gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 66 Spausdinti El. paštas
Šiame numeryje:
    Gundymai, kuriuos privalome atmesti
    Sveikiname!
    Kun. Jono-Kastyčio Matulionio ir jaunuolio Romo Žemaičio teismas
    Iš kun. Sigito Tamkevičiaus kaltinamosios medžiagos
    Kun. Roko Puzono pareiškimas Saugumo Komiteto Viršininkui
    Žinios iš vyskupijų
    Kratos ir tardymai
    Mūsų kaliniai
    Sovietinėje mokykloje
    Nauji pogrindžio leidiniai

1985 m. balandžio 7 d.
LKB KRONIKA Nr. 66
Eina nuo 1972 m.
Perskaitęs duok kitam!
jei gali, padaugink!

Numeris skiriamas Vladui Lapieniui, antrą kartą
pradėjusiam sunkų kalinio kelią

GUNDYMAI, KURIUOS PRIVALOME ATMESTI


(Klastingos velniškos komunistinės valdžios žabangos yra apsiautusios okupuotos Lietuvos Bažnyčią):
     „. . . velnias (. . .) viena akimirka parodė jam visas pasaulio karalystes ir tarė: „Duosiu Tau visą šių karalysčių valdžią ir didingumą; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju. Taigi, jei, parpuolęs ant žemės, pagarbinsi mane, visa bus Tavo" Lk 4,5-7.

    Jei Kristų išdrįso gundyti velnias, tai nenuostabu, kad gundymų ir bandymų naštą tenka pergyventi ir mums. Gundomi ne tiktai eiliniai tikintieji, gundomi ir sielų ganytojai, ir ištisos bažnytinės bendruomenės.

    Išbandymų ir klastingų gundymų naktį išgyvena šiandien ir Lietuvos Bažnyčia; jos vadovai ir eiliniai Bažnyčios vaikai. Ir nėra lengva likti ištikimiems Kristui, Jo Evangelijos dvasiai.

    Katalikiškoji Lietuva užjaučia lenkų katalikus ir visą Tautą, sukrėstą piktadariško kun. J. Popieliuško nužudymo. Teisinga Šventojo Tėvo mintis, kad tokie įvykiai ryškiai liudija, kaip nelengva šiandien būti lenku kataliku.

    Nelengva būti ir lietuviu kataliku. Dar sunkiau šiandien būti Lietuvos Katalikų Bažnyčios medžio gyvąja šakele. Tai ne vien netolimos praeities įvykių — persekiojimų šviesoje
išryškėjanti tiesa, tai skaudi ir sunki šiandiena. Nors valdiški bedieviai ir bando sušvelninti padėtį savo pažadais, vilionėmis, nuolaidomis antraeiliuose dalykuose, tačiau iš tikrųjų vis klastingesnėmis priemonėmis bando giliau įsibrauti į Bažnyčios vidaus gyvenimą ir ją griauti iš vidaus. Tai daug baisiau negu atvira kova.

    1985 m. sausio 17 d. Vilniaus dramos teatre buvo iškilmingai minima vysk. Antano Baranausko 150 metų gimimo sukaktis. Dalyvavo bedieviškos valdžios atstovai. Kuo ne gražiausias Bažnyčios ir valstybės sugyvenimo pavyzdys! Minimas Lietuvos poetas, vyskupas, kuris praėjusiame šimtmetyje drąsiai kovojo prieš rusų caro varžymus katalikiškai veiklai; vyskupas, kurį ano meto valdžia baudė už tai, kad organizavo katalikiškas procesijas katalikiškoje Lietuvoje net už šventoriaus vartų.

    Ir tą pačią dieną tame pačiame Vilniuje kaip viešosios tvarkos pažeidėjai už tai, kad Visų Šventųjų dieną su tikinčiųjų minia tvarkinga eisena nuėjo iš bažnyčios į kapines pasimelsti už mirusius, buvo teisiami: kun. Jonas Kastytis Matulionis ir katalikas jaunuolis Romas Žemaitis. Caro valdžia panašiais atvejais pasitenkindavo pinigine bauda, o šiandien už tai 2-3 metai kalėjimo.

    Naujasis Maskvos Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Konstantinas Charčevas (Konstantin Charčev), lankydamasis Lietuvoje, žadėjo vyskupams padidinti Kunigų seminarijos auklėtinių skaičių iki 150, jei vyskupai pasižadės būti „geri" bedieviškai valdžiai — pasižadės nešventinti į kunigus tų jaunuolių, kurių saugumas nepajėgs užverbuoti tarnauti bedieviškiems tikslams. Seminarijoje visu smarkumu vyksta verbavimo darbas: beveik kasdien kas nors iš klierikų šaukiamas į karinį komisariatą ar panašiai, kur jų laukia saugumo pareigūnai — gundytojai. Šį baisų moralinį prievartavimą puikiai atskleidžia paskutiniu metu Lietuvoje paplitęs jauno kunigo Roko Puzono atviras laiškas saugumui apie tai, kaip jis buvo užverbuotas KGB.

    Valdiški bedieviai žada padidinti kandidatų į Kunigų seminariją limitą, o visomis jėgomis veda kovą, kad tų

kandidatų neatsirastų, veda sustiprintą antireliginę propagandą mokyklose, persekioja bet kokią veiklą katalikiško jaunimo tarpe; vos užsiregistravus jaunuoliams kariniame komisariate, jau reikalaujama įrašyti į anketą tikintis ar ne. Be to, „lojaliųjų", „nuosaikiųjų" kunigų lūpomis smerkiami ir niekinami kunigai, dirbantys vaikų ir jaunimo tarpe.

    Naujasis TSRS Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Charčevas, lankydamas Lietuvos vyskupus, nuolat gyrė rusus, kurie, esą, daug gero padarę ir nerimavo, kad Lietuvoje neįvyktų panašių dalykų kaip Lenkijoje.

    „Valstiečių laikraštis" 1985.1.26 d. atspausdino filosofijos mokslų kandidato J. Tichonovičiaus straipsnį, pavadintą „Katalikų bažnyčia Lenkijoje", jame tarp kitko rašoma: „LLR yra apie šimtas periodinių leidinių, atstovaujančių įvairioms katalikybės pakraipoms. Be jų dar apie 20 biuletenių ir rinkinių, kuriuos leidžia katalikų mokslinės draugijos, visuomeninės organizacijos, mokslo ir mokymo įstaigos . . . LLR vyriausybė išdavė leidimą statyti apie 600 naujų ir išplėsti daugiau kaip 300 bažnyčių . . ."

    O Lietuvoje tikinčiųjų prakaitu pastatyta bažnyčia iki šiol vis negrąžinama. Paklausus įgaliotinį K. Charčevą apie Klaipėdos bažnyčios likimą, Maskvos atstovas griežtai atkirto, kad Klaipėdos bažnyčia niekados nebus grąžinta.
Toks pat likimas ištiko ir kitas bažnyčias: Gaurės (Tauragės raj.) bažnyčia neatstatyta, Batakiuose tikintieji naudojasi varpine — jų bažnyčia taip pat sudeginta. Kai prie mažutės varpinės jie prisistatė priestatą — stoginę su laikinu brezento stogu nuo lietaus, pareigūnai „statinį" įsakė tuoj pat nugriauti.

    Ką ir bekalbėti apie katalikišką spaudą, periodinius leidinius, biuletenius, jei Lietuvos kunigai net liturginius kalendorius gauna kelis mėnesius pavėluotai.

    Ateistinė valdžia Lietuvos vyskupams kartas nuo karto leidžia nuvykti į Romą pas šventąjį Tėvą, bet, kaip liaudis pastebi, paskutiniu metu už kiekvieną tokį vizitą Lietuvos Bažnyčiai tenka mokėti labai brangiai — naujo kunigo areštu.

    O ir Romoje mūsų vyskupų nepalieka be savo agentų. RRT pareigūnas, liūdnai pagarsėjęs Juozėnas, nuvykęs į Romą tuo pat metu kaip ir vyskupas, nurodinėja, ką ir kaip vyskupas privalo kalbėti.

    Naujasis TSRS Religinių reikalų Tarybos įgaliotinis Lietuvos vyskupams kalbėjo, jog planuojama suimti dar keletą kunigų, kad Lietuva nenueitų Lenkijos pavyzdžiu.

    Dar viena bedievių pastanga — pasiekti, kad „lojalieji" kunigai pasmerktų uoliuosius Lietuvos vyskupus bei kunigus. Ir atsiranda kunigų, kurie išdrįsta viešai — per pamokslus, rekolekcijas — niekinti pavyzdingus kunigus, o ypatingai kunigus kalinius. Prieš Vilniaus vyskupą Julijoną Steponavičių ir toliau vedamas nešvarus anoniminių laiškų karas.

    „Kronika" nemato reikalo atsakyti į tokius raštus, nes jų autoriai perdėtomis ir nepagrįstomis, iš piršto išlaužtomis panegirikomis, o kitų pernelyg naiviais absurdiškais niekinimais tik patys save suniekina ir įžeidžia giriamuosius.

    Gaila tik, kad atsiranda net Romoje kunigų, kurie patiki Lietuvoje anonimų skleidžiamais gandais ir saugumiečių propaguojama „išmintimi" ir sakosi vaizdą apie tikrąją padėtį Lietuvoje susidarą iš „lojaliųjų" laiškuose pateikiamos informacijos. Iš patirties žinome, kad laiškai su valdžiai nenaudinga informacija niekados nepatenka į užsienį. Tad ką galima laiške parašyti apie tikrąją padėtį Lietuvoje?!

    Katalikiška Lietuva visada su dideliu dėmesiu klauso Vatikano radijo laidų. Bet labai skaudu, kad ir ten pakliūva dezinformacija. Pvz.: pasirodo, kad yra suklaidintas ir Lietuvoje didžiai gerbiamas diplomatas Lozoraitis: „Kronika" niekada nerašė, kad Lietuva turinti būti be vyskupų, tik „Kronika" savo laiku ir dabar buvo ir yra susirūpinusi, kad vyskupais, dėl klaidingos informacijos, netaptų netinkami kandidatai, kurie labai daug pakenktų Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje.
Mums lieka melstis, kad klastinga bedievių taktika

nesuklaidintų tų, kurie kenčiančiai Lietuvos Bažnyčiai nuoširdžiausiai nori padėti.

SVEIKINAME!


    Sveikiname pasaulio Pabaltiečių organizuojamą taikos žygį — be tautų laisvės negali būti pastovios taikos! Visose taikos konferencijose turi būti keliamas šis šūkis. Kokiu vardu reikia vadinti Berlyno konferencijos dalyvius, apgaudinėjančius pasaulį ir siekiančius sudaryti įspūdį, kad socialistinių šalių tikintieji turi pilną laisvę? Tikrieji taikos kovotojai socialistinėse šalyse yra sunkiai persekiojami.

KUNIGO JONO-KASTYČIO MATULIONIO IR
JAUNUOLIO ROMO ŽEMAIČIO TEISMAS

(Melstis už mirusius — didelis priešvalstybinis nusikaltimas tarybinėje religinės „laisvės" santvarkoje):
    1985 m. sausio 17-18 d. Vilniuje, LTSR Aukščiausiame teisme, įvyko kun. Jono-Kastyčio Matulionio ir jaunuolio Romo Žemaičio teisminis procesas. į „atvirą" teismo parodiją buvo įleisti tik patys artimiausi teisiamųjų giminės. Pažįstami, draugai ir artimieji, nuolat stebimi saugumiečių ir gatvėje patruliuojančių milicininkų, meldėsi Aušros Vartuose. Kun. J. Matulionį teismas kaltino pagal BK 199 str. III d., t.y., religinių eitynių organizavimu, miesto rimties drumstimu, transporto eismo trukdymu. R. Žemaitis buvo kaltinamas pagal tą patį 199 str. III d. ir 201 str., t.y., pasipriešinimu valdžios pareigūnams (R. Žemaitis, tikintiesiems procesijos būdu einant į kapines, uždėjo ant peties ranką ir tokiu būdu neleido prie kunigo J. Matulionio prieiti miesto vykdomojo komiteto pirmininkui Gudžiūnui — red. past.).

    Prokurorė Skaudienė kaltino teisiamuosius prasižengimu religinių susivienijimų nuostatams, akcentavo, kad religinėms eisenoms būtinas specialus rajono ir vietos valdžios leidimas, kad procesija drumstė gyventojų

rimtį, trukdė transporto eismą, o R. Žemaitis aktyviai prisidėjo prie eisenos organizavimo, kvietė į procesiją vaikus ir jaunimą.

    Iš tūkstantinės minios, dalyvavusios Vėlinių procesijoje į kapines, į teismą buvo pakviesti tik keturi liudininkai: parapijos klebonas kun. Gintas Steponaitis, dėl neaiškių priežasčių neatvykęs į teismą, bažnytinio komiteto pirmininkas ir du teisiamo jaunuolio broliai — Arvydas ir Edmundas Žemaičiai. Visi kiti liudininkai — milicininkai, draugovininkai, vairuotojai, nežinia, kaip tą vakarą į bažnyčią patekusi netikinti moteris, miesto vykdomojo komiteto pirmininkas ir kt. Kaltinamieji atsisakė advokatų, gynėsi patys. Liudininkai kalbėjo nesklandžiai, painiojosi savo parodymuose . . . Kun. J. Matulioniui paklausus vairuotojo, kiek laiko jis prastovėjo dėl eisenos, pastarasis atsakė, kad apie 5 min., kol praleido procesiją, ir jokios žalos jam dėl tokio prastovėjimo nebuvo padaryta.

    Kun. J. Matulionis savo gynimosi kalboje pareiškė, jog Vėlinių dienoje jokio nusikaltimo nėra padaręs, tik kaip kunigas kartu su tikinčiaisiais atliko religines apeigas, nurodytas ,,Apeigyne". Teisiamasis stebėjosi, kad 20 vai. vakaro 20 minučių procesija į kapines, giedant Visų šventųjų litaniją, drumstė rimtį (tik neaišku kieno, nes vykdomasis komitetas negavo nė vieno skundo), o dažni girtų asmenų naktiniai triukšmavimai miestelio gatvėmis nesukelia net rimtesnio milicijos susidomėjimo. į kaltinimą, kad rajono valdžia perspėjo kleboną kun. G. Steponaitį, jog eiti į kapines negalima ir kun. j. Matulionis tai žinojo, kaltinamasis paaiškino, kad tai netiesa, jokio išankstinio perspėjimo jis nežinojo ir klebonas G. Steponaitis jam nieko nėra sakęs. Kun. j. Matulionis ginamosios kalbos metu buvo dažnai pertraukiamas. Paskutiniame žodyje kun. J. Matulionis dalinai pakartojo gynimosi kalbos ištraukas, akcentuodamas artimo meilės, tolerancijos tarpusavio santykiuose stoką. Paminėjo grubų pareigūnų elgesį suėmimo metu — sumušimo žymės ant rankų galutinai neišnyko net iki teismo dienų. Kun. J. Matulionis kaltu neprisipažino, nesigailėjo, kalbėjo, kad visur, kur tik jis bus,

stengsis gerai atlikti savo kaip kunigo pareigą žmonėms. Jaunuolis R. Žemaitis paskutiniame žodyje padėkojo tėvams už religinį auklėjimą, pažadėjo neužmiršti maldos ir visur ir visada stengtis būti geru, pavyzdingu kataliku, o patį suėmimą traktavo, remiantis Kristaus pasakytais žodžiais: „Jei mane persekiojo, persekios ir jus . . .Mokinys ne didesnis už savo mokytoją . . ." Savo kalboje priminė teismui, kad jau mokyklos suole už savo įsitikinimus ne kartą buvo tekę nukentėti, o, atsisakius nešti vėliavą, klasės auklėtoja grasino jam net Kinijos siena.

    Teismo nuosprendis: kun. J. Matulionis nuteistas trejiems metams laisvės atėmimu pagal BK 199 str. III d., bausmę atliekant bendro režimo lageryje. R. Žemaitis — pagal BK 199 str. III d. ir 201 str. 2 m. laisvės atėmimu, bendro režimo lageryje.

IŠ KUN. SIGITO TAMKEVIČIAUS KALTINAMOSIOS
MEDŽIAGOS

(Okupuotos Lietuvos bedieviai teisė kun. S. Tamkevičių už iškėlimą viešumon jų idėjos draugų — budelių bestiališkus darbus):
(Pamokslas, pasakytas 1981 m. Alksnėnų bažnyčioje)
    Kristus, siųsdamas apaštalus į pasaulį, davė jiems kai kurių nurodymų, kaip jie turi elgtis. Jėzus nurodė, kad pasaulis apaštalų svetingai nepriims, kad labai dažnai pasaulio vaikai bus kaip vilkai ir kad apaštalams tų vilkų reikės saugotis — reikės būti gudriems kaip žalčiams ir neklastingiems kaip balandžiams. Užbaigdamas nurodymus, Jėzus kalbėjo: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, o sielos negali užmušt, verčiau bijokite to, kuris ir kūną, ir sielą gali pražudyti pragare."

    Šiandien, birželio 22 d., daugelyje Lietuvos vietų ir kitur žmonės renkasi pagerbti aukas, nekaltas aukas. Vieni renkasi melstis už jas, kiti į ta proga organizuojamus įvairius minėjimus, — bet nesvarbu, kokia proga žmonės

susirenka, svarbu, kad ta proga visi mąsto. Šiandien mes susirinkome, — pirmiausia, melstis už tris kunigus, kurie lygiai prieš keturiasdešimt metų, birželio 22 d., buvo žiauriai nukankinti. Daugelis iš jūsų tą istoriją žinote, galiu tik glaustai pakartoti.

    1941 m. birželio 22 d. rytas. Į Lankeliškių klebonijos duris pasibeldė kareiviai, iš klebonijos išsivedė parapijos kleboną ir dar du kunigus, kurie buvo atvykę į svečius. Visus tris kunigus kareiviai nusivedė į Budavonės miškelį ir ten žiauriai nukankino. Vienas iš jų buvo Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos kapelionas —Jonas Petriką. Kaip pasakoja jį pažinojusieji, jis tiesiog vadovavo gimnazijai, buvo reiklus, geras kapelionas. Antrasis iš nukankintų buvo Vilkaviškio Kunigų seminarijos profesorius, kanonų daktaras, klierikų dvasios tėvas — Justinas Dabrila, turėjęs 36 m. amžiaus. Trečiasis — Lankeliškių parapijos klebonas — Vaclovas Balsys, 30 metų amžiaus. Apie kankinimą pasakojama daug dalykų, kai kurie jų vieni kitiems prieštarauja, šiandien liudininkų, kurie matė, o galbūt kurie net patys kankino, — tikriausiai, nėra gyvųjų tarpe; tikėtina, kad jie net pabėgt nespėjo, nes čia pat girdėjosi vokiečių mašinų ūžimas, skrido lėktuvai . . ., norint pasitraukt, reikėjo skubėti. Žiauriausiai buvo nukankintas Lankeliškių parapijos klebonas V. Balsys, kiti du — mažiau kankinti, kadangi budeliai nespėjo — reikėjo skubėti, todėl nušovę — pasitraukė. Tą dieną Lietuvoje buvo nukankinti ne tik šitie trys kunigai . . . Skarulių parapijoje buvo nušauti keturi kunigai . . . Šiandien mes mąstome už ką jie buvo nužudyti? Už nieką, tiktai beprotis galėjo pagalvoti, kad štai šitie kunigai kažkur prie savo namų, klebonijos, galėjo kariuomenei padaryti vienokią ar kitokią žalą. Tai galvoti galėjo tik beprotis, bet jie nebuvo bepročiai, — jie buvo budeliai, o kunigai jiems buvo priešai, todėl juos nužudė, nukankino. Joks gyvulys taip nesielgia. Gyvulys savo priešą sudrasko tuoj pat; žmogus gali būti baisesnis už gyvulį, prieš sudraskydamas, prieš nužudydamas, jis gėrisi kito kančia. Kas buvo tie budeliai? Mes šiandien susirinkome ne ieškoti jų vardų ir ne tautybę nustatyti:

lietuviai jie, žydai, ar rusai. Mums ne tai rūpi. Mes čia atėjome ne keršto vedami ir ne sąskaitas suvedinėti, kaip šiandien yra įprasta . . . Ne tam susirinkome, kad išskaičiuotume anuos budelius, nustatytume jų spalvą, kaip jie atrodė — mums rūpi kas kita. Šiandien norėčiau su jumis pasidalyti mintimis, kaip atsiranda budeliai, kaip atsiranda tokie, kurie nužudė anuos tris kunigus, kurie, jei tik būtų galėję, būtų šimtus nužudę, galbūt daugeliui būtų ir liežuvius ištraukę, nes ir tokių atsitikimų yra buvę. Kaip atsiranda budeliai? Man prisimena Nobelio premijos laureatas Aleksandras Solženycinas. Vienoje savo knygoje jis rašo: ,,. . . ir aš galėjau būti toks, galėjau būti žiaurus, neteisingas, galėjau kankinti žmones, bet sąlygos man buvo kitokios, todėl aš ir netapau budeliu ..." O kas žino, kas būtų buvę su mumis, jeigu mes visi, kurie čia susirinkome melstis ir kurie absoliučiai neturime neapykantos aniems budeliams, bet mums jų gaila kaip nelaimingų Dievo vaikų, būtume gimę, augę, gavę tokį auklėjimą, kokį gavo jie . . . Tikriausiai ne juos šiandien labiausiai reikia kaltinti, o visus tuos, kurie augina budelius. Daugelio tų, kurie 1941 metais buvo budeliais, gyvenimas buvo toks: ne vienas jų buvo komjaunuolės motinos pagimdytas ir išmestas. Apie tai rašė net mūsų spauda. Maždaug prieš dešimt metų buvo išleista knyga: „šeima ir meilė". Ten rasime aprašyta, kad nė vienas rimtas vyras Rusijoje nenorėjo vesti komjaunuolės, ieškodavo merginos, kuri niekur nebūtų įsirašiusi, nes komjaunuoles visi laikė prostitutėmis, ten taip ir rašo. Daugelis tokių merginų po dvidešimt kartų susimetrikuodavo, o po to išsiskirdavo, pagimdydavo vaikus ir išmesdavo juos į gatvę. Tokie vaikai, jei nenumirdavo kur nors patvory, augdavo vaikų namuose, vėliau jie buvo vadinami besprizornikais; už savo būvį jie kovodavo taip, kaip už jį kovoja vilkiukas ar tigriukas — vogdavo, plėšdavo žmones; žinoma, juos gaudydavo, teisdavo, — jų buvo pilni lageriai, ir ne visi jie lageriuose išmirė. Lietuviai po paskutinio karo atsidūrę lageriuose, kalėjimuose, sutikdavo tuos daugiau į žvėris panašius žmones: jie vadinosi blatniaisiais, kitokiais vardais, ir buvo piktesni už

žvėris. Nužudyti žmogų, jam į kaktą įkalti vinį, nupjauti nosį, ausis — jiems nieko nereiškė, netgi teikė malonumo. Ir tokiems besprizornikams, kai jie augdavo vaikų namuose, lankė mokyklą, buvo kalbama, kad kunigai yra baisūs: jie išnaudotojai, buržujai, apgavikai, visokios atplaišos. į jaunas, gyvenimo sugadintas širdis, buvo liejami nuodai, neapykanta tiems vadinamiesiems, klasiniams priešams. Vėliau daugelis šių vyrų, pas kuriuos su žiburiu nesurasi nei sąžinės, nei žmogiškumo — buvo pašaukti į kariuomenę, į pirmąsias jos eiles, todėl nereikia stebėtis, kad jie galėjo kankinti kitus, galėjo su žmonėmis pasielgti blogiau nei su gyvuliu; nereikia stebėtis jų elgesiu ir ne juos reikia kaltinti. Jeigu motinos mus būtų išmetusios į gatvę, jei mes būtume augę vaikų namuose, kur kartais trūkdavo duonos kąsnio, jeigu mus būtų auginusi gatvė, jei nuo mažens mums būtų sėjama neapykanta ir ta neapykanta mūsų širdyse būtų prigijus, kas žino, kokie mes šiandien būtume, — galbūt ir mes šiandien būtume budeliai, todėl ne tuos šiandien reikia kaltinti, kurie tą birželio 22 d. buvo žvėrys . . .

    Reikia susimąstyti, kas yra tie, kurie užaugina žvėris, išauklėja budelius, pagalvoti, ar ir mūsų dienomis nėra tokių, kurie lygiai taip pat, net nemirkteldami galėtų nukankinti kitą žmogų. Neretai girdime: Garliavoje už rublį užmušė žmogų, kitą už kelis rublius, atėję naktį, nukankino, ir tai tie, kurie mūsų dienomis lankė mokyklą . . . šiandien Kaune prasidėjo teismas: bus teisiama grupė nusikaltėlių, kurie ilgą laiką siautėjo, kankino kunigus, kitus žmones, ir tai jiems nesudarė jokio sunkumo, nes prieš akis buvo tik rublis, malonumas. Tokį žmogų, kaip gyvulį, traukia tik jo polinkiai, — jis gali viską padaryti, jis neturi jokios sąžinės, nejaučia jokios atsakomybės, jam prieš akis tik baimė — nepakliūti, o jei pakliuvai, nuteis, atsėdėsi, ir grįžęs vėl galėsi tą patį daryti. Kaip užauga tokie budeliai? Kelias paprastas. Pirmiausia žmogui yra sugriaunamas tikėjimas, nėra Dievo, nėra amžinybės, nėra jokios atsakomybės, — lieka atsakomybė tik prieš žmones, kurios labai lengva išvengt — apsidairyk, kad nematytų milicininkas ir daryk ką nori. Šiandien mūsų

vaikams ir jaunimui taip griaunamas tikėjimas. Gal tie, kurie griauna tikėjimą, nenori sugriauti sąžinės, bet sąžinė sugriūna, ir tai būna pirmas laiptelis, kylant į budelio karjerą. Kai sugriaunamas tikėjimas, sugriūva pagarba žmogui. Tikėdami Dievą, į žmogų žiūrime kitomis akimis: kiekvienas žmogus, ar jis kunigas, ar gatvės šlavėja, vaikelis ar senutė, — visi jie mūsų akyse yra Dievo vaikai, Kristaus broliai; už kiekvieną Kristus mirė ant kryžiaus. Lygiai tokiu pat žvilgsniu mes žiūrime ir į 1941 metų budelius. Jie yra Dievo vaikai, Kristus už juos mirė ant kryžiaus, Kristus juos myli begaline meile ir, jei būtų reikėję tik už juos mirti ant kryžiaus, Kristus tikrai būtų miręs. Toks žmogus, iš kurio širdies išplėšiamas tikėjimas, į viską pradeda žiūrėti visai kitomis akimis, žmogus jam pasidaro daiktu. Daiktu, kuriuo jis gali pasinaudot, daiktu, kurį gali sudaužyt, įmesti į purvą . . . šiandien mes sutinkame daug žmonių, kurie į kitus žiūri kaip į daiktą ar net blogiau. Toks žmogus gali mylėti šunelį, kačiuką, gali pergyvent, jeigu pačiam ką nors skauda, bet tuo pačiu ramiausiai gali praeiti pro kenčiantį žmogų, nes žmogus jam niekas, daiktas. Kai dingsta pagarba, meilė kitam žmogui — tai jau būna antras laiptas į budelio karjerą. Trečias laiptas būna, kai žmogaus širdyje išugdoma neapykanta žmogui.

    Pokario metais atrodė, kad mokykla specialiai tam ir tiktai tam įsteigta, kad žmonėse išugdytų neapykantą. Kas pas mus daroma tik pokario metais, kitur buvo daroma jau nuo 1917 metų — iškelti kumščiai, nedovanosim, atkeršysim, tiktai pasakyk, uždėk ant vieno ar kito žmogaus etiketę, pasakyk, kad jis yra tavo priešas, ir visi tie, kurių širdys uždegtos neapykanta — nemirkteldami eis žudyti. Sakykite, kas suskaičiuos šiandien mūsų tautiečius, mūsų jaunimo atstovus, kurių širdyse tos neapykantos jau yra įlieta, ir tik vienas Dievas žino. Jei susidarytų tokios baisios sąlygos, kokios jos buvo 1941 metais, ar nepradėtų lietuvis žudyti lietuvį, lupti odą, pjaustyti ausis ir nosis. Mes šiandien turime tūkstančius tokių budelių, su jais nesusitvarko milicija, teismai, jiems nėra nieko švento, jie absoliučiai nieko negerbia. Padarykime kai kurias išvadas.

Didžiausi budeliai yra ne tie, kurie žudo, bet tie, kurie budelius paruošia. Jėzus Kristus sakė: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną . . ." Iš tikrųjų, tie trys kunigai, už kuriuos šiandien meldžiamės, ką jie pralaimėjo? Nieko. Jie pas Viešpatį kaip kankiniai ir mūsų tautos puošmena, juo labiau, kad viena kita nuotrupa, atėjusi iš anų metų, labai graži. Pasakojama, kad Lankeliškių klebonas kankinamas kreipėsi į budelius, prašė jų, sakydamas: „mane, kaip šitos parapijos šeimininką, galite kankinti, bet anuos paleiskite, jie tiktai buvo atvykę, jie tikrai niekuo nekalti . . ." Kankinamas prašo, kad paleistų draugus, — ar nepasikartoja ta pati scena, kai ir Kristus kreipėsi į kareivius, sakydamas: „Leiskite apaštalams pasitraukti, ir tie pasitraukė." Deja, šiuo atveju tie du kunigai pasitraukti negalėjo, pririšti prie medžių jie turėjo sulaukti tą mirtį, kurią pirmas sulaukė Lankeliškių klebonas. Didžiausi budeliai ne tie, kurie nužudo kūną, bet tie, kurie nužudo žmogaus dvasią. Mokytojas, kuris vaikeliui sako: „Jei eisi į bažnyčią ir pirštą įdėsi į švęstą vandenį, tai pirštas nupus," — yra didesnis budelis už 1941 metų budelius, — jis ruošia budelius. Kiekvienas žurnalistas, kuris savo straipsniais skleidžia neapykantą, yra budelis, didesnis už anų metų budelius, jis griauna pagarbą žmogui ir sėja neapykantą, jis ruošia ateities budelius mūsų tautai. Kiekvienas, kuris nesiskaito su tiesa ir aplink save, nieko nebodamas, sėja melą, yra pats didžiausias budelis. Tokie labiausiai turėtų šiandien, šitą liūdną, skaudžią dieną — susimąstyti. Mes susirinkome nepasmerkti tų, kurie šiandien sąmoningai ar nesąmoningai ruošia budelius, mes susirinkome pamąstyti, kad patys gyvenime nepakartotume kai kurių nedovanotinų klaidų ir kad mokėtume vertinti tas vertybes, kurias iš tiesų vertinti reikia. Pagerbdami tris kunigus kankinius, kurie neišdavė savo tėvų žemės ir savo tėvų tikėjimo, prie jų kapų, juos prisimindami ir už juos melsdamiesi, ryžkimės saugoti tikėjimą, kaip uolą, kuris vienintelis mums padeda išlikti žmonėmis, kuris vienintelis mums padeda atleisti, mylėti, mylėti net tuos, kurie, atrodo,

niekuo meilės nenusipelnė. Prie šitų kankinių kapo, pagerbdami jų atminimą, ryžkimės per visą savo gyvenimą skleisti, meilę ir tik meilę, niekada nepalaikyti širdyje neapykantos. Visi tie, kurie, galbūt, šiandien mūsų nekenčia, tegul žino, kad niekada, jei ir turėtume galimybę, nebūsime budeliais, mes jiems nosių, ausų nepjaustysime ir į galvas, ir į rankas vinių nekalsime. Mes šito nedarysime, nes į juos žiūrime kaip į Dievo vaikus . . . Prie šitų kankinių kapo, pagerbdami jų atminimą, prisiminkime Išganytojo žodžius: „Nebijokime budelių", tikintis žmogus niekada negali bijoti budelio, to, kuris gali jam atimti gyvybę, laisvę, kuris gali jam vienokiu ar kitokiu būdu sugadinti žemišką gyvenimą. Ryžkimės niekada, nei mokyklos suole, nei darbavietėje, nei kur kitur, kur sutiksime didesnį ar mažesnį budelį, kuris mums sakys, kad štai tau bus sugadintas gyvenimas, jų nebijoti. Ir kartu ryžkimės bijoti visų, kurie gali ne tik mūsų kūną, bet ir mūsų sielą nužudyti. Jų reikia bijoti. Čia pats Išganytojas nurodė: „. . . bijokite to, kuris gali ir kūną, ir sielą pražudyti pragare." Amen."

KUN. ROKO PUZONO PAREIŠKIMAS SAUGUMO
KOMITETO VIRŠININKUI

LTSR Saugumo Komiteto Viršininkui

Nuorašai:
Lietuvos vyskupams ir vyskupijų valdytojams Jo Magnificensijai Kauno Tarpdiecezinės Kunigų
    Seminarijos Rektoriui Kun. Dr. Viktorui Butkui
LTSR Saugumo darbuotojui Vincui Platinskui

Kunigo Puzono Roko, Juozo s., gim. 1956.VIII.16.,
gyv. Kiaukliuose, Širvintų rajonas
P a r e i š k i m a s


(Taip saugumas vykdo klierikų sąžinės išprievartavimą):
    1977 m. gegužės mėn. padaviau Kauno Tarpdiecezinės

Kunigų Seminarijos Rektoriui kun. Dr. V. Butkui prašymą priimti mane į Seminariją.

    Praslinkus maždaug mėnesiui, gavau kvietimą į Alytaus Eksperimentinių Namų Statybos Kombinato (AENSK) Kadrų skyrių (prieš Seminariją dirbau kombinato lentpjūvėje). Man ten nuvykus, prisistatė Vilniaus saugumietis Vincas Platinskas ir nusivežė mane pokalbiui į Alytaus vidaus reikalų skyrių.

Pasiėmęs keletą švaraus popieriaus lapų jis atsisėdęs priešais mane, pradėjo klausinėti ir visą laiką kažką žymėjosi. Pokalbio pradžia buvo graži, maloni, teiravosi apie darbą, namiškius, ar neturįs kokių nusiskundimų ir 1.1. Toliau kalba pakrypo link tikslo. Saugumietis Vincas man nušvietė, kad įstoti į Seminariją yra sunku, esąs didelis konkursas, reikia turėti pažįstamų, sakėsi, kad jis gali man padėti. Pabrėžęs, kad aš buvęs geras ir pavyzdingas pilietis mokykloje ir kariuomenėje, tik aštuntoje klasėje pasielgęs negerai, atsisakydamas ruošti ateistinę temą, išjuokiančią Bažnyčią ir kunigus.

    „Žinoma, šis vienintelis išsišokimas nėra rimta kliūtis įstoti", — dėstė saugumietis Vincas. „Bet visa jūsų giminė yra persiėmusį buržuazinėmis, antitarybinėmis nuotaikomis. Negana to, du tavo dėdės ir tėvas nuteisti už tai, kad palaikė ryšius su „banditais". Jie, atrodo, jau pasimokė ir suprato savo kaltę. Bet mums sunku patikėti ir garantuoti, kad toji antitarybinė dvasia nepasireikš tavyje. Jei nori įrodyti mums, kad esi geras tarybinis pilietis, lojalus tarybinei valdžiai, turi parašyti pasižadėjimą".

    „Išdavikas niekada nebūsiu! Kaip galima žmoguje sutalpinti dvi priešingybes: klieriką ir saugumietį", — atkirtau susijaudinęs dėl neteisėtų jo reikalavimų.

    „Ką tu išsigalvojai! Juk niekas tau ir nesako būti išdaviku!" — piktai kalbėjo Vincas. Tu kaip tik gera padarysi, pranešdamas savo bendraminčių klierikų klaidas, antitarybinius jų išsišokimus. Juk ir Biblijoje parašyta, jog reikia atiduoti kas ciesoriaus — ciesoriui, o kas Dievo — Dievui".

    „Jūs norite, kad aš būčiau Judas, išduočiau Kristų,

kiščiausi į kitų žmonių sąžinės reikalus. Juk tai nesiderina su katalikiška sąžine. Kokia čia dar gali būti kalba apie bendradarbiavimą! Aš ir be pasižadėjimo būsiu geras pilietis, geras klierikas".

    „Kvaily! Kokį čia dar Judą sau įsikalei į galvą! Tu absoliučiai nieko neišduodi ir neparduodi!" — piktai šaukė saugumietis. „Kariuomenėje juk buvai, tai turėtum suprasti, kad čia nebus jokia išdavystė, o tik garbingas tarybinio piliečio pareigos atlikimas. Kas tau davė tokių keistų pamokinimų?!"

    „Mano sąžinė tam priešinasi, o ne pamokinimai" — paaiškinau.

    „Kokią tu čia sąžinę išsigalvojai?! Jokios sąžinės nėra ir nekalbėk nesąmonių! — šaukė saugumietis Vincas.

    „Nežinau, kaip jūs, o aš tai tikrai turiu sąžinę. Ir nesiskaityti su ja negaliu" — atkirtau jam.

    Matydamas, jog aš dar vis nesutinku su jo reikalavimais, saugumietis nukreipė kalbą į kitus dalykus. Teiravosi, ar klausau „šmeižikiškų" „Vatikano", „Laisvės" ir „Amerikos balso" laidų. Atsakiau, kad kartais paklausau. Kiek įmanydamas Vincas juodino Vatikaną ir Popiežių. Po ilgų klausinėjimų saugumietis pareiškė:

    „Mums reikalingas tik tavo pasižadėjimas raštu, jog būsi lojalus tarybų valdžiai. Tu pats suprask, kad menkas malonumas man su tavimi čia ginčytis ir leisti veltui laiką. Todėl susitarkim taip: imk šį popieriaus lapą ir rašyk, ką aš tau padiktuosiu. Tik tuomet aš garantuoju tavo įstojimą į Kunigų seminariją."

    „Ne, nerašysiu! Užtenka to, kiek pasikalbėjome. Aš noriu tik vieno: būti geras kunigas ir tuo pačiu pavyzdingas pilietis. Tik ne išdavikas. Manau, kad neverta vėl iš naujo įrodinėti".

    „Tuomet apie įstojimą į seminariją nė negalvok!" — šaukė saugumietis Vincas. „Galėsi sau ir toliau per visą gyvenimą tampyti lentpjūvėje lentas. Tu nemanyk, kad tik ant tavęs vieno užsisėdome ir šito reikalaujame. Juk ir klierikai, ir kunigai gyvenate tarybinėje visuomenėje, todėl turite skaitytis su valstybės reikalavimais."

    „Bet juk Bažnyčia yra atskirta nuo valstybės ir įstojimas į Seminariją turi priklausyti nuo Seminarijos rektoriaus ar vyskupo, o ne nuo jūsų" — bandžiau jam aiškinti.

    „Kas tau pripumpavo tiek daug antitarybinės dvasios?! Tu jau spėjai susidėti su kunigais „ekstremistais" ir nori jų pėdomis sekti. Ne, taip nebus! Apie seminariją tuomet užmiršk visiems laikams ir — niekada nesvajok, kad priėmimas į seminariją nepriklausys nuo valstybės. Savo atsisakymu tu nieko nepagąsdinsi — tik pakenksi pats sau ir Bažnyčiai. Nesikarščiuok, vadovaukis savo protu, o ne pamokymais!" — piktai mokė saugumietis.

    „Kartais neužtenka žmogiškos išminties. Geriausia klausyti savo sąžinės ir Dievo balso" — pasakiau jam.

    „Jei visada paisysi tos sąžinės išvedžiojimų — pražūsi gyvenime, nieko nepasieksi. Tu tik geriau pasižiūrėk į vyresniųjų kunigų gyvenimą ir pamatysi, kad jie mažai paiso, ką liepia sąžinė, o gyvena kaip jiems geriau. Mes tau garantuojame puikią ateitį, padėsime iškilti į hierarkus, galėsi dirbti didesnėje parapijoje, išvažiuoti į užsienį, jei tik būsi protingas. Tad rašyk pasižadėjimą ir viskas bus gerai. Išsiskirsime, kaip geriausi draugai. Kitaip teks visą gyvenimą pyktis. Ir apie savo tėvus, brolius ir seseris pagalvok, kad gali jiems pakenkti. Kada nors tu pats man dėkosi, kad gerai patariau" — įtikinėjo Vincas.

    Išvargintas beveik tris valandas trukusio „smegenų praplovimo", norėdamas greičiau juo atsikratyti ir labai trokšdamas būti kunigu, per savo žioplumą sutikau pasirašyti pasižadėjimą būti lojalus ir teikti valstybės saugumo organams informaciją apie antitarybinius išsišokimus Seminarijoje. Tai padariau ne savo noru, bet tik verčiamas moralinės prievartos, kurią panaudojo saugumietis Vincas Platinskas. O prievarta bet kokį dokumentą daro negaliojantį, nes nėra laisvo apsisprendimo.

    Išsiskiriant Vincas pareiškė, kad iki Seminarijos mokslo metų pradžios dar teks keletą kartų su juo susitikti, nes gali iškilti kokių nors neaiškumų. Be to, užtikrino neabejotiną mano priėmimą į Seminariją, jam tarpininkaujant per

Religijos reikalų įgaliotinį Tumėną. Sekantį susitikimą nurodė, berods, liepos 19 d. Alytuje prie „Dzūkijos" viešbučio. Apie pokalbį uždraudė kam nors pasakoti.

    Nurodytą dieną apie 16 vai. saugumietis jau vaikštinėjo netoli viešbučio. Man atėjus, pasakė, kad pokalbis vyks viešbučio antrame aukšte. Į viešbutį jis įėjo pirmas. Man liepė užeiti į nurodytą kambarį po keletos minučių, nes einančius kartu gali kas nors pastebėti. Susitikime saugumietis Vincas teiravosi, kas naujo, klausė, ar kam nors neišsipasakojau. Atsakiau, kad niekam. Įtikinėjau jam, kad sąžinė per visą tą laiką nedavė ramybės ir dėl to pasižadėjimo. Prašiau tą pasižadėjimą sunaikinti, bet saugumietis pasakė, kad jo neturįs ir kad neverta dėl to jaudintis.

    Toliau Vincas pasakė, kad man belieka parašyti savo autobiografiją, pasirinkus kokį nors slapyvardį. Viską žadėjo išsiųsti į Maskvą ir niekas apie tai nesužinos.

    „Darykit ką norit, bet daugiau ką nors rašyti atsisakau! Nusprendžiau, kad man su jumis nepakeliui. Kam aš turiu kankintis dėl savo sąžinės priekaištų."

    „Tu tikrai kažkam viską išsipasakojai! Tikriausia kam nors iš kunigų! Jei taip, tai bus ir jiems, ir tau blogai. Čia jau be kalėjimo nebeapsieisim. Juk tai paslapties išdavimas! Kaip iš tikrųjų yra? Svolačiau, tu kalbėk! — piktai šaukė saugumietis.

    Atsakiau, kad sąžinė neleidžia rašyti tai, kas priešinga mano įsitikinimams, kad mano autobiografiją jie ir taip gerai žino. Tada saugumietis dar labiau supykęs ėmė šaukti:

    „Kiek aš dar su tavim čia terliosiuosi ir aušinsiu burną?! Aš tau jau ne kartą sakiau, kad, jei tu mums nedirbsi pagal pasižadėjimą, tai tavo likimas bus nepavydėtinas: būsi sunaikintas ar uždarytas į kalėjimą!"

    Šiame susitikime aš buvau išlaikytas vėl apie tris valandas. Jaučiausi nerviškai labai sukrėstas. Matydamas, kad gali blogai baigtis ir, norėdamas būti kunigu, nusprendžiau parašyti autobiografiją, pasirinkti slapyvardį, bet vykdyti negalvojau.

    Pagaliau parašiau autobiografiją. Tada saugumietis liepė pasirinkti slapyvardį. Kai ilgai nesugalvojau, jis pats pasiūlė

„Vyturio" slapyvardį. Saugumietis liepė parašyti raštišką pasižadėjimą, kuriame nurodoma, kad bet kokius pranešimus, skirtus saugumui, pasirašysiu „Vyturio" slapyvardžiu. Visa tai irgi reikėsią išlaikyti paslaptyje. Susitikimo pabaigoje Vincas pareiškė, kad rugpjūčio 2 d. reikės susitikti Vilniuje. Davė namų adresą ir telefono numerį.

    Pasirinktą dieną anksti rytą išvažiavau iš Alytaus į Vilnių. Susitikom prie „Gintaro" viešbučio. Čia jis vėl pirmas įėjo į paskirtą kambarį, o man liepė užeiti po kelių minučių.

    Saugumietį Vincą domino mano laikysena. Klausinėjo apie mano pažintį su uoliais kunigais, jo vadinamais „ekstremistais". Teiravosi, ką aš girdėjęs apie ekskunigą Starkų Sidabravo parapijoje metusį kunigo pareigas. Pastaroj iškėlė kaip žmogų be veidmainystės, suradusį tikrąjį kelią. Tuo tarpu kun. A. Svarinską, kun. Sigitą Tamkevičių, kun. Juozą Zdebskį ir kt. apibūdino kaip tarybinės santvarkos šmeižikus.

    Šis susitikimas užsitęsė apie dvi valandas. Išsiskiriant kelionės išlaidoms Vincas davė 25 rub., prieš tai liepęs parašyti, kad iš saugumo komiteto aš einamiesiems reikalams paėmiau nurodytą sumą pinigų. Matydamas mano nerimą dėl sutikimo bendradarbiauti, saugumietis dar liepė man atvažiuoti į Vilnių po savaitės, rugpjūčio 9 d.

    Paskirtą dieną vėl išvažiavau į Vilnių. Man paskambinus, Vincas nurodė, kad pokalbis vyks netoli rašytojos Žemaitės paminklo esančiame viešbutyje. Į nurodytą kambarį įėjome kaip ir visais atvejais: jis pirmas, aš po kelių minučių. Klausinėjo apie daug ką. Įspėjo mane, kad būčiau atsargus Seminarijoje su kitais klierikais, kad kokiu nors būdu neišduočiau apie bendradarbiavimą. Išsiskiriant vėl kelionės išlaidoms davė 10 rub. ir užtikrino, kad dabar mano įstojimas į seminariją esąs garantuotas, kad nereikią graužtis — viskas būsią kuo geriausiai. Per pirmąsias Kalėdų atostogas žadėjo man paskambinti į namus. Ir vėl teksią susitikti, nes gali iškilti įvairių neaiškumų.

    Šis  ketvirtasis  susitikimas   su  saugumiečiu Vincu

Vilniuje buvo paskutinis, į kurį aš ėjau pagal žodinį iškvietimą. Daugiau nėjau į panašius susitikimus ir ateityje nebeisiu, nes tai nesiderina su klieriko sąžine.

    Rugpjūčio 10 d. gavau telegramą, kad esu priimtas į Kauno Kunigų Seminariją. Niekas — nei iš kunigų, nei iš artimųjų nenutuokė, kokie sunkūs buvo „stojamieji egzaminai", privertę daryti sąžinės kompromisus.

    Per pirmąsias Kalėdų atostogas, nesulaukęs mano skambučio, saugumietis Vincas paskambino man į namus. Bet, manęs neradęs, namiškiams prisistatė kaip geras mano draugas, kuriam aš turįs paskambinti. Supratau, kas per ,,draugas" skambino. Nesulaukęs iš manęs skambučio per šias atostogas, stengėsi sugauti per kitas, bet vis nerasdavo namuose. Tik antro kurso pabaigoje, per Velykų atostogas, man pakėlus ragelį, Vincas klausė, kodėl aš jam nepaskambinęs. Atsakiau jo nepažįstąs ir nenorįs turėti su juo jokių reikalų. Saugumietis pagrasino, kad tai geruoju nesibaigsią. Tada aš padėjau ragelį, nesileisdamas į jokias kalbas.

    1980 m. gegužės 27 d. gavau oficialų pranešimą iš Vilniaus valstybinio saugumo. Jame buvo nurodyta, kad esu kviečiamas liudininku gegužės 28 d. 10 vai. pas tardytoją Balčiūną.

    Dideliam mano nustebimui saugumo rūmuose vėl pasirodė saugumietis Vincas, o ne tardytojas Balčiūnas. Aš tuoj pareiškiau:

    „Esu iškviestas ne pas jus, o pas tardytoją Balčiūną. Ko čia jūs atėjote? — paklausiau jį.

    Saugumietis suriko:

    „Tu ką, snargliau, rupūže! Nenori jau pažinti manęs?! Spėjai jau pamiršti tai, ką buvai pažadėjęs Alytuje! Nurodinės jis čia man, piemuo! Kalbėsi su manimi ir su tardytoju Balčiūnu."

    „Prašau nesikolioti. Jei koliositės, su jumis nekalbėsiu!"

    „Žiūrėk, kaip tave išauklėjo visokie Svarinskai ir tamkevičiai. Tu jau pasidarei labai didelis ponas ir nenori visiškai su mumis kalbėtis," — ironizavo saugumietis.

    Matydamas, kad aš nenoriu su juo kalbėtis, pykstu, Vincas telefonu pakvietė kitą, pavardės nepasisakiusį

saugumietį, matomai vyresnį pareigūną. Pastarasis atsinešė kažkokius popierius, turbūt mano bylą ir pradėjo vardinti Seminarijoje padarytus „nusikaltimus". Pirmasis „nusikaltimas", kad aš šv. Juozapo dieną 14 min. skaičiau savo kurse referatą apie Rūpintojėlį ir Vytį. Supratau, kad kurse ne aš vienas buvau užverbuotas, dar kažkas yra, kuris uoliai informuoja saugumo organams. Antra. — kad parašiau politiniams kaliniams laiškus. Iš dešimties kaliniams parašytų laiškų tik viena Nijolė Sadūnaitė gavo, nes ji buvo jau tremtyje. Visi kiti buvo sulaikyti Vilniaus saugumo. Ypač saugumiečiams nepatiko Velykinis pasveikinimas:

    „Mielas broli (sese) Kristuje, Kristaus kryžiaus istorija nesibaigia Jo mirtimi. Pro kapą turime žiūrėti ir galvoti apie galutinę pergalę ir kryžiaus triumfą" (šv. Velykos, 1979 m.).

    Perskaitęs laišką, adresuotą Viktorui Petkui, nepažįstamas saugumietis paklausė, dėl ko aš jam rašiau sveikinimą. Juk jis man nėra joks giminė. Atsakiau, kad jis mano dvasios brolis ir kad kataliko pareiga sušelpti kalinį maistu, drabužiu ar bent laišku.

    ,,Tu negalvok, kad mes esame kvaili ir nesuprantame, kas yra toje religinėje mintyje paslėpta. Kokios, po velnių, tu pergalės ir triumfo linki tam „banditui"! — nervinosi saugumietis.

    Ir, kiek galėdamas, saugumietis juodino Viktorą Petkų, Petrą Paulaitį. Kai bandžiau jam prieštarauti, liepė man nutilti. Panašiai ir mano tėvą išvadino „banditu". Sakė, kad ir aš jų pėdomis seku.

    Po to įėjo tardytojas Balčiūnas. Jį domino klausimai: ar aš pažįstąs Anastazą Janulį, ar jis neatveždavo į Seminariją pogrindinės spaudos? Atsakiau, kad artimai nepažįstu, tik girdėjęs apie jį, ir kad į Seminariją niekada jis nieko nebuvo atvežęs. Tardytojas pyko, grasino baudžiamuoju straipsniu už melagingus parodymus. Tvirtino, kad Janulis prisipažinęs, jog man į Seminariją atveždavęs pogrindžio leidinių. Viską paneigiau. Tardymas užtruko vieną valandą. Tardytojui Balčiūnui reikalaujant ir gąsdinant išmetimu iš seminarijos, po tardymo protokolu pasirašiau.

    Jam išėjus, vėl „auklėjo" saugumiečiai. Teiravosi, kas daugiau per spalio šventes himno metu sėdėjo. Atsakiau, kad nemačiau. Klausė, ko važiavęs pas kun. Alfonsą Svarinską ir S. Tamkevičių, ką ten kalbėjomės. Atsakiau, kad čia mano sąžinės reikalas. Tada vienas iš jų ėmė šaukti, kad tokiems, kaip aš nevieta Seminarijoje, nes ten ir bręsta tokie, kaip Svarinskas, Tamkevičius. Liepė man rašyti pasiaiškinimą dėl visų tų „nusikaltimų", padarytų Seminarijoje per trejus metus. Rašyti kategoriškai atsisakiau, nes nelaikiau tai nusikaltimais. Išsiskiriant pasakė, jog būsią blogai, jei nevykdysiu tai, ką pažadėjau. Ir jei toliau save taip vesiu, teks palikti Seminariją. Sakė, kad vasarą teksią dar susitikti.

    Iš viso tą dieną saugumo rūmuose buvau išlaikytas penkias valandas. Pagrindinis iškvietimo tikslas ne tiek tardyti dėl Janulio bylos, kiek įbauginti mane. Mane „auklėjo" tardytojas Balčiūnas ir dar keturi saugumiečiai.

    Jums, viršininke, ir visiems saugumo darbuotojams noriu priminti SNO Visuotinės Žmogaus teisių deklaracijos, priimtos 1948 m. gruodžio 10 d., 12 ir 20 straipsnius, kuriuos pažeidė saugumietis Vincas Platinskas bei kiti jūsų darbuotojai:

    12 straipsnis skelbia, kad „negalima savavališkai kištis į nė vieno žmogaus asmeninį ir jo šeimos gyvenimą, negalima kėsintis į korespondencijos slaptumą arba į jo garbę ir reputaciją. Kiekvienas žmogus turi teisę, kad įstatymas jį saugotų nuo tokio kišimosi arba tokių pasikėsinimų".

    20 straipsnio 2-oje dalyje skelbiama: „Niekas negali būti verčiamas stoti į kokią nors organizaciją".

    Baigdamas šį atvirą laišką jums, Viršininke, prašau ir reikalauju;

    1) 1977 m. birželio mėn. parašytą mano pasižadėjimą bendradarbiauti su valstybės saugumo organais laikyti negaliojančiu, nes buvo panaudota moralinė prievarta,

    2) nešantažuoti ir neversti bendradarbiauti su saugumu jaunuolių, trokštančių būti kunigais,

    3) leisti Lietuvos vyskupams, valdytojams ir Seminarijos

vadovybei laisvai, nepriklausomai nuo Religijos reikalų įgaliotinio, spręsti apie kandidato į kunigus tinkamumą,

    4) palikti visišką laisvę kiekvienos vyskupijos vyskupui ar valdytojui laisvai paskirti ar iškelti kunigą į bet kurią parapiją.

    Kreipdamasis į jus, remiuosi LTSR Konstitucijos 47 straipsniu, kuris leidžia pateikti valstybės organams pasiūlymus, kritikuoti trūkumus.
Kiauklių klebonas kun. Rokas Puzonas
Kiaukliai 1984.XII.25.

ŽINIOS IŠ VYSKUPIJŲ


(Raudonasis „vyskupas" — bedievis P. Anilionis yra uzurpavęs okupuotos Lietuvos bažnyčių administravimą):
 
    Vilnius. RRT įgaliotinis Petras Anilionis neleidžia dirbti vyskupo Julijono Steponavičiaus patvirtintai Vilniaus arkivyskupijos Kunigų tarybai ir Konsultorių kolegijai. Jis pasiūlė arkivyskupijos valdytojui kun. Algirdui Gutauskui sudaryti kompromisinę Kunigų tarybą ir Konsultorių kolegiją: iš vyskupo patvirtinto Konsultorių kolegijos sąrašo už Kybartų bažnyčioje kun. S. Tamkevičiaus suėmimo metinėse pasakytą pamokslą išbraukti kun. Joną Lauriūną, kun. Algimantą Keiną išbraukti kaip reakcingą ir buvusį TTGKK narį. Iš Kunigų tarybos išbraukti kun. Kazimierą Žemėną, kad būtų vietos įtraukti valdžiai palankius kunigus. Mons. Juzefas Obremski pasitraukė iš kunigų tarybos.

    Panaši reorganizacija laukia ir Panevėžio Kunigų tarybos bei Konsultorių kolegijos. Net bemaž ištisai įgaliotinio įstaigos sudarytos Kunigų tarybos yra paralyžuotos — nieko neveikia, nesudaryti statutai. Tarybą posėdžiui turi kviesti vyskupas ar valdytojas, bet jis gali ją kviesti tik suderinęs su įgaliotiniu. Su įgaliotiniu reikalaujama suderinti ir svarstomus klausimus.
*     *     *




Kam Tai Naudinga?

(Turgelių dekanato dekanas kun. K. Vaičionis drauge su bedieviškąja okupuotos Lietuvos valdžia išėjo viešon kovon prieš „LKB Kroniką"):
    Pasirodžius „Kronikai", kaip ir reikėjo tikėtis, sunerimo valdiški bedieviai. Kulto reikalų įgaliotinis kreipėsi į vyskupus, kad jie likviduotų „Kroniką". Vyskupai paaiškino, kad „Kronika" gimė be jų žinios ir apskritai jie nežino, kas ją leidžia. Nepasisekus šiam bandymui, saugumas pradėjo kratas ir areštus, pasipylė teismai ir skaudūs nuosprendžiai — keli asmenys neteko laisvės. Saugumiečiai stengėsi užmegzti dialogą su kunigais, kuriuos jie įtarė, galinčiais turėti ryšį su „Kronika", įrodinėjo jiems, kad „Kronika" netarnauja Bažnyčiai, tuo labiau valstybei, o tik sunkina Bažnyčios padėtį. Ir vis tik, nepaisant persekiojimų, kratų, tardymų, areštų, nelengvomis pogrindžio sąlygomis „Kronika" eina toliau, tačiau saugumietiška propaganda taip pat kai ko atsiekė — atsiranda kunigų, patikėjusių eilės metų propaganda ir, sunku paaiškinti, nuoširdžiai, ar tam tikrais tikslais pasisakančių prieš minėtą leidinį.

    1985 m. vasario mėnesį Vilniuje, vesdamas kunigams rekolekcijas, prieš „Kroniką" aštriai pasisakė Turgelių dekanato dekanas kun. Kazimieras Vaičionis. Pasak jo, šitas leidinys prieštarauja evangelinei meilės dvasiai, kritika užgauna ateistus. Kun. K. Vaičionis savo kalboje smerkė parašų rinkimą, protestus, memorandumus, teisių gynėjus. Pagal kun. K. Vaičionį, skriaudžiamasis iš meilės skriaudikui privalo tylėti ir negali skųstis, priešingu atveju, pagalbos šauksmas būtų nusikaltimas prieš meilę. Analogiškai, kai vilkas nešasi avį, piemuo vardan meilės vilkui turi tylėti ir ramiai žiūrėti. Vardan meilės chuliganui reikia slėptis už medžio ir negelbėti žmogaus, kai šis jį muša ir spardo . . . Kun. K. Vaičionis nepripažįsta savigynos teisės tikintiesiems ir Bažnyčiai. Kažin ar tokia „meilė" yra evangelinę meilė, kai neginamos brangios vertybės. „Tas

laisvės nevertas, kas jos negina", — užrašyta viename paminkle.

    Abejotina, ar tokią „meilę" palaikytų Kristus. Fariziejams Jis turėjo aštrų žodį — „pabaltinti karstai", „veidmainiai". į šventyklą susikrausčiusiems pirkliams Jis parodė rimbą . . ., užstojo apaštalus nuo fariziejų, kaltinusių juos subatos pažeidimu, mat apaštalai skynė ir valgė varpas. Alkanas turi teisę valgyti. Užstojo puolusią moterį — gynė žmogaus teisę į gerą vardą. Jis gynė vaikelių teises, griežtai pasisakydamas prieš nekaltų sielų papiktintojus . . . Evangelija nepataikauja blogiui. Ji giria šv. Krikštytoją, kai jis, gindamas šeimos šventumą, „įžeidė" paleistuvį Erodą ir už tai turėjo mirti. Panašiai elgėsi ir apaštalai. Apaštalams buvo liepta nekalbėti apie Kritų, bet jie atsakė, kad „Dievo reikia labiau klausyti, negu žmonių".

    Pagal kun. K. Vaičionį, nusikaltimu prieš meilę būtų galima apkaltinti ir Pietų Afrikos Bažnyčią, kovojančią už negrų teises, ir Čilės dvasininkus, solidarizuojančius su režimo aukomis, kenčiančiomis koncentracijos stovyklose . . . Visi privalome žinoti, kad smerkti veiksmą dar nereiškia smerkti asmenį. Veiksmas gali būti smerktinas, bet asmuo, jį atliekantis, visada lieka vertas pagarbos. Tačiau iš pagarbos asmeniui jokiu būdu negalima sutikti su jo netinkamu elgesiu. „Man draugas yra Sokratas, man draugas — Platonas, bet didžiausias draugas yra tiesa", — taip buvo sakoma jau senovėje. Gerbiamas kunigas nepripažįsta teisės kitiems protestuoti, sau gi daro išimtį — protestuoja prieš ginančius tikinčiųjų teises . . .

    Kam naudingi tokie protestai? Bažnyčiai ar tiems, kurie kovoja prieš Bažnyčią?

*     *     *

TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumo Pirmininkui K.
Černenkai

Nuorašai:
RRT prie TSRS Ministrų Tarybos Pirmininkui
Kurojedovui

Lietuvos TSR RRT įgaliotiniui P. Anilioniui
Adresas atsakymui: 235610 Telšiai, Spaudos 2, Vyskupijos kurija
Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prelatūros kunigų
P r a š y m a s


(Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prelatūros kunigai vėl beldžiasi į sąžinės netekusių ir savo pačių konstituciją išniekinusių Rusijos ir okupuotos Lietuvos valdžios pareigūnų duris):
    Jūs labai daug pasisakote apie taiką ir tarptautinį teisingumą, todėl norime atkreipti Jūsų dėmesį į tikinčiųjų patiriamus neteisingumus.

    Nors Tarybinė Konstitucija garantuoja visiems piliečiams sąžinės laisvę, bet mes, kunigai ir tikintieji, susiduriame su įvairiausiais nekonstituciniais suvaržymais ir nenugalimais sunkumais. Štai keletas svarbesnių:

    1) 1946 m., Vyriausybės patvarkymu, buvo uždarytos trys Kunigų seminarijos; palikta tiktai viena (Kauno mieste) ir ta pati su labai mažu auklėtinių skaičiumi. Tiesa, paskutiniu metu leidžiama kasmet priimti apie 30 auklėtinių, tačiau kunigų skaičius aiškiai nepakankamas. Vien Telšių vyskupijoje ir Klaipėdos prelatūroje iš 142 bažnyčių tik 84 turi savo kunigus, o 58 bažnyčios — be kunigų!

    Be to, yra priversti dirbti kunigo darbą ligoniai, nusenę, invalidai kunigai, kuriems normaliose sąlygose priklausytų užtarnautas poilsis. Kunigų skaičius LTSR kasmet labai mažėja — išmiršta 2-3 kart daugiau, kaip įšventinama naujų, jaunų kunigų! Padėtis katastrofiškai sunkėja. Atsiranda savarankiškai baigusių mokslą, valstybės neužregistruotų, vadinamų nelegaliais kunigų. Tai tikrai nenormalu! Kad visa to nebūtų, būtina leisti priimti į Kauno Tarpdiecezinę Kunigų seminariją ne 30 naujų auklėtinių kasmet, bet tiek, kiek Lietuvos Katalikų Bažnyčios episkopatui bus reikalinga. Primename, kad Kauno Kunigų

seminarija pilnai išlaikoma vien tikinčiųjų aukomis.

    2) Iki šiol ir toliau pasilieka sena, skaudi ir atvira žaizda dėl Tarybų Valdžios neteisėtai atimtos Klaipėdos katalikų bažnyčios.

    Bažnyčia buvo pastatyta su Tarybų Valdžios Ministrų Tarybos sutikimu ir leidimu. Ją statė Klaipėdos dirbantieji, statybą aukomis rėmė visa Lietuvos tikinčioji liaudis. Tik pastačius, prieš pat pašventinimą, bažnyčią Tarybinė Valdžia konfiskavo, nugriovė bokštą ir pavertė ją Valstybine Filharmonija. Visi daugkartiniai Klaipėdos tikinčiųjų prašymai liko neišklausyti. Vargsta tikintieji, kamuojasi Klaipėdoje dirbantieji kunigai, nes pernelyg jau mažas dabartinis Klaipėdos miesto maldos namelis. Žmonės vargsta lauke ant lietaus ir kenčia šalty'., nes bažnytėlėje nėra kur susitalpinti. Todėl labai labai Jus prašome patenkinti Klaipėdos tikinčiųjų nuolatinius prašymus — grąžinti jų darbu ir lėšomis pasistatytą bažnyčią, nes Klaipėdos tikintieji stropiu ir sąžiningu savo kasdieniniu darbu to tikrai nusipelnė.

    3) Tarybinė Konstitucija garantuoja visiems savo piliečiams sąžinės laisvę. Deja, dalis vietinės valdžios pareigūnų ateistų, pažeisdami tarybinę Konstituciją, varžo jos garantuojamas religines teises, kaip štai: labai mažai teleidžia religinės spaudos, kuri nepatenkina nei minimalių tikinčiųjų poreikių, draudžia moksleiviams ir tarnautojams lankyti bažnyčią, neleidžia vaikų mokyti religijos, tikėjimo tiesų, kaip tai daroma kitose socialistinėse demokratinėse respublikose.

    Todėl tikimės, kad minėtų valdžios pareigūnų antikonstituciniai veiksmai bus sudrausti ir tikintiesiems nebus trukdoma praktikuoti tikėjimą.

    4) Paskutiniu metu mus ypač nustebino ir didžiai nuliūdino dviejų mūsų kunigų — Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus — nuteisimas didelėmis bausmėmis, nors jie tik gynė tarybinės Konstitucijos garantuojamas religines tikinčiųjų teises. Šiuo metu už grynai religinę veiklą suimtas kun. Jonas-Kastytis Matulionis.
Todėl mes labai prašome jus, Gerb. Pirmininke, paveikti

atitinkamas Valstybės valdžios įstaigas, kad būtų peržiūrėtos kun. Alfonso Svarinsko ir kun. Sigito Tamkevičiaus bylos, kad jie ir kun. Jonas-Kastytis Matulionis būtų paleisti į laisvę ir vėl galėtų laisvai eiti savo kunigo pareigas.
Telšių Vyskupijos ir Klaipėdos Prelatūros kunigai:

Adomas Alminas
            Stanislovas Anužis     Klemensas Arlauskas    
Albinas Arnašius
            Antanas Augustis       Brunonas Bagužas
Aloyzas Baškys
             Antanas Beniušis        Petras Bernotas
Domininkas Bivainis  
    Juozapas Bukauskas    Antanas Binkus
Bronislovas Burneikis     Juozapas Butkus
         Liudvikas Dambrauskas
Stanislovas Ežerinskas   Antanas Garjonis         Juozapas Gasčiūnas
Kazimieras Gasčiūnas    Vincentas Gauronskis    Jonas Gedvilą
Algis Genutis
               Domininkas Giedra       Antanas Gylys
Juozapas Grabauskas
    Jonas Ilskis                 Antanas Ivanauskas
Aleksandras Jakutis
    Juozapas Janauskas        Petras Jasas
Antanas Jurgaitis
        Vladislovas Juškys         Jonas Kauneckas
Anicetas Kerpauskas   Vincentas Klebonas
        Alfonsas Klimavičius
Bronislovas Latakas      Aloyzas Lideikis
           Petras Linkevičius
Petras Lygnugaris
        Petras Merliūnas           Juozapas Maželis
Juozapas Miklovas
       Vytautas Mikutavičius    Julijonas Miškinis
Vytautas Motekaitis
     Petras Našlėnas            Juozapas Ošlauskas
Juozapas Pačinskas
     Jonas Pakalniškis           Algirdas Pakamanis
Jonas Paliukas Petras    Palšis Jonas
                Paulauskas Jonas
Petrauskas Konstantinas Petrikas Tadas
           Poška Antanas
Petronaitis Kazimieras   Prialgauskas Adolfas     Pudžemys Alfonsas
Pridotkas Klemensas   Puidokas Petras Puzaras  Bronius Racevičius

Vladas Radveikis
        Antanas Riekus             Kazimieras Rimkus
Jonas Rudzinskas
       Pranas Ružė                 Stanislovas Sakutis
Vincentas Senkus
        Liudas Serapinas         Petras Serapinas
Henrikas Sirtautas
      Vytautas Skiparis         Domininkas Skirmantas
Petras Stukas
            Liudvikas Šarkauskas     Antanas Šeškevičius
Valentinas Šikšnys
      Zigmas Šimkus             Juozas Širvaitis
Juozas Šiurys
               Vladas Šlevas             Juozas Šukys
Henrikas Šulcas
          Tomas Švambarys         Julius Tamašauskas
Feliksas Valaitis
         Petras Venckus             Konstantinas Velioniškis
Leonas Veselis
           Vincas Vėlavičius          Jonas Vičiulis
Antanas Zdanavičius    Juozas Zeberskis
         Ferdinantas Žilvys
Kazimieras Žukas
       Romualdas Žulpa          Vytautas Žvirzdinas
parašas neįskaitomas   parašas neįskaitomas
1984 m. gruodžio mėn.
Kunigai, atsisakę pasirašyti po pareiškimu:

Jonas Beinoris, Česlovas Degutis, Zenonas Degutis, Edmundas Germanas, Juozapas Gedgaudas, Stanislovas Ilinčius, Kazimieras Macelis, Juozapas Mantvydas, Juozapas Ratalė, Antanas Striukis, Bernardas Talaiškis, Vytautas Kadys.

Renkant parašus, nerasti namuose šie kunigai:


Bronislovas Brazdžius, Anupras Žukas, Anupras Gauronskis, Kazimieras Gylys, Konstantinas Jadviršis, Izidorius Juškys, Stanislovas Vaitelis, Stanislovas Letukas, Juozapas Liutkevičius, Aloyzas Orentas, Pranciškus Šatkus, Pranas Venckus, Vincas Vitkus.

*     *     *


Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui Petrui Anilioniui
Kun. Juozapo Razmanto, Žalpių klebono, Kelmės raj.,
P a s i a i š k i n i m a s


(Religijų reikalų įgaliotinis P. Anilionis pavergtos Lietuvos kunigams steigia „karantiną": nevalia teikti jokių dvasinių patarnavimų už savo parapijos ribų):
    1984 m. spalio 30 d. Pakražančio apylinkės pirmininkas parodė man Religijų reikalų įgaliotinio P. Anilionio vardu rašytą įspėjimo raštą, kad aš neturiu teisės laikyti pamaldas ir patarnauti tikintiesiems Viduklės bažnyčioje. Toks Religijų reikalų kulto įgaliotinio raštas yra priešingas TSRS Konstitucijai, Helsinkio nuostatams ir Tarptautinėms teisėms bei įstatymams, kuriuos pasirašė Tarybų Sąjungos Vyriausybė.

    Vyskupas, paskyręs mane į Žalpius, įpareigojo pagelbėti aptarnauti Viduklės parapijos tikinčiuosius, kada tik jie mane prašys. Buvo pasiūlyta man gyventi Viduklėje ir būti Žalpių klebonu, nes Žalpių Bažnyčiai priklausantis gyvenamas namas — klebonija bedievių atimta ir kunigai turi gyventi supuvusioje, avarinėje lūšnoje, kurios nei taisyti, nei remontuoti neįmanoma.

    Beveik pusė Žalpių parapijos yra Raseinių rajono ribose, rubežiuojasi su Viduklės parapija ir nusitęsia arti pačios Viduklės. Žalpių parapijos tikintieji savo mirusiuosius laidoja Viduklės parapijos kapinėse, todėl aš privalau atlikti religines laidotuvių apeigas ir atlaikyti pamaldas mirusių prisiminimo metinėse, trisdešimtą dieną nuo mirties dienos ir kitomis progomis Viduklės bažnyčioje, kada tik manęs prašo ir atvažiuoja parsivežti.

    Ką man daryti — patarnauti ar atsisakyti patarnavimų tikintiesiems — nurodo Bažnyčios kanonai. Bausmes dėl galimų ar negalimų patarnavimų skiria vyskupas, o ne vykdomieji komitetai. Jei visa tai nepatinka RRT įgaliotiniui, prašau savo pažiūras derinti su vyskupijos vyskupu.

    1984 m. lapkričio mėnesio 5 d. Kelmės rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Lapinskienė, išsikvietusi mane į Kelmę, parodė man iš Raseinių rajono gautą antrą įspėjimą — tokio pat turinio kaip ir pirmasis. Pradžioje pavaduotoja barė mane, kad po pirmo įspėjimo vėl dalyvavau spalio mėn. 26 dienos pamaldose už kun. Svarinską Viduklės bažnyčioje, nors tuo metu dar nebuvau gavęs jokio įspėjimo; pirmą įspėjimą man parodė spalio mėnesio 30 d. Ir matęs įspėjimus, netikiu, kad jie būtų rašyti RRT įgaliotinio, nes pirmasis be jokio antspaudo, o antrame įspėjime išsireiškia: „Liaupsinai nusikaltėlį A. Svarinską . . ." Taip gali išsireikšti tik eilinis žmogus, nepažindamas kunigų, tuo labiau uolaus kunigo Alfonso Svarinsko, o ne aukštas pareigūnas. Be to, nevieno įspėjimo rašto man nedavė nei pasiimti, nei nusirašyti turinio.

    Religijų kulto įgaliotinis turėtų būti tarpininku tarp šiandieninės ateistinės valdžios ir mūsų, beveik visos liaudies ir jos kunigų, objektyviai nušviesti saujelei ateistų kunigų darbą, o ne vykdyti neapykanta pasižymėjusių saujelės ateistų interesus.

    Taip, kun. A. Svarinskas „prasikaltėlis" bedieviams. Tikintiesiems kun. A. Svarinskas yra vienas iš uoliausių kunigų, vienas iš dvasingiausių, atliekančių ne kulto tarno, o katalikų kunigo pareigas, realius daiktus ir įvykius iškeldamas į tiesos matą ... Už tai jis kankinamas, tačiau kankinių kančios ir kraujas stiprina šventą Tikėjimą.

    Nacių laikais kunigai gelbėjo, slėpė žydus, rusų belaisvius, išpirkinėjo jaunimą iš Reicho armijos . . . šiandien kovojama už kiekvieną moralinę tiesą.

    Kadangi abu įspėjimo raštai siųsti ne man asmeniškai, o Raseinių rajono Kelmės rajonui ir man jie neatiduoti — duoda progos abejoti, ar jie rašyti RRT įgaliotinio ar tos pagiežiškos saujelės ateistų. Įspėjimuose esu baramas, kad prasikaltau, nesilaikydamas Religijų susivienijimo nuostatų 19 straipsnio. Religijų susivienijimų nuostatai yra priešingi Tarybų Sąjungos Konstitucijai, Helsinkio nutarimams, Tarptautinei Teisių Deklaracijai ir Bažnyčios kanonams. Tai ne įstatymai, o pagalys, duotas bedieviams pulti

tikinčiuosius, niekinti šventoves laužyti kryžius . . . Prieš juos pasirašė Vyskupai ir 520 kunigų. Jei pasirašiusieji jų laikytųsi, būtų veidmainiais.

    Kelmės rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Lapinskienė patarė man susiderinti su Raseinių rajonu, gauti leidimą religiniams patarnavimams, tačiau leidimus parapijoje pagal Bažnyčios kanonus duoda parapijos klebonas, o ne vykdomieji komitetai. Dar nebuvo girdėta, kad vykdomieji komitetai ką nors leistų, tai yra linkėtų gero Bažnyčiai. Priešingai, jie tik draudžia, kiršina kunigus, skirstydami juos į lojalius ir ekstremistus, siunčia šnipus į bažnyčias sekti, kokie kunigai atlieka religines apeigas, kokius pamokslus sako, kas iš vaikų ir jaunimo dalyvauja pamaldose, patarnauja šv. Mišioms.

    Taip, ateistams viskas galima. Nereikia jiems leidimų įžeidinėti tikinčiųjų religinius jausmus, niekinti šventoves, laužyti kryžius bei koplytstulpius, niekinti senkapius, sunaikinti juose esančius architektūrinius paminklus (kaip Panų kalne ir kt.). Bedieviškai propagandai galima gadinti, klaidinti tikinčiųjų vaikus bei jaunimą, o tikintiesiems nieko negalima. Negalima mokyti vaikus tikėjimo tiesų, negalima vaikams lankytis bažnyčiose, aktyviai dalyvauti pamaldose, patarnauti šv. Mišioms, negalima dalyvauti giedojime bei procesijose. Už tai vaikai persekiojami, baudžiami, baigus vidurinę mokyklą, neprileidžiami prie egzaminų . . . Net laidojant mirusius, ateistai mokytojai, padėjus vainikus, vaikus išvaiko iš bažnyčios.

    Tikintiesiems kliudoma lankyti šventas vietas: Šiluvą, Žemaičių Kalvariją, Kryžių kalną ... Iš vairuotojų atimamos teisės už tai, kad jie nuveža tikinčiuosius į minėtas šventoves bei jose vykstančius atlaidus.

    Man atrodo, kad bedieviams per daug leidžiama — net mokyti vyskupus, kokios jų pareigos bei teisės, nurodinėti kunigams, kada, už ką, kaip ir kur melstis — atlikinėti religines apeigas.

    Viso to akivaizdoje, kai Tarybų Sąjungos Konstitucija, Helsinkio nutarimai, tarptautiniai susitarimai ir visi Tarybų Sąjungos įstatymai užtikrina pilną tikėjimo ir religinių

apeigų atlikimo laisvę, aš, kad ir būdamas vyresnio amžiaus, atlikdamas religines apeigas, padėdamas kaimynams aptarnauti tikinčiuosius, jiems asmeniškai prašant, nors ir ne savo parapijos bažnyčioje, nesu prasikaltęs tikintiesiems nei bažnyčios kanonams, ypač kai Lietuvoje jau daugiau kaip 160 bažnyčių yra be kunigų, kai daugeliui jaunuolių, norintiems būti kunigais, pastojamas kelias Kunigų seminarijon. Todėl nesu užsitarnavęs tokių griežtų įspėjimų su gąsdinimais taikyti griežtesnes priemones, tik neparašyta, kokios tos priemonės bus — kaip kun. A. Svarinskui, ar kaip kun. Papeliuškai.

    Jei esu kuo prasikaltęs dėl kunigo darbo liturginių apeigų, krikščioniškos moralės (net mylėti prieš 's, melstis ir nekeikti už persekiojimus), maldomis remti kalinius ir klystančius, prašau įspėti mane per tiesioginį Vyskupą, o ne per rajonų vykdomuosius komitetus".
Keliose vietose pataisyta kalba (red. past.).


Vyriausiam Lietuvos Prokurorui
Nuorašai:
Lietuvos Vyskupams ir Valdytojams;
RRT įgaliotiniui Petrui Anilioniui;
Saugumo komiteto pirmininkui;

Kun. Antano Yliaus, Joniškio bažnyčios altaristos,
gim. 1909.IV.21. gyv. Joniškis Tarybų 2c,

P a r e i š k i m a s


(Komunistai, pasitelkę melą, sugeba tik tikinčiuosius apšmeižti, todėl jų prašyti, kad šmeižtą atšauktų — yra tolygu, kaip iš velnio švęsto vandens prašyti):
    1974 m. Šiaulių miesto ir rajono prokuroras Leonavičius man tvirtino, kad prokuroras prižiūri ir budi, kaip vykdomi įstatymai. Įstatymai gi draudžia šmeižtą, melą. Už tuos veiksmus baudžia.

    Tai turėdamas galvoje, kreipiuosi į vyriausiąjį Lietuvos Prokurorą, prašydamas atkreipti dėmesį į šiuos dalykus:

„Lietuvos Tarybinėje enciklopedijoje", Vilnius 1981 m., VIII t. 319 p. parašyta: „Už meilužės nužudymą prel. Konstantinas Olšauskis 1929 m. nuteistas penkiems metams kalėti. 1931 m. amnestuotas".

    Pagal knygą J. Kauneckis „Prelatas Olšauskis", Vilnius 1962 paruoštas filmas „Devyni nuopolio ratai". Minėtos enciklopedijos ir knygos leidėjams būtų nedovanotina gėda, jei jie nežinotų, kad prelato K. Olšauskio byla buvo ne kriminalinė, o politinė. Juk prelatas K. Olšauskis nuteistas be jokių jo nusikaltimų įrodymų. Tai pripažino buvęs ministras Žilinskas; Aukščiausiojo teismo pirmininkas Grigaitis ir teismo patarėjai, kad jie nuteisė prelatą K. Olšauskį be jokių nusikaltimo įrodymų. Jis nuteistas pagal jam ir Katalikų Bažnyčiai priešiškos spaudos sukeltą psichozę, kuriai pritarė tuometinė valdžia.

    Tai bjaurus ir nedovanotinas šmeižtas, klaidinantis ir gadinantis visuomenę, o ypač jaunimą. Dėl to prašau ir reikalauju teisės, teisybės bei teisingumo vardu įpareigoti atitinkamas instancijas išbraukti iš enciklopedijos minėtą žinutę, uždrausti demonstruoti sukurtą filmą ir išimti iš apyvartos minėtą knygą apie prelatą K. Olšauskį, atitaisyti teismo, knygos bei filmo padarytą moralinę žalą. Tokios knygos ir filmai tarybų valdžiai tikrai garbės nedaro.

    Jūs, kaip įstatymų saugotojas, turite budėti, kad tarybų valdžios prestižas nebūtų žeminamas tokiomis knygomis ir filmais. Istorija tokių dalykų nedovanos."
1984.X.25.

(Atsiskaitant su nepageidaujamais asmenimis — kerštas yra pagrindinė to atsiskaitymo priemonė):
    Alytus. 1984 m. šv. Kalėdoms II Alytaus bažnyčios šventoriuje buvo ruošiama Kalėdinė eglutė. Renginys, nors ne pirmi metai kai ruošiamas, nepatiko miesto valdžiai. Alytaus miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Laukienė klebonui kun. P. Račiūnui šaukė: „Tarybų valdžia galinga! Mes priemonių turime, susitvarkysime!" Galiausiai valdžios pareigūnai sutiko leisti

ruošti bažnyčioje Kalėdinę eglutę.

    Tą dieną, kai vyko šventė, Alytaus miesto mokiniams buvo daromi įvairiausi trukdymai: mokyklose buvo rengiami įvairūs renginiai, mokiniai iki vakaro buvo išlaikyti mokyklose, buvo grasinama neiti į bažnyčioje organizuojamą eglutę. Nežiūrint trukdymų, vaikų ir jaunimo prisirinko keletas tūkstančių. Nemaža jų dalis ėjo išpažinties ir priėmė šv. Komuniją.

    Tuo laiku, kai vyko pats renginys, iš kiekvienos mokyklos į bažnyčią buvo atsiųsta po kelis mok' tojus sekti savo mokyklos mokinius. Saugumo ir civilia apsirengę milicijos darbuotojai nuo renginio pradžios iki jo pabaigos budėjo šventoriuje.

    1985 m. vassrio mėn. 14 d. administracinė komisija prie Alytaus miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto: pirmininkas — B. Butvilienė, sekretorius — J. Lelienė, nariai — J. Smilčienė, A. Petraitienė, A. Ivanauskas, išnagrinėjusi viešame posėdyje administracinę bylą Nr. 124, nustatė, kad kun. Antanas Gražulis, Antano, 1984 m. gruodžio mėn. 15 ar 18 d. (neįskaitoma, nors iš tikrųjų tai įvyko gruodžio mėn. 26 d.) Alytaus bažnyčios šventoriuje surengė ikimokyklinio amžiaus vaikams Kalėdų eglutę, ko pasėkoje sukėlė triukšmą ir pažeidė viešąją tvarką. Tuo būdu pažeidė Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo įsaką 1966 m. 05.12. Vadovaudamasi Administracinių baudų skyrimo ir išieškojimo nuostatais, patvirtintasis Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo 1962 m. sausio 19 d. įsaku, komisija nutaria: skirti kun. Gražuliui Antanui, Antano, administracinę nuobaudą 50 rub.

*     *     *

    Alytus. 1985 m. sausio 14 d. Alytaus miesto ir rajono autoinspekcijos darbuotojai atvyko į II Alytaus bažnyčios kleboniją ir pareiškė, kad klebono kun. P. Račiūno automašina „Niva" vakar, t.y., sausio 13 d. prie parduotuvės „Žuvintas" buvo padaryta avarija. Kartu su

autoinspekcijos darbuotojais išsiaiškinimui į autoinspekciją važiavo jaunuolis Petras Gražulis. Jam buvo paaiškinta, kad reikia važiuoti į vidaus reikalų skyrių. Ten Alytaus VRS teismo pirmininkas P. Gražulį nubaudė dešimčia parų už tariamą chuliganizmą.

    Tokiu būdu saugumo darbuotojai suvedė sąskaitas su jaunuoliu P. Gražuliu, nes jis rinko parašus už kunigus — Alfonsą Svarinską, Sigitą Tamkevičių, Joną-Kastytį Matulionį ir jaunuolį Romą Žemaitį.

*     *     *

    Leipalingis (Lazdijų rajonas.).

Respublikos Prokurorui
Pil. Roberto Grigo, Antano s., gyv. Lazdijų raj.,
    Leipalingyje, Naujosios 13,

P a r e i š k i m a s


(Žemesniųjų komunistinės valdžios pareigūnų persistengimo būdingi pavyzdžiai):
    Šių metų spalio 12 d. turėjau išskristi iš sostinės aerouosto reisu Vilnius — Novosibirskas. Kontrolės punkte mane sulaikė milicijos ir saugumo darbuotojai, padarė asmeninę ir rankinio bagažo kratą. Jos metu pareigūnai neaptiko nieko, ką draudžia pervežti oro laivyno taisyklės. Vietoj atsiprašymo neprisistatęs civilis pareiškė konfiskuojąs laiškus, adresuotus:
618801 Permės sritis, Čusovkos rajonas, Polovinka, VS 389/39 kun. Sigitui Tamkevičiui;
618236 3 Permės sritis, Čusovskos rajonas, Kučino, VS 389/36, kun. Alfonsui Svarinskui;
431200 Mordovijos ATSR, Tenguševo rajonas, Baraševas, ŽZ 385/3-4, Jadvygai Bieliauskienei.

    Šiems žmonėms aš kartu su didele lietuvių tautos dalimi esu dėkingas už gėrį, pasėtą širdyje. Neteko girdėti, kad

rašyti laiškus politiniams kaliniams oficialiai būtų uždrausta. Atsakydami į protestus, krėtėjai paskelbė, kad laiškas, esą, turi būti siunčiamas iš ten, kur jis parašytas . . . Kadangi 54 Konstitucijos straipsnis, garantuojantis susirašinėjimo slaptumą, iki šiol nėra atšauktas, prašau paaiškinti, kokiu juridiniu pagrindu vyksta grubus pareigūnų savivaliavimas. 1984 m. spalio mėn. 15 d.
R. Grigas

*     *     *

    1984 m. gruodžio 24 d. R. Grigas gavo raštišką kvietimą pas Lazdijų rajono prokurorą Žiautį. Kviečiamajam neatvykus, gruodžio 26 d. buvo gautas pakartotinas kvietimas. Prisistačius prokuroras pirmiausia pasiteiravo, kodėl R. Grigas neatvyko pagal pirmą iškvietimą. Išvkiestajam paaiškinus, kad tokią dieną jis niekada kviečiamas neatvyks, prokuroras Žiautys pareiškė, kad tikintiesiems sudarytos visos sąlygos švęsti religines šventes, pagal prokurorą, už religinių švenčių dienas tikintieji gali atidirbti kitomis dienomis. R. Grigas nesutiko su prokuroru, jo žodžiais, nei prokuroras Žiautys, nei jis pats nėra maži vaikai ir puikiai žino, kad už religinių švenčių šventimą žmonės atleidinėjami iš darbų. „Ieškote, ko nepametę. Paties tėvas, kol dirbo mokytoju, buvo reikalingas ir kun. Juozui Zdebskiui, ir kun. Ignui Plioraičiui, o kai išmetė iš darbo — niekam nereikalingas. Toks likimas laukia ir tavęs", — aiškino R. Grigui prokuroras Žiautys.

    R. Grigui paprašius kalbėti apie iškvietimo tikslą, prokuroras Žiautys perskaitė Vilniaus prokuratūros atsakymą į K. Grigo skundą dėl laiškų, adresuotų kun. Sigitui Tamkevičiui, kun. Alfonsui Svarinskui ir J. Bieliauskienei, konfiskavimo. Prokuroras Bakučionis savo raštu pranešė, kad R. Grigo laiškai, konfiskuoti Vilniaus aereuosto kontrolės punkte, išimti neteisėtai, muitinės tarnybos pagalbiniai darbuotojai įspėti ir ateityje nurodyta griežtai laikytis darbo taisyklių, o patys laiškai pasiųsti adresatams.

Žiautys kaip garantiją nurodė prokuroro Bakučionio atsakymą į skundą. Nusirašyti atsakymo tekstą ar duoti jo kopiją prokuroras atsisakė. Vietoj leidimo, atsakymą perskaitė antrą kartą. Prokuroras Žiautys, motyvuodamas tuo, kad jo kabinete ir jo kėdėje pašalinių asmenų nebūna, atsisakė R. Grigui parodyti savo asmenį liudijantį dokumentą. Bet tai buvo netiesa, paskui R. Grigą į kabinetą įėjo neprisistatęs darbuotojas, kuris tylomis stebėjo visą pokalbio eigą.

*     *     *

    Zarasai. 1985 m. vasario 16 d. Zarasuose buvo laidojama Kalesnykų klebono kun. Jono Vaitonio motina. Iš Kalesnykų atlydėjusiems tikintiesiems buvo užsakyti kuklūs pietūs valgykloje. Susirinkus laidotuvių dalyviams pietų, restorano darbuotojai grubiai įspėjo, kad, jeigu tikintieji žegnosis ar melsis prieš valgį, bus išvaryti.

    Įdomu, kokiomis instrukcijomis remdamiesi restorano darbuotojai turėjo teisę uždrausti melstis prieš valgį? Juk visai neseniai, atvykęs iš Maksvos TSRS RRT pirmininkas Konstantinas Charčevas Kauno Kunigų seminarijoje padrąsino prie jo nedrįstančius prieš valgį žegnotis dvasiškius. Kodėl viršūnės kalba vienaip, o vadovai gauna kitokias instrukcijas?

KRATOS IR TARDYMAI


Linkmenys (Ignalinos rajonas). 1984 m. Visų Šventųjų šventėje Linkmenų klebonas kun. Jonas Lauriūnas po pamaldų bažnyčioje (kaip numatyta liturginiam apeigyne) nuėjo kartu su tikinčiaisiais pasimelsti į kapines, esančias maždaug už 200 metrų nuo šventoriaus. Netrukus klebonas buvo pakviestas į Ignalinos rajono Vykdomąjį komitetą. Pirm. pavad. Stankevičienė įspėjo kleboną, kad tokiu elgesiu jis nusikaltęs viešajai tvarkai — sulaužęs įstatymą. „Bet juk ir ateistai eina į kapus pagerbti mirusiųjų!" — aiškinosi klebonas. „Tai tikinčiųjų dis--

kriminacija!" „Kokia čia diskriminacija? Galite po vieną melstis", — atšovė Stankevičienė.

*     *     *

    Šiauliai. 1984 m. lapkričio 22 d. į Šiaulių KGB pas saugumietį Edmundą Jeką buvo iškviestas Šiaulių miesto šv. Jurgio bažnyčios vikaras kun. Vytautas Brilius. Saugumietį domino, kokiu būdu anksčiau vykęs pokalbis tarp jo ir kun. V. Briliaus pateko į „Kroniką". Čekistas įrodinėjo, kad „Kronika" — šmežikiškas pogrindžio leidinys. į kun. V. Briliaus pateiktus konkrečius moksleivių diskriminacijos faktus saugumietis E. Jekas atsakė: „Nėra ko stebėtis, kad tikintiesiems kartais reikia nukentėti, juk mokykloje jų mažuma" . . .

    Čekistas E. Jekas, tai baugindamas kun. V. Brilių kompromituojančiu straipsniu respublikiniame laikraštyje, tai žadėdamas jam geresnę parapiją, bandė priversti kunigą sutikti bendradarbiauti su KGB.

    Šakiai. 1984 m. gruodžio 25 d. šakių bažnyčioje buvo renkami parašai dėl kalinių kun. Sigito Tamkevičiaus, kun. Alfonso Svarinsko, kun. Jono-Kastyčio Matulionio ir jaunuolio Romo Žemaičio išlaisvinimo.

    Praėjus kelioms dienoms, šakių bažnyčios vikaras kun. Juozapas Gražulis buvo iškviestas į rajono vykdomąjį komitetą. Pirmininko pavaduotoja Eugenija Kasparevičienė priekaištavo jam, kad ragino žmones pasirašyti po pareiškimų tekstais.

    1985 m. sausio 16 d. į rajono vykdomąjį komitetą buvo iškviestas dekanas kun. Juozas Žemaitis ir trys parapijos bažnytinio komiteto atstovai: Jeronimas Martinaitis, Juozapas Martinaitis ir Juozapas Rakickas. Pavaduotoja E. Kasparevičienė, dalyvaujant rajono vykdomojo komiteto pirmininkui Augoniui, perskaitė RRT įgaliotinio Petro Anilionio įspėjimą, kuriame parapijos klebonas kun. J. Žemaitis ir bažnytinis komitetas griežtai įspėjami, kam leido bažnyčioje rinkti parašus.
*     *     *


    Viduklė. Viduklės klebonas Jonas Tamonis jau gavo tris raštiškus įspėjimus iš RRT įgaliotinio Petro Anilionio už tai, kad laikomos šv. Mišios už kunigus kalinius. Jo žodžiais, — „valstybinius nusikaltėlius".

    1985 m. sausio 17 d. Raseinių rajono saugumo viršininkas Gardauskas buvo atvykęs į Viduklės kleboniją. Klebonas kun. J. Tamonis buvo išvažiavęs aplankyti savo sergančią motiną. Jį pavadavo kun. Kęstutis Brilius. Saugumietis pareikalavo kunigo paso. Patikrinęs dokumentus, Gardaukas užsipuolė kun. K. Brilių, kodėl jis neprisiregistravęs dirba (nors kun. K. Brilius į Viduklę buvo atvykęs tik prieš dvi dienas). Saugumietis griežtai uždraudė kun. K. Briliui atvažinėti į Viduklę.

    1985 m. sausio 31 d. Bažnyčios komitetui buvo išsiuntinėti kvietimai atvykti į Viduklės apylinkę. Nuvyko tik penki nariai. Raseinių VK pirm. Nacienė ir pavad. Stonienė kalbėjo, kad, esą, Viduklėje dedasi baisūs dalykai — darosi minėjimai, t.y., laikomos šv. Mišios už kalinius. Jos reikalavo, kad bažnytinis komitetas imtųsi priemonių: išvaikytų besirenkančius melstis kunigus ir tikinčiuosius. Be to, siūlė tą dieną užrakinti Viduklės bažnyčią, kad niekas negalėtų įeiti. Tikintieji tam nepritarė.

*     *     *

    Kiaukliai (Širvintų rajonas). 1985 m. vasario 25 d. Kiauklių parapijos klebonas kun. Rokas Puzonas buvo iškviestas į rajoną pas vykdomojo komiteto pirm. pavad. D. Tvirbutą, kuris supažindino kleboną su tokio turinio įspėjimu: „1985.11.13 įspėjimas. Nustatyta, kad 1985 m. sausio 26 d. kun. R. Puzonas Viduklės bažnyčioje (Raseinių rajonas), neturėdamas sutikimo iš Raseinių raj. VK, organizavo ir atliko religines apeigas, kurių metu liaupsino valstybinius nusikaltėlius — kun. Sigitą Tamkevičių ir kun. Alfonsą Svarinską. Bažnyčią panaudojo priešiškai propagandai skleisti, o ne tikinčiųjų religiniams poreikiams tenkinti.

    Kun. Rokas Puzonas savo veiksmais kartu pažeidė ir

Religinių susivienijimų 19 punktą, kuriame nurodyta, kad kulto tarnautojų veiklos rajonas apribojamas jų aptarnaujamo religinio susivienijimo narių gyvenamąja vieta ir atitinkamų maldos namų buvimo vieta.

    Reikalauju kun. R. Puzoną laikytis tarybinių įstatymų ir įspėju, kad už priešįstatyminę veiklą jo atžvilgiu būsime priversti imtis griežtų poveikio priemonių. Religijos reikalų tarybos įgaliotinis Petras Anilionis. 1985 m.II.8.".

    Po įspėjimu kun. R. Puzonas nepasirašė. Vietoje jo pasirašė liudininkai — Morkūnienė ir Andrikonienė.

*     *     *

    Kaunas. 1985 m. sausio 4 d. pas Teresę Kurtinaitytę, dirbančią radijo gamykloje, prisistatė saugumietis Kalašnikovas. Sumelavęs, jog norįs grąžinti religinio turinio knygą, paimtą kratos metu, parvežė T. Kurtinaitytę iš darbo į namus, tikslu — jos ir Onos Dranginytės bute padaryti kratą. Kratai bute vadovavo vyr. tardytojas majoras Pilelis. Kratos metu O. Dranginytės kambaryje buvo areštuotas Vladas Lapienis. Paėmė: iš V. Lapienio rašomąją mašinėlę, atsiminimų iš lagerio gyvenimo rankraščius, keletą „LKBK" ir „Lietuvos ateities" numerių; iš ten gyvenančių — dvi rašomąsias mašinėles, kalinių — kun. S. Tamkevičiaus, kun. A. Svarinsko, J. Bieliauskienės, — ir kun. V. Jaugelio nuotraukas.

    Krata truko tris valandas. Apie 15 vai. atvykęs majoras Petrauskas, T. Kurtinaitytę išsivežė į saugumą. Tardymo metu čekistą domino, ar dažnai V. Lapienis lankėsi pas O. Dranginytę, ar O. Dranginytės kambaryje nerašoma mašinėle, kada T. Kurtinaitytę įstojo į vienuolyną, kas paskatino tokiam žingsniui, koks vienuolyno pavdinimas, T. Kurtinaitytės vienuoliškas vardas, kada padarė vienuoliškus įžadus, kiek perrašiusi „Kronikų", gal žino, kas rašo „Kroniką" ir 1.1. Po pusantros valandos trukusio pokalbio čekistas Petrauskas išreiškė viltį, jog T. Kurtinaitytę viską supratusi. Į kabinetą įėjęs majoras Pilelis pasiūlė T. Kurtinaitytei pasirašyti po kratos protokolu, bet tardomoji atsisakė.
MŪSŲ KALINIAI


(Žodžiuose iš gulago pro vargą šviečia kilnios dvasios didybė):
Iš kun. Alfonso Svarinsko laiškų:
    ,,. . . šiandien antras sekmadienis didžiosios gavėnios. Išvakarės mums, lietuviams, taip brangios šventės — šv. Kazimiero.

    Ankstyvas rytas, pasimeldžiau ir dabar noriu jums parašyti.

    Bendrai, aš kol kas laikausi gerai ir fiziškai, ir dvasiškai, dar gi ne pagal metus — 60 metų. Tvirtai tikėkime, kad Dievas mums padės. Norėtųsi daug papasakoti, bet popierius šito neleidžia (nepraleidžia kalėjimo cenzoriai,— red. past.).

    Reikia dėti visas pastangas, kad susitiktume danguje. Žemėje juk viskas greit prabėga. Visą savaitę sirgau gripu, nėjau į darbą. Dabar dar kosčiu, bet viltis, kad pavasaris ir saulė pagydys.

    Per didžiąją gavėnią stengiuosi susikaupti. Daugiau meldžiuosi, darau nors ir mažas savanoriškas aukas, ir visa tai už pasisekimą rekolekcijų, kad visi dvasiniai užaugtume, dvasiniai atgimtume sutikdami šv. Velykas. Tiktai dvasioje girdėsiu linksmą Velykų Aleliuja, bet mano širdyje nebus liūdesio ir nusiminimo. Priešingai, aš žinau, kad vykdau Jo valią, o tai man yra svarbiausia.

    Sveikinu su šv. Velykom visus visus ir tas vietas, kuriose daugiau ar mažiau dirbau. Daug dvasinio džiaugsmo, taikos tarpusavyje ir su Dievu linkiu visiems visiems.
Meldžiuosi už visus ir Tėvynę."
1985.III.3.

    Telegrama kun. A. Svarinskui į lagerį 60-ties metų sukakties proga: „Sekmadienis. Viduklėje šaltukas — 14. Saulutė skaisčiai švietė. Žmonių pilna bažnyčia. Visų nuotaika puiki. Visi susikaupę su gaspadoriu (klebonu, — red. past.). Priešakyje meldėmės į Aukščiausiąjį ir sveikinom Tave, dvasios Tėve, su garbingu 60-ju gim-

tadieniu. Dar kartą visi, visi geros valios žmonės su išsiilgimu Tave sveikina ir daugybę kartų bučiuoja, linkėdami Dievo palaimos ir gausios Marijos globos!
    Tavo sesuo Janina ir krikšto sūnus Vytautas."
    Pastaba: šią sveikinimo telegramą kun. A. Svarinskas gavo.



Kun. Alfonsui Svarinskui

    Audros išlaužo tik šakas ir išverčia sutręšusius medžius, o ąžuolai lieka stovėti. Nors žaizduoti, nors supleišėjusia žieve, bet užsigrūdinę, atlaikę viesulus ir vėtras. Jums, didžiai gerbiamas kun. Alfonsai, dar tik 60, todėl tautiečių vardu linkime sulaukti 100 metų jubiliejų ir tikime, kad mūsų širdyse Jums visada bus vietos:

Kelių didžiųjų kryžkelės išskyrė.
Ką laimini dabar sava ranka?
Bet ar ilgai dar būsi už kalnų ir girių
Marijos žemės nukirsta šaka?

Kas tiesą mums sakys ir kas paguos mus,
Suklupusius per atlaidus šventus?
Girdžiu, kaip malda skverbiasi danguosna,
Ledus sulaužius, lagerių vartus.

Mes minime Tave ir balsą girdim
Kaip ir kadais, Tu su mumis esi,
Kai Dievo šaukias pavergtųjų širdys, —
Marijos žemėj Tau giesmė šviesi.

Rašo doc. Vytautas Skuodis:

    „Šį šventą susikaupimo vakarą su dėkingumu prisimindamas Jus, savo dvasioj esu su Jumis. Ir vėl Kalėdos. Ir vėl Nauji, šį kartą 1985 metai! Ką jie atneš jums ir mums, parodys laikas. Pasitikėkime Dievu, o Jis neapvils.

    Tegul visada jus lydi Dievo palaima ir Jo malonė. Jūsų Vytautas.

    1984.XII.24.
    Rašo tremtinys Povilas Pečeliūnas:
    „Iš nieko aš neprašau paramos. Bet vis atsiranda


žmonių, ir štai žiūrėk — pranešimas, kad pašte siuntinys ar banderolė . . . Visiems rašau, kad nesiųstų, kad nereikia, bet manęs neklauso ir tiek. Jų tarpe ir Jūs. Ir ką aš galiu padaryti? Belieka tik padėkoti ir dar kartą priminti, kad man nieko nereikia siųsti. Juk yra daug tokių, kuriems parama žymiai labiau reikalinga. Aš dar judu, šiek tiek sugebu ir užsidirbti. Žodžiu, šiuo metu nesu nei alkanas, nei sušalęs, nei toks ligonis, kuris negalėtų savimi pasirūpinti. Aš vis galvoju, kad kitiems dar blogiau. O toks galvojimas padeda lengviau pakelti visokias negandas. Mėsiški dalykai daugiausia kenkia skrandžiui, ne dėl to, kad jie mėsiški, o dėl to, kad neturiu dantų (gal ne tiek dėl amžiaus, kiek dėl paradantozės). Viršutinėje eilėje jau treti ar ketvirti metai nėra nė vieno, o ir apačioje kliba paskutinis „tiltelis". Čia ir yra nemaža „problema".

    Tiesa, Igrime yra ne tik poliklinika, bet ir ligoninė, yra net dantų kabinetas, bet . . . Visa laimė, kad dar rimtai nesusirgau . . .

    O tai būtų gana tragiška, nes skirtingai nuo kitų, negalėčiau išvykti ir pasigydyti.

    (. . .) Ko neturiu — niekas atsiųsti negalės: tai Tėvynės ir paties elementariausio dalyko — oro. Iš esmės toks klimatas, koks yra Igrime, mane veikia gana neigiamai, daro tingų ir bejėgį, o taip pat aštrina visus ankstyvesniuosius negalavimus. (. . .) bet ką čia apie visokius menkniekius! Svarbiau — Tėvynė! Visa kita — niekai!
1985.III.4.

*     *     *

(Jono Saduno neišbrendamos painiavos išeinant iš atliktos bausmės vietos):
    Vilnius. 1984 m. gruodžio 29 d. baigėsi Jono Sadūno lygtinis nuteisimas laisvės atėmimu, privalomai įjungiant į darbą. Pagal LTSR BK 58 str. 1 d. 2 p. jis turi būti laikomas kaip neturintis teistumo, bet gyvenime viskas atrodo kitaip.

    Kai J. Sadūnas Jonavos speckomendantūroje tvarkėsi

dokumentus išeiti į laisvę, viena atsakingas pareigas einanti darbuotoja pasakė, jog KGB darbuotojai labai stengėsi, kad jam būtų iškelta nauja baudžiamoji byla, tik nepavyko tai padaryti, nes J. Sadūnas pavyzdingai dirbo. Trečiojo būrio viršininkė, milicijos kpt. Irena Krainova, atsisveikinant su Sadūnu, prasitarė: „Laisvėje tau bus daug sunkiau nei pas mus speckomendantūroje!"

    Pirmieji sunkumai atsirado prisiregistruojant. 1985 m. sausio 3 d. kooperatyvo Nr. 9 (9 pirmininkas P. Žiupsnys užpildė prisiregistravimui reikalingas formas, J. Sadūno žmona Marytė parašė pareiškimą pasų stalo viršininkui, kad sutinka priimti vyrą. Tą pačią dieną karinis komisariatas atidavė karinį bilietą. Sausio 7 d. pasininke Eičkova pasakė, kad prisiregistravimui be J. Sadūno, jo žmonos ir jo sesers Nijolės Sadūnaitės pasų, dar reikia J. Sadūno ir N. Sadūnaitės gimimo liudijimų. Pasų stalui prisireikė net trijų Sadūnaitės parašų. Darbuotojams vis ko nors trūko: tai kooperatyvo pirmininkas blogai užpildė prisiregistravimo blankas, tai trūko kokio nors parašo. Užpildytą formą Nr. 15 pasininke atmetė ir, atsinešusi naują blanką, užpildė ją savo ranka, reikalavo kad ant jos būtų ir Sadūnaitės parašas. Pasininkės duotą formą Nr. 15 ]. Sadūnas netyčia sugadino. Gavęs kitą blanką, užpildė savo ranka. Kai užpildytus ir pasirašytus prisiregistravimo dokumentus nunešė į pasų skyrių, pasininke Bičkova pradėjo šaukti, kodėl ne jos ranka užpildyta blanką, grasino nepriimsianti dokumentų. Bet, kažkur nuėjusi ir pasitarusi, ramiai priėmė dokumentus, tik negrąžino Sadūnaitės paso, reikalaudama, kad Nijolė pati ateitų į pasų skyrių, at-sinešdama įklijavimui į pasą naujas nuotraukas.

    Sadūnas prisiregistravo per tris savaites.
    Tas pats ir su įsidarbinimu. Kol neregistruotas niekas nepriima į darbą. Sausio 25 d. 22,30 vai. į Sadūnų butą atėjo milicijos vyr. ltn. Tokranov ir, net nepasisveikinęs, užsipuolė šeimininką, kodėl šis dar neįsidarbinęs. J. Sadūnas ramiai paaiškino, kad pagal įstatymus, jis turįs įsidarbinti per tris mėnesius. Milicininkas nebesusivaldė ir pradėjo šaukti: „Mes tau parodysim ką reiškia nedirbti! . . ."

    Pradėjus ieškoti darbo, paaiškėjo, kad dirbti pagal specialybę kelias užkirstas. Prie pašto Nr. 43 kabojo skelbimas, kad trūksta laiškininkų. J. Sadūnas kreipėsi į pašto viršininkę. Ji priėmė jo dokumentus ir prašė užeiti po dviejų dienų. Kai sutartu laiku J. Sadūnas nuėjo pas viršininkę, ši, pamačiusi jį, išsigando ir pasakė, kad priimti negali „nes nėra laisvų vietų, o tos pačios dienos vakare Vilniaus „Vakarinės naujienos" skelbė, kad pašto skyriams reikalingi laiškininkai. Galiausiai J. Sadūnas kreipėsi į miesto gyventojų įdarbinimo biurą, bet vėl ta pati istorija: visais duotais adresais darbo niekur negavo.

    Negana to Sadūnams neleidžiama gauti laiškų iš užsienio. Nuo 1981 m. iki 1985 m. jie negavo nė vieno laiško iš užsienio bičiulių. Sadūnaitei per minėtus keturis metus iš užsienio atėjo tik du laiškai: iš Milano ir Cisena. Iš Cisena laiškas išsiųstas 1984 m. lapkričio 9 d., ant kurio kitoje pusėje užrašyta — 885; iš Milano išsiųstas lapkričio 19 d. su numeriu 989.

    Pareigūnai įvairiausiomis progomis stengiasi sužinoti, kur yra N. Sadūnaitė. J. Sadūnas, prisiregistravimo metu apie seserį užklaustas atsakė, kad sesuo yra namuose. Pareigūnai tylėjo.

SOVIETINĖJE MOKYKLOJE


Naujo žmogaus formavimo metodai ir formos tarybinėje
mokykloje

(Raudonosios „religijos" — komunizmo jaunuolių širdyse įgyvendinimui uolūs okupanto tarnai vartoja suktas ir rafinuotas priemones):
(Iš respublikos pedagogų, ateistinio darbo vadovų, pasitarimo 1984 metais kovo mėnesį Vilniuje)

    LKP CK lektorius J. Sakalauskas trumpai nušvietė susirinkusiems religijos padėtį Lietuvoje, pabrėždamas, kad šiuolaikiniame pasaulyje religija politizuojasi, o politika religizuojasi. Bažnyčia dangų jau iškėlė iš kosmoso ir atkėlė į

žmogaus širdį. Ji suaktyvino savo veiklą. 1983 metų vasarą Vatikanas pradėjo transliuoti savo laidas uzbekų, kirgizų ir tadžikų kalbomis. 1983 m. į Kauno Kunigų seminariją įstojo 4 baltarusių ir ukrainiečių jaunuoliai. 1984 m. kovo 4 d., šv. Kazimiero jubiliejaus proga, Popiežius sveikinime kalbėjo: „Sveikinu visus čia susirinkusius, jų šeimas, o ypač Lietuvoje dėl tikėjimo kovojančius" ... Jis nepasveikino eilinių tikinčiųjų, o tik ekstremistus, kovotojus . . ., — kalbėjo lektorius J. Sakalauskas.

    Lektorius prisiminė ir Adutiškio kleboną B. Laurinavičių, apie kurį sakė, kad jis užsižiopsojo ir palindo po mašina ir tuo daug sukėlė bereikalingo triukšmo, kai tuo tarpu kasdien žūsta po kelis žmones avarijose ir niekas dėl to nepergyvena.

    Lektorius aiškino, kad 1983 m. Vilniuje buvo sukviesti visų Lietuvos vyskupijų vadovai, Lietuvos pravoslavų, sentikių ir liuteronų galvos ir Kauno Kunigų seminarijos rektorius kun. V. Butkus. Po paskaitos vyskupai buvo paraginti savo raštu kreiptis į visuomenę, kad kovotų už taiką. Jiems buvo priminti 1947 m., kai Lietuvos vyskupams buvo įsakyta kreiptis atsišaukimu į visuomenę, kad iš miškų išeitų banditai (partizanai — red. past.), bet vyskupai rašto nerašė . . . Taigi, 1983 m. vyskupams buvo parodytas rašto projektas, kuriame raginama darbu ir malda prisidėti prie taikos, tačiau jie išbraukė sakinį: „Prisidėti prie Tarybų Sąjungos politikos."

    J. Sakalauskas teigė, kad kun. Alf. Svarinskas paklaustas, kodėl jis smerkia prof. V. Butkaus keliones į Taikos konferencijas, atsakė: „Tokia taika reikalinga bedieviams, o ne tikintiesiems."

    Dar vienas aktualus klausimas — kunigų pamokslai. Visoje Lietuvoje kulto kontrolės komisijos nariai išklauso pamokslus ir juos pateikia rajono ar miesto ateizmo taryboms. Pavyzdžiui, Tauragės rajono viename miestelyje kunigas pasakojo pamoksle, jog kariuomenėje jo niekas nepaklausė, ar jis nori diržo su žvaigžde sagtyje, o gal nori diržo, kurio sagtyje būtų kryžius. Tai, draugai, jau antitarybinis pamokslas! — aiškino lektorius J. Sakalauskas.

    Šiandien labai aktualėja mokinių organizacijų problema, — tęsė paskaitą lektorius. Netempkite davatkų į pionierius ir komjaunimą, o stenkitės performuoti jų pasaulėžiūrą. Ir, pirmiausia, visa tai priklauso nuo to, ar visi pedagogai turi tvirtą materialistinę pasaulėžiūrą ir filosofinę kultūrą, štai neseniai dvi mokytojos, išėję į pensiją, vadovauja nelegaliems vienuolynams, arba mokytojai važiuoja į kitus rajonus išklausyti Mišių. Tai kokia mūsų pasaulėžiūra? — klausia susirinkusiųjų paskaitininkas.

    Paliesime ir vienuolynų klausimą. Vienuolynų Lietuvoje dabar daugiau negu jų buvo tada, kai jie buvo legalūs. Kokia vienuolynų augimo priežastis? Pirmiausia, kad nesugebame aprūpinti butais medicinos seserų ir darželių auklėtojų, — jos sudaro vienuolių daugumą.

    Per mažai kreipiame dėmesio į vienišą žmogų darbavietėje ir organizacijose. Jeigu 1982 m. paskelbti gerumo metais, tai reiškia, kad Bažnyčia apėmė bendra humanistine apimtimi, o mums dar toli iki to . . .

    Vilniaus VPP vyr. dėstytojas J. Stankaitis kalbėjo apie veiksmingiausią ateistinio darbo metodą — individualų darbą su mokiniais. Individualus darbas — tai diferencijuotas darbas, pažįstant žmonių ypatumus, jų pasaulėžiūrą. Kiekvienoje mokykloje reikia sukurti darnią ir diferencijuotą ateistinio auklėjimo sistemą. J. Stankaitis nurodė prielaidas ateistiniam darbui.

    Įveikti psichologinį barjerą tarp mokytojo ir mokinio bei jo tėvų. Mokytojo požiūris į tikintįjį turi būti draugiškas, neįžeidžiantis.

    Giliai pažinti mokinį, jo polinkius, siekius, kas jį žavi, liūdina, džiugina.

    Svarbus pasyvaus stebėjimo metodas — diplomatiškas pokalbių metodas, kad mokinys net nepajustų provokacijos ir nejučiom atsiskleistų. Galima pateikti nekaltų klausimų: Kokios šventės tau labiausia patinka? Ko dažniausiai moko mamytė, tėvelis, senelė? Ar patinka tavo namiškiams, kai tu pasakoji apie savo veiklą mokykloje? Ką veikiate sekmadieniais, laisvalaikiu?

    Kitas darbo metodas — religingų šeimų lankymas.

Apsilankius stebėti, ar gavėnios ir advento metu šeimose klausomasi muzikos, kuriuo namiškiu galima remtis, auklėjant vaiką ateistiškai (dažniausiai tėvu ar vyresniuoju broliu), ar namuose yra religinės literatūros, ar dažnai lankosi kunigas, kas šeimoje religingiausias?

    Ugdyti vaiko poreikį kultūrai, sportui, kinui, spektakliams ir 1.1. Berniukus išmokyti šokti ir stebėti, kad jie reguliariai lankytų pasilinksminimus.

    Pasiekti, kad tėvai šeimoje užimtų neutralią padėtį, kad bent neverstų, neskatintų vaikų eiti į bažnyčią ar atlikinėti religines apeigas: kad paliktų, patikėtų vaikus auklėti mokyklai.

    Pasitelkti tėvų komitetą, apylinkės pirmininką, milicijos įgaliotinį ir kitus, kad viešoji opinija pasmerktų fanatikus. Be to, gali būti tėvai baudžiami už tai, kad neugdo ateistiškai sąmoningos visuomenės kūrėjų.

    Rengiant ateistinius renginius, įtraukti kuo daugiau mokinių į renginio scenarijų.

    Reikia organizuoti ateistinį darbą ir gyvenamajame mikrorajone, kaimo vietovėje. Verta priimti į kultūros namų chorą bažnyčioje giedantį tikintįjį. Tegul pasėdi ant dviejų kėdžių, o paskui gal ir neatsiras laiko nueiti į bažnyčią.

    Ateistinės paskaitos turi būti organizuojamos ciklais, pavyzdžiui, 1983/1984 m.m. su devintokais pravesti paskaitų ciklą apie krikščionybės įvedimą Lietuvoje. Iki baigs vidurinę, jie bus įgiję tvirtas ideologines pažiūras.

    Ateistines paskaitas organizuoti sugalvojus įdomius pavadinimus, kad jie neatbaidytų tikinčiųjų, bet juos patrauktų ir sudomintų, — aiškino susirinkusiems ateistinio darbo vadovams J. Stankaitis.

*     *     *

    Vilnius. RRT įgaliotinis P. Anilionis, aptardamas religijos padėtį Lietuvoje, aiškino: „Negalima rašyti mokinių charakteristikose, kad jis tikintis ar ne, tačiau mokytojas    gudraudamas   gali   rašyti   apie   mokinio

pasaulėžiūrą, kadangi (ypač aukštoji) mokykla turi žinoti būsimojo studento įsitikinimus.

*     *     *

    Molėtai. 1984 m. lapkričio 19 d. Molėtų 1-sios vid. mokyklos III a. kl. mokiniai: Gita Guobytė, Asta Stalnionytė, Vaiva Mildažytė, Alvydas Maigys, Vaidas Venclovas, Rimantas Paškevičius, Rimvydas Verikas buvo iškviesti pas mokyklos direktorių Jakštą. Kabinete jų laukė milicininkas. Prasidėjo tardymas. Mokinukai buvo tardomi apie šių metų Pirmąją Komuniją: kas ją priėmė, kas ruošė vaikučius Pirmajai Komunijai, kas tvarkė juos, kur mokėsi? Po tardymo visi vaikai turėjo pasirašyti.

*     *     *

    Alytus. 1984 m. gruodžio 24 d. Alytaus miesto 54-os profesinės technikos mokyklos 17 grupės gamybinio mokymo meistrė Irena Griškevičiūtė, atsinešusi grupės sąrašą, reikalavo, kad moksleiviai pasirašytų, jog per Kalėdas, gruodžio 25 d., visi dalyvaus pamokose.

*     *     *

    Padubysis (Kelmės raj.). 1984 m. gruodžio 28 d. Padubysyje gyvenančių Pinkauskų šeimoje mirė septynių metukų dukrelė Rasa — Genovaitė Pinkauskaitė. Tėvai, pagal savo įsitikinimus, nutarė dukrą laidoti su religinėmis apeigomis. Apie tai sužinojęs kolūkio pirmininkas Kerbedis įkalbinėjo Pinkauskus atsisakyti savo nusistatymo ir mergaitę laidoti be bažnyčios. Priešingu atveju, pažadėjo neleisti mokiniams dalyvauti laidotuvėse.

    Mokiniai rinkosi gyventojo Čekanavičiaus kieme, iš kur ruošėsi eiti pabudėti prie mirusios Raselės. Kolūkio pirmininkas Kerbedis, vidurinės mokyklos mokytoja Varkalienė ir dar dvi mokytojos vaikė susirinkusius mokinius, neleido jiems be tėvų eiti į laidotuves; pirmininkas ir minėtos mokytojos vaikštinėjo pas mokinių tėvus ir įkalbinėjo juos neleisti savo vaikų į laidotuves,

grasino jiems mažinti elgesio ir mokslo dalykų pažymius.
Nepaisant visų grasinimų, laidotuvės vyko su religinėmis apeigomis. Dalyvavo nemažai mokinių; dalis jų buvo pasipuošę tautiniais drabužiais. Parapijos klebonas, kun. Feliksas Baliūnas pasakė prasmingą pamokslą ir palydėjo į vietines kapines.


NAUJI POGRINDŽIO LEIDINIAI

     „Aušra" Nr. 44 (84). 1984 m. rugpjūčio mėnesį pasirodė naujas „Aušros" numeris. Atvirame laiške grupė Lietuvos jaunimo dėkoja Popiežiui Jonui-Pauliui II už jo dėmesį lietuvių tautai, už jo visus apimančią krikščionišką meilę ir išreiškia viltį, kad šv. Tėvas ateityje tikrai aplankys Lietuvą. Straipsnis „Susirūpinkite dorovine tautos kultūra" ragina skaitytojus gilintis į savo tautos ir visos žmonijos istoriją: „Sugebėkime pasinaudoti jos pamokomis. Siekime subręsti į asmenybes, pilnaverčius krikščionis ir lietuvius. Nebūkime gyvenimo srovės nešami šapeliai ar šiukšlės. Mūsų tauta ilgisi aukštos dvasinės kultūros inteligentijos ir darbo žmonių. Nuo jų priklauso kultūrinis tautos suklestėjimas, gyvybė ar mirtis. Straipsnis „Saugumo nusikaltimai nesibaigia", remiantis „Aušros" archyvo duomenimis, pateikia eilės metų saugumo persekiojimo su totalitariniam režimui nepatikimais žmonėmis būdus bei priemones.

    „Aušra" Nr. 45 (85). Leidinyje sprendžiamos tautos atsparumo, jos išlikimo, netekus politinės nepriklausomybės, klausimai. „Kiekvieno lietuvio pareiga pajusti atsakomybę už savo tautos likimą, suprasti istorijos keliamus reikalavimus ir gyvenamojo momento reikalus," — rašoma įvadiniame straipsnyje. „Aušra" susirūpinusi politinių kalinių, — tarp jų: Liudo Dambrausko, Jono Simokaičio, Antano Terlecko, — likimu. Leidinyje spausdinama Tarybų Sąjungos demokratinio judėjimo programa.

    1984 m. gruodžio mėnesį pasirodė „Aušros" Nr. 46 (86). Leidinyje spausdinamas Vatikano Valstybės Sekretoriaus laiškas vyskupui Julijonui Steponavičiui, politkalinių laiškai


iš lagerių ir tremties. Grupė Lietuvos tikinčiųjų dėkoja zalcburgiečiams, kurie 1984 m. Zalcburge, kur lankėsi LTSR Kultūros ministro J. Bielinio delegacija, pareiškė tikrą ir nuoširdų norą padėti Lietuvos tikintiesiems, dėkoja visiems broliams ir sesėms užsienyje, kurie peticijomis, memorandumais TSRS ambasadai kelia sąžinės belaisvių vargus ir religinius persekiojimus. Leidinyje aptariama lapkričio 15-16 d.d. Vilniuje vykusi ateistų konferencija: „Krikščionybė Lietuvoje; socialiniai klausimai ir politiniai aspektai", baigiama spausdinti Tarybų Sąjungos demokratinio judėjimo programa.

Lietuvi, neužmiršk,

kad: kun. Alfonsas Svarinskas, kun. Sigitas Tamkevičius, kun. Jonas-Kastytis Matulionis, Romas Žemaitis, Vladas Lapienis, Jadvyga Bieliauskienė, doc. Vytautas Skuodis, Gintautas Iešmantas, Povilas Pečeliūnas, Julius Sasnauskas, Antanas Terleckas, ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai tikėti ir gyventi!



 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum