gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 56 Spausdinti El. paštas
    • Maskvos spaudimas didėja
    Kardinolo problema
    Kun. Alfonso Svarinsko suėmimas
    Petras Paulaitis laisvėje
    Mirė prel. L. Pratkelis
    Kratos ir tardymai
    Jono Sadūno persekiojimas
    Žinios iš vyskupijų
    Sovietinėje mokykloje
    Bažnyčia sovietinėse respublikose
    Nauji leidiniai

Kazimiero karstas Vilniaus katedros koplyčios altoriuje

1983 m. vasario 14 d.
LKB KRONIKA Nr. 56
Perskaitęs duok kitam!
Eina nuo 1972 m. kovo 19 d.
Numerį skiriame Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų
komiteto nariui kun. Alfonsui Svarinskui, trečia kartą
einančiam Gulago keliais už Tėvynę ir Bažnyčią.


MASKVOS SPAUDIMAS DIDĖJA


(Sovietinės valdžios žūtbūtinė kova prieš religiją ir pavyzdinguosius kunigus parodo komunistinės sistemos silpnumą):
    1982 m. vasarą, kai sovietinė valdžia leido Kaišiadorių vyskupui Vincentui Sladkevičiui eiti savo pareigas, Vakaruose pasigirdo balsų, kad Bažnyčios padėtis Lietuvoje pagerėjo. Iš tikrųjų priespaudos varžtai tik dar labiau buvo prisukami. Religijų reikalų taryba vis labiau atakavo kunigus vykdyti Religinių susivienijimų nuostatus, o už jų nesilaikymą kunigai būdavo perspėjami, barami, vadinami „ekstremistais" arba net baudžiami administracinėmis baudomis. Tiek kunigams, tiek pasauliečiams buvo kalama mintis, kad tikrasis parapijos šeimininkas esąs „vykdomasis organas", kurį tvirtina (t.y., visiškai kontroliuoja) sovietinė valdžia, o kunigas — tik samdomas kulto tarnas. Parapijų „dvidešimtukai", nesudarę vadinamosios „sutarties" su rajonų vykdomaisiais komitetais, buvo prievartaujami kuo greičiau ją sudaryti, t.y., bent formaliai apsiimti būti religinės bendruomenės šeimininkais, per kuriuos parapiją galėtų valdyti rajono vykdomasis   komitetas.   Daugelyje   parapijų   sovietinė   valdžia
reikalavo, kad būtų nežinia dėl kokios priežasties įkainuotas bažnytinis turtas: liturginiai indai, paveikslai ir kt.

    1982 m. gruodžio mėn. pradžioje iš Maskvos į Lietuvą atvyko Religijų reikalų tarybos pareigūnas katalikų reikalams. Jis lankėsi Kunigų seminarijoje, pas vyskupus ir net kai kuriuos dekanus; bandė įtikinėti, kad kunigams būsią geriau, jei Bažnyčios reikalus tvarkys ne kunigai, o parapijų „vykdomieji organai".

    Kad Lietuvos kunigams praeitų noras priešintis R S Nuostatams, 1983 m. sausio 26 d. buvo suimtas Viduklės klebonas ir Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto narys kun. Alfonsas Svarinskas. Svarbiausi suėmimo motyvai buvo šie:

    Sovietinei valdžiai didelį nerimą kelia Lietuvos kunigų drąsi laikysena. Vieno iš drąsiausių kunigų areštas turėjo likusiems įvaryti baimės ir priversti juos paklusti R S Nuostatams.

    RRT darbuotojai visą kaltę už taip vadinamą „religinį ekstremizmą", t.y., už laikymąsi Bažnyčios kanonų, o ne RS Nuostatų, primeta visų pirma TTG Kat. Komitetui. KGB kun. A. Svarinską laikė šio Komiteto siela, todėl jo areštas turėjo pasitarnauti Komiteto veiklos suparaližavi-mui.

    Sovietinė valdžia Lietuvoje visada liguistai reaguodavo į bet kokį jai nerimą keliantį reiškinį, pvz., eisenas į Šiluvą, jaunimo sambūrius ir kt. Kun. A. Svarinsko areštas akivaizdžiai rodo, kad sovietinė valdžia jaučiasi labai silpna, o Lietuvos Kat. Bažnyčioje ir kiekviename aktyvesniame dvasiškyje mato mirtiną savo priešą.

    Artėjant šv. Kazimiero ir krikščionybės įvedimo Lietuvoje 600 m. jubiliejams, tautoje jaučiamas dvasinis atgimimas. Sovietinė valdžia, norėdama šį atgimimą paraližuoti, paleido į darbą visas propagandines priemones, o kai jos nepadėjo, pasišaukė į pagalbą KGB, kad padėtų smaugti uoliausius Lietuvos kunigus. Tačiau Bažnyčios priešai visada skaudžiai apsirinka — giljotinos,
kartuvės ir lageriai Bažnyčią visada prikelia naujai gyvuoti.

KARDINOLO PROBLEMA

(Merdėjanti ir klusni komunistinei valdžiai Latvijos katalikų Bažnyčia gavo kardinolą, o prieš kilnųjį lietuvį vyskupą skleidžiami šlykštūs anonimai):
    Niekas Lietuvoje neliko abejingas žiniai apie naujo kardinolo paskyrimą Latvijos Katalikų Bažnyčiai. Visi gyvai diskutavo klausimą: ką tai reiškia?

    Latvijos Katalikų Bažnhčios gyvenimas merdi: vaikai nekatekizuojami, bažnyčiose beveik nėra jaunimo, į Kunigų seminariją vietinių kandidatų irgi beveik nėra, todėl valdžios nustatytas limitas užpildomas kandidatais iš Baltarusijos, Ukrainos ir net Kazachstano. Nors oficialiai Rygos Seminarija ruošia kunigus visai Sovietų sąjungai, šiais metais kunigystės šventimus gavo, berods, vienas klierikas. Latvijos kunigų tarpe viešpatauja pasyvumas, baimė ir susitaikymas su mintimi, kad Bažnyčia Sovietų Sąjungoje gali egzistuoti tik laikantis RS Nuostatų. Panašiai mąstoma visiškai pavergtoje Rusijos Pravoslavų Bažnyčioje.

    Tuo tarpu Lietuvoje vaikai katekizuojami, aktyviai dalyvauja religinėse apeigose, bažnyčiose matosi vis daugiau jaunimo, daugelis žmonių aktyviai apaštalauja; už tikėjimą drąsiai eina į kalėjimus, pvz., Jadvyga Bieliauskienė 1982 m. įkalinta už apaštalavimą Garliavos moksleivių tarpe. Lietuvos kunigai sėkmingai gina savo nepriklausomybę nuo RS Nuostatų.

    Žinant realią Latvijos ir Lietuvos Kat. Bažnyčios padėtį, kardinolo paskyrimas Latvijai Lietuvos kunigus ir tikinčiuosius tiesiog šokiruoja; jie aiškinasi, kad toks paskyrimas — tai Latvijos Kat. Bažnyčios pasyvios ir kapituliacinės laikysenos įvertinimas, o Lietuvos kunigų ir tikinčiųjų sudėtų aukų, atkaklios kovos ir ryžtingos
laikysenos ignoravimas. Sovietinę valdžią šitoks paskyrimas pilnai patenkina.

    Pareiškimai, kad naujasis kardinolas gal būsiąs tiltas tarp Maskvos ir Vatikano — į dabartinę tamsą mažai įneša šviesos. Spėliojimai, kad gal būt tremtinys vyskupas Julijonas Steponavičius esąs kardinolas „in pectore", šiuo metu Lietuvos tikinčiuosius ir kunigus labai mažai paguodžia, juo labiau, kad iš Romos ateiną lietuvių kunigų laiškai liudija, jog šis garbingas tremtinys vyskupas Vatikane kažkieno gerokai suniekintas.

    Paskyrus Latvijos Kat. Bažnyčiai kardinolą, tremtinys vyskupas J. Steponavičius gavo keletą labai piktų anonimų. Viename iš jų rašoma:

    „Tariamasis kardinole „in pedtore"! Tai tu laimini Svarinskų, tamkevičių, keinų, zdebskių ir į juos panašių Bažnyčios skaldytojų veiklą. Tai tavo ir „veikėjų" darbelius šventasis Sostas taip įvertino, kad ne katalikiška Lietuva, o protestantiškoji Latvija gavo kardinolą ir dar vieną vyskupą". Po anonimu pasirašė „daugumos kunigų nuomonę išreiškiantis konfratras", kuris, greičiausia, turi KGB karininko antpečius. Kitas anonimas ragina popiežių, vyskupus ir kunigus melstis, „kad nelabasis neveiktų Bažnyčios nenaudai per vyskupą Steponavičių".

    Piktus anonimus, gimusius KGB būstinėje, gavo taip pat kunigai A. Svarinskas ir Algimantas Keina.

    Lietuvos kunigus stebina ne anonimai (nors dažnai jie įdomūs tuo, kad sužinoma, ką vienu ar kitu klausimu galvoja KGB), bet Lietuvą pasiekiantys kai kurių Romos lietuvių kunigų laiškai. Viename iš jų kaltinamas vysk. Julijonas Steponavičius ir „veikėjai kunigai", kad Popiežius paskyrė kardinolą ne Lietuvai, o Latvijai. Kuo paaiškinti šį nemalonų sutapimą — KGB Lietuvoje ir kai kurie kunigai Romoje kalba vienodai? Atsakymas tik toks: KGB meistriškai dezinformavo bent kai kuriuos įtakingus Romos lietuvių kunigus, o tuo pačiu ir Apaštalų Sostą. Džiugu   tik   tai,  kad  šv.  Tėvas  nepaskyrė  Lietuvai
kardinolu pasyvią ir konformistinę poziciją užimantį asmenį. Už šį Apaštalų Sosto sprendimą Lietuvos kunigai ir tikintieji tikrai yra dėkingi.

    Kad Apaštalų Sostas KGB buvo klaidinamas liudija ir šis faktas. Vašingtono arkivyskupijos savaitraštis patalpino kun. Doil strapsnį, kuriame jis svarsto, kodėl kardinolas buvo paskirtas Latvijai, o ne Lietuvai. Straipsnyje remiamasi prel. L. Tulabos gautomis patikimomis žiniomis iš Lietuvos, būk tai, Maskva yra pranešusi, kad vysk. Steponavičių viešai pakėlus kardinolu, Vatikanui tektų padaryti sunkų pasirinkimą, nes Maskva reikalautų, kad jis būtų ištremtas į darbo stovyklą Sibire arba priverstų išvykti į Vatikaną, iš kur jis niekada negalėtų sugrįžti Lietuvon, šis Maskvos pranešimas yra eilinis KGB šantažas, kad Apaštalų Sostas Lietuvai nepaskirtų gero kardinolo. (Į lagerį kardinolas tikrai nebūtų išsiųstas!). Jei Lietuvai būtų buvęs paskirtas geras kardinolas, tai kur jis bebūtų — lageryje ar Romoje — kunigai ir katalikai morališkai būtų paremti. Deja, šiuo metu Lietuvoje triumfuoja tik KGB, o uoliausi kunigai ir pasauliečiai jaučiasi palikti „vienų vieni".

    Lietuvą pasiekia žinios (negalime patikrinti jų objektyvumo), kad, būk tai, šv. Tėvas esąs nepatenkintas, jog Lietuvoje tarp kunigų nesą vienybės, todėl Lietuva ir negavusi kardinolo. Lietuvos kunigai netiki, kad šv. Tėvas galėtų nesuprasti tikrosios padėties Lietuvoje. KGB dalį kunigų suluošino ir jie, plakami prievartos botagu, daro, rašo ir kalba tai, ko nori sovietinė valdžia. Jie yra didžiausi kunigų vienybės ardytojai. Galimas daiktas, kad jie daugiausiai ir dezinformuoja Vatikaną, o tikrasis Bažnyčios balsas iš Lietuvos šiandien yra tylus, Apaštalų Sostą retai pasiekiantis ir dar KGB koloborantų suniekintas.

    Šiuo sunkiu Lietuvos Katalikų Bažnyčiai metu, kai uoliausi kunigai areštuojami, o uolumas tarsi neįvertinamas, Lietuvos kunigams ir tikintiesiems labai svarbu
nepasimesti, bet ir toliau išlaikyti pirmykštę pagarbą ir ištikimybę Apaštalų Sostui. Pati Apvaizda pasirūpins, kad tikroji ištikimybė triumfuotų. O krikščioniškasis triumfas visada prasideda nuo kryžiaus.

*     *     *

LIETUVI, NEUŽMIRŠK!



Kun. Alfonsas Svarinskas
    Sergiejus Kovaliovas
Antanas Terleckas
            Anastazas Janulis
Doc. Vytautas Skuodis
       Mečislovas Jurevičius
Gintautas Iešmantas
        Julius Sasnauskas
Balys Gajauskas
               Viktoras Petkus
Vytautas Vaičiūnas
            Povilas Pečeliūnas
Algirdas Statkevičius
        ir kiti

neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!

*     *     *

KUN. ALFONSO SVARINSKO SUĖMIMAS


(Idealistas beginklis kunigas išgąsdino ir sukėlė gaujas ginkluotų čekistų net visoje okupuotoje Lietuvoje):
    1982 m. sausio 25 d. Raseinių autoinspekcijos viršininko pavaduotojas Miniotas pranešė, kad kun. A. Svarinskas sausio 26 d. atvyktų į autoinspekciją dėl rudenį įvykusios avarijos (važiuojant autostrada, ant automašinos užšoko briedis).

   
Sausio 26 d. klebonui vos tik sugrįžus iš laidotuvių, apie pusę trijų, vėl paskambino iš Raseinių, reikalaudami, kuo greičiau atvažiuoti. Reikalas būsiąs trumpas. Klebo-
nas kun. A. Svarinskas, palikęs tikinčiuosius tartis dėl laidotuvių, nevalgęs, skubiai išvažiavo į autoinspekciją, žadėdamas tuoj pat sugrįžti.

    Tokiu apgaulingu būdu iškviestą į Raseinių autoinspekciją kun. A. Svarinską ir areštavo, — nevalgiusį, be pinigų, nepasiėmusi net būtiniausių drabužių ir daiktų.

    Tą pačią dieną, po vakarinių pamaldų, grįžtant iš bažnyčios, du milicininkai pastojo kelią svečiams kunigams ir pareikalavo parodyti pasus. Kun. Jonui Borutai įsakė sekančią dieną 15 vai. prisistatyti į Raseinių miliciją ir paliko savo telefoną. (Kun. J. Borutė, g. 1934 m., 1970 m. baigęs Vilniaus universitetą, iki 1982 m. gruodžio mėnesio dirbęs jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu Mokslų Akademijos Fizikos instituto Atono teorijos skyriuje. 1982 m. apgynęs fizikos-matematikos mokslų kandidato disertaciją; Kunigų seminariją baigęs neakivaizdiniu būdu, nuo 1982 m. gruodžio mėn. iki 1983 m. sausio mėn. (vieną mėnesį) dirbęs vikaru Ukrainoje, Chmelnickio srities Grečionių katalikų parapijoje.) Apie tai sužinoję parapijiečiai, tuojau paskambino paliktu telefonu ir paklausė, kur prisistatyti, nes jie, apie 20 žmonių, važiuos kartu su kunigu. Matyt, pabūgę neramumų, milicininkai sakėsi nieko nežiną ir davė vis kitus telefonus, kol galiausiai kažkas pasakė, kad atvykti nereikia. Bet rytojaus dieną, apie 18 vai., atvažiavo į kleboniją milicija ir įsakė kun. J. Borutai per tris valandas išvykti iš Viduklės.

    Tą dieną į Viduklę privažiavo dar daugiau milicininkų, o į miškelį buvo atvežta ir kareivių. Žmonės kalbėjo, kad valdžia bijo sukilimo. Gaisrinėje, esančioje prieš bažnyčią, ir Kultūros namuose, kurie yra visai greta klebonijos, prie langų sėdėjo užsimaskavę saugumiečiai.

    21 vai., grįžtant po vakarinių pamaldų (tomis dienomis žmonės ilgai melsdavosi bažnyčioje), kunigų laukė pasislėpę milicininkai, bet, pamatę, kad daug žmonių kunigus atlydėjo į kleboniją ir ten pasiliko, nieko nepešę, išvažiavo.
    Taip dvi dienas ir dvi naktis parapijiečiai saugojo svečią kunigą.

    Klebono areštas sukrėtė Viduklės parapiją: tuoj pradėta rinkti parašus po protesto raštu. Bedieviai visur darė susirinkimus, o mokykloje mokytojai liepė niekam nesirašyti po protestų tekstais. Kai kurie mokytojai net liepė sudraskyti tokius sąrašus.

    Viduklės parapijos tikintieji savo proteste LTSR Prokurorui rašo:

    „Mes, Viduklės parapijos tikintieji, reiškiame protestą dėl mūsų klebono kun. A. Svarinsko suėmimo ir apkaltinimo antikonstitucine, antivalstybine veikla. Mes girdėdavome jo pamokslus. Mūsų klebonas visuomet pabrėždavo, kad Konstitucijos pagrindinių principų laikymasis tikintiesiems užtikrina sąžinės laisvę.

    Niekada mūsų klebonas neragino niekinti valdžią ar kenkti visuomenės gerovei. Priešingai, jis nuolat kovojo prieš mūsų visuomenėje paplitusias moralines ydas, tuo daug pasidarbuodamas visos visuomenės, ne tik tikinčiųjų gerovei. (. . .)

    Mes, visi parapijiečiai, esame labai dėkingi savo klebonui už jo nuoširdų darbą ir auką. (. . .')

    Mes griežtai protestuojame prieš neteisingą mūsų klebono kun. A. Svarinsko areštą ir reikalaujame jj paleisti." Po pareiškimu pasirašė 1326 tikintieji.

    Sekmadienį (sausio 30 d.) prieš Sumą pusę valandos liūdnai gaudė visi Viduklės bažnyčios varpai, pranešdami parapijai, kad ji neteko savo ganytojo, taip ištikimai juos mylėjusio, taip tvirtai juos gynusio nuo bedievių šantažo ir persekiojimų.

    Bažnyčios viduje nuleisti gedulingi kaspinai nuolat primena tikintiesiems, kad jų klebono žodžiai apie meilę Dievui ir Tėvynei nebuvo tušti, — jis jau trečią kartą išėjo erškėčiuotu kalinio keliu. Prieš Sumą jaunimas, apsirengęs kamžomis ir tautiniais rūbais, ir parapijiečiai ėjo keliais nuo didžiųjų bažnyčios durų iki didžiojo altoriaus,
solidarizuodamiesi su kančių keliu einančiu klebonu ir maldaudami Viešpatį pagalbos kovojančiai ir kenčiančiai Bažnyčiai. Pamokslų metu kunigai gražiai kalbėjo apie kun. A. Svarinsko aukos reikšmę, ragindami niekada nepavargti, besimeldžiant už savo kleboną.

    Po Sumos, kalbant „Atsimink, o Maloningoji", kunigas ir visi žmonės meldėsi pakeltomis rankomis. Rankų miškas pakilo į dangų, maldaudamas Dievo pagalbos ir Mergelės Marijos užtarimo.

    Vasario 1 d. buvo sužinota, kad kun. A. Svarinskas yra laikomas Saugumo komiteto izoliatoriuje. Jam buvo perduota 5 kg. maisto (norma vienam mėnesiui).

    Į Vilniaus prokuratūrą apklausinėjimui kaip liudininkė buvo iškviesta Viduklės klebonijos šeimininkė Monika Gavėnaitė. Tardytojas Bičkauskas pirmiausia apkaltino ją organizavus parašų rinkimą; paskui buvo klausinėjama apie kun. A. Svarinsko asmenį, kokius pamokslus jis sakydavęs, ar žmonės mylėjo kleboną, ar jai neteko rašyti TTG Katalikų komiteto dokumentų, kur juos siųsdavo, kokiu tikslu Komitetas susikūręs ir pan.

    M. Gavėnaitė kleboną apibūdino, kaip sąžiningą, uolų, šventą ir pasiaukojusį kunigą, o dėl TGKK veiklos nieko neatsakė, nes saugumas ir taip puikiai viską žino, kadangi Komitetas dirba viešai.

    Po klebono arešto ir parašų rinkimo prasidėjo Viduklės parapijiečių tardymai ir gąsdinimai. Dėl parašų rinkimo į miliciją buvo iškviesti: Ignas Paulauskas, Vincas Paulauskas, Petras Kačiušis; į Socialinio aprūpinimo skyrių iškviestos: Elzbieta Bavarskienė, Bronė Jarmoškienė, Marytė Saukienė ir Bronė Gumbliauskienė. Vasario 3 d. saugumas antrą kartą tardė Petrą Kačiušį, Bronę Jarmoškienę ir Salomėją Kaplanienę.

    Neatsiliko ir mokykla. Dvi mokines — seseris — Jūratę ir Astą Kaplanaites — saugumietis tardė mokyklos direktoriaus kabinte. Jis gąsdino mergaites, kad bažnyčia būsianti uždaryta, reikalavo, kad jos nesimelstų viešai
tokiomis intencijomis — „už Bažnyčios priešus", „už kankinį kleboną", nes tai įžeidžia ateistų jausmus.

    Vasario 7 d. M. Gavėnaitė vėl gavo šaukimą atvykti į Vilniaus saugumą tardymui pas tardytoją Bičkauską.

    Visi pensininkai buvo sukviesti į Viduklės apylinkę, ir ten ateistai bandė įrodinėti, kad klebonas teisingai suimtas. Mokykloje vaikams aiškino, kad klebonas žudęs žmones, priklausęs gaujoms ir pan. Visur, kur tik koks žmonių susibūrimas, ateistai veda šmeižto akciją prješ kun. A. Svarinską.

    Rajoniniuose laikraščiuose pasirodė straipsniai, šmeižiantys kun. A. Svarinską. Raseinių raj. laikraštyje „Naujas Rytas" buvo atspausdinti net trys straipsniai. Viename straipsnyje Raseinių 2-osios vid. m-klos mokytojai skundžiasi, kad kun. A. Svarinskas „klaidinęs" jaunimą, trukdęs mokyklai auklėti jaunąją kartą ateistine dvasia, ir pritaria Respublikos prokuratūrai, izoliavusiai iš visuomenės tokį žmogų.

    Kitame straipsnyje Prokuratūros sprendimui pritaria Ariogalos vid. m-klos mokytojai ir tėvai. Tikriausiai tokių „pritariančių" ir vergiškai bučiuojančių okupanto batą bus dar daugiau.

    Visoje Lietuvoje yra meldžiamasi ir renkami parašai, reikalaujant laisvės kun. A. Svarinskui.

*     *     *

(Ilgametis Sibiro kankinys kardinolas Josyp Slipyj pagarbiai vertina trečiajai tremčiai pasmerktąjį kun. A. Svarinską):

    Lietuvos kunigus ir tikinčiuosius, o ypač vidukliškius, paguodė ir padrąsino kardinolo Josyf Slipyj laiškas, kuriame Bažnyčios kunigaikštis rašo:

    „Kun. Alfonso Svarinsko areštavimo aplinkybės ir priežastys nėra žinomos, bet viena yra tikra — šis
Kristaus Bažnyčiai ir Kristaus Evangelijai ištikimas, pasiaukojęs kunigas nėra padaręs jokio nusikaltimo nei prieš valstybę, nei prieš įstatymus. Vienintelis nusikaltimas, kurį jam gali primesti tamsaus žvigsnio žmonės, tai Dievo ir žmonių meilė, tarnavimas artimui ir vykdymas Kristaus paliepimo — skelbti Evangeliją visoje žemėje. Dėl ko kun. A. Svarinskas yra baudžiamas? — klausia kardinolas J. Slipyj.

    Prieš dvidešimt metų dažnai susitikdavom su kun. A. Svarinsku: abu drauge nešėme nelaisvės jungą katorgoje, kai buvome areštuoti ir nubausti griežto režimo lageriu, abu nešėm tą patį kančios, pažeminimų ir bauginimų kryžių. Kun. A. Svarinskas buvo didžiai kantrus ir ištikimas, kaip tasai Titas, kuriam rašė apaštalas šv. Paulius. Ir iš jo patyriau daug paguodos, sustiprinimo ir pagalbos. Kun. A. Svarinskas yra Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir lietuvių tautos garbė bei pasididžiavimas. Žinia apie jo areštą ir gresiantį nuteisimą yra labai skaudi, — rašo kardinolas J. Slipyj, — bet ji mums primena Kristaus apaštalus. Kai apaštalai buvo suimti ir nuplakti, jie iš tarybos išėjo džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką. Dėl šio areštavimo mes reiškiame gilią užuojautą kun. A. Svarinskui ir lietuvių tautai, kuri netenka uolaus kunigo, bet drauge tebūna Dievui garbė už tai, kad šiam drąsiam tikėjimo išpažinėjui suteikė malonę liudyti Išganytoją Jėzų Kristų priespaudos grandinėse. Priespaudos grandinėmis surakintų išpažinėjų balsas yra labai galingas, kai jie skelbia laisvę ir tiesą Jėzuje Kristuje . . . Gailestingasis Viešpats telydi kun. A. Svarinską jo kančios kelyje. Mūsų malda tesuteikia jam stiprybės ir paguodos. Linkiu jums Viešpaties palaimos."
*     *     *

AČIŪ,

    mylimas Kardinole, kad šią sunkią mums, Lietuvos tikintiesiems, valandą Jūs savo širdimi esate su mumis ir su mūsų kenčiančiu broliu kun. Alfonsu Svarinsku.

*     *     *

    Kun. Alfonsą Svarinską charakterizuoja Viduklės parapijiečiai:

    „Kun. Alfonsas Svarinskas mūsų parapijoje dirba nuo 1976 metų rugpiūčio mėnesio. Stebėdama šį kunigą, įsitikinau, kad geresnio kunigo ir negali būti. Jis visuomet liepdavo daug melstis, mylėti Kristų ir būti geriems Lietuvos vaikams. Vaikučiams ir jaunimui liepdavo klausyti savo tėvelių, mokytojų, gerai mokytis. Pamokslų pabaigoje liepdavo melstis už taiką, už senelius, esančius Blinstrubiškėje. Už laidotuves jis neimdavo nė kapeikos ir visus parapijos mirusiuosius laidodavo veltui. Tiems, kurie prasčiau gyveno, pasiūlydavo ir piniginę pašalpą. Kun. A. Svarinskas atremontavo mūsų parapijos bažnyčią, sutvarkė takus, gėlynus, aplinką. Toks kunigas yra pavyzdys visiems kitiems kunigams. Klebonas ypač kovojo prieš alkoholio vartojimą laidotuvėse, metinėse. Sakydavo, kad kai bus linksma, galėsite linksmintis, o dabar yra liūdna ir reikia liūdėti."
Parapijietė P.
PETRAS PAULAITIS LAISVĖJE

(Nekalto žmogaus 35-rių metų Sibiro kalėjimuose kančios kelias):
    1982 m. spalio 30 d. iš Vilniaus KGB izoliatoriaus po 35 metų kalinimo į laisvę buvo išleistas mokytojas Petras Paulaitis.

    Petras Paulaitis gimė 1904 metais birželio 29 d. Jurbarko valsčiuje, Kalnėnų sodžiuje. 1922 m. išvyko į
užsienį (Italiją), kur, baigęs gimnaziją, 2 metus studijavo filosofiją ir pedagogiką. 1928 m. paliko Italiją ir 4 metus dirbo pedagoginį darbą Portugalijoje — Lisabonoje. 1936 m. P. Paulaitis grįžo į Italiją ir Torino miesto Tarptautiniame teologijos institute studijavo teologiją. Baigęs teologines studijas, jis dar dvejus metus studijavo politinę ekonomiką, specializavosi lotynų kalboje. 1938 m. Romoje P. Paulaitis įsigijo minėtų specialybių diplomus ir grįžo į Lietuvą. 1940 m. birželio 17 d., Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, P. Paulaitis buvo suimtas, bet tą kartą pavyko išsisukti — pasitenkino pašalinimu iš mokytojo pareigų. P. Paulaičiui grėsė pavojus iš naujo būti suimtam, todėl jis pasitraukia į Vokietiją, iš kur sekančių metų birželio mėnesį sugrįžo į Lietuvą. Karo audrai praūžus per Lietuvą, Petras Paulaitis dėstė lotynų kalbą ir filosofijos pradmenis Jurbarko gimnazijoje. 1942 m. rudenį vokiečių gestapas klasėje areštavo P. Paulaitį. Pakeliui į Kauną P. Paulaičiui pasisekė pasprukti; nuo to laiko jis gyveno ir dirbo nelegaliai.

    1947 m. balandžio 12 d. P. Paulaitis buvo MGB areštuotas ir po septynis mėnesius trukusių žiaurių tardymų bei kankinimų nuteistas 25 m. laisvės atėmimo. 1956 m. Maskvos Ypatingoji komisija peržiūrėjo P. Paulaičio bylą ir išleido jį į laisvę, bet po metų suėmė ir vėl nuteisė 25 metams.

    Baigiantis paskutinės bausmės laikui, Lietuvos saugumas susirūpino P. Paulaičio grįžimu. Dar būnant lagery, įvairaus rango čekistai kvietėsi jį pokalbiams, kuriuose buvo užsiminta, kad gali neleisti grįžti į Lietuvą. P. Paulaitis, atsisakydamas nuo panašių pokalbių, pareiškė: „Grįšiu arba į Lietuvą, arba į bet kurią nekomunistinę pasaulio šalį, kurioje anksčiau esu gyvenęs". Po kurio laiko čekistai pareikalavo, kad P. Paulaitis rašytų LTSR vyriausybei prašymą leisti jam apsigyventi Lietuvoje. P. Paulaitis atmetė ir šį reikalavimą — „manau, kad, atidavęs 35 metus savo gyvenimo, nusipelniau teisę be jokių išlygų
grįžti į savo gimtąją žemę".

    Laisvėje P. Paulaičio sutikimui čekistai taip pat stengėsi atitinkamai nuteikti žmones.

    1982 m. spalio 27 d. Tauragės saugumietis Vitkevičius, išsikvietęs Leoną Laurinską, primygtinai jį įspėjo, kad neruoštų jokių sutiktuvių grįžtančiam Petrui Paulaičiui, nes bet koks susibūrimas pas Paulaitį ar su Paulaičiu bus traktuojamas kaip nusikaltimas, o nusikaltėliai traukiami baudžiamojon atsakomybėn. 1982 m. spalio 18 d. P. Paulaitis vogčiomis, neleidžiant nė atsisveikinti su bendro likimo draugais, buvo išvežtas iš Mordovijos lagerio. Nugabenę į aerouostą, kiek tai įmanoma, saugant nuo žmonių akių, čekistai P. Paulaitį įsodino į lėktuvą, uždėjo antrankius, ir, kad niekas nepastebėtų to tarybinio laisvės simbolio, juos pridengė laikraščiu (ir taip buvo pasielgta su 79 m. amžiaus žmogumi, po 35 m. grįžtančiu į „laisvę" arba, kalinių žodžiais tariant, „didžiąją zoną").

    Rūpestingai trijų specialių palydovų lydimas Petras Paulaitis buvo parvežtas į Vilniaus saugumą. Paskutiniuose pokalbiuose čekistai prašė, veik maldavo Petrą Paulaitį, nors dalinai prisipažinti kaltu. „Esu kaltas tik tiek, kad esu mažos tautos sūnus, tautos, kuri nepajėgė apsiginti nuo okupacinės rusų kariuomenės", — kalbėjo P. Paulaitis. Priešpaskutinę kalinimo dieną čekistai nusivežė P. Paulaitį į Vilniaus universalinę parduotuvę ir už jo lagerio sąskaitoje esančius pinigus nupirko rūbus, o uniformą atėmė.

    1982 m. spalio 30 d. čekistas papulk. Staškevičius, matydamas, kad derybos nepavyko, pareiškė: „Mes daugiau tavęs neteisime, jei mėginsi rašyti kokius memuarus ar praeities atsiminimus, dingsi, ir apie tave niekas nežinos". „Taip, žinau, kad pas jus žmonės dingsta, — atsakė P. Paulaitis. — Galite ir dabar manęs neišleisti."

    Paskutinę dieną, pavežioję P. Paulaitį po Vilnių ir aprodę naujas statybas, čekistai įsodino jį į mašiną ir išleido pas gimines į šakius.
    Paskutiniu metu P. Paulaitis apsistojo Kretingoje, Vytauto 90. 1982 m. gruodžio 3 d. Kretingos raj. saugumas P. Paulaičiui uždėjo administracinę priežiūrą, pagal kurią metus laiko jis nuo 21 vai. vakaro iki 9 vai. ryto negali išeiti iš savo namų, uždrausta išvykti už rajono ribų ir kiekvieną sekmadienį privalo a' 'žymėti milicijoje.

    Tėvynėje, lageryje ir užsienyje Petro Paulaičio vardas tariamas su meile.

    Sacharovo vardo tribunole Kopenhagoje P. Paulaitis buvo charakterizuojamas kaip moralinio tyrumo pavyzdys.

    Daugelio nuomone, Dievas P. Paulaitį 13 metų laikė baisiame Mordovijos kalėjime, vadinamame „akmeniniu maišu", kad per jį ne vienos tautos kalinius, ypatingai jaunimą, pradedantį savo Golgotą, galėtų pamokyt, padrąsint, sustiprint. Mordovijos kalėjime, į kurį jis buvo perkeltas 6 mėnesiams, P. Paulaitis išbuvo 13 metų. Ilgą laiką jis nešiojo kaliniams maistą, pilstė sriubą, ir visi jo sąžiningumu buvo patenkinti.

    Kalėjime P. Paulaičiui teko dirbti virtuvėje darbininku. Išvirus kruopų košę (o be riebalų ji smarkiai pridegdavo prie katilo sienų), tuojau pat reikėdavo šaukštu išskusti katilo sienas, kad būtų galima vakarui išvirti vandenį. Darbas katorgiškas! Katilas karštas, prisieidavo pusnuogiam, prisidengus odiniu žiurstu, persisvėrus per katilą, gramdyti dugną. P. Paulaitis prisiskusdavo sau pridegusios košės, o savo duonos davinį atiduodavo draugams į kamerą. Ir taip ištisas dienas tenkindavosi pridegusia koše.

    Didelė Dievo dovana, kad P. Paulaitis po 24-rių metų kalinimo paskutines savo gyvenimo dienas (jam 79 metai) praleis Tėvynėje.

    Dievo malonė ir palaima telydi šio tauraus lietuvio gyveimo žingsnius.
MIRĖ PRELATAS LEOPOLDAS PRATKELIS


(Iškentęs sunkią Sibiro tremtį per greit iškeliavęs amžinybėn, garbingasis Prelatas liks šviesiu pavyzdžiu pavergtos Lietuvos kunigams):
    1983 m. sausio 7 d. Pakruojo ligoninėje nuo širdies infarkto mirė Panevėžio katedros Kapitulos pirmininkas, Linkuvos klebonas prelatas kun. Leopoldas Pratkelis. Tai viena iš šviesiausių ir tvirčiausių Lietuvos Katalikų Bažnyčios asmenybių.

    Prel. L. Pratkelis gimė 1912 m. birželio 5 d. Petrapilyje. Tėvams grįžus į Lietuvą, gyveno Zarasų apskrityje, Antalieptės parapijoje, Paciškių kaime. Baigęs Antalieptės pradžios mokyklą, mokėsi Utenos gimnazijoje, vėliau įstojo į Kauno Kunigų seminariją. 1938 m. birželio 11 d. L. Pratkelis buvo įšventintas kunigu ir kurį laiką vikaravo Klovainiuose, Pabiržėje. 1942 m. jis skiriamas Panevėžio berniukų gimnazijos kapelionu. Rusams okupavus Lietuvą, vyskupas K. Paltarokas kun. L. Pratkelį paskiria Panevėžio vyskupijos kurijos kancleriu. Kanclerio vieta turėjo būti katedroje, bet, deja, jis, sekamas ir persekiojamas, palieka Panevėžį; dirba Rokiškyje, Šeduvoje, trejus metus eina klebono pareigas Rozalime, kur 1950 m. yra areštuojamas ir 6 metus kalinamas Rusijos kalėjimuose. Grįžęs į Lietuvą, kun. L. Pratkelis darbuojasi Pumpėnuose — pradžioje vikaru, vėliau kaip parapijos klebonas. 1957 m. jis paskiriamas Panevėžio katedros Kapitulos prelatu. 1964 m. prel. L. Pratkelis perkeliamas į Smilgių parapiją ir kartu eina Šeduvos dekanato dekano pareigas. Neišbuvęs nė dviejų metų Smilgiuose, keliamas į Debeikius. Debeikiuose už vaikų katekizaciją prel. L. Pratkeliui buvo ruošiama baudžiamoji byla, bet parapijiečių protestai padėjo išvengti teismo. 1972 m. jis paskiriamas dirbti į Linkuvą.

    Prel. L. Pratkelis buvo visuomet užsiėmęs, kupinas
naujų planų ir sumanymų. Virš dešimties metų jis buvo Lietuvos liturginės komisijos nariu-bendradarbiu. Iki paskutinių savo gyvenimo dienų prel. L. Pratkelis rūpinosi visais Bažnyčios reikalais: pastoraciniu darbu parapijose, vaikų katekizacija (pats ruošė vaikus Pirmajai Komunijai), Kunigų seminarija, kovojo su alkoholizmu ir 1.1. Prelatas mylėjo žmones, mokėjo bendrauti su kunigais ir parapijiečiais, — kur tik jis darbavosi, visi jį prisimindavo su dideliu nuoširdumu.

    1983 m. sausio 10 d. prel. L. Pratkelis buvo palaidotas Linkuvos bažnyčios šventoriuje. Laidotuvėse dalyvavo vyskupai — Julijonas Steponavičius, Vincentas Sladkevičius, Romualdas Krikščiūnas, Antanas Vaičius — virš 160 kunigų ir didelė minia tikinčiųjų; pamokslus pasakė vyskupas J. Steponavičius, kun. Alfonsas Svarinskas, kanauninkas Bronius Antanaitis, kanauninkas P. Žiukelis, kun. V. Arlauskas ir kt.

    Prel. L. Pratkelio mirtis — tai didžiausias nuostolis Panevėžio vyskupijai po vyskupo Kazimiero Paltaroko mirties.


KRATOS IR TARDYMAI

(Komunistinės valdžios paruoštų tautos išdavikų — čekistų pagrindinė paskirtis — kova prieš religiją ir brolžudiška talka okupantui):
    Telšiai. 1983 m. sausio 26 d. apie 30 saugumiečių apsupo kun. Jono Kaunecko butą. Keletas jų tyliai įėjo į kunigo darbo kambarį ir pateikė LTSR prokuratūros nutarimą kratai sąryšyje su kun. Alf. Svarinsko ir Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto byla; 15 valandą buvo pradėta krata. Kratai vadovavo respublikinės prokuratūros tardymo valdybos prokuroras Jakavičius. Kviestiniais kratoje dalyvavo: Rima Pavlovą, Česlovo, gyv. Telšiai, Žemaitės 21, Antanas Bidva, gyv. L. Pelėdos g-vė 3-16, Jurgis Parakininkas, gyv. Laisvės 12-34. Krėtė
saugumiečiai, nenurodę savo pavardžių. Apžiūrėjo kiekvieną popieriuką, vartė kiekvieną knygų lapą. Visų, net valstybinių knygų viršelių aplankuose, kažko uoliai ieškojo, pervertė visus senus laikraščius ir šiukšlių dėžėse rastus popieriukus. Konfiskavo bemaž viską, kas buvo rašyta kun. J. Kaunecko ranka: neišsiųstus laiškus, pamokslus, pamokslų planus, įvairius užrašus, užrašų knygutes, viso — netoli 10 tūkstančių lapų. Taip pat paimti pažįstamų žmonių sveikinimai, laiškai, telegramos, net iš kareivių gautų laiškų vokai. Paėmė knygas: Maceinos „Niekštybės paslaptis", J. Gedgaudo „Lietuvos istorija" (proistorė), Griniaus „Lietuviškojo charakterio problema", Bartkaus „Psichologo pastabos", „Nacionologijos klausimai", 5 mažos knygutės apie šv. Kazimierą, TTGKK dokumentai Nr. 1-25, Dainos, 3 knygos B. Brazdžionio poezijos „Svetimi kalnai" (visos rašytos mašinėle) — viso apie 20 knygų. Konfiskuota „Kronikos" Nr. 53, Telšių vyskupijos kunigų raštas Brežnevui 6 egz., Tverų kun. J. Paliuko ir K. Velioniško raštas (50 psl.) su priedu Telšių vyskupui, Kunigų tarybai ir „Tiesos" redakcijai, kun. J. Gedvilos raštas Telšių vyskupijos valdytojui apie atsisakymą dalyvauti pokalbyje su Religijų reikalų tarybos įgaliotiniu Anilioniu; konfiskuota daugybė nuotraukų: TTGKK narių, jaunimo eisenos į Šiluvą, į Kryžių kalną bei kun. V. Jaugelio laidotuvių, nugriautų — sulaužytų kryžių ir kt. Iš šeimininkės kambario saugumiečiai paėmė rašomąją mašinėlę „Optima" ir leidinį „Aušra" Nr. 32. Iš kun. J. Kaunecko kišenių buvo surinkti visi sudraskyti popierėliai, čekistai paėmė švarko kišenėje rastas 3 auksines carines 5 rub. vertės monetas, kurias viena moteris padovanojo Ž. Kalvarijos tabernakulio ir liturginių indų auksavimui.

    Visam kratos laikui buvo sulaikyta Stasė Činskytė, ateinanti gaminti maisto. Iškratyti ir apklausinėti visi tuo metu kokiu nors reikalu atvykę interesantai (mat buvo kun. J. Kaunecko budėjimo laikas), net žmogus, atvykęs
kunigą vežti pas ligonį. Ilgai saugumietė tardė ir bemaž iki nuogumo išrengė užėjusią Ritą Bumblauskaitę. Genovaitė Zaikauskaitė, atėjusi pas Činskytę pasiimti rakto, buvo nuvežta į miliciją, kur saugumietė Danutė Dapkūnienė iškratė net jos batus.

    Kratos metu saugumiečiai nuolat ėjo į koridorių kalbėtis prie atsivežtos radijo aparatūros. Krata užsitęsė iki 1 vai. nakties.

    1983 m. sausio 27 d. visose Telšių įmonėmse, įstaigose, mokyklose, net vaikų darželiuose buvo pravesti susirinkimai tema: „Suimtas kun. A. Svarinskas, jau du kartus sėdėjęs kalėjime už bendradarbiavimą su pokario nusikaltėliais, šaudžiusiais žmones; panašus esąs ir Telšių kun. J. Kauneckas, todėl pas jį daroma krata ir jis tardomas. Netikėkit, jei ką kita kalbės davatkėlės ar kunigai".

    1983 m. sausio 27 d. 11 vai. kun. J. Kauneckas buvo iškviestas tardymui pas prokurorą Jakavičių. Tardyme be prokuroro dalyvavo saugumietis ir davinėjo nurodymus. Tardymo metu buvo klausinėjama apie rastus „antitarybinius leidinius". Kun. J. Kauneckas pareiškė, jog kratos metu antitarybinių leidinių pas jį nebuvo. „Knygos yra gaminamos savilaidos būdu, nes jų neleidžiama išleisti spaustuvėse, o be religinių-istorinių knygų kunigai ir tikintieji gyventi negali; TTGKK ir „Kronikos" taip pat nebūtų, jei niekas nepažeidinėtų tikinčiųjų teisių", — kalbėjo kun. J. Kauneckas.

    Tardymo metu saugumietis atvedė teisėją, kuri pareiškė: „Dabar bus nagrinėjama jūsų byla". Tiesiai iš tardytojo kabineto kun. J. Kauneckas buvo nuvestas į teismą, mat Telšių raj. administracinės komisijos buvo nubaustas 50 rub. bauda už Vėlinių procesijos „organizavimą" Viešvėnuose. Ieškodamas teisybės, kun. J. Kauneckas kreipėsi į teismą. Teismas buvo paskelbtas sausio 26 d. 10 vai., tačiau sausio 21 d. vakare, po pamaldų, teisėja Paulauskaitė išsikvietė kun. J. Kaunecką ir pranešė,
kad byla atidedama, nes teismas šiuo metu turi daugybę kitų bylų ir nebespėja visų išnagrinėti. Salėje nebuvo nė vieno žmogaus, o teisėja paskelbė „viešą" teismo procesą. Kun. J. Kauneckas pareiškė, jog ši byla liečia visus tikinčiuosius ir jų teises, todėl nesutinka dalyvauti šitokiame teisme, tačiau iš teismo salės išeiti neleido.

    Telšių raj. administracinės komisijos pirmininkė Liubinavičienė pareiškė, jog komisija, susidedanti iš milicijos viršininko Mickevičiaus, finansų skyriaus vedėjos Raudonienės, Savicko ir kt., kun. J. Kaunecką nubaudė teisingai, mat apie tai liudija ir gautas Viešvėnų apylinkės darbuotojų Bumblausko ir Bumblauskienės pareiškimas. Prokuroro padėjėja Butnorienė kaltinimą taip pat palaikė. Kun. J. Kauneckas pasakė, kad jis nesupranta, kodėl teismas visiškai nenagrinėja jo skunde pateiktų argumentų. Tarėjai raudonavo. Teismas pripažino, kad kun. J. Kauneckas nubaustas teisingai. Teisėja Paulauskaitė visiškai neatsižvelgė į civilinio proceso nuostatą, jog teismas privalo panaikinti baudą, jei administracinė komisija baudžia už veiksmus, senesnius negu 30 d. (Civilinio proceso kodekso komentaras, str. 262,18 ir 33). Tuo tarpu Telšių adm. komisija kun. J. Kaunecką nubaudė po proceso praėjus 50 d.

*     *     *

    Valkininkai. 1983 m. sausio 26 d. 17 vai. pas Valkiniinkų kleboną kun. Algimantą Keiną buvo padaryta krata tikslu paimti TTGKK dokumentus ir kitą medžiagą, turinčią reikšmės byloje. Kratai vadovavo teisininkas Bičkauskas, krėtė 7 saugumiečiai, dalyvaujant dviem kviestiniams. Buvo iškrėsta vargonininkė Rita Lengveny-tė ir klebonas kun. A. Keina. Kratos metu paėmė 2 papkes kun. A. Keinos pamokslų, TTGKK dokumentus ir rašomąją mašinėlę.

    1983 m. sausio 27 d. kun. A. Keina buvo tardomas LTSR Prokuratūroje. Tardytojas Bičkauskas klausinėjo
kun. A. Keiną, kas yra TTGKK pirmininkas, kas rašo dokumentus, kur nariai susirenka, kaip Komiteto dokumentai patenka į užsienį ir 1.1. Kunigas paaiškino, kad Komitetas pirmininko neturi — visi nariai lygūs, dokumentus ruošia drauge, o kaip jie patenka į užsieni, neturi supratimo.
    Tardymas užtruko 4 valandas.

*     *     *

    Garliava (Kauno raj.). Jadvyga Bieliauskienė, areštuota 1982 m. lapkričio 29 d. Garliavoje, šiuo metu yra laikoma Vilniaus saugumo izoliatoriuje.

    J. Bieliauskienė, saugumo tardytojų Pilelio ir Urbono žodžiais tariant, yra kaltinama Garliavos moksleivių religinio būrelio organizavimu, parašų rinkimu po tikinčiųjų pareiškimais, skundo rašymu Kauno miesto prokurorui dėl vaikų terorizavimo bei neteisėtų tardymų ir 1.1. Už tokią „antitarybinę veiklą" jai grasinama 7 m. kalėjimo.
Stalino represijų laikotarpiu J. Bieliauskienė buvo nuteista 10 metų kalėti.

*     *     *

    Vilnius. 1982 m. gruodžio 8 d., vadovaujant papulk. Vilimui, saugumiečiai įsiveržė į Irenos Skuodienės butą (Vandentiekio 44-4) ir padarė kratą tikslu „paimti šmeižikiško turinio literatūrą ir kitus dokumentus, turinčius reikšmės byloje". Kratos metu paimta: vizitinė kortelė su užrašu — „Edvvard VVayne Merrylecend secretary Embassy of the United States of America", vizitinė kortelė — „Daniel Frid vice konsul USA, kišeninis kalendorius su įvairiais įrašais.

    1982 m. gruodžio 17 d. Irena Skuodienė parašė LTSR Prokurorui tokio turinio skundą:

    „š.m. gruodžio 3 d. mano bute, vadovaujant tardytojui Vilimui, dalyvaujant Vlasovui Vondrasevskiui, M. Bozko
ir Mickui, kviestiniams — Šeštakovui ir Bibakovui, gana dramatiškomis aplinkybėmis buvo padaryta krata pretekstu surasti šmeižikiškos literatūros.

    Šį faktą laikau dar vienu aktu nuoseklioje Vytauto Skuodžio šeimos persekiojimo grandinėje, prasidėjusioje 1979 m. pabaigoje.

    Nuolatinio persekiojimo faktoriai: sekimas, telefono pasiklausymas, priekaištai iš darbovietės, korespondencijos nusavinimas ar sulaikymas. Protarpiais paįvairinama kardinalesnėmis priemonėmis, pavyzdžiui, 1981 m. buvau iškviesta pusiau oficialiam pasikalbėjimui apie šeimą, kur buvau įpareigota prisiimti atsakomybę už bet kokią informaciją apie Vytautą Skuodį bei jo būklę bausmės atlikimo vietoje.

    1982 m. balandžio 2 d. grasino man iškelti bylą pagal LTSR BK 68 str. už mano teigimą bei įsitikinimą, kad mano vyras yra sąžiningas, visuomenei nusipelnęs žmogus, turįs tvirtas pažiūras ir visiškai nepanašus į nusikaltėlį, šį grasinimą atmetu kaip nepagrįstą, nors ir „argumentuotą" įstatymais, juo labiau, kad pirmajame grasinime (1981 m.) figūravo teiginys „už įsitikinimus mes nebaudžiame". Taigi, mano giliu įsitikinimu, tarybiniai pareigūnai visiškai nepaiso „Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos" ir „Pakto apie žmogaus teises — 1966".

    Protestuoju prieš nuolatinį Vytauto Skuodžio šeimos persekiojimą, apsivainikavusį durų išlaužimu mano bute.

    Gruodžio 8 d. iš ryto kažkokia moteris paskambino į duris, norėdama „įteikti" man telegramą. Prašiau, kad atiduotų man ją per durų plyšį, palaikomą grandinėle. Bet ji griežtai pareikalavo ją įleisti į namus nevą pasirašyti . . . Pajutusi apgaulę, duris užtrenkiau, bet, nesiliaujant skambinimui, buvau priversta skambutį išjungti. Tada pasigirdo beldimas į duris. Vyriškas balsas rėkė: „Atidaryk, rupūže, nes išlaušime duris!" Išsigandusi iškviečiau miliciją. Bet, kol atėjo įgaliotinis, papulkininkis Vilimas jau
siautė mano bute, pareiškęs: „Aš čia šeimininkas!" Komentarai, manau, nereikalingi . . .

    KGB šeimininkauja vienokiais ar kitokiais būdais mūsų bute, šeimos darbovietėse ir tariasi esą mūsų likimo šeimininkais, o aš, bejėgė persekiojamoji, drįstu atkreipti jūsų dėmesį į VSK darbuotojų panašius ar būsimus brutalius veiksmus".

    Šiauliai. 1982 m. gegužės 6 d. Rygos geležinkelio stotyje, išlipant iš traukinio, buvo sulaikyta šiaulietė Stasė Tamutienė. Milicijos skyriuje čekistai, neprisistatę ir nepateikę kratos orderio, atliko smukią su savimi turimų daiktų ir asmens kratą. Nieko, išskyrus rožančių ir maldaknygę, kratos metu nerasta. Po valandą laiko trukusios kratos S. Tamutienė buvo paleista.

    1982 m. gruodžio 8 d. S. Tamutienės bute (Šiauliai, Ežero 65-35), sandėliukyje ir garaže buvo padaryta krata. Kratai vadovavo Vilniaus KGB tardytojas majoras Valaitis, krėtė 3 Šiaulių miesto čekistai, dalyvaujant dviems kviestiniams. Kratos metu, ieškant antitarybinės literatūros, dokumentų, ypatingai iš kailio nėrėsi vietiniai čekistai: radę kalinių ar tremtinių nuotraukas, bandė įrodyti, kad jos yra perfotografuotos tikslu perduoti į užsienį; atidžiai perskaitė užsieny gyvenantiems giminėms bei pažįstamiems paruoštus Kalėdinius sveikinimus. Namiškiai juokėsi, kad po tokios cenzūros laiškai ir sveikinimai tikrai pasieks adresatus.

    Kratos metu paimta: knyga „Ąžuolai vėtroje" (2 egz.), užrašų knygutė, adresas iš Belgijos.

    Atsisakius pasirašyti, čekistai kratos orderio nepaliko.
    Po kratos tardymui į šiau!:ų miesto KGB buvo išvežta Dalia Tamutytė. Majorą Valaitį domino, kokiu tikslu Dalia važiavo į Maskvą. Ką perdavusi užsieniečiams, dirbantiems Maskvoje, kur ir ką girdėjusi apie įvykius Vilniuje po 1982 m. rudenį vykusių futbolo varžybų ir t.t. Tardytojas reikalavo, kad apie tardymą niekam nebūtų
pasakojama. Tardymas truko apie 6 vai.

    1982 m. gruodžio 17 d. D. Tamutytė pakartotinai buvo iškviesta į Vilniaus saugumą pas tardytoją Valaitį. Čekistas teiravosi iškviestąją, ar nepastebėjusi kokių nors psichinių nukrypimų Editos Abrutienės elgesyje (E. Abrutienė suimta 1982 m. gruodžio 8 d., jai iškelta baudžiamoji byla Nr. 105 pagal LTSR BK 199 str. I d. už žinomai melagingų prasimanymų skleidimą, žeminančių tarybinę valstybę ir santvarką); kokiu tikslu buvusi Maskvoje, ar pažįsta nurodytus užsieniečius, ar nėra ji ar jos motina susitikusi su užsienio korespondentu, kitais užsieniečiais; tardytoją domino, ką D. Tamutytė žino apie „LKBK" ir kitus pogrindžio leidinius.

    Tardymo metu atėjęs E. Abrutienės tardytojas Daugalas buvo nepatenkintas D. Tamutytės atsakymais, grasino, kad teksią pasimatyti kitoje vietoje ir kitaip pasikalbėti. Tardymas truko maždaug 3 vai.

*     *     *

    Kaunas. 1982 m. lapkričio 23 d. Bernadeta Mališkaitė prievarta, lydint milicininkui, buvo nuvežta į Vilniaus saugumą. Tardytojas Vilimas klausinėjo iškviestąją, ką ji žino apie ukrainiečių tremtinį Zorianą Popadiuk, iš kur gavusi jo adresą, ar nėra siuntusi jam siuntinų ir 1.1.

    Pasirašyti po protokolu tardomoji atsisakė.
    Pasibaigus tardymui, B. Mališkaitę apklausinėjo dar vienas čekistas (vadino savo majoru Sasnausku). Čekistą domino, kodėl B. Mališkaitė metė mokytojavus, gyrė jos pedagoginius sugebėjimus, liepė apsigalvoti ir grįžti dirbti atgal į mokyklą — siūlė savo rekomendaciją, nes be jos vargu ar kas priims. Paskutiniu metu B. Mališkaitė įsidarbinus prie Virbalio bažnyčios.

*     *     *

    Kybartai. 1982 m. lapkričio 29 d. 10 vai. į Vilniaus
saugumą pas tardytoją Kovoliovą buvo iškviesta Ona šarakauskaitė.

    Saugume prie O. Šarakauskaitės prisistatė čekistas ir pareiškė, kad tardytojas Kovoliovas yra užimtas ir ją galės priimti tik po pietų, todėl jis norįs su ja draugiškai pasikalbėti. Į O. Šarakauskaitės reikalavimą kitą kartą tiksliau nurodyti atvykimo laiką, o dabar išleisti ją iš kabineto, nes ji nenusiteikusi klausytis čekisto auklėjimo, niekas nekreipė dėmesio.

    Pokalbio metu čekistas dėjosi geru komunistu, pasisakė esąs paskirtas rūpintis O. Šarakauskaitės ateitimi, todėl gerai žino jos šeimos narius, draugus. Tardomoji atsakė esanti patenkinta gyvenimu ir paprašė nesivarginti dėl jos ateities. O. Šarakauskaitei pareiškus, kad ji visiems — jaunimui, suaugusiems žmonėms — pasakos apie saugumiečius, drįsusius jos seseriai Zitai Šarakauskaitei biauriais šmeižikiškais prasimanymais juodinti kunigus, saugumietis baisiai įširdo ir pagrasino, kad už tai gali būti nubausta. Čekistas apgailestavo, kad pokario metais Lietuvoje buvo uždaryti visi vienuolynai, todėl dabar sunku valdžiai juos kontroliuoti; prasitarė, kad netolimoje ateityje saugumas labiau pradės rūpintis pogrindyje veikiančiais vienuolynais, paskirdamas kiekvienai jaunai vienuolei po panašų į jį šefą, kviesis pokalbiams į saugumą jas ir jų tėvus.

    Kalbėdamas čekistas akcentavo, kad jam kelia nerimą ir susirūpinimą aplinka, kurioje Onutė gyvena ir dirba (dirba prie Kybartų bažnyčios). Visą laiką bandė įtikinti, kad ji nepažįsta gyvenimo, yra aklai užsispyrusi ir išnaudojama, tik kol kas to nejaučia; siūlė keisti gyvenimo būdą, darbą, įkalbinėjo neužkast gabumų ir stoti į aukštąją mokyklą.

    Po pietų vykusiame tardyme tardytojas Kovoliovas paklausinėjo O. Šarakauskaitę, iš kur pažįstanti ukrainietį Zorianą Popadiuk ir ką apie jį žino. Pasirašyti po protokolu O. Šarakauskaitė atsisakė.
    Tardymui pasibaigus, užbaigti „draugišką" pokalbį prisistatė anksčiau minėtas saugumietis. Nepavykus „susikalbėt", pažadėjo dar ne kartą susitikti ateityje.

*     *     *

    Kapsukas. 1982 m. lapkričio 11 d. į Vilniaus saugumą pas tardytoją Kovoliovą buvo iškviesta C. Suchackinaitė, pedagoginės mokyklos IV kurso moksleivė Zita šarakauskaitė. Tardytojas paaiškino, kad ji iškviesta boti liudininke ukrainiečio Zoriano Popadiuko byloje. Teiravosi, iš kur gavo suimtojo adresą, ką rašė laiškuose, ar buvo nuvykusi pas jį į tremtį ir 1.1. (Lietuvoje įprasta, kad žmonės sąžinės belaisviams kalėjime ar tremtyje pasiunčia sveikinimus, laiškus bei siuntinius).

    Pasirašyti po protokolu Z. šarakauskaitė atsisakė.
    Po tardymo Z. šarakauskaitę stengėsi užverbuoti pavardės nepasisakęs čekistas. Jam rūpėjo sužinoti, kur dirba jos sesuo Ona šarakauskaitė, ar dažnai Zita pas ją lankosi, ar gauna skaityti nelegalius leidinius; aiškino, kad sesuo, susidėjusi su Ona Vitkauskaite ir Genovaite Navickaite, nuėjo blogais keliais.

    Pokalbio metu čekistas šmeižikiškais prasimanymais juodino aktyvius kunigus, atsisveikindamas prižadėjo, kad jai dar reikės su juo pasimatyti.

*     *     *

    Joniškėlis (Pasvalio raj.). Joniškėlio klebonas kun. Benediktas Urbonas 1982 m. gruodžio 6 d. Pasvalio rajono saugumo komitete buvo tardomas kaip turįs ryšį su užsieniu. Ypač saugumui rūpėjo, kam ir kur išsiuntinėjo nuorašus pareiškimo, kur kunigas Urbonas skundėsi dėl baudos už vaikų mokymą. „Pasakyk, kad žinias perdavei kun. Antanui Balaišiui, Saločių klebonui, ir viskas baigsis", — reikalavo čekistas. Kun. B. Urbonas griežtai atsisakė tokio melagingo liudijimo.

*     *     *

    Kaunas. 1982 m. liepos 19 d. saugumietis Jonas Matulevičius atnešė Daivai Tamošiūnaitei 20 d. šaukimą į saugumą. Nuėjusi į saugumą, mergaitė rado tą patį saugumietį J. Matulevičių. Čekistas mergaitei buvo labai malonus, sakėsi norėjęs pasižiūrėti, kaip Daivutė gyvenanti, todėl pats ir atnešęs šaukimą. Norėdamas laimėti mokinės palankumą, saugumietis pasakojo apie save, klausinėjo apie mokslą, davė patarimų, kaip pasirinkti profesiją. Daivutė tačiau buvo neprakalbinama. Tuomet pradėjo klausinėti, iš kur gavusi kalinių adresus, kodėl rašanti jiems laiškus, kas paskatinęs juos rašyti? Mergaitė laikėsi drąsiai. Tuomet čekistas pradėjo gąsdinti, kad pranešiąs mokyklai, ministerijai, būsią daug nemalonumų; liepė greitai apsigalvoti ir liepos 27 d. ateiti į viešąją biblioteką. { paskirtą pasimatymą Daivutė nenuėjo.

*     *     *

    Kaunas. 1982 m. rugpiūčio 31 d. Arūnas Kavaliauskas buvo šaukiamas į Karinį komisarijatą. Ten, atlikus eilinius formalumus, karininkas liepė eiti į kabinetą, į kurį kartu įėjo ir saugumietis J. Matulevičius. Kagėbistas liepė Arūnui rašyti autobiografiją, pažymint ir religinius įsitikinimus. Prasidėjo tardymas. Saugumietis kalbėjo, ar vaikinas pats savo noru einąs į bažnyčią, ar tėvai jį verčia. Arūnas pasisakė einąs savo iniciatyva. Toliau čekistas kalbėjo, ar jis pažįstas kun. Svarinską, kun. J. Kaunecką; ką jis pažįstąs iš Petrašiūnų bažnyčios lankytojų, ypač jaunimo. Arūnas sakėsi nieko nepažįstąs. Tuomet saugumietis bandė jaunuolį užverbuoti jiems dirbti, siūlydamas pinigus, butą, atleidimą nuo karinės tarnybos. Jei nesutiksiąs su jų pasiūlymu — susilauks daug nemalonumų. Arūnas atsisakė pasirašyti jiems dirbti. Pabaigoje tardymo saugumietis J. Matulevičius prigrasino vaikiną niekam apie jų susitikimą nepasakoti ir paskyrė du
pasimatymus: rugsėjo 6 d. 14 vai. ateiti prie Girstupio parduotuvės, o, jei kas sutrukdytų, — rugsėjo 7 d. tuo pačiu metu. Ir vėl buvo perspėtas, kad į pasimatymus ateitų vienas.

    Sutartą dieną saugumiečiai nesulaukė Arūno, skambino jam į namus, bet, jo nesuradę, liovėsi ieškoję.

    Tokiais metodais, žadėdami ir gąsdindami, saugumiečiai verbavo ir kitus jaunuolius, o kai kuriems iš jų nesidrovėjo pasiūlyti net konkrečias užduotis. Ypatingai buvo bandomas užverbuoti Petrašiūnų bažnyčią lankantis jaunimas.

*     *     *

    Kaunas. 1982 m. birželio 17 d. Kauno 21-sios vid. mokyklos mok. Vilija Masytė buvo iškviesta į mokyklą pokalbiui su saugumiečiu Jonu Matulevičių. Mergaitė į pokalbį atėjo kartu su motina, bet čekistas motiną iš kabineto išvarė. Čekistas buvo perdėtai mandagus ir labai maloniai klausinėjo mokinę apie abitūros išleistuves, apie ateities planus, su kuriais jis jau buvo kažkieno supažindintas.

    Po to pradėjo klausinėti, ar ji neskaito pogrindinės literatūros. Mergaitė atsakė neigiamai. Tuomet kagėbistas ištraukė keletą laiškų, jos rašytų kaliniams, ir pradėjo tardyti: kodėl rašiusi politiniams kaliniams, kur gavo adresus ir t.t. Mokinė prisipažino rašiusi ir paaiškino, kad kiekvienas turi teisę rašyti kam nori, o adresą sužinojo iš Vatikano radijo laidų. Saugumietis gyrėsi viską žinąs, bet norįs, kad ji pati viską prisipažintų. Čekistas daug laiko sugaišo bandydamas įtikinti mokinę, kad politiniai kaliniai yra teisingai nubausti, nes iš jų kai kurie yra tikri žmogžudžiai. Jis pats kai kuriuos gerai pažįstąs, ir daugiausia pasakojo apie doc. Skuodį, B. Gajauską, Paulaitį. Vilija į tuos pasakojimus nekreipė dėmesio, nes jautė, kad tai eilinis melas.

    Čekistas   skundėsi,  kad  laiškai  ir  sveikinimai  su
šventėmis trukdo kalinių „perauklėjimui".

    Saugumietis J. Matulevičius reikalavo, kad mokinė rašytų pasiaiškinimą: kokiu tikslu rašiusi kaliniams laiškus, ką žada toliau daryti ir iš kur gavo adresus. Mergaitė pasiaiškinimo nerašė, o ką toliau darys, — tai jos asmeniškas reikalas.

    Saugumietis, kaip paprastai, pradėjo mergaitę bauginti, kad ji neįstosianti į jokią aukštąją mokyklą, o be to, dar gali patekti ir į kalėjimą. Iš ilgo pasikalbėjimo vėl čekistas bandė išgauti pasiaiškinimą, sakydamas, kad jam sugrįžus reikės parodyti, ką yra nuveikęs. Tardymas vyko 3 valandas.

    Kada visiems abiturientams buvo išduodamos charakteristikos, Vilija Masytė jos negavo. Auklėtoja paaiškino, kad jos charakteristikoje dar nėra įrašyti žodžiai: „bendrauja su politiniais kaliniais".

*     *     *

Kaunas.
LTSR Prokurorui


Henriko Ratauto ir Janinos Ratautienės,
gyvenančių Kaune, Komunos 8-1,

Pareiškimas


(Gyvendami savo piktų darbų nerime, komunistai visą Lietuvą verčia tapti šnipų tinklu):
    Kreipiamės į jus, Prokurore, sekančiu reikalu. Mūsų sūnus Henrikas Ratautas yra gąsdinamas, prievarta verčiamas pasirašyti dirbti saugumo agentu-pranešėju.

    1982 m. spalio 13 d. 22 vai. mūsų sūnus šeimos reikalais važiavo iš Vilniaus; 27 kilometre kelyje Vilnius — Kaunas įvyko avarija. Buvo tamsu, lijo lietus ir sūnus pervažiavo girtą pilietį, kuris jau buvo gavęs mirtiną smūgį prieš jį važiuojančios mašinos. Esant labai trum-
pame atstume, vairuotojas stabdė sūnų, bet priešais važiuojančios mašinos apakintas sūnus nespėjo sustabdyti mašinos.

    Saugumietis Jonas Matulevičius, pasinaudodamas šia nelaiminga situacija, gąsdina sūnų kalėjimu 5-riems metams.

    1982 m. gegužės 7 d. mūsų sūnus išėjo į Tarybinę Armiją, bet respublikinės med. komisijos buvo paleistas, remiantis ligos istorija. Respublikinės med. komisijos sprendimu Kauno m. Panemunės raj. karinis komisariatas išdavė karinį bilietą, pripažindamas netinkamu rikiuotinei tarnybai. 1983 m. sausio 13 d. sūnus buvo iškviestas į karinį komisariatą, ten jo laukė saugumietis J. Matulevičius. Jis pradėjo gąsdinti sūnų, kad jis vengęs Tarybinės Armijos ir už tai grasino 5 m. kalėjimo, aišku, jeigu neužsiverbuos saugumo agentu-pranešėju.

    Rytojaus dieną (1983.1.14) po iškvietimo į karinį komisariatą sūnus ir aš turėjome vykti į Trakų milicijos poskyrį. Ten sūnų pasitiko tas pats saugumietis J. Matulevičius. Jis pareiškė: „Jeigu karinėje ligoninėje pasitvirtins tavo ligos istorija (ten daugiau tave gąsdinome), tai, pasinaudojant avarijos situacija, tave lengviau sudirbsime". Vienintelė išeitis — užsiverbuoti dirbti saugumo agentu-pranešėju.

    Stebimės, kad be prievartos ir šantažo saugumiečiai negali sudaryti sau kadrų savanoriškais pagrindais.

    Gerb. Prokurore, prašome paaiškinti, kodėl tie patys įstatymai nevienodai galioja: vienaip neužsiverbavus, kitaip užsiverbavus. Prašome jūsų, Prokurore, duoti nurodymus atitinkamoms įstaigoms, kad saugumas paliktų ramybėje mūsų sūnų.
Laukiame raštiško atsakymo.
1983.01.28.
JONO SADŪNO PERSEKIOJIMAS

(Isteriškas sadizmas — būdinga komunistų kovos priemonė prieš tikinčiuosius):
    „LKB Kronikos" 55-me numeryje buvo rašoma, kad pas Joną Sadūną buvo padaryta krata ir, jam esant ligoninėje, pradėtas tardymas. Toliau įvykiai klostėsi šitaip:

    Nuo 1982 m. lapkričio 11 d. J. Sadūnas buvo ruošiamas anginos operacijai. Būdamas ligoninėje, parašė Lietuvos TSR Valstybinio saugumo komiteto pirmininkui tokio turinio pareiškimą:

    „1982 m. spalio 11 d. mano bute Architektų g. 27-2 buvo padaryta krata sąryšyje su byla Nr. 57-2-031-81, ieškant mano rašysenos pavyzdžių. Iš tikrųjų krėtėjus domino ne mano rašysena, o laiškai, adresai, pašto siuntų kvitai ir pan. Prokuroro pavaduotoja R. Juciūtė kažkieno buvo verčiama skubėti ir mane tardė net ligoninėje. Labai į tiesą panašu, kad kažkas su manimi nori susidoroti. Kai kurie argumentai verčia galvoti, kad tai VSK darbas:

    1. VSK darbuotojams labai nepatiko mano susirašinėjimai su sąžinės kaliniais ir su daugeliu Vakarų pasaulio žmonių.

    2. 1974 m. spalio 22 d., baigiantis dviejų dienų tardymui, VSK darbuotojas Vincas Platinskas prievartavo mane važiuoti į Simną pas kun. Sigitą Tamkevičių ir įrašyti į magnetofoną pašnekesį su kunigu. Du saugumiečiai mane nuvežė į Alytų ir, įdavė miniatiūrinį magnetofoną, nusiuntė pas kun. Sigitą Tamkevičių. Kadangi pokalbio neįrašiau, Vincas Palatinskas ant manęs labai įniršo.

    1975 m. birželio pabaigoje išsikvietė Vincas Platinskas į VSK būstinę ir nusivedė į konspiratyvų butą Cvirkos gt. Nr. 17 ir visokiais gąsdinimais prievartavo mane, kad būčiau VSK bendradarbiu. Labai gaila, bet tuo metu neturėjau jėgos  prievartavimui atsispirti ir formaliai
sutikau Vincui Platinskui padėti.

    Kadangi niekada ir apie nieką neteikiau VSK darbuotojams jokių žinių, todėl suprantama, kodėl dabar esu persekiojamas.

    Jums, VSK Pirmininke, pareiškiu:

    1. Griežtai atsisakau, bet kada bendradarbiauti su VSK.

    2. Protestuoju prieš tai, kad esu nekaltai persekiojamas.

    3. Esu pasiruošęs būti nuteistas, patalpintas į psichiatrinę ligoninę ar būti visiškai sunaikintas, bet niekada nesielgsiu prieš savo krikščionišką sąžinę."

    Sekančią dieną po pareiškimo išsiuntimo, 9 vai. ryto, gydytoja J. Blažienė pasakė J. Sadūnui, kad jam reikės pakartotinai eiti į rentgeno kabinetą, nes jj tebevargina kosulys ir 37,7 temperatūra. Po 15 min. J. Sadūnas med. sesers buvo pakviestas užeiti į gydytojos J. Blažienės kabinetą, kur jam pranešė, kad jis išrašomas iš ligoninės ir nukreipiamas gydytis į Vilniaus V-tą polikliniką; 12 vai. išdavė nedarbingumo lapelį ir Vilniaus II ligoninės ligos išrašą. J. Sadūnas, atsisveikinęs su palatoje gulinčiais ligoniais, ruošėsi išeiti, bet įėjusi med. sesuo paprašė jo palaukti, nes gyd. J. Blažienė duos dar papildomą ligos išrašą. Vietoj išrašo po penkių minučių į palatą įėjo milicijos seržantas Dviliov ir be prokuroro sankcijos areštavo J. Sadūną. Nusivedęs ir įsodinęs jj į mašiną, kurioje be trijų milicininkų buvo dar vienas civilis vyras, parodė popieriaus lapą su kažkokiu tekstu, bet perskaityti leido tik Juciūtės parašą, ir, paklausęs, ar jis ją pažįsta, nuvežė į N. Vilnios psichiatrinę ligoninę, Vl-jį vyrų psichekspertizės skyrių. Skyriuje buvo 34 vyrai, blogos sąlygos. J. Sadūną išsikvietė gydytoja Regina Ražinskienė. Klausė, ar anksčiau nebuvo gydomas psichligoninėje, ar jo tėvai nesirgo psichinėm ligom, ar nebuvo sumušta galva. J. Sadūnas atsakė, kad nieko panašaus nėra buvę. Gydytoja P. Ražinskienė gyrė sovietinę valdžią, esą kokia
ji humaniška — jei J. Sadūnas bus pripažintas psichiškai nesveiku, bus nutraukta jam sudaryta byla ... Po mėnesio ar vėliau ji jam pasakys, ar reikalingas „gydymas" ir, jei taip, J. Sadūną perves į kitą skyrių „gydyti", o po 2-3 metų gal ir išleis.

    1982 m. lapkričio 18 d. J. Sadūno žmona Marytė Sadūnienė ir jo sesuo Nijolė Sadūnaitė parašė protesto pareiškimus LTSR prokurorui ir nuorašus TTGK komitetui. Nijolė Sadūnaitė pareiškime prokurorui rašo:

    „1970 m. pabaigoje VSK būstinėje per tardymą dėl kun. Antano Šeškevičiaus bylos VSK darbuotojas Gudas, grasindamas ir gąsdindamas mane įvairiomis bausmėmis, tarp kitų grasinimų pasakė: „Tavo broliui bus blogai!"

    Po mano suėmimo 1974 m. mano brolis Jonas Sadūnas visokiais būdais buvo saugumo darbuotojų šantažuojamas.

    1982 m. spalio 11 d. buvo padaryta krata, vadovaujant net savo pavardės nepasisakiusiam ir po protokolu nepasirašiusiam civiliai apsirengusiam vyrui, ne tik brolio, bet ir mano kambaryje, nors tam nebuvo orderio. Buvo norima brolį apkaltinti šmeižimu.

    Pagaliau, matydami kaltinimo absurdiškumą, š. mėn. 18 d. brolį su milicija paėmė iš ligoninės, kur jį ruošė anginos operacijai, ir patalpino į Naujosios Vilnios psichiatrinę ligoninę.

    Mano brolis yra visiškai sveikas. Tai gali paliudyti visi jį pažinojusieji, tame tarpe ir mūsų dėdė — gydytojas Kazimieras Rimkus, JAV pilietis, kuris su savo žmona šią vasarą pas mus svečiavosi.

    Protestuoju prieš šią baisią savivalę ir reikalauju kuo greičiau išleisti mano brolį Joną Sadūną iš psichiatrinės ligoninės."

    1982 m. lapkričio 22 d. 11,30 min. J. Sadūno į psichligoninę atėjo aplankyti jo sesuo N. Sadūnaitė. Nespėjus jiems pasikalbėti, iš kabineto išbėgo gydytoja R. Ražinskienė ir pradėjo šaukti: „Kas tu tokia būsi? Ko
kalbies su ligoniais? Ko tau čia reikia?" N. Sadūnaitė paaiškino, kad ji J. Sadūno sesuo ir turi teisę aplankyti savo brolį. Gydytoja R. Ražinskienė puolė į isteriją — pradėjo maivytis, šaipytis, rodyti liežuvį, o po to ėmė šaukti: „Greičiau išeik iš čia, nes iškviesiu miliciją ir ji išmes tave!" N. Sadūnaitė išėjo. Tą pačią dieną ji parašė LTSR prokurorui pareiškimą, kuriame, išdėstė, kaip gydytoja R. Ražinskienė be jokios priežasties ją išvijo iš ligoninės, klausia: „Kas davė teisę gydytojai R. Ražinskienei uždrausti man lankyti savo brolį ir šaukti ant manęs ten esančių akivaizdoje? Prašau nubausti tarybinės teisėtvarkos laužytojus ir kuo greičiau išleisti J. Sadūną iš psichiatrinės ligoninės."

    Į 1982 m. lapkričio 22 d. N. Sadūnaitės pareiškimą Lietuvos TSR prokuratūros skyriaus prokuroro 3-os klasės valstybinis patarėjas A. Kirijenka atsakė:

    „1982 12 01 Nr. 13/119-80
    Atsakydamas į Jūsų 1982 11 22 pareiškimą, pranešu, kad Jūsų broliui Jonui Sadūnui, patrauktam kaltinamuoju baudžiamojoje byloje pagal Lietuvos TSR Baudžiamojo kodekso 132 str. 2 d., Vilniaus rajono prokuratūros nutarimu paskirta stacionarinė teismo ekspertizė, kuri atliekama N. Vilnios psichiatrinėje ligoninėje".

    Gydytoja Ražinskienė po N. Sadūnaitės išvijimo iš ligoninės broliui Jonui Sadūnui pareiškė, kad saugumietis ir du milicininkai padėjo parašyti aktą, kad N. Sadūnaitė ją įžeidė ir dabar gausianti mažiausiai metus lagerio.

    Po lapkričio 22 d. tris kartus milicininkai ir vieną kartą saugumietis ieškojo N. Sadūnaitės pas Bronę Kibičkaitę (Vilnius, Tiesos g. Nr. 11-38), bet jos vis nerado.

    1982 m. lapkričio 23 d. N. Sadūnaitė pareiškime Sveikatos apsaugos ministrui tarp kita ko rašo: „Jei ne baltas chalatas, kuriuo buvo apsirengusi gydytoja Ražinskienė, būčiau pagalvojusi, kad tai agresyvi psichinė ligonė. Man išėjus gyd. Ražinskienė ėmė tardyti brolį: „Ar esi katalikas? Kodėl rašei vyskupui sveikinimą?" Nuo kada
Tarybų Sąjungoje laikoma nusikaltimu tikėti ir švenčių proga sveikinti dvasiškius?"

    1982 m. lapkričio xx d. Jonas Sadūnas buvo išleistas iš ligoninės ir pripažintas sveiku. Prokuratūros tardytoja Juciūtė, neatsižvelgdama, kad Jonas Sadūnas turėjo nedarbingumo lapelį ir gydėsi, vis siuntė kvietimus prisistatyti į Prokuratūrą tardymui. Byla tęsiama.

ŽINIOS IŠ VYSKUPIJŲ


(Lietuviai, parsidavėliai okupantui, kovodami prieš tikinčiuosius savo brolius, yra praradę sąžinę ir gėdą):

    Viduklė. 1982 m., tuoj po Visų šventųjų šventės, atėjęs į Viduklės parapijos kleboniją apylinkės pirmininkas E. Kringelis sustatė aktą, kad klebonas kun. Alfonsas Svarinskas „1982 metais lapkričio 1 d. 14 vai. 15 min. pažeidė LTSR ATP 1976 m. liepos 28 d. įsaku patvirtintą religijų susivienijimų nuostatų 50 str. nustatytą tvarką, organizuojant ir vykdant religines eitynes, organizavo eitynes iš Viduklės bažnyčios į kapines ir atgal.

    Tos religinės eitynės buvo organizuotos, negavus Raseinių rajono vykdomojo komiteto leidimo, tuo pažeidė 1966 m. gegužės 12 d. LTSR ATP įsako „Dėl administracinės atsakomybės už religinių kultų pažeidimą — 2 d."

    1982 m. lapkričio 25 d. Administracinė komisija prie Raseinių rajono VK, susidedanti iš pirmininkės O. Stonienės (VK pirmininko pavaduotoja), sekretorės D. Kleivienės ir narių: O. Pikelienės (Raseinių m. VK pirmininkė), P. Korolkovo (Raseinių milicijos viršininkas) ir J. Ažubalio (finansų skyriaus vedėjas), nubaudė Vėlinių procesijoje aktyviai dalyvavusius Viduklės parapijos tikinčiuosius ir kleboną:

    1. Kleboną kun. Alfonsą Svarinską — 50 rb. (administraciniai baustas 6 kartus).

    2. Juozą Norvilą — 50 rb. (buvo baustas ir 1981 m.).

    3. Alfonsą Staškevičių — 50 rb.
    4. Izidorių Irmošką — 40 rb.

    5. Joną Supraną — 30 rb.

    6. Antaną Steponaitį — 40 rb.

    7. Remigijų Kučinską — 40 rb. ir pašalino iš komjaunimo.

    Remigijus Kučinskas nesutiko su tokiu nuosprendžiu ir Administracinę komisiją apskundė Raseinių m. liaudies teismui. 1983 sausio 14 d. buvo paskirta nagrinėti R. Kučinsko byla. Valdiški bedieviai, išsigandę susirinkusių žmonių, teismo procesą perkėlė į teisėjo kabinetą.

    Administracinės komisijos tardomi, visi vidukliškiai drąsiai gynė tikėjimą, bažnyčią ir kleboną; tvirtino, kad ir kitais metais eis procesijoje į kapines, nežiūrint baudų ir persekiojimų. „Jau 42 metai nešu procesijos kryžių, — kalbėjo Antanas Kazlauskas, — ir, kol turėsiu jėgų, jį nešiu".

    Remigijui Kučinskui piniginė bauda buvo išskaityta iš atlyginimo dar prieš galutinį teismo nuosprendį.

*     *     *

    Rokiškis. 1982 m. sausio 18 d. į Vilniaus saugumą tardymui buvo iškviestas Vietinio ūkio transporto vyr. ryšių kreditavimo valdybos viršininkas Regimantas Strumskis. Čekistai, net neprisistatę, grasino R. Strums-kiui atleidimu iš užimamų pareigų, jei jis neperauklės savo sesers Janinos Strumskytės, gyv. Rokiškyje. Jų nuomonėj. Strumskytė organizuoja vaikus dalyvauti bažnytinėse apeigose ir bendradarbiauja su Rokiškio vikaru ekstremistu kun. Vladu Braukyla.

*     *     *

    Rokiškis. 1982 m. spalio 29 d. Rokiškio rajono Vykdomojo komiteto darbuotojai — Eduardas Firas, Simanavičienė — parapijos klebonijoje barė Rokiškio vikarą kun. Vladą Braukylą, kodėl šis, prieš sakydamas
pamokslą, nepasitaria su jais, mat, „nepasitarus padaroma žala ateizmui".

    „Lietuvoje Bažnyčia atskirta nuo valstybės, ir todėl nėra reikalo kunigui bendrauti su Bažnyčios priešais — ateistais. Parapija didelė, pakanka bažnytinio darbo" — atsakė kun. V. Braukyla.

    Pavaduotojas E. Firas kun. V. Braukylą kaltino žinių perdavimu į Vatikaną.

*     *     *

    Vilnius. 1982 m. gruodžio 30 d. Vilniaus „Dainavos" restorano konditerinio cecho vedėja Zina Cicėnienė pranešė, kad cechas dirba ir sekmadieniais. Konditerė Joana Bukaveckaitė užprotestavo: „Sekmadieniais ir religinių švenčių dienomis nedirbsiu. Ar leisit atidirbti kitomis dienomis?" Vedėja Z. Cicėnienė nesutiko su tokiu atidirbimu. „Gal ji nenormali?! į Vasaros gatvę reik nuvežt (Vasaros gatvėje yra psichiatrinė ligoninė). Mes išvarysime tą fanatizmą. Tik nebandyk neateiti į darbą, sutvarkysim — atleisim iš darbo", — nesivaržydama atėjusių atsiimti užsakymus žmonių, auklėjo J. Bukaveck-aitę kadrų skyriaus viršininkė Pelenienė.

    1983 m. sausio 4 d. cecho vedėja Z. Cicėnienė pranešė J. Bukaveckaitei, kad už nebuvimą sekmadienį darbe, jai parašyta pravaikšta. „Mane iš darbo išmes, jei sužinos, kad aš tau leidžiu atidirbinėti, tu negali dirbti jaunimo tarpe. Tokia jauna ir tokių įsitikinimų!" — stebėjosi vedėja.

    1983 m. sausio 5 d. restorano direktorius taip pat nesutiko leisti J. Bukaveckaitei atidirbinėti — liepė parašyti pasiaiškinimus už praleistas dienas ir pagrasino atleisiąs iš darbo už pravaikštas.

    1983 m. rugsėjo 11 d. ir gruodžio 18 d. J. Bukaveckaitė atsisakė dalyvauti organizuojamose laisvanoriškose socialistinėse talkose, už tai ne kartą buvo svarstyta susirinkimuose.

*     *     *

    Lauksoda (Telšių raj.). 1983 m. sausio 11 d. Lauksodos parapijoje buvo laidojama Marijona Bumblauskienė. Kai kun. Jonas Kauneckas klausė išpažinčių, iš bažnyčios išėję trys jaunuoliai garsiai pareiškė: „Tas kunigas išpažinties metu kalba ne apie nuodėmes, bet liepia kovoti prieš rusus". Tai išgirdęs iš paskos ėjęs vyriškis nusistebėjo: „Jie nė vienas nėjo išpažinties, net neklaupė bažnyčioje ir taip drįsta juodinti kunigą".

    Paskutiniu metu Telšių miesto saugumas kviečiasi tikinčius mokinius, gąsdina juos, kad nukentėsią už bažnyčios lankymą ir tuo pačiu įsako eiti pas kun. J. Kaunecką išpažinties, o po to ateiti pas juos ir duoti kunigą juodinančius parodymus. Ruošiamas susidorojimas su kun. J. Kaunecku.

*     *     *

    Ukmergė. 1983 m. gruodžio mėn. Kauno Respublikinėje klinikinėje ligoninėje mirė Kauno kunigų seminarijos auklėtinis, trečio kurso klierikas Bronius Tamelis.

    1982 m. gruodžio 22 d. mirusiojo kūnas iš Kauno katedros bazilikos buvo pervežtas į Ukmergės bažnyčią, kur laukė kunigai ir minia tikinčiųjų. Laidotuvės įvyko gruodžio 28 d. Rajono valdžia uždraudė klieriką Bronių Tamelį laidoti šventoriuje. Gedulinga procesija — karstas su mirusiojo palaikais, Seminarijos auklėtiniai ir vadovybė, apie 20 kunigų ir didelė minia tikinčiųjų — giedodama Ukmergės gatvėmis patraukė naujų miesto kapinių Bukstynoje link (4,5 km. nuo Ukmergės).

    Po laidotuvių tardymams buvo šaukiami Ukmergės kunigai — klebonas kun. Antanas Danyla ir vikaras kun. Juozas Kaknevičius. Rajono Vykdomojo komiteto pirmininkas Bernotas apkaltino kleboną kun. A. Danylą eisenos organizavimu laidotuvių metu.

    Mirusiojo klieriko tėvui bendradarbiai rajoniniame
laikraštyje pareiškė užuojautą. Kiek vėliau užuojautą tėvams norėjo pareikšti ir kaimynai — tos pačios laiptinės gyventojai, — tačiau užuojauta laikraštyje nepasirodė.

    Simnas (Alytaus raj.). 1982 m., tris sekmadienius prieš Kalėdas, Simno bažnyčioje kunigai skelbė tikintiesiems, kad antrąją Kalėdų dieną bažnyčios šventoriuje apsilankys Kalėdų senelis.

    Parapijos klebonas kun. Juozas Matulevičius ir vikaras kun. Juozas Gražulis buvo iškviesti pas Alytaus rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją Makštutj, kuris reikalavo, kad, jeigu ir ateis Kalėdų senelis, šventoriuje nebūtų nė vienos eglutės.

    1982 m. gruodžio 26 d. popietėje choristai ir kiti parapijiečiai šventoriuje ruošėsi Kalėdų senelio sutikimui: puošė eglutes ir rengė apšvietimą. Prisistatęs Simno Vykdomojo komiteto pirmininkas Šuoliūnas reikalavo iš šventoriaus pašalinti eglutes, bet niekas jo nuorodų neklausė, šventoriuje dirbusiųjų tarpe buvo Simno vidurinės mokyklos mechanizacijos mokytojas Vyšniauskas.

    Kalėdinė eglutė praėjo pakilioje, šventinėje nuotaikoje: susirinko daug tikinčiųjų, atvykęs Kalėdų senelis pasveikino visus su šventėmis, vaikus apdalino dovanėlėmis.

    Šventėms praėjus, prasidėjo tardymai. Į Simno vid. m-klos direktorės Mikalauskienės kabinetą net kelis kartus buvo kviečiamas mokytojas Vyšniauskas. Direktorė barė mokytoją už tai, kad jis, būdamas pedagogas, išdrįso šventoriuje padėti sutvarkyti apšvietimą; kamantinėjo, kodėl lanko bažnytinį chorą. Neužilgo mokytojas Vyšniauskas buvo iškviestas į Alytaus rajono švietimo skyrių, kur „gražumu" buvo įkalbinėjama kaip nekvalifikuotam specialistui atsistatydinti iš mokytojo pareigų. (Mokytojas Vyšniauskas atsistatydino iš pareigų).

    Alytaus MŠV buvo tardomi choristai — A. Gerčius ir Geraltauskas.
    Simno vid. m-kloje daugiausia mokinius terorizuoja mokytoja Apanavičienė: prievarta juos surašo į pionierių organizaciją ir verčia nešioti kaklaraiščius. Sustiprėjo tikinčiųjų mokinių persekiojimas Mergalaukio pradžios mokykloje. Čia labiausiai pasižymi mokytojas Černiauskas.

*     *     *

    Simnas (Alytaus raj.). Simno parapijos kunigai — klebonas kun. Juozas Matulevičius ir vikaras kun. Juozas Gražulis — lankė savo parapijiečius. Aplankius keletą kaimų, sujudo rajono bedieviai.

    Klebonas kun. J. Matulevičius buvo iškviestas į Simno Vykdomąjį komitetą pas pirmininką Šuoliūną, kuris bandė išaiškinti, kad kalėdojimas yra uždraustas. „Mes ne kalėdojame, o tik lankome savo parapijiečius ir jokių aukų neimame," — kalbėjo kun. J. Matulevičius.

    1983 m. sausio 24 d. klebonas kun. J. Matulevičius ir vikaras kun. J. Gražulis buvo iškviesti pas Alytaus raj. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją Makštutį. Pavaduotojas apibarė kunigus už Kalėdų eglutės organizavimą ir draudė lankyti parapijiečius.

*     *     *

    Kybartai. 1982 m. lapkričio 9 d. Vilkaviškio raj. Administracinė komisija Kybartų klebonui kun. Sigitui Tamkevičiui paskyrė administracinę nuobaudą „įspėti" už tai, kad jis 1982 m. lapkričio 1 d. suorganizavo tikinčiųjų procesiją iš bažnyčios į kapines.

    1983 m. sausio 24 d. ta pati Administracinė komisija vėl paskyrė kun. Sigitui Tamkevičiui administracinę nuobaudą „įspėti" už tai, kad, „neturėdamas rajono Vykdomojo komiteto leidimo, organizavo ceremonijas šventoriuje" ir tuo pažeidė Lietuvos LTSR ATP 1976 m. liepos 28 d. įsaką. Vadinamos „ceremonijos" buvo tokios: gruodžio 26 d. po vakarinių pamaldų, į šventorių atvyko
Kalėdų senelis, pasveikino susirinkusius vaikus ir padalino jiems dovanėles. Pasirodo, kad Kalėdų senelis irgi traktuojamas, kaip rimta grėsmė valdžiai ir Lietuvos ateistams.

*     *     *

    Užuguostis (Prienų raj.). 1983 m. sausio 17 d. Užuguosčio parapijos klebonas kun. Zenonas Navickas raštu padėkojo straipsnio „Aklos neapykantos akys" autoriui A. Matulaičiui, kuriame jis įvairiais prasimanymais šmeižė ir niekino jį, ir „Naujas gyvenimas" redaktoriui, atspausdinusiam minėtą straipsnį. Kun. Z. Navicko žodžiais, žmonės, skaitydami tą fantastinį straipsnį, susidomėjo daugeliu klausimų, aiškiai įsitikino kieno pusėje tiesa, padidėjo bažnyčios lankomumas.

*     *     *

    Mikoliškės (Kretingos raj.). 1982 m. gruodžio 5 d. Mikoliškių parapijos komitetas ir tikintieji išsiuntė LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkui Barkauskui pareiškimą, po kuriuo pasirašė 793 asmenys, štai sutrumpintas pareiškimo turinys:

    „LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1976 m. liepos 28 d. priimtame įsake 3-me skyriuje pasakyta: „Religinė bendruomenė turi teisę įsigyti susisiekimo priemones". Kadangi jokia organizacija neduoda autobuso ir niekas nepakeičia maršruto, tai mes, remdamiesi šiuo nuostatu, prašome leisti įsigyti nurašytą autobusą.

    Dauguma Mikoliškių parapijos tikinčiųjų gyvena už 4-11 km. nuo bažnyčios, o autobusai į tolimuosius kaimus kursuoja tokiu maršrutu, kad tikintieji jokiu būdu negali nuvykti į bažnyčią. Tikintieji šiuo reikalu kreipėsi į „J. Janonio" kolūkio administraciją Klaipėdos raj., kur jie dirba, ir prašė išnuomoti 8 vai. autobusą, bet prašymas liko nepatenkintas. Klaipėdos ir Kretingos autobusų parkai nesutiko pakeisti kursuojančių autobusų maršrutą.
Transporto ministerija taip pat neatsižvelgė į žmonių prašymus. Klaipėdos raj. Tarpkolūkinė organizacija, turinti apie 10 autobusų, tikintiesiems pareiškė: „Mes turime autobusus nuvykti į teatrą, tik ne į bažnyčią".

    Nejaugi kultūringa ir humaniška taip pasielgti su žmonėmis, visą gyvenimą atidavusiais kolūkiui? Kam tas fanatizmas ir diskriminacija?"

*     *     *

    Palėvenėlė (Kupiškio raj.). 1982 m. gruodžio 18 d. Kupiškio rajono Palėvenėlės apylinkės pirmininkas Osvaldas Gasiūnas Žaidelių gyvenvietėje sulaikė laiškanešę Teresę Petrulienę ir pareikalavo atiduoti kalėdaičius, kuriuos jinai nešėsi. T. Petrulienei atsisakius atiduoti kalėdaičius, apylinkės pirmininkas nusivarė ją į kolūkio kontorą, ten savavališkai padarė kratą ir atėmė apie 30 pašventintų kalėdaičių. Ten pat grasino, kad laiškanešė būsianti pašalinti iš pareigų. Neužilgo ir Kupiškio rajono ryšių skyriaus viršininkas T. Petrulienę barė, žadėjo neišmokėti priklausančios premijos.

    T. Petrulienė dėl neteisėtos kratos bei grasinimų parašė skundą Kupiškio rajono partijos pirmajam sekretoriui Tamošiūnui. Sekretorius Tamošiūnas atsakė, jog T. Petrulienė yra kalta ir su ja pasielgta teisingai.

*     *     *

Mikoliškės (Kretingos raj.).
LTSR MINISTRŲ TARYBAI

Mikoliškių parapijos bažnytinio komiteto ir tikinčiųjų

Pareiškimas

    1954 m. kiekviena Telšių vyskupijos parapija gavo Telšių   vyskupijos   kurijos   raštą   Nr.   577,   rašytą
1954.VII.7., kuriame buvo nurodyta: „Kryžius statyti galima ne tik šventoriuje, kapinėse, bet ir tikinčiųjų kiemuose". Aišku, tai pranešė tik su Religijų reikalų tuolaikinio įgaliotinio pritarimu. Juk Lietuvoje buvo sena tradicija statyti kryžius ir koplytėles. Leidimo niekas iki šiol neatšaukė.

    Juo pasiremdami, mes š.m. spalio mėn. pradėjome statyti Marijos statulai koplytėlę (1 m x 1,5 m) Mikoliškių bažnyčios šventoriuje, bet atėjo girininko Mažono suorganizuota komisija ir surašė akta: „Savavalė statyba". Sužinojom, kad reikia kreiptis į architektą. Pareiškimu su 185 parašais kreipėmės į Kretingos Vykd. komitetą ir prašėme leidimo užbaigti koplytėlę. Gavome atsakymą: „Koplytėlę laike mėnesio nugriauti, jei patys nenugriausite, nugriaus girininkija."

    Dabar kreipiamės į Jus, nuoširdžiai prašydami sulaikyti koplytėlės nugriovimą ir duoti leidimą jai užbaigti, nes ji mums reikalinga kulto reikalams. Mes ją statėme ne savavališkai, o su bendru leidimu.

    1954 m. duoto leidimo niekas neatšaukė, todėl buvom įsitikinę, kad to užtenka.

    Nugriovimas iššauktų labai didelį pasipiktinimą: „Komunistai buldozeriais šventoriuose griauna koplytėles ir kryžius."

    Kretingos raj. Vykdomasis komitetas pernai buldozeriu nugriovė koplytėlę, pastatytą vienos tikinčiosios kieme. Tokiu elgesiu pasipiktino žmonės ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Žodžiais skelbia religijos laisvę, o buldozeriais ją griauna.

    Kreipiamės į Jus, nes Religijų reikalų įgaliotinis taip pat nusiteikęs, kaip ir Kretingos rajono Vykdomasis komitetas: jis net neleido statyti kryžių kapinėse, tik Maskva privertė leisti.

    Nuoširdžiai prašome kuo greičiausiai sulaikyti mūsų koplytėlės nugriovimą ir duoti leidimą jai užbaigti.
1982 m. lapkričio 7 d. Pasirašė apie 200 tikinčiųjų.
Biržai.

Biržų raj. LDT VR pirmininko pavaduotojui
Pareiškimas


    Bažnyčios teisė įpareigoja parapijų klebonus atsakyti ne tik už bažnyčios pastato tvarkingumą, bet ir kapines, esančias tos parapijos ribose.

    Artėjant Visų šventųjų dienai, apžiūrėjau kapines, esančias Papilių ir Kvetkų parapijose. Matydamas, jog kai kurie kapai yra labai apleisti, paskelbiau talką kapinių sutvarkymui. Iškirtome krūmus, nugenėjom šakas, nug-riebėm lapus Kvetkų kapinėse. Taip pat sutvarkėme ir Papilių kapines.

    Papilių apylinkės LDT vykdomojo komiteto pirmininkas A. Martinkėnas buvo žadėjęs žmonėms parūpinti techniką šiukšlių ir krūmų išvežimui, kurių priverstos krūvos už Kvetkų kapinių tvoros stūkso nuo neatmenamų laikų. Tačiau jis jokios iniciatyvos neparodė kapų tvarkymui bei šiukšlių išvežimui.

    Sutvarkę kapines, Visų šventųjų išvakarėse, susirinkom Papilių bei Kcetkų kapinėse pasimelsti.

    Lapkričio 9 d. buvau iškviestas į Papilių apylinkės LDT vykdomojo komiteto kulto reikalams tarybos posėdį, kuriame dalyvavo apylinkės pirmininkas A. Martinkėnas, jo žmona — Papilių vidurinės mokyklos direktorė Martinkėnienė, Papilių veterininarinės apylinkės vedėjas vet. gydytojas Kurkauskas. Buvau kaltinamas, „kodėl gyvulių ligos karantino metu susibūrė žmonės kapinėse ir kodėl neprašiau apylinkės leidimo kapinėse melstis, tuo pažeidžiau religijų susivienijimų nuostatus."

    1. Draudimo žmonių susibūrimui ryšium su gyvulių ligos karantinu nesu gavęs.

    2. Melstis bažnyčioje, šventoriuje bei kapinėse jokie nuostatai nedraudžia. 1982 m. biuletenyje „Socialistinė Teisė" trečiame numeryje P. Anilionis straipsnyje „Religi-
nių kultų įstatymų vykdymo kontrolė" 34 puslapyje 16 eilutėje rašo: „Savo religines reikmes tikintieji, tarp jų nepilnamečiai vaikai kartu su savo tėvais, gali nevaržomi tenkinti maldos namuose, šventoriuose, kapinėse — čia organizuojamoms apeigoms bei ceremonijoms nereikalingi jokie leidimai."

    Kokiu pagrindu kišamasi į bažnyčios vidaus reikalus ir kodėl tyčiojamasi iš tikinčiųjų? Pavyzdžiui:

    1. Vet. gydytojas Kurkauskas, prašant kolūkiečiams pažymėjimų gyvulių pardavimui valstybei bei kviečiant gyvulių gydymui, tikinčiuosius įžeidinėja, sakydamas: „Eikite pas kunigą, tegul duoda jums pažymėjimus, ir klebonas tegul gydo jūsų gyvulius."

    2. Pensininkas, Didžiojo Tėvynės karo dalyvis A. Kasmauskas dirbo Papilių kapų sargu. Apylinkės pirmininkas A. Martinkėnas atleido iš kapų sargo pareigų, nesumokėjęs net atlyginimo už mėnesį laiko, sakydamas: „Jei eini į bažnyčią, esi netinkamas žmogus."

    3. Nežinia kieno patvarkymu Papiliuose įgyvendinta viena sensacinga naujovė? Prieš pat bažnyčios didžiąsias duris įrengta vaikų žaidimo aikštė. Pristatyta įvairių sūpuoklių, namelių ir kitų žaidimo priemonių.

    Kam reikalinga erzinti tikinčiuosius bei iš jų tyčiotis, lįsti prie bažnyčios ir drumsti ramybę? Į bažnyčią atlydi mirusius, joje vyksta pamaldos, o čia prie bažnyčios didžiųjų durų klykauja vaikai.

    Keista, nejaugi nėra žemės sklypo visuose Papiliuose, kuriame būtų galima įrengti vaikų žaidimo aikštelę. Apylinkės vykdomojo komiteto kieme trykšta fontanai, žydi gėlės, padaryti alpinariumai. Po jų langais — ramybė, o prie bažnyčios — triukšmas ir betvarkė, kaip niekur kitur.

    Jūs, Pirmininko pavaduotoja, kvietėte mane į Biržų rajono vykdomąjį komitetą pas save pokalbiui net penkis kartus, tačiau nenuvykau ir nenuvyksiu:

    1. Kol nesibaigs tyčiojimasis iš tikinčiųjų ir kišimasis į Bažnyčios vidaus reikalus.
    2. Kol neįvesit prie bažnyčios rimties: neiškelsit vaikų žaidimo aikštės į kitą vietą.

    Pagal esamas sąlygas atsisakau pas Jus vykti bet kokiam pokalbiui.

    1982 m. gruodžio 1 d. Papilių ir Kvetkų parapijų klebonas
kun. S. Krumpliauskas

*     *     *

SOVIETINĖJE MOKYKLOJE

(Lietuvės mokytojos, peržengusios takto ir padorumo ribą, pamaldų metu veja mokinius nuo altoriaus):

    Rokiškis. 1982 m. spalio 23 d. Rokiškio E. Tičkaus vid. m-klos ateistų būrelio vadovė mokytoja Milda Dilienė, pasikvietusi tikinčią mokinę Gitą Tervydytę (VIc kl.), prievartavo ją būti atsakinga savo klasėje už ateizmą ir reikalavo, kad mergaitė atneštų dvi religinio turinio knygas ar maldaknygę. „Per ateistinius susirinkimus skaitysime maldaknygę ir iš kvailų maldų pasijuoksime", — šypsodamasi pridūrė mokytoja M. Dilienė. Gita Tervydytė atsisakė paklusti tokiems mokytojos reikalavimams.

*     *     *

    Rokiškis. 1982 m. spalio 31 d., sekmadienį, vakarinių pamaldų metu, Rokiškio E. Tičkaus vid. m-klob ateistų būrelio vadovė mokyt. Milda Dilienė kartu su tos pačios mokyklos pionierių vadove atėjo į bažnyčią šnipinėti, kas patarnauja šv. Mišioms ir, grubiai pažeisdamos tvarką bažnyčioje, šv. Mišių metu nuo altoriaus nuvarė patarnaujančius mokinius.

*     *     *


    Rokiškis. 1982 m. gruodžio 11 d. Rokiškio E. Tičkaus vid. m-kloje vyko tėvų susirinkimas. Susirinkime dalyvavo partijos komiteto instruktorė Karolina Naprienė ir rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Firas.

    Instruktorė K. Naprienė griežtai barė tuos tėvus, kurių vaikai lanko bažnyčią, draudė vaikams, kartu susirinkus, atšvęsti Kalėdas, Velykas ir kitas religines šventes. Savo kalboje K. Naprienė bandė įtikinti tėvus, kad rusų kalba būtina net darželinukams, kad be jos neįmanomas šiuolaikinis gyvenimas. „Visi tėvai privalo versti savo vaikus gerai mokytis rusų kalbos", — kalbėjo instruktorė. Susirinkimo metu K. Naprienė ypatingai piktinosi Rokiškio vikaro kun. Vlado Braukylos elgesiu, kam šis per pamokslus ragina tėvus vesti savo vaikus į bažnyčią, dalyvauti procesijose, ir tokį kunigo darbą laikė nusikalstamu.

    Susirinkime K. Naprienė nuolat skaitė baudžiamojo kodekso straipsnius, juos taikydama kun. V. Braukylai. „Visus jo pamokslus rašome į magnetofono juostą. Už tokią veiklą mes jį pasodinsime į kalėjimą", — karščiavosi instruktorė K. Naprienė. „Tik ateizmo galima vaikus mokyti nuo darželinio amžiaus, o religijos nuo 18 metų", — baigė kalbą K. Naprienė.

*     *     *

    Telšiai. 1982 m. rugsėjo 30 d. Telšių miesto IlI-je vid. m-kloje vyko pedagogų tarybos posėdis, į kurį buvo išvkiesti ir mokinės Elenos Gudaitės tėvai. Po posėdžio visai m-klai buvo paskelbta, kad mokinei Elenai Gudaitei už antitarybinį elgesį Ž. Kalvarijoje (atlaidų metu ji buvo apsirengusi žalia suknute) iki dvejeto sumažintas elgesio pažymys.
BAŽNYČIA SOVIETINĖSE RESPUBLIKOSE

Baltarusijos TSR

(Baltarusijos lietuviai kenčia ne tik religijos, bet ir tautybės žiaurų persekiojimą):

    Varanavo raj. Varanavo mieste jau Chruščiovo laikais buvo uždaryta bažnyčia, o vėliau ji buvo nugriauta. Miesto tikintieji renkasi kur nors pas kaimynus, kad galėtų pasimelsti. 1981 m. gegužės 31 d. miesto milicijos įgaliotinis su kitais vykdomojo komiteto atstovais atvyko pas Feliksą ščyglą, kur buvo susirinkę žmonės gegužinėms pamaldoms. Už priėmimą tikinčiųjų į savo namus Varanavo rajono Administracinė komisija nubaudė F. Ščyglą 50 rub. bauda. Už tokį pat nusikaltimą buvo nubausta Vanda Versylo 50 rub. bauda. Administracinės komisijos atstovai įspėjo, jei nubaustieji antrą kartą organizuos „nelegalius" susirinkimus, t.y. pamaldas, — bus baudžiami nuo 300 rub. iki 500 rub. Trečią kartą — kalėjimas nuo 1 iki 3 metų.

    Už 4 km. nuo Varanavo stūkso akmeninė Harmoniškių bažnyčia. Ji uždaryta irgi Chruščiovo laikais. Tikintieji jau seniai kovoja dėl tos bažnyčios atgavimo, tačiau visos pastangos atsimuša kaip į sieną.

    1982 m. gavėnios metu Harmoniškių parapijos Markovščyznos kaime tikintieji susirinko pas Juralaitį kalbėti rožančių. Kovo pabaigoje pas Juralaitį atvyko Vykdomojo komiteto pirm. pav. Kuzmičius kartu su apylinkės pirmininku. Radę susirinkusius tikinčiuosius, atvykėliai sustatė aktą ir nubaudė Mykolą Juralaitį ir Vaclovą Grišką, vedusį rožančių, po 50 rub. bauda.

    Varanavo rajonas ribojasi su Ivjės rajonu. Už 6 km. nuo Ivjės yra medinė Dūdų bažnyčia. Chruščiovo laikais ji buvo uždaryta ir 20 metų buvo paversta sandėliu. Paskutiniu metu bažnyčia buvo mineralinių trąšų sandėlys.
    1980 m. balandžio mėn. tikintieji nutarė slapta suremontuoti benykstančią bažnyčią. Išgavę raktus, skubiai išnešė iš bažnyčios trąšas į lauką ir pradėjo remontuoti bažnyčią. Iš Ivjės rajono atvyko trys milicijos mašinos. Altoriui išgriauti atvarė traktorių. Rusas traktoristas atsisakė versti altorių. Tuomet į traktorių atsisėdo milicininkas, tačiau moterys klūpėdamos ir verkdamos neprileido prie altoriaus. Milicija pabūgo: prie bažnyčios vis daugiau rinkosi žmonių, ir jie išvažiavo. Nors rajonas labai trukdė, beet tikinčiųjų didelių pastangų ir kančių kaina bažnyčia buvo gražiai suremontuota. Dabar tikintieji kas sekmadienį renkasi į savo atkovotą bažnyčią.

    Ivjės rajone šiuo metu yra tik vienas kunigas, gyvenantis Lipniškėse ir kartu aptarnaujantis Ivjės bažnyčią.

NAUJI LEIDINIAI


    1982 m. pabaigoje pasirodė periodinis jaunimo leidinys „Lietuvos ateitis" Nr. 4. Įvadiniame straipsnyje „Mes už atsinaujinimą meilėje" gvildenama meilės trūkumo problema šiandieniniam civilizuotam pasauly; leidinyje daug vietos skirta tautiečių išgyvenimams, rusams okupavus Lietuvą, analizuojamos tikėjimo, doros ir tautiškumo problemos.

    „Aušra" Nr. 32. Leidinys pasirodė 1982 m. rugpiūčio mėnesį. Svarbesni straipsniai: „Vienybė po Kristaus vėliava", „Laisvę žodžiui", „Ateistų kalvėje", „Prievartaujamas jaunimas" ir kt.

    Leidinyje atskleidžiami bedievių tikslai sugriauti Bažnyčią iš vidaus. Nemažai vietos skiriama Baltarusijoje gyvenančių lietuvių padėčiai nušviesti; aprašoma Varėnos raj. Musteikos kaimo tragedija, kai 1944 m. birželio 24 d. bolševikai žiauriai nužudė 15 vyrų, sudegino daug sodybų, o visą kaimą apiplėšė.
 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum