gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 64 Spausdinti El. paštas
Šiame numeryje:
    1 Katalikiška Lietuva dėkoja šv. Tėvui Jonui-Pauliui II
    2 Lietuvos Katalikų Bažnyčios kova darosi vis sunkesnė, o priešas — klastingesnis
    3 Vilniaus arkivyskupijos kunigai sveikina savo vyskupą — tremtinį Julijoną Steponavičių
    4 Dėkojame!
    5 Šv. Kazimiero jubiliejaus atgarsiai
    6 Kunigų — Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus — pamokslai, įtraukti į kaltinamąją medžiagą
    7 Žinios iš vyskupijų
    8 Kratos ir tardymai
    9 Mūsų kaliniai
    10 Sovietinėje mokykloje
    11 Bažnyčia Sovietinėse respublikose

1984 m. spalio 7 d.
LKB KRONIKA NR. 64
Eina nuo 1972 metų.
Jei gali, padaugink!
Perskaitęs duok kitam!
Numeris skiriamas, reiškiant solidarumą tremtyje
terorizuojamam Vilniaus Arkivyskupijos Apaštaliniam
Administratoriui J. E. Tremtiniui Vyskupui Julijonui Steponavičiui


KATALIKIŠKA LIETUVA DĖKOJA ŠV. TĖVUI JONUI-PAULIUI II

(Lietuvos tikinčiųjų padėka šv. Tėvui Jonui-Pauliui II už meilę ir rūpestį bedievių persekiojamai Lietuvos Bažnyčiai):
     Šventasis Tėve, Katalikiškoji Lietuva nuoširdžiai dėkoja Jūsų šventenybei už tėvišką rūpestį Bažnyčia Lietuvos žemėje, kurį taip jaudinančiai pareiškėte dar kartą šventąja Mišių Auka įsijungdami į mūsų Tautos Globėjo šv. Kazimiero jubiliejaus paminėjimą.

    Su skausmu apgailestaujame, kad Jums, Šventasis Tėve, nebuvo leista šv. Mišių Auką atnašauti mūsų sostinėje Vilniuje, prie šv. Kazimiero karsto. Lietuvos kunigai ir tikintieji nepraranda vilties ir tikisi Jus sulaukti savojoje žemėje.

    Jūsų dėmesys Bažnyčiai mūsų krašte ir palankumas mūsų tautai skatina mus, nepaisant visų išbandymų, sunkumų ir gąsdinimų, didesnei ištikimybei Kristaus Bažnyčiai.

    Katalikiškos Lietuvos vardu reiškiame Jums, šventasis Tėve, nuoširdžiausią padėką, sūnišką meilę ir visišką paklusnumą.
LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KOVA DAROSI
VIS SUNKESNĖ, O PRIEŠAS — KLASTINGESNIS

(Okupantui parsidavusių kunigų — Kunigų Seminarijos vadovybės pareigūnų talka verbuojant į KGB tarnybą įjungti naujai įstojantieji klierikai):
    Šie jubiliejiniai šv. Kazimiero metai Lietuvos Katalikų Bažnyčiai — sunkios kovos su bedieviška priespauda ir klasta metai.

    Po kunigų — Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus — suėmimo bedieviai pradėjo įgyvendinti dar pernai metais Kompartijos pirmojo sekretoriaus Petro Griškevičiaus kalboje išdėstytą Bažnyčios persekiojimo programą.

    Suparalyžavus viešą TTGKK veiklą, bedieviai ėmėsi užgesinti kitus potencialius organizuoto priešinimosi bedieviškai prievartai židinėlius, būtent, — kunigų tarybas. P. Griškevičius savo kalboje reikalavo paskelbti jas antitarybinėmis organizacijomis, bet dabar, įsitikinę, kad pagal naująjį Bažnytinės teisės kodeksą jos turi būti sudarytos, nutarė padaryti viską, kad tiek Kunigų tarybos, o ypač Konsultorių kolegijos vyskupijose būtų sudarytos tokios, kad padėtų bedieviams griauti Katalikų Bažnyčią Lietuvoje ir slopinti Tautos dvasinį atgimimą. Ypač grubiai ir atvirai Religijų reikalų tarybos įgaliotinio įstaigos pagalba bedieviai kišosi į Vilniaus arkivyskupijos ir Panevėžio vyskupijos Konsultorių kolegijų sudarymą, kurios, esant reikalui, turi teisę rinkti naują valdytoją.

    Apaštalų Sostas pasmerkė bedievių mėginimus suskaldyti Nikaragvos bažnyčią. Tą patį jau seniai bedieviai bando ir Lietuvoje — Bažnyčią išdavusius dvasiškius visokiais būdais stengiasi prastumti į bažnytinės hierarchijos vadovaujančius postus. Beveik tik tokiems dvasininkams valdžia leidžia oficialiai informuoti Vatikaną.

    Šiandien valdžiai parsidavusių kunigų dar mažuma, todėl saugumas deda didžiules pastangas, kad ateityje parsidavėliai sudarytų daugumą. Tuo tikslu šiais metais buvo labai suintensyvintas jaunuolių, stojančių į Kauno
Kunigų seminariją, verbavimas saugumo bendradarbiais. Saugumiečiai, kaip įprasta, gąsdino beveik kiekvieną stojantį, kad, jei raštiškai nepasižadės būti saugumo agentu, tai Seminariją matys kaip savo ausis. Jie vaikinus šantažuodavo, tvirtindami, kad didelė dalis kandidatų jau pasirašė. Kaip gaila tų jaunuolių, kurie, nepasitarę su gerais kunigais „gelbsti" savo pašaukimą, pasukdami slidžiu ir sunkiu išdavystės keliu.

    Labai liūdna, kad šiais metais į šį kandidatų luošinimo darbą buvo įjungti kai kas ir iš Seminarijos vadovybės. Vieną jaunuolį, kurio nepajėgė palaužti saugumiečių represijos, kai kas iš Seminarijos vadovybės mėgino apkaltinti prasimanytais nusikaltimais prieš bažnytinę vyriausybę, o vėliau patys saugumiečiai jaunuoliui pripažino, kad ne Seminarija, bet jie trukdo jam įstoti.
Stojančiųjų į Seminariją verbavimo darbą saugumiečiams sunkina pogrindinės Neakivaizdinės Seminarijos egzistavimas, todėl šiais metais mėginama ją baigusius kunigus priversti „savanoriškai" paduoti pareiškimus į Kauno Kunigų seminarijos pirmą kursą. Tuo mėginama nušauti du zuikius: suparalyžuoti valdžios nesukontroliuojamą kunigų neakivaizdininkų veiklą (nors penkiems metams izoliuoti juos nuo tikinčios liaudies) ir įbauginti tuos kandidatus į Seminariją, kurie nepasiduoda saugumiečių šantažui ir pasirenka neakivaizdininko kelią. Kai kas iš dvasiškijos bando bedievių pastangose „legalizuoti" kunigus neakivaizdininkus matyti gerą jų valią, tačiau siūlomas legalizavimo būdas yra klastingas. „Laisvanoriškai" padavus pareiškimus, dar negarantuota, kad bedieviai visus leis priimti į Seminariją. Vėl įsikiš saugumas, mėgins verbuoti, šantažuoti ir gąsdinti. „Užsispyrusių" tikriausiai vėl nepraleis. Kol kandidatų priėmimas į Seminariją yra valdiškų bedievių rankose, tol Bažnyčiai Lietuvoje, gelbstint pašaukimus, būtina pasinaudoti 235 can. II d. teikiama galimybe ruošti jaunuolius kunigystei ir už Kunigų seminarijos sienų.

    Dar daugiau, kadangi visos pastangos iš esmės pagerinti Kunigų seminarijos dėstytojų sąstatą bedievių valdžios
sužlugdomos ir net bandoma pravesti į Seminariją dėstytojais kunigus, šokiruojančius savo „ultra keistomis" pažiūromis. Neakivaizdinė Seminarija ateityje gali tapti vieninteliu būdu paruošti Lietuvos Katalikų Bažnyčiai gerus, bedieviams neparsidavusius kunigus.

    Kova su bedievių klasta labai sunki. Šviesiausi mūsų kunigijos vadai — A. Svarinskas ir S. Tamkevičius — kalėjimuose, nemažai dorų kunigų, bedievių valdžios įbauginti, nedrįsta viešai protestuoti bedievių kėslus.

    Prašom Aukščiausiąjį, kad neapleistų Bažnyčios mūsų Tėvynėje, kad pažadintų naujų drąsuolių ginti Kristaus ir Bažnyčios teises. Tvirtai tikime, kad ir mūsų dienų sunkus kryžius, slegiantis Lietuvos Katalikų Bažnyčią, žada Prisikėlimą.

VILNIAUS ARKIVYSKUPIJOS KUNIGAI SVEIKINA
SAVO VYSKUPĄ - TREMTINĮ JULIJONĄ
STEPONAVIČIŲ

(Vilniaus arkivyskupijos kunigai sveikina tremtinį vyskupą Julijoną Steponavičių jo konsekracijos 29 metų proga):
    Vilniaus arkivyskupijos kunigai pasiuntė J. E. Vyskupui J. Steponavičiui jo vyskupystės 29 metų sukakčiai pagerbti tokio turinio sveikinimą:

    Sveikiname Jūsų Ekscelenciją Jūsų Konsekracijos 29-jų metinių proga ir dėkojame Aukščiausiajam bei Apaštalų Sostui už šią Jums ir mūsų Arkivyskupijai suteiktą brangią dovaną. Esame dėkingi Jums, Brangusis Ekscelencija, už pasiaukojantį rūpestį mūsų krašto Bažnyčios gerove ir linkime dar ilgus metus, laiminant Dievui, darbuotis jos labui.

1984 m. rugpjūtis-rugsėjis.
Pasirašė Vilniaus Arkivyskupijos kunigai:
1. Aškelovičius Josifas
        4. Baltušis Juozas
2. Aliulis Vaclovas
              5. Baužys Danielius
3. Andriuškevičius Antanas    6. Blaževičius Genrikas
7. Blažys Romualdas
8. Bronickis Vytautas
9. Charukevič Janas
10. Čeponis Aldas
11. Černiauskas Ričardas
12. Daunoras Petras
13. Dilys Antanas
14. Dziekan Antonis
15. Filipčik Antonas
16. Gailius Kazimieras
17. Gajauskas Konstantinas
18. Jakutis Ignas
19. Jankus Pijus
20. Jaskelevičius Vytautas
21. Jaura Bronislovas
22. Juodagalvis Juozas
23. Jurkovlianec Pavelas
24. Kakarieka Stanislovas
25. Kardelis Jonas
26. Kazlauskas Algis
27. Keina Algimantas
28. Kindurys Kazimieras
29. Končius Aleksas
30. Kondrusevič Tadeušas
31. Kučinskas Povilas
32. Kukta Jonas
33. Kulak Kazimieras
34. Kulvietis Edmundas
35. Kvietkovski Juzefas
36. Lauriūnas Jonas
37. Lidys Stasys
38. Malachovski Silvestras
39. Markevičius Stasys
40. Meilus Kazys
41. Merkys Alfonsas
42. Molis Konstantinas
43. Novicki Vladislavas
44. Obremski Juzefas
45. Paberžis Ignas
46. Pakalka Nikodemas
47. Paulionis Edmundas
48. Patiejūnas Zenonas
49. Petravičius Mykolas
50. Petronis Alfonsas
51. Poškus Juozas
52. Pranka Juozas
53. Puidokas Juozas
54. Puidokas Stasys
55. Pūkas Vytautas
56. Pukėnas Kazimieras
57. Purlys Petras
58. Radomskis Lukijanas
59. Rūkas Vytautas
60. Sakavičius Bronius
61. Saulius Justinas
62. Savickas Leonas
63. Savickas Marijonas
64. Simonaitis Antanas
65. Stonys Martynas
66. slėnys Jordanas
67. Taraškevičius Česlovas
68. Tarvydas Petras
69. Trusevič Adolfas
70. Tunaitis Juozas
71. Tunaitis Steponas
72. Ulickas Albertas
73. Urbonas Juozas
74. Vaičionis Kazimieras
75. Vaitonis Jonas
76. Valančiauskas Domas
77. Valatka Antanas
78. Valeikis Kazimieras
79. Valiukonis Donatas
80. Vasiliauskas Kazimieras
81. Velymadaski Vladislavas
82. Verikas Vaclovas
83. Vertas Juozas
84. Zamen Antonis
85. Zemėnas Kazimieras
86. Čeponis Medardas
87. Žemaitis Mykolas
88. Budrevičius Juozas
89. Matulionis Jonas (gyvenantis Vilniuje)
90. Boruta Jonas (gyvenantis Vilniuje)
Pasirašė svečias iš Baltarusijos: kun. S. Kuczynski, Prael. Mon. S.S.)
Nerasti:
1. A. Kaškevič
2. Norkūnas Juozas
3. Tamulaitis Alfonsas
Atsisakė pasirašyti:
1. Morkūnas Jonas
2. Vaičekonis Pranciškus
3. Deksnys Jonas
4. Kanišauskas Alfredas
5. Grigaitis Jonas
6. Jaura Nikodemas
7. Valiukėnas Stanislovas

    Prierašas: Kalvarijų dekanato kunigai sveikina vysk. J. Steponavičių.
Kalvarijų dekanato kunigai, susirinkę IX.3. į rekolekcijas Sudervėje, vadovaujant kun. Adolfui Trusevičiui, sveikina Jus, reiškia pagarbą ir sūnišką paklusnumą."
Pasirašė visi Kalvarijų dekanato kunigai.

DĖKOJAME!

(Lietuvos kunigai ir tikintieji dėkoja Prancūzijos vyskupams ir Christian Solidarity International organizacijai — ginantiems kalinamus kunigus — A. Svarinską ir S. Tamkevičių):
    Prancūzijos vyskupai ir Christian Solidarity International organizacijai, ginančiai kalinamus kunigus — A.
Svarinską ir S. Tamkevičių.

    Lietuvos kunigai ir tikinčioji liaudis, sužinojusi per Vatikano radiją apie savo tikėjimo brolių paramą, ginant mūsų krašto uoliuosius kunigus-kalinius, reiškia nuoširdžiausią padėką už solidarumą ir mūsų vargų supratimą. Tai yra ne vien konkreti pagalba nuteistiesiems kunigams, bet taip pat didelė moralinė parama ir visai kovojančiai Bažnyčiai Lietuvoje.

    Lietuvos vyskupai taip pat norėjo parašyti protestą dėl kunigų teismo, tačiau RRT įgaliotinis telefonu pradėjo kai kuriuos vyskupus gąsdinti, ir raštas nebuvo paruoštas.

ŠV. KAZIMIERO JUBILIEJAUS ATGARSIAI


(Katalikų Kalendoriaus-Žinyno vyriausias redaktorius, pasirodo, yra didžiausias tikinčiųjų engėjas — P. Anilionis):
    Šio eilėraščio RRT įgaliotinis P. Anilionis neleido įdėti į 1984 m. Katalikų kalendorių žinyną, mat, eilėraštis parašytas kunigo neakivaizdininko Jono Matulionio:
Šventasis Kazimierai,


    Rankas tiesiu į Tavo šventą karstą,
    Ten rymantį Antakalnio tyloj,
    Kur niekad grožio pilnatis nevargsta
    Ir skęsta visata dangaus maldoj.

    Gyvybės šiluma, žodžiu sultingu,
    Taurios minties takais brendu . . .
    Keliu Tavos jaunystės išganingu —
    Ir gėrio šventą tiesą surandu.

    Iš mūsų Vilniaus, Aušros Vartų miesto,
    Maldos tyloj dangaus skliautais skridai,
    Nešei Aukščiausiajam jaunystės žiedą
    Ir ten garbės vainiką suradai.
    Maldų gėles po Tavo kojom pabarstom
    Ir garbinam Tave šventų minioj . . .
    Rankas tiesiu prie Tavo švento karsto,
    Su prašymais — maldavimų tyloj.

*     *     *

(Šv. Kazimiero jubiliejaus atlaidus išniekino šv. Petro ir Povilo bažnyčios Vilniuje klebonas ir Kauno Kunigų Seminarijos prof. kun. P. Vaičekonis. — Jam administruoti pavestoje bažnyčioje yra prisiglaudę ir šv. Kazimiero žemiškieji palaikai):

    Po 1984 m. kovo 3 d. šv. Kazimiero iškilmių, kurias saugumas įvairiausiais būdais stengėsi sumenkinti ar bent sujaukti šventišką nuotaiką, iki jubiliejaus pabaigos tikintieji taip ir nebuvo gausiai susirinkę prie šv. Kazimiero karsto. Didžiuosiuose miestuose niekas oficialiai neorganizavo maldininkų kelionių aplankyti šv. Petro ir Povilo bažnyčioje esančių šv. Kazimiero relikvijų. į Vilnių atvykdavo tik mažais būreliais susiorganizavę ar uolių klebonų paraginti tikintieji. Visą laiką tvyrojo netikrumo atmosfera, baimė ką nors daugiau organizuoti, kad nereikėtų kam nukentėti. Kiek daugiau maldininkų susirinko per šv. Petro ir Povilo atlaidus, tačiau dideliam visų nustebimui per pamokslą Turgelių parapijos klebonas dekanas Kazimieras Vaičionis piktai kalbėjo apie tuos, kurie reikalauja religinės laisvės. „Teisių jiems reikia! Protestus rašo!!! Tegul daugiau meldžiasi! Melstis reikia, o ne parašus rinkti ant visokių protestų . . .", — kalbėjo susirinkusiems kun. dek. K. Vaičionis.

    Tokios pat nuotaikos jautėsi ir per baigiamuosius šv. Kazimiero jubiliejaus atlaidus. Pamokslininkai stropiai atrinkti, kad kartais nepasakytų kokio nors drąsesnio dabartinius Lietuvos Bažnyčios sunkumus liečiančio žodžio. Visą oktavą, išskyrus Sumos pamaldas, šv. Mišias laikė dažniausiai vietiniai kunigai. Atlaidų proga prieiti išpažinties — problema: klausyklose sėdi vos keli kunigai, o
kartais — vos vienas ar du. Silpnesnės sveikatos tikintieji nė nebando stoti į eilę.

    Visi žino, kad klebonas savo bažnyčioje yra šeimininkas ir be jo sutikimo niekas neturi teisės joje daryti savo tvarkos, tačiau, esant ypatingoms sąlygoms, uolūs Lietuvos kunigai, nenorėdami pakenkti, padaryti nemalonumų klebonams, prabyla iš sakyklos, sąmoningai neprašę vietos klebono leidimo. Jei prašysi kleboną leidimo, jam bus nepatogu neleisti; jei klebonas leis, — tuomet didelė atsakomybės dalis už pasakytą pamokslą grius ant jo pečių. O kalbėti reikia! Daugelis tikinčiųjų dėl informacijos stokos nesiorientuoja paprasčiausiuose klausimuose. Be to, inteligentai, mokslo jaunimas, norintis įsigyti specialybę, viešai eidami į bažnyčią, ypatingai dalyvaudami procesijose ar chore, rizikuoja savo tarnybą ar užsitraukti valdžios nemalonę. Beveik visi mokiniai, patarnaujantys bažnyčiose, yra nuolatos persekiojami, niekinami ir gąsdinami mokyklose. Jiems ypač reikia padrąsinančio žodžio ir pavyzdžio ir jo laukia pirmiausia iš kunigų.

    Per šv. Kazimiero jubiliejaus užbaigos atlaidus, rugpjūčio 30 d., po vakarinių šv. Mišių, į sakyklą įlipo Pociūnėlių klebonas kun. Antanas Jokubauskas. Vos tik pamokslininkas pradėjo kalbėti, iš zakristijos išėjo bažnyčios klebonas, Kauno Kunigų seminarijos dėstytojas doc. Pranciškus Vaičekonis ir pradėjo šaukti, rodydamas mostais, kad grotų vargonai, o žmonės išsiskirstytų. Tačiau žmonės nejudėjo ir vargonai tylėjo. Pamokslininkas ramiai kalbėjo toliau. Klebonas, praradęs lygsvarą, puolėsi prie mikrofono, esančio presbiterijoje, bet vienas vyras iš minios jį sulaikė ir taktiškai paprašė netrukdyti pamokslo. Pamatęs, kad žmonės nesiskirsto ir kunigas kalba toliau, dr. P. Vaičekonis pradėjo plūsti kun. A. Jokubauską: „Tikintieji, jo neklausykite! Jis chuliganas, jis netikras kunigas! Aš jo nepažįstu. Bažnyčioje ne vieta mitingams! . . ." Staiga viena po kitos pradėjo gesti šviesos. Bažnyčioje pasidarė prieblanda. Kai kun. A. Jokubauskas pradėjo kalbėti apie kunigus kalinius, klebonas pasiuntė du vyrus su kamžomis išvesti pamokslininką iš sakyklos. Vos vyrai su kamžomis pradėjo
lipti į sakyklą, kažkas iš minios, skubiai pašokęs, sulaikė vieną iš patarnautojų, tačiau pirmasis jau buvo prie pamokslininko ir jį palietė. Kun. A. Jokubauskas persižegnojo ir pasisuko lipti žemyn. Tuo momentu klebonas puolė į minią, norėdamas prasibrauti prie sakyklos. Tikintieji pradžioje atsitraukė ir padarė taką, bet staiga minia siūbtelėjo pirmyn ir nubloškė įsikarščiavusį kleboną į presbiteriją. Kun. A. Jokubauskui einant iš sakyklos, bažnyčia pradėjo ploti. Lietuvoje bažnyčiose nėra papročio ploti, tačiau, nesant kitos galimybės išreikšti savo pritarimo pamokslininkui, tikintieji, nepaisydami tradicijų, taip audringai plojo, jog nebuvo girdėti net garsiai minią ir pamokslininką barančio klebono. Kai tik plojimai pritilo, klebonas dar garsiau koneveikė tikinčiuosius ir pamokslininką. Žmonės, norėdami užgožti kleboną, vėl pradėjo ploti. Ir taip pamainomis. Matydami, kad klebonas nesiliaus baręsis, minia pradėjo giedoti „Marija, Marija". Vaizdas buvo labai liūdnas ir šiurpus. Lengviau būtų žiūrėti, jei milicininkas ar koks valdžios pareigūnas tampytų ar muštų kunigą nei dabar . . . Rytojaus dieną, vakare, prieš šv. Mišias per skelbimus, klebonas kun. P. Vaičekonis prisiminė vakarykštį įvykį, jis vėl kalbėjo, kad politikuoti, mitingus daryti bažnyčioje ne vieta, nors kun. A. Jokubauskas savo pamoksle jokios politikos nelietė. Jis kalbėjo apie šių dienų Bažnyčios aktualijas mūsų krašte. Per šv. Mišias pamokslą sakė Turgelių parapijos klebonas kun. dek. K. Vaičionis. Pradžioje gražiai pakalbėjęs apie šv. Kazmierą, palietė ir šių dienų aktualijas. Pamokslininkas dideliam tikinčiųjų nustebimui su pasigėrėjimu kalbėjo apie tai, kad „esam įjungti į didžiąją Tarybų Sąjungą", kad „su broliais rusais reikia sugyventi", kad „yra vilties, jog vienoje Vilniaus bažnyčių bus įvestos pamaldos rusų kalba, o „esminis šv. Kazimiero valdymo bruožas Lietuvoje — didelis susirūpinimas rusų katekizacija. „Susidarė įspūdis, lyg pamokslo pagrindinis tikslas būtų buvęs įrodyti, kad lietuvių tauta nuo amžių su „broliais rusais" geriausi draugai. Tikinčiųjų nuotaika — kaip mitinge: vieni nusišaipo, kiti susigūžta, treti — nežino ką ir galvoti.
    Paskutinę atlaidų dieną vėl siurprizas. Prieš Sumą klebonas P. Vaičekonis paprašė tikinčiuosius išeiti į šventorių sutikti atvykstančius vyskupus. Žmonės išsirikiavo prie šventoriaus didžiųjų vartų ir net už šventoriaus, iki gatvės, ir laukė svečių. Ilgokai palaukus, staiga maldininkai išgirdo, kad bažnyčioje jau prasidėjo pamaldos. Pasirodo, kad vyskupai, įėję pro šalutinius vartelius, suėjo į bažnyčią per zakristiją. Laukusieji prie didžiųjų vartų pasijuto apgauti. Kad vyskupai prieš lietuviškas pamaldas įeitų į bažnyčią per šonines duris, toks nurodymas, kiek yra žinoma, buvo duotas pamaldas stebėjusių saugumiečių. Mat, jie baiminosi, kad susirinkę žmonės nepasveikintų Vilniaus arkivyskupijos Apaštalinio Administratoriaus Vyskupo Julijono Steponavičiaus.

    Per lenkiškas pamaldas vyskupams į bažnyčią jau buvo leista įeiti per centrines duris. Klebonas kun. P. Vaičekonis, patenkindamas saugumiečių pageidavimą, pamaldų pradžioje pristatęs atvykusius vyskupus, vyskupijų valdytojus, šv. Kazimiero jubiliejaus komisijos narius, po jų visų, paskutinėje vietoje, paminėjo vysk. J. Steponavičių, net nepaminint, kad jis Vilniaus Arkivyskupijos Apaštalinis Administratorius, nors kitų vyskupų einamos pareigos buvo iškilmingai skelbiamos. Kol lauke tikintieji laukė pasirodant vyskupų, į bažnyčią prisirinko dar daugiau žmonių ir stovėjusieji prie vartų į bažnyčią jau nebepateko. Prasidėjus pamokslui, kurį sakė J. E. vysk. A. Vaičius, garsiakalbis prie didžiųjų durų, kur buvo daug tikinčiųjų, nuolatos gedo. Tikintieji klausinėjo vieni kitų: „Ar pastovų garsiakalbių gedimą iškilmėse ir toliau laikyti atsitiktinumu?!"

    Rugpjūčio 25 d. šeštadienį prie šv. Kazimiero karsto bandė bendrai pasimelsti iš Marijampolės atvykęs jaunimas. Saugumiečiai „lipo ant kulnų", nesivaržė jaunimą nusekti net į zakristiją. Taip bažnyčioje ir neatsirado nė kelių minučių laisvo laiko bendrai jaunimo maldai. Iki vakarinių pamaldų intensyviai buvo tuokiamos jaunavedžių poros, o po vakarinių šv. Mišių, vos tik jaunimui pradėjus giedoti, nuo vargonų pasigirdo choro repetuojamas „Tu es sacer-
dos" nors maldininkai dar meldėsi bažnyčioje ir rytojaus dienai vyskupų sutikimui ruoštos giesmės kaip ir nereikėjo, kadangi vyskupai į bažnyčią atėjo privačiai, pro šalutines duris.

*     *     *

Vilniaus arkivyskupijos Apaštaliniam Administratoriui
    J. E. vyskupui J. Steponavičiui
Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos
    Apaštaliniam Administratoriui J. E. vyskupui L. Poviloniui
Kaišiadorių vyskupijos Apaštaliniam Administratoriui
    J. E. vyskupui V. Sladkevičiui
Telšių vyskupijos Apaštaliniam Administratoriui
    J. E. vyskupui A. Vaičiui
Panevėžio vyskupijos Apaštaliniam Administratoriui
    dr. prel. K. Dulksiniui
    dr. kunigui P. Vaičekoniui

(Težino visi Lietuvos vyskupai ir vyskupijų valdytojai, kokiam klebonui ir būsimųjų kunigų auklėtojui pavesta administruoti bažnyčią, kurioje padėtas šventojo Lietuvos Globėjo karstas):

Skandalingo incidento, įvykusio šv. Kazimiero jubiliejinių
atlaidų metu,
a p r a š y m a s
    „Šventojo Kazimiero šventumas nenutildomas . . .", — dažnai buvo kartojama ši mintis Jubiliejinių mūsų Tautos Globėjo šv. Kazimiero atlaidų pamoksluose, kurie vienas po kito žadino meilę Dievui: uolumą, liudijant Kristaus Tiesą, pagarbą ir dėkingumą Dievo Malonei už šventąjį Karalaitį — mūsų dvasinės jėgos šaltinį, iš kurio nenustos Lietuva sėmusi sau gyvybinių syvų, kol bus gyvas nors vienas lietuvis, trokštąs likti ištikimas Kūrėjo Valiai.

    Entuziazmas kilo iš vilniečių ir svečių dvasios. Tai liudija

gausus tikinčiųjų dalyvavimas šv. Mišių Aukoj tiek Sumos, tiek ir vakarinių pamaldų metu ištisą savaitę, skaitlingas jų vienijimasis su Eucharistiniu Jėzumi.

    Tai gražus tikėjimo praktikos liudijimas, jog net vienas bedievis buvo priverstas pripažinti: o visgi mūsų krašte dar labai gyva religija.

    Taip. Dieviškų idealų ugnis, nors ir kaip organizuotai gesinama, bet dar liepsnoja tikinčios liaudies krūtinėje, į kurią nemažai dvasinio skausmo ir abejonių kartumo įliejo rugpjūčio 23 d. (ketvirtadienio) vakarinių pamaldų (jų pradžia 20 vai.) įvykiai. Jei organizuojasi kova prieš Dievą ir religiją, — lemiamas vaidmuo, išliekant tikinčiais, tenka vienybei. Vienybėje — jėga. Tai sena istorijos patvirtinta tiesa. Vienybės idėja buvo dažnai keliama ir šių atlaidų metu, meldžiama jos šv. Mišių bendruomeninėje maldoje. O štai minėtą dieną įvyko tai, kas liudija nebuvimą tos gyvybiškai mums būtinos vienybės. Baigiantis šv. Mišioms, tikintieji pamatė sakykloje kunigą: nejaugi bus dar antras pamokslas? Taip. Kunigas persižegnoja ir pradeda kalbėti. Bet kas tai?! Pirmas žodis ir išsijungia garsiakalbiai. Nuo altoriaus pasigirdo balsas: „chuliganas! Apsišaukėlis! Nutilk! Kas tavęs prašė?!"

    Daktaras kun. P. Vaičekonis metėsi į minią: „Skirstykitės! Ko čia klausot?! Namo eikit! Aš jo nepažįstu!" Kunigas stumia žmones iš bažnyčios. Daktaro kunigo elgesys daugeliui atrodė viršijąs mandagumo taisykles. Sakosi — nepažįstąs. Keista?! Minioje girdėjosi šnabždesys: „Tai kunigas A. Jokubauskas." Minia atpažino, o kunigas — Kunigų seminarijos profesorius — ne. O privalėjo atpažinti, nes kun. A. Jokubauskas (pagal „Katalikų kalendorių žinyną", 1982 m.) gavo kunigystės šventimus 1954 metais, o kun. P. Vaičekonis — 1952 metais. Taigi, juos sieja bent pora metų, bendrai praleistų Seminarijoje.

    Pamokslininkas tęsė toliau. Klebonas gi sugrįžo į zakristiją, o minia — į entuziastingą tylą, kurią perskrodė du vienas po kito seką skambučiai vargonininkui. Gal buvo norima, jog užgrotų vargonais? Pradėjo skabinti varpeliais prie altoriaus. Po presbiteriją šurmuliavo vyrai baltomis
kamžomis. Kažkokia panika . . . Pamokslas tęsiamas. Pamažu vienas po kito užgesina šviestuvus, kol galop bažnyčioje tampa visiškai tamsu, o minia, išreikšdama savo pasipiktinimą, aiktelėjo: „uuuch!" Tamsa nesutrukdė tęsti pamokslą. Minia su dar didesniu dėmesiu klausėsi jo: niekas net nebandė išeiti iš bažnyčios, išskyrus tuos pirmuosius, kurie, pastumti klebono, išėjo pradžioje pamokslo. Tokių gi buvo tik keletas, o apypilnė bažnyčia klausėsi . . .

    Tamsa padėjo vienam iš patarnautojų užlipti į sakyklą. Prieblandoje matėsi, kaip anas vyras uždėjo ranką ant kun. A. Jokubausko peties. Kunigas, pasakęs „Amen", persižegnojo ir buvo išvestas iš sakyklos. Minia pradėjo karštai ploti. Staiga vėl sušvito „žirandėliai". Vėl į minią iš zakristijos puolė kun. P. Vaičekonis, bandydamas nutildyti plojančius. Bet minios pirmosios eilės taip pastūmė kleboną, kad šis atsidūrė vos ne presbiterijos vidury. Visa laimė, jog vienas iš patarnautojų suskubo uždaryti Dievo Stalo vartelius, — kažin ar įaudrinta minia nebūtų siūbtelėjusi gilyn. Klebonas tuoj pat puolė prie mikrofono (jau veikiančio!!!): „Nemitinguokite! Mitingus kelti eikit į gatvę, aikštes! Čia bažnyčia! Švenčiausias! Netrukdykite melstis žmonėms!" (. . .) Klebonui nutilus, minia lyg ir apsiramino. Tačiau kun. P. Vaičekonis, pasinaudodamas tyla, tais pačiais ir panašiais žodžiais bandė vėl gėdinti minią dėl spontaniškai prasiveržusio plojimo ir ovacijų: „Valio!", „Dievas!" ir kitokių. Minia nesileido sugėdinama. Priešingai, ji atnaujintais plojimais ir dar stipresnėmis ovacijomis privertė nutilti kleboną, „vienybės" vardan, bandžiusį nutildyti pamokslininką. Po nesėkmės kunigas klebonas sugrįžo į zakristiją. Minia pamažu rimo ir girdėjosi tik nepasitenkinimo šurmulys. Pasigirdo aukšta gaida intonuota: „Marija, Marija . . . palengvink vergiją! . . .'" Melodija tikrai skausmingai liejosi, atsimušdama į barokinius skliautus. O išeinantį iš bažnyčios kun. A. Jokubauską daugelis iš minios sveikino, paspausdami nuoširdumo ir solidarumo vardan ranką: „Stiprybės, kunige!" Tikinčiųjų akyse žibėjo ašaros . . . Abejingų ir nesupratusių buvo tik vienetai . . .
    Kodėl iškilo reikalas nutildyti kun. A. Jokubauską? Ką jis pasakė? Skelbė netiesą? Toli gražu, — ne! Minia taip karštai ir nuoširdžiai galėjo pasveikinti tik drąsų tiesos žodį!!! O jis buvo toks (pateikiame santrauką):

    Šv. Kazimiero asmenybės šventumas nė trupučio nenublanko per penketą šimtmečių. Tai liudija jūsų gausus susirinkimo nuoširdumas, nors bedievybė pačiais organizuočiausiais būdais griauna ir naikina Katalikų Bažnyčią Lietuvoje. Mes meldžiamės už pašaukimus kunigystėn, nes jau apie 130 parapijų be kunigų! Gal pašaukimų nėra? Netiesa — pašaukimų yra! Bet bedieviai neleidžia visiems norintiems jaunuoliams įstoti į Seminariją!" (su šiais žodžiais buvo užgesintas didysis šviestuvas!) Kunigas toliau kvietė neapkęsti nuodėmės, blogio savo gyvenime. Drąsino, jog kokia tik besiaustų nuodėmės tamsa, Dievas laimės, mes nugalėsime. Tvirtino, jog tikintiesiems nevalia bijoti aukos, net mirties, jei to pareikalauja ištikimybė Bažnyčiai ir Dievui. Iš tiesų, ko verta idėja, jei už ją nesutinkama aukotis, mirti? Paminėjo tuos, kurie jau eina aukos keliu: kunigus kalinius — Alfonsą Svarinską ir Sigitą Tamkevičių. (Čia buvo užgesinti iki šiol degę kiti šviestuvai, o pamokslininkas išvestas).

    Gal galima šiems žodžiams primesti politiką? Taip, tai — politika, bet Kristaus, Bažnyčios, Dievo ir tiktai Jo!!! Kunigų paruošimas priklauso tik Bažnyčios vyresnybei, o ne civilinei valdžiai! Bedieviai rafinotiškiausia klasta ir melu atvirai griauna Bažnyčią mūsų širdyse, — tai tik bailiai ir naivūs gali nepastebėti! Neapkęsti velnio darbų, nuodėmės — kataliko pašaukimas! — šv. Karalaičio Kazimiero — gyvenimo šūkis! Vienybės su kenčiančiaisiais (ne kitaip pasielgė ir šv. Tėvas, šiomis dienomis taip jautriai prisimindamas Lietuvą) — tai artimo meilės pareiga. Aplankyti kalinį — geras darbas. Kalinius lankome nuolatine malda ir dažnu jų garbingos aukos prisiminimu. Kitokių galimybių neturime . . .

    O štai rugpjūčio 24 dienos vakarinių pamaldų metu kalbėjęs kun. K. Vaičionis teigė, jog tai, kad Lietuva priimta į
Tarybų Sąjungos sudėtį, yra Dievo palaima. Ar čia ne politika?!

    Taigi, esame apverktinoje padėtyje. Mus ragina melstis už vienybę, bet po kokia vėliava vienytis: Kristaus Tiesos ar bedieviškos politikos? Mes trokštame ir viską darome, dažnai daug rizikuojame, kad mūsų gyvenimas būtų tik po Kristaus vėliava!

    P.S. š.m. birželio 29 dieną, šventųjų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje atlaidų metu, kun. K. Vaičionis įrodinėjo pamoksle, jog nereikia jokių pareiškimų, jokių parašų rinkimo, tai tik pakenkia Katalikų Bažnyčiai. Taigi, šiuo atveju tik konstatuojame šį aukščiau minėtą skaudų faktą (tylėti negalime, jaučiame sąžinės balsą, suprantame, jog tylėdami, padarytume nusikaltimą), nerinkdami parašų, nors galėtumėm. Leiskite išreikšti keletą pasiūlymų. Pageidautumėm panašių atlaidų metu daugiau kunigų klausyklose, ypač vakarinių pamaldų metu ir prieš jas. Kitaip susidaro didelės eilės, tai trukdo tikinčiuosius, kurių dauguma atideda sakramentus ateičiai. Kam reikalingi atlaidai, jei žmonės negali pasinaudoti Dievo malone pilnai? Kunigai ateidavo į klausyklas 10-15 minučių prieš šv. Mišias, bet dažniausiai, — prasidėjus šv. Mišioms. Atleiskite, bet tai keista ir kelia nusistebėjimą: garsintuvai sutrinka kaip tik iškilmių metu (pvz., kovo 3 d.) arba visiškai pasilieka neįjungti — arčiau durų (rugpjūčio 26 d.). Tokiu atveju šventoriuje esantys negalėjo išgirsti pamokslo. Prisimintina ir tai, jog šventoriuje, gatvėje stovėjo didesnė dalis atlaidų dalyvių.

    Vilniaus tikintieji, dalyvavę šv. Kazimiero Jubiliejinių atlaidų rugpjūčio 23 dienos vakarinėse pamaldose.

    1984 m. rugpjūčio 27 diena.

    Minint šv. Kazimiero 500 metų mirties jubiliejų, Lietuvoje į Esperantų kalbą išversta vyskupo K. Paltaroko monografija „Karalaitis šv. Kazimieras", o į estų — istoriko Simo Sužiedėlio veikalas „Karalaitis Kazimieras".

    Abu vertimai atspausdinti rašomąja mašinėle.
KUNIGŲ - ALFONSO SVARINSKO IR SIGITO
TAMKEVIČIAUS — PAMOKSLAI, ĮTRAUKTI Į
KALTINAMĄJĄ MEDŽIAGĄ

(Šis kun. A. Svarinsko pamokslas palietė jautrią Lietuvos ateistų nusikaltimų pertemptą stygą):
    Kunigo A. Svarinsko pamokslas, pasakytas Šiluvoje:

    „Garbė Tau, Viešpatie, už amžinąjį taką nuo žemės dulkių lig dangaus žvaigždžių, garbė už saulę, kur kas rytą teka, ir už didybę mūs mažų širdžių..."

    Broliai ir seserys Kristuje, manau, kad šie poeto Bernardo Brazdžionio žodžiai geriausiai išreiškia mūsų nuotaikas, atvykus į Šiluvą. Per šias aštuonias dienas visa Lietuva plaukia į Šiluvą, Šiluvos garsas jau peržengė Lietuvos ribas. Tikintieji iš Kazachstano, Latvijos, Estijos, Gudijos vyksta pas Šiluvos Mariją, ir neveltui. Prievarta į Šiluvą juos niekas nevaro, ir jei žmonės vyksta, reiškia jie jaučia dvasinę naudą ir gauna daug malonių, šiandien į Šiluvą atvyko daug kunigų, vyskupas, kurį greitai sutiksime, minia tikinčiųjų. Prie Marijos kojų mes atnešėme Lietuvos Katalikų Bažnyčios vargus, skundus ir negalią; mes susirinkome čia ne kapituliuoti, ne verkti, bet priešingai — prašyti, kad Šiluvos Marija palaimintų mūsų darbą ir, sustiprėjus dvasia, grįžti į didžią kovą už Dievo Bažnyčios ir tikėjimo teises mūsų krašte. Tikiuos, kad visi
— kunigai ir tikintieji — drauge su šv. Bernardu kreipsimės: „O maloningoji Mergele Marija, per amžius nėra girdėta, kad kas būtų į Tave kreipęsis ir likęs neišklausytas." Taigi, turėkime viltį, kad Marija ir mus išklausys, supras, kiekvieną mūsų rūpestį užtars pas savo Sūnų ir padės. Žvelgdami į 600 metų Lietuvos Katalikų Bažnyčios istoriją, matome, kad Bažnyčios kelias mūsų Tėvynėje nebuvo lygus, jame buvo ir skaudžių, didelių sunkumų. Vienas iš jų
— reformacijos prievarta, kai kunigai, anksčiau užsikrėtę reformacija, bandė prievarta ją brukti ir mūsų liaudžiai, ir tik Šiluvos stebuklas, Šiluvos Marija išgelbėjo Lietuvą nuo reformacijos.   Panašius   didelius   sunkumus   Bažnyčia
pergyvena ir dabar, nuo pokario metų, kai taip vadinama valdiška bedievybė prievarta stengiasi sunaikinti Bažnyčią ir tikėjimą mūsų krašte. Daug kas šia linkme jau yra padaryta: daugybė bažnyčių paversta sandėliais, nupjauti kryžiai, iš daug žmonių, ypatingai jaunimo, išplėštas tikėjimas, bet ačiū Dievui, kad dar ne viską bedieviai pajėgė padaryti — tauta dar gyva ir ji atgis naujam, šviesesniam gyvenimui. Šio atgimimo paskatinti, ryžkimės tolimesnei dvasinei kovai. Pernai, rugpjūčio 14 d., TTGKK parašė atsišaukimą į visus Lietuvos vyskupus, kunigus, geros valios lietuvius, brolius išeivius, Vatikano radiją, prašydamas šiuos metus paskelbti blaivybės metais. Lietuvos Ordinarai, o Telšių vyskupijos valdytojas dar žymiai anksčiau, savo laiškais paskelbė šiuos metus blaivybės metais. Ir štai dabar vyksta įvairios pamaldumo pratybos, susikaupimai, kad galėtume šią misiją geriau apsvarstyti ir sėkmingai vykdyti. Ir manau, kad ateityje metuose vieną kartą, kaip pernai Aušros Vartuose, Kalvarijoje, o dabar Šiluvoje, vyskupijų kunigai suvažiuosime bendrai pasimelsti ir apsvarstyti aktualias problemas. Reikia rinktis, nes mes neturime spaudos, neturime žodžio laisvės, mums beliko viena bažnyčia, ir šią auditoriją mes tinkamai išnaudosime. Jau yra įprasta, kad kiekvieną Žemaičių Kalvarijos ir Šiluvos atlaidų trečiadienį visi Lietuvos kunigai susirenka Marijos šventovėse (. . .) Mes norime ir siekiame, kad šie blaivybės metai nebūtų mums tikslas, nebūtų viena trumpalaikė programa, bet kad būtų pasiruošimas dviems dideliems jubiliejams, kuriuos greitu laiku švęsime, būtent — 1984 m. švęsime 500 m. jubiliejų nuo Tautos Globėjo šv. Kazimiero mirties ir 1987 m. 600 m. nuo krikščionybės įvedimo Lietuvoje. Šv. Kazimiero jubiliejų švęs lenkai, švęs Popiežius, manau, kad ir mes, lietuviai, neatsiliksime. Mūsų Ordinarai jau tarias dėl jubiliejaus programos (. . .).

    Prašėme Lietuvos Ordinarus, kad jie kreiptųsi į tarybinę valdžią, reikalaudami grąžinti išniekintą, paverstą ateizmo muziejumi šv. Kazimiero bažnyčią. 1604 metais, kai Kazmierą paskelbė šventuoju, buvo pradėta šios bažnyčios
statyba, ir už 4 metų šv. Kazimiero jubiliejų mes norime švęsti šv. Kazimiero bažnyčioje. Tikiu, kad Ordinarai mūsų pageidavimus perduos tarybinei valdžiai. Taigi, į Šiluva susirinkome ir pasimelsti, ir pagalvoti, kokiu būdu iki minėtų jubiliejų atnaujinti tautos dvasinį veidą, savo gyvenimą, darbus, mintis ir žodžius — visą Lietuvos vaizdą. Iki to laiko mes norime uždaryti visas karčiamas, norime, kad gatvėse nebūtų šlitinėjančių ir girtų, norime, kad sumažėtų moterų ir vaikų ašarų, vėl skambėtų graži sutartinė, o mūsų broliai surastų kelią į Bažnyčią, ypač tie, kurie dėl baimės, dėl karjeros, „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto . . ." nusigręžė nuo Dievo — amžinos laimės šaltinio, šv. Pauliaus žodžiais, mums reikia: „Visa atnaujinti Kristuje!" šiuos žodžius stenkimės gerai apgalvoti ir praktiškai kiekvienas pritaikyti savo gyvenime. ]ei iki 600 metų krikščionybės įvedimo jubiliejaus sugebėsime tinkamai atsinaujinti, kas žino, gal ir Popiežius pareikš norą atvažiuoti į Lietuvą, gal ir jis galės pabučiuoti mūsų Tėvynės žemę, tik reikia, kad mes to būtume verti prieš Dievą ir Apaštalų Sostą. Norint pakilti, reikia žinoti tuos pavojus, kurie mūsų tyko, mus slegia ir kankina. Pirmasis ir pagrindinis iš jų yra girtuoklystė, kurią mūsų krašte pasėjo bedievybė. Girtuoklystė yra bedievybės pasėka, ir veltui kai kas tvirtina, kad geriama dėl gero gyvenimo lygio. Amerikiečiai geriau gyvena, bet pas juos girtuoklystė penktoji problema, o pas mus — pirmoji. Geria vyrai, geria moterys, geria vaikai, ir baigiama prasigerti, šitais blaivybės metais daugelis parapijų padarė blaivybės ar visiškos abstinencijos įžadus bent metus laiko susilaikyti negerus arba gerti labai saikingai, pvz., 100 gr. alkoholio per vardines, krikštynas, vestuves, ir nedaugiau, ir, svarbiausia, niekieno neraginti, niekieno neversti gerti, ši praktika davė gražių rezultatų, šiandien per Sumą bus taip pat dalinamos kortelės, parvažiavę namo, užsirašykit ant jų savo pavardę, vardą ir kuriam laikui pasižadat laikytis padaryto įžado. Prie progos su minėta kortele prisistatykit vietos klebonui, kad jis žinotų, kiek jo parapijiečių prisidėjo prie blaivybės sąjūdžio (. . .) šiandien savo tarpe mes
neturime vyskupo Valančiaus, tokio autoriteto, kurio klausytų visa tauta, bet mes turime tūkstančius valančiukų, ir jūs visi, čia susirinkę, esate tie mažieji valančiukai, todėl privalote blaivybės ir abstinencijos sąjūdį nešti į mūsų tautą. Siūlyčiau visiems, kas dalyvauja Šiluvos atlaiduose, bent mėnesį laiko neliesti jokio alkoholinio gėrimo, tai bus mūsų pasiryžimo pradžia, graži auka Marijai, dabar neužtenka pusinės aukos, reikia didelės, totalinės, milžiniškos aukos ir norėtųsi tikėti, kad sugebėsime taip aukotis. Mes, kunigai, į jus, čia susirinkusius, žvelgiame su viltimi ir pasitikėjimu, manau, kad jūs suprasite, jog šito reikia Bažnyčiai, reikia Lietuvai, šito reikia ir mūsų gražesniam, geresniam rytojui.

    Antroji liga, kuria neretai sergame — tai baimė. Jeigu prieš karą žmonės bijojo juodos katės savo kieme, tai dabar bijo kaimyno akies, kaimyno ausies, įvairiausių dalykų žmonės bijo, vis bijo ir bijo . . . ir galop nebežino, ko ir bijoti, o visgi jaučia, kad reikia bijoti. Baimė — žmogų žeminantis jausmas. Juo labiau tie, kurie vadovauja Dievo Tautai, kurie stovi Dievo Tautos prieky, neturi turėti baimės. Garbingas tautos kankinys, arkivyskupas Teofilis Matulionis sakė: „Aš kunigui leidžiu prieš pavojus sudrebėti, bet neleidžiu jam bijoti." Taigi, kiekvienas kaip žmogus mes galime prieš sunkumus, pavojus sudrebėti, bet bijoti nereikia. O visgi kažkada paskleista baltųjų meškų baimės manija ir šiandien dar gyva mūsų tarpe. Baltos meškos jau baigia išnykti . . . Imkime pavyzdį iš savo jaunimo. Rugpjūčio 24 d. mūsų jaunimas surengė maldingą eiseną iš Tytuvėnų į Šiluvą. Eisenoje dalyvavo du kunigai ir apie pusantro tūkstančio maldininkų, daugumoje jaunimas. Teko girdėti aukštų tarybinių pareigūnų pasisakymą: „Mūsiškiai apsijuokė . . . Jei žmonės meldžiasi, tai kam tos gaisrinės, kam gi juos filmuot, kodėl nefilmuoja chuliganų, kurių pilna gatvėse . . ." Iš tikrųjų, bedieviai, bijodami maldos, dažnai apsijuokia, pasirodo, jog iš tiesų yra labai bailūs — bijo kryžiaus ženklo, rožančiaus. Matydami tokį jaunimą, mes, suaugusieji, žiūrėkim, kad ateity prieš juos netektų raudonuot: pasirodo, kad jaunimas, auklėtas tarybinėse
mokyklose, pajėgia atskirti kviečius nuo pelų, tiesą nuo melo. Jie drąsiai eina Lietuvos keliais ir neša kryžių, tiesą ir meilę. Mums, senesniems, negalima likti gale, reikia eiti į priekį: ir į sekmadienio šv. Mišias, ir prie stalo, darant kryžiaus ženklą, ir, sutikus kaimyną, pasakyti jam: „Garbė Jėzui Kristui". Taigi, nugalėkime baimę, jei bijosime, jei kaip pelės tupėsime po šluota, kaip katalikai būsime priversti žūti. Prisimena iš Senojo Testamento, kaip Mozė vedė žydų tautą iš Egipto. Keliaujant dykuma, jie pasiilgo svogūnų ir česnakų ir kalbėjo prieš Mozę. Tada Dievas sakė: „Ši tauta neįeis į pažadėtąją žemę . . ."Per 40 metų jie žuvo dykumoj, bijau, kad ir mūs senesnei kartai taip neatsitiktų, ne kartą jie baime išduoda savo tikėjimą, neduoda gero pavyzdžio jaunesniajai kartai (. . .) Jaunimas tikrai įeis į pažadėtąją žemę ir pamatys visapusišką Bažnyčios pergalę. Taigi, broliai, šalin baimę, vienintelė baimė — nepadaryti nuodėmės. Krikščionis bijo tik nuodėmės ir daugiau nieko. Šalin vidutiniškumą! Ilga carizmo vergija pagimdė nepilnaverčio lietuvio tipą, toks žmogus neretai nori ir Dievui tarnauti, ir pasauliui, dažnai bijo, lankstosi tai vieniems, tai kitiems, o tai jau yra blogai, — bedieviai tai mato ir stengiasi pasinaudoti. Neseniai kulto įgaliotinis Petras Anilionis važinėjo po klebonijas, kvietėsi kunigus į vykdomus komitetus ir sakė, kad jiems negalima katekizuoti vaikų, vaikams draudžiama būti prie altoriaus . . ., vis negalima, negalima, net pamokslus sakyti katechetiška tema negalima. Tas pats įgaliotinis išsikvietė į apylinkę Grinkiškio parapijos kleboną ir apylinkės pirmininkės akivaizdoje jį išbarė. Pagal įgaliotinį, kunigas gali išsižiot tik tada, kai šaukštą prie burnos neša. Išbaręs kunigą, įgaliotinis čia pat išsiėmė katalikišką katekizmą ir, padavęs jį apylinkės pirmininkei, paaiškino: „Imk, pasiskaityk, ką čia rašo." Kai buvo išspausdinti katekizmai, iš jų tris su puse tūkstančio pavogė ir pardavė darbininkai, o pusantro tūkstančio pasiėmė kulto įgaliotinis. Dažnai žmonės stebisi, kodėl katekizmus ir maldaknyges dar iš spaustuvės taip vagia, kodėl kitų knygų nevagia? Paprastas dalykas, jei idėja gyva, jei ji veiksminga, tai visi ir griebia, —
pasenusių dalykų niekam nereikia . . . Reiškia kunigams negalima aiškinti katekizmo tiesų, sakyti katechetinių pamokslų, o apylinkių pirmininkai ruošiami katekizacijai, kad geriau galėtų dirbti Bažnyčios griovimo darbą. Mes turime laikytis pagrindinių valstybės įstatymų, Konstitucijos, bet ne bedievių raizgomų voratinklių. Mes, kunigai, privalome gerai katekizuoti vaikus pagal Ordinarų nustatytą dvejų ar trejų metų programą. Dabartinėmis sąlygomis kiekvieną sekmadienį reikia katekizuoti ir suaugusius, mat, katekizmų gavom nedaug, maždaug 10 kiekviena parapija, taigi, būtina sakyti katechetinius pamokslus, o tikintieji, kad pamatytų tiesą ir atskirtų melą, privalo girdimas tiesas gerai įsisąmoninti. Išvadoje — kunigai privalo katekizuoti Dievo Tautą — ir suaugusius, ir vaikus — ypatingai reikia gerai atlikti dviejų, o kitose parapijose ir trijų dienų advento ir gavėnios rekolekcijas, nuoširdžiai jas atlikti, visi šie renginiai tikrai duos ir Dievo malonės, ir drąsos, ir tada pamatysime, kas mes esame.

    Baigdamas, kadangi laiko mažai, noriu bent trumpai paliesti dar vieną labai svarbią problemą, būtent, — kunigų ruošimo problemą. Buvo metų, kai bedieviai į Seminariją leido priimti vos keturis, šešis, aštuonis ar dešimt kandidatų, dabar, kai kunigai ir Ordinarai pradėjo primygtinai reikalauti,   jau   ketvirti  metai  į  Seminariją  priimama dvidešimt kandidatų. Per tą laiką dalis kunigų išmirė, atsirado spragos, kunigų trūkumas. Bedieviai taip suįžūlėjo, kad faktiškai jie tvarko Seminariją, štai šiemet Seminarijos vadovybė kulto įgaliotinio įstaigai pateikė 36 kandidatų pareiškimus. Septyniolika iš jų bedieviai atrinko ir išbraukė, išbraukė   pačius   geriausius.   Manau,   kad   Ordinarai pasirūpins,   kad   atmestieji   privačiu   būdu   pasiruoštų kunigystei. Atėjo metas, kad ne įgaliotinis spręstų kandidatų tikimą Seminarijon, bet Bažnyčios vadovybė — vyskupai ir valdytojai, kunigai ir tikintieji. Daugiau tylėti nebegalima! Jei norime dvasiniai susideginti — tylėkime, galime ir susideginti, bet istorija pasakys, kad mes savo tylėjimu ir apsileidimu išdavėm Lietuvos Katalikų Bažnyčią. Kitas pavyzdys: praeitą antradienį iš Seminarijos ketvirto
kurso buvo išmestas geras klierikas. Kai paklausiau, už ką jį išmetė, vieni sakė, jog už tai, kad vasarą susitiko su reakcingais kunigais, kiti — kad Viduklėje praleido vasaros atostogas. Viduklė — infekcinė vieta, kur galima užsikrėsti maru:...) šitie ir panašūs įvykiai verčia mus susimąstyti ir pasakyti: gana! mes daugiau šito nepakęsim, jei valdžia nenori, tegul visai neleidžia veikti Seminarijai, bet jai vadovauti turi tik Bažnyčios vadovybė, o mes tokią seminariją visapusiškai remsim.

    Šiandien yra atvažiavęs mūsų Vyskupas, pasakys atitinkamą žodį, o mes, ką išgirsime, paskleiskime po visą Lietuvą ir kiekvienas praktiškai savo gyvenime įvykdykime.
Mes, Lietuvos kunigai, nesiekiam politinių tikslų. Ne! Mes tik prisiimam tą misiją, kurią Dievas uždeda ant mūsų menkų, silpnų pečių. Nuolat suklupsime prie Marijos Šiluvoje, Aušros Vartuose ar Žemaičių Kalvarijoje ir prašysime jėgų tinkamai šią misiją atlikti. Pasižadam Marijai, kad ginsime Bažnyčią iki paskutinio kunigo: ginsime visu savo gyvenimu — žodžiu, drąsa, tiesos skleidimu, ir tuomet tikėkim, kad, Dievui padedant, iki tų dviejų didelių jubiliejų, stengsime atnaujinti dvasinį Tautos veidą. Taigi, broliai, mūsų šūkis tebūna: „Visa atnaujinti Kristuje!" Amen."
(Kalba taisyta — red. past.).

*     *     *

(Drąsus kun. S. Tamkevičiaus tiesos žodis, pažertas Lietuvos okupanto tarnams buvo lyg druska akyse):

    Kunigo S. Tamkevičiaus pamokslas, pasakytas kun. Karolio Garucko
    pirmųjų mirties metinių minėjime Ceikiniuose, 1980 m. balandžio mėnesį:


    „Stovime prie tėvo Karolio kapo ... Ir ko mes čia susirinkome? Esame pratę didelių žmonių ieškoti knygose, toli Prancūzijoje ar Italijoje ir dažnai nepastebime, kad tie didieji žmonės gyvena ir visai čia pat, mūsų tarpe, — su
mumis kalbasi, dirba, su mumis kuria Bažnyčios ir Tautos ateitį. Vienas iš tų didelių žmonių, kurių neužmirš Bažnyčia ir Tauta, buvo ir tebėra tėvas Karolis. Kas jis buvo? jei tėvą Karolį charakterizuotų tikintysis, jis kalbėtų: tėvas Karolis — šimtaprocentinis idealistas, jam rūpėjo Dievas ir Bažnyčia, rūpėjo Tėvynė, jaudino žmonių nemirtingos sielos ir jų medžiaginė gerovė. ]ei į klausimą, kas buvo tėvas Karolis, atsakytų šiandieninis valdiškas bedievis, jis pasakytų, kad tėvas Karolis buvo prakeiktas jėzuitas ir religinis ekstremistas. Už ką šiandien valdiški bedieviai vyskupus, kunigus, tarp jų ir tėvą Karolį, tikinčiuosius vadina ekstremistais, reakcionieriais, žodžiu, klijuoja kokias tik išmano pažeminimo etiketes. Norint tai suprasti, bent trumpai pažvelkime į šiandieninę mūsų Bažnyčios padėtį. Šiandien Bažnyčia mūsų tautoje eina Golgotos keliu, šiandien ji mūsų tautoje kryžiuojama, norima, kad Bažnyčia ir tikėjimas būtų palaidoti, kad mūsų Tėvynėje neliktų pėdsakų nė vieno kryžiaus, nė vienos bažnyčios, kad būsimos kartos matytų tiktai bedieviškus paminklus, ir kad niekas neliudytų, jog čia, prie Baltijos, buvo giliai tikinti tauta, mylėjusi Dievą ir Mariją. Šitam Kristaus Bažnyčios kryžiavimui panaudojama viskas, susumavus, apžvelgus tas pagrindines kryptis, kuriomis šiandien kryžiuojama Bažnyčia, galime padaryti išvadas. Pirmiausia, Bažnyčios kryžiavimui, kovai su tikėjimu yra panaudojamas alkoholis. Sąmoningai ar nesąmoningai, masiškai gamindami alkoholį, bedieviai pačiu baisiausiu būdu kovoja prieš tikėjimą ir kryžiuoja Bažnyčią. Atimk šiandien iš mūsų tautos alkoholį, ir bažnyčiose atsiras trigubai, o gal ir penkis kartus daugiau tikinčiųjų; žmogus, kurio gyvenimo tikslu pasidaro degtinė, užmiršta kelią į bažnyčią, tikėjimas jam tampa prietarais. Šiandien Marijos žemė apstatyta karčiamomis, kiekvienais metais lietuviai milijonus rublių paaukoja šitam baisiam stabui, ir visi, kurie mąsto ir nėra akli mato, kad pati didžioji nelaimė, didysis tautos ir Bažnyčios priešas yra ne kas kita kaip alkoholizmas.

    Antrasis ginklas, antroji priemonė, kuriuo kovojama prieš Kristaus Bažnyčią, yra prievarta. Prievartos baisius
nagus matome visame Bažnyčios gyvenime. Kiekvieną pavasarį mes, kunigai, jums tikintiesiems iš sakyklų perskaitome vyskupijų kurijų atsiųstą raštą, kuriame Kunigų seminarija kviečia jaunuolius apsispręsti darbui Kristaus vynuogyne; mes nutylime, nepasakome, kad jaunuolius į Kunigų seminariją dažnai palydi ne tiek parapijos klebonas, kiek valdiški bedieviai, kuriuos vadiname saugumu ir kitokiais vardais. Jaunuolis, pasišvęsdamas Kristaus tarnybai, negali turėti laisvų rankų, — jis prievartaujamas statyti ne Kristaus Bažnyčią, bet šėtono namus — prievartaujamas veidmainiauti, būti išdaviku. Mes, tikintieji, neturime religinės literatūros, neturime savo laikraščio, neturime knygų. Kurie neseniai, kovo mėnesį, stebėjote porą televizijos laidų, girdėjote, kaip oficialūs asmenys tvirtino, kad Lietuvos tikintieji visko turi: turi šv. Raštą, religinę literatūrą, jiems leidžiami apeigynai, kalendoriai, žodžiu, leidžiama viskas, ko mums, tikintiesiems, reikia. Netiesa! Mes nieko neturime. Prievarta iš mūsų atimtos spaustuvės, prievartos ranka mūsų neprileidžia prie radijo ir televizijos; ir tada, kai ant kunigų ir tikinčiųjų galvų pilamos melo ir šmeižto pamazgos, neleidžiama greta lektoriaus atsistoti kunigui ir atsakyti į primetamus priekaištus, juos atremti. Prievartos ranka neleidžia, kad kunigai mokytų vaikelius tikėjimo tiesų. Ir jei šiandien kunigai ir toliau katekizuoja vaikus, išdrįsta nenusilenkti šiai baisiai prievartai, lenkime prieš juos galvas. Galima būtų paminėti daugybę šios prievartos aktų, bet visi juos gerai žinot — šiandien reikia idioto arba aklo, kuris šitų prievartos aktų nematytų.

    Trečiasis ginklas, kurį naudoja valdiški bedieviai, norėdami nukryžiuoti Kristaus Bažnyčią, yra melas. Prievarta jau pati savyje yra bjauri, nežmoniška, todėl, norint ją nuslėpti, vartojamas melas, šį melą mes girdime per radiją, televiziją, skaitome laikraščiuose, žurnaluose. Mus, Lietuvos kunigus ir tikinčiuosius, bando įtikinti, kad virvė, kurią bedieviai neria ant mūsų kaklo, yra ne virvė, o gražus kaklaraištis. Tada, kai bedieviai įvairiausiais būdais mus bando uždusinti, palaidoti, tie patys bedieviai deda
pastangas mus įtikinti, kad turime pilnas sąlygas kvėpuoti, gyventi, žydėti, šis melas tarnauja prievartos užmaskavimui; tas pats melas tarnauja ir bedieviškai ideologijai, šiandien, kai net objektyvūs ateistai pripažįsta, kad Kristus — istorinė asmenybė, kad Jis gyveno žemėje, veikė, buvo prikaltas prie kryžiaus, valdiški bedieviai laikraščiuose, mokykliniuose vadovėliuose dar rašo, kad Kristus — mitas, pasaka, Kristus — žmonių sukurta legenda. Toks negarbingas melas dar ir šiandien naudojamas, kad vaikai, jaunimas ir visi, kurie mažiau orientuojasi apie tikėjimą, užmirštų ir nusigręžtų nuo Katalikų Bažnyčios. Taip suglaustai atrodo dabartinė Bažnyčios padėtis. Tėvas Karolis visa tai matė, norėdamas tarnauti Dievui ir žmonėms, gelbėti nemirtingas sielas, tapo jėzuitu, visko išsižadėjo, viską sudėjo ant aukos aukuro. Matydamas dabartinę sunkią Bažnyčios padėtį, matydamas prievartą, suvedžiojamus vaikelius ir jaunimą, girdėdamas melą, jis negalėjo vien tik melstis, negalėjo galvoti tik apie savo gyvenimą ir mirtį; jis nerimo, širdyje degė ugnis, jis ieškojo kelių, ką būtų galima padaryti, pakeisti. Ir tada, kai sužinojo, kad Lietuvoje kuriasi lietuviškoji Helsinkio grupė, pirmas į ją įstojo, buvo vienas iš jos kūrėjų, ši grupė pirmutinė oficialiai pasisakė, reikalaudama, kad Bažnyčia, tikėjimas Lietuvoje turėtų pilną laisvę, kokią šiandien turi valdiški bedieviai. Jei jiems skiriama tonos popieriaus išleisti ateistinėms brošiūroms, tai lygiai tiek pat tonų turėtų būti skiriama ir katalikams; jei ateistus remia valstybė, tai lygiai taip valstybė, laikydama tikinčiuosius savais piliečiais, lygiateisiais piliečiais, turėtų remti ir tikinčiuosius — padėti ir leisti jiems skleisti savo idėjas, šiandien mes prieš tėvą Karolį lenkiame galvas. Tuo metu, kai daugelis bailiai tylėjo ir lenkėsi prievartai, melui, tėvas Karolis stovėjo nepajudinamas kaip ąžuolas ir kalbėjo tiesą. Tikriausiai ir jis giliai širdyje pergyvendavo baimę, nerimą, bet rasdavo savyje jėgų tai vidinei baimei ir nerimui pasipriešinti ir stovėti drąsiai, aukštai laikant iškėlus Kristaus vėliavą. Stovime prie tėvo Karolio kapo . . . Susirinkome ne vien tik už jį pasimelsti, ne verkti, bet susimąstyti, kad ateities dienomis
užimtume tinkamą poziciją, kokią turėtų užimti kiekvienas Lietuvos kunigas ir tikintysis. Visų pirma, mes šiandien kiekvienas privalome suprasti, giliai įsisąmoninti, kad mūsų tylėjimas, pasyvumas yra didelis nusikaltimas prieš tautą ir Bažnyčią. Tuo laiku, kai visas pragaras stoja prieš Katalikų Bažnyčią, kad ją sugriautų, kad Lietuvos žeme nevaikščiotų tikintis žmogus, jei mes tylėtume ir nieko nedarytume, būtume bailiai, dezertyrai ir nusikaltėliai. Šiandieninė kunigo, tikinčio žmogaus pozicija turi būti didelis aktyvumas. Šiandien per maža vien melstis, per maža galvoti tik apie savo gyvenimą, mirtį ir laimingą amžinybę, — šiandien privalome matyti plačiai, savo širdimi apimti visus tautos ir Bažnyčios brolius bei seseris.

    Kai tautą ir Bažnyčią žlugdo baisus alkoholizmas, kiekvienas kunigas, kiekvienas tikintysis, imantis į rankas stikliuką alkoholio, yra dezertyras ir nusikaltėlis. Nepateisinama, jei jis tai darytų ir be blogos valios, vien pataikaudamas savo silpnybei. Šiandien kiekvienas privalome kovoti už blaivią tautos ateitį, nes tik blaivi tauta gali duoti gerus piliečius, gerus Bažnyčios vaikus. Ne viskas šiandien nuo mūsų priklauso, bet mes savo protestais susirinkimuose galime reikalauti, kad būtų sumažinta alkoholio gamyba, kad iš mūsų gyvenimo aplinkos dingtų smuklės — jos mūsų nelaimė, Bažnyčios ir Tautos kapas. Mūsų visų — vyskupų, kunigų, tikinčiųjų — pareiga reikalauti, kad šitie nuodai iš mūsų tautos būtų šalinami, kad alkoholio gamyba būtų mažinama. Kai matome prievartą ir melą, likti pasyviais, ploti melui, balsuoti už melą, jį skleisti — būti aklais nemąstančiais prievartos įrankiais — nusikaltimas, šiandieninė Bažnyčios ir tautos padėtis reikalauja, kad prieš šią prievartą ir melą kovotume. Dabartinė Bažnyčios ir tautos padėtis reikalauja, kad mes būtume drąsūs ir tvirti. Baimė, bėgimas nuo sunkumų nieko gero nei Bažnyčiai, nei tautai nežada. Ir, neatsižvelgiant į tai, ką bekalbėtų ir begalvotų kunigai ir tikintieji, kurie bando užimti diplomatinę poziciją ir save pateisina, sakydami, kad kartais protinga patylėti, kad tyliai veikiant galima daugiau padaryti; šiandien mes visiems
aiškiai sakome: tai baisi klaida.

    Iš istorijos turime daugybę pavyzdžių, gerai žinoma Rusijos Provoslavų Bažnyčios skaudi pamoka, kur taip pat buvo mėginta eiti diplomatijos keliu. Mes, Lietuvos kunigai ir tikintieji, negalime leisti, kad mūsų tėvynėje būtų pakartota šita baisi, nedovanotina klaida, priešingu atveju — atsakysime prieš Dievo teismą, Tautą ir istoriją.

    Stovime prie tėvo Karolio kapo . . ., prie kapo Kristaus kario; visi, kas mes bebūtume — dvasiškiai ar pasauliečiai — privalome pasiryžti drąsiai nešti Kristaus vėliavą. Šiandien mes neturime bijoti aukų. Jokie gąsdinimai, jokie lageriai, kalėjimai, mirtis negali mūsų sustabdyti. Bažnyčia niekada nekentėjo dėl to, kad jos vaikai sėdėjo kalėjimuose, Bažnyčia niekada neturėjo nuostolių, kai jos vaikai buvo plakami ir kryžiuojami, bet Bažnyčia turėjo didelius nuostolius, kai jos vaikai pasidarydavo bailiais, dezertyrais ir išduodavo švenčiausią Kristaus reikalą, už kurį Jis pats mirė ant kryžiaus. Broliai ir seserys, su malda lūpose, didele meile savo širdyse palikime tėvo Karolio kapą, išsineškime tą ugnį, kuria degė tėvas Karolis ir paskleiskime ją po visą tautą. Tegul kiekvieno mūsų širdyse dega tiesos, meilės ir drąsos ugnis. Amen."
(Kalba taisyta — red. past.)

ŽINIOS IŠ VYSKUPIJŲ


(Lietuvos okupanto klusnus įrankis P. Anilionis ir jo tarnai yra praradę elementariausius žmogiškojo poelgio privalumus):

    Žagarė (Joniškio raj.). 1984 m. rugpjūčio 24 d. į Žagarę, pas J. E. vyskupą Julijoną Steponavičių, atvyko RRT įgaliotinis Petras Anilionis ir prisistatė: „Atvykau kaip valdžios atstovas įspėti."

    Įgaliotinis vyskupui J. Steponavičiui pateikė sekančius kaltinimus:

    1. Vyskupas pasirašęs po pareiškimu dėl Religinių susivienijimų nuostatų kartu su 500 kunigų.
    2. Pasirašęs po Kauno arkivyskupijos kunigų pareiškimu dėl suimtų kunigų — Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus.

    3. Vyskupas važinėja į atlaidus, jubiliejus ir laidotuves.

    4. Meldėsi už valstybinius nusikaltėlius, pvz., neseniai Utenoje meldėsi 10-jų mirties metinių proga už nusikaltėlį kan. Petrą Raudą. Kan. P. Rauda — nereabilituotas! Pamokslo metu vyskupas pasakęs: „Praleisti metai lageryje auka ir meile Bažnyčiai atžymėti." Pamoksle dar paminėjo, jog mūsų tautoje šiandien skiriasi 1/3 susituokusiųjų. Tai yra antitarybinis pasakymas.

    5. Prieš kelis metus Telšiuose meldėsi už vyskupą P. Ramanauską ir kitus tos vyskupijos mirusius vyskupus.

    6. Pokalbiuose su kunigais jis raginęs kunigus: „Reikia katekizuoti vaikus", — t.y., skatino nesilaikyti tarybinių įstatymų.

    7. Kišosi į Vilniaus Arkivyskupijos reikalus. Išsiuntinėjo Kurijoms raštą dėl Vilniaus arkivyskupijos Kunigų tarybos ir Konsultorių kolegijos sudarymo. Jis neturįs teisės kištis į arkivyskupijos reikalus. Valstybė jo veiksmų nepripažįsta.
Sukurstė Panevėžio vyskupijos valdytoją prel. K. Dulksnį savarankiškai sudaryti Kunigų tarybą ir Konsultorių kolegiją. Čia vyskupas J. Steponavičius priminė P. Anilioniui: „Jūs kišatės į Bažnyčios reikalus, pvz., reikalaujate į Kunigų tarybas ir Konsultorių kolegiją skirti tuos, kuriuos nurodote, o spaudoje, per televiziją ir radiją skelbiate, kad nesikišate į kanoninę ir liturginę Bažnyčios veiklą." Po tokių žodžių įgaliotinis, piktai pasižiūrėjęs į vyskupą, tylėjo.

    Įsidrąsinęs įgaliotinis nepatarė Vyskupui važiuoti į Vilnių, į šv. Kazimiero atlaidų užbaigos pamaldas rugpjūčio 26 d. Ekscelencija į visa tai atsakė: „Nesijaučiu padaręs jokio nusikaltimo prieš civilinę valdžią. į šv. Kazimiero iškilmes važiuosiu, nes, manau, taip bus geriau ir jums, ką apie jus užsienis pasakys, jei sužinos, kad jūs tai draudžiate?" P. Anilionis nerimavo, kad vyskupas gali perduoti pokalbį į „Kroniką". J. E. vyskupas J. Steponavičius į tai teatsakė: „Aš
visiems papasakosiu, kad jus pas mane buvote ir už ką įspėjote."

*     *     *

    Panevėžys. 1984 m. birželio 1 d. Religijų kultų įstaigos įgaliotinis Petras Anilionis į Panevėžio vyskupijos Kuriją sukvietė visus minėtos vyskupijos dekanus. Suvažiavę dekanai rado Kurijoje vyskupijos valdytojo prelato Kazimiero Dulksnio iškabintą pranešimą apie sudarytą vyskupijos Kunigų tarybą ir Konsultorių kolegiją. Atvykęs RRT įgaliotinis P. Anilionis labai pasipiktino tokiu pranešimu. Jis pareiškė: „J tai, ką kunigai išrinko (6 kunigus), aš nesikišu, bet jokiu būdu nesutiksiu, kad be mano pritarimo būtų paskirti skiriamieji 6 Kunigų tarybos nariai." P. Anilionis kategoriškai pareiškė, kad be jo aprobatos negaliojanti ir Konsultorių kolegija. Iškabintame Konsultorių kolegijos narių sąraše ypatingą P. Anilionio pasipiktinimą sukėlė kanauninko Broniaus Antanaičio, kun. Petro Baltuškos ir kun. Jono Balčiūno pavardės, įgaliotinis, nepaisant, kad sudaryta Konsultorių kolegija jau buvo viešai prelato K. Dulksnio pranešimu paskelbta, įsakė minėtus jam nepatinkančius tris narius pakeisti kitais. P. Anilionio gąsdinamas prelatas K. Dulksnys nusileido. Tačiau 1984 m. rugpjūčio 6 d. prelatas K. Dulksnys parašė raštą RRT įgaliotiniui P. Anilioniui, kuriame nurodė, jog Kunigų tarybos ir Konsultorių kolegijos pakeitimus padarė neįsigilinęs į kanonus ir įgaliotiniui primygtinai reikalaujant, ir rašte (kaip teisėtai išrinktą) nurodė nepakeistą Kunigų tarybą ir Konsultorių kolegiją. Rugpjūčio 14 d. prelatas K. Dulksnys buvo iškviestas į Vilnių pas P. Anilionį. šis reikalavo, kad prelatas K. Dulksnys atsiimtų rugpjūčio 6 d. raštą, mat, įgaliotinis nenori pripažinti pirmųjų Kunigų tarybos ir Konsultorių kolegijos skyrimų.

    1984 m. rugsėjo 11 d. vyskupijos Kurijoje buvo susirinkusi Panevėžio vyskupijos Kunigų taryba. Prelatas K. Dulksnys supažindino susirinkusius su rugpjūčio 6 d. raštu, kuriame nurodyta, jog Kunigų tarybą sudaro kunigai
— Petras Adomonis, kan. Bronius Antanaitis, Petras Baltuška, Petras Kuzmickas, Juozas Janulis, Antanas Balaišis, kan. Petras Žiukelis, kanc. Jonas Juodelis, dek. Jonas Pranevičius, dek. Klemensas Gutauskas, Jonas Balčiūnas, Petras Budriūnas; Konsultorių kolegiją — kan. Bronius Antanaitis, kan. Petras Žiukelis, Petras Adomonis, Jonas Balčiūnas, Petras Baltuška, kanc. Jonas Juodelis, Petras Kuzmickas.

    Birželio 1 d. P. Anilionis dekanams kalbėjo susinervinęs,-ypač jį piktino tai, kad dekanai ir net vyskupijos valdytojas prelatas K. Dulksnys pasirašė po Panevėžio vyskupijos kunigų raštu tarybinei vyriausybei, protestuojant prieš kunigų — Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus — suėmimą. Gąsdino, kad ateityje kiekvienas panašų raštą pasirašęs kunigas turės atskiru raštu paliudyti savo parašą saugumo įstaigoj. P. Anilionis įrodinėjo sukviestiems dekanams, kad kunigai — A. Svarinskas ir S. Tamkevičius
— nuteisti teisingai. Įgaliotinio įsitikinimu, nuteistieji kunigai be reikalo piktinosi ir kėlė įvairias šių dienų negeroves, nes, jo žodžiais, ir seniau buvę negeriau. P. Anilionis savo kalboje rėmėsi senais prieškariniais žurnalais
— skaitė iš jų įvairias žinutes apie vagystes ir žmogžudystes.

    Kaip antitarybinės kun. A. Svarinsko agitacijos pavyzdį įgaliotinis nurodė pamokslą, kurį kun. A. Svarinskas baigęs kvietimu: „Einame, broliai ir seserys, kurti naują Lietuvą . . ." „Naują, tai, aišku, ne tarybinę", — su sarkazmu pridūrė P. Anilionis.

*     *     *

    Šakiai. 1984 m. birželio 26 d. į Šakių rajono vykdomąjį komitetą buvo sukviesti rajono kunigai. Po kelių propagandinių valdžios atstovų pranešimų pirmininko pavaduotoja Kasparevičienė perskaitė RRT įgaliotinio P. Anilionio atsiųstą raštą ir ištrauką, kurioje smerkiamas parašų rinkimas po protestais dėl kunigų — A. Svarinsko ir S. Tamkevičiaus — kalinimo. Susirinkimo metu kunigas R.
Vaičiulaitis atmetė kaltinimą, jog suimtieji kunigai yra nusikaltėliai. Kunigas R. Vaičiulaitis tvirtino, kad kun. S. Tamkevičius yra jo kurso draugas, todėl puikiai jį pažįsta kaip labai pavyzdingą, rimtą, pagal Kristaus dvasią dirbantį kunigą. Valdžios atstovai į platesnes diskusijas nesileido — motyvuodami, kad jau pietų metas, kunigus paleido.

    Pirmininko pavaduotoja Kasparevičienė, pasilikusi kun. dek. Juozą Žemaitį, barė jį už tai, kad jaunimo choras gieda šermenyse (jaunimas giedojo vienose gero kataliko laidotuvėse), kad katekizuoja vaikus, lanko parapijiečius, prie altoriaus daug vaikų ir jaunimo.

*     *     *

    Šiauliai. 1984 m. liepos 30 d. 11 vai. į Šiaulių rajono vykdomąjį komitetą „pasitarimui" pirmininko pavaduotojas A. Caparas sukvietė visus Šiaulių miesto ir rajono kunigus. Atvykęs RRT įgaliotinio pavaduotojas Juozėnas įtikinėjo kunigus, kad nepasirašytų po pareiškimais ir protestais, reikalaujančiais paleisti kun. A. Svarinską ir kun. S. Tamkevičių, įrodinėjo, kad nuteistieji kunigai yra nusikaltėliai, nuteisti teisingai ir todėl nebus paleisti.

*     *     *

    Širvintai. 1984 m. rugsėjo 7 d. į rajono vykdomąjį komitetą buvo sušaukti rajone dirbantys kunigai. Rajono valdžia griežtai uždraudė melstis už valstybinius nusikaltėlius — kun. A. Svarinską ir kun. S. Tamkevičių.

    Neleistina vaikų katekizacija.

    Kan. Jonas Pilka, kun. Petras Krikščiukaitis ir kun. Rokas Puzonas griežtai pasipriešino, primindami, kad vaikus katekizuoti įsako bažnyčios kanonai ir kunigai jų laikysis. Į tai rajono vykdomojo komiteto pirmininko pav. replikavo: „Nei jūs mus perauklėsite, nei mes jus! Nėra reikalo ginčytis!"

    Be to, įspėjo, kad ir daugiau yra nuostatų pažeidimų, bet perspėjimų nebus, — bus taikomos griežtesnės priemonės.

*     *     *

    Jurbarkas. 1984 m. rugsėjo mėnesio pradžioje į Jurbarko rajoną buvo sukviesti rajono kunigai ir įspėti, kad nesimelstų už kalinamus kunigus — A. Svarinską ir S. Tamkevičių — ypač puolė Vadžgirio parapijos kleboną kun. Alfonsą Bulotą už pamokslą, pasakytą Viduklėje rugpjūčio mėnesio 2 d., kai susirinkę į bažnyčią žmonės vardinių proga meldėsi už kun. A. Svarinską, ir už šv. Mišias, atlaikytas jaunimui mokslo metų pradžioje.

*     *     *

(Okupuotoje Lietuvoje Bažnyčia atskirta nuo valstybės, bet valstybinės ištaigos atstovas — komunistas „profesoriauja" Kauno Kunigų Seminarijoje):

    Kaunas. 1984 m. balandžio 3 d. 17 vai. su paskaita į Kauno Kunigų seminariją atvyko Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Misiūnas. Kartu su juo į Seminariją atvyko ir Petro Anilionio įstaigos atstovas, pastarasis nuolatos lanko Seminariją kartu su atvykstančiais į ją lektoriais.

    Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Misiūnas savo paskaitoje aiškino klierikams apie teismo struktūrą, jo darbą, visų piliečių lygiateisiškumą ir panašiai. Misiūnas pripažino, kad praeityje teismas yra klydęs, bet dabartiniu metu, jo įsitikinimu, klaidos ištaisytos ir dirbama pagal aukščiausio teisingumo principus. Paskaita truko maždaug 40 minučių. Po jos, kaip paprastai, pasipylė eilė klausimų: „Jūs kalbate apie teisingumą, lygybę, laisvę, bet Konstitucijoje nėra straipsnio, kuris gintų religinių organizacijų, susirinkimų, religinio žodžio ir religinės spaudos laisvę, tad kokia gali būti lygybė, kaip suprasti tokį teisingumą?" Atsakydamas į šį klausimą, Misiūnas aiškino, kad nors Konstitucijoje ir nėra straipsnio apie klausime iškeltas teises, bet tai apgina kiti netiesioginiai Konstitucijos straipsniai.
    Pagal Misiūną, tokie įstatymai yra kituose dokumentuose, bet konkrečiai, kokiuose dokumentuose yra jo minimi straipsniai, ginantys religinių organizacijų, susirinkimų ir religinės spaudos laisvę, Teismo pirmininkas taip ir nenurodė. Į klausimą, kodėl dvasininkai ir bažnyčios tarnautojai apmokestinami 2-3 kartus ir daugiau nei visos kitos įstaigos, Misiūnas neatsakė, teisindamasis, jog apie tokius dalykus nieko nežino. Užklaustas, kodėl neleidžiama išleisti religinės literatūros, Misiūnas aiškino, jog klausimas yra neteisingas: religinės literatūros, pagal Misiūną, išspausdinama labai daug, kaip pavyzdį nurodė „Katalikų kalendorių — žinyną". Po tokio Misiūno atsakymo, visiems gerai žinant, kad „Kalendoriaus" tiražas minimalus ir pats „Kalendorius" skiriamas tik kunigams, o religinių knygų tikintiesiems visiškai neišleidžiama, nuaidėjo apmaudus juokas. Paskaitoje buvo paklausta, kodėl neleidžiama statyti naujų bažnyčių, kryžių, seniau pastatyti ir dabar tebestatomi kryžiai griaunami, nemaža dalis bažnyčių yra uždarytos, paverstos sandėliais ir visiškai apleistos, kiaurais stogais ir niekam neleidžiama jų remontuoti, Misiūnas pareiškė, kad į šį klausimą gali atsakyti su juo atvykęs RRT įstaigos atstovas, bet ir šis nieko konkretaus nepaaiškino. Buvo paprašyta plačiau pakomentuoti kun. A. Svarinsko teismą. Vengdamas tiesaus atsakymo, Misiūnas pareiškė tik savo nuomonę, kad, jei jis būtų galėjęs, tai kun. A. Svarinską jau seniai būtų suėmęs, jo žodžiais, mažiau būtų prasikaltęs ir mažiau būtų gavęs lagerio.

    Kai Misiūnas pareiškė, kad į teismą galėjo įeiti visi, kas tik norėjo, auditorijoje nuaidėjo audringas nepritarimo juokas, neišsilaikė nenusijuokęs ir pats Teismo pirmininkas Misiūnas, ir RRT įstaigos atstovas.

    Per visą klausimų-atsakymų laiką Misiūnas buvo susinervinęs, nepatenkintas, neretai į klausimus siūlė atsakyti savo palydovui, bet ir šis nieko konkretaus neįstengdavo pasakyti.

    Varduva (Plungės raj.). 1984 m. liepos 2-9 d.d. Žemaičių Kalvarijoje vyko didieji Švč. Mergelės Marijos Aplankymo atlaidai. Atlaidų dienomis, prisimenant Kristaus kančią, yra
lankomos įsteigtos Kristaus kančios vietos, liaudies vadinamos Kalnais. Lankant Kristaus kančios vietas, reikia nueiti maždaug 7 kilometrų kelią; einant visu keliu giedamos giesmės. Tai vieninteliai Kalvarijos kalnai, kuriuos tikintiesiems pavyko apginti nuo bedievių sunaikinimo. Kasmet į Z. Kalvarijos atlaidus suvažiuoja daugybė tikinčiųjų — ir ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų respublikų.

    Prieš Ž. Kalvarijos atlaidus valdiški bedieviai, paprastai, labiausiai puola Telšių vyskupijos Vyskupą, Plungės dekaną ir Ž. Kalvarijos parapijos kleboną. Reikalauja, jog iš sakyklos būtų skelbiama tikintiems žemdirbiams, kad jie atlaidų dienomis neapleistų savo darbų. Labai pykstama už atlaidų metu skelbiamą kunigų dieną. Šiais metais iš vyskupo Antano Vaičiaus buvo pareikalauta, kad jis neitų kartu su tikinčiaisiais Kalvarijos kalnų ir draustų eiti kunigams, nes, anot įgaliotinio P. Anilionio, toks Kalvarijos Kalnų ėjimas jau esąs religinių nuostatų pažeidimas. Įgaliotinis P. Anilionis per rajono valdžią reikalavo, kad pamokslus sakytų tik Telšių vyskupijos kunigai ir jų pavardės iš anksto būtų praneštos rajonui; šventoriuje neleidžiama įtaisyti garsiakalbių, kad tikintieji, negalėję patekti į pilnutėlę bažnyčią, negirdėtų sakomų pamokslų. Rajono centre buvo įkurtas specialus štabas, kuriam vadovavo iš Maskvos atvykęs aukštas saugumo pareigūnas. Pačioje Z. Kalvarijoje zujo didelis skaičius saugumiečių, autoinspektorių, užrašinėjančių važiuojančių į atlaidus mašinų numerius. Dalyvavo daug RRT įstaigos darbuotojų, visa brigada agentų, įpareigotų užrašyti kiekvieną sakomą pamokslą. Pamokslą turėjo užrašyti net keli agentai, kad nebūtų nė mažiausios galimybės ką nors nuslėpti. Nežiūrint to, tikinčiųjų skaičius atlaiduose kasmet vis didėja. Šiemet Ž. Kalvarijos atlaiduose kunigų dieną dalyvavo Telšių vyskupas A. Vaičius, daugybė kunigų ir nesuskaitoma minia tikinčiųjų. Koncelebruojamose šv. Mišiose vyskupas A. Vaičius, kunigai ir tikintieji meldėsi už Lietuvos blaivybę ir jaunimą. Po šv. Mišių vyskupas A.
Vaičius, kunigai ir tikintieji ėjo Kalvarijos Kalnus. Atlaidų dienomis išdalinta virš 20000 šv. Komunijos.

*     *     *

    Šiluva. 1984 m. rugpjūčio 26 d., paskutinį mėnesio sekmadienį, valdžios atstovai baiminosi dėl galimos jaunimo eisenos iš Tytuvėnų į Šiluvą. Tytuvėnų klebonas kun. Liudvikas Semaška buvo iškviestas į rajoną ir perspėtas dėl eisenos. Kelintą dieną Tytuvėnus saugojo daugybė milicininkų: patruliavo jie ir Kelmėje, Šiluvoje bei Kryžių kalne. Prie kelio į Kryžių kalną buvo pastatyti eiseną draudžiantys ženklai. Keliuose autoinspekcija tikrino pravažiuojančias mašinas, dėl smulkmenų vairuotojus baudė piniginėmis baudomis, grasino atimti teises.

    Rugsėjo mėnesio pradžioje, Didžiųjų Šiluvos atlaidų metu, kad apsunkintų tikintiesiems pasiekti Šiluvą, buvo nuimti kai kurie maršrutiniai autobusai, o į daugelį likusių iš Kauno ir Raseinių buvo priimama tik tiek keleivių, kiek yra sėdimų vietų. Taksi kategoriškai atsisakydavo vežti keleivius Šiluvos link. Autoinspekcija uoliai tikrino privačias mašinas ir, jei kas bandydavo dažniau nuvažiuoti į pamaldas, tuos apkaltindavo spekuliacija.

    Rugsėjo 9 d. po Sumos įvyko tradicinė atgailos procesija keliais aplink Šiluvos baziliką, kurią vedė kunigas.

    Rugsėjo 12 d., trečiadienį, taip vadinamą kunigų dieną, šv. Mišias koncelebravo apie 40 kunigų.

    Rugsėjo 13 d. koncelebracines šv. Mišias laikė E. J. vyskupas Julijonas Steponavičius ir 46 kunigai. Pamoksle vyskupas J. Steponavičius iškėlė tikinčių vaikų ir jaunimo dėl tikėjimo patiriamus sunkumus mokyklose ir darbavietėse, kaip pavyzdį paminėjo jaunuolio poelgį vienoje gamykloje — kai iš jo bandė tyčiotis, jog jis pats nežino, į ką tiki, jaunuolis susikaupęs sukalbėjo maldą — „Tikiu Dievą Tėvą" ir visi buvo priversti nutilti. Vyskupas kalbėjo, kad kunigams draudžia vaikus mokyti tikėjimo, kreipėsi į šeimas, pabrėžė didelę jos atsakomybę, auklėjant vaikus, ypatingai mokant religijos tiesų.
    Seminarijos vadovybė, išleisdama klierikus į Šiluvos atlaidus, perspėjo juos, kad nebendrautų su uolesniais kunigais, kad kartais neužsikrėstų ekstremizmu. Labai gaila, kad Seminarijos vadovybė neperspėja klierikų, kad šie nebendrautų su bedieviais, griaunančiais Bažnyčią, ar saugumiečiais, kurie nuolatos verbuoja Lietuvos jaunimą ir klierikus.

    1984 m. rugsėjo 12 d. ekskursantai iš Latvijos, pasisamdytu autobusu važinėdami po Lietuvos miestus, sustojo Šiluvoje. Čia valdžios pareigūnai sulaikė jų autobusą, o vairuotoją išsivedė. Žmonės, nesulaukdami grįžtančio vairuotojo, ėjo į miliciją, reikalaudami jį paleisti. „Mūsų niekas neinformavo, kad nuo rugsėjo 8 d. iki 16 d. negalima užsukti į Šiluvą", — kalbėjo žmonės milicijoje. Po 2 valandas trukusios apklausos vairuotojas buvo paleistas.

*     *     *

    Krekenava (Panevėžio raj.). 1984 m. rugpjūčio 31 d. Panevėžio prokuratūroje už vaikų katekizaciją buvo įspėtas Krekenavos parapijos klebonas kun. Petras Budriūnas.

*     *     *

    Skaudvilė (Tauragės raj.). 1984 m. birželio 8 d. Skaudvilės bažnyčioje po pamaldų klebonas kun. jonas Kauneckas pasakė katechetinį pamokslą apie išpažintį, pamokslo metu, priėjęs prie klausyklos, parodė vaikams, kaip atlikti išpažintį, ir tai buvo palaikyta nusikaltimu.

    Po pamokslo į zakristiją, neva bažnyčios apšildymo tikslu, prisistatė Tauragės rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Ulbienė, vykdomojo komiteto sekretorė Karosienė ir vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja Jancevičienė ir pakvietė kun. J. Kaunecką atvykti į vykdomąjį komitetą. Čia jam buvo sustatytas aktas, kuriame nurodyta, kad kun. J. Kauneckas mokė vaikus religijos, organizavo specialiai vien vaikams pamaldas, nes bažnyčioje buvo suskaičiuota apie 60 vaikų ir 7 moterys, nors tikrumoje suaugusiųjų per pamaldas
bažnyčioje buvo daugiau — tikrintojos neatkreipė dėmesio, kad virš 20 vyrų ir moterų buvo viršuje prie vargonų. Pavaduotoja Ulbienė pareiškė, kad aktas bus perduotas prokuratūrai ir pridėtas prie kun. J. Kaunecko bylos, nes, pavaduotojos žodžiais kalbant, esą, „tokiais nusikaltimais savo veiklą pradėjo ir kunigai — A. Svarinskas ir Sigitas Tamkevičius".

*     *     *

    Vilkaviškis. 1984 m. birželio 6 d. į Vilkaviškio bažnyčios šventoriuje esantį pastatą atėjo Vilkaviškio rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Juozas Urbonas. Pamatęs katekizacijai susirinkusius vaikus, J. Urbonas išsikvietė į šventorių Genovaitę Paliaukaitę ir įsakė jai kuo greičiau važiuoti į namus (G. Paliaukaitė gyvena Kapsuke) ir daugiau čia nesirodyti. Pavaduotojas grasino merginai, jog už vaikų katekizaciją ji bus patraukta baudžiamojon atsakomybėn. Nuėjęs į kleboniją, J. Urbonas reikalavo nutraukti grupinį vaikų, ruošimą Pirmajai šv. Komunijai. Klebonas Juozas Preikšas ir vikaras Vytautas Gustaitis paaiškino, kad nėra galimybių (laiko stoka) vaikus egzaminuoti po vieną, ir jie nelaiko jokiu nusikaltimu, jei vaikai renkasi grupelėmis po keturiasdešimt ar daugiau, o tuo pačiu egzaminuojant patikrinamos ir jų žinios. į J. Urbono teigimą, kad G. Paliaukaitė neturi teisės mokyti vaikus tikėjimo ir gali būti patraukta atsakomybėn, vikaras V. Gustaitis atsakė, kad tokiu atveju vaikus katekizuos jis pats, bet mokymas nebus nutrauktas.

    Po pavaduotojo J. Urbono apsilankymo kelis rytus į bažnyčios šventorių stengėsi patekti mokytojų komisijos. Nepasisekus — mokytojai besirenkančius į bažnyčią vaikus pasitikdavo prie šventoriaus vartų. Čia juos skaičiavo, užsirašinėjo pavardes, gąsdino.
LTSR Ministrų Tarybai
LTSR Klaipėdos rajono vykdomajam komitetui
Klaipėdos raj. Gargždų parapijos
tėvų ir tikinčiųjų
P r o t e s t a s

(Seniai žinoma, kad velniai nekenčia ir bijo kryžių, bet, neturėdami nei kirvių, nei buldozerių — jų sunaikinti negalėjo. Kitiems kryžių nekentėjams įsteigus komunizmą, ir Lietuvoje apsčiai atsirado velniams talkinančių rankų):
    Šių metų birželio 5 d. prieš vakarines pamaldas kunigas vieną po kito klausinėjo mūsų į bažnyčią atvestus vaikus poterių, kad juos būtų galima prileisti prie pirmos išpažinties ir Komunijos.] bažnyčią atėjo trys moterys, kunigui pasisakė, kad jas atsiuntė vykdomasis komitetas ir jos surašys aktą, nes jis bažnyčioj atidaręs mokyklą. Jos tuoj pradėjo bažnyčioje šeimininkauti: visos trys puolė prie vaikų, smalsiai žiūrinėjo, kas jie, klausinėjo ir skaičiavo, kiek jų yra. Vaikai išsigando, kai kurie slėpėsi, nes pamatė savo mokytoją. Kartu su vaikais išsigando ir sumišo jų motinos bei močiutės. Tikrintojos darė įžūlias pastabas ir čia pat rašė aktą. Girdėjosi motinų balsai: „Mes vedėme ir vesim, netrukdykit klausinėti". O naujosios bažnyčios šeimininkės dar smarkiau jas puolė ir sukėlė tokį triukšmą, kad bažnyčia priminė skerdynes Kražių bažnyčioje, kur galingi caro kazokai puolė beginkles moteris. Girdėjosi besiginančių motinų balsai: „Išeikit iš čia!" O išsigandę vaikai atidžiai sekė, kuo visa tai baigsis . . . Pagaliau jos priėjo prie kunigo ir prisistatė, kas esančios: Jadvyga Siurplienė, vykdomojo komiteto sekretorė, Rūta Raudienė ir Jūratė Dapkevičienė, mokytoja. Ir išėjo su visu aktu.

    Mes griežčiausiai protestuojame prieš tokį jų elgesį bažnyčioje: jos šeimininkavo bažnyčioje, terorizavo vaikus ir mus, sukėlė baisų triukšmą ir trukdė vaikų klausinėjimą.
    O galėjo be neprotingų išpuolių apsieiti: ramiai stovėti ir rašyti aktą.

    Jos peržengė 50 LTSR Konstitucijos straipsnį: „Bažnyčia — atskirta nuo valstybės", nes bažnyčioj šeimininkavo ir triukšmavo.

    Be jokio pagrindo primetė „mokyklą": vaikų žinias reikia tikrinti klausinėjant — tai kunigo pareiga. Kitaip jis neturi teisės prileisti prie sakramentų. Jis turi pilną teisę pasakyti katechetinį pamokslą, kuriame aiškinamos tikėjimo tiesos. O tėvai turi pilną teisę vesti savo vaikus į bažnyčią. Tai motinos ir daro.

    Kada gana daug vaikų susirenka iš karto, tai dar nėra mokykla: kunigai neturi laiko vien vaikais užsiimti per visą dieną, nes jie turi ir kitų darbų, todėl vaikams nustato valandą žinioms patikrinti. Kai ateina iš karto daugokai vaikų į bažnyčią, nejaugi jis turi juos išvaryti iš bažnyčios ir po vieną įsileisti tikrinimui? Tai juk būtų absurdas: visus tikrinti kartu greičiau ir lengviau. O juos išmokyti vien bažnyčioj neįmanoma, todėl ir norint nesukursi mokyklos bažnyčioje. Todėl Lenkijoje, Vengrijoje, Demokratinėje Vokietijoje per ištisus metus moko vaikus parapijų salėse religijos dalykų. Nors tas pats komunizmas, bet ten pritaikomas Lenino nuostatas teisingai: religija nedėstoma mokyklose (tai reiškia: Bažnyčia — atskirta nuo mokyklos). Taip supranta ir visas pasaulis. Taigi, pagal Lenino principą; ir mes turėtume teisę per ištisus metus dėstyti religiją vaikams bažnyčiose, o Gargždų vykdomasis komitetas net persekioja už žinių patikrinimą. Ar tai nėra aklas ateistinis fanatizmas, kuris norėtų religiją jėga užgniaužti? Kur yra įstatymas, kad vaikų žinias galima tik patikrinti, o skrupulingai saugotis pasakyti kokį pamokantį žodį, nes tai bus „mokykla"? Ar tai ne absurdas?

    Per 9 metus mūsų bažnyčioje taip buvo tikrinami vaikai, ir niekas nė pusės žodžio nesakė. O Gargždų miesto vykdomasis komitetas, matyt, naują įstatymą išleido ir aklai jį vykdo. Tai tik suerzina tikinčią liaudį ir nuteikia prieš valdžią. Ar tai protinga?

    Gargždų miesto vykdomasis komitetas nemato to, ką
būtinai turėtų matyti: jau kelinti metai stengiamės paaukštinti mūsų bažnyčią — baraką, kad turėtume pakankamai oro ir šviesos, bet jis nekreipia jokio dėmesio į tai, kad miesto gyventojai kamuojasi dėl oro stokos, ypač vasarą.

    Labai prašome jus apginti mus, mūsų vaikus ir bažnyčią nuo panašių teroristinių išpuolių ateityje, kad galėtume naudotis religijos laisve, kurią garantuoja tarybinė Konstitucija.

    Birželio 8 d. vėl pasikartojo terorizavimas: kai motinos prieš pamaldas atsivedė vaikus, kad kunigas patikrintų jų žinias ir jie gautų kortelę pirmai išpažinčiai, į bažnyčią atskubėjo tos pačios trys moterys ir dar trys vyrai. Nieko nepasakę, tuoj ėmė fotografuoti vaikus, kunigą, motinas . . . Blicas mirgėjo kaip žaibas. Visi sumišo, išsigando, ypač vaikai. Tarp vyrų buvo apylinkės pirmininkės, švietimo kadrų vedėjas ir fotografas. Motinos ėmė ginti vaikus, o „šeimininkai" darė savo, kilo triukšmas, barniai, išsigandę vaikai ėmė šaukti: „Išeikit iš čia!" Galų gale išėjo.

    Gelbėkit mus ir mūsų vaikus nuo teroro, ginkit mūsų ir mūsų vaikų sąžinės laisvę. Bažnyčia — atskirta nuo valstybės, o valdžios atstovai Gargžduose šeimininkauja bažnyčioje, terorizuoja tikinčiuosius. Skubiai padėkit mums!"
    Pasirašė: 413 Gargždų parapijos tikinčiųjų. Gargždai, 1984.VI.8.

*     *     *

    Gargždai (Klaipėdos raj.). 1984 m. liepos 30 d. Gargždų parapijos kunigui prieš pamaldas tiriant vaikų žinias, į bažnyčią jau trečią kartą atėjo tikrintojai, šį kartą komjaunimo sekretorius ir dvi jo padėjėjos. Tuo metu kunigas klausinėjo 30 metų merginą, ar ji viską žino pirmai išpažinčiai. Komjaunimo sekretorius pabrėžė, kad toks klausinėjimas jau yra mokymas. Esančios bažnyčioje vaikų motinos pasipriešino, sakydamos:  „Mes pačios vaikus
mokome ir atvedame patikrinti"; ir paprašė neprašytus svečius apleisti bažnyčią, šie, surašę aktą, kad kunigas mokė 75 vaikus tikėjimo tiesų, išėjo.

    Po dviejų mėnesių, rupgjūčio 14 d., Klaipėdos rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas A. Leita atsakymui į Gargždų parapijos tikinčiųjų 1984 m. birželio 8 d. rašytą protesto raštą išsikvietė parapijos vargonininką (jo adresu buvo nurodyta duoti atsakymą) ir prie uniformuoto milicijos darbuotojo pareiškė: „Jei dar rašysite valdžią šmeižiančius raštus ir po jais rinksite parašus, bus imtasi priemonių." Vargonininkas bandė aiškinti: „Jei valdžios atstovai nesielgs bažnyčioje kaip chuliganai, niekas panašių raštų nerašys ir parašų nerinks . . ." Pavaduotojas A. Leita pertraukė kalbantį vargonininką, sakydamas: „Išsikvietėme ne diskutuoti, o atsakyti į pareiškimą. Jokio kito atsakymo negausite."

*     *     *

LTSR Vidaus Reikalų Ministerijai
Kun. Šeškevičiaus, Antano, s. Kazio,
Mikoliškių klebono, gyv. Gargžduose, Tilto 1-2,
P a r e i š k i m a s

    Reikėjo Mikoliškių bažnyčios šventoriuje pakeisti supuvusį kryžių, todėl kaip klebonas paprašiau Šiuparių kaimo kolūkietį Griušį padirbti naują. Jis sutiko ir padirbo iš jam skirtos medžiagos kurui. Nors siūliau pinigų, bet neėmė, o paskyrė kaip auką bažnyčiai.

    Kai 1983 m. lapkričio 25 d. jį vežėm į Mikoliškius, Klaipėdos rajono autoinspekcija pareikalavo medienos dokumento. Kadangi neturėjau, tai kryžių atėmė ir nuvežė į Klaipėdos rajono miliciją Gargžduose. O pas Grušį milicija su finansų sk. atstove ieškojo dirbtuvės, bet jos nerado. Griušis parodė kirvį ir obliuką, su kuriais kryžių dirbo. Vis tik po kelių dienų jį nubaudė 10 rublių už kryžiaus padirbimą. Baudą senukas sumokėjo.
    Kadangi kryžių konfiskavo inspektorius Grimalis, tai, jam raštu paaiškinęs kryžiaus kilmę, prašiau grąžinti. Jis vis reikalavo medienos dokumento. Kreipiausi į pensininką senuką Griušj, kad jis raštu paaiškintų apie medieną. Kitur kreiptis negalėjau. Jis raštu paaiškino, kad spalio mėnesį eigulys Martinaitis iš sanitarinio miško jam paskyrė kurui medžiagos. Iš padžiovusio ąžuolo jis ir padirbęs tą kryžių.

    Kai milicijos viršininkui pristačiau tą popierių, jis dar pareikalavo rašto ir iš eigulio Martinaičio. Jis taip pat paaiškino, kad spalio mėnesį Griušiui, kaip ir kitiems kolūkiečiams, davęs sanitarinio miško medžiagos kurui. Kai tą raštą pristačiau milicijos viršininkui, jis dar nebuvo patenkintas „špargalkomis" ir žadėjo atsiklausti kolūkio vadovybę. Taip ir padarė. Kiek žinau, eigulys tą patį paaiškino. O inspektorius Grimalis man pasakė, kad kryžiaus negrąžins, — jis jau užpajamuotas.

    Tuo reikalu kreipiausi į Klaipėdos rajono vykdomąjį komitetą. Man buvo paaiškinta, kad milicija, atimdama kryžių ir nubausdama kolūkietį Griušį, pasielgė neteisėtai: iš savo medžiagos jis galėjo padirbti kryžių ir jį padovanoti. Kai inspektorius Grimalis pareikalavo leidimo kryžiui statyti, buvo atsiklausta Religijų reikalų įgaliotinio P. Anilionio, ir jis paaiškino, kad vietoj supuvusio statyti naują nereikia naujo leidimo. O kryžius turėtų dirbti Buitinis, taip pareiškė įgaliotinis tikintiesiems per savo apsilankymą Gargžduose. Kadangi Buitinis kryžių vis tik nedirba, tai buvau priverstas jį užsakyti privačiai: juk kitokiu būdu negalima įsigyti jokio kryžiaus, nors ir leista statyti.

    Todėl labai prašau jus paveikti Klaipėdos rajono Vidaus Reikalų skyrių (miliciją), kad grąžintų neteisėtai atimtą kryžių Mikoliškių bažnyčiai ir kad Finansų skyrius kolūkiečiui Griušiui atitaisytų neteisingai paskirtą baudą."
kun. A. Šeškevičius
Gargždai. 1984.11.1.

*     *     *


LTSR Vidaus Reikalų Ministerijai
Kun. Šeškevičiaus Antano, Mikoliškių klebono,
gyv. Gargžduose, Tilto 1-2,
P a r e i š k i m a s

    Labai dėkoju už poveikj dėl milicijos atimto kryžiaus grąžinimo. Gavus Jūsų raštą, Klaipėdos rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas A. Leita kartu su Vidaus reikalų skyriaus viršininku Anamjevu man pranešė, kad kryžiaus negrąžins, o tik atlygins už medieną, kuri perduota Komunaliniam skyriui. „Man reikia kryžiaus, o ne pinigų," — atsakiau jiems.

    Komunalinio skyriaus viršininkas paaiškino, kad kryžius jau supjaustytas, atlygins 4 rub. 70 kap. Prašiau bent supjaustytą grąžinti, mėginsim atremontuoti. Paaiškino: tam reikia milicijos leidimo, o pinigus išmokėti galįs tuoj. Nesutikau.

    Teismas priteisia padarytą žalą pilnai atlyginti, o iš manęs tik pasityčiojo: nors prisipažino neteisėtai padarę, bet žalos atlyginti nenori. Juk padaryti tokį kryžių reikia bent 150 rub. (. . .)

    Dar pensininką kolūkietį administracinė komisija ir finansų skyrius nubaudė 10 rub. už tai, kad iš savo medžiagos dovanai padirbo vieną kryžių bažnyčiai. Juk patys nusikalto; milicijos pareigūnams karščiuojantis, jie senukui primetė nuolatinį amatą. Tada už kiekvieną patarnavimą kitiems reikia jau bausti. Ar ne absurdas? Jei Buitinis kryžių nedirba, tai kažkas vis tiek turi juos padaryti. Kur įstatymas, kad kryžiui padaryti reikia specialaus leidimo? Kryžius yra krikščionių vėliava. Supjaustyti kryžių — reiškia įžeisti krikščionis, kurių pasaulyje yra daugiau milijardo. Kas būtų, jei koks asmuo supjaustytų tarybinę vėliavą? Visi komunistai labai pasipiktintų, tai nuskambėtų po visą pasaulį. Galbūt šis žiaurus išpuolis taip pat nuskambės po visą pasaulį, nes įvykdytas Atpirkimo metais, kada krikščionys kryžių ypatingai gerbia. Ar tokie išpuoliai pasitarnauja komunizmui? Lietuva garsi kaip
Kryžių Žemė. Argi katalikai nesipiktins kryžių naikinimu? Tai juk visos tautos užpuolimas ir jos išniekinimas, pažeidžiant šimtametes tradicijas.

    Tamsta tą išpuolį žymiai atitaisytumėt, paveikdami miliciją ir vykdomąjį komitetą, kad pilnai atitaisytų padarytą žalą; taip, kad vietoj į šešias dalis supjaustyto kryžiaus būtų galima padirbti tokį pat naują. Be to, tegul administracinė komisija ir finansų skyrius panaikina neteisėtą baudą pensininkui Griušiui ir tegrąžina 10 rub. Neteisėtai ir neišmintingai padarė, pasiskubindami tą kryžių supjaustyti, nes visą laiką kėliau klausimą dėl jo grąžinimo.

    Jei Tamsta to reikalo nesutvarkysit, būsiu priverstas kreiptis į aukštesnes instancijas, net į Maskvą. Tikiuosi, kad to nereikės."
Kun. A. Šeškevičius
Gargždai, 1984.11.22.

    Pastaba: 1984 m. balandžio 26 d. J. Griušis, gyvenantis Klaipėdos raj., Šiūparių kaime, pareiškimu kreipėsi į Klaipėdos raj. vykdomąjį komitetą, reikalaudamas grąžinti 1983 m. lapkričio 25 d. administracinės komisijos su finansų skyriumi neteisėtai jam paskirtą ir jau sumokėtą baudą. Savo pareiškime J. Griušis pažymi: „Kad padaryta neteisybė, patvirtino ir Vidaus Reikalų Ministerija, liepdama atitaisyti padarytą skriaudą . . ."
J. Griušiui į pareiškimą niekas neatsakė, baudos taip pat negrąžino.

*     *     *

    Klaipėda. 1984 m., renkant parašus po pareiškimu (žr. „LKBK" Nr. 63), reikalaujančiu grąžinti Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčią, milicijos ir saugumo darbuotojai pradėjo įvairiausiais būdais terorizuoti parašų rinkėjus: atiminėti iš jų tekstus, prievarta trukdyti jiems rinkti parašus, gąsdinti. Tikintieji piktinasi tokiu pareigūnų elgesiu: „. . . kreipiamės į savo vyriausybę, o ne kur kitur, argi jau ir prašyti atitaisyti padarytą skriaudą uždraudė?"
    Paskutiniu metu gautas iš Maskvos atsakymas, jog vietoj atimtos bažnyčios tikintiesiems leidžiama pasididinti esamą bažnyčią. Tikintieji nesutinka su tokiu pasiūlymu: bažnyčios padidinimas neįmanomas, nes ji neturi tam reikiamų pamatų. Remonto metu tikintiesiems reikėtų išsikelti. Sklinda kalbos, jog būtų pasiūlyta naudotis už 13 km. nuo Klaipėdos esančia Plikių parapijos bažnyčia. Toks pasiūlymas Klaipėdos tikintiesiems kelia nerimą: „Tikinčiųjų lėšomis ir darbu pastatytą bažnyčią atėmė. Ko galima tikėtis iš naujo pasiūlymo?! Ar neliksime visai be bažnyčios?"

    Kiekvieną vakarą Klaipėdos bažnyčios tikintieji rožančiaus malda prašo Mariją užtarimo padėti atgauti atimtą bažnyčią.

*     *     *

    Žarėnai — Latveliai (Šiaulių raj.)- 1984 m. birželio mėnesį, iš 22 d. į 23 d., naktį, buvo visiškai sunaikintos istorinės, pagal padavimą, baudžiauninkų-kankinių kapinės, esančios Žarėnų — Latvelių parapijoje, žmonių vadinamos Agailių, Kerbedžių arba Meilaičių vardais. Pirmą kartą šios kapinės viduryje Agailių miško buvo nusiaubtos ir sulygintos su žeme 1975 m. rugsėjo 8 d. Čia buvo statomi kryžiai, prašant iš Dievo malonių ar dėkojant už gautąsias. Viduryje kryžių stovėjo koplyčia, kurioje tilpo apie 100 žmonių, koplyčios viduje buvo vienas altorius, klausyklos, ant sienų kabojo Kryžiaus kelio stotys, paveikslai. Koplyčia nebuvo rakinama. Kartą metuose, per Šeštines, čia vykdavo pamaldos. Minėtą dieną milicijos pareigūnai saugojo kelius, kiti — viską naikino; buldozeriais sugriovė koplyčią, cementinės sienos luitus suvertė į tranšėjas ir užkasė. Liko plika, tuščia vieta. Praėjus šiam vandalizmui, žmonės vėl pradėjo statyti kryžius. Buvo pastatyta graži Marijos statula su užrašu: „Meilingoji Motina, maldaujame Tave už motinas, kad padėtum vesti vaikus pas Dievą, išlaikyti šeimas vienybėje. Geroji Motina, išprašyk  mums laimingą mirtį,  melsk už mirštančius
nusidėjėlius." Žmonės pastatė ir koplytėlę, kurios nišoje pritvirtino Jėzaus ir Marijos paveikslus. Iš viso jau buvo pastatyta virš 100 kryžių, aplink kryžius ant geležinių strypų buvo išdėstytos Kryžiaus kelio stotys, šiais metais per Šeštines čia buvo susirinkę ypatingai daug žmonių, dalyvavo du kunigai — Kruopių klebonas kun. Romualdas Žulpa ir Žarėnų — Latvelių klebonas Algirdas Pakamanis.

    Antruoju kapinių nusiaubimo metu bedieviai panaudojo kranus, išgriovė visus kryžius, nugriovė koplytėlę, statulas, viską sulaužę ir sudaužę, sukrovė į sunkvežimį ir auštant išvežė už 33 km., netoli Tryškių (Telšių raj.). Geležinius kryžius ir tai, kas nedega, sumetė į Lilėnų miške esančias pelkes, o medinius kryžius, klausyklą, medines statulas, stacijas ir koplyčios medžiagą sukrovė į krūvą, apmetė medžių šakomis ir sudegino. Norėdami nuslėpti savo barbarišką darbą, atvežė kelias mašinas smėlio ir buldozeriais užlygino baloje sumestus kryžius, šiemet bedieviai ne tik viską sunaikino, bet ir apie buvusią kapinių vietą iškirto medžius, užvertė šulinį (per antrąjį nusiaubimą bedieviai nepagailėjo net šulinio, kur, pirmą kartą buvo palikę), viską sulygino, kad iš buvusių kapinių neliktų nė ženklo, keliuose, vedančiuose į kapines, pastatė eismą draudžiančius ženklus, prie kurių ilgą laiką budėjo valdžios pareigūnai, terorizuodami visus, norinčius aplankyti išniekintas kapines. Žmonės su skausmu širdyje kalba: „Tėvų tėvai gerbė ir brangino Meilaičių kapines, statė čia kryžius, net žiauriajam carui tai nekliudė — tarybiniai teroristai savo darbais visus pralenkia."

    Po kapinių išniekinimo Žarėnų — Latvelių parapijos bažnyčioje buvo suruoštos gedulo pamaldos: klebonas kun. A. Pakamanis ir tikintieji, rankose laikydami juodu kaspinu perrištus kryželius ir giedodami šventas giesmes, procesijos būdu keliais ėjo aplink bažnyčią, prašydami Dievą gailestingumo visiems, kurie mūsų tautoje neapkenčia kryžių, juos griauna, naikina.

    RRT įgaliotinis Petras Anilionis per Šiaulių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją raštiškai įspėjo kun.  A.  Pakamanį,  apkaltindamas  jį  tikinčiųjų
kurstymu prieš ateistus. Kunigas A. Pakamanis po įspėjimu nepasirašė.

*     *     *

    Utena. 1984 m. rugpjūčio 20 d. Utenoje buvo paminėta kun. Petro Raudos, praeityje buvusio Kauno Kunigų seminarijos vicerektoriaus, Utenos gimnazijos direktoriaus ir parapijos klebono, 10-ties metų mirties sukaktis. Kun. P. Rauda mirė sulaukęs 80 metų, iš jų 18 metų praleido sunkiose nelaisvės sąlygose; senatvėje neteko regėjimo. 13 valandą sausakimšai žmonėmis užpildytoje bažnyčioje, dalyvaujant virš 40 kunigų, šv. Mišias koncelebravo Vilniaus arkivyskupijos apaštalinis administratorius vyskupas Julijonas Steponavičius, Panevėžio vyskupijos valdytojas prelatas Kazimieras Dulksnys ir grupė velionio draugų kunigų. Pamokslą, prisimindamas šviesų kun. P. Raudos atminimą ir jo optimizmą sunkiose nelaisvės sąlygose, bažnyčioje pasakė jo skaudaus likimo draugas kun. J. Balčiūnas. Prie kun. P. Raudos kapo vyskupas J. Steponavičius, prisimindamas sunkų, bet prasmingą kun. P. Raudos gyvenimą, kalbėjo: (. . .) Vieni sunkumuose dreba kaip drebulės lapai, kiti — kaip vėjo linguojamos nendrės, o treti — stovi tvirti ir nepajudinami kaip ąžuolai . . . Prie pastarųjų vyskupas priskyrė kun. P Raudą. Savo kalboje vyskupas J. Steponavičius iškėlė kunigišką P. Raudos uolumą, tvirtumą bei drąsą.

*     *     *

    Ukmergė. 1984 m. liepos 2 d. ligoninėje mirė Ukmergės parapijos altaristas kun. Pranciškus Bastys. Kun. P. Bastys yra kilęs iš Jurbarko rajono, Skirsnemunės parapijos, kur velionio artimieji norėjo jį ir palaidoti, šalia tėvų. Velionis kun. P. Bastys buvo mylimas parapijiečių ir dauguma jų norėjo dalyvauti savo kunigo laidotuvėse. Laidojimo biuras pažadėjo užsakyti dvi mašinas iš autotransporto įmonės. Kitą dieną pinigai buvo grąžinti, nes esą saugumas uždraudęs aptarnauti tikinčius. Biuro vedėja buvo įspėta
neprasidėti su saugumu. Tuomet tikintieji nuskubėjo į Ukmergės Buitinio aptarnavimo įstaigą. Vadovai pažadėjo aprūpinti transportu, išrašė kvitą, tik kažkodėl dar prašė asmeniškai susitarti su vairuotoju. Rytojaus dieną dispečerė suplėšė kvitą ir replikavo: „Bažnytininkų neaptarnaujame." Kodėl? Pasirodo, kad liepos 4 d. grupė tikinčiųjų per Buitinį buvo užsisakę mašiną Žemaičių Kalvarijos link. Milicija, stovėjusi keliuose, sustabdė ukmergiečius ir įsakė vairuotojui su keleiviais grįžti atgal. Atidarius mašinos dureles, maldininkai išbėgiojo, o vairuotojas, turėjęs apiformintą kelialapį žmones nuvežti ir parvežti, nepaklausęs milicijos pareigūnų, pasiryžo laukti žmonių ir tuo labai užrūstino milicininkus ir saugumiečius.

    Aišku, šis incidentas pasiekė Ukmergės milicijos skyrių ir Buitinio aptarnavimo direktorių, todėl ir mašinos kun. P. Basčio laidotuvėms buvo atsakytos. Tikintieji dar kreipėsi į Ukmergės Gelžbetonių gamyklą. Iš ten atsakė: „Mašinų yra, tik bijom saugumo organų!" Žmonės dar bandė laimę „Paliepęs" remonto gamykloje. Atsakė: „Mielu noru, jei ne kunigui!"

    Velionį kun. P. Bastį parapijiečiai lydėjo nuosavomis mašinomis. Laidotuvių metu bažnyčioje nualpo moteris. Žmonės kvietė greitąją pagalbą, o budinčioji seselė su pašaipa pasakė: „Greitoji pagalba į bažnyčią nevažiuoja."

*     *     *

    Kybartai (Vilkaviškio raj.). 1984 m. balandžio 29 d. Kybartų bažnyčioje buvo minimos trečiosios kun. Virgilijaus Jaugelio mirties metinės, ši diena jau tapo tradicija. Šv. Mišiose meldžiamasi ir prisimenama ne vien garbingos atminties kun. V. Jaugelis, bet ir visi kunigai — kankiniai, už Dievą ir Tėvynę paaukoję savo gyvenimą. Nors balandžio 29 d. buvo paskelbta darbo diena, tačiau iš įvairių Lietuvos kampelių suplaukęs tikintis jaunimas ir suaugę aktyviai dalyvavo iškilmingose pamaldose. Prasmingus pamokslus pasakė kun. Ričardas Repšys ir kun. Jonas Boruta, ragindami tikinčiuosius šiuo sunkiu Bažnyčiai mūsų tautoje
laikotarpiu nepasimesti ir ypatingai lavintis gerame. Po šv. Mišių kunigai ir visi tikintieji susirinko pasimelsti prie kun. V. Jaugelio kapo. Pasimeldus už mirusįjį ir pagiedojus „Viešpaties angelas", į dangų pakilo tikinčiųjų taip labai mėgstama giesmė „Marija, Marija" . . . Apeigų pabaigoje nuskambėjo „Lietuva brangi, mano Tėvyne, šalis, kur miega kapuos didvyriai . . ."

*     *     *

    Kybartai. 1984 m. gegužės 7 d. Kybartų bažnyčioje buvo meldžiamasi už prieš metus areštuotą Kybartų parapijos kleboną kun. Sigitą Tamkevičių. Šv. Mišias koncelebravo 11 kunigų. Pamokslus pasakė Linkmenų parapijos klebonas kun. Jonas Lauriūnas ir Pociūnėlių parapijos klebonas kun. Antanas Jokubauskas. Pamoksluose buvo iškelta kun. S. Tamkevičiaus aukos ir kančios prasmė. Po šv. Mišių buvo einami Kryžiaus keliai, kuriems vadovavo kun. Jonas Kauneckas.

*     *     *

    Ryliškės (Alytaus raj.). 1983 m. buvo sudeginta Ryliškių bažnyčia. Valdžia neleido jos atstatyti.

    1984 m. birželio 17 d., kun. Petrui Krikščiukaičiui vykstant į Ryliškių kapines laikyti šv. Mišių, Makniūnų kaime jį sustabdė išgėręs milicininkas, o šalia stovėjo dvi „Volgos", kuriose sėdėjo KGB pareigūnai. Kun. P. Krikščiukaitis nesustojo. Atvažiavus į kapines, jį atsivijo tas pats milicininkas, o KGB atstovai pareikalavo dokumentų, tačiau kunigas atsisakė duoti dokumentus. Pareigūnai norėjo nukabinti kunigo mašinos valstybinius numerius, bet žmonės apstojo mašiną ir neleido tai padaryti. Sekančiais sekmadieniais milicininkai vėl laukė atvykstančio kunigo, tačiau nesulaukę išvažiuodavo. Liepos 1 d. pats Alytaus rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Makštutis važinėjo netoli Ryliškių kaimo kapinių, kur būdavo laikomos šv. Mišios, ir laukė kunigo. Tą dieną į kapines kunigas atvyko kiek vėliau.

*     *     *

    Kaišiadorys. 1984 m. birželio mėn. 28 d. Kaišiadorių bažnyčioje per pamaldas, kuriose buvo laiminami žolynai ir šeimos su vaikais, nežinomi piktadariai išniekino virš religinio stendo kabojusį kryžių — nukabinę nuo sienos, metė jį į paplavų kibirą.

*     *     *

    Čiobiškis (Širvintų raj.). 1984 m. iš liepos 14 d. į 15 d. naktį buvo apiplėšta Čiobiškio bažnyčia. Vagys grąžtu išplėšė bažnyčios ir zakristijos duris. Paėmė: iš didžiojo altoriaus tabernakulio kryžių, iš zakristijos spintos visas taures ir pateną. Švč. Sakramento nelietė, nors prieš atlaidus didžiojo altoriaus tabernakulyje švč. Sakramentas buvo monstrancijoje tik užsuktas. Daugelio įsitikinimu, tai ne atsitiktinė vagystė, vagys buvo suinteresuoti, kad po jų „žygio" nebūtų atsiteisimo pamaldų, kas dar labiau sustiprina žmonių prisirišimą prie Bažnyčios; panašiais apiplėšimais valdžios vadinami kunigai ekstremistai raginami leisti inventorizuoti „valstybės tikintiesiems nuomojamą", t.y., bažnytinį turtą.

*     *     *

    Šakiai. 1984 m. vasario 13 d., šakių klebonas kun. dekanas Juozas Žemaitis iš Šiluvos į šakius parsivežė paties iš Airijos parvežtą airių katalikų persekiojamiems Lietuvos tikintiesiems padovanotą Marijos statulėlę. Laikinai ją pastatė savo parapijos bažnyčioje, kur visi nuoširdžiai meldėsi, ypatingai jaunimas. Klebonas paaiškino žmonėms Marijos statulėlės istoriją. Vasario 23 d. kun. J. Žemaitis nuvežė Marijos statulėlę į Vilnių kun. Lydžiui, kad šis pasirūpintų jos restauravimu. Įvykiu susidomėjo RRT įgaliotinis P. Anilionis. Tą pačią dieną telefonu barė Šiluvos kleboną kun. V. Griauslį, kam jis leido iš Šiluvos bažnyčios išvežti Marijos statulėlę, labai piktu tonu. Anilionis kalbėjo ir su vyskupu Liudviku Poviloniu, o kun. Lydžiui pareiškė,
kad neišdrįstų Marijos statulėlės padauginti. Kovo 10 d. atrestauruota Marijos statulėlė buvo atvežta į Šakius, o kovo 13 d. nuvežta į Šiluvą.

    Šakiai. 1984 m. vasario 1 d. į šakių rajono vykdomąjį komitetą buvo kviečiami Šakių parapijos klebonas dekanas J. Žemaitis ir vikaras Vytautas Insoda. Nuvyko tik klebonas J. Žemaitis. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Kasparevičienė, motyvuodama, jog bažnyčia buvo panaudota ne kulto reikalams, barė kleboną J. Žemaitį, kam po pamaldų bažnyčioje buvo rodomas video filmas apie Kristaus gyvenimą. Klebonas paaiškino, kad tą dieną vietoj Mišparų bažnyčioje tikintiesiems buvo parodytas religinis filmas, todėl jokio nusikaltimo nei jis, nei vikaras nepadarė. Pavaduotoja Kasparevičienė domėjosi, iš kur buvo gautas filmas ir perspėjo, kad ateityje panašių dalykų nepasikartotų. Kasparevičienė barė kleboną už bažnyčios vaikų ir jaunimo chorą, ministrantus ir adoruotojas. Ji teigė, jog visa tai draudžiama, negalima. Kun. J. Žemaitis paaiškino, kad žodžio „negalima" dabar jau nėra, nes kai jį ruošė vykti į užsienį, — Vokietiją ir Angliją, — aiškino, kad, jei kas užsienyje teirautųsi apie religijos ir tikinčiųjų padėtį Tarybų Sąjungoje, jų veiklos galimybes, pavyzdžiui, mokyti vaikus tikėjimo tiesų, patarnauti jaunimui prie altoriaus, adoruoti ar giedoti bažnytiniame chore, liepė nevartoti žodžio negalima, o kai užsienyje panašių dalykų buvo klausiamas ir atsakydavo, kad ir Tarybų Sąjungoje vaikai patarnauja šv. Mišioms, gieda chore, visa tai girdėdami, delegacijų vadovai girdavo: „Gerai kalba." Į klebono J. Žemaičio pasiaiškinimą pavaduotoja Kasparevičienė nieko neatsakė, tik pakartojo, kad į vykdomąjį komitetą ateitų vikaras Vytautas Insoda.

*     *     *

    Telšiai. 1984 m. gegužės mėnesio 5-15 d.d. saugumiečiai tardė dirbančias prie bažnyčios ar dažniau ją lankančias moteris: Mockuvienę, Mariją Mėlynauskaitę, Stasę Čin-
skytę ir kt. Tardymų tikslas — užkirsti kelią Joninių šventimui, uždrausti švęsti Jonines su laužais, su dainomis ir vaišėmis. Moterys nustebę klausinėjo: „Kodėl tai draudžia, jei rajoninis laikraštis skatina šią tradiciją — praėjusiais metais buvo įdėtas ilgas straipsnis, raginantis visus užkurti Joninių laužus, atgaivinti ir kitas su Joninėmis surištas tradicijas . . .

    1984 m. birželio 18 d. vyskupams — A. Vaičiui ir L. Poviloniui — skambino RRT įgaliotinis P. Anilionis ir perspėjo: „Jaunimas ruošiasi švęsti Jonines prie Telšių ir Kauno. Įspėkite kunigus, kad nedalyvautų, o su jaunimu susidoros saugumas." 1984 m. birželio 20 d. į Telšių KGB poskyrį buvo iškviestas Eigirdžių parapijos klebonas kun. Ferdinandas Žilys ir kaltinamas, kad jo aptarnaujamoje parapijoje rengiamas Joninių paminėjimas. Kunigui buvo įsakyta, kad Joninių išvakarėse jo aptarnaujamose bažnyčiose nebūtų jokių pamaldų. Birželio 2 d. Telšių KGB buvo tardomas Viešvėnų bažnyčios zakristijonas Bronius Savickis. „Kokios pamaldos bus Viešvėnų bažnyčioje birželio 23 d.?", — teiravosi čekistai." „Vienuoliktą valandą bus metinės, o birželio mėnesio vakarais tikintieji visada susirenka ir vieni meldžiasi, argi negalima?" — aiškino ir klausė zakristijonas B. Savickis. Saugumiečius domino, ar į pamaldas atvyks kun. Jonas Kauneckas, ar dažnai jis lanko Viešvėnus, kodėl bažnyčia išpuošta vainikais. Zakristijonas paaiškino, kad praėjusį sekmadienį jų bažnyčioje buvo primicijos, todėl ir išpuošta.

    1984 m. birželio 23 d. vietiniai gyventojai ir visi vykstantys į Telšius stebėjosi: pilni keliai autoinspekcijos, kas penkios minutės kursuoja milicijos mašinos, Telšių autobusų stotyje budi milicininkai, apylinkių kalneliai apsupti milicijos pareigūnų, o prie kiekvieno lauko keliuko milicijos ir autoinspekcijos patruliai. Jaunuoliai — Faustas Meiženis ir Gintautas Petryla — buvo sulaikyti prie kalno Sakalų kaime. Milicininkai jiems įsakė tuoj pat pasišalinti, — priešingu atveju, gali blogai baigtis. Miškelyje prie Viešvėnų milicininkai pinančius vainikus vaikus išvaikė net iš krūmų: tą dieną buvo sustiprinta sargyba prie Panų
kalno, o Rainių miškelyje įsikūrė kareivių poligonas.

    Vakare Viešvėnų bažnyčioje saugumiečių buvo daugiau nei tikinčių. Einančias į bažnyčią moteris čekistai klausinėjo, ar dažnai pas juos atvyksta kun. |. Kauneckas. Telšių katedroje vakarines pamaldas ir kanauninko Jono Beinoriaus sveikinimą taip pat stebėjo saugumiečiai. Praeinant pro šalį procesijai, vienas patarnautojas priėjo prie jų ir pasakė: „Prašom atsiklaupti, mes per himną taip pat atsistojam." „Palik mus ramybėje", — piktai atkirto saugumietis.

    Viešvėnų gyventojas Kalakauskis šventė krikštynas, sutemus įsismaginę svečiai sukūrė Joninių laužą, prie jo tuoj pat prisistatė milicininkai. Lietui lyjant, milicininkai prie kalnų budėjo visą naktį, moterys rytą (5 vai.), eidamos melžti karvių, juos užjausdamos kalbino. Telšių autoinspekcijai ir milicininkams talkino Kelmės, Šiaulių ir Vilniaus pareigūnai. Ir vis tik Telšių ir Viešvėnų apylinkių kalnai švietė laužais.

Leipalingis (Lazdijų raj.).

Vidurinės Azijos karinės apygardos dienraščio „Kovos vėliava" redakcijai

Roberto Grigo, Antano s., gyv. Lietuvoje,
Lazdijų raj., Leipalingyje, Naujosios 13,
P a r e i š k i m a s

(Tvirtos ir herojiškos lietuvio jaunuolio dvasios nepalaužė nė brutaliausis fizinis ir dvasinis teroras):
    1982-1984 m.m. atidaviau „duoklę" — dvejus savo gyvenimo metus darbo batalione Kazachstane, Badamo stotyje. Būdamas kataliku ir negalėdamas suderinti ištikimybės sąžinei ir ateistinei valstybei, atsisakiau duoti karinę priesaiką. Dėkoju Dievui, kad, nepaisant fizinio ir moralinio teroro, šį principą išlaikiau iki galo ir tai užfiksuota kariniame biliete. Tačiau mano „auklėtojai" nenuleido rankų ir ryžosi bent apšmeižti. 53-me Jūsų
dienraščio numeryje šiemet pasirodė rašinys „Vieningoje šeimoje", kuriame skelbiamas ciniškas melas. Jame rašoma, kad, iki šaukimo būdamas tikinčiu, palaikęs nacionalistinius prietarus ir dvasininkų prasimanymus apie konstitucinių teisių varžymą, armijos kolektyve aš „praregėjau". Tai grubi klastotė. Buvau katalikas ir lietuvis iki šaukimo, buvau dvejus prievolės metus, esu dabar, grjžęs į Tėvynę Lietuvą. Faktai, su kuriais nuolat susidurdavau armijoje, labai sustiprino mano pažiūras. Štai tik keletas tokių faktų iš asmeninės patirties. TSRS yra pasirašiusi Žmogaus Teisių Deklaraciją, kurios 19 straipsnis skelbia: „Kiekvienas žmogus turi įsitikinimų ir jų išreiškimo laisvę." Realiai šia teise pasinaudojau, miegodamas ant narų Čimkento ir ant betoninių grindų Kzyl-Ordos gauptvachtose, vien už tai, kad dėl religinių-tautinių įsitikinimų atsisakiau prisiekti Kompartijai. Nepaisydami 52 Konstitucijos straipsnio, garantuojančio sąžinės laisvę, tarnybos pabaigoje politinio skyriaus darbuotojai man grasino 5 metus kalėjimo, jei nepakeisiu požiūrio į priesaiką. Tiek Konstitucija, tiek Baigiamasis Helsinkio aktas reikalauja gerbti kiekvieno žmogaus orumą ir draudžia tyčiotis iš įsitikinimų. Karininkams komunistams plūstant necenzūriniais žodžiais, išjuokiant religiją ir lietuvybę, susidariau nuomonę, kad žmogiškumo reikalavimai čia tebėra „terra incognita" („nežinoma žemė"). Ir kai nepajėgiančius įvykdyti darbo normos įsakydavo gainioti su dujo-kaukėmis — cituoju! — „iki sąmonės netekimo" — tada supratau, kokie teisingi žodžiai: „Kai atmetamas Dievas, nebelieka žmogaus". Su giliu dėkingumu prisimenu visus dorus žmones, padėjusius įsisąmoninti Kristaus tiesą. Didžiuojuosi savo tautos didvyriais kunigais Sigitu Tamkevičium ir Alfonsu Svarinsku, šiuo metu kenčiančiais Permės lageriuose tik už tai, kad mokė Lietuvos tikinčiuosius sąžiningai gyventi. Dėkoju Apvaizdai, leidusiai būti šių didžių žmonių amžininku.

    Jūsų laikraščio paskelbtame straipsnyje įžūliai meluojama, tvirtinant, kad aš gyręs kareiviams Lietuvos laimėjimus Tarybų valdžios metais, draugystės su rusų tauta
reikšmę „karo kurstytojų" akivaizdoje. Tai prasimanymas. Tariamųjų laimėjimų niekada nešlovinau. Ką jis reiškia, lyginant su nuostoliais moralės, kultūros, žmogaus teisių srityje? Nekalbėjau apie jokią draugystę su Rytų kaimynu, nes jos nepastebėjau nei istorijoje, nei dabartyje. Priešingai, pasisakymuose apie „didžiosios rusų tautos" vaidmenį Lietuvos istorijoje pabrėždavau demorlizuojantį rusinimo faktorių, akcentuodavau dvasinio, knygnešiško pasipriešinimo reikšmę lietuvių laisvės kovoje. Per dvejus Kazachstane praleistus metus nesu pavartojęs netgi išsireiškimų, kuriuos man prirašo minėtas straipsnis. jeigu gerbiate savo pasaulėžiūrą, privalote atšaukti šmeižtą."
Robertas Grigas
1984.09.08.

KRATOS IR TARDYMAI


(Komunistinės valdžios tarnai, savo nusikaltimų šmėklos persekiojami, gyvena nuolatinėje baimėje):
    Šlavantai (Lazdijų raj.). 1984 m. liepos 5 d. pas Šlavantų parapijos kleboną kun. Juozą Zdebskį buvo padaryta krata. Protokole pažymėtas kratos tikslas — surasti ir paimti iš piliečio Kolkos nupirktus vogtus daiktus. Krata buvo daroma kun. J. Zdebskiui nesant namuose, — nelaukdami kol sugrįš kunigas, krėtėjai išlaužė garažo duris ir pradėjo kratą. Kratą vykdė Vilniaus KGB, prisidengęs vietine milicija ir saugumu. Oficialiai kratai, kurią vykdė 6 asmenys, vadovavo apylinkės inspektorius, milicijos vyr. leitenantas Jarmala. Kviestiniais kratoje buvo: Petrauskas Martynas, Juozo, gyv. Krosnos kaime, ir Blaževičienė Janina, Jurgio, gyv. Lazdijuose, Lenino 3-3.

    Paėmė: TTGKK dokumentus (Nr. 5,12, 13, 14 ir kt), raštus — Patrijarchui Dimitrijui (10 lapų), Pasaulinei cerkvės tarybai 1976.10.14 (4 lapai), JAV kongresui 1976.10.14 (6 lapai), Kauno arkivyskupijos kunigų pareiškimą (3 lapai), pareiškimą Petrui Griškevičiui (10 lapų), informaciją apie TTGKK (4 lapai), „Ar katalikybė yra
rytdienos tikėjimas" (30 lapų „Tiesos kelias"), Visuotinę Žmogaus Teisių Deklaraciją, kun. Alf. Svarinsko laišką, str. „Lietuvių tautos dorovinės kultūros problemos (4 lapai), Vatikano radijo laidas 1979.03.14 ir 15 d.d. (5 lapai), Lietuvos vyskupų konferencijos aplinkraštį kunigams (1984 m.), rašomąją mašinėlę rusišku šriftu, rašomąją mašinėlę „Erika" lietuvišku šriftu, du metalinius seifus, užantspauduotus antspaudu Nr. 100, medžioklinį šautuvą, elektroninį prietaisą, elektros prietaisą su kabeliu ir kt.

    Kratos metu pagrindinis dėmesys buvo skiriamas elektronikai. į paimamų daiktų skaičių įtrauktas net miniatiūrinis elektrinis kreizas, naudojamas medžio darbams.

    Krata truko maždaug tris valandas.

*     *     *

    Skaudvilė (Tauragės raj.). 1983 m. gruodžio mėn. 29 d. į Vilnių pas LTSR prokuroro pavaduotoją Bakučionį buvo iškviestas Skaudvilės parapijos klebonas kun. Jonas Kauneckas. Prokuroras Bakučionis įspėjo kun.J. Kaunecką, kad, jei dalyvaus TTGKK veikloje, bus suimtas kaip ir kunigai — A. Svarinskas ir S. Tamkevičius. Be to, prokuroras Bakučionis priminė, kad apie kun. J. Kaunecką dažnai rašo „Kronika" ir, jei tai kartosis ateityje, bus teisiamas kaip „Kronikos" bendradarbis.

    Panašiai buvo įspėti ir kiti TTGKK nariai. Kun. Kazimieras Žilys įspėjimui buvo iškviestas net iš Baltarusijos, kur paskutiniu metu dirba. Įspėtas ir kun. Algimantas Keina, nors yra oficialiai išstojęs iš TTGKK.

*     *     *

    Viduklė (Raseinių raj.). 1984 m. rugpjūčio 30 d. pas Viduklės parapijos kleboną kun. Joną Tamonį, į kleboniją, su oficialiu žodiniu įspėjimu klebonui ir atvykstantiems kunigams, kurie kiekvieno mėnesio 26 d. (kun. A. Svarinsko suėmimo dieną) Viduklės bažnyčioje laiko šv. Mišias už kun.  A.   Svarinską,  buvo  atvykę Raseinių saugumo
viršininkas Gardauskas ir iš Vilniaus KGB saugumo kapitonas. Čekistai reikalavo, kad kun. J. Tamonis atleistų buvusią kun. A. Svarinsko šeimininkę Moniką Gavėnaitę iš Viduklės parapijos bažnyčios skalbėjos pareigų ir kad kun. Kęstutis Brilius nesilankytų Viduklėje. Kun. K. Briliui buvo siūloma stoti į Kauno Kunigų seminariją, nors prieš kelis metus jis yra baigęs Neakivaizdinę Seminariją.

*     *     *

    Vilnius. 1984 m. birželio 19 d. Vilniaus KGB būstinėje buvo tardomi vilniečiai: Elena Terleckienė, Zita Vanagaitė, Vytautas Bogušis, Jonas Volungevičius ir Albertas Žilinskas. Čekistas Česnavičius ir kiti kaltino tardomuosius, kad jie pasirašo po šmeižikiško turinio pareiškimais — protestais dėl kunigų — A. Svarinsko ir S. Tamkevičiaus — suėmimo ir nuteisimo, perdavinėja antitarybinius dokumentus į pogrindžio spaudą ir užsienį, susitikinėja su užsieniečiais ir savo kalbose su jais žemina Tarybų Sąjungos autoritetą. Visiems tardomiems buvo liepta pasirašyti po įspėjimais, bet nė vienas iš jų nepasirašė. Čekistai išlaikė tardomuosius visą dieną: E. Terleckienę ilgiau nei šešias valandas, o Z. Vanagaitę virš aštuonių valandų. A. Žilinskui čekistai pasiūlė išvykti į užsienį. Kai A. Žilinsko paklausė, ar pasirašė po protesto pareiškimu dėl suimtų ir kalinamų kunigų, jis paprašė parodyti pareiškimą, o jį perskaitęs, pasakė, kad pareiškime nieko antitarybinio nėra ir šiuo klausimu su saugumiečiais nekalbės.

MŪSŲ KALINIAI

(Šie kilniadvasiai katalikiškos Lietuvos vaikai kantriai neša sunkų kančios kryžių, piktų parsidavėlių jiems uždėtą):
Rašo kun. Alfonsas Svarinskas:

    „Širdingai sveikinu Jus ir Jūsų asmenyje visus brangius parapijiečius, draugus, pažįstamus . . . Linkiu palaimos, širdies  ramybės  ir dvasinio džiaugsmo mūsų Tautos
garbingo jubiliejaus proga. Tegul Viešpats saugojus visus! Jūs mano džiaugsmas ir pasididžiavimas Kristuje!

    Parašiau Jums laišką praėjusį sekmadienį, šiandien vėl parašysiu, pabučiuosiu, peržegnosiu ir išsiųsiu. Tegul lekia į mūsų mylimą, neužmirštamą Tėvynę, gintaro šalį. (. . .) Visiems širdingai dėkoju už laiškus. Jums sunku įsivaizduoti, kiek šitos trumpos žinutės atneša džiaugsmo ir vilties. Kaip malonu, žinant, kad pasaulyje yra žmonių, mylinčių ir neužmirštančių. (...) Sugrįžo atgal Jums adresuoti balandžio mėnesio laiškai su pašto gegužės 25 d. užrašu: „Gražinami pasibaigus saugojimo laikui". Sužinokite pašte, kodėl taip atsitiko (. . .), nes kitaip nukenčiame visi — Jūs negaunate laiško, o aš išeikvoju laiškų limitą. Juk ir tai tik du laiškai per mėnesį! Žinoma, nieko ypatingo negalėjau parašyti: norėjau palinkėti gerai išklausyti rekolekcijas, padėkoti už gerą giedojimą ir palinkėti Prisikėlusio Kristaus palaimos (. . .) Kaip greitai bėga laikas! Nuo 11 birželio aš čia jau esu antrus metus. 1979 metais (. . .) švenčiau savo sidabrinį jubiliejų, o šiemet spalio 3 d. jau bus 30 metų. Tik gaila, atplėštas nuo Tėvynės, Bažnyčios ir savo parapijos. Be išpažinties, Komunijos ir šv. Mišių! Su teisiojo Jobo tikėjimu kasdien kartoju: „Tebūnie Tavo šventa valia! Amen!" (. . .) Laisvo laiko turiu mažai, 9 valandas dirbu. Po to visokie buitiniai reikalai. Likusiu laiku skaitau ir mokausi kalbas. Gavau prancūzų-rusų žodyną ir žurnalus. Gilinu italų ir mokausi ispanų kalbos. Galbūt prireiks! ...(...) Aš, sveikas ir žvalus, vykdau Jo valią, todėl širdyje nėra pesimizmo ir liūdesio. O jei Dievas uždės kankinio vainiką, — jį priimsiu su džiaugsmu. (. . .)".
1984.VI.20.

*     *     *

    Vilnius. 1984 m. liepos 9-22 d.d. Gintautas Iešmantas atsidūrė Vilniaus saugume. Buvo tardomi taip pat jo žmona ir sūnus. Susidaro įspūdis, kad jį norima apšaukti psichiniu ligoniu ir tuo būdu palaužti jo dvasią. Tai ištisa grandinė psichologinio teroro, kurio kulminacija buvo 1982 m.
gruodžio 14-31 d.d. Tada kaliniai, kaip visada, atžymėję politkalinio dieną, paskelbdami visos dienos bado streiką. Iešmantas asmeniškai paskelbė bado streiką, protestuodamas, kad jam neleidžiama kurti ir sulaikė jo pareiškimą, adresuotą TSRS generaliniam prokurorui, kuriame jis reikalavo peržiūrėti jo bylą, motyvuodamas, kad yra neteisingai nuteistas.

    Administracija leido jam išbadauti 10 dienų, po to prievarta pamaitino ir visai išsekusiam liepė valyti nuo stogo sniegą, esant -50 šalčio."

*     *     *

    Povilą Pečeliūną už dalyvavimą bado streike politkalinio dienoje ir reikalavimą viršvalandžių kompensacijos uždarė į karcerį, kur išbuvo 10 parų. Buvo ypač šaltas oras, siautė skersvėjai ir nedavė valgyti . . . Karceryje praėjo šv. Kalėdos, Nauji Metai, ir iš jo tiesiai išvežė į tremtį. Kelyje — etape išbuvo pusantro mėnesio.

    Prieš karcerį P. Pečeliūnas gulėjo ligoninėje — sirgo stipriu radikulitu. Jaunesniojo leitenanto Volkovo įsakymu gyd. Pomariovas išrašė Pečeliūną kaip jau pasveikus; ir galintį etapu vykti į tremtį.

    Šiuo metu tremtyje P. Pečeliūno sveikata dideliame pavojuje: deguonies trūkumas (trūksta 35%) ir labai palaužta sveikata.

*     *     *

    Magadanas. Iš užsienio į Magadano įvairias įstaigas plaukia pareiškimai, kuriuos pasirašo kongresmenai ir kiti žymūs veikėjai, reikalaudami palengvinti Antano Terlecko tremties sąlygas.

    Paskutiniu metu A. Terleckas gavo atskirą kambarėlį bendrabutyje ir dirba šaltkalviu. Nuotaika, nežiūrint nusilpusios sveikatos, gera, giedri. Atvaživę iš Magadano kagėbistai ir pamatę pas A. Terlecką pakabintus religinius paveikslus, paklausė jo, ar tiki. „Tikiu, — atsakė A. Terleckas, — jei netikėčiau, gyvenimas būtų beprasmis."
    Čekistai elgėsi mandagiai, neužgauliojo, nesityčiojo.
    A. Terlecko tremties adresas:
686420 Magadanskaja obl.
Omsūkčanskij r-on
p. Indūstrialnij do vostriebovanija
Terleckas Antanas, Prano.

*     *     *

    Mordovija. Turimomis žiniomis Mordovijos lageryje kalinamas doc. Vytautas Skuodis pareiškimu kreipėsi į tarybinę vyriausybę, kuriame nurodė, kad, protestuodamas prieš nelygiateisę Bažnyčios padėtį ir kunigų kalinimą pastoviai vieną savaitės dieną badaus.

*     *     *

    Šiauliai. 1984 m. rugpjūčio mėnesio pabaigoje pas Mečislovą Jurevičių, gyvenantį Šiauliuose, Spindulio 6-10, atvyko rajono milicijos įgaliotinis. į priekaištą, kodėl M. Jurevičius niekur nedirba, buvęs kalinys paaiškino, kad tai, tikriausiai, nesusipratimas, kadangi jis dirba LTSR melioracijos ir vandens ūkio ministerijos Šiaulių sausinimo sistemų valdyboje. Inspektorius parodė blankus, kur pažymėta, kad pilietis M. Jurevičius niekur nedirba, ir liepė jam rašyti pasiaiškinimą. M. Jurevičius atsisakė rašyti pasiaiškinimą ir paiūlė inspektoriui pirma pasisakmbinti į jo darbavietę ir tiksliai susižinoti — dirba jis ar ne. Į inspektoriaus klausimą, už ką buvo teistas, M. Jurevičius atsakė, jog už tai, kad mylėjo Dievą ir Tėvynę.

SOVIETINĖJE MOKYKLOJE


    Kiaukliai (Širvintų raj.). 1984 m. sausio 17 d. ir balandžio 19 d. Kiauklių aštuonmetės mokyklos direktorėj. Grigaitienė, Zibalų apylinkės pirmininkas Karaliūnas ir keli atvykę saugumiečiai tardė aštuonmetės mokyklos mokinius: Elvyrą Polkaitę, jos brolį Juozą Polką, seseris Rūtą ir Julitą Gudonytes bei Rūtą Markauskaitę. Mokiniai
buvo verčiami rašyti paaiškinimus, kokiu tikslu lankėsi klebonijoje, kokius filmukus jiems rodė klebonas kun. Rokas Puzonas, kas atvažiuoja pas kleboną, iš kur, ką klebonas duoda jiems už bažnyčios lankymą ir patarnavimą šv. Mišiose, ar savo noru eina į bažnyčią ar verčiami tėvų ir 1.1. Atsisakius rašyti paaiškinimus, mokiniai buvo gąsdinami išvežimu į Čiobiškio nepilnamečių vaikų koloniją. Prigąsdinti vaikai į namus grįžo apsiverkę ir stipriai nerviškai paveikti. Terorizuojamų vaikų motina Ona Polkienė nuvyko pas Širvintų rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją Tvirbotą sužinoti, kuo remiantis Kiauklių aštuonmetėje mokykloje yra gąsdinami jos ir kiti tikintys vaikai. Tvirbota kalbėjo, kad niekas neturi teisės terorizuoti vaikų už tai, kad jie lanko bažnyčią.

*     *     *

    Kaišiadorys. 1984 m. gegužės mėnesį, tikintiesiems renkantis į vakarines pamaldas, Kaišiadorių šventoriuje ne kartą šmirinėjo mokyklinio amžiaus paaugliai, stebėdami, kas iš mokinių lanko gegužines pamaldas. Kartą vienas jų fotografavo besirenkančias į bažnyčią mergaites — adoruotojas. Po kurio laiko mokytoja šimkūnytė, pasikvietusi kai kurias mergaites, rodė joms padarytas nuotraukas ir klausinėjo: „Ar čia tu? . . ."

*     *     *

    Raguva (Panevėžio raj.). 1984 m. rugsėjo mėnesio pradžoje Raguvos vidurinės mokyklos direktorius Vytautas
Marečionis įsakė mokytojams sudaryti ir jam paduoti 1984 m. vasarą priėjusių Pirmosios šv. Komunijos mokinių sąrašus.

BAŽNYČIA SOVIETINĖSE RESPUBLIKOSE


    Ukrainoje gausėja ir stiprėja katalikų-unitų persekiojimai. Tikinčiųjų butuose daromos kratos, terorizuojami vaikai ir suaugę, uždarinėjamos bažnyčios.
    Lvovo sritis. 1982 m. rugsėjo 29 d. saugumiečiai susidorojo su 28 metų mergina Marija šved. Vakare apie 21 vai. po šv. Mišių ji ruošėsi važiuoti iš Lvovo pas savo motiną. Pakelyje į geležinkelio stotį, Turganevo gatvėje, M. šved buvo užpulta saugumiečių, užsirišusių draugovininkų raiščius, įtempta į namo Nr. 10 tarpuvartę ir sumušta. Susirinkę žmonės iškvietė greitąją pagalbą, kuri nuvežė sužalotąją į miesto VHI-ąją ligoninę Zelionaja gatvėje. Ten iš Marijos šaipėsi: „Tave kunigas Dievui paaukojo." Marija Šved, neatgavusi sąmonės, mirė. Liudininkai buvo prigąsdinti nesakyti teisybės.

*     *     *

    1983 m. prieš lapkričio 7 d. Lvovo srityje Skolės rajone, Bubneščės ir Grebeno kaimuose uždarytos ukrainiečių bažnyčios.

    Iš Mežebrodės kaimo bažnyčios valdžia konfiskavo senovinius meniškus bažnytinius daiktus, kurie buvo pagaminti dar XIV amžiuje karaliaus Danilo laikais.

    Nesterovo rajone valdžia įsakė uždaryti bažnyčią Zabirgės kaime. Ten žmonės pasipriešino — neišėjo į darbą. Buvo iškviesta policija, atvyko Nesterovo rajono saugumiečiai. Susirėmimui vadovavo iš Lvovo atvažiavęs Religijų reikalų įgaliotinis, šeši žmonės buvo   areštuoti.

Lietuvi, nepamiršk!


    Kun. Alfonsas Svarinskas, kun. Sigitas Tamkevičius, doc. Vytautas Skuodis, Jadvyga Bieliauskienė, Sergėjus Kovaliovas, Gintautas Iešmantas, Povilas Pečeliūnas, Viktoras Petkus, Antanas Terleckas, Julius Sasnauskas, Balys Gajauskas ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!
 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum