gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 58 Spausdinti El. paštas
    • Kun. Alf. Svarinsko teismas
    Parašus berenkant
    Pasakoja kun. Alf. Svarinsko draugai
    Ir vėl nauja auka
    J. Bieliauskienė antrą kartą išeina Gulago keliais
    Kratos ir tardymai
    Mūsų kaliniai
    Velykinės pabiros
    Žinios iš vyskupijų
    Sovietinėje mokykloje
    Bažnyčia sovietinėse respublikose

šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje. Statyti pradėta 1604.V.12 šv. Kazimiero kanonizacijos šventės metu; baigta statyti 1609 m. Po trijų gaisrų (1610, 1655 ir 1749 m.) bažnyčia buvo vis atnaujinama-restauruojama. Dabartinė (jau pakeistos išvaizdos), komunistinio Rusijos okupanto įsakymu, ji išniekinta — paversta ateistiniu muziejumi.
1983 gegužės 22 d.
LKB KRONIKA Nr. 58
Duok kitam!
Jei gali, padaugink!
Eina nuo 1972 metų.
Numeris skiriamas kun. Sigitui Tamkevičiui, TTG
Katalikų komiteto nariui, savo gyvenimu paliudijusiam
gražiausia meilę Dievui ir Tėvynei.


KUN. ALFONSO SVARINSKO TEISMAS

(Pavyzdingo idealisto kunigo teismas įvarė baimės ginkluotai Vilniaus KBB ir milicijos gaujoms):
    1983 m. gegužės 3 d. LTSR Aukščiausiame teisme buvo pradėta nagrinėti Viduklės klebono, TTG komiteto nario kun. Alfonso Svarinsko byla. Žinia apie teismą tyliai pasklido po Lietuvą. Daugelis šia žinia abejojo, nes net giminės apie būsimą „viešą" teismo procesą nieko nežinojo. Tačiau gegužės 3 d. atvykus į Vilnių, abejonės išsiskleidė. Lenino prospekto kvartalas buvo apsuptas milicininkų ir kareivių, aprengtų milicininkų uniformomis, o praėjimas į Aukšč. Teismą ties Respublikine biblioteka visiškai neįmanomas — uniformuoti ir civiliai apsirengę pareigūnai į teismą praleidinėjo tik su spec. kvietimais, o kun. Alf. Svarinsko draugai bei pažįstami, suvažiavę iš visų Lietuvos kampelių, buvo grubiai milicininkų vejami į Lenino prospektą ties Respublikinės bibliotekos sustojimu. Net giminėms buvo sunku patekti į teismą: 9 vai. prie teismo atėjusiai kun. Alf. Svarinsko seserei Janinai Pupkienei saugumiečiai įrodinėjo jog nėra Jokio reikalo jai dalyvauti teisme, šiai nenusileidžiant, liepė ateiti 10 vai., o atėjus nurodytu laiku, pareiškė, kad jau per vėlu, ir į salę įleido tik po pietų pertraukos; 9:30

vai. prie teismo rūmų atėjo teisiamojo kunigo brolis Vytautas Svarinskas, kartu su juo ėjo ir keletas kunigų — jie visi vargais negalais išprašė brolį įeiti į teismą. Vytautas Svarinskas pasisakė dėl senyvo amžiaus mieste paklystas, todėl norėtų, kad į teismą kartu su juo būtų įleista ir dukra, tačiau šis prašymas buvo kategoriškai atmestas. Kunigams patekti į salę nepavyko — pareigūnai aiškino, kad nėra vietų, nors salė buvo pustuštė, apie 70 žmonių, o dvi eilės suolų buvo sustumtos į krūvą. Kun. Sigitui Tamkevičiui saugumiečiai pareiškė: „Jūs kviečiamas liudininku, pasiimkite iš Kybartų kvietimą ir rytoj galėsite dalyvauti." Ir taip į teismo salę, išskyrus brolį ir seserį, nebuvo įleistas nė vienas kunigas, nė vienas tikintysis. Dar prieš teismo proceso pradžią gatvėje, vedančioje į teismo rūmus, prasidėjo žmonių gaudynės. Į milicijos mašiną pareigūnai bandė įgrūsti kunigo Alf. Svarinsko šeimininkę Moniką Gavėnaitę, mat ši pareiškė norą patekti į teismo salę, užstojusią šeimininkę kelmietę Reginą Terešiūtę keturi milicininkai prievarta įstūmė į masiną ir pareiškė, kad jie jos jau seniai laukia, nuvežė į Lenino rajono milicijos skyrių, kur, apkaltinę chuliganizmu — apiformino 10 parų. Sulaikytus kunigus — Žalpių kleboną kun. Juozapą Razmantą, Kybartų vikarą kun. Joną Matulionį ir Pilviškių kleboną kun. Gvidoną Dovydaitį, saugumiečiai apklausinėjo atskirose mašinose ir, įsakę važiuoti į namus, paleido, o kai kuriuos iš jų nuvežė net į autobusų stotį.

    Apie 12 vai. būrelis tikinčiųjų bei kunigų su gėlėmis rankose, niekieno ypatingai netrukdomi, priartėjo netoli teismo rūmų, staiga nemažas milicininkų būrys apsupo juos ir pradėjo grūsti į netoli stovėjusius autobusus. Respublikinės bibliotekos langus užpildė nustebusių žiūrovų veidai (vėliau buvo gautas įsakymas skaitytojų neprileisti prie langų). Iš milicininkų rankų išsprūdo ir pabėgo klaipėdietis Alvydas Vainoras, vėliau jis buvo pagautas ir nubaustas 10 parų areštu. Sulaikytieji buvo

rūšiuojami po milicijos mašinas, rūpestingai tikrinami jų dokumentai; neturinčius pasų milicininkai nuvežė į Lenino raj. milicijos skyrių asmenybių išaiškinimui, kur, be milicininkų, jų asmenybes „aiškinosi" ir tardė KGB darbuotojai. Iš autobuso buvo iškviesta kaunietė Bernadeta Mališkaitė ir nuveža į Lenino rajono milicijos skyrių, kur apkaltinta chuliganizmu, — saugumo parinkti liudininkai melagingai teigė, jog ji brovėsi į salę, neklausė milicininkų, necenzūriškai kalbėjo, ir 1.1., — ir apiforminta 10 parų. Likusius (apie 20 žmonių), išaiškinę asmenybes, milicininkai susodino į autobusą ir, nuvežę į Pirčiupio miškus, (apie 50 km.) paleido. Autobuse buvo ir kunigai: Jonas Matulionis, Jonas Kauneckas, Rokas Puzonas. Sulaikytieji visą kelią garsiai kalbėjo rožančių, kurį baigė kalbėti suklaupę miške. Vos tik išėjo į plentą, jie susistabdė į Vilnių važiuojantį autobusą ir vėl atvyko prie teismo rūmų. Kai kurie iš pareigūnų juokėsi, kad tikintieji veik pirma jų grįžo į Vilnių. Vakare, žmonėms išsiskirsčius iš troleibusų, sustojimo „biblioteka" buvo nuvežti suolai, kad atvykusiems į teismą nebūtų kur prisėsti.

    Gegužės 4 d. toliau buvo gaudomi žmonės, atvykę į kun. Alf. Svarinsko teismą. Būrelį tikinčiųjų milicininkai nuvežė į miškus už Nemenčinės ir ten po vieną (net mergaites) išlaipino kelių kilometrų atstumu, kitus vežė į Šalčininkų, į Rūdninkų girią, kur irgi panašiai išlaipino. Vakare iš teismo išėjusi kun. Alf. Svarinsko sesuo susirinkusiems pasakojo apie vykstantį teismo procesą, — tai nepatiko pareigūnams, ir jie ėmė vaikyti ir gaudyti susibūrusius žmones. Susodinę į 3 autobusus, visus nuvežė į milicijos skyrių, kur kai kuriuos išlaikė net iki 23 vai. nakties. Kartu su tikinčiaisiais pareigūnai į milicijos mašinas įgrūdo ir pašalinius, nieko apie teismą nežinojusius, vilniečius, tik tuo momentu ėjusius pro šalį.

    Gegužės 5 d. Vilniuje jau plačiai buvo kalbama apie kun. Alf. Svarinsko teismą, net troleibusuose girdėjosi kalbos: „Koks galingas kunigas — prieš jį sutelktos

didžiausios jėgos; Vilniuje, kaip ir Lenkijoje, karinė padėtis; neturi prieš kunigą įrodymų, todėl ir žmonių į teismą neleidžia". Tą dieną Lenino prospektu jau nuo ankstyvo ryto vaikštinėjo būriai milicininkų ir saugumiečių. 10 vai. sustojimą „Respublikinė biblioteka" apsupo kardonas milicininkų, o troleibusai pradėjo važiuoti nesustodami. Pareigūnai sulaikė visus stotelėje buvusius žmones ir, išlaikę porą valandų mašinose, nuvežė prie Dubingių (apie 50 km.); apie 11 vai. prasidėjo gaudynės net Lenino prospekte: buvo renkami ir sodinami į mašinas žmonės, sustoję prie gazuoto vandens automatų, prie ledų bei spaudos kioskų ir 1.1. Senutė, atvesta į milicijos mašiną, dejavo: „12 metų nebuvau Vilniuje, šiandien atvažiavau — ir suėmė. Ar jau į Vilnių draudžiama važiuoti?" Kiti juokavo: „Draudžiama, močiute!" Vienas ministerijos darbuotojas sakėsi, kad jam 12 vai. reikia būti ministerijoje, bet pareigūnai tik šaipėsi ir į prašymus paleisti nereagavo. Kartu su kitais buvo sulaikytas ir kun. Alf. Svarinsko sūnėnas, Lenino prospekte laukęs iš teismo išeinančios motinos. Sulaikytieji buvo gabenami į gretimus kiemus ir ten saugumiečių bei milicininkų rūšiuojami. Tie, kurie pakliuvo pirmą kartą, buvo nuvežti prie Dubingių ir ten paleisti; kartu su jais pakliuvo ir kun. Alf. Svarinsko sūnėnas (motina iki vėlyvo vakaro ieškojo jo po Vilniaus milicijos skyrius — Lenino raj. milicijos skyriuje ji įėjo į vieno pareigūno, apiforminančio baudoms ir areštui paromis kabinetą, iš kur buvo jėga išvaryta). Žmonės, pakliuvę antrą-trečią kartą, buvo nuvežti į Lenino raj. milicijos skyrių, ten apklausinėti, o vėliau nubausti baudomis ar paromis. Po 50 rub. nubaudė: kun. Antaną Lukošaitį, garliavietį Saulių Kelpšą, kaunietę Kleopą Būdvytytę ir kt. 10 parų garliavietį Arūną Rekašių.

    Kunigus — Roką Puzoną, Algimantą Keiną, Edmundą Paulionį, Kazimierą Zemėną, Gvidoną Dovydaitį, Joną Vaitonį, Igną Plioraitį, Joną Kaunecką, Kęstutį Daknevičių

ir kt. pareigūnai nuvežė į Lenino raj. milicijos skyrių, ten čekistų tardomi ir auklėjami jie buvo išlaikyti iki 15 vai., o po to paleisti. Dalis kunigų, vos juos milicija paleisdavo, vėl grįždavo atgal prie žmonių, kurie, nors ir neturėdami kur prisiglausti, stovėjo ant gatves (kun. Jonas Matulionis, kun. Juozas Razmantas buvo sulaikyti net penkis kartus).

    Gegužės 6 d. kartojosi tas pats. Buvusius Lenino prospekte (net nuo suoliukų) dėl žmonių akių garsiai melagingai apkaltintus spekuliacija tikinčiuosius milicijos pareigūnai ir čekistai kišo į savo mašinas ir vežė į milicijos skyrių. Milicijos skyriuje 5 paroms buvo apiformintos: kapsukietė Janina Judikevičiūtė, kaunietė Teresė Mačiokaitė ir vilnietė Roma Tamašauskaitė.

    Gegužės 3-6 d. nemažai kunigų iš skirtingų Lietuvos kampelių buvo atvykę prie teismo rūmų ir prašėsi įleidžiami į salę. Be aukščiau minėtų, buvo atvykę kunigai: Leonas Kalinauskas, Juozas Zdebskis, Kazimieras Žilys, Jonas Zubrius, Jonas Lauriūnas, Valentinas šikšnys ir kt.

    Kunigams — Kęstučiui Daknevičiui, Algirdui Pakama-niui, Julijonui Miškiniui ir kt. — skambinėjo rajonų atsakingi darbuotojai, reikalaudami, kad gegužės 3-5 d.d. jie būtų namuose, nes žada atvykti komisijos. Nemažai aktyvių tikinčiųjų buvo taip pat dirbtinai sulaikyti darbuose, kad negalėtų nuvykti į teismą.

    Teismo procesui vadovavo LTSR Aukščiausiojo teismo pirmininko pav. Ignotas, prokuroras — Bakučionis, sekretoriavo Čaikauskaitė. Kun. Alf. Svarinskas buvo kaltinamas antitarybinio turinio pamokslais, TTGKK organizavimu bei jo dokumentų rašymu, platinimu ir persiuntimu į užsienį. Teisme buvo kalbama, kad yra apie 200 užrašytų jo pamokslų, iš kurių 18 — antitarybinio turinio. Antitarybiniais buvo laikomi visi pamokslai, kuriuose kun. Alf. Svarinskas kalbėjo apie bažnyčių apiplėšimus, kunigų nužudymus, švenč. Sakramento išniekinimus  Pagramantyje,  Veiviržėnuose,  Viduklėje;

antitarybiškumu buvo palaikyta ir kun. Alf. Svarinsko raginimai švęsti sekmadienį, sekmadieniais nedirbti, kvietimas melstis už tikėjimo laisvę ir tokių maldų organizavimas Žemaičių Kalvarijoje, Šiluvoje (matyt, saugumui labai nepatiko minia žmonių, su kunigu priešakyje, einanti keliais apie bažnyčią.).

    Tik vienas tikintysis buvo pakviestas liudyti apie kun. Alf. Svarinsko pamokslus. Visi kiti asmenys, liudijantys apie teisiamojo kunigo pamokslų antitarybiškumą buvo KGB ar kitų įstaigų darbuotojai. Jie visi buvo, neva, atsitiktinai išgirdę kun. Alf. Svarinsko pamokslus, bet turėję su savim magnetofonus ir užrašę pamokslus. Reiškia visi buvo iš anksto pasiruošę, priešingai nusiteikę kun. Alf. Svarinsko atžvilgiu, o pagal teisingumo normas suinteresuoti asmenys negali būti liudininkais, tačiau Aukščiausias teismas į tai visiškai nekreipė dėmesio. Salėje nuolat girdėjosi tie patys melagingi liudininkų žodžiai: „atsitiktinai, pamačius šventoriuje daugybę žmonių, smalsumu apimti užėjome pasižiūrėti, kas ten dedasi, pamatėme kunigą, sakantį pamokslą, vėliau sužinojome, kad tai kun. Alf. Svarinskas; pamokslą įrašėme į magnetofoną, dar kartą namuose perklausėme, po to nusiuntėme į tam tikras įstaigas, prašydami sudrausminti pamokslininką".

    Visi liudininkai kalbėjo labai tyliai, todėl salėje esantiems buvo sunku ką nors išgirsti. Nors liudininkai ir prokuroras nesugebėjo proceso metu pateikti nė vienos antitarybinės frazės iš kun. Alf. Svarinsko pamokslų, nes tokiais buvo palaikyti tik išsireiškimai: „visi kovokime už dvasinį Lietuvos atgimimą"; „Bažnyčiai Lietuvoje surištos rankos ir kojos" (kun. Alf. Svarinskas kalbėjo apie tai, kad uždraustas religijos mokymas), teismas nustatė, kad kun. Alf. Svarinskas kurstė tikinčiuosius prieš tarybinę valdžią, skatino nesilaikyti įstatymų ir šaukė tiesiog į atvirą kovą prieš tarybinę valdžią . . .

    Iš kun. Alf. Svarinsko palankių liudininkų buvo pakviestas tik kun. Sigitas Tamkevičius.

    „Liudininku būti iš esmės negaliu. Tai pasityčiojimas iš manęs, kunigui būti liudininku prieš kunigą. Aš galiu būti tik kaltinamasis ir sėdėti greta kun. Alf. Svarinsko. Ir tai man būtų garbė. Nepaisant šių motyvų esu pasiruošęs pateikti teismui vertingos informacijos apie kun. Alf. Svarinsko asmenį ir veiklą," — kalbėjo kun. Sig. Tamkevičius. Apie kun. Alf. Svarinsko veiklą galiu paliudyti, kad jis veikė viešai: TTGKK veikla pilnai suderinama su TSRS Konstitucija, Helsinkio nutarimais ir visuotine žmogaus teisių deklaracija. Be to, ji buvo naudinga ne tik tikintiesiems, bet ir tarybinei vyriausybei ta prasme, kad ji gavo daug informacijos apie tikinčiųjų skriaudas, įstatymų pažeidimus.

    „Kas jums davė moralinę teisę spręsti, kur yra įstatymų pažeidimai?" — pertraukė liudininką teisėjas. į tai kun. S. Tamkevičius paaiškino, jog kiekvienas žmogus turi protą ir sąžinę, kas įgalina jį atskirti teisingumą nuo blogio. Be to, — tęsė kun. S. Tamkevičius, — visa tikinčioji liaudis pritaria komiteto veiklai ir beveik visi Lietuvos kunigai ir vysk. Vincentas Sladkevičius pasirašė už kun. Alf. Svarinską, jį teigiamai charakterizuodami ir reikalaudami išteisinimo; tūkstančiai tikinčiųjų (apie 55,000 — red.) kreipėsi į tarybinę vyriausybę, prašydami nutraukti kun. Alf. Svarinsko bylą. TTGKK tarybinės valdžios nebuvo oficialiai užregistruotas. Čia įsiterpė prokuroras Bakučionis: „Jūs ir Alf. Svarinskas buvote oficialiai įspėti LTSR prokuratūroje"; — „Nemanau, kad tai buvo oficialus įspėjimas, kadangi jo negavau raštiškai", — atsakė kun. S. Tamkevičius.

    Negalima kaltinti kun. Alf. Svarinsko šmeižtų ir prasimanymų platinimu, nes jis visur sakė tiesą ir tik tiesą, o jei toji tiesa kažkam akis bado, ne kun. Alf. Svarinsko kaltė. Tokia tauri asmenybė negalėjo padaryti nusikaltimo, ginti tikinčiųjų teises ne nusikaltimas: pasirašyti po savo parodymais kun. S. Tamkevičius atsisakė, motyvuodamas, kad kun. Alf. Svarinsko draugai-kunigai ir tikintieji neįleidžiami į viešą teismo

procesą, o turi šalti gatvėje už 200 m. nuo teismo, be to, apie 20 iš jų milicininkų sulaikyti gatvėje buvo nuvežti į Pirčiupio miškus . . . Padorus žmogus taip nesielgia net su bloga kate, — kalbėjo kun. S. Tamkevičius (Liudijimas atpasakotas).

    Po liudininkų apklausos buvo nagrinėjami raštu pateikti neatvykusių liudininkų parodymai, TTGKK dokumentai. Ypač pavojingais ir šmeižikiškais teismas laikė TTGKK pareiškimą Junesko organizacijai apie tikinčiųjų vaikų padėtį Lietuvoje ir dokumentą Nr. 5, kurį pasirašė 522 kunigai. „Kun. Alf. Svarinskas ir jo bendrai sukurstė kunigus nesilaikyti tarybinių įstatymų", — buvo kalbama teisme, šie dokumentai buvo laikomi pagrindiniu kun. Alf. Svarinsko nusikaltimu.

    Kun. Alf. Svarinsko kaltinamąją medžiagą sudarė 17 tomų. Vienas iš čekistų kun. S. Tamkevičiui prasitarė, jog jo bylą sudarys 25 tomai.

    Teismo proceso metu paaiškėjo, kad beveik visi TTGKK dokumentai nepasiekdavo adresatų, bet patekdavo į KGB seifą ir būdavo pridėti prie bylos. Teismas, nagrinėdamas dokumentus, klastojo padėtį ir faktus. Pvz., esą kun. Alf. Svarinskas dalyvavęs kun. Leono Šapokos žudikų teisme, o dokumentuose rašęs, kad tarybiniai pareigūnai nesirūpina surasti nusikaltėlių. Bet gi apie tai TTGKK (ne vienas kun. Alf. Svarinskas) rašė dar prieš nusikaltėlių suradimą. Būtent, kunigų pareiškimai ir paskatino pareigūnus uolesnėms paieškoms.

    „Įrodymai" apie kun. Alf. Svarinsko ryšius su užsieniu tiesiog juokingi. Teismas neturėjo nė vieno įrodyto fakto, kad kun. Alf. Svarinskas perdavė dokumentus į užsienį. Kaip pvz. paminėjo įvykį, kai muitinėje JAV kunigo Valdemaro Cukuro bagaže buvo rasta keletas dokumentų. Kun. Cukuras nenurodė, iš ko jis gavęs dokumentus. To negalėjo parodyti ir kun. V. Cukuro sesuo, buvusi liudininkė, todėl į teismą buvo pakviestas kažkoks A. Znamenskis, kuris liudijo matęs, kaip kun. Alf. Svarinskas

perdavęs dokumentus. To teismui pakako kun. Alf. Svarinsko kaltumui įrodyti. Į kun. Alf. Svarinsko prašymą akistatos su kun. V. Cukuru niekas rimtai nesureagavo.

    Prieš keletą metų kratos metu pas kun. Alf. Svarinską buvo rastos fotokopijos Velikanovos biuletenio ir „Kontinent". Tokios pat fotokopijos rastos pas kun. Gustavą Gudanavičių, — ir tai teismui jau buvo įrodymas, kad kun. Alf. Svarinskas platino antitarybinius leidinius.

    Parengtinio tardymo metu buvo nustatyta, kad kun. Alf. Svarinskas, jaunimo paprašytas ir gavęs faktus, yra parašęs pareiškimą — teismas iš to padarė išvadą: — „Alf. Svarinskas dažniausiai pats kurdavo dokumentus ir juos adresuodavo sau."

    Beje, parengtinis tardymas apskritai teismui kėlė tam tikrų mįslių: teismo metu kun. Alf. Svarinskas atsakinėjo į kai kuriuos klausimus kitaip nei per parengtinį tardymą. Kai teisėjas paklausė, kodėl jo atsakymai tada ir dabar nevienodi; kun. Alf. Svarinskas paaiškino, kad kartais jis dėl nežmoniško karščio kameroje nebesuvokdavęs tikros dalykų padėties ir nebežinojęs pats ką kalbąs.

    Prokuroras Bakučionis savo kalboje palaikė teismo kaltinimą ir pareikalavo kun. Alf. Svarinskui 7 m. griežto režimo lagerio ir 5 m. nutrėmimo pagal LTSR BK 68 str. I d. Visą laiką į teismo salę kun. Alf. Svarinskas įeidavo šypsodamasis, tiesus ir drąsus.

    Savo gynimosi kalboje kun. Alf. Svarinskas kalbėjo: „Sekmadienį bus kryžiaus atradimo atlaidai ir aš savo Golgotos keliu būsiu kartu su jais".

    Aiškino teismui, jog visa savo veikla jis kovojo tik už įstatymų laikymąsi, išvardijo visą eilę faktų, iš kurių aiškiai matyti, kad Bažnyčia Lietuvoje surakinta, kad prieš ją kovojama grubiomis prievartos priemonėmis. Tikintieji kreipiasi į kunigus, prašydami, kad juos apgintų nuo persekiojimų, ypač dažnai kreipiasi mokinių tėvai, — kalbėjo kun. Alf. Svarinskas, — TTGKK nebūtų, jei tikintieji  nebūtų  diskriminuojami.   Laikraščiuose,   per

radiją ir televiziją, mokyklose ir kitur nuolat puolami ir išjuokiami tikintieji, tad kodėl mes privalome tylėti? — klausė teismo kun. Alf. Svarinskas. Savo kalboje kun. Alf. Svarinskas apgailestavo, kad TTGKK dokumentai, rašyti įvairioms įstaigoms, nepasiekė adresatų arba nebuvo nagrinėjami, o tiesiai persiunčiami KGB kaip kaltinamoji medžiaga. Teisiamasis nemažai kalbėjo apie vienintelės Lietuvoje Kauno Kunigų seminarijos sunkią padėtį, kunigų trūkumą. Į teisėjo ir prokuroro pateiktus klausimus kun. Alf. Svarinskas atsakinėjo gan plačiai, išsamiai ir ryžtingai, įrodinėdamas jų neteisingus kaltinimus. Atsakydamas į prokuroro klausimą, kodėl kaltinamasis gynė vysk. Julijoną Steponavičių, kun. Alf. Svarinskas daug ir gražiai kalbėjo apie tremtyje esantį vyskupą, primindamas, kad minėtas vyskupas be jokios kaltės yra ištremtas ir nežinia, kada galės eiti savo ganytojiškas pareigas.

    Kalbėdamas apie religinės spaudos suvaržymą, nurodė teismui kiek maldaknygių bei katekizmų buvo išleista ir po kiek gavo atskiros parapijos, pabrėždamas, kad tik maža dalis tikinčiųjų buvo aprūpinti; o visos kitos išleistos knygos buvo skirtos tik kunigams. Savo kalboje kun. Alf. Svarinskas išsamiai kalbėjo apie moralinį supuvimą, kuris vis giliau įsigali mūsų tautoje: girtavimą, negimusių kūdikių žudymą ir 1.1.

    Teisėjas 3 kartus bandė nutraukti teisiamojo gynimosi kalbą, bet kun. Alf. Svarinskas paprašė, kad bent prieš mirtį leistų netrukdomas išsikalbėti: „Daugiau nereikės manęs teisti, liksiu skolingas, nesitikiu atsėdėti viso bausmės laiko. Bijote manęs?! Negi aš tuščiomis rankomis (atėmėte net rožančių) sunaikinsiu jūsų galingus tankus? Aš nuo sausio 26 d. sėdžiu uždarytas, o žmonės, matydami mano tiesą, renkasi gatvėje, iš kurios gaudomi ir vežami į miškus, jokio draugo ar pažįstamo salėje nematau", — kalbėjo kun. Alf. Svarinskas. Gynimosi kalba truko 1,5 vai. (Kalba atpasakota — Red.).

    Kun. Alf. Svarinsko sesuo salėje užsirašė „liudininkų"

pavardes, bet jai išėjus iš salės saugumiečiai įsivedė ją į vieną teismo kabinetą ir jos užrašus paėmė.

    Teismas kaltinamajam papildomų klausimų nedavė. Nuo paskutinio žodžio kun. Alf. Svarinskas atsisakė, motyvuodamas, kad viską yra pasakęs savo gynimosi kalboje.

    Gegužės 6 d. 15 vai. buvo paskaitytas nuosprendis, kurio išklausyti į salę buvo pakviesti kun. S. Tamkevičius ir kun. Jonas Kauneckas. Teismas pranešė, kad kun. Alf. Svarinskas nuteistas 7 metus griežto režimo lageryje ir 3 metus tremties ir tuo pačiu metu prokuratūrai perdavė kun. Sigitą Tamkevičių.

    Po teismo į pasimatymą su seserim, kun. Alf. Svarinskas atėjo besišypsodamas, prašė padėkoti visiems, kurie už jį meldėsi ir ypač dėkingas J. E. Kard. Josip Slipyj, už nuoširdžius užuojautos žodžius.

*     *     *

LTSR AUKŠČIAUSIAJAM PROKURORUI


(Už gardesnį lakalo samtį komunistiniam okupantui parsidavėliai su žvėrišku įniršiu drasko savo brolius):

    Š. metų gegužės 3 d. prasidėjo Viduklės kleb. kun. Alfonso Svarinsko teismas. Atvykusius į teismą kunigus ir tikinčiuosius pasitiko daugybė milicininkų. Jie ne tik neįleido žmonių į teismo salę, bet neleido prieiti prie teismo rūmų. Milicija grasinimais ir jėga nustūmė žmones net iki Lenino prospekto, o bandžiusius arčiaus prieiti — suėmė, grubiai sukišo į mašiną. Suėmė kun. J. Razmantą, kun. J. Matulionį, kun. V. Stakėną, kun. J. Kaunecką ir kitus, nors jie stovėjo kuo ramiausiai.

    Vieną suimtų tikinčiųjų grupę, apie 20 žmonių — susodino į automašiną ir, nuvežę apie 41 km. Varėnos link į mišką, paleido . . .

    Mes protestuojame prieš tokį nesiskaitymą su žmonė-

mis. Tai dar kartą pademonstruota tikinčiųjų diskriminacija.
1983.V.4.
Kavaliauskaitė    Vitkauskaitė B.    Kelpšas S.
Mačiokaitė   
      Kryževičienė       Gavėnaitė
Vitkauskaitė       Mištautas   
       Dubauskaitė
Navickaitė         kun. J. Kauneckas    Cidzikas
Valaitytė   
       Šarakauskaitė      kun. J. Razmantas
Banevičiūtė        Stanelytė   
        Šupenytė
Gajauskienė      Umrasaitė             Vinclovas
Lapienienė   
    Vazgelevičiūtė      Sakavičius
šakalienė   
        Meškauskaitė        Raižytė
Lapienis   
        kun. S. Tamkevičius    Truskauskaitė   
Judikevičiūtė   
    Saukienė            kun. Daknevičius
Buliauskaitė   
    Ragaišienė          kun. Bulota
Petkevičienė   
    Kuodytė             Šupenienė
Grabliauskienė    (Kiti parašai neįskaitomi)   
Viso pasirašė septyniasdešimt vienas.

*     *     *

PARAŠUS BERENKANT


(Parašų rinkėjų terorizavimą bedieviams valdžios pareigūnams patalkino ir vienas Kauno klebonas):
    Areštavus kun. Alf. Svarinską, valdiški bedieviai pradėjo šmeižtų kompaniją prieš suimtąjį kunigą, TTG Katalikų Komitetą ir uoliausius kunigus, norėdami visus nuteikti prieš juos. Tačiau, nepaisant propagandos riksmo, visoje Lietuvoje prasidėjo parašų rinkimo akcija dėl kun. A. Svarinsko išlaisvinimo. Daugiausia čia pasidarbavo jaunimas, rizikuodamas užsikirsti sau kelią įstoti į aukštąsias mokyklas, prarasti darbą ar būti pašalintiems iš mokslo įstaigų.

    Saugumiečiai darė viską, kad tik išgąsdintų parašų

rinkėjus: vienur juos išjuokdavo prie bažnyčių, kitur — atimdavo parašus čekistai (Griškabūdžio bažnyčioje) arba kunigai (Kauno Prisikėlimo bažnyčioje kun. Nikodemas Čėsna), išvarydavo iš bažnyčių ir pan.

    Didesniuose centruose saugumiečiai, pastebėję aktyvesnius parašų rinkėjus, šaukėsi juos į saugumą šantažavimui, pvz.: Kaune —

    Arūnas Rekašius — išvežtas iš darbo į karinį komisariatą;

    Saulius Kelpšas — nuvežtas į saugumą iš namų,
    Antanas Šilinskas — iš darbo nuvežtas tardymui į saugumą.

    Nedingėje (Varėnos raj.) berenkant prie bažnyčios parašus, suėmė Arūną Rekašių ir Jaunių Kelpšą.

    Varėnoje sulaikę „tikrino" Sauliaus Kelpšos, Valdo Kelpšos ir Kęsto Rekašiaus asmenybes.

    Greta skaudžių įspūdžių, būdavo ir džiugių momentų, kai daugybė žmonių pasirašydavo su dideliu noru, net su ašaromis akyse, o buvo tokių, kurie siūlėsi, jei reikia, savo krauju pasirašyti už kun. A. Svarinską (Alytuje).

    Ilgametis kalinys Petrą Paulaitis taip išsireiškė: „Aš už savo tautinius ir religinius įsitikinimus atidaviau 24 metus. Užkraukite kun. Svarinskui skirtą bausmę man, — jis daug gero daro Bažnyčiai".

    Dar surinkta parašų:
Molėtai — 701 Želva — 117 Videniškės — 190 Labanoras — 161 Alanta — 327 Šilalė — 357 Pajūris — 43 Teneniai — 45 Skaudvilė — 177 Adutiškis — 407 Dūkštas — 758

Utenos dekantas apie 3 tūkst.
Zarasų dekanatas apie 2 tūkst.

Ceikiniai — 372       Ignalina ir Vidiškės — 928
Daugėliškis — 606   Smalvos — 123
Kaltinėnai — 170     Palūšė — 162
Mielagėnai — 908    Tverečius — 497
Vosiūnai — 148

PASAKOJA KUN. A. SVARINSKO DRAUGAI

(Kun. Alf. Svarinskas — švytinti Kristaus kario asmenybė):
    Atskirais laikotarpiais tarp 1958-62 m. teko kartu su kun. Alf. Svarinsku buvoti Mordovijos politinių kalinių lageryje Nr. 7, kuriame kalėjo virš 200 lietuvių. Be kun. A. Svarinsko, lageryje buvo ir daugiau kunigų.

    Kun. A. Svarinskas skyrėsi nuo kitų savo neišsenkančia energija, darbštumu ir natūraliu optimizmu. Surengti šventes ar šiaip vaišes su vieša malda jam buvo vienas malonumas. Veiklumas buvo jo gyvenimo būdas. Į filosofinius ar teologinius ginčus jis nebuvo linkęs, tačiau, jei kas pristodavo, ir padisputuoti neatsisakydavo. Mėgo būti su žmonėmis, greitai pastebėdavo ir ilgam įsimindavo gerąsias jų savybes. Kun. Alf. Svarinskas mylėjo išorinį grožį ir tvarką, ypatingai pergyvendavo dėl netvarkos religiniame gyvenime. Jis visada sirgdavo tautos dvasinio gyvenimo reikalais, ypač skaudžiai išgyvendamas kai kurių aukštų dvasiškių pataikavimą bedieviškai valdžiai. Kun. A. Svarinskas gerbė ir žavėjosi vyskupais-kankiniais, jautriai pergyveno žinią apie vyskupo Ramanausko mirtį, sakydamas, jog tai didelis nuostolis visai lietuvių tautai. Buityje kun. A. Svarinskas viešai rodydavo savo tikėjimą, nesigėdijo ir neslėpė jo prieš bedievius. Gyvenant smurto ir cinizmo aplinkoje, tokia laikysena ne visada būna patogi ir psichologiškai lengva, tačiau, norint įsigyti daug savojo tikėjimo draugų, nuolatinė drąsi laikysena yra tiesiog būtina. Žmonės, ypač jaunimas, linksta į drąsius, optimistiškus ir veiklius autoritetus, šiomis savybėmis kun. A. Svarinskas kažkuo primena karvedį, kuris žmones prie savęs laiko ne drausme, o idėjų šviesumu.

    Kun. A. Svarinsko polinkis ir mokėjimas bendrauti su žmonėmis labai nepatiko valdiškiems bedieviams ir jie

nerado kitos išeities, kaip išsiųsti uolų kunigą į Rusijos vergų lagerius.

*     *     *

    Kun. A. Svarinskas labai pasitikėdavo Dievo Apvaizda, ypač kai jam tekdavo susidurti su sunkumais, ginant Bažnyčios reikalus. Nugalėti sunkumams ar išorinėms kliūtims jis negailėdavo nei laiko, nei jėgų. Jį labai gražiai charakterizuoja vienas epizodas.

    Tai buvo Viduklėje. Vieną vakarą klebonas kažkur toli išvažiavo. Ryto metą visi nusigando pamatę, kad buvusi lijundra ir kelias kaip stiklas, — net ir pėsčiomis sunku eiti. Namiškiai, ilgai nesulaukdami grįžtančio klebono, jau įsivaizdavo įvykusią kokią nors nelaimę, avariją, ar ką nors panašaus, ir su dideliu nerimu vis žvalgėsi į kelią. Pagaliau, visų džiaugsmui, į kiemą įvažiavo sveikutėlė automašina. Bet dar buvo didesnis nustebimas, kai truputį pailsėjęs, vėl pasisakė turįs labai svarbių bažnytinių reikalų ir reikia išvažiuoti. Namiškiai sakė: „Matyt, žmogų mirtis traukia! šitoks kelias!" Išvažiuoti iš kiemo buvo labai sunku — apledėjusi įkalnė, bet klebonas buvo atkaklus. Bandė kokį dešimtį kartų, kol kitų stumiama, mašina iššliaužė į plentą. Jam Bažnyčios reikalai buvo tokie svarbūs, jog jokios kliūtys jo nesulaikydavo, o didžiausi pavojai neišgąsdindavo. Jis juokavo: „Aš angeliuką pasisodinu ant buferio ir važiuoju sau ramus!"


IR VĖL NAUJA AUKA . . .

(Pavyzdingo ir skaistaus kun. S. Tamkevičiaus apaštalavimas daro nuostabius dalykus bedieviškojo komunizmo pavergtos Lietuvos padangėje):
    1983 m. gegužės 6 d., Vilniuje, vykstant kun. Alf. Svarinsko teismui, kun. Sigitui Tamkevičiui buvo užvesta baudžiamoji byla pagal LTSR BK 68 str. 1 d. Čia pat salėje jis buvo areštuotas ir patalpintas KGB izoliatoriuje.

    Dar prieš areštą, gegužės 4 d., kai kun. S. Tamkevičius buvo iškviestas į Vilniuje esantį LTSR Aukščiausiąjį teismą liudininku kun. Alf. Svarinsko byloje, į Kybartus privažiavo daug saugumo ir milicijos. Apie 13 vai. į kleboniją atvykę milicijos pareigūnai reikalavo kun. Jono Borutos, tačiau tuo metu jo nebuvo. Visas tris dienas iki klebono arešto, Kybartus uoliai saugojo vietiniai ir atvažiavę iš kitur KGB bei milicijos darbuotojai.

    šeštadienį, gegužės 7 d., į kleboniją atvykęs milicijos pareigūnas A. Kazlauskas vėl teiravosi kun. J. Borutos. Neradęs įspėjo, kad jei kun. Boruta sekmadienį laikys Mišias Kybartų bažnyčioje, jį ištiks toks pat likimas, kaip kun. S. Tamkevičių.

    Sekmadienį, gegužės 8 d., Kybartų bažnyčia vos pajėgė sutalpinti į pamaldas susirinkusius tikinčiuosius. 10 vai. Mišių metu į skausmo kupinas tikinčiųjų širdis prabilo Vilkaviškio dekanas kun. J. Preikšas: „Žinau, kad šiandien Jūsų skausmas yra toks didelis, kad bet kokie paguodos žodžiai bus tušti. Tačiau visuomet prieš akis turėkite šv. Rašte aprašomą įvykį, kai tikinčiųjų maldos pasiekė dangų ir angelas išlaisvino iš kalėjimo jų mylimą mokytoją apaštalą šv. Petrą. Taip ir jūs šiandien esate bejėgiai, bet kartu ir stiprūs, nes turite Dievą, turite maldą. Didžiausias mūsų ginklas yra malda", — panašiai kalbėjo kun. J. Preikšas.

    Sumos Mišias aukojo ir pamokslą pasakė kun. Jonas Boruta. Po šv. Mišių tūkstantinė Kybartų tikinčiųjų procesija, eidama keliais ir melsdamasi šv. Rožančių, pajudėjo šventoriumi aplink bažnyčią. Tai buvo nepakartojamas reginys: su rožančiais rankose ir ašaromis akyse keliais ėjo vaikučiai, jaunimas, suaugę — vyrai ir moterys; kolonos priekyje jaunuolis nešė raudona stula perjuostą Kryžių — aukos ir kančios simbolį. Procesijai užbaigus rožančiaus maldą, į dangų pakilo širdį verianti giesmė: „Marija, Marija . . . palengvink vergiją . . . Išgelbėk nuo priešo baisaus!"

    Maldavimų procesiją budriai sekė būriai saugumiečių, milicijos pareigūnų, kompartijos atstovų, Kybartų vidurinės mokyklos mokytojai. Jie nesivaržydami stoviniavo prie pat šventoriaus tvoros, kad geriau galėtų pažinti bei įsiminti procesijos dalyvių veidus.

    Gegužės 10 d. į kleboniją atvažiavo milicijos pareigūnas A. Kazlauskas bei pavardės nepasisakęs priešgaisrinės apsaugos inspektorius, šis norėjo patikrinti kleboniją bei bažnyčią, tačiau čia gyvenanti bažnyčios valytoja O. Kavaliauskaitė pasakė, kad suimtas klebonas, kuris buvo bažnyčios komiteto pirmininkas ir klebonijos šeimininkas, o be jo patikrinimas neįmanomas. A. Kazlauskas reikalavo kun. J. Matulionio, kuriam turėjo įteikti šaukimą pas Vilkaviškio raj. prokuroro pavaduotoją, tačiau, Matulionio klebonijoje nerado. Jam buvo pasakyta, kad kun. J. Matulionis bus vakare apie 19.30 vai.

    Vakare, atvykęs į kleboniją milicijos pareigūnas, nieko nerado. Atėjęs prie šventoriaus vartų, pasišaukė dvi tikinčias mergaites ir bandė jas prikalbinti, kad pasirašytų po kun. J. Matulioniui skirtu šaukimu, ir jam jį įteiktų, tačiau šios kategoriškai atsisakė. Tuomet įgaliotiniui A. Kazlauskui nieko kito neliko, kaip tik eiti į zakristiją ir įteikti šaukimą pačiam kun. J. Matulioniui. Tuomet į zakristiją sugužėjo būrelis tikinčiųjų paklausti, ko pageidauja pareigūnas? Sužinoję, kad ieško kun. J. Matulionio, labai pasipiktino ir pareiškė: „Vieną kunigą jau pasiėmėt ir dar jums negana?! Na jau ne, šito tai negausite! šitas mūsų! Mes jo niekam neatiduosime!" Pareigūnas dar bandė kažką aiškinti, tačiau tikintieji plačiai atvėrė jam duris ir paprašė skubiai apleisti maldos namus.

    Po šio incidento su tikinčiaisiais valdžios pareigūnai kun. J. Matulionį paliko ramybėje.

*     *     *

    Po Kybartų klebono kun. Sigito Tamkevičiaus suėmimo eilėje Kybartų įstaigų, kolūkių, įmonių buvo pravestos

paskaitos, kurių metu aiškinta, kokie baisūs kun. Alf. Svarinskas ir kun. Sig. Tamkevičius. Tikino, kad juos teisingai patraukė baudžiamojon atsakomybėn, gąsdino, kad Kybartams duos tokį kleboną, kuris sutvarkys visas davatkas, tikinčiuosius ir padarys „tvarką".

    1983 m. gegužės 18 d. Kybartų Prekybos įrengimų gamykloje skaitė paskaitą Vilkaviškio raj. KGB viršininkas Vaišvila. Jis aiškino, kad kun. S. Tamkevičius šmeižė mokytojus, kaltindamas juos tikinčiųjų vaikų persekiojimu. Po paskaitos iš salės pakilo Ona Griškaitienė. Ji pareiškė, kad yra tikinti, turi tris vaikus, kurie dėl religinių įsitikinimų mokykloje buvo nuolat diskriminuojami, nors mokėsi gerai. Pateikė eilę konkrečių diskriminacijos faktų ir paklausė: „Tai kas šmeižia — klebonas ar jūs?"

    Lektorius bandė pertraukti O. Griškaitienę ir neleisti jai kalbėti, tačiau moteris pareiškė: „Jei aš turėjau kantrybės išklausyti jūsų kalbą, — turėkite ir jūs!" Tada pasiūlė Griškaitienei viską išaiškinti dviese, bet ir čia moteris nesutiko: „Jei jūs kleboną šmeižiate, girdint visai salei, tai ir tiesą tegul girdi visi".

    Pagaliau saugumietis, neturėdamas ką daryti, ėmė raminti: „Neužilgo gausite naują kleboną ir padėtis susinormalizuos."

    „Tai išeina, kad net klebonus jūs skirstote?!" — pasipiktino Griškaitienė. — Mes, tikintieji, dar nežinome, kas bus mūsų klebonas, o jūs jau žinote?"

    Susinervinęs, neturėdamas ką atsakyti, KGB viršininkas Vaišvila pakėlė nuo stalo tarybinių įstatymų knygelę ir pradėjo aiškinti „Čia yra įstatymai ir jų reikia laikytis!"

    Moteris atkirto:
    „Įstatymus aš žinau neblogiau kaip jūs, ir šią knygutę mačiau jau ne vieną kartą, bet jūs jų nesilaikote! Geriau parodykite man „apstatymų" knygutę, kuria vadovaujatės!"
*     *     *


    Ryšium su kun. Sigito Tamkevičiaus suėmimu Sekminių dieną daugybėje Lietuvos parapijų už suimtus kunigus vyko permaldavimo pamaldos: laikomos šv. Mišios, adoracijos, skaitoma bendra speciali malda, kalbamas šv. Rožančius ir kitos pamaldumo praktikos. Be to, nežiūrint grasinimų, tikinti liaudis vėl pradėjo rinkti parašus po naujais protestais.
    Mažeikiuose surinkta..........................672
    Leckavoje surinkta............................ 31
    Telšiuose surinkta..........................1007
    Viešvienuose surinkta......................... 89
    Virbalyje surinkta............................ 127

*     *     *

    Sigitas Tamkevičius gimė 1938 m. lapkričio 7 d. Alytaus apskrityje, Gudonių kaime. 1955 m. baigė Seirijų vidurinę mokyklą ir įstojo į Kauno kunigų seminariją. Jo kunigiško pašaukimo susiformavimui didelę įtaką turėjo religinės knygos ir bendravimas su švento gyvenimo kunigu Antanu Skelčiu. 1957 m. Tamkevičius iš III kurso paimtas į kariuomenę. „Tris metus patarnausi kariuomenėje ir nereikės tau kunigų seminarijos" — kalbėjo karinis komisaras. Atlikęs karinę tarnybą, Tamkevičius 1960 m. vėl grįžo į Kunigų seminariją ir ją baigia 1962 m. gaudamas šventimus iš J. E. P. Maželio rankų. 1961 m. KGB pareigūnai du kartus nesėkmingai bandė jį užsiverbuoti savo agentu, grasino jam — pašalinti iš Seminarijos. 1962 m. po kunigystės šventimų vėl bando verbuoti Tamkevičių į KGB koloborantų eiles, bet ir vėl nesėkmingai. Baigęs Seminariją, kun. S. Tamkevičius vikarauja Aytuje. 1963 m. KGB paskutinį kartą kalbina kun. Tamkevičių jiems padėti: žada gerą parapiją, išleisti studijoms į Romą ir panašiai. Gavę neigiamą atsakymą, išvadina fanatiku ir pažada kelerius metus palaukti, kol pasikeis. Vikaraudamas Lazdijuose už pamokslus ir vaikų katekizaciją Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Rugienis

griežtai bara kun. Tamkevičių ir grasina atimti kunigo registracijos pažymėjimą, o Vyskupijos valdytojas yra verčiamas kun. Tamkevičių perkelti į kitą parapiją. Kudirkos Naumiestyje ir Prienuose vikarauja trumpai — šakių saugumo viršininkas bara, kad Tamkevičius pažeidinėja tarybinius įstatymus, Prienuose Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Rugienis uždraudžia sakyti pamokslus, grasina atimti registracijos pažymėjimą ir neleisti eiti kunigo pareigų. Inkriminuoja kaip nusikaltimą, kad pamokslo metu kun. Tamkevičius paminėjo, jog JAV prezidentas Džonsonas yra tikintis ir meldžiasi. Rugienis priekaištauja, kad pamokslų metu kun. Tamkevičius nepagiria Kosygino ar kitų tarybinių vadovų. 1969 m. kun. Tamkevičius vikarauja Vilkaviškyje. Drauge su kitais . kunigais paruošia peticiją, kad būtų panaikintas Kunigų seminarijos limitas, ir surenka Vilkaviškio vyskupijos kunigų parašus. Už šį „nusikaltimą" kun. S. Tamkevičius kelis kartus čekistų tardomas ir, KGB papik. Kolgovo įsakymu, RRT įgaliotinis Rugienis uždraudžia eiti kunigo pareigas. Tada kun. Tamkevičius dirba Vilkaviškio metalo dirbinių gamykloje, vėliau, kartu su kun. Juozu Zdebskiu— Prienų melioracijoje. Laisvu laiku veda pogrindyje rekolekcijas, dirba kitokį kunigišką darbą. 1970 m. įgaliotinis Rugienis, matydamas, kad bausmė kun. S. Tamkevičiaus nepalaužė ir KGB nepajėgia kontroliuoti jo veiklos, leidžia vėl oficialiai dirbti parapijoje. Vikarauja Simne. 1974 m. po Nijolės Sadūnaitės suėmimo pas kun. Tamkevičių padaroma krata, kviečiamas tardymui į Vilnių, čekistai nori jį apkaltinti LKB Kronikos redagavimu ir platinimu. 1975 m. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Tumėnas liepia vysk. Labukui perkelti kun. S. Tamkevičių į didesnę parapiją, kad turėtų daug darbo, — antraip jam gresia areštas. Vyskupas paskiria kun. Tamkevičių Kybartų klebonu. Čia jį nuolat terorizuoja Vilkaviškio raj. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Urbonas; KGB bando   sufabrikuoti  bylą   dėl  autoavarijos;   1978   m.

lapkričio 13 d. kun. Tamkevičius drauge su 4 kunigais įkuria Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą ir dalyvauja jo veikloje iki suėmimo dienos. 1980 m. balandžio 17 d. grupė čekistų visą dieną kruopščiai krėtė kun. Tamkevičiaus butą, labiausiai gilindamiesi į visokius rankraščius ir dauginimo priemones — popierių, kalkes ir kt. Po kratos dar intensyviau buvo skleidžiamos paskalos, kad kun. Tamkevičius būsiąs areštuotas. Panašias kalbas šitokiom paskalom suinteresuoti asmenys skleidė jau apie 10 metų.

    Pasišaukęs tardymui dėl kun. Alf. Svarinsko į Vilniaus saugumą, čekistas Baltinas apipylė kun. S. Tamkevičių įvairiausiais nebūtais kaltinimais: būk tai jis globojąs grįžusius iš kalėjimo, redaguojąs „LKB Kroniką", pamoksluose agituojąs prieš tarybinę valdžią ir pan. ir esą jį reikėję pirma suimti negu kun. Alf. Svarinską.

*     *     *

JADVYGA BIELIAUSKIENĖ ANTRĄ KARTĄ IŠEINA
GULAGO KELIAIS

(Dorus tikinčiuosius bedieviai teisia, kad jie nedrumstų jų įsisiautėjimo pasibaisėtiniems darbams vykdyti):
    š.m. gegužės 16-18 dienomis Vilniuje Aukščiausiame Teisme vyko Jadvygos Bieliauskienės teismas (areštuota lapkričio 29 d.).

    Į posėdžių salę, kaip visada, pateko tik jos artimiausi giminės; seserys, suaugęs sūnus ir vyras. Ties Aukščiausiu Teismu ir Lenino prospekte buvo apgulties nuotaikos: milicijos buvo prie kiekvieno troleibuso sustojimo, o dar daugiau jų buvo troleibusuose, kad nė vienas žmogelis nesugalvotų pasukti link teismo pastato.

    Atvažiavusieji susirinko į Aušros vartus ir meldėsi visas dienas.

    Teisiamoji   Jadvyga   Bieliauskienė,   nors   jau   daug

mėnesių sėdėjo saugumo požemiuose, bet nė kiek moraliai nepalūžusi: tiesi, besišypsanti, tvirta ir drąsiai kalbanti tiesą. Teismo pradžioje Bieliauskienė atsisakė advokato paslaugų.

    Prokuroras kaltino ją antitarybine veikla: vaikų organizavimu bažnyčioje ir antitarybinės literatūros dauginimu ir platinimu.

    Liudininkas — Garliavos vid. mokyklos direktorius daugiau kalbėjo apie buvusį Garliavos vikarą kun. Vaclovą Stakėną (TTGKK narį), kaltindamas jį antitarybine veikla, jaunimo organizavimu bažnyčioje ir už jos ribų.

    Prieš J. Bieliauskienę liudijo dvi moteriškės ir vienas mokinukas Antanas, kurį moksleiviai jau senai įtarė esant neaiškiu. Kada jis teismo metu, tarsi bijodamas pažvelgti į Bieliauskienę, pagal padiktuotą saugumiečių standartą viską išpoškino, teismas kreipėsi į Jadvygą klausdamas: „Ką jūs į tai?" Teisiamoji nusišypsojo ir tarė: „Antanukas — gabus vaikas, tik šį kartą susipainiojo!" Visi kiti mokiniai liudijo atsisukę į teisiamąją ir žvelgdami jai į akis. Jie visi sakėsi ją pažįsta kaip gerą tikinčią moteriškę, o apie kokią nors jos veiklą jie nieko nežino.

    Antitarybinė literatūra, kurią saugumas pas Jadvygą Bieliauskienę rado — tai buvo Šapokos „Lietuvos Istorija" ir B. Brazdžionio eilėraščiai.

    J. Bieliauskienė pasakė drąsią ir motyvuotą gynimosi kalbą ir paskutinį žodį.

    Teismas nuteisė Jadvygą Bieliauskienę 4 metus griežto režimo lagerio ir 3 metus tremties.

KRATOS IR TARDYMAI

(Komunistinės valdžios samdinių svarbiausias ir vienintelis darbas — kovoti su religija ir tikinčiaisiais):
    Viduklė. 1983 m. gegužės 13 d. Viduklės klebonijoje pas kun. Alf. Svarinsko šeimininkę Moniką Gavėnaitę buvo padaryta krata.  Kratai vadovavo Raseinių raj.

kriminalinės paieškos tardytojas vyr. leitenantas T. Vaivada. Kratos metu paimta: jaunimo leidinys „Lietuvos ateitis" Nr. 5, „Tikybos pirmamokslis" (150 egz.), „Aušros žvaigždė" (48 egz.); 138 buvusių kalinių — tremtinių nuotraukos, 72 religinio turinio nuotraukos, 60 psl. įvairių mašinraščio rašytų tekstų, knygos: „Jaunoms širdims", „Trupinėliai", 3 užrašų knygutės su adresais, 6 magnetofono juostos. Krata truko daugiau kaip dvi valandas. Tą pačią dieną krata buvo padaryta pas M. Gavėnaitės tavą, gyvenantį Ukmergės raj. Jakutiškių kaime ir brolį Julių Gavėną, gyvenantį Kaune, Kapsų 43-3. Tėvo namuose rasta 2 kun. Alf. Svarinsko nuotraukos ir pareiškimas Vyskupams.

*     *     *

    Kelmė. Po kun. Alf. Svarinsko arešto į Kelmės raj. Vidaus reikalų skyrių tardymams nuolat kviečiama Regina Teresiūtė, gyvenanti Kelmėje, Laisvės 11. Pareigūnai kaltina R. Teresiūtę bendravus su kun. Alf. Svarinsku bei perdavinėjus jam tarybinę visuomenę šmeižiančias žinias ir tvirtina, kad Regina Teresiūtė — TTGKK ryšininkė, už ką jai esanti užvesta byla.

    1983 m. balandžio 28 d. milicijos pareigūnas Komikas atsilankė pas R. Teresiūtės tėvus (pasisakė atėjęs dėl dukters įdarbinimo), juos gąsdino, vertė pasirašyti ant kažkokių lapų, surašė visus šeimos narius, aprašė gyvulius. R. Teresiūtė dirba Žalpių parapijos vargonininke. Tuo pačiu tikslu pareigūnai buvo nuvykę ir pas Žalpių parapijos kleboną kun. Juozapą Razmontą bei komiteto pirmininką.

*     *     *

    Kapsukas. 1983 m. balandžio 19 d. į Kapsuko saugumą pokalbiui su saugumiečiu iš Vilniaus buvo iškviesta pedagoginės mokyklos IV kurso moksleivė Zita Šarakauskaitė. Pokalbio metu buvo bandoma užsiverbuoti ją savo

agente. Čekistą domino, kaip pateko jų ankstesnis pokalbis į pogrindžio leidinį „Kroniką", o taip pat buvo nepatenkintas, kad Zita apie įvykusį susitikimą pasakoja kurso draugams bei pažįstamiems. Išsiskirdamas pažadėjo dar susitikti, jei apie susitikimą vėl bus rašoma „Kronikoje".

*     *     *

    Kybartai. 1983 m. gegužės mėn. 12 d. į direktoriaus kabinetą buvo iškviesta Kybartų K. Donelaičio vid. m-klos 11 kl. mokinė Vida Merkevičiūtė. Kabinete jos laukė KGB darbuotojas Kanonenko. Saugumiečio žodžiais tariant, pašnekesys turėjo būti trumpas ir slaptas. Jo tikslas — užverbuoti Vidą saugumo agente. Pradžioje jai pasiūlė įstojimą į aukštąją mokyklą, o po to paprašė gegužės 18 d. 16 vai. atvykti į „pasimatymą". Susitikimo vieta buvo paskirta už Kybartų miesto ribų, Kaliningrado srityje.
Vida nesutiko bendradarbiauti ir dar tą pačią dieną apie pašnekesį su saugumiečiu Kanonenko papasakojo tėvams, visiems draugams bei pažįstamiems ir į susitikimą nenuvyko.

*     *     *

    Vilnius. 1983 m. kovo mėn. milicijos pareigūnai kelis kartus lankėsi Tiesos gt. 11-38 ieškodami ir klausinėdami apie Nijolę Sadūnaitę. Milicijos kriminalinio skyriaus pareigūnas darbe apklausinėjo Marytę Sadūnienę (Sadū-naitės brolio žmoną), teiravosi, ar gyvena pas juos Nijolė, bandė aiškinti, kad, neva, kaimynai rašo anoniminius laiškus, jog N. Sadūnaitė negyvena savo bute, niekur nedirba, valkatauja. N. Sadūnaitės terorizavimas tęsiasi iki šiolei.
MŪSŲ KALINIAI
(Koks ilgas ir skaudus jų kančios kelias):

Rašo Viktoras Petkus:
    „Rugpiūčio 23 kalėjime mano praleistųjų metų suma bus apvali ir solidi — dvidešimt. Dvidešimt metų būnant nelaisvės namuose nėra tekę regėti tautiečio, nešvenčiančio Kalėdų ar Velykų. Per Kalėdas, tiesa eglutės nebuvo, bet ant stalo laikėme iš „Gėlininkystės" žurnalo iškirptą gražiai papuoštą eglutę, šližikus padariau iš supiaustytų džiovintų riestainių, o baltoji plotkelė irgi buvo. Tokiu būdu lyg ir viskas tvarkoj . . ., tik pirmą kartą nežinau, kada prasidės Užgavėnės ir bus Velykos.

    Gyvenimas monotoniškas. Gauti laikraščius ir žurnalus mūsų pastogėje labai keblu. Teigiama, kad periodinė spauda mums per savaitę pristatoma tris kartus. Taip sakoma, o iš tikrųjų yra buvę savaičių, kai negavome jokio laikraščio. Jeigu laikraščius dar atneša, tai žurnalus dažniausiai tik vieną kartą savaitėje, todėl jų susidaro visas glėbys, o čia reikalaujama, kad vienas kalinys tegali laikyti kamaroje tik penketą vienetų, nesvarbu, — knygų, brošiūrų ar žurnalų, o visa kitą reikia atiduoti į sandėlį, girdi, kada norėsite—pasiimsite. Teoretiškai atrodo lyg ir neblogai, o praktiškai kartais per savaitę neprisiprašai, kad nuvestų į sandėlį. Tokiu būdu atsiduri lyg užburtame rate. Dar blogiau su knygomis. Iš namų bet kokių knygų gavimas kategoriškai uždraustas. Knygynai siųsti mums užsisakytas knygas nesuinteresuoti, nes jos dažnai grąžinamos pasiuntėjui, t.y. atgal į knygyną. Tokiu būdu mes jų akyse tampame nerimtais klijentais.

    Visiškai nepavydėtina padėtis dėl laiškų. Taisyklėse pasakyta, kad išsiunčiamus ir gaunamus laiškus kalėjimo vyresnybė negali ilgiau išlaikyti kaip tris dienas. Ir kituose kalėjimuose tos vadinamos trys dienos užsitęsdavo, bet vis tiek kažkiek buvo stengiamasi tos taisyklės prisilaikyti. Čia apie tokią tvarką net neužsimenama, lyg jos visiškai nebūtų. Anksčiau dar pranešinėdavo bent apie dalį nusavintų atėjusių laiškų, o dabar ir šito nebedaroma. Kitų  artimieji  bando  rašyti  laiškus  per  vietines  ar

sąjungines prokuratūras. Vienas kitas šitokiu būdu pasiųstas laiškas ateina. Niekas ne tik neatnešė telegramų apie pasiunčiamus pinigus, bet ir nepranešė, jog pinigai yra atsiųsti. Maždaug šešis kartus savaitėje per pietus valgome kopūstienę iš sušalusių ir pūvančių kopūstų. Į nusiskundimus, jog kopūstai sugedę, pareigūnai atsako: „O iš kur gauti kitokius? Be to, gydytojas sako, kad juos dar galima valgyti . . ." (šiuose kraštuose žmonės nemoka rauginti kopūstų, todėl juos palieka lauke šaltyje, reiškia, užsaldo, o šiemet čia negirdėtai šilta žiema su atodrėkiais. Už tai ir pūva vargšai kopūstai). Ore būnam neilgiau vieną valandą per parą, o ir mūsų prižiūrėtojai tą valandą kai kada stengiasi sutrumpinti, kad jiems kaip galima trumpiau reikėtų prie mūsų besivaikščiojančių kiurksoti. Kituose kalėjimuose, kad šito nebūtų, koridoriuose kabo laikrodžiai. To paties prašėme ir čia, — atsakė, kad jums, t.y. mums, laikas sustojo. Vėliau vis tik pakabino išklerusį laikrodį, bet vėliau apsigalvojo ir kažkur nudangino. Visame kalėjime nėra jokio laikrodžio; pasiteiravus prižiūrėtojų, kiek laiko, šie irgi neatsako, todėl ir darbe, nežinant laiko, painu. Gal ir vėl nuilginau laišką, tenka nuogąstauti, kad laiškas dėl ilgumo „neįklimptų". Visiems daug sveikinimų ir ilgiausių linkėjimų".

*     *     *

    š.m. pavasarį Elena Terleckienė buvo nuvažiavusi pas savo vyrą tremtinį Antaną Terlecką į Tolimuosius Rytus, į Magadano sritį. Nuvažiavusi į tremties vietą, E. Terleckienė iš karto pasijuto labai blogai — vietovė yra žymiai aukščiau jūros lygio — trūksta deguonies. Savo vyrą rado labai ligotą — dėl sunkių gyvenimo sąlygų sutinę kojos ir žymiai pablogėjusi sveikata.

VELYKINĖS PABIROS


(Vienas persistengęs saugumietis bandė pagal savo susidaryta „konstituciją" Velykas švenčiantiems tikintiesiems pakenkti):
    Tik ką džiaugsmingai nuskambėjo prisikėlimo varpai, senamiesčio gatvėmis nuaidėjo velykinės procesijos giesmės. Minia žmonių suplaukė į Kauno Baziliką pasveikinti Prisikėlusio Kristaus. Bažnyčia — sausakimša, šventorius pilnas. O automobilių, automobilių . . . Užkimštos visos aplinkinės gatvelės! Rotušės aikštė irgi visa pasidengusi margaspalve automašinų mozaika.

    Visur aplinkui viešpatavo susikaupimas ir iškilminga ramybė.

    Katedroje pamaldos jau ėjo į pabaigą, kai rotušės aikštėje tarp mašinų skruzdėlyno pasirodė vienišas pakeleivis. Jis įtartinai vaikščiojo tarp mašinų, lyg (ir taip kai kam pasirodė) taikydamasis ką nors nusukti ar nulupti. Tačiau to nedarė ir, nors labai keista, vis kažką rašė.

    Tuoj atsirado vienas kitas automašinos savininkas, kuriems parūpo keistas nepažįstamojo elgesys. Vienas jų priėjęs prie nepažįstamojo užklausė:

    — Ką čia tamsta veiki?
    — Rašau automašinų numerius!
    — ???
    — Toks autoinspekcijos nurodymas, kadangi aikštėje draudžiama statyti automašinas.

    Vyriškis suglumęs iš netikėtumo, sugrįžo prie jau padidėjusio žmonių būrelio. Visi gyvai komentavo keistą „naujieną", kadangi jokio draudžiamo ženklo niekur nebuvo matyti.

    Vyrų rinkosi vis daugiau, o „rašytojas" rašė vis toliau . . . Pagaliau pora kresnesnių vyrukų, lydimi jau nemažo vyrų būrio, priėjo prie nepažįstamojo, griežtai pareikalavo paaiškinti, ką visa  ta rašliava reiškia ir

paprašė parodyti dokumentus. Nepažįstamasis padavė raudoną knygutę, iš kurios, vienam vyrukų garsiai perskaičius, sužinota, kad tai esąs saugumo darbuotojas — Grinevičius, Griškevičius, Grikevičius ar kaip ten panašiai. Tada juodu nelauktai atvėrė „darbuotojui" už atlapų, net striukės siūlė subraškėjo (nežiūrint, kad saugumiečio būta aukšto ir stambaus vyro), išplėšė iš rankų užrašų knygutę su užrašytais automašinų numeriais ir nusitempė jį prie netoliese buvusių autoinspekcijos pareigūnų.

    Vyrams paklausus, ar galima Rotušės aikštėje statyti automašinas, autoinspektoriai užtikrintai atsakė, jog tikrai leidžiama joms čia stovėti.

    — Tad kodėl šitas tipas tvirtina, kad veikia jūsų nurodymu?
    — Mes jokių nurodymų nedavėme, — nustebo milicininkai.

    Kilo, žinoma, triukšmas, pasipiktinimas, kad saugumui vėl parūpo diskriminuoti tikinčiuosius ir trukdyti jiems dalyvauti Velykų šventėse.

    Inspekcijos darbuotojai, pamatę, kad gali kilti incidentas, greitai įsisodino „aktyvistą" į savo automobilį ir išvežė iš gerokai įkaitintos atmosferos.

    Taip gėdingai baigėsi dar vienas mėginimas „konstitutiškai" leisti tikintiesiems atlikti savo religines pareigas.

ŽINIOS IŠ VYSKUPIJŲ

(Sukti ir melagingi žodžiai, niekšingi veiksmai — yra tikroji ateistų valdžios pareigūnų žmogiškosios vertės atestacija):
    Šiauliai. 1983 m. kovo 30 d. Šiaulių raj. Vykd. komiteto salėje religinių bendruomenių dvidešimtukų nariams vyko seminaras. Seminarą pravedė Religijų reikalų tarybos įgaliotinio pavad. P. Raslanas. Jis bandė aiškinti, kad Lietuvoje yra pilna tikėjimo laisvė, kasmet

išleidžiama daug religinės literatūros. Blogai yra tik tiek, kad kai kurie kunigai, prisidengdami tikėjimu, šmeižia tarybinę santvarką. Pagrindiniu šmeižiku P. Raslanas vadino kun. Alf. Svarinską ir pacitavo keletą ištraukų iš jo pamokslų. Piktinosi, kad prie bažnyčių renkami parašai už kun. Alf. Svarinską. RRT įgaliotinio pavaduotojas išvardijo eilę, jo įsitikinimu, blogų, ekstremistiškai nusiteikusių kunigų: kun. R. Černiauskas, kun. J. Kauneckas, kun. S. Tamkevičius ir kt. P. Raslanas bandė įtikinti, kad net II-asis Vatikano susirinkimas nustatė, jog pasaulietinė valdžia privalo imtis atitinkamų priemonių su tais kunigais, kurie nepaklūsta pasaulietinei valdžiai. Todėl, jo žodžiais tariant, nenuostabu, kad jie iškėlė baudžiamąją bylą kun. Alf. Svarinskui.

    Po paskaitos buvo pateikti klausimai:

    — O kur galima gauti jūsų išleistos religinės literatūros? Tiesa, mes per televizijos laidas matėme minėtos spaudos viršelius, tačiau tuo viskas ir baigėsi. Didelė tos spaudos dalis pateko į Vakarus, — propagandai; kitą dalį paėmė bedieviai, o mums, tikintiesiems, liko tik trupiniai.

    Raslanas, iškėlęs ranką, parodė dvi maldaknyges ir pasiteisino:

    — Aš tik dvi paėmiau. Dėl religinės spaudos kreipkitės į kun. Aliulį.

    Į klausimą, kodėl Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčiai leidžiama tik keturis kartus metuose skambinti varpais, vykd. komiteto pirmininkė Z. Garličikienė paaiškino, jog anksčiau žmonės neturėjo laikrodžių ir reikėjo varpų pagalba sukviesti į bažnyčią. Dabar gi laikrodžius visi turi.

    — Kodėl vyskupas J. Steponavičius jau beveik ketvirtį amžiaus laikomas tremtyje? Kodėl neleidžiama jam eiti Vilniaus vyskupijos vyskupo pareigų, juk Vilnius neturi vyskupo?

    — Jam buvo duota kita vyskupija, bet jis nesutiko. Daugiau su juo nesiderėsime, — paaiškino Raslanas.

    — Kodėl mes negalime laisvai statyti kryžių už Šiaulių esančiame Kryžių Kalne?

    — Ten ir taip jų per daug, gal dešimt ar dvidešimt tūkstančių, — atsakė Raslanas.

*     *     *

    Šakiai. 1983 m. balandžio 5 d. Šakių raj. vyk. k-to salėje buvo sukviesti Šakių raj. parapijų dešimtukai. Jiems, kaip religinių bendruomenių atstovams, RRT įgaliotinis Petras Anilionis pravedė paskaitą apie religinių bendruomenių santykius su valstybe. Įgaliotinis stengėsi įtikinti, kad tikintieji yra lygiateisiai su ateistais. Skundėsi, kad valstybei pilnai pasirūpinti tikinčiaisiais trukdo kunigai „ekstremistai", „štai, pavyzdžiui, jau buvo beveik baigti visi formalumai, ruošiant išleisti tikintiesiems religinio turinio žurnalą, ir vyskupai bei ordinarai sutiko, tačiau keli kunigai „ekstremistai" pravedė tokią priešišką agitaciją, kad ir vyskupai žurnalo atsisakė, motyvuodami, kad valstybė cenzūruos žurnalą. Žinoma, jie nori šmeižti tarybinę santvarką, bet mūsų Konstitucija draudžia visiems, vadinasi, ir kunigams", — aiškino P. Anilionis.

    Įgaliotinis stengėsi įtikinti susirinkusius, kad parapijoje tvarką privalo daryti vadinamieji dvidešimtukai, o kunigai tėra tik komiteto pasamdyti kulto tarnai ir neturi jokių kitų teisių bei pareigų, kaip tik atlikti kulto apeigas." Jiems negalima mokyti tikėjimo tiesų, vaikams aiškinti apie Dievą, nes mokykla atskirta nuo bažnyčios. Užtai jie gali būti baudžiami. Vaikai neturi teisės patarnauti Mišiose, dalyvauti procesijose, giedoti bažnytiniame chore", —' kalbėjo P. Anilionis.

    Toliau sekė klausimai:

    — Jeigu pagal tarybinius įstatymus niekas be teismo negali būti nubaustas, tai kodėl du vyskupai: vysk. J. Steponavičius ir vysk. V. Sladkevičius taip ilgai be teismo buvo nubausti ir ištremti iš savo vyskupijų?" Lektoriui nepatiko tokie klausimai ir todėl susierzinęs atrėžė:

    — Jūs pučiate į tą pačią ekstremistų dūdą! Jei norite žinoti, pasakysiu, kad tas vyskupas Sladkevičius, — tai ne

joks vyskupas. Jį vyskupu padarė Birštono klebonijos virtuvėje. Be to jis buvo labai antitarybiškai nusiteikęs, už tai ir gyveno Pabiržėje. O vyskupas Steponavičius dar didesnis ekstremistas ir kol kas nerodo jokių ženklų, kad būtų linkęs pakeisti savo nusistatymą, todėl tegul ir nesitiki vyskupijos!

    Į klausimą, kodėl kunigai negali mokyti vaikų tikėjimo tiesų, P. Anilionis atsakė, kad tai ne jų reikalas mokyti, — tam yra mokytojai; kadangi mokykla atskirta nuo bažnyčios, tai tik tėvai gali mokyti savo vaikus, o ne kunigai ar vienuolės.

    — „Katalikų kalendorius" kasmet išleidžiamas, tai kodėl mes jo negauname, kodėl jis skiriamas tik kunigams? Jis vadinasi „Katalikų kalendorius, o ne „Kunigų kalendroms". Taigi mes turime teisę jį gauti! — teiravosi žmonės.

    — Jis jums nereikalingas. Jums ten nėra ką skaityti. Kada bus Kalėdos, Velykos, patys žinote, — aiškino Anilionis.

*     *     *

    Skuodas. Bronė Navickaitė, gyv. Skuode, Aušros g. Nr. 2-4, 1983 m. vasario 1 d. buvo atleista iš darbo, kad dirbo bažnytinio komiteto kasininke (žr. „Kronika" Nr. 57). Pradžioje švietimo skyrius paprašė, kad ji pati paduotų pareiškimą ir išeitų iš darbo, bet Navickaitei pasipriešinus, ji buvo atleista dėl „etatų mažinimo". B. Navickaitė buhalterijoje dirbo jau virš 20 metų ir jokių įspėjimų neturėjo.

    Atleidžiant iš darbo, jai buvo pasiūlyta dirbti toje darbovietėje valytoja.

    Tuomet B. Navickaitė ėmė teisybės ieškoti sovietinėse įstaigose: kreipėsi į Skuodo raj. liaudies teismą, bet jos pareiškimo nepriėmė. Rašė į švietimo ministeriją. Iš ten Ministro pavad. A. Bubnys kovo 3 d. raštu Nr. 09-N-42 pranešė, kad ji „iš darbo atleista teisingai" ir „grąžinti į pirmykštį darbą nėra pagrindo".

    1983 m. balandžio 4 d. B. Navickaitė parašė „Tiesos" redakcijai 5-kių puslapių išsamų įvykių eigos aprašymą, kaip ji buvo nuolat diskriminuojama dėl savo religinių įsitikinimų (nukeliama eilė gauti butą ir kt.). Autorė rašo: „Keistai nuskambėjo ir vedėjo prašymas niekam nieko nepasakoti. Juk jeigu viskas būtų daroma teisingai, tai kam toks prašymas, reikalavimas, o jei daroma neteisingai, tai kodėl aš turiu tylėti?" Į laišką „Tiesos" redakcija atsakė labai trumpai: kad su laišku supažindino kompetentingas organizacijas.

    Balandžio 26 d. B. Navickaitė buvo iškviesta į vykd. k-tą, kur jos laukė partijos II sekretorius J. Zalepūga ir Skuodi raj. saugumietis A. Pocevičius. Zalepūga paaiškino, kad laišką tirti netikslinga, — užteksią tik pasikalbėti su autore. Pocevičius ir Zalepūga tvirtino Navickaitei, kad tikintieji yra nepersekiojami, tačiau pagaliau prisipažino, jog jiems vis tik ne tas pat, kokie darbuotojai dirba įstaigose. Saugumietis pasisakė, gavęs anoniminį laišką, kuriame pranešama, kad B. Navickaitė katekizuojanti vaikus. Čekistas perspėjo B. Navickaitę, kad apie jos persekiojimą nesužinotų „Kronika" ir Vatikano radijas, nes priešingu atveju, jai teksią daug nukentėti.

*     *     *

    Lazdijai. 1983 m. balandžio 11 d. į Lazdijų ligoninę buvo paguldytas Žibūda Romas. Vos atėjus į palatą, Romas buvo pakviestas į gydytojų kabinetą. Jo didžiausiam nustebimui kabinete buvo ne gydytojas, o Lazdijų saugumietis A. Gylys. Gylys iš karto pradėjo rėkti: „Ar baigsi vieną kart statyti kryžius?" Romui tai paneigus, saugumietis kamantinėjo: „Tu žinai, kas juos stato ir privalai, mums padėdamas, pasakyti, nes mes nekartą ir tau padedam, nes kitaip jau nežinia, kur būtum atsidūręs". Romas, nutraukdamas pokalbį, atkirto: „Jūsų pagalbos neprašiau ir dabar neprašau".

    A. Gylys priekaištavo, kodėl šis išplepėjęs praeitą

pokalbį. Žibūda: „Papasakojau visiems praeitą pokalbį, papasakosiu ir šį". Tada saugumietis išrėkė: „Tu tikras Vingių Jonas ir nieko neišmanai!"

    Pagaliau nieko nepešęs dar pagąsdino, jog armijoj Romui bus ne gyvenimas ir kad visas jo likimas priklausys nuo jo paties elgesio.

*     *     *

    Kapčiamiestis. 1983.04.03. Pas Sakavičius atvažiavo kolūkio pirmininkas Vytautas Jarašius ir agronomas Mindaugas Garbinčius, išsikvietę į kiemą Viktorą Sakavičių pokalbiui, liepė paimti naktį prieš Velykas pastatytą kryžių ir pastatyti šventoriuje ar pasidėti kur nors kitur: „Mes žinom", — kalbėjo V. Jarašius, — kad jį pastatėt jūs ir Žibūdai. Vaikai taip darydami kunigais nebus".

    „Aš kryžiaus nestačiau ir jo negriausiu", — tvirtai atsakė Sakavičius.

*     *     *

    Kapčiamiestis (Lazdijų raj.). 1983 m. IV.28 Lazdijų raj. pavaduotojas I. Vanagas supažindino Kapčiamiesčio parapijos kun. Igną Plioraitį su tokiu įspėjimu: „Aš, Vanagas, Liudas, Lazdijų raj. vykd. komiteto pirm. pavaduotojas, įspėju Kapčiamiesčio kleboną kun. Ig. Plioraitį:

    1. Jūs leidžiate patarnauti religinėse apeigose nepilnamečiams vaikams (išvardino eilę patarnautojų).

    2. Jūs įtraukiate jaunimą už ribų į religijos politinę veiklą:
    a) kartu su jaunimu pasiuntėte areštuotam mokytojui A. Grigui Velykinį pasveikinimą;

    b) suorganizavote jaunimą aplankyti areštuotą mokytoją A. Grigą;

    c) su jaunimu fotografavotės prie ką tik nugriauto kryžiaus Karaivonių kaime, netoli Kapčiamiesčio;

    d) organizavote ir įtraukėte nepilnametį jaunimą rinkti parašus dėl kryžių nugriovimo ir dėl kun. Alf. Svarinsko arešto.

    Jūs gerai žinote įstatymą, kad Bažnyčia atskirta nuo mokyklos. Jūs neturite teisės burti, organizuoti jaunimą. Jums vieta tik bažnyčioje — poteriauti.

    3. Jau eilė metų, kai Jūs nepranešate mums, kada Kapčiamiestyje bus atlaidai ir kokie juose dalyvaus kunigai.

    4. Jūs kišatės į parapijos komiteto reikalus, štai atsiuntėte parapijos komiteto rinkimų protokolo tik vieną egzempliorių, o mums reikalingi trys. Ten pasirašė parapijos „dvidešimtukas". Kodėl nenurodėte dvidešimtuko pavardžių? Kam slepiate?

    Kun. Plioraitis pareikalavo įspėjimo nuorašo, bet negavo. Religijos laisvės vardan pasirašyti po įspėjimu kategoriškai atsisakė.

*     *     *

    Užuguostis (Prienų raj.). 1983 m. balandžio 24 d. Lelionių apylinkės vadovybė iškabino skelbimus, kuriuose buvo pranešama, kad gegužės 1 d. Užuguosčio kultūros namuose bus renkamas Užuguosčio tikinčiųjų bendruomenės vykdomasis komitetas ir revizijos komitetas. Vienas toks skelbimas buvo priklijuotas prie šventoriaus tvoros.

    Užuguosčio parapijos klebonas kun. Z. Navickas balandžio 24 d. sekmadienį paaiškino žmonėms, kad Užuguosčio parapijos tikinčiųjų ir revizijos komitetai yra, naujo rinkti nėra jokio reikalo, ir iš viso toks Lelionių apylinkės vadovybės sumanymas yra neteisėtas, nes valstybė atskirta nuo bažnyčios. Klebonas patarė tikintiesiems tokiame susirinkime nedalyvauti. Gegužės 1 d. į skelbiamą susirinkimą iš tikinčiųjų niekas neatvyko.

    Gegužės mėn. 13 d. į Užuguosčio kultūros namus iš darbo buvo suvaryti žmonės į susirinkimą. Taip pat čia

dalyvauti privertė ir vyresniųjų klasių mokinius. Susirinkimui vadovavo apylinkės pirmininkė Kurminienė ir kolūkio brigadininkas Urbonavičius. į susirinkimą buvo atvykę atstovai iš Prienų ir iš Vilniaus. Atvykęs paskaitininkas šmeižė kunigus ir įrodinėjo žmonėms, kad kun. Alf. Svarinskas nuteistas teisingai, įvairiai buvo šmeižiamas ir Užuguosčio klebonas kun. Z. Navickas.

    Susirinkimo pabaigoje Lelionių apylinkės pirmininkė Kurminienė pranešė žmonėms, kad reikia išrinkti tikinčiųjų bendruomenės komitetą. Kai kuriems žmonėms pasisekė iš kultūros namų pabėgti. Kai kas bandė aiškinti pirmininkei, kad komitetas yra. Brigadininkas Urbonavičius liepė nutilti. Apylinkės pirmininkė skaitė kandidatų pavardes į parapijos komitetą ir liepė žmonėms už juos balsuoti. Tokiu būdu vis dėl to buvo išrinktas naujas parapijos komitetas ir revizijos komitetas. Išrinktiesiems komiteto nariams buvo liepta pasirašyti. Naujo komiteto nariai pareiškė klebonui, kad toks išrinkimas buvo padarytas prieš jų norą ir jie nenori būti ateistų išrinktais komiteto nariais, tačiau jie prisipažino, kad jie labai bijo valdžios, ypač kolūkio brigadininko Urbonavičiaus, nes jis gali neduoti nei šieno karvei, nei arklio daržą išdirbti. Klausimas, kam prireikė valdžiai naujas parapijos komitetas? Užuguosčio dalis parapijos priklauso Kaišiadorių rajonui, dalis parapijos Prienų raj. Į naują komitetą buvo išrinkti specialiai tikintieji gyvenantys Prienų rajone ir priklausantys Vyšniūnų kolūkiui. Vyšniūnų kolūkio vadovai — pirmininkas P. Aleknavičius ir Užuguosčio brigadininkas A. Urbonavičius pasižymi žiaurumu.

    Ateistiniai pareigūnai šantažu ir grasinimais nori priversti tikinčiuosius, kad jie būtų jų įrankiai slopinti tikinčiųjų religinį atgimimą.

*     *     *

    Gižai (Vilkaviškio raj.). Gižų gyvenvietėje, atminti šventiesiems 1933-34 metams buvo pastatytas kryžius.

Dabar šis kryžius buvo aplūžęs ir pasviręs, todėl vietos tikintieji nutarė vietoje jo pastatyti naują kryžių, nes seną suremontuoti buvo neįmanoma.

    1982 m. rugpiūčio 14 d. keletas vyrų atvežė naują kryžių ir ruošėsi pastatyti, bet tuoj prisistatė apylinkės pirmininkas Juozas Šumskas ir uždraudė statyti kryžių. Kai kryžius vis tiek buvo pastatytas — pirm. Šumskas apie tai pranešė rajono valdžiai. Greitai prisistatė raj. pav. Urbonas ir kartu su Šumsku, susišaukęs kryžiaus statytojus — Antaną Karpavičių, Juozą Marcinką ir Joną Talačką — juos grubiai išbarė, o Antaną Karpavičių nubaudė 20 rub. bauda. Bet tuo dar viskas nesibaigė. Rugsėjo 13 d. raj. pav. Urbonas, išsikvietęs bažnytinio komiteto pirmininką Antaną Striuoginį ėmė šaukti: „Kas tu per pirmininkas, kad nežinai kas darosi tavo valdose? Stato pakelėse kryžius, o tu tyli!?" Be to, pavaduotojas įsakė pirmininkui neklausyti klebono: atimti iš jo raktus, kasą ir antspaudus; patiems remontuoti bažnyčią, niekada su klebonu neištarti.

    Po kurio laiko Antanas Karpavičius gavo pranešimą antrą kartą sumokėti piniginę baudą. Marcinnkai ir Talačkai baudas išskaičiavo iš pensijos. Kaime pasklido gandai, kad rajonas verčia apyl. pirmininką nuversti kryžių. Gruodžio 17 d. naktį kryžius buvo išverstas. Tikintieji jį parsinešė į bažnyčią ir gražiai pagerbė. Apyl. pirm. Šumskas, norėdamas paslėpti niekšybės pėdsakus, viešai susirinkime šmeižia kleboną, būk tai jis naktį nupjovęs kryžių.



SOVIETINĖJE MOKYKLOJE

(„Nutraukti bedievių aršius išpuolius prieš tikinčiuoius" — reikalauja Lazdijų rajono jaunimo atstovai):
    Lazdijai. 1983 m. kovo 20 d. 76 Lazdijų rajono jaunimo atstovai parašė LTSR Prokurorui tokio turinio pareiškimą:

    „1983 m. kovo 1 d. grįžtant iš rekolekcijų į savo parapiją, buvo milicijos sulaikytas Šlavantų kunigas J. Zdebskis.

    Nesulaukę šv. Mišioms, grupė tikinčiųjų išvyko kunigo ieškoti. Pastebėję prie Lazdijų VR skyriaus kunigo automobilį, tikintieji subruzdėjo į miliciją ir reikalavo paleisti, deja, jau nebe pirmą kartą grubiai šantažuojamą, sulaikomą ir persekiojamą kunigą.

    Tačiau milicija ir saugumas įsakė visiems skubiai išsiskirstyti, ir buvo suimti keli asmenys, jų tarpe ir Leipalingio vidurinės mokyklos mokytojas A. Grigas už tariamą viešosios tvarkos pažeidimą.

    Kunigą J. Zdebskį mes pažįstame kaip kilnų, drąsų didelės dvasios ir aukos kunigą, o mokytoją A. Grigą, kaip taurų, reiklų, tiesų ir neveidmainį. Nors mokytojavo, tačiau sekmadieniais visada išklausydavo šv. Mišias, neretai net ir savo parapijos bažnyčioje.

    Todėl Lazdijų raj. švietimo skyriaus ir saugumo buvo diskriminuojamas, kaltinamas neidėjiška, nemoksliška pozicija, nekryptingu materialistinės pasaulėžiūros ugdymu ir dažnai prievartaujamas savo noru parašyti pareiškimą, atsisakant dirbti mokytoju.

    Mūsų manymu, Lazdijų raj. saugumui mokytojo A. Grigo atvykimas kovo 20 d. su kitais tikinčiaisiais vaduoti kun. J. Zdebskį buvo gera asmeninė paskata ir pretekstas jį sulaikyti ir nubausti už tariamą viešosios tvarkos pažeidimą, kad būtų galima kaip „pavojingiausią bacilą" pašalinti iš Leipalingio vidurinės mokyklos.

    Tai patvirtina 1983 m. kovo 29 d. Lazdijų rajoninio laikraščio neetatinio bendradarbio A. Petraičio straipsnio „Blogas pedagogo pavyzdys" išpuolis prieš mokytoją A. Grigą. Cituojame: „. . . prie rajono vidaus reikalų skyriaus A. Grigas elgėsi įžūliai, triukšmavo, neklausė milicijos darbuotojų, kurstė kitus neklausyti teisėtų milicijos darbuotojų reikalavimų. Rajono liaudies teismas už piktybišką milicijos pareigūnų teisėtų reikalavimų nevykdymą A. Grigą nubaudė 15 parų arešto".

    Deja, visi esantys tvirtina visai ką kitą. A. Grigas elgėsi taktiškai ir ramiai paaiškino, jog jie nepasitrauksią kol nepaleis kunigą J. Zdebskį ir kad tikinčiųjų pareiga užstoti ir ginti savo kunigą. Todėl Lazdijų rajono milicijos ir saugumo darbuotojai turėtų būti patraukti baudžiamon atsakomybėn pagal LTSR BPK 186 str. už neteisėtą asmenybės įtarimą ir sulaikymą.

    Pagaliau jie tikriausiai nežino ar neprisiminė, kad visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, kurią saugoti ir gerbti pasižadėjo ir Tarybų Sąjungos vadovai, 19 straipsnyje rašoma, jog „žmogus turi teisę į įsitikinimų ir jų išreiškimų laisvę", t.y. teisę laisvai reikšti savo mintis ir sprendimus žodžiu ir raštu. O taip pat dar mokyklos suole įkaltą TSRS konstitucijos 57 str., kur teigiama, kad „gerbti piliečių asmenybę, saugoti jų teises ir laisves — visų valstybės organų, visuomeninių organizacijų ir pareigūnų pareiga."

    Lietuvos TSR Prokurore, mes reikalaujame nutraukti melu ir smurtu pagrįstą nekaltų žmonių šantažavimą, išlaisvinti kun. A. Svarinską, neliesti kun. J. Zdebskio ir kitų drąsių, uolių ir pasiaukojusių kunigų, tuoj pat paleisti mokytoją A. Grigą ir netrukdyti jam mokytojo darbo.

    Šito reikalaujame ne tik mes vieni. Tai yra visos Lietuvos tikinčiųjų ir jaunimo vieningas šauksmas nutraukti bedievių aršius išpuolius prieš tikinčiuosius."
    1983 m. Didysis Penktadienis
76 parašai
Lazdijų raj. jaunimas

*     *     *

    Kapčiamiestis (Lazdijų raj.). 1983 m. kovo 29 d. grupelė moksleivių nuvyko į Lazdijų Vidaus reikalų skyrių aplankyti neteisingai areštuoto Leipalingio vid. mokyklos mokyt. A. Grigo.

    Jaunuoliams paklausus, ar negalima būtų pamatyti mokytoją, budintis milicininkas Stravinskas, net nepa-

rodęs savo dokumentų, reikalavo atvykusiems pasisakyti savo pavardes, o kai jie atsisakė patenkinti milicininko smalsumą, pareigūnas ėmė šaukti ir biauriausiai juos įžeidinėti. Pagaliau milicininkas pakvietė vaikų kambario inspektorę ir daugiau pareigūnų. Į kabinetą įsiveržė įtūžusi kažkokia rusė ir pradėjo plūsti biauriausiais žodžiais, grūmoti kumščiais ir pan. Išbartą jaunimą keturi pareigūnai nuvedė į saugumiečio kabinetą. Nepilnamečių reikalų inspektorė pasakė mokinių pavardes ir reikalavo pasirašyti, tačiau šie nesutiko. Saugumietis Orlovas rusiškai paklausė, ar jie pasirašė po velykiniu sveikinimu, adresuotu mokyt. A. Grigui. Mokiniai nustebo, — kaip galėjo laiškas, adresuotas mokyt. A. Grigui, patekti saugumiečiams. Po tardymo čekistas griežtai pareikalavo jaunimą pasirašyti, bet jie atsisakė.

    Išleidžiant mokinius, saugumietis įspėjo, jog pasibaigus mokinių atostogoms, į mokyklą atvažiuos jų atstovas.

*     *     *

    1983 m. balandžio 1 d. Kapčiamiesčio vid. mokyklos pedagogų posėdyje buvo svarstoma IX kl. mok. Alės Žibūdaitės ir XI kl. mokinių — Almos Žibūdaitės ir Ginto Sakavičiaus elgesys ir sprendžiama: palikti juos mokykloje, ar pašalinti?

    Į posėdį šaukimą gavo ir J. Žibūda.
    Posėdžio metu direktorius Sabalius reikalavo iš mokinių, kad jie paaiškintų, kodėl jie nuvyko į Lazdijus aplankyti mokyt. Grigo, nubausto 15 parų arešto ir kas juos siuntė? Mokiniai paaiškino, kad jie pakankamai dideli ir važiuoja patys, niekeno nesiunčiami, o be to, ginti tikinčius, bendraminčius ir draugus liepia sąžinė. Po tokio atsakymo, mokyt. Šidlauskas, užsiplieskęs pykčiu, ėmė plūsti G. Sakavičių. Mokytojas įrodinėjo, jog jų rajone yra susidariusi antitarybinė kompanija, kurią inspiruoja Šlavantų ir Kapčiamiesčio kunigai. Jau geriau būtų jiems važiuoti pas Leipalingio kunigą, ramų ir niekam nedrumsčiantį ramybės.

    Posėdžio metu daugiausia pasižymėjo mokyt. Šidlauskas, Šidlauskienė, Urbonienė, Januškevičienė. Jie taip šaukė ant mokinių, kad šie net nespėdavo žodžio ištarti ar paaiškinti.

    — Jūs galite bažnyčioje sėdėti nors ir per naktį, bet jūsų veiksmai už bažnyčios jau yra politika, — įtikinėjo mokytojai.

    Mokyt. Šidlauskas metė kaltinimą mok. G. Sakavičiui, kad jis rinkęs parašus, o Gintui tai paneigus, mokytojas isteriškai pradėjo šaukti:

    — Ar ne tokie žmonės žudo ir plėšia spynas?
    Tikintieji žmonių nežudo ir spynų nelaužo. Tai bedievių darbas.

    Mokinius parėmė ir jų tėvai, tvirtindami, kad mokiniai tikrai nieko nenusikalto, o kalinius lankyti ir juos užstoti, — kiekvieno pareiga.

    Posėdžio gale pirmininkaujantis perspėjo, kad pasikartojus panašiam atvejui, mokiniai bus pašalinti iš mokyklos ir vargu ar jiems bus vietos net kaime, kuriame gyvena?

*     *     *

    1983 m. kovo 16 d. Kapčiamiesčio vid. m-klos užklasinio darbo organizatorius mokyt. S. Šidlauskas, pasikvietęs mokinius — Romą Varnelį, Rimgaudą Kukuči-onį, Alę Žibūdaitę, Antaną Žibūdą, Gintą Valentą ir kitus prievartavo juos stoti į komjaunimą. Tarybinis jaunimo auklėtojas, matydamas, jog geruoju nieko nelaimės, pradėjo mokinius gąsdinti ir įžeidinėti. Daugiausia kliuvo Alei Žibūdaitei ir Romui Varneliui.

    Įsisiautėjęs mokyt. Šidlauskas išgalvojo nebūtus dalykus: apkaltino IX kl. mok. Antaną Žibūdą, kad jis plėšąs sienlaikraščius, o eidamas iš šokių, šviečia žibintuvėliu į akis. šį kartą melas nepasisekė: Antanas iš viso nelanko šokių. Tai gali paliudyti ir tėvai. Tarybinis pedagogas, pamatęs, kad mokiniai neišsigando, nutarė

pabandyti juos laimėti pataikavimu ir pasiūlė vienam berniukų užrūkyti, sakydamas: „Tik pirmokus galima su saldainiais prisivilioti".

    Pagal čekistų metodiką — mokytojas Šidlauskas reikalavo iš kai kurių mokinių, kad jie tylėtų apie buvusį „pasikalbėjimą".

*     *     *

TSRS Generaliniam Serketoriui J. Andropovui

    Tėvų, gyvenančių Lietuvos TSR,
    Lazdijų rajone Kapčiamiesčio apylinkėje

Pareiškimas


    1983 m. gegužės 10 d. Kapčiamiesčio vid. mokyklos pedagogų tarybos nutarimu iš mokyklos buvo pašalinti trys XI klasės mokiniai: Alma Žibūdaitė, Gintas ir Vytas Sakavičiai už tariamus viešosios tvarkos pažeidimus prie Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo rūmų Vilniuje 1983 m. gegužės 3-6 dienomis, Vilniuje LTSR Aukščiausiojo teismo buvo teisiamas kun. Alf. Svarinskas. Sužinoję apie vykstantį teismą, minėti mokiniai gegužės 4 d. nuvyko į teismą. Nors spaudoje buvo skelbiama, kad teismas atviras, tačiau į salę buvo įleisti tik kunigo brolis ir sesuo. Visi kiti žmonės buvo nustumti už kelių šimtų metrų nuo teismo rūmų. Žmonės buvo gąsdinami, grūdami į milicijos mašinas ir vežami už 40 km. į miškus. Daug, ypač jaunimo, buvo areštuotų. Jų tarpe ir Gintas Sakavičius buvo nubaustas už „viešosios tvarkos pažeidimą" 50 rub. administracine bauda ir tik už tai, jog, milicijai įsakius nesirodyti prie teismo, Gintas Sakavičius kartu su būriu jaunimo ir žmonių lūkuriavo melsdamiesi už teisiamą dorą ir gerą kunigą.

    Minėti trys moksleiviai, kaip ir visi esantys, milicijos ir saugumo pareigūnų buvo koliojami, terorizuojami, grasinami ir bauginami. Vidaus reikalų skyriaus darbuotojai

užrašinėjo visų ten esančių pavardes, mokymosi ir darbo vietą, ir buvo įsakyta pašalinti juos iš mokyklų ar darbaviečių.

    Mes kreipiamės į Jus, kad išaiškintumėte mums niekaip nesuprantamą politiką — melu ir teroru apgaudinėti dorus ir nekaltus žmones. Juk jaunoji karta, nepatyrusi pokario žiaurumų, pati matydama ir stebėdama atsakingų valstybinių darbuotojų klaidas, labai kritiškai pradeda vertinti ir jų skelbiamas idėjas bei principus.

    Jaunimas yra atviresnis ir imlesnis tiesai, gėriui ir humanizmui. O moksleivių pašalinimas iš vidurinės mokyklos — tai visiškas kelio užkirtimas į mokslą ir darbą.

    Tad ar galėsime priversti mokinius gerbti tarybinius įstatymus, jų tarpe TSRS Konstituciją, kuri garantuoja teisę į mokslą ir darbą, nepaisant rasės, tautybės ir įsitikinimų, jei patys tarybiniai vadovai juos ignoruoja?

    Juk šitoks susidorojimas su nekaltais moksleiviais gali iššaukti platų pasipiktinimo atgarsį viso jaunimo tarpe.
1983.V.14.
(4 tėvų parašai)

*     *     *

(Bedievių žvėriškas sadizmas pasiekė pasibaisėtiną laipsnį net prieš jaunamečius vaikus):
    Židikai (Mažeikių raj.). 1983 m. balandžio 11 d. Kekinės miške sadistai žiauriai nukankino IV kl. mokinę Dalę Milvidaitę iš Vižančių apyl. Skliaustės kaimo: rankos ir kojos nupjautos, viena akis išlupta, antroji subadyta, oda išpjaustyta šachmatine forma, kraujas iš kūno išspaustas. Ekspertai nustatė, kad kankinimas tęsėsi apie 3 vai.

    Mergaitė buvo tikinti, tik prieš metus priėmusi Pirmąją šv. Komuniją. Artimieji buvo susitarę su Židikų

parapijos klebonu laidoti ją balandžio 16 d. 12 vai. Mokyklos vadovai, mokyt. Alberkienė, apylinkės pirmininkas Petkus uždraudė mergaitę laidoti religiškai. Mokytojai iš kambario išnešė kryžių, šventųjų paveikslus ir žvakes. Mokyt. Priedosikienė išdidžiai pareiškė, kad „visus šventuosius išbraukėme iš kambario".

*     *     *

    Pilviškiai. 1983 m. prieš Velykas Pilviškių vid. m-klos pionierių vadovė mokyt. Bakaitienė pasikvietė IV kl. mokinę Rėdą Bobinaitę į pionierių kambarį. Mokytoja klausinėjo, ar mergaitė tikrai eina į bažnyčią ir gieda jaunimo chorelyje, šiai atsakius teigiamai, mokyt, reikalavo išduoti einančias į bažnyčią ir giedančias drauges bei mėgino atkalbėti, kad daugiau į bažnyčią neitų.

    Klasės auklėtoja Muraškauskienė per vokiečių kalbos pamoką užsipuolė mergaitę, kodėl ji be pionierių kaklaraiščio. Mergaitė atsakė, kad nenešioja todėl, jog yra tikinti. Po to Rėda buvo iškviesta pas direktoriaus pavaduotoją Sniečkienę. ši taip pat bandė atkalbinėti mergaitę nuo bažnyčios lankymo. Rėdai laikantis drąsiai, ėmė gąsdinti, kad užaugusi niekur negaus darbo.

*     *     *

    1983 m. Pilviškiuose per Velykas procesijoje dalyvavo nemažai jaunimo. Tai labai nepatiko ateistams.

    Ona Trimirkienė, kuri tvarkė procesijos jaunimą, gavo tokio turinio raštą:
„Drg. Trimirkienei Onai
    š.m. balandžio 14 d. 11 vai. Jūs esate kviečiama į Pilviškių apylinkės vykdomąjį komitetą, pas vykdomojo komiteto pirmininką. Atvykimas punktualus. Vykd. k-to pirmininkė".
Parašo bei antspaudo nebuvo.
Ona Trimirkienė nenuvyko.
Po to gavo raštą:

„Gerb. Trimirkienei
    Prašome š.m. balandžio 15 d. 12,30 vai. atvykti į mokyklą pakalbėti vaiko auklėjimo klausimu".
    Pasirašė mokyklos direktorius J. Jenušaitis.
    Parašo nebuvo. Buvo tik trikampis antspaudas.

    Kabinete, į kurį buvo nuvesta O. Trimirkienė, buvo susirinkę: mokyklos direktorius J. Jenušaitis, direktoriaus pavad. Sniečkienė ir Pilviškių apylinkės pirmininkė Krinicinienė. Visi jie buvo nusiteikę O. Trimirkienę „auklėti".

    Pirmiausia Trimirkienė pati paklausė kokiu tikslu yra iškviesta, ką padarė jos sūnus, II kl. mokinys Virginijus Trimirka. „Ką nors užmušė, pavogė ar pasigėrė? Mama išgirdusi atsakymą, kad jos sūnus geras, drausmingas mokinys tik patarnauja prie altoriaus. Trimirkienė atsakė, kad ir jiems jau yra laikas pagalvoti apie amžinybę. Matydami, kad N. Trimirkienė yra sąmoninga katalikė ir ateistiniam auklėjimui nepasiduos, pradėjo gąsdinti milicijos iškvietimu ir grasinti, kad, jeigu ir toliau tvarkys procesiją, bus patraukta baudžiamojon atsakomybėn.

*     *     *

(Okupantui parsidavęs J. Urbonas į Kybartų vid. mokyklos mokinių galvas pila šlykštų melą):
    Kybartai. 1983 m. gegužės 10 d. į Kybartų K. Donelaičio vid. m-klą atvyko Vilkaviškio raj. vykd. komiteto pirm. pav. Juozas Urbonas. Jo atvykimo tikslas — 8-11 klasių mokiniams išaiškinti, jog TSRS tikėjimas tikrai yra laisvas, o Kybartų parapijos klebonas kun. Sigitas Tamkevičius teisingai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal LTSR BK 63 str. I d. už tarybinės santvarkos šmeižimą bei juodinimą, kurį jis vykdė, panaudodamas šmeižikiško turinio pamokslus.

    Paskaitos pradžioje J. Urbonas paprašė mokinių išklausyti jo kalbą iki galo ir tik tada pateikti klausimus,

pabrėždamas jog kitose įstaigose jam jau teko kalbėti, tikintieji savo replikom ir klausimais trukdė.

    J. Urbonas pateikė keletą kun. S. Tamkevičiaus pamokslo ištraukų. Vienoje kalbama apie tai, jog per 7 jo darbo Kybartuose metus bažnyčią lankančio jaunimo skaičius žymiai išaugo. J. Urbonas pasakė, kad tai šių metų Verbų sekmadienio pamokslo ištrauka ir, kreivai šypsodamasis, pridūrė:

    — Turbūt jūs patys galėtumėte paliudyti, jog tai melas. Per šį laikotarpį bažnyčią lankančio jaunimo skaičius net labiau sumažėjo. Per salę nusirito nepasitenkinimo ir tylių replikų banga, šis J. Urbono melas buvo pernelyg ryškus.

    Po to pateikė Velykų šventės proga sakyto pamokslo citatą, kurioje buvo kalbama apie tris Lietuvos Katalikų Bažnyčią slegiančius kryžius: a) bažnyčiai Lietuvoje atimtos visos teisės bei laisvės; b) per vadinamuosius dvidešimtukus valdžia tiesiogiai kišasi į bažnyčios tvarkymą bei valdymą; c) persekiojami, tardomi ir kalinami tie žmonės, kurie kovoja už tikėjimo laisvę.

    „Tikintieji gali laisvai melstis, o Tamkevičius nori matyti bažnyčią tokią, kokia ji buvo buržuaziniais ar fašistų okupacijos metais! TSRS bažnyčia atskirta nuo valstybės, tačiau tikintieji gali laisvai melstis ir kokių dar papildomų teisių čia reikia?! — skambėjo J. Urbono paaiškinimas.

    „Taip pat S. Tamkevičius maldos namuose rinko parašus! Pareiškimus gali rašyti kiekvienas, bet tik asmeniškai. Jokių kolektyvinių pareiškimų negali būti. Asmeniškai rašyti galite kad ir jūs ir kam norit: Popiežiui, Andropovui ar net man", — toliau dėstė lektorius.

    „Mes daug kartų Tamkevičių įspėjome ir net labai gražiai prašėme baigti tą veiklą, tačiau, kaip matot, mūsų kantrybės taurė jau persipildė", — užbaigė kalbą J. Urbonas.

    Baigus kalbėti, mokiniai pateikė visą eilę klausimų:
    — Jei   sakote,   kad   nesikišate  į  Bažnyčios  vidaus

kanoninę veiklą, tai kodėl mūsų parapijos vikarą kun. Joną Matulionį vadinate ne kunigu, o „dainininku iš prigimties"? Juk ne jums spręsti ar jis tikras kunigas ar ne? Jis yra baigęs neakivaizdinę Seminariją ir yra vyskupo įšventintas kunigu. J. Urbonas paaiškino, kad neakivaizdinės seminarijos jie nepripažįsta . . .

    — O kodėl jūs patys verčiate mus veidmainiauti, prievarta, net bauginimu versdami stoti į pionierių ar komjaunimo organizacijas?

    — Versti jokiu būdu negalima. Jei kartais mokytojai ir pabara ar pagąsdina, tai tik dėl to, kad jų nervai yra riboti.

    Į klausimą, kodėl kun. Alf. Svarinsko teismo metu į salę nebuvo įleidžiami atvykę jo draugai bei pažįstami, kodėl joje sėdėjo vien kompartijos atstovai, Urbonas atsakė, kad kiekviena salė turi tam tikrą kvadratūrą ir gali sutalpinti tik tiek žmonių, kiek yra vietos. O be to, jei salėje būtų sėdėję tikintieji, jie neabejotinai girdėtų ir teisiamojo, ir kaltintojo kalbas ir būtų buvę suinteresuoti perduoti netikslią informaciją.

    — Kodėl jau kelintas kartas mus tardo saugumiečiai, o vieną mergaitę bandė net užsiverbuoti?

    — Kodėl mane mokytojas už tai, kad nesirišau kaklaraiščio iš mokyklos išvarė ir tėvus fašistais, buržujais išvadino, liepė į užsienį važiuoti?

    Į šiuos klausimus J. Urbonas nieko aiškaus atsakyti negalėjo. Stengėsi nudailinti, jog tai tik eiliniai mokytojų pasikarščiavimai.

    — Tai gal netinkamą mokytojų elgesį galėtų rajono švietimo skyrius apsvarstyti? — paklausė viena mergaitė.

    Tačiau J. Urbonas į klausimą neatsakė.

BAŽNYČIA SOVIETINĖSE RESPUBLIKOSE


Baltarusijos TSR
(Pelesos katalikų bažnyčia paversta grūdų sandėliu, kapų koplyčia nugriauta, kad tikintiesiems neliktų jokių maldos namų):

    Pelesa (Varanavo raj. Gardino sr.). 1962 m. tarybinė valdžia nugriovė Pelesos bažnyčios bokštą ir pačią bažnyčią pavertė grūdų sandėliu, šiai gyvybingai lietuvių parapijai buvo neišsakomas skausmas ir negyjanti žaizda, nes šią didingą akmeninių ridulių bažnyčią Delesiečiai statė kruvinomis rankomis ir savo lėšomis. Netikėdami, jog valdžia galėtų grąžinti tikintiesiems bažnyčią, pelesiečiai vis dėlto pabandė kreiptis į pačias aukščiausias valdžios įstaigas. Ir štai reto valdžios kurtumo pavyzdys:

    Nuo 1976 m. pelesiečiai parašė į Maskvą ir į Minską 33 pareiškimus. Pirmą kartą po pareiškimų Minsko religijų reikalų įgaliotiniui pasirašė 20 tikinčiųjų, o po antruoju į Maskvą — 600 tikinčiųjų. Atsakymas buvo toks: „Nedraudžiam melstis kaimyninėse bažnyčiose". Lenkiškai Rodū-nėje (tolimiausiems kaimams už 25 km.), o lietuviškai — Dubičiuose (už 30 ir daugiau kilometrų). Į kitus pareiškimus nieko neatsakydavo arba pakartodavo jau minėtą atsakymą.

    1983 m. bažnyčia kaip sandėlys tuščia. Pelesos centre ir Bolceškėje (kolūkio centre) yra dideli sandėliai, kuriuose telpa iki 1 mij. tonų grūdų ir tų sandėlių niekad pilnai neužpildydavo, o bažnyčioj papila tik porą tonų grūdų, kad tik būtų kuo motyvuoti, šiuo metu, nuo kovo pradžios bažnyčioje grūdų nėra.

    1982 m. rugpiūčio mėnesį į kolūkio centrą Bolčeskę buvo atvykęs Baltarusijos religijų reikalų įgaliotinis A. Kiziuk iš Varanovo raj. Vykd. kom. pirmininko pavaduotojas N. Kuzmičius. A. Kiziuk susirinkusiems žmonėms kalbėjo, jog į Minską dėl bažnyčios grąžinimo važiuoti neverta, nes jis pats tikrai jos neatiduos. N. Kuzmičius, pakišęs pelesiečių rašytą pareiškimą, užsipuolė, jog jame iškreipti faktai ir reikalavo parodyti savo parašus. Posėdy ypač drąsiai laikėsi Petronė Mindžiulienė, Marija Reginie-nė, Janė Valiukevičiūtė, Marija Kruopienė. Moterys pareikalavo ištisai garsaiai perskaityti pareiškimą ir įrodyti kas netikslinga, kas neatitinka tikrovei.

    Tada Kuzmičius apkaltino Mariją Kruopienę, jog ši organizuoja pareiškimų rašymą ir suorganizavo prieš porą metų Pelesoj susirinkimo metu maištą, kada visi žmonės įnirtę užpuolė valdžios atstovus, reikalaudami grąžinti bažnyčią.

    Baigiantis posėdžiui, rajono vykd. komiteto pirmininko pavaduotojas N. Kuzmičius užtvirtino, jog Pelesos bažnyčia priklauso valdžiai, o ne tikintiesiems ir kol gyvuos Tarybų Sąjunga, bažnyčios tikintieji neatgaus.

    Nusprendę, kad jų prašymai ir skundai į valdžios įstaigas nieko nepadeda, žmonės Pelesos kapinėse 1982 m. prieš Visų šventų šventę pasistatė mažą koplytėlę, kur gausiai rinkosi bendrai maldai spalio 29, 30, 31 ir lapkričio 1 d.

    Visų šventųjų šventėje buvo apie 300 žmonių. Nors kunigo ir nebuvo, žmonės patys kalbėjo už mirusius rožančių, ir giedodami gedulingoj procesijoj su žvakėmis meldėsi už visus mirusius ir už šiose kapinėse palaidotus šio krašto kovotojus, žuvusius už tautos ir tikėjimo laisvę.

    Nors koplyčioje šv. Mišių nieks nelaikė, tačiau buvo papuoštas gražus altorėlis. Koplyčioje laikydavo mirusius, pora buvo atvežta ir iš Lydos. Palikę mirusįjį koplyčioje, žmonės galėdavo nuvykti į kurią nors bažnyčią šv. Mišioms, už mirusįjį pasimelsti.

    Tačiau rajono vykd. k. pirm. pav. N. Kuzmičius, pasikvietęs dvidešimtuko pirmininką J. Kanevičių, įsakė koplyčią nugriauti, užmokėti 50 rub. baudą ir pasakyti, kas organizavo koplyčios statybą. Tik po pakartotino iškvietimo į rajoną J. Kanevičius, pasikvietęs A. Baisevičių ir A. Stankevičių, nugriovė koplyčią.

*     *     *

    Po karo prie Dubinių kaimo kryžkelės stovėjo Vytauto paminklas, o Pelesos ir Dubinių kaimuose 16 gražių kryžių. 1964 m. nugriovė paminklą, nupjovė visus kryžius ir, nuvežę už 5 km. į Varlių mišką, sudegino.

    1982 m. Vytauto paminklo vietoje jaunimas pastatė saulutę, kaip priminimą, kad visi šio kaimo žmonės turi uždegti savo širdyse po saulę, kad būtų tvirtais tikėjimo ir lietuviškumo saugotojais.

*     *     *

    Nuo 1968 m. rugsėjo 1 d. į Pelesos aštuonmetę mokyklą iš Prienų rajono buvo atkelta lietuvių kalbos mokytoja Ona Babarskytė. Iki šios mokytojos atkėlimo mokytojavo geras lituanistas Admundas Mažeika, kurį švietimo skyrius pašalino, nes „nepraėjo per atestaciją".

    O. Babarskytė vietoj to, kad geriau pasiruoštų pamokoms, tobulindama darbo metodiką, vaikščiodama iš kiemo į kiemą, šantažuoja vietinius lietuvius, šnpinėdama, pas ką ir kokie svečiai atvyksta iš Lietuvos, ką jie veikia ir panašiai. O mokykloje šeštos, septintos klasės mokiniai ne tik kad negalėtų padeklamuoti ne vieno lietuviško eilėraštuko, bet ir sunkiai paskaito lengvo turinio knygelę. Taigi, mokytoja O. Babarskytė tikriausiai buvo atsiųsta ne mokyti vaikus gimtosios lietuvių kalbos, bet talkininkauti krašte naikinant lietuviškumą.

ATITAISYMAS

    LKB Nr. 55 skyriuje „Sovietinėje mokykloje" buvo žinutė, kad Pakiršinio pradinės mokyklos mokytojai O. Adomaitienei pareikalavus atsistoti lankantiems bažnyčią, atsistojo visa klasė.

    Tos žinutės autorius nori patikslinti, kad atsistojo ne visa klasė, bet tik visi, lankantys bažnyčią.

Lietuvi, neužmiršk!


Kun. Alfonsas Svarinskas   Doc. Vytautas Skuodis
Kun. Sigitas Tamkevičius   Mečislovas Jurevičius

Jadvyga Bieliauskienė
    Sergiejus Kovaliovas
Anastazas Janulis
        Antanas Terleckas
Julius Sasnauskas
        Povilas Pečeliūnas
 Vytautas Vaičiūnas
      Balys Gajauskas
Gintautas Iešmantas
    Viktoras Petkus
Algirdas Statkevičius

ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!
 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum