gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 65 Spausdinti El. paštas
Šiame numeryje:
    1. 500 metų jubiliejus jau čia pat,
    2. Dar viena auka . . .
    3. Kratos ir tardymai
    4. Mūsų kaliniai
    5. Kam tarnauja melas?
    6. Žinios iš vyskupijų
    7. Sovietinėje mokykloje
    8. Iš „LKBK" archyvo
    9. Nauji pogrindžio leidiniai

LKB KRONIKA NR. 65
Eina nuo 1972 metų.
Jei gali — padaugink.
Perskaitęs duok kitam!
Numeris skiriamas suimtam kunigui
Jonui-Kastyčiui Matulioniui

500 METŲ JUBILIEJUS JAU ČIA PAT, BET . . .

(Lietuvis kunigaikštis Mykolas Giedraitis — palaimintasis vienuolis — pagarsėjęs savo gausiais stebuklais yra seniai nusipelnęs būti paskelbtas šventuoju):
     Paskutiniu metu Lietuvoje ypač sustiprėjo kova prieš tikinčiuosius. Valdžia pradėjo kovoti net su seneliais, invalidais ir ligoniais. KGB ieško senelio ligonio Vlado Lapienio, suėmė visišką ligonį kun. Joną Matulionį. Dar keisčiau — šventieji ir tie užsitraukė valdžios nemalonę.

    Švenčiant šv. Kazimiero 500 metų jubiliejų, valdiški bedieviai darė viską, kad tik sumažintų jubiliejaus iškilmingumą.

    Propagandai buvo išleistas jubiliejinis medalis. Bet kas jį gavo? Net aktyvieji bažnyčios lankytojai turėjo pasitenkinti tik jį pamatydami. Panašiai buvo ir su jubiliejiniu šv. Kazimiero „Kataliku kalendorėliu" bei „Katalikų kalendorių — žinynu". Visokiomis priemonėmis ir progomis buvo pompastiškai skelbama apie šiuos jubiliejinius leidinius, tik niekas neišdrįso pasakyti, kiek jų gavo tikintieji. Masės tikinčiųjų į ų net nematė, o propagandai pasidarbavo puikiai: žiūrėkite, kokia religijos laisvė — valdžia katalikų kalendorių leidžia!
    1985 m. gegužės 4 d. sukanka 500 metų nuo pal. Mykolo Giedraičio mirties, tačiau valdžia neleidžia minėti šio jubiliejaus. RRT įgaliotinis Petras Anilionis uždraudė „Katalikų kalendoriuje — žinyne" įdėti net trumpą informaciją apie pal. M. Giedraitį, kad Bažnyčia nesugalvotų ruošti jubiliejų.

    Nežiūrint sunkių sąlygų, Lietuvos katalikai su pakilimu ruošiasi švęsti pal. M. Giedraičio 500 metų mirties jubiliejų.

    Pateikiame savo tautiečio pal. M. Giedraičio biografiją, kurios RRT įgaliotinis P. Anilionis neleido įdėti į „Katalikų kalendorių — žinyną".

    Jauna krikščionybė Lietuvoje greit pražydo šventumo vaisiais. Buvusių pagonių kunigaikščių vaikaičiai: Kazimieras ir Mykolas nusipelnė altorių garbę.

    Garbingos Giedraičių giminės atžala Mykolas gimė netoli Vilniaus, Giedraičiuose, (pagal kitus šaltinius — Videniškiuose) 1425 m. Jis buvo silpnos sveikatos ir dažnai būdavo vienas, dienas leisdavo drožinėdamas medžio dirbinius.

    Jau būdamas jaunuolis, Mykolas, pajutęs pašaukimą dvasiniam gyvenimui, kreipėsi į Bistryčios regulinių kanauninkų vienuolyną (40 km. į šiaurės rytus nuo Vilniaus) ir buvo priimtas.

    Netrukus vienuolyno viršininkas nuvežė jį į Krokuvą, į šv. Morkaus vienuolyną. Čia Mykolas atliko noviciatą ir padarė įžadus. Gilintis į dvasinį gyvenimą jam padėjo nuodėmklausis Jonas.

    Naujasis vienuolis apsigyveno nedideliame kambarėlyje prie pat bažnyčios. Ilgai ir ištvermingai melsdavosi, griežtai laikėsi regulos ir atlikinėjo visas dvasines pratybas. Jo kambarėlyje buvo kuklūs baldai ir šiek tiek reikalingiausių daiktų. Valgydavo tik tiek, kiek būtina, laikydavosi visų pasninkų. Nuo pat įstojimo į vienuolyną nevalgė mėsos.

    Fizinis netobulumas išugdė polinkį vidiniam, intravertiškam gyvenimui, vienatvės pamėgimui. Turėdamas sunkumų prisitaikyti prie kitų brolių, prie aplinkos, Mykolas mokėsi bendrauti ir tyliai nukęsti, ryžtingai siekė krikščioniškojo     tobulumo.     Vienuolyno     asketiškas
gyvenimas suformavo Mykolo charakterį ir gyvenimo būdą. Jo vienuolynas laikėsi griežtos regulos. Vienuoliai praktikavo marinimąsi, liturgines valandas kalbėdavo ne tik dieną, bet ir naktį. Griežtumą ir tikslų regulos vykdymą stiprino provinciolas Jonas Praniškis, Mykolui vidinio gyvenimo variklis buvo pamaldumas prieš kryžių, stovintį bažnyčios viduryje (dabar jis perkeltas prie centrinio altoriaus). Mąstydamas apie Nukryžiuotąjį, jis gilino savo meilę Dievui ir žmogui. Ištvermingas mąstymas atvedė jį į kontempliacijos maldą, kuri buvo jam nepamirštamo džiaugsmo šaltinis. Savo vidinio gyvenimo turtingumu Mykolas Giedraitis priartėjo prie tos ribos, kurią buvo pasiekę didieji vidurinių amžių mistikai. Prieš mirtį pasisakė broliams, kad melsdamasis girdėjęs šiuos Kristaus žodžius — „Ištverk kantriai iki mirties ir gausi garbės vainiką."

    Istoriko Alberto Kojalavičiaus raštuose randame Krokuvos Akademijos aktų knygų įrašus. Iš jų paaiškėja, kad M. Giedraitis 1460 m. baigė šią akademiją. A. Kojalavičius cituoja „Krokuvos bendrųjų studijų universitete laisvųjų mokslų ir filosofijos bakalauro laipsnis suteiktas Mykolui Giedraičiui, Lietuvos kunigaikščiui". Pažymėtina, kad jis buvo pirmasis studentas XV a. atvykęs iš Lietuvos mokytis į Jogailos universitetą.

    Mykolas plačiausiai išgarsino ragulinių kanauninkų vienuoliją, nors netrūko kitų ten šventų vienuolių. „Bažnytinė enciklopedija" jį vadina „brangiausiu tos vienuolijos perlu".

    Vienuolyno dvasinį klimatą gaivino pamokslininkas pranciškonas Jonas Kapestranas (vėliau paskelbtas šventuoju). Pastarojo mintys pasiekdavo jaunimo protus ir uždegdavo širdis. M. Giedraitis lankydavosi pas mokslu ir šventumu pasižymėjusius Krokuvos Vyrus. Jo bičiuliai — Jonas Kantietis (šventasis), Izaijas Boneris (palaimintasis), Simonas iš Lipnicos (palaimintasis), Stanislovas Kazimierčikas (palaimintasis), Sventoslavas Tylusis.

    Dvasiškiai subtilios asmenybės ypatingu būdu jaučia šventų žmonių artumą. Mykolui tokia asmenybė buvo kitas lietuvis — Kazimieras Jogailaitis, su kuriuo susitikdavo.
Maldingasis karalaitis šv. Kazimieras tuo metu jau buvo laikomas kilmingų jaunuolių vadu. ]is dažnai būdavo Krokuvoje ir savo išsilavinimu bei kilniu gyvenimu buvo žinomas sostinės vienuolynų intelektualams.

    Karalaitis Kazimieras ir kunigaikštis M. Giedraitis — dvi asmenybės ant vidurinių ir senųjų amžių ribos. Abu jaunystėje savo sielai stiprybės sėmėsi iš Lietuvos papročių. Jų intelektas subrendo Krokuvos didmiesčio įtakoje, aiškioje Vakarų kultūros įtakoje. Abu turėjo gerą mokslinį pasirengimą, kuris buvo prieinamas tiek vienuolyne, tiek Jogailos universitete, tiek karaliaus dvare. Abu praktikavo atgailą ir pasninkus, gyveno skaistų, asketišką gyvenimą. Abu šie kilmingi lietuviai reprezentavo Lietuvą.

    Kaip asmenybės jie turi ir ryškių skirtumų. Mykolas atstovauja viduramžiškajam vienuolinio šventumo tipui. Jam būdingas mistinis gyvenimo būdas, gilinimasis į Dievo ir savo sielos paslaptis, nusišalinus nuo pasaulio įvykių. Trejetu dešimčių metų jaunesnis Kazimieras — karalaitis su humanitariniu renesanso amžiaus išsilavinimu. Jis — visoje Europoje žinomas sosto įpėdinis, jis dalyvauja valstybės valdyme ir jo rankose daugybės žmonių likimas.

    Šios dvi asketiškos asmenybės, viena kitą papildydamos, mūsų akims atkuria šventumo vaizdą.

    M. Giedraitis mirė 1485 m. gegužės 4 d. ir buvo palaidotas Krokuvoje, šv. Morkaus bažnyčioje. Netrukus buvo parašyta jo biografija, kuri neišliko. Antrąją biografiją parašė Krokuvos universiteto profesorius Jonas Točiantietis 1544 m. Nuo XVI a. vidurio Mykolas laikomas palaimintuoju. Ypač jo kultas sustiprėjo XVII a. pradžioje, kai Krokuvos vyskupijai vadovavo lietuvis kardinolas Jurgis Radvila. Palaimintojo palaikai 1624 m. buvo perkelti į sarkofagą šv. Morkaus bažnyčios didžiojo altoriaus evangelijos pusėje. Virš sarkofago pakabintas palaimintojo paveikslas, kurio apačioje nupiešti Mykolo bendraamžiai, Krokuvos šventieji ir palaimintieji. Paveiksle taip pat pavaizduota 11 Mykolo užtarimu įvykusių stebuklų. Apie patirtas malones ir stebuklus liudija gausūs votai. Maldos į palaimintąjį su vyskupo aprobata buvo išleistos atskiru
leidiniu 1759 m.

    Apie stebuklus detaliau galima sužinoti iš XVII a. rašytų biografijų. Tai daugiausia stebuklingi išgijimai — vaikų, moterų, vyrų bei to paties vienuolyno brolių. Stebuklų aprašymai liudija, kad maldininkai atvykdavo prie Mykolo karsto iš tolimų kraštų — pasveikimas keturių karių, sužeistų prie Maskvos 1614 m., atgaivinimas skenduolio, išbuvusio tris dienas Dunojaus vandenyse prie Budapešto. To meto rašytiniai šaltiniai mums padeda įsitikinti, kaip plačiai buvo pasklidęs garsas apie M. Giedraitį ir koks stiprus buvo palaimintojo garbinimas, šaltiniai byloja, kad Mykolas turėjęs vizijas, pasižymėjęs pranašavimo dovana, gydydavęs ligonius malda.

    Lietuvoje palaimintojo garsą skleidė du broliai: vaivada Martynas Giedraitis (prieš 1621 m.) ir žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis (apie 1536-1609). Lietuviai 1907 m. Vatikane buvo iškėlę klausimą, kad vyskupas Merkelis Giedraitis ir tėvas Andrius Rudamina (jėzuitas, misijonierius Kinijoje) būtų paskelbti šventaisiais. Giedraičiuose yra gimęs ir vėlesnis žemaičių vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis (1754-1838) — lietuviškojo žemaičių sąjūdžio dalyvis.

    Vaivada Martynas Giedraitis pastatydino Videniškiuose bažnyčią ir „baltųjų augustinų" vienuolyną. Čia įrengė palaimintojo Mykolo koplyčią su jo paveikslu. Giedraičių miestelio bažnyčioje taip pat yra altorius su palaimintojo paveikslu. Jame pavaizduotas jaunuolis Mykolas, dar neįstojęs į vienuolyną. (Prieš keliolika metų altorius ir paveikslas restauruoti a.a. Zigmo Komaro rūpesčiu). Vienuolio Mykolo paveikslu buvo papuošta ir Tverečiaus bažnyčia. Tverečiuje vienuolius, regulinius kanauninkus arba „baltuosius augustinus", apgyvendino 1662 m. Feliksas Pacas. Regulinių kanauninkų išplitimas mūsų krašte siejasi su palaimintojo Mykolo kultu. Jie vedė platų švietimo darbą Vilniuje (Užupyje), Medininkuose, Smalvose, Kvetkuose, Suvainiškyje, Salake, Jūžintuose, Kurkliuose, Panemunėje, Papilyje. Be to, Mikailiškėse, Marose, Mioruose BTSR ir kitur. Lenkijoje buvo penki
vienuolynai: Krokuvoje, Bogorijoje, Pilice, Tengobože ir Limanove.

    Mūsų dienomis palaimintojo kultas egzistuoja, kaip ir ankstesniais amžiais Krokuvoje, prie M. Giedraičio karsto; kultas pamažu atgyja ir jo tėvynėje Lietuvoje. Mykolo beatifikacijos byla iki šiol oficialiai nebaigta.

    1985 m. gegužės 4 d. Krokuvoje bus didelės jubiliejinės iškilmės. 1984 m. gegužės 4 d. ten įvyko simpoziumas lietuvio vienuolio asmenybei ir jo epochai nagrinėti. Jį surengė liturgijos institutas prie Krokuvos Teologijos fakulteto. Simpoziumo medžiaga šiuo metu ruošiama išleisti atskira monografija. Joje bus nagrinėjama šios temos: regulinių kanauninkų epocha, kultas, askezė, ikonografinė medžiaga, Nukryžiuotasis (XV a.), Giedraičių Madona (XV a.), votyviniai paveikslėliai, vaizduojantys Mykolo stebuklus.

    Apie M. Giedraitį yra parašyta apie 20 veikalų. Pats svarbiausias jų — tai kun. A. G. Dylio 1981 m. Krokuvoje apginta daktarinė disertacija „Pal. M. Giedraitis, gyvenimas ir kultas" — 500 puslapių veikalas. Iš senųjų lietuvių autorių paminėtina Visvainis Butkevičius ir jo knyga „Dieviškojo kryžiaus papuošalas — Giedraičių Rožė" (Krokuva, 1682). Iš knygos puslapių dvelkia meilė gimtajam kraštui, iškeliamas palaimintojo sielos grožis. Autorius gėrisi, kad iš gėlėtų pievų ir miškų šalies į karalystės sostinę atvykęs, jaunuolis atsivežė aukštą kultūrą ir sielos giedrumą.

    Tegul taps tradicija lietuviams artėti prie kilniųjų savo tautiečių sielos lobių.

DAR VIENA AUKA


(Vykti į kapines ir melstis už mirusius okupuotoje Lietuvoje, kur pagal propagandą „klesti religijos laisvė" — didelis priešvalstybinis nusikaltimas):
    1984 m. lapkričio 1 d. po vakarinių šv. Mišių Kybartų parapijos tikintieji procesijos būdu aplankė netoli bažnyčios esančias kapines ir ten meldėsi už mirusius. Apeigoms pagal
„Katalikų Bažnyčios apeigyną" vadovavo Kybartų vikaras kun. Jonas-Kastytis Matulionis.

    Tikinčiųjų procesiją į kapines stebėjo milicininkai ir saugumiečiai. Procesijos metu Kybartų apylinkės pirmininkas Gudžiūnas prišoko prie kun. J. Matulionio ir liepė jam išskirstyti žmones. Tikintieji, nekreipdami dėmesio, tvarkingai, giedodami Visų Šventųjų litaniją, nuėjo į kapines, kur pasimeldė už mirusius ir išsiskirstė.

    Lapkričio 7-8 d. kybartiečiai pastebėjo, kad į miestelį yra atvykę daug nevietinių saugumiečių, kurie atidžiai stebi bažnyčią ir kleboniją. Penktadienį, lapkričio 9 d., įtampa sustiprėjo. Miestelyje nuolat budėjo lengvosios mašinos su KGB darbuotojais. Po vakarinių šv. Mišių, 20 vai., apie 30 žmonių būrelis nulydėjo kun. J. Matulionį į ligoninę, kur sergančiam kunigas suteikė patepimą. Saugumiečiai iš toliau sekė kiekvieną kunigo žingsnį, tačiau prisiartinti arčiau prie tikinčiųjų ir kunigo nesiryžo. Antras ligonis, kurį tą vakarą turėjo aptarnauti kun.J. Matulionis, buvo už 12 km. nuo Kybartų, Nesterovo mieste (Kaliningrado sritis). Nesterovo miestelyje milicijos pareigūnai bandė kun. J. Matulionį sulaikyti net nesuteikus sergančiam ligonių sakramento, tačiau tikintieji, atlydėję kunigą pas ligonį, jį atgynė. Tada saugumiečiai į pagalbą pasikvietė Nesterovo miesto milicijos darbuotojus ir, parodę sankciją areštui, suėmė išeinantį iš ligonio buto kunigą J. Matulionį. Tokiu būdu Kybartų parapija tapo antro uolaus kunigo neteisingo arešto liudininke. Tuo pat metu milicininkai sulaikė ten buvusį Edmundą Žemaitį (11 kl. mokinį), tačiau nusivežę į Vilkaviškio miliciją ir išsiaiškinę, jog apsiriko ir paėmė ne Romą Žemaitį, bet jo brolį Edmundą, vaikiną paleido.

    1984 m. lapkričio 12 d. kybartietis Romas Žemaitis turėjo atvykti į karinį komisariatą, kaip šaukiamas privalomai karinei tarnybai. Atvykusį tuoj pat areštavo.

    Kun. J. Matulionis ir jaunuolis R. Žemaitis kaltinami religinės eisenos į kapines organizavimu. Laikomi Vilniuje, Lukiškių kalėjime.

    R.  Žemaitis  š.m.  pavasarį už  aktyvų dalyvavimą
Bažnyčios gyvenime bei kun. Sigito Tamkevičiaus teisme Vilniuje buvo neprileistas laikyti baigiamuosius vidurinio mokslo egzaminus.

    Po suėmimo Kybartų bažnyčioje vyko permaldavimo oktava, prašant Dievo stiprybės nekaltai suimtiems — kun. J. Matulioniui ir R. Žemaičiui — taip pat prisimenant visus, kurie kenčia dėl Dievo ir Tėvynės. Visą oktavą po šv. Mišių buvo keliais einami Kryžiaus keliai.

*     *     *


    Kybartai (Vilkaviškio raj.).

LTSR Prokurorui
Kybartų parapijos tikinčiųjų
P a r e i š k i m a s

(Lietuvos tikinčiųjų šauksmas kovai prieš melą, apgaulę, prieš ateistų vykdomą brutalų kunigų ir tikinčiųjų persekiojimą):
    Š.m. lapkričio 9 ir 12 d. mums, žemiau pasirašiusiems tikintiesiems, teko būti skaudžių įvykių liudininkais.

    Nesterovo mieste (Kaliningrado sritis), lankant ligonį, buvo suimtas Kybartų parapijos kunigas Jonas Matulionis.

    Tikintieji pastebėję, kad kunigas persekiojamas saugumiečių, jį lydėjo ir matė, kaip saugumo ir milicijos darbuotojai, jį suimant, elgėsi netaktiškai ir grubiai.

    Lygiai taip pat- neteisingai lapkričio 12 d. buvo areštuotas uolus mūsų parapijos tikintysis Romas Žemaitis.

    Mums, tikintiesiems, labai skaudu, kad mūsų parapijoje suimamas antras pareigingas, geras ir mums parapijiečiams labai reikalingas kunigas bei uolus ir sąžiningas tikintysis R. Žemaitis, kuris sugebėjo ne tik melstis, bet ir drąsiai išstoti prieš melą ir neteisybę.

    Mes, žemiau pasirašę Kybartų tikintieji, prašome LTSR prokurorą, atsižvelgti į mūsų pateiktus faktus, ištirti juos ir išaiškinti, kad kun. J. Matulionio ir R. Žemaičio suėmimas — grubi klaida, kurią nedelsiant prašome ištaisyti.
Pasirašė 666 tikintieji
Utena.

LTSR Generaliniam Prokurorui
Lietuvos tikinčiųjų
P a r e i š k i m a s
    Prašome paleisti nekaltai suimtuosius Kybartų parapijos kun. Joną-Kastytį Matulionį ir Kybartų parapijos tikintį jaunuolį Romą Žemaitį, taip pat jau antrus metus už uolų pareigų atlikimą kalinius: Viduklės parapijos kleboną kun. Alfonsą Svarinską ir Kybartų parapijos kleboną kun. Sigitą Tamkevičių.

    Kunigų ir uoliausių tikinčiųjų areštus mes traktuojame, kaip tikėjimo persekiojimą ir pasityčiojimą iš mūsų švenčiausių įsitikinimų.
Pasirašė 1825 tikintieji


KRATOS IR TARDYMAI


    Vilnius. 1984 m. lapkričio 12 d. kun. Jono-Kastyčio Matulionio bute Vilniuje buvo padaryta krata. Ant kratos protokolo pasirašė LTSR prokuratūros (ypatingai svarbių bylų) jaunesnysis teisininkas G. Pogoželskas. Be jo kratą darė dar 4 prokuratūros darbuotojai ir 2 kviestinės moterys. Buvo paimta leidinys „Lietuvos ateitis" Nr. 7, straipsniai „Lietuvos valdininkas tėvynėje", „Katekizacija praktikoje", „Nuotaikos iš šv. Kazimiero jubiliejaus uždarymo", raštas, adresuotas kun. A. Gutauskui, pareiškimas, adresuotas RRT įgaliotiniui, 3 variantai fotomontažo su kun. S. Tamkevičiaus atvaizdu, 21 kun. S. Tamkevičiaus nuotrauka, pareiškimas, adresuotas LTSR CK I sekretoriui, rašomoji mašinėlė.
    Krata truko daugiau kaip 5 valandas.

*     *     *

    Kybartai (Vilkaviškio raj.). 1984 m. lapkričio 14 d. Onos Šarakauskaitės name (Čepajevo g-vė Nr. 19) buvo padaryta
krata. Protokole nurodytas kratos tikslas — paimti daiktus, galinčius turėti reikšmės grupinei baudžiamajai bylai. Konkrečiai nurodyti, kokiai bylai ieškomi daiktai, pareigūnai atsisakė. Krata buvo padaryta namų savininkei nesant namuose. Kratos metu paėmė visas kun. Sigito Tamkevičiaus, Alfonso Svarinsko bei Jadvygos Bieliauskienės nuotraukas, magnetofono kasečių su kun. S. Tamkevičiaus ir kun. A. Svarinsko pamokslų įrašais, religinio turinio brošiūrų, apie 100 mažų įsegamų metalinių kryželių bei medžiaginių, vadinamų žaliųjų škaplierių ir kt. Kratos protokolai su paimtų daiktų sąrašais buvo rašomi namo gyventojos, kratos metu buvusios namuose, Birutės Briliūtės vardu.

*     *     *

    Šimonys (Kupiškio raj.). 1984 m. lapkričio 15 d. Jonas Kibildis, kun. Jono Matulionio giminaitis (sesers sūnus), buvo iškviestas į Vilnių (LTSR prokuratūrą) pas tardytoją Bakučionį. Tardymo metu buvo klausinėjama apie kun. J. Matulionio pažįstamus, Neakivaizdinės seminarijos baigimą, darbą anksčiau, jo buvimą Kybartuose, kun. J. Matulionio santykius su sesers šeima.

*     *     *

    Vilnius. Vilniaus ir kitose geležinkelio stotyse iškabinta buvusio polit. kalinio Vlado Lapienio nuotrauka su užrašu „ieškomas nusikaltėlis". Vladas Lapienis paskutinio sulaikymo metu sunkiai susirgo ir buvo paleistas namo su negyjančia žaizda kojoje. Kalbama, kad šiuo metu jis išvykęs gydytis.

MŪSŲ KALINIAI


(Graudus, širdį veriantis lietuvių kalinių Tėvynės ir artimųjų ilgesys beldžiasi į laisvame pasaulyje esančiųjų nejautrias širdis):
Kūčios


Gimtoji žeme, tu šviesios paguodos viltį
Kaip motina slepi savy,
Tą baltą Kūčių vakarą girdžiu vaikus šauki —
Mintimis skrendu, tave, Tėvyne, apkabinti,
Kalbuos su Tavimi.

    Pasitinka toliai — Gedimino miestas,
    Bokštų kryžiai, Vartų Motina istorijos nakty —
    Tūkstantmylį kelią eiti pasiryžęs, suklumpu,
    Bučiuoju grindinį, smiltelę gimtąją, —
    O Tu vis mane šauki . . .
    Lyg regiu — gimti namai ... ir kūčių stalas,
    Baltutė staltiesė, plaukai motutės spindi sidabru,
    Rasotos akys tokios geros,
    Sudėtos rankos maldai po darbų . . .

O Lietuva! Baltam sapne regiu tave!
Tu vis šauki pareik, gana!
Pro sidabro snieginius, ledinius,
Pro storas užtvaras vielų varpeliai skamba —

    Piemenėlių Mišios — budinčio spyna —
    Ir vėl tylu, kurčiai tylu . . .
    O kalinio dalia skurdi pastogė, diena be gero žodžio,
    Ledinis šaltis širdyje . . .
    Tą baltą vakarą žvaigždė Betliejaus
    Į ją šviesos įliejo
    Ir laisvės dienos tolumoj
    Suspindo lyg svaja . . .
Dagys

*     *     *

    1984 m. rudenį kaliniams — kun. Alfonsui Svarinskui, Baliui Gajauskui ir Viktorui Petkui — nebuvo leista pasimatyti su artimaisiais. V. Petkui susitikti su savaisiais neleista iš eilės net penkis kartus. Taigi, jau daugiau dveji metai niekas iš savųjų jo nematė, nebuvo leista perduoti
drabužių. Jau metai laiko, kai į Lietuvą neatkeliavo nė vienas V. Petkaus laiškas. Į savųjų laiškus jokio atsakymo. 1983 m. paskutiniuose laiškuose V. Petkus rašė, jog šlubuoja sveikata, kankina pastovus maudžiantis galvos skausmas.

    Pašto siuntų dokumentai byloja, kad kalėjimas jas gauna, bet ar pasiekia kalinį — neaišku.

    Kalėjimo administracijos atsakymai į užklausimus apie kalinamą V. Petkų — nieko nepasakantys trafaretai.

    Iš kun. Sigito Tamkevičiaus laiškų:

    „. . . Ačiū už sveikinimus, linkėjimus, maldas. Ačiū visiems, kurie sveikina ir meldžiasi. Koks neįkainojamai brangus šis dvasinis bendravimas. Nuolatos jaučiu tą nematomą, bet labai brangią paramą, kuriai atstumai ir užtvaros — nėra kliūtys. Rugsėjo mėnuo man primena labai brangias akimirkas, kai lankydavome Šiluvos Mariją, kokios mielos būdavo kelionės. Kaip gera būdavo Šiluvoje praleisti pusdienį laiko. Sugrįždavome truputį pavargę, bet dvasiniai praturtėję, pakvėpavę ta atmosfera, kuri kelia ir daro mus žmonėmis pagal Jėzaus mintį ir širdį. Antri metai lankau Šiluvos Mariją mintimi ir širdimi. Nešu po jos kojų tuos pačius rūpesčius ir džiaugsmus, kaip anuomet. Ir lygiai kaip anksčiau jaučiu jos laiminančią ranką . . .

    Viešpats Jėzus Kristus, kuris nuolatos stiprina mane, tebūnie ir jūsų tvirčiausia atrama. Su juo ramiai galima eiti per gyvenimą, jausti, kad kasdieną vis nyksta mumyse marus žmogus, kad artinamės prie savo kelionės tikslo — amžinybės."
1984.9.25.


Rašo kun. Alf. Svarinskas:
    „Dėkingas visiems, kurie mane prisimena. Viešpaties parama man labai reikalinga, — juk žmogiškos jėgos labai ribotos.
    Pas mus šįmet ankstyvas ruduo. Spalio 7 d. iškrito sniegas ir prasidėjo šalčiai. Dabar daug sniego ir vakar ryte -22 C. šiandien jau antras atlydys . . .

    Dirbu statybose po atviru dangumi. Sunkoka! Jau 60 metų, darbiniai akiniai +5,5, o aš neturėjęs kirvio rankose. O visur reikia įpročio, įgūdžių. Linksmai priimu naują
kryžių — bus Dievui didesnė auka. šiaip sveikata nieko, tik širdis nemėgsta kilnoti sunkumų. Jei stipriai pavargsta (tai būna ne kasdien), tai naktį neužmiegu. Koja nevargina. Daug vaikštau, darau gimnastiką. Su dantimis ne didelė bėda: du pašalino ir įstatė plieninius, bet sulaužiau tiltą apatinį, ir jau dveji metai vis negaliu sutvarkyti. Bet tai dar pakenčiama.

    Nupirkite akinius ir atsiųskite, užrašę: „akiniai", tada neužsiskaitys banderolė, nes man priklauso tik dvi banderolės per metus . . .

    Šiaip nuotaika gera. Skaitau, mokausi kalbas ir tikiu tvirtai Dievo Apvaizda.

    Atleiskite, kad mano laiškuose tik materialiniai poreikiai ir nieko dvasiško. Yra širdyje daug dvasiško, bet norisi, kad nors vienas laiškas per mėnesį pasiektų Jus.

    Štai turiu ir dar vieną prašymą. Lapkričio 2 d. man pranešė, kad atimtas man trumpas pasimatymas gruodžio mėnesį. Broliui parašiau 1 d., todėl galiu pranešti tik per Jus — tegul neatvažiuoja. Labai jam dėkoju už brolišką meilę ir krikščionišką pareigingumą. Tegul Viešpats jam atlygina. Tikriausia susitiksime negreit. Reikia taip gyventi, kad amžinybėje susitiktume, o tai visų svarbiausia!

    Broliškas sveikinimas visiems kolegoms ir parapijiečiams."
1984 .XI.

KAM TARNAUJA MELAS?


(Kauno Kunigų Seminarijos rektorius savo neteisingais pareiškimais, duotais užsienio spaudai, klusniai tarnauja Lietuvos okupantui ir klaidina Vakarų pasaulį):
    Neseniai knygynuose pasirodė K. Bagdonavičiaus feljetonų pamfletų rinkinėlis „Dialogai" (Vilnius, Vaga, 1984 m.). Iš šios knygutės Lietuvos tikintieji sužinojo, kaip, pasiremiant Kauno Kunigų seminarijos Rektoriaus interviu, Londono dienraštyje „Guardian" iškreiptai vaizduojama Bažnyčios padėtis mūsų krašte (243 psl.).
    Šštai rektorius dr. kun. V. Butkus pasakoja, kad 1982 metais kovo mėn. buvusi pašventinta nauja Seminarijos bažnyčia. Tai netiesa. Ta bažnyčia nėra nauja. 1982 m. Seminarijai buvo grąžinta švč. Trejybės bažnyčia, kuri iš jos buvo atimta prieš 20 metų. Per tuos metus iš nuostabios bažnyčios beliko tik sienos sugriauti gražiausi altoriai, sunaikinti meniški paveikslai ir statulos. Bažnyčia buvo paversta knygų bazės sandėliu.

    Manoma, kad atgauti bažnyčią yra padėjęs a.a. kard. Alfredas Bengsas, kai jis lankydamasis Lietuvoje, buvo nustebintas menka Kunigų seminarijos koplytėle, kurioje trūko ir šviesos, ir oro, ir vietos.

    Kun. V. Butkus teigia, jog Lietuvoje yra laikomos pamaldos jaunimui. Iš tiesų valdžia leidžia tokias pamaldas tik Kunigų seminarijos auklėtiniams. Visiems žinomi faktai, kaip sovietinė valdžia reaguoja į jaunimo rekolekcijas, į Kalėdų eglutes vaikams, mokslo metų pradžios paminėjimą, šv. Mišių auka jaunimui. Visa tai skelbiama ne tik religinių susivienijimų nuostatų pažeidimu, bet net antitarybine veikla. (Taip buvo kaltinamas ir kun. Sigitas Tamkevičius teisme). Rektorius toliau pasakoja: „. . . tikintiems jaunuoliams leidžiama patarnauti prie altoriaus". Tai labai klastingas pasakymas. Atkreipkite dėmesį — nesakoma vaikams, bet jaunuoliams. Religinių susivienijimų nuostatai tai leidžia tik jaunuoliams, sulaukusiems 18 metų. Jei Lietuvoje vaikai patarnauja prie altoriaus, tai tik dėl to, kad yra kunigų, kurie tų nuostatų nepaiso, bet vadovaujasi Kristaus žodžiais „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane".

    Džiaugiamasi tarsi 22 seminaristai, 1982 metais priimti į Kunigų seminariją, jau sudaro labai didelį skaičių. Prieš karą Lietuvoje buvo ne viena seminarija ir į jas buvo priimama žymiai daugiau jaunuolių. Be to, iš 22 klierikų neaišku kiek iš jų pasieks šventimus. Tikriausia jų bus žymiai mažiau, nei tais metais mirs kunigų. Tokia padėtis kartojasi metai iš metų, nepaisant viso sovietinės valdžios „gerumo". Ar tai normalios Bažnyčios darbo sąlygos?

    Tame pačiame straipsnyje spausdinamas Vilniaus šv.
Rapolo parapijos klebono Antano Dilio pasisakymas prieš Lenkijos Katalikų Bažnyčią. Iš kur kun. A. Dilys žino, kad Lenkijos kunigai daugiau užsiima nacionalizmu ir mažiau kalba apie Dievą? šį kaltinimą mes girdim bedievių spaudoje taikomą ir uoliesiems Lietuvos kunigams.

    Nežiūrint praeityje buvusių nesusipratimų, Lietuvos tikintieji palankiai vertina ir domisi kaimynų lenkų pastangomis taip pat nelengvomis sąlygomis išsaugoti tikėjimą savo tautoje.

ŽINIOS IŠ VYSKUPIJŲ


(Kriminalinius ateistų veiksmus prieš katalikų Bažnyčią ir tikinčiuosius proteguoja okupuotos Lietuvos valdžios pareigūnai ir teismai):
    Palanga. 1984 m. lapkričio mėn. žurnalistas Vytautas Miniotas skaitė paskaitą Palangoje. Kalbėdamas apie tarptautinę padėtį, užsipuolė Vatikano radiją, kad jis šmeižiąs tarybinę vyriausybę, skelbdamas, kad ji neleidusi šventajam Tėvui atvykti į Lietuvą per šv. Kazimiero jubiliejų. „Bet tai netiesa. Aš pats klausiau vysk. L. Povilonį, ar jis kvietė šventąjį Tėvą į Lietuvą. Vyskupas L. Povilonis atsakė, kad nekvietęs", — kalbėjo susirinkusiems V. Miniotas.

*     *     *

    Skardupiai (Kapsuko rajonas). 1984 m. iš balandžio 25 d. į 26 d. naktį nežinomi piktadariai, laužtuvu išlaužę duris, įsibrovė į Skardupių bažnyčią, čia išlaužė didžiojo altoriaus tabernakulio dureles ir išnešė Komuninę su švč. Sakramentu. Nusikaltėliai nesurasti.

    Gegužės 26 d. Skardupių bažnyčioje įvyko atsiteisimo pamaldos. Klebonas Boleslovas Čegelskas pasakė atitinkamą pamokslą. Po šv. Mišių jaunimas ir suaugę keliais ėjo aplink bažnyčią. Gegužės ir birželio mėnesiais Skardupių tikintieji ir svečiai gausiai rinkosi į bažnyčią, kur
drauge su kunigu atsiprašymo intencija dalyvaudavo šv. Mišiose, priimdavo šv. Komuniją.

*     *     *

    Gižai (Vilkaviškio rajonas). 1984 m. gegužės 28 d. naktį buvo apiplėšta Gižų parapijos bažnyčia: išplėštas altorius, su Monstrancija išneštas švč. Sakramentas, paimtas smilkytuvas, iš bažnyčios rūsio išnešta ir vietoje sunaikinta apie 70 litrų įvairių žiemai paruoštų vaisių ir uogų.

    Gyvenvietėje tuoj buvo paskleistos kalbos, kad tai bažnyčioje patarnaujančiųjų darbas, gana drąsiai buvo nurodomos net kai kurių uolių ministrantų pavardės, o Vilkaviškio VRS pareiškė, kad pats Gižų parapijos klebonas kun. Algirdas Pasilauskas nori suvaidinti apiplėšimą ir apkaltinti „dorus tarybinius žmones". „Vyrai, nusikaltėliai turi būti surasti, ieškokite nors iš žemės iškaskite, o nusikaltimas turi būti išaiškintas. Kai praeitais metais chuliganai nužudė kun. L. Šapoką, Vatikanas paskelbė, kad tai saugumo darbas. Tas pats bus ir su bažnyčios apiplėšimu", — savo pavaldiniams kalbėjo VRS viršininkas Papečkys. Kriminalinės paieškos inspektorius Abraitis po trijų dienų išaiškino nusikaltėlius, — tai keturi Gižų gyvenvietės komjaunuoliai: Renatas Zališkevičius, Algaudas Klimavičius, Gintaras Valaitis ir Artūras Danielius bei G. Pipynė. Visi, išskyrus R. Zališkevičių, pilnamečiai. Nusikaltimą padarė būdami girti.

    1984 m. rugsėjo 4-5 d. įvyko apiplėšusiųjų Gižų bažnyčią teismas. Teismo sudėtis: prokuroras Bogušauskas, teisėja Mickevičienė, advokatai — Šipulskis ir Kilikevičius iš Vilkaviškio bei Bulota ir Šilingas iš Kapsuko.

    Jau teismo pradžioje buvo aišku, kad salėje prasidėjo ne teismas, bet eilinė komedija. Prokuroras Bogušauskas kaltinamųjų paklausė vos kelis klausimus, o teisėja Mickevičeinė maždaug valandą laiko kalbėjo apie bažnyčios rūsyje laikomus kompotus ir uogienes, beveik neužsimindama, kad įvykdytas apiplėšimas — išniekintas Švč. Sakramentas, pavogti bažnyčios daiktai, įskaudinti tikin-
tieji. Gižų parapijos klebonas kun. A. Pasilauskas, matydamas tokį teisingumą, po pertraukos į teismo salę negrįžo.

    Teismo metu paaiškėjo, kad gegužės 28 d. naktį išgėrusiems jaunuoliams pritrūko pinigų svaigalams, tuomet G. Pipynė pasiūlė įsilaužti į bažnyčios rūsį ir „pasivaišinti klebono laikomu rūsyje vynu bei konjakais". R. Žališkevičius įlindo į bažnyčios rūsį, bet, neradęs jame nei vyno, nei konjako, pradėjo siautėti. Dalį stiklainių sudaužė vietoje, o kitus pasiėmę su savim, — jaunuoliai dar vaišinosi Kolkio sode. Monstranciją su švč. Sakramentu ir kitus bažnytinius daiktus pakišo po sodo namelio pamatais. „Sulaužysime šitą daikčiuką į keletą dalių ir visi turėsime po gabalą aukso", — tarėsi tarpusavyje. Po kelių dienų iš bažnyčios pavogti daiktai atsidūrė vandens tvenkinyje, o kur padėjo švč. Sakramentą, teisiamieji sakėsi neprisimena.

    Gynėjai visi iš eilės gynė ir gyrė nusikaltėlius, o patį nusikaltimą apibūdino kaip paprasčiausią jaunuolių išdykavimą — „Išgėrė vyrukai ir nutarė paišdykauti" — kalbėjo advokatai. Tuo tarpu šis jaunuolių „išdykavimas" Gižų parapijos tikintiesiems kainavo apie 1000 rub. Teismas vietoj nusikaltėlių — apkaltino Gižų parapijos kleboną kun. A. Pasilauską ir bažnyčios komitetą, kad ant rūsio langelio neuždeda grotų, kad klebonas bažnyčios rūsyje laiko maisto produktus, o bažnyčia neturi sargo. R. Žališkevičius, A. Klimavičius, G. Valaitis, A. Danielius, G. Pipynė nuteisti dvejiems metams sąlyginai. Teisme jaunuoliai laikėsi ne kaip nusikaltėliai. Eidamas iš teismo salės G. Pipynė pareiškė „Dabar visas Gižų davatkas paskersiu".

    Teismo nuosprendžio iki šiol dar negavo nei Gižų parapijos klebonas kun. A. Pasilauskas, nei religinės bendruomenės komitetas.

*     *     *

    Gižai. 1984 m. liepos 15 d. Gižų bažnyčioje įvyko iškilmingos permaldavimo pamaldos. Pamokslą pasakė
svečias kun. Petras Našlėnas. Po pamaldų procesija if dalyvavę pamaldose tikintieji keliais apėjo aplink bažnyčią.

*     *     *

    Šimonys (Kupiškio raj.). 1984 m. rugpjūčio 4-5 d. Šimonių parapijos klebonas Laimingas-Feliksas Blynas buvo iškviestas į rajoną pas vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją Gudonj. Kabinete kunigo laukė ir Šimonių apylinkės pirmininkas Karuža. Pavaduotojas Gudonis perskaitė kunigui įspėjimo raštą, kuriame jis kaltinamas padaręs nusikaltimą, kad rugpjūčio mėn. 15 d., per didžiuosius Šimonių atlaidus leido kun. Jonui-Kastyčiui Matulioniui Šimonių bažnyčioje laikyti šv. Mišias ir sakyti pamokslą.

    Kun. L. Blynas paaiškino, kad jis žmonių iš bažnyčios nevarė ir nevarys tuo labiau kunigo, kuris į atlaidus atvyko kaip parapijietis ir kartu kunigas.

    Kadangi pavaduotojas Gudonis nesutiko duoti įspėjimo rašto nuorašo, kun. L. Blynas pasirašyti po įspėjimu atsisakė.

*     *     *

    Spitrėnai (Utenos rajonas). 1984 m. rugpjūčio 12 d. Spitrėnų parapijoje buvo švenčiami šv. Domininko atlaidai ir kun. Sigito Stepšio primicijos. Kun. S. Stepšys baigė Neakivaizdinę Kunigų seminariją, dirbdamas Spitrėnų bažnyčioje sargu — valytojų.

    šv. Mišių aukoje dalyvavo daug tikinčiųjų, apie 500 žmonių ėjo išpažinties ir priėmė šv. Komuniją, kun. S. Stepšys suteikė tikintiesiems primicijinį palaiminimą.

    Rugpjūčio mėn. 22 d. į Utenos rajono vykdomąjį komitetą buvo iškviestas Spitrėnų bažnyčios klebonas, kun. Vytautas Kapočius. Vykdomajame kunigo laukė komisija, sudaryta iš vykd. komiteto pirmininko J. Balso, prokuroro Levulio ir sekretoriaus Riboko. Pirmininkas J. Balsas priekaištavo klebonui, kad jis be rajono leidimo kažkokiam kunigui S. Stepšiui, kurio pavardė nefigūruoja kunigų
sąrašuose, leido bažnyčioje laikyti šv. Mišias ir tuo būdu nusikalto religinių susivienijimų nuostatams. Rajono atstovai barė kunigą, kad jis nepranešęs bažnytiniam komitetui apie būsimas iškilmes. „Tai netiesa, — užprotestavo kunigas V. Kapočius, — prieš savaitę laiko skelbiau iš sakyklos, ir visi tikintieji žinojo, kad bus atlaidai, kurių metu primiciantas kun. S. Stepšys aukos šv. Mišias".

    Klebonui kun. Kapočiui buvo perskaitytas griežtas įspėjimas.

*     *     *

    Šakiai. 1984 m. rugsėjo 5 d. į šakių vykdomąjį komitetą buvo iškviestas parapijos vargonininkas Gintas Gurskis. Vyk. komiteto pirmininkas Zaremba, pavaduotoja Kasparevičienė ir vietos vidurinės mokyklos mokytoja barė vargonininką už bažnyčioje giedantį jaunimo chorą, isteriškai ant vargonininko šaukė mokytoja. Valdžios atstovai vietoje suredagavo įspėjimo raštą, po kuriuo vargonininkas G. Gurskis nepasirašė.

*     *     *

    Šakiai. 1984 m. rugpjūčio 17 d. pavaduotoja Kasparevičienė į vykd. komitetą kvietėsi kleboną dekaną monsinjorą J. Žemaitį, bažnyčios komiteto pirmininką Jeronimą Martinaitį ir vargonininką Gintą Gurskį. Nuvyko tik klebonas. Pavaduotoja Kasparevičienė vėl barė kun. J. Žemaitį už prie altoriaus esančius vaikus ir jaunimą, ypatingai pavaduotojai nepatinka bažnyčioje giedantis vaikų ir jaunimo choras, šį kartą Kasparevičienė grasino visa tai pranešti „aukštesniems organams".

    Kun. J. Žemaitis ramiai paprašė, kad be reikalo negąsdintų (paprastai kunigai gąsdinami, kad už „prasikaltimus" valdžiai bus perkelti į mažesnes parapijas — red. past.), nes dauguma kunigų nebijo, jie bijo tik bendradarbiavimo su bedieviška valdžia, bijo koloboranto vardo, nes tai didžiausia juoda dėmė kunigui, o kadangi miestuose ir didelėse parapijose kunigai yra perkrauti
darbu, tai iškėlimas į mažesnę parapiją butų tik proga truputėlį pailsėti.

*     *     *

    Utena. 1984 m. rugpjūčio 19 d. Utenos bažnyčioje buvo švenčiami jubiliejiniai šv. Kazimiero atlaidai.} iškilmes buvo pakviestas vyskupas tremtinys Julijonas Steponavičius. Vyskupas laikė Sumą, kurios metu pasakė turiningą pamokslą. Po šių šv. Mišių tikintis Utenos jaunimas šv. Kazimiero garbei surengė montažą, jį papildydami giesmėmis.

    Jubiliejinių atlaidų proga Utenos bažnyčios šventoriuje buvo pastatyti trys meniški kryžiai, kuriuos, pasibaigus pamaldoms, vyskupas J. Steponavičius pašventino.

    Rugpjūčio 27 d. pas Utenos kleboną — dekaną kun. Joną Pranevičių atvažiavo rajono vykdomojo komiteto pirmininkas J. Balsas ir pirmininko pavaduotojas Povilas Simonavičius. Valdžios atstovai apžiūrėjo naujai pastatytus kryžius, ir, galiausiai, už naujus statinius perskaitė griežtą įspėjimą. Rugpjūčio 30 d. pas dekaną kun. J. Pranevičių atvyko milicijos darbuotojas Pakalnis. Jį domino, iš kur kun. J. Pranevičius gavo kryžiams ąžuolinės medžiagos, kas juos dirbo, kiek kunigas sumokėjo meistrui už darbą. Tas pats Pakalnis apklausinėjo ir Kazimierą Šėžą, dirbusį kryžius. Meistras turėjo aiškintis, iš kur gavo kryžiams medžiagos, kur juos dirbo, kaip klebonas atlygino.

    Vėliau rajono vykdomajam komitete K. Šėžai buvo pareikšta kad jis užsiimąs LTSR Ministrų Tarybos uždraustų verslų gaminimu ir, prigrasinę nedrožinėti religinio turinio dirbinių, nubaudė jį 30 rub. administracine bauda.

    1984 m. rugsėjo 22 d. Utenos rajono laikraštis „Lenino
keliu" išspausdino M. Morkūno feljetoną, pavadintą „Nemurmėti", kuriame autorius, tikinčiųjų vardu piktinasi, kam Utenos kunigai šventoriuje pastatė tris kryžius. Jo nuomone, kryžiai nepuošia šventoriaus. M. Morkūnas savo straipsnyje nuogąstauja, kad greitu laiku per kryžius tikintiesiems Utenos bažnyčios šventoriuje neliks vietos.

    „. . . Nežinau kaip jums, o man daugiau negu gėda dėl tokių statinių," — rašo M. Morkūnas. Pirmu nusikaltimu M. Morkūnas, kaip ir Utenos rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Balsas, laiko tai, kad kryžiai buvo pastatyti be rajono valdžios leidimo, kai tuo tarpu iš patyrimo visiems gerai žinoma, kad panašių leidimų niekas neduoda. Autorius savo straipsnyje bando įtikinti skaitytojus, kad tikrieji šeimininkai bažnyčioje yra bažnytiniai komitetai, kurie, jo įsitikinimu, dažnai verčiami „besąlygiškai vykdyti visus nurodymus, o potekstėje — nieko nematyti ir nieko negirdėti", t.y. „nemurmėti".

    „. . . Mums labai norėjosi, kad žmonės, lankantys bažnyčią, pajustų, jog šeimininkai yra jie, o ne kas kitas (suprask kunigas — red. past.), — kai kuriems kunigams norėjosi priminti, kad taip pat reikia gerbti ir laikytis žemiškųjų valdžios įstatymų", — baigia savo straipsnį M. Morkūnas.

*     *     *

    Utena. 1984 m. rugpjūčio 31 d. į Utenos rajono vykd. komitetą, buvo iškviestas Utenos bažnyčios vargonininkas Juozas Vilimas. Vykd. komiteto pirmininko pavaduotojas P. Simonavičius klausinėjo vargonininką J. Vilimą, kas iš vaikų ir jaunimo rugpjūčio 29 d. vakare per pamaldas giedojo bažnyčioje. Vargonininkas paaiškino, kad jis bažnyčioje neklausinėja pavardžių, todėl atsakyti į klausimą negalės.

    Į rajono vykd. komitetą buvo iškviestas ir Utenos bažnytinio komiteto pirmininkas Algirdas Mameniškis. Rajono pareigūnus domino, kas bažnyčioje suorganizavo jaunimo ansamblį ir kas jame dalyvauja.
*     *     *


    Kiaukliai (Širvintų raj.). 1984 m. rugpjūčio 27 d. į Kiauklių kleboniją atvyko Širvintų rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas D. Tvirbutas. Pareiškė, kad norįs draugiškai pasikalbėti su parapijos klebonu kun. Roku Puzonu. Pradžioje teiravosi, kaip sekas kun. R. Puzonui dirbti Kiaukliuose, ar jau baigia statyti parapijos ūkinį pastatą, ar neturįs kokių bėdų bei nusiskundimų. Klebonas atsakė, kad viskas sekasi gerai.

    „Deja, ne viskas gerai", — pataisė pavaduotojas D. Tvirbutas, — „visų pirma, Vilniaus centrines instancijas pasiekė žinia, kad Kiauklių bažnyčioje yra viešai iškabintos nuteistųjų kunigų — Alf. Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus — nuotraukos. O tai jau yra antitarybinė agitacija. Maldos namuose netinka laikyti nuotraukas tų, kuriuos valstybė nuteisė, ir nesvarbu, ar jūs, kunigai, pripažįstate juos kaltais ar ne" — kalbėjo pavaduotojas. Kun. R. Puzonas paaiškino, kad čia nėra jokio nusikaltimo, o nuotraukas kaip tik labiausiai tinka laikyti maldos namuose, nes tikintieji ir kunigai už nuteistus kunigus pastoviai meldžiasi, o melstis kol kas niekas nedraudžia. Paveduotojas Tvirbutas patikslino, kad žmonės tyliai, privačiai melstis už kunigus gali tiek, kiek tik nori, svarbu, kad nuotraukos nekabėtų viešai, o klebonas neragintų tikinčiųjų melstis už nuteistuosius. Pavaduotojas Tvirbutas pareiškė kun. R. Puzonui, kad jeigu jis nenukabins nuotraukų tyliai, niekam nežinant, tai jie (t.y. valdžios pareigūnai) nukabins su triukšmu. Be to, pavad. D. Tvirbutas perspėjo kun. R. Puzoną už vaikų mokymą, pagrasino, kad ateityje jis gali būti baudžiamas už religinių susivienijimų nuostatų pažeidimą.

    Galiausiai D. Tvirbutas pareiškė norą pats nueiti į bažnyčią ir apžiūrėti nuotraukas. Apžiūrėjęs pasakė, kad būtina jas pašalinti, nes kitaip būsią blogai. Klebonas neprižadėjo. Pokalbis užtruko pusę valandos.

*     *     *

    Pociūnėliai (Radviliškio raj.). 1984 m. rugsėjo 12 d.
Pociūnėlių klebonas kun. Antanas Jokubauskas iš Kauno arkivyskupijos kurijos gavo sekančio turinio raštą — nuorašą —

Jo Ekscelencijai Kauno Arkivyskupijos ir Vilkaviškio
vyskupijos Apaštaliniam Administratoriui vyskupui L. Poviloniui

Nuorašai:
Vilniaus Arkivyskupijos valdytojui kun. A. Gutauskui
LTSR Religinių reikalų įgaliotiniui drg. Anilioniui
P a r e i š k i m a s


(Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, Vilniuje, klebonas savo netaktiškam išpuoliui pateisinti talkon kviečiasi savo administruojamos bažnyčios vykdomojo organo pirmininką):
    Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčioje 1984 m. rugpjūčio 19-26 d. vyko šv. Kazimiero 500 metų mirties Relikvijų pagarbinimo atlaidai, kuriuose gausiai dalyvavo tikintieji, kunigai bei kunigų seminarijos auklėtiniai. Pamaldos vyko sklandžiai, pagal iš anksto nustatytą programą. Tačiau 1984 m. rugpjūčio 27 d. vakare, 21 vai., pasibaigus šv. Mišioms, nespėjus chorui pradėti paskutinės giesmės, mums nežinomas asmuo, apsivilkęs kamža, įsilipo į sakyklą ir pradėjo sakyti pamokslą. Kadangi jis sutrukdė pamaldų tvarką, niekieno neprašytas ir nesiklausęs mūsų bažnyčios klebono, savavališkai, nekreipdamas dėmesio į klebono perspėjimą, atliko religinį aktą (sakė pamokslą) — buvome priversti išjungti mikrofonus ir elektros šviesą. Tačiau pamokslininkui nekreipiant dėmesio, pasiuntėme su kamžomis apsivilkusius vyrus, kad paprašytų „pamokslininką" išlipti iš sakyklos. „Pamokslininkas", matyt, buvo atvykęs su kitais asmenimis, kurie jį saugojo, kalbant sakykloje. Tie asmenys, keletas vyrų ir moterų, mūsų tvarkdarių neleido prie sakyklos. Pradėjo juos stumdyti, suplėšė kamžas, elgėsi chuliganiškai. Asmuo,
nebaigęs pamokslo, buvo priverstas išlipti iš sakyklos. Savo elgesiu jis sukėlė sąmyšį bažnyčioje. Buvo sutrukdyta atlaidų rimtis ir dėl to negalėjome tinkamai užbaigti tos dienos vakarinių pamaldų.

    Kaip paaiškėjo vėliau, minėtas asmuo buvo Jūsų Ekscelencijai pavaldus kun. A. Jokubauskas, kuriam Vilniaus arkivyskupijos valdytojo potvarkiu praeitų metų rudenį buvo atimta teisė mūsų arkivyskupijos bažnyčiose atlikti bet kokias liturgines apeigas.

    Kreipiamės į Jūsų Ekscelenciją, prašydami drausti kun. A. Jokubauską už tai, kad jis mūsų bažnyčioje sukėlė sąmyšį, tegul mūsų atsiprašo ir teatlygina už suplėšytas kamžas. Jei kun. A. Jokubauskas nesutiks tai padaryti, mes kelsime ieškinį civiliniame teisme.

    Su gilia pagarba Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčios vykdomojo organo pirmininkas (J. Zygmuntas) —(Parašas)
Nuorašas atitinka originalą
Kaunas, 1984 m. rugsėjo 10 d.
Nr. 894
Parašas kancleris kun. A. Bitvinskas

*     *     *

    Pociūnėliai. 1984 m. rugsėjo 20 d. Radviliškio rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Krikštanas telefonu kvietėsi Pociūnėlių parapijos kleboną kun. A. Jokubauską atvykti į rajoną susipažinti su RRT įgaliotinio Petro Anilionio įspėjimo raštu.

    Kunigas A. Jokubauskas atsisakė atvykti į rajoną, o įgaliotinio įspėjimo raštą patarė jam atsiųsti paštu. Pavaduotojas Krikštanas nesutiko su tokiu kunigo pasiūlymu.

    Įgaliotinis P. Anilionis įspėjo kun. Jokubauską už pamokslą, pasakytą rugpjūčio 23 d. Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčioje šv. Kazimiero jubiliejinių metų užbaigimo dienomis (Žr. „LKBK Nr. 64") ir už rugsėjo 10 d. Šiluvos atlaiduose pasakytą pamokslą, kur kun. A. Jokubauskas aiškino tikintiesiems Marijos garbinimo reikšmę šių dienų
gyvenime, paminėjo kunigus kalinius — Alf. Svarinską ir kun. S. Tamkevičių — jų sudėtą auką už tikėjimą ir tiesą.

*     *     *

    Valkininkai (Varėnos raj.). 1983 m. gegužės 13 d. Valkininkų parapijos klebonas kun. Alg. Keina buvo iškviestas pas Varėnos raj. vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją Stasį Lankelį. Pavaduotojas supažindino kun. A. Keiną su RRT įgaliotinio Petro Anilionio įspėjimu, šiuo įspėjimu kun. A. Keina kaltinamas '.'

    a) atlikdamas Aušros Vartų koplyčioje religines apeigas (laikydamas šv. Mišias) pažeidė religinių nuostatų 19 str. (pastaraisiais metais Vilniuje, Aušros Vartų koplyčioje, kartą per mėnesį vykdavo rožančiaus perdavimo pamaldos, kurių metu kun. A. Keina laikydavo šv. Mišias, pasakydavo pamokslą, kartu su tikinčiaisiais kalbėdavo rožančių — red. past.);

    b) šių apeigų metu sako nereliginio turinio pamokslus;
    c) dezinformuoja tikinčiuosius.

    Kun. A. Keina paprašė pavaduotoją S. Lankelį konkrečiai nurodyti, kokius jis yra pasakęs nereliginio turinio pamokslus, kaip ir kur dezinformuoja tikinčiuosius? Pavaduotojas paaiškino, kad jis įpareigotas supažindinti tik su įspėjimo tekstu.

    Tų pačių metų birželio 23 d. kun. A. Keina buvo pakartotinai iškviestas į rajoną ir supažindintas su antru panašaus turinio įspėjimu:

    a) atlikdamas apeigas Aušros Vartų koplyčioje (laikydamas šv. Mišias) pažeidė religinių nuostatų 19 str.;
    b) sakąs nereliginio turinio pamokslus;
    c) šv. Teresės bažnyčios ir šios koplyčios bažnytinis komitetas uždraudęs kun. A. Keinai koplyčioje laikyti šv. Mišias, bet jis neklausąs minėto draudimo.

    „Tai melas. Komitetas nei įspėjo, nei draudė", — užprotestavo kun. A. Keina ir paprašė nurodyti, kada jis sakęs nereliginio turino pamokslus. Sekė jau žinomas pavaduotojo Lankelio atsakymas įpareigotas supažindinti tik su įspėjimu.
    Prieš šį įspėjimą, gegužės 29 d., Vilniuje Aušros Vartuose susirinkusiems tikintiesiems kun. Keina šv. Mišių metu aiškino Kristaus žodžius „Būkite tobuli, kaip ir jūsų Dangiškasis Tėvas yra tobulas", akcentuodamas vidinį žmogaus grožį, jo prasmę ir vertę gyvenime.

    Rugsėjo 9 d. vėl ta pati istorija — kelionė pas pavaduotoją S. Lankelį ir toks pat įspėjimas, tik vietoj „sakąs nereliginio turinio pamokslus" — „pamokslų metu liaupsina nuteistus kunigus — Alf. Svarinską ir Sigitą Tamkevičių"; kaltinimas, kad neklauso bažnytinio komiteto ir Aušros Vartų koplyčioje laiko šv. Mišias.

    Kiek anksčiau RRT įgaliotinis Petras Anilionis, išsikvietęs Aušros Vartų komitetą, reikalavo neleisti kun. A. Keinai koplyčioje laikyti šv. Mišias, sakyti pamokslus. Komiteto pirmininkas griežtai atsisakė tai vykdyti, primindamas pareigūnams, kad Aušros Vartų koplyčioje laikyti šv. Mišias gali ir laiko visi norintys Lietuvos kunigai, o kun. A. Keina nei tikintiesiems, nei komitetui nėra nusikaltęs. Pareigūnai reikalavo, kad pirmininkas pasirašytų, jog komitetas neleis kun. A. Keinai koplyčioje laikyti šv. Mišias.

    Pirmininkas pasirašyti atsisakė.

    Kun. A. Keinai paprašius leisti nusirašyti įspėjimo tekstą, pavaduotojas S. Lankelis pasiūlė „išmokti įspėjimą mintinai".

    1983 m. gruodžio 19 d. kun. Keina buvo iškviestas į LTSR prokuratūrą, kur prokuroras]. Bakučionis supažindino jį su nauju įspėjimu. Jame kun. A. Keina kaltinamas prisijungimu prie TTGKK, kuris veikė be įgaliojimų ir civilinės valdžios leidimo; kad prisidėjo prie šio komiteto raštų kūrimo ir platinimo, pasirašė po 16 komiteto dokumentų. Įspėjime pabrėžiama, kad TTGKK dokumentai — tai šmeižtai prieš tarybų valstybės elgesį su tikinčiaisiais, kun. A. Keina kaltinamas prisidėjęs prie TTGKK dokumentų perdavimo į „Kroniką" ir užsienį. Nurodyta, kad kun. Keina pamoksluose nuteikia tikinčiuosius prieš tarybinę santvarką ir jos teisingumo organus. Tame pačiame įspėjime kun. A. Keina kaltinamas religinių kultų įstatymų ir kulto tarnautojų etikos taisyklių pažeidimu, paminėta,
kad už minėtus prasižengimus jis net 10 kartų buvo įspėtas ir baustas administracine tvarka. Kunigas pareikalavo, kad prokuroras Bakučionis konkrečiai nurodytų, kada ir už ką jis buvo net 10 kartų baustas ir įspėtas. Pats kun. A. Keina žino dvi administracines baudas po 50 rub. už vaikų patarnavimą šv. Mišiose ir tris minėtus įspėjimus dėl šv. Mišių laikymo Vilniaus Aušros Vartų koplyčioje. į minėtą klausimą prokuroras atsakė „Nežinau, man davė tokią buchalteriją". Kun. A. Keina pasidomėjo, kokiais veiksmais jis yra pažeidęs „kulto tarnautojo etikos taisykles". „Jūs raginote tikinčiuosius melstis už nuteistus kunigus", — pareiškė prokuroras J. Bakučionis.

*     *     *

    Josvainiai (Kėdainių raj.). 1984 m. spalio 8 d. Josvainių parapijos klebonas kun. Leonas Kalinauskas buvo iškviestas į apylinkę ir supažindintas su RRT įgaliotinio Petro Anilionio pakartotinu įspėjimu.

    Įspėjime pažymėta, kad Josvainių klebonas L. Kalinauskas yra pažeidęs religinių susivienijimų nuostatų 19 straipsnį, nes šių metų rugsėjo 26 d. atliko religines apeigas ir sakė pamokslą Viduklės bažnyčioje. Pamokslas buvęs nereliginio turinio — tuo bažnyčią kun. L. Kalinauskas panaudojęs priešingiems tikslams, o ne tikinčiųjų religiniams poreikiams tenkinti. Už įstatymo pažeidimą bus imtasi griežtų paveikių priemonių.

    Kadangi religinių susivienijimų nuostatai yra antikonstituciniai ir priešingi Katalikų Bažnyčios Kanonams, kun. L. Kalinauskas kartu su 520 Lietuvos kunigų ir dviem vyskupais yra pasirašęs LTSR vyriausybei pareiškimą — atsisakymą paklusti religinę laisvę varžantiems nuostatams, kurią pati Konstitucija savo piliečiams garantuoja.

*     *     *

    Pabaiskas (Ukmergės raj.). 1984 m. lapkričio 1 d. Pabaisko parapijos tikintieji kartu su klebonu kun. Petru
Tavoraičiu gedulingoje procesijoje ėjo į kapines pasimelsti už mirusius. Tai nepatiko rajono valdiškiems bedieviams. Ukmergės raj. saugumo viršininkas, atvykęs į apylinkę, klausinėjo žmones „Kaip klebonas organizavo Vėlinių procesiją, kas nešė kryžių ir vėliavas, ką žmonės giedojo, eidami į kapines, ar kapinėse buvo sakomas pamokslas?"

    Lapkričio mėn. 14 d. parapijos klebonas kun. P. Tavoraitis buvo iškviestas pas Ukmergės rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją Perednį. Drauge su pavaduotoju kabinete buvo rajono prokuroras ir vienas civilinis asmuo. Pareigūnai kaltino ir barė kun. P. Tavoraitį už Religinių susivienijimų nuostatų pažeidimą, priminė, kad kunigas neatvyko „pasitarimui" į rajoną, kai buvo kviečiami visi rajono kunigai, ir labai blogai, kad klebonas nė vienais metais nedalyvauja rinkimuose. Kunigui P. Tavoraičiui priminus, kad nebalsuoti nėra joks nusikaltimas, prokuroras su tuo sutiko, tačiau pirmininko pavaduotojas Perednis toliau aiškino, kad kunigai privalo būti sąmoningais tarybiniais piliečiais, o tai geriausiai esą galima parodyti dalyvaujant rinkimuose.

*     *     *

(Alytaus bažnyčios choro dalyviai drąsesni tikintieji už savo parapijos, kleboną):
    Alytus. 1984 m. spalio 20 d. Alytaus „Medvilnės" kombinato vairuotojas Jonas Ribokas asmeniniais reikalais važiavo į Šiaulius. Kadangi autobuse buvo laisvos vietos, vairuotojas sutiko priimti į Kryžių kalną vykstančios II-ojo Alytaus bažnyčios choristus. Choristai su savimi turėjo nedidelį kryžių. Paskutinius du kilometrus iki Kryžių kalno maldininkai ėjo pėsti, garsiai kalbėdami rožančių. Kryžių kalne choristus atidžiai stebėjo valdžios pareigūnai, o kiek vėliau grįžtančius autobusu maldininkus lydėjo net iki Šeduvos kryžkelės, ties kuria susistabdė, atėmė choristų sąrašą, vairuotoją kaltino, kam vežęs kryžių.

    1984 m. lapkričio 2 d. į Alytaus saugumą apklausai, kodėl
davė vairuotojui J. Ribokui autobusą, buvo iškviestas „Medvilnės" kombinato viršininkas Vladas Motiejūnas.
Lapkričio 18 d. saugumas įsakė vairuotoją J. Riboką trims mėnesiams pažeminti pareigose.

    Minėtos parapijos klebonas gyrėsi kunigams nesutikęs vykti į Kryžių kalną, kadangi choristai su savimi vežęsi kryžių.

*     *     *

(Dviejų parapijų tikinčiųjų nesibaigiantys vargai, netekus turėtų savo bažnyčių: Žaliojoje bedieviams atėmus ir išniekinus, o Ryliškiuose — sudeginus):
    Žalioji (Vilkaviškio raj.)- Važiuojant iš Vilkaviškio į Kudirkos Naumiestį prie kelio matosi kapinės. Jose mažutė koplytėlė, prieš ją Dievo stalas — grotelės, šalia jų kapinėse esantis akmeninis aukuras, o už jo suolai vienoje ir antroje pusėje, kiek toliau, kairėje pusėje, yra dvi klausyklos. Tai Žaliosios lauko bažnyčia. Pamaldos čia vyksta kiekvieną sekmadienį ir per šventes. Daromos procesijos. Viskas taip, kaip ir kiekvienoje bažnyčioje. 1984 m. lapkričio 1 d. sueis šešeri metai, kai Vilkaviškio rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo Juozo Urbono nurodymu Žaliosios Katalikų Bažnyčioje įrengtas malūnas, o žmonės priversti į jį vežti susimalti grūdus. Rūmokų eksperimentinis ūkis neleidžia žmonėms naudotis valdišku malūnu. Malūnu paversta Žaliosios bažnyčia neremontuojama — stogas kiauras, lubos nuo vandens bėgimo į vidų supuvusios. Tikintieji, matydami apgailėtiną savo buvusios bažnyčios padėtį, nutarė pareiškimu, per Kauno Arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštalinį administratorių Liudviką Povilonį kreiptis į Religinių reikalų tarybos įgaliotinį Petrą Anilionį, reikalaudami grąžinti bedievių atimtą bažnyčią ir patvirtinti jų religinę bendruomenę, kuri prieš tikčnčiųjų valią be jokio nusikaltimo įstatymams buvo panaikinta.
J. E. Kauno Arkivyskupijos ir Vilkaviškio Vyskupijos
Apaštaliniam Administratoriui Vyskupui Liudvikui Poviloniui

Nuorašas Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui Petrui Anilioniui

Žaliosios Katalikų parapijos tikinčiųjų
P a r e i š k i m a s

    Mes, Žaliosios katalikų parapijos tikintieji, pasiremdami Religinių susivienijimų nuostatais, jau maždaug šešeri metai, neturėdami bažnyčios, meldžiamės kapinėse.

    Mūsų kantrumu stebisi net netikintieji. Ne vienas iš jų stebisi ir kalba „Nejaugi įstatymai draudžia turėti bažnyčią? Žmonės taip vargsta. Tikėjimas juk nevaržomas. Nesuprantame, kam ūkiui reikalingas malūnas toje bažnyčioje. Nejau ūkis neturi lėšų malūnui pastatyti? Ar galima taip išjuokti tikinčiuosius?

    Žmonės mus užjaučia, o Religijų reikalų taryba visus mūsų prašymus atmetė. Ką daryti? Nutarėme vėl kreiptis į Jus, kad mums būtų atiduota atimtoji bažnyčia su pastatu kunigui gyventi ir patvirtinta mūsų religinė bendruomenė.
1984 m. 08.17.

    Po pareiškimu pasirašė 237 Žaliosios parapijos tikintieji

*     *     *

TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumo Pirmininkui Drg. K. Černenkai
Religijų reikalų komiteto prie TSRS Ministrų Tarybos
Pirmininkui Drg. Kurojedovui
Lietuvos TSR Ministrų Tarybai
Kaišiadorių vyskupijos Vyskupui V. Sladkevičiui
LTSR Alytaus rajono, Ryliškių parapijos,
bažnytinio komiteto ir tikinčiųjų
P a r e i š k i m a s

Drg. Pirmininke, mes kreipiamės į Jus svarbiu prašymu
leiskit mums vietoj sudegintos bažnyčios bent laikinus maldos namus įsigyti. Mūsų didelę medinę bažnyčią, kaip visi pamatuotai teigia, 1953.XII.4. sudegino partorgas Poltorackas, Ryliškių vid. mokyklos direktorius Bernatonis ir jo pavduotojas Baublys Milius ir aktyvistas Naudžiūnas davę padegimui benzino. Valdžia to dalyko netyrė.

    Po sudeginimo kreipėmės į Religijų reikalų tarybos įgaliotinį Pušinį, kad leistų pamaldas laikyti Klepočių kaime, V. Pakalos name. Tuoj leido. Kadangi buvo maža patalpa, prašėme įgaliotinį, kad leistų pastatyti bažnytėlę. Leido ir paskyrė medžiagos. Sudėjom pinigus ir nusipirkome 93 rąstus, 17 lentų ir kt. 1959 m. norėjome statyti, bet vietinė valdžia nedavė sklypo, o medžiagą patys išsivežė sau.

    To neužteko. „Nemuno" kolūkio pirmininkas Prusevičius pasiuntė du chuliganus į mūsų laikinąją bažnytėlę pas V. Pakalą, ir jie dienos metu, šeimininkui priešinantis, paėmė iš altoriaus švenčiausiąjį su indais ir nuvežė Alytaus rajono pirmininkui, kuris visa tai atidavė Nemunaičio bažnyčiai. O vietinė valdžia nebeleido rinktis į laikinąją bažnytėlę. Vieni tikintieji važiavo į Alytų melstis, kiti kitur, o dauguma negalėjo kitur išvažiuoti, todėl susirinkdavo privačiuose namuose tai vienur, tai kitur. Tai tęsėsi iki 1983 m. lapkričio mėnesio. Tada atvyko Alytaus rajono pirmininko pavaduotojas Makštutis su Raitininkų apylinkės pirmininke Angele Prieskieniene į invalido Vytauto Pakalos namus Ryliškiuose, kur buvo mūsų pamaldos. Už tai jie šeimininką nubaudė 50 rub. bauda, išskaitydami iš invalido pensijos kas mėnesį po 5 rub. Jo sesuo Bronė išsigando ir net pamišo, iki šiol dar pilnai nepasveiko. Nuo to laiko niekas mūsų nebepriėmė į savo namus melstis, nes bijojo valdžios.

    Nuo 1983 m. gruodžio mėn. pradėjom rinktis į Bogonių kapines. Taip meldėmės per visą žiemą sekmadieniais ir šventėmis, taip darome ligi šiol. Vietoj altoriaus pastatome stalą, prie kurio kunigas atlaiko šv. Mišias. Kai kunigo nebūna, ant stalo padedame kunigo arnotą ir kryželį, kalbame Mišių maldas ir giedame.
    Bet 1984 m. kovo 5 d. Alytaus rajono pirmininko pavad. Makštutis ir apylinkės pirmininkė A. Prieskieniene atsivežė darbininkų, į sunkvežimį sukrovė mūsų kapinėse esančius 4 suolus, 10 kėdžių, stalą — altorių, klausyklą, kur kunigas klausydavo mūsų išpažinčių, nukapoję stulpelius, kuriais, buvo paremtas stogelis iš kartono apsaugoti kunigą nuo lietaus, įkėlė į sunkvežimį ir išvežė.

    Mes vistiek su skaudančia širdimi susirinkdavome melstis, vėl įsitaisėme stalą — altorių ir stogelį. Bet 1984 m. birželio 6 d. Makštučio atsiųsta mašina iš Alytaus vėl viską išvežė. O birželio 17 d. atvyko trys milicininkai, norėjo išsivežti kunigą, bet mes jo nedavėme. Prisistatė ir Makštutis, mums draudė kapinėse melstis. Tą patį jis kartojo birželio 24 d., atvykęs pas bažnytinio komiteto pirmininką K. Karvauską. Mes žinome, kad įstatymas kapinėse melstis leidžia, todėl iki šiol tai ir darome, nes neturime galimybės kitur atlikti savo bažnytines pareigas, o be jų mes, kaip katalikai, negalime gyventi. Konstitucija garantuoja sąžinės laisvę.

    1982 m. 7 asmenys buvo nuvykę pas įgaliotinį P. Anilionį, prašė leisti įsigyti maldos namus ir atvykti kunigui, bet jis pasielgė ne taip, kaip Pušinis — neleido. 1984 m. gegužės 24 d. pas įgaliotinį vėl buvo nuvykę tuo tikslu 6 asmenys, o 30 d. — du, bet jokių rezultatų. Kreipėmės ir į Alytaus rajono pirmininko pavaduotoją Makštutį, du kart, bet be rezultatų. Birželio pradžioje įgaliotiniui vėl parašėme pareiškimą, o liepos 17 d. gavom atsakymą raštu: jis neturįs teisės spręsti šį klausimą, į tai atsakys Alytaus rajono LDZ vykdomasis komitetas. Bet jis ligi šiol dar mums nieko neatsakė.

    Mes pirmieji sukūrėme kolūkius ir visas jėgas į juos sudėjome, o dabar ir mūsų vaikai juose dirba. Bet kodėl su mumis elgiasi taip nežmoniškai. Ar mes beteisiai?

    Įgaliotinis mums buvo leidęs net maldos namus pasistatyti, o ką padarė vietiniai valdžios atstovai? Išvarė iš maldos namų, sudeginę mūsų bažnyčią atėmė nupirktą medžiagą bažnytėlei statyti, uždraudė ir privačiuose namuose melstis, net iš kapinių gainioja. Niekas mūsų teisių
negina, esam atiduoti kitų savivalei. Ar tarybinė Konstitucija jau nebegalioja? Ji garantuoja sąžinės laisvę, o mes patiriame tik žiaurią nelaisvę. Ar yra pasaulyje kitas toks kraštas, kur taip būtų elgiamasi su tikinčiaisiais? Kur tikintieji žiemos šaltyje kapinėse klauso šv. Mišių ir klūpo sniege? Tai primena pirmųjų krikščionių katakombas, kada eiti į Mišias, reiškė eiti į mirtį. Ar tie valdininkai, kurie su mumis taip elgiasi, negriauna paties komunizmo?

    Mūsų parapija seniai valdžios užregistruota, turi pilną komitetą, todėl turi pilną teisę turėti ir savo bažnyčią. Ar mes kalti, kad neprotingi valdžios atstovai mūsąja sudegino? Įgaliotinis Pušinis labai protingai pasielgė, leisdamas pasistatyti naują bažnyčią, paskirdamas medžiagą ir tuo atitaisydamas kitų nežmoniškumą. O ką daro dabartinis įgaliotinis ir Makštutis?

    Todėl mes kreipiamės į Jus ir tikimės, kad mus suprasite ir apginsite mūsų teises. Mes dabar prašome bent leisti išsinuomuoti laikinus maldos namus, kad nereikėtų kapinėse vargti. Yra šalia sudegusios bažnyčios mūsų statyta klebonija ir špitolė. Valdžia labai teisingai pasielgtų, mums vieną iš jų atiduodama, laikiniems maldos namams, kol pasistatytume bažnytėlę, kuriai leidimą yra davęs įgaliotinis Pušinis ir jo oficialiai niekas nėra atšaukęs. Taip pat prašome vietinius valdininkus priversti mums grąžinti atimtą statybinę medžiagą, kurios dokumentus turime.

    Rusijoje dabar užregistravo daug religinių bendruomenių, joms leidžia pasistatyti arba nusipirkti maldos namus ir pasikviesti kunigą, pav., Karagandoje, Aktiūbinske, Pavlodare, Omske ir kitur. Ar pas mus kita valdžia ir kita Konstitucija? Prašom ir mums leisti pasistatyti nuolatinį maldos namą toje vietoje, kur stovėjo anoji (jos laiptai yra likę), arba Bugonių kapinėse.
Labai prašome dalyką patiems išpsręsti ir neperduoti mūsų iš naujo vietinių terorizmui.
Ryliškiai, 1984 m. spalio 14 d.
Mūsų adresas
Alytaus raj., Ryliškiai, Karoliui Karvauskui

SOVIETINĖJE MOKYKLOJE


(Virš normos persistengę mokytojai, jėga verčia tikinčius mokinius į ateizmą):
    Šaukėnai (Kelmės raj.). 1984 m. spalio mėn. komjaunuoliško amžiaus Šaukėnų vidurinės mokyklos mokiniai, atsisakę stoti į komjaunimą, perauklėjimui buvo vežami į Kelmę. Po atitinkamo auklėjimo tik viena mergaitė sutiko stoti į komjaunimą.

*     *     *

    Vidsodis (Kelmės raj.). 1984 m. spalio 15 d. pas Vidsodyje gyvenančius Turauskus apsilankė aštuonmetės mokyklos direktorius Kęstutis Vinča. Susinervinęs ir įsikarščiavęs direktorius barė Adomą Turauską, kam jis savo sūnų Modestą, besimokantį penktoje klasėje, vedasi į bažnyčią, neleidžia stoti į pionierių organizaciją. Tėvas paaiškino „Aš einu į bažnyčią ir mano vaikas eina, o pionierium būti jis pats nenori". Kai direktorius pakeltu tonu toliau barė A. Turauską, į pokalbį įsiterpė pas Turauskus buvęs svečias „Kodėl čia toks triukšmas? Dabar gi skelbiama religijos laisvė".

    Spalio 16 d. mokykloje Modestą Turauską užsipuolė vedėja Merkelienė „Kam eini į bažnyčią, kodėl nesirašai į pionierius? Mes tau dar parodysim!" — gąsdino berniuką vedėja. Moytojai nustatė prieš Modestą klasės draugus, jie pradėjo pašiepti savo draugą. Išgąsdintas vaikas susirgo. Tėvams teko kreiptis pas gydytoją. Savaitę laiko M. Turauskas dėl ligos negalėjo lankyti mokyklos.

IŠ „KRONIKOS" ARCHYVO


Panevėžio Vyskupijos kunigai, tarybinėj santvarkoj
pergyvenę areštus, kalėjimus, lagerius

    1. Prelatas Vladas Butvilą, gim. 1891 m., kunigu pašventintas — 1915 m. Rokiškio parapijos klebonas, dekanas, areštuotas 1950 m. rudenį. Nuteistas 10 metų
kalėti. 1955.XI.25. grįžo iš Sibiro, Irkucko, invalidas. Mirė 1961.111.14., palaidotas Panevėžio kapinėse.

    2. Prel. Kazimieras Dulksnys gim. 1910.11.19., kunigu pašventintas 1935.VI.15. Panevėžio šv. apšt. Petro ir Povilo parapijos klebonas, areštuotas 1957.XI.17. ir nuteistas dvejus metus kalėti, grįžo iš Rusijos lagerio 1959.V.19. Ištremtas į Kaišiadorių vyskupiją, Merkinės altaristų; Nedzingėn iki 1963.VI.7. Valdytojas.

    3. Prel. Mykolas Karosas gim. 1878, kunigu pašventintas 1901 m. Šeduvos parapijos klebonas, dekanas, Panevėžio vyskupo generalvikaras. Areštuotas 1951.IX., nuteistas 10 metų kalėjimo. Kalėjo Šilutėj, Karagandoj. Grįžo Lietuvon 1954.XII.25. Mirė 1955.X.13. Palaidotas Šeduvos bažnyčios šventoriuje.

    4. Prel. Leopoldas Pratkelis gim. 1912.VI.5., kunigu pašventintas 1938 m. VI.11. Rozalimo parapijos klebonas, areštuotas 1950 m. Nuteistas 10 metų kalėjimo. Grįžo iš Sibiro katorgos 1956 m. Mirė 1983.1.7. Palaidotas Linkuvos bažnyčios šventoriuje.

    5. Paulius Šidlauskas gim. 1890 m., kunigu pašventintas 1915 m. Areštuotas 1950.VI.29. Nuteistas 10 metų katorgos. Grįžo iš Sibiro lagerių 1954.IX.1. 1961 m. Vatikanas paskiria Panevėžio vyskupijos apaštališkuoju Administratorium. 1962.IV.9. ištremtas Kaišiadorių vyskupijon Merkinėn altaristų, vėliau Kulautuvon 1969 m. Mirė 1973.V.21. Palaidotas Panevėžio kapinėse.

    6. Kan. Jurgis Danys gim. 1898 m. kunigu pašventintas 1927 m. Linkuvos klebonas. Areštuotas 1949 m. Nuteistas 10 metų katorgos. Iš Sibiro katorgos grįžo 1956 m. Mirė 1977.III.3. Palaidotas Linkuvos bažnyčios šventoriuje.

    7. Kan. Petras Rauda gim. 1894 m., kunigu pašventintas 1917 m. Buvęs Kauno Tarpdiecezinės Kunigų seminarijos vice rektorius. Pamūšy, būdamas klebonu, areštuojamas 1946 m. rugpjūtyje. Nuteistas 8 metus. Grįžo iš Sibiro lagerių 1954.IX.10. Biržuose klebonu ir dekanu buvo. Areštuojamas 1957.VII.21. ir nuteisiamas 10 metų. Kalinamas Sibiro Mordovijos lageriuose. Į Lietuvą grįžta 1962 m. balandyje. Mirė 1974.III.7. Svėdasuose. Palaidotas
Utenos kapinėse.

    8. Kun. Juozapas Bagdonas gim. 1914.1.2., kunigu pašventintas 1941.1.26. Biržų bažnyčios laik. administratorius. Areštuotas 1947.X.8., nuteistas 8 metus — kalėjo Vorkutoje. Grįžo 1954.X.15. Utenos altarista.

    9. Kun. Jonas Balčiūnas gim. 1927.XI.6., kunigu pašventintas 1949.IX.25. Panevėžio katedros vikaras. Areštuotas 1954.VIII.28. Nuteistas 10 metų. Kalėjo Vilniaus Lukiškių kalėjime, Šilutės, Kursko . . . lageriuose. Grįžo invalidu TBC 1955.XI.23. Pakruojo vikaru buvo areštuojamas 1956.XII.4. Kalėjo Uglice, Taisėte, Potmoj. Paleistas grįžo į Lietuvą 1965.IX.8. Dabar Salako klebonas.

    10. Kun. Kazimieras Baronas gim. 1927.XII.5., kunigu pašventintas — 1957.IV.27. Areštuotas 1950.IV.29. iš Kauno Kunigų seminarijos. Nuteistas 10 metų ir kalinamas Džeskasgane vario kasyklose. Grįžo į Lietuvą 1955 .VII.4. Obelių klebonas.

    11. Kun. Jonas Bubas gim. 1901 m., kunigu pašventintas 1930 m. Antalieptės parapijos klebonas, areštuotas 1951.II.9. Nuteistas 10 metų. Grįžo 1956 m. spalio mėn. Mirė 1969.IV.19. Pandėly klebono pareigas eidamas. Palaidotas Pandėlio kapinėse.

    12. Kun. Mykolas Bugenis gim. 1888.VIII.1., kunigu pašventintas 1913.VI.8. Omsko klebonas, dekanas areštuotas 1930 m. rugpjūtyje ir nuteistas 10 metų kalėjimo. Kalėjo Mariinske, Komi SSR, anglių kasyklose, Solovkose, Vagarakša, Datučka, Butirkos kalėjime, Liubi-jankos kalėjime . . . Paleistas iš kalėjimo, išmainant ant politinių kalinių, grįžo į Lietuvą 1933.X.19. Dusetų parapijos altarista. Mirė 1980.IX.1. Palaidotas Dusetų bažnyčios šventoriuje.

    13. Kun. Jonas Buliauskas gim. 1910 m., kunigu pašventintas 1934 m. VI.26. Rokiškyje ėjo kunigo pareigas. Areštuotas 1947.VII.9. Šlėnavoj. Nuteistas 10 metų. Kalėjo Oršoje, Vorkutoje, įvairiuose lageriuose. Paleistas iš įkalinimo 1956.IV.6., grįžta Lietuvon. Pasvalio altarista. 1957.IX.11. Aukščiausias teismas nubaudžia už vaikučių katekizavimą 2000  rub.  1957.XI.7.  amnestija  bausmę
nuėmė. Paskiriamas Velykių monsinjorum. 1960.IV.27. atimamas įgaliotinio išduotas darbo pažymėjimas už platų važinėjimą su pamokslais ir atiduotas 1962 m. gruodžio mėn. Buliauskas Lėno parapijos altarista.

    14. Kun. Juozapas Čepėnas gim. 1880 m., kunigu pašventintas 1905 m. Anykščių parapijos klebonas, areštuotas 1941 m. sausio mėn. Iš kalėjimo išėjo 1941.VI.15. Persekiojamas ir vėl areštuojamas 1951.1. Nuteistas 10 metų. Kalėjo Vladimiro kalėjime. Grįžo Lietuvon 1954.XI.8. Pasvalio altarista. Mirė 1976.1.23. Palaidotas Daugailių parapijos kapinėse.

    15. Jonas Jatulis gim. 1908.XI.23., kunigu pašventintas 1935.VI.16. Adomynės parapijos klebonas. Areštuojamas 1949.V.23. ir nuteisiamas 10 metų; kalinamas Balchaše, Karagandoj. Grįžo į Lietuvą 1957.III.19. 1963 m. gegužį ištremtas į Pabiržę, atimtas darbo pažymėjimas eiti kunigo pareigas 5 mėnesius. Antalieptės parapijos klebonas.

    16. Kun. Antanas Juška gim. 1906.IV.28., kunigu pašventintas 1929.V.25. Ramygalos parapijos klebonas. 1949.IV.12. areštuojamas, grįžtant iš rekolekcijų Oliūnuose. Ypatingos tarybos nuteistas 25 metus. Kalinamas Sibire, Taišeto lageryje Cūno dujotiekio tiesime, Omske prie naftos perdirbimo, invalidu padarytas grįžo 1956 m., bausmę sumažinus Omske 8 metams. Švedriškės parapijos klebonas.

    17. Kun. Mykolas Juodelis gim. 1907 m., kunigu pašventintas 1933 m. Biržų parapijos klebonas, dekanas, areštuotas 1950.IV.30. Nuteistas 10 metų ir kalėjo Kazachstane. Grįžo Lietuvon 1956VI.12. Naujamiesčio klebonas. Mirė 1968.V.24. Palaidotas Naujamiesčio kapinėse.

    18. Kun. Jonas Juodelis gim. 1921.V.21., kunigu pašventintas 1947.VI.29. Panevėžio katedros vikaras, areštuotas 1951 m. Nuteistas 25 m. Kalėjo Sibiro lageriuose. Grįžo į Lietuvą 1955 m. Panevėžyje šv. Apaštalų Petro ir Povilo parapijos klebonas, kancleris.

    19. Kun. Jonas Jurgaitis gim. 1917.V.5., kunigu pašventintas 1942.XII.19. Papilio klebonas, areštuotas 1948 m.
Nuteistas 10 metų kalėti. Grįžo Lietuvon 1956 m. Klebonauja Naujamiestyje.

    20. Kun. Alfonsas Kadžius gim. 1910.1.8. Kunigu pašventintas 1934 .V.26. Gružių parapijos klebonas, areštuotas 1949.IX.4. Nuteistas kalėjo Vorkutoje, Komi SSR, Choladilnik. Grįžo Lietuvon 1957.XI.27. Religijų reikalų tarybos įgal. Rugienis atėmė darbo pažymėjimą 1964.XI.30.-1965 .XII.25. neleido eiti kunigo pareigų. Klebonauja Avilių parapijoje.

    21. Kun. Zenonas Kariačka gim. 1890, kunigu pašventintas 1914 m. Areštuotas 1945.XII.18. Kalėjo Komi SSR. Grįžo 1946.X.18. Mirė Krinčine 1954.X.10. Palaidotas Krinčino bažnyčios šventoriuje.

    22. Kun. Stanislovas Krištonaitis gim. 1912.VIII.17., kunigu pašventintas 1939.VI.3. Zarasų parapijos klebonas, dekanas, areštuotas 1950 m. Nuteistas 10 metų kalėti. Grįžo iš Sibiro 1956 m. Vabalnike altarista. Mirė 1980.V.22. Palaidotas Vabalninko bažnyčios šventoriuje.

    23. Kun. Petras Kuzmickas gim. 1910.XI.7., kunigu pašventintas 1935.VI.15. Kauno Kunigų seminarijos vicerektorius. Rozalimo parapijos klebonas. Areštuotas 1947.11.18. ir nuteistas 5 metus kalėti. Kalėjo Vorkutoje. Grįžo į Lietuvą 1953 m. Smilgių parapijos klebonas.

    24. Kun. Juozapas Laurenčikas gim. 1885.IX.7., kunigu pašventintas 1909 m. Dusetų parapijos klebonas, areštuotas 1948. Nuteistas 10 m. Užpalių parapijos altarista. Mirė 1969 m. Palaidotas Raguvos kapinėse.

    25. Kun. Juozapas Lamanas gim. 1899 m., kunigu įšventintas 1923 m. Areštuotas 1952 VII.22. ir nuteistas 10 metų kalėti. Grįžo Lietuvon 1956. Linkuvos altarista, mirė 1959.11.27. Palaidotas Vabalninko baž. šventoriuje.

    26. Kun. Stanislovas Masilionis gim. 1908 m., kunigu pašventintas 1936 m. Kamajų parapijos klebonas, areštuotas 1947 m. Nuteistas 10 metų kalėti. Narilske kalinamas. Grįžo Lietuvon 1956 .IX.6. Salako parapijos klebonas. Palaidotas Salako bažnyčios šventoriuje.

    27. Kun. Juozapas Matelionis gim. 1895.111.25., kunigu pašventintas 1922.IV.2. Panemunėlio parapijos klebonas,
areštuotas 1951 m. Nuteistas 10 metų kalėti. Grįžo iš Sibiro lagerių 1955.XII.23. Mirė 1964.V.2. būdamas Utenos parapijos altaristų. Palaidotas Alantos parapijos kapinėse.

    28. Kun. Jonas Matulis gim. 1904 m., kunigu pašventintas 1931 m. Areštuotas 1946.XII.18. Nuteistas 5 metams. Grįžo į Lietuvą iš kalinimo 1951.X1.5. Buvo Gulbinėnų parapijos klebonu ir mirė 1967.III.23. Palaidotas Gulbinėnų parapijos kapinėse.

    29. Kun. Anicetas Meškauskas gim. 1885.1.6., kunigu pašventintas 1912 m., Skiemonių parapijos klebonas, areštuotas 1949.XI. pabaigoj. Nuteistas 10 metų kalėti. Kalėjo Komi SSR, Abezo lageryje. Grįžo į Lietuvą 1953 m. vėlyvą rudenį. Raguvos parapijos altarista, mirė 1979.IV.22. Palaidotas Raguvos kapinėse.

    30. Kun. Kazimieras Mikelinskas, gim. 1889.IX.8., kunigu pašventintas 1914. Debeikių parapijos klebonas, Anykščių dekanas. 1940 m. areštuotas bolševikų, šešis mėn. kalėjo. 1940.VII.29. areštuotas antrą kartą Debeikiuose. Teistas 10 metų. Iš Sibiro katorgos grįžo 1955.X.16. Buvo Alantos parapijos altarista. Mirė 1957.XII.29. Palaidotas Debeikių parapijos kapinėse.

    31. Kun. Steponas Pelešynas gim. 1908.XI.11., kunigu pašventintas 1933.IV.1. Kamajų parapijos administratorius. Areštuotas 1950 m. Nuteistas 10 metų kalėti Vorkutoje. Grįžo į Lietuvą 1957.IV.15. Būdamas Adomynės parapijos klebonu, mirė 1984.VII.21. Palaidotas bažnyčios šventoriuje Adomynėje.

    32. Kun. Jonas Nagulevičius gim. 1900. Kunigu pašventintas 1923 m. Obelių parapijos klebonas, areštuotas 1947.II.4. Nuteistas 5 metams. Iš Sibiro lagerių grįžc 1952.III.1. Naujamiesčio parapijos altarista.

    33. Kun. Augustinas Pranskietis gim. 1886.VIII.29., kunigu pašventintas 1910.111.25. Areštuotas 1923 m. ir nuteistas trims metams, kalėjo Maskvos kalėjime. Paleistas 1925 m. Antrą kartą areštuotas būnant šv. Kotrynos bažnyčios klebonu Leningrade 1932.IV.15. ir nuteistas 10 metų kalėti. į Lietuvą grįžo 1933.X.19., iškeičiant ant politinių kalinių. Gyvena Šeduvoj. Visai nematantis.     34. Kun. Henrikas Prijalgauskas gim. 1892 m., kunigu pašventintas 1920 m. Areštuotas 1949. Grjžo iš Sibiro katorgos 1957.IX.19. Buvo Velykių parapijos klebonu ir mirė 1978.VIII.23. Palaidotas Panevėžio kapinėse.

    35. Kun. Izidorius Puriuškis gim. 1910 m., kunigu pašventintas 1937 m. Avilių parapijos klebonas, areštuotas 1949.VI.7. Nuteistas 10 metų. Kalėjo Karagandoje. Grįžo į Lietuvą 1956.VIII.3. Panevėžio šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios altarista.

    36. Kun. Liudvikas Rekašius gim. 1876 m., kunigu pašventintas 1899 m. Ančiškio parapijos klebonas, areštuotas 1947.1.21. Paleistas iš kalėjimo 1954.IX.27. Buvo Dapšionių parapijos administratorium ir mirė 1966 m. Palaidotas Dapšionių parapijos kapinėse.

    37. Kun. Aleksandras Mileika gim. 1881 m., kunigu pašventintas 1904 m., Vyžuonų parapijos klebonas, areštuotas 1941 m. ir išgabentas kalėjiman, Rusijos katorgon. Grįžo 1944 m. ir mirė Vyžuonose 1944.XII.23. Palaidotas Vyžuonų parapijos kapinėse.

    38. Kun. Mykolas Selickas gim. 1909 m., kunigu pašventintas 1936 m. Sudeikių parapijos klebonas, areštuotas 1949. Nuteistas 10 metų. Iš Archangelsko kalinimo paleistas 1955 m. Mirė 1970.VII.4., Sidabravo klebono pareigas eidamas. Palaidotas Sidabravo bažnyčios šventoriuje.

    39. Kun. Petras Senulis gim. 1909.11.26., kunigu pašventintas 1937 m. Suosto parapijos klebonas. Areštuotas 1946 m. Velykų rytą. Nuteistas 10 metų, kalėjo Intoje ir kt. lageriuose. Paleistas 1953 m. Mirė klebono pareigas eidamas 1982.11.29. Leliūnių bažnyčios šventoriuje palaidotas.

    40. Kun. Gasparas Spūdas gim. 1891 m., kunigu pašventintas 1914 m. Krekenavos parapijos klebonas, Panevėžio dekanas, areštuotas 1950.IV.23. Nuteistas 11 metų. Grįžo iš Rusijos katorgos 1955.VIII.4. Klebonavo Grūželių parapijoje ir mirė 1960.X.23. Palaidotas Linkuvos parapijos kapinėse.

    41. Kun. Mykolas Stonys gim. 1912.X.l., kunigu
pašventintas 1938.VI.il. Utenos parapijos vikaras, areštuotas 1946 m. Nuteistas 10 metų. Kalėjo Karagandos lageriuose. Į Lietuvą sugrįžo 1954.XII.28. Gyvena Biržuose — Suosto parapijos klebono paskirtas.

    42. Kun. Ignacas Šaučiūnas gim. 1905.XII.16., kunigu pašventintas 1933.IV.1. Suimtas Žemaitijoje 1949.X.30., Varlauky, nuteistas 25 metams. Kalėjo Intos lageryje. Grįžo į Lietuvą 1956.V.13. Gyvena Svėdasuose titulin. klebonu.

    43. Kun. Matas šermukšnis gim. 1902 m., kunigu pašventintas 1930 m. Areštuotas 1946 m. Nuteistas 10 metų, kalėjo Sibiro lageriuose. Paleistas grįžo į Lietuvą 1956 m. Būdamas Vaškų parapijos klebonu mirė ir palaidotas Vaškų parapijos šventoriuje, 1978.II.6.

    44. Kun- Konstantinas šimašis gim. 1888.1.7. Pašventintas kunigu 1913 m. Alantos parapijos klebonas, areštuotas 1950 m. pavasarį. Nuteistas 10 metų kalėti. Paleistas iš Rusijos lagerių 1954.II.8. grįžo kaip ligonis. Mirė Vainute 1955.111.19.

    45. Kun. Jurgis Šimonėlis gim. 1898 m., kunigu pašventintas 1928 m. Debeikių parapijos klebonas, areštuotas 1950 m., nuteistas 10 metų kalėti. Mirė 1957.XII.26., būdamas Sudeikių parapijos klebonu. Sudeikių bažnyčios šventoriuje ir palaidotas.

    46. Kun. Leonardas Tamošauskas gim. 1912.VI.8., kunigu pašventintas 1937. V.22. Onuškio parapijos klebonas, areštuotas 1949.IV.23. Nuteistas 10 metų, kalėjo Kazachstane. Grįžo į Lietuvą 1956.11.27. Dabar Lukštų parapijos klebonas.

    47. Kun. Eduardas Vaišnora gim. 1906 .VII.28., kunigu pašventintas 1930.VI.14. Baltriškės parapijos klebonas, areštuotas 1950.VII.2. Karagandos lageriuose išbuvo 6 metus. Grįžo paraližuotas. Mirė Kupiškio altaristų būdamas 1982.IV.22. Palaidotas Kupiškio bažnyčios šventoriuje.

    48. Kun. Titas Vinkšnelis gim. 1904.111.27. Kunigu pašventintas 1930.VI.14. Rusijos kalėjimuose išbuvo 7 metus. Suvainiškio parapijos klebonu būdamas mirė 1982.VI.21. Palaidotas Pandėlio bažnyčios šventoriuje.
Panevėžio vyskupijos kunigai, gyvenant tarybinėje
santvarkoje areštuoti, mirė kalėjimuose-lageriuose ar
nužudyti

    1. Kun. Juozapas Bardišauskas gim. 1898, kunigu pašventintas 1925 m. Buvęs Papilio klebonas (Biržų raj.), areštuotas Vilniaus krašte 1945 m. Mirė Sibiro lageryje.

    2. Kun. Boleslovas Beinoravičius gim. 1883 m., kunigu pašventintas 1917 m. Velykių parapijos klebonas, areštuotas 1950.IX.29. Mirė Vilniaus Lukiškių kalėjime 1951.1.29.

    3. Kun. Stanislovas Baltrimas gim. 1889.X.13., kunigu pašventintas 1912.V.14. Vos tik perkeltas iš Kupiškio į Zarasus klebonu ir nužudytas 1941 m. birželį suėmus, besitraukiant Raudonai Armijai.

    4. Kun. Kazimieras Čiplys gim. 1897.11.14., kunigu pašventintas 1925 m. Čedasų parapijos klebonas, suimtas 1949.IV.23., mirė Rusijos kalėjime.

    5. Kun. Vladas Didžiokas gim. 1912.V.4., kunigu pašventintas 1938 m. Panevėžio katedros vikaras, areštuotas 1941 m. pradžioje, einant per Nevėžio tiltą. Kaltinamas už pamokslus. Žuvęs Rusijos kalėjimuose.

    6. Kun. Petras Liepa gim. 1886.XII.2., kunigu pašventintas 1912 m. Viešintų parapijos klebonas, areštuotas 1945 m. rudenį. Mirė Karagandos lageryje 1953.II.1.

    7. Kun. Petras Liepa gim. 1907.VIII.20., kunigu pašventintas 1933 m. Geidžiūnų parapijos klebonas. Žuvo Narilsko lageryje 1952 m. rudenį.

    8. Kun. Petras Margevičius gim. 1889.1.28., kunigu pašventintas 1913.VI.26. Briškių parapijos klebonas, suimtas apie 1949 m. ir Rusijos kalėjimuose dingęs be žinios.

    9. Kun. Fabijonas Kemėšis gim. 1880 m., kunigu pašventintas 1902 m. Areštuotas Pandėlyje 1946 m. spalio mėnesį rožančiaus pamaldų metu. Mirė 1954.1.21. Nemerovo srityje, Marijinske.

    10. Kun. Antanas Riauba gim. 1902.III.14., kunigu pašventintas 1929 m. Buvęs Burbiškio parapijos klebonas, areštuotas apie 1949 m. Žuvo Sibiro lageryje.
    11. Kun. Vytautas Šamšonas gim. 1912 m., kunigu pašventintas 1936 m. Imbrado parapijos klebonas. Rastas 1961.1.28. nužudytas Imbrado bažnyčioje. Čekistų persekiojimo auka.

    12. Kun. Benediktas Šveikauskas gim. 1884.III.21., kunigu pašventintas 1912.VI.12. Rokiškio parapijos altarista, 1941.VI. iš 23 į 24 d. naktj sušaudytas Rokiškio milicijos rūmuose, bolševikų auka. Palaidotas Rokiškio parapijos kapinėse.

    13. Kun. Leonas Mažeika gim. 1918.IX.30., kunigu pašventintas 1944.VI.11. Pamūšio parapijos klebonas bedievių nužudytas 1981.VIII.8. Palaidotas Pamūšio bažnyčios šventoriuje.

    14. Kun. Rapolas Kvedarauskas gim. 1913.VIII.15., kunigu pašventintas 1944 m. Nužudė raudonarmiečiai kareiviai 1945 m. Palaidotas Raguvos parapijinėse kapinėse.

    15. Kun. Antanas Žakevičius gim. 1878 m., kunigu pašventintas 1901 m. Skrebotiškio parapijos klebonas, areštuotas 1950 m. Mirė 1955.1.1. Irkucko lageryje.

Vokiškųjų nacistų areštuotas

Kun. Alfonsas Lipniūnas gim. 1905 m., kunigu pašventintas 1930 m. Kunigavo Vilniuje, areštuotas 1943 m., kalinamas Štuthofo koncentracijos stovykloje. Mirė 1945 m.


Panevėžio vyskupijos kunigai, nubausti bedievių valdžios,
atimant darbo pažymėjimą — neleidžiant eiti kunigo
pareigų

    1. Kun. Petras Adomonis gim. 1922.1.22., kunigu pašventintas 1948.IV.25. Raguvos parapijos klebonas ir dekanas. Religinių reikalų tarybos įgaliotinis Rugienis atėmė darbo pažymėjimą už katekizaciją, procesijas . . . 1963.VII.13. 1963 m. rugsėjo pabaigoje paskirtas Burbiškio parapijos klebonu. 1974.VI.12., dirbant Kriaunuose klebonu, (Rokiškio raj.), administracinė komisija nubaudė 50 rub. už vaikų katekizaciją.
    2. Kan. Bronius Antanaitis gim. 1925.11.19., kunigu pašventintas 1948.X.31. Pasvalio parapijos vikaras, 1949 rugsėjyje atimtas darbo pažymėjimas, kad nepasirašė prieš Popiežių, bet spalio pabaigoj buvo paskirtas vikaru Anykščiuose. Dirbant Krekenavoj klebonu, 1962 m. rugpjūtyje įgaliotinis Rugienis atima darbo pažymėjimą už uolumą ... ir ištremiamas į Suvalkiją, Bartininkuos altaristų, Alksninės paraijos klebonu. Panevėžio vyskupijon leista sugrįžti, paskiriant į Avilių mažą parapiją klebonu, nuo 1970 metų rudens.

    3. Kun. Juozapas Antanavičius gim. 1931 .IV.18., kunigu pašventintas 1954.IX.12. Panevėžio katedros vikaras, atimtas darbo pažymėjimas 1964.III.30., ir įdarbinamas Panevėžy metalo fabrike iki paskiriamas Antašavos parapijos klebonu 1964.XII.3.

    4. Kun. Vytautas Balašauskas gim. 1930.XI.3., kunigu pašventintas 1955 .XII.18. Atimtas darbo pažymėjimas, Linkuvoje būnant vikaru, 1962 m. Panevėžyje dirbo darbininku 8 mėnesius, o paskui nublokštas į Suvalkiją — kolūkyje dirbo 5 mėnesius. 1963 m. pavasarį leista eiti kunigo pareigas Salako bažnyčioje.

    5. Kun. Mykolas Gylys, gim. 1927.1.1., kunigu pašventintas 1951.IX.23. Čedasų parapijos klebonas, nuteistas 9 mėnesius darbams durpyne Panevėžio raj. Nendrės Dusetų durpyne, apkaltinant už vaikų katekizaciją, 1959-1969 m. sausio mėn. Sekmadieniais pamaldas Čedasuos galėjo laikyti.

    6. Kun. Alfonsas Gražys gim. 1923.II.9., kunigu pašventintas 1948.IV.25. Iškėlus iš Sudeikių parapijos Aleksandravėlėn 1959 m. rudenį, nuteistas 6 mėnesiams dirbti durpyne (Panevėžio raj.) Nendrės, Dusetų durpyne.

    7. Kun. Vytautas Masys gim. 1931.111.24., kunigu pašventintas 1954.IX.12. Biržų parapijos vikaras, 1958.IX.1. atimtas darbo pažymėjimas. Paskirtas Gružių parapijos klebonu, vėl atimtas darbo pažymėjimas, apkaltinus katekizaciją. Nuo 1960.XI.11. iki 1963.IX.6. negalėjo eiti kunigo pareigų, dirbo Kaune elektriku.

    8. Kun. Alfonsas Strielčiūnas gim. 1920.X.6., kunigu
pašventintas 1945.1.14. Vykstant teismui dėl Klaipėdos bažnyčios, ryšium su jos statyba, atimtas darbo pažymėjimas 1961 m. pradžioj iki 1962 m. balandžio. Alizavon paskirtas klebonu.

    9. Kun. Paulius Svirskis gim. 1924.X.23., kunigu pašventintas 1948.X.31. Burbiškio parapijos klebonas, 1964 m. apkaltintas vaikų katekizaciją, nuteistas dirbti metus laiko ? Krekenavos parapijoj Rūdų malūne. Iškeltas Ančiskinėn.

    10. Kun. Juozas Šumskis gim. 1927.IX.15., kunigu pašventintas 1954.IX.12. Panevėžio šv. Apaštalų Petro ir Paul. parapijos vikaras 1960.V.20. iki 1962.IV.20., įgaliotinis Rugienis atėmė darbo pažymėjimą už uolumą ir turėjo dirbti Panevėžio cukraus fabrike. Po to paskirtas į Suvainiškį klebonu.

    11. Kun. Sigitas Uždavinys gim. 1933.XII.17., kunigu pašventintas 1960.IV.13. Rokiškio vikaras. Atimtas darbo pažymėjimas, metus negalėjo eiti kunigo pareigų. Turėjo dirbti Rokiškio rajone, Čelkių durpyne darbininku.

    12. Kun. Paulius Venckus gim. 1892.IV.18., kunigu pašventintas 1917.III.4. Pasvalio parapijos klebonas, nepasirašė prieš Popiežių — 1949 m. rudenį ir tą pačią dieną nebegalėjo eiti kunigo pareigų. Vėliau paskirtas į Jūžintus klebonu.

Panevėžio vyskupijos kunigai, grįžtant bolševikams į
Lietuvą, 1944 m. vasarą pasitraukę iš Lietuvos

1. Kun. Petras Ažubalis gim. 1918.11.10., kunigu pašventintas 1942.X.

2. Kun. Vytautas Balčiūnas gim. 1910 m., kunigu pašventintas 1933 m. Kauno Tarpdiecezinės Kunigų seminarijos dvasios vadas.

3. Kun. Kazimieras Butkus gim. 1907.1.28., kunigu pašventintas 1932.V.21. Palėvenėlės-Geidžiūnų klebonas.

4. Kun. Jonas Burkus gim. 1913.XII.3., kunigu pašventintas 1940.VI.16.

5. Kun. Jonas  Bičiūnas gim.  1908.VI.24., kunigu
pašventintas 1938.VI.11. Subačiaus parapijos vikaras.

6. Kun. Jonas Gasiūnas gim. 1904.IX.20., kunigu pašventintas 1934. Panevėžio vyskupo sekretorius.

7. Kun. Jonas Gutauskas gim. 1906 m., kunigu pašventintas 1932 m. Biržų gimnazijos kapelionas.

8. Kun. Feliksas Jokubauskas gim. 1912.IX.15., kunigu pašventintas 1939.VI.3. Ramygalos parapijos vikaras.

9. Kun. Paulius Jakutis gim. 1912, kunigu pašventintas 1934 m. Anykščių gimnazijos kapelionas.

10. Kun. Petras Jonaitis gim. 1919.III.25., kunigu pašv. 1944.111.25.

11. Kun. Juozas Juozevičius gim. 1909.XI.3., kunigu pašventintas 1936.1.5. Troškūnų parapijos vikaras.

12. Kun. Antanas Juška gim. 1913.V.13., kunigu pašventintas 1940.VI.16. Šeduvos gimnazijos kapelionas.

13. Kun. Leonardas Gižinskas 1893.XII.30., kunigu pašventintas 1917.111.11. Rokiškio gimnazijos kapelionas.

14. Kun. Fabijonas Kireilis gim. 1912.IV.6., kunigu pašventintas 1939 VI.31.

15. Kun. Mykolas Kirkilas gim. 1911.VI.18., pašventintas 1936 .V .31.

16. Kun. Jonas Krivickas gim. 1914.H.5., kunigu pašvent. 1938.VI.il.

17. Kun. Leonas Lukošiūnas gim. 1905.XII.5., kunigu pašv. 1929.V.29. Kauno Tarpdiecezinės Kunigų seminarijos
dėstytojas.

18. Kun. Leonardas Musteikis 1911.VI.16., kunigu pašvent. 1938.VI.11. Šeduvos parapijos vikaras.

19. Kun. Titas Narbutas gim. 1913, kunigu pašventintas 1937 m. Panevėžio mergaičių gimnazijos kapelionas.

20. Kun. Paulius Ragažinskas gim. 1912.XII.12., kunigu pašv. 1938.XI. Debeikiuose buvo vikaru, bolševikai areštavo ir
kalino 1940-1941 m. Utenos gimnazijos kapelionas.

21. Kun. Jonas Petrėnas gim. 1911.IV.7., kunigu pašventintas 1935.VI.15. Bolševikų areštuotas, kalinamas 1940-1941 m. Linkuvos gimnazijos kapelionas.

22. Kun. Alfonsas Sušinskas gim. 1909 m., kunigu pašv.
1934 m. Bolševikų areštuotas ir kalinamas 1940-1941 m. (Karas išlaisvino). Panevėžio Mergaičių gimnazijos kapelionas.

23. Kun. Albinas Spurgis gim. 1907.IX.6./ kunigu pašventintas 1932.V.21. Šimonių parapijos klebonas.

24. Kun. Adolfas Stasys gim. 1905.X.19., kunigu pašventintas 1928.XI.11. Rokiškio gimnazijos kapelionas.

25. Kun. Bronislavas šateika gim. 1910.X.19., kunigu pašventintas 1937.VI.20. Anykščių parapijos vikaras.

26. Kun. Mykolas Vembrė gim. 1904.1.5., kunigu pašventintas 1927.VI.11. Sidabravo parapijos klebonas.

27. Kun. Antanas Traškevičius gim. 1913.VIII.9., kunigu pašventintas 1940.VI.16.

28. Kun. Antanas Deksnys gim. 1906 m., kun. pašventintas 1931 m. Filos. Dr. Pakonsekruotas vyskupu.

Bolševikų arešto vengdami pasišalino iš Panevėžio į kitas
vyskupijas

1. Kun. Alfonsas Lukoševičius gim. 1914.VIII.26., kunigu pašvent. 1942.III.21. Mirė 1984 m. Žemaičių Kalvarijoje.

2. Kun. Juozapas Kanaverskis gim. 1912.1.16., kunigu pašv. 1940.VI.16. Darsūniškio parapijos klebonas.

3. Kun. Juozapas Matulevičius gim. 1900.1.7., kunigu pašventintas 1925.VI.14. Lapėse gyvena, ligonis. Buvo areštuotas.

(P.S. Galbūt ir daugiau yra dar išvykusių į užsienį arba buvusių įkalinta kalėjime, bet kol kas tiek teko patirti žinių. Be abejo, kunigų vienuolių iš Panevėžio vyskupijos išvykusių yra . . .)

NAUJI POGRINDŽIO LEIDINIAI


    1984 m. balandžio mėnesį pasirodė pogrindžio leidinys „Aušra" Nr. 42 (82). Numeris skiriamas šv. Kazimiero 500 metų mirties jubiliejui. Įvadiniame straipsnyje išspausdinta Popiežiaus Jono-Pauliaus II kalba, pasakyta kovo 4 d. šv.
Petro Bazilikoje, Romoje, minint šv. Kazimiero mirties sukaktį; leidinyje išsamiai aptariama švento žmogaus reikšmė nūdienos pasaulyje. Numeryje išspausdintas Baltarusijos teritorijoje gyvenančių lietuvių atsišaukimas į užsienio lietuvius, prašymas paskelbti pasauliui apie jų nesėkmingas kovas dėl savo kalbos ir kultūros išsaugojimo. Straipsnis „O kas parašys apie tave?" skirtas kovo 14 d. mirusiam Juozui Eretui, „geranoriui šveicarui, ąžuolu įaugusiam į lietuvių kultūros dirvą ir palikusiam joje ryškius pėdsakus".

    „Aušra" Nr. 43 (83), pasirodžius 1984 m. birželio mėn., daug vietos skiria blaivybės sąjūdžiui, nurodydama alkoholio žalą pavieniam žmogui ir visai tautai, nužymi kelius ir priemones tautos blaivinimo darbe. Numeryje talpinamos žinios iš Mordovijos politkalinių lagerio; eilė straipsnių, parodančių, kaip „pavergtoji Lietuva pažymėjo savo didvyrių S. Dariaus ir S. Girėno mirties 50-metį".

Lietuvi, atmink,

kad kun. Alfonsas Svarinskas, kun. Sigitas Tamkevičius, kun. Jonas-Kastytis Matulionis, Romas Žemaitis, Sergėjus Kovoliovas, Viktoras Petkus, Balys Gajauskas, Jadvyga Bieliauskienė, Vytautas Skuodis, Gintautas Iešmantas, Antanas Terleckas, Julius Sasnauskas ir kt. neša nelaisvės pančius, kad Tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti !

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum