gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 71 Spausdinti El. paštas
Numeris skiriamas mylimam Tautos Ganytojui — tremtiniui
J. E. Julijonui Steponavičiui, šiais metais švenčiančiam 25 m.
tremties, 50 m. kunigystės ir 75 m. amžiaus jubiliejus

    • Popiežius Jonas-Paulius II ir lietuvių tauta sveikina vyskupą Julijoną Steponavičių
    • Grįžta Murovjovo-Stalino laikai
    • Niekinama Motina
    • Atsakymas laikraščio "Tarybinė Klaipėda" anonimui
    • Kratos ir tardymai
    • Mūsų kaliniai
    • Žinios iš vyskupijų
    • Sovietinėje mokykloje
    • Nauji pogrindžio leidiniai

Šv. Kazimiero karstas koplyčios altoriuje

1986 m. rugpjūčio 15 d.
LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA Nr. 71
Eina nuo 1972 metų! Perskaitęs duok kitam! Jei gali, padaugink!
(Popiežius sveikina vyskupą Julijoną Steponavičių, 50 metų kunigystės sukaktį švenčiant. Pažada būti Vilniuje nors savo maldomis):

POPIEŽIUS JONAS-PAULIUS II
IR LIETUVIŲ TAUTA SVEIKINA
VYSKUPĄ JULIJONĄ STEPONAVIČIŲ

    Garbingajam Broliui Julijonui Steponavičiui, tituliniam Antarados vyskupui,

    1980 metais, minėdamas tavo 25 metų vyskupystės šventimų sukaktį, pasiunčiau tau, Garbingasis Broli, kupiną palankumo ir meilės laišką, kuriame trumpai prisiminėme tavo nueitą vyskupystės kelią, išryškinome tavo veiklą ir tarsi giesme džiugiai pašlovinome. Tavo ganytojiškas uolumas, tavo drąsa, tvirtumas negandose buvo tokie, kad tavo pagerbimas teisingai gali būti palygintas su apaštalų dorybėmis, kurių garbingume dalyvauji. Ta proga kartu su Mumis tave pagerbė ne tik tavo ganomieji, kuriais nuolatos rūpiniesi, bet ir visa Bažnyčia, kuri su liūdinčiais liūdi ir su besidžiaugiančiais džiaugiasi.

    Bet štai, Garbingasis Broli, jau artinasi kitas tau ir visiems tave mylintiems malonus įvykis: tavo kunigystės penkiasdešimties metų sukaktis, kuri yra tavo turimos vyskupystės pradžia ir šaknis. Iš tikrųjų laiminga diena, nes tą dieną Dievas išsirinko tave iš daugybės žmonių kunigu pagal Jo Širdį, išskyrė tave iš kitų lyg ostiją, kad aukotumeis kartu su Jo Sūnumi, ir tą dieną paskyrė tave ištikimiausiu savo tarnu, o tu pagaliau pasiekei tokį garbingumą kaip tas, kuris naudojasi Kristaus kunigystės suteiktomis galiomis. Nuo tos dienos tu, Garbingasis Broli, Bažnyčios vardu bėrei Dievo žodžio sėklą, kuri visada nešė gerų vaisių dangui; atleisdavai nuodėmes, apvalydamas kalčių slegiamas širdis,

atnašaudavai Šv. Mišių auką, gelbėdavai nuo pikto ir apsaugodavai nuo amžinojo pasmerkimo sielas, iškeliaujančias į amžinybę ir esančias išganymo pavojuose, stiprindamas jas dieviškomis malonėmis. Visuomet gi tu rūpinaisi tikinčiaisiais kaip tėvas savo vaikais, pasiaukojančiai siekdamas kelti Dievo garbę, rūpindamasis, kad būtų laikomasi Bažnyčios nuostatų, stengdamasis padėti vargšams, kruopščiai mokydamas tikinčiąją liaudį, stiprindamas tikėjimą ir apgindamas nuo gresiančių pavojų.

    Kai 1955 metais tavo kunigystė praturtėjo vyskupystės šventimais, tada kunigystės pilnatvė dar labiau padėjo augti toms dorybėms tavo sieloje, tarsi tavo kunigystė būtų apimta malonės liepsnų. Tavo sielą, kurią šv. Dvasia pašventė savo šventove, tapo krikščionių tikėjimui saugoti tvirtove, kurios negali sugriauti jokie vėjai, jokios audros, jokios negandos. Tokiu būdu, Garbingasis Broli, tikintiesiems tapai vėliava, po kuria jie rikiuojasi, o netikintiesiems — nerimu.

    Galbūt tokie buvo Dievo Apvaizdos planai, kad daugiau padėtum saviesiems eidamas kančios keliu, negu būdamas visų aukštinamas ir gerbiamas. Šitaip visuomet būna šventų žmonių gyvenime, nes tautų gerovė dažnai siejama su vadų ir ganytojų dorybėmis.

    Tad būk ištvermingas, Garbingasis Broli, karštai mylėdamas Dievą, šventai brangindamas tikėjimą, ištikimai jį liudydamas ir drąsiai jį išpažindamas. Šie dalykai tikrai yra tavo ir Bažnyčios garbė.

    Kas Mane liečia, tai meile, malda ir bet kuriuo kitu galimu būdu būsiu garbingame Lietuvos mieste Vilniuje, ypač besiartinant 600 metų krikščionybės įvedimo sukakčiai. Tegu neišblėsta tais metais įsižiebusi šviesa, bet vis ryškiau šviečia tarsi giedrame danguje iškilęs gražus mėnulis.

    Meldžiu Švenčiausiąją Mergelę Mariją, Gailestingumo Motiną, Lietuvos Globėją ir Pasididžiavimą, kad teiktų tau stiprybės, tautai pagalbos ir visuomet globotų tavo Tėvynę. Jei taip bus, tuomet visi galės gyventi ramybėje.

    Baigdamas šį laišką, sveikinu tave šią džiugią dieną, nuoširdžiai dėkoju už tavo triūsą ir prašau Dievą visokeriopų malonių ir gėrybių tau ir taviesiems, suteikdamas Apaštališkąjį Palaiminimą

tau ir visiems Lietuvos vyskupams, kunigams, vienuoliams, vienuolėms ir tikintiesiems, kurie yra man nepaprastai brangūs.
Vatikanas, 1986 m. gegužės mėn. 20 d.
aštuntaisiais Mūsų Pontifikato metais
(—) Jonas-Povilas II

*    *    *

     J. E. Vilniaus Arkivyskupijos Apaštaliniam Administratoriui Vyskupui — tremtiniui Julijonui Steponavičiui

    Brangusis Vilniaus Arkivyskupijos Ganytojau, Jūsų kunigystės 50 metų jubiliejaus proga sveikiname Jūsų Ekscelenciją, dėkodami Viešpačiui už Jūsų dvasios tvirtumą ir heroišką ištikimybę Kristaus Bažnyčiai. Vilnius, 1986 m. VI.21.
Pasirašė 85 Vilniaus arkivyskupijos kunigai

*    *    *

    Garbingasis Lietuvos sostinės Vyskupe,
    Auksinio Jūsų kunigystės jubiliejaus proga reiškiame Jums, Ekscelencija, tą brolišką solidarumą ir meilę, kuria apsupti visus dėl Kristaus vardo varžomus Dvasios Vadovus ragina II-sis Vatikano Susirinkimas (Chr. D., nr. 7).

    Jūsų nepalaužiama ištikimybė Kristui ir Bažnyčiai "yra mūsų garbė ir džiaugsmas" (1 Tes. 2,30).

    Dar ilgus metus svieskite mums tos kilnios ištikimybės pavyzdžiu!
Kaišiadorys, 1986.VI.21.
Pasirašė Kaišiadorių vyskupijos Apaštalinis
Administratorius vyskupas Vincentas Sladkevičius
ir 68 vyskupijos kunigai

*    *    *

    J. E. vyskupui Julijonui Steponavičiui 50 m. kunigystės jubiliejaus sukaktyje

    Sveikiname Jus, Garbingasis Lietuvos sostinės Vyskupe, auksinio kunigystės jubiliejaus proga!

    Viešpats Jus, Ekscelencija, per 50 kunigiškos tarnybos metų

vedė vis arčiau ir arčiau Savęs. Prieš 31 metus davęs kunigiškojo pašaukimo pilnatvę vyskupystėje, jau 25 metai kai leidžia Jums stovėti po savo kryžiumi Žagarės tremties tylumoj.

    Jūsų gyvenimo kelias gyvas liudijimas Lietuvai ir pasauliui, kad ir XX-tame amžiuje Bažnyčia turi tokių Ganytojų, kurių nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negali atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje" (Rom. 8,38).

    Te didžioji Kristaus ir Jo Bažnyčios meilė palaiko Jūsų jėgas, kad dar ilgus metus galėtumėte mums šviesti kilniu ištikimybės Dievui pavyzdžiu!
Telšių vyskupas Antanas Vaičius
Telšių vyskupijos kunigų taryba
Telšių vyskupijos kunigų vardu pasirašė:
Vysk. Antanas Vaičius
Kun. Albinas Arnašius
Kun. Bronius Burneikis
Kun. Jonas Gedvilą Kun.
Juozapas Gedgaudas
Kun. kan. Kazimieras Gasčiūnas
Kun. Jonas Kauneckas
Kun. Petras Puzaras
Kun. Adolfas Pudžemis
Kun. Juozas Pačinskas
Kun. Tadas Poška
Kun. Petras Palšis
Kun. kan. Juozapas Miklovas
Kun. Bernardas Talaišis

*    *     *

    J. E. Vilniaus Arkivyskupijos Apaštališkajam Administratoriui vyskupui Julijonui Steponavičiui

    Jūsų Ekscelencija Lietuvos Bažnyčios Vyskupe, Šlovingasis Jubiliate,

    Su gilia pagarba ir nuoširdumu sveikiname Jūsų Ekscelenciją su kunigystės auksiniu jubiliejumi ir 75 metų gyvenimo sukaktimi.

    Skaudžiais pergyvenimais turtingi Jūsų gyvenimo metai. Mums netekus Jūsų, Panevėžio vyskupijoje liko neužgydyta žaizda.

    II Vatikano susirinkimas skatina būti solidariais, broliškoj meilėj apsupant visus dėl Kristaus Vardo varžomus Dvasios Vadovus.

    Nors patyrėte ignoranciją iš įvairių pozicijų, bet Jūsų ištikimybė Bažnyčiai ir mūsų Tautai šviečia ir tuo Jūsų asmenybė dar didingesnė ir mums artimesnė. Žmogiška būtimi atskirti — dvasioj artimi.

    Linkime, Jūsų Ekscelencija, stiprybės ištikimybėje, aukos ir Dievo meilės galia tęsti Vyskupo misiją. Ilgiausių metų!
1986.VI.21.        Pasirašė 90 Panevėžio vyskupijos kunigų


    Žagarė. 1986 m. birželio 29 d. Žagarės bažnyčioje suplaukę iš visų Lietuvos kampelių tikintieji minėjo J. E. Vyskupo Julijono Steponavičiaus 25 metų tremties, 50 metų kunigystės ir 75 metų amžiaus jubiliejus. Pamaldų metu pamokslus pasakė Žagarės klebonas kun. Gustavas Gudanavičius, kun. Ladislovas Balionas ir kun. Leonardas Jagminas. Prieš jubiliejines apeigas buvo perskaitytas Popiežiaus Jono-Pauliaus II sveikinimo laiškas vyskupui J. Steponavičiui, kuris suteikė daug džiaugsmo jubiliatui ir visiems tikintiesiems. Po pamaldų Vilniaus arkivyskupijos kunigų vardu J. E. J. Steponavičių pasveikino kun. Algimantas Keina; sveikino Joniškio dekanas bei kt. kunigai kurių buvo septyni; pasipuošęs tautiniais ir baltais rūbais jaunimas iš Vilniaus, Žagarės, Kauno, Šiaulių, Valkininkų, Prienų, Kapsuko, Kybartų, Mažeikių, Joniškio ir kitų miestų nuoširdžiai sveikino mylimą Vyskupą — tremtinį, dėkodami Dievui ir Jam už tą nuostabią ištvermę ir meilę Bažnyčiai, kurią Ekscelencija rodo šių dienų negandose ir persekiojime.

(Kai kurie kunigai ima nuolaidžiauti ateistinės valdžios reikalavimams, duodami progos P. Anilioniui sušaukti vyskupus ir vyskupijų valdytojus ir iš jų reikalauti griežtai vykdyti nepriimtinus nuostatus):
GRĮŽTA MUROVJOVO — STALINO LAIKAI


    Po kunigų — Alfonso Svarinsko, Sigito Tamkevičiaus, Jono-Kąstyčio Matulionio — areštų dalis kunigų, sovietinės valdžios kolaborantai ir bailesnieji, ėmėsi platinti mintį, jog konfliktinių situacijų su bedieviška valdžia atvejais reikia daryti nuolaidas, pasigirdo balsų, išdrįsusių nuteistų kunigų pasiaukojančią veiklą laikyti neprotingais išsišokimais, o juos pačius kaltinti vienybės ardymu ir pan. Kitaip manančius ir kitaip besielgiančius vadino trumparegiais, kenkiančiais Bažnyčios vienybei. Pakitusią dvasinę, atmosferą kunigų tarpe greitai pastebėjo valdiški bedieviai. Viename ankstesnių pokalbų su kunigais RRT įgaliotinis Petras Anilionis pabrėžė, kad po kun. A. Svarinsko ir kun. S. Tamkevičiaus areštų atmosfera kunigų tarpe pagerėjo, ir akcentavo, jog tai neabejotinai teigiamai atsilieps visai Katalikų Bažnyčiai. Kad baimė ir nuolaidžiavimas valdiškiems bedieviams, dangstomas apgaulingu žodžiu "diplomatija", pagreitino Murov-jovo-Stalino laikų grįžimą, liudija 1986 m. birželio 17 d. Vilniuje vykęs RRT įgaliotinio P. Anilionio susitikimas su Lietuvos vyskupais ir vyskupijų valdytojais.
    1986 m. birželio 27 d. RRT įgaliotinis P. Anilionis į Vilniaus Kuriją sukvietė visus Lietuvos vyskupus ir vyskupijų valdytojus tradiciniam vasaros laikotarpio "smegenų plovimui". Jei susitikimų metu su vyskupijų dekanais įgaliotinis stengėsi būti taktiškas, bandė įtikinti juos tikėjimo laisve, tai, kalbėdamas su vyskupais ir valdytojais, buvo piktas ir griežtas. Savo kalbą įgaliotinis pradėjo piktu priekaištu: "Tarp šio susitikimo dalyvių yra "Kronikos" korespondentų, kurių dėka apie praėjusį mūsų susitikimą tuoj buvo pranešta Vatikanui. Toliau sekė įvairūs priekaištai ir grasinimai, kam vyskupai netvarko kunigų ir klierikų. Seminarijoje esą bloga padėtis... Nors po pirmykščio incidento, kai du klierikai buvo milicijos sulaikyti, bandant įnešti į Seminariją J. Girniaus knygą "Žmogus be Dievo", vicerektorius Vytautas Vaičiūnas užtikrino, kad tokio pobūdžio nelegali literatūra Seminarijoje bus netoleruojama, tačiau yra žinoma, jog mašinėle perrašytos knygos ir šiandien Seminarijoje tebekursuoja. Ką sugausi-

me — bausime be pasigailėjimo! — kalbėjo P. Anilionis. Cituodamas Bažnyčios kanonus, įgaliotinis teigė, kad bažnytinė teisė draudžia kunigams kaimyninėj parapijoj laikyti šv. Mišias, sakyti pamokslus, kad tam vyskupo ar klebono leidimo nepakanka, reikia dar ir bedievių sutikimo — gauti leidimą iš rajono vykdomojo komiteto. Laikas pagaliau baigti su kunigų ekstremistų gastrolėmis po atlaidus, — karščiavosi; P. Anilionis, visi rajono leidimo neturintys gastrolieriai ir juos priimantys kunigai bus baudžiami piniginėmis baudomis, o jei nepadės, grįšime prie ankstesnės veiksmingos praktikos — bus atimami registracijos pažymėjimai, o jei nepadės, patys kunigai įdarbinti dirbti fizinį darbą. Susilauks atitinkamų nuobaudų ir kunigai, kurie finansams nurodys sumažintus religinių patarnavimų duomenis. Ypatingai P. Anilioniui nepatiko masinis kunigų suvažiavimas į Žemaičių Kalvarijos atlaidus ir Šiluvą, kur kiekvieno mėnesio 13 d. laikomos atsiteisimo pamaldos. Kam reikia kunigams eiti su procesija Kalnus, tegul eina viena liaudis. Jei ir toliau kartosis tokie kunigų ekstremistų suvažiavimai, teks realizuoti įstatymą, kad viena religinė bendruomenė gali turėti tik vienus maldos namus
— būsime priversti uždaryti Žemaičių Kalvarijos koplytėles ir Šiluvos koplyčią. Pirmasis jūsų geros valios išbandymas — Žemaičių Kalvarijos atlaidai, jie turi praeiti kuo paprasčiau ir tyliau, be jokių procesijų ir esktremistų sueigų, — pakeltu tonu dėstė savo reikalavimus P. Anilionis. Nors didieji ramybės drumstėjai
— kun. A. Svarinskas ir kun. S. Tamkevičius — "nuraminti", tačiau atsiranda naujų, ir taip ramybė vėl drumsčiama įvairiais raštais, kuriais mokoma tarybinė vyriausybė, ekstremistai išdrįsta mokyti net jus, vyskupus, — kalbėjo įgaliotinis, — bet blogiausia, kad ekstremistų pavyzdžiu pasekė ir vyskupo Juozo Preikšos vadovaujama Lietuvos Krikšto Jubiliejaus komisija savo raštu tarybinei vyriausybei, kuriame prašoma neįmanomų dalykų: grąžinti Vilniaus Katedrą, šv. Kazimiero bažnyčią, Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčią ir t.t. Šie reikalavimai nebus patenkinti, o jei Jubiliejaus komisija ir toliau eis ekstremistų pramintais takais, uždrausime minėti Lietuvos Krikšto jubiliejų, o pačią komisiją paleisime, — gąsdino vyskupus P. Anilionis; ragino įsidėmėti, kad vienašališkų nuolaidų iš valdžios pusės nebus. Mes leidžia-

me jums Vilniuje, Kaune ir kai kuriuose kituose miestuose remontuoti bažnyčias, leidome valdiškose parduotuvėse pirkti statybinių medžiagų (P. Anilionis "užmiršo", kad pagal tarybinius įstatymus, bažnyčios pastatai — valstybės nuosavybė, taigi, leidimas juos remontuoti, net formaliai žiūrint, ne tokia jau didelė nuolaida Bažnyčiai). Į šias nuolaidas Bažnyčios privalo atsakyti nuolaidomis, — reikalavo P. Anilionis, t.y., sutvarkyti kunigus ekstremistus, uždrausti jiems važinėti po atlaidus, išvalyti Seminariją nuo nelegalios literatūros, sudrausminti peticijų ir raštų valstybinėms įstaigoms iniciatorius bei parašų po jais rinkėjus. Priekaištavo, kad iki šiol į tarybinės valdžios "nuolaidas" nebuvo tinkamai reaguota. Štai, pvz., Kretingoje, — tęsė įgaliotinis, — valstybė leido atstatyti karo metu sudegusį bokštą, nusilieti naujus varpus, tam buvo leista konsultuotis net su Demokratinės Vokietijos specialistais. O kaip už tai atsidėkojo Kretingos klebonas ir vyskupijos konsultorius kun. Bronislovas Burneikis?! Kretingoje mirus užkietėjusiam antitarybininkui, buržuazinių nacionalistų gaujų dalyviui Petrui Paulaičiui, valdžios pareigūnai prašė kleboną, kad jis nelaidotų buvusio nusikaltėio su bažnytinėmis iškilmėmis. Klebonas į prašymą nekreipė dėmesio ir suruošė iškilmingas laidotuves. Štai kaip ekstremistai atsiliepia į tarybinės valdžios pageidavimus, — priekaištavo įgaliotinis P. Anilionis. Reikėtų paaiškinti, kad a.a. P. Paulaičio laidotuvės iš bažnyčios pusės buvo tokios, kaip ir kiekvieno eilinio tikinčiojo, o į saugumiečių reikalavimą nelaidoti mirusiojo su bažnytinėmis apeigomis, klebonas teisingai atsakė: "Jis buvo praktikuojantis katalikas, mirė aprūpintas sakramentais, todėl neturiu jokio pagrindo ir teisės atsakyti religinį palaidojimą. Jis bus palaidotas taip, kaip ir kiekvienas praktikuojantis katalikas." Ne valdžios pareigūnams nustatinėti, ką galima ir ko negalima laidoti su bažnytinėmis apeigomis. Velionis P. Paulaitis buvo pašarvotas ne bažnyčioje, o namuose, nebuvo jis perrištas ir tautine vėliava, kaip kalbėjo P. Anilionis, tik ant krūtinės uždėtas tautinis kaspinas. Gedulingas pamaldas už mirusįjį laikė kun. Liudvikas Šarkauskas.

    Po P. Anilionio paskaitos vyskupas Vincentas Sladkevičius iškėlė keletą klausimų: Kaišiadoryse, kalbėdamas dekanams, P.

Anilionis savo teiginius apie pilną religijos laisvę Lietuvoje iliustravo pavyzdžiais, esą tikinčių tėvų vaikai užima atsakingas pareigas, yra deputatai, kolūkių pirmininkai, institutų rektoriai. Vyskupas Vincentas Sladkevičius priminė įgaliotiniui, kad tai dar neįrodo tikėjimo laisvės, jei deputatų, direktorių postuose esantys žmonės priversti slėpti savo įsitikinimus, nes kalbama ne apie tėvus ar senelius, bet apie jų vaikus. Vyskupas V. Sladkevičius nurodė įgaliotiniui konkretų tikėjimo pažinimo ir išpažinimo laisvę pažeidžiantį faktą, kai Molėtų bažnyčioje valstybės pareigūnai grubiai užpuolė kun. J. Kaminską, beklausinėjantį vaikus katekizmo tiesų.

    Kokia klasta ir apgaulė! Valdiški bedieviai "leidžia" dažyti kai kurių valdžios nusavintų bažnytinių pastatų sienas ir kartu įvairiausiais persekiojimais — grasinimais, baudomis, net areštais — daro viską, kad bažnyčios būtų tuščios...

    Čia dar tik pradžia valdžios laukiamų nuolaidų... Kaip yra žinoma, vyriausias religijų reikalų tvarkytojas Tarybų Sąjungoje, Charčevas, lankydamasis Lietuvoje, yra pasakęs: "Lietuvos Katalikų Bažnyčia turi būti autohefalinė, t.y., savarankiška nuo Romos". Reikia tikėtis, kad netolimoj ateity už leidimą remontuoti vieną kitą bažnyčios pastatą, tarybinė valdžia pareikalaus ir tokios nuolaidos.

    Štai kokių lengvatų atneš ta "pagerėjusi" atmosfera kunigų tarpe po kun. A. Svarinsko ir kun. S. Tamkevičiaus areštų, — kaip vyskupijų dekanams kalbėjo P. Anilionis. Į kokią "šviesesnę" (!!!) ateitį veda nuolaidžiavimas sovietinei valdžiai, įgaliotinis konkrečiai prasitarė tik vyskupams. Jei nebus rimtai pasipriešinta tokiems valdžios reikalavimams ir toliau nuolaidžiaujama, neužilgo pajusime labai skaudžias, o gal ir sunkiai atitaisomas pasekmes.

    Muravjovo laikų Bažnyčios persekiojimus tarybinis istorikas R. Vėbra taip apibūdino: "Be policijos leidimo privačiose patalpose negalima buvo daryti jokių sueigų ar atlikti pamaldų... neleidžiama kunigams išvykti į kitas parapijas, o išvykus laikyti Mišių... Už šių reikalavimų nesilaikymą buvo įvesta piniginių baudų sistema". (R. Vėbra, Lietuvos katalikų dvasininkija ir visuomeninis judėjimas, V. 1968).

    Taigi, Muravjovo laikai grįžta! Šios bedievių užmačios daug ką baugina, kelia nerimą, gesina dvasią. Laukiame Dievo Tarno arkivyskupo Jurgio Matulaičio beatifikacijos. Ir jam teko gyventi panašiose sąlygose. Tokioje situacijoje jis drąsino savo bendralai-kius: "Kas belieka daryti? Nejaugi išsižadėti savo pašaukimo? Nejaugi vis nusileidžiant ir nusilenkiant prieš visokius neteisingus, priešingus Bažnyčiai įstatymus ir norus nieko neveikti? Nejaugi išsižadėti brangiausių idealų, rūdyti kur susirietus ir susitraukus iš baimės? Jei taip elgtumės, tai susilauktume to, kad kokią dieną mums uždraustų ir katalikais būti. Ne, anaiptol ne! Turim eiti narsiai ir drąsiai keliu, kurį mums rodo Dievas, ten, kur Dievo Dvasia mus veda ir skatina eiti, į jokias kliūtis neatsižvelgiant, nieko nenuogąstaujant. Jei pilni Dievo Dvasios būsime, pagaliau viską turėsime nugalėti. Dvasios nei pančiai nesugebės surakinti, nei kalėjimai neužkals, nei ištrėmime nesulaikys. Uždek, tik, Viešpatie, mūsų širdis Tavo meilės ugnimi!"
(Nežinomas autorius gina švenčiausios Mergelės Marijos garbę, kurią ateistai rašeivos buvo įžeidę):


NIEKINAMA MOTINA

Nedera šaipytis iš visuotinai gerbiamų pažiūrų,
nes jų šalininkų tuo neįtikinsite, tik juos įžeisite.
(L. de Vovenargas, 1715-1747)

    Žvelgdami į pasaulio kultūros istoriją, matome, kad per ilgus amžius visose krikščioniškose civilizacijos paliestose tautose Jėzaus Motina Marija yra tapusi kilniausio moteriškumo įasmeninimu, mergaitės ir moters gražiausiu idealu. Ji kartu ir nepaliestoji mergelė, ir Sūnaus aukai už žmoniją pritarusi kilniaširdė Motina. Išbraukime iš žmonijos kultūrinio paveikslo — dailės, poezijos, papročių — visa, kas įkvėpta Marijos nesuteptos jaunystės ir slėpiningos, neeilinės motinystės, — kaip supilkės moters ir motinos paveikslas!

    Nuo IV a. Sirijos diakono Efremo himnų Marijai, per Dantę, Petrarką ir Novalį, per Adomo Mickevičiaus "Vėlinių" herojaus "Dievo Motinos vardo žeminti neleisiu!" iki šiandieninės lietuvių

tarybinės pjesės jaunuoliu šauksmo bičiulei: "Tu būk Marija" — eina Marijos idealo garbė. Jos dėka kartų kartos žinojo, kur kreipti savo žvilgsnius, iš ko mokytis sielos grožio net paprasčiausioje buities ir darbo aplinkoje. Ir šiandien Jėzaus Motinos pavyzdys tebedaro kilninančią įtaką tikėjimą pažįstantiems žmonėms — tiesiog, sąmoningai, o tikėjimo nepažįstamiesiems per dailės ir muzikos kūrinius, per "Ave Maria", "Stabat Mater", "Magnifi-cat", "Salve, Regina" — nesąmoningai.

    Ir štai išsirengė į žygį prieš kilniausiąją moterį — moterų žurnalas... Pagarbą idealiajai Motinai ėmėsi griauti pedagogus rengiančios aukštosios mokyklos atstovas...* Žygio uždavinys — suminti Marijos garbe., nuplėšti jos mergystės ir dieviškosios motinystės aureolę.

    Kodėl taip daroma? Nematyti jokio kito tikslo, kaip tik griauti religinį tikėjimą, nesvarbu, kokiomis priemonėmis ir kokios bus dvasinės pasekmės (neužpildoma dvasinė tuštuma). Kieno vardu — gal objektyvaus mokslo? Deja, su objektyviu mokslu straipsnyje nėra nieko bendro.

    Kadangi Marijos garbę žeminančiame straipsnyje operuojama mūsų parengto Naujojo Testamento vertimo tekstais, jaučiame pareigą ir teisę atsiliepti ir bent truputį panagrinėti priekaištus.

    1. Jėzaus gyvybė negalėjusi būti pradėta Šventosios Dvasios veikimu, kadangi aramėjų kalbos žodis "ruach", kaip ir lietuvių "dvasia", yra moteriškos giminės. Tarytum skaitytojai nežinotų, jog gramatinė giminė nebūtinai sutampa su lytimi (futbolo "žvaigždė" nepaliauja buvusi vyru). Antra vertus, dieviškojo poveikio lyties klausimas iš viso ne vietoje, nes kalbama ne apie fizinius santykius, o apie išskirtinį, stebuklingą veikimą, apie kurį angelas Marijai pasakė: "Dievui nėra negalimų dalykų" (Luko 1,37).

    2. Autorius cituoja išeivijos kultūrinio gyvenimo žurnale
-----------
* Vladas Balkevičius, "Šventoji šeimyna. — TM 1986, Nr. 2 ir 3. Straipsnio argumentai mažai ką turi bendra, objektyvumas autoriui mažai rūpi. Jis arba visiškai neužsimena, kad į jo kartojamus senus priekaištus seniai atsakyta, arba primityviai nusišaipo iš to, ko nenori ar nepajėgia suvokti.

"Aidai" prof. A. Maceinos atpasakotą tariamą Marijos išprievartavimo kalnuose versiją. Tikriausiai A. Maceina ten bus pateikęs ir atsakymą tam jokiais šaltiniais nepagrįstam spėjimui, bet V. Balkevičius nė žodeliu neužsimena apie tai. Matyti jam svarbu tik drumsti, o ne aiškinti. Mums ir plačiajai publikai neprieinami tie fondai, kuriuose saugomi "Aidų" komplektai, bet galime nurodyti atsakymą pačiame Naujajame Testamente. Tai Marijos ir šv. Jono Krikštytojo motinos Elzbietos susitikimo scena (Luko 1,39-56). Elzbieta sveikina savo jaunutę giminaitę kaip savo Viešpaties Motiną, o Marija atsiliepia džiūgavimo giesme "Mag-nificat": "Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju..." Argi tai nuskriaustos, išniekintos mergaitės jausmai?!

    3. Romos filosofas platonikas Celsas žinomas tik kaip krikščionių priešas, bet joks istorikas. Talmudas — tai "religinių, teisinių, moralinių judaizmo normų... rinkinys" (LTE 11,82), taigi tikėjimo, bet ne istorijos dokumentas. Šių dviejų šaltinių versija apie kažkokį kareivį Panterą ar Panderą kaip tariamą Jėzaus tėvą nepaneigia Marijos mergystės fakto, greičiau patvirtina visuotinį krikščionių įsitikinimą Marijos mergyste: "Panderas" ar "Panteras" yra metatezės būdu atsiradęs iš žodžio "Parthenos" — mergelė! Mat krikščionys taip dažnai kartodavo, kad Jėzus gimęs "ek Marias tės parthenou", kad krikščionių priešininkai ir užsigriebė už šio titulo savo versijai kurti. Evangelijos — šimtus kartų ištyrinėti istorijos ir tikėjimo dokumentai — kuo aiškiausiai tvirtina, kad Jėzaus gyvybės prasidėjimas buvo ypatingas, išskirtinis, be ryšio su vyru.

    4. Jėzus Kristus savo dieviškąja prigimtimi (kaip Dievo Sūnus) egzistuoja amžinai. Nuo prasidėjimo Marijos įsčiose jis egzistuoja ir žmogiškąja prigimtimi. Tai nesunkiai suvokia prieš Pirmąją Komuniją katekizmo besimokantys vaikai. Jie sako: "Jėzus danguje (kaip Dievas) turi tik Tėvą, žemėje (kaip žmogus) — turi tik Motiną". Šito nepajėgia ar nenori suprasti mokytas straipsnio autorius. Iš Marijos prasidėjo žmogiškasis Kristaus kūnas, ne Jo amžinoji dievystė. Kam tada kalbėti apie tai, kad iš žmogaus negalįs gimti Dievas? Negali iš žmogaus kilti lig tol neegzistavęs Dievas. Bet jei iš Marijos pasiėmė žmogiškąjį kūną

toks Sūnus, kuris ir prieš tai buvo ir po to liko Dievas, tai Marijai tinka Dievo Motinos vardas (motinystės-sūnystės santykis — asmenų santykis!).

    5. Pirmos Komunijos einantys vaikai sužino, kad Marijos titulas "nekaltai pradėtoji" reiškia tai, jog jos siela nebuvo paliesta gimtosios nuodėmės, bet nieko nesako apie jos kūno kilmę. Bažnyčia ją laiko buvus visiškai natūralią, kaip mūsų visų, ir šventuosius Joakimą ir Oną gerbia kaip natūralius, tikriausia prasme Marijos tėvus. Straipsnio autorius nusišaipo iš nekaltai pradėtosios titulo, teikdamas ir jam mergaitiško pradėjimo reikšmę. Panorėjus pulti religijos teiginius, reikėtų nutuokti, ką jie reiškia. Antraip galima apsijuokti. Ar redakcija ne per daug pasitiki savo bendradarbio kompetencija? (Beje, anonime autoriaus laikoma giesmė "Skaisčiausioji" turi žinomą autorių — vyskupą A. Baranauską).

    6. "Heos hou eteken hyion — "iki (kol) ji pagimdė Sūnų" (Mato 1,23). Jungtukas "iki", "kol" kalba apie visą laiką iki nurodyto termino, bet nieko nesako apie vėlesnį laiką. Palygink: "Mergina buvo ištikima sužadėtiniui, iki jis grįžo iš karo tarnybos"; taip teigiama apie visą sužadėtinio buvimo kariuomenėje laiką, bet argi šis posakis lieptų manyti, jog vėliau ji tapusi neištikima? Ir ar pakinta posakio prasmė, pavartojus padalyvio konstrukciją: "Sužadėtiniui esant karo tarnyboje, mergina buvo jam ištikima?"* Kaip ankstesnis vertimas "jis (Juozapas) nepažino jos, iki ji pagimdė sūnų", taip mūsiškis "jam negyvenus su ja kaip vyrui, ji pagimdė sūnų", kalba apie visą laiką prieš Jėzaus gimimą ir nieko nesako, kas buvo toliau, neliepia manyti, kad vėliau buvę kitaip.

    Tolesnį Marijos nepaliestumą tvirtina pirmųjų amžių krikščionijos įsitikinimas, paliudytas jau II a. žymių vyskupų bei kankinių — Sirijos Krikščionių galvos, Antiochijos vyskupo, apaštalų mokinio Ignoto (gyv. apie 50-110 m.), Ireniejaus (140-202),
----------------
*
    Plg. graikiškai parašytą Senojo Testamento 1-ąją Makabiejų knygą, 5,54; "Niekas iš jų nežuvo, iki sugrįžo ramybėje". Tiesiog nesakoma, kas buvo toliau, bet suprantama, jog grįžę juo labiau nežuvo.

Bažnyčios mokytojo Origeno (185-255) ir kitų — ir toliau sergėtas Bažnyčios. Pirmųjų amžių krikščionys ne mažiau už šiuolaikinius autorius pažinojo ir suvokė Evangeliją, ir jų įsitikinimui Marijos viso amžiaus mergystė nekliudė nei "iki pagimdė", nei "Jėzaus broliai", apie kuriuos kalbėsime toliau.

    Naujojo Testamento vertėjas ir redaktorius, susipažinęs su Šventojo Rašto stilistika ir su giliai religingo žmogaus psichologija, paaiškina tą seniausią Bažnyčios tradiciją (išnašoje, ne tekste), o ne iškreipia Dievo žodį.

    7. Straipsnio autoriaus asmenine nuomone, bent jau po Jėzaus gimimo turėjęs prasidėti šios Nazareto poros — Juozapo ir Marijos — intymusis bendravimas. Autoriaus asmenine nuomone, "antraipJuozapui nebūtų buvę prasmės vesti Mariją" (mūsų pabr. — Č.K., V.A.).

    Kad šiuolaikinis netikintis vyras nemato prasmės ir mano, jog nė už ką nebūtų taip pasielgęs, kaip šv. Juozapas pasielgė, tai čia jo reikalas, bet ta jo nuomonė dar neduoda jam teisės spręsti už šventąjį Juozapą. Tasai turėjo angelo praneštą religinį įpareigojimą būti juridiniu Marijos vyru, juridiniu Jėzaus tėvu ir faktiniu jų abiejų globėju. Todėl jis ir "padarė, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta" (Mato 1,24).

    8. Straipsnio autorius ištisai ignoruoja daug istorijos ištyrinėtų faktų bei aplinkybių, pavyzdžiui tai, kad žydų tautoje gyvavo patriarchalinė santvarka, kur šeimos galva — vyras, o jam mirus — ne motina, bet pirmgimis sūnus. Taip ir šventajam Juozapui mirus, Nazareto šeimos galva liko Jėzus, o kai šis išėjo skelbti naujojo mokslo, motina, likusi viena, turėjo priimti vyriškųjų savo ir Jėzaus giminaičių globą. Evangelija nemini Jėzaus dėdžių — matyti, jų nebebuvo gyvų; mini Marijos seseris — tos tegalėjo užjausti, paguosti, bet ne viešai globoti. Liko tad Jėzaus vyresnieji pusbroliai, kurie, būdami Jėzaus motinos globėjai, nesupratę Jo darbų ir siekimų, jautėsi galį ir Jėzų "drausminti".

    Patriarchalinė santvarka neleido jaunesniam broliui tvarkyti vyresnio. Kad "saviškiai" bando Jėzaus elgesį tvarkyti, tai rodo, jog jie už Jėzų vyresni. Taigi jie — netikri Jėzaus broliai, nes Jėzus pirmgimis!

    Autorius nesąmoningai ar per neapsižiūrėjimą painioja prie

"drausmintojų" priskirdamas ir Motiną, tarsi ir ji būtų netikėjusi Sūnaus pasiuntinybe. Evangelija to nesako. Evangelija mini Mariją su jo "broliais" atėjus pasikalbėti su Juo, bet nemini jos ten, kur kalbama apie Jo "drausminimą".

    Apaštalų darbų knyga pasakoja, kad po Jėzaus prisikėlimo tie vadinami Jėzaus broliai prisidėję prie apaštalų būrio. Vadinasi, ir juos Kristaus prisikėlimas įtikino jo dievyste. Kad artimieji paskiausiai įtikėjo, nieko nuostabaus: trukdė kasdienis ligtolinis apsipratimas.

    9. Jono evangelijos prologe (Jn. 1,1-14) sprendžiamos globalinės problemos: Amžinojo Žodžio atėjimas į pasaulį ir nuodėmingos žmonijos nenoras priimti jo šviesą. Tad jis ir sako, kad kai atėjo pas savuosius kūrinius (eis ta idia), tie savieji nenori jo priimti: kai hoi idiei auton ou parelabon. Morkaus 3,21 kalba apie konkrečią situaciją, apie fizinius Jėzaus artimuosius: hoi par autou. Todėl ir verčiama Jn. 1,11 — "savieji", o Mk. 3,21 — "saviškiai". Tvirtinu, jog Jn. 1,11 kalba apie giminaičius ar motiną — labai jau nemoksliška. Bet autorius nebijo, kad skaitytojai pasitikrins N. Testamento tekste: jis išspausdintas prieš 14 metų pusdvylikto tūkstančio tiražu, o "Tarybinė moteris" turi daugiau kaip pusę milijono. Vadinasi, nebent kas penkiasdešimt galėtų pasitikrinti...

    10. "Broliais" pusbrolius ne tik senovės žydai vadino* — ir dabar slavų kalbose jie taip vadinami (rus., baltarus., lenk.,: "brat", ir tik prireikus tikslinti pridedama "dvojurodnyj", "stry-jeczny" ir pan.). Kad evangelijose minimi "broliai" nėra Jėzaus motinos vaikai, matyti sugretinus Mato 13,55 ir Morkaus 15,40. Šiame pastarajame tekste tarp moterų, iš tolo žiūrėjusių į nukryžiavimą, minima moteris, irgi vardu Marija, — motina Jokūbo jaunesniojo ir Jozės (Juozapo), kurie aname tekste buvo išvardyti tarp Jėzaus "brolių". Mūsų Naujojo Testamento paaiškinimuose šis sugretinimas pažymėtas, bet straipsnio autoriaus tezei jis nepalankus, tai autorius jo ir nemini, pasitenkina pirmąja citata. Vietoj dalykinės ar istorinės analizės autorius vis siūlo savo logi-
---------
*
    Pusbroliais "broliais" vadina bent šios S. Testamento vietos: Pradžios 13,8 ir 29,12; Kunigų 10,4; 1 Kronikų 23,22.

ką: "prasminga", "neprasminga", "būtų mažareikšmė", "kokia prasmė būtų" ir pan.

    11. Autoriui atrodo, jog "visiems aišku, kad sąvoka 'pirmgimis' yra prasminga tik tuo atveju, jei po pirmo vaiko būna dar ir daugiau gimusiųjų". Ar ne per drąsiai autorius kalba "visų" vardu? Gal jis mano, kad visi žurnalo skaitytojai nieko nenutuokia apie pirmgimystės religinę ir teisinę reikšmę izraelitų-žydų tautoje? Vyriškosios lyties pirmgimiai turi būti paskiriami Viešpaties garbei (Išėjimo 13,23), pirmgimis — ir paveldėtojas, ir giminės tęsėjas, ir šeimos galva po tėvo mirties. Ir Jėzus ne "perkeltine prasme" pirmgimis, o pačia tikrąja (jis gi ne antras..., ne penktas, ne devintas...). Jei kam negana izraelitų teisės nuostatų, priminsime faktą: Artimuosiuose Rytuose 1930 m. yra rastas Kristaus laikų antkapinis įrašas, kur pagerbiama motina mirusi gimdydama pirmgimį, taigi, vienatinį sūnų.

    Neapdairus priekaištas, kad Mato 1,25 vertime praleidome žodį "pirmgimį". Pakanka žvilgtelėti į kritinį graikiškąjį N. Testamento leidimą, kad sužinotume, jog šio žodžio nėra pagrindiniuose Mato evangelijos nuorašuose (pvz., The Grcek New Testa-ment Edited by Kurt Alland etc. UBS 3 1975). Kodėl gi autorius nepamini, jog šį žodį ramiausiai palikome Luko 2,6?

    12. Autorius ne tik šališkai parenka citatas — vienas mini, kitų, tą patį klausimą liečiančių, nemini, bet ir savavališkai jas kapoja. Štai epizodas iš Jėzaus vaikystės. Dvylikametis Jėzus po Velykų švenčių pasilieka Jeruzalės šventykloje. Kai trečią dieną Jį ten suradusi Motina priekaištauja, Jis atsako: "Kam manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?" (Luko 2-49). Autorius nusitveria tik pirmosios Jėzaus atsakymo dalies — "kam manęs ieškojote?" — manydamas ją būsiant tinkamą paremti jo tezei apie neklusnų, "namų nekliūvantį" berniuką, o praleidžia antrąją dalį, rodančią ne vaikišką Jo savimonę. Iš tos antrosios dalies matyti, kad dvylikametis Jėzus jau žino neturįs žemėje tėvo, esąs Dievo Sūnus ir turįs būti dangiškojo Tėvo reikaluose! Viena eilute žemiau trumpai nusakyti tolesni Jėzaus santykiai su Motina ir šv. Juozapu: "Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus" (Luko 2,51). Pacitavęs ilgą susitikimo šventykloje sceną, autorius nerado rei-

kalo temą išsemti iki galo, o Redakcija to iš jo nepareikalavo.

    13. Jėzaus papasakotas palyginimas apie klusnų ir neklusnų sūnų (Mato 21,28-31) rodo, kad viešumoje vaikai į tėvą kreipiasi žodžiu "viešpatie" (pone). Posakis "kas man ir tau?" buvo dažnai vartojamas įvairiopa reikšme, tikroji jo prasmė būdavo aiški iš konteksto ar tono. Lygiai pagarbus ir kreipimasis į Motiną — "moterie" (ponia). Jėzaus žodžius "o kas man ir tau, moterie?" motina suprato palankiai, nes čia pat pasakė tarnui: "Darykite, ką tik Jis jums lieps" (Jono 2,5).

    Ne mandagumas, o iškilmingas buvo ir Jėzaus kreipimasis į stovinčią po Jo kryžiumi motiną ir mylimąjį mokinį Joną: "Moterie, štai tavo sūnus!" — "Sūnau, štai tavo motina!" (Jono 19,26-27). Šie žodžiai parodo du svarbius dalykus: viena, Jėzus kentėdamas ir mirdamas neužmiršta motinos, nepalieka jos ne itin meilių giminaičių globai, o tarsi testamentu paskiria jai mylintį globėją; antra, šis testamentinis aktas aiškiausiai patvirtina faktą, jog Marija neturėjo daugiau vaikų, išskyrus Jėzų, nes šis mirdamas turi parūpinti jai globėją.

    Išvados — liūdnos.
    Viena: autorius nesusipažinęs su graikiškuoju Naujuoju Testamentu, kuriuo bando remtis. Taip pat nėra išsiaiškinęs senovės izraelitų papročių bei įstatymų ir daugelio katalikiškosios teologijos sąvokų, smarkiai šlubuoja jo logika ir mokslinis sąžiningumas.

    Antra: populiariausias Tarybų Lietuvos žurnalas, mėgstamas ypač už madas, namų ūkio bei šeimos santykių patarimus, išeinantis dviem kalbomis, turintis daugiau kaip pusės milijono egzempliorių tiražą, taigi aplankantis ko ne kiekvieną lietuviškai ar lenkiškai kalbančią šeimą, pasirodo labai negerbiąs savo skaitytojų (didžiulė jų dalis — tikintieji!), nes išspausdino įžeidžiamu, pašaipiu tonu parašytą labai menką rašinį, kurio reikėtų gėdytis. Tiesa, girdime, kad daugelis skaitytojų, ypač inteligentų, turi imunitetą antireliginei propagandai ir paprasčiausiai neskaito antireliginių straipsnių (ypatingai šio autoriaus), nesitikėdami rasti juose objektyvios informacijos. Mažiau išsilavinusiuose sluoksniuose yra daugiau žmonių, neatpratusių bent iš dalies tikėti bet kokiu spausdintu žodžiu. Skelbdama tokį paviršutiniškai suregztą

straipsnį, Redakcija parodė, kad savo skaitytojus laiko ir neišlavintais, ir nekritiškais.

    Tikintieji apskritai gal ir galėtų džiaugtis, kad jų pažiūros (įsitikinimai) puolamos taip nekvalifikuotai. Bet tikintieji ir Bažnyčia neabejingi tautos kultūrai ir teisėtai trokšta, kad idėjinė kova (jei ji neišvengiama) būtų vedama garbingai, kad verčiau ji taptų kultūringu dialogu.

    Galime tik apgailestauti, kad šviesųjį Marijos — mergaitės, motinos — idealą ėmėsi niekinti moterų žurnalas ir kad tokių abejotinų bei etinių kvalifikacijų žmonėms, kaip kalbamojo rašinio autorius, pavedama auklėti būsimus Lietuvos pedagoginius kadrus.
Kunigas Česlovas Kavaliauskas
Naujojo Testamento vertėjas
Kunigas Vaclovas Aliulis Naujojo
Testamento vertimo redaktorius
Molėtų Joniškis-Vilnius
1986 m. balandžio 30 d.


(Ateistai, iškraipydami tiesą, nori pateisinti Klaipėdos bažnyčios pavertimą fisharmonijos sale):
ATSAKYMAS LAIKRAŠČIO
"TARYBINE KLAIPĖDA" ANONIMUI

    "Ką galima pagalvoti, pamačius ištisus lapus, primargintus parašų", — klausia "Tarybinės Klaipėdos" skaitytojus tūlas anonimas savo straipsnyje "Triukšmas, melagystės ir dievo įsakymai" ("Tarybinė Klaipėda", 1986.IV.5.).

    Ką turėtų pagalvoti normalus, sveikai galvojantis žmogus? Jis visų pirma pagalvos, kad raštas, matyt, yra labai svarbus, jei jį savo parašais remia tokia daugybė žmonių, ir tuojau įniks gilintis į rašto turinį. Deja, šio anonimo negalima priskirti prie tokių protingų žmonių, mat jis visų pirma puola domėtis... parašais: ar jie "tvarkingi, atitinkantys raštvedybos abėcėlę", ar tikslios pavardės, ar yra pasirašiusiųjų adresai, pareigos?... Taigi jį domina ne reikalo esmė, o formalioji pusė. Galima todėl pagal-

voti, kad susitikome formalistą, biurokratą, kurių mūsų įstaigose, deja, netrūksta.

    Toliau skaitydami anonimą, priversti daryti dar liūdnesnes išvadas — rašo piktavalis žmogus, kuriam nerūpi tiesa, teisingumas, o visom priemonėm gina ir teisina akivaizdų neteisingumą, žiaurią skriaudą, gėdingą skandalą — tarybinės valdžios įvykdytą Klaipėdos bažnyčios, pastatytos tikinčiųjų lėšomis, užgrobimą. Anonimas retoriškai šaukia: "Laikas, išties laikas visiems klaipėdiečiams sužinoti, kas rašoma jų vardu." Juokingas susirūpinimas! Jau seniai, beveik dvidešimt metų, ne tik klaipėdiečiams, bet ir visai Lietuvai, net plačiai pasaulyje žinoma, kad bedieviai atėmė iš tikinčiųjų gražią Marijos Taikos Karalienės bažnyčią ir pavertė ją filharmonijos sale žino, kad Klaipėdos tikintieji netelpa per pamaldas senoje mažoje bažnytėlėje; žino, kad ieškoma teisingumo įvairiose instancijose, prirašyta šūsnys raštų, pareiškimų, skundų, surinkta šimtai tūkstančių parašų... Žino ir tai, kad visa ši tikinčiųjų teisinga ir atkakli kova iki šiol atsimuša į nežmoniškai buką bedievių nejautrumą.

    Kodėl straipsnio autoriui taip reikalingi parašai? Kodėl jis klausia: "Kur gi tikslios pavardės, kur adresai, pareigos?", kai tuo tarpu pats ne tik darbavietės, pareigų, gyvenamos vietos nenurodė, pavardės nepasisakė, bet ir "susukto parašo" nepadėjo? Kam reikalingi tikslūs adresai, pavardės ir darbavietės KGB — žino ne tik tikintieji, bet ir visi tie — netikintys ar indiferentai — kurie bando kokiu nors būdu ginti tiesą. KGB-istams tai orientyras, kuriuose namuose reikia padaryti kratą, kurį darbuotoją galima terorizuoti tol, kol šis išsigins savo parašo ar, nesutikus paklusti, teks pažeminti pareigose. O ką daryti saugumiečiams su tais, kurių parašų tiksliai neįskaito ir neturi galimybės terorizuoti? Atrodo šis klausimas nesvetimas ir anonimui: "O kas gali iššifruoti ištisus lapus kringelių? Kas juose slypi?" Čia norėtųsi sustoti ir dar kartą paklausti: O kas gi slepiasi po anonimo kauke?

    Anonimas piktinasi, kad peticijose "klaipėdiečių vardu reikalaujama kad Klaipėdos filharmonija turi būti... bažnyčia". Visų pirma, norėtųsi anonimą visų klaipėdiečių ir Lietuvos tikinčiųjų vardu paprašyti nepainioti tiesos — ne "filharmonija turi būti... bažnyčia", bet bažnyčia neturi būti paverčiama filharmonijos

sale, kai tikintieji tuo pačiu priverčiami naudotis ankštomis, bažnyčiai netinkančiomis patalpomis. Straipsnyje naiviu suktumu, klasta, akiplėšišku melu viskas panašiai iškreipiama, neslepiamas noras įgąsdinti tikinčiuosius, kurie vis dar ieško tiesos ir teisingumo.

    Ir taip anonimo plunksna tikinčiųjų teisėtus reikalavimus paverčia "melagingais pagrindais durstomais ir klijuojamais skundais", "mįslingais" (!), "paslaptingais" (!) ir "pretenzingais" laiškais; raštų rašymą ir parašų rinkimą vadina klaipėdiečių kurstymu, tvarkos ardymu, Tarybų valdžios šmeižimu, sąmyšio kėlimu, išpuoliais, neteisėtais veiksmais parašai po pareiškimais atsiranda dažniausiai "melagingai išvilioti", suklastoti, kažkokios "apgavystės" dėka o ir patys parašai ne parašai, bet mandriausiai susukti kringeliai ir ne pasirašyti, o "patėplioti"... Net ir pačios bažnyčios statyba kitados buvo "ne statyba, o ištisa įstatymų pažeidinėjimų, sukčiavimų, paprasčiausių vagysčių virtinė"...

    "Nors laiko prabėgo nemažai, bet ir šiandien gali atsirasti paprastų darbininkų, kuriems taip ir liko nesumokėta už suderėtą bei atliktą darbą", — dejuoja anonimas. Iš tiesų, verta susimąstyti: kodėl, atėmę tikinčiųjų lėšomis pastatytą bažnyčią, neteisingai nubaudę bažnyčios statybą organizavusius kunigus, valdžios pareigūnai "užmiršo" atsilyginti už darbą visiems bažnyčios statytojams, kuriems tik dėl bažnyčios konfiskavimo ir kunigų arešto galėjo likti pilnai neatlyginta už jų darbą?! Ar šis faktas nežemina valdžios pareigūnų ir ką mąstė anonimas, išdrįsęs rašyti, kad darbininkams taip ir liko nesumokėta??? Leiskite dar kartą paklausti: Tai kodėl gi taip ilgai nesumokate?!

    Klasta slypi visur: "Kas turi teisę rūpinus bažnyčios reikalais? — klausia anonimas. Ir atsako: "Be abejonės — vien tikrieji jos šeimininkai. Tuo norima nušalinti tikinčiąją liaudį nuo rūpinimosi bažnyčios reikalais, liaudį, kuri, kaip pas mus sakoma, yra tikroji mūsų gyvenimo šeimininkė. Pripažinti vieninteliu bažnyčios šeimininku Komitetą ar jo pirmininką yra labai patogu Bažnyčios priešams, kurie yra pasilikę sau teisę jį šalinti ar išrinktąjį netvirtinti, jei jis nepatinka valdžios pareigūnams. Taigi, su vienu pirmininku lengva susitvarkyti... Menkinti, žeminti parašų rinkėjus vien todėl, kad jų "nejaunas amžius", "neperdidžiau-

sias išsilavinimas", "kukli profesija" (taksi vairuotojas) darbo žmonių valstybėje — tikrai netinka, tuo užgaunama asmens garbė ir orumas. Juo labiau nenusipelno jie ir apgavikų, klastotojų vardo.

    "Iš viso to kyla dar keli klausimai: kas šiuos žmones skatina veikti gana kryptingai, kas juos pamoko ir remia?" — vėl klausia anonimas. Jeigu jis iš tikrųjų nežino "kas?", tai siūlome jam priimti tikinčiųjų įsitikinimą: skatina veikti padaryta tikintiesiems skriauda, smurtas, skatina priešintis melas, neteisybė, klasta (viso to stebėtinai daug yra net ir mažame anonimo straipsnyje), nes sveika žmogaus prigimtis nenori susitaikyti su blogiu ir siekia gėrio — tiesos, teisingumo laisvės šiuos žmones pamoko "kryptingai veikti" jų krikščioniška sąžinė ir remia — Dievas! O tikinčiųjų entuziazmas, kovojant su skriaudomis ir neteisybėmis, "apmokamas" valdžios pareigūnų ir saugumiečių grasinimais, bausmėmis, paromis, areštais, kalėjimu, lageriais ir net mirtimi...

    Baigiant šį straipsnį, norėtųsi paprašyti autorių — anonimą atsakyti ne tik į Klaipėdos tikinčiuosius, bet ir visos Lietuvos tikinčiuosius dominantį klausimą. Kada gi pagaliau bus grąžinta pačių tikinčiųjų aukomis pastatyta Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčia? Ar ir toliau tikintieji į ją turės tik tiek teisės, kad, nusipirkę bilietą, galės išklausyti koncertą? Jei nežada grąžinti bažnyčios, tai gal bent į jos statybą sudėtas lėšas derėtų grąžinti Klaipėdos tikintiesiems? Juk vogti draudžia ne tik 10 Dievo įsakymų, bet ir TSRS bei LTSR Konstitucijos.

    Autorius siūlo peticijų rašytojams "pasikartoti 10 Dievo įsakymų ir 7 didžiąsias nuodėmes". Artimo meilė reikalauja nežinantį pamokyti, — perskaitykite TSRS ir LTSR Konstitucijas ir tik tada rašykite panašius straipsnius. Jei ir po to nepakeisite savo nuomonės dėl neteisingo Klaipėdos bažnyčios konfiskavimo, — jūsų straipsnis bei požiūris ne tik į Klaipėdos bažnyčią liečiančių peticijų rašymą, bet ir kitų atžvilgiu, kurios gina elementarias tikinčiųjų teises, yra suprantamas, — jūs priklausote tai "išrinktajai" visuomenės grupei, kuri, būdama "grynai tarybiška", tikinčiuosius laiko už įstatymo ribų. Gal tai ir yra atsakymas į klausimą: kodėl jūs anonimas...

KRATOS IR TARDYMAI

(Juozas Kazalupskas Kaune buvo tardomas 3 kartus. Kratos metu atimta religinė literatūra, "Rūpintojėlis" ir kiti daiktai):
    Kaunas. 1985 m. balandžio 24 d. kauniečio kariškio Juozo Kazalupsko bute, ūkiniame sandėlyje ir kolektyviniame sode buvo padaryta krata. Kratą vykdė milicijos pareigūnas Vasiliauskas, tardytojas Kavaliauskas, saugumiečiai — Matulevičius ir dar vienas, nepateikęs asmens dokumentų. Kviestiniai — Vinuikovas ir Vinuikova. Kratos metu paėmė: pogrindžio leidinį "Rūpintojėlis" Nr. 10, kunigų — Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus — fotonuotraukas, brošiūras ir knygas — "Tikėk sau ir tylėk" (pagal LTSR Konstituciją), "Kražių vikaras — kankinys — S. Rimkus", užrašų knygutę, atskirus mašinraščiu rašytus lapus, J. Kazalupsko rankraščių, startinį pistoletą...

    Prisistatę daryti kratą, pareigūnai pareiškė, jog krata daroma, įtariant vagystę, o baigdami kratą prisipažino, kad ieškojo aparatūros, spausdinimo priemonių ir pogrindžio literatūros. Čekistą Matulevičių domino, ar J. Kazalupskas neturi kunigų — A. Svarinsko, S. Tamkevičiaus, Jono Kaunecko, Petro Našlėno ir kt. — pamokslų įrašų.

    Pasirašyti po kratos protokolu J. Kazalupskas atsisakė. Krata truko 5 valandas.

*    *    *

    Kaunas. 1985 m. gegužės 16 d. J. Kazalupskas buvo tardomas Kauno saugume. Tardytojas Kazakevičius supažindino tardomąjį su jam užvesta byla. Čekistui ypatingai nepatiko iš kratos metu paimtų rankraščių sekančios ištraukos: "Bedieviai priaugino tiek nusikaltėlių, kad šie nesutelpa kalėjimuose, norint nusikaltėlį pasodinti, reikia pažinčių...", — tai vieno mokyklos direktoriaus asmeninis skundas J. Kazalupskui. 1983 m. geagužės 6 d. J. Kazalupskui siekiant išsiaiškinti, už ką teisiami nekalti kunigai, Vilniaus vidaus reikalų įstaigos atsakingi pareigūnai patarė: "Tarybų Sąjungoje tiesa bevertė, tiesos nėra ir neieškokite", o tų

pačiu metų birželio 24 d. Lietuvos Respublikinės prokuratūros prokuroras Bakučionis tai patvirtino žodžiais: "Tiesos nebuvo, nėra ir nebus." Čekistas Kazakevičius, perskaitęs rankraščio ištrauką: "Geriausi tautos vaikai sudėjo savo auką ant Tėvynės aukuro, bet taurė nepilna, reikalinga ir mūsų auka... Ir šiandien yra žmonių, kas drąsiai žengia garbingu Kristaus keliu į šių dienų Golgotą, kur aukoja savo laisvę, jaunystę ir net gyvybę už Dievą ir Tėvynės šviesesnę ateitį", piktai priekaištavo J. Kazalupskui, kokios dar šviesesnės ateities jis norįs. Čekistas bandė apkaltinti J. Kazalupską, kad šis parašus dėl nuteistų kunigų išlaisvinimo rinkęs ant tuščių lapų, pats kūręs pareiškimams tekstus ir t.t., reikalavo pasakyti, iš kur gavęs pogrindžio leidinį "Rūpintojėlis" Nr. 10, kada susipažinęs su nuteistais kunigais ir pradėjęs bendradarbiauti jų nusikalstamoje veikloje? J. Kazalupskas, motyvuodamas tuo, kad kratą darė, ieškant vogtų daiktų, o paėmė religinę literatūrą, jo asmeninius užrašus, tardymo metu taip pat keliami klausimai, liečiantys religinius įsitikinimus, kas yra draudžiama įvairiuose tarptautiniuose susitarimuose, po kuriais yra pasirašiusi ir Tarybų Sąjunga, atsakinėti į klausimus atsisakė. Čekistas Kazakevičius gąsdino J. Kazalupską saugumo požemiais, paėmęs baudžiamąjį kodeksą, bandė taikyti įvairius straipsnius, galiausiai siūlė rimtai pagalvoti apie savo ir savo trijų vaikų ateitį. Baigiantis tardymui, čekistas Kazakevičius pakartotinai reikalavo, kad J. Kazalupskas apie buvusį tardymą niekam nepasakotų.

    1985 m. lapkričio 20 d. J. Kazalupskas vėl buvo tardomas Kauno KGB būstinėje. Tardė čekistas Matulevičius, dalyvaujant Kazakevičiui. Matulevičius pareiškė, kad J. Kazalupskas kaltinamas antitarybine veikla pagal BK 68 str. I d. ir pateikė visą eilę kaltinimų: Rašęs ir vežęs šmeižikiškus raštus į Maskvą aukščiausiai Sąjungos valdžiai (į Maskvą buvo vežami pareiškimai su tikinčiųjų parašais dėl kun. A. Svarinsko ir kun. S. Tamkevičiaus išlaisvinimo — red. past.), apsirengęs kariškio uniforma mokykloje skaitęs antitarybines paskaitas, pasirašinėja po šmeižikiškais raštais, savo namuose laiko antitarybinę literatūrą ir t.t. \ pateiktus kaltinimus J. Kazalupskas ramiai paaiškino, kad, jei netikėtų Dievą, tikriausiai jau seniai kaip niekšas būtų supuvęs kalėji-

muose, kad kalėjimas jį gali ištikti ir dabar, tik jau už Dievą, Tautos idealus. Tardomajam paprašius įrodyti jo antitarybinius nusikaltimus, perskaityti iš jo rankraščių bent vieną antitarybinį ar politinį sakinį, saugumiečiai, kurį laiką pasinaršę kratos metu paimtoj medžiagoj, nieko konkretaus įrodyti taip ir neįstengė. Matulevičius reikalavo, kad J. Kazalupskas pažadėtų, jog daugiau neatveš į Maskvą jokių raštų, o reikalui esant, tiesiogiai kreipsis į saugumą. Tardomasis atsakė: "Vežiau ir, jei reikės, ateityje vėl vešiu." Čekistas bandė įtikinti J. Kazalupską, kad tikėjimas yra laisvas ir niekieno nepersekiojamas. J. Kazalupskas nurodė visą eilę priešingų atvejų, tuo įrodydamas akivaizdų saugumiečio Matulevičiaus melą: "Tikintieji savo lėšomis ir valdžios leidimu pasistatė Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčią — ateistai ją atėmė ir pavertė filharmonijos sale; Gargždų tikintieji jau kelinti metai prašo leidimo paaukštinti bažnyčią, nes trūksta oro — vietinė valdžia neleidžia; Alytaus rajone, Ryliškėse, tikintieji, neturėdami bažnyčios, meldėsi privačiame name — bedieviai išvaikė, pasistatė politilenu dengtą statinį kapinėse — nugriovė, o tikinčiuosius išvaikė; Telšių rajone, Rainių miškelio pakraštyje, stovėjo kryžius, nakties metu kareiviai jį susprogdino. Ar dar gali būti didesnis tikėjimo persekiojimas, kai panaudojama net kariuomenė ir ginklas?" — kalbėjo J. Kazalupskas.

    Čekistas Matulevičius tardymo metu J. Kazalupskui kelis kartus grasino kalėjimu. Tardomajam pareikalavus grąžinu kratos metu paimtus daiktus, čekistas atsakė, kad daiktai nebus grąžinti, kai J. Kazalupskas bus teisiamas, daiktus prijungs prie bylos.

*    *    *

    Gargždai (Klaipėdos raj.). 1986 m. sausio mėnesį iš Vilniaus atvykę saugumiečiai 4 valandas tardė Gargždų parapijos vikarą kun. Antaną Šeškevičių. Kun. A. Šeškevičius buvo kaltinamas bendradarbiavimu "LKB Kronikoje" — esą, jo dėka Gargždų parapijos tikinčiųjų pareiškimai patenka į šį leidinį. Čekistai grasino kun. A. Šeškevičių patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

*    *    *



(Darbininkas Antanas Kelmelis Vilkaviškyje buvo kratomas 4 vai. ir nugabentas į saugumą):
    Vilkaviškis. 1986 m. balandžio 25 d. iš Vilkaviškio Metalo dirbinių gamyklos buvo iškviestas šios gamyklos darbuotojas Antanas Kelmelis. Du pavardžių nepasisakę pareigūnai kaltino jį apiplėšus spaudos kioską ir reikalavo važiuoti drauge su jais į namus, kur bus padaryta krata. Prie namų (Statybininkų 4-3) jau laukė penki civiliai apsirengę vyrai. A. Kelmeliui buvo pateiktas kratos orderis. Kratai vadovavo kriminalinio skyriaus tardytojas Kašiolaitis. Kai rašomajame stale buvo rasti rašomojo popieriaus pakietai, Kašiolaitis pareiškė, kad reikia kviesti KGB darbuotojus. Tuoj pat prisistatė Vilkaviškio saugumiečiai: Masalskis, Čėsna, Kanonenka. Čekistai reikalavo atiduoti rašomąją mašinėlę. Kratos metu paėmė: 6 pakus rašomojo popieriaus, pluoštą kalkės, "LKB Kroniką", apie 200 laiškų bei adresų, knygas — "Čekisto naguose", "Sovietiniuose kalėjimuose" ir kt.
Po kratos, kuri truko maždaug 4 valandas, A. Kelmelis buvo nugabentas į Vilkaviškio saugumą ir tardomas. Saugumiečius domino, iš kur gavo kratos metu paimtus daiktus. Išleisdami į namus, pažadėjo, kad ateityje dar ne vieną kartą teks susitikti.

*    *    *

    Vilkaviškis. 1986 m. gegužės 19 d. Vilniuje KGB būstinėje tardytojas Stepučinskas apklausinėjo Vilkaviškio gyventoją Daną Kelmelienę. Klausimai lietė balandžio 25 d. jos bute padarytos kratos metu paimtus daiktus (iš kur gavusi vienus ar kitus daiktus, kam naudojusi, ką pažįstanti, su kuo bendraujanti? ir t.t.). Tardomas buvo ir jos vyras Antanas Kelmelis.
Abu Kelmeliai buvo tardomi ir sekančią dieną. D. Kelmelie-nė po tardymo protokolais nepasirašė.

*    *    *

    Vilkaviškis. 1986 m. balandžio 24 d. Vilkaviškio gyventojo P. Blažuko bute buvo padaryta krata. Kratos metu paimta:

rašomoji mašinėlė, kalkės, mašinraščiu daugintos knygos — "Kaip jie mus sušaudė", "Rekrūto prisiminimai" ir kt. Tą pačią ir sekančią dienomis P. Blažukas buvo tardomas Vilkaviškio KGB skyriuje; grasino, jog sudarys baudžiamąją bylą.

*    *    *

    Telšiai. 1986 m. balandžio-gegužės mėnesiais saugumas tardė aktyviai Telšių Katedrą lankančius vaikus bei jaunimą. Buvo siekiama iš jų tarpo užsiverbuoti agentų, pranešinėsiančių apie kun. Vincą Vėlavičių, kuris, čekistų žodžiais, perdavinėja žinias į užsienį. Naujas saugumo viršininkas bando gražumu suvilioti jaunimą Judo darbui, — "į bažnyčią eiti galėsite, tik reikės viską papasakoti saugumui, kas bažnyčioje daroma", — aiškina jaunuoliams čekistas.

*    *    *

(Kaune ir Garliavoje vykdomi tardymai ir kratos, atimama religinė ir tautinė istorinė literatūra):

    Kaunas. 1986 m. gegužės 22 d. buvo padaryta krata pas inžinierių Algirdą Patacką, gyvenantį Kaune, Petrausko gatvėje. Kratai vadovavo saugumietis Aleinikovas. Kratos metu buvo paimtos kelios knygos, tarp jų "Seinų — Suvalkų kraštas", keletas rankraščių; kambaryje buvo rastas senas medinis lietuviškais motyvais ornamentuotas kryžius, kurį saugumiečiai taip pat paėmė. Krata tęsėsi tris valandas.

    Tą pačią dieną krata buvo padaryta ir pas Antaną Patacką (Algirdo tėvą), buvusį Žemės ūkio akademijos docentą, gyvenantį Kaune, Žemojoje gatvėje. Kratos metu paėmė: knygas — "Kun. Ambraziejus Jakavonis", "Seinų — Suvalkų kraštas", "Motiejus Gustaitis", "Arkivyskupui Reiniui 100 metų", "Palaimintasis Mykolas Giedraitis", įvairius ranka ir mašinėle rašytus užrašus, kišeninį kalendorių su įvairiais įrašais, rašomąją mašinėlę "Erika", ir t.t. Krata truko maždaug 6 valandas. Kratai vadovavo majoras Pilelis ir pulkininkas Česnavičius. Pas A. Patacką krata buvo padaryta jau antrą kartą, pirmą kartą ji buvo 1977 m. balan-

džio mėnesį, po to, kai buvo atleistas iš darbo už ryšius su Baltarusijos lietuviais. Kratos metu buvo paimta: "Petro Klimo atsiminimai", V. Sruogienės "Lietuvos istorija", išleista JAV.

    Liepos 29 d. į Vilnių iškviestam A. Patackui KGB darbuotojas Urbonas bandė įrodyti, jog jis esąs knygos "Atskirtoji Lietuva" autorius.

    Liepos 29 d. į Vilnių KGB tardymui atvykusį Algirdą Patacką areštavo. Jo žmona gavo pranešimą, kad A. Patackas kaltinamas pagal BK 199 str.

*    *    *

    Kaunas. 1986 m. gegužės 22 d. saugumiečiai, vadovaujami Aleinikovo, padarė kratą Pauliaus Martinaičio bute, (Širvintų gatvė); krata buvo padaryta ir pas kaunietį Petrą Kimbrį, iš kurio paėmė knygas — "Atskirtoji Lietuva", "Lietuvos Rytai" I ir II dalys. Gegužės 23 d. pas Adelę. Urbonaitę, gyvenančią Kapsų gatvėje, prisistatė čekistas Aleinikovas su dar vienu saugumiečiu (Neturėdami kratos orderio, melagingai pareiškė, kad kratos nedarysią, tačiau iš buto pasiėmė dvi rašomąsias mašinėles, knygas — "Kunigas A. Jakavonis", B. Paskalio "Mintis" (lietuvišką vertimą), A. Bliumo "Maldos mokykla", "Šaltinėlis prie geležinkelio" ir kt.

*    *    *

    Garliava (Kauno raj.). 1986 m. gegužės 22 d. saugumiečiai padarė kratą Arūno Rekašiaus bute (gyv. Garliavoje, Ramybės gatvėje). A. Rekašius kaltinamas antitarybinių atsišaukimų platinimu bei lietuviškos vėliavos iškėlimu vasario 16 d. Čekistai reikalavo atiduoti rašomąją mašinėlę, kurią naudojo atsišaukimų dauginimui. Kratos metu nieko iš ieškomų daiktų nerado.

    Sekančią, gegužės 23 d. A. Rekašius buvo tardomas Kauno miesto KGB būstinėje.

*    *    *

    Garliava. 1986 m. gegužės 22 d. buvo padaryta ir garliaviečio Mindaugo Babono bute. Paėmė religinio turinio knygas ir

jo tėvo ranka rašytus prisiminimus.

*    *    *

    Garliava. 1986 m. gegužės 22 d. krata buvo padaryta pas Saulių Kelpšą, gyvenantį Garliavoje, Pažangos gatvėje. Kratai vadovavo milicijos kapitonas Krasauskas. Kratoje dalyvavo trys pavardžių nepasisakę saugumiečiai ir KGB darbuotojas Petrauskas. Kratos metu paimta: nemažai mašinėle daugintos religinės literatūros, apie 100 magnetofono juostų su muzikos įrašais ir kt. Po kratos S. Kelpšas buvo nugabentas į Kauno saugumą ir tardomas, tardymas tęsėsi ir sekančią, gegužės 23 d.

*    *    *

    Kaunas. 1986 m. gegužės 23 d. gatvėje buvo sulaikyta ir nugabenta į Kauno saugumą Aldona Raižytė. A. Raižytė buvo apklausinėjama sąryšyje su S. Kelpšos bute padaryta krata. Tą pačią dieną saugumiečiai tardė ir kaunietę G. Bružaitę — vertė prisipažinti, jog pažįstanti S. Kelpšą.

*    *    *

    Omsukčianas (Magadano sritis). 1986 m. gegužės 14 d. pas Antaną Terlecką, esantį tremtyje ir gyvenantį Omsukčiane, bendrabučio kambaryje buvo padaryta krata. Kratą darė Vilniaus saugumietis Česnavičius ir du čekistai iš Magadano. Saugumiečiai prasitarė, kad Lietuvoje yra užvesta byla kažkokiai moteriai, kuri A. Terleckui siuntė ištraukas iš knygos "Čekistų naguose".
Kratos metu konfiskuoti 7 A. Terlecko laiškai, rašyti Lietuvoje gyvenantiems asmenims. Baigiant kratą Česnavičius pareiškė: "Ruošiu tau pamainą".
(Kalinamųjų kunigų ir kitų laiškų ištraukos parodo jų gerą išsilaikymą ir pasitikėjimą Dievu):
MŪSŲ KALINIAI


    Rašo kun. Alfonsas Svarinskas:
    "Laikas bėga labai greitai ir pas mus, jau 3 metai, o atrodo, kad viskas buvo tik vakar. Laikas palieka pėdsakus ant kiekvieno, ir man jau 62 metai. Nedaug liko gyventi, o kiek daug gerų idėjų dvasioje! Bet dvasia nesenstu, tikriausiai todėl, kad fiziškai gerai laikausi.

    Sekmadieniais prisitaikau prie Viduklės tvarkos. Su kiekviena diena artėjame prie amžinybės. Svarbu, kad dvasia subręstume ir padarytume viską, kas pagal mūsų jėgas, kad paliktume pasaulį po savęs gražesnį, geresnį ir teisingesnį. Atsiminkime Evangelijos pastraipą apie talentus. Mes turime pateisinti Dievo pasitikėjimą mumis. Aš džiaugiuosi, kad jūs lankote Viduklę ir prisimenate mane. Paprastai sakoma: iš akių išnykai ir iš širdies lauk! Čia atvirkščiai: juk jau trys metai. Tokiu būdu visi augame. (...) Tikrai šv. Augustinas teisus, kad mūsų širdys nurims tik Dievu-je. Mano viltis — Viešpats Dievas. Linksmas, nes kaip tvirtina šv. Lukas "Viešpats myli linksmą davėją. Atleiskite, kad aš trumpai. Greitai šv. Velykos — Kristaus Prisikėlimas. Sveikinu visus, visus! Malda ir dvasia su jumis. Aleliuja!"
1986.11.12.


    Iš kun. Sigito Tamkevičiaus laiškų:
    "Jau trečios šv. Velykos negirdžiu vargonų ir iš tūkstančių širdžių džiaugsmingai aidinčio "Aleliuja!", bet Kristaus Prisikėlimo šventė nugali atstumus ir užtvaras ir džiaugsmingai suvirpina širdį. Velykiniai pergyvenimai manyje tokie brangūs, kad jų negali nustelbti nei laikas, nei jokios negandos... Didžiojo Ketvirtadienio vakarą mintimis dalyvavau Paskutinėje Vakarienėje. Paskui stovėjau po Kristaus Kryžiumi, o Šeštadienio vakarą su visais gyvais Bažnyčios nariais atnaujinau Krikšto pažadus. Velykų diena buvo laisva nuo darbo, todėl nekliudomas galėjau mąstyti, bendrauti su mirties ir gyvybės Viešpačiu ir su visais, kuriems Kristaus Prisikėlimas yra didžiausia gyvenimo tikrovė. Didžiojo Šeštadienio vakarą ir Velykose ypač meldžiausi už pačius artimiausius man asmenis, kad jų gyvenimas, pažymėtas Kristaus prisikėlimu, būtų apstus Dvasios vaisių: meilės, džiaugsmo, tai-

kos, kantrybės, malonumo, gerumo, ištikimybės, romumo, susivaldymo (plg. Gal. 5,22).

    Tikiuosi, kad Tėvynėje ne vienos rankos buvo sujungtos maldai ir už mane, kad kadaise mokęs kitus gyventi ir kentėti, dabar nebūčiau tik "žvangantis varis ir skambantys cimbolai."

    Velykų trečią dieną skaičiau laikraštį "Argumenty i fakty" ir tiesiog negalėjau patikėti savo akimis — kovo 5 d. tragiškai žuvo kun. J. Zdebskis. Dar ir dar skaičiau, ir abejonės neliko. Tebūnie Viešpaties valia! Jis geriau žino, kam reikia dirbti, kam kentėti ir kam pailsėti po visų vargų. Pirmą kartą kun. Juozą sutikau Alytuje 1965 m. pavasarį. Jis užėmė mano vietą, ir aš išvykau į Lazdijus. Po kelių metų Apvaizda mus suvedė prie bendro darbo Prienų melioracijoje. Visada buvo galima iš jo pasimokyti pasiaukojimo, ištvermės, romumo, dvasinio gilumo. Viešpatie, atlygink jam už jo plačią širdį ir tą gėrį, kurį dalijo kitiems, amžinuoju gyvenimu ir ramybe prie Tavo Širdies!
1986.04.07.

*    *    *

    Rašo kun. Jonas-Kąstytis Matulionis:
    "...Mano prasmingiausios dienos ne tada, kai plojo Maskvos ir Vilniaus salės, ne tada, kai pasakius pavardę suūždavo aplodismentai (kun. J. K. Matulionis studijavo Vilniaus Konservatorijoje ir už giedojimą bažnyčiose buvo iš jos išmestas), bet kunigystėje. Jaudintis, aukojant šv. Mišių auką; kartu verkti su peniten-tu, pergyventi pamokslo metu, guosti ligonį, krikštijant vaikelį, įsakmiai prašyti tėvus būti jam gyvenimo pavyzdžiu... ir visa, kam kunigystė įpareigoja. Mes turime priimti visa tai, ką Viešpats siunčia. Jį garbinti ten, kur Jo valia mus įkurdina, kur Jis nori būti mūsų pagarbintas. Mūsų pareiga — vykdyti, sutikti ir dėkoti nežiūrint, kur mūsų kelias nusitiesia, kokiuose kraštuose mes išlaipinami ir tarp kokių veidų turime gyventi — nors ir žemiškam pragare, — bet tik su Dievu!
1986 m.

*    *    *

    Rašo Povilas Pečeliūnas:

    "...Ach, ta sveikata! Kaip jos labai reikia! Deja, su ja ir blogiausia. Aš bevelyčiau jau nutylėti apie save, tik tas oras, atrodo, oras neperkamas, neparduodamas, jo nereikėtų seikėti... Deja, deguonis pasirodo irgi matuojamas. Tokiems kaip man, matyt, yra nustatytas deguonies minimumas... Gi turint galvoje mano amžių ir sveikatą, jo aiškiai nepakanka. Tad žmogus ir negali nieko tikro pasakyti, ar esi sveikas, ar ligonis. Rytą keliesi su tokia savijauta, lyg būtum ką tik baigęs darbą ir ruoštumeis poilsiui. Ir taip diena iš dienos. Ir juo toliau, juo blogiau. Gaila, kad nežinau, pagal kokį "paragrafą" normuojamas deguonies kiekis... Taigi, kaip matot, visų bėdos beveik tos pačios. Tik dėl buto netenka man bėdavoti. Jį paprasčiausiai atėmė. Jei kada grįšiu, tai mano "butas" bus visa Lietuva. O tai daug svarbiau nei keturios sienos. Be to, kuo žmogus mažiau turi, tuo laimingesnis. Tiesiog koktu žiūrėti į tuos, kurie nuo ryto iki vakaro plakasi dėl materialinių "vertybių". Pamažu degraduoja, praranda sugebėjimą mąstyti, o apie sąžinę negali būti nė kalbos, nors ir dangstosi povo plunksnomis. Kai žmogus nesijaudina dėl materialinių vertybių, jis nieko nebijo. Jis visa nešasi su savimi. Ir tie, kurie nori jį palaužti, tampa bejėgiais, nes nebeturi priemonių gąsdinimui, įbauginimui. Šiuo metu aš nieko neturiu, todėl galiu į daug ką žvelgti su šypsena."
1986 m.

*    *    *

    Iš Vlado Lapienio laiškų:
    "O Dieve didis ir Tėve brangus,
    Pastiprink žmogų, silpną ir menką
    Taip sutvarkyta, kad vien tik dangaus
    Jo begaliniams norams užtenka."
(Maironis)

    "Su didžiausiu džiaugsmu priimkite išmėginimus, nes jie stiprina tikėjimą, išbando, ugdo kantrybę, tobulumą, — sakoma Šventame Rašte. Man tenka didelė garbė, kad šioje zonoje amžiumi esu vyresnis už visus čia esančius kalinius. Ir kai kurių kalinių pasakymu esu tarsi jų tėvas. Nors būdamas ir nelaisvėje, tačiau savo gyvenimą derindamas prie Jėzaus gyvenimo, pradedi geriau

suprasti Viešpaties žodžius; savo naštos būkle negaliu girtis, nes užeina širdies skausmai, tačiau esu linksmas ir džiaugiuosi, nes Viešpats pasakė: "Būkite linksmi ir džiaukitės, nes jūsų laukia gausus užmokestis danguje"... tai ko gi mums liūdėti. (...) Visur ir visuomet pasitikėkime Dievo siunčiamu išmėginimu, nes Jį mylintiems viskas išeina į gerą (...) Artėja amžinybė, krikščionis visada turi būti ateityje (...) Daug žmonių pasilieka Evangelijai svetimi, jei nesižavi gyvybine jos dvasia (...) Dažnai nenoriu nei skaityti, nei klausyti, aš randu Dievuje visko, ko tik noriu, kas tik man reikalinga. Prisimenu "Kristaus sekimo" autoriaus Tomo Kempiečio žodžius: Jei pažinčiau visą pasaulio mokslą, bet neturėčiau meilės, ką padės tai Dievo akivaizdoje, kuris mane teis pagal mano darbus. Žodžių gausumas nepasotina sielos... tik šventas gyvenimas, gryna sąžinė ir pasitikėjimas Dievu yra tikra širdies ramybė." 1985 m.

ŽINIOS IŠ VYSKUPIJŲ


(Panevėžio vyskupijos kunigų pareiškimas M. Gorbačiovui, skundžiantis nuolatiniu konstitucijos laužymu ir Visuotinės Žmogaus teisių deklaracijos nepaisymu. Pasirašė 127 kunigai):
TSKP CK Generaliniam Sekretoriui
Michailui Gorbačiovui

Lietuvos Katalikų Bažnyčios
Panevėžio vyskupijos kunigų

P a r e i š k i m a s

    1987 metais Lietuvos katalikai minės 600 metų jubiliejų nuo krikščionybės įvedimo Lietuvoje. Per 600 metų krikščioniškasis mokslas giliai įsišaknijo mūsų tautoje. TSRS Konstitucija garantuoja sąžinės laisvą, bet ateizmo aktyvistai šią Konstitucijos garantiją paverčia niekais.

    1. Tikinčiųjų vaikai mokyklose persekiojami, moraliai terorizuojami už viešą bažnyčios lankymą, jie prievarta įrašomi į ate-

ištinęs organizacijas prieš savo tikinčiųjų tėvų valią. Nesirašantiems grasinama, kad negalės įstoti į aukštesnes ir aukštąsias mokyklas. Įsirašiusiems draudžiama atlikti religines pareigas, o aktyviai dalyvaujantys pamaldose, kai kurie abiturientai, net neprileidžiami prie abitūros egzaminų. Norintieji atlikti religines pareigas turi slapstytis ir taip iš jaunų dienų verčiami būti veidmainiais. Tai skaudi mūsų visuomenės žaizda.

    2. įvairūs valstybės tarnautojai, mokytojai negali viešai atlikti savo religinių pareigų, kaip reikalauja jų įsitikinimai ir sąžinė. Todėl jie priversti vykti religines pareigas atlikti į tolimas vietas, kur jų niekas nepažįsta, arba tuoktis, vaikus krikštyti naktimis, kad niekas nepamatytų. Tikintys mokytojai turi kalbėti prieš savo sąžinę — ateistiškai, o LTSR Konstitucijos 50 straipsnis garantuoja sąžinės laisvę. Kai atsakingą vietą užimantis žmogus palieka žmoną ir vaikus ir sudaro naują šeimą, tai laikoma jo asmeniniu reikalu ir už tai jis nebaudžiamas, jei valstybės tarnautojas viešai atlikinėja religines pareigas, jis žeminamas.

    3. TSRS Konstitucija garantuoja visų piliečių lygybę. Bet kaip yra konkrečiame gyvenime? Ateistams viskas: spauda, radijas, televizija..., o tikintieji prie šių komunikacijos priemonių neprileidžiami. Po II Pasaulinio karo tik dalis tikinčiųjų šeimų galėjo įsigyti maldaknyges ir katekizmus. Ateistams tarnauja visos mokyklos, pradedant vaikų darželiais ir baigiant universitetais, o tikinčiųjų tėvų vaikus pamokyti katekizmo draudžiama net bažnyčiose, už pamokymą kunigai baudžiami, teisiami. Tikintiesiems negalima rengti ekskursijas, pasisamdyti mašiną, net taksi negalima nuvykti į atlaidus, pvz., Šiluvą, Žemaičių Kalvariją — Varduvą.

    Nevisuomet tikintiesiems leidžiama ligoninėn prieš mirtį ligoniui pakviesti kunigą.

    Neleidžiama pasimelsti prie tikinčiojo pašarvojimo salėse, kaip įprasta katalikams.

    4. Pagal LTSR Konstitucijos 50 str., Bažnyčia atskirta nuo valstybės, bet gyvenime yra kitaip: kai vyskupai ar vyskupijų valdytojai skiria ar iškelia iš parapijos, religinių reikalų tarybos įgaliotinis, kaip ateistinės valdžios atstovas, trukdant Bažnyčios gerovei, galutinai apsprendžia kunigų parapijon paskyrimą ar iš-

kėlimą, kandidatų į vyskupus ar vyskupijų valdytojus parinkimą, dėstytojų į Kunigų seminariją parinkimą, kandidatų į Kunigų seminariją priėmimą ir leidžia per mažą skaičių jų priimti, dėl ko yra didelis kunigų trūkumas. RRT įgaliotinis kišasi į Kunigų Tarybų ir Konsultorių Kolegijų sudarymą. Tai kišimasis į Bažnyčios vidaus reikalus. Civilinės valdžios pareigūnai kišasi net į pamaldas: kodėl tas kunigas pamaldas laikė, kodėl melstasi už kenčiančius kunigus kalinius? Kišasi net į šeimas, į bažnytinių komitetų sudarymą...

    5. Krikščionybė Lietuvoje pirmiausia įvesta Vilniuje, todėl Vilniaus Katedra yra krikščioniškosios Lietuvos lopšys, o ši šventovė iš tikinčiųjų yra atimta. Šv. Kazimeras yra Lietuvos Globėjas, o jo vardo bažnyčia Vilniuje paversta ateistiniu muziejumi, kaip Klaipėdos tikinčiųjų aukomis pastatyta bažnyčia filharmonijos sale. Tai pasityčiojimas iŠ tikinčiųjų.

    6. TSRS yra įsipareigojusi laikytis Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, kurios 18 sk. pasakyta: "Kiekvienas žmogus turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę. Ši teisė apima ir laisvę išpažinti savo religiją arba įsitikinimus pavieniui arba kartu su kitais, viešai arba privačiai, mokslo skelbimu, pamaldomis ir religinėmis bei ritualinėmis apeigomis."

    TSRS yra taip pat įsipareigojusi vykdyti Helsinkio konferencijos susitarimus, kurių VII sk. pasakyta: "Dalyvaujančios valstybės gerbs žmogaus teises ir pagrindines laisves, įskaitant minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę...", o X sk. pasakyta: "Dalyvaujančios valstybės sąžiningai vykdys savo įsipareigojimus pagal tarptautinę teisę — tiek tuos įsipareigojimus, kurie išplaukia iš visuotinai pripažintų teisės principų bei normų, tiek tuos, kurie išplaukia iš tarptautinių teisę atitinkančių sutarčių ir kitų susitarimų, kuriuose jos dalyvauja. "Todėl aukščiau išvardytos tikintiesiems skriaudos yra nusikaltimas tarptautiniams įsipareigojimams.

    7. Kai kunigai ir tikintieji jiems daromas skriaudas ir šmeižtus iškelia viešumon, jie kaltinami Tarybų Sąjungos šmeižimu ir yra teisiami, kaip antai: kun. Alfonsas Svarinskas, kun. Sigitas Tamkevičius, kun. Jonas Matulionis ir kai kurie katalikai pasauliečiai yra nuteisti tik už tikinčiųjų teisių gynimą. Jei Vyriausybė

laikosi Konstitucijos ir įsipareigojimų, juos reikia išlaisvinti.

Į jus, kaip Valstybės Vadovą, kreipiamės, kad paminėtos antikonstitucinės neteisybės ir diskriminacijos tikintiesiems būtų pašalintos ir atitaisytos.
1985 m.
Pasirašė:
1. Kun. Petras Adomonis
2. Kun. Bronius Antanaitis
3. Kun. Juozas Antanavičius
4. Kun. Vincentas Arlauskas
5. Kun. Boleslovas Babrauskas
6. Kun. Jonas Bagdonas
7. Kun. Juozas Bagdonas
8. Kun. Bronius Balaiša
9. Kun. Antanas Balaišis
10. Kun. Vytautas Balašauskas
11. Kun. Jonas Balčiūnas
12. Kun. Juozas Balčiūnas
13. Kun. Jurgis Balickaitis
14. Kun. Kostas Balsys
15. Kun. Petras Baltuška
16. Kun. Algis Baniulis
17. Kun. Petras Baniulis
18. Kun. Kazimieras Baronas
19. Kun. Henrikas Bernatovičius
20. Kun. Valdas Braukyla
21. Kun. Adolfas Breivė
22. Kun. Petras Budriūnas
23. Kun. Jonas Buliauskas
24. Kun. Jonas Butkys
25. Kun. Paulius Ciuckis
26. Kun. Feliksas Ciškauskas
27. Kun. Algirdas Dauknys
28. Kun. Juozas Dubnikas
29. Kun. Steponas Galvydis
30. Kun. Juozapas Garška
31. Kun. Juozas Giedraitis
65. Kun. Petras Matkevičius
66. Kun. Vytautas Marozas
67. Kun. Aleksandras Masys
68. Kun. Vytautas Masys
69. Kun. Juozas Mickevičius
70. Kun. Antanas Mikulėnas
71. Kun. Algirdas Miškinis
72. Kun. Paulius Miškinis
73. Kun. Antanas Mitrikas
74. Kun. Kazimieras Mozūras
75. Kun. Jonas Nagulevičius
76. Kun. Algirdas Norusis
77. Kun. Lionginas Neniškis
78. Kun. Petras Nykstąs
79. Kun. Alb. Paltanavičius
80. Kun. Antanas Petrauskas
81. Kun. Albinas Pipiras
82. Kun. Jonas Pranevičius
83. Kun. AugusL Pranskietis
84. Kun. Robertas Pukenis
85. Kun. Izidorius Puriuškis
86. Kun. Antanas Rameikis
87. Kun. Jonas Rimša
88. Kun. Edm. Rinkevičius
89. Kun. Prane. Sabaliauskas
90. Kun. Raim. Saprigonas
91. Kun. Aurelijus Simonaitis
92. Kun. Bronius Simsonas
93. Kun. Leonas Skardinskas
94. Kun. Jonas Skirelis
95. Kun. Mykolas Stonys

32. Kun. Kazimieras Girnius
33. Kun. Mykolas Gylys
34. Kun. Antanas Gobis
35. Kun. Alfonsas Gražys
36. Kun. Antanas Gružauskas
37. Kun. Klemensas Gutauskas
38. Kun. Gaudentas Ikamas
39. Kun. Vincentas Inkratas
40. Kun. Tadas Ivanovskis
41. Kun. Alfonsas Jančys
42. Kun. Paulius Jankevičius
43. Kun. Juozas Janulis
44. Kun. Vytautas Jasiūnas
45. Kun. Jonas Jatulis
46. Kun. Paulius Juozėnas
47. Kun. Jonas Jurgaitis
48. Kun. Antanas Juška
49. Kun. Alfonsas Kadžius
50. Kun. Antanas Kairys
51. Kun. Vytautas Kapočius
52. Kun. Stasys Kazėnas
53. Kun. Lionginas Keršulis
54. Kun. Petras Kiela
55. Kun. Antanas Kietis
56. Kun. Anicetas Kisielius
57. Kun. Paulius Klezys
58. Kun. Petras Krasauskas
59. Kun. Vladas Kremenskas
60. Kun. Stan. Krumpliauskas
61. Kun. Petras Kuzmickas
62. Kun. Jonas Labakojis
63. Kun. Juozas Lukšas
64. Kun. Leonas Lukšas
96. Kun. Vincas Stankevičius
97. Kun. Bronius Strazdas
98. Kun. Alfonsas Strielčiūnas
99. Kun. Aloyzas Sungaila
100. Kun. Paulius Svirskis
101. Kun. Ignas Šaučiūnas
102. Kun. Bronius Šlapelis
103. Kun. Paulius Šliauteris
104. Kun. Gediminas Šukys
105. Kun. Juozapas Šumskis
106. Kun. Albertas Talačka
107. Kun. L. Tamošauskas
108. Kun. Pranas Tamulionis
109. Kun. Stasys Tamulionis
110. Kun. Petras Tarulis
111. Kun. Petras Tijušas
112. Kun. Vytautas Tvarijonas

113. Kun. Jonas Uogintas
114. Kun. Benediktas Urbonas
115. Kun. Sigitas Uždavinys
116. Kun. Jonas Vaičiūnas
117. Kun. Ant Valančiūnas
118. Kun. Ant. Valantinas
119. Kun. Juozapas Varnas
120. Kun. Paulius Varžinskas
121. Kun. Ant. Vaškevičius
122. Kun. Virg. Vailentas
123. Kun. Vytautas Zakrys
124. Kun. Stasys Zubavičius
125. Kun. Antanas Zulonas
126. Kun. Bronius Žilinskas
127. Kun. Sarafinas Zvinys

P.S. Panevėžio vyskupijoje pasirašymo metu buvo 130 kunigų.
Nuorašai išsiųsti vyskupams ir vyskupijų valdytojams.

(Vilkaviškio vyskupijos kunigai skundžiasi vyskupams dėl vaikų katekizacijos trukdymo, dėl jų prievartavimo stoti į ateistines organizacijas ir t.t. Pasirašė 72 kunigai):
Lietuvos Vyskupams ir vyskupijų Valdytojams

Vilkaviškio vyskupijos kunigų

P a r e i š k i m a s

    Mes, žemiau pasirašiusieji Vilkaviškio vyskupijos kunigai, rūpindamiesi, kad Lietuvos Krikšto 600 metų Jubiliejus būtų tinkamai paminėtas, prašome Lietuvos Vyskupus ir Vyskupijų Valdytojus:

    1. Pakviesti Šv. Tėvą Joną Paulių II 1987 metais aplankyti Lietuvą.

    2. Prašyti Šv. Tėvą, kad Lietuvos Krikšto Jubiliejaus proga Dievo Tarną arkivyskupą Jurgį Matulaitį paskelbtų palaimintuoju ir oficialiai sutvarkytų turinčio palaimintojo vardą Mykolo Giedraičio kultą.

    3. Prašyti Tarybų Sąjungos Vyriausybę:
    a) kad nebūtų trukdoma kunigams katekizuoti vaikus, kaip reikalauja Bažnyčios kanonai,
    b) kad tikintieji, ypač vaikai ir jaunimas, nebūtų persekiojami už viešą religijos praktikavimą ir nebūtų verčiami stoti į ateistines organizacijas,
    c) kad būtų tikintiesiems sugrąžinta Vilniaus katedra ir Klaipėdos bažnyčia, kad būtų leista statyti bažnyčias naujuose miestuose, o taip pat Vilniaus, Kauno bei kitų didžiųjų miestų mikrorajonuose,
    d) kad ištremtajam Vilniaus arkivyskupijos Apaštaliniam Administratoriui vysk. Julijonui Steponavičiui būtų leista grįžti į savo pareigas,
    e) kad tikintiesiems būtų leista naudotis tokia pačia žodžio ir spaudos laisve, kokia naudojasi ateistai,
    f) kad nebūtų trukdoma skirstyti kunigus Bažnyčios vyres-

nybei,
    g) kad nebūtų trukdoma tinkamiems kandidatams pasiruošti kunigystei ir būti kunigais,
    h) kad būtų peržiūrėtos už Bažnyčios ir tikinčiųjų teisių gynimą nuteistų kunigų Alfonso Svarinsko, Sigito Tamkevičiaus, Jono Matulionio bei pasauliečių tikinčiųjų bylos, ir jie būtų paleisti į laisvę.

    4. Plačiau supažindinti tikinčiąją visuomenę su Dievo Tarno arkivyskupo Jurgio Matulaičio gyvenimu, dorybėmis ir veikla. Taip pat iškelti į viešumą kitas mūsų tautos kilniąsias asmenybes: kun. Andrių Rudaminą, kun. Jurgį Pabrėžą, kun. Alfonsą Lipniūną, arkivyskupą Mečislovą Reinį, vyskupą Vincentą Borisevičių, prof. Stasį Šalkauskį, prof. Praną Dovydaitį, jaunimo auklėtoją Mariją Pečkauskaitę ir kitus.

    5. Rūpintis, kad Kunigų seminarijos vadovybė ir dėstytojai visur reikštųsi kaip šviesūs bažnytinės dvasios pavyzdžiai ir kad tą dvasią perteiktų savo auklėtinams. Nešventinti kunigais klierikų, kurie Seminarijoje bažnytinės dvasios neišsiugdė.

    6. Tęsti gražiai pradėtą blaivybės platinimo darbą. Rūpintis, kad visose vyskupijose ir parapijose bent kartą metuose būtų suruoštos blaivybės dienos.
        1986 metų birželio 1 d.
        Pasirašė:

1. Kun. Pranas Adomaitis
        37. Kun. Jonas Malinauskas
2. Kun. Vincas Akelis
              38. Kun. Juozas Matulaitis
3. Kun. Ant. Aleksandravičius    39. Kun. Juozas Matulevičius
4. Kun. Algirdas Andrišiūnas     40. Kun. Antanas Mieldažys
5. Kun. Jonas Alesius
             41. Kun. Juozas Mieldažys
6. Kun. Vincas Bandža
            42. Kun. Stasys Mikalajūnas
7. Kun. Jonas Baranauskas
      43. Kun. Kazimieras Montvila
8. Kun. Kęstutis Bekasovas       44. Kun. Petras Orlickas
9. Kun. Vladas Bobinas
            45. Kun. Br. Paltanavičius
10. Kun. Jonas Bučinskas
        46. Kun. Algirdas Pasilauskas
11. Kun. Vytautas Būdas
         47. Kun. Pranas Perlaitis
12. Kun. Jonas Būga
               48. Kun. Vincas Petruševičius
13. Kun. Boleslovas Čegelskas    49. Kun. Ignas Plioraitis
14. Kun. Vincas Česna
            50. Kun. Gvidonas Pušinaitis

15. Kun. Vaclovas Degutis
16. Kun. Antanas Diškevičius
17. Kun. Gvidonas Dovydaitis
18. Kun. Petras Dumbliauskas
19. Kun. Antanas Gražulis
20. Kun. Juozas Gražulis
21. Kun. Jonas Grudzinskas
22. Kun. Juozas Gumauskas
23. Kun. Vytautas Guogis
24. Kun. Vytautas Gustaitis
25. Kun. Vytautas Insoda
26. Kun. Vincas Jalinskas
27. Kun. Boles. Jarušauskas
28. Kun. Juozas Klimavičius
29. Kun. Kaz. Juškevičius
30. Kun. Petras Kražauskas
31. Kun. Kazimieras Kudirka
32. Kun. Lionginas Kunevičius
33. Kun. Juozas Kupstaitis
34. Kun. Antanas Liupšys
35. Kun. A. Liesis
36. Kun. Jonas Maksvytis
51. Kun. Juozas Tadzevičius
52. Kun. Vacl. Radzevičius
53. Kun. Antanas Račkauskas
54. Kun. Boleslovas Ražukas
55. Kun. Valerijus Rudzinskas
56. Kun. Salemonas Samuolis
57. Kun. Petras Sitka
58. Kun. Vaclovas Stakėnas
59. Kun. Gint. Steponaitis
60. Kun. Jurgis Sventickas
61. Kun. Pranciškus Šulskis
62. Kun. Ant. Urbanavičius
63. Kun. Vitas Urbonas
64. Kun. Juozas Užupis
65. Kun. Petras Vagneris
66. Kun. Rom. Vaičiulaitis
67. Kun. Vytautas Vaitauskas
68. Kun. Tadeušas Vallianas
69. Kun. Jonas Varkala
70. Kun. Antanas Vitkus
71. Kun. Juozas Žemaitis
72. Kun. Kęstutis Brilius

Nerasta:

1. Kun. Petras Balanda
2. Kun. Andrius Gustaitis
3. Kun. Donatas Jasulaitis
4. Kun. Juozas Juškaitis
5. Kun. Jonas Kavaliauskas
6. Kun. Leonardas Kavaliūnas
7. Kun. Jonas Palukaitis
8. Kun. Andriejus Rimas
9. Kun. Jonas Rusinąs
10. Kun. Alfonsas Sadauskas
11. Kun. Gracijus Sakalauskas
12. Kun. Gintautas Skučas
13. Kun. Juozas Šalčius
14. Kun. Raim. Žukauskas


(Antrasis Vilkaviškio vyskupijos kunigų pareiškimas M. Gorbačiovui, prašant paleisti nuteistuosius kunigus Alfonsą Svarinską, Sigitą Tamkevičių ir J. Kastytį Matulionį. Pasirašė 79 kunigai):
TSRS KP CK Generaliniam Sekretoriui
Michailui Gorbačiovui

Nuorašai:
Lietuvos vyskupams ir vyskupijų valdytojams

Lietuvos Katalikų Bažnyčios
Vilkaviškio vyskupijos kunigų


P a r e i š k i m a s

    Šiuo metu kunigai — Sigitas Tamkevičius, Alfonsas Svarinskas, Jonas-Kąstytis Matulionis — ir kiti eiliniai tikintieji kenčia kalėjimo ir tremties bausmes.

    Tikinčiajai visuomenei ir mums, Lietuvos kunigams, yra aišku, kad jie nuteisti už ištikimybę Dievui ir Bažnyčiai.

    Tuo remdamiesi, mes, Vilkaviškio vyskupijos kunigai, Jus prašome įkalintus kunigus ir kitus tikinčiuosius paleisti.
Pasirašė:
1. Kun. Pranas Adomaitis
2. Kun. Vincas Akelis
3. Kun. Ant. Aleksandravičius
4. Kun. Algirdas Andrišiūnas
5. Kun. Jonas Alesius
6. Kun. Vincas Bandža
7. Kun. Jonas Baranauskas
8. Kun. Kęstutis Bekasovas
9. Kun. Juozas Berteška
10. Kun. Vladas Bobinas
11. Kun. Jonas Bučinskas
12. Kun. Gediminas Budevičius
13. Kun. Vytautas Būdas
14. Kun. Jonas Būga
15. Kun. Boleslovas Čegelskas
16. Kun. Vincas Česna
17. Kun. Vaclovas Degutis
18. Kun. Antanas Diškevičius
19. Kun. Gvidonas Dovydaitis

41.Kun. Jonas Maksvytis
42. Kun. Juozas Matulaitis
43. Kun. Juozas Matulevičius
44. Kun. Antanas Mieldažys
45. Kun. Juozas Mieldažys
46. Kun. Stasys Mikalajūnas
47. Kun. Kazimieras Montvila
48. Kun. Petras Orlickas
49. Kun. Br. Paltanavičius
50. Kun. Algirdas Pasilauskas
51. Kun. Juozas Pečiukonis
52. Kun. Pranas Perlaitis
53. Kun. Ignas Plioraitis
54. Kun. Gvidonas Pušinaitis
55. Kun. Juozas Radzevičius
56. Kun. Vacl. Radzevičius
57. Kun. Antanas Račkauskas
58. Kun. Boleslovas Ražukas
59. Kun. Valerijus Rudzinskas

20. Kun. Petras Dumbliauskas
21. Kun. Vincas Dumčius
22. Kun. Antanas Gražulis
23. Kun. Juozas Gražulis
24. Kun. Jonas Grudzinskas
25. Kun. Juozas Gumauskas
26. Kun. Vytautas Guogis
27. Kun. Vytautas Gustaitis
28. Kun. Andrius Gustaitis
29. Kun. Vytautas Insoda
30. Kun. Vincas Jalinskas
31. Kun. Boles. Jarušauskas
32. Kun. Juozas Juškaitis
33. Kun. Juozas Klimavičius
34. Kun. Kaz. Juškevičius
35. Kun. Petras Kražauskas
36. Kun. Kazimieras Kudirka
37. Kun. Lionginas Kunevičius
38. Kun. Juozas Kupstaitis
39. Kun. A. Liesis
40. Kun. Antanas Liupšys
60. Kun. Salemonas Samuolis
61. Kun. Petras Sitka
62. Kun. Gintautas Skučas
63. Kun. Vaclovas Stakėnas
64. Kun. Gint. Steponaitis
65. Kun. Jurgis Sventickas
66. Kun. Juozas Šalčius
67. Kun. Pranciškus Šulskis
68. Kun. Ant. Urbanavičius
69. Kun. Vitas Urbonas
70. Kun. Juozas Užupis
71. Kun. Petras Vagneris
72. Kun. Rom. Vaičiulaitis
73. Kun. Vytautas Vaitauskas
74. Kun. Tadeušas Valbanas
75. Kun. Jonas Varkala
76. Kun. Antanas Vitkus
77. Kun. Juozas Zdebskis
78. Kun. Juozas Žemaitis
79. Kun. Kęstutis Brilius


Nerasta:

1. Kun. Donatas Jasulaitis
2. Kun. Jonas Kavaliauskas
3. Kun. Leonardas Kavaliūnas
4. Kun. Jonas Palukaitis
5. Kun. Vincas Petruševičius
6. Kun. Rimas Andriejus
7. Kun. Jonas Rusinas
8. Kun. Alfonsas Sadauskas
9. Kun. Gracijus Sakalauskas
10. Kun. Kazimieras Skučas
11. Kun. Raim. Žukauskas

*    *    *

    
Kaišiadorys. 1986 m. birželio 10 d. RRT įgaliotinis Petras Anilionis "plovė smegenis" Kaišaidorių vyskupijos dekanams — atsakinėjo į kunigų raštą M. Gorbačiovui, įtikinėjo, kad sovietinė religijos laisvė itin plati, "net bažnyčios komitetų narių vaikai gali įstoti į aukštąsias mokyklas". P. Anilionis "užmiršo" pasakyti, kad priimami tik tie jaunuoliai, kurie išsižada tikėjimo, įstodami į ateistines organizacijas, ir nėra turėję reikalų su saugu-

mu.
    Susirinkimo metu įgaliotinis kaltino kun. Joną Zubrų, kad jis svetimose parapijose sako pamokslus.

*    *    *

    Vilnius. 1986 m. birželio 11 d. RRT įgaliotinis P. Anilionis į Vilniaus Kuriją sukvietė Vilniaus arkivyskupijos dekanus. Jiems, kaip ir kitų vyskupijų dekanams, įgaliotinis atsakinėjo į Kauno ir Panevėžio vyskupijų kunigų raštą, adresuotą M. Gorbačiovui.

    Įgaliotinis išreiškė nepasitenkinimą, kad po sveikinimu J. E. Vyskupui Julijonui Steponavičiui 50 metų kunigystės jubiliejaus proga renkami parašai. P. Anilionio supratimu, Vyskupą kiekvienas kunigas gali atskirai pasveikinti, o tokiais kolektyviniais sveikinimais piktinasi užsienio lietuviai ir konkrečiai žurnalas "Akiračiai".

*    *    *

(P. Anilionis bara Kauno ir Vilkaviškio vyskupijų sukviestuosius kunigus už skundo siuntimą M. Gorbačiovui):

    Kaunas. 1986 m. birželio 18 d. į Kauno Kuriją buvo sukviesti Kauno ir Vilkaviškio vyskupijų dekanai. Čia P. Anilionis atsakinėjo į Kauno ir Panevėžio vyskupijų kunigų raštą M. Gorbačiovui.

    "Kokia veidmainystė! Kai kurie kunigai, kuriuos aplankiau, kalba, kad labai gerai, kad suėmė kun. Alfonsą Svarinską ir Sigitą Tamkevičių — ramiau gyventi, o kai atvažiuoja parašų rinkėjai — skuba pasirašyti. Prisiminkit, raštai nemetami į šiukšlių dėžę, jie registruojami ir analizuojami, ir kai iškils koks reikalas, bus viskas prisiminta, tada kaltinkit patys save, — gąsdinimu pradėjo susirinkimą įsikarščiavęs P. Anilionis. P. Anilioniui nepatiko, kad pareiškimuose remtasi tarptautiniais susitarimais, deklaracijomis, jo nuomone, reiktų gerai įsidėmėti, kad tarptautiniuose susitarimuose numatytos teisės ir laisvės tiek užtikrinamos, kiek

jos nekenkia valstybės saugumui ir valstybinei santvarkai.

    Turit pilną spaudos laisvę: 160.000 maldynų! Kada buvo tiek daug? Maždaug po 200 parapijai! O kiek būna bažnyčiose žmonių? Pvz., Šlavantų parapijoje per Velykas — 33, Šventežeryje — 120, ir Lazdijuose apie 200 — taigi pilnai pakanka, — toliau melavo P. Anilionis. Lazdijų dekanas kun. Vincas Jalinskas užprotestavo, sakydamas, kad tai netiesa: Lazdijuose per Velykas būna virš 2000 žmonių, o Šventežeryje — mažiausiai — 1200 žmonių.

    P. Anilioniui labai nepatiko, kad yra parapijų, pvz., Lazdijų dekanate — Veisiejai, Kapčiamiestis, kurios neduoda valdžios įstaigoms statistinių duomenų apie religinius patarnavimus, o kitos parapijos duoda sumažintus duomenis. "Mes skaitysim, kad religinių patarnavimų šiose bažnyčiose nebuvo. Žinokite, tai gali skaudžiai atsiliepti ateityje, kai valstybė nustatys būsimiems maldynams tiražus", — vėl gąsdino įgaliotinis.

    Palietus katekizmų klausimą, P. Anilionis tvirtino, kad valdžia leido katekizmų atsispausdinti pakankamai, be to ir maldynuose kai kas iš katekizmų išspausdinta. "Ir apskritai, kam meluoti, vienas kunigas man sakė: "Katekizmais mes apsirūpinam!" Tai kam dar šaukti, kad jų trūksta?" — nenurimo įgaliotinis. (Tikintieji aprūpinami nelegaliai išleistais katekizmais, maldaknygėmis, rizikuojant kratomis, areštais, ...dvi bylos už religinius paveiksliukus, kratos, tardymai, grasinimai; ar tai tokia P. Anilio-nio giriama ir propaguojama "pilna" sovietinė spaudos laisvė?! — red. past.).

    Paskaitos metu prelegentas prisiminė du klierikus, kurie jo įsakymu buvo išmesti iš Kunigų Seminarijos dėl nelegaliai padaugintos religinės literatūros. Esą vis vien įgaliotiniui yra žinoma, kad Seminarijoje plinta mašinėle dauginta literatūra. Pagausim — jokio pasigailėjimo nebus! Skundžiamasi, kad kunigų trūksta, — tęsė P. Anilionis, — o kam išleidžiate į kitas respublikas? Kauno Kunigų seminarija ruošia kunigus tik Lietuvai, o Rygos — visai Tarybų Sąjungai. Štai, pvz., kun. Jonas Zubrus... ko jis laksto po Novosibirską ir t.t. Jei ten yra tikinčiųjų, tegul siunčia savo kandidatus į Rygos Kunigų Seminariją ir turės savų kunigų. O kun. J. Zubrui bažnytkaimių užteks ir Lietuvoje.

    Įgaliotinis pritarė, kad Telšių vyskupijoje didelis kunigų trūkumas. Neretai vienas kunigas aptarnauja net 3-4 parapijas, tik, jo įsitikinimu, dėl tokios padėties kalti kunigai ekstremistai, mat jie specialiai kursto vyskupus, kad naujai įšvęstus kunigus vyskupijoms dalintų netolygiai ir tada galėtų kaltinti tarybų valdžią dėl kunigų trūkumo. Sprendžiant šį klausimą, P. Anilionis patarė sutvarkyti ekstremistus, kad šie nemokytų vyskupų, ir padėtis pasikeis. (Nesuprantama, kodėl P. Anilionis nesiryžo nurodyti nė vienos vyskupijos, kurioje būtų per daug kunigų ar nebūtų parapijų be kunigų? — red. past.).

    Pareiškimuose skundžiatės, kad į Seminariją priimami psichiniai ligoniai. Čia kalti kunigai, kurie jiems rašo rekomendacijas. Duokite pakankamai lojalių ir sveikų kandidatų, o nefanatikų ir antitarybininkų — bus priimti, — aiškino P. Anilionis. O ne-sugyvenimas su tarybų valdžia visada neš blogas pasekmes. Ir nebandykit manęs šantažuoti. Štai Radviliškio bažnyčioje būtina paaukštinti lubas. Klebonas, vicedekanas L. Vaičelionis, bandydamas mane šantažuoti, pareiškė: "Žmonės ruošiasi į Maskvą važiuoti, tai gal susitarkim, duokit leidimą". Nereiks važiuoti jiems į Maskvą, pats gerai žinau padėtį, reikia pakelti lubas, žmonės trokšta, bet ne aš ir tarybų valdžia kalta, o parapijos klebonas, kuris nenusileidžia vietinės valdžios reikalavimams, nesilaiko religinių susivienijimų nuostatų. Kol bus tokia padėtis, tol parapija negaus jokio leidimo. Kun. L. Vaičiulioniui pasiaiškinti įgaliotinis neleido, jį pertraukė ir kalbėjo toliau. Prelegentui netiko, kad tikintieji ir kunigai meldžiasi ne tik bažnyčiose, bet ir liaudies laikomose Šventose vietose: Kryžių kalne, Žarėnų — Latvelių kapinaitėse ir ypatingai Alksnėnuose. Čia ekstremistai — kun. Antanas Lukošaitis, kun. Antanas Aleksandravičius — padedami vienuoliaujančių moterų, kursto religines aistras, meldžiasi lauke, viešoje vietoje, kai už kelių šimtų metrų yra bažnyčia. Laikas šiose vietose įvesti tvarką, — piktinosi P. Anilionis.

    "Negalima sakyti, kad mes kišamės į kunigų skirstymus, štai kun. Juozo Gražulio neleidom paskirti į Rudaminą tik todėl, kad jį ten paskirti siekė užsienio agentai — kronikininkai, norėdami turėti tolygų savo korespondentų tinklą respublikoje. Tokių planų mes nepalaikysime! O kad į Metelius neleidom to paties

kunigo paskirti, turite būti mums tik dėkingi. Mes rūpinamės, kad Bažnyčia ilgiau jį turėtų. Būdamas arčiau savo brolio ekstremisto (kun. Antano Gražulio, kuris dirba II Alytaus bažnyčioje), jis gali nueiti ekstremistų keliais, vedančiais į kalėjimą. Mes rūpinamės, kad kun. J. Gražulis turėtų gerų draugų ir aplinką, sau-gojančią jį nuo šios nelaimės, — kalbėjo įgaliotinis P. Anilionis.

    Vilkaviškio dekanas kun. Vytautas Vaitauskas paklausė, ką daryti su vaikų katekizacija. Gražiškiuose, kur anksčiau dirbo, vaikų būdavo tik keletas, tuomet būdavo galima juos išegzami-nuoti ir kiekvieną atskiroje patalpoje, bet ką daryti Vilkaviškyje, kai vaikų, besiruošiančių Pirmai Komunijai, šimtai? Rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Juozas Urbonas užpuolė bažnyčioje egzaminuojamus vaikus, atėmė jų turėtus katekizmus, gąsdino... Anilionis pabrėžė, kad kunigui galima vaikus tik egzaminuoti ir jokiu būdu ne mokyti ar aiškinti, o ką reiškia egzaminuoti kiekvienas kunigas privalo gerai žinoti ir to laikytis, o dėl J. Urbono, tai jis greitai išeis į pensiją, todėl P. Anilionis patarė didelio triukšmo nekelti, ir kaip sugyvenimo su valdžia pavyzdį nurodė Kybartų parapiją: "Kai nekeliamas triukšmas, kaip gražiai gali ateistai ir tikintieji sugyventi, liudija Kybartų pavyzdys. Kol buvo Sigitas Tamkevičius, atrodė, niekad nesibaigs pareiškimų srautas iš tariamai skriaudžiamų tikinčiųjų, o kai atėjo išmintingas kun. Alfonsas Sadauskas, viskas susitvarkė
— nė vienuoliaujančios mergelės nepajėgia sukurstyti tikinčiųjų. Kybartai šiuo atžvilgiu turėtų būti pavyzdys kitoms parapijoms",
— gyrė P. Anilionis. (Netiesa, Kybartų tikintieji turi daug skaudžių ir neišspręstų problemų — red. past.)

    Ekstremistai, "Amerikos balsas" apšaukė mūsų pokalbius "smegenų plovimu", — nenurimo įgaliotinis, — mes žinome kitokių pavyzdžių, kai kurie vyskupai leidžiasi, kad jiems "smegenis plautų" ekstremistai (buvo padarytos užuominos Telšių ir Kaišiadorių vyskupų adresu), o po tokio "plovimo" mes su jais nebesusikalbame. Vyskupai turi "plauti smegenis" ekstremistams, o ne ekstremistai vyskupams.

    Pats negražiausias dalykas pareiškimų byloje P. Anilionio supratimu yra tai, kad Panevėžio vyskupijos kunigų raštas buvo

išsiųstas su atgaliniu senelio kunigo Jono Vaičiūno adresu (ir kai jo buvo pareikalauta pasiaiškinu, minėtas kunigas atsakė: "Aš senas, nieko nebijau, vis tiek greit mirsiu", visa tai, įgaliotinio žodžiais, yra bėgimas nuo atsakomybės prieš įstatymus, piktnaudojimas tarybinės valdžios humaniškumo), o Kauno arkivyskupijos kunigai po pareiškimu nurodė Kurijos adresą.

    Po paskaitos įgaliotinis P. Anilionis atsisakė dalyvauti bendruose pietuose.

*    *    *

(RRT įgaliotinio pavaduotojas Juozėnas, susišaukęs Joniškio rajono bažnytinių komitetų narius, plūdo Žagarės kleboną Gustavą Gudanavičių už vaikų katekizavimą, Vėlinių procesijas, politinius pamokslus ir rašymą pareiškimų, kuriuose neva šmeižiama tarybinė santvarka):

    Joniškis. 1986 m. balandžio 1 d. į Joniškį susitikimui su RRT įgaliotinio pavaduotoju Juozėnu buvo sukviesti rajono bažnyčių komitetų nariai. Jie buvo prašomi apie įvyksiantį susirinkimą nepranešti parapijų kunigams. Susitikimo pradžioje Juozėnas gyrė tarybinę laisvę: jo nuomone, pakankamai išleidžiama maldaknygių, kunigai aprūpinami mišiolais, visi, kas tik nori, gali dalyvauti religinėse apeigose ir t.t.

    Apie pusę valandos pavaduotojas Juozėnas aiškino susirinkusiems Žagarės klebono kun. Gustavo Gudanavičiaus "nusikaltimus". Anot Juozėno, šio ekstremisto nusikaltimus galima suskirstyti į keturias grupes:

    1. Vaikų katekizacija. Pernai vasarą prieš vakarines Mišias mokydavęs vaikus tikėjimo tiesų.

    2. Rengia laidotuvių procesijas per miestą su kryžiumi ir vėliavomis.

    3. Sako politinius pamokslus.

    4. Rašinėja tarybų valdžią šmeižiančius pareiškimus. Pareiškimuose atvirai puola tarybų valdžios politiką Bažnyčios atžvilgiu. "Matyt, kun. G. Gudanavičius įsitikinęs, kad už antitarybinę propagandą jo, kaip seno žmogaus, neišdrįsim pasodinti į ka-

Įėjimą, tačiau taip toliau tęstis negali. Ir pirmiausia Žagarės bažnytinis komitetas privalo pareikalauti kleboną nutraukti savo nusikalstamą veiklą", — kalbėjo pavaduotojas Juozėnas.

    Praeitais metais, kun. G. Gudanavičiui aiškinant vaikams tikėjimo tiesas, į bažnyčią įsiveržė apylinkės pirmininkė Jasienė, lydima uniformuotos milicininkės Jūralienės ir atstovės iš mokyklos. Nekreipdami dėmesio, kad bažnyčioje su vaikais buvo ir suaugusių žmonių, komisijos nariai užsirašė besimokančių vaikų pavardes, o kun. G. Gudanavičiui sustatė protokolą. Rajono prokuroras įspėjo kun. G. Gudanavičių, kad už vaikų mokymą tikėjimo jam gresia 3 metai kalėjimo. Netrukus ta pati milicijos darbuotoja Jūralienė rajono laikraštyje skundėsi, kad jų rajone daug tėvų ir motinų verkia, jog nesusišneka su savo vaikais, vaikai tampa chuliganais. Kun. G. Gudanavičius pamokslo metu paaiškino žmonėms, kad chuliganizmo plitimas susijęs su paauglių ignoracija tikėjimo srityje, kalbėjo, kad trukdoma vaikams pažinti tikėjimą, ir tai jau savaime stumia juos į amoralų kelią. Po šio pamokslo kun. G. Gudanavičius buvo apkaltintas sakęs politinį pamokslą. Partorgas Jasas rajoniniame laikraštyje rašė, kad Žagarės apylinkėje ateistinę pasaulėžiūrą platina 28 propagandistai, ypač sėkmingai dirbamas individualus darbas tikinčiųjų tarpe — ateistai aktyvistai lankosi tikinčiųjų šeimose ir įtikinėja tėvus neleisti vaikų į bažnyčią. Klebonas ir šį straipsnį pakomentavo iš sakyklos, sakydamas, kad parapijoje prieš 28 propagandistus yra tik vienas kunigas ir tam pačiam uždrausta lankyti tikinčiųjų šeimas... Pamokslas buvo paskaitytas politiniu išsišokimu.

    Juozėnas reikalavo, kad bažnytinių komitetų nariai rimčiau kontroliuotų kunigų veiklą. Pagal RRT įgaliotinio įstaigą, bažnytiniai komitetai privalo:

    1. Prašyti rajono vykdomuosius komitetus leisti tam ar kitam kunigui atvykti į atlaidus. Neturintiems tokio leidimo kunigams komitetas privalo neleisti eiti prie altoriaus.

    2. Privalo stebėti, kad kunigai nemokytų vaikus katekizmo.

    3. Parapijose neturi būti organizuojamos Vėlinių procesijos į kapines; laidotuvės neturi virsti religinėmis demonstracijomis. Laidotuvių procesijoje draudžiama dalyvauti kunigui. Negalima
nešti kryžiaus ir vėliavų.

    Nors prelegentas skundėsi kunigų veiklos suaktyvėjimu Joniškio rajone, tačiau faktiškai rajone, kaip ir kituose Šiaurės Lietuvos rajonuose, padėtis liūdna. Štai keletas faktų. Praeitais metais į Joniškį vikaru buvo paskirtas tik ką baigęs Kunigų seminariją kun. Alvydas Grabnickas. Bedieviai, pastebėję, kad vikaras bendrauja su vaikais ir jaunimu, pradėjo demonstratyviai jį sekti, net vykstant pas ligonius. Joniškio klebonui bedieviai išdrįso nurodinėti, ką iš kunigų kviesti į atlaidus ir ko nekviesti. Kriukų parapijos bažnytinis komitetas, nepranešdamas parapijos klebonui, vykdo civilinės valdžios nurodymus. Pašvitinio bažnyčioje beveik nėra vaikų ir jaunimo. Dekanas kun. Boleslovas Stasuitis bedievių įbaugintas prašė vienos motinos, kad ši neleistų savo vaikų patarnauti šv. Mišioms. Rajono parapijose labai mažai vaikų paruošiama Pirmai Komunijai. Kiek geresnė padėtis Žagarėje. Čia Pirmai Komunijai kasmet paruošiama apie 20 vaikų, kai tuo tarpu maždaug prieš 10 metų būdavo paruošiama virš 100 vaikų. Įvairiai terorizuojami tie žmonės, kurie kokiu nors būdu patarnauja J. E. Vyskupui Julijonui Steponavičiui; jį paveždami į atlaidus, kunigų laidotuves ar kur kitur. Juos bausdami, pareigūnai atvirai pasako: "Nevežiokite vyskupo ir kunigų!" Žagarės mokyklos ateistiniuose renginiuose mokiniai nuteikiami prieš Vyskupą. Jiems aiškinama, kad kol gyvas vyskupas J. Steponavičius, tol Vilnius neturės vyskupo, ir tai yra vienintelė kliūtis.

*    *    *

(Tas pats Juozėnas, sušaukęs Prienų rajono bažnytinių komitetų narius, gyrė pagerėjusias gyvenimo sąlygas ir barė tikinčiuosius už pareiškimų rašymą):
    Prienai. 1986 m. balandžio 3 d. į rajono vykdomąjį komitetą buvo sukviesti Prienų bažnytinio komiteto nariai. Susirinko apie 25 asmenys, netikinčiųjų buvo žymiai daugiau. Susirinkimą vedė RRT įgaliotinio pavaduotojas Juozėnas. Susirinkimo pradžioje prelegentas kalbėjo apie partijos suvažiavimą, akcenta-

vo, kad tarybų valdžios metais žymiai pagerėję gyvenimo sąlygos. "Ir uždarbis geras, ir lengvai įgyjamos automašinos, Žemaičių Kalvarijoje per atlaidus būna virš 5000 lengvųjų automobilių", — kalbėjo pavaduotojas Juozėnas. Juozėnas barė tikinčiuosius už pareiškimus, rašomus tarybinei vyriausybei Maskvoje, reikalaujant grąžinti uždarytas bažnyčias ir išlaisvinti nekaltai nuteistus kunigus. Susirinkimo metu buvo aiškinama, kad kunigams draudžiama kalėdoti, neleidžiama lankyti tikinčiuosius, šventinti jų butus. Komiteto narys Vobolis užprotestavo: "Gal, jūsų supratimu aš namą turiu atsinešti į bažnyčią, kad jis būtų pašventintas?!" Mes gi ne partijos sekretorių kviečiame, o kunigą. Bažnyčią ir kunigus išlaikome mes, tikintieji, jūs gi nė kapeikos neduodate, todėl prašome nesikišti į mūsų reikalus". Paklaustas, kodėl jaunuoliams trukdoma įstoti į Kunigų seminariją, kodėl stojantieji įvairiais būdais saugumo terorizuojami, Juozėnas bandė išsisukti, aiškindamas, kad į Seminariją priimama žymiai daugiau klierikų nei galima apskritai priimti, o kad nemažai bažnyčių be kunigų, tai, lektoriaus nuomone, "nieko nepadarysi — ir žemės ūkio specialistų trūksta". Vienas komiteto narių pasiteiravo, kur būtų galima gauti leidimą kryžiui pasistatyti. Į klausimą nebuvo atsakyta. Praeitais metais, atsakydamas į panašų klausimą, Juozėnas aiškino, kad leidimus kryžiaus statymui duoda rajono valdžia, suderinus su vietos architektu, tačiau salėje sėdėję partiniai vadovai ir architektas tylėjo — jie gerai žinojo, kad duoti tokius leidimus neturi teisės.

    Rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Maruškevičius savo kalboje pareiškė, kad yra įstatymai, kurių tikintieji ateityje visu griežtumu privalės laikytis.

*    *    *

    Šakiai. 1986 m. birželio 19 d. į rajono vykdomąjį komitetą buvo iškviestas Šakių parapijos klebonas kun. Juozas Žemaitis. Jo laukė Šakių raj vykdomojo komiteto pavaduotoja Kasparevičienė, miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Angonis ir prokuroras Diržius. Pavaduotoja Kasparavičienė barė, kad klebonas, nekreipdamas dėmesio į praeitais metais gautą įspėjimą,

šiais metais vėl organizuotai ir sistemingai moko vaikus tikėjimo tiesų, tuo pažeisdamas BK 143 str. Kun. J. Žemaitis paaiškino, kad organizuoto vaikų mokymo nėra. Vakarinių pamaldų metu visiems tikintiesiems, kurių tarpe suaugusių yra nemažiau nei vaikų, sakomi katechetinio turinio pamokslai, jų klausosi visi, kas tik nori. Prokuroras Diržius patarė vaikus išsiųsti namo, o kalbėti tik suaugusiems. Klebonas pareiškė, kad Lietuvoje kol kas, tikriausia, dar nėra tokio kunigo, kuris vaikus varytų iš bažnyčios. "Katekizmų buvo atspausdinta pakankamai, tegul patys tėvai moko savo vaikus tikėjimo", — kalbėjo pavaduotoja Kasparavičienė. Kun. J. Žemaitis patikslino pavaduotojos žodžius, primindamas, kad katekizmų laida, išleista prieš šešis metus nedideliu tiražu, buvo išpirkta per kelias savaites ir paskutiniu metu katekizmų neįmanoma nei nusipirkti, nei pasiskolinti. I pavaduotojos Kasparavičienės ir prokuroro Diržiaus reikalavimą nelaužyti tarybinių įstatymų, kun. J. Žemaitis atsakė, kad niekada nėra užsiiminėjąs priešvalstybine veikla ir jokių įstatymų nėra laužęs, o aiškinti tikėjimo tiesas ir padėti tėvams ruošti vaikus sakramentų praktikai yra jo, kaip kunigo, esminė pareiga.

*    *    *

    Šilalė. 1986 m. liepos 10 d. į Šilalės bažnyčią įsiveržė grupė atsakingų rajono vykdomojo komiteto darbuotojų: pirmininko pavaduotoja M. Karinauskienė, TGMK direktorius Lesčiauskas, bendro skyriaus vedėja Skalauskienė, kultūros skyriaus vedėjas Vytautas Jankauskas. Bažnyčioje tuo metu buvo laikomos šv. Mišios. Pamaldose dalyvavo septynios moterys ir apie penkiasdešimt vaikų. Vaikai garsiai atsakinėjo į šv. Mišių kreipinius. Kol vyko pamaldos, pareigūnai niekam netrukdė, o po jų visi suėjo į zakristiją ir pareiškė klebonui kun. Antanui Ivanauskui, kad jį rado bemokantį tikėjimo vaikus. Klebonas paaiškino, kad jis laikė šv. Mišias, o vaikai dalyvavo pamaldose. Pareigūnai surašė protokolą, jog buvo mokomi vaikai ir privertė kleboną po juo pasirašyti. Kun. A. Ivanauskas antroje protokolo pusėje paaiškino, kad protokolas surašytas neteisingai. Kun. A. Ivanauskas buvo nubaustas 50 rub. bauda.


*    *    *

    Gargždai (Klaipdos raj.). 1985 m. gruodžio 30 d. Gargždų parapijos vikaras kun. Antanas Šeškevičius buvo iškviestas į Laugalių senelių invalidų prieglaudą aprūpinti sakramentais sunkiai sergantį ligonį. Ta pačia proga norėjo pasinaudoti ir kiti prieglaudos ligoniai. Kunigui vos spėjus aprūpinti mirštantįjį, koridoriuje pasigirdo triukšmas — internato direktoriaus pavaduotoja Jadvyga Dotienė vaikė visus, kurie norėjo susitikti su kunigu... Išsigandusi senelė verkdama skundėsi išeinančiam kunigui: "Dabar mus išveš į durnių namus..." Seneliai yra bauginami Janinos Riaukaitės atveju — pasiskundus dėl religinių varžymų ir kitų trūkumų, ji buvo išvežta į Šilutės rajone Macikuose esantį psichinių invalidų internatą. J. Riaukaitė kelis kartus prašėsi grąžinti ją į Laugalių internatą, bet į jos prašymus niekas iš administracijos nereagavo.

    Internato direktorius sutinka įsileisti kunigą tik pas akivaizdžiai mirštančius ligonius, o į kitų, jau nepajėgiančių pasikelti iš lovos ligonių, prašymus pakviesti kunigų atsisako duoti leidimą.
(Kun. Antanas Šeškevičius, Gargždų klebonas, skundžiasi savo pareiškime dėl jo neteisingo nubaudimo 50 rublių bauda):
LTSR Aukščiausiajam Teismui

Kun. Antano Šeškevičiaus, s. Kazio,
gyv. Klaipėdos raj., Gargždų m., Tilto 1-2,

P a r e i š k i m a s

    Administracinė komisija prie Klaipėdos raj. Gargždų miesto Liaudies deputatų tarybos vykd. komiteto šių metų kovo 26 d. mane nubaudė 50 rb. už tai, kad kovo 14 d. lydėjau numirėlį Žemaitės gatve su bažnytine apranga, tuo pažeisdamas religinių susivienijimų nuostatų 50 str. Su tuo nesutikdamas, kreipiausi į

Klaipėdos raj. Liaudies teismą. Bet jis š.m. balandžio 17 d. baudą patvirtino, nieko neatsižvelgdamas nei į mano, nei į liudininkų parodymus, nei į laidotuvių dalyvių bei tikinčiųjų liudijimą. Mano tvirtu įsitikinimu, ir administracinė komisija, ir Liaudies teismas pasielgė neteisingai, todėl kreipiuosi į Jus ir prašau padarytą klaidą ištaisyti — anuliuoti sprendimą ir štai dėl ko:

    1) 50 str. draudžia religines procesijas, apeigas ir ceremonijas lauke. Bet laidotuvės nėra nei procesija, nei ceremonija, nei religinė apeiga, o eisena į kapines. Kai laidoja karį, moksleivį, partietį-ateistą, būna atitinkama eisena su išoriniais pagarbos ženklais. Kai laidoja tikintįjį, pagal šimtametę tradiciją kunigas eina prieš karstą su laidotuvių apranga. Niekas laidotuvių nevadina nei karių, nei partiečių, nei tikinčiųjų procesija ar ceremonija, o laidotuvių eisena. Religinė procesija būna, kai per Dievo Kūno šventę su Švenčiausiuoju eina per miestą ir laukus, kai per kryžiavas dienas tikintieji eina prie kryžių. Bet dabar mūsų krašte tokios procesijos neįmanomos.

    Taigi, kovo 14 d. artimieji ir giminės velionį K. Kerpę norėjo palaidoti kaip kataliką, o ne kaip ateistą, todėl prašė mane, kad eisenoje jį palydėčiau ligi senųjų kapinių už 300 metrų. Mano pareiga išpildyti tikinčiųjų norą pagal nuostatus. Todėl eisenos dalyviai ir kunigas nepažeidė religinių susivienijimų nuostatų 50 str. Todėl kunigas nubaustas neteisingai.

    2) Gargždų miesto pirmininkė J. Miliauskienė 1985 m. bažnytiniam komitetui atsiuntė raštą, kad dėl eismo saugumo draudžiama "bet kokias eitynes, eisenas ir procesijas, tame skaičiuje ir laidotuvių eisenas", bet to įsako niekur viešai nepaskelbė: nei laikraštyje, nei kitur. O paradinės eitynės bei laidotuvės be bažnyčios būna, kaip ir buvo. Reiškia, tas draudimas — tik mums. Bet tikintieji to nežino, todėl iš kaimų ir iš miesto atlydi eisena į bažnyčią ir lydi pagal seną gargždiečių tradiciją ligi senųjų kapinių, o paskui važiuoja į naująsias Laugaliuose už 2 km.

    Be to, administracinė komisija, paskirdama man nuobaudą, man ir 20 tikinčiųjų pareiškė, kad eisenos leidžiamos, tik kunigas turi sėstis į mašinos kabiną. Iš tikrųjų, nuošalia Žemaitės gatve judėjimas labai menkas, todėl jokio trukdymo nebūna. Administracinė komisija, paskirdama man nuobaudą, nei žodžiu,

nei raštu neužsimena apie eismo trukdymą. Didžiausias nusikaltėlis — tai kunigas su kamžele ir kepuraite prieš karstą, o ne kabinoj. Ar jis eismą trukdė labiau už plačią mašiną su karstu? Ar logiška jį bausti?

    3) 1977 m. religijų reikalų įgaliotinis K. Tumėnas mane pašaukė į Vilnių ir davė atsakymą į mano pareiškimą 1977.VII.19.: kunigui galima eiti prieš karstą, galima nešti ir kryžių. Jis atvyko į Gargždus ir apie tai painformavo drg. Leitą. Todėl be jokių trukdymų taip laidojome tikinčiuosius, kol pernai prasidėjo vietinių neapgalvoti išsišokimai, draudžiamieji taip laidoti. Ar gali įgaliotinis 50 str. blogiau suprasti už eilinius ateistus, kurie jo aiškinimą paverčia priešingybe, verta bausmės? Tada visi straipsniai pavirsta chaosu: kaip kas panori, taip ir aiškina.

    4) Tikinčio laidojimą su kunigu ir kryžiumi, bei vėliavomis garantuoja ir 1966 m. valdžios atspausdintas, ir tikrai su valdžia suderintas "Romos katalikų apeigynas Lietuvos vyskupijoms" II d., psl. 256-265. Juo rėmėsi ir įgaliotinis K. Tumėnas. Tas apeigynas — neatšauktas.

    5) Taip laidoja net rajoniniuose miestuose, kur mažesnis judėjimas, ir beveik visuose nerajoniniuose miestuose ir miesteliuose kaip Gargždai bei bažnytkaimiuose. Ar Gargždai yra kita respublika, kur yra kiti įstatymai?

    6) Klaipėdos r. Liaudies teismui įteiktas 528 tikinčiųjų ir laidotuvių dalyvių liudijimas, kur jie savo parašais pareiškia norą visados katalikiškai (su kunigu, kryžiumi ir vėliavėlėmis) laidoti savuosius ir patys būti taip palaidoti.

    Velionio K. Kerpės 3 laidotuvių dalyvės (Kerpienė Stefanija, Jono, gyv. Doviluose; Urbonienė Stasė, Antano, gyv. "J. Janonio" kol.; Telšinskienė Zuzana, gyv. Saulažoliuose) teisme aiškiai paliudijo, kad velionio artimieji, giminės, kaimynai ir bendradarbiai norėjo ir mane prašė, kad aš velionį katalikiškai palaidočiau. Jų norą išpildžiau, kaip kunigas kitaip negalėjau.

    Todėl prašau Aukščiausiąjį teismą neteisingą nuobaudą panaikinti ir Gargždų miesto valdžią tuo paveikti, kad ateityje laidotuvių netrukdytų.
    Priedas:
    1. Pareiškimo kopija Klaipėdos r. Liaudies teismui.

    2. Gargždų parapijos tikinčiųjų ir laidotuvių dalyvių liudijimo kopija.
Gargždai, 1986.IV.21. Kun. A. Šeškevičius

    P.S. 1985 m. liepos 31 d. administracinė komisija prie Gargždų miesto vykdomojo komiteto kun. Antaną Šeškevičių buvo apkaltinus laidotuvių eisenos iš bažnyčios į kapines organizavimu ir nubaudus 40 rub. bauda. Kun. A. Šeškevičiui atsisakius mokėti baudą, lapkričio 29 d. į namus prisistatė teismo vykdytoja Galina Kavoliūnienė ir prie kviestinio Vlado Šatkausko konfiskavo radio aparatą-tranzistorių VEF-202.

*    *    *

    Kazokiškė (Trakų raj.). 1986 m. Sekminių atlaiduose Kazokiškių bažnyčioje sakyti pamokslą buvo pakviestas kun. Jonas Zubrus. Po atlaidų rajono administracinė komisija nubaudė vietos kleboną kun. Joną Kazlauską 50 rub. bauda už tai, kad, nesuderinęs su rajono valdžia, leido kun. J. Zubriui sakyti pamokslą.

    RRT įgaliotinis Petras Anilionis už Kazokiškių bažnyčioje pasakytą pamokslą raštu įspėjo kun. J. Zubrų. Esą pamokslininkas dezinformavo tikinčiuosius, tvirtindamas, kad XVIII a. švietėjų ir pozityvistų viltys, jog švietimas ir mokslas išspręs visas problemas, neišsipildė.

*    *    *

    Tauragnai (Utenos raj.). 1986 m. birželio mėn. Tauragnų klebonas kun. Bronius Šlapelis buvo nubaustas 25 rub. bauda už tai, kad be rajono valdžios leidimo į parapijos atlaidus pasikvietė kaimyninių parapijų kunigus.

*    *    *

    Vievis (Trakų raj.). 1986 m. liepos mėnesį Trakų rajono administracinė komisija nubaudė Vievio kleboną kun. Antaną Černą 50 rub. bauda už tai, kad šv. Petro ir Povilo atlaidų metu Vievio bažnyčioje pamaldas laikė ir pamokslą pasakė svečiai ku-

nigai, negavę rajono valdžios leidimo. Po valdišku bedievių iš-barimo kun. A. Černas buvo nerviškai sukrėstas ir gydėsi ligoninėje.

*    *    *

    Vepriai (Ukmergės raj.). Aukštaitijoje gana plačiai yra žinomi Veprių Kalvarijų atlaidai. Nors Kryžiaus kelio stočių koplytėlės jau seniai sovietinės valdžios nugriautos, tačiau tikintieji iš įvairių Lietuvos vietų kasmet per Sekmines gausiai renkasi į Veprius ir po šv. Mišių, giedodami giesmes, eina Kalvarijas buvusių koplytėlių vietomis.

    Sovietinės valdžios reikalavimu, vietos klebonas kun. Juozas Vaičeliūnas privalo pranešti Ukmergės vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui Antanui Peredniui, kokie kunigai atlaidų dienomis laikys pamaldas, sakys pamokslus.

    Šiais metais sakyti pamokslus buvo kviečiamas ir kaimyninės Pabaiskio parapijos klebonas kun. Petras Tavoraitis. Pavaduotojas A. Perednis nesutiko duoti leidimo, mat kunigas P. Tavoraitis per rinkimus atsisako balsuoti, Vėlinėse kartu su tikinčiaisiais eina melstis į kapines.

*    *    *

(Kun. A. Gutausko, Vilniaus vyskupijos valdytojo, pareiškimai sukėlė tikinčiųjų vertą pasipiktinimą, kur jis pučia į propagandinę dūdą apie religinę padėtį Lietuvoje):

    Vilnius. Maždaug tuo pačiu metu, kai sužinota apie Vilniaus arkivyskupijos valdytojo kun. A. Gutausko pakėlimą prelatu, Lietuvoje paplito žinia apie jo duotą interviu Austrijos komunistų laikraščiui "Volkstime" (1985.IX.12). Kiek šis pokalbis tikras — kur kun. A. Gutausko autentiški žodžiai ir kur korespondento plunksna prikūrė — skaitytojui sunku spręsti...

    Tikinčiuosius šokiruoja valdytojo A. Gutausko pareiškimas, kad jis nežino Vilniaus diecezijoje žmonių, kurie dėl tikėjimo, ištikimybės Bažnyčiai, būtų buvę persekiojami ar kaip nors

kitaip spaudžiami. Gyvas tokio persekiojimo pavyzdys — Vilniaus vyskupas Julijonas Steponavičius, 25 metus besitęsianti jo tremtis. Negi kun. A. Gutauskas užmiršo, kad ir jis pats savo laiku buvo apjuodintas spaudoje, neteko registracijos pažymėjimo ir kurį laiką negalėjo pilnai eiti kunigo pareigų?! Pokalbio metu valdytojas išsitarė kad "politika — tai partijos ir valdžios reikalas, o kunigai turi melstis". Tuo metu, kai iš kun. A. Gutausko buvo atimtas registracijos pažymėjimas, politika jis neužsiėmė, tad už ką buvo nubaustas?! Šiuo metu valdytojas kun. A. Gutauskas važinėja į užsienį, jo pasisakymų galima rasti ateistinėje spaudoje (bažnytiniai kanonai draudžia bendradarbiauti ateistinėje spaudoje). Ar tai ne maldos tarnyba... Ar valdytojas laikosi šio dėsnio, pareikšto korespondentui, kad kunigui politika — ne pakeliui?

    Kai beveik visi stojantys į Kunigų seminariją ir joje besimokantys yra vienaip ar kitaip saugumo terorizuojami ir kai yra viešas kun. Roko Puzono pareiškimas, kuriame yra smulkiai aprašoma šio kišimosi procedūros, sukrečia valdytojo kun. A. Gutausko teiginys, kad nežinąs faktų apie civilinės valdžios kišimąsi į kandidatų kunigystei priėmimą. Visiems Lietuvoje yra žinoma, ko pašalinės jėgos reikalauja iš kandidatų ir kas galutinai nustato jų skaičių, nulemia priėmimą — rektorius ar įgaliotinis.

    Užklaustas apie nuteistus kunigus — Alfonsą Svarinską ir Sigitą Tamkevičių — valdytojas teisinosi negalįs daug ką pasakyti, nes teismas vykęs Kaune. Iš tiesų teismas vyko Vilniuje ir sukėlė didelę sensaciją. Pagrįstai tikintiesiems kyla klausimas, kaip kun. A. Gutauskas galėjo nežinoti apie beveik savaitę vykstantį teismą, kai kas rytą tikintieji rinkosi melstis į Aušros Vartus ir tik po to važiavo prie teismo rūmų?

    Valdytojas pasididžiavo, kad aukštieji dvasininkai gyvena ne taip blogai: važinėja po užsienį, pamato Romą, Liurdą, Nairobį... Tai viena medalio pusė, o kur kita?!

    Pokalbio pabaigoje kun. A. Gutauskas parodęs odiniais apdarais įrištą ir valstybinėje spaustuvėje ant gero popieriaus spausdintą maldyną (ar mišiolą). Reiktų žinoti, kad geras popierius — ne tarybinis, tai Vatikano dovana, gi odiniai viršeliai — ne valstybinėje spaustuvėje uždėti, bet privačiai.

    Jeigu tikrai šiandieninį Bažnyčios gyvenimą Lietuvoje gerb. Valdytojas mato tokį, koks jis nupieštas jo interviu, tai kaip, ignoruojant akivaizdžią realybe., galima vaisingai tvarkyti Bažnyčios reikalus?

    Bedievių leidimai remontuoti vieną ar kitą bažnyčią tai tik antraeilis dalykas, mažai tepalengvinantis Evangelijos skelbimą šių dienų bedievinamoje Lietuvoje. Jei nebus tikinčiųjų, kuo virs suremontuotos bažnyčios?

*    *    *

    Kaunas. 1986 m. pavasarį RRT įgaliotinis Petras Anilionis pareikalavo Kauno Tarpdiecezinės Kunigų seminarijos dijako-nui Edmundui Atkočiūnui sulaikyti kunigystės šventimus. Priežastis — dijakonas E. Atkočiūnas mokslo metais nelankė tarybinės Konstitucijos paskaitų. Tik dėka kunigų reakcijos ir Telšių vyskupo Antano Vaičiaus pastangų įgaliotinis savo reikalavimą atšaukė.

*    *    *

    Kretinga. 1986 m. vasario 19 d. Kretingoje mirė Petras Paulaitis, 35 metus iškalėjęs sovietiniuose lageriuose. Per laidotuves ant jo karsto artimieji uždėjo trispalvį — tautinį kaspiną. Laidotuvių apeigas atliko kun. L. Šarkauskas. Kretingos klebonas kun. B. Burneikis (nors laidotuvėse ir nedalyvavo) buvo iškviestas į Vilnių pas įgaliotinį P. Anilonį aiškintis dėl a.a. P. Paulaičio laidotuvių. Telšių vyskupas Antanas Vaičius buvo priverstas raštu garantuoti, kad tokie "nusikaltimai" nesikartos.

*    *    *

    Kaišiadorys. Kaišiadorių vyskupijos vyskupas J. E. Vincentas Sladkevičius po to, kai "Tarybinės moters" žurnalas išspausdino V. Balkevičiaus straipsnį "Šventoji šeimyna", ciniškai užgaunantį Jėzaus ir Jo Motinos Marijos garbę, raštu pareiškė žurnalo redakcijai atsisakąs minėto žurnalo prenumeratos.

*    *    *



    Telšiai. 1986 m. birželio 12 d. Telšių Katedroje buvo paminėta Lietuvos Bažnytinės Provincijos įkūrimo 60-ties metų sukaktis. Minėjime dalyvavo: vyskupai — L. Povilonis, V. Sladkevičius, R. Krikščiūnas — valdytojas, prelatas K. Dulksnys, daug kunigų ir didelė minia tikinčiųjų, ypatingai jaunimo.

    Pamaldų metu buvo meldžiamasi už mirusius Telšių vyskupus, Kurijos darbuotojus, Seminarijos dėstytojus. Po pamaldų Telšių Katedros jaunimas sveikino savo vyskupą A. Vaičių jo amžiaus 60-čio ir vardo dienos proga.

    Iškilmių pabaigoje galingai ir kartu labai jautriai nuskambėjo Maironio "Lietuva brangi mano Tėvyne..."

*    *    *

    Vilnius. 1986 m. gegužės 17 d. Vilniuje šv. Mikalojaus bažnyčioje buvo minima prof. Stasio Šalkauskio 100 metų gimimo sukaktis. Apie prof. S. Šalkauskio gyvenimą, jo asmenį ir veiklą dviejuose pamoksluose kalbėjo kun. Vaclovas Aliulis. Minėjime dalyvavo prof. S. Šalkauskio žmona, kuriai po pamaldų jaunimas įteikė gėlių, ir tikintieji iš kitų Lietuvos miestų.

    Panašus minėjimas buvo surengtas ir Kauno šv. Antano parapijos bažnyčioje.

*    *    *

    Žemaičių Kalvarija. 1986 m. liepos 2-9 d. į Žemaičių Kalvarijos didžiuosius atlaidus iš visos Lietuvos suvažiavo minios tikinčiųjų, ypatingai daug jaunimo. Jautriai išgyvenę religinės dvasios galią, pajutę, jog visi tikintieji yra Marijos žemės vaikai, pasisėmę jėgų kilniai gyventi, maldininkai grįžo namo.

    Atlaidų sekmadienį ir trečiadienį, kuris jau tapo tradicine kunigų diena, pamaldoms ir procesijai į kalnus vadovavo Telšių vyskupas Antanas Vaičius. Kalnuose, prie koplyčių, buvo sakomi pamokslai. Žemaičių Kalvarijos atlaidų metu buvo išdalinta 23000 šv. Komunijų. Nors saugumas darė įvairius trukdymus, tikinčiųjų šiais metais dalyvavo daugiau nei praėjusiais. Kulto reikalų įgaliotinis Petras Anilionis, norėdamas įvesti atlaidų metu sakomų pamokslų kontrolę, pareikalavo, kad vyuskupas A. Vai-

čius dar prieš atlaidus pateiktų pavardes tų kunigų, kurie sakys pamokslus. Iš gauto pamokslininkų sąrašo P. Anilionis tuoj pat išbraukė kun. Edmundą Atkočiūną. Nežiūrint į įgaliotinio reikalavimus, Žemaičių Kalvarijoje buvo pasakyta apie 60 pamokslų.

    Tuoj po atlaidų P. Anilionis prisistatė į Telšius pas vyskupą A. Vaičių, kur turėjo būti iškviesti Plungės dekanas kun. R. Gasčiūnas ir Žemaičių Kalvarijos klebonas kun. L. Dambrauskas. P. Anilionis smarkiai išbarė vyskupą ir minėtus kunigus, kad Žemaičių Kalvarijoje atlaidų metu buvo nesilaikyta jo duotų nurodymų, įgaliotiniui itin kliuvo Telšių vikaro kun. Boleslovo Jo-nausko, Žarėnų — Latvelių klebono kun. Algimanto Pakamanio ir Kiauklių parapijos klebono kun. Roko Puzono pasakyti pamokslai. Kun. B. Jonauskas dėl savo pamokslo buvo iškviestas aiškintis net į Vilniaus saugumą.

*    *    *

    Alksnėnai (Vilkaviškio raj.). 1985 m. rugsėjo 18 d. pas Alksnėnų parapijos kleboną kun. Antaną Lukošaitį atvyko Vilkaviškio rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Juozas Urbonas. Pavaduotojas piktinosi kunigo A. Lukošai-čio pastoracine veikla tikinčiųjų tarpe. Ypatingai pykino pamaldos Žaliosios kapinėse ir gausus žmonių lankymas Alksnėnų koplytėlės. Už tai, kad į Alksnėnų koplytėlę suvažiuoja tikintieji kone iš visos Lietuvos, laikomos šv. Mišios ir sakomi pamokslai, J. Urbonas grasino kun. A. Lukošaičiui susidoroti su juo kaip su Kybartų parapijos kunigais — Sigitu Tamkevičium, Jonu Kastyčiu-Matulioniu. Pavaduotojas griežtai pareiškė, kad kun. A. Lukošaičiui yra užvesta baudžiamoji byla. Kunigas atsakė: "Jūsų rankose vėzdas, mūsų Rožančius". Po šių žodžių pavaduotojas nutilo ir atsisveikinęs apleido kleboniją.

    1985 m. rugsėjo 25 d. kun. A. Lukošaitis perauklėjimui buvo iškviestas pas RRT įgaliotinį Petrą Anilionį. Pagrindinis kaltinimas buvo tai, kad aptarnauja net 4 parapijas. P. Anilionis pareiškė, kad Žaliosios kapinėse laikomos šv. Mišios už mirusius nėra įstatymu leistos religinės apeigos. įgaliotinis priminė Kybartų vikaro J. Matulionio kaip "tvarkos ardytojo" bylą ir lei-
do suprasti, kad kun. A. Lukošaitis, jei ir toliau Žaliosios kapinėse laikys pamaldas, bus laikomas panašiu tvarkos ardytoju. Visu griežtumu uždraudė aptarnauti Slabadų ir Žaliosios kapinių koplyčias. Atsisveikindamas P. Anilionis prigrasino kun. A. Lu-ošaitį laikytis visų duotų nurodymų.

*    *    *

    Rumšiškės (Kauno raj.). 1985 m. spalio mėn. kun. Juozo Žemaičio leidimu Rumšiškės bažnyčioje buvo filmuojami kadrai kino filmui "Paskenduolė". Vienoje bažnyčios pusėje sėdėjo apie 100 aktorių o kitoje — tikintieji. Pamaldų metu, per pamokslą, klebonas aiškino, jog prie "kultūros" reikia prisidėti ir Bažnyčiai. "Argi mūsų pareiga sunkinti darbą tiems, kuriems ir taip sunku", — užjautė filmo kūrėjus kun. J. Žemaitis.

    Filmo bedieviškų perlenkimų grubumu piktinosi net savaitraštis "Literatūra ir menas".

*    *    *

(Mikoliškių tikinčiųjų pastangas įsigyti autobusą sužlugdė P. Anilionis):
    Mikoliškiai (Kretingos raj.). 1986 m. kovo 11 d. Mikoliškių parapijos bažnytinis komitetas prašymu padėti kreipėsi į LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumą: " 1976 liepos 28 d. LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas įsaku patvirtino Religinių susivienijimų nuostatus. Tretysis nuostatas garantuoja: "Religinė bendruomenė turi teise. įsigyti... transporto priemones".

    Mūsų parapijai šis nuostatas yra labai praktiškas, mums būtina įsigyti maždaug 26 vietų autobusą arba bent "Latviją" kolūkiečiams iš kaimų šventadieniais atvežti į bažnyčią ir parvežti, nes jie gyvena 4-11 km. nuo bažnyčios, o kursuojančiu autobusu negalima nei nuvykti, nei parvykti — netinka maršrutų laikas. Pagyvenusiems žmonėms pėsčia nueiti ir grįžti neįmanoma, o prie bažnyčios tegyvena trys šeimos.

    Prašėme autoparką, kad sekmadieniais pakeistų autobusų maršrutų laiką, bet nesiteikė to padaryti, nors ir nebuvo sunku. Kurį laiką samdėmės autobusus iš įvairių įstaigų, bet vietinė valdžia tai uždraudė. Prašėme "J. Janonio" kolūkio vadovybę., kad sekmadieniais už altyginimą savo kolūkiečius nuvežtų į bažnyčią ir parvežtų — atsisakė. Ką mums daryti? Esame priversti pasinaudoti jūsų duota teise — įsigyti savo transporto priemonę. Kreipėmės į LTSR Ministrų Tarybą, ar galėtų mums parduoti padėvėtą autobusą arba bent "Latviją". Atsakymas buvo teigiamas, tik reikalavo Religijų reikalų tarybos įgaliotinio sutikimo. O šis aiškina, kad nuostatuose žodis "transportas" reiškia tik lengvąjį automobilį (pradžioje ir įgaliotinis leido įsigyti autobusą, bet greitai šį nuostatą pradėjo aiškinti savaip).

    Pareiškime Mikoliškių parapijos tikintieji pastebi, kad įgaliotinio P. Anilionio poelgiuose nėra logikos: "įsigyti lengvam automobiliui nereikia jokio leidimo", o nuostatuose aiškiai pasakyta, kad bendruomenė turi teisę įsigyti transporto priemones. Tai nehumaniška, — rašo tikintieji, — specialiai stengiamasi kolūkiečiams apsunkinti gyvenimą. Kai tuo tarpu tarybinė Konstitucija teigia: "TSKP egzistuoja liaudžiai ir tarnauja liaudžiai" (6 str.).

    Tikimės sulaukti teisingo ir humaniško atsakymo bei leidimo nusipirkti kad ir nenaują autobusą, — baigia savo pareiškimą Mikoliškių parapijos bažnytinis komitetas.

    1986 m. balandžio 19 d. Mikoliškių bažnytinis komitetas pakartotinai kreipėsi į RRT įgaliotinį P. Anilionį su prašymu palengvinti susisiekimą. Mikoliškiečiai savo pareiškime išvardina visą eilę įstaigų bei organizacijų — LTSR Automobilių, Transporto ir Plentų Ministeriją, Kretingos ir Klaipėdos autoparkus, "J. Janonio" kolūkio administraciją, — kurios visos atsisakė jiems padėti.

    "Kaip žmogaus nepriversi nevalgyti ir negerti, taip tikinčiojo nelankyti bažnyčios, — rašoma pareiškime. Todėl visų vardu prašome jus savo tarpininkavimu mums padėti. Jūs turite pakankamai galios kreiptis į atitinkamas įstaigas. (...) Padėkite išsinuomuoti autobusą, nes tai galbūt yra lengviau. Už parodytą humaniškumą būsime dėkingi."

RRT įgaliotinis P. Anilionis padėti Mikoliškių tikintiesiems atsisakė.

*    *    *

Prienai.
TSKP CK Generaliniam sekretoriui
drg. M. Gorbačiovui

Nuorašai:
Lietuvos vyskupams ir valdytojams
RRT įgaliotiniui P. Anilioniui

Prienų parapijos tikinčiųjų


P a r e i š k i m a s

    Jau eilė metų mūsų parapijos kunigai terorizuojami už apsilankymus tikinčiųjų butuose (1986 m. Prienų m., T. Armijos g-je). Mes patys juos pasikviečiame, o bedieviai mokytojai neprašyti lankosi mūsų namuose ir čia mėgina vesti agitaciją prieš mūsų religinius įsitikinimus, ir jie nėra už tai nė baudžiami, nė terorizuojami.

    Argi tai suderinama su tikinčiųjų ir netikinčiųjų lygybės prieš įstatymą principu, kurį skelbia mūsų Konstitucija?

    Koks įstatymas draudžia mums kunigą (kaip pilnateisį TSRS pilietį) pasikviesti į savo namus? Mes norime gyventi namuose, kurie pagal mūsų katalikiškas tradicijas būtų kunigų kas metai pašventinami. Negi šis mūsų kuklus noras gali sukelti grėsme, tarybinei santvarkai?

    Prašome patvarkyti, kad Prienų rajono valdžios organai nutrauktų mūsų kunigų terorizavimą ir netrukdytų jiems lankytis
mūsų butuose. Pasirašė 1670 tikinčiųjų

*    *    *

    Pašilė (Kelmės raj.). 1986 m. balandžio 13 d. Pašilės tikintieji — suaugę, ir vaikai — po Sumos sveikino savo kleboną

kun. Stanislovą Anuzį jo vardo dienos proga. Vaikų montažą užbaigė choristų pagiedota "Ilgiausių metų"... Tai nepatiko valdžios palaikomam bažnytinio komiteto pirmininkui Antanui Pa-kutinskiui. Jis, kaip įmanydamas, koliojo choristus, vaikus ir bažnyčios sargą Antaną Saunorių.

    Balandžio 14 d. apie kunigo pasveikinimą A. Pakutinskis pranešė rajono vykdomajam komitetui. Grįžęs iš rajono, bažnyčios sargui A. Saunoriui už "nusikaltimą" grasino saugumu, vadino valstybiniu nusikaltėliu ir t.t.

*    *    *

    Indūra (Gardino sritis). Gardino srities RRT įgaliotinis pareikalavo iš Indūros klebono kun. Kazimiero Žilio, kad šis gedulingose Mišiose neskaitytų lekcijos iš laiško Filipiečiams, kuri prasideda žodžiais: "Mūsų tėvynė danguje..." (Fil. 3,20). Gardino įgaliotinio nuomone, tai antitarybinis išsireiškimas, jo žodžiai: jei tėvynė danguje, tai reiškia Sovietų Sąjunga jau nėra tikroji tikinčiųjų tėvynė.

    Tas pats įgaliotinis priekaištavo kun. K. Žiliui, kam gyvenantiems be santuokos sakramento asmenims neduoda nuodėmių išrišimo. Esą tai jau bausmės rūšis, taikoma tikintiesiems, o Religijų susivienijimų nuostatai neleidžia kunigams skirti bausmių tikintiesiems.

SOVIETINĖJE MOKYKLOJE


(Marytės Gudaitytės, pašalintos iš medicinos mokyklos, pastangos baigti mokslą buvo nesėkmingos dėl mokyklų vadovų nusistatymo prieš religiją):
    Kaunas. 1986 m. kovo 26 d. Marytė Gudaitytė (1985 m. pašalinta iŠ Kauno P. Mažylio medicinos mokyklos, žr. "LKBK" Nr. 69) nuvažiavo į Lietuvos Aukštojo ir spec. vidurinio mokslo Ministeriją, pasiteirauti, ar bus jai leista baigti mokslus P. Mažylio medicinos mokykloje. Atsakinga už medicinos mokyklas mi-

nisterijos darbuotoja Lesnickienė pasakė, jog ji prisimenanti šią merginą, žino, kad ji yra tikinti ir pernai metais pašalinta iš mokyklos. Ten pat buvęs vyriškis pradėjo aiškinti, kad medicina ir tikėjimas — du nesuderinami dalykai, todėl tikintis asmuo negali dirbti medicinoje. Buvo patarta pirmiausia kreiptis į mokyklą ir tik po to į Ministeriją.

    Balandžio 2 d. M. Gudaitytė nuvyko į Kauno P. Mažylio medicinos mokyklą. Ją priėmė mokyklos direktorės pavaduotojas Grigas ir dėstytoja Pečiulienė. Pradžioje klausinėjo, kur jų buvusi moksleivė dirba, ar neužsiiminėja antitarybine veikla, patarė nieko nuo jų neslėpti, nes vistiek viskas išaiškės. Kai M. Gudaitytė paklausė, kas, jų nuomone, gali būti laikoma antitarybine veikla, Pečiulienė pareiškė girdėjusi, kad kunigams kaliniams renkamos ir siunčiamos į kalėjimą aukos, ir tai yra laikoma antitarybine veikla... Dėstytojus domino, ar M. Gudaitytė vis dar tikinti. Moksleivė paaiškino, kad gyvenimo be tikėjimo neįsivaizduoja ir darbui tikėjimas nekenkia, priešingai, jis gali tik padėti. Pečiulienė pataisė M. Gudaitytę, sakydama, kad ji pašalinta iš mokyklos ne už tikėjimą, bet už antitarybinę veiklą (už laiškų rašymą kaliniams! — red. past.). Galiausiai M. Gudaitytei buvo liepta atnešti iš darbavietės charakteristiką ir, parašius pareiškimą, pradėti praktiką.

    Balandžio 16 d., M. Gudaitytei atvežus charakteristiką ir kitus dokumentus, dėstytoja Pečiulienė pradėjo aiškinti, kad pareiškimas neišsamus, charakteristikoje nėra atžymėta apie visuomeninį darbą... "Pati, atrodo, esi nepasikeitusi, todėl pedagogų taryba nutarimo nepakeis, nebent pareiškime pasižadėtum pakeisti savo įsitikinimus, — kalbėjo Pečiulienė. Moksleivė pareiškė, kad įsitikinimų nepakeis ir pareiškimo neperrašys. M. Gudaitytei buvo pasiūlyta pasiimti akademinę pažymą ir bandyti stoti į kitą tokio paties profilio mokyklą. Kiek vėliau m. Gudaitytę pasikvietė direktorės pavaduotojas Grigas ir skyriaus vedėja Kiaunytė. Pavaduotojas Grigas kalbėjo tą patį kaip ir dėstytoja Pečiulienė: "charakteristika neišsami, pareišikimas netinkamas ir pedagogų tarybos posėdis nieko negali padaryti". Pavaduotojas Grigas patarė moksleivei, susigalvojus perėjimo priežastį, vykti į kitą mokyklą, o pokalbio, kad būtų ir jai, ir mokyklai geriau, niekam nepa-

sakoti.

    M. Gudaitytė nuvažiavo į Utenos medicinos mokyklą. Čia jai žadėjo leisti užbaigti mokslus. Direktoriaus pavaduotoja primygtinai reikalavo pasakyti tikrąsias perėjimo iš mokyklos į mokyklą priežastis. M. Gudaitytė pasakė, kad ją pašalino saugumas, o tiksliai už ką — ji pati nežinanti. Telefonu buvo paskambinta į Kauną. Po pokalbio su Kauno P. Mažylio medicinos mokyklos direktore situacija pasikeitė, pavaduotoja pradėjo aiškinti, kad tikėjimas ir medicina nesuderinami dalykai, kad mokykla ruošia tik medikus ateistus, bet ne tikinčius. "Jūs turite pasirinkti kitą mokyklą nes šioje srityje dirbti negalėsite", — įtikinėjo pavaduotoja. M. Gudaitytė buvo paklausta, kur ji paskutiniu metu dirbusi. Sužinojusi, kad vaikų darželyje, pavaduotoja nustebo: "kaip jūs galite dirbti su vaikais, ir kodėl jums niekas nieko nesako, juk jūs galite sugadinti vaikus?!" Mergina paaiškino, kad vaikų tėvai jos darbu nesiskundžia. M. Gudaitytei paprašius paaiškinti, kodėl su ja taip neteisingai elgiamasi, juk tarybinė Konstitucija visiems — tiek tikintiems, tiek netikintiems — garantuoja teisę į mokslą, pavaduotoja atsakė, kad mokytis jai galima, tik reikia rinktis kitą specialybę, kad darbas nebūtų glaudžiai susietas su žmonėmis.

    Galiausiai Utenos medicinos mokykla liepė M. Gudaitytei po kurio laiko paskambinti, o ji pati pažadėjo susisiekti su Kauno ir Vilniaus saugumu ir viską išsiaiškinti. Kai M. Gudaitytė sutartu laiku paskambino, jai buvo paaiškinta, jog praktikos ji jau nespės atlikti, ir, apskritai, jai patariama pakartotinai kreiptis į Kauno P. Mažylio medicinos mokyklą.

*    *    *

    Kiaukliai (Širvintų raj.). 1986 m. birželio 1 d. Kauno Arkikatedros Bazilikoje buvo teikiami Kunigystės šventimai. Į šventės iškilmes nuvyko ir kai kurie Kiauklių parapijos tikintys vaikai bei jaunimas. Birželio 2 d. po išvykusiųjų namus vaikščiojo tikrinimo komisija, susidedanti iš apylinkės pirmininko Vlado Karaliūno, kolūkio partorgo Juozo Sabakonio, mokyklos direktorės Jadvygos Grigaitienės bei jos pavaduotojos Aldonos

Kalininos. Gudonių, Matijošių, Novikų šeimose tikrintojai reikalavo nurodyti, su kuo vaikai išvažiavo, kur lankysis, pasakyti adresus, kur apsistos. Tėvai laikėsi drąsiai, nesileido tardomi ir išreiškė pasitenkinimą, kad jų vaikai bendrauja su tikinčiais žmonėmis, o ne su girtuokliais. Matijošienei, atsisakius nurodyti reikalaujamus adresus, pretekstu, kad motina nežino, kur yra jos vaikai, pareigūnai grasino atimti motinystės teises. Pagąsdinimui buvo surašytas "aktas" ir Matijošienei liepta pasirašyti, kad yra susipažinus su rašto turiniu. Birželio 3 d. mokinius Vidmantą Noviką, Rūtą Gudonytę, Dainių ir Gintarą Matijošius — mokykloje mokytojai tardė ir vertė rašyti pasiaiškinimus. Vaikai nesi-aiškino ir nieko nerašė.

NAUJI POGRINDŽIO LEIDINIAI


(Naujajame pogrindžio "Aušros" 1985 m. numeryje minima sovietinės okupacijos 45 metų sukaktis):

    "Aušra" Nr. 50 (90). 1985 m. rugsėjo mėnesį pasirodė naujas pogrindžio leidinio "Aušra" numeris. Pažymint 45-erių metų sovietinės okupacijos sukaktį, buvęs Lietuvos kariūnas savo atvirame laiške, pavadintame "Kaip rusų tankai balsavo už "Lietuvos Seimą" pasakoja apie skaudžią Lietuvos kariuomenės padėtį 1940 metais: "Mes buvome vienui vieni tarp dviejų slibinų — iš Vakarų ir Rytų...

    ...Mes, likę gyvi Rusijos imperijos piktadarybių liudininkai, šaukiame ir šiandien — po 45 metų — Teisingumo! Laisvės!" — baigia savo laišką buvęs karys. Straipsnyje "Kas tie tikrieji piratai?" pritariama užsienio pabaltiečių patriotų ir visų laisvę mylinčių žmonių labai reikalingoms pastangoms atkreipti pasaulio dėmesį į tikrąją Pabaltijo tautų padėtį; dėkojama visiems, prisidėjusiems prie 1985 m. liepos mėnesį įvykusio Baltijos tribunolo Kopenhagoje, taikos ir laisvės kelionės Baltijos jūra, pasibaigusios laivo "Baltic Star" keleivių demonstracija Helsinkyje bei mitingais ir demonstracijomis Stokholme, kas dar kartą priminė Maskvos "apžvalgininkams", kad tikrasis piratiškas užpuolimas Pabaltijyje įvyko prieš 45 metus — kai Maskva pagrobė

tris Pabaltijo valstybes.

    "Aušra" Nr. 51 (91). 1986 m. gruodžio mėnesį pasirodžiusi "Aušra" Nr. 51 (91) savo įvadiniame straipsnyje "Kalėdiniai apmąstymai" išreiškia tvirtą tikėjimą, kad "Kalėdų Kristus sutelks visus geros valios žmones vienam tikslui: Tiesos ir meilės atkūrimui mūsų Tėvynėje ir Tautoje".

    Leidinyje atkreipiamas visuomenės dėmesys į trijų vaikinų — Ričardo Andrijausko, bei brolių Mečislovo ir Gintaro Tarasevičių — sunkią padėtį. 1983 m. gegužės mėnesį jie buvo bandę pereiti Tarybų Sąjungos — Suomijos sieną, už ką KGB iki šiol juos terorizuoja, neleisdami mokytis, nuolatinai įsidarbinti, nuolat grasinant izoliuoti nuo visuomenės, pastoviai gresia fizinis susidorojimas. Spausdinamas lietuvių Motinų atviras, laiško formos atsakymas S. Antonovo Motinai. Tęsiami spausdinti V. Lapienio "Tarybinio kalinio memuarai".

L i e t u v i,  a t m i n k ,  k a d :


kun. Alfonsas Svarinskas         kun. Sigitas Tamkevičius
Algirdas Patackas
                 Vladas Lapienis
Gintautas Iešmantas
            Antanas Terleckas
Algirdas Statkevičius
            doc. Vytautas Skuodis
Jadvyga Bieliauskienė
          Romas Žemaitis
Povilas Pečeliūnas
                Liudas Dambrauskas
kun. Jonas-Kąstytis Matulionis    ir kiti
neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai  g y v e n t i   i r  
t i k ė t i!
 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum