gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 69 Spausdinti El. paštas
    Išdavystės nesibaigia
    P. Anilionis "moko" būsimuosius kunigus
    Skaitytojo laiškas "Kronikai"
    Kada liausis bažnyčių išniekinimai?
    Žinios iš vyskupijų
    Mūsų kaliniai
    Iš "Kronikos" archyvo
    Sovietinėje mokykloje
    Nauji pogrindžio leidiniai

Pilies kalnas ir katedra,    iš Vilčinskio albumo.

1986 m. sausio 10 d.
LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA
Nr. 69
Eina nuo 1972 metų!
Perskaitęs duok kitam!
Jei gali, padaugink!
IŠDAVYSTĖS NESIBAIGIA


(Kai kurių kunigų dalyvavimas "taikos" žaidime yra katalikų Bažnyčios išdavystė):
    Lietuvos tikinčiuosius įžeidžia ir skaudina vis didėjantis skaičius Lietuvos dvasininkų, dalyvaujančių taip vadinamoje Berlyno taikos konferencijoje ir kitose į šią panašiose konferencijose — net Maskvos Pergalės minėjime. Jeigu tame "taikos" žaidime dalyvautų nesubrendę jaunuoliai — komjaunimo auklėtiniai, būtų galima liūdnai šypsotis ir tylėti. Dabar tylėti negalima, nes kunigų vadinama kova už taiką yra ne kas kita, kaip aiški veidmainystė ir Katalikų Bažnyčios išdavystė. Jeigu dvasininkams iš tiesų rūpėtų taika, į šią problemą jie žvelgtų savosios Katalikų Bažnyčios akimis. Tačiau nė vienas iš šitų "kovotojų", ar "taikdarių" (kaip liaudis taikliai juos vadina) nepasidomėjo Katalikų Bažnyčios pozicija taikos klausimu. O ji gana aiškiai išdėstyta enciklikoje "Redemptor hominis" 17 str. (6-p. — nuo 52-58). Kiekvienas kunigas turėtų giliai širdin įsirašyti enciklikos žodžius: "Taikos pagrinduose yra žmogaus nepažeidžiamų teisių gerbimas; juk taika — tai teisingumas, o karas kyla iš tų teisių pažeidimo". Kaip šiuo požiūriu suprasti "taikos" gynėjus? Jie "gina" taiką, kurios vardu uždaryta Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčia, tą taiką, kuri spjauna į šimtų tūkstančių tikinčiųjų teisę dalyvauti pamaldose, į šimtų tūkstančių tikinčiųjų parašus! Ar gali kunigas — dvasinis tikinčiųjų vadovas — šito nesuprasti? Jei tai neišdavystė, tai gal apakimas, nusenimas, sklerozė, išprotėjimas?

    Ką atstovauja vadinami Berlyno taikos gynėjai? Kas juos siuntė? Daugelis išvyksta net nepranešę savo bažnytinei vyriausybei. Katalikų kunigus, vykstančius į užsienį ginti "taikos" siun-
čia... komunistai! Lietuviai kunigai atstovauja... komunistus! Turbūt pasaulio istorijoje dar negirdėtas neprotavimas!

    Tik maži vaikai nežino, kad komunistai ne visiems leidžia ginti taiką. Maskvos taikos gynėjai buvo net teisiami. Komunistai po visą pasaulį organizuoja taikos maršus, bet kaip smarkiai puolė Pabaltiečių taikos žygį Baltijos jūroje. Tai kodėl kunigus siunčia, net verčia dalyvauti vadinamose taikos ir kitose konferencijose? Dėl to, kad tai naudinga tarybinei vidaus ir užsienio politikai. Dėl to, kad jie gina tą politiką, kuri, skelbdama tikėjimo laisvę, "leidžia" praktikuoti religinius kultus, bet neleidžia tiems kultams pasistatyti pastatų, neleidžia atstatyti sudegusių, net atima pastatytus, visokiausiais būdais slopina tikėjimą.

    Štai Kaišiadorių vyskupijos Ryliškių parapijos tikintieji, kurie, sudeginus bažnyčią, dešimtmečius meldėsi kapinėse, vaikomi net iš kapinių.

    Vilkaviškio vyskupijos Žaliosios parapijos tikintieji — jų Mišioms po atviru dangumi groja žiemos pūga, o bažnyčia paversta malūnu, ir humaniškiausia pasaulyje save besivadinanti valdžia nekreipia į tai dėmesio, nekreipia dėmesio į šimtus prašymų, ašaras... Telšių vyskupijos Batakių tikintieji dešimtmečius mokėjo už bažnyčią draudimą, kai po gaisro paprašė draudimo kompensacijos, tarybiniai pareigūnai iŠ jų tyčiojosi: gautos draudimo lėšos panaudotos rajono kultūriniams poreikiams, jų tarpe ir ateistinei propagandai. Patyčios iš šios parapijos tikinčiųjų jau skamba po visą pasaulį: jiems leidžiama melstis tik varpinėje, kur per laidotuves telpa tik karstas, o tikintieji, laidotuvių dalyviai, turi stovėti lietuje, pūgoje, ir pan. Net virš varpinės durų padarytos nedidelės brezentinės pastogėlės ardymą organizuoja Tauragės rajono vykdomasis komitetas. Apie bažnyčios atstatymą nėra nė kalbos — vos priestatėlį prie varpinės leidžia pasistatyti Maskva, bet neleidžia Vilnius. Kai jau leidžia Vilnius, neleidžia rajono vykdomasis komitetas tol, kol Batakiuose nebus pastatyti kultūros namai ir vaikų darželis (o juk tikintieji nei lėšų, nei darbo jėgos nereikalauja iš valdžios). Galiausiai į Batakius atvyksta Lietuvos kompartijos sekretorius Lionginas Šepetys ir leidžia statyti priestatą prie varpinės — lentinį baraką, nė kiek ne didesnį už varpinę. Ir tai ne dabar... ateityje... Tokia (sic) skambiai po
visą pasaulį garsinama mūsų laisvė praktikuoti religinius kultus! Turbūt, pasaulyje dar niekas nesugebėjo įžūliai pasityčioti iš savo Konstitucijos!

    O vykstantys į įvairias "taikos" konferencijas, priversti ar laisvai, bet pritaria tokiai "taikos" politikai!

    Šalis, save vadinanti demokratiškiausia pasaulyje, dažnai įvairiomis progomis giriasi, kiek daug lietuviams katalikams išleidžiama literatūros. Ne vienas ir aukštas Lietuvos dvasiškis — "taikos gynėjas" yra liaupsinęs tą spaudos "laisvę" visokiuose interviu. O toji nuostabi spaudos laisvė nutarė išspausdinti Lietuvos Krikšto 600 m. jubiliejaus proga 50,000 religinių paveiksliukų (kaip šv. Kazimiero jubiliejui). Tokio kiekio, jei išdalintų pvz., Panevėžio miesto tikintiesiemns turbūt neužtektų! Štai ir laisvė!

    Visas pasaulis žavisi konkrečiais šv. Tėvo darbais taikos labui (Argentinos-Anglijos konfliktas ir kt.). Ir nėra pasaulyje geros iniciatyvos, į kurią šv. Tėvas nebūtų atsiliepęs. Visus Jis ir visada kviečia į ramybę ir taiką. TSRS Generalinio sekretoriaus Gorbačiovo ir JAV prezidento R. Reagano derybų išvakarėse šv. Tėvas ir į juos kreipėsi su lūkesčiais. Todėl SNO su tokia pagarba klausosi šv. Tėvo kalbų — pasaulis pritaria Jo taikos žygiams. Deja, šv. Tėvo taikos politika komunistų smerkiama. Komunistinės "Tiesos" antraštės skelbia: "Popiežius — už raketas" (1985.IX.25).

    Kai Lenkijos valdžia ėmė juodinti šv. Tėvą, Lenkijos dvasininkija pareiškė protestą. Taip pat atsitiko ir Čekoslovakijoje.

    Deja, kai kurie lietuvių katalikų kunigai stoja komunistų linijose.

    Išdavystė, kitaip nepavadinsi, nesibaigia. Ir šiais metais, kai Arkivyskupas vyko į Vatikaną, tuo pat metu į Maskvą išvyko ir aštuoni Lietuvos kunigai, kad dalyvautų Berlyne taip vadinamoje taikos konferencijoje. Ar ne laikas susiprasti ir padaryti reikiamas išvadas?!...

(P. Anilionis bara kunigus už ekstremizmą ir moko klierikus vengti ekstremizmo. Smerkia kun. R. Puzoną, kun. A. Jokubauską ir kt.):
P. ANILIONIS "MOKO"
BŪSIMUOSIUS KUNIGUS

    1985 m. spalio mėnesio pabaigoje įvyko daug kartų atidėliotas mokslo metų pradžios tradicinis klierikų susitikimas su RRT įgaliotiniu P. Anilioniu. Savo kalboje P. Anilionis išdėstė svarbesniuosius "religinio ekstremizmo" pasireiškimus Lietuvos Katalikų Bažnyčios veikloje. Pradžioje palietė grynai Bažnyčios vidaus reikalus — pernai metų Kunigų tarybų rinkimus. P. Anilionis, priešingai Bažnyčios kanonams, tvirtino, kad vyskupų konferencija turi teisę visų vyskupijų taryboms primesti bendrą statutą. Viešai buvo puolamas Panevėžio vyskupijos valdytojas prelatas Kazimieras Dulksnys ir Vilniaus arkivyskupijos konsulto-rius kun. Donatas Valiukonis už pasipriešinimą prieš nekanonišką civilinės valdžios kišimąsi į Kunigų tarybų ir Konsultorių kolegijų sudarymą. Prelatas K. Dulksnys buvo kaltinamas, kad netramdo kunigų, kai jie parodo aktyvumo kovoje su bedievybe, bet tuoj reaguoja, kai krinta įtarimai ant kunigų moralės srityje. Tai, esą, ekstremistų įtaka ir toks valdytojo elgesys, P. Anilionio nuomone, Katalikų Bažnyčios gėda. Kun. Rokas Puzonas buvo puolamas už tai, kad Veprių Sekminių atlaiduose, einant Kryžiaus kelių stotis, pasak įgaliotinio, pasakęs aštuonis pamokslus. Čia pacitavo "Liturginį maldyną", kur sakoma, kad Sekminių procesijoje reikia jungtis mintimis su Jėzaus Motina Marija ir apaštalais, besimeldžiančiais Paskutinės Vakarienės kambaryje. O su kuo jungtis kvietęs savo Kryžiaus kelių pamoksluose kun. R. Puzonas? Su kenčiančiais, anot prelegento, "banditais už antitarybinę veiklą" bei su pačiu kunigu, prisistačiusiu, kaip gimusiu Sibire! — karščiavosi P. Anilionis.

    Panašiu tonu įgaliotinis kalbėjo ir apie parašų rinkimą per 1984 m. Kalėdas Šakių bažnyčioje už kun. Jono-Kąstyčio Matulionio išlaisvinimą. Esą, vienuoliaujančioms moterims, parašų rinkėjoms, nerūpi Kalėdos, Kristaus gimimo šventė — joms labiau rūpi kalinys J. K. Matulionis. Parašų rinkimas, užtariant kunigą kalinį, įgaliotinio manymu, nieko bendro neturi nei su Kristumi, nei su religija. Tokie P. Anilionio išpuoliai — tai raginimas pakeisti Kristaus Evangeliją bedievių išcenzūruota evangeli-
ja, uoliai skelbtų būsimieji sovietinės Lietuvos kunigai.

    Nemažesne, nemalonę užsitraukė ir Pociūnėlių klebonas kun. Antanas Jokubauskas už pamokslus, pasakytus šv. Kazimiero iškilmėse šv. Petro ir Povilo bažnyčioje ir Aušros Vartų atlaiduose Vilniuje. Esą, jis raginęs tikinčiuosius negarbinu šv. Kazimiero, kai yra naujų kunigų-kalinių: Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius.

    Lektorius melagingai tvirtino, kad į Aušros Vartų atlaidus kun. A. Jokubauską atvežęs kan. Bronius Antanaitis. Naiviai skambėjo įgaliotinio mintis, neva, kun. A. Jokubausko pamokslo metu, per lietuviškas pamaldas, didesnė klausytojų dalis buvę lenkai, kurie pasipiktinę po pamaldų sugiedota Maironio "Lietuva brangi".

    Ar ne per daug sau leido P. Anilionis, tvirtindamas, kad Vilniaus tikintieji pasipiktinę kun. A. Jokubausko pamokslais? Kokią teisę turi ateistas kalbėti tikinčiųjų vardu?!

    Stengdamasis įtikinti, kad bedieviška valdžia nebandė trukdyti šv. Petro ir Povilo bažnyčios remonto darbų šv. Kazimiero jubiliejaus iškilmėms, įgaliotinis pareiškė, jog tai galima įrodyti bažnyčios kunigų susirašinėjimais su valdžios įstaigomis bei registruotais kunigų telefoniniais pokalbiais (tai koks telefoninių pokalbių slaptumo užtikrinimas!).

    Blogiausia, kad esktremizmas pasireiškiąs ir Kauno Kunigų seminarijoje — aiškino įgaliotinis P. Anilionis. Būtent, toks ekstremistinis išpuolis buvęs — bandymas į Seminariją įnešti literatūrą, kurią Lietuvos TSR Aukščiausiasis Teismas yra pripažinęs antitarybine (t.y., J. Girniaus "Žmogus be Dievo"). Ekstremistų kunigų veikimo stilius toks pat, kaip ir Lenkijos kunigų ekstremistų, pvz., ir Lietuvoje, ir Lenkijoje ekstremistų klebonų tvarkomose bažnyčiose leidžiama kalbėti pasauliečiams — Viduklėje Nijolei Sadūnaitei, Josvainiuose — Petrui Paulaičiui. Tai, esą, įrodymas, kad visa ekstremistų veikla vyksta pagal slaptas JAV ir Vakarų valstybių ardomųjų centrų instrukcijas. Deja, ši "instrukcija", dėl kurios taip piktinosi P. Anilionis, visiškai neslapta — tokią galimybę nurodo Bažnytinės teisės kanonų kodeksas (žr. can. 759 ir can. 766).

    Pabaigoje P. Anilionis įrodinėjo, kad Bažnyčios nenuolaidu-
mas pasaulietinei valdžiai nieko gero religijai neatnešė ir neatneš.

    Skaudu, kad kai kurie Seminarijos dėstytojai P. Anilionio kalboje neįžvelgia nieko priešiško tikėjimo mokymui, atseit, klierikų padaryti bedieviais P. Anilionis nebando. Bet ar kas nors iš vadovybės paaiškino, kad šie įgaliotinio "mokymai" nesuderinami su Kristaus Evangelija, krikščioniška morale, Bažnyčios kanonais? Ar šiais pokalbiais neluošinamos dar tvirto tikėjimo pagrindų neturinčių jaunų kandidatų į kunigus sielos?

SKAITYTOJO LAIŠKAS "KRONIKAI"
(Skausmingos sukaktys)

(Primenama kun. Alfonso Svarinsko trijų metų nelaisvės sukaktis. Per 31 savo kunigystės metus 11 metų praleista už spygliuotų vielų):
    Kiekvienus Naujuosius Metus žmogus sutinka su tam tikromis viltimis, lūkesčiais, troškimais. Linkima ir tikimasi, kad jie bus prasmingesni, geresni. Net mažai išsivysčiusių tautų papročiuose vyrauja įvairios naujametinės apeigos, kurių pagalba stengiamasi nuvyti Šalin blogį, piktąsias dvasias. Jokie šešėliai neturi temdyti Naujųjų Metų džiaugsmo.

    Deja, 1986 m. Lietuvos tikintiesiems atneša ne tik džiaugsmą, džiugią, pakilią nuotaiką, bet ir primena iš daugelio dar vieną skausmingą sukaktį, kurią minėsime sausio 26 d. — tai kun. Alfonso Svarinsko trejų metų nelaisvės sukakus.

    Treji metai — labai nežymus žmogaus gyvenimo tarpsnis. Tačiau visai kitaip atrodo, kai šie trys metai sudaro devyniolikos nelaisvės metų tęsinį. Iš trisdešimt vienerių A. Svarinsko kunigystės metų — vienuolika praleista už grotų ir spygliuotų vielų, be teisės vadintis ne tik kunigu, bet ir žmogumi! Jis — klerikalinis ekstremistas ir šmeižikas, pavojingas nusikaltėlis ir buržuazinės ideologijos apmokamas tarnas, išsišokėlis ir dar kažin kas, tik ne kunigas, ne žmogus, ginantis tiesą, kovojantiss už Dievo reikalą, už dvasinio tobulėjimo idealus. Svetimųjų pasmerktas, net kai kurių savo pašaukimo brolių išjuoktas ir suniekintas, ta-
čiau tūkstančiams Lietuvos tikinčiųjų ir geros valios žmonėms jis — galingas, nenuilstantis ledlaužis, Dievo vedamas ir globojamas, ištikimų maldomis remiamas, negailestingai laužė ir tebe-laužia dvasinio sustingimo, melo, ir neapykantos, prievartinio ateizmo ledus. Jo asmens didybę pripažįsta net patys valdiški bedieviai. Visi tie ankstesni draudimai klierikams lankytis pas jį, dabar rengti jo minėjimus, viešai melstis už jį, pamoksluose teigiamai vertinti jo veiklą ir pastangas, rodo, kad prievartos aparato sargai puikiai supranta kun. A. Svarinsko pavyzdžio jėgą ir įtaigų poveikį blaiviai mąstantiems žmonėms. Todėl ir stengiamasi bet kokia kaina apjuodinti jį, prievarta ir grasinimais įkalti žmonėms, kad kun. A. Svarinskas — tarybinės santvarkos priešas, kad jo gynimas gali būti traktuojamas, kaip politinis nusikaltimas.

    Labai apgailėtinai atrodo vis dar tarybinėje spaudoje pasirodančios įvairios melo apraiškos, stengiantis apšmeižti kunigus kalinius ar kitus kalinius bei kitaminčius. Štai neseniai "Kauno tiesos" dienraštyje vienas tokių melo ruporų, KKI marksizmo dėstytojas Jeselskis, bandė įrodinėti, kad kunigų — A. Svarinsko bei S. Tamkevičiaus — veiklą tikintieji patys pasmerkė, kad teismo proceso metu visuomenė nuo jų nusigręžė ir panašiai, įdomu, apie kokius tikinčiuosius ir kokią visuomenę kalba Jeselskis?

    Ar tai tie tikintieji nusigręžė nuo A. Svarinsko, kurie, rizikuodami savo gerbūviu ar net laisve, visaip ujami ir net terorizuojami, įvairiom tarybinėm instancijom rašė protesto pareiškimus ir surinko tūkstančius parašų po jais?

    Ar tie tūkstančiai pasirašiusiųjų, reikalavusių grąžinti kun. A. Svarinskui laisvę, paliko jį vienui vieną neteisybės kilpose?

    Ar kun. A. Svarinską atmetė ta visuomenės dalis, kuri kelias dienas išstovėjo prie teismo rūmų, kentėdama saugumo ir milicijos savivalę, patyčias ir net represijas: gaudynes, prievartinį išvežimą keliasdešimt kilometrų už Vilniaus, areštus po 10 parų ir t.t.?

    Pagaliau, ar ir šitie tikintieji ir kunigai, kurie šiandien daugelyje bažnyčių meldžiasi už kun. A. Svarinską ir kt. kalinius, nieko nenori girdėti ir žinoti apie jį?

    Tad apie kokį kun. A. Svarinsko atmetimą rašė šis "Tarybi-
nės tiesos ir tikrovės" gynėjas? Jeselskis, tikriausiai, turėjo mintyje tuos teisminio farso pagrindinius veikėjus ir atlikėlius ir tą visuomenės (saugumo ir partinių kadrų), priverstinai į teismo salę suvarytą dalį, kuri savo pritariančiais plojimais stengėsi nusil-pinti sąžinės balsą dėl neteisėto žmogaus pasmerkimo, deja, veltui pastangos!...

    Valdiškus bedievius labiausiai iš pusiausvyros išmuša kalinamų, tiek kun. A. Svarinsko, tiek kitų kunigų ir pasauliečių kalinių tvirta, nepalaužiama dvasia, visiškas pasitikėjimas Viešpaties globa ir besąlygiškas atsidavimas Aukščiausiojo valiai. O kaip norėtų matyti juos parblokštus, besimaudančius "atgailos" ašarose. Belaisvių laiškai rodo priešingai: beveik kiekviename jų atsispindi padėka Dievui už suteiktą galimybę kentėti ir aukotis, tobulėti pačiam ir būti pavyzdžiu kitiems. Dievo išpažinimo galimybė suteikta kiekvienam: turtuoliui ir vargšui, mokslininkui ir artojui, valstybės vadovui ir kaliniui. Pareigų Dievui atlikimo vieta taip pat nėra išskirtinė: altorius ir maldos namai, šeima ir darbas, kalėjimas ir tremtis — tai vis neaprėpiami ir neišmatuojami žmogaus veiklos barai dieviškosios minties įkūnijimui. Kristus, siųsdamas apaštalus į pasaulį, kalbėjo:

    "...siunčiu jus kaip avis tarp vilkų..."
    "...Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas..."
    "...Todėl nebijokite jų, juk nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma..."
    "...Nebijokite tų, kurie žudo kūną, o negali užmušti sielos..."

    Todėl nė iš vieno kalinamo lūpų nesigirdi nevilties šauksmo ar gailesčio dėl prarasto gyvenimo ir laisvės. Gal ne visi vienodai atsparūs fiziniai iškentėti nelaisvės nepriteklius, tačiau sielos jų ramios ir tvirtos, nes jas stiprina ir globoja pats Kristus, mūsų Viešpats ir mūsų Dievas!

    Minint išsiskyrimo su garbinguoju mūsų kun. A. Svarinsku trejų metų sukaktį, pakelkime savo širdis į Viešpatį, kad pajėgtume nugalėti baimę ir netikrumą, kad iš kankinių pasisemtume ryžto ir drąsos, kad visada melstume šv. Dvasią:
    "...Galingai protą mūs apšviesk
    Ir širdis meile Tu paliesk,
    Kad nepalūžtų mūs valia,
    Ją stiprink amžina galia.

    Atminkime, kad kun. A. Svarinskas ir kiti neša nelaisvės pančius už Dievą, Bažnyčią ir tautą! Telaimina jį Visagalis!
(Padažnėjo įsilaužimai, apiplėšimai ir bažnyčių išniekinimai; įtariama, kad tai organizuoja pati valdžia):

KADA LIAUSIS BAŽNYČIŲ IŠNIEKINIMAI?


    Pastaruoju metu vėl padažnėjo bažnyčių apiplėšimų. Vien tik Kaune šį rudenį buvo apiplėštos šv. Antano, Panemunės bažnyčios; apiplėšimai įvyko Dūkšto, Švenčionėlių, Braziūkų bažnyčiose. Buvo bandyta apiplėšti Šančių bažnyčią, tačiau piktadariai buvo sulaikyti nusikaltimo vietoje. Sunku suprasti pagal kokį barometrą kyla šios šventvagiškos bangos, tačiau viena aišku, kad tai ne pavieniai ar atsitiktiniai reiškiniai, o nusikaltėliškos sistemos grandinė. Kas tai: satanizmas, nuobodžiaujančių "žaliūkų" pramogos ar sąmoningai piktybiška veikla? Jei dominuoja dvi pirmosios priežastys, tai jas labai nesunku pašalinu. Pakanka teisėtvarkos organams sugriežtinti atsakomybę ir tvarka bus atstatyta. O vis tik milicijos organai ne itin rimtai ieško tokio tipo nusikaltėlių, o juridinės instancijos silpnai baudžia, todėl teisėtai kyla visiškai logiška prielaida, kad šiuo atveju galioja trečioji priežastis, būtent, sąmoninga nusikalstama veikla.
*     *     *

    Tūbausiai (Kretingos raj.). 1985 m. naktį iš spalio 10 d. į 11 d. įsiveržę piktadariai į Tūbausių bažnyčią išniekino Švč. Sakramentą. Atplėšę tabernakulio dureles, rado seifą, kurio negalėjo atidaryti. Švč. Sakramentas buvo saugomas seife. Piktadariai išplėšė tabernakulį su seifu ir išsivežė. Nusikaltėliai nesurasti.

*     *     *
 
    Kaunatava (Telšių raj.). 1985 m. spalio mėnesį naktį iš 13 d. į 14 d. piktadariai įsiveržė į Kaunatavos bažnyčią. Išnaršę zakristiją, išmetę liturginius rūbus, susirado tabernakulio raktelį ir išniekino Švč. Sakramentą, išėmę konsekruotus Komuni-kantus, smulkiai sutrynę, išbarstė juos bažnyčioje.

    Lapkričio 24 d., Kristaus Karaliaus šventėje, Kaunatavos bažnyčioje įvyko permaldavimo pamaldos, kurioms vadovavo vietos klebonas kun. Vytautas Kadys. Pamaldose dalyvavo Telšių katedros kunigai — Vincentas Vėlavičius ir Jonas Bučelis. Atgailos ženklan visi trys kunigai ir didelė minia tikinčiųjų keliais ėjo nuo didžiųjų bažnyčios durų iki altoriaus. Pamokslą pasakė kun. J. Bučelis.

*     *     *

    Lenkimai (Skuodo raj.). 1985 m. spalio mėnesio gale iš Lenkimų bažnyčios šventoriaus buvo išvogtos šventųjų statulėlės. Nesigirdi, kad valdžia rimtai ieškotų nusikaltėlių.

*     *     *

    Lieplaukė (Telšių raj.). 1985 m. naktį iš spalio 31 d. į lapkričio 1 d. iš Lieplaukės bažnyčios šventoriuje esančių koplytėlių buvo pavogtos dvi šventųjų statulėlės ir nusiaubta miesto aikštėje esanti šv. Jurgio koplytėlė, kuri yra priskirta prie valstybės saugomų paminklų. Nesigirdi, kad valdžia rimtai ieškotų piktadarių.

ŽINIOS IŠ VYSKUPIJŲ
Lietuva meldžiasi

    Žemaičių Kalvarija (Varduva, Plungės raj.). Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai (nuo liepos 2 d.), nežiūrint nuolatinių valdžios trukdymų — transporto tikrinimo, privačių automašinų registracijos, griežto dirbančiųjų tikrinimo darbavietėse ir t.t., praėjo su dideliu entuziazmu ir maldingumu.

*     *     *
    Pivašiūnai (Alytaus raj.)- 1985 m. rugpjūčio 11 d. į Pivašiūnų Žolinės atlaidus bevažiuojančius maldininkus pasitikdavo milicija — tą dieną įvažiuoti į miestelį neleido — automašinas nukreipdavo važiuoti į laukus. Gatvėse ir šventoriuje saugumiečiai lediniais žvilgsniais varstė kiekvieną einantį į bažnyčią. Maldininkų buvo pilna bažnyčia ir šventorius. Į atlaidus atvyko ir J. E. vyskupas Vincentas Sladkevičius. Vyskupas kartu su svečiais kunigais koncelebravo šv. Mišias ir pasakė pamokslą, kurio metu iškėlė Marijos reikšmę mūsų gyvenime, jos Motinišką globą, ragino visose situacijose beatodairiškai pasitikėti ja. "Gera mums čia būti su savo Motina..." kalbėjo Vyskupas. Pamoksle palietė stebuklingojo Pivašiūnų Marijos paveikslo garsą, žinomą net plačiame pasaulyje, nes šv. Tėvas, kalbėdamas apie Lietuvą, ir jį paminėjęs.

    Nors tiesiogiai saugumiečiai maldininkams netrukdė, tačiau šventoriuje tvyrojo įtempta nuotaika — nebuvo galima nusipirkti jokių devocionalijų.

*     *     *

    Giedraičiai (Molėtų raj.). 1985 m. rugpjūčio 25 d. Giedraičiuose buvo minimas palaimintojo Mykolo Giedraičio 500 metų jubiliejus. Ta proga J. E. Vyskupas Vincentas Sladkevičius Giedraičiuose teikė Sutvirtinimo sakramentą. Į atlaidus suvažiavo aplinkinių parapijų kunigai ir maldininkai iš įvairių Lietuvos kampelių: Vilniaus, Kauno, Šiaulių; daugybė vaikų ir jaunuolių Sutvirtinimo sakramentui gauti. Prieš pamaldas vyskupas pašventino jubiliejaus proga liaudies meistrų iš ąžuolo išdrožtą ir šventoriuje pastatytą menišką pal. Mykolo Giedraičio statulą. Sumą kartu su atvykusiais kunigais koncelebravo ir vyskupas V. Sladkevičius. Ta proga vyskupas pasakė pamokslą. Po pamaldų atvykusį vyskupą pasveikino vaikai ir jaunimas. Kaip ir reikėjo tikėtis, jubiliejus kėlė nerimą valdžiai: aikštėje prieš bažnyčią, autobusų stotelėje budėjo milcija ir visur landžiojo saugumiečiai.
*     *     *

    Šiluva (Raseinių raj.)- Šiais metais į Šiluvos atlaidus patekd buvo dar sunkiau: iš rajonų ir miestų nuimti kai kurie autobusų maršrutai, iš didesnių miestų dauguma kursuojančių autobusų paimdavo tik tiek keleivių, kiek autobuse yra sėdimų vietų. Kauno autobusų stotyje tai kartojosi nuolat, bilietai į Šiluvą visai oktavai buvo išpirkti jau išankstinėse kasose. Nežiūrint sunkumų ir trukdymų, į Šiluvą susirinkdavo daugybė maldininkų. Rugsėjo 13 d. į Šiluvos atlaidus atvyko J. E. vyskupas Julijonas Steponavičius, kuris šventė savo vyskupystės 30 metų sukaktį. Prieš Sumą kunigai pasveikino vyskupą. Sumą kartu su vyskupu tremtiniu koncelebravo didelis būrys kunigų. Pamokslo metu vyskupas J. Steponavičius ragino visus būti ištikimais tikėjimui, praktikuoti dorybes, eiti sakramentų. Po pamaldų vyskupą pasveikino vaikai ir jaunimas. Rugsėjo 15 d., atlaidų uždarymo dieną, pamaldose dalyvavo beveik visi Lietuvos vyskupai ir didžiulė minia tikinčiųjų.

    Vilnius. Visą oktavą Aušros Vartų Švč. M. Marijos, Gailestingumo Motinos, atlaiduose buvo gausu maldininkų. Prieš vakarines pamaldas Aušros Vartų koplyčioje jaunimas kalbėdavo rožančių, giedodavo giesmes. Žmonių būdavo tiek daug, kad silpnesnieji net nemėgindavo lipti į viršų (koplyčią); jie likdavo melstis ant laiptų ar koridoriuje, kurį užpildydavo iki pat lauko durų.
Bažnyčioje kiekvieną dieną pakaitomis giedodavo svečių chorai. Stebino maldininkų ištvermingumas: sušilę, suvargę, dėl žmonių gausumo negaudami ne tik atsisėsti, bet ir kur nors atsiremti, jie neišeidami po kelias valandas meldėsi bažnyčioje.

*     *     *

    Telšiai. 1985 m. Vėlinėse Telšių miesto kapinėse įvyko iškilmingas katalikiškas mirusių paminėjimas. Procesiją kapinėse, dalyvaujant kunigams ir didelei miniai tikinčiųjų, vedė J. E. vyskupas Antantas Vaičius. Katalikai dėkingi už gražų mirusiųjų paminėjimą.

*     *     *

    Butrimonys (Šalčininkų raj.). Butrimonių apylinkės pirmininkas per parapijos bažnyčios komiteto pirmininką įspėjo kun. Vytautą Pūką, kad šis Vėlinių dieną nedarytų procesijos kapinėse.

    Kun. V. Pūkas įspėjimo nepaklausė. Bedieviai akylai stebėjo procesiją, tiesiogiai pamaldoms netrukdė.

*     *     *

    Šalčininkai. 1985 m. gruodžio mėnesio pabaigoje pokalbiui su vietos valdžia buvo iškviesti Šalčininkų rajono kunigai. Po tradicinio pranešimo apie rajono ekonominius pasiekimus sekė rajono prokuroro kalba apie kunigų vykdomus "įstatymų pažeidimus" ir už tai galimas bausmes.

    Kun. Jonui Vaitoniui prokuroras grasino bausmėmis už važinėjimą į Baltarusiją be valdžios leidimo patarnauti tikintiesiems; Butrimonių parapijos klebonui kun. V. Pūkui — už Vėlinių procesiją kapinėse. Prokuroras akcentavo, kad ateityje už vaikų kate-kizaciją, leidimą dalyvauti vaikams procesijoje, giedoti chore ir panašius "nusikaltimus" kunigams bus taikomos atitinkamos bausmės.

*     *     *

    Pociūnėliai (Radviliškio raj.).

        Religijų reikalų Tarybos prie TSRS Ministrų Tarybos
        įgaliotinis, Lietuvos TSR


        P a s k u t i n i s     į s p ė j i m a s


    Pociūnėlių religinės bendruomenės vykdomajam organui: Kvietkevičiui Pranciškui, Vinco, Gaštentienei Birutei, Klemenso.

    Nustatyta, kad Pociūnėlių Katalikų religinės bendruomenės vykdomasis organas, nežiūrint daugkartinių vietos valdžios raginimų, neorganizavo parapijos steigėjų ("dvidešimtuko") pasirašyti naujo pavyzdžio sutarties su rajono vykdomuoju komitetu dėl
nemokamo naudojimosi maldos namais ir juose kulto inventoriumi, meno bei kultūros vertybėmis.

    Reikalauju Pociūnėlių bendruomenės vykdomąjį organą iki š.m. lapkričio 1 d. sudaryti sutartį su Radviliškio rajono vykdomuoju komitetu dėl naudojimosi maldos namais.

    Įspėju vykdomojo organo narius, kad nesudarius sutarties, religinės bendruomenės gali būti panaikinta registracija, o bažnyčia, kadangi naudojama be sutarties, gali būti uždaryta.
Tarybos įgaliotinis Petras Anilionis (parašas)
1985 m. rugsėjo 18 d.

    1985 m. spalio 14 d. apylinkės pirmininkas įspėjimą įteikė Pociūnėlių parapijos klebonui kun. Antanui Jokubauskui.

*     *     *

    Viduklė (Raseinių raj.). Viduklės bažnyčioje kiekvieno mėnesio 26 d., parapijos klebono kun. Alfonso Svarinsko suėmimo dieną, tikintieji ir kunigai renkasi pasimelsti už kenčiantį kleboną ir kitus kalinius. Bedieviai, kiek galėdami, gąsdina jaunimą, ypač mokykloje. Pamaldos dažniausiai būna vakare, kurių metu bažnyčioje visada yra seklių, skaičiuojančių kiek ir kurie mokiniai yra bažnyčioje, ką jie veikia — gieda, veda maldas, kuris pradeda melstis, kuris užbaigia ir t.t. Vėliau pamaldose dalyvavę mokiniai vienokiu ar kitokiu būdu yra gąsdinami, svarstomi, kad būsią neprileisti prie egzaminų ar baigę vidurinę niekur negalės įstoti ir toliau mokytis; gąsdina žmones, kad už dalyvavimą pamaldose už kalinius (ypatingai jaunimui) gresia suėmimas. Atsiųsti sekliai stebi atvažiuojančius kunigus, užrašinėja jų sakomus pamokslus, prie bažnyčios stovinčių automašinų numerius.

*     *     *

(Gargžduose trukdomi statyti kryžiai ant mirusiųjų kapų. Į kun. A. Šeškevičiaus pareiškimą P. Anilionis davė neigiamą atsakymą. Tai tokia religijos laisvė!):
    Klaipėdos rajono laikraščio "Banga" redaktoriui
    A. Platužui

    Nuorašai:
    LTSR Ministrų Tarybai
    LTSR Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui P. Anilioniui
    J. E. Telšių vyskupijos vyskupui A. Vaičiui

    Klaipėdos rajono Gargždų parapijos vikaro
    kun. A. Šeškevičiaus ir vargonininko A. Bumbulio


    P a r e i š k i m a s


    Tamsta Redaktoriau, š.m. liepos 27 d. "Bangos" laikraštyje atspausdinote Religijų reikalų tarybos įgaliotinio P. Anilionio neteisingą prieš mus straipsnį "Kam priklauso kapinės". Paaiškinus tiesą, paaiškės netiesa.

    1. Įgaliotinio straipsnyje minimas J. Kavaliauskas ir pats įgaliotinis kalba apie pareiškimą, kuriame "buvo rašoma, kad Gargždų katalikų kapinėse neleidžiama statyti paminklų su kryžiais". Bet jie abu prašauna pro šalį, lyg abu nebūtų matę to pareiškimo. Todėl pridedame pilną tekstą rusų kalbą; toks jis ir buvo parašytas Religijų reikalų komitetui prie TSRS Ministrų Tarybos š.m. sausio 8 d. su tikinčiųjų parašais (pasirašė 150 tikinčiųjų — red. past.).

    Pareiškimo pradžia: "Jūs mums leidot statyti kryžius ant tikinčiųjų kapų. Įgaliotinis P. Anilionis pasitarime Gargžduose mums pranešė, kad buitinio aptarnavimo kombinatas turi dirbti kryžius už aukštas kainas, o kombinato darbininkai juos slaptai padaro. Ar tai normalu? Nei Buitinio Aptarnavimo ministerija, nei rajono vykdomasis komitetas, nei kitos instancijos tuo nesirūpina. Praktiškai leidimo nėra, tik jūsų žodžiai.

    Pareiškimo pabaiga; "Mes jus nuoširdžiai prašome paveikti atitinkamas instancijas, kad buitinio aptarnavimo kombinatas mums dirbtų kryžius pagal užsakymą".

    Taigi, pareiškimo esmė tokia: Maskva leido statyti kryžius, bet kombinatas jų nedirba, todėl prašome, kad dirbtų.

    Dabar aišku, kad Kavalauskas ir įgaliotinis pareiškimo esmę
visai suklastojo.

    2. Kai gargždiečiams valdžia atidarė naujas kapines Lauga-liuose, nebeleido statyti kryžių. Todėl Gargždų parapijos bažnytinis komitetas įgaliotiniui P. Anilioniui 1984.VIII.2. parašė tokį pareiškimą:

    "Mūsų parapijiečiai nekartą kreipiasi į Klaipėdos raj. vyriausiąją architektę Kelbauskienę, kad būtų kapinėse mirusiems ant kapo pastatyti kryžiai. Neleido tik pastatyti paminklą iš patvirtinto pavyzdžių albumo. O jame nėra jokio kryžiaus, tik akmenys dėžutės pavidalo be jokio religinio ženklo. Argi gali tikintieji tokį ateistinį paminklą statyti ant tikinčiojo kapo? Tai reikštų, kad po mirties tikintieji paverčiami ateistais.

    O mūsų parapija, kaip ir visos kitos Telšių vyskupijos parapijos, iš kurios yra gavusi raštą Nr. 577 (1954.X.l-3.) kur parašyta: 'Kryžius galima statyti ne tik šventoriuje, kapinėse, bet ir tikinčiųjų kiemuose, kur kitur kryžiai nestatomi ir nešventinami.' Tas raštas, žinoma, buvo suderintas su valdžia ir ligi šiol neatšauktas. Tai kodėl dabar draudžia tikintiesiems statyti kryžius, net pastatytus naikina, sukeldami pasaulinio masto pasipiktinimą?

    Todėl mes esame priversti kreiptis į Jus, kad tas reikalas būtų aiškiai išspręstas pagal tarybinę Konstituciją.

    1. Religinio paminklo statymas ant tikinčiojo kapo yra kulto dalis, pabrėžta 'Apeigyne' II d. psl. 286-8.

    2. Versti tikintįjį pasirinkti nereliginį paminklą, reiškia atmesti sąžinės ir religijos laisvę.

    3. Tikintieji nori ne tik ant akmens prikalti kryželį, bet pastatyti tikrą kryžių.

    4. Vietoj kryžių versti statyti ateistinius paminklus, reiškia nuskurdinti Lietuvos meną, kuris per šimtmečius didžiuojasi meniškais kryžiais, kurių yra ištisi albumai, sudaryti pasaulinio garso menininkų.

    5. Pagal dabar sudarytus projektus paminklai susidarytų šabloniški, savarankiškam liaudies menui nebūtų vietos.

    Mes prašome gerbiamą Religijų reikalų tarybos įgaliotinį suteikti tikintiesiems galimybę ant mirusiųjų kapų statyti religinius paminklus — kryžius. Laukiame teigiamo atsakymo."     Įgaliotinis P. Anilionis davė neigiamą atsakymą, liepė pasirinkti paminklą iš patvirtinto albumo.

    Tada bažnytinis komitetas ir tikintieji pareiškimu kreipėsi į Religijų reikalų komitetą Maskvoje ir gavo atsakymą per Klaipėdos raj. vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją Leitą, kuris vyr. architektei Kelbauskienei ir man (kun. Šeškevičiui) jį perskaitė: "Kas neleido kryžių statyti, darė didelę neteisybę." Džiaugiamės, kad Maskva leido. Bet, deja, kryžiai ant tikinčiųjų kapų nesirodė, nes Buitinis jų nedirbo, tik ant akmens per 5 metus iškalė vieną didesnį kryžių. Ką viena ranka duoda, kita atima, ir lieka tas pat.

    Kadangi paminklo be religinio ženklo negalima šventinti, tai tikintieji prie akmens prikala kokį kryželį arba paprašo iškalti. Apie tokius "Kryžius" naujose kapinėse J. Kavaliauskas ir pranešė įgaliotiniui, o senose yra didelių kryžių tik iš senesnių laikų. Klaipėdiečiams į naująsias kapines neįleisdavo paminklo su iškaltu ant jo kryželiu. Tikintieji jį aptepdavo juodai ir kontrolieriai nepastebėdavo. Todėl yra paminklų su kryželiais, o kryžiaus nė vieno.

    Tamsta redaktoriau, pasikvieskit neteisingojo straipsnio autorių įgaliotinį P. Anilionį ir nueikit į naująsias Laugalių kapines, ieškokit kryžiaus visur ir nesurasit nė vieno atskirai pastatyto net 1,20 m. aukščio. Bet tai turėjot padaryti prieš straipsnio atspausdinimą. O J. Kavaliauskas tvirtina, kad rado daugybę kryžių. Įdedu bendrą naujųjų kapinių nuotrauką, kad rastumėte "daugybę- kryžių". Nė su žiūronu nerasit.

    Todėl aišku, ko verti ir kam tinka tokie išsireiškimai: "Iš kur atsiranda šmeižtai, kurie ruošia tokius pareiškimus? Kodėl jie už melą netraukiami atsakomybėn? (J. Kavaliauskas)? "Pareiškimo autoriai meluoja, juodina tikrovę? (P. Anilionis).

    3. Įgaliotinis mus kaltina: "...rinkti gyventojų parašus, kurių dauguma padirbti..." Atsakome: griežčiausiai tai neigiame. Jokia objektyvi ekspertizė to neįrodys, tik patvirtins, kad parašai tikri. Mums ir nereikia parašų dauginti, nes turime, tūkstančiai parapijiečių pasirašytų, bet kam tiek daug reikia? Jei nekreips dėmesio į šimtą, nekreips nė į tūkstantį. Štai aiškus pavyzdys: įgaliotinis mielai priėmė vieno ateisto J. Kavaliausko neteisingą pranešimą
už gryną pinigą, o į daugiau 100 tikinčiųjų nekreipė jokio dėmesio, dar apkaltino. Kokia logika, kokia diplomatija tokio aukšto pareigūno, kuris skirtas liaudžiai padėti?! Juk jis tikintiesiems Gargžduose aiškiai pasakė, kad Buitinis turi dirbti kryžius, o rašo priešingai. Ir Maskvoj E. S. Galustjanas iš mūsų atstovo teiravosi, ar Gargžduose Buitinis dirba kryžius. Pasakyta — ne. Pabrėžė: "Turėtų dirbti." Žodžiai lieka žodžiais, kai jiems niekas neduoda eigos.

    Net per "Akiratį" įgaliotinis mus kaltino, kad padirbame parašus, nes pašaukti parapijiečiai atsisakę parašų. "Lazda turi du galus": yra kita priežastis atsisakyti — tai baimė, kuri tęsiasi iš Stalino laikų. Pirmininko pavaduotojas A. Leita naudoja tą priemonę: raštu pasikviečia tikintįjį, kuris aiškiau pasirašė, ir klausia, ar pasirašęs. Jau pats pakvietimas išgąsdina, o dar klausinėjimas baimę padidina, todėl būna tokių kurie atsisako. Viena iš atsisakiusių savo parašo išreiškė jų visų mintį: "Aš pasirašiau, bet kam aš jiems sakysiu?"

    4. Įgaliotinis rašo: "Buržuazinėje Lietuvoje kapinėse šeimininkavo bažnyčios tarnautojai. Jie nurodydavo, kur ką laidoti... Jie kapinėse buvo įrengę taip vadinamus "pakaruoklių kapus", kur liepdavo laidoti savižudžius, nekrikštytus kūdikius ir, aišku, netikinčius — ateistus".

    Paaiškiname: Lietuvoje kiekviena religinė bendruomenė turėjo savo kapines ir statė savo religinius paminklus: stačiatikiai, liuteronai, žydai... Kur reikalavo, buvo ir laisvamanių-ateistų kapinės, pav., prie Šiaulių, kur buvo palaidoti keli laisvamaniai. Taigi, visi galėjo pasistatyti paminklą, kokį norėjo, ir pasirinkti vietą. Kadangi religinė bendruomenė su ypatinga pagarba žiūri į kapines, tai Katalikų Bažnyčios buvo įsakyta jas pašventinti (Bažnytinių Teisių Kodeksas, 1205 kanonas) ir palikti nešventintą vietą tiems, kurių negalima laidoti su Bažnyčia: "Jei yra galimybė, tebūna aptverta ir apsaugota vieta tiems, kuriems atsakomos bažnytinės laidotuvės" (1212 kanonas). Čia laidodavo kūdikius be krikšto, jie dar nebuvo Bažnyčios nariai, ir tuos, kurie nuo jos atpuolė: ateistus, savižudžius ir viešus nusikaltėlius. Kadangi gyvendami nenorėjo būti kartu, tai ir mirusiems paliko laisvę.
    Kadangi ateistinė valstybė visas kapines paėmė į savo valdžią, tai konfesinių kapinių nebėra, nors J. Kavaliauskas naiviai dar kalba apie katalikų kapines Gargžduose. Nors dabar skelbiama sąžinės ir religijos laisvė (Konstitucijos 50 str.), vis dėlto kiekviena religinė bendruomenė (katalikai, stačiatikiai, liuteronai, žydai...) prieš savo nuostatus turi savuosius laidoti tik bendrose valstybinėse kapinėse ir statyti paminklus, kokius nustato valstybė. Pagal įgaliotini, dabar yra geresnė sąžinės laisvė. Bet kiekviena religinė bendruomenė valdžiai būtų labai dėkinga, jei ji tikintiesiems paskirtų bent tokį kampelį, kokį Bažnyčia buvo paskyrusi ateistams savo kapinėse. Ji neversdavo kelių ateistų laidoti su tikinčiaisiais, bet juos pagal religinį principą atskirdavo, o dabar visi tikintieji turi laidotis ateistinėse kapinėse, kur nenumatytas joks religinis paminklas kryžius, lyg vien ateistai jose būtų palaidoti. Tai labai skaudu tikintiesiems. Todėl jie prašo, kad bent ant tikinčiojo kapo galėtų pastatyti kryžių.

    5. Įgaliotinis vėl kaltina mus: "Pareiškimas buvo adresuotas... užsienio antitarybiniams propagandos centrams".

    Atsakymas: Tai išlaužta iš piršto, negarbinga ir nelogiška. Jei būtų toks tikslas, užtektų vieno pareiškimo, o mes dėl kryžių kapinėse jau penkis metus vargstame ir negirdėjome jokio pranešimo iš užsienio, nors įgaliotinis ir girdėjo: "Šis pareiškimas netrukus buvo perskaitytas per 'Vatikano radiją' su riebiais komentarais". Dėl Gargždų bažnyčios — barako paaukštinimo tikintieji jau gal per 8 metus rašė pareiškimus, Maskva vis juos persiuntė įgaliotiniui, o jis Klaipėdos raj. vykdomajam komitetui vis su ta pačia pastaba: "Pagal priklausomybe.", lyg įgaliotinio įstaiga būtų tuščia vieta pareiškimams persiuntinėti. Tai rodo, kad įgaliotinis nelinkęs padėti tikintiesiem, nors jie ir vargsta barake. Tai patvirtino paskutiniu skirtingu atsakymu: "Nėra reikalo", nors tūkstančiai prašo paaukštinimo, o jis, P. Anilionis, skirtas liaudžiai padėti: "TSKP egzsistuoja liaudžiai ir tarnauja liaudžiai" (Konstitucija 6 str.). Nors taip nehumaniškai elgiasi, vis dėl to gargždiečiai iš Vatikano apie tai nieko negirdėjo. Todėl visi įgaliotinio kaltinimai viešai atskleidžia jo moralę, kuri nesiskaito su LTSR konstitucijos 55 str., o tuo pačiu pažeidžia ir 52 str., sukeldamas nesantaiką tarp valstybės ir Bažnyčios, pakenkia sau ir
Valstybei. Inteligentai ir diplomatai taip nesielgia. Įgaliotinis dvasininkus vadina bažnytininkais, o tas pravardžiavimas reiškia jų paniekinimą ir parodo autoriaus kultūros lygį. Kaip gali jaustis vyskupas ar kunigas, kreipdamasis į tokį Valstybės ir Bažnyčios tarpininką? Ekstremistais pravardžiuoja tuos kunigus, kurie mėgina bent kiek ginti Bažnyčios reikalus, kad juos suniekintų ir nutildytų.

    6. Kreipiamės į LTSR Ministrų Tarybą, kad ji pamatytų, kaip įgaliotinis atstovauja Valstybę.

    Kreipiamės į mūsų Vyskupą, kad žinotų, kaip įgaliotinis elgiasi su kunigais.

    Kreipiamės ir į patį įgaliotinį, nes tyla būtų nusikaltimas tiesai.

    Kreipiamės ir į "Bangos" redaktorių, kad žinotų, kaip be patikrinimo spausdina neteisingus straipsnius pasaulėžiūros klausimais. Laikosi dėsnio: kas prieš religiją ir kunigus, tai viskas teisinga, nes jie spaudoje neturi balso, todėl turės tylėti, o teisus bus tas, kuris juos juodina. Pavyzdžiui, rašeiva M. Dausynas savo antireliginiuose straipsniuose prirašė visokių nesąmonių, redakcija viską atspausdino. Š.m. kovo 30 d. "Bangoje" rašė: "Bažnytininkų tvirtinimu, ją (išpažintį) įkūręs Kristus, paskutinės vakarienės metu kreipdamasis į apaštalus"... Tuo parodė, kad jis religijos srityje yra analfabetas; tokio lygio ir redakcija, kuri tai spausdina. Kadangi tikintieji neturi jokio religinio laikraščio, todėl negali parašyti tiesos, jų padėtis blogesnė už Afrikos negrų ir azijatų. Nors LTSR Konstitucija 48 str. piliečiams garantuoja žodžio ir spaudos laisvę, vis dėl to būtų labai naivu prašyti redaktorių, kad būtų demaskuotas ir atšauktas neteisingas įgaliotinio straipsnis pagal šio pareiškimo konkrečius duomenis. Tikintieji neturi nei religinio laikraščio, nei žurnalo, nei religinės knygos pasiskaityti, todėl priversti gyventi didžiausioj religinėj tamsoj, kokios mūsų tauta nėra mačiusi. Prie caro dar knygnešiai iš Tilžės parvešdavo religinių knygų, o dabar iš užsienio negalima gauti jokios religinės knygos kai tuo tarpu Lenkija, Demokratinė Vokietija ir Vengrija turi laikraščių, žurnalų ir knygų. Tiesa, leido per 40 spaudos "laisvės" metų kunigams atspausdinti kelias knygas, kalendorių, o tikintiesiems katekizmą ir tiek maldakny-
gių, kad šimtui tūkstančių teko tik kelios. Jei anais laikais elgeta būtų gavęs tik tiek išmaldos, būtų greit badu numiręs. Prie religinio bado priklauso ir tai, kad kunigas bažnyčioje neturi teisės kelių vaikų pamokyti katekizmo. Kur jie išmoks, kai vaikams skirto katekizmo nėra? Kaip išmokys tėvai be knygos? Telieka mirti religiniu badu ir tapti ateistu. Tuo tarpu kitose demokratinėse šalyse moksleivius religijos moko bažnyčiose.

    — Štai kokia religinio žodžio ir religinės spaudos laisvė! Nesitikime jokio atšaukimo, nebent didesnio apjuodinimo.

    Priedai:
    1. Gargždų senųjų ir naujųjų kapų nuotraukos.
    2. Pareiškimo kopija rusų kalba.
    3. Įgaliotinio P. Anilionio straipsnis. Gargždai, 1985.VIII.27.

    1985 m. rugsėjo 17 d. Įgaliotinis P. Anilionis kun. A. Šeškevičiui ir vargonininkui A. Bumbuliui atsakė, kad laikraštyje paminėti faktai atitinka tikrovę ir todėl bet kokios diskusijos šiuo klausimu nereikalingos.

*     *     *

(Kun. Gustavas Gudanavičius skundžiasi
P. Anilioniui ir vyskupams dėl valdžios pareigūnų
konstitucijos laužymo ir tikinčiųjų persekiojimo):

    Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui LTSR respublikai
    Petrui Anilioniui
    Nuorašai:
    D. G. Lietuvos Vyskupams ir Valdytojams


    Kun. Gustavo Gudanavičiaus, Žagarės-Juodeikių bažnyčių administratoriaus,


    P a r e i š k i m a s


    Gerbiamas įgaliotini, sąryšyje su mano pareiškimu
1985.08.25 TSKP KP CK Gener. Sekretoriui M. Gorbačiovui, kuriame aš išreiškiau padėką už Jo ryžtingą kovą "su visokiais mūsų gyvenime įsigalėjusiais negerumais, o ypač su besaikiu alkoholinių gėrimų vartojimu — girtuoklyste", ir paprašiau Lietuvos tikinčiųjų vardu "pašalinti iš gyvenimo dar vieną blogybę, būtent, plačiu mastu pas mus vykdomą tikinčiųjų diskriminaciją", — Jūs, atvykęs į Joniškį, dvi valandas man "plovėte smegenis", norėdamas įrodyti, kad juoda yra balta, o balta — juoda, pavadinote mano pareiškimą šmeižikišku ir, pagaliau, jei nesiliausiu toliau rašinėjęs, pagrasinot man Baudžiamojo Kodekso tam tikrais straipsniais. Labiausiai Jūs pykstate, kad tokie raštai patenka į užsienį, ir pasaulis sužino apie pas mus pasitaikančias negeroves. Aš su užsieniu jokių ryšių neturiu: į užsienį nevažinė-ju ir su niekuo nesusirašinėju. Pastebėjęs gyvenime pasireiškiantį blogį ar triumfuojantį melą, netekęs kantrybės, retkarčiais kai kam parašau. Rašau atvirai, pasinaudodamas Konstitucijos garantuota žodžio bei spaudos laisve, ir jei kokie korespondentai tą medžiagą panaudoja savo tikslams, aš neatsakau.

    Kadangi po Tamstos ilgos kalbos skubėjau ir negalėjau jums atsakyti, todėl į Tamstos man padarytus priekaištus ryžausi atsakyti raštu. Noriu išryškinti kai kuriuos faktus, paliestus mano pareiškime ir mūsų pokalbyje.

    1. Jūs, Gerb. Įgaliotini, tvirtinate, kad pas mus jokios tikinčiųjų diskriminacijos nesą, kad visi tikintieji, nežiūrint užimamos vietos, gali laisvai lankyti bažnyčią: tėvai turi teisę mokyti savo vaikus tikėjimo tiesų, kad pakankamai išleidžiama maldaknygių, katekizmų bei kitokios literatūros.

    O ką sako tuo klausimu TSRS Konstitucija? — "Visi TSRS piliečiai lygūs prieš įstatymą nepriklausomai nuo kilmės, socialinės padėties... išsilavinimo, kalbos, santykio su religija..." — 34 str.

    "TSRS piliečiams garantuojama žodžio, spaudos, susirinkimų, mitingų, gatvės eitynių ir demonstracijų laisvės." — 50 str.

    "TSRS piliečiams garantuojama sąžinės laisvė, tai yra teisė išpažinti bet kokią religiją arba neišpažinti jokios, praktikuoti religinius kultus arba vesti ateistinę propagandą." — 52 str. "Bažnyčia atskirta nuo valstybės ir mokykla nuo Bažnyčios."
    Tokie yra įstatymai ir tą patį Jūs tvirtinate. O kaip yra praktikoje? Ką kalba faktai? Visi tie ką tik Konstitucijos minėti straipsniai, liečia tikinčiuosius, valstybės pareigūnų pažeidžiami. Už eitynes į Šiluvą ar į kapines Vėlinėse pasimelsti už mirusius, už viešai pasakytą žodį, ginant tikinčiųjų teises, už grupinį vaikų mokymą tikėjimo tiesų, ruošiant prie šv. Sakramentų, kunigai ir pasauliečiai baudžiami piniginėmis baudomis arba kalėjimu. Tikintieji tiesiog terorizuojami, sukeliant nepakantumo atmosferą tikinčiųjų atžvilgiu. Tikinčiųjų tėvų vaikai bijo lankyti bažnyčią, kad nenukentėtų moksle. Daugelis net žemesnio rango tarnautojų bijo lankyti savo bažnyčią, kad nenukentėtų tarnyboje. O ką kalbėti apie mokytojus?! Jie atleidžiami iš darbo. Apie tai rašiau Gen. Sekr. M. Gorbačiovui.

    Pas mus ateistinei propagandai ir kovai prieš religiją savo dispozicijoje ateistai turi spaudą, radiją, televiziją, sales, aikštes, gi tikintieji visu tuo pasinaudoti neturi teisės. Tikintieji turi teisę tik bažnyčioje, šventoriuje, ir kapinėse atlikti kulto apeigas. Kunigas neturi teisės net bažnyčioje, tėvų prašomas, pamokyti vaikus tikėjimo tiesų. Štai Jums Konstitucijos garantuota visų piliečių lygybė prieš įstatymus! Pagal Religinių susivienijimų nuostatus kunigai gali mokyti jaunimą tikėjimo tiesų tik nuo 18 metų. O kaip yra su ateizmo mokymu? Valdžios pareigūnai griežtai reikalauja iš mokytojų, kad vaikai visose mokyklose, pradedant darželiukais, būtų auklėjami ateistiškai. Koks tai grubus tikinčiųjų tėvų teisių pažeidimas. Ar tikintieji tėvai, kaip lygiateisiai Valstybės piliečiai, suteikė mokytojams tokią teisę, teisę žaloti savo vaikus?!

    2. Konstitucijos 52 str., sakoma, kad TSRS Bažnyčia atskirta nuo Valstybės. Jeigu atskirta, tai kodėl Valstybės pareigūnai taip grubiai kišasi į Bažnyčios vidaus gyvenimą?

    Imkime Kunigų seminariją. Juk apie kandidato tinkamumą į Kunigų seminariją galutinį žodį taria ne Seminarijos vadovybė ar vyskupas, bet RRT įgaliotinis, šiuo momentu — Tamsta. Aš į tą nenormalybę savo pareiškime atkreipiau ir gerb. Gen. Sekr. M. Gorbačiovo dėmesį. Jūs to fakto nepaneigėte, tik teisinotės, kad Jūsų nubraukiami kandidatai esą "reakcingų" kunigų sužaloti politikieriai, gi Bažnyčiai politikierių kunigų nereikia. Taip Jūs
sprendžiate, ar iš tokio kandidato išeis geras kunigas ar blogas. Kas Jums suteikė tą teisę ir visą žinojimą? Reiktų manyti, kad seminarijos vadovybė per 5 studijų ir auklėjimo metus geriau galės ištirti, ar iš tokio kandidato išeis geras kunigas ar politikierius. Jūs asmenis vertinate ateistinio materializmo pasaulėžiūros mastu, dėl to ir pačius geriausius kunigus pravardžiuojate reakcingais, politikieriais ir t.t. Keletą pavardžių man paminėjote. Bet tai geriausi kunigai, gal jaunystėje ir buvę padarę kokią klaidą, bet jie su kaupu už tai atkentėję.

    Bet ar ne didesni politikieriai yra tie valstybinio saugumo darbuotojų užverbuoti kunigai ir klierikai, kurie, norėdami įstoti į Kunigų seminariją, pasiduoda spaudimui ir sutinka bendradarbiauti, šnipinėdami savo vadovybę ir draugus? Gal sakysite, kad tai šmeižtas? Tas faktas seniai visiems žinomas, tik į viešumą neseniai iškėlė kun. Rokas Puzonas, kad tai ne šmeižtas, o tiesa, esu ir asmeniškai patyręs. Bet apie tai truputį žemiau.

    Jeigu Bažnyčia atskirta nuo Valstybės, tai kodėl jūs skirstote kunigus po parapijas? Baigus pokalbį, aš Tamstos paklausiau, kodėl Jūs trukdote Vyskupui iškelti mane iš Žagarės? Jūs atsakėte, kad tai esą Vyskupo reikalas, J. E. Vyskupas sako: "įgaliotinis P. Anilionis nesutinka." Iškelti mane iš Žagarės J. E. Vyskupą prašau jau nuo 1978 m. dėl pastoracinių motyvų. Bet kada 1983 m. rudenį špitolė, kur aš gyvenu, buvo kažkokių piktadarių padegta, ir tik per stebuklą išlikau gyvas, vėl prašiau Vyskupą perkelti mane į kitą parapiją. Rezultatas tas pats "įgaliotinis nesutinka." Tad kas skirsto kunigams parapijas? Kodėl Jūs kišatės į Bažnyčios vidaus reikalus? Juk Bažnyčia atskirta nuo Valstybės. Tą tikinčiųjų diskriminaciją valdžios pareigūnai vykdo jau seniai. Tai patyriau ant savo kailio 1961 metais.

    Administruodamas Kulautuvos parapiją ir kartu gydydamasis nuo tuberkuliozės, per vargą pastačiau parapijai kleboniją. Pats dirbau prie statybos, investavau visas savo asmenines santaupas ir, vos įėjęs į naują, dar nevisai baigtą butą, džiaugiausi galėsiąs nors truputį pailsėti, baigti gydyti plaučių tuberkuliozę Kulautuvos pušyne, bet kur tau?... Tuoj prisistatė Valstybės saugumo darbuotojas ir pasiūlė "padėti auklėti kunigus." Kadangi nesijaučiau esąs pasiruošęs būti tokiu "pedagogu" ir griežtai atsisakiau,
tai už poros mėnesių iš Kulautuvos buvau iškeltas. Pasikvietė mane tuometinis Arkivyskupijos valdytojas a.a. kan. J. Stankevičius ir pasakė: "Rugienis (tuometinis RRT įgaliotinis) reikalauja tamstą iš Kulautuvos ir iš Kauno rajono iškelti, o mes tamstai siūlome į Paliepius (Raseinų raj.)". Nuo tada ir prasidėjo mano kryžiaus keliai. Ar tai nėra grubus kišimasis į Bažnyčios vidaus reikalus, tikinčiųjų diskriminacija?

    Ar ne dėl tokio pat grubaus Valdžios pareigūnų kišimosi į Bažnyčios vidaus reikalus Vilniaus vyskupas Julijonas Steponavičius be jokio teismo ištremtas į Žagarę, ir jau 25 metus gyvena atskirtas nuo savo ganomųjų?

    3. Generaliniam sekretoriui M. Gorbačiovui savo pareiškime rašiau, kad "Religinių susivienijimų nuostatai" prieštarauja ir TSRS Konstitucijai, ir tarptautiniams susitarimams, Suv. Nacijų Žmogaus teisių deklaracijai bei Helsinkio susitarimams, kuriuos pasirašė ir Tarybų Sąjunga ir įsipareigojo jų laikytis, Prašau tuos Religinius nuostatus panaikinti. Jūs man atsakėte, kad tie tarptautiniai susitarimai pas mus neturi įstatyminės galios. Keista! Kam tada pasirašinėti, jei nemanoma jų laikytis? Ar iš tikrųjų taip yra?

    4. M. Gorbačiovui rašiau, kad, per eilę metų trukdant vaikus mokyti tikėjimo ir krikščioniškos moralės tiesų ir vykstant tikinčiųjų diskriminacijai, smunka jaunimo moralė, plinta alkoholizmas, auga nusikalstamumas.

    Tamsta bandėte aiškinti, kad tikėjimas su morale neturi nieko bendro, religija neturinti įtakos moralei, kad nusikalsta ir tikintieji. Tam patvirtinti atsivežėte prieškarinės spaudos, kur buvo aprašyti baisūs nusikaltimai: apiplėšimai, žmogžudystės. Tai netiesa. Religija yra moralės pagrindas. Tiesa, nusikalsta ir tikintieji, bet tai rodo tik jų tikėjimo silpnumą. Juo religija turi galimybę labiau pasireikšti gyvenime, tuo tautos moralė kyla. Ir priešingai: religijos įtakai silpnėjant moralė smunka. "Jei nėra Dievo, tai viskas galima", sako Dostojevskio Ivanas ("Broliai Karamazo-vai"). Tai rodo istorija.

    Prieš antrąjį Pasaulinį karą man teko būti mokytoju, būti klasės auklėtoju. Tada mokyklose buvo dėstoma tikyba, veikė moksleivių ateitininkų organizacija su šūkiu: Visa atnaujinti
Kristuje! Veikė skautų organizacija su šūkiu: Dievui, Tėvynei, artimui! Mokiniai eidavo šv. Sakramentų, melsdavosi. Koks puikus tada buvo mūsų jaunimas. Nusikaldmas mokinių tarpe buvo retas dalykas. O kas darosi šiandien, kada dkybos pamokos liko pašalintos, kada net tikinčiųjų tėvų vaikai visokiais būdais bedie-vinami — 1984 m. Žagarės vid. mokykloje įvyko net du išprievartavimo atvejai, o kiek visokio kitokio chuliganizmo? Kada neliko religinių praktikų, neliko nuodėmės, — atsivėrė atviras kelias į nusikaltimus. O į ką pavirto mūsų šeimos? Prieš karą skyrybų nebuvo, šeimos buvo gausios, moraliai sveikos, o kas pasidarė per pastaruosius 40 metų? Daugiau kaip vienas trečdalis šeimų išsiskiria, šeimos vidurkis — 3,2, alkoholizmas, gimsta daug nepilnaverčių vaikų. Vadinasi, tauta mirštanti. Tai štai kur veda tautą ateizmas!

    Jūs pasidžiaugėte, kad materialiai žmonės dabar daug geriau gyvena, turi mašinas, gerus butus. Bet kas iš to, kad tauta nyksta. Pagaliau, argi religija gali būti kliūtimi materialinei gerovei kilti? Manau, kad su religijos pagalba per 40 metų turėtume geresnių rezultatų ir materialiai ir ypač dvasiniai.

    Tamsta, gerb. įgaliotini, savo tezėms paremti panaudojate net Katalikų Bažnyčios kanonus. Gerai, kad pasiskaitote. Mano nuoširdus prašymas: netrukdykite Kat. Bažnyčiai veikti pagal jos kanonus, ir nebus jokių konfliktų. Bažnyčia nesikėsina į pasaulinės valdžios teises. Ji neša tautoms Kristaus Gerąją Naujieną, formuoja sielas, kelia tautų moralę ir tuo pačiu padeda valstybėms ir tautoms. Prisimena man mūsų žymaus pedagogo Stasio Šalkauskio paskaita apie auklėjimą, jo vaisius: tai Valstybė, Bažnyčia ir mokykla. Tik visų trijų veiksnių darnus veikimas atneša gerų rezultatų. To teiginio tikrumą paliudija šių dienų mūsų jaunosios kartos auklėjimo trūkumai. Ateizmą paskelbus valstybine religija ir Bažnyčiai trukdant visokiais būdais atlikti savo misiją, atsiranda vis daugiau beždžionžmogių, gyvenančių tik juslinį gyvenimą, vergaujančių savo žemiems instinktams. Dėl to tiek daug nusikaltėlių, alkoholikų, šeimų griuvėsių. Ir su alkoholizmu kova būtų daug sėkmingesnė, jei Bažnyčiai nebūtų trukdoma atlikti savo misiją, Vysk. M. Valančius 19 šimtmetyje Blaivybės brolijų pagalba per du metus nugalėjo šį slibiną. Vyskupo autori-
tetas ir gyvas žmonių tikėjimas išgelbėjo tautą. Piniginių baudų ir lagerių pedagogika vargu bus tokia sėkminga. Tamsta, kaipo tarpininkas tarp Bažnyčios ir Valstybės, perduokite šias mintis gerb. Sekr. M. Gorbačiovui. Žagarė, 1985.12.17.

*     *     *

(Gargžduose senutė Petronė Kapičkienė persekiojama, tardoma dėl vaikų ruošimo pirmajai komunijai):
    Gargždai (Klaipėdos raj.). 1985 m. birželio 29 d. pas Petronę Kapičkienę, 81 metų senutę, gyvenančią Gargžduose, Komjaunimo 61, prisistatė valdžios atstovai — mokytoja Pukinskaitė ir civiliai apsirengęs vyriškis. Bute kartu su P. Kapičkienė rado 23 vaikus, besiruošiančius pirmajai išpažinčiai ir Komunijai. Išsigandę vaikai norėjo pabėgti, pavyko tik vienai mergaitei. Senutei buvo pareikšta: "Neturi teisės mokyti, tegul moko tėvai arba patys mokosi. Būsi nubausta. Toks įstatymas." "Nieko blogo nedarau, pinigų už mokymą neimu, žmonės atsilygina maistu, pensijos gaunu tik 28 rub., turiu 55 metų invalidę dukrą, ..." — teisinosi P. Kapičkienė. "Maistą parduosi ir baudą sumokėsi," — grasino valdžios atstovai ir surašė aktą. Nuo tos dienos vaikai mokytis pas P. Kapičkienę neateidavo. 20 iš jų senutė paruošė mokydama juos šventoriuje. Kiek vėliau gavo pranešimą: 1985 m. liepos 31 d. 17 vai. įvyks administracinės komisijos prie Klaipėdos rajono Gargždų miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto posėdis, kuriame Jūs privalote dalyvauti. Būsite svarstoma už vaikų mokymą katekizmo." Senutė susirgo ir ją paguldė į ligoninę, todėl į administracinės komisijos posėdį nenuvyko. Grįžus iš ligoninės, P. Kapičkienė gavo pakartotiną kvietimą rugpjūčio 28 d. atvykti į administracinės komisijos posėdį — nenuvyko dėl blogos savijautos ir šį kartą. Nuėjus dukrai buvo paaiškinta, kad jos motina daro didelę žalą valstybei — "moko vaikus poterių..." Pagaliau P. Kapičkienė gavo paštu raštą, kuriame nurodyta: Siunčiame Gargždų miesto Tarybos vykdomojo komiteto 1985 m. 28 d. nutarimą, kuriuo Jūs už adminis-
tracinių teisių pažeidimą kodekso Lietuvos TSR 214 str. pažeidimą esate įspėjama. Administracinės komisijos pirmininkė M. Jurevičiūtė.
    "Administracinės bylos Nr. 23-85 nutarimas. Gargždai, 1985 m. rugpjūčio 28 d.
    Administracinė komisija prie Klaipėdos raj. Gargždų m. liaudies deputatų Tarybos vykdomojo komiteto.
    Pirmininkė M. Jurevičiūtė
    Sekretorė J. Surplienė
    Nariai: Z. Lukas, M. Vaišnorienė

    Išnagrinėjus atvirame posėdyje administracine, bylą Nr. 23-85, nustatė, kad Petrė Kapičkienė, Prano, Gargždai, Komjaunimo 61, 1985 m. biraželio 29 d. mokė 23 vaikus katekizmo, tuo būdu pažeidė Liet. TSR administr. teisės pažeidimų kodekso 214 str.

    Vadovaudamiesi Administracinių baudų skyrimo ir išieškojimo nuostatais, komisija nutaria skirti P. Kapičkienei adminstra-cinę baudą įspėjimu".

*     *     *

(Buvusiai kun. A. Svarinsko šeimininkei Monikai Gavėnaitei komunistiniai pareigūnai neleidžia niekur prisiregistruoti):
    Viduklė (Raseinių raj.). Ilgą laiką saugumas reikalavo, kad Stonienė, gyvenanti Viduklėje, Šaltinio-5, išregistruotų pas ją priregistruotą buvusią kun. Alfonso Svarinsko šeimininkę, Moniką Gavėnaitę. Kadangi Stonienė atsisakė išpildyti saugumiečių reikalavimą, M. Gavėnaitę išregistravo jos sesuo Ona Gudaitytė. M. Gavėnaitė bandė prisiregistruoti pas kitus miestelio gyventojus. Tačiau, užpildžius priregistravimo lapelius, pas juos su įvairiais gąsdinimais ir šmeižtais, jog M. Gavėnaitė esand valstybinė nusikaltėlė ir galinti jiems pakenkti, prisistatydavo saugumiečiai. Nepavykus prisiregistruoti Viduklėje, ji bandė registruotis Šiauliuose, bet ir ten atvykę saugumiečiai aiškino šeimininkei, kad M.
Gavėnaitė yra dezertyre, valstybinė nusikaltėlė, galiausiai, prisiregistravimo atveju, grasino atimti iš jos kooperatinį butą. Po tokių ir į juos panašių "aiškinimų" bei grasinimų moteris net su-
sirgo.

    M. Gavėnaitei pavyko prisiregistruoti tik kaime — Adakave (Tauragės raj.). Gruodžio 16 d. ji buvo iškviesta į rajoną ir saugumo viršininko įspėta jo rajone gyventi ramiai, mat, turimomis žiniomis, kituose rajonuose gyvenusi neramiai.

*     *     *

(Kiaukliuose dėl pašalinto kryžiaus nuo kareivio kapo tikintieji veltui skundžiasi apylinkės pirmininkui Karaliūnui ir rajono pirm. pavaduotojui Tvirbutui):
    Kiaukliai (Širvintų raj.). 1985 m. birželio mėn. pradžioje Kiaukliuose, prie Širvintų vieškelio, kadaise žuvusio kareivio kapo vietoje, tikintieji pastatė menišką kryžių. Birželio 12 d. rytą kiaukliečiai pamatė, kad jų kryžius iškastas, pasodintos gėlės išdraskytos. Gyventojai, Malvina Butkuvienė, Genė Gudonienė, Robertas Grigas, Ona Polkienė, Karolis Dėdelis, — kalbėdami su apylinkės pirmininku Karaliūnu, reikalavo surasti naktinius nusikaltėlius, atlyginti tikintiesiems padarytą moralinę ir materialinę skriaudą. Pirmininkas paaiškino, kad kryžius sunaikintas įsakymu iš aukščiau, statytas be valdžios leidimo, be to, kolūkio žemėje.

    Karaliūnas priminė, "Religinių susivienijimų nuostatus", o nurodžius, kad jie prieštarauja Bažnyčios kanonams, kad virš 500 kunigų atsisakė jų laikytis, atkirto: "Galbūt, 10 milijonų partinių už tuos nuostatus balsavo, tai ko labiau reikia žiūrėti?! Kadangi pirmininkas sakėsi negalįs nei leisti statyti kryžių, nei surasti kaltininkus žmonės nuvyko į rajoną pas pavaduotoją Tvirbutą, tačiau jo nerado. Rajono architektas aiškino, kad tai esąs pirmas atvejis jo darbo praktikoje ir negalįs nieko padaryti be konsultacijų su Vilnium. Žmonės nuėjo į rajono miliciją ir viršininko vardu parašė pareiškimą, reikalaudami surasti piktadarius, tikintiesiems padarytą skriaudą atlyginti. Birželio 17 d. Ona Polkienė, Mykolas Butkus, Genė Gudonienė, Robertas Grigas nuvyko į Širvintus ir analogišką pareiškimą, pasirašytą vienuolikos kiauk-
liečiu, įteikė pavaduotojui Tvirbutui. Pastarasis grėsmingai paklausė, ar čia rūpinasi bažnytinis komitetas, ar "kuriasi jau kita organizacija". Į aiškinimą, kad kryžiaus nugriovimas užgauna ne tik komiteto narius, bet ir kiekvieną tikintįjį, nereagavo. Reikalavo nurodyti, kas konkrečiai darė, statė kryžių, tada valdžia asmeniškai su juo tarsis dėl žalos atlyginimo. Kai tikintieji atsakė, kad visi kartu dirbo ir statė, pavaduotojas nesileido į kalbas. Labai pyko kodėl atvažiavo visa delegacija, o ne po vieną, zakristijoną R. Grigą kaltino žmonių kurstymu, grasino jam ir kun. Rokui Puzonui ateityje "pateikti sąskaitas".

    "Kryžių laikai praėjo ir niekada nebegrįš, — piktai kalbėjo pavaduotojas, — tarybų valdžia bus amžinai." Pokalbio metu pavaduotojas puolė kun. Roką Puzoną, aiškino, kad kunigui draudžiama bendrauti su jaunimu, jo veiklos sfera yra griežtai reglamentuota, apribota maldos namais ir ne daugiau. Žmonėms piktinantis tokia tarybine "lygybe", pavaduotojas tvirtino, kad kitokios lygybės tikintieji nesulauks, o visi Kiauklių klebono vykdomi pažeidimai fiksuojami, ir, laikui atėjus, "bus pateiktos sąskaitos", sakė, kad valdžia viską žino, bet nuolaidžiauja, kantriai laukia pasitaisymo, todėl ir nebaudė už vaikų mokymą pernai, ir už mokinių "eskursijas" šiemet. Kai Ona Polkienė paaiškino, kad vaikai bendrauja su kunigu tėvų noru, ir piktinosi, kodėl jie prievarta rašomi į ateistines organizacijas, kodėl netgi be tėvų žinios verčiami rašyti pasiaiškinimus, liudyti prieš kleboną, kodėl bauginami ir tardomi, Tvirbutas atsakė, kad tai įstatymiška — apklausinėti vaikus, esą, galima, dalyvaujant mokytojui.


(Valdžios pareigūnai verčia pakelėse esančius kryžius):

    1985 m. spalį, naktį iš 8 į 9 d., vietoj sunaikinto kryžiaus atsirado kitas, geležinis, pavaizduotas kaip atžala, ataugusi iš nukirsto kelmo. Kryžius stovėjo senoje vietoje, tarp keturių kvadratų susodintų eglių, kur žmonių liudijimu buvęs kapas. Spalio 9 d. atvažiavo apylinkės pirmininkas Karaliūnas, kolūkio pirmininkas Kinševas, partorgas J. Stakelskis, agronomas V. Kanaprokas. Pareigūnai užmetė trosą, išrovė kryžių ir nugabeno jį į kapines.
Kiek vėliau vienoje iš keturių eglių, bemaž pačioje viršūnėje, žmonės pritvirtino menišką koplytėlę. Kelių dienų bėgyje eglės buvo nupjautos.

*     *     *

    Gargždai (Klaipėdos raj.). 1985 m. pavasarį ne be Gargždų tarybinio ūkio direktoriaus Melderio žinios, prisidengiant melioracijos darbais, buvo nuverstas senas medinis pakelės kryžius, stovėjęs Kvietinių kaime. Gegužės mėnesio pabaigoje tikintieji nuversto kryžiaus vietoje pastatė naują. Neišbuvęs nė mėnesio, ir antrasis kryžius buvo nuverstas.

*     *     *

    Marcinkonys (Varėnos raj.). 1985 m. gruodžio mėn. Marcinkonių ūkio direktoriaus įsakymu malkoms buvo supjaustytas nuvirtęs kryžius, kurį tikintieji (tiesa, nerangiai) ruošėsi taisyti.

*     *     *

    Klaipėda. 1985 m. rugpjūčio 17 d. Klaipėdos miesto ligoninės reanimaciniame skyriuje neaprūpintas sakramentais mirė tikintis Pranas Paulauskas. Vanda Paulauskienė, sergančiojo žmona, primygtinai prašė budinčią gydytoją leisti atvykti kunigui, tačiau gydytoja neleido.
(Kun. Alfonso Svarinsko laiško iš Gulago svarbesnės mintys):

MŪSŲ KALINIAI

    Iš kun. Alfonso Svarinsko rugpjūčio-rugsėjo mėnesių laiškų:

    "(...) Praeita savaitė buvo saulėta ir šilta, ir šiandien labai šilta ir gera. Dėkingas Dievui už šias nuostabias dienas ir valandas. Pripratau džiaugtis ir mažu.

    Dievo mintis kuria žmonijos istoriją, nors mes maži žmonės
ir ne visada suprantame istorijos prasme, ir savo pergyvenimus. Bet jūs nesijaudinkite dėl manęs, nes aš pripratau stengtis viską pernešti krikščioniškai, — kaip palaimintasis Jobas. (...)

    Šiandien ypatinga diena Šiluvoje, brangi tikinčiojo širdžiai nuo 1612 m. Visi šiandien vyksta į šią šventovę. Jau tred metai, kaip aš atskirtas nuo šių šventų vietų. Šiandien ir aš sudėsiu savo auką prie Šiluvos Dievo Motinos stovylos.

    (...) Gera de A. Egziuperi citata. Jis prancūzų klasikas, verta jį skaityti. Aš džiaugiuosi, kad ši citata pasiekė jūsų širdis. Tikrai žmonės visą gyvenimą ieško ir negali rasti, dažnai patys kalti, skraido padebesiais ir nemato po nosim. Laikas žmonėms ir tautoms grįžti prie Biblijos. (...) Išmokau džiaugtis ir mažu saulės spinduliu, gražiais saulėlydžiais, skurdžia gėlyte ar pageltusiu berželio lapu. (...) Dvasioje ramus, tebūna šventa Jo valia. Norėtųsi vieno, kad tie, kurie turi galimybę dirbti, dirbtų iš visų jėgų, negailėdami nieko, net savęs paties, juk darbo daug. (...)"

*     *     *

(Kun. Sigitas Tamkevičius savo laiške iš Gulago rašo, kaip jis praleido Kristaus Karaliaus šventę, reikšdamas ypatingą padėką Dievui):

    Rašo kun. Sigitas Tamkevičius: "Nelaisvėje norisi, kad laikas bėgtų kuo greičiau, tačiau aš dažnai mąstau apie tai, kad privalau norėti ne greito ir tuščio laiko bėgimo, bet kad tas laikas būtų naudingas ir man, ir tiems, kuriems paskyriau savo gyvenimą. Todėl kiekvieną dieną aukoju Dievui ir savo nelaisvę, ir artimųjų ilgesį, ir nuovargį, ir fizinius negalavimus, kai jų pasitaiko, ir visa visa, ką galima paaukoti, kad Viešpats būtų daugiau mylimas, kad žmonės artėtų prie amžinosios Tiesos ir Gėrio. (...)

    Šiandien pas mus nuostabiai gražus sekmadienis. Atrodo, kad pati gamta švenčia Kristaus Karliaus šventę. Giedras dangus. Jaunų berželių šakos storai apsnigtos; taip gražiai padabintos, kad nors statyk ant altoriaus. Ir nė mažiausio vėjelio — tylu, ramu, didinga. Prie Eucharistinio Karaliaus kojų sudėjau daug prašymų,
o visų pirma — reikalus tų, su kuriais dalintasi dvasios ir kūno penu.

    Šių metų Kristaus Karaliaus šventė man priminė įvilktuvių dieną. Prieš 30 metų šioje šventėje mano kursui — 24 naujiems klierikučiams buvo įteiktas kunigiškas drabužis. Jis turėjo nuolatos priminti, kad atsisakyta viso to, ką pasaulis laiko apglėbęs, kad tolimesnis gyvenimas besąlygiškai pašvęstas Kristaus ir artimo meilės tarnybai, kad nuo šiol didžiausiu rūpesčiu bus siekimas tikslo, kurį kun. J. Bosko išreiškė šūkiu: "Duok man, Viešpatie, sielas o kitą pasiimk!"

    Įvilktuvių proga vyresniųjų kursų alumnai dovanojo paveikslėlius su gražiomis mintimis, o dvasios tėvas — visiems po didelę Kristaus Karaliaus reprodukciją: stovi Viešpats prieš Pilotą surištomis rankomis su erškėčių vainiku ant galvos, o veide, atrodo, viso pasaulio kančia. Argi anuomet įvilktuvių džiaugsme galėjo kas nors giliai įsijausti, kad šitas Karalius iš savo būsimų karininkų pareikalaus irgi nemažos aukos. Bet viskas ateina savo laiku. Kaip labai esu dėkingas Dievui, kad prieš 30 metų šalia savęs turėjau puikius draugus — idealistus. Visi degėme mintimi: dabar lavintis, tobulėti, paskui dirbti iš peties. Mano kursas šūkiu pasirinko Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos žodžius: "Kilti ir kelti", o globėju — šv. Pranciškų Ksaverą. Kas tada galėjo pasakyti, kad šis globėjas ne vienam iš mūsų pasiūlys dalintis savo idealais ir ne vieną iš kurso pakvies į misijas.

    Šv. Kalėdose daug ką norėčiau aplankyti. Viešpats kunigystės metais man davė tiek daug draugų, geradarių, pagalbininkų, bendraminčių. Jiems visiems Kalėdų šventėje noriu paspausti ranką, pasveikinti, pasakyti "ačiū" už pavyzdžio šviesą, už visokeriopą pagalbą, už supratimą ir atsiliepimą į skelbiamą žodį. Betliejaus Kūdikis telaimina, šimteriopai teatlygina visiems ir teduoda gerus 1986-sius metus."
1985 m. lapkritis.

*     *     *

(Viktoras Petkus rašo, kad Aušros Vartų Marija stebuklingai jį pagydė):
    Permė. 1985 m. balandžio 19 d. Viktorui Petkui buvo leista pusantros valandos (pro stiklą ar telefonu) pasimatyti su savaisiais. Iš eilės 5 kartus, t.y., 2,5 metų kalinimo laiku, kalinio artimiesiems nebuvo leista atvykti į pasimatymus. Priežastys buvo aiškinamos trafaretiniu atsakymu: "Nusikalto lagerio režimui"; laiškų iš V. Petkaus taip pat ištisus metus nebuvo gauta.

    Viename iš paskutiniųjų 1983 m. laiškų V. Petkus rašė, jog lageryje operuoto veido skausmai atsinaujino, pastoviai maudžia visą galvą. Reikia didelių pastangų, kad galėtų atlikti priverstinį darbą. Neleidžiant pasimatyti ir nutrūkus susirašinėjimui, buvo manoma, kad V. Petkaus sveikata stipriai pašlijusi. Balandžio 19 d. artimieji nustebo, kai pasimatymų kambaryje išvydo neblogai atrodantį V. Petkų. Paklaustas, "kada ir kur gydeisi, kokia šiuo metu savijauta?" V. Petkus paprašė artimųjų, grįžus į Vilnių, padėkoti Aušros Vartų Marijai už sugrąžintą sveikatą. "Nebuvo vilties išlikti... Kai pradėjau prašyti, po mėnesio pasijutau pasveikęs... Dabar esu visiškai sveikas", — kalbėjo kalinys. V. Petkus išreiškė viltį, kad, dangiškajai Motinai globojant, jis dar pamatysiąs Lietuvą. (Pokalbio klausėsi 5 lagerio darbuotojai.)

    1985 m. spalio 14 d. V. Petkui priklausė dar vienas pasimatymas. Prieš išvykimą V. Petkus, jo artimieji gavo lagerio administracijos pranešimą, kad pasimatymas neįvyks, priežastys nenurodytos.

IŠ "KRONIKOS" ARCHYVO


(Telšių vyskupijoje nužudytų ir kentėjusių kalėjimuose kunigų sąrašas apima 30 kunigų, atimtos teisės eiti kunigo pareigas — dviem):
    Sąrašas Telšių vyskupijos kunigų, nužudytų arba kentėjusių sovietų kalėjimuose ir neįtrauktų į Broniaus Kviklio išleistą knygą "Lietuvos Bažnyčia, Telšių vyskupija, 11." (1980, Čikaga):

Tragiškai žuvę
1941 m. birželio mėnesį:
 
    1. Vaclovas Dambrauskas, kanauninkas, — Kuršėnų klebo-
nas.
    2. Jonas Novickis, kanauninkas, — Viekšnių dekanas.
    3. Benediktas Vanagas, — Ubiškės klebonas.

L a g e r i u o s e   k e n t ė j o :


1. Vladas Abromavičius — nuo 1949.111.25 iki 1958.VIII.22.
2. Benediktas Andriuška.
3. Stanislovas Butvyds — nuo 1948.XII.17 iki 1956.111.24.
4. Brunonas Bagužas — nuo 1949.VII.30 iki 1956.VII.27.
5. Bronislovas Burneikis — nuo 1961 iki 1965.
6. Juozapas Butkus — nuo 1949.11.24 iki 1956.VII.27.
7. Jonas Gaidelionis.
8. Bronislovas Gudmonas — nuo 1949.IX.30 iki 1956.XI.30.
9. Aloyzas Januškaitis.
10. Jonas Jurguds — nuo 1950.1.21 iki 1956.VIII.27.
11. Antanas Kaubrė — nuo 1949.IV.2 iki 1956.V.19.
12. Antanas Krenčius.
13. Jonas Latvis — nuo 1947.1.26 iki 1947.V.11 ir nuo 1948.VIII.12 iki 1955.IV.7.
14. Juozapas Mantvydas — nuo 1951.1.31 iki 1956.X.6.
15. Juozapas Martusevičius nuo 1951.IV.19 iki 1954.XI.16.
16. Aleksandras Narkevičius.
17. Juozapas Olšauskas — nuo 1948.11.28 iki 1956.V.15.
18. Petras Paišys — nuo 1950 m. iki 1956.IV.
19. Antanas Puodžiūnas — nuo 1947 m. iki 1956.VII.9.
20. Stanislovas Pupleigis — nuo 1949 m. iki 1954.XI.19.
21. Stanislovas Rimkus — suimtas 1940 m. ir miręs iš bado lageryje.
22. Juozapas Stasiulis — nuo 1945.VII.18 iki 1953.VII.1.
23. Leonas Šapoka — nuo 1947.IV.4 iki 1956.VII.27.
24. Liudvikas Šarkauskas — nuo 1946.XII.25 iki 1955.VII.12.
25. Konstantinas Šleinius — nuo 1948.III.23 iki 1956.IV.18.
26. Vladas Taškūnas.
27. Justinas Urbanavičius.
28. Stanislovas Vaitelis — nuo 1949.X.9 iki 1955.IX.3.
29. Vincentas Vėlavičius — nuo 1948.V.2 iki 1956.VII.30.
30. Antanas Viskanta — nuo 1948.V.30 iki 1956.XI.18.


Kunigai kuriems buvo atimta teisė dirbti savo pareigose:


1. Valentinas Šikšnys — 1 metams.
2. Adomas Mileris — 1 metams.

SOVIETINĖJE MOKYKLOJE

    Skaudvilė (Tauragės raj.). 1985 m. kovo 4 d. Skaudvilės vidurinės mokyklos direktorius Bružas, pavaduotoja Beiš-kienė, mokytojai, — Jancevičius, Jancevičienė, Eituvienė, — tardė mokinius, mažesniuosius tiesiog virkdė, kam jie vasario 24 d. dalyvavo gyvojo Rožančiaus perdavime Tauragėje. Kai kuriems mokiniams buvo sumažintas elgesio pažymys.

*     *     *

    Saldutiškis (Utenos raj.). 1985 m. spalio mėnesyje Saldutiškyje buvo laidojamas vietos klebonas kun. Juozapas Masalskis. Prie pat šventoriaus yra vidurinė mokykla. Kad mokiniai pertraukų metu neužeitų į bažnyčią, neišgirstų pamokslų, nepamatytų vyskupo, mokytojai užrakino mokyklos duris: tuomet užrakinti mokiniai iššoko pro langą.

*     *     *

    Bagaslaviškis (Širvintų raj.). 1985 m. lapkričio 1 d. Bagaslaviškio vidurinės mokyklos direktorė Elena Pakalnienė už tai, kad jos sūnus, atostogaudamas pas senelę, Gelvonų bažnyčioje priėmė Sutvirtinimo sakramentą, buvo atleista iš darbo.
NAUJI POGRINDŽIO LEIDINIAI


    "Aušra" Nr. 48 (88). 1985 m. balandžio mėnesį pasirodė pogrindžio leidinys "Aušra" Nr. 48 (88). Įvadiniame leidinio straipsnyje atkreipiamas dėmesys, jog tarybinėje visuomenėje tam tikra dalis dvasinio peno ieškančių žmonių pasuka Rytų filosofijos kryptimi. Ypatingą vietą užima straipsnis pavadintas "Grėsmė Simučiui". Jame atkreipiamas visuomenės dėmesys į KGB persekiojamą 22-jus metus Gulage iškentėjusį politkalinį L. Simutį, kuriam už parašytą "Atvirą laišką Lietuvos kunigams ir klierikams" gresia nauji čekistų išpuoliai. Leidinyje pateikiamas pilnas dokumento tekstas.
Spausdinamas kun. Roko Puzono pareiškimas LTSR saugumo viršininkui, kuriame išdėstoma, kokiais sunkiais būdais jam teko skintis kelią į Kauno Kunigų seminariją. Leidinyje spausdinami V. Lapienio "Tarybinio kalinio memuarai".

*     *     *

    1985 m. birželio mėn. pasirodė "Aušra" Nr. 49 (89). Čia pateikiama žinių apie rašytojo A. Vienuolio-Žukausko religinius įsitikinimus. Spausdinamas V. Lapienio "Tarybinio kalinio memuarų" tęsinys.

Lietuvi, neužmiršk:


Kun. Alfonsas Svarinskas
    V. Lapienis     Doc. Vytautas Skuodis
Viktoras Petkus
        Gintautas Iešmantas     Liudas Dambrauskas
Kun. Sigitas Tamkevičius
    Romas Žemaitis     Jadvyga Bieliauskienė
Povilas Pečeliūnas
    Julius Sasnauskas     Antanas Terleckas
Kun. Jonas-Kąstyds Matulionis
ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!
 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum