gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 59 Spausdinti El. paštas
    • Laisvai mastyti gražu, bet dar gražiau mąstyti teisingai
    Kunigai kovoja už Bažnyčios teises
    Suimtų kunigų gynimo akcija Lietuvoje
    Išrašai iš kun. Alf. Svarinsko bylos
    Iš Jono Sadūno teismo
    Tardymai
    Mūsų kaliniai
    Žinios iš vyskupijų
    Sovietinėje mokykloje

Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Antakalnyje, Vilniuje. Čia perkeltas iš komunistų užimtos katedros šv. Kazimiero karstas
1983 m. rugpiūčio 15 d.
LKB KRONIKA Nr. 59
Eina nuo 1972 m.
Perskaitęs duok kitam!
LAISVAI MĄSTYTI GRAŽU, BET DAR GRAŽIAU
MĄSTYTI TEISINGAI

(Kun. A. Svarinskas ir kun. S. Tamkevičius kenčia žiauria kalinių dalia, nes mylėjo tiesą ir priešinosi melui):
    Lietuvos Bažnyčios padėtis žymiai pasunkėjo, pradėjus valdyti J. Andropovui. Geriausi kunigai šantažuojami, grasinama kalėjimu ir pan. Gaudomi ir baudžiami protestų parašų rinkėjai, tardomi ir tikintieji — suaugę ir vaikai. Plačiausiai išvystyta ateistinė propaganda, šmeižtai prieš kunigus. Per spaudą ir televiziją aiškinama, kad vaikams iki 18 metų negalima patarnauti šv. Mišioms, dalyvauti procesijose ir chore. Tardomi ir baudžiami už surengtas kalėdines eglutes (Simne, Prienuose, Kybartuose), Vėlinių procesijas. Apie bažnyčias slankioja mokytojai, o kai kur net milicija, stebėdami, kad vaikai nebūtų ruošiami Pirmajai Komunijai. Pasitaiko, kad vaikai sulaikomi gatvėje, įtariant einant mokytis katekizmo. Kiek valdiški bedieviai persekioja tikėjimą viduje, tiek paskui stengiasi įtikinti užsienio opiniją apie visišką religijos laisvę Lietuvoje. Lietuvos vyskupus išleidžia „ad limina" į Romą, o į kalėjimą sodina kunigus. Kunigų taikos delegacijos važinėja į įvairius kongresus, o Lietuvoje — didžiausias spaudimas laikytis vadinamų Religinių
    Susivienijimų nuostatų, kurie siekia visiško Bažnyčios sunaikinimo. Lietuvos Bažnyčios pastangos atgauti Konstitucijos garantuotas teises, žmogiškai mąstant, atrodo beviltiškos, valdžia nereaguoja į jokius protestus, neatsako į keliasdešimt tūkstančių pasirašytus pareiškimus, tikintieji diskriminuojami, kunigų gretos retėja, gausėja parapijų, kurios neturi kunigų. Ir štai tokiu lemtingu momentu Lietuva netenka dviejų uoliausių kunigų: Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus.

    Visa šitai turint galvoje, ne vienam ateina mintis: ar to reikėjo? Ar nebuvo galima apsieiti be šitos aukos?

    Aišku, būtų galėję išvengti arešto ir kalėjimo šie du Lietuvos kunigai, jei būtų nematę tikintiesiems daromų skriaudų, likę kurti pagalbos šaukiančiųjų balsui ir pagal seną lietuvių išsireiškimą — ramiai tūnoję po šluota, saugant savo šiltą vietelę, kaip kad ne vienas šiandien daro. Bet ar tai viskas? Būdami tikri ganytojai, kitaip pasielgti jie negalėjo.

    Atsiranda tokių, kurie už šią jų drąsą juos laiko neišmintingais. Galbūt, kai kam atrodė ir tie, kurie caro priespaudos laikais rašė prašymus valdžiai, kad leistų lietuviams spausdinti knygas lotyniškomis raidėmis ir tie mūsų knygnešiai, kurie tokias knygas nešė per sieną ir platino liaudyje, atrodė neprotingi, nes už tai nukentėjo ir daugelis savo dienas baigė Sibire. Ar to meto „gudriesiems" jų kova neatrodė beprasmiška, neprotinga: ar gali saujelė drąsuolių atsilaikyti prieš milžiniškos caro imperijos žandarmeriją?! Net juokinga tada buvo galvoti apie spaudą ir tautos laisvę. O tačiau — kova nebuvo veltui. Kai kas laikė neprotingu ir Kaišiadorių vysk. T. Matulionį, kai jis parašė griežtą protesto raštą vokiečių okupacinei valdžiai dėl vienų atlaidų metu Kaišiadorių katedroje suimto jaunimo, ypač nepilnamečių mergaičių, nes už tai taip pat grėsė areštas. Kvailučiais buvo laikomi ir tie, kurie vokiečių okupacijos metais slėpė ir globojo naikinamus žydus, kaip kun. Stakauskas, kun. Paukštys.
Jie rizikavo savo laisvę ir savo gyvybę. Rizikavo todėl, kad buvo tikrieji ganytojai.

    Šiems suimtiesiems ir kalinamiems kunigams — kun. A. Svarinskui ir kun. S. Tamkevičiui — tinka Hamako žodžiai: „Yra didesnių dalykų už laisvę, tai — Tiesa". Taip, jie nepakentė melo, kurio tiek daug šiandien mūsuose ir kovojo už tiesą, už ką prarado laisvę.

    Visiems turbūt žinomas pasaulinio masto mokslininko žydo Alberto Einšteino pasisakymas: „Aš niekad nesidomėjau Bažnyčia, bet dabar jaučiu jai didelę pagarbą ir palankumą, nes tik viena Bažnyčia turi drąsos ir ištvermės ginti tiesą ir žmogaus laisvę. Būdamas laisvės mylėtojas, maniau, kad, Hitleriui paėmus valdžią, Vokietijoje, bent universitetai, gins laisvę, nes jie juk yra tiesos skleidėjai. Bet universitetai tylėjo. Tada maniau, kad laisvę gins laikraščių redaktoriai, kurie dažnai rašydavo geringus straipsnius už laisvę, tačiau po kelių savaičių ir jie nutilo. Tiktai Bažnyčia visą laiką stovėjo skersai kelio Hitleriui, norinčiam užgniaužti tiesą ir sunaikinti laisvę." Panašiai dabar yra ir Lietuvoje. Prieš visomis priemonėmis skleidžiamą melą daugiausia kovoja kunigai.

    Tiems, kurie juos laiko išsišokėliais, ekstremistais, reikėtų prisiminti tai, kad ne jie vieni ir tai ne pirmi. Savo laiku Žemaičių vyskupas M. Valančius, kai Rusijos caras norėjo paskandinti Lietuvą degtinėje, kūrė blaivybės draugijas, o valdžiai uždraudus, net išleido kunigams raštą, ragindamas nepaklusti tokiems draudimams, — už tą daug nemalonumų susilaukė iš gubernatoriaus. Poeto Baranausko jaunystės draugas kun. K. Kairys už tai, kad, neatsiklausęs valdžios, pašventino naujus gimnazijos rūmus, buvo ištremtas į Rusijos rytus, kur ir mirė būdamas vos 29 metų amžiaus. Kun. M. Krupavičius už du memorandumus, protestuojant prieš okupantų kėslus ir nehumanišką elgesį su žmonėmis, taip pat nešė nelaisvės grandines. Kunigas A. Lipniūnas baigė savo gyvenimą Štuthofo lageryje už tai, kad Vilniuje šv. Jono
bažnyčioje kalbėjo apie okupantus, kurie nori nupirkti jaunimą tabaku ir degtine. Hitlerio laikais buvo sunaikinta apie 4,000 kunigų, kurie nebuvo abejingi melui. Visais laikais, pačiais tamsiausiais, kunigo ranka nešė tiesos žibintą vargo broliams — tai kunigo pašaukimas. Kitiems svyruojant, jis turi būti tvirtas; kai kiti tyli, jam reikia kalbėti; kai kiti nuolaidžiauja, jis turi priešintis; kai kiti apsileidžia, jis privalo, sujungęs savo kančią su Viešpaties atperkamąja kančia, maldauti už tautą.

    Ne paslaptis, kad šiandien ir iš kunigų atsiranda tokių, kurie nuolaidžiauja, sakydami, kad „prieš vėją nepapūsi"; tyli, kai reikia kalbėti; užmerkia akis, netiesą matydami. Dalis tokių tai daro todėl, kad saugo savo žemišką būstą, nenori užsitraukti valdžios nemalonę, nenori būti perkelti į žemesnę vietą. Jie dažniausiai ir prilipina ekstremisto vardą uoliesiems kunigams. Ekstremistais buvo vysk. M. Valančius, vysk. T. Matulionis, Dievo Tarnas Arkivyskupas J. Matulevičius, savo dienoraštyje rašęs: „Duok, Dieve, kad mes būtume pagauti tos didelės vienos minties — Bažnyčiai dirbti, vargti, kentėti, . . . savo gyvenimą aukoti Dievui, Bažnyčiai; sudilti, sunykti darbuose, varguose ir kovose dėl Bažnyčios; kad mes turėtume tą didelį narsumą jokių kliūčių iš pasaulio pusės ir jos galybių nesibijant, jokiam bailumui nepasiduodant, eiti drąsiai į darbą, į kovą dėl Bažnyčios, tenai, kur labiausiai to reikia, tai yra, kur pasaulinė valdžia persekioja Bažnyčią, vienuolijas, varžo Bažnyčią ir Jos organizacijas bei įstaigas, kad mes tik to vieno bijotume — numirti nieko dar nekentėję, nevargę, nedirbę Bažnyčiai, sieloms išganyti, Dievo garbei skleisti . . . „Tokie „ekstremistai" buvo kun. K. Kairys, kun. A. Lipniūnas, prl. kun. M. Krupavičius, tie 4,000 kunigų, sunaikinti nacių, tokie ekstremistai buvo visi mūsų knygnešiai, išsaugoję lietuvišką žodį. Tokiais ekstremistais buvo ir Sokratas, ir Plato, kuris buvo išvarytas iš Sirakūzų, ir Gandi . . . Tokiais ekstremistais yra ir mūsų kankiniai kunigai — kun. A. Svarinskas ir kun. S. Tamkevičius. Tai garbingos eilės.

    Istorija ne visuomet sugeba laiku įvertinti, dažnai ji savo žodį taria pavėluotai, bet vis tik taria.

    Kitų silpnumą turi atsverti ryžtingųjų drąsa ir auka. Savo laiku G. Papini rašė: „Aš neprašau duonos nei užuojautos, prašau tik mažo atomo tiesos . . ." Reikia manyti, kad ir mūsų kankiniai kunigai — kun. A. Svarinskas ir kun. S. Tamkevičius — taip pat neprašo nei duonos, nei užuojautos. Jie tik prašo trupučio tiesos, kad mes viską teisingai suprastume.

    Upsalos universiteto vestibiulį puošia žodžiai: „Laisvai mąstyti yra gražu, bet dar gražiau teisingai mąstyti". Ar mes teisingai mąstome apie suimtus mūsų kankinius kunigus, apie visą dabartinę Bažnyčios padėtį?

    Popiežius Gregorijus VII yra pasakęs: „Mylėjau tiesą ir nekenčiau neteisybės, todėl mirštu tremtyje". Ir mūsų kunigai — kun. A. Svarinskas ir kun. S. Tamkevičius — yra nelaisvėje todėl, kad mylėjo tiesą ir nekentė neteisybės, kad teisingai suprato savo pareigas ir atsakomybes.

KUNIGAI KOVOJA UŽ BAŽNYČIOS TEISES


        Tarybų Sąjungos ATP Prezidiumui — Jurijui
        Andropovui
        Nuorašas: Lietuvos Vyskupams ir vyskupijų
        Valdytojams
Kaišiadorių Vyskupijos kunigų
Pareiškimas


(Prispaustieji beldžiasi į prispaudėjų raudonųjų bedievių duris):
    Mums kelia susirūpinimą paskutiniu metu spaudoje pasirodę pikti išpuoliai prieš religiją. Lietuvos KP pirmojo sekretoriaus P. Griškevičiaus kalboje sakoma: „Reikia visokeriopai stiprinti internacionalinio ir patriotinio auklėjimo ryšį su kova už religinių atgyvenų likvidavimą"
(LKP 2-me plenume Vilniuje 1981 m. birželio 17 d.). Prieš religiją ir gerus kunigus raštiškai yra pasisakęs ir KP sekretorius L. šepetys, o Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P. Anilionis griežtai reikalauja, kad būtų vykdomi LTSR ATP 1976.VII.28 d. patvirtinti Religinių susivienijimų nuostatai.

    Lietuvos katalikų dvasininkija mielai sveikintų normalius santykius tarp LTSR Vyriausybės ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios. Mes ir mūsų tikintieji neatsisakome vykdyti teisėtų tarybinės vyriausybės reikalavimų, kurie neprieštarauja Romos Katalikų Bažnyčios dogmoms ir moralei. Mes pasiryžę kartu su ja kovoti prieš moralines blogybes mūsų tautoje: alkoholizmą, šeimų irimą, chuliganizmą, negimusios gyvybės žudymą, ypač plačiai paplitusią, vyriausybei legalizavus — abortus.

    Tačiau dar kartą pabrėžiame, kad mes neturime teisės ir negalime vykdyti Religinių susivienijimų nuostatų, kadangi tai nesiderina su mūsų sąžine. Kai kurie tų nuostatų straipsniai nesiderina su Kristaus Evangelija, su Vatikano II Susirinkimo nutarimais, o taip pat su TSRS Konstitucija, Lenino direktyvomis iš 1918.1.23 d., Kompartijos nurodymais iš 1954.XI.10 d., su Visuotine Žmogaus Teisių Deklaracija, Helsinkio Baigiamojo Akto nutarimais, kuriuos pasirašydama Tarybų Sąjunga įsipareigojo visus savo įstatymus priderinti prie Helsinkio deklaracijos nuostatų.

    Todėl pareiškiame:
    Mes neturime teisės Romos Katalikų Bažnyčios vyskupijų ir parapijų valdymą atiduoti civilinei valdžiai ar eilinių tikinčiųjų sudarytiems komitetams, nes Katalikų Bažnyčioje paties Viešpaties Jėzaus Kristaus yra įstatyta hierarchinė santvarka (Mt. 16, 18-19). Bažnyčią valdo Popiežius, vyskupai ir jų padėjėjai kunigai. Tą patį sako Vatikano II-jo „Lumen gentium" (str. 10, 19, 20, 22); Codex Iuris Canonici (can. 218, 219, 329, 451). Minėtų kanonų pažeidimas baudžiamas atskyrimu nuo Bažnyčios (žr. can. 2333 ir 2334 § 2).
    Mes, kunigai, įpareigoti skelbti Evangeliją pamokslais ir katekizacija (Vatikano II „Christus Dominus", Nr. 14; can. 1329 ir 1330). šios pareigos atlikimą, ypač kur valstybė atskirta nuo Bažnyčios, tvarko ne civilinė valdžia, o tiktai vyskupas (can. 1337).

    Mes įpareigoti ir negalime atsisakyti teikti sakramentus prašantiems, ypač ligoniams ir mirštantiems, kiekvienoje vietoje, neatsižvelgiant į mūsų aptarnaujamos vietos ribas (can. 882).

    Mes prašome ir reikalaujame panaikinti civilinės valdžios nustatytą Kauno Kunigų seminarijos auklėtinių limitą, nes pagal kanonus (can. 1352 ir 1357) vyskupai ir vyskupijų valdytojai savo nuožiūra priima kandidatus į kunigų seminariją, skiria dėstytojus ir prižiūri mokymą bei auklėjimą.

    Mes reikalaujame, kad nebūtų daroma iš vyriausybės pusės kliūčių Lietuvos vyskupams ir vyskupijų valdytojams laisvai ir tik savo nuožiūra, be Lietuvos Religijų reikalų tarybos įgaliotinio sutikimo, skirti dvasininkus įvairioms dvasinėms pareigoms (can. 147 § 2, 152, 455 § D.

    Mes reikalaujame, kad tarybiniai valdžios pareigūnai mums, kunigams, netrukdytų aplankyti savo tikinčiųjų, jeigu jie to prašo. Lankymo pareigą mums uždeda Bažnyčios kanonai (can. 467 § 1). ir Kaišiadorių vyskupijos Sinodo nutarimai. Dabar gi lankymas yra uždraustas. Pavyzdžiui, tarybiniai pareigūnai trukdė kunigams aplankyti savo tikinčiuosius Alytuje, Kapsuke, o Prienuose kun. Antanas Gražulis buvo net nubaustas administracine tvarka.

    Mes reikalaujame, kad Ordinarai laisvai galėtų lankyti savo vyskupijos parapijas.

    Aukščiau išvardytas pareigas mums, Lietuvos katalikų dvasininkams, uždeda Katalikų Bažnyčios kanonai, Santarybų ir Sinodų nutarimai. Tuo tarpu Religijų susivienijimų nuostatai šias pareigas mums atlikti draudžia. Kokias sankcijas tarybinė valdžia mums betaikytų, mes turime
elgtis pagal šv. Rašto nurodymą: „Dievo reikia labiau klausyti negu žmonių" (Apd. 5.29).

    Katalikų Bažnyčios normalius santykius su Lietuvos tarybine valdžia nuolatos drumsčia grubi tikinčiuosius įžeidžianti antireliginė propaganda, tarybinių pareigūnų išsišokimai, tikinčiųjų diskriminavimas darbovietėse, tarnautojų, mokytojų, moksleivių persekiojimas už religinių pareigų atlikimą; kryžių naikinimas, švč. Sakramento išniekinimai, bažnyčių uždarinėjimai, bažnyčių ir kunigų apiplėšimai. Tikintieji ir dvasininkai buvo labai įžeisti dėl kelis kartus sunaikinto Kryžių kalno (Šiaulių raj. Jurgaičių km.) ir Alkakalnio arba Panų kalno nusiaubimo (Telšių raj. Pasruojės km.). Vilniaus arkikatedra paversta paveikslų galerija, šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje — ateistiniu muziejumi, Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčia — filharmonijos sale, nors Klaipėdos tikintieji neturi kur melstis.

    Artinantis įžymiems jubiliejams — 500 m. nuo šv. Kazimiero mirties (1984 m.) ir 600 m. nuo krikščionybės įvedimo Lietuvoje (1987 m.) — Lietuvos kunigai ir tikintieji laukia iš Partijos ir Vyriausybės geros valios gestų:

    1) grąžinti katalikams uždarytas ir atimtas bažnyčias, o ypač Vilniaus arkikatedrą, Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčią ir Klaipėdos Taikos Karalienės Bažnyčią;

    2) uždrausti naikinti istorines-religines vertybes: kryžius, koplytėles, paminklus; uždrausti naikinti tikinčiųjų gerbiamas ir šventomis laikomas vietas;

    3) 1976 m. liepos 28 d. priimtus Religinių susivienijimų nuostatus pakeisti taip, kad jie derintųsi su Katalikų Bažnyčios kanonais, tokiu būdu sudarant kunigams ir tikintiesiems sąlygas jų laikytis;

    4) grąžinti į pareigas jau daugiau kaip 20 metų be teismo ištremtą į Žagarę Vilniaus arkivyskupijos vysk. Julijoną Steponavičių;

    5) Peržiūrėti prievartos ir apgaulės būdu parapijos komitetams primestas su valdžia sutartis;
    6) įspėti rajonų ir apylinkių pareigūnus nutraukti kunigų ir tikinčiųjų diskriminaciją, nes tikintieji sudaro didžiąją Lietuvos gyventojų dalį ir pasižymi sąžiningu darbu; jie neturėtų būti netaktiškais pareigūnų veiksmais skatinami neigiamai žiūrėti į tarybinę valdžią.

    7) leisti pasistatyti bažnyčias besikuriančiuose miestuose, o taip pat augančių miestų mikrorajonuose;

    8) leisti atlikti religines apeigas mirusiems; šarvuoti skirtose vietose.

    Atsakymą į mūsų raštą laukiame atsiunčiant vienam iš pasirašiusių Kaišiadorių vyskupijos kunigų. 1983 m. vasario mėn.
Kaišiadorių vyskupijos kunigai:
L. Puzonas     P. Guobys      P. Krikščiukaitis
Z. Navickas    K. Trimonis    J. Kazlauskas
H. Misiūnas    B. Klimas      P. Venckus
K. Žilys          S. Kiškis       J. Voveris
S. Linda         A. Šatas        J. Anusevičius
P. Bingelis      B. Bulika       V. Avižienis
R. šalčiūnas    Z. Gustainis   R. Puzonas
V. Sidaras      K. Pivariūnas   J. Katulis
A. Ažubalis    Č. Kavaliauskas    Z. Stančiauskas
J. Milašius     Z. Červokas     J. Zubrus
J. Stasiūnas    J. Tomkus      J. Pilka
P. Šiugžda     N. Švogždys    E. Kraujalis
Apie 30 parašų neįskaitomi.

SUIMTŲ KUNIGŲ GYNIMO AKCIJA LIETUVOJE


    TSKP Generaliniam Sekretoriui Jurijui
    Andropovui
    Nuorašai: LTSR Generaliniam Prokurorui,
    Vyskupams ir Valdytojams,
    Lietuvos Kulto Įgaliotiniui.
Kaišiadorių vyskupijos kunigų Pareiškimas

(Kaišiadorių vyskupijos kunigai prašo nutraukti kun. A. Svarinskui keliama baudžiamąją bylą):
    Pastaruoju metu mūsų spaudoje pagausėjo straipsnių ateistine tematika ir 1983 m. sausio 26 d. buvo suimtas Viduklės katalikų parapijos (Raseinių raj.) klebonas kunigas Alfonsas Svarinskas. Tuojau pat rajonų laikraščiuose buvo pakartoti seni priekaištai kun. Alfonso Svarinsko adresu.

    Mes žinome kun. Alfonsą Svarinską kaip uolų ir gerą kunigą, aktyviai kovojantį su vis labiau plintančiu girtavimu Lietuvoje, drąsiai pakeliantį balsą prieš esamas negeroves mūsų tėvynėje, išdrįstantį pasisakyti, kad, savavališkai ar piktnaudžiaujant įstatymais, būna užgaunami tikintieji ar jiems šventi dalykai, išniekinamos šventovės, kai nesudraudžiami ateistai per daug sau leidžia.

    1978 metų birželio mėn. 28 d. „Tiesoje" išspausdintas ir dabar rajoniniuose laikraščiuose pakartotas Vytauto Žeimanto straipsnis apie kun. Alfonsą Svarinską yra neteisingas. Pokario metais Lietuvoje visiškai neteisingai ir be teismo buvo represuota daug žmonių. Todėl prikišti tuos laikus kun. Alfonsui Svarinskui negalima, kaip negalima du kartus bausti už tą patį nusikaltimą. To laikotarpio „kaltumas" daug kam buvo tiktai primestas. Negalima tuomet nukentėjusių žmonių be išimčių vadinti „banditais". Lygiai mes netikime, kad dabar pas kun. Alfonsą Svarinską apsilankantieji žmonės yra buvę „banditai".

    Tarybinė teisė teigia, kad ji yra labai humaniška nusikaltėlių atžvilgiu, bausdama net tikrus nusikaltėlius: neleidžia iš jų tyčiotis, įsako sugrįžusius iš bausmės vietos įdarbinti, jų nediskriminuojant. Kam taip išimtinai užsipulti kun. Alfonsą Svarinską?

Ir kun. Alfonso Svarinsko dalyvavimą Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitete negalima traktuoti nusikaltimu. Jie veikė viešai, pareiškimus rašė tarybinės
valdžios įstaigoms, pranešdami, kur ir kaip konkrečiai yra diskriminuojami tikintieji žmonės. Visi žino, kad tikintieji ne kartą būna užgaunami, blogai traktuojami. Konstitucija suteikia kritikos teisę ir pramato bausmes už tokios kritikos užgniaužimą.

   
Religinių susivienijimų nuostatai yra pasenę, prieštarauja Konstitucijai, TSRS tarptautiniams įsipareigojimams, jų reikalavimai susikerta su tikinčiųjų sąžine, su kunigo tiesioginėmis pareigomis, su Bažnyčios įstatymais. Absoliuti Lietuvos kunigų dauguma savo laiku yra raštu pareiškusi TSRS Vyriausybei, kad jie, neišduodami savo pareigų ir neužgaudami savo Bažnyčios, daugelio šitų nuostatų tikrai laikytis negali. Mes manome, kad įstatymai privalo tarnauti žmonėms ir atsižvelgti į esamas ir toleruojamas Bažnyčias. Kai žmogus klauso savo sąžinės, kai jis atlieka savo pareigas ir už tai būna baudžiamas pagal netikslius įstatymus, — jis jaučiasi ir yra teisus, net didvyris.

    Praėjusiais metais mes apsidžiaugėme sugrįžusiu į savo pareigas — po 25 metų visiškai neprasmiškos izoliacijos — mūsų vyskupijos vyskupu Vincentu Sladkevičiumi, šis sugrąžinimas ne vienam atrodė šviesesniu pragiedruliu mūsų padangėje. Todėl kun. Alfonso Svarinsko suėmimas mus visus nelauktai sukrėtė, šitaip būtų galima apkaltinti daugumą Lietuvos kunigų.

    Tarptautinė padėtis, vieši Tarybinės Vyriausybės pareiškimai visam pasauliui ir mūsų gera valia patarnauti žmonėms leidžia mums tikėti, kad mes būtume geriau traktuojami.

    Todėl prašome padaryti žygių, kad keliama baudžiamoji byla kun. Alfonsui Svarinskui būtų nutraukta ir šiam uoliam mūsų kunigui būtų leidžiama darbuotis laisvėje ir Bažnyčioje, nes kunigų Lietuvoje labai trūksta. Juo labiau, kad jis vis tiek lieka kunigu ir darbuosis visur ir visada. Mes galvojame, kad ne kun. Alfonsas Svarinskas, kuris jautriai, jaudindamasis ir atvirai kalbėjo apie dabarties negeroves mūsų visuomenėje, yra Jūsų priešas.
Yra žmonių, kurie niekur nedirba, nesąžiningai dirba, netvarkingai gyvena ir ardo gyvenimo rimtį ir tvarką, šitokių žmonių sutvarkymui ir auklėjimui privalėtų būti nukreiptos visos mūsų pastangos.

    Prašome leisti kunigams ir tikintiesiems, jų neužgaunant ir jiems netrukdant, darbuotis su visais geros valios žmonėmis visos mūsų visuomenės gerovei.

1983 m. vasario mėn.

Kaišiadorių vyskupijos kunigai:

Vysk. Sladkevičius Vincentas
    Milašius Ignotas
Aliulis Vaclovas
                      Alkovikas Aleksandras
Anusevičius Juozapas
              Araminas Antanas
Avižienis Vladislovas
                Ažubalis Alfonsas
Budrauskas Petras
                    Bulika Bronislovas
Cukuras Viktoras 
Vilius             Čeberiokas Juozapas
Červokas Zigmantas
                Dabrovolskis Juozapas
Danyla Jonas
                          Genevičius Pranciškus
Guobys Petras
                        Gustainis Zigmantas
Jonys Jonas, kanauninkas
        Jurgilas Antanas
Katulis Jonas
                         Kaušyla Jonas
Kavaliauskas Česlovas
            Kavaliauskas Ignotas
Kazlauskas Jonas
                    Misiūnas Hiliaras
Navickas Zenonas
                  Novelskis Bronislavas
Novickis Mikalojus
                  Paulikas Zigmantas
Petkevičius Mykolas Marijonas
    Pilka Jonas
Pinkevičius Vincentas
              Pivariūnas Kazimieras
Puzonas Liudvikas
                    Puzonas Rokas
Sidaras Vytautas
                    Smalinskas Leonas
Stančiauskas Zigmantas
          Stankevičius Stanislovas
Stasiūnas Juozapas
                Sudavičius Vytautas
Šalčiūnas Romualdas
              Šatas Alfonsas
Šilkinis Albinas
                      Šiugžda Petras
Švogžlys Nikodemas
               Tomkus Jonas
Kiškis Stanislovas, kanauninkas  Trimonis Kazimieras
Kraujalis Edvardas
                   Valatka Petras
Krikščiukaitis Petras 
Kastytis     Venckus Pranciškus
Kuizinas Jonas
                Voveris Juozapas
Čiupala Stanislovas
            Zubrus Jonas
Laskauskas Petras, kanauninkas
    Žilys Kazimieras
Leonavičius Aleksandras     Žvinys Jonas
Linda Stanislovas
              Lunius Juozapas
Masalskas Juozapas
            Matulaitis Juozapas

TSRS CK Generaliniam Sekretoriui
Jurijui Andropovui
Panevėžio vyskupijos kunigų
Pareiškimas


(Panevėžio vyskupijos kunigai prašo nutraukti kun. A. Svarinskui iškeltą baudžiamąją bylą):
    1983 m. sausio 27 d. Lietuvos Komunistų partijos Centro komiteto, Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos ir Lietuvos TSR Ministrų Tarybos organas „Tiesa" išspausdino žinią, kad Lietuvos TSR prokuratūroje A. Svarinskui iškelta baudžiamoji byla ir 1983 m. sausio 26 d. įstatymo numatyta tvarka patrauktas atsakomybėn, apkaltinant kun. A. Svarinską antikonstintucine, antivalstybine veikla.

    Patirta, kad ne tik keliama byla, bet kun. A. Svarinskas š.m. sausio 26 d. Raseiniuose buvo areštuotas ir išvežtas į Vilniaus saugumo kalėjimą.

    Ši liūdna ir labai skaudi žinia pasklido labai plačiai ir sukrėtė kunigus ir tikinčiuosius, sukeldama nerimą.

    Kun. A. Svarinsko veikla buvo tik religinėje srityje. Jis siekė, kad tikintieji galėtų naudotis, kas yra pagrindinio valstybės įstatymo — Konstitucijos deklaruota, garantuota ir Tarybų Sąjungos Vyriausybės pasirašyta, ratifikuota tarptautiniuose susitarimuose. Inkriminuojama, kad jis nepaisė Religinių susivienijimų nuostatų. Savo laiku du vyskupai ir 522 kunigai oficialiai pareiškė TSRS Vyriausybei, kad tie nuostatai prieštarauja Bažnyčios kanonams, o pastarųjų nesilaikant, — nusikalstama ištikimo kunigo
sąžinei. Kun. A. Svarinskas, Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komiteto narys, pasisakydamas prieš tikinčiųjų diskriminavimą, rėmėsi TSRS Konstitucijos 49 straipsniu ir LTSR Konstitucijos 47 straipsniu: „Kiekvienas Lietuvos TSR pilietis turi teisę pateikti valstybiniams organams ir visuomeninėms organizacijoms pasiūlymus dėl jų veiklos gerinimo, kritikuoti darbo trūkumus (. . .) persekioti už kritiką draudžiama. Asmenys, persekiojantys už kritiką, traukiami atsakomybėn".

    Tikėjimo skleidimas pamoksluose ir tikėjimo gynimas — nėra jokia antikonstitucinė ir antivalstybinė veikla. Kun. A. Svarinskas tuo ir ribojosi.

    Prašome Tarybinę Vyriausybę šią kaltinamąją bylą kun. A. Svarinskui nutraukti ir leisti jam eiti kunigo pareigas.
1983 m. kovo 4 d.

Panevėžio vyskupijos kunigai:

Čiučkis Povilas
        Dubnikas Juozas
Dulksnys Kazimieras
    Galvydis Steponas
Garška Juozas
        Giedraitis Juozas
Girnius Kazimieras   Gylys Mykolas
Gobis Antanas
        Gražys Alfonsas
Gutauskas Klemensas
    Ikamas Gaudentas
Ivanovskis Tadas
    Jančys Alfonsas
Jankevičius Povilas    Janulis Juozas
Jasiūnas Vytautas
     Jatulis Jonas
Juodelis Jonas
          Adomonis Petras
Antanaitis Bronius
    Arlauskas Vincentas
Bagdonas Jonas
        Bagdonas Juozas
Balaiša Bronius
        Balaišis Antanas
Balašauskas Vytautas
    Balčiūnas Jonas
Balčiūnas Juozas
        Balickaitis Jurgis
Balsys Kostas
            Baltuška Petras
Baniulis Algis
            Baronas Kazimieras
Blynas Laimingas-Feliksas
    Braukyla Valdas
Breivė Adolfas
            Budriūnas Petras
Buliauskas Jonas
        Butkus Jonas
Juška Antanas             Kadžius Alfonsas
Kairys Antanas
            Kapočius Vytautas
Keršulis Lionginas
        Kiela Petras
Kietis Antanas
            Kisielius Anicetas
Klezys Povilas
            Kremenskas Vladas
Krumpliauskas Stanislovas
    Kuzmickas Petras
Labakojis Jonas
          Lapinskas Jonas
Liesis Antanas
            Lukšas Juozas
Lukšas Leonas
            Markevičius Petras
Marozas Vytautas
        Masys Aleksandras
Masys Vytautas
          Mikulėnas Antanas
Miškinis Povilas
          Mitrikas Antanas
Mozūras Kazimieras
     Nagulevičius Jonas
Narušis Algirdas
          Neniškis Lionginas
Nykštas Petras
            Paltanavičius Albinas
Pelešynas Steponas
     Petrauskas Antanas
Pipiras Albinas
            Pranevičius Jonas
Juozėnas Povilas
         Jurgaitis Jonas
Raščius Pranas
            Rimša Jonas
Rinkevičius Edmundas
    Sabaliauskas Pranas
Saprigonas Raimundas
    Simsonas Bronius
Skardinskas Leonardas
    Stonys Mykolas
Stankevičius Vincentas
    Strazdas Bronius
Sungaila Aloyzas
            Strelčiūnas Alfonsas
Svirskis Povilas
             Šiaušiūnas Ignas
Šlapelis Bronius
            Šliauteris Povilas
Šukys Gediminas
            Šumskis Juozas
Talačka Albertas
            Tamošauskas Leonardas
Tamulionis Stasys
          Tarulis Petras
Tvarijonas Vytautas
        Uogintas Jonas
Urbonas Benediktas
        Vaičiūnas Jonas
Valančiūnas Antanas
        Varnas Juozas
Varžinskas Povilas
          Vaškevičius Antanas
Vaškevičius Juozas
         Zakrys Vytautas
Zubavičius Stasys
            Zulonas Antanas
Pranskietis Augustinas
    Pukenis Robertas
Puriuškis Izidorius
            Žilinskas Bronius
Žvinys Serafinas
            Uždavinys Sigitas
Rameikis Antanas

    Iš 126 vyskupijos kunigų pasirašė 117, atsisakė pasirašyti keturi kunigai, 5 kunigams dėl sunkumų susitikti pareiškimas nebuvo pasirašytas.

*     *     *
TSKP Generaliniam Sekretoriui Jurijui Andropovui

Kauno Arkivyskupijos kunigų

Pareiškimas


(Kauno arkivyskupijos kunigai prašo kun. A. Svarinską paleisti ir bylą nutraukti):
    1983 m. sausio 26 d. Lietuvos TSR prokuratūros įsakymu buvo suimtas Viduklės klebonas kun. Alfonsas Svarinskas.

    Mes, Kauno Arkivyskupijos kunigai, kun. A. Svarinską gerai pažįstame, nes jis eilę metų dirbo Viduklės parapijoje. Pažįstame kaip gerą ir uolų kunigą. Jis nuoširdžiai patarnaudavo tikintiesiems, vykdant Bažnyčios reikalavimus, uoliai kovojo prieš alkoholizmą ir visada kalbėjo tik tai, kuo buvo įsitikinęs. Kaltinimai prieš kun. Alf. Svarinską, kad jis užsiima antitarybine veikla, yra nepagrįsti.

    Kun. Alf. Svarinskui inkriminuojama, kad jis nepaisė Religinių susivienijimo nuostatų. Savo laiku du vyskupai ir 522 kunigai oficialiai pareiškė TSRS vyriausybei, kad nė vienas Bažnyčiai ištikimas kunigas tų nuostatų laikytis negalės, nes jie prieštarauja Bažnyčios kanonams, jie taip pat nesiderina ir su TSRS Konstitucija. Todėl ne tik kun. A. Svarinskas nesilaikė Religinių susivienijimo nuostatų

— jų nesilaiko visi Bažnyčiai ištikimi Lietuvos kunigai, nes, jų laikydamiesi, jie elgtųsi prieš Bažnyčios kanonus ir prieš savo sąžinę. Pvz., kunigas, užimdamas parapijos klebono pareigas, prisiekia rūpestingai administruoti parapiją dvasiniuose ir medžiaginiuose reikaluose, o RSN reikalauja, kad kunigas būtų tiktai kulto tarnas.

    Kai spaudoje buvo rašoma apie kun. Alf. Svarinską, nebuvo pateikta nė vieno rimto argumento, kad jo veikla būtų antitarybinė.

    Kun. A. Svarinskui inkriminuojama jo veikla Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitete. O ką antitarybinio galima surasti Katalikų komiteto dokumentuose? TTGKK savo dokumentuose iškeldavo tik tikinčiųjų diskriminacijos faktus.

    Mes esame giliai įsitikinę, kad kun. Alf. Svarinskas suimtas tik už religinę veiklą. Todėl jo byla labai kompromituoja Tarybinę vyriausybę viso pasaulio akyse.

    Prašome kun. Alf. Svarinską paleisti ir bylą nutraukti.

Pasirašė Kauno arkivyskupijos kunigai:

Vysk. J. Steponavičius
    P. Ščepavičius        S. Pilka
L. Kalinauskas
             J. Survila                 R. Misaras
V. Brusokas
                J. Užkuraitis            A. Jakubauskas
J. Vaicekauskas
            B. Gimžauskas          K. Jakaitis
P. Petraitis
                 B. Gaižutis                M. Dobrovolskis
K. Dambrauskas
            A. Imbras                 P. Matulaitis
A. Počiulpis
                 B. Jakubauskas         J. Preinas
P. Mikutis
                  P. Bubnys                 V. Brilius
Iz. Butkus
                    V. Valavičius            V. Ramanauskas
J. Raudonikis
              M . Buožius                 J. Račaitis
V. Šauklys
                 F. Baliūnas                P. Meilus
S. Kadys
                     A. Bulotas               P. Martinkus
A. Lileika
                    A. Jurgutis                 K. Statkevičius
A. Lapė
                     Ž. Veselka                A. Ramanauskas
R. Liukas
                    J. Želvys                  J. Matulevičius
B. Povilanskis
             J. Katinas                P. Gaižauskas
P. Tavoraitis
                A. Kazlauskas            B. Vaira
Z. Grinevičius
            R. Macevičius             P. Pranckūnas
L. Semaška
              J. Razmantas             V. Griganavičius
A. Petraitis,
             A. Markaitis                 P. Žiugžda
K. Peslikas
                K. Daknevičius          L. Vaičiulionis
J. Maleckis
                V. Radzevičius         J. Aleksiūnas
K. Sirūnas
                 A. Ylius                    V. Luzgauskas
J. Dobilaitis
                G. Gudanavičius        L. Jagminas
V. Tamoševičius
            B. Stasuitis             A. Vanagas
V. Pranskietis
                A. Slavinskas          P. Mačiūta
J. Fabijanskas
            E. Bartulis                 J. Indriūnas
J. Babonas
                B. Nemeikšis             P. Bastys
J. Kaknevičius
            A. Danyla                 J. Tamonis
J. Girdzevičius
            S. Gruodis                 P. Liubonas
A. Močius
                    J. Voveris                 J. Vaičeliūnas
J. Albavičius
                E. Simaška                 G. Dunda
J. Povilaitis
                V. Petkevičius             J. Kazlauskas

Liet. TSR Prokurorui

    Nuorašas: Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio
    vyskupijos apaštaliniam administratoriui
    vysk. L. Poviloniui
Kybartų parapijos bažnyčios komiteto

Pareiškimas

(Kybartų bažnyčios komitetas prašo LTSR prokurorą paleisti kun. S. Tamkevičių):
    Jau tuojau bus 2 mėn. kai mūsų parapijos klebonas kun. S. Tamkevičius laikomas Valstybinio saugumo komiteto izoliatoriuje. Kybartų parapijos tikintieji kantriai laukia Jo sugrįžtant.

    Mūsų įsitikinimu, jis jokio nusikaltimo nėra padaręs.

    Jau aštunti metai kai mes jį pažįstame kaip darbštų, tiesų, nuoširdų žmogų. Septynerius metus klausėme jo pamokslus ir negirdėjome, kad jis būtų ką nors šmeižęs,
raginęs pakeisti esamą politinę ar ekonominę santvarką. Niekuomet negirdėjome, kad mūsų gerb. klebonas būtų raginęs nesilaikyti Konstitucijos.

    Jis ragino gerbti kitus žmones, reikalavo sąžiningumo darbe. Jis griežtai nusistatęs prieš tinginiavimą ir girtuokliavimą, prieš artimo turto grobstymą.

    Jaunimą ragino gerai mokytis, gerbti tėvus, mokytojus, vyresnius.

    Prašome Prokurorą atsižvelgti į mūsų pareiškimą ir pakreipti reikalus taip, kad mūsų gerb. klebonas kun. S. Tamkevičius būtų nedelsiant paleistas.
    1983 m. birželio 30 d.
Kybartų bažnyčios komiteto nariai:
O. Griškaitienė  
    Katkevičius     B. Siaurusaitytė  
V. Paulauskas
    N. Mačiulaitienė  M. Ašmonas
S. Kroelskas
      T. Ferensas        E. Menčinskienė
K. Abraitis
        M. Mališkienė      A. Bilickas
M. Sabaliauskas
    J. Samuolis      D. Abraitytė
V. Urbonas
        G. Želvienė         Tutlys
T. Basanavičiūtė

    Visoje Lietuvoje buvo renkami ir dabar teberenkami parašai dėl kunigų — Alf. Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus — išlaisvinimo. Po protestu dėl kun. A. Svarinsko suėmimo pasirašė žemiau išvardintų parapijų tikintieji:
Pajūris — 43
        Šatės — 511
Šilalė — 257
        Pievėnai — 48
Skaudvilė — 177   Klaipėda — 1709

    Žemiau pateikiame pareiškimų-protestų tekstus, po kuriais Lietuvoje renkami parašai dėl kunigo Sigito Tamkevičiaus suėmimo ir kun. Alfonso Svarinsko nuteisimo ilga lagerio ir tremties bausme ir siunčiamus TSKP Generaliniam Sekretoriui J. Andropovui ir kitoms aukščiausioms valdžios įstaigoms.
Pareiškimas

    1983 m. gegužės 6 d. mus, tikinčiuosius, pasiekė skaudi žinia, kad kun. Alf. Svarinsko teismo metu buvo iškelta baudžiamoji byla TTG Katalikų komiteto nariui, Kybartų parapijos klebonui S. Tamkevičiui.

    Kun. S. Tamkevičius yra vienas iš geriausių Lietuvos kunigų, o jo antivalstybinis bei antikonstitucinis kaltinimas yra neteisingas. Lietuvos kunigų suėmimus mes traktuojame kaip mūsų, tikinčiųjų, persekiojimu; o juk mes auginame duoną, dirbame gamyklose — mumis remiasi valstybė.

    Reikalaujame nedelsiant paleisti nuteistą kun. Alf. Svarinską ir suimtą kun. S. Tamkevičių.

*     *     *

Pareiškimas


    1983 m. gegužės 6 d. mus, Lietuvos tikinčiuosius, pasiekė skaudi žinia: kun. Alf. Svarinskas nubaustas 7 m. lagerio ir 3 metus tremties. Negana to, suimtas kun. S. Tamkevičius. Jam iškelta baudžiamoji byla už tai, kad buvo geras ir uolus Katalikų Bažnyčios kunigas.

    Ką visa tai reiškia? Kaip ilgai bus tyčiojamasi ir diskriminuojami tikintieji?! Nejaugi tai ir yra Jūsų atsakymas į 50,000 Lietuvos tikinčiųjų prašymą paleisti nekaltai suimtąjį kun. Alfonsą Svarinską?

    Gražinkite Lietuvai mylimus ir brangius kunigus — Alf. Svarinską ir S. Tamkevičių!

*     *     *

Pareiškimas

    Lietuvoje šiuo metu virš 150 parapijų neturi kunigų. Paskutiniu laiku buvo suimti 2 kunigai: Alfonsas Svarinskas ir Sigitas Tamkevičius. Visa tai mums, tikintiesiems,
kelia didelį susirūpinimą: jau daug kur negali būti pilnai patenkinti tikinčiųjų religiniai poreikiai.

    Mums nesuprantama, už ką yra suimti ir teisiami tie kunigai? Kiek mums teko girdėti jų sakomų pamokslų ar Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto pareiškimų, jie nė vienu žodžiu nepasisako prieš valstybę ar prieš jos santvarką.

    Mūsų spauda, aprašydama kun. A. Svarinsko teismą, nenurodė nė vieno nusikaltimo prieš valstybę ar jos santvarką, už kurį šis kunigas buvo nuteistas. Kalbama bendrom frazėm: antikonstitucinė, antitarybinė veikla, šmeižimas. Bet kokia veikla — nepasakoma.

    Tie kunigai savo pasisakymuose tik gynė tikinčiųjų teises, kėlė viešumon faktus, rodančius tikinčiųjų diskriminavimą įvairiose gyvenimo srityse, kėlė aikštėn ateistų savivaliavimą, užgaunantį tikinčiųjų teises ir jausmus. Tų faktų kėlimas viešumon negali būti traktuojamas valstybės ar jos santvarkos šmeižimu.

    Jūs savo kalboje š.m. birželio mėn. 15 d. pasakėte: „Mūsų šalyje visi turi vienodas teises ir vienodas pareigas visuomenei" („Tiesa", 1983.06.16 Nr. 138). TSKPCK sekretorius K. Černenka savo kalboje š.m. birželio mėn. 14 d. pasakė: „Visiems žinoma, kad mūsų Konstitucija garantuoja sąžinės laisvę. Komunistai — nuoseklūs ateistai, bet savų pažiūrų niekas neprimeta. Mūsų metodas — švietimas, įtikinėjimas, propaganda. („Tiesa", 1983.06.14. Nr. 137). Teisingai pasakyta, o praktikoje — kitaip. Visose Lietuvos mokyklose iš mokinių pareikalaujama pasirinkti: jei lankysi bažnyčią, jei nebūsi komjaunuolis, — taigi ateistas, — tai į jokią aukštesnę mokyklą neįstosi. Ar tai ne diskriminacija ir ateizmo primetimas? O kai kunigai tokius ir jiems panašius tikinčiuosius diskriminuojančius faktus pareiškė viešai, tai jie kaltinami Valstybės ir jos santvarkos šmeižimu, antikonstitucine veikla, suimami ir teisiami.

    Jus, kaip Valstybės Vadovą, prašome padaryti viską, kad tikintieji nebūtų diskriminuojami,  o už teisingą
kritiką suimti kunigai — Alf. Svarinskas ir Sigitas Tamkevičius — būtų paleisti.

Protestas


    Perskaitę gegužės 7 d. „Tiesoje" pranešimą, kad kun. Sigitas Tamkevičius patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, remiantis LTSR BK 68 str. I dalimi, esam giliai pasipiktinę.

    Tokį LTSR Aukščiausiojo teismo kaltinimą laikome neteisingu. Kun. S. Tamkevičius, kaip ir kun. A. Svarinskas, yra vienas iš uoliausių kunigų mūsų tautoje.

    Savo pamoksluose jis gynė Bažnyčios ir valstybės autoritetą, skelbė blaivybę, sąžiningą žmonių požiūrį į darbą, jaunuomenės dorinimą, Dievo ir Bažnyčios įsakymų vykdymą.

    Jo areštavimas — tai dar vienas išpuolis prieš Lietuvos Katalikų Bažnyčią ir Jos uoliausius kunigus.

    Gerb. Prokurore, nors tarybų valdžia neatsižvelgė į 45 tūkstančių tikinčiųjų liudijimą, kad kun. A. Svarinskas neteisingai patrauktas baudžiamon atsakomybėn, protestuodami reikalaujame, kad neteisingai baudžiami kunigai — A. Svarinskas ir S. Tamkevičius — būtų paleisti ir prašome neterorizuoti uoliai savo pareigas einančių kunigų.

    Mes, savo pūslėtomis rankomis uždirbdami duoną visiems vadovaujantiems, reikalaujame, kad būtų palikta tikėjimo laisvė.
Po pareiškimias-protestais pasirašė:

Dotnuva 136
    Druskininkai 453    Šiauliai 1255
Vidiškiai 170
    Prienai 2996          Ukmergė 489
Dūkštas 448
    Šakiai 1717           Zarasai 522
Imbradas 86
    Kybartai 1145        Biržai 2345
Veisėjai 475
    Pociūnėliai 76       Telšiai 1007
Kirdeikiai 161   Spitrėnai 42          Garliava 317
Sintautai 110
    Skirsnemunė 50     Santaika 571
Meteliai 618
      Seirijai 371          Vištytis 145
Viešvienai 89
    Paringys 1559       Girdžiai 279
Raseiniai 36
      Balbieriškis 406     Prienų raj. 1020
Kėdainiai 1142   Anykščiai 415
        Utena 828
Griškabūdis 227  Molėtai 212
         Žagarė 270
Užpaliai 454
     Salakas 136          Leipalingis 351
Virbalis 128
       Vilkaviškis 1149   Gižai 87
Riečiai 35
         Krosna 415           Liubavas 474
Pilviškiai 335
    Butrimonys 341     Šimkaičiai 139
Gražiškiai 535    Bartininkai 604
     Vilnius 1024
Kaunas 7324
    Panevėžys 2672     Alytus I ir II 1098
Rudamina 224   Leliūnai 218
          Smalvos 78
Skudutiškės 325 Kapčiamiestis 754  Kudirkos Naumiestis 357
Jurbarkas 475
    Simnas 627          Igliauka 161
Gudeliai 85
      Šeštokai 163          Leckava 31
Punia 268
        Jonava 406             Pajevonys 1705
Lazdijai 1848
    Mažeikiai 671


*     *     *

IŠRAŠAI IŠ KUN. A. SVARINSKO BYLOS

(Kun. A. Svarinsko teismo personalas teisiamojo iškeltus tikinčiųjų persekiojimus laiko valdžios teisėtomis dorybėmis, o persekiojimų iškėlimą — nusikaltimu):
    Kun. A. Svarinsko byla — 5465 puslapių!

    Iš nuteisimo kaltinamojo akto 1983 m. balandžio 22 d. yra pagrindas kaltinamąjį atiduoti teismui. Į teisiamąjį posėdį netikslinga kviesti liudytojus: S. Sotničenko, S. Matuliauską, P. Milių, A. Macį. Būrį — A. Gudaitienę, J. Bernotaitę, V. Jonaitienę, V. Vileikį, O. Tamašauskienę, A. Juodeikienę, G. Gudanavičių, P. Kačiusį, S. Kaplanienę, E. Matonienę, J. Plitniką, L. Rudžionytę, J. Bagdonienę, S. Sadauskienę, B. Kulpinskaitę, N. Mizarą, Z. Kubilių, Z. Kamarūną, S. Keslerį, R. Znamenskienę, V. Cukurą,
kurių parodymais nustatytas aplinkybes galima patikrinti ir kitais įrodymų šaltiniais.

    Liudytojai: A. Keina, J. Kauneckas, V. Vėlavičius, V. Stakėnas, L. Kalinauskas, M. Gavėnaitė neparodė apie faktus, kurie susiję A. Svarinskui pateiktais kaltinimais, todėl ir šie liudytojai į posėdį nekviečiami. Liudijančių iš pamokslų buvo 21; 3 neatvyko, iš jų: 11 partinių, 4 komjaunuoliai, 4 nepartiniai.

    Dar apklaustas kun. A. Gražulis ir keletas žmonių iš Igliaukos, bet ir jie prieš kun. A. Svarinską nieko neparodė, todėl ir jie nepakviesti į teismą.

    Baudžiamoji byla Nr. 09-2-003-83
    Tardė prokuratūros ypatingų bylų tardytojas Egidijus Bičkauskas, kilimo jieznietis.

    Teisė: LTSR Aukščiausio Teismo pirmininko pavaduotojas M. Ignotas, tarėjai — B. Treinienė ir A. Jašmantas, sekretorė V. Čaikauskaitė. Tardytojui talkiniinkavo 5 saugumo tardytojai: papulkininkis Markevičius, majorai: Pilelis, Rainys, kap. Jurkšta ir vyr. Įeit. Vydžėnas.

    Išnagrinėjus bylą, teisminė kolegija nutarė: teisiamasis A. Svarinskas, siekdamas susilpninti tarybų valdžią ir dangstydamasis tikinčiųjų teisių gynimu nuo 1978 m. iki 1983 m. sausio mėn. sistemingai raštu ir žodžiu šmeižė tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką, ragino prieš ją kovoti. Žemino TSRS tarptautinį prestižą. Pamoksluose tikintiesiems bei taip vadinamo Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto vardu paruoštuose dokumentuose A. Svarinskas pateikdavo iškraipytus arba išgalvotus faktus ir šmeižikiškus prasimanymus, aukštino asmenis, veikusius prieš tarybų santvarką ir skatino pasekti jų pavyzdžiu, ragino laužyti tarybinius įstatymus, reguliuojančius bažnyčios atskyrimą nuo valstybės ir nepaklusti vietinės valdžios organams. Pamokslų iš pradžių buvo 29, bet sugedo užrašytos magnetofono juostelės, todėl paliko tik 18: 4 Kybartuose, 4 Kalvarijoje, 3 Viduklėje, 2 Šiluvoje, 1 Žagarėje, 1 Pagramantyje ir 1
Veiviržėnuose, štai ką apie pamokslus kalba kaltinamasis teismo sprendimas:

    Juose teigė, kad valdžios organai administracinėmis priemonėmis varžė pagrindines tikinčiųjų ir bažnyčios teises, ypač diskriminavo tikintįjį jaunimą ir moksleiviją, persekiojo tikinčiuosius ir dvasiškius, sąmoningai nekovojo su dvasiškių ir bažnyčių užpuolimais, nesiekė išaiškinti tikrųjų kunigų žudikų. Neslėpdamas savo priešiškumo tarybinei santvarkai, A. Svarinskas pamoksluose įrodinėjo, kad tarybų Lietuvoje, socialinio gyvenimo būdo pasėkoje plačiai paplitusios tokios moralinės ydos kaip girtavimas, tinginiavimas, alkoholizmas, chuliganizmas, paleistuvystė ir venerinės ligos. A. Svarinskas ragino daugiau jėgų ir laiko skirti vadinamam „Tautos atgimimo" reikalui, propagavo pasipriešinimą tarybinės santvarkos idėjai.

    Plėtodamas antitarybinę veiklą, A. Svarinskas kartu su kitais asmenimis, neturėdamas jokių įgaliojimų ir valdžios organo leidimo, 1978 m. lapkričio 13 d. pasivadino Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetu. Jo vardu platino tekstus. 1978 m. lapkričio mėn. — 1982 m. rugsėjo laikotarpy paruošė nemažiau kaip 51 dokumentą.

    Tuo tikslu 1978 m. lapkričio 22 d. Maskvoje V. Kapitančiuko bute, taip vadinamo „Krikščioniškojo komiteto" narių suruoštame susirinkime su buržuaziniais valdžios atstovais, A. Svarinskas perdavė buržuaziniams korespondentams pirmuosius 4 „Katalikų komiteto" dokumentus, o 1979 m. birželio mėn. Kaune, A. Znamenskio bute, perdavė JAV turistui Voldemarui Cukurui tris „Komiteto" dokumentus (Nr. 12,15,17) . . .

    Užsienio buržuazinės propagandos organai šmeižikiško „Katalikų komiteto" raštus plačiai panaudojo veiklai prieš Tarybų santvarką, talpino įvairiuose leidiniuose, transliavo antitarybinėse radijo laidose.

    A. Svarinskas 1978 m. lapkričio 22 d. dalyvavo kuriant ir pats pasirašė bendrą kitaip vadinamo „krikščioniškojo
komiteto" raštą, adresuotą Popiežiui Jonui-Pauliui II, kitiems Krikščionių bažnyčios vadovams ir bendruomenių komitetams, ginantiems tikinčiųjų teises, JAV prezidentui D. Karteriui. Šiame dokumente teigiama, kad Tarybų Sąjungoje persekiojami tikintieji. Užsienio institucijos provokuojamos kištis į TSRS vidaus reikalus, siekiama skatinti propagandinę kompaniją prieš TSRS. A. Svarinskas tuo pačiu tikslu 1978 m. gruodžio 3 d. pasirašė, kaip prisijungęs katalikų komiteto narys, taip vadinamos Maskvos grupės Helsinkio susitarimus TSRS remiantį dokumentą Nr. 69 pavadintą: „30 metų Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai", šiame kreipimesi, adresuotame Pasaulio visuomenei, tendencingai teigiama, kad Tarybų Sąjungoje pažeidžiama sąžinės laisvė ir kitos konstitucijos garantuotos pilietinės teisės.

    Antitarybiniais tikslais A. Svarinskas 1982 m. vasario mėn. sukūręs paskelbė Viduklės bažnyčioje tikintiesiems bei, pats pasirašęs, suorganizavo parašų rinkimą po pareiškimu, adresuotu LKP CK Pirmajam Sekretoriui. Pareiškime rašė apie tariamą tikinčiojo jaunimo terorizavimą bei persekiojimą Lietuvos miestuose ir rajonuose, po juo renkami parašai. Rašto tekstas buvo patalpintas „Lietuvos katalikų Bažnyčios kronikos" Nr. 54. Išplatintas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

    A. Svarinskas 1980 m. įsigijo ir laikė pas save namuose penkias antitarybinio straipsnio, patalpinto antitarybiniame rinkinyje: „Kontinent" fotokopijas bei taip vadinamo Tatjanos Velikanovos gynimo komiteto informacinio biuletenio Nr. 2. Tris minėtas straipsnių fotokopijas 1980 birželio 17 d. savo bute Viduklėje platinimo tikslu perdavė Gustavui Gudanavičiui.

    A. Svarinskas teisiminiame posėdyje savęs kaltu neprisipažino. Jis parodė, kad pasakė jau minėtus pamokslus, kaip „Katalikų komiteto" narys dalyvavo pasirašant bei pats pasirašė 52 dokumentus, 4 iš jų Maskvoje perdavė  užsienio  korespondentams.   Be  to,   pasirašė
„Krikščioniškojo komiteto" raštą Popiežiui Jonui-Pauliui II, Maskvos grupės Helsinkio susitarimus TSRS remiantis dokumentu Nr. 69. Parašė, perskaitė Viduklės bažnyčioje, pats pasirašė pareiškimą LKPCK Pirmajam sekretoriui ir organizavo parašų rinkimą po juo.

    Tačiau A. Svarinskas tvirtino, kad prieš tarybų valdžią nekovojo, jos nešmeižė ir nežemino, o tik norėjo kad tie visi perlenkimai, kurie anot jo, yra Lietuvoje, būtų pašalinti. Tuo klausimu jis kreipdavosi į rajono įstaigas, tačiau atsakymo negaudavo, o priešingai, būdavo baudžiamas administracine tvarka. Jis skaitė, kad Bažnyčia yra diskriminuojama, todėl, sakydamas pamokslus, dalyvaudamas „Katalikų komiteto" veikloje bei pasirašydamas jo, o taip pat ir kitų dokumentus, gynė Bažnyčią ir tikėjimą. A. Svarinskas tvirtino, kad pamoksluose nešmeižė tarybinės valstybės ir visuomeninės santvarkos, o tik kėlė pasitaikančius trūkumus, nurodė, kad daugelis piktam panaudoja tarybinius įstatymus ir pažeidinėja konstitucines piliečių teises. A. Svarinskas nurodė, kad jau minėtų dokumentų į užsienį neperduodavo, o tik pasiųsdavo adresatams. Apie tai, kad jie panaudojami antitarybinei propagandai bei skelbiami „LKB Kronikoje" — nežinojo. A. Svarinskas prisipažino, kad namuose saugojo „Kontinento" straipsnių fotokopijas. 3 iš jų davė Gustavui Gudanavičiui, tačiau tai nėra antitarybinio turinio literatūra. A. Svarinskas kategoriškai neigė, kad „katalikų komiteto" dokumentus perdavė JAV piliečiui V. Cukurui išvežti į užsienį.

    Teisiamajam A. Svarinskui kaltė įrodyta. Liudytojai: P. Žukauskas, Č. Valaiša, R. Lipinas, J. Černiauskaitė, Cemnolonskis, A. Didrevičius, V. Vidra, J. Rasimavičius, M. Budinienė, B. Arlauskienė, V. Labeikis, N. Bernotienė, S. Stropus ir kiti įrodė, kad jie išklausė A. Svarinsko pamokslus . . .

    . . . Šių pamokslų turinys, o taip pat ir idėjos yra šmeižikiško pobūdžio. Antai pamoksle, kurį 1982 m.
rugpiūčio 22 d. pasakė Veiviržėnų bažnyčioje, A. Svarinskas tvirtino, kad pas mus bedieviai Bažnyčią surišo ir muša. „Ir sako, kad tai ideologinė kova! Ne! Daiktus vadinkime savais vardais. Tai ideologinis chuliganizmas, kuris tęsiasi keturis dešimtmečius Lietuvoje".

    Pamoksle, kurį jis 1982 m. birželio 24 d. pasakė Kybartų bažnyčioje, šmeižikiškai tvirtino, kad valdžios organams, kuriuos jis vadino „bedieviais", patinka neblaivi tauta". Todėl teigė: „Jeigu mūsų tauta bus ištisai ,trezvilka', tai mes nieko nepadarysime . . . Jeigu lietuviai bus blaivūs, jie pradės galvoti ne apie rašalą, bet apie dvasines vertybes."

    Pamoksluose A. Svarinskas gynė ir aukštino asmenis, veikusius prieš tarybų santvarką, skatino sekti jų pavyzdžiu, ragino pažeidinėti tarybinius įstatymus, reguliuojančius Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės, nepaisyti valstybės interesų, o daugiau laiko ir jėgų skirti „Tautos atgimimo" reikalui, štai pamoksle Kybartuose 1982 m. balandžio 24 d. A. Svarinskas, nuteikdamas klausytojus prieš tarybinę santvarką, teigė, kad ši medžiaga (kalbama apie LKPCK 1982 m. IV plenumo medžiagą) rodo, jog bedieviai tautą atvedė į fizinę ir dvasinę aklavietę.

    Nedviprasmiškai kviesdamas klausytojus į kovą prieš tarybinę santvarką, pamoksle Varduvos bažnyčioje 1980 m. liepos 2 d. tvirtino . . . „Matydami šitą sunaikinimą, nenurimkime, bet priešingai, — stokim į kovą. Ne tas yra kilnus krikščionis, kuris moka nupiešti dabartines gyvenimo negeroves, bet tas, kuris moka už tiesą dirbti, kovoti, aukotis, o jeigu, reikia — ir mirti. Ir dabar yra daug Bažnyčios vaikų įvairiuose kalėjimuose, lageriuose ir liudija gyvą tautos tikėjimą".

    1981 m. vasario 21 d. pamoksle Kybartuose A. Svarinskas kvietė . . . „Broliai, mes išeiname sukurti naująją žemę, naująją Lietuvą. Išeiname sukurti savo Tėvynės ateitį . . . Mes išeiname į didžią kovą ir Dievo malonė laimina" . . .
    A. Svarinskui dalyvaujant, paruošti bei jo pasirašyti „Katalikų komiteto" dokumentai yra šmeižikiško pobūdžio. Juose bandoma sukompromituoti tarybinius įstatymus, reguliuojančius bažnyčios atskyrimą nuo valstybės, giriami Petkus, Jakuninas, Dudko, Skuodis, Sasnauskas — nuteisti bei itin pavojingi valstybės nusikaltėliai, pritariama jų nusikalstamai veiklai, o už jų suėmimą ir nuteisimą kaltinami tarybiniai teisingumo organai, šiuo dokumentu įrodinėjama, kad Lietuvoje persekiojami tikintieji ir dvasiškiai, dvasiškai luošinami vaikai ir jaunimas, ateistinio auklėjimo išdavoje vyksta asmenybės degradavimas ir vystosi amoralumas. Daugelyje šių dokumentų prašoma užtarimo, pagalbos tariamai kenčiančiai lietuvių tautai.

    A. Svarinskas savo bute laikė platinimo tikslu Abdu-zachmanovo Avoropamovo straipsnius „Ribentropo-Molotovo faktų ,užkulisinę istoriją'." Abramo, Terzo „Žmonės ir žvėrys", pagamintus iš rinkinio „Kontinent" kopijas ir buvusio Vengrijos kardinolo Mincenti memuarus: „Naujųjų išbandymų akivaizdoje".

    Teisminė kolegija nusprendė:
    Alfonsą Svarinską, Vaclovo sūnų, pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos TSR baudžiamojo kodekso 68 str. I dalimi, ir nubausti laisvės atėmimu septyneriems metams. Paskirti A. Svarinskui papildomą bausmę — nutrėmimą trejiems metams.

    Laisvės atėmimo bausmę atlikti A. Svarinskui, paskirti griežto režimo pataisos darbų kolonijoje, bausmę skaičiuojant nuo 1983 m. sausio 26 d.

    Priteisti iš A. Svarinsko 161.67 rub. teismo išlaidų valstybei.

    Nuosprendis galutinis, kasacine tvarka neskundžiamas ir neprotestuojamas.
Pirmininko pavaduotojas M. Ignotas
*     *     *



IŠ JONO SADŪNO TEISMO

    Vilnius. 1983 m. gegužės 24 d. Vilniaus rajono Liaudies teisme buvo teisiamas Jonas Sadūnas. Teisėjas — G. Leonovas, prokuroras — S. Pumputis, tarėjai — G. Klimkienė, V. Korkut, sekretorė — S. Burokienė.

    Teismo pradžioje Sadūnas pareiškė, jog nesutinka, kad jo žmona, nieko nežinanti apie šią bylą, pakviesta liudininke (Marytė Sadūnienė, kad negirdėtų liudininkų parodymų, turėjo liudyti paskutinė). Teisėjas J. Sadūno reikalavimą atmetė, o į kaltinamojo atsisakymą kalbėti teismo proceso metu tol, kol nebus salėje žmonos, pareiškė, kad teismo posėdį gali pravesti ir be J. Sadūno dalyvavimo.

    Teismo pradžioje teisėjas perskaitė kaltinamąją išvadą, paruoštą Vilniaus raj. prokuroro padėjėjos R. Juciūtės. Atsakydamas į teisėjo pateiktus klausimus, J. Sadūnas kaltu šmeižimu neprisipažino, nurodydamas, kad apie Vilniaus raj. Vokės eksperimentinio ūkio direktorių Petrą Dūkštą yra parašęs dvi informacijas, kurių viena yra byloje, o antra dingusi. Kitų 17 byloje esančių informacijų nerašęs, jos parašytos raštu daugiau ar mažiau panašiu į jo rašyseną. Teisiamasis pareiškė, kad pareiškimai lietė ne jo asmeninius tikslus, o ūkio ir darbuotojų gerovę, ir jis, kaip atsakingas darbuotojas, atidavęs šiam ūkiui 5 savo gyvenimo metus, negalėjo nejausti atsakomybės už ūkio vertybių apsaugą. Žinomai melagingų prasimanymų pareiškimuose nebuvo. Be to, pridūrė, kad informacijose nurodyti faktai komisijų nebuvo nei paneigti, nei patvirtinti, todėl ir negali būti kvalifikuojami kaip šmeižtas. Vieni faktai komisijų neišaiškinti, kitus faktus patikrinti veik neįmanoma — sunaikinti pirminiai ūkio dokumentai.

    Į teismą buvo pakviesti 9 liudininkai, iš kurių į procesą atvyko 7. Visi jie, J. Sadūno žodžiais kalbant, buvo specialiai prokuroro padėjėjos R. Juciūtės parinkti, galintys įrodyti tik tuos 7 jam primestus kaltinamus faktus, kurių J. Sadūnas nerašė.
    Po liudininkų apklausos prokuroras S. Pumputis pareiškė, kad Jono Sadūno kaltė įrodyta pagal LTSR BK 132 str. II d. ir paprašė teisiamajam paskirti 2 metus laisvės atėmimo, bausmę atliekant bendro režimo pataisos darbų kolonijoje.

    Vykstant teismo procesui, nedidelė salė buvo apšviesta galingais prožektoriais kurių dauguma buvo nukreipti į J. Sadūną. J. Sadūnas pareiškė, kad „čia teismas, o ne cirkas", ir paprašė teisėją, kad nefilmuojant būtų išjungti prožektoriai, nes labai karšta ir nieko nematąs.

    Filmavimas vyko vadovaujant KGB darbuotojams, todėl teisėjas tylėjo (prožektoriai nebuvo išjungti). Viso teismo proceso metu jautėsi KGB atstovų pastangos pažeminti J. Sadūną ir jo pažįstamus, atvykusius į teismo salę. KGB atstovas, nurodydamas, ką filmuoti, net pirštu parodė į tą pusę, kur sėdėjo J. Sadūno žmona Marytė Sadūnienė su dviem pažįstamomis moterimis; pertraukų metu salėje šniukštinėjo saugumiečiai.
    J. Sadūno gynimosi kalba:


(Komunistinės santvarkos teismas, vartodamas suktybes ir melą, yra suniekinęs savo vardą ir paskirtį):
    Šis teisminis susidorojimas su „nepriimtinu asmeniu", — kalbėjo J. Sadūnas, — nepakels autoriteto nei teismo užsakovams, nei jo vykdytojams. Seniai nebetikiu tarybiniu teisingumu, o dabar praktiškai tenka tuo įsitikinti. Jei teismas būtų objektyvus, tai man turėtų būti paskirtas naujas tardytojas šiai baudžiamajai bylai peržiūrėti. Vilniaus rajono prokuroro padėjėjos R. Juciūtės neobjektyvumas, ruošiant šią bylą, buvo per daug jau ryškus. Mano atžvilgiu R. Juciūtė buvo tikrąja to žodžio prasme prokurorė ir kaltintoja, kai direktoriaus Petro Dūkšto atžvilgiu — advokatė ir gynėja.

    Tuo aiškiai įsitikinau 1983 m. sausio 31 d., akistatos metu su P. Dūkštu, kai šis, garsiai galvodamas, kelis kartus keitė savo parodymus, o R. Juciūtė tendencingai
užrašydavo tik P. Dukštui naudingus parodymus. R. Juciūtė, nesilaikydama kaltinamojo šaukimo tvarkos, kelis kartus pažeidė LTSR BK 163 straipsnį. (Buvo pažeistas ir LTSR BPK 165 str., kai J. Sadūnui turint nedarbingumo lapelį, R. Juciūtės nurodymu, į namus atvesdinti J. Sadūną tardymui į Vilniaus raj. prokuratūrą, atvyko milicijos darbuotojas — red.).

    Gynimosi kalboje J. Sadūnas nurodė, kad R. Juciūtė, nenorėdama tiesiogiai pažeisti LTSR BPK 163 str., gaudavo iš gydytojos G. Urbonavičienės reikiamas pažymas, kad, ir turėdamas nedarbingumo lapelį, kaltinamasis gali dalyvauti tardymuose, o taip pat 1983 m. kovo 29 d. turėjusiame įvykti teisme. Kam tada reikalingos gydytojų komisijos, nedarbingumo lapeliai, kai jie netenka juridinės galios? — paklausė teismo J. Sadūnas.

    1983 m. kovo 28 d., — kalbėjo J. Sadūnas, — buvau paguldytas į Pabaltijo Geležinkelio Vilniaus apygardos ligoninės chirurginį skyrių. Nuo balandžio 18 d. beveik kas dvi dienos ligoninės vyr. gydytojai Petrulienei skambindavo sveikatos apsaugos skyriaus gydymo sekretoriaus vedėjas Klevečka, teiraudamasis, kokia mano sveikatos būklė ir t.t. 1983 m. vasario 17 d. Pabaltijo Geležinkelio Vilniaus apygardos ligoninėje man turėjo daryti trūkio operaciją. Tos pačios dienos 12 vai. į minėtą ligoninę atvykusi Vilniaus raj. prokuroro padėjėja R. Juciūtė pareiškė, kad šiandien turiu susipažinti su man iškelta baudžiamąja byla. Kadangi belaukdamas operacijos buvau susijaudinęs ir negalėjau reikiamai susikaupti, paprašiau R. Juciūtės, kad su baudžiamąja byla leistų susipažinti kitą dieną, nes dėl R. Juciūtės atvykimo į ligoninę operacija buvo atidėta iki vasario 21 d. R. Juciūtė užprotestavo, sakydama, kad reikia skubėti, baigiasi visi bylai vesti leisti terminai, todėl kitą kartą atvykti negalės. Per dvi valandas baudžiamąją bylą tik perverčiau — dėl nuovargio ir negalėjimo susikaupti bei laiko stokos neturėjau galimybės nuodugniai, detaliai su byla susi-
pažinti. Nežiūrint viso to, baudžiamojoje byloje pastebėjau daug netikslumų, prieštaravimų, faktai nevienodai nustatyti tikrinusių komisijų pažymose. Kai kurie mano aprašyti faktai visai netikrinti dėl jų senumo, pirminių dokumentų sunaikinimo ir 1.1. Iš 10 man priskirtų faktų, 7 buvo rašyti kitų asmenų, bet kaltinamojoje išvadoje inkriminuojami kaip mano. Prokuroro pavaduotoja R. Juciūtė sąmoningai neobjektyviai ir neteisingai surašė kaltinamąją išvadą, kad suklaidintų teismą.

    Savo gynimosi kalboje J. Sadūnas nurodė, kad, kai 1980 m. liepos 9 d. jo sesuo Nijolė Sadūnaitė sugrįžo iš Sibiro į Vilnių, buvo pilnai nutrauktas laiškų, banderolių, siuntinių gavimas iš užsienyje gyvenančių bičiulių. (Ir vis dėl to Vakarų Vokietijoje gauta nemažai J. Sadūno pavarde pasirašytų patvirtinimų apie tariamą registruotų laiškų įteikimą. Per paskutinius trejus metus N. Sadūnaitė ir J. Sadūnas iš užsienio gavo tiktai 6 neregistruotus laiškus, kurių 3 buvo be siuntėjų adresų. Nebuvo gautas nė vienas registruotas laiškas iš užsienio, o tuo pačiu ir patvirtinimų apie registruotų laiškų įteikimą J. Sadūnas nepasirašė, o už jį pasirašė KGB darbuotojai. — red.).

    Ginamojoje kalboje J. Sadūnas smulkiau kalbėjo ir apie 1982 m. spalio 11 d. jo bute KGB darbuotojų elgesį kratos metu. 1982 m. lapkričio 18 d. prasidėjusią istoriją Naujosios Vilnios psichiatrinėje ligoninėje. (Žr. „LKBK" 56).

    J. Sadūnas, nurodydamas konkrečius faktus iš savo patirties, atkreipė teismo dėmesį į tikinčiųjų mokinių diskriminaciją Lietuvoje.

    Žmogus laisva valia pasirenka sau kelią. Kokiu keliu man skirta eiti? Jei VSK darbuotojai norės, galės mane sunaikinti po pusės metų ar dar anksčiau. Todėl bausmės laikas čia nebeturi reikšmės. Svarbu pasitikėti Dievo Apvaizda. Jaučiu, kad man bus pasiūlytas kankinio kelias, tik nežinau, kiek Dievas duos valios ir stiprybės jį priimti, ir todėl prašau visų melstis už mane.
    Prieš paskelbiant teismo nuosprendį, į salę, kur sėdėjo J. Sadūnas, jo žmona ir pažįstami, atėjo milicininkas ir grubiai išsivedė dvi moteris, J. Sadūno pažįstamas. Moterys buvo nuvestos į netoliese esantį milicijos skyrių ir iškrėstos, pažeidžiant bet kokį teisėtumą ir bendrą žmonių kultūrą (milicininkai neturėjo net kratai daryti orderio).

    Nuosprendis. J. Sadūnas pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą LTSR BK 132 str. II d. ir nubausti 1 m. 6 mėn. laisvės atėmimo, atliekant bausmę bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje.

    1983 m. gegutės 31 d. Vilniaus raj. Liaudies teismo sekretorė S. Burokienė leido J. Sadūnui susipažinti su gegužės 24 d. teisiamojo posėdžio protokolu. Pasirodo, sekretorė S. Burokienė, protokoluodama teismo posėdį, padarė nemažai netikslumų, pakeitimų, bei įvairių praleidimų. Protokole iškraipytas ir pakeistas J. Sadūno žmonos Marytės Sadūnienės liudijimas. Iš P. Dukštui ir jo žmonai J. Dukštienei J. Sadūno pateiktų klausimų teisiamojo posėdžio protokole užprotokoluoti tik kai kurie. J. Sadūno gynimosi kalba tęsėsi maždaug valandą laiko — minėtame protokole užrašyti tik trys neesminiai sakiniai, o paskutinis žodis sutrumpėjęs iki vieno sakinio.

    Po teismo J. Sadūnas padarė kasacinį skundą LTSR Aukščiausiam teismui. LTSR Aukščiausias teismas nusprendė bausmę sušvelninti — turimomis žiniomis lageris pakeistas laisvomis statybomis.

TARDYMAI

(Naują tardymų audrą bedieviuose sukėlė kun. S. Tamkevičiaus areštas):
    Po kun. Sigito Tamkevičiaus arešto pasipylė visa eilė tardymų. Tardomi kunigai, tikintieji, jaunimas ir net vaikai. KGB darbuotojus labiausiai domina šie klausimai:
    a) ar pažįsta kun. S. Tamkevičių? Kaip jį charakterizuoja?

    b) apie ką jis kalbėjo pamokslų metu?

    c) ar tardomas asmuo sąmoningai pasirašė po pareiškimais dėl jaunimo diskriminacijos, kun. Alf. Svarinsko ir kun. S. Tamkevičiaus išlaisvinimo?

    d) ar kunigas perskaitė pareiškimo tekstą dėl jaunimo terorizavimo iš sakyklos?

    e) kas rinko parašus?

    Po tardymo saugumiečiai skuba įrodinėti, kad kun. S. Tamkevičius ir kun. Alf. Svarinskas teisingai areštuoti, kad jie teisingai kaltinami sąmoningu tarybinės santvarkos juodinimu bei šmeižimu; kad TSRS esanti pilna sąžinės laisvė ir už religinius įsitikinimus niekas nepersekiojamas ir neterorizuojamas.

    Į tardomųjų pateiktus dėl religijos persekiojimo patirtus konkrečius faktus saugumiečiai nekreipia dėmesio ir nė vieno iš tų faktų į protokolus neįtraukia, o tardomajam reikalaujant, atsako, kad tai bylos neliečia. Protestuodami dėl neteisėto kun. Sigito Tamkevičiaus ir kun. Alf. Svarinsko suėmimų, pasipiktinę tokiu „faktų" nagrinėjimu ir bijodami, kad vėliau apklausos protokolai nebūtų suklastojami, prirašant valdžios pareigūnams naudingus kun. S. Tamkevičiaus asmenį liečiančius „parodymus", tikintieji masiškai atsisakė pasirašyti po tardymo protokolais. Tai ypač nepatinka saugumo darbuotojams.

*     *     *

    Valkininkai (Varėnos raj.). 1983 m. birželio 8 d. čekistas Pilelis 6 vai. tardė Valkininkų kleboną, TTGKK narį kun. Algį Keiną. Tardytojas klausinėjo apie TTGK komitetą, jo veiklą, dokumentus, santykius su kunigais. Tardomasis atsisakė liudyti apie komiteto veiklą. Tardymo metu Pilelis tvirtino, kad komitetas neturi veikti ir grasinimais bei šantažu bandė priversti kunigą išstoti iš TTG Katalikų Komiteto. Kun. A. Keina parašė tokio
turinio raštą: „Aš, A. Keina, susidarius neįmanomom sąlygom dalyvauti TTGK komiteto tikslu tarpininkauti tarp civilinės valdžios ir tikinčiųjų, kad būtų užtikrintos lygios teisės tikinčiųjų su netikinčiais pagal Konstituciją, būnant jo nariu, iš šio komiteto pasitraukiu".

*     *     *

    Nedingė (Varėnos raj.). 1983 m. birželio 30 d. Vilniaus saugume buvo tardomas TTGKK narys kun. Kazimieras Žilys. Tardė saugumietis Rainys. Kun. K. Žiliui buvo pateikti klausimai: „Nuo kada esate komiteto narys? Kas pasiūlė įstoti į komitetą? Kuo pasižymi komiteto veikla dabar? Ar kun. Sigitas Tamkevičius nebuvo komiteto iniciatorius? Ar vyksta komiteto susirinkimai? Kas dabar galėtų būti komiteto vadovu? Ar skaitėte „LKBK"? ir t.t. Kun. Žilys pareiškė, kad visi komiteto nariai yra lygūs, turintys tas pačias teises. Į klausimus, liečiančius konkrečią komiteto veiklą tardomasis kalbėti atsisakė. Tardymo metu kun. K. Žilys užtikrino, kad nieko antitarybiško nei kun. Alf. Svarinsko, nei kun. S. Tamkevičiaus veikloje nematė.

    Kaip šmeižimą tardytojas Rainys nurodė TTGKK pareiškime dėl kun. Alfonso Svarinsko išlaisvinimo sakinį, kuriame kalbama, jog suiminėjami uoliausi Lietuvos kunigai. „A. Svarinską aš laikau uoliausiu Lietuvos kunigu", — atsakė kun. K. Žilys. „Pats kartais dėl ramybės nutyliu tikinčiųjų persekiojimo faktus; reiškia — ne visada, ne visur atlieku tinkamai savo pareigas, o kun. A. Svarinskas netyli . . . Argi faktų iškėlimas yra antitarybinė veikla?" — paklausė kun. K. Žilys.

    Saugumiečiai reikalavo, kad kun. K. Žilys išstotų iš komiteto. Kun. K. Žilys pareiškė, kad sutinka išstoti iš komiteto su ta sąlyga, jei valdžia išleis jį dirbti į misijas — Ukrainą ar Moldaviją. Jei norite, kad kita respublika priimtų jus į misijas, privalote dabar pat parašyti pareiškimą", — kalbėjo tardytojas Rainys. Kun. K. Žilys
parašė pareiškimą, pakartodamas, kad iš komiteto pasitrauks su sąlyga, jei bus įvykdytas jo prašymas dėl misijų.

    Vėliau tardymuose TTGKK nariams buvo rodoma kun. K. Žilio atsistatydinimo pareiškimas, nenurodant atsistatydinimo priežasties.

*     *     *

    Josvainiai (Kėdainių raj.). 1983 m. birželio 28-29 d.d. Vilniaus saugumo komitete buvo tardomas TTGK komiteto narys, Josvainių parapijos klebonas kun. Leonas Kalinauskas. Tardymo metu kun. L. Kalinauskas į daugelį klausimų atsisakė duoti parodymus, nes patys klausimai buvo neteisingi, kaip pvz.: „Ką galite pasakyti apie šmeižikiškus TTGK komiteto dokumentus?" Kunigą Sigitą Tamkevičių tardomasis apibūdino kaip uolų ir pamaldų kunigą. Po tardymo protokolo kun. L. Kalinauskas pasirašyti atsisakė. Tardymas truko apie 5 valandas. Birželio 29 d. tardytojas Rainys kalbinėjo kun. L. Kalinauską atsisakyti Komiteto veiklos ir raštu atsistatydinti iš jo, nes priešingu atveju jam gresia suėmimas kaip ir kun. Alfonsui Svarinskui bei kun. Sigitui Tamkevičiui. į pagalbą perauklėti kun. L. Kalinauską buvo atėję dar du čekistai, šie bandė aiškinti BK 17 straipsnį, kalbėjo, kad, atsisakius nusikalstamų veiksmų, nebaudžiama ir t.t. Po dviejų valandų, nieko nelaimėję, čekistai pažadėjo rugpiūčio 12 d. atvažiuoti į Josvainius, o iki to laiko kun. L. Kalinauskas privalo apsispręsti.

*     *     *

    Šiuo metu KGB nuolat tardo ir kitus TTGK komiteto narius, įvairiausiais būdais šantažuodami, kad jie kuo greičiau išstotų iš TTGKK.

*     *     *

    Kirdeikiai (Utenos raj.). 1983 m. liepos 11 d. Vilniaus saugume buvo tardomas Kirdeikių parapijos klebonas
kun. Zenonas Navickas. Tardytojas įrodinėjo, kad kun. Z. Navickas nemoka klebonauti; kaltino, jog savo pamoksluose šmeižia valdžią, barė, kam gina kun. Alfonsą Svarinską ir kun. Sigitą Tamkevičių, platina jų nuotraukas. Baigiantis tardymui, čekistas perskaitė kun. Z. Navickui raštišką įspėjimą, kuriame nurodyta, kad, jei ir toliau taip elgsis, jam bus iškelta baudžiamoji byla. Po įspėjimu kun. Z. Navickas nepasirašė.

*     *     *

    Krikštonys (Lazdijų raj.). 1983 m. birželio 29 d. iš darbavietės į Lazdijų milicijos skyrių buvo iškviestas Vladas Tamkevičius. Čia saugumo darbuotojas jam išrašė šaukimą į Vilnių dalyvauti liudininku suimto brolio kun. Sigito Tamkevičiaus byloje. Kartu buvo išrašytas šaukimas tardymui ir broliui Albinui Tamkevičiui, gyvenačiam Seirijuose.
1983 m. birželio mėn. 30 d. Vilniaus saugume Vladą ir Albiną Tamkevičius tardė tardytojas V. Baumila. Tardytoją domino, kas paskatino brolį Sigitą tapti kunigu, iš kur jis gaudavo knygų, ar dažnai atvažiuodavo, ar nebuvo nervingas, ką kalbėjo per dukters Birutės jungtuves ir t.t. Tardymas truko maždaug tris valandas.

*     *     *

    Kaunas. 1983 m. liepos pradžioje Kauno saugume buvo tardomas Stasys Tamkevičius. Tardytojas klausinėjo, kas brolį paskatino rinktis kunigo kelią, iš kur gaudavo knygų, kas jį rėmė, kai mokėsi Kauno kunigų seminarijoje ir t.t. Tardymo metu buvo bandoma aiškinti broliui, kad kun. Sigitas Tamkevičius šmeižė valdžią. Stasys Tamkevičius tai paneigė, pareikšdamas, kad jie visi iš mažens buvo mokomi pareigingumo. Brolis nieko nešmeižė, tik stengėsi sąžiningai eiti kunigo pareigas.
    Vilkaviškis. Liepos 5 d. į Vilkaviškio saugumo būstinę pas tard. V. Baumila buvo iškviestas vilkaviškietis 10 kl. mok. Arvydas Juška. Berniukas dėl savo religinių pažiūrų yra patyrės daug skaudžios neteisybės, todėl tardymą ignoravo — į klausimus beveik neatsakinėjo, pasirašyti po protokolu kategoriškai atsisakė. Toks jaunuolio užsispyrimas erzino saugumiečius, neišleido pietų, sakydami: „Sėdėsi čia tol, kol pasirašysi".

*     *     *

    Kybartai. Liepos 6 d. iš namų į Kybartų milicijos būstinę Vilkaviškio saugumietis V. Kanonenko ir Vilniaus KGB darbuotojas V. Baumila tardymui nusigabeno Kybartų K. Donelaičio 10 kl. mok. Audronę Juraitę. Mergaitę lydėjo jos brolis Evaldas Jūras.

    Audronė buvo klausinėjama apie Kybartų kleboną kun. S. Tamkevičių. Jai įrodinėjo, kad klebonas per pamokslus šmeižė mokytojus, sakydamas, jog jie diskriminuoja tikinčius mokinius.

    Audronė pateikė visą eilę konkrečių diskriminacijos dėl religinių įsitikinimų pavyzdžių, tačiau nė vienas iš jų į protokolą nebuvo įrašytas.

    Bet pats tardytojas V. Baumila, supykęs, kad Audronė atsisako pasirašyti po protokolu, pagrasė, jog ji su tokiom pažiūrom į aukštąją mokyklą neįstos.

    Mergaitė atsakė, kad mokykloje ją jau baigia įtikinti, jog tikrai visi keliai į aukštąsias mokyklas tikinčiam jaunimui uždari, todėl nepergyvena ir nesiruošia niekur stoti, nors mokosi gerai. „Eisiu dirbti prie bažnyčios", — paaiškino Audronė.

    Pamatęs, kad neišgąsdino, V. Baumila pareiškė: „Jei dabar nepasirašysi, — mes tave į Vilnių išsivešime penkiolikai metų, tai išmoksi pasirašyti".

    Nepadėjo nei šis grasinimas. Teko pasitenkinti protokolu be parašo.
*     *     *


    Kybartai. Liepos 14 d. į namus pas Kybartų K. Donelaičio vid. m-los 9 kl. mokinę Aušrą Karaliūtę atvyko pavardės nepasisakęs Vilniaus KGB tardytojas ir Vilkaviškio saugumietis V. Kanonenko.

    Tuo metu mergaitė namuose buvo viena, tačiau nepasimetė. Pirmiausia pareiškė, kad kalbės tik su vienu tardytoju ir V. Kanonenką paprašė išeiti iš kambario. Po to kategoriškai pareiškė: „Į klebono kun. Sigito Tamkevičiaus bylą liečiančius klausimus neatsakinėsiu". Tardytojas gąsdino, jog už tai gali ją teisti. Aušra atsakė: „Teiskite". Tuomet tardytojas kilniaširdiškai jos „pasigailėjo".

    Dėl tvirto Aušros būdo tardymas neįvyko ir protokolo nesurašė. Nieko nepešęs, tardytojas išeidamas pareiškė: „Visi jūs nusistatę prieš tarybų valdžią, net ir tavo šunys nuteikti prieš mus" (mat tuo metu, pajutę svetimus žmones, piktai lojo du Aušros šuniukai).

*     *     *

    Kybartai. Liepos 6 d. saugumo darbuotojai namuose tardė kybartietę Ferencienę. Į klausimą, kaip ji gali apibūdinti kun. Sigitą Tamkevičių, moteris su ašaromis akyse pasakė: „Jei ne mūsų klebonas kun. S. Tamkevičius, galbūt šiandien mano vaikai būtų tapę valkatomis ir kalėjime sėdėtų. Tik jo dėka jie išaugo gerais ir sąžiningais. Ir jei būtų galima, aš mielai sutikčiau, kad šiandien pat jūs mane areštuotumėte ar prie sienos statytumėte sušaudymui, kad tik paleistumėte kun. S. Tamkevičių. Juk, jei aš mirčiau, tai tik du vaikai liktų našlaičiais, o dabar visa parapija ir net visa Lietuva neteko gero tėvo. Mes visi tapome našlaičiais. Kas dabar mus gins?"

    Ferencienė papasakojo visą eilę diskriminacijos dėl tikėjimo faktų, iškėlė aikštėn jai žinomus partijos darbuotojų nusikaltimus, tačiau ir šį kartą saugumo darbuotojas į protokolą įrašė tik jiems rūpimus parodymus, visa kita praleido negirdomis.

    Ferencienė po protokolu nepasirašė.

*     *     *

    Kybartai. Birželio 16 d. į Kybartų K. Donelaičio vid. m-klą tardymui buvo kviečiama 11 kl. mokinė Vida Merkevičiūtė. Į tardymą neatvyko.

    Birželio 17 d. apgaulės būdu iškviesta į mokyklą — jai įteikė oficialų šaukimą, pagal kurį to paties mėnesio 20 d. ji turėjo atvykti į Vilniaus KGB tardymui pas tardytoją V. Baumila. Kad ji tikrai atvyktų, mokyklos direktorius paskyrė mokytoją, privalėjusį Vidą palydėti į saugumo būstinę, tačiau mergaitė palydos atsisakė ir nuvyko viena.
    Tardymo metu kalbėjo mažai. Po protokolu nepasirašė.

*     *     *

    Virbalis (Vilkaviškio raj.). Birželio 16 d. Vilniaus m. KGB darbuotojas Vidas Baumila pasiėmęs iš namų ir nusigabenęs į Virbalio vid. m-klą, tardė Virbalio vid. m-klos 10 kl. mok. Joną Depšį ir tos pačios mokyklos 9 kl. mok. Liną Žebertavičiūtę. Klausė, ar pažįsta kun. S. Tamkevičių, ar pasirašė po pareiškimais dėl jaunimo persekiojimo, dėl kun. A. Svarinsko ir kun. S. Tamkevičiaus išlaisvinimo, kur susipažino su pareiškimų tekstais?

    Mokiniai savo parašų neišsigynė.

*     *     *

    Vilkaviškis. Birželio 26 d. į Vilkaviškio raj. esančią moksleivių darbo ir poilsio stovyklą atvyko Vilkaviškio m. KGB darbuotojas Masalskis ir Vilniaus m. saugumietis V. Baumila. Jie klasta išsikvietė čia dirbusią Vilkaviškio V. Vitkausko vid. m-klos 8 kl. moksleivę Jūratė Alkevičiūtę. Mergaitei buvo pasakyta, kad turinti telefonu pasikalbėti su tėvais. Išvydusi saugumiečius, Jūratė pasipiktino surežisuotu melu ir atsisakė kalbėti, o vėliau pareikalavo iškviesti jos tėvus, nes esant nepilnametė ir be tėvų žinios nieko nekalbės.
    Tada tardytojas V. Baumila iškvietė stovykloje buvusią mokytoją.

    Į klausimą, ar tikrai yra jos parašas po pareiškimu dėl jaunimo persekiojimo, Jūratė atsakė:

    — Kokios jums dar gali kilti abejonės — mano ar ne mano parašas. Matote, kad pasirašiau pilnu vardu, pavarde ir dar parašą padėjau. Saugumiečiai stebėjosi mergaitės drąsa, vadino ją kietu riešutu, labai supyko, kai tardymo pabaigoje atsisakė pasirašyti po protokolu.

*     *     *

    Vilnius. 1983 m. gegužės 6 d. apie 11 vai. gatvėje saugumiečių ir milicininkų melagingai apkaltinta spekuliacija buvo sulaikyta į kun. Alf. Svarinsko teismą atėjusi vilnietė, restorano „Dainava" konditerė Joana Bukaveck-aitė. Išsiaiškinę sulaikytosios asmenybę, čekistai nusivedė J. Bukaveckaitę į gretimai stovėjusį autobusą tardymui. Saugumiečius domino, ar J. Bukaveckaitė vienuolė, ar giliai įsinarpliojusi į kun. Alf. Svarinsko veiklą (Jų žodžiais tariant, politiką), ar moka spausdinti mašinėle, skaito „Kroniką", „Aušrą" bei kitus pogrindžio leidinius? Teiravosi, ar dažnai lankosi Šiluvoje, Kybartuose, ar pažįsta Birutę Briliūtę bei Zitą ir Onutę Šarakauskaites? Tardymo metu J. Bukaveckaitei buvo grasinama paromis, pašiepiančiai vadinama kun. Alf. Svarinsko gynėja. į klausimus, liečiančius jos įsitikinimus, šeimą ar pažįstamus, J. Bukaveckaitė neatsakinėjo. Už tai ją žadėjo nubausti paromis. „Tavo tylėjimą mes laikome tiesos patvirtinimu (saugumo kaltinimų patvirtinimu — red.)", — kalbėjo čekistas.

    Tardymo pabaigoje saugumietis grasino J. Bukaveckaitei, kad jei antrą kartą susitiks Šiluvoje, Kybartuose ar Viduklėje, jo žodžiais tariant, išsipirks tik tėvų kailiu, vėliau pridurdamas, kad fiziškai tėvų nelies.

    Po dviejų valandų trukusio tardymo-auklėjimo J. Bukaveckaitė buvo paleista.

*     *     *

    Kaunas. 1983 m. gegužės 29 d. Prie Kauno arkikatedros-bazilikos tikintieji rinko parašus dėl kunigų — Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus — išlaisvinimo. Prie rinkusios parašus kaunietės Giedrės Striokaitės priėjo civiliai apsirengę trys vyrai. Vienas iš jų jėga bandė išplėšti iš Giedrės rankų pareiškimo tekstą, po kuriuo jau buvo pasirašę apie 40 žmonių; kiti du, neprisistatę ir neparodę jokio dokumento pagriebė ją už rankų ir nutempė į Požėlos raj. milicijos skyrių. Čia vienas iš saugumiečių iškrėtė G. Striokaitės rankinuką; pasirašė pavardę, adresą bei darbavietę. Neatitikus adresui (jų aparatai rodė ankstyvesnį Giedrės adresą), čekistai pareikalavo paso. Tardomoji paso su savimi neturėjo. Saugumiečiai ruošėsi pasiimti jos buto raktą ir nuvažiavę patys susieiškoti jiems reikiamus dokumentus. Kategoriškai pasipriešinus tokiam saugumiečių šeimininkavimui, G. Striokaitė milicijos mašina buvo nuvežta į namus. Išeidami įsakė, kad mergina rytojaus dieną 10 vai. būtinai prisistatytų į Požėlos raj. VRS 21 kabinetą. Jokio raštiško kvietimo atvykti į tardymą nepaliko.

    Sekančią dieną G. Striokaitė nenuvyko į milicijos skyrių, o išėjo į darbą. (Ji dirba Kauno miesto greitosios pagalbos punkte felčere). Apie 14 vai. į darbą prisistatė įpykęs milicininkas, Giedrė buvo iškviesta pas ligonį. Milicininkas griežtai pareikalavo, kad ji iki 17 vai. prisistatytų į Požėlos raj. milicijos skyrių. Ten jos laukė civiliai apsirengęs vidutinio amžiaus vyras. Tardomajai pasiteiravus pavardės, saugumietis, neparodęs jokio dokumento, atkirto: „Petraitis Juozas".

    Čekistas, tariamasis J. Petraitis, pareiškė G. Striokai-tei, kad ji į milicijos skyrių iškviesta dėl viešosios tvarkos pažeidimo, kaltino, kad gatvėje kėlė sąmyšį, tampė žmones už skvernų pasirašyti, plūdo pasirašančius. Visa tai grubiai išgalvotas melas, kurį čekistas kartas nuo karto kartojo viso tardymo metu.
    Tardymo metu iškviestoji buvo apklausinėta, ar neturi užsienyje giminių, ar neteista, kur dirba tėvai ir t.t. G. Striokaitei, paprašius greičiau eiti prie reikalo, nes jos laukia ligoniai, pradėjo klausinėti, kas liepė rinkti parašus, kur gavo pareiškimo tekstą, vėliai pradėjo nagrinėti kiekvieną teksto sakinį, klausinėti, iš kur pažįsta kalinamus kunigus ir žino, kad jie uoliausi Lietuvos kunigai ir t.t. G. Striokaitė paaiškino, kad paskui niekšus neina minios žmonių, be to, visi gerai žino, kaip atrodė parapijos prieš ateinant dirbti šiems kunigams ir kaip jos atrodo dabar.

    Čekistas bandė įtikinti Striokaitę, kad žmonės piktinasi parašų rinkimu. Galiausiai pareiškė, kad apskritai parašų rinkimui reikia gauti specialų leidimą. Saugumietis reikalavo, kad G. Striokaitė milicijos viršininko vardu parašytų paaiškinimą, nurodant, kodėl pažeidė viešąją tvarką, kas liepė rinkti parašus, ar pilnai sutinka su pareiškimo tekstu ir ką galvoja daryti panašiai progai pasitaikius. Paaiškinime G. Striokaitė nurodė, kad ją, berenkant parašus prie arkikatedros bazilikos, užpuolė trys vyrai, kurie, nieko nepaaiškinę, nusitempė į milicijos skyrių, o kaltinimą viešosios tvarkos pažeidimu laiko neteisingu, su pareiškimo tekstu sutinka ir toliau, reikalui esant, gins kunigus.

    Tardymo pabaigoje čekistas dėjosi labai geru, norinčiu padėti, išdrįso kalbėti net apie tikėjimo laisvę. G. Striokaitei paaiškinus, kad ji neturi laiko panašiems pokalbiams, nes jos laukia ligoniai, saugumietis, pažadėjęs dar susitikti, tardomąją paleido. Tardymas truko maždaug dvi valandas.

    Birželio 20 d. Kauno miesto greitosios pagalbos punkto patalpose, kur turėjo būti apsvarstytas G. Striokaitės elgesys, susirinko: vyr. gyd. Jarašienė, pavad. Sasnauskienė, vyr. med. felč. Girdauskienė, gydytojos — Romanskienė, Jurevičienė, Maskaliova. Vyr. gydytoja perspėjo G. Striokaitę, kad ši savo elgesiu padariusi
nemalonumų darbavietei, įtikinėjo, jog nereikėtų kištis į tokius dalykus. G. Striokaitė pasakė, kad „pasitaisyti" nepažada, nes viską jau anksčiau yra gerai apgalvojusi.

*     *     *

    Adakavas (Tauragės raj.). 1983 m. gegužės 27 d. Adakavo parapijos klebonas kun. Valentinas šikšnys buvo iškviestas pas rajono prokurorą Remeiką (kabinete buvo ir Tauragės raj. saugumo viršininkas). Prokuroras Remeika padavė kun. V. šikšniui susipažinti su raštišku įspėjimu dėl nepilnamečių religinio mokymo. Kunigui V. šikšniui buvo pagrastina BK 143 str.


MŪSŲ KALINIAI


Rašo kun. Alf. Svarinskas:

Juk mylėti — aukotis,
Mylėti — naštos imti sunkesnę dalį,
Mylėti — nešti žiburį ir šviesti kelią,
Mylėti — tikėti---
(K. Inčiūra)

(Pirmos žinių nuotrupos iš kun. A. Svarinsko liūdnos kelionės į trečią Gulagų tremtį):
    Rašiau trumpą laiškutį vasario mėnesį, bet manau, kad negavote.

    Šią ar kitą savaitę apleisiu sostinę Vilnių ir Lietuvą ilgam, ilgam laikui, o gal ir visam. Viešpats tik vienas žino! Bet šiuo atžvilgiu aš su šventraščio Jobu kartoju: „Dievas davė, Dievas atėmė . . . Tebūna Jo šventa valia!"

    Iš lagerio parašysiu, berods, du kartus į mėnesį. Rašysiu tai Jums, tai broliui ir seseriai. Mano sveikata (fizinė ir dvasinė) gera. Niekuo nesiskundžiu. Tiesa, dar nesugijo lūpa ir sulaužiau dantų protezą. Manau, kad lagery gausiu kvalifikuotą pagalbą.
    Esu sotus. Ačiū už pinigus ir maisto siuntinius Jums ir visiems.

    Šiek tiek turiu maisto atsargų kelionei. Jei vagys neatims, tai turėsiu šio to ir kely. Bet blogai, kad šilta ir viskas greitai genda ir pelyja. Na, bet čia nedidelis pavojus. Galėsiu gauti siuntinius tik 1986 m. rugpiūčio mėn. — 5 kg. į 4 mėnesius.

    Kasdien Viešpačiui Dievui maldose primenu: „Ne mano, o Tavo tebūna šventa valia!"

    Dievo malonė telydi Jūsų visų žingsnius.
Kalinys Kristuje — kunigas Alfonsas

    P.S. Saugumiečiai laiške užtušavo 16 eilučių.
1983 m. birželio 7 d. laiške rašo:

    Sveikinu visus man brangius ir mylimus brolius ir seses Lietuvoje! Visokeriopos Dievo palaimos!

    Parašiau iš saugumo kalėjimo laiškutį prieš išvažiuojant. Iš Pskovo persiuntimo punkto žadėjo parašyti apie mane vienas ukrainietis. Dabar bandau pats. (. . .) Man pavyko, atsisveikinau per 4 mėnesius, o Bieliauskienė iš Garliavos per 7 mėnesius. Manau, kad ir kun. Sigitui teismas bus apie rugp. vidurį, o rugsėjo pradžioje ir jis paliks Vilnių. Keletą kartų girdėjau smarkiai juokiantis jį, bet nesutikau. Manau, kad ištvers. Už jį meldžiuos nuo pat arešto dienos. Mane po teismo apklausinėjo apie jį. Atsisakiau kalbėti. Pagrindas: gėdingas teisminis susidorojimas su žmonėmis. Pasirodo, kad dabar teisybės mažiau negu prieš 30 metų. Sutikau žmogų, kuris nužudė savo žmoną ir gavo 9 metus. Vagių daug pakeliui, bet jie gauna 2-3-4 metus ir retkarčiais daugiau.

    Vilniuje sveikata ir nuotaika gera. Daug meldžiaus. Turbūt, atsimelsiu už visus apsileidimus laisvėje. Prieš pietus sukalbėdavau 1 gyv. Rožančių už kunigus (Žemaičių intencija), 5 poterius už valdžios atstovus su kuriais tenka susitikti, švč. Mergelės Marijos litaniją už esančius saugumo kalėjime. Vieną Rožančiaus dalį už kenčiančią Bažnyčią, 2-ją dalį už kenčiančią Bažnyčią
Lietuvoje, ir 3-ją Rožančiaus dalį už Tėvynę. Po pietų 1 dalį už savo bylą (o po teismo, kad Viešpats suteiktų laimingą amžinybę, prašau, kad paskaitytų bent latru iš dešinės!). 2-ją dalį — už Bažnyčios ir Tėvynės kovotojus, 3-ją dalj — už Viduklės ir kitas parapijas, kuriose dirbau. Tų parapijų klierikus, brolius ir seseris, šeimas, kardinolą Slipij ir kitus, kurie atvyko į teismą (ir net nukentėjo), kurie mane gynė, kad Dievas visiems atlygintų. Po vakarinės ruošos — 1 dalį už tėvus, šeimos ir giminės mirusiuosius. Per Gavėnią kiekvieną dieną ėjau stacijas, o dabar tik penktadieniais. Taigi, dėkoju Dievui, kad galiu melstis. Ypač gerai nuteikia stacijos, kad gali savo menką auką, pagal šv. Paulių prijungti prie Kristaus atperkamosios aukos.

    Vilnių palikau gegužės 27 d. 20 vai. šeštadienį buvau 9 vai. Pskove. Po pietų — pačiame kalėjime. Čia sąlygos baisios. Žmonių labai daug ir patekau į rūsį. Kamera tamsi, be grindų, per aslą iš apačios sunkiasi vanduo. Blakės, uodai ir utėlės! 16 žmonių nedidelėj kameroj! Ir mane gerokai apgraužė blakės. Praeitą penktadienį patekau į kamerą 3-ame aukšte — ten buvo sausa, išsiskalbiau baltinius ir gavau šiokią tokią patalynę. Ačiū už šimtasiūlę, ji labai gynė nuo šalčio kelionėje. Kelionė man nesunki, nes turėjau maisto. Pakeliui vienas skurdžius prašė padovanoti megztinį. Atidaviau.

    Traukiny ir kameroj aš tik vienas politinis. Todėl kalbos ir keiksmai baisūs. Kartais net negali melstis. Tai baisiai nužmoginti individai. Čia turėjau šiek tiek progos kalbėti apie Dievą. Vakar sutikau latvį studentą (jį teisė už spekuliaciją 2,5 metų) kalbėjau apie Kristų. Jis labai domisi. Būtų gera šitą publiką pamatyti mūsų bedieviam, gal jie suprastų, kur veda žmones, į kokią baisią pražūtį. Atima ne tik amžinybę, bet ir žemės džiaugsmą. Mane, kaip kunigą, jie gerbė, net Pskove užleido vietą ant žemutinių narų. Bet va, visi vadina „tėvu", „tėvuku", „seneliu". Nejaugi aš toks senas? Kur praėjo mano
jaunystė? Jei grįšiu, būsiu 68 metų.

    Sekmadienį iš Pskovo išvežė apie 7 vai. į lagerį. Papuolė gerai, kad nereikia siekti Jaroslavskio kalėjimo. Mat daug kriminalistų eina į tremtį. Todėl Maskva davė spec. vagoną ir mes važiuojam į Permę. Aš nežinau, kur pateksiu, bet atrodo, kad į Permę. Mat šiandieną pravažiavom Jaroslavskį, o nuo čia kelias į Mordoviją. Rytoj vakare būsime Permėje ir gal sekmadienį lageryje. Turbūt sutiksiu Viktorą ir Balį. Norėjau Mordovijoj sutikti Janulį, kuris per Žolinę važiuoja namo. Bet matyt Dievo kitaip lemta. Permėje bus daugiau jaunų. Žodžiu, Dievas duos ir viskas susitvarkys gerai.

    Nuo Vilniaus iki Pskovo gavau 1 kg. duonos (kepalėlį), dvi apipuvusias silkes (nevalgiau, nes labai sūrios) ir 10 gr. cukraus. Iš Pskovo gavau 3 kepaliukus duonos. Taigi turėdamas savo taukų paskutinį plastmasinį bokalą ir 2 kg. cukraus nesu alkanas ir net galiu kitus pavaišinti.

    Tik bėda, kad čia 1 vieta traukiny ant dviejų. Kieta. Manau, kad esu ištižęs, išlepęs, o gal ir senatvė?

    Nuotaika lygi, gera. šiuo metu esu įsijautęs į Kristaus kunigystę. Iš širdies Viešpačiui kasdien kartoju — Fiat.

    Ką galėjau, dirbau Dievo garbei, Bažnyčios ir Tėvynės gerovei. Todėl nieko negailiu, tik kad Viešpats nekaltintų, jog mažai padariau. Melskitės už mane, kad kaip kunigas visuomet būčiau veidu į Dievo ir Bažnyčios priešus.

    Galbūt Antano šventėje suspėsiu parašyti iš lagerio. Sveikinkite visus, visus. Viduklę labai nuoširdžiai mylėjau ir daugiausia už ją aukoju. Už Kulautuvą 6 metus, už Viduklę 10 metų. šįmet Igliauka švenčia 100 metų bažnyčios jubiliejų. Būtų gera, kad klebonas ir grupė vidukliečių nuvažiuotų (sužinokit datą) ir padėtų gėles prie kun. Kačergio kapo. Tuoj pat Naumiesčio Bažnyčiai — 200 metų. (. . .)
Kalinys Viešpatyje — kun. Alfonsas
Iš birželio 8 d. laiško:
(. . .) buvo padaryta aliuzija, kad pasekčiau D. Dutko
pavyzdžiu, bet šita paguoda nepadarė jokio įspūdžio. (. . .)

Melskimės vieni už kitus, kad nepalūžtume po Viešpaties kryžiumi.
Kalinys Viešpatyje — kun. Alfonsas
11 birželio kun. Alfonsas Svarinskas buvo atvežtas į vietą.  Iš ten lagerio viršininkas  atsiuntė pranešimą, kuriame buvo adresas. Parašyta, kad galima gauti į metus dvi banderoles po 1 kg. Galės parašyti po 2 laiškus į mėnesį, vieną asmeninį pasimatymą į metus.  Gauti laiškus be apribojimų.

Praėjus pusei bausmės, t.y. po 3,5 metų, galima bus pasiųsti vieną 5 kg. siuntinį. Adresas:
618263 p. Kučino
Čusovskogo r-n
Permskoi obl.
Učreždenie VS-389/36
Svarinskas Alfonsas, Vaclovo

ŽINIOS IŠ VYSKUPIJŲ

(Jaudinančiai liejasi parapijiečių padėka ir meilė įkalintam jų klebonui):
    Kybartai. Birželio 5 d. Kybartų bažnyčioje, kaip paprastai, buvo švenčiama Tėvo diena. Gausiai susirinkę vaikai ir jaunimas eilėraščių posmais ir gėlėmis sveikino savo tėvus, dėkodami jiems už tėvišką meilę bei rūpestį.

    Nors Tėvo dienos paminėjimas Kybartų bažnyčioje įprasta šventė, tačiau šiais metais ji turėjo visiškai kitą atspalvį. Skaudu buvo žiūrėti į vaikų bei tėvų skruostais riedančias ašaras, kai visos parapijos vardu gražiausiais posmais bei maldomis buvo dėkojama ir prašoma Dievo pagalbos saugumo požemy kenčiančiam Kybartų parapijos dvasios Tėvui kun. Sigitui Tamkevičiui. Dar labiau širdį vėrė vaizdas, kai tėvai vaikų dovanotas gėles nešė ir dėjo prie mylimo klebono klausyklos. Nepraėjo nė 15 min.
ir klausykla paskendo gėlėse. Tai aiškiai bylojo didelę tikinčiųjų kybartiečių meilę bei solidarumą kančioje su brangiu dvasios Tėvu.

*     *     *

    Kybartai. Birželio 6 d. Kybartų bažnyčioje įvyko mėnesio nuo kun. S. Tamkevičiaus suėmimo paminėjimas. Ta proga šv. Mišias koncelebravo trys kunigai. Bažnyčia vos pajėgė sutalpinti čia susirinkusius tikinčiuosius. Po šv. Mišių visi susirinkusieji procesijos būdu, kalbėdami šv. Rožančių, ėjo keliais aplink bažnyčią, prašydami Dievo Motinos pagalbos kun. S. Tamkevičiui ir visai parapijai kantriai pakelti būsimus išbandymus.

*     *     *

    Kybartai. Liepos 6 d. pasimelsti už suimtąjį kun. S. Tamkevičių į Kybartų bažnyčią vėl susirinko minia tikinčiųjų. Nuo 19 vai. adoracijai buvo išstatytas švč. Sakramentas. Gausiai susirinkę tikintieji ištisą valandą meldė Jėzų švč. Sakramente. 20 vai. prasidėjo iškilmingos šv. Mišios už kalinamąjį kun. S. Tamkevičių. Mišias koncelebravo 6 kunigai: buvo pasakyti 2 pamokslai. Per pamokslą nuliūdusius Kybartiečius kunigas padrąsino: „Neliūdėkite, kad suėmė du geriausius Lietuvos kunigus! Mes turime jais didžiuotis ir džiaugtis! Būtų keista ir nesuprantama, jei persekiojamoje už tikėjimą tautoje nekentėtų kunigai. Tuomet būtų galima pagalvoti, kad toje tautoje nėra gerų kunigų. O šiandien mes jau turime du kunigus kankinius! Didžiuokimės jais ir džiaukimės!"
Po šv. Mišių kunigai, mergaitės, apsirengę tautiniais drabužiais, ir visi tikintieji pajudėjo, keliais eidami apie bažnyčią, procesijoje. Pabaigoje į dangų pakilo giesmė „Marija, Marija . . . Palengvink vergiją . . . Išgelbėk nuo priešo baisaus".

*     *     *

    Josvainiai (Kėdainių raj.). 1983  m.  liepos  18  d.
Josvainių parapijos klebonas Leonas Kalinauskas parašė Kauno arkivyskupijos apaštaliniam administratoriui vysk. L. Poviloniui tokio turinio pareiškimą:

    „Šių metų gegužės mėn. 13 d. Josvainių apylinkės tarnautojos — Ona Ribačiauskienė ir Grūdienė — atnešė pasirašyti RRT įgaliotinio Anilionio įspėjimą. Tame įspėjime, ant kurio nepasirašiau, kaltinamas religinių nuostatų 19 str. pažeidimu yra nepagrįstas, nes iš 700 kunigų 522 pasirašė prieš šiuos nuostatus, kurie prieštarauja Kristaus įpareigojimui — skelbti Evangeliją visame pasaulyje, Bažnyčios kanonams ir LTSR Konstitucijai.

    Be to, esu perspėjamas dėl „antivisuomeninio" pamokslo, pasakyto 83.05.21 Veprių bažnyčios šventoriuje. Kai užklausiau atvykusių, ką tai reiškia „antivisuomeninis" — paaiškino, kad tai „antiliaudinis". Tačiau šventoriuje buvo tik tikinčioji liaudis, kuri nuo ryto koncelebracinių Mišių, tūkstantinė minia giedodama, ėjo keliais, takeliais ir miškais Veprių Kalvarijas. 35 Kalvarijų stotis tikintieji gerai prisimena, nors pačios koplytėlės jau seniai išgriautos. Tikintiesiems paaiškino ir padėjo susikaupti Kristaus stočių apmąstymuose Siesikų klebonas kun. Algirdas Močius. Tik trijose paskutinėse Kryžiaus Kelių stotyse pabrėžiau Kristaus atneštą Tiesą — Evangeliją, kurią apvainikavo mūsų Viešpats. Jo šventieji apaštalai ir kankiniai ir šių dienų mūsų kalėjime kenčiantys kunigai: Alf. Svarinskas ir S. Tamkevičius.

    Todėl manau, kad nei Bažnyčiai, nei valstybei nenusikaltau, kalbėdamas apie Kryžiaus auką ir kenčiančius už Kristų".

*     *     *

(Piktų ir melagingų priekaištų ieškotojus yra apsėdęs liguistas siaubas):

Prienai.
Gerbiamoji redakcija,

    „Naujojo  gyvenimo" Nr.  55  straipsnyje „Vikaras
trinktelėjo durimis" cituojamas Albino Mykolaičio iš Klebiškio kaimo laiškas yra neteisingas. A. Mykolaitis rašo, kad „vikaras nepasakė nė žodžio apie velionį tik plūdo ateistus ir ragino neklausyti valdžios". Tai yra netiesa. Mes, žemiau pasirašiusieji, dalyvavome A. Mykolaičio sūnaus laidotuvėse ir patvirtinam, kad kun. Antanas Gražulis taip nekalbėjo. A. Mykolaitis t.p. teigia, kad vikaras A. Gražulis privertė sūnaus laidotuvėse atsisakyti orkestro vien dėl to, kad grojo kitų tautybių žmonės. Tai irgi netiesa. Orkestras atsisakė groti, kadangi buvo nešamas kryžius. 1983 m. gegužės 26 d.
Pasirašė:
Mykolaitienė (žmona)
A. Mykolaičio seserys:
O. Urbonavičienė (Dūmiškių km.)
K. Žilinskienė (Prienlaukio km.)
M. Siaurusevičienė (Pagraižio km.)
M. Dereškavičienė (Ašmintos km.)

M. Mažemėkait
ienė (Kaunas)

Kiti dalyvavu
sieji laidotuvėse:

Senavaitienė  Krūvelienė
       Cinelienė
Mozūrienė
    Marcinkevičienė  Šumauskas
Banionienė
    Burbulienė     Kažemėkaitis
Mikušauskienė  Paplauskienė
    Žilinskas
Šumauskienė
    Deltuvienė    Ulevičienė
Bondar
          Petruskienė     Karalienė
Mockapetienė
    Ulevičius    Urbanavičius

*     *     *

Nuorašas: Vyskupui Liudvikui Poviloniui

Prienų parapijos Ašmintos kaimo tikinčiųjų

Pareiškimas

    1983 m. gegužės 12 d. laikraščio „Naujas gyvenimas"

straipsnyje „Vikaras trinktelėjo durimis" redaktorius Matulaitis apšmeižė mūsų parapijos vikarą Antaną Gražulį, kad jis mūsų gyvenvietėje, lankydamas tikinčiuosius, per patikėtinius rinko po 10 rub. Viso surinko 700 rub.

    Tokiu kunigo A. Gražulio šmeižimu esame pasipiktinę, nes niekas iš mūsų kunigui pinigų nerinko.

    Todėl reikalaujame minėtą šmeižtą per tą patį laikraštį atšaukti.

    Pasirašė 45 Ašmintos gyvenvietės tikintieji.
    Protesto 1 egz. su kaimo tikinčiųjų parašais pasiųstas Prienų rajoninio laikraščio „Naujas gyvenimas" redakcijai.

*     *     *

Kapsukas.

Kapsuko miesto Vykd. komitetui

    Kun. Šulskio Prano, Juozo s., gyv. Kapsuko
    mieste, I. Laukaitytės 18,
Pareiškimas


    Šių metų gegužės 16 d. man buvo įteiktas Kapsuko miesto Vykd. komiteto 1983 m. balandžio 13 d. sprendimas Nr. 95, patvirtintas tik rašomąja mašinėle išspausdintomis Vykd. komiteto pirmininko K. Sukačiaus ir Vykd. komiteto sekretorės B. Plikynienės pavardėmis, bet niekieno nepasirašytas ir niekam neadresuotas.

    Tame rašte, remiantis LTSR Ministrų Tarybos 1981 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 99 „dėl kovos su savavališka statyba įstatymo vykdymo" reikalaujame, kad aš pašalinčiau „savavališkai ant gyvenamojo namo fasado iš gatvės pusės įrengtą medinį kryžių".

    Nei Jūsų atsiųstieji raštai, nei Jūsų tarnautojų aiškinimai manęs neįtikino, kad ant mano sienos pakabintas kryžius gali būti laikomas savavališka statyba, to nematyti
nė Jūsų minimame LTSR Ministrų tarybos nutarime, kuriame rašoma apie gyvenamųjų namų ir kitų statinių bei jų dalių statybas, bet nieko nesakoma apie puošiamojo pobūdžio dalykus: gėlių koplytėles ir vazas, medžio drožinius, saulutes bei kryžius (pastaruosius ir jūsų darbuotojai man atsiųstame rašte vadina dekoratyviniais elementais). Todėl prašau neliesti kryžiaus, o jei Jūs manote, kad aš turiu turėti kryžiaus pakabinimui pateisinantį dokumentą, prašau duoti man tokį dokumentą.
    1983 m. gegužės 17 d.

*     *     *

    1983 m. gegužės 26 d. kun. P. Šulskis vėl rašo miesto Vykd. komitetui raštą:

    „Dar kartą dėl kryžiaus.

    Kai šių metų vasario 16 d. buvo pas mane užėję du Jūsų darbuotojai ir tikrino namų inventorizacijos dokumentus bei klausinėjo, ar aš turiu leidimą pakabinti kryžių ant išorinės fasadinės namo sienos, aš juos irgi kai ko paklausiau, bet nežinau, dėl kokių sumetimų jie man neatsakė į tokius klausimus:

    1. Kokie įstatymai draudžia savo kieme pasistatyti ar ant namo išorinės sienos pakabinti kryžių?

    2. Jei tam reikia leidimų, tai jie turbūt duodami? Kas juos duoda?

    3. Kodėl televizijoje dažnai matau rodant, kaip Maskvoje, Leningrade ar kur kitur puikuojasi kryžiai ant cerkvių-muziejų bokštų, o Lietuvoje jie naikinami ne tik laukuose ar pakelėse, bet ir gyventojų kiemuose, nuplėšiami net nuo architektūros paminklų (pav. nuo Vilniaus Katedros ar Kauno Įgulos bažnyčios)?

    Po tokio pasikalbėjimo gavau raštus:
    1. Vasario 23 d. — 1983.11.16 aktą be numerio ir be jokių antspaudų.

    2. Balandžio 12 d. — kvietimą dalyvauti miesto Vykdomojo komiteto posėdyje.
    3. Gegužės 16 d. — 1983.IV.13 miesto Vykd. komiteto sprendimą Nr. 95 (be adreso ir be parašų).

    4. Gegužės 24 d. — pakartotinį reikalavimą įvykdyti 1983.IV.13 d. Vykd. komiteto sprendimą.

    Į 1983.IV.13 sprendimą esu atsakęs, bet į mano atsakymą nekreipėte dėmesio, todėl dar kartą kai ką priminsiu plačiau.

    Vykd. komitetui, man rodos, seniai yra gerai žinoma, kad esu pirmos grupės invalidas, kad negaliu ne tik vaikščioti, bet net ir laisvai pasėdėti, ir kad dėl to ne aš esu kaltas, o tarybiniai kareiviai, kurie 1948 m. birželio 25 d. mane peršovė, todėl kaip aš galiu dalyvauti miesto Vykd. komiteto posėdyje? (. . .)

    1983.IV.13 Jūsų rašte minimas LTSR Ministrų tarybos 1981.III.16 nutarimas Nr. 99, kuriuo remdamiesi reikalaujate, kad aš pašalinčiau kryžių nuo namo fasado. Bet gi tame nutarime kalbama apie gyvenamuosius namus (jų dalis) ir kitus statinius (jų dalis), kurie jų savininkui duoda kokią nors apčiuopiamą naudą. Jame nieko nesakoma apie aplinkos papuošimo dalykus, ne apie teisėtai pastatytų pastatų įrengimą.

    1983 m. gegužės 24 d. rašte mano „nusikaltimą" Jūs kiek kitaip pavadinote: „. . . pažeidėte vyriausybės nustatytą statybų bei įvairių dekoratyvinių elementų įrengimo-pastatymo tvarką". Bet tai tik tuščias švaistymasis žodžiais, jei Jūs man negalite nurodyti, kur aš galėčiau su ta tvarka susipažinti. Nejaugi aš neturiu teisės susipažinti su vyriausybės nustatyta tvarka, su jos nutarimais dėl savavališkų statybų? Gal tai yra paslaptis, kurios niekam negalima išduoti, jei nei Jūsų darbuotojai nepasakė, nei Jūs savo raštuose nenurodėte, išskyrus 1981.III.16 LTSR Ministrų Tarybos nutarimą, kuris mano atvejui tikrai netinka?

    Peršasi išvada, kad miesto Vykd. Komiteto reikalavimas pašalinti kryžių yra pagrįstas tik ideologiniais sumetimais. Bet ar tinka tam naudoti Vykd. Komiteto
autoritetą?" (Pareiškimas sutrumpintas — red.).

    Į šį pareiškimą-paaiškinimą kun. Pranui Šulskiui niekas neatsakė. 1983 m. birželio 1 d., apie 10 vai., pas kun. P. Šulskį atvyko Statybos ir architektūros valdybos vyr. inžinierius A. Banaitis su vienu milicijos darbuotoju ir ėmė skaityti visus miesto Vyk. Komiteto raštus dėl kryžiaus. Kai kun. P. Šulskis pasakė, kad visi raštai yra gauti ir žinomi, o kryžius pakabintas ne tam, kad reikėtų jj nuimti, A. Banaitis pagrasino: „Priverstinai jį nuimsime!"

    Šio pokalbio metu atvažiavę Banaičio padėjėjai nulupo nuo sienos kryžių ir, įsimetę jį į sunkvežimį, išvažiavo. Operacijos metu gatvė buvo saugoma milicijos, o eismas gatve — sustabdytas.

*     *     *

    Girdžiai (Jurbarko raj.). 1983 m. birželio 25 d. Girdžių klebonas kun. Viktoras šauklys parašė raj. laikraščio „šviesa" redakcijai tokio turinio raštą: „Jūsų redaguojamame laikraštyje A. Svirbutavičiūtė prifantazavo nebūtų dalykų. 1983 m. birželio mėn. per tris numerius (70, 71, 72) apšmeižė mane ir iškoliojo bažnyčios tarnautoją I. Jasiulytę.

    Korespondentė apkaltino kleboną baisiais dalykais: Jis buvęs miškinių ryšininku, laiminęs tarybinių piliečių žudymus. Mišias laikęs už žuvusius banditus, žodžiu, jo praeitį gaubianti raudona skraistė. Tikrai siaubingi kaltinimai.

    Iš tikrųjų štai kaip buvo. Tardytojas iš kailio nėrėsi, kad sulipdytų man bylą. Du kartus vedė į teismą, bet tribunolas abu kartus nerado įkalčių ir atsisakė teisti. Teko primestąjį straipsnį nurašyti.

    Jei korespondentei būtų rūpėjusi tiesa, ji būtų paskaičius bylą, o nefantazavus ir nebūtus dalykus rašiusi. Deja, ateistinei neapykantai nesvarbu tiesa.

    Bažnyčios tarnautoją I. Jasiulytę kaltina artimo meilės neturėjimu. Tam įrodyti ima tokį atsitikimą.
    Kai gyvenome Šiupylių parapijoj, ten medicinos punktas neturėjo felčerio. Tada kolūkiečiai ateidavo vaistų susileisti pas Jasiulytę. Atėjo ir pilietis J. P., o Jasiulytė pasakiusi atėjusiam: „Einame į bažnyčią, o paskui suleisiu vaistus". Tuo parodžiusi, kad ji neturi artimo meilės", — rašo korespondentė.

    Iš tikrųjų štai kaip buvo. Tas kolūkietis atėjo eiliniam vaistų suleidimui. Atėjo prieš pat pamaldas, kada bažnyčioje jau žmonės buvo susirinkę į savo užprašytas Mišias. Tai protingiau buvo, kad tas vienas palauktų, negu gaištų apie 20 žmonių.

    Tai kur čia juodas darbas ar meilės neturėjimas?
    Toliau Jasiulytė kaltinama už tai, kad mokinius įspėjanti saugotis mokytojų, kai eina į bažnyčią.

    Tą mokiniai žino ir be įspėjimo. Žino iš to, kad juos bara, ūdija, elgesio pažymius mažina už aktyvų dalyvavimą pamaldose. Įgąsdinti yra ne tik vaikai, o ir suaugusieji.

    Kad bažnyčios tarnautoja pakalbino vaiką į bažnyčią, tai laikraštis iškoliojo I. Jasiulytę, išvadindamas ją „juodąja burtininke", o kokį vardą nusipelno tie, kurie gąsdina mokinius ir elgesio pažymius mažina?

    Jaunimas lanko bažnyčią todėl, kad Kristus žada gyvenimą po mirties. O ką žada ateistai? Nieko, išskyrus sunykimą ir amžiną išnykimą, o žmonės nori ir mirę gyventi. Todėl ir kratosi skurdžių ir tuščių ateistinių paistalų.

    Žinau, kad šio pasiteisinimo Jūs neatspausdinsite, nes dar nebuvo tokio atsitikimo, kad apšmeižtam bažnyčios tarnautojui būtų buvę leista spaudoje pasiteisinti ar šmeižtą atšaukti". (Tekstas sutrumpintas — red.).

*     *     *

    Paveisininkai (Lazdijų raj.). 1983 m. birželio 29 d. žmonės rinkosi į Paveisininkų bažnytėlę (1969 m. ji apgaulės būdu buvo valdiškų bedievių nusiaubta) švęsti šv.  Petro ir Povilo atlaidų.  Prie valdžios uždarytos
bažnyčios nuo ryto budėjo rajono valdžios pareigūnai ir milicija, keliuose — pasienio kareiviai ir autoinspekcija, neleisdami tikintiesiems patekti net į šventorių. Iš kelių buvo rankiojami ir vežiojami po namus einantys į atlaidus žmonės. Kapčiamiesčio milicijos įgaliotinis V. Kavaliukas ir Lazdijų saugumo viršininkas A. Gylys bei draugovininkai įsakinėjo visiems kuo skubiausiai skirstytis. Nedidelis būrelis žmonių, patekęs į šventorių, bandė melstis prie užrakintų bažnyčios durų, bet pareigūnai trukdė maldą, todėl susirinkusieji pradėjo skirstytis. Grįžtant į namus, buvo sulaikyti ir nubausti 15 parų jaunuoliai: Alma Žibūdaitė, Laima Ramanauskaitė, Angelina Ramanauskaitė ir Vytautas Jakavičius.

*     *     *

    Vilnius. 1983 m. vasario 9 d. Paminklų konservavimo instituto partinė organizacija pateikė instituto darbuotojams 32-jų klausimų anketą ideologiniais klausimais. Prie kiekvieno klausimo pasirinkimui buvo duoti keli atsakymai. Visi klausimai, išskyrus pirmuosius 5-6 klausimus, kur reikėjo nurodyti asmenį, amžių, tautybę, partiškumą ir t.t., lietė santykius su religija, pvz.: Kaip įsivaizduoji Dievą? Ar dažnai lankote bažnyčią maldos tikslu? Ar švenčiate religines šventes? Kodėl? Ar skaitote religinę literatūrą? Ar gali religija išnykti? Ar religija padeda žmonėms išlaikyti dorovę? Nuo ko priklauso taikos išsaugojimas žemėje? Koks Jūsų gyvenimo tikslas ir t.t.

*     *     *

Žalpiai (Kelmės raj.).

Lietuvos TSR Prokurorui
    Nuorašas: Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio
    vyskupijos Apaštaliniam Administratoriui
    Vyskupui L. Poviloniui
Žalpių R. K. Tikinčiųjų bendruomenės
Vykdomojo komiteto ir tikinčiųjų

Protestas

(Net girtus triukšmadarius komunistinės valdžios pareigūnai pasirenka bažnyčioje pamaldas trukdyti):
    1983 m. gegužės 29 d. Kelmės raj. Žalpiuose vykstant didiesiems atlaidams, pamaldų metu, į bažnyčią įsibrovė girtas vyriškis, pavarde Lapinskas. Jis sukėlė triukšmą bažnyčioje, plėšdamas iš rankų ir draskydamas tikinčiųjų protestą LTSR Prokurorui dėl įkalinto kunigo S. Tamkevičiaus išlaisvinimo ir kitų kunigų tardymo su 300 tikinčiųjų parašų. Moterys, bažnyčioje norėjusios pasipriešinti, Lapinsko buvo spardomos ir stumdomos. Įsikišus vyrams, prasidėjo rimtos grumtynės.

    Negalėdamas švaistytis rankomis, spardė kojomis ir kandžiojo dantimis. Kol buvo išvarytas iš bažnyčios ir šventoriaus, patyrė ir jis ne vieną sutramdomą smūgį. Šventoriuje kilo šauksmai ir panika.

    Tikintieji, pašalinę chuliganą iš šventoriaus, norėjo jį perduoti milicijai, bet negalėjo prisišaukti jos, nes buvo išjungti telefonai. Tuomet prisistatė kažkoks vyriškis (milicija jį žino) ir pasisiūlė chuliganą pristatyti milicijai savo mašina. Tačiau pro vienas duris paėmęs chuliganą į mašiną, pro kitas duris išleido. Matomai buvo jo bendradarbis sukeltam sąmyšy.

    Kelmės raj, milicijos bei saugumo pareigūnai vietoj to, kad ieškotų ir nubaustų tikrą kaltininką, sukėlusį pamaldų metu bažnyčioje triukšmą bei paniką, pradėjo suiminėti ir tardyti nekaltus žmones, kurie ramino triukšmadarį.

    Kelmės autobusų stotyje tą pačią dieną suėmė Žalpių bažnyčios vargonininkę R. Teresiūtę, kuri triukšmo metu bažnyčioje grojo vargonais, ir du berniukus, kurie tarnavo šv. Mišioms ir triukšmadarį pamatė tik kai jis buvo pašalintas iš šventoriaus.
    Rytojaus dieną Kelmės raj. milicija ar saugumas kartu su tuo pačiu Lapinsku, sukėlusiu sąmyšį bažnyčioje, pradėjo ieškoti ir tardyti nekaltus žmones, kurie malšino triukšmą bei paniką.

    Kas buvo šis triukšmadaris, pradėjo aiškėti, kai jo sveikata labai susirūpino Kelmės prokuroras, milicija ir saugumas. Tą pačią dieną pradėjo ieškoti kaltininkų, kurie tramdė LAPINSKĄ. Bet argi kelių tūkstančių minioje galima surasti kaltininką? O didžiausias kaltininkas pats LAPINSKAS ir jo bendrininkai, kurie sutrukdė bažnyčioje pamaldas ir sukėlė tokį triukšmą, kuris nuskambėjo ne tik Žalpių parapijoje, bet ir visoje Lietuvoje.

    Jei aktyvesni tikintieji nebūtų išplėšę chuliganą iš minios rankų ir nebūtų pašalinę iš šventoriaus, tai įžeista, suerzinta ir įsisiūbavusi minia būtų padariusi atsimintiną pamoką.

    Prašome Lietuvos TSR Prokurorą imtis priemonių, kad būtų sulaikytas chuliganas (milicija jį žino) ir jo patarėjai bei bendrininkai nubausti pagal LTSR baudžiamojo kodekso 145 str. už sukėlimą triukšmo bažnyčioje pamaldų metu.

    Prašome liepti Kelmės raj. prokuratūrai, kad būtų sustabdytas nekaltų tikinčiųjų persekiojimas ir paleisti suimtieji.

    Nejaugi ten, kur tikėjimo laisvė, neveiktų įstatymai ginantys tikinčiųjų teises net bažnyčioje.
1983 gegužės 29 d.
Pasirašė bažnytinio komiteto nariai
ir tikintieji — viso 70.

*     *     *

SOVIETINĖJE MOKYKLOJE


14. (Lietuvos mokytojai— ir beveik perdėm moterys — žiauriai persekiodami tikinčiuosius mokinius, ateities švietimo istorijon įsirašo į gėdingų išdavikų eiles):
    Josvainiai (Kėdainių raj.). 1983 m. birželio mėn. 20-24
d. į Kėdainių saugumo komitetą tardymui buvo iškviestas Josvainių vidurinės mokyklos aštuonias klases baigusios mokinės: Genutė Brigytė ir Regina Augaitė, iš Kėdainių iškviesta Onutės Tunaitytės motina. Mergaitės: Regina ir Genutė į saugumą nuvyko su savo motinomis.

    Vilniaus tardytoją Vidzėną domino, kaip mergaitės prieš dvejus metus patekusios į pogrindžio leidinį „Kroniką", klausinėjo, ar kun. Leonas Kalinauskas neduoda joms skaityti minėto leidinio, ką jis kalba per pamokslus, ar kartais nevaišina saldainais ir t.t. Mergaitės paaiškino, kad į bažnyčią eina melstis, o kaip pateko žinios į „LKBK" — nežino. Kun. L. Kalinauskas pamokslų metu aiškina Kristaus Evangeliją.

*     *     *

    Josvainiai (Kėdainių raj.). šiais metais, kaip ir kasmet, Josvainių tikinčiųjų tėvų vaikai ruošėsi pirmajai šv. Komunijai, kuri įvyko birželio mėn. 19 d. Ta proga, kad nesusidarytų spūstis sekmadienį, jau iš anksto, 17-18 dienos vakarais, buvo klausoma išpažinčių. Abu šias dienas per vakarines pamaldas bažnyčioje ir šventoriuje siautėjo Josvainių vidurinės mokyklos mokytojai — Vitas Launikonis, Launikonienė, Bakienė, Kaminskienė, Josvainių partinės organizacijos sekretorius Leistrumas ir Josvainių apylinkės buhalterė Ona Ribačiauskienė. Pamaldų metu jie klausinėjo tikinčių vaikų pavardžių, varė vaikus į namus, o kurie neklausė, grasino perduosią milicijai ar išvešią į koloniją. Po šio ateistų siautėjimo ant bažnyčios durų, vargonų, koridoriuje atsirado įvairūs negražūs žodžiai ir net nacių ženklai. Už tai mokytojai kaltino tikinčius vaikus.

*     *     *

    Prienai. 1983 m. birželio 8 d. Prienų I vid. m-klos VIII kl. mokinė Jolanta Urbšaitė laikė lietuvių kalbos egzaminą žodžiu. Mokinei ištraukus 6 bilietą, lietuvių kalbos mokytoja Baranauskienė užprotestavo: „Šis tau per lengvas. Trauk kitą". Jolantai Urbšaitei labai gerai atsakius į 21 bilieto duotus klausimus, mokytoja pašiepia- nčiai užklausė: „Kas tave, Urbšaite, taip išmokė — Narvydas (kl. auklėtojas) ar A. Gražulis (Prienų bažnyčios vikaras)?" Žinios buvo įvertintos ketvertu, nors visuose trimestruose iš lietuvių kalbos J. Urbšaitė turėjo penketus. Visus kitus egzaminus mergaitė išlaikė penketais. Jolantai pasiteiravus, kodėl jos elgesys įvertintas tik patenkinamai, k. auklėtojas Narvydas atsakė: „Man rodos, kad tau aiškinti nereikia." Jolanta Urbšaitė yra giliai tikinti ir viešai praktikuojanti savo tikėjimą.

*     *     *

Lietuvi, atsimink!

Kun. Alfonsas Svarinskas
Kun. Sigitas Tamkevičius
Jadvyga Bieliauskienė
Viktoras Petkus
Balys Gajauskas
Vytautas Skuodis
Gintautas Iešmantas
Mečislovas Jurevičius
Vytautas Vaičiūnas
Povilas Pečeliūnas
Sergiejus Kovaliovas
Antanas Terleckas
Julius Sasnauskas

ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!

*     *     *



 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum