldžių virš dviejų valandų klausinėjo, kas parašęs pareiškimą, barė, net kalėjimu grasino. Galiausiai pasakė: „Jūsų pareiškimas į Maskvą nieko nepadėjo. Bažnytiniai pastatai mūsų. Mes tik naudotis leidžiame. Pašalinkit vaikus nuo altoriaus, tada leisime ūkinį pastatą remontuoti."

(Už kryžiaus statymą psichiatrinė ligoninė):
    Naujoji Vilnia. Į N. Vilnios psichoneurologinę ligoninę, Vidaus reikalų ministerijos tardymo valdybos skyriaus viršininko Lauraičio 1972.X.15 įsakymu, atgabentas Vytautas Lažinskas.

   
1972 m. liepos 21 naktį jis prie Klaipėdos kelio už Ariogalos pastatė 5 su puse metrų aukščio metalinį kryžių. Valdžios pareigūnai kitą dieną kryžių nugriovė, o „kaltininkas" buvo tardomas.

    Teismo psichiatrinė komisija, vadovaujama Glauberzono, nustatė, kad V. Lažinskas yra aiškios sąmonės, nukrypimų iš fizinės ir neurologinės pusės nėra, geros
nuotaikos, tik atmintis kiek nusilpusi. Intelektas atitinka išsilavinimą bei gyvenimo patyrimą.

    Teismo psichiatrinė komisija pripažino, kad V. Lažinskas sergąs paranojaline psichopatija, kadangi neprisipažįstąs padaręs nusikaltimą ir išsipasakojąs „sistematizuotas religinio turinio kliedėjimo idėjas", todėl esąs nepakaltinamas ir jam reikalingas gydymas psichiatrinėje ligoninėje.

    Vilnius. 1972 m. pabaigoje „Vagos" leidykla išleido vysk. Motiejaus Valančiaus raštų dvitomį.

    Grožinė literatūra yra leidžiama dideliais tiražais— nuo 10.000 iki 30.000 egz., tačiau vysk. Valančiaus raštams, kurie persunkti religine mintimi, „pritrūko" popieriaus — išėjo vos 5000 egz. Dauguma Lietuvos knygynų šio dvitomio visiškai negavo.

    Kiekviena geresnė knyga bematant yra išperkama, ypač jei joje yra religinių ar tautinių minčių, tuo tarpu marksizmo „klasikų" veikalai ir ateistinė literatūra guli knygynuose ištisais metais.


(Kun. Bubnys po kalėjimo):
    Girkalnis. 1972.XI.10 apie 15 vai. iš Kauno griežto režimo lagerio buvo išleistas kun. Prosperas Bubnys, kurį prieš metus laiko nuteisė už vaikų mokymą tikėjimo tiesų. Kalinį sutiko kunigai ir būrelis tikinčiųjų, Net kai kurie iš lagerio administracijos galėjo pamatyti šioje vietoje neįprastą vaizdą — rožių puokštę kunigo - kalinio rankose.

    Lapkričio 15 d. Girkalnio choristai kun. P. Bubniui suruošė sutiktuves. Per pamaldas giedojo choras, o bažnyčia buvo pilna žmonių, nors iš anksto tikintiesiems apie sutiktuves nebuvo paskelbta. Visi jautė, kad me-
tai, praleisti lageryje, buvo ne vien kun. P. Bubnio, bet ir visos Lietuvos Bažnyčios laimėjimas.

    Raseinių rajono valdžia kun. P. Bubniui pareiškė neturinti į jį jokių pretenzijų ir nedarysianti jam kliūčių eiti kunigo pareigas.

    Praslinkus keliems mėnesiams, kun. P. Bubnys buvo paskirtas klebonu į Lygumų parapiją.

(Bažnyčių apiplėšimai):
    Kaunas. 1972.XII. 12 J. E. vysk. J. Labukas išsiuntinėjo Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos kunigams aplinkraštį, kuriame rašoma: „. . . įsakome Švenčiausią Sakramentą nakčiai tose bažnyčiose, kur nėra naktinių sargų, atnešti į zakristiją ir padėti į tinkamai įruoštą vietą.

    Jokie bažnytiniai indai naktį bažnyčioje nepaliekami. Jie turi būti laikomi arba zakristijoje, arba dar būtų geriau, kad būtų laikomi klebonijoje."

    Aplinkraštis prasirodė sąryšyje su padažnėjusiais bažnyčių apiplėšimais ir Šv. Sakramento išniekinimais.

(Kleboną Pesliaką Rugienis paskirdino vikaru):
    Juodaičiai. Juodaičių klebonas kun. V. Pesliakas 1972 m. birželio mėn. gydėsi. Sugrįžęs į namus, sužinojo, kad nuo birželio vidurio jo ieško Raseinių rajono valdžia, reikalaudama atsiimti registracijos pažymėjimą ir kuo greičiausiai užimti Viduklės vikaro pareigas. J. E. vysk. Labukas paaiškino, kad Rugienis reikalauja jį perkelti į Viduklę, o J. E . vysk. Krikščiūnas pasakė: „Dirbai gerai, bet žinok, vyskupas Labukas nepaliks dėl tavęs dviejų vyskupijų ir nevažiuos į Žagarę." (Žagarėje gyvena ištremtas J. E. vysk. Steponavičius. — Red.)

    J. E. vysk. Labukas įsakė kun. V. Pesliakui užimti Viduklės vikaro pareigas arba būsiąs suspenduotas: „Jeigu iki 1972 m. rugsėjo 20 imtinai nepradėsite eiti
Viduklės bažnyčios vikaro pareigų, būsite ipso facto suspensus a divinis." (Bus uždrausta eiti kunigo pareigas. — Red.)

    Žinodamas, kad vyskupas jį perkelia į Viduklę ir pažemina pareigose vien Rugienio verčiamas, kun. Pesliakas atsisakė vykti į naują paskyrimo vietą.

    1972.IX.26 į Juodaičių apylinkę iš Raseinių atvyko trys pareigūnai ir bažnyčios vykdomajam organui pareiškė: „Jūsų klebonas neklauso vyskupo. Jis yra nuimtas nuo pareigų..."

    Minėtas faktas labai nustebino visus žmones — kaip labai civilinė valdžia kišasi į bažnyčios vidaus gyvenimą.

    Kun. V. Pesliakas spalio 10 d. rašte 'vyskupui rašė: „Atsižvelgdamas į suminėtus faktus ir bendrą daugumos kunigų nuomonę, esu tvirtai įsitikinęs ir labai apgailestauju, kad dėl manęs Ekselencija buvote kieno tai priverstas tokius raštus rašyti. Todėl laikau juos neteisingais ir negaliojančiais."

    J. E. vysk. Labukas suspensą panaikino, o kun. Pesliakas išvyko gydytis.

    Gruodžio mėnesį kun. Pesliakas buvo paskirtas Viduklės bažnyčios altarista.

TELŠIŲ VYSKUPIJA

(Sibiro tremtinės kova dėl paminklo kapuose):
    Palanga. Pokario metais Palangos gyventojai Astrauskai buvo ištremti į Sibirą ir ten iškentėjo 11 metų. Grįžę į Lietuvą, rado sugriautą tėviškę ir mirusius tėvus, kuriems 1971 m. pabaigoje Palangos kapinėse pastatė paminklą. Šalia tėvų kapo Astrauskai rezervavo dvi vietas sau, o paminkle užrašė savo gimimo metus. Brangų paminklą apiformino vienas gabus menininkas. Paminklu nesižavėjo tik Palangos miesto val-
džia, kuriai paminklo apipavidalinimas priminė jų darbus: su trauktorium miesto parke nuverstą ir atiduotą metalo laužui meniška žalvarinę Kristaus statulą, ant Birutės kalno sunaikintas dvi Marijos statulas ir t. t. Astrauskų paminkle buvo pavaizduoti sulaužyti kryžiai, o lietuvaitė, sudėjusi rankas, meldžiasi — Gelbėk mus, Viešpatie!

    Sofijai Astrauskienei raštu buvo pranešta, kad Palangos vykdomojo komiteto sprendimu 1972.IV.13, komunalinių įmonių kombinatas įpareigotas paminklą nugriauti. Moteris kreipėsi į Palangos Vykdomąjį komitetą, į miliciją, bet ten jai pasakė, kad paminklas blogai apiformintas, iš paminklo reikia išbraukti žodžius „Gelbėk mus, Viešpatie" ir panaikinti jos bei vyro įrašus. Astrauskienė nesutiko:

    — Be Dievo žodžio paminklas tinka tik prie karčia-mos, o ne kapinėse. Aš esu katalikė. Gyvenu ir mirsiu su Viešpaties vardu. Jūs, ateistai, Dievą netikite, tai kodėl bijote jo vardo?

    — Tas įrašas yra antitarybinis, — barėsi pareigūnai. — Tereikia pridėti: „Gelbėk mus, Viešpatie, nuo komunistų!" Pakeisk užrašą, arba nugriausime paminklą!

    Astrauskienė parašė skundą LTSR Ministrų Tarybai, kuri persiuntė jį Komunalinių ūkių ministerijai, o ši tylėjo. Į pakartotiną skundą LTSR Ministrų Taryba atsakė neigiamai. Tada Astrauskienė kreipėsi į TSRS Ministrų Tarybą, bet iš ten gavo tik pašto kvitą, kad skundas gautas.

    Spalio 11 Astrauskienė sužinojo, kad valdžios pareigūnai nuvažiavo į kapines nugriauti jos paminklo. Atvykusi į kapines, ji rado Palangos Vykdomojo komiteto pareigūnus ir daug milicininkų bei saugumiečių. Iš statybų prievarta buvo atvaryti darbininkai, kuriems įsakė nugriauti paminklą. Daugelis jaunų darbininkų pasipriešino:

    — Šio darbo mes nedirbsime — griaukite patys!
    — Jei negriausite, atleisime iš darbo, — baugino vienas pareigūnas.

    — Mes rasime geresnį darbą, — atšovė darbininkai ir išsiskirstė.

    Astrauskienė pasiryžo ginti paminklą. Atsistojusi prie paminklo, pareiškė: „Kol aš gyva, nesugriausite. Pirma mane nušaukite."

    — Tu esi areštuota. Pasitrauk nuo paminklo! Keturi saugumiečiai jėga atplėšė Astrauskienę nuo
paminklo, įstūmė į milicijos mašiną, smarkiai sutrenkdami galvą, ir nuvežė į savo būstinę, kur Astrauskienė apalpo. Tik gydytojui pareiškus, kad Astrauskienės sveikatos stovis blogas, milicija leido jai grįžti į namus. Paminklas trauktorium buvo nugriautas ir išvežtas.


(Draudimas lydėti į kapus):
    Saločiai.1972 m. gruodžio mėn. Pasvalio rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Stapulionis apsilankė Saločiuose. Neradęs klebono namuose, pats pradėjo „šeimininkauti" bažnyčioje, išimdamas iš skelbimų vitrinos paaiškinimus apie adventą.

    Vėliau Saločių kleboną kun. Balaišį barė, esą jis gąsdinąs žmones, pranašaudamas šio amžiaus pabaigoje būsiančią pasaulio pabaigą. Stapulionio pavogtame iš skelbimų vitrinos paaiškinime apie adventą buvo paminėta, kad antrasis Kristaus atėjimas bus pasaulio pabaigoje.

    Saločių klebonui Stapulionis įsakė nelydėti mirusiųjų į kapines.

(Tautiniai drabužiai procesijoje draudžiami):
Krinčinas. 1973.1.5 Pasvalio rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Stapulionis, išsikvietęs Krinčino kleboną kun. Raščių, nurodė:

    1. Draudžiama kunigui lydėti mirusius į kapines, nes trukdomas judėjimas. Kapinės nuo bažnyčios už 400 metrų.

    2. Bažnytinėje procesijoje draudžiama dalyvauti su tautiniais rūbais, nes šituo esą bažnyčioje propaguojamas nacionalizmas.

    3. Griežtai draudžiama kunigams bažnyčioje rinkti aukas.

    — Jūs, kunigai, prie pinigų puolat kaip šunys! — isteriškai šaukė Stapulionis.
VILKAVIŠKIO VYSKUPIJA

(„Perauklėjimas"):
    Ąžuolų Būda. 1972 m. vasarą viena mergaitė padėjo Ąžuolų Būdos parapijiečiams paruošti vaikus Pirmajai Komunijai. Rugpiūčio 3 šią mergaitę sulaikė Ąžuolų Būdos vidurinės mokyklos direktorė ir „Šviesos" kolūkio partinės organizacijos sekretorė ir perdavė Kapsuko saugumui.

    Po tardymo „nusikaltėlė" buvo perduota mokyklos vadovybei „perauklėti". Neaišku, kaip vykdomas šis „perauklėjimas".

(Kun. Zdebskio „įdarbinimas"):
    Prienai. 1973.1.8 kun. J. Zdebskis buvo iškviestas į Prienų miliciją, iš kur su milicijos priežiūra buvo nugabentas į polikliniką patikrinti sveikatą — ar galįs dirbti fizinį darbą.

    1973.1.26 kun. J. Zdebskiui buvo įteiktas griežtas įspėjimas, kad per 15 dienų įsidarbintų bet kokiame darbe — ne kunigo pareigose, kitaip prievarta būsiąs įdarbintas milicijos nuožiūra.

    Civilinė valdžia leido kun. J. Zdebskiui eiti kunigo pareigas tik Telšių vyskupijoje. Kokiu pagrindu tai daroma, jei kun. J. Zdebskis civilinio teismo nebaus-
tas nutrėmimu? Bažnytiniuose įstatymuose trėmimų nėra; be to, kun. J. Zdebskis bažnytiniams įstatymams nebuvo nusikaltęs. Pagal bažnytinę teisę jis priklauso Vilkaviškio vyskupijai ir neturi pareigos dirbti svetimoje vyskupijoje.

KAIŠIADORIŲ VYSKUPIJA

(Ir čia prieš vaikų dalyvavimą religinėse apeigose):
    Nemaniūnai, 1972.V.15 Prienų rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas K. Cerneckis Nemaniūnų kleboną kun. J. Matulaitį perspėjo, kad jis nesilaikąs tarybinių įstatymų, ir vertė pasirašyti tokį įspėjimą: „Yra žinoma, kad Nemaniūnų parapijos bažnyčioje religinėms apeigoms patarnauja vaikai ir paaugliai. Tuo pažeidžiami tarybiniai įstatymai. Įspėjame Jus neįtraukei vaikų ir paauglių religinėms apeigoms.

    Be to, Jūs, neturėdami leidimo, išvykstate iš savo parapijos ir atliekate religines apeigas kitose parapijų bažnyčiose. Įspėjame, kad ateityje tai nesikartotų".

    Į Nemaniūnų mokyklą atvykusi iš Prienų lektorė „švietė" mokinius ateistiniais klausimais. Vaikai mokykloje buvo bauginami, kad nedalyvautų procesijoje. Bailesnieji iš procesijos dingo, o kiti toliau uoliai lanko bažnyčią ir dalyvauja religinėse apeigose.
*    *    *
SKELBIMAI
    „LKB Kronika" dėkoja visiems, kurie 1972 m. padėjo rinkti medžiagą apie persekiojamos Bažnyčios padėti, ir prašo ateityje dar uoliau padėti.

    „LKB Kronika" reikalinga visų sąmoningų katalikų pagalbos, kad galėtų daugelį supažindinti su tikrąją Bažnyčios padėtimi.

    „LKB Kronika" eina nuo 1972.111.19.

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum