gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
VIEŠAS „KRONIKOS"' PRIEDAS Spausdinti El. paštas
Neskelbtina spaudoje

Patvirtinta
Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1974 m. rugsėjo 20 d.
    nutarimu Nr. 339

Kultų įstatymų laikymosi kontrolės komisijos prie miesto,
rajono Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo
komiteto nuostatai


I. Bendroji dalis

    1. Kultų įstatymų laikymosi kontrolės komisija steigiama prie respublikinio pavaldumo miesto, rajono Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto teikti jam paramą, kontroliuojant, kaip laikomasi šių įstatymų, ir aiškinant juos gyventojams. Komisija dirba visuomeniniais pagrindais.

    2. Kultų įstatymo laikymosi kontrolės komisija vadovaujasi TSRS ir Lietuvos TSR įstatymais, TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo ir Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakais, TSRS Ministrų Tarybos ir Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimais bei potvarkiais religijų klausimais, taip pat Religijų reikalų Tarybos prie TSRS Ministrų Tarybos paaiškinimais kultų įstatymų taikymo klausimais ir šiais Nuostatais.
II. Komisijos sudarymo tvarka

    3. Kultų įstatymų laikymosi kontrolės komisija sudaroma iš vietinės Tarybos deputatų, kultūros švietimo įstaigų, finansų ir liaudies švietimo įstaigų darbuotojų, taip pat iš kitų organizacijų atstovų.

    4. Komisijos veiklai vadovauja miesto, rajono vykdomasis komitetas, kuris nustato jos narių skaičių ir juos tvirtina, atsižvelgdamas į šioje vietovėje esančių religinių susivienijimų skaičių bei gyventojų religingumo laipsnį.

    5. Komisijos pirmininku tvirtinamas miesto, rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas. Kiekvienam komisijos nariui pavedami tam tikri klausimai, kurie turi būti kontroliuojami.

III. Svarbiausieji komisijos uždaviniai


    6. Svarbiausieji Kultų įstatymų laikymosi kontrolės komisijos uždaviniai yra:

    a) nuolat stebėti religinių organizacijų ir dvasininkijos veiklą, kiek tai liečia jų religinių kultų įstatymų laikymąsi, atsižvelgiant į tai, kad jiems neleidžiama: veikla, nesusijusi su religinių tikinčiųjų reikmių tenkinimu, naudoti tikinčiųjų maldų susirinkimus kalboms, prieštaraujančioms tarybinės visuomenės interesams, tikinčiųjų kurstymui vengti atlikti pilietinę pareigą, dalyvauti valstybiniame, kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime;

    labdarybės veikla, panaudojant savo žinioje esančias lėšas ir turtą savišalpos kasoms steigti; poilsiavietėms organizuoti, materialinei paramai teikti tikintiesiems bei kitiems religiniams susivienijimams;

    organizuoti specialius susirinkimus, būrelius, grupes, kursus ir pan., kuriuose gyventojai mokomi religijos, taip pat organizuoti specialius religinius bei kitokius renginius nepilnamečiams;

    leisti ir platinti religinę bei kitokią literatūrą, pažeidžiant šiam reikalui nustatytas taisykles, taip pat bet kokius kitus spaudinius, raginančius tikinčiuosius nevykdyti tarybinių
įstatymų, neatlikti pilietinių arba visuomeninių pareigų;

    rengti ekskursijas, poilsio vakarus, įrengti vaikų ir sporto aikšteles, steigti bibliotekas, skaityklas bei muziejus, organizuoti sąjungas, sporto žaidynes ir meninę saviveiklą, rengti bet kokius susirinkimus, nesusijusius su kulto apeigomis arba nors su tuo ir susijusius, bet įstatymo uždraustus;

    steigti vadinamąsias „šventąsias vietas" arba organizuoti tikinčiųjų vykimą į šias vietas, daryti apgaulingus veiksmus, skleidžiančius gyventojų tarpe prietarus;

    organizuoti arba imti prievartinę rinkliavą ir apmokestinti tikinčiuosius arba nustatyti jiems privalomus nario arba kitokius mokesčius religinių susivienijimų, kulto tarnų naudai ir kitiems reikalams;

    rengti nepilnamečiams religines apeigas be tėvų žinios ir sutikimo;

    leisti be miesto, rajono vykdomojo komiteto sutikimo kulto tarnams atlikti religines apeigas tuose religiniuose susivienijimuose, kuriuose jie nepriregistruoti;

    b) remti miestų bei rajonų vykdomuosius komitetus:
    užtikrinant konstitucines piliečių teises į religinių kultų apeigų atlikimą ir antireliginės propagandos laisvę;
    tiriant religinių organizacijų veiklos formas ir metodus, jų įtaką gyventojams, ypač jaunimui, dvasininkijos prisitaikymą prie šiuolaikinių sąlygų, jos pamokslinę veiklą;

    tikrinant gyventojų skundus ir pareiškimus religinių kultų įstatymų pažeidimų klausimais;
    aiškinant tarybinius religinių kultų įstatymus;

    c) stebėti, kad nebūtų pažeidžiamos tikinčiųjų ir religinių susivienijimų teisės, atsižvelgiant į tai, kad negalima riboti gyventojų teisių arbas jas varžyti, priklausomai nuo jų požiūrio į religiją, taip pat taikyti administracines priemones, kovojant su religine ideologija, įžeisti religinius tikinčiųjų ir dvasininkų jausmus.
IV. Komisijos teisės ir pareigos

    7. Vykdydama šiuose nuostatuose nurodytus uždavinius, kultų įstatymų laikymosi kontrolės komisija turi teisę:

    a) tikrinti, kaip vietinės religinės organizacijos ir kulto tarnai laikosi kultų įstatymų, taip pat, miesto, rajono Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomajam komitetui pavedus, kontroliuoti, ar vietinės tarybinės organizacijos bei pareigūnai teisingai taiko ir vykdo šiuos įstatymus;

    b) pateikti svarstyti miesto, rajono Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomajam komitetui pasiūlymus dėl rastų kultų įstatymų pažeidimų likvidavimo ir kaltų dėl šių pažeidimų asmenų patraukimo atsakomybėn.

    8. Kultų įstatymų kontrolės komisija neturi juridinio asmens teisės. Ji taip pat neturi administracinių teisių, todėl negali duoti nurodymų ir potvarkių, susijusių su kultų įstatymų taikymu bei laikymusi, ir taikyti bet kokias prievartos arba bausmės priemones.

    9. Kultų įstatymų kontrolės komisija dirba, glaudžiai bendradarbiaudama su Religijų reikalų tarybos prie TSRS Ministrų Tarybos įgaliotiniu Lietuvos TSR.

V. Organizacinis darbas


    10. Kultų įstatymų laikymosi kontrolės komisija dirba pagal tam tikrą planą, kuris svarstomas ir tvirtinamas jos posėdyje.

    11. Komisijos posėdžiai rengiami ne rečiau kaip vieną kartą per ketvirtį. Komisijos posėdžiuose rašomas protokolas.


    Religinių susivienijimų vykdomieji organai, revizijos
    komisijos, jų teisės ir pareigos


    Tarybų Lietuvos Konstitucijos 50 str. skelbia, kad Lietuvos TSR piliečiams garantuojama sąžinės laisvė, tai yra teisė išpažinti bet kurią religiją arba neišpažinti jokios, praktikuoti religinius kultus arba vesti ateistinę propagandą. Kurstyti nesantaiką ir neapykantą ryšium su
religiniais tikėjimais draudžiama. Bažnyčia Lietuvos TSR atskirta nuo valstybės ir mokykla — nuo bažnyčios.

    Dalis bažnytininkų laikosi nuomonės, kad jeigu bažnyčia atskirta nuo valstybės, vadinasi, religinės organizacijos ir tikintieji gali veikti kaip tinkami, vadovaudamiesi vien savo taisyklėmis, šitaip galvojantieji klysta. Savo taisyklėmis religiniai susivienijimai ir tikintieji gali vadovautis tiek, kiek jos neprieštarauja valstybės įstatymams.

    Mūsų tarybiniuose įstatymuose, visiškai laikantis Konstitucijos „Dėl bažnyčios atskyrimo nuo valstybės ir mokyklos — nuo bažnyčios", reglamentuojama įvairių religinių susivienijimų organizavimo tvarka, jų teisės, veiklos ribos, santykiai su valdžios organais, turto, skirto kulto reikalams, valdymas, disponavimas piniginėmis lėšomis ir kt. Savo religiniams poreikiams bendrai tenkinti tikintieji piliečiai, sulaukę 18 metų amžiaus, gali vienytis į religinius susivienijimus, parapijas bei grupes, priklausomai nuo tikinčiųjų skaičiaus.

    Religinė bendruomenė — parapija gali pradėti veikti tik įsiregistravusi valstybinės valdžios organuose. Lietuvos respublikoje dabar yra užregistruoti 764 įvairių konfesijų religiniai susivienijimai.

    Registravimo faktas reiškia, kad religinis susivienijimas įsipareigoja laikytis įstatymų ir kartu užtikrina, kad jis bus saugomas įstatymų, ginančių religinių kultų išpažinimo laisvę.

    Tikintiesiems, sudariusiems įstatymo numatyta tvarka religinį susivienijimą, suteikiama teisė gauti nemokamai naudotis maldos namais savo religiniams poreikiams tenkinti arba naudoti nuomojimo teisėmis kitas patalpas religinėms sueigoms.

    Maldos namai ir juose esantis inventorius, kurie mūsų šalyje yra liaudies nuosavybė, perduodami religinėms organizacijoms nemokamai naudotis pagal sutartis, sudarytas tarp vietinių valdžios organų ir religinio susivienijimo steigėjų. Pasirašiusieji sutartį tikinčiųjų atstovai priima atsakomybę už perimtą turtą. Jie įsipareigo-
ja saugoti ir tausoti jį kaip patikėtą jiems valstybinį turtą, remontuoti pastatą, padengti išlaidas, susijusias su šio turto valdymu bei naudojimu, kaip apsauga, apkūrenimas, draudimo mokesčiai, nuostolių padengimas, sugadinus arba iššvaisčius turtą, ir pan. Kartu pasirašiusieji sutartį įsipareigoja maldos namus naudoti išimtinai tik religinių poreikių tenkinimo tikslams.

    Religinio susivienijimo steigėjai, sudarydami sutartį dėl naudojimosi maldos namais ir kulto inventoriaus, įsipareigoja turėti viso turo inventorizacijos apyrašą ir daryti jame pataisas, susijusias su naujų religinio kulto reikmenų grupavimu: nupirkus, paaukojus, perdavus iš kitų maldos namų ir 1.1. Įstatymai apie religinius kultus įpareigoja religinį susivienijimą ir vykdomąjį organą pateikti miesto, rajono vykdomajam komitetui žinias apie naujai įsigytą arba tikinčiųjų dovanotą maldos namams turtą. Taip pat būtina peržiūrėti ir nebetinkamus naudojimui daiktus ir, vietos valdžios organams sutikus, išbraukti juos iš apyrašo. Kiekvienais metais pravesti turto inventorizaciją.

    Kai kas bando aiškinti, kad neteisinga bažnyčiai paaukotus daiktus bei kulto reikmenis įtraukti į apyrašą, tai yra, užpajamuoti, tačiau, kai jie yra pagrobiami arba pasisavinami, tada jau prašoma milicijos darbuotojų arba vietinės valdžios organų surasti nusikaltėlius ir juos nubausti, o kaip surasti daiktą, kai nėra jo apyrašo ir jis nebuvo įtrauktas į inventorizacijos knygą.

    Tarp pastatų, valstybės perduotų religiniams susivienijimams naudotis, yra nemaža labai vertingų istorinių architektūros paminklų, ir tikinčiųjų pareiga juos saugoti — išlaikyti sekančioms kartoms.

    Tarybų valstybė įpareigoja priėmusių maldos namus naudojmui religinių susivienijimų steigėjus laikytis tvarkos, nustatytos specialiomis meno ir senovės paminklų apskaitos ir apsaugos taisyklėmis. Bažnyčių pastatai ir turtas, perduoti religiniam susivienijimui, gali būti vietinių valdžios organų atstovų arba Tarybos įgaliotinio įstaigos darbuotojų tikrinami ir apžiūrimi bet kuriuo metu, išskyrus
laiką, kai atliekamos religinės apeigos. Religinio susivienijimo steigėjai ir VO yra atsakingi už turto, esančio maldos namuose, apskaitą ir saugumą.

    Maldos namai remontuojami su vietinių valdžios organų žinia pagal sudarytas sutartis, pateikus projektinę dokumentaciją.

    Kiekviena religinė bendruomenė gali naudotis tik vienais maldos namais.

    Pirmiausia, religiniai susivienijimai turi griežtai laikytis sutarties dėl nemokamo naudojimosi maldos namais ir juose esančiu inventoriumi, o tenka šiandien pasakyti, kad apie aštuoniolika religinių bendruomenių tokių sutarčių dar nesudarė. Kai kuriems nepatinka sutarčių sąlygos, arba bendrai pasakius, norima plaukti prieš srovę, ieškoti priežasčių konfliktams su valdžios organais, nes kai kam ir tai sudaro tam tikrą malonumą. Kulto tarnautojai neturi teisės būti religinio susivienijimo steigėjais, nes jie yra pakviesti neribotam laikui, gali būti perkelti ar suspenduoti, todėl jie negali pasirašyti ir sutarties dėl nemokamo naudojimosi maldos namais ir juose esančiu inventoriumi.

    Religinis susivienijimas savo veikloje gali tenkinti tik religines tikinčiųjų reikmes, prisilaikydamas valstybės nustatytų taisyklių ir įstatymų, nepažeidžiant kitų piliečių teisių bei viešosios tvarkos.

    Religinis susivienijimas turi vykdyti nurodymus tų valdžios organų ir asmenų, kuriems pavesta įstatymu apie religinius kultus laikymosi kontrolė.

    Taigi, dar kartą norisi priminti, kad nesilaikant nustatytos tvarkos ir pažeidžiant įstatymus, religiniams susivienijimams nevertėtų galvoti apie jiems vyriausybės suteiktas teises.

    Parapijos ūkiniams finansiniams reikalams tvarkyti tikintieji, sudariusieji susivienijimą, išrenka iš savo tarpo vykdomąjį organą iš trijų narių ir revizijos komisiją iš trijų narių. Vykdomasis organas ir revizijos komisija už savo veiklą atsiskaito tikinčiųjų visuotiniame susirinkime, tačiau reikia pasakyti, kad dar ne visuose relig. susivienijimuose tai praktikuojama.
    Visuotiniai tikinčiųjų susirinkimai apsvarstyti klausimams, susijusiems su religinio susivienijimo reikalų tvarkymu, kulto reikmenų naudojimu, vykdomųjų ir revizijos organų rinkimais ir kitiems organizaciniams klausimams spręsti, šaukiami rajono, miesto Liaudies deputatų tarybų vykdomiesiems komitetams leidus, pranešant susirinkimo vietą, laiką, dienotvarkę. Religinių susivienijimų vykdomųjų ir revizijos organų posėdžiai vyksta be valdžios organų leidimų.

    Vietinių Liaudies deputatų tarybų vykdomiesiems komitetams suteikta teisė pašalinti iš vykdomojo organo narių sudėties asmenis, kurie gali panaudoti religinį susivienijimą tikslais, prieštaraujančiais valstybės interesams, nepripažįsta ir nesilaiko įstatymų arba yra susikompromitavę rimtais nusižengimais (pvz., ne kartą teisti ir 1.1.).

    Pagrindas atskiriems asmenims pašalinti iš vykdomųjų organų yra taip pat jų neveiksnumas arba ribotas teisnumas, nustatytas įstatymo numatyta tvarka.

    Jau minėjau, kad maldos namais naudotis galima tik religinių apeigų atlikimo reikalais, tačiau kai kur vien dėl relig. Susivienijimo vykdomojo organo aplaidumo arba kontrolės nebuvimo šis nurodymas nevykdomas.

    Vykdomieji organai gerai žino minėtus valdžios organų reikalavimus, tačiau pataikauja ekstremistiškai nusiteikusiems kunigams ir nepareikalauja iš jų griežtai laikytis tarybinių įstatymų ir bendrų gyvenimo normų. Pasitaiko atvejų, kai pamaldų metu bažnyčiose renkami parašai po pareiškimais valstybiniams nusikaltėliams ginti. Kai kurių bažnyčių šventoriuose per kalėdas statomos eglutės, o prie jų organizuojami vaikų montažai, dalinami saldainiai ir kita. Maldos namuose, bei šventoriuose vyksta prekyba. Argi tokie dalykai tinka prie pamaldų, argi čia tikinčiųjų religinių poreikių tenkinimas?

    Remiantis įstatymais, kiekvienas dvasininkas turi teisę laikyti pamaldas tik jam paskirtoje parapijoje, turint Įgaliotinio įstaigos registracijos pažymėjimą. Jeigu svarbesnių religinių švenčių metu tikinčiųjų religiniams
poreikiams tenkinti nepakanka toje parapijoje esančių kulto tarnautojų, religinio susivienijimo vykdomasis organas gali kreiptis į vietos valdžios organus su prašymu leisti pasikviesti dvasininkus iš kitų parapijų, nurodant konkrečiai, kurie kulto tarnautojai ir iš kur numatomi kviesti. Gavus teigiamą atsakymą, vykdomasis organas gali kviesti numatytus dvasininkus. Kaip matome, minėtais klausimais turi užsiimti religinio susivienijimo vykdomasis organas, o praktikoje daugeliu atvejų pasiperša jį pavaduoti ir pavaduoja parapijos klebonas.

    Tenka pasakyti, kad yra ir tokių religinių susivienijimų vykdomųjų organų, kurie visai nekontroliuoja, kokius kulto tarnus kviečia parapijų klebonai, ir tuo būdu grubiai pažeidžia religinių susivienijimų nuostatus, už ką anksčiau ar vėliau irgi jiems reikės nešti atsakomybę.

    Jeigu kulto tarnautojas kišasi į parapijos vykdomojo organo ūkinę finansinę veiklą arba pažeidinėja kultų įstatymus, vykdomasis organas turi teisę pareikalauti parapijos vadovus tokį kulto tarnautoją iškelti iš parapijos ir skirti kitą dvasininką.

    Įstatymai numato, kokia tvarka religinėse bendruomenėse formuojamos ir išleidžiamos lėšos. Religinis susivienijimas turi teisę sudėti pinigus arba rinkti savanoriškumo pagrindu maldos namuose aukos tenkinti poreikiams, susijusiems su kulto apeigų atlikimu, tarp šio religinio susivienijimo narių ir tik tikslams, susijusiems su maldos namų, kulto inventoriaus išlaikymu, kulto tarnų samdymu, vykdomųjų organų ir religinio centro išlaikymu.

    Įstatymai draudžia religinės organizacijos arba kulto tarnautojų naudai organizuoti priverstinių lėšų rinkimą. Priverstinis lėšų rinkimas suprantamas, kai be savanoriškai paaukotų lėšų maldos namuose dar apdedami papildomais mokesčiais, nurodant konkrečias sumas kiekvienai šeimai arba atskiram asmeniui, imamas mokestis už sėdimas vietas maldos namuose ir kt.

    Lietuvos TSR Baudžiamojo kodekso 143 str. sakoma, kad priverstinis rinkliavų ir apmokestinimo ėmimas religinių organizacijų ir kulto tarnų naudai, panaudojant
prievartą bet kokia forma, tiek fizine, tiek psichine, bet kokiomis materialinėmis verybėmis, baudžiamas laisvės atėmimu iki vienerių metų arba bauda iki šimto rublių. Ta pati veikla, padaryta pagal šį straipsnį teisto asmens, užsitraukia dar griežtesnę bausmę. Savanoriškas aukas iš tikinčiųjų maldos namuose turi teisę rinkti vykdomojo organo nariai. Baigus aukų rinkimą, surašomas aktas ir pinigai perduodami iždininkui — kasininkui užpajamuoti. Dvasininkai neturi teisės rinkti pinigus maldos namuose, nes jų pajamos yra už religinių apeigų atlikimą gauti pinigai, o bažnyčiose surinktos aukos yra religinės bendruomenės reikalas. Religiniams susivienijimams suteikta teisė atidaryti einamąją sąskaitą Valstybiniame banke pinigams laikyti, todėl religinio susivienijimo lėšos — pinigai turi būti saugomi Valstybinio banko skyriuose arba nors taupomose kasose, tačiau daugelyje atvejų religinių bendruomenių lėšos randasi maldos namuose ir dar blogiau — pas iždininką namuose. Esant tokiai padėčiai, jau ne kartą buvo bandyta pinigus pagrobti.

    Vykdomasis organas susideda iš pirmininko, jo pavaduotojo ir iždininko — kasininko. Pirmininkas ir jo pavaduotojas, vykdydamas jam pavestas funkcijas, susijusias su kulto turto valdymu ir naudojimu, atstovaudamas religinei bendruomenei, turi griežtai sekti, kaip vykdoma sutartis, sudaryta su valdžios organais dėl nemokamo naudojimosi maldos namais ir juose esančiu inventoriumi. Rajono vykdomajam komitetui pareikalavus, religinės bendruomenės vykdomojo organo pirmininkas arba jam nesant — jo pavaduotojas, pasibaigus metams, turi surinkti ir pateikti apie religinę bendruomenę reikalaujamus davinius. Reikalui esant, kai kurių žinių skaičiais vykdomasis organas turi teisę pareikalauti ir iš kulto tarnautojų, nepažiedžiant sąžinės laisvės principų.

    Reikia priminti, kad kai kurie vykdomieji organai šioje srityje pasirodo bejėgiai, pateikdami vietos valdžios organams, tai yra, miestų bei rajonų vykdomiesiems komitetams, nepilnus metinius davinius, aiškinasi, kad kai kurių skaičių jie nežino, atseit, ne jų reikalas. Religinės
bendruomenės vykdomasis organas yra atsakingas už maldos namuose vykstančius procesus ir jo pareiga — nustatyta tvarka pareikalavus atsiskaityti valdžios organams. Neturi būti ateityje nė vieno vykdomojo komiteto, kuris, pasibaigus kalendoriniams metams, nesuteiktų reikalaujamų žinių miestų bei rajonų vykdomiesiems komitetams. Tiesiog neaišku, kaip pasižymėjęs tokiu nedrausmingumu religinės bendruomenės vykdomojo organo pirmininkas arba pavaduotojas nesigėdina kreiptis į vietos valdžios organus įvairiais religinę bendruomenę liečiančiais klausimais.

    Kaip jau kalbėjome, kiekvienoje religinėje bendruomenėje tikinčiųjų susirinkimuose išrenkama revizijos komisija. Į revizijos komisijos funkcijas įeina: kulto inventoriaus ir piniginių lėšų, gautų savanoriškų aukų pavidalu, patikrinimas, o taip pat viso religinio susivienijimo ūkinės — finansinės veiklos tikrinimas, kaip sutartys dėl aptarnaujančio personalo, maldos namų remonto, inventoriaus arba kito kulto turto, reikalingo religinių apeigų atlikimui, įsigyjamo bei susidėvėjimo nurašymo ir t.t.

    Revizijos komisija turi tikrinti, ar teisingai užpajamuo-jamos pagal paskirtį religinės bendruomenės piniginės lėšos.

    Revizijos komisijos patikrinimai gali būti pravedami pagal reikalą, bet ne rečiau vieną kartą metuose.
Tikrinimo rezultatai turėtų būti svarstomi bendrame religinės bendruomenės susirinkime ir priimamas atitinkamas sprendimas iškeltiems trūkumams pašalinti.

    Nustatyta, kad kai kurių religinių susivienijimų revizijos komisijos nepasižymi savo veikla, sudarytos formaliai. Tai negeri dalykai, reikia išrinkti naujus energingus ir principingus revizijos komisijos narius.

    Įstatymai apie religinius kultus religiniams susivienijimams draudžia kištis į socialinės visuomenės politinį, ekonominį ir kultūrinį gyvenimą, naudoti bažnyčią politiniams tikslams, nukreiptiems prieš Tarybinės vyriausybės interesus, nukreipti tikinčiuosius nevykdyti
tarybinio piliečio pareigų, kaip atlikti tarnybą Tarybinėje Armijoje, dalyvauti rinkimuose, nesilaikyti jtatymų apie religinius kultus ir 1.1.

    Bažnyčia neturi teisės organizuoti specialių darbų su vaikais. Religinėms bendruomenėms draudžiama organizuoti ir rengti specialius vaikų, jaunimo, moterų religinius bei kitus susirinkimus, literatūros, rankdarbių, religijos, mokymo grupes arba būrelius, taip pat organizuoti ekskursijas ir vaikų aikšteles, atidaryti bibliotekas bei skaityklas.

    Darbą, susijusį su vaikų bei jaunimo auklėjimu ir švietimu, tarybinėje santvarkoje dirba valstybiniai švietimo organai. Todėl tarybiniuose kultų įstatymuose sakoma, kad mokyti vaikus religijos galima tik šeimose ir mokyti religijos vaikus gali tik tėvai savo vaikus.

    Jaunuoliai, norintys gauti religinį išsilavinimą, sulaukę pilnametystės, gali mokytis specialiose dvasinėse seminarijose ir akademijose. Tarybiniai įstatymai nepilnamečių religinio mokymo organizavimą kvalifikuoja kaip kišimąsi į valstybės reikalus ir įstatymo pažeidimą.

    Kai kur vaikai mokomi religijos pamokslų metu. Tai yra gegužės-birželio mėnesiais bažnyčiose sakomi pamokslai, kurių kasdien klausosi bažnytininkų sukviesti vaikai, ir tai skaitoma normalu. Faktiškai gi tokiu būdu vaikai ruošiami pirmajai išpažinčiai, vykdoma vaikų katekizacija. Būtina šiuo atveju prisiminti Lietuvos TSR Baudžiamojo kodekso 143 straipsnio komentarą, kur pasakyta, kad bažnytininkams draudžiama organizuoti nepilnamečių religinį mokymą, pažeidžiant įstatymų nustatytas taisykles, o įstatymų nustatytų taisyklių pažeidimu reikia suprasti nepilnamečių religinį mokymą bet kokia forma, reiškia, ir pamokslų metu.

    Tarybiniai kultų įstatymai taip pat draudžia nepilnamečius pritraukti patarnauti, kunigams atliekant religines apeigas, dalyvauti bažnytiniuose choruose, orkestruose bei procesijose.

    Pagal mūsų įstatymus bažnyčia negali užsiimti labdarybe. Religinėms bendruomenėms draudžiama steigti
savišalpos kasas, kooperatyvus, teikti tikintiesiems materialinę pagalbą, nes tai praktiškai nereikalinga. Socialistinėje visuomenėje darbo žmonių socialiniu aprūpinimu, jų poilsio organizavimu ir kitais klausimais rūpinasi tarybinė valstybė.

    Religinių kultų įstatymuose aiškiai nustatyta apeigų ir ceremonijų tvarka. Religinių apeigų atlikimo vieta yra bažnyčia — maldos namai. Čia galima atlikti visas religines apeigas, laisvai sakyti pamokslus, jeigu jie yra neatskiriama pamaldų dalis. Pamokslui keliamas tik vienas reikalavimas: savo turiniu jis turi būti grynai religinio pobūdžio, to reikalauja ir bažnyčios kanonai. Kai kurie kunigai pamokslų metu šmeižia tarybinę santvarką, kursto tikinčiuosius nesilaikyti tarybinių įstatymų, bando juos nuteikti prieš valdžios organus. Argi minėtų kunigų pamoksluose mintys paimtos iš šventos Rašto ir liturgijos šaltinių? Ar religinių susivienijimų vykdomieji organai pareikalavo iš tokių kunigų laikytis tvarkos ir drausmės, juk jie pavaldūs vykdomiesiems organams?

    Visose valstybinėse, kooperatinėse įstaigose ir įmonėse neleidžiama organizuoti jokių religinių apeigų ir kulto ceremonijų, taip pat laikyti kokius nors kulto reikmenis, šis draudimas netaikomas, kai religinės apeigos atliekamos visiškai izoliuotose patalpose, prašant mirštantiems arba sunkiai sergantiems ligoninėse ir įkalinimo vietose, taip pat kai religinės apeigos atliekamos kapinėse. Organizuoti religines procesijas, atlikti religines apeigas ir ceremonijas po atviru dangum, taip pat tikinčiųjų butuose ir namuose leidžiama tik gavus vietos valdžios organų leidimą.

    Prašant mirštantiems arba sunkiai sergantiems, galima atlikti religines apeigas tikinčiųjų butuose ir namuose be rajono, miesto vykdomojo komiteto leidimo ir jam nepranešus.

    Reiškia, religines apeigas arba ceremonijas be jokių leidimų galima atlikti bažnyčiose, šventoriuose ir kapinėse. Deja, dar pasitaiko atvejų, kai bandoma organizuoti religines procesijas — eisenas mirusių pagerbimo dieną iš bažnyčios į kapines arba religinių švenčių metu į taip
vadinamas „šventąsias vietas". Įdomu, kas davė leidimą šioms eisenoms? Vykdomųjų organų nariai sako, kad jas organizuoja kunigai, tada leiskite paklausti, o kur religinio susivienijimo šeimininkas — vykdomasis organas? Vykdomieji organai, kurie nesudrausmina ekstremistiškai nusiteikusių kunigų, patys save stato į nemalonią padėtį. Juk jie tampa ekstremistų bendrininkais ir gali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal veikiančius įstatymus.

    Lietuvos TSR Ministrų Taryba 1962 metais priėmė nutarimą, draudžiantį kulto tarnams kalėdoti. Tačiau dar pasitaiko atvejų, kai atskiri kunigai bando kalėdoti — lankytis tikinčiųjų namuose ir butuose, reikalauti aukų.

    Kodėl yra draudžiamas kalėdojimas? Dažnai šeimoje, bute greta tikinčiųjų gyvena ir netikintieji, kurie gali būti prieš tokių ceremonijų atlikimą. Juk ir tikintiesiems nepatiktų, jeigu, pavyzdžiui, jiems susirinkus melstis, kas nors trukdytų. Juk ir netikintiesiems — ateistams garantuojama sąžinės laisvė ir jų teises saugo įstatymas. Religinėms pareigoms atlikti yra bažnyčios ir maldos namai. Juose niekas netrukdo tikintiesiems atlikinėti religines apeigas.

    Nustatytos religinių kultų išpažinimo tvarkos turi griežtai laikytis tiek religiniai susivienijimai ir jų vykdomieji organai, tiek ir valstybinės įstaigos bei pareigūnai. Pažeidus tarybinius religinių kultų įstatymus, taikoma drausminė, administracinė ir baudžiamoji atsakomybė. Jei asmuo, gavęs įspėjimą, nedaro išvadų ir pažeidinėja įstatymus, priklausomai nuo aplinkybių jis gali būti įspėtas pakartotinai, o jeigu ir toliau nesilaiko įstatymų, administracine tvarka baudžiamas pinigine bauda kurios, laiku nesumokėjus, išieškoma prievartos keliu. Užkietėję įstatymų pažeidėjai ir paprastai tuo atveju, jeigu anksčiau jiems buvo taikytos drausminės atsakomybės priemonės, o jie tokių išvadų nepadarė, traukdami baudžiamojon atsakomybėn — baudžiami laisvės atėmimu.

    Įstatymų apie religinius kultus nedaug ir todėl labai nesunku juos žinoti. Pagrindinis įstatymas, reguliuojantis
valstybės ir bažnyčios santykius, yra Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1976 metais liepos 28 dienos įsaku patvirtinti „Religinių susivienijimų nuostatai", kurie buvo paskelbti Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žiniose.

    Taip pat yra Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1966 m. gegužės 12 d. įsakas „Dėl administracinės atsakomybės už įstatymų apie religinius kultus pažeidimą" ir tos pačios dienos nutarimas „Dėl Lietuvos TSR Baudžiamojo kodekso 143 straipsnio taikymo."

    Įstatymas apie religinius kultus saugo Lietuvos TSR Baudžiamojo kodekso 143,144 ir 145 straipsniai, remiantis kuriais už įstatymų pažeidimus gali būti baudžiami visi be išimties Lietuvos TSR piliečiai, kaip tikintieji, taip ir netikintieji, kaip bažnytininkai, taip ir pareigūnai. Kultų įstatymai asmenims, pakartotinai padariusiems pažeidimus arba anksčiau teistiems už analogiškus nusikaltimus, numato didesnę baudžiamąją atsakomybę.

    Būna atvejų, kai už kulto tarnautojų arba vykdomojo organo padarytus įstatymų pažeidimus turi nukentėti visi religinio susivienijimo tikintieji, nes kuomet nesilaikoma sudarytos sutarties, pažeidžiami tarybiniai įstatymai ir nereaguojama į padarytas pastabas šiuo reikalu, valdžios organai gali imtis kraštutinių priemonių — nuimti nuo registracijos religinę bendruomenę, o maldos namus uždaryti.

    Remiantis įstatymais apie religinius kultus, religinis susivienijimas gali būti nuimtas nuo registracijos ir jo veikla nutraukta dėl sekančių priežasčių:
    1. Jei religinis susivienijimas pažeidžia įstatymus apie religinius kultus.
    2. Jei religinis susivienijimas nesilaiko sutartyje dėl nemokamo naudojimosi maldos namais ir juose esančiu inventoriumi sąlygų.
    3. Jei religinis susivienijimas iširo, likvidavosi ir tikintieji nesusirenka į jų kviečiamą susirinkimą.

    Dėl religinio susivienijimo nuėmimo nuo registracijos
klausimą sprendžia Religijų reikalų Taryba prie TSRS Ministrų Tarybos, šį klausimą pateikus respublikos Ministrų Tarybai,

    Uždaryti maldos namai, kurie nesaugomi valstybės kaip kultūros paminklai, panaudojami, juos pertvarkius, kitiems reikalams arba Religijų reikalų Tarybai priėmus atitinkamą nutarimą, reikalui esant, nugriaunami.

    Tarybiniai kultų įstatymai yra tikrai humaniški, juose atsižvelgiama tiek į tikinčiųjų, tiek į netikinčiųjų interesus.

    Bažnyčios ir tikinčiųjų santykiai su valstybe labai paparasti — jeigu yra tikinčiųjų, valstybė jiems suteikia galimybę tenkinti savo religinius poreikius.

    Kaip tikintis, taip ir netikintis žmogus yra socialistinės valstybės pilietis, todėl jis, naudodamasis jam suteiktomis teisėmis, neturi užmiršti ir savo pareigų — laikytis tarybinių įstatymų ir teisėtvarkos, stiprinti socialistinę Tėvynę.


Slaptai Egz. Nr. 122

INFORMACIJA
Apie religijos ir bažnyčios padėtį Lietuvos TSR 1984 m.
sausio 1 dienai


    Respublikoje veikia 764 užregistruotos dešimties konfesijų religinės bendruomenės ir 12 (1982 m. — 9) neregistruotų tikinčiųjų grupių. Per 1983 m. papildomai organizavosi dar viena penkiasdešimtininkų ir dvi evangelikų krikščionių — baptistų grupės.

    Religines bendruomenes aptarnauja 767 kulto tarnautojai (1982 m. — 781).

    Respublikoje 1983 m. pakrikštyta apie 35 procentai gimusiųjų, su religinėmis apeigomis palaidota apie 35 procentai mirusiųjų, 22 procentai jungtuvių kartota bažnyčiose. Katekizuota 18.325 vaikai, konfirmuota 20.366 paaugliai.

    Visų konfesijų religinių bendruomenių pajamos 1983 m. sudarė 1874,9 tūkst. rublių, t.y., 264,1 tūkst. rublių arba 14
procentų daugiau negu 1982 m. Religinės bendruomenės, religiniai centrai ir stačiatikių vienuolynas taikos fondui paskyrė 42 tūkst. rub.

Katalikų Bažnyčia


    Respublikoje kaip ir ankstesniais metais veikia 630 katalikų religinių bendruomenių, kurios suskirstytos į 49 dekanatus. Visos parapijos priklauso atitinkamiems religiniams centrams — arkivyskupijoms ir vyskupijoms, kurių respublikoje yra šešios: Kauno arkivyskupija ir Vilkaviškio vyskupija, vadovaujama vysk. L. Povilonio (jis yra ir Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas), Panevėžio vyskupija, vadovaujama valdytojo prelato K. Dulksnio (buvusio Krekenavos bažnyčios klebono), valdytoju išrinko 1983 m. gegužės 9 d. Panevėžio vyskupą R. Krikščiūną 1983 m. balandžio mėn. Vatikanas nuo pareigų nušalino. Vilniaus arkivyskupijai vadovauja valdytojas kun. A. Gutauskas, Telšių vyskupijai — vysk. A. Vaičius, Kaišiadorių vysk. V. Sladkevičius. Vyskupas J. Steponavičius tebedirba dvasininku Žagarės bažnyčioje.

    Katalikų religines bendruomenes aptarnauja 693 kunigai (1982 m. — 694). 1983 m. 16 kunigų mirė. Praėjusiais metais dar padaugėjo religinių bendruomenių, kurios neturi dvasininko ir aptarnaujamos kaimyninių parapijų kunigų, skaičius. 1983 m. pabaigoje bažnyčių be kunigų buvo 144 (1982 m. — 139). Daugiausia parapijų be kunigų yra Telšių vyskupijoje (56), mažiausia — Kaišiadorių (5).

    Kauno kunigų seminarijoje 1984 m. sausio 1 d. mokėsi 104 klierikai. Praėjusiais metais į seminariją buvo priimti 28 jaunuoliai. Įšventinta į kunigus 1983 metais 12 klierikų.

    Bažnyčias aptarnauja 602 (1982 m. — 647) asmenys: 195 vargonininkai, 145 zakristijonai, 190 valytojų, 35 sargai, 31 varpininkas, 6 kūrikai.

    Katalikų religinės bendruomenės turėjo 1983 m. 1530,2 tūkst. rublių pajamų (1982 m. — 1282,8 tūkst. rublių). Taikos fondui paskyrė 24,1 tūkst. rub.
    Buvo išleista 4000 egz. tiražu ir 7 sp. lankų apimties 1983 m. katalikų kalendorius — žinynas. Jau išspausdinti trys mišiolo lietuvių kalba tomai.

    Bažnyčių lankomumas 1983 metais buvo ankstesnių metų lygyje. Daugiausia žmonių (maždaug po 300 tūkstančių) į bažnyčias susirenka per didžiąsias religines šventes — velykas ir kalėdas. Nemažai tikinčiųjų atvyksta į atlaidus taip vadinamose „šventose" vietose. Šiluvoje apsilankė apie 37 tūkstančiai. Varduvoje apie 30 tūkstančių ir Vepriuose 2,5-3 tūkst. tikinčiųjų. Šiluvoje ir Varduvoje atlaidai trunka po savaitę laiko liepos ir rugsėjo mėnesiais, Vepriuose — per sekmines vieną dieną.

    Katalikų dvasininkijos Lietuvoje veikla žymia dalimi priklauso nuo Vatikano vidaus ir užsienio politikos. O pastarasis ir toliau nepripažįsta Lietuvos įsijungimo į TSRS sudėtį, perduoda antitarybinio turinio radijo laidas lietuvių kalba, kuriose plačiai panaudojama gauta iš ekstremistų šmeižikiška informacija, visais būdais moraliai palaiko respublikoje esančius religinius ekstremistus.

    1983 metais popiežius Jonas-Paulius II ypač aktyviai skatino katalikų bažnyčios ekspansiją propaguodamas savo taip vadinamą socialinę doktriną nuolat ragindamas kovoti prieš ateizmo idėjas ir pritaikydamas savo vidaus ir užsienio politiką laiko reikalavimams.

    Sausio mėn. 22 d. popiežius paskelbė bulę apie „neeilinius" jubiliejinius šventuosius metus ryšium su Kristaus mirties 1950-osiomis metinėmis, kurie baigsis š.m. balandžio 22 d., t.y., per Velykas.

    Sausio 26 d. jis patvirtino naują bažnyčios Kanonų teisės kodeksą, kuris įsigaliojo nuo lapkričio 27 d. Taip pat sausio mėn. įsteigė popiežiškąją komisiją kultūros reikalams, kuri paverčiama pagrindiniu įrankiu, stengiantis realizuoti jo doktriną: „. . . jeigu mes sugebėsime įrodyti, kad marksistinė etika gali būti pakeista religine, tai liaudies masėse poreikis socializmui dings . . ."

    Daugelyje kalbų popiežius, remdamasis II-jo Vatikano visuotinio susirinkimo nutarimais, primygtinai reikalavo ,,. . . ateizmo   problemą   nagrinėti   ne   abstrakčiai,  bet
kruopščiai stebint realias kiekvieno netikinčiojo gyvenimo sąlygas, jo poreikius, siekius ir atsakyti į juos, įrodant dievo buvimą, daugiau konkrečiais gyvenimiškais pavyzdžiais, negu paruoštų formulių dėstymu . . ."

    Per paskutiniuosius metus popiežiaus nurodymu įvyko visų vienuolių ordinų vadovaujančių organų suvažiavimai ir konferencijos. Rugsėjo 13 d. jėzuitų ordino generolu buvo išrinktas socialistinių šalių žinovas, olandas Hansą Konvenbachas, dirbęs popiežiškojo Rytų instituto Romoje rektoriumi.

    Birželio mėn., lankydamasis Lenkijoje, popiežius aktyviai palaikė „Solidarumą", savo skaitlingose kalbose ragino didinti katalikų bažnyčios aktyvumą socialistinėse šalyse. Panašias kalbas sakė rugpjūčio mėn. Prancūzijoje (Liurde), rugsėjo mėn. Austrijoje.

    Vasario mėn. paskyrė 18 naujų kardinolų, jų tarpe Rygos ir Liepojos vyskupą Vaivodsą.

    Tam tikros įtakos turėjo popiežiaus kalba Lietuvos vyskupijų vadovams, apsilankiusiems balandžio mėn. Vatikane su vizitu „ad limina", tai yra, asmeniškai atsiskaityti popiežiui ir išklausyti jo nurodymus.

    Šiuo metu visos Vatikano informacijos priemonės stengiasi kurstyti mūsų respublikos tikinčiųjų tarpe religinį fanatizmą ir nacionalizmą ryšium su šv. Kazimiero 500-siomis mirties metinėmis. Kovo 4 d., atidarydamas Vatikane jubiliejinę šventę, Jonas-Paulius II pamoksle viešai palaikė respublikos religinius ekstremistus, pareikšdamas, kad jis ,,. . . jungiasi meilėje su visais broliais ir sesėmis Lietuvoje, ypač tais, kurie kenčia dėl tikėjimo . . ."

Sentikių bažnyčia


    Respublikoje veikiančioms 52 sentikių religinėms bendruomenėms vadovauja Aukščiausioji sentikių taryba ir dvasinė komisija. Bendruomenes aptarnauja 23 dvasininkai (43 procentai yra virš 80 m. amžiaus), taigi, net 56 procentai parapijų neturi pastovaus kulto tarnautojo. Kai kuriose cerkvėse pamaldas praveda moterys, žinančios senąjį slavų raštą.
    Dauguma bendruomenių (31) yra neskaitlingos. Tačiau Vilniaus, Kauno, Klaipėdos cerkvėse per didžiąsias šventes dar susirenka iki 1000 tikinčių.

    1983 m. buvo pakrikštyta 398 vaikai (77 procentai miestų cerkvėse), įvyko 8 santuokos, 289 laidotuvės su religinėmis apeigomis.

    Religinės bendruomenės turėjo 28,0 tūkst. rub. pajamų. Aukščiausioji sentikių taryba — 8,8 tūkst. rublių. į taikos fondą įnešta 1,1 tūkst. rub.

Rusų stačiatikių bažnyčia


    Vilniaus stačiatikių vyskupija suskirstyta į 4 dekanatus, kuriuose yra 41 religinė bendruomenė. Jas aptarnauja 33 dvasininkai, kurių trečdalis iki 40 m. amžiaus. Stačiatikių bažnyčiai vadovauja Vilniaus kurija — arkivyskupas Viktorinas.

    Miestų cerkvėse per didžiąsias šventes susirenka iki 600 tikinčiųjų.

    Bendruomenės pagrindines pajamas gauna už parduodamas žvakes ir įvairią religinę atributiką. Tik 23 procentai bendruomenių pajamų sudaro laisvanoriškos tikinčiųjų aukos.

    Religinio gyvenimo aktyvumui įtaigos turi šv. Dvasios vienuolynas, kuriame gyvena 10 vienuolių vyrų ir 13 vienuolių moterų.

    1983 m. vienuolynas turėjo 391 tūkst. rub. pajamų (1982 m. — 344 tūkst. rub.).

    1983 m. buvo pakrikštyta 627 naujagimiai, sutuoktos 37 poros, įvyko su religinėmis apeigomis 579 laidotuvės.

    Stačiatikių vyskupija ir religinės bendruomenės per metus turėjo 869 tūkst. rub. pajamų (1982 m. — 779,1 tūkst. rub.). Taikos fondui paskirta 16,1 tūkst. rublių.

Liuteronų ir reformatų bažnyčia


    Veikiančias 25 liuteronų relig. bendruomenes ir 2 neregistruotas grupes aptarnauja 9 dvasininkai. Bendruomenėms  vadovauja  Tauragėje esanti konsistorija,
vyskupas Kalvanas.

    1983 m. buvo pakrikštyta 145 naujagimiai, sutuokta 50 porų, su religinėmis apeigomis įvyko 97 laidotuvės. Per pastarąjį dešimtmetį krikšto apeigų sumažėjo iki 23 procentų, santuokų — 11 procentų, laidotuvių — 31 procentų.

    Liuteronų bažnyčia turėjo 25,1 tūkst. rub. pajamų. Į taikos fondą išskirta 500 rublių.

    Penkias reformatų bendruomenes aptarnauja 1 dvasininkas ir joms formaliai vadovauja 1982 m. išrinkta konsistorija Biržuose.

    Maldos namuose pakrikštyta 20 naujagimių, sutuokta 10 porų, įvyko 35 laidotuvės. Bendruomenės turėjo 7,2 tūkst. rub. pajamų.

Musulmonų religinės bendruomenės

    Respublikoje veikiančios trys musulmonų bendruomenės mažai aktyvios, nes maža tikinčiųjų. Dvasininkai yra senyvo amžiaus, be specialaus išsilavinimo.

    Mečetėse buvo pakrikštyta 14 naujagimių, sutuokta 7 poros, įvyko 21 laidotuvės. Piniginės pajamos — 1,4 tūkst. rublių. Per didžiąsias šventes maldos namuose susirenka 50-150 tikinčiųjų.

Judėjų religinės bendruomenės


    Vilniuje ir Kaune yra po vieną judėjų religinę bendruomenę. Dvasininko nėra, religines apeigas atlieka patys tikintieji. Vilniaus sinagogoje per taip vadinamąsias „rudens šventes" susirenka iki 350 tikinčiųjų. Bendruomenės turėjo 15,7 tūkst. rub. pajamų. Iškepta 19,3 tonos macų.

Evangelikai krikščionys — baptistai (EKB)


    Užregistruotose 4 baptistų ir 1 penkiasdešimtininkų bendruomenėse yra 649 nariai, kuriuos aptarnauja 5 presbiteriai, 8 diakonai ir 17 pamokslininkų. Aktyviausios ir
gausiausios Vilniaus bei Klaipėdos bendruomenės, kuriose 1983 m. pakrikštytas 31 tikintysis. Bendruomenės turėjo 18,7 tūkst. rub. pajamų (1982 m. — 15,6 tūkst. rub.).

Kiti religiniai susivienijimai


    Trakuose esanti Karaimų bendruomenė faktiškai iširusi, pamaldos nevyksta, religinės apeigos neatliekamos.

    Sektantų (baptistų, penkiasdešimtininkų, adventistų) neužregistruotos grupės yra Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir kt.

    Nelegaliai veikia apie 250 jehovistų (Klaipėda, Šiauliai, Tauragė, Jurbarkas).

    Iš viso 1984 m. sausio 1 d. respublikoje nelegaliai veikė apie 565 sektantai. Negerai, kad sektantų skaičius auga. Pavyzdžiui, per 1983 m. sektantų jehovistų skaičius padidėjo dvigubai.

Kultų įstatymų laikymosi kontrolė ir kova su jų pažeidėjais


    Sustiprintas profilaktinių, administracinių ir baudžiamųjų priemonių taikymas religinių ekstremistų atžvilgiu davė teigiamus rezultatus kovoje su kultų įstatymų pažeidėjais.

    Tačiau, kaip ir ankstesniais metais, savo ekstremistiškumu pasireiškia kai kurie katalikų bažnyčios dvasininkai. Kulto tarnautojai dabartiniu metu ypač daug dėmesio skiria vaikams ir jaunimui. Kai kurie iš jų, kaip antai: A. Gražulis, R. Puzonas, V. Braukyla, V. Užkuraitis, B. Balaišis ir kiti organizuoja specialias pamaldas vaikams, rodo diafilmus, rengia su programa kalėdines eglutes, senis šaltis dalija vaikams saldainius. Įvairiomis savo veiklos formomis dvasininkai dar daug vaikų pritraukia patarnauti kunigams, atliekant religines apeigas, aktyviai dalyvauja procesijoje ir kitose bažnytinėse ceremonijose. Nemažėja „klapčiukų" skaičius. Kai kuriose Akmenės, Jurbarko, Kauno, Jonavos, Pakruojo, Alytaus, Raseinių, Skuodo, šakių,   Radviliškio,   Plungės   rajonų   bažnyčiose   yra
organizuoti ir veikia vaikų chorai.

    Grubiai pažeidžiant kultų įstatymus, kai kurie ekstremistiškai nusiteikę kunigai bei kiti bažnytininkai bandė organizuoti ir sistematingai mokyti vaikus religijos (Šačių, Krinčino, Adakavo, Krakių, Sasnavos, Skardupių, Šilutės, šakių religinių bendruomenių kunigai ir Gižų bažnyčios vargonininkė). Dėl kunigų: V. Senkaus, V. Šikšnio, S. Uždavinio, V. Brusoko ir Gižų bažnyčios vargonininkės J, Jasiulytės nusižengimų medžiaga buvo perduota prokuratūros organams.

    Kultų įstatymų laikymosi kontrolės komisijų nustatytais duomenimis dvasininkai: I. Plioraitis (Kapčiamiestis), A. Močius (Siesikai), G. Steponaitis (Kybartai), V. Senkus (Šatės) ir R. Puzonas (Kiaukliai) be vietos valdžios organų leidimo organizavo eitynes į kapines mirusių pagerbimo dieną — lapkričio 1 d., už ką administracine tvarka buvo nubausti, o kun. G. Steponaitis rajono prokuratūros įspėtas.

    Kai kurie dvasininkai ekstremistai be kvietimo arba be vietos valdžios organų sutikimo važinėja po bažnyčias ir sako anti-visuomeninio turinio pamokslus (J. Kauneckas, J. Zdebskis, V. Gustaitis, A. Jokubauskas, A. Gražulis, I. Plioraitis, L. Kalinauskas, A. Keina, D. Valikonis, S. Puidokas . . .).

    Aštuoniolika religinių bendruomenių dar nepasirašė sutarčių dėl nemokamo naudojimosi maldos namais ir juose esančiu turtu. (Pasvalio raj. — 4, Radviliškio — 3, Pakruojo — 2, Lazdijų — 2, o Joniškio, Jonavos, Kelmės, Kėdainių, Šiaulių, Utenos ir Ukmergės rajonuose po 1 religinę bendruomenę).

    Nors kun. Jokubauskas (Radviliškio raj.) ir kun. Baltuška (Utenos raj.) RVK vykdomųjų komitetų sprendimais pašalinti iš vykdomųjų organų sudėties, bet jau eilę metų jų vietoje neišrinkti kiti asmenys.

    Nepaisydami vietos valdžios organų draudimo, vis dar daug kunigų stengiasi pasisavinti religinių bendruomenių vykdomųjų organų ir revizijos komisijų funkcijas, vadovauja jiems, tvarko ūkinius-finansinius reikalus, laiko pas save
religinių bendruomenių dokumentus ir kasos knygas, patys renka aukas maldos namuose. Kai kuriuose rajonuose ir miestuose ekstremistiškai nusiteikę dvasininkai bando net kalėdoti.

    Aršiausi ekstremistai kunigai: A. Svarinskas ir S. Tamkevičius, religinė fanatikė J. Bieliauskienė, kurie, prisidengdami religija bei bažnyčia, vedė antitarybinę propagandą ir agitaciją, 1983 m. buvo nuteisti pagal LTSR BK 68 str. 1 d., o religiniai aktyvistai: J. Margis ir A. Butėnaitė LTSR BK 68 str. 1 d.; o religiniai aktyvistai J. Martis ir A. Butėnaitė (Rokiškio raj.) už grasinimą ateistams nuteisti pagal LTSR BK 203 str. 1 d.

    Vietos valdžios organai už kultų įstatymų pažeidimus įspėjo 118 dvasininkų ir 44 bažnytinius aktyvistus, pravedė 597 profilaktinius įspėjamuosius pokalbius.

    Tarybos įgaliotinis raštu įspėjo 20 dvasininkų ir 26 vykdomųjų organų narius, pravedė 30 įspėjamųjų pokalbių su kunigais ir 66 vykdomųjų organų nariais.

    Kontroliuojant kultų įstatymų laikymąsi, svarbiausia nepraleisti be reikiamo dėmesio nė mažiausio pažeidimo, nes pavėluota profilaktika paskatina pažeidėją dar labiau bristi į nusikalstamą veiklą.


Kultų įstatymų laikymosi kontrolės komisijų veikla 1983
metais

    Dauguma kultų įstatymų laikymosi kontrolės komisijų informaciją už 1983 metus pristatė laiku.
Geros, išsamios informacijos gautos iš Kauno, Biržų, Telšių, Skuodo, Anykščių, Kėdainių, Šalčininkų, Molėtų,
Rokiškio, Vilkaviškio ir kai kurių kitų rajonų bei miestų rajonų komisijų.

    Daug dėmesio pamokslų paklausymui ir užrašymui skiria Utenos, Skuodo, Biržų, Rokiškio, Kauno m. Požėlos rajono, Molėtų, Kapsuko, Kėdainių, Anykščių, Joniškio kultų įstatymų laikymosi kontrolės komisijos, kurios atsiuntė nemaža pamokslų ištraukų.

    Pagal nusistovėjusią praktiką apie velykų švenčių pravedimą rašoma atskira informacija, o kalėdų — pridedama prie metinės informacijos. Apie dvasininkijos veiklą ir tikinčiųjų dalyvavimą kalėdų šventėje mūsų įstaigą informavo Tauragės, Molėtų, Rokiškio, Plungės, Raseinių rajonų, Kauno m. Panemunės, Vilniaus m. Lenino rajonų, Šiaulių m. ir kai kurios kitos komisijos. Kai kurios komisijos daug dėmesio skyrė aiškinamajam darbui. Panemunės raj. (Kauno m.) komisija kultų įstatymų aiškinimui sudarė lektorių grupę iš 6 asmenų, kurie specializuojasi šioje srityje. Molėtų raj. komisija paruošė paskaitą „Tarybiniai įstatymai apie religinius kultus."

    Tačiau reikia pasakyti, kad dar ne visos kultų įstatymų laikymosi kontrolės komisijos dirba kaip reikiant, ir ne todėl, kad nežinotų kaip dirbti. Nežiūrint į tai, kad lapkričio mėn. vykusiose zoniniuose komisijų narių seminaruose buvo išsiaiškinta visais komisijų darbo klausimais, tačiau net metinių informacijų pristatymą Mažeikiai vėlavo 6 d., Šilutė — 7, Vilkaviškio ir Alytaus rajonai — 8 dienas. Dar silpnokos informacijos būna iš Šilalės, Alytaus, Mažeikių, Širvintų, Vilniaus rajonų, N. Vilnios (Vilniaus m.) bei kai kurių kitų kultų įstatymų laikymosi kontrolės komisijų.

    Nė vieno pamokslo ištraukos negauta iš Trakų, Šilalės, Raseinių, Plungės, Prienų, Vilniaus, Tauragės, Akmenės rajonų. Tik po vieną pamokslą per metus sugebėjo užrašyti Širvintų, Druskininkų, N. Vilnios (Vilniaus m.) kontrolės komisijos. Dar pasitaiko komisijų, kurios atsiunčia pamokslų ištraukas, bet neparašo koks dvasininkas tai kalbėjo.

    Nors atmintinėje dėl metinės informacijos ruošimo buvo pasakyta aprašyti žymesnių švenčių organizavimą bei
pravedimą, tačiau pasitaikė nemaža ir tokių komisijų, kurios kalėdų šventes turbūt priskyrė prie nežymių religinių švenčių ir metinėse ataskaitose apie jas visai nutylėjo.

    Ne visuose rajonuose ir miestuose pravedami nors kartą metuose su dvasininkais grupiniai pokalbiai, kuriuose ugdomas jų pilietiškumas ir patrotizmas. Tenka priminti, kad šiuo atveju nevykdomas LKP centro Komiteto biuro 1982 m. sausio 11 d. nutarimas „Dėl ateistinio auklėjimo sustiprinimo" ir Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Prezidiumo einamųjų reikalų komisijos 1982 m. vasario 22 d. nutarimas „Dėl kai kurių priemonių, nukreiptų religinio ekstremizmo apribojimui."

    Plungės, Lazdijų, Pasvalio ir Kelmės rajonuose dar taikstomasi su tuo, kad 24 religinių bendruomenių vykdomieji organai atsisakė pateikti vietos valdžios organams reikalingas žinias, tuo pažeisdami savo įsipareigojimus, išvardintus sutartyje dėl naudojimosi maldos namais.

    Pasitaikė atvejų, kai Vidaus reikalų skyrių pasu stalų darbuotojai, priregistruodami dvasininkus, nepareikalauja pateikti RR Tarybos Įgaliotinio įstaigos registracijos pažymėjimą, tuo sudarydami sąlygas ekstremistiškai nusiteikusiems kunigams organizuoti konfliktus su vietos valdžios organais.

    Paskutiniu metu padažnėjo atvejų, kai katalikų maldos namai — bažnyčios, naudojamos ne pagal paskirtį — tikinčiųjų religinėms reikmėms tenkinti. Kai kuriose bažnyčiose bandoma rodyti įvairius diafilmus bei skaidres, pamaldų metu tikintieji raginami pasirašyti po religinių ekstremistų paruoštais pareiškimais, laiškais ir peticijomis bei taip vadinamais protestais. Tokius atvejus reikėtų išgyvendinti.

    Respublikoje dar veikia 10 katalikų kunigų — nelegalų:

    1. Brilius Kęstutis, Jurgio, gim. 1954 m. Kapsuko raj. Akmenynų km., priregistruotas Vilkaviškyje, Vilniaus g. 30, niekur nedirba.
    2. Matulionis  Kastytis-Jonas,  Leono,  g.   1913   m.
Kupiškio raj. Pelysiu km., gyvena Vilniuje, Gorkio g. 17-6, niekur nedirba.
    3. Paliokas Algis, Andriaus, g. 1942 m. Pasvalyje, priregistruotas Kaune, Jūratės g. 4, niekur nedirba.
    4. Poderis Juozas, Stasio, g. 1924 m. Kauno raj. Kluoniškių km., gyvena Kaune, LTSR 25-čio g., niekur nedirba.
    5. Repšys Ričardas, Jono, g. 1950 m. Kaune, gyvena Kaune, Kelmės g. 2-2, niekur nedirba.
    6. Boruta Jonas, Jono, g. 1944 m. Kaune, mokslų kandidatas, gyvena Vilniuje, Dūkštų g. 12-92, iki 1982 m. gruodžio 20 d. dirbo MA Fizikos institute, dabar niekur nedirba.
    7. Vaičiūnas Algirdas, Antano, g. 1932 m., gyv. Kaune, Signalų g. 2-10, dirba paveikslų galerijoje.
    8. Lazdauskas Antanas, Antano, g. 1905 m., gyv. Ariogaloje.
    9. Našlėnas-Kerbelis Petras, Petro, g. 1916 m., gyv. Kaune, Basanavičiaus g. 56-3.
    10. Tiškevič Česlav Adamovič, g. 1917 m., gyv. Vilniuje, Nemenčinės pl. 48-1, aktyviai dirba vienuolių grupių tarpe.

    Kunigai — nelegalai — tai asmenys, nebaigę jokios dvasinės mokyklos, aišku, neturintys ir kunigų seminarijos baigimo diplomo. Jie nežino kieno šventinti į kunigus, neturintys jokio dokumento, liudijančio apie įšventinimą. Kai kurie iš kunigų — nelegalų yra buvę teisti už įvairius valstybinius nusikaltimus, dauguma jų nusiteikę ekstremistiškai. Nelegalai priešiškai nusiteikusių kat. bažnyčios dvasininkų ruošiami kunigais tikslu, prisidengus religija ir bažnyčia, vesti ardomąjį darbą, sukelti tikinčiųjų nepasitenkinimą valstybės politika religijos ir bažnyčios atžvilgiu. Tokius „kunigus", jei jie yra darbingi, reikia traukti atsakomybėn pagal jų gyvenamąją vietą kaip veltėdžius, nes jie neturi registracijos pažymėjimų. Jų pateikti religinių centrų vadovų-vyskupų ar valdytojų nukreipimai prisiregistruojant negalioja, nes bažnyčia atskirta nuo valstybės.

    Dėkojame kultų įstatymų laikymosi kontrolės komisi-
joms už informacijose pareikštus pasiūlymus, kuriuos stengsimės įgyvendinti, taip pat pagal galimybes tenkinsime ir jūsų pageidavimus.
Tarybos Įgaliotinis P. Anilionis

įsk. nr. 14s


Tarnybiniam naudojimui Eg. Nr.

Lietuvos TSR teritorijoje esančiose katalikų bažnyčiose
1983 m. pasakytų pamokslų
Trumpa apžvalga

    Viena iš svarbiausių religinės propagandos priemonių yra maldos namuose sakomi pamokslai, kurie turi būti skirti tik tikinčiųjų religinių poreikių tenkinimui.

    Išanalizavus 1983 m. paklausytus pamokslus, matosi, kad žymi dauguma kunigų Tarybų valdžios atžvilgiu laikosi lojalių pozicijų. Žymiai padaugėjo pamokslų, kuriuose kviečiama melstis, kad mūsų žemėje viešpatautų taika, nebūtų kraujo praliejimo, kad tarp mūsų žmonių bei šeimose visada būtų santaika. Pastebima ir tai, kad kai kurių esktremistiškai nusiteikusių kunigų po A. Svarinsko ir S. Tamkevičiaus teismo procesų veikla aprimo, pamokslų tonas sušvelnėjo, jų pamokslai tapo religinės krypties.

    Tačiau paskutiniu metu kunigai savo pamoksluose skiria daugiau dėmesio vaikų bei jaunimo religiniam auklėjimui. Stengiasi parodyti bažnyčią kaip vienintelę dorovingumo ir aukštos moralės skleidėją bei nešiotoją. Kai kurie kulto tarnautojai pamoksluose siekia parodyti, kad šiuolaikinė mokykla be bažnyčios pagalbos nepajėgi spręsti jaunimo auklėjimo uždavinius.

    Pateikiame kai kurių kunigų pasakytų pamokslų trumpas santraukas.

    1983 m. kovo 12, Joniškio bažn. kun. J. Dobilaitis pamoksle pasakė, kad karą gali sulaikyti tik bažnyčia, nes tik dievas sugeba apšviesti žmonių protus ir atitraukti juos nuo karų. Be dievo negali būti grynos žmonių santaikos ir taikos.
    1983 m. gruodžio 25, Pabiržės (Biržų raj.) kun. A. Narušis pamoksle pasakė, melskimės, kad išsaugoti visame pasaulyje taiką, melskimės, kad nebūtų atominio karo.

    1983 m. sausio 30, Truikinių bažn. (Skuodo r.) kun. A. Petrikas savo pamoksle pasakė, kad dievas sukūrė žmogų tam, kad jis gyventų. Melskimės, kad nebūtų atominio karo.

    1983 m. gruodžio 23, Šaukėnų bažn. (Kelmės raj.) kun. T. Švambaris pasakė: melskimės, prašykite dievo taikos, ramybės pasaulyje, sugyvenimo šeimose, mokykite savo vaikus mylėti dievą, savo artimą, gerbti tėvus.

    1983 m. gruodžio 25, Tverečiaus bažn. (Ignalinos r.) kleb. S. Tumaitis savo pamoksle pasmerkė JAV prezidento politiką, aiškino, kokias sumas išleidžia raketų sukūrimui. Nurodė, kad ginklavimosi varžybos sudaro grėsmę žmonijai.

    1983 m. vasario 27, šv. Petro ir Povilo bažn. (Šiaulių m.) kun. K. Jakaitis pamoksle pareiškė, kad valstybės, pametusios tikėjimą, žlunga. Tautos, pametusios tikėjimą, žlunga, taip pat pametęs tikėjimą žmogus žlunga. Nebesusikalba valstybės. Visi ant bedugnės krašto. Reikalų neišspręs nei suvažiavimai, nei konferencijos. Išsigelbėjimas tik Kristuje.

    1983 gruodžio 25 Rumšiškių bažn. (Kaišiadorių r.) kun. J. Žemaitis pasakė, kad kiekvienas asmuo— šeima, šeima — tai valstybė. Kaip nesugyvena šeimos, taip ir valstybės. Valstybių interesai žymiai platesni, negu šeimų, todėl ir kyla karo grėsmė, šiuo metu žmonės patys gali sukelti pasaulio pabaigą ir nereikės to daryti dievui.

    1983 kovo 27, Saločių bažn. (Pasvalio r.) kun. A. Balaišis pamoksle pabrėžė, kad viena mokykla, nors ji būtų ir pati geriausia, vaikų tinkamai neišauklės, jei prie to neprisidės tėvai. O tėvai privalo iš pat mažens skiepyti vaikams meilę dievui. Reikia, kad vaikai kiekvieną dieną pasimelstų. Gėda tiems tėvams, kurie bijo mokyti maldos savo vaikus.
1983 gegužės 8, Krinčino bažn. (Pasvalio r.) kun. A. Balaišis savo pamoksle priekaištavo, kad daugelio tėvų vaikai nelanko bažnyčios. Tėvai dažniausiai motyvuoja tuo,
kad negali lankyti, nes, baigę mokslus, užima atsakingas pareigas. Toliau kunigas, tęsdamas pamokslą, pasakė, kad argi dėl aukšto mokslo ir užimamų pareigų galima atsisakyti dievo ir tikėjimo. Juk nebūtina baigti mokslą, o galima dirbti ir paprastą darbą, bet svarbiausia neatsižadėti tikėjimo į dievą, nuolankiai lankyti bažnyčią, išklausyti mišias. Tik toks žmogus yra pilnavertis.

    1983 vasario 20, Daugėliškio bažn. (Ignalinos r.) kun. E. Paulionis savo pamoksle kaltino tėvus, kad neveda vaikų į bažnyčią. Kalbėjo, kad nereikia klausyti mokytojų, kurie moko netikėti į dievą, draudžia eiti į bažnyčią. Jis pasakė, kad mokyklos reikalas mokyti kaip pridėti ir atimti, mokyti skaityti ir rašyti.ir jie (mokytojai) neturi jokios teisės kištis į asmeninius šeimos reikalus. Tėvų pareiga mokyti vaikus tikėti į dievą, už tai jie neša atsakomybę prieš dievą.

    1983 rugpjūčio 21 vysk. J. Steponavičius Gruzdžių bažn. (Šiaulių r.) savo pamoksle pasakė, kad vaikus privalome mokyti tikėjimo, negalima jų patikėti mokyti ir auklėti mokytojams. Vaikai turi būti mokomi poterių ir tėvai turi žiūrėti, kad savęs ir vaikų nepadarytų bedieviais. Nėra tokių įstatymų, kurie uždraustų tėvams auklėti savo vaikus pamaldžiais, bažnyčiai ir dievui atsidavusiais žmonėmis.

    1983 balandžio 3 Griškabūdžio bažn. (Šakių r.) V. Užkuraitis savo pamoksle ragino tėvus, kad vaikai mokyklose atsisakytų mokytis rusų kalbos.

    Baisogalos bažn. (Radviliškio r.) kun. P. Ščepavičius savo pamoksle pasakė, kad pasibaigė mokslo metai, gerų tėvų vaikai visada ateina į bažnyčią padėkoti dievui už suteiktas žinias. Pirmos ir antros klasės mokiniai turėtų būti atvesti išpažinties, priimti pirmą komuniją. Mes negalime likti abejingi tam, kas dedasi aplinkui. Daug jaunuolių, merginų ir vaikų nelanko bažnyčios, neina išpažinties.

    1983 kovo 20 šv. Petro ir Povilo bažn. (Šiaulių m.) kun. K. Jakaitis savo pamoksle išsireiškė, kad dauguma jaunimo, mokinių tikrai ateitų į bažnyčią, bet juos varžo baimė būti išjuoktiems mokytojų ir draugų.
    1983 gruodžio 4 Pociūnėlių bažn. (Radviliškio r.) kun. A. Jokubauskas savo pamoksle pasakė: bedieviai deda visas pastangas atskirti jaunimą nuo bažnyčios, todėl labai paplito girtuokliavimas ir paleistuvavimas.

    1983 birželio 19 Rozalimo bažn. (Pakruojo r.) A. Kisielius pasakė, kad tik tikinčiųjų neveiklumas duoda neigiamų rezultatų, dėl to mažėja jaunimo bažnyčioje.

    1983 liepos 21 Kalvių kun. A. Alkovikas (Kaišiadorių r.) pamoksle pasakė, jog dabar labiau negu anksčiau klesti girtuokliavimas. Taip yra todėl, kad žmonės nutolo nuo dievo, užmiršo tikėjimą. Jaunimas, nejausdamas jokios dievo bausmės, dažniau pasuka klystkeliais. Todėl reikia vaikus nuo mažens auklėti dievobaimingais.

    1983 gruodžio 4 Tauragės bažn. vikaras A. Beniušis savo pamoksle pažymėjo, kad dabartinis jaunimas, kuriantis šeimą, vadovaujasi kažkokiu popiergaliu, kurį išduoda metrikacijos biuras, nepriima šv. Sakramento, neina išpažinties, o jei ir reikia, tai daug nuodėmių nuslepiama.

    1983 gruodžio 25 Tauragės bažnyčios vikaras A. Beniušis savo pamoksle pareiškė, jog besituokiantieji, kad būtų palaiminti, kunigui turi pranešti prieš mėnesį. O kurie nėra priėmę švenčiausiąjį, tai turi padaryti prieš du mėnesius. Turi išmokti katekizmą ir žegnojimąsi, juk gėda būtų parapijai, kai tuokiasi net žegnotis nemokėdami.

    1983 birželio 5 A. Panemunės bažn. (Kauno m. kun. P. Liutvinas savo pamoksle pasakė, jog religinį auklėjimą reikia pradėti šeimose, šeimos turėtų susirūpinti savo vaikais, nes vaikai — tai tautos ir bažnyčios ateitis.
Lietuvos liaudis visada buvo ištikima bažnyčiai.

    1983 birželio 3 Gudelių bažn. (Kapsuko r.) kun. K. Burba pamoksle pareiškė, kad šių laikų žmogui būdingas bruožas — moralinis smukimas, ieškojimas malonumų. Tokia atmosfera susidaro, kai auginami šeimose panašiai, kuriems nerūpi visuomenė, tauta, tėvynė, bažnyčia. Mokyklose dejuojama, kad vaikai nesimoko, gamybos vadovai aimanuoja, kad nėra sąžiningų darbuotojų. Viskas dėl to būna, kad šių dienų žmogus negerbia dievo — nebejaučia dievo. Mūsų senoliai ėjo baudžiavą, tai buvo
labai sunki padėtis žmonėms, šiandien mes patekome į kitą baudžiavą — tai blogų įpročių baudžiavą. Visi lenkiasi degtinės buteliui, o ne viešpačiui.

    1983 gegužės 8 Sangrūdos bažn. (Kapsuko r.) kun. K. Skučas savo pamoksle pabrėžė, kad dabar daugelis lietuvių geria spiritinius gėrimus, iš ko valstybė turi pagrindines pajamas. Jei nebūtų to, valstybė neturėtų iš ko išmokėti atlyginimus. Be to, prasigėrusią tautą geriau valdyti. Ketvirtadienį prisilaikykite nuo darbų. Mokiniai gali neiti į mokyklą, o ateiti į bažnyčią. Tai sąžinės laisvė.

    1983 sausio 30 Biržų m. bažn. kun. B. Strazdas pamoksle pareiškė, kad reikia melstis už Lietuvos kunigus, už laisvą tautą (turima galvoje areštuotą kun. Svarinską).

    1983 rugpjūčio 28 Biržų m. bažn. iš Jiezno kun. B. Bulika savo pamoksle pasakė, kad reikia didžiuotis, jog gyvename Lietuvoje, kad esame lietuviai, būkime verti lietuvo vardo.

    1983 gruodžio 1 Kučiūnų bažn. (Lazdijų r.) kun. A. Gustaitis pamoksle kalbėjo apie girtuokliavimą, skyrybas, pabrėžė, kad gimsta mažai vaikų. Neretai šeimose būna tik vienas vaikas ir tas nueina blogu keliu. Ateityje namai bus tušti. Atvažiuos žmonės iš svetur. Tauta išmirs. Todėl su šiomis blogybėmis reikia kovoti. Tik bažnyčia, kunigai, tikintieji tą kovą veda.

    1983 kovo 29 Duokiškio bažn. (Rokišio r.) kun. L. Neniškis savo pamoksle pasakė, jog ateistai yra nieko neišmanantys bukagalviai, nes jie neigia savo buvimą.

    1983 liepos 3 Girdžių bažn. (Jurbarko r.) kun. V. Šauklys pamoksle kalbėjo, kad ateistai skleidžia melagingas idėjas apie bažnyčią ir jos tarnus. Ragina mušti ateistus.

    1983 balandžio 6 Josvainių bažn. (Kėdainių r.) kun. L. Kalinauskas kalbėjo, kad dvasininkai kaltinami ne už kokius nors nusikaltimus, o už tai, kad tiki dievu. Ateizmas moko: neik į bažnyčią, netikėk, nesituok bažnyčioje. Ateistai negali susitvarkyti su tikinčiaisiais. Tikintieji neklauso ateistų, degina jų ateistinius straipsnius.

    1983 balandžio 3 Dūkšto bažn. (Ignalinos r.) kun. K. Zemėnas kalbėjo, kad bedieviai blogi žmonės. Jei žmogus
užmiršo dievo namus, savo tikėjimą, jis yra girtuoklis, veidmainys. Visi bedieviai blogai sugyvena šeimose. Jų žmonos ir vaikai patiria kančias.

    1983 birželio 12 Gelvonų bažn. (Širvintų r.) kun. J. Pilka pamoksle pasakė, jog tie žmonės, kurie draudžia eiti į bažnyčią, yra beždžionžmogiai.

    1983 balandžio 3 Vyžuonų bažn. (Utenos r.) kun. P. Tarulis pamoksle kalbėjo, jog tas, kas netiki, yra pikčiausias bažnyčios priešas, juos reikia naikinti, kovoti su jais. Tam yra įžiebta ugnis. Ją reikia kurstyti, globoti ir neužgesinti. Neužilgo ateis netikintiesiems galas.

    1983 balandžio 3 šv. Petro ir Povilo bažn. (Vilniaus m.) kun. J. Norkūnas savo pamoksle pasakė, jog mokyklose ir universitetuose skleidžiama tiesa yra netikra ir laikina, o amžinoji tiesa yra tik tikėjimo į dievą tiesa.

    1983 gruodžio 24 Skuodo bažn. (P. Palšis) pamoksle pasakė, jog ne tik jaunimas, bet ir tėvai pasiduoda pravedamai propagandai mokyklose ir nelanko bažnyčios. Lietuva, nors ir mažytė tautelė, bet turi įnešti didelį indėlį, stiprinant tikėjimą dievu.

    1983 rugpjūčio 13 Šačių bažn. (Skuodo r.) kun. V. Senkus pamoksle kalbėjo, kad kur bevažiuotume: ar į sanatoriją, ar į kurortus — visur pilna žmonių, ypač jaunimo, šventadieniais bažnyčios tuščios.

    1983 balandžio 3 Kėdainių m. kun. V. Ramanauskas pamoksle pasakė, kad reikia gydyti ne tik kūną, bet ir sielą. Gėda tiems, kurie trukdo eiti į bažnyčią. Tai daro mokytojai, kurie lankosi bažnyčioje pamaldų metu. Tikinčiųjų vaikus kviečia į mokyklą, apie juos praneša prokuratūrai.

    1983 gegužės 8 Liubavo bažn. (Kapsuko r.) kun. P. Kražauskas pamoksle kalbėjo, kad aukų reikia ne man, o bažnyčiai ir parapijai. Tie, kurie neaukoja galvoja, kad aš būsiu plonesnis. Kaip matote, aš dar neplonas. Badu nemirsiu.

    1983 vasario 16 Josvainių bažn. (Kėdainių r.) kun. L. Kalinauskas pamoksle kvietė tikinčiuosius nešvęsti kovo 8-osios, nes tai girtos moters diena, o motinos diena yra gegužės mėn. Toliau kalbėdamas, kvietė melstis, kad
Lietuva būtų laisva.

    1983 balandžio 3 Pociūnėlių bažn. (Radviliškio r.) kun. A. Jokubauskas pamoksle pasakė, kad bedieviai niekuo negali pasigirti, nes parduotuvėse nėra maisto. Parduotuvės pilnos spiritinių gėrimų, kuriais nori išnuodyti žmones. Maisto programa — tai dar vienas bedievių išsigalvojimas. Netikėkite ja.

    1983 gruodžio 25 Daugailių bažn. (UTenos r.) kun. P. Baltuška pamoksle kvietė melstis už nuteistų Lietuvos kunigų teises.

    1983 gruodžio 4 Leliūnų bažn. (Utenos r.) kun. P. Adomaitis pamoksle kalbėjo, jog Lietuvos TSR Aukščiausiasis teismas neteisingai nuteisė kunigus S. Tamkevičių ir A. Svarinską, jog jie buvo nuteisti už tai, kad gynė bažnyčios reikalus. Bedieviai viską daro, kad žmonės neitų į bažnyčią, nors pagal konstituciją kiekvienam piliečiui garantuota sąžinės laisvė, kvietė melstis už nuteistuosius, aukoti jiems aukas.

    1983 gruodžio 4 Kirdeikių bažn. (Utenos r.) kun. Z. Navickas pamoksle nuoširdžiai užjautė nuteistus kunigus S. Tamkevičių ir A. Svarinską, sakydamas, kad spaudoje parašyta neteisybė, šmeižtas. Prašė melstis už Lietuvos kankinius S. Tamkevičių ir A. Svarinską. Kalbėjo, jog neturime bijoti, bet iš paskutinių jėgų ginti bažnyčią.

    1983 gegužės 8 Valkininkų bažn. (Varėnos r.) kun. A. Keina pamoksle kalbėjo, kad reikia melstis už kenčiančius nuteistus kunigus. Daugelis bažnyčios tarnų yra kentėję už tautą ir tėvynę. Istorijos teismas dar tars savo žodį.

    1983 sausio 30 Šeduvos bažn. (Radviliškio r.) kun. B. Antanaitis pamoksle sakė, kad kunigai ir tikintieji yra labai sukrėsti dėl kunigo areštavimo. Tai didelė tragedija. Areštuotas kunigas, kuris nevogė, negirtuokliavo, o tik skleidė tikėjimo tiesas. Melskimės už jį. (areštuoto kunigo pavardės nepaminėjo).

TAIKA MENAMA AR TIKROJI?


    Sukyla pavergtos tautos. Jos atsisako taikos, žmonės žūva, kenčia. Nejaugi jos nebrangina taikos? Ne, kiekviena
tauta brangina taiką. Tačiau pavergtoms tautoms laisvė brangesnė už taiką. Nes tik laisvė kartu su taika atneša didžiausią gėrį. Todėl laisva tauta turi ginti laisvę, nes pakliuvusi vergijon ji lengvai neišsivaduos. Be laisvės tauta negali būti laiminga. Gindama laisvę ji eikvoja savo geriausias jėgas, bet ginti laisvę yra kilnu.

    Karai — tai žmonijos nelaimė. Jie pridaro aibes nuostolių kariaujančioms pusėms. Aišku, jog karai su paprastais ginklais ne tokie žiaurūs. Tačiau ir paprastieji ginklai nevienodos ardomosios galios. Jiems tobulėjant, didėja civilinių gyventojų aukos. Tačiau branduoliniai ginklai stato ant kortos ištisų tautų egzistavimą. Todėl taip žmonės sunerimo dėl taikos išlaikymo. Vis dėlto, ir taika kartais apvilia. Pirmu požiūriu atrodo taika, bet iš tikrųjų tai sunkiai pastebimas karas. Jame žūva net daugiau žmonių negu tarpvalstybiniame kare. Čia nėra fronto linijos. Frontas nepastebimas, jis visur: įstaigose, įmonėse, kaimuose ir miestuose. Priešininkai — vyriausybė ir tauta. Vyriausybė negailestingai kovoja prieš tautą. Tokio karo priežastis — pažiūros, todėl jį galima vadinti politiniu teroru ar politine prievarta. Vyriausybė šio karo neskelbia ir stengiasi nuslėpti. Jo aukas siunčia ne į belaisvių stovyklas, o į konclagerius bei kalėjimus.

    Bolševikų vadovai giriasi, kad po II pasaulinio karo praėjo keturi dešimtmečiai ir jų valdomos tautos džiaugiasi taika. Tiesa, Maskva karo nepaskelbė, bet ji nesiliauja kariavusi. Tarybų Sąjunga dalyvavo Korėjos, Vietnamo bei smulkesniuose karuose. Finansavo tuos karus, tiekė ginklus, padėjo kariniais specialistais, turėjo materialinių nuostolių ir žmonių aukų. šiandien tradicinio karo sąvoka, kai valstybės viešai skelbia viena kitai karą ir meta mūšin kariuomenes, reikėtų atmesti. Dabar į frontą metamos propagandos priemonės: spauda, radijas, televizija, įvairūs masiniai sąjūdžiai, įvairios organizacijos, maskuojamos patraukliais visuomenei pavadinimais, taip pat revoliucijos, o ginklai vartojami tik epizodiškai. Tokių karų tikslas — išplėsti agresoriaus įtakos sferą, tai yra, patraukti visuomenę pažangiausiomis naudoti kaip įrankį politinei
valdžiai užgrobti.

    Bolševikai ilgiausiai kariauja su savo valdomomis tautomis. Nuo pat imperijos įkūrimo dienų nesiliauja ši žiauri kova. Ją tęsė ne tik Stalinas, bet ir Brežnevas. Ką davė tokia „taika" imperijos tautoms? Aukos skaičiuojamos dešimtimis milijonų. Stalino laikais visa šalis buvo nusėta konclageriais ir kalėjimais. Trėmė lietuvius, latvius, estus, ukrainiečius, čečėnus, totorius, vokiečius į Sibirą ir Vidurinę Aziją. Ar tai buvo taika toms tautoms?

    Paskutiniu metu Vakaruose organizuotai plinta „taikos šalininkų" sąjūdis, kuris verčia susimąstyti dėl savo vienpusiškos krypties. Peršasi išvada, kad jį skatina bolševikų agentai, siekiantys pajungti tą sąjūdį savo imperijos tikslams. Pirmiausia todėl, kad tas sąjūdis nukreiptas prieš JAV ir Vakarų Europos ginklavimąsi, bet visai nutyli Tarybų Sąjungos ginklavimąsi. Nejaugi tie „taikos šalininkai" nemato (o ir bolševikai neslepia), kad vidurinė ir rytų Europa virto ginklų ir kariuomenės bazėmis? Dabar Maskva tvirtina, jog tarp Rytų ir Vakarų esanti jėgų pusiausvyra. Tad iš kur ji atsirado, jei Tarybų Sąjunga nebūtų nuolat ginklavusis? Ji turi didžiulį branduolinių ginklų arsenalą, jau nekalbant apie paprastus ginklus. Argi galima pamiršti Kremliaus grasinimus, jog prasidėjus karui Vakarų Europa būsianti nušluota nuo žemės paviršiaus? Tad kodėl „taikos šalininkai" neprotestuoja prieš tarybinius branduolinius ginklus? Gal todėl, kad bolševikai kruopščiai slepia savo raketų dislokavimą, karines bazes ir ginklų gamybą, o apie Vakarų šalių raketas viskas žinoma?

    Reikia manyti, kad į taikos sąjūdžius prasiskverbę bolševikų agentai, kurie kreipia juos tik prieš Vakarus. Tie sąjūdžiai, būdami emocionalūs, neskiria tikro taikos siekimo, nuo politinio jos panaudojimo bolševikų imperijos tikslams. „Taikos šalininkai" Vakaruose žygiuoja iš vieno miesto į kitą, ruošia tarpvalstybinius maršus. Nešioja plakatus ir kitokias agitacijos priemones, nukreiptas prieš Vakarų valstybių karinę politiką. Jie organizuoja mitingus, kuria stovyklas prie karinių bazių. Tokia veikla bolševikų
imperijoje būtų įvertinta kaip valstybės saugumo ardymas ir baudžiama net mirties bausme.

    O kuo užsiima tarybiniai taikos šalininkai? Ar irgi vaikšto po miestus, protestuoja prieš Tarybų Sąjungos ginklavimąsi, rašo peticijas? Nieko panašaus jie nedaro. Jie yra valdiška organizacija, pagalbinis bolševikų propagandos būrys. Valdžiai mostelėjus jie choru aprėkia „Ameriką ir NATO militaristus", paremia bolševikų „taikius pasiūlymus". Bet tarkime, kad Tarybų Sąjungoje susikūrė tikras visuomeninis taikos šalininkų sąjūdis ir jo dalyviai surengė eitynes iš miesto į miestą. Juos bematant išvaikytų milicija. Jei neužtektų jos, ateitų kariuomenė. Aktyviausius suimtų ir nuteisę išsiųstų į konclagerius. Jeigu jie išdrįstų nueiti prie kokios nors karinės bazės ir protestuoti, geriausiu atveju būtų nuteisti už agitaciją ir propagandą, o ko gero apkaltinti šnipinėjimu ir sušaudyti.

    Bolševikų imperija siekia karinės persvaros prieš Vakarus, stengiasi įsigalėti pasaulyje ir pagaliau jį užvaldyti. Nuo pat jos sukūrimo, žingsnis po žingsnio eina prie šio tikslo ir vartoja įvairias priemones jam pasiekti. Tai apgaulingos sutartys, ideologinė ekspansija, perversmai ir kariniai užpuolimai.

    Svarbiausia bolševikų kovos priemonė yra propaganda. Ją ypač plačiai vartoja krašto viduje, bet didžiulę reikšmę jai skiria ir užsienyje. Savo spauda, radijo laidomis stengiasi prasiskverbti į įvairius Vakarų visuomenės sluoksnius. Be to bolševikai turi užsienyje savo garsiakalbių — komunistų partijos, kurias galima prilyginti TSKP filialams, atskiri užsienio visuomenės veikėjai bei kompartijų sukurtos organizacijos įvairiais pavadinimais. Ypatingą vietą užima vadinamieji taikos šalininkai. Juos sunku pavadinti kompartijų filialais, nes tai įvairių įsitikinimų žmonės. Bolševikai išnaudoja kilnius žmonių siekimus. Jie nuolat kalba apie taiką, o kartu ruošiasi karui. Visą šalį jie pavertę karine stovykla. Karinis jaunimo parengimas Tarybų Sąjungoje prasideda nuo vaikystės. Parduotuvėse platus karinių žaislų pasirinkimas. Tokie žaislai žadina dėmesį į tikrąją techniką. Masiškai demonstruojami filmai apie karą. Taigi karine
isterija stengiamasi užkrėsti net vaikus. Tačiau matyti ir bolševikų imperijos vadovams paaiškėjo, kad atviras karinis pasiruošimas gali pakenkti jų taikos propagandai. Todėl nutraukė jo laidas per radiją ir televiziją, bet sustiprino karinį parengimą vidurinėse ir aukštosiose mokyklose. Baigę aukštąsias mokyklas gauna karininko laipsnį. Masiškai leidžiama karinė literatūra romanai, atsiminimai. Rengiami buvusių karių susitikimai, pasakojimai apie karą. Stengiamasi sužadinti jaunosios kartos pasigėrėjimą karių žygiais.

    Bolševikų vadovai savo kalbas apie taiką daugiausia skiria užsienio visuomenei, o krašte nuolat didina karinę įtampą. Bolševikų imperija nėra normali valstybė, nes ji sukurta ne tautų labui, o jų pavergimui. Tautos jai tarnauja, o ji kovoja dėl pasaulinio viešpatavimo. Bolševikų stabas — revoliucija, bet ne kiekviena, o tik ta, kuri naudinga jų imperijai, kuri padeda plėsti jos ribas bei įtaką. Todėl su bolševikais negali būti kalbos apie nusiginklavimą be griežtos kontrolės.

    Bolševikų imperijos taika — tai konclagerių taika. Mes turime ją. Taikos šalininkai užsienyje laisvai kelia savo reikalavimus ir rodo savo įsitikinimus. Mes turintys bolševikišką taiką negalime laisvai rodyti savo įsitikinimų. Mes žiūrime pro kalėjimų grotas ar spygliuotas konclagerių vielas ir matome, kad vadinamųjų taikos šalininkų kelias tiesiai veda pas mus. Taigi jų taika neatneš žmonijai laimės. Ji tik sustiprins pavergtų tautų grandines ir uždės jas kitoms tautoms. Moderni XX amžiaus vergija dar labiau suklestės. Todėl taikos negalima pirkti laisvės kaina. Taika turi būti garbinga ir humaniška, be grandinių, be kalėjimų, be konclagerių, be fizinio ir moralinio teroro. Tik tokios taikos reikia siekti.
Balys Gajauskas, Permės sritis,
Čusovo rajono Kučino konclageris,
1982

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum