gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 61 Spausdinti El. paštas
Šiame numeryje:
    1 Brangiems broliams airiams
    2 Kun. Sigito Tamkevičiaus dvasinis testamentas
    3 Kun. Sigito Tamkevičiaus teismas
   4 Mintys, perskaičius straipsnį „Vienoje rankoje rožančius, kitoje — vėzdas"
    5 Štai kokia sovietinė tikėjimo laisvė!
    6 Kratos ir tardymai
    7 Mūsų kaliniai
    8 Kunigai gins tikinčiųjų teises
    9 Žinios iš vyskupijų
    10 Katalikai sovietinėse respublikose
    11 Nauji pogrindžio leidiniai

1984 m. sausio 6 d.
LKB KRONIKA Nr. 61
Perskaitęs duok kitam!
Eina nuo 1972 metų.
BRANGIEMS BROLIAMS AIRIAMS


(Tikinčioji lietuvių tauta nuoširdžiai dėkoja broliams airiams už maldas ir švč. M. Marijos statulą):
    Buvo nepaprastai džiugu ir miela, kai per Vatikano radiją išgirdome, kad už mūsų tautą meldžiasi tolimos Airijos tikintieji.

    Mes tikime jungtinės maldos galybe. Nemaža tikinčiųjų, sužinoję apie paskelbtas maldų dienas už Lietuvą, tuojau prisijungė prie bendros maldos ir Lietuvoje.

    Dvasioje susirinkę prie Gerosios Motinos kojų, mes jautėmės paguosti ir sustiprinti.

    Lietuviai niekada nepamirš Jūsų Tautos dovanos — šv. M. Marijos statulos. Nuo tada, kai į mūsų šventovę Šiluvoje atkeliavo statula, kiekvieną mėnesio 13 d. čia renkasi Marijos mylėtojai, ir jų skaičius nuolat auga. Tą dieną iškilmingai koncelebruojamos šv. Mišios, sakomi pamokslai, gausiai einama sakramentų. Jei mūsų kunigai ir tikintieji eina drąsiai į kalėjimus, rizikuoja netekti geresnės vietos, o maži mokinukai atsilaiko prieš draugų pajuoką, mokytojų atvirą diskriminaciją ir saugumo klastą, tai tik todėl, kad už mūsų Tautą kažkas aukojasi ir meldžiasi.

    Todėl nuoširdžiai dėkojame už maldas ir tą meilę, kurią mums rodote!
Teatlygina Jums Dievas!

KUN. SIGITO TAMKEVIČIAUS DVASINIS
TESTAMENTAS

(Saugumo budelių seniai ruoštas planas sunaikinti kun. Sigitą Tamkevičių):
    Po 1979 m. prokuroro oficialaus perspėjimo kunigams — Alfonsui Svarinskui ir Sigitui Tamkevičiui — dar labiau sustiprėjo neoficialių gąsdinimų ir gandų srautas. Buvo kalbama, kad KGB slapta nutarusi juos sunaikinti, dirbtinai padarius jiems avariją ar panašiu būdu. Per visą Lietuvą nuolat sklido gandai, kad kunigai: A. Svarinskas ir S. Tamkevičius — jau sužeisti avarijoje, suimti ir padarytos pas juos kratos. Žmonės, išgirdę tuos gandus, dažnai perspėdavo kunigus nevažinėti vakarais po vieną ir saugotis visokių provokacijų. Saugumo agentai nesidrovėdavo patys telefonu paskambinti kunigams ir gąsdinti susidorojimu. Tos paskalos tikriausiai buvo specialiai saugumo leidžiamos įgąsdinti bailiuosius.

    Susidarė tokia padėtis, kad uolesni kunigai kiekvienu momentu galėjo laukti visokių netikėtinumų.

    Saugumiečiai nuolat gyrėsi turį visokių priemonių paveikti net žmogaus psichiką. Iš dalies tai pasitvirtino, susidorojant su provoslavų šventiku Dimitrijumi Dutko ir kitais kaliniais. Todėl kun. Sigitas Tamkevičius 1982 m. vasario 6 d. parašė savo dvasinį testamentą:

Manasis „credo"


(Kun. S. Tamkevičiaus testamentas pavergtuosius grūdina sunkiuose bandymuose ištverti, apsnūdusius — pabusti, paklydusius į pareigos kelią grįžti):
    Vis dažniau girdžiu grasinimus, kad būsiu suimtas. Tikiu, kad saugumo grasinimai gali tapti tikrove.

    Galbūt saugumo organai mane prievartaus, kaip provoslavų šventiką Dimitrijų Dudko, kad apgailėčiau savo veiklą, kaip nusikaltimą prieš valdžią ir žmones. Kas gali iš
anksto užgarantuoti, kad pajėgs atsispirti prieš visas saugumo žinioje esančias priemones ir nepaluš. Gulago pragare palūžo tūkstančiai! Todėl šiuo metu, kai esu laisvas, noriu pasakyti savąjį „credo".

    Mačiau melą, smurtą ir moralinį supuvimą, todėl negalėjau likti abejingas. Noras matyti tautiečius laimingus čia ir ten, amžinybėje, vertė mane kovoti prieš visą tą blogį, kuris slėgė mano Tėvynę ir Bažnyčią, šitai kovai pašvenčiau vaisingiausius savo gyvenimo metus.

    Visoje savo veikloje vadovavausi krikščioniškos moralės dėsniais — sakyti tiesą, ginti tiesą, kovoti prieš smurtą, tačiau mylėti visus, net tuos, kurie yra melo ir smurto įrankiais.

    Dėkoju Dievui, kad paskutiniame dešimtmetyje leido man vaisingai pasidarbuoti Bažnyčios, o tuo pačiu Tėvynės labui. Jei reikėtų viską pradėti iš naujo, daryčiau tą patį, nebent dar su didesniu uolumu. Apgailėti galiu tik tiek, kad, tikriausiai, galėjau padaryti dar daugiau.

    Ramia širdimi einu į kalėjimą, kuris tebūnie mano veiklos vainikas. Nelaisvės metus skiriu kaip atgailą už savo klaidas ir už Bažnyčios bei Tėvynės ateitį. Visa, ką kentėsiu, skiriu už mylimus tautiečius, kad jie išliktų ištikimi Dievui ir Tėvynei, kad nė vienas nenueitų Judo keliu. Ypatingai trokštu, kad šią ištikimybę išlaikytų Lietuvos bažnytinė hierarchija, kuri saugumo yra labiau už visus prievartaujama. Broliams kunigams melsiu iš Dievo vienybės malonės: vienybės su Kristumi, su Bažnyčia, su Popiežiumi, bet ne su KGB ir ne su Religijų reikalų taryba.

    Nelaisvėje nuolat maldausiu Viešpatį už Lietuvos seses, paaukojusias savo gyvenimą Dievo ir žmonių meilės tarnybai, kad jos didelį dėmesį skirtų kovai už Bažnyčios laisvę ir pagrindines žmogaus teises. Netikėkite, kai valstybinio ateizmo propagandistai sakys, kad ši veikla esanti politika. Tai ne politika, bet mūsų visų gyvybinis reikalas ... O jei politika, tai Bažnyčios politika, Popiežiaus politika.

    Savo širdyje nešiosiu visus tuos brangius Lietuvos tikinčiuosius, su kuriais susidūriau per 20 kunigavimo
metų. Likite ištikimi Kristui ir Tėvynei! Išauginkite vaikus, nenusilenkiančius prieš melą ir prievartą. Tegul jie sukurs protingesnę ir sveikesnę visuomenę už tą, kurioje jums tenka gyventi.

    Tikiu, kad mūsų darbą ir kovą tęs kiti, tik, galbūt, dar uoliau ir vaisingiau, negu tai pavyko man ir mano draugams. Jeigu kas nors sakys, kad „su galva sienos nepramušite", netikėkite šitam pesimizmui. Melo ir prievartos siena supuvusi, o su Kristaus pagalba visa įmanoma nugalėti.

    Jeigu kada nors mane išgirstumėte priešingai kalbant, netikėkite, ten kalbėčiau ne aš, bet vargšas saugumo sulaužytas žmogus.
Kun. Sigitas Tamkevičius
1982.II.6.

KUN. SIGITO TAMKEVIČIAUS TEISMAS


(Komunizme įsikūnijęs kerštas, melas ir neapykanta meilei ir tiesai — dabar teisia ir žudo meilės ir tiesos skelbėjus):
    1983 m. lapkričio 29 d. Vilniuje LTSR Aukščiausiame teisme buvo pradėta nagrinėti Kybartų parapijos klebono, TTGKK nario kun. Sigito Tamkevičiaus byla. Šiam teisminiam susidorojimui su kun. S. Tamkevičium KGB ruošėsi iš anksto ir labai kruopščiai. Dar vasarą vyskupijų kurijos gavo raštus, kuriuose nurodoma, jog draudžiama prie bažnyčių rinkti parašus po pareiškimų-protestų tekstais. Aukščiausiojo teismo pirmininkas, kalbėdamas per Lietuvos televiziją, renkantiems parašus ir net pasirašantiems po tekstais asmenims grasino bausmėmis; KGB ne vienoje vietoje prieš parašų rinkėjus griebėsi tiesioginių brutalių priemonių. Kelis kartus liaudyje buvo paskleistos dezinformuojančios žinios apie tariamai įvykusį teismą ne Vilniuje ir kun. S. Tamkevičiaus nuteisimą 12 m. laisvės atėmimu, todėl nemažai žmonių, sužinoję tikrą teismo datą, galvojo esą klaidinami ir į teismo procesą vėlavo arba
visiškai neatvyko. Artėjant teismo dienai, dauguma organizacijų buvo įspėtos, kad lapkričio pabaigoje ir gruodžio pradžioje neišleidinėtų savo darbuotojų iš darbų. Kai kuriuos studentus bei spec. mokyklų mokinius mokyklų vadovybė įspėjo, kad, jei nenori turėt nemalonumų ir tęsti toliau studijas, nevyktų į teismą, kartu atidėtų tolimesniam laikui net savo asmeninius reikalus Vilniaus link. Gydymo įstaigose buvo įvesta griežta biuletenių (atleidimų nuo darbo dėl ligos) kontrolė. Prijaučiantys kun. S. Tamkevičiui kunigai ir pasauliečiai buvo iš anksto prigrasinti nevykti į teismą ar teismo metu kokiu nors pretekstu kviečiami į įvairias įstaigas (kai kurie iš jų tardymams).

    Apie „viešą" teismo procesą nebuvo pranešta net kun. S.Tamkevičiaus broliams. Teismo metu į salę buvo įleisti tik 3 kun. S. Tamkevičiaus broliai. Brolio žmoną, kuri nuo vaikystės globojo našlaičiu likusį kun. Sigitą Tamkevičių, čekistai į salę neįleido; jų nuomone, brolio žmona nėra giminė.

    Teismo dienomis KGB agentų buvo stebimos visos Vilniaus ir aplinkinės bažnyčios. Kad nebūtų atkreiptas žmonių dėmesys, praėjimas prie teismo rūmų, priešingai nei kun. Alfonso Svarinsko teismo metu, buvo laisvas. Veik visus atvykusius įleisdavo į teismo vestibiulį, kur pareigūnai mandagiai pranešdavo jiems, kad nesivargintų ir važiuotų namo, nes į salę neįleis („nėra vietų"!), o einančius atgal prie durų pasitikdavo milicininkai ir saugumiečiai ir jau kaip sulaikytus asmenis sodindavo į mašinas, veždavo į milicijos skyrius tardymams, kur baudė paromis ar, išlaikę iki teismo darbo valandų pabaigos ir prigrasę Vilniuje teismo dienomis nesirodyti, veždavo į autobusų ir geležinkelio stotis. Taip buvo sulaikytas ir Pociūnėlių klebonas kun. Antanas Jokubauskas. Kunigai — Griškabūdžio klebonas kun. Vytautas Užkuraitis ir Alytaus vikaras kun. Antanas Gražulis buvo įspėti, kad, jei neapleis vestibiulio, sulaikys. Kun. Joną Borutą, sulaikę gatvėje, pareigūnai nuvežė į Lenino raj. milicijos skyrių, kelias valandas jis buvo tardomas milicijos darbuotojų. Panašiai buvo sulaikytas ir kun. Jonas Kauneckas. Visas
dienas atvykę į teismą kunigai ir tikintieji rinkdavosi Aušros Vartuose ir prie jų esančioje šv. Teresės bažnyčioje, kur beveik ištisas dienas melsdavosi: dalyvaudavo šv. Mišiose, eidavo Kryžiaus kelius, kalbėdavo rožančių, giedodavo religines giesmes. Teismo dienomis kartu su tikinčiaisiais Aušros Vartuose ir šv. Teresės bažnyčioje meldėsi kunigai: kan. Bronius Antanaitis, Algimantas Keina, Vaclovas Stakėnas, Rokas Puzonas, Vytautas Užkuraitis, Gvidonas Dovydaitis, Jonas Kauneckas, Vincas Vėlavičius, Antanas Gražulis, Jonas Boruta, Antanas Jokubauskas, Leonas Kalinauskas, Juozas Zdebskis, Petras Našlėnas, Mykolas Petravičius, Edmundas Paulionis ir kt. Besimeldžiantis tikinčiųjų būrelis, kuris kartais siekdavo maždaug 100 žmonių, buvo nuolat stebimas KGB darbuotojų ar jų pasiųstų agentų. Lapkričio 1 d. RRT įgaliotinis Petras Anilionis paskambino Vilniaus arkivyskupijos valdytojui kun. A. Gutauskui, reikalaudamas „padaryti tvarką" Aušros Vartuose ir šv. Teresės bažnyčioje. Su visais bandančiais eiti prie Aukščiausiojo teismo rūmų buvo elgiamasi lygiai taip, kaip kun. Alf. Svarinsko teismo metu.

    Lapkričio 29 d., pirmąją teismo dieną, prie Aukščiausiojo teismo rūmų buvo sulaikytos: Aldona šukytė, Bronė Valaitytė, Genovaitė Navickaitė, Janina Judikevičiūtė, Giedrė Striokaitė ir Romutė Tamašauskaitė. Dar nespėjusias pasitikslinti, ar tikrai teisiamas kun. S. Tamkevičius, pareigūnai apipylė klausimais: „Iš kur jūs? Ko atėjot? Ar turit leidimus? Pavardė?" ir 1.1.

    Moterims paaiškinus, kad atvyko į kun. S. Tamkevičiaus teismą, ir paprašius įleisti į salę ar bent pabūti (apsišilti) vestibiulyje, buvo duotas įsakymas visas jas sulaikyti. Susodinę į autobusą, pareigūnai atliko pirmą patikrinimą: apžiūrėjo pasus, klausinėjo iš kur ir ko atvažiavusios į Vilnių, kelis kartus vis iš naujo registravo. Sulaikytas 6 moteris saugojo 13 uniformuotų ir civilių pareigūnų. Galiausiai jas nuvežė į „Jaunesniųjų ir vidutiniųjų vadovaujančiųjų darbuotojų paruošimo mokyklą" Valakampiuose, kur jas visą laiką tardė bei auklėjo. Čekistus domino klausimai: „Ar pažįsti teisiamą kunigą? Kur gyvena ir dirba
tėvai bei kiti šeimos nariai? Su kuo pati gyveni? Kiek uždirbi? ir 1.1. Ištardžius vienas iš saugumiečių pagrasino, kad, jei dar kartą pamatys jas prie teismo rūmų, imsis griežtesnių priemonių. 17 vai. jos buvo atvežtos į autobusų stotį, — tik po ilgų ginčų moterims buvo leista nueiti į Aušros Vartus. Tą dieną visi besiartinantys prie teismo rūmų buvo sulaikomi ir grąžinami atgal.

    Lapkričio 30 d. gatvėje, net nespėję prieiti prie teismo rūmų, vėl buvo sulaikyti: Bronė Valaitytė, Aldona Šukytė, Algimantas Patackas ir Janina Judikevičiūtė. Aldona Šukytė buvo atskirta, nuvežta į milicijos skyrių ir nubausta 5 paroms arešto. Kitus nuvežė už miesto ir milicijos patalpose išlaikė iki 17 vai. Jie visi buvo įspėti prie dviejų liudininkų, kad jei dar kartą pasirodys prie teismo rūmų, bus imtasi griežtų priemonių. Sulaikytieji po įspėjimu pasirašyti atsisakė. Už juos pasirašė liudininkai.

    Gruodžio 1 d. rytą buvo sulaikyta ir saugumiečių tardoma kaunietė Joana Bukaveckaitė. Apie pietus buvo sulaikyta didesnė grupė žmonių. Visi jie buvo saugumo tardomi. Sasnavos gyventoją Bronę Valaitytę ir kapsukietę Janiną Judikevičiūtę pareigūnai nuvežė į Lenino raj. milicijos skyrių ir nubaudė po 10 parų arešto. Asmenys, gavę parų, buvo laikomi antisanitarinėse sąlygose . . . Grindų spalva dėl nešvaros nebe visur matoma, o vietomis visiškai juoda. Ant tų pačių grindų turėdavo miegoti nuteistieji. Niekas nedavė nei pasikloti, nei užsikloti; negavo nei rankšluosčio, nei gabalėlio popieriaus. Į tualetą išleisdavo du kartus per parą. Kameros kampe nuolatos stovėdavo pastatytas nesandarus dvokiantis puodas. Ne tik oras, bet ir kameros sienos prisigėrę specifinio tvaiko. Atidarąs kameros duris palaikydavo tik du kartus paroje po kelias minutes. Ventiliatorių per parą įjungdavo tik vieną kartą ir tai tik keliom minutėms, o kartais nė tiek.

    Teismui vadovavo LTSR Aukščiausiojo Teismo pirmininko pavaduotojas Ignotas, prokuroras — Bakučionis. Teismo proceso pradžioje sekretorė maždaug dvi su puse valandos skaitė kun. S. Tamkevičiui primestus kaltinimus, tarp kurių buvo: TTG KK organizavimas, jo dokumentų
rašymas ir jų perdavimas į užsienį bei į pogrindinį leidinį — „LKB Kroniką", apie 15 skirtingose vietose ir įvairiomis progomis pasakyti inkriminuojančio turinio pamokslai, grupinis vaikų mokymas, Vėlinių procesijos į kapines organizavimas, kalinių šelpimas, 1982 m. Kalėdų švenčių metu suruošimas eglutės ir 1.1. Perskaičius kaltinamąją medžiagą, teisėjas kreipėsi į kun. S. Tamkevičių, klausdamas, ar prisipažįsta kaltu? Teisiamasis kaltu neprisipažino ir beveik dvi valandas išsamiai ir argumentuotai kalbėjo, atremdamas visus teismo kaltinimus. Savo kalboje kun. S. Tamkevičius pabrėžė: „Šešis mėnesius mane tardė septyni gerai kvalifikuoti tardytojai ir nė vienas iš jų neįrodė, kad aš užsiiminėjau antitarybine veikla. Ir aš ja neužsiiminėjau, tik gyniau tikinčiųjų teises". į kaltinimą dėl kalinių globos teisiamasis atsakė: „Tie, kurie buvo nuteisti už religinius įsitikinimus, jie man ne kaliniai, bet broliai ir seserys!" Jis taip pat priminė, kad parengtinio tardymo metu pastoviai skaudėdavo galvą. (Tai nuolatinis reiškinys sėdėjusiems saugumo požemiuose, — red. past.).

    Po pietų pertraukos neiškentęs teisėjas padarė pastabą: „Viską išklausius, teisiamasis Tamkevičiau, atrodo, kad mes jus sulaikėm tik šiaip sau, atsitiktinai, o ne kaip nusikaltėlį".

    Toliau buvo 28 liudininkų apklausa, iš kurių 3 į teismo procesą neatvyko. Dauguma jų, išskyrus kunigus — Algimantą Keiną, Vaclovą Stakėną, — du liudininkus iš Kybartų ir dar vieną kitą, — buvo KGB agentai ar jų koloborantai. Teisiamajam palankūs liudininkai buvo apklausinėjami 30 d. posėdžio pabaigoje, todėl praktiškai jiems beveik neteko pabūti teismo salėje. Kai kurie iš kun. S. Tamkevičiui palankių liudininkų atsisakė raštu prisiekti, jog kalbės tiesą. Viena moteris iš Kybartų pareiškė: „Nepasirašysiu, nes įsitikinau, kad tikinčiųjų parašai nieko nereiškia. Už kun. Alfonsą Svarinską ir kun. Sigitą Tamkevičių pasirašė maždaug 70 tūkstančių tikinčiųjų, bet į tai niekas neatsižvelgė". Į teismo pastabą, kad tikintiesiems galioja tie patys įstatymai ir ji privalo pasirašyti, liudininkė paaiškino, kad čia, šitame teisme, pasirašyti jai neleidžia
sąžinė. Liudininkai daugiausia kalbėjo apie kun. S. Tamkevičiaus pamokslus. Beveik visi jie buvo „atsitiktinai" užėję į bažnyčią ir, turėdami su savimi magnetofonus, užsirašė pamokslus.

    Visi jie kalbėjo tyliai, todėl sėdintiems salėje sunku buvo ką nors išgirsti, to labiau sužinoti liudininkų pavardes. Baigiantis 30 d. posėdžiui teismo pirmininkas paskelbė, kad „liudininkai į teismo posėdį rytoj nebus įleidžiami", nors įstatymai numato, kad liudininkai po parodymų turi teisę pasilikti salėje, o jei kuris nori išeiti, turi atsiklausti kaltintojo ir gynėjo, ar jiems nebus reikalingas.

    Po liudininkų apklausos buvo nagrinėjami TTGKK dokumentai ir kita kaltinamoji medžiaga, kurią sudarė 23 tomai. į klausimą, kaip pakliuvo TTGKK dokumentai Maskvoje pas Jakuniną, kas juos vertė, kunigas pareiškė: „Neatsakysiu! Pirmiausia, neskaitau, kad tas, kuris vertė, padarė nusikaltimą, antra — aš gi sugrįšiu, reikės dirbti toliau, kaip pas mane žmonės eis išpažinties ir kaip jie į mane žiūrės, jei aš juos išdavinėsiu nekaltus". Teismas, pagarsinant ir nagrinėjant kaltinamąją medžiagą (pvz. TTGKK dokumentus), neskaitė nė vieno dokumento ar jo ištraukos, pasitenkino tik dokumentų numerių paskelbimu ir nurodymu, kur jie yra įsegti. Nuolat buvo kartojami bendri išsireiškimai: „Kalbėtojas turėjo tendencingą mintį" arba, kvietė kovoti prieš tarybinę santvarką".


(Kristų teisė meluodami, neapykanta, kerštu meilei ir tiesai degantieji savanaudžiai; komunistuose įsikūnijęs ir atgimęs tas pats pragaro gelmėse tūnojęs visų piktybių pradas viešai paviršiun iškilo šiame ir kituose nekaltųjų teismuose):
    Kun. S. Tamkevičiaus gynimosi kalba:

    „Daug nekalbėsiu, nevarginsiu visų, nors būtų galima dar daug ką pasakyti, — kalbėjo kun. S. Tamkevičius. Prokuroras Bakučionis pasakė, kad mano byla susideda iš 23 tomų kaltinamosios medžiagos ir buvo galima dar 23 tomus prirašyti. Taigi, ar aš kalbėsiu daug ar mažai — nuo to
padėtis nepasikeis. Jaučiuosi nekaltas. (J salę kun. S. Tamkevičius įeidavo visada su nuotaika, besišypsantis, ramus, tvirtas, — red. past.). Dirbau tai, ko iš manęs reikalavo kunigo pareigos. Evangelijoje aprašoma, kad, kai teisė Kristų, Jis nesigynė. Aš tik kunigas ir noriu pasekti Jo pavyzdžiu. Šiandien mano rankos surištos, elkitės su manimi kaip norit" (gynimosi kalba atpasakota).

    Prokuroras Bakučionis pagal LTSR BK 68 str. I d. kaltinamajam pareikalavo 6 m. griežto režimo lagerio ir 4 metus tremties.

Kun. S. Tamkevičiaus paskutinis žodis:

    ,,. . . Besimokant kunigų seminarijoje, pablogėjo sveikata. Galvojau, kad negalėsiu tęsti mokslų. Po dvejų metų, pašaukė į kariuomenę, per trejus karinės tarnybos metus pasveikau ir sėkmingai baigiau Seminariją. Dirbau, kiek galėjau, stengiausi gerai atlikti kunigo pareigas. 1969 m. atėmė kunigo pažymėjimą, daug kas galvojo, kad tuo man pakenks, bet priešingai — viskas išėjo tik į gerą. Paskutiniu metu vėl stipriai pablogėjo sveikata ... ir gegužės 6 d. mane areštavo . . . Vieną kartą besikalbant su tarybiniu pareigūnu, paklausiau: kaip tu žiūri į mane savo akimis. Jis atsakė: „Jei neužpyksi, pasakysiu. Žiūriu, kaip į labai gabų avantiūristą, kuriam labai ilgai viskas gerai sekėsi". Ne, aš neavantiūristas, aš esu Kristaus mokinys, kunigas. Mylėjau Dievą, žmones: senus ir mažus, jaunimą, dėl jo paaukojau visą savo gyvenimą, o jei reikės — vėliau paaukosiu ir gyvybę. Dirbau visur, kur Dievas mane siuntė, o dabar Jis mane siunčia ten, kur esu labiausiai reikalingas. Ir šiandien Jis mane tik perkelia iš vienos vietos į kitą. Visus gyvenimo kryžius stengiausi iš Dievo rankų priimti, tad ir šį kryžių imu, apkabinu ir bučiuoju. Garbė Jėzui Kristui ir Marijai" (Paskutinis žodis atpasakotas).

    Gruodžio 2 d. 15 vai. buvo perskaitytas nuosprendis, pagal kurį kun. S. Tamkevičius nuteistas 6 m. griežto režimo lageriu ir 4 metus tremties.

    TSRS Generaliniam Prokurorui Nuorašas: LTSR Vyriausiam Prokurorui
Šukytės Aldonos, Povilo, gyv. Biržai, Vytauto 16-8,
Valaitytės Bronislavos, Jeronimo, gyv. Kapsuko raj., Sasnava,
Judikevičiūtės Janinos, Jurgio, gyv. Kapsukas, Sporto 14-6,
P a r e i š k i m a s


(Trijų lietuvaičių stebinanti heroika kovoje prieš žmoniškumą praradusių Lietuvos parsidavėlių bestiališkus darbus):
    Vilniuje, vykstant kun. Sigito Tamkevičiaus teismui, mes, nespėjusios prieiti prie LTSR Aukščiausiojo teismo rūmų, vien už tai, kad norėjome dalyvauti teisiamojo kunigo byloje, buvome sulaikytos ir gavome: 1983.XI.30. Aldona Šukytė 5 paras arešto, 1983.XII.1. Bronislava Valaitytė ir Janina Judikevičiūtė po 10 parų arešto. Toks saugumo darbuotojų elgesys yra aiškus įrodymas, kad teisiamas nekaltas žmogus, nes teisingumas nebijo viešumos.

    Būdamos uždarytos kameroje be jokios kaltės, kaip ir nuteistieji kunigai, pasiryžome pakeisti taip labai reikalingus Lietuvai kunigus: Alfonsą Svarinską ir Sigitą Tamkevičių ir užimti jų vietas lageryje. Kiekviena iš mūsų sutinkame atlikti abiejų kunigų bausmę kartu, t.y. 13 metų griežto režimo lagerio ir 7 metus tremties.

    Generalinis Prokurore, grąžinkite Lietuvai kunigus, kurie nepadarė jokio nusikaltimo. Jeigu jums reikia krikščionių kraujo, tai leiskite mums pakeisti taip reikalingus mūsų tautai kunigus ir atlikti už juos visą bausmės laiką.
1983.XII.15.

    1983 m. gruodžio 15 d. Aldona Šukytė, Bronislava Valaitytė ir Janina Judikevičiūtė išsiuntė dar vieną pareiškimą Generaliniam Prokurorui, kuriame protestuoja prieš saugumo darbuotojų sufabrikuotą melą. Pareiškime rašoma: „Vykstant kun. Sigito Tamkevičiaus teismui 1983.XI.29.—1983.XII.2 d.d., mes buvome sulaikytos net nepasiekus Aukščiausiojo teismo rūmų ir nuvežtos į
miliciją, kur teismas nuteisė areštu, nors jokio nusikaltimo nepadarėme. Išvykstant paklausėm, už ką atlikom bausmę. Buvo paaiškinta, kad stumdėm milicininkus ir jėga veržėmės į teismo rūmus. Kadangi nieko panašaus nebuvo, prieš tokį begėdišką melą reiškiame griežčiausią protestą".

MINTYS, PERSKAIČIUS STRAIPSNJ „VIENOJE
RANKOJE ROŽANČIUS, KITOJE — VĖZDAS"

(Visi didžiausieji pasaulio nusikaltėliai nekaltuosius teisė „įstatymo" vardu nuo Jeruzalės Sinedriono iki dabarties laikų):

    Dievo Tarno Arkivyskupo Matulaičio užrašuose skaitome: „Tiek mūsų Bažnyčia kentėjo prie caro, dabar ir vėl naujos kančios, ir tai vardan sąžinės laisvės. Dieve, koks keistas šis pasaulis . . . Tie patys žmonės, kurie neseniai kovojo prieš cenzūrą, prieš spaudos laisvės varžymą, dabar neleidžia kitokių pažiūrų laikraščių . . . Tie žmonės, kurie taip karštai reikalavo susirinkimų ir susibūrimų laisvės, ir žodžio laisvės, dabar kitokių nuomonių žmogui neduoda nė lūpų praverti... Jie seniau reikalavo lygių teisių, o dabar jas pripažįsta tik savo šalininkams. Kaip dažnai čia taikomas laukinio nedorėlio doros dėsnis". (Užr. 174-175).

    Niekur turbūt pasaulyje tiek nekalbama apie visokias laisves kaip Sovietų Sąjungoje ir niekur jos taip grubiai nepažeidinėjamos kaip toje pačioje Sąjungoje. L. Boerne yra pasakęs: „Nėra žmogaus, kuris nemylėtų laisvės, tik teisingasis jos reikalauja visiems, o neteisingasis — tik sau pačiam". Visas pasaulis religijos laisvę supranta taip: nori — tikėk, nenori — netikėk. Tuo pačiu esi nevaržomas atlikti visa, kas yra susiję su tikėjimo praktikavimu ar jo nepraktikavimu. Pas mus sąžinės laisvė aiškinama, jog „pagal proletarinį-marksistinį sąžinės laisvės supratimą ateizmo laisvė yra laisvė kiekvienam piliečiui išsivaduoti iš religinių iliuzijų, išsiugdyti mokslinę-marksistinę pasaulėžiūrą ir netrukdomai ja vadovautis gyvenime . . . Kol tikintysis nėra atsikratęs religinių iliuzijų, tol negali
būti visiškos sąžinės laisvės. Socialistinės santvarkos sąlygomis sąvoka „pilna sąžinės laisvė" norima tik pažymėti didžiausią pasiekimą kovoje už žmogaus išvadavimą nuo prietarų. Visiška sąžinės laisvės bus pasiekta komunistinėje visuomenėje" („Tarybiniai įstatymai apie religinius kultus ir sąžinės laisvę"). Visa tai perskaičius, nesunku suprasti, kad ateistai laisvės reikalauja ir ją praktiškai pripažįsta tik sau patiems. Jų „teisingumas" matomas bei sutinkamas visur: pradedant eiliniais tikinčiųjų persekiojimais ir baigiant gėdingais teisminiais susidorojimais.

    Po kunigo Alfonso Svarinsko teismo spaudoje pasirodė ilgas straipsnis. Jame kun. A. Svarinskas buvo apšauktas banditu, švelniausiai aiškinant, jų pagalbininku, ryšininku. Pirmiausia, straipsnio autoriui norėtųsi pasiūlyti pasiimti tarptautinių žodžių žodyną ir gerai išsiaiškinti skirtumą tarp žodžių — „banditas", „banditizmas" ir „partizanas", bet ne apie tai kalba. Kyla klausimas, kodėl buvo taip svarbu kun. A. Svarinską per spaudą apšaukti banditu. Nesunku tai suprasti. Saugumas turėjo savo tikslus: 1) liaudies ypatingai gerbiamą ir mylimą kunigą apjuodinti tiek tikinčiųjų, tiek netikinčiųjų akyse, — atseit, mes nekaltų žmonių neteisiame. Naivu būtų tikėti, kad po tokio straipsnio kun. A. Svarinsko autoritetas ir populiarumas būtų sumažėjęs. O jei ir sumažėjo, tai tik tų brolių ir sesių akyse, kuriems jau nesvarbu nei Dievas, nei Tėvynė, nes mintys pajėgia suktis vien apie siaurą asmeninį materialų pasaulį.

    Suėmus kun. Sigitą Tamkevičių, liaudyje girdėjosi svarstymai: „Už ką teis ir ką drįs rašyti spauda apie kunigą Sigitą? Juk neramiaisiais pokario metais jis buvo dar vaikas." Kai vieni tvirtino, kad medžiagos kun. S. Tamkevičiui apkaltinti negalės prigalvoti nė išradingiausi korespondentai; kiti, daugiau patyrę, teigė, jog sovietiniai propagandistai sugalvos kuo apjuodinti ir šį, visų nuomone, teisingą, dorą ir uolų kunigą. Pastarieji neapsiriko. Vos tik pasibaigus teismui, sekančią dieną, „Tiesa" jau išspausdino korespondentės S. Mockuvienės straipsnį grėsminga antrašte — „Vienoje rankoje rožančius, kitoje — vėzdas".

    Straipsnio „teisingumą" liudija pirmieji jo sakiniai:
„Tiesa, kunigas Sigitas Tamkevičius praeityje nebendravo su buržuazinių nacionalistų gaujomis, nelaimino jų kruvinų „žygdarbių", neslėpė bažnyčios požemiuose banditų ginklų, kaip tai darė, pavyzdžiui tas pats A. Svarinskas". Norisi paprašyti korespondentės S. Mockuvienės patikslinti, kurių bažnyčių požemiuose kun. A. Svarinskas slėpė banditų (partizanų, — red. past.) ginklus ir kokius jų žygdarbius laimino, jei nuo 1946 metų iki 1956 metų buvo kalinamas ir tik 1954 metų spalio 3 d. spec. lageryje Abizėje buvo įšventintas kunigu.

    Dėl svarumo griebtasi grubaus melagingo šmeižto. Taigi, perskaičius pirmus sakinius, nesunku suprasti, kokiu stiliumi parašytas ir visas straipsnis.

    Skaitančiajam straipsnį į akis krinta, kad korespondentė nemini teismo sudėties, praktiškai slepia beveik visų liudininkų pavardes. Jau vien iš oficialaus pranešimo spaudoje aišku, koks pompastiškai išpūstas, juridiškai nepagrįstas yra kun. S. Tamkevičiaus kaltinimas antivuosmenine ir antitarybine veikla, štai ką vardina straipsnio autorė S. Mockuvienė: kaltinamas „už religinių apeigų atlikimą ne vien tik maldos namuose". Tokiomis apeigomis praktiškai gali būti laikoma: ligonių aptarnavimas (namuose ir ligoninėje), Vėlinių ar laidotuvių procesija į kapines, kryžiaus — namo ar buto — šventinimas ir 1.1. Bet juk visa tai yra tik religinės laisvės, kurią garantuoja Tarptautinė žmogaus teisių deklaracija bei šalies konstitucija, realizavimas gyvenime. Autorė toliau aiškina, kad kun. S. Tamkevičius „pastoviai kurstė tikinčiuosius nepaklusti" tokiems draudimams ir tvirtina, kad religines apeigas galima atlikti tik maldos namuose, kai net Religinių susivienijimų nuostatai nurodo, kad religines apeigas galima atlikinėti bažnyčiose (maldos namuose), šventoriuje bei kapinėse. Teisingai suprasdamas kiekvieno žmogaus prigimtines teises, kurias privalo garantuoti kiekviena valstybė, nepriklausomai nuo jos ideologijos, šis kunigas siekė, kad tikinčioji visuomenės dalis realiai galėtų pasinaudoti konstitucinėmis — kaip piliečio ir prigimtinėmis — religinėmis — kaip žmogaus teisėmis, nelaužant
bažnytinių ir tautinių tradicijų. Be to, per Vėlines eiti į kapines ir ten melstis kunigus ir tikinčiuosius įpareigoja pati Bažnyčia. O kokiu pagrindu galima taikyt kaltinimą „visuomeniška" ar „antivuosmeniška" veikla, kai kalbama apie butų šventinimą, ligonių lankymą?! Juk tai pačia savo esme privatus dalykas. Toliau korespondentė S. Mockuvienė kaip nusikaltimą straipsnyje iškelia „grupinį vaikų mokymą". Koks gi skirtumas — grupinis ar pavienis? Juk visus moko tos pačios religijos. Jeigu teisė mokyti vaikus tėvų religijos kaip tokia Konstitucijoj palikta ir jeigu tėvai, mokydami vaikus religijos, iš esmės nepažeidžia įstatymo, tai lygiai taip pat jo nepažeidžia ir tada, kai nori vaikus tikėjimo išmokyti kuo geriau. Tai kuo gi kaltas kunigas, kai realizuodamas tą pačią Konstitucijos laisvę, padeda tėvams tai atlikti. Pagaliau tai pirmaeilė kunigo pareiga. Galbūt šio kaltinimo esmė žodžiuose „religinis vaikų mokymas". Ateistai dažnai tai vadina nusikaltimu ir kaip argumentą pateikia Konstitucijos įstatymą, kad Bažnyčia atskirta nuo mokyklos. Bet ką tai bendro turi su įstatymo pažeidimu, — pvz., religinių mokyklų steigimu bei privalomo religinio mokymo įvedimu? Ar galima kiekvieną pamokymą vadinti mokykla?!

    Kun. S. Tamkevičius straipsnyje kaltinamas, kad Šlavantų bažnyčioje ragino tikinčius tėvus neleisti savo vaikus įrašyti į bedieviškas organizacijas, skirtas netikintiems. Pagaliau to privalėtų pageidauti ir mokytojai, jei jiems iš tiesų rūpi, kad mokiniai neaugtų veidmainiais.

    S. Mockuvienė straipsnyje aiškiai pripažįsta, kad sovietinėje Lietuvoje nusikaltimu laikoma: pareiškimų rašymas bei parašų po jais rinkimas. Ir dar vieną nusikaltimą suranda korespondentė: „Praėjusių metų pabaigoje per pamokslą jis apsiskelbė organizuojąs šventoriuje kalėdinę elgutę, pakvietė parapijiečius atsivesti vaikus, o sau į pagalbą pasitelkė dar porą kunigų." Ar girdėta kur nors pasaulyje, tegul ir ne tokioje „laisvoje" šalyje kaip Lietuva, kad Kalėdinės eglutės suruošimas ir pasikvietimas talkai draugų kunigų būtų laikoma valstybiniu   nusikaltimu,   . . . pagrįstai   įtrauktinu,   kai
kalbama apie nuobaudą šešeriems metams griežto režimo lageriu ir ketveriems metams tremties?

    Korespondentė S. Mockuvienė labai dažnai mini, kad S. Tamkevičius užsiiminėjo šmeižtu, juodino tarybinę tikrovę ir kartu tvirtina, kad nuteistasis tiesioginio žodžio nepasakė ir neparašė prieš tarybų valdžią: „Kun. S. Tamkevičius puikiai žinojo, kad atvirai kalbėdamas prieš tarybų valdžią ne ką laimėsi, . . . pamokslai užmaskuoti suktais pareiškimais apie bedievystės žalą". Taigi, tenka pastebėti, kad juodinti tarybinės tikrovės nėra jokio reikalo, pakanka žinoti ar pasakyti tiesą apie ją, kad būtum apšauktas valstybiniu nusikaltėliu.

    Įdomu, ką galvoja pati S. Mockuvienė rašydama: „Žmogiška pagarba teisė į mokslą, ... ir kitas socialinės privilegijas visada buvo ir yra taikoma visiems vienodai". Kuo ji laiko tuos žmones, kurie skaitys jos parašytą straipsnį, kurie žino daugybę diskriminacijos faktų ir patys yra patyrę daug skriaudų vien už tai, kad drįsta pasirodyti praktikuojančiais tikinčiaisiais? Korespondentė galbūt mėgins remtis pavieniais liudininkais, kurie neva paneigė kai kuriuos „Kronikoje" iškeltus persekiojimo faktus. Gyvenant sovietinėje Lietuvoje, nesunku suprasti, kaip buvo „surasti" ir „padaryti" liudininkai. Ne visi nukentėjusieji sugeba atlaikyti saugumo spaudimą. Kai pagrasinama išmesti iš darbo ar mokyklos, kai kas ir paneigia ankstesnius tikrus parodymus. Juk visiems puikiai žinoma, kaip saugumiečiai renka liudininkus. Panašiai buvo renkami liudininkai prieš kun. A. Svarinsko bylą: išsikviečia valdžios atstovai darbuotoją ir įsako, kaip jis turės kalbėti kunigo teisme, duodant parodymus. Tokiu būdu buvo renkami liudininkai ir kun. S. Tamkevičiaus bylai. Suėmus kun. S. Tamkevičių, tardymui buvo iškviesta ne viena dešimtis liudininkų, bet nė vienas iš jų stebėti teismo proceso nepateko, nors norėjo ir dėjo pastangų. Kodėl jų neįleido į salę?

    Apie 70000 tikinčiųjų pasirašę po pareiškimų-protestų tekstais, kad susidorojimas su kun. S. Tamkevičiumi bus
grubus nusikaltimas, bet į tai niekas neatsižvelgė. Jeigu kalbama ne apie kriminalinį nusikaltimą, o apie visuomeninę, religinę ar politinę veiklą, tai net ir arti 70000 pasirašiusių protestas prieš kun. S. Tamkevičiui keliamus kaltinimus nėra pakankamas liudijimas spręsti apie kunigo veiklos nusikalstamą pobūdį? Alimentininkui, grobstytojui, chuliganui apginti nuo baudžiamosios atsakomybės neretai pakanka keliolikos ar keliasdešimties kolektyvo narių prašymo bei garantijos, o padėti nekaltai teisiamam kunigui, kurio „eglutė", „eitynių organizavimas", „grupinis vaikų mokymas" nepatiko saugumui, nepakanka ir dešimčių tūkstančių liudijimo.

    Skaitytojui taip ir liko neaiškūs „faktais įrodyti" kun. S. Tamkevičiaus ryšiai su pogrindžio leidiniu „Kronika", kadangi nė vieno iš tų „faktų" korespondentė S. Mockuvienė savo straipsnyje nepanoro pagarsinti. O liudijimai apie „Kronikoje" pagarsintų žinių nepagrįstumą, žinant visą sistemą, daugiau nei juokingi, kaip, pvz. galima paminėti atvejį, minimą straipsnyje, apie Šaukėnų vidurinę mokyklą — į teismą liudyti kviečiamas ne nukentėjęs mokinys, bet elgesį sumažinusi mokytoja.

    Tai, kad kun. S. Tamkevičius nenurodė UNESKO adreso, kaip rašoma „Tiesoje", skamba kaip kaltinimas ne kunigui, o tiems, kurie nepalieka net galimybės prašyti pagalbos, slėpdami nuo žmonių daugelį tarptautinių žmogaus teisių, globos ir gynimo organizacijų, darydami įvairius trukdymus su jomis susisiekti, į jas kreiptis.

    Perskaičius straipsnį, peršasi išvada: taip galima nuteisti kiekvieną Lietuvos kunigą. Tiek tikinčiam, tiek netikinčiam blaiviai mąstančiam žmogui taip ir liko neaišku, už ką nuteistas kun. S. Tamkevičius? Už grupinį vaikų mokymą?! Už tikėjimo gynimą?! — bet juk tai kunigo pareigos! Už pareiškimų rašymą? — visiems piliečiams garantuota žodžio, spaudos laisvė. Už ateizmo kritiką? — persekioti už kritiką draudžiama įstatymais. Jei kunigas iš tiesų būtų kaltas, nereikėtų taip stropiai ruoštis teismui: slėpti teismo posėdžio datą; kuo griežčiausiai prižiūrėti, kad žmonės neišeitų iš darbaviečių (nesusikeistų darbo valandomis), o
atvykusius Vilniun vaikyti nuo teismo rūmų, sodinti paroms, — ir teismo procesas, be abejonės, būtų rodomas kuo platesnei visuomenei.

    Korespondentė Mockuvienė, 4 d. stebėdama teismo procesą, taip ir nesugebėjo rasti nė vieno įtikinamo rimto kaltinimo. Aukštas partinis darbuotojas vienam kunigui prasitarė: „Ko jūs pykstate ant korespondentų? Jie straipsnius apie kun. A. Svarinską ir kun. S. Tamkevičių parašė taip, kad tiesiog akivaizdus jų nekaltumas!"

    Korespondentės S. Mockuvienės straipsnį, pavadintą „Vienoje rankoje rožančius, kitoje — vėzdas" liaudis supranta — „Vienoje rankoje rožančius, kitoje — tiesa". Būtent, tiesa ir yra baisiausias vėzdas sovietiniam ateizmui. Dar gerokai prieš kun. S. Tamkevičiaus teismą, tik po jo suėmimo, liaudyje kursavo išsireiškimas, nugirstas iš tų, kurie ruošėsi susidoroti su uoliu kunigu: „Pagavome didelį jautį, tik nesurandame jam grandinės pririšti", tai reiškia — turime suėmę didelį žmogų, tik niekaip nesurandame jam apkaltinimo. Todėl ne paslaptis, kodėl kun. S. Tamkevičius net 7 mėnesius buvo laikomas saugumo rūsyje. Jau pats straipsnio žaibiškas pasirodymas spaudoje (rytojaus dieną po teismo) kalba, kad viskas buvo iš anksto nutarta, surežisuota, o teismo procesas — tik savotiška vaidyba.

    Beveik prieš du tūkstančius metų įstatymo vardu mirčiai buvo pasmerktas Kristus: „Mes turime įstatymą, ir Jis turi mirti" (. . .) Savo metu Hitleris įstatymo vardu šaudė žydus, Stalinas — trėmė į Sibirą milijonus nekaltų žmonių ... Ir šiais metais taip pat įstatymo vardu Vilniuje Aukščiausias Teismas nuteisė du uoliausius Lietuvos kunigus — A. Svarinską ir S. Tamkevičių.

    Istorija pasmerkė praeities klaidas. Nėra abejonės, kad ateities istorija panašiai įvertins ir dabarties įvykius; o jei istorija kartais ir suklystų, — Dievas nesuklys!

ŠTAI KOKIA SOVIETINĖ TIKĖJIMO LAISVĖ!


(Didžiausia tikėjimo laisvė tik vienintelei raudonajai marksistinei „religijai"):
    Nuteisus kun. Alfonsą Svarinską ir areštavus kun. Sigitą Tamkevičių, Lietuvos tikintieji pradėjo rinkti parašus po pareiškimais — protestais, adresuotais KP CK generaliniam sekretoriui Jurijui Andropovui bei generaliniam prokurorui, reikalaudami išlaisvinti neteisingai suimtus kunigus. Kad pareiškimų-protestų tekstai su parašais pasiektų adresatus, o nebūtų sulaikyti dar Lietuvoje, KGB būstinėje, tikintieji dalimis juos vežė į Maskvą ir užregistruotus palikdavo pirmajame kambaryje. Po pareiškimų-protestų tekstais dėl kunigų išlaisvinimo pasirašė 123000 tikinčiųjų, iš kurių 22 pasirašė krauju. Būtų pasirašę dar daugiau tikinčiųjų, jei ateistai nebūtų ėmęsi represinių priemonių, kad tik sutrukdytų parašų rinkimą. Lietuvos bedieviai bauginimais bandė įsakinėti, kad net kunigai draustų tikintiesiems pasirašinėti po pareiškimų tekstais. Žmones, renkančius parašus, saugumiečiai, vartodami fizinę jėgą, gaudė, grūdo į mašinas ir vežė į milicijos skyrius. Ten baugino, grasino, atiminėjo parašus bei tekstus, baudė 50 rub. administracinėmis baudomis. Per lietuviškos televizijos laidas liaudis buvo bauginama, jog parašų rinkėjai gali būti nubausti kalėjimu. Ne viename rajone pasirašiusius po pareiškimais asmenis saugumo darbuotojai tardė, vertė pasirašyti po jų duodamais neaiškiais tekstais.

    Prie pareiškimų-protestų, kurie buvo vežami į Maskvą, buvo pridėti pareiškimai generaliniam prokurorui ir Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pirmininkui, kuriuos Lietuvos tikinčiųjų vardu pasirašė Aldona Šukytė, Albina Žemaitytė, Alfonsas Bumbulis ir Juozas Kazalupskas.


TSRS Generaliniam Prokurorui

Lietuvos tikinčiųjų katalikų
P a r e i š k i m a s


(Okupuotos Lietuvos tarybinėje konstitucijoje surašytos laisvės yra ištisas melas, skirtas užsienio kraštų nekritiškų žmonių apgaulei ir komunizmo plėtros propagandai):
    Generalini Prokurore, mes, tikintieji Lietuvos katalikai, kreipiamės į Jus su prašymu, kad Jūs peržiūrėtumėte mūsų kunigų — Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus — bylas ir juos išlaisvintumėte, nes jie neteisingai nuteisti Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo 1983 m. gegužės mėn. pagal Baudžiamojo Kodekso 68 str.: Alfonsas Svarinskas nuteistas 7 m. įkalinimo ir 3 m. tremties, o S. Tamkevičius areštuotas teismo salėje taip pat pagal 68 str.

    1. Mes dažnai girdėjome jų pamokslus ir sąžiningai liudijame, kad jie nevedė jokios antitarybinės propagandos, o tik aiškino religines tiesas, gynė tikinčiųjų teises ir kartais kritikuodavo ateistų išpuolius prieš religiją ir tikinčiuosius, kas leidžiama pagal tarybinės Konstitucijos 49 ir 52 str.

    2. Lietuvos ateistai labai klaidingai ir neteisingai varo propagandą prieš religiją, Bažnyčią ir tikinčiuosius, jėga verčia tikinčiuosius priimti ateizmą. Štai visa eilė gyvenimo pavyzdžių: a) Jie laikraščiuose, žurnaluose ir brošiūrose dažnai melagingai šmeiždami, puola religiją, Bažnyčią ir kunigus. Prašome paskaityti straipsnius prieš religiją ir įsitikinsite.

    Net neprotingi gyvūnai gina save, nejaugi kunigai ir tikintieji neturi teisės apsiginti? Jau 40 metų neturime jokio religinio laikraščio. Vienintelė apsigynimo galimybė — pamokslai bažnyčiose. Bet tai ateistams labai nepatinka, nes kunigai parodo jų melagingus ir šmeižikiškus išpuolius bei šmeižtus.

    b) Ateistai mokyklose dažnai verčia tikinčiųjų vaikus prieš tėvų norą stoti į bedieviškas organizacijas, draudžia lankyti bažnyčią, kas nestoja — baudžia. Visi tikintieji vaikai privalo lankyti ateistinius susirinkimus. Nejaugi kunigai ir tikintieji privalo apie tai tylėti, kai Tarybinės Konstitucijos 50 str. garantuoja sąžinės ir religijos laisvę.

    c) Lietuvos tikintieji jau 40 metų neturi religinės spaudos: nei knygų, nei laikraščių, nei maldaknygių. Tiesa, laike 40 m. išleistos kelios knygos mažu tiražu, bet tai tik dėl kunigų, o maldaknygių buvo tiek mažai, kad 10000 tikinčiųjų gavo tik vieną egzempliorių. Net elgetos anksčiau gaudavo didesnę paramą iš žmonių, negu tikintieji gauna
religinės spaudos iš valstybinių bedievių. O kitose demokratinėse šalyse, kaip Lenkijoje, VDR, Vengrijoje ir kt. — visai kitas pasaulis: ten bažnyčiose vaikai mokomi religijos, tikintieji turi religinius laikraščius ir knygas. Mes pavydim Afrikos negrams religinės laisvės.

    Prokurore, jūs gerai suprantate, kad mūsų tikinčioji liaudis tokioje padėtyje negali tylėti ir netylės, nors ir daugiau kunigų eis į kalėjimus.

    d) Kai kituose komunistiniuose kraštuose tikintieji laisvai atlieka religines eisenas į kapines ar į kitas bažnyčias, pas mus už tai teisia, nors mūsų krašte tokios eisenos vyksta jau 600 metų ir Konstitucija 50-uoju straipsniu tai leidžia.

    e) Tarnautojai ir mokytojai neturi teisės laisvai lankyti bažnyčios. Tikintieji neturi nei radijo, nei televizijos laidų. Viskas skiriama tik ateistams.

    f) Dar daugiau — dažni bedievių išpuoliai visiškai nesuderinami su Konstitucija, tuo būdu žeminama ne tik partija, bet ir visa komunistinė santvarka; ateistai trukdo jaunuoliams įstoti į kunigų seminarija, ruošti vaikus pirmai išpažinčiai ir Komunijai, patarnauti šv. Mišioms, kišasi į kunigų ir vyskupų skirstymus.

    3. Tarybiniai laikraščiai dažnai peikia darbininkų ir tarnautojų blogą elgesį ir aplaidumą; net draugiški teismai griežtai perspėja tvarkos laužytojus.

    Kunigai — A. Svarinskas ir S. Tamkevičius — taip pat priešinosi Konstitucijos ir tarptautinių susitarimų garantuotų žmogaus teisių pažeidimams. Reikėjo tik džiaugtis, kad atsirado žmonių, kuriems rūpėjo, kad būtų laikomasi tvarkos, kurie kritikavo neteisingą ateistų elgesį tikinčiųjų atžvilgiu (tai naudinga partijai ir vyriausybei), bet už tai juos žiauriai nubaudė. Ar tai protinga ir teisinga?! Taip elgėsi Stalinas. Už tai jį pasmerkė partija ir visas pasaulis. Kam gi kartoti tas pačias klaidas?

    4. Mes visi, veik visa mūsų liaudis, taip pat smerkiame ateistų išpuolius, kaip ir minėti kunigai. Tuomet reikėtų ir mus areštuoti ir įmesti į kalėjimus. Bet tai nieko nepadės. Stalinas stengėsi jėga užgniaužti žmonių tikėjimą į Dievą,
tačiau žmonės be savo teisių negali gyventi kaip ir be duonos.

    5. Nenuostabu, kad tikinti liaudis giliai pergyveno dėl kunigo A. Svarinsko teismo, užjautė jj taip, lyg būtų pati teisiama. Milicija jėga vaikė tikinčiuosius nuo teismo rūmų, vežė juos už 40 km. į miškus, sodino 10 parų arba baudė 50 rub. administracinėmis baudomis. Tuo dar labiau sukėlė žmonių pasipiktinimą. Ar padėtis pagerėjo, areštavus kun. A. Svarinską?

    6. Tikinčioji liaudis taip pat išlaiko tarybinę valstybę: dirba įstaigose, gamyklose laukuose . . . neretai geriau ir sąžiningiau kaip bedieviai. Mes, ta pati darbo liaudis, prašome peržiūrėti kunigų — A. Svarinsko ir S. Tamkevičiaus — bylas ir juos išlaisvinti.

    Pastaba. Jūsų patarti, mes šiuo klausimu pareiškimu kreipėmės į respublikos prokurorą, bet jis mums atsakė tik žodžiu: „A. Svarinskas yra nusikaltėlis ir nebus išlaisvintas, ir S. Tamkevičiaus byla nebus nutraukta". Todėl kreipiamės į jus ir tikimės, jog peržiūrėsite bylas ir minėtus kunigus išlaisvinsite, o kad ateityje nereikėtų jų vėl teisti, prašome pasirūpinti, kad neteisėti ateistų išpuoliai nepasikartotų.
    1983 m. liepos 16 d.

*     *     *

TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumo Pirmininkui

Lietuvos tikinčiųjų

P a r e i š k i m a s


    Gerbiamas Pirmininke, mes kreipiamės į jus gyvybiškai svarbiais klausimais ir tikimės, kad juos protingai išspręsite.

    Sutinkamai su tarybinės konstitucijos 52 str. mes turime religijos ir sąžinės laisvę, bet Lietuvoje šis straipsnis pastoviai pažeidinėjamas.

    1. Jau 40 metų neturime jokio religinio laikraščio ir žurnalo, o keletą religinių knygų gavo tik kunigai, iš 10000 tikinčiųjų tik vienas gavo maldaknygę. Mes pavydime savo
prabočiams, gyvenusiems caro laikais ir Afrikos negrams, kurie turi pakankamai religinės literatūros. Kitose demokratinėse šalyse visai kitas vaizdas. Tik mes nuskriausti.

    2. Mokyklose mokytojai verčia tikinčius mokinius stoti į bedieviškas organizacijas. Dažnai prievarta surašo visą klasę; kas priešinasi, tą pastoviai baudžia ir persekioja, visiems draudžia lankyti bažnyčią. Tikintieji mokytojai neturi teisės lankyti bažnyčios — už tai juos pašalina iš darbo. Taip elgiamasi ir su kitais tarnautojais.

    3. Tikintieji neturi jokių radijo ar televizijos programų.

    4. Ateistinė valdžia kišasi į kunigų seminarijos vidaus reikalus — trukdo įstoti visiems norintiems siekti kunigystės kandidatams. Savo valią primeta vyskupų ir kunigų paskyrimuose bei skirstymuose. Kodėl mes taip pažeminti, kad neturime jokių teisių, kurias suteikia šalies Konstitucija? Akivaizdus faktas: vyskupas Julijonas Steponavičius jau daugiau nei 20 m. ištremtas iš Vilniaus už sąžiningą savo pareigų atlikimą.

    5. Kai kitose demokratinėse šalyse tikintieji laisvai atlieka religines eisenas į kapus ar kitas bažnyčias, pas mus už tai baudžia ir teisia, nors tarybinė Konstitucija 50 straipsniu tai leidžia. Kodėl taip? Jau 600 metų kai mūsų krašte vyksta tokios eisenos.

    6. Kodėl mes turime mokėti už elektrą bažnyčiose 6 kartus brangiau kaip kiti? Sakoma, kad mums nemokamai duodamos bažnyčios, o iš tikrųjų mes privalome mokėti milžiniškas sumas, nors patys jas pastatėme. Kur rasti dar tokią valstybę?

    7. Neteisingai atėmė Klaipėdos bažnyčią, pastatytą mūsų pačių rankomis ir lėšomis, ir iki šiol negražina, tik vis žada pastatyti kitą. Kur teisingumas?

    8. Ateistinė administracija daugelyje vietų, laidojant tikintį, tikintiesiems draudžia jį lydėti su kryžiumi ir gedulingomis vėliavomis, kaip mūsų apeigos to reikalauja. Taip pat neleidžia statyti kryžių ant tikinčiųjų kapų ir prie nuosavų namų, kaip pas mus nuo seno įprasta. Taigi ir mirusieji neturi religinės laisvės.
    9. Naujuose miestuose: kaip Akmenė, Elektrėnai, Sniečkus — neleidžiama atidaryti maldos namų, nors daugumą gyventojų to nori.

    10. Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumas 1976 m. liepos 28 d. nutarė: „Religinės bendruomenės turi teisę įsigyti transporto priemones", o praktikoje tikintiesiems neleidžiama net išsinuomoti autobusą arba nusipirkti seną.

    11. Pagal lenininį principą „bažnyčia atskirta nuo mokyklos" reiškia, kad negalima mokyti religijos. Bet pas mus ateistai draudžia mokyti vaikus religijos net bažnyčiose. Demokratinėse šalyse tai daroma laisvai.

    12. Ateistinė vadovybė verčia tikinčiuosius dirbti sekmadieniais ir šventadieniais, nors jų dauguma. Lenkijoje katalikai gali laisvai švęsti, o darbą visgi atlieka.

    13. Bedieviškos priespaudos pasekmė aiškiai pasireiškė kunigų A. Svarinsko ir S. Tamkevičiaus areštu, kurie stengėsi apginti tikinčiųjų teises.

    Tie ir kiti skaudūs dalykai labai spaudžia ir erzina visą tikinčiąją liaudį; be religijos laisvės mes negalime gyventi kaip ir be duonos. Prašome jus išgyvendinti tokią prieškonstitucinę bedievių priespaudą.
    Mūsų adresas: Lietuva, Kaunas, Mažoji g-vė 1-10, Juozas Kazalupskas.
1983.VII.26.

*     *     *

TSRS KP CK Generaliniam sekretoriui J. Andropovui —
TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumui

Lietuvos tikinčiųjų: Aldonos Šukytės, Albinos Žemaitytės, Alfonso Bumbulio, Juozo Kazalupsko


P a r e i š k i m a s


(Komunistinės valstybės sostinės — Maksvos — aukštųjų valdžios pareigūnų poelgis su tikinčiųjų katalikų atstovais yra dvidešimtojo amžiaus gėda):
    1983 m. gegužės mėn. mes atvykome į Maskvą pas Generalinį Prokurorą su prašymu peržiūrėti kunigų Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus bylas ir išlaisvinti, kaip neteisėtai nubaustus. Mus priėmė prokuroras Utkin, kuris nurodė, jog pirmiau reikia kreiptis į LTSR Prokurorą, o su jo raštišku atsakymu atvykti vėl pas jį.

    1983 m. birželio mėn. 24 d. mes kreipėmės į LTSR Prokuratūrą su Lietuvos tikinčiųjų pareiškimu kun. A. Svarinsko ir kun. S. Tamkevičiaus išlaisvinimo klausimu. Mus priėmė jo pav. prokuroras Bakučionis, kuris pažadėjo mėnesio laikotarpyje duoti atsakymą. Gavome atsakymą — tik žodinį, jog kun. A. Svarinskas nusikaltėlis ir nebus paleistas. Kun. S. Tamkevičiaus byla nebus panaikinta.

    1983 m. rugpjūčio mėn. 25 d. 9 vai. 20 min. atvykome į Maskvą su tikslu kreiptis į Tarybų Sąjungos aukščiausios valdžios įstaigas, prašydami išleisti kaip neteisėtai nubaustus kunigus: Alfonsą Svarinską ir Sigitą Tamkevičių.

    Mes atvykome su šiais dokumentais:
    1. Lietuvos tikinčiųjų pareiškimas TSRS Generaliniam Prokurorui, kuriame buvo nurodytas bendras skaičius 123000 iš jų — 22 krauju pasirašiusieji. Lietuvos tikinčioji liaudis liudija, jog kunigai: A. Svarinskas ir S. Tamkevičius yra neteisėtai nubausti ir prašo juos paleisti kaip visai nekaltus.

    2. Aštuoni pokai parašų su tekstais, dėl minėtų kunigų išlaisvinimo.

    3. Lietuvos tikinčiųjų pareiškimas TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumui dėl tikinčiųjų persekiojimo Lietuvoje, prašant jiems teisių ir laisvių.

    4. Paketas su tekstais ir parašais (daugiau kaip 5000) adresuotas TSRS CK Generaliniam Sekretoriui J. Andropovui, prašant išlaisvinti kunigus — A. Svarinską ir S. Tamkevičių.

    5. Du laiškai su pareiškimais TSRS įgaliotiniui prie Ministrų Tarybos religijos klausimais.

   
Mums atvykus į Maskvą, stotyje — priėjo grupė milicijos   pareigūnų   ir   civiliai   apsirengusių   žmonių.
Pareigūnai paėmė mūsų daiktus ir, panaudodami jėgą ir prievartą, nutempė mus į milicijos skyrių. Jie padarė kratą asmeninių daiktų ir pareikalavo pasų. Tada mes pareikalavome jų asmeninių dokumentų ir prokuroro sankcijos. Iš pradžių pareigūnai nesiteikė parodyti savo dokumentų, bet grasino mums. Vėliau pateikė dokumentus Ruslov ir Tichonov, o likusieji ir du iš Lietuvos — nepateikė dokumentų ir prokuroro orderio neparodė. Pareigūnas Tichonov padarė išrašą mūsų pasų ir surašė konfiskuotus dokumentus. Ruslov, pasitaręs su kitais pareigūnais, sugrįžo ir pareikalavo mus pasirašyti po neteisėtu nutarimu, jog mes neturime teisės lankytis Maskvoje ir Maskvos srityje. Jei mes pasirašysime, žadėjo paleisti laisvai važiuoti namo, priešingu atveju — ginkluota jėga išgrūsią mus iš Maskvos. Mes pasirašyti atsisakėme. Tada iš naujo pareikalavo mūsų pasų. Mums pasidarė aišku, kad dokumentų negrąžins (pareiškimų, parašų su tekstais), neleis kreiptis į TSRS aukščiausios valdžios organus.

    Mes nutilome ir nereagavome į neteisėtus milicijos pareigūnų reikalavimus. Pareigūnai prievarta atėmė iš mūsų pasus. Jie sustatė kaltinamąjį aktą, lyg tai mes trukdėme keleiviams ir krovinių nešėjams. Jie pakvietė du krovinių nešėjus, kurie pasirašė aktą, nors mes niekam netrukdėme ir niekas tuo nesiskundė. (. . .)

    Milicijos pareigūnai su grasinimais reikalavo mus pasirašyti aukščiau minėtą neteisėtą nutarimą, šaipėsi iš mūsų, šiurkščiai elgėsi. Milicijos kapitonas, kuris nepasisakė pavardės, grasino mus sumušti. Paskui pareigūnai nutempė mus pas milicijos skyriaus viršininką — pulkininką Filimonovą Aleksiejų. Ten jau buvo daug milicijos pareigūnų ir civilinių žmonių. Jis reikalavo mus pasirašyti neteisėtą nutarimą, jog mes neturime teisės lankytis Maskvoj ir jos srityj, grasino mus pasodinti, perduoti spec. tarnybai, išvadino fanatikais, apkaltino už kokią tai agitaciją. Po viso to pulkininkas Filimonov Aleksiej priėjo prie kiekvieno iš mūsų asmeniškai ir su grasinimais reikalavo mus pasirašyti aukščiau nurodytą neteisėtą dokumentą.
    Mes reikalavome grąžinti mūsų konfiskuotus dokumentus ir leisti kreiptis į TSRS aukščiausios valdžios organus. Vietoj mūsų prašymo, pulkininko A. Filimonov įsakymu, milicijos majorui Čiumak vadovaujant, išlaikė mus vienuolika valandų milicijos skyriuje. Grupė milicijos pareigūnų ir civilių 21 valandą nutempė mus iš milicijos skyriaus į traukinį Maskva — Kaliningradas ir prievarta sugrūdo mus į vagoną.

    Iki Kauno mus lydėjo du ginkluoti milicijos pareigūnai. Apie 15 vai. 26 rugpjūčio mus išlaipino Kaune. Perone buvo neįprastai daug milicijos pareigūnų ir su jais civilių.

    Mums atidavė pasus.
    1983 m. rugsėjo 7 d. kreipėmės į TSRS generalinį prokurorą dėl neteisėto suėmimo. Š.m. 25 rugpjūčio Maskvoje, prokuroras Golov V. B. nurodė šiuo klausimu kreiptis į Maskvos transporto prokuratūrą. Kreipėmės nurodytu adresu. Vyriausias prokuroras (Maskvos transporto prokuratūros) Trusov pasakė, kad jau apie šitą įvykį žinąs ir nepajėgus mums padėti. Milicijos pareigūnai veikė pagal vidaus reikalų ministerijos nurodymus.

    1983 m. rugsėjo 15 d. vėl atvykome į Maskvą pas generalinį prokurorą su šiais dokumentais:

    1. Lietuvos tikinčiųjų pareiškimas, kuriame nurodyta 123000 tikinčiųjų pasirašiusių, o iš jų 22 krauju liudijantys, jog neteisėtai nubausti kunigai, prašantys peržiūrėti.-jų bylas ir išlaisvinti, kaip visai nekaltus — kun. A. Svarinską ir kun. S. Tamkevičių.

    2. Lietuvos tikinčiųjų pareiškimas dėl tikinčiųjų persekiojimo Lietuvoje, prašant tikinčiai Lietuvos liaudžiai priklausančių teisių ir laisvių pagal TSRS Konstituciją.

    3. Pareiškimas dėl neteisėto š.m. rugpjūčio 25 d. suėmimo Maskvoje.

    Mus priėmė prokuroras Golov V. B., kuris kalbėjo su mumis aukštu tonu ir su neapykanta. Jis pasakė: „Kunigas Svarinskas — priešas, jūs ir visi tikintieji — tarybų valdžios priešai".

    1983 m. rugsėjo 16 d. mes kreipėmės į „Pravdos" redakciją Maskvoje su pareiškimais:
    1. Dėl neteisėto mūsų suėmimo š.m. rugpjūčio 25 d.
    2. Dėl prokuroro Golov V. B. elgesio rugpjūčio 15 d. Redakcija atsisakė aiškinti šiuos klausimus.
    1983.XI.20.
    Atsakymą siųsti adresu:
Lietuvos TSR, Kaunas-16,
Mažoji 1-10 J.
Kazalupskas

*     *     *


(Ir pats P. Anilionis pripažino, kad teismus tvarko saugumas. Taigi teisėjai yra saugumo aklai KGB sprendimus vykdąs įrankis):
    Aktyvesni Kybartų parapijos tikintieji, kurie bando užstoti suimtąjį savo kleboną Sigitą Tamkevičių, yra vietinių valdžios atstovų terorizuojami, gąsdinami, vadinami ekstremistais. Ypatingai šios akcijos sustiprėjo po to, kai bažnytinis komitetas parašė valdžios atstovams pareiškimą, o taip pat kai rugpjūčio mėn. grupė Kybartų parapijos bažnytinio komiteto narių nuvyko pas RRT įgaliotinį Petrą Anilionį su prašymu paleisti suimtą kleboną kun. S. Tamkevičių ar bent nepasielgti taip žiauriai, kaip kun. A. Svarinsko teismo metu, kai į salę neįleido nė vieno tikinčiojo, o gatvėje suiminėjo ir vežė į miškus, sodino paroms, baudė piniginėmis baudomis atvykusius į teismą kun. Svarinsko gimines, bičiulius bei pažįstamus. P. Anilionis į rimtesnes kalbas nesileido ir nesiteikė atidžiai išklausyti tikinčiųjų prašymų. Jis šaukė ant atvykusiųjų, juos kaltino, kodėl neišsirinko naujo komiteto pirmininko (bažnytinio komiteto pirmininkas S. Tamkevičius). Baigdamas pokalbį, pareiškė, kad, jei net ir labai norėtų, padėti negalėtų, nes viską tvarko saugumas. Kybartiečiams paklausus, kaip patekti į saugumo rūmus. P. Anilionis atsakė, jog tiksliai nežinąs.

    Nieko geresnio negalėjo patarti ir Lietuvos Teisingumo ministras. Jis taip pat patvirtino, kad visi esą bejėgiai, nes šią bylą savo rankose turi saugumas.
    Rugsėjo mėn. 1 d. Prekybos įrengimų gamyklos direktorius Baltutis valdžios pavedimu auklėjo bažnytinio komiteto narę Birutę Siaurusaitytę. Pasitikslino, ar tikrai ji pasirašė po komiteto pareiškimu, tvirtino, kad tikintieji gali melstis už savo kleboną, bet nėra jokio reikalo važinėti po valdžios įstaigas ir ieškoti tiesos, nes už tokią veiklą jie gali būti baudžiami.

    Tą pačią dieną pas gamyklos direktorių buvo iškviesta kita šios įstaigos darbuotoja — Ona Griškaitienė. Ją direktorius vadino ekstremiste, tokia pat kaip ir kun. S. Tamkevičius. Teigė, kad jai jau yra užvesta baudžiamoji byla, kad blogai auklėja savo vaikus (lanko bažnyčią), kad daro gėdą gamyklai, nes lanko bažnyčią ir net gina kunigus. O Griškaitienė nepabūgo gąsdinimų ir pasakė, kad ir ateityje užstos bei gins kenčiančius už savo religinius įsitikinimus, nepriklausomai ar tai bus eilinis žmogus, ar kunigas.

    Rugsėjo 1 d. Prekybos įrengimų gamyklos direktorius Baltutis perspėjo dar vieną komiteto narį — Alfonsą Bieličką, pasirašiusį po pareiškimu, ginančiu kleboną kun. S. Tamkevičių.

    Rugsėjo 2 d. į Kybartų miesto vykdomąjį komitetą pas raj. komiteto pirmininko pavaduotoją buvo iškviesta bažnytinio komiteto kasininkė Nastutė Mačiulaitienė. Pavaduotojas Juozas Urbonas oficialiai ją perspėjo, kad daugiau nepasirašinėtų po pareiškimais, nes gali būti baudžiama. Jokio raštiško įspėjimo N. Mačiulaitienei nedavė. Pavaduotojas aiškino, kad ji privalo suprasti, jog kun. S. Tamkevičius yra nusikaltėlis. N. Mačiulaitienė atsakė, kad ji geriau nei jis pažinojo kun. S. Tamkevičių nes, būdama bažnytinio komiteto nare, turėjusi progos susitikti, ir gali charakterizuoti jį kaip uolų ir gerą kunigą, o kol teismas savo nuosprendžio nepaskelbė, jie turi pilną teisę ieškoti tiesos, prašyti bei reikalauti išlaisvinimo.

    Už tai, kad važiavo ieškoti tiesos pas RRT įgaliotinį P. Anilionį, Vilkaviškio Autotransporto kelių valdybos Kybartų bazės viršininkas viešai darbo metu perspėjo
bažnytinio komiteto narį Tutlį, pranešdamas, kad už tokią veiklą gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

KRATOS IR TARDYMAI


(Savųjų nusikaltimų prieš nekaltuosius išgąstingo siaubo persekiojami — čekistai ėmėsi visoje Lietuvoje vykdyti didžiąją kratų ir tardymų akciją):
    Kriokialaukis (Alytaus raj.). 1983 m. liepos mėn. 13 d. ir 25 d. Vilniaus saugume buvo tardomas Krokialaukio parapijos klebonas, TTGKK narys kun. Vaclovas Stakėnas. Tardytoją Pilelį domino tokie klausimai: Kada susipažinote su kun. Sigitu Tamkevičium? Kiek esate girdėję jo pamokslų ir kokiom progom pasakytų? Kokias problemas savo pamoksluose lietė kun. S. Tamkevičius? Kas pakvietė stoti į TTGKK narius? Kokiu tikslu įstojote į komitetą? Ar dabartiniu metu dar laikote komitetą veikiančiu? Kodėl vengiate rašyti pareiškimą, jog nedalyvausite komiteto veikloje?"

    Kun. V. Stakėnui atsisakius rašyti atsistatydinimo iš komiteto pareiškimą, per kelias valandas tardytojas įrodinėjo, jog komiteto veikla yra antivalstybinė. Bandė primesti, jog komiteto tikslas tarnauti Vatikanui, „Laisvės" ir kitoms užsienio radijo stotims.

    Tardytojas Pilelis tardymą baigė grasinimu: „Jei ir toliau kovosit beprasmę kovą, pažiūrėsim, kas laimės!"

*     *     *

    1983 m. rugsėjo 19 d. kun. V. Stakėnas vėl buvo kviečiamas į Vilniaus saugumą. Į tardymą kunigas nuvyko tik 21 d. Už tai buvo išbartas. Šį kartą tardytoją Liniauską labiausiai domino, ar praeitų metų Kalėdų šventėse tardomasis nedalyvavo Kybartuose vaikams suruoštoje šventinėje eglutėje. Tardytojas šioje šventėje įžiūrėjo „baisią" detalę, už kurią kun. S. Tamkevičius gali būti rimtai kaltinamas — mat, saldainių dalinimo metu moteris iš publikos paklausė: „Gal, seneli, mums, moterims, kokį
taloną patalynei ar rankšluostį atvežei?" Visa tai tardytojas traktavo kaip „veikėjų" "vandens pylimą ant imperialistų propagandinio malūno, ir galiausiai pareiškė: „Šito mes niekada nepakęsim!"

    Pasibaigus tardymui, kun. V. Stakėnas dar 3 valandas buvo auklėjamas.

*     *     *

    Kun. Sigito Tamkevičiaus teismo metu saugumiečiai žadėjo pasikviesti visus TTG Katalikų komiteto narius.

*     *     *

    Gruodžio 9 d. tardymui buvo iškviestas Josvainių klebonas kun. Leonas Kalinauskas.

   
Gruodžio 20 d. Skaudvilės klebonui kun. Vincui Vėlavičiui buvo įteiktas šaukimas į Vilnių pas prokurorą Bakučionį. Kadangi kun. V. Vėlavičiaus sveikata labai silpna, jis vykti atsisakė.

    Gruodžio 20 d. kun. Jonas Kauneckas gavo iškvietimą pas RRT įgaliotinį P. Anilionį. įgaliotinis kunigą pasitiko labai maloniai, vengė bet kokių aštresnių temų.

*     *     *

    Kybartai. 1983 m. rugsėjo 12 d. į valstybinį saugumo komitetą Vilniuje pas tardytoją Vidmantą Baumilą buvo iškviesta Kybartų parapijos bažnyčios darbuotoja Ona Šarakauskaitė. Apklausos metu jai buvo pateikti įprastiniai kun. Sigito Tamkevičiaus bylą liečiantys klausimai: Ką gali pasakyti apie kun. S. Tamkevičiaus asmenį, ar pamokslų metu jis nešmeižė tarybinės santvarkos kas organizavo kalėdinę eglutę vaikams ir dalino dovanėles, ar už jų gavimą buvo sakomi eilėraščiai, ką žino apie „LKB Kroniką" ir 1.1. Tardymo metu buvo patikslinta, ar tikrai 1981 m. rugpjūčio mėnesį O. Šarakauskaitė ir jos draugė B. Mališkaitė kartu su grupe jaunimo atostogavo prie Šlavantų ežero, buvo milicijos pareigūnų sulaikyti ir prievarta nuvežti į Lazdijų
miliciją ir ar minėtas įvykis teisingai aprašytas tikinčio jaunimo diskriminaciją liečiančiame pareiškime. Abi jos patvirtino, kad įvykis pareiškime aprašytas teisingai. Tardytoją V. Baumilą domino, ką O. Šarakauskaitė žino apie a.a. kun. Virgilijų Jaugelį, palaidotą Kybartų bažnyčios bokšte.

    Tardymas truko 6 valandas.
    Rugsėjo 11 d. tardymo metu V. Baumila to paties klausinėjo ir Bernadetą Mališkaitę.

*     *     *

    Kybartai. 1983 m. rugsėjo 15 d. į Vilniaus saugumą pas tardytoją V. Baumilą buvo iškviesta Kybartų bažnyčios valytoja Ona Kavaliauskaitė. Tardomoji pakartotinai buvo apklausinėta apie daiktus, paimtus 1980 m. balandžio 17 d. kratos metu. O. Kavaliauskaitė į klausimus, liečiančius kratą ir jos metu paimtus daiktus, duoti parodymus atsisakė, motyvuodama tuo, kad ji pagal tokius klausimus jau buvo apklausta ir tardymo protokolas yra saugumo seife, o papildymui medžiagos neturinti. Saugumietis V. Baumila įrodinėjo, kad O. Kavaliauskaitė pasisavinusi ne savo daiktus, kad visi šie daiktai priklauso kun. Sigitui Tamkevičiui. O. Kavaliauskaitė pareiškė, kad, kaip anksčiau, taip ir dabar gali patvirtinti, jog visi daiktai, rasti jos kambaryje kratos metu, priklauso jai.

    Tardymo metu O. Kavaliauskaitei buvo pateikta Nijolės Sadūnaitės iš lagerio ir tremties rašytų laiškų kopijos (5 sąsiuviniai). Tardytoją domino, ar O. Kavaliauskaitė nėra jų skaičiusi. O. Kavaliauskaitė paaiškino, kad pirmą kartą mato šiuos sąsiuvinius. O. Kavaliauskaitė dar buvo apklausinėjama, ar pažįsta N. Sadūnaitę ir jos brolį Joną Sadūną.
    Tardymas truko 7 valandas.

*     *     *

    Kaunas. 1983 m. rugpjūčio 29 d. apie 20 vai. į butą, esantį Jaunosios Gvardijos g. Nr. 1, bt. 3, įpuolė būrys
milicininkų ir civilių žmonių. Čia rado virš 30 susirinkusių besimeldžiančių tikinčiųjų. Jų tarpe buvo Skaisgirio klebonas kun. Leonardas Jagminas, atėjęs aplankyti ligonės Zofijos Kilaitės. Pareigūnai prisistatė esą iš Vykdomojo komiteto, iš švietimo skyriaus ir milicijos. Paklausus, ko susirinkę, tikintieji paaiškino, kad suėjo pasimelsti už neseniai mirusią to buto gyventoją Veroniką Paukštytę. Atvykusieji pareikalavo iš susirinkusiųjų dokumentų. Dauguma buvo pensininkės, šeimų motinos, kurios niekados nesinešioja dokumentų. Po ilgų klausinėjimų, surašė visus dalyvavusius ir prigrasino, kad daugiau nebesirinktų. Užklausus, kaip bus su mirusios metinių minėjimu, pareigūnai suabejojo, tvirtindami, kad tikriausiai neduos leidimo tame bute ruošti minėjimą.

    Rytojaus dieną vėl atvažiavo pareigūnai patikrinti buto savininkų dokumentus.

    Po to prasidėjo tardymai( buvo šaukiama Zita Kinčiūtė, Zita Kupčiūnaitė ir kitos.

    Kun. L. Jagminas buvo kviečiamas aiškintis į rajoną.

*     *     *

    Raseiniai. 1983 m. rugsėjo 16 d. Raseinių saugume buvo tardoma Genovaitė Butkuvienė. Nepasisakęs pavardės saugumietis pirmiausia užsipuolė tardomąją, kodėl ji į saugumą atėjo prisisegusi kryželį, kiek vėliau čekistas įsakė G. Butkuvienei rašyti pasiaškinimą, nurodant, kokiu tikslu šių metų rugpjūčio 29 d. vakare ji buvo Kaune, kur buvo susirinkęs būrelis žmonių ir meldėsi; reikalavo pasakyti, ką iš ten buvusių tardomoji pažįsta, su kuo važiavo; sakėsi turi žinių, kad iš Raseinių buvę du „tokie pažeidėjai". G. Butkuvienė buvo kaltinama ir už dalyvavimą Viduklės bažnyčios procesijose.

*     *     *

    Viduklė. 1983 m. rugsėjo 16 d. į Raseinių saugumą buvo iškviesta viduklietė M. Saukienė. Čekistą domino, kas per susirinkimas buvo rugpjūčio 29 d. Kaune, kuriame ji
dalyvavo. Užklaustoji paaiškino, kad tai jos asmeninis reikalas ir prašė nesikišti, nedaryti sau gėdos. V. Saukienei pareiškus, kad į pateiktus klausimus neatsakinės, saugumietis išsikvietė viršininką Gardauską. Čekistas Gardauskas niekino ir šmeižė Viduklės parapijos kleboną kun. Alfonsą Svarinską, kaltino M. Saukienę „uoliai laksčiusią" suimto kunigo reikalais. į tardymą prisistatęs trečias čekistas pareiškė: „1947 m. mes tokius pakabinome, pakabinsime ir jus!" Taip jis kartojo keletą kartų, grasindamas areštu, kalėjimu ir Sibiru.

*     *     *

    Kybartai. 1983 m. spalio 11 d. į Vilniaus saugumą pakartotinai tardymui buvo iškviestas Kybartų parapijos vikaras kun. Jonas Matulionis (rugpjūčio 8 d. kviečiamas — nenuvyko). Tardytoją Liniauską domino klausimai, liečiantys kun. Sigito Tamkevičiaus bylą: nuo kada J. Matulionis jj pažįsta, ką kun. S. Tamkevičius kalbėdavęs pamokslų metu. Teiravosi apie jaunimo diskriminaciją liečiantį pareiškimą, rašytą 1982 m. kalėdinę eglutę Kybartuose, Tikinčiųjų Teisėms ginti katalikų komiteto veiklą ir kita.

    Tardymo metu saugumietis Liniauskas parodė kun. J. Matulioniui „LKBK" Nr. 52, klausdamas, kaip į jį pateko jo pareiškimas, rašytas LKB CK sekretoriui Petrui Griškevičiui. Kaltino tardomąjį — būk tai pareiškime įžeidinėjęs tarybinius darbuotojus — konkrečiai: Vilkaviškio raj. vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją Juozą Urboną, vadindavęs jį apsišaukėliu. Kun. J. Matulionis paaiškino, kad pareiškime to nėra, priešingai, ne jis, o vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas J. Urbonas kun. J. Matulionį, kai tik šis atvyko dirbti į Kybartus, savo paskaitose pradėjo vadinti apsišaukėliu, netikru, be šventimų kunigu. Kun. J. Matulionis priminė tardytojui Liniauskui, kad rugpjūčio mėnesį Vilniaus saugumiečiai, tardydami jo pažįstamą, klausinėjo apie jį, susinervinę iškoliojo, vadindami antitarybininku, svoločium.
    Kun. J. Matulioniui atsisakius pasirašyti po protokolu, tardytojas supykęs pareiškė, jog tokie, kurie nepasirašė, jau sėdi ir parodė į saugumo pusrūsį. Paklausus, — gal būtų galima pasimatyti su klebonu kun. S. Tamkevičium? — tardytojas Liniauskas atsakė: „Pasimatysi lageryje."
    Tardymas truko 4 valandas.

*     *     *

    Vilnius. 1983 m. rugsėjo 20 d. Jonas Sadūnas parašė pareiškimus Lietuvos TSR Prokurorui ir LTSR Aukščiausiojo Teismo pirmininkui. Juose aprašė tardymą, vykusį Vilniuje Saugumo komitete. Tardytojas vyr. ltn. Vidmantas Baumila tardė J. Sadūną kaip liudininką kun. S. Tamkevičiaus byloje. Į minėtus pareiškimus J. Sadūnas atsakymo negavo. Tik saugumo komiteto darbuotojai tuojau sureagavo. Spalio 17 d. J. Sadūnas buvo išrašytas iš Jonavos ligoninės.

    Spalio 20 d., J. Sadūnui dirbant statybose, Jonavos speckomendantūros kambaryje Nr. 24, kuriame gyvena J. Sadūnas, buvo padaryta slapta krata. Po kratos Jonas Sadūnas pasigedo pareiškimų, rašytų rugsėjo 20 d. LTSR Prokurorui ir į LTSR Aukščiausiąjį Teismą nuorašų, bičiulių iš užsienio adresų, radijo imtuvo ir paso.

*     *     *

    Garliava (Kauno raj.). 1983 m. lapkričio 28 d. Kaune, gatvėje, milicija sulaikė Aldoną Raižytę ir nusivežė į milicijos skyrių, o iš ten po kurio laiko ją išvežė į namus, pareikšdami, kad jos bute darysią kratą.

    Kadangi name yra trys butai, tai krėtėjai atsivežė tris kratos orderius, kuriuose buvo pažymėta, kad bus ieškoma Garliavos parduotuvėje dingusių odinių švarkų. Kratą darė apie 10 žmonių. Nors krėtėjai prisistatė esą iš milicijos, bet kratoje uoliai dalyvavo ir saugumiečiai, — jų tarpe Matulevičius. Keisčiausia tai, kad odinių švarkų smulkmeniškai ieškojo užrašų knygelėse, mažiausiose dėžutėse, knygose, už paveikslų kartonų. Kratos metu
name rado Gemą-Jadvygą Stanelytę, Eleną Šuliauskaitę ir Juliją Kuodytę. Saugumiečiai iškrėtė jų rankinukus, o taip pat atsitiktinai pakliuvusiam į kratą A. Teresiui padarė asmeninę kratą, vos ne nuogai išrengdami.

    Nežiūrint tai, kad dviejų butų savininkų — Vinco Biekšos ir Petronės Nausėdienės nebuvo namuose, saugumiečiai ir jų butuose padarė kratą.

    Kratos metu paimta: rašomoji mašinėlė, A. Solženycino „Gulago salynas", „Lietuvos ateitis" Nr. 2 ir Nr. 5, daug užrašų knygelių ir įvairių spausdinių.

    Po kratos buvo išrašyti kvietimai lapkričio 29 d. tardymui ne tik namo gyventojams: Almai Mikličienei, Aldonai Raižytei, bet ir atsitiktinai į kratą pakliuvusioms: Julijai Kuodytei, Gemai-Jadvygai Stanelytei, Elenai Šu-liauskaitei ir A. Teresiui.

    Rytojaus dieną, kada Vilniuje jau vyko kun. S. Tamkevičiaus teismas, pakviestuosius ilgai laikė milicijoje, nekviesdami tardymui. Iš kai kurių, kad nepabėgtų, paėmė pasus. Tačiau nežiūrint to, Aldona Raižytė ir A. Teresius, išbuvę pusę dienos ir nesulaukę, kad juos teiksis tardyti, išėjo iš milicijos ir, atsisėdę prie jų mašinos vairo, juos parvežė vėl į milicijos skyrių Kaune. Po tardymo jiems buvo įteikti kvietimai lapkričio 30 d. atvykti į saugumą tardymui pas saugumietį Matulevičių, kad negalėtų išvažiuoti į teismą Vilniuje.

*     *     *

    Kaunas. Tuo pat metu buvo tardomas saugume tik ką grįžęs iš lagerio Vytautas Vaičiūnas. Čekistas ypač puolė jį už tai, kad lapkričio 7 d. buvęs Viduklėje ir dalyvavęs Monikos Gavėnaitės bute jam surengtame sutikime. Čekistas labiausiai niršo, kad vidukliškiai esą išniekino lapkričio 7 d. šventę, suorganizuodami pamaldas už kun. A. Svarinską ir suruošdami grįžusio kalinio pagerbimą.

*     *     *

    Kaunas. Prieš pat kun. S. Tamkevičiaus teismą buvo
kviečiama į saugumą tardymui pensininkė, buvusi kalinė Elena Kryževičienė. Saugumiečiai taip stengėsi įgąsdinti, kad ji nenorėtų važiuoti į Vilnių, kur vyks kunigo teismas.

*     *     *

MŪSU KALINIAI


(Nepalaužiamos dvasios kalinio — Viktoro Petkaus — žvilgsnis į šių laikų nuskurdintos dvasios žmogų):
    Paskutiniu metu saugumas masiškai sulaiko siunčiamus kaliniams ir tremtiniams laiškus.

    Labai retai gaunami laiškai ir iš lagerių: iš kun. A. Svarinsko gauti vos keli laiškai.

    Negauna laiškų tremtyje Julius Sasnauskas ir kiti. Jų siunčiami laiškai į Lietuvą taip pat nepasiekia adresatų.

    Kartą tardomai jaunuolei saugumiečiai prasitarė, jog laiškai į lagerius esą trukdo perauklėti kalinius.

    Čia pateikiame mus pasiekusio Viktoro Petkaus laiško ištrauką:

    „Iš tikrųjų žmogus pajungė gamtą, užvaldė planetą, prakirto langą į kosmosą, bet ar jis nuo to tapo laimingesnis? Žmogus pats sukėlė jėgas, kurių jau nebegali suvaldyti. Tad ar tie progreso teigėjai nepadarė didžiulio vingio į šalį, nepaniekino tikrųjų dvasinių vertybių? Jie neapčiuopė, kur sukoncentruota pagrindinė žmonijos išmintis, nepasinėrė į gilumą, o vien tik metėsi į techniką. Ir rezultatas: technikoje padaryti didžiuliai atsiekimai, o kaip su žmogumi? Juk vienas žmogus nuo kito skiriasi pirmiausia savo vertybių, troškimų, idealų struktūra, o ne tuo, kaip jis manipuliuoja ta ar kita technika. Ar galėjo racionalistai tikėtis, kad įsibraus audringas XX amžius, nešantis su savimi ne tik mokslinės minties polėkį, fantastišką technikos progresą, kad, perkėlus kasdienybę į amžinybės' dimensiją, vis labiau ryškės žmogaus būties tragizmas, amžina gyvybės ir mirties priešprieša. Iš amžinybės pozicijų žvelgdami į savo žemiškus rūpesčius,
džiaugsmus ir vargus susiduriame su klodų klodais visokiausių nesąmonių, ir pasirodo, kad visi baisiausiai tariamai svarbūs dalykai, dėl kurių visais laikais sielojasi ir kovoja gyvieji, nublanksta amžinybės akivaizdoje, o lieka tik nuolatinė kartų kaita, primenanti vandenyno monotoniją, amžinąjį cikliškumą. Ar tai duoda mums teisę nuvertinti žmogaus gyvenimą? Jokiu būdu ne! Nes žmogaus vertė neišmatuojama. Ir mes anaiptol negalime būti abejingi savo tėvynei, nei žmonijos likimui. Todėl ir iškyla klausimas: kas gi mūsų laukia? Kaip reikia gyventi šioje alternatyvinėje situacijoje? Kur ieškoti esminių vertybių?"

    „Vis dažniau susimąstau: kokių daugiau pasaulyje žmonių, — neišprusėlių ar funkcionierių, — ir kaip giliai absurdiškumo šaknys tūno žmonėse? Kokios yra poterr-cionalios žmogaus galimybės tapti pačiu savimi? Kur dingo drąsus ir argumentuotas žmogaus elgesys? Nejaugi žmogus nesugeba įveikti savo ribotumo? Žmogus vis dažniau ir dažniau tampa funkcionieriumi, pamiršdamas tokius dalykus kaip pareiga, pasišventimas kitiems, kova su prievarta ir neteisybe. Jis stengiasi nepastebėti mūsų gyvenimo dramos, nusigręžti nuo problemų. Jį labiau traukia kasdienio gyvenimo banalumas, nekonkreti, nuasmeninta, nekūrybiška veikla. Kas tai — valios stoka, nežinojimas, nesugebėjimas atskirti tiesos nuo melo, nemokėjimas pažinti savęs nuo kitų?"
1983 m.

KUNIGAI GINA TIKINČIŲJŲ TEISES


TSKP CK Generaliniam sekretoriui
Nuorašas: LKP CK pirmajam sekretoriui
Lietuvos TSR kunigų

P a r e i š k i m a s

(Lietuvos komunistinės valdžios pareigūnai, norėdami įsiteikti okupantui, yra labiausiai persistengę kovoje prieš religiją ir tikinčiuosius):
    Prieš 30 metų ir anksčiau, asmenybės kulto laikais, kai kurie Tarybų Sąjungos vadovaujantieji asmenys manė, kad komunizmo nebus galima įgyvendinti be prievartos ar grasinimų. TSKP XX suvažiavimas tai gėdingai taktikai padarė galą: ištuštėjo ir užsidarė daugelis lagerių, į savo kraštą sugrįžo tremtiniai, vėl susijungė išdraskytos šeimos, — ir nuo to kultūrinis bei ekonominis gyvenimas nė kiek nesumenkėjo, bet priešingai — pakilo.

    Labai gaila, kad ne visos asmenybės kulto laikų anomalijos buvo panaikintos — kai kurios jų dar ir šiandien egzistuoja. Viena iš tokių anomalijų yra sąžinės ir religijos laisvių varžymas, religijos niekinimas ir prievartinė ateizacija. Kad visa tai yra tikriausia anomalija, aiškiai rodo pats gyvenimas, šiandien Europoje yra ištisa eilė socialistinių valstybių, kuriose tos anomalijos beveik nejaučiama: kur tikintieji nei mokyklose, nei darbovietėse nediskriminuojami, kur leidžiama gausi religinė spauda ir kur vis dėlto kultūrinis ir ekonominis gyvenimas žengia ne lėtesniu žingsniu, negu pas mus.

    Taip yra, pavyzdžiui — Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Ten katalikų yra maždaug tiek pat, kiek ir Lietuvoje, o religinio turinio knygų Sankt Benno leidykla per 20 metų išleido daugiau kaip 2000 (du tūkstančius!) pavadinimų, taigi vidutiniškai po dvi knygas savaitėje. Tuo tarpu Lietuvoje, kaip rašo „Valstiečių laikraštis" (1983, nr. 56) per pastaruosius 28 metus buvo duotas leidimas išspausdinti vos 23 leidinius — ir tai didesnė jų dalis išleista visai mažu tiražu — tiktai kunigams. Ten nedraudžiamos religinės pamokos bažnyčiose ar prie bažnyčių esančiose patalpose; ten mokyklose niekas vaikų nepajuokia dėl jų religinių įsitikinimų, neverčia rašyti antireliginius rašinius, deklamuoti antireliginius eilėraščius; mokytojai neverčiami varyti antireliginę propagandą ir kalbėti prieš savo įsitikinimus. Ten veikia vienuolynai, auklėtinių skaičius kunigų seminarijose ten nėra valstybės valdžios ribojamas, ten nėra draudžiamos religinės ekskursijos. Ir štai ta Vokietija, kuri paskutiniame kare buvo labiausiai sugniuždyta,    šiandien    socialistinių   valstybių   tarpe
ekonominiu atžvilgiu užima vieną iš pirmųjų vietų — religijos laisvė nepakenkė jai, nesutrukdė jos ekonominio bei kultūrinio augimo.

    Humanišku bei teisiniu požiūriu, tikinčiųjų diskriminavimo ir religijos varžymo niekuo negalima pateisinti. Prievartinė ateizacija savęs nepateisino: kai ateistai tvirtina, kad religijos įtaka liaudyje vis mažėja, gi gyvenimo tikrovė rodo, kaip vis labiau plinta girtavimas, didėja šeimų skyrybų skaičius, auga moralinis pakrikimas visuomenės gyvenime, o tikintieji nuteikiami prieš pačius ateistus.

    Tarybų Sąjungos Konstitucija garantuoja sąžinės ir religijos laisvę visiems: kiekvienas žmogus turi teisę išpažinti bet kokią religiją arba būti ateistu; dėl to ateistai neturi teisės prievarta ar bauginimais versti kitus būti ateistais. Jie neturi teisės skriausti tikinčiuosius, paneigti jiems elementariausią teisę laisvai išpažinti ir praktikuoti religiją, mokyti ir auklėti savo vaikus pagal savo religinį įsitikinimą bei įsigyti tam reikalingą literatūrą. Valstybės valdžia, prisimindama savo įsipareigojimus, išplaukiančius iš tarptautinių deklaracijų, privalo tėvams padėti šias jų teises įgyvendinti, o ne jiems trukdyti. Tuo tarpu pas mus mokykla prievarta verčia vaikus tapti ateistais, prieštaraudama religingų tėvų valiai ir žemindama jų autoritetą. Visi laikytume nenormaliu dalyku, jei ateistų vaikai prievarta, be tėvų žinios ir sutikimo, būtų įrašomi į kokią nors religinę organizaciją. Kiltų didžiausias triukšmas! O pas mus kaip tik taip daro mokytojai su tikinčiųjų tėvų tikinčiais vaikais, prievarta įrašydami juos į spaliukus bei pionierius; panašiai verčiami tikintieji mokiniai bei studentai įsirašyti į komjaunimą.

    Tarybinė spauda rašo, kad tarybiniai įstatymai yra visiems bendri. Deja, kai kurie įstatymai ar instrukcijos (net ir slaptos) yra nukreipti specialiai prieš tikinčiuosius, ir jų pagalba ateistai nori tvarkyti religinį gyvenimą. Įdomu, ką pasakytų ateistai, jei tikintieji panašiomis priemonėmis pradėtų tvarkyti ateistų viešą ar privatų gyvenimą?

    Tarybinė spauda teigia, kad Tarybų valdžios organai nesikiša į Bažnyčios vidaus reikalus. O iš tiesų kaip tik jie
galutinai nustato, kas gali mokytis Kunigų seminarijoje ir dirbti kunigo darbą, jie nustato Seminarijos auklėtinių limitą, jie neleidžia vyskupams savarankiškai veikti, jie kliudo Popiežiui skirti naujus Bažnyčiai tinkamus vyskupus.

    Prieš tokius nenormalumus ir kėlė balsą kunigai bei tikintieji, o taip pat Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų Komitetas, kuriam priklausė kunigai — Alfonsas Svarinskas ir Sigitas Tamkevičius. Jie reikalavo tokių minties, sąžinės ir religijos laisvių, apie kokias kalba tarptautinės deklaracijos, pasirašytos tarp kitų valstybių ir Tarybų Sąjungos.

    Kiek daug tarybinėje spaudoje skaitome faktų apie piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, apie darbuotojų nesąžiningumą! Tai eilinė ir būtina negerovių kritika. Šiuo atveju Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas nepasakė nieko daugiau — jis tiktai kėlė aikštėn negeroves, pasikartojančias moralės bei teisingumo srityse ir Valstybės santykiuose su Bažnyčia; tačiau šią jo kritiką tarybinė spauda pavadino juodinimu bei šmeižimu ir kvalifikavo kaip nusikaltimą! Šį savo pareiškimą rašome remdamiesi tiktai spaudos pateiktomis žiniomis apie kun. Alfonso Svarinsko bylą ir su konkrečiu patyrimu, nes į teismo salę, bylą nagrinėjant, nebuvo įleistas nė vienas bendradarbis kunigas ar suinteresuotas tikintysis.

    Norintieji patekti į teismo salę, būdavo milicijos sulaikomi prie teismo rūmų arba net Lenino prospekte ir išvežami net už keliasdešimties kilometrų nuo Vilniaus į miškus ir ten prievarta pavieniui išsodinami. Kai kurie buvo nubausti 50-ties rublių bauda, kiti — 10 parų arešto. Vienu atveju keliolika kunigų sulaikyti ir milicijos skyriuje be jokios priežasties išlaikyti kelias valandas.

    Iš viso to siūlosi viena išvada: reikia ne žmones už kritiką į kalėjimą sodinti, bet įgyvendinti tas tarptautines teises, kurių laikosi visas kultūringas pasaulis ir kurių laikytis įsipareigojo ir Tarybų Sąjunga. Kunigų ir tikinčiųjų giliausiu įsitikinimu kun. A. Svarinsko nuteisimas ir kun. S. Tamkevičiaus areštas yra didelė klaida (tai patvirtina virš
70.000 parašų po pareiškimu jums ir kitoms įstaigoms, kad jie nekalti), tad prašome panaikinti LTSR Aukščiausiojo Teismo nuosprendį ir abu šiuos kunigus nedelsiant paleisti.

Pasirašė Vilniaus arkivyskupijos šie kunigai:

1. Vaclovas Aliulis
2. Antanas Andriuškevičius
3. Julius Baltušis
4. Danielius Baužys
5. Romualdas Blažys
6. Janas Charukevič
7. Aldas Čeponis
8. Vladas Černiauskas
9. Petras Daunoras
10. Antanas Dilys
11. Antonis Dziekan
12. Kazimieras Gailius
13. Konstantinas Gajauskas
14. Ignas Jakutis
15. Pijus Jankus
16. Bronius Jaura
17. Stanislovas Kakarieka
18. Aleksandras Kaškevičius
19. Algis Kazlauskas
20. Algimantas Keina
21. Kazimieras Kindurys
22. Tadeušas Kondrusevičius
23. Jonas Kukta
24. Jonas Lauriūnas
25. Stasys Lidys
26. Silvestras Malechovski
27. Stasys Markevičius
28. Alfonsas Merkys
29. Konstantinas Molis
30. Juzefas Obremski
31. Nikodemas Pakalka
32. Zenonas Patiejūnas
33. Edmundas Paulionis
34. Mykolas Petravičius
35. Alfonsas Petronis
36. Juozas Puidokas
37. Stanislovas Puidokas
38. Kazimieras Pukėnas
39. Vytautas Pūkas
40. Bronius Sakavičius
41. Justinas Saulius
42. Leonas Savickas
43. Marijonas Savickas
44. Antanas Simonaitis
45. Martynas Stonys
46. Jordanas slėnys
47. Alfonsas Tamulaitis
48. Česlovas Taraškevičius
49. Petras Tarvydas
50. Adolfas Trusevič
51. Juozas Tunaitis
52. Steponas Tunaitis
53. Albertas Ulickas
54. Jonas Vaitonis
55. Domas Valančiauskas
56. Kazimieras Valeikis
57. Stanislovas Valiukėnas
58. Donatas Valiukonis
59. Kazimieras Vasiliauskas
60. Vaclovas Verikas
61. Antonis Zaman
62. Kazimieras Žemėnas
63. Leonidas Nestiukas
64. Anton Filipčik
65. Mykolas Žemaitis
66. Petras Purlys
67. Kazys Meilus
68. Jonas Boruta
69. Kazimieras Žilys (Kaišiadorių vysk.).

Atsisakė pasirašyti:
1. Henrikas Blaževič
        8. Juozas Poškus
2. Ričardas Černiauskas    9. Vytautas Rūkas
3. Vytautas Jeskelevičius 10. Juozas Urbonas
4. Jonas Kardelis
            11- Kazimieras Vaičionis
5. Napaleonas Norkūnas   12. Vladislavas Velymanski
6. Juozas Norkūnas
         13. Edmundas Kulvietis
7. Ignas Paberžis
            14. Jonas Grigaitis

Į likusius buvo nesikreipta.

ŽINIOS IŠ VYSKUPIJŲ

(Sugriežtintos kovos prieš religines apraiškas įpareigojimai valdžios pareigūnams slaptame P. Griškevičiaus „Informaciniame biuletenyje" Nr. 1):
    Vilnius, š.m. slaptame „Informaciniame biuletenyje" Nr. 1 buvo patalpinta LKP CK sekretoriaus P. Griškevičiaus kalba apie aktualius kovos su klerikaliniu ekstremizmu klausimus ir partinių organizacijų uždavinius, ateistiškai auklėjant respublikos gyventojus.

    Partijos vadovas pradžioje duoda bendrą apžvalgą apie Lietuvos Bažnyčią. Džiaugiasi, kad daugelis dvasininkų yra lojalūs valdžiai. Tačiau yra dalis nusiteikusių ekstremistiškai, kurie į savo pusę stengiasi patraukti kitus kunigus, ypač jaunus. Bendrą toną ideologinėms diversijoms duoda Vatikanas.

    Partijos sekretorius ypač puolė Popiežių Joną-Paulių II-jį už jo nuolatinį palankumą Lietuvos Bažnyčiai. Paminėjo, kad daug kunigų atvažiuoja iš užsienio ir bando pravežti į Lietuvą  priešišką  literatūrą.  Jie  ir  nupirkę  kun.  A.
Svarinskui, kun. S. Tamkevičiui ir kt. kunigams lengvąsias mašinas.

    Piktų žodžių nepagailėjo ir TTG Katalikų komitetui. Jie esą skatina rašyti visokius pareiškimus ir nesilaikyti Religinių susivienijimų nuostatų.

    „Telšių vyskupijos kunigai pareiškė, kad negali laikytis tarybinių kulto įstatymų, nes tai prieštarauja Evangelijai ir Vatikano nutarimų dvasiai. Mes turim pakankamai priemonių teisėtvarkai užtikrinti! Nebus čia jokių kompromisų ir nuolaidų! Reikia tik laiku demaskuoti kolektyvinių laiškų organizatorius."

    Partijos vadovas daug kalbėjęs apie atlaidus, eitynes į Šiluvą, Kryžių kalną ir kitas šventas vietas ir reikalavo tuoj pat likviduoti bet kokias naujas tradicijas.

    Nesitaikstyti su slaptų kunigų ruošimu, kurie neturi leidimo, o užsiima „ganytojiška veikla". Juos laikyti veltėdžiais!".

    Ragino paleisti kunigų komitetus prie vyskupijų (Kunigų tarybas, — red. past.), paskelbiant juos priešįstatymiškais.

    „Sustiprinti pamokslų kontrolę ir imtis priemonių prieš kunigus, propaguojančius antikomunizmą. Kai perspėti kunigai nedaro išvadų, — imtis griežtesnių priemonių: iš jų atimti registracijos pažymėjimą".

    „Kiekviename darbo kolektyve sudaryti neapykantos atmosferą ekstremistiškai nusiteikusiems kunigams. Siekti, kad net tikintieji piktintųsi kunigų — an-titarybininkų pamokslais."

    Toliau lektorius skundžiasi: „Net nepatogu sakyti, kad apie 3 tūkst. vaikų yra įtraukti į aktyvią religinę veiklą! Tai rimtas pažeidimas!" Partijos vadovas nurodo kuo griežčiausiai kovoti, stengiantis atitraukti vaikus nuo religinių apeigų.

    Didelį dėmesį P. Griškevičius skyrė vienuolynų klausimui. Jo nuomone, Lietuvoje esą apie 1,5 tūkstančio vienuolių, kurias būtina neutralizuoti, kad neturėtų įtakos aplinkai.

*     *     *


(Piktos okupantui parsidavusius rankos atlieka pasibaisėtinus darbus):
    Vilnius. 1983 m. lapkričio 5 d. RRT įgaliotinis P. Anilionis pateikė N. Vilnios bažnyčios vikarui Stanislovui Puidokui tokio turinio įspėjimą: „1983 m. spalio 30 d. Vilniaus vikaras kun. St. Puidokas atlaikė Aušros Vartuose pamaldas, pasakė nereliginį pamokslą, desinformavo tikinčiuosius ir tuo pažeidė Religinių susivienijimų nuostatų 19 str. „Kulto tarnų veiklos rajonas apribojamas jų aptarnaujamo religinio susivienijimo narių gyvenamąja vieta ir atitinkamų maldos namų buvimo vieta".

    Dėl to įspėjamas, kad ateityje už nuostatų pažeidimus bus atitinkamai baudžiamas". Įspėjimą pasirašė RRT įgaliotinis P. Anilionis.

    Kun. S. Puidokas įspėjimo nepasirašė, nes Aušros Vartai — tai visos Lietuvos šventovė ir visi juose gali laikyti šv. Mišias, o pamokslas yra neatskiriama šv. Mišių dalis.

    Pamoksle buvo pacituota iš laikraščio „Tiesa" (V.Ž) straipsnio „Nuteistas už įstatymų pažeidimus" kai kurios mintys apie kun. A. Svarinsko teismą.
    Įgaliotinis laiko tai dideliu nusikaltimu.

*     *     *

    Plateliai (Plungės raj.). 1983 m. spalio 7 d. naktį nežinomi piktadariai įsibrovė į Platelių bažnyčią ir išplėšė dviejų šoninių altorių tabernakulius, mėgino išplėšti ir didžiojo altoriaus tabernakulį, bet neįstengė, nes jis apkaustytas plienine skarda. Įsibrovėliai iš šoninio altoriaus išsinešė seną menišką paauksuotą relikvijorių.

*     *     *

    Švenčionėliai (Švenčionių raj.). 1983 m. lapkričio 26 d. 19 vai. Švenčionėlių bažnyčioje buvo meldžiamasi už parapijos mirusius ir kun. Bronių Laurinavičių (antrosios mirties metinės). Rajono valdžia iš anksto pageidavo, kad nebūtų minimos kun. B. Laurinavičiaus mirties metinės.
Kunigai ir tikintieji į Švenčionėlių bažnyčią tą dieną suvažiavo nekviesti. Koncelebracines šv. Mišias laikė kunigai: Švenčionių klebonas kun. Kazimieras Gailius, kun. Kazimieras Žemėnas ir kun. Aldas Čeponis. Pamokslą pasakė kun. Jonas Lauriūnas. Tuoj po iškilmių parapijos klebonas kun. K. Gailius buvo iškviestas į rajoną. Čia jam priekaištavo, kodėl neįvykdė „susitarimo", kaltino, jog kvietėsi kunigus, klausinėjo iš kur buvo atvykusios mergaitės su tautiniais drabužiais ir kam leido nelegaliai Seminariją baigusiam kun. Jonui Borutai laikyti šv. Mišias (šv. Mišias kun. J. Boruta atlaikė po visų pamaldų, tikintiesiems beveik išsiskirsčius).

*     *     *

    Garliava (Kauno raj.). 1983 m. spalio 30 d., sekmadienį, Sumos metu, Garliavos bažnyčioje buvo meldžiamasi už prieš metus suimtą ir dabar kalinamą garliavietę Jadvygą Bieliauskienę. Iš vakaro monsinjorui Andriui Gustaičiui telefonu prisistatė neva milicijos pareigūnai ir pareiškė žinantys, jog organizuojamas susibūrimas, kartu labai nusistebėjo, kaip galima aukoti šv. Mišias už gyvą asmenį. Mišių metu pamokslą pasakė monsinjoras A. Gustaitis. Po pamaldų visa bažnyčia kartu su kun. Jonu Boruta už kalinius sukalbėjo dalį rožančiaus.

*     *     *

    Pagramantis (Tauragės raj.). 1983 m. rugpjūčio 15 d. Pagramančio bažnyčioje jau antri metai kaip vyko permaldavimo — atsiteisimo pamaldos už švč. Sakramento išniekinimą. Dar gerokai prieš iškilmes Tauragės raj. vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja buvo išsikvietusi Pagramančio bažnyčios komiteto pirmininką pasirašyti, jog prižada, kad Tauragės vikarui kun. A. Beniušiui nebus leista sakyti pamokslo.
Permaldavimo pamaldų pradžioje buvo atkalbėta dvi dalys rožančiaus už kunigus kalinius — Alfonsą Svarinską ir Sigitą Tamkevičių. Trečią rožančiaus dalį tikintieji kalbėjo
procesijos būdu eidami keliais nuo šventoriaus vartų iki didžiojo altoriaus. Procesija užtruko maždaug 45 minutes, dalyvavo nemažai jaunimo ir vaikų. Po to 17 vai. buvo atlaikytos šv. Mišios. Pamokslo metu Tauragės dekanas kun. Puzaras ragino tikinčiuosius uoliai atlikinėti pareigas, ginti savo teises, tėvams religiškai auklėti savo vaikus, daugiau melstis vieniems už kitus. Po šv. Mišių šventoriuje įvyko permaldavimo procesija su švč. Sakramentu. Pamaldos buvo užbaigtos giesme „Marija, Marija".

*     *     *

    Meškuičiai (Šiaulių raj.)- 1983 m. spalio mėn. į Kryžių kalną naktį buvo atvežtas Rūpintojėlis (aukštis 5 m.) su užrašu:
    „Grįžk, Rūpintojėli, pakelėn rymoti,
    Sužaliuos po kryžium vystanti rūta.
    Vėl nušvis lietuvio skruostai ašaroti,
    Ir Marijos žemė pasikels šventa".
Kaunas
1983 m.

    Dėl laiko stokos ir jėgos trūkumo (pastatymui reikalingi 6 vyrai) Rūpintojėlis tą naktį liko nepastatytas.

    1983 m. spalio 19 d. atvykusieji į Kryžių kalną Rūpintojėlio jau neberado — jis buvo supjaustytas ir kažkur išvežtas. Toje vietoje aukotojai padėjo gėlių ir kryželį, perrištą kaspinu su užrašu: „šioje vietoje piktos rankos supjaustė Rūpintojėlį. Viešpatie, atleisk jiems".

*     *     *

    Utena. 1983 m. rugpjūčio 14 d. Utenos bažnyčioje buvo teikiamas Sutvirtinimo sakramentas. Nuo pat ryto bažnyčia buvo pilna žmonių, vien tik sutvirtinamųjų buvo arti dviejų tūkstančių. Rimtį drumstė tik rajono vykdomojo komiteto atsiųsti į bažnyčią pasižvalgyti įvairūs pareigūnai. Šventoriuje kilo sambrūzdis, kai pareigūnai puolė prie prekiautojų devocionalijomis:  atiminėjo iš jų šventus
paveikslėlius, rožančius kryželius, laužė rankas ir prievarta vežė į milicijos skyrių.

KATALIKAI SOVIETINĖSE RESPUBLIKOSE


    Žitomyras. 35 metų amžiaus Žitomyro bažnyčios vargonininkė Zofija Bieliak buvo nuteista 5 metams kalėjimo ir 5 tremties už skleidimą informacijos apie Dievo Motinos pasirodymą Fatimoje.

*     *     *

    Ryga. 1983 m. rugsėjo 10 d. į Šiluvos atlaidus iš Rygos važiavo du autobusai maldininkų (maždaug 60 žmonių), tačiau tikslo nepasiekė — netoli Šiluvos jie buvo sustabdyti autoinspekcijos. Pareigūnai klausinėjo, kas organizavo kelionę ir dėl ko į Lietuvą važiavo melstis. Kelionės organizatore prisipažino Konstancija Cimanovskaja. Visiems buvo įsakyta grįžti atgal. Kadangi žmonės nesutiko, buvo išlaipinti ir Šiluvą pasiekė maršrutiniais autobusais, o iš jų išsinuomotus autobusus milicininkai palydėjo iki Lietuvos-Latvijos sienos ir įsakė vairuotojams daugiau tokiu tikslu į Lietuvą nevažinėti.

*     *     *

(Dieviškos Kristaus meilės pasiilgimo kibirkštėlės tebėra gyvos ir plačiuose didžios priespaudos Sibiro taigose):
Vokiečių katalikų padėtis TSRS

    Jekaterinos II kvietimu Pavolgyje ir kai kuriose pietų Ukrainos srityse apsigyveno nemažai vokiečių: iki deportacijų jų buvo apie 3 milijonai. Didelė jų dalis buvo katalikai. Jie buvo susiorganizavę į parapijas, turėjo savo bažnyčias, kunigus, net Kunigų seminariją. Dar prieš Antrąjį Pasaulinį karą (apie 1930 m.) buvo pradėta uždarinėti vokiečių katalikų bažnyčias, o juos pačius deportuoti į Kazachstaną. Hitleriui užpuolus Rusiją, visi vokiečiai buvo ištremti iš Ukrainos ir išsklaidyti Kazachstano platybėse. Karo metu
vyrus, o neretai ir moteris ėmė į vadinamą „Darbo armiją", kur dėl blogo maitinimo daugelis išmirė. Po karo dalis vokiečių vėl grįžo į Pavolgį, kiti apsigyveno Kirgizijos, Tadžikijos ir Uzbekijos miestuose ir kaimuose ar pasiliko toliau gyventi Kazachstane, kur, kaip mini LTE, gyvena apie 1 milijonas vokiečių.

    Karo metu ir tuoj po karo vokiečiai katalikai neturėjo nė vienų maldos namų, nė vieno kunigo. Tik reabilitavus iš lagerių kunigus, kai kurie, jų tarpe ir lietuviai, pradėjo aptarnauti tikinčiuosius, — iš pradžių neoficialiai juos lankydami, o vėliau su leidimais. Kai kur tie leidimai buvo atšaukti, pvz., kun. Antanas Šeškevičius apie dvejus metus oficialiai darbavęsis Slavgorode, Altajaus krašte, buvo priverstas išvykti dirbti į Kantą, netoli Frunzės. Apsigyvenęs netoli Frunzės, pagal žodinį leidimą ėmėsi statyti maldos namus. Po kurio laiko maldos namai buvo uždaryti, o kun. A. Šeškevičius areštuotas ir nuteistas 1967 m. Rustanaujaus tikintiesiems valdžia buvo prižadėjusi priregistruoti kunigą oficialiam darbui. Atvykęs iš Lietuvos kun. Albinas Dumbliauskas įsigijo maldos namus ir, padirbėjęs beveik metus, vėl neteko teisės legaliai dirbti.

    Tik po penkerių metų buvo leista kitam kunigui oficialiai darbuotis Rustanajaus tikinčiųjų tarpe. Panašiai tikintiesiems buvo „leista" įsigyti maldos namus ir turėti savo kunigą Frunzėje, Almaatoje, Aktiubinske ir kitur. Vokiečiams ėmus reikalauti, teisė turėti bažnyčią su kunigu buvo suteikta Karagandos ir Tadžikijos vokiečių tautybės tikintiesiems. Karagandoje pradėjo darbuotis kun. A. Dumbliauskas. Tadžikijoje (Dusambė) Kurgan-Tiubė, Vachse įsikūrė trys parapijos, kurias ėmė aptarnauti kun. J. Svidnickis. Kurgan-Tiubė 1982 m. buvo pastatyti maldos namai, kur pradėjo darbuotis kun. J. Bieleckis. 1980 m. Celinograde tikinčiuosius pradėjo aptarnauti kun. B. Babrauskas. Šiuo metu Kazachstane darbuojasi 10 kunigų — Karagandoje trys, kitur po vieną: Almaatoje, Aktiubinske, Celinograde, Džambule, Kustanajuj, Krasnoarmejske, Prokopevske; Kirgizijoj — du. Kai kuriems iš jų prisieina aptarnauti tikinčiuosius ne tik gyvenamoje vietoje, bet ir
visoje srityje, šiemet vokiečių katalikai neteko penkių kunigų: mirė Pavlodaro klebonas, Karagandoje dirbęs vyskupas Aleksandras ir Frunzės klebonas kun. Keleris. Tadžikijoj iš Kurgan-Tiubė dėl netinkamo sveikatai klimato pasitraukė kun. J. Bielickis, o iš Dušambė išvykęs kun. P. Krikščiukaitis. Taigi, šiuo metu visa Tadžikija (veikė trys bendruomenės) pasiliko be kunigų. Ir visa Pavlodero sritis (veikė taip pat trys bendruomenės) pasiliko be kunigų. Kažkiek tikinčiųjų yra Taškente ir šalia jo (Uzbekijoje), bet čia jie nėra susiorganizavę į parapiją ir kunigo neturi. Nemažai vokiečių katalikų yra pasilikę Rusijos respublikos platybėse: Prochlodnoje, Saratove, Volgograde, Čeliabinsko, Omsko, Tomsko, Novosibirsko srityse ir Altajaus krašte. Tuo tarpu kunigas yra tik Novosibirske (nuo 1982 m.); Saratovo, srityje, Tomske ir Altajaus krašte — Volčchoje tikinčiųjų bendruomenės yra susiorganizavusios — dvidešimtukai užregistruoti, taigi turi teisę turėti maldos namus ir kunigą. Ypatingai daug vokiečių yra Omsko srityje (LTE žiniomis apie 120.000 gyventojų), kurių nemaža dalis yra katalikai.

    Tikintieji, kurie neturi kunigo, dažniausiai renkasi į maldos namus, o jei ir jų nėra — į butus bendrai sekmadienio maldai, šventėmis, gavėnios, birželio ar gegužės pamaldoms. Šiuo metu oficialiai kunigų laukia šios vietovės: Marksas (Saratovo sritis), Prochlodezas (Šiaurės Kaukaze), Petropavlovsko sritis, Pavlodaro sritis, Tomskas, Volčicka (Altajaus krašte), Dušambė ir Kurgan-Tiubė. Yra pakankamai kandidatų, norinčių būti kunigais iš pačių vokiečių tarpo, tačiau iki šiol jų tik keletas mokosi Rygos Kunigų seminarijoje.

NAUJI POGRINDŽIO LEIDINIAI


    „Lietuvos ateitis" Nr. 6. Periodinis jaunimo leidinys pasirodė šių metų gegužės mėnesio pabaigoje. Jame gvildenamos tautinės bei šiandieniam Lietuvos jaunimui aktualios problemos.

*     *     *


    „Lietuvos ateitis" Nr. 7, dedikuotas nuteistam kun. Alfonsui Svarinskui, pasirodė rugsėjo mėnesio pabaigoje. Leidinyje plačiai aptariamas kun. A. Svarinsko teismas bei kun. S. Tamkevičiaus areštas; atspausdintas tikinčio Lietuvos jaunimo kreipimasis į užsienyje gyvenančią lietuvių jaunuomenę.

*     *     *

    „Aušra" Nr. 35 (75). 1983 m. vasario mėnesį pasirodė pogrindžio leidinio „Aušra" 35-tasis numeris. Leidinyje ypatingo dėmesio susilaukia straipsnis „Aušrai" šimtas metų", kuriame išsamiai nušviečiama ta aplinka, kurioje po 19 metų spaudos draudimo pasirodė pirmojo lietuvių laikraščio „Aušra" numeris. Ji — lietuvių atgimimo pradžia, pirmas sąmoningas žingsnis į savo ateitį. Tai, anot prof. Biržiškos, didžiausia pasaulyje revoliucija, kokių istorija težinanti — sukilimas vos pradedančios susiprasti tautelės prieš didžiulę rusų-vokiečių-lenkų santarvę", — rašoma leidinyje. „Aušra" Nr. 35 reiškia protestą dėl kun. Alfonso Svarinsko suėmimo; supažindina skaitytojus su lietuviais kaliniais Mordovijos 385/3-5 zonoje. Leidinyje nemažai vietos užima straipsnis „Keturiasdešimt metų (1904-1944)", kuriame apžvelgiamas ekonominis Lietuvos gyvenimas, kultūrinė krašto veikla.

*     *     *

    „Aušra" Nr. 36 (76). 1983 m. balandžio mėnesyje pasirodžiusiame „Aušros" numerio įvadiniame straipsnyje „Aušra" — pavyzdys šiandienai" iškeliama istorinė leidinio reikšmė lietuvių tautai", — amžių glūdumoj ji surado tautinės savigarbos pagrindą ir iš ten prikėlė idealą ateičiai", parodoma, kad ir šiandien „kėsinamasi į tas pačias vertybes, bet tik didesne jėga, platesniu užmoju ir rafinuočiau, todėl raginama „Mokytis iš praeities! Neatsižadėti tuomet gintų ir dabar gintinų vertybių". Straipsnyje „Jėga ir teisė" pasisakoma už tikrą demokratiją, kurioje svarbų vaidmenį turi krikščionybė su savo pažiūra į žmogų, kaip su niekuo
nesulyginamą vertybę. Nemažai vietos leidinyje skiriama Gulago keliais einantiems mūsų tautos kaliniams bei tremtiniams; gvildenamos moralės — tvirtos šeimos klausimai, tęsiamas straipsnis „Keturiasdešimt metų (1904-1944)".

Lietuvi, nepamiršk!


    Kun. Alfonsas Svarinskas, kun. Sigitas Tamkevičius, Jadvyga Bieliauskienė, Sergiejus Kovaliovas, Antanas Terleckas, Julius Sasnauskas, Povilas Pečeliūnas, doc. Vytautas Skuodis, Mečislovas Jurevičius, Balys Gajauskas, Gintautas Iešmantas, Viktoras Petkus, Algirdas Statkevičius ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum