gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 70 Spausdinti El. paštas
Numeris skiriamas
a.a. kun. Juozapui Zdebskiui,
uoliam Kristaus meilės apaštalui
ir ištikimam Tautos sūnui
    • Padėka Šv. Tėvui Jonui-Pauliui II
    • Lietuvos Katalikų Bažnyčia neteko dar vieno uolaus kunigo...
    • Kada ir kuo baigsis šantažas?
    • Kunigai susirūpinę Lietuvos Bažnyčios ateitimi Teismai, kratos, tardymai
    • Mūsų kaliniai
    • Žinios iš vyskupijų
    • Sovietinėje mokykloje

1986 m. balandžio 23 d.

Lietuvos katalikų bažnyčios kronika
Nr. 70
Eina nuo 1972 metų!
Perskaitęs duok kitam!
Jei gali, padaugink!
Jo Šventenybei
Popiežiui Jonui-Pauliui II

     Katalikiškoji Lietuva nuoširdžiai dėkoja Jūsų šventenybei už rodomą dėmesį mūsų krašto Bažnyčiai, už šiltus ir padrąsinančius žodžius šv. Kazimiero šventėje, už šventinius sveikinimus lietuvių kalba ir rūpestį visais mūsų Bažnyčios reikalais.

    Kartu reiškiame gilią pagarbą ir nuoširdų atsidavimą bei ištikimybę Šventajam Sostui!


(Tragiška kun. Juozo Zdebskio mirtis avarijoje yra įtartina. Tikriausiai buvo iš anksto suplanuota valdžios agentų ir įvykdyta):

Katalikų bažnyčia neteko
dar vieno uolaus kunigo

    1986 m. vasario 5 d. autoavarijoje žuvo Rudaminos parapijos klebonas, vienas iš TTGKK steigėjų, kun. Juozapas Zdebskis.

    Vasario 10 d. Lietuvos Valstybinė Autoinspekcija televizijos laidoje "Keliai, Mašinos, Žmonės", pranešė, kad kelyje Varėna — Eišiškės, ties Valkininkų sankryža j. Zdebskiui priklausantys "Žiguliai", vairuojami a. Sabaliausko, išvažiavo į kairę kelio pusę ir susidūrė su pienovežiu. Avarijos metu žuvo trys "Žigulių" keleiviai, ketvirtas — r. Žemaitis sužalotas. Avarijos priežastys tiriamos.

    TASS-as, informuodamas užsienį, pateikė naują avarijos versiją: j. Zdebskio "Žiguliai", vairuojami a. Sabaliausko, lenkė automobilį ir, išvažiavę į kairę kelio pusę, susidūrė su pienovežiu. Avarijos metu buvo mirtinai sužalotas j. Zdebskis, vairuoto-
jas Algis Sabaliauskas ir keleivė, kurios pavardė negarsinama. M. Žemaitis nuvežtas į ligoninę. Pienovežio vairuotojas nesunkiai sužeistas nugabentas į ligoninę.

    Nei vienu atveju nebuvo paminėta pienovežio vairuotojo pavardė. TASS-as nedavė jokios informacijos apie automobilio, kurį lenkė J. Zdebskio "Žiguliai", vairuotoją, galimus keleivius. Nenurodo automobilio valstybinių numerių, kai tuo tarpu šis automobilis galėjo būti avarijos priežastimi, o vairuotojas — įvykio liudininku.

    Kun. B. Laurinavičiaus pastūmimas po sunkvežimio ratais, sadistiški L. Šapokos ir Mažeikos nužudymai, Lietuvos Helsinkio grupės likvidavimas, pastangos bet kokia kaina sunaikinti TTGKK, nuolatiniai saugumo išpuoliai prieš kun. J. Zdebskį leidžia daryti prielaidą, kad ši avarija nebuvo atsitiktinė, bet rūpestingai suplanuotas ir įvykdytas smurtas, juo labiau, kad buvo įvairiai trukdoma atsiimant kun. J. Zdebskio lavoną bei asmeninius jo daiktus. Po avarijos J. Zdebskio "Žiguliai" buvo nugabenti į Šalčininkų autoinspekciją ir iškrėsti.

    Žuvimo dieną buvo išjungtas Rudaminos klebonijos telefonas, ir apie avariją artimieji sužinojo tik po paros laiko. Saugumiečiai ypatingai sekė visą laidotuvių laiką. Jaunuolius, besirūpinančius laidotuvėmis, akiplėšiškai sekė saugumo mašinos. Nepaleido jų ir grįžus namo po laidotuvių: ilgą laiką, kur jie beeitų — nuo ryto iki vakaro sekė saugumo agentai.

    Valdžia norėjo uždrausti velionį laidoti bažnyčios šventoriuje, bet duobė jau buvo iškasta, ir nebuvo ką bedaryti.

    Avarijos metu likęs gyvas R. Žemaitis (visi kartu su kunigu važiavę keleiviai buvo Rudaminos bažnyčios remonto darbininkai), būdamas ligoninėje velionio artimiesiems liudijo apie avariją kartais sau prieštaraudamas. Jis sakė tai "kad mes kalti", tai, kad "nieko neprisimenu". Vėliau nuvažiavusius asmenis aplankyti R. Žemaičio apskritai neįleido į palatą. Toks įsakymas — teisinosi gydytojai ir medicinos personalas. Išėjęs iš ligoninės, R. Žemaitis parašė į Prienų rajoninį laikraštį panegiriką sovietinei tautų draugystei ir padėką už gydymą.

    1986 m. vasario 10 d. 12 vai. į Rudaminos bažnyčią, palydėti į paskutinę kelionę kun. J. Zdebskio palaikus atvyko J. E.
vyskupai — Vincentas Sladkevičius ir Juozas Preikšas. Iškilmingose pamaldose dalyvavo apie 100 kunigų ir nesuskaitoma minia tikinčiųjų, kurios didesne, dalį sudarė jaunimas. Laidotuvių metu kun. Jonas Zubrus ragino uoliai atlikti savo pareigas, nežiūrint visų sunkumų; kun. Juozas Užupis papasakojo velionio gyvenimo kelią, kun. Donatas Valiukonis kalbėjo apie šių dienų aktualijas — tikinčiųjų teisių problemas.

    Prie kapo duobės keletą žodžių tarė Lazdijų dekanas kun. V. Jelinskas: (...) Mano mieli, labai dėkoju ekscelencijoms, broliams kunigams, tikintiesiems. Noriu pasakyti keletą žodžių specialiai jums, broliai kunigai... Kaip kun. Juozo testamento vykdytojas ir dekanas peržiūrėjau jo stalčius ir radau... pilnus Lietuvos laukų akmenėlių. Nustebau ir atsiklaupiau prie rašomojo stalo. Atvirai jums pasakysiu, tuo metu ir dabar galvoju, jog reikėtų čia atvesti kiekvieną jauną kunigą, kad pamatytų ir apsidžiaugtų, kiek "aukso ir turtų" turi tikras kunigas. Supratau, ką reiškia tikros kunigystės svoris — jam nereikėjo žemiškų turtų! Budėjome prie tavo, kun. Juozai, karsto. Dieną ir naktį dalijome šv. Komuniją. Gyva adoracija — ne gėlės — puošė altorių. Prie tavo karsto, kunige, nuolat budėjo jaunimas. Vieną sušalusį, neapkūrenamoje bažnyčioje besimeldžiantį jaunuolį paklausiau: "Ką tau davė velionis? Gal autombilį nupirko?" O jis atsidusęs, su ašara akyse pasakė: "Jis man Dievą davė!" Dieve mano, jis tau Dievą davė!... Ir todėl noriu kiekvienam iš kunigų pasakyti: broliai, ką pasėsim, tą ir pjausimi" (...)

    Į susirinkusius laidotuvių dalyvius kreipėsi jaunimo atstovas: "noriu tarti keletą žodžių jaunimo vardu. Nereikia dėkoti, kad susirinkom. Mums čia savaime suprantamas dalykas. I kunigo Juozo laidotuves negalėjome nesusirinkti. Jis mus, čia susirinkusius, nuo mokinukų užaugino. Jis išmokė mus tyrai, krikščioniškai džiaugtis, dainuot lietuviškas dainas. Jis buvo mūsų šventėse, dainų šokių rateliuose. Jis buvo mūsų kančioje, kai mus kvietė į tardymus dėl Kristaus, dėl Lietuvos. Jis buvo Eucharistijos bičiulių sąjūdžio energingas rėmėjas. Mes čia nestovėtume, nebūtume susirinkę, nebūtume išmokę mylėti absoliutaus skaistumo, blaivumo grožio, ištikimybės tiesai, jeigu savo gyvenimo kely nebūtume sutikę kun. Juozo. Ne sava, žmogiška
silpna galia, bet švč. Sakramento galia jis mus patraukė prie Dievo, prie Tėvynės idealų. Kunige Juozai, tu dažnai mūsų bendravime pabrėždavai mintį, kad visa, ką Dievas į mūsų gyvenimą leidžia, leidžia iš didžiausios meilės mums, kad ir iš didžiausio blogio Jis moka išgauti maksimumą gėrio. Visi čia susirinkome — jauni ir vyresni — visi jaučiame savo širdyse gilią žaizdą. Mums būtų sunku suprasti tą nevilties bangą, kylančią krūtinėje, jeigu neprisimintume dažnai mums Tavo kartotų žodžių, kad tikinti tauta turi garantuotą išlikimą tol, kol ji kenčia, ir mirtis artinasi, kai tikinti tauta netenka kančios. Taip žiūrėdami į Tavo karstą, mes suprantame ir pakeliame šį netekimo skausmą.

    Mylimas kunige Juozapai, kada žvelgi į Tavo paskutinio poilsio vietą, šį kalnelį Tavo taip numylėtoje Marijos žemėje, prisimena Lietuvos poeto Kazio Bradūno neseniai išėjusi knyga "Prierašai prie LKB Kronikos". Poetas rašo, turėdamas mintyje Tavo pašaukimo brolį kun. Bronių Laurinavičių ir kt. lietuvių tautos kankinius:

    "Tu, kuris po mašina buvai pastūmėtas,
    Kurį nakties tamsoj užmuš,
    Taigoje dingęs, bet nenugalėtas —
        melski už mus.

    Tai kraujo antspaudas ant nepaskelbtos bulės,
    Aplenkęs dangų, grįžta į namus.
    Žemės altoriuje šventųjų kaulai guli, —
        melskite už mus."

    Nemažesnė žmonių minia į Rudaminos bažnyčią susirinko kovo 8 d., minint trisdešimtąją kun. J. Zdebskio mirties dieną. Jautriai į susirinkusius tikinčiuosius kalbėjo Alytaus parapijos vikaras kun. Antanas Gražulis: "Kun. J. Zdebskis — didysis kovotojas už tiesą, meilę... Bet ar jam buvo lengva? Ne. Jis turėjo tokią pačią žmogišką prigimtį kaip ir mes. Kartą kun. Juozas kalbėjo: "Tu nežinai, kaip būna sunku... norėtųsi prisitaikyti prie gyvenimo. Aš savyje nešioju didelę baimės dozę, bet kai nuoširdžiai pasimeldžiu, atlieku mąstymą apie mirtį, pajuntu, kur turiu stovėti, kieno vardu kalbėti ir tada suvokiu, kad privalau eiti Kris-
taus pėdomis. Ir man ne kartą kildavo noras atkeršyti pikta darantiems, tačiau, o Dieve, keliai niekada nelinkę iš nuovargio, šiuo atveju mane paklupdydavo po Kristaus kryžiumi, kad aš, sujungęs savo kančią su Išganytojo kančia, vėl ramus ir tvirtas žengčiau man skirtuoju keliu."

    Melsdamiesi už kun. Juozą, gilindamiesi į jo gyvenimą, mes kiekvienas, išeidami iš bažnyčios privalome padaryti konkrečių pasiryžimų. Visi gerai prisimename jo sakytus pamokslus. Tos mintys, šventas pavyzdys ir gyvenimas tepaskatina mus aukotis. Mes, stovėdami prie kun. Juozo kapo, suvokiame, kad mūsų tautai reikia ne veidmainių, bailių, bet šventų sūnų ir dukterų. Turime pasimokyti iš kun. Juozo — sunkumuose glaustis prie Išganytojo ir prašyti Jo pagalbos. Mes turime išmokti kaip visą dienos naštą paaukoti Dievui, kaip atgailą už savo ir kitų žmonių nuodėmes. Mes turime išmokti sunkumuose, pavojuose drąsiai stovėti po Kristaus kryžiumi. Pamąstykime, įsigilinkime ir eikime aukos ir išsižadėjimų keliu.

    Kunigo Juozapo Zdebskio žemiškas kelias baigėsi. Avarijoje pralietas kraujas lai bus kaip gaivi rasa dirvonuojančiuose plotuose Lietuvos Bažnyčios ir tikinčiųjų gerovei."

    "Duok, Dieve, viską, kas sunku, pakelti kaip Tu ant kryžiaus, kaip pelnytą bausmę už Tavo meilės paniekinimą, už mūsų ir visų nuodėmes." (kun. J. Zdebskis).

    Tie žodžiai taip nelauktai ir netikėtai
    Įkūnyti skausmingoj realybėj tapo:
    — Dar vakar auką Viešpačiui aukojai:
    O šiandien jau suklupome prie tavo kapo.
    Kad beprasmybėje nežūtų,
    Pasaulyje žmogus privalo
    Ne tik žiūrovu būti.
    Jam eit ir apvaldyti žemę,
    Ir prakaito lašais suvilgyt duoną savo,
    Kad ir laimėjimus, ir džiaugsmą,
    Ir nesėkmes visas ir skausmą
    Kaip dovaną priimtų.
    — Tokia Aukščiausio ištarus!
    Kad eiti ten, kur neviltin parpuolęs,
    Paklydęs kryžkeliuose klaidžiuos
    Pagalbos šaukiasi tavasis žemės brolis.
    Ir tu skubėjai ten, kur paramos reikėjo,
    Kur vienišoms avims pavojus grėsė,
    Kad vėl visus kaip BONUS PASTOR
    Tampriais ryšiais surištum.
    — Gal kur kareiviui nerimą bekraštį
    Kareiviški įstatymai paniekint gali?
    Gal tremtiniui prailgo dienos?
    Gal ir prie jūsų skausmo
    Savąja meile prisiliesti?...
    Ir taip nuo šiaurės lig kraštų piečiausių
    Globojančia ranka ir širdimi atverta
    Tu pats save kaip auką paaukojai,
    Nes širdyje šventu ryžtu jausta:
    "TU ES SACERDOS IN AETERNUM."
    Bet vis dėlto tavam kely ne kartą
    Pasivaidendavo ir amžinybės vartai,
    Ir nelauktos mirties šešėlis
    Praslinkdavo pro šalį.
    Tačiau tu visada visiems kartojai:
    — Aukščiausiojo planai, tai ne žmogaus planai!
    Ieškojo ne Tavęs DIDYSIS LAIKAS,
    Tavoj aukos taurėj dar trūko vieno lašo,
    Ir paskutiniam puslapy neįrašyta:
    Valia Tavoji teesie!
    Aš pasiruošęs, Viešpatie!"
    Lyg žaibo blyksnis — valanda lemtinga
    Atvėrė liūdesiui visų mūs širdis,
    Ir vis kaip maldą sau kartojam:
    — Tik vienas Dievas žino, ar žemėj,
    Ar danguj labiau tu reikalingas?
    Todėl karštai maldaujam Viešpatį suklupę,
    Kad amžinybės šviesoje tau būtų gera,
    Kad vėlei globą tavąją pajutę,
    Laimingi būtų ir jaunimas ir seneliai!
    Kun. J. Zdebskis gimė 1929 m. Marijampolės apskrityje, Mindaugų parapijoje. Šeimoje augo trys vaikai. Sesutė mirė priešmokykliniame amžiuje, o užaugo du — sūnus Juozapas ir duktė Marija. Juozas mokėsi Kalvarijos pradžios mokykloje. 1948 m. įsigijęs vidurinį išsilavinimą, įstojo į Kauno Kunigų seminariją. Čia praėjo 5 studijų metai. 1952 m. rugsėjo 21 d. per Šv. Mato šventę vyskupas Kazimieras Paltarokas J. Zdebskiui suteikė kunigystės šventimus. Pirmoji jo parapija — Šiluva. Vėliau dirbo Raseiniuose, Kaune įgulos bažnyčioje (šiuo metu bedievių uždaryta ir paversta paveikslų galerija). Būdamas Kaune, toliau studijavo akademiniame teologijos kurse. Klebonavo Šiū-piliuose, vikaravo Šakiuose, klebonavo Kapčiamiestyje, Gudeliuose, kur už vaikų katekizaciją buvo nuteistas vieneriems metams kalėd. Kalėjimas nepalaužė kunigo dvasios — jis aktyviai darbavosi Bažnyčios naudai. Matydamas liūdną Lietuvos Katalikų bažnyčios ateitį dėl didelio stojančių į Kunigų seminariją apribojimo (tuo metu buvo priimami tik 5 kandidatai, nors per metus mirdavo apie 20 kunigų), kartu su kunigu Sigitu Tamkevičiumi parašė pareiškimą, kuriame reikalavo leisti priimti daugiau klierikų į Kauno Kunigų seminariją. Už šią veiklą tarybinė valdžia kun. J. Zdebskiui ir kun. S. Tamkevičiui atėmė registracijos pažymėjimus ir teisę oficialiai eiti kunigo pareigas. Abu kunigai buvo priversti metus laiko dirbti melioracijoje darbininkais. Būdamas neišsenkančios energijos ir aukos kun. J. Zdebskis laisvu nuo fizinio darbo laiku tęsė pradėtą apaštalavimo darbą. Šiuo metu jo veikla apėmė beveik visą Lietuvą. Sovietinė valdžia, matydama, kad bausmė nedavė reikiamų rezultatų, vėl leido kunigauti parapijoje. Dirbdamas Prienuose, jis vienas iš pirmųjų Lietuvoje rinko vaikus ir jaunimą, leido jiems patarnauti šv. Mišioms, vedė privačias jaunimo rekolekcijas, buvo uolus Eucharistinio Jėzaus bičiulių pagalbininkas. Prienuose už vaikų katekizaciją jis suimamas antrą kartą ir nuteisiamas vienerius metus lagerio. Tuo metu už vaikų katekizaciją buvo nuteisti ir kunigai — Antanas Šeškevičius ir Prosperas Bubnys.

    Grįžęs iš kalėjimo, dirbo Šlavantuose klebonu. Valdžia tikėjosi, kad kunigas, dirbdamas tokioje nuošalioje parapijoje, neturės galimybės platesnei veiklai. Tačiau kun. J. Zdebskis nesusto-
jo: į aktyvią kovą už katalikų tikėjimo atgaivinimą Lietuvoje ir pagrindinių žmogaus teisių gynimą stengėsi įjungti kuo daugiau kunigų ir pasauliečių. 1978 m. kun. J. Zdebskis aktyviai dalyvavo TTGKK sukūrime ir tapo šio Komiteto nariu.

    Tuo metu, kai dauguma kunigų sėdėdavo prie studijų, knygų, kai vakarais šeimos ramiai susėsdavo prie vakarienės stalo, kun. J. Zdebskis nenuilstamai keliaudavo jam vienam težinomais keliais. Atrodė, kad jis nenuilstantis ir nenurimstantis... jei nesuspėdavo dienos metu aplankyti ligonio su šv. Sakramentais, eidavo naktį, jei dėl blogų kelių negalėdavo privažiuoti, eidavo pėsčias... Dažnai kun. J. Zdebskis važiuodavo šimtus ir tūkstančius kilometrų, kad galėtų aplankyti ir aprūpinti sakramentais Sovietinėje Armijoje tarnaujančius jaunuolius ar kur nuošaliame kaime ligos patale kenčiančius, neretai savųjų apleistus senelius. Kaip kunigas jis pasiekdavo Rusijos gilumoje esančius tremtinius, tikėjimo šviesą veždavo Tadžikijos, Armėnijos, Pavolgio ir kitiems tikintiesiems, kurie dėl sovietinės valdžios priespaudos yra likę be bažnyčių, be kunigų. Beveik per visus sąžinės kalinių teismus jį galima buvo matyti prie teismo salės.

    Negalėdama teismais, perspėjimais ir bauginimais palaužti kunigo dvasios, sovietinė valdžia prieš kun. J. Zdebskį ėmėsi teroro priemonių: neaiškiom aplinkybėm ir priemonėm jis buvo apdegintas (kai kuriose kūno vietose buvo nustatytas 3 laipsnio nudegimas), tariamai už automobilio vairavimą išgėrus (kun. J. Zdebskis buvo visiškas abstinentas) atimamos vairuotojo teisės, keletą kartų buvo sudarytos dirbtinės avarinės situacijos, sekė visa eilė kratų ir tardymų.

    Šlavantų parapijoje kun. J. Zdebskis išdirbo 11 metų. Paskutiniu metu buvo paskirtas Rudaminos parapijos klebonu, kur dirbo iki tragiškos mirties. Šiais metais kun. J. Zdebskis būtų šventęs 35 metų kunigystės jubiliejų, tačiau gerasis Dievas žino, ko mums labiau reikia.

    Kun. J. Zdebskio mirtis giliai sukrėtė visą tikinčią Lietuvą. Kiekvieno kunigo netekimas Lietuvai yra žaizda, bet kun. J. Zdebskio netekimas yra ypatingai skaudus atvejis.
(Nežinomo autoriaus jautri poezija žuvusiam kun. J. Zdebskiui pagerbti):
    Tu dar sugrįši...
    ...lyg kardo kirtis
        skausmo ašmenim
        į širdį krito nelaukta žinia...
    Tikėt nenoriu savo ausimis!
        ir kaip mes šičia?...
            be Tavęs?...
    Netinka Tau karste rankas sudėti!
    Deja, deja...
        Bet Tu juk nemirei:
            sužaibavai staiga,
        nes palengva užgesti
            Tau nebuvo laiko.
    (Kas pasakys, kodėl, —
        Iš skausmo,
            ar iš meilės —
        Plyšo Tau širdis? —

        *   *   *

    Ar ne vis tiek? —
        Dabar?...
    Juk niekas nesuprato
    tavųjų "keistenybių" niekada.
    O Tu — lyg kaltas vaikas —
    Teisiniesi, droviai:
    "Juk tai iš meilės broliams
    aš saiką prarandu..."
    Tu niekad nežinojai "negaliu",
    lengvų kelių,
        ramybės neieškojai.
    "Taip reikia!" —
        Kaina — nesvarbu!
    Negaila laisvės ir...
        pačios gyvybės!
    (...Kas žino,
        ką už ją pirkai?
    Už ką-
        Šią kraupią lemtį paaukojai?...)
    Ar ne todėl — tik Tu — nesyki
        surasdavai raktus
        giliausiai užsklęstų širdžių,
    Ir apie meilę joms kalbėt galėjai
        kaip niekas kitas...
    Ir žodžiais...
        Taip, ir žodžiais,
        nes juos tarei ne lūpom,
    Bet meilės ir aukos ugnim.
    Visiems mokėjai būti samariečiu,
        nors Tu gi kunigas buvai!
    Tiktai — kitoks...
    Todėl tad gydančio balzamo srovės
        iš Tavo lūpų ir širdies
        apiplėštų širdžių gelmės tekėjo...
    Aukštai — kaip sakalas — skridai
    Ir mus kvietei
        Į Meilės Saulę kilti!
    O kaip viliojo tos viršūnės svaigios!
    Tik... ne visuomet
        mums drąsos užteko
    Silpnus sparnus
        prieš vėjus išbandyti...
    Nekaltink mūsų! —
        mes — tokie silpni
        ir bailūs,
            ir pavargę...
    Geriau — išmelsk
        nors mažą kibirkštėlę
            aukos ir meilės —
            ryžto ir drąsos,
    Kad neužmirštume
        aistrų triukšme
        parodytojo Tavo kelio.
    Iš ten dabar pamokyk
        "gyvent ne sau",
        "kentėti nekaltai" be baimės,
        "neatsakyti Meilei,
        ko Ji prašo",
    Ir "šalia pasmerktojo
        Mylimojo drąsiai atsistoti"...

        *    *    *

    Tu dar sugrįši —
        Negali kitaip!
        Juk sūnūs palaidūnai
        eina ir negrįžta...
    Juk pilnos pakelės
        žaizduotų skurdžių,
        apiplėštų,
        suluošintų širdžių...
    Praeina "kunigai", "levitai" —
        Visi, kas meilės nepažįsta,
        kas myli netikrai
        Ir nebemato
            purvinam veide
        neištrinamo dieviškumo bruožų.
    O, kaip sunku!--
    Pro Tavo veidrodį pažvelgus,
    Tiesa tokia rūsti,
        nepermaldaujama
        ir aiški!
    M y l ė t i   r e i k i a   t a i p,
        k a i p   K r i s t u s   m o k ė !
    Nes Evangelijos kitos
            nėra!
    Nėra ir priešų —
            žemėje visoj!
    Yra — tik sužalotos širdys,
    Apiplėštos —
        be meilės,
        be šviesos —
    Visi joms esame skolingi,
        jei "nepraradom saiko", —
        kaip ir Tu!...

        *    *    *

    Prie Tavo kapo nestovėjau —
        neužbėriau smiltelės
        ant šviesių akių...
    Ir visados mane
        tas žvilgsnis lydi.
    Neatnešiau speiguos
        pravirkusios gėlės...
    Nereikia jų,
        kai Tavo kraujas žydi —

    Neatėjau galvos nulenkt---
        Bet Tu dabar žinai,
        ko niekas nežinos---
    Ir ko nespėjau žemėj pasakyti.
    Bet ir dabar ne viską pasakiau.
    Todėl šiandieną netariu "sudiev"
    Nes Tu dar grįši —
        negali kitaip.
    Iškeliavai —
        kad būtum artimesnis...
    Kalbi dabar garsiau.
        Ir Tavo žodžiai
        širdin man smelkias
            lyg gaivi rasa,
        ir spindi aiškiai —
            lyg žaibai,
    Kad jų nustelbti
        niekas jau negali.

    Tik nenutolk!...
    Tik nenutilk, prašau!
    Ir Tavo žvilgsnio tyro
        nenoriu aš užmiršti...
    Tebus jis man
        ne priekaištas,
        o kelio švyturys!
    To kelio,
        ant kurio sustojai
        lyg Amžinybės Rytą pailsėti..
    Liepsnok ir dek —
        darbuos ir žodžiuos gyvas!
        Aukos ir meilės
        žiedu vis žydėk!
    Kad pritruktume užsnūdę
        vestuvių puotos laukdami
        širdžių žibintams
            kvepiančios alyvos —
    Tu mums visiems
    Dabar —
        jau tobulai mylėdamas —
            padėk!

        *    *    *

    Tu dar sugrįši!
        Negali kitaip...
    Juk kaip mes šičia?
        Be Tavęs?
    ...Toks ilgas —
        Lietuvon —
        šventųjų kelias,
    Nuplautas krikšto vandenim
        ir nekaltų aukų
            krauju!...
(Kalba, kuri turėjo būti pasakyta prie kun. J. Zdebskio kapo 1986 m. vasario 10 d.):
TEKALBA SKAUSMAS
(Tai turėjo būti pasakyta prie
kun. J. Zdebskio kapo vasario 10 d.)

    Kaip perkūnas iš giedro dangaus Lietuvą pribloškė žinia apie kunigo Juozapo Zdebskio mirtį... Kaip norėjosi patikėti, kad tai gandas, juk saugumas panašius prasimanymus skleidė prieš kunigų S. Tamkevičiaus ir A. Svarinsko teismus. Deja, įvykio detalės aiškėjo, iš visų pusių skriejo liūdni patvirtinimai, ir paskutinės teberusenančios abejonės užgeso... Vasario 5 d., Šv. kankinės Agotos dieną, kunigo Juozo "Žiguliai" Varėnos — Eišiškių plente susidūrė su pienovežiu, žuvo vairuotojas Algis Sabaliauskas, šalia jo sėdėjęs kun. Juozas Zdebskis ir kartu važiavusi D. Šidlauskaitė. Ketvirtas "Žigulių" keleivis — R. Žemaitis — sužeistas buvo nugabentas į Šalčininkų ligoninę.

    Stovime Rudaminos šventoriuje prie duobės, kuri greitai priglaus žemiškuosius Jėzaus apaštalo palaikus. Bažnyčia ir kalnelis, virš kurio kyla du balti bokštai, nesutalpina tikinčiųjų. Nuo Klaipėdos ir nuo Ukmergės, nuo Šiaulių ir Druskininkų, Vilniaus ir Kauno, tūkstantinė minia žmonių, virš šimto kunigų su J. E. Vyskupais Juozu Preikšu ir Vincentu Sladkevičiumi, nemažiau jaunimo nesivaržydami rauda prie iškeliavusiojo karsto kunigai ir pasauliečiai, vyrai ir moterys, seneliai ir vaikai. Viešpatie Dieve, ką Tu nori pasakyti mūsų tautai šituo skausmu? Ar mes nebuvome verti turėti savo tarpe tokį žmogų, kaip kun. Juozas? Jis mus ant savo rankų, savo širdy išnešiojo. Dabar daug kalbame, didžiuojamės, kad pirmoji lietuviška knyga buvo Katekizmas, o jis lageriu, savo laisve užmokėjo, apgynė mūsų teisę atversti katekizmą! Jis parodė mums Dievą, esantį arti, gyvenantį tarp mūsų, Jis davė mums Jėzų, esantį mūsų tarpusavio meilėje. Kai viską slėgė sunkus brutalumas, teroro ir baimės ledas, kai visi tartum kiškiai laukėme pirmo krepštelėjimo, kad galėtume išbėgioti, Jis slapta rinko mus pasimetusius į būrelius, darydavo susirinkimus, atversdavo Bičiulių įstatų knygutę, ir mes išgirs-
davome: "Jei Dievas su mumis, tai kas prieš mus? Kas gi atskirs mus nuo Kristaus meilės? Ar vargas, ar suspaudimas, ar badas, ar plikumas, ar pavojus, ar persekiojimas, ar kalavijas? Nes aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei stiprybė, nei kunigaikštystės, nei dabartiniai, nei būsimieji dalykai, nei stiprybė, nei aukštumos, nei gilumos, nei jokis kitas kūrinys negalės mus atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje" (Rom. 8,35-38).

    O tos primityvia technika per kalkę atspaustos įstatų knygelės! Paprasti meilės ir maldos už vieni kitus reikalavimai su bendromis kiekvieno mėnesio intencijomis pabaigoje! Jos padarė perversmą mūsų gyvenime ir tebevykdo jį iki šiol! Ar tebeturime, tebesaugome jas kaip gerosios kovos estafetę tiems, kuriuos Jėzus per mus nori patrauką? Prisimename tą vienybės galios pojūtį, tą rizikos džiaugsmą, kuris pripildydavo mūsų susirinkimus ir padarydavo juos panašius į pirmųjų krikščionių agapes. Prisimename tuos kuklius namelius, butus, kuriuose jie vykdavo, kartais pasibaigdami saugumo vizitu ir kelione į tardymo kabinetus. Tu, kunige Juozai, išmokei mus pasitikėti ir remtis ne savo, o Dievo drąsa ir įveikti šėtono klastą, verbavimo užmačias. Giliai išmąstęs Viešpaties žodžius, — "Ką padarėte vienam iš šių mažiausiųjų — Man padarėte," — Tu su kunigo rūpesčiu lankeisi prie niekinamos ir spardomos mūsų Tėvynės Lietuvos. Tu išmokei mus gražiųjų lietuviškų dainų, Tu buvai mums nesuklastotos Lietuvos istorijos vadovėlis, iš Tavo lūpų daugelis sužinojome Geltonos — Žalios — Raudonos vėliavos, Vasario Šešioliktosios, Vyties reikšmę... Ir tai nebuvo pigus politikavimas. Niekuomet nematėme Tavęs pasidavusio tam sunkiai išvengiamam apmaudui okupantų, smurtautojų atžvilgiu. Gyvenimu ir žodžiu nuolat raginai matyti juose nelaimingus brolius, kuriuos iš blogio nelaisvės privalo išvaduoti mūsų dorybių heroizmas, ištikimybės pastovumas ir Išganytojui aukojama kančia. Tu neatakavai išviršinių velnio apraiškų ir nemokei mus šaukti: "Šalin tarybų valdžią! Rusai, lauk iš Lietuvos!" Tu taikei į pačią esmę, patį centrą ir raginai: "Šalin nuodėmės vergiją," "Laisvę Kristui Lietuvoje! " Kaip Viešpats ant altoriaus duoda mums savo Kūną ir Kraują, paversdamas tai mūsų maistu, taip Tu, sekdamas savo
Mokytojo pavyzdžiu, dalinai mums savo laiką, savo poilsį, savo sveikatą. Su išpažintimi, Šv. Mišiomis, šv. Komunija ir Tėvynės atgaiva Tu pasiekdavai už tūkstančių kilometrų vargstančius tremtinius, svetimoje kariuomenėje gainiojamus rekrutus, ir jokios kliūtys, jokie pavojai neįstengdavo Tavęs suturėti. Tavo veide, visuomet spindinčiame giedria amžinybės rimtimi, mes matėme Kristaus veidą. Prigludę prie Tavo širdies išpažintyje, sunkumuose — mes jutome plakant Kristaus Širdį. Ir todėl šiandien, nepaisant visų kunigystę metusių, nepaisant visų nemetu-sių, bet važinėjančių į užsienį ginti afganistanietiškos "taikos" — nepaisant viso šito, mes su šventa pagarba tariame žodį "kunigas", nes pažinome, kunige Juozai, Tave. Šiandien Tavo siela ir kūnas jau nebepavaldūs pilotų ir kajafų teismams, veidmainių kaltinimams. Jie jau nebe "pasaulio galingųjų" kompetencijoje. Šiandien galime drąsiai kalbėti ir dėkoti už tą darbą, kurį leidai Jėzui nuveikti savyje ir mumyse, — už jaunimo organizaciją, už pasiaukojančią veiklą TTGK komitete, už išradingą darbuotę misijose, už uolų malda ir asmeniniu pavyzdžiu paremtą abstinencijos ir blaivumo propagavimą. Liūdėdami išsiskyrimo dieną, mes guodžiamės Tavo skiepyta mintimi, kad vienybė su geraisiais draugais nenutrūksta ir pastariesiems iškeliavus pas Viešpatį. Mintį, kurioje telpa visas Tavo gyvenimas, nuostabiai taikliai išsako šv. Rašto citata, antkapio įrašas: "Meilė niekad nesibaigia". Tikime ir žinome, kad Tu, kunige Juozai, buvęs arčiausiai mūsų vargų ir žaizdų šiame žemės gyvenime, kartu su kun. Broniumi Laurinavičiumi, Karoliu Garucku, Virginijum Jaugeliu, kartu su dzūkų žemės tyrumo karžyge Danute Burbaite ir toliau mus Dievo meile mylėsite. O mes, jos remiami, ryžtamės — neišdils iš širdžių įsegtų Smūtkelio ženkliukų idėja! Neužmiršime Tavo rekolekcijų pasiryžimų! Į mūsų šeimas, į mūsų vaikus, į mūsų Tėvynės ateitį augs Tavo plačiais mostais bertoji sėkla! Ir jeigu Kauno Kunigų seminarija į Tavo laidotuves neišleido nė vieno auklėtinio, tai dar nereiškia, kad prie Tavo karsto nebuvo klierikų...

    Mes meldžiamės, ir mūsų sąžinės tikros — kai Paskutiniąją Dieną Jėzus Teisėjas tars stovintiems dešinėje: "Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, (...) nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane paval-
gydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas — mane aprengėte, ligonis — mane aplankėte, kalinys — atėjote pas mane" — tada išeisime prieš Tave visi tie, kuriuos Tu
    pavalgydinai,
    pagirdei,
    priglaudei, aprengei,
    aplankei, ir nusivesime Tave ten, kur Tu mus visu gyvenimu ir netgi tragiška mirtimi vedi. Teatlygina, tepadėkoja ir tepriima
Tave Dievas!
Eucharistijos Bičiuliai
 
 

KADA IR KUO BAIGSIS ŠANTAŽAS?


    1985 m. pavasarį Skaudvilės klebonas kun. Jonas Kauneckas parašė skundą į Maskvą, jo žodžiais tariant apie tai, kaip saugumiečiai ir prokuratūros darbuotojai laužo tarybinius įstatymus ir savo pačių nutarimus. Net ir artimiausiems draugams nepavyko gauti kun. J. Kaunecko skundo teksto, ar ką nors smulkiau sužinoti apie tą skundą. Jis sakėsi nenorįs sudaryti galimybės kerštui už kritiką, mat TTGKK nuteistieji nariai buvo kaltinami antitarybine agitacija ir propaganda už tai, kad Komiteto dokumentai buvo žinomi ir užsienyje.

    Po skundo aiškiai pastebima prieš kun. J. Kaunecką prasidėjusi KGB keršto kampanija, galbūt planuojamas ir susidorojimas. 1985 m. pavasarį ir vasarą Tauragės saugumiečiai visokiais būdais "kūrė" kunigo "nusikaltimus". Šioje akcijoje nepaskutinę vietą užėmė pats saugumo viršininkas Seveliovas, o ypatingai saugumietis Vytautas Valantinavičius. Buvo tardomi beveik visi Skaudvilės bažnyčios komiteto nariai. Saugumiečiai stengėsi įtikinti tikinčiuosius, kad kun. J. Kauneckas yra nusikaltėlis, pavojingesnis už kun. A. Svarinską, ir S. Tamkevičių, tik labai gudrus. "Mes jį sutvarkysim dar gudriau nei anuos kunigus: liudininkai jų bylose buvo netikintieji, o prieš kun. J. Kaunecką liudys vien tik tikintieji." Bažnytinio komiteto narius saugumiečiai stengėsi įtikinti, kad kunigas platina "Kroniką". Čekistai baisiausiais grasinimais reikalavo, kad parapijiečiai liudytų, jog iš kun.


Kaunecko gauna "Kroniką".

    Taip liudyti reikalavo, gąsdindami net jų vaikų bloga ateitimi: niekur neįstos mokytis, bus paimti į kariuomenę ir pasiųsti į Afganistaną ir pan. Taip pat buvo bauginami ir Adakavo bažnytinio komiteto nariai. Neatlaikę šantažo atsistatydino Adakavo bažnytinio komiteto pirmininkas Lembutis ir sekretorė Lembutienė.

    Čekistai stengiasi sudaryti kun. J. Kauneckui nepakeliamą darbo ir gyvenimo atmosferą. 1985 m. rugpjūčio 14 d. į kleboniją atėjęs milicininkas surašė protokolą, kad čia gyvena neprisiregistravusi ir gamina kunigui maistą Bronė Aputytė. (Ji negali registruotis, nes turi valdišką butą Gargždžuose.) Po kelių dienų milicininkas atnešė įspėjimą: jei neprisiregistruos, bus baudžiama. Rugpjūčio 29 d. Skaudvilės miesto vykdomojo komiteto pirmininkė Bernikienė ir sekretorė Karosienė paruošė dokumentaciją B. Aputytės administracinei baudai: rugpjūčio 30 d. ji turėjo prisistatyti į Tauragės miliciją, tuo pačiu išregistruota iš buto Gargžduose, o butas atimtas. Bet tą dieną atvykę milicininkai klebonijoje jos nerado — jau buvo išvykusi į Gargždus. Nors kun. J. Kauneckas eidavo maitintis į miesto valgyklą, milicijos darbuotojai dar kelis kartu klebonijoje ieškojo B. Aputytės.

    Parapijos rekolekcijų metu, gruodžio 14-15 d.d., klebonijoje maistą gamino kelios vietinės moterys. \ svečius buvo atvykusi kunigo brolienė ir serganti jo sesuo. Atėję milicijos pareigūnai taip išgąsdino kunigo seserį, kad teko kreiptis pas gydytoją.

    Saugumiečiai pradėjo šantažuoti tuos, kurie nuveža kunigą į aptarnaujamą Adakavo bažnyhčią ar kur kitur. Buvo tardyti kunigą pavėžėję: Alfonsas Kaminskas, Adolfas Kumpikevičius, Juozas Dabulskis, Aleksas Ivanauskas, Rimantas Andruška, Remigijus Laugalis, Vytautas Neteckas. Kolūkio sandėlininką Vytautą Netecką, zakristijonaujantį sekmadieniais Adakavo bažnyčioje, saugumiečiai, išsikvietę į autoinspekciją ir kitas įstaigas bei prisistatę į darbavietę, reikalavo, kad jis kiekvieną pirmadienį atvyktų į apylinkę papasakoti kunigo pamokslą. Dėl nervinės sistemos sutrikimo net kelis kartus Neteckas sirgo, atsisakė sandėlininko pareigų, o dėl ligos neteko vairuotojo teisių. Nežiūrint to, kartais jis pavėžėdavo kunigą į Adakavą. 1986 m. sausio 18 d. Skaudvilės m. vykdomojo komiteto pirmininkė Bernikienė pa-
skambino milicininkui Grubliauskui, kad sekmadienį pasiruoštų sulaikyti kun. J. Kaunecką. Su mašina atvyko saugumietis Vytautas Valantinavičius ir miesto aikštėje laukė pravažiuojančio V. Netecko. Sulaikęs jį, nubaudė 30 rublių bauda ir perspėjo, kad, jei veš kunigą atgal, bus atimta mašina. Čekistas tyčiojosi: "Nors ir kleboną vežioji, nors ir į bažnyčią eini, Dievas nepadeda — netekai teisių, sumokėjai baudą, netekai ir mašinos. Dirbk mums, ką mes liepsime, nereikės mokėti baudos, o rytoj gausi teises..."

    Visokiais grasinimais saugumiečiai norėjo priversti jiems dirbti vargonininką Remigijų Laugalį. Tai kviečia jį į pasų stalą, tai į autoinspekciją arba gaudo namuose. 1985 m. vasarą jis lankė vairuotojų kursus. "Teisių negausi", — pagrasino saugumiečiai. Ir iš tiesų, Laugaliui nebuvo leista laikyti egzaminų. Uždėta 30 rub. bauda už važiavimą be teisių. Po pamaldų Adakave vis prisistato saugumietis Valantinavičius ir stebi, kaip vargonininkas važiuos namo. 1986 m. sausio 15 d. jo laukė prie Adakavo klebonijos, ieškojo pas žmonos tėvus, — mat, jis kviečiamas nenuvyko į Tauragės pasų stalą.

    1986 m. sausio 11d. Tauragės saugumo viršininkas Ševeliovas savo kaimynams pasakė, kad greitu laiku teks suimti kun. J. Kaunecką už skaidrių rodymą bažnyčioje. Kalbos apie suėmimą buvo paskleista gan plačiai, tikriausiai tikslu sukelti baimės atmosferą.

    1986 m. kovo 12 d. į rajoną pokalbiui buvo kviečiami visi Tauragės rajono bažnytinių komitetų nariai. Čia jiems kalbėjo RRT įgaliotinio referentas Kažukauskas. Kaip įprasta, aiškino religinių susivienijimų nuostatus. Iš rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojos Ulbienės pasisakymo aišku, kad planuojama ateityje pulti kun. J. Kaunecką. Pavaduotoja Ulbienė Skaudvilės bažnyčią pavadino įstatymų pažeidinėjimų židiniu. Aiškiai jaučiama, kad ieško dirbtinai sudarytų priekabių. Pvz., kun. J. Kauneckas į bažnyčią atlaidams ir rekolekcijoms kviečiąs kitus kunigus, apie tai nepranešdamas rajono vykdomajam komitetui ir negavęs jo leidimo, tuo pažeidžiąs minėtus nuostatus, nes kunigas gali eiti pareigas tik savo parapijoje. Kun. J. Kauneckas reikalauja, kad tikintieji pasirašytų pasižadėjimus negirtauti (faktiškai kunigas J. Kauneckas nereikalauja tokių pasižadėjimų. Ir
kas gi blogo, jei kartais paragina pasiryžusius blaiviai gyventi užsirašyti į parapijos blaivininkų knygą?), bažnyčioje rodąs skaidres, surengęs bažnyčioje kalėdinę eglutę, ėjęs Vėlinėse melstis į kapines ir ten atlikęs apeigas. Ir vis pabrėžiant — šitaip pažeidinėja įstatymus Skaudvilės kunigas (nors beveik visur Lietuvoje kunigai neprašo leidimo pakviesti kunigams, rodo skaidres ir Lt.).


(Panevėžio vyskupijos kunigai skundžiasi vyskupams dėl sunkios tikinčiųjų priespaudos ir susirūpinę Bažnyčios ateitimi — po pareiškimu pasirašė 127 kunigai):

KUNIGAI SUSIRŪPINĘ
LIETUVOS BAŽNYČIOS ATEITIMI

Lietuvos vyskupams ir vyskupijų valdytojams
Panevėžio vyskupijos kunigų


P r a š y m a s

    Mes, žemiau pasirašiusieji Panevėžio vyskupijos kunigai, rūpindamiesi, kad Lietuvos Krikšto 600 metų Jubiliejus būtų tinkamai paminėtas, kreipiamės į Lietuvos Vyskupus ir vyskupijų Valdytojus prašydami:

    1. pakviesti Šv. Tėvą Joną-Paulių II 1987 metais aplankyti Lietuvą Jubiliejaus iškilmėse;

    2. prašyti šv. Tėvą Joną-Paulių II, kad Lietuvos Krikšto 600 metų Jubiliejaus proga Garbingąjį Dievo Tarną arkivyskupą Jurgį Matulaitį paskelbtų palaimintuoju. Pasirūpinti pasiruošimo metu plačiau supažindinti tikinčiąją visuomenę su arkivyskupo Jurgio Matulaičio gyvenimu, dorybėmis, veikla. Taip pat išryškinti turinčiojo palaimintojo vardą Mykolo Giedraičio kultą. Supažindinant tikinčiuosius ir su kitomis mūsų tautos dvasinėmis asmenybėmis: kun. A. Rudamina, kun. J. Pabrėža, arkivyskupu M. Reiniu, arkivyskupu T. Matulioniu, vyskupu V. Borisevičiumi,
kun. A. Lipniūnu, prof. S. Šalkauskiu, prof. P. Dovydaičiu, Barbora Zagariete, M. Pečkauskaite...

    3. Kad civilinė valdžia nesikištų į Kauno Kunigų seminarijos reikalus, ypač parenkant vadovybę, dėstytojus, ir net auklėtinius. Esant tokioms nenormalioms sąlygoms, yra visa eilė faktų, kad Kunigų seminariją baigia ir pašventinami kunigais auklėtiniai ne tik nenusiteikę rūpintis tikinčiųjų dvasiniu gyvenimu, bet ir patys nenorintys juo gyventi. Tai ne tik skaudu, bet ir kenksminga Bažnyčiai. Gaila, kad pašventina ir psichinių ligonių. Bažnyčios kanonai, II Vatikano Susirinkimo Nutarimai nurodo labai rūpestingą kandidatų parinkimą: "Atrenkant ir tiriant kandidatus, visuomet elgtinasi reikliai, nors kunigų ir labai stigtų, nes Dievas neleis savo Bažnyčiai stokoti darbininkų, jei tinkamieji bus prileidžiami, o netinkamieji — laiku ir tėviškai nukreipiami kitur..." (Dekretas apie kunigų ruošimą 6, ps. 274). Bažnyčios padėtis labai sunki, kai civilinė valdžia trukdo ir kišasi į Bažnyčios vidaus reikalus: kunigų paskyrimus į parapijas, vyskupų ir vyskupijų valdytojų parinkimus, net į Kunigų tarybų ir Konsultorių kolegijų sudarymą.

    4. Tęsti gražiai pradėtą blaivybės darbą: bent kartą į metus ruošti blaivybės šventes visose vyskupijose (vyskupijų mastu) ir visose parapijose. Siekti dvasiškių ir pasauliečių ne tik blaivumo, bet ir abstinencijos.

    5. Neleisti dvasiškiams dalyvauti šv. Tėvo Jono-Pauliaus II uždraustoje veikloje.

    6. Lietuvos Vyskupus ir vyskupijų Valdytojus kreiptis į Tarybų Sąjungos Vyriausybę:

    a) kad ištremtas Vilniaus arkivyskupijos Apaštalinis Administratorius J. E. Vysk. Julijonas Steponavičius būtų sugrąžintas į savo pareigas;

    b) kad peržiūrėtų kunigų — Alfonso Svarinsko, Sigito Tam-kevičiaus, Jono-Kąstyčio Matulionio bei pasauliečių tikinčiųjų, nuteistų už Bažnyčios ir tikinčiųjų teisių gynimą, bylas ir paleistų juos laisvėn;

    c) kad netrukdytų kunigams katekizuoti vaikus, kaip reikalauja Bažnyčios kanonai;

    d) kad tikintieji, o ypač vaikai ir jaunimas, nebūtų gąsdina-
mi, terorizuojami už viešą religijos praktikavimą, ką garantuoja LTSR Konstitucijos 50 str., ir nebūtų verčiami stoti į ateistines organizacijas; mokymo įstaigose, auklėjant vaikus ir jaunimą, nebūtų pažeidžiamos tikinčiųjų tėvų teisės auklėti savo vaikus pagal religinius įsitikinimus;

    e) kad suteiktų tikintiesiems tokią pat teisę naudotis informacijos priemonėmis skleisti savo pasaulėžiūrą, kaip naudojasi ateistai;

    f) kad sekmadieniai nebūtų paversti darbo dienomis ir katalikai nebūtų sutrukdyti atlikti religines pareigas, kad nebūtų darbo diena privalomose katalikams šventėse ir tikintieji galėtų laisvai jas švęsti;

    g) kad tikintiesiems būtų grąžinta Vilniaus Katedrą, šv. Kazimiero bažnyčia, Klaipėdos bažnyčia... ir būtų leista statyti bažnyčias naujuose miestuose: N. Akmenėje, Elektrėnuose, Sniečkuje..., o taip pat Vilniaus, Kauno ir kitų miestų mikrorajonuose.

    Tikime, kad Lietuvos Krikšto 600 metų Jubiliejus bus paminėtas iškilmingiau, kaip šv. Kazimiero 500 metų mirties centrinis jubiliejus 1984 metais.
1985 metai.           
Kunigų parašai:           
1.    Petras Adomonis   
        65.    Petras Markevičius
2.    kan. Bronius Antanaitis    66.    Vytautas Marozas
3.    Juozas Antanavičius   
    67.    Aleksandras Masys
4.    Vincentas Arlauskas   
    68.    Vytautas Masys
5.    Boleslovas Babrauskas    69.    Juozapas Mickevičius
6.    Jonas Bagdonas   
         70.    Antanas Mikulėnas
7.    Bronius Balaiša   
          71.    Algirdas Miškinis
8.    Juozas Bagdonas   
        72.    Paulius Miškinis
9.    Antanas Balaišis   
        73.    Antanas Mitrikas
10.    Vytautas Balašauskas   74.    Kazimieras Mozūras
11.    Jonas Balčiūnas   
        75.    Jonas Nagulevičius
12.    Vytautas Balašauskas    76.    Algirdas Narušis
13.    Jurgis Balickaitis   
        77.    Lionginas Neniškis
14.    Kostas Balsys   
          78.    Petras Nykštas
15.    Petras Baltuška   
        79.    Albinas Paltaravičius
16. Algis Bamiulis
17. Petras Bamiulis
18. Kazimieras Baronas
19. Henrikas Bemotavičius
20. Vladas Braukyla
21. Adolfas Breivė
22. Petras Budriūnas
23. Jonas Buliauskas
24. Jonas Butkys
25. Paulius Ciuckis
26. Feliksas Čiškauskas
27. Algirdas Dauknys
28. Juozas Dubnikas
29. Steponas Galvydis
30. Juozapas Garška
31. Juozas Giedraitis
32. Kazimieras Girnius
33. Mykolas Gylys
34. Antanas Gobis
35. Alfonsas Gražys
36. Antanas Gružauskas
37. Klemensas Gutauskas
38. Gaudentas Ikamus
39. Vincentas Inkratas
40. Tadas Ivanovskis
41. Alfonsas Jančys
42. Paulius Jankevičius
43. Juozas Janulis
44. Vytautas Jasiūnas
45. Jonas Jatulis
46. Paulius Juozėnas
47. Jonas Jurgaitis
48. Antanas Juška
49. Alfonsas Kadžius
50. Antanas Kairys
51. Vytautas Kapočius
52. Stasys Kazėnas
80. Antanas Petrauskas
81. Albinas Pipiras
82. Jonas Pranevičius
83. Augustinas Pranskietis
84. Robertas Pukenis
85. Izidorius Puriuškis
86. Antanas Rameikis
87. Jonas Rimša
88. Edmundas Rinkevičius
89. Pranas Sabaliauskas
90. Raimondas Saprigonas
91. Aurelijus Simonaitis
92. Bronius Simsonas
93. Leonardas Skardinskas
94. Jonas Skirelis
95. Mykolas Stonys
96. Vincentas Stankevičius
97. Bronius Strazdas
98. Alfonsas Strielčiūnas
99. Aloyzas Sungaila
100. Paulius Svirskis
101. Ignas Šaučiūnas
102. Bronius šlapelis
103. Paulius Šliauteris
104. Gediminas Šukys
105. Juozapas Šumskis
106. Albertas Talačka
107. Leonas Tamošauskas
108. Pranas Tamulionis
109. Stasys Tamulionis
110. Petras Tarulis
111. Petras Tijušas
112. Vytautas Tvarijonas
113. Jonas Uogintas
114. Benediktas Urbonas
115. Sigitas Uždavinys
116. Jonas Vaičiūnas
53. Lionginas Keršulis
54. Petras Kiela
55. Antanas Kietis
56. Anicetas Kisielius
57. Paulius Kležys
58. Petras Krasauskas
59. Vladas Kremenskas
60. Stasys Krumpliauskas
61. Petras Kuzmickis
62. Jonas Labakojis
63. Juozas Lukšas
117. Antanas Valančiūnas
118. Antanas Valantinas
119. Juozapas Varnas
120. Paulius Varžinskas
121. Antanas Vaškevičius
122. Virginijus Veilentas
123. Vytautas Žukrys
124. Stasys Zabavičius
125. Antanas Zulonas
126. Bronius Žilinskas
127. Serafinas Zvinys
64. Petras Markevičius

Panevėžio vyskupijoje pasirašymo metu buvo 130 kunigų.

(Tuo pat reikalu jie kreipiasi ir į Michailą Gorbačiovą):

TSKP CK Generaliniam Sekretoriui
Michailui Gorbačiovui


Lietuvos Katalikų Bažnyčios
Panevėžio vyskupijos kunigų


P a r e i š k i m a s

    1987 metais Lietuvos katalikai minės 600 metų Jubiliejų nuo krikščionybės įvedimo Lietuvoje. Per 600 metų krikščioniškasis mokslas giliai įsišaknijo mūsų tautoje. TSRS Konstitucija garantuoja sąžinės laisvę ir religijos laisvę, bet ateizmo aktyvistai šią Konstitucijos garantiją paverčia niekais.

    1. Tikinčiųjų tėvų vaikai persekiojami mokyklose, moraliai terorizuojami už viešą bažnyčios lankymą, jie prievarta prieš tikinčių tėvų valią įrašomi į ateistines organizacijas. Nesirašantiems grasinama, kad negalės įstoti į aukštesnes ir aukštąsias mokyklas, įsirašiusiems draudžiama atlikti religines pareigas, o aktyviai dalyvaujantys pamaldose kai kurie abiturientai net neprilei-džiami prie abitūros egzaminų. Norintieji atlikti religines parei-
gas turi slapstytis ir taip iš jaunų dienų verčiami veidmainiauti. Tai skaudi mūsų visuomenės žaizda.

    2. įvairūs valstybės tarnautojai, mokytojai negali viešai atlikti savo religinių pareigų, kaip reikalauja jų įsitikinimai ir sąžinė, todėl jie priversti vykti religines pareigas atlikti į tolimas vietas, kur jų niekas nepažįsta, arba tuoktis, vaikus krikštyti naktimis, kad niekas nepamatytų. Tikintys mokytojai turi kalbėti prieš savo įsitikinimus — ateistiškai, o LTSR Konstitucijos 50 str. garantuoja sąžinės laisvę. Kai atsakingą vietą užimantis žmogus palieka žmoną ir vaikus ir sudaro naują šeimą, tai laikoma asmeniniu reikalu ir už tai jis nebaudžiamas, o jei valstybės tarnautojas viešai atlikinėja religines pareigas, jis žeminamas.

    3. TSRS Konstitucija garantuoja visų piliečių lygybę. Bet kaip yra konkrečiame gyvenime? Ateistams viskas: spauda, radijas, televizija, o tikintieji prie šių komunikacijos priemonių ne-prileidžiami. Po II-jo pasaulinio karo tik dalis tikinčiųjų šeimų galėjo įsigyti maldaknyges ir katekizmus. Ateistams tarnauja visos mokyklos, pradedant vaikų darželiais ir baigiant universitetais, o tikinčiųjų tėvų vaikus pamokyti katekizmo draudžiama net bažnyčioje, už pamokymą kunigai teisiami, baudžiami. Tikintiesiems negalima rengti ekskursijas, pasisamdyti mašiną, net taksi negalima nuvykti į atlaidus; pvz., Šiluvą, Žemaičių Kalvariją — Varduvą.

    Nevisuomet tikintiesiems leidžiama ligoninėn prieš mirtį ligoniui pakviesti kunigą.

    Neleidžiama pasimelsti prie tikinčiojo pašarvojimo salėse, kaip įprasta katalikams.

    4. Pagal LTSR Konstitucijos 50 str. Bažnyčia atskirta nuo valstybės, bet gyvenime yra kitaip: kai vyskupai ir vyskupijų valdytojai skiria ar iškelia iš parapijų kunigus, RRT įgaliotinis, kaip ateistinės valdžios atstovas, trukdant Bažnyčios gerovei, galutinai apsprendžia kunigų parapijon paskyrimą ar iškėlimą, kandidatų į vyskupus ar vyskupijų valdytojus rinkimą, dėstytojų į Kunigų seminariją paskyrimą, kandidatų į Kunigų seminariją priėmimą ir leidžia per mažą skaičių jų priimti, dėl ko yra didelis kunigų trūkumas. RRT įgaliotinis kišasi į Kunigų Tarybą ir Konsultorių kolegijų sudarymą. Tai kišimasis į Bažnyčios vidaus
reikalus. Civilinės valdžios pareigūnai kišasi net į pamaldų tvarką: kodėl tas, o ne kitas kunigas laikė pamaldas, kodėl melstasi už kenčiančius kunigus kalinius... Kišasi net į šeimas, į bažnytinių komitetų sudarymą...

    5. Krikščionybė Lietuvoje pirmiausia įvesta Vilniuje, todėl Vilniaus Katedra yra krikščioniškasis Lietuvos lopšys, ir ši šventovė iš tikinčiųjų yra atimta. Šv. Kazimieras yra Lietuvos globėjas, o jo vardo bažnyčia paversta ateistiniu muziejumi, kaip Klaipėdos tikinčiųjų aukomis pastatyta bažnyčia paversta filharmonijos sale. Tai pasityčiojimas iš tikinčiųjų.

    6. TSRS yra įsipareigojusi laikytis Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, kurios 18 skyrius sako: "Kiekvienas žmogus turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę. Ši teisė apima ir laisvę išpažinti savo religiją arba savo įsitikinimus pavieniui ir kartu su kitais, viešai arba privačiai, mokslo skelbimu, pamaldomis ir religinėmis bei ritualinėmis apeigomis."

    TSRS taip pat yra įsipareigojusi vykdyti Helsinkio konferencijos susitarimus, kurių VII skyriuje pasakyta: "Dalyvaujančios valstybės gerbs žmogaus teises ir pagrindines laisves, įskaitant minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę...", o X sk. pasakyta: "Dalyvaujančios valstybės sąžiningai vykdys savo įsipareigojimus pagal tarptautinę teisę — tiek tuos įsipareigojimus pagal tarptautinę teisę — tiek tuos įsipareigojimus, kurie išplaukia iš visuotinai pripažintų teisės principų bei normų, tiek ir tuos, kurie išplaukia iš tarptautinių teisę atitinkančių sutarčių ir kitų susitarimų, kuriose jos dalyvauja." Todėl aukščiau išvardintos tikintiesiems skriaudos yra nusikaltimas tarptautiniams įsipareigojimams.

    7. Kai kunigai ir tikintieji jiems daromas skriaudas ir šmeižtus iškelia viešumon, jie kaltinami Tarybų Sąjungos šmeižimu ir yra teisiami, kaip antai kunigai — A. Svarinskas, S. Tamkevi-čius, Jonas-Kąstytis Matulionis — kai kurie katalikai pasauliečiai yra nuteisti tik už tikinčiųjų teisių gynimą. Jei vyriausybė laikosi Konstitucijos ir įsipareigojimų, juos reikia išlaisvinti.

    Kreipiamės į Jus, kaip valstybės Vadovą, kad minėtos antikonstitucinės neteisybės ir diskriminacijos tikintiesiems būtų pašalintos ir atitaisytos.
1985 metai. Kunigų parašai:
1. Petras Adomonis
           65. Petras Merkevičius
2. Kan. Bronius Antanaitis   66. Vytautas Marozas
3. Vincentas Arlauskas        67. Aleksandras Masys
4. Boleslovas Babrauskas    68. Vytautas Masys
5. Jonas Bagdonas             69. Juozapas Mickevičius
6. Juozas Antanavičius       70. Antanas Mikulėnas
7. Juozas Bagdonas           71. Algirdas Miškinis
8. Bronius Balaiša             72. Paulius Miškinis
9. Antanas Balaišis           73. Antanas Mitrikas
10. Vytautas Balašauskas  74. Kazimieras Mozūras
11. Jonas Balčiūnas           75. Jonas Nagulevičius
12. Juozas Balčiūnas         76. Algirdas Narušis
13. Jurgis Balickaitis          77. Lionginas Neniškis
14. Kostas Balsys             78. Petras Nykštas
15. Petras Baltuška           79. Albinas Paltanavičius
16. Algis Baniulis              80. Antanas Petrauskas
17. Petras Baniulis            81. Albinas Pipiras
18. Kazimieras Baronas      82. Jonas Pranevičius
19. Henrikas Bemotovičius   83. Augustinas Pranskietis
20. Vladas Braukyla           84. Robertas Pūkenis
21. Adolfas Breivė             85. Izidorius Puriuškis
22. Petras Budriūnas          86. Antanas Rameikis
23. Jonas Buliauskas          87. Jonas Rimša
24. Jonas Butkys               88. Edm. Rimkevičius
25. Paulius Ciočkis             89. Pranas Sabaliauskas
26. Algirdas Dauknys          90. Raimondas Saprigonas
27. Feliksas Čiškauskas      91. Aurelijus Simonaitis
28. Juozas Dubnikas          92. Bronius Simsonas
29. Steponas Galvydis        93. Leonardas Skardinskas
30. Juozapas Garoška         94. Jonas Skirelis
31. Juozas Giedraitis          95. Mykolas Stonys
32. Kazimieras Girnius        96. Vincentas Stankevičius
33. Mykolas Gylys              97. Bronius Strazdas
34. Antanas Gobis             98. Alfonsas Strielčiūnas
35. Alfonsas Gražys           99. Aloyzas Sungaila
36.    Antanas Gružauskas      100. Paulius Svirskis
37.    Klemensas Gutauskas    101. Ignas Šaučiūnas
38.    Gaudentas Ikamus       
102. Bronius Šlapelis
39.    Vincentas Inkratas   
    103. Paulius Šliauteris
40.    Tadas Ivanovskis   
      104. Gediminas Šukys
41.    Alfonsas Jančys   
        105. Juozapas Šumskis
42.    Paulius Jankevičius       106. Albertas Talačka
43.    Juozas Janulis   
          107. Leonas Tamošauskas
44.    Vytautas Jasiūnas   
     108. Pranas Tamulionis
45.    Jonas Jatulis   
            109. Stasys Tamulionis
46.    Paulius Juozėnas   
      110. Petras Tarulis
47.    Jonas Jurgaitis   
         111. Petras Tijušas
48.    Antanas Juška   
          112. Vytautas Tvarijonas
49.    Alfonsas Kadžius   
      113. Jonas Uogintas
50.    Antanas Kairys   
         114. Benediktas Urbonas
51.    Vytautas Kapočius   
    115. Sigitas Uždavinys
52.    Stasys Kazėnas   
        116. Jonas Vaičiūnas
53.    Lionginas Keršulis   
     117. Antanas Valančiūnas
54.    Petras Kiela   
             118. Antanas Valantinas
55.    Antanas Kietis   
         119. Juozapas Varnas
56.    Anicetas Kisielius   
     120. Paulius Varžinskas
57.    Paulius Klozys   
          121. Antanas Vaškevičius
58.    Petras Krasauskas   
     122. Virginijus Veilentas
59.    Vladas Kremenskas   
    123. Vytautas Zakrys
60.    Stasys Krumpliauskas    124. Stasys Zabavičius
61.    Petras Kuzmickas   
      125. Antanas Zulonas
62.    Jonas Labakojis   
        126. Bronius Žilinskas
63.    Juozas Lukšas   
          127. Serafinas Zvinys
64.    Leonas Lukšas   

(Saugumo agentai ir kiti pareigūnai siautėja krašte prieš tikinčiuosius įvairiais būdais):

TEISMAI, KRATOS, TARDYMAI


    Novosibirsko sritis. Pernai nuteistas Novosibirsko kunigas Josefas Svidnickis yra kalinamas Novosibirsko srityje,
Kuibyševo mieste, UF 91/12 ostr. 6 brigada 61, indeksas 632350. Vasario 2 d. jį aplankę artimieji pasakoja, kad nors kunigas Josefas kaip visada giedrios nuotaikos, jo sveikata smarkiai pašlijusi — jų žodžiais tariant, atrodo "kaip nuimtas nuo kryžiaus". Maitinimas labai prastas, siuntinius išvagia kriminalistai, neseniai kunigą buvo ištikęs sunkus širdies priepuolis. Anksčiau jis dirbo virtuvėje, dabar perkeltas į kitą darbą — tampo lentas. Pasimatyti leista tik per stiklinę pertvarą, kalbėti — tik rusiškai.
*     *     *

     Panevėžys. 1985 m. spalio 24 d. pas kraštotyrininką Joną Ruzą atėjo penki milicininkai ir, pateikę kratos orderį, apie tris valandas darė kratą. Po to atėjo apie 10 saugumiečių ir vėl išnaršė visą kambarį. Čekistai slėpė savo pavardes, nenorėdami pasisakyti. Vėliau paaiškėjo, kad vienas iš jų buvo pavarde Skudas. Saugumiečiai pasiėmė spausdinimo mašinėlę, kibo prie oficialiai spausdintų Tvardovskio eilėraščių, sakėsi atėję atimti ir sunaikinti Vaidulio atsiminimus, o J. Ruzą gąsdino, jei jis nesusirinksiąs visų šešių atsiminimo egzempliorių, gausiąs šešis metus kalėjimo. J. Ruzas surado vieną kitą atsiminimų egzempliorių ir pristatė juos saugumui. Po kratos J. Ruzą ir O. Ruzienę išsivežė tardymui, rytojaus dieną jie buvo pakartotinai tardyti.

*     *     *

    Viduklė (Raseinių raj.). 1985 m. lapkričio 30 d. į Raseinių saugumą buvo iškviesta Viduklės gyventoja M. Šaukienė. Tardytojas kaltino M. Šaukienę kažkokiu baisiu nusikaltimu, padarytu 1984 m. gegužės mėnesį, jai gulint Raseinių ligoninėje. Pasirodo, kad tuo didžiuoju "nusikaltimu" buvo laikoma tai, kad ligonė su savimi turėjo rožančių, sąsiuvinį su maldomis ir jame įdėtą kun. A. Svarinsko nuotrauką. Čekistas šaukė ant tardomosios, kaip ji galinti nešiotis su savimi ir dar kitiems rodyti tokio didelio nusikaltėlio nuotrauką. "Ir melstis už jį negalima!", — pakeltu tonu šaukė pavardės nepasisakęs saugumietis. Moteris paaiškino, kad kunigas nenusikaltėlis, bet ateistų melo ir šmeižtų
auka. "Mes, tikintieji, meldžiamės ne tik už kunigus kalinius, bet ir už visus paklydusius, tame tarpe ir jus, saugumiečius", — kalbėjo M. Šaukienė. Moteris priminė čekistui, kad kun. A. Svarinską valdžia turėtų amnestuoti, nes ir ji pati dabar tęsia kunigo pradėtą kovą prieš girtuokliavimą. Įpykęs saugumietis kaltino kun. A. Svarinską žmogžudyste. Tardytojas laikė nusikaltimu tai, kad M. Saukienė ligoninėje viešai pasakojusi apie kun. A. Svarinsko teismą Vilniuje. Čekistą domino, kaip tardomoji vertina Popiežiaus veiklą ir pats aiškino, kad, išrenkant Joną-Paulių II Popiežiumi, buvo padaryta didelė klaida, be to garantavo, kad Lietuvoje niekada nebus taip, kaip Lenkijoje. Tardymas užtruko dvi valandas.

*     *     *

    Viduklė. 1985 m. spalio 3 d. viduklietė Adelė Jucevičiūtė buvo iškviesta į rajoną. Saugumo viršininkas teiravosi, kaip ji drįstanti bažnyčioje garsiai melstis už suimtą parapijos kleboną kun. A. Svarinską, kitus suimtus kunigus, kalinius. Čekistas tvirtino, kad bažnyčioje negalima garsiai melstis už valstybinius nusikaltėlius kaip suimti kunigai. Mergina paaiškino, kad nei ji, nei kiti parapijiečiai nežino jokių kun. A. Svarinsko ir kitų kunigų kalinių nusikaltimų. Atvirkščiai — jie mato tik jų pasiaukojantį darbą, kantrybę, kovą su girtuoklyste. Kun. A. Svarinsko dėka parapijoje per laidotuves ir mirusių minėjimus dauguma žmonių nevartoja svaiginamų gėrimų. O kas suskaičiuos, kiek jie yra padėję tikintiesiems?! Saugumietis laikėsi savo ir kalbėjo, kad Konstitucija draudžia garsiai melstis bažnyčioje, reikalavo parašyti pasižadėjimą, jog daugiau nesimels. Jucevičiūtė užprotestavo, sakydama, jog nuo mažens ji meldžiasi namuose ir bažnyčioje, ir toliau taip darys, o pasižadėjimo — jokio nerašys. Tardytojas domėjosi, ar mergina klausosi Vatikano laidų. Ji pasisakė klausanti ir paklausė, argi tai uždrausta? Saugumietis aiškino, kad klausyti galima, tik draudžiama dviese aptarinėti girdėtas laidas ir daryti iš jų išvadas.
Kovo 25 d. A. Jucevičiūtė vėl buvo iškviesta į saugumą. Vėl tie patys klausimai ir grasinimai, tačiau mergaitė jokių pasižadėjimų nei žodžiu, nei raštu nedavė.
MŪSŲ KALINIAI


(Gintautas Iešmantas rašo iš tremties apie sunkias gyvenimo sąlygas):
    Gintautas Iešmantas jau tremtyje, jis rašo:
    "Jau penki metai jūsų žodis ir geri linkėjimai lydi mane sunkiame kančios kelyje. Jie teikė jėgų ir džiaugsmo, kad mano auka nedingo nežinios tamsoje, kad yra žmonių, kuriems rūpi nepažįstamo žmogaus likimas. Šiandien aš jau ištrėmime — nuo balandžio 5 d. ryto — ir turiu galimybę jums padėkoti už tą neįkainuotą dvasinę paramą, teiktą trumpučiais pasveikinimais, už širdžių ir sielų šilumą, pasiekusią mane Uralo sniegynuose, nežiūrint kliūčių ir galimų nemalonumų, žinoma, tik dalis jūsų laiškų buvo man įteikti, o paskutiniais metais aš jų iš viso negavau, bet jaučiu, kad yra, padėdami gyventi ir nė per mirksnį neprarasti vilties ir tikėjimo. Jie man taip pat skambėjo, kaip svaigus gimtinės balsas — toks brangus ir mielas nelemtoj tolybėje.

    Paskutinius šešis mėnesius buvau 36-ajame lageryje. (...) Tėvas Alfonsas, kaip jį vadina kaliniai, visada žvalus, geros nuotaikos, kupinas tikėjimo ir vilties. Aš džiaugiuosi, kad likimas davė galimybę su juo susipažinti, tai nuostabios dvasinės stiprybės, plataus mąstymo ir žavinčios tolerancijos žmogus, kurio paliktas įspūdis niekada neišblės iš mano atminties. Kai žinai, kad yra tokių žmonių, kaip jis, darosi lengviau gyventi, jauti, kad iki galo nepalūžtančia ir viskam pasiryžusią širdimi ištversi, nešdamas rūsčios pareigos kryžių.

    Mano ištremtis, kaip ir kiekvieno kito, yra dalis šitos rūsčios pareigos kelio. Būdamas lageryje svajoji: štai išeisi ir šiaip ar taip, bus geriau. O kai išvydau, kur mane atvežė, buvau tiesiog priblokštas. Vienintelis darbas — miško kirtimas, vežimas, plukdymas. Yra, tiesa, dar ir lentpjūvė, tegul ir nedidelė. Taigi, čia vidaus darbas ne man. Iš pradžių gavau, tačiau gydytojas, sužinojęs, kas aš per vienas, tiesiai paklausė: "Ar tu žinai, supranti, kas tai per darbas?" Žinoma, aš neturėjau nė mažiausio supratimo. Atsižvelgdamas į tai, kad mano dešinės rankos delnas nesveikas, reikalinga operacija, uždėjo rezoliuciją, pageidaujančią duoti dar-
bą, kuris nebūtų susijęs su sunkumų kilnojimu. Tokiu būdu atsidūriau sargo pareigose (toje pačioje lentpjūvėje). Nežinau, ar džiaugtis, ar liūdėti, bet ko gero tai pati geriausia išeitis. Daug laisvo laiko, diena priklauso man, išskyrus vieną kitą sekmadienį ar šeštadienį. Šiandien 4 vai. eisiu jau antrą kartą į šitą darbą. Gyvenu bendrabutyje dviese, su guduku iš Užkarpatės. Pernelyg giria tarybų valdžią ir peikia kapitalizmą. Bet tai jo reikalas. Aš nesileidžiu į pokalbius, su niekuo nedraugauju. Mano padėtyje, juo labiau, kad Vuktilo rajone aš esu vienintelis tokio tipo paukštis. Panaši pozicija yra, matyt, patogiausia. Pati gyvenvietė yra nemaža, sako, kad joje yra apie trys tūkstančiai gyventojų. Tačiau nelabai tvarkingai išsidėsčiusi. Greta teka Pečiora, kuria vasarą plaukioja laivai, plukdomi sieliai. Yra, berods, trys maisto parduotuvės, ligoninė, vidurinė mokykla. Namai mediniai, vieno aukšto, išskyrus bendrabučius ir administracinius pastatus.

    Pradėjau apsiprasti. Dabar jau ne taip viskas atrodo. Į Vukti-lą iš Podčarjės eina autobusas (apie 20 kilometrų), iš Vuktilos iki Uchtos (118 km.), skrenda lėktuvas, o iš Uchtos į Maskvą — tiesioginis lėktuvas arba traukinys (Vorkuta — Maskva). Vėliau, matyt, reikės susirasti atskirą kambarį. Kad tik žiemos nebūtų šaltos! Niekaip negaliu priprasti prie šalčių, o čia jie siekia iki 50 laipsnių. Tikiuosi, kad viskas bus gerai, juo labiau kad, kaip pastebėjau, ir čia "mane gerasis angelas dar saugo" (...)

    Priimkite nuoširdžiausius linkėjimus!
    P. S. Išleidžiant iš lagerio "atėmė visus laiškus".
Podčerje, 1986.IV. 14.

*     *     *

Gintauto Iešmanto adresas:
169715 Komi ACCR
Vuktylskij r-on
pos. Podčerje, ul. Sovetskaja, obšč. N:l
Gintautas Iešmantas

*     *     *

(Ištraukos su giliomis mintimis iš kun. S. Tamkevičiaus ir Jadvygos Bieliauskienės laiškų):     Rašo kun. Sigitas Tamkevičius:
    "(...) Už viską visiems ačiū. Taip ir norisi prisiminti šv. Jono Auksaburnio žodžius: "Tu duodi duoną, o gauni amžinąjį gyvenimą, duodi drabužį, o gauni nemirtingumo skraistę, duodi praeinančias gėrybes, o gauni pastovias... Tu daugiau gauni nei duodi."

    Brangiausia dovana man buvo šv. Raštas. Laisvomis valandomis skaitau ir savo širdyje svarstau Viešpaties žodžius. Gyvenant laisvėje buvo daug darbų ir rūpesčių ir daug kas likdavo neišstudijuota, per mažai įsigilinta. Dievas atvedė mane į Uralą ir sudarė sąlygas ilgoms rekolekcijoms, kad galėčiau geriau įsiklausyti į Viešpaties žodžius, gyvybiškiau pajunti Viešpaties Duonos skonį. Trys apaštalai, pajutę Dievo artumą, sušuko: "Kaip gera mums čia!" Visur, kur mes bebūtume, — laisvėje ir nelaisvėje, prie altoriaus, ar prie virtuvės puodų, — Dievo artuma mus pralinksmina ir paguodžia. Užtarkite savo malda, kad ta Dievo artuma būtų mano gyvenimo tikrovė.

    (...) Mano kasdienybėje nieko naujo. Žadintuvas kas antra diena kelia darbui — tai mano Nazaretas... Bandau įsijungti į gavėnios rimtį ir susitelkimą. Kaip greitai bėga laikas. Kartais apima baimė: Viešpatie, kad tiktai tos greitai prabėgančios dienos nebūtų tuščios, kad nors maža dalele pasitarnautų Dievo karalystės plitimui. (...) Aplankiusiems mane sveikinimu ir malda esu labai dėkingas."
1986.02.14.

*     *     *

    Iš Jadvygos Bieliauskienės laiško:
    "...Triskart atkrentant, teko stipriai susirgti. Aukos patvirtinimo ženklas. Siela sušvito neregėtai vaiskia šviesa, kuri lydėjo mane ir tebelydi nepatirtuose sunkumuose, nušvisdama naujom varsom į vis didesnį ir gilesnį savęs išsižadėjimą, o gal ir į pilnai priimtą auką — mirtį. Jeigu tai įvyktų — džiūgaukite ir šlovinkite Viešpatį, kad ir neverčiausios, tiek klydusios, nužeminta auka tapo priimta mūsų kūdikių, mūsų vaikelių išgelbėjimui nuo pražūtingos girtuoklystės ir sunkaus jos palikimo: suirusių šeimų, beglobių išsigimusių vaikų, smukusios moralės, netikėji-
mo...

    Tikėjimo malonė ir paprastam tikinčiajam padeda žiūrėti į kančią kaip į būtiną apvalančiąja galią. Supratau, kad kančia vaisinga tik tada, kai ją priimame nuolankiai, — tik tada ji atveria sielos akis. Troškimas pakelti mylimuosius iš nuopolio įprasmina mūsų kančią, kurią vardan jų išgelbėjimo, priimame džiūgaudami, ir patys augame meilėje, vaduojami jos iš kančios baimės. "Kas bijo, tas dar nepakankamai myli", — sako meilės apaštalas. O kiek nelaimingųjų iškeliauja Meilei visai negimę, nepraregėję. Kaip gaila jų! Ir meldžiu nuolatos, kad nubustų bent mirties valandoje, kad Gailestingojo Dievo būtų pabudintos. (...) Sveikinu visus, visus!

    Visada su Jumis prie Išganytojo — Eucharistinio Jėzaus kojų — mylimiausieji mano!"

ŽINIOS IŠ VYSKUPIJŲ

Dėkojame!

    Nuoširdžiai dėkojame Pabaltiečių lygai už paskirtą premiją! Tai yra visos mūsų Tautos pastangų, kovos ir kentėjimų įvertinimas ir kartu paskatinimas dar uoliau dirbti ir aukotis.
Dėkojame visiems Broliams išeivijoje, kurie remia mūsų pastangas malda, žodžiu ir kitomis galimomis priemonėmis.
Teatlygina Jiems Gerasis Dievas!

*     *     *

    Kretinga. 1986 m. vasario 19 d. Kretingoje po sunkios ligos mirė ilgametis kalinys, ugningas kovotojas ir taurus žmogus Petras Paulaitis. Velionis palaidotas Kretingos kapinėse.

*     *     *

    Vilnius. 1985 m. gruodžio 20 d. pas RRT įgaliotinį buvo sukviesti Lietuvos vyskupai ir vyskupijų valdytojai. Jiems kalbėjo įgaliotinis P. Anilionis ir Ministrų Tarybos pirmininko pava-
duotojas Česnavičius. Paskaitos pradžioje P. Anilionis priekaištavo vyskupams bei valdytojams, kad praeito pokalbio turinys pasiekė užsienį... Įgaliotinis priminė, kad reikia stengtis, jog Lietuvos 600 metų Krikšto Jubiliejus praeitų taip gerai, kaip, jo nuomone, praėjo šv. Kazimiero jubiliejus. Priekaištavo, kad jubiliejaus komitetas, vadovaujamas vyskupo J. Preikšo, kreipėsi į Lietuvos vyriausybę, prašydamas jubiliejaus proga grąžinti Vilniaus Katedrą, šv. Kazimiero bažnyčią ir Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčią. Šie prašymai nebus patenkinti, jubiliejaus metu Vilnius tikriausiai turės vyskupą arba net kardinolą, prie kurios bažnyčios jis gyvens, ta ir bus Katedra, — kalbėjo įgaliotinis. Kas liečia šv. Kazimiero bažnyčios grąžinimą, P. Anilionis patarė šv. Kazimiero vardu pavadinti bet kurią kitą Vilniaus bažnyčią, o Klaipėdos bažnyčia niekada nebus grąžinta, statykite priestatą prie esamos, — tvirtino įgaliotinis. P. Anilionis patarė vyskupams nerašyti raštų valdžios įstaigoms... Kaip blogą pavyzdį paminėjo Žagarės bažnyčios kleboną kun. Gudanavičių. Po to, kai jis parašė šmeižikišką laišką M. Gorbačiovui, nuvažiavęs į Žagarę, dvi valandas aiškinau, bet, grįžęs namo, gavau naują tokio pat stiliaus kun. Gudanavičiaus raštą. Tokius ekstremistus reikia pagaliau sutvarkyti, — karščiavosi įgaliotinis.

    Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas Česnavičius aiškino vyskupams ir vyskupijų valdytojams šalies ekonominius pasiekimus, neužmiršo ir Bažnyčios reikalų. Jis tvirtino, kad dėl kunigų — A. Svarinsko ir S. Tamkevičiaus — areštų kalti vyskupai. Jei patys vyskupai minėtus kunigus būtų laiku sudraudę, jie dabar nesėdėtų kalėjime, — kalbėjo pavaduotojas Česnavičius. Prelegentas ragino vyskupus ir valdytojus "energingiau drausminti dar laisvėje esančius ekstremistus."

    Šmeižtas, — tvirtino Česnavičius, — kad valdžia kišasi į Seminarijos reikalus! Juk jūs patys sudarėte Seminarijos statutą, programą. Į egzaminų pažymius mes nesikišame, bet žiūrėti, kad klierikų ir dėstytojų tarpe nebūtų antitarybiškai nusiteikusių asmenų, mes ne tik turime teisę, bet ir pareigą... Šmeižtas, kad valdžia kišasi į vyskupų ir kunigų skirstymus. Skiriate jūs, o mes tik tvirtiname ir registruojame, aišku, mes turime teisę ir neregistruoti socialistinei santvarkai nenaudingų paskyrimų, — tęsė
savo kalbą Česnavičius. Dėl šv. Tėvo atvykimo į Lietuvą buvo paaiškinta, kad tai ne vyskupų ir Lietuvos vyriausybės kompetencijoje. Tai Maskvos ir Vatikano reikalas, o tarp jų nėra diplomatinių santykių... Argi galima kviesti žmogų į Tarybų Sąjungą, — dėstė prelegentas, — kuris komunizmą ir socialistinę santvarką pavadino XX amžiaus gėda, o audiencijoje priėmė pagarsėjusią antitarybininkę žydę Sacharovo žmoną.

    Po paskaitos vyskupai ir vyskupijų valdytojai buvo nuvežti į kino studiją, kur jiems demonstravo naują dokumentinį filmą apie tariamą Katalikų Bažnyčios laisvę Lietuvoje. Filmas sudarytas iš įvairių bažnytinių iškilmių, kuriose dalyvavo Lietuvos vyskupai. Jis aiškiai skirtas užsienio propagandai. Retos šventinės iškilmės nepridengs skaudžios persekiojamos Bažnyčios kasdienybės.

*     *     *

Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos
Ordinarui Arkivyskupui Liudvikui Poviloniui

Nuorašai: Lazdijų, Jonavos ir Kėdainių rajonų LDT
vykdomųjų komitetų pirmininkams
    RRT įgaliotinis P. Anilionis

        P r a n e š i m a s


    Pranešame, kad Kapčiamiesčio religinės bendruomenės kleb. kun. Ignas Plioraitis, Panoterių kleb. kun. V. K. Pesliakas, Josvainių kleb. kun. L. Kalinauskas trukdo tikintiesiems pasirašyti 1968 metų pavyzdžio sutartį su rajono vykdomaisiais komitetais dėl naudojimosi maldos namais ir juose esančiu kulto inventoriumi. Primename, kad respublikoje liko nesudarę sutarčių tik minėtos trys bendruomenės.

    Prašome paveikti kun. Plioraitį, Pesliaką ir Kalinauską, kad jie nesikištų į religinės bendruomenės ūkinius reikalus ir netrukdytų tikintiesiems pasirašyti sutartį ne vėliau š.m. vasario 1 d.

    Priešingu atveju, Religinių reikalų įgaliotinio įstaiga, re-
miantis įstatymais, duos sutikimą Lazdijų, Jonavos ir Kėdainių rajonų vykdomiesiems komitetams Kapčiamiesčio, Panoterių ir Josvainių religinių bendruomenių maldos namus panaudoti kitiems reikalams.

    Be to, pranešame, kad ateityje Kapčiamiesčio, Panoterių ir Josvainių religinėms bendruomenėms dvasininkų neregistruosime, nes šios parapijos neturės maldos namų.

    Laukiame Jūsų sprendimo.

*     *     *

(Kapčiamiesčio tikinčiųjų skundas P. Anilioniui dėl religinių nuostatų prasilenkimo su konstitucijos 52-ju straipsniu):

Vilkaviškio Vyskupijos Arkivyskupui
Liudvikui Poviloniui

RRT įgaliotiniui Petrui Anilioniui

Kapčiamiesčio parapijos tikintieji

P a r e i š k i m a s
    (...) Pagal 1976 m. liepos 28 d. LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo patvirtintus Religinių susivienijimų nuostatus tikintiesiems atimama sąžinės laisvė, ateistai grubiai kišasi į Bažnyčios vidaus reikalus ir yra pažeidžiamas Konstitucijos 52 straipsnis.

    Čia suminėti keli Religinių susivienijimų nuostatų straipsniai, kurie mums, tikintiesiems, nepriimtini:

    1/3 str. kalba apie religinės bendruomenės tikinčiuosius piliečius, sulaukusius 18 metų amžiaus. Pagal šį straipsnį, jaunesni, kaip 18 m. neįeina į religinę bendruomenę ir negali dalyvauti pamaldose. Reiškia, mūsų vaikai negali melstis. Šis straipsnis griauna mūsų, tikinčiųjų, šeimas. Kodėl ateistai gali vykdyti ateistinio auklėjimo kompaniją, nelaukdami 18 metų?

    2/18 str.: "Dėstyti tikybą galima tik dvasinėse mokyklose."
Klausimas: kur Kapčiamiestyje yra tokia mokykla, kurioje mūsų vaikai galėtų mokytis tikėjimo tiesų? Kadangi čia tokios mokyklos nėra, o kitur mokytis tikėjimo tiesų neleidžiama, mes, tikintieji, suprantame, kad šis straipsnis atima mums sąžinės laisvę.

    3/19 str.: "Kulto tarnų veiklos rajonas apribojamas... "Mes, tikintieji, suprantame, kad kunigų veiklą tvarko vyskupas, o ne tikintieji, juo labiau ne ateistai.

    4/22-25 str.: "(...) tikinčiųjų paaukotas turtas kulto reikalams priklauso valstybei". Mes, tikintieji, aukodami lėšas Bažnyčiai, neturime jokio tikslo jas atiduoti valstybei ar valdžios ateistams. Apie šį turto paskirstymą kalba 4 str., kai tikinčiųjų suaukotos aukos nuplaukia į ateistų glėbį. Tai yra tikinčiųjų apiplėšimas.

    5/30-44 str. Net dvylika straipsnių kalba ir kartu grasina mums, tikintiesiems, kad bažnyčia gali būti uždaryta, gali būti apkaltintas kunigas ir parapijos vykdomasis komitetas, kad gali būti iš mūsų atimtas kunigas. Tai yra religinės laisvės pažeidimas. Šiuo atveju gali spręsti tik dvasinė vyriausybė kartu su tikinčiaisiais.

    1985 m. spalio mėn. pabaigoje Kapčiamiesčio apylinkės vykdomojo komiteto pirmininkė Elvyra Garbenčienė išsikvietė kleboną kun. Igną Plioraitį, parapijos vyk. kom. pirmininką Bronių Miliauską, sekretorę Janiną Margelienę ir prie liudininkės, Kapčiamiesčio apyl. sekretorės Veronikos Stravinskienės supažindino su Religijų reikalų tarybos įgaliotinio P. Anilionio raštu:
Religijų reikalų tarybos prie TSRS
Ministrų Tarybos įgaliotinis
P a s k u t i n i s   į s p ė j i m a s

    Kapčiamiesčio religinės bendruomenės vykdomajam organui: Broniui Miliauskui, Petro, Lazauskienei Genei, Vinco, Mikalo-niui Antanui, Mato.

    Nustatyta, kad Kapčiamiesčio katalikų bendruomenės organas, nežiūrint daugkartinių vietinės valdžios raginimų, neorganizavo parapijos steigėjų (dvidešimtuko) pasirašyti naujo pavyzdžio sutarties su rajono vykdomuoju komitetu dėl nemokamo naudojimosi maldos namais ir juose esančiu kulto inventoriumi, meno bei kultūros vertybėmis.
    Reikalauju Kapčiamiesčio bendruomenės vyk. organą iki š.m. lapkričio 1 d. sudaryti sutartį su Lazdijų raj. vyk. komitetu dėl naudojimosi maldos namais. Įspėju vyk. organo narius, kad, nesudarius sutarties, religinei bendruomenei gali būti panaikinta registracija, o bažnyčia, kadangi naudojama be sutarties, uždaryta.
(antspaudas) Tarybos įgaliotinis P. Anilionis
(parašas)

    Po įspėjimu nė vienas iš minėtų parapijos asmenų nepasirašė. Susidarius tokiai padėčiai, po paskutinio įspėjimo, mes, Kapčiamiesčio parapijos tikintieji, esame priversti pasirašyti ant sutarties blankų, nes gali būti uždaryta bažnyčia ir iš mūsų parapijos atimtas kunigas.

    Vykstant bet kokiai bažnyčios apžiūrai, greta valdžios atstovų, iš tikinčiųjų pusės įsipareigoja dalyvauti ne mažiau kaip penki asmenys.

    Kapčiamiestis, 1986 m. sausio mėn. Tikinčiųjų parašai:
        (Pasirašė šimtas trys Kapčiamiesčio parapijos tikintieji)

    Pogrindinis Tikinčiųjų teisėms ginti komitetas parašė raštą Nr. 7, adresuotą vienam Lietuvos kunigui, kurio veikla ir pažiūros ėmė įtartinai per dažnai sutapti su saugumiečių peršamomis idėjomis. Rašto tikslas — pakviesti šį faktą permąstyti, o ne žeminti ar smerkti patį kunigą. Klysti yra žmogiška, bet klaidoje pasilikti...

    Duok, Dieve, kad visi saugumo klaidinamieji būtų tvirti, išmintingi ir nepasiduotų klasta apgaunami. Kviečiame neužmiršti šios intencijos savo maldose.

*     *     *

    Vilnius. Neseniai visos vyskupijų kurijos gavo Lietuvos Liturginės komisijos pirmininko kun. V. Aliulio raštą, kuriame rašoma:

    "Esame painformuoti, kad kaip valstybiniuose, taip ir mūsų leidiniuose neturi būti biografijose ar nekrologuose minimi vadinami asmenybės kulto laikų represavimo faktai. Todėl nekrologe kunigo, kuris buvo įkalintas, pavyzdžiui: nuo 1949 m. iki 1957
m., reikia rašyti: "...iki 1949 m. buvo... klebonas. Nuo 1957 m. pradėjo dirbti kaip... altaristas ir pan.... o paties 1949-1957 m. tarpsnio neminėti."

    Mat kaip! Kunigo nekrologe neminėti visos eilės metų, pačių brandžiausių kunigiško gyvenimo metų! Kodėl? Gal todėl, kad visi galvotų, jog kunigas tais metais buvo metęs kunigystę? Ar todėl, kad prisidėti prie tolimesnio mūsų tautos istorijos klastojimo.

    Vienas pamokslininkas, laidojant kunigą, užuot atvirai pasakęs, kad velionis kentėjo lageryje, išsireiškė, kad jis turėjo priverstines atostogas. Tikintieji buvo pasipiktinę, pamokslininką įspėjo ne tik kunigai, bet ir patys tikintieji.

*     *     *

    Kaunas. RRT įgaliotinis P. Anilionis grubiai kišasi į kunigų skirstymus. Vilkaviškio vyskupijos kurija norėjo į žuvusio kun. J. Zdebskio vietą paskirti Rudaminos parapijos klebonu kun. J. Gražulį, po to kun. Petrą Dumbliauską. Įgaliotinis pareiškė, kad šie kunigai negali būti Rudaminos klebonais, nes, jeigu jie dirbs Rudaminoje, jo įsitikinimu, prie kun. J. Zdebskio kapo prasidės stebuklai ir kun. J. Zdebskis bus paskelbtas šventuoju.

    Buvo sudarytas kitas skyrimų ratas ir pasiūlyta kun. J. Gražulį paskirti Metelių parapijos klebonu, bet P. Anilionio įstaiga ir šį kartą užprotestavo, beklebonaudamas Meteliuose, bus arti savo brolio Antano Gražulio, kuris gali jį "blogai" veikti ir suformuoti ekstremistu.

*     *     *

(Kun. Antanas Gražulis skundžiasi M. Gorbačiovui ir vyskupams neteisingu jo nubaudimu):
TSKP CK Generaliniam Sekretoriui
Michailui Gorbačiovui
Nuorašai:
Lietuvos Vyskupams ir vyskupijų Valdytojams
RRT įgaliotiniui P. Anilioniui
Alytaus miesto Vykdomajam komitetui

Kun. Antano Gražulio, gyv. Lietuvoje,
Alytaus m., Pušyno 6,

P a r e i š k i m a s

    Jau treji metai, kaip Alytaus miesto vykdomasis komitetas mane baudžia administracine bauda.

    1984 m. sausio mėn. 5 d. administracinė komisija, susidedanti iš pirmininkės B. Butvinienės, sekretorės Lėlienės, narių — Petraitienės ir Smičienės, nubaudė mane pagal Alytaus miesto Tarybos 1982 m. kovo 24 d. sprendimą 10 rub. bauda, kad "1983 m. gruodžio 28 d. apie 19 vai. 30 min. maldos namų šventoriuje per garsiakalbį transliavau pamaldas ir tuo trukdžiau aplinkiniams gyventojams rimtį".

    Neteko girdėti oficialaus viešo įstatymo, draudžiančio per garsiakalbį transliuoti pamaldas. Juk viešai naudojamasi garsiakalbiais per tarybines šventes, pvz., Alytuje per Naujuosius Metus gatvėje būna per garsiakalbius taip garsiai transliuojama, kad net trukdo pamaldas bažnyčios viduje. Iš "Nemuno" restorano kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį sklinda garsas iki 1-2 vai. ryto, trukdantis poilsį, o už tai niekas nebaudžia. Ar tai ne diskriminacija?

    1985 m. vasario 14 d. ta pati Alytaus miesto administracinė komisija pagal 124 nutarimą nubaudė mane 50 rub. bauda, kad 1984 m. gruodžio mėn. 18 d. (iš tikrųjų 26 d.) Alytaus bažnyčios šventoriuje surengiau ikimokyklinio amžiaus vaikams Kalėdų eglutę. Tuo, esą, sukėliau triukšmą, pažeidžiau viešąją tvarką, pažeisdamas ir LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo 1966 m. V. 12 d. įsaką."

    Eglutė buvo surengta ne tik ikimokyklinio amžiaus vaikams,
bet ir jų tėvams. Kalėdų senelis prie kalėdinės eglutės pasveikino visus pamaldų dalyvius — tiek suaugusius, tiek vaikus. Triukšmą kėlė, kaip kalbėjo žmonės, atsiųsti netikinčių tėvų paaugliai.

    1986 m. sausio 16 d. administracinė komisija, susidedanti iš pirmininko A. Apanovo, pav. G. Čiapo, sekretorės J. Lėlienės ir narės J. Smičienės, pagal nutarimą Nr. 65 nubaudė mane 50 rub. bauda. Priežastis: ant maldos namų sienos pakabintas apšviestas kryžius, šalia iliuminacija su užrašu "Sveiki sulaukę šventų Kalėdų" ir pakyla su Trakų pilies vaizdu. Po pamokslo vaikams buvo dalinami šventi paveikslėliai. Tuo buvo pažeistas LTSR administracinių teisės pažeidimų kodekso 214 str."

    Administracinė komisija mano, kad apšviesta eglutė, kryžius, užrašas, pamokslas ir pakyla, ant kurios nupieštas Trakų pilies vaizdas, neturi ryšio su kulto atlikimu. Žodį "kultas" 1985 m. Tarptautinių žodžių žodynas aiškina taip: "... garbinimas, religiniai veiksmai... giesmės."

    Taigi, religinis kultas — tai Dievo garbinimas, o apšviestas kryžius, pasveikinimas, pamokslas (kurį, tarp kitko, sakiau ne aš), tikinčiųjų giesmės ir šventi paveikslėliai — argi ne Dievo garbinimo formos? O kaip Dievą bažnyčioje ir šventoriuje garbinti, nustato ne vykdomasis komitetas, bet dvasinė vyriausybė. Mūsų bažnytėlė maža, didžiųjų švenčių metu daug žmonių nesutelpa, todėl tenka paruoša sveikinimui šventorių.

    Pamaldose dalyvavo mišri publika, t.y., ne tik vaikai, bet ir jų tėvai. Čia jie visi meldėsi pagal Kalėdų šventės tradicijas: juos visus pasveikino Kalėdų senelis. Šias Kalėdų eglutės ir Kalėdų senelio religines tradicijas ėmė pamėgdžioti ir tarybinė mokykla: eglutę perkėlė į Naujus Metus. O Kalėdų senelį pavadino Seniu Šalčiu. Todėl joks sveiko proto žmogus ir joks įstatymas negali Kalėdų eglutės, Kalėdų senelio tradiciją laikyti nusikaltimu. Jei ši tradicija bloga, baustina, tai kodėl ją pasisavino tarybinė valdžia?

    Argi tokie užpuldinėjimai, baudimai nekompromituoja pačių pareigūnų? Kurioj kitoj valstybėje baudžiama už tokius nekaltus dalykus?

    (...) Prašau atšaukti paskirtą baudą ir patvarkyti, kad pareigūnai nebekartotų tokių, juos kompromituojančių, išsišokimų.
Alytus, 1986.1.30.

*     *     *

    Ūdrija (Alytaus raj.). Praėjusią vasarą už vaikų kateki-zaciją 50 rub. bauda buvo nubaustas Ūdrijos klebonas kun. Vytautas Insoda.

*     *     *

    Tytuvėnai (Kelmės raj.). 1985 m. rugpjūčio 21 d. į Tytuvėnų bažnyčią, kur dirba kan. Liudvikas Semaška, rinkosi kurso draugai, 1948 m. baigę Kauno Kunigų seminariją. Iškilmingose pamaldose dalyvavo daug tikinčiųjų, tarp jų nemaža dalis jaunimo. Po iškilmių jaunimas pasveikino kunigus, įteikė gėlių. Visa tai buvo fotografuojama. Po pamaldų prie fotografo prišoko saugumietis, atėmė foto aparatą, apšvietė juostas ir, prigrasinęs daugiau nefotografuoti, pasitraukė.

*     *     *

    Balbieriškis (Alytaus raj.). 1985 m. spalio mėnesį Balbieriškio bažnyčioje prel. Mykolo Krupavičiaus 100-jų gimimo metinių proga jo giminės ir artimieji užprašė šv. Mišias. Jas aukojo ir pamokslą pasakė Alytaus dekanas, Balbieriškio klebonas kun. Juozas Berteška. Valdžia tai palaikė dideliu nusikaltimu. Už prel. M. Krupavičių laikyti šv. Mišių negalima, — mat jis, anot pareigūnų, antitarybininkas. Už šį "nusikaltimą" kun. J. Berteška buvo valdžios išbartas.

*     *     *

    Širvintai. 1986 m. kovo 18 d. į Širvintų raj. vyk. k-tą buvo sukviesti rajono parapijų bažnytiniai komitetai. Įgaliotinis P. Anilionis pustrečios valandos aiškino susirinkusiems XXVII partijos suvažiavimo medžiagą, akcentuodamas pilną tikėjimo laisvę. Tikintiesiems paklausus, ar jie gali kaimuose be kunigo rengti gegužines pamaldas, įgaliotinis griežtai užprotestavo. Be to, prelegentas barė susirinkusius dėl Vėlinių eisenų į kapines ir kaip
pavyzdį paminėjo Kiauklių parapiją, kurios klebonas kun. R. Puzonas už eiseną į kapines nubaustas 50 rub. bauda, o Čiobiškio parapijos klebonas kun. Kastytis Krikščiukaitis nubaustas 30 rub. bauda.

*     *     *

    Kaunas. 1986 m. sausio 15 d. į Kauno miesto vyk. k-tą pas pirm. pav. Kazakevičių buvo iškviestas Kauno m. Petrašiūnų šv. Pauliečio bažnyčios kleb. Albinas Graužinis ir Karmelitų šv. Kryžiaus kleb. kun. Kazimieras Statkevičius. Pirmininko pavaduotojas kaltino kunigus, kad jie globoja ekstremistus, leidžia bažnyčiose rinktis įvairioms jaunimo sueigoms ir t.t. 1985 m. gruodžio 29 d. bažnyčiose surengtą Kalėdų senelio šventę pavaduotojas piktai vadino antitarybiniu spektakliu. Klebonai paaiškino, kad prie bažnyčiose papuoštų eglučių rinkosi parapijų tikintieji su savo vaikais... O kokia eglutė be senelio? Kaip prie visų eglučių, taip ir čia, vaikai deklamavo eilėraščius. Kazakevičius reikalavo, kad klebonai uždraustų bažnyčiose reikštis ekstremistams (kaip pavyzdį paminėjo A. Raižytę), neleistų rinktis jaunimui ir neorganizuotų jokių spektaklių. Petrašiūnų klebonas kun. A. Graužinis paaiškino, kad A. Raižytė dirba bažnyčioje, darbą atlieka gerai. Pavaduotojas užsirūstino: "Žinom, kaip ji dirba!" — šaukė Kazakevičius, — tegul valo bažnyčią ir atlieka tai, kas jai priklauso, o neorganizuoja įvairiomis progomis antitarybinius spektaklius, vadovauja jaunimui!" Pavaduotojas priminė klebonui Graužiniui praėjusių metų velykinę procesiją, kurioje adoruotojos, pasipuošusios žaliais, geltonais, raudonais rūbais nešė juostas, už ką klebonas pavasarį buvo kviečiamas pas Kauno m. Panemunės raj. vyk. k-to pirm. pav. Bužinskienę ir RRT įgaliotinį P. Anilionį.

*     *     *

(P. Anilionis savo melų propaganda "šviečia" Šiaulių tikinčiuosius, kad jie turį lygias teises su ateistais):
    Šiauliai. 1986 m. kovo 20 d. atvykęs į Šiaulius RRT įga-
liotinis "švietė" Šiaulių miesto ir rajono religinių bendruomenių dvidešimtukus. Anilionis aiškino KP suvažiavimo nutarimus kuriuose iškeliamas visapusiškas tikinčiųjų lygiateisiškumas su ateistais. Niekas neturi teisės persekioti ar teisti asmenis dėl jų įsitikinimų. Niekas neturi teisės įrašyti į bet kokius dokumentus ar pažymas, kad jie yra tikintys, — čia yra kiekvieno sąžinės reikalas, — aiškino įgaliotinis. Jis net perskaitė kelis straipsnius iš Konstitucijos, kuriais garantuojama piliečių sąžinės laisvė.

    Eitynės leidžiamos tik per dainų šventes, gegužės pirmąją, per revoliucijos dieną, tik jokiu būdu ne į Šiluvą, nes ten esą blogi tikslai — nuversti tarybinę santvarką.

    Lektorius labai smerkė areštuotus kunigus ir, jo žodžiais tariant, kitus ekstremistus, kurie, prisidengę religija šmeižia tarybinę tikrovę. Taip pat pasakojo, kad 1985 m. Lietuvoje buvo apiplėšta 30 bažnyčių, bet piktadariai dėka tarybinių pareigūnų visi sugauti ir nubausti.

    įgaliotinis džiaugėsi, kad Šiaulių miesto bažnyčios nebuvo apiplėštos. Baigęs kalbėti, paprašė klausimų. Atsistojęs salėje Juozas Šileikis pasakė, kad netiesa, jog Šiauliuose nebuvo įsiveržę piktadariai į bažnyčias. Tai būna gan dažnai. Šią žiemą irgi buvo įsilaužę, net kelias durų spynas apdraskė, tik duris atidaryti nepavyko, tuomet išdaužė langus, sugadino vitražus ir virvių pagalba susileido į vidų, bet šeimininkavo neilgai — lendant prie tabernakulio, įsijungė signalizacija, reikėjo bėgti, paliekant ne tik laimikį, kurį jau buvo pasiruošę, bet ir savo plėšimo įrankius, specialų maišą ir virves ant langų. Pas mus tokių piktadarių niekas neieško, o jei tikintieji patys sugauna ir atveda į miliciją, vis tiek jų niekas nebaudžia, — kalbėjo J. Šileikis.

    Prieš keletą metų Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčioje ant altoriaus bažnyčios tarnai pastebėjo rusų tautybės moterį, besidairančią ką nors vertingesnio pavogti. Minėta "viešnia" buvo nugabenta į miliciją. Tarybiniai pareigūnai tik pareikalavo, kad vagilka atsiprašytų kleboną. Tuo viskas ir baigėsi.

    Kitą kartą, dienos metu, 4 jaunuoliai bažnyčioje prisirinko, kas tik jiems patiko, daugiausia kilimų. Šventoriuje juos pastebėjo bažnyčios tarnai — vienas buvo sugautas. Išsigandęs išdavė ir kitus. Viskas buvo perduota milicijai. Bažnyčioje dirbantiems
daug kartų teko lankytis milicijoje, kol pagaliau jiems paaiškino, kad minėti jaunuoliai nieko nepadarė, neįvykdė jokio nusikaltimo, jie veikė ateistiniais pagrindais.

    Toliau J. Šileikis užprotestavo, kad netiesa, jog nerašoma į dokumentus, kad yra tikintis. Aš su džiaugsmu sutikčiau, kad mano pase būtų atžyma, jog esu katalikas... O mano visiems trims vaikams, besimokantiems V vidurinėje mokykloje, charakteristikose atžymėta, kad jie tikintys ir dargi fanatiškai, o dukters Vitos charakteristikoje apibūdinta visa šeima — "mergaitė giliai tikinti, visa šeima tvirtai laikosi religinių įsipareigojimų, o tėvas tuo viešai didžiuojasi. Individualūs pokalbiai ir auklėjimas nedavė jokių rezultatų."

    J. Šileikio kalba nepatiko įgaliotiniui, ypatingai, kad paminėjo rusų tautybės moterį.

    Be to, įgaliotinis piktinosi Mečislovu Jurevičių, kuris, anot jo, kruvinomis rankomis ir, atsėdėjęs 25 metus, nepasitaisė, — vadovavo Meškuičių (į Kryžių kalną) eisenai ir buvo nubaustas trims metams kalėti.

*     *     *

    Mosėdis (Skuodo raj.). 1985 m. gruodžio mėnesio naktį iš 30 d. į 31 d. iš Mosėdžio bažnyčios šventoriaus vartų buvo pagrobtos statulėlės: Mykolo Archangelo, tikinčiųjų labai branginama, ir šv. Florijono. Vagys atsinešė kopėčias ir, pasiėmę statulėles, paliko jas prie vartų. Nors statulėlės yra saugomos valstybės kaip dailės paminklai, tačiau valdžia nelabai jų ieško.
Tuo pačiu metu buvo apiplėštos ir kitos Žemaitijos koplytėlės.

*     *     *

    Musninkai (Širvintų raj.). 1986 m. vasario 13 d. Musninkų parapijoje buvo laidojamas Paširvinčio kaimo gyventojas Leonas Sadzevičius. Velionio dukra Raudeliūnienė dirba rajoninėje Širvintų ligoninėje LCR skyriaus vedėja. Rajono partijos sekretorius perspėjo gydytoją Raudeliūnienę, kad ši, laidojant tėvą, neitų į bažnyčią, priešingu atveju,. — tegul rašo pareiškimą išeiti iš darbo.

*     *     *

(Skaudvilės vidurinės mokyklos mokinius užrakino mokykloje, kad jie nedalyvautu kun. S. Sakučio laidotuvėse):

    Skaudvilė (Tauragės raj.). 1986 m. vasario 21 d. mirė kun. Stanislovas Sakutis. Kunigą pašarvojo bažnyčioje, kur kasdien rinkosi minios žmonių, ypatingai vakarais. Norint sutrukdyti tikinčiųjų dalyvavimą pamaldose, sekmadienį vasario 23 d., buvo surengta apylinkės žiemos šventė. Bet bažnyčia buvo vis tiek pilna žmonių. Sekmadienį giedoti "Kalnus" už mirusįjį nutarė Adakavo tikintieji. Valdžia tą vakarą paskelbė adakaviečiams nemokamą koncertą kultūros namuose. Autobusai į koncertą žmones vežė taip pat nemokamai. Tikintieji pasinaudojo proga nuvažiuoti į Skaudvilę, bet nuėjo... į bažnyčią, ir salė, kur turėjo vykti koncertas buvo tuščia. Vasario 25 d., laidotuvių dieną, Vaidilų tarybinis ūkis įpareigojo visus dirbančius pasirašyti, kad dalyvaus ūkio ataskaitiniame susirinkime. Autobusas vežiojo žmones, bet žmonės ir šį kartą nuėjo į bažnyčią. Mokykloje mokiniai buvo įspėti, kad už dalyvavimą kunigo laidotuvėse skaudžiai nukentės. Uolesniems bažnyčios lankytojams mokytojai pakuždėjo: "Ateikite rytą į mokyklą, užsirašykite, kad esate, o vėliau — po pamokos kitos, niekieno nepastebėti, nueisite į laidotuves." Bet, mokiniams susirinkus, mokykla tapo kalėjimu: mokinių knygos buvo užrakintos, išėjimus saugojo mokytojai, o mokiniai buvo suvaryti į salę susirinkimui. Paprastai, per pertraukas mokiniai bėgioja į parduotuves, tą dieną niekas negalėjo išeiti. Nežiūrint visų priemonių, laidotuvėse dalyvavo didelės minios tikinčiųjų.

    Po laidotuvių miesto vykdomojo komiteto pirmininkė Bernikienė; siuntė raportus aukštesnėms instancijoms apie laidotuvių dalyvius.

*     *     *

(Kiauklių klebonas kun. R. Puzonas nubaustas už ruošimą Vėlinių procesijos, kuri buvo sutrukdyta):
    Kiaukliai (Širvintų raj.)- 1985 m. lapkričio 18 d. į Širvintų rajono vykdomąjį komitetą buvo sukviesti Kiauklių bažnytinio komiteto nariai: Stasys Andrikonis, Vytautas Janusevi-čius, Stasys Barkauskas, Juozas Maukia, Vaclovas Dijokas. Juos priėmė RRT atstovas Kizas. Kartu buvo vienas nepažįstamas pareigūnas. Kizas piktinosi viskuo: eisena į kapines, vaikų katekizacija, pamokslais, kuriuose buvo minimi kunigai — kaliniai. Komiteto nariai drąsiai gynė savo kleboną, — aiškindami, kad Vėlinių procesija niekam netrukdo, o dėl varpų skambinimo, kurie būk tai trukdė mokiniams pamokas, tai vis tik labiau triukšmą kėlė specialiai pasiųstos mašinos su žvyriumi paskui tikinčiųjų eiseną. Ėjimas į kapines yra daugiametė parapijos tradicija ir tikintieji reikalavo, kad klebonas eitų kartu. Parapijiečiai aiškino, kad klebonas kun. R. Puzonas jiems labai geras: vienodai traktuoja visus parapijiečius, visur, kur tik gali, padeda, o valdžios priekaištai — tai tik niekuo nepagrįstas tuščias kerštavimas.

    Valdžios atstovas išdrįso meluoti, kad tik jų parapija iš visų Lietuvoje esančių parapijų surengė Vėlinių procesiją. Šmeižė suimtus kunigus, taikydamas, kad jie iš sakyklų raginę šaudyti komunistus.

    Lapkričio 22 d. parapijos komiteto nariai išsiuntė RRT įgaliotiniui ir "Valstiečių laikraščio" redakcijai skundą dėl sutrukdytos Vėlinių procesijos. Po protestu pasirašė 57 žmonės. Gruodžio 25 d. parapijos komitetas gavo P. Anilionio atsakymą, kad jų skundas persiųstas svarstyti Širvintų rajonui. "Valstiečių laikraštis" gruodžio 21d. atsakė kiaukliečiams straipsniu "Iš nepaskelbtų laiškų", apkaltindamas katalikų bendruomenės vadovus ir kun. R. Puzoną religinių nuostatų pažeidinėjimu.

    Gruodžio 18 d. į parapijos kleboniją prisistatė apylinkės pirmininkas Vladas Karaliūnas su keliais darbuotojais ir perskaitė Kiauklių aštuonmetės mokyklos mokytojų raštą, prašant jį uždrausti klebonui skambinti varpais darbo dienomis nuo 9 iki 16 vai., atseit, trukdo pamokas. Klebonas paaiškino, kad paskirti laidotuves kitu metu nėra galimybių. Pirmininkas surašė aktą dėl Vėlinių procesijos.

    1985 m. gruodžio 25 d. — pirmąją šv. Kalėdų dieną, kun. R. Puzonas buvo kviečiamas atvykti į rajoną, kur bus svarstoma
jo administracinė byla. Kunigas į rajoną nenuvyko, nuvykę kai kurie bažnytinio komiteto nariai sumokėjo 10 rub. baudą už Vėlinių procesiją.

SOVIETINĖJE MOKYKLOJE


    Šiauliai. 1983 m. rugpjūčio 28 d. Šiaulių raj. Švietimo skyriaus metodistas Jonas Jurevičius buvo pakviestas pas Švietimo skyriaus vedėją Krūmą. Vedėjas paklausė J. Jurevičiaus, ar buvęs per kaimyno Greičiaus laidotuves bažnyčioje. Metodistui paaiškinus, kad keliom minutėm buvo užėjęs (iš darbo išėjo leidus tiesioginei viršininkei) vedėjas pagrasino atleisti jį iš darbo už tariamą pravaikštą. Tai seniai reikėjo padaryti vien tik dėl jo brolio Mečislovo Jurevičiaus. Po kelių dienų J. Jurevičius buvo vėl iškviestas pas vedėją. Čia jo laukė rajono profsąjungos k-to pirm. Dirvonskienė, Švietimo skyriaus partsekretorė Mečvienė ir kt. Jurevičiui buvo pranešta, kad čia jam ne vieta dirbti ir rajono partijos sekretorės Abkaitės įsakymu bus atleistas iš einamų pareigų. Vedėjas Krūmas reikalavo, kad pakviestasis parašytų pareiškimą savo noru atsisakąs pareigų, kitaip į darbo knygelę bus įrašyta atitinkamas straipsnis, ir jis niekur negaus darbo. Taip metodistas J. Jurevičius, išdirbęs Švietimo skyriuje 17 m., apdovanotas LTSR Švietimo pirmūno ženkliuku ir garbės raštais buvo priverstas palikti darbą. Šiuo metu jis dirba Ginkūnų aštuonmetėje mokykloje eiliniu mokytoju.

*     *     *

    Aukšteklė (Šiaulių raj.). 1980 m. buvo laidojamas Aukšteklės aštuonmetės mokyklos buvęs direktorius Dargužas. Kadangi velionis buvo laidojamas su bažnytinėmis apeigomis, nežiūrint jo didelių nuopelnų švietimo sistemai (pokario laikotarpiu surinkęs pinigų, pastatė mokyklą), dalyvauti mokiniams ir mokytojams buvo griežtai uždrausta.

*     *     *

    Kiaukliai (Širvintų raj.). 1985 m. spalio 21 d. Kiauk-
lių aštuonmetės mokyklos pionierių vadovė Lapėnienė ir mokyklos direktorės pavaduotoja Kalininą į mokyklos kambarį nusivedė ketvirtokę Ingą Zvingevič. Mokytojos barė mergaitę, kam keletą kartų buvo nuėjusi į bažnyčią ir kleboniją, reikalavo pažado, kad tokie nusikalamai daugiau nepasikartos. Mokytojos atsagstė mokinės uniformą, tikrindamos, ar ant kaklo nėra religinio meda-lijono. Spalio 24 d. Kalininą ir kitos mokytojos tardė I. Zvingevič, kiek kartų buvusi bažnyčioje ir klebonijoje. Inga į klasę grįžo verkdama. Tikintys mokiniai guodė ją ir skatino neišsigąsti bauginimų. Po pamokų Ingos auklėtoja Kvaksienė, mokytojai Kalininą ir Kadžiulis nuvežė mokinę į namus ir privertė jos motiną parašyti pasiaiškinimą dėl dukros "nusikaltimų". Motiną įpareigojo kasdien iš mokyklos Ingą vestis tiesiai į namus, kad tik ji nebedraugautų su tikinčiais draugais.

    Tos pačios mokyklos šeštos klasės mokinį Dainių Matijo-šių, kuris yra tikintis ir todėl liovėsi nešioti pionieriaus kaklaraištį, barė direktorė Grigaitienė, mokytojos — Kalininą, Lapėnienė ir kitos. Lapėnienė nusivedė Dainių į klasę ir užrišo jam kaklaraištį. Kažkas jau buvo įskundęs, kad spalio 20 d. kaimyninėje Želvos parapijoje per atlaidus berniukas patarnavo šv. Mišioms, todėl mokytojos šaipėsi: "matyt, mažai meldeisi, kad Šiandien parkerį pamiršai..."

*     *     *

Lietuvi atmink, kad:


kun. Alf. Svarinskas   
kun. S. Tamkevičius
kun. J. Matulionis        doc. V. Skuodis
V. Petkus                   J. Bieliauskienė
J. Dambrauskas           B. Gajauskas
G. Iešmantas              V. Lapienis
R. Žemaitis                G. Sasnauskas
P. Pečeliūnas              ir kiti
neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!
 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum