gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 62 Spausdinti El. paštas
Šiame numeryje:
    1. Šv. Kazimiero 500 metų mirties jubiliejaus iškilmių atgarsiai
    2. Katalikiška Lietuva dėkoja šv. Tėvui Jonui-Pauliui II
    3. Protestai dėl suimtų kunigų — Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus — nesiliauja
    4. Kun. Jono Danylos atviras laiškas ateistui Broniui Jauniškiui
   5. Žinios iš vyskupijų
    6. Kratos ir tardymai
    7. Mūsų kaliniai
    8. Nauji pogrindžio leidiniai

1984 m. balandžio 4 d.
LKB KRONIKA Nr. 62
Eina nuo 1972 metų!
Perskaitęs duok kitam!
Numeris skiriamas šv. Kazimiero 500 metų mirties
jubiliejui, prašant globos Lietuvos Bažnyčiai ir visiems,
kenčiantiems už tikėjimą ir tiesą.


ŠV. KAZIMIERO 500 METŲ MIRTIES JUBILIEJAUS
IŠKILMIŲ ATGARSIAI

(Visi okupuotos Lietuvos bedieviškieji valdžios pareigūnai buvo sutelkti šv. Kazimiero jubiliejaus minėjimui trukdyti):
     Šiemet kovo 4 d. sukako 500 metų kai mirė Lietuvos kunigaikštis šv. Kazimieras. Šį didį jubiliejų mūsų tauta mini sunkiomis bedieviškos priespaudos sąlygomis, Popiežiaus Jono-Pauliaus II žodžiais tariant, „taip didelėje nelaimėje, už kurią didesnės nėra buvę Lietuvos istorijoje." Šiuos žodžius patvirtina bedievių siautėjimas artinantis šv. Kazimiero jubiliejui.

    Sunku buvo katalikiškai Lietuvai carinės Rusijos priespaudoje ... Ir tada buvo varžomas tautos Globėjo šv. Kazimiero garbinimas. Rusų caro cenzoriai braukė iš senųjų kantiškų per 200 metų mūsų liaudies giedotą giesmę apie šv. Kazimierą:

„Lietuvos žemė kaipo būt pražuvo
Septynis metus, kad nevalioj buvo.
Bet Dievas padarė didelę meilę savo,
duodamas patroną pagelbai gatavą.
Kazimieras šventas iš dangaus atėjo,
kurį žalnieriai ant oro regėjo.
Paskui eidami taip gudus patrėmė,
verkiančius žmones iš nevalios ėmė . . ."

(Taip giedojo mūsų protėviai, minėdami 1655 metų rusų antplūdį Lietuvon.) Ir šiais laikais, ruošiantis šv. Kazimiero 500 metų jubiliejui, kai Lietuvos vyskupams buvo leista oficialiai išleisti katalikų kalendorėlį, bukletą ir jubiliejinį paveikslėlį, tarybiniai cenzoriai braukė, neleido juose atspausdinti neutralios liturginės komisijos parengtos šventojo biografijos. Ką antitarybinio šių dienų cenzoriai sugebėjo įžiūrėti šv. Kazimiero biografijoje? Kodėl taip bijomasi tiesos apie šv. Kazimierą? Tiek katalikų kalendorėlį, tiek medalį ar paveikslėlį kunigai ir tikintieji tikėjosi išvysti prieš jubiliejų, juo labiau, kad vyskupų kunigams išsiuntinėto rašto prieraše jubiliejiniams pamokslams siūloma naudotis kalendoriuje įdėta kazimierologine medžiaga. Minėtas kalendorius leidyklai spausdinti buvo atiduotas 1983 m. vasarą, tačiau jo spausdinimas buvo vilkinamas, atidedant paskirtą išleidimo terminą, ir tik vienas kitas kunigas kalendorių gavęs jubiliejaus išvakarėse ir praktiškai juo pasinaudoti iškilmių dienai nesuspėjo. O maldyno pasirodant tikriausiai reikės laukti dar ne vieną mėnesį. Kiekvienas Lietuvos kunigas gavo po 70 šv. Kazimiero paveiksliukų, kelis medalius, keliasdešimt kalendorėlių, o tai, palyginus su tikinčiųjų skaičiumi, mažiau nei lašas jūroje. Bet tai tik įžanga į prieš jubiliejinį bedievių siautėjimą.

    Dar prieš jubiliejų periodinėje spaudoje pasirodė visa eilė straipsnių, kuriais mėginta sumenkinti šv. Kazimiero asmenį, suniekinti ir iškreipti paties jubiliejaus tikslus. Kaip pavyzdžiui, šventųjų kultą Bažnyčia visada naudojo politinei ir ideologinei kovai. Kazimiero mirties ir jo pripažinimo šventuoju sukakčių minėjimus organizuoja ultradešinieji lietuvių buržuazijos emigracijos veikėjai ir klierikaliniai ekstremistai Lietuvos Katalikų Bažnyčioje". („Kalba Vilnius" 1983 m. Nr. 10,14 psl.). Belieka tik pridėti,
kad neužilgo ir pati religija ar noras kalbėti gimtąja kalba bus vadinama politika ar klierikalinio ekstremizmo apraiška. Dėl akių (ar dėl Vatikano suklaidinimo) buvo leista sudaryti jubiliejinę komisiją, kuriai, kaip vėliau paaiškėjo, tik porą kartų teko laimė posėdžiauti.

    Visa katalikiška Lietuva rengėsi tinkamai sutikti vienintelio oficialiai paskelbto šventuoju Lietuvos kunigaikščio šv. Kazimiero 500 metų mirties jubiliejų. Pagrindinės jubiliejaus atidarymo iškilmingos pamaldos buvo paskirtos kovo 3 d. Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, kur ilsisi žemiškieji šv. Kazimiero palaikai. Tą dieną maldininkai iš visos Lietuvos rinkosi į šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Bažnyčia ir šventorius netalpino žmonių, nemaža jų dalis stovėjo už šventoriaus ribų. Nuo ryto girdėjosi lenkiškos ir lietuviškos maldos. Pagrindinės pamaldos buvo pradėtos 12 vai. šv. Mišias laikė Jo Ekscelencijos vyskupai — L. Povilonis, A. Vaičius, J. Steponavičius, V. Sladkevičius — pamokslą lietuvių kalba pasakė Panevėžio vyskupijos valdytojas kun. Kazys Dulksnys, lenkams kalbėjo Vilniaus vyskupijos valdytojas kun. Algirdas Gutauskas. Ir vis tik daugelio tikinčiųjų veiduose matėsi skausmas: didelė jų dalis negalėjo pilnai dalyvauti iškilmėse, šventoriuje, kur meldėsi gausi minia tikinčiųjų, tą dieną pamaldų metu viešpatavo tyla — neveikė garsiakalbiai, nors jau geras dešimtmetis, kai garsiakalbiai toje bažnyčioje veikia, veikė jie net pačiame remonto įkraštyje. Paaiškėjo, kad garsiakalbiai nustojo veikti išvakarėse bažnyčią apžiūrinėjusios komisijos pageidavimu. Pamokslų negirdėjo ne tik tikinčiųjų minia šventoriuje ir už jo, bet ir presbiterijoje buvę kunigai. Kad tai neatsitiktinumas, verčia galvoti ir tas faktas, jog šiemet Marijampolėje per Garbingojo Dievo tarno arkivyskupo Jurgio Matulevičiaus minėjimą panašiai „atsitiktinai" užsitrenkė sakyklos durys ir niekas negalėjo surasti raktų, todėl pamokslą sausakimšai bažnyčiai teko sakyti nuo altoriaus laiptų. Visa tai liūdnų dalykų pirmos kregždės. Nebe bedievių įsikišimo šv. Kazimiero jubiliejaus pagrindinės pamaldos buvo laikomos kartu lietuviams ir lenkams, kai jau nuo seniausių laikų jos vyksta atskirai, o
ypatingai tomis progomis, kai į bažnyčią nei vieni lietuviai, nei vieni lenkai nesutelpa. To pasėkoje perpus mažiau žmonių turėjo galimybę sąmoningai dalyvauti pamaldose; iš šventoriuje ir gatvėje besispaudžiančių maldininkų tiesiog pasityčiota, stebėtina, iš kur ta paprasta liaudis turėjo tiek kantrybės — beveik tris valands žiūrėti ir nieko nematyti, klausyti, bet nieko negirdėti — ir sąmoningumo tyliai pavieniai daugiausia rožančiaus maldai. Jubiliejaus atidarymo iškilmėse nebuvo perskaityta Popiežiaus Jono-Pauliaus II telegrama, siųsta vyskupams ir visiems iškilmių dalyviams. Kažkas „atsitiktinai" pasistengė, kad vyskupas L. Povilonis ją gautų tik grįžęs iš iškilmių, nebuvo paskelbta ji ir sekančios dienos iškilmingose pamaldose. Jubiliejaus išvakarėse šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, kur jau buvo susirinkę nemažai maldininkų, nebuvo pasakyta nei vieno pamokslo, nei pusė žodžio neužsiminta apie rytdienos iškilmes. į iškilmes nebuvo leista pakviesti daugiau kunigų išpažintims klausyti. Žmonės vargo eilėse prie klausyklų tiek išvakarėse, tiek jubiliejaus iškilmių dieną, kai kurie iš jų eilėse prie klausyklos prastovėjo nuo 10 vai. ryto iki 17-18 vai. vakaro. Vilniaus arkivyskupijos kunigai negavo jokio pranešimo apie kovo 3 d. jubiliejaus pradžios iškilmes. Ir vis tik, nepaisant informacijos stokos, į iškilmes suvažiavo nemažai kunigų, tačiau po pagrindinių pamaldų nė vienam iš jų nebuvo leista šv. Petro ir Povilo bažnyčioje laikyti šv. Mišias. Buvo padaryta viskas, kad kovo 3 d. į iškilmes atvykęs jaunimas negalėtų bendrai pasimelsti. Senamiestyje, prie šv. Kazimiero bažnyčios (dabar ateizmo muziejaus), pastoviai budėjo milicininkai ir saugumiečiai. Bedieviai nuolat suko galvas, kaip sumenkinti šv. Kazimiero jubiliejų. Skaudu, kad jiems talkininkų atsirado ne tik iš eilinių tikinčiųjų tarpo.

    Kadangi vaikai ir jaunimas kovo 3 d. mokėsi ir negalėjo dalyvauti iškilmėse, pasimelsti prie šv. Kazimiero karsto Vilniuje — jie rinkosi kovo 4 d., sekmadienį. Visoje Lietuvoje tą dieną, bijant, kad jaunimas gali nuvykti į Vilnių ar dalyvauti savo parapijos iškilmingose pamaldose, buvo įvairiais būdais stengiamasi juos išlaikyti prie mokyklos.
Sumos metu mokyklose buvo organizuojami įvairiausi užsiėmimai: viktorinos, pasivaikščiojimai po gamtą ir 1.1., kuriuose būtinai privalėjo dalyvauti visi mokiniai, — neatvykus buvo gąsdinami, jog reikės rašyti pasiaiškinimus. Nepaisant visų trukdymų, apie 18 vai. Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčioje prie šv. Kazimiero karsto suskambo giesmės ir eilėraščiai:

,,Tauta prisiekia tau, Kazimierai šventasis,
Kapais didvyrių, kankinių krauju!
Visuos piliakalniuos įžiebsim ugnį naują!
Jokiems engėjams Lietuva nepasiduos!

Tylėjo Nemunas šimtmečiais sukaustytas,
Ilgėjos Nemunas ir laisvės ir audrų . . .
Tegul prakirs žaibai negandų naktį juodą!
Tegu pravirks liūtis ir sąnašas kalčių nuplaus.

Tauta prisiekia tau, Kazimierai šventasis,
Stovėt po kryžiumi tvirtai ir laukt aušros . . ."

    Meldėsi iš skirtingų vietų suvažiavęs tikintis Lietuvos jaunimas. Programa truko maždaug dvi valandas, po kurios, prašant šv. Kazimierą globoti Tėvynę Lietuvą, visi suklupo rožančiaus maldai. Programos metu bažnyčioje knibždėte knibždėjo oficialūs bei slapti saugumo darbuotojai ir rūsčiais žvilgsniais varstė besimeldžiantį jaunimą. Prie šv. Petro ir Povilo bažnyčios, mašinų stovėjimo aikštelėje, buvo privažiavę milicijos mašinų. Susirūpinę žmonės kalbėjosi tarpusavyje: „Greičiausiai gaudys . . . bet už ką? negi jau ir melstis laisvai negalima?" Po vakarinių šv. Mišių jaunimas skirstėsi į namus. Kiekvieną svečią saugumo budri akis lydėjo iki pat stoties, kur laukė, kol visi susės į traukinius ar autobusus ir išvažiuos.

    Ne tik šv. Petro ir Povilo bažnyčia, bet ir kiekviena parapija ruošėsi kuo gražiau paminėti savo Globėjo šv. Kazimiero jubiliejų. Nors Kazimiero minėjimas galėjo vykti tik bažnyčiose, tačiau bet koks iškilmingesnis jubiliejaus paminėjimas    bedieviams    ir    čia    rodėsi    pavojingu.
Negalėdami visiškai uždrausti minėti šv. Kazimierą, įvairiausiais išankstiniais perspėjimais, nurodymais ar tiesioginiais varžymais siekė, kad jubiliejaus iškilmės bažnyčiose praeitų kiek galima kukliau. Vasario mėnesį RRT įgaliotinis Petras Anilionis išsiuntinėjo rajonų vykdomųjų komitetų pirmininkams bei atsakingiems už ideologinį darbą asmenims raštus, kuriuose nurodomi būdai bei priemonės jubiliejaus iškilmių atskirose parapijose sekimui. Iš rajonų vykdomųjų komitetų buvo pareikalauta, kad dėl šv. Kazimiero minėjimo pravestų atskirą instruktažą taip vadinamiems religinių bendruomenių dvidešimtukams ar bent jų pirmininkams. Kai kuriuose rajonuose bažnytinio komiteto nariams buvo aiškinama, jog šv. Kazimiero minėjimas privalo būti grynai religinio pobūdžio, be jokio tautiškumo atspalvio; pabrėžiama, kad minėjimuose neturi teisės dalyvauti iš kitų parapijų ar Neakivaizdinę Seminariją baigę kunigai. Šalia visų nurodymų rajonų vykdomųjų komitetų pirmininkams ar atsakingiems už ideologinį darbą pavaduotojams buvo nurodyta paskirti asmenis, kurie kovo 4 d. turės sekti religines apeigas visose bažnyčiose ir net šventoriuose.

    Alytaus raj. 1984 m. vasario 23 d. Alytaus raj. vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Makštutis (nurodyti, kaip bažnyčiose turi praeiti šv. Kazimiero jubiliejus) buvo susišaukęs rajono kunigus. Pavaduotojas perspėjo, kad iškilmių dieną nebūtų jokių demonstracijų ar eitynių, taigi — net procesijos, ragino griežtai laikytis vyskupo bendrai visoms parapijoms duotų patarimų, nesiimti savo iniciatyvos, priminė, jog valdžia gerai žino, kad iškilmių dieną kunigai bažnyčiose turės skaityti vyskupų laišką tikintiesiems.

*     *     *

    Garliava (Kauno raj.). 1984 m. vasario 16 d. pas Mastaičių km. gyventoją Šidiškį atvyko keli pareigūnai, sustatę atitinkamą aktą, jie išsivežė šv. Kazimiero statulą, kurią buvo ruošiamasi pastatyti bažnyčios šventoriuje.

*     *     *

    Prienai. 1984 m. kovo 1 d. į Prienų raj. vykdomąjį komitetą buvo sukviesti rajono bažnytinio komiteto pirmininkai, apylinkės pirmininkai ir jų įgaliotiniai. Rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Morkvėnas nurodinėjo, kaip reikia švęsti šv. Kazimiero jubiliejų, draudė į bažnyčias įsileisti svetimus kunigus, organizuoti procesijas, eitynes.

    Prienų parapijos tikintieji šv. Kazimiero 500 metų jubiliejui atminti šventoriuje ruošėsi pastatyti ąžuolinę šv. Kazimiero statulą. Rajono valdžia, motyvuodama, kad statula, atseit, nemeniška, statyti ją šventoriuje neleido.

*     *     *


    Igliauka (Kapsuko raj.). 1984 m. vasario 23 d. į Igliauką atvykęs RRT įgaliotinio pavaduotojas Juozėnas nurodinėjo klebonui kun. Vytautui Urbonui, kaip reikia švęsti šv. Kazimiero jubiliejų. Reikalavo, kad iškilmėse nebūtų jokių „ekscesų, plakatų", nes visa tai, jo žodžiais tariant, tik kun. Alfonso Svarinsko palikimas.

*     *     *


    Raseiniai. 1984 m. kovo 4 d. Raseinių rajono vaikai ir jaunimas, kad negalėtų dalyvauti šv. Kazimiero minėjime, buvo įpareigoti stovėti rinkimuose garbės sargyboje prie urnų.

*     *     *

    Varėna. 1984 m. kovo 4 d. 12 vai. Varėnos keturių m-klų mokiniams buvo organizuojama privaloma išvyka į mišką. Tą dieną į bažnyčią atėjo tik patys drąsiausi.

*     *     *


    Žiliniai (Varėnos raj.). Kovo 4 d. Sumos metu Žiliniuose buvo surengta sporto šventė, kurioje privalėjo dalyvauti visi mokiniai.

*     *     *

    Linkmenys (Ignalinos raj.) Buvo įspėti tėvai, kad kovo 4 d. savo vaikų neleistų prie altoriaus, nes bus sekami. Tėvai, pabūgę gąsdinimų, vaikų į bažnyčią nesivedė.

    Šventasis Lietuvos globėjau, mes, katalikiškos savo Tėvynės vaikai, matydami bedievių siautėjimą tavo jubiliejaus dienomis, suprantame, kad tavo pramintas kelias į šventumą, tavo dvasinis testamentas — būti ištikimiems šventajam Katalikų Tikėjimui — ypatingai aktualūs sunkiose XX amžiaus išbandymuose, todėl su visu nuoširdumu ryžtamės būti dar labiau ištikimais Katalikų Bažnyčios, Romos Popiežiui ir savo protėvių tradicijoms.


KATALIKIŠKA LIETUVA DĖKOJA ŠV. TĖVUI
POPIEŽIUI JONUI-PAULIUI II


(Šv. Tėvo Jono-Pauliaus II jautrus žodis ir malda šv. Kazimiero jubiliejaus šventėje bedievių persekiojamai Lietuvai yra paguoda ir stiprybė):

    Jūsų Šventenybe, katalikiška Lietuva visa širdimi dėkoja Jums už dėmesį ir meilę, kurią Jūs parodėte Lietuvos Globėjo šv. Kazimiero jubiliejui pagerbti.

    Iškilmingos pamaldos šv. Petro bazilikoje, Jūsų aukota šv. Mišių auka už Lietuvą ir jos Bažnyčią, šilti tėviški žodžiai tikinčiai Lietuvai, Jūsų telegrama Lietuvos vyskupams ir jubiliejaus atidarymo iškilmių dalyviams Vilniuje, suteikti atlaidai šventojo mūsų tautos Globėjo karsto lankytojams drąsina mus su didesne meile ir pasiaukojimu būti ištikimiems Kristui ir Jo Bažnyčiai.

    Jums, šventasis Tėve, dėkodami už tėvišką meilę ir dėmesį, matomą mažai mūsų Tėvynei, meldžiame Dievo palaimos ir gausių malonių.

    Katalikiška Lietuva, sunkios bedievybės priespaudos sąlygomis žengdama į septintąjį krikščionybės šimtmetį, ryžtasi branginti šv. Kazimiero dvasinį testamentą, kovoti ir aukotis, kad Kristaus šviesa ir šiais laikais šviestų tiek Tėvynėje, tiek ir visame pasaulyje.
PROTESTAI DĖL SUIMTŲ KUNIGŲ -
ALFONSO SVARINSKO IR SIGITO TAMKEVIČIAUS -NESILIAUJA

„Tiesos" redakcijai
Nuorašai: J. E. Lietuvos vyskupams ir vyskupijų valdytojams

    Gerb. Redakcija, pasinaudodamas žodžio ir spaudos laisve, garantuota TSRS Konstitucijos 50 str., prašau atspausdinti šį mano viešą pareiškimą:

A T V I R A S     L A I Š K A S    K O R E S P O N D E N T E I
MOCKUVIENEI

(Nusikaltusieji prieš Tarybinę Konstituciją ir tarptautinę Žmogaus Teisių deklaraciją kaltina ir teisia nekaltuosius):
    Gerb. korespondente, perskaitęs Jūsų straipsnį „Vienoje rankoje rožančius, kitoje — vėzdas", atspausdintą „Tiesoje" 1983.12.03, buvau nustebintas jo tendencingumu. Straipsnio tikslas — klaidingai informuoti visuomenę, apšmeižiant gerą uolų kunigą, pateisinti Lietuvos ateistų nusikaltimus.

    Reikia pripažinti, kad Tamstai pasisekė parinkti straipsniui antraštę — „Vienoje rankoje rožančius, kitoje — vėzdas." Norėdama kun. S. Tamkevičių suniekinti, Tamsta labai tiksliai išryškinote jo charakterio teigiamus bruožus: kunigišką pamaldumą ir drąsą, kovojant už tiesą.

    Kun. S. Tamkevičius tikrai turi vėzdą, tiktai ne rankoje, o širdyje, kuriuo smarkiai trinktelėjo mūsų ateistams, gindamas tikinčiųjų teises. Tiktai tas vėzdas ne medžiaginis, o dvasinis, tiesos vėzdas, nukreiptas ne prieš santvarką, ne prieš teisingus įstatymus, bet prieš ateistų savivaliavimą, pažeidžiant tarybinius ir tarptautinius įstatymus, diskriminuojant tikinčiuosius.

    Mūsų ateistai, nesugebėdami su idėjiniais priešais kovoti idėjiniais ginklais, griebiasi smurto. Ir prieš kun. S. Tamkevičių panaudojo fizinį vėzdą — 6 metus lagerio ir 4
metus tremties. Tas pats vėzdas kiek anksčiau palietė ir kun. Alf. Svarinską. Bet tai teismui ir Lietuvos ateistams garbės nedaro. Dviejų kunigų žiaurus nuteisimas TSRS prestižui užsienyje ir Lietuvoje labiau pakenkė, negu tų kunigų veikla.

    Dabar pažiūrėkime, kokius tarybinius įstatymus kun. S. Tamkevičius pažeidė:
    TSRS Konstitucijoje apie piliečių teises rašoma:

    „34 str. TSRS piliečiai yra lygūs prieš įstatymus nepriklausomai nuo kilmės, socialinės ir kultūrinės padėties, rasinio ar nacionalinio priklausomumo, lyties, išsilavinimo, kalbos, santykio su religija, užsiėmimo rūšies ir pobūdžio, gyvenamos vietos ir kitų aplinkybių."

    „50 str. TSRS piliečiams garantuojama žodžio, spaudos, susirinkimų, mitingų, gatvės eitynių ir demonstracijų laisvė."

    „52 str. TSRS piliečiams garantuojama sąžinės laisvė, tai yra teisė išpažinti bet kurią religiją arba neišpažinti jokios, praktikuoti religinius kultus arba vesti ateistinę propagandą. Kurstyti nesantaiką ir neapykantą ryšium su religiniais tikėjimais draudžiama."

    „Bažnyčia TSRS atskirta nuo valstybės ir mokykla nuo bažnyčios."

    „173 str. TSRS Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią. Visi įstatymai ir kiti valstybinių organų aktai leidžiami remiantis ir sutinkamai su TSRS Konstitucija."

    Be to, Tarybų Sąjungos Vyriausybė yra pasirašiusi kai kurias tarptautines sutartis, pav., Suvienytųjų Nacijų žmogaus teisių deklaraciją, priimtą 1948.12.10. Toje deklaracijoje pasakyta: „18 str. Kiekvienas žmogus turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisves: ši teisė leidžia laisvai keisti savo religiją kaip pavieniui, taip ir bendrai su kitais, viešai ar atskirai, laisvai mokytis religijos mokslų, pravesdinėti pamaldas ar atlikti religines apeigas.

    „19 str. Kiekvienas žmogus turi teisę į įsitikinimų ir jų išreiškimo laisvę: ši teisė leidžia laisvai bešališkai laikytis savo įsitikinimų ir laisvai ieškoti, gauti ir skleisti informacijas    bei    idėjas    bet   kokiomis   priemonėmis   ir
nepriklausomai nuo valstybės sienų."

    Kyla klausimas: kokį iš anksčiau minėtų ar kokį kitą įstatymą yra pažeidęs kun. S. Tamkevičius, kad taip žiauriai buvo nubaustas?

    Jūs rašote, kad kun. S. Tamkevičius buvo nubaustas pagal Lietuvos TSR B. K. 68 str. I d. — antitarybinė agitacija ir propaganda. O kuo nusikalto konkrečiai?

    Rašote: „Sigitas Tamkevičius, būdamas kunigu, įvairiose respublikos vietose pažeidinėjo tarybinius įstatymus. Nuo 1971 m. jam buvo pareikšta dvylika įspėjimų už įvairių eitynių organizavimą, už grupinį vaikų mokymą, už šmeižikiško turinio pareiškimų rašymą ir parašų po jais rinkimą bažnyčioje, už renginius, nesusijusius su religinėmis apeigomis."

    Ir dar štai kokį baisų nusikaltimą, pagal Jus, kun. S. Tamkevičius padarė: suruošė vaikams šventoriuje kalėdinę eglutę!

    Tai štai už kokius nusikaltimus kun. S. Tamkevičius buvo nubaustas: už tiesiogines savo kunigiškas pareigas: vaikų katekizaciją, laidotuvių bei vėlinių eisenas į kapines, už kalėdinės eglutės organizavimą, kur Kalėdų Senelis pakalbėjo su vaikučiais tikėjimo ir krikščioniškos moralės klausimais, davė dovanėlių.

    Be to, kun. S. Tamkevičius buvo nubaustas už pareiškimų rašymą valdžios pareigūnams ir parašų rinkimą, ginant tikinčiųjų teises dėl jų diskriminacijos iš bedievių pusės; už dalyvavimą Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitete, už žinių perdavimą užsieniui. Bet juk visas tas teises garantuoja tarybinė Konstitucija ir Žmogaus teisių deklaracija, kurių straipsnius aukščiau minėjau.

    Tai štai kokia pas mus visų piliečių lygybė prieš įstatymus! Praktiškai tas visas teises turi tik bedieviai. Jie savo reikalams turi spaudą, radiją, televiziją, mitingus, eitynes; vaikų, (netgi tikinčių tėvų prieš jų valią) ateistinį auklėjimą, pradedant vaikų darželiais per visas mokyklas; vaikų ir jaunimo bedieviškas organizacijas, į kurias stoti verčia visokiomis priemonėmis net tikinčių tėvų vaikus. Gi tikintieji viso  to  neturi.  Visur vyksta  tikinčiųjų dis-
kriminacija. Tikintieji vaikai mokyklose pašiepiami, gi mokytojai jų ne tik kad negina, bet dar mažina elgesio pažymį už bažnyčios lankymą, ypač už aktyvų dalyvavimą liturgijoje. Joks praktikuojantis tikintysis negali užimti bet kokio aukštesnio, ypač vadovaujančio posto. Pabandykite Jūs, gerb. Korespondente, bent trumpą laiką suvaidinti tikinčią. Jūs tuoj pajustumėte, ką reiškia piliečių lygybė prieš įstatymus. Jei esate mokytoja, ir išdrįstumėte viešai pademonstruoti savo religinius įsitikinimus, Jūs tuoj būtumėte atleista, kaip buvo pašalintos iš mokyklos mokytojos: Gasiūnaitė Stasė Kulautuvoje, Brilienė Ona Vilkaviškyje, Kaušienė — Šiauliuose. Jei būtumėte kolūkio pirmininkė, irgi būtumėte atleista, kaip buvo atleistas pavyzdingas vadovas ir gausios šeimos tėvas Gražulis Antanas.

    Kada keli uolesni ir drąsesni kunigai įsteigė TTGK komitetą, tai jiems buvo paskaityta nusikaltimų. Kada tikintieji, neturėdami spaudos ir kitokių ryšio priemonių savo teisėms ginti, pradėjo leisti pogrindinį laikraštį „LKB Kroniką", tai irgi paskaityta nusikaltimu. Kada toje „Kronikoje" suregistruoti kai kurie tikinčiųjų diskriminacijos faktai pateko į užsienį, tai buvo palaikyta tarybinės santvarkos šmeižimu, beveik valstybės išdavimu.

    Jei Lietuvoje nebūtų tikinčiųjų diskriminacijos, jei TSR Konstitucijos ir Suv. Nac. Žmogaus teisių deklaracijos nuostatai būtų ne tuščia raidė, bet gyvenimo tikrovė, — nebūtų nei TTGK komiteto, nei „Kronikos"; nebūtų nei kunigų — Alf. Svarinsko bei S. Tamkevičiaus — ar joms panašių bylų.

    šitoks tarybinio teismo su uoliais kunigais susidorojimas mūsų valdžiai garbės nedaro. Juk tai tiesioginis kunigų persekiojimas už eilinių savo pareigų atlikimą. Vaikų katekizacija — tai svarbiausia kunigo pareiga. Tai supranta kiekvienas sąžiningas kunigas ir ją didžiausiu uolumu atlieka. Tarybinė Konstitucija ir žmogaus teisių deklaracija, kaip matome, mokyti tikėjimo tiesų nedraudžia. Tai draudžia taip vadinami „Religiniai nuostatai", kurie prieštarauja ir Konstitucijai, ir Žmogaus teisių deklaracijai,
ir Bažnyčios kanonams. Prieš tuos Religinius nuostatus savo pareiškime valdžiai yra pasisakę virš 500 Lietuvos kunigų ir du vyskupai. Labai gaila, kad valdžia tą kunigų pareiškimą ignoravo.

    Mums nesuprantamos ir kelia rūpesčių valdžios pastangos visokiomis priemonėmis subedievinti tautą. Juk gyvenimo patirtis moko, kad, atmetus religiją, moralė netenka pagrindo. Tai matome jau šiandien: alkoholizmas, šeimų skyrybos, net mokyklinio amžiaus jaunimo nusikalstamumas smarkiai plinta. Broliai ateistai, kur vedate mūsų tautą? S.O.S.
Žagarė, 1984.01.30.
Kun. G. Gudanavičius.

*     *     *

ATVIRAS LAIŠKAS S. MOCKUVIENEI


(Savo tiesioginių religinių pareigų atlikimas — bedieviams priešvalstybinis kunigų veiksmas ir didžiausias nusikaltimas):
Nuorašai: „Tiesos" ir „Komjaunimo tiesos" redakcijoms
BAISUS TAS ROŽANČIUS, O TIESA — BAISESNĖ UŽ
VĖZDĄ

    Tamsta rašote, kad „S. Tamkevičius ne kartą tvirtino: „Mane domina grynai religiniai reikalai, o politiniai man yra svetimi". Jeigu iš tikrųjų taip būtų, kunigas S. Tamkevičius nebūtų atsidūręs kaltinamųjų suole (. . .) Prisidengęs kunigo vardu ir pareigomis, jis specialiai ir pabrėžtinai veikė prieš valstybinę santvarką."

    Toliau konkrečiai parodote, už kokius „politinius nusikaltimus" šis kunigas nuteistas: už religinių eisenų organizavimą, už vaikų katekizavimą, už kalėdinės eglutės rengimą, už protesto pareiškimus prieš bedievių siautėjimą . . .
    Čia išvardintus kunigo „nusikaltimus" Jūs palydite gilaus pasipiktinimo atodūsiu: „Daug kantrybės ir ištvermės reikėjo vietinės valdžios organams ilga laiką kęsti suįžūlėjusio dvasiškio provokacijas".

    Tokį pasipiktinimą reikšdama, Jūs net neįtariate, kad pati tyčiojatės iš civilizuotų žmonių moralės ir griežtai ją smerkiat. Juk bet kurioje demokratinėje visuomenėje panaši kunigo veikla ne tik nebūna smerkiama, bet susilaukia plataus visuomenės pritarimo. Tokį pritarimą parodė ir mūsų plačioji visuomenė, kai protestuodami prieš neteisėtus kunigų — S. Tamkevičiaus ir Alf. Svarinsko — apkaltinimus, rizikuodami savo likimu, išdrįso pasirašyti apie 123.000 piliečių. Tuo tarpu Tamsta savo barbarišku straipsniu bandote visiems įpiršti džiunglių gyvenimo „įstatymus". Ir tai vyksta Europos viduryje, 20-ojo amžiaus pabaigoje!

    Ir visai be reikalo Jūs piktinatės, kam tikintieji stengiasi atlyginti savo kunigui už patirtą skriaudą, per tris dienas sunešdami dešimteriopai didesnę lėšų sumą, negu bedieviai buvo iš jo išplėšę už religinę eiseną. Tai ne naivuoliai, o giliai sąmoningi ir dori žmonės. Jie supranta, kad per daug vienam kunigui išlyginti visas bedievių daromas skriaudas. Pilnai suprantama, kodėl, areštavus pasiaukojusį kunigą, atsirado tikinčiųjų, kurie savo krauju pasirašinėjo po protesto pareiškimu. Kiti net prašėsi juos paimti į kalėjimą, o paleisti kunigą. Deja, turbūt tuščiai bandome Jums aiškinti tokius dalykus.

    Jūs nurodote, kad kun. S. Tamkevičius savo pamoksluose „tvirtino, jog Tarybų valdžia persekioja tikinčiuosius, žemina tikintį jaunimą ir moksleivius." šiuo metu negalima patikslinti, ar kunigas už šias negeroves kaltino atskirus valdžios pareigūnus ar pačią valdžią, bet yra nepaneigiama tikrovė, kad šie jo teiginiai teisingi. Jeigu Jūs paprašytumėt nurodyti bent vieną mokyklą Lietuvoje, kur tikintys mokiniai nebūtų patyrę įvairių pažeminimų, diskriminacijos ar kitokio ateistinio spaudimo bei persekiojimo, tokios mokyklos Jūs nerastumėte, nenusikalsdama tiesai. Tai liudija tūkstančiai Lietuvos žmonių, kurie,
rizikuodami visuomenine padėtimi, pasirašinėjo po protesto raštais.

    Sunku pasakyti, ką ten yra prasitaręs kun. S. Tamkevičius, kaip Jūs sakote, „lygindamas hitlerinės okupacijos metus su šių dienų gyvenimu?" Užtenka prisiminti vien tai, kad hitlerininkai išvežė iš Lietuvos į konclagerius 300 lietuvių, o sovietai ištrėmė į Sibirą ir sugrūdo į katorgos lagerius ne mažiau kaip 300,000 mūsų tautiečių (. . .), nekalbant jau apie dešimtis tūkstančių išžudyto jaunimo ir kitų civilių žmonių kaimuose, laukuose ir miškuose ... — už tai, kad jie nenorėjo kariauti nei už Berlyną, nei už Maskvos interesus, o liko ištikimi tėvų namams.

    O sovietinių ateistų padarytą ir tebedaromą žalą mūsų liaudžiai niekuo negalima išmatuoti: masinis girtavimo plitimas, vagiliavimas, chuliganizmas, kriminalinių nusikaltimų siaubas, žmogžudybės, savižudybės, šeimų skyrybos, abortai gausesni nei gimimai, vienuolynų namai užpildyti sifilitikais, bažnyčios — alkoholiniais gėrimais (taip „tamsi" praeitis keičiama „šviesia" ateitimi), argi tai ne sovietinio prievartinio ateizmo padarinys? Vokiečių okupacijos metais taip toli dar nebuvo spėta nueiti. Baisu atvirai pripažinti tikrovę, bet tiesa yra tiesa. Ir neteisinga tiesą paneigti, nors už ją tektų ir gulaguose mirti.

    Pilnai teisus kun. S. Tamkevičius, išdrįsęs atvirai pripažinti, kad tarybinė spauda skleidžia melą ir apgaulę. To nereikia net įrodyti. Pavartykite 1950 m., 1960 ir 1970 m.m. tarybinę spaudą — įsitikinsite, kad to paties pavadinimo spauda („Tiesa", „Pravda" ir kt.) smerkia, kritikuoja tai, kas buvo skelbiama tiesos vardan prieš dešimtmetį. Buvo giriama tokie herojai kaip Trockis, Stalinas, Berija, Molotovas, Chruščiovas, Lysenka ir kiti, o vėliau visi jie vienas po kito išmesti į šiukšlyną; savo laiku buvo grubiai puolami ir išjuokiami kibernetikos bei genetikos mokslai, o vėliau, gresiant ekonominei katastrofai, visa tai patyliukais reabilituota.

    Jei kun. S. Tamkevičius patarė tikinčiam jaunimui nestoti į bedieviškas organizacijas, tai tokį jo patarimą, mokantį neveidmainiauti, kiekvienas doras žmogus turėtų tik sveikinti. Ar Jūs galite pasakyti, kad prievartinis veidmainingas tikinčių jaunuolių dalyvavimas ateistinių organizacijų veikloje skatina sąžiningų piliečių ugdymą?

    Jūs klausiate, ką S. Tamkevičius galvoja, „grasindamas, kad tautoje bus sukeltas sąmyšis, jei tikintieji pasijus nuskriausti?" Nejaugi nesate susipažinusi su istorija, kad niekas taip nesužadina liaudies didvyriško pasipriešinimo, kaip kėsinimasis į amžinas ir šventas tautos vertybes, kurioms priklauso ir sąžinės laisvė bei religija?

    Ar tikrai tikite, kai kalbate, kad Tarybų šalyje „visi — tikintieji ir ateistai — yra lygūs" ir 1.1.?! Ar galėtumėte pasakyti, kiek tikinčių žmonių priklauso sovietinės valdžios aparatui? Kiek jų dirba radio, televizijos ir laikraščių redakcijose arba kokie sovietinės mokyklos mokytojai gali atvirai lankyti bažnyčią?! Nebent tik tie, kurie priklauso KGB šnipų tinklui . . . Arba tie, kurie, praktikuodami savo religinius įsitikinimus, būtinai tampa bedievių valdžios aukomis, kaip atsitiko su mokyt. Briliene, Kaušiene ir kitais.

    Jūsų užuomina, kad Svarinskai ir tamkevičiai terorizuoja žmones, įgauna kliedesio atspalvį, o skaitytojus laiko pamišėliais, kurie neprotauja ir nieko nesupranta. Nejaugi tie 123,000 žmonių, kurie pasirašė po pareiškimais, reikalaujančiais paleisti kunigus — Svarinską ir Tamkevičių — iš tiesų yra tik šių kunigų teroro aukos? Kas ką čia terorizuoja? Kokiais vardais reikėtų vadinti tuos, kurie taip liaudies mylimus kunigus areštavo, slapta teisė ir slapta į katorgos lagerius nudangino vien už tai, kad žodžiu ir raštu išdrįso ginti persekiojamų ir terorizuojamų tikinčiųjų teises?

    Keistai skamba Jūsų prisipažinimas, jog nesupratote, ką reiškia „ateistiškai" elgtis. Panašu tai būtų į žuvies skundą, kai ji nežino, ką reiškia plaukioti vandenyje. Galima paaiškinti: elgtis ateistiškai, reiškia, niekinti Dievą, Bažnyčią, tikinčiuosius ir viską, kas jiems brangu ir šventa, žodžiu, taip, kaip Jūs elgėtės šiuo istoriniu straipsniu. O aktyvesni ateistai plėšia ir degina bažnyčias (taip pasielgė Batakiuose, Gaurėje, Sangrūdoje), išniekina Švenčiausiąjį,
griauna kryžius, daužo paminklus kapinėse.

    Be reikalo stebitės, kad kun. S. Tamkevičius nežino UNESKO adreso, juk puikiai žinote, kad jokie sovietinės imperijos piliečių skundai, siunčiami tarptautinėms organizacijoms, niekada nepasiekia adresato, todėl nėra prasmės tuo adresu tiesiogiai siųsti. Tik dėka aplinkinių kelių, dėka radio balsų, mūsų šauksmą išgirsta adresatai. Tarptautinių organizacijų atsakymai į skundus taip pat nepasiekia sovietinių piliečių.

    Keistai, tiesiog nesuprantamai skamba kun. S. Tamkevičiui mestas kaltinimas už šventoriuje pastatytą kalėdinę eglutę. Pastudijuokime kalėdinių eglučių atsiradimo istoriją bei jų simboliką ir sužinosime, kad eglučių rengimo paprotys į Lietuvą atkeliavo kartu su Kalėdų šventėmis, kaip sudėtinė švenčių dalis. Kodėl ją rengti teisę turi ateistai, o tikintieji neturi? (Ir dar akcentuojama, kad nėra tikinčiųjų diskriminavimo). Kalėdinė eglutė yra krikščioniškų švenčių renginys, o ne priemonė sugriauti ateistinę tarybų valdžią, kuri pasaulyje turi didžiausią tankų, raketų ir atominių bombų arsenalą. Nejaugi ta maža eglutė, pastatyta Kybartų šventoriuje, galėtų sunaikinti tokią didžiulę galybę? Ir kokie bailūs tie ateistai! . . . Dar didesnį siaubą ateistams sukėlė tai, kad ta eglutė pateko į „Kroniką" ir net į „šmeižikų" rankas užsienyje. Net įsivaizduoti negalima, koks tai baisus ginklas sovietų valdžios priešų rankose!

    Ir pagaliau toji „Kronika", kuri savo teisybe ateistams bado akis. Ir ko tik nedarė ir nedaro valdiški bedieviai, besistengdami nutildyti leidinio balsą ir užtemdyti jo skelbiamą tiesą! Deja, niekam nepavyko uždusinti to ašaromis ir krauju rašyto žodžio, už kurį tikintieji savanoriškai ėjo ir tebeeina akmenuotais sovietinių katorgų ir kalėjimų keliais.

    O jei kalbėti apie Kryžių naikinimo siaubą Lietuvoje, tai labai negražu ir nesąžininga kaltę suversti melioratoriams. Kokie gi melioratoriai ir šiluminių trąšų interesai pakartotinai nusiaubė tūkstančius kryžių Meškuičių piliakalnyje? Ar ne tie patys „melioratoriai" iš KGB centro numelioravo
kryžius nuo Vilniaus katedros, nuo Trijų Kryžių kalno Vilniuje, nuo Kauno Įgulos bažnyčios, Panų kalno Žemaitijoje? Ar ne jie paminklų dirbtuvėms uždraudė gaminti kryžiaus pavidalo antkapius?

    Veltui ateistai bando įtikinti liaudį ( o jūs juos ginate) neprikišę rankų prie kunigų žudymų. Lietuvos kunigai su vėzdais nevaikšto ir galvų niekam neskaldo. Priešingai, jiems bedieviai daužo galvas, stumdo po ratais, sodina į kalėjimus, taiko visą kompleksą traumatizavimo priemonių, apie kurias plačiau vertėtų pakalbėti atskirame rašinyje. O tai kad bedieviai, tame tarpe ir Tamsta, atvirą tiesą ir Rožančių vadina vėzdu — nieko nuostabaus. Juk nuo šių ginklų dreba ir pragaro galybės!
1984.1.25.
Inultus

*     *     *

TSRS KP CK Generaliniam sekretoriui J. Andropovui
Mažeikaitės-Sakalauskienės Liudvikos, K., gyv. LTSR Kaunas, Taikos pr. 75-47,
Nuorašas: Tikinčiųjų teisėms ginti komitetui

(Protestuodama prieš ateistų neteisingai nuteistus nekaltus kunigus, ši tauri lietuvė ryžtasi už juos eiti į kalėjimą):

P a r e i š k i m a s

    Mane giliai sukrėtė Viduklės klebono kun. Alfonso Svarinsko įkalinimas ir Kybartų klebonui Sigitui Tamkevičiui ruošiamas toks pat teisminis procesas. Jau pakanka medžiagos, kad galima būtų susidaryti išvadą: Jūs norite „susitvarkyti" tikinčiuosius ir jų vadovus kunigus taip, kaip padarėte Rusijoje. Iš tikrųjų jie visai Jums nenusikalto. Juk ir TSR įstatymai nedraudžia pačiam gintis ir ginti kitus, jeigu kas nors neteisingai užsipuldinėja, skriaudžia. Šie abu kunigai atliko kilnias pareigas: gynė
tikinčiųjų žmonių asmens teises ir laisves, (kartu ben-dražmogiškąsias teises ir laisves), nes tarybinė valdžia nuolat kišasi į bažnytinius reikalus, juos nuolat stengdamasi žlugdyti. Jeigu teisiate kunigus, tai turėtumėte teisti ir ateistus, kurie visais viešais kanalais puola religiją, kunigus, kovojančius už gyvybinius tikinčiųjų interesus. Kunigai juk privalo stengtis apsiginti nuo ateistų išpuolių, teroro. Tačiau šį gynimąsi Jūs laikote nusikaltimu.

    Jūsų vadovaujama tarybų valdžia remiasi bažnyčios atskyrimo nuo valstybės įstatymu. Tačiau Jūs aiškiai matote, kad bažnyčios atskirti nuo liaudies neįmanoma: daug tūkstančių žmonių prašo išleisti šiuos du kunigus. Atvirkščiai, valdžios pareigūnams jau laikas susirūpinti ir daryti išvadas dėl savo neteisingų poelgių ir imtis skaitytis su liaudimi (ar būtų tokia gausybė liudytojų už juos, jeigu jie ne gero, o blogo žmonėms būtų padarę).

    1983 m. pradžioje aš buvau atleista iš darbo neva dėl etatų mažinimo (pagal BĮK 43 str. 1 p. išdirbau Kauno viešojoje bibliotekoje, komplektavimo skyriuje, 11 metų ir 5 mėn., jokių nuobaudų neturėjau, iš pradžių dirbau bibliotekininke, vėliau vyresniąja bibliografe). Tai įvyko tuoj po mano laiško rašyto Jums, Drg. J. Andropovai, apsvarstymo darbovietėje. Jame aš skundžiausi, kad mane stengėsi išvaryti iš darbo, iš namų (kooperatyvo pirmininkas A. Antanavičius ir jo pagalbininkas Lučkaitis). Tačiau Kauno viešosios bibliotekos direktorius Pupienis ir kiti „draugai" sakydavo: „Nesiskųsk, nes tik blogiau sau pasidarysi". Savo žodžius jie jau ištesėjo, o aš dar labiau įsisąmoninau, kad tarybų valdžios pareigūnai gali pasielgti labai neteisingai ir imasi net žiaurių prievartinių priemonių, jeigu jiems neteisėtai nepaklūsti.

    Todėl, turėdama tam pagrindo, protestuoju prieš neteisingą kun. Alf. Svarinsko įkalinimą, prieš ruošimą teisminį procesą kun. S. Tamkevičiui. Solidarizuojuosi su tais, kurie sutinka eiti į kalėjimą, kad tik juos išlaisvintų.
1983.10.14.
KUN. J. DANYLOS ATVIRAS LAIŠKAS ATEISTUI
BRONIUI JAUNIŠKIUI

(Žmogus, netekęs Dievo, praranda sąžinės balsą, ir tampa aklu melo skelbimo įrankiu):
    1983 m. birželio 22 dienos „Kauno tiesoje" išspausdintas Broniaus Jauniškio ateisto atviras laiškas „Nebijau šmeižto", kurį vėliau ELTA, pakeitusi antraštę į „Nebijau Šantažo", išsiuntinėjo rajoniniams laikraščiams, šiame, kaip ir kituose Jauniškio straipsniuose, pilna iškraipymų ir netiesos.

    1. „Nebijau šmeižto" — rašo Jauniškis. Su tuo jo tvirtinimu visiškai sutinku: Jauniškiui iš tikrųjų nėra ko bijoti šmeižto, nes niekas jo nešmeižia, tik jis nuolatos kitus šmeižia ir rašo netiesą.

    2. Straipsnio pradžioje Jauniškis tvirtina esą augęs „labai religingoje šeimoje". Argi? Labai religinga šeima būna tik tada, kai abu tėvai yra tikrai religingi, ne tokie, kaip Jauniškių šeimoje, kur vienas tempia į vieną pusę, antras į kitą: motina religinga, o tėvas visiškai liberalas ar net ateistas. Dėl to Jauniškių šeimą lygia teise būtų galima pavadinti ir visai nereliginga.

    3. Jauniškis rašo: „įstojau į saleziečių vienuolyną". Į vienuolyną Jauniškis neįstojo; pas saleziečius jis buvo tik kaip aspirantas — siuvėjas, „kriaučiuku" vadinamas, ir ėjo pradinės mokyklos kursą. Į vienuolyną žmogus įstoja tik tada, kai pradeda noviciatą, o tikras vienuolis — kai padaro įžadus. Jauniškis noviciate nebuvo nė dienos, nepadarė jokių įžadų — tai tvirtina jo globėjas kun. J. Žemaitis, tai pripažįsta savo laiške ir pats Jauniškis, jog buvęs tik aspirantas, o ne vienuolis. Tačiau apybraižoje „Dievo praradimas" jis tvirtina, jog buvo padaręs įžadus, ir 1940 metais, pasikeitus santvarkai, jis rūpinęsis nuo įžadų gauti popiežiaus dispensą („Žmonės su abitais" 47 ir 48 psl.). Taigi čia pasirodo tikras Jauniškis: jis rašo taip, kaip jam tuo metu patogiau, nepaisydamas tiesos.

    O kaip būtų gera, jeigu Jauniškis iš tikrųjų būtų rašęs
tiesą, nesigriebęs melo, šmeižtų ir klastočių. Visa, ką jisai rašė apie Juozą Misiūną — melas ir klastotės. Jauniškis net nežino, kur yra Silezija, — jis ją nukelia į Olandiją, ir vaizduoja tą kraštą iš savo fantazijos — randa ten uolėtus kalnus, kokių Olandijoje visai nėra, ir akmeninius vėjo malūnus vandeniui pompuoti, kokių olandai visai nestato; jis mato ir raitą policiją, kuri sklaido bedievių mitingą, nežinodamas, kad Olandija yra demokratinė šalis ir įvairios partijos, niekieno netrukdomos, laisvai daro susirinkimus. Ir pats Misiūnas, pagal Jauniškį, nuvykęs į tą Olandijos Sileziją, padaro tiesiog stebuklą; nesimokęs olandų kalbos, laisvai susikalba su vietiniais olandais, o išgirdęs ateistų vado Minaurio iš Hagos kalbą, pajunta norą jį sukritikuoti, tik pabijo, kad nesugebės taip gerai kalbėti, ir už tai, kad Minaurio nesukirto, Misiūną, pusiau apnuogintą, pririša prie stulpo ir nuplaka iki apalpimo ir apakimo. Po to persiunčia jį į Kauną, Kipas sutinka jį nedraugiškai ir, grasindamas karceriu, įsako rašyti prašymą, kad būtų atleistas iš vienuolyno. Misiūnas parašo ir, vos regėdamas dienos šviesą, apleidžia vienuolyną.

    Visoje toje istorijoje nėra nė lašo tiesos, o tik prasimanymai ir šmeižtai. Kad Jauniškis yra prasimanymų „meistras", tai nurodė ir rašytojas komunistas Julius Būtėnas: „Malonu, kad Br. Jauniškis nori geru žodžiu prisiminti savo buvusius profesorius, dėstytojus, bet apmaudu, jog tos išvykos prasimanytos . . . Operuojant prisiminimais, reikėtų bent kiek pagalvoti apie teisybę ir logiką (Literatūra ir menas, 1983 m. Nr. 49).

    Taigi, kaip kitose, taip ypač šioje apybraižoje nėra nei teisybės, nei logikos, o tik įžūlus prasimanymas, ir labai keista, kad tų grubių Jauniškio klaidų nenori pastebėti redaktoriai ir leidėjai. Todėl nenoromis peršasi mintis, kad ir jiems, kaip ir Jauniškiui, kuo bjauriau apie religijos atstovus parašysi, tuo geriau. Bet tai juk gėda lietuvių literatūrai, skriauda skaitytojams, kai jie maitinami tokiais šlamštais, nuolatos klaidinami ir mulkinami.

    Stabtelėkime nors truputį prie šių nelogiškumų. Jauniškio išsilavinimo lygį rodo faktas, kad jis nežino, kur
yra Silezija, o redaktoriams ir leidėjams vistiek kur ji būtų, svarbu kad tik bjauriau bus sukritikuoti nepageidaujami asmenys.

    a) Kadangi Silezija yra ne Olandijoje, bet tuometinėje Vokietijoje, todėl ir Misiūnas negalėjo ten matyti vėjo malūnų vandeniui pompuoti, nes drėgmės Silezijoje yra greičiau per mažai negu per daug.

    b) Juozas Misiūnas niekada nebuvo Olandijoje, todėl jis negalėjo matyti olandų ateistų vado iš Hagos Minaurio, kuris vadovavęs ateistų mitingui ir už kurio nesukritikavimą Misiūnui buvusi skiriama didelė bausmė „rendikontas".

    c) Kadangi Misiūnas Minaurio nematė ir jo kalbos negirdėjo, tai ir sukritikuoti Minaurio negalėjo, todėl jis negalėjo ir būti baudžiamas, o jeigu jis nebuvo baudžiamas, tai jis ir neapako.

    d) O kadangi jis buvo sveikas, todėl jis tuojau ir nebuvo grąžintas į Kauną, bet ištisus metus pasiliko Mitleštainėje studijuoti kalbas ir rengtis filosofijos studijoms.

    e) O kadangi jis tikrai po metų grįžo į Kauną, turėjo sveikas akis ir niekuo nebuvo nusikaltęs, todėl jam nereikėjo tuojau rašyti prašymo, kad būtų atleistas iš vienuolyno, bet buvo paskirtas Kauno jėzuitų gimnazijos mokinių bendrabučio vieno skyriaus vedėju-prefektu.

    Be to, žodžio „rendikontas", kiek teiravausi, niekas iš jėzuitų nėra girdėjęs ir nežino, ką jis reiškia. Ir tokios bausmės, kad kas nors būtų pririšamas prie stulpo ir skaudžiai nuplakamas, niekas nėra patyręs, — tai vis „rašytojo" Broniaus Jauniškio „laisva kūryba" — prasimanymas.

    Kai po metų (1934 m.) vėl buvo svarstomas Misiūno studijų klausimas, jis, Misiūnas, pabūgęs septynerių kietų studijų kursų, ėmė išsisukinėti ir teisintis, jog į vienuolyną nenorėjęs stoti, o stojęs tik manydamas, jog tai esanti pareiga, nes juk ketverius metus buvo nemokamai išlaikomas ir mokomas. Tada jam buvo pasakyta, jog jis ne čia patekęs, — prievarta į vienuolyną nieks nevaromas ir prievarta padaryti įžadai negalioja.
    Gavęs atleidimą nuo įžadų, Misiūnas 1934 metų vasarą apleido vienuolyną su visai sveikomis akimis ir, kaip teko konsultuotis geriausia liudininkė žmona Sofija Misiūnienė (per sekančius 21 metus, t.y. iki 1955 metų Juozas Misiūnas turėjo sveikas akis). Taigi Misiūnas nebuvo nuskriaustas: pas jėzuitus jis gyveno 8 metus, iš jų 7 mokėsi, vienerius metus dirbo. Atvyko baigęs 4 klases, čia baigė gimnaziją. Pagrižuvyje ir Mitelšteinėje pastudijavo lotynų ir vokiečių kalbas ir toliau netrukus galėjo mokytojauti gimnazijoje, dėstydamas lotynų, vokiečių ir prancūzų kalbas.

    Nenuskriaustas buvo ir Juozas Stankaitis: atvyko jis pas jėzuitus 1934 m. pabaigoje baigęs vos dvi klases, vienuolyne baigė gimnaziją ir du filosofijos kursus. 1944 m. išstojęs, tų pat metų rudenį jis jau buvo paskirtas Šiluvos progimnazijos direktorium. Apleisdamas Pagrižuvio vienuolyną, birželio pradžioje Stankaitis su ašaromis akyse dėkojo: ,,Aš visada būsiu vienuolynui dėkingas, nes visa aš pasiekiau tik Jėzaus Draugijos dėka". Vėliau iš Šiluvos man rašė, džiaugdamasis, jog mokytojų konferencijoje jis irgi skaitęs paskaitą, ir kad jo ta paskaita pripažinta geriausia, nes naudojęsis veikalais, kuriuos aš jam tada buvau paskolinęs.

    5. Toliau Jauniškis rašo: „Juokinga girdėti, kaip veidmaniškai užsienio stotys stengiasi paneigti tiesą. Antai mūsų spaudoje daug buvo rašyta apie jėzuitų vado Lietuvoje J. Kipo „ganytojišką" veiklą. Visuose atsiminimuose ir pasakojimuose nepaneigiamai demaskuojamas šis fašistinis karininkas-žvalgybininkas".

    Tai irgi visiška netiesa. Prašau pasakyti, kieno tie „atsiminimai ir pasakojimai" demaskuoja Kipą kaip fašistinį karininką-žvalgybininką?

    Kiekvienas absurdas Jauniškiui geras, jei tik juo galima apjuodinti sau nepatinkamus žmones. Bet čia ir vaikui aišku, kad žmogus, nėjęs karo mokslo ir dargi netarnavęs kariuomenėje, negali būti karininku. O Kipas, būdamas 18 metų, baigė gimnaziją ir tuojau stojo ne į karo mokyklą, bet į vienuolyną. Būdamas vienuoliu, jis negalėjo eiti karo mokslo, nes tai draudžia Bažnyčios įstatymai. Pirmojo pasaulinio   karo   metu   buvo   mobilizuoti   ir   jaunesni
dvasininkai: kunigai paskirti karių kapelionais, o klierikai ir vienuoliai — broliais sanitarais karo lauko ligoninėse. Kad Kipas buvo tik kapelionas, o ne karinio dalinio vadas, tai pripažįsta ir Vilniaus ateistinio muziejaus rengėjai. Ten po Kipo nuotrauka parašyta: „Jonas Kipas . . . pirmojo pasaulinio karo metu buvo kapelionu". Tai gal tie muziejaus rengėjai taip pat buvo „naivūs veidmainiai"? Tikriausiai ne, bet tas naivaus veidmainio titulas greičiau tinka pačiam Br. Jauniškiui.

    Dar absurdiškesnis tvirtinimas esą „Kipas — fašistinis karininkas žvalgybininkas". Tame tvirtinime tiek pat tiesos, kiek, jeigu tvirtintume, jog Kipas buvęs komunistų karininkas žvalgybininkas.

    Mane Jauniškis puola, kam aš ginu Kipą. Taip, Kipą aš ginu ir ginsiu, nes aš jį gerai pažinojau, — penkerius metus kartu su juo dirbau, buvau jo padėjėju — vicedirektorium. Be to, man teko studijuoti tose pačiose mokyklose, kuriose porą dešimtmečių anksčiau buvo studijavęs J. Kipas. Sutikau daug žmonių, kurie jį pažino iš anų studijų meto laikų, ir niekam nei į galvą neatėjo mintis vadinti jį karininku. Kipas buvo uolus, sąžiningas kunigas vienuolis, jaunystėje savo dėdės Kipo pavyzdžiu buvo pasiryžęs būti misijonieriumi Indijoje. Baigęs filosofijos studijas, ketverius praktikos metus atliko Bombėjaus jėzuitų gimnazijoje mokytojaudamas. 1912 metais grįžo į Europą teologijos studijoms.

    1915 metų pradžioje buvo įšventintas kunigu, o vasario 12 d. mobilizuotas ir paskirtas karių kapelionu. Tai kada gi jis ėjo karo mokslus? O be karo mokslo, koks gi jis gali būti karininkas? Taigi, kieno tie „atsiminimai ir pasakojimai", kurie „demaskuoja Kipą karininką ir fašistinį žvalgybininką"? Kad Kipas buvęs „karininkas ir fašistinis žvalgybininkas" — tai tvirtinti gali tik tas, kuriam tiesa visai nerūpi.

    Į Lietuvą Kipas atvyko 1923 metais liepos mėn., kada apie nacionalizmą Vokietijoje niekas nežinojo. Kipas, kaip ir visi vokiečių jėzuitai, labai skaudžiai išgyveno nacių atėjimą į  valdžią. Jų bedieviška pasaulėžiūra buvo žinoma ir anksčiau, prieš 1933 metus, o paėmę valdžią į savo rankas, jie pasirodė dar žvėriškesni, ne tik tai persekiodami žydus, bet ir savo tautos tikinčiuosius. Jie greitai likvidavo visas religines organizacijas, uždarė ir nacionalizavo katalikiškas mokyklas, ligonines, uždarė daugumą vienuolynų, palaipsniui likvidavo visą religinę spaudą, daugybę kunigų sukišo į konclagerius ir ten daugiau kaip 4000 jų nužudė. Vien Dachau lageryje žuvo 1120 kunigų — tai didžiausias kunigų kapinynas pasaulyje. Pats J. Kipas, 1941 metų pradžioje repatrijavęs į Vokietiją, karo metu ilgokai sėdėjo nacių kalėjime. Taigi, kada gi jis buvo fašistiniu karininku?!

    6. Apie kun. Gusto kabinetą aš žinau iš kitų, bet labai patikimų žmonių, kaip Saldutiškio kun. Broniaus Bulikos ir paties Br. Jauniškio gerbiamo kun. J. Žemaičio, kuriems netikėti aš negaliu. Be to, mačiau tik labai kukliai įrengtus gyvenamuosius kambarius — prabanga nesuderinama su neturto įžadu: valgo tą patį maistą visi vienodai, iš to paties puodo pasemtą, ir Br. Jauniškis čia vėl rašo netiesą, jog, jiems sugrįžus iš bažnyčios, valgykloje „kunigai gavo baltintos kavos su dešros sumuštiniais, broliukai — juodos kavos su sūrio sviestainiais, o mes naujokai, — arbatos su miežine koše" („Be iliuzijų" 37 psl.).

    7. Tas pats pasakyta ir dėl Jauniškio tėvo pasipiktinimo elgetaujančiais veltėdžiais vienuoliais. Jokių elgetaujančių veltėdžių vienuolių prieškarinėje Lietuvoje nebuvo. Iš iš kokio gi vienuolyno Rytų Lietuvoje galėjo būti tie vienuoliai? Iš Saldutiškio vienuolyno juk niekas nėjo elgetauti. Nėjo ir Jauniškis, nes jis vienuoliu niekada nebuvo. „Jis vienuolio titulą savinasi, kai reikia paremti savo žodžius", — teisingai rašė kun. J. Žemaitis. Taigi, kuris čia melavo? Bronius Jauniškis ar jo tėvas? Broniaus tėvo aš nepažinojau, o apie nepažįstamą žmogų neigiamai rašyti būtų neteisinga, bet jo sūnų Bronių daugelį kartų sugavau meluojantį. Ir ne tik aš, bet ir Julius Butėnas, ir kun. J. Žemaitis, kun. Br. Bulika, — dėl to aš ir tvirtinau, kad Broniaus tėvas negalėjęs kalbėti apie elgetaujančius vienuolius, nes jis tikrai jų nematęs. Be to, vienuolynuose veltėdžių nėra, — ten visi dirba, ir daug dirba. . .
    8. Jauniškis klausia, kodėl aš nekalbu apie jo iliuzijoje aprašytų asmenų pergyvenimų objektyvias priežastis, dėl kurių jie turėjo atsisakyti dvasininko kelio ir tiek kentėti.

O gi kad tie Jauniškio vadinami „nuskriaustieji" iš tikrųjų nebuvo nuskriausti. į vienuolyną jie atėjo ne tiek vedami noro tapti vienuoliais, kiek pasinaudoti proga mokytis. Mokslą gavę išėjo, o atsidėkodami svaido purvus į savo geradarius.

    Čia norėčiau paklausti, kodėl tiek daug mokytojų tarybiniais metais turėjo palikti pamėgtą pedagogo darbą vien dėl to, kad jie buvo praktikuojantys katalikai? Prisiminkim tiktai prof. Šivickj, Vilkaviškio mokytoją Brilienę ir daug daug kitų. Kiek studentų buvo pašalinta iš aukštųjų mokyklų, . . . kiek vaikai kenčia mokyklose pajuokos, pasityčiojimo, barimo, net elgesio pažymio mažinimo iki patenkinamo už tai, kad eina į bažnyčią, patarnauja šv. Mišioms, barsto gėles ar giedą chore ... Ką blogo jie tuo daro, už ką jie baudžiami ir niekinami?

    9. Jauniškis rašo: „Aš niekada nešantažavau kitų . . . Ateistai neplūsta nė vieno tikinčio žmogaus, kad jis tiki . . . Tad kam šauktis dangaus keršto prieš aktyvius ateistus"?

    Ne prieš ateistus aš protestuoju, bet prieš jų skleidžiamą melą ir šmeižtus, prieš skaitytojų apgaudinėjimą ir žmonių mulkinimą, kai ateistai vienuolynus vaizduoja lyg Žvėrynus. Pagaliau pats faktas, kad ateistai religiją vadina prietarais, o tikinčiuosius prietaringais, tamsuoliais, tamsybininkais, šventeivomis, neatsikračiusiais religinių prietarų — ar visa tai nėra tikinčiųjų įžeidinėjimas? Ar žmogų vadinti tamsybininku nėra jo plūdimas ir paniekinimas, lyg kad jis būtų nenormalus?

    Jauniškis rašo, jog „ateistas privalo padėti žmonėms atsikratyti klystkelių". O tie klystkeliai, pagal Jauniškį, religija. Kokią teisę religiją turite vadinti klystkeliais, kai jos laikosi daug žymiausių pasaulio mokslininkų? Pagal jus, jie visi tamsybininkai, neatsisakę religinių prietarų.

    Praėjusiais metais gegužės 9 d. pagerbdami dabartinį Popiežių aplankė daugiau kaip 500 žymiųjų pasaulio mokslininkų iš visų kontinentų, jų tarpe apie 30 Nobelio
premijos laureatų. O prieš keletą metų tas pats Popiežius, lankydamasis Amerikoje, buvo pakviestas prabilti Suvienytųjų Nacijų Organizacijos posėdyje. Visa Asamblėja išklausė jo ilgokos kalbos su dideliu dėmesiu ir pakilia nuotaika. Tuometinis SNO generalinis sekretorius Valdheimas pasakė, jog „Popiežiaus apsilankymas — tai laimingiausia mano gyvenimo diena". Taigi tamsybininko vardas tinka kai kam kitam, tik jau ne Popiežiui.

    10. Pabaigoje Jauniškis rašo: „Džiaugiuos visu tuo, ką padariau ir darau".

    Šie žodžiai — tai moralinis bankrotas. Jauniškis džiaugiasi paskleidęs daug melo, klastočių, apdrabstęs purvais niekuo nekaltus žmones — net savo geradarius. Yra tokių, kurie už jo šmeižtus moka honorarus ir tais šmeižtraščiais nuodija skaitytojų, ypač jaunimo, nepatyrusio ir nenusimanančio, sąmonę.
Bijutiškis,
1984 m. sausio 26 d.
J. Danyla

ŽINIOS IŠ VYSKUPIJŲ

(Prisidengę melaginga religijos „laisvės" priedanga — laisvai diskriminuoja vyskupus, kunigus ir tikinčiuosius):
    1983 m. gruodžio 14 d. į Vilnių pas RRT Įgaliotinį Petrą Anilionį buvo sukviesti visų Lietuvos konfesijų vadovai: Katalikų Bažnyčios vyskupai — Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos vyskupas Liudas Povilonis, Kaišiadorių vyskupijos vyskupas Vincentas Sladkevičius, Panevėžio vyskupijos valdytojas prelatas Kazimieras Dulksnys, Vilniaus arkivyskupijos valdytojas Algirdas Gutauskas (Telšių vyskupijos vyskupas Antanas Vaičius nedalyvavo dėl ligos); stačiatikių arkivyskupas Viktorinas, sentikių aukščiausios tarybos pirmininkas S. S. Jegorovas ir evangelikų vyskupas Kaivanas. Buvo pasiūlyta pasirašyti po iš anksto paruoštu tekstu už taiką, smerkiančiu amerikiečius ir aukštinančiu Sovietų Sąjungos KP CK
generalinį sekretorių Jurijų Andropovą. Vyskupas L. Povilonis ir vyskupas V. Sladkevičius atmetė paruoštą tekstą, siūlydami kiekvienam pasirašyti po savo tekstu. Su tokiu vyskupų pasiūlymu nesutiko ir pasipriešino stačiatikių arkivyskupas Viktorinas bei sentikių aukščiausios tarybos pirmininkas Jegorovas. Tada P. Anilionis pasiūlė pasirašyti po švelnesnio turinio raštu.

*     *     *


    1983 m. rugsėjo mėnesį Kaišiadorių vyskupas Vincentas Sladkevičius buvo iškviestas pas RRT įgaliotinį Petrą Anilionį ir išbartas, kam suteikęs kunigystės šventimus Janui Sutkevičiui. „Tam esanti Kunigų seminarija Kaune, tegul stoja ir gaus šventimus, kito kelio nėra ir negali būti," — mokė vyskupą P. Anilionis.

*     *     *


    Yra žinoma, kad pradėjo veikti TTGK Komiteto pogrindinė grupė. Ji tęs viešai veikusio TTGKK pradėtą darbą. Susidariusiomis sunkiomis sąlygomis, dėl KGB represijų ir grasinimų, TTGK Komitetas viešai veikti negali, todėl, kaip ir buvo pramatyta, kuriant šį komitetą, tarybinių įstaigų dėmesys į tikinčiųjų diskriminacijos faktus bus atkreipiamas anoniminiais dokumentais.

    TTGKK pogrindinė grupė yra parašiusi protestų pvz., Nr. 2 TSKP generaliniam sekretoriui Černenkai dėl pareigūnų elgesio 1984 m. sausio 21 d. Kaune Butkevičių bute, 1984 m. sausio 26 ir 29 d.d. Raseiniuose bei Viduklėje bei tų pačių metų sausio 28 d. Kapsuke Genovaitės Navickaitės bute.

    Nr. 3 dokumente protestuojama dėl tarybinių pareigūnų pastangų sumenkinti ir trukdyti šv. Kazimiero jubiliejaus minėjimą Vilniuje ir visos Lietuvos mastu.

*     *     *

    Praėjusių metų rudenį žurnale „Sov. Life", o po to ir Amerikos Lietuvių komunistų laikraštyje „Laisvė" buvo
išspausdintas Alytaus klebono kun. Prano Račiūno interviu. Formaliai žiūrint, interviu nepasakyta netiesos. Tačiau, kadangi pateikta tik maža dalis tiesos apie Bažnyčios padėtį Lietuvoje, nutylint skaudžią, aktualią jos dalį, šio interviu sąžiningu pavadinti negalima.

    Kun. P. Račiūnas teigia, kad „viską dar atliekame pagal katalikiškas tradicijas" sakomi pamokslai, teikiamas Santuokos sakramentas, lankomi ligoniai. Bet juk katalikiškos tradicijos reikalauja kur kas daugiau: į jas įeina ir vaikų katekizacija, tikinčiųjų lankymas jų namuose — kalėdojimas, Vėlinių procesija į kapines ir 1.1., interviu nutyli, kad už šių tradicijų atlikinėjimą kunigai kaltinami teismuose, baudžiami administracinėmis baudomis, perspėjami oficialiais įspėjimais. Kun. P. Račiūnas kalba, jog „yra bažnytinis komitetas", bet ar užsienio skaitytojas supras, kad tą komitetą siekiama paversti priemone, leidžiančia bedieviams kištis į grynai bažnytinius reikalus. Toliau kun. P. Račiūnas teigia: „Vykdome liturgines reformas pagal įlojo Vatikano susirinkimo nutarimus" — deja, ar ne per ilgai tai tęsiasi? Kitos katalikiškos tautos tai atliko kur kas greičiau. Tokia padėtis Lietuvoje susidarė nebe bedievių pagalbos. Kun. P. Račiūnas prieštarauja pats sau, teigdamas, kad religinė bendruomenė gyvena ir veikia normaliai, tačiau, deja, tikinčio jaunimo nėra daug." Ar gali būti kalba apie normalų religinės bendruomenės gyvenimą, kai bedieviai visokiausiais būdais kišasi į Bažnyčios vidaus gyvenimą, trukdo tikintiesiems katalikiškai auklėti savo vaikus, kai Aukščiausio Teismo pirmininko pavaduotojas Ignotas televizijos laidoje oficialiai tvirtina, kad Bažnyčia neturi teisės savintis žmonių ir jaunimo auklėjimo funkcijos. Užsienio skaitytojus dezinformuoja ir prie interviu pridėtos nuotraukos, kur matyti kun. P. Račiūnas bažnyčioje su būriu vaikų — patarnautojų ir adoruotojų. Šį kartą bedieviai žurnalistai „užmiršo" skaitytojams priminti, kad pagal Religinių susivienijimų nuostatus draudžiama vaikams ir jaunimui aktyviai dalyvauti Bažnyčios gyvenime — patarnauti šv. Mišiose, adoruoti ir kad nuotraukoje matomi vaikai ir jaunimas „pažeidžia" tuos įstatymus, už ką
mokykloje, o neretai ir saugume juos galima terorizuoti. O Alytaus bažnyčios išorės vaizdas su būriu devocionalijų pardavėjų (lyg tai būtų oficialiai leidžiama) . . . kaip tai veidmainiška, kad prisimeni, kad tą pačią 1983 m. vasarą RRT įgaliotinis Petras Anilionis ultimatumo forma pareikalavo Lietuvos vyskupų ir vyskupijos valdytojų tokius pardavinėtojus (beje, jie vienintelė galimybė tikinčiai liaudžiai apsirūpinti religiniais reikmenimis) išvaryti iš šventorių.

    Melas ne tik tada, kai tiesiogiai sakoma netiesa, melas ir tada, kai tiesa, skaudi, aktuali tiesa, nutylima.

*     *     *

    Šatės (Skuodo raj.). 1983 m. lapkričio 20 d. prie Skuodo rajono vykdomojo komiteto esanti administracinė komisija, susidedanti iš narių, — Lepeckienės, Kulio, Lauciuvienės, Bukauskienės ir Siečkaus — apkaltino Šačių parapijos kleboną kun. Vincentą Senkų, kad jis lapkričio 1 d. suorganizavo tikinčiųjų eitynes iš bažnyčios į kapines, ir nubaudė 50 rub. administracine bauda. Kun. V. Senkus, jausdamasis neteisingai nubaustas (jokių eitynių neorganizavo, tik 2 kartus iš sakyklos priminė tikintiesiems, kad visi rinktųsi kapinėse pasimelsti už mirusius), administracinės komisijos sprendimą perdavė Skuodo raj. Liaudies teismui, kad šis neteisingą baudą panaikintų.

    1983 m. gruodžio 27 d. Skuode, teisėjo kambaryje, nedalyvaujant žmonėms, įvykęs teismas, susidedantis iš teisėjo A. Gailiūno, dviejų padėjėjų, prokurorės, rajono vykdomojo komiteto atstovės ir teismo sekretorės, patvirtino administracinės komisijos sprendimą teisingu. Kun. V. Senkui pasidomėjus teismo narių pavardžių, teisėjas A. Gailiūnas paaiškino, jog ieškovui nėra jokio reikalo žinoti, o prokurorė pridūrė, kad klebonui tiksli teismo sudėtis reikalinga tik tam, kad galėtų pranešti Vatikanui.
*     *     *


    Alytus. Alytaus bažnyčios klebonas kun. Pranas Račiūnas ir vikaras kun. Antanas Gražulis po Kalėdų švenčių surengtos bažnyčios šventoriuje eglutės iš miesto vykdomojo komiteto gavo tokio turinio raštą:
Administracinės bylos Nr. 13
N u t a r i m a s
1984.1.5 d.

    Administracinė komisija prie Alytaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto:
    Pirmininkas — B. Butvilienė
    Sekretorius — A. Zėlienė
    Nariai: A. Petraitienė, J. Smičienė, išnagrinėjusi viešame posėdyje administracinę bylą Nr. 13, nustatė, kad Račiūnas Pranas, Jurgio, ir Gražulis Antanas, Antano, darbovietė Alytaus II katalikų bendruomenės klebonas ir vikaras 1983 m. gruodžio 25 d. apie 19.30 vai. maldos namų šventoriuje per garsiakalbį transliavo pamaldas ir tuo trukdė aplinkiniams gyventojams rimtį. Alytaus miesto tarybos 1982 m. kovo 24 d. sprendimas. Vadovaudamasis Administracinių baudų skyrimo ir išieškojimo nuostatais, patvirtintais LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1982.1.19 d. įsaku, komisija nutaria:

    Skirti piliečiams Račiūnui Pranui, Jurgio, ir Gražuliui Antanui, Antano, administracinę baudą 10 rub. šį nutarimą, per dešimt dienų įteikus jo nuorašą pažeidėjui, jis turi teisę apskųsti Alytaus raj. liaudies teismui.

*     *     *

    Simnas (Alytaus raj.). 1983 m. Kalėdų švenčių metu Simno bažnyčioje buvo ruošiama Kalėdinė eglutė. Iš sakyklos tikintiesiems pranešus apie šventę, parapijos kunigus — kleboną Juozą Matulevičių ir vikarą Juozą Gražulį — išsikvietė Alytaus rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Makštutis. Pavaduotojas Makštutis ir finansų pirmininkas Staranavičius pareikalavo, kad nebūtų bažnyčioje rengiama kalėdinė
eglutė. Gruodžio 22 d. pavaduotojas Makštutis Simno parapijos kunigus pakartotinai išsikvietė į Simno vykdomąjį komitetą ir prie sekretorės Šlemfuktienės pateikė išankstinį raštišką įspėjimą, kurio pagrindinė mintis, kad jaunimas nedalyvautų kalėdinės eglutės programoje, nepatarnautų šv. Mišioms, negiedotų bažnytiniame chore. Kunigams atsisakius pasirašyti po įspėjimu, pavaduotojas Makštutis gąsdino, jog viską perduos RRT įgaliotiniui Petrui Anilioniui.

    1983 m. gruodžio 26 d. po Sumos Simno bažnyčioje, dalyvaujant daugybei tikinčiųjų, jaunimo ir vaikų, buvo suruošta šventinė kalėdinė eglutė, kurios metu Kalėdų senelis pasveikino visus su Kūdikėlio Jėzaus gimimo švente, vaikams išdalino dovanėles.

*     *     *

    Pilviškiai (Vilkaviškio raj.). 1984 m. kovo 12 d. Pilviškių parapijos klebonas kun. Gvidonas Dovidaitis buvo iškviestas į Vilkaviškio rajono prokuratūrą. Čia prokuroro pavaduotojas P. Bagušauskas kaltino kunigą religinių kulto įstatymų pažeidimu. Prokuroras teigė, kad kunigas šv. Kazimiero šventės proga kovo 4 d. būk tai pamokslo metu ragino tikinčiuosius kovoti prieš bedievius rusus. Tokį kaltinimą kun. G. Dovidaitis atmetė kaip išgalvotą. Nusikaltimu buvo laikomi ir tą dieną perskaityti skelbimai, kuriuose priminta, kad tikintieji nesulaužytų Pelenų dienos pasninko, negirtuokliautų, kadangi Pelenų diena šiais metais kovo 8-sios išvakarėse. Skelbimuose kunigas paaiškino, kad jo nuomone, tikintiesiems savo mamas geriau tinka sveikinti Motinos dienos proga — pirmąjį gegužės sekmadienį, už ką prokuroras P. Bagušauskas taip pat pyko. Nepatiko prokuroro pavaduotojui ir po Sumos bažnyčioje šv. Kazimiero garbei suruoštas jaunimo montažas, kuriame trumpai buvo supažindinta su šv. Kazimiero biografija, pasakyti keli eilėraščiai, pagiedota giesmė. Prokuroras norėjo sužinoti, kas paruošė vaikus ir jaunimą, ir labai supyko, kai kunigas paaiškino, kad niekas specialiai
neruošė, savaime įvyko. „Niekas savaime neįvyksta!" — pakėlė tona prokuroras. „Kai mokiausi tarybinėje mokykloje, visą laiką man buvo kalama, kad net pasaulis atsirado savaime. Jei pasaulis, pagal jus, galėjo atsirasti savaime, tai kodėl patys nenorite tikėti, kad toks menkas, nesudėtingas dalykėlis kaip montažas negalėjo atsirasti savaime?" — aiškino kun. G. Dovidaitis. Prokurorui P. Bogušauskui užkliuvo ir tai, kad kunigas, sužinojęs, jog tą dieną yra specialiai kiekvienoje bažnyčioje ateistų valdžios atsiųstų seklių, viešai per pamokslą pranešė tikintiesiems. Baigiantis pokalbiui, prokuroras kunigo vardu surašė pasiaiškinimą. Pasirašyti po juo kun. G. Dovidaitis atsisakė, motyvuodamas, kad tikinčiųjų parašai Tarybų Sąjungoje nieko nereiškia. „Už nekaltai suimtus kunigus — Alfonsą Svarinską ir Sigitą Tamkevičių — pasirašė tūkstančiai, bet niekas į tai nereagavo, o kurie pasirašė, tik užsitraukė valdžios nemalonę", — kalbėjo kun. G. Dovidaitis.

    Prokuroras P. Bagušauskas perskaitė kun. G. Dovidaičiui oficialų perspėjimą, kuriame už panašius dalykus ateityje grasinama BR 143 str. Po šiuo įspėjimu kun. G. Dovidaitis pasirašyti atsisakė. Pokalbis truko maždaug valandą laiko.

*    *    *

    Paberžė (Vilniaus raj.). 1984 m. kovo 15 d. teisininkas Olšauskas atvyko pas Paberžės kleboną Donatą Valiukonį ir prie atsivežtos liudininkės, visiškai nemokančios lietuvių kalbos, perskaitė įspėjimą, kuriame nurodyta, kad sausio 29 d. D. Valiukonis Vilniaus Aušros Vartuose laikė šv. Mišias (vadovavo rožančiaus perdavimo pamaldoms — red. past.) ir tuo pažeidė RSN 19 paragrafą. Teisininkas Olšauskas perspėjo kunigą, kad, jei šis nesiliaus, valdžia imsis griežtų priemonių. Kun. D. Valiukonis paaiškino, kad Aušros Vartai yra visos Lietuvos šventovė ir visi kunigai turi teisę joje melstis — laikyti šv. Mišias, o minėti nuostatai nesuderinti su kunigo sąžine, ir sąžiningas kunigas negali jų laikytis. „Ruošiami nauji nuostatai, jie bus griežtesni. Palengvinimo nelaukit," — atkirto Olšauskas.

*     *     *

    Vilnius. 1984 m. vasario 15 d. į Vilniaus vykdomąjį komitetą buvo sušauktas Aušros Vartų bažnytinis komitetas. Valdžios pareigūnai pareikalavo, kad rožančiaus perdavimo pamaldas Aušros Vartuose laikytų tik Vilniaus kunigai.

*     *     *

    Viduklė. 1984 m. sausio 26 d. nemažai tikinčiųjų iš visos Lietuvos važiavo į Viduklę pasimelsti už prieš metus suimtą ir Permės lageryje kalinamą TTGKK narį, Viduklės parapijos kleboną kun. Alfonsą Svarinską. Apie 10 vai. ryto Raseinių autobusų stotyje į maršrutinį autobusą Kaunas — Klaipėda įlipo milicijos pareigūnas ir įsakė visiems, kas važiuoja į Viduklę, perlipti į šalimais stovintį vietinį autobusiuką. Keleiviams pasiteiravus išlaipinimo priežasties, pareigūnas paaiškino, kad yra įvykusi vagystė, todėl visus, važiuojančius į Viduklę, būtina patikrinti. Per autobusą nuvilnijo šurmulys: „Įvyko vagystė, o tikrinti kažkodėl reikia tik važiuojančius į Viduklę." Atsisakius išlipti, maršrutinis autobusas su visais keleiviais buvo nuvarytas į Raseinių milicijos skyrių ir pakartotinai reikalaujama išlipti važiuojantiems į Viduklę. Konduktorė patikrino bilietus — žmonės buvo priversti apleisti autobusą. Iš autobuso buvo išlaipinta maždaug 10 žmonių, jų tarpe kun. Alf. Svarinsko sesuo su sūnumi. Prasidėjus apklausinėjimui, pareigūnas Matulevičius darė išrašus iš pasų, klausinėjo, kokiu tikslu sulaikytieji važiavo į Viduklę. Vėliau analogišką tardymą pravedė Raseinių milicijos viršininkas, jo kabinete moterims buvo iškrėsti rankinukai. Iš viršininko kabineto žmonės po vieną buvo pervesti į kitą kabinetą. Čia vienas iš milicijos darbuotojų kalbėjo, jog „šitoj komedijoj" milicija nedalyvauja. Paaiškino, kad vietinė valdžia jau seniai suko galvas, kaip „padaryti su tom kun. Alf. Svarinsko suėmimo metinėm." Pagaliau apie 13 vai. atėjęs viršininkas žmones paleido. Išleistieji pasiryžo pasiekti kelionės tikslą — Viduklę ir ten pasimelsti už kun.
Alf. Svarinską. Autobusų stotyje praeiviai vieni kitų klausinėjo, kas pasidarė, kad negalima važiuoti į Viduklę: keliuose stabdomos lengvosios mašinos, visur pilna milicijos.

    Tą dieną į Viduklės bažnyčią pasimelsti už suimtą kunigą rinkosi parapijiečiai bei svečiai iš skirtingų Lietuvos vietų. 13 vai. prie didžiojo altoriaus 9 kunigai koncelebravo šv. Mišias. Mišių metu pamokslą pasakė kun. Jonas Lauriūnas. Tikintiesiems trumpai kalbėjo kun. Leonas Kalinauskas. Savo kalboje jis akcentavo pareigą melstis už kalinius, primindamas susirinkusiems Popiežiaus Jono-Pauliaus II kalėdinį vizitą kalėjime, jo pokalbius su kaliniais. Po šventųjų Mišių bažnyčioje bendrai buvo einami kryžiaus keliai. Jiems vadovavo kun. Petras Našlėnas.

    1984 m. sausio 29 d., sekmadienį, Viduklėje pakartotinai vyko suėmimo metinių pamaldos už kun. Alf. Svarinską. Žmonės, bijodami, kad pamaldų metu vėl nereikėtų prabūti milicijoje, į Viduklę suvažiavo iš anksto ryto. Kadangi nemažai šiauliečių pirko bilietus į Viduklę, autobusas Šiauliai — Kaunas buvo nuimtas.

    Po Sumos dalis jaunimo, kun. Alf. Svarinsko giminės ir pažįstami apsišilti bei pasistiprinti kelionei užėjo pas buvusią kun. Alf. Svarinsko šeimininkę Moniką Gavėnaitę. Vos tik pradėjus pietauti, į M. Gavėnaitės gyvenamą namelį įsibrovė milicija ir saugumas. Jų tarpe buvo apylinkės pirmininkas Kringelis, mokytojas Mockus, milicijos pareigūnai — Butkus bei Mackevičius. Prasidėjo Lietuvoje įprastas tikinčiųjų terorizavimo procesas, prisidengęs pasų tikrinimu ir asmenybių nustatinėjimu. Neturėjusius su savimi pasų pareigūnai išsivežė į milicijos skyrių. Kad varant į pareigūnų mašiną žmonės nesugalvotų bėgti ar pasislėpti, kaimyninių namų kiemuose vaikštinėjo milicininkai. Vienas iš nusikaltėlių turėjo vos 4 metukus amžiaus. Vidukliečiai, stebėdami šį reginį, šventoriuje verkdami garsiai kalbėjo rožančių.
*     *     *


(Taip terorizuojami žmonės „demokratiškiausioje iš demokratiškiausių" ginklo jėga Lietuvai primestoje santvarkoje):
    Kapsukas. 1984 m. sausio 28 d. apie 17 vai. į Kapsuko gyventojos Genovaitės Navickaitės namus, Alyvų 1a, atėjo būrelis tikinčių vaikų ir jaunimo iš Kybartų (tą dieną jaunimas iš visos Lietuvos rinkosi į Marijampolę pasimelsti prie arkivyskupo Jurgio Matulevičiaus sarkofago). Vaikai prašėsi leisti sušilti, nes kelionėje sušalo, o iki šv. Mišių dar buvo likę pora valandų laiko. Nespėjus vaikams sušilti, į namus įsiveržė būrys uniformuotų milicininkų ir civiliai apsirengusių pareigūnų. Net neprisistatę šeimininkei, kas jie esą, pareigūnai reikalavo parodyti, kur yra kažkokie pabėgę iš mokyklos vaikai. Liepė atrakinti kambario duris, tačiau šeimininkė neturėjo raktų. Tuomet pareigūnai išlaužė duris ir įsiveržė į kambarį, kuriame kuo ramiausiai sėdėjo vaikai ir jaunimas. Įsibrovę pareigūnai surašinėjo atvykusių vaikų pavardes, vaikščiojo po visus kambarius, apžiūrinėjo vonios kambarį, sandėliuką. Radę rašomąją mašinėlę, užsipuolė namo šeimininkę G. Navickaitę, „Iš kur gavot? Ar ji registruota, ar turit dokumentus? Ką su ja veikiat?" Tuojau surašė protokolą, po kuriuo vertė G. Navickaitę pasirašyti, tačiau, jai atsisakius, pasirašė patys saugumiečiai. Po to aptiko dar vieną rašomąją mašinėlę. Nepasitenkinę radiniu, saugumiečiai graibstė G. Navickaitės bei kitų to namo gyventojų tašęs, rankinukus, krepšius. Radę religinio turinio knygų, jas surašė į atskirą protokolą. Pareigūnai G. Navickaitę baugino, jei ir toliau taip gyvens, vėl atsidurs lageryje. Susikrovę mantą, o vaikus suvarę į specialiai jiems paruoštą autobusą, pareigūnai išvažiavo į Kapsuko miesto VRS. Čia vaikai buvo laikomi milicijos pareigūnų priežiūroje ir vienas po kito kviečiami į atskirus kabinetus, kur dar kartą surašė jų pavardes, gyvenamas vieta , tėvų darbovietes. Milicijos kapitonas Jotauta bei kiti pareigūnai visaip baugino vaikus, neleido jiems dainuoti, sakydami, jog jie tuoj pat verks. Niekas sulaikytiesiems nepaaiškino, už ką juos sulaikė, kuo
jie kaltinami ir kiek bus laikomi. Apie 22 vai. apklausa buvo baigta ir pareigūnai pranešė, kad vaikai namo galės važiuoti tik tada, kai atvyks jų tėvai. Tokiu būdu vaikai milicijoje išsėdėjo vieni iki 24 vai. nakties, kiti net iki pusės dviejų (kol sulaukė tėvų). Atvykusiems tėvams buvo liepta rašyti pasiaiškinimus, tačiau atsisakė, reikalaudami, kad jiems raštu būtų pasiaiškinta, ką visa tai reiškia: kodėl jų vaikai sulaikyti, kodėl jiems negalima su tėvų žinia nuvykti į kitą bažnyčią ar į svečius, kokiu pagrindu vaikai bauginami ir nakties metu laikomi milicijoje? Pareigūnai teisinosi, kad jie nieko nežino, kad taip elgtis jiems liepė kompartijos atstovai.

*     *     *

    Genovaitė Navickaitė dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų parašė pareiškimą Lietuvos Prokurorui, kurio nuorašą nusiuntė ir Kapsuko miesto prokurorui. Pareiškime G. Navickaitė išdėstė aplinkybes, kuriose buvo paimti jos daiktai: rašomoji mašinėlė „Optima", knygos — „Knyga vienuolėms", „Vienuolio gyvenimo esmė", dvi religinio turinio brošiūrėlės ir pareikalavo, kad visi daiktai būtų jai sugrąžinti.

    1984 m. vasario 3 d. į namus pas G. Navickaitę tirti faktų atvyko Kapsuko miesto prokuroras. Patikrino išlaužtą durų spyną, apžiūrėjo kambarius, po to surašė protokolą ir, pareiškęs, kad dar neaišku, kuo viskas baigsis, išėjo.

    1984 m. vasario 13 d. G. Navickaitę iškvietė į Kapsuko miliciją, kur pranešė, kad jai iškelta administracinė byla, todėl privalo rašyti pasiaiškinimą. G. Navickaitė, motyvuodama, kad jokio nusikaltimo nepadarė, todėl nesupranta, už ką gali būti baudžiama, rašyti pasiaiškinimą atsisakė. Tada pareigūnai surašė protokolą ir jai liepė tik pasirašyti. Protokole sausio 28 d. įvykiai buvo surašyti visiškai priešingi tikrovei: „Durų niekas neišplėšė, o, smarkiau patraukus, jos pačios atsidarė; namo šeimininkė G. Navickaitė įžeidinėjo milicininkus bei su jais atvykusius pedagogus" ... Po tokiu protokolu G. Navickaitė nepasirašė.  Milicijos  kapitonas Jotauta  ėmė  šaukti ir
bauginti, kad, jei nepasirašys, smarkiai nukentės. Pavedžioję po kelis kabinetus, G. Navickaitę pareigūnai nuvedė pas teisėją, kuri pasiteiravo, kodėl ji sausio 28 d. į savo namus priėmė 17 vaikų bei jaunimo. Paaiškinus, kad vaikai norėjo sušilti ir pailsėti, teisėja griežtai pareiškė, kad reikėjo vaikus išvaryti, ir nuteisė G. Navickaitę 10 parų arešto.

    Kamera, kurioje G. Navickaitei teko atlikti bausmę, buvo nedidelė, be jokios ventiliacijos. Dienos šviesa į kamerą nepatekdavo. Virš durų buvo dieną naktį spiginanti elektros lemputė. Toje pačioje kameroje įrengtas tualetas. Kameroje nežmoniškas karštis, tvankumas. Vienoje kameroje kartu su ja sėdėjo tai dvi, tai trys moterys kriminalistės, kurios ištisai toje pačioje kameroje rūkė. Dienos bėgyje Navickaitės į darbą beveik nevesdavo, todėl būdavo priversta sėdėti nevėdinamoje kameroje. Nei pasikloti, nei užsikloti nieko nedavė. Miegoti teko ant plikų, tvaiko prisigėrusių grindų arba pasitiesus savo paltą. Vakarais ir rytais reikėdavo valyti kabinetus. Kelis kartus milicijos pareigūnai bandė pašiepti G. Navickaitę, sakydami: „Čia tau ne bažnyčią plauti"; ne kartą ir atėję į kamerą tyčiojosi, o sekmadienį, Sumos metu, jai buvo liepta valyti kabinetų langus.

    Vasario 23 d., pasibaigus arešto laikui, tardytojas įspėjo G. Navickaitę, kad, jei dar kartą neatrakins milicininkams durų, bus nubausta keliems metams kalėjimo.

    1984 m. vasario 24 d., G. Navickaitė gavo sekančio turinio raštą:

    „Į Jūsų pareiškimą, rašytą Kapsuko tarprajoniniam prokurorui dėl Kapsuko m. raj. VRS darbuotojų neteisėtų veiksmų pranešame:

    Kapsuko m. raj. VRS darbuotojams kelti baudžiamąją bylą atsisakyta, nesant jų veiksmuose nusikaltimo sudėties."

    Kapsuko tarprajoninio prokuroro pavad. 1 kl. teisininkas R. Januška

*     *     *


    Šilalė. 1982 m. vasara mirė Šilalės raj. Švietimo skyriaus vedėjo Lileikio tėvas. Kadangi velionis buvo tikintis, pagal jo valią, jj palaidojo katalikiškai. Visose religinėse apeigose dalyvavo ir velionio sūnus, švietimo skyriaus vedėjas Lileikis. Už šj „grubų nusikaltimą" jis buvo atleistas iš švietimo skyriaus pareigų. Vėliau buvo tardomi ir tie rajono mokyklų direktoriai, kurie į laidotuves velionio pagerbimui atnešė vainikus ar nešė karstą.

*     *     *

    Kaunas. 1983 m. Kauno 26-sios vid. mokyklos direktorius Jančiauskas buvo pakviestas į vienas vestuves piršliu. Bažnyčioje, kur buvo teikiamas Santuokos sakramentas, dalyvavo ir piršlys. Už šį „nusikaltimą" direktorius Jančiauskas neteko direktoriaus posto. į darbo knygutę įrašė: „Atleistas iš darbo už amoralų elgesį".

*     *     *

    Labūnava (Kėdainių raj.). 1983 m. lapkričio mėnesį į Labūnavos parapijos kleboniją prisistatė šios apylinkės pirmininkas Žukauskas ir pareikalavo bažnyčios raktų. Tą dieną klebono kun. Stepono Pilkos nebuvo namuose. Einanti varpininkės pareigas senutė, paėmusi raktus, įleido pirmininką į bažnyčią. Varpininkės nustebimui apylinkės pirmininkas Žukauskas priėjo prie skelbimų lentos ir, nuplėšęs kun. Alf. Svarinsko nuotrauką su trumpu gyvenimo aprašymu, išėjo iš bažnyčios.

*     *     *

    Kabeliai (Varėnos raj.). 1984 m. sausio-vasario mėnesiais Druskininkuose besigydančiam Kabelių klebono kun. Vytauto Pūko tėvui (kadangi patarnaudavo sūnui laikant šv. Mišias) buvo sulaikyta pensija. Tik parašius skundą socialinio aprūpinimo skyriui, sulaikyta pensija buvo išmokėta.
KRATOS IR TARDYMAI

    Josvainiai (Kėdainių raj.). 1983 m. gruodžio 29 d. į LTSR prokuratūra buvo iškviestas TTGKK narys, Josvainių parapijos klebonas kun. Leonas Kalinauskas. Prokuroras Bakučionis supažindino kun. L. Kalinauską su sekančio turinio įspėjimu:

    „Nuo 1980 m. spalio mėnesio be įgaliojimo ir be valdžios leidimo veikė tikinčiųjų gynimo komitetas.

    Kartu su nuteistais kunigais — Alfonsu Svarinsku ir Sigitu Tamkevičium — sukūrė, pasirašė ir išplatino ne mažiau 16 tokių raštų-dokumentų. Šiuose raštuose šmeižiama Tarybų valstybės politika Katalikų Bažnyčios ir tikinčiųjų atžvilgiu.

    Sistemingai šie dokumentai talpinami nelegaliame, antitarybiniame leidinyje „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikoje."

    Įvairiais būdais šie leidiniai perduodami į užsienį, kur plačiai panaudoja propagandai, darydami žalą TSRS tarptautiniam prestižui.

    Kun. Leonas Kalinauskas talkininkavo nusikalstamai kun. Alf. Svarinsko ir S. Tamkevičiaus veiklai.

    Pamokslais liaupsina nuteistuosius, siekia sukelti klausytojų nepasitikėjimą tarybine santvarka."
Lietuvos TSR prokuroro vyresnysis padėjėjas,
vyresnysis justicijos patarėjas Bakučionis.
Pasirašyti po įspėjimu kun. Leonas Kalinauskas atsisakė.


    Telšiai. 1984 m. vasario 17 d. Telšių katedros altarista kun. Vincas Vėlavičius, TTGKK narys, buvo iškviestas į Telšių prokuratūrą.

    Respublikos prokuroro pavaduotojas J. Bakučionis įspėjo kun. V. Vėlavičių, kad už tolimesnę TTGK Komiteto veiklą jis gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Prokuroras J. Bakučionis kaltino kun. V. Vėlavičių, kad komiteto paskelbti dokumentai buvo atspausdinti „LKBK",
pateko į užsienį ir tuo, jo įsitikinimu, padarė didelę žalą Sovietų Sąjungos prestižui.
Kun. V. Vėlavičius po įspėjimo raštu nepasirašė.

*     *     *

    Šiauliai. 1983 m. gruodžio 17 d. iš namų į Šiaulių miesto KGB būstinę buvo atvežtas šv. Jurgio bažnyčios vikaras kun. Vytautas Brilius. Saugumietis Edmundas Jakas barė kunigą už sekmadienį (gruodžio 4 d.) šv. Mišių metu pasakytą pamokslą, kuriame jis gynė neteisingai nuteistą ir respublikiniame laikraštyje ,,Tiesa" apšmeižtą kun. Sigitą Tamkevičių, argumentuotai paneigė ,,LKB Kronikai" mestus kaltinimus, esą, Amalių kelyje nugriautas kryžius tik todėl, kad reikėjo vesti dujotiekio vamzdžius. Priminė šiauliečiams, kad ir jie patys puikiai prisimena, kaip be jokio rimto pagrindo buldozeriais buvo griaunami Meškuičių Kryžių kalno kryžiai. Padrąsino tikinčiuosius, kad po susidorojimo su kunigais — Sigitu Tamkevičiumi ir Alfonsu Svarinsku — nepalūžtų, neišsigąstų, nes TSRS Konstitucija kol kas dar nepakeista ir tikintieji turi teisę laisvai išpažinti savo tikėjimą. Represijos prieš kunigus ir tikinčiuosius tėra tik bauginimas, nesuderintas su jokiais įstatymais. Tai yra grubūs valdžios nusikaltimai. Čekistą domino, kokiu pagrindu kun. V. Brilius gina „LKB Kroniką", ar jis skaitęs šį leidinį ir ar gali patvirtinti jame iškeltų faktų teisingumą. Kunigas pareiškė, kad ,,LKB Kroniką" skaitęs, visų faktų patikrinti neturi galimybės, tačiau nemažai gali patvirtinti esant teisingais, kaip pavyzdį paminėjo viename iš pirmųjų „LKB Kronikos" numerių aprašytą jo motinos Onos Brilienės išmetimą iš mokytojos pareigų dėl religinių įsitikinimų. Čekistui paklausus, kokiu pagrindu jis gina kun. S. Tamkevičių, teismo pripažintą kaltu, kun. V. Brilius atsakė, jog iš istorijos yra žinoma, kad ne visi teismai teisingi, o kun. S. Tamkevičių puikiai pažįsta kaip gerą ir uolų kunigą, nes dar vaikystėje, kai minėtam kunigui buvo atimtas registracijos pažymėjimas, teko kartu su juo dirbti melioracijoje.
Pokalbio pabaigoje čekistas E. Jakas perspėjo kun. Vytautą Brilių, kad, jei ir toliau tokia kryptimi eis, jo laukia toks pat likimas kaip ir kun. Sigito Tamkevičiaus.

*     *     *

    Vilnius. 1984 m. vasario 3 d. į Vilniaus saugumą pas tardytoją P. Jonaitį buvo iškviestas kun. Jonas Boruta. Tardytojas įspėjo kunigą, kad viešai nesimelstų už suimtus kunigus, — Alf. Svarinską ir S. Tamkevičių, — kad pamoksluose nekalbėtų prieš bedievius ir bedievybę, nes „liaudies supratimu, bedieviai — tai valstybė, todėl kiekvienas žodis prieš bedievybę bus laikomas ir pasisakymu prieš valstybę", — kalbėjo tardytojas P. Jonaitis. Be to, kun. J. Boruta buvo raginamas stoti į Kauno Kunigų seminariją, nes valstybė Neakivaizdinės Kunigų seminarijos nepripažįstanti ir niekada nepripažinsianti.

*     *     *

    1984 m. vasario 13 d., apie 18 vai, čekistai gatvėje, einant iš maisto prekių parduotuvės, areštavo vilnietį Vladą Lapienį. Nuvežę į Vilniaus KGB būstinę, vadovaujami ypatingai svarbių bylų skyriaus vyr. tardytojo pulkininko Liniausko, saugumiečiai V. Lapieniui padarė asmeninę kratą. Po kratos pulkininkas Liniauskas ir Vilniaus miesto prokuroras Grinys surašė paimtų daiktų protokolą: 1) „LKBK" Nr. 57, 58,59) po vieną etz.), 2) „LKBK Nr. 60 (šeši egz.), 3) Girniaus knyga „Žmogus be Dievo" (1 etz.), 4) rankraštinis juodraštis „Tarybinio kalinio memuarai", kuriame V. Lapienis aprašo savo gyvenimą sovietiniuose lageriuose bei tremtyje; taip pat atėmė buto raktus, pinigus, užrašų knygutę ir kitas smulkmenas. KGB būstinėje V. Lapienis buvo apkaltintas „skleidimu žinomai melagingų prasimanymų, žeminančių tarybinę valstybę ir visuomeninę santvarką" ir patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal LTSR BK 199 straipsnio tąją dalį.

    1984 m. vasario 13 d. vakare V. Lapienis buvo uždarytas saugumo izoliatoriuje. Visą tą laiką jį tardė ypatingų bylų
vyr. tardytojas pulkininkas Liniauskas.

    1984 m. vasario 28 d. vakare dėl stipriai pablogėjusios sveikatos V. Lapienį iš saugumo būstinės paleido, tačiau prokuratūros nutarimu, jam uždrausta išvykti iš Vilniaus miesto; be to, negrąžino paso ir pareiškė, jog, neatsižvelgiant į laikiną paleidimą, jis vis tiek bus teisiamas.

    1984 m. vasario 13 d., apie 18 vai., V. Lapienio bute, esančiame Vilniuje, Gelvonų g. Nr. 27-7, buvo padaryta krata tikslu surasti ir paimti šmeižikiško turinio literatūrą bei jos dauginimo priemones. Kratai vadovavo Vilniaus miesto prokuratūros darbuotojas J. Čepulionis, kviestiniai — Nijolė Jančiūtė, gyv. Vilniuje, Turistų g. Nr. 119-2, ir Daiva Tvarijonavičiūtė, gyv. Vilniuje, Studentų g. Nr. 39-223. Krata buvo daroma dalyvaujant V. Lapienio žmonai Elenai Lapienienei. Pačiam V. Lapieniui dalyvauti kratoje nebuvo leista. Tuo metu jis buvo laikomas Vilniaus KGB būstinėje. Kratos metu paimta:

    1) Bloknotas su užrašu ant viršelio „Apreiškimai. Atbaigtojo kraujas."
    2) Bloknotas, prasidedantis rankraštiniu tekstu: „LKBK" Nr. 1. 1972."
    3) Užrašų knygutė su ranka parašytais nurodymais kaip laikytis tardymo metu.
    4) Keturių lapų mašinraštinis tekstas: „TSKP XXV-am suvažiavimui . . ."
    5) 2 lapų kopija, rankraštinis tekstas: „TSKP XXV-am suvažiavimui . . ."
    6) Rankraštinis tekstas, parašytas per kalkę: „Pagal tarybinę Konstituciją . . .
    7) Bloknotas su adresais.
    8) Mašinraštinė brošiūra, pavadinta: „Mano gyvenimo kryžkelės".
    9) Kun. Alf. Svarinsko nuotraukos su užrašu: „Už Bažnyčią ir Tėvynę" (8 egz.).
    10) 1973 m. kišeninis kalendorius su rankraštiniais užrašais.
    11) Rankraštinis 1983 m. rašytas A. Janulio laiškas.
    12) Sąsiuvinis su tekstu: „Smurtas gimdo neapykantą".
    13) Sąsiuvinis su tekstu: „Teroru kovoja".
    14) Trys pašto vokai, rašyti: A. Rasilienės, S. Butkienės, V. Lapienio ir R. Teresiūtės.
    15) Pašto vokas ir atvirukas, kur siuntėjas nurodytas A. Janulis.
    16) Popieriaus lapelis su tekstu: „Cha-Cha. Teisybės . . ."
    17) Elektrografiniu būdu padauginta knyga: J. Tauronis „Aukso mintys".
    18) Keturios juostelės rašomajai mašinėlei.

    Dar paimta visa eilė užrašų knygelių, adresų, atskirų lapelių su įvairiais tekstais. Viso protokole nurodyta 45 punktai kratos paimtų daiktų.

    1984 m. kovo 21 d. Vladas Lapienis parašė pareiškimą Lietuvos prokurorui bei saugumo komiteto pirmininkui:

    „Vadovaudamasis tarybinės Konstitucijos 49 str., norėjau parodyti valstybiniams organams tuos trūkumus, kuriuos pastebėjau, sužinojau, prisiminiau, būdamas parengtiniame tardyme, teisme, persiunčiamuose kalėjimuose (lageriuose), tremtyje nuo 1976 m. spalio 20 d. iki 1981 m. liepos mėn. Tuo tikslu juodraštyje buvau rašęs „Tarybinio kalinio memuarų" metmenis. Panašiai savo laiku buvo rašę: Dostojevskis, B. Sruoga, Guzevičius, M. Meškauskienė ir daugelis kitų. Tačiau jų užbaigti ir pasiųsti tarybiniams organams nesuspėjau, nes 1984 m. vasario 13 d. čekistai mane sulaikė ir saugumo komiteto tardymo skyriaus ypatingai svarbių bylų vyr. tardytojas pulk. V. Liniauskas visus šiuos juodraščius iš manęs paėmė.

    Daug žmonių buvo parduotuvėje ir prie jos. Jie matė ne tik kai mane paėmė, bet ir kai čekistai, įsisodinę į automobilį, nusivežė mane į saugumo komitetą. Todėl, kai vasario 28 d. mane iš saugumo tardyminio kalėjimo paleido, žmonės pradėjo klausinėti, už ką mane buvo suėmę ir 15 parų laikė kalėjime. Paaiškinau, kad pas mane rado ranka parašytus savo prisiminimus, vadinamus „Tarybinio kalinio memuarais", kelis numerius „LKB Kronikos", Juozo Girniaus knygą „Žmogus be Dievo", pinigus, paveldėtus testamentu ir parsivežtus iš tremties (. . .), buto raktus ir
kitas smulkmenas. Taigi tik dabar, man grįžus iš saugumo tardyminio kalėjimo, žmonės sužinojo, kad aš buvau rašęs savo prisiminimus, iki šiol niekas jų nematė, niekas apie juos nežinojo. Todėl kaltinimas LTSR BK 199 str. neturi juridinio pagrindo, nes „Tarybinio kalinio memuarų" neskleidžiau ir neplatinau. Tokio nusikaltimo, kuriuo mane kaltina, aš nepadariau. Nesuprantu, kodėl man primetami išgalvoti kaltinimai (. . .).

    Kokie motyvai paskatino mane rašyti? 1) Nekartą skaičiau spaudoje, jog reikia ugdyti nepakantumą trūkumams, ir nurodyta, kad ten, kur gerai išvystyta kritika, kur ryžtingai ir atkakliai šalinami trūkumai, jautriai reaguojama į piliečių kritines pastabas, ten ir darbas būna sklandesnis, — ten užkertamas kelias teisės pažeidimams, ten nusikalstamumas mažesnis. O kad bausmių skyrimo bei atlikimo vietose yra nemažai trūkumų, daugeliui žmonių nepaslaptis. Net ir Maksvos universiteto profesorius S. V. Poznyševas sako: „Kad daugelis kalėjimų bei kolonijų žmonių nepataiso, tai tiesa, bet tai išaiškinama jų nepakankamai gera organizacija ir prastu tvarkymu." Net XX partijos suvažiavimas paskelbė faktus apie teisėtumo pažeidimus, susijusius su Stalino asmenybės kultu. „O tai atsitiko todėl, teigia partijos suvažiavimas, — kad Stalinas faktiškai atsidūrė už kritikos ribų."

    2) „Kiekvienam valia rašyti ir kalbėti viską, be mažiausių suvaržymų. Žodžio ir spaudos laisvė turi būti pilnutinė. Aš privalau tau suteikti žodžio laisvės vardan visišką teisę šaukti, meluoti ir rašyti, kas patinka", — sakė Leninas (R. 10 t., 1952, p. 129). Jis tai kalbėjo apie partinę literatūrą, tačiau ši partija dabar yra valdančioji.

    3) „Kritiškas vienų ar kitų Tarybų valdžios vidaus ar užsienio politikos vertinimas nėra nusikaltimas, jei tuo nesiekiama silpninti Tarybų valdžią." (LTSR BK komentaras, 1974, p. 139). Argi prisiminimai (dienoraštis) gali silpninti Tarybų valdžią? Juk kritikuoti darbo trūkumus Konstitucija leidžia, o persekioti už kritiką draudžiama.

    Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija skelbia: 2 str. „Kiekvienas žmogus turi turėti visas teises ir laisves,
skelbiamas šioje Deklaracijoje, nepriklausomai nuo rasės, odos spalvos, kalbos, religinių, politinių ar kitų įsitikinimų ... Be to, neturi būti daroma jokio skirtumo, remiantis politiniu, teisiniu ar tarptautiniu statusu šalies ar teritorijos, kuriai žmogus priklauso, nė vienu atveju, ar ta teritorija būtų nepriklausoma ar kieno nors globoje." 19 str. „Kiekvienas žmogus turi teisę į įsitikinimų laisvę, be jokių kliūčių laikytis savo įsitikinimų ir laisvę ieškoti, gauti ir platinti informaciją bei idėjas bet kuriomis priemonėmis, nepriklausomai nuo valstybės sienų". 28 str. „Kiekvienas žmogus turi teisę į socialinę ir tarptautinę tvarką, kurioje teisės ir laisvės išdėstytos šioje Deklaracijoje turi būti pilnai įgyvendintos." TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumas šią Deklaraciją ratifikavo. Tylėti, matant tokius trūkumus, yra didžiulis nusikaltimas ne tik prieš sąžinę, bet ir prieš visą žmoniją (. . .)

    Su indų tautos vadu M. Gandhi, kuris daug kartų sėdėjo kalėjime, sakau: „Prievarta, smurtas nieko neįtikina. Smurtas tik gimdo neapykantą. Nėra leista niekam prievarta dorinti žmones. Aš eisiu ištikimai tiesos keliu, susilaikydamas nuo bet kokio smurto gyvybei ir turtui. Jeigu esu nekaltas, o vis dėlto apkaltintas, kalėjimas ar kalinių kolonija nedaro man gėdos, o laikas, praleistas už grotų ar spygliuotų vielų, nėra prarastas, bet gražiausiai pasitarnauja dvasiniam atgimimui."

    Ar nebūtų teisingiau ir išmintingiau, kad visus 1984 m. vasario 13 d. kratos metu paimtus rankraščius, įskaitant ir „Tarybinio kalinio memuarus", man grąžintų. Kadangi ten tik juodraščiai, todėl aš, gavęs juos, patikslinsiu, ištaisysiu klaidas, papildysiu, pakoreguosiu, perrašysiu ir pateiksiu valstybiniams organams kaip pasiūlymus dėl peniten-ciarinės sistemos įstaigų veiklos gerinimo.

    Aš manau, kad kaltintojų širdys nebus perpildytos piktumo, neapykantos ar net keršto ir tikinčiojo žmogaus kančios bei mirties troškulio. Tačiau, jeigu teisingumo idėja bus iškraipyta ir objektyvų teisingumą nugalės piktumas, neapykanta ar net kerštas, ir mano kaltintojai pagrindiniu veikimo motyvu turės norą apriboti mano laisvę, primesti
man prievarta savo įsitikinimus, kurie iš esmės prieštarauja laisvės įgyvendinimui, aš ramia sąžine eisiu į kalėjimą ar kalinių koloniją (lagerį) ten vargti, kentėti ir net mirti, nes kankinių aukos grindžia kelią rytdienos Bažnyčiai. Nešiu kalinio kryžių už savo klaidas, už brolius ir seseris, esančius Tėvynėje ir svetur.

    Juo arčiau Golgotos — juo arčiau Prisikėlimo".
(Pareiškimas sutrumpintas — red. past.)

*     *     *

    1984 m. vasario mėn. čekistai Vilniuje suėmė šv. Onos bažnyčios vargonininką Igną Šimonį ir mokytoją Puodžiuką. Abu jie laikomi KGB izoliatoriuje.

*     *     *

    Kaunas. 1984 m. sausio 21 d. Butkevičių bute (K. Giedrio 1-51) pasisvečiuoti, pasidalinti mintimis apie tikėjimą ir kitais klausimais buvo susirinkę apie 50 žmonių, daugumoje jaunimas. Pasigirdus skambučiui, namų šeimininkė atidarė duris, tuo metu pirmieji į kambarį įsibrovė milicininkai. Norėdamas išgąsdinti susirinkusius, vienas iš milicininkų suriko: „Niekas nei iš vietos!" Paskui milicininkus į butą įvirto Kauno miesto saugumo viršininkas Bagdonas, dvi kviestinės moterys, čekistas Matulevičius ir dar keletas saugumiečių. Iš jų nė vienas neprisistatė. Milicininkai griežtai visiems įsakė pateikti pasus, o kurie neturi, skubiai rengtis ir važiuoti į skyrių. Svečiai, norėdami išsiaiškinti, klausinėjo: „Kas atsitiko? Juk ne karo metas, paaiškinkite, ko jūs norite, pagaliau prisistatykite, kas jūs tokie?!" Pareigūnai atkirto, kad prisistatyti jiems nebūtina. Vienas iš milicininkų paaiškino: „Mes nieko nežinom, mums įsakė jus atvežti į miliciją." Kai kurie dar bandė išsiaiškinti milicijos apsilankymo priežastis, tačiau pareigūnai nesileido į kalbas, tik graibstė žmones ir liepė kuo greičiau rengtis. Kūdikio laukianti jauna moteris išbalo ir pradėjo drebėti. Civiliai apsirengęs vyriškis svaidėsi necenzūriškais žodžiais. Garliavietis Saulius Kelpšas pa-
bandė jį sudrausti, už ką jam buvo pasiūlyta 10 parų. Pagaliau atvyko operatyvinė grupė. Šeimininko tėvas gydytojas Butkevičius, pamatęs tokj vaizdą, susirgo. Prireikė medicininės pagalbos, S. Kelpšas pasisiūlė iškviesti greitąją, bet milicininkai jį įgrūdo į mašiną. Į tą pačią mašiną nuvedė ir svečiuose buvusį kun. Albiną Deltuvą.

    Taip visus paeiliui sukaišioję į mašinas, nuvežė-į Požėlos raj. milicijos .skyrių, kur saugumo viršininkas Bagdonas, čekistai: Matulevičius, Raukys ir kiti pradėjo tardymus. Visi buvo verčiami rašyti pasiaiškinimus. Keletas atsisakė rašyti, o kiti pasiaiškinimuose išreiškė pasipiktinimą tokiu pareigūnų elgesiu. Tardymuose čekistai stengėsi organizavimu apkaltinti kaunietę Aldoną Raižytę ir garliavietį Saulių Kelpšą; pasityčiodami kalbėjo apie ten buvusius — vilnietį Petrą Cidziką ir gydytoją Butkevičių. Žmonės milicijoje buvo išlaikyti iki 18 vai. vakaro.

*     *     *

    1983 m. lapkričio 29 d. Vilniuje, teisiant kun. Sigitą Tamkevičių, prie Aukščiausiojo Teismo rūmų buvo sulaikyta Kauno miesto gyventoja Giedrė Striokaitė. Milicijos darbuotojai merginą nuvežė į Vilniaus Valakampių rajone esančią „Jaunesniųjų bei vyresniųjų vadovaujančių darbuotojų mokyklą, kur išlaikė iki 17 vai. Apie tris valandas ją tardė pavardės nepasisakęs saugumietis.

    Lapkričio 30 dieną Kauno miesto greitosios pagalbos darbuotoja felčerė G. Striokaitė buvo iškviesta pas vyr. gydytoją Sasnauskienę. Čia jos laukė Kauno m. Sveikatos apsaugos skyriaus darbuotojas Jankaitis, šis sakėsi gavęs pranešimą dėl incidento prie Vilniaus Aukščiausiojo Teismo rūmų ir privalo Giedrę perspėti, kad ateityje panašūs dalykai nepasikartotų. Patarė nevažinėti ir „nesikišti kur nereikia". G. Striokaitė nesijautė kalta, todėl pareiškė nesuprantanti, iš ko ji turi taisytis, juo labiau, kad vyr. gyd. Sasnauskienė tvirtina, jog darbe pareigas atlieka labai sąžiningai.
*     *     *


    1983 m. gruodžio 1 d. kun. Sigito Tamkevičiaus teismo metu Vilniuje prie Aukščiausiojo Teismo rūmų buvo sulaikyta ir nuvežta į milicijos mokyklą kaunietė Joana Bukaveckaitė, dirbanti Kauno m. Vaikų poliklinikoje registratore. Ją tardė pavardės nepasisakęs saugumietis. Kaltino priklausymu pogrindžio vienuolynui, laiško kun. Alfonsui Svarinskui rašymu, kurio turinį čekistas puikiai citavo. Pasityčiojimui pareiškė: „Jūs taip mylit kun. Alf. Svarinską, tokį solidarumą laiške jam reiškiat, tik gaila, kad viskas veltui, — jūsų laiško jis negavo ir negaus!" Paklausus, kodėl kun. Alf. Svarinskas negauna jam adresuotų laiškų, saugumietis paaiškino, kad iš aukščiau yra nustatytas bendras laiškų skaičius, kurį gali gauti kalinys. (Pagal kalėjimo administracijos nurodymus kalinys į laisvę artimiesiems per mėnesį gali išsiųsti du laiškus, o gaunamų laiškų skaičius neribojamas — red. past.). Tuomet J. Bukaveckaitė pasiteiravo, kodėl laiškas nebuvo grąžintas jai, kai ant voko yra atgalinis adresas, kokią teisę saugumiečiai turi pasisavinti svetimus laiškus ir juos skaityti?! Čekistas tylėjo. Iš milicijos mokyklos J. Bukaveckaitę išleido 16 vai., paso negrąžino.

    Sekančią savaitę darbavietės vedėja Palaimienė vertė J. Bukaveckaitę rašyti pasiaiškinimą, kodėl 1983 m. gruodžio 1 d. nebuvo darbe. J. Bukaveckaitė rašyti pasiaiškinimą atsisakė, motyvuodama, kad ne dėl savo kaltės neatvyko į darbą ir paaiškinimą tegul rašo tie, kas ją sulaikė.

    1983 m. gruodžio 19 d. J. Bukaveckaitės elgesys buvo apsvarstytas darbuotojų posėdyje. Buvo keliamas klausimas dėl atleidimo iš darbo, tačiau, atsižvelgiant į jauną J. Bukaveckaitės amžių, sprendimą atidėjo. Pasą jai grąžino kadrų skyriaus viršininkė.

*     *     *

    Viduklė (Raseinių raj.). 1984 m. sausio mėn. pabaigoje pas Raseinių vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją Stonienę buvo iškviesti: Viduklės parapijos klebonas kun. J. Tamonis   ir   bažnyčios   komiteto   pirmininkas   Ignas
Paulauskas. Pavaduotoja Stonienė į uos perspėjo, kad sausio 26 d. neskelbtų šv. Mišių už kun. Alf. Svarinską, kad tą dieną atvažiavusiems kunigams neleistų laikyti šv. Mišių ir sakyti pamokslų, reikalavo, kad iš bažnytinių rūbų skalbėjos pareigų būtų atleista buvusi kun. Alf. Svarinsko šeimininkė Monika Gavėnaitė.

*     *     *

    1983 m. lapkričio 28-29 d. ir 1984 m. sausio 23 d. į Raseinių saugumą pas viršininką Gardauską buvo iškviesta viduklietė Monika Gavėnaitė. Čekistas Gardauskas visus kartus M. Gavėnaitę laikė nusikaltėle ir grasino suimsiąs. Pagrindinis M. Gavėnaitės nusikaltimas, Gardausko išsireiškimu, yra tai, kad, bažnyčioje užprašydama šv. Mišias, ji remia pavojingus valstybinius nusikaltėlius — kun. Alfonsą Svarinską ir Sigitą Tamkevičių. Paskutiniu metu čekistai ypatingai dažnai akcentuoja, jog viešai melstis už suimtus kunigus yra valstybinis nusikaltimas.

*     *     *

    Raseiniai. 1984 m. vasario 11 d. 10 vai. į Raseinių VRS buvo iškviesta Regina Teresiūtė, gyvenanti Kelmėje, Laisvės 11. Ją tardė vyr. tardytojas Leipus. Tardymo metu buvo pateikti šie klausimai: kokiu tikslu sausio 29 d. į Viduklę buvo suvažiavęs tikintis jaunimas bei suaugusieji, ką jie veikė, kas visa tai organizavo; kodėl meldėsi už kun. Alf. Svarinską, kuris, saugumiečio žodžiais tariant, yra nusikaltėlis, kiek žmonių po pamaldų buvo susirinkę pas Moniką Gavėnaitę ir pan.?

    R. Teresiūtę tardytojas Leipus kaltino įžeidus M. Gavėnaitės bute milicijos pareigūnus. Mergina kaltinimą atmetė ir paprašė pakviesti bent vieną iš pareigūnų, kurį ji įžeidusi, tačiau tokių neatsirado. Po dviejų valandų trukusio tardymo tardytojas Leipus R. Teresiūtę perspėjo, kad ateityje nesimelstų už suimtus kunigus ir nevažinėtų į Viduklę.
    Tą pačią dieną apie 15 vai. R. Teresiūtė buvo pareigūnų sulaikyta Viduklės autobusų stotelėje. Prišokę pareigūnai reikalavo, kad mergina sėstų į mašiną, tačiau ši paklusti pareigūnams kategoriškai atsisakė. Kadangi aikštelėje buvo nemažai žmonių, pareigūnai pavartoti jėgą neišdrįso.

*     *     *

    Gardamas (Šilutės raj.). 1983 m. gruodžio 28 d. Gardamo apylinkės pirmininkas Buivydas, išsikvietęs bažnyčios vargonininką Genį, reikalavo, kad bažnyčioje negiedotų jaunimo choras. Vargonininkas priminė pirmininkui, jog konstitucija visiems piliečiams garantuoja tikėjimo ir sąžinės laisvę, todėl ir jis jaunimo dalyvavimą bažnytiniame chore nelaiko jokiu nusikaltimu.
Pirmininkas Buivydas pagrasino vargonininkui Geniui, kad ateityje turės nemalonumų rajone, o, jei ir tai nepadės, gali atsidurti teisme.

MŪSŲ KALINIAI


Kun. Sigito Tamkevičiaus adresas:
Permskaja obl.
Čusovskij r-on
pos. Polovinka
učr. VS 389/37
Tamkevičius Sigitas

*     *     *

    Iš kun. A. Svarinsko per 7 kalinimo mėnesius artimuosius pasiekė vos 3 laiškai, nors kalinys mėnesio laikotarpyje gali į laisvę parašyti 2 laiškus. Kun. Alf. Svarinską laiškai iš Lietuvos taip pat nepasiekia. Iš brolio ir sesers rašytų 24 laiškų,
*     *     *

kun. A. Svarinskas gavo tik 6 laiškus. Iš Kalėdinių sveikinimų, kurių buvo pasiųsta šimtai, kun. A. Svarinską pasiekė 7 laiškai.

    Giminės rašė skundus lagerio viršininkui ir gavo atsakymą, kad iš lagerio kun. Alfonsas Svarinskas pasiunčia
jam leidžiamą rašyti laiškų kiekį. Tikriausiai laiškai dingsta Lietuvos saugume.

NAUJI POGRINDŽIO LEIDINIAI


    „Aušra" Nr. 37 pasirodė 1983 m. birželio mėnesį. Leidinys skiriamas TTGKK nariams — kun. Alf. Svarinskui ir S. Tamkevičiui. Įžanginiame straipsnyje šių kunigų areštas aptariamas kaip totalitarinės komunistinės vyriausybės žingsnis, siekiant sunaikinti patį TTGK komitetą. Leidinyje daug vietos skiriama rusifikacijos problemai Lietuvoje spręsti, atkreipiamas dėmesys į nenormalią lietuvių vaikinų padėtį sovietinėje armijoje, nemažai vietos skiriama Lietuvos istorinio laikotarpio (nuo 1919 m. iki 1939 m.) detaliam aptarimui.

    „Aušra" Nr. 39 išleista 1983 m. spalio mėnesį. Straipsnyje „Žvilgsnis į Aušrą" po šimto metų" nurodomos priežastys ir aplinkybės, paskatinusios nelegaliai išleisti pirmą lietuvių laikraštį „Aušra". Aptariamos dabartiniame ,,Aušros" leidinyje keliamų problemų artimumas prieš 100 metų spausdinamam to paties pavadinimo leidiniui. Paminėtas 1983 m. liepos 7 d. miręs žymus lietuvių kultūros veikėjas dainininkas Antanas Kučingis, kuris, turėdamas ryškų talentą, sugebėjo išlikti ištikimu Tėvynei. Numeryje tęsiama istorinė tema „Keturiasdešimt metų" (1914-1944).

Lietuvi, nepamiršk!


Kun. Alfonsas Svarinskas, kun. Sigitas Tamkevičius, Jadvyga Bieliauskienė, Sergiejus Kovaliovas, Viktoras Petkus, Balys Gajauskas, Vytautas Skuodis, Gintautas Iešmantas, Povilas Pečeliūnas, Antanas Terleckas, Julius Sasnauskas ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!
 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum