gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 6 Spausdinti El. paštas
     Skundai su 14,284 ir 16,498 parašais prieš tikinčiųjų diskriminaciją

     Religingų moksleivių bedievinimas ir nutautinimas (1973 m. sausio - balandžio apžvalga)

     Tarnybinė instrukcija Bažnyčios veiklai sekti

     Rašomųjų mašinėlių suregistravimas

     Vysk. Krikščiūnas apie knygų leidimą katalikams

     Enkavedistas Rugienis pakeistas propagandistu Tumėnu

     Vilniuje KGB ištardė 23

     Instrukcija, ką turi rinkti kraštotyrininkai

     Vilniaus ateizmo profesorius apie meilę ir gyvenimo prasmę

     Ligoniui kunigo šauktis nevalia

     Kunigai — kiek įšventinama ir kiek miršta

     Kova dėl vaikų: mokytojai šaukiasi KGB talkos; tėvai gina savo teises į vaikus; vaikai ginasi nuo ateizmo propagandos
LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA

TIKINČIŲJŲ SKUNDAI SU 14,284 IR 16,498 PARAŠAIS


    1973 m. gegužės viduryje Lietuvos tikintieji pasiuntė TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumui skundą ir du pareiškimus, kuriuos pasirašė keliolika tūkstančių tikinčiųjų. Šie pareiškimai atsirado todėl, kad nesiliauja tikinčiųjų diskriminacija.

Kaip buvo renkami parašai?
    Pareiškimų tekstai per rankas pasklido po visą Lietuvą. Kiekviename lape, kuriame turėjo pasirašyti tikintieji, buvo visas pareiškimo tekstas, su kuriuo pasirašantysis turėjo susipažinti. Atsirado labai daug žmonių, kurie, gilaus tikėjimo paskatinti, skaudžiai išgyvendami Tėvynės ir Bažnyčios teisių varžymus, paaukojo daug laiko ir pastangų, kol surinko 30782 parašus. Juk visa tai reikėjo padaryti laisvu nuo darbo metu, nuolat rizikuojant pakliūti į saugumo rankas. Kas nėra rinkęs parašų mūsų sąlygomis, niekada nesupras, kiek didvyriškumo ir pasiaukojimo parodė parašų rinkėjai.

    Kaip reagavo tikintieji, jiems pasiūlius pasirašyti? Daugelis entuziastiškai, nesvyruodami pasirašydavo, ypač, jei jiems būdavo aiški parašų rinkėjo asmenybė. Tuo atveju, kai rinkėjas būdavo nepažįstamas, daug kas suabejodavo, ar čia nebus valdžios provokacija, ar nebus pakenkta Bažnyčiai ir tikintiesiems. Kai kurie tėvai iš baimės neleido vaikams pasirašyti.
    Buvo aišku, kad prie bažnyčių rinkti parašus — neatsargu, todėl beveik visi parašai buvo surinkti tikinčiųjų namuose. Parašų rinkimas truko apie pusantro mėnesio. Keletas lapų pakliuvo pas neaiškius asmenis, kurie savo nesąžiningumu ar bloga valia juos sugadino, ir todėl dalį parašų teko išbraukti.

    Valstybės saugumo organai greitai sužinojo apie parašų rinkimą ir pradėjo gaudyti parašų rinkėjus. Kaune pas V. Grincevičiūtę buvo padaryta krata, nes kažkas įskundė, jog ji rinkusi parašus. Keletą kartų buvo iškviesta tardymui. Tardytojams labiausiai rūpėjo, kas organizuoja parašų rinkimą.

    Kapčiamiesčio parapijoje, Lazdijų raj., saugumiečiai gaudė kažkokią moterį, kuri, saugumo žiniomis, rinkusi parašus. Pagauti, atrodo, nepasisekė.

    Panevėžio saugumas atėmė lapus iš Steponiškio kaimo gyventojos Rudienės. Moteris buvo tardoma, iš kur gavusi pareiškimų tekstus, taip pat buvo pagrasinta atimti motinystės teises.

    Ignalinos rajone kai kurie kunigai buvo tardomi, nes kažkas pranešė saugumui apie parašų rinkimą.

    Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas įsakė Lietuvos vyskupams ir valdytojams paveikti per dekanus kunigus, kad šie neprisidėtų ir net kliudytų parašų rinkimą prie bažnyčių.

    Daugelyje Lietuvos vietovių, pvz. Klaipėdoje, Kapsuke ir kt. valdžios pareigūnai vietos klebonus perspėjo, kad nebūtų renkami parašai.

    Po tokios saugumo reakcijos savaime kilo klausimas: kokia prasmė siųsti pareiškimus su parašais tarybinėms įstaigoms? Ar vien tam, kad, turėdami parašus, galėtų tardyti pasirašiusius, grasindami atleisti iš darbo, iš mokyklos ir t.t. Be to, turėdami savo rankose parašus, saugumo darbuotojai galėtų šmeižti tikinčiuosius, kad parašai buvo suklastoti, kad tiek tūkstančių nepasirašė ir t.t.
    Kai kas mano, ar ne geriau būtų iš viso nesikreipti į tarybinės valdžios įstaigas, o bandyti prasiveržti pro „geležinę uždangą" ir kreiptis į viso pasaulio sąžinę.
*    *    *
(Skundas Maskvai):
    Žemiau pateikiame Lietuvos tikinčiųjų skundo ir dviejų pareiškimų pilnus tekstus.

            TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumui
            Nuorašas: Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui
            K. Tumėnui
            Lietuvos  tikinčiųjų
            S k u n d a s

    TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumo 1968.IV.12 įsake „Dėl piliečių pasiūlymų, pareiškimų ir skundų svarstymo tvarkos" rašoma: „Dabartinės tarybinės visuomenės vystymosi sąlygomis skundai paprastai yra forma, kuria reaguojama į piliečių teisių ir įstatymo saugomų jų interesų pažeidimo faktus. . . Jie rodo ir tai, kad dar yra rimtų trūkumų daugelio valstybinių ir visuomeninių organų darbe."

    Religijų reikalų tarybos pirmininkas V. Kurojedovas rašo: „Ypač jautriai reikia reaguoti į tikinčiųjų skundus, kad pažeidžiamos jų teisės. Visus skundus reikia apsvarstyti ir išspręsti griežtai laikantis TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumo 1968.IV.12 įsako." („Religija ir įstatymas", 1971, p. 24.)

    1973 m. kovo mėn. pradžioje mes, Lietuvos tikintieji, sumanėme kreiptis į tarybinės valdžios įstaigas Lietuvoje, prašydami nutraukti religingų moksleivių diskriminaciją, neversti jų kalbėti bei elgtis prieš savo įsitikinimus, objektyviai dėstyti mokyklose istoriją ir nevaržyti pačios būtiniausios religinės literatūros leidimo. Kad tarybinė vyriausybė žinotų Lietuvos tikinčiųjų nuomonę, po skundais, adresuotais LTSR Švieti-
mo Ministerijai ir Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui K. Tumėnui, buvo renkami parašai. Jei tikėti tarybine spauda, tai visi tie, kurie praneša valdžios organams apie esamas negeroves, reikalauja jas šalinti, — stiprina socialinį teisėtumą, dalyvauja valstybės valdyme ir yra dori bei pagarbos verti žmonės. (Plg. „Švyturys" 1973, Nr. 6 p. 8-10.)'

    Tačiau vos apie parašų rinkimą sužinojo Valstybės saugumo pareigūnai, prasidėjo „raganų medžioklė": kratos pas nekaltus žmones, tardymai ir grasinimai kalėjimu. Šitaip elgėsi Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Lazdijų, Ignalinos ir kt. saugumiečiai. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas įsakė Lietuvos vyskupams ir valdytojams, kad per dekanus ir kunigus kliudytų žmonėms rinkti parašus. Saugumiečiams pavyko dalį parašų atimti.

    Nepaisant šito „jautraus reagavimo į tikinčiųjų skundus", po pareiškimu, adresuotu LTSR Švietimo Ministerijai, pasirašė 14284 tikintieji, o po pareiškimu Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui — 16498 tikintieji.
Kadangi Valstybės saugumo pareigūnai tikinčiųjų kreipimąsi į tarybinę vyriausybę įvertino kaip politinį nusikaltimą ir terorizuoja parašų rinkėjus, todėl pareiškimų originalus su visais parašais aukščiau paminėtoms įstaigoms pasiųsti susilaikom. Tai bus padaryta tik tuo atveju, kai tikintieji įsitikins tarybinės vyriausybės gera valia ir kai valstybės saugumo pareigūnai nesikiš į tikinčiųjų religinius reikalus.

    TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumas pageidavo pareikšti nuomonę apie Liaudies švietimo įstatymų pagrindų projektą, kurį š.m. balandžio mėn. pradžioje pateikė TSRS Ministrų Taryba. Projektas visiškai nesiskaito su tikinčiųjų tėvų ir jų vaikų teisėmis. Jis orieštarauja 1960 m. gruodžio 14 -15 d. Paryžiaus „Konvencijos dėl kovos su diskriminacija švietimo srityje" penktam straipsniui,   kuris   reikalauja   tėvam
    „. .. užtikrinti vaikų religinį ir moralinį auklėjimą sutinkamai su jų įsitikinimais." Mūsų, tikinčiųjų, pareiškimas LTSR Švietimo Ministerijai pakankamai supažindins tarybinę vyriausybę, koks mokymas ir auklėjimas tikinčiųjų tėvų vaikų yra pageidaujamas Lietuvoje.

    Priedas: Pareiškimo tekstas LTSR Švietimo Ministerijai.

    Pareiškimo tekstas Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui K. Tumėnui.

    1973 m. gegužės mėn. 14 d.

(Skundas valdžiai Lietuvoje):
        LTSR Švietimo Ministerijai
        Lietuvos moksleivių ir jų tėvų
        P a r e i š k i m a s

    Mes, moksleiviai ir tėvai, gerai suprasdami mokyklos tikslus bei pareigas jaunajai kartai, dažnai nusiviliame, nes moksleiviams teikiama ne tai, ko iš tikrųjų reikia.

    „Visuomenės mokslo" vadovėlyje rašoma: „Patriotizmas yra vienas geriausių žmogaus prigimties pasireiškimų. .. Jis pasireiškia meile kraštui, kuriame gimėme ir užaugome, meile jo istorijai.. ." Kaip mokiniams pažinti Lietuvos pr-aeitį, jei J. Jurginio „Lietuvos TSR istorija" yra per trumpa — vos 100 puslapių— ir vienašališka, o A. Gaigalaitės „Lietuvos TSR istorija" (148 p.) pasakoja vien apie revoliucinį judėjimą ir pokario metus? Tuo tarpu „TSRS istoriją" sudaro keturios dalys — viso 650 puslapių. Todėl moksleiviai, daug žinodami apie Pugačiovą, Petrą I ir kt., beveik nieko nežino apie garbingą Lietuvos praeitį.

    Pati didžiausia blogybė yra prievarta mokiniams skiepijamas ateizmas. Kalbama, kad religija Tarybų Sąjungoje yra privatus, kiekvieno piliečio reikalas, kad
TSRS Konstitucija visiems garantuoja sąžinės laisvę, bet gyvenimo praktika byloja kitką.

    Religingi moksleiviai ne kartą yra išjuokiami, barami už religinę praktiką; jų karikatūromis „puošiami" mokyklų sienlaikraščiai. Iš mokinių atiminėjami medalikėliai ir kryželiai. Kartais mokytojai tikinčius mokinius net iš bažnyčios išveda, pvz. laidotuvėse.

    Religingi moksleiviai yra verčiami kalbėti ir rašyti prieš savo įsitikinimus, piešti antireligines karikatūras. Atsisakiusiems veidmainiauti rašomi dvejetai arba vienetai.

    Mokytojai verčia religingus mokinius stoti į ateistines organizacijas ir būrelius ir dėl to daugelis paskatinami veidmainiauti.

    Dalis mokytojų pamokas panaudoja ateistinei propagandai. Ateizmas mokyklose ir už jų sienų skelbiamas panaudojant net apgaulę, pvz., rodant „stebuklus", piktai išjuokiant bei sąmoningai iškreipiant katalikų tikėjimą.

    Kartais elgesys mažinamas iki patenkinamo vien už lankymąsi į bažnyčią. Į charakteristikas įrašomi religingų moksleivių įsitikinimai, ir tuo apsunkinama jiems įstoti į aukštąsias mokyklas.

    Moksleiviai dažnai turi atsakyti į religinius įsitikinimus liečiančius anketų klausimus. Mums nesuprantama, kodėl prievarta braunamasi į sąžines? Dalis moksleivių, nenorėdami atskleisti savo įsitikinimus, veidmainingai atsako į tuos klausimus. Kam tai naudinga?

    Paminėjome tik kai kuriuos moksleivių sąžinės prievartavimo atvejus, bet ir jie verčia manyti, kad tarybinei mokyklai labiausiai rūpi ne mokymas ar auklėjimas, o subedievinimas. Toks „auklėjimas" griauna mokyklos autoritetą, o mokiniams daro neatitaisomą žalą.
    Mums jau nusibodo prievartinis bedievinimas, ir tai iššaukia reakciją — nusigręžti nuo jėga peršamų idėjų. Kodėl šitaip elgiamasi mokyklose, jei TSRS Konstitucija skelbia sąžinės laisvę?

    Todėl mes prašome Švietimo Ministeriją užkirsti kelią šiems žalingiems reiškiniams mokyklose, kad niekas moksleiviams nekliudytų naudotis sąžinės laisve.

1973 m. kovo mėn. 14284 parašai.

N. B. Moksleivių pasirašė apie 25 procentai.

(Pareiškimas Rrt įgaliotiniui):
        Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui
        K. Tumėnui
        Lietuvos tikinčiųjų
        P a r e i š k i m a s

    1973 kovo 1 laikraštyje „Gimtasis kraštas" skaitėme vyskupo R. Krikščiūno pareiškimą:

    „Katalikai Lietuvoje leidžia sau reikalingas knygas. Neseniai atspausdinome „Romos Katalikų Apei-gyną Lietuvos Vyskupijoms", „Maldyną", II Vatikano Susirinkimo Nutarimus" ir kitas knygas. Štai, dar spaustuvės dažais tebekvepia labai reikšmingas leidinys— „Šventojo Rašto Naujasis Testamentas".

    Mes, tikintieji, panorome įsigyti „Šventąjį Raštą". Deja, vietos kunigai mums paaiškino, kad „Šventojo Rašto" gavę tik po kelis ar keliolika egzempliorių — maždaug 300 tikinčiųjų po 1 knygą.. .

    Jei katalikai Lietuvoje leidžia sau reikalingas knygas, tai kodėl pokario metais neišleido pačios reikalingiausios knygos — katekizmo? Kodėl „Šventojo Rašto" buvo išleista tik 10000 egzempliorių? Kodėl mes savo akyse nematėme „II Vatikano Susirinkimo Nutarimų", negalėjome gauti „Maldyno", nors maldaknygę privalo turėti kiekvienas katalikas? Maža to, kodėl patys negaudami „Šventojo Rašto", girdime, kad kaž-
kas jo tūkstančius egzempliorių siunčia užsienio lietuviams? Nejaugi mums reikės gimines užsienyje prašyti, kad prisiųstų Lietuvoje išspausdintą „Šventąjį Raštą"?

    Kadangi mums paaiškėjo, kad religines knygas labai mažais tiražais leidžia ne katalikai, bet, vyskupui prašant ir Jums, Įgaliotini, tarpininkaujant, tarybinė valdžia, todėl prašome pasirūpinti, kad būtų leista pakartotinai išspausdinti „Šventąjį Raštą" ir „Maldyną", kurių pakaktų kiekvienai katalikiškai šeimai įsigyti bent po vieną egzempliorių. Be to, prašome leidimo išleisti plačiam katekizmui. Priešingu atveju mums bus sunku patikėti bet kokiomis kalbomis apie reikalingiausių katalikiškų knygų leidimą Tarybų Lietuvoje.

1973 m. kovo mėn.   16498 parašai.


(Tarybinės propagandos 1973 m. sausio - balandžio mėn. apžvalga):
    Pastaruoju metu Kompartija ypač domisi moksleivių ir akademinio jaunimo auklėjimu. Spaudos puslapiai mirgėte mirga straipsniais, raginančiais labiau rūpintis jaunimo materialistinės pasaulėžiūros ugdymu, „tarybinio patriotizmo" ir „proletarinio internacionalizmo" principų skiepijimu.

    1. Lietuvos praeities neigimas bei niekinimas.
    „Per Lietuvos TSR istorijos pamokas reikia ryžtingai šalinti viską, kuo vienaip ar kitaip pasireiškia reakcingų praeities reiškinių idealizavimas. Aiškinant istorinius įvykius Lietuvoje, turi būti konkrečiais pavyzdžiais įrodyta, kad tikroji istorijos kūrėja buvo liau-
dis, o ne kunigaikščiai — išnaudotojų klasės atstovai." (Tarybinė Mokykla, 1971, Nr. 3).

    LKP CK pirmasis sekretorius A. Sniečkus kovo mėn. kalbėjo respublikos partinio aktyvo susirinkime: „Nerimą kelia tai, kad, nagrinėjant istorinę praeitį, kartais neišvengiama tam tikro jos idealizavimo... Antai, kai kurie Istorijos instituto etnografijos sektoriaus darbuotojai, užuot gvildenę šiuolaikinę tematiką, pradėjo bemaž išimtinai nagrinėti praeities problemas. . . Kritiškai savo darbą turėtų įvertinti ir leidyklos. Kartais jų veikloje buvo pastebimas aškus nuolaidžiavimas kai kurių asmenų perdėtam, dažniausiai dirbtiniam susižavėjimui žila senove. .."

    „Tiesa" (1973.111.27) primygtinai reikalavo: _ „Būtina kovoti prieš pasitaikančias senovės idealizavimo tendencijas."

    J. Jurginio ir V. Merkio „Lietuvos TSR istorija", apimanti vos 105 puslapius, be to, iškreipianti daug Lietuvos istorijos faktų, „Tiesoje" (1973.III.10) buvo kritikuojama, kad per mažai kėlusi „idėjinius klausimus", kad „klasinis požiūris į istorinius įvykius vadovėlyje kartais paskęsta antraeiliuose dalykuose".

    2. „Patriotinis" ir „internacionalistinis" moksleivių auklėjimas.

    Tarybinė spauda ypatingai susirūpinusi „internacionalizmo" ugdymu moksleivių tarpe. „Visoje auklėjimo sistemoje ideologinio poveikio priemonių komplekse pirmą vietą užima tarybinis patriotizmas ir socialistinis internacionalizmas". (Tarybinis mokytojas, 1973.III.21.).

    Kas gi yra tas „patriotizmas" ir „internacionalizmas" tarybinėje propagandoje?

    A. Sniečkus partinio susirinkimo aktyve kalbėjo, kad „stiprinami ryšiai tarp mokyklų lietuvių ir rusų dėstomomis kalbomis" (pab. — Red.).
    „Labai svarbi priemonė, auklėjant mokinius draugystės dvasia, — rusų kalbos mokymasis. Visos TSRS tautos ir tautybės laiko rusų kalbą antrąja gimtąja kalba. . . rusų kalbos mokymasis ugdo mokinių meilę ir pagarbą šiai kalbai, formuoja tautų draugystės, tarybinio patriotizmo ir internacionalizmo jausmus. Dėl to iškyla uždavinys nuolat tobulinti rusų kalbos mokymą" (Tarybinė mokykla, 1973, Nr. 3).

    „Tarybinis mokytojas" (1973.11.14) išgyrė Kalesninkų vidurinės mokyklos direktorę S. Lokit ir rusų kalbos mokytojas L. Supron ir V. Voitkun, kurios ypač stengiasi visomis galimomis priemonėmis mokiniams skiepyti meilę rusų kalbai. Tam tikslui šioje mokykloje rengiami revoliucinės dainos koncertai rusų kalba, atmintinai skaitomi rusiški kūriniai ir t.t.

    Visose mokyklose įvestas karinis parengimas rusų kalba. Jo tikslas — moksleivių „patriotizmo" ugdymas. „Mokyklų kariniai vadovai su didele meile diegia jaunimui patriotizmo jausmą." (Tarybinis mokytojas, 1973.III.21).

3. Ateistinis moksleivių auklėjimas.

(Ateistinimo programa):
    A. Sniečkus, kalbėdamas partinio susirinkimo aktyve, reikalavo stiprinti ateistinį darbą: „Negalima taikstytis su tuo, kai paskiros partinės organizacijos paskutiniu metu pastebimai susilpnino ateistinį darbą. Mūsų laikmetis reikalauja ne tik plačios, bet ir nuolatinės, gilios ateistinės propagandos."

    „Tiesa" (1973.III.4) ragina, kad „ateistinį darbą dirbtų visi komunistai, komjaunuoliai, inteligentai."

    Kodėl pastaruoju metu tiek daug dėmesio skiriama ateistinei propagandai?

    Filosofijos mokslų kandidatė I. Galickaja nurodo, kad jaunimo tarpe yra platinama rankraštinė religinė
literatūra, kad kunigai su jaunimu kalbasi religinėmis temomis, lanko tėvus, kad jaunimas pernelyg domisi bažnytine senove, kolekcionuoja šventus paveikslus bei kryžius. (Straipsnis „Jaunimas ir religija", išspausdintas įvairiuose respublikos laikraščiuose).

    „Tarybinis mokytojas" (1973.III.30) rašo: „Dvasiškija aktyvina savo veiklą tikinčiųjų tarpe... organizuoja vaikų rengimą katekizacijai, patarnavimą bažnyčioje atlaidų metu, net praktikuoja bendras vaikų ir tėvų ekskursijas..."

    Į klausimą, kodėl reikia Lietuvoje kovoti su religija, bene teisingiausiai atsakė A. Sniečkus: „Religiniai prietarai labai dažnai glaudžiai susiję su nacionalistiniais. Tamsybininkai pastaruoju laiku dargi stengiasi bažnytines tradicijas vaizduoti kaip nacionalines."

    Ateistinei propagandai keliami nauji uždaviniai.

    1. Atlikti sociologinius tyrimus apie žmonių religingumą ir jo priežastis („Tiesa", 1973.III.4).

    2. Individualiai dirbti su kiekvienu tikinčiu moksleiviu („Tarybinis mokytojas", 1973.III.30).

    3. Įtikinti tėvus, kad jie nekliudytų bedievinti jaunimą (t. p.).

    Kaip atsakas į sustiprintą moksleivių bedievini-mą ir nutautinimą atsirado Lietuvos tikinčiųjų tėvų ir vaikų pareiškimas LTSR Švietimo Ministerijai.
*     *     *

(Slaptoji instrukcija):
INSTRUKCIJA TARYBINĖMS ĮSTAIGOMS
(tarnybiniam naudojimui)
    Medžiaga tema „Katalikybė Lietuvoje ir dabartis".
    Rinkimo metodika
    Medžiaga minėta tema renkama moksliniais tikslais, siekiant giliau pažinti procesus šiuolaikinėje kata-
likybėje, o taip pat ir kitose konfesijose. Medžiaga renkama kompleksiškai: tiriama dvasininkijos pamokslinę veikla bei kitos pastoricinio darbo formos, bažnytinio aktyvo vaidmuo religinėje bendruomenėje ir kulto tarnų veikloje, religinės propagandos materialinė bazė (bažnyčios, kulto reikmenys, chorai ir t.t.), stebimas kulto modernizavimas.    '

    Pamokslinė veikla

    Pamokslų klausymui parenkami aktyvūs ateistai, turintys pakankamą išsilavinimą. Neatlikinėdamas religinių apeigų, bet elgdamasis kultūringai, ateistas atidžiai išklauso pamokslų ir vėliau atkuria jų turinį, nieko nepridedamas nuo savęs. Pamokslo aprašyme turi būti šie duomenys: a) pamokslo vieta (rajonas, bažnyčia) , laikas (data, valanda), pamokslininko pavardė, vardas, iš kur jis; b) pamokslo turinys. Trumpai atpasakota evangelija. Pamokslo turinys atkuriamas kaip galima plačiau, pilniau ir tikslingiau, griežtai prisilaikant objektyvumo principo. Į pamokslo turinį jokiu būdu neleistina įjungti savo komentarų bei išvadų. Savo pastabas, komentarus, išvadas galima pateikti, aprašius pamokslo turinį, pažymint „pastabos"; c) pamokslo forma: skaitė iš konspekto, naudojosi planu, kalbėjo be konspekto ir be plano; pamokslo trukmė; minčių dėstymo nuoseklumas; kitos pamokslininko priemonės tikintiesiems paveikti.

    Pastabose reikia nurodyti, kiek tikinčiųjų dalyvavo pamaldose (tame tarpe vyrų, moterų, jaunimo, mokyklinio amžiaus vaikų). Nurodyti, kas patarnavo pamaldoms (suaugę ar vaikai). Apibūdinti religines apeigas, jų iškilmingumą ir emocionalumą (vargonai, choras, orkestrai, solistai ir kt.); tikinčiųjų aktyvumas (gieda, meldžiasi iš maldaknygių, atsakinėja kunigui ir pan.); kas pamaldų metu rinko aukas (dvasininkas ar bažnyčios aktyvo atstovas).
    Kitas dvasininko pastoracinis darbas

    a) Dvasininkas ir tikintieji. Ar dvasininkas aktyvus pastoraciniame darbe? Jei taip, tai kuo reiškiasi aktyvumas? Ar diferencijuoja savo veiklą pagal atskiras tikinčiųjų grupes (vyrai, moterys, jaunimas, vaikai) ? Ar laikosi tarybinių įstatymų apie religinius kultus? Jei nesilaiko, tai pažymėti konkrečius įstatymo laužymo atvejis. Kokių ypatumų yra to dvasininko pastoraciniame darbe? Tikinčiųjų nuomonė apie dvasininką.

    b) Dvasininkas ir vaikai. Ar dvasininkas siekia pakelti religingų tėvų atsakomybę už religinį vaikų auklėjimą? Jei siekia, tai kokiomis priemonėmis? Kaip tikinčiųjų tėvų vaikai ruošiami katekizacijai bei sutvirtinimo sakramentui?

    c) Dvasininko buitis, asmeninis gyvenimas. Dvasininko santykiai su vietos inteligentais. Dvasininko kultūrinis gyvenimas (televizorius, radijas, telefonas, prenumeruojami laikraščiai, skaitomos knygos, išvykos į teatrą, koncertą ir pan.).

    Bažnyčios aktyvas
    Reikia nurodyti bažnytinės bendruomenės dvidešimtuko, vykdomojo organo, revizijos komisijos narių ir bažnytinio choro dalyvių pagrindinius demografinius duomenis: lytis: vyrai, moterys; amžius: 18-25, 26 - 30 ir t.t.. išsilavinimas: pagrindinis, baigtas ar ne, vidurinis, baigtas ar ne; aukštasis, baigtas ar ne, ir t.t.; socialinė padėtis: darbininkas, kolūkietis, tarnautojas, pensininkas ar namų šeimininkė; užsiėmimas: nurodyti darbingų bažnytinio aktyvo narių pareigas gamybiniuose kolektyvuose; bažnytinio aktyvo narių dalyvavimas visuomeninėje veikloje: nurodyti bažnytinio aktyvo narius, aktyviai dalyvaujančius visuomeniniame gyvenime: meno saviveikloje, politinėse kompanijose ir pan.
    Be to, reikia apibūdinti bažnytinio aktyvo santykius su klebonu bei kitais dvasininkais. Ar religinės bendruomenės vykdomasis komitetas bei revizijos komisija naudojasi savo teisėmis, numatytomis tarybiniuose įstatymuose apie religinius kultus, ar tas teises yra uzurpavęs klebonas? Neorganizuoto' bažnytinio aktyvo (pamaldžių moterėlių ir tebeesančių vienuolių) vaidmuo parapijoje.

    Materialinė religinės bendruomenės bazė

    a) Maldos namai. Reikia apibūdinti maldos namų išorės bei aplinkos (šventoriaus) sutvarkymą (suremontuotas ar ne, šventoriuje švaru ar ne, gėlynai, alpinariumai ir pan.). Apibūdinti maldos namų vidų (išdažyta, išdekoruota, elektrifikuota, radiofikuota ir pan). Gal yra modernizmo bruožų bažnyčios vidaus sutvarkyme ir puošime?

    b) Kulto reikmenys. Varpai ir jų panaudojimas, liturginiai rūbai, jų būklė (tvarkingi, švarūs ar sudėvėti, neprižiūrimi); bažnytinių procesijų atributika (baldakimas, liktarnos, altorėliai, vėliavos ir kt., jų būklė).

    Tikinčiųjų pažiūra į kulto modernizavimą.

    Kaip tikintieji vertina gimtosios kalbos įvedimą į pamaldas? Kaip jie vertina pasninko prieš komuniją sutrumpinimą iki 1 valandos? Kaip vertina kitas liturgines naujoves?
*    *    *

 
(Pareikalavo rašomųjų mašinėlių šriftų):
    1973 m. pradžioje kai kurių rajonų ir miestų vykdomieji komitetai pareikalavo, kad visos įstaigos, ūkiai ir organizacijos, tuo pačiu ir religinės bendruomenės, prisiųstų rašomųjų mašinėlių šriftus. Štai pavyzdys:

    „Prašau iki š.m. kovo 22 d. prisiųsti Vykdomajam komitetui Jūsų vadovaujamoje įstaigoje (įmonėje, ūky-
je, organizacijoje ar privačių asmenų) turimų rašomųjų mašinėlių šriftų pavyzdžius. Jų reikia atspausdinti du pirmuosius egzempliorius standartiniame popieriaus lape pagal pridedamo teksto pavyzdį.

    Be to, prašau pranešti mums, kokios pas Jus dar yra rašomos mašinėlės, kurių šriftų pavyzdžių atsiųsti negalite dėl sugedimo, remonto bei kitų priežasčių."

    Siunčiant šriftų pavyzdžius, reikia nurodyti rašomos mašinėlės numerį bei pavadinimą.

    Visiems yra aišku, kad mašinėlių šriftų pavyzdžiai yra reikalingi saugumo organams. Kodėl Valstybės saugumas susirūpino rašomosiomis mašinėlėmis?

    Per pastaruosius kelerius metus Lietuvos katalikai pasiuntė įvairioms valdžios įstaigoms daug skundų. Reikia neužmiršti, kad kiekvienas skundas tarybinės valdžios įstaigoms dėl religijos laisvės varžymo yra laikomas šmeižtu bei „ideologine diversija". Todėl valstybės saugumo organai nori išaiškinti, kas inspiruoja ir organizuoja šį „antitarybinį" darbą.

    Be to, Lietuvoje rašomosiomis mašinėlėmis yra multiplikuojama religinė literatūra, kuria naudojasi įvairių profesijų žmonės. Šitokiu būdu yra „žalojami" tarybiniai piliečiai... Reikia manyti, kad saugumo organai nori išaiškinti, kaip dauginama literatūra, o ypatingai — visus įbauginti.

    Valstybės saugumo pareigūnų pastangos kontroliuoti net privačias rašomas mašinėles primena Stalino kulto laikotarpį, kai visos rašomos mašinėlės turėjo būti užregistruotos valdžios įstaigose.


(Vysk. Krikščiūnas apie knygas katalikams):
    Vilnius. 1972 m. pabaigoje buvo išspausdintas Šventasis Raštas - Naujasis Testamentas maždaug 10000 eg-
zempliorių tiražu. 1973 m. vasario mėnesį kunigai galėjo jį pasiimti iš kurijų. Mažesnių parapijų klebonai gavo tik po kelis egzempliorius. Didesnėms parapijoms teko po 10 egz. iki 20. Kalbama, kad vidutiniškai parapijai teko po 10 egzempliorių. Du Šv. Rašto egz. skiriami parapijos bažnyčiai, du — kiekvienam kunigui, o likusius klebonas turi teisę išdalinti savo nuožiūra aktyvesniems katalikams. Vienam katalikui vidutiniškai tenka Šv. Rašto vienas lapas!...

    Pasakojama, kad spausdinant „Vaizdo" spaustuvėje Šventąjį Raštą, darbininkų kolektyvas buvo parinktas tik iš partiečių. Nepaisant jų „ištikimybės" valdžiai, nemažas skaičius Šventojo Rašto iš spaustuvės dingo.

    Pasirodžius Šventajam Raštui, kai kurie Vilniaus ateistai, apsimetę katalikais, bandė iš klebonų nupirkti Šv. Raštą, kad kuo mažiau jo patektų tikintiesiems.

    Vieni katalikai Šv. Raštu džiaugėsi, kiti kritikavo vertimą, o treti sakė: „Laimėta už vieną rublį, o pralaimėta už dešimtį." Juk toks mažas Šv. Rašto tiražas praktinės naudos beveik neduos, o tarybinė valdžia juo pasinaudos savo propagandai — žiūrėkite, kokia spaudos laisvė Tarybų Lietuvoje!

    Labai daug (tikslių žinių neturime) Šv. Rašto egzempliorių pasiėmė Partijos Centro Komitetas. Daug Šv. Rašto knygų, propagandos tikslais, pasiųsta į užsienį lietuviams, aukštiems Katalikų Bažnyčios atstovams ir kt. Daug Šv. Rašto egz. teko krikščionims nekatali-kams, keletas šimtų palikta kunigų seminarijai.

    J. E. vysk. R. Krikščiūnas, kalbėdamas Lietuvos kultūrinių ryšių su užsienio lietuviais komiteto ataskaitiniame - rinkiminiame plenume, pasakojo, kad „katalikai Lietuvoje leidžia sau reikalingas religines knygas. .. Štai dar spaustuvės dažais tebekvepia labai reikšmingas leidinys — „Šventojo Rašto Naujasis Testamentas". Vyskupo kalba sukėlė katalikų reakciją: „Mes neturime jokių religinių knygų!" Štai kodėl atsi-
rado Lietuvos katalikų pareiškimas Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui K. Tumėnui.

    Iš įvairių Lietuvos kampelių į knygyną „Knyga — paštu" pasipylė daugybė prašymų: „Atsiųskite Šv. Raštą." Deja, visiems atsakymas buvo neigiamas.

(Naujas Rrt įgaliotinis):
    Vilnius. 1973 vasario mėnesį Religijų reikalų tarybos įgaliotinį J. Rugienį pakeitė K. Tumėnas.

    J. Rugienis, ilgametis KGB darbuotojas, eidamas įgaliotinio pareigas, dažnai elgdavosi čekistiškai: kunigus koliodavo, bardavo, gąsdindavo ir t.t.

    Kazimieras Tumėnas yra partinis darbuotojas, istorijos mokslų kandidatas, 1964 m. baigęs Maskvos visuomeninių mokslų akademiją ir po to dirbęs LKP CK lektorių grupės vadovo pareigose.

    Šis pasikeitimas Lietuvos Bažnyčiai nieko gero nežada. K. Tumėnas, atrodo, bus taktiškesnis, tačiau kaip ir Rugienis vykdys Bažnyčios griovimo darbą.

(Tardyti 23 lietuviai):
    Vilnius. 1973 m. Vilniaus saugume buvo tardomi šie lietuviai:
   
    1. Andrašiūnaitė Birutė, inžinierė, (III.28).
    2. Božytė Marytė, VVU IV kurso studentė lituanistė, (111.28).
    3. Burauskaitė Birutė, inžinierė, (IV.2).
    4. Eigminas   Kazimieras,   baigęs   lietuvių   kalbą VVU, (IV.6).
    5. Eimaitytė Elena, baigusi vokiečių kalbą (III.27).
    6. Jakučionytė Rėda, inžinierė, (111.28).
    7. Jakučiūnas Zenonas, baigęs konservatoriją;
    8. Janulevičiūtė Veronika, Jaunimo teatro etnografinio ansamblio dalyvė, (III.28).
    9. Jasukaitytė - Ašmontienė Virginija, VVU studentė lituanistė;
    10. Juška Alfonsas, biofizikas, (111.27-28).
    11. Kanevičiūtė Donate, matematikė, (IV.3).
    12. Kaukėnas Danas, „Vakarinių naujienų" korespondentas (IV.4).
    13. Labanauskas Kęstutis, Paminklų restauravimo instituto darbuotojas, (111.28).
    14. Matulis Rimas, baigęs anglų kalbą (III.28).
    15. Misius Kazimieras, inžinierius, (111.27).
    16. Norvaišas Egidijus, aspirantas fizikas (III.27).
    17. Petrauskas Algimantas, inžinierius, (III.28).
    18. Povilaitytė Teresė, baigusi lietuvių kalbą (111.28).
    19. Ramonas Alfonsas, fizikas-matematikas, (111.27).
    20. Simokaitis Albinas, sanepid. stoties instruktorius.
    21. Stankevičius Edma, studentas žurnalistas.
    22. Trinkūnas Jonas, istorijos-filosofijos aspirantas (111.28).
    23. Vanagaitė Zita, (IV.3).

(Kas domino KGB):
    Saugumiečiai klausinėjo apie išvykas į Uralą ir Sibirą: kodėl jų metu bendrauta su lietuviais tremtiniais, aplankyti buvę lageriai. Kaltino, kad išvykų į Kaukazą metu buvę bandoma užmegzti ryšius su nacionalistiniais armėnų, gruzinų ir kitų tautybių sluoksniais.

    Tardytojai priekaištavo, kad išvykų metu į Rytų Prūsijos Sambijos sritį buvo domimasi ir keliama aikštėn senųjų kultūros paminklų naikinimas, deginamos žvakelės ant piliakalnių.

    Saugumiečius domino Liaudies dainos klubas Vilniaus profsąjungų rūmuose, prieš 2 metus išvaikytas VVU (Vilniaus universiteto) studentų klubas Romuva, vasaros ekspedicijos, Rasos šventė Kernavėje, Šventosios archeologinė ekspedicija.
    Tardomieji buvo barami už domėjimąsi senove ir jos idealizavimą, nes tuo skleidžiamos nacionalistinės nuotaikos. „Kodėl dainuojamos tik lietuviškos dainos? Kodėl dainuojamos partizaniškos dainos? Kodėl renkama medžiaga apie partizanų kovas? Kodėl, susitinkant su latviais, skleidžiamos nacionalistinės nuotaikos? Kodėl bendraujama su Baltarusijos lietuviais, jiems vežamos knygos, prenumeruojami laikraščiai, vaikai raginami lankyti lietuviškas mokyklas Lietuvoje?"

    Saugumiečiai teiravosi, kokiu būdu į kraštotyrininkų renginius pritraukiama daug jaunimo.

    R. Matuliui įsakė pasirašyti, jog nedalyvausiąs jokiose sueigose ir jų neorganizuosiąs, jei jos nebus suderintos su oficialiais organais.

(Instrukcijos kraštotyrininkams):
    Vilnius. 1973 m. kovo mėn. pabaigoje Vilniuje įvyko Lietuvos TSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos IV suvažiavimas, kuris apibendrino kraštotyrininkų veiklą. Draugijos tarybos pirmininkas V. Uogintas kalbėjo, kad „kiekvienas kraštotyrininkas kiekviename savo darbo žingsnyje privalo vadovautis marksistine-leninistine metodologija, klasiniais kriterijais", kad „būtina kovoti prieš pasitaikančias senovės idealizavimo tendencijas" ir „nacionalizmo pasireiškimus". Ypač didelį dėmesį būtina skirti darbo, revoliucinio ir partizaninio judėjimo, Tarybinės armijos kovų šlovės paminklų apsaugai, globai ir populiarinimui.

    „Rinkdami ne visapusišką kraštotyrinę medžiagą, o tik tą, kuri dvelkia senove, mes norom nenorom nusigręžiam nuo pačių aktualiausių gyvenimo problemų.. . Kraštotyrininkų pirmaeilis uždavinys ir yra užfiksuoti visa tai, kuo šiandien gyvena darbo žmogus, ką jam davė tarybų valdžia," kalbėjo draugijos Vilniaus miesto skyriaus pirmininkas J. Jarmalavičius.
    LTSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoja L. Diržinskaitė pageidavo, kad mūsų kraštotyrininkai rinktų medžiagą apie revoliucinio judėjimo dalyvius ir rūpintųsi komunistinės visuomenės žmogaus ugdymu. („Tiesa", 1973.111.27).

(Ateizmo profesorius apie meilę ir gyvenimo prasmę):
    Vilnius. 1972 m. pabaigoje Ateizmo muziejuje buvo pravesti du disputai jaunimui meilės, draugystės ir šeimos klausimais. Prof. K. Daukša kalbėjo, kad meilė yra gyvuliškas, praeinantis jausmas, kad ištikimų šeimų negali būti. Svarbu, kad antra pusė nesužinotų, o jei sužinotų, turi būti atlaidi. Profesorius sakėsi savo gyvenime mylėjęs puspenkto karto. . .

    Disputų dalyviai profesoriui uždavė daug klausimų:

    „Ar normalu, jeigu jaunuoliai prieš vedybas pradeda lytinį gyvenimą?"

    „O lytinis gyvenimas normalu? Normalu! Tai koks čia dar gali būti klausimas", atsakė profesorius.

    „Kaip pranešėjas žiūri į mergaitės nekaltybę?"

    „Tai religinė atgyvena. Vyras, kuris ieško vesti nekaltos mergaitės — egoistas."

    „Profesoriau, tamsta gal už laisvąją meilę?"

    „Tarybų šalyje laisvė: gali gyventi legalioje santuokoje, gali tarp savęs susitarti ir mylėtis."

    „Tai gal tamsta už viešuosius namus?"

    „Galėtų jie būti, tik jų forma gal būtų kitokia — socialistinė."

    Balsas iš salės: „nemokamai!"

    „Profesoriau, tamsta viską subanalinai: meną, poeziją, meilę. Tai koks tada gyvenimo tikslas?"

    „Tikslas? O kas jį žino? Yra potraukis gyventi-— gyvename, o kai tas potraukis susilpnėja — kariamės,
nuodijamės, skandinamės, šaunamės. Kas labai svarsto gyvenimo prasmę, pateks į psichinę ligoninę.. ."

    Nevienam disputo dalyviui kilo klausimas: kieno iniciatyva prof. K. Daukša žaloja sostinės jaunimą? Gal ateistai jau netiki, kad galima subedievinti jaunimą, nesugriovus jo moralės?

(„Herkus Mantas" suateistintas):
    Vilnius. 1973 m. vasario mėn. pradžioje Vilniaus kino teatruose pasirodė istorinis filmas „Herkus Mantas" apie XIII amžiaus prūsų kovą prieš kryžiuočius. Filmas — tendencingai ateistinis. Jo statytojams ne tiek rūpėjo istorinė tiesa, kiek propaganda. Filmo pagrindinis veikėjas Herkus Mantas mąsto mūsų ateistų sąvokomis. Net „Tiesa" (1973.11.22), recenzuodama šį filmą, pabrėžė, kad „religinis fanatizmas filme kiek per-spaustas." Nepaisant, kad šiuo filmu buvo atiduota didelė duoklė ateistinei propagandai, žiūrovams jis sukėlė tautines nuotaikas.

(Ligoniui neleido pakviesti kunigą):
    Druskininkai. Miesto ligoninėje vyr. gydytojo pareigas pradėjus eiti Novikui, uždrausta įžengti kunigui su religiniais patarnavimais prie mirštančių ir sunkiai sergančių ligonių. 1973 m. balandžio mėn. vidury ligonis Petras Kalinauskas, sergąs vėžiu, prašė pakviesti kunigą. Ligonio žmoną, nuėjusią paprašyti leidimo, vyr. gydytojas Novikas iškoliojo ir pasityčiojęs išvarė iš kabineto. Druskininkų dekanas dėl trukdymų aptarnauti ligonius kreipėsi pas Religijų reikalų tarybos įgaliotinį ir sveikatos apsaugos ministrą Kleizą. Nors aukštieji pareigūnai užtikrino, kad jokių draudimų negali būti, bet Druskininkų ligoninėje, kaip matėme, padėtis nepasikeitė.
(Partiečiui nevalia bažnyčios stogą dengti):
    Varėna. Varėnos bažnyčios prieangio medines kolonas jau seniai reikėjo remontuoti, todėl bažnyčios komitetas nutarė pakeisti naujomis. Šis reikalas buvo aptartas su Varėnos architektu ir su menininkais, gauta ąžuolo, ir jau buvo pradėtas darbas, tik 1973 m. balandžio mėn. rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas  darbus  uždraudė.

    1972 m. vasarą buvo dengiamas supuvęs Varėnos bažnyčios stogas. Dengėjui, kuris buvo partijos narys, valdžia įsakė palikti šį darbą.

    1972 m. Varėnos bažnyčios komitetas prašė vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją J. Visocką, kad leistų iš miesto vandentiekio tinklo atvesti vandenį į šventorių gėlėms palaistyti. Pavaduotojas neleido aiškindamas, kad trūksta vandens. Vėliau buvo gautas vanduo iš geležinkelio stoties. Santechnikas buvo partinis ir už vandentiekio įrengimų sutvarkymą buvo išbartas.

    Ignalina. 1973 m., pasikeitus Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui, balandžio 2 - 8 d. Ignalinos rajono bažnyčias revizavo pats įgaliotinis K. Tumėnas arba jo atstovai su rajono vykdomojo komiteto darbuotojais: apžiūrėjo bažnyčios vidų, altorius, vargonus, elektros laidus, liturginius indus, drabužius, kruopščiai tikrino kasų knygas, elektros skaitiklius, klausinėjo, pas ką laikomi bažnyčios surinkti pinigai, kokie bažnytinių komitetų santykiai su klebonais, ar vaikai tarnauja Šv. Mišioms. Ten, kur tarnauja, barė parapijų komiteto pirmininkus, liepė neleisti vaikų prie altoriaus. Apsilankę mokyklose, klausinėjo kai kuriuos mokinius apie kunigus ir vaikų santykius su bažnyčia.

    Tikriausiai čia buvo vykdoma instrukcija tarybinėms įstaigoms rinkti įvairiapusišką medžiagą apie Lietuvos Katalikų Bažnyčią (žr. 255 p.).
(Taip vykdomas valstybės nuo Bažnyčios atskyrimas):
    Valkininkai 1971 m. vasario 16 d. Valkininkų parapijos komitetas apylinkei pranešė apie parapijos dvidešimtuko papildymą, mat, kai kurie nariai buvo mirę arba atsisakę. Apylinkė apie šį raštą pranešė rajonui, o šis pareikalavo atsiųsti atsisakiusių narių pareiškimus ar pažadėjo atsiųsti blanką, kuriame reikėsią surašyti visus komiteto narius. Rajonas, gavęs atsisakiusių narių pareiškimus, iškvietė Valkininkų parapijos komiteto pirmininką bei revizijos pirmininką ir pareikalavo išrinkti naujus komiteto narius. Rinkimų metu turėsią dalyvauti rajono atstovai. Komiteto nariai nustebo, nes nauji nariai seniai išrinkti ir rajonui per apylinkę apie tai pranešta. Kodėl reikia bažnyčios komitetą naujai perrinkti, kam tuose rinkimuose reikia valdžios atstovo? Juk tarybinė valdžia „nesikiša" į bažnyčios vidaus reikalus! . .

    Kabeliai. Baigiantiems Kabelių aštuonmetę mokyklą kai kuriems mokiniams charakteristikoje įrašoma, kad jie yra tikintys, lanko bažnyčią, arba yra tikinčių tėvų, arba kad „jų auklėjimui turėjo įtakos veiksniai, esantys už mokyklos ribų."

    1970 m. lapkričio mėn. vieną šeštadienį Kabelių kaimo gyventojas pensininkas Adolfas Galčius taisė bažnyčios tvorą. Tarybinio ūkio direktorius Jonas Kazlauskas jį nuvijo: „Kad tavęs daugiau nepamatyčiau prie bažnyčios!"

    Ceikiniai. 1973 m. balandžio 13 d. Ceikinių parapijos bažnyčioje buvo rekolekcijos ir atlaidai. Prie bažnyčios durų kažkokia senutė pardavinėjo rožančius, medalikėlius, kryželius, fotografuotus paveikslėlius. Atvykęs iš Ignalinos milicininkas su dviem vykdomojo komiteto pareigūnais atėmė iš senutės prekes ir ją pačią norėjo sulaikyti, bet ji greitai spruko į bažnyčią, kuri
buvo pilna žmonių. Milicija bažnyčioje ieškoti senutės nedrįso, todėl keletą valandų jos laukė lauke, bet nesulaukė, nes senutė nepastebėta išėjo.

KAUNO ARKIVYSKUPIJA

(Kiek kunigų išmiršta ir kiek įšventinama)
    Kaunas. 1973.IV.17 Kauno arkikatedroje - bazilikoje J. E. vysk. Labukas suteikė kunigystės šventimus penkiems IV teologijos kurso auklėtiniams. Vienam dėl ligos šventinimai buvo atidėti.

    Pateikiame kai kuriuos duomenis apie kunigų būklę Lietuvoje:

    1962 metais valdžia leido įstoti į seminariją 5 kandidatams; 1963 — 5; 1964 — 4; 1965 — 5; 1966 — 8; 1967 — 7.
                  Leista
     Gavo
Metai  Mirė  priimti     šventimus


1968    19       6        6
1969    15     10        3
1970    18     10        8
1971    12     10        4
1972    19     10        6

Štai kodėl kasmet Lietuvoje kelios parapijos lieka be  kunigo.

(Suėmimai):
     Kaunas. 1973 m. kovo mėn. pabaigoje Kaune areštuoti buvo keturi asmenys:

     1. Povilonis Vidmantas,  inžinierius;


    
2. Sakalauskas Antanas, Politechnikos Instituto statybos fakulteto dėstytojas.

    
3. Žukauskas Šarūnas, Medicinos instituto VI kurso studentas;


    
4. Rudaitis, gydytojas.


    
Balandžio mėn. viduryje buvo suimtas Juozas Rugys. Kratos metu rastas šriftas.


    
Politechnikos instituto IV kurso studentas Krūminis Viktoras pašalintas iš instituto.


    
V. Povilonio motina kreipėsi į LTSR KP CK sekretorių, prašydama, kad būtų sūnus paleistas. LTSR prokuratūra pranešė, kad V. Povilonis yra suimtas ir patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už itin pavojingo nusikaltimo padarymą.
Jis priklausęs antitarybinio pobūdžio grupei ir 1972 m. vasario mėn. Kaune platino antitarybinius atsišaukimus.

(Komunistinė talka mokiniams per Velykas):

    
Kaunas. Artėjant 1973 m. Velykų šventėms, Kauno mokyklose buvo paskelbta — balandžio 22 būsianti komunistinė talka. Moksleiviai subruzdo. Siūlėsi dirbti kitomis dienomis, tik ne per Velykas. Kai kuriose mokyklose ši talka buvo atkelta anksčiau, o kitose. ..


    
1973.IV.20 Kauno II aštuonmetės mokyklos mokytoja Stanionienė gąsdino vaikus: „Per Velykas nė vienas neikite Į bažnyčią, jes tenai stovės milicija ir jus visus suims." Viena mergaitė atsiliepė: „Aš eisiu į bažnyčią su mamyte ir tėveliu — jie mane apgins nuo milicininkų!"


    
1973 m. Velykų rytą Kauno miesto A. Mickevičiaus vidurinėje mokykloje buvo suorganizuota lenininė talka mokyklos kieme. Vaikai buvo priversti kasti mokyklos daržą, valyti mokyklos teritoriją. Eidami po Prisikėlimo iškilmių tikintieji gėdino mokytoją: „Kaip jums negėda vaikus versti dirbti tokią dieną. Jei negerbiate mūsų švenčių, tai bent savo Leniną pagerbkite. Juk šiandien ir jo gimimo diena."

    
XXV vidurinėje mokykloje per Velykas į komunistinę talką iš VIII klasės neatėjo nė vienas moksleivis.


    
Į Komjaunimo mokykloje visą savaitę vitrinoje kabėjo skelbimas, kad sekmadienį, balandžio 22 d., būsianti talka. Mokytojams ir mokiniams prieštaraujant, talka buvo atkelta į Didįjį Šeštadienį.


    
II aštuonmetėje mokykloje balandžio 22 liko nenuneštos prie Lenino paminklo gėlės, nes susirinko labai mažai moksleivių.


    
S. Nėries mokykloje mokytojai, išleidę iš talkos mokinius anksčiau, direktorės buvo išbarti.


    
XII vidurinėje mokykloje paskelbus, kad balandžio 22 būsianti talka, vyresniųjų klasių moksleiviai sakėsi neateisią, todėl per Velykas turėjo „talkininkauti" tik V - VII klasių moksleiviai. Kai kuriose klasėse mokytojai vaikus gąsdino, kad neatvykusius į talką per-duosią valdžiai, į pažymėjimus surašysią nepatenkinamą elgesį ir t.t. Nedalyvavusiems per Velykas talkoje reikėjo atsinešti iš tėvų pasiaiškinimus. Mokytojai teisinosi, kad įsakymas balandžio 22 organizuoti talką atėjęs iš aukščiau.


    
XXX vidurinėje mokykloje ruošiamai per Velykas talkai prieštaravo mokytojai ir moksleiviai. Direktorė aiškinosi, kad potvarkis atėjęs iš švietimo skyriaus. Pradžioje gąsdino „susidoroti" su neklusniais mokiniais, o kai tai nepadėjo, gražiuoju prašė atvykti į talką. Į moksleivių dienoraščius buvo įrašyta pastaba, kad sūnus - duktė sekmadienį būtų talkoje. Nedalyvavusieji talkoje turėjo rašyti pasiaiškinimus, o jų tėvai buvo kviečiami pasiaiškinti, kodėl neleidę savo vaikų į talką.


    
Panemunės rajono švietimo skyriaus inspektorius Stašaitis mokytojams, siūliusiems atkelti komunistinę talką, atkirto: „Tai ką, mes taikysimės prie jų švenčių? Tegu jie taikosi prie mūsų."

    
Kauno miesto Partijos Komitetas siuntė pedagogus - seklius stebėti Velykų švenčių proga atėjusius į bažnyčią moksleivius ir užrašyti kunigų pamokslus. Ataskaitą sekliai privalėjo duoti raštiškai.


    
Šis netaktiškas komunistinės talkos organizavimas per Velykas dar kartą pademonstravo ateistų bejėgiškumą, o moksleivius privertė susimąstyti — ko vertos šitokiu keliu peršamos idėjos.

(Kalantos metinės):

    
Kaunas. Artėjant R. Kalantos tragiškos mirties metinėms, Kaune jaučiamas nerimas. Gatvėse pilna milicijos ir draugovininkų. Miesto sode nuolat budi saugumo pareigūnai. Moksleiviams įsakyta gegužės 14 d. nepasirodyti Laisvės alėjoje. Dalį moksleivių planuojama metinių proga išvežti iš Kauno.

(Vaikus kurstė prieš tėvus):

    
Kaunas. 1972.XII.19 Kauno XII vidurinėje mokykloje buvo sušauktas tėvų susirinkimas. Politechnikos instituto lektorius, skaitydamas ateistinę paskaitą, priekaištavo tėvams, kodėl moko vaikus" religijos. Nepakęsdami lektoriaus netaktiškumo, kai kurie tėvai garsiai pareiškė, kad lektorius liautųsi melavęs ir kalbėjęs nesąmones. Salėje kilo triukšmas. Lektorius toliau kalbėjo, kad kai kurie tėvai yra atsilikusių pažiūrų ir nesugeba teisingai auklėti savo vaikus. Gyrė vaikus, kurie „susipranta" ir laiko tėvus tamsiais ir neteisiais. Salėje kilo pasipiktinimo audra.

    
— Iš kur mokyklos vadovybė gavo šitokią teisę — nustatyti vaikus prieš tėvus? — paklausė vienas tėvas.


    
— Aš esu netikinti, bet, girdėdama tokią kalbą, pasipiktinau, — kalbėjo viena motina.


    
Lektorius toliau „švietė" tėvus, pasakodamas, kad vyrai negali gyventi su tikinčiomis žmonomis, o žmo-
nos — su tikinčiais vyrais. Salėje vėl kilo didelis triukšmas. Direktorius V. Kamaitis neištvėrė ir pasiūlė, kuriems nepatinka — išeiti iš salės. Triukšmui nemažėjant, „švietėjai" turėjo apleisti salę. Išeidamas direktorius pareiškė, kad ir ateityje dėsiąs visas pastangas su-bedievinti mokinius. Jei kai kurių mokinių nepavyks perauklėti, tai charakteristikoje įrašysiąs, kad neapsišvietę ateistiškai.


    
Šioje mokykloje ir kitaip „šviečiami" moksleiviai, sakysime, piešimo mokytojas Mačys liepė mokiniams nupiešti ką nors antireliginio, pvz. kaip kunigai laimina kareivius, vykstančius į Vietnamą, kaip renka aukas iš pensininkų ir t.t. Kitą pamoką tiems moksleiviams, kurie šia tema nepiešė, beveik visiems surašė dvejetus, o „geriausiems" piešiniams buvo pažadėta premija.


    
Mokytoja M. Babeckienė skaitė šeštokams paskaitą, pasakodama, kad Kristus — legendarinis asmuo, kad seniau kunigai vaikus gąsdindavo: jei nepaklausysi kunigo, tai Dievas gali liežuvį ištraukti per pakaušį ir 1.1.


    
Štai kokie direktoriaus V. Kamaičio vadovaujamoje vidurinėje mokykloje auklėjimo rezultatai: iš mokyklos pašalinta nėščia VIII klasės mokinė. Tais pačiais metais vieną lapkričio vakarą po pamokų piešimo kabinete patys tėvai atrado visą būrį šeštokų — berniukų ir mergaičių — nepadoriai elgiantis. Panašūs atvejai šioje mokykloje ne pirmiena.


    
Tėvai rimtai susirūpinę, ar galima tokiems mokytojams pavesti savo vaikų auklėjimą?

(Vienas iš vyskupų apie Bažnyčios padėtį):

    
Viduklė. Kun. V. Pesliakas gavo vieno vyskupo atsakymą į savo laišką, pasiųstą J. E. vysk. J. Labukui ir keliems kitiems vyskupams.

    
Čia pateikiamas tas atsakymas, bet vyskupo pavardė neskelbiama.


    
Mielas kun. Vytautai,


    
Jūsų pareiškimo vysk. J. Labukui nuorašą š.m. spalio 10 d. gavau. Esu įsitikinęs, kad Jūs, kaip pavyzdingas kunigas ir ištikimas Bažnyčios sūnus, šiuo pareiškimu ne savo vyskupui prikaištaujate ar jam nepaklusnumą reiškiate, bet vien siekiate išryškinti, kokioje skaudžioje būklėje yra mūsų vyskupai, valdytojai, kunigai ir tikintieji dėl grubaus valdžios organų, konkrečiai —- Religijų reikalų tarybos įgaliotinio Rugienio kišimosi į mūsų krašto Bažnyčios vidaus gyvenimą bei jos administracinį tvarkymąsi.


    
Religijų reikalų tarybos įgaliotinis savo straipsniuose bei pasisakymuose, žinoma, daugiausia skirtuose užsieniui, mėgina save pavaizduoti kaip nekaltą avinėlį. Esą, kunigų skyrimus tvarkanti bažnytinė vyriausybė, ir jis į tai visiškai nesikišąs.


    
Jūsų atvejis yra naujas papildomas įrodymas, kad jo visi šios rūšies pasisakymai yra tik propagandinis melas ir veidmainystė.


    
Kieno gi, jei ne Rugienio, valia kun. Šeškevičius, dirbęs Kaišiadorių vyskupijoje, ištremtas į Telšių vyskupiją? Taip pat į Telšių vyskupiją tremiamas Vilkaviškio vyskupijos kunigas Juozas Zdebskis ne vyskupų valia, bet drg. Rugienio grėsmingu parėdymu, kad kitur niekur jam nebūsią leista dirbti.


    
Įdomu, kokiu būdu teisinsis drg. Rugienis dabar, norėdamas užmaskuoti savo grubų kišimąsi į Bažnyčios vidaus tvarką, kai yra aiškūs kun. Šeškevičiaus ir kun. Zdebskio trėmimo faktai ir kai vyskupas Labukas aiškiai tvirtina: „Rugienis pareikalavo nuimti tave nuo pareigų ir paskirti į Viduklę," gi vysk. Krikščiūnas dar patvirtina: „Dirbi gerai, bet žinok, kad vysk. Labukas dėl tavęs nepaliks dviejų vyskupijų ir nevažiuos į Žagarę."

    
Mielas kun. Vytautai, galima ginčytis — reikėjo ar nereikėjo tau rašyti šį pareiškimą, bet, manau, jis pasitarnauja Bažnyčios reikalui bent tuo, kad išryškina nepateisinamą valdžios organų kišimąsi į Bažnyčios vidaus gyvenimą. Tie dalykai mums visiems yra labai skaudūs, ypač Tau, nes jie asmeniškai Tave liečia. Bet nenusiminkim, turėkime vilties, kad ateis laikas, kai jie susipras patys sau tuo kenkia ir teiksis sunorminti savo santykius su Bažnyčia, kaip yra padaryta Lenkijoj, Vengrijoj ir kitose socialistinėse šalyse.


    
Meldžiuosi už Tave. Linkiu Tau dvasinės ištvermės, tvirtybės ir visokeriopos Viešpaties malonės.
1972.XI.2.

TELŠIŲ VYSKUPIJA

(Mokinių pasipriešinimas ateizmo agitacijai):

    
Tauragė. 1973.IV.18 Tauragės rajono prokuroras iškvietė bažnytinių rūbų skalbėją Agotą Savickaitę ir pakišo jai kaltinimą: ji mokanti vaikus katekizmo, aprengianti mergaites procesijoms, net gatvėje dalinanti bažnytinius veliumus ir kviečianti adoruoti. „Jei ir toliau taip kartosis, aprūpinsime tave valdiška duona ligi gyvos galvos," grasino prokuroras ir vertė pasirašyti pasižadėjimą pasitaisyti.


    
Vaitimėnai. 1973.IV. 14 Vaitimėnų aštuonmetės mokyklos anglų kalbos mokytoja sušaukė visus mokinius į susirinkimą. Nors buvo sakiusi, kad pasakosianti apie pavasarinius darbus laukuose, tačiau, mokiniams susirinkus, pradėjo pasakoti prieš Dievą ir tikėjimą. Baigusi kalbėti, liepė pakelti rankas mokiniams, kurie eina į bažnyčią. Rankas pakėlė visi mokiniai, išskyrus girininko dukras. Ateiste mokytoja nuraudo ir neturėjo ką sakyti, o vienas mokinys atsiliepė: „Jūsų dievas yra
Leninas — važiuokite į Maskvą, o mes ėjome į bažnyčią ir eisime."


    
Klaipėda. 1972 m. gruodžio 24 d. Klaipėdos IV vidurinės mokyklos XI kl. mokiniai, priversti Kūčių dieną (sekmadienį) būti pamokose, pasistatė kiekvienas ant savo suolo po eglutę. Sužinojusi apie tai, mokyklos vadovybė liepė kuo greičiausiai pašalinti eglutes. Mokiniai buvo išbarti, išvadinti tamsiais, atsilikusiais. Vadovybei išėjus, mokiniai vėl išsitraukė eglutes iš suolų ir, išeidami namo, prašė antros pamainos draugus jų neliesti.


    
Kretinga. 1973 m. vasario mėn. Kretingos parapijoj mirė J. Daukša. Velionio vaikai nutarė religingą tėvą palaidoti katalikiškai, tačiau žentas Kecorius, Kretingos švietimo skyriaus vedėjas, norėdamas bedieviškų laidotuvių, savo gimines apskundė Kretingos miesto valdžiai. Partijos komitetas, išsikvietęs Kretingos kleboną, uždraudė jam velionį palydėti į kapus.


PANEVĖŽIO VYSKUPIJA

(Kursto tikinčiuosius prieš vysk. Sladkevičių):

    
N. Radviliškis. 1973 m. kovo 27 d. „Auksinės Varpos" kolūkio pirmininkas Kalkys, pasikvietęs N. Radviliškio bažnyčios komiteto pirmininką Petrą Šimukėną, įsakė, pasikvietus dar du bažnyčios komiteto narius, nueiti pas J. E. vysk. Sladkevičių, kuris šiuo metu gyvena tremtyje N. Radviliškyje, ir apkaltinti jį, kodėl sakąs pamokslus prieš valdžią, siunčiąs žinias į užsienį, katekizuojąs vaikus ir teikiąs Sutvirtinimo sakramentą. Pirmininkas dar pagrasė, jei Simukėnas šio jo įsakymo nevykdysiąs, negausiąs savo gyvuliams ganyklos.
VILKAVIŠKIO VYSKUPIJA


(Anketa mokiniams dėl tikėjimo):
     Prienai. 1973 m. vasario mėn. Prienų aštuonmetėje mokykloje mokiniams reikėjo atsakyti į tokius klausimus:

     1. Už ką vertini žmogų (už darbštumą, tiesumą, teisingumą, draugiškumą, kolektyviškumą, išorinį grožį, gerą apsiskaitymą, gabumą, religingumą)?

     2. Kaip vertini suaugusius žmones, lankančius bažnyčią (teigiamai, neigiamai, negalvojau)?

    
3. Kaip vertini moksleivius, lankančius bažnyčią (teigiamai, neigiamai, negalvojau)?

     4. Ar sutinki su tikinčiųjų nuomone, kad malda, tikėjimas daro žmogų geresnį (sutinku, nesutinku, nežinau) ?

     5. Kai kurie mokinių tėvai ragina vaikus lankyti bažnyčią. Kaip tokį tėvų elgesį vertini (teigia^ mai, neigiamai, negalvojau)?

     6. Mokykloje tvirtinama, kad malda, tikėjimas dievu prieštarauja mokslo tiesoms. Kokia tavo nuomonė (sutinku, iš dalies sutinku, nesutinku)?

     7. Ar jūsų šeimoje švenčiamos religinės šventės (taip, ne, kartais)?

     8. Ar jūsų bute yra šventųjų paveikslų (taip, ne)?

     9. Ar jūsų šeimoje žegnojamasi prieš valgį ir po valgio (taip, ne)?

     10. Ar jūsų šeimoje maldžiamasi (taip, ne, kartais)?

     11. Ar valgote plotkas per Kūčias (taip, ne)?

     12. Ar lankosi namuose kunigas (taip, ne)?

     13. Ar tiki, kad yra dievas, angelai, velniai (taip, ne, abejoju)?

     14. Kada paskutinį kartą lankeisi bažnyčioje (prieš 5, 4, 3, 2, 1 metus, neseniai)?

     15. Ar priėjai pirmos komunijos (taip, ne)?
     16. Kas rengė pirmai komunijai, konfirmacijai (namiškiai, tetos, bažnyčios tarnai, kunigai)?

     17. Ar mėgsti ateistine tema pokalbius, knygas (taip, ne, nesusidūriau su tokiais klausimais)?

     18. Bažnyčia liepia gerbti tėvus, nedaryti nieko blogo, todėl ir nėra žalinga (sutinku, nesutinku, nežinau)?

     19. Gamtos dėsniai nepažeidžiami, todėl stebuklų negali būti (sutinku, nesutinku, nežinau) ?

     20. Ar tiki tavo tėvai (tiki, netiki, abejoja)?

     21. Kodėl lankai bažnyčią (iš įsitikinimą, tėvų raginamas, įdomu) ?

     Pabraukus reikiamą atsakymą, reikėjo užrašyti savo pavardę ir įteikti anketą padiktavusiam mokytojui.

     Mokiniai įvairiai atsako į anketų klausimus: vieni rašo, ką galvoja, o kiti — nedrįsta parašyti tiesą, veidmainiauja.

     Kam reikalingos anketos religiniais klausimais? Tai „sociologiniai tyrimai", norint sužinoti moksleivių įsitikinimus. Jei dauguma mokinių pasisako esą tikintys, mokykloje susitiprinama ateistinė propaganda.

(Mokyklai į talką KGB):
     Prienai. 1973 vasario 9 d. Prienų aštuonmetėje mokykloje vyko tėvų susirinkimas, į kurį buvo pakviestas Prienų rajono valstybinės saugumo komiteto viršininkas Radionovas. Saugumietis kalbėjo apie aštrią ideologinę kovą, kad „Amerikos balsas" šmeižiąs tarybinę santvarką. Anot, jo, Prienuose vaikai nenorį stoti į pionierius ir komjaunuolius todėl, kad jų tėvai arba religingi, arba kadaise buvo susirišę su partizaniniu judėjimu. Kai saugumo viršininkas pradėjo kalbėti apie kun. J. Zdebskį, kuris „teisingai" buvo nubaustas už vaikų mokymą, salėje kilo protesto triukšmas. Radionovas, į tai neatsižvelgdamas, aiškino, kad yra tokių
kunigų, kurie, jo žodžiais tariant, nedirba kunigiško darbo, o užsiima propaganda bei tarybinės santvarkos šmeižimu.

     Saugumietis priekaištavo tėvams, kam jie įsirašiusius į pionierius ir komjaunimą vaikus verčia lankyti bažnyčią, todėl moko juos vaidmainiauti. Viena moteris taip pareiškė: „Mes einame į bažnyčią, ir vaikai eina. Veidmainiauti mokome ne mes, bet jūs, nes tikinčius mokinius verčiate stoti į pionierių ir komjaunimo organizacijas." Visa salė pritarė. Norėjo kalbėti kita moteris, bet Radionovas pareiškė, kad į konfliktą neisiąs, ir apleido salę. Išeinantį saugumietį palydėjo didelis žmonių triukšmas. Direktorė Jakaitienė norėjo žmones sugėdinti, kad negražiai pasielgę, geriau reikėję patylėti.

     — Į pionierius vertėme stoti ir toliau versime, — sakė direktorė.

     — O mes neleisime, — atsakė tėvai.

     Prienai. 1973 m. balandžio mėn. kun. Zdebskis buvo paskirtas Kučiūnų parapijos klebonu. Si parapija yra pasienio zonoje. Prieš šį paskyrimą kun. Zdebskis buvo įsidarbinęs, Prienų milicijos įsakymu, Kauno m. taksi parke sargu. Valdžios agentai skleidė paskalas, kad kun. J. Zdebskis pats nenorįs dirbti parapijoje.

     Krikštonys. 1973 m. Velykų rytą prie orkestrantų prisistatė milicijos įgaliotinis ir, atrodo, keli Lazdijų saugumiečiai, reikalaudami atiduoti dūdas. Orkestrantai įsakymui nepakluso. Tuo laiku įsikišo klebonas, žadėdamas skųstis aukščiau, ir valdžios pareigūnai, matyt, nenorėdami didesnio konflikto, pasišalino.

     Ilguva. 1973 m. balandžio mėn. nežinomi asmenys išplėšė Ilguvos, Žemosios Panemunės ir Pažerėlio bažnyčias, paimdami iš dviejų Švenčiausiąjį Sakramentą.

     Skriaudžiai. 1973.IV.25 Skriaudžių aštuonmetės mokyklos   direktorė   Rinkauskienė  iškvietė   kai   ku-
rių mokinių tėvus, kad jie pasiaiškintų, kodėl savo vaikus leidžia į bažnyčią, kodėl jie dalyvauja procesijose ir mergaitės barsto gėles. Į mokyklą pirmutinė atėjo K. Kairiūkštienė. Pokalbyje dalyvavo keli mokytojai ir direktorė. Jie motinai sakė, kad neleistų vaikų į bažnyčią, ypač į procesiją.

     — Vaikus į bažnyčią vesiu, nes konstitucija garantuoja sąžinės laisvę. Tikėjimas nieko blogo nemoko. Jūsų auklėtiniai — bedieviai apstumdė kleboną Ulecką ir reikalavo iš jo pinigų, paskui senutę Tamulevičienę apmėtė akmenimis. Vienas jūsų auklėtinis išprievartavo mergaitę. Atsakykite, ar šitaip daro bažnyčią lanką tikinčiųjų tėvų vaikai?

     Mokytojams tylint, motina kalbėjo apie Dievą.

     — Eik sau su tuo Dievu, — ją pertraukė mokyt. Tumaitienė.

     — Senų žmonių patarlė sako: nespiauk į dangų, nes barzdą apsispiausi, — atkirto energinga motina.

     Direktorė pagrasino įrašysianti vaikams į charakteristiką, kad yra tikintys, ir negalės įstoti į jokią aukštąją mokyklą.

     — Visoks darbas yra garbingas. Galės dirbti kolūkyje, kaip ir aš. Kolūkis priima ir tikinčius.

     Išeidama Kairiūkštienė pasakė: „Nepykite, jei pamatysite mane su mergaitėmis einančią į bažnyčią. Kaip vedžiau mergaites, taip ir vesiu."

     Direktorė ypatingai užpyko, kai motina papasakojo vieną mergaičių pokalbį: „Mamyte, ne tik tu sakai, kad yra Dievas, bet ir mokytojai pasakoja. Jei jie kovoja prieš Dievą, tai jis tikrai yra. Juk niekas prieš nieką nekovotų."

(Tikinčiųjų raštas Brežnevui dėl kun. Zdebskio)
     Lankeliškiai. 1973 m. sausio mėn. Lankeliškių parapijos tikintieji kreipėsi į L. Brežnevą tokio turinio raštu:
     „Mes, Lankeliškių parapijos tikintieji, turime Jums pranešti apgailėtiną atvejį. Buvusį mūsų kleboną kunigą Kupstaitį perkėlė dirbti į Gižų parapiją, o mums paskirti naują kleboną vyskupas negalėjo todėl, kad Lietuvoje trūksta kunigų. Šiuo laiku iš lagerio yra sugrįžęs kun. J. Zdebskis, bet vietinė valdžia jam neleidžia eiti kunigo pareigų mūsų vyskupijoje. Mums atrodo, kad tai yra neteisinga tikinčiųjų atžvilgiu.

     Todėl prašome nurodyti atitinkamiems organams, kad nekliudytų mūsų vyskupui paskirti kun. J. Zdebskį klebonu į mūsų parapiją."
1973 sausio 21

     Pareiškimą pasirašė 149 tikintieji. Atsakymui gauti buvo nurodytas adresas: Vilkaviškio raj., Bartininkų paštas, Moliniškių kaimas, Raulinaitis Juozas, Jurgio.

    
1973.11.2'Lankeliškių parapijos bažnyčios komitetas kreipėsi į J. E. vysk. Labuką, prašydamas paskirti pastovų kleboną.

     Maskva į Lankeliškių tikinčiųjų pareiškimą neatsakė, o vyskupas, ir norėdamas, nebūtų galėjęs paskirti klebono, nes trūksta kunigų.

KAIŠIADORIŲ VYSKUPIJA

(Mokytojų pastangos atgrasinti mokinius nuo bažnyčios).
     Šešuolėliai. Aštuonmetės mokyklos mokytoja M. Pakalnienė prieš 1973 m. Velykas aplankė kai kurių moksleivių tėvus, reikalaudama, kad šie neleistų savo vaikų per rekolekcijas ir Velykas į bažnyčią.

     Bogoslaviškis. 1972 m. prieš Visų Šventųjų šventę vienas Bogoslaviskio mokytojas mokinius griežtai įspėjo, kad neitų į bažnyčią; baugino juos, sakydamas, kad
einą į bažnyčią būsią atleisti iš mokyklos ir turėsią prašytis priimami į kitas mokyklas.

     Širvintos. Rajono valdžia ir Širvintų vidurinės mokyklos mokytojai susirūpino, kad moksleiviai gausiau lanko bažnyčią. Direktorius prasitarė, kad anksčiau moksleiviai, raginami stoti į komjaunimą, miksėdavo ir neryžtingai reikšdavo savo nenorą, o dabar drąsiai pareiškia: „Aš negaliu stoti į komjaunimą, nes esu tikintis!" Dešimtos klasės moksleiviai į klausimą apie jų požiūrį į religiją atsakė, kad ji reikalinga žmogui ir visuomenei.

     1973 m. per Velykas į Širvintų bažnyčią sekti mokinius atėjo net pats direktorius. Sekančią dieną kai kurie moksleiviai buvo išbarti, kodėl jie per Velykas buvę bažnyčioje. Ypatingai kliuvo X kl. mokiniui T. Gurskiui, kam jis per pamaldas grojo smuiku.

     — Negadink sau gyvenimo ir karjeros, nedaryk gėdos tarybinei mokyklai, — kalbėjo viena mokytoja.— Gal tau įrašyti į charakteristiką, kad pakenktų įstojimui?

     T. Gurskis pareiškė, jei negalėsiąs Širvintose baigti vidurinės, išvažiuosiąs kitur.
*    *    *
SKELBIMAI
     „LKB Kronika" prašo, renkant medžiagą, tiksliai pažymėti datas, vietoves, asmenų vardus ir pavardes. Nekonkretūs faktai „LKB Kronikoje" nebus talpinami. Pažymėti neskelbtinas pavardes.

     „LKB Kronika" eina nuo 1972.111.19.
1973 gegužės mėnuo.


 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum