gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 63 Spausdinti El. paštas
Šiame numeryje:
    1 J. E. Vyskupui Nominatui P. A. Baltakiui
    2 Katalikiška Lietuva mini pasiaukojimo Švč. Jėzaus Širdžiai 50-metį
    3 Jubiliejinių šv. Kazimiero metų atgarsiai
    4 Kun. J. Danylos laiškas rajoninio laikraščio „Pirmyn" redakcijai
    5 Dėkojame už auka
    6 Mūsų kaliniai
    7 Kratos ir tardymai
    8 Žinios iš vyskupijų
    9 Sovietinėje mokykloje

1984 m. liepos 1 d.
LKB KRONIKA Nr. 63
Eina nuo 1972 metų.
Jei gali, padaugink!
Perskaitęs duok kitam!
Numeris skiriamas pagerbti 50 metų jubiliejų nuo Lietuvos
I-jo Eucharistinio kongreso ir Tautos pasiaukojimo
Švč. Jėzaus Širdžiai

J. E. VYSKUPUI NOMINATUI A. BALTAKIUI

(Pavergtos Lietuvos tikintieji sveikina šv. Tėvo naujai paskirtą išeivijos lietuviams vyskupą P. Baltakį):
     Didžiai Gerbiamas mūsų Tautos Vyskupe, nuoširdžiai sveikiname šv. Tėvui paskyrus Jus toms kilnioms pareigoms — rūpintis mūsų tautiečių religiniu gyvenimu, gyvąja mūsų Tautos Bažnyčia.

    Katalikiškoji Lietuva meldžia Jūsų Ekscelencijai gausios Dievo palaimos ir pasiveda Jūsų meilei ir rūpesčiui.

KATALIKIŠKA LIETUVA MINI PASIAUKOJIMO ŠVČ.
JĖZAUS ŠIRDŽIAI 50-METĮ

(Tikinčiosios Lietuvos kančios kelias 50-ties metų sunkių bandymų eigoje):
    1934 m. liepos 1 d. Lietuva buvo paaukota Švč. Jėzaus širdžiai, šiemet sukanka 50 metų, kai Jėzaus Širdis — Jos Didžioji Meilė veda Lietuvą ir jos Bažnyčią kietu išbandymų keliu. Kai atsigręžiam atgal ir peržvelgiam praėjusius metus, su meile turim dėkoti Jėzaus Širdžiai, kad tokioje
sumaištyje, sunkumuose, persekiojimuose, kokių Lietuvos Bažnyčia per 6 šimtmečius nebuvo patyrusi, ji, Dievo meilės remiama, nepasimetė, atlaikė bedievių priespaudą ir liko neparklupdyta.

    Prisiminkim Stalino laikus: arkivyskupas M. Reinys, vysk. T. Matulionis, vysk. Pr. Ramanauskas — suimti kalėjimuose, vyskupas Borisevičius — sušaudytas, didelė dalis kunigų eina Gulago keliais, atiminėjamos ir uždarinėjamos bažnyčios, Kunigų seminarijos ir vienuolynai. Tauta lieka be tinkamų vadų, be religinės spaudos, be vaikų katekizacijos. Kunigams uždrausta ne tik katekizuoti, bet ir lankyti tikinčiuosius. Klebonui, norint per atlaidus talkon pasikviesti kunigą, reikia kryžiaus kelius apeiti, norint gauti valdžios leidimą: vienas nelojalus bedieviškam režimui, kito pamokslai per geri ir panašiai. Chruščiovo paskutinių valdymo metų ateistinės psichozės pasėkoj vienintelėj Lietuvoj veikiančioj Kauno Kunigų seminarijoj gali mokytis vos pora klierikų kurse! Du vyskupai — Julijonas Steponavičius ir Vincentas Sladkevičius — tremtyje, vietoj jų į Vatikano II-jį visuotinį Bažnyčios susirinkimą siunčiami kapituliniai vikarai ... Ir stebuklas! Tokiomis sąlygomis religinis atgimimas! Pokario metais persekiojamos tautos ir Bažnyčios sūnų ir dukterų kančios sėkla nenuėjo veltui — ji neša vaisių. Ir veltui bedievių pastangos . . . Jau istorija virtusio fakto nuneigti neįmanoma. Su Lietuvos religiniu atgimimu susiję vardai šiandien gerai žinomi plačiajame pasaulyje: vyskupai — tremtinys J. E. Julijonas Steponavičius bei ilgą laiką buvęs tremties brolis J. E. vyskupas Vincentas Sladkevičius, kunigai-kaliniai — A. Šeškevičius, J. Zdebskis, V. Jaugelis, N. Sadūnaitė, V. Lapienis, G. Stanelytė, A. Janulis, pagrindinių žmogaus teisių gynėjai Helsinkio grupės nariai — V. Petkus, V. Vaičiūnas, M. Jurevičius — ir visa eilė kitų. Tai pogrindžio katalikiškoji spauda, nelegaliai veikiantys vyrų ir moterų vienuolynai, neakivaizdinė kunigų seminarija, Eucharistinis bičiulių sąjūdis, TTGK komitetas, blaivybės akcija, maldos eisenos į Šiluvą, į triskart sunaikintą, bet ir vėl iš naujo kryžiais pasipuošusį Meškuičių piliakalnį ... ir
dar daug gražių faktų iš šio 50-mečio minės Tėvynės ir Bažnyčios istorijos. Žinant kokiomis priespaudos sąlygomis visa tai atsirado, išaugo ir išsiskleidė, be Jėzaus Širdies globos, pažadėtos jai pasiaukojusiems, nepaaiškinama.

    Lietuvos pasiaukojimo Švč. Jėzaus Širdžiai 50 m. jubiliejaus išvakarėse paaštrėjęs bedievių spaudimas tai tarsi dangaus ženklas, priminimas ir įpareigojimas — neužmikit ant laurų, neužmirškit, kad svarbiausia auka ir ištikimybė, neužmirškit, kad esat Mano tauta ir todėl kartu su Manimi jums reikia kentėt ir aukotis!

    Šiandien bedieviai religinį tautos atgimimą bando maždaug 20 metų atblokšti atgal. Suiminėjami ir teisiami uoliausi Lietuvos kunigai, — Alfonsas Svarinskas ir Sigitas Tamkevičius, — mėginama užgniaužti kunigų vadovaujamą organizuotą vaikų katekizaciją, uždrausti vaikams patarnauti šv. Mišioms, priversti kunigus prašyti leidimo į atlaidus pasikviesti vieną ar kitą kunigą, saugumas bando įsikišti į kunigų tarybų rinkimus, ypač stengiasi, kad jų numatyti kandidatai taptų konsultatoriais, visais būdais bando sumenkinti atlaidų bei minėjimų didžiosiose Lietuvos šventovėse iškilmes, pvz. RRT įgaliotinis P. Anilionis terorizuoja Telšių vyskupą A. Vaičių, kad šiais metais Žemaičių Kalvarijoje nebūtų skelbiama kunigų diena, kad vyskupas ir kunigai kartu su liaudimi neitų Kryžiaus kelio. Esą tai religinių susivienijimų nuostatų laužymas. Kunigams leista tik savo parapijoj melstis, o kartu su žmonėmis apmąstyti Kryžiaus kelią — jokiu būdu negalima. Liaudis Kryžiaus kelią tegul eina viena, o kai ji eis viena, bedieviams drąsiau bus imtis kraštutinių priemonių. Prieš pora metų, kai Panevėžyje valdžios pareigūnas, susikvietęs vyskupijos dekanus, pradėjo jiems aiškinti, kad parapijų bažnytinių komitetų pirmininkais gali būti tik tikintieji, vienas iš kunigų paklausė: „O kas, jei kunigas taip pat tikintis?" Tą kartą pareigūnas atsiprašė, o dabar ir vėl visokiausiais būdais bando kunigą atskirti nuo tikinčiųjų, net melstis kartu su jais draudžia. Tiesa, jei kunigai bus „geri", jei užmirš nuteistus kunigus, — Alf. Svarinską ir S. Tamkevičių, — už juos viešai nesimels, įvairiais raštais
neprašys juos paleisti, valdiški bedieviai žada padidinti Kunigų seminarijon priimamų klierikų limitą. Ir kas iš to masalo, jei saugumas į Seminariją stengiasi prakišt vis daugiau savo agentų . . .

    Tai tik keletas štrichų pavaizduoti bedievių priespaudai, kurioje šiandien gyvena ir kovoja Lietuvos Katalikų Bažnyčia, švenčianti Lietuvos paaukojimo Švč. Jėzaus Širdžiai 50-metį.

    Atnaujindami prieš 50 metų padarytą pasiaukojimą, savo viltj sudedam meile liepsnuojančioj Jėzaus širdy! Su nuoširdžiu tikėjimu kartojam lygiai kaip ir prieš 50 metų:

    Jėzaus Širdie, teateinie Tavo karalystė į mūsų brangią Lietuvą! Tam aukosimės ir dirbsim!

JUBILIEJINIŲ ŠV. KAZIMIERO METŲ ATGARSIAI


(Šv. Kazimiero mirties sukakties minėjimas okupanto pastatytiems vergiškiems pataikūnams sukėlė siaubą ir naują tikinčiųjų persekiojimo bangą):
    Kaunas. 1984 m. kovo 4 d. būrelis jaunimo, susirinkęs iš skirtingų Lietuvos vietų prie šv. Kazimiero karsto šv. Petro ir Povilo bažnyčioje Vilniuje, meldėsi, skaitė eilėraščius, giedojo giesmes.

    1984 m. birželio mėnesio pradžioje saugume, darbavietėse ir mokyklose už dalyvavimą šv. Kazimiero jubiliejaus minėjime ir ten atliktą programą prasidėjo tardymai.

    Iš Kauno 7 vid. m-klos saugumietis Jonas Matulevičius tardymui į saugumo komitetą išsivežė pradinių klasių mokytoją Laimutę Truskauskaitę. Čekistui nepatiko, kad L. Truskauskaitė dalyvavo šv. Kazimiero minėjime Vilniuje, priekaištavo, kam rašo kaliniams laiškus — keletas jų, nepasiekę adresatų, gulėjo kabinete ant stalo. J. Matulevičius vertė L. Truskauskaitę rašyti pasiaiškinimą, pažadant pakeisti savo elgesį. Tardomoji, paaiškinusi, kad taip elgtis, jos įsitikinimu, yra kiekvieno kataliko pareiga, rašyti bet kokius pasižadėjimus atsisakė. Supykęs čekistas
pagrasino galįs L. Truskauskaitę įmesti į rūsius ir ten kartu su žiurkėmis išlaikyti 3 paras. Po dviejų valandų trukusio tardymo, pažadėjęs greita susitikime, kur „bus kita kalba", čekistas J. Matulevičius L. Truskauskaitę paleido.

    Kaunietę Vilę Masytę už dalyvavimą šv. Kazimiero jubiliejaus minėjime griežtai įspėjo Kauno Mažylio medicinos mokyklos vadovybė.

    Antaną Žilinską tardė ir auklėjo Kauno Sanautoūkio įpareigoti asmenys.

    Su Jolanta Grebliauskaite pokalbį pravedė Kauno mėsos kombinato atstovai.

    Kauno klinikų administracija nuogąstavo dėl Giedrės Cibauskaitės ir Ilonos Šupenytės.

    Saugumiečiams ir auklėtojams labiausiai nepatiko prie šv. Kazimiero karsto sakomi eilėraščiai, ypatingai paskutinis:

Tauta prisiekia tau, Kazimierai šventasis,
Kapais didvyrių, kankinių krauju!
Visuos piliakalniuos įžiebsim ugnį naują —
Jokiems engėjams Lietuva nepasiduos!

Tylėjo Nemunas, šimtmečiais sukaustytas,
Ilgėjos Nemunas ir laisvės ir audrų . . .
Tegul prakirs žaibai negandų naktį juodą!
Tegul pravirks liūtimi ir sąnašas kalčių nuplaus.

Tauta prisiekia tau, Kazimierai šventasis,
Stovėt po kryžiumi ir laukt aušros . . .

*     *     *

    Utena. 1984 m. pavasarį Utenos rajono parapijų komitetų nariams kalbėjo RRT įstaigos atstovas. Aiškino, kokie dideli nusikaltėliai yra kunigai — Alfonsas Svarinskas ir Sigitas Tamkevičius, kurstė komiteto narius perimti iš klebonų parapijų valdymą.

    Lektorius piktinosi prof. Kun. P. Rabikausko pasisakymais per Vatikano radiją apie šv. Kazimierą. Prelegentui ypatingai nepatiko prof. kun. P. Rabikausko
pareikšta nuomonė dėl istorijos mokslų kandidato doc. V. Lauraičio straipsnio „Kaip Kazimieras tapo ,šventuoju' " („Komjaunimo tiesa", 1982.X.23). Esą ne kunigų reikalas vertinti istorikų darbus bei spręsti ar teisingai ateizmo propaguotojams pripažinti mokslo laipsniai.

*     *     *

    Polekėlė (Radviliškio raj.). 1984 m. kovo 4 d. Polekėlės bažnyčioje buvo švenčiami šv. Kazimiero atlaidai. Vietinė valdžia nerimavo, kad atlaidai nevirstų iškilmingu šv. Kazimiero jubiliejaus minėjimu. Kolūkio pirmininkas pasiuntė vieną moterį pas Polekėlės kleboną kun. K. Daknevičių prašyti, kad atlaidų dieną nebūtų procesijos ir svečių kunigų. Klebonas paaiškino, jog atlaidų iškilmių nemenkins ir bus visa, kas privalo būti. Atlaidų dieną prieš bažnyčios duris stovėjo saugumiečių mašina. Civiliai apsirengę vyrai stebėjo pamaldas, ypač procesiją ir joje dalyvavusį jaunimą.

MOLĖTŲ RAJONO LAIKRAŠČIO „PIRMYN"
REDAKCIJAI

(Kaltinimai su kaupu grįžta kaltintojams):
    Š.m. vasario 5 dienos jūsų laikraštyje (16-ame numeryje) išspausdintas Kęstučio Deksnio straipsnis antrašte „Ateizmas, dorovė, religija". Nors Redakcija nepašykšti straipsnio autoriui pagyrimų, esą jis „imponuoja geru pasirengimu (?), sugebėjimu išlaikyti klausytojų dėmesį", tačiau akylesnis skaitytojas tuojau pastebės, kad jam trūksta elementariausių žinių, ypač istorinių.

    Štai keletas faktų. 1. Autorius Bažnyčiai prikiša, esą ji mokanti, jog „kiekviena valdžia iš Dievo". Jeigu Bažnyčia taip mokytų, nebūtų krikščionių, nes ciesoriai jiems draudė Kristų garbinti kaip Dievą, ir krikščionys būtų jų klausę ir grįžę į stabmeldybę, bet jie to nedarė ir mieliau ėjo į mirtį ... Jie tikėjo, kad iš Dievo yra tiktai teisėta valdžia ir jos teisėti reikalavimai. Jeigu valdžia yra neteisėta arba jos
reikalavimai neteisėti, tada nėra jokios pareigos jos klausyti, priešingai: yra pareiga neklausyti. Visų laikų krikščionys žino, jog „Dievo reikia labiau klausyti nei žmonių".

    K. Deksnys tvirtina, esą kryžiaus karus popiežiai organizavę norėdami „užgrobti naujas žemes, dar kelių kraštų gyventojus priversti paklusti imti duoklę, prisigrobti naujų turtų." Argi iš tikrųjų taip?

    Juk kadaise Palestina, Mažoji Azija, šiaurės Afrika buvo krikščioniški kraštai ir keletą šimtmečių ramiai gyveno. Vėliau tuos kraštus ėmė puldinėti musulmonai, jie žudė krikščionis, vertė juos išsižadėti savo tikėjimo, neklusniuosius varė į vergiją, naikino visa, kas krikščionims buvo brangu ir šventa: kaip bažnyčias, Kristaus gyvenimo ir mirties vietas. Tų krikščionių branginamoms vietoms ir jiems patiems apginti ir buvo organizuojami Kryžiaus karai. Taigi buvo visai priešingai negu K. Deksnys tvirtina: ne svetimiems kraštams užkariauti, bet saviesiems apginti žygiavo krikščionių kariai į Palestiną. Argi ne taip elgėsi ir Tarybų Sąjunga? Kodėl ji kariavo su hitlerininkais, kai jie panoro svetimų žemių?

    Pagaliau arabai ir turkai nepasitenkino Palestina ir Mažąja Azija, jie persikėlė į Europą, užėmė Graikiją, Bulgariją, Albaniją, Jugoslaviją, įsiveržė į Vengriją, buvo apsupę net Austrijos sostinę Vieną, bandė išsikelti į Italiją . . .

    Daug inkvizicijos darbų šiandien niekas neteisina. Bet ar XX-ame amžiuje nebuvo didesnio masto inkvizicijų ir daug baisesnių? Kiek milijonų visai nekaltų žmonių žuvo Stalino laikais kalėjimuose, lageriuose, tremtyje, dirbtinio bado metais. Kokių siaubingų istorijų tenka girdėti iš ukrainiečių, kaukaziečių, Volgos ir Odesos vokiečių . . . Prieš šias dešimtmilijonines aukas inkvizicijos aukų skaičius nublanksta.

    Ir mūsų tautiečių per 16 stalininio teroro metų (iki XX partijos suvažiavimo) žuvo daug daugiau negu nuo kryžiuočių per 200 metų. Kodėl gi jūs apie tuos dalykus nieko nerašote, nors jie tebėra gyvi daugumos mūsų tautos gyventojų atmintyje, o su pasigardžiavimu rašote apie
anuos, prieš kelis šimtus metų buvusius ir daug menkesnius? Kiek daug mokslininkų žuvo tarybiniuose kalėjimuose ir lageriuose (čia tik keletas pavardžių genetikos mokslo specialistų: Vavilovas, Čeiverikovas, Feri, Efroimsovas, Agolis, Levickis, Karpešenko, Kolsova, Serebrovskis . . .), o jų vietas užėmė tokie kaip L. Senko, Lepesinskaja ir kiti. Ir Lietuvoje žymus profesorius Šivickis ilgą laiką buvo atleistas iš darbo, o profesoriai: Dovydaitis, Karsavinas, vysk. Reinys ir daug kitų mirė kalėjimuose ir lageriuose. Taigi ne vien tik viduramžiais buvo inkvizicija .. .

    Labai jau nemokšiškai K. Deksnys rašo apie jėzuitų veiklą: „Liūdnai pagarsėjo vienuolių jėzuitų veikla". Prieš 4 metus šventėm Vilniaus universiteto 400 metų sukaktį. Kas gi tą universitetą įkūrė? O gi tie Deksnio nekenčiami jėzuitai. Jis, matyt, neskaitė ir kapitalinio „Vilniaus universiteto istorijos" pirmojo tomo, kur jau įžangoje būtų sužinojęs, štai ką: „Universiteto įkūrimas net ir mūsų laikais didelis ir reikšmingas įvykis miesto, krašto ir valstybės gyvenime. Tuo reikšmingesnis jis būdavo viduramžiais. Nepaprastą, tiesiog išimtinę universiteto reikšmę švietimui, mokslui ir apskritai kultūrai rado tradiciškas . . . maloninis vardas alma mater, motina maitintoja". Įkurtas 1579 m. kaip Akademia et Universitas Vilnensis, jis kelis šimtus metų buvo vienintelė aukštojo mokslo įstaiga Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir turėjo didelę įtaką intelektualiniam krašto gyvenimui . . . Vilniaus Universitetui būdingos senos, įvairių tautų žmonių bendradarbiavimo tradicijos. Jame mokėsi lietuvių ir rusų, lenkų ir ukrainiečių, baltarusų ir latvių, o profesorių buvo beveik iš visų Europos kraštų. Todėl universiteto nuopelnai dideli ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių kraštų, pirmiausia Lenkijos ir Baltarusijos kultūrai ir mokslui. Garsūs universiteto profesoriai ir auklėtiniai buvo autoritetas mokslo pasaulyje ir darė įtaką pasaulinei mokslo minčiai." („Vilniaus universiteto istorija 1579-1803 m. įvadas, 7-8 psl.). Matote, mielas Kęstuti, Vilniaus universiteto istorijos redaktoriai galvoja visai kitaip negu Jūs, ir
kiekvienas protingas, fanatizmo neapakintas žmogus tikės jiems, o ne jums.

    Iki jėzuitų atvykimo Lietuvoje nebuvo nė vienos ne tik aukštosios, bet ir vidurinės mokyklos. Jau pirmaisiais atvykimo metais jėzuitai atidarė vidurinę mokyklą, o po 10 metų ir aukštąją. Tai seniausias universitetas Tarybų Sąjungos ribose. Universitetas išauklėjo ištisą eilę žymių mokslininkų, žinomų net užsienyje kaip: matematikas Simanavičius, astronomas Počobutas, poetas Sarbievijus; Vijūkas Kojelavičius parašė pirmąją Lietuvos istoriją, Sirvydas pirmąjį lietuvių kalbos žodyną, išaugino ištisą eilę teisininkų, kurie paruošė Lietuvos Statutą, visų pripažintą kaip aukšto lygio juridinį veikalą. Be Vilniaus kolegijų dar buvo įkurtos vidurinės mokyklos Kaune, Kražiuose, Ilukštoj ir kitur. Taigi, kalbantieji apie „liūdnos atminties jėzuitų veiklą" labai menkai pažįsta Lietuvos istoriją.

    Dar labiau tuščias yra K. Deksnio jėzuitams primestas nusikaltimas, esą jie mokę, jog tikslas pateisina priemones. Tai iš piršto išlaužtas šmeižtas, jėzuitų priešų dažnai kartojamas, bet iki šiol niekas jo tikrumo neįrodė.

    Praėjusio šimtmečio viduryje (1852 metais) Frankfurte misijonierius jėzuitas Roh viešai paskelbė: „1. Jei kas Heidelbergo ar Bonos universitetų juridiniam fakultetui nurodys jėzuito parašytą veikalą, kuriame fakulteto sprendimu bus mokomas šis begėdiškas tvirtinimas „tikslas pateisina priemones" tokiais ar panašiais žodžiais, tai fakulteto nuosprendžiu tos knygos nurodytojui aš sumokėsiu vieną tūkstantį guldenų. 2. O kas nenurodydamas žodžiu ar raštu primes jėzuitų ordenui aną begėdišką mokslą, tas bedoris šmeižikas" (Ehrloser verleunder). Po šito paskelbimo per ištisus 20 metų (Roh mirė 1872 m.) neatsirado žmogaus, kuris būtų bandęs paimti šią gana stambią premiją.

    1890 metais tą premiją atnaujino Ricgeteris Dusburce, o
1903 metais Reichstago atstovas Dasbachas viešai pareiškė: „Aš sumokėsiu du tūkstančius guldenų tam, kuris įrodys, jog jėzuitų raštuose yra mokoma, jog tikslas pateisina priemones." Bet ir tos premijos niekas nepaėmė.
    Lietuvoje berods 1924 metais profesorius Antanas Maliauskas irgi buvo paskyręs net 5000 litų premiją tam, kuris įrodys aukščiau minėtą jėzuitams primetamą mokymą „tikslas pateisina priemones". Bet ir tada niekas tos premijos nebandė paimti ir ateistinėje spaudoje tas priekaištas stiprokai pritilo. Iš naujo jis atgijo 1940 metais, kai buvo uždrausta bet kokia religinė spauda.

    Kiekvienas, kuris bent kiek daugiau yra susipažinęs su Katalikų Bažnyčios mokslu, gerai žino ir supranta, kad jėzuitai tokio dėsnio ne tik nemokė, bet ir negalėjo mokyti. Kas gi yra jėzuitai? Tai juk Katalikų Bažnyčios ordenas, kuris kokios nors skirtingos jėzuitiškos moralės neturi, bet laikosi bendros Katalikų Bažnyčios moralės dėsnių. Aš pats 1925-1939 metų laikotarpyje esu išėjęs visą 10-ties metų jėzuitų auklėjimo ir mokslo kursą ir atlikęs 4 metus praktikos, mokytojaudamas gimnazijoje, studijavau jėzuitų aukštosiose mokyklose Olandijoje, Belgijoje ir Prancūzijoje, bet niekada nesu girdėjęs iš savo profesorių nei skaitęs jėzuitų parašytose knygose (o jų perskaičiau ne vieną šimtą), nei iš kitų savo draugų nesu girdėjęs, kad kas nors tokio principo būtų mokęs ar jį propagavęs, t.y., tikslas pateisinąs visas priemones, kaip jį supranta jėzuitų priešai. Tikrovėje jėzuitai laikosi tų pačių principų, kaip ir visa Katalikų Bažnyčia, kaip ir visų kultūringų valstybių civilinė teisė.

    Be to, turime neužmiršti dar vieno dalyko: kiekvienai jėzuito parašytai knygai, prieš ją spausdinant, reikia gauti vyskupo aprobatą, kad joje nieko nėra rašoma prieš Katalikų Bažnyčios moralės dėsnius. Ir joks vyskupas tokios aprobatos neduos, jeigu ten bus mokomas aukščiau minėtas dėsnis — tikslas pateisina priemones.

    1930 metų pradžioje, studijuodamas Valkenburge (Olandijoje) aukštojoje Telogijos Filosofijos mokykloje (Kolegijoje), girdėjau jėzuitų archyvo direktoriaus Kleiserio pranešimą apie tuomet pasirodžiusį austro Fillop-Millerio veikalą „Macht und Geheimnis der Jesuiten" („Jėzuitų jėga ir paslaptis"). Tas pat autorius anksčiau buvo parašęs veikalą apie bolševizmą, kuriame jis tvirtina, esą bolševikai
laikąsi jėzuitų dėsnio „tikslas pateisina priemones". Tada Kleiseris paneigė tą jėzuitams daromą priekaištą ir patarė Fillop-Milleriui pastudijuoti jėzuitų ordeno istoriją ir jų mokslą. Fillop-Milleris net 4 metus atsidėjo tam darbui ir to vaisius buvo naujas veikalas „Macht und Geheimnis der Jesuiten". Ten Milleris atšaukė savo ankstyvesnį tvirtinimą ir pabrėžė, kad jėzuitų mokslas moralės klausimais niekuo nesiskiria nuo kitų katalikų teologų mokslo, ir primetamas minėtas šūkis yra be pagrindo.

    Šiandien aš jums, Kęstuti Deksny, ir noriu pakartoti aną Kleiserio duotą Fillop-Milleriui patarimą: pastudijuokit, patyrinėkit, ir esu tikras, kad, jeigu nuoširdžiai ieškosit tiesos, greit įsitikinsit, kaip ir visi tiesos ieškotojai, kad minėtas jėzuitams primetamas mokymas yra tik klaida ir šmeižtas.

    Lietuvių kalba tuo klausimu bene geriausiai ir išsamiausiai parašytą straipsnį išspausdino 1911 metų „Ateities" žurnalas 105, 154 ir 295 puslapiuose.

    Paskutiniame savo rašinio skyriuje K. Deksnys religiją sutapatina su baime: „Baimė klupdo žmogų". Pirmiausia ne vien baimė klupdo žmogų, bet daug dažniau pagarba ir dėkingumas ar gailestis dėl padaryto blogio. Ne kartą tarybinėje spaudoje teko matyti nuotrauką, kurioje aukštas tarybinis karys generolas ar majoras atsiklaupęs bučiuoja pulko vėliavą. Kas juos parklupdo? — Tikriausia ne baimė, bet greičiausiai pagarba ir dėkingumas tiems, kurie su šia vėliava ėjo į mūšį ir paaukojo savo gyvybę už savo kraštą. Ir mes, tikintieji, klaupiamės prieš kryžių ar Tabernakulį ne iš baimės, bet iš pagarbos ir meilės bei dėkingumo mūsų Dievui ir Atpirkėjui. Vaikas, skaudžiai įžeidęs savo tėvus ar geradarius ir, supratęs savo nedėkingumą ir kaltę, atsiprašo juos, kartais net atsiklaupęs prašo dovanojimo. At-siklaupimu jis išreiškia savo gailestį dėl blogo elgesio ir norą atitaisyti savo išsišokimą. Ar tai žmogų pažemina? Anaiptol. Tai parodo jo sąmoningumą ir norą atitaisyti klaidą. Kartu jis nori pagerbti tuos, kuriems nusikalto.

    Norėdamos sulaikyti žmones nuo nusikaltimų, valdžios dažnai imasi griežtesnių priemonių prieš nusikaltėlius. Ar
tai bloga? Ne. Juk ne vienas iš bausmės baimės susilaiko nuo blogo veiksmo. Ar dėl to bausmė yra bloga priemonė? Ji neretai gali būti vienintelė priemonė išvengti nusikaltimams.

    Labai keistai K. Deksnys priekaištauja religijai, esą Italijoje tikėjimas į Dievą nesulaikęs mafijos. O Italijoje tiktai dalis žmonių yra tikintieji, — jie sudaro apie pusę gyventojų. Juk vien komunistai ( o jie yra tikriausiai ateistai- rinkimuose surenka apie 30% balsų. Be to, yra dar social-demokratų, socialistų, liberalų ir kitokių partijų žmonių, kurių nemaža dalis yra ateistai. Vakarų demokratijose šalia gerų, pozityvių dalykų yra ir negatyvių. Vienas iš jų — perdaug laisvės, tai gera proga reikštis nedrausmingam elementui. Bet ar ne dar blogiau, kai tos laisvės yra per mažai, kai religija yra suvaržyta ir ji negali atlikti to pozityvaus veikimo, kurį galėtų atlikti? Tada smunka visuomenės moralė, tada vis daugiau reikia milicijos, kalėjimų ir lagerių. Todėl kova su religija yra tikra anomalija, kurios niekuo negalima pateisinti. Gyvenimas daugybę kartų patvirtino tiesą, kad ten, kur žmonės daugiau meldžiasi, ten mažiau keikiasi, kur daugiau žmonių bažnyčiose, ten mažiau jų kalėjimuose, štai vienas pavyzdys:

    1969 metų vasarą Molėtuose dvi dienas kaip didžiausias nusikaltėlis buvo teisiamas Dubingių parapijos klebonas Kunigas Antanas Šeškevičius už tai, kad bažnyčioje keliolikai vaikų paaiškino tikėjimo tiesas — katekizmą, kurio pagrindą sudaro Dekalogas: nežudyk, nepaleistuvauk, nemeluok, nevok, nesikeik, negirtuokliauk, gerbk savo tėvą ir motiną, neapleisk maldos, būk blaivus, sąžiningai atlik savo pareigas . . .

    Bausmę kun. Antanas Šeškevičius atliko Alytaus lageryje, kuriame buvo apie 1500 kalinių, — daugiausia jauni žmonės. Taip, jauni žmonės ir jau nusikaltėliai. Atėjo Kalėdos, Velykos — vos 3-4 jas šventė, visi kiti apie religiją neturėjo jokio supratimo, gyveno pagal „savo sąžinę", tikriau — pagal savo nevaldomas aistras. Ateizmas, sugriovęs jų religiją, pakirto ir jų moralės pamatus. Visi
giliau galvojantieji žmonės pripažįsta, kad žmoguje yra daug žemų instinktų, kurių jis be religijos, t.y. be Dievo malonės pagalbos, nepajėgia nugalėti, ir tai svarbiausia priežastis, kodėl daugiau žmonių kalėjimuose ten, kur jų mažiau bažnyčiose. Sąmoningai atlikta išpažintis ir šv. Komunija sudaro užtvaras, kurios sutramdo žemosios prigimties aistras. Maironis tą tiesą yra gražiai išreiškęs eilėraštyje: „Ačiū Tau, Viešpatie, jogei mylėdamas saugojai mano gyvenimo rytą. Argi ne kartą, vilionei tikėdamas, bėgau į tinklą gudriai užraizgytą. Žūti neleido šventas tikėjimas, tėviškas Tavo Apvaizdos budėjimas."

    Pabaigoje K. Deksnys giria ateistinę pasaulėžiūrą, kuri „reikalauja sąmoningo nesavanaudiško doro gyvenimo, kaip to reikalauja sąžinė . . ." Ir religija kaip tik to pirmoje vietoje reikalauja. Bet kokie tos ateistinės pasaulėžiūros vaisiai? Ką sako gyvenimas? Kodėl pas mus, nepaisant armijos, kontrolierių, draugovininkų, viešosios slaptosios milicijos — visur tiek daug nusikaltimų, tiek daug gaminama broko? Kodėl mokyklose, ypatingai proftechninėse, mokytojai nusiskundžia nepaprastai sunkiu darbu? Kodėl tiek moralinio pakrikimo, kombinacijų, vagysčių, chuliganizmo, girtuokliavimo, seksualinio palaidumo? Kodėl tiek mažai tokių, kurie „gyvena kaip to reikalauja sąžinė?"

    Paskutiniame savo rašinio sakinyje autorius visiškai prasilenkia su liūdna tikrove, tvirtindamas, esą „komunistinė moralė žymiai pranašesnė už religinę, reikalaujančią aklo paklusnumo ir baimės". Iš tikrųjų religija reikalauja ne aklo, bet sąmoningo klusnumo; ne baimės, bet teisingumo, pagarbos ir meilės; baimė čia užima tik paskutinę vietą, šią tiesą geriausiai parodo šeimų gyvenimas, štai prieš karą Lietuvoje skyrybos buvo retenybė, didžiausia sensacija. Su ateistiniu auklėjimu vis labiau ėmė krikti šeimos. O su šeimų pakrikimu krito ir visos tautos moralė. 1950 metais skyrybų buvo 2,7% ir tai daugumoje skyrėsi ne vietiniai Lietuvos gyventojai, bet ateiviai iš kitų „pažangesnių" respublikų.
    Po 10-ties metų skyrybų jau 9% (1960 metais)
    Dar po 10 metų 1970 m. 23%
    1980 m. 33%
    O šiais metais mes artėjame prie 36%.
    Užpernai Molėtų rajone, kaip rašė „Pirmyn" laikraštis, 178 poros atšoko jungtuves, ir . . . 60 pareiškimų skyryboms, taigi geras trečdalis šeimų skiriasi.

    Degtinės šiandien išgeriama dešimt kartų daugiau negu prieš karą Nepriklausomoje Lietuvoje. O vyno keliasdešimt kartų daugiau.

    Ateistinis auklėjimas jaunimo sielose sudarė tuštumą, iš čia ir kyla daugybė negerovių. Tai šiandien pripažįsta net ir nuoširdesni ateistai. Iš rimto žmogaus girdėjau apie vieno žurnalisto paskaitą mokytojams, — kalbėjo jis apie dabartinį jaunimą. Po paskaitos jam buvo duotas klausimas, kaip išaiškinti dabartinio jaunimo žiaurumą ir dorovės normų nesilaikymą. Žurnalistas atsakęs: „Anksčiau jaunimo sąmonę formavo religija. Ją pašalinus, atsirado tuštuma, kurios nėra kuo užpildyti, religijos neturime kuo pakeisti".

    Pernai pavasarį dvylika Balninkų komjaunuolių stojo Molėtuose į teismą, — turėjo atsakyti už savo „žygdarbius", vagiliavimus, plėšikavimus. Tie jaunuoliai namuose turėjo visko: kūnas ir jo pomėgiai buvo visokeriopai aprūpinti, bet trūko paties svarbiausio, kas žmogų padaro žmogumi: atsakingumo jausmo už savo darbus. Apie Dievą jie neturėjo nuovokos, apie Jį žinojo tik iš ateizmo propagandos, dėlto ir jos paskelbtais dorovės įsakymais nelaužė sau galvos. O jeigu žmogus neturi nemirtingos sielos, tada čiupk iš gyvenimo ką tik gali, nes numirsi — ir viskas baigta. Jie taip ir darė. Sąžinė jiems nekalbėjo apie pareigą ir atsakomybę. Bijojo tik milicijos, bet jie tarėsi esą gudresni už tvarkos saugotojus, šį kartą nepavyko. Bet ar ateityje jie nesugalvos gudriau pasielgti? Duok, Dieve, kad iš to pasimokytų.

    Taigi, nepaisant daugybės mokyklų, spaudos, radijo ir televizijos, šiandien dorovingumas yra daug kartų žemesnis negu prieš karą krikščioniškoje Lietuvoje. Tokie pat katastrofiškai   liūdni   šių  dienų   faktai,  prieš  kuriuos
negalime" užmerkti akių, nes kitaip gyvensime tik iliuzijomis.
Bijutiškis
1983 .XII.7.
Kun. Jonas Danyla
DĖKOJAME UŽ AUKĄ!


(Piktosios dvasios tarnai neduoda ramybės ir iš žiauraus komunistinio kalėjimo grįžusiems bei jų artimiesiems):
    1984 m. kovo 25 d. po 3 metų griežto režimo lagerio, į laisvę buvo paleistas šiaulietis Mečislovas Jurevičius. Prie Čelebinsko lagerio vartų jį pasitiko bičiuliai iš Lietuvos ir 27 d. visi buvo Lietuvoje.

    Kovo mėn. 7 d. M. Jurevičiaus žmona jam pasiuntė 70 rub. kelionei. Deja, dar ir šiandien tie pinigai Jurevičiaus nepasiekė, nors jau 3 mėnesiai kaip jis namuose.

    Prieš sugrįžtant į namus M. Jurevičiui, saugumas pradėjo tardyti jo žmoną ir artimuosius. 1984 m. kovo mėnesio viduryje darbavietėje buvo tardoma ir bandoma užverbuoti sūnaus žmoną Loretą Jurevičienę. Kaliniui sugrįžus, L. Jurevičienė vėl buvo iškviesta tardymui ir klausinėjama apie atvykstančius pas M. Jurevičių svečius. Saugumiečiai vėl bandė ją užverbuoti. L. Jurevičienė bendradarbiauti atsisakė, nesutiko tylėti ir apie įvykusį tardymą.

    1984 m. gegužės 28 d. M. Jurevičiui buvo įteiktas oficialus šaukimas, raginantis prisistatyti į Šiaulių Vidaus reikalų skyrių, Kapsų g-vė Nr. 19, pas tardytoją Paškevičienę. Tardymo metu buvo klausinėjama, kodėl nedirba, kur dirbs ir panašiai. Buvęs kalinys paaiškino, kad įstatymai dar leidžia tris mėnesius nedirbti, o dėl silpnos sveikatos ir lageryje jam buvo daromos nuolaidos. Tardytoja Paškevičienė pagrasino, kad po 3 mėnesių jis gausiąs įspėjimą ir, jei nedirbsiąs, „bus sutvarkytas", šiuo metu M. Jurevičiaus sveikata bloga, nuolat tinsta kojos.
MUSŲ KALINIAI


(Nuostabaus kilnumo kankinių dvasia spinduliuoja iš šių kunigų laiškų):
    Rašo kun. Sigitas Tamkevičius:
    Štai jau antras mėnuo, kai gyvenu pastoviai įsikūręs naujose sąlygose. Dirbu virtuvėje nesudėtingus darbus (. . .). Apvaizda sudarė man galimybę dirbti tokį darbą, kad mokėčiau atjausti ir įvertinti tuos, kurie iš pirmo žvilgsnio, atrodo, dirba labai nereikšmingus darbus, bet kurie Dievo akyse yra nemažiau nuopelningi už didžiuosius. Viską aukoju Viešpačiui ir esu įsitikinęs, kad dabartinis mano darbas yra nemažiau naudingas Bažnyčiai ir tikintiesiems, negu visa tai, ką dirbau 20 metų. Kokia paguoda šitai žinoti! Dangiškasis Tėvas viską mato ir viską įvertina. Dirbant niekas netrukdo, todėl mintimis galiu nuolatos bendrauti su geruoju Dievu, o Jame ir su tais, kurie taip artimi ir brangūs buvo mano širdžiai, kai buvau laisvėje. Kai būnate Viešpaties artumoje, prisiminkite ir mane, kad visada ir viską mokėčiau įprasminti ir paaukoti Dievui, kad mano dabartiniame gyvenime nebūtų nei vienos tuščios dienos. Būtų tragedija, jei dabartinio gyvenimo nemokėčiau įprasminti. Būčiau kaip tas žmogus, kuris gavęs talentą užkasė į žemę ir nieko nepelnė (. . .).

    Per praėjusius 10 mėnesių išmokau kur kas labiau pasitikėti Dievu. Ir tada, kai mes užsimirštame, jis yra mūsų gyvenimo laivelyje ir neleidžia jam nuskęsti.

    Sveikinkite nuo manęs visus, kurie prisimena mane. Visus lydžiu savo malda ir auka. Jėzaus Kristaus meilė tegu auga visų širdyse.
1984.11.24.

*     *     *

    „Balandžio 18-oji diena man buvo labai brangi — dėkojau Viešpačiui už kunigystės dovaną. Prieš 22 metus, trečiadienį, prieš Velykas (lygiai taip, kaip šiemet) virpančiomis širdimis dešimt dijakonų žengėme prie Katedros
didžiojo altoriaus, parpuolę ant žemės meldėme kankinius ir šventuosius globos, o po to Telšių vyskupas Petras Maželis suteikė kunigystės šventimus. Balandžio 23 d. (antrąją Velykų dieną) savo gimtinės parapijos bažnyčioje aukojau pirmąsias šventąsias Mišias. Be galo esu dėkingas Viešpačiui ir už kunigystę, ir už nueitą kelią. Nuolatos jutau globojančią Apvaizdos ranką ir, tik tos rankos prilaikomas, kaip brangų perlą išlaikiau kunigystės idealą; atrodo tie 22 metai nebuvo tuščiai praleisti, nors, jei būčiau mokėjęs tobulai bendradarbiauti su Dievo malone, rezultatai būtų kur kas geresni. Tebūna Viešpats man gailestingas, kur apsileidau ir ko nepadariau taip, kaip turėjau padaryti. Dabartinis mano gyvenimas gal užpildys tas spragas, kurių pasitaikė mano pastoracijoje.

    Daug džiaugsmo atnešė šv. Velykos. Kur bebūtum, o mirtį nugalėjęs Kristus tave pasiekia ir atgaivina. Kaip liūdna būtų gyventi, jei nepažintum kenčiančio mirštančio ir prisikeliančio Viešpaties. Su šventu širdies virpuliu prisimenu tuos brangius šv. Velykų rytus, kai, paėmęs monstranciją iš Kristaus kapo, užintonuodavau: „Linksma diena mums nušvito", o tūkstantinė minia kaip angelų chorai džiaugsmingomis širdimis tęsdavo šventąją Velykų giesmę su tuo nepakartojamai gražiu „Aleliuja". Turbūt reikia kiek tai metų ne lūpomis, o pačiu gyvenimu intonuoti prisikėlimo giesmę (. . .), reikia išmokti pasitenkinti minimumu visame kame. Tai būtina laimės sąlyga visiems. Kas daug visko nori, niekada nebūna ramus ir pilnas džiaugsmo. Meldžiuosi ir visus laiminu".
1984 m. gegužės mėn.

*     *     *

Iš kun. Alfonso Svarinsko laiškų:
    „šis mėnuo buvo geras — gavau keletą laiškų (tikintieji rašo labai gausiai, bet kun. A. Svarinskas jų negauna — red. past.). Už Kireniečio pagalbą visiems nuoširdžiai, nuoširdžiai dėkoju ir visiems meldžiu visokiausių malonių. (. . .) Labai dėkoju už šv. Mišias sausyje (buvo minimas
suėmimo metinės Viduklėje — red. past.). Tik Dievas mūsų viltis ir apsauga. (. . .) Dėkoju vyskupui Julijonui ir visiems, kas mane prisimena ir sveikina (. . .). Viskas būtų pakenčiama, bet labai gaila, kad negaliu aukoti šv. Mišių, naudotis išpažintimi ir šv. Komunija. Tepriima Dievas ir tą auką.

    Klausiate apie mano sveikatą. Psichiškai ir dvasiškai jaučiuosi gerai. Tikiu gėrio pergale. Bet taip norisi dar daug padirbėti Tėvynėje. Tai ir kankina mane. Fiziškai jaučiuosi neblogai: esu gyvas ir sveikas. (. . .) Kas mėnesį parduotuvėje galiu nusipirkti už 5-7 rub. margarino, pigių saldainių, augalinių riebalų, svogūnų. Užtenka! Ištraukė du dantis — paradantozė! Kasdien darau mankštą (. . .), todėl gera sveikata (. . .). Atleiskite už paprastas mintis, o norėtųsi daug daug pasakyti." (Manoma, jog leidžia išsiųsti laiškus tik buitine tematika — red. past.).
1984.111.18.

*     *     *

    „Mano nuotaika gera. Viskas kas atsitinka — Dievo valia. Sveikata nesiskundžiu, tik, kasdien dirbdamas, truputį pavargstu, todėl sekmadienį daugiau (2-3 vai.) pailsiu, tuomet sekanti savaitė būna lengvesnė. Laisvu laiku skaitau iš Lietuvos gautus laikraščius ir žurnalus, gilinu prancūzų kalbos žinojimą, išmokau italų kalbą ir ruošiuosi mokytis ispaniškai. Galvoju, kad gyvenime visko gali prireikti. Perspektyvos tamsios — pasaulis prarado Dievą ir paskendo tamsybėse (. . .). Daug daug norėtųsi rašyti (...)."
1984.V.20.


KRATOS IR TARDYMAI


(Nors Bažnyčia atskirta nuo valstybės, bet ateistai po tikėjimo laisvės priedanga brutaliai šeimininkauja nuo valstybės atskirtoje „teritorijoje"):
    Kapčiamiestis (Lazdijų raj.). 1983 m. liepos 22 d. į
Lazdijų raj. prokuratūrą pas prokurorą S. Žiautį buvo iškviestas Kapčiamiesčio parapijos klebonas kun. Ignas Plioraitis. Kadangi kun. I. Plioraitis, motyvuodamas nesijaučiąs kaltas, rašyti pasiaiškinimą atsisakė, tai jj rašė pats prokuroras J. Žiautys. Pasinaudodamas Lazdijų raj. vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo I. Vanago surinkta medžiaga, prokuroras J. Žiautys pasiaiškinime palietė šiuos klausimus:

    — Kodėl nesutariate su rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju I. Vanagu?

    — Kaip pokalbių su valdžios atstovais medžiaga patenka į „Kroniką", pvz., jūsų pokalbis su I. Vanagu?

    — Kodėl neduodate rajoninei valdžiai žinių apie atlaidus?

    — Kodėl bažnytinis komitetas nesudaro sutarties su rajono vykdomuoju komitetu? Gal kaip klebonas kišatės į šj reikalą ir tuo trukdote?

    — Kaip ir kada buvote išrinktas parapijos bažnytinio komiteto pavaduotoju, — juk jums būti komitete draudžiama? Gal prievartaujate komiteto narius?

    — Ar pamoksluose nepasisakote prieš valdžią ir bedievius?

    — Gal renkate ar organizuojate parašų rinkimą po įvairiais pareiškimais?

    — Kodėl organizuojate jaunimą patarnauti bažnyčioje?

    Kun. I. Plioraitis prokuroro surašyto pasiaiškinimo neskaitė ir po juo nepasirašė. „Nors visus kaltinimus neigiate, bet aš, kaip prokuroras, privalau jus raštiškai įspėti", — kalbėjo prokuroras J. Žiautys ir padavė kunigui pasiskaityti sekančio turinio įspėjimą: „Įspėju dėl sistemingo sakymo priešateistinių pamokslų, trukdymų laikytis sutarčių nuostatų ir jaunimo organizavimo. Dėl sutarčių nuostatų nevykdymo būsite baudžiamas administracine bauda, o už bet kokį jaunimo organizavimą būsite patrauktas baudžiamon atsakomybėn."

    Po įspėjimu kun. I. Plioraitis nepasirašė. Kunigui nusirašyti jam skirtą įspėjimą prokuroras J. Žiautys neleido. Pokalbis truko maždaug dvi valandas.

*     *     *

    Eigirdžiai (Telšių raj.)-1983 m. liepos 26 d. pas Eigirdžių parapijos kleboną Ferdinandą Žilių atvyko du saugumiečiai iš Vilniaus. Neoficialus tardymas truko maždaug dvi valandas. Pagrindiniu klausimu buvo, saugumiečių nuomone, netinkamai sakomi kun. F. Žilio pamokslai, mat Žemaičių Kalvarijos atlaidų metu savo pamoksle jis paminėjo kalinamus kunigus — Alfonsą Svarinską ir Sigitą Tamkevičių. Saugumiečius domino, kaip žinios apie anksčiau įvykusią kratą pasiekė užsienį. „Jei ir apie šį mūsų apsilankymą sužinos užsienis, baigsis liūdnai", — taip, atsisveikindami kun. F. Žilį, grasino čekistai.

*     *     *

    Vilnius. 1984 m. sausio 13 d. į RRT įgaliotinio įstaigą buvo iškviesti: kun. Vaclovas Aliulis, arkivyskupijos valdytojas kun. Algirdas Gutauskas bei Šv. Dvasios bažnyčios klebonas kun. Aleksandras Kaskevičius. Pastarųjų dviejų kaip liudininkų akivaizdoje įgaliotinio pavaduotojas Juozėnas išbarė kun. V. Aliulį, kam šv. Dvasios bažnyčioje lenkų kalba pasakytame pamoksle užstojo nuteistą kun. S. Tamkevičių. Pamokslo metu kun. V. Aliulis priminė tikintiesiems, jog net kalėdinės eglutės suruošimas vaikams buvo palaikyta antitarybiniu renginiu.

*     *     *

    1983 m. rugsėjo 8 d. pas Pečkevičių, gyvenantį Vilniuje, Trimitų 82-2, prisistatė saugumietis ir pareikalavo, kad jis tuoj pat atvyktų į saugumą. S. Pečkevičiui pasiteiravus iškvietimo priežasties, čekistas atkirto: „Ateisi, sužinosi". Tą dieną S. Pečkevičius į saugumą nenuėjo. Kiek vėliau S. Pečkevičiui buvo atneštas antras šaukimas atvykti į saugumą rugsėjo 19 d. Neradę S. Pečkevičiaus namuose, prigrasinę, kad neatvykus — išsiveš su milicija, šaukimą paliko jo motinai. Rugsėjo 19 d. S. Pečkevičius tardymo metu   buvo   klausinėjamas,   iš   kur   pažįsta   kun.   S.
Tamkevičių, ką gali pasakyti apie jo sakytus pamokslus ir pan. Tardytoją domino, nuo kada S. Pečkevičius pažįsta kun. Joną Matulionį. Bandė įtikinti, kad jis netikras, jo žodžiais kalbant, „svoločius", o ne kunigas. Čekistams nepatinka, kad S. Tamkevičius turi daug pažįstamų užsienyje, priekaištavo, kam su gėlėmis važiavo į aerouostą jų sutikti. Galiausiai tardytojas pareiškė: „Tu esi saugumo įskaitoje, viską mes žinome, ką tu dirbi Kaune (S. Pečkevičius Kauno Katedroje Kalėdų švenčių metu ruošia Betliejų — red. past.), nieko nesakome, tik neik į aerouostą tų velnių (užsieniečių — red. past.) sutikti." Tardymas tęsėsi apie tris valandas.

    Prieš šv. Kazimiero jubiliejų pas S. Pečkevičių į namus vėl atsilankė saugumo darbuotojas. Neradęs jo namuose, čekistas S. Pečkevičių grįžtantį užsikalbino gatvėje. Šį kartą saugumietis bandė užvesti pokalbį apie Kauno Katedroje ruoštą Betliejų, teiravosi, kas padėjo dirbti. Į tai S. Pečkevičius paaiškino, kad dirbo viešai, nesislėpdamas, todėl dabar atsisako aiškintis ar duoti parodymus.

*     *     *

    1984 m. kovo 20 d. pensininko Liudo Dambrausko bute Vilniuje, jo žmonos bute Kaune ir sodo namelyje buvo padaryta krata. Kratos metu čekistai paėmė L. Dambrausko rašytus atsiminimus iš kalėjimo bei priverčiamųjų darbų stovyklos gyvenimo. (L. Dambrauskas Stalino valdymo laikotarpiu buvo nuteistas mirties bausme, kuri vėliau buvo pakeista kalėjimu). Pastaruoju metu kaltinimas suformuluotas pagal BK 68 str., t.y., už antitarybinę veiklą ir agitaciją grasinama nubausti 7 metais kalėjimo. Iki šiol tardymai vykdavo kiekvieną dieną. Kadangi L. Dambrausko sveikata bloga, tai kardomoji priemonė nukelta vėlesniam laikui. Išvargintą nuolatinių tardymų bei grasinimų L. Dambrauską ištiko širdies infarktas, — šiuo metu jis guli ligoninėje.
*     *     *


    1984 m. gegužės 4 d. 8 vai. ryto Elenos Terleckienės bute (Vilnius, Nemenčinės plentas 68) aštuoni saugumiečiai padarė kratą. Kratos metu paimta: „LKBK" Nr. 60, 1971, 1975, 1976 metų dienoraščiai, Antano Terlecko laiškai, rašyti iš kalėjimo ir tremties užrašų knygutės, įvairūs pašto kvitai ir kt. dokumentai, knyga „Romas Kalanta". Po kratos Terleckienė buvo nuvežta į saugumą ir dvi valandas tardoma. Saugumo buvo apklaustas ir A. Terlecko sūnus Gintas.

    1984 m. birželio 19 d. E. Terleckienę tardė čekistas Česnavičius. Tardytojas, įspėdamas ir kaltindamas E. Terleckienę ryšių su užsieniu (konkrečiai su Kęstučiu Jokubynu) bei „antitarybininkais" Lietuvoje palaikymu, grasino jai iškelti baudžiamąją bylą pagal BK 68 str. I dalį.

*     *     *

    Jurbarkas. 1984 m. gegužės 11 d. konduktorė Elena Buitkuvienė buvo kviečiama pas tardytoją Ramanauską. Atvykusią tardė pats saugumo viršininkas Šerkšniovas. Čekistas barė E. Buitkuvienę, kam išpirko mokiniams bilietus važiuoti į arkivyskupo Jurgio Matulevičiaus mirties minėjimą Kapsuke, reikalavo, jo žodžiais kalbant, nežaloti vaikų, jaunimo. „Galite vaikščioti į bažnyčią, — kokios jums dar laisvės reikia?!" — kalbėjo saugumo viršininkas Šerkšniovas. „O jeigu būčiau mokytoja, ar galėčiau viešai eiti į bažnyčią?" — nenusileido E. Buitkuvienė. „Tai nesuderinama", — atkirto saugumietis. Išleisdamas E. Buitkuvienę, čekistas Šerkšnovas pagrasino jai atleidimu iš darbo.

*     *     *

    Vadžgirys (Jurbarko raj.). Vadžgirio parapijos klebonas kun. Alfonsas Bulotas buvo kviečiamas atvykti pokalbiui į saugumo komitetą Vilniuje. Motyvuodamas, jog, aptarnaujant dvi parapijas, nėra laiko tokiai kelionei, kun. A. Bulotas nuvykti į saugumą atsisakė. Balandžio 24 d. saugumiečiai patys  atvyko pas  kunigą.  Vienas  iš  pirmųjų čekistų
klausimų, kodėl kunigas paštu nepasiuntė į Kuriją užpildyto biuletenio rinkimams į Kauno Arkivyskupijos Kunigų Tarybą. Kun. A. Bulotas atsakė: „Aš galvojau, kad Kurijai reikia pristatyti biuletenį, o čia paaiškėja, kad jums".

    Pokalbio metu svečius domino kun. A. Buloto požiūris į teismo nuteistus kunigus — Alf. Svarinską ir S. Tamkevičių.

*     *     *


    Telšiai. 1983 m. birželio 23 d. vakarą, Joninių išvakarėse, grupė Telšių miesto tikinčio jaunimo pamiškėje ant kalno kūreno laužus, šoko, dainavo. Po Joninių prasidėjo šventėje dalyvavusių tardymai. į saugumą buvo iškviestos — Jadvyga Ignotienė ir Genutė Jurevičienė. Pas Dambrauskus, kurių vaikai buvojo prie Joninių laužo, net kelis kartus lankėsi saugumiečiai. Čekistams rūpėjo sužinoti, kas suorganizavo šventę, aktyviai joje dalyvavo, t.y., dainavo, kalbėjo, jų „žinojimu" giedojo Lietuvos himną (himno niekas negiedojo — red. past.), kas paruošė ir dalijo užkandžius?

*     *     *

    Skuodas. 1983 m. liepos 26 d. Skuodo gyventoja Bronė Navickaitė buvo iškviesta į rajono saugumą. Neprisistatęs saugumietis priekaištavo B. Navickaitei, kad jos atleidimo iš darbo istorija pateko į „Kroniką". Čekistą domino, kas galėjo perduoti žinias pogrindiniam leidiniui, kam iš pažįstamų ji yra davusi savo laiško „Tiesos" redakcijai nuorašus. Saugumietis tvirtino, kad „Kronikoje" yra citata iš jos laiško „Tiesos" redakcijai: „Keistai nuskambėjo vedėjo prašymas niekam apie atleidimą nepasakoti. Jeigu viskas daroma teisingai, toks prašymas nereikalingas, o jei neteisingai, tai kodėl aš turiu tylėti". Ten yra ir švietimo ministerijos atsakymo numeris, o tai niekas kitas negalėjęs perduoti, tik ji pati. B. Navickaitė pareiškė, kad ji nieko neslėpė ir apie savo išmetimą iš darbo pasakojo viešai, o kokiais keliais visa tai pateko į „Kroniką", nežinanti. B.
Navickaitė pasiteiravo, kuo ji nusikalto, rašydama „Tiesos" redakcijai. Čekistas tvirtino, kad rašyti ir ieškoti teisybės ji turinti teisę ir gali kreiptis ne tik į respublikinių, bet ir į sąjunginių laikraščių redakcijas. „Tai kodėl aš buvau kviečiama pokalbiui su Zalepūga ir Pocevičium?" — nenusileido B. Navickaitė. Čekistas tylėjo.

    Baigiantis tardymui, saugumietis paminėjo keletą straipsnių, pagal kuriuos B. Navickaitė gali būti baudžiama už neteisingus parodymus, nusikaltimo slėpimą ir žinių perdavimą į užsienį.

*     *     *

    Šatės (Skuodo raj.). 1983 m. liepos 8 d. atvykti su vaikais jų katekizacijos klausimu į Skuodo raj. prokuratūrą pas tardytoją R. Kurpavičių buvo iškviestos: Irena Stončienė, Virginija Serečkienė, Lina Viskontienė, Genovaitė Bertienė, Julija Garbinčienė ir Aleksandra Jablonskienė. Liepos 22 d. į prokuratūrą buvo kviečiami tik vaikai, be motinų, bet tėvai vieniems vaikams vykti į prokuratūrą neleido. Matomai, parapijos klebonui kun. Vaclovui Senkui norėta sudaryti bylą už vaikų katekizaciją. Iškviestos motinos ir jų vaikai liudijo, kad klebonas jų nemokė, o tik pamaldų metu sakė pamokslus, kurių jie klausė.

    1983 m. rugpjūčio mėn. 8 d. Skuodo raj. vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Luožienė telefonu pareiškė Šačių pašto vedėjai V. Sebeckienei: „Jei vėl tavo vaikai eis į bažnyčią, būsi atleista iš darbo, eisi bulvių kasti!" Šačių darželio auklėtojai G. Bertienei už tai, kad jos du sūnūs lanko bažnyčią — ta pati Luožienė liepė rašyti pareiškimą, kad atsisako iš darbo. Rugpjūčio mėn. G. Bertienė iš darbo buvo atleista.

    Rajono kompartijos komiteto II sekretorius Zalepūga dvi savaites prieš vyskupo atvykimą į parapiją beveik kasdien lankėsi Šatėse. „Jei nueisite į bažnyčią, būsite atleisti iš darbo", grasino Zalepūga miestelio tarnautojams. Tuo pačiu laiku vidurinės mokyklos direktorė Jakštienė
lankė tikinčių vaikų tėvus ir jiems aiškino: „Neturite teisės tarybinius mokinius vesti į bažnyčią!"

*     *     *

    Kaunas. 1984 m. kovo mėnesį į Kauno saugumą pas tardytoją Joną Matulevičių buvo iškviesta kaunietė Aldona šupenienė. Saugumietį domino, ar motina žino, su kokiais žmonėmis ir draugais bendrauja jos dukra Ilona Šupenytė, kad ji rašo kaliniams laiškus. Už tai gali skaudžiai nukentėti. A. šupenienė užstojo čekisto J. Matulevičiaus niekinamus kalinius — Gajauską, Skuodį ir kitus — ir pateisino dukters elgesį. Baigiantis tardymui, čekistas J. Matulevičius reikalavo, kad motina taip paruoštų dukrą, kad ši pati ateitų į saugumą ir viską papasakotų.

    Kviečiama per motiną ir paties J. Matulevičiaus telefonu, I. Šupenytė atvykti į saugumą atsisakė. Saugumiečiai buvo priversti į namus pristatyti raštišką šaukimą.

    I. Šupenytės tardyme be čekisto J. Matulevičiaus dalyvavo Kauno Dirbtinio pluošto Kultūros rūmų muzikinės jaunimo studijos režisierius Rubinovas. Jis stengėsi išgauti, kas I. Šupenytei patarė mesti jo vadovaujamą jaunimo studiją. Jo nuomone, kalta kaunietė Aldona Raižytė. Jis dėjo pastangas, kad tardomoji patvirtintų jo nuomonę. Čekistas Matulevičius pareiškė nepasitenkinimą, kad mergina rašo kaliniams laiškus, dalyvavo Kražių skerdynių 90-tųjų metinių minėjime. J. Matulevičius pareikalavo, kad I. Šupenytė raštu paaiškintų ir pasižadėtų nerašyti kaliniams laiškų, nevažinėti į teismus ir 1.1. I. Šupenytei kategoriškai atsisakius rašyti, tardytojas patarė apsigalvoti ir ateiti kitą kartą. Tardymas truko 4 valandas.

ŽINIOS IŠ VYSKUPIJŲ


(Raudonasis „vyskupas" P. Anilionis grasina nepaklusnų kunigą perkelti į kitą vietą. — Religinės „laisvės" vykdytojai ne tik persekioja tikinčiuosius, bet laiko užgrobę ir jų maldos namus):

    Vilnius. 1984 m. gegužės 22-23 d. buvo skaičiuojami balsai į Vilniaus arkivyskupijos Kunigų tarybą. RRT įgaliotinis Petras Anilionis, sužinojęs rinkimų rezultatus, labai barė arkivyskupijos valdytoją kun. Algirdą Gutauską, kam sutiko su vyskupo Julijono Steponavičiaus nurodymu rinkimus pravesti slaptu balsavimu ir kad į Kunigų tarybą nesutrukdyta išrinkti kunigus — Algimantą Keiną, Joną Lauriūną bei Donatą Valiukonį. P. Anilionis nurodė, ką turi valdytojas A. Gutauskas paskirti į Kunigų tarybą ir iš kokių narių sudaryti konsultatorių tarybą. Iš išrinktų tarybos narių į konsultatorių tarybą, P. Anilionio nuožiūra, tinka tik vienas kunigas. Rinkimuose į Kunigų tarybą buvo išrinkti 8 kunigai, tačiau P. Anilionis leidžia rinkti tik 6; dviejų išrinktų kunigų — K. Vasiliausko ir J. slėnio — jis nepripažinsiąs. Jei minėti kunigai, nepaisant draudimo, įeitų į Kunigų tarybą, — kalbėjo P. Anilionis, — tai kun. J. Vasiliauską jis tuoj pat iškeltų iš Vilniaus, o apie kun. J. slėnį spaudoj paskelbtų kompromituojančias nuotraukas.

    Vilniaus arkivyskupijos apaštalinio administratoriaus vyskupo J. Steponavičiaus adresu P. Anilionis grasino, kad už kišimąsi ne į savo pareigas (t.y., arkivyskupijos Kunigų tarybos bei konsultorių tarybos sudarymą — red. past.) bus ištremtas iš Žagarės į tokią vietą, kur niekas prie jo negalės prieiti. Įgaliotinis piktinosi, kad arkivyskupijos kunigai lanko namus, kad pabalsuotumėte.

    Panašiai P. Anilionis šantažavo ir Panevėžio vyskupijos valdytoją prelatą K. Dulksnį, nurodinėdamas, kaip turi būti sudarytos bedieviams priimtinos Kunigų ir konsultorių tarybos.

*     *     *

    Kaunas. 1984 m. gegužės mėn. Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos dekanai buvo sukviesti susitikimui su RRT įgaliotiniu Petru Anilioniu. Įgaliotinis savo paskaitą skyrė kunigų — Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus
— nuteisimo pateisinimui. Įrodinėjo, kad ir „buržuazinėj" Lietuvoj, buvo teisiami kunigai, kaip pavyzdį paminėjo prelato Olšausko atvejį. „Be to ir prieškariniais laikais buvo užpuldinėjami, apiplėšiami ir net nužudomi kunigai", — aiškino Anilionis ir tuo pačiu pacitavo eilę žinučių iš „Ūkininko patarėjo". Įgaliotinis tvirtino, kad tais laikais valdžios tuo niekas nekaltino ir į užsienį panašių žinučių neperdavinėjo (tik „užmiršo" pabrėžti, kad valdžia tai daryti nedraudė, o apie prelato Olšausko bylą rašė ir užsienio laikraščiai, iškeldami teismo neobjektyvumą, bei įkalčių nebuvimą — red. past.).

    P. Anilionis ragino dekanus nuteistus kunigus — Alf. Svarinską ir S. Tamkevičių — pripažinti valstybiniais nusikaltėliais, už ką žadėjo svarstyti klausimą dėl priimamų į Kunigų seminariją klierikų skaičiaus padidinimo. Savo kalboje P. Anilionis išreiškė pasipiktinimą Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos dekanų elgesiu, mat, ką prieš metus laiko yra kalbėjęs jiems, viskas buvo perduota Vatikanui, o to kitaip nepavadinsi, kaip kiaulyste!"
— piktai savo paskaitą baigė Anilionis.

*     *     *

    Nevarėnai (Telšių raj.). 1984 m. kovo 4 d. apie 18 vai. Nevarėnų klebono bute pasigirdo telefono skambutis. Kai kun. V. Šikšnys pakėlė ragelį, įvyko maždaug toks pokalbis?

    — Jūs, klebone, nebalsavote. Gal sergate ar atvykti į namus, kad pabalsuotumėte.

    — Esu sveikas, ir dėžutės nesiųskite. O su kuo aš kalbu? — paklausė klebonas.

    — Tai balsavimo komisijos pirmininkas, — pasigirdo atsakymas.

    — O kokia jūsų pavardė? — pasiteiravo klebonas.

    — Tai nesvarbu, bandė išsisukinėti balsavimo komisijos pirmininkas.

    — Jei neprisistatote, aš padedu ragelį, — kategoriškai pareiškė klebonas.

    Kalbėjusis pasisakė esąs Kieliauskas (Nevarėnų partinės
organizacijos sekretorius). Kun. V. šikšniui išsiaiškinus, kad balsavimai yra laisvi, ir pareiškus, jog jis atsisako balsuoti, sekretorius Kieliauskas dar bandė įtikinėti:

    — Bet, klebone, atlikite tarybinio piliečio pareiga . . .

    — Kai iš kalėjimo paleisite kun. Alf. Svarinską ir kun. S. Tamkevičių, tada be jokių raginimų ateisiu ir balsuosiu, — atsakė klebonas.

    Tuo pirmasis pokalbis ir baigėsi. Nepraėjus 10 minučių, vėl pasigirdo skambutis. Dabar balsavimo klausimu kun. V. Šikšniui skambino Nevarėnų pirmininko pavaduotojas Mikalauskas. Klausimai ir atsakymai buvo panašūs kaip ir pirmojo pokalbio metu. Pirmininko pavaduotojui paklausus, ką jis turėsiąs pranešti rajonui dėl klebono nebalsavimo, — kun. V. Šikšnys paaiškino: „Praneškite viską, ką jums kalbėjau".

*     *     *

    Dubičiai (Varėnos raj.). 1984 m. gegužės mėn. 2 d. Dubičių parapijos klebonas kun. Mykolas Petravičius buvo iškviestas pas rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją Laukelį. Kun. M. Petravičiui buvo perskaitytas RRT įgaliotinio P. Anilionio raštiškas įspėjimas už tai, kad š.m. Gavėnios rekolekcijų metu Baltarusijoj, Naujadvario parapijoj, padėjo šią parapiją aptarnaujančiam kunigui klausyti išpažinčių. Tuo kunigas M. Petravičius esą pažeidęs religinių susivienijimų nuostatų 19 str., draudžiantį atlikti apeigas be vietos valdžios leidimo. (Kunigams iš Lietuvos tokie leidimai niekuomet neduodami ir taip Baltarusijos kunigams, turintiems aptarnauti 3-4 parapijas, draudžiama padėti net rekolekcijų metu — red. past.). {spėjime grasinama, kunigui nepaklausius, imtis griežtesnių priemonių. Tai jau trečias tokio turinio įspėjimas kun. V. Petravičiui. Kadangi pavaduotojas Laukelis atsisakė leisti nusirašyti įspėjimo tekstą, kun. M. Petravičius atsisakė pasirašyti, kad jis įspėjimą gavęs.

    Pavaduotojas Laukelis įspėjo kunigą, kad apie šį pokalbį žinia nepatektų į „Kroniką", nes tada rajono valdžia neduos
paskyros kurui bažnyčiai apšildyti. „Nespjauk į šulinį, nes pačiam reiks jį gerti" — baigė pokalbį vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Laukelis.

    Kalesninkai (Šalčininkų raj.). 1984 m. birželio 7 d. Kalesninkų parapijos klebonas Jonas Vaitonis buvo iškviestas pas rajono vykdomoje komiteto pirmininko pavaduotoją Tamašauskienę. Pavaduotoja perskaitė RRT įgaliotinio Petro Anilionio raštišką įspėjimą, draudžiantį kun. J. Vaitoniui padėti kunigams Baltarusijoje atlaidų ir rekolekcijų metu klausyti išpažinčių. Duoti įspėjimą ar bent nusirašyti jo tekstą Tamašauskienė neleido. Kun. J. Vaitonis po įspėjimu nepasirašė.

*     *     *

    Padubysis (Kelmės raj.). 1983 m. vasarą prie Padubysio pušyno buvo pastatytas kryžius su žemiau pritvirtinta koplytėle. Prie naujai pastatyto kryžiaus žmonės ateidavo pasimelsti, pasodino gėlių. Visa tai nepatiko kolūkio „Tarybinis artojas" partijos sekretoriui Kerbedžiui, kuris pradėjo kalbinti traktorininkus, kad kryžių nuverstų. Už darbą žadėjo duoti naują traktorių. Traktorininkas Antanas Marozas, kandidatas į partiją, sutiko nuversti kryžių. 1983 m. gruodžio pabaigoje, naktį, kryžius traktoriumi „Kiroviec" buvo nuverstas ir nežinia kur išvežtas.
Partinis sekretorius Kerbedis pažadą tesėjo — po kryžiaus nuvertimo traktorininkas A. Marozas dirba nauju traktoriumi.

*     *     *

    Telšiai. 1983 m. rugsėjo 1 d. Telšiuose buvo laidojamas katalikas Antanas Droba. Bendradarbiai kreipėsi į rajono vykdomąjį komitetą, prašydami leidimo laidotuvių procesijai eiti miesto gatvėmis; buvo leista su sąlyga, kad neis kunigas ir nebus nešami religiniai ženklai — kryžius ir vėliavos. Paprastai mieste leidžiamos tik nereliginės procesijos. Ir taip, laidotuvių procesijai einant miestu, kun. J. Pačinskas į kapines buvo vežamas atskirai.

*     *     *

    Žlibinai (Plungės raj.). 1982 m. Plungės rajono Žlibinų tikintieji išsiuntė pareiškimą (pasirašė 300 tikinčiųjų) LTSR Ministrų tarybai ir vyskupui, reikalaudami grąžinti sandėliu paverstą jų bažnyčią. Pareiškime nurodyta, kad tikintiesiems, neturint bažnyčios, sunku atlikti savo religines pareigas: į kitas vietoves, kur yra bažnyčios, nekursuoja autobusai, laidojant mirusius, jie priversti 5 kilometrus neišbrendamais keliais važiuoti į Kontaučių bažnyčią, o po to atgal į Žlibinų kapines. Vietoj atsakymo prasidėjo tardymai, po pareiškimu pasirašę darbuotojai, moksleiviai, studentai buvo gąsdinami pašalinimu iš darbo įstaigų, mokyklų, verčiami atsisakyti savo parašų. 1983 m. pradžioje 106 tikintieji vėl kreipėsi į LTSR Ministrų Tarybą, prašydami užregistruoti jų religinę bendruomenę ir leisti Žlibinuose atidaryti maldos namus. 1983 m. gegužės 18 d. Plungės raj. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Henrikas Buivydas raštu atsakė tikintiesiems, kodėl Žlibinuose neleidžiama užregistruoti religinės bendruomenės ir atidaryti maldos namų: 1) kursuoja autobusai, todėl į bažnyčią galima nuvažiuoti ir kitur, tiesa, iš Žlibinų autobusai nekursuoja, bet ateityje numatytas maršrutas (kada? — red. past.) 2) Žlibinai yra nepatvirtinta gyvenvietė, todėl dar tolimesnėje ateityje nereikės bažnyčios — visos sodybos bus iškeltos.

*     *     *

    Lazdijų raj. Paveisininkų, Vikališkės, Sapeigiškių, Navikų bei Alekniškių kaimų tikintieji jau ne kartą kreipėsi į valdžios įstaigas, reikalaudami leisti jiems naudotis Paveisininkų kaime esančiais maldos namais. 1983 m. lapkričio mėnesį jie gavo atsakymą į pareiškimą, rašytą RRT įgaliotiniui, po kuriuo pasirašė 130 tikinčiųjų:
Religinių reikalų tarybos prie TSRS Ministrų tarybos
    Įgaliotinis LTSR
1983.11.14. Nr. 476

Pil. Antanui Janukoniui, Lazdijų raj. Kapčiamiesčio paštas,
Paveisininkų kaimas.

    Pranešame, kad Paveisininkų religinė bendruomenė nėra užregistruota, todėl ir naudotis maldos namais neturi teisės.

   
Jūsų pareiškimas, remiantis Religinių susivienijimų nuostatais 5 punktu, pagal priklausomybę nukreiptas svarstyti
Lazdijų raj. LDT Vykdomajam Komitetui.
Tarybos įgaliotinis: P. Anilionis


Lazdijų raj. LDT Vykdomasis Komitetas
1983.11.30. Nr. 147

    Pareiškimą, rašytą Religinių reikalų tarybos prie TSR Ministrų tarybos Įgaliotiniui LTSR, dėl Paveisininkų bažnyčios

Antanui Janukoniui, gyv. Paveisininkų kaime,
Kapčiamiesčio apylinkėje,

    Lazdijų raj. vykdomasis Komitetas, apsvarstęs jūsų kolektyvinį pareiškimą dėl bažnyčios atidarymo Paveisininkų kaime, praneša, kad pareiškimo nepatenkiname dėl sekančių aplinkybių:

    Paveisininkų katalikų bendruomenė 1948 m., pravedant respublikoje religinių bendruomenių registraciją neužregistruota, sutartis tarp religinės bendruomenės ir valdžios organų dėl perdavimo bendruomenei maldos namų ir jiems priklaususio bažnytinio turto taip pat nebuvo sudaryta. Paveisininkų kaimas įėjo į Kapčiamiesčio apylinkę, tuo pačiu ir šioje apylinkėje užregistruotos Kapčiamiesčio Katalikų religinės bendruomenės sudėtį.

    Bažnyčios pastatą 1950 m. Lietuvos TSR Ministrų taryba perdavė Veisiejų rajono vykdomojo komiteto žinion,
kuris jį atidavė „Žygis į gyvenimą" kolūkiui panaudoti kultūrinei paskirčiai. Kolūkis pastato nenugriovė ir į numatomą centrinę gyvenvietę Semoškuose neperkėlė.

    Veisiejų rajoną prijungus prie Lazdijų, o vėliau susijungus kolūkiams, buvusių maldos namų pastatas perėjo Lazdijų raj. „Kapčiamiesčio" kolūkio žinion ir dabartiniu metu jam priklauso. Dalis buvusio inventoriaus ir kito bažnytinio turto buvo perduota ateizmo muziejui, dalį atsiėmė patys gyventojai, dalis perduota Kapčiamiesčio Katalikų religinei bendruomenei (dalis turto perduota ne Kapčiamiesčio, bet Veisiejų religinei bendruomenei, nes Paveisininkus iki 1969 m. aptarnavo Veisiejų parapijos klebonas — red. past.).

    Tokiu būdu pastatas kaip maldos namai nenaudojamas jau daugelis metų yra praradęs savo funkcinę vertę ir reikšmę.

    Kita vertus, spręsti iš naujo klausimą dėl Paveisininkų Katalikų religinės bendruomenės įregistravimo ir perdavimo jai buvusio maldos namų pastato nėra pagrindo, nes Paveisininkų kaimas nesiplečia, yra neperspektyvus, šiuo metu kaimui priklauso tik 25 sodybos su 62 gyventojais. Arti taip pat nėra kitų stambių gyvenviečių, iš kurių tikintiesiems būtų patogu eiti į Paveisininkus, negu į Kapčiamiestį, Veisiejus ar Kučiūnus.

    Remiantis išdėstytu, rajono vykdomasis komitetas nutarė jūsų pareiškimo nepatenkinti.

Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas:
L. Vanagas.


Vilnius.
Lietuvos TSR Prokurorui
Lietuvos TSR Valstybinio saugumo Pirmininkui
Lapienio Vlado, Antano, gyv. Vilniuje, Gelvuonų 47-7
P a r e i š k i m a s


(Konstitucijos ir tarptautinių sutarčių suniekintojai.
raudonosios melo „religijos" primetimo vykdytojai yra pastatę save pasaulio ir istorijos sprendimo akivaizdon):

    „Kiekvienam valia kalbėti ir rašyti viską, kas jam patinka, be mažiausių suvaržymų", — sakė bolševikų (dabar komunistų) partijos įkūrėjas (R. 10 t., 195, lietuvių kalba, p. 29).

    Po Spalio revoliucijos ši partija, paėmusi valdžią į savo rankas, konstitucijoje paskelbė: „Visiems piliečiams pripažįstama religinės ir antireliginės propagandos teisė" (Jaroslavskis „Apie religiją", 1959, Vilnius, p. 27). Šioje Konstitucijoje deklaruojamas visų piliečių lygiateisiškumas, nepriklausomai nuo santykio su religija. O kai ši partija įsitvirtino valdžioje, paskelbė naują Konstituciją, kurioje jau deklaruojama tik teisė vesti ateistinę propagandą" (52 str.). Šioje Konstitucijoje tikintieji jau diskriminuojami, nes jiems paneigta religinės propagandos teisė. Be to, tame pačiame Konstitucijos straipsnyje paskelbta: „Kurstyti nesantaiką ir neapykantą ryšium su religiniais kultais draudžiama." Tai irgi diskriminuoja tikinčiuosius, nes kurstyti nesantaiką ir neapykantą ryšium su ateistine propaganda Konstitucija nedeklaruoja. Taigi Konstitucijos 52 str. niekais paverčia Konstitucijos 34 str. skelbiamą lygiateisiškumą. Iš čia ir kyla aibės konfliktinių situacijų tarp tikinčiųjų piliečių ir valstybės. Ir kol ši klaida nebus ištaisyta, Lenino žodžiais tariant, kol to nėra padaryta, bet kokie žodžiai apie pakantumą, apie religijos laisvę bus pasigailėtinas žaidimas ir negarbingas melas!" („Pat-valdystė svyruoja" . . . pilnas raštų rinkinys: V., 1978, 7 t. 121).

    Dažnai girdime iš bedievių lūpų radio bangomis, televizijos laidose, o ypač gausu spaudoje nepagarbių, neteisingų atsiliepimų Dievo, Katalikų Bažnyčios adresu, profonuojamas Kristaus mokslas, neteisingai aiškinamos tikėjimo tiesos, gausiai liejasi neapykanta, šmeižtai Popiežiaus, vyskupų, kunigų, vienuolių adresu, girdime ir spaudoje skaitome tikinčiųjų jausmų įžeidinėjimų, tikintiesiems labai dažnai be pagrindo verčiamos blogybės.
Trumpai tariant, kai valdžios remiami ir skatinami bedieviai (ateistai) kovoja masinės informacijos priemonėmis prieš Dievą, Katalikų Bažnyčią, tikintieji privalo gintis. O kokiomis priemonėmis gintis? Valdžia tikintiesiems gintis masinės informacijos priemonėmis neleidžia. Tikintieji ginasi „LKBK", viešai iškeldami jiems daromas skriaudas. LTSR baudžiamojo kodekso būtinosios ginties būklėje, tai yra, ginant visuomenės (šiuo atveju tikinčios visuomenės) interesus nuo puolimų, išpuolių, jei tik nebuvo peržengtos ribos. Kadangi ateistai puolimui prieš tikinčiuosius visuomenę naudoja masiniu tiražu spausdinamus (periodika) leidinius, brošiūras, knygas, radiją, televiziją, o tikintieji ginasi tik rašomąja mašinėle parašytu vos keliolikos puslapių mažo tiražo leidinėliu „LKB Kronika". Tai savaime aišku, kad katalikai neperžengia būtinosios ginties ribų. Todėl kaltinti katalikus dėl „LKB Kronikos" leidimo ir platinimo nėra jokio pagrindo, nes jie tai daro būtinosios ginties būklėje.

    1975 m. liepos 2 d. „Tiesoje" rašoma: „Ispanijos fašistinės diktatūros metais, siaučiant žiauriam terorui ir represijoms, buvo likviduoti politiniai, socialiniai ir ekonominiai ispanų tautos iškovojimai . . . Dar 1939 m. visų politinių partijų veikla, išskyrus valdančiąją partiją, buvo uždrausta . . . Kai kurie kulto tarnai savo pamoksluose padaro aštrius antivalstybinius pareiškimus . . ."

    J. Grigulevičius knygoje „Vatikanas — XX amžius", išleistoje Vilniuje, 1982 m., p. 138, rašė: „Įvykiai nacistinėje Vokietijoje klostėsi panašiai, kaip ir fašistinėje Italijoje. Tačiau Musolinis vis dėlto nesiryžo galutinai nutraukti ryšių su Bažnyčia ir pasirinko kompromisą: Vokietijos fiureris pripažino tik tokią Bažnyčią, kuri šaukė „Hail Hitler!" Katalikiškosios organizacijos buvo užvaldytos nacistų, visi bažnytininkai paversti trečiojo reicho tarnais, Centro partija — išvaikyta. Tuos, kurie priešinosi tokiai politikai, nacistai grūdo į konclagerius ar tiesiog žudė.
Caro valdžia Rusijoj ir nacistų savo valdymo laikais Vokietijoj stiprino represijas prieš kitaminčius — baugino
žmones, stengėsi fiziškai susidoroti su jais, tikėdamiesi konfliktus sureguliuoti jėga ir tuo būdu brido į dar didesnę krizę iki galutinai žlugo. Todėl aiškiai matome, kad šiandien reikalinga ne priespauda, ne suvaržymo, užgniaužimo, didesnių bausmių plėtimo, o demokratijos reformos, jų tarpe lygių teisių ir laisvių suteikimas visiems gyventojams, kaip skelbiama Visuotinėj Žmogaus Teisių Deklaracijoj bei kituose žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių dokumentuose. Ir kad tos teisės būtų ne popieriuje, bet gyvenime.

    Kiekvieną parengtinio tardymo dieną vis labiau aiškėja, kad teisingumą nugali piktumas, neapykanta ar net kerštas. Kaskart vis labiau ryškėja, kad stiprėja noras jei ne sunaikinti mane, tai nors apriboti mano laisvę, primesti savo įsitikinimus, kurie iš esmės prieštarauja laisvės įgyvendinimui.

    Savo darbe vadovavausi prigimtine teise, Dievo ir Bažnyčios įsakymais, šalies Konstitucijos 34, 39, 49, 50, 52 straipsniais ir kitais viešai paskelbtais tarybiniais įstatymais, Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos atitinkamais straipsniais, o ypač straipsniu, kur sakoma — „Kiekvienas žmogus turi turėti visas teises ir laisves, skelbiamas šioje Deklaracijoje ir neturi būti daroma jokio skirtumo, remiantis politiniu, teisiniu ar tarptautiniu Statusu", 19 str. „Kiekvienas žmogus turi teisę į įsitikinimų laisvę ir teisę laisvai juos reikšti; šita teisė apima laisvę be jokių kliūčių laikytis savo įsitikinimų ir laisvę ieškoti, gauti ir platinti informaciją bei idėjas bet kuriomis priemonėmis, nepriklausomai nuo valstybės sienų", 30 str. — „Niekas šioje Deklaracijoje negali būti aiškinama taip, kad būtų suteikiamos teisės kuriai nors valstybei, žmonių grupei ar atskiriems asmenims užsiimti tokia veikla ar griebtis tokių veiksmų, kuriais siekiama sunaikinti šioje Deklaracijoje išdėstytas teises ir laisves!" O tarybiniuose įstatymuose pasakyta: „Jeigu TSRS tarptautinė sutartis nustato kitokias taisykles, negu tos, kurios išdėstytos tarybiniuose įstatymuose, taikomos tarptautinės sutarties taisyklės" (LTSR Civil. proceso kodekso 482 str. TSRS liaudies švietimo pagrindai, Maskva, 1973, str. 65 ir kt).
    Taigi aš savo darbe vadovavausi prigimtine teise, šalies Konstitucija ir paskelbtais tarybiniais įstatymais, tarptautiniais susitarimais, liečiančiais žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių, įskaitant minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę, o ne kai kurių pareigūnų išsigalvotais, prasimanytais reikalavimais, kurie patys, darydami socialistinio teisėtumo pažeidimus, klysta ir kitus klaidina. Juk „gerbti piliečių asmenybę, saugoti jų teises ir laisves — visų valstybinių organų: visuomeninių organizacijų ir pareigūnų pareiga", — skelbia Konstitucijos 57 str.

    Kai kurių valstybinių organų bei pareigūnų, negerbiančių savo šalies piliečių asmenybės ir nesaugojančių jų teisių bei laisvių aiškinimas, kad jie tai daro įstatymo vardu, yra panašūs į aiškinimą nacistų, grūdusių žmones į konclagerius ar mirties stovyklas įstatymo vardu; įstatymo vardu Stalino asmenybės kulto laikais nekalti žmonės buvo sodinami už grotų ar spygliuotų vielų, nutremti. Šiuos darbus, vadinamus „įstatymo vardu", vėliau XX partijos suvažiavimas ryžtingai pasmerkė.

    Taikos pagrinduose yra žmogaus nepažeidžiamų teisių gerbimas, juk taika — tai teisingumas, o karas kyla iš teisių pažeidimo. Jeigu žmogaus teisės yra pažeidžiamos taikos sąlygose, — tai ypatingai opus ir, pažangos aspektu imant, nesuprantamas kovos su žmogumi reiškinys, kurio neįmanoma suderinti su jokia programa, vadinančia save „humaniška".

    Kovodamas už tikrą, pilnutinę religijos laisvę, už teisę viešai skelbti savo įsitikinimus, esu pasiryžęs vėl būti neteisingai apkaltintas ir neteisingai nubaustas.

    Teisybė kelia tautą, neteisybė daro ją nelaimingą ir net žudo.
1984 m. kovo 9 d.

    Panašaus turinio pareiškimus, įrodančius primestų kaltinimų absurdiškumą ir visišką nepagrįstumą juridine prasme, V. Lapienis LTSR prokurorui ir KGB saugumo viršininkui yra išsiuntęs ir 1984 m. balandžio 13 ir 19 d.d.
*     *     *


(Tvirtų religinių ir tautinių principų neįstengė palaužti nė patirtos žiauriausios fizinės bei dvasinės kančios):
    Leipalingis (Lazdijų raj.). 1984 m. pradžioje eiliniam Robertui Grigui, atliekančiam karinę prievolę Kazachstane, Badam stoty, karininkai, dalyvaujant majorui Marčenkai, majorui Gorbatskiui, majorui Kimui ir kitiems pareiškė, kad, jei ir toliau jis atsisakys priimti priesaiką, pagal Kazachijos BK jam gresia 5 m. laisvės atėmimo. Jaunuolis patvirtino savo apsisprendimą žodžiais: ,,Iš jūsų nieko geresnio ir nelaukiu", o raštiškame raporte politinio skyriaus viršininkui paaiškino, kad, būdamas kataliku, negalįs prisiekti ištikimybės sistemai, paremtai ateistine ideologija. Pokalbio metu karininkai nuolat plūdosi necenzūriškais žodžiais, gąsdino jaunuolį sovietinio kalėjimo baisybėmis.

    1984 m. gegužės mėnesį R. Grigui baigėsi privalomos tarnybos laikas. Vienas iš aukštųjų karininkų, anksčiau besityčiojusių iš jo, atsisveikindamas pareiškė: „Linkiu gyvenime būti visada tokiu atkakliu, kaip ir dera žmogui ir vyrui. Norėčiau, kad ir mano sūnus būtų panašus į Tave."

*     *     *

Klaipėda.

TSRS KP CK generaliniam sekretoriui Jurijui Andropovui
Nuorašai:
LTSR Ministrų Tarybai
TSRS RRT prie Ministrų Tarybos įgaliotiniui Kurojedovui Klaipėdos bažnyčios komiteto ir tikinčiųjų

P a r e i š k i m a s


(Klaipėdos lietuvių tikinčiųjų skaudūs kryžiaus keliai dėl atimtos, jų pačių pastatytos, Taikos Karalienės bažnyčios):

    Prašome Jus mums leisti naudotis bažnyčia, kurią 1961 metais savo lėšomis ir darbu pasistatėme ir kuri Chruščiovo
valdymo metu iš mūsų buvo atimta ir paversta Filharmonijos sale.

    Bažnyčios statyba ir visi tam reikalingi leidimai buvo suderinti tiek su respbulikos, tiek su sąjungine valdžia. Tik kai bažnyčia buvo pilnai pastatyta, ją atėmė ir mes, tikintieji, pasijutome beveik gatvėje. Tokia padėtis tęsiasi iki šių dienų. Dabartinė bažnyčia yra labai maža, vos 220 kv. m. ir netalpina visų tikinčiųjų, todėl pamaldų metu mes, ir kai lyja, ir kai šąla, priversti stovėti gatvėje.

    Uždarius Nidos ir Juodkrantės bažnyčias, Klaipėdoje ir jos apylinkėse 1961 m. gyveno 130,000 katalikų. Prašydami atitaisyti padarytą skriaudą, mes, tikintieji, visa eile pareiškimų esame kreipęsi į valdžios organus.

    — 1974 m. kreipėmės į TSRS RRT prie Ministrų Tarybos įgaliotinį Kurojedovą. Po pareiškimu pasirašė 3,000 tikinčiųjų.

    — 1979 m. kovo mėn. į TSRS Ministrų Tarybos Prezidiumo pirmininką L. I. Brežnevą.

    — 1979 m. spalio mėnesį pakartotinu pareiškimu, po kuriuo pasirašė 148,149 tikintieji kreipėmės į L. I. Brežnevą ir Kurojedovą.

    — 1980 m. L. I. Brežnevui ir Kurojedovui buvo išsiųstas pareiškimas su 600 parašų.

    — 1981 m. birželį delegacija iš trijų asmenų Centro komitetui ir RRT įgaliotiniui Kurojedovui asmeniškai įteikė pareiškimus.

    — 1981 m. rugsėjo mėn. 10 žmonių delegacija įteikė pareiškimus L. I. Brežnevui ir Kurojedovui.

    — 1982 m. balandžio mėnesį išsiuntėme pareiškimą L. I. Brežnevui su 21,033 parašais.

    — 1982 m. birželio mėn. trečią kartą 10 žmonių delegacija įteikė L. I. Brežnevui ir Kurojedovui pareiškimus.

    Pasitenkinti pasiūlymu rekonstruoti dabartinę bažnyčią negalime, kadangi ir po pertvarkymų ji negalės sutalpinti visų tikinčiųjų, be to, rekonstrukcijos metu keletą metų liktume visiškai be maldos namų.

    Bažnyčią, paverstą filharmonija, lanko mažai žmonių. Didelė dalis tikinčiųjų iš pagarbos bažnyčiai filharmonijos
salėje vykstančių koncertų taip pat nelanko. Paskutiniu metu, pastačius Žvejų kultūros namus su 1200 vietų, filharmonijoje, turinčioje tik 600 vietų, per mėnesį surengiami vos keletas koncertų.

    Bažnyčią statėme patys. Neturėdami reikiamų darbo įrankių, sausinom balas, kastuvais kasėme pamatus, rankomis nešiojome plytas ir kitas statybines medžiagas. Ne vienas verkia, prisiminęs kokiomis sąlygomis buvo statoma Taikos Karalienės bažnyčia.

    Primygtinai prašome atitaisyti mums padarytą skriaudą Chruščiovo valdymo metu — grąžinti bažnyčią, kad ir tokią, kokia ji dabartiniu metu yra, nors sienas, — mes nesiskųsime; būsime dėkingi už grąžinimą. Tokiu būdu pasaulis pamatys ir įsitikins, kad Tarybinė vyriausybė ir partija rūpinasi žmonėmis.
    Laukiame teigiamo atsakymo.
    Kartu siunčiame priedą — 91 lapą su 22,539 parašais.
    Klaipėda, 1983 m. sausio mėnesis.

*     *     *

    1982 m. rugsėjo mėn. RRT įgaliotinis P. Anilionis, atsakydamas į tikinčiųjų reikalavimus grąžinti atimtą Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčią, siūlė daryti esamos Klaipėdos bažnyčios rekonstrukciją, ją tris kartus padidinti, bet tikintieji nesutiko ir reikalavo grąžinti jų pastatytą bažnyčią. Gruodžio mėnesį atvykęs iš Maskvos RRT skyriaus vedėjas Galustianas, P. Anilionis bei Klaipėdos miesto vykdomasis komitetas siūlė esamą bažnytėlę didinti iki 800 kv. m, bet tikintieji vėl pareikalavo grąžinti jų pastatytą bažnyčią (taip atsirado 1983 m. sausio mėn. pareiškimas, rašytas TSRS KP CK generaliniam sekretoriui J. Andropovui — red. past.). 1983 m. gegužės mėnesį 10 žmonių delegacija, reikalaudama atitaisyti valdžios padarytą skriaudą ir grąžinti jų bažnyčią, nuvyko į Maskvos RR Tarybą. Kiek vėliau iš Maskvos atvykęs Galustianas, sukvietęs tikinčiuosius, pranešė: „Klaipėdoje valdžia pastatys bažnyčią, nurodykite savo pageidavimus." 4,600
tikinčiųjų raštu Kurojedovui (nuorašai: P. Anilioniui ir Klaipėdos vykdomajam komitetui) pranešė, kad jie nori turėti tokio pat dydžio bažnyčią, kaip ir atimtoji. Valdžios pareigūnai liepė tikintiesiems įsteigti naują bažnytinį komitetą, bet, paaštrėjus tarptautinei ir TSRS vidaus politikai, P. Anilionis pamiršo visus pažadus, kartoja: „Nieko neduosime ir nieko neleisime!"

*     *     *

    Vilnius.

LTSR Aukščiausiojo Teismo Pirmininkui LTSR Prokurorui
Nuteistojo Jono Sadūno, Jonava, Dariaus-Girėno 19,
    Speckomendatūra

P a r e i š k i m a s


(Taip suktai, melagingai ir sauvališkai elgiasi čekistai tardytojai su jiems nepakenčiamais tikinčiaisiais):
    1983 m. IX mėn. 19-20 d.d. buvau tardomas LTSR Valstybės Saugumo Komitete tardymo skyriaus tardytojo leitenanto Vido Baumilo kaip liudininkas kun. Sigito Tamkevičiaus byloje.

    Kai kurie tardymo klausimai:

    1. Atvažiuoja į Jonavą tavęs aplankyti sesuo Nijolė Sadūnaitė, kada paskutinį kartą ją matei? ir 1.1.

    2. Kaip Nijolės Sadūnaitės, Petro Paulaičio, Petro Plumpos-Pluiros ir 1.1, laiškų ir sveikinimų nuorašai perrašyti mano ranka atsirado kun. S. Tamkevičiaus bute?

    3. Kokiu būdu iš aukščiau paminėtų laiškų nuorašų dvi ištraukos iš dviejų Nijolės Sadūnaitės laiškų buvo išspausdintos „LKB Kronikoje"?

    4. Ar nesilankė kun. S. Tamkevičius mūsų bute?

    5. Kodėl perrašinėjai laiškus?

    6. Ar neskaitei „LKBK"?

    7. Kuriems politiniams kaliniams rašei laiškus?

    Be to, tardytojas nepatenkino šių mano reikalavimų:
    Parodyti kratos protokolą, ar tikrai mano perrašytų laiškų nuorašai kratos metu buvo rasti kun. S. Tamkevičiaus bute?

    1. Tardytojas man kaip liudininkui griežtai uždraudė užsirašyti mano perrašytų laiškų datas, kas ir iš kur juos rašė.

    2. Suvesti mane akistaton su kun. S. Tan.kevičium, norint išsiaiškinti šiuos klausimus:
    a) Ar buvo kunigas mūsų bute?
    b) Ar minėtų laiškų nuorašai kratos metu buvo rasti kunigo bute?
    c) Ar tikrai kunigas tardymo metu pasakė, kad aš jam davęs minėtų laiškų nuorašus, kaip man teigė tardytojas 1983 m. rugsėjo 19 d. tardymo metu?

    Kai dėl paminėtų priežasčių atsisakiau pasirašyti po liudininko tardymo protokolu, tardytojas sakė:

    „Mes turime teisę tave sulaikyti iki spalio 10; turėsi didelių nemalonumų, nes esi kriminalinis nusikaltėlis ir juo liksi visą gyvenimą. Jei neduosi teisme parodymų, kad kunigas S. Tamkevičius lankėsi Jūsų bute, tai tau vis tiek po kunigo S. Tamkevičiaus teismo iškelsime naują bylą arba už atsisakymą duoti parodymus, arba už melagingų parodymų davimą kunigo S. Tamkevičiaus byloje ir 1.1.

    Į liudininko tardymo protokolą tardytojas užrašė:

    „Su protokolu susipažinau, viskas užrašyta teisingai, papildymų neturiu, nuo parašo atsisakau, dalyvauti teisme atsisakau" ir 1.1.

    Tardytojui paaiškinau, kad jam nesakiau, kad viskas protokole užrašyta teisingai, kad atsisakau dalyvauti teisme ir 1.1., o atsisakiau tiktai pasirašyti po protokolu, tardytojas atsakė:

    „Mes apsieisime ir be Tavo parašo, aš pasirašiau ir Teismas, teisėjas patikės, kad protokole viskas surašyta teisingai.

    LTSR Aukščiausiojo Teismo Pirmininką, LTSR Prokurorą prašau:

    1.  Šį  mano  pareiškimą pridėti prie kunigo Sigito
Tamkevičiaus bylos.

    2. Leisti man kaip liudininkui dalyvauti kunigo Sigito Tamkevičiaus teisme, kad galėčiau minėtame teisme perskaityti šį pareiškimą.

    3. Tardytojo Vyto Baumilo 1983 m. rugsėjo 19-20 d. surašyto liudininko tardymo protokolą laikyti negaliojančiu, nes po juo nėra mano parašo, o aš tardytojui nedaviau įgaliojimo, kad jis mano vardu ir savo nuožiūra gali surašyti liudininko tardymo protokolą kunigo Sigito Tamkevičiaus byloje.
1983 m. rugsėjo 20 d.

SOVIETINĖJE MOKYKLOJE


(Okupuotos Lietuvos švietimo vadovybei ir saugumui globojant, mokyklose vykdoma brutaliausia tikinčiųjų mokinių diskriminacija):

    Viduklė. 1984 m. gegužės 23 d. XIb. klasės auklėtoja mokytoja Mikolaitienė pranešė savo auklėtinei Jūratei Kaplanaitei, kad ji, už tai, jog pasveikino sugrįžusį kalinį ir bažnyčioje kartu su visais viešai meldėsi už kalinamą parapijos kleboną Alfonsą Svarinską, neprileidžiama prie abitūros egzaminų. Direktoriaus pavaduotoja S. Balutienė apkaltino Jūratę antitarybine veikla, išvadino ją moraliai smukusią, nors tėvų susirinkimuose mergaitė buvo tik giriama ir nepareikšta jai jokių priekaištų. Tėvai nuvežė pareiškimą Švietimo ministrui, protestuodami prieš tokį mokytojų poelgį. Pas švietimo ministrą tik iš antro karto, vos ne jėga veržiantis, pavyko trumpai prieiti. Ministras pareiškė, jog nieko negali padėti, turįs vietoj viską ištirti, o tam neturi laiko. Didžiausią valdžią šiuo reikalu turi rajono švietimo skyrius, todėl kreipkitės į juos", — aiškino tėvams švietimo Ministras.

Lietuvos TSR švietimo Ministrui

Kaplanienės Salomėjos, Rapolo, gyv. Raseinių raj., Viduklės apylinkė, Viduklės gel. st. Darbininkų g.,
  P a r e i š k i m a s


    Gerb. Ministre, kreipiuosi į Jus dukros Jūratės Kaplanaitės reikalu. Dukra mokosi Viduklės vidurinėje mokykloje. Baigė vienuoliktą klasę ir, nenurodant jokios priežasties, neprileidžiama prie abitūros egzaminų. Jau mokslo metų eigoje dukra buvo gąsdinama, kad už antitarybinę veiklą bus neprileista prie egzaminų. Mokslo metų pabaigoje tuo pačiu tikslu jai buvo sumažintas elgesys. Prieš paskutinį skambutį auklėtoja pasakė, kad ji neprileidžiama prie egzaminų už antitarybinę veiklą. Nesuprantu, kas yra antitarybinė veikla. Mano dukra tikinti ir eina į bažnyčią, nejaugi visa tai yra antitarybinė veikla? Direktorius A. Kuodis man paaiškino, kad neprileidžiama prie egzaminų ne už tikėjimą, ne už antitarybinę veiklą, bet, kad mergaitė prieš trejus metus teikusi kažkuriam buvusiam kaliniui gėlių ir kad palaiko ryšius su kaliniais. Ir vėl nesuprantu, kur ir kokius ryšius ji palaiko su kaliniais. Mergaitė niekada nevažinėjo pas kalinius. Kodėl mano dukra yra taip keistai kaltinama? Paprašiau direktoriaus pedagogų tarybos nutarimo išrašo. Išrašo nedavė. Paaiškino, kad Vykdomasis komitetas liepė neduoti, o direktoriaus pavaduotoja S. Balutienė mane pradėjo įžeidinėti, kad mergaitė morališkai smukusi. Mūsų mokykloje kai kurios mergaitės, aštuntokė ir devintokė, laukiasi kūdikio, tačiau prie egzaminų prileidžiamos. Vadinasi morališka. O mano dukra dėl to, kad lanko bažnyčią, vadinama morališkai smukusią.

    Kai norėjau atsiimti žadėtą išrašą, direktorius paaiškino, kad liepė neduoti Vykdomasis komitetas, todėl iš mokyklos jokio išrašo negavau.

    Kiti tikintys vaikai taip pat mokytojų yra gąsdinami, kad ir jiems taip bus, kaip Jūratei.

    Gerb. Ministre, prašau išaiškinti tuos supainiotus reikalus ir mano dukrai leisti laikyti egzaminus.

*     *     *


    Baigiantis 1984 m. mokslo metams, Viduklės vidurinės mokyklos X kl. mokinei Valdai Bakanaitei, motyvuojant, kad sveikino iš kalėjimo grįžusį Vytautą Vaičiūną, iki patenkinamo buvo sumažintas elgesio pažymys. Mokinė buvo pastatyta prieš klasę, kad visi pritartų, jog elgesys jai sumažintas teisingai. Klasės draugams nepritariant, susinervinusi auklėtoja žadėjo iškviesti saugumą.

*     *     *

    Kybartai. 1984 m. gegužės 24 d. Kybartų vidurinės mokyklos XI kl. auklėtoja Žakienė pranešė šios klasės mokiniui Romui Žemaičiui, jog jis neprileidžiamas prie abitūros egzaminų. Priežastimi nurodė prieš keletą dienų įvykusį incidentą tarp R. Žemaičio ir X klasės mokinio Merkevičiaus. Romas, pamatęs mokyklos kieme verkiantį kaimynų berniuką ir sužinojęs, kad jį sumušė vyresnės klasės mokinys, pareikalavo, kad mušeika atsiprašytų, šis, pasikvietęs savo draugą Merkevičių, paprašė Romui atkeršyti. R. Žemaitis buvo priverstas gintis. Pedagogų Tarybos posėdis, neatsižvelgdamas į tai, jog Romas dėl incidento nebuvo kaltas, nusprendė neprileisti jo prie abitūros egzaminų. Gegužės 28 d. R. Žemaičio tėvai kartu su sūnumi nuvyko į LTSR švietimo Ministeriją, kur švietimo ministrui Spurgai pateikė pareiškimą, kuriame išdėstė, jog Romo neprileidimo prie egzaminų tikroji priežastis yra jo religiniai įsitikinimai, dar prieš metus laiko jam buvo grasinama, kad už aktyvų dalyvavimą bažnytiniame gyvenime bus neprileistas prie egzaminų. O XI klasėje, po dalyvavimo kun. Sigito Tamkevičiaus teisme, jį vėl baugino išmetimu iš mokyklos bei neprileidimu prie egzaminų. Po pareiškimu, kuriame smulkiai buvo išdėstytos incidento su X kl. mokiniu Merkevičium aplinkybės ir tai, jog Romas ištisus metus buvo terorizuojamas dėl tikėjimo, pasirašė 14 įvykį mačiusių mokinių.

    Milicijai ir saugumui ieškant, kas vasario 15 d. naktį ant mokyklos katilinės kamino iškėlė trispalvę vėliavą ir antitarybiniais  šūkiais  aprašinėjo  Kybartų vykdomojo
komiteto, pašto ir kitų pastatų sienas pas Žemaičius vasario 17 ir 22 d. buvo padarytos kratos, melagingai prisidengiant, jog ieškoma pavogto mopedo ir jo dalių. Po kratos vykusiuose tardymuose saugumas ir milicija „ieškomą" mopedą tarsi „užmiršo". Tardymų metu R. Žemaitis ir jo broliai — Arvydas ir Edmundas (X kl.) — buvo verčiami prisipažinti, kad jie iškėlė vėliavą ir aprašinėjo pastatų sienas. Romui nuolat buvo grasinama kalėjimu.

    Švietimo ministras Spurga pasidomėjo, ar tikrai Romas tikintis, — liepė išvardinti 10 Dievo įsakymų ir, nieko aiškaus nepasakęs, nusiuntė pas inspektorių Kairį, šis pareiškė, jog įvykis bus ištirtas.

    Gegužės 31 d. Vilkaviško rajono švietimo skyriaus inspektoriai — Žilinskas ir Pakrosnevičienė —apklausinėjo po pareiškimu pasirašiusius mokinius. Mokiniai dar kartą patvirtino, kad Romas nekaltas. Kadangi dauguma pasirašiusių buvo komjaunuoliai, mokyklos vadovybė pagrasė, kad tai, jog gina Romą, jiems nebus dovanota. Taip pat pareiškė, kad komjaunuoliai turi žinoti, po kuo pasirašyti, o po kuo ne. Pabrėžė, kad jie kišasi į politiką.

    Gegužės 31 d. įvyko naujas pedagogų tarybos posėdis, kurio metu buvo patvirtintas sprendimas — Romą Žemaitį neprileisti prie egzaminų.

*     *     *

    Kaunas. 1983 m. lapkričio mėnesį — Kauno XV vid. m-klos direktorės pavaduotoja L.Urbonavičiūtė pasikvietė į savo kabinetą dvi penktos klasės mokines: Danguolę Žukaitytę ir Laimutę Marazaitę. Pavaduotoja klausinėjo, ar mergaitės lanko bažnyčią. Joms prisipažinus, graudino, sakydama, jog gėda mokytis tarybinėje mokykloje ir lankyti bažnyčią, įtikinėjo, kad tai nesuderinami dalykai, nes Bažnyčia atskirta nuo mokyklos. Laimutė Marazaitė bandė aiškinti pavaduotojai, kad, jei valstybė nenori, kad tikintys vaikai lankytų tarybinę mokyklą, tegul pastato jiems atskirą mokyklą. Į pavaduotojos klausimą, kurie dar vaikai lanko bažnyčią, mergaitės tylėjo. Nieko neiškvotusi, pavaduotoja
L. Urbonavičiūtė pareiškė, kad ji ir be jų išdavimo žino visus XV vid. m-klos mokinius.

    Danguolė Žukaitytė ir Laimutė Marazaitė panašiai apklausinėjamos jau ne pirmą kartą.

*     *     *

    1983 m. gruodžio mėnesį Kauno miesto švietimo skyriaus vedėjas davė įsakymą visų lietuviškų Kauno miesto mokyklų vadovams gruodžio 24 d. pravesti diskotekas, kuriose kuo gausiau dalyvautų moksleiviai. Kai kurie klasių vadovai, gavę iš savo mokyklų direktorių tokį įsakymą, primygtinai kvietė mokinius, net reikalavo, kad tą vakarą visi iki vieno dalyvautų diskotekoje. Kai kuriose mokyklose buvo grasinama, jog nedalyvavusieji privalės rašyti pasiaiškinimus.

    Tokiu būdu buvo siekiama išplėšti vaikus iš šeimos židinio, kad nešvęstų su tėvais Kūčių, neturėtų galimybės vakare dalyvauti Bernelių Mišiose; kad šokio sūkury užmirštų religines šeimos ir tautos tradicijas.

*     *     *

    Krakės (Kėdainių raj.). 1983 m. gruodžio 17 d. Krakių vid. m-klos direktorė Šepaitienė mokinių tėvų susirinkimo metu pareiškė, kad ateityje lankantiems bažnyčią vaikams elgesio pažymys bus mažinamas, neatsižvelgiant net į tai, jei jie mokinsis vien penketais.

*     *     *

    Rokiškis. 1983 m. gruodžio mėnesį Rokiškio Kultūros mokyklos dėstytoja Vaičiūnienė, išsikvietusi savo auklėtinę tikinčią mokinę Jolantą Jurgelevičiūtę, aiškino jai, kad kultūros darbas nesuderinamas su religija ir bažnyčios lankymu. 1984 m. sausio 4 d. J. Jurgelevičiūtė buvo iškviesta į mokyklos direktorės kabinetą, kur pasikalbėti su ja laukė nepažįstamas vyriškis. Išklausinėjęs Jolantą apie mokslą, jos šeimą ir sužinojęs, kad mokinė tikinti, lanko bažnyčią ir
todėl nestoja į komjaunimą, vyriškis siūlėsi su ja panašia tema pasikalbėti kiekvieną dieną. Jolanta nesutiko, sakydama, jog nėra reikalo tuščiai kalbėti. J. Jurgelevičiūtei konkrečiai pareikalavus nepažįstamąjį prisistatyti ir paaiškinti, kokiu tikslu jis ja rūpinasi bei pareiškus, kad neprisistačius, atsisako toliau kalbėti, nepažįstamasis bandė aiškinti, kad Jolanta kalba ne savo žodžiais, o kažkieno primokyta, kol pagaliau patylėjęs prisistatė esąs atstovas iš komjaunimo. Į tolimesnius svečio aiškinimus ir patarimus J. Jurgelevičiūtė neatsakinėjo.

    Vasario mėnesį su J. Jurgelevičiūte tikėjimo klausimu kalbėjo mokyklos direktorė. Ji aiškino, kad Jolanta yra labai gabi, bet tikėjimo atžvilgiu klysta, todėl visi jie nori jai padėti. „Ne aš, direktore, klystu, bet jūs nuklydot. Ir apskritai, esu pilnametė, todėl pilnai atsakau už save. O už norą padėti, ačiū, bet man jūsų pagalbos nereikia", — paaiškino direktorei Jolanta Jurgelevičiūtė.

    Į mokyklą pasikalbėti su direktore dėl dukters buvo atvažiavę Jolantos tėvai. Direktorė, patvirtinusi tėvams, kad jų dukra gabi, gerai mokosi, todėl mokykla ir stipendiją jai padidinusi, pradėjo tėvams priekaištauti, kad jie patys klysta, todėl ir dukra blogai išauklėta, mat, direktorės žodžiais, „priminus tikėjimą, Jolanta pasišiaušia kaip ežys, o kultūros darbas — ateistinis darbas".

    Kovo 4 d. visiems Kultūros mokyklos mokiniams buvo griežčiausiai įsakyta nevažiuoti į namus. (Tą dieną visose Lietuvos bažnyčiose buvo minimas šv. Kazimiero 500 metų mirties jubiliejus — red. past.). Kovo 5 d. J. Jurgelevičiūtę išsikvietė mokyklos direktorės pavaduotoja Sinkevičienė ir liepė rašyti pasiaiškinimą, kodėl ji nepaklausė ir kovo 4 d. išvažiavo į namus, nedalyvavo koncerte. Jolantai paaiškinus, jog pristigo pinigų, — pavaduotoja neištvėrė: „Tu važiavai į bažnyčią", — kalbėjo ji. Po to sekė ateistinis auklėjimas, kurio metu J. Jurgelevičiūtė tylėjo. Tą patį vakarą mokyklos direktorė, išsikvietusi J. Jurgelevičiūtę, pareiškė, kad nuo kovo 6 d. ji yra pašalinama iš Rokiškio Kultūros mokyklos.

*     *     *

    Kapsukas. 1984 m. vasario 2 d. į Kapsuko prokuratūrą buvo iškviesta Kapsuko Kultūros mokyklos mokinė Lina Merčaitytė, gyvenanti Alyvų 1 a. Prokuroro pavaduotojas klausinėjo, ar sausio 28d. milicijos pareigūnai išlaužė duris, pas ką buvo raktas, ar tikrai ji buvo vonios kambaryje, kai milicininkai beldėsi, ir ar tikrai jie veržėsi į vonios kambarį?

    1984 m. vasario 7 d. pagal tuos pačius klausimus buvo apklausta Kultūros mokyklos mokinė Jolanta Kalvaitytė. Kultūros mokyklos direktorius Jonuška, motyvuodamas, kad buto šeimininkė Genovaitė Navickaitė per jauna ir gali jas įtraukti į „kontrabandą", pareikalavo, kad abi mergaitės kuo skubiau išsiregistruotų iš Alyvų la ir pereitų gyventi į moksleivių bendrabutį.

    L. Merčaitytės motina Genė Merčaitienė, atvykusi į Kultūros mokyklą pasiteirauti, dėl kokių priežasčių jos dukra verčiama išsiregistruoti, mokyklos direktoriui Jonuškai paaiškino, kad Linai mokytis jos gyvenamoje vietoje niekas netrukdo ir ji nesutinkanti leisti dukrą persikelti gyventi į bendrabutį.

*     *     *

    Varėna. 1984 m., besiartinant Velykų šventėms, Varėnos miesto mokyklų moksleiviai buvo įspėjami, kad nedalyvautų pamaldose. Velykų dieną specialiai atsiųsti pareigūnai stebėjo pamaldose ir procesijoje dalyvaujančius mokinius. Po Velykų prasidėjo pastebėtų pamaldose ir procesijos bei pamaldų dalyvių „auklėjimas" — mokiniai buvo verčiami išduoti dalyvavusius pamaldose ar procesijoje savo draugus, gąsdinami, kad nelankytų bažnyčios. Vienam iš mokinių buvo pagrasinta, kad, jei ir toliau aktyviai dalyvaus pamaldose ir neišduos draugų, atleis iš darbo jį globojančią tetą, dirbančią gatvės šlavėja.

*     *     *

    Dubičiai (Varėnos raj.). Dubičių vid. m-klos mokiniai,
rajono pareigūnų nurodymu, didesnių bažnytinių švenčių metu įpareigojami dalyvauti įvairiuose renginiuose. Velykų pirmąją dieną buvo suorganizuota sporto šventė, kurios pradžia buvo paskelbta 8 vai. ryto, kada bažnyčioje prasideda Prisikėlimo pamaldos. Tik vėliau, mokytojams įsitikinus, kad taip anksti sekmadienį mokiniai nesusirinks, rajono valdžia leido šventę pradėti pora valandų vėliau.

    Sekminėse Dubičių bažnyčioje yra didieji 40' vai. adoracijos atlaidai. Ta proga Sekminių dieną mokyklai buvo įsakyta suorganizuoti privalomą turistinį žygį.

*     *     *

    Simnas (Alytaus raj.)-1984 m. balandžio 29 d. ir gegužės 3 d. Simno vid. m-klos VIIIb kl. auklėtoja L. Žilionienė klasėje atpasakojo, neva, jos gautą auklėtinės Redos Tarasevičiūtės įsitikinimus ir elgesį šmeižiantį anoniminį laišką. 1984 m. gegužės 8 d. Petronė Tarasevičienė, Redos motina, pareiškimu kreipėsi į Lietuvos švietimo Ministrą, Alytaus rajono švietimo skyrių ir Simno vidurinės mokyklos direktorę, reikalaudama atitaisyti jos dukrai padarytą moralinę skriaudą, — priešingu atveju žadėdama dukters neleisti į mokyklą. „Auklėtoja, neva, remdamasi anoniminiu laišku, pašiepė dukrą, kad lanko bažnyčią ir perdaug anksti flirtuoja su tokių pat įsitikinimų berniukais," — rašo pareiškime P. Tarasevičienė. 1984 m. balandžio 15 d. P. Tarasevičienė buvo iškviesta į Alytaus raj. švietimo skyrių. Vedėjo Makštučio akivaizdoje mokytoja L. Žilionienė prisipažino negerai padariusi, teisinosi, jog buvo susinervinusi, o laiško skaitymas buvo suderintas su mokyklos direktore. Viešai atsiprašyti mokinę mokytoja L. Žilionienę atsisakė, aiškindamasi, kad tai žemins jos autoritetą mokinių tarpe. Vedėjas Makštutis pripažino, kad mokytoja pasielgusi neteisingai, pažeminusi mokinę, bet atsiprašyti, jo nuomone, nereikia. Makštutis įspėjo P. Tarasevičienę, kad už dukters neleidimą į mokyklą bus nubausta 30 rub. administracine bauda.
*     *     *


    Tauragnai (Utenos raj.). 1984 m. balandžio 30 d. Tauragnų tikintieji ruošėsi savo parapijos klebono kun. Broniaus Šlapelio 25 metų kunigystės jubiliejui. Jubiliejaus iškilmėmis susidomėjo ir Tauragnų vid. m-klos mokytojai. Jie reikalavo, kad iškilmių dieną mokiniai neitų į bažnyčią. Penktos klasės auklėtojas mokytojas Belapetravičius gąsdino savo auklėtinius, kad balandžio 30 d. atstovai iš rajono partijos komiteto, vykdomojo komiteto ir mokyklos surašinės visus mokinius, kurie bus bažnyčioje.

Lietuvi, neužmiršk!


    Kun. Alfonsas Svarinskas, kun. Sigitas Tamkevičius, doc. Vytautas Skuodis, Jadvyga Bieliauskienė, Sergejus Kovaliovas, Gintautas Iešmantas, Povilas Pečeliūnas, Viktoras Petkus, Antanas Terleckas, Julius Sasnauskas, Balys Gajauskas ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum