gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 8 Spausdinti El. paštas
     •   Religinė „laisvė" Lietuvoje. Kratų audra. Kratos Valkininkų, Smilgių, Krinčino klebonijose ir tikinčiųjų butuose Kauno ir Vilniaus arkivyskupijose ir religinės literatūros konfiskavimai

     • Mielagėnų parapijos 1000 tikinčiųjų pareiškimas LTSR Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui K. Tumėnui ir Vilniaus arkivyskupijos valdytojui kun. Č. Krivaičiui dėl naujo kunigo neskyrimo

     • Rūdiškės kun. K. Molis nubaustas už vaikų tikėjimo tiesų mokymą bažnyčioje

     • Adutiškio klebono B. Laurinavičiaus pareiškimas Religijų tarybos prie TSRS Ministrų tarybos įgaliotiniui Tarasovui dėl kunigų iš kitų parapijų kvietimo talkinti rekolekcijose

     • Vienuolės atleidžiamos iš darbo

     • Saugumas lemia į Kauno tarpdiocezinę seminariją kandidatų priėmimą

     • Moksleivių tardymai dėl antitarybinių lapelių platinimo ir bažnyčių lankymo

     • Trukdymai vykti į Šiluvos atlaidus

     • Salų klebonas P. Nykštus kaltinamas už vaikų paruošimą pirmajai komunijai

     • Klaipėdos katalikams neleidžiama turėti antros bažnyčios

     • Kliūtis tikintiesiems Vilkaviškio vyskupijoje


LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA

Perskaitęs duok kitam! Eina nuo 1972 metų!


     Spaudos agentūros „Novosti" kvietimu Tarybų Lietuvoje Viešėjo Italijos katalikų savaitinio žurnalo redaktorius Rudžeras Orfėjas. Svečias iš Romos aplankė Vilniaus namų statybos kombinatą, apžiūrėjo Lazdynus, Karoliniškes, senamiesčio architektūrinius paminklus, pabuvojo bažnyčiose pamaldų metu. Viešnagės pabaigoje R. Orfėjas pareiškė: „Mane labai domino katalikų padėtis socializmo sąlygomis. Buvau Petro ir Povilo, o taip pat Onos bažnyčiose pamaldų metu. Savo akimis pamatęs religines apeigas, įsitikinau, kad katalikai nepersekiojami, laisvai atlieka savo pareigas. Šį mano įspūdį patvirtino ilgas ir atviras pokalbis su Vilniaus arkivyskupijos valdytoju monsinjoru Č. Krivaičiu. Aukštas dvasininkas man objektyviai papasakojo apie Romos Katalikų Bažnyčios veiklą Lietuvoje, apie dvasininkų ir tikinčiųjų padėtį. Pateikti konkretūs faktai mane įtikino, kad Katalikų Bažnyčia Tarybų Lietuvoje funkcionuoja normaliai. Italijoje, deja, daug kas teikia klaidingą informaciją, kurios tikslas — iškraipyti ir apjuodinti socializmo šalies tikrovę. Grįžęs į tėvynę, aš plačiai papasakosiu apie savo įspūdžius iš gražių laimėjimų pasiekusios Lietuvos. — („Gimtasis kraštas", 1973.XI.8.).

(Keli kunigai klaidina italų žurnalistą):
     Kad susidarytų pilnesnis vaizdas apie Katalikų Bažnyčios padėtį Lietuvoje, pateiksime keletą pastabų:

     1. Redakcija kažkodėl nutylėjo katalikiško žurnalo pavadinimą, todėl peršasi mintis, kad minėtasis redaktorius yra „L'Unita" bendradarbis. Nuo kada a-gentūra „Novosti" susirūpino perduoti pasauliui „objektyvią" informaciją per katalikų žurnalistus?

     2. Ar minėtasis svečias pats savo išmone ieškojo tiesos, o gal ją „padėjo" surasti Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas. Lietuvoje nėra kataliko, kuris tikėtų K. Tumėno gera valia Bažnyčios atžvilgiu.

     3. Ar nesukėlė R. Orfėjui įtarimo, kad tie patys keli kunigai jau kiek metų pardavinėja pasauliui „objektyvią" informaciją apie Bažnyčios padėtį Lietuvoje?

     4. Svečią iš Italijos prašome (žinoma, jei jis turi sąžinę) susipažinti su visais LKB Kronikos numeriais.

     5. R. Orfėjas, aplankęs tik dvi bažnyčias Vilniuje, sugebėjo susidaryti „objektyvų" vaizdą apie Katalikų Bažnyčios padėtį Lietuvoje. Kaip gaila, kad jis nepastebėjo, kad Stuokos Gucevičiaus kūrybos šedevras — Vilniaus Katedra — paversta paveikslų galerija, meniškos Šv. Kotrynos, Trinitorių, Visų Šventųjų ir kitos bažnyčios paverstos koncertų salėmis, sandėliais, o Šv. Kazimiero — ateistiniu muziejumi.

     6. Pageidautina, kad ta negausi Lietuvos kunigų grupė, ilgus metus duodanti interviu įvairiems užsienio žurnalistams, patikslintų savo „objektyvias" žinias naujais Lietuvos katalikų gyvenimo faktais. Jiems skiriamas šis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos numeris.

     1973 lapkričio 14 Valstybinio Saugumo Komitete buvo nutarta organizuoti masines kratas: likviduoti slaptą leidinį — Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką, pogrindyje spausdinamų maldaknygių ir religinės literatūros centrus, sunaikinti religinę literatūrą.
KRATŲ AUDRA
(Krata pas Kabelių kleboną J. Lauriūną):
     1973 lapkričio 20, dar prieš aušrą, pas Kabelių kleboną kun. J. Lauriūną atvyko saugumiečiai padaryti kratą. Jai vadovavo Valstybės saugumo komiteto tardymo skyriaus kapitonas Kazanavičius. Saugumiečiai atsivežė iš Druskininkų kviestinius — Vytautą Žukauską ir Juozą Šliką, kurie faktiškai kratos metu ėjo saugumiečių pareigas. Gyvenamajame name ir ūkiniuose pastatuose buvo ieškoma tarybinę santvarką šmeižiančių dokumentų ir literatūros. Kratos metu paimta: dvi rašomosios mašinėlės, 9 juostelės rašomajai mašinėlei, nemaža rašomojo popieriaus, apie 10 religinių knygų („Niekšybės paslaptis", „Kristus ir krikščioniškoji asmenybė", „Viešpatie, ateik" ir kt.) spausdintų rašomąja mašinėle, apie 20 metalinių paveikslėlių ir daug įvairių rašinių. Viename kambaryje net atplėštos grindys. Saugumiečiai iškratė ir kun. J. Lauriūną. Po kratos klebonas jau du kartus buvo tardytas ir nežinia, kiek šis tąsymas dar truks.
*    *    *
(Krata Valkininkų klebonijoje):
     Lapkričio 20 iš ankstaus ryto Valkininkų klebonijoje pasirodė tardymo skyriaus tardytojas vyr. leitenantas V. Kontrimas su pagalbininkais ir kviestiniais: O. Važgyte, V. Novikov ir Valkininkų apylinkės pirmininke M. Markevičiene. Kratos tikslas — paimti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės baudžiamojoje byloje Nr. 345. Klebonas kun. A. Keina buvo išvykęs, todėl saugumiečiai kratos orderį pateikė klebonijos šeimininkei ir iki 18 valandos kruopščiai krėtė butą ir ūkinius pastatus. Kratos metu paimta: rašomoji mašinėlė, LKB Kronikos keturi numeriai, 50 malda-

knygių „Melskimės", 40 K. Žitkaus „Sveika Marija", 6 egz. T. Totho „Jaunuolio religija" ir apie 80 religinių knygų, spausdintų rašomąja mašinėle arba elektrografiniu būdu. („Netinkinčiųjų katekizmas", „Marijos garbė", „Milžinas, didvyris, žmogus", „Kunigas Dievo ir žmonių tarnyboje", „Rekolekcijos apie Kristaus bičiulystę", „Dievo Avinėlis", „Bažnyčia ir pasaulis", „Deimančiukai", „Žodžiai broliams", „Tėve mūsų", „Sekmadienių ir švenčių pamokslai", „Katalikų katekizmas", „O vis dėlto šv. Raštas teisus" ir kt.) Paimtos kelios ir prieškarinės knygos: „Tautinis auklėjimas", „Jaunos sielos auklėjimas". Saugumiečių maišan atsidūrė 3 magnetofono juostelės, religiniai paveikslėliai, religiniai albumai, šūsnis rašomojo popieriaus, įvairūs užrašai, rankraščiai, segtuvas su laikraščių iškarpomis, įvairūs dokumentai. „Beprotybės klausimas" ir kt.

     Saugumiečiams besiilsint, po kratos parvažiavo ir kun. A. Keina. Jam nebuvo leista susirinkusiems žmonėms paaukoti Šv. Mišių auką, — tučtuojau buvo išgabentas į Varėną. Tardymas buvo pratęstas ir sekančią dieną.

     Apie 20 Valkininkų parapijos tikinčiųjų, atvykusių ieškoti klebono, saugumiečiams įvarė daug baimės.
*    *    *
(Krata pas kun. Boleslovą Babrauską):
     .. .tą atmintiną rytą kun. Boleslovas Babrauskas skubėjo į Smilgių autobusų stotį (Biržų raj.). Pakeliui jį sulaikė saugumo pareigūnai. Sakėsi norį pasikalbėti. Kunigas, nenorėdamas kalbėtis su saugumiečiais, atsisakė. Tada šie jėga nutempė jį į apylinkę ir ten, pateikę kratos aktą, iškratė kišenes ir portfelį. Kunigą nusivedė į zakristiją, kur klebonas gyveno, nes parapijos pastatai valdžios atimti. Apie 15 saugumiečių su dviem atsivežtais „kviestiniais" naršė po visas palėpes. Klebonui pasikviesti liudininkų neleista. Zakristijoje

visos religinės knygos buvo suverstos ant grindų. Paskui „svečiai", užlipę į zakristijos antrąjį aukštą — klebono miegamąjį, — tempė knygas ir mėtė žemyn. Iškratytas ir šeimininkės butas. Iš jos paimtas Šv. Raštas, Maldų knygelė ir kita religinė, net ir prieškarinės laidos, literatūra. Klebono miegamajame buvo išplėštos net grindys. Bažnyčia kratyta be bažnyčios komiteto atstovo. Išžiūrinėti net bažnyčios tabernakuliai, paimta dalis gaidų ir visos giesmės. Saugumiečiai į zakristiją atvilko bažnyčios palėpėje rastą religinę literatūrą. Neliko užmiršti ir ūkiniai pastatai. Saugumiečiai paėmė magnetofono juosteles, diapozityvus. Krėtėjų maišai prarijo net religinius paveikslėlius. Religinių knygų paimta virš tūkstančio. Į kratos protokolą įrašyti tik LKB Kronikos numeriai, keli maišai ir knygos. Visos kitos knygos, netvarkingai sugrūstos į dešimtį maišų, atsidūrė saugumiečių sunkvežimyje. Po kratos kun. B. Babrauskas buvo tardomas, — kur gavęs religinę literatūrą ir LKB Kronikas?

(Krata pas Krinčino altaristą):
     Lapkričio 20 saugumiečiai Krinčino altaristą pasigavo Šiauliuose ir parsivežę padarė kratą. Kratos metu iš kun. Jono Buliausko buvo paimta religinė literatūra. Kratos protokole kunigas įrašė protestą, nes TSRS Konstitucija garantuoja religijos ir spaudos laisvę, ir pareiškė, kad tardymo metu nekalbėsiąs. Kun. Buliauskas tardymui iki šiol nebuvo iškviestas.

(Krata pas Augustiną Jaugelį):
     1973.XI.20 grupė saugumiečių anksti rytą atvyko pas Augustiną Jaugelį, gyv. Kaune, Linkuvos g-vė, Nr. 16, ir 7 vai. krėtė gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą. Iškrėstas buvo ir pats šeimininkas. Kratos tikslas —

paimti daiktus ir dokumentus „melagingai" žeminančius tarybinę valstybę ir visuomeninę santvarką. Kratai vadovavęs majoras Vaclovas Raudys į kratos protokolą įtraukė tik 9 religines knygas ir prieškarinio žurnalo „Ateities spinduliai" šešerių metų komplektus. Žurnalų — „Šaltinis", „Saleziečių žinios", „Žvaigždė", „Liurdas", „Pranciškonų pasaulis", „Misijos", „Šv. Pranciškaus varpelis" — komplektai, rašomoji mašinėlė, kelios religinės knygos („Visi mes broliai", „Žmonės ir žvėrys", „Mokslininkų pasaulėžiūra" ir kt.), segtuvai su laikraščių iškarpomis, užrašų sąsiuviniai ir kt. buvo surašyti į popieriaus lapus, po kuriais nepasirašė nei majoras Raudys, nei kviestiniai. A. Jaugeliui davė pasirašyti tik po kratos protokolu.

     Tardymo metu saugumietis tikinčiuosius piktai vadino fanatikais.

     — Jei būtų jūsų valdžia, mums galvas nusuktumėte, — kalbėjo tardytojas.

     — Jei duotume jums spaudos laisvę, rekalausit, kad kunigai mokyklose tikėjimą dėstytų, o paskui, kad būtų įkurta krikščionių partija... Jūs savo šmeižikiškais raštais mus ekonomiškai žlugdote. Mums reikia technikos, kompiuterių, o Amerikos kongresas mums kliūčių daro dėl šmeižikiškos propagandos apie tikinčiųjų tariama persekiojimą.
*    *    *
(Krata pas Virgilijų Jaugelį):
     1973.XI.20 Valstybinio saugumo darbuotojas kapitonas Žilakauskas su kitais saugumiečiais 7 vai. 30 min. pradėjo kratą pas Virgilijų Jaugelį, gyv. Kaune, Kalnų g-vė Nr. 7, bt. 4, norint paimti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės bylai.

     Kratos metu paimta: knygos („Moralinė teologija", „Dogminė teologija", „Evangelija gyvenime", Įva-

das į filosofiją", „Stigmatizuotoji Teresė Neumanaitė", „Katalikas esu", „Jaunuolio būdas", „Tikybos pirma-mokslis" ir kt.), vaškuotės, nenaudotos matricos lapas, užrašai, rašomas popierius ir kt.

     Tardymo metu V. Jaugelis paaiškino, kad vaškuotės, matricos lapas ir kt. daiktai, rasti kelionmaišyje, priklauso ne jam, o prašęs pasaugoti nepažįstamas vyriškis.

     Tuojau po kratos V. Jaugelis parašė Lietuvos TSR Respublikiniam Prokurorui protesto raštą dėl pagrobtų religinių knygų. Savo rašte Jaugelis nurodo, kad jei tarybų valdžia garantuoja sąžinės, žodžio, spaudos ir kt. laisvės, tai tie, kurie paėmė religines knygas yra nusikaltėliai, kuriuos prokuroras turįs sutramdyti.
*    *    *

(Krata pas Arimantą Reškevičių):
     1973.XI.20 pas kaunietį Arimantą Reškevičių anksti rytą pasirodė keturi saugumiečiai ir 7 valandas ieškojo literatūros. Kratos metu paimta: rašomoji mašinėlė, daug rankraščių, pusantro maišo religinės literatūros, LKB Kronikos vienas numeris. Po kratos Arimantas pusantros dienos saugumo būstinėje buvo klausinėjamas, — iš kur gavęs kratos metu surastą literatūrą.
*    *    *

(Krata pas N. Cicėnaitę ir T. Mačiukienę):
     1973.XI.19 po pietų pas N. Cicėnaitę ir T. Mačiukienę atvyko šeši saugumiečiai su dviem kviestiniais. Naktį du saugumiečiai praleido kambaryje, o ryte visi užbaigė kratą. Paimta: eilėraščių, užrašų, Maldynas; naujas Šv. Rašto leidinys, nemaža religinių knygų. Paskui prasidėjo tardymai.

(Krata pas J. Turauską):
     1973.XI.20, anksti rytą. penki saugumiečiai atvyko pas kaunietį Juozą Turauską ir tris valandas krėtė jo butą. Kratos metu paimta: trispalvė vėliava, laiškai, dainų sąsiuvinis, penki katekizmai, trys maldaknygės ir kelios religinės knygos: „Liturgika", „Jaunuolio kovos" ir kt. Po kratos J. Turauskas buvo tardomas.
*     *     *
(Krata pas M. Gavėnaitę):
     1973.XI.20 saugumiečiai Monikos Gavėnaitės nerado namuose, todėl, užantspaudavę jos butą (Kaunas, Kapsų g-vė Nr. 43), laukė sugrįžtančios. Lapkričio 26 majoras Aleinikovas su kitais saugumiečiais iškrėtė Gavėnaitės butą. Kratos metu paimta nemaža religinės literatūros: „Šventųjų Mišių liturgija", „Mano malda", „Visa apimanti meilė", „Paprastas mąstymas", „Kristaus gyvenimas", „Jėzus Kristus", „Kristus — mano gyvenimas" „Atlaidų rinkinys" ir kt. Saugumiečiai taip pat paėmė laiškus, smulkius spaudinius, rašomąjį popierių ir kt. Krata užtruko pustrečios valandos. Po kratos Monika Gavėnaitė buvo kelis kartus tardoma. Tardytojas žadėjo dar daug kartų tardyti.
*    *    *

(Krata pas P. Pliuirą):
     1973.XI.19 pavakare Valstybės saugumo komiteto vyr. tardytojas kapitonas Marcinkevičius su kitais saugumiečiais pradėjo ieškoti daiktų ir dokumentų, turinčių reikšmės byloje, pas Pliuirą Petrą, gyv. Kaune, Basanavičiaus alėja Nr. 50, bt. 208. Per kratą paimta: LKB Kronika Nr. 1 ir jos vertimas į rusų kalbą, religinės knygos: „Krikščioniškoji šeima gyvenime", „Meilės ugnis", „Švč. Mergelės Marijos gyvenimas", „Atlaidų rinkinys", brošiūrėlių, daugintų elektrografi-

niu būdu, užrašų knygučių, įvairių užrašų, popieriaus atkarpų su dauginimo aparato žymėmis ir kt. Išskyrus tekstą „Kaip laikytis tardymo metu", paimtoji literatūra — religinė.

     Kratos metu į Pliuiros butą užėjo Ona Česnulevičiūtė, kurios rankinuke rasta ir paimta maldaknygė „Valandėlė su Jėzumi".

     Krata truko apie 4 valandas. Po jos Petras Pliuirą buvo išvežtas į saugumą ir nepaleistas. Jis kaltinamas Baudžiamojo kodekso 68 straipsniu — skleidęs tarybinę santvarką žeminančius šmeižikiškus prasimanymus.
*    *    *


(Krata pas V. Lapienį):
     1973.XI.20 saugumo darbuotojas vyr. leitenantas Gudas padarė kratą pas Vladą Lapienį, gyvenantį Vilniuje, Dauguviečio g-vė Nr. 5, bt. 11. Kratos metu paimta elektrografiniu būdu arba rašomąja mašinėle spausdintų religinių knygų keturi maišai, rašomoji mašinėlė, nemaža religinių paveikslėlių., LKB Kronikos 10 egz. ir kt. Kratos metu pas V. Lapienį užėjo kun. J. Zubrus, pas kurį irgi buvo padaryta krata (paimta: „Jaunuolio religija", kelios užrašų knygutės ir keli religinio turinio lapeliai). Krata truko keturias valandas. Po to V. Lapienis daug kartų buvo tardomas ir klausinėjamas, — iš kur gavęs tiek literatūros ir LKB Kronikos numerius. Daugelis tardytojų elgėsi labai grubiai, baugino kalėjimu, iškeldinimu iš Vilniaus ir pan.
*    *    *
(Krata pas Z. Urbon'ą):
     1973.XI.20 padaryta krata pas vilnietį Zenon Urbon,  gyvenantį  Baltarusių  gatvėje.  Krata  užsitęsė

10 valandų. Paimta: Maldyno „Marija, gelbėk mus!" tekstų matricos, naminiu būdu pasigaminta spausdinimo mašinėlė, keli pradėti spausdinti maldyno lapai ir nemaža religinių paveikslėlių.

Tardymo metu Z. Urbon sakėsi pats įsigijęs spausdinimo priemones ir gaminęs maldaknyges, norėdamas padėti tikintiesiems, stokojantiems maldaknygių.
*    *    *
(Krata pas J. Stašaitį):
     1973.XI.20 anksti rytą saugumiečiai pradėjo kratą pas Salininkų (Vilniaus raj.) gyventoją Joną Stašaitį. Per 7 valandas buvo nuodugniai iškrėstas gyvenamas namas ir ūkiniai pastatai. Paimta: kelios religinės knygos, du maldynai, užrašų knygelės, religiniai paveikslėliai ir kt. Po kratos J. Stašaitis buvo tardomas Saugumo komitete (Vilnius, Lenino prospektas Nr. 40).

     Gruodžio 4 J. Stašaitis iš tardymo negrįžo. Po dviejų dienų jo žmona gavo iš Saugumo komiteto tokį pranešimą: „Lietuvos TSR Baudžiamojo proceso kodekso tvarka pranešame Jums, kad Jonas Stašaitis, Juozo s., 1973 gruodžio 4 suimtas Valstybės saugumo komiteto prie LTSR Ministrų Tarybos už nusikaltimų, numatytų LTSR Baudžiamojo kodekso 18 ir 162 str., padarymą ir laikomas suimtu pagal adresą: Vilnius a/d 17. / Saugumo komiteto vyr. tardytojas V. Pilelis."
(Krata pas kun. Prokofjevą):

     1973.XII.6 buvo iškrėstas kun. Prokofjevo butas Vilniuje. Kratos metu paimta: seni adresai, paveikslėliai ir kt. Tardymo metu buvo grasinama kalėjimu už tai, kad su viena delegacija važiavęs į Maskvą Baž-

nyčios reikalais. Kun. Prokofjevas paaiškino, kad kreiptis į savo šalies vyriausybę nėra nusikaltimas.
*    *    *
(Krata pas S. Kriaučiūnaitę):
     1973.XI.20 paryčiu trys saugumiečiai pradėjo kratą pas panevėžietę Stefą Kriaučiūnaitę. Kambaryje ir ant aukšto rado labai daug religinių knygų. Septyni saugumiečiai kratė visą dieną.
Pas S. Kriaučiūnaitės gyventoją O. Norkutę saugumiečiai rado kelias maldaknyges, 18 religinių knygų, paveikslų ir kt. Norkutę kaltino spekuliacija.

     Iš Liudos Razminaitės saugumiečiai paėmė 17 religinių knygų. Krata baigėsi 21 vai. 30 min.
Tą pačią dieną saugumiečiai iškrėtė senamiesčio bažnyčios valytojos Nastutės butą. Krata truko tris valandas. Jos metu paimta rožančių ir net iš „Žvaigždės" iškriptų religinių paveikslų.
*    *    *

(Krata pas J. Mickeliūnaitę):
     1973.XI.20 trys Panevėžio saugumiečiai iškrėtė Ramygaloje bažnytinių rūbų skalbėjos Julijos Mickeliū-naitės butą. Kratos metu paimta: kelios mašinėle spausdintos religinės knygos, užrašų knygelė, kelios smulkios brošiūros ir kt.
*    *    *
(Krata pas Z. Razminienę):
     1973.XI.20 saugumo vyr. leitenantas Bankauskas krėtė Zitos Razminienės butą Šiauliuose (Komunarų g-vė Nr. 35, bt. 65). Kratos tikslas — paimti daiktus ir dokumentus, surištus su baudžiamąja byla Nr. 345 dėl „melagingų prasimanymų, žeminančių tarybinę valstybę, skleidimo". Krata užtruko 8 valandas. Jos metu paimta: rašomoji mašinėlė, knygos („Jaunoms

širdims", „Deimančiukai", „Moters gyvenimo ruduo", „Kęstutis", „Katalikų tikybos kursas", „Mažasis tobulybės kelias", „Jaunuolio religija", „Geroji kančia", „Dora" ir kt.), žurnalų („Židinys", „Pranciškonų pasaulis" „Saleziečių žinios", „Misijos", „Sargyba", „Draugija", „Žvaigždutė") paskiri numeriai, laiškai, atvirukai, užrašų knygelės, nuotraukos, religiniai paveikslėliai ir kt.

     Po kratos Z. Razminienė buvo daug kartų tardoma.
*    *    *

(Krata pas J. Kopūstą):
     1973.XI.20, anksti rytą, saugumiečiai pradėjo krėsti Semeliškių gyventoją Juozą Kopūstą. Krata truko keturias valandas. Ieškota slaptos spaustuvės. Kratos metu paimta: dvi maldaknygės, knygelė „Tikiu" ir kitos religinės knygos.
J. Kopūstas buvo tardomas, — iš kur gavęs religinę literatūrą.
*    *    *
(Krata pas A. Jasėną):
     1973.XI.20 Vievyje, buvo iškrėstas Antano Jasėno butas. Rasta knygų įrišimo priemonės ir nemaža nebaigtų įrišti maldaknygių „Aukštyn širdis".
*    *    *
(Krata pas Dambrauską ir Kačergį):
     1973.XI.20, ankstyvą rytmetį, saugumiečiai pradėjo krėsti Kapsuko (buv. Marijampolės) gyventojus Dambrauską ir Kačergį, gyvenančius Kranto gatvėje. Ieškota religinės literatūros ir „šaunamojo" ginklo. Saugumiečiai perkasė bulves, pervertė malkas, norėjo net grindis plėšti, bet, Dambrauskui protestuojant, susilaikė. Bylai reikalingos medžiagos nerasta.
*    *    *

(Krata pas K. Misiūnaitę):
     1973.XI.20 du saugumiečiai iškrėtė Klementinos Misiūnaitės namą Kaune. Krata užtruko 7 valandas. Paimta rašomoji mašinėlė ir visa religinė literatūra.
*    *    *
(Krata pas O. Tamulynaitę):
     Šešias valandas saugumiečiai krėtė Onos Tamuly-naitės butą Kaune. Nieko nerasta.
*    *    *

(Krata pas J. Urboną):
     Pas kaunietį Juozą Urboną rasta daug religinės literatūros. Po kratos buvo ilgai tardomas.
*    *    *

(Krata pas S. Sipkų):
     Šiauliuose pas Stasį Sipkų saugumiečiai paėmė visą  biblioteką.
*    *    *

(Krata pas A. Ratkevičių):
     Pas pasvalietį Antaną Ratkevičių krata užtruko 10 valandų. Paimta visa religinė literatūra.
*    *    *

(Krata pas R. Strašinskienę):
     Viršužiglio kaime pas Reginą Strašinskienę paimta rašomoji mašinėlė ir daug popieriaus.
*    *    *

     LKB Kronikai toli gražu nevisas kratas pavyko užregistruoti. Papildomas žinias Kronika pateiks sekančiame numeryje.

     Apie Povilo Petronio suėmimą ir tardymą žinių nėra.

     Valstybės saugumo organų padarytos kratos rodo, kiek daug tarybinė valdžia daro pastangų, kad užgniaužtų religinę mintį ir tiesą apie dabartinę Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtį.


(Mielagėnų tikinčiųjų pareiškimas dėl parapijai kunigo neskyrimo):
          LTSR Religijų reikalų tarybos Įgaliotiniui
          K. Tumėnui
          Vilniaus arkivyskupijos Valdytojui
          kun. Č. Krivaičiui
          Ignalinos rajono Mielagėnų parapijos tikinčiųjų
          P a r e i š k i m a s

     Mūsų parapijos klebonas kun. Vincentas Miškinis jau 80 metų ir dar varginamas daugelio ligų, todėl jis nebepajėgia mūsų aptarnauti. Prieš porą metų, gavėnioje, suvažiavo kaimynai kunigai mums patarnauti (išpažinčių klausyti, pamokslų sakyti). Tada Ignalinos Vykdomojo komiteto pirmininkė Gudukienė, išsikvietusi kun. Miškinį barė, kam kiti kunigai Mielagėnuose talkininkauja.

     Pernai vasarą mūsų klebonas buvo išvažiavęs gydytis. Tuo laiku bažnyčioje beveik visais sekmadieniais niekas jokių pamaldų nelaikė. Tada mes kreipėmės į arkivyskupijos kuriją, kad paskirtų mums kitą, pajėgų kunigą. Mes pasižadėjome abu kunigus išlaikyti, nes seniems ir nedarbingiems kunigams ar zakristijonams valstybė pensijų neskiria (nors kulto tarnai turi mokėti valstybei didelius pajamų mokesčius).

     Šiemet mūsų klebonas jau antras mėnuo sunkiai serga ir iš lovos nesikelia. Tuo tarpu iš kaimyninių parapijų kunigai atvažiuoja pas mus sekmadieniais

atlaikyti pamaldų ir Vėl skuba namo. Mat, kunigų visur trūksta. Didžiulėje Adutiškio parapijoje visada būdavo du kunigai, o dabar tenai tėra vienas. Kačergiškėje, prie įgaliotinio Rugienio 1961 m. uždarius bažnyčią, nebėra nė vieno kunigo. Kai kurie kunigai, pvz., Ignalinos, net po dvi bažnyčias turi aptarnauti. Aišku, kad jie negali aptarnauti ir mūsų parapijos, mūsų ligonių aprūpinti ir pan.

     Atrodo, kad arkivyskupijos valdytojas kun. Č. Krivaitis tik todėl neskiria mums naujo kunigo, nes jų trūksta.

     Bet mes girdime, kad yra kunigų, kurie galėtų tikintiesiems patarnauti, bet jiems valdžia neleidžia eiti kunigiškų pareigų, pvz., Vilniuje, medelyne, jau keliolika metų dirba kun. Vytautas Merkys.

     Bet, jei tokiems kunigams leidžiama dirbti valdžios įstaigose, kodėl gi jiems neleidžiama mums, tikintiesiems, patarnauti? Už ką mes esame baudžiami, jeigu mums Konstitucija garantuoja sąžinės laisvę?

     Nežinia, už ką pašalintas mūsų vyskupas Steponavičius, nežinia, kodėl mūsų Mielagėnų bažnyčioje jau 35 metai niekas nė karto neteikė Sutvirtinimo Sakramento. Mums labai skaudu, kad savo bažnyčioje mes neturime reguliarių pamaldų, kad mūsų ligoniai miršta be paskutinių sakramentų, kad neturime pas ką savo bažnyčioje užsiprašyti šv. Mišių.

     Mums, tikintiesiems, nebūtų taip. sunku, jei nežinotume, kad yra kunigų ir vyskupų, kuriems neleidžiama eiti savo pareigų.

     Jūs esate paskirtas nauju įgaliotiniu rūpintis mūsų tikinčiųjų reikalais. Todėl prašome įdarbinti pašalintus vyskupus ir kunigus; prašome leisti, kad valdytojas galėtų paskirti ir mūsų Mielagėnų parapijai pajėgų kunigų, kuris galėtų aptarnauti visus tikinčiuosius, kaip reikalauja humaniškumas ir Konstitucija. Mielagėnai, 1973 spalio 13.

     Po šiuo pareiškimu pasirašė apie 1000 žmonių, — ne tik lietuviai katalikai, bet ir nekatalikai rusai. Tačiau pareiškimas Religijų reikalų Įgaliotiniui K. Tumėnui neįteiktas dėl tokių priežasčių:

(Apklausinėjimas dėl šio pareiškimo organizatorių):
     1. 1973 spalio 19 Ignalinos rajono Valstybinio saugumo komiteto viršininkas M. Kolesničenko ir rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas A. Vaitonis Mielagėnų parapijoje pradėjo pareiškimų su parašais medžioklę.

     Nuvykę į Miečionių kaimą pas Eleną Jakštaitę, vargino ją visą valandą, klausinėjo, kas organizavo šį pareiškimą, reikalavo pareiškimą su parašais jiems atiduoti. Ji reikalavimo neišpildė. Tuomet „svečiai" baugino kalėjimu, krata. Mergina išsigando ir pareiškimus atidavė.

     Kas renka parašus, saugumiečiai, matyt, žinojo, kad iš Miečionių nuvažiavo tiesiog į Buckūnų kaimą pas Kostą Bajorūną. Čia vėl tardymas, grasinimai. Kostas, labai susijaudinęs, pasakė, kad pareiškimus atidavęs Marijonai Milikėnienei. Tada saugumiečiai nuvažiavo į Malikų kaimą pas Milikėnus. Marijonos nebuvo namuose. Visa teroro našta užgriuvo ant jos vyro Stanislovo pečių. Jis nenorėjo lengvai pasiduoti, bet, nelaime, pareiškimai buvo nepaslėpti, todėl juos konfiskavo.

     Tą dieną buvo atimti pareiškimai su keliais šimtais parašų tik iš Miečionių, Bernotų, Masonų, Buckūnų ir Salomiankos kaimų, iš kitur pareiškimų su parašais nepasisekė paimti.

     Kilo didelė panika. Kai kurie viešai kalbėjo, kad dabar Lietuvoje tikinčio žmogaus dalia blogesnė, negu kažkada baudžiauninko — tikintieji negali net paprašyti, kad būtų paskirtas jų parapijai kunigas.

     Bet žmonės nenusiminė ir parašus rinko.

     Saugumiečiai nepamiršo „paglostyti" ir Mielagėnų parapijos bažnyčios komiteto pirmininko Juozo Bajorūno. Jį skaudžiai ir grubiai išbarė, pareiškė, kad tokių ir panašių pareiškimų rašyti ir žmonių erzinti negalima. Spalio 22 J. Bajorūnui įsakyta nuvykti į Ignaliną pasiaiškinti. Į rajcną nuvyko ne jis pats, o jo žmona Ona Bajorūnienė. Rajono pirmininko pavaduotojas Vaitonis ją gėdindamas barė: „Ko jūs į Vilnių kreipiatės? Rašykite mums. Jūs, bobos, žinote, kur kreiptis. Jūsų vaikai Vilniuje, todėl tokios gudrios."

(Saugumas atima pareiškimus):
     2. Saugumui atėmus pareiškimus su parašais, spalio 20 Paringio parapijos klebonui Antanui Mačiu-liui dekanas Julius Baltušis atvežė Vilniaus arkivyskupijos valdytojo kun. Č. Krivaičio raštą, kur nurodoma, kad kun. A. Mačiulis privaląs aptarnauti Mielagėnų tikinčiuosius iki būsiąs paskirtas kunigas Mielagėnų parapijai. Paskyrimas parašytas visiškai neatsižvelgiant į tai, kad tarp Paringio ir Mielagėnų yra apie 12 kilometrų, o keleivinis autobusas kursuoja tik vieną kartą.

(Mielagėnams paskiriamas per toli gyvenąs kunigas):
     Saugumas ir ateistai savo tikslą pasiekė. Kurijai paskyrus, kad ir atvažiuojantį kunigą, tikintiesiems siųsti pareiškimą pasidarė nepatogu, nes tiek kurija, tiek įgaliotinis K. Tumėnas atsakys, kad kunigą turit.

     Renkant parašus, Mielagėnų klebonas kun. V. Miškinis gulėjo Švenčionių ligoninėje. Jo sveikata gerėjo, bet, sužinojęs, kaip elgiasi saugumiečiai su jo parapijiečiais, labai susierzino ir 1973 spalio 27 mirė.
*    *    *

Rūdiškės
(Bauda už vaikų mokymą bažnyčioje):
     Kun. Konstantinas Molis ruošė vaikus pirmajai išpažinčiai ir Komunijai. 1973 gegužės 27 į Rūdiškių bažnyčią, kur buvo apie 50 vaikų, atėjo šešių žmonių komisija. Komisijos nariai buvo labai mandagūs: atėję į bažnyčią tik klausėsi ir laukė, kada užsiėmimas baigsis. Kada kunigas, baigęs aiškinimą, vaikus paleido, komisijos nariai užkalbino tėvus. Jie klausinėjo, kokiu tikslu vaikai čia susirinko. Užsirašė tėvų pavardes ir adresus.

     Po poros dienų daugelį vaikų kvietėsi Trakų rajono prokuroras. Pakviestas ir kun. K. Molis. Tardant kunigas prisipažino, kad mokė vaikus. Tai daryti vertusi jo sąžinė ir kunigo pareiga.

     Išsigandę žmonės parašė Trakų rajono prokurorui pareiškimą, po kuriuo pasirašė dvidešimt žmonių. Pareiškime buvo nurodyta, kad kun. Molis esąs visiškai nekaltas, nes tėvai jį prašė pamokyti jų vaikus.

     1973 birželio 28 Trakų rajono Vykdomojo komiteto administracinė komisija kun. K. Molį nubaudė 30 rublių bauda. Visi komisijos nariai buvo mandagūs, mažai kalbėjo. Pirmininkaujantis paklausęs kunigą, ar jis jaučiasi nusikaltęs. Kunigas nieko neatsakęs. Po minutės tylos pirmininkaujantis kalbėjo toliau: „Pagal tarptautinę teisę Jūs esate nekalti, o pagal mūsų instrukcijas — kalti. Bet kadangi po mūsų įspėjimo vaikų nemokėte, dar nesate už tokius dalykus baustas, žadate daugiau nemokyti ir pagal kitus faktorius esate baudžiamas tik 30 rublių bauda".

     Administracinė komisija kaltinamajam nuosprendžio nedavė, tik liepė nueiti į banką ir sumokėti 30 rublių. Banko darbuotojai pinigus priimsią be nukreipimo.
*    *    *

Adutiškis
(Pareiškimas dėl įvairių trukdymų):
          Religijų reikalų tarybos prie TSRS
          Ministrų Tarybos Įgaliotiniui Tarasovui,
          J. E. Kauno arkivyskupijos apaštališkajam
          administratoriui vysk. J. Labukui,.
          Vilniaus arkivyskupijos kurijai, Religijų
          reikalų tarybos įgaliotiniui K. Tumėnui,
          Švenčionių ra j. Vykdomojo komiteto
          pirmininkei Purvaneckaitei

          Kun. B. Laurinavičiaus,
          gyv. LTSR Švenčionių raj. Adutiškyje
          P a r e i š k i m a s

     1973 liepos 16 Adutiškio apylinkės pirmininkas A. Laurinavičius pareikalavo bažnyčios raktų. Paklaustas, kokiu tikslu, atsakė: „Atvažiavo didelis svečias iš Maskvos — Tarasovas. Jis nori apžiūrėti bažnyčią".

(Būtų daugiau  einančių į bažnyčią, jei nebaustų):
     Šventoriuje sutikau Jus, Lietuvos TSR Religijų reikalų tarybos įgaliotinį K. Tumėną, Švenčionių raj. Vykdomojo komiteto pirmininkę Purvaneckaitę, kažkokį nepažįstamą vyrą ir Adutiškio apylinkės pirmininką A. Laurinavičių. Jūs manęs klausinėj ote.

    
1. Į klausimą „Kiek ateina į bažnyčią?" atsakiau, kad nežinau, nes neskaičiuojame. Kad galėčiau Jums į klausimą atsakyti, 1973 liepos 22 suskaičiavome 722 asmenis. Tik išvadų negalima daryti: daug ateiti į bažnyčią negali, nes toli, trūksta transporto ir daug kas kliudo. Štai vienas iš parapijiečių — Feliksas Kairys, veždamas mane iš ligonio, 1973.IV.14 tiesiog su ašaromis pasakojo: „Gerai padirbėjęs, nusipirkau eilutę, bet kas iš to? Jau dveji metai, kaip/ruošiuosi apsivilkti

ir nueiti į bažnyčią. Deja, negaliu, nes mane persekioja baimė — Jakelių tarybinio ūkio direktorius Galvydis pavasarį grasino: „Jei neateisi sekmadienį į darbą, negausi arklio, nei arams įdirbti, nei malkoms parsivežti, nei karvei šieno, nei kombaino miežiams iškulti."

     Povilas Burokas, gyvenantis Jakelių tarybiniame ūkyje, negavo nei šieno karvei, nei premijos tik dėl to, kad eidavo šventadieniais į bažnyčią.

     P. Burokas, Steponėnų ir Trečiokų šeimos negavo nusipirkti iš tarybinio ūkio kviečių papigint'a kaina irgi tik dėl to, kad eidavo į bažnyčią.

     Einantys į bažnyčią atsidurdavo gėdos lentoje.

     2. Į klausimą „Kiek parapijoje tikinčiųjų?" atsakiau, kad nežinau. Jau keliolika metų, kai mums uždraudė lankyti parapijiečius — kalėdoti, o tikslų parapijiečių sąrašą galima sudaryti tik belankant šeimas. Galiu pasakyti tik tiek, kad prieš karą parapijoje buvo daugiau nei devyni tūkstančiai.

(Bažnyčios grindims neleidžiama įsigyti lentų):
     3. Klausėte „Kam bus panaudotos lentos?" Bažnyčioje reikia pakeisti grindis. Jūs sakėte, kad grindys dar geros. Aš įrodžiau, kad jas grybas suėdęs. Parapija be reikalo išlaidų nedaro, nes neturi pinigų.

(Neleidžiama remontuoti parapijos namų):
     Tuomet Jūs akcentavote, kad bažnyčia yra valstybinis pastatas, į kurią be leidimo negalima ir vinies įkalti.

     Nacionalizuojant bažnyčią, buvo nacionalizuotas ir prie bažnyčios esantis gyvenamas namas. Namą pastatė parapijiečių seneliai, — jis visiems brangus. Tikintieji jaudinasi, kad jis liko apleistas, be globos. Taigi,

bažnyčios komitetas kreipėsi į dabartinius namo šeimininkus — Adutiškio apylinkės vykdomąjį komitetą. Kreipiausi ir aš, kaip nuomininkas, 1968.V.31 d., 1969. 11.24 d., 1970.1.28 d., 1972.V.24 d., nes, lietui lyjant, varva į kambarį, dūmtraukis apgriuvęs. Nežiūrint, kad nuomos už mėnesį mokama 56 rub. 45 kap., namo ir šiandien kiauras stogas. Kaip bažnyčios komitetui, taip ir man atsakinėta tik žodžiu: „Nėra tokios organizacijos, kuri galėtų padaryti remontą." Keista, yra organizacija paimti pinigus, o remontuoti — nėra!

     Šventoriaus tvora, ypač nuo gatvės, net kelerius metus buvo apgriuvusi. Praeinančius ir pravažiuojančius galėjo ištikti didelė nelaimė. Atsakingi rajono pareigūnai jos nepastebėjo.

     Bažnyčios komitetas kreipėsi į rajoną, kad leistų nupirkti cemento. Prašantiems atsakė: „Pas mus cemento neužtenka svarbesniems reikalams." Kartais skelbiama rajono laikrašty, kad statybinės medžiagos parduodamos laisvai, o kai norima nupirkti, atsako: „Bažnyčiai neparduodama." Taip atsakė šių metų sausio mėn. Švenčionių rajono statybinių medžiagų bazės vedėjas.

     Tikintieji, supratę, kad bažnyčia nacionalizuota tik tam, kad greičiau sunyktų ir sugriūtų (taip daugelis bažnyčių sunaikinta Baltarusijoje), patys perka statybinių medžiagų, talkininkauja, remontuoja.

     Nepaisant, kad bažnyčia suvisuomeninta, parapijiečiai ir dabar jaučiasi jos šeimininkais, nes jų tėveliai patys bažnyčią pastatė, negaudami iš kitur jokios paramos.

(Rekolekcijoms talkinti draudžiama kviestis kunigų):
     4. Jūs, sužinoję, kad šių metų liepos 15 Adutiškio bažnyčioje buvo atlaidai, padarėte man pastabą: „Nesilaikote tarybinių įstatymų. Be rajono leidimo į atlaidus pasikvietėte kunigų".

     Neprašiau leidimo, nes rėmiausi sutartimi, kurią bažnyčios komitetas pasirašė su Švenčionių rajono Vykdomuoju komitetu. Minėtos sutarties antrajame straipsnyje aiškiai pasakyta: „Taipgi suteikiant galimybę naudotis visiems kitiems tos tikybos asmenims, išimtinai religinio kulto reikalui ir nedaleisti atlikinėti religinių apeigų kulto tarnautojams, kurie nėra užregistruoti religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinio Lietuvos TSR Respublikai." Taigi, kunigus pakviečiau teisėtai.

     Tada Jūs paklausėte Lietuvos TSR įgaliotinį ir rajono Vykdomojo komiteto pirmininkę: „Ar taip sutarty gali būti?" Jie atsakė, kaip ir Jūs, kad negali. Labai gaila, kad nei Jūs, nei Jūsų palydovai, kuriems pavesta Bažnyčią tvarkyti, nežino, kas mums leidžiama. Patariau Jums atsivežti bažnyčios komiteto sekretorių. Galėjome vietoje išsiaiškinti ir įsitikinti, kieno teisybė, bet Jūs tik patyliukais atsakėte: „Jei taip yra, sutartį paimt." Gaila, kad viskas daroma vienašališkai. Kas pagal sutartį leidžiama, dabar jau drau-džima.

     Norėdamas įrodyti, kad ne Jūs ir ne Jūsų palydovai buvo teisūs, bet aš, prie šio pareiškimo piridedu aukščiau minėtos sutarties nuorašą.

(Valdžia trukdo Bažnyčios gyvenimą):
     Tarybų Sąjungoje Bažnyčia atskirta nuo valstybės, bet, tur būt, nėra pasaulyje kitos valstybės, kuri taip kištųsi į bažnyčios gyvenimą.

     Suprantama, kad valstybės valdo kaip nori, bet didžiausia nelaimė, kad jokių įstatymų raštu neleidžia, o suteikia neribotą galią rajonų vykdomųjų komitetų pirmininkų pavaduotojams, o kartais net ir kaimo apylinkių pirmininkams, kuri viską aiškina kaip patinka. Jie kunigus valdo ir moko net kaip atlikinėti religines apeigas.

     Visiems žinoma, kad Tarybų Sąjungoje gydo ligonius, moko gydytojus ir, apskritai, specialistus ruošia tik specialistai. Bet Tarybų valdžia patikėjo kunigus mokyti nekompetentingiems asmenims, fanatiškai nusiteikusiems ateistams. Ateistai moko kunigus, kaip jie turi atlikinėti religines apeigas.

     Kai dirbau Švenčionėliuose, mane mokė Švenčionėlių vykdomojo komiteto pirmininkas V. Bukielskis: „Jei nori numirėlį į kapus lydėti, nusivilk kunigiškus rūbus ir lįsk liaudžiai užpakalin. Tik užpakaly gali eiti." Kai paklausiau, kuo pasiremdami taip įsako, išdidžiai atsakė: „Toks valdžios potvarkis."

     Ką gi tikintieji pagalvotų ir pasakytų, jei aš, palydėjęs numirėlį į kapus, sukalbėčiau vien maldos užbaigą „Amžiną atilsį", kaip mane mokė 1972 spalio 2 Švenčionių rajono vykdomojo komiteto pirmininkė?

     Apeigų negaliu kitaip atlikinėti, kaip tik pagal „Romos katalikų apeigyną Lietuvos vyskupijoms", kuris Lietuvos vyskupų Liturginės Komisijos suredaguotas, tarybinių organų cenzūruotas ir Šventosios Apeigų Kongrecijos aprobuotas.

(Ne Kurija, o apeigų komisija duoda kunigams nurodymus):
     Tarybų Lietuvoje dar egzistuoja bažnytinė hierarchija — vyskupų kurijos, net apeigų komisija, bet ne kurijos, ne apeigų komisija duoda nurodymus, o visai nekompetentingi organai, — kurijoms palikta tik interviu teisė.

     Jei kunigas valdžiai nepatinka, jis tampa auka. Aš nukentėjau moraliai ir materialiai. Štai faktai: iš Švenčionėlių parapijos klebono pareigų mane pašalino šantažu: „Jei neišvažiuosi iš Švenčionėlių, kunigo pareigų eiti negalėsi". Taip sakė Religijų reikalų įgaliotinis Rugienis.

     Namą, kurį aš pastačiau prie Švenčionėlių bažnyčios, konfiskavo neteisėtai.

(Kaikurie rajonai kitų rajonų kunigų neįsileidžia):
     Liepos 16 aiškinau, kad anksčiau prašydavome leidimo atvykti kunigams į atlaidus. Su laiku nustojome prašę, nes rajono oficialus asmuo, kuriam buvo pavesta tvarkyti Bažnyčios reikalus, pradėjo iš mūsų tyčiotis. Švenčionėlių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Telyčėnas davė leidimą rekolekcijoms tą pačią dieną visose rajono parapijose. Jo tikslas aiškus — sutrukdyti rekolekcijas. Niekas nepasmerkė tokio rajono vykdomojo komiteto pareigūno pasityčiojimo. Jūs, norėdami pateisinti, gudriau atsakėte: „Galėjote pasikviesti kunigų iš kitų rajonų, iš Vilniaus, Palangos, ar net iš kitų respublikų". Jūs nemažiau pasityčiojote. Vilniaus kunigai užtektinai turi darbo Vilniuje. Palanga per daug toli (463 kilometrai), be to, Palangoje dirba tik du kunigai. Kai kurie rajonai, pvz., Ignalinos, iš kitų rajonų kunigų neįsileidžia.

     Taigi apie Palangą ir kitus rajonus nėra ko ir galvoti, o tuo labiau apie kitas respublikas. Kitų respublikų kunigai nėra užregistruoti LTSR Religijų reikalų tarybos įgaliotinio, taigi, pagal aukščiau minėtą sutartį, jie negali dirbti Lietuvoje.

     Mes, kunigai, daugiau nieko nenorime, kad tik galėtume dirbti pagal Tarybų Sąjungos Konstitucijos 124 ir Lietuvos Konstitucijos 96 straipsnį, o taip pat atlikinėti apeigas pagal aukščiau minėtą apeigyną.

     Šių metų (1973) liepos 10 rajone sakė, kad leisią du-tris kunigus atvažiuoti į atlaidus, bet kaip du-trys būtų išklausę liepos 13 dieną apie pusantro tūkstančio tikinčiųjų išpažinties?

     Lietuvoje buvo atsitikimų, kad po atlaidų nuo didelio nuovargio kunigai mirė, pvz., kun. Ražanskas —

Šeduvoje, o kun. Garuckas sunkiai susirgo. Todėl pasikviečiau tiek kunigų, kiek mane, kleboną, įpareigoja Vilniaus arkivyskupijos Sinodo nutarimai, kad tikintieji galėtų lengvai atlikti išpažintį, greičiau grįžtų į namus, o svarbiausia, kad darbo dienomis nebestovėtų prie klausyklos valandų valandomis, nes daugelis būtų ėję darbo dienomis. Pakviečiau tiek kunigų, kad liaudis būtų patenkinta ir nemurmėtų nei prieš valdžią, nei prieš mane. Ir dėl to rajonui nebuvo jokių nuostolių ir išlaidų. Jokios materialinės paramos kunigams priimti neprašiau.

(Kaip caro laikais, taip ir dabar):
     Caro laikais kunigams atvykti į atlaidus buvo reikalingas leidimas, — taip rašo vysk. M. Valančius savo knygoje „Maskoliams katalikus persekiojant", Kaunas, 1929, p. 32, ir A. Alekna „Bažnyčios istorijoje", Tilžė, 1920, p. 213: („1863 m. buvo uždrausta naujų bažnyčių statymas, senųjų taisymas ir kunigų atvažiavimas į atlaidus").

     Tik Leninas, panaikindamas visus caro išleistus dekretus, be abejonės, panaikino ir tą, kuriuo buvo draudžiama pasikviesti kunigus į atlaidus, o tarybiniais laikais tokio ar panašaus dekreto nebuvo išleista.
Adutiškis, 1973.VII.31.
          Kun. B. Laurinavičius

Vilnius
(Vienuolės atleistos iš darbo):
     1. Bronė Pupkevičiūtė, pedagogikos mokslų kandidatė, dirbusi Pedagogikos mokslinio tyrimo institute vyr. moksline bendradarbe. 1937.V.7 Saugumo organų verčiamas, Instituto direktorius V. Rajeckas įsakė jai paduoti pareiškimą, kad savo noru išeinanti iš darbo. B. Pupkevičiūtė kaltinama buvusi vienuole.

     2. Domicėlė Gailiušytė, prancūzų kalbos mokytoja, turinti aukštąjį išsilavinimą ir dirbusi N. Vilnios vidurinėje mokykloje. Atleista iš darbo 1973 gegužės mėn. D. Gailiušytė kaltinama buvusi vienuole.

     3. Elena Šulinauskaitė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto vyr. laborantė (išsilavinimas aukštasis). 1973 gegužės mėn. prorektorius B. Sudavičius jai pranešė, kad universitete jokio pedagoginio darbo negalėsianti dirbti, nes esanti vienuolė.

(Atleistas, kad nepašalino mokinių):
     4. Šidla Voldemaras, baigęs ekonomiką, dirbo Prekybos mokyklos direktoriumi. 1973 gegužės pabaigoje atleistas iš darbo už tai, kad nepašalino iš mokyklos dviejų mokinių, kurie norėjo atžymėti vasario 16-ją.


Kaunas
(Tarybinė valdžia laukia iki nebus kandidatų į seminarijas):
     1973 m. į Tarpdiocezinę Kauno kunigų seminariją valdžia leido Seminarijos vadovybei priimti 12 kandidatų. Du kandidatai Religijų reikalų tarybos įgalio-tino K. Tumėno buvo išbraukti. Patį svarbiausią vaidmenį, priimant kandidatus į seminariją, vaidina saugumas. Jei kandidatas jiems kuo nors netinka — jam neleidžiama mokytis.

     Baigiantis 1973 metams, Kauno kunigų seminarijoje mokėsi 48 klierikai.

     Tarybinė valdžia laukia, kada Lietuvoje nebus kandidatų į Seminariją, tada panaikinsianti limitą — galės stoti į ją, kas norės.

     Seminarijos vadovybei buvo pasiūlyta perimti savo žinion Švč. Trejybės bažnyčią. Eilę metų Seminarija šia bažnyčia naudojosi, ji buvo gražiai suremontuota, tačiau valdžia ją atėmė ir pavertė sandėliu. Tikriausiai valdžia nori, kad Seminarija šią bažnyčią vėl suremontuotų, kad paskui vėl galėtų atsiimti. Vyskupas atsisakė remontuoti bažnyčią — kas sunaikino, tas teremontuoja!

(Streikas dėl atlygrinimo):
     1973 spalio 3 Aleksote Medžio apdirbimo kombinate streikavo darbininkai. Rytinėje pamainoje nedirbo 320 darbininkų, o vakarinėje — apie 340. Streiko priežastis — atlyginimų sumažinimas.

     Streiko dieną į kombinatą atvyko milicijos, saugumo darbuotojai ir Kauno miesto Vykdomojo komiteto pareigūnai. Darbininkus bandė gražiuoju įkalbėti, kad dirbtų. Nepavyko darbininkus įkalbėti net ir iš ministerijos atvykusiems pareigūnams. Kitą dieną atlyginimai buvo pakelti.

     Norėta kaltę dėl streiko suversti jaunimui, tačiau beveik visi streikavusieji buvo suaugę ir net žilo plauko žmonės.

Šiauliai
(Tardymai dėl Kryžių kalno):
     Garsus Lietuvoje Meškuičių piliakalnis, vadinamas Kryžių kalnu. Ten stovėjo daugelio lietuvių pastatyti kryžiai, bet ateistai šią šventą vietą daug kartų išniekino, kryžius išvartė ir sudegino. O žmonės vis iš naujo vežė, nešė ir statė kryžius ir kryželius toje lietuvio  širdžiai  brangioje  kalvoje.

     Kryžių kalnas jau buvo kone užsigydęs savo žaizdas po 1961 metų nusiaubimo. Deja, 1973 balandžio pabaigoje vėl buvo skaudžiai nuteriotas — neliko nė

ženklo, kad čia būta kryžių. Liūdnas ir apiplėštas kalnas dairėsi aplink, laukdamas, kada tikinčios rankos ir mylinčios širdys vėl apvainikuos jo išniekintą galvą išganymo ženklu — Kryžiumi.

     1973 gegužės 19 naktį 24 valandą Šiaulių miesto pakraščiu pasirodė neįprasta eisena. Žmonių būrelis, kurį sudarė vaikinai ir merginos, rimti ir susikaupę nešė kryžių. Ėjo tyliai, susitelkę, kalbėdami rožančių. Laikas nuo laiko trijų metrų (9 pėdų ir 9 colių) kryžių, sveriantį 45 kg (99 lbs.), perimdavo ant pečių kitas. Kryžius buvo papuoštas simboliškais ornamentais: širdis perverta dviem kalavijais, ant vieno koto — svastika, o ant kito — penkiakampė žvaigždė.

     Lietuvos jaunimas nešė kryžių ne sveikatos prašydamas, bet kaip permaldavimą už kryžiaus paniekinimą, už mūsų Tautos nuodėmes Išganytojui. Nešė kryžių kaip pergalės ženklą. Gegužės 19 naktį daugelis žinojo apie šį kryžiaus nešimą ir vieną valandą paskyrė maldai ir kryžiaus adoracijai. Tą valandą sudėtomis rankomis daugelis savo dvasioje nešė Kristaus Kryžių. Visi kryžiaus nešėjai iš vakaro priėmė Šv. Komuniją.

     Rengiantis nešti kryžių sužinota, kad vienas pilietis saugumui pranešė apie šią kelionę. Saugumiečiai visą naktį važinėjo maršrutu: Šiauliai - Kryžių kalnas. Kryžiaus nešėjams pasisekusi kelionė atrodė kaip stebuklas. 1973 m. gegužės 20 2 vai. 30 min. Kryžių kalnas pasipuošė nauju, gražiu kryžiumi. Aplink jį pasodinta gėlių ir uždegta žvakė. Visi suklaupę meldėsi: „Kristau Karaliau, teateinie Tavo karalystė į mūsų šalį."

     6 vai. 45 min. pasigirsta mašinos burzgimas. Saugumiečiai trinasi akis — visą naktį gaudė kryžių ir štai jis stovi. Piktos rankos kryžių išrovė ir nusivežė. Tačiau vidurdienį jau stovėjo kitas kryžius. Ateistai vis naikino, o kryžiai iš žemės augo.

Tardymai dėl kryžiaus nešimo į Kryžių kalną 1973 gegužės mėn.
     1973.V.20 vakare saugumiečiai atvyko pas Šiaulių miesto gyventoją Mečislovą Jurevičių, gimusį 1927 m., ir nusivežė į saugumo būstinę. Čia Mečislovas buvo tardomas: ar nešęs kryžių, kokiu keliu ėję, kiek žmonių nešę kryžių, kas organizavęs kryžiaus nešimą, kas padirbęs kryžių, kokie kunigai paskatinę nešti kryžių.. Jurevičius atsakęs, kad kryžių daręs ir nešęs jis vienas. Jurevičius dar buvo klausinėjamas, už ką anksčiau buvo teistas.

     — Už Stalino klaidas.
     — Baik šmeižęs Staliną, — šaukė saugumietis. — Oi, jums dabar reikalingas Stalinas.

     Toliau Jurevičius buvo klausinėjamas, kokius kunigus pažįstąs, kas bažnyčioje patarnauja Mišioms, su kokiais žmonėmis turįs reikalų ir t.t. Jurevičius pareiškė, kad daugiau į klausimus neatsakinėsiąs. Tardytojai Jurevičių vadino fanatiku, gąsdino, kad gausiąs kalėjimo daugiau negu pirmą kartą, kad nuvesią į daboklę, suleisią vaistų ir t.t. Pagaliau liepė stovėti prie sienos. Nepabūgęs gąsdinimų, Jurevičius buvo pasodintas. Taip praėjo visa naktis.

     Rytą vėl tardymas: kas mokęs vaikus Mišioms patarnauti? Su kokiais kunigais daugiausia kalbiesi? Kas Mišioms patarnauja? Po pietų atėjęs prokuroras paklausė, kodėl jis tyli? „Visviena duosit dešimt metų," — paaiškino Jurevičius.

     Vakare Jurevičiui leido pareiti namo ir prisistatyti gegužės 23. Tą dieną vėl buvo tardomas ir gąsdinamas, tačiau Mečislovas tylėjo. Jam vėl buvo įsakyta ateiti į saugumą gegužės 29. Saugumietis reikalavo viską surašyti, o paskui aiškino apie religijos laisvę, kad kunigai žmones apgaudinėję ir t.t. Jurevičius pareiškęs: „Jei esu kaltas, teiskite!"

      — Nuteisti yra lengviausia, bet žmogų reikia pastatyti ant gero kelio, — aiškino tardytojas.

     Paleisdamas namo, tardytojas pareiškė:  „Mums yra žinoma, kad kryžių nešėte Kalantos garbei."
*    *    *

    
1973.V.20 vidurdienį pas Zenoną Mištautą, Šiaulių politechnikumo IV kurso moksleivį, atėję saugumiečiai išsivežė jį savo būstinėm Saugumiečiai kamantinėjo, ką veikęs praėjusią naktį, ar patarnaująs Mišioms, į kurią bažnyčią einąs, kas daugiau tarnaująs Mišioms, kas dalyvauja adoracijoje, ką kunigai sako per pamokslus?

     Apie 16 vai. saugumiečiai parvežė Zenoną namo ir be prokuroro leidimo padarė kratą. Saugumiečiai pervertė visas knygas, sąsiuvinius. Kratos metu paėmė išfotografuotą filmą ir užrašų knygutę su religinio turinio mintimis. Išryškinę filmą sugrąžino, o knygutės negrąžino.

     Sugrįžus į saugumo komitetą — vėl tardymas. Zenonas buvo klausinėjamas — kiek žmonių nešė kryžių, kas darė kryžių, kuriuo keliu nešę, kokią valandą pastatę kryžių ir t.t. Neišpešę nieko rimto geruoju, saugumiečiai pradėjo bauginti. Keturi tardytojai apstojo Zenoną iš visų pusių, grasė kumštimis, rodė, kokios „dešros" liksiančios ant nugaros, kai gausiąs „bananų". Tris kartus ėjo atsinešti „banano". Išeidami sakydavo: „Dabar atsinešime „bananą" iir, numovę kelnes, kai įkrėsime, tai viską pasakysi". Tardytojai prikalbėjo visokių nesąmonių apie Kryžių kalną, nepašykštėdami net necenzūrinių žodžių. Baigdami tardymą, saugumiečiai Zenoną stengėsi įbauginti, kad daugiau neneštų kryžiaus į Meškuičių piliakalnį. Zenonui buvo įsakyta ateiti į saugumą gegužės 25 dieną. Vėl buvo kamantinėjamas apie kryžiaus nešimą ir tarnavimą Mišioms. Kai nieko nepasisekė išpešti, perpykęs

saugumietis pasakė pranešiąs viską mokyklai ir būsiąs iš jos pašalintas. Išleisdamas namo, tardytojas davė savo telefono numerį ir įsakė gegužės 28 paskambinti. Zenonas skambinti atsisakė.

     Prasidėjus mokslo metams, Zenoną „auklėjo" mokykla, grasindama, jei ir toliau taip užsispyrusiai laikysiąsis savo įsitikinimų, būsiąs pašalintas iš mokyklos.

     Spalio 3 auklėtoja įsakė Zenonui nuvykti į saugumą, o šis pareikalavo raštiško kvietimo. Zenonui buvo priminta, jog būsiąs pašalintas iš mokyklos, jei neisiąs į saugumą. Nėjo.

     Spalio 10 saugumiečiai Zenoną nusivežė į savo būstinę. Tardymas užtruko tris valandas. Tardomasis daugiausia tylėjo.

     Iki šiol Z. Mištautas iš Šiaulių politechnikumo dar nepašalintas.
*    *    *

1973.V.20 apie 12 vai. kartu su Z. Mištautu į saugumą buvo nuvežtas ir Virginijus Ivanovas. Iš pradžių tardytojas kalbėjo ramiai, skaitė iš Baudžiamojo kodekso straipsnius apie politinius nusikaltimus, o paskui liepė viską iš eilės papasakoti, ką veikęs šeštadienio vakarą ir naktį. Kai Virginijus pareiškė nieko nesakysiąs, iškart pasibaigė saugumiečio „mandagumas". Virginijus buvo vadinamas fanatiku, tamsuoliu. „Tau ne vieta aukštesniojoje muzikos mokykloje, nes, būdamas chorvedžiu, agituosi choristus."

     Po pietų Virginijus buvo parvežtas namo, kur padaryta krata (be prokuroro leidimo). Kratos metu saugumiečiai pasiėmė keletą sąsiuvinių su religiniais eilėraščiais. Paskui — vėl sekė tardymas. Saugumiečiai kalbėdavo geruoju, o, netekę kantrybės, žadėjo mušti, įkišti į rūsį. Tardymas truko iki nakties. Naktį jam neleido miegoti. Kas dvi valandas ateidavo saugumietis ir klausinėdavo apie kunigus, bažnyčios tarnus, adoratorius.

     Pirmadienį apie 12 vai. saugumietis įsakė pasirašyti, kad niekam nepasakosiąs apie tardymą. Jei kas klaustų, kur buvęs, reiktų atsakyti — ne saugume, bet milicijoje.

     Po to Virginijus keletą kartų buvo kviečiamas susitikti su saugumiečiais. Virginijus nėjo, todėl buvo išmestas iš aukštesniosios muzikos mokyklos, motyvuojant, jog nelaikęs egzaminų. Iš tikrųjų Virginijus nuo egzaminų buvo gydytojų komisijos atleistas.

     Liepos mėnesį Virginijaus motina parašė į Maskvą Generaliniam Prokurorui skundą:

     „Netoli nuo Šiaulių yra Kražių kalnas. Jis nuo seno yra brangus tikintiesiems. Mano šešiolikametis sūnus su keliais draugais gegužės 20 naktį nunešė ant to kalno kryžių. Už tai Šiaulių saugumo organai mano sūnų rytą išsivežė į saugumą ir išlaikė visą parą be miego ir valgio. Be to, mano sūnus visai neseniai sirgo galvos smegenų uždegimu, buvo atleistas nuo pavasario egzaminų ir buvo uždrausta jam jaudintis, kad liga vėl nepasikartotų. Tačiau mano sūnus buvo išmestas iš aukštesniosios muzikos mokyklos I kurso vien už kryžiaus nunešimą ant Kryžių kalno.

     Prašau Generalinį Prokurorą smulkiai tuos faktus ištirti ir atsakyti, ar galėjo šitaip pasielgti saugumo organai, nes Konstitucija garantuoja visiems tikintiesiems sąžinės ir kulto laisvę." Viktorija Ivanovą.

     Prie skundo Generaliniam Prokurorui buvo pridėtas gydytojų komisijos atleidimas nuo egzaminų.

     1973 rugsėjo pradžioje iš Vilniaus Respublikinės prokuratūros gautas toks atsakymas: „Pranešame, kad tiriant Jūsų liepos 23 rašytą skundą, nustatytą, kad gegužės 20 tarybinės valdžios atstovai kalbėjosi su Jūsų nepilnamečiu sūnumi Virginijum, dalyvaujant tėvui Ivanovui, dėl neleistinų veiksmų, kuriuos Jūsų sūnus atliko drauge su kitais asmenimis archeologinio paminklo — Jurgaičių piliakalnio atžvilgiu.

     Neleistinų veiksmų iš tarybinės valdžios organų, kalbėjusių su Jūsų sūnumi, pusės nerasta.

     Respublikinio prokuroro vyr. pavaduotojas Bakučionis."

     Saugumiečių persekiojimas ne tik neišgąsdino, bet įkvėpė daugiau drąsos. Viena kryžiaus nešėja rašo: „Lietuvi, pažink savo jėgą! Ji Kristuje ir tarpusavio vienybėje! Nepajudinamas iir drąsus stovėk sargyboje, kas šventa, kas brangu tavo širdžiai! Neleisk išniekinti ir Kryžių kalno. Nepalik jo nuniokoto ir laukiančio. Nešk ten savo džiaugsmą ir skausmą, savo viltį ir pergalę, nešk ten savo meilę ir ištikimybę Dievui — nešk ten Kryžių!"

     Niekinamas Kryžių kalnas iškėlė naują mintį: Jei neįmanoma pastatyti kryžių ant Kryžių kalno, pradėkime juos statyti prie savo sodybų, savo namuose, savo ir kitų širdyse.

Šiauliai
(Moksleiviai tardomi dėl lapelių su šūkiu „Laisvės Lietuvai!"):
     1973.X.30 Šiaulių V vidurinės mokyklos 7 klasės moksleivis Leonas Šileikis buvo iškviestas į mokytojų kambarį, kur buvo du saugumiečiai, ir jį nusivedė į vaikų kambarį. Čia jie iškratė portfelį, apžiūrėjo są siuvinius, klausinėjo, su kuo Leonas draugaująs. Paskui nusivedė į saugumo būstinę ir parodė lapelius, kuriuos Leonas paskleidė Šiaulių miesto centre. Lapeliuose buvo išrašyti šūkiai: „Šalin tarybų valdžią! Von ruskiai iš Lietuvos! Laisvę Lietuvai!" Tardytojai klausinėjo, kas mokė rašyti tokius šūkius, kaip kilo tokia mintis, ar namuose tėvai nekalbą prieš tarybų valdžią, ar einąs į bažnyčią, išpažinties, ar patarnaująs Mišioms, ar lankąs kunigus, ar tėvai klausą „Amerikos balso", ar neturį religinės spaudos, iš kokios —

naujos ar senos — maldaknygės meldžiasi ir kt. Tardymas truko penkias valandas. Kitą dieną Leonas vėl buvo tardomas.

     Praslinkus kelioms savaitėms, Leoną „auklėjo" direktorė, klausinėdama dėl lapelių, o ypatingai dėl bažnyčios.

     — Ėjau ir eisiu į bažnyčią, — pareiškė Leonas.

     Tada direktorė paskelbė nuosprendį: sumažinti L. Šileikiui elgesį.

     1973.XI.1 į saugumo būstinę buvo iškviesta Šiaulių V vidurinės mokyklos XI klasės moksleivė Virga Šileikytė. Saugumietis klausinėjo, ar Virga einanti į bažnyčią, kas dalyvauja adoracijoje, kaip suderinti religiją su mokslu, kodėl nestojanti į komjaunimą, kokias ateistines knygas skaičiusi, ar nebuvusi ant Kryžių kalno, ar nepažįstanti Ivanovo ar Mištauto, kokius kunigus pažįstanti ir kt.

     Mergaitė saugumiečiui paaiškino, kad procesininkių nepažįstanti, komjaunuoliuose nematanti gero pavyzdžio, ypač nepatikusi pionierių organizacijos veikla, Ragausko knyga „Ite missa est" ir „Anuo metu" pasipiktinusi dėl jose esančių nesąmonių.

     Saugumietis aiškino, kad kunigai blogai elgiasi, šaudę žmones.

     — Aš tikiu į Dievą, o ne į kunigus, — pareiškė Virga.

     Paleisdamas į klasę, saugumietis dar žadėjo pasikviesti pokalbiui.

     1973.X.31 Leono Šileikio motina, Joana Šileikienė, buvo iškviesta į saugumą ir klausinėjama apie sūnaus nusikaltimą, air namuose nekalbamos antitarybinės kalbos, ar vaikai religingai auklėjami, ar susitinką su kunigais, kas iš jų namo daugiau lankosi bažnyčioje, ar neturi giminių užsienyje ir kt. Tardymas truko dvi valandas.

     1973.XI.1 į saugumą buvo iškviestas Juozas Šileikis,

Leono tėvas. Tardytojas klausinėjo, ar aklųjų kombinato staliai negalėję padaryti kryžiaus, kuris buvęs nuneštas į Kryžių kalną, ar einąs į bažnyčią, ar dalyvaująs procesijoje, kas vadovauja procesijai.

     Šileikis paaiškino, kad į bažnyčią einąs sekmadieniais ir kada laiko turįs — šiokiadieniais, procesijai niekad nevadovaująs, nuėjęs į bažnyčią meldžiasi, o ne pavardžių klausinėja. Šileikio buvo teirautasi apie Mečislovą Jurevičių, Stasį Čilinską. Jis buvo baramas už „Amerikos balso" klausymą, už Leono nusikaltimą, už vaikų mokymą religijos, neleidimą stoti į pionierius ir komjaunimą. Tardytojas teiravosi, ar Šileikis neturįs naujos religinės literatūros.

(Jei į bažnyčią eiti negalima, užrašykite ant durų):
     1973.XI.28 Juozas Šileikis su sūnumi Leonu buvo iškviestas į Šiaulių miesto nepilnamečių įdarbinimo komisijos posėdį, kuriame dalyvavo apie 25 asmenys iš įvairių įstaigų. Komisijos nariai klausinėjo apie Leono mėtytus lapelius ir apie ėjimą į bažnyčią. Kai kurie komisijos nariai kalbėjo, kad tokiam tėvui reikia atimti tėvystės teises, nes žalojąs vaiką. Komisija nutarė Leoną pašalinti iš mokyklos, bet vėliau pasitenkino, nubausdama tėvą 30 rublių bauda.

     Šileikis komisijai išsitarė: „Jei į bažnyčią eiti negalima, tai užrašykite ant bažnyčios durų, kad įėjimas griežtai draudžiamas." Kažkuris komisijos narys atsakė, kad tokiu atveju tikintieji ieškosią pogrindžio...
*    *    *

     Spalio 11 Šiaulių saugumo viršininkas Urbonavičius skaitė moksleiviams paskaitą „Šiuolaikinė ideologinė kova ir jaunimas". Saugumietis pasakojo apie neramumus Šiauliuose: buvę išlipdyti antitarybiniai lapeliai viešose vietose ir net mokyklose. Gegužės 19 Jurevičius, Ivanovas ir Mištautas nešę kryžių į Meš-

kuičių piliakalnį. Tai buvę padaryta Kalantos susideginimo metinių proga. Saugumo viršininkas pareiškė, kad dėl Jurevičiaus visai nenuostabu, nes esąs banditas, o jaunuoliai kelią nerimą. Kunigai, saugumiečio nuomone, darą daug žalos. Baigdamas paskaitą, Urbonavičius ragino visus atsikratyti „religinių prietarų".

Surviliškis
(Taip pat ir Surviliškyje):
     1973 gegužės mėnesį Surviliškio vidurinėje mokykloje į mokytojų kambarį buvo iškviesta X klasės mokinė Janina Ivanauskaitė. Ją kamantinėjo mokyklos direktorius Stasys Bogušaitis, klasės vadovė Nijolė Sil-kaitienė ir kažkoks atstovas iš rajono. Mokinė buvo gėdinama, kad jai, kaip būsimai abiturientei, nedera lankyti bažnyčios. Jei toliau lankysianti bažnyčią, būsianti pašalinta iš mokyklos.

     Kitą dieną auklėtoja Janinai priminė, kad jei jau taip norinti eiti į bažnyčią, reikia važiuoti, kur niekas nepažįsta.

     Paskutinę mokslo metų dieną Ivanauskaitė vėl buvo „auklėjama". —Kodėl nestoji į komjaunimą? Ar a-teina kunigas į namus? Nuo kada pradėjai davatkaud? Ar dažnai eini į bažnyčią? Ką veiki bažnyčioje? Ką veikei Velykų rytą? Ar kunigas kvietė barstyti gėles?

Šiluva
(Trukdo lankyti Šiluvos atlaidus):
     1973 rugsėjo pradžioje per Marijos Gimimo atlaidus į Šiluvą suplaukė milžiniškos žmonių minios. Sekmadienį, rugsėjo 9, automašinos netilpo Šiluvoje. Jų buvo pilni laukai aplinkui Šiluvos miestelį. Autoinspekcija šiemet buvo kur kas mandagesnė, negu per-

nai. Tačiau autobusus, kuriais vyko maldininkai į Šiluvą, vis vien gaudė. Maldininkai pasakoja: „Maždaug trys kilometrai iki Šiluvos mūsų autobusą sustabdė autoinspekcija ir draugovininkai. Šoferis buvo ilgai kamantinėjamas, kad jis tikriausiai žmones paleisiąs Šiluvoje, o į Pakruojį nevažiuosiąs. Mat, kelionės lape buvo įrašytas galutinis maršruto tikslas — Pakruojis. Pusvalandį pakamantinėjęs šoferį, atėmė iš jo kelionės lapą, keleivių sąrašą ir išdavė leidimą važiuoti tik į Pakruojį. Tik vėlai naktį po didelių vingių žmonės pėsčiomis pasiekė Šiluvą."

     Rugsėjo 9, sekmadienį, prie Šiluvos koplyčios Raseinių milicija atiminėjo iš pardavėjų žvakes. Vieną moterį įstūmė į mašiną ir nusivežė. Rugsėjo 8 vakare milicija į Raseinius nusivežė vieną senutę, kuri vežama šaukė: „Žmonės, gelbėkite!"

     Šiokiadieniais matėsi daug devocionalijų pardavėjų pačioje bažnyčioje. Jie rožančių buvo prisitaisę ant krūtinių po apsiaustais.

Baisiogala
(Niekinimai už gėlių barstymą precesijoje):
     Baisiogalos vidurinės mokyklos direktorius Šerkšnys ir XI klasės auklėtoja Šidlauskaitė barė ir įžeidinėjo vienuoliktos klasės moksleives — Regina Jagėlaitę ir Vandą Aleksandravičiūtę — vien už tai, kad šios per Velykas barstė procesijoje gėles. Mokytoja prieš visą klasę gėdino mergaites. Kai šios pasiaiškino, kad motinos liepusios eiti į bažnyčią, Šidlauskaitė atkirto: „Gal motinos jums lieps ir į lovą su klebonu gultis!"

     Nors mergaitės visą laiką buvo pavyzdingos ir gerai mokėsi, tačiau už gėlių barstymą joms sumažintas elgesio pažymys, o į charakteristikas Įrašyta: „Nors mergaitės buvo komjaunuolės, bet ateistinės pažiūros nesusiformavusios, nes vienuoliktoje klasėje lankė baž-

nyčią." Šitoks oficialus įrašas į mokinių charakteristikas diskriminuoja tikinčiuosius ir demaskuoja tarybinį teiginį, kad apie Tarybų Sąjungos piliečių religinius įsitikinimus oficialiuose dokumentuose nieko nepažymima.

     Tėvai stebisi, kaip auklėtoja Šidlauskaitė gali auklėti jaunimą, jei jai pačiai reikia auklėtis.

     Už bažnyčios lankymą buvo barama ir kompromituojama X kl. mokinė Lionė Urbonavičiūtė. Auklėtoja žadėjo jai įrašyti į charakteristiką, kad lankanti bažnyčią.

     Baisiogalos mokyklos vadovybė kur kas švelniau reaguoja į kitokius moskelivių nusikaltimus. Prieš keletą metų Vidas Varnas išplėšė bažnyčioje penkias aukų dėžutes ir nuplėšė nuo altoriaus 12 votų (padaryta nuostolio daugiau nei 220 rub.). Šiemet, kai V. Varnas baigė vidurinę mokyklą, jo dokumentai buvo švarūs.

Girdžiai
(Motina sudegino dukros komjaunimo bilietą):
     1973 rugsėjo 1 į Girdžių vidurinę mokyklą atvažiavęs kažkoks pareigūnas iš Jurbarko rajono savo kalboje pareiškė: „Nedarykite Jūs taip, kaip padarė Mockienė."

     Žmonės ėmė teirautis, ką gi ta Mockienė padarė. Pasirodo, kad 1973 balandžio 5 auklėtojas Simanavičius jo dukterį Janiną, IX kl. mokinę, įrašė į komjaunimą. Motina dėl to skaudžiai pergyveno ir komjaunimo bilietą sudegino, o auklėtojui pasiuntė tokio turinio raštelį: „Mano duktė nepilnametė, todėl be mano sutikimo jūs neturėjote teisės jos įrašyti. Jos priėmimą i komjaunimą aš laikau neteisėtu ir bilietą paleidau dūmais per kaminą."

     Vyras nuogąstavo, kad už tai gausianti parų.

     — Didelio daikto, atsėdėsiu ir pareisiu, — atkirto Mockienė.

     Balandžio 19 Mockienė buvo iškviesta į rajoną pasiaiškinti dėl savo elgesio.

     — Bilietą sudeginau dėl to, — pareiškė Mockienė, — kad mano dukterį į komjaunimą įrašė be mano žinios. Nieko doro nėra iš to komjaunimo. Pilnos Mitu-vos pakrantės porelių su ženkleliais. Gėdą tėvams daro. Aš nenoriu, kad mano duktė išaugtų pasileidėlė. Kas apiplėšė Pavidaujo krautuvę? Kas girtas apvėmė keleivius autobuse? Vis tai mokiniai komjaunuoliai. Kodėl šitokių nededa į mokyklos sienlaikraštėlį? O kad mokinės pirmūnės Velykų procesijoje dalyvavo, tai jų karikatūras mokykloje iškabino. Pagaliau įrašymas laisvas ar priverstinas? — paklausė moteris.

     — Žinoma, kad laisvas.

     — Tai kodėl verčia? Mokykloje pribaugina. Duktė parėjusi namo verkė, užmigti per naktį negalėjo.

     Mockienei buvo paaiškinta, kad duktė negalėsianti įstoti į aukštąją mokyklą, o ji būsianti nubausta.
*    *    *

     Prieš keletą metų Riklikienė sudegino savo vyro partinį bilietą. Panašiai pasielgė ir Stasė Banaitienė. Šaukiama pasiaiškinti, pasiuntė raštelį: „Po viena antklode dvi partijos negali gulėti!"

Pabaiskas
(Nacionalinis ir internacionalinis auklėjimo klausimas):
     Pabaisko vidurinėje mokykloje 1973 kovo pradžioje mokytojams organizuotas pasitarimas internacionalinio auklėjimo klausimu. Į pasitarimą atvyko Ukmergės rajono švietimo skyriaus vedėjas VI. Vėbra. Direktorė E. Stasiukaitienė paminėjo bažnyčią lankančius moksleivius ir nusiskundė: „Anksčiau mums buvo lengviau kovoti su moksleivių lankymusi į baž-

nyčią. Naujai atvykęs kulto tarnas turi didelį autoritetą, visus patraukia, o visų svarbiausia, kad pamoksluose „muša ant nacionalinio klausimo."

     Švietimo skyriaus vedėjas kalbėjo, kad nacionaliniam klausimui reikia skirti daug dėmesio, nes mokiniai padarą išsišokimų. Šiemet vasario 16-ją buvo išsišokimų Jurbarko rajono mokyklose; viena komjaunimo sekretorė platino antitarybinius atsišaukimus, kiti moksleiviai iškėlė trispalvę vėliavą.

     Gegužės pabaigoje, mokslo metų baigimo akto metu, direktorė E. Stasiukaitienė viešai pranešė, kad VII kl. mokinei Valei Amankavičiūtei už bažnyčios lankymą sumažinamas elgesys.

(Nusikaltimas bažnyčios grindis plauti):
     1973.VI.29 į Ukmergės rajono Vykdomąjį komitetą buvo iškviestas Pabaisko klebonas kun. V. Ramanauskas už tai, kad jis birželio 14-ją suorganizavęs bažnyčiai plauti talką. Kleboną rajonui apskundė Pabaisko tarybinio ūkio partijos sekretorė Boškevičienė ir Girdžių ūkvedys. Vykdomojo komiteto pirmininkas kleboną išvadino pačiu blogiausiu rajone, nes per dvejus metus jau trečią kartą baramas. Klebonui aiškino, kad jam žmonės uždirbą duoną, o jis trukdąs jiems dirbti. Dėl klebono kaltės trims moterims nubrauktas progresyvinis užmokestis. (Vėliau paaiškėjo, kad toms moterims buvo skirtos penkios dienos daržams ravėti, tad galėjo šį darbą baigti ir per vieną dieną. Todėl jos, baigusios darbą ūkyje, atėjo į talką bažnyčioje.) Klebonas užsiminė, kad jei jis neįtinkąs Ukmergės valdžiai, šie galį paprašyti, kad kleboną iškeltų. Pirmininkas paaiškino, kad jį nukėlus kitur, kiti turės su juo vargo. Tada klebonas paprašė, kad pirmininkas greičiau baigtų šnekas, nes šiandien šv. Petro ir Povilo šventė.

     — Kokia šventė! Nieko girdėti nenoriu! Šienapiūtė, o ne šventė! — net iš vietos pašokęs šaukė pareigūnas. — Jei vyskupas ją įsakė švęsti, tai mes ir vyskupą pamokysime.

     Klebonui dar buvo priminti ir kiti nusikaltimai: per Velykas rinkęs pinigus bažnyčioje, dešimtis vaikų dalyvavę procesijoje ir 1.1.

     Maždaug už mėnesio Pabaisko kleboną už talką barė net saugumo pareigūnai. Be to, jie teiravosi, iš kur žmonės gauną maldaknygių, katekizmų, kas rašąs mašinėle giesmynėlius?

     Spalio 5 į Ukmergės rajono Vykdomąjį komitetą buvo sukviesti rajono parapijų bažnytinių komitetų pirmininkai ir kasininkai. Jiems buvo kalbėta apie kulto įstatymus, priminta pareiga saugoti bažnyčios pinigus nuo klebono ir neužmiršta net kelis kartus priminti apie Pabaisko klebono įvykdytą didelį „nusikaltimą" — grindims plauti talką, trukusią keturias valandas.


Salos
(Klebonas baudžiamas už vaikų paruošimą pirmajai komunijai):
     1972 liepos mėnesį Salų klebonas kun. Petras Nykš-tus buvo apkaltintas, kad ruošęs vaikus pirmajai komunijai. 1972.VIII.24 kun. P. Nykštus Rokiškio rajono Vykdomojo komiteto Administracinės komisijos buvo nubaustas 50 rub. bauda. Žemiau pateikiame keletą pareiškimų, liudijančių apie mokytojų ir įvairių pareigūnų sauvalę tikinčiųjų atžvilgiu.
          Kaišiadorių ir Panevėžio Vyskupijų Valdytojui
          Rokiškio ra j. Salų parapijos tikinčiųjų
          P a r e i š k i m a s

     Gerb. Valdytojau, mes, katalikai, gerai žinome ir, skaitydami tarybinę spaudą, randame parašyta, kad neteisingai užpuldinėti ir įžeidinėti žmogaus negalima. Kas taip padaro, tuos baudžia. Tarybiniai įstatymai mums, tikintiesiems, duoda visišką laisvę sąžinės ir tikėjimo dalykuose. Tai kodėl Salų mokytoja Didž-galvienė, mokyklos direktorius Augulis, Salų technikumo direktorius Steponavičius, apylinkės pirmininkė Raugalienė visai nekaltai užpuolė mūsų kleboną ir apkaltino, kad klebonas mūsų vaikus mokė bažnyčioje. Mokytoja Didžgalvienė ir apylinkės pirmininkė Raugalienė ėjo į bažnyčią žiūrėti, kokie vaikai eina bažnyčion. Mokytoja Didžgalvienė Gradecko dukterį net namo parvarė. Mokytoja jai pasakė, kad vaikams negalima eiti į bažnyčią. Ta mergaitė, išsigandusi, ir parbėgo namo, bažnyčioje paliko net knygą: bijojo prie mokytojos ją pasiimti.

     Salų mokyklos direktorius Augulis, ūkio technikumo direktorius Steponavičius, apylinkės pirmininkė Raugalienė važinėjo net į namus pas vaikus, kurie eina bažnyčion. Direktorius Augulis pasiėmęs vaikus be tėvų žinios, tik esant pirmininkei ir technikumo direktoriui, liepė rašyti prieš kleboną, ir vaikai nusigandę rašė taip, ką jiems Augulis diktavo. Kai mes, tėvai, sužinojome, kad taip mokytojai neteisingai padarė, tai vaikų paklausėm, ką jūs rašėt ir kam taip rašėt, kaip nebuvo, tada vaikai pasakė: „Nežinom — ką direktorius sakė, tą ir rašėm. Bijojom direktoriaus, kad nebartų." O dviem vaikam tai padavė jau net ir parašytą raštą prieš kleboną. Vaikam liepė tik pasirašyti. Tie, bijodami mokytojų, ir pasirašė. Tai kaip taip neteisingai mokytojai gali daryti? Vaikams diktuoja ir liepia rašyti jų žodžius, paskui, paėmę iš vaikų tuos raštus, padavė prieš kleboną į Rokiškio rajoną skundą, kad klebonas mūsų vaikus mokė, o rajone tiki tuo neteisingu mokytojų skundu ir kelia klebonui bylą.

     Savo vaikus mes patys tėvai išmokėm visą katekizmą ir poterius, o kai vaikai išmoko, tada mes ė-jom pas kleboną ir prašėm jį, kad patikrintų, paklaustų mūsų vaikus, kaip jie moka, ar jau galima juos leisti išpažinties ir prie šv. Komunijos. Jau pa-rašėm rajonan ir Vilniaus Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui, kad mes patys tėvai kiekvienas savo vaiką išmokėm, bet mumis tėvais, kurie patys savo vaikus mokėm, netiki ir klebonui kelia bylą. Tie tėvai, kurių vaikai, mokytojams liepiant, rašė prieš kleboną, vėl antrą kartą rašė rajonan, kaip yra ir prašė mokytojus sudrausti, bet vis tiek yra tas pats.

     Mokytoja Didžgalvienė net suskaičiavo, kiek bažnyčioje yra vaikų ir kiek suaugusių žmonių. Ir koks jai reikalas taip daryti ir kodėl ji kišasi prie bažnyčios? Direktorius Augulis pasakė, kad jį Didžgalvienė privertė taip daryti. Keista, kai direktorių priverčia mokytoja. O kas mokytoją Didžgalvienę privertė landžioti po bažnyčią ir bažnyčioje „tvarką" daryti?

     Jei mokytojai turi teisę eiti tikrinti, kas bažnyčioje daroma, — skaičiuoti, kiek bažnyčioje yra žmonių ir vaikų, tai, Valdytojau, gal jau ir kunigai pradės eiti mokyklon? Salų mokytojai jau eina bažnyčion ir rūpinasi mūsų vaikų religiniais reikalais. Jei kunigai negali eiti mokyklon, tai nesutinkam, kad Salų mokytojai kištųsi į mūsų sąžinės reikalus.

     Gerbiamas Valdytojau, padėkite mums, katalikams tėvams, kad dėl mūsų vaikų klebonas nebūtų neteisingai apkaltintas ir nubaustas, kad mokė mūsų vaikus. Mes, tėvai, geriau žinom už mokytojus, kas išmokė mūsų vaikus. Mokytojai ir mus, tėvus, kaltina, kad neturim teisės savo vaikus vesti bažnyčion.

     Jeigu, Valdytojau, šitame reikale negalite mums padėti, tai prašom pranešti, kur mes dar turim kreip-

tis. Religijų reikalų tarybos Įgaliotiniui dar kartą pareiškimą parašėm ir siųsim.

Salos, 1972.VII.27.
          Vaikų tėvai: 10 parašų.

(Vaikai baudžiami už ėjimą į bažnyčią):
     1973.VIII.27 dešimtis Salų parapijiečių pasiuntė panašų pareiškimą Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui K. Tumėnui. Pareiškimas baigiamas prašymu: „Prašome Jus, Įgaliotini, neleisti mokytojai Didžgalvienei ir direktoriui Auguliui užpuldinėti mūsų vaikus už ėjimą į bažnyčią, ne tik bažnyčioje, bet ir mokykloje, nes vaikai bijo mokytojų, kad nebartų ir nebaustų. Kitaip negalėsime vaikų leisti į Salų mokyklą."

     Tikintieji, gindami savo vaikus nuo terorizavimo ir parapijos kleboną, parašė eilę pareiškimų rajono ir Religijų reikalų tarybos pareigūnams.

     Albinas Jakubonis Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui rašė: „Salų mokyklos direktorius, man esant darbe, žmonai sergant, atvažiavęs į namus, išsikvietė dukterį į kitą kambarį ir liepė rašyti prieš kleboną. Direktorius diktavo, o duktė rašė jo žodžius. Todėl prašau laikyti negaliojančiu, ką mano duktė parašė prieš kleboną."

     Petrulienė rašė: „Poterių ir visą katekizmą išmokiau aš pati. .. Mes turime teisę į vaikus, ir jie eina ten, kur mes juos vedam. Mes turime ir tikėjimo laisvę eiti į bažnyčią, bet kodėl mokytojai neleidžia, saugo, kas eina į bažnyčią? Kunigai neina į mokyklą ir nevaiko iš jos vaikų..."

     Panašius skundus įvairioms įstaigoms rašė Stasys Gradeckas, Elena Matiukienė, Zosė Didžgalvienė ir kt. tikintieji. Visi jie skundėsi, kad jų vaikai yra persekiojami, kad mokytojai kišasi ne į savo sritį ir kad klebonui neteisiai keliama byla, nes vaikus mokę jie patys, o klebonas tik egzaminavęs.

     Apie tai, kaip tikintieji vyko į kun. P. Nykštaus teismą, kaip juos Rokiškio rajono vykdomojo komiteto pirmininkas išbarė, Salų tikintieji painformavo Kaišiadorių ir Panevėžio vyskupijų Valdytoją ir Religijų reikalų tarybos Įgaliotinį.

     Elena Neniškaitė, gyv. Urlių kaime, rašė K. Tumėnui:

     „1972 rugpiūčio 24 važiavau į Rokiškio liaudies teismą pažiūrėti, kaip Salų mokytojai teis mūsų kleboną. Kartu su manimi važiavo ir Julė Dambrauskaitė. Teisme mums pasakė, kad klebonas teisiamas rajone, bet mūsų ten neleis, — uždaras posėdis. Tai ėjom pas rajono pirmininką paklausti, už ką kleboną teisia ir kodėl liudininkų nešaukia, kodėl tiki vienais mokytojais. Pirmininkas nieko neatsakė į mūsų klausimą, tik piktai išbarė kleboną ir pasakė išeiti. Tada mes pasakėm, kad esam tikinčios ir norim žinoti, už ką mūsų kleboną teisia. Pirmininkas nieko neatsakė į mūsų klausimą, tik piktai užriko ant mūsų: „Visi chuliganai ir yra tik iš tikinčiųjų žmonių!" Toks rajono pirmininko pasakymas mane labai skaudžiai įžeidė. Tokio skaudaus įžeidimo savo gyvenime dar negirdėjau. Nesuprantu, kodėl taip yra Salose. Galvojau, kad mokytoja Didžgalvienė ir direktorius Augulis savivaliauja, užpuldinėdami vaikus ir tuo pačiu tikinčius žmones, o čia tą patį daro ir rajono pirmininkas. Ar teisingai padarė mokytoja Didžgalvienė ir direktorius Augulis, kurie tiek daug tikinčiųjų įžeidė ir papiktino. Jie vaikšto iškėlę galvas ir tikintiesiems žmonėms „garbingą" chuligano vardą teikia. O už tą vardą mes, tikintys žmonės, ar galime pasakyti ačiū."

     Julija Dambrauskaitė savo pareiškime K. Tumėnui rašė: „Rajone pasakė, kad kleboną reikia bausti. O kas mokytoją Didžgalvienę ir direktorių Augulį nubaus? .. Įgaliotini, aš visą gyvenimą esu tikinti, net 7 metus tarnavau buožėm, ten man teko visko matyti ir

girdėti, bet buožės man tokių žodžių nepasakė, kaip pirmininkas pasakė."

Alunta
(Sutvirtinimo sakramento teikimas atšauktas dėl „derliaus nuėmimo"):
     1973 rugpiūčio 4-5 Aluntoje turėjo būti teikiamas Sutvirtinimo sakramentas. Deja, telgramomis iš Panevėžio kurijos Sutvirtinimo skaramento teikimas buvo atšauktas „dėl derliaus nuėmimo". Telegramos buvo gautos rugpiūčio 3 - 4 dienomis, kai nebuvo galimybės net žmones painformuoti. Susirinko milžiniška žmonių minia. Daug buvo ir milicijos. Žmonės keiksnojo valdžią už trukdymą vyskupui teikti sakramentus. Žmonės tarpusavy kalbasi, kad ir baudžiavos laikais buvo galima švęsti sekmadieni, o prie Tarybų valdžios norima, kad per ištisus metus kaip vergai dirbtume.

Dabužiai
(Klebonas baudžiamas už vaikų religijos mokymą):
     1973 vasarą net tris kartus Anykščių rajono pareigūnai tikrino, ar Dabužių klebonas kun. Serafinas Žvinys nemoko vaikų religijos tiesų. Tačiau kunigo sučiupti nepasisekė. Anykščių rajono Vykdomojo komiteto Administracinė komisija nubaudė „vaikų žalotoją" 50 rub. bauda, paaiškinus, kad buvęs skundas, kuriam reikia tikėti.

Traupis
(Dėl to baudžiamas ir Traupio klebonas):
     Klebonui kun. Steponui Galvydžiui 1973 vasarą betikrinant vaikų žinias prieš Pirmąją Komuniją, atvyko apylinkės pirmininkas, mokyklos direktorius su

kolūkio pirmininku ir surašė aktą, kad kunigas masiškai mokąs vaikus religijos. Anykščių raj. Vykdomojo komiteto administracinė komisija nubaudė kleboną 50 rub. bauda. Kun. St. Galvydis pinigus sumokėjo ir gavo iš banko kvitą — „už vaikų mokymą religijos".


Klaipėda
(Klaipėdos katalikai neturės antros bažnyčios):
     1973 liepos 14 Klaipėdos bažnyčią aplankė Religijų reikalų tarybos pareigūnas Tarasovas, lydimas įgaliotinio K. Tumėno, Klaipėdos miesto Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo Ruginio ir saugumo pareigūno. (Žr. LKB Kronika Nr. 7.) Klaipėdos katalikai, sužinoję, kad Tarasovas išsireiškęs, esą Klaipėdos bažnyčia nemažesnė už Maskvos katalikų bažnyčią ir jos pilnai pakanka tikinčiųjų poreikiams, labai pasipiktino. Klaipėdos parapijoje yra apie 6000 katalikų. Kasmet pirmajai komunijai ruošiasi apie 800 -900 vaikų! Tikintieji turi tilpti 288 m2 bažnyčioje, kuri net šventoriaus neturi. Švenčių ir atlaidų metu, lyjant ir šąlant, tikintieji turi stovėti gatvėje, nes į bažnyčią daugeliui patekti neįmanoma. Kai Klaipėdos parapijos klebonas Tarasovui priminė, jog, nugriovus į bažnyčios galą besireminačius sandėliukus, pačią bažnyčią būtų galima prailginti, šis atsakė: „Pamatysime vėliau."

     Tarybinė spauda rašo, kad Klaipėdos miestas plečiasi, statomi nauji kvartalai, gerėja žmonių buitinės gyvenimo sąlygos. Tik tikintieji laukia ir nesulaukia, kada valdžia atsižvelgs į jų sunkią būklę ir grąžins neteisėtai užgrobtą Marijos Taikos Karalienės šventovę.

     Ar gali Lietuvos tikintieji gerbti tokią valdžią, kuri Taikos Karalienės garbei pašvęstą šventovę išniekino, o jos statytoją J. E. vysk. L. Povilonį propagandiniais sumetimais siunčia į taikos šalininkų kongresą Maskvoje?

(Baudžia už devocionalijų pardavinėjimą):
     1973 spalio mėn. Klaipėdos gyventoja Augustina-vičienė buvo sulaikyta ir nuvesta į miliciją už devocionalijų pardavinėjimą prie bažnyčios durų. Liaudies teismas paskyrė Augustinavičienei 20 rub. baudą, o devocionalijas konfiskavo.

     1973 pradžioje valdžios pareigūnai buvo įsakę Klaipėdos klebonui vyti nuo šventoriaus visas devocionalijų pardavėjas. Milicijai, draugovininkams ne patogu prie bažnyčios areštuoti prekiaujančias devo-cionalijomis.

     Tai šitokia tikėjimo „laisvė", kur tikintiesiems nusipirkti rožančių, maldaknygių, medalikėlių? ...

     Klaipėdos V vidurinės mokyklos istorijos mokytojas Mažeika labai tyčiojosi iš religijos ir bažnyčią lankančių moksleivių.

     Artėjant 1973 metų Velykoms, mokyt. Mažeika gąsdino IV-F klasės mokinius: „Nemėginkite nė per Velykas eiti į bažnyčią, nes aš nueisiu patikrinti. Jei kuriuos pamatysiu bažnyčioje, atsiminkite — tiems iš istorijos parašysiu dvejetą."

Kašučiai
(Draudžiama mirusį draugą palydėti į kapus):
     1973 rugsėjo mėn. mirė Kašučių aštuonmetės mokyklos (Kretingos raj.) IV klasės mokinys Andrijauskas. Religingi tėvai savo sūnų laidojo su religinėmis apeigomis. Mokyklos direktorius Povilaitis uždraudė mokiniams savo draugą palydėti į kapus.

     — Kur dalyvauja bažnyčia, ten mums ne vieta, — pareiškė direktorius.

     Mokiniai, išgirdė gedulingą laidotuvių muziką, per visą pamoką verkė, bet iš klasės išeiti negalėjo.

     Direktorius Povilaitis, pamatęs kurį nors mokinį Darbėnuose, kur yra bažnyčią, užsipuola: „Jau bažnyčioje buvai, išsigimėli." Įtartuosius direktorius bara klasėje, mažina pažymius.

     Povilaitis jau aštuoneri metai „vadovauja" Kašučių aštuonmetei mokyklai. Viena buvusi mokinė pasakoja, kaip direktorius versdavo įsirašyti į komjaunimą. Pamokos metu, būdavo, direktorius užsipuola kurį nors mokinį ir klausia: „Stosi į komjaunimą?" Mokiniui atsisakius, direktorius griebia mokinio ranką ir trenkia į suolą. Kai kam net krumplius sukruvindavo. Po vienos egzekucijos mokiniai parašė skundą Švietimo ministerijai. Atvažiavusi komisija neva tikrino faktus, tačiau direktorius ir toliau terorizuoja tikinčius moksleivius.

Šniaukštai
(Muša už nesirašymą į pionierius):
     1970 metais Šniaukštų aštuonmetės mokyklos pionierių vadovė Domarkienė, pasilikusi po pamokų IV klasės mokinius, vertė juos rašytis į pionierius. Nenorinčius stoti mokytoja „auklėjo" — mušė su liniuote per rankas. Daugiausia gavo du mokiniai: Lūžas ir Veserytė. Mokytoja jiems iki kraujo apdaužė rankas. Šių mokinių tėvai paklausė mokytoją Domarkienę, kas jai davė teisę mušti vaikus ir prievarta rašyti į pionierius? Nuraudusi mokytoja aiškinosi, kad visi gabūs mokiniai turi įsirašyti į pionierius. Griežtomis priemonėmis ji norėjusi palaužti mokinių užsispyrimą. Tėvai pagrasė, kad neleisią savo vaikų i mokyklą, jei bus naudojamos šitokios „auklėjimo" priemonės.

Šilutė
(Mokiniai netiki, kad nėra Dievo):
     1970 m. Šilutės aštuonmetės mokytoja Arlauskienė VI kl. mokiniams ilgai įrodinėjo, kad Dievo nėra ir į jį tiki tik tamsuoliai. „Sušukime choru visi tris kartus: 'Nėra Dievo'" — organizavo mokytoja. Deja, garsiai šaukė tik Arlauskienė, kuriai pritarė keli nedrąsūs balseliai.

     Vienas VII klasės mokinys pasakoja, kad tuo metu jis apie Dievą nieko nežinojęs, nes jo tėvelis buvęs aršus ateistas.

     — Dabar, kai susipažinau su tikėjimo tiesomis, drąsiai sušukčiau: „Mokytoja, jūs klystate — yra Dievas!" — kalbėjo berniukas.

Kuršėnai
(Anketa dėl religijos praktikavimo):
     1973.X.19 Kuršėnų vidurinėje mokykloje VIII kl. moksleiviams buvo pateikta anketa su klausimais:

1. Ar jūsų tėvai religingi?
2. Ar tėvai verčia atlikinėti religines apeigas?
3. Ar jūs atlikinėjate religines apeigas (lankote bažnyčią, meldžiatės, švenčiate)?
4. Ar nekyla dar abejonių, kad mūsų gyvenimą tvarko antgamtinės jėgos?
5. Ar save laikote tikinčiu religinėmis dogmomis ar netikinčiu?
6. Ar esate įsitikinęs, kad religiniai prietarai yra žalingi, kad reikia vesti aiškinamąjį darbą, skiepyti žmonėms ateistinę pasaulėžiūrą?
7. Ar jums teko aiškinti apie religinį priešiškumą moksle? Kaip sekėsi? Ar turite tam žinių?
8. Ar skaitėte mokslinę - ateistinę literatūrą ir koks atminimas išliko?

9. Ar jūs manote, kad religiniai prietarai savaime išnyks, kad niekas nesidomės šiais klausimais?


Šakiai
(Trukdė mokiniams dalyvauti altorių pašventinime):
     1973 rugsėjo 23 Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas leido J. E. vysk. L. Poviloniui pašventinti naujai pastatytus penkis Šakių bažnyčios altorius.

     Sužinoję apie vyskupo atvykimą, Šakių rajono valdžios pareigūnai svarstė, kaip sutrukdyti šią iškilmę. Jiems ypatingai rūpėjo, kad iškilmėse nedalyvautų moksleiviai. Buvo sutarta, kai Šakiuose lankysis vyskupas, moksleivius kuo nors užimti. Vienur buvo paskelbta miškininko diena, kitose mokyklose organizuoti turistiniai žygiai ir t.t. Mokiniams buvo griežtai įsakyta susirinkti sekmadienį į mokyklą ir dalyvauti ruošiamuose užsiėmimuose.

     Sąmoningesnieji mokiniai suprato ruošiamų išvykų tikrąjį tikslą ir į mokyklą nesusirinko. Susirinko tik apie pusė moksleiviu. „Neklusnieji" privalėjo pristatyti tėvų raštišką pasiaiškinimą, kitiems buvo grasinama po pamokų išvežti darbams į kolūkius. Mokytojai liepė pasiimti maisto: „Laikysime iki tamsos!"

     Žmonės juokėsi, kad Šakių ateistai, pabūgę vyskupo, išbėgo į miškus.

Skriaudžiai
(Mokinių apklausinėjimas dėl giedojimo chore):
     1973 rugsėjo mėn. Skriaudžių aštuonmetės mokyklos direktorė Albina Rinkauskienė pamokų metu iškvietė į mokytojų kambarį mokinius, giedojusius bažnyčios chore.

     — Vaikai, parašykite, kas suorganizavo vaikų chorą, kur ir kada daromos repeticijos? Rašykite gražiai, nes jūsų raštą kai kas skaitys. Rašykite teisybę, nes, jei meluosite, iškviesiu miliciją. Kvarkiat kaip varnos ant vargonų, — verčiau tuo laiku pažiūrėtumėte televizijos, — kalbėjo direktorė.

     Paskui direktorė kreipėsi į VIII kl. mokinę Rasą Orintaitę:

     — Tu, Rasa, esi davatka. Kai bažnyčioje atlaidai, tai ir lakstai, kaip praskydėlė su gėlėmis ir manęs išsilenki.

     — Kodėl ėjai giedoti, Nijolyte? — piktai kreipėsi direktorė į N. Griciūtę. — Kokią didelę gėdą padarei mokyklai. Už tai gausi blogą charakteristiką. Sakyk, kas kvietė giedoti?

     — Mama, — atsakė Nijolė.

     Ant lapelių vieni vaikai parašė, kad jiems liepė giedoti mama, kiti — tėtė, o dar kiti — prisijungė prie draugų. Dvi mergaitės, išsigandusios milicijos, parašė, kad vaikus organizavo vargoninkė. Direktorė, užsidariusi kambaryje Danutę Naujokaitę, gąsdino, sakydama, jog jos tėvams būsią labai blogai, jei nepasakysianti, kas mokė ir kiek buvo vaikų. Dabar ši mergaitė į mokyklą neina, nes vaikai iš jos piktai juokiasi.

     Direktorės vyras, Viktoras Rinkauskas, yra Skriaudžių kolūkio pirmininkas. Sekmadieniais jis ateina į paštą ir žiūri, kas eina į bažnyčią. Po to, nepraleidžia progos pajuokti, ypač jaunesnius. Kamantinėja žmones ir piktai replikuoja. Kolūkiečiai dejuoja, sakydami, kad Rinkauskui daugiau rūpi tikinčiuosius niekinti, negu kolūkiui vadovauti. Kolūkio pirmininkas labiau palaiko menkos moralės žmones ir į jų nesąžiningą darbą žiūri pro pirštus. O vis dėlto turėtų neužmiršti, kad jo kolūkyje tikinčiųjų yra absoliuti dauguma.

     Rugsėjo 28 Kazė Kairiūkštienė aplankė mokyklos direktorę.

     — Kodėl ir už ką jūs mano vaikus gąsdinate milicija? — klausė moteris. — Viena mergaitė šoka iš miego ir šaukia: "Milicija, milicija! " Vešiu pas gydytoją. Ką jie blogo padarė, kad juos kamantinėjate ir gąsdinate? /

     — Tu išverstaskūre, žulike, — šaukė perpykusi direktorė, išvadindama Kairiūkštienę biauriausiais vardais.

     Tada moteris paklausė vaikų:

     — Vaikai, ar direktorė grasino milicija?
     Drąsesnieji patvirtino, kiti sakėsi nenugirdę.
     Bauginimais direktorė sužinojo pavardes vaikų, kurie vasarą ėjo pirmosios komunijos. Ne tik Skriaudžių kolūkio, bet ir Leskavos. Rugsėjo 28 direktorė su visais vaikų „raštais" išvažiavo į Prienus. Ateistų susirinkime ji referavo apie Skriaudžiuose įvykdytą „nusikaltimą". Dalyviai svarstė, kaip nubausti vaikų „žalotojus".

     Netrukus prasidėjo vaikų tėvų tardymai, kas sukėlė dar didesnį žmonių pasipiktinimą „raudonomis davatkomis". Taip žmonės vadina fanatiškus ateistus.

Kybartai
(Visi vaikai turi būti spaliukai):
     Kybartų vidurinėje mokykloje prieš spalio revoliucijos dienas buvo norima padidinti spaliukų skaičių. Dalis mokinių ir tėvų tam priešinosi. Zitos Menčinskaitės motina įdavė savo dukrai nunešti į mokyklą raštelį, kuriame nurodoma neįrašyti Zitos į spaliukus. I klasės auklėtoja, į nieką neatsišvelgdama, visą klasę surašė į spaliukus. Neklusniems net ženkliukus nupirko. Dalis mokinių grįžo iš mokyklos verkdami. Bai-

lesnieji tėvai tylėjo. Jurienytės motina kreipėsi į Čėsnienę, reikalaudama išbraukti dukrelę iš spaliukų.

     — Jei nori, kad tamstos dukra nebūtų spaliuke, tai vežk ją į kapitalistines šalis. Pas mus visi turi būti spaliukai, — atrėžė auklėtoja Čėsnienė.

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum