gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
KRIKŠČIONYBĖS KELIAS Į LIETUVĄ Spausdinti El. paštas
    Jau VIII a. prieš Kristų pranašas Izajas skelbė: „Daugybė tautų ruošiasi į kelionę. Jos sako: Einam, kopkim į Viešpaties kalną, ten, kur gyvena Jokūbo Dievas. Jis mums tenurodo, kokiais keliais jį pasiekti; pas jį vedančiais takais norime eiti. Nes nuo Siono kalno Viešpats duoda nurodymus, iš Jeruzalės girdim jo žodį" (Iz 2,3). Ši pranašiška vizija nebuvo visai svetima senovės lietuviui. Ir jis, nieko nežinodamas apie Dievo pažadus savo išrinktajai tautai, iš senos tradicijos tikėjo „statų, aukštą kalną, į kurį mirusysis turi įkopti. . . Ant šio stataus kalno gyvena dievas, kuris sukviečia vėles. . ." (M. Gimbutienė, Baltai priešistoriniais laikais, Vilnius 1985, 177). Jei Dievas kviečia pas save mirusiuosius, jis rūpinasi ir gyvaisiais. Ten ant kalno jis nurodo, kokiu keliu žmogus turi eiti, kad galėtų gyventi.

    Atėjus Viešpaties planuose „laiko pilnybei", Kristaus skelbtoji Geroji naujiena priartėjo ir prie baltų genčių apgyvento Baltijos jūros pakraščio. Rinktiniai evangelijos skelbėjai, vyskupai misionieriai, bandė įžengti į pagonių baltų valdas X a. pabaigoje, tuojau pat po lenkų ir rusų tautų krikščionybėn atsigręžimo, bet jų žygiai baigėsi kankinių mirtimi: Pragos vyskupas Adalbertas (Vaitiekus) buvo nužudytas 997 m. Prūsų žemėje, arkivyskupas Brunonas (Bonifacas) iš Querfurto su keliolika draugų mirė 1009 m. kiek toliau į rytus, pakeliui į jotvingių žemę. Dar turėjo praeiti beveik keturi šimtmečiai, kol vieniša likusioji Europoje pagonybės sala, Lietuva, galėjo galutinai vadintis krikščioniška.

    Kodėl toks uždelsimas? Ne dėl to, kad Europos krikščionys būtų Lietuvą pamiršę ar ją palikę savo likimui. Daug kartų iš įvairių pusių stengtasi ir vėliau nešti baltų gentims Kristaus evangeliją. Vokiečių kilmės misionieriai vienuoliai porą dešimtmečių prieš XIII a. pradžią, kildami Dauguvos upe aukštyn, įsteigė ir įtvirtino livių ir latvių tarpe krikščionybės branduolį, kuris išsivystęs paplito po visą Dauguvos žemupį. Panašiai nuo pat pirmųjų to paties XIII a. metų buvo veikiama ir Prūsijoje, pradedant Kulmo žeme. Taiki misijinė veikla, remiama „kvietimu į surengtą puotą" (INVITATI, UT VENIRENT 8 Lk 14,17), ir pas livius-latvius, ir pas prūsus susidurdavo su vietinių ir iš toliau atvykstančių pagonių užpuolimais. Savo ir naujų krikščionių apsaugai misionieriai buvo verčiami kviestis į talką anuomet krikščionių visuomenėje daug reiškiančius riterius. Pradžioje šauktasi pagalbos atskirais atvejais, bet tuojau pereita prie pastovios santvarkos: įsteigtos riterių bendruomenės (kalavijuočiai, Dobrynės ordinas), panašios į anais laikais klestinčias riterių vienuolijas. O kai ir to nepakako, buvo atkviestas Vokiečių ordinas. Tuomet švelnų pamokslininko balsą ėmė stelbti ginklų žvangesys; vietoje „pakvieskite" (invitate) įsigalėjo „priverskite ateiti" (compellite intrare); evangelizaciją pakeitė debeliacija (debellatio) — jėga įveikimas.

    Lietuviai, užimdami centrinę baltų apgyventosios teritorijos dalį, tuo metu dar stebėjo, kas vyksta jų šiaurinėje ir vakarinėje kaimynystėje, ir ne kartą ėjo į pagalbą jėgai jėga bandančioms atsispirti broliškoms gentims. Latvių ir prūsų išgyvenami laisvei pavojai stiprino lietuvių vidaus vienybę, o iš rytų ūmai iškilusi mongolų grėsmė vertė juos telktis apie vieną, priešams pajėgų atsispirti vadą. Taip formavosi Lietuvos valstybė — nauja politinė ir karinė jėga, savojo krašto ir žmonių laisvės saugotoja. Nenugalima kliūtis pastojo kelią jėga plečiamai krikščionybei: prieš ryžtą pirma jėga pajungti ir po to krikštyti, stojo kitas, lygiai tvirtas ryžtas jėga ginti savo laisvę ir nepriklausomumą. Tai aiškiai nurodė žemaičių atstovai Konstancos visuotiniame susirinkime: „Malonėkite mus išgirsti: esame žmonės, o ne kokie gyvuliai, kuriuos būtų galima dovanoti, parduoti ir pirkti; esame Dievo tvariniai, sukurti pagal Jo paveikslą, skirti būti laisvais Dievo vaikais. Kristaus tikėjimu atsinaujinę ir atgimę norime ir mes ta laisve naudotis ir džiaugtis, kaip ja naudojasi visi kiti krikščionys". Ir priduria: „Nuoširdžiai trokšdami tapti krikščionimis, norime atsidavę ištikimai tarnauti pirmiausia Dievui, po to tam, ką mes patys pasirinksime (cui nobis placuerit)" („Proposicio Samagitarum", žr. Codex Mednicensis, I, Roma 1984, 11-12).

    XIII a. viduryje jau atrodė, jog nelauktai išmušė valanda Lietuvai tapti krikščioniška. Valstybinės konsolidacijos vyksme kai kurie nepatenkinti krašto vienytojo Mindaugo politika išdrįso ieškoti pagalbos pas Rygos arkivyskupą, o Mindaugo brolėnas Tautvilas, Polocko kunigaikštis ir pretendentas į Lietuvos valdovus, 1250 m. Rygoje priėmė lotynų krikštą. Didžiajam kunigaikščiui Mindaugui tuomet nieko kito neliko, kaip panašiai patraukti savo pusėn Livonijos ordiną, dažną arkivyskupo varžovą. Už tai Mindaugas turėjo pažadėti pats su šeima apsikrikštyti ir visą lietuvių tautą atvesti į krikščionybę. Taip Mindaugas, jo šeima ir tiksliai nežinomas skaičius jo dvariškių bei valdinių 1251 m. priėmė krikštą. Apie tai sužinojęs popiežius ne tiktai palankiai sutiko Lietuvos valdovo gestą, bet ir jam suteikė karaliaus titulą bei karūną (karūnacijos iškilmės įvyko 1253 m.), leido įsteigti tiesiog Apaštališkam Sostui priklausančią Lietuvos vyskupiją ir jai paskirti Vokiečių ordino kunigą Kristijoną pirmuoju vyskupu. Mindaugas rimtai rūpinosi krikščionybės   Lietuvoje   plėtimu:   Vilniuje   pastatė   mūrinę katedros bažnyčią (apie ją liudija naujausieji dabartinės Vilniaus katedros požemiuose atlikti archeologiniai tyrimai).

    Krikščionybė Lietuvoje buvo įdiegta, buvo pasirūpinta ir jos vystymosi galimybe. Bet ją atnešęs Vokiečių ordinas reikalavo sau teisių ir nuosavybių. Kilo pasipriešinimo banga. Vidaus priešai ir sosto varžovai 1263 m. nužudė karalių Mindaugą ir du jo sūnus, būsimus įpėdinius; vyskupas Kristijonas jau anksčiau buvo pasitraukęs į Vokietiją; Vilniaus katedra netrukus buvo nugriauta ir ant jos griuvėsių pastatytas pagonių apeigoms aukuras ir deginta šventa ugnis. Lietuva paskutiniame XIII a. ketvirtyje ir beveik visą XIV a. buvo žinoma ir visų laikoma pagoniška valstybe. Tiesa, joje tuo laiku gyvendavo ir krikščionių: atvykstančių pirklių, kovose paimtų karo belaisvių, juos aptarnaujančių ir net valdovo kanceliarijoje dirbančių kunigų bei vienuolių, o rytinės didžiosios kunigaikštystės sričių gyventojai išpažino rytų apeigų pravoslavų tikėjimą, bet kraštą valdantieji bei jų valdiniai lietuviai liko pagonys. Vokiečių ordino nirštingi puolimai ir nuolatiniai lietuvių žemių teriojimai buvo pagrindinė kliūtis, kodėl Lietuva taip ilgai delsė tapti krikščioniška.

    Devintajame XIV amžiaus dešimtmetyje pagaliau įvyko seniai pribrendęs persilaužimas. Ir šį kartą vidaus kovos dėl valdžios paspartino krikšto priėmimą. Bet ir kryžiuočių nuožmus įžūlumas — jie prasiskverbdavo net iki krašto sostinės — vertė skubiai ieškotis kitų pagalbos. Pagaliau dinastiniai sunkumai kaimyninėje Lenkijoje atvėrė duris į Lietuvos suartėjimą su šia, jau beveik nuo 400 metų katalikiška valstybe.

    1386 m. vasario-kovo mėn. įvykiai Krokuvoje keliems šimtmečiams nulėmė Lietuvos ir Lenkijos ateitį. Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila su dar nekrikštytais savo broliais ten priėmė krikštą, jis ten vedė Lenkijos karalienę Jadvygą ir pats buvo vainikuotas Lenkijos karalium. Sekančių metų pirmoje pusėje jau katalikas Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius sugrįžo į Lietuvą, sostinėje Vilniuje pravedė lietuvių krikštą, aprūpino senosios vietoje pastatytą naują vyskupo katedrą, paskyrė būsimai Vilniaus vyskupijai lietuviškai mokantį vyskupą Andrių, suteikė privilegijų Lietuvos bajorams ir naujakrikštams. 1387 metai yra Lietuvos valstybės krikščioniškąja tapimo metai.

    Lotyniškoji krikščionybė šį kartą Lietuvą pasiekė padedant lenkams misionieriams. Bet reikšminga aplinkybė, kad iškilmingą Lietuvai valandą Vilniuje nebuvo nei Lenkijos karalienės Jadvygos, nei to krašto svarbiausiųjų Bažnyčios dignitorių, rodo, jog Lietuvos atsakingi vadovai norėjo veikti savarankiškai, nuo nieko juridiškai nepriklausomi, nusilenkdami tiktai Kristaus vietininkui popiežiui. Tai patvirtina ir Vilniaus vyskupijos įsteigimo dokumentai, kuriuose nė neužsimenama apie kokį nors priklausomumą Gniezno metropolijai.

    Vakarinė Lietuvos dalis, Žemaitija, tuomet buvo kryžiuočių įtakoje ir atskirais laikotarpiais jų tiesioginėje valdžioje. Todėl į šią sritį krikščionybė buvo įvesta ketvirčiu amžiaus vėliau, 1413 ir 1417 metais. Ir čia patys Lietuvos valdovai, o ne Bažnyčios atstovai, atvykę į Žemaitijos gilumą, oficialiai pradėjo to krašto žmonių krikštijimą. Ir čia buvo įsteigta Medininkų (Mednicen-(sis); vėliau buvo vadinama Samogitien(sis) ųarba Samogitiae vyskupija, pasirūpinta parapijomis, jų išlaikymu. Kadangi tiek Žemaitijos, tiek Aukštaitijos (Vilniaus vyskupijos) gyventojų dauguma kalbėjo lietuviškai, ilgą laiką trūko kunigų, kurie galėtų su jais be didelio vargo susikalbėti. Nesant Lietuvoje aukštesniųjų mokyklų, buvo sunku čia pat vietoje paruošti pakankamą lietuvių kunigų skaičių. Todėl krikščionybės plitimas ir jos įsisąmoninimas iš pradžių vyko gana pamažu. Padėtis pagerėjo XVI a. gale ir XVII a. pradžioje, kai jėzuitų Lietuvoje įsteigtos kolegijos ir jų vadovaujamas Vilniaus universitetas ėmė ruošti ir lavinti vis didesnį skaičių lietuvių kunigų ir susipratusių katalikų pasauliečių.

    Krikščionybė vingiuotais ir kliūčių pilnais keliais palyginti gana vėlai pasiekė Lietuvą, ji gana palengva joje leido šaknis, bet sykį įsišaknijusi ji tapo neatskiriama tautinės kultūros ir gyvenimo dalimi. Tapę katalikais, lietuviai liko savo tikėjimui ištikimi, jį išsaugojo per protestantizmo sukeltas audras, jį gynė, net kraują liedami, nuo carinių priespaudų ir pravoslavizmo kėslų, jį neša tvirtą, netgi nuskaidrintą per šių dienų nužmoginančios ir nudvasinančios priespaudos pavojus. Ir Lietuvai galioja žymaus prancūzo istoriko Jono Delumeau, giliai žvelgiančio į visą krikščionijos istoriją, konstatavimas: „Krikščionybė ir krikščionija turi ką parodyti, nežiūrint visų dviprasmiškumų, nežiūrint vienokių ar kitokių kompromituojančių įvykių, nežiūrint akivaizdžių nukrypimų nuo evangelijos; ji gali didžiuotis įspūdingais pozityviais rezultatais, kurių mes visi, krikščionys ir netikintieji, esame paveldėtojai. Prisiminkim tiktai visus tuos pasiektus laimėjimus dvasinio ir pasaulinio meno srityje!" (J. Delumeau, „Christenheit und Christianisierung": Theologie der Gegenvvart, 28 (1985) 175). Prisiminkim taip pat, kiek kilnių ir didžių vyrų bei moterų ji išugdė ir tebeugdo mūsų Tėvynėje!
Prof. Dr. Paulius Rabikauskas, S. J.
Bažnyčios istorijos fakulteto
Pop. Gregorianumo universitete
Romoje dekanas
 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum