gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 67 Spausdinti El. paštas
Šiame numeryje:
    1. Palaimintojo Mykolo Giedraičio jubiliejaus atgarsiai
    2. Dėkojame!
    3. Laiškas „Kronikos" redakcijai (Sustokime ir pamąstykime!).
    4. Saugumas terorizuoja kun. Joną-Kastytj Matulionį!
    5. Protestai nesiliauja
    6. Iš teismo salės
    7. Medžiaga iš „Kronikos" archyvo
    8. Mūsų kaliniai
    9. Žinios iš vyskupijų

1985 m. liepos 16 d.
LKB KRONIKA Nr. 67
Eina nuo 1972 metų!
Perskaitęs duok kitam!
Jei gali, padaugink!

PALAIMINTOJO MYKOLO GIEDRAIČIO
JUBILIEJAUS ATGARSIAI

(Suvargusio kūno priedangoje įsikūnijo nuostabaus kilnumo lietuvio asmenybė):
    Kai žvelgiam į praeitį, į Bažnyčios istorijos lopšį, neretai su pagrindu stebimės, kaip dar tokia silpna, mažamokslių kaimo žvejų rankose Kristaus palikta Bažnyčia sugebėjo atlaikyti dviejų tūkstantmečių audras, kai per tą laiką daug gabesnių, talentingesnių, kur kas galingesnių žmonių kurtos imperijos, karalystės, valstybės, įvairios partijos bei organizacijos subyrėjo ir išnyko, nepalikdamos nė pėdsako. Nesuklysime, tvirtindami, kad Katalikų Bažnyčios žemėje stiprybė — tas Evangelijoje minimas garstyčio grūdas — šventieji, jos sūnūs ir dukros, sugebantys būti tobulais įrankiais Dievo rankose. Todėl ir Kristus ne to meto galinguosius paliko savo Bažnyčios kertiniais akmenimis, bet, pasaulio akimis žiūrint, silpnus apaštalus, su kurių vardais neatsiejamai susijęs žodis „šventas" — šventas apaštalas Petras, šventas apaštalas Povilas ir 1.1. Šventųjų estafetė Bažnyčios istorijoje nepasibaigė apaštalais, ji buvo ir tebėra perduodama iš kartos į kartą, iš tautos į tautą.

    Lietuvos Krikšto 600 metų jubiliejaus išvakarėse žvelgiam į Katalikų Bažnyčios kelią, nueitą mūsų tautoj. Vėl klausiame ir laike ieškome atsakymo — kas turėjo ir turi lemiamos reikšmės Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje išsilaikyti
per 600 metų ir mūsų laikais, kai galingų šalininkų remiami jos vieton įnirtingai brovėsi protestantizmas ir provoslavija, o šiandien komunistinis ateizmas? . . . Stebėtina, kaip tokiomis sąlygomis jauna ir silpna Lietuvos katalikybė, — nebuvo nei Kunigų seminarijos, nei pakankamai kunigų, galinčių Dievo žodį skelbti liaudžiai suprantama kalba, — atsilaikė prieš protestantizmo audrą, kai tuo tarpu protestantizmą rėmė dauguma galingų Lietuvos didikų. Tikėjimą išlaikė paprasta liaudis, kuri net sąlygų neturėjo sąmoningai pažinti Kristaus mokslą ir laiku tinkamai susiorientuoti. Žvelgdami iš laiko perspektyvos, drąsiai galime tvirtinti, kad XV amžiuje katalikybės išsilaikymą Lietuvoje prieš protestantizmo audrą sąlygojo tai, jog tauta pirmajame savo krikščionybės amžiuje turėjo šventų žmonių, kurių dvasinį kilnumą ir grožį instinktyviai jautė moraliai sveika mūsų liaudis. Šventumas ir nesensta, ir neblėsta, — jis priklauso amžinybei, laiko tėkmė nepajėgi jį apnešti užmaršties dulkėmis . . . Todėl, kai šiandien mūsų tautai vėl mėginama išplėšt tikėjimą, jo vietoje prievarta brukant bedievybę, nenuostabu, kad bedievybės nešėjams nepageidautinas ir net pavojingas atrodo tikinčios liaudies troškimas iškilmingai minėti garbingų tautos sūnų — šventojo Kazimiero ir Palaimintojo Mykolo Giedraičio 500 metų mirties jubiliejus. Pernai šv. Kazimiero jubiliejaus minėjimas, o dar labiau šiemet palaiminto Mykolo Giedraičio 500 metų mirties jubiliejaus minėjimas buvo kiek įmanoma prislopintas.

    Skaudu, kai bedieviams pavyksta suklaidinti ir kai kuriuos tikinčius. Kalbant apie Palaimintąjį Mykolą Giedraitį, kartais tenka išgirsti ir tokią nuomonę: „Keistas ir nemotyvuotas noras minėti šį vienuolį! Nebent tuo galima pateisinti, — retenybė iš archyvų. Gal jis ir didis amžinybėj — na, bent jau nemokėtume perteikti jo kaip sektino pavyzdžio. Teilsis jis sau Krokuvoj, svetimas Lietuvai ir mums." Ir siūloma minėti tik tuos, kurie pasižymėjo kilnia išorine veikla — vyskupą Merkelį Giedraitį, pirmųjų Kunigų seminarijų organizatorių, lietuviškos raštijos pradininką, subūrusį apie save jaunus
kunigus ir paskatinusį juos rašyti lietuviškai, vyskupą Motiejų Valančių, Lietuvos nublaivintoją, spaustuvės Tilžėje organizatorių, knygnešių rėmėją, vyskupą Antaną Baranauską ir kitus. Į šiuos pasiūlymus galima atsakyti Evangelijos žodžiais: „Reikia šitai daryti ir ano neapleisti". (Lk. 11,42). Aktualus mums šiandien ir anų kilnių tautos vyrų pavyzdys, bet nemažiau aktualus ir nuolankaus Palaimintojo Mykolo Giedraičio. Ir vis tik kuo konkrečiai šis XV šimtmetyje gyvenęs luošas, invalidas Augustijonų broliukas aktualus mūsų katalikiškai XX amžiaus Lietuvai, kuo jis pavojingas šio amžiaus valdiškų bedievių užmačioms? Atverskim 1868 m. Tilžėje sunkiomis lietuviškos spaudos draudimo sąlygomis išleistą vyskupo M. Valančiaus knygutę — „Giwenimai Szwentuju Diewa". Perskaitykim šio didžiojo mūsų vyskupo, katalikiškojo tikėjimo gynėjo, parašytą Palaimintojo Mykolo Giedraičio biografiją, perskaitykim šiandieninės Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėties kontekste. Kai neturime jokių galimybių statyti naujas bažnyčias, steigti taip reikalingas Kunigų seminarijas, spaustuves, organizuoti labdarybės draugijas, kai mūsų matoma išorinė veikla bedievių apribota iki laisvės melstis, jų supratimu, kalbėti poterius, lieka pats svarbiausias dalykas — šventųjų pavyzdžiu savo ir tautiečių širdyse statyti nesugriaunamą gyvąją Bažnyčią. Ar neišskirtinai brangus ir artimas tokiose sąlygose tampa Palaimintojo Mykolo Giedraičio gyvenimo pavyzdys ... Jo biografijoje randame, kad ankstyvoj vaikystėj, sunkios ligos pasėkoje tapęs visam gyvenimui invalidu, šis mūsų kunigaikštukas dar jokios teologijos nei krikščioniškos filosofijos nestudijavęs, nepaveiktas vienuolyno, kai bendraamžiai šaipydavosi iš jo luošumo, kartodavęs: „Dėkoju Tau, Dieve, už tą ligą ir kūno luošumą, tuo Tu mane apsaugojai nuo didesnės nelaimės, — būdamas kunigaikščiu, aš būčiau lengvai pasikėlęs į puikybę, ir tapęs dvasios luošiu, o dabar mane apsaugojai." Tuo tarpu viena mūsų amžiaus tikėjimą praradusi moteris liaudžiai skirtoje ateistinėje propagandinėje knygoj taip agituoja už bedievybę: „. . . visą gyvenimą aš taip karštai tikėjau,
melsdamasi nuolat prašiau vienintelio dalyko savo šeimai — sveikatos. Tai kodėl gi tas įsivaizduojamas Dievas neišklausė mano maldų? Kodėl gi Jis atėmė iš manęs vaikus: vieną pačiame jaunystės žydėjime, o kitą vos pradėjusį gyventi? Kiek yra ligotų, luošų žmonių, ištisus metus prikaustytų prie patalo, prašančių Dievą atsiųsti jiems mirtį! Bet jie kankinasi ir gyvena. Tai kodėl gi šitaip? Kur teisingumas? Taip mūsų namuose ir neliko nė vieno švento paveikslo, iš mūsų namų Dievas išnyko visiems laikams . . ."

    Liūdna ir graudu, kad mes, 600 metų gaivinami krikščioniškos tradicijos, nesugebame kartais taip krikščioniškai žvelgti į skaudžius šio laikino gyvenimo momentus, kaip dar pagonybe alsuojančioj XV amžiaus Rytų Lietuvos provincijoje augęs Mykolas Giedraitis. Savo giliai krikščioniška išmintimi jis ir šiandien griauna bedievių mūsų tikėjimui daromus priekaištus.

    Šiandien Lietuvoje valstybės remiama bedievybė įstengia toleruoti tik „plytinę" — medžio ar mūro bažnyčia besirūpinančią „ pastoraciją", o kiekvienas kunigas ar aktyvus pasaulietis, išdrįstantis parodyti nuoširdesnio rūpesčio gyvosios Bažnyčios žmonių sielose, ypač jaunimo ir vaikų širdyse, ugdymu, apšaukiamas religiniu ekstremistu, valstybiniu nusikaltėliu, trukdančiu „normalių" valstybės ir Bažnyčios santykių vystymuisi. Tokia ir į ją panaši bedievių peršama pažiūra neretai braunasi ir į bedieviškai valdžiai lojalių kunigų tarpą, kai uolūs gyvosios Bažnyčios ugdytojai vadinami „veikėjais" chunveibinais, išsišokėliais ir panašiai, šiame nūdienos kontekste itin aktualiai skamba vyskupo M. Valančiaus plunksna perduoti testamentiniai Palaimintojo Mykolo Giedraičio žodžiai: „Tėveliai mano, gyvenkit vienybėj ir baimėj Dievo. Mylėkit Viešpatį, mylėkit ir kits kitą. Užlaikykit įsakymus zakono, per savo graudžius pamokslus veskit žmones ant gera. Lai nė valanda nepraslenka be darbo apie išganymą dūšių."

    Ypatingai mūsų sąlygose yra aktualus Palaimintojo Mykolo Giedraičio paliktas heroiško nuolankumo pavyzdys.   Būdamas   kunigaikščių   kilmės,   tampa   paprastu
broliuku, vienuolyne. Bakalauro laipsniu baigęs aukštąjį mokslą, ir toliau pasilieka paprasčiausiu bažnyčios tarnu — zakristijonu. Kai žmonės, patyrę apie jo turimas nuostabias antgamtines dovanas (pranašystės, ligonių gydymo) užplūsta su prašymais, jis save vadina nusidėjėliu ir prašo gerbėjus melstis, kad Dievas jam būtų gailestingas. Kaip ši dorybė reikalinga mums, gyvenantiems bedieviškoj aplinkoj, kai, norint likti ištikimu Bažnyčios vaiku, reikia atsisakyti svajonių apie aukštus postus, pasaulietinę karjerą, net paprasčiausioms mokytojo pareigoms esi netinkamas, jei nori būti viešai savo tikėjimą praktikuojančiu kataliku. Kuo šiandien gundoma į bedievybės kelią? — Jei vaikai uoliai lankys bažnyčią, aktyviai dalyvaus pamaldose, susigadins ateitį, bus sunkumų, stojant į aukštąją mokyklą ir 1.1. Sugundo silpnus, tuos, kuriuos vilioja garbė ir pasisekimas. Reikia tikro krikščioniško nuolankumo, norint atsilaikyti nuolat kartojamiems tokio pobūdžio gundymams. Su tais, kurie neturi skonio puikybei, savimeilei, aukštiems postams, bedieviai nesugeba sėkmingai dirbti „ateistinį aiškinamąjį ir propagandinį" darbą. Nuolankių žmonių nėra kuo gąsdinti, dėl Bažnyčios ir Tautos jie sutinka paimti kryžių — nelaisvės, persekiojimų, paniekos ar pajuokos kryžių . . .

    Kaip praėjusiame amžiuje lietuvišką katalikišką spaudą apgynė savęs išsižadėję, garbės, aukštų postų neieškoję, caro valdžios prielankumu nesusigundę lietuviško kaimo knygnešiai, taip ir šiandien Katalikų Bažnyčios ir mūsų Tautos ateitį apgins tie, kurie, sekdami nuolankų Palaimintąjį Mykolą Giedraitį ir mūsų tyliuosius didvyrius knygnešius, neklaus, kaip bus žemėje atlyginta už auką bei ištikimybę Dievui ir Tėvynei, bet darys visa, ką tik lieps kataliko lietuvio sąžinė. Tokių žmonių bijo bedievybės skleidėjai. Tokiems žmonėms suprantamas ir sektinas Dievo tarno Mykolo Giedraičio kelias, brangus jo pagerbimas.
(Priespaudoje ir varge gyvenantis pavergtos Lietuvos jaunimas švyti sektinu pavyzdžiu išblėsusio idealizmo laisviesiems vakariečiams):

    Giedraičiai (Molėtų raj.)- 1985 m. gegužės 2 d. buvo šalta ir lietinga. Tačiau nežiūrint nepalankaus oro, į Giedraičių bažnyčią, kurioje yra Palaimintojo Mykolo Giedraičio altorius, rinkosi žmonės.

    Prieš pamaldas į vainikais ir gėlėmis išpuoštą bažnyčią atėjo didelis būrys tautiniais rūbais pasipuošusio jaunimo ir baltomis suknelėmis apsirengusių mergaičių. Jie visi nešėsi gėles. Jaunimas suklaupė prie bažnyčios durų ir melsdamiesi keliais ėjo iki Palaimintojo Mykolo Giedraičio altoriaus. Jaunoji Lietuvos karta, suvažiavusi iš įvairių miestų ir miestelių, kaip meilės ir pagarbos dovanas ant Palaimintojo Mykolo Giedraičio altoriaus sudėjo gėles.

    Taip tikintieji pradėjo švęsti Palaimintojo Mykolo Giedraičio 500 metų mirties jubiliejų. Oficialiai švęsti jubiliejų buvo nepageidaujama.

    Uolūs kunigai sakė pamokslus ir ragino ruoštis jubiliejui. Tikintieji platino Palaimintojo Mykolo Giedraičio paveiksliukus, viena po kitos pasirodė mašinraščiu rašytos knygelės apie palaimintojo gyvenimą. Lietuvą pasiekė ir lenkų kun. Andriejaus Gerardo Dylio disertacijos apie Mykolą Giedraitį ištrauka, o vėliau ir visa disertacija. Greitai paplito malda į Palaimintąjį Mykolą Giedraitį, kurią daugelis įsipareigojo kalbėti kasdien per visus jubiliejinius metus. O dabar susirinkę į jo tėviškę (arba netoli jos, nes gimimo vieta tiksliai nėra žinoma) maldininkai su dideliu entuziazmu meldė Palaimintąjį užtarti Lietuvą ir jos Bažnyčią. Pamokslus pasakė kunigai: Zenonas Navickas, Rokas Puzonas, ir Ričardas Repšys. Po ilgai užtrukusių pamaldų atvažiavusieji nenorėjo skirstytis: jaunimas prie altoriaus sukalbėjo maldą į Mykolą Giedraitį, giedojo giesmes, skaitė religinius eilėraščius. Tą dieną vietos klebonas kun. Vilius Cukuras šventė savo kunigystės dešimtmetį. Tikintieji pasveikino jį.

    Pasibaigus minėjimui, kun. V. Cukurą užpuolė valdžios
pareigūnai; gąsdino, grasino, buvo atvažiavę net iš Vilniaus. Kleboną kaltino, kam jis suruošęs minėjimą, leidęs sakyti pamokslus „reakcingiems" kunigams; būki tai jaunimas giedojęs senąjį Lietuvos himną, nepatiko pareigūnams ir Maironio „Lietuva brangi", tapusi neoficialiu Lietuvos himnu, reikalavo, kad daugiau panašių minėjimų nebūtų.

*     *     *

Malda į Palaimintąjį Mykolą Giedraitį


    Palaimintasis broli Mykolai, Giedraičių giminės kuklusis žiede, pražydęs naujai pasodinto mūsų Tėvynėje, kryžiaus medžio papėdėje, išprašyk mums tvirto ir veiklaus tikėjimo!

    Nuolankusis ir kantrusis broli, nuo pat vaikystės paženklintas kančios ir pažeminimų kryžiumi ir nuoširdžiai jį pamilęs kaip brangiausią dovaną, išmokyk mus pamilti nuolankumą, kurio taip trūksta šių dienų žmogaus protui.

    Išmintingasis mokslo vyre, pasilikęs tarnu visą gyvenimą, išprašyk mums tikrosios išminties, kad suprastume, jog pasaulyje viskas praeina ir didžiausia garbė — tai visame ieškoti Dievo, savo amžinojo ir vienintelio tikslo.

    Stebuklingasis ligonių gydytojau, išgydyk paliegusias, netyrumo, girtavimo, neištikimybės ir kitokiu ydų varginamas savo brolių lietuvių ir visų žmonių sielas, kad jos amžinai nepražūtų . . .

    Garbingasis ateities pranaše, pažvelk į savo gimtąjį kraštą ir išmelsk Lietuvai šviesią, tikrai krikščionišką ateitį!

    Melski už mus, Palaimintasis Mykolai, kad savo Tėvynės Krikšto 600 metų jubiliejų pasitiktume naujai atgimę, pasiryžę eiti šventųjų keliu.

    Išprašyk Lietuvai daugiau šventųjų!

    Penki šimtai metų nepajėgė paslėpti užmaršties dulkėse Tavo dorybių, laimėjusių Tau Palaimintojo garbę, spindėjimo.

    Šviesk mums savo pavyzdžiu, kad ir mes, sekdami Tavo
nuolankumu, kantrybe, susivaldymu, maldingumu ir uolumu, laimėtume amžinąjį džiaugsmą.
Amen.

DĖKOJAME!


    Lietuvos tikinčioji liaudis dėkoja Jo Šventenybei Popiežiui Jonui-Pauliui II už mūsų tautiečio Mykolo Giedraičio pagerbimą laiške Jubiliejinių iškilmių dalyviams Krokuvoje.

    Prie šv. Tėvo Sosto nuolankiai sudedame savo prašymą, kad mūsų tautiečiai — Mykolas Giedraitis ir arkivyskupas Jurgis Matulaitis, pagal galimybes, kiek galima greičiau būtų paskelbti šventaisiais.
Katalikiška Lietuva

LAIŠKAS „KRONIKOS" REDAKCIJAI
(Sustokime ir pamąstykime!)


(Įspėjantis balsas Kristaus vynuogynan ne pro tuos vartus ir ne jo savininkui darbuotis ten patekusiems):
    Beveik prieš 2000 metų įvyko didžiausia žmogaus išdavystė: žmogus išdavė savo brolį, nusidėjėlis — Gelbėtoją, mokinys — Mokytoją, kūrinys — savo Kūrėją. Jau pats išdavystės būdas — Judo pabučiavimas — paliko gilią, simbolinę reikšmę visiems laikams. Pabučiavimu žmogus išreiškia savo meilę, prisirišimą, padėką ir draugiškumą, savo atsidavimą ir džiaugsmą. Judo pabučiavimas, deja, neišreiškė nė vieno šių jausmų. Tai veidmainystės, puikybės, išdidumo bei pavydo, žmogaus nupuolimo išdavikiškas pabučiavimas. Tai Adomo nuodėmės dublikatas, kai žmogaus puikybė, kurstoma pavydo, negali pakęsti dieviškojo prioriteto ir didybės.

    Tikėjimo broliai ir seserys, atgailos ir susikaupimo valandoje atsigręžkime į save, apmąstykime savo santykius su Kristumi, su savo pašaukimo ir tikėjimo broliais, su savąja Tauta, savąja Bažnyčia. Atverkime savo sielos langus bei duris ir patikrinkime, ar netūno kur dvasios kertelėje užsislėpusi Judo dvasia, belaukianti momento mus galutinai
pavergti ir apvaldyti, šėtonui nesvarbu žemiškieji žmogaus nuopelnai ar titulai, jam svarbi žmogaus siela. Jo tikslas, kad žmogus parpuolęs pagarbintų jį, bijotų jo ir tik jam tarnautų. Šiam tikslui pasiekti šėtonui visos priemonės priimtinos.

    Jis ateina pas mus kaip draugas, bičiulis, apsaugojantis nuo įvairių nesėkmių, kaip nuoširdžiausias patarėjas ar gelbėtojas. Jis ateina kaip turtas, kaip aukštas postas, kaip hierarchinė pakopa. Jis ateina kaip šaltas praktiškas protas, kaip tariamoji išmintis, kaip baimė prarasti savo laisvę ir žemiškąjį gerbūvį. Pagaliau jis ateina „kaip prieštaravimas pažintai Tiesai", kaip vergiškas nuolankumas blogiui ir visiškas aklumas gėriui ir grožiui.

    šėtonas taip supainioja ir aptemdo protą, kad žmogus meilę tiesai ir teisingumui, priešinimąsi blogiui pradeda laikyti nusikaltimu, nes tai nepatinka šėtonui. Kaip taikliai šį momentą dramaturgas Kazys Saja pavaizdavo savo „Devynpėdžiuose", kur žmonės nustojo juoktis, dainuoti, nes taip norėjo jų stabas — jautis. Net ir mūsų tarnavimas Dievui ir Kristaus Bažnyčiai turi atitikti piktojo valią. Mums, apakusiems nuo velnio pinklių, atrodo, kad ir nuolaidžiavimas šėtonui turi pasitarnauti Dievo garbei, Bažnyčios bei tikinčiųjų gerovei. Judas tiesiogiai netroško Kristaus mirties ir tik vėliau pamatė siaubingas savo niekšiškos išdavystės pasekmes.

    Ar ne panašiai ir mes taip lengvai sudarinėjame su tamsos kunigaikščiu vergiškas nuolankumo sutartis, tikėdamiesi pergudrauti jį? Bet už apgaulę jis keršija, o mums tada jau sunku kalbėti apie sveikatą, kai sieloje įsiveisęs piktybinis auglys.

    Argi ne mes taip bejėgiškai ir vergiškai paklusome reikalavimui, kad pašalinės ir nepageidautinos jėgos tvarkytų mūsų Bažnyčios vidaus reikalus?

    Ar ne dėl mūsų kaltės Kunigų seminarija, vaikų katekizacija, religinės literatūros leidyba, kunigų pastoracijos apribojimai, bažnytinės hierarchijos kandidatūrų atranka ir daugelis opiausių problemų atsidūrė pasaulietiškos valdžios kontrolėje?
    Ar ne mes kartais atsisakome tikinčiuosius su kryžiumi palydėti į Šventą kalną arba patariame, jeigu bus sunku, paleisti kryžių?

    Ar ne mes bijome garsiai ištarti savo brolių, sąžinės belaisvių, garbingų kunigų — Alfonso, Sigito, Jono-Kastyčio — vardus? Bijome paraginti vieni kitus melstis už juos, nes tai nepatinka tamsos viešpačiui.

    Ar ne mes įvairiais, mūsų manymu diplomatiniais, sumetimais vedame nelygiateisius dialogus su abejotinos sąžinės žmonėmis, o vėliau verkšlename, kad mus apgavo?

    Ar ne mes sąmoningai klaidiname Šventąjį Sostą dėl dabartinės Lietuvos tikinčiųjų padėties arba bent nuslepiame tiesą?

    Argi ne mes raginame nekalbėti apie dabartį, nematyti mūsų Bažnyčios žaizdų ir sopulių?

    Argi ne mes savo broliams ir sesėms duodame klaidingus bei sėjančius paniką patarimus, atitinkančius Bažnyčios priešų interesus?

    Argi ne mes . . .?
    Taip, Viešpatie, mes! Tavo atpirktieji vaikai, Tavo broliai ir seserys, Tavo mokiniai! . . .

    Mes, kurie einame greta Tavęs, bet Tavęs nepažįstame. Mes, kurie panorome Adomo nuodėme ir Judo dvasia atsikratyti vien tik savo jėgomis, pamiršę Tavo žodžius: „Be manęs jūs nieko negalite padaryti".

    Mes, Viešpatie, leidome pirkėjams ir veidmainiams apsigyventi Tavo namuose. Mes tie, kurie bėgame nuo Tavo kryžiaus, nors pasižadėjome jį nešti kartu su Tavimi.

    Jeigu mus persekios ir šmeiš, Tu Viešpatie, žadėjai mums gausų atlyginimą danguje. Bet kol aš delsiau pasitikėti Tavo pažadais, kiti pasirūpino manimi. Vieno šiuolaikinio poeto žodžiais jie pasiūlė man:
    „Postas, pinigai, pripažinimas ... ir didelė garbė, —
    Viskas bus pasiūlyta šią naktį tau
    Už palygint be galo mažą kainą —
    Už tikėjimą, kuriuo tu gyvenai,
    Už tikėjimą, kurs nedavė tau nieko,
    Be žaizdų, bei sielvarto ir skausmo . . ."
    Ir aš sutikau, nes man priminė:
    „Tu žinai, kas lauks Tavęs šią naktį,
    Jeigu tu ramiai atsisakysi visko . . ."

Žinoma, mane truputį neramina įspėjimas:

    ,,. . . Bet, ar tu žinai, kas lauks tavęs,
    Jei visa tai tu pasiimsi? . . ."

    Savajam atpirkimo kelyje Tu, Viešpatie, nesinaudojai jokiais diplomatiniais triukais, nepasidavei piktosios dvasios vilionėms, neparpuolei ir nepagarbinai savo gundytojo, nors jis žadėjo Tau visus žemės turtus, džiaugsmus ir malonumus. O mes, pamiršę pirmųjų krikščionių dvasią ir atsidavimą Tau, neretai labai lengvai sutinkame smilkyti svetimam stabui.

    Sekdami Kristaus kančios kelią, tikėdami Šventosios Dvasios veikimu, mūsų nuodėmių atleidimu, amžinojo gyvenimo viltimi, nebūkime akli ir kurti išganingam kvietimui: „Ateikite pas mane visi". Mes dažnai meldžiamės, kad mūsų Tautos sūnus arkivyskupas Jurgis Matulevičius greičiau būtų paskelbtas šventuoju, tačiau nenorime suprasti jo žodžių, kaip palaiminga būti paprastu skuduru, išvalančiu nors ir nedidelę Bažnyčios kertelę . . . Mes panašiai kaip kadaise šv. Pranciškus dar nesuvokiame raginimo: „Atstatyk griūvančią mano Bažnyčią" prasmės.

    Ir vis tik yra daugybė nuostabiai gražių pavyzdžių, kada suklupę vėl pajėgia atsikelti, praradę tiesos kelią su atgailos ašara akyse, su sunkiu atodūsiu dėl beprasmiškų klaidžiojimų vėl jį suranda.

    Mes, Viešpatie, trokštame būti kartu su Tavimi! Ateik, padėk mums! Savo dieviškosios šviesos spinduliu išsklaidyk Judo dvasios šešėlius. Nusiplovę klystkelių dulkes ir išvalę sielos kerteles, mes vėl trokštame būti prie tavo stalo ir girdėti Tavo balsą: „Aš esu Gyvoji Duona! Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Sek mane!"
SAUGUMAS TERORIZUOJA KUN. JONĄ-KASTYTĮ
MATULIONĮ!

(Ateizmas paverčia žmogų beširdžiu žvėrimi, aklu okupanto įrankiu):
    Vilnius. 1985 m. birželio 19 d. iš Smolensko lagerio po amnestijos buvo paleistas kun. Jonas-Kastytis Matulionis. Laimingu sutapimu tą dieną šv. Mikalojaus bažnyčioje buvo švenčiamas kun. Stanislovo Valiukėno 50 metų kunigystės jubiliejus; prieš pat Sumą į bažnyčią įžengė tik ką grįžęs į Vilnių labai suvargęs kun. J. Matulionis. Šv. Mikalojaus bažnyčioje jis nuo senų laikų dažnai giedodavo ir buvo visų mėgiamas. Senu papročiu tik ką buvęs lagerininkas kun. M. Matulionis giedojo per iškilmingas šv. Mišias. Daugelis tikinčiųjų nustebo: pažįstamas balsas . . . kun. J. Matulionis . . .bet ne . . .jis kalėjime . . . Iš tikrųjų tai buvo jis . . . Kadangi kunigas yra rimtas ligonis, lageryje jam pripažino pirmą invalidumo grupę, o, be to, straipsnis, pagal kurį buvo teistas, įėjo į amnestiją — jį paleido.

    Po iškilmingų šv. Mišių, kai daugelis jau buvo išsiskirstę, prie altoriaus išėjo išvargęs, išsekęs, bet dvasingu veidu buvęs kalinys kun. J. Matulionis. Prisiartinęs prie altoriaus, pabučiavo žemę ir, padėkojęs Dievui už tikėjimo ir kunigystės dovanas, o žmonėms už jų maldas, pradėjo laikyti šv. Mišias. Visiems jautrus, iki ašarų pergyvendavęs dėl kitų nelaimių, kun. J. Matulionis stovėjo prie altoriaus išsekęs, bet nepalaužtas. Bažnyčia verkė, ašaros ritosi pačios, nesulaikomai . . . Verkė moterys ir jaunimas, nesigėdydami braukė ašaras vyrai, tyliai raudojo senutės. Žodžių nereikėjo, — visi matė, ką reiškia sovietinio lagerio siaubas. O jis ten išbuvo dar tik aštuonis mėnesius ... Po Evangelijos kunigas pasakė vos keletą minčių, bet kiekvienas jo žodis buvo tikras, išgyventas. „Jei žmonės tikrai tikėtų ir mylėtų Dievą, nebūtų lagerių, nebūtų to siaubo, kurį aš mačiau" — kalbėjo kun. J. Matulionis. Prisiminė kun. Alfonsą Svarinską, kun. Sigitą Tamkevičių ir visus kenčiančius už tikėjimą, ragino žmones melsti jiems
Dievo palaimos, stiprybės ir laisvės. Jaunimas, susirinkęs švęsti jubiliejų, su džiaugsmu sveikino grįžusį kalinį. Po šv. Mišių dar daug kas norėjo su kun. J. Matulioniu susitikti, pasikalbėti, bet kunigas žadėjo vėliau visus aplankyti, nes dabar turįs prisistatyti į miliciją ir nors kiek pailsėti. Jis kalbėjo: „Dar bus laiko, susitiksime. Noriu aplankyti ir nuraminti seserį, artimuosius, jie daug prisikentėjo."

    Birželio 23 d., sekmadienį, kun. J. Matulionis aplankė Kybartus. Jaunimas ir suaugę sveikino sugrįžusį savo kunigą, o jis visiems dėkojo už maldas ir žadėjo neužilgo vėl visus aplankyti.

    Praėjo vos savaitė, ir žinia — areštuotas kun. Jonas-Kastytis Matulionis.

    Birželio 26 d., apie 12 vai., kai kunigas namuose ruošėsi laikyti šv. Mišias, į butą atėjo du nepažįstami vyrai ir užsipuolė buvusį kalinį, kodėl jis neprisiregistravęs. Kun. J. Matulionis paprašė nekviestus svečius prisistatyti. Atvykusieji parodė dokumentus — saugumiečiai! Kunigui paaiškinus, kad dokumentai tvarkomi, jau buvęs milicijoje (o visi žino, jog sovietinėje santvarkoje per dieną niekas neprisiregistruos), čekistai įsakė jam rengtis ir eiti su jais išsiaiškinti. Saugumiečiai leido šeimininkei įdėti vienai dienai maisto, sakė, jog pirmą dieną jam niekas neduos. Buvo aišku, kad kun. J. Matulionis vėl areštuojamas. Daugelis dar vylėsi, kad tai nesusipratimas, klaida, išsiaiškins ir paleis, bet dienos bėgo, o jis sėdėjo Lukiškio kalėjime. Ir vėl su kriminalistais! Saviesiems pasakė, kad naujo teismo nebus, nes jis jau nuteistas, o už ką paleistą kunigą vėl suėmė, taip ir nepaaiškino, tik vienas iš čekistų replikavo: „Vos spėjo grįžti ir jau suruošė naują demonstraciją". Nejau ir šiltas tikinčiųjų grįžusio kunigo sutikimas jau laikomas nusikalstama „demonstracija".

    Ar gali dar būti didesnis pasityčiojimas — leisti pajusti laisvės jausmą ir net nepailsėjusį, neatgavusį jėgų, labai išsekusį, faktiškai vos gyvą grąžinti į lagerio košmarą?!
PROTESTAI NESILIAUJA

LTSR Prokurorui
Vilniaus arkivyskupijos kunigų
P a r e i š k i m a s


(Melas ir teismą yra pavergęs brutaliomis priemonėmis komunistinei diktatūrai gelbėti):
    1985 m. sausio mėn. 18 d. LTSR Aukščiausias Teismas nuteisė trims metams laisvės atėmimu kun. Joną-Kastytj Matulionį, apkaltinęs jį šiurkščiu viešosios tvarkos pažeidimu pagal LTSR BK 199 str.

    1984 m. lapkričio 1 d. vakare iš Kybartų bažnyčios kun. Jonas-Kastytis Matulionis kartu su tikinčiaisiais nuėjo į netoliese esančias kapines pasimelsti už mirusius. Mirusiųjų pagerbimo dieną visoje Lietuvoje ir civilinė valdžia organizuoja eisenas į kapines. Tikintieji su nuteistuoju kunigu ėjo į kapines tvarkingai, netrukdydami nei transporto eismui, nei įmonių darbui. Todėl laikyti eiseną šiurkščiu viešosios tvarkos pažeidimu nėra jokio pagrindo. Be to, ir LTSR Konstitucija 48 straipsniu garantuoja gatvės eitynių laisvę.

    Tuo pačiu nuosprendžiu buvo nuteistas 2 metų laisvės atėmimu ir apeigose patarnavęs kaip tvarkdarys jaunuolis Romas Žemaitis. Jis apkaltintas pasipriešinimu valdžios atstovui pagal LTSR BK 201 str. O buvo taip: eisenos metu Kybartų miesto DŽDT Vyk. komiteto pirmininkas Gudžiūnas norėjo prieiti prie kun. Jono-Kastyčio Matulionio ir su juo kalbėtis. R. Žemaitis ranka davė ženklą, leisdamas suprati, kad tuo laiku kalbėtis nepridera. Pirmininkas Gudžiūnas savo pastabas galėjo pareikšti prieš apeigas ar po jų. Tad nėra jokio pagrindo minėtą R. Žemaičio veiksmą laikyti pasipriešinimu valdžios atstovui.

    Tuo tarpu pirmininkas Gudžiūnas net ir kapinėse trukdė religinių apeigų atlikimą, reikalaudamas, kad kun. Matulionis iš kapų išvarytų žmones (LTSR BK 145).

    Todėl prašome panaikinti šį LTSR Aukščiausiojo Teismo nuosprendį abiems nuteistiesiems, turint dėmesyje dar ir tai, kad kun. Matulionis yra sunkus ligonis — II grupės invalidas.
Vilniaus arkivyskupijos kunigai:
Vilnius, 1985.111.29.

Algimantas Keina
        Vytautas Pūkas          Stasys Markevičius
Jonas Boruta
              Jonas Vaitonis            Jordanas Šlėnys
Česlovas Taraškevičius 
  Josifas Aškelovičius     Domas Valančiauskas
Edmundas Paulionis 
    Aldas Čeponis             Ignas Jakutis
Antonas Filipčik
           Mykolas Petravičius     Jonas Kukta
Antanas Simonaitis 
     Alfredas Kunišauskas  Antanas Valatka
Kazimieras Kindurys 
    Mykolas Žemaitis       Vaclovas Aliulis
Aleksandras Kaškevičius Algis Kazlauskas
       Petras Purlys
Stanislovas Kakarieka
   Petras Tarvydas         Konstantinas Molis
Kazimieras Gailius
        Marijonas Savickas     Stasys Puidokas
Juozas Vertas
             Steponas Tunaitis        Leonas Savickas
Vytautas Jaskelevičius   Donatas Puidokas
      Jonas Lauriūnas
Kazimieras Žemėnas     Vladas Černiauskas
    Alfonsas Merkys
Donatas Valiukonis
      Alfonsas Petronis        Albertas Ulickas
Jonas Kardelis
            Antanas Andriuškevičius   Vladislovas Novickis
Juozas Urbonas
           Alfonsas Tamulaitis     Stanislovas Valiukėnas
Kazys Meilius
             Petras Daunoras           Justinas Saulius
Bronius Sakavičius
        Kazimieras Pukėnas      V. Verikas
*     *     *



    Lietuvos tikintieji protesto pareiškimais nepaliauja kreipęsi į LTSR generalinį prokurorą, reikalaudami paleisti nekaltai areštuotus: kun. Joną-Kąstytį Matulionį ir jaunuolį Romą Žemaitį bei išlaisvinti jau antrus metus kalinamus kunigus — Alfonsą Svarinską ir Sigitą Tamkevičių.

    Pateikiame keletą pareiškimų tekstų:

    „Mus pasiekė skaudi žinia. Vėl suimtas kunigas, uoliai tarnavęs Dievui ir žmonėms, Kybartų parapijos vikaras kun. Jonas-Kastytis Matulionis ir Kybartų parapijos tikintis jaunuolis Romas Žemaitis. Labai prašome nelaužyti LTSR Konstitucijos, nepersekioti mūsų tikėjimo ir kuo greičiau paleisti nepadariusius jokio nusikaltimo kunigus: Kybartų parapijos vikarą kun. Joną-Kastytį Matulionį ir kleboną kun. Sigitą Tamkevičių, Viduklės parapijos kleboną kun. Alfonsą Svarinską ir uolų Kybartų parapijos tikintį jaunuolį Romą Žemaitį bei kitus už tiesą kenčiančius kalinius."

*     *     *

    „Prašome paleisti nekaltai suimtus: Kybartų parapijos kunigą Joną-Kastytį Matulionį ir Kybartų parapijos tikintį jaunuolį Romą Žemaitį, taip pat jau antrus metus už uolų pareigų atlikimą kalinamus: Viduklės parapijos kleboną kun. Alfonsą Svarinską ir Kybartų parapijos kleboną kun. Sigitą Tamkevičių.

    Kunigų ir uolių tikinčiųjų areštus mes traktuojame kaip tikėjimo persekiojimą ir pasityčiojimą iš mūsų švenčiausių įsitikinimų."

*     *     *

    „1984 m. lapkričio 9 d. buvo suimtas Kybartų parapijos vikaras kunigas Jonas-Kastytis Matulionis, o lapkričio 12 d. — patarnautojas Romas Žemaitis. Taip pat nuteisti po 10 metų kalėti Viduklės klebonas Alfonsas Svarinskas ir Kybartų parapijos klebonas Sigitas Tamkevičius.

    Mūsų Tėvynei Lietuvai tai neapsakomai didelis skausmas ir nuostolis. Ypač šiais laikais, kada ir taip trūksta
kunigų. Todėl mes, Lietuvos tikintieji, kreipiamės į Jus, Prokurore, reikalaudami paleisti neteisingai apkaltintus ir nubaustus kunigus bei visus kitus, kalinamus už tikėjimą. Taip pat reikalaujame liautis bauginti ir persekioti kitus uoliai ir drąsiai besidarbuojančius Lietuvos kunigus bei tikinčiuosius."

Pasirašė sekančių parapijų tikintieji:

Aleksotas (Kaunas) — 415
    Alytus II — 4013       Bagotoji — 148
Balbieriškis — 244
                Birštonas — 248       Ilguva — 130
Būdvietis — 568
                  Druskininkai — 740    Gelgaudiškis — 433
Girdžiai — 228
                    Griškabūdis — 641     Igliauka — 138
Daukšiai — 165
                   Garliava — 606         Gerdašiai — 152
Gižai — 135
                        Gudeliai — 101        Išlaužas — 79
Kaimelis — 334
                    Kalvarija — 1587     Kazlų Rūda — 266
Kučiūnai — 240
                    Leipalingis — 404     Lukšiai — 830
Miroslavas — 1500 
               Panemunė — 1339    Pažėrai — 168
Plokščiai — 54
                    Raudondvaris — 810   Rumbonys — 542
Santaika — 302
                  Sintautai — 242         Šakiai — 2437
Šlavantai — 268
                 Tabariškės — 172       Valkininkai — 1112
Viduklė — 350
                    Višakio Rūda — 132    Kalesnykai — 450
Kapčiamiestis — 347
           Krikštonys — 339       Kudirkos Naumiestis — 674
Lekėčiai — 40
                    Marcinkonys — 110     Paluobiai — 81
Panevėžys — 4315
              Pilviškiai — 600         Prienai — 2107
Riečiai — 810
                     Sangrūda — 405        Seirijai — 513
Skardupiai — 105
               Šeštokai — 352         Šunskai — 147
Utena — 1825
                   Veisiejai — 987        Vilkaviškis — 675
Ž. Panemunė — 81
             Kalvarija — 1584      Kapsukas — 4257
Lazdijai — 1306
    Liškiava — 337        Meteliai — 165
Pakuonis — 149
    Patilčiai — 152        Plutiškės — 43
Punia — 98
            Kriokialaukis — 495    Sasnava — 590
Simnas — 1524
     Skriaudžiai — 111    Šilavotas — 78
Šventažeris — 272
    Ūdrija — 632      Veiveriai — 112
Zapyškis — 18
       Rudamina — 565

IŠ TEISMO SALĖS


    1985 m. kovo mėn. Vilniuje įvyko Vlado Lapienio teismas. Teisiamojo žmonai Elenai Lapienienei apie vyro teismą oficialiai nebuvo pranešta. Savo pastangomis susižinojusi apie įvyksiantį teisminį procesą, atėjusi į salę, rado ją pilna žmonių, laisvų vietų nebuvo. E. Lapienienei buvo atnešta papildoma kėdė ir taip pastatyta, kad nieko nematytų ir blogai girdėtų.

    Teismo prokuroras — Murauskas, advokato teisiamasis atsisakė. Teismo procesas vyko vieną dieną. Pradžioje buvo perskaityta kaltinamoji medžiaga, kurią sudarė 7 tomai. Skaitė taip greitai ir tyliai, kad salėje nebuvo nieko girdėti. V. Lapienis buvo kaltinamas antitarybine propaganda ir šmeižtu.

    Teisme liudininkais buvo: Ona Dranginytė, gyvenanti Kaune, pas kurią buvo suimtas Vladas Lapienis, ir mokytojas Juozas Puodžiukas. Liudininkė O. Dranginytė paaiškino, kad nežinojo, jog V. Lapienis yra ieškomas milicijos, o kokiu tikslu pas ją užėjo, nespėjo sužinoti. J. Puodžiukas liudijo prieš teisiamąjį, tvirtindamas, kad V. Lapienis jo sodo namelyje laikė savo knygas ir siūlė jas skaityti. Teismui užteko vieno liudininko, kad galėtų teisiamąjį apkaltinti antitarybine propaganda.

    V. Lapieniui sakant paskutinį žodį, saugumiečiai įvairiais būdais trukdė žmonai, kad ji kiek galima mažiau girdėtų vyro kalbos. Teisiamasis, nuolat teisėjo pertraukiamas, kalbėjo apie 10 minučių. Jis sakė: „Didžiausias
įrodymas, kad Tarybų Sąjungoje laužomos žmogaus teisės yra tai, kad esu teisiamas. Pagal Tarptautinius susitarimus neturėčiau būti teisiamas, nes niekuo nenusikaltau. Su džiaugsmu einu kalėti už Kristų ir Tautą." Teismo metu V. Lapienis laikėsi labai ramiai.

    Teismas nuteisė V. Lapienį (79 metų senelį) pagal BK68 str. I d. 4 m. lagerio ir 2 tremties. Nuteistasis pajuokavo, kad teismas tokiu savo sprendimu pratęsia jo žemišką gyvenimą, nes neatlikus paskirtos bausmės, t.y., esant skolingu valstybei, nepatogu keliauti amžinybėn.

    Pasimatymo metu V. Lapienis vidiniai buvo ramus. Žmonai pasiskundus, kad ji naktimis nemiega, dažnai verkia, švelniai ją ramino: „O ko tau verkti? Jei jau tikrai negali ir taip būtina verkti, paverk dieną, o naktį ramiai miegok". Sėdėjęs prie jų saugumietis nuolat trukdė kalbėtis. Pasibaigus pasimatymo laikui, žmona norėjo pabučiuoti vyrą, bet čekistas atsistojo tarp jų. Atsiskirdama E. Lapienienė palaimino vyrą. Prieš išeinant iš pasimatymo kambario, V. Lapienis žmonai pakartojo giesmės žodžius: „Imu ir aš su Jėzum savo kryžių, kurį man davė Viešpaties ranka, kasdien kantriai jį nešti pasiryšiu, ant jo kasdien aukosiuos kaip auka."

IŠ „KRONIKOS" ARCHYVO

(Palėvenės bažnyčios klebono ir tikinčiųjų terorizuotojai negarbingai baigė savo misiją):
    1976 m. rugpjūčio 1 d. per šv. Domininko atlaidus Palėvenės bažnyčia (Kupiškio raj.) šventė 300 metų jubiliejų. Pamokslą iškilmėse pasakė šioje bažnyčioje dirbęs kun. Pranciškus Masilionis. Jis trumpai paminėjo Palėvenės bažnyčios, prie jos įsikūrusio domininkonų vienuolyno ir jų vadovaujamos mokyklos bei knygyno istoriją, nušvietė ir kitų buvusių Lietuvoje panašių Palėvenei šventovių bei mokyklų, kaip Kaune Pažaislio, Vilniuje šv. Petro ir Povilo, šv. Mikalojaus, Bernardinų, Tytuvėnų, Linkuvos, Kražių reikšmę. Tai buvę meno ir mokslo židiniai, turėję lemiamos
įtakos krašto pažiūrų ir papročių formavimuisi:

    „Visa tai prirengė lietuvius toms kovoms ir kančioms, kurios jų vėliau laukė.

    Visa  tai  lietuvius  gaivino ir stiprino sunkiausiose valandose.

    Visa tai lietuvius žadino išsilaikyti, vaduotis.

    Visa tai lietuviams kėlė pasigrožėjimo, pasitikėjimo, net švento pasididžiavimo jausmus. Ir dabar tai yra mūsų tautos brangenybės, dovanotos protėvių, mus kviečiančios išsilaikyti tikėjime ir Tėvynės meilėje", — kalbėjo kun. P. Masilionis.

    Pamokslininkas priminė klausytojams, kad Palėvenės bažnyčią lankė ir vienuolyno vadovaujamoje mokykloje mokėsi ir garsusis Lietuvos architektas Laurencijus Stuoka Gucevičius. Liesdamas Palėvenės bažnyčios (per visą jos 300 metų istoriją) sunkumus, kun. P. Masilionis gyvai prisiminė 1956 m. bažnyčią ištikusį gaisrą ir vargus, susijusius dėl bažnyčios remonto su rajono atstovais bei RRT įgaliotinio įstaiga. Pateikiame pamokslo ištrauką: „(. . .) Baigdamas priminsiu tai, ką mes su jumis bendrai išgyvenome. Prisimenu gaisrą ir vargus, kol buvo atstatytas stogas. Tuomet jūs parodėte nepaprasto gerumo! Jūsų tikėjimas ir gerumas stebino net aplinkinius kunigus. Jums visiems esu labai dėkingas.

    Tuomet šauniai pasidarbavo bažnyčios komitetas su savo pirmininku, sekretoriumi bei iždininku, choristai ir adoruotojos, tarp kurių buvo nemažai gražaus jaunimo. Atsimenu labai daug gerų žmonių ir šeimų, kurios visokeriopai padėjo. Tikiu, kad jūs ir toliau padėsite savo bažnyčiai, kad ši graži ir brangi jūsų senutė Motina bus mylima kaip ir anksčiau (. . .) 1956 m. liepos 10 d. užsidegė vienuolyno stogas, prie kamino, į bažnyčios pusę, arčiau prie bažnyčios. Stogai buvo lentgalių, seni, labai išdžiūvę. Smarkus vėjas pūtė tiesiai į bažnyčią. Bažnyčia aukšta. Nei užlipsi, nei gesinsi. Subėgo žmonės. Vieną berniuką paprašiau, kad užliptų ant bažnyčios ir skubiai numestų žemėn per bokšto langus bažnyčios dokumentus ir senas knygas, kurios buvo menkos vertės. Berniukas kai ką
numetė, ir tai, ką numetė, apdegė, dar labiau suiro. Kai prisistatė Kupiškio ugniagesiai, su jais ir rajono vadovai, vienuolynas jau buvo baigęs degti. Vyrai vos neprimušė rajono pirmininko Paplausko, kam jis ugniagesiams įsakinėjo gesinti baigiantį degti vienuolyną, o neleido gelbėti bažnyčios. Gaisras visai nepaisė ugniagesių, jis vis labiau apėmė bažnyčios stogą. Švenčiausiąjį išnešiau pas save į butą. Galėjo griūti skliautai, todėl išnešiau liturginius rūbus ir reikmenis. Gelbėtojų uolumas padarė nuostolių: vienas galingas vyras išlaužė tabernakulį, kad jį išneštų, kiti nuplėšė gal keturias Kryžiaus kelio stotis ir jas tik sudraskė, dar kiti pasišokėję griebė sietynus, kad juos gelbėtų, bet tik sulaužė. Visa pamatęs sakiau, kad taip nedarytų. Tabernakulio nebenešė, Kryžiaus kelio stočių nedraskė, bet sietynus sulaužė. Gaisras artėjo prie bokšto. Bokšto didžiuliai langai daug metų buvo atviri. Varnos ir kuosos pavasarį nešė ir nešė žabus savo lizdams. Apačioje, ant bokšto skliautų, buvo didelė krūva žabų. Gulėjo ir negyva varna. Išvalyti nebuvo įmanoma nei žemyn urvu sienoje, nei aukštyn pro langus, kurie buvo aukštai, gal už 10 ar daugiau metrų.

    Gerasis varpininkas Juozas mūre iškirto langelį ir langą į Lėvens pusę. Tuomet iš bokšto išgabeno 16 didelių vežimų žabų! Tai buvo laimėjimas, kurio nepramatėme.

    Tuo tarpu gaisras prislinko prie bokšto ir liepsnos lyg auksiniai žalčiai lindo pro langus ir jau laižė abiejų didžiulių varpų medines atramas. Maldavau vyrus, kad gelbėtų varpus. Bet šlanga buvo per trumpa ir Kupiškio gaisrininkai nieko negalėjo padaryti. Atrodė, kad nebėra vilties: varpai kris, išvers bokšto skliautus, suduš. Įtarėme, kad gali griūti ir bažnyčios skliautai.

    Visus žmones išprašiau iš bažnyčios, užrakinau duris, bet ką daryti su varpais?! Aš nebegalėjau nieko. Einu iš šventoriaus ir matau — jau dega varpų medinės stramos! Žybčioja gaisro liežuviai. Dar truputį ir varpai grius!

    Staiga į šventorių įlekia nauja gaisrininkų komanda. Jie buvo su šalmais, kaip senovės kariai. Pirmasis, vos įbėgęs, sušuko: „Kur pavojus?!" Atsakiau, kad varpai, t.y. bokšte.
Bet bokšte jau buvo pavojus ir patiems žmonėms.

    Gaisrininkai tuoj šoko gesinti. Degė varpų atramos. Kai kurios jau buvo taip išdegusios, net pasvirusios. Pavojus ir varpams ir gaisrininkams . . . Tačiau pasisekė užgesinti. Bet pavojus griūti nepraėjo, nes atramos buvo labai išdegusios.

    Ši bažnyčia — meno paminklas. Meno paminklams saugoti yra Komitetas. Jis turi valdžią, aukštesnę už kolūkio, už apylinkių, rajonų ir sričių valdžias. Jis pavaldus tik ministrams. Jo skyrius buvo, o gal ir tebėra, Šiauliuose. Palėvenė — Šiaulių srities.

    Kitą dieną nudūmiau į Šiaulius, į minėtą skyrių, ir jis tuojau atsiuntė specialistą — inžinierių architektą Nistelį. Šis viską ištyrė, nurodė, kas darytina, kad varpai neišgriūtų, kol bus paremontuoti, pačios bažnyčios neįsakė uždaryti. Vyrai tuojau viską sutvarkė. Susikėlėme atgal į bažnyčią ir vėl pradėjome laikyti pamaldas.

    Vilniuje šis paminklų apsaugos komitetas turi specialią dirbtuvę. Su ja nedelsiant irgi susitariau. Atsiuntė žmogų remonto planui sudaryti, išskyrė medžiagos.

    Vyskupas Paltarokas ir paminklų apsaugos komiteto atstovai patarė nueiti pas RRT įgaliotinį Pušinį paprašyti daugiau medžiagos. Pušinis kalbėjo keistai maloniai, saldžiai. Jis mane išklausė, pasakiau, kad mūsų pamaldos vėl bažnyčioje, ir paleido be nieko. Vos tik išvykau, Pušinis davė įsakymą Kupiškio rajonui uždaryti mūsų bažnyčią.

    Antrą ar trečią dieną man sugrįžus iš Vilniaus, atvyko Kupiškio rajono pirmininko pavaduotojas, jis buvo rusas. Jei būtų buvęs Paplauskas, būtų buvę prasčiau. Rusui padejavau kad neturime, kur pamaldas laikyti. Paprašiau, kad mums leistų zakristijoje. Jis, būdamas protingas ir matydamas, kad pavojaus gyvybei nėra, mums ir paliko zakristiją. Išvažiuodamas užrakino visas bažnyčios duris ir pasiėmė su savimi raktus.

    Zakristijoje prie pat bažnyčios durų, įsirengėme šiokį tokį altorių. Zakristijos raktai buvo pas mus. Prasidėjo remonto darbai. Ant šventoriaus jau buvo atvežta lentų. Rajono   pirmininkas   Paplauskas   ir   rajono   partijos
sekretorius, kilęs iš tos pačios Palėvenės parapijos Aščiagalių kaimo, labai užsirūstino.

    Jie barė mane, grasino kalėjimu. Partijos sekretorius įkrisdavo net į isteriją. Šventoriuje darbininkai sunėrė gegnes ir reikėjo jas kelti ant bažnyčios . . . Rajoną prašiau raktų, nes laiptai ant bažnyčios stogo buvo tik iš bokšto, kuris taip pat užrakintas. Rajonas neduoda. Liepia važiuoti į Vilnių, pas Pušinį.

    Važiuoju į Vilnių pas Pušinį. Pasakiau reikalą. Šis skambina į Kupiškį: „Atidarykit bažnyčią! Tegul meldžiasi!", o man liepia važiuoti namo. Parvažiavęs vykstu raktų. Rajonas ir vėl neduoda. Reikalauja dokumento, kurio man niekas nedavė.

    Važiuoju vėl pas Pušinį. Ir vėl ta pati istorija. Nebežinau, kiek kartų ėjau pas Pušinį, ir vis ta pati istorija. Darbininkai pasidarė ilgus laiptus, užsirito ant bažnyčios stogo, ėmė kalti gegnes ir visa kas reikalinga.

    Po kurio laiko vyrai vėl prašė bažnyčios raktų, nes iš bažnyčios lengva įlipti į bokštą, o iš bokšto nesunku užeiti ir ant stogo. Aš vėl vykstu pas Pušinį. Kartą, dar pačioje pradžioje, jis manęs ir klausia, atrodo tarp kitko: „Kur dabar meldžiatės? Nesuprasdamas klastos, atsakiau: „Mums paliko zakristiją, nes kitur nėra vietos. Ten ir meldžiamės."

    Vos grįžau namo ir spėjau atlaikyti šv. Mišias, kai prisistatė pats rajono pirmininkas Paplauskas ir griežtai įsakė tuojau viską išsigabenti iš zakrsitijos. Nepaisė mano aiškinimosi ir prašymo. Kaip gelbėtis? Kur prisiglausti? Tariau sau: „einu, skambinsiu Vyskupui ir klausiu, ką daryti. Zakristijos raktą pasiėmiau su savimi ir išskubėjau. Paštas tuomet buvo čia pat. Susiskambinti su Vilniumi sunku, teko laukti. Staiga duryse pasirodo Paplauskas ir sako: „zakristiją užantspaudavau! Tik pamėginkite atplėšti . . .", ir išvažiavo.

    Zakristijos raktas pasiliko su manimi. Sugrįžtu namo, zakristija užantspauduota, neužrakinta, užrakinau. Zakristijoje pasiliko Švenčiausias, visos taurės ir ostijos, vynas, knygos, mano apsiaustas, kunigėlio brevijorius.

    Kunigėlis   mane   pavadavo,  nes  aš  sirgau  džiova.
Palėvenės šventorius aptvertas mūro tvora. Joje 14 nišų Kryžiaus keliui. Nišos negilios. Kupiškio dekanas ir klebonas man paskolino viską, kas reikalinga vienam kunigui laikyti pamaldas, laidoti numirėliui. Altorių įsirengėme vienoje mūro tvoros nišoje. Joje tilpo dvi žvakutės. Sunkiau būdavo, kai pūsdavo vėjas, nes tada pavojuje atsidurdavo Švenčiausias Sakramentas. Tokiais atvejais jį pridengdavome tacele. Sekmadieniais ten pat sakydavau pamokslą, o po šv. Mišių nueidavome prie zakristijos, suklaupdavome, nes už durų buvo Viešpats, ir giedodavome „šventas Dieve".

    Per Mišias choristai ir žmonės taip pat giedodavo. Kai būdavo laidotuvės, karstą pastatydavome čia pat, šventoriuje, pamaldas laikydavome kaip ir bažnyčioje. Mums bažnyčia buvo didelis šventorius. Jos stogas — gražusis dangus! Išpažinčių klausydavau, sėdėdamas ant kėdės. Taip vargome du mėnesius. Orai buvo geri. Bet su rugsėjo pradžia orai atvėso. Rytais pilkos miglos mūsų bažnyčią užimdavo, kaip smilkalų dūmai. Kas gi bus toliau? Ruduo prie durų! O darbininkai vis reikalavo raktų.

    Ėmė stigti ir medžiagos. Vilniuje paminklų apsaugos komiteto ir dirbtuvės vyrai man patarė kreiptis pas Pušinį ir pareiškimu prašyti medžiagos ir bažnyčios raktų. Galvojau, kad nuo to bus tik dar prasčiau, nes vėl sudarys komisiją, į kurią įeis pirmosios komisijos žmonės . . . Ilgai skatinamas nusileidau. Pusiniui parašiau antrąjį prašymą, kad sudarytų komisiją, patikrintų bažnyčios būklę, grąžintų raktus. Vilniuje dar užėjau pas vieną iš minėto komiteto narių. Staiga jam skambina Pušinis. Tarnautojui, kurs manęs nepažįsta, Pušinis pradėjo mane peikti: ,,To klebono baisus tingumas. Tik pamanykit, aš jam sakau parašykit pareiškimą ir atidarysime bažnyčią. O jis atsisako, mat, tingi. Jei būčiau rajono pirmininkas, duočiau su basliu per kuprą! . . . Aš stoviu visai arti ir viską girdžiu, o tarnautojas žiūri į mane ir šypsosi. Pušinio įniršis ir jam pasirodė keistas. Kai grįžau iš Vilniaus, šventorių, vadovaujamą rajono atstovų, užplūdo daugybė vyrų. Tai naujoji komisija bažnyčios būklei tirti. Viduryje šventoriaus stovėjo vienas
vyras, jis niekur nesikišo, tik rūkė ir rūkė.

    Kažkas mane informavo, kad tai asmuo iš Vilniaus, specialiai atsiųstas iš paminklų apsaugos komiteto. Vėliau sužinojau, kad to vyro tikrai iš Vilniaus būta, tik į Kupiškio rajoną jis buvo atsiųstas traktorių reikalais! Melas buvo sugalvotas dėl komisijos svarumo! Komisijos vyrai — visokie žmoneliai, surinkti dėl didesnio įspūdžio ir svarumo, visur laipiojo ir landžiojo. Pagaliau išvažiavo. Iš visko buvo aišku, kad mūsų bažnyčiai — galas! Rimtas pavojus, jog bus likviduota! Tą pačią dieną išvažiavau į Vilnių, į paminklų apsaugos komitetą, pagalbos ieškoti. Vilniuje jau įstaigos buvo uždarytos. Vakare nuvykau pas vieną svarbų inžinierių, neradęs namuose, prie jo namų lūkuriavau lig vidurnakčio. Kur eiti nakvoti? Su dideliu atsargumu truputį stabtelėjau prie vyskupo durų. Neapsirikau — tuojau mane įsileido kancleris kan. B. Antanaitis, maloniai priėmė. Pastangos šeštadienį ką nors susitikti buvo veltui. Sekmadienį jau turėjau būti Panevėžyje ir ten sakyti pamokslą. Už tai tuometinis klebonas, tuomet dar kanauninkas kun. Dulksnys, žadėjo bažnyčios statymui atiduoti visą rinkliavą. Dar turėjau viltį susitikti ką nors iš atsakingų asmenų prieš pirmadienį, nes pirmadienį, galvojau, Kupiškio rajono komisija atsiųs raštą Pusiniui, šis duos neigiamą atsakymą, ir su mūsų bažnyčia baigta.

    Mano supratimu, tokiai nelaimei buvo būtina užbėgti už akių. Bet aš nežinojau, kad pranešimas jau buvo atsiųstas ir paminklų apsaugos komitetas jau buvo informuotas. Nesuprantu, kaip rajonas galėjo taip greitai tai padaryti. Aš skubėjau, o jie skubėjo dar greičiau. Šeštadienį nieko nelaimėjau ir niekas man nepadėjo. Vyskupas į tokius reikalus visiškai nesikišdavo. Kancleriai tik padėdavo nueiti pas Pušinį arba jo sekretorių, slapyvardžiu „Audronaša".

    Buvo gražus ankstyvas sekmadienio rytas, Panevėžyje Marijos gimimo atlaidai. Ten turėčiau būti . . . Teisinausi — klebonas kilnus, supras, nepyks. Ką daryti? Netikėtai gimė mintis — bažnyčia meno paminklas. Ji priklauso meno paminklų apsaugos komitetui. Komitetas turi jurisdikciją didesnę už rajono ir skyriaus jurisdikciją. Reiškia, jis
nepriklausomas nuo rajono ir srities valdžios. Taigi, išvada aiški — reikia kreiptis pas juos ir sakyti: ši bažnyčia jūsų valdžioje. Jūs patys sudarykite komisiją, nuvažiuokite ir vietoje viską patikrinkite. Jeigu rasite, kad bažnyčia pavojuje griūti, suremontuokite. Jeigu ji tinkama, leiskite mums joje laikyti pamaldas, o darbininkams leiskite dirbti. Pirmadienį įstaigoje dirbo man svarbūs žmonės. Mano sumanymui pritarė paminklų apsaugos vyrai.

    Tuojau pasiūlė vyriausiam inspektoriui vykti visko patikrinti. Be jo į Palėvenę vyko dar ir jaunas inžinierius sudaryti plano vienuolyno stogo remontui, nes ir vienuolynas buvo stipriai apdegęs. Taigi, komisija susidarė savaime. Pasiūliau tokiu laiku išvykti iš Vilniaus, kad Kupiškyje būtume prieš devynias, nes po devynių rajono vadovai išvažinėja į kolūkius. Antradienį anksti jau buvom Palėvenėje, nes kelias ėjo pro ją. Inžinieriai rado bažnyčia dar užbliombuotą, 9 valandą jau buvome Kupiškyje. Iš karto susiradome abu rajono vadovus: Paplauską ir anksčiau minėtą partijos sekretorių Aščiagalietį. Jie niekaip nenorėjo atiduoti bažnyčios raktų. Inspektorius tarė: „Ko jūs kovojate su Bažnyčia, tai ne jūsų paskirtis, jūsų paskirtis rūpintis kolūkiu. Bažnyčiai griauti yra įgaliotinis Pušinis. Aščiagalietis, kitiems klausant ir neklausant, vis peikė ir kaltino mane, kad aš trukdąs kolūkiui, o man pasakė, kad neilgai valgysiu skanią Kupiškio duoną. Pagaliau rajono vadovai atidavė raktus ir mes išvažiavome į Palėvenę, o paskui mus į Palėvenę atskubėjo ir Paplauskas su Aščiagaliečiu. Komisijos nariai jau buvo beeiną pradėti tikrinti Bažnyčios, kai staiga prie jų prišoko Aščiagalietis ir dar kartą pareikalavo dokumentų.

    Toks jo elgesys atrodė labai keistas. Komisija nuplėšė įeinamų durų antspaudą, pro bokštą užlipo ant bažnyčios. Juos nusekė ir Aščiagalietis. Prasidėjo ginčas: Aščiagalietis tvirtino, kad, bažnyčios sienos — nedegtų plytų. Nuo gaisro sutrupėjo. Sienos grius! Komisija patyrinėjusi atsakė, kad ,,sienos suakmenėjusios. Nėra jokio pavojaus." Aščiagalietis įrodinėjo toliau: „Matote, bažnyčia perplyšusi. Bokštas griūva į vieną pusę, o bažnyčia — į kitą. Pavojus
gyvybei!" Tikrai, bažnyčios skliautai gal nuo karo yra įplyšę skersai, bet anot žinovų, toks plyšimas nepavojingas. Komisija apžiūrėjusi tarė: „Čia gali ir tankai važiuoti! Pavojaus griūti tikrai nėra." Rajono pirmininkas pasiliko žemai prie bažnyčios sienos. Jis stovėjo ir tylėjo. Aš pasilikau su juo ir aiškinau, kad su kolūkiu sugyvename gerai. Labai norėjau būti su komisija, bet specialiai pasilikau su pirmininku, mat, kunigėlis jau prieš kokį mėnesį vikriai atsuko antspaudo siūlą, atsidarėme zakristiją, išsinešėme komuninę su Švenčiausiuoju ir viską, ko mums reikėjo. Paskui kunigėlis gražiai užsuko siūlą, ir nebeliko didesnės žymės, kas padaryta. Prisibijojau, kad pirmininkas neapžiūrėtų zakristijos durų, kurias jis pats užantspaudavo, ir kad ko nors įtartino nepastebėtų, todėl buvau prie jo ir jį kalbinau. Bet pirmininkas nesijudino iš vietos ir liūdnas laukė nulipant komisijos.

    Komisijai sugrįžus, vyriausias inspektorius tarė: „Galite zakristiją patys atsidaryti." Atsakiau: „Rajonas uždarė. Malonėkite atidaryti, kad paskui nekaltintų." Tuo tarpu buvau atrakinęs zakristijos duris. Inspektorius durimis, jas atidarydamas, nutraukė antspaudą, įėjo, aš paskui jį, o už manęs lėkte įlėkė Aščiagalietis, ir, niekam nesiklausant, bet aiškiai ir skubiai susinervinęs kartojo: „Čia nėra jokio pavojaus! Čia nėra jokio pavojaus! Tikrai, čia sienos metrinės, suakmenėjusio mūro. Čia jokio pavojaus!" Bet mus kaip tik dėl to „pavojaus" buvo išmetę iš bažnyčios ir iš šios zakristijos! Zakristijoje surašė protokolą, kad bažnyčia apžiūrėta, kad jai griūti pavojaus nėra ir leidžiama laikyti pamaldas, nurodė, kad varpais neskambintume tol, kol juos suremontuos. Nuorašą paliko ir man. Rajono atstovai buvo pritrenkti. Jie abu tylėjo. Komisija ėjo tikrinti apdegusio vienuolyno, kuriame buvo ir kolūkio raštinė. Vėliau žmonės kalbėjo, kad kolūkio vadovams buvę nemažai baimės, nes vienuolyno patalpose buvusi didelė betvarkė. Svečius palydėjau lig vienuolyno kiemo vartų.

    Po praėjusio penktadienio apžiūros, kaip jau buvo minėta, padarytos su apgaulinga iškilme, rajono valdžia tuojau pranešė Vilniui, kad Palėvenės bažnyčia avarinėje
būklėje, nes bokštas griūva į vieną pusę, o pati bažnyčia į kitą. Dabar rajono valdžia tylėjo, dar ne viskas. Gal po gero pusmečio suvažiavo Lietuvos architektai. Paminklų apsaugos atstovas, sakydamas kalbą, dejavo, kad yra rajonų, kurių vadovybė ne tik nepadeda meno paminklų užlaikyti, bet dar trukdo juos remontuoti. Tokio rajono pavyzdžiu paminėjo Kupiškio rajoną, kuris trukdė remontuoti Palėvenės bažnyčią. Bet rajonas nenurimo . . .Jis dar galėjo kibti prie kolūkiečių, ir kibo.

    Paskelbė, kad tų kolūkiečių, kurie eis darbo dienomis į talką prie bažnyčios remonto, tikrins šieno atsargas daržinėse. O talka buvo reikalinga. Tada buvo, o gal ir tebėra, toks įsakymas, kad devynias dešimtąsias duoto sklypo skiriama gyvuliams ganyti ir tik vieną dešimtąją dalį kolūkietis gali nusipjauti žiemai šienui. Žmonės darydavo priešingai — vieną dešimtąją nuganydavo, o devynias dešimtąsias nusipjaudavo žiemai. Taigi, visi buvo kalti. Valdžia tai žinojo ir grasino: „Kas šiokią dieną eis į talką prie bažnyčios, to šieno atsarga bus patikrinta. Jei bus rasta daugiau, bus atimtas visas šienas."

    „Todėl žmonės į talką ėjo ne šiokiomis dienomis, bet šventėse. Kai reikėjo stogas apkalti grebėstais, po pamaldų ant stogo žmonių buvo pilna, lyg bičių prie medaus! Pagaliau pasibaigė taip: bažnyčios stogas jau buvo atstatytas, bokšto medinis supuvęs kryžius pakeistas geležiniu, pakeisti arba naujai perdėti geležiniai kryžiai šventoriaus Kryžiaus kelio stotelėse, o iškilminguose varpuose nudegusio kryžiaus vietoje jau buvo geležinis kryžius. Beliko vartuose įmontuoti du papuošalus, geležinius, gana originalius. Pasiliko įmontuoti todėl, kad tas, kas juos gamino, pavėlavo padaryti. Skardžius Guobė vis žadėjo ir vis delsė. Pagaliau atvyko su sūnum, pasidarė stalažėlį, nuėmė vartų stogelį ir buvo bepradedąs įmontuoti papuošalus, kurie turėjo būti iš abiejų kryžiaus pusių (jie ten dabar ir yra), kai į šventorių prisistato du vyrai ir sako: „Aš — Kupiškio rajono architektas, o šis iš Vilniaus, iš paminklų apsaugos komiteto. Kokia teise vyksta šis remontas? Turit leidimą?" Atsakiau, kad turim bendrą leidimą. Architektas
rūsčiai tarė: „Tuojau baikite darbą, remontuoti negalima." Kaip galėtų meluoti toks inteligentas — architektas — aukštas pareigūnas?! Aš patikėjau. Paprašiau skardžių Guobą viską sutvarkyti kaip buvę ir remonto nebedaryti. Po visko mane išvarė iš Palėvenės, buvo atėmę leidimą eiti kunigo pareigas. Po kurio laiko apžiūrėti Palėvenės atvyko pats paminklų apsaugos komiteto pirmininkas, jaunas žmogus.

    Gerb. kun. Jonas Uogintas, naujasis klebonas, ir sako: „Jūsų įstaiga tada ir tada buvo atsiuntusi žmogų. Jis buvo atėjęs su rajono architektu, kuris tuomet uždraudė baigti nedidelį šventoriaus vartų remontą!" Svečias pagalvojęs atsakė: „Ne. Tokiu laiku mes jokio žmogaus nebuvome atsiuntę!" Taigi Kupiškio rajono oficialus žmogus negarbingai melavo! Mat, šnipeliai buvo pranešę rajonui apie vartų remontą ir rajono vadovai atsiuntė savo architektą melu sutrukdyti darbą. Darbą baigė kun. J. Uogintas, naujasis Palėvenės klebonas. Netrukus iš pareigų buvo atleistas Aščiagalietis, žmonės pasakojo, kad už spekuliaciją kepyklos miltais, o pirmininkas Paplauskas jau miręs."

MŪSŲ KALINIAI


(Kaliniai Sibire ir Lietuvoje kenčia žiaurių komunistinių budelių rankose):
    Klaipėda. 1985 m. pradžioje apkaitinti nelegaliu verslu buvo suimti klaipėdiečiai — Murauskas ir Jonulis. Gargžduose, privačiose patalpose, jie spausdino religinius paveiksliukus Kalėdų, Velykų švenčių progoms, Krikšto, sutvirtinimo, pirmos Komunijos dienai atminti, Žemaitijoje giedamus Kalvarijos Kryžiaus kelio kalnus.
    Suimtieji laikomi Vilniaus kalėjime.

*     *     *

    Rašo iš tremties grįžęs Sergiejus Kovaliovas:
    „. . . Iš Magadano grįžau gruodžio pradžioje. Jau po dviejų savaičių tapau oficialiai apšauktas vietos milicijos
kaip pasų režimo pažeidėjas, net gi valkata, nors nė karto namuose neišgyvenau pilnų 3 parų. Net ir mano žmona yra pavojinga įstatymų pažeidėja — leido pernakvoti nepriregistruotam savo vyrui.

    Gyvenu Kalinine, namelis kaime, turiu savo kampelį, kurį palaikau ir remontuoju. Po ilgų vargų pagaliau įsidarbinau, štai jau mėnuo, kai dirbu statybose naktiniu sargu. Mano dabartinis adresas:
170007, Kalinin oblactnoj,
2 aja Hovozavodskaja ul. dom. 114
Kovaliovų Sergiejų Adomovičių"
1985 m. balandžio mėn.

*     *     *

    Mordovija. 1981 m. birželio 13 d. doc. Vytautas Skuodis savo laiške TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininkui Leonidui Brežnevui ir TSRS generaliniam prokurorui A. M. Rekunkovui motyvuotai išdėstė, kad jis savo įsitikinimus reikš bado streikais sekančiomis dienomis: birželio 15 d. — Lietuvos valstybės suvereniteto praradimo dieną, spalio 30 d. — TSRS politkalinio dieną ir gruodžio 10 d. — Tarptautinę žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių dieną; doc. V. Skuodis yra paskelbęs, jog badaus pasirinktinai vieną dieną savaitėje tol, kol gaus iš Lietuvos KP CK patenkinamą atsakymą į laišką, kuriame, remdamasis tarptautinės teisės dokumentais, yra išdėstęs, kad Lietuvos religinių susivienijimų nuostatai yra neteisėti. Paskutiniu metu Mordovijos lageryje protesto badavimai pasidarė „šiurkščiausiu disciplinos pažeidimu", už ką kaliniai baudžiami karceriais, o lagerio prokuroras teigia, kad kalinius už bado streikų skelbimą kankinti izoliatoriuose ir karceriuose yra visiškai normalus dalykas, atitinkantis TSRS pataisos darbų kolonijų kodekso principus ir apskritai tarybinės teisės normas. 1984 m. spalio 30 d. doc. V. Skuodis „už nepagrįstą bado streiko paskelbimą" buvo 10 parų uždarytas karceryje, iš kurių 5 paras visiškai be maisto. Rugsėjo mėn. lagerio administracija doc. V.
Skuodį nušalino nuo darbo skalbykloje ir paskyrė dirbti valgykloje indų plovėjų ir valytojų be teisės turėti išeigines dienas iš švęsti šventes. Paskutiniu metu V. Skuodžio nepasiekia dauguma jam adresuojamų laiškų bei atvirlaiškių. Kalinio rašomi pareiškimai ir skundai Aukščiausiajai vadovybei dėl panašių lagerio administracijos savivaliavimų iš lagerio neišsiunčiami arba „ištyrimui ir atsakymo davimui" parsiunčiami lagerio prokurorui.

*     *     *

    Mordovija. Barac Galina Ivanovna, vengrė, gimusi Užkarpatėje. Iki 1977 m. dirbo Maskvos Valstybinio Universiteto istorijos katedroje. Jos vyras Vasilijus Barac — inžinierius, kompiuterių specialistas, buvęs Generalinio štabo karininkas. 1977 metais dėl nepagrįstų KGB persekiojimų (V. Barac 3 kartus buvo priverstinai „gydomas" psichiatrinėse ligoninėse, nuo aminazino infekcijų Vasilijų ištiko dešinės pusės paralyžius). Galina ir Vasilijus Barac išstojo iš Komparijos, atsisakė tarybinės pilietybės ir prašė leidimo išvykti į bet kurią nesocialistinę valstybę. Politbiuro narys Grišinas asmeniškai kalbėjo su G. Barac, kaip su buvusia komuniste, ir pažadėjo leisti išvykti į užsienį. G. Barac iš katedros buvo pervesta dirbti į to paties universiteto apželdinimo skyrių už 70 rub. atlyginimą. Vyras nedirbo, tik po metų įsidarbino vienoje skalbykloje darbininku. 1982 m. rugpjūčio mėnesį V. Barac nuvažiavo į Rovno miestą emigracijos reikalais, kur KGB darbuotojų buvo iki sąmonės netekimo sumuštas. Dešimt parų Galina nežinojo, kur dingęs jos vyras. V. Barac paskelbė bado streiką (badavo 13 parų), reikalaudamas areštui prokuroro sankcijos. Po 13 parų jį išvežė į Rostovą prie Dono, kur uždarame teisme nuteisė 9 metams griežto režimo lagerio.
V. Barac kalinamas Permės lageryje. G. Barac iš Maskvos atvyko į Rostovą prie Dono sužinoti, kada bus vyro teismas, bet čia pat buvo areštuota ir (kaip ir jos vyras) uždarame teisme nuteista 6 metams griežto režimo lagerio
ir trims metams tremties. Atvežę į lagerį, Galinai beveik mėnesį laiko nedavė rūbų, nors išrengta buvo iki baltinių. 1983 m. G. Barac 5 kartus ilgai badavo (viso 58 paras). 1984 m. sausio 9-19 d.d. ji buvo uždaryta karceryje. G. Barac serga reumatizmu, artritu, negali naudoti cheminių vaistų. Akiniai jai buvo grąžinti, bet paskutiniu metu jie yra per silpni. Vyro laiškai G. Barac beveik nepasiekia, į pareiškimus prokurorui atsakymų taip pat negauna, į pasimatymus iš giminių niekas neatvažiuoja. Vasilijus ir Galina Barac eilėje laikraščių apšmeižti; abu tikintys, penkiasdešimtininkai. Iš G. Barac laiško: „Bet viskas bus taip, kaip reikia Dievui, nes žmogus planuoja, o Dievas tvarko. Ir dar, ką mums padarys žmogus, jei su mumis Dievas, nes žinome, kad Dievą mylintiems, Jo valia pašauktiems, viskas išeina į gera. Gyvenkime su Dievu, melskitės už mus, telaimina jus Dievas."

ŽINIOS IŠ VYSKUPIJŲ

(P. Anilionis, raudonasis „vyskupas", faktinasis katalikų kalendoriaus redaktorius, teikia griežtas instrukcijas Lietuvos vyskupams kokius kandidatus priimti į Kunigų seminariją):
    Vilnius. Susipažinus su 1985 m. „Katalikų kalendoriumi žinynu", į akis krenta kai kurios klaidos ir skirtumai nuo praėjusių metų „Katalikų kalendoriaus žinyno". Pvz., bendrame Lietuvos vyskupų sąraše nėra pažymėta jų užimamos pareigos kaip anksčiau (t.p. adm.). Tai pažymima tik pradžioje kiekvienos vyskupijos dvasininkų sąrašo. Apie vyskupą Julijoną Steponavičių rašoma tik išvardinant Žagarėje esančius dvasininkus, o jo kaip Vilniaus apaštalinio administratoriaus titulas neminimas, nors praėjusiais metais jis buvo minimas santrumpa bendrame Vilniaus Lietuvos vyskupų sąraše. Taip padaryta RRT įgaliotinio Petro Anilionio nurodymu.

    Vilniaus arkivyskupijos teisėjų sąraše turėtų būti ir kun. Donato Valikonio pavardė — faktiškai pareigas jis eina.
tačiau kalendoriuje pateiktame sąraše nepažymėtas. P. Anilionis tikriausiai todėl jo nemėgsta, kad sutrukdė pravesti nekanoniškai rinkimus į Vilniaus arkivyskupijos Kunigų tarybą.

    1984 m. išleistame „Liturginiame maldyne" nepažymėtas a.a. kun. Pranciškus Masilionis, kaip giesmės „Radau Bičiulį" autorius. Kun. P. Masilionis taip pat bedievių niekuomet nebuvo mėgiamas.

*     *     *

    Vilnius. 1985 m. birželio 28 d. į Vilnių RRT įgaliotinis Petras Anilionis sukvietė vyskupus ir vyskupijų valdytojus. Jiems kalbėjo pats įgaliotinis, kalbėjo piktai ir agresyviai. Pirmas klausimas, kurį palietė P. Anilionis — kandidatų parinkimas į Kauno Kunigų seminariją.

    Valstybė turi teisę kištis — nes Bažnyčia veikia valstybėje, — pabrėžė pradėdamas savo kalbą P. Anilionis. Visa eilė pristatomų kandidatų yra netinkami. Pristatant kandidatus, reikia žiūrėti, kaip jie politiniai nusiteikę, kaip elgėsi jų tėvai vokiečių okupacijos ir pokario metais. (Dabar stojančių kandidatų tėvai tuo metu dažniausiai dar tebebuvo nepilnamečiai arba vaikai, — red. past.), kad nebūtų ekstremistai, štai, — tęsė P. Anilionis, — Saločiuose pas kun. A. Balaišį per primicijas vienas iš sveikintojų kalbėjęs: „Kunigas turi ne tik poterius kalbėti, bet ir būti kovotojas už Bažnyčią ir Tėvynę". Ko jūs norite turėti, — ironiškai klausė vyskupų, — kunigų ar kovotojų? (Čia prisimena Kristaus įspėjimas apie tik poteriaujančius — „Ne kiekvienas, kuris sako, Viešpatie, Viešpatie, įeis į dangaus karalystę . . .", — red. past.). P. Anilionis išvardijo visą eilę, anot jo, netinkamų kandidatų į Kunigų seminariją, kaip pvz., Julius Sasnauskas, veikęs A. Terlecko ir kun. P. Masilionio grupėse ir 1980 metais nuteistas (deja, dar jis nė galimybės neturėjo paduoti pareiškimą į Kunigų seminariją, — red. past.), Saulius Kelpšas — antivalstybinių akcijų organizatorius (pernai kai kurie Seminarijos dėstytojai mėgino jį apkaltinti akcijomis prieš dvasinę vyriausybę, —
red. past.), Adolfas Teresius — kun. A. Svarinsko emisaras; netinkamais apšaukti ir Kazimieras Stulgys, Vidmantas Striokas, Lionginas Virbalas, Jonas Vailionis ir kiti dėl pažinčių su uoliais, P. Anilionio žodžiais ekstremistais, kunigais. Vyskupai su tokiais tenesikalba ir tenešventina. Tai asmeniškai primenama vyskupui V. Sladkevičiui, kuris nemažai tokių kandidatų pašventinęs kunigais. Toliau tai nebus toleruojama. Kiek bus pašventinta nelegalių kunigų, tiek bus sumažintas limitas klierikų, tais metais priimamų į Kunigų seminariją. Vyskupai turi užtikrinti, kad būsimieji kunigai nebus ekstremistai. Reikia bausti tuos klebonus, kurie rekomenduoja ekstremistiškai nusiteikusius kandidatus į Kunigų seminariją. Dabar nustatytas limitas kasmet priimti po 30 kandidatų. Netikėkite vyskupu Julijonu Steponavičiumi, kuris teigia, kad dėka raštų, kuriuos jis pasirašė, buvo padidintas limitas. „Jei Seminarijoje susidarys didesnė dalis ekstremistiškai nusiteikusių klierikų, bus keliamas Seminarijos uždarymo klausimas, — gąsdino P. Anilionis, — štai klierikai V. Liuima ir A. Luote nešė antitarybinę literatūrą į Seminariją (t.y., J. Girniaus knygas — „2mogus be Dievo" ir „Idealas ir laikas"), jiems už tai grėsė 7 metai kalėjimo, bet pasitenkinome pašalinimu iš Seminarijos (Seminarijoje įsakyta uždrausti klierikams turėti mašinėle spausdintą literatūrą; dvasiniam skaitymui tegalima turėti spec. disciplinų konspektus ir tarybiniais metais išleistą grožinę literatūrą, — red. past.).

    P. Anilionis piktinosi, kad į Seminarijos dėstytojus siūlomi netikę kandidatai, o „tinkamų" (kun. Br. Bulikos) vyskupas V. Sladkevičius nepraleidžia. Esą vyskupų pasiūlyti kandidatai kunigai — M. Petkevičius, Mintaučkis, J. Tunaitis, B. Strazdas — arba seni, arba ligoniai, arba bemoksliai. Čia įsiterpė vyskupas V. Sladkevičius už tai P. Anilionio buvo grubiai išbartas. Buvo pasiūlytas kun. V. Aliulis, kuris nei ligonis, nei senas, nei bemokslis. į tai P. Anilionis atsakė: „Jūs nepažįstate V. Aliulio, jis nemoka bendraut su klierikais. Jis niekuomet nebus įleistas į Seminariją. Be to, jis atsisakė valdžios siunčiamas vykti į Ispaniją, o dabar jam ir taip visko pakanka.
    P. Anilionis reikalavo, kad vyskupai nesikištų į Kunigų seminarijos, — į klierikų auklėjimą bei sprendimą apie auklėtinių tinkamumą kunigystei, dėstytojų parinkimą, — esą tai tik Seminarijos rektoriaus reikalas. Seminarija esanti savarankiška įstaiga (Tuo P. Anilionis reikalauja, kad vyskupai nesilaikytų Bažnytinės teisės kodekso 253, 259, 263 kanono, — red. past.).

    Įgaliotinis piktinosi, kodėl vyskupai nesudraudžia esktremistų reiškimosi Bažnyčios gyvenime. Štai vyskupas V. Sladkevičius nesutvarkąs kun. Roko Puzono, vyskupas A. Vaičius — kunigų — V. Skipario, ir A. Beniušio. Žagarės bažnyčioje buvęs suorganizuotas spektaklis šv. Kazimiero jubiliejui, Girdžiuose buvo renkami parašai, o Viduklėje prie bažnyčios susikūrė antitarybinis lizdas, kuriam vadovauja moteris. Jei taip bus, reikės pradėt uždarinėti bažnyčias.

    Kun. Jonas-Kastytis Matulionis suimtas vėl, nes pamoksle pasakojo įspūdžius iš kalėjimo. Įgaliotinio žiniomis, kun. Joną-Kastytį Matulionį į Kybartus pristatė kunigai — A. Keina ir D. Valikonis. (Tai netiesa, sugalvota P. Anilionio, kad nuteiktų vyskupus prieš šiuos kunigus. Ir deja, tai pavyko, vienas iš hierarchų čia replikavo: „Ach tie veikėjai").

    Priekaištavo, kad per brangiai pardavinėjamos oficialiai išleistos maldaknygės, pvz., Joniškyje ir Žvėryno bažnyčioje Vilniuje, o į Taikos fondą mokėti nenori. Kalbėdamas apie Taikos fondą, įgaliotinis skundėsi, kad pakenčiama padėtis yra tik Vilniaus arkivyskupijoje, ten vienai parapijai tenka 93,10 rub., prasti reikalai Kauno, Vilkaviškio vyskupijose, kur parapijai tenka tik 46,20 rub., Panevėžio — 41,60 rub., Telšių — 40 rub., Kaišiadorių — 35,30 rub. Įgaliotinio nuomone, visoms parapijoms Taikos fondui reikėtų skirti po 100 rub.

    P. Anilionis barė vyskupus, buvo nepatenkintas, kad vyskupas V. Sladkevičius ne visada praneša, kur ir kada į kokią parapiją važiuoja. Priekaištavo vyskupams, kad jie per vėlai pristato jam peržiūrėti, t.y., cenzūruoti, ganytojiškus laiškus. Neperžiūrėti laiškai nebus praleidžiami į Vatikaną.
Jei Vatikanas reakcingai komentuos apie mirusius kunigus, tai telegramos apie kunigų mirtį taip pat nebus praleidžiamos.

    Po konferencijos arkivyskupas padėkojo RRT įgaliotiniui P. Anilioniui „už šį smegenų plovimą."
(P. Anilionis ir jo pavaduotojas Olšauskas sako komunistinius pamokslus vyskupijų dekanams ir bažnyčių komitetų atstovams):
    Kaišiadorys. 1985 m. gegužės 28 d. į Kaišiadorių vyskupijos kuriją atvyko įgaliotinis Petras Anilionis, kur sukviestiems vyskupijos dekanams surengė „konferenciją". P. Anilionis buvo nepatenkintas Giedraičių klebono kun. V. Cukuro elgesiu, kuris, įgaliotinio žodžiais tariant, gegužės 5 d. Giedraičiuose surengė pal. Mykolo Giedraičio 500 metų jubiliejaus minėjimą. „Dar blogiau, — piktinosi įgaliotinis, — pasikvietė ekstremistus kunigus, — Roką Puzoną ir Kastytį Krikščiukaitį, — šie trukdė žmonėms melstis . . . Buvo giedamas Lietuvos himnas „Lietuva Tėvynė mūsų" (himnas nebuvo giedamas) ir Maironio „Lietuva brangi, mano Tėvynė". Kam, girdi, to reikia! Kun. K. Krikščiukaitis Vepriuose per Sekmines pasakė netinkamą pamokslą, kalbėjo žmonėms, kad jo tėvai buvo išvežti į Sibirą, o jis pats badavęs, augęs vaikų namuose, likęs luošas . . . Per pamokslą reikia kalbėti tik apie Dievą", — aiškino dekanams P. Anilionis. Įgaliotinis peikė Panevėžio ir Vilniaus vyskupijų kunigus, kam nesutaria, rinkdami Kunigų tarybas. „Negerai, kad žmonės meldžiasi ne tik bažnyčiose, bet ir miške, — kalbėjo P. Anilionis, — kam reikėjo per Sekmines apvaikščioti Kalnus Vilniaus Kalvarijose, juk Kalvarijų, koplyčios seniai susprogdintos ir nugriautos, tad kam dar vaikščioti po mišką." Paskaitos metu įgaliotinis gyrėsi dekanams žinąs, kas vadovauja Pogrindinei Kunigų seminarijai.
*     *     *


    Kaunas. 1985 m. gegužės 31 d. susitikimui su RRT įgaliotiniu P. Anilioniu buvo sukviesti Kauno ir Vilkaviškio vyskupijų dekanai. P. Anilionis pareiškė skaitysiąs pranešimą apie praėjusių metų ekstremizmo pasireiškimus katalikų kunigų tarpe. Didžiausiais ekstremistais P. Anilionis laiko kun. Roką Puzoną ir kun. Antaną Jokubauską. Esą šie kunigai savo pamokslais — vienas viešai pasakodamas, kaip saugumas jį užverbavo, o kitas neprašytas Vilniaus šv. Teresės bei Petro ir Povilo bažnyčiose atlaidų metu liaupsinęs nuteistus kunigus — patys prašosi į kalėjimą. Įgaliotinis pažadėjo, kad sąlygos atsidurti į kalėjimą jiems bus sudarytos. „Tik pagalvokit, — kalbėjo P. Anilionis, — kun. R. Puzonas Vepriuose per Sekmines žmonėms, susirinkusiems pasisemti šv. Dvasios dovanų, sakė pamokslus ne apie šv. Dvasią, o apie save." P. Anilionio nuomone, šv. Kazimiero jubiliejus praėjęs neblogai, didelio triukšmo nebuvo, išskyrus skandalą, kurį šv. Petro ir Povilo bažnyčioje sukėlęs ekstremistas A. Jokubauskas su savo šalininkais. „Incidento metu suplėšyta kamža, o juk tai valstybės turtas", — tvirtino P. Anilionis. Savo kalboje įgaliotinis lietė vyskupijų kunigų tarybas, jo nuomone, kuriose vyskupijose tvirta ranka, ten viskas gerai. Esą tik dėl silpnos rankos Panevėžio vyskupijoje atsirado dvi tarybos, o Vilniaus arkivyskupijoj net trys. Kalbėdamas apie kun. Joną-Kastytį Matulionį, P. Anilionis teigė, kad jis pats savo elgesiu prašėsi į lagerį. (Keista tačiau po suėmimo tokiais pačiais žodžiais kalbėjo ir kai kurie kunigai.)

    Įgaliotinis kaltino kun. Juozą Gražulį, kam viešai ragino tikinčiuosius pasirašyti po raštu, ginančiu suimtą kunigą. Įgaliotinis niekino Neakivaizdinę Kunigų seminariją. „Kokia toji seminarija, ar tik ne vienas kun. Antanas Šeškevičius visas jos mokomasis personalas", — kalbėjo P. Anilionis. Dekanai daugumoje tylėjo. Po paskaitos buvo bendros vaišės.
*     *     *


    Kretinga. 1985 m. pavasarį P. Anilionio įstaiga atsiuntė į Kretingą savo atstovą skaityti paskaitą bažnyčių komitetų nariams. Paskaitininkas šaipėsi iš pagyvenusių žmonių, kam šie užleidžia vaikams ir jaunimui „tik jiems priderančias vietas" — patarnautojų pareigas prie altoriaus. Esą nepatogu net žiūrėti, kaip pagal vaikų skambučius seni žmonės puola ant kelių. Prelegento nuomone, šv. Mišioms privalo patarnauti seni žmonės, o ne „vaikėzai".

*     *     *

    Telšiai. 1985 m. birželio 4 d. į Telšių vyskupijos kuriją, RRT įgaliotinio Petro Anilionio nurodymu, buvo sukviesti vyskupijos dekanai ir vicedekanai. P. Anilionis, kalbėdamas apie Vilniaus ir Panevėžio vyskupijų Kunigų tarybas, tvirtino, kad kunigai patys tarp savęs nesusitaria, po kelis kartus rinko Kunigų tarybas, todėl šiose vyskupijose ir susidarė nenormali padėtis — vienoje dvi, kitoje net trys tarybos. Įgaliotinis tvirtino dekanams, kad, renkant Kunigų tarybas, Šeduvos (Panevėžio vyskupija) klebonas kan. Bronius Antanaitis elgėsi prieš kanonus ir taip elgtis ragino kitus, įgaliotinio turimomis žiniomis, kan. B. Antanaitis į Vilniaus Aušros Vartus lydėjęs ekstremistą kun. A. Jokubauską, kuris neprašytas atlaiduose kalbėjo iš sakyklos. Telšių vyskupijoje, lyginant su kitomis vyskupijomis yra daugiausia parapijų be kunigų. P. Anilionis išdrįso aiškinti dekanams, jog Lietuvos vyskupai buvo iš anksto susitarę vieną vyskupiją palikti be kunigų, kad paskui galėtų skelbti užsieniui, jog dėl valdžios kaltės vyskupijoje trūksta kunigų. Kun. Palšiui paklausus, kodėl iki šiol nepaleisti nekaltai suimti kunigai, įgaliotinis atkirto, kad jie to norėjo, todėl ir nebus paleisti.

*     *     *

    Biržai. 1985 m. pavasarį pokalbiui į Biržų raj. vykdomąjį komitetą buvo sušaukti rajono bažnyčių dvidešimtukai. Jiems kalbėjo RRT įgaliotinio įstaigos atsiųstas lektorius. Paskaitininkas viešai, paminėdamas pavardę, tvirtino, kad
vienas rajone dirbantis kunigas turi meilužę ir vaiką. Visa tai tvirtino, nepaisant, kad tarybinės teismo įstaigos ir net LTSR Aukščiausiasis teismas dėl liudininkų stokos minėtų kaltinimų nepatvirtino. Keista logika . . . Tie, kurie abejoja nuteistų kunigų nuteisimo pagrįstumu, apkaltinami antitarybiškumu, įstatymo negerbimu. (Prieš pora metų per televiziją panašiai kalbėjo ir LTSR Aukščiausiojo Teismo atstovas Ignotas apie tuos, kurie patys viešai meldžiasi už nuteistus kunigus ir ragina už juos melstis kitus.) Tačiau to paties Aukščiausiojo Teismo nuosprendžio, nenaudingo ateistinei propagandai, negerbiąs prelegentas siunčiamas į įvairius rajonus skaityti oficialias paskaitas.

*     *     *

    Šakiai. 1985 m. balandžio 2 d. į Šakių vykdomąjį komitetą buvo sukviesti rajono bažnyčių dvidešimtukai. Susirinkimą pravedė RRT įgaliotinio pavaduotojas Olšauskas. Pradžioje lektorius pasisakė dešimt metų dirbęs teisėju ir savo praktikoje turėjęs keletą bylų, kur reikėjo bausti už religinių kultų įstatymų nesilaikymą, todėl susirinkimo tikslu nurodė būtinybę „išsiaiškinti visus neaiškumus, kad netektų turėti nemalonumų teismuose."
Pavaduotojui Olšauskui nerimą kėlė Pogrindinę Seminariją baigę kunigai, vadino juos apsišaukėliais, nieko nebaigusiais, neturinčiais šventimų. Tai įvairūs nusikaltėliai, neretai už tarybinių įstatymų nesilaikymą sėdėję kalėjimuose arba dar ir dabar juose atliekantys bausmes, o jūs pas juos einate išpažinties! — kalbėjo ir stebėjosi lektorius. Kaip pavyzdį nurodė už Vėlinių procesiją nuteistas kun. Jonas-Kastytis Matulionis. Priminė, kad yra atvejų, jog parapijų klebonai tokius kunigus įdarbina zakristijonais ar vargonininkais ir šie bažnyčioje dirba kunigo darbą. Už tokius įdarbinimus bus baudžiami ne tik klebonai, bet ir komiteto nariai, — gąsdino pavaduotojas Olšauskas. Nurodė, kad komiteto nariai, pastebėję bažnyčioje svetimą kunigą, privalo patikrinti, ar jis turi registracijos pažymėjimą, ir, jeigu jo neturi, išvaryti iš bažnyčios.
    Bažnyčia yra maldos namai ir jūs privalote stebėti, kad kunigai nepanaudotų jos antitarybinei propagandai skleisti, kas dažnai pasitaiko, — tęsė prelegentas ir skaitė eilę iš konteksto išimtų pamokslų ištraukų, kuriose pasisakoma prieš ateistų (pareigūnų ar mokytojų) savivaliavimus. Tai Olšauskas vadino grubiais išpuoliais prieš visą tarybų valdžią. Tarp tokių kunigų paskaitininkas paminėjo ir Ukmergės dekaną kun. Danylą bei Josvainių parapijos kleboną kun. Leoną Kalinauską, teigdamas kad jais nepatenkinti net patys tikintieji pareiškimais kreipęsi į vyskupą ir RRT įgaliotinį, kad juos atsiimtų. Olšauskas pyko ant kun. L. Kalinausko, kam šis leidęs bažnyčioje kalbėti po ilgų kalinimo metų į Lietuvą grįžusiam Petrui Paulaičiui. Pavaduotojas charakterizavo P. Paulaitį kaip užkietėjusį tarybų valdžios priešą. Matot, kuo kunigai paverčia ir panaudoja jūsų maldos namus — antitarybinei agitacijai skelsti, salėmis kino filmams demonstruoti, neseniai ir Šakių bažnyčioje buvo demonstruojamas filmas. Ar Šakiuose nėra kino salės, o gal trūksta filmų?! — nervinosi pavaduotojas Olšauskas.

    Lektorius teigė, kad atlikinėti religines apeigas kunigai gali tik bažnyčioje ir kapinėse, o lankyti sergančiuosius ligoninėse tik tokiu atveju, jeigu yra atskiros patalpos. Už vaikų katekizaciją, tikinčiųjų lankymą kunigai, anot pavaduotojo, bus taip pat griežtai baudžiami. Galiausiai, pasitelkęs į pagalbą katekizmą ir šv. Raštą, įgaliotinio pavaduotojas bandė įtikinti parapijų komitetų narius, kad kiekviena valdžia yra iš Dievo, todėl būtina ją gerbti ir jos įsakymus vykdyti. Po tokių ir panašių įsakymų bei reikalavimų buvo pereita prie klausimų.

    Komiteto nariai nesutiko, kad kunigams draudžiama katekizuoti vaikus, juk jie tam ir mokėsi, kad mus, tikinčiuosius, mokytų, o tėvai neturi pakankamai laiko ir žinių, daug ką pamiršę . . . Kodėl gali mokyti tikėjimo tik tas, kuris tinkamai nepasiruošęs, kaip atrodytų, jei kas nors išleistų įsakymą, draudžiantį daktarams gydyti žmones, o gydymą pavestų apie tai nenusimanantiems asmenims?! — klausė prelegentą susirinkimo dalyviai. Į tokį klausimą
pavaduotojas susinervinęs atkirto: Ar tai jums atrodo paradoksalu, ar ne, tai jūsų reikalas, bet įstatymas yra, ir todėl jo reikia griežtai laikytis. O jeigu vaikus pradėtų mokyti tokie kunigai kaip Alf. Svarinskas, S. Tamkevičius ar J. Matulionis ir į juos panašūs, tai kažin ko jie tuos vaikus išmokytų . . . Pats esi baigęs vidurinę mokyklą ir gali puikiausiai savo vaikus mokyti tikėjimo tiesų (tartum mokyklose būtų kalbama ne prieš tikėjimą, o už tikėjimą), o jei to jiems bus dar maža, yra Kunigų seminarija, galės joje mokytis, — atsakė Olšauskas klausimą pateikusiam nariui. Susirinkę tikintieji klausė pavaduotoją, ar ir močiutė negali savo anūkėlio pamokyti, pavaduotojas atkirto, kad ne, teisę mokyti tikėjimo turi tik tėvas ir motina. Iš salės buvo paklausta: Kažin, ar tiesa, kad kunigai pamokslų metu grubiai išsišoka prieš valdžią, kaip jūs pradžioje savo kalboje minėjote, man niekada neteko tokių dalykų girdėti, gal čia tik ateistų išsigalvota?

    Pats juk nuvažiuoji ir į Šiluvą, ir į Žemaičių Kalvariją, taigi, girdi, kokia ten antitarybinė propaganda vedama, ir kas tau leido rimtus faktus vadinti ateistų išsigalvojimais, žinok, kad ateistų, kaip ir tikinčiųjų, teises ir garbę gina įstatymas, todėl ir už tokį šmeižtą rinkimo dalyviai, pasipiktinę tokiu pavaduotojo grubumu, pradėjo iš vietų replikuoti . . ., o viena moteris atsistojusi pareiškė: „Jeigu jau jūs, ateistai, taip greitai įsižeidžiate, tai kodėl patys tikinčiuosius užgauliojate? . . . Mano dukrą už bažnyčios lankymą mokytoja, pasistačiusi prieš klasę, išvadino davatka, senbobe, atsilikėle, o po to, nusivedus į mokytojų kambarį, toliau iš jos tyčiojosi ir grasino. Mergaitė parėjo namo verkdama. Kokia šiuo atveju teise buvo vadovautasi?" „Mano sūnų taip pat visaip šantažavo, gąsdino, kad jam visi keliai bus užkirsti, jei nestos į komjaunimą. Ar mokytojai turi teisę taip elgtis?" — klausė vyriškis.

    Susirinkimui pasibaigus, rajono vykdomojo komiteto atstovė pareiškė: „Dabar padėkosime mūsų prelegentui už tokį   įdomų   ir   turiningą   pasitarimo   pravedimą  jam
paplodami," tačiau „pasitarimo" dalyviai, tarsi negirdėję raginimo dėkoti, skubinosi apleisti salę.

*     *     *

    Skuodas. 1985 m. balandžio 10 d. į Skuodo raj., vykdomąjį komitetą „pasitarimui" buvo sukviesti rajono bažnytinių komitetų atstovai. Paskaitą, dalyvaujant rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojai Ložienei, apylinkių pirmininkams ir kt. valdžios atstovams, skaitė RRT įgaliotinio atstovas Kizas. Lektoriaus tikslas buvo supažindinti su 1984 m. respublikoje įvykdytais religinių kultų nuostatų pažeidimais.

    Nuostatų pažeidėjų tarpe buvo minėtas ir Skuodo rajono Mosėdžio parapijos kunigas Pudžemis, pamokslo metu raginęs tikinčiuosius neskaityti ateistinių knygų. Lektorius grubiai šmeižė nuteistus kunigus: Alf. Svarinską, S. Tamkevičių ir Joną-Kastytį Matulionį, o kvietimą už juos melstis laikė nusikaltimu. Kizas su įniršiu puolė Pogrindinę Seminariją baigusius kunigus, vadino juos netikrais kunigais, apsišaukėliais ir reikalavo, kad parapijų vykdomieji organai neleistų jiems sakyti pamokslų bei atlikinėti kitus religinius patarnavimus. Nusikaltimu laikė kalėdinių eglučių prie bažnyčių organizavimą, Vėlinių dienoje procesijas į kapines, parašų rinkimą už nuteistus kunigus, bažnyčių šventoriuose prekybą devocionalijomis, netgi religinių tiesų aiškinimą pamokslo metu. Kizas suminėjo daugybę pavyzdžių, kur kiekvieną kunigo pasisakymą apie ateistų, mokytojų ar valdžios pareigūnų išsišokimą tikinčiųjų atžvilgiu laikė sakyklos naudojimu ne pagal paskirtį ir tuo pačiu grubiu nuostatų pažeidimu.

    Rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Ložienė apgailestavo, kad jai nepatogu, jog Skuodo rajone tik evangelikai iš bendruomenėms suaukotų lėšų dalį paskyrė Taikos fondui, ragino jų pavyzdžiu pasekti kitas bendruomenes. Pavaduotoja pris pažino šnipinėjimo tikslu stebėjusi Truikinų parapijos klebono K. Petriko laidotuves, vykusi į Šates sekti, ar bažnyčioje vaikai nemokinami
tikėjimo tiesų, stebėti lapkričio 1 d. pamaldas, ar, nebus su procesija einama į kapines. Lektorius Kizas tvirtino, kad vaikus tikėjimo tiesų turi teisę mokyti tik patys tėvai, o sulaukę pilnametystės, jaunuoliai gali mokytis dvasinėse mokyklose. Čia Kizas išvardino visas Tarybų Sąjungoje veikiančias įvairių tikybų dvasines mokyklas, iš kurių vos dvi katalikų — Rygos ir Kauno Kunigų seminarijos, veidmainingai tvirtino, kad auklėtinių skaičius nustato pati Seminarijos vadovybė, o valdžia visokeriopai padedanti, aprūpinti Seminariją reikiamu plotu ir pan.

*     *     *

    Kaišiadorys. 1985 m. balandžio mėn. 12 d. Kaišiadorių kultūros namuose įvyko rajono parapijų bažnytinių komitetų narių susirinkimas — instruktažas. Susirinkimą vedė RRT įgaliotinio atstovas ir rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Kaubrys. Susirinkimą prelegentai pradėjo standartine kalba apie religijos laisvę ir plačias tikinčiųjų laisves, kurias tuoj pat paneigė nesibaigiančia eile įvairiausių draudimų. „Vaikai, neturintys 18 metų, neturi teisės: patarnauti kunigui Mišiose ir per kitas pamaldas, giedoti chore, dalyvauti procesijose, tai bus griežtai kontroliuojama", — kalbėjo lektorius. Grasino, jog nepaklusnieji bus baudžiami, tik nepatikslino, kas bus baudžiami; vaikai, jų tėvai ar parapijų klebonai. Pasiteiravus, kodėl nepilnamečiai vaikai net be tėvų žinios per prievartą įrašinėjami į spaliukų bei pionierių organizacijas, supykęs lektorius atkirto, kad „čia ne vieta politikuoti, ne tam jus sukvietėme!" Atsakydami į kai kuriuos kitus klausimus, aiškinosi, kad jie nieko nežino, nes viską tvarko Maskva ir Vatikanas . . .

    Kiaukliai (Širvintų raj.). 1985 m. kovo 22 d. į Širvintų raj. prokuratūrą buvo iškviestas Kiauklių parapijos klebonas kun. Rokas Puzonas. Prokuratūroje kunigo laukė respublikos prokuroro padėjėjas J. Bakučionis, kuris pateikė kunigui pakartotiną įspėjimą dėl „Religinių susivienijimų
nuostatų" pažeidimų. Įspėjime buvo išvardinti kun. R. Puzono „nusikaltimai": grupinis vaikų katekizavimas, Vėlinių procesija į kapines, „valstybinių, itin pavojingų nusikaltėlių garbinimas". Prokurorui J. Bakučioniui ypatingai nepatiko, kad kun. R. Puzonas ragina tikinčiuosius melstis už nuteistuosius kunigus — Alf. Svarinską, S. Tamkevičių, Joną-Kastytį Matulionį — ir mini juos pamoksluose. Užkliuvo pareigūnui ir Kiauklių bažnyčioje esantis stendas su aukščiau išvardintų kunigų nuotraukomis. „Tyliai melstis už juos galima, bet viešai traktuoti kaip Bažnyčios kankinius, jau yra agitacija prieš tarybinius įstatymus. Tuo pačiu jūs parodote, kad norite sekti jų pėdomis", — kalbėjo J. Bakučionis. Kun. R. Puzonas paaiškino, kad Lietuvos katalikai solidarizuojasi su nuteistaisiais ir kad šiandien kiekvieno krikščionio pareiga elgtis taip, kaip elgėsi kalinami kunigai. Po tokių kun. R. Puzono žodžių J. Bakučionis išsiėmė du „LKB Kronikos" numerius ir pradėjo įrodinėti, kad tai tarybinę santvarką šmeižiantis leidinys, o įkalintieji kunigai jį leidę, todėl nuteisti teisėtai. „Bet gi jie dabar kalėjime, o „Kronika" tebeeina. Reiškia, leido ne jie", — pastebėjo kun. R. Puzonas. „Jie bendradarbiavo leidinyje", — pasitaisė prokuroras. Paskaitęs keletą ištraukų iš „Kronikos", kur esama valdžia laikoma okupacine, o kun. Leono Šapokos nužudymas traktuojamas kaip bedievių kerštas, J. Bakučionis bandė tvirtinti, kad tai netiesa.

    Į kunigo klausimą, kaip galima katekizuoti vaikus, nenusikaltus tarybiniams įstatymams, J. Bakučionis atsakė, kad galima jų žinias patikrinti tik po vieną. Grupinė katekizacija, prokuroro nuomone, jau esanti užuomazga katalikiškų mokyklų. Kunigui paaiškinus, kad vaikų mokymas yra tiesioginė kunigo pareiga ir kad virš 500 Lietuvos kunigų ir du vyskupai raštu atsisakė laikytis „Religinių susivienijimų nuostatų" ir niekada jų nesilaikys, J. Bakučionis pareiškė, kad niekas į tai neatsižvelgs ir nuostatai nebus atšaukti.

    Kun. R. Puzonas atkreipė prokuroro dėmesį į tai, jog ateistai grubiai laužo tarybinius įstatymus, bet niekas jų už
tai nebaudžia. Kaip pavyzdį paminėjo, kad Kiauklių aštuonmetėje mokykloje sekmadienio šv. Mišių metu tikintys mokiniai verčiami dalyvauti įvairiuose renginiuose. Nepaklūstantys yra šaukiami į mokytojų kambarį, tardomi, pajuokiami. Tikintys vaikai, neatsiklausus jų ir jų tėvų valios, surašomi į spaliukus, pionierių organizacijas, ateistų būrelius. Paklausus ar tarybiniai mokytojai turi teisę taip daryti, prokuroras J. Bakučionis atsakė, kad tokios teisės niekas neturi, tačiau teigė, kad tai yra tik pavienių mokytojų savivaliavimas. Kunigas R. Puzonas atmetė šį melą, sakydamas, kad tai yra visuotinis reiškinys — su tikinčiu jaunimu taip elgiamasi visose Lietuvos mokyklose.

*     *     *

Tauragės rajono Vykdomojo komiteto Pirmininkui

Nuorašas:
RRT įgaliotiniui P. Anilioniui
Telšių vyskupijos apaštaliniam administratoriui Vyskupui
    Antanui Vaičiui

Batakių R. Katalikų religinės bendruomenės komiteto
P a r e i š k i m a s


(Į teisėtus tikinčiųjų prašymus atsiliepti bedieviškoji okupuotos Lietuvos valdžia yra kurčia ir nebylė):
    1985 m. kovo 15 d. nusiuntėm Jums pareiškimą, prašydami leisti pristatyti prie Batakių R. Katalikų parapijos varpinės priestatą, kad tikintieji turėtų bent pakenčiamas sąlygas dalyvauti pamaldose, bet, deja, iki šiol negavome atsakymo. Todėl pakartotinai primename, kad jau 15 metų neturime tinkamų patalpų pamaldoms. Dažnai, ypač per šventes ir laidotuves, esame priversti per pamaldas būti lauke lyjant, pučiant vėjams ir šaltyje. Juk meldžiamės varpinėje, kurios vidaus plotas tik 25 m!

    Girdime, kad rajono vadovai argumentuoja, esą stinga statybinių medžiagų. Tai nesąmonė! Pirma, mums iš
valstybinių statybų fondo medžiagų nereikės, o jei ir reikėtų, tai tiesiog nulis, palyginus su Tauragės rajono statybų mastu. Antra, mums pakaks medžiagų, kurios laisvai parduodamos statybinių medžiagų sandėliuose.

    Prašome ir reikalaujame nedelsiant aiškiai raštu atsakyti į mūsų 1985 m. kovo 16 d. pareiškimą. Per 10 dienų nesulaukę atsakymo mes kreipsimės į aukštesnes valdžios instancijas.

    Mes tokiomis nenormaliomis sąlygomis per 15 metų esame tiek išvarginti, kad negalime nepriminti, jog nenurimsime, kol nebus gautas leidimas pristatyti prie varpinės priestatą.

    Argi mes, Batakių R. Katalikų parapijos tikintieji, sąžiningai dirbantys žemės ūkio ir kitus darbus valdžiai, neturime teisės turėti tinkamas patalpas pamaldoms?

    Juk mes iš savo rajono vadovų ne išmaldos, lyg elgetos, prašome, o reikalaujame to, kas mums priklauso, į ką turime teisę, ką garantuoja TSRS Konstitucija bei atitinkami įstatai bei potvarkiai.

    Batakiai, 1985.VI.il. Pasirašė 15 Batakių parapijos komiteto narių. (Kalba netaisyta — red. past.).

*     *     *

Generaliniam TSKP Sekretoriui, Dr. M. Gorbačiovui
TSRS Ministrų Tarybai
Religinių Reikalų Tarybai prie TSRS Ministrų Tarybos

Lietuvos TSR Kaipėdos rajono Gargždų parapijos
bažnytinio Komiteto atstovų ir tikinčiųjų
P a r e i š k i m a s


    Gerb. Dr. Generalinį Sekretoriau, mes Jus nuoširdžiai prašome, maldaujame leidimo keletą metrų paaukštinti mūsų bažnyčią — baraką, kad ji po 40 metų po karo neatrodytų kaip kolūkio kiaulidė, o kaip tikra bažnyčia, kurioj būtų pakankamai oro, šviesos ir vietos.

    Į mūsų prašymą RRT prie Ministrų Tarybos mums davė
tokj atsakymą: „Jūsų pareiškimą dėl maldos namų rekonstrukcijos peržiūrėjo Klaipėdos rajono vykdomasis Komitetas. Klausimui išspręsti buvo sudaryta kompetentinga komisija, dalyvaujant Sanitarijos epidemiologijos atstovams ir Jūsų bendruomenės vykdomajam organui. Komisija bendruomenės pastate rekomendavo įrengti ventiliatorių. Skyriaus vedėjas E. S. Golustjanas."

    Apie komisiją mes žinom geriau: tai buvo nesusipratimas: užėjo į bažnyčią — baraką trims minutėms ir viską nusprendė, nes jau iš anksto buvo nuspręsta neleisti paaukštinti, o pildyti P. Anilionio valią. Komisija turi viską nuodugniai patikrinti, užrašyti davinius. Sanitarijos-epide-miologijos atstovas turėjo patikrinti kubatūrą, orą ir šviesą, atkreipti dėmesį, kaip veiks ventiliatorius į žmones. Bet nieko nedarė. Nes jau anksčiau (1983.IX.22.) pareiškimu juos prašėm viską patikrinti ir duoti davinius, kad turėtume pagrindą bažnyčią — baraką paaukštinti, bet rajono vykdomasis komitetas jiems uždraudė tai padaryti. Aiškiai matote, kokia buvo „kompetetinga komisija" — tik apgaulė.

    Mes kreipėmės į Klaipėdą, mums pranešė, kad visuomeniniame pastate turi būti bent 4 m vienam žmogui, o mūsų bažnyčioje — barake tėra tik 1 m oro. Todėl labai sunku kvėpuoti, žmonės prakaituoja ir vasarą alpsta, o žiemą vanduo teka per sienas.

    Bažnyčioje — barake yra lubose skylės ventiliacijai, bet jos mažai tepadeda, o ventiliatorių įvesti būtų neprotinga, nes jis gaudžia kaip sirena, nieko nesigirdi. Taip jis veikia Klaipėdos bažnytėlėje. Mūsiškėje būtų dar blogiau, nes tai žemas barakas. Ventiliatorius žmones išvaikytų iš tos menkutės bažnytėlės. Todėl mes protestuojame prieš pasiūlymą įrengti ventiliatorių, tik paaukštinimas yra vienintelis protingas sprendimas.

    Jei komisijoje buvo vienas bažnytinio komiteto atstovas, tai jis niekaip negalėjo nuspręsti už visą komitetą ir už tūkstančius tikinčiųjų, nes jis visai nepasitarė su kitais, todėl mes visi protestuojame prieš jį: pas mus demokratija, o ne aristokratija.

    Mes prašome paaukštinimo ne tik dėl oro, bet ir dėl
pastato išvaizdos: dabar atrodo kaip kolūkio kiaulidė, o mums reikia pastato, bent kiek panašaus į bažnyčią. Laike karo mes nukentėjome: fašistai sudegino mūsų aukštą bažnyčią. Visas miestas atsistatė, o mūsų bažnytėlė dar tebėra kaip po karo. Dabar 40 metų pergalės sukaktuvės, kaip tik ir tas mažas leidimas būtų valdžios dovana mums, darbininkams laukuose ir fabrikuose. Humaniška valdžia pati pasiūlytų savo darbininkams geresnes gyvenimo sąlygas. Tarybinė Konstitucija pabrėžia: „TSKP egzistuoja liaudžiai ir tarnauja liaudžiai" (str. 6).

    Paaukštinimas nebūtų naujos bažnyčios pastatymas: stogas laikosi ant kolonų, tik jas reikia pakelti ir vienas paaukštinti, geriausiai iš oro pusės apmūrijant plytomis; pamatų visai nereikia liesti.

    Neleisti paaukštinti — reiškia nieko gero nelinkėti savo darbininkams, kai garsiai kalbama apie religijos laisvę ir žmoniškumą.

    Gerbiamas Dr. Generalini Sekretoriau, Jus mes nuoširdžiai prašome parodyt mums žmoniškumo — leiskit į viršų pakelti mūsų bažnyčią — baraką.
    Priedas: Gargždų bažnyčios — barako nuotrauka.
    Gargždai, 1985.IV.14.
    Mūsų adresas: LTRS 235840
    Klaipėdos raj. Gargždai
    Tilto 1
    Bažnytiniam Komitetui
                Mūsų parašai už tūkstančius: 651

*     *     *

    Gargždų parapija turėjo aukštą medinę bažnyčią, bet karo pradžioje vokiečiai ją sudegino. Tikintieji iš barako pasistatė laikiną, pasiryžę paskui pasistatyti mūrinę, pasigamino daug didelių cementinių plytų. Bet iki šiol ne tik neįmanoma pasistatyti mūrinę, bet komunistinė valdžia net neleidžia paaukštinti barako, nors tūkstančiai tikinčiųjų maldaute maldauja leidimo jau keletą metų. Neprašo nei medžiagos, nei paramos, o tik leidimo, bet ir to neduoda.
Tuo parodo, kokia yra jų garsiai skelbiama religijos laisvė ir koks humaniškumas. Visa tai matyti iš tikinčiųjų pareiškimų.

*     *     *

Lietuvos TSR Ministrų Tarybai

Klaipėdos rajono Gargždų parapijos bažnytinio Komiteto ir tikinčiųjų
P a r e i š k i m a s


    Šių metų rugpjūčio 19-os dienos pareiškimu kreipėmės į Jus, prašydami leidimo paaukštinti mūsų bažnyčią — baraką. Gavome pranešimą, kad religijų kultų įgaliotinis P. Anilionis Jūsų jam persiustą pareiškimą nesvarstęs, „pagal priklausomybę" tiesiog persiuntė Klaipėdos rajono Vykdomajam Komitetui. Tą jis padarė ir su pareiškimais iš Maskvos.

    Sužinoję, kad visos instancijos sprendimą pavedė Klaipėdos rajono Vykdomajam komitetui, būreliais bent 10 kartų (viso 61 asmuo) ėjome maldauti leidimo pas pirmininką, o ypač pas pavaduotoją. Žadėjo iššaukti kultų įgaliotinį, liepė laukti, nebeeiti, vis delsė. Nesulaukę pareiškimo, vėl nuėjome. Pavaduotojas A. Leita žodžiu pareiškė, kad leidimo neduoda, nes neturi medžiagos. „Galite rašyti net į Maskvą, vis tiek leidimo nebus."

    Kiekvienas gyvis kovoja už savo egzistenciją, tai darome ir mes, nes gyvenimas mus verčia: mums reikia oro, šviesos ir žmoniškos bažnyčios, ne žemo barako. Todėl iš naujo kreipiamės į jus, prašydami leidimo. Net religijų reikalų prie Ministrų Tarybos SSSR Komiteto pirmininko pavaduotojas, pamatęs mūsų bažnyčią — baraką, pasakė tai ne bažnyčia, ją reikėtų perstatyti.

    Mes prašėme ne medžiagos, o tik leidimo pakelti aukštyn, o medžiagos mes turime, kaip rašėme paskutiniame pareiškime. Paaukštintume savo lėšomis. Tai kodėl neleisti savo darbininkams žmoniškiau įsikurti?
Dabar mūsų barakėlis atrodo kaip Amerikos negrų kvartalas šalia daugiaaukščių valdžios namų. Argi ne gėda taip elgtis su tikinčiasiais?

    Tarybinė Konstitucija įsako: „Pareigūnai privalo nustatytais terminais svarstyti piliečių pasiūlymus ir pareiškimus, į juos atsakyti ir imtis reikiamų priemonių" (49 str.). O kas svarsto mūsų pareiškimus? Viena instancija perduoda kitai, ir viskas sukasi ratu: Klaipėdos Vykdomasis Komitetas, gavęs per įgaliotinį P. Anilionį iš visų instancijų mūsų grąžintus pareiškimus, vėl šaukiasi įgaliotinio, kad dalyką išspręstų, nors jis jiems visa perdavė „pagal priklausomybę". Kada mes gavome apsvarstytą atsakymą raštu ir nustatytu terminu? Atrodo, lyg būtume beteisiai.

    Todėl kai kurie tikintieji net sako: „Neprašykime paaukštinti, jie ir tą pačią atims, kaip paėmė Klaipėdoje", o Konstitucija 49 str. teigia: „Kiekvienas TSRS pilietis turi teisę valstybiniams organams pateikti pasiūlymus dėl jų veiklos gerinimo, kritikuoti darbo trūkumus".

    Mes tikime, kad LTSR Ministrų Taryba turi daugiau galios už Klaipėdos rajono Vykdomąjį Komitetą, todėl labai prašome atsižvelgti į mūsų prašymą ir leisti paaukštinti bažnyčią — baraką, kurį matote nuotraukoje.

    Nebekartosime motyvų paaukštinimui, nes juos išdėstėme paskutiniame pareiškime 1984.VIII.19. Tą pareiškimą, po kuriuo pasirašė 1094 asmenys, pridedame kartu su nuotrauka. O dabar pasirašo tik bažnytinio Komiteto ir tikinčiųjų atstovai už tūkstančius.
Gargždai, 1984.XII.6.
Pasirašė 495 tikintieji.

*     *     *

(Griaudami ir barbariškai naikindami senus Lietuvos kapinynus, okupantui parsidavėliai neišraus iš tikinčiųjų širdžių nei Dievo, nei savo Tėvynės laisvės troškimo):
    Marcinkonys (Varėnos raj.). 1985 m. sausio 29 d. buvo laidojamas Marcinkonių parapijos klebonas kun. E. Pakalka,
parapijoje išdirbęs 45 metus. Kad kunigo laidotuvėse nedalyvautų vaikai ir jaunimas Marcinkonių vidurinėje mokykloje buvo organizuojamos talkos ir pan. renginiai; ypač aktyviai reiškėsi mokytoja Severiną.

    Vilnius. 1985 m. balandžio 28 d. šv. Mikalojaus bažnyčioje buvo minima 40 metų nuo kun. Alfonso Lipniūno mirties. į šv. Mišias rinkosi tikintieji, atvažiavo kun. A. Lipniūno giminės, pažįstami ir nemažai jaunimo iš įvairių Lietuvos vietų. Iškilmingų šv. Mišių metu kun. Vaclovas Aliulis papasakojo susirinkusiems apie kun. A. Lipniūno gyvenimą, jo veiklą, charakteringus asmenybės bruožus — tvirtą tikėjimą, karštą artimo meilę, neblėstantį entuziazmą net sunkiosiose gyvenimo valandose. Po šv. Mišių jaunimas sukalbėjo šiais progai skirtą maldą, pagiedojo keletą giesmių ir padėjo ant altoriaus gėles. Pasibaigus minėjimui, kažkas iš draugų padalino minėjimo dalyviams kun. A. Lipniūno nuotraukų.

    Šiauliai. 1985 m. kovo 15 d. naktį buvo nusiaubtas Kryžių kalnas — sužalotos Jėzaus širdies ir Marijos statulos, sulaužyta apie 50 kryžių bei koplytstulpių, išdaužyti stiklai altorėliams ir paveikslams. O kas suskaičiuos tūkstantines sumas mažų pastatomų, pakabinamų kryželių bei rožančių, kurie tvarkingai sudėti arba meniškai sukabinti ant didesnių kryžių slėpė savyje žmonių skausmą ar bylojo jų dėkingumą? Kovo 15 d. naktį jie buvo negailestingai išmėtyti ir suminti sniege.

*     *     *

    Žarėnai-Latveliai (Šiaulių raj.). 1985 m. gegužės 16 d. per Šeštines nuniokotose Mielaičių kapinaitėse susirinko apie 30-ties maldininkų būrelis. Kaimiečiai, inteligentai, vaikai ir jaunimas klaupė ant buldozeriais išraustos žemės, jau spėjusios pasipuošti naujais kryžiais, ir kalbėjo skausmingąją šv. Rožančiaus dalį, giedojo švč. M. Marijos litaniją, giesmes. Pasimeldus vienas jaunuolis skaitė eiles:
(. . .) Čia rymojo Kristus, rankom surankintom,
Medžių koplytėlių varganuos namuos,
Bet ir jam pastoge nutarė atimti
Taip, kaip ir lietuviui toliuos svetimuos. ('. . .)
Kai plieniniai traktoriai kapines užgriuvo,
Trupindami kaulus iš tėvų karstų,
Ko kazoko kardas perkirtęs nebuvo —
Užbaigė aklumas ainių nevertų.
Skeldėjo po vikšrais spinduliai mediniai,
Traiškė koplytėles smurto samdiniai,
Bočių testamentą pelkėse skandino,
Rasomis raudojo laisvės kankiniai.
Bet žaizdotos širdys vėl augina Vilti
Ir nulaužtas kryžius skelbia — prisikels!
Trečio ryto aušrą ragina pamilti, —
Sibiro ledynus Lietuva pakels!"

    Besirenkančius ir besiskirstančius tikinčiuosius įdėmiai stebėjo ir fotografavo keturi civiliai, vienas iš jų — Šiaulių saugumietis Slankauskas. Įžūlumo saugumiečiai nerodė ir laikėsi iš tolo, artyn priėjo tik žmonėms baigus melstis ir pradėjus tyliai tarpusavyje kalbėtis.

    Prie didžiausiojo kryžiaus, šalia uždegtų žvakių, buvo sudėti čia palaidotų žmonių kaulai, išrausti, griaunant kapinaites. Tarp išlaužyto miško iškilo atstatyti kryžiai — žemaitiško gajumo, ištikimybės tikėjimui ir tautai viltis. Sugiedoję „Marija, Marija", žmonės išsiskirstė.

*     *     *

    Tryškiai (Telšių raj.)- 1985 m. gegužės 2 d. naktį nežinomi piktadariai išplėšė Tryškių bažnyčios šventoriuje esančias Kryžiaus kelio stočių koplytėles. Koplytėlių langai atplėšti, kai kurių sudaužyti, iš rėmelių išplėšti paveikslai išmėtyti šventoriuje. Paveikslai buvo piešti ant drobės, kopijuoti iš italų dailininko tapytų Kryžiaus kelio stočių.
    Genių km. (Alytaus raj.). 1985 m. sausio 15 d. pas Baciuškus, gyvenančius Genių km., prisistatė saugumietis. Čekistą domino, kur dirba Baciuškų sūnus Algis. Motinai pasakius, kad sūnus dirba Alytaus Mėsos kombinate, saugumietis pareiškė, kad jis dirba ne tik Mėsos kombinate, bet ir antraeilėse pareigose — platina religinius laikraščius. Motina pradėjo verkti ir kartoti, kad tai netiesa. „Mes žinom, kad jis geras darbininkas, tikintis, tegul sau eina į bažnyčią, poteriauja, tik tegul neužsiima įtartinais darbais", — kalbėjo saugumietis motinai. Išeidamas čekistas pagrasino: „Susirinksim visus po vieną!" Gyvenvietėje saugumietis apklausinėjo žmones, ar Baciuškai turi užsienyje giminių, ar gauna siuntinius, ar dažnai pas juos lankosi kunigai. Kolūkio kontoroje saugumietis pareiškė: „Anuliuosim Gražulius, toks pat likimas laukia ir Algio, tik gaila, kad toks jaunas."

*     *     *

    Pabaiskas (Ukmergės raj.). 1985 m. prieš Velykas
Pabaisko apylinkės pirmininkas Boškevičius kreipėsi į tos pačios apylinkės sekretorę Janiną Jankauskaitę, liepdamas jai Velykų rytą nueiti į bažnyčią ir bent apytikriai suskaičiuoti, kiek žmonių dalyvauja pamaldose, kiek prie bažnyčios stovi lengvųjų automobilių, apie ką pamoksle kalbės parapijos klebonas. J. Jankauskaitė tai padaryti kategoriškai atsisakė. Tuomet pirmininkas kreipėsi į savo brolį, mechaninių dirbtuvių darbininką Boleslovą Boškevičių, kad jis, pats dalyvaudamas pamaldose, viską sužinotų ir apie tai praneštų raštu. B. Boškevičius, būdamas tikintis, pirmininko pavedimo tiksliai neįvykdė.

*     *     *

    Miroslavas (Alytaus raj.). 1985 m. balandžio 7 d., per Velykas, Miroslavo bažnyčioje tikintieji rinko parašus po pareiškimu, adresuotu Lietuvos prokurorui, reikalaujant, kad būtų išlaisvinti kunigai — Alfonsas Svarinskas, Sigitas
Tamkevičius, Jonas-Kastytis Matulionis bei kiti, nekaltai kaltinami už tikėjime.
Renkant parašus, į bažnyčios šventorių atėjo Miroslavo apylinkės pirmininkas Jurgis Grubliauskas. Pasikvietęs į šalį parašų rinkėjus, pirmininkas įrodinėjo jiems, kad rinkti parašus už kalinamus kunigus ir kitus asmenis yra nusikaltimas. Rinkėjams paaiškinus, kad ginti nekaltai kalinamus kunigus ne nusikaltimas, o kiekvieno doro žmogaus pareiga. J. Grubliauskas iš šventoriaus pasišalino. Kiek vėliau J. Grubliauskas telefonu pranešė rajono valdžiai apie parašų rinkėjus, o pats, sugrįžęs į šventorių, toliau draudė rinkti parašus.

*     *     *

    Kaunas. 1985 m. balandžio 8 d. Kauno miesto vaikų darželio Nr. 46 auklėtoja Aldona Raižytė buvo atleista iš pareigų; į darželį ji buvo įsidarbinusi vos prieš kelete mėnesių. A. Raižytė jau ir anksčiau yra buvusi išmesta iš vieno Kauno miesto vaikų darželio.

    Praėjus kelioms savaitėms, po vakarinių pamaldų, Petrašiūnų bažnyčios šventoriuje stoviniavo būrelis vaikų bei jaunimo, šventoriuje buvo ir A. Raižytė. Pamačiusi vaikus, prisistatė Kauno miesto Panemunės rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Bužinskienė. Paklausinėjusi, ką jie čia veikia, užsipuolė A. Raižytę: „Kaip drįsai įsidarbinti vaikų darželyje su tokia savo ideologija?,/ Bužinskienė kaltino A. Raižytę, kad ji moko vaikus katekizmo, gąsdino, jog tuoj pat sustatys aktą, pradėjo skaičiuoti vaikus, bet greitai apsigalvojo, tik pažadėjo kitą kartą į bažnyčią ateiti kartu su milicija . . . Pavaduotoja pasiūlė A. Raižytei, viską gerai pergalvojus, ateiti į vykdomąjį komitetą, patarė jai įsidarbinti, tik jokiu būdu ne vaikų įstaigose. A. Raižytė padėkojo už patarimus ir pasakė, kad, jeigu dėl tikėjimo negali dirbti pagal specialybę, dirbs bažnyčioje valytoja.
*     *     *


Lietuvi, atmink kad:

kun. Alfonsas Svarinskas, kun. Sigitas Tamkevičius, kun. Jonas-Kastytis Matulionis, doc. Vytautas Skuodis, Viktoras Petkus, Vladas Lapienis, Romas Žemaitis, Jadvyga Bieliauskienė, Povilas Pečeliūnas, Gintautas Iešmantas, Julius Sasnauskas ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai tikėti ir gyventi!
 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum