gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 57 Spausdinti El. paštas
    • Laisvę kun. Alfonsui Svarinskui!
    Kratos ir tardymai
    RRT propaganda
    Kam jūs tarnaujate?
    Kankinių tautos dovana
    Žinios iš vyskupijų
    Sovietinėje mokykloje
    Bažnyčia sovietinėse respublikose
    Nauji leidiniai

Karalaitis šv. Kazimieras sargybos rastas prie Vilniaus katedros besimeldžiąs ir išvargęs
1983 m. balandžio 3
LKB KRONIKA Nr. 57
Perskaitęs duok kitam!
jei gali, padaugink!
Eina nuo 1972 metų.
LAISVE KUN. ALF. SVARINSKUI



(Vieninga Lietuvos kunigų ir tikinčiųjų akcija klastingai suimtam kun. Alf. Svarinskui gelbėti):
    „LKB Kronikos" redakcijai pasisekė surinkti nemažą dalį pareiškimų, kurie buvo Lietuvos tikinčiųjų pasiųsti ar nuvežti į įvairias Lietuvos ar Sovietų Sąjungos įstaigas, protestuojant dėl kun. A. Svarinsko suėmimo. Žemiau pateikiami pareiškimai, ištraukos iš pareiškimų bent dalinai padės susidaryti vaizdą, kaip reagavo tikinčioji liaudis, areštavus jiems brangų kunigą.

*     *     *

    Prienų tikintieji savo proteste, adresuotame TSKP Generaliniam Sekretoriui Andropovui tarp kita ko rašo:

    „Mes, Prienų parapijos tikintieji, su dideliu skausmu pergyvename ir protestuojame dėl Viduklės parapijos klebono ir Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto nario kun. Alfonso Svarinsko suėmimo ir apkaltinimo antikonstitucine bei antitarybine veikla (. . .).

    Šio skaudaus fakto akivaizdoje mes pareiškiame, kad savo tautos kunigus gynėme ir ginsime, prašydami Dievą, kad jie būtų drąsūs, gintų tiesą, Dievą, Bažnyčios ir mūsų tikinčiųjų reikalus.

    Šalin rankas nuo kun. Alf. Svarinsko!"
    Po pareiškimu pasirašė 1705 tikintieji.

*     *     *

    Igliaukos 510 tikinčiųjų savo pareiškime Lietuvos TSR Prokurorui rašo:

    „1983 m. sausio 27 d. „Tiesa" pranešė, kad Viduklės parapijos klebonui kunigui Alfonsui Svarinskui iškelta baudžiamoji byla. Kai mes skaitėme šią žinią, kun. A. Svarinskas jau buvo suimtas ir įkalintas.

    Už ką suimtas šis kunigas?
    Spauda teigia, kad kun. A. Svarinskas piktnaudžiavo dvasininko padėtimi ir užsiėmė antivalstybine, antikonstitucine veikla, tačiau mes esame giliai įsitikinę, kad šis kaltinimas niekuo nepagrįstas.

    Kunigas A. Svarinskas mums yra gerai pažįstamas, nes jis penkerius metus dirbo Igliaukos klebonu. Mes jį visi su pagarba prisimename kaip pavyzdingą, uolų, savo darbui pasišventusį kunigą, visiems jautrų, nuoširdų, tėvišką. Jį suniekinti, apjuodinti ir paversti nusikaltėliu niekam ir niekada nepavyks.

    Mes gerai žinome, kad kun. Alf. Svarinskas dėl to nepatiko kovojantiems prieš Lietuvos Bažnyčią, kadangi jis buvo Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų komiteto narys ir gynė tikinčiųjų teises, kad jie nebūtų diskriminuojami.

    Ar tai nusikaltimas? Antivalstybinė veikla? Ne! Kun. Alf. Svarinskas tam ir tapo kunigu, kad vadovautų tikintiesiems, juos mokytų, jiems patarnautų ir gintų jų teises. Taip turi elgtis kiekvienas sąžiningas kunigas.

    Suėmimą kunigo Alf. Svarinsko — šio tauraus žmogaus ir visų mylimo Dvasios Vado — mes priimame, kaip visų mūsų, tikinčiųjų persekiojimą.

    Mes ryžtingai protestuojame dėl kunigo Alfonso Svarinsko suėmimo bei neteisingo apkaltinimo ir reikalaujame, kad jis būtų paleistas, o iškeltoji baudžiama byla panaikinta.

    Laisvę kunigui Alfonsui Svarinskui!"

*     *     *


Šiauliai.
LIETUVOS TSR MINISTRŲ TARYBAI

    1983 m. sausio 26 d. Raseiniuose klastingai suimtas plačiojoj visuomenėj gerai žinomas ir gerbiamas TTG Kat. K-to narys, Viduklės klebonas kun. Alfonsas Svarinskas.

    Iš trumpos informacijos „Tiesoje" ir išpuolių vietinėje spaudoje matosi, kad kun. Alf. Svarinskui fabrikuojama byla, siekiama su juo susidoroti, prisidengiant tarybinių įstatymų skraiste.

    Visa tai nusistebėjimo nekeltų, nes nebe pirmas juk „raganų procesas" pokarinėje Lietuvoje . . . Tačiau kun. Alf. Svarinsko persekiojimas sukėlė didelį nerimą ir susirūpinimą visuomenėje dėl suteiktų valdiškiems bedieviams galimybių dorotis su savo ideologiniais oponentais.

    Mes pažįstame kun. Alf. Svarinską kaip dorą žmogų, tautietį, ištikimą Bažnyčiai ir Lietuvai, atviru veidu ginantį Žmogaus teises, nesitaikstantį su melu ir prievarta, kokiomis spalvomis ir lozungais jie bebūtų dangstomi.

    Kreipiamės į Ministrų Tarybą, kviesdami sustabdyti pakilusią prieš kun. Alf. Svarinską baudėjų ranką, kad skaudžioje mūsų tautos istorijoje nebūtų įrašytas dar vienas gėdingas puslapis, kurį fiksuos rytdienos istorijos teismas.
    Laisvę kun. Alfonsui Svarinskui!
Pasirašė 1222 tikintieji
1983 m. vasaris

*     *     *

    Griškabūdžio parapijos apie 200 tikinčiųjų pasirašė po tokio turinio pareiškimu LTSR Prokurorui:

    „Kai mes sužinojome apie Viduklės parapijos klebono kun. Alf. Svarinsko suėmimą, tas faktas mus tikinčiuosius ne tik labai įskaudino, bet ir giliai įžeidė, kad valdžia, kuri skelbia religijos laisvę, vėl imasi tokių žiaurių susidorojimo priemonių prieš kunigus.
    Visus kaltinimus kun. Alf. Svarinskui, kuriuos paskelbė spauda (antitarybinė ir antikonstitucinė veikla) mes laikome tik standartiniu valdžios kaltinimu visai kunigijai, o ypač tiems kunigams, kurie yra TTG Kat. komiteto nariais.

    Tuos standartinius kaltinimus kun. Alf. Svarinskui mes laikome grynai propagandiniu valdžios šauksmu, o suimtąjį kunigą teisiu ir nekaltu.

    Todėl mes, tikinčioji liaudis, reikalaujame — paleisti kun. Alf. Svarinską!
    Laisvę kun. Alf. Svarinskui!"

    Šis pareiškimo tekstas su parašais KGB darbuotojų buvo atimtas pačioje Griškabūdžio bažnyčioje, kur buvo renkami parašai. Parašų rinkėja buvo sulaikyta ir tardoma, o Griškabūdžio klebonas kun. Vyt. Užkuraitis šakių raj. prokuratūroje turėjo aiškintis, kad organizavo parašų rinkimą.

*     *     *

Reikalaudami kun. Alf. Svarinskui laisvės pasirašė tikintieji:

Kapsuke — 2185
      Vilniuje — 1216
Kėdainiuose — 1140  Mažeikiuose — 985
Laižuvoje — 65
        Leckavoje — 50
Miroslave — 551
       Simne — 468
Šventežeryje — 252   Gerdašiuose — 51
Šiluvoje — 208
         Garliavoje — 520
Tabariškėse — 182
    Vilkijoje — 171
Druskininkuose — 580  Kupiškyje — 1244
Panevėžyje — 1578
    Telšiuose — 2340
Navarėnuose — 97
     Vėkšniuose — 265
Sasnavoje — 276
        Patilčiuose — 52
Pažėruose — 146
        Lazdijuose — 371
Skardupiuose — 32
     Kapčiamiestyje — 143
Jonavoje — 436
          Vievyje — 438
Šėtoje — 89
              Radviliškyje — 436
Raseiniuose — 202
     Šiauliuose — 287
Nedingėje — 359
        Žalpiuose — 219
Anykščiuose — 232
       Luokėje — 332
Perlojoje — 499
           Lauksodoje — 121
Kaune — 3759
            Kybartuose — 914
Ylakiuose — 290
         Vištytyje — 108
Liškiavoje — 106
         Užuguostyje — 70
Ramygaloje — 310
       Šeduvoje — 725
Veiveriuoe — 124
         Dotnuvoje — 189
Palangoje — 400
           Pagiriuose — 111
Skriaudžiuose — 121
     Šilutėje — 465
Tauragėje — 400
          Pašilėje — 391
Sedoje — 358
              Tirkšliuose — 224
Eigirdžiuose — 76
        Alytuje — 1066
Tveruose — 109
          Kazlų Rūdoje — 328
Seirijuose — 250
         Pilviškiuose — 303
Ukmergėje — 704
        Šeštokuose — 364
Tytuvėnuose — 185
     Švėkšnoje — 617
Kretingoje — 887
        Viešvėnuose — 80

*     *     *

    Kun. Alfonso Svarinsko tardytojas Bičkauskas tvirtina, kad suimtajam pakeistas kaltinimo straipsnis. Dabar jis kaltinamas pagal LTSR Baudžiamojo kodekso 63 str. I-ąją dalį. Maksimali bausmė — 7 metai lagerio ir 5 metai tremties. Teismas vargu ar įvyks anksčiau spalio mėn.

    Lietuvoje tarp pasauliečių tikinčiųjų ir kunigų toliau renkami parašai už kun. Alf. Svarinską, reikalaujant jam laisvės. Valdžios pareigūnai aiškina, kad tai nieko nepadės. Padės ar ne — yra antraeilės reikšmės klausimas, svarbiausia, kad tikinti tauta solidariai užstoja tą, kuris jai brangus. Dar daugiau. Kiekvienas parašas už kun. Alf. Svarinską — tai apsisprendimas už tas idėjas, kurioms gyvenimą pašventė šis uolus Lietuvos kunigas.

*     *     *


Tikinčiųjų teisėms ginti
katalikų komitetas
1983.1.31. Nr. 53
TSKP Generaliniam Sekretoriui Jurijui Andropovui
Nuorašas: LTSR Prokurorui

    1983 m. sausio 26 d. buvo suimtas Viduklės klebonas kun. Alfonsas Svarinskas, o pas Valkininkų kleboną kun. Algimantą Keiną ir Telšių vikarą kun. Joną Kaunecką padarytos kratos. Kadangi šie kunigai priklauso TTGK komitetui, tai ženklas — kad pradėta akcija prieš TTGK komitetą.

    Mes protestuojame prieš šią LTSR Prokuratūros veiklą, o ypač prieš kun. Alf. Svarinsko suėmimą, nes nei Kat. komiteto, nei asmeniškai kun. Alf. Svarinsko veikloje nieko nebuvo antivalstybinio, nė antikonstitucinio.

    Mes pakartotinai pabrėžiame, kad Kat. komiteto tikslas rūpintis, kad Lietuvos tikintieji turėtų bent tiek teisių, kiek jų turi valdžios remiami ir prieš Bažnyčią kovojantieji Lietuvos ateistai. Ar šią veiklą galima laikyti antikonstitucine, kai TSRS Konstitucija garantuoja visiems piliečiams lygias teises, neatsižvelgiant nei į tautybę, nei į rasę, nei į religiją (34 str.)?

    Kun. Alf. Svarinsko suėmimas iššaukė didžiulį tikinčiųjų pasipiktinimą. Tikintieji, sudarantieji Lietuvos TSR gyventojų daugumą, klausia: ką reiškia, kad suiminėjami uoliausi kunigai? Gal tai atviros kovos prieš Bažnyčią paskelbimas?

    1974 m. F. Engelsas atvirą kovą prieš religiją pavadino kvailyste ir teigė, kad tai geriausias būdas atgaivinti domėjimąsi religija. Jo mintis pagyrė Leninas (Lenino rašt. t. 17 psl. 415-426). Teisminis kun. Alf. Svarinsko persekiojimas patvirtins Engelso ir Lenino mintis, kaip jas prieš 11 metų patvirtino 3-jų kunigų — Juozo Zdebskio,
Prospero Bublio ir Antano Šeškevičiaus teismai, — nuo tada Lietuvoje Katalikų Bažnyčia pradėjo atbusti.
TTGKK nariai:
doc. Vyt. Skuodis (lageryje)
kunigai: Alf. Svarinskas (kalėjime)
Leonas Kalinauskas
Jonas Kauneckas
Algimantas Keina
Vaclovas Stakėnas
Sigitas Tamkevičius
Vincas Vėlavičius
Kazimieras Žilys

*     *     *

Vilniaus Saugumo Komiteto Viršininkui
Pareiškimas


(Kilniausią auką — savąją laisvę įkaitu pasiūlė devyni Lietuvos jaunuoliai):

    Nacių esesininkai, nors laikomi žiauriausiais, priimdavo įkaitus net pasmerktam mirti kaliniui. Visiems žinomas įvykis, kai Osvencimo lageryje bado mirtimi mirė kun. M. Kolbė, kaip įkaitas už mirti pasmerktą gausios šeimos tėvą.

    Jūs vadinate save atstovais humaniškiausios valstybės pasaulyje, todėl mes kreipiamės į jus ir prašome priimti įkaitais už katalikų Bažnyčios kunigą Alfonsą Svarinską.

    Mes, žemiau susirašę asmenys sutinkame eiti į kalėjimą ar darbo stovyklą įkaitais už kun. Alf. Svarinską.
    Prašome mūsų pareiškimą patenkinti.

Gavėnaitė Monika Viduklė, šaltinio 1
Petkevičienė Jadvyga Šiauliai
Saukienė Marija Viduklė, Gėlių g.
Stanelytė Jadvyga Kaunas, 16 divizijos 56a-39
Teresiūtė Regina   Kelmės m.
Navickaitė Joana   Kulautuva
Raižytė Aldona     Teleišių km.
Rekašius Arūnas   Garliava, Ramybės 14
Kelpšas Saulius    Garliava, Pažangos 11.

*     *     *

TSKP Generaliniam Sekretoriui Andropovui J.V.

Telšių vyskupijos Kunigų, LTSR, 235610
Telšiai, Spaudos 2 Telšių Vyskupijos Kurija

Pareiškimas

(104 Telšių vyskupijos kunigai Andropovo prašo paleisti kun. Alf. Svarinską, sustabdyti katalikų kunigų persekiojimą Lietuvoje ir tikinčiųjų religinių įsitikinimų įžeidinėjimą):
    Šių metų sausio 26 d. areštavus Viduklės kleboną Alfonsą Svarinską, labai sustiprėjo akcija prieš Lietuvos Katalikų Bažnyčią. Rajoniniuose laikraščiuose kunigai apšaukiami antitarybininkais, politikieriais, ekstremistais. Susirinkimuose, kurie daromi įmonėse, įstaigose, mokyklose, kai kurie kunigai apšmeižiami, primetant jiems nebūtus nusikaltimus. Visi kunigai akivaizdžiai sekami, ir padarytos kratos kunigų A. Šeškevičiaus, J. Kaunecko ir A. Keinos butuose.

    Kunigui Alf. Svarinskui „už antikonstuticinę veiklą iškelta baudžiamoji byla ir 1983 metų sausio 26 d. jis įstatymo nustatyta tvarka patrauktas baudžiamojon atsakomybėn". („Tiesa", 1983.01.27 Nr. 22).

    Kunigo Svarinsko religinę veiklą mes žinome ir esame tikri, kad antikonstitucine veikla jis neužsiėmė. Kunigui Svarinskui teismo dar nebuvo, teismas dar netarė savo žodžio  apie jo kaltumą ar nekaltumą,  o spauda ir


propagandistai kunigą Svarinską jau nuteisė ir pripažino kaltu. Tokia propagandistų akcija yra neįstatymiška, nes tardymas nebaigtas ir kaltė nenustatyta.

    Kunigas Svarinskas priklausė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui, kurio paskirtis — ginti tikinčiuosius, kai jų teisės pažeidžiamos. Mes įsitikinę, kad priklausyti šiam komitetui ir ginti tikinčiųjų teises ne tik kad nėra nusikaltimas, bet tai kilnus ir humaniškas darbas.

    Dar blogiau — tarybinėje spaudoje pastaruoju metu pasirodė straipsniai, kuriuose niekinamas šventasis Kazimieras, Lietuvos Globėjas; šmeižiamas ir niekinamas Dievo Tarnas arkivyskupas Jurgis Matulaitis-Matulevičius. Tai aiškus tikinčiųjų jausmų įžeidinėjimas. Jaučiame pareigą pareikšti protestą.

    Prašome sustabdyti katalikų kunigų persekiojimą Lietuvoje, tikinčiųjų religinių įsitikinimų įžeidinėjimą, o kun. Alf. Svarinską paleisti iš kalėjimo.
Pasirašė kunigai:
Lideikis Aloyzas
        Abramavičius Vladas
Klimavičius Alfonsas   Siparis Vytautas
Mitkus Petras
            Serapinas Liudvikas
Jakutis Aleksas
         Radveikis Vladas
Budrikis Julius
           Kerpauskas Anicetas
Jasinevičius Jonas
      Prialgauskas Kazimieras
Šarkauskas Liudvikas   Miklovas Juozas
Petronaitis Antanas
    Skirmantas Domininkas
Bunkus Antanas
         Brazdžius Bronius
Bagužas Brunonas
      Juškys Izidorius
Tamašauskas Julijonas Augustis Antanas
Puzaras Petras
            Palšis Petras
Arlauskas Klemensas
    Senkus Vincentas
Pudžemis Adolfas
        Petrikas Kostas
Jurgaitis Antanas
        Vaitelis Stanislovas
Žukas Anupras
            Garjonis Antanas
Giedra Domininkas
      Gauronskis Vincentas
Gedvila Jonas
             Striukis Antanas
Šatkus Pranas
            Žilys Ferdinandas
Gunta Juozas
            Poška Tadas
Klebonas Vincentas
    Gasiūnas Juozas
Merliūnas Petras
        Žukas Kazimieras
Pridotkas Alfonsas
      Juškys Vladas
Latakas Bronius
          Pačinskas Juozas
Gedgaudas Juozas
        Macelis Kazimieras
Vėlavičius Vincentas
     Bučinskas Jonas
Šikšnys Valentinas
      Širvaitis Juozas
Ružė Pranciškus
          Racevičius Bronius
Šlevas Vladas
            Jasas Petras
Stukas Petras
            Pakalniškis Jonas
Baškys Alfonsas
         Šiurys Juozas
Bernotas Petras
         Gylys Antanas
Veselis Leonas
          Puidokas Klemensas
Šukas Henrikas
         Jonauskas Juozas
Motekaitis Vytautas
    Rudzinskas Jonas
Kiela Antanas
            Arnašius Albinas
Ilskis Jonas
                Meidus Juozas
Jadviršis Kostas
         Miškinis Julius
Venckus Pranciškus
     Lukošius Jonas
Serapinas Petras
        Germanas Edmundas
Damerauskas Liudvikas Žulpa Romualdas
Pakamanis Algirdas
      Grabauskas Juozas
Beniušis Antanas
         Alminas Adomas
Gasčiūnas Kazimieras
    Degutis Česlovas
Ivanauskas Antanas
      Kusas Jonas
Paliukas Jonas
             Velioniškis Konstantinas
Rimkus Kazimieras
       Lukoševičius Alfonsas
Lygnugaris Petras
        Riškus Antanas
Maželis Juozas
            Šeškevičius Antanas
Gauronskis Anupras
      Zdanavičius Antanas
Baikauskas Jonas
         Bukauskas Juozas
Vičiulis Jonas
              Orantas Aloyzas
1983.III.15.
*     *     *


LTSR Prokurorui
Pareiškimas

    Mes, žemiau pasirašiusieji, išreiškiame gilų susirūpinimą dėl Viduklės klebono kunigo Alfonso Svarinsko suėmimo.

    Alf. Svarinskas yra doras, principingas žmogus ir geras kunigas. Mes žinome, o tie, kurie girdėjo jo pamokslus, tvirtiname, kad jis nešmeižė tarybinės santvarkos, nemenkino jos prestižo, bet tarybinės Konstitucijos rėmuose kritikavo tuos tarybinius pareigūnus, kurie neteisėtai kišosi į Bažnyčios vidaus reikalus, be pagrindo įžeidinėjo tikinčiuosius. Esame nustebinti, kad ne jie, o kun. Alf. Svarinskas patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Tas faktas įrodo, kad aukščiausios tarybinės instantcijos nesiskaito su savo piliečių interesais bei poreikiais, diskriminuoja tikinčius ir visus konfliktinius klausimus sprendžia iš jėgos pozicijų, nesivaduoja visuotinai priimtais moraliniais bei humanitariniais principais.

    Prašome nedelsiant paleisti kun. Alf. Svarinską ir tikimės, kad jis vėl turės galimybę vykdyti kunigiškas pareigas.

Danutė Keršiūtė
        Irena Skuodienė
Genovaitė Šakalienė   Leonas Laurinskas
Marija Iešmantienė
    Albertas Žilinskas
Jonas Sadūnas
          Marytė Sadūnienė
Petras Cidzikas
         Elena Terleckienė
Birutė Burauskaitė
     Angelė Ragaišienė
Romualdas Ragaišis
    Vytautas Bogušis

*     *     *

VSK prie LTSR MT tardytojui Vidzėnui
Kopijos:
LTSR Prokurorui
Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui

        Pil. Simučio Liudviko, Adomo, gim. 1935 m.,
        teisto už antitarybinę veiklą 25 metams laisvės
        atėmimo ir kalėjusio nuo 1955 m. iki 1977 m.,
        dabar gyvenančio Kaune, A. Borisos, 25-3,
Pareiškimas

(Tiksliai nupieštas kun. Alf. Svarinsko ir čekistų paveikslas):
    Būdamas pakviestas į VSK apklausai ryšium su kun. Alf. Svarinsko byla, turiu pareikšti:

    Kun. Alf. Svarinską pažįstu labai gerai ir seniai. Ilgai teko su juo bendrauti įkalinimo vietose, kur nežmoniškai sunkios ir baisios gyvenimo sąlygos sudaro ypatingai palankias sąlygas žmogų pažinti. Ilgalaikio bado ir nuovargio iškankinti žmonės nepajėgia nuslėpti savo net menkiausių ydų bei dorybių. Mano draugystė su kun. Alf. Svarinsku tęsėsi ir man grįžus iš įkalinimo vietos. Todėl mano liudijimas apie kun. Alf. Svarinską gali būti žymiai objektyvesnis nei daugelio kitų, susidūrusių su juo tik epizodiškai.

    Su pilnu juristinės atsakomybės supratimu ir moralinės atsakomybės jausmu, remdamasis daugeliu savo pokalbių ir artimu bendravimu su kun. Alf. Svarinsku bei plačiomis savo pažintimis Lietuvoje, kategoriškai tvirtinu:

    Kun. Alf. Svarinskas niekada neturėjo tikslo padaryti žalą TSRS valstybinei nepriklausomybei, teritorijos neliečiamybei ar karinei galiai.

    Kun. Alf. Svarinskas niekada neturėjo tikslo informacijos priemonėmis kenkti TSRS interesams.

    Kun. Alf. Svarinskas niekada neturėjo tikslo pakirsti ar susilpninti tarybų valdžią, šmeižtais ar prasimanymais pažeminti tarybinę valstybę ir visuomeninę santvarką.
Kun. Alf. Svarinskas nei veltui, nei už pinigus nenorėjo tarnauti ir netarnavo nei užsienio, nei vidaus TSRS priešams.
    Kun. Alf. Svarinskas norėjo būti ir buvo geru, teisingu žmogumi, geru katalikų kunigu: pagal išgales ir jėgas padėjo vargstantiems, gynė skriaudžiamuosius, o ypač daug jėgų ir laiko skyrė kovai už tikinčiųjų teisių sulyginimą su ateistų teisėmis, prieš tikinčiųjų diskriminaciją, kurią taip skaudžiai jaučia Lietuvos katalikai.

    Vienintelis kun. Alf. Svarinsko energijos šaltinis ir jo pasiaukojamos veiklos variklis — meilė. Būdamas vienas iš ryškiausių žvaigždžių povalančinėje Lietuvos Katalikų Bažnyčioje, jis išliko nuostabiai kuklus. Jis darė tik tai, ką daryti norėjo, bet nedrįso, bijojo, dauguma Lietuvos kunigų: jis garsaiai savo pamoksluose kalbėjo tik apie tai, apie ką dauguma Lietuvos kunigų ir tikinčiųjų kalbėjo pašnibždomis, apie ką kalbėti jo primygtinai prašė dauguma kunigų ir tikinčiųjų, kurie patys dėl vyriškumo ar gabumų stokos kalbėti negalėjo.

    Kun. Alf. Svarinskas niekada nesistengė prasiveržti į priekį, būti pirmu, bet aplinkoje, kur žmonės tebėra sukaustyti baimės, įvarytos jiems siaubingais Stalino, Berijos laikais, kur žmonės iki šiol nepajėgė patikėti, kad tarybų valdžia dabar jau yra žmoniškesnė (ir, matyt, ne be pagrindo, jei šiandien dar galimas areštas tokio tauraus žmogaus, kaip kun. Alf. Svarinskas!), tokioje aplinkoje kun. Alf. Svarinskas dažnai buvo pirmas irgi iš baimės! Bet ne iš sukausčiusios kitus gyvuliškos baimės, o iš Dievo baimės! Jis būdamas tvirto tikėjimo, beveik niekada nepasidavė gyvuliškai baimei, bet nuolat bijojo tylėjimu ir nieko neveikimu pritarti nusikalstamiems darbams, bijojo tylėjimu įžeisti Dievą ten, kur sąžinė reikalauja ne tik kalbėti, bet šaukti visu balsu.

    Kur tik teko kun. Alf. Svarinskui kunigauti, jis visur savo gyvenimu ir veikla nusipelnė ypatingą tikinčiųjų ir net daugelio netikinčiųjų pagarbą ir meilę. Garsas apie jo vyrišką gerumą pasklido po visą Lietuvą ir net už jos ribų.

    Talentingo gerumo šviesoje paprastas žmogiškas gerumas pasidaro lyg ir nebematomas, atsiduria šešėlyje
arba net tampa panašus į blogį. Tą tiesą gražiai liudija 1978 m. Telšiuose prie plataus Kūčių vakarienės stalo tuometinio vyskupijos valdytojo, o dabar jau vyskupo Antano Vaičiaus nepiktai pasakyti žodžiai apie kun. Joną Kaunecką: „. . . Kol Telšiuose nebuvo kun. J. Kaunecko, visi Telšių kunigai žmonėms buvome geri, bet, kai žmonės pamatė kun. J. Kaunecką, mes, visi kiti, žmonių akyse likome negeri . . ."

    Jei gerumas didesnio gerumo kaimynystėje tampa panašūs į blogį, tai ką jau kalbėti apie patį blogį!

    Kun. Alf. Svarinsko didvyriškas gerumas drumstė sąžines ir protus tiek gerų, tiek ir blogų žmonių. Gerieji, susidūrę su juo, užsidegdavo troškimu tapti dar geresniais, o blogiesiems, suprantama, gerumas uždega tik pavydo, keršto jausmus, norą likviduoti jį, kad netrukdytų būti blogais ir vis dėlto atrodyti gerais.

    Kun. Alf. Svarinsko areštas ir bandymas jį parodyti kaip nusikaltėlį blogų žmonių baisios ydos — keršto išdava, tai savavaliautojų, tarybinių įstatymų ir žmoniškumo nežabotų pažeidėjų kerštas.

    Niekam ne paslaptis, kad tarybiniai čekistai yra padarę daug klaidų. Tų klaidų pasėkoje žuvo Tuchačevskis, Uborevičius ir daug kitų, daugybė žmonių buvo per klaidą įkalinti. Esu absoliučiai įsitikinęs, kad kun. Alf. Svarinsko areštas ir pastangos sudaryti baudžiamąją bylą yra viena iš naujausių ir viena iš baisiausių čekistų klaidų, kuri, deja, jau padaryta, bet kurią dar yra galimybė ištaisyti.

    Esu susipažinęs su LTSR BK ir žinau, kad už atsisakymą būti liudytoju galiu būti teisiamas. Tačiau ne mano kaltė, kad tarybinėje valstybėje įstatymų leidėjai ignoruoja tikinčiųjų dvasinius poreikius. Aš, kaip žmogus ir katalikas, bandymą iš manęs padaryti liudytoją kun. Alf. Svarinsko byloje galiu vertinti tik kaip nepelnytą kun. Alf. Svarinsko ir manęs įžeidimą, nes aišku, kad šioje byloje tardytojai gali tik ieškoti talkos gerus kun. Alf. Svarinsko darbus ir žodžius pavaizduoti nusikalstamais.
    Viską, ką aš turėjau kun. Alf. Svarinsko byloje pasakyti, išdėsčiau šiame pareiškime. Kadangi kun. Alf. Svarinskas yra visiškai nekaltas, tai būti smulkiau apklausinėjamas šioje byloje atsisakau, nesiskaitydamas su galimomis dėlto baisiomis pasėkomis man ir mano šeimai. O jeigu tai bus kvalifikuota kaip neteisingas liudijimas ir už tai man iškelta baudžiamoji byla, tada visus čia išdėstytus teiginius galėsiu pailiustruoti gausiais ir iškalbingais faktais.
1983 m. kovo mėn. 16 d.
L. Simutis

*     *     *

Kažkur paliko pievos,
Kažkur žalia spalva . . .
Kartoki sau, kartoki,
Kartoki, kad yra,
Kartok kaip Sakramentą,
Kartoki Lietuva.

    Nes čia — tiktai trys žingsniai
    Nuo sienos iki sienos.
    Kažkur už šalto mūro,
    Kažkur ten mėnesienoj
    Mėnulio Lietuva.

Kažkur ten liko žmonės,
Kažko iš manęs nori,
Tas veidas toks išblyškęs . . .
Ar Tu, ar Tu čia, Kristau,
Kur dingo Tavo žvilgsnis, kuris mane lydėjo?

    Ar aš gerai kovojau?
    Ar aš gerai mylėjau?
    Ar šito Tu norėjai?
    Sakyk man, Atpirkėjau!
    Sakyk, tik netylėki, manęs tik neapleisk.
O žmonės, žmonės, žmonės,
Ar jums manęs reikėjo?
Ar jums nors kiek padėjau?
Sakyk man, netylėki,
Ar šito Tu norėjai?
Ar šito Tu norėjai?

(Kun. Alf. Svarinskas — tai drąsus pasiaukojimo švyturys iš pavergtos Lietuvos ir Sibiro kalėjimų Tėvynėje likusiems ir pasaulyje pasklidusiems lietuviams):
    Kun. Alfonsas Svarinskas gimė 1925.1.21 Ukmergės apskrityje Deltuvos valsč., Kadrėnų km. Mokėsi Vidiškių prad. m-kloje, Deltuvos progimnazijoje. Buvo įstojęs į Ukmergės mokytojų seminariją, bet jos nebaigė — nepatiko. 1943 m. įstojo į pirmąjį licėjinį kursą (3 m. iki pirmo filosofinio kurso). Deja, Kunigų seminarijos baigti nesuspėjo — 1946 m. gruodžio 31 d. suimamas, žiauriai tardomas, o vėliau kalinamas spec. lageriuose, kur ilgą laiką dirbo felčeriu. Dirbti Alf. Svarinskas buvo skiriamas į sunkiausių ligonių korpusus, bet ir čia jis, nuolat besišypsąs, sugebėdavo rasti bendrą kalbą su beviltiškais ligoniais. Jis žinojo kiekvieną: kam ko reikia, ką skauda, ir skubėjo su savo efektyvia pagalba — turėjo neeilinę mokėjimo bendrauti su žmonėmis dovaną. Už sugebėjimą dalintis, ką turėjo ar gaudavo, buvo labai gerbiamas. Lageryje jis mėgo draugauti su eruditais iš visų sričių ir taip įsigijo neeilinį gyvenimo diplomą, tapo lyg mažąja vaikščiojančia enciklopedija. Nuo pat ankstyvo ryto (dažnai po sąžiningai budėtos nakties) iki vėlyvo vakaro Alf. Svarinskas būdavo visur, kur tik reikalinga pagalbos ranka, padrąsinantis žodis ar patarimas. Nesmulkmenišką ir nepriekabų jį mylėjo visi, net ir vagys, — išsivirę košės, jį kviesdavosi pas save, ir jiems buvo malonu turėti jį savo tarpe. Principiniuose klausimuose Alf. Svarinskas pasiro-
dė nepalaužiamas. Laiške tėvams 1948.XI.17 iš Intos lagerio parašė:

O jei žūsiu, Tėvyne,žinoki,
jog už laisvę miriau su daina . . .
Ir prie kapo manęs neraudoki,
Neraudok, neraudok, Mama mylima.

Brangieji tėveliai, tebūnie Jums tai suraminimui ir prisiminimui".

    Po Stalino mirties, kai administracija „prisiminė" kalinių teises, Alf. Svarinskas pradėjo reikalauti praktikoje įgyvendinti iki šiol tik popieriuje skelbiamą religijos laisvę; visi kaliniai tada pajuto neeilinę kun. Alf. Svarinsko drąsą.

    1954 m. spalio 3 d. Abezėje, lageryje, pasiruošęs ir skaudžiuose bandymuose įrodęs savo dvasinį subrendimą, Alf. Svarinskas iš vyskupo Ramanausko gavo kunigystės šventimus.

    1956 m. kun. Alf. Svarinskas buvo paleistas ir grįžo į Lietuvą. Kai kas iš formalistų nedraugiškai sutiko lagerio kunigą, bet, jo paties žodžiais tariant, netrūko ir tikrų katalikų, kurie su meile priėmė į savo šeimą naują konfratrą. Kad patenkintų ir vienus, ir kitus, kun. Alf. Svarinskas buvo paskirtas Kulautuvon vikaru. Čia jis nuoširdžiai vikarauja, daug dirba gražindamas bažnyčios aplinką, plačiai apaštalauja — turtinga asmeninė kun. Alf. Svarinsko biblioteka vilioja įvairių tautybių poilsiautojus (tuo metu Kulautuvoje buvo visasąjunginė sanatorija). Pamatę prie bažnyčios besidarbuojantį jauną kunigą, maloniai pašnekinti mokiniai, neretas su prievarta įsegtu komjaunimo ženkliuku, ima kastuvą ar grindims plauti skudurą ir talkina vikarui. Vakarais jaunimas susirenka į jo kambarėlį pasišnekėti ir padiskutuoti. Užsimezgė nuoširdi, ilgiems metams palikusi neišdildomą įspūdį, kilninanti ir stiprinanti draugystė. Nepatiko valdžiai tokia kun. Alf. Svarinsko veikla, bet suimti jį Kulautuvoje, kur
jj visi gerai pažino ir buvo prie jo prisirišę, pabijojo, todėl 1958 m. perkėlė jį į didesnę Betygalos parapiją. Bevikariaudamas Betygaloje vėl pradėjo eiti į žmones, ieškodamas sielų. Št ai mažas epizodėlis, rodantis kaip kunigas stengėsi laimėti žmones Dievui.

    Kartą kun. Alf. Svarinskas, užėjęs pas vieną parapijietį, paklausė, kodėl nebuvęs bažnyčioje, šis teisinosi, kad pramiegojęs, neturįs laikrodžio. Greitai vikaras atnešė laikrodį ir padovanojo, kad daugiau jau nepramiegotų šv. Mišių.

    Betygaloje darbavosi vos du mėnesius. Dar ir dabar tikintieji prisimena, kaip suimtą kun. Alf. Svarinską pasodino į roges tarp ginkluotų vyrų. Arkliui netikėtai pašokus į šalį, rogės pavirto ir metė vieną iš jų, sėdėjusių šalia kunigo, bet suimtasis staiga stvėrė į glėbį bevirstantį milicininką ir sulaikė jį. Parapijiečiai buvo nustebinti kunigo tokia gražia priešų meile.

    Kun. Alf. Svarinską kaltino antitarybine veikla. Liudininkai turėjo būti 3, bet du atsisakė ir liko tik Kauno komjaunimo sekretorė Malinauskaitė. Teismo metu ji liudijo, kad kunigas Kulautuvos bažnyčioje, į kurią ji buvo nuėjusi, per pamokslą kalbėjo prieš valdžią. Nors iš tiesų, tą dieną pamokslo visai nebuvo, buvo skaitoma tik evangelija. Malinauskaitė teismą įtikino, kad jos tiesa. Teismas nubaudė 6 metams lagerio.

    Po sprendimo motina ir savieji gavo pasikalbėti su nuteistuoju, kuris buvo ypač linksmas, kaip geriausiose vaišėse.

    Apaštalavimo vieta pasikeičia kalėjimo kamera, tardytojo kabinetu, lagerio baraku. Užsipelno pagarbos jis ir čia. Keisdamasis koridorinis įspėjo atėjusį: „O čia, vienutėje, — popas. Nekelk šurmulio — jis vis meldžiasi". Kartą, užsitęsus tardymui, kun. Alf. Svarinskas kreipėsi į tardytoją, kad dabar jam laikas pasimelsti, o po kelių dienų tuo pačiu laiku jau pats tardytojas pasiūlė: „Na, o dabar jums, rodos, laikas melstis".
    Vienu laiku lagerio administracija nutarė apriboti kun. Alf. Svarinsko apaštalavimo sferą ir uždarė jį į mažą lageriuką skirtą ypatingai pavojingiems asmenims, galintiems turėti „neigiamą" įtaką kitiems kaliniams. Čia kun. Alf. Svarinskas susitinka su eile uolių kunigų, jų tarpe — Ukrainos unitų arkivyskupu J. Slipyj, vėliau pakeltu į kardinolus.

    Kartą lagerio viršininkas kreipėsi į kun. Alf. Svarinską: „Alfonsai, pasimelsk už mane. Man dabar labai sunku". — „Aš visuomet už jus, viršininke, meldžiuosi, — atsakė kun. Alf. Svarinskas, — tik, jeigu iki šiol aš melsdavausi už jus kaip už priešą, tai nuo šiandien melsiuosi kaip už draugą".

    1964 m. kun. Alf. Svarinskas išeina į laisvę ir pradeda darbuotis mažoje Dzūkijos parapijoje — Miroslave, kartu tęsia studijas. Dideliems žmonėms nėra nereikšmingų darbų. Ten, kur kun. Alf. Svarinskas, ten žmonės tampa uolesniais katalikais, savo tautinę individualybę giliau išgyvenančiais lietuviais.

    1971 m. jis paskiriamas dirbti klebonu Igliaukos parapijoje. Nors šiokiadieniais į šv. Mišias ateidavo vos kelios moterėlės, bažnyčioje degdavo visos žvakės, o kunigas pamaldas laikydavo taip rūpestingai, lyg žmonių būtų pilna bažnyčia. Pamokslai turiningi, rūpestingai paruošti, nors jų klausydavo nedaug žmonių. Ir pastangos davė vaisių: žmonės vis dažniau ir sąmoningiau pradėjo lankyti naujai suremontuotą bažnyčią, sujudo ir jaunimas.

    1970-71 m. Lietuvoje už vaikų katekizaciją teisiami kunigai — Antanas Šeškevičius, Juozas Zdebskis, Prosperas Bubnys — ateistai triumfuoja. Ir tada pasigirsta drąsus kun. Alf. Svarinsko žodis. Tikintieji iškilmingai sutinka Igliaukos bažnyčioje grįžusius iš kalėjimo kunigus. Prie altoriaus vis gausiau renkasi jaunimas. Saugumas niršta. Atvažiavusi visa tardytojų brigada kaltina kun. Alf. Svarinską „LKBK" leidimu: „Mūsų turimomis žiniomis tu leidi „LKBK"! — užsipuolė čekistai. „O kur įrodymai?" — klausia kun. Alf. Svarinskas. „Tuo tarpu tai
mūsų operatyvinio skyriaus paslaptis", — atsako kagėbistai. „Tai, kai nebereiks jų slėpti, tada ir kalbėsimės", — nuramina čekistus kun. Alf. Svarinskas. Tardymas baigiamas griežtu draudimu bet kam bent žodžiu prasitarti apie jj. Tačiau kun. Alf. Svarinskas nepalaužiamas ir tiesiakalbis: „Kiekvienas puolamasis turi teisę gintis, dar šiandien visa parapija sužinos, kas ir kokiu tikslu atvyko Igliaukon", — prižada čekistams kun. Alf. Svarinskas. Vakarinių pamaldų metu klebonas tikintiesiems atvirai papasakojo saugumiečių kėslus. Reakcija buvo staigi: kaip kas mokėjo, taip tas šoko ginti kleboną. Po paros valstybinio saugumo darbuotojų Igliaukoje jau nebuvo . . ., tačiau rūpestis, kaip susidoroti su uoliu kunigu liko.

    1976 m. kun. Alf. Svarinskas skiriamas į didelę Viduklės parapiją, kad pastoracinis darbas atimtų visas jėgas ir laiką; bažnyčia reikalinga skubaus kapitalinio remonto. Praėjus septyneriems metams, kiekvienas vidukliškis, kur jis begyventų, didžiuojasi savo pagarsėjusia parapija. Viduklėje, kaip ir kitur, kun. Alf. Svarinsko iniciatyva vėl iškilmingai ir šiltai sutinkami Lietuvos kankiniai, grįžę į Lietuvą po 23 ar 35 metų kalinimo . . .

    „Knieti saugumui susidoroti su manim. Bet ką jie gali padaryti? Į kalėjimą uždaryti? — ten irgi reikalingi kunigai. Pakart? — arčiau dangaus būčiau. Labiausiai reikia mums kankinių! Idėjos, už kurias miršta žmonės, nemiršta", — kalbėjo kun. Alf. Svarinskas laisvėje.

    Kun. Alf. Svarinskas — tai drąsaus pasiaukojimo švyturys, iš Lietuvos vidukelės šviečiąs visai numylėtai Tėvynei.

KRATOS IR TARDYMAI


(Prisamdyta gaujos čekistų ir milicijos valstybei nuo religijos saugoti ir tikintiesiems terorizuoti):
    Gargžiai (Klaipėdos raj.). 1983 m. sausio 26 d. Gargždų parapijos vikaro kun. Antano Šeškevičiaus bute, garaže ir palėpėse buvo padaryta krata, kuriai vadovavo Klaipėdos ypatingų bylų tardytojas A. Barasevičius. Kratos metu čekistai ieškojo TTGK komiteto dokumentų archyvo bei sovietinę santvarką šmeižiančios literatūros. Paimta: 2 rašomosios mašinėlės (viena kun. A. Šeškevičiaus, kita vargonininko), 10 magnetofoninių juostų su pamokslų bei giedojimų įrašais, valdžios organams išsiųstų raštų kopijos ir kiti raštai — viso 31; iš palėpės paimta „Kronika" Nr. 55. Darant kratą, čekistai sulaikė visus, atėjusius pas kun. A. Šeškevičių, neišskiriant nė parapijiečio, atvykusio vežti kunigą pas ligonį. Iš kun. A. Šeškevičiaus buvo reikalaujama nurodyti, kokius ryšius jis palaikė su kun. Alf. Svarinsku. Krata užtruko 5 valandas.

*     *     *

    Kapsukas. 1983 m. sausio 26 d. pas Kapsuko raj. Mokolų km. gyventoją Juozą Ardzijauską buvo padaryta krata. Milicijos pareigūnas kapitonas Tamkevičius parodė kratos orderį, kuriame buvo pažymėta, kad yra ieškoma pavogta mašina, o J. Ardzijauskas įtariamas kaip galėjęs įvykdyti šį nusikaltimą. J. Ardzijauskas pasiūlė apžiūrėti garažą, tačiau paeigūnai, tarpusavy pasitarę, pradėjo naršyti po knygas bei stalčius. Į gyventojų nustebimą, kad mašinos stalčiuje nepaslėpsi, niekas nereagavo. Paėmė: pamokslų įrašus, magnetofonus, kelis „LKBK" numerius, Solženycino knygą „Gulago salynas" II d. Krata užtruko maždaug 7 vai. Iš dešimties kratą dariusių asmenų nė vienas, išskyrus milicijos pareigūną kapitoną Tamkevičių, neprisistatė ir neparodė jokių dokumentų. Po kratos J. Ardzijauskas buvo nuvežtas į saugumą tardymui, iš kur jį išleido tik kitos dienos vakare.

*     *     *

    Vilnius. TTG Katalikų komiteto narys, Krokialaukio
klebonas kun. Vaclovas Stakėnas 4 dienas — š.m. vasario 10,11,15 ir 18 — buvo tardomas Vilniaus KGB būstinėje. Tardymai sukosi apie suimtąją Jadvygą Bieliauskienę ir apie TTG Kat. komitetą. Tardė saugumietis Gavėnas, kuris skundėsi, kad kun. Vaclovas Stakėnas nesąs atviras. Tardymo metu buvo prisistatęs su pasiūlymais bendradarbiauti čekistas, pasivadinęs Antanu, kuris jau anksčiau stengėsi kun. V. Stakėną padaryti savo „draugu".

*     *     *

    1983 m. vasario 15 d. Vilniaus Saugumo komitete buvo tardomas Josvainių klebonas, TTG Kat. komiteto narys kun. Leonas Kalinauskas. Tardytojas mjr. Pilelis kunigą kamantinėjo apie TTG Kat. komitetą: jo susikūrimą, veiklą, dokumentus etc. Kun. L. Kalinauskas po tardymo protokolu nepasirašė, motyvuodamas, kad atsakymus suformavęs ne jis, o tardytojas. į daugelį klausimų kunigas visiškai nieko neatsakė.

*     *     *

    1983 m. vasario 17, 18 ir 19 dienomis Vilniaus Saugume buvo tardomas Telšių vikaras, TTG Kat. komiteto narys kun. Jonas Kauneckas. Tardytojas Pilelis visus klausimus suko ta linkme, kad už TTG Kat. komiteto veiklą liktų kaltas kun. Alf. Svarinskas. Kun. J. Kauneckas teigė, kad visi TTG Kat. komiteto nariai yra vienodai atsakingi ir negalima vieną kaltinti daugiau už kitus.

*     *     *

    1983 m. vasario 28 ir kovo 1 d. Vilniaus saugume buvo tardomas Kybartų klebonas kun. Sigitas Tamkevičius. Tardytoją mjr. Pilelį domino du klausimai: ką tardomasis kunigas galėtų paliudyti apie kun. Alf. Svarinsko ir
Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto veiklą. Tarp daugelio klausimų buvo ir tokie: kokiu būdu TTG Katalikų komiteto dokumentai pakliuvo į užsienį, į „LKB Kroniką" ir 1.1. Kun. Sig. Tamkevičius apie TTG Kat. komiteto veiklą ką nors painformuoti atsisakė, motyvuodamas, kad Komitetas savo veikla nenusikaltęs prieš TSRS Konstituciją. Po tardymo protokolais nepasirašė.

*     *     *

    Skaudvilė. 1983 m. kovo 15 d. VSK tardytojas mjr. Pilelis atvyko į Skaudvilę ir apklausė Skaudvilės kleboną kun. Vincą Vėlavičių apie kun. Alf. Svarinską ir TTG Katalikų komiteto veiklą. Apie suimtąjį Viduklės kleboną kun. Alf. Svarinską tardomasis atsiliepė kaip apie vieną iš pačių geriausių Lietuvos kunigų, o apie TTG Katalikų komiteto veiklą ką nors paliudyti atsisakė. Tardytojas Pilelis kun. Vėlavičiaus atsakymus surašinėjo netiksliai, stengdamasis juos taip iškreipti, kad jie tiktų saugumo užmačioms. Kun. Vėlavičius po apklausos protokolu nepasirašė, o kovo 22 d. LTSR Prokurorui rašė:

    „Protestuoju dėl šitokio tardytojo elgesio ir prašau surašytąjį protokolą laikyti negaliojančiu.

    Apie kun. Alf. Svarinską galiu paliudyti štai ką: jis buvo uolus Kat. Bažnyčios kunigas, sąžiningai atliko savo kunigiškas pareigas ir už tai dabar kenčia kalėjime. Visi kaltinimai prieš kun. Alf. Svarinską negalima kitaip vertinti, kaip pastangos susidoroti su geru kunigu ir tuo būdu padėti ateistams kovoti prieš Kat. Bažnyčią Lietuvoje".

*     *     *

    Šlavantai. 1983 m. vasario mėn. Šlavantų klebonas kun. Juozas Zdebskis gavo pranešimą atvykti tardymui kun. Alfonso Svarinsko baudžiamoje byloje. Vasario 17 d. kun. J. Zdebskis Vilniaus KGB adresu pasiuntė tokio turinio telegramą:
    „Prieš tikėjimą liudyti neturiu ką. Prieš kun. Alfonsą Svarinską, kaip naują tikėjimo kankinį, lenkiu galvą. Todėl jūsų kvietimą atvykti į Saugumo įstaigą liudyti nematau prasmės išpildyti".

    1983 m. vasario 28 d. kun. J. Zdebskis buvo kviečiamas tardymui į Lietuvos TSR Prokuratūrą Vilniuje pas kun. Alf. Svarinsko tardytoją E. Bičkauską. Kunigas ir vėl į tardymą nenuvyko.

    Tardytojas E. Bičkauskas įsakė Lazdijų rajono Vidaus reikalų skyriui priverstinai atvesdinti kun. J. Zdebskį į Lietuvos TSR Prokuratūrą.

    Kovo 20 d. (sekmadienį) kun. J. Zdebskis savo automobiliu vyko į Kučiūnų bažnyčią, kurią jis aptarnauja, atlaikyti sekmadienio pamaldas. Pakeliui buvo sulaikytas ir nuvežtas į Lazdijų VRS, o iš ten valdiška mašina į Letuvos TSR Prokuratūrą.

    Tardytoją E. Bičkauską domino du klausimai: ką tardomasis galėtų pasakyti apie kun. Alf. Svarinską ir TTG Katalikų komiteto veiklą. Kun. J. Zdebskis į abu klausimus atsisakė bet ką paliudyti. Užklaustas, ką galėtų paaiškinti apie tai, kas jį prieš kelis metus apdegino, kun. J. Zdebskis patarė tardytojui kreiptis į kompetetin-gus organus, kurie apie tą nusikaltimą turi reikiamos informacijos.

*     *     *

    Prienai. 1983 m. vasario 11 d. Prienų vikaras kun. Antanas Gražulis buvo iškviestas į Vilniaus KGB tardymui. KGB kapitonas Rainys teiravosi apie kun. Alf. Svarinską. Kun. A. Gražulis paaiškino, kad Alf. Svarinskas esąs labai geras kunigas. Paklaustas, kaip vertina TTG Kat. komitetą, atsakė vertinąs teigiamai ir pasiryžęs, esant reikalui, pats į jį įstoti. Po apklausos protokolu tardomasis kunigas nepasirašė.
*     *     *


    Viduklė. 1983 m. vasario 8 d. tardymui į Vilniaus saugumą buvo išvkiesta Viduklės klebonijos šeimininkė Monika Gavėnaitė. Tardytojas papulk. Žemelys klausinėjo iškviestąją apie 1980 m. kratos metu iš jos paimtus pogrindžio leidinius — „Tiesos kelias" (2 egz.) ir „Ateitis". Saugumietį domino, ar M. Gavėnaitė nėra rašiusi kun. Alf. Svarinskui TTGK komiteto dokumentų, kur klebonas juos siųsdavęs, apie ką kalbėdavo pamoksluose; tvirtino, kad ji yra sukūrusi protesto dėl kun. Alf. Svarinsko arešto tekstą, teiravosi apie anksčiau rinktus tikinčiųjų parašus ir eisenas į Šiluvą. Visa tai jie laikė nusikaltimais prieš valdžią. M. Gavėnaitė pareiškė, kad jie niekada nesusikalbės, nes tuos pačius veiksmus jie vertina visai skirtingai.

    Vasario 9 d. M. Gavėnaitę tardė papulk. Urbonas. Tardytojas Vidzėnas ekspertyzei paėmė iš tardomosios rankraščio ir mašinėle rašytų tekstų pavyzdžius. Apie pietus du čekistai — Pilelis ir Zimėlys išsivežė M. Gavėnaitę į Viduklę, iš kur paėmė kun. Alf. Svarinsko pasą, karinį bilietą ir, klebono prašymu, anglų bei italų kalbų vadovėlius.

*     *     *

    Kybartai. 1983 m. vasario 10 d. keturi milicininkai gatvėje sulaikė Kybartų bažnyčios vargonininkę Birutę Briliūtę ir apkaltino, kad ji pažeidusi „pasų nuostatus". Iš tikrųjų B. Briliūtė pastoviai Kybartuose negyvno ir tik atvažiuodavo dirbti. Pareigūnai B. Briliūtę nusigabeno į Vilkaviškio milicijos skyrių. Čia ją pasitiko čekistas Koronenko ir bandė įrodyti, kad ji sulaikyta teisingai. Milicijos viršininko nebuvo, o jo pavaduotojas nežinojo ką daryti. Milicininkas Kazlauskas Saugume pasitarė ir liepė B. Briliūtei atvažiuoti į skyrių rytoj ir atsivežti darbo sutartį. O kai ši parodė darbo sutartį, tai milicininkas skėstelėjo beviltiškai rankomis: „Dabar tai visai nežinau, ką daryti!" Atsipeikėjęs vėl bėgo tartis su čekistais.
    Vasario 11 d. Birutei Briliūtei, vos peržengus milicijos viršininko slenkstį, pasipylė serija keiksmų. Po tokios įžangos nešvankiai besikeikiantis pareigūnas pareikalavo paso ir darbo sutarties. B. Briliūtė panoro sužinoti, kas per tipas, taip meistriškai besikeikęs, ir paprašė parodyti asmens dokumentus. Pykčio perkreiptu veidu pareigūnas tyčiojosi iš B. Briliūtės ir sakė, kad tokias kaip ji reikia naikinti. Po to iškvietė tris moteris, kurios pas B. Briliūtę padarė asmens kratą. Dabar jau tyčiojosi ir užgauliojo ne vienas, bet keturi. B. Briliūtė nutarė, kad vistiek jai nepavyks įrodyti, jog ji nėra nei „rupūžė" nei „davatka" (taip ją vadino pareigūnai) ir todėl geriau visai tylėti. Kai nusibodo tyčiotis, milicijos viršininkas įsakė milicininkui Kazlauskui surašyti vieną protokolą „už pasikėsinimą į pareigūno gyvybę, sveikatą ir orumą" ir nubausti 15 parų arešto, o antrą protokolą „už pasų nuostatų pažeidimą". Sustačius protokolus, B. Briliūtė buvo nugabenta į teismą. Teisėjas Slenfuktas pradėjo postringauti, kad visi bažnyčios darbuotojai yra veltėdžiai. Kai B. Briliūtė paprašė parašyti teismo sprendimą, teisėjas atsakė: „Jokios pažymos negausi. Eik ir taupomoje kasoje sumokėk 20 rub. valstybės naudai. Jei dar ko nors klausi, tikrai gausi 15 parų.

    Vasario 14 d. B. Briliūtė pasiuntė respublikos prokurorui skundą, tačiau jokio atsakymo negavo. Varnas varnui akies nekerta.

*     *     *

    Kelmė. 1983 m. vasario 4 d. į Kelmės VRS buvo iškviesta Regina Teresiūtė, gyvenanti Kelmėje, Laisvės 11. Jos laukęs milicijos pareigūnas Komikas pareikalavo pateikti pasą ir darbo pažymėjimą. (R. Teresiūtė dirba Kelmės raj. prie Žalpių bažnyčios). Parodžius dokumentus, milicijos leitenantas, kaltindamas, kad darbo sutartis buvo prievarta kun. Alf. Svarinsko ir Žalpių klebono Juozapo Razmanto išgauta iš Žalpių parapijos komiteto,
juos atėmė ir įsakė rašyti pasiaiškinimą, kodėl dirba prie bažnyčios. R. Teresiūtė paaiškino, kad darbo vietą renkasi ji pati, o kol kas dirbti prie bažnyčios dar neuždrausta, todėl jokių pasiaiškinimų nerašys. Atsisakius paklusti, R. Teresiūtė tardymui buvo nuvesta į antrą aukštą. Čia mjr. Markaitis pradėjo šmeižti ir niekinti kun. Alf. Svarinską; tardomoji buvo kaltinama, jog įsipaniojusi į kunigo-ban-dito pinkles ir dirbusi žalingą tarybinei visuomenei darbą. Čekistas Markaitis vertė R. Teresiūtę liudyti, kad kun. Alf. Svarinskas siuntinėjęs ją parvežti TTGK komiteto dokumentus ir šmeižiančią sovietinę visuomenę literatūrą, gąsdino, kad jai, kaip ir kun. Alf. Svarinskui, užvesta baudžiamoji byla.

    Po pietų prie R. Teresiūtės vėl prisistatė milicijos pareigūnas Komikas ir pakartotinai reikalavo rašyti pasiaiškinimą, kodėl ji dirba prie bažnyčios. Už atsisakymą rašyti pasiaiškinimą žadėjo uždaryti į psichiatrinę ligoninę arba pasodinti 15 parų. Mjr. Markaitis paaiškino, kad R. Teresiūtė įsidarbinusi Žalpiuose tik todėl, kad galėtų bendrauti su kun. Alf. Svarinsku, už ką jai jau yra parašytas griežtas įspėjimas. R. Teresiūtė atsisakė duoti bet kokius parodymus apie kun. Alf. Svarinską ir Žalpių parapijos kleboną kun. J. Razmantą bei pasirašyti po protokolais ir tuščiais blankais.

    Baigiantis tardymui, mjr. Markaitis perspėjo R. Teresiūtę, kad, jei per mėnesį laiko neįsidarbins valdiškame darbe, reikės susitikti kalėjime. Tardymas truko maždaug 5 valandas.

    1983 m. vasario 14 d. R. Teresiūtė išsiuntė pareiškimą LTSR prokurorui, reikalaudama, kad Kelmės raj. VRS grąžintų iš jos atimtus darbo dokumentus.

*     *     *


    Miroslavas (Alytaus raj.). 1983 m. kovo 29 d. „Obelijos" kolūkio saugumo technikos inžinierius Jonas Janavičius buvo iškviestas į Valstybinio saugumo komite-
tą ir klausinėjamas apie kun. Alf. Svarinską. Tardomasis paliudijo, kad kun. Alf. Svarinskas yra geras ir uolus kunigas. Toliau tardytojas Apolinaras Tuchin klausinėjo inžinierių apie brolius kunigus — Antaną ir Juozą Gražulius. Tardytojas teigė, kad kun. Antanas Gražulis yra patekęs blogų draugų įtakon ir, jei nesitaisys, ateityje bus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Saugumietis prašė padėti perauklėti šį kunigą. Inž. Jonas Janavičius pareiškė, kad kunigas turįs savo įsitikinimus ir į jo reikalus jam nėra prasmės kištis. Tačiau saugumietis, atrodo, norėdamas inžinierių užverbuoti, siūlė kur nors susitikti. Nieko nelaimėjęs, net nepaprašė pasirašyti po tardymo protokolu.

*     *     *

    Blinstrubiškės (Raseinių raj.). 1983 m. sausio 30 d. į Raseinių rajono Blinstrubiškių aklųjų internatą atvyko du milicininkai ir vienas čekistas. Lydimi internato partinės organizacijos sekretorės vyr. sesers Irenos Kybartienės, užėję į palatą, kurioje gyvena ligonė-invalidė Stasė Nevardauskaitė, jie paėmė iš jos Lietuvos prokurorui rašytą pareiškimą-protestą su parašais dėl kun. Alf. Svarinsko arešto. Pareigūnai savavališkai apžiūrinėjo S. Nevardauskaitės asmeninius daiktus — skaitinėjo užrašus bei laiškus; grasino, kad už parašų rinkimą ją reiktų gerai „išprausti", o dabar ko gero teksią išeiti iš internato. Vasario 1 d. Raseinių raj. partijos sekretorius Blinstrubiškių internato valgykloje susirinkusiems pietauti internato gyventojams šmeižė kun. Alf. Svarinską, vadino jį „baisiu žmogumi", kuriam tinkamiausia vieta ir yra kalėjimas. Po „paskaitos" rajono partijos sekretorius, internato direktorius Eugenijus Zaikauskas ir vyr. sesuo L. Kybartienė apklausinėjo ligonę S. Nevardauskaitę, iš kur ji gavusi pareiškimo-protesto tekstą; aiškino, kad Bažnyčia atskirta nuo valstybės ir gyvenantieji valdiškuose namuose be direktoriaus leidimo neturi teisės rašyti jokių pareiškimų,
juo labiau kolektyvinių; tikino, kad kun. Alf. Svarinskas šmeižęs tarybinį gyvenimą, įžeidinėjęs žmones ir 1.1. Į S. Nevardauskaitės prašymą konkrečiau paaiškinti, kuo iš tikrųjų kun. Alf. Svarinskas yra kaltas, nes iš apšaukimo šmeižiku, ir įžeidinėtoju, kurstytoju žmogaus kaltės negalima suprasti, rajono partijos sekretorius nieko konkretaus neatsakė, išskyrus tai, kad Vėlinių vakarą kun. Alf. Svarinskas kartu su tikinčiaisiais iš bažnyčios organizuotai nuvyko į kapines pasimelsti už mirusius.

    1983 m. vasario 3 d. internato gyventoja S. Nevardauskaitė išsiuntė pareiškimą Lietuvos komunistų partijos Centro Komitetui. Pateikiame sutrumpintą pareiškimo tekstą:

    Skaudžiai sukrėtė žinia, kad valdžios pareigūnų yra suimtas mūsų gerbiamas ir mylimas Viduklės klebonas Alfonsas Svarinskas. Visi gerai žinome, kad jis nekaltas. Tūkstančiai tikinčiųjų savo parašais paliudija, kad jis geras kunigas. Nesuprantame, kodėl jam prisegama antitarybi-ninko etiketė, apšaukiamas šmeižiku, įžeidinėtoju, kurstytoju . . . kodėl griebiasi susidoroti teisminėmis priemonėmis? Jei kunigas Alf. Svarinskas pasisako, kad būtų lygiai valdžios traktuojami tikintys ir netikintys piliečiai, tai dar nėra joks nusikaltimas.

    Kodėl mūsų valdžiai nepatinka tiesos žodis — šito negalima suprasti, bet negalima ir tylėti, kai už tiesos žodį kunigas yra kišamas į kalėjimą.

    Valdžios atstovų įžūlus elgesys, suimant kun. Alf. Svarinską, ir po to pradėtas šantažas prieš gyventojus rodo, kaip pas mus yra gerbiamas teisingumas ir žmoniškumas . . ."

*     *     *

(Lietuvos trispalvė 16 vasario nors trumpai suplevėsavo ant Kapčiamiesčio vidurinės mokyklos):
    Kapčiamiestis (Lazdijų raj.). 1983 m. vasario 16 dienos
rytą virš Kapčiamiesčio vidurinės mokyklos pastato suplevėsavo graži trispalvė laisvės vėliava. į pamokas besirenkančių mokinių veiduose spindėjo šventiškas giedrumas ir nuostaba. Mokiniai susispietė kieme ir, nenuleisdami akių, džiaugdamiesi gėrėjosi lietuviška trispalve, kuri dabar 15 min. jiems bylojo apie praeities kovotojų aukas, jų ištikimybę ir neišreiškiamą meilę Nemuno kraštui; ji bylojo ir apie dabarties kankinimą už Bažnyčios ir tautos reikalus. Tas mintis patvirtino vieno mokinio skandavimas: „Gyvuos dar gyva Lietuva!" 9 vai. atėjęs į mokyklą direktorius Zenonas Sabalius tuoj pat paskambino į Lazdijų miliciją ir saugumą, o šie įsakė vėliavą skubiai nuplėšti. Mokytojas J. Subačius ir m-klos ūkvedys Ališauskas nuplėšę trispalvę, atnešė į mokytojų kambarį.

    Kosminiu greičiu į Kapčiamiestį prisistatė veiklus Lazdijų raj. saugumietis Algis Gylys. Jis su Kapčiamiesčio apyl. įgaliotiniu Vladu Kavoliuku, apylinkės pirmininku J. Lapinsku ir kitais draugovininkais nuvyko pas Kapčiamiesčio gyventoją Juozą Sadecką, kur apžiūrėjo visus kambarius, kiemą, tvartą, sandėlį, prašė parodyti raktus. Trumpai apklausinėje mokyklos sargę Sadeckienę, išėjo.

    Vasario 17 d. į apylinkės milicijos skyrių buvo kviečiamas atvykti Kapčiamiesčio kolūkio darbininkas Romas Žibūda. Tačiau Romas atsakė: „Kas nori su manim kalbėtis, tegul pats atvyksta, aš neisiu."

    Tuoj pat į kolūkio dirbtuves atvažiavo mašina ir Romą nuvežė į milicijos skyrių.

    Saugumietis A. Gylys, išprašęs iš kabineto savo pagalbininkus, pradėjo pokalbį.

    Pirmiausia priminė Romui, kad tuoj reiks išeiti į tarybinę armiją. Gylys siūlėsi padėti, kad Romą paskirtų tarnauti kur nors geresnėj vietoj, arčiau namų, tačiau su sąlyga, jei šis padėsiąs išaiškinti, kas galėjo iškelti lietuvišką vėliavą, o jei atsisakys padėti, tai išsiusiąs atlikti karinę prievolę kur nors pačioj šiaurėj.
    Klausinėjo ar dažnai lankosi bažnyčioje, ar bendrauja su kunigais, ar seniai buvęs pas Vytą ir Gintą Sakavičius. A. Gylys liepė susitikus šiuos vaikinus pagirti už drąsą ir sumanumą, kad taip aukštai sugebėjo iškelti tokią vėliavą ir stebėti, ką šiedu atsakys ir kaip reaguos.

    Saugumietis, išėmęs trispalvės gabalą, padavė R. Žibūdai ir įdėmiai paklausęs, ar kartais kur nors bažnyčioje nematęs panašios.

    Romui viską paneigus ir atsisakius nuo jo visų „geradarysčių", sakėsi vyksiąs į Romo namus apžiūrėti, bet nevažiavo. Atsisveikinęs, kaip visada, saugumietis liepė niekam nepasakoti apie pokalbį, žadėjo dar susitikti, o jei pasiseks Romui surinkti žinių, tai jas perduoti V. Kavoliukui ar jam pačiam.

    Tą pačią dieną į Lazdijų milicijos skyrių pas Jarmalą buvo iškviestas Linas Sedeckas. Jis ten buvo tardomas ir verbuojamas.

*     *     *

    Eigirdžiai (Telšių raj.). 1983 m. sausio 31 d. pas Eigirdžių-Nerimdaičių kleboną Ferdinandą Žilį prisistatė trys saugumiečiai ir peržiūrėjo knygas. Saugumiečiai gąsdino kunigą dėl pamokslų, sakytų Telšiuose sausio 30 d., kuriuose jis kalbėjo apie kun. Alf. Svarinsko įkalinimą. Pareigūnai teigė, kad kan. F. Žiliui įtaką darąs kun. Jonas Kauneckas.

*     *     *

    Telšiai. 1983 m. vasario 1 d. III-joje vid. m-kloje pas VII klasės mok. Rasą Kačinskytę prisistatė du saugumiečiai ir kamantinėjo, kas katedroje tvarko adoruojančias mergaites? Ką vaikams kalbanti procesiją tvarkanti Ona Lazdauskaitė ir kt.? Tiek O. Lazdauskaitė, tiek kun. Jonas Kauneckas buvo juodinami, laikomi nusikaltėliais.
*     *     *


    Pas kun. Joną Kaunecką kratoje dalyvavusi milicijos leitenante Dapkuvienė (ne Dapkūnienė, kaip buvo paminėta „LKBK" 56 nr.) visaip tyčiojosi iš mergaičių, kratos metu atėjusių pas šeimininkę Činskytę. Nusivedusi vieną mergaitę į virtuvę, reikalavo nusirengti suknutę. Kai mergaitė nesutiko, pati Dapkuvienė kišo rankas net po apatiniais rūbais. Nuvežta į miliciją buvo ilgai tardoma ir paleido tik antrą vanaldą nakties, siūlydamiesi parvežti namo, bet mergaitė atsisakė: „Su tokiais, kurie taip žemina žmogų, nevažiuosiu".

*     *     *

    Upyna (Šilalės raj.). 1983 m. sausio 31 d. iš mokyklos bendrabučio apylinkės pirmininko žmona Stefa Radze-višienė iškvietė 10 kl. mok. Vilmą Kinderytę. Netoli bendrabučio stovėjo saugumo Viliukas.

    Pakvietęs mergaitę sėstis į mašiną, saugumietis (pavardės nepasisakė) klausinėjo, ar sekmadienį bažnyčioje klebonas nekalbėjo apie suimtą Viduklės kleboną kun. Alf. Svarinską. Paskui čekistas padiktavo Vilmai Kindery-tei tokio turinio raštą:

    „Upynos klebonas kun. Vytautas Skiparis kalbėjo iš sakyklos apie kun. Alf. Svarinską. Buvo renkami parašai, prašant kun. Svarinską paleisti." Mergaitė jį parašė ir pasirašė.

    1983 m. vasario 4 d. V. Kinderytę iškvietė į Šilalės raj. Komjaunimo komitetą. Atvykusią Vilmą maloniai pasitiko tas pats saugumietis. Saugumietis, greta kitų klausimų, Kinderytės teiravosi: „Kodėl eini į bažnyčią, kodėl stojai į komjaunimą? . . ." Mergaitė atsakė, kad tikėjimas Tarybų Sąjungoje nėra draudžiamas, o į komjaunimą stojo su viena sąlyga: kada norėsiu, tada į bažnyčią eisiu.

    Saugumietis pamatęs, kad mokinė nepasimetė, pagrasino: „Aš su tavim norėjau žmoniškai pasikalbėti. Tu dar pasigailėsi!"
    Vilkaviškis. 1983 m. vasario 25 d. Vilkaviškio Vitkausko mokyklos direktoriaus kabinete čekistas Kono-nenka tardė Vilmą Brazauskaitę (8 k.) ir Arvydą Jušką (9 kl.) dėl pasirašymo po pareiškimu dėl jaunimo persekiojimo. Mokiniai buvo tardomi, — kas rinko parašus ir ar patys pasirašė po minėtu pareiškimu. Abu mokiniai atsisakė atsakinėti į klausimus, o po protokolu nepasirašė. Direktoriaus pav. Kurmienė mok. Vilmą Brazauskaitę apšaukė kvaila ir grasino išvežti į psichligoninę.
Vasario 26 d. mok. V. Brazauskaitė vėl buvo tardoma ir vėl atsisakė ką nors paaiškinti.

*     *     *

    Prienai. 1983 m. kovo 10 d. 11 vai. į Prienų rajono Saugumo komiteto poskyrį buvo iškviestos: Monika Savilionienė, gyvenanti Ingavangio kaime ir Anelė Liniauskienė, gyvenanti Kleboniškio kaime. Saugumietis Liutkevičius moteris klausinėjo, kodėl jos yra pasirašiusios po pareiškimu, ginančiu jaunimo teises, nes pareiškimas šmeižikiško pobūdžio. Moterys paaiškino, kad užstoti ir ginti jaunimą yra tikinčiųjų pareiga.

*     *     *

    1983 m. kovo 5 d. VSK Prienų poskyryje tardytojas Liutkevičius apklausinėjo Reginą Buzienę dėl pareiškimo, kuriame ginamas persekiojamas Lietuvos tikintis jaunimas. Klausė, — kas rinko parašus? Po to aiškino, kad pareiškimu juodinama tarybinė tikrovė. Kaip pavyzdį nurodė, kad pareiškime buvo rašoma, kad vienai studentei dėl tikėjimo neleido gauti aukštosios mokyklos baigimo diplomo, o iš tikrųjų ji gavo ir dabar dirba Kaune. Buzienė paaiškino, kad tada, kai pareiškimas buvo parašytas minėta studentė tikrai buvo diskriminuojama, o dabar galbūt klaida atitaisyta.

    Tardytojas Liutkevičius paaiškino, kad Buzienė buvo apklausta kaip liudininkė Jadvygos Bieliauskienės byloje.

*     *     *

    Skaudvilė. 1983 m. kovo 1-5 dienomis Tauragės VSK poskyrio čekistas su keliais Skaudvilės milicininkais landžiojo po Skaudvilės gyventojų butus, terorizavo žmones, reikalaudamas rašyti pasiaiškinimus dėl pasirašymo po pareiškimu dėl Lietuvos tikinčiojo jaunimo persekiojimo. Atsisakantiems rašyti pasiaiškinimus grasino trimis metais kalėjimo.

*     *     *

    Vilkaviškis. 1983 m. vasario mėn. VSK Vilkaviškio milicijos poskyrio čekistai apklausinėjo daugelį Vilkaviškio, Kybartų ir kt. vietovių tikinčiųjų, ar jie pasirašė po pareiškimu, kuriuo buvo ginamas Lietuvos tikintis jaunimas. Saugumiečiai teigė, kad už tą pareiškimą iškelta baudžiamoji byla. Apklausinėdami tikinčiuosius, saugumiečiai turėjo nufotografuotus lapus su parašais; kai kurie gerai įskaitomi parašai buvo raudonai pabraukti. Tikintieji įvairiai atsakydavo į klausimą ar pasirašę po minėtu pareiškimu: vieni patvirtindavo savo parašą, kiti — neigė, dar kiti — nieko nepaaiškindavo.

*     *     *

RRT PROPAGANDA


(P. Anilionio pavaduotojas Juozėnas slaptai šviečia spaudos darbuotojus ir atidengia ateistų veiklos klaidas):
    1983 m. vasario 23 d. Vilniaus Eltoje įvyko spaudos darbuotojams uždara paskaita, kurią skaitė Religijų reikalų tarybos įgaliotinio pavaduotojas E. Juozėnas. Klausytojams buvo nurodyta neužsirašinėti. Pateikiame pagrindines kalbėtojo mintis.

    Kalbėtojas pateikė statistinius duomenis apie bendrą Katalikų Bažnyčios ir kitų religinių bendruomenių padėtį
ir pažymėjo, kad tai yra apčiuopiama jėga mūsų respublikoje.
    Katalikams direktyvos eina iš Vatikano. Padėtis nesanti normali, nes reiškiasi religinis ekstremizmas, sakomi antivisuomeniniai pamokslai, šmeižiami tarybiniai aktyvistai. Kunigai ragina nesilaikyti įstatymų. Kunigų ekstremistų yra apie 50, kurių pats veikliausias yra Alfonsas Svarinskas. Visuomenėje renkami parašai po peticijomis, pvz., „Kovokime prieš kunigų žudymą".

    Gaminami pogrindžio leidiniai, kurie skiriami Vatikano radijui, Amerikos balsui.

    Kunigai ekstremistai turi subūrę moterų aktyvą — apie 300, dalis jų — su aukštuoju mokslu.

    Kartais tyčia sufabrikuojamos situacijos, kad kiltų konfliktas. Kryžiai tam statomi, kad būtų nukelti. Visuomenė kirčinama, pvz., sekmadienį neiti į darbą, mokiniai raginami Pelenų dieną neiti mokyklon.

    Popiežiaus pateikiama socialinė doktrina nėra konstruktyvi, bet jo kelionės ir kalbos sukelia masėse susidomėjimą. Ne vieną kartą jis yra pareiškęs, kad meldžiasi už Lietuvą.

    Kunigai turi didelės propagandos galimybes, pvz., Šiluvoj susirenka virš 20.000 žmonių, kuriems kalba kun. J. Kauneckas ir kiti ekstremistai kunigai.

    Ekstremizmui daug padeda ateistinio darbo trūkumai.
    Daug mokinių lanko bažnyčią. Mokytojai savo netaktišku elgesiu iššaukia konfliktus su tėvais; vaikas verkia, motina bėga pas kunigą, o tas — į „Kroniką". Reikia dirbti su tėvais.

    Mūsų ateistinio darbo formos netobulos. Vatikanas geriau suformulavo savo programą dėl religinės propagandos.

    Mūsų ateistinei propagandai stinga konkretumo.
    1976 m. buvo pakeistas įstatymas dėl kultų. Jį turi turėti  pedagogai.  Pernai  teko  kalbėtis  su  tikinčiųjų
aktyvu. Pasirodo, įstatymą jie žino taip, kaip komentavo
klebonas. Reikia operatyviai demaskuoti ekstremistų aktus!

    Popiežiaus veikloje yra daug prieštaravimų. Jis kalba apie nepolitinę Bažnyčios misiją. O kokie jo pareiškimai Lenkijos klausimu! Paleisti internuotuosius! Pernai Vatikanas išleido dekretą, kad bažnytinis aktyvas negali dalyvauti ateistų taikos judėjime.

    Kunigai per pamokslus apčiupinėja mokytojus. O mes? Kunigų ausys visur prasmunka — nori žinoti, kaip ruošiamasi kovoti su ekstremistais. Mūsų ausys negirdi daugelio jų pamokslų.

    Daug žalos atneša nemoksliška ateistinė propaganda.
švietimo ministerija buvo įkalusi mokytojams į galvą, kad jei vaikas tikintis, jis negali turėti pavyzdingo elgesio pažymio. Tai patarnavo kunigams. Dabar jau išgyvendinta ši praktika. Reikia vengti per daug įžeidžiančių piešinių ateistiniuose kampeliuose.

    Gana jau teko kalbėtis su tikinčiaisiais Viduklėje. Jie jautė, kad klebonas prieis liepto galą.
    Klebonas Alf. Svarinskas turi aktyvą, kuris gali padaryti, ką tik lieps kunigas.
Lietuvos vyskupų situacija nėra lengva. Ekstremistai priskundė, ir vyskupai važiuoja į Vatikaną aiškintis. Krikščiūnas jau buvo, dabar važiuos kiti. Ekstremistai rašo šmeižikiškus laiškus, moraliai spaudžia visus, kad stotų prieš tarybinę santvarką.

    „Tikinčiųjų teisėms ginti komitetas" atsirado 1978 m. Kodėl toleruojame? Netoleruojame. Nėra Svarinsko, gaus per nagus ir kiti. Mes neskubame. Niekam neturi būti abejonių, kad mūsų kaliniai yra antitarybiniai.

    Šv. Kazimiero metinėms pasiruošti sudaryta komisija. Provokacijų nesitikima.

    Bet ekstremistai planuoja budėti prie ateistinio muziejaus, organizuoti maldų vajų, mitingą, eisenas; kelia klausimus dėl bažnyčių grąžinimo tikintiesiems.
*     *     *


KAM JUS TARNAUJATE?

Laikraščio „Tiesa" redakcijai

(Kun. G. Gudanavičius pavyzdžiais atsako okupantui parsidavusiam kunigų kaltintojui Vytautui Griniui):
Gerbiamoji redakcija,
    pasinaudodamas Konstitucijos garantuota spaudos bei žodžio laisvės teise (50 str.), kreipiuosi į Jus, prašydamas paskelbti „Tiesoje" šj mano pareiškimą:

ATVIRAS LAIŠKAS VYTAUTUI GRINIUI

Gerbiamas Vytautai Griniau,

    perskaičius Jūsų straipsnį „Kam jie tarnauja?", atspausdintą „Tiesoje" 1983 m. vasario 6 d., norisi ir Jus paklausti: o kam Jūs tarnaujate? Savo tautai ar jos priešams, tiesai ar melui? Straipsnis ilgas, jame paliesta daug problemų, ir visus iškeltus klausimus šį kartą liesti nesiryžtu. Pabandykime bent į kai kurias straipsnio vietas pažvelgti kartu.

    Jūs, pvz., džiaugiatės, „kad vis daugiau žmonių nebevergauja religijai, kad dėsningai vyksta sekuliarizacijos procesas, kad keičiasi pats tikintysis, jo santykiai su religija ir bažnyčia". Trumpai kalbant, Jus džiugina ateizmo pergalė mūsų tautoje. Taip, dalinai Jūs teisus. Per pastaruosius 43 metus ne maža mūsų tautos dalis, ypač jaunojoje kartoje, sekuliarizavosi. Bet leiskite paklausti: kokia kaina visa tai pasiekta? Gal laisvu žmonių apsisprendimu? Deja, ne! Visa sekuliarizacija vyksta ateizmą padarius valstybine religija, jėga brukant ateizmą vaikams jau nuo vaikų darželio, mokyklose diskriminuojant tikinčius mokinius. Baudžiant mokinius už dalyvavimą religinėse apeigose, mažinant elgesio pažymį, abiturientams išduodant blogas charakteristikas, grasinant neįsto-jimu į aukštąsias mokyklas, pajuokiant tikinčius mokinius. Tuo būdu iš tikinčiųjų tėvų atimta teisė auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, o mokytojams įsakoma tikinčių
tėvų vaikus išleisti iš mokyklos sąmoningais ateistais. O jeigu dar pridėsime spaudą, radiją, televiziją, kuo tikintieji negali pasinaudoti, tai bus aišku, kokia kaina įvyko dalies mūsų tautos sekuliarizacija, subedievinimas. Tai įvyko diskriminuojant tikinčiuosius ir pažeidžiant Tarybinės Konstitucijos 50-52 str.

    Toliau, Jūs primenate seną ateizmo apaštalų kartojamą frazę: „Socializmo sąlygomis visų konfesijų tikintieji turi galimybę visiškai patenkinti savo religinius poreikius." Ir tai ne tiesa. Visi tikintieji gali nebent melstis savo bute. Ar Jums nežinoma, kad joks tarybinis mokytojas ar kiti aukštesniojo rango pareigūnai negali viešai praktikuoti savo religijos. Kurie tai išdrįsta, tie yra baudžiami, net atleidžiami iš darbo. Taip buvo pašalintos iš mokytojų pareigų: Kulautuvoje mokytoja Stasė Jasiūnaitė, Vilkaviškyje mokyt. Ona Brilienė, Šiaulių mokyt. Kaušienė. Alytaus raj. kolūkio pirmininkas Gražulis buvo atleistas iš pirmininko pareigų už tai, kad jo sūnus įstojo į Kunigų seminariją.

    Tikintieji neturi teisės organizuotai vykti netgi į kapines pagal seną tradiciją Vėlinėse pasimelsti už savo mirusiuosius. Kunigai, kurie išdrįso nepaklusti tokiems antikonstituciniams, tikinčiuosius diskriminuojantiems potvarkiams, buvo nubausti piniginėmis baudomis.

    Yra draudžiamos organizuotos eisenos į Šiluvos švč. M. Marijos šventovę. Už dalyvavimą tokiose eisenose inžinierius V. Vaičiūnas, darbininkas M. Jurevičius ir G. Stanelytė buvo nubausti kalėjimo bausmėmis.

    Tai štai kokiomis priemonėmis vyksta tautos sekuliarizacija. Ir Jūs tai pateisinate, džiaugiatės ir tai laikote normaliu sekuliarizacijos procesu.

    Jūs, gerb. V. Griniau, pykstate ant Lietuvos kunigų, kad jie viešai pamoksluose drįsta iškelti tuos faktus ir tą blogį, kurį atnešė mūsų tautai ateizmas. To nutylėti negalima, tai nutylėti būtų nusikaltimas prieš Dievą ir tautą. O žala padaryta labai didelė. Per pastaruosius 43
metus, pašalinus iš mokyklų religijos pamokas ir įvedus griežtą ateistinį auklėjimą, panaudojant anksčiau minėtas švietimo bei komunikacijos priemones, Jūsų džiaugsmui, religinis gyvenimas tautoje nusilpo, o su tikėjimo nusilpimu labai krito ir tautos moralė. Moralė neteko pagrindo. Tai liudija gausios šeimų skyrybos, gimimų mažėjimas, abortų daugėjimas (jei tikėti radijo pranešimais, tai pas mus vidutiniškai vienai moteriai tenka 4-5 abortai), alkoholizmo ir nusikalstamumo jaunojoje kartoje pasibaisėtinas didėjimas. Mūsų tauta yra fiziškai mirštanti: šeimų vidurkis — 3,2. Jūs pykstate ant kunigų, kad jie dėl mūsų tautos moralinio smukimo kaltina ateizmą. Deja, taip ir yra. Kol mūsų tauta buvo giliai tikinti, šeimos buvo gausios, doros, sveikos. Skyrybų beveik nebuvo, nes Katalikų tikėjimas jas draudžia. Abortai griežtai draudžiami, nes tai žmogžudystė, dėl to jų buvo mažai. Alkoholikų irgi nebuvo tiek daug. Kada baudžiavos laikais liaudis pradėjo smarkiai girtauti, užteko Vyskupui Valančiui 1854 metais įsteigti Blaivybės Broliją, paraginti žmones į ją rašytis, per porą metų girtavimas beveik liovėsi. Tikinčiai tautai užteko vyskupo autoritetingo žodžio, gi šiandien ateizmo sužalotai tautai nieko nepadės visos valstybiniu mastu taikomos kovai su alkoholizmu priemonės. Alkoholizmas vis didėja.

    Prisiminęs audringąjį 1940-1945 metų laikotarpį, Jūs kaltinate kunigus bendradarbiavimu su liaudies priešais ir hitlerininkais. Girdi, „248 kunigai, talkininkavę hitlerininkams, kad išvengtų pelnytos bausmės—spruko į Vakarus, gi susitepę rankas ir nespėję išsidanginti svetur, turėjo už savo nusikaltimus atsakyti pagal įstatymus". Tai ne tiesa. 248 kunigai pasitraukė į Vakarus ne dėl to, kad būtų „susitepę rankas", bet iš baimės, kad išvengtų stalininio teroro. Ir tie lietuviai bei daugelis kunigų, kurie pradžioje į vokiečius žiūrėjo kaip į išvaduotojus ir kai kurie jiems netgi talkininkavo, taip elgėsi tik dėl to, kad iš stalininio režimo per vienerius metus buvo patyrę daug skriaudų.
Tamsta, remdamasis archyviniais dokumentais ir būdamas objektyvus, turėtumėte žinoti, kiek tūkstančių lietuvių šeimų su kūdikiais ir seneliais buvo išplėšta iš savo sodybų ir Tėvynės ir be jokio teisminio proceso išvežta į Sibirą, iš kur daug jų negrįžo. Arba, kiek kunigų be jokio teismo 1941 m. buvo nužudyta, traukiantis Tarybinei Armijai į Rytus? štai keletas pavardžių: Joniškio gimnazijos kapeionas kun. Paulius Racevičius, Kruopių klebonas Vanagas, Viekšnių — kanauninkas Navickas, Kuršėnų — kanauninkas V. Dambrauskas, Stirnių — kun. Jonas Daugėla, Pusnės — kun. Valentinas Balčius; kalėjime mirė: vyskupas — Mečislovas Reinys ir Borisevičius; kunigai — Stanislovas Rimkus, J. Kostrickas. Tai nepilnas tautos kankinių sąrašas. Tokių liūdnų faktų akivaizdoje, Tarybinei Armijai grįžtant, ne 248 kunigams, bet visos Lietuvos kunigams buvo pagunda trauktis į Vakarus ir ne iš meilės hitlerininkams, bet iš baimės mirties, kalėjimų. Jei dauguma kunigų nepasitraukė, tai tik iš meilės savo tautai, Bažnyčiai, kad avys neliktų be ganytojų. Jie geriau rizikavo eiti į kalėjimus, mirti, negu palikti savo kraštą. Daugelis jų ir atsidūrė lageriuose ne dėl to, kaip Jūs rašote, kad būtų nusikaltę savo tautai, bet kad ją mylėjo ir dėl jos aukojosi. Tokia yra tiesa apie Lietuvos kunigus.

    Jūs, gerb. V. Griniau, norėdamas tautos akyse nuvertinti Lietuvos kunigus, griauti jų autoritetą, elgiatės neteisingai. Jūs tuo pačiu tarnaujate ne savo tautai, bet jos priešams. Dėl to, vos perskaičius Jūsų straipsnį, ir iškilo klausimas: kam Jūs tarnaujate?

    Jūs kunigus skirstote į lojalius ir ekstremistus. Be reikalo. Visi Lietuvos kunigai, išskyrus mažą procentą, moraliai subankrutavusių, skelbdami Kristaus mokslą ir krikščioniškąją moralę, dirba naudingą tautos auklėjamąjį darbą. Gi Jūsų niekinami „ekstremistai", tai patys uoliausi kovotojai prieš visokias negeroves už tautos šviesesnę ateitį. Visa tikinti liaudis prieš juos lenkia galvas, jais
džiaugiasi, jais didžiuojasi, ir nepasiseks jų suniekinti. Tai mūsų Lietuvos Bažnyčios ir tautos pasididžiavimas. Žinoma, galima juos sunaikinti fiziškai, šiame dvasinio nuosmukio amžiuje smurtas tapo lengviausia priemonė su savo ideologiniais priešais. Tačiau tų drąsių ir principingų vyrų vardai kada nors papildys tautos didvyrių sąrašą. Susimąstykite!
Žagarė, 1983 m. vasario 21 d.
Kun. Gustavas Gudanavičius
Žagarės administratorius

*     *     *

KANKINIŲ TAUTOS DOVANA


(Propagandos tikslu Maskva pagaliau leido Airijos katalikų dovanotai Marijos statulai atvykti į pavergtą Lietuvą):
    Prieš kelerius metus Airijos katalikai padovanojo persekiojamiems Lietuvos katalikams simbolinę dovaną — Marijos statulėlę, kuri turėjo būti Vilniaus Aušros Vartuose. Sovietinė valdžia nesutiko, kad ši statulėlė būtų pargabenta į Lietuvą ir todėl laikinai buvo saugojama Dubline šv. Kazimiero bažnyčioje.

    1983 m. sausio mėn. po Angliją ir Airiją važinėjo dvasininkų „ekumeninė delegacija" iš Tarybų Sąjungos. Delegaciją organizavo Religijų reikalų taryba ir jos tikslas buvo ne ekumenizmas, bet propaganda, kad Sovietų Sąjungoje esanti tikėjimo laisvė. Maskvoje instruktažo metu, kaip dvasininkai turi laikytis kelionės metu, šakių dekanas mons. J. Žemaitis paklausė atsakingą RRT darbuotoją, ką jam daryti, jei Airijos katalikai prašys parvežti švč. Mergelės Marijos statulą į Lietuvą. Pareigūnas sakė, jog galįs paimti. Atrodo, kad Airijos katalikai su savo reikalavimais persiųsti statulą į Lietuvą jau taip buvo sovietinei valdžiai įgrįsę, kad ši ryžosi panaudoti šią
delegaciją statulos pargabenimui į Lietuvą. Dubline sovietinės ambasados darbuotojai džiaugte džiaugėsi, kad galų gale atsikratys Marijos statula.

    Delegacijai sugrįžus į Maskvą, prisistatė muitinės darbuotojai ir statulą atėmė. Parvykęs į namus, mons. J. Žemaitis paskambino RRT įgaliotiniui Petrui Anilioniui pranešdamas apie nemalonų įvykį. Po kiek laiko RRT įgaliotinio pavaduotojas Juozėnas pranešė, kad Marijos statulą bus galima pasiimti, tik ji turės būti Šiluvos bažnyčioje. KGB nenorėjo, kad statula liktų sostinėje ir į ją trauktų maldininkus.

    Pagaliau Airijos katalikų dovaną mons. Juozas Žemaitis ir Šiluvos dekanas Vaclovas Grauslys iš Maskvos parvežė į Lietuvą vasario 16 d., būtent tą dieną, kai viso pasaulio lietuviai pamini sunkiai atkovotos Lietuvos Nepriklausomybės sukaktį.

    Ne be RRT įsikišimo, Airijos katalikų dovana į Šiluvą buvo nugabenta tyliai, be iškilmių. Kunigai ir tikintieji apie tai nebuvo painformuoti. O kad Airijos katalikai liktų patenkinti tokiu tyliu dovanos priėmimu, RRT įsakė, kad vysk. L. Povilonis Airijos kardinolui pasiųstų padėką.

    Šis švč. M. Marijos statulos pargabenimas pagal KGB planą turėjo būti įrodymu, kad Lietuva nėra kankinių tauta, šis įrodymas buvo reikalingas šiuo metu, kai vienas iš geriausių Lietuvos Bažnyčios sūnų — kun. Alf. Svarinskas okupanto ranka buvo įmestas už grotų.

*     *     *

    Lietuvos katalikai labai šiltai prisimena savo brolius Airijoje ir jiems yra labai dėkingi už solidarumą ir maldas tuo momentu, kai reikia eiti erškėčiuotu keliu. Ypatingą vietą Lietuvos tikinčiųjų širdyse yra užėmęs Kestono kolegijos direktorius Michael Bourdeaux, parašęs ne vieną knygą apie Lietuvos katalikų vargus.
*     *     *

ŽINIOS IŠ VYSKUPIJŲ

    Vilnius. Visi Lietuvos vyskupai gavo iš Vatikano sekretorijato iškvietimą oficialiai aplankyti šv. Tėvą. Tarp iškviestųjų buvo ir tremtinys vysk. Julijonas Steponavičius. Tačiau sovietinė valdžia, bijodama, kad nesugriūtų jos planai Lietuvos Kat. Bažnyčios atžvilgiu, tremtinio vyskupo į Romą neleido, melagingai motyvuodami, kad permaža buvo laiko užsienio paso gavimui. Jei sov. valdžia būtų norėjusi, užsienio pasą būtų padariusi per dvi dienas.

*     *     *

    Vilnius. Povilas Pečeliūnas, atlikęs bausmę lageryje, buvo nuvežtas į tremtį tolimoje šiaurėje. Dabartinis jo adresas:
    626806
    Tiumenskaja obl.
    Berezovskij rajon.
    pos. Igrim,
    ul. Entuziastov d. 16 kv. 13
    Pečeliūnas Povilas, Juozo

*     *     *

    Antanas Terleckas tremties bausmę nuo 1982 m. gruodžio 19 d. atlieka Tolimuose Rytuose. Adresas:
    686410 Magadan
    Omsukčan, pos. Industrialnij
    Omsukčanskogo r-na
    ul. Sportivnaja 5-17
    Terleckas Antanas

*     *     *

    Vaiguva (Kelmės raj.). 1982 m. rugsėjo iš 21 į 22 naktį piktadariai įsilaužė į bažnyčią, bet, matomai kažko išsigandę, žymesnių nuostolių nepadarė.
    Tauragė. 1982 m. gruodžio mėn. iš 8 į 9 naktį buvo įsilaužta į zakristiją, pavogtas garso stiprintuvas. Piktadariai padarė nuostolių už 350 rub.

*     *     *

    Pagėgiai. 1983 m. sausio mėn. iš 2 į 3 naktį piktadariai, nepajėgę išlaužti metalinio didžiojo altoriaus tabernakulio, išnešė. Vėliau miške buvo rastas išardytas tabernakulis ir jame palikta komuninė su keliais komunikantais, kita komuninė, pilna komunikantų, paimta. Sniege buvo matyti kelių piktadarių pėdsakai. Su savimi jie turėję šunį ir rogutes. Iš to galima spręsti, kad jie buvo vietiniai. Tikittieji apie šią piktadarybę pranešė milicijai sausio 3 d. tačiau milicija prisistatė tik po pietų, kai, nutirpus sniegui, neliko pėdsakų. Piktadariai nerasti.

*     *     *

    Plungė. 1983 m. sausio mėn. iš 15 į 16 naktį šventoriuje išmuštas koplytėlės stiklas ir išversta švč. M. Marijos statula.

*     *     *

    Telšiai. 1983 m. vasario mėn. iš 5 į 6 naktį pavogta Rūpintojėlio statulėlė iš koplytėlės katedros šventoriuje.

*     *     *

(Anilionis melu bando įtaigoti Lietuvos vyskupus):
    Vilnius. 1983 m. vasario 17 d. į Religijų reikalų tarybos įgaliotinio įstaigą buvo sukviesti visi pareigas einantys Lietuvos vyskupai, Vilniaus arkiv. valdytojas kun. A. Gutauskas ir Kunigų seminarijos rektorius kun. dr. Viktoras Butkus. Įgaliotinis Petras Anilionis, kruopš-
čiai pasiruošęs paskaitai, apie 2,5 vai. įtikinėjo Ordinarus, kur juoda, kad esą balta ir atvirkščiai, t.y. kad sovietinė valdžia labai gera, rūpinasi net Bažnyčios reikalais, o niekadėjai, kenkia Bažnyčiai, yra kunigai ekstremistai. Įgaliotinis, sofistiškai manipuliavo net Bažnyčios kanonais, piršdamas mintį, kad valdžios pastatytas parapijos dvidešimtukas esąs teisėtas parapijos šeimininkas ir klebonui vieta — tik prie altoriaus. Kalbėdamas apie Kunigų seminariją, įgaliotinis tvirtino, kad stojančiųjų į seminariją limitas būsiąs padidintas, jei neveiks neoficiali Kunigų seminarija ir nebus „kunigų ekstremistų". Teisingai vienas iš vyskupų pažymėjo, kad dėl neoficialios Seminarijos esanti kalta sovietinė valdžia: jeigu ji būtų leidusi visiems kandidatams įstoti į Kauno Kunigų seminariją, tai niekas nebūtų ruošęs kunigus neoficialiai.

    Kai vysk. Vincentas Sladkevičius priminė įgaliotiniui, jog kai kurie asmenys siekia perdidelio artimumo su klierikais ir tuo juos labai vargina. Įgaliotinis visų nuostabai taip atsakė: „Tegu priešinasi saugumui. Kam nusileidžia?" Kokia veidmainystė! Daugelis tų, kurie pasipriešina saugumui — lieka atmesti.

*     *     *

    Telšiai. Pareiškimą TSRS ATP pirmininkui prieš išsiunčiant papildomai pasirašė šie Telšių vyskupijos kunigai (žr. „LKB Kronika", Nr. 55):

prel. mons. Barauskas Bronius  Meidus Juozapas
kun. Brazdžius Bronius   
       Rutalė Juozapas
Ežerinskas Stanislovas
        Gylys Kazimieras
Ilinčius Stanislovas
            Jadviršis Konstantinas
Lygnugaris Petras
                Serapinas Petras
Sirtautas Henrikas
             Šimkus Zigmas
Veselis Leonas
                  Šarkauskas Liudvikas

Iš viso Telšių vyskupijos kunigų pareiškimą pasirašė
130 kunigų, du iš svetimų vyskupijų ir 128 Telšių vyskupijos kunigai (iš esamų 135). Atsisakė pasirašyti kun. Degutis Česlovas, Degutis Zenonas, Sakutis Stanislovas. Nebuvo pasiūlyta pasirašyti kun., išvykusiems iš vyskupijos: Mantvydui Juozui ir Bivainiui Domininkui. Nepasirašė taip pat Telšių kurija.

*     *     *

    Kybartai. Pastaruoju metu sustiprėjo neoficialiai pašventintų kunigų persekiojimas. Stengiamasi įbauginti juos pačius ir tuos, kurie sudaro jiems galimybę atlikti kunigiškas pareigas.

*     *     *

    Vilkaviškio raj. LDT Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui drg. J. Urbonui.

    Prašome supažindinti kun. S. Tamkevičių su pridedamu įspėjimu ir su jo parašu ar atsisakius pasirašyti, — liudininkų parašais, grąžinti mūsų įstaigai.
Priedas: 1 lapas
(Juozėno parašas)
Tarybos įgaliotinis P. Anilionis

Religijų reikalų tarybos prie TSRS Ministrų Tarybos
Įgaliotinis Lietuvos TSR


Įspėjimas

(Ateistas komunistinės valdžios pareigūnas savinasi teisę nepripažinti kunigui vyskupo suteiktų šventimų):
    Kybartų Katalikų Bažnyčios klebonui kun. Sigitui Tamkevičiui Kybartuose.

    1982 m. birželio 10 d. Katalikų Bažnyčios Kybartų religinio susivienijimo klebonas kun. Sig. Tamkevičius buvo supažindintas su RRT įgaliotinio įspėjimu apie tai,
kad jis pasikvietė jokios dvasinės mokyklos nebaigusį ir neįšventintą į kunigus, neturintį registracijos pažymėjimo pil. Kastytį Joną Matulionį ir savavališkai pavedė jam eiti vikaro pareigas.

    Minėtas pilietis niekur nedirbdamas, prisidengęs kunigo vardu, laiko mišias, klauso išpažinčių sako dargi antivisuomeninio pobūdžio pamokslus, vadovauja bažnytinėms procesijoms bei ceremonijoms.

    Įspėjime buvo nurodyta, kad kun. Tamkevičius savo neteisėtais veiksmais pažeidė RRT prie TSRS Ministrų Tarybos 1968 m. spalio 31 d. instrukcijos „Apie religinių susivienijimų maldos namų ir pastatų apskaitą, taip pat dėl tvarkos registruojant religinių susivienijimų vykdomuosius organus ir kulto tarnautojus „17, 18 ir 19 paragrafus. Tačiau kun. Tamkevičius jokių išvadų dar nepadarė.

    Pakartotinai įspėju kun. S. Tamkevčių, ir reikalauju neleisti tenkinti tikinčiųjų religinius poreikius asmeniui, pasivadinusiam kunigu, neturinčiam registracijos pažymėjimo. Priešingu atveju jūs būsite patrauktas atsakomybėn, o religiniam susivienijimui, remiantis Religinių susivienijimų nuostatų 35 punktu, panaikinta registracija.
1983.11.15
Tarybos įgaliotinis P. Anilionis
Su įspėjimu susipažinau:
1983.III.11 kun. Tamkevičius
    Po įspėjimu kun. S. Tamkevičius nepasirašė. Įspėjimas kovo mėn. pradžioje buvo tik perskaitytas, bet nuorašas į rankas neįteiktas.

*     *     *

JŲ EKSCELENCIJOMS
LIETUVOS VYSKUPAMS


Vilniaus arkivyskupijos Kunigų tarybos
Pareiškimas

(Vilniaus arkivyskupijos Kunigų Tarybos priminimas Lietuvos vyskupams):
    Kaip žinoma, Jūs š.m. balandžio pradžioje vykstate į Vatikaną su vizitu „ad limina". Panašių vizitų metu būdavo sprendžiami ir Lietuvos hierarchijos klausimai; deja, šiuos klausimus svarstant nekolegialiai (t.y. aplenkiant kitų Vyskupų ir kunigų nuomonę), dar ir tolimoje praeityje pasitaikydavo skaudžių, sunkiai atitaisomų klaidų, kurių liūdnus padarinius mes jaučiame ir dabar. Manome, kad ir šio vizito metu bus liečiami Lietuvos vyskupijų (o konkrečiai, ir mūsų Sostinės — Vilniaus arkivyskupijos) valdymo klausimai, kurie yra be galo jautrūs ne tik mums — kunigams, bet ir visos Lietuvos tikintiesiems. Todėl yra labai svarbu, kad tokius klausimus svarstytų ne kuris vienas Vyskupas, bet visi Lietuvos vyskupai kolegialiai, jokiu būdu neaplenkdami J. E. vysk. Julijono Steponavičiaus, kuris, deja, apie įvairius šios srities projektus praeityje nebūdavo net ir informuojamas. O svarstant Vilniaus arkivyskupijos valdymo klausimus, savaime suprantama, skaitytis su J. E. vysk. Julijono Steponavičiaus nuomone yra absoliučiai būtina, nes juk jis yra tikrasis mūsų arkivyskupijos šeimininkas. Sprendžiant šiuos klausimus be jo pritarimo, į hierarchų ir kunigų tarpusavio santykius galėtų būti įnešta didelė disharmonija.
    Vilnius, 1983 m. kovo 25 d.
        Vilniaus arkivyskupijos Kunigų tarybos nariai:
Kun. Jonas Lauriūnas
    Kun. Marijonas Savickas
Kun. Algimantas Keina
    Kun. Kazimieras Žemėnas
Kun. Jonas Vaitonis
        Kun. Edmundas Paulionis
Kun. Mykolas Petravičius  Kun. Donatas Valiukonis
Kun. Alfonsas Petronis
    Kun. Ričardas Černiauskas

*     *     *

    Telšiai. 1982 m. vasario mėn. RRT įgaliotinio pavaduotojas Juozėnas  lankė  Telšių  vyskupijos  dekanus:
Tauragės dekaną kun. P. Puzarą, Šilalės dekaną kun. F. Valaitį, Plungės dekaną kun. K. Gasčiūną, Ž. Kalvarijos vicedekaną kun. Lukoševičių, Mažeikių dekaną kun. J. Gedvilą; lankėsi ir pas Telšių vyskupą Antaną Vaičių. Pavaduotojo Juozėno tikslas buvo įtikinti dekanus, o per juos — dekanatų kunigus ir tikinčiuosius, kad tarybinė valdžia, suimdama kun. Alfonsą Svarinską, pasielgė teisėtai.

*     *     *

    Kybartai. 1983 m. vasario 11 d. Vilkaviškio raj. VK pirmininko pavaduotojas J. Urbonas, lydimas Kybartų miesto VK pirmininko ir sekretorės, atvyko į Kybartų kleboniją ir bandė kun. Sigitui Tamkevičiui perskaityti oficialų įspėjimą už tai, kad š.m. vasario 6 d. Kybartų bažnyčioje buvo renkami parašai, protestuojant prieš kun. Alfonso Svarinsko areštą.

    Kun. S. Tamkevičius nesutiko išklausyti įspėjimo teksto, nes pavaduotojas J. Urbonas atsisakė palikti įspėjimo nuorašą, o, kai pareigūnas vis tiek bandė jį perskaityti, klebonas paliko jį kambaryje ir išėjo. Kun. S. Tamkevičius pareiškė, kad ne jo pareiga vaikyt iš bažnyčios parašų rinkėjus, šią pareigą gali atlikti milicininkai ar saugumiečiai.

*     *     *

    Kybartai. 1983 m. vasario 10 d. į Kybartų vidurinę mokyklą atvyko Vilkaviškio rajono partijos komiteto sekretorius Tėvelis ir, eidamas per klases, kalbėjo mokiniams apie suimtąjį kun. Alfonsą Svarinską. Tikino, kad jis bendravęs su „banditais" (t.y., Lietuvos pokario partizanais — red.), organizavo Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą, eisenas į Šiluvą ir kt. Kalbėdamas apie Kalėdų senelį, kuris per Kalėdas aplankė Kybartų tikinčius vaikus, melagingai teigė, kad klebonas kun. Sigitas  Tamkevičius   ta   proga   kurstė  žmones  prieš
tarybinę santvarką, vaikams dalijo paveiksliukus su buržuazinės Lietuvos vėliava. (Iš tikrųjų vaikams buvo dalijami kalėdiniai paveiksliukai). Baigdamas kalbėti, pareigūnas pradėjo rodyti religines knygas, kurias išleido tarybinė valdžia. Parodė net šv. Mišių Skaitinius, atspausdintus ant iš Vatikano gauto popieriaus, ir šv. Tėvo encikliką „Dives in misericordia", taip pat atsiųstą iš Vatikano. Atkreiptinas dėmesys, kiek daug religinių knygų atitenka ne kunigams ar tikintiesiems, o politrukams, kurių tikslas — agituoti prieš Bažnyčią. Tėvelis nerausdamas melagingai teigė, kad Lietuvoje tarybų valdžia katekizmų išleido daugiau nei Konstitucijų, tik kunigai juos slepia, norėdami sukelti žmonėse nepasitikėjimą valdžia.

*     *     *

    Sausio-vasario mėnesiais partijos sekr. Tėvelis ir raj. VK pirm. pav. J. Urbonas daug kartų lankėsi Kybartuose įvairiose gamyklose ir organizacijose, kur šmeižė kun. Alfonsą Svarinską bei kun. Sigitą Tamkevičių. Susirinkimų metu ne kartą buvo tvirtinama, kad kun. S. Tamkevičiaus laukia kun. Alf. Svarinsko likimas.

*     *     *

    Adakavas (Tauragės raj.). 1983 m. vasario 3 d. Adakavo klebonas kun. V. šikšnys buvo iškviestas į Tauragės Vykdomąjį komitetą pas pirmininko pavaduotoją Ulbienę. Kabinete be pav. Ulbienės jo laukė civiliai apsirengęs vyriškis, kurį pavaduotoja pristatė kaip deputatą. „Deputatas" nesiteikė pasisakyti savo pavardės net ir kunigo prašomas. Pusantros valandos pav. Ulbienė ir po deputato vardu pasislėpęs čekistas barė kun. V. Šikšnį, kam jis ragina vaikus eiti į bažnyčią, bendrauja su jaunimu, atlaidų metu be rajono valdžios leidimo kviečiasi kunigus, be jų žinios daro remontus bažnyčioje; labiausiai jis pyko ir net grasino baudžiamojo kodekso straipsniais
už tai, kad Adakavo bažnyčioje tikintieji pasirašinėjo po pareiškimais, protestuojančiais dėl kun. Alf. Svarinsko arešto.

    Minėtas „deputatas" panašiame pokalbyje su kun. V. šikšniu dalyvavo jau antrą kartą.

*     *     *

    Vilnius. 1983 m. kovo mėn. Lietuvos kunigams buvo išsiuntinėtas „Katalikų kalendorius — Žinynas".

    „Žinyne" pasigendama Kauno Kunigų seminarijoje besimokančių klierikų sąrašo, kurį būtina kiekvienais metais įdėti greta visų vyskupijų kunigų sąrašo.

    Lietuvos Kunigams nesuprantama, kodėl į „Žinyną" įtraukta neoficialiai pašventinto dijakono Ričardo Jakučio pavardė, o neįdėta taip pat neoficialiai pašventintų — Petro Našlėno, Jono Matulionio, Jono Borutos ir kt. — kunigų pavardės. Argi KGB turi nurodyti, kurių dvasiškių pavardes įrašyti į „Žinyną", o kurias apleisti?
Kunigų Seminarijos rektorius kun. prof. dr. Viktoras Butkus „Žinyne" aprašė Seminarijos gyvavimą nuo 1944 m. iki šiai dienai. Suprantama, kad atvira tiesa apie Kunigų seminariją nebūtų praslydusi pro KGB cenzūrą. Toli gražu ne tokiomis spalvomis turėtų būti nupieštas tikrasis Kunigų seminarijos veidas. Kokia šiurpi istorija atsiskleistų, jei kas nors užfiksuotų kaip KGB ir RRT terorizuoja seminaristus ir dėstytojus!

*     *     *

    Tirkšliai (Mažeikių raj.). 1983 m. vasario 3 d. iškviestas į rajono VK kun. klebonas Vincentas Gaurons-kis. Čia jis buvo baramas ir gąsdinamas, kam savo bažnyčioje kalbėjo apie suimtą kun. Alf. Svarinską. „Kai jį neteisingai nuteisite, irgi paskelbsim" — atsakė kunigas.
*     *     *


LTSR Religijų reikalų įgaliotiniui P. Anilioniui

Prienų parapijos vikaro kun. Antano Gražulio,
gyv. Prienai, Gorkio-15,

Pareiškimas

(Kun. A. Gražulis, paneigdamas jam metamus kaltinimus, P. Anilioniui primena ateistų veiklos klaidas):
    1983 m. sausio mėn. 25 d. buvau iškviestas į Prienų raj. VK, kur K. Morkvėnas padavė man paskaityti Jūsų raštą — įspėjimą, esą aš 1982 m. gruodžio 25 d. šmeižęs kultūrines įstaigas (bibliotekas, kino teatrus ir kt. kultūros įstaigas), nustatinėjęs mokinius prieš mokytojus.

    Aš niekada nešmeižiau kultūrinių įstaigų, bet tik paaiškinau, kad ten nekalbama apie Dievą, maldą, sekmadienio šventimą . . .

    Mokinių prieš mokyklą niekada nenustatinėjau, bet, jeigu valstybė negerbia tikinčiųjų mokinių ir jų tėvų religinių įsitikinimų, kas tada lieka daryti? Norėtųsi paklausti: kaip elgtųsi komunistai tose valstybėse, kur jie būtų naikinami? Tarybų Sąjungos komunistinės valdžios nusistatymą nepaisyti tikinčiųjų laikau neteisingu. Jei kitose valstybėse, pvz., VDR, Jugoslavijoje, Lenkijoje švenčiama šv. Kalėdos ir mokyklos tomis dienomis nedirba, kodėl negalėtų ir mūsų valdžia atsižvelgti į mūsų įsitikinimus ir juos pagerbti, kai ta pati valdžia reikalauja pagarbos savo įsitikinimams iš tikinčiųjų.

    Leiskite švęsti svarbiausias religines šventes, kurias nori švęsti dauguma Lietuvos gyventojų ir tada tokių nesusipratimų nebus.

    Konstitucijos 50 str. draudžia kurstyti nesantaiką ir neapykantą ryšium su religiniais tikėjimais. Nesantaikos aš nekursčiau, bet tik priminiau mums daromą neteisybę, kad neleidžiama švęsti vienos svarbiausių švenčių —
Kalėdų. Draudimas švęsti religines šventes kaip tik ir yra kurstymas nesantaikos ir neapykantos gyventojų tarpe. 1983 m. vasario 18 d.
kun. A. Gražulis

*     *     *

    Vilnius. „LKB Kronikoje" Nr. 56 buvo rašoma, kad Jonui Sadūnui fabrikuojama byla.

    Priverstinai buvo patalpintas į Vilniaus psichiatrinę ligoninę, iš kurios buvo paleistas 1982 m. gruodžio 2 d.

    1983 m. sausio 24 d. Jonas Sadūnas buvo iškviestas į Vilniaus raj. prokuratūrą. Čia jis buvo apklaustas, ar neturįs vyriausybinių apdovanojimų bei garbės raštų? Sadūnui paaiškinus, kad turįs tik garbės raštą, prokuroras N. Krempovski pasakė, kad šie apdovanojimai per maži, kad būtų galima amnestuoti, remiantis 1982 m. gruodžio 27 d. ATP nutarimu.

    Prokuroro pavaduotoja J. Nenartovič tvirtino, kad J. Sadūnas be reikalo rašąs skundą prieš ūkio vadovą P. Dūkštą, nes jis turįs Lenino ordiną ir, jei būtų padaręs nusikaltimą, tikrai būtų buvęs amnestuotas.

    Tardytoja Juciūtė davė J. Sadūnui perskaityti kaltinimo pareiškimą ir klausė, ar prisipažįstąs kaltu. J. Sadūnas atsakė, kad kaltu neprisipažįstąs, be to, 5 kaltinimo punktai yra sufabrikuoti, nes jis tokių dalykų nerašęs.

    1983 m. vasario 9 d. prokuroras Krempovski, išsikvietęs Joną Sadūną, šaukė: „Tavo galvoj ne smegenys, o mėšlas. Tai teisme vaizduosi kankinį, o gal nori vaidinti Jėzų Kristų? Visi jūs tokie — ir tavo sesuo, ir žmona . . . Jei vėl sugalvosi sirgti ir neatvyksi į tardymus, tai nesvarbu, kad ir ligoninėje gulėsi, pats išrašysiu orderį tave suimti."

    1983 m. kovo 18 d. J. Sadūnas gavo tardytojos R. Juciūtės paruoštą kaltinamąją išvadą, kur J. Sadūnas kaltinamas, jog apšmeižęs ūkio vadovą P. Dūkštą. Kaltinamoji išvada paruošta tendencingai, netikrinant
faktų, daug kur visai melagingai siekiant susidoroti su KGB įskaitoj esančiu J. Sadūnu.

*     *     *

    Josvainiai (Kėdainių raj.). 1983 m. kovo 3 d. Josvainių klebonas kun. Leonas Kalinauskas parašė J. E. vysk. L. Poviloniui pareiškimą, kuriame tarp kita ko rašoma:

    „Šių metų vasario mėn. 17 d. Josvainių apylinkės pirmininkas Sereikis ir „Vienybės" kolūkio KP sekretorius Šavelis pateikė man pasirašyti RRT Įgaliotinio Anilionio įspėjimą. Jame perspėjamas už Lietuvos poeto Maironio mirties 50 metų jubiliejaus paminėjimą, kuriame ir jaunimas dalyvavo.

    Taip pat įspėjamas už Konstitucijos 50 str. pažeidimą, kad laiškais kviečiau abiturientus į pamaldas. Jiems pareiškiau, kad ir Bažnyčia atskirta nuo mokyklos, bet neatskirti mokiniai, nes jie yra laisvi tikinčiųjų tėvų vaikai, galintys eiti tiek į mokyklą, tiek ir į bažnyčią, šio primesto neteisingo kaltinimo nepasirašiau."

*     *     *

    Prienai. 1983 m. kovo 14 d. Prienų miesto VK Administracinė komisija, susidedanti iš pirmininko Valadkos, pavaduotojo Bendinsko, sekretoriaus Stankevičienės, narių — Andriušio, Jauniaus, nubaudė kunigą jubilijatą Joną Palukaitį ir kunigą vikarą Antaną Gražulį po 45 rub. bauda, kad jie kovo 5 d. kalėdodami lankėsi pas Naujos Ūtos kaimo gyventojus.

    Kovo 18 d. ta pati minėta komisija papildomai nubaudė kunigą Antaną Gražulį 50 rub. bauda, kad jis kovo 9 d. lankėsi pas Klebiškio kaimo gyventojus, nors po kovo 8 dienos daugiau tikinčiųjų nelankė.
LTSR Prokurorui
„Valstiečių laikraščio" Redakcijai

Upynos (Šilalės raj.) tikinčiųjų

Pareiškimas

(Upynos tikintieji gina savo kleboną kun. V. Skiparį):
    Perskaitę „Valstiečių Laikraštyje" 1983 m. vasario 15 d. straipsnį: „Kyla juodas dūmas", mes, tikintieji, norime paklausti: „Kiek dar ilgai tęsis šitokie ir panašūs rašiniai, nukreipti prieš Bažnyčią, kunigus ir tikinčiuosius?

    Šituo straipsniu, be jokios abejonės, norima nuteikti žmones prieš mūsų kleboną, kunigą Vytautą Skiparį.

    „V. L." korespondentė S. Mockuvienė, prisidengusi mūsų, tikinčiųjų, vardu, meta visiškai nepagrįstus kaltinimus kun. V. Skipariui.

    Mes, žemiau pasirašę, Upynos parapijos tikintieji, privalome Jums štai ką pareikšti:

    Mūsų, tikinčiųjų, rankomis pastatyta bažnyčia; mūsų, tikinčiųjų, lėšomis ji išlaikoma ir daromi remontai; ir ne klebono, bet mūsų, visų tikinčiųjų buvo nuspręsta ir mūsų lėšomis įrengtas bažnyčioje apšildymas.

    Aštuoni mėnesiai, kai kun. V. Skiparis dirba mūsų parapijoje ir nė karto neteko girdėti, jog būtų ką nors kalbėjęs apie „bolševikų valdžią", neteko girdėti, jog būtų kam nors „grasinęs" ir „pažeidinėjęs Konstituciją", kaip rašoma laikraštyje.

    Straipsnis persunktas neapykantos dvasios prieš mūsų kleboną, pasitelkiant melą, apgaulę ir klastą.

    Ne prieš kunigus nuteikia liaudį tokie straipsniai, bet prieš tuos, kurie šitaip rašo.

    Pasirašė 519 Unpynos parapijos tikintieji.
Upyna, 1983.11.27.

*     *     *


    Upyna. 1983 m. kovo 9 d. Pranas Budginas pasiuntė LTSR prokurorui tokio turinio pareiškimą:

    „Perskaitęs 1983 m. vasario 15 d. „Valstiečių laikraštį", labai pasipiktinau, radęs „savo žodžius" ir „savo parašą" ten, kur nebuvau pasirašęs ir nieko panašaus nebuvau kalbėjęs. Kaip jūs drįstate šitaip negarbingai elgtis?

    Griežtai reikalauju viešai atitaisyti man padarytą moralinę skriaudą".

*     *     *

    Druskininkai. Druskininkų gyventojas Viktoras Burba 1982 metų vasarą gavo pranešimą iš Afganistano, kad jo sūnus Rimas Burba liepos 7 d., vykdydamas karinę užduotį, dingo be žinios. Motina, išgirdusi baisią žinią, visą mėnesį sirgo. Gruodžio mėn. du aukšti karininkai aplankė Burbus ir pranešė, kad jų sūnus gyvas, gyvena neutralioje šalyje ir liepė parašyti laiškus, bet davė savo tekstą. Atrodo, bus dedama daug pastangų, kad tėvai ir kiti giminės per laiškus prašytų Rimą Burbą nepasilikti Vakaruose.

*     *     *

    Mikoliškės (Kretingos raj.). Mikoliškių parapijos bažnyčia yra toli nuo labiau apgyvendintų kaimų, todėl tikintiesiems susidaro daug keblumų, norint sekmadieniais nuvykti į pamaldas; pasinaudoti kursuojančiais autobusais jie negali — netinka maršrutai ir laikas. Žmonės ne kartą kreipėsi į įvairias respublikos, netgi Maskvos valdžios įstaigas, prašydami leisti sekmadieniais išsinuomoti autobusą arba įsigyti savo, tačiau reikalai iki šiol nė kiek nepagerėjo. Pastaruoju metu jie kas sekmadienį nuomoja autobusą, kuriuo žmonės nuvežami į bažnyčią ir atgal į namus. 1983 m. vasario 6 d. važiuojančius į bažnyčią susistabdė autoinspekcija. Keleiviai buvo išlaipinti, o vairuotojas, atėmus kelionės lapą ir
vairuotojo pažymėjimą, grąžintas į Gargždus. Žmonės pėsti pasiekė bažnyčią ir grįžo atgal (kai kuriems jų iki bažnyčios 4-13 km.).

*     *     *

    Skuodas. 1983 m. pradžioje Skuodo raj. LDT VK pirmininko pav. V. Ložienė pareikalavo bažnytinio komiteto narių sąrašo. Ložienė nusistebėjo, kad bažnyt. k-to kasą tvarko rajono švietimo skyriaus buhalterė Navickaitė. 1983 m. sausio 7 d. švietimo skyriaus kompartijos sekretorė Veitienė bandė „perauklėti" Navickaitę, bet nesėkmingai. Po to švietimo skyriuje pasklido kalbos, kad bus didelis kadrų pasikeitimas buhalterijoje. 1983 m. sausio 12 ir 21 d.d. į buhalteriją priimtos dvi naujos darbuotojos, neturinčios buhalterinio darbo patirties. 1983 m. vasario 1 d. švietimo skyriaus vedėjas Bubliauskas pasiūlė Navickaitei atsisakyti iš darbo, o kai ji nesutiko, buvo atleista dėl etatų mažinimo. 19 metų dirbusi čia buhaltere ir tik gerai užsirekomendavusi, ji turėjo užleisti vietą naujai priimtoms.

*     *     *

    Žarėnai (Telšių raj.). 1982 m. gruodžio 11 d. Žarėnų parapijos klebonas kun. Alfonsas Pridotkas parašė TSKP Generaliniam Sekretoriui Andropovui tokio turinio pareiškimą:

    „Artėja gyvenimo saulėlydis. 1983 m. baigsiu 60 metų. Ta proga noriu pastatyti kryžių prie savo namo. Tuo reikalu kreipiausi į rajono architektą, vėliau į LTSR Ministrų Tarybą. Visur atsakymai neigiami. Paskutiniame atsakyme rašoma: „. . . pranešame, kad individualinės statybos nuostatai, patvirtinti LTSR Ministrų Tarybos 1975 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 228, kryžių statybos individualinėse valdose nenumato ir neleidžia". (Mano pabraukta).

    Šiuo atsakymu esu pritrenktas. Net kunigui neleidžia-
ma pastatyti kryžių prie savo namo senatvės jubiliejaus proga.

    Manau, kad draudimas statyti kryžių prie savo namo prieštarauja sąžinės laisvei ir Konstitucijai. Prašau leisti man prie savo gyvenamo namo individualinės valdos ribose pastatyti kryžių 60 metų jubiliejaus proga."

*     *     *

SOVIETINĖJE MOKYKLOJE


(V. Mockevičius pyksta, kam kun. Šeškevičius gina mokytojų persekiojamus Gargždų vid. mokyklos mokinius):
    Gargždai. 1982 m. gruodžio 15 d. „Tarybinio mokytojo" redakcija atspausdino korespondento Vytauto Mockevičiaus straipsnį „Advokatas be įgaliojimų", kuriame kaltina Gargždų parapijos vikarą kun. Antaną Šeškevičių, kad jis, neturėdamas įgaliojimų, kreipęsis į Klaipėdos rajono Liaudies švietimo skyrių dėl ateistinio mokinių auklėjimo Gargždų vidurinėse mokyklose ir tuo pažeidęs LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo įsaką. 1982 m. gruodžio 18 d. minėtą straipsnį persispausdino Klaipėdos raj. laikraštis „Banga".

    1983 m. sausio 15 d., atsakydami į korespondento V. Mockevičiaus straipsnį, Gargždų parapijos vikaras kun. Šeškevičius ir Gargždų I-os bei II-os vid. m-klų tikintys mokiniai ir jų tėvai apie 200 parašų išsiuntė pareiškimą LTSR švietimo ministerijai, kuriame iškelia tikinčiųjų mokinių diskriminacijos faktus.

    Gargždų I-os vid. m-klos mokyt. J. Skurskienė apklausinėjo savo auklėtinius šeštokus, kas iš jų tiki į Dievą, kas abejoja ir 1.1.

    1982 m. vasario 2 d. Gargždų I-os vid. m-klos mokyt. Berčytė pravedė antireliginį konkursą. į mokyklos aktų salę suvarė penktų-šeštų klasių mokinius, viso apie 150
vaikų. Visiems jiems buvo liepta rašyti rašinius ir piešti piešinius antireligine tematika. Geriausius žadėjo premijuoti. Visi turėjo atsakyti į klausimus: Kas yra klierikas? Kaip atsirado religija? ir t.t. Komisija sulaukė tik trijų piešinių. Niekas nelaimėjo pirmos vietos. 1981 m. ta pati mokyt. Berčytė, padedant pionierių vadovėms šarkaitei ir Labokaitei, buvo suorganizavusi antireliginį spektaklį žemesniųjų klasių mokiniams, šventajam pavaizduoti mokytoja aprengė ir pastatė ant kėdės savo auklėtinį Petroštį. Pionierės vaidino davatkas, garbinančias šventojo statulą — „aukojo" kiaušinius ir bulkutes. Paskui kitas moksleivis, vaidinęs girtuoklį, „statulą" nuvertė, pats atsistojo jo vieton ir pasigardžiuodamas valgė bulkutes.

    1982 m. kovo 18 d. II-os vid. m-klos mokyt. Birutė Štorbenkienė IIk klasės mokiniams įsakė nupiešti antireliginius piešinius, vaizduojančius bažnyčią, altorių, kunigą .. . Antireliginius piešinius turėjo piešti ir Illa, Hlb klasių mokiniai.

    1982 m. I-os vid. m-klos mokyt. Freigobienė vienam pirmokėlių sumažino elgesio pažymį iki patenkinamo vien už tai, kad jis ne spaliukas; II-os vid. m-klos mokyt. Daiva Jakutytė už tai, kad nestojo į pionierių organizaciją, keturiems savo auklėtiniams (IVc kl.) taip pat sumažino elgesio pažymį.

    Gargždų I-os vid. m-klos mokyt. Buožienė savo auklėtiniams kalbėjo: „Jūs visi turite stoti į pionierių organizaciją, — kitaip man bus blogai."

    1982 m. lapkričio 22 d. mokyt. Buožienė vienam tikinčiam mokiniui įsakė prieš visą klasę sukalbėti 10 Dievo įsakymų. Mokinys nepakluso.

    1982 m. gruodžio mėn. mokyt. Buožienė ateistinės valandėlės metu bandė įtikinti mokinius, kad Dievo nėra. „Ko nematom, to ir nėra", — kalbėjo mokytoja. Vienas iš mokinukų paklausė: „Mokytoja, ar protą matom?" Už tai jam buvo parašytas dvejetas ir nuvestas pas direktorių, kuris pareiškė turįs teisę vaikų neleisti į bažnyčią ir
pagrasino sumažinti elgesio pažymį, jei dar išdrįs ką nors pasakyti.

    Taigi Gargždų vidurinėse mokyklose nėra nei sąžinės laisvės, nei laisvo religijos išpažinimo, nei ateistinės propagandos, o tik ateistinė prievarta: visi mokiniai privalo būti ateistais, pradedant pirmokais — jau turi priklausyti ateistinėms organizacijoms. Pagaliau tai vykdoma visoje Lietuvoje. Tai kam gi ta Konstitucija? Ar ji nebegalioja? — klausiama pareiškime.

    Piktinamasi viduramžių valstybine inkvizicija suaugusiems, o ar nelabiau reikia piktintis ateistine inkvizicija vaikams ir suaugusiems 20-me šimtmetyje?

    Užtenka to nevykusio ateistinio bandymo, kuris taip labai suluošino mūsų tautą. Jau seniai reikėjo pasimokyti iš istorijos: kai buvo uždaromos bažnyčios, reikėjo atidaryti kalėjimus.

    Į straipsnio autoriaus korespondento V. Mockevičiaus žodžius, kad tėvai pritaria ateistiniam auklėjimui mokyklose, mat tai rodanti net 55 tėvų statistika", pareiškime klausiama, kodėl tas pats korespondentas nenori matyti, kad daugybė motinų verkia, kai jų vaikams prievarta atimamas tikėjimas. Pažvelkit į tėvų parašus po pareiškimu, — tai ne 55 . . .

    Korespondentas man prikiša, kad aš protestuoju prieš meno renginius gavėnios metu, — rašo kun. Šeškevičius. Didįjį penktadienį, pamaldų metu, kultūros namuose ateistai surengė pensininkų, tarp kurių nemažai lankančių bažnyčią, šokius ir prievarta vertė juos dalyvauti. Tai įžeidžia tikinčiuosius.

    Hitleriui okupavus Austriją, Hitlerjugendai sumos metu žygiuodavo gatvėmis ir būgnais keldavo baisų triukšmą. Tada jie jautėsi dideli ir išmintingi, o kaip dabar pasaulis įvertina jų žvėrišką elgesį?!

    Vytauto Mockevičiaus nuomone, didžiausias kun. A. Šeškevičiaus nusikaltimas — „advokatavimas be įgaliojimų". „Tarybinio mokytojo" korespondentas vadina mane
vikaru ir dar reikalauja įgaliojimų! — stebisi kun. A. Šeškevičius. Esu raštu vyskupo įpareigotas rūpintis Gargždų parapijos tikinčiaisiais. Ar gali kunigas šaltai žiūrėti, kai ateistai mokyklose, prievarta brukdami ateizmą, nori iš mažųjų parapijiečių išplėšti tikėjimą?

    Ar dar reikia įgaliojimų, kai yra pareiga? Ar reikia piemeniui įgaliojimų, kai jo bandą užpuola vilkai? O kas įgaliojo ateistus iš mūsų atimti sąžinės ir tikėjimo laisvę? Ar Konstitucija? — klausia kun. A. Šeškevičius.

    Pareiškimo pabaigoje Gargždų parapijos vikaras kun. A. Šeškevičius ir tikintieji reikalauja:

    — Nustoti už bažnyčios lankymą persekioti tikinčius mokytojus ir mokinius.
    — Neversti tikinčių vaikų stoti į bedieviškas organizacijas.
    — Leisti mokyti vaikus tikėjimo tiesų bažnyčiose, o po pamokų mokyklose, kaip tai daroma demokratinėse šalyse.
    — Leisti spausdinti religinius vadovėlius, religines knygas bei laikraščius, nes „tai, ką mes lig šiol gavome, yra tik išmalda elgetoms, o ne spaudos laisvė."

*     *     *

(Tverų vid. mokyklos mokytojai net fiziniu smurtu verčia mokinius į ateizmą):
    Tverai (Plungės raj.). 1982 m. lapkričio 21 d. kun. Jonas Paliukas ir Konstantinas Velioniškis, atsiliepdami į straipsnį, parašė ilgą pareiškimą „Tiesos" redakcijai. Iš jų pareiškimo paaiškėjo, kad 1982 m. lapkričio 17 d. straipsnyje „Saldainiai su piktu įdaru" nėra nė 5% teisybės. Pateikiame kai kurias mintis iš jų pareiškimo:

    Jei persekiojamų už tikėjimą mokinių tėvai pareiškimą į Plungės raj. įstaigas pasirašė kunigų apgauti, tai korespondentas St. Budraitis, be abejo būtų paminėjęs tėvų ir motinų pavardes. O dabar, nors tėvai ir kaip
atkakliai net su prokuroro pagalba, buvo gąsdinami, visi vieningai laikėsi savo: „Teisybę parašėme!" Tikrintojai nesunkiai surado visus pasirašiusius tėvus, nes jie žinojo visų Mišioms patarnaujančių ir bažnyčioje giedančių vaikų pavardes. Kai kurie tėvai tikrintojams nurodė dar papildomų faktų, kokie žiaurūs yra mokytojai su bažnyčią lankančiais mokiniais.

    Veidmainiauti kunigai vaikų nemokė. Atvirkščiai, taip elgtis skatino mokytojai, persekiodami už bažnyčios lankymą.

    Kurie tėvai pasipriešino vaikų įjungimui į religines apeigas? Prašom nors vieną pavardę! Veltui jos ieškotum straipsnyje. Tegu korespondentas nurodo nors vieną pavardę tokio mokinio, kurį be tėvų žinios, prieš jų valią kunigai bandė lenkti prie tikėjimo. Taip pat jis nerado nė vieno mokinio, kuris, tėvų išleistas į mokyklą, būtų nuėjęs į bažnyčią.

    Papildomi faktai apie tikinčių mokinių persekiojimą Tverų vid. m-kloje 1981-82 mokslo metais:

    Mokyt. Rubavičienė (VI-VII kl. auklėtoja) mokiniui Alfredui Šniaukai liniuote numušė pirštus taip, kad jis ilgai vaikščiojo subintuota ranka. Vilmai Jurkutei sakė: „Tave reikia mušti ir mušti diržu, prisimynus". Gražinai šniaukaitei už bažnyčios lankymą parašė elgesio dvejetą. Kai motina atėjo išsiaiškinti, mokyt. Rubavičienė pasakė: „Už tai, kad kitą mergaitę pavadino šnipe!" Nors ana mergaitė Gražiną Šniaukaitę vadino davatka, jai elgesio pažymio nemažino.

    1982 m. kovo 12 d. mok. Alfredas Šniauka pasakė: „Sekmadienį pamaldų metu neisiu į saviveiklos užsiėmimus", Rubavičienė, nutvėrusi jį už ausies, kita ranka apdaužė veidą. Vilmai Jurkutei pagąsdinti dėl bažnyčios lankymo liepė atsivesti tėvą. Tėvas pasakė mokytojai: „Duktė sekmadieniais į užsiėmimus neis, nes taip ji nebegali išklausyti Mišių".

    III kl. auklėtoja R. Čeplinskienė 1982 m. kovo 14 d.
renginiui mokykloje pamaldų metu paskyrė pasiruošti aktyvias tikinčias mokines. Eilėraščius deklamuoti privalėjo: B. Skrinskytė, Gr. Šniaukaitė, Rasa Juciūtė, A. Žemgulytė. Pasirodymo metu 4 mergaitėms liepė giedoti: „Iš muzikos parašysiu 5." Kai mergaitės negiedojo, ėmė giedoti pasityčiodama pati mokyt. Čeplinskienė. Mokinei S. Tonaitytei sakė: „Jei neisi į bažnyčią, visų dalykų rašysiu penketus." Mokinė nesusvyravo: „Geriau jau eisiu į bažnyčią".

    Direktorės pav. A. Sūdžiuvienė 1982 m. kovo 19 d. tardė mokinius — G. Jonkų, Vilmą Jurkutę, J. Juozapai-tytę: „Kas kovo 7 d. buvo bažnyčioje?" O 1982 m. lapkričio 22 d. tardė Vilmą Jurkutę ir Laimą Latakytę, klausinėdama ko kunigai moko?

    Mokyt. A. Simanauskas mokinį nusivedęs į geografijos kabinetą, paklausia: „Per kurią ausį nori gauti?" — po to apdaužo. Mokinys Kazys Likša net gydėsi ambulatorijoje. Jis tyčiojosi ir iš Alfredo šniaukos: „Tas tavo dievuliukas į galvą geografijos neįdėjo".

    A. Greivienė, I kl. mokyt., vis grasino: „Jei eisite į bažnyčią, visus mušiu!" (Praeityje vos išsilaikė mokykloje dėl vaikų mušimo.) J. Mirgerienė pasakoja: „Mano dukrelę už plaukų tąsė, kai ji buvo I-je klasėje."
A. Juška, rusų k. mokytojas, 1982 m. balandžio 23 d. prikalbinėjo vaikus, kad nesakytų, jog yra nukentėję dėl tikėjimo. „Kai jūsų klaus, kada pildėte lapelius apie tikėjimą, sakykite prieš 2 metus IV klasėje".

    1982 m. balandžio 26-28 d.d. buvo atvykę tikrintojai iš rajono mokykloje klausinėti vaikų — „ar niekas jūsų neskriaudžia mokykloje?" Vis „pataiko" nenukentėjusius. Bet mokytojai susipainiojo ir štai Eugenijus Rapalis tikrintojams pasakė: „Mokytoja man buvo marškinius sudraskiusi". Rajono pavaduotojas Buivydas užkirto: „Pats sudraskė, o bėdą verčia mokytojams." Taip pat buvo tardomi mokiniai: Zosė Dambrauskaitė, Rasa Juciūtė, Audra Žemgulytė, Sonata Tonaitytė, Gedas Joniką, A.
Zalepūgaitė ir B. Skrinskytė. O atskirai, kad kiti negirdėtų, apklausinėje) drąsiai ginančią savo įsitikinimus mokinę Gražiną šniaukaitę. Visada tiesą sakančią Vilmą Jurkutę tardymo metu užrakino mokyt. Sūdžiuvienės kabinete ir paskelbė: „Ji neatėjo į pamokas".

    1982 m. gegužės 4 d. mokyt. Sūdžiuvienė ir Rubavičienė išvedė VI kl. į mokyklos vestibiulį apavo patikrinti ir po to liepė po vieną eiti į metodinį kabinetą. Ten klausinėjo apie bažnyčios lankymą.

    1982 m. gegužės 12 d. rajono pavad. Buivydas, prokuroras ir apylinkės atstovai lankė daugelį tėvų, pasirašiusių pareiškimą į rajoną ir juos gąsdino, bet niekas iš tėvų savo parašų neatsisakė. E. Rapalio tėvai, Margerie-nė ir kt. patvirtino mokytojų savivaliavimo faktus.

*     *     *

    Upyna (Šilalės raj.). 1983 m. vasario 11 d. mokyt. Stefa Geštautaitė išjuokė prieš visą klasę II kl. mok. Arkadijų Vaitkų. Mokytoja vadino mokinį kunigiuku ir barė už tai, kad lanko bažnyčią bei patarnauja šv. Mišioms. Nebesitvardydama mokyt. S. Geštautaitė čiupo Arkadijų už ausies ir pradėjo grasinti: „Jei dar eisi į bažnyčią, aš tave pasigausiu miestelyje ir parsivešiu į savo namus. Net tavo tėvai nesužinos, kur dingai!"

*     *     *

    Mosėdis (Skuodo raj.). 1982 m. liepos mėn. 10 d. į Mosėdžio parapiją atvyko naujas klebonas kun. Adolfas Pudžemys. Kunigas greitai įsijungė į pastoracinį darbą, ypač aktyviai ėmė dirbti su vaikais: mokė juos tikėjimo tiesų, patarnauti šv. Mišiose ir kt.

    1982 m. rugpiūčio mėn., klebonui su vaikais žaidžiant futbolą, į aikštę atbėgo, mokyklos direktorius Juozas Jurkšas ir, koliodamas kunigą, stvėrė už rankos, stengdamasis ištempti jį iš aikštelės. Kun. Adolfui Pudžemiui
ramiai pareiškus: „mes dar nesame pažįstami — susipažinkime pirma", — direktorius Juozas Jurkšas kiek aprimo. Maždaug dvi valandas trukusio pokalbio pabaigoje mokyklos direktorius Juozas Jurkšas pareiškė, kad jis imsis pačių griežčiausių priemonių kovoje prieš tikėjimą ir tikinčius mokinius.

    Klebonui duotą pažadą direktorius Juozas Jurkšas tesi: kartu su mokyt. Jurevičiene jis dažnai ateina į šventorių, o mokyt. Paulauskas įeina į bažnyčią terorizuoti mokinių.

*     *     *

    Prienai. 1983 m. vasario 11 d. Prienų II vidurinės mokyklos direktorius Micka tardė Vc kl. mokinį Algirdą Buzą apie tai, kokie berniukai patarnauja Mišiose, ar lankosi namuose kun. Antanas Gražulis ir kt.

    Sekančią dieną direktorių aplankė berniuko motina Regina Buzienė ir priminė, kad daugiau vaiko be tėvų žinios netardytų. Direktorius prašė neleisti vaiko patarnauti Mišiose, bet motina nenusileido: „Vaikas į bažnyčią kaip ėjo, taip ir eis ir iš savo vietos nepasitrauks."

    Dar po kelių dienų į kolūkio „Lenino keliu" kontorą buvo iškviestas vaiko tėvas Kazimieras Buzas. Partinės organizacijos sekretorė Grigaravičienė prašė, kad tėvas neleistų vaiko patarnauti Mišiose ir žadėjo ateityje visados padėti. Tėvas pažadais nesusigundė ir patvirtino žmonos nuomonę: „Kaip yra, taip ir bus!"

*     *     *

    1983 m. vasario 15 d. Prienų raj. ligoninės vyr. gydytojas Jakubsevičius išsikvietęs ligoninės virėją Izabelę Juodenukienę pareiškė: „Jei ir toliau sūnus Valdas tarnaus Mišioms, rašyk pareiškimą, kad išeini iš darbo!" — „Pareiškimo nerašysiu, o vaikas Mišiose tarnaus", — nenusileido J. Juodenukienė.
*     *     *


    Jurbarkas. 1983 m. sausio 29 d. Jurbarko ir Girdžių moksleiviai su tėvais po pamokų maršrutiniu autobusu važiavo pasimelsti prie garbingojo Dievo Tarno arkiv. Jurgio Matulevičiaus karsto. Kapsuko autobusų stotyje atvykstančių laukė penki pareigūnai, tačiau vaikai jau buvo išlipę iš autobuso. Atsitiktinumo dėka vaikai išvengė terorizavimo.

    Girdžių vid. m-klos direktorė Janina Pocienė tardė mokinius: „Kiek mokinių važiavo? Kas važiavo? Kur nakvojo? Kas skaitė maldas? ir kt. Mokiniai buvo verčiami rašyti pasiaiškinimus, kuriuos diktavo pati direktorė.
Jurbarke moksleivius tardė vienas čekistas.

*     *     *

BAŽNYČIA SOVIETINĖSE RESPUBLIKOSE

Ukrainos TSR


    Lvovo sritis. 1981 m. rugsėjo 27 d. Dobrianičių unitų katalikų bažnyčioje buvo švenčiami tituliniai atlaidai (Visoje Ukrainoje esančios unitų katalikų bažnyčios yra valdžios neužregistruotos). Saugumiečiai ir milicininkai apsupo bažnyčią ir laukė atvykstančio unitų katalikų kunigo. Nesulaukę jie įsiveržė į bažnyčią ir čia pradėjo ieškoti kunigo. Čekistų dėmesį patraukė aktyvesni maldininkai, ypač tarnautojai. Vėliau jie visi buvo nubausti administracinėmis baudomis.

*     *     *

    1982 m., prieš Velykas, buvo apiplėšta Moršino unitų katalikų bažnyčia. į bažnyčią suvaryti proftechninės mokyklos moksleiviai surinko visus liturginius indus, rūbus, šventus paveikslus, sukrovė į mašinas ir kažkur išvežė.
*     *     *


    1982 m. pavasarį Berezecos kaime įvyko gyventojų susirinkimas. Susirinkime dalyvavo apie 30 saugumiečių, kurie visaip gąsdino žmones, kad nesusirinktų melstis į unitų katalikų bažnyčią arba bent pereitų į pravoslavų tikėjimą. „Priešingu atveju, bažnyčia bus uždaryta", — gąsdino saugumiečiai. Išvykdami čekistai užantspaudavo visus bažnyčios liturginius indus.

*     *     *

    1982 m., prieš Velykas, saugumiečiai užpuolė Brikūnų unitų katalikų bažnyčią. Dalį liturginių reikmenų bei paveikslų sunaikino vietoje, kitą dalį išsivežė. Bažnyčia buvo apiplėšta tuo metu, kai dauguma tikinčiųjų dirbo. Moteris, bandžiusias ginti bažnyčią, užpuolikai smarkiai sumušė — kai kuriom teko atsigulti į ligoninę.

*     *     *

NAUJI LEIDINIAI

„Aušra", Nr. 34 (74). Išleista 1982 m. gruodžio mėn. „Lietuvos ateitis", Nr. 5.

Lietuvi, neužmiršk!


Kun. Alfonsas Svarinskas
    Jadvyga Bieliauskienė
Sergiejus Kovaliovas
          Anastazas Janulis
Antanas Terleckas
             Julius Sasnauskas
Povilas Pečeliūnas
              Doc. Vytautas Skuodis
Mečislovas Jurevičius
          Vytautas Vaičiūnas
Balys Gajauskas
                Gintautas Iešmantas
Viktoras Petkus
                 Algirdas Statkevičius

ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum