gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 7 Spausdinti El. paštas
    • Atsišaukimas į mokytojus, kad neprievartautų mokinių religinių įsitikinimų

    • Į tikinčiųjų skundus įstaigoms atsako tyla arba tardymais

    • 540 tikinčiųjų 1973 m. vėl kreipėsi dėl diskriminacijos

    • Žolinės šventę, Sutvirtinimo sakramento teikimo dienas skelbia derliaus valymo darbo dienomis

    • LKB Kronika pažįstama ir KGB

    • Pašalino iš universiteto už gėles prie Vytauto Didžiojo paminklo

    • Ceikinių 120 skundas dėl vaikų prievartavimo

    • Kalantos metinėse Lietuvos vėliava?

    • Kun. Liesis demaskuoja teismo prasilenkimus su įstatymais

    • Mokytojų siautėjimas prieš tikinčiuosius mokinius

    • Kun. Dovydaitis demaskuoja administracines baudas — jų neteisingumą ir neteisėtumą

LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA

LAIŠKAS MOKYTOJUI


    Mielas Mokytojau,

    Mudu esame tos pačios lietuvių tautos vaikai, abu mus riša ne tik kraujas, kalba ir paveldėta kultūra, bet ir rūpestis tautos ateitimi. Tautos ateitis — mūsų vaikai. Mudu abu su viltimi, rūpesčiu ir meile žvelgiame į juos. Aš į savo vaikus, Tu — į savo, į mano, į daugelio kitų, kurie kiekvieną dieną susirenka į klasę. Nuo to, ką duosime šiems vaikams, kaip paruošime juos gyvenimui, kokius žmones iš jų suformuosime, priklausys mūsų tautos ateitis. Todėl didžiulė atsakomybė už jų ateitį gula ant mūsų pečių.

(Tėvo auklėjimo kryptis:  religingas doras lietuvis):
    Jausdamas didelę atsakomybę ir gerai suprasdamas tėvo pareigas, aš stengiuosi savo vaikams nuo pat mažens įdiegti tuos principus, kurie visą gyvenimą padėtų išlikti jiems teisingais, dorais ir tvirtais žmonėmis. Tuos principus aš esu gavęs iš savo tėvų, patikrinęs ir sutvirtinęs gyvenimo patirtimi, apsvarstęs ir apgalvojęs savo protu, apsisprendęs už juos pagal savo sąžinę. Tai, ką laikau geru ir reikalingu, esu sąžinės įpareigotas perduoti ir savo vaikams. Iš kitos pusės, turiu tam ir teisę. Mes, tėvai, vaikus pašaukėme į gyvenimą, mes juos auginame, rengiame, maitiname, slaugome susirgusius. Niekas nedraudžia man savo vaikus rengti tuo ar kitu drabužiu, niekas nekliudo maitinti tuo maistu, kuris, mano nuomone, vaikui reikalingas. Tad niekas neturi teisės drausti, neleisti ar kliudyti perduoti vai-

kams ir tuos idėjinius ar moralinius principus, kurie, mano įsitikinimu, žmogui reikalingiausi! Aš žinau, kad negalima meluoti, vogti, apgaudinėti, žudyti. Šį įsitikinimą aš stengiuosi įdiegti ir vaikams. Žinau, kad gera yra dorai elgtis, būti teisingam, mylėti artimą —- šitai noriu įtikinti ir savo vaikus. Taip pat žinau, kad, norint išlikti garbingu žmogumi, reikia kovoti su savo silpnybėmis, ydomis, išorinėmis pagundomis. Tai kovai aš ruošiu savo vaikus. O iš gyvenimo patirties esu įsitikinęs, kad tokia kova sėkmingiausia būna tuomet, kai žmogus jaučia atsakomybę ne tik prieš žmones, bet ir prieš Dievą, kai įsitikinęs, kad jo veiksmai ir poelgiai turi ne tik laikinę, praeinančią, bet ir amžiną vertę, kada klauso ne tik įstatymų, bet ir savo sąžinės balso. Todėl laikau būtina pareiga savo vaikus auklėti religiškai ir nenoriu, kad šią pareigą atliekant man kas nors kliudytų. Be to, ir Tu, mokytojau, tvirtini, kad tėvai turi pareigą vaikus auklėti.. .

(Mokyklos kryptis: ateistas pionierius, komjaunuolis):
    Savo vaikus aš auklėju ne vienas. Iš namų aš juos leidžiu į mokyklą. Ten juos auklėti pavedu Tau.

    Bet noriu, kad Tu pratęstum mano darbą, o ne jį griautum. Aš noriu, kad Tu mano vaiko protą apginkluotum mokslo žiniomis, išmokytum jomis naudotis gyvenime. Toks, mano nuomone, turėtų būti mokyklos tikslas. Tačiau man labai skaudu, kad Tu, užuot statęs, imi griauti. Užuot objektyviai teikęs mokslo žinias, įvairių jo sričių pagrindus, imi niekinti mano ir mano vaiko įsitikinimus. Mano įsitikinimus Tu vadini religiniais prietarais, mano auklėjimą prievarta, o savo prievarta brukamą ateizmą laikai laisvu ir normaliu dalyku. Tu nevertini mano įsitikinimų — palik juos ramybėje, kaip aš nepuolu ir neniekinu tavųjų. Mokyk mano vaiką skaityti, rašyti, aiškink matematikos taisyk-

les ir fizikos dėsnius, bet nekreipk šių dalykų tendencingai prieš tuos principus, kuriuos aš gerbiu ir mano vaikas. Objektyvių mokslo faktų aš nebijau, bet nenoriu, kad Tu juos pateiktum iškreiptai ir tendencingai, vien tam, kad įpirštum mano vaikui svetimą pasaulėžiūrą. Tada, kai Tu puoli mano ir mano vaiko įsitikinimus, Tu panaudoji ne tik atitinkamai nukreiptą dėstomąją medžiagą. Tu ir užklasinėje veikloje ieškai būdų, kad iš mano vaiko sąmonės galėtum išrauti tai, ką aš ten esu įdiegęs. Tu, nežiūrėdamas mano norų, verti stoti į pionierių ar komjaunimo organizacijas, į ateistų būrelį. Tu jo įsitikinimus pajuoki sienlaikraštyje, stenduose, ateistiniuose vakaruose ir paskaitose. Tu verti jį atsakinėti į įvairių anketų klausimus ir prievarta brauniesi į jo sąžinę.

(Rezultatas: auklėtinis suluošintas):
    Ir jei mano vaikas bus silpnesnis, arba aš būsiu nesugebėjęs jo visapusiškai užgrūdinti, Tu jį suluošinsi, išmokysi veidmainiauti, netikėti tėvu arba mokytoju, o greičiausiai jais abiem. Ar nepradės mano vaikas tada blaškytis, ar nepradės apgaudinėti Tavęs ir manęs, ar neims ieškoti įtartinų pramogų, paviršutiniškų džiaugsmų, ar nenueis ten, kur nei Tu, nei aš nenorime, kad nueitų? Ar bus jam brangūs kilnesni idealai? Ar rūpės jam tautos ateitis? Liaudies gerovė? Gal jis virs paprastu egoistu, be kilnesnių siekimų, be aukštesnių tikslų, susirūpinusiu tik savo asmeniškais malonumais? Ar daug tuomet iš tokio jaunuolio bus džiaugsmo Tau ir man? Ar bus nauda tautai ir žmonėms? O mūsų tauta nedidelė, todėl kiekvienas jos narys yra brangus ir reikalingas. Juo labiau kiekvienas jaunuolis, kiekvienas besiskleidžiantis tautos žiedas turėtų būti sveikas ir gražus! Taip, mielas Mokytojau, vaikai mūsų ateitis, mūsų tautos ateitis, ir mes turime rimtai susimąstyti, kaip su šia ateitimi elgiamės.

Tiesa, Tu pasiteisini, kad taip liepia, kad Tu vykdai kažkieno nurodymus, valią. Gal Tu pats to nenori ir taip nedarytum, jei nuo Tavęs priklausytų. Labai tuo tikiu. Bet vis dėlto nrisimink, kad vaikas mano, bet ne tų, kurie Tave įpareigojo auklėti jį priešingai mano auklėjimui. Atsimink tą didžiulę atsakomybę savo tautai. Jos ateitis, jos gyvybiniai reikalai Tave taip pat turėtų įpareigoti. Ar nebijotum stoti prieš tautos teismą? Ar galėtum gryna sąžine atsakyti, kad niekuomet nekeitei žmogui ir tautai švenčiausių dalykų į didesnę algą ir saugią ramybę?

    Pagaliau pinigai. Tie pinigai, kuriuos Tu gauni už savo darbą, yra mano ir kitų mokinių tėvų uždirbti. Bet į tėvų norus, kaip turi būti auklėjami vaikai, atsižvelgti nenori.

    Nenoriu, Mokytojau, Tau nurodinėti, kaip turi dirbti. Tai Tavo pedagogo dalykas. Dirbti su jaunu žmogumi iš tikrųjų nelengva. Auklėti vaiką ar jaunuolį, formuoti jo charakterį tai tikrai didelis, atsakingas ir sunkus darbas. Todėl šitame darbe neturėtų būti vietos ir laiko griauti tai, ką aš jau esu padaręs. Priešingai, čia mudviem abiem reikia bendradarbiauti, vienas kitam padėti, reikia dirbti išvien, kuo vieningiau. To iš mūsų reikalauja tėvo, mokytojo, mudviejų abiejų — mažos lietuvių tautos sūnų pareiga!
                            Tavo mokinio Tėvas.


(Po tikinčiųjų kreipimosi į švietimo ministeriją
ir Religijų reikalų tarybos įgaliotinį dėl tikinčiųjų
diskriminacijos — tardymai ir kratos su grasinimais)
    Panevėžio rajonas. 1973 m. balandžio 6 d. Steponiš-kio kaime pas Julių Rudį atėjo Miežiškių apylinkės milicijos įgaliotinis Ilicevičius, apylinkės pirmininkė R.

Smetonienė, „Nevėžio" kolūkio kolūkiečiai Glebavičius, P. Drilinga ir vienas nepažįstamas pareigūnas.

(Tardoma Rudienė):
    R. Smetonienė su Ilicevičium reikalavo, kad Rudienė atiduotų raštus su parašais (žr. LKB Kronika Nr. 6) ir pagrasino: jei neatiduosianti, bus daroma krata. Norėdama išvengti kratos, Rudienė atidavė pareiškimus su 40 parašų, kurių tarpe buvo ir Rudžių šeimos parašai. Rudienei „svečiai" paliko kvietimą balandžio 7 d. atvykti į Panevėžio saugumo komitetą. Čia ją tardė tas pats „nepažįstamasis", buvęs kratos metu. Rudienė buvo klausinėjama, kas jai davė pareiškimų tekstus. Tardytojas aiškino, kad visa tai nesąmonė, nes trukdo vaikų auklėjimą, žadėjo atimti motinystės teises ir vaikus atiduoti valstybės auklėjimui. Rodydamas pareiškimus su parašais, tardytojas klausė pavardžių tų asmenų, kurių parašai buvo neįskaitomi.

    Po savaitės Rudienė vėl saugumo komiteto buvo klausinėjama, iš kur gavusi pareiškimus. Tardytojas grasino iškelti baudžiamąją bylą už tarybų valdžios šmeižimą, jei Rudienė nepasakysianti, iš kur gavusi pareiškimų tekstus.

(Tardoma jos duktė):
    Iš Miežiškių vidurinės mokyklos į apylinkės tarybos raštinę buvo iškviestos XI klasės moksleivės E. Skrebytė ir J. Rudytė. Čia buvo patikrinti jų parašai. Skrebytė buvo klausiama, ar draugaujanti su Rudyte, ar nesilanko pas Rudžius nepažįstami kunigai, ar bendrai nesimeldžiama. į Rudytę klausė, kas jos motinai davė pareiškimus, ar nesilanko pas juos nepažįstami kunigai, ar seniai pas juos buvęs Miežiškių parapijos klebonas kun. K. Balsys, ką kunigai saką per išpažintį. Rudytei aiškino, kad jos mama esanti fanatikė ir dukra turinti ją perauklėti, prašyti, kad mama prisipažintų, kas jai davęs pareiškimus.

(Rudienė suimta):
    Gegužės 23 d. pas Rudžius padarė kratą LTSR Prokuratūros ypatingai svarbių bylų tardytojas J. Vilutis su milicijos įgaliotiniu Ilicevičium ir dviem saugumiečiais. Krata truko tis valandas. Jos metu buvo paimta Šiluvos Dievo Motinos statulos ir kun. Sungailos primicijų paveikslėliai, Rudžių giminės adresai. Baigus kratą, Rudienė buvo išvežta į saugumo komitetą. Tardymo metu buvo tikrinama jos rašysena ir parašai sėdint, stovint ir net atsitūpus. Tardytojas J. Vilutis klausinėjo, iš kur gavusi pareiškimus, ar neturinti pažįstamų vienuolių. Grasino, jei nepasakys, tai paklius į kalėjimą, o dukrai nebus leista baigti vidurinę mokyklą arba gausianti blogą charakteristiką. Tardytas Rudienės vyras ir net vienuolikametis sūnus Stasiukas. Berniuką klausė, ar nesilanko jų šeimoje nepažįstamų vyrų, ar jis tikįs Dievą, ar mokąs poterius, kodėl ne pionierius?

(Tardomi kiti):
    Pas pasirašiusius pareiškimus LTSR Švietimo Ministerijai ir Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui K. Tumėnui asmenis į namus lankėsi tarybinio ūkio direktorius Valaitis, Panevėžio rajono kompartijos trečioji sekretorė J. Kalačiovienė, „Tėvynės" redaktorius Kan-cė ir kt. Atvykėliai barėsi, kad žmonės pasirašė pareiškimus, prašė, kad parodytų maldaknyges, rožančius. Pamatę ant sienos religinių paveikslų, teiravosi, iš kur gavę. Klausinėjo, ar lanką bažnyčią, ar praktikuoją velykinę išpažintį. Tuos, kurie atsakydavo teigiamai, išvadino tamsuoliais, atsilikėliais.

    Miežiškių parapijos bažnytinio komiteto pirmininkas A. Šukys buvo išbartas, kodėl jis nematąs, kas darosi bažnyčioje, ir nepranešęs, kai buvo renkami parašai.

    Gritėnienė atsilankiusius pavaišino.

   
— Kaip tu mus vaišini, nes mes jūsų priešai?

    — Mūsų tikėjimas moko, kad ir priešus turime mylėti, — atsakė moteris.

    Turauskų vaikai buvo klausinėjami, ar moka tikėjimo tiesų. Vaikai kuo puikiausiai viską paaiškino. Valdžios pareigūnai bandė tėvus sugėdinti, kad jie esą atsilikę.

    — Kol mes gyvi būsime, ir vaikai mūsų tokie bus. Visi pildysime savo religines pareigas, — drąsiai atsakė Turauskai.

    Iš vienos šeimos pareigūnai norėjo išsinešti „Misijų metraštį", tačiau sūnus, abiturientas, pasivijęs išeinančius, atėmė.

    J. Pinigienė buvo ilgai tardoma dėl parašų ir daug kartų versta pasirašyti savo pavardę: ir sėdint, ir stovint, ir ant žemės pasidėjus popierį. Mat valdžios pareigūnai žūt būt norėjo įrodyti, kad parašai daugiausia netikri.
*    *    *

 
(Svirelienę vertė „savanoriškai" trauktis iš tarnybos):
    Panevėžys. 1973 m. gegužės 24 d. buvo padaryta krata pas Panevėžio miesto Finansų skyriaus inspektorę E. Svirelienę. Kadangi kratos metu ši moteris gydėsi Druskininkuose, tai dalyvauti kratoje buvo iškviesta jos duktė Irma. Per kratą, trukusią dvi valandas, buvo paimtas lapelis su gyvojo rožančiaus intencijomis, T. Totho knyga „Jaunuolio būdas", išspausdinta elektrografiniu būdu, ir Svirelienės foto nuotrauka. Svi-relytė buvo klausinėjama, ar skaitanti religines knygas. Kas lankosi pas jos motiną? Kokiai religinei organizacijai motina priklausanti? Ar dažnai einančios į bažnyčią? Ar nemačiusi raštų su parašais? Ar motina davusi jai pasirašyti? Gąsdino, kad motinai bus sudaryta baudžiamoji byla.

    Krata buvo padaryta ir Svirelienės darbovietėje, tačiau nieko nerasta. Gegužės 25 tardytojas J. Vilutis,

nuvykęs į Druskininkus, Svirelienės kambaryje (sanatorijoje) padarė kratą. Buvo paimti keli laiškai. Sugrįžusi iš sanatorijos E. Svirelienę buvo saugumo komitete tardoma, iš kur gavusi ir kam atidavusi pareiškimus su parašais. Tardytojas baugino, kad jinai būsianti atleista iš darbo ir nuteista. Birželio pradžioje E. Svirelienę buvo svarstoma Vykdomojo komiteto posėdyje ir kaltinama, kad lankanti bažnyčią, dalyvaujanti procesijoje. „Kaltininkę" vertė „savo noru" apleisti šią darbovietę, tačiau drąsi moteris nesutiko.

(Tokios pat kratos, tardymai, grasinimai Grincevičiūtei):
    Kaunas. 1973 m. kovo mėnesį Kauno katedros-bazilikos choristė V. Grincevičiūtė keliems asmenims parodė kažkokį pareiškimo tekstą. Kovo 29 d. pas ją į namus apsilankė vienas saugumo pareigūnas ir be prokuroro sankcijos padarė kratą. Ieškojo pareiškimo teksto, kurį Grincevičiūtė buvo parodžiusi keliems asmenims. Teksto neradus, V. Grincevičiūtė sakė, jog ji pati parašiusi pareiškimą, prašydama išleisti daugiau Šv. Rašto egzempliorių. Saugumo komitete V. Grincevičiūtę klausinėjo apie daugelį asmenų, grasė iškelsią baudžiamąją bylą.

    Kitą dieną V. Grincevičiūtės bute vėl be prokuroro sankcijos buvo padaryta krata ir paimta knyga „Ieškau Tavo veido." Buto savininkė vėl buvo tardoma, iš kur gavusi tekstus ir kt.

    Trečiąją „reviziją" V. Grincevičiūtės bute saugumo pareigūnai atliko balandžio 2 d.

    Gegužės 11 d. V. Grincevičiūtės bute ir darbovietėje su prokuroro sankcija buvo padaryta nuodugni krata. Peržiūrėti net tualeto popieriai. Kratai vadovavo LTSR Prokuratūros ypatingai svarbių bylų tardytojas J. Vilutis. Kratos tikslas — paimti tarybų valdžią šmeižiančią literatūrą ir pareiškimų tekstus. De-

ja, jokių pareiškimų nei tarybų valdžios šmeižiančios literatūros nerasta. Kratos metu paimti visi rasti adresai, užrašai, laiškai, atvirlaiškiai ir keletas spaudinių, tarp jų „Tragedija Dainavos šalyje". Tardymo metu V. Grincevičiūtė suvesta akistaton su katedros vargonininku Beinorium, kuris paliudijo, kad ši jam rodžiusi pareiškimo tekstą LTSR Švietimo Ministerijai. V. Grincevičiūtė šį liudijimą paneigė.

    Po daugybės tardymų, šantažavimų darbovietėje, grasinimų, kad būsianti nuteista, pagaliau V. Grincevičiūtė iškviečiama į respublikinę prokuratūrą ir jai pra nešama, kad byla nesudaryta, bet galinti būti atnaujinta, jei išdrįstų mokyti vaikus tikėjimo teisų.

    Kiek sugaišinta laiko, kiek atimta sveikatos vien dėl to, kad tarybinė pilietė sumanė paprašyti savo valdžios išleisti daugiau Šv. Rašto!

LIETUVOS KATALIKAI RAŠO
(540 tikinčiųjų kreipėsi į aukštesnę valdžią — į LTSR Aukščiausios Tarybos prezidiumą dėl tos pat diskriminacijos, kuria buvo skundęsi švietimo ministerijai ir Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui)
 
        LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumui
        Tikinčiųjų grupės
        P a r e i š k i m a s

(Ateistinės kovos priemonės):
    Spaudoje, susirinkimuose, mokyklose, per radiją, televiziją, filmus, teatrą vedama aštri antireliginė propaganda, nevengianti faktų iškraipymo, neteisingų kaltinimų, tikinčiųjų išjuokimo ir pažeminimo. Antireliginės akcijos dingstimi nesidrovima net žeminti tautą. Šitai daroma filme „Herkus Mantas", kur, propaguojant ateizmą metamas skaudus, istorijos mokslo

nepatvirtintas kaltinimas: prūsai dievams gyvus žmones deginę. Religijai žmonių akyse pažeminti ir suniekinti nesivaržoma panaudoti net žemų priemonių.

    Religija smerkiama, o ateizmas prievarta visiems peršamas. Kokie to padariniai?

    Leninas yra mokęs, kad idėjų, teorijų ir mokslo teisingumas patvirtinamas praktika. Beveik 30 metų, kai Lietuvoje jaunoji karta ir visa visuomenė auklėjama ir nuteikiama ateizmo dvasia. Mokyklose per pamokas ir visus užklasinius renginius propaguojama ateizmas ir niekinama religija. Mokyklų stenduose iškabintos karikatūros, pajuokiančios tikinčiuosius. Bažnyčią lankantieji mokiniai tardomi, bauginami, kartais net baudžiami, kaip buvo pasielgta su Aurelija Račinskaite, kuriai sumažintas elgesio pažymys su įrašu „už bažnyčios lankymą". Ką parodė šitokia ne visai trumpa ateistinio auklėjimo praktika?

(Ateistinio auklėjimo padariniai):
    Jei prieš ateistinio auklėjimo į mokyklas įvedimą Lietuvoje jaunuolių vagiliavimas, plėšikavimas, kėsinimasis į žmogaus gyvybę, lytinis nesantūrumas buvo labai reti atvejai, tai dabar — nuolatinis reiškinys. Kovai su jaunuolių nusikalstamumu prie milicijų skyrių įsteigti vaikų kambariai. Niekada Lietuvoje nebuvo taip plačiai paplitęs girtavimas, svetimo turto savinimasis, žmogžudystės, melas, nesąžingumas ir nejautrumas pareigai, kaip paskutiniais metais. Sąžinės nejautrumą patiriame, susidurdami su darbuotojais ir pareigūnais visur: parduotuvėse, fabrikuose, administracijos, gydymo ir kitose įstaigose. Praktika parodė, kad ateistinis auklėjimas nėra pajėgus išugdyti jaunuomenėje tvirtus moralinius principus ir ateistinė propaganda nesugeba pakeisti visuomenės moralinio lygio.

    Amžių išbandymą išlaikiusi krikščioniškoji moralė, ugdanti sąžinės jautrumą, skatinanti žmogų kont-

roliuoti patį save, nugalėti neigiamus polinkius, sąžiningai atlikti pareigą ir jausti vidinę atsakomybę už savo veiksmus, paneigiama  ir trukdoma.

    Tikintieji yra puolami, bet jiems gintis neleidžiama. TSRS konstitucijos 123 str., skelbiąs piliečių lygybę visose visuomeninio gyvenimo srityse, ir 125 str., garantuojąs TSRS piliečiams žodžio, spaudos, susirinkimų ir eitynių laisvę, tikintiesiems netaikomas. Jie savo įsitikinimų negali ginti nei susirinkimuose, nei per spaudą, nei per radiją, nei kitomis priemonėmis, kuriomis netrukdomai savo idėjoms skleisti gali naudotis ateistai. Religinio turinio knygų leisti negalima. Tiesa, tarybinės valdžios metais Lietuvoje buvo išleistas „Maldynas", „Vatikano II susirinkimo nutarimai" ir „Naujasis Testamentas". Trys knygos maždaug per 30 metų laikotarpį! Ir tai tokiu mažu tiražu, kad tik reta tikinčiųjų šeima jas galėjo įsigyti. Spaudoje ir tarybinės vyriausybės atstovų oficialiuose pareiškimuose dažnai smerkiama rasinė ir religinė diskriminacija, vykdoma kitose šalyse. Tai kodėl leidžiama religinė diskriminacija Lietuvoje?-

(Ko  tikintieji  prašo):
    Mes, žemiau pasirašiusieji tikintieji, prašome Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumą užkirsti kelią religinei diskriminacijai ir leisti Lietuvos tikintiesiems:

    1) žinių skleidimo priemonėmis (spauda, paskaitomis, radiju, televizija) ginti ir skleisti savo įsitikinimus;

    2) kurti tikinčiųjų visuomenines organizacijas;

    3) leisti laikraščius ir religinio turinio knygas;

    4) nedrausti moksleiviams lankyti bažnyčią, nepersekioti ir nebausti einančių į bažnyčią moksleivių;

    5) neriboti skaičiaus kandidatų, stojančių į kunigų seminariją;

    6) sulaikyti visas religinės diskriminacijos priemones.

    Mes norime tikėti gera tarybinės valdžios valia. Lenkijoje ir kitose socialistinės sistemos šalyse tikintieji netrukdomi lanko bažnyčią, katekizuoja vaikus, leidžia religinio turinio knygas. Mes laukiame, kad ir Lietuvoje bus užkirstas kelias religinei diskriminacijai. 1973 rugpiūčio mėn.

    540 (penki šimtai keturiasdešimt) parašų.

(Kodėl neprideda parašų):
            LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumui
            P a a i š k i n i m a s

    Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumui siunčiame pareiškimo tekstą, kurį pasirašė 540 tikinčiųjų. Pareiškimo lapų originalai su parašais nepateikiami dėl tokių priežasčių:
Lietuvos TSR Prokuratūros pasiųstas ypatingai svarbių bylų tardytojas J. Vilutis keletą mėnesių terorizavo katalikus Kaune, Panevėžyje ir kitose vietose vien už tai, kad jie rinko arba bent buvo įtarti rinkę parašus po pareiškimais, adresuotais tarybinei vyriausybei dėl tikinčiųjų diskriminavimo. Buvo kamantinėja-mi ir pasirašiusieji minėtus pareiškimus. Šituo Lietuvos TSR vyriausybė pademonstravo ne norą skaitytis su tikinčiųjų teisėmis, o vien siekimą jėga primesti katalikams svetimą ideologiją.

    Š.m. rugpiūčio mėn. pradžioje tarybinė vyriausybė uždraudė Lietuvos vyskupams teikti Sutvirtinimo sakramentą, kol bus „nuimtas derlius". Šis administratyvinis pasaulietinės valdžios kišimasis į sakramentų teikimą ryškiai parodė, koks „derliaus nuėmimas" rūpi tarybinei vyriausybei — jėga atitraukti žmones nuo tikėjimo.

    Dėl minėtų priežasčių pareiškimo tekstus su 540 parašų Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumui pasiųsime, tik pilnai įsitikinę tarybinės vyriausybės gera valia. Kol kas esame įsitikinę tik jos noru tyliai ir greitai, nors ir nežmoniškomis priemonėmis, sunaikinti Lietuvos Katalikų Bažnyčią.

    Taip pat Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumui pranešame, kad pavėluotai buvo gauti keturi pareiškimo LTSR Švietimo Ministerijai lapai su 320-čia parašų ir keturi pareiškimo Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui K. Tumėnui lapai su 302 parašais. Minėti pareiškimų lapai su parašais bus pridėti prie anksčiau surinktų pareiškimų lapų, apie kuriuos LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumas buvo informuotas 1973 gegužės 14 pareiškimu. Taigi pareiškimą LTSR Švietimo Ministerijai dėl tikinčiųjų moksleivių diskriminacijos pasirašė viso 14,604 tikintieji, o pareiškimą Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui K. Tumėnui dėl katalikiškos spaudos trūkumo — viso 16,800 tikinčiųjų.
    1973 rugpiūčio mėn. 31 d.
            Lietuvos katalikų atstovai

VILNIAUS ARKIVYSKUPIJA
    Vilnius. 1973 m. rugpiūčio mėn. pradžioje Religijų reikalų tarybos įgaliotinio pavaduotojas Murnikovas pranešė Lietuvos vyskupams ir valdytojams, kad rugpiūčio mėnesį „dėl derliaus nuėmimo" nebus galima sekmadieniais ir per Žolinę (rugpiūčio 15) teikti Sutvirtinimo sakramento.

    Tikintieji, nežinodami uždraudimo, rugpiūčio 15 gausiai susirinko į Šilalę ir Aluntą, ir koks buvo jų pasipiktinimas, kad dėl tariamo derliaus nuėmimo vyskupui neleista atvykti.

    Vysk. R. Krikščiūnas Panevėžio vyskupijos kunigams pranešė, kad dėl derliaus nuėmimo reikia atidėti vėlesniam laikui net atlaidų iškilmes. Kunigai atlaidus šventė kaip anksčiau, o valdžia nedrįso kištis.

    Rugpiūčio 15 kunigai iš sakyklų informavo tikinčiuosius apie Sutvirtinimo sakramento atidėjimą vėlesniam laikui. Drąsesnieji kunigai atvirai nurodė tikrąsias draudimo priežastis.

    Murnikovui ir kitiems valdžios atstovams rūpėjo sukliudyti tūkstančiams vaikų jiems patogiausiu metu priimti Sutvirtinimo sakramentą.

    Sutvirtinimo sakramento teikimo uždraudimas yra grubus valdžios kišimasis į religinį kultą.
*    *    *

 
    1973.V.8 naujasis Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas susišaukė einančius pareigas vyskupus ir valdytojus pirmai pažinčiai. Jis buvęs labai mandagus, žadėjo visur padėti, duoti leidimą katekizmo išleidimui, devocionalijų gaminimui. Paskui, susirinkusiems parodęs „LKB Kronikos" penktąjį numerį, apgailestavo, kad šis leidinys „šmeižiąs" tarybinę tikrovę, yra skirtas užsieniui, kad prie jo nagus yra prikišę kunigai ir kad kažkam reiksią nukentėti. Kita didelė „blogybė" Lietuvos Katalikų Bažnyčios gyvenime yra parašų rinkimas po įvairiais pareiškimais.

    Panašias mintis įgaliotinis K. Tumėnas išdėstė Šiaulių ir Joniškio dekanatų kunigams, pirmąjį kartą pokario metais susirinkusiems į dekanalinę konferenciją.
*    *    *

(Gėlės prie Vytauto paminklo — nusikaltimas):
    Vilniaus V. Kapsuko Universiteto studentai, suorganizavę turistinę kelionę po Dzūkiją, sumanė aplankyti ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklą

Perlojoje (Varėnos raj.). Nusipirkę gėlių, devyniese iškeliavo į žygį gegužės 13.

    Atėję į Perloją, prie Vytauto paminklo padėjo gėles, bet nei dainavo, nei kalbų sakė. Juos čia atsekė saugumo pareigūnas, vėliau telefonu iškvietęs kitus saugumiečius ir miliciją. Studentus, grįžtančius namo, kely sulaikė, grąžino į Perloją, ir prasidėjo tardymas. Ir štai kokie jo rezultatai: iš universiteto pašalinti trys aktyviausi, jau anksčiau įtarti studentai: Eugenijus Banys, Remigijus Kajeckas ir Pranas Grigas.

    Pirmiausia jie pašalinti iš VLKJS (komsomolo) už komjaunuoliškos drausmės laužymą, o Kajeckas dar už nepastovias pažiūras (kratos metu rasta maldaknygė).

    Iš universiteto išmesti visi trys už grubų drausmės laužymą. Prorektorius mokymo reikalams Sudavičius ir vadovybė kaltino studentus, kad be jokios progos nešė gėles prie Vytauto paminklo. Tai buvo, anot universiteto vadovybės, užmaskuotas Kalantos metinių minėjimas.

    Nukentėję studentai, ieškodami teisybės ir užtarimo, kreipėsi net į Lietuvos KP centro komitetą. Ir čia jiems buvo atrėžta:
— Užtenka, kad padėjot gėles prie Vytauto — feodalo ir grobiko! Tai nesuderinama nei su komjaunuolio, nei su tarybinio žmogaus principingumu ir patriotiškumu.

    Štai kaip vertinama mūsų tautos praeitis!

(Partija tvarko Sutvirtinimo sakramento teikimą):
    Ratnyčia. 1973 m. liepos 8 d. Ratnyčios bažnyčioje Vilniaus vyskupijos valdytojas mons. Č. Krivaitis teikė Sutvirtinimo sakramentą. Nors sakramentų teikimas yra grynai Bažnyčios vidaus dalykas, bet valdžia tuo labai domisi. Valdžios pareigūnai sprendžia, kur ir kiek kartų per metus galima teikti Sutvirtinimo sakra-

mentą, rūpinasi, kaip visos iškilmės organizuojamos. Štai, pavyzdžiui, prieš pat šias iškilmes Ratnyčios klebonas kun. A. Andriuškevičius buvo pakviestas į Varėnos rajono DŽDT (darbo žmonių deputatų tarybos) vykdomojo komiteto pirmininko kabinetą pokalbiui. Buvo nurodyta, kad vyskupijos valdytojas būtų sutiktas tiktai šventoriuje. Rajono vykdomojo komiteto pirmininkas pageidavo, kad kuo mažiau žmonių išlydėtų valdytoją.

    Liepos 8-ją nuo ankstyvo ryto pėsti ir važiuoti tikintieji traukė i Ratnyčią. Ankstyvi buvo ir valdžios „talkininkai". Visuose keliuose į Ratnyčią atsirado auto inspektorių postai, kurie stabdė mašinas, tikrino vairuotojų dokumentus, neretai klausė, kur ir ko važiuoja.

    Kolūkiams ir kitoms įstaigoms buvo uždrausta tam reikalui duoti transportą, arklius. O jeigu kas ir bandė pasinaudoti tomis priemonėmis, autoinspektoriai nepraleido. Pats autoinspektorius, budėjęs prie Druskininkų tilto, už pavadžių apsuko vežimą, kuriame sėdėjo keletas vaikučių.

    Asmeninį transportą nuolat tikrino priekabūs autoinspektoriai. Kai kurie vairuotojai buvo patikrinti net 6 kartus.

    Autobusai, kursuojantys į Ratnyčią, Druskininkus, Baltašiškę, negalėjo visų norinčių atvežti.

    Ne mažiau valdžios „talkininkų" buvo prie šventoriaus, šventoriuje ir net bažnyčioje. Čia jų pareigos buvo kitos: užrašinėti mašinų numerius, stebėti žmones, klausytis kunigų pamokslų, gaudyti rožančių, maldaknygių, kryželių ir šventų paveikslų pardavėjus. Pastarąją užduotį jie stengėsi atlikti ryte, kai tik prekiautojai šventoriuje išsidėstė savo prekes, o tikinčiųjų dar buvo neperdaugiausia. Nukentėjusieji pasakojo, kaip šitai buvo daroma. Prisiartinę keli civiliai vyrai (kartais net 7) pradeda tarsi rinktis sau rožančius ar

maldaknyges, varto, žiūrinėja, klausinėja kainų, ir staiga vieni griebia prekiautoją, kiti, čiupę prekes, kuo greičiausiai sprunka iš šventoriaus. Visa tai stengiamasi atlikti be triukšmo, kad nekiltų sąmyšis ir tikintieji neišvaduotų suimtųjų. Jei prekiautojas pradėdavo garsiau teisintis ar verkti, jam įsakydavo tylėti. Devocionalijos kartais čia pat būdavo išniekinamos, plėšomos spardomos kojomis.

    Tą pačią dieną pamoksle kun. L. Kunevičius viešai pasmerkė šį negarbingą elgesį. Pamokslininkas sakė, kad tikintieji yra ir taip prievarta nuskurdinti, nes jiems negalima turėti religinės spaudos — laikraščių, žurnalų, knygų; jie negali naudotis radijo ir kitomis civilizacijos priemonėmis savo tikėjimui pažinti ir gilinti. Negana to, net rožančių, maldaknygių ar kryželių jiems neleidžiama įsigyti.

    Nežiūrint kliūčių, Ratnyčion susirinko apie 7000 žmonių. Sutvirtinimo sakramentą priėmė 2700 vaikų ir jaunimo.

    Bažnyčioje prie klausyklų buvo didelės eilės. Ypač gausu buvo tikinčiųjų iš Baltarusijos, nes ten maža yra kunigų.

    Valdžia buvo nepatenkinta Sutvirtinimo sakramento teikimo iškilmėmis. Ratnyčios klebonas buvo iškviestas į Varėnos rajoną, kur Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Visockis priekaištavo dėl Gerdašių klebono kun. L. Kunevičiaus pamokslo. Pats Sutvirtinimo sakramento teikėjas irgi buvo įgaliotinio K. Tumėno bartas, kad Ratnyčioje blogai buvo parinkti pamokslininkai.

    „Šukuotas" buvo ir Gardino dekanas, kam siuntęs savo tikinčiuosius į kitą respubliką. Reikalavo pranešti, kiek jo dekanate išduota Sutvirtinimo sakramento kortelių.

    Šiandien daug kalbama apie „šaltojo karo" likvidavimą, įtampų atpalaidavimą ir abipusiškai naudingą

bendradarbiavimą net su kapitalistinėmis šalimis. Tikintieji, deja, nesulaukia, kada tarybų valdžia atsisakys šaltojo karo metodų prieš tikinčiąją liaudį, kada atpalaiduos diskriminacijos varžtus.

(Nei katekizuoti, nei žinių tikrinti):
    Valkininkai. 1973.VII.20 šios parapijos klebonas kun. Algimantas Keina zakristijoje tikrino dvi mergaites, ar pasirengusios Pirmajai Komunijai. Netikėtai į zakristiją įsiveržė Varėnos rajono pareigūnas Šalna su korespondentu Daugėla. Vienas fotografavo vaikus, kitas šaukė:

    — Nevalia nei katekizuoti vaikus, nei tikrinti jų žinias! Iš viso nevalia vaikus vesti į bažnyčią. Yra tik viena mokykla! . .

    Mergaites atsivedusi moteris drąsiai gynė savo mergaičių teises:

    — Mes turime teisę vaikus vesti išpažinties. Mes prašome, kad kunigas patikrintų vaikų religines žinias. Jūs neturite teisės mums šitai uždrausti. Jei neįeisite viešai, mes slapta vešimės vaikus į bažnyčią, eisime į pogrindį.

    Valdžios pareigūnai kamantinėjo moterį, kad pasakytų savo pavardę. Šiai atsisakius, prisistatęs Varėnos rajono saugumo pareigūnas moterį nusivedė į apylinkę.

    Kadangi Varėnos rajono komisija užtiko egzaminuojamus tik du vaikus, tai klebono nenubaudė. Atrodo, tikėtasi užklupti didelį vaikų būrį.
*    *    *
(120 tėvų skundas dėl vaikų prievartavimo)
    Ceikiniai.
        Lietuvos TSR Švietimo Ministrui M. Gedvilui
        Vilniaus Arkivyskupijos kurijai
        Ignalinos raj. Ceikinių parapijos mokinių tėvų
        P a r e i š k i m a s

    1972.IX.5 mes, Ceikinių parapijos tikintieji, parašėme TSKP CK Generaliniam Sekretoriui pareiškimą, kurio nuorašą pasiuntėme ir Jums. 1972.X.10 Jūs parašėte mums tokį atsakymą: „Atsakydami į Jūsų pareiškimą, pranešame, kad bažnyčia negalinti kištis i mokyklų reikalus, ardyti nustatytą tvarką ir versti mokinius atlikinėti religines apeigas. Švietimo Ministras M. Gedvilas."

    Ypač iš Švietimo Ministro mes laukėme rimtesnio atsakymo. Iš visų mūsų išdėstytų faktų galima aiškiai matyti, kaip mokytojai ir net Švietimo skyriaus vedėjas kišasi į Bažnyčios vidaus reikalus ir nepaiso pagrindinių tėvų teisių. O Jūsų atsakymas tartum norėtų mus, skriaudžiamus, apkaltinti.

    1969.III.3 Ceikinių parapijos mokinių tėvai rašė Švietimo ministerijai, kad Valėnų mokytoja Kanišauskaitė pašalino iš mokyklos Galatilčio Verutę ir Onutę ir Varnienės Almą, kam motinos savo mergaites per Kalėdas nusivedė į bažnyčią. Tame pačiame pareiškime Jums rašėme, kad 1967 m. gegužės mėn. per atlaidus atvažiavo į Ceikinius Ignalinos Švietimo skyriaus vedėjas Jadzevičius ir, išsikvietęs iš bažnyčios mūsų kleboną, kažkiek laiko trukdė pamaldas.

    1966 Ceikinių mokytoja Medeišytė, norėdama visus mūsų vaikus įrašyti į pionierius, davė mokiniams lietuvių kalbos rašto darbą, kad išmoktų vaikai rašyti pareiškimą įstoti į pionierius. O kada mokiniai tokį pareiškimą kaip lietuvių kalbos pratimą parašė, tuomet mokytoja, surinkusi tuos rašinius, mokiniam pasakė: „Jūs dabar jau esate pionieriai!"

    1967.1.16 Ceikinių mokytoja Šiaudinienė vėlai vakare išvarė iš bendrabučio Algį Sapiegą, kam šis nesirašė į komjaunimą ir lankydavo bažnyčią. Berniukas ėjo namo 7 km naktį, esant 25 laipsniam šalčio ir siaučiant pūgai. Grįžęs susirgo.

    Mūsų paskutiniame pareiškime buvo nurodyta Jums faktai, kaip mokiniai, be tėvų žinios, verčiami rašyti visokius pareiškimus, kad būtų galima apkaltinti kunigą, kaip mokytojai baudžia mokinius net už tai, kam šie prie šventoriaus pasistato savo dviračius ir t.t.

    Mums atrodo, kad mokytojai taip nesielgtų, jei Švietimo Ministerija tokiems dalykams nepritartų.

    Mes norėtume žinoti, kaip visa tai derinasi su tarybine Konstitucija, kuri visiems garantuoja sąžinės laisvę?

   
Mes tikimės, kad Jūs rimčiau pasvarstysite tokius klausimus ir ateityje visas šias negeroves pašalinsite.

        Ceikiniai, 1973.111.28.

        Pasirašė 120 tėvų.

KAUNO ARKIVYSKUPIJA

(R. Kalantos metinės):
    Kaunas. R. Kalantos tragedijos metinių proga Kaune buvo jaučiamas karo stovis. Milicininkų knibždėjo ne tik Laisvės alėjoje, bet ir visame Kaune. Milicijos uniforma perrengti net kareiviai. Milicininkai budėjo „apsišarvavę" „bananais" ir radijo siųstuvais. Iš įstaigų ir mokyklų paskirti žmonės palaikyti tvarką gatvėse. Gegužės 14 Laisvės alėja buvo pilna žmonių, tačiau milicija jiems neleisdavo sustoti. Naktį prieš gegužės 14-ąją ant Kauno miesto Vykdomojo komiteto pastato suplevėsavo trispalvė vėliava, bet ji buvo greitai pastebėta ir nuimta. (Ši žinia išgirsta iš vieno saugumiečio.) Visi asmenys, išdrįsę padėti gėlių ant R. Kalantos kapo ar jo susideginimo vietoje, buvo areštuoti. Kiek areštuotų, nežinia. Trumpai paminėti R. Kalantos metines Kauno jaunimas susibūrė Centriniame

bulvare. R. Kalantos metinės praėjo be ypatingesnių incidentų.

    Pagrindiniai demonstracijos dalyviai šį kartą buvo kareiviai ir milicininkai, akivaizdžiai parodę, kaip tarybų valdžia bijosi laisvos minties. Tomis dienomis daug mokinių dėl įvairių priežasčių buvo iš Kauno išvežti. Kai kuriose mokyklose „užsiėmimai" truko nuo 8 ryto iki 10 vai. nakties, kad tik moksleiviai negalėtų išeiti į miestą. Be to, besimokantiems gegužės 14 įsakyta nepasirodyti Laisvės alėjoje, uždrausta net į parduotuves eiti.

(Byla   dėl  bažnyčių  apiplėšimo):
    1973.VI.5 Kauno rajono liaudies teismas svarstė Dambickienės bylą už Babtų ir Vandžiogalos bažnyčių apiplėšimą. Teismui pirmininkavo J. Martusevičiūtė. Nuosprendyje rašoma, kad Dambickienės kaltė pilnai įrodyta, nes apiplėšė Babtų ir Vandžiogalos bažnyčias, be to, vogė iš kapinių prie vainikų pritvirtintus meniškus rankšluosčius ir žvakes. Visi šie daiktai rasti pas ją kratos metu. Kadangi kaltinamoji serga skleroze ir gydoma psichiatrinėje ligoninėje, tai nuo bausmės atleista. Į teismą ieškove buvo pakviesta paprasta kaimo moterėlė, kuri nesugebėjo užduoti net menkiausio klausimo. Kaltinamosios sugyventinis Savickas, išgyvenęs su teisiamąja 10 metų, teisme dalyvavo ne kaip kaltininkas, o tik liudininkas.

    Šis teismas nėra išimtis tarybinių teismų praktikoje. 1964 metų vasarą buvo apiplėšta Kaišiadorių bažnyčia. Plėšikas sulaikytas, kai bandė įsibrauti į Vievio bažnyčią. Paaiškėjo, kad jis „plataus masto veikėjas" — jau Rygoje apiplėšęs cerkvę.

    Prokuratūra nenoromis ėmėsi sudaryti bylą, o spalio 6 įvykusiame teisme teisėjas Kasperavičius plėšiką bandė visaip pateisinti. „Jo sunkios materialinės sąlygos. . . Pamatęs bažnyčios bokštus, pagalvojo, gal čia

būsią nepanaudotų pinigų. .." Maža to, teisėjas pasinaudojo proga apkaltinti bažnyčią ir kunigus. Neiškentęs kun. Šalčiūnas replikavo teisėjui: „Kas, pagaliau, kaltinamasis: šis plėšikas, ar mes, bažnyčios atstovai?"

    Plėšiką nuteisė sąlyginai ir tuojau pat paleido. Kardomoji priemonė panaikinta dar prieš teismą.

    Panašūs teismai tik skatina nusikaltėlius plėšti bažnyčias. Štai 1973 m. liepos mėn. du chuliganai naktį įsiveržė į II Alytaus bažnyčią ir iki sąmonės netekimo akmenimis primušė bažnyčios sargą.

(Nei bažnyčioj, nei pas ligonį):
    Šventybrastis. 1973 m. Kėdainių rajono Kultūros skyrius atleido iš darbo Šventybrasčio bibliotekos vedėją Janiną Rutkūnaitę už rimtą „nusikaltimą" — per Velykas buvo bažnyčioje!

    Girdžiai. Pateikiamas šios parapijos klebono pranešimas J. E. vyskupui J. Labukui:

    1973 gegužės 30 Petrės Klimienės vyras, pasamdęs lengvąją mašinėlę, nuvežė mane, Girdžių parapijos kleboną, į Smalininkus aprūpinti sunkiai sergančios jo žmonos, gulinčios infekciniame skyriuje. Atvykome 18 vai. Jos vyrą įleido pas ligonę į palatą, o manęs, kunigo, nesutiko leisti. Gydytoja liepė skambinti į Jurbarką ir iš rajono gauti leidimą. Taip ir sugrįžau, nesuteikęs sunkiai sergančiai sakramentų.

    Kai pasmerktasis prašo užsirūkyti ar ko nors kita, jo priešmirtinis noras patenkinamas. Čia gydėsi ne kriminaliste, bet lojali tarybinė pilietė, o jai nebuvo parodyta žmoniškumo. Jeigu jos vyrą įleido į palatą, tai kodėl neleido manęs?

    Panašūs tarybinių darbuotojų persistengimai tik erzina pileičius ir nustato prieš esamą santvarką.

    Jei kada nors, Ekscelencija, kalbėsite su Religijų reikalų įgaliotiniu, gal derėtų apie tai jį informuoti.

        Girdžiai, 1973.VI.1.
PANEVĖŽIO VYSKUPIJA

    Utenos rajonas. Pateikiame kun. A. Liesio pareiškimą Utenos liaudies teismui ir gynybinę kalbą, kurios teisėja neleido perskaityti:
        Utenos rajono liaudies teismui
        Nuorašai: LTSR Aukščiausios Tarybos
        Prezidiumui,
        Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui,
        Panevėžio Vyskupijos kurijai
        Kun. A. Liesio,
        gyv. Utenos raj., Daunorių kaime,
        P a r e i š k i m a s

    Utenos rajono Vykdomojo komiteto administracinė komisija 1973 birželio 29 konstatavo, kad aš 1973.VI.12 Daunorių bažnyčioje grupę vaikų mokiau katekizme. Komisija nusprendė, kad aš tokiu būdu esu pažeidęs LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo šį nutarimą:

    „Įstatymų apie religinius kultus pažeidimas pasireiškia šiais veiksmais: . .. organizavimas ir vykdymas vaikų ir jaunuolių specialių susirinkimų. . . neturinčių ryšio su kulto atlikimu." (Žr. LTSR ATP 1966.V.12 nutarimas „dėl administracinės atsakomybės už įstatymų apie religinius kultus pažeidimą").

(Ar įstatymai susirinkimus draudžia?):
    Perskaitę šį Prezidiumo nutarimą, aiškiai matome, kad šiuo nutarimu yra draudžiami vaikų susirinkimai tik tie, kurie nesusiję su kulto veiksmais (atlikimu). O tie, kurie su kulto veiksmais susiję, nedraudžiami.

    Minėtame vaikų susirinkime mes su vaikais meldėmės. Ten juos klausinėjau apie sakramentus, maldą, Dievą. Jiems apie Dievą sakiau pamokslą. Pamoks-

las (lygiai kaip malda, mišių laikymas, sakramentų teikimas) yra esminė katalikų kulto dalis. Pamokslų sakymas, sakramentų teikimas — katalikų kultas. Vadinasi, tame susirinkime buvo atliekami vien kulto veiksmai. Minėtas Prezidiumo nutarimas susirinkimų, skirtų kulto veiksmams, nedraudžia. O LTSR konstitucijos 96 str. susirinkimus, kur atliekami kulto veiksmai, įsakmiai leidžia. („Visiems LTSR piliečiams pripažįstama religinių kulto atlikimo laisvė.")

(Ar įstatymas mokyti vaikus draudžia?):
    Mes, kunigai, esame nuolatos kaltinami ir skaudžiomis kalėjimo bausmėmis baudžiami (pvz. kun. A. Šeškevičius, Zdebskis, Bubnys), remiantis dar kitu LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo nutarimu, būtent:

    „įstatymų apie bažnyčios atskyrimo nuo valstybės ir mokyklos nuo bažnyčios pažeidimu,... suprantama:.. . nepilnamečių religinio mokymo užsiėmimų organizavimas ir sistemingas vykdymas, pažeidžiant įstatymų nustatytas taisykles." (Žr. LTSR ATP nutarimas 1966.V.12).

    Aiškiai matome, kad ir šis nutarimas organizuotai, t.y. grupėmis mokyti vaikus religijos draudžia ne absoliučiai, ne visuomet, o tik tais atvejais, kai, grupėmis mokant religijos, būna pažeidžiamos „įstatymų nustatytos taisyklės". Tų „taisyklių" laikantis, grupėmis mokyti vaikus religijos nedraudžiama. Tos „taisyklės", kurių turėtų kunigai laikytis, grupėmis mokydami vaikus religijos, niekur oficialiai nepaskelbtos. Vadinasi, jų dar nėra. O jeigu jų nėra, tai kokį juridinį pagrindą turi LTSR teismai kunigus tų įsivaizduotų taisyklių pažeidimu apkaltinti ir skaudžiai nubausti?

    Mums, kunigams, yra nuolatos daromas priekaištas, kad mes, mokydami vaikus religijos, pažeidžiame konstitucinį įstatymą: „mokykla atskirta nuo bažny-

čios." Mielieji juristai, kalbėkime ne poetiškai, bet juridiškai. Juridinėje kalboje „mokykla" — mokymo įstaiga, specialiai skirta tik mokymui. Juridinėje kalboje niekas neturi teisės „mokykla" vadinti nei maldos namo (kur žmonės meldžiasi), nei įmonės, nei dirbtuvės, nes visos tos vietos specialiai skirtos ne mokymo, bet kitiems tikslams, nors ir ten kaip ir visame gyvenime žmonės atsitiktinai mokosi, specializuojasi. Poetiškai, vaizdingai kalbant, be abejo, galima viską, net visą gyvenimą vadinti „mokykla". Sakau „poetiškai", bet ne juridiškai kalbant.

    Juridiškai kalbėdami, mokykla neturime teisės vadinti nė mokinių su mokytojais, kaip neturime teisės valgykla vadinti jos šlavėjų, virėjų ir valgytojų, ir kirpykla vadinti kirpėjų, barzdaskučių ir kerpamųjų. Juridinėje kalbėjo „valgykla" — tai valgymo Įstaiga, „kirpykla" — tai kirpimo įstaiga ir „mokykla" — tai mokymo įstaiga, bet ne jos sargai, ne mokiniai ir ne mokytojai.

    Taigi, konstitucinis įstatymas „mokykla atskirta nuo bažnyčios" „mokykla" vadina tik mokymo įstaigą, bet ne kitas įstaigas, ne kitas vietas, taip pat ir ne mokinius ir ne mokytojus.

    Vadinasi, mes, kunigai, mokydami vaikus religijos ne mokslo įstaigose (mes į jas nė kojos nekeliame), nė trupučio nepažeidžiame minėtojo konstitucinio įstatymo.

    Vadinasi, Utenos rajono Vykdomojo komiteto administracinė komisija mane pripažino kaltu ir nubaudė (50 rub.) be jokio juridinio pagrindo ir, be to, nemoraliai, nes bausti kunigą, kad jis atlieka savo šventas ir garbingas (Kristaus ir Bažnyčios uždėtas) pareigas yra tikrai nekultūringa ir tikrai nemoralu.

    Todėl prašau Utenos rajono liaudies teismą panaikinti šį administracinės komisijos nuosprendį.

(Ar konstitucija pripažįsta žodžio laisvę ir kunigui?):
Gynybinė kalba
    Vaikus būriais mokyti religijos leidžia konstituciniai žodžio, spaudos ir susirinkimų įstatymai. LTSR Konstitucijos 97 str. pasakyta:

   
„Sutinkamai su darbo žmonių interesais ir siekiant sustiprinti socialistinę santvarką, Lietuvos TSR piliečiams įstatymu garantuojama: a) žodžio laisvė; b) spaudos laisvė; c) susirinkimų ir mitingų laisvė."

    Panagrinėsime šio straipsnio prasmę. Čia įžangoje kalbama apie darbo žmonių interesus. Darbo žmonių gerovė, jų interesai yra kiekvieno įstatymo tikslas. Šį tikslą įstatymo leidėjai įstatymo tekste kartais pažymi, kartais nepažymi, Bet įstatymo esmė visuomet pasilieka ta pati, nežiūrint, ar šis tikslas (darbo žmonių gerovė) įstatymo tekste pažymėtas, ar ne. LTSR Konstitucijos 97 str. šį tikslą įsakmiai pažymi šiuo įžanginiu posakiu: „sutinkamai su darbo žmonių interesais (t.y., darbo žmonių gerovei, jų naudai)... garantuojama"...

    Jeigu šio įžanginio posakio „sutinkamai su darbo žmonių interesais" ir nebūtų, tai vis tiek šio straipsnio esmė liktų ta pati, būtent:

    „Lietuvos TSR piliečiams įstatymu garantuojama: a) žodžio laisvė; b) spaudos laisvė; c) susirinkimų ir mitingų laisvė".. .

    Kiekvieną moralų įstatymą piliečiai turi vykdyti besąlygiškai. Vadinasi, ir Konstitucijos 97 str. vykdytinas besąlygiškai. Jo esmė, kaip minėta, yra tokia:

    „Visiems piliečiams (vadinasi, ir kunigams) garantuojama žodžio, spaudos (t.y. visokio žodžio, visokios spaudos, visų pakraipų, vadinasi, ir religinės pakraipos žodžio bei spaudos) laisvė; susirinkimų (vadinasi, ir kunigų daromų vaikų religinių susirinkimų) laisvė." Pasakyta „laisvė", vadinasi, tikra laisvė, pilna, nevaržoma laisvė.

    Tai tikroji Konstitucijos 97 str. prasmė. Bet daug kas šį Konstitucijos straipsnį supranta klaidingai. Jie galvoja, kad šis straipsnis garantuojąs ne absoliučią, bet sąlygotą žodžio, spaudos ir susirinkimų laisvę. Jie sako, kad LTSR Konstitucija garantuojanti laisvę tik tokiam žodžiui, tik tokiai spaudai ir tik tokiems susirinkimams, kurie „sutinka su darbo žmonių interesais", gerove, kurie naudingi darbo žmogui.

    Jeigu Konstitucija pripažintų laisvę ne kiekvienam žodžiui, ne kiekvienai spaudai, ne kiekvienam susirinkimui, bet tik naudingam žodžiui, tik naudingai spaudai, tik naudingiems (darbo žmonių interesus atitinkantiems) susirinkimams, tai ji (konstitucija) pateiktų ir aiškų kriterijų naudingam žodžiui, naudingai spaudai, naudingiems susirinkimams atskirti nuo žalingo žodžio, nuo žalingos spaudos, nuo žalingų susirinkimų; sakau, konstitucija pateiktų kriterijų, rodantį, koks žodis, kokia spauda, kokie susirinkimai laikytini „žalingais" ir kokie — „naudingais" darbo žmonių gerovei.

    Bet minėtieji konstituciniai įstatymai nepateikia jokio kriterijaus atskirti naudingam žodžiui nuo žalingo, naudingai spaudai — nuo žalingos, naudingiems susirinkimams — nuo žalingų. O nepateikus aiškaus kriterijaus, konstituciniai žodžio, spaudos, susirinkimų laisvės įstatymai, jei imami antrąja prasme, pasidaro absoliučiai neaiškūs, t.y. pasidaro visiškai neaišku, kokį žodį, kokią spaudą, kokius susirinkimus konstitucija laiko naudingais ir kokius laiko žalingais darbo žmonių gerovei.

    Neaiškus įstatymas neturi jokios juridinės vertės. Neaiškus įstatymas — tai juridinis niekalas. Todėl ir minėtieji žodžio, spaudos ir susirinkimų konstituciniai įstatymai, jei būtų imami antrąja prasme, taptų neaiškūs ir pavirstų juridiniu niekalu.

    Konstitucijos leidėjai, aišku, nenorėjo, kad jų išleistieji įstatymai taptų juridiniu niekalu. Vadinasi, jie norėjo, kad tie įstatymai būtų imami ne antrąja, bet pirmąja prasme.

    Vadinasi, jei konstitucijos 97 str. garantuoja pilną, nevaržomą laisvę ne vien vadinamajam naudingam žodžiui, ne vien vadinamajai naudingai spaudai, ne vien vadinamiesiems naudingiems susirinkimams, bet kiekvienam, kiekvienos krypties žodžiui, kiekvienos krypties spaudai, vadinasi, ir religinės krypties žodžiui, spaudai; ir kiekvienam (be išimčių) kiekvienos krypties susirinkimui, vadinasi, ir kunigų daromiems vaikų religiniams susirinkimams.

    Be abejo, konstitucijos leidėjai žinojo, kad piliečiai, naudodamiesi konstitucijos garantuota laisve, gali padaryti daug ir nelemtų klaidų. Tačiau konstitucijos leidėjams buvo taip pat aišku, kad tiesa išryškės ir klaida bus pergalėta ne vienos kurios partijos, ne jos cenzorių (kurie patys yra klaidingi) varžtais, bet tik pilna žodžio, spaudos laisve. Todėl konstitucijos leidėjai ir garantuoja šią nevaržomą žodžio, spaudos ir susirinkimų laisvę, naudingą tiesos pergalei ir visuomenės, darbo žmonių gerovei.

    Vadinasi, ir mes, kunigai, turime pilną konstitucijos garantuotą laisvę daryti visokius (didelių ir mažų) susirinkimus ir ten reikšti savo mintis. Vadinasi, Utenos Vykdomojo komiteto administracinė komisija neturėjo juridinės (juo labiau moralinės) teisės mane pasmerkti ir nubausti, kad aš 1973 birželio 12 Daunorių bažnyčioje būreliui kalbėjau apie Dievą, jo įsakymus, sakramentus, maldą. Todėl prašau Teismą panaikinti šį administracinės komisijos neteisėtą ir neteisingą nuosprendį.

    Prašau Utenos raj. liaudies teismą pridėti šį mano raštą prie mano bylos dokumentų.

    N. B. Utenos teismas pripažino, kad kun. A. Liesis nubaustas teisingai.
*    *    *
(Mokytojos kova prieš medalikėlius):
    Vabalninkas. 1973.V.28 technikume per istorijos pamoką dėstytoja Morkūnienė, pamačiusi ant Danutės Kruopaitės kaklo grandinėlę, pareikalavo ją atiduoti. Kadangi mergaitė nedavė, pati dėstytoja atėmė grandinėlę su medalikėliu. Auditorijoje kažkas pasakė, kad medalikėlius dar nešiojančios Genė Dovidonytė ir Viktorija Jurginaitė. Morkūnienė, prišokusi prie Dovidonytės, nutraukė ir pasiėmė grandinėlę. Pamačiusi, kad ji turinti dar du medalikėlius, pareikalavo atiduoti, o kai mergaitė nedavė, dėstytoja, griebusi jai už rankos, per jėgą atėmė. Tada Morkūnienė, priėjusi prie Jurgi-naitės, nutraukė grandinėlę, tačiau medalikėlio atimti nepasisekė. Po paskaitos dėst. Morkūnienė išbarė minėtas mergaites, kad jos nešiojančios medalikėlius.

    Per kitą pamoką Morkūnienė liepė Jurginaitei atsakinėti. Vos pradėjus atsakinėti, dėstytoja ją nutraukė, sakydama, kad netaip pradėjo. Paėmusi knygą, dėstytoja paskaitė pradžią ir liepė pasakoti. Jurginaitei paaiškinus, kad jinai neturinti tokios knygos, kaip dėstytoja, ši atšovė: „Jei Dievas tave myli, jis galėjo tau, plumpt, numesti iš dangaus tokią knygą." Mergaitė bandė toliau pasakoti, bet dėstytoja pareiškė: „Dievas neišgelbėjo tavęs — gauni du." Visai auditorijai buvo aišku, už ką parašytas dvejetas.

    Dovidonytė prašė, kad dėst. Morkūnienė atiduotų medalikėlį, o ši nusijuokė: „Man bus gražus daiktelis muziejui." Mergaitė, užklausta, ar toliau nešiosianti medalikėlį, atsakė: „Nešiojau ir nešiosiu. Nusipirksiu kitą ir užsidėsiu."

    V. Jurginaitė buvo iškviesta į dėstytojų kambarį ir pareikalauta atiduoti medalikėlį. Mergaitę užpuolė dės-

tytojos Griciūnienė ir Šablinskienė, tačiau gavo vien grandinėlę be medalikėlio.

    Dėstytojos nutarė šį reikalą apsvarstyti. Jurginaitė su Dovidonytė turėjo apleisti technikumą.

(Mokytojai geruoju ir piktuoju perša komjaunimą):
    Miežiškiai. 1972/73 m.m. Miežiškių vidurinėje mokykloje XI klasėje pusė moksleivių buvo nekomjaunuoliai. Po Naujųjų Metų abiturientai ypač buvo verčiami stoti į komjaunimą. Juos dažnai palikdavo 2-3 valandas po pamokų, gąsdindavo, kad be komjaunimo nejstos į aukštąsias mokyklas, gyvenime nieko nepasieks. „Uoliausia" pasirodė klasės vadovė Kabliūnie-nė, komjaunimo sekretorė Bučytė ir mokyt. Šakalys. Pastarasis kartą liepė mokiniams atsakyti į klausimą: „Kaip žiūrite į tuos kunigus, kurie metė kunigystę?" Beveik visi atsakė, kad metusieji kunigystę yra neprotingi arba be charakterio.

    Po šitokio moksleivių atsakymo prasidėjo dar didesnis persekiojimas. Nepajėgdami prievarta paveikti mokinių, pradėjo geruoju įtikinėti, kad stotų į komjaunimą. Bažnyčią galėsią lankyti kur nors kitur, nebūtinai Miežiškiuose. Norėdami prikalbėti vieną vienuoliktoką, kad šis įstotų į komjaunimą, mokytojai pažadėjo, jog jam parašys labai gerą charakteristiką, o į komjaunimo susirinkimus galės nesilankyti. Tačiau, kai, įsirašęs į komjaunimą, nenuėjo į vieną susirinkimą, prisistatė mokyklos vadovybė ir prigrasė, jei nedalyvausiąs komjaunimo susirinkimuose, bus iš komjaunimo išmestas ir apie tai įrašysią charakteristikon.

    1973 gegužės mėn. Miežiškių vidurinėje mokykloje apsilankė Panevėžio miesto partijos komiteto sekretorė Kalačiovienė. Moksleiviams nekomjaunuoliams ji pareiškė: „Mes stengsimės, kad nekomjaunuoliai per egzaminus gautų kuo blogesnius pažymius ir neturėtų jokių galimybių stoti į aukštąsias mokyklas."

    Mokytoja B. Gabrūnienė 1972 spalio mėn. per vieną pamoką liepė berniukams išeiti iš klasės, o mergaitėms atsisegti uniformų apikakles ir parodyti, ar neturinčios kryželių. Pas vieną moksleivę suradusi kryželį, mokytoja apibarė ją ir įsakė daugiau su kryželiu nesirodyti mokykloje.
*    *    *
(Terorizuoja dėl vaikų tėvus):
    1973 m. Verbų sekmadienį partijos sekretorė Kalačiovienė Miežiškių bažnyčioje tikrino mokinius ir užsirašinėjo klebono pamokslą.

    Balandžio 20 Miežiškių vidurinės mokyklos mokytojų slaptame posėdyje buvo aptarti Miežiškių klebono pamokslai. Nors visi posėdžio dalyviai buvo įpareigoti griežtai laikyti paslaptį, kas posėdyje svarstyta, bet tuojau visi apie tai sužinojo. Kalačiovienė tardė mokytojus, kas išdavęs paslaptį.

    Per Velykas dalis moksleivių buvo įpareigoti sekti kitus mokinius, kurie ateis į bažnyčią. Kaip sekliai per Velykas į Miežiškių bažnyčią atvyko keli Panevėžio Švietimo skyriaus darbuotojai.

    1973 gegužės mėnesio pradžioje į Miežiškių apylinkę iš Panevėžio atvyko valdžios pareigūnai: propagandos skyriaus vedėjas Kanapienis, komjaunimo komiteto instruktorė Pukienė, Kalačiovienė, Ramygalos ateistų atstovas gyd. Kristutis ir kiti. Į apylinkę buvo kviečiami žmonės ir klausinėjami įvairių dalykų iš asmeninio religinio gyvenimo. Kai kurie žmonės išsigando, sakėsi mažai tikį Dievą, tačiau kiti laikėsi labai drąsiai.

    — Kodėl neleidi savo sūnaus stoti į komjaunimą? ?— paklausė Gudienę valdžios atstovai.

    — Aš nematau komunistų tarpe gerų pavyzdžių. Jie yra neteisingi ir melagiai, nes patys slaptai atlikinėja religines apeigas o kitus šmeižia.

Už šį atsakymą Gudienė buvo smarkiai išbarta.

    — Ar tikrai tiki, kad yra Dievas, ir tai mokai savo šeimą? — paklausė Murmokienę pareigūnai.

    Moteris patvirtino, kad tikrai tikinti ir šitokia visados liksianti.

    Rajono pareigūnai, lankydamiesi pas tikinčiuosius, klausinėjo, kokius pamokslus klebonas sakąs, kas leido vaikus vesti į bažnyčią. Valdžios atstovų teigimu, tarybiniai įstatymai duoda teisę tėvams per metus tik vieną kartą nusivesti savo vaikus į bažnyčią. Pamatę ant sienų religinius paveikslus, priekaištavo, kad jie žaloją mokinius. Kalačiovienė net taip išsireiškė: „Žydais apsikabinėjote sienas!" Pensininkus baugino, kad negausią pensijos. Kalačiovienė reikalavo, kad žmonės parodytų maldaknyges, rožančius, o kai parodydavo, tai norėjo atimti, bet žmonės nedavę.

    Žmonės stebėjosi, koks silpnas ateizmas, kad partijos atstovams reikia net po namus vaikščioti ir jėga kovoti prieš tikėjimą.

    Tarybinio ūkio vadovai pradėjo smarkiau kovoti su tikinčiaisiais. Kontoros darbuotojai buvo įspėti, kad už bažnyčios lankymą būsią atleisti iš darbo. Tačiau šie nepabūgo ir sakė, jog karvių melžti dar nepamiršę.. .

    Apylinkės pirmininkė Smetonienė, sekmadieniais vaikščiodama netoli bažnyčios ir matydama einančius į pamaldas, pridėdavo pirštą prie smilkinio, norėdama pašiepti, kad tikintieji esą kvailiai.

    Panevėžio rajono partijos vadovybė įrašė tarybinio ūkio direktoriui Valaičiui griežtą papeikimą, kodėl jis leidęs kunigams nusipirkti gyvenamą butą.

    Miežiškių vidurinės mokyklos direktorius ir tarybinio ūkio partijos sekretorė buvo įspėti dėl apleisto ateistinio darbo.

    Birželio 27 d. Miežiškiuose mirė klebonas kun. Masiokas. Prieš tai jis buvo valdžios pareigūnų varginamas. Kalačiovienės iniciatyva, be priežasties klebonui net telefoną  išjungė.   Tarybinio  ūkio vadovybė

įsakė darbuotojams nedalyvauti klebono laidotuvėse. Tačiau šio draudimo niekas nepaisė, ir laidotuvėse dalyvavo daug suaugusiųjų ir mokinių.

(Pionieriai Šv. Jono vardu):
    Panevėžys. 1973 m. gegužės mėnesį V vidurinėje mokykloje VI klasėje mokiniams buvo liepta atsakyti į įvairius klausimus. Tarp kitų buvo klausimas: „Dėl ko žmonės gyvena žemėje?" Daugelis mokinių į šį klausimą atsakė katekizmo žodžiais. Mokytoja, perskaičiusi atsakymą, išvarė vaikus už durų.

    Į kitą klausimą: „Kaip pavadintumėte naują pionierių būrelį?" kai kurie atsakė: „Šv. Jono vardu, nes tai geriausias žmogus pasaulyje."

TELŠIŲ VYSKUPIJA


(Maskvos atstovas dėl bažnyčios):
    Klaipėda. 1973 m. liepos mėn. čia lankėsi iš maskviškės Religijų reikalų tarybos Tarasovas. Apžiūrėjęs pastatą, kur katalikai meldžiasi, tarė: „Ko jie dar nori? Maskvoje katalikai turi mažesnę bažnyčią ir patenkinti. .."

    Tik ar galima lyginti Maskvos katalikų skaičių su Klaipėdos katalikais?!

(„Vaikai, neklausykite tėvų!"):
    Šilalė. 1973.VI.15 Vingininkų kaime senutė Eidukaitė (g. 1887), tėvų paprašyta, mokė katekizmo 16 vaikų. Staiga su triukšmu į kambarį įsiveržė komisija, susidedanti iš kolūkio pirmininko Mikučio, brigadininko Vidmanto, agronomo Martinkaus ir kelių rajono atstovų. Komisijos nariai čiupo iš vaikų rankų katekizmus, maldaknyges, rožančius. Vaikai slėpė katekizmus ir verkdami puolė iš kambario, tačiau įsibrovėliai juos iškratė ir viską atėmė. Taip pat užsirašė vaikų ir

buvusių motinų pavardes. Atstovė iš rajono švietimo skyriaus vaikams nurodinėjo: „Vaikai, neklausykite tėvų ir katekizmo nesimokykite." Motinos buvo įžeistos: „Čia mūsų vaikai, mes mokėm juos ir mokysime. Katekizmų vėl gausime."

    Rajono prokuroras senutę Eidukaitę keletą kartų tardė ir grasino kalėjimu.

    — Už nuodėmę eiti į kalėjimą — gėda, o už „Tėve  mūsų"  mokymą — nebijau! — atsakė  senutė.

    Buvo tardomi vaikai ir motinos. Kai kurie vaikai išgąsdinti naktį negalėjo net užmigti.
*    *    *

    Šilalės vidurinės mokyklos koridoriuje iškabinta daug ateistinių piešinių, išjuokiančių tikėjimą ir kunigus. Greta jų prikaltas įlaužtas juodas kryžius, vaizduojąs artėjančią religijos pabaigą.

    Mokytoja Petvienė su Bendikiene VI klasės mokiniams per pamoką liepė nupiešti kunigą, sėdintį velniui ant kelių ir su merginoms geriantį degtinę.

    Vienas aštuntokas iš Šilalės štai ką rašo:

    — Jei ateistai negali su milicija išvaryti žmonių iš bažnyčios, tai lyg kirminas graužia jų sielas... Vaikai prievarta rašomi į spaliukus, pionierius ir kitas organizacijas. .. Kaip skaudu, kad mūsų brangių lietuvių tarpe yra tokių žmogžudžių, kurie žudo nekaltų vaikų sielas, vesdami jas į klystkelius.. . Stende yra toks užrašas: „Žmonės ieško kelio į dangų, nes išklysta iš kelio žemėje." Išklydę iš kelio žemėje yra tie, kurie girtauja, chuliganauja. Kurie ieško kelio į dangų, tie visuomet suvaldo savo aistras, visuomet tvarkingi, nedaro žalos kitiems ir taip siekia amžinybės. Stendo leidėjai aiškiai parodo savo nesugebėjimą sveikai galvoti. Mintį reikia gerai apgalvoti, kad pats neapsijuoktum. ..

(Patyčios religingiems vaikams):
    Ateistai mokytojai savo propaganda fanatizuoja moksleivius. Štai aštuntosios klasės mokinys Gotautas ant kaklo nešiojo medalikėlį. Pamatęs jį, komjaunuolis Kurlinkus pradėjo juoktis ir, pasikvietęs draugą į pagalbą, norėjo medalikėlį atimti. Tačiau kitas mokinys juos sugėdino, ir abu nuraudę pasitraukė.

    Lietuvių kalbos mokytoja Balčienė dažnai pasijuokia iš religingų moksleivių. Pamokos metu iš jos lūpų dažnai galima išgirsti tokius išsireiškimus:

    — Tau, Stasy, tik kunigu būti. Taip gražiai patyliukais kalbėdamas, galėsi duoti davatkėlėms išrišimą.

    Jei kurio mokinio švarios rankos, M. Balčienė sako:

    — O tau tinka klebonėliu būti. Davatkėlėms bus malonu tokias rankas bučiuoti.

    Liaudis tokios rūšies mokytojas vadina bedievių davatkomis.
*    *    *
(Karikatūros iš religijos):
    1973.V.25 antrosios klasės mokinukams buvo liepta piešti tikėjimą išjuokiančias karikatūras. Daugelis, nesusivokę, kad čia blogas dalykas, piešė. Tačiau kiti pasipiktino tokiu mokytojos elgesiu. Viena mergaitė sakėsi: „Taip buvo biauru, kad negalėjau žiūrėti. Pasiprašiau į tualetą ir ten geriau išbuvau pusę valandos, kad tik nereiktų piešti."
*    *    *

(Kryžius turi būti nugriautas):
    Veiviržėnai. Balsėnų kaime Ona Strumilienė 1973 birželio mėn. savo sodyboje palangėje pasistatė kryžių. Pastebėję kryžių, kolūkio pirmininkas Daugėla ir partijos sekretorė Bielskienė apsilankė pas Strumilienę ir liepė kryžių nugriauti arba jį pastatyti prie tvarto kitoje namo pusėje.

    — Aš žinau, kaip reikia kryžių pagarbinti ir kur statyti, — atsakė moteris.

    — Mes priversime tave ne tik nugriauti kryžių, bet ir sunaikinti, — šaukė pareigūnai.

    Po kelių dienų atvykęs rajono milicijos viršininkas Rusčenkovas visaip gąsdino sergančią senutę, reikalaudamas nugriauti kryžių.

    — Kryžius stovės savo vietoje. Kol aš gyva, niekam neleisiu jo sunaikinti. Jį pastačiau ne tam, kad jūs sunaikintumėte.

    Savo motiną užstojo sūnus Pranas. Tada Rusčenkovas įsakė jam atvykti į miliciją, kur buvo bauginamas. Žadėjo perduoti saugumui, jei nesutiks nugriauti kryžių.

    — Aš kryžių galiu pastatyti, bet griauti — niekada, — drąsiai atrėžė Strumila.

    Pas Strumilus lankėsi partijos pareigūnai, vis reikalaudami tučtuojau nugriauti kryžių. Vėliau atvažiavęs Vykdomojo komiteto pirmininkas Karečka gėdino Strumilienę, kodėl ji neklausanti pareigūnų.

    — Jei patys nenugriausite kryžiaus, tai mes jį nugriausime, o jūs turėsite apmokėti išlaidas, — šaukė Karečka.

    — Kryžiaus aš negriausiu ir jums griauti neleisiu. Parodykite man tokį įstatymą, liepiantį kryžius griauti.

    Karečka net pamėlynavo iš pykčio.

    Nepakeldama grasinimų, Ona Strumilienė parašė skundą į Maskvą, bet atsakymo nesulaukė. Atvažiavusi komisija iš Vilniaus apžiūrėjo kryžių, pasakė, kad nemeniškas, ir pareikalavo nugriauti, mat, jis „piktinąs" kaimynus.

    Nugriauti kryžius prie savo sodybų dar buvo įsakyta dviem Balsėnų kaimo gyventojam: Antanui ir Ignui Bočkams.

Laugaliai. Senelių-invalidų prieglaudoje neleidžiama pasikviesti kunigo, todėl daugelis miršta be sakramentų, nors ir prašo kunigo. Pavyzdžiui, 90 metų Agnietei Brazauskaitei ir 85 metų jos seseriai Ievai prieglaudos vadovybė nepatenkino prašymo — neleido pasinaudoti kunigo religiniais patarnavimais.

    Kaltinėnai. Vidurinėje mokykloje tikintys moksleiviai yra prievartaujami — verčiami rašytis į ateistines organizacijas. Mokytoja Sinkevičienė IV klasės mokinei Birutei Buivydaitei liniuote stipriai rėžė per delną, kodėl ši nestojanti į pionierių organizaciją. Pati Birutė pasakojosi, kad po to sukalbėjusi tris „Sveika Marija", ir skausmas praėjęs.

    Pajūris. Vidurinės mokyklos mokyt. Valavičienė garsi ateizmo fanatikė. Kartą, pajuokdama Švč. Sakramentą adoruojančias mergaites, sakė: „Ko jūs ten einate keliais apie klebonėlį?"

    1973.IV.6 Šilalėje mokinių tėvų susirinkime mokyt. Valavičienė kalbėjo, kad tėvai „negadintų" savo vaikų— nevestų jų į bažnyčią. Moterys pradėjo šaukti, kad jos susirinkusios išgirsti apie vaikų elgesį ir mokslą, o nesąmonių neklausysiančios. Paskaitininke turėjo apleisti tėvų susirinkimą.

    Mokyt. Kulikauskienė abiturientams į charakteristikas įrašo, kad dar neatsikratę religinių prietarų.

(Vietoj bažnyčios — kultūrnamis):
    Lauksargis. Aštuonmetės mokyklos mokytoja Petkienė fanatiškai stengiasi savo pažiūras primesti moksleiviams. Kartą ji gyrėsi: „Padarysiu, kad sekmadieniais nė vienas moksleivis neis į bažnyčią!" Kartą i mėnesį visą mokyklą varo į kultūrnamį, kur Petkienė moksleivius „šviečia". Mokykloje kabo tikėjimą šmeižiančios karikatūros, pavyzdžiui, senutė tempia vaiką į bažnyčią, o šis spiriasi. Ar ne panašiai elgiasi mokyt. Petkienė, visą mokyklą prievarta tempdama į bedievy-

bę? Jeigu vaikas nenori stoti į komjaunimą, Petkienė tuojau bėga pas tėvus ir įkalbinėja, kad netrukdytų.

VILKAVIŠKIO VYSKUPIJA

(50 rb. už poterių mokymą):
    Šeštokai. 1973 m. vasarą Šeštokų bažnyčioje senutė O. Merkušytė pamokė katekizmo keletą vaikų. „Nusikaltimui" ištirti į bažnyčią atvyko komisija, susidedanti iš Šeštokų apylinkės pirmininko G. Maslaus-ko, mokyklos direktorės Šaulienės ir mokytojos June-lienės. Komisija, radusi bažnyčioje šešis vaikus, pasiteiravo, ar jie buvo mokomi poterių. Po trijų dienų O. Merkušytė buvo iškviesta į Lazdijų rajoną ir nubausta 50 rub. bauda. Administracinės bylos Nr. 30 nutarime rašoma: „Administracinė komisija prie Lazdijų rajono DŽDT vykdomojo komiteto (pirmininkas Baranauskas, sekretorė Kazakevičienė, nariai Ruškevičiūtė, Bolius, Šerkšnas, Šulinskas, Jurkevičius), išnagrinėjusi atvirame posėdyje administracinę bylą, nutarė, kad pil. Merkušytė Ona, gyvenanti Šeštokų miestelyje, pažeidė 1966 m. gegužės mėn. 12 d. Lietuvos TSR ATP įsaką."

    Nutarime komisija neišdrįso parašyti, kokį, būtent nusikaltimą senutė padarė. Komisija, išleisdama senutę, perspėjo, kad niekas negali vaikų mokyti tikėjimo tiesų ir, jei dar bandysianti mokyti, tai gausianti
dvejus metus kalėjimo.
*    *    *
(Būdai Sutvirtinimo sakramentui sukliudyti):
    Veisiejai
        Vilkaviškio Vyskupijos Kurijai
        Kun. Albino Deltuvos, Veisiejų
        parapijos klebono,
        P a r e i š k i m a s

    J. E. vysk. Paviloniui Veisiejuose teikiant Sutvirtinimo sakramentą, š.m. liepos 28 - 29 d. įvyko keletas tikinčiųjų pasipiktinimą sukėlusių incidentų.

    Motyvuojant rugiapiūte, Sutvirtinimo teikimo dienos rajone buvo paskelbtos darbo dienomis. Kolūkiams ir tarybiniams ūkiams buvo įsakyta neduoti jokio transporto. Sekmadienį lijo. Rugiapiūte sustojo. Vis dėlto keliuose išstatyti postai į Veisiejus praleisdavo tik autobusus ir privatų transportą. Visos kitos mašinos ir vežimai su žmonėmis būdavo grąžinami atgal. Dėl to iš kaimyninių Baltarusijos parapijų Veisiejus pasiekė vos 11 norinčių Sutvirtinimo sakramentą priimti žmonių.

    Tikintieji pastebėjo, kad iš daugelio piūties laikotarpio šeštadienių ir sekmadienių darbo dienomis buvo paskelbtos tik Sutvirtinimo teikimo dienos.

    Liepos 28 d. apie 16 vai., prieš pat atvykstant vyskupui, buvau iškviestas į miesto Vykdomąjį komitetą. DŽDT pirmininkas Vaikšnoras su trimis kitais, atrodo, valstybės saugumo tarnautojais, pareikalavo, kad prie bažnyčios neleisčiau pardavinėti jokių devocionalijų. Motyvuodamas tuo, kad jokių religinių reikmenų parduotuvių kol kas nėra ir kad tikintieji tais reikmenimis lig šiol būdavo aprūpinti tik per bažnyčias, reikalavimą patenkinti kategoriškai atsisakiau ir įspėjau, kad įsikišus į šį reikalą valdžios organams, gali įvykti skaudžių nesusipratimų. Man buvo atsakyta, kad skundų niekas nebijo.

    Netrukus po to, sutinkant vyskupą, draugovininkas Petras Rėkus bažnyčioje užpuolė moterį, jėga išplėšė iš jos devocionalijas ir, kilus triukšmui, su jomis pabėgo. Kai kas tvirtina, kad rožančiai buvo traukomi, kryželiai trypiami kojomis, bet savo akimis mačiusių liudininkų kol kas nesuradau.

(Milicija užpuldinėja ir bažnyčioje):
    Liepos 29 d., sekmadienį, anksti rytą milicininkai Leonovas ir Morkevičius atėmė iš moters devocionalijas ir ją pačią areštavo.

    Kiek vėliau, prieš 10 vai., kai bažnyčioje vyskupas teikė Sutvirtinimo sakramentą, o prie altoriaus buvo dalinama Šv. Komunija, Vitas Karaliūnas su Vitu Savukynu bažnyčioje užpuolė kažkokį vyrą ir jėga tempė jį iš bažnyčios. Užpultasis pradėjo šauktis pagalbos. Gelbėti sušoko daugybė vyrų ir moterų. Nors prie užpuolikų prisidėjo dar trečias vyras, ištemptą į šventorių savo auką jie buvo priversti paleisti. Prie šventoriaus vartų jų laukė milicininkas Giedraitis, kuriam skundėsi, kad operacija nepavykusi.

    Apie 10 vai. pamaldų metu uniformuoti milicininkai Savonis ir Giedraitis, žiauriai užlaužę rankas, nuo šventoriaus nusivedė aklą senelį, pas kurį pastebėjo keletą rožančių ir kryželių su grandinėlėmis. Tuo pat metu Vitas Karaliūnas su kažkokiu vyru, šventoriuje iš moters atėmę, dvi tašęs nusinešė.

    Tuojau, vyskupą išlydėjus, milicininkai Savonis ir Giedraitis, pasikvietę talkon vieną technikumo dėstytoją, šventoriuje bandė atimti devocionalijas iš kažkokio vyro, tačiau įsierzinusi minia puolė milicininkus ir išmetė iš šventoriaus laukan. Milicininkai šaukėsi pagalbos, bet, kol pagalba atvyko, žmonės spėjo išsiskirstyti. _

    Šitokie faktai niekam neneša naudos, nei nedaro garbės. Gal būt, Kurija atitinkamose įstaigose galės padaryti reikalingų žygių, kad jie kitur nepasikartotų.
    Veisiejai, 1973.VIII.3.

Redakcinė pastaba
    1973 m. liepos 28 d. 17 vai. Veisiejų parapija iškilmingai sutiko J. E. vysk. L. Pavilonį. Tai pirmoji

vyskupo pastoracinė išvyka į Vilkaviškio vyskupiją, atsikėlus iš Telšių į Kauną.

    Liepos 28 - 29 d. Veisiejuose Sutvirtinimo sakramentą priėmė maždaug 2600 tikinčiųjų. Pamaldose dalyvavo apie 10,000 žmonių. Šv. Komunijos išdalinta apie 3,500.
*     *    *

(Už ką draudžiamos kunigui jo pareigos):
    Šakiai. Šios parapijos vikaras kun. Gvidonas Dovydaitis 1973.V.4 pasiuntė Šakių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojai, saugumo viršininkui ir rajkomo sekretoriui tokio turinio pasiaiškinimą:

    1973 balandžio 24 buvau iškviestas į Šakių rajono vykdomąjį komitetą pas rajono pirmininko pavaduotoją D. Noreikienę, kuri drauge su saugumo viršininku ir partijos sekretoriumi mane smarkiai išbarė.

    Kitą dieną į rajono vykdomąjį komitetą buvo iškviestas Šakių dekanas kun. J. Žemaitis, kuriam įsakyta manęs neleisti į Plokščius atlikinėti religinių apeigų, be to, pagrasino uždrausti man sakyti pamokslus.

    Nors rajono pareigūnų verčiamas skubotai parašiau pasiaiškinimą, bet jis buvo neišsamus, todėl noriu pilniau atsakyti į visus kaltinimus, kuriuos laikau neteisingais.

   
1) Buvau kaltintas, kad Plokščiuose rekolekcijų metu š.m. balandžio 16 d. vakare susirinkusiems tikintiesiems pasakiau pamokslą.

    Ilgesniam laikui susirgus Plokščių parapijos klebonui kun. J. Adomaičiui, J. E. vysk. Labukas raštu Nr. 364 pavedė Šakių dekanui ir man aptarnauti Ploščių parapiją. Kadangi sekmadieniais ir kitomis religinėmis šventėmis pasilikti savo parapijoje būdavo patogiau pačiam klebonui, tai atlikti religines apeigas Plokščių bažnyčioje dažniausiai siųsdavo mane. Man rei-

kėdavo atlikti visas liturgines apeigas, taigi ir pamokslus sakyti.

    2) Buvau kaltinamas už tai, kad pamokslo metu tikintiesiems skaičiau ir aiškinau tarybinius įstatymus apie religinius kultus.

    a) Skaičiau ne kokios nors kapitalistinės valstybės, bet tarybinius įstatymus. Ar tai nusikaltimas?

    b) Skaičiau ne slaptus ir draudžiamus dalykus, bet iš 1963 m. Vilniuje, Valstybinės politinės ir mokslinės literatūros leidykloje išleistos A. Vesčikovo „Tarybiniai įstatymai apie religinius kultus" knygos. Ar tai nusikaltimas?

    c) Š.m. vasario 23 - 24 d. Vilniuje buvo respublikinė mokslinė konferencija, svarsčiusi klausimus apie piliečių teisinį auklėjimą. Toje konferencijoje LTSR teisingumo ministras A. Randakevičius pabrėžė, „kad tolesnė tarybinės demokratijos raida sąlygoja teisės vaidmens didėjimą politiniame, ūkiniame ir kultūriniame gyvenime. Todėl partija skiria didžiulę reikšmę tarybinių Įstatymų tobulinimui, socialistinio teisėtumo ir teisėtvarkos stiprinimui, gyventojų teisiniam auklėjimui." Konferencijoje buvo pažymėta, „kad, stiprinant piliečių teisinį sąmoningumą ir įstatymų žinojimą, mažėja piliečių nusikalstamumas." Konferencijos dalyviai pabrėžė, „kad teisinių žinių propagavimas ir teisinis darbo žmonių auklėjimas padeda didinti kiekvieno visuomenės nario atsakomybę už savo ir kitų veiksmus" („Tiesa", 1973.11.24).

    Ne visi piliečiai žino tarybinius įstatymus apie religinius kultus. Mums, kunigams, tai dažnai tenka patirti. Daugelis žmonių mums nusiskundžia, kad už religinius įsitikinimus yra persekiojami. Jie aiškinasi, kad jų viršininkai draudžia jiems atlikinėti religines pareigas, draudžia lankyti bažnyčią, eiti sakramentų. Už neklausymą grasinama įvairiomis bausmėmis, jėga no-

rima padaryti ateistais, bauginama pažeminimu pareigose arba pašalinimu iš darbo. Mokiniai arba jų tėvai taip pat labai dažnai nusiskundžia, kad mokiniams negalima lankyti bažnyčios, eiti sakramentų, melstis. Vadinasi, daugelis mūsų piliečių nežino, jog tokių įstatymų, kurie draustų religijos praktiką, pas mus nėra. Argi tai nusikaltimas, jog aš pamokslo metu tikintiesiems šitai paaiškinau? Juk minėtoje konferencijoje kaip tik buvo kalbėta, kad reikia aiškinti įstatymus, nes tada mažėja nusikalstamumas.

    3) Buvau kaltintas už tai, kad pamokslo metu minėjau Lukšių vidurinės mokyklos tėvų skundą Lietuvos TSR prokurorui dėl vaikų religinio diskriminavimo.

    Ne paslaptis, kad daugelis mūsų viršininkų ir mokytojų, vesdami ateistinę propagandą, peržengia tarybinius įstatymus. Daugelis viršininkų ir mokytojų tiesiog terorizuoja tikinčius pavaldinius ir mokinius. Tarybiniai įstatymai tokiems pažeidėjams numato bausmes. Lukšių vidurinės mokyklos mokinių sąmoningesnieji tėvai, tai žinodami, parašė respublikiniam prokurorui kolektyvinį skundą. Suprantama, jie pasielgė teisingai. Taigi aš nesuprantu, kodėl apie tai negalima kalbėti? Argi tai nusikaltimas? Jeigu aš esu baramas ir man grasinama bausmėmis, kodėl tada nebarami ir nebaudžiami laikraščių ir žurnalų redaktoriai bei korespondentai, kurie spaudos puslapiuose iškelia viešumon daugelį nusikaltimų? Mano pamokslą girdėjo tik keliasdešimt tikinčiųjų, o laikraščiuose ir žurnaluose aprašytus įvykius skaito tūkstančiai. Nesuprantu, kodėl apie vienus nusikaltimus galima kalbėti ir rašyti, o apie kitus negalima. Juk ta pati Konstitucija saugoja ir visuomeninį turtą ir sąžinės laisvę.

    4) Buvau kaltinamas dar ir už tai, kad aš blogai kalbąs apie tą mokyklą, kur pats mokiausi ir bai-

giau. Visuomet yra geriau karti tiesa negu saldus melas. Gėdinga ir žema ne iškelti klaidas,' o jas nutylėti. Juk ir F. Dzeržinskis rašo: „Žengti į priekį galima tik tada, kai žingsnis po žingsnio ieškai blogio ir nugali jį."

    Galima daryti išvadą, kad pas mus vienaip yra rašoma Konstitucijoje, įstatymuose, o kitaip elgiamasi. Įstatymai yra tiktai popieriuje. Jie gražiai suformuluoti, bet iš tikrųjų tikinčiųjų įsitikinimų negina. Tai tik gražūs propagandos žodžiai. Daug ateistų nusižengia prieš sąžinės laisvę. Tikintieji aimanuoja, skundžiasi, bet įstatymų saugotojai nė vieno karto iš šios rūšies nusikaltėlių nenubaudė.

    Norėtųsi, kad tie gražūs sąžinės laisvės įstatymai nebūtų vien tik gražios propagandinės frazės, bet kad jie iš tiesų saugotų šventus tikinčiųjų piliečių sąžinės laisvės jausmus.
Šakiai. 1973.V.4,
            Kun. G. Dovydaitis.


KAIŠIADORIŲ VYSKUPIJA

(Gėlės nusikaltimas):
    Kuktiškės. Per 1973 m Velykas šioje parapijoje mergaitės barstė gėles. Kuktiškių aštuonmetės mokyklos direktorius Meškauskas už šį „nusikaltimą" mergaites išbarė. Kai kurių mokinių karikatūros atsidūrė mokyklos sienlaikraštyje. Veroniką Katinienę Kuktiškių kolūkio pirmininkas J. Ryliškis barė, kad jinai organizavusi procesijos mergaites. Grasino atimti sklypą, neduoti ganyklos ir pašaro.
*    *    *
GERBIAMI SKAITYTOJAI!
    „LKB Kronikai" netinka nekonkreti informacija ir netikslūs faktai. Tokios rūšies medžiaga „Kronikos"
puslapiuose nespausdinama. Kiekviena žinia, faktas ar įvykis, susijęs su Katalikų Bažnyčios padėtimi, mūsų tautos istorija, dabartimi, su valdžios organų sauvale, represijomis ar su kitomis diskriminacinėmis priemonėmis, turi būti kruopščiai patikrintas, aiškus ir tikslus. Skaičiai, datos, pavardės, vietovardžiai ir kiti duomenys turi būti ypatingai aiškūs, teisingai užrašyti ir patikrinti.
 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum