gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 68 Spausdinti El. paštas
    • Šiandienos rūpesčiai
    Lietuvos krikšto jubiliejui artėjant
    Dėkojame!
    Iš Vlado Lapienio teismo
    a) V. Lapienio gynimasis ir paskutinis žodis
    b) Teismo nuosprendis
    Skaitytojo mintys, perskaičius J. Kazlausko ir V. Balkevičiaus straipsnius —
       
"Kaip gaminami šventuoliai" ir "Jėzuitiškos tiesos prasmė"
    Mūsų kaliniai
    Žinios iš vyskupijų
    Sovietinėje mokykloje
    Nauji pogrindžio leidiniai

Žmonių minios 1988 m. rudenį prie Vilniaus katedros

1985 m. spalio 16 d.
LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA Nr.68
Eina nuo 1972 metų!
Perskaitęs duok kitam!
Jei gali, padaugink!
Šiandienos rūpesčiai


(Dezinformacijos pagalba klaidinami tikintieji, o religijos persekiojimas tęsiasi):
    Kristus, kalbėdamas apie Bažnyčią ir jos vaikus ištinkančius persekiojimus, yra pasakąs šiuos žodžius: "Atsiras netikrų mesijų ir pranašų. Jie darys stebuklingų ženklų, bandydami suvedžioti, jei tai būtų įmanoma net išrinktuosius. Todėl būkite apdairūs. Aš jus iš anksto dėl to visko įspėjau" (Mk 13,22-23).

    Sunkiais Bažnyčios istorijos momentais verta šiuos Jėzaus žodžius dažnai apmąstyti kasdieninių gyvenimo įvykių fone. Pabandykime šiuos žodžius prisimindami, panagrinėti vieną kitą mūsų gyvenimo momento įvykį, ypač tuos, kurie daugiau įneša nerimo tikinčio lietuvio širdin.

    Sakoma, kad bedieviška valdžia turi savo žinioje specialių skyrių sąmoningai dezinformacijai, gandams skleisti. Tuo didesnis Bažnyčios priešams džiaugsmas, kuo stambesnė, reikšmingesnė žuvelė užkliūva ant jų dezinformacijos kabliuko.

    Tikinčioji Lietuva pergyvena dėl suimtų kunigų, dėl pakartotino suėmimo vos kelias dienas laisvėje pabuvusio kun. Jono-Kąstyčio Matulionio. RRT įgaliotinis Petras Anilionis mėgino įtikinti Lietuvos kunigus ir vyskupus, kad dėl kun. J. K. Matulionio suėmimo yra kalti kunigai ekstremistai, pakurstą kun. J. K. Matulionį, o taip pat ir jis pats, pasakęs per daug smarkius pamokslus. Tai netiesa! Si dezinformacija plačiai skleidžiama Lietuvoje. Iš tiesų, kun. J. K. Matulionis nei Vilniuje, nei Kybartuose pamokslų nesakė. Paskaitė grynai religinį savo eilėraštį o jį sveikinusiems žmonėms tepasakė keletą sakinių. Kybartuose trumpai pasakė: "Jei žmonės mylėtų Dievą, tai lageriai būtų tušti." Baisu, kai kartą teko išgirsti žmogų, prakeikiantį savo Tėvy-
nę: "Ta prakeikta Tarybų Sąjunga!" Šį iš konteksto išimtą sakinį P. Anilionis panaudojo pateisinimui nežmoniško elgesio su invalidu kun. K. Matulioniu. Pati valdžios laikysena išduoda, kad tiesa ne įgaliotinio pusėje, nes jokio naujo teismo suimtam kunigui nebuvo. Kun. J. K. Matulionis be papildomo teismo išsiųstas atlikti bausmę, nuo kurios buvo amnestuotas. Tik šį kartą išsiųstas toliau, į patį Sibirą — Užbaikalėje, į Čitos sritį.


(Kai kurie kunigai, prisitaikydami prie ateistų spaudimo, ima bendradarbiauti su KGB, smerkdami už sąžinės laisvę kovojančius kunigus):
    Ne naujiena, kad bedievių kolaborantai uoliausius kunigus, bedievių vadinamus ekstremistais, mėgina apkaltinti Bažnyčios vienybės ardymu, nesilaikymu bažnytinės drausmės, net ėjimu prieš vyskupus, ypač kai jie mėgina aukštesniuose bažnytiniuose postuose esančių dvasininkų dėmesį atkreipti į bedieviškos dezinformacijos klastą. Tačiau ar ne keista, kai dėl tos tariamos Bažnyčios "vienybės" ima sielotis atvirai prieš tikėjimą kovojąs ateizmo propagandistas B. Deksnys (Ateizmas, religija ir ideologinė kova, Vilnius, 1985, p. 103-105)? Ne Bažnyčios naudai tas rūpestis. Kokios vienybės Bažnyčioje nori ateistai? Bažnyčios nelaimei ateistams pasisekė kai ką paveikti grasinimais ir pažadais, kad su jais bendradarbiautų. Kiti, uolesni, matydami persekiojamą Bažnyčią ir niekinamą Dievą, bando gelbėti padėtį, paveikti kitus, kad nepasiduotų bedievių reikalavimams. Jie ir yra didžiausi ir "vienybės" ardytojai. Ir tada šaukia valdiški bedieviai: "Nėra vienybės!" Suprasdami tą "vienybę" nekaip vienybę su Kristumi, su šv. Tėvu, bet tik su tais, kurie yra supasavę ir paklusę saugumo diktatui.

    Valdiški bedieviai nuolat įtikinėja pasaulį ir mūsų liaudį, kad jie nesikiša į Bažnyčios kanoninę veiklą. Kai kurioje nors vyskupijoje netekusioje ordinaro, renkamas valdytojas, įtikinėjama, kad rinkimai laisvi, kanoniški, kad iš civilinės valdžios pusės nebuvo kišamasi į jų eigą ir rezultatus. Bet štai, š.m. "Švyturio" žurnale (Nr. 12, p. 10) ateistas V. L. Balkevičius, puldamas kun. Joną Danylą, nesigėdindamas teigia, kad bedieviška valsty-
bė ne tik turi teisę, bet ir privalo kištis į vyskupijų valdytojų rinkimus. Esą ir nepriklausomoje Lietuvoje konkordatas leidęs. Deja, V. Balkevičius suklydo, — konkordatas reikalavo, kad Vatikanas, skirdamas rezidencinį vyskupą, atsiklaustų civilinę valdžią, ar prieš skiriamąjį neturi politinio pobūdžio priekaištų. Nei apaštalinių administratorių, nei vyskupų augziliarų, tuo labiau vyskupijų valdytojų kandidatūrų su civiline valdžia derinti nereikėjo. Savo melagingais demagogiškais išvedžiojimais šis ateistas aiškiai įrodo, ko vertas teiginys, kad Lietuvoje bedieviška civilinė valdžia nesikiša į Bažnyčios kanoninę veiklą.

    Civilinės valdžios pareigūnai terorizuoja neoficialiai veikiančių vienuolynų seseris, įtikinėdami: "Galite būti vienuolėmis. Melskitės kiek norite, tik mums praneškite, ką jūsų vyresniosios įsakinėja jums daryti, kokie kunigai pas jus lankosi, ką jie kalba. Tada nenusikalsite nei Bažnyčios, nei valstybės įstatymams". Tačiau toks bendradarbiavimas su bedieviais, kovojančiais prieš Bažnyčią, yra nusikaltimas Bažnyčios kanonams, reikalaujantiems, kad vienuolijos reikalai nebūtų išnešti už kongregacijos ribų.

    Skaudu, kad bedieviškai dezinformacijai skleisti panaudojami kai kurie kunigai ir net sakyklos. Šiais metais Vilniaus kunigams vestų rekolekcijų vadovas įrodinėjo, kad Vatikanas pasmerkė "išsilaisvinimo teologiją", pasmerkė ir Bažnyčios bei tikinčiųjų teisių gynimą, t.y. tą veiklą, kuria užsiėmė mūsų kunigai-kaliniai — A. Svarinskas ir S. Tamkevičius. Esame dėkingi Vatikano radijui, kad prasklaidė bedieviškos dezinformacijos debesį, perduodamas prel. Vyt. Kazlausko paskaitos fragmentus šia tema. Iš laidos paaiškėjo, kad pasmerkta ne kova ir veikla už teises ir laisves, bet pataikavimas bedieviškai marksistinei doktrinai.

    Nerimą kelia kai kurių "gudriųjų", su bedieviška valdžia sugyvenančių kunigų pamokymai tikintiesiems (net iš sakyklos), kaip gudriai galima atsakyti į bedieviškų anketų klausimą — "Ar tiki Dievą?" Esą galima atsakyti: "Netikiu prietarais", nors šiais laikais Lietuvoje visi žino, kad terminas "prietarai" bedievių pirmoje eilėje taikomas religijai charakterizuoti. Šiems gudruočiams reikėtų priminti, kaip mokė mūsų liaudį vysk. Motiejus Valančius sunkiais carinės priespaudos laikais: "Turite būti pasiruošę
kentėti kančias, kaip senovės katalikai. Nors viršininkai už tvirtybę katalikų tikėjime atimtų gyvenimą, sodintų į kalėjimus, plaktų ar kapotų. Visa tai turite iškentėti, nes verta to yra dangaus karalystė. Jūsų vėlės yra vertos to, idant dėl jų išganymo truputį pakentėtumėte, todėl, mano vaikai, nesigailėkite nei savo namų, nei turtų, nei gyvybės. Tikėkitės, vaikai mano, turėkitės savo tikėjimo, nors jus ir visus užmuštų..."

    Kaip skaudu girdėti, kai, norint išvengti daug mažesnių kentėjimų, nei vysk. M. Valančius mini, raginama "gudriai" išduoti savąjį tikėjimą. Tikintysis neturėtų ir tokioje situacijoje pasimesti. Bažnyčia nesugriuvo, nors vienas iš paties Jėzaus pasirinktų apaštalų ir nuėjo išdavystės keliu. Liūdna, kai mūsų tikintieji, neturintys rimtos religinės spaudos kun. Broniaus Bulikos imami maitinti Bažnyčios pasmerkto "Olandų katekizmo" pirmosios laidos vertimu. Gera bent tai, kad kunigija ir tikintieji rimtai sureagavo.

    Nenustebino Lietuvos tikinčiųjų kun. Roko Puzono atviras laiškas atsisakant bendradarbiavimo su saugumu. Ne tokie naivuoliai mūsų žmonės, kad nežinotų, kokiais metodais dirba saugumas. Stebina tik kai kurių kunigų ir tikinčiųjų laikysena šio teisingo gesto atžvilgiu. Ypatingai kai šio pasirinkto būdo teisingumą liudija jam priešingas atvejis, kai vienas gražiai pragarsėjęs kunigas, panašiai saugumo supančiotas, tyliai nutraukęs su jais ryšius, tačiau neišdrįsęs viešai to paskelbti, vėliau saugumo buvo palaužtas ir priėjo iki to, kad beieškodamas išeities metė kunigystę.

    Keista, kad ne tik Lietuvoje, bet ir Vatikanui skleidžiami gandai, jog su kun. R. Puzonu bus taip, kaip su anuo metusiu kunigystę. Kam smerkti ir pranašauti iš anksto? Ateitis parodys. Niekas negarantuotas nuo puolimų. "Kas stovi, težiūri, kad nekristų", o už kun. R. Puzoną, išdrįsusį viešai išeiti prieš galingą jėgą, nebijojusį apkaltinti save reikėtų pasimelsti, kad jam tiktų arkivysk. J. Matulaičio žodžiai, kuriuos jisai užrašė savo primicijų paveikslėliuose" Man nebaisūs neteisingi užpuldinėjimai. Tik baisu, kad mūsų širdyse neimtų mažėti Dievo Bažnyčios ir idealų meilė".

    Nerimą kelia ir tas faktas, kad sovietinė valdžia tik Lietuvos
delegacijai leido dalyvauti Nairobio tarptautiniame kongrese, kai ten nebuvo nei vienos delegacijos iš komunistinių kraštų — nei Lenkijos, nei Vengrijos, nei kitų, net iš Latvijos. Jei jau valdiški bedieviai duoda kokią nors privilegiją, tai tik jau ne gero linkėdami Bažnyčiai, bet regzdami kokią nors naują klastą. Sąmoningi katalikai su nerimu svarsto, kas slepiasi po šitu "gerumu". Tuo labiau, kad Maskvos patriarchijos žurnale (1985, Nr. 7, p. 2) randame panašiai skambančią žinutę, kad Maskvos patriarcho Pime-no 75 metinių ir jo apdovanojimo Darbo Raudonosios vėliavos ordinu minėjime Maskvoje nedalyvavo Latvijos katalikų Bažnyčios delegacija, kai tuo tarpu iš Lietuvos "aišku ne be įgaliotinio spaudimo", dalyvavo net arkivyskupo vadovaujama delegacija. Ar už visas šias "geradarybes" bedieviška valdžia nepamėgins pareikalauti pereiti Maskvos patriarcho globon, kaip savo laiku buvo mėginama pasiūlyti Čekoslovakijos katalikams? Nepasitikėkime kovojančių prieš Bažnyčią gerumu, nuoširdumu!

    Kad nepasisektų netikriems pranašams suklaidinti šiandien žemėje gyvenančių mūsų tautos vaikų, reikia aukos dvasios, meilės ir maldos.

    Norisi baigti Maironio žodžiais:

    "Pasimelskime karštai, kad mus saugotų Dievas
    nuo nelaimių, nuo audrų, šalnų (...)
    Kad vienybei gyventų šeimynos vaikai,
    Nesipeštų lyg sau svetimi.

    O paskui tekini su palaima maldos,
    Pasiskirstę kiekvienas sau dalį.
    Eisme dirbti ir vargt dėl bendrosios naudos,
    Kas kaip moka, numano ir gali."

LIETUVOS KRIKŠTO JUBILIEJUI ARTĖJANT
Lietuvos krikšto jubiliejaus trimetis
(1985.03.03-1987.04.03)

    Jubiliejinės komisijos pradinis projektas, teikiamas Lietuvos Vyskupų Konferencijai 1985 m. vasario mėn.
I.   Trimečio apžvalga

    1. Lietuvos Vyskupų ir Vyskupijų Valdytojų pirmuoju raštu dėl krikšto jubiliejaus nustatyta programa turėtų atsispindėti visų Lietuvos Bažnyčios Vadovų veikloje, ypač lankant parapijas ir šventoves, dekanų vizitacijose ir apyskaitose, konferencijose Seminarijos auklėtiniams, kunigų ir pasauliečių rekolekcijose, pamokslų temose, visoje pastoracijoje, taip pat bažnyčių restauravimo darbuose.

    2. Pirmųjų jubiliejaus trimečio metų kalendorius:

    a) 1985 m. kovo 3 d. šv. Kazimiero dienos išvakarėse skaitomas pirmasis Ganytojų laiškas, prasideda Gerosios naujienos metai.

    b) 1985 m. gavėnios pamoksluose atkreipiamas dėmesys į Krikšto malonės — tikėjimo malonės brangumą; Kryžiaus keliu, Graudžiais verksmais, atsiteisimo komunija atgailaujama už nusižengimus prieš tikėjimą.

    c) 1985 m. balandžio 14 d. per Atvelykį pakartotinai skaitomas Ganytojų laiškas ir toliau per visus 1985 m. bei 1986 m. pradžioje sakomi pamokslai Gerosios naujienos metų temomis: dieviškoji krikščionybės kilmė, Lietuvos krikšto faktas ir jo vaisiai žmonių santykiams, jų švietimui, socialinei globai ir išganymui, Lietuvos Katalikų Bažnyčios praeitis, jos sutikti vargai ir išugdytos šviesiosios asmenybės; glaudus mūsų tautos dvasinės ir medžiaginės kultūros ryšys su katalikybe.

    3. Antrųjų jubiliejinio trimečio metų programa:

    a) 1986 m. kovo 2 d., trečiąjį gavėnios sekmadienį, kuriame minėsime šv. Kazimierą, skaitomas antrasis Ganytojų laiškas, prasideda sąmoningo tikėjimo metai.

    b) 1986 m. gavėnioje per pamokslus atkreiptinas dėmesys į krikščioniškojo gyvenimo vertę bei gyvybingumą; Kryžiaus keliu, Graudžiais verksmais ir kitomis gavėnios praktikomis atsiteisiama už nusižengimus krikščioniškajai vilčiai.

(Lietuvos vyskupai Lietuvos krikšto jubiliejaus minėjimą planuoja vykdyti net trejus metus):
LIETUVOS VYSKUPŲ IR VYSKUPIJŲ
VALDYTOJŲ RAŠTAS
KUNIGAMS IR TIKINTIESIEMS

(Raštas spausdinamas pradiniame stovyje, pabraukti atskiri žodžiai, sakiniai ar net pastraipos RRT įgaliotinio įstaigos buvo išbraukti).
    Jau netoli 2000 metų žmonija gyvena Kristaus palaimos ženkle. Pradėję nuo Palestinos, kur Kristus gimė, mokė, kentėjo ir iš numirusiųjų prisikėlė, apaštalai ir jų mokiniai, o paskui jų įpėdiniai nešė Kristaus šviesą ir malonę visoms tautoms: pirmiausia artimesnėms, lengviau pasiekiamoms, vėliau ir tolimoms bei tolimiausioms.

    Prieš 600 metų Dievo Apvaizda suteikė šią dovaną mūsų tėvų ir protėvių žemei Lietuvai. Šventuoju Krikštu 1387 m. ji įsijungė į didžiąją krikščionijos šeimą, tapo jos palaimos paveldėtoja ir dalininke. Per šešis šimtmečius Kristaus malonės remiami nesuskaitomi lietuviai katalikai garbingai žengia doros keliais ir pasiekia išganymą.

    Mes, Lietuvos Vyskupai ir Vyskupijų Valdytojai, džiugiai išgyvendami krikščionybės palaimą, nuoširdžiai kviečiame mieluosius brolius kunigus ir visus brangius tikinčiuosius pažymėti Lietuvos Krikšto jubiliejų dvasinio atsinaujinimo trimečiu.

    1985 m. tebus mums Gerosios naujienos metais. Klausydami pamokslų, gilindamiesi į mūsų kultūros istoriją, šiais metais susipažinsime bei įvertinsime, ką mūsų tautai krikščionybė yra davusi ir tebeduoda.

    1986-ieji tebus Sąmoningo tikėjimo metais. Jais stengsimės pagilinti savąsias tikėjimo žinias, mokysimės Kristaus Evangelijos šviesoje žvelgti į save ir pasaulį ir savo gyvenimo uždavinius. 1987-uosius — patį jubiliejų — švęsime kaip Gyvosios krikščionybės dvasios metus, suprasdami, kad mūsų krikščionybė nėra sausa teorija, o sau ir kitiems palaimingas, šviesus gyvenimas.

*     *     *

    Krikščionybės kelias į Lietuvą nebuvo lengvas. Mūsų protė-
viai gyveno toli nuo didžiųjų senovės kelių, todėl ilgą laiką mažai buvo žinomi. Pirmieji misionieriai, bandą pasiekti baltų tautas, buvo čekų ir vokiečių vyskupai ir vienuoliai. 997 m. Prahos vysk. šv. Vaitiekus (Adalbertas) su dviem kunigais atvyko į prūsų žemą ir bandė skleisti krikščionybę, bet buvo nesuprastas ir nužudytas. Toks pat likimas po 11 metų (1008) ištiko šv. vysk. Brunoną (Bonifacą), mėginusį apaštalauti jotvingių žemėje.

    Pora šimtų metų vėliau mūsų protėviai vėl susidūrė su krikščionimis vakaruose, rytuose ir pietuose, daugiausiai ginklu. Karingųjų prūsų ir lietuvių dažnai užpuldinėjami, mozūrai apie 1200 m. pasikvietė savo sienų saugoti kryžiuočių ordino riterius. Rygoje ir apie ją įsikūrę vokiečiai kolonistai įsisteigė kalavijuočių ordiną. Ilgainiui šie ordinai iš gynybinių tapo agresyvūs ir padarė didžiulių skriaudų prūsų ir latvių gentims, Lietuvai ir Lenkijai. Iš jų rankų lietuviai nesutiko priimti kryžiaus.

    Pietuose ir pietryčiuose krikščioniškos baltarusių ir ukrainiečių žemės lengvai pasiduodavo lietuviams valdovams, nes tik šie buvo pajėgūs apsaugoti nuo žiauraus totorių mongolų jungo. Tačiau rytietiškoji krikščionybė neparodė žymesnio misijinio veiklumo, nesukrikščionino Lietuvos.

    Didysis Lietuvos vienytojas Mindaugas, toli numatantis politikas, gerai suprato, kad nebūti krikščionimis Europoje yra skaudus bei nuostolingas atsilikimas, todėl 1251 m. (ar 1250 m. gale), pasikvietęs iš Rygos misijonierių, pasikrikštijo su savo šeima ir būriu didikų. Kartu išsirūpino, kad būtų įsteigta Lietuvos vyskupija, tiesiog priklausoma nuo Apaštalų Sosto (Romos). Popiežius Inocentas IV, įvertindamas Mindaugo ryžtą sukrikščioninti Lietuvą, 1253 m. atsiuntė jam karaliaus vainiką. Juo iš tiesų buvo apvainikuotas ne lik pats valdovas, bet ir Lietuvos valstybingumas. Deja, po 10 metų (1263 m.) Mindaugas žuvo kaip politinių intrygų auka. Prie valstybės vairo vėl stojo pagonybės šalininkai, ir krikščionybės plitimas buvo sustabdytas. Tai buvo lemtinga klaida.

(RRT įgaliotinis Petras Anilionis išbrauko vyskupų raštą dėl Lietuvos krikšto minėjimo):
    Lietuvos valstybinė istorija būtų pasukusi visai kitu keliu, jeigu nebūtų buvęs nužudytas karūnuotas valdovas. Eidami Mindaugo pėdomis ir viešai palaikydami krikščionybę, jo įpėdiniai būtų galėję Lietuvai išsaugoti karališkąją karūną visam laikui. Tokiu atveju būtų buvę liautasi prieš lietuvius skelbti kryžiaus karus. Santykiai su ordinu, o vėliau su kaimynine Lenkija, būtų kitaip susidėstę ir krikščioniškosios kultūros vaisiai būtų Lietuvą žymiai anksčiau pasiekę (plg. Z. Ivinskis, Rinktiniai raštai, t. I, Roma, 1978, p. 195).

    Šviesūs didieji kunigaikščiai — Vytenis, Gediminas ir vėlesnieji — aiškiai matė, jog istoriškai būtina Lietuvai tapti krikščioniška, ir nesvyruodami taikė į Mindaugo pėdas — rinkosi krikščionybę, tik ieškojo tinkamo kelio. Toks kelias netikėtai atsirado, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila pasikrikštijęs tapo Lenkijos karaliumi. Taigi Jogaila 1387 m. pradžioje su būriu dvasininkų bei didikų atvyko į Lietuvą ir Vilniuje bei kitose svarbesnėse vietovėse drauge su Vytautu organizavo krikštijimą, statydino bažnyčias. Trūkstant lietuviškai kalbančių kunigų, sakoma, patys aiškino žmonėms tikėjimo tiesas, išvertė į lietuvių kalbą "Tikiu Dievą Tėvą" ir "Tėve mūsų".

    1387 m. Lietuvos sostinėje pradėtas Krikštas ir įkurta vyskupija oficialiai reiškė visų lietuvių atsisakymą nuo pagonybės. Todėl 1387-ji teisingai laikomi apskritai Lietuvos Krikšto metais. (Z. Ivinskis — ten pat, p. 289). Pats krikštijimas atskirose srityse nusitęsė ilgiau. 1413-1317 m. jis buvo apvainikuotas Žemaičių daugumos krikštu, kuriuo sutartinai rūpinosi Jogaila ir Vytautas, keletu metų anksčiau sujungtomis jėgomis sutriuškinę kryžiuočių ordino galybę. Porą šimtų metų nepalaužiamai priešinęsi ginklu nešamai krikščionybei, senieji lietuviai lengvai ją priėmė taikiu būdu teikiamą, savų valdovų raginami.

    Senoji lietuvių religija nebuvo vien gamtos jėgų garbinimas — joje randama pėdsakų tikėjimo vienu Aukščiausiuoju Praamžiumi — Dievu, ir jos doroviniai reikalavimai buvo kilnūs. Krikščionybė dar sutaurino senosios lietuvių religijos gražiuosius elementus: ištikimybę, pagarbą tyrumui ir motinystei, pasitikėji-
mą Apvaizda. Ji sušvelnino rūsčius papročius, nauja šviesa nušvietė pomirtinio gyvenimo vaizdus. Šventosios ugnies deginimo vietose imta aukoti žmonijos išganymo auką — šv. Mišias. Palengva susiformavo krikščioniškieji papročiai, ir lietuvis išmoko pajusti Dievą jau nebe dundančiame griaustinyje ar šlamančiame ąžuole, o visame gyvenime ir ypač altoriuje.

    Krikštas įjungė mūsų tautą į krikščioniškųjų Europos tautų šeimą, atidarė mums duris į jų mokslo, meno ir kultūros lobynus. Kaip ir kitose tautose, Bažnyčia Lietuvoje skleidė švietimą — prie Bažnyčių bei vienuolynų atsirado mokyklų, o vėliau ir akademija-universitetas. Kraštas pasipuošė gražiomis bažnyčiomis, ir liaudies menas gavo naujo gaivaus įkvėpimo. Krikščionybė subrandino daug gražiausių mūsų tautos asmenybių: šventąjį karalaitį Kazimierą, palaimintąjį vienuolį Mykolą Giedraitį, garbingąjį Dievo tarną Jurgį Matulaitį; didžiuosius švietėjus Merkelį Giedraitį ir Motiejų Valančių; žymiuosius poetus vysk. Antaną Baranauską ir prel. Maironį; kilniuosius kunigus Ambraziejų Pabrėžą ir Alfonsą Lipniūną; tauriuosius pasauliečius: labdarę Barborą Zagarietę, rašytoją pedagogę Mariją Pečkauskaitę, filosofą Stasį Šalkauskį ir daug daug kitų. Kristaus šviesa ir Jo meilė ir mūsų dienomis įkvepia kunigus ir tikinčuosius pasiaukojamai darbuotis, siekti visokeriopo kilnumo, aukotis ir atleisti... Krikščionybės nuopelnus mūsų liaudžiai galėtume ilgai skaičiuoti, bet nepasakytume nė dešimtosios jų dalies, jei vardintume vien laikinuosius, žemiškuosius požymius. Pagrindinė bei tiesioginė krikščionybės paskirtis yra antgamtinis žmonių pašventinimas, jų vedimas į amžinąjį išganymą. Su krikšto ir kitų sakramentų malonėmis, su visomis krikščioniškojo mokslo ir gyvenimo vertybėmis mūsų tėvams ir mums daug lengvesnis kelias į amžinąją laimę.

*     *     *

    Broliai ir seserys, brangūs tikintieji, mieli kunigai! Kasdien dėkokime Viešpačiui Dievui už mūsų tėvams ir mums suteiktą ir ateinančioms kartoms pažadėtą Krikšto palaimą. Įvertinkime, ką sako apie Krikštą Dievo įkvėpimu parašytas Šventasis Raštas:
    Raštas padaro mus Dievo vaikais, dvasinio Kristaus Kūno — Bažnyčios nariais, dangaus paveldėtojais (plg. Rom. 8,16; 1 Kor 12,12). Krikštas sujungia mus su Kristumi, padaro Jo mirties nuopelnų ir prisikėlimo vilties dalininkais (plg. Rom. 6,3-4). Per Krikštą mes esame tapę "išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, Kristaus įsigytoji liaudis pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris iš tamsybių pašaukė mus į savo nuostabią šviesą" (1 Pt 2,9).

    Dėkingai vertindami didžiąją Dievo dovaną — Krikštą, su noru vykdykime ir jo įpareigojimus — atsižadėdami piktų vilionių ir nekilnių darbų, būti "naujais žmonėmis, sukurtais pagal Dievą teisume ir tiesos šventume" (Ef. 4,24).
Lietuvos Vyskupai ir vyskupijų Valdytojai
Kaunas 1985 m. sausio 16 d.

*     *     *

Prierašas kunigams
    DDGG Kunigai skaitys šį mūsų raštą visų įprastinių pamokslų vietoje Lietuvos Globėjo šv. Kazimiero dienos išvakarėse — antrąjį Gavėnios sekmadienį, 1985 m. kovo 3 d. ir 14 balandžio.

    Šiais Gerosios naujienos metais Kunigai per pamokslus ir pasikalbėjimus geriau supažindins tikinčiuosius su krikščionybės bei katalikybės kilnumu, jos palaiminga įtaka mūsų tautos gyvenimui. Lietuvos Krikšto jubiliejaus komisija rūpinsis parengti ir per Kuriją bei Dekanus paskleisti tokiems Pamokslams medžiagos.

    1985, 1986, 1987 m. Gavėnia tebus išgyvenama kaip atgailos laikas už visų mūsų neištikimumą Krikšto malonei.

    Sekmadieniais ir kitomis tinkamomis progomis rekomenduojama Mišių pabaigoje (prieš Palaiminimą) skaityti kurią nors iš čia pridedamų Gerosios naujienos metų maldų.

*     *     *

    Viešpatie Dieve, tautų Kūrėjau, visos žmonijos Tėve!
    Nuoširdžiai dėkojame Tavo tėviškai meilei, kuri prieš šešis
šimtmečius per mūsų garbingųjų protėvių Krikštą pakvietė ir mūsų tautą į Tavo Sūnaus Jėzaus Kristaus Bažnyčią, — šventąją laisvės, Taikos ir Meilės Karalystę!

    Meldžiame, Viešpatie, — padėk mūsų tautai įvertinti didžiąją dovaną, visada būti ištikimiems krikščionio pašaukimui, kilnumo pavyzdžiu ir tiesos žodžiu skleisti savo aplinkoje Gerąją Kristaus naujieną.

    Viešpatie Dieve, Krikšto malone darantis mus savo vaikais, apgaubki savo malone ir mūsų jaunąją kartą, kuriai skirta stoti į pirmąsias eiles septintajame Krikščioniškosios Lietuvos šimtmetyje, dvidešimt pirmajame pasaulio krikščionijos amžiuje. To prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. — Amen.

DĖKOJAME!


    Dėkojame Trinitorių vienuolijai Amerikoje už jų pareikštą solidarumą su lietuviais sąžinės belaisviais. Šalia Lietuvos Globėjo šv. Kazimiero karsto, ištremto iš Vilniaus Katedros į šv. Petro ir Povilo bažnyčią Antakalnyje, stovi Jūsų vienuolijai priklausiusios (dabar uždarytos) bažnyčios, mūsų liaudies mylima Jėzaus Nazariečio stovyla. Tegul šie simboliniai tremtiniai ir toliau mus jungia bendrai kovai ir pastangoms, kad krikščioniškos meilės jėga nugalėtų prievartą ir smurtą.

IŠ VLADO LAPIENIO TEISMO

(Teisiamas Vladas Lapienis ginasi, remdamasis sovietinės konstitucijos paragrafais):

    a) Vlado Lapienio gynimasis ir paskutinis žodis, pasakytas LTSR Aukščiausiame teisme 1985 m. kovo 28 d.

    "Sąžinės laisvę garantuoja TSRS Konstitucijos 52 str., o tarybiniai įstatymai aiškina, kad sąžinės laisvė plačiąja prasme — tai galimybė kiekvienam žmogui elgtis pagal įsitikinimus, pagal sąžinę" (J. Aničas, J. Rimutis, "Tarybiniai įstatymai apie religinius kultus ir sąžinės laisvę", 1970, p. 3). Analogiškai aiškina ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 19 str.: "Kiekvienas žmo-
gus turi teisę į įsitikinimų laisvę ir teisę laisvai juos reikšti; šita teisė apima laisvę be jokių kliūčių laikytis savo įsitikinimų ir laisvai ieškoti, gauti ir platinti informaciją bei idėjas, bet kuriomis priemonėmis, nepriklausomai nuo valstybės sienų."

    TSRS Konstitucijos 49 str. — "persekioti už kritiką draudžiama", o 57 str. skelbia, kad "gerbti piliečių nuosavybę, saugoti jų teises — visų valstybinių organizacijų ir pareigūnų pareiga." Juk Konstitucija turi aukščiausią galią, todėl jokie įstatymai negali jai prieštarauti.

    Savo darbe aš vadovavausi prigimtine teise, šalies Konstitucija, ypač jos 34, 39, 52, 50 str. ir kitais tarybiniais straipsniais. Visuotine žmogaus teisių deklaracija, o ypač jos 2, 19, 28 ir 30 str., tarptautiniais paktais dėl pilietinių teisių ir kitais dokumentais dėl žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių.

    Kai kurių valdžios pareigūnų, negerbiančių savo šalies piliečių asmenybės, orumo ir nesaugojančių jų teisių, aiškinimas, kad jie tai daro įstatymo vardu, yra panašūs į aiškinimą, kai Stalino asmenybės kulto laikais tūkstančiai nekaltų žmonių buvo sodinami už grotų bei spygliuotų vielų ar siunčiami į tremtį. Ir tik Stalinui mirus, pripažino, kad dauguma jų buvo nekaltai nuteisti ir buvo reabilituoti. Tuos darbus, vadinamus "įstatymo vardu", XX amžius ryžtingai pasmerkė, pavadindamas šiurkščiais socialistinio teisėtumo pažeidimais. "CK Prezidiume buvo žmonių, kurie patys kalti dėl piktnaudžiavimo valdžia, dėl masinių represijų... Žuvo tūkstančiai niekuo nekaltų žmonių, valstybinių ir karinių veikėjų" (TSKP XX suvaž. medžiaga, Vilnius, 1962 m., p. 220).

(Toliau V. Lapienis išskaičiuoja jam primetamus neteisingus kaltinimus):

    1985 m. 11.28 kaltinamoje išvadoje rašoma: "Siekdamas nusilpninti tarybų valdžią jis (V. Lapienis) gamino, platino ir laikė platinimo tikslu šmeižiančią tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką žeminančią literatūrą."

    Nuo 1981 m. iki 1985 m. rašė, daugino, platinimo tikslu šmeižikiško antitarybinio turinio kūrinį "Tarybinio kalinio me-
muarai".

    1983 m. pabaigoje 314 lapų kūrinį "Tarybinio kalinio memuarai" pradėjo spausdinu mašinėle.

    1983.11.13 buvo sulaikytas Vilniaus mieste, besinešant aukščiau minėto rašinio rankraštį 314 lapų.

    Nuo 1984 m. vasario iki 1985 m. rašė savo "memuarų" naujai papildytą variantą ir spausdino rašomąja mašinėle 144 lapuose ne mažiau 2 egz.

    1985 m. sausio 4 d. suėmimo metu Kauno mieste, gyventojos Onos Dranginytės bute (TSRS 50-čio prosp. 16-92) jis buvo aptiktas toliau berašąs "memuarus".

    Šiame kūrinyje V. Lapienis šmeižia tarybinę santvarką, jos organus, niekina tarybinio teisingumo sistemą, iškreiptai traktuoja tarybinės demokratijos principus, rašo apie tariamą religijos persekiojimą Tarybų Sąjungoje, liaupsina tarybinius nusikaltėlius (kun. A. Svarinską, S. Tamkevičių), ragina sekti jų pavyzdžiais.

    1984.11.13 platinimo tikslu nešėsi "LKB Kroniką" Nr. 57, 58, 59, 60, "Lietuvos ateitį" Nr. 6, turėjo rašytus rankraščius "Gulago dantračiai triuškina AT", "Belgrado konferencijos mašinraščius, Lietuvių tautos dorovinės kultūros problemos", "Kunigas D. Dudko dėl jo padaryto pareiškimo..."

    Dėl šių kaltinamoje išvadoje padarytų kaltinimų reikia pasakyti štai ką: "Tarybinio kalinio memuarai" — tai mano paties išgyvenimai kalinimo laikotarpiu (1976-1981 m.), kuriais jokiu būdu nesiekiama silpninti tarybų valdžią, neturint antitarybinio tikslo, nenorint tamsinti mūsų gyvenimo, atvirkščiai, — pažangą, nes memuarai — informacija valstybinėms ir partinėms institucijoms, kurių pareiga šalinti trūkumus tarp jų ir nurodytus memuaruose.

    V. Lapienis, gindamasis teisme, remiasi Visuotine žmogaus teisių deklaracija, kurią ir Sovietai pasirašė):

    Nors pagrindiniai mano kaltintojai parengtinio tardymo metu, saugumo vyr. tardytojas Vyt. Pilelis ir kai kurie kiti saugumiečiai, mano memuarus vadina šmeižikiškais, antitarybiniais,
tačiau tai nė kiek nesumenkina jų, kaip informacijos šaltinio, vertės. Visa bėda, kad ši informacija nėra džiuginanti, kelia skaudžius gyvenimo faktus. Tačiau šios informacijos tikslas — padėti įveikti mūsų visuomenėje tarpstantį blogį, todėl memuarai negali būti prieš mane naudojami kaip įkaltis.

    "Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių srityje dalyvaujančios valstybės veiks pagal Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Jos taip pat vykdys savo pareigas kaip jos nustatytos tarptautinėse deklaracijose ir susitarimuose šioje srityje bei tarptautiniuose paktuose dėl žmogaus teisių", — skelbia Helsinkyje 1975 m. pasirašytas baigiamasis Aktas. Jeigu valstybės veiks pagal Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kurios 19 str. suteikia teisę kiekvienam žmogui laikytis savo įsitikinimų ir laisvai be kliūčių juos reikšti, taip pat suteikia teisę kiekvienam žmogui ieškoti, gauti ir platinti informaciją bei idėjas bet kuriomis priemonėmis, nepriklausomai nuo valstybės sienų. O iš manęs visi paimtieji rašiniai yra informacija, taigi mano veikloje nėra jokio nusikaltimo. Juk Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje nepasakyta, kad suteikiama teisė ieškoti, gauti, platinti tik tarybinę ar antitarybinę informaciją, bet aplamai informaciją. Tai reiškia visai nesvarbu, kaip ją pavadintum. Šios Dekalaracijos 30 str. skelbia: "Niekas šioje Deklaracijoje negali būti aiškinama taip, kad būtų suteikiamos teisės kuriai nors valstybei, žmonių grupėms ar atskiriems asmenims nesiimti tokia veikla ar griebtis tokių veiksmų, kuriais siekiama sunaikinti šioje deklaracijoje išdėstytas teises ar laisves". Šios Deklaracijos 11 str. skelbia: "Niekas negali būti teisiamas už tai, kad nusikalto ką nors veikdamas ar neveikdamas tuo metu, kai ta veikla ar neveikia pagal tos valstybės įstatymus ar pagal tarptautinę teisę nebuvo laikoma nusikaltimu."

    Kadangi mano veikla pagal tarptautinę teisę (konkrečiai pagal Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 12 str.) nebuvo laikoma nusikaltimu, o tarptautiniai susitarimai turi pirmumo teisę prieš tarybinius įstatymus (nes taip skelbia TSRS Aukščiausiosios Tarybos 1978 m. Žinios, Nr. 99, str. 816), todėl kaltintojai, patraukdami mane baudžiamojon atsakomybėn deklaracijos 12-3, 11, 12, 17, 19, 28 ir 38 str. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2, 5, 14, 18 str. ir 1975 m. Helsinkyje vykusios
Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje Baigiamojo Akto septintąjį skyrių pažeidžia.

    Kartoju, kad aš savo darbe vadovavausi prigimtine teise, šalies Konstitucija, paskelbtais tarybiniais įstatymais, tarptautiniais susitarimais dėl žmogaus teisių, įskaitant minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę o ne kai kurių pareigūnų išsigalvotais, prasimanytais reikalavimais, kurie patys darydami teisėtumo prasižengimus, klysta ir kitus klaidina. Taikos pagrinduose yra nepažeidžiamų žmogaus teisių gerbimas, juk taika — tai teisingumas, o karas kyla iš tų teisių pažeidimo. O jeigu žmogaus teisės yra pažeidžiamos taikos sąlygomis, tai pasidaro opus ir pažangos aspektu nesuprantamas kovos su žmogumi reiškinys, kurio neįmanoma suderinti su jokia programa, vadinančia save "humaniška". Nebent tik būtų taip galima paaiškinti, kad kovojant su Dievu, negalima būti taikoje su žmogumi. Tiesa gali būti tik paties žmogaus ir šia prasme tik laisvai atskleidžiama, tai visų pirma idėjinę kovą iškreipia bet kokia fizinė ar dvasinė prievarta. Kiekvienas sąžinės išprievartavimas yra brutalus žmogaus išniekinimas, kuriuo pasiekiamas tik išorinei jėgai nusilenkimas, o ne vidinis žmogaus laimėjimas tiesai. Užuot laimėjus žmogų tiesai, tik įžiebiame jame neapykantą sau patiems ir savo primetamai minčiai.

    Istorinė patirtis aiškiai rodo, kokia nelemta buvo pagunda naudotis jėga "tiesos tarnybai". Idėjinėj kovoj naudotis jėga — tai ne tiesai tarnauti, o ją išniekinti. Juk valdžios teisė remiasi ne kuo kitu, o gerbimu objektyviųjų ir neliečiamų žmogaus teisių. Toji bendra gerovė, kuriai valstybėje tarnauja valdžia, tik tada yra pilnai realizuojama, kai visi piliečiai gali būti ramūs dal savo teisių. To nesant, prieinama prie visuomenės susiskaldymo, prie neklusnumo valdžiai arba prie situacijos, kada panaudojama priespauda, grasinimai, prievarta, teroras. Tokių įrodymų pakankamai davė mūsų amžiaus diktatūros, totalizmai.

    Kaip normaliam žmogaus gyvenimui — tikinčio ar ateisto — reikalingas oras, maistas, vanduo, taip ir visiems piliečiams reikalinga žodžio ir spaudos laisvė.

    1984.IV.30 Vilniuje susitikau seniai pažįstamą teisininką, daugelį metų dirbantį atsakingose pareigose teisminės apsaugos
organuose. Jam papasakojau, kad saugumiečiai 1983.11.13 atėmė iš manęs kalinimo laikotarpiu parašytus prisiminimus-memuarus (juodraštį) ir už tai sudarė bylą. Tardymo organai pareiškė, kad padariau nusikalamą, numatytą LTSR BK 68 str. 2 d. Jis manęs paklausė: "Gal kuriuos nors valdžios pareigūnus savo memuaruose kritikavai, gal neigiamai juos paminėjai?" Jam atsakiau, kad 1976 m. pabaigoje ir 1977 m. pirmame pusmetyje mane tardė saugumo vyr. tardytojas mjr. Urbonas, saugumo tardymo poskyrio viršininkas mjr. Rimkus, todėl savo memuaruose juos, prokurorą Bakučionį ir kai kuriuos kitus kritikavau. Mano pažįstamas teisininkas pagalvojo ir pasakė: "Urbonas paaukštintas tarnyboje, pakeltas į papulkininkus, paskirtas Saugumo komiteto poskyrio viršininku, todėl už kritiką jis gali tau atsikeršyti. Ir jokie gynėjai, jokie tavo aiškinimai nieko nepadės..."

    Jeigu teisingumą nugali piktumas, neapykanta ar net kerštas, tuomet pagrindiniu veikimo motyvu taps noras jei ne sunaikinti mane, tai nors apriboti mano laisvę ar primesti savo įsitikinimus, kurie iš esmės prieštarauja laisvės įgyvendinimui. Tada beliks su indų tautos vadu Gandi, buvusiu aštuonis metus kalėjime, pasakyti: "Prievarta nieko neįtikina, o tik gimdo neapykantą. Jei esu nekaltas, o vis dėl to apkaltintas, tai kalėjimas man nedaro gėdos". Iš tikrųjų, už tiesą laikas praleistas už grotų, spygliuotų vielų, neprarastas, bet gražiausiai pasitarnauja dvasiniam atgimimui. Nors kalėjimas ar lageris izoliuoja krikščionis nuo visuomenės, tačiau uolūs katalikai ir būdami kaliniais apaštalauja ir laimi sielų Kristui.

    Prarasta laisvė už tiesą, už savo įsitikinimus, už nenusilenki-mą neteisybei, pergyventas vargas, iškentėta kančia bus pats įspūdingiausias pavyzdys kitiems. Sudėta auka iš viso, kas brangiausia žemėje, daugiau paskleidžia malonės kvepėjimo gyvojoje Bažnyčioje ir sielose, negu žydėjimas (gyvenimas, darbai) žmonių akivaizdoje prigimties dovanomis, būnant laisvėje.

    Būti nuteistas už tai, kad būdamas kaliniu (1976-1981 m.) parašiau savo prisiminimus-memuarus, kad skaičiau "LKB Kroniką", "Lietuvos ateitį", J. Girniaus parašytą knygą "Žmogus be Dievo" (kurią iš manęs čekistai atėmė ir, kaip ideologiniai žalingą, sunaikino) ir kitas, man ne tik ne gėda, o garbė. Nes tada aš,
kaip katalikas, sąžiningai atlikęs savo pareigas, atsistoju šalia Amžinosios Tiesos, kuri mums sako: "Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės, jų yra dangaus karalystė. Palaiminti, jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia, būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus užmokestis danguje" (Mt. 5,10-12).

    Garbė eiti sunkiu Gulago keliu už Bažnyčią, už savo Tautą, už žmogaus teises bei pagrindines laisves ir teisingumą.

    Šitos aukos neveltui. Tai būsimosios laisvės grūdas, kritęs į mūsų tėvų ir protėvių krauju apšlakstytą, ašaromis aplaistytą žemę.

    Juk geriausia misija — kančia tarp kenčiančiųjų. "Nėra didesnės meilės kaip gyvybę už draugus atiduoti", — sako mums Kristus (Jn. 5,19). Todėl ištikimybę Dievui privalome vertinti labiau negu turtus, laisvę ir net gyvybę.

    "Omnia vincit veritas — viską nugali teisybė".

*     *     *


(Su Vladu Lapienių teismas susidorojo, nubausdamas ji 4-iems metams Gulago, pagal įprastinį trafaretinį kaltinimą "už šmeižikiškos literatūros gaminimą ir platinimą"):

b) TEISMO NUOSPRENDIS

Nuorašas, Baudžiamoji byla Nr. 8-2

Nuosprendis
Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos vardu
1985 m. kovo 28 d.
Vilnius

    Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo teisminė baudžiamoji bylų kolegija, susidedanti iš pirmininkaujančio teismo nario J. Riepšo, liaudies tarėjų A. Grigalavičienės ir A. Gudalevičiaus, sekretoriaujant S. Brusokienei, dalyvaujant prok. J. Murauskui, viešajame teisminiame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje Vladas Lapienis, Antano, gimęs 1906 m. birželio 6 d.
Latvijos TSR Daugpilio mieste, TSRS pilietis, lietuvis, gyvenantis Vilniuje, Gelvonų 27-7, pensininkas, teistas 1977 m. liepos 25 d. pagal LTSR BK 68 str. 1 d. laisvės atėmimu trejiems metams su nutrėmimu dvejiems metams, laisvės atėmimo bausmę, atlikęs 1979.X.20, o nutrėmimą 1981 m. birželio mėn., vedęs, turintis aukštąjį išsilavinimą, kaltinamas pagal Lietuvos TSR BK 68 str. 2 d.

    Teisminė kolegija, išnagrinėjusi bylą, nustatė:

    Teisiamasis V. Lapienis nuo 1981 m. iki šių metų sausio mėn., siekdamas susilpninti Tarybų valdžią, gamino, platino ir laikė platinimo tikslu tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką žeminančių šmeižikiškų prasimanymų turinčią literatūrą.

    Šiuo laikotarpiu rašė ir daugino platinimo tikslu "Tarybinio kalinio memuarus". Juos spausdino rašomąja mašinėle J. Puodžiuko sodo namelyje, esančiame Vilniaus priemiesčio sode "Riešutas", O. Dranginytės bute Kauno mieste.

    Minėtame J. Puodžiuko namelyje ir bute laikė nelegalius leidinius: "LKB Kroniką" 10, 38, 46 numerius, "Einamųjų įvykių kroniką" 36 leidimą, "Socializmas", "Asmenybė ir tautinis sąmoningumas", "Atsiskyrimas ir suartėjimas", "Dabartinės visuome-ninės-ekonominės sistemos ir jų perspektyvos", mašinraščiu Raišos Dort atviras laiškas laikraščiui "Trud" redakcijai, "Atviras laiškas Leonidui Pliuščiui", knyga "Lietuvių archyvas" I (VI t.), brošiūras "Arkivyskupas Mečislovas Reinys", J. Girniaus "Lietuviško charakterio problemos". Davė skaityt Puodžiukui.

    Vilniaus mieste nešiojosi ir laikė nelegalius leidinius "LKB Kroniką" 57, 58, 59 ir 60 numerius, "Lietuvos ateitis" 6 numerius, rankraščius "Gulago dantračiai triuškina AT", "Belgrado konferencija", mašinraščius "Lietuvių tautos dorovinės kultūros problemos", "Kunigas D. Dudko dėl jo padaryto pareiškimo". Be to, V. Lapienis namuose laikė rankraščius, prasidedančius žodžiais "Pagal Tarybinę Konstituciją, visi...", "...deja, šiuos teiginius patvirtina...", "Tą knygą saugoju", "Teroru kovotojų nepalauši", "Daumantai — 10", namudinę brošiūrą "Mano gyvenimo kryžkelės". Kauno mieste nešiojosi nelegalius leidinius "LKB Kroniką" 62 ir 63 numerius, "Lietuvos ateitį" 8 numerį, "Aušrą" 42 numerį.
    Visuose šiuose kūriniuose šmeižiama tarybinė valstybinė ir visuomeninė santvarka, iškreiptai traktuojami tarybinės demokratijos principai, kritikuojama marksistinė-lenininė ideologija, šmeižiama TSRS politika religijos srityje.

    V. Lapienis neprisipažįsta kaltu. Jis pripažįsta faktus, kad rašė: — "Tarybinio kalinio memuarai", kad nešiojosi Vilniuje, Kaune, laikė namuose anksčiau minėtą nelegalią literatūrą. Taip pat galinti jo būti J. Puodžiuko namelyje rasta nelegali literatūra, išskyrus knygą "Lietuvos archvyas" I (VI) tomas, brošiūrą "Arkivyskupas Mečislovas Reinys", "Lietuviškojo charakterio problemos". Šie leidiniai ne jo, niekada nedavęs jų skaityti J. Puodžiukui. Tačiau šią literatūrą laikęs ne platinimui, o informacijai. "Tarybinio kalinio memuarus" norėjęs perduoti atitinkamiems partiniams ir tarybiniams organams, siekdamas prisidėti prie mūsų negerovių šalinimo.

    V. Lapienio kaltė įrodytą šiais įrodymais:
    1984 m. vasario 13, sulaikant V. Lapienį, kratos metu J. Puodžiuko sodo namelyje, suimant V. Lapienį 1985 m. sausio 4 d. O. Dranginytės bute Kaune buvo rasti ir išimti "Tarybinio kalinio memuarai", rankraščiai, rašomosios mašinėlės, popierius. Rašysenos ekspertizė nustatė, kad rankraščius rašęs V. Lapienis. Techninė dokumentų ekspertizė nustatė, kad memuarų mašinraščiai spausdinti J. Puodžiuko sodo namelyje ir O. Dranginytės bute rastomis mašinėlėmis. Kaip minėta, pats V. Lapienis prisipažino rašęs ir dauginęs "Tarybinio kalinio memuarus". Tas, kad šie memuarai buvo rašomi platinimo tikslu, rodo jų turinys, kur jis kreipiasi į būsimus skaitytojus: "Atleiskit, kad ne viską pamačiau, ne viską prisiminiau..." ir pan. Platinimo tikslą rodo ir jų dauginimas keliuose egzemplioriuose. V. Lapienio aiškinimas, kad šiuos memuarus galvojęs siųsti tarybiniams ir partiniams organams, nepagrįstas. Ne tokio tikslo buvimą rodo šio kūrinio turinys. "LKB Kronika", "Lietuvos ateitis" ir kiti anksčiau paminėti nelegalūs leidiniai buvo surasti sulaikymo V. Lapienio metu Vilniuje ir Kaune, kratų metu J. Puodžiuko sodo namelyje, jo bute, O. Dranginytės bute. Rašysenos ekspertizė nustatė, kad rankraščius "Gulago dantračiai triuškina AT", "Belgrado konferencijai", 1984 m. vasario 13 d. kratos metu V. Lapienio bute
rastus rankraščius rašė V. Lapienis.

    Nelegalios literatūros didelis kiekis, jos apimtis, atskirų kūrinių buvimas keliuose egzemplioriuose, šių leidinių perrašinėjimas rodo, kad V. Lapienis visus šiuos kūrinius laikė platinimo tikslu.

    Taip pat įrodyta, kad V. Lapienis laikė "Lietuvos archyvą", "Arkivyskupas Mečislovas Reinys", "Lietuviškojo charakterio problema". Šie kūriniai kratos metu rasti J. Puodžiuko bute. J. Puodžiukas nuosekliai parodė, kad šiuos leidinius į jo sodo namelį atvežė V. Lapienis, pasakė: "Jei turėsi laiko, galėsi paskaityti". Jis šias knygas parsinešė į namus, perskaitė "Lietuviškojo charakterio problemos". Jo parodymuose esantys ne vienodi parodymai dėl leidimo skaityti datos, paaiškinami jo senyvu amžiumi ir ilgo laiko nuo to praėjimu. "Lietuviško charakterio problemą" duodamas skaityti J. Puodžiukui, teisiamasis šį kūrinį platino. Kitus du kūrinius taip pat laikė platinimo tikslu, nes juos leido skaityti J. Puodžiukui.

    Nustatyta, kad visuose kūriniuose yra tarybinę valstybinę ir visuomeninę tvarką žeminančių šmeižikiškų prasimanymų. Antai "Tarybinio kalinio memuarai" rašoma, kad "...tarybiniams piliečiams neleidžiama pasinaudoti (jiems suteiktomis) teisėmis... tos teisės tik popieriuje, bet ne gyvenime." "Mano gyvenimo kryžkelėse" rašoma, kad... Tenesvajoja partija, kad komunistinė ideologija, kuri atnešė mūsų šaliai tiek daug nelaimių, išstums iš gyvenimo Katalikų Bažnyčią..." Panašių teiginių yra ir kituose kūriniuose.

    Siekimą tokiais veiksmais susilpninti tarybų valdžią rodo V. Lapienio gaminimas, laikymas ir platinimas tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką žeminančių šmeižtiškų prasimanymų turinčią literatūrą ilgą laiką, keletą metų, didelis jos kiekis, pagaliau pats šių kūrinių turinys. Taigi V. Lapienis gamindamas, platindamas ir laikydamas platinimo tikslu tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką žeminančių šmeižtiškų prasimanymų turinčius kūrinius, tuo siekdamas susilpninti tarybų valdžią, padarė Lietuvos TSR BK 68 str. numatytą nusikaltimą. Kadangi jis turi teistumą už itin pavojingą valstybinį nusikaltimą, tai jo nusikalstama veikla teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos TSR BK 68 str.
2 dalį. Kolegija, skirdama V. Lapieniui bausme., atsižvelgia į tai, kad pirmiau buvo teistas už tokį pat nusikaltimą, atlikęs bausmę išvadų nepadarė ir toliau tęsia tą pačią nusikalstamą veiklą. Tačiau taip pat atsižvelgiama į jo senyvą amžių, sveikatos būklę (serga arterioskleroze). Laisvės atėmimo bausmė atliktina griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Be to, paskirtina papildomoji bausmė nutrėmimas, nes padarytas sunkus itin pavojingas valstybinis nusikaltimas.

    Teisinė kolegija, vadovaudamasi Lietuvos TSR BPK 331-333 str. nusprendė:

    Lapienį Vladą, Antano, pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos TSR BK 68 str. 2 d. nubausti laisvės atėmimu 4-riems metams. Paskiru V. Lapieniui papildomą bausmę — nutrėmimą 2-jiems metams.

    Laisvės atėmimo bausmė V. Lapieniui atlikti griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Bausmės atlikimo pradžią skaičiuoti nuo 1985 sausio 4 d., tačiau į bausmės atlikimo laiką įskaityti buvimą suėmime nuo 1984 m. vasario 13 d. iki vasario 28 d.

    Daiktinį įrodymą — rašomąją mašinėlę "Unis" konfiskuoti, kitus daiktinius įrodymus saugoti su byla.

    Nuosprendis galutinis, kasacine tvarka neskundžiamas ir neprotestuojamas.

    Pirmininkaujantis (par.) J. Riepsas

    Liaudies tarėjai (par.) A. Grigalavičienė ir A. Gudelevičius. Nuorašas tikras: teismo narys J. Riepsas.


(Atsakymas V. Balkevičiui į jo "filosofinį" straipsnį, puolantį kun. J. Danylą ir Vatikano radiją):
SKAITYTOJO MINTYS, PERSKAIČIUS
J. KAZLAUSKO IR V. BALKEVIČIAUS
STRAIPSNIUS — "KAIP GAMINAMI ŠVENTUOLIAI"
IR "JĖZUITIŠKOS" TIESOS PRASMĖ"

    Perskaičius minėtus straipsnius, susidaro įspūdis, kad auto-
riai, vykdydami kažkieno nurodymus ar užsakymus tiesiog apgailėtinai atkakliai ir karštligiškai gamina melo produkciją. Tokie "moksliškai argumentuoti argumentai" tikrai garbės nedaro jiems, tuo labiau, kad užsakovai visada bevelija likti nuošalyje — tegul kas nors kitas raudonuoja prieš visuomenę, dorus žmones ar studentus. Todėl šiuo atveju V. Balkevičiaus kaip filosofijos dėstytojo, autoritetas gerokai susvyravo. Filosofijos dėstytojas privalo žinoti, kad filosofija yra mokslas, nagrinėjantis visuomenės ir mąstymo vystymosi visuotinius dėsnius (visuotinius, o ne V. Balkevičiaus ar jo užsakovų asmeninės mąstysenos dėsnius). Tai reikia įsidėmėti visiems, save besitituluojantiems filosofo vardu. Dėstant ir nagrinėjant vienpusišką, vienpartinę filosofiją, dar nereiškia, kad turime pagrindo vadintis filosofais. O, kad V. Balkevičius atstovauja vadinamajai filosofijai iš jėgos pozicijos, to jis ir pats neneigia. Nereikia specialaus išprusimo, ką reiškia toks "filosofinis" niuansas, kurį kun. J. Danylai savo straipsnyje "Jėzuitiškos tiesos prasmė" pateikia V. Balkevičius: "Visus skundus, kaltinimus ir reikalavimus įvairioms instancijoms jūs, klebone, atsiuntėte surašęs antrame mašinraščio egzemplioriuje. O kur dėjote pirmąjį? Pirmasis buvo skirtas 'eksportui'. Pirmieji egzemplioriai nukeliavo į pagrindinį savo paskirties punktą, į Vatikano radiją..." Tai štai kur nukrypo "filosofinis" dialogas. Pasirodo, kad tai nelygiateisių pusių kova, tokių užuominų reikšmę gerai žino kiekvienas kitamintis: rusas, lenkas, čekas ar afganistanietis, o ypač, žinoma, lietuvis katalikas. Ir dar vienas akivaizdus nelygiateisiškumo bruožas — kada senovės filosofai rinkdavosi į viešus disputus, jie savo pasisakymus, įrodymus bei išvedžiojimus skelbdavo visai auditorijai, tada nebuvo vienpusiškai privilegijuotos padėties. Visiems galiojo taisyklė: "Audiatur et altera pars", kurios visi garbingi žmonės sąžiningiausiai laikėsi. O ką matome dabar? Nė vienas minėtas kun. J. Danylos raštas ar laiškas neatspausdintas ištisai. Kokį gi vaizdą gali susidaryti skaitytojas, jeigu V. Balkevičius cituoja tik keletą padrikų ištraukų? Panašiai esti ir su kitų mūsų sąžinės belaisvių pasisakymais, raštais ar pamokslais, kaip V. Petkaus, doc. V. Skuodžio, L. Dambrausko, kun. A. Svarinsko, kun. S. Tamkevičiaus ir kt. O kiek oficialioji spauda paskelbė juos visus smerkiančių ir šmeižiančių
straipsnių?! Reiškia, "Quod licet jovi, non licet bovi".

    1985 m. liepos 19 d. dienraštyje "Tiesa" J. Kazlauskas straipsnyje "Kaip gaminami šventuoliai"? pacitavo keletą A. Terlecko dienoraščio ištraukų. Bet juk tai vėl grubiausias žmogaus teisių, paleidimas — be asmens sutikimo niekas neturi teisės viešai publikuoti jo dienoraščio ar laiškų (TSRS Konstitucijos garantija). Straipsnyje cituojamos ištraukos taip iškraipytos, kad turbūt ir pats A. Terleckas jų neatpažino.

    Savo dienoraščiuose A. Terleckas niekada neminėdavo vardų ar pavardžių, todėl ir prireikė saugumo papulk. Česnavičiui vyku pas A. Terlecką į tremties vietą iššifruoti kai kurias pavardes. A. Terleckas atsisakė tai daryti. Tada ir gimė minėtas straipsnis, kuriame labiausiai apjuodinta V. Petkaus pavardė — tai dar vienas melo industrijos kūrinys. Reiškia, ir Konstitucija galioja tik privilegijuotiems, o visiems kitiems, kaip toje K. Sajos pjesėje "Devynbėdžiai" — sūrmaišiai ar puodai ant galvų, kad žmonės negalėtų kalbėti ir dainuoti.

    Jeigu J. Kazlauskas imasi valdiškos tiesos apologeto vaidmens, tai turėtų žinoti ir visus V. Petkaus nusikaltimus bei jų smulkmenas. Kai tuo tarpu dabar drįsta rašyti, kad V. Petkus, dirbdamas liaudies meno draugijos buhalteriu, vogė iš kasos pinigus, tik kažkodėl "pamiršo", kad už šį, Kazlausko žodžiais tariant, juodą darbą V. Petkaus niekas nenubaudė, nors tarybiniai įstatymai socialistinio turto grobstytojams yra ypatingai griežti. J. Kazlauskas spėjo laiku "pamiršti", kad V. Petkaus darbą tikrino net keletas revizijos komisijų ir jokių finansinės drausmės pažeidimų nesurado. O kaip būtų buvę patogu V. Petkų pasodinti už vagystę, tada nereikėtų jo veiklai taikyti politinio paragrafo ir būtų nuvainikuotas dar vienas, jų žodžiais tariant, "žmogaus teisių gynėjas ir kandidatas į šventuosius".

    J. Kazlausko straipsnyje išryškėjo dar vienas "atradimas" — tai V. Petkaus bailumas. Apie tai J. Kazlauskas gali pasiteirauti, aišku, jei užteks pilietinės drąsos, kai kurių saugumo pareigūnų ir teismo dalyvių. Argi galima žmogui, dėl savo įsitikinimų trečią kartą pasirenkant nelaisvės pančius, priklijuoti bailio etiketę. V. Petkus niekada neslėpė savo vardo, nesidangstė jokiais slapyvardžiais (tardymo organai tai žino!). Tik bailys bijo šviesos ir
teisybės! Tik bailys slepiasi už kitų nugaros! Tik bailys niekada neparodo savo tikrojo veido! Todėl negalima nepritarti vieno poeto mintims. Jis rašo:

    .. .Jus kviečiu į paminklo atidengimą
    nežinomam bailiui.
    Paminklas sumanytas kukliai:
    tuščias pjedestalas!
    Pats bailys gali drąsiai pasislėpti
    tarp kviestųjų,
    nebijodamas, kad jį atpažins...

    Savo straipsnyje J. Kazlauskas daug vietos skiria A. Terlecko "atgailai". Tarybinė teisė atgailą laiko reikšminga lengvinančia aplinkybe, tačiau tariamoji A. Terlecko "atgaila" nesusilaukė tinkamo atlygio. Atgailaujančiam stengiamasi padėti, deja, su A. Terlecku pasielgė priešingai.

    1985 m. rugpjūčio mėnesį A. Terleckas gavo leidimą atvykti į brolio laidotuves Vilniuje. Namiškiai, nujausdami sunkią ir tolimą kelionę iš tremties, penkias paras uždelsė laidotuves, tačiau A. Terleckas vis tiek pavėlavo atvykti — brolį rado jau palaidotą, nes kelionėje pasitaikė įvairiausių trukdymų: vietoje lėktuvo — sunkvežimis ir pan. Štai ką reiškia būti politiniu kaliniu tremtiniu, o ne mėlynanosiu simuliantu!

    V. Balkevičius, begindamas ateizmą, tikriausia ir pats netiki, kaip ir nemaža dalis ateistų (kad ateizmas — tai tik žmogaus sąžinės reikalas. Jei tai reikštų pasirinkimą tikėti ar netikėti, tai ateizmas nebūtų įtvirtintas Tarybų Sąjungos vidaus politikos rėmuose ir tokios valstybinės instancijos, kaip milicija ir saugumas, nesiimtų ateizmo gynėjo vaidmens, tuo tarpu dabartinė valstybinio saugumo praktinė veikla labiausiai nukreipta prieš tikinčiuosius: nė viena religinė šventė, nė vienas ypatingesnis mirusiųjų minėjimas, nė vienas tikinčiųjų susibūrimas neapsieina be saugumiečių dalyvavimo, neskaitant gausaus milicijos bei autoinspekcijos darbuotojų būrio) gal tai ir yra tikroji tarybinės sąžinės laisvės konstitucinė garantija! Tokios apsaugos ir garantijos gali pavydėti net ir žymiausi tarybiniai vadovai bei veikėjai. V.
Balkevičius rašo: "...Ateizmas — tai humanizmas, tai kovos su blogiu pasaulėžiūrinė išraiška. Ateistai nelaukia gėrio iš dangaus, — jie patys kovoja prieš blogį. Jie stengiasi pakelti ir išaukštinti žmones, kuriuos jūs, klebone, visą laiką klupdėte ir dar tebeklupdote..." Aiškiau ir nebepasakysi, kad tas didžiausias blogis — tai tikėjimas ir tikintieji. Tačiau ar gali V. Balkevičius ir kt. nurodyti, kiek tikinčiųjų nuteista už žmogžudystes, vagystes, plėšikavimus, prievartavimus, kiek jų priverstinai gydoma venerinių ligų dispanseriuose arba nuo alkoholizmo, kiek atleidžiama iš gamyklų ar įstaigų už pravaikštas ir kt. nusikaltimus, kiek religingų šeimų vaikų "tobulinasi" priverčiamųjų darbų kolonijose? Įdomus būtų palyginimas su "humanistinio" ateizmo auklėjimo rezultatais!

    Ką reiškia pakelti ir išaukštinti žmogų gali pasakyti tas, kuris turėjo kokių nors reikalų su tarybinėmis teisėtvarkos ir teisėsaugos organais, ypatingai saugumu. Tai ne žmogaus išaukštinimas, o pastanga paversti jį bailiu, išdaviku, veidmainiu, pastanga per prievartą įbrukti jam savo tiesas, iškreipti mąstyseną bei supainioti sąvokas. Skaudžiausia, kad ant šios "žmogaus išaukštinimo" meškerės susipainioja ne tik pasauliečiai, bet ir kunigai, klierikai, jų dėstytojai bei vadai... Kaip gudriai ir painiai suformuluotas šėtoniškas gundymas apie tiesą, artimo meilę, meilę priešams, apie Kristaus pasakytus žodžius: "Kas Dievo — Dievui, kas ciesoriaus — ciesoriui", apie rūpestį visos Lietuvos katalikų Bažnyčios likimu, apie kompromisinių sprendimų būtinumą ir t.t. Neįvertinimas visų šių gundymų ir nusilenkimas jiems — tai pasėka asmeniškos puikybės, bailumo, egoistinio požiūrio į daiktus ir reiškinius, tai neišmintingas pasitikėjimas vien savo jėgomis, atsisakant Dievo pagalbos, atmetant Kristaus Evangelinę tiesą. Tai apsidraudėlio filosofija — man taip saugiau, man taip patogiau. "Bailumas — išdavystės pradžia", — pasakė Nijolė Sadūnaitė. O poetė Janina Degutytė šaukte šaukia:

    Neprarask tiesos savo lūpose,
    neprarask tiesos,
    kuri žydi tavo kraujuje
    kaip erškėtis,
    kuri — vienintelė varinėja kraują
    nuo kojų ligi galvos,
    ligi slapčiausių smegenų kertelių, —
    nes kas gi daugiau?...
    Kuri dar liepia akims atsimerkti
    ir žiūrėti — būti liudininku, —
    kuri įsako kojoms eiti tolyn,
    tolyn — nesvarbu ar jėgų yra —
    kuri priverčia rankas atriekti
    duoną, išrauti piktžolę, įsiūti
    sagą, — nes gal kažkam
    kada nors prireiks to gyvenimo,
    tos tiesos, kuri žydi kaip erškėtis
    tavo kraujuje...
    Tik neprarasti tiesos, Viešpatie,
    tik neprarasti tiesos savo lūpose.
    Tegul ji atsiveria kaip šulinys,
    tegul praeinantis pamato jame
    savo veidą, tegu žvaigždė
    pamato savo blyksnį, o
    medis savo šešėlį...
    Tegul ji atsiveria
    kaip erškėtis,
    tegul pražysta
    kaip žaizda...

    Nagrinėdamas žmogaus humanistinį išaukštinimą, V. Balkevičius rašo: "...Mūsų visuomenėje jaunimas ir nauja žmonių karta natūraliai ir normaliau elgiasi, jiems nebūdingas skystas krikščioniškas altruizmas, jie drąsesni ir savarankiškesni, ir draugiškesni ir pan., nes argi moraliai ištižę žmonės galėtų pastatyti didžiulius miestus, fabrikus, tiesti gerus kelius, gaminti sudėtingas mašinas; šiuolaikinis žmogus vis labiau pats sprendžia, kaip pasielgti, o ne aklai vykdo išorines komandas ar vadinamuosius Dievo įsakymus..." Deja, eilinis žmogus V. Balkevičiaus minimą jaunimo "natūralumą ir drąsumą" mato tik kaip begėdišką glebėsčiavimąsi autobusuose, gatvėse, skveruose, liguistai iš-
kreiptą požiūrį seksualiniais klausimais, į šeimą, į negimusių kūdikių žudymą, į savo pareigas žmogui ir pagalbą visuomenei. Argi pareiga žmogui ir pagalba silpnesniam — tai jau "skystas krikščioniškas altruizmas"?! Kokia gali būti kalba apie altruizmą, jeigu nuolatos skiepijama akla neapykanta klasiniam priešui (suprask, — kitaip mąstančiam), jeigu dauguma vaikams skirtų filmų vis dar kuriama karo tematika — mušk, žudyk priešą! Jeigu be jokios papildomos didaktikos vaikiška sąmonė nuodijama tokiomis ir panašiomis knygomis kaip "Lapinas Reinikis", kur visada triumfuoja ir laimi blogis, kur niekšai tampa nugalėtojais ir didvyriais. Ar ne todėl jauno žmogaus širdyje įsišaknijusi tokia nežabota neapykanta kitam žmogui, žvėriškas sadizmas ir nejautrumas kito skausmui? V. Balkevičius puikiai žino, kad net šiandieniai studentai — visuomeninio, politinio ir ekonominio valstybės gyvenimo ateitis — nesugeba (ar nenori) suregzti paprasčiausio sakinio, nepagražinę jo šlykščiausiais keiksmažodžiais. Pro tokį vulgarybių srautą dažnai sunku net sakinio prasmę suvokti. Klausimas, "ar gali morališkai ištižęs žmogus statyti didžiulius miestus, fabrikus"? V. Balkevičius kažkodėl nutyli, kad greta tų visų "sparčiųjų komjaunuoliškų" ar "svarbiausių penkmečio" statybų kuriasi ir kiti miestai, apsupti spygliuotomis vielomis, kuriuose vegetuoja "moralinio tobulumo" pavyzdžiai. Visgi reikėtų prisiminti, kad ir jų rankomis statyti bamai (LIC pastaba: Baikalo Amūro magistralė — geležinkelio linijos), hesai (LIC pastaba: hidroelektrinės stotys), neišskiriant Kauno, Kėdainių, Mažeikių, Sniečkaus, Alytaus, Elektrėnų ir kt. gamyklos bei įmonės. Taigi, kas šitas dehumanizuotas elementas — "saldus krikščioniškojo altruizmo" ar pragaištingos ateistinės veiklos rezultatas? Nors ano meto jaunimas "daugiausia žiūrėjo į ganomos karvės pasturgalį", — kaip rašo V. Balkevičius, bet jo sąžinė buvo švari, jo kalbos "nepuošė" importuoti epitetai, jo neauklėjo už spygliuotų vielų užtvarų bei kalėjimo grotų. Daugelis puikiai atsimena, kad visoje Lietuvoje buvo tik viena nepilnamečių auklėjimo kolonija Kalnaberžėje. O dabar? Dabar visos panašios įstaigos perpildytos ir neribotai plečiamos. Ateistai, atstovaujantys "demokratiškiausią pasaulio valstybę" su jos aukščiausios komunistinės moralės įstatymais, nieko tobules-
nio jaunimo auklėjime nesugalvojo be priverčiamųjų darbų stovyklų, auklėjimo kolonijų ar spec. internatų. O juk dabartinis tarybinis jaunimas tai ne buržuazinio gyvenimo atplaišos, bet pačių ateistų vaikai ir anūkai.

    Pagal Dievo suteiktos laisvos valios įstatymą visi turi teisę pasirinkti: amžiną tamsą ir puvėsių krūvą ar amžiną šviesą ir prasmingą gyvenimą!

(Rašo apie save kunigai kankiniai ir Lapienis iš Gulagų):
MŪSŲ KALINIAI

    Iš kun. Alfonso Svarinsko laiško:

    "Pasimatymas nukeltas į ateinančius metus (priklausė rugsėjo 9 d.). Taip Dievui patinka! Aš linksmas ir geroje nuotaikoje. (Jau du metai, kaip negauta nei ilgo, nei trumpo pasimatymo!) Esu gyvas ir sveikas. Sekmadieniais ilsiuosi, porą valandų ilgiau miegu, skaitau, meldžiuosi. Už viską dėkingas mūsų Viešpačiui Dievui. Man gyvenimas geras. Duok, Dieve, kad visi susitiktume danguje ir su visomis dangaus galybėmis giedotume 'šventas, šventas...'

    Į meilę žmonės visuomet atsako meile, ypač vaikai ir jaunimas. Meilė Dievui ir žmonėms — tai amžina dorybė, nes tikėjimas ir viltis tik iki dangaus vartų.

    Rugsėjo 7 d. kardinolo Juozapo mirties metinės. Gal tą vakarą galėtumėte jį prisiminti. Vaikai kryžiaus kelius apvaikščios, o šeimininkas pasimels." 1985.VIII.14.


    Iš kun. Sigito Tamkevičiaus laiškų:

    "Gegužės 6 d. pradėjau trečius nelaisvės metus. Per pora metų gerai pripratau prie naujų gyvenimo sąlygų, nors sakoma, kad prie nelaisvės priprasti negalima. Mano gyvenime beveik be pertraukos buvo vienoks ar kitoks režimas: 11 metų vidurinėje mokykloje nuolat girdėjau skambutį, tris metus kariuomenėje pagal komandą guliau ir kėliau, penkis metus Seminarijoje ne tik mokiausi filosofijos ir teologijos, bet ir išlaikiau išorinę ir vidinę — širdies, sąžinės drausmę. Paskui sekė 21-eri darbo metai, kur
irgi tiksliai — minutė į minutę — turėjau būti prie altoriaus, sakykloje, klausykloje... Gyvenimo skambutis kvietė ir kvietė: tai pas ligonius, tai į rekolekcijas, tai į kitas kunigiškas pareigas. Vis bėgau, skubėjau. Dabar irgi skambutis kviečia į darbą, poilsį, gulti ir kelti. Šitas skambutis yra man tarsi Viešpaties balsas: einu ten, kur jis kviečia ir širdyje esu ramus, nes žinau, kad Viešpats yra visada su manimi, net ir tomis valandėlėmis, kai Jo artumą kartais užmirštu (...) Ramybę, džiaugsmą ir palaimą atneša gyvenimas Dievo artumoje: kai keli ir guliesi, kai dirbi ir ilsiesi, kai esi sveikas ir ligos prispaustas ir visada žinai, kad su tavimi yra dangiškasis Tėvas, kad Jis tave myli, kad be Jo žinios net plaukas nuo galvos nenukris. Žmonės dažniausia sau nervus gadina todėl, kad bandė viso gyvenimo rūpesčius, bėdas susikrauti ant savo silpnų pečių ir per mažai pasitiki Viešpačiu. Iš tikrųjų, reikia padaryti viską, ką gali, o ko negali, nesikrimsdamas pavesk maldoje Dievui, tegul šis viską rikiuoja, tvarko. Buvo laikas, galėjau prie altoriaus pas Viešpatį užtarti gyvųjų ir mirusiųjų reikalus, sakyti pamokslus, teikti sakramentus, o dabar pagrindinis mano užsiėmimas — paprasčiausias fizinis darbas. Ar tai tragedija? Visai ne. Žmogaus gyvenime yra tik viena tragedija — Dievo neturėti arba nuo Jo atsiskirti per nuodėmę. Štai kas yra baisu! (...) Gyvenime nieko turbūt taip nereikia, kaip kantrybės. Kas neatsitiktų, viską ramiai priimti, išgyventi ir paaukoti Dievui. Manęs nebaido darbas ar nepatogumai, juk mūsų Mokytojas ilgus metus sunkiai dirbo ir savo darbu pašventė mūsų darbą ir mūsų vargus... Nelaisvėje norisi, kad laikas bėgtų kuo greičiau, dažnai mąstau apie tai, kad privalau norėti ne greito ir tuščio laiko bėgimo, bet, kad tas laikas būtų naudingas ir man, ir kitiems, kuriems paskyriau savo gyvenimą. Todėl kiekvieną dieną aukoju Dievui ir savo nelaisvę, ir artimųjų ilgesį, ir nuovargį, ir fizinius negalavimus, kai jų pasitaiko, ir visa, ką galima paaukoti, kad tik Viešpats būtų daugiau mylimas, kad žmonės artėtų prie amžinosios Tiesos ir Gėrio (...) 1985.V.10.

    Rašo kun. Jonas-Kąstytis Matulionis:
    "(...) Dėkoju už maldas, kurios mane lydi visur, o šiuo metu visą 2 mėnesių kelionę — nuo Vilniaus, Aušros Vartų miesto,
iki lagerio Sibire, kuris nuo Tėvynės 6 tūkstančių kilometrų nuotolyje. Šituose Sibiro kraštuose daug buvo lietuvių tremtinių. Lagerin atvežė rugsėjo 8 d. rytą. Tėvynėje buvo gili naktis, nes 6 valandų skirtumas. Visą kelionę didžioji palydovė buvo malda, o ypatingai šį rytą. Šilinių pradžia — ir Dievo Motinos gimimo, ir mūsų Tėvynės šventė. Maldoje prisiminiau visus visus: Tėvynėje, lageryje, ligos patale ir darbo dienoje besitriūsiančius. Tos šešios dienos Vilniuje — Tėvynėje suteikė džiaugsmo visiems. Už šią dovaną visuomet dėkoju Dievui. O jeigu vėl paėmė — taip pat šventa Dievo valia — dėkoju už tai. Nieko nėra maloniau, kaip vykdyti Jo valią. Maldoje aš prašau ir jūsų prašau padėti malda, kad būčiau vykdytojas to, ko Dievas iš manęs nori. O kaip turiu daryti, Jis nurodys. Kas bebūtų ir kur bebūčiau, žinau, kad Dievas su manimi. Jis man davė viską — davė kunigystę. Už ją dėkoju ir prašau malonės, kad būčiau vertas jos. Padėkite ir jūs šitame prašyme. O gerieji žmonės, ar ne Viešpaties pasiųsti? Dviejų mėnesių kelionėje per šešis kalėjimus — Vilnių, Smolenską, Voronežą, Čeliabinską, Irkutską, Čitą — per Uralą iki gilaus Sibiro Dievo ranka nuostabiai vedė ir globojo. Čia buvo ir džiaugsmo, ir atgailai valandų. Nepažįstami sutikdavo taip, tarsi iš anksto kas būtų pranešęs, kad atvažiuoja kunigas. Visur sutikau žmonių, gerbiančių kunigystę, nežiūrint tiki Dievą ar ne. Parodydavo pagarbą, pasidalindavo reikalingiausiais dalykais. Tik vienas Dievas taip rūpinasi savo sutvertuoju žmogumi. Kristus mokė: "Prašykite ir gausite, ieškokite ir rasite, belskite ir bus jums atidaryta". Buvo ir įžeidžiančių žodžių, juk šito taip pat reikia. Jei Kristų įžeidinėjo, ar gali būti kitaip su jo kariais — kunigais? Šis kelias, ši kelionė "Stolypinu" REIKALINGA ir daugeliui mūsų brolių kunigų, tada bus daugiau aukos dvasios ir meilės Dievui, Tėvynei ir žmogui...

    Kaip aname, taip ir šiame lageryje rašyti ir iš rašančių gauti laiškus leidžiama tik rusų kalba (...).

    Perduokite visiems sveikinimus, kas tik prisimena, meldžiasi, teiraujasi. Už visus meldžiuosi. Maldoje su visais, maldoje už visus". 1985.IX.14.
    Kun. Jono-Kąstyčio Matulionio adresas:
    674470 Čitinskaja obl.
    Aginskij r-on
    p. Novo-Orlovsk učr.
Lja-jag-14-11

    Iš Vlado Lapienio laiško:

    "(...) Iš Vilniaus mane išvežė balandžio 19 d., o į lagerį atvežė gegužės 28 d., kelionė truko daugiau nei 5 savaites, t.y. 39 paras.

    Pskovo kalėjime, kameroje su kriminalistais teko išbūti nuo balandžio 20 d. iki gegužės 5 d. Kituose persiunčiamuose kalėjimuose, buvau trumpesnį laiką. Šiame lageryje nėra nė vieno kalinio mano amžiaus. Visi žymiai jaunesni už mane. Daugelis klausinėjo: 'Kodėl jūsų respublikos saugumas areštuoja, tardo, atiduoda teismams tokius senus žmones kaip jūs, kai nė viena sąjunginė ar autonominė respublika neteisia ir neatveža į lagerį tokio seno amžiaus žmonių?' Panašiai klausdavo ne tik kaliniai etapuose ar persiunčiamuose kalėjimuose, bet net kai kurie kalėjimo administracijos darbuotojai. I jų klausimą nežinojau, ką atsakyti.

    Pildosi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžiai: 'Būsite nekenčiami dėl mano vardo. Kurie ištvers iki galo, būsite išgelbėti' (Mt. 17,22).

    (...) Visur ir visuomet pasitikėkime Dievo gerumu, kantrumu, išmintimi. Nepiktžodžiaukime, dėl Dievo siunčiamų išmėginimų. Jį mylintiems viskas išeina į gerą. Geriausia misija — kančia tarp kenčiančiųjų (...).

    Su Jėzumi vargti nesunku, Jis pirmas eina, o aš tik Juo seku."
1985.VI.21.

ŽINIOS IŠ VYSKUPIJŲ


    Kaunas. 1985 m. rugsėjo pradžioje Kauno kunigų seminarijos Rektorius kun. dr. Vytautas Butkus įspėjo klierikus, kad Seminarijoje neturėtų jokių religinių knygų, išskyrus dėstomų dalykų konspektus. "Jų pilnai jums, kaip būsimiems kunigams, užteks," — kalbėjo Rektorius. Priminęs, kad du klierikai vasaros pradžioje buvo Seminarijos vadovybės pašalinti už religinių knygų dauginimą (dabartiniu metu vėl priimti į Seminariją), Rekto-
rius teigė, kad lietuviškos religinės knygos yra abejotinos vertės ir ar negeriau būtų mokytis užsienio kalbų. Aišku, Rektorius taip kalbėjo, bedieviškos valdžios verčiamas, valdžios, kuri nuolat giriasi pasauliui, kad TSRS yra kunigų seminarijos. Ką pasakytų bedieviai, jei jiems marksistinę filosofiją būtų leidžiama studijuoti tik iš paskaitų užrašų, nesinaudojant pagalbine literatūra? Būsimųjų kunigų formavimui svarbu ne tik specialių teologinių žinių bagažas, bet ir vidinis formavimas, o tam reikalinga gera religinė literatūra dvasiniam skaitymui.

*     *     *

    1985 m. pradžioje TTGKK pogrindinė grupė išsiuntė valdžios organams du protestus.

    Pirmame iš jų pasisakoma prieš bedieviškos valdžios kišimąsi į Kunigų tarybų sudarymą. Rašte nurodoma, kad nepagrįstas tokio kišimosi teisinimasis, remiantis Vatikano ir nepriklausomosios Lietuvos sudarytu Konkordatu. Valdiški bedieviai savo veiksmus teisina, esą, ir Konkordatas pripažinęs teisę civilinei valdžiai kištis į bažnytinius paskyrimus. Minėtame Konkordate kalbama tik apie ordinarinių vyskupų (o ne apaštalinių administratorių) ir klebonų (o ne parapijinių administratorių, vikarų, altaristų ir t.t.) kandidatūrų suderinimą su respublikos prezidentu ar civiline valdžia. Nei apaštalinių administratorių, nei vyskupijų valdytojų, nei kanauninkų kandidatūrų pagal konkordatą derinti su civiline valdžia nereikėjo. Keista, kad bedieviška valdžia, nesudariusi su Vatikanu Konkordato, tariasi turinti platesnes teises kištis į Bažnyčios reikalus, nurodoma proteste.

    Antrame rašte protestuojama prieš kun. Jono-Kąstyčio Matulionio ir jaunuolio Romo Žemaičio suėmimą. Tame pačiame rašte griežtai pasisakoma prieš valdiškų bedievių draudimą viešai melstis už kunigus kalinius, nurodant, kad toks draudimas liudija, jog šiuo atžvilgiu Lietuvos katalikų padėtis sunkesnė už Jeruzalėje persekiotų pirmųjų krikščionių padėtį, kurie, kaip rašoma "Apaštalų darbuose", galėjo bendrai susirinkę melstis už kalinamus apaštalus.

*     *     *


(RRT įgaliotinis P. Anilionis bara kunigus už kalėdinių eglučių rengimą, už religinių filmų rodymą, už leidimą vaikučiams mišioms patarnauti ar giedoti chore):

    Panevėžys. 1985 m. balandžio 11d. Panevėžio XV-tos vidurinės mokyklos aktų salėje įvyko Panevėžio miesto ir rajono religinių bendruomenių atstovų susirinkimas. Vedė susirinkimą RRT įgaliotinis P. Anilionis. Susirinkimo pradžioje įgaliotinis palietė Kauno Kunigų Seminarijos klausimą. Prelegentas piktinosi tikinčiųjų nusiskundimais valdžia, kad ši riboja stojančiųjų į Seminariją skaičių. Jo nuomone, kasmet įšventinama pakankamai naujų kunigų. "Šiemet šventimus gaus net 18 klierikų, — aiškino Anilionis, — Man atrodo, kad tokio skaičiaus turi pakakti visiems Lietuvos kampeliams", — įžūliai melavo įgaliotinis. Toliau buvo išvardinta visa eilė "nusižengimų" viešajai tvarkai. "Gaila, bet dar pasitaiko atvejų, kad bažnyčių šventoriuose rengiamos eglutės", — skundėsi Anilionis ir kaip pavyzdį paminėjo Alytaus ir Prienų parapijas. "Bažnyčia yra maldos namai, o ne įvairių renginių salė, — aiškino įgaliotinis. — Minėtų bendruomenių kulto tarnai buvo įspėti ir jiems pritaikytos atitinkamos bausmės. Žinokite ir prisiminkite, kad tokie dalykai jūsų bendruomenėse nepasikartotų, nes būsite baudžiami pagal įstatymus", — jau atvirai pakeltu tonu gąsdino įgaliotinis. Savo kalboje jis dar priminė vieną "nepataisomą" atvejį — Vadoklių parapijoje kun. Juozas Janulis pastoviai bažnyčioje rodo religinius filmus, už ką reikėjo minėtą kunigą iškelti net iš parapijos. Už tai, kad Mišiose patarnauja nepilnamečiai vaikai ir jaunuoliai, RRT įgaliotinis numatęs taikyti atitinkamas priemones ir Šilų parapijos klebonui kun. Juozui Balčiūnui bei Miežiškių klebonui kun. Kostui Balsiui. Viešoji tvarka, anot P. Anilionio, pažeidžiama ir Panevėžio bažnyčioje, kur bažnytiniame chore gieda ir pastoviai Mišiose patarnauja 5-7 vaikai. "Nepilnamečiams tai neleistinas dalykas. Kai bus pilnamečiai, prašau, niekas nedraus", — karščiavosi pranešėjas. Susitikimo metu tikintieji teiravosi liturginio maldyno leidimu. Iš atskirų religinių bendruomenių Anilionis susilaukė papildomų nusiskundimų dėl religinės litera-
toros ir maldaknygių trūkumo. Atsakydamas į pateiktus klausimus, įgaliotinis bandė pavaizduoti, kad tik paskutiniu metu išleista didžiuliu tiražu įvairios religinės literatūros. Anot jo, gal net per didelis tiražas tokiai mažai Lietuvai. Susirinkime buvo paliestas eitynių klausimas, pvz., laidojant mirusiuosius. "Tokios eitynės ardo viešąją tvarką, — dėmesį patraukia vėliavos, giedoriai, ir tai be jokio valdžios leidimo", — kalbėjo toliau, kartu dar įspėdamas religinių bendruomenių komitetus, kad viso šito nereikia. Įgaliotinis piktinosi Vatikano radijo laidomis, kuriose minimi tikinčiųjų persekiojimo atvejai. Jis visa tai laikė melu. "Pasitaikantiems išsišokėliams ateityje imsimės griežtų priemonių. Taip atsitiko ir su kunigais — A. Svarinsku ir S. Tamkevičiu. Tokių kandidatų turime ir daugiau. Tikėjimas draudžiamas! Tikėjimas persekiojamas!..." — vis negalėjo užbaigti kalbą įsikarščiavęs svečias. Buvo kalbama ir apie bažnyčių remontus, vaikų katekizaciją. "Ruoškite vaikus patys. Turite katekizmų, jų yra pakankamai. Be to, nenorėkite, kad kiekvienas šeimos narys turėtų po atskirą katekizmą. Knygas reikia gerbti ir tausoti. Perspėju bendruomenių komitetus, kad vaikus tikėjimo nemokytų kunigai. Juos turite mokyti jūs patys, tėvai. Didesnį dėmesį komitetai turi skirti valdžios nuostatams vykdyti". Įgaliotinis vengė tiesiogiai atsakyti į tikinčiųjų klausimus. Sąžinės laisvės klausimą tapatino su materialinio lygio kilimu. Į kai kuriuos klausimus, motyvuodamas, kad lapelyje nėra pažymėta klausiančiojo pavardė, vardas, amžius, išsilavinimas, religinė bendruomenė, RRT įgaliotinis visiškai neatsakė.

*     *     *

    Naujoji Vilnia (Vilniaus rajonas). 1985 m. birželio 21 d. į N. Vilnios bažnyčią prisistatė religinių nuostatų vykdymo rajono komisijos sekretorius Baronas su dviem komisijos nariais ir parapijos klebonui, Vilniaus arkivyskupijos tribunolo nariui — oficiolui kun. Juozui Poškui, tikrinusiam vaikų žinias pirmajai komunijai, sustatė aktą. Rugsėjo 5 d. kun. J. Poškus buvo iškviestas į rajono vyk. komitetą ir apkaltintas religinių nuostatų pažeidimu. Kun. J. Poškui buvo pareikštas įspėjimas, kadangi
kiekvieno vaiko žinias jis tikrino, dalyvaujant visai grupei, ir kiti vaikai galėjo pasimokyti iš užduodamų klausimų bei atsakymų.

*     *     *

    Šiluva. 1985 m. liepos 5 d. į Šiluvos bažnyčios koplyčią, kur kun. Vladas Simaška tikrino vaikų žinias Pirmajai Komunijai, kartu paaiškindamas sunkiau suprantamas tikėjimo tiesas, prisistatė apylinkės pirmininkė Vanda Galeckienė, kolūkio partorgas Antanas Petravičius, veterinorius Narbutas ir keletas nepažįstamų asmenų. A. Petravičius už vaikų mokymą tikėjimo tiesų grasino kun. V. Simaškai kalėjimu, o apylinkės pirmininkė V. Galeckienė surašė protokolą. Motinos, atvedusios į bažnyčią savo vaikus, pradėjo ginti kunigą. Bažnyčioje kilo triukšmas. Kun. V. Simaška po bedievių surašytais protokolais nepasirašė.

*     *     *

    Padubysis (Šiaulių raj.). 1985 m. liepos mėn. į Padubysio bažnyčią, kurioje buvo ruošiami vaikai Pirmajai Komunijai, prisistatė Padubysio apylinkės pirm. Grabažienė, kolūkio part. organizacijos sekretorius Kerbedis ir vid. m-klos direktorė Bernotienė ir ėmė grasinti kun. Feliksui Baliūnui, kad jis, mokydamas vaikus tikėjimo tiesų, pažeidžia Religinių susivienijimų nuostatus. Klebonas paaiškino, kad taip elgtis yra jo, kaip kunigo pareiga. Be to, pareigūnai gal geriau tesirūpina, kaip efektyviau kovoti su girtuokliais. Atėjusiems tai nepatiko ir jie ironiškai atkirto, kad kunigo pareiga kaip tik su girtuokliais kovoti, o ne vaikus mokyti. Klebonas priminė, kad jis, mokydamas vaikus, tikėjimo tiesų, kaip tik ir kovoja už jų blaivumą, už jų dorą, o pareigūnai jam trukdą. Kun. F. Baliūnas paprašė nekviestus svečius tokiais tikslais daugiau pas jį nevaikščioti ir nesiuntinėti komisijų. Aktas dėl vaikų mokymo buvo persiųstas rajonui. Kiek vėliau klebonas buvo iškviestas į rajono vyk. k-tą ir įspėtas nemokyti vaikų, kitaip ateityje bus griežtai baudžiamas. Be to, buvo įspėtas už dalyvavimą jaunimo suruoštose Joninėse. Būti kunigui ten kur renkasi jaunimas — sunkus nusikaltimas.

*     *     *

    Šeduva (Radviliškio raj.). Šią vasarą Šeduvos mokytojai ir valdžios pareigūnai vaikščiojo po katalikiškas šeimas, turinčias vaikų, ir gąsdino tėvus, kad jie neišdrįstų leisti vaikų mokytis katekizmo.

*     *     *

    Varėna. Šią vasarą į Varėnos parapijos bažnyčią atėjęs raj. vykdomojo k-to pirm. pav. Lankelis įspėjo kleboną, Vilniaus arkivyskupijos konsultorių kun. Jordaną Slėnį, kad nemokytų vaikus tikėjimo. Jei neklausys, gali būti atšauktas leidimas perdengti skarda bažnyčios stogą.

*     *     *

(Gargždų tikintieji parašė protestą LTSR Ministrų Tarybai dėl kunigų baudimo už vaikų ruošimą pirmajai komunijai ir kitas priekabes):
    Gargždai (Klaipėdos raj.). Gargždų parapijos tikintieji parašė LTSR Ministrų Tarybai, LTSR Vidaus reikalų ministerijai ir LTSR Švietimo ministerijai protesto raštą:

    "Šių metų birželio 26 d. administracinė komisija prie Klaipėdos raj. LDT vykdomojo k-to nubaudė mūsų kunigą Šeškevičių Antaną, Kazio, 30 rub. bauda už tai, kad jis 'organizuotai mokė religijos nepilnamečius' birželio 5 d.

    Administracinės komisijos sąstatas: pirm. S. Klevinskis, sekr. D. Seporaitienė, nariai — N. Ananievas, Butkevičius, J. Kiriliauskas.

    1. Mes, tėvai, pamokome savo vaikus ir atvedame į bažnyčią, kad kunigas jų žinias patikrintų ir prileistų prie pirmosios išpažinties ir Komunijos. Birželio 5 d. kunigas kaip tik tikrino žinias kiekvieno vaiko atskirai. Bažnyčioje kartu buvo motinų ir kitų tikinčiųjų. Užėję 4 asmenys demonstratyviai ėmė skaičiuoti vaikus, žiūrinėti, rašyti... Kadangi jie niekam nepasisakė kas jie tokie, tai motinos ir tikintieji prašė juos netrukdyti ir išeiti iš bažnyčios. Kilo triukšmas. Vaikai pradėjo šaukti: "Išeikit iš čia!"
Jie išėjo.

    2. Po kiek laiko vieną iš tikinčiųjų, prašiusių išeiti iš bažnyčios, Rūtą Adomavičiūtę, pasodino 10 parų, o birželio 26 d. administracinė komisija išsikvietė mūsų kunigą. Jį palydėjo apie 20 motinų ir tikinčiųjų. Tik dabar paaiškėjo, kad bažnyčioje buvusi komisija. Jūratė Darkevičienė, II-os vid. m-los III klasės mokytoja, Šatkauskas, rodos, milicijos atstovas ir A. Stalis, apyl. pirm. Jie raštu pranešė, kad kunigas mokęs vaikus religijos tiesų. Kunigas paaiškino, kad jie matė jį beklausinėjantį tik vieną vaiką. Nors kunigas turi pilną teisę ir pareigą bažnyčioje mokyti visus, bei mintinai vaikus išmokyti poterių per vieną valandą neįmanoma, tai padaro tėvai namuose. Komisijai tai patvirtino ir motinos: Stankienė, Skėrienė ir dar kitos dvi tikinčios moterys. Kunigas tesuspėjo patikrinti tik keletą. Kunigai neturi laiko visą dieną tik vaikus tikrinti, todėl paskiria valandą patikrinimui. Ateina tie, kas nori. Gali ir nė vienas neateiti. Jokio organizuoto mokymo nėra ir negali būti. Atėję laukia eilės. Ta komisija suskaičiavo 51 vaiką ir padarė labai klaidingą išvadą: daug vaikų, taigi — mokykla. Galima tikrinti tik po vieną, o ne grupėmis. Kunigas paaiškino, kad bažnyčios durys visiems atviros, visi gali įeiti. Jei valdžiai nepatinka, tegul pastato prie durų du milicininkus ir teįleidžia po vieną vaiką patikrinimui. Mes to daryti negalime. Stalino laikais buvo įsakyta tikrinti vaikų žinias klausykloje, tyliai kalbant į ausį. Kas dabar reikalauja vaiką kur nori išvesti patikrinimui, daro tą pačią nesąmonę ir parodo, kad vietoje Konstitucijos skelbiamos religijos laisvės yra žiauri ir neprotinga nelaisvė.

    3. Bažnyčia atskirta nuo mokyklos, o mokytojai šeimininkauja bažnyčioje! Valstybė atskirta nuo Bažnyčios, o milicininkai terorizuoja tikinčiuosius bažnyčioje, kaip caro žandarai Kražiuose.

    Todėl labai prašome Jus apginti mus ir mūsų vaikus nuo tokių nežmoniškų ir neprotingų išpuolių, kad galėtume savo vaikus privesti prie sakramentų ir ramiai melstis.

    4. Mus erzina ir piktina tai, kad mūsų kunigą už religinių pareigų atlikimą, mums patarnaujant, nubaudė taip, kaip alkoholikus už girtavimą. Konstitucija duoda religijos laisvę, o valdžia
sulygina ją su alkoholizmu. Kas gali tuo nesipiktinti? Todėl prašome kunigui uždėtą bausmę panaikinti." 1985.VII.5. Pasirašė 663 tikintieji ir tėvai!

*     *     *

    Kužiai (Šiaulių raj.). 1985 m. rugsėjo 16 d., einant šalikele, partrenktas pro šalį važiavusio sunkvežimio žuvo buvęs Kauno Kunigų seminarijos rektorius, Kužių parapijos klebonas kun. Kazimieras Sirūnas. Telegramą apie kunigo mirtį Vatikanas gavo pavėluotai. Kažin, ar "pavėlavimo" priežastis nebus ta, kad kaip tik šiais metais kun. K. Sirūnas buvo bedievių puolamas už vaikų katekizaciją — prieš pat mirtį už vaikų mokymą tikėjimo tiesų velionį įspėjo rajono vykdomasis k-tas. Kun. K. Sirūnas, gavęs įspėjimą dėl vaikų katekizacijos, paaiškino, kad ir toliau mokys vaikus tikėjimo, nes tai jo, kaip kunigo, viena iš svarbiausių pareigų.

*     *     *

    Be aprašytų atvejų už vaikų mokymą tikėjimo tiesų buvo terorizuojami — Alizavos parapijos klebonas Stasys Tamulionis, Leliūnų klebonas, Panevėžio vyskupijos Konsultorių kolegijos narys kun. Petras Adomonis bei Sakių dekanato dekanas monsinjoras Juozas Žemaitis.

*     *     *

(Jadvyga Gena Stanelytė ir kun. A. Gustaitis persekiojami už vaikų ruošimą pirmajai komunijai):
    Garliava (Kauno raj.). 1985 m. birželio 20 d. į Garliavos bažnyčią, kur buvo susirinkę Pirmajai Komunijai besiruošiantys vaikai žinių patikrinimui, prisistatė Garliavos vyk. k-to pirmininkas ir dvi moterys. Pamatę susirinkusius vaikus, susirašė jų pavardes ir adresus, o Jadvygai-Gemai Stanelytei sustatė aktą už vaikų mokymą. Vėliau vaikus su tėvais kvietė į Garliavos prokuratūrą ir ten apklausinėje

    1985 m. liepos 1 d. į Kauno rajono prokuratūrą pas tardyto- ją Seibutį buvo iškviesta Jadvyga-Gemma Stanelytė. Tardytojas kaltino J. G. Stanelytę pažeidus įstatymą "Dėl Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės". "Tikėti nedraudžiama, tik mokyti tikėjimo negalima", — aiškino tardytojas. "Jeigu Bažnyčia atskirta nuo valstybės, tai kodėl valdžios pareigūnai braunasi į bažnyčią ir trukdo tikintiesiems? Sakote, tikėti nedraudžiama, tačiau pagal jūsų teikiamą teisę mes, tikintieji, privalome vaikščioti užsirišę burnas, kad, gink, Dieve, neištrūktų koks nors žodis apie tikėjimą. Argi tai nepasityčiojimas iš sąžinės laisvės?" — kalbėjo tardomoji. "Matote, — tęsė Seibutis, — vaikai nepilnamečiai, jie dar negali patys apsispręsti, todėl jiems ir negalima pasakoti apie Dievą". — "Sutinku su tuo, kad jie negali apsispręsti, — atsakė J. G. Stanelytė, — bet tada, jiems negalima kalbėti ir prieš Dievą, o bedievybė vaikams primetama jau vaikų darželiuose".

    1985 m. rugpjūčio 2 d. J. G. Stanelytė vėl buvo iškviesta į Kauno rajono prokuratūrą, šį kartą pas prokurorą Dobidą. Prokuroras pareiškė iškviestąjai įspėjimą ir perspėjo, kad ateityje už pakartotiną vaikų katekizaciją bus keliama baudžiamoji byla pagal LTSR BK 142 str. 2 d. ir baudžiama laisvės atėmimu iki 3 metų. "Šis įspėjimas man kaip avansas, už kurį jaučiu pareigą atidirbti", — ramiai pasakė J. G. Stanelytė.

    Garliavos klebonas monsinjoras A. Gustaitis dėl vaikų kate-kizacijos buvo iškviestas į valdžios įstaigą ir į jų grasinimus atsakė: "Mokėm ir mokysime, nes tai mūsų šventa pareiga!"

*     *     *

(Kriokialaukyje užpultas kun. V. Stakėnas, TTCKK narys, ir buvo bedievių žiauriai sumuštas. Nusikaltėlių policija nesurado):
    Kriokialaukis (Alytaus rajonas). 1985 m. rugpjūčio 22 d. naktį į Kriokialaukio parapijos kleboniją pas kun. Vaclovą Stakėną, TTGKK narį, pasibeldė dvi nepažįstamos moterys ir prašė kunigą vykti su religiniais patarnavimais pas ligonį. Kun. V. Stakėnui smulkiau pasiteiravus, nepažįstamosios pasakė žinomos ligonės pavardę — Aleksandravičienės iš Daugirdų kaimo,
pas kurią jis buvo lankęsis maždaug prieš mėnesį laiko. Atvykusios paaiškino, kad serganti motina nenorėjusi išleisti savo dukters Marytės, ir kaip įrodymą, kad jos tikrai esančios ligonės giminaitės, atvykusios iš Prienų, nurodė net trijų artimiausių kaimynų pavardes, kunigas, pasiėmęs iš bažnyčios Svč. Sakramentą, įsėdo į mašiną, kurioje buvo minėtos dvi moterys ir jas atvežęs vairuotojas. Išvažiavus iš gyvenvietės, vairuotojas užgesino ilgas mašinos šviesas ir sulėtino greitį, tuo metu kairėje kelio pusėje, viena ranka prisidengęs veidą nuo šviesų, mašiną pradėjo stabdyti aukšto ūgio vyriškis. Dešine kelio puse ėjo kitas vyras. Kunigui paprašius nestoti, nes tikriausiai tai girti asmenys, o jis su savimi turįs Svč. Sakramentą, mašina vis tik tuoj pat sustojo. Įšokę į mašiną, piktadariai užlaužė kunigui rankas už nugaros. Kunigui pradėjus aiškintis ir šauktis pagalbos, vienas iš vyrų užspaudė jam miego arterijas. Kunigas atgavo sąmonę, kai mašina jau buvo gerokai pavažiavusi. Piktadariai sunerimo. Kiek vėliau paaiškėjo, kad nerimą jiems kėlė priešais atvažiuojanti mašina. Kunigui buvo pasakyta pasilenkti, o kai užpuolikams pasirodė, kad jis dar nepakankamai pasilenkė, stvėrė kunigą už plaukų ir trenkė į priekinės sėdynės atlošą, tokiu būdu gerai jį apsvaigindami ir sukruvindami veidą. Viena iš moterų pareikalavo: "Auksas, pinigai arba gyvybė!" Kunigui paaiškinus, jog pinigų jis neturi, geriausiu atveju, klebonijoje rastų iki 400 rublių, moteris įsakė vyrams "paskaičiuoti kunigui šonkaulius", "duoti pauostyti pistoletą", "pasvilinti padus" ir t.t. Tie, gerokai apdaužę, pasityčioję, pareiškė, jog nuvežę į mišką, pririš prie medžio, o patys grįš į kleboniją. Važiuojant pro gyvenvietę, užpuolikai kunigą prisvaigdindavo smūgiu į galvą arba užspausdavo miego arterijas. Privažiavus mišką, mašina pasuko į miško keliuką, toli nuo pagrindinio kelio, pavažiavus sustojo. Nunešę savo auką į mišką, užpuolikai trenkė jam į veidą, nuplėšė bursą su Švč. Sakramentu, surišo rankas ir kojas, kartas nuo karto klausinėdami: "Pasakyk, kur laikai auksą ir pinigus?!" Po to užkimšdavo burną skuduru ir imdavo mušti tačiau taip sumaniai, kad neliktų didelių mušimo žymių. Kurį laiką kankinę, ištraukdavo iš burnos skudurą ir vėl klausinėdavo, tačiau, įdomiausia, kad mažiausiai kreipdavo dėmesio į jo atsakymus ir vėl iš naujo pradėdavo mušti ir tyčiotis.
Aktyviausios buvo moterys — jos nurodinėdavo, kaip ir už ką mušti surištą kunigą. Pakankamai prikankinę, paliko savo auką su užkimšta burna, o kad skuduras neiškristų, burną dar perrišo kojine. Be to, stipriai guma surišo kojas ir rankas ir įmetė kunigą į nedidelę miško duobę, tolokai nuo pagrindinio kelio. Išvažiuodami piktadariai pasigrobė bursą su Švč. Sakramentu ir visus kitus liturginius reikmenis. Kunigas Stakėnas milžiniškomis pastangomis išsikrapštė iš duobės ir nakties metu maždaug keturias valandas nuo suveržimo sutinusiomis, iki kraujo pratrintomis rankomis ir kojomis šliaužė, ritosi iki pagrindinio kelio. Apie 6 vai. ryto kelyje Alytus-Simnas, dešimtame kilometre nuo Alytaus jį rado į darbą skubantys žmonės. Kunigas Stakėnas buvo nuvežtas į Alytaus miliciją. Milicija neva ieškojo nusikaltėlių, bet iki šiol neteko girdėti, kad būtų suradę. Į kleboniją tą naktį piktadariai negrįžo ir jokių pinigų neieškojo.

    Tikintieji įsitikinę, kad šis įvykis — tai sąmoningas bedievių teroras prieš TTGKK narį kun. Vaclovą Stakėną.

*     *     *

(Bedieviai barė ir grasino kun. Rokui Puzonui už jo pamokslus ir apkaltino jį ekstremizmu):
    Kiaukliai (Širvintų raj.). 1985 m. birželio 5 d. Kiauklių parapijos klebonas kun. Rokas Puzonas buvo iškviestas į Širvintų raj. vyk. k-tą. Čia jo laukė vyk. k-to pirm. pav. D. Tvirbu-tas ir RRT įgaliotinio pav. Juozėnas. Pavaduotojas priekaištavo kunigui, kodėl savo pamoksluose liečia šiandienos aktualijas: dažnai mini įkalintus kunigus, kelia viešumon Bažnyčios persekiojimo faktus. Pavaduotojui Juozėnui ypatingai nepatiko kun. Puzono pasakyti pamokslai palaimintojo Mykolo Giedraičio 500 metų mirties minėjime Giedraičiuose ir sunaikintose Veprių Kalvarijose. Juozėnas barė kleboną, kam supažindino žmones su savo užverbavimo istorija. įgaliotinio pav. žodžiais, žmonės susirinko pasimelsti, pagarbinti Dievą, o ne pasiklausyti kun. R. Puzono biografijos, šmeižtas esąs ir tai, kad kun. Leono Šapokos mirtis — saugumo susidorojimas. Juozėnas tvirtino, kad Bažny-
čios Lietuvoje niekas nepersekioja. Kai kun. R. Puzonas suminėjo Kiauklių aštuonmetėje mokykloje mokytojų vykdomą nuolatinį mokinių persekiojimą už tikėjimą, jų gąsdinimą ir bauginimą, Juozėnas atkirto, kad tokia padėtis yra visiškai normali, nes Bažnyčia atskirta nuo valstybės. Su jaunimu bendrauti — kunigui draudžiama, nes čia jau ne religinė sfera. Jei kunigas ir toliau nepakeis savo laikysenos, jis bus nedelsiant areštuotas, o Kiauklių bažnyčia uždaryta. Visi tikintieji laikys jį, kunigą, kaltu dėl bažnyčios uždarymo; jį pasmerks ir nuo jo nusigręš. "Gal būt keletą kartų čia atvažiuos kun. Juozas Zdebskis ar kun. Leonas Kalinauskas jo paminėti, o paskui visi užmirš, kaip ir kun. A. Svarinską, kurį vis rečiau mini užsienio radijas," — kalbėjo Juozėnas. Pavaduotojas tvirtino, kad visos žinios apie Kiauklius į Vatikaną perduodamos per kun. R. Puzoną, kad jis priklausąs, Juo-zėno žodžiais, "ekstremistų generaliniam štabui, kuris kiša į ugnį jaunus kunigus, pats išlikdamas nepaliestu". Juozėnas teigė, kad dešimtys kunigų pasirašinėja protesto dokumentus, bijodami, kad užsienio radijas nepaskelbtųjų "raudonais", o po to jį, Juozė-ną, atsiprašinėja dėl savo parašų. Už kunigo A. Svarinsko suėmimą "daug kunigų netgi dėkojo ir sakė, kad jau seniai reikėję taip padaryti". RRT įgaliotinio pavaduotojas sakėsi neabejojąs, kad šio pokalbio medžiaga pasieks Vatikaną, bet ateistai nebijo — toliau daryt tai, ką iki šiol darė. "Gaila, kad dabar ne Stalino laikai, seniai 25 metus būtum užsidirbęs. Jeigu toliau taip elgsiesi, reikalas peršoks P. Anilionio įstaigos kompetenciją ir bus perduotas prokuratūros žinion, suimsime be įspėjimo ir nieko gero iš to Bažnyčiai nebus. Ką davė tikintiesiems kun. A. Svarinsko, kun. S. Tamkevičiaus veikla? Ar nuo to tikinčiųjų padaugėjo?" — įrodinėjo prisitaikymo bedieviškai valdžiai naudą Juozėnas.

    Pabaigoje pavaduotojas Juozėnas žadėjo apie įvykusį pokalbį referuoti Kaišiadorių vysk. J. E. Vincentui Sladkevičiui.

    Kun. R. Puzonas pamokslo metu supažindino savo parapijiečius su bedievių reikalavimais ir grasinimais, prisiminė, kaip narsiai prieš šimtą metų kiaukliečiai apgynė savo bažnyčią nuo caro kazokų, paragino žmones būti vertais savo prosenelių.
*     *     *


(Santaikos parapijos klebonui Vladui Bobinui Vykd. komitetas neleidžia remontuoti varpinės):
    Santaika (Alytaus raj.). 1984 m. pabaigoje Santaikos parapijos klebonas kun. Vladas Bobinas kreipėsi į Alytaus vykdomąjį k-tą, prašydamas leidimo pakeisti medines šventoriaus tvoras metalinėmis ir perstatyti varpinę, nes senoji supuvusi ir krisdamas varpas gali sužeisti ar net mirtinai sužaloti žmones. 1985 m. vasario mėn. pabaigoje, nesulaukęs atsakymo, klebonas pakartotinai kreipėsi į rajono pirm. pav. Makštutį, prašydamas leidimo pradėti remonto darbus. Pavaduotojas pareiškė, jog prašymas tikrai bus patenkintas, todėl jau ir dabar galima pradėti darbus, o po įvyksiančio vykdomojo k-to posėdžio atsiųs raštišką leidimą. Kovo 26 d. sukalus varpinės karkasą ir pradėjus apkalti lentomis, į bažnyčios šventorių prisistatė rajono inspektorius L. Alekserūnas, Kriokialaukio apyl. pirm. J. Tamulėnas ir inžinierius G. Rinkevičius ir surašė protokolą, įsakydami statybą nutraukti. Bažnyčios siena buvo išgriauta, todėl nutraukti darbus buvo neįmanoma. Balandžio 8 d. kun. V. Bobinas buvo iškviestas į rajoną, kur vyk. k-to pirmininkas pakartotinai reikalavo nutraukti statybos darbus. "Tuomet kam duodamas žodinis leidimas, ar tik tam, kad po to būtų galima išsikvietus išbarti ir terorizuoti?" — paklausė klebonas pirmininką. Pirmininkas į klausimą konkrečiai neatsakė, tik liepė laukti tolimesnio pranešimo. Balandžio 10 d. į Santaikos bažnyčią atvyko anksčiau minėta komisija, vėl sustatė aktą, pažymėdama, kad kun. V. Bobinas be leidimo pastatė bažnyčios varpinei medinį karkasą ir apkalė lentomis, be to, akte nurodė, kad iki balandžio 24 d. varpinė privalo būti nugriauta. Balandžio 15 d. prie rajono vykdomojo komiteto esanti administracinė komisija nubaudė kun. V. Bobiną 25 rub. bauda už statybos nuostatų pažeidimą.

*     *     *


    Alytaus rajono vykdomajam komitetui
    Nuorašai:
    Vyskupijas valdantiems Vyskupams
    RRT įgaliotiniui

    Santaikos parapijos bažnytinio komiteto susirinkimo,
        įvykusio 1985 gegužės 19 d.,

        P r o t o k o l a s


    Mes, Santaikos parapijos vykdomasis komitetas, revizijos komisija ir dvidešimtuko nariai, svarstėme klausimus, kuriuos Alytaus vykdomojo komiteto pirm. pav. Laukienė 1985 m. balandžio 29 d., dalyvaujant Kriokialaukio apylinkės pirm. Tamu-lynui, iškėlė Santaikos parapijos klebonui kun. Vladui Bobinui. Jie buvo sekantys:

    1) klebonas kun. V., Bobinas, surengdamas talką prie bažnyčios darbų, sužlugdė kolūkio pavasario darbus;

    2) suardęs komunistinę šeštadienio talką, nes privertęs žmones dirbti ne ten, kur jie buvo pasiųsti;

    3) sužlugdęs mokyklos visuomeninius renginius, priversdamas mokinius dirbti prie bažnyčios, todėl neįvyko numatytos sporto varžybos;

    4) savavališkai prisijungdamas nuo mokyklos pastato elektrą, sukėlęs pavojų mokinių gyvybėms;

    5) savivaliavęs kolūkio dispečerinėje, pats asmeniškai išsirašęs kelialapį ir paėmęs mašiną, išvyko į Kauną parsivežti tvoros. Mašinos prašęs ne pas tuos asmenis;

    6) Vytą Smaidžiūną privertęs dirbti prie bažnyčios, todėl liko nevalytos kiaulidės.

    Išnagrinėję iškeltus klausimus ir kaltinimus, a t s a k o m e:

    1) darbingi vyrai prie bažnyčios dirbę tik po darbo valandų, be to, remonto darbai vyko bažnyčioje, kai dar nebuvo vykdomi pavasario darbai kolūkyje, todėl ir negalėjo jų sužlugdyti;

    2) komunistinės talkos dieną pašalinamas žemes klebonas patarė nevežti kažkur į laukus, kaip buvo numatyta, bet pilti čia pat į esamą prie bažnyčios šventoriaus žemumą. Dėl to talka ne-
galėjo sužlugti, bet tik vykti sklandžiau;

    3) prie bažnyčios remonto mokiniai nedirbo, ir tik keletas jų kartu su motinomis buvo atėję rinkti šiukšlių;

    4) elektra buvo pajungta ne nuo mokyklos pastato, bet nuo atramos, ir prijungta specialisto, nepažeidžiant saugumo technikos taisyklių, todėl jokio pavojaus gyvybei negalėjo būti;

    5) visiems žinoma, kad kelialapius išrašo paskirtas asmuo, o kas turi teisę išskirti mašiną, ne klebono pareiga nustatinėti;

    6) klebonas neturi jokios galimybės ką nors priversti dirbti ar nedirbti ir nieko neprievartavo, juo labiau V. Smaidžiūno.

    Taigi klebonui iškelti kaltinimai yra šmeižikiško pobūdžio ir kaip tokie turi būti atšaukti, o šmeižikai nubausti. Apie tai prašome pranešti Santaikos parapijos komitetui.

*     *     *

    Sudeikiai (Utenos raj.). Sudeikių bažnyčios šventoriuje yra palaidotas buvęs parapijos klebonas poetas kun. Šnapštys-Margalis (1877-1921). Per ilgą laiką kapo paminklas sunyko. Dabartinis klebonas kun. Povilas Juozėnas ir tikintieji, padedant Utenos dekanui Jonui Pranevičiui, rūpinosi nauju paminklu. Kun. J. Šnapščio kapas yra įtrauktas į Kultūros paminklų sąrašą. Tikintieji kreipėsi į Kultūros ministeriją ir gavo sutikimą pastatyti naują paminklą. Buvo išdrožtas gražus lietuviškas koplytstulpis su atitinkamais įrašais, bet rajono vyk. k-tas neleido jo pastatyti ant kunigo kapo. Pati valdžia pastatė trafaretinį paminklą, kurio antkapyje įrašyta: "Poetas J. Šnapštys-Margalis". Bedieviai neleidžia ant mirusių žymesnių kultūros veikėjų kunigų kapų pastatyti kryžiaus ar užrašyti, jog čia palaidotas kunigas. Tikinčiųjų koplytstulpis buvo pastatytas kitoje šventoriaus vietoje.

*     *     *

    Daugailiai (Utenos raj.). Sią vasarą pas vietos kleboną kun. Petrą Baltušką atostogavo sesers vaikai. Jų krykštavimas šventoriuje nepatiko vietos bedieviams. Rajono vykd. k-to įsakymu vaikų kambario pareigūnai, bei vietos milicijos įgaliotinis
įsakė klebonui išvežti vaikus, nežiūrint, kad jie yra artimi giminaičiai.

*     *     *

    Meškuičiai (Šiaulių raj.). 1985 m. gegužės 2 d. Eucharistijos bičiuliai iš įvairių Lietuvos kampelių rinkosi į Kryžiaus kalną, kur, dulksnojant lietui ir akylai stebint saugumiečiams, gražino šį, Kristaus kryžiaus simbolių kampelį. Baigę darbą, talkininkai rinkosi prie Dievo Motinos statulos bendrai maldai. Su ašaromis akyse tikintieji žvelgė į Dievo Motinos atvaizdą... Marijos galva buvo piktadarių numušta, bet gerųjų žmonių vėl priklijuota, statula be vienos rankos, gerokai apdaužyta. Pasimeldus kun. L. Kalinauskas pasakė atitinkamą pamokslą, padėkojo visiems už darbą ir pasiaukojimą, kun. K. Daknevičius paminėjo kalinamus kunigus — A. Svarinską, S. Tamkevi-čių, J. K. Matulionį ir pasauliečius, kurie nepabūgo kančios ir prisiėmė sunkią aukos naštą, ragino visus savo asmenine, su meile pakeliama auka paremti kalinamus ir visus kenčiančius. Prieš pradedant šv. Rožančiaus maldą, kun. A. Jokubauskas priminė Kristaus žodžių, pasakytų ant kryžiaus prasmę. Po rožančiaus maldos buvo pagiedota "Marija, Marija". Pabaigai Žarėnų parapijos klebonas kun. A. Pakamanis palaimino talkos dalyvius, primindamas, kaip svarbu yra kantriai ir su meile nešti savo kasdieninių pareigų naštą, neboti persekiojimų, melstis už persekiotojus ir konkrečiai už tuos, kurie neseniai niekino Kryžių kalną.

*     *     *

    Sklinda kalbos, kad valdiški bedieviai vėl ruošia sunaikinti praeityje jau ne kartą nusiaubtą Kryžių kalną, šiuo metu į upelį, tekantį pro kalną, iš Šiaulių avalynės fabriko leidžiamas dvokiantis vanduo.

*     *     *

    Žemaičių Kalvarija (Plungės raj.). Šiais metais didžiųjų Ž. Kalvarijos atlaidų metu, savaitės viduryje, valdžios pareigūnai išsikvietė parapijos komiteto narius, gąsdino, kad jiems
gali tekti atsakyti už tarybinių įstatymų pažeidimus atlaidų metu. Bedieviams ypač nepatiko, kad procesijoje į kalnus vaikai neša vėliavas ir baldakymą.

    Kaip tik tuo pačiu metu į TSRS atvykstantiems užsieniečiams sovietiniai pareigūnai dalino knygutes, kuriose, kaip religinės laisvės įrodymas, išspausdinta nuotrauka, kurioje matomi vaikai ir jaunuoliai Žemaičių Kalvarijos atlaiduose procesijoje nešantys kryžių ir vėliavas.

    1985 m. liepos 6 d. Žemaičių Kalvarijoje, atlaiduose dalyvavo minios tikinčiųjų ir jų tarpe daug jaunimo. Kalnus einančius tikinčiuosius stebėjo saugumiečiai. Telšiečiui Stanislovui Baškiui pradėjus fotografuoti, jį puolė šeši kagėbistai, atėmė fotoaparatą, patį jaunuolį sumušė, nusivedė į mašiną. Saugumiečiai dar labiau įniršo, atradę tuščią aparatą. S. Baškys buvo klausinėjamas, kam priklauso aparatas, iš kur pažįsta Kelmėje gyvenančią Reginą Teresiūtę, ką kalbėjo su telšiete Rita Bubliauskaite. S. BaŠkys čekistų buvo sulaikytas maždaug valandą laiko.

*     *     *

    Žalioji (Vilkaviškio raj.). 1985 m. balandžio mėn. pradžioje rajono vykd. k-to pirm. pav. Juozas Urbonas buvo išsikvietęs Vilkaviškio dekaną kun. Vytautą Vaitauską ir primygtinai reikalavo, kad dekanas uždraustų Didvydžių parapijos klebonui kun. Antanui Lukošaičiui Žaliosios kapinėse atlikinėti religines apeigas. Žaliosios parapijos tikintieji, atėmus jų bažnyčią ir pavertus ją malūnu, meldžiasi kapinėse.

    Gegužės 2 d., per Sekmines, Žaliosios kapinėse besimeldžiančius tikinčiuosius stebėjo pats Urbonas. Pasikvietęs kun. Lukošaitį, pavaduotojas reikalavo nutraukti pamaldas. Susirinkę tikintieji pasipiktino tokiu grubiu valdžios kišimusi į pamaldų tvarką. Urbonas, vengdamas pokalbio su tikinčiaisiais, iš kapų skubiai pasišalino.

    1985 m. gegužės 27 d. pav. Urbonas prisistatė į Alksnėnų parapijos kleboniją, kur gyvena kun. A. Lukošaitis. Neradęs kunigo namuose, pranešė bažnyčios valytojai, kad klebonas prisistatytų į rajoną gegužė 28 d. Rytojaus dieną Urbonas vėl atvyko į
Alksnėnus ir perskaitė klebonui kun. LukoSaičiai įspėjimą dėl pamaldų laikymo Žaliosios kapinėse ir reikalavo po juo pasirašyti. Klebonas tai padaryti atsisakė.

    Birželio 11d. Žaliosios parapijos tikinčiųjų delegacija nuvyko pas raj. pirm. pavad. J. Urboną. Šis rodė žmonėms įvairius draudimo raštus, pats juos skaitė ir aiškino. Pamaldų laikymą kapuose pavaduotojas laikė įstatymų pažeidimu, bandė graudenti žmones, kad taip elgdamiesi, jie pasodins kunigą į kalėjimą.

    Birželio 14 d. Ona Muraškienė ir Alfonsas Kalvaitis nuvyko pas pav. Urboną prašyti leidimo birželio 15 d. (artimųjų mirimo metinėse) kunigui atlaikyti šv. Mišias kapuose. Prašymas buvo atmestas, pagrasinant, jei pamaldos įvyks be jo leidimo, kunigas bus perduotas prokuratūrai.

    Rugpjūčio mėnesio pradžioje tikintieji išsiuntė pareiškimą, po kuriuo pasirašė apie 50 asmenų, rajono partijos sekretoriui, reikalaudami leisti kunigui rugpjūčio 18 d. Žaliosios kapinėse laikyti šv. Mišias. Pareiškimas buvo persiųstas svarstyti Klausučių apyl. pirm. Adomui Gudynui, kuris prašymą patenkino.

    Rugpjūčio 21d. parapijos tikinčiųjų vardu Elena Lapinskienė ir Kazimiera Bubnaitienė nuvyko į Religijų reikalų tarybą Vilniuje. RRT įgaliotinio pavaduotojas, išklausęs tikinčiųjų reikalavimus, pareiškė, kad Žaliosios parapijos nėra, ji panaikinta ir kad visa tai yra suderinta su vyskupais, pamaldas kapinėse už mirusius kunigams galima laikyti tik lapkričio 1 d., o kitą dieną už Mišių laikymą kapinėse, jie gali būti vietoje areštuoti.

    Rugpjūčio 2 d. E. Lapinskienė buvo iškviesta pas raj. pirm. pav. J. Urboną, kuris išbarė moteriškę už pareiškimo rašymą RRT įstaigai. Reikalavo pasakyti, kas rašė pareiškimą, pyko, kad apyl. pirmininkas A. Gudynas leido kunigui rugpjūčio 18 d. atlaikyti pamaldas, o pokalbio gale, Urbonas išdrįso tvirtinti, kad Žaliosios parapiją panaikino vyskupai.

    Paskutiniu metu Žaliosios tikintieji ir toliau meldžiasi kapinėse. Kapinių koplytėlėje ant įsirengto altorėlio padėję liturginius Mišių rūbus, skaito maldas, gieda Mišių giesmes.
*     *     *


(Petro Gražulio skundas LTSR prokurorui už bereikalingą sulaikymą, kratas ir išlaikymą dvi paras kalėjime, nepadarius jokio nusikaltimo):
    Sasnava (Kapsuko raj.). 1985 m. balandžio mėnesį Petras Gražulis, gyvenantis Sasnavos kaime, išsiuntė LTSR Prokurorui tokio turinio pareiškimą (įvykių pradžią žr. "LKB Kronikoje" Nr. 67):

    "Kaip jau minėjau pirmame pareiškime, kurį išsiunčiau 1985 m. kovo 26 d. Šakių mieste, Černiachovskio gatvėje, mane, važiavusį automobiliu BA 3 21-06 valst. Nr. 77-05, sulaikė Šakių raj. VAI darbuotojas Kęstutis Astrauskas. Dėl kilusių jam neaiškumų jis liepė man važiuoti paskui jį į milicijos skyrių. Važiavęs su manimi keleivis Vitas Kačergis paprašė, kad aš jį paleisčiau. Sustojau. Jis išlipo ir nuėjo. Vaikiną ėmė vytis minėtas inspektorius. Vitas Kačergis išsigandęs pradėjo bėgti. Jį sulaikė Šakių raj. gaisrinės vairuotojas. Pribėgęs Kęstutis Astrauskas kirto jam per sprandą ir drauge su gaisrinės vairuotoju V. Kačergį atsivedė prie mašinų. Sustabdęs pravažiuojantį viliuką, įsodino mus ir iš šonų dar du vyrus. Vienas iš jų buvo tas pats gaisrinės vairuotojas, sulaikęs jaunuolį, o antrasis automobilyje važiavęs keleivis. Mano automobilis neužrakintas ir be priežiūros liko stovėti gatvėje. Inspektorius viliuko vairuotojui liepė važiuoti paskui jį, o šalia sėdėjusiems vyrams liepė mus saugoti. Mus atvežė į skyrių. Maždaug po 15 minučių autoinspektorius Astrauskas pareikalavo mano vairuojamo automobilio raktelių. Juos atidaviau. Netrukus prisistatė šakių rajono kriminalinės paieškos skyriaus viršininkas Jokūbaitis ir įsakė man padaryti asmeninę kratą. Man pareikalavus kratai prokuroro sankcijos, pareigūnas pareiškė: "Dar vienas įstatymų žinovas! Ateis prokuroras, čia pastovės ir mes padarysime kratą". Aš atsakiau, kad neužtenka vien pastovėti, o reikia raštiško leidimo. Mjr. Jokūbaitis nuėjo pas Šakių raj. prokurorą Vidmantą Diržių paprašyti kratai leidimo. Tačiau prokuroras vietoje leidimo įdavė baudžiamąjį kodeksą ir liepė perskaityti 195 str., kuriuo remiantis kratai padaryti sankcijos nereikia. Aš perskaitęs, supratau, kad šis straipsnis remiasi 188 ir 192 str., o 188 str. komentarų 3 d. išvardina penkias išimtis, kada
kratai daryti sankcija nereikalinga. Šiuo atveju šios išimtys negalioja, todėl remiantis 188 str. nesutikau leisti daryti kratą be prokuroro sankcijos, kurią jis, būdamas čia pat, galėjo lengvai parašyti. Tačiau, nežiūrint mano reikalavimų, kriminalinės paieškos viršininkas Jokūbaitis prie kviestinių Gudaičio Algimanto ir Ma-nisevičiaus Algio padarė kratą. Apieškojęs nieko nerado, todėl ir kratos neužprotokolavo. Todėl ir rašau Jums, LTSR Prokurore, skundą, po kuriuo pasirašė minėti kviestiniai. Vėliau tų pačių kviestinių akivaizdoje padarė kratą ir mano vairuojamoje mašinoje. Iš ten paėmė du laužtuvus ir dalį literatūros. Po kratos protokolu nepasirašiau, motyvuodamas:

    1. Kai mus nuvežė į skyrių, mano vairuojamas automobilis liko stovėti gatvėje, neužrakintas ir be priežiūros. Inspektorius Astrauskas iš manęs, esančio skyriuje, tik po 15 minučių paėmė mašinos raktus, todėl mašina ne mažiau kaip pusvalandį stovėjo gatvėje.

    2. Automobilį gatvėje prie milicijos skyriaus pamačiau tik po dviejų su puse valandos, t.y. kratos metu, kuri įvyko apie 13 vai.

    3. Kada pradėjo daryti kratą, mašinoje buvo netvarka. Ištraukti iš po sėdynių skudurai ir kiti daiktai. Kas mašinoje šeimininkavo — neaišku.

    4. Kadangi mašina ne mano ir daiktai, esantys joje, ne mano, tai negalėjau liudyti parašu, ar tie daiktai yra mašinos savininko, ar per dvi su puse valandos įdėjo provokacijai, norint apkaltinti.

    Taip pat paaiškinau, kad per tiek laiko, man nesant, galėjote mašinoje bet ką įdėti. Galėčiau liudyti už paimtų iš mašinos daiktų tikrumą, kad jie yra mano, ar šios mašinos savininko tik tuo atveju, jeigu iki kratos manęs nebūtumėte pašalinę nuo mašinos nė minutei. Pareigūnai sušuko: "Tu čia nesapnuok, čia dirba sąžiningi darbuotojai!" O aš atsakiau, kad jų sąžiningumu nepasitikiu, kadangi nesilaikote įstatymų. O dabar tikriausiai sąmoningai darydami tokias klaidas, privertėte mane abejoti jūsų sąžiningumu. Jūs buvote įsitikinę, kad įstatymų nežinau, ir laisvai sau savivaliavote. Taip pat netikiu, kad jūs šių įstatymų nežinote. Norėdami įklampinti mane, nesilaikydami įstatymų, įklimpote
patys.

    Kai mašiną iškratė, vėl nuvedė į skyrių. Po to tai mane, tai Kačergį vis tardė.

    Tardymo metu klausė, kur gyvenu, kur dirbu. Atsakiau dėl asmenybės išaiškinimo. Taip pat paaiškinau, kad jokio nusikaltimo nepadariau ir nesiruošiau daryti. Todėl į kitus klausimus, kur, su kuo ir ko važiavau, — neatsakinėjau.

    Nesu nubaustas nei namų areštu, nei laisvomis statybomis. Tik šio nusikaltėliai prieš išvykdami turi gauti leidimą ir atsižymėti rajono VRS, kur vyksta. Esu laisvas pilietis, todėl prieš važiuodamas Šakių raj. VRS darbuotojams pranešti neprivalau. Mano vairuojama mašina buvo privati, todėl ir maršrutinio lapo nereikėjo. Maždaug apie 17 vai. iš milicijos skyriaus, kur sėdėjau budinčio kambaryje, vėl mane pasikvietė mjr. Jokūbaitis prie mašinos. Antrą kartą mašiną krėtė du nepažįstami civiliai apsirengę asmenys maždaug apie pusę valandos. Kažko ieškojo vis kartodami: "Turi būti daugiau".

    Pro šalį ėjo šakių raj. prokuroras Vidmantas Diržius. Jam pasiskundžiau, kad Šakių raj. VRS pareigūnai savivaliauja, darydami asmeninę ir mašinos kratą be Jūsų sankcijos. Jis atsakė, kad dabar net buto kratai nereikalingas orderis. O kad jie ją daro, matyt, įtaria padarius nusikaltimą. \ priekaištus, kodėl padarius asmeninę kratą, jos neužprotokolavo ir antrą kartą darydami kratą mašinoje nepasikvietė netgi kviestinių, prokuroras nieko neatsakė.

    Padarę antrą kartą kratą mašinoje, to kažko "turi būti daugiau" nerado, todėl kratos vėl neužprotokolavo.

    Mane sulaikė remdamiesi 146 str., įtardami padarius nusikaltimą. Kadangi mašinoje rado du laužtuvus, tai buvau įtariamas mašinų ir garažų apiplėšimu. Kratos ir tardymo metu paaiškėjo, kad šie garažai ir laužtuvai mažiausiai juos domino. Vienas iš jų, pasivadinęs tardytoju, pridūrė: "Jūs ne garažus plėšiate, jūs esate didesni nusikaltėliai už plėšikus, chuliganus ir net žmogžudžius".

    "Tai kas gi mes esame, ką gi mes padarėme ir kodėl gi jūs mus paleidžiate, jei mes tokie pavojingi?" Jis sutiko: "Aš žinau, kur jūs važinėjote, ką jūs darėte Šakiuose, Kudirkos Naumiesty-
je, Gelgaudiškyje, Griškabūdyje ir kt., jūs rinkote parašus, adresuotus LTSR prokurorui, prašydami, kad būtų iš kalėjimo išlaisvinti kunigai!" Iš šių žodžių paaiškėjo, kad kratos metu ieškoma ne garažų apiplėšimo pėdsakų, o parašų ir pareiškimų, kurie, jų nuomone, esą baisesni nusikaltimai net ir už žmogžudystę. Po šios diskusijos, draugas Prokurore, kilo didelis klausimas, būtent, argi kreiptis į Jus. Prašyti Jus, skųstis Jums yra nusikaltimas ir, pasak jų, netgi didesnis už žmogžudystę? Gal aš jau po šių dviejų pareiškimų, adresuotų jums, būsiu nubaustas griežtesne bausme kaip žmogžudžiai? Prašau į tai atsakyti. Kiek žinau, tarybinė Konstitucija nedraudžia net nusikaltėliui skųstis, prašyti malonės ir pasigailėjimo. O gal šalia Konstitucijos yra kita parašyta Konstitucija, kuri visa tai laiko baisiu nusikaltimu?

    Mane sustabdė, sulaikė, nuvedė į skyrių ir iškratė, remdamiesi 146 str., t.y. įtardami mane padarius nusikaltimą. Tačiau po dviejų parų paaiškėjus, kad aš neapiplėšiau garažų, kad nepadariau to didesnio nusikaltimo už žmogžudystę, t.y., kad nerinkau parašų, adresuotų Jums, Prokurore, kuriais prašoma paleisti nuteistuosius kunigus, — Alf. Svarinską, S. Tamkevičių, J. K. Matulionį, — milicija mane paleido.

    Draugas Prokurore, prašau atsakyti, kuo remdamiesi šiuo metu su manimi elgėsi taip, kaip su nusikaltėliu ir dar blogiau. Pirmą sulaikymo dieną nedavė valgyti, o juk visiems nusikaltėliams duodama tris kartus valgyti. Mane po pirmos dienos tardymo nuvedė į kamerą. Ji buvo šalta. Po to nuvedė į kitą, kūrenamą kamerą, kuri buvo pilna dūmų. Kad smalkės manęs nenunuodytų langelį liepė laikyti atidarą. Dūmai graužė akis, pradėjo skaudėti galvą. Kameroje dienos šviesos beveik nematyti. Į langą įmūrytas storos skardos langas. Jame suvirinimo aparatu išdeginta keletą skylių. Buvo sunku atskirti, kada diena, kada naktis. Aukštai virš durų, už metalinio tinklelio, rusvai žibėjo tamsi elektros lemputė. Ką nors paskaityti buvo neįmanoma. Jokios kėdės, jokio suolelio, o ką kalbėti apie lovą ar patalynę, tualetui čia pat, kameroje, padėtas kibiras, ir turėjau čia kęsti smarvę.

    Maistas taip pat nepavydėtinas. Ryte — duonos ir arbatos puodelis, pietums — duona su sriuba, vakare — sriuba su duona. Antrą naktį gulėti buvo šalta, nes kameros nekūrenamos. Krėtė
drebulys. Apsiprausti ir nusiskusti nėra kur. Išstovėti dvi paras neįmanoma, todėl atsiguliau ant purvinų grindų su išeiginiais drabužiais. Kai išleido, drabužiai buvo suglamžyti ir purvini. Iki namų 60 km. važiuoti autobusu. Kur eiti, gėda žmonėms pasirodyti ir bijai, kad tavęs kas neatpažintų. Kur dėtis? Taip atrodo po dviejų parų iš VRS išėjęs tarybinis pilietis. Kas adygins moralinę ir materialinę skriaudą?

    Mašiną pastatė nesustatę akto ir neužplombavę, kada mane uždarė į kamerą, su visais daiktais pasiėmė ir mašinos raktelius. Kai po dviejų parų mane paleido, mašiną atsiimti atsisakiau, nes ji buvo ne mano ir kas joje buvo šeimininko, nežinojau. Taigi bijojau, kad trūkstant kokių nors daiktų, savininkas manęs neapkaltintų".

*     *     *

    Josvainiai (Kėdainių raj.). 1985 m. birželio 28 d. būrys tikinčio jaunimo, tarp kurių buvo ir suaugusių, rinkosi prie Josvainių, Šušvės upės krantinės, pagal senus tautos papročius švęsti Jonines: pašokti, padainuoti. Dalyviams renkantis prisistatė vyr. milicijos leitenantas, du draugovininkai ir vienas civilis. Pastarasis parodė Kėdainių rajono gamtos apsaugos inspektoriaus pažymėjimą, išduotą Mykolo Armanavičiaus vardu, ir pareiškė, kad Šušvės upės pakrantės yra landšaftinis draustinis, kuriame draudžiama kūrenti laužus, važinėti mašinomis. Vietinių vaikų tėvai nustebę traukė pečiais, — apie tokius draudimus jie girdėjo pirmą kartą. Jaunimas atkreipė inspektoriaus dėmesį, kad jie kaip tik sutvarkė aplinką, nes atėję rado juoduojančias laužavietes ir krūvą įvairiarūšių degtinės butelių. Kur gamtos apsauga buvo anksčiau?! "Sakykite tiesiai — jus saugumas pasiuntė?" — nesileido apgaudinėjami žmonės. Yla išlindo iš maišo, kai, patikrinus vairuotojų dokumentus, paaiškėjo, kad tarp jų yra kunigas — Kiauklių parapijos klebonas kun. Rokas Puzonas. Vienas iš draugovininkų susinervinęs ėmė aiškinti, jog kunigai neturi teisės vežti mokinių. Pareigūnai pradėjo gąsdinti baudomis, paromis. Buvo aišku, kad nepavyks ieškoti paparčio žiedo, prisiminti gražias tradicijas. Dalindamiesi mintimis, kokios "plačios" kataliko lietuvio teisės, žmonės palengva skirstėsi iš pareigūnų vadinamo
landšaftinio draustinio, kurio buvimo čia nerodo joks skelbimas ar ženklas.

*     *     *

    Kelmė. 1985 m. liepos 19 d. į Reginos Teresiūtės namus Kelmėje, Laisvės 11, prisistatė milicijos pareigūnas. Merginos neradęs namuose, milicininkas gąsdino jos motiną, sakydamas, kad jos dukrą areštuos, kaip užsiminėjančią antitarybine veikla, nedirbančią valdiško darbo, veltėdžiaujančią. (R. Teresiūtė dirba Žalpių parapijos vargonininke.) Motina atsakė, kad dukra dirba ir jokia veikla neužsiima. Po kelių dienų tas pats pareigūnas dar keletą kartų gąsdino merginos tėvus. Per dvi savaites buvo apklausinėti apie 15 žalpiečių ir beveik visi R. Teresiūtės kaimynai Kelmėje. Pareigūnai kaip įmanydami stengėsi nuteikti žmones prieš Reginą, tvirtindami, kad ji žalojanti jaunimą, perduoda į užsienį žinias, niekur nedirba, užsiiminėja antitarybine veikla.

*     *     *

    Laugaliai (Klaipėdos raj.). 1985 m. rugpjūčio 13 d. vilnietės Genovaitė Šakalienė ir Eleonora Sasnauskaitė bei Regina Teresiūtė, gyvenanti Kelmėje, aplankė buvusį kalinį (virš 30 metų išbuvusį Sibiro lageriuose) Justą Gimbutą. Laugalių invalidų namuose, kur šiuo metu laikomas J. Gimbutas, lankytojas grubiai užsipuolė moteris, prisistačiusi kaip šios įstaigos direktoriaus pavaduotoja. Nepateikusi savo asmens ir einamųjų pareigų liudijimo, nepažįstamoji pareikalavo lankytojų pavardžių. Viešnioms neskubant rodyti savo dokumentų ir aiškinant, kad jos niekuo nenusikaltusios, pavaduotoja pradėjo šaukti mačiusi R. Teresiūtės nuotrauką ir žinanti, kad ji esanti nepageidaujamas asmuo. Pakeliui į autobusų stotelę lankytojas pasivijo "viliukas", iš kurio iššokęs vyriškis pateikė dokumentą, išrašytą Klaipėdos rajono VRS darbuotojo Vytauto Šiaulio vardu ir pareikalavo parodyti pasus, priešingu atveju, žadėjo asmenybių nustatymui vežtis į skyrių. R. Teresiūtei pateikus pasą, visas tris paleido, o VRS darbuotojas V. Šiaulys nuvažiavo sau, adikęs uždavinį.

*     *     *

    Alytus. Važiuojant iš Alytaus į Seirijus, prie kelio stovėjo maždaug prieš 10 metų Eucharistijos bičiulių pastatytas kryžius. Šiais metais, ruošiantis minėti pergalės prieš hitlerinę Vokietiją 40-metį ir ta proga laukiant svečių iš Prancūzijos, — Normandija-Nemunas eskadrilės veteranų, buvo tvarkoma kelio aplinka. Valdžios pareigūnams užkliuvo pakelėje stovintis kryžius. Valdiškų bedievių nurodymu, kryžius buvo sunaikintas gegužės 4 d.

*     *     *

(Gargždų moksleivių tėvai kreipiasi į LTSR Švietimo Ministeriją, skųsdamiesi direktoriumi, kuris verčia mokinius šnipinėti):

SOVIETINĖJE MOKYKLOJE


        LTSR Švietimo Ministerijai

        Klaipėdos raj. Gargždų m. moksleivių tėvų ir artimųjų

        P a r e i š k i m a s


    Mes, moksleivių tėvai, senuoliai ir artimieji, kreipiamės į Jus su labai opiu klausimu.

    Šių metų vasario 16 d. Gargždų I-os vid. mokyklos direktorius Jacikas pasišaukė IV klasės moksleivį Saulių Lincevičių ir ėmė klausinėti, kas iš mokyklos eina į bažnyčią. Direktorius iš sudaryto sąrašo skaitė pavardes ir klausė mokinį, kas eina į bažnyčią. Dalį vaikas patvirtino.

    S. Ungevičius pasisakė draugams apie pokalbį su direktoriumi. Apie sudarytą sąrašą sužinojo mūsų vaikai, o iš jų ir mes. Toks direktoriaus elgesys mus labai sukrėtė; jis ruošiasi persekioti mūsų vaikus už bažnyčios lankymą per klasių auklėtojus ir kitokiais būdais.

    Prieš tokį direktoriaus elgesį mes griežčiausiai protestuoja-
me. Taip pat reikalaujame Konstitucijos garantuojamos sąžinės laisvės sau bei savo vaikams ir mūsų teisių gerbimo auklėjimo srityje.

    Direktorius jau mažus vaikus moko išdavinėti savo draugus ir kelti tarpusavio nesantaiką, kai visur skelbiama draugystė.

    Direktorius turėjo pasimokyti iš šių metų sausio 16 d. įvykių, kai du, neseniai buvę šios mokyklos auklėtiniai, apiplėšdami savo auklėtojų sandėlį, patys sudegė, o jų padėjėjas prisistatė milicijai. Tai buvo taip tokie, kurie išpildė direktoriaus norą — nebelankė bažnyčios. Matyt, jis nori ir mūsų vaikus tokiais padaryti.

    Rajono Liaudies švietimo skyriaus vedėjas Klizas šių metų vasario 14 d. "Bangoje" rašė: "Dažnai atokvėpio valandėlėmis atvirai kalbamės su mokytojais, kurie mokyklai pašventė ne vieną savo gyvenimo dešimtmetį, tačiau nuogąstauja, kad vyresnieji moksleiviai kažkokie nesuprantami, įžūlūs, negerbia mokytojų. Tai pasakytina ne apie visus mokinius, bet apie tuos, kurie suteikia daugiausia rūpesčių mokyklai, tuos, kurie svarstomi įvairiose nepilnamečių instancijose, o norimų rezultatų kaip nėra, taip nėra." Jiems išauklėti jis siūlo "pažvelgti į literatūrinio herojaus paveikslą..." Ką bepadės fantastiniai herojai, jei nepadeda rimtesnės konkrečios priemonės? Tai yra kaip tik tokie, kurie nebejaučia atsakomybės prieš aukštesnį autoritetą, nes yra ateistiškai išauklėti. To nepadarys mūsų į Dievą tikintys vaikai, — faktai įtikina. O Direktoriaus ir mokytojų antireliginė propaganda, tikinčiųjų vaikų nuolatiniai pašiepimai nori mūsų vaikus paversti niekam tikusiais. Todėl Jus prašome perspėti direktorių ir mokytojus, dėl religijos nepersekioti mūsų vaikų ir nesikišti į mūsų pareigas. 1984.11.19. Pasirašė 300 asmenų.

*     *     *

(Kaune studentė Marytė Gudaitytė pašalinama iš Medicinos mokyklos už laiškų parašymą kun. A. Svarinskui, kun. S. Tamkevičiui ir B. Gajauskui):
    Kaunas. 1985 m. kovo 27 d. Kauno P. Mažylio medicinos
mokyklos seserų profilio II-3 grupės moksleivė Marytė Gudaitytė buvo iškviesta pas mokyklos direktorę Tamašauskienę. Direktorė, paklausinėjusi, kaip sekasi mokslas, kur gavusi paskyrimą, pranešė M. Gudaitytei, kad ji tuoj pat turi prisistatyti į saugumą, kur jos laukia drg. Jocas, jau vakar norėjęs su Maryte pasikalbėti.

    Saugume Jocas žadėjo: "Jei kalbėsi atvirai ir nieko nemeluosi, ilgai neužtruksime ir išsiskirsim draugiškai". Saugumietis padėjo ant stalo M. Gudaitytės rašytus laiškus-sveikinimus su šv. Kalėdomis kun. A. Svarinskui, kun. S. Tamkevičiui ir B. Gajauskui. Čekistas reikalavo, kad iškviestoji savo pasiaiškinime raštu atsakytų į klausimus: iš kur gavo kalinių adresus, kas liepė jiems rašyti sveikinimus, su kuo ir kur rašė? Be to, bandė įtikinėti, kad kaliniai yra baisūs antitarybiniai nusikaltėliai, todėl ir laiškų rašymas jiems yra didelis nusikaltimas. M. Gudaitytei atsisakius rašyti pasiaiškinimą, čekistas pradėjo grasinti: "Iškvie-sim auklėtoją, mokyklos direktorę, prieš visą klasę pastatysim..." Žadėjo net paskyrimą pakeisti, — vietoje Prienų, išsiųsti dirbti į Skuodą, — toliau nuo tėvų, toliau nuo draugų; o saugumo viršininkas pagrasino, neišleisiąs iš saugumo tol, kol neparašys pasiaiškinimo. Mokinei pakartotinai atsisakius rašyti pasiaiškinimą, vienas iš čekistų užsipuolė: "Jei nerašysi pasiaiškinimo, reiškia, esi nepatenkinta tarybų valdžia, todėl mes privalome tave pašalinti iš tarybinės mokyklos, nes dirbant medicinos seseria, savo priešams vietoj vaistų gali suleisti nuodus." Maždaug po dvi valandas trukusio "auklėjimo" mokinė buvo išleista. Išleisdamas čekistas Jocas liepė jai prisistatyti pas mokyklos direktorę. Mokykloje direktorė Tamašauskienė ir dėst. Pečiulienė pratęsė saugume pradėtą "auklėjimą", abi stengėsi įtikinti M. Gudaitytę, kad ji padariusi didelį nusikaltimą, kurį galima atitaisyti tik klausant saugumiečio Joco, priešingu atveju, bus pašalinta iš mokyklos. "Ką tu sugalvojai, liko vos penkios minutės ir diplomas rankose... Laikraščiai rašė, kad kun. A. Svarinskas ir S. Tamkevičius nuteisti už antitarybinę veiklą, politiką ir todėl bet koks ryšių palaikymas su jais laikomas nusikaltimu. Dabar visi draugai tave paliks, nes tu jau turi ryšių su saugumu, tavimi niekas nepasitikės, o jie tave ramybėje nepaliks, kiekvienas tavo žings-
nis bus sekamas... Mums labai reikia medicinos seserų, o tikinčios sąžiningiau atlieka darbą, bet kai tokie dalykai dedasi, žinok, jog negausi jokios pažymos, kad mokeisi mūsų mokykloje, tavęs net sanitare niekas nepriims dirbd. Pasiimk atsiskaitymo lapelį ir gali važiuoti namo, atsiras kolūkyje darbo, tik atsimink, kad savo gyvenimą jau susigadinai, ir ne tik savo, brolis taip pat negalės dirbti gamykloje, o kiti du broliai, kurie ruošiasi stod į Kunigų seminariją, tegul ir negalvoja įstoti", — graudeno direktorė Tamašauskienė. (Vienas iš Gudaitytės brolių šiais metais buvo priimtas į Kauno Kunigų seminariją.) Kadangi įsakymo dėl išmetimo iš mokyklos nebuvo, M. Gudaitytė toliau lankė paskaitas.

    Balandžio 2 d. į Medicinos mokyklą pakalbėti su Maryte prisistatė čekistas Jocas. Saugumietis primygtinai reikalavo, kad M. Gudaitytė raštu saugumo viršininkui atsakytų į praeito pokalbio klausimus. Moksleivė, motyvuodama, kad nėra padariusi jokio nusikaltimo, atsisakė rašyti pasiaiškinimą. "Parašyk, kad kalinių adresus, kaip pati tvirtini, girdėjai per Vatikano radiją ir viskas baigsis. Jei save laikai nekalta, tai ir parašyk, kad nesijauti kalta," — reikalavo saugumietis. M. Gudaitytė kategoriškai atsisakė rašyti.

    Balandžio 4 d. iškviestiems į mokyklą Gudaitytės tėvams buvo išaiškinta, direktorės žodžiais, "netinkamas dukters elgesys". Tėvui nesuprantant tokio nusikaltimo —juk laiškus galima rašyti visiems — direktorė Tamašauskienė prisipažino, kad viską tvarko saugumas ir, jei dukra negalvoja rašyti pasiaiškinimo, tegul ateina pasiimti dokumentų.

    Balandžio 9 d. mokyklos skelbimų lentoje buvo iškabintas įsakymas, kad Marytė Gudaitytė, Antano, pašalinama iš mokyklos "už su tarybinio moksleivio elgesiu nesuderinamus veiksmus", be laiškų rašymo kaliniams, nurodyta visa eilė kalčių, dėl kurių Marytė negalinti dirbti medicinos seseria: važinėja neaiškiais tikslais pas savo brolį, uždara, nebendrauja su grupės draugais...

    Balandžio 12 d. M. Gudaitytė parašė pareiškimą Aukštojo ir spec. vidurinio mokslo Ministeriui:

    "Esu Kauno Prano Mažylio medicinos mokyklos III-3 grupės
medicinos seserų profdio moksleivė. Mokymosi bėgyje niekada nebuvau atsiliekančiųjų tarpe, esu pogrupio seniūnė, grupės fizor-gė, turiu pagyrimą už gerą darbą talkininkaujant Plokščių kolūkyje.

    1985 m. kovo 27 d. buvau iškviesta pas mokyklos direktorę, ten buvo kalbama apie mano asmenišką korespondenciją, pokalbiai vyko dar kelis kartus, po to man buvo neleista išvykti į gamybinę praktiką, nenurodant priežasties. Be Pedagogų tarybos posėdžio nutarimo ir be mano pasiaiškinimo 1985 m. balandžio 9 d. medicinos mokyklos skelbimų lentoje buvo pakabintas įsakymas Nr. 198, kad esu pašalinta iš mokyklos už nesuderinamus veiksmus su tarybinio moksleivio elgesiu. Direkcinio posėdžio nutarime yra daug melo.

    Kadangi nesu padariusi jokio nusikaltimo, prašau drg. Ministrą leisti išvykti į gamybinę praktiką ir laikyti valstybinius egzaminus.

    Tą pačią dieną pareiškimą ministrui išsiuntė ir M. Gudaitytės kurso draugės. Pareiškime jos rašė: "Mes, žemiau pasirašę Kauno P. Mažylio medicinos mokyklos seserų moksleivės, pažinojome savo grupės draugę, a pogrupio seniūnę M. Gudaitytę, Antano, kaip pareigingą, darbščią, draugišką, linksmą, neslepiančią savo įsitikinimų moksleivę, ir prašome drg. Ministrą leisti jai užbaigti medicinos mokyklą".

    Ministerijoje, ir nuvežus pareiškimą, ir po savaitės, atvykus sužinoti posėdžio nutarimo, M. Gudaitytei buvo aiškinama, kad ji pašalinta teisingai, nes minėti kunigai yra antitarybiniai nusikaltėliai ir jų pasveikinimas nesuderinamas su tarybinio moksleivio elgesiu. Kurso draugės — Naglytė, Velickaitė, Blaževičiūtė, Ambrasaitė, Liutkauskaitė, Masleninkaitė, Kairaitytė, Senavaity-tė, — bandžiusios savo pareiškimu užstoti M. Gudaitytę, buvo verčiamos rašyti pasiaiškinimus, pasižadant, kad antrą kartą po pareiškimu nesirašytų; direktorė Tamašauskienė įtikinėjo moksleives, jog kunigai — A. Svarinskas ir S. Tamkevičius — antitarybiniai nusikaltėliai, o Ambrasaitę perspėjo, kad ji taip pat stovi saugumo įskaitoje ir gali negauti diplomo.

    Gegužės 4 d. M. Gudaitytė pareiškimu kreipėsi į TSRS KP CK Generalinį sekretorių M. Gorbačiovą, nurodydama išmetimo
iš mokyklos priežastis ir reikalaudama leisti, kaip niekuo nenusikaltusiai, užbaigti Kauno P. Mažylio medicinos mokyklą. Gegužės 25 d. M. Gudaitytė gavo iš Lietuvos aukštojo ir spec. vidurinio mokslo ministerijos tokio turinio atsakymą:" "TSKP CK pavedus, ministerija pakartotinai išnagrinėjo jūsų pareiškimą. Nustatyta, kad jūs pažeidėte tarybinio moksleivio elgesio taisyklę. Ministerija neturi pagrindo keisti Kauno P. Mažylio medicinos mokyklos sprendimo. Apie tai jums jau buvo detaliai išaiškinta pokalbio metu. Specialiųjų vidurinių mokyklų valdybos viršininkas J. Stonys".

*     *     *

    Skaudvilė (Tauragės raj.). 1985 m. rugsėjo 8 d. į Skaudvilės bažnyčią, kurioje buvo švenčiami Kryžiaus išaukštinimo atlaidai, atvyko Telšių vyskupas J. E. Antanas Vaičius. Rajono valdžios potvarkiu, Skaudvilės vidurinės mokyklos mokiniams, kad jie negalėtų dalyvauti vyskupo sutikime, sekmadienį Sumos metu buvo organizuojamos privalomos bėgimo varžybos — krosas. Varžybose dalyvavo maždaug pusė visų mokinių. Po atlaidų kai kurie mokytojai lankė tikinčiųjų vaikų tėvus ir juos barė, kam leido savo vaikus į bažnyčią, o ne į varžybas.

KATALIKAI SOVIETINĖSE RESPUBLIKOSE


    Novosibirskas. 1985 m. gegužės 13-16 d.d. Novosibirske buvo teisiamas ukrainiečių katalikų kunigas Juozas Svidnic-kis, areštuotas 1984 m. balandžio mėn., dirbęs Zitomire, Dušam-be, Novosibirske.

   
Kun. J. Svidnickiui teisme pateikti pagrindiniai kaltinimai: ekumeninių būrelių (katalikų ir sektantų) organizavimas, knygutės apie Fatimos Dievo Motinos apsireiškimus dauginimas ir platinimas, jaunimo katekizacija. Visas kun. J. Svidnickio darbas kvalifikuojamas kaip tarybinės tikrovės šmeižimas.

    Teisminio proceso pradžioje sekretorė paskelbė, kad byla bus nagrinėjama uždarame teismo posėdyje, todėl į salę nieko neįleis. Paskutinę dieną, skelbiant nuosprendį, visi, norintys patekti į salę, buvo suleisti, tuo pasinaudodamas, teismas pranešė, kad kun.
J. Svidnickio byla išnagrinėta atvirame teismo posėdyje. Prokuroras siūlė kaltinamajam skirti 2,5 metų laisvės atėmimo. Teismas kun. J. Svidnickiui paskyrė aukščiausią bausmę, — 3 metus laisvės atėmimo su turto konfiskacija, bausmę atliekant bendro režimo lageryje.

    Katalikų Bažnyčia neteko dar vieno darbininko, papildydama kankinių būrį, kurių auka buvo ir liks palaiminga Kristaus tikėjimo ir meilės liudytoja.

*     *     *

    Maskva. Žurnale "Sovietskij Sojuz" (Nr. 1 (419) p. 26-27), leidžiamame rusų ir 19 užsienio kalbų, remiantis Maskvos Katalikų bažnyčios veiklos pavyzdžiais, išspausdinta Maskvos šv. Liudviko bažnyčios klebono kun. Stanislovo Mažeikos pasisakymas apie religijos laisvę Tarybų Sąjungoje.

    Kun. S. Mažeika savo publikacijoje piktinasi lenkų kunigų ir Vatikano radijo tvirtinimu, kad Maskvos klebonas vykdo "ateistų įsakymus". Kun. S. Mažeika tai laiko šmeižtu ir sakosi pildąs tik bažnytinius ir valstybės įsakymus, o apie ateistinius nieko nežino. Deja, pats sau prieštarauja. Kun. S. Mažeika straipsnyje tuoj pat prisipažįsta, kad pildydamas valstybinius (žmonių) įstatymus, apleidžia vaikų katekizaciją, kai tuo tarpu bažnytiniai įstatymai įpareigoja kunigus ypatingai rūpintis vaikų religiniu mokymu. Kun. S. Mažeikos aprašomo "šmeižto" per Vatikano radiją metu (1983 m.) galiojo senasis Bažnytinės teisės kodeksas, tačiau, matyt, 467 kanoną Maskvos Katalikų bažnyčios klebonas laikė save neįpareigojančiu. Teisingiausi straipsnio žodžiai, kad užsieniečiai, atvykę į Maskvą, stebisi (ir ne be pagrindo) katalikų bažnyčios vieta, — vos ne pačiame Saugumo Komiteto būstinės kieme.

*     *     *

NAUJI POGRINDŽIO LEIDINIAI


"Aušra" Nr. 47 (87). 1985 m. vasario mėn. pasirodė pogrindžio leidinys "Aušra" Nr. 47 (87). Leidinyje pateikiama biografinė medžiaga, liečianti tragišką, paaukojusios savo gyvenimą ant
tarnavimo Dievui ir Tėvynei aukuro, Angelės Račaitės-Paškauskienės mirtį. Atkreipiamas dėmesys į naujus KGB išpuolius prieš kitaminčius — tai kun. J. K. Matulionio ir Romo Žemaičio teismas bei bandymas nakties metu užpulti gatve einantį buvusį docentą Antaną Patacką. Daug dėmesio skiriama Vasario 16-sios minėjimui. Šalia kitų šia tema parašytų straipsnių, spausdinama 1985 m. vasario 17 d. "Amerikos balso" laida, skirta Vasario 16-jai paminėti. Leidinyje neužmirštami žymūs tautos veikėjai bei vadai, savo jėgomis ir darbu prisidėję prie Lietuvos atgimimo — Nepriklausomybės akto signataras A. Stulginskis, M. Pečiulio-nis, P. Klimas ir kt. Straipsnyje "Neteisybės žaizda tebekraujuoja" primenamas kun. Sigito Tamkevičiaus teismas, argumentuotai įrodomas teisiamojo nekaltumas.

*     *     *

LIETUVI, ATSIMINK


kun. Alfonsas Svarinskas
            kun. Sigitas Tamkevičius
kun. Jonas-Kastytis Matulionis
    doc. Vytautas Skuodis
Viktoras Petkus
                        Vladas Lapienis
Romas Žemaitis
                       Jadvyga Bieliauskienė
Povilas Pečeliūnas
                    Gintautas Iešmantas
Julius Sasnauskas
                    Liudas Dambrauskas
Antanas Terleckas ir kiti
neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai tikėti ir gyventi!

(LIC pastaba: Originale viršelis plius 37 psl. Į turinį nebuvo įtrauktas priešpaskutinis skyrius "Katalikai sovietinėse respublikose")

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum