gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 60 Spausdinti El. paštas
Šiame numeryje:
    1 TTGKK mini penkerių metų įsikūrimo sukaktį
    2 Lietuvos tikinčiųjų sveikinimas Popiežiui Jonui-Pauliui II 25-erių vyskupystės metų proga
    3 Vis didėja Lietuvos Bažnyčios persekiojimas, vis labiau auga nerimas tautoj
    4 Protestai nesiliauja
    5 Persekiojama Lietuvos Bažnyčia meldžiasi vis uoliau
    6 Dėkojame už auką!
    7 Tiesos negalima nuteisti . . .
    8 Kratos ir tardymai
    9 Mūsų kaliniai
    10 Žinios iš vyskupijų

1983 m. lapkričio 1 d.
LKB KRONIKA Nr. 60
Eina nuo 1972 metų.
Perskaitęs duok kitam!
Numeris skiriamas grįžusiems iš Gulago tikėjimo ir laisvės
kaliniams — Anastazui Januliui ir Vytautui Vaičiūnui!

Lietuva 1983
TTGKK MINI PENKERIŲ METŲ
ĮSIKŪRIMO SUKAKTĮ

(TTGKK penkerių drąsios ir herojiškos veiklos metų kelias nužymėtas didžios kančios pasiryžėlių nenykstančiais pėdsakais):
1. Priežastys, nulėmusios Komiteto jsikūrimą.

    Atgijusi po sunkių Stalino valdymo metų Lietuvos Katalikų Bažnyčia vėl bandė ieškoti elementariausių teisių — teisės gyventi. Buvo pradėta bažnyčiose katekizuoti vaikus, leisti vaikams bei jaunimui patarnauti šv. Mišiose, adoruoti; pareikalauta, kad būtų grąžintos sovietinės valdžios atimtos bažnyčios . . . Kaip atsakas iš valdžios pusės už vaikų katekizavimą buvo suimti kunigai: Šeškevičius ir Zdebskis; į tikinčiųjų prašymus grąžinti Klaipėdos bei kitas bažnyčias buvo atsakyta patyčiomis arba kapų tyla, aktyviai bažnytinėse apeigose dalyvaujantys vaikai bei jaunimas — terorizuojami mokslo bei darbo įstaigose.

    Tokia Bažnyčios padėtis negalėjo nejaudinti uolių, Dievui ir Tėvynei pasišventusių kunigų. Reikėjo rasti būdų užstoti nekaltai kenčiančius. Kažkas privalėjo, gindamas kitus, stovėti pirmose gretose. Taip 1978 m. lapkričio 13 d., Maskvos Krikščionių komiteto pavyzdžiu, Lietuvoje įsikūrė
Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas. Pirmieji Komiteto nariai buvo kunigai: Jonas Kauneckas, Alfonsas Svarinskas, Vincas Vėlavičius, Sigitas Tamkevičius, Juozas Zdebskis.

2. Komiteto veikla.

    Per penkerius metus TTGKK yra parašęs virš 50 oficialių dokumentų ir protesto raštų, adresuotų įvairioms įstaigoms bei organizacijoms, tarp jų LTSR Prokurorui ir TSKP CK Generaliniam Sekretoriui. Kai kurie oficialūs Komiteto dokumentai pasiekė užsienį, kaip Unesko organizaciją. Pareiškimuose ginami valdiškų bedievių persekiojami tikintieji, terorizuojami vaikai ir jaunimas; prašoma išlaisvinti neteisėtai suimtus ir įkalintus asmenis; reikalaujama, kad ateistai nesikištų į Lietuvos Katalikų Bažnyčios vidaus gyvenimą, netrukdytų Kauno Kunigų seminarijai laisvai spręsti kandidatų į klierikus priėmimo ir dėstytojų parinkimo klausimus; prašymai grąžinti valdžios atimtas bažnyčias ir 1.1.

3. TTGKK reikšmė.

    TTGKK Lietuvos Katalikų Bažnyčiai ir visai tautai turi neįkainuojamos reikšmės, nors šiandien, praėjus penkeriems metams po įsisteigimo, dar sunku išsamiai nusakyti Komiteto reikšmę. Tai pirmoji kregždė, viešai išstojusi tikslu ginti nuo valdiškų bedievių persekiojamus ir terorizuojamus tikinčiuosius. Tikinti liaudis pasijuto nesanti viena. Nesavanaudiškos aukos pavyzdys negalėjo likti be atgarsio, negalėjo nedaryti teigiamos įtakos religiniam tautos atgimimui. Kunigų drąsus žingsnis, išėjimas į atvirą, viešą kovą su netiesa bei skriaudomis tą patį troškimą pažadino ir kitų doros bei sąžinės nepraradusių žmonių širdyse.

4. Sovietinės valdžios reakcija.

    Normaliai   žiūrint,   valdžia   turėtų   būti   dėkinga
Komitetui už suteikiamą informaciją apie neteisėtus bedievių išpuolius ir sudarytą galimybę palaikyti normalius santykius tarp tikinčiųjų ir ateistų. Tačiau praktiškai reikalai susiklostė priešingai — Komitetas tapo pagaviu bedieviško režimo ratuose, — į jo darbą rimtai nebuvo pažiūrėta. Dar 1980 m., norint, kad Komitetas atsisakytų savo veiklos, LTSR Prokuroras, įspėdamas TTGK Komiteto narį kun. Sigitą Tamkevičių, pareiškė: „Komitetas — tai uodo zirzimas prie dramblio ausies." Iš tikrųjų tai tarsi šv. Rašte minimo piemenuko Dovydo kova su Galijotu. Vietoj to, kad būtų imtasi rimtai nagrinėti Komiteto dokumentuose nurodytus ateistų savivaliavimus tikinčiųjų atžvilgiu, valdiški bedieviai Komiteto narius pavadino apsišaukėliais, o jų darbą — šmeižtu, siekiančiu silpninti sovietinę santvarką.

    1983 m. gegužės mėn. 6 d. žiaurus nuosprendis TTGKK nariui kun. Alfonsui Svarinskui ir kun. Sigito Tamkevičiaus areštas bei kitų Komiteto narių nuolatiniai tardymai, gąsdinimai areštu ir vertimas atsistatydinti iš Komiteto aiškiai byloja, jog valdžia visomis priemonėmis stengsis susidoroti su TTGK komitetu.

5. Dabartinės Komiteto perspektyvos.

    Remiamas tikinčiųjų maldų ir lydimas Dievo palaimos — Komitetas egzistuoja. Šiuo metu Komitetą sudaro kunigai: Leonas Kalinauskas, Vincas Vėlavičius, Vaclovas Stakėnas, Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius. Du paskutinieji kunigai įkalinti ir dėl šios priežasties pilnai eiti savo pareigų negali.

    Bedieviškos valdžios noras susidoroti su TTGKK yra labai didelis, juo labiau, kad tai vienintelė tokio pobūdžio organizacija visoje Sovietų Sąjungoje. Dėl šios priežasties Komiteto veiklos galimybės žymiai pablogėjo. Iškilo reali galimybė ir kitiems Komiteto nariams tapti elementariausių žmogaus teisių paniekinimo aukomis. Norėtųsi tikėtis, kad, išlaikęs 5-erių metų bandymus, TTGKK susiorientuos jam dabar ypatingai sunkiose sąlygose ir
suras savyje jėgų toliau tęsti pradėtą beteisių gynimo darbą. Visa tikinti Lietuva prašo tolimesnės Dievo palaimos ją taip uoliai gynusiam ir sunkioj valandoj padrąsinusiam TTGK komitetui.

LIETUVOS TIKINČIŲJŲ SVEIKINIMAS POPIEŽIUI
JONUI-PAULIUI II 25-jų VYSKUPYSTĖS METŲ
PROGA

(Pavergtųjų lietuvių padėkos, meilės ir vilties lūkesčiai sutelkti Šv. Tėvo asmenyje):
    Kartu su mūsų Ganytojais ir visais kunigais mes, Lietuvos tikintieji, kuo nuoširdžiausiai sveikiname Jus, Šv. Tėve, jau ketvirtį amžiaus garbingai, drąsiai, ištikimai ir vaisingai besidarbuojantį .šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus vardu suteikta Vyskupo galia.

    Šiandien mes nė vienas iš Nemuno šalies negalime suklupti prie Jūsų garbingojo Sosto papėdės, todėl savo širdyje klaupiamės prie Jūsų Sosto, reikšdami giliausią pagarbą ir padėką už Jūsų rūpestį ir dėmesį, rodomą mažai mūsų tautai.

    Dėkodami ir prašydami Jums tolimesnės palaimos, siunčiame dangiškajam Tėvui Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus nekruvinąją Auką, prie jos jungdami Sibiro kankinių ir dabartinių mūsų tautiečių kančias už Bažnyčią ir Tėvynę, už religijos ir sąžinės laisves. Tebūna tai kaip padėkos, pagarbos ir ištikimybės šventajam Sostui ženklas.
Lietuvos tikintieji

VIS DIDĖJA LIETUVOS BAŽNYČIOS PERSEKIOJIMAS,
VIS LABIAU AUGA NERIMAS TAUTOJ

(Tarybinės konstitucijos 50-me straipsnyje nuslėpta tikroji mintis, kad laisvė teikiama tik raudonajai „religijai" — komunizmo tėvų Įsteigtai):
    1983 m. gegužės 17 d. į Kauno Kuriją išklausyti Religinių   reikalų   tarybos  įgaliotinio  Petro  Anilionio
pamokymų buvo sukviesti Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos dekanai ir vicedekanai. Įgaliotinio kalba sukosi apie praeitų metų liepos-spalio mėnesiais tarybinei valdžiai atsiųstus Lietuvos kunigų pareiškimus. Pareiškimų svarstyti į Lietuvą vasario mėnesį buvo atvykęs atsakingas darbuotojas iš Maskvos Religijų tarybos. Čia jis susitiko ir kalbėjosi su Lietuvos vyskupais, lankėsi Kunigų seminarijoje, o pasikalbėti su dekanais įgaliojo P. Anilionį. Kadangi pareiškimų, siųstų iš įvairių Lietuvos vyskupijų, reikalavimai analogiški, P. Anilionis darė išvadą ir tvirtino, kad juos inspiravo vienas centras. Susirinkimo pradžioje įgaliotinis pacitavo tarybinės Konstitucijos 50-tą straipsnį, kuriame rašoma, kad LTSR piliečiams garantuojama sąžinės laisvė išpažinti bet kurią religiją arba neišpažinti jokios, praktikuoti religinius kultus arba vesti ateistinę propagandą. P. Anilionis iš kailio nėrėsi, įrodinėdamas, kad vien už tai, jog dvasininkijai ir tikintiesiems leidžiama praktikuoti religinius kultus, jie privalo tylėti, kai ideologiniai darbuotojai veda ateistinę propagandą, nes priešingu atveju, įgaliotinio žodžiais tariant, jau būtų pažeista ateistų sąžinės laisvė. Kažkas yra pasakęs:,,Vilkui avelę leista papiauti, o piaunamai avelei neleista nė bliauti", šitokį principą įgyvendina ir ,,demokratiškiausioji" pasaulyje tarybinė Konstitucija, užgarantavusi ateistinei propagandai laisvę, davusi teisę ateistams griauti religiją visomis moderniausiomis priemonėmis, kai tuo tarpu tikintiesiems, kurie sudaro Lietuvos gyventojų daugumą, palikta teisė tyliai kentėti.

    P. Anilionis priekaištavo susirinkusiems dekanams dėl, jo manymu, pareiškime panaudoto netinkamo tono, galinčio užgauti tokius didelius KP CK veikėjus, kaip P. Griškevičių, šepetį, ir jį patį — RRT įgaliotinį. Jo kalboje buvo nuolat kartojama: ,,Neprovokuokite! Nekonfliktuokite padėties! Prievarta nieko nelaimėsite!"

    P. Anilionis piktinosi dėl ,,LKB Kronikoje" (Nr. 54) išreikštos minties, jog „Lietuvai reikia vyskupų, kurie sugebėtų eiti su tikinčia tauta į kalėjimus, lagerius, net mirti, o ne tokių, kurie stabdytų iš apačios prasidėjusį
dvasinį atgimimą". 1982 rugsėjo 2 d. Vilniaus arkivyskupijos kunigų tarybos kreipimąsi į Vyskupus Anilionis pavadino suįžulėjusios neapykantos prasiveržimu, mat kreipimesi teigiama, kad „nuolaidžiavimas ateistinei valdžiai yra didelė skriauda Bažnyčiai".

    Toliau P. Anilionis nagrinėjo kunigų pareiškimuose esantį sakinį: „Neturime teisės vyskupijų ir parapijų valdymo atiduoti civilinės valdžios sudarytiems komitetams". Čia įgaliotinis pareiškė, kad socialistinėje santvarkoje bažnyčios, jų turtas, meno ir kultūros vertybės yra suvalstybintos, tad jų savininkė yra valstybė. Ji nustato sąlygas, kaip tikintieji tuo valstybės turtu gali naudotis kulto reikalams. Išvardijo 14 Kauno arkivyskupijos ir 2 Vilkaviškio vyskupijos parapijas, kurios ir delsia pasirašyti sutartis su valstybe ir pagrasino, kad jos gali užsitraukti didelių nemalonumų. Savo kalboje pacitavęs kunigų pareiškimo sakinį: „Mes įpareigoti skelbti Evangeliją pamokslais ir katekizacija". Anilionis labiausiai puolė tas bažnyčias, kuriose buvo pagerbti iš kalinimo vietų grįžę politiniai kaliniai ir jiems buvo leista tarti žodį susirinkusiems tikintiesiems. Taip pat įgaliotinis priminė baudžiamojo kodekso straipsnį, kur nurodyta, jog vaikus katekizuoti leidžiama tiktai tėvams. Patarė tėvams įsigyti 1980 m. išleistą katekizmą ir iš jo ruošti vaikus. „Pas mus ne Afrika ar Lotynų Amerika, kur žmonės tamsūs, pas mus skaityti moka visi", — kalbėjo įgaliotinis, — „kunigas gali tiktai patikrinti vaiko žinias ir nemokantį pavaryti". Priminė, kad Lietuvoje kasmet apie 50000 vaikų prileidžiama pirmos išpažinties ir Komunijos. Tik nepasakė, kur šiandien tėvai galėtų įsigyti katekizmo knygelių, išleistų prieš trejus metus ir išdalintų per vieną kitą savaitę.

    Kunigų pareiškime sakoma, kad kunigas įpareigotas ne tik savo aptarnaujamos parapijos ribose teikti sakramentus, bet, esant reikalui, ligoniams ir mirštantiems patarnauti kiekvienoje vietoje. Šiuo klausimu Anilionis pareiškė, kad prie jokios valdžios kunigas nebuvo skiriamas visai valstybei, bet tik apribotai teritorijai. Patarnauti mirštančiam galima bet kur, tvirtino Anilionis, tačiau
pabrėžė, kad niekas neleis važinėti po svetimas parapijs su antitarybiniais pamokslais, mitinguoti ir skelbti anarchiją
(. ? .)

    Jau kelis dešimtmečius Lietuvos Katalikų Bažnyčia skaudžiai kenčia dėl bedieviškos valdžios kišimosi į Kauno Kunigų seminariją, todėl visiems suprantamas kunigų pareiškime prašymas ir reikalavimas panaikinti civilinės vyriausybės nustatytas kliūtis-limitą, leisti patiems vyskupams priimti kandidatus į Kunigų seminariją ir paskirti jai dėstytojus. Anilionis pripažino faktą, kad Lietuvoje kunigų trūksta, ir šiuo metu 139 parapijos neturi savo klebonų, bet čia pat demagogiškai tvirtino, kad limitas yra būtinas, nes į visas aukštąsias ir spec. vidurines mokyklas įstojimas esąs limituotas, todėl netinka vienai Kunigų seminarijai padaryti išimtį, priminė LTSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojo pareiškimą, kad limitas nebus didinamas, kol respublikoje veiks pogrindinė Kunigų seminarija (tarsi kam neaišku, kad, panaikinus limitą, savaime išnyktų kunigų ruošimas pogrindyje).

    Anilionis savo kalboje kaltino klebonus, kurie duoda rekomendacijas stoti į Kunigų seminariją jaunuoliams, jau spėjusiems pasižymėti antitarybine veikla (tokiais jaunuoliais įgaliotinis laiko visus, kurie išdrįsta viešai praktikuoti savo tikėjimą, aktyviai dalyvauja bažnytiniame gyvenime ir su kuriais saugumas neįstengia rasti bendros kalbos).

    P. Anilionis teigė, kad jo įstaiga kunigų ir dėstytojų neskirsto — tik išduoda registracijos pažymėjimus. Čia vėl kaltino kunigus ekstremistus, kam jie visur kišasi ir net vyskupus įtaigoja, kad kunigus skirstytų pagal jų norą, kai tuo tarpu visiems aišku, kad vyskupai be valdžios leidimo neturi galimybės jokio kunigo, net eilinio vikaro, nei paskirti į parapiją, nei kitur perkelti.

    Susirinkime P. Anilionis aiškino, kad kunigams draudžiama lankyti parapijiečius (kalėdoti), nurodė draudimo priežastis:

    1. Tame pačiame bute kartais su tikinčiais šeimos nariais gyvena ir netikintieji, tad būtina apginti netikinčiųjų
sąžinės laisvę.

    2. Įstatymas draudžia aukų rinkimą po namus, o kai kunigas vaikščios pas tikinčiuosius, kas galės nustatyti, ar nebuvo renkamos aukos.

    3. Lankymo metu kunigas atlieka liturgines apeigas, o apeigas atlikti leidžiama tik bažnyčioje, kapinėse ir aptarnaujant ligonius. (Reiškia — netikintieji gali kviestis į savo butą ką nori ir kada nori, o tikintiesiems nė kartą metuose negalima pasikviesti kunigą, kad pašventintų jų butą).

    Anilionis priekaištavo: „Kažkas stato kryžius ant banditų (partizanų, žuvusių pokario metais, — red. past.) kapų, o paskui kelia triukšmą dėl jų nugriovimo. Be to pabrėžė, kad žemė yra valstybės nuosavybė, todėl statyti kryžius be valdžios leidimo esą negalima.

    Įgaliotinis taip ir nepaaiškino, kodėl ateistai Lietuvoje sunaikino tūkstančius kryžių, koplytstulpių, koplytėlių ir kt. liaudies meno paminklų, stovėjusių ne ant partizanų kapų.

    Į kunigų pareiškime išreikštą prašymą leisti iškilmingai paminėti šv. Kazimiero 500 metų jubiliejų P. Anilionis atsakė priekaištu, kad yra kunigų, kurie nedalyvauja balsavimuose. Pranešė, kad valdžia negrąžins užgrobtosios Klaipėdos bažnyčios, bet gal leis pasistatyti kitą bažnyčią ir rekonstruoti dabartinę bažnytėlę.

    Vyskupą Steponavičių įgalitoinis kaltino, kodėl jis nepanoro eiti į Kaišiadoris, bet, paklausęs nevykusių patarėjų, bevelijo ir toliau pasilikti kankiniu.

    Priminė, kad valdiškose šarvojimo patalpose įstatymas draudžia atlikinėti religines apeigas.
Baigdamas Anilionis pareiškė, kad valstybė savo įstatymų nederina prie Bažnyčios kanonų.

    Pagaliau įgaliotinis užakcentavo, kad pastaruoju metu visose srityse griežčiau reikalaujama įstatymų vykdymo, todėl bus sugriežtinta ir religinius kultus liečiančių įstatymų vykdymo kontrolė.
(Idealistinis katalikiškasis Lietuvos jaunimas prašo savųjų vyskupų drąsiai ginti žiauriai persekiojamą Lietuvos Katalikų Bažnyčią ir pavyzdinguosius kunigus. Prašo būti pavyzdžiu tikintiesiems):
Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos
    Apaštaliniam Administratoriui vysk. L. Poviloniui
Vilniaus arkivyskupijos Apaštaliniam Administratoriui
vysk. J. Steponavičiui
    Kaišiadorių vyskupijos Apaštaliniam Administratoriui
vysk. V. Sladkevičiui
Telšių vyskupijos Apaštaliniam Administratoriui vysk. A.Vaičiui
    Panevėžio vyskupijos valdytojui kun. prelatui K. Dulksniui
Vilniaus arkivyskupijos valdytojui kun. A. Gutauskui

Lietuvos jaunimo

P r a š y m a s

    1983 metų gegužės 7 dieną Vilniuje Lietuvos TSR Aukščiausias teismas nuteisė Viduklės kleboną, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto narį kun. Alfonsą Svarinską 7 metams laisvės atėmimo, atliekant bausmę griežto režimo lageryje, ir 3 metams tremties. Perskaičius jo teismo nuosprendį, toje pačioje teismo salėje buvo areštuotas Kybartų klebonas, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto narys kun. Sigitas Tamkevičius.

    Šie įvykiai giliai palietė ne tik mus — Lietuvos jaunimą, bet ir visus tikinčiuosius. Skaudu, kai tauriausieji Lietuvos ir Katalikų Bažnyčios sūnūs tampa ateistų sauvalės aukomis, bet nepalyginamai dar skaudžiau, kai tyli tie, kurie turėtų šaukte šaukti visam pasauliui . . .

    Mes žavimės vyskupais. Jie išdrįso pasakyti tiesą ir iš civilinės valdžios reikalauti neįžeidinėti lenkų tautos religinių jausmų. Kardinolas S. Višinskis kalbėjo: „Atėjo laikas . . . blogio šaltiniui — bedievybei, — ir viskam, kas nesiderina su Kristaus dvasia, pasakyti griežtą ,ne'!"

    Džiaugiamės   išgirdę  ir apie kitų  tautų geruosius
ganytojus, kur tikinčiųjų padėtis nė kiek negeresnė kaip Lietuvoje. Jų vyskupai gėdingai netyli, o šaukia, nesitaiksto su neteisybe. Pvz. neseniai mirė Čekoslovakijos vyskupas Trochta, visą gyvenimą praleidęs kalėjimuose; čekas kardinolas Beran — Dachau lagerio kalinys ir šiandieninis tremtinys; kardinolas Stepanič — kalinys ir tremtinys; kardinolas Slypyj — daugiau kaip 20 metų praleidęs kalėjime ir dabar gyvena toli nuo savo arkivyskupijos. Jie nebuvo tautos ir valstybės priešai. Jie ne samdiniai, o gerieji ganytojai, kurie gynė Katalikų Bažnyčią, ganomųjų švenčiausias teises ir uoliai ugdė savo tautiečiuose krikščionišką dvasią. Garbė jiems! Jie — Katalikų Bažnyčios pasididžiavimas ir savųjų tautinė garbė!


    Džiaugsmas užliejo visų Lietuvos tikinčiųjų širdis, kai 1978 metų lapkričio mėnesį įsisteigė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas. Tuomet jį sudarė penki kunigai: kun. A. Svarinskas, kun. S. Tamkevičius, kun. J. Kauneckas, kun. J. Zdebskis ir kun. V. Vėlavičius. Šis komitetas iki šiol vertė naują Lietuvos dvasinio atgimimo vagą. Jo veikla nebuvo nei antikonstitucinė, nei antivalstybinė, o grynai religinė. Jis kritikavo (šią teisę suteikia TSRS konstitucijos 49 str.) valstybinių organų veiklą, kuri varžo religinę laisvę; siekė, kad religinė laisvė turėtų tokias teises, kaip ateistinė propaganda; kad Lietuvos tikintieji galėtų laisvai atlikinėti savo religines pareigas, kurių reikalauja iš jų Katalikų Bažnyčia. Jie aiškino tikinčiųjų teises, nežiūrint, ar tai kam patinka ar ne.

    Tylėti šiandien, kai tarybinė spauda įrodinėja, jog Lietuvos tikintieji naudojasi pilna religijos ir tikėjimo laisve, yra nusikaltimas, šios spaudos įrodinėjimas yra pasityčiojimas iš Katalikų Bažnyčios ir tikinčiųjų. Argi tai religijos laisvė, jei Kauno Kunigų seminarija yra ne vyskupų rankose, o bedievių. To rezultatas — vis dažnėjantis kunigų brokas. Bedieviai nori sugriauti tylinčią Bažnyčią Lietuvoje iš vidaus! Ar tai religijos laisvė, jei vyskupai be Religijų reikalų tarybos įgaliotinio negali teikti sutvirtinimo sakramento kada nori ir kur nori, negali net kunigo paskirti į kitą parapiją. Todėl dažnai dideles, ypač miestų, parapijas
aptarnauja ne kunigai — ganytojai, o samdiniai.

    Argi tai religijos laisvė, jei pirmoji kunigų pareiga, išplaukianti iš jų pašaukimo ir Kristaus siuntimo — yra mokyti, o jiems neleidžiama ruošti vaikus pirmajai išpažinčiai ir Komunijai — už tai kunigai baudžiami kalėjimu ir kitomis administracinėmis baudomis. Liturginis apeigynas įsako, kad Vėlinėse būtų procesija kapuose, o Katalikų Bažnyčios kanonai reikalauja, kad kunigai lankytų savo parapijiečius — už tai kunigams skiriamos administracinės baudos. Nežiūrint tarybinės spaudos deklaruojamos sąžinės ir religijos laisvės, 1976 metų liepos 26 dieną Lietuvos Aukščiausios Tarybos Prezidiumas išleido „Religinių susivienijimų nuostatus", kurie yra diametraliai priešingi Katalikų Bažnyčios struktūrai, jos dvasiai ir kunigų pasiuntinybei.

    Ar tai religijos laisvė, jei ja gali pasinaudoti tik eiliniai žmonės, o ką veikti tikintiems inteligentams? Kaip jie gali atlikinėti viešai religines praktikos, jei už tai šalinami iš darbo. O TSRS Konstitucija deklaruoja visų piliečių lygybę, nepaisant rasinių, tautinių ar religinių skirtumų! Pagal statistinius duomenis 1977 metais Lietuvoje buvo tik bendro lavinimo mokyklų mokytojų virš 30 tūkstančių, o kur dar profesinių mokyklų, technikumų, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų dėstytojai ir profesoriai? Argi jie visi bedieviai?

    Apie šitokią sąžinės ir religijos „laisvę" kalbėjo ir rašė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų Komitetas. Drąsus ir atviras komiteto narių žodis nepatiko civilinei valdžiai: tarybinė spauda viešai rašo, kad Lietuvoje klesti pilna tikėjimo ir religijos laisvė, o minėtas komitetas išvilko į dienos šviesą tikrąją tarybinės valdžios laikyseną religijos atžvilgiu. Todėl kun. Alfonsui Svarinskui ir kun. Sigitui Tamkevičiui, nesant jokių tikrų nusikaltimų, primetami išgalvoti ir tikrai nepagrįsti kaltinimai — antikonstitucinė ir antitarybinė veikla. Garbingi kunigai nuteisiami sunkia lagerio ir tremties bausme, šmeižiami laikraščiuose.

    Mes, Lietuvos jaunimas, laukte laukiame Jūsų, Gerbiami Ekscelencijos, drąsaus žodžio ir pavyzdžio, konkrečios
veiklos. Prašome Jus, Katalikų Bažnyčios ir Lietuvių Tautos vardu: „Kalbėkite dabar, kai iš tautos kūno išplėšiami geriausieji sūnūs. Kalbėkite vyskupo Valančiaus, vyskupo Baranausko, vyskupo Giedraičio, arkivyskupo Dievo Tarno Jurgio Matulaičio, arkivyskupo Matulionio, vyskupų kankinių Reinio ir Borisevičiaus, Ramanausko pavyzdžiu". Prašome paskelbti visoje Lietuvoje maldos dieną už tautos didvyrius — kun. A. Svarinską ir kun. S. Tamkevičių. Prašome rašyti civilinės valdžios įstaigoms raštus, prašant, kad minėti kunigai būtų išlaisvinti. Pasirūpinkite, kad kunigų teismuose galėtų dalyvauti visi kunigai ar bent jų atstovai, juk teisiamas kunigas yra vyskupijos šeimos narys. To prašome ne tik mes, to reikalauja iš Jūsų ir II Vatikano susirinkimo dekretas „Christus Dominus", kuriame pasakyta: „Tuos dvasinius vadovus, kurie dėl Kristaus vardo yra šmeižiami, laikomi kalėjimuose (mūsų pabraukta) arba kuriems neleidžiama eiti pareigų, teapsupa (vyskupai) ypatinga meile ir tesirūpina jais tikrai broliškai, kad malda ir darbu būtų lengvinamos ir švelninamos jų nuoskaudos". („II Vatikano susirinkimo nutarimai", Vilnius, 1968, psl. 205).

    Pastaba: Didžiai Gerbiamieji Ganytojai, kreipiamės į Jus visus su vienodu nuoširdumu, meile ir viltimi, nors turime tik vieną teksto egzempliorių su parašais, kurį pasiųsime vysk. L. Poviloniui. Tikime, jog suprantate, kaip sunku rinkti parašus iš karto penkiuose egzemplioriuose. Taigi, prašome laikyti visus penkis šio prašymo egzempliorius, lyg jie būtų su parašais. Lietuva, 1983 metų gegužės mėnuo.
    Pastaba: surinkta 449 parašai

PROTESTAI NESILIAUJA


(Komunistinės valdžios aukščiausių pareigūnų pareiškimai ir gyvenimo tikrovė suniekina pačius pareiškėjus — iškelia J. Andropovui Kauno arkivyskupijos kunigai ir vysk. J. Steponavičius):

TSKP Generaliniam Sekretoriui TSRS Aukščiausios
Tarybos Prezidiumo Pirmininkui J. Andropovui

Kauno Arkivyskupijos kunigų


P a r e i š k i m a s


    Lietuvos kunigus ir tikinčiuosius labai sukrėtė valdžios akcijos prieš Lietuvos Katalikų Bažnyčią, suimant ir teisiant kunigus — Alfonsą Svarinską ir Sigitą Tamkevičių.

    Mūsų spauda, aprašydama teismo procesą, nenurodė nė vieno nusikaltimo, už kurį teisiamas kun. A. Svarinskas, prieš valstybę ar jos santvarką. Nurodyti tariami nusikaltimai buvo grynai religiniai veiksmai, kurie valstybei nedarė jokios žalos.

    Suimtieji kunigai, kaip Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto nariai, atitinkamiems valstybės organams įteiktuose dokumentuose taip pat nė vienu žodžiu nepasisakė prieš valstybę ar jos santvarką, o tik kėlė viešumon faktus, rodančius tikinčiųjų diskriminavimą įvairiose gyvenimo srityse. Jų visa veikla buvo iškėlimas aikštėn ateistų savivaliavimų, užgaunančių tikinčiųjų jausmus. O jei tie savivaliavimai buvo keliami viešumon, tai ar galima tai laikyti valstybės ir jos santvarkos šmeižimu ir užtai bausti?

    Jūs savo kalboje š.m. birželio mėn. 15 d. sakėte: „Mūsų šalyje visi turi vienodas teises ir vienodas pareigas visuomenei" (Tiesa, 1983.06.16. Nr. 138). TSKP CK sekretorius K. Černenka savo kalboje š.m. birželio mėn. 14 d. pasakė: „Visiems žinoma, kad mūsų Konstitucija garantuoja sąžinės laisvę. Komunistai — nuoseklūs ateistai, bet savų pažiūrų niekam neprimeta. Mūsų metodas — švietimas, įtikinėjimas, propaganda" (Tiesa 1983.06.14 Nr. 137). Teisingai. O kaip praktikoje? Visose Lietuvos mokyklose iš mokinių reikalaujama pasirinkti: jei nebūsi komjaunuolis, — tu niekur neįstosi, tau durys visur uždarytos. Ar tai nediskriminacija ir ateizmo primetimas? O kai suimtieji kunigai tai pareiškia viešai, jie kaltinami valstybės ir santvarkos šmeižimu.

    Jus, kaip valstybės Vadovą, mes prašome padaryti viską,
kad tikintieji nebūtų diskriminuojami ir už teisingą kritiką suimtieji kunigai nebūtų baudžiami, kaip nurodo Lietuvos TSR Konstitucijos 47 straipsnis.

    Pasirašė: Vilniaus vyskupijos Vysk. Julijonas Steponavičius

    Kauno arkivyskupijos kunigai:
1. Albavičius, Jonas
2. Aleksiūnas, Jonas
3. Babonas, Jonas
4. Baliūnas, Feliksas
5. Bartulis, Eugenijus
6. Bastys, Pranciškus
7. Brusokas, Viktoras
8. Bubnys, Prosperas
9. Bulotas, Alfonsas
10. Buožius, Mykolas
11. Butkus, Izidorius
12. Čepėnas, Juozas
13. Daknevičius, Kęstutis
14. Danyla, Antanas
15. Stankevičius, Jonas
16. Dobilaitis, Juozas
17. Dobrovolskis, Mykolas
18. Dunda, Gerardas
19. Fabijanskas, Jonas
20. Gaižauskas, Pranciškus
21. Gaižutis, Bronislavas
22. Gimžauskas, Bronislavas
23. Girdzevičius, Jonas
24. Griganavičius, Vytautas
25. Grinevičius, Zigmas
26. Gruodis, Stanislovas
27. Gudanavičius, Gustavas
28. Imbras, Antanas
29. Indriūnas, Juozas
30. Ylius, Antanas
31. Jagminas, Leonardas
32. Jakaitis, Kleopas
33. Jokubauskas, Antanas
34. Jokubauskas, Eugenijus
35. Jurgutis, Antanas
36. Kadys, Stanislovas
37. Kaknevičius, Juozas
38. Kalinauskas, Leonas
39. Katinas, Juozapas
40. Kazlauskas, Antanas
41. Kazlauskas, Jonas
42. Lapė, Alfonsas
43. Lileika, Antanas
44. Liubonas, Petras
45. Liukas, Rapolas
46. Luzgauskas, Vladas
47. Macevičius, Romualdas
48. Mačiūta, Petras
49. Maleckis, Juozas
50. Markaitis, Aleksandras
51. Martinkus, Petras
52. Matulaitis, Pranciškus
53. Matulis, Juozapas
54. Meilus, Petras
55. Mikutavičius, Ričardas
56. Mikutis, Petras
57. Mizaras, Romualdas
58. Močius, Algirdas
59. Nemeikšis, Bronius
60. Pesliakas, Vytautas
61. Petkevičius, Vladas
62. Petraitis, Petras
63. Pilka, Steponas
64. Počiulpis, Aleksandras
65. Polikaitis, Vaclovas
66. Povilanskis, Benediktas
67. Požėla, Vladas
68. Pranskietis, Vincas
69. Pranskūnas, Povilas
70. Račaitis, Jonas
71. Radzevičius, Vytautas
72. Rakauskas, Jonas
73. Ramanauskas, Vaclovas
74. Razmantas, Juozas
75. Semaška, Liudvikas
76. Semaška, Edvardas
77. Sirūnas, Kazimieras
78. Slavinskas, Antanas
79. Survila, Jonas
80. Šauklys, Viktoras
81. Ščepavičius, Pranciškus
82. Tamonis, Jonas
83. Tamoševičius, Vaclovas
84. Tavoraitis, Petras
85. Užusienis, Jurgis
86. Vaicekauskas, Juozas
87. Vaičeliūnas, Juozas
88. Vaičiulionis, Lionginas
89. Vairą, Boleslovas
90. Valavičius, Vladas
91. Vanagas, Alfredas
92. Varvuolis, Juozas
93. Vovieris, Jonas
94. kan. Želvys, Juozas
95. Žiugžda, Pijus

(Panevėžio vyskupijos kunigai J. Andropovui pavyzdžiais nurodo teisiamiesiems kunigams teismo melagingus kaltinimus):

TSRS Generaliniam Sekretoriui, TSRS Aukščiausios
Tarybos Prezidiumo Pirmininkui J. Andropovui

Panevėžio vyskupijos kunigų

P a r e i š k i m a s

    Lietuvos kunigai ir tikintieji labai skaudžiai sukrėsti LTSR Aukščiausiojo teismo 1983.V.6. rūsčios ištarmės Viduklės klebonui kun. A. Svarinskui ir Kybartų klebono kun. S. Tamkevičiaus suėmimu. Tai dalis naujos skaudžios veiklos prieš Lietuvos Katalikų Bažnyčią.

    Spaudoje po kun. A. Svarinsko teismo rašė: „Naudodamas bažnyčią ir kulto tarno padėtį, skleidžia šmeižikiškus prasimanymus apie Tarybinę valstybę ir visuomeninę santvarką" . . . (Tiesa, 1983.V.7. Algirdas Strumskis). „Juodinti, niekinti, apšmeižti visa, ko mūsų
šalies ir respublikos žmonės yra pasiekę Tarybų valdžios dėka" („Valstiečių laikraštis" 1983.V.11. Mockuvienė).

    Kybartų klebono kun. Sigito Tamkevičiaus suėmimas, apkaltinant tuo pačiu BK straipsniu (68, I-d), teikia pagrindo manyti, kad ir jo veikla bus panašiai įvertinta.

    Kunigai ir tikintieji, kurie gerai pažino šiuos suimtuosius kunigus, nesutinka su tuo, kas parašyta minėtuose laikraščiuose. Jų darbas buvo religinėje srityje. Jie dorino, blaivino liaudį.

    Jei būtų jų pamoksluose pilna melo ir šmeižtų, prasimanymų, nuo jų pirmiausiai būtų nusigręžę patys tikintieji, nes jie sugeba melą atskirti nuo tiesos. Jų pamokslų tikintieji ilgėjosi, o juos suėmus, labai skaudžiai pergyveno, meldėsi, o kurie turėjo galimybę pareikšti solidarumą raštu, ginant suimtuosius, tie savo parašu tai patvirtino. Vien už kun. A. Svarinską pasirašė 55000 asmenų.

    Suimtieji kunigai, kaip Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų komiteto nariai, valstybės įstaigoms įteikė dokumentus, pasisakančius ne prieš valstybę ar jos santvarką, o tik kėlė viešumon faktus, rodančius tikinčiųjų diskriminaciją gyvenime, ateistų sauvalę tikinčiųjų atžvilgiu, kuri skaudžiai žeidžia tikinčiųjų jausmus. Ar tai galima laikyti valstybės ir jos santvarkos šmeižimu?

    Jei jų raštai falsifikatas ir paskviliai, kaip spauda teigia, tai kodėl nei vieno dokumento neišspausdinta spaudoje, kad visuomenė galėtų susipažinti ir įsitikinti?

    Jei kun. A. Svarinskas teismo laikomas tokiu nusikaltėliu, tai visuomenė turėjo turėti galimybę įsitikinti teisiamojo kaltumu ir kitiems apie tai papasakoti, dalyvaujant teismo salėje. Tačiau kun. A. Svarinsko teisme galėjo dalyvauti tik jo sesuo ir brolis šalia spec. publikos. Kunigai ir tikintieji, norėjusieji įeiti į teismo salę, buvo milicijos grūdami į mašinas ir vežami toli už Vilniaus į miškus. Kitus baudė paromis, administracinėmis baudomis.

    Teismas rengiamas kun. S. Tamkevičiui, išdrįsusiam pasisakyti prieš įžeidžiančius tikėjimą ateistų išpuolius ir ginti sąžinės reikalus.
    Prašome Jus, kaip Valstybės Vadovą, patvarkyti, kad tikintieji nebūtų diskriminuojami, o už teisingą kritiką suimtieji kunigai nebūtų kalinami ir baudžiami, nes jie pasinaudojo Konstitucijos 47 str. suteikta teise.

    Pasirašė Panevėžio vyskupijos kunigai:

1. Petras Adomonis
             33. Klemensas Gutauskas
2. kan. Bronius Antanaitis     34. Gaudentas Ikamas
3. Vincentas Arlauskas         
35. Vincas Inkratas
4. Jonas Bagdonas               36. Tadas Ivanovskis
5. Juozas Bagdonas              37. Alfonsas Jančys
6. Bronius Balaiša                38. Povilas Jankevičius
7. Antanas Balaišis              39. Juozas Janulis
8. Vytautas Balašauskas       40. Vytautas Jasiūnas
9. Jonas Balčiūnas                41. Jonas Jatulis
10. Juozas Balčiūnas             42. Jonas Juodelis
11. Jurgis Balickaitis             43. Povilas Juozėnas
12. Kostas Balsys                 44. Jonas Jurgaitis
13. Petras Baltuška               45. Antanas Juška
14. Algis Baniulis                  46. Alfonsas Kadžius
15. Kazys Baronas                 47. Antanas Kairys
16. Laimingas-F. Blynas         48. Vytautas Kapočius
17. Valdas Braukyla               49. Lionginas Keršulis
18. Adolfas Breivė                 50. Petras Kiela
19. Petras Budriūnas              51. Stanislovas Kazėnas
20. Jonas Buliauskas              52. Antanas Kietis
21. Jonas Butkys                   
53. Anicetas Kisielius
22. Povilas Čiučkis                  54. Povilas Klezys
23. Juozas Dubnikas               55. Petras Krasauskas
24. Prel. Kazimieras Dulksnys  56. Vladas Kremenskas
25. Steponas Galvydis            57. Stanislovas Krumpliauskas
26. Juozas Garška                  58. Petras Kuzmickas
27. Juozas Giedraitis              59. Jonas Labakojis
28. Kazimieras Girnius            60. Jonas Lapinskas
29. Mykolas Gylys                  61. Antanas Liesis
30. Antanas Gobis                 62. Juozas Lukšas
31. Alfonsas Gražys               63. Leonas Lukšas
32. Antanas Gružauskas         64. Petras Markevičius




65. Vytautas Marozas
66. Aleksandras Masys
67. Vytautas Masys
68. Antanas Mikulėnas
69. Algirdas Miškinis
70. Povilas Miškinis
71. Antanas Mitrikas
72. Kazimieras Mozūras
73. Juozas Nagulevičius
74. Algirdas Narušis
75. Longinas Neniškis
76. Petras Nykstąs
77. Albinas Paltanavičius
78. Steonas Pelešynas
79. Antanas Petrauskas
80. Albinas Pipiras
81. Jonas Pranevičius
82. Augustinas Pranskietis
83. Robertas Pukenis
84. Izidorius Puriuškis
85. Vladas Rabašauskas
86. Antanas Rameikis
87. Pranciškus Raščius
88. Jonas Rimša
89. Edmundas Rinkevičius
90. Pranas Sabaliauskas
91. Raimundas Saprigonas
92. Bronius Simsonas
93. Leonardas Skardinskas
94. Mykolas Stonys
95. Vincentas Stankevičius
96. Bronius Strazdas
97. Alfonsas Strielčūnas
98. Aloyzas Sungaila
99. Paulius Svirskis
100. Ignas šaučiūnas
101. Bronius šlapelis
102. Povilas šliauteris
103. Gediminas Šukys
104. Juozas Šumskis
105. Albertas Talačka
106. Leonardas Tamošauską
107. Pranas Tamulionis
108. Stasys Tamulionis
109. Petras Tarulis
110. Petras Tijušas
111. Vytautas Tvarijonas
112. Benediktas Urbonas
113. Sigitas Uždavinys
114. Jonas Vaičiūnas
115. Antanas Valančiūnas
116. Antanas Valantinas
117. Juozas Varnas
118. Povilas Varžinskas
119. Antanas Vaškevičius
120. Juozas Vaškevičius
121. Antanas Zakrys
122. Stasys Zubavičius
123. Antanas Zulonas
124. Bronius Žilinskas
125. Serafinas Žvinys

Iš 127 Panevėžio vyskupijos kunigų nepasirašė tik du kun. Juozas Antanavičius ir kun. Jonas Uogintas.
(Kun. Jonas Matulionis, protestuodamas prieš kun. Sigito Tamkevičiaus areštavimą, pasisiūlo būti įkaitu — už ji atlikti teismo jam skiriamą bausmę):

    Kybartai. 1983 m. birželio mėn. 6 d. Kybartų parapijos vikaras kun. Jonas Matulionis, protestuodamas prieš kun. Sigito Tamkevičiaus suėmimą, išsiuntė pareiškimą Lietuvos prokurorui, kuriame rašoma: „(. . .) Visa Lietuva kun. Sigitą Tamkevičių žino kaip labai gerą, pavyzdingą ir nuoširdų kunigą (. . .) Niekuomet negirdėjau, kad kun. S. Tamkevičius būtų užsiėminėjęs tuo, kuo kaltinamas — antitarybine agitacija ir propaganda (. . .) Jo pagrindinis tikslas ir rūpestis — tikinčiojo reikalai. Kas užstos tikintįjį, kai jis diskriminuojamas, jei ne kunigas?! O kaip su tikinčiaisiais elgiamasi — pavyzdžių pilna visoje Lietuvoje .. .

    Todėl protestuoju prieš kun. S. Tamkevičiaus suėmimą. Prašau reikalą sutvarkyti taip, kad kun. S. Tamkevičius būtų paleistas iš saugumo izoliatoriaus ir leista jam eiti kunigo klebono pareigas. Jeigu nuspręsta su juo susidoroti ir nuteisti, tai prašau įkaitu leisti man už kun. S. Tamkevičių atlikti tą bausmę, kuria jis būtų baudžiamas (. . .)"

*     *     *

(18065 Lietuvos tikintieji pasirašė protestą prieš kun. A. Svarinsko nuteisimą ir kun. S. Tamkevičiaus suėmimą):
Lietuvos tikintieji, protestuodami prieš kun. Alfonso Svarinsko nuteisimą ir kun. Sigito Tamkevičiaus suėmimą, toliau pasirašinėja po protestais:
Kazlų Rūda — 611     Kalviai — 382
Skuodas — 186
        Daugailiai — 733
Mosėdis — 229
        Vilkija — 86
Tauragė — 363
        Alovė — 300
Šatės — 546
            Kapsukas — 4609
Laižuva — 268
         Rumbonys — 506
Akmenė — 520
        Valkininkai — 777
Kražiai — 733 
         Kriokialaukis — 235
Kretinga — 1718      Ūdrija — 317
Kuršėnai — 357       Bazilionai — 173
Kalesninkai — 385   Josvainiai — 166
Dubičiai — 203        Šeduva — 676
Klaipėda — 1467
Baltarusijos lietuvių Palesės km. — 36


Pakartotinai rinko parašus šios parapijos:
Zarasai — 164
        Vištytis — 646
Kirdeikiai — 33
        Imbradas — 119
Dūkštas — 63
         Alytus — 1260
Smalvos — 26
         Punia — 62
Vilnius — 108

PERSEKIOJAMA LIETUVOS BAŽNYČIA MELDŽIASI
VIS UOLIAU

(Tikinčiųjų maldos Lietuvos okupanto tarnams kelia nerimą ir siaubą):

    Šiluvos atlaidai
    Marijos gimimo šventė Lietuvoje ne vienoje parapijoje pažymima iškilmingais atlaidais, o garsiausi šios šventės atlaidai būna Šiluvoje ir Trakuose.

    Šiais metais Šiluvoje atlaidų metu dalyvavo apie 45-50 tūkstančių maldininkų iš visos Lietuvos ir kaimyninių respublikų. Minios tikinčiųjų su rožančiais rankose keliais ėjo visas oktavos dienas apie koplyčioje esantį Marijos altorių, prašydami Dievo Motinos globos sau ir persekiojamai Lietuvos Bažnyčiai. Šv. Komunija tikintiesiems buvo dalinama ne tik bažnyčioje ir koplyčioje, bet ir šventoriuje. Išdalinta 40 tūkstančių.

    Rugsėjo 11 d., sekmadienį (tai pagrindinė atlaidų diena), šv. Mišių auką aukojo vyskupai — Liudvikas Povilonis ir
Romualdas Krikščiūnas. Po pamaldų daugybė tikinčiųjų, tame tarpe nemažai jaunimo, kalbėdami rožančių už suimtus kunigus, keliais ėjo nuo didžiojo altoriaus apie bažnyčią. Tikinčiųjų priekyje ėjo kunigai: Vaclovas Stakėnas ir Leonas Kalinauskas. Praeitus dvejus metus tokiai eisenai vadovavo kun. A. Svarinskas.

    Rugsėjo 13  d., minint Dievo Motinos pasirodymą Fatimoje, iškilmingas šv. Mišias koncelebravo jo Ekscelencija vyskupas Julijonas Steponavičius ir 30 kunigų. Vyskupas J. Steponavičius ta proga pasakė įspūdingą pamokslą.

    Rugsėjo 14 d. buvo meldžiamasi už tautos blaivybę. Prie koncelebracinių šv. Mišių prisijungė apie 30 kunigų. Pamokslą blaivybės klausimu pasakė kun. P. Puzaras.

    Rugsėjo 15 d., paskutinę atlaidų dieną, po sumos ir iškilmingos procesijos buvo šventinamas ant vyskupo Labuko kapo naujai pastatytas paminklas — kryžius. Paminklą pašventino ir pasakė pamokslą vyskupas Vincentas Sladkevičius.

    Rugsėjo 12 d. Pociūnėlių klebonas kun. Antanas Jokubauskas, radęs laisvą pusvalandį tarp pamaldų, bažnyčioje iš sakyklos pasakė aktualų pamokslą, paliesdamas čekistų persekiojamą Lietuvos Bažnyčią. Už tai saugumas tardė Šiluvos kleboną, barė, kad leido kalbėti kun. A. Jokubauskui. Rugsėjo 13 d. kun. A. Jokubauskas prievarta buvo išvežtas į Radviliškį ir kelias valandas tardytas, o jo bute Pociūnėliuose padaryta krata. Kratos metu surasta ir paimta keli seni pogrindžio leidinių „Aušra" ir „Kronika" numeriai. Rugsėjo 15 d. kun. A. Jokubauskas, suradęs laisvą tarpą, vėl iš sakyklos prabilo į tikinčiuosius. Aiškino, kokiom priemonėm ateistai Lietuvoje kovoja prieš tikėjimą, papasakojo apie tardymą ir čekistų padarytą kratą.

    Gausus ir aktyvus tikinčiųjų dalyvavimas Šiluvos atlaiduose ateistams kėlė daug nerimo ir rūpesčių. Autoinspekcijos žiniomis vien tik sekmadienį į atlaidus suvažiavo maždaug keturi tūkstančiai lengvųjų automobilių. Raseinių raj. taksistams buvo uždrausta vežti žmones Šiluvos link. Raseinių autobusų stotyje važiuoti į Šiluvą autobusų laukė daug tikinčiųjų, tačiau papildomo
autobuso niekas nedavė. Šiluvoje buvo daug uniformuotų milicininkų, saugumiečių, seklių, nuolat stebėjusių maldininkus.

    Turimomis žiniomis Šiluvos nepasiekė tikintieji iš Rygos, važiavę dviem pasisamdytais autobusais. Jie buvo apklausti ir gražinti į Rygą.

    Rugsėjo 11 d. būrelis tikinčiųjų iš Kybartų (apie 20 žmonių), kalbėdami rožančių pėsti ėjo iš Tytuvėnų į Šiluvą. Iki Šiluvos likus maždaug 2 km., milicininkai juos prievarta susodino į autobusą ir, nuvežę į Raseinių milicijos skyrių, užsirašė jų pavardes. Saugumietis Kavaliauskas ir milicijos viršininko pavaduotojas liepė visiems rašyti pasiaiškinimus, tačiau tikintieji atsisakė, motyvuodami, kad jie jokio nusikaltimo nepadarė. Nepilnamečius ir be tėvų buvusius vaikus žadėjo perduoti vaikų kambario inspektoriui, tačiau šie, be pusryčių išbuvę iki 14 vai., pasitaikus progai, pabėgo.

*     *     *

    Varduva. 1983 m. liepos 2-10 d., kada Varduvoje vyko Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai, aplinkinių rajonų tikinčiuosius, ypač jaunimą, buvo griežčiausiai uždrausta išleisti iš darbų, o nedarbo dienomis buvo ruošiami specialūs privalomi renginiai, ypač jaunimo darbo ir poilsio stovyklose, neišleidžiant mokinių atlaidų dienomis net į namus.

    Procesijų dalyviai šį kartą buvo stebimi iš tolo, į pagalbą pasitelkus žiūronus, ar į tikinčiųjų minias įsimaišiusių saugumiečių, šv. Komuniją priėmusių šiais metaus buvo 2 tūkstančiais daugiau nei pernai — išdalinta apie 22 tūkstančiai šv. Komunijos. Liepos 6 d., vadinamą kunigų trečiadienį, į atlaidus atvyko apie 150 kunigų ir gausi minia tikinčiųjų, šv. Mišias blaivybės intencija kartu su vyskupu Antanu Vaičiumi koncelebravo 90 kunigų. Pamokslus sakyti atlaiduose kunigai galėjo tik pagal valdžios patvirtintą sąrašą. Kun. J. Pakalniškis pamokslo metu paminėjo kun. Alfonso Svarinsko pavardę ir už šį „nusikaltimą" turėjo aiškintis Plungės raj. vykdomajam komitete.
    Visas atlaidų dienas valdžios pareigūnų buvo uoliai saugojamas Panų kalnas.

*     *     *

    Kėdainiai. 1983 m. rugpjūčio 14 d., sekmadienį, Kėdainių parapijos tikintieji nutarė pėsti, kalbėdami rožančių, eiti į Jubiliejinių Atpirkimo metų iškilmes Josvainiuose (10 km.). Apie šią kelionę Kėdainių bažnyčios klebonas kun. Vaclovas Ramanauskas iš anksto paskelbė iš sakyklos. Visa tai sužinojusi, Kėdainių rajono valdžia įsakė vietiniams kunigams nedalyvauti šioje kelionėje, o tikintiesiems patarti į atlaidus važiuoti mašinomis, mat, jų žodžiais tariant, prie pėsčiųjų gali prisišlieti visokie pašaliniai ir „maldinga kelionę paversti politika".

    Kėdainių raj. vyk. kom. pav. Juškevičius ir Josvainių apylinkės sekretorė Grūdienė atnešė Josvainių parapijos klebonui kun. L. Kalinauskui pasirašyti įspėjimą, kad per atlaidus (rugpjūčio 15 d.) nebūtų jokių eisenų už šventoriaus ribų. Kunigas po įspėjimu nepasirašė.

    Nežiūrint įvairių išankstinių bauginimų, maldinga kelionė į Jubiliejinių Atpirkimo metų atlaidus įvyko: tikintieji, garsiai kalbėdami rožančių, lydimi saugumiečių ir autoinspekcijos mašinų, pėsti atvyko į Josvainių bažnyčią.

*     *     *

    Kražiai (Kelmės raj.). Rugpjūčio mėn. 21 d. šv. Roko atlaidų metu buvo minima 90 metų sukaktis nuo kruvinųjų skerdynių, kurias vykdė caro pasiųsti kazokai.

    Pradžioje buvo ruoštasi minėjimą daryti 14 d. Tą dieną Kražiai buvo pilni saugumo ir milicijos darbuotojų. Kražių klebonas buvo perspėtas, kad joks minėjimas neįvyktų. Klebonui pasakius, jog „tai caro darbai ir visi mes juos smerkiame", saugumo darbuotojas paaiškino, kad neapsimestų kvaileliu, nes „pats puikiai supranta, kad čia ta pati druska".

    Nepaisant visų saugumo pastangų, minėjimas įvyko. Bažnyčioje, jaunimo vadovaujami, tikintieji apėjo kryžiaus
kelius, pagerbdami gynusių Kražių bažnyčią auką.

    Po šv. Mišių kun. J. Zdebskis keliais žodžiais priminė tą baisų įvykį, kai upeliais liejosi nekaltų žemaičių kraujas, nudažydamas Kražantės upelį.

    Kun. J. Zdebskis kalbėjo, kad ir šiais laikais persekiojama Bažnyčia, norima sunaikinti tikėjimą. Paminėjo naujausius kankinius — kun. A. Svarinską ir kun. S. Tamkevičių, kaip aukas už tikėjimą ir Bažnyčią. Po to maldininkai ėjo keliais apie bažnyčią tuo grindiniu, kuris prieš 90 metų buvo aplaistytas kankinių krauju.

    Minėjimo pabaigoje į Kražantės upelį tikintis jaunimas nuleido iš ąžuolo lapų nupintą vainiką.

DĖKOJAME UŽ AUKĄ!


(Inž. Vytautas Vaičiūnas ir Anastazas Janulis — Sibiro lageriuose išvargę kaliniai — grįžo okupuoton Lietuvon):
    Š.m. rugsėjo 24 d. iš Bakalo lagerio, atsėdėjęs bausmę, į laisvę buvo paleistas inž. Vytautas Vaičiūnas. Prie lagerio garbingą kalinį pasitiko jo brolis ir jaunimas, atvažiavę iš Lietuvos. Tėvynėje sugrįžusį šiltai pasveikino jaunimas ir bičiuliai.

    Inž. V. Vaičiūnas grįžo pavargęs, bet stipria dvasia. Lageris buvo bendro režimo, dėl nešvaros ir gausybės parazitų nuolatos kildavo epidemijos dezinterijos, kurių metu inžinerius vos išliko gyvas.
    Šiuo metu V. Vaičiūnas gyvena Kaune.

*     *     *

    1983 m. liepos mėn. 27 d. Anastazas Janulis iš Baraševo lagerio etapu buvo išvežtas į Permės persiuntimo punktą, iš kur, apiforminus dokumentus, liepos 29 d. buvo leista jam grįžti į Lietuvą. Grįžęs į Lietuvą, A. Janulis apsistojo anksčiau gyventoje vietoje Kaišiadoryse. Rugpjūčio 2 d., nuėjus į Kaišiadorių raj. Pasų skyrių registruotis, Pasų stalo tarnautojas, matyt, iš anksto informuotas apie būsimą Janulio apsilankymą, nusiuntė jį pas vedėją, o ši — į
kriminalinės paieškos vyr. inspektoriaus kabinetą. Sutvarkęs dokumentus, vyr. inspektorius atvirai pareiškė, kad A. Janulis būsiąs stebimas ir davė suprasti, kad nuo jo paties elgesio priklausys, ar jam bus uždėta administracinė priežiūra. Pasibaigus pokalbiui su inspektoriumi, A. Janulį pas save pasikvietė saugumo viršininkas; kabinete su juo buvo dar vienas čekistas. Į primygtinai kartojamą klausimą, ar imsis ir toliau pogrindinio darbo, A. Janulis paaiškino, kad tiek tardyme, tiek teisme į šį klausimą atsakęs, jog visada elgsis pagal savo sąžinę ir įsitikinimus, tą patį gali pakartoti ir šiandien, sugrįžęs iš lagerio. Saugumo viršininkas panoro įtikinti A. Janulį, kad dėl blogų valstybės ir Bažnyčios santykių esą kalti kunigai ekstremistai; kunigus — Alfonsą Svarinską ir Sigitą Tamkevičių — bandė apkaltinti antitarybinių pamokslų sakymu. į bandymą ,,LKBK" ir kitus pogrindžio leidinius apšaukti šmeižikiškais, A. Janulis pateikė visą eilę konkrečių faktų, kurių liudininku pats buvęs. Pasakojo, kad pats dalyvavęs Kalvių klebono kun. Z. Neciunsko laidotuvėse ir savo akimis matęs, kaip karstas su velionio kunigo palaikais buvo vežamas iš Kalvių į velionio gimtinės parapijos kapines. Kaišiadorių raj. vykdomojo komiteto pareigūnų įsakymu vietiniai pareigūnai iš prieš šventorių esančios aikštės nuvarė net tris karstui vežti paruoštus — papuoštus sunkvežimius. (Vieną nuvarius, tikintieji, kol bažnyčioje vyko pamaldos, parūpindavo kitą . . .). Po pamaldų paaiškėjo, kad nėra su kuo vežti karstą. Nesant kitos išeities, karstą teko vežti kun. A. Svarinsko lengvosios mašinos bagažinėje . . .Vaizdas buvo stulbinantis . . . Akivaizdžią diskriminaciją, piktinančią ne tik tikinčiuosius, matė žmonės net trijų rajonų, per kurių teritoriją teko važiuoti į numatytas kapines. Saugumo viršininkas bandė pateisinti įvykį, pavadindamas jį smulkiu nesusipratimu, vietinių organų persistengimu, tvirtino, kad kažkas už tai buvo nubaustas . . . Pokalbiui einant į pabaigą, čekistas įrodinėjo, kad Lietuva sovietiniais laikais yra labai daug pasiekusi, kad tikintiesiems pakankamai išleidžiama religinės literatūros ir panašiai, ir žmonės džiaugiasi laisvu prisijungimu prie Sąjungos. A. Janulis
priminė, kad ir šioj srityj jis yra gyvas liudininkas ir yra pafyręs, kaip tada buvo balsuojama, priminė deportacijas . . .

    Matydamas, kad pokalbis nesiriša, saugumietis pasiteiravo, kaip A. Janulis žiūri į spaudoje publikuojamus straipsnius apie nuteistuosius, pvz. apie kun. A. Svarinską. A. Janulis atsakė, jog į straipsnius apie kitus žiūrįs taip, kaip ir į straipsnį apie save, paskelbtą jį nuteisus, tai yra kaip grubią falsifikaciją faktų, stengimąsi kuo labiau apšmeižti ir apjuodinti išgalvotais, nebūtais dalykais.

    Atsisveikindami saugumiečiai išreiškė viltį, kad šis pokalbis nebūsiąs paskutinis. A. Janulis savo ruožtu taip pat išreiškė viltį, kad jam neteks su jais pyktis dėl bereikalingų iškvietinėjimų.

TIESOS NEGALIMA NUTEISTI . . .


(Kilniosios pavergtos Lietuvos mokytojos, antrą kartą bedievių teisiamos, dvasine herojika švytintis teisme tartas paskutinis žodis):
    1983 m. gegužės 16 d. 10 vai. Vilniaus Aukščiausiame teisme buvo pradėta nagrinėti Garliavos gyventojos Jadvygos Bieliauskienės byla. J. Bieliauskienė kaltinama parašų rinkimu po pareiškimu KP CK pirmajam sekretoriui Petrui Griškevičiui dėl tikinčio jaunimo persekiojimo, bendradarbiavimu „LKBK", vaikų būrimu į ratelius bei organizavimu nacionalistinio turinio vaidinimų.

    Beveik visi teisme liudininkais dalyvavę vaikai ir jaunimas J. Bieliauskienę charakterizavo kaip labai gerą, aukštos moralės tikinčią moterį. Garliavos I-os vid. mokyklos direktorius Nausėdas savo parodymuose liudijo, kad J. Bieliauskienės nepažįsta, bet jau nuo 1939 m. pastebėjęs, jog vadovaujamoje mokykloje būriuojasi ne vienos klasės, t.y. įvairaus amžiaus mokiniai. Buvo gauta žinių, kad tikintys mokiniai renkasi kartu atšvęsti gimtadienių; priimtas nutarimas, kad tokiuose suėjimuose privalo dalyvauti vienas iš pedagogų. Direktorius paminėjo,
kaip iš komjaunimo išstojo mokiniai — Gluoksniai ir Artūras Slepkovas. Nemažai dėmesio savo kalboje jis skyrė Mindaugui Babonui, pasakojo, kaip Mindaugas savo mokykliniuose rašiniuose Dievą buvo pradėjęs rašyti didžiąja raide, o į mokytojų perspėjimus, kad tai yra bendrinis žodis ir jį reikia rašyti mažąja raide, atsakęs: „Jums tai gal ir bendrinis žodis, o man tikrinis". Kalbėjo, kaip M. Babono rašinį apie taiką reikėjo net perduoti atitinkamoms instancijoms. Teisėjui paklausus, kas vaikams darė tokį poveikį, direktorius atsakė, kad jo manymu, buvęs Garliavos vikaras kun. Vaclovas Stakėnas.

    J. Bieliauskienės gynimosi kalba, pasakyta 1983 m. gegužės 17 d.:

    „Seniai, labai seniai
    Užrašyta Rašte Šventam ,
    Ir tarė sau kartą beprotis:
    — Nėr Dievo! . . .' —
    Išminčiai, pranašai, žyniai
    Giedojo psalmes, giesmes,
    Liepsnojo aukurai
    Galybių Dievo šlovei.

    O tą nežmonišką vapėjimą,
    lyg juodą liepsną vėjas plaikstė
    Iš šimtmečio į šimtmetį,
    Kol gimė padermė liūdna,
    Kuri kartot panūdo
    Anuos nužudančius žodžius
    — Nėr Dievo! Dievo nėra! ... —
    Tiktai žmogus! ... —
    Jo nesukūrė joks dangus! ... —
    Ir nelaimingoji karta
    Uždėjo tiesai grandines,
    O melas išskleidė sparnus.

    Keliolika metų pati sunkiai sirgau sunkia epochos liga — bedievybe . . . Skaudžias žaizdas paliko sieloje šie metai ir davė rūsčią patirtį apie mirtiną netikėjimo pavojų. Berods
Gėtė yra pasakęs, kad žmogus daug praranda, netekęs turto, nepalyginamai daugiau nustoja, netekdamas garbės, ir beviltiškas vargšas tampa, prarasdamas tikėjimą . . . Lietuva jau žino, ką reiškia netikėjimas! Jis Lietuvą jau atvedė prie kapo duobės. Liūdnas pasidaro žmonių gyvenimas, kai bendravimo pagrindu tampa savimeilė, o gyvenimo tikslu — malonumų ieškojimas. Nepatebimai plinta girtuoklystė, ištvirkimas — griūva šeimos. Kiek daug šiandieną nelaimingų vaikų, jaunuolių, kuriems pasaulis šaltas, nykus nesvetingas. Gimdytojai gyvi, bet šeimos židinio nėra. Kas atpirks vaikų ašaras, skriaudas širdgėlą, kas išgydys sužeistą prigimtį?!

    Yra baisus planas visus paversti bedieviais. Stalinmečio teroru ir dabartiniais neteisėtais persekiojimais, kuriuos palaiko Respublikos Galva, 1981 m. gegužės 17 d. plenume pasakytu teigimu, kad reikia „visokeriopai stiprinti internacionalinio ir patriotinio auklėjimo ryšį su kova už religinių atgyvenų likvidavimą", jau labai daug pasiekta, ir padariniai, neturintys pavyzdžio, kelia siaubą: girtuokliavimas, ištvirkimas, venerinės ligos, negimusių kūdikių žudymas, šeimų irimas, beglobiai vaikai, išsigimimų ir išprotėjimų gausėjimas, didėjantis nusikalstamumas. Nežiūrint į šiuos tautos sunaikinimą nešančius padarinius, bedievybės platinimas, palaikomas aukščiausios valdžios, kaskart vis griežčiau ir rafinuočiau vykdomas. Jei dar pusę šimtmečio taip smuksime, tapsime ištisai girtuoklių, kriminalinių nusikaltėlių, idiotų tauta, pamažu žūstanti kalėjimuose, beprotnamiuose, išsigimėlių namuose, ligoninėse. Sakykit, ar visa tai matant, galima tylėti?! Tylėjimas — išdavystė. Tautos dvasia pati šaukia per jautrias, baimei nepasiduodančias širdis, šaukia poetų lūpom, šaukia besimeldžiančių lūpom į Dievo Motiną . . . Garliavos vaikai per Gyvojo Rožančiaus maldą garbina Mariją, prašydami, kad gelbėtų Lietuvos jaunimą iš bedievybės, girtuokliavimo, moralinio pakrikimo . . . Vaikai, maldos įkvėpti, patys panūdo tapti gelbėjimosi šauksmu. Jie tą šauksmą su pagalba B. Brazdžinio poezijos įdėjo į Kalėdų šventei (1980 m.) skirtą vaidinimėlį. Tegul
šitas vaikų šauksmas tampa visos Lietuvos jaunimo šauksmu . . ., tegul šitas šauksmas kiekvieno lietuvio širdyje pavirs liepsnojančiu aukuru, kad išsisklaidytų nuodėmingos bedievybės sutemos, pasigailėtinom pamėklėm pavertusios jau tokią daugybę puikiausių mūsų brolių. Prisikels Lietuva Dievuje, o Dievuje gyva tauta vienodai pakelia tiek laisvę, tiek vergovę — nors tūkstantį metų ji tęstųsi. Aukos troškimu liepsnojančios širdys eis kančių keliais ir stiprins tautos dvasią.

    Esu teisiama pagal 68 str. I dalį. Man sako, kad aš siekiau silpninti Tarybų Sąjungą. Negi Tarybų Sąjungos stiprumas slypi siekime per bedievybę ir nužmoginimą nutautinti, sunaikinti mažąsias tautas?! . . . Šitaip keliant klausimą, galima suprati, kodėl taip grubiai pažeidžiamos Konstitucijos garantuotos tikėjimo, sąžinės, kritikos laisvės ir nuolat teisiami žmonės. Siekdamas tobulėjimo, ugdydamas savyje asmenybę, jaunimas praktikuoja religiją ir yra grubiai persekiojamas. Dėl persekiojimo iš visos Lietuvos buvo siunčiami protestai Lietuvos KP sekretoriui su tikinčiųjų parašais. Proteste išdėstyti persekiojimo faktai laikomi šmeižikiškais, silpninančiais Tarybų Sąjungą. Po skundu pasirašę žmonės tardomi, laikomi nusikaltėliais . . . Žmonės represuojami, o aš teisiama kaip parašų rinkėja . . . Atskira tauta neturi teisės siekti savo moralinio sveikatingumo, gydytis nuo dvasios raupsų, paralyžiaus, maro. Ar Dievo išpažinimas gali būti grėsmė valstybei?! Žmonių moralinis supuvimas — štai kur tikroji grėsmė! Kodėl tokio pavojaus akivaizdoje neleidžiama gelbėtis?!

    Garliavos vaikus tardytojai privertė kalbėti savo kategorijom, kad, neva, vaidinime buvo kalbama apie buržuazinės Lietuvos atgaivinimą. Vaidinime nebuvo paliesta jokia santvarka. Ten Lietuva verkė moraliniame pakrikime žūstančių savo vaikų, o čia fabrikuojamas politinis incidentas.

    Galite fabrikuoti politines bylas, klastoti tiesą, išsigelbėjimo troškimo vis tiek nesustabdysite . . . Niekas neturi teisės pasmerkti mažųjų tautų išnykimui, kaip jas yra pasmerkę teisėjai, vyriausybės asmenys, šviesuoliai in-
diferentai, sakydami, kad mažosios tautos vis tiek išnyks. Apie tai man kalbėjo ir prokuroras Bakučionis, ir tardytojas per man sudarytų kaltinimų paskelbimą balandžio 6 d. Taip nebus! Taip neturi būti! Prisikels Lietuva Dievuje — taps švari, sveika, tvirta, tada, nors tūkstantį metų truks mažųjų tautų sunaikinimo siekianti santvarka, lietuviais mes išliksime . . . Nenusiminkite, vaikai, kad jus privertė duoti parodymus prieš mane ir dar neteisingus . . ., norint atsilaikyti prieš moralinę tardytojų prievartą, reikia būti labai stipriam — mylėti Dievą ir Tiesą labiau negu savo gyvybę, o tokiais pigiai netampama. Neapleiskite Rožančiaus, ateis laikas, kai drąsiai žvelgsite mirčiai į akis, nesulaužomi, nenugalimi. Nėra beprasmės aukos. Jūs trokštate tapti šauksmu Tėvynės lūpose ir prašėte manęs, kad jums padėčiau. Labai menki mano sugebėjimai, jokios patirties. Kadangi daugiau nebuvo kam, kiek išėjo — stengiausi. Būkite laimingi, kad esate persekiojami už Tiesą . . . Laisvanoriška nekaltųjų kančia sugėdins neteisingus teisėjus ir pavargs jie teisti Meilę, einančią už kitus aukotis. Kitų drąsuolių lūpom pratęs Tėvynė jūsų šauksmą . . .

    Esu silpna, tik Dievu ir gerųjų žmonių maldom gyva. Nepaprastai esu visiems dėkinga ir prašau — neapleiskite ir toliau. Už kalinius, o ypač už tardomuosius reikia labai melstis ir nepamiršti tų nelaimingųjų, kurie nutolę nuo Dievo . . .
    Labai gaila Šapokos „Lietuvos istorijų" (11 egz.), kurias atėmė kratos metu. Tautos istorija nuo mūsų slepiama, todėl šis netekimas neįkainuojamas. Knygų negrąžins. Reikia jas visom išgalėm nepaliaujamai dauginti. Esu kaltinama pagal prielaidą ir neteisingą ekspertų išvadą informacijos perdavimu „LKBK". Teisėjai, jūs pirmiausia turėtumėte rūpintis, kad nebūtų už tikėjimą persekiojami žmonės, tada nebus ir panašių publikacijų.

    Meldžiuosi už tardytojus, gausius išdavikus. Jų gyvenimas skaudus — jiems lemta persekioti Tiesą. Ateis laikas ir supras jie, kad Tiesos negalima nuteisti — Tiesa
teisėjus teisia. Negalima nužudyti Meilės, įkalinti Laisvės . . . Esu pasiruošusi bet kokiai aukai.

    Esu kaltinama nacionalizmu. Jau Vydūnas kėlė Mažosios Lietuvos lietuvių tautinį susipratimą, todėl, kad, pagal jį, nutautėję žmonės nužmogėja . . . Kreipiuosi į visus, kurie užsibrėžėte smurtu, persekiojimais, teismais išplėšti tikėjimą iš žmonių širdžių. Noriu paklausti: Ar jūs žinote, kad tokiu būdu pasmerkiate minias nužmogėjimui? Prašau su meile, kaip Brolius, neatimkite iš žmonių tikėjimo, nežudykite Lietuvos. (Gynimosi kalba sutrumpinta — red. past).

    Prokuroras savo kaltinime teigė, kad parengtiniame tardyme J. Bieliauskienės kaltė įrodyta, tik teisme kai kurie iš liudininkų atsisakė savo parodymų teisiamosios naudai. Kaltino, kad J. Bieliauskienė ugdė mokiniuose nacionalistines nuotaikas, iškreipė tarybinę tikrovę, aukštino Lietuvos praeitį, kunigaikščius, nelegalioje spaudoje („LKBK") skelbė šmeižikiško turinio faktus apie tikinčių mokinių persekiojimus, tardymus. Tai buvo paskelbta reakcinguose užsienio žurnaluose, — „Draugas", „Tėvynės žiburiai", — Vatikano radijo laidose. Prokuroras pareiškė, jog ekspertai nustatė, kad žinios perteiktos J. Bieliauskienės stiliumi, todėl jai ir priklauso. Savo kaltinime prokuroras apkaltino teisiamąją bendradarbiavimu su kunigais: Alfonsu Svarinsku ir Sigitu Tamkevičiumi, parašų po protestu dėl tikinčio jaunimo persekiojimo rinkimu. Priminė teismui, kad J. Bieliauskienė pokario metais palaikė ryšius su buržuaziniais nacionalistais (partizanais — red. past.), platino atsišaukimus, už ką 1948 metais buvo nuteista 25 metus kalėti, vėliau bausmė sumažinta iki 10 metų, o iki bausmės pabaigos likus 2 metams, buvo paleista. Prokuroras teigė, kad J. Bieliauskienė išvadų nepadarė ir, būdama laisvėje, toliau užsiiminėjo antitarybine veikla.

    Nemažą dalį savo paskutinio žodžio J. Bieliauskienė išsakė eiliuota forma, pasiremdama J. Marcinkevičiaus „Ugnies poema", B. Brazdžinio „Atleisk man, Viešpatie", P.
Širvio žodžiais. Pagrindinė mintis tokia:

    Prašau, meldžiu Jus,
    Mano sielvarto skaudžiausio Broliai, —
    Iš įsčių Lietuvos išėję — Teisėjai mano,
    nenužudykite vyturio giesmės, —
    tos mylinčios, tyros, jaunos,
    į Dievą kylančios širdies, — nenužudykite! ... —
    Meldžiu, šaukiu, maldauju! . . .

    „O netikėjimo juoda ranka
    kurią mes patys virš savęs iškėlėm" . . .
    Ji žudo vyturius, ji Meilę žudo ... —
    Kaip skaudžią skaudžią žaizdą
    šią patirtį nešu. —
    Todėl meldžiu Jus, Broliai mano, —
    Lietuvos vaikai,
    atimkite tą juodą ranką
    iš dangaus mėlynės,
    kad nebebūtų vyturiai . . .
    Tegul pavasarį jie neša! . . .
    Tegul pakyla meilės saulė
    virš neapykantos ledyno! . . . Tegul! . . . —

    Aukščiausias teismas J. Bieliauskienę nuteisė 4 metams griežto režimo lageryje ir 3 metams tremties.

KRATOS IR TARDYMAI

(Okupuotos Lietuvos valdžios pareigūnams nerimą kelia jų pačių nusikaltimai: pavyzdingųjų kunigų ir pasauliečių areštai, tardomieji bei teisiamieji):
    1983 m. spalio 5 d. į Vilniaus saugumo komitetą tardymui, kaip liudininkas kun. Sigito Tamkevičiaus byloje, buvo iškviestas jo Ekscelencija tremtinys vyskupas Julijonas Steponavičius.

    Tardymo metu vyskupas J. Steponavičius atsisakė būti liudininku kun. S. Tamkevičiaus byloje ir pareiškė, kad, kaip
vyskupas, jis gali tik didžiuotis tokiu kunigu, bet jokiu būdu jo neniekinti.

    Į klausimus, ar matęs „Kroniką", ar neprisidėjęs prie Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto dokumentų rašymo ir 1.1., vyskupas atsisakė kalbėti. Tardymas truko apie 3 valandas. Po tardymo protokolu vyskupas J. Steponavičius nepasirašė.

    Čekistas, išleisdamas vyskupą J. Steponavičių pietų pertraukai, pasiliko jo pasą ir įsakė 15 vai. prisistatyti į saugumą. Po pietų tardytojas ir dar vienas čekistas prikaišiojo ir mokė vysk. J. Steponavičių, kam šis priimąs pas save kunigus, tikinčiuosius ir šiaip įvairius interesantus, barė, kad remias Tikinčiųj ų teisėms ginti katalikų komitetą, pogrindžio leidinį „Kroniką", kodėl nenori ramiai gyventi, kam rūpinasi ne savo reikalais ir panašiai. Toks pokalbis tęsėsi 1,5 valandos.

*     *     *

    Lazdijai. 1983 m. rugpjūčio 8 d. į Vilniaus saugumą pas tardytoją Marcinkevičių buvo iškviestas Lazdijų parapijos klebonas kun. Vincas Jalinskas. Tardymo metu buvo pateikti klausimai: Kaip apibūdinate suimtąjį kun. Sigitą Tamkevičių? Ar girdėjote jo sakomų pamokslų, ar juose nebuvo šmeižiama tarybinė santvarka? Ar teko dalyvauti Kybartų bažnyčioje Kalėdų šventėje vaikams suruoštoje eglutėje, kas buvo seneliu? Tardytojas Marcinkevičius kaltino S. Tamkevičių žinių į užsienį perdavimu, domėjosi „LKB Kronika", teiravosi, kas leidinį leidžia, ar tardomojo manymu, kun. S. Tamkevičius nebuvo jos redaktoriumi. Kun. V. Jalinskas paaiškino, kad „Kroniką" rašo, leidžia, daugina bei platina liaudis. Atmesdamas tardytojo kaltinimą, jog Kybartų bažnyčioje buvo suruoštas Eucharistinis susirinkimas, kun. V. Jalinskas pabrėžė, kad tai vyko Eucharistiniais metais ir kun. S. Tamkevičius darė tai, ko reikalavo Bažnyčia ir jos vyskupai. Jei jau ir minėtas „nusikaltimas" tapo nusikaltimu, tai atidžiai stebėkite, nes šie metai  paskelbti gerumo metais,  todėl ne vienoje
bažnyčioje ta proga gali būti suruošti panašūs „nusikaltimai", — panašiai kalbėjo tardomas kun. V. Jalinskas. Tardymo metu kun. V.Jalinskas reikalavo paleisti kun. S. Tamkevičių, kaip nepadariusį jokio nusikaltimo, o į tardytojo Marcinkevičiaus klausimą, kaip būtų reaguojama, jei kun. S. Tamkevičių paleistų, atsakė, kad tai būtų vienas iš geriausių variantų, nes kunigai ir tikinti liaudis pasipiktinusi tokiu valdžios elgesiu. Kun. Alfonsui Svarinskui melagingai primetėt pokario metus, o įdomu, ką primesit kun. S. Tamkevičiui, jis juk gimęs iš darbininkų šeimos ir jau po karo, augo našlaičiu, baigė jūsų, tarybinę mokyklą ... Jei jau taip, tai jūs galite ir bet kurį kitą, sąžiningai atliekantį savo pareigas kunigą suimti ir nuteisti, — ne kartą tardymo metu stebėjosi kun. V. Jalinskas.

*     *     *

    Bartininkai (Vilkaviškio raj.). 1983 m. rugsėjo 30 d. į Vilniaus KGB pas tardytoją V. Baumilą buvo iškviestas Bartininkų parapijos klebonas kun. Antanas Liubšys. Saugumietis jį apklausinėjo kaip liudininką kun. Sigito Tamkevičiaus byloje. į klausimą, kaip vertina kun. S. Tamkevičių kaip žmogų ir kunigą, kun. A. Liubšys atsakė, kad tai ypatingai aukštos moralės ir gilios dvasios žmogus, kad Lietuvai reikia daugiau tokių kunigų. Atsakydamas į klausimą, ar myli ir gerbia kun. S. Tamkevičių žmonės, tardomasis patvirtino, kad suimtąjį kunigą labai myli ir gerbia visi jį pažinojusieji tikintieji ir kunigai.

    Pasirašyti po tardymo protokolu kun. A. Liubšys atsisakė. Tuomet tardytojas susinervino ir paklausė: „Kodėl jūs nenorite pasirašyti, juk jūsų parodymai apie kun. S. Tamkevičių tik teigiami ir byloje gali pasitarnauti jo naudai?" „Niekas negali pasitarnauti jo naudai, nes jūs teisiate nekaltą, ir neieškote tiesos. Nei mano, nei kitų liudininkų teigiami parodymai čia nieko nenulems" —, kalbėjo kun. A. Liubšys.

    Po tardymo prisistatė pavardės nepasisakęs saugumietis ir pareiškė norįs pasikalbėti su kun. A. Liubšiu. Čekistas pasisakė 1980 m. balandžio mėnesį dalyvavęs Kapsuko m.
20-mečio g. Nr. 3 vykusioje kratoje ir pažįstąs Liną Briliūtę, kuri šiuo metu dirba Bartininkų bažnyčioje skalbėja bei jos seserį Birutę Briliūtę, dirbančią Kybartų bažnytinio choro vadove. Apgailestavo, kad tokios jaunos stoja į vienuolyną; teiravosi, ar Lina neužsiiminėja kokia nors įtartina veikla, t.y. nedaugina ir neplatina pogrindžio spaudos. Kunigui A. Liubšiui visa tai paneigus, tardytojas V. Baumila perspėjo jį, kad ateityje būtų atsargus, nes, jų įsitikinimu, Linos sesuo Birutė Briliūtė esanti priešiška tarybų valdžiai ir galinti daryti neigiamą įtaką seseriai.
    Tardymas užtruko apie tris valandas.

*     *     *

    Prienai. 1983 m. rugsėjo 8 d. į Prienų raj. prokuratūrą buvo iškviestas Prienų parapijos vikaras kun. Antanas Gražulis. Prokuratūroje su įspėjimu jo laukė LTSR prokuroras Bakučionis. Įspėjime kun. A. Gražulis kaltinamas kulto įstatymų pažeidimu. Prokuroras Bakučionis įrodinėjo, kad, ruošiant kalėdinę eglutę, į šventinę programą buvo įtraukti vaikai: jie sakė eilėraščius, giedojo giesmes, kai tuo tarpu Bažnyčia atskirta nuo mokyklos. Prokuroras teigė, kad religinių susivienijimų nuostatai draudžia kalėdoti, o jis, nesilaikydamas jų, toliau kalėdoja. į kun. A. Gražulio paaiškinimą, kad kalėdojimas yra tik tada, kai imama auka, o jis tik lanko parapijiečius ir jokių aukų nerenka, prokuroras nereagavo. Kun. A. Gražulis buvo kaltinamas parašų po protestais dėl kunigų — Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus — suėmimo rinkimu bei jų gynimu. Prokuroras bandė įrodyti, kad ginti suimtus kunigus yra nusikaltimas, kadangi, jo žodžiais tariant, jie, kaip nusikaltėliai, teisėtai patraukti baudžiamojon atsakomybėn, o jis, kun. A. Gražulis, gindamas suimtuosius, žemina valstybės autoritetą.

    1983 m. rugsėjo 24 d. Prienų rajoninis laikraštis išspausdino žinutę, kurioje rašoma: „. . . 1983 m. rugsėjo 8 d. Prienų bažnyčios vikaras kun. A. Gražulis už sistemingą įstatymo apie   religinius   kultus   pažeidinėjimą   bei   nepagrįstus
išpuolius prieš tarybinę visuomenę buvo įspėtas, kad už pakartotinus panašius veiksmus, t.y. įstatymų pažeidimus, gali būti patrauktas atsakomybėn.

    Kybartai. Po Kybartų klebono kun. Sigito Tamkevičiaus suėmimo prasidėjo masiniai tikinčių kybartiečių — vaikų ir suaugusių — tardymai. Beveik visi apklausinėjami pagal tuos pačius klausimus: apie ką kun. S. Tamkevičius kalbėdavo pamoksluose, ar nesijautė pamoksluose antitarybinės nuotaikos, ar sąmoningai tardomieji pasirašė po pareiškimu, liečiančiu tikinčio jaunimo diskriminaciją, kas organizavo prie bažnyčios Kalėdų švenčių metu suruoštą vaikams šventinę eglutę, ką žino apie 1981 m. rugpjūčio mėnesį Kybartų bažnyčioje vykusį Eucharistinį kongresą, ar jame dalyvavo ir 1.1.

    Turimomis žiniomis kun. S. Tamkevičiaus byloje buvo apklausti sekantys Kybartų parapijos tikintieji:

    Liepos 6 d. — Vilkaviškio autotransporto kelių valdybos Kybartų bazės darbininkė Matilda Mališkienė (apklausta darbe, tardytojas V. Baumila).

    Liepos 13 d. — Kybartų Taupomosios kasos darbuotoja Nastutė Mačiulaitienė (apklausta Vykdomojo komiteto patalpose, tardytojas Marcinkevičius).

    Liepos 13 d. — kybartietis Urbonas (apklaustas milicijos punkte, tardytojas Marcinkevičius).
    Liepos 13 d. — Kybartų miestelio gyventoja Želvienė (iš namų atvežta į milicijos punktą, tardytojas savo pavardės nepasisakė).
    Liepos 13 d. Teresė Storaitienė (moteris sirgo, todėl buvo apklausta savo namuose, tardytojas V. Baumila).

    Liepos 14 d. — Darvino gatvės gyventoja Česnienė.
    Liepos 14 d. — Kybartietė Menčinskienė (milicijos punkte).

    Liepos 15 d. — Kybartų parapijos vargonininkė Birutė Briliūtė (apklausta namuose, tardytojas V. Baumila).

    Liepos 20 d. — Kybartų parapijos valytoja Ona Kavaliauskaitė (milicijos punkte, tardytojas Marcinkevičius).
    Liepos 20 d. — Bernadeta Mališkaitė (milicijos punkte,
tardytojas V. Baumila).
    Liepos 20 d. — Asta ir Edita Glaveckaitės bei Daiva Sakalauskaitė.

    Liepos 21 d. mokinė Aušra Karaliūtė (tardytojas Marcinkevičius).

    Liepos 25 d. Sigita, Asta, Reda ir Arvydas Počai.

    Tardomieji liudijo, kad, jų giliu įsitikinimu, kun. S. Tamkevičius buvo visų tikinčiųjų mylimas ir gerbiamas ir nepadarė nieko, už ką galėtų būti baudžiamas, priešingai, jis uoliai tarnavo tikintiesiems, jo dėka šiandien išpuošta Kybartų bažnyčia, sutvarkytas ir išgražintas šventorius, tiek daug vaikų ir jaunimo prie altoriaus. Žmonės tvirtino, kad savo pamoksluose klebonas siekė tik gero: mokė gyventi ir dirbti sąžiningai, neveidmainiauti. Tardymo metu ne vienas tikintysis pateikė visą eilę dėl religinių įsitikinimų patirtų diskriminacijos faktų, tačiau nė vienas iš jų nebuvo įtrauktas į apklausos protokolą. Beveik visi tardomieji pasirašyti po protokolais atsisakė.

    Tardytojai bandė įtikinti žmones, kad jų klebonas kun. S. Tamkevičius suimtas teisingai, esą jis priešiškai nusiteikęs tarybų valdžios atžvilgiu ir kaip nusikalstamos veiklos pavyzdį pateikdavo tikinčiųjų laikyseną tardymų metu, kalbant tardytojų žodžiais, pradedant trylikamečiais ir baigiant senukais, nepasirašinėja po tardymų protokolais, o apklausta apie 200 žmonių. Stengėsi įtikinti, kad, nepasirašydami po protokolais, žmonės tik pakenks suimtajam klebonui. Saugumiečiai Lietuvos tikinčiuosius lygino su tikinčiaisiais Lenkijoje, aiškino, kad ir ten viskas prasidėjo nuo rožančiaus ir kad tam reikia užkirsti kelią. Į kai kurių tardomųjų paaiškinimus, kad pasirašys tik tada, kai reiks liudyti teisme, tardytojai atkirsdavo, jog tokie liudininkai, kaip jie, teismui nebus reikalingi.

    Liepos 20 d. Vilniaus bei Vilkaviškio KGB darbuotojai atvyko į Kybartų miesto Ostrovskio g. namą Nr. 9 norėdami ištardyti tikinčius jaunuolius — vienuoliktoką Romą ir dešimtokus Arvydą bei Edmundą Žemaičius. Tarpduryje saugumiečius pasitiko berniukų motina Birutė Žemaitienė ir, sužinojusi, ko čekistai pageidauja, pareiškė:
„Mano vaikai nieko blogo nepadarė ir nėra jokio reikalo juos tardyti, gaudykite tikrus nusikaltėlius. Aš į uos užauginau ir aš už juos atsakau. Kodėl jūs nepasigedote vaikų tada, kai juos mažus auginau, kai vargai spaudė, kodėl tada jie jokiems valdžios pareigūnams nerūpėjo? Nejau vien todėl, kad tiki į Dievą, jie jau yra nusikaltėliai ir juos reikia tardyti?! Aš nesutinku leisti jums tardyti savo vaikų", ir paprašė saugumiečius išeiti iš jos namų. Tos pačios dienos vakare milicijos pareigūnas pakartotinai atnešė šaukimus tardymams, tačiau ir šį kartą motina neleido vaikų tardyti. Kiek vėliau milicininkas įteikė šaukimą Birutei Žemaitienei, pagal kurį liepos 25 d. 10 vai. ji privalėjo nuvykti į Vilkaviškio VRS pas milicijos tardytoją Antaną Bilboką.

    Milicijoje B. Žemaitienę išvadino įžūlia, antitarybiškai nusiteikusia, pagrasino paromis ir, pasakę, kad vis tiek vaikus ištardys, nugabeno į Vilkaviškio Liaudies teismą, kur nubaudė pinigine 35 rub. bauda, pridurdami, kad teismo nuosprendis yra galutinis ir neapskundžiamas. B. Žemaitienei teisėjai pareiškė, kad už savo vaikus ji gali ne tik pinigus mokėti, bet ir parose sėdėti. Po šio incidento saugumiečiai dar keletą kartų bandė ieškoti B. Žemaitienės sūnų, tačiau šie, pasinaudodami vasaros atostogų laikotarpiu, iš namų išvyko.

    Rugsėjo 6 d. į Kybartų K. Donelaičio vid. m-klą atvyko Vilniaus KGB darbuotojas V. Baumila ir direktoriaus kabinete tardė 11 kl. mokinį Romą Žemaitį. Sekė įprastiniai klausimai, liečiantys suimtąjį kleboną kun. Sigitą Tamkevičių. Vaikinas po protokolu nepasirašė. Tą pačią dieną saugumietis V. Baumila į direktoriaus kabinetą išsikvietė R. Žemaičio brolį dešimtoką Arvydą, tačiau jo pilnai ištardyti nepavyko, nes į direktoriaus kabinetą atėjo berniuko motina. B. Žemaitienė labai pasipiktino tokiu saugumo darbuotojų elgesiu, nes dar vasara, išvažiuodami iš Kybartų, jie buvo prižadėję, jog be tėvų žinios vaikų nesikvies tardymams. V. Baumila pareikalavo, kad motina išeitų, tačiau ši pareiškė, kad išeis tik kartu su vaikais.
*     *     *


    1983 m. liepos 25 d. į Kybartų m. Prekybos įrengimų gamyklą paskambino milicijos darbuotojas ir, pakvietęs O. Griškaitienę, pareikalavo, kad jos duktė Stasė Griškaitytė liepos 26 d. 15 vai. atvyktų į Kybartų milicijos patalpas tardymui. Motina pareiškė, kad vienos dukters neleis, nes ji esanti nepilnametė. Po pusvalandžio į gamyklą pas O. Griškaitienę atvyko Kybartų miesto milicijos pareigūnas Gintas Kereišis ir, palikęs šaukimą tardymui, išrašytą S. Griškaitytės vardu, pareikalavo motiną po juo pasirašyti. Moteris nesutiko, tuomet įpykęs pareigūnas išvadino O. Griškaitienę chuligane ir pagrasino paromis. Tą pačią dieną, vakare, O. Griškaitienei buvo įteiktas šaukimas liepos 26 d. 13 vai. atvykti į Vilkaviškio m. VRS tardymui.

    Rytojaus dieną 9 vai. ryto į gamyklą atvyko milicijos pareigūnas G. Kereišis ir pasiūlė pats nuvežti O. Griškaitienę į Vilkaviškio VRS. Moteris pareiškė, kad pagal šaukimą ji privalo būti 13 vai. Pareigūnui prisiėjo šaukimą perrašyti 10 vak Dėl neteisėto moters užpuolimo pasipriešino Juozas Mickevičius, tuo metu ėjęs įrankių skyriaus viršininko pareigas: „Jūs neturite teisės ją išsivežti ir bausti, ji nieko blogo nepadarė ir nepasakė, mes visi tai girdėjome". Pareigūnas atkirto, kad nemato jokio reikalo aiškintis ir liepė, jei kas nors neaišku, vykti kartu į VRS. Juozas Mickevičius taip ir padarė, tačiau milicijoje nei O. Griškaitienės, nei J. Mickevičiaus niekas rimtai neišklausė. į bet kokius bandymus ieškoti tiesos reagavo pikta pašaipa bei grasinimais. Pagaliau pareiškė, kad apskritai „visus Kybartus reikia ištaškyti, kad nei ženklo jų neliktų".

    Po pusvalandžio O. Griškaitienę atsidūrė Vilkaviškio m. Liaudies teisme, kur buvo nubausta 40 rub. bauda už smulkų chuliganizmą. Nei pareigų nei pavardės nepasisakiusi O. Griškaitienę nuteisusi moteris pridūrė, jog teismo sprendimas galutinis ir neapskundžiamas.

*     *     *

    Kaunas. 1983 m. rugpjūčio 24 d. į Kauno miesto saugumą tardymui buvo iškviesta a.a. kun. Virgilijaus
Jaugelio motina Monika Jaugelienė. Tardė Vilniaus KGB tardytojas Vidmantas Baumila. Klausinėjo, ar pažinojo kun. Sigitą Tamkevičių, kada artimiau susipažino, ar girdėjo jo sakomų pamokslų, apie ką kunigas daugiausia kalbėjo pamoksluose? Tardytojas domėjosi apie mirusį sūnų kunigą V. Jaugelį. Klausinėjo, kodėl jį palaidojo Kybartuose ir dar po batnyčios bokštu, teiravosi, ar ne kunigas S. Tamkevičius visa tai sugalvojo.

    Rugsėjo 5 d. Kauno KGB būstinėje saugumietis apklausinėjo M. Jaugelienę. Šį kartą teiravosi, kur sūnus gyveno, būdamas Kybartuose, kur dirbo, kodėl susirgęs nesigydė Kybartų ar Vilkaviškio ligoninėse; kur gydėsi, kas jį gydė, kur gyveno prieš mirtį, ar lankydavo sergantį sūnų Kybartų klebonas kun. S. Tamkevičius, kiek laiko apsilankymo metu praleisdavo pas sergantį, apie ką kalbėdavosi ir pan.

*     *     *

    Garliava (Kauno raj.). 1983 m. rugsėjo 5 d. 12 vai. į Kauno miesto KGB poskyrį tardymui pas tardytoją V. Baumila buvo iškviestas Kauno raj. Garliavos gyventojas (Pažangos 11) Saulius Kelpšas. Saugumietis domėjosi, ar iškviestasis asmeniškai nepažinojo kun. Sigito Tamkevičiaus, ar nedalyvavo Kybartuose vykusiame Eucharistiniame kongrese, pateikė dokumentą, kuriame buvo pažymėti S. Kelpšos automobilio numeriai. Tardytojas teigė, kad jie buvo užfiksuoti Kybartuose. Atsakydamas į tai, vaikinas pareiškė, kad numerius bet kur, bet kas ir bet kada gali užfiksuoti, todėl tai dar nėra įrodymas. Surašęs protokolą, V. Baumila pareikalavo, kad S. Kelpšas po juo pasirašytų, tačiau šis atsisakė, motyvuodamas tuo, Vad nepasitiki tarybiniais pareigūnais, kadangi jie klastoja faktus, protokolus ir t.t. Kaip pavyzdį priminė kun. Alfonso Svarinsko teismo metu milicijos pareigūnų protokole surašytą melagingą liudijimą, buktai jis, S. Kelpšas, būdamas Lenino prospekte, kėlė triukšmą, šūkavo, dainavo,  už  ką baudžiamas  50 rub. bauda.
Tardomasis užklausė tardytoją V. Baumila: „Kaip jums atrodo, jei iš tiesų aš būčiau taip pasielgęs, kur mane vežtų — į teismą ar į psichiatrinę ligoninę?" Tardytojas patvirtino, jog tokiu atveju greičiau atsidurtų ligoninėje kaip teisme. „O dabar", — tęsė tardomasis, — „anas dokumentas bus laikomas teisingu ir bet kokiu reikiamu atveju panaudotas prieš mane." Saugumietis sutiko, jog iš tiesų dokumentas lieka dokumentu, ir pridūrė, kad milicininkai „persistengė", bet ištaisyti jau neįmanoma.

*     *     *

    Vilkaviškis. 1983 m. rugsėjo 6 d. Vilkaviškio saugumietis Masalskis įteikė šaukimą tardymui vilkaviškietei Danai Kelmelienei, gyvenančiai Statybininkų 4-3. Rugsėjo 7 d. Vilkaviškio saugumo patalpose ją tardė Vilniaus KGB tardytojas vyr. leitenantas V. Baumila. Dėl silpnos sveikatos D. Kelmelienę į tardymą lydėjo jos vyras Antanas Kelmelis. Saugumiečiai A. Kelmeliui neleido dalyvauti tardyme, todėl jam teko laukti kitame kabinete Vilkaviškio saugumiečių priežiūroje. Saugmiečiai stebėjosi, kaip A. Kelmelis gali būti tokių pažiūrų ir, atseit juodinti tarybinę santvarką, kai pats yra kilęs iš komunistų šeimos. „Kad gimęs ir augęs tikrų komunistų šeimoje — tiesa, todėl man nepaaiškinsit ir nieko naujo nepasakysit", — kalbėjo A. Kelmelis.

    Tardymo metu D. Kelmelienė buvo apklausinėta apie jaunimo pareiškime minėtus tikinčio jaunimo diskriminacijos faktus. Klausė, ar tiesa, kad jų bute saugumas ir milicija suėmė ir nugabeno susirinkusį atšvęsti gimtadienio jaunimą į Vilkaviškio milicijos skyrių; ar ji sąmoningai pasirašė po pareiškimo tekstu. D. Kelmelienė faktus patvirtino.

    Tardytojas V. Baumila klausinėjo tardomąją, ar ji neskaito „LKBK", ar nežinanti, kas ją daugina bei perduoda į užsienį. Moteris atsakė, jog apie tai nieko nežinanti. Po protokolu D. Kelmelienė nepasirašė. Tardymas truko maždaug valandą laiko.

*     *     *

    Vilnius. Paskutiniu metu J. Sadūnas vėl tardomas. Saugumiečiai gąsdina, kad, suradus jo seserį Nijolę Sadūnaitę, ji bus nubausta ilgus metus kalėti.

*     *     *

    Vilnius. 1983 m. liepos 22 d. du Vilniaus KGB darbuotojai atvyko į Vilniaus pramonės įmonių polikliniką, kur poliklinikos vyr. gydytojui Bagdonui pareiškė turį nedelsiant tardymui į saugumo būstinę pristatyti gydytoją Mariją Sadūnienę. Čekistai labai nustebo, kai iškviesta M. Sadūnienė pareikalavo parodyti dokumentą, kuriuo remiantis ji turi būti nuvežta į VSK tardymui. M. Sadūnienei paprašius parodyti asmens dokumentus saugumiečio, su kuriuo ji turinti važiuoti, pastarasis norėjo likti anonimu — iš tolo parodė pažymėjimą ir atsakė, jog tardymui jokio dokumento neturi. Neatsižvelgiant į tai, kad poliklinikoje neliko nė vieno okulisto, M. Sadūnienė buvo nuvežta į saugumą.

    Be minėtų dviejų čekistų į tardymą atvyko dar vienas. M. Sadūnienei pareikalavus prisistatyti, kas vadovauja tardymui, atvykusysis su ironija pareiškė: „Praėjo jau tie laikai, kai kiekvienam tardomajam aiškindavom, kas tardo, dėl ko tardo ir 1.1." Tardomajai buvo paaiškinta, kad, jų turimomis žiniomis, liepos 3 ar 4 d.d. ji turėjo gauti kelis egzempliorius uždraustos pogrindžio literatūros. Čekistus domino, kur dabar yra minėta literatūra, kam davė skaityti ir 1.1. M. Sadūnienė atsakė, kad nieko panašaus nebuvo — pogrindžio leidinių ji negavo ir nusistebėjo, kodėl jie, veik visą mėnesį kantriai laukę, būtent šiandien taip skubiai, net iš darbo, atsivežė ją tardymui. „Jei reikės, tai dar ne kartą iš darbo tave atsivešime tardymams," — paaiškino čekistas. „Mes gerai žinome, kad įsigijai pasitikėjimą Nijolės Sadūnaitės draugų tarpe. Žiūrėk, kad ir tau neatsitiktų taip, kaip atsitiko Jonui Sadūnui!" Vėliau net keletą kartų pakartojo: „Tai vis dar dirbi poliklinikoje, kieno vardu gautas kooperatinis butas? Nebejauna esate, pagalvokite
apie ateitį, kam jums reikalingas visoks pogrindžio šlamštas? Jei nepasakysite, kur padėjote pogrindžio literatūrą, bute padarysime kratą ir rasime". Tuo metu čekistas, atvežęs M. Sadūnienę į saugumą, pareiškė, kad šiuo metu M. Sadūnienės bute uždraustos pogrindžio literatūros nėra, bet, greitai susiorientavęs, jog per daug prasitarė, pasitaisė: šiuo metu pogrindžio literatūros turbūt nėra" (Kratas saugumas neretai daro slapta, nedalyvaujant butų gyventojams — red. past.). Tardymo čekistai neprotokolavo, be to reikalavo, kad M. Sadūnienė parašytų, jog liepos 3-4 d.d. jokios antitarybinės literatūros negavo. Tardymas truko maždaug 1 valandą.

*     *     *

    Vilnius. 1983 m. rugsėjo 22 d. gatvėje buvo sulaikytas Petras Čižikas ir jam buv pateiktas kratos orderis. Pasiteiravus, kokiu pretekstu bus daroma krata, tardyt. Kubiliauskytė atsakė: „Ieškosim Rembranto reprodukcijų ir kitų paveikslų". Kratos metu (Vilnius, Gvazdikų I-ji Nr. 2) paveikslų buvo „ieškoma" mažiausiuose stalčiukuose, drabužiuose, šaldytuve ir kitur, kur tokių dalykų ir būti negali. Kratos metu paimta: Andriukaičio „Bausmė be nusikaltimo", kard. Slipyj kalbos tekstas, kunigų A. Svarinsko ir S. Tamkevičiaus nuotraukos, maži medalijonai su Kristaus atvaizdu, paveiksliukai, maldų tekstai. Kratos metu dingo str. apie Vydūno gyvenimą.

    Po kratos buvo paliktas kvietimas tardymui į milicijos valdybą. Kadangi kvietimas buvo be antspaudo, P. Čižikas į tardymą nėjo.

    Spalio 7 d. pašto dėžutėje buvo rastas be antspaudo kvietimas į tardymą spalio 3 d.

*     *     *

    Kaunas. 1983 m. liepos 20 d. kaunietės Stefanijos Jašmontaitės bute (Piliakalnio 9-67) buvo padaryta krata tikslu surasti ir paimti vogtus daiktus — peilį, su kuriuo buvo padaryti nusikaltimai, asmens dokumentus bei kitus
dokumentus, turinčius reikšmės bylai. Kratai vadovavo Kauno m. Požėlos raj. VRS kriminalinės paieškos viršininko pavaduotojas Skaudickas, kviestiniais — Bačkaitienė Romutė, Vaclovo (Piliakalnio 9-64) ir Naikauskienė Nijolė, Vlado (Piliakalnio 9-62). Kratos metu paimta: pogrindžio leidiniai — Kronika „Nr. 58", „Aušra" Nr. 28, rašomoji mašinėlė „Continental", užrašų knygelė su rankraštiniais jrašais, 18 magnetofoninių juostų, su pamokslų bei dainų įrašais, knygos A. M. Neigi „Svarbiausias akimirksnis" ir „Vienuolijų vaidmuo dorovinio gyvenimo ugdyme". Krata truko maždaug tris valandas.

MŪSŲ KALINIAI


(Dieviškosios galios pagalba tikintysis įveikia net sunkiausias ilgametes kalinio buities sąlygas):

    Vilnius. Liepos 28-31 d.d. iš Kybartų, Vilkaviškio, Kapsuko bei kitų Lietuvos vietų į Vilniaus KGB buvo pasiųsta daugybė sveikinimo telegramų, vardo dienoje adresuotų suimtajam Kybartų parapijos klebonui, TTGKK nariui kun. Sigitui Tamkevičiui. Tikintieji norėjo bent kuklia atvirute ir keletu šiltų žodžių išreikšti savo meilę ir pagarbą saugumo izoliatoriuje kalinamam kunigui. Deja, beveik visos telegramos buvo grąžintos siuntėjams su paaiškinimu — adresatas nurodytoje vietoje negyvena.

*     *     *

    Šiemet sukanka 20 metų kai Viktoras Petkus eina Gulago salyno keliais. Ta proga jis rašo:

    „Jaunystės metais jau teko atsidurti tiesiog gyvenimo malūne, kur neišvengiamai tenka pabūti tarp girnų, kur reikia kažką žinoti ir apsispręsti, kad išliktum. Bet gyvenimo upė nusinešė detalių kalnus, drama nuslūgo, bepaliko esmės projekcija, jos ieškojimas ir suvokimas.
Atminties dėka daugelis praeities dienų stovi čia pat, kaip artimi bičiuliai, o kartu yra simboliniai dydžiai, reiškiantys   kultūros   vertybių   amžinumą   ir   pergalę
konflikte su tironija visame pasaulyje . . . Nemaža dalis kalinių, badu privestų iki nužmoginimo, vis tiek neprarado vidinės dvasinės laisvės. Jie neprarado ir komunikatyvinės funkcijos. Dar daugiau: jie neprarado vilties ir tikėjimo, be kurių negali būti nei paties gyvenimo, nei kūrybos. O gal svarbiausia, jog ir tokiame pragare jų neapleido troškimas surasti pasaulyje ir žmoguje bent krislelį gėrio, meilės, taurumo. Jie teigė laisvo mąstymo jėgą ir grožį.

    ... Ir vėl matau išblyškusius ir pamėlusius veidus, tai užgesusiomis, tai karščiu degančiomis akimis, tik jau ne žmones, ne, bet vien kaulų ir odos kombinacijas, siūbo-jančias, pūstelėjus vėjui. Jie apstoja mane glaudžiu būriu. Taip, aš kartais matau juos visus kartu. Ir negaliu suprasti, kodėl taip pririša, ko jau seniai nebėra. Kodėl tos liesos rankos tiesiasi į tave, tie kaulėti pečiai tebenori atsiremti į tave. Kodėl tie žmonės neišnyksta, o vis tebevaikšto ir tebekalba. Nejaugi toji baisioji anų metų dilema — būti ar nebūti — padarė juos šimtmečiams nemirtingais.

    Beveik jokio maisto nepagaminsi be vandens. Vandens problema. Ji mus persekioja per visą čia buvimą. Viena, kad vanduo čia labai blogas. Jo paviršiuje plaukioja kažkokie riebalai. Ištisais mėnesiais jis daugiau panašus į kakavą. Todėl nevirinto vandens gerti neįmanoma. Anksčiau bent maistui virti atveždavo švaraus vandens iš kaimelio. Bet paskui, matomai, kažkam bus šovusi mintis, jog per porą metų jau turėjome adoptuotis ir prie balos skysčio, todėl rezultate — turim ir valgyti, ir gerti tą skystimą. Antra — nuolatos trūksta ir tokio vandens, ypač rytais, ruošos metu. Be to, keista padėtis ir su tualetais. Niekur nėra vandens bakelių. Vanduo maža srovele teka siaurais vamzdžiais. Todėl iš pradžių reikia privarvinti kibirą, kad jis pakeistų bakelį. Tualetai visose kamerose atviri, neizoliuoti. Vienintelė ventiliacija per vienintelio kameroje lango orlaidę. Šiek tiek anksčiau kai kuriose kamerose nuo stalo pusės tualetą pridengė beveik pusantro metro aukščio skydeliu, o dabar tokį patį skydelį pastatė ir darbo kamerose tik jau nuo durų pusės. Niekados man nebuvo užklydusi mintis, kad teks gyventi ir dirbti išvietėje.
    . . . Nuotaika gera. Daugiau traukia dangiškoji arba dieviškoji sfera. Tik iš jos kyla žmonijos gyvenimas, jos kultūra. Popiežius Jonas-Paulius II savo kalboje, pasakytoje Unesco rezidencijoje Paryžiuje prieš pora metų, birželio antrąją, šitaip antropologiškai paaiškino kultūros prigimtį: „Žmogus (. . .) yra vienintelis ontologine prasme kultūros objektas, subjektas ir riba." Kultūra, jo žodžiais tariant, pirmiausia susijusi dangiškąja sfera, dieviškuoju pradu negi nenugalėsime gamtiškojo prado, žemiškosios sferos. Tad galvas aukštyn! Tegul mūsų žvilgsniai būna nukreipti į Amžinąją Saulę. Ir todėl nesijaučiu blogiau, bet kasdien vis geriau ir geriau . . ."
    1983 m. rugpjūčio 29 d.

*     *     *

    Iš Antano Terlecko laiškų:

    Paskutiniu laiku A. Terleckas yra tremtyje, kur stengiamasi palaužti jo valią, įsitikinimus: kurį laiką jis buvo priverstas gyventi viename kambaryje su psichiniu ligoniu; susirgus neleista išvykti į sanatoriją gydymuisi (vyr. leitenante S. M. Fedorčenko pareiškė: „Jūs tikitės sanatorinio gydymo? Jūs? Eto iskliūčeno!)", trukdoma korespondencija ir pasimatymai su artimaisiais.

    „. . . Tiek daug minčių galvoje, tiek daug jausmų širdyje. Tačiau esu priverstas ir tremtyje cenzūruoti save. Juk niekas nepasikeitė, cenzūra liko ta pati . . ., o norisi, kad bent šį laišką gautumėt. Tad trumpai apie kelionę į tremtį. (A. Terlecką iš Kučino kalėjimo į tremtį išvežė 1982 m. spalio 27 d.). Kankino, tikrąja prasme kankino! Lagerio administracija šiltų baltinių neperdavė, maisto nusipikrti neleido . . . Negalvojau, kad gali būti bjauresnių kalėjimų už Smolensko. Pasirodo gali. 21 parą išlaikė Irkutsko kalėjime. Ką ten mačiau ir girdėjau, sunkiai patikėtumėt . . .

    1958 m. po 35 km. kelionės „voronoku" nuvežė į lagerį visą sutinusį. Galvojau, kad didesnių kančių žmogus negali pakelti. Oi, gali! Gali tokiu pačiu „voronoku" Kolynos keliais nuvažiuoti daugiau 1000 kilometrų. Gruodžio 23 d.
išvežtas iš Magadano kalėjimo; Kūčias galvojau švęsti Omsukčane. Deja, po 500 km. teko apsistoti Seinčanų kalėjime. Atrodė, kad Kūčios bus liūdniausios. Ne! Vakare sielą užliejo tokio beribio džiaugsmo banga, . . . pajutau esąs laimingiausias iš visų 3 milijonų lietuvių . . . Už tai visiems dėkoju už maldą . . .

    Esu labai laimingas, kad likimas pasiuntė mane čia Lietuvos pasiuntiniu. (. . .) Teisybės negalvoju ieškoti. Negalvoju ir niekam skųstis . . . Viską jie gali! Tik bejėgiai vergu mane paversti. Blogiausiu atveju gali mane užmušti. Mirtis — ne blogiausia žmogaus baigtis . . ."

    „1980-jų lapkričio 23-ją atvežtas į vieną iš Uralo lagerių, sužinojau, kad neseniai iš čia pasiliuosavo 15 metų partizanavęs ir tiek pat iškalėjęs Šerkšnys. Prieš keletą metų šiame lageryje kalėjo Simas Kudirka, Petras Plumpa, Šarūnas Žukauskas. Man buvo labai malonu girdėti, kad lietuviai esą drąsūs vyrai, principingi kaliniai, ištikimi draugai.

    Po kurio laiko į Kučiną atvykęs iš kito lagerio ukrainietis geru žodžiu minėjo Pečeliūną ir Iešmantą. Pavasarį iš gretimo „speco" atvedė du ukrainiečius, o gerokai vėliau — kalmuką. Visi jie neslėpė pasididžiavimo, kad jų draugu buvęs didžiulės fizinės jėgos ir visur už įsitikinimus sugebąs kovoti Henrikas Jaškūnas. Labai gražiai jie atsiliepė apie 30 metų iškalėjusį, bet nepalūžusį Balį Gajauską.

    Vienas gudas dažnai prisimindavo Vladą Lapienį. Jis pasakojo, kaip šis tvirtai laikėsi, buvo du kartus pasodintas į karcerį ir privertė konclagerio administraciją nusileisti.

    1981 m. rugsėjo viduryje iš Mordovijos pervežė Mikolą Rudenko (nuteisę jo žmoną, vyrą nusprendė išgabenti toliau). Sužinojęs, kad aš lietuvis, Mikola visą vakarą pasakojo man apie Mordovijos lagerio lietuvius: V. Lapienį, P. Paulaitį, A. Žyprę, V. Skuodį, A. Janulį. Pats Mikola vertas gražiausių komplimentų, tačiau apie lietuvius jis kalbėjo neslėpdamas savo susižavėjimo . . .

    Mikola pasakojo, kad dar Tarasas ševčenko iškėlęs Lietuvos ir Ukrainos sąjungos idėją. Prisiminus šią idėją, šiandien reikia geriau vieniems kitus pažinti, suprasti.
Mikola užbaigė mūsų pokalbį tokiais žodžiais: „Jūsų tauta — didvyrių tauta. Turite moralinę teisę didžiuotis ja". Seniai taip laimingas jaučiaus . . . Ačiū už tai jums visiems! Jūsų pavyzdys labai man buvo reikalingas kelionėje į Kolymą. Ir šiandien semiuosi iš jo jėgų." 1983.IV.7.

ŽINIOS IŠ VYSKUPIJŲ


(Pavergtos Lietuvos kunigai ir tikintieji kenčia nuo piktos parsidavėlių rankos):
    Telšiai. 1983 m. liepos mėn. 9 d. naktį nežinomi piktadariai pakartotinai išplėšė šventoriuje esantį koplytstulpį ir išnešė naujai įdėtą Rūpintojėlio figūrėlę.

*     *     *

    Viešvėnai (Telšių raj.). 1983 m. balandžio 20-21 d. naktį iš koplytėlės Viešvėnų bažnyčios šventoriuje pavogtos nežinomo liaudies meistro iš medžio išdrožtos dvi klūpančių angelėlių ir Sopulingosios Dievo Motinos figūrėlės.

*     *     *

    Plungė. Kunigas Ignacas Žeberskis, neakivaizdiniu būdu baigęs Kunigų seminariją ir dirbdamas Plungės bažnyčios vargonininko pavaduotoju, padėdavo parapijos klebonui kanauninkui Gasčiūnui pastoracijos darbe. 1982 m. pradžioje Plungės klebonas kanauninkas Gasčiūnas kreipėsi į Kuriją, prašydamas tarpininkauti pas RRT įgaliotinį Petrą Anilionį dėl kun. I. Žeberskio įdarbinimo vikaro pareigose. P. Anilionis pagrasino vyskupui uždarysiąs tas bažnyčias, kuriose dirbs tokie kunigai kaip I. Žeberskis, t.y. neturintys valdžios leidimo.

    Atsakydamas į prašymą, P. Anilionis atsiuntė Plungės bažnyčios komitetui ir klebonui raštą, kuriame grasinama uždaryti Plungės bažnyčią, jei joje ir toliau dirbs kun. I. Žeberskis.
    P. Anilionis pasiūlė vyskupui iš naujo pasiųsti kun. I. Zeberskį mokytis į Kauno ar Rygos Kunigų seminarijas ir iš naujo šventinti kunigu. Minėtas kunigas yra beveik 60 metų amžaus.

*     *     *

    Skardupiai (Kapsuko raj.)- 1983 m. liepos 28 d. Skardupių bažnyčioje buvo egzaminuojami vaikai Pirmajai išpažinčiai ir šv. Komunijai bei išduodamos kortelės Sutvirtinimo sakramentui. Atėję į bažnyčią Kapsuko raj. vykdomojo komiteto pirmininkas Merkevičius, švietimo skyriaus vedėjas ir dar keletas asmenų užsipuolė parapijos kleboną kun. Boleslovą Čegelską, kam jis moko vaikus. „Mokiau ir mokinsiu", — atsakė klebonas, kartu pareikalavo, kad pareigūnai negąsdintų vaikų ir apleistų maldos namus.

    Vėliau dėl minėto įvykio Skardupių parapiją užplūdo pareigūnai iš milicijos, vykdomojo komiteto, sakėsi, net iš prokuratūros. Buvo tardomi ir gąsdinami vaikai, jų tėvai, bažnyčios komiteto nariai, neliko nuošaly ir kun. B. Čegelskas.

    Rugpjūčio 23 d. parapijos klebonas kun. B. Čegelskas buvo nubaustas 20 rub. administracijos bauda.

*     *     *

    Molėtai. 1983 m. liepos 1 d. į Molėtų bažnyčią atėjo miesto vyk. k-to sekretorė Dauborienė, draudimo inspektorė Ustinčiukienė ir darbuotoja iš milicijos. Komisija rado bažnyčioje Stasę Rokaitę, beruošiančią būrį vaikučių Pirmajai Komunijai. Atvykusieji už šį „nusikaltimą" surašė aktą.

    Rugsėjo 10 d. Stasė Rokaitė buvo kviečiama pas prokurorą Besusparį. Tą pačią dieną buvo pakviesti liepos 1 d. rasti bažnyčioje IV b. kl. mokiniai — Kavaliauskaitė, Bastijokaitė, Tarvydas, Meškėnas, Gaivelis ir kiti. Vaikai buvo klausinėjami apie Stasę Rokaitę; kas juos mokė tikėjimo tiesų, davė katekizmus . . .

    Rugsėjo   19   d.   administracinės   komisijos   posėdis
nubaudė Stasę Rokaitę 50 rub. bauda ir prigrasino nekartoti daugiau tokių „nusikaltimų".

*     *     *

    Telšiai, Nuo 1981 m. yra persekiojama Telšių Kultūros mokyklos koncertmeisterė Zita Vasauskienė, mat KGB sužinojo, kad ji retkarčiais Telšių Katedroje groja vargonais. Prieš pat 1981 m. Kalėdas rajono vykdomojo komiteto patalpose ji buvo įspėta, kad švenčių metu negrotų Katedroje. Pavaduotojas Jankus grasino Vasauskienei: „Jei ir toliau vadovausi Katedros choreliui, neleisime dirbti Kultūros mokykloje. Pati pasirink — arba mokykla, arba eik dirbti į bažnyčią". Nieko nepadėjo Z. Vasauskienės aiškinimas, kad Katedroje ji groja laisvu nuo darbo metu. Kadangi Z. Vasauskienė neatsisakė pagroti Katedroje, nuo 1982 m. rugsėjo 1 d. jai buvo perpus sumažintas valandų skaičius Kultūros mokykloje, o nuo 1983 m. gegužės 1 d. atleista iš darbo, „kaip nevykdanti komunistinio darbo uždavinių". Be to, Z. Vasauskienė buvo kaltinama kam lankosi atlaiduose ir Panų kalne. Pastaruoju metu jai nebeleidžiama tęsti studijų Klaipėdos Konservatorijos neakivaizdiniame skyriuje.

*     *     *

    Kelmė. 1983 gegužės 29 d. Kelmės raj. Žalpių parapijos atlaidų metu buvo renkami parašai po protestu dėl kun. Alfonso Svarinsko nuteisimo ir kun. Sigito Tamkevičiaus suėmimo. Po Sumos į bažnyčią įėjo užgėręs čekistas Lapinskas ir jėga bandė atimti iš Arvydo Juškos protesto tekstą su parašais, už ką buvo žmonių sumuštas. Tą pačią dieną milicija ir saugumas pradėjo ieškoti kaltininkų. Tuo tikslu sekmadienio vakarą pas parapijos kleboną atsilankė rajono prokuroras, o Kelmės autobusų stotyje buvo sulaikyti: Žalpių parapijos vargonininkė Regina Teresiūtė bei rinkę parašus vaikinai — Arvydas Juška ir Alvydas Vainoras. Jie visi buvo melagingai kaltinami muštynių organizavimu. Sulaikytus jaunuolius milicijos pareigūnai stumdė, sukinėjo rankas, iš jų tyčiojosi. A. Juška ir A. Vainoras buvo ištardyti ir sekančią dieną paleisti; R.
Teresiūtė buvo tardoma tris paras. Ji buvo išvadinta girtuokle, gąsdino išvežt į psichiatrinę ligoninę; parą laiko kartu su ja kameroje buvo laikoma ištisai rūkanti kriminaliste. R. Teresiūtei paprašius pareigūnų, kad jai neleistų tiek daug rūkyti, milicininkai tik pasišaipė.

    1983 m. gegužės 30 d. pas R. Teresiūtę, gyvenančią Kelmėje, Laisvės 11, buvo padaryta krata. Krata padaryta nepateikus orderio ir nedalyvaujant pačiai R. Teresiūtei. Jos tikslas — paimti rašomąją mašinėlę, dauginimo aparatą ir pinigų dauginimo aparatą. Kratą darė 2 milicininkai ir 3 saugumo darbuotojai (Kiti 3 laikas nuo laiko atvažinėdavo). Čekistams nedavus raktų, koridoriaus duris atsirakino savais, o į kambarius teko laipioti per langus. Paimta: kasetinis magnetofonas „Sonij", 11 magnetofono kasečių, foto aparatai — „Zorkij", Fedmikron", protestas TSRS generaliniam prokurorui (8 egz.), pareiškimas LTSR ATP (2 egz.), 12 lapų su eilėraščiais, 3 sąsiuviniai su tekstais, 1 paketas rašomojo popieriaus, 4 rašomajai mašinėlei skirtos kasetės, 1 paketas kopijuotės, 26 foto juostos, 27 kun. A. Svarinsko nuotraukos, 3 bendros nuotraukos, kalendorėlis, 20 rašomąja mašinėle rašytų knygų, 180 lapų įvairaus teksto, spausdinto mašinėle, 4 diapozityvai. Čekistai krėsti butą atvažiavo dar ir gegužės 31 d. Paėmė: pogrindyje leistą leidinį „Alma mater" ir foto liniuotę. Tardymo metu R. Teresiūtė apie kratoje paimtus daiktus kalbėti atsisakė, motyvuodama, kad krata padaryta be jos žinios. Saugumiečiai siūlė R. Teresiūtei pakeisti savo pažiūras, bendradarbiauti, žadėjo leisti įstoti į bet kurią norimą mokyklą. R. Teresiūtė nuo pirmos iki paskutinės sulaikymo dienos buvo paskelbusi bado streiką.
L i e t u v i ,    n e u ž m i r š k !

    Kun. Alfonsas Svarinskas, kun. Sigitas Tamkevičius, Jadvyga Bieliauskienė, Sergiejus Kovaliovas, Viktoras Petkus, Balys Gajauskas, Vytautas Skuodis, Povilas Pečeliūnas, Gintautas Iešmantas, Antanas Terleckas, Julius Sasnauskas, Mečislovas Jurevičius ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!
 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum