gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 72 Spausdinti El. paštas
     • Dėkojame!
     • Minint 100 metų Kęstaičių bažnyčios gynimo sukaktį
     • Vergo vaikas — vergvaldžio nuosavybė
     • Dviveidžiavimo mokykla
     • Dėkojame už auką!
     • Vėl užpuldinėjami kunigai...
     • Kratos ir tardymai
     • Mūsų kaliniai
     • Žinios iš vyskupijų
     • Sovietinėse respublikose
     • Nauji pogrindžio leidiniai

Vilniaus katedros vargonai.

1986  m.  gruodžio  8  d.

LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNY&OS KRONIKA Nr. 72
Eina nuo 1972 metų!
Perskaitęs duok kitam!
Jei gali, padaugink!
DĖKOJAME!


Šventasis Tėve,
     Katalikiškoji lietuvių tauta nuoširdžiai dėkoja Jūsų Šventenybei už suteiktą palaiminimą besilankantiems Švč. Mergelės Marijos atlaiduose Šiluvoje, už jų pagarsinimą pasauliui, už telegramą Vilniaus Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atlaidų proga ir nepaliaujamą rūpestį mūsų krašto Bažnyčia!

     Vieningai susitelkę maldoje prie Švč. Mergelės Marijos kojų meldžiame Viešpatį Jūsų Šventenybei sveikatos ir gausios Dievo palaimos Jūsų apaštališkose kelionėse, skleidžiant Kristaus dvasią ir šviesą visoms tautoms.

     Nepaisant visų sunkumų ir esamų aplinkybių, mes trokštame ir tikimės sulaukti Jūsų Šventenybės apsilankymo mūsų Tėvynėje, švenčiant 600 metų Krikšto Jubiliejų.

     Šios malonės laukia visa tikinti Lietuva, kuri yra pasiryžusi likti ištikima Kristui ir Jo įpėdiniui — Romos Popiežiui.

JAV VYSKUPŲ KONFERENCIJAI


     Su nuostaba ir dėkingumu klausėmės pranešimo per radiją apie tai, jog JAV Vyskupų Konferencijoje buvo iškeltos Lietuvos Katalikų Bažnyčios skaudžios problemos.

     Lietuvos tikintieji nuoširdžiai dėkoja JAV Vyskupų Konferencijai už rodomą dėmesį mažai lietuvių tautai, už krikščionišką jautrumą jos vargams ir moralinę paramą persekiojamai ir kovojančiai Lietuvos Katalikų Bažnyčiai.

     Teatlygina Visagalis Dievas!

SVEIKINAME!


J. E. Vyskupui Julijonui Steponavičiui

Vilkaviškio vyskupijos kunigai
Jūsų Ekscelencija,
Dievas davė ne baimės dvasią,
bet galybės, meilės ir protingumo dvasią,"
(Tim. 1,7)
     Nuoširdžiai sveikiname garbingo auksinio kunigystės ir deimantinio amžiaus Jubiliejų proga, linkime ir toliau mūsų krašto Kristaus Bažnyčioje būti "tvirtu ir nepalaužiamu Evangelijos Šaukliu, Apaštalu ir Mokytoju" (Tim. 1,10).
Pasirašė: 83 kunigai


MININT 100 METŲ
KĘSTAIČIŲ BAŽNYČIOS GYNIMO SUKAKTĮ

(Rusų caras uždarinėja kat. bažnyčias. Vyskupo M. Valančiaus instrukcijos, kaip reikia ginti bažnyčias nuo caro tarnų):
     Carinė Rusija gerai suprato, kad kol nebus sunaikintas katalikų tikėjimas Lietuvoje ir nuslopinta tautinė sąmonė liaudyje, nuolatos kils riaušės ir pasipriešinimas carinės valdžios rusinimo politikai. To siekdama ji ėmė uždarinėti vienuolynus ir bažnyčias, ugdžiusias lietuvių liaudies gilų tikėjimą ir meilę, savo kraštui. Žemaičių vyskupijoje buvo uždaryti 46 vienuolynai ir 23 koplyčios ir bažnyčios.

     Kaip tokiais atvejais elgtis Vysk. Motiejus Valančius aiškiai nurodė Tilžėje leidžiamose brošiūrose: "Maskoliams bažnyčias atimant, katalikai turi ne vien šiaip jau vyresnybės melsti, kad to nedarytų, bet dar turi susibėgti visos parapijos žmonės, vyriški ir moteriškos, vakarčiu nešinos. Turi pripildyti, apgulti bažnyčią ir neleisti maskolių prie Dievo namų. Pačioje bažnyčioje turi naktavoti ir, su ašaromis giedodami, turi melsti Viešpaties, idant gel-

betų šventą savo bažnyčią"...

     "Jei kurį žmogų maskoliai muštų, kapotų, čaižytų su bizūnais, vis tai turi iškentėti. Taip darė Tytuvėnų parapijonys, taip darė ir Minsko gubernijos katalikai, išplėšiant jiems bažnyčias. Po kelias dienas ir naktis gulėjo bažnyčioje ir šventoriuje, dėl to sakau, jogei yra reikalingas vakartis".

     "Jūsų vėlės yra vertos to, idant dėl jų išganymo truputį pa-kentėtumėte. Todėl, mano vaikai, nesigailėkite nei savo namų, nei turtų, nei gyvybės... Turėkitės, mano vaikai, turėkitės tikėjimo, nors jus visus išmuštų. Jei maskoliai ims kurį į nagą, jei muš, tvos, žudys, vis tai katalikas tegul kenčia. Viešpats Dievas kenčiančiam už tikėjimą priduos stiprybės ir kantrybės...

     Vysk. M. Valančiaus paraginimus persekiojami lietuviai giliai dėjosi į širdį ir pavojaus metu žinojo, kaip reikia elgtis.

     Čia pateiksime Kęstaičių bažnyčios gynimo istoriją, pagal Petro Veblaičio knygą "Kova su caro valdžia už Kęstaičių bažnyčią".

     Kęstaičių bažnyčią ir Kunigų invalidų namus uždaryti rusų valdžia ėmė ruoštis nuo pat 1886 m. pavasario. Tuo tarpu valdžios aukštosios sferos rengė Kęstaičių filijos, priklausiusios Alsėdžių parapijai, panaikinimo įsakymą. Rusų caras Aleksandras III (1881-1894) jos uždarymo įsakymą pasirašė lengva širdimi. Lietuvai supravoslavinti ir surusinti metodą, uždarinėjant bažnyčias ir vienuolynus, jis paveldėjo jau iš savo tėvo Aleksandro II (1855-1881) ir iš savo senelio Mikalojaus I (1825-1855). Aleksandrui III, kaip ir jo pirmtakams, buvo aišku, kad lietuvius "me-tiežnikus" reikia "iskorenit", t.y., pakirsti jiems šaknis.

     1886 m. vasarą Vilniaus ir Kauno generalgubernatorius Ivanas Kochanovas gavo iš vidaus reikalų viceministerio kunigaikščio Gagarino pranešimą, kad tais metais liepos 10 d. "Viešpats imperatorius teikėsi Aukščiausiai įsakyti: ištuštinti Kęstaičių invalidų namus,.. .esančią prie tų namų bažnyčią uždaryti".

     Žemaičių vyskupo padėtis buvo sunki. Caro įsakymas bažnyčią uždaryti buvo aukščiausias įsakymas. Jo privalomumas buvo paremtas fizine Rusijos jėga, prieš kurią spirtis vyskupas neturėjo tos rūšies ginklų. Tokiais atvejais vyskupas privalėjo nusileisti fizinei valdžios prievartai. Kova buvo galima tik moraline

bažnyčios jėga ir atitinkamais pasyvaus pasipriešinimo būdais.

(Žemaičiai gina Kęstaičių bažnyčią nuo pasikėsintojų, norinčių ją uždaryti):
     Tokios taktikos vyskupas laikydamasis, gavęs įsakymą uždaryti Kęstaičių bažnyčią, persiuntė jį vykdyti vyskupijos konsistorijai, kuri veikė jo nurodymais. Konsistorija, daugiau kaip dvi savaites padelsusi, rugsėjo mėn. liepė Alsėdžių dekanui, Sedos klebonui kun. Pranciškui Mažeikai, įvykdyti gubernatoriaus įsakymą. Galimas dalykas, konsistorija nesiskubino siuntinėti raštų dėl to, kad Kęstaičių apylinkės gyventojai, sužinoję, kad bus uždaryta jų bažnyčia turėtų laiko susitarti, kaip ją ginti. Slinko neramios apylinkės gyventojams dienos. Žmonės, gerai suprasdami susidariusią padėtį, nutarė pasiųsti į Petrapilį pas carą 5 vyrų delegaciją su prašymu neuždaryti Kęstaičių bažnyčios. Po prašymu pasirašė trys šimtai žemaičių.

     Uždaryti bažnyčią buvo paskirta rugsėjo 24 diena. Dar gerokai prieš tą dieną policija visuose keliuose buvo išstačiusi apsiginklavusius vyrus saugoti, kad Kęstaičių invalidų namų vedėjas kun. Juknevičius neišvežtų kur nors invalidų namų turto. Aplinkiniai gyventojai, žinios apie bažnyčios uždarymą paveikti, būriais rinkosi į Kęstaičių bažnyčią. Bijodami, kad, išsivaikščiojus iš bažnyčios, atvažiavę valdžios atstovai jos neuždarytų, tikintieji, vieni kitus pakeisdami, ištisai budėjo bažnyčioje, giedojo šventas giesmes, meldėsi. Jau rugpjūčio 23 d. į Kęstaičių bažnyčią buvo privažiavę daugybė žmonių, ir pilna bažnyčia kiaurą naktį laukė atvažiuojant komisijos. Komisija atvažiavo rugsėjo 24 d. ir rado pilną bažnyčią žmonių. Kad atvykusi komisija negalėtų uždaryti bažnyčios, moterys nukėlė bažnyčios duris ir jas paslėpė. Valdžios atstovai ir kunigai, atėję į bažnyčią, rado ją atvirą ir be durų. Susirinkę žmonės komisijai leido prieiti tik prie bažnyčios durų angos, toliau eiti neleido, šaukdami: "Neleisime! Neduosime!" Kad būtų galima uždaryti bažnyčią, pirmiausia iš jos turėjo būti išneštas Švenčiausias Sakramentas. Jį išnešti Telšių spravninkas buvo įsakęs Sedos klebonui kun. P. Mažeikai. Klebonas, pildydamas įsakymą, artinosi prie altoriaus, tuo metu jį

apstojo moterys ir prašė Švenčiausiojo Sakramento neimti. Kai kunigas dar kelis žingsnius bandė žengti arčiau altoriaus, moterys apkibo jį ir, bučiuodamos rankas, vėl prašė prie altoriaus neiti ir Švč. Sakramento neimti. Sedos klebonas kun. P. Mažeika, moterų prašymo paveiktas, o gal ir tiesiogiai prie altoriaus neprileistas, apsisuko ir išėjo iš bažnyčios. Spravninkas Popovas negalėjo į bažnyčią nė kojos įkelti. Vos tik pabandė įeiti, žmonės, apkabinę jo kojas, su ašaromis prašė paveikti vyresnybę, kad neuždarytų jų bažnyčios. Jie žadėjo iš bažnyčios išeiti ir išsiskirstyti, jei spravninkas, užantspaudavęs bažnyčią, neiškraustys iš jos daiktų, bet viską paliks po senovei tol, kol bus gauta iš caro malonė palikti jiems bažnyčią; jei tos malonės negautų, žadėjo pasiduoti aukščiausiai valiai ir iš bažnyčios išeiti nesipriešindami. Nepavykus komisijai uždaryti bažnyčios, buvo pakviestas kun. Juknevičius ir liepta jam nuraminti ir perkalbėti įsiaudrinusią minią, priešingu atveju, atsakomybė krisianti jam. Policija jau tada kaltino kun. Juknevičių, kad šis sukurstęs žmones neklausyti valdžios. Kun. Juknevičius bandė prabilti į žmones, bet šie jo neklausė. Matydamas su kokiu dideliu užsidegimu žmonės pasiryžę ginti savo bažnyčią, kun. Juknevičius susigraudinęs pasitraukė. Alsėdžių dekanas kun. Tamašauskas stengėsi išaiškinti žmonėms nusileisti valdžios patvarkymams, aiškino apie atsakomybę, kuri kris ant jų, jei ir toliau priešinsis. Minia pradėjo šaukti: "Kodėl policija mums nieko blogo nedaro, tik ramiai žiūri, kai mes meldžiamės?!" Žmonės replikavo teisingai: valdžios atstovai patys nesiėmė jokių sankcijų, jie reikalavo, kad jų duotus nurodymus vykdytų kunigai; taip elgėsi, norėdami sudaryti įspūdį, kad bažnyčią uždaro ne tiek valdžia, kiek patys kunigai.

     Negalėdamas uždaryti bažnyčios, spravninkas savo žinion perėmė kunigų invalidų namus su visu jų turtu, net ir trobesiais, pastatytais paties kun. Juknevičiaus lėšomis, suvežta ūkiui statyti medžiaga, malkomis, kultais ir nekultais javais.

     Po rugsėjo 24 d. žmonės iš bažnyčios jau nebeišėjo: ją saugojo dieną ir naktį. Žemaičiai plūdo į Kęstaičius iš visų pusių. Bažnyčią lankančių skaičius po kelių savaičių padidėjo tiek, kad jau negalėjo sutilpti ne tik bažnyčioje, bet ir šventoriuje. Jų būdavo tiek daug, kaip Žemaičių Kalvarijoje per atlaidus. Vieni jų

pasilikdavo budėti bažnyčioje, kiti rūpinosi jų maistu, treti, aplankę bažnyčią ir pasimeldę, grįždavo namo. Aplinkinėse parapijose nebuvo ūkininko, nepasirūpinusio kuo nors sušelpti bažnyčios budėtojus.

     Visi apylinkės gyventojai buvo užsidegę ginti Dievo nar us ir kovoti už savo tikėjimą. Savo kovos teisingumu jie nė kiek neabejojo ir buvo įsitikinę, jog valdžia, pasišovusi panaikinti jų bažnyčią, daro bedievišką, šventvagišką darbą, o kas už jį kovoja — pelnosi amžiną išganymą. Todėl bažnyčios gynime visus žemaičius jungė visiškas sutarimas ir vienybė — juo labiau, kad jie visi nuo pravoslaviškos valdžios kentėjo lietuviškos spaudos persekiojimą ir visokią kitokią priespaudą.

     Bažnyčios budėtojų vadas buvo Žvirblaičių kaimo gyventojas Domininkas Daračius, vyras aukšto ūgio, kaip Biblijos Saulius — už visus didesnis ir stambesnis, apie 40 metų amžiaus. Jis gerai žinojo visus apylinkės žmones ir pats visiems buvo žinomas, kaip geras, galima sakyti, profesionalus piršlys, geros orientacijos, iškalbingas, sumanus, prityręs ir populiarus. Vadovaudamas bažnyčios budėtojams, net nakties metu tvarkydavo kalbamas maldas ir giedamas giesmes. Daračiaus visi klausė, jo nurodymų visi laikėsi, o kur pats ko nesuspėdavo, siuntinėdavo savo pagalbininkus.

     Daračiaus sumanymu buvo padarytos bažnyčioje barikados, kad per praeinamąją zakristiją valdžios atstovai ir kunigai negalėtų prieiti prie didžiojo altoriaus, kuriame buvo laikomas Švč. Sakramentas. Kad kunigai negalėtų Jo iš bažnyčios išnešti, zakristiją užvertė akmenimis, o skersai bažnyčios sustatė ilgus suolus ir visą laiką ant jų sėdėdami nieko neprileisdavo eiti prie altoriaus.

     Pradžioje maistą bažnyčios budėtojams gamindavo vienuolyno virtuvėje. Bet per naktis ir dienas kūrenant pečius, jie taip įkaito, jog policija, neva saugodama, kad nekiltų gaisras, privertė ugnį užgesinti. Virėjai nenusiminė: jie išsikėlė į pamiškę ir ten skardyje, prie gyventojo Antano Pociaus kiemo, kaimyno Virkiečio dauboje pasidarė virtuves, įtvirtino jose eigulio Razmaus duotus katilus ir, per dienas ir naktis pleškindami ugnį, gaminosi viralą ir kitokius valgius. Pagamintas maistas geldomis būdavo

sunešamas į Pociaus trobą ir sukraunamas ant stalų, prie kurių ateidavo budėtojai ir dovanai valgydavo. Ruduo buvo labai gražus, todėl valgytojai, nesutilpę. Pociaus troboje, valgė lauke prie naujai padarytų stalų.

     Žemaičiai buvo įpratę Kęstaičių kunigams ir vienuoliams vežti aukas, daugiausia avinų. Tai dabar, bažnyčios saugojimo metu, tokių aukų pasipylė iš visos apylinkės, todėl visi, kas tik norėjo, galėjo valgyti iki soties. Per du budėjimo mėnesius virėjai papjovė daugiau kaip keturis šimtus avinų, neskaitant kitos mėsos ir kitokių valgių.

     Policija dar labiau įtūžo dėl virtuvių pamiškėje ir ne kartą bandė išvartyti katilus ir užgesinti ugnį, bet virtuvės moterys, švaistydamos liepsnojančius nuodėgulius, juos išvaikydavo. Tokiu būdu policija, nieko nelaimėjusi, turėdavo grįžti atgal.

     Kartą per Kęstaičius važiavo kunigas ir, bažnytkaimy sustojęs, įėjo į bažnyčią, norėdamas pasimelsti. Žmonės bažnyčioje vieni kalbėjo rožančių, kiti vaikščiojo kryžiaus kelius, o dar kiti giedojo giesmes. Kunigas, norėdamas pagarbinti Švč. Sakramentą, artinosi prie grotelių. Žmonės, pamatę kunigą sumišo ir puolė prie jo: moterys apkibo kunigą ir, bučiuodamos jam rankas, prašė neiti prie didžiojo altoriaus ir neišnešti Švč. Sakramento: "Dvasiškas tėveli, neik prie didžiojo altoriaus, nes gali mums paimti Švenčiausiąjį. Prašom laikyti Mišias prie šoninio altoriaus, o mes ten susirinkę Švenčiausios Aukos išklausysime."

     Daračiaus vadovaujami žemaičiai neįsileisdavę į bažnyčią nė vieno nepažįstamo žmogaus: jiems leisdavę pasižiūrėti, kas dedasi bažnyčioje tik iš bobinčiaus, o patys užtraukdavę "Dievas mūsų Gelbėtojas ir stiprybė".

     į Petrapilį išvažiavę Kęstaičių pasiuntiniai pas carą nebuvo įleisti, nes trijų šimtų parašų buvę per mažai. Žmonių susirinkimas Kęstaičiuose, sužinojęs iš sugrįžusiųjų, jog buvo per maža parašų, kuo greičiausiai išsiuntinėjo į aplinkinių valsčių kaimus kvieslius, kad surinktų į Kęstaičius vyrus pasirašyti ant prašymo. Suėjo daugybė vyrų iš aplinkinių valsčių, ir ant prašymo pasirašė net keletas tūkstančių tikinčiųjų. Tais raštais nešini penki pasiuntiniai vėl iškeliavo į Petrapilį, dabar jau tikrai tikėdamiesi prieiti prie paties caro. Tai buvo spalio 25 d.

     Spalio 26 d. vėl atvažiavo į Kęstaičius spravninkas. Radęs pilną bažnyčią žmonių ir todėl nieko negalėdamas padaryti įsakė dekanui: "Tuoj padaryti žygių, kad visi Kęstaičių bažnyčios daiktai būtų nedelsiant perduoti Alsėdžių klebonui". Dekanas, p ldy-damas įsakymą, atvažiavo į Kęstaičius lapkričio 4 d. ir radc kaip visada — pilną bažnyčią žmonių. Jie atsisakė išsiskirstyti iš bažnyčios, kol negrįšią iš Petrapilio pasiuntiniai ir nepranešią nuo "karaliaus malonę" palikti jiems bažnyčią, nes tvirtai tikėjo, kad bažnyčios neuždarys.

     Lapkričio 11d. vyskupas Paliulionis gavo iš generalgubernatoriaus griežto raginimo raštą.

     Vyskupas, matydamas būtinumą teisinti kunigus, kaltinamus dėl žmonių pasipriešinimo ir neišnešimo Švč. Sakramento, pasiuntė generalgubernatoriui raštą, kuriame paaiškino, kad klebonas ir kunigai padarė, ką jie galėjo padaryti: kad bažnyčios uždarymas ir užantspaudavimas, kaip su kunigo pašaukimu nesuderinamas veiksmas, negali būti uždedamas kaip pareiga.

     Tuo tarpu Alsėdžių ir aplinkinių parapijų — Telšių, Lieplaukės, Gadunavo, Sedos, Plungės ir kt. vietovių tikintieji darė viską, kad bažnyčią neuždarytų. Be pasiuntinių, kurie nebuvo prileisti prie caro, jie dar pasiuntė du prašymus raštu per paštą ir dar vieną prašymą kažkokiam generolui Richteriui, bet negaudami į juos atsakymo, pasiuntė vieną telegramą grafui Kantekuzenui — kunigaikščiui Speranskiui. Be to delegacija lapkričio 6 d. Petrapilyje aplankė Plungės kunigaikštį Mykolą Oginskį, turėjusį caro rūmuose įtakos, tačiau ir šis nieko negalėjo delegacijai padėti. Į visas tas dideles ir ano laiko mūsų sodžiaus žmonėms labai drąsias pastangas rusų valdžia nesiteikė reaguoti.

     Pagaliau valdžia, nepaisydama žmonių pasipriešinimo, nutarė baigti su Kęstaičių bažnyčia.

     Pirmiausia Kauno gubernatorius norėjo sužinoti apie Kęstaičių žmonių nuotaikas ir ar nereikės griebtis karinės pajėgos. Todėl, nesitenkindamas vietos policijos pranešimais, dar pasiuntė padėčiai ištirti ypatingų reikalų valdininką Grigorijų Ščirovskį, kartu įgaliodamas uždaryti bažnyčią, jei bus sukalbami žmonės. Tą pačią dieną Ščirovskis, spravninkas, keletas policininkų ir dekanas nuvažiavo į Kęstaičius mėginti uždaryti bažnyčią. Ją rado pilną

žmonių, kurie klūpėdami giedojo giesmes. Valdžios atstovai pareikalavo, kad dekanas nutrauktų žmonių giedojimą. Jis, stovėdamas tarpduryje, keletą kartų pabandė nutildyti maldininkus, bet šie jo neklausė ir giedojo toliau. Tada spravninkas ir ypatingų reikalų vedėjas nutarė patys prabilti į žmones. Bet žmonės vis giedojo. Valdžios atstovai ėmė dar labiau šaukti, bet giedotojai, nekreipdami į juos dėmesio, savo giedojimu viską užgožė. Kai valdžios atstovai suprato, kad visos jų pastangos nutildyti giesmininkus ir žmones išprašyti iš bažnyčios nueina veltui, pasitraukė iš bažnyčios. Ščirovskis, savo gyvenime pirmą kartą pamatęs su kokiu užsidegimu žmonės saugoja savo bažnyčią, neslėpdamas nusistebėjimo, priekaištingai tarė spravninkui: "Tamsta, savo širdyje turi laikyti didele nuodėme pražudyti tiek nekaltų žmonių". Spravninkas niūriai į tai atsakė: "Ne aš kaltas dėl to, bet kunigai!" Jis, matyt, turėjo galvoje, kad dėl žmonių pasipriešinimo kalti kunigai, kurių sukurstyti žmonės turės atsakyti.

     Valdžios atstovams sugrįžus į Telšius, Ščirovskis pasiuntė telegramą gubernatoriui, pranešdamas apie padėtį Kęstaičiuose. Gubernatorius atsakė, kad pats tuojau atvyksiąs į Telšius ir įsakė spravninkui pranešti kazokams, kad jų trys eskadronai (300) raitelių pasiruoštų kitą dieną išvykti į Kęstaičius, kad pasiųstų savo policiją, kad tą dieną ten būtų Alsėdžių dekanas, vienas Telšių kunigas ir buvęs kunigų namų moderatorius kun. Juknevičius.

     Lapkričio 19 d. iš Telšių į Kęstaičius išjojo eskadronai kazokų, paskui juos tarškėjo keletas vežimų, prikrautų kirvių, pjūklų, kastuvų, kopėčių, virvių, sienojams griauti bursiukų ir kitų įrankių ir dar iš paskos kažin kam buvo vežami besitalaškuojantys gaisrininkų bosai. Kazokai jojo greitai, ir vežimai paskui juos bildėjo su dideliu trenksmu. Pakelyje sutiko su pieno skardinėmis į Telšius važiuojantį žydą. Kazokai jį su vežimu įvertė į griovį. Taip pat grioviuose atsidūrė kiti sutikti keleiviai. Kazokai, prijoję Kęstaičių bažnytkaimį, išsitraukė iš makščių kardus ir, kiek arkliai įkerta, pasileido su dideliu riksmu lėkti prie didžiųjų bažnyčios durų, prie kurių stovėjo žmonių minia.

     Prilėkė kazokai prie minios, susikišo kardus į makštis ir, griebę šikšninius bizūnus, puolė su arkliais ant žmonių ir ėmė jiems pliekti per nugaras. Užpulta minia plačiai prasiskleidė, pa-

darydama kazokams platų kelią lig bažnyčios durų. Tuomet kazokai nulipo nuo arklių, išsirikiavo į dvi eiles ligi bažnyčios durų, stuktelėjo visi užkulnimis ir, kaip mietai susmeigti į žemę, sustingo. Klystume, jei galvotume, kad minia jau buvo pasiruošusi kazokams kapituliuoti. Anaiptol! Jei kazokai būtų brovęsi į bažnyčią, žemaičiai juos būtų pasitikę su akmenimis, bet išsirikiavę kazokai stovėjo ramiai. Žmonės nurimo ir giedojo toliau. Susirinkę bažnyčioje, šventoriuje ir net už bažnyčios šventoriaus klūpodami vis giedojo giesmes. Žemaičiai įsikarščiavę jau norėjo ne visai krikščioniškai pasielgti, bet kunigų prašomi nieko nedaryti kazokams, susilaikė.

     Pagaliau ketvertu arklių pakinkytoje karietoje atvažiavo pats gubernatorius, lydimas keliolikos raitų ant širmų žirgų kazokų, su orkestro dūdomis. Gubernatorius apžiūrėjo iš lauko bažnyčią, o viduje pamatė daugybę žmonių. Ant visų altorių degė labai daug žvakių. Žmonės giedojo. Gubernatorius paliepė dekanui nutildyti žmones, bet šie, nekreipdami dėmesio, giedojo toliau. Gubernatorius ir policija galvojo, kad nuo vargonų bus lengviau galima paveikti minią — užlipo ten ir reikalavo, kad dekanas bandytų nutildyti giedančius. Po dekano šaukė ypatingų reikalų valdininkas, spravninkas, pagaliau pats gubernatorius, bet užsispyrę žemaičiai neklausė ir jų visų, perrėkdami juos savo giedojimu. Išėjęs gubernatorius įsakė policijai ir kazokams eiti į bažnyčią ir žmones stumte iš jos išstumti. Tikintieji, pamatę, kad juos nori išstumti iš bažnyčios, nenustodami giedoti, klūpėdami susikabino visi už rankų ir stipriai laikėsi vienas už kito. Policija, supratusi, kad taip nieko nebus, griebėsi kito būdo. Keletas urėdninkų čiupdavo į glėbį po vieną žmogų, pasispyrę jį atplėšdavo nuo kitų ir, išnešę į lauką, atiduodavo juos į rankas stovėjusiems kazokams. Bažnyčioje kilo triukšmas, riksmas, buvo girdėti duslūs smūgiai: mat, beginikliai vyrai, nenorėdami pasiduoti, ėjo grumtynių su urėdninkais ir policininkais. Policininkai, malšindami jų pasipriešinimą, griebėsi bizūnų, tuoj atsirado sukruvintų žmonių. Nemažai buvo tokių, kurie, išvedami iš bažnyčios, priešinosi visomis jėgomis, o išvesti, nenorėdami pakliūti kazokams į nagus, sprūsdavo policininkams iš rankų ir puldavo atgal į bažnyčią. Visus tokius susikibę kazokai suimdavo ir, norėdami izo-

liuoti nuo minios, nuvesdavo į vienuolyno patalpas, baugindami, kad greitai iš ten neišeis. Kai pagaliau pačius drąsiausius išmesdavo iš bažnyčios, kazokai juos paimdavo į savo "globą": pliekdavo juos bizūnais kur tik pakliūdavo — per galvą, per veidą, nugarą, pečius. Kai tik su bizūnu pervarydavo per galvą ar veidą, žmogus apsipildavo krauju, kai droždavo per nugarą ar pečius — plyšdavo kailiniai. Tokią egzekuciją atlikę, kazokai juos surišdavo ir, spardydami kojomis, nutempę į "kaminą" uždarydavo kaip areštuotus. Iš viso tokių surištų buvo 43 asmenys, jų tarpe buvo labai sukruvintų ir sužalotų. Būtų ir daugiau policija jų surišusi, bet gubernatorius vis draudė, šaukdamas: "Rišti kaip galima mažiau!"

     Didysis altorius ties grotelėmis buvo užbarikaduotas. Jis buvo saugomas moterų. Išmetę vyrus iš bažnyčios, policija ir kazokai puolė moteris: tąsė už plaukų, mušė bizūnais, stumdė. Moterys ėmė garsiausiai šaukti, klykti ir verkti. Visi, kas buvo likę bažnyčioje kėlė didžiausią triukšmą, nes didysis altorius buvo didžiausia, svarbiausia gynimo pozicija — išnešus Švč. Sakramentą, kova už bažnyčią turėjo būti pralaimėta. Moterys, žinoma, greitai buvo nugalėtos ir išmėtytos iš bažnyčios, barikada išgriauta ir priėjimas prie didžiojo altoriaus tapo laisvas.

     Iš bažnyčios išmesta vienuolyno tarnaitė Klara Drobaitė, imtynių baisiai sujaudinta, pribėgo prie paties gubernatoriaus ir įsikibo į jo rudą barzdą. Kazokai, pamatę gubernatoriaus tragišką būklę, skubiai pribėgo, rusiškai nusikeikę, atplėšė ją nuo gubernatoriaus ir įstūmė į areštuotojų "kaminą". Kai mergaitę nuo gubernatoriaus atplėšė, jos rankose buvo kuokštai išpeštos barzdos.

     Bažnyčioje beliko vienas gynėjas — tai pats vadas Domininkas Daračius. Jis savo didžiuliu ūgiu persviręs per priekinę altoriaus dalį laikė savo milžinišku glėbiu apkabinęs tabernakulį, kuriame buvo Švč. Sakramentas, ir šaukė jį puolantiems kazokams: "Neduosiu! Neduosiu!" Tada vienas kazokas, pagriebęs nuo altoriaus stambią žvakidę, smarkiai rėžė Daračiui per rankas — ir jis tabernakulį paleido... Kazokai ten pat jį areštavo ir spardydami bei kumščiuodami nutempė į "kaminą".

     Kaip smarkiai žmonės grūmėsi su policija ir kazokais rodo faktas, kad per imtynes bažnyčia buvo baisiai sukruvinta. Štai ką

rašo matęs liudininkas: "Sunku būtų tikėti visam tam ir visiems apsakinėti kad aš pats nebūčiau regėjęs... kaip tos bažnyčio; prieangis, sienos, grindys taip baisiai sulaistytos žmonių kraų i, jog tiktai smarkus rudens lietus ir žiemos sniegas, pavasarį tūpdamas, jos didumą apiplauti gali".

     Kai žmonės buvo galutinai išvaikyti iš bažnyčios ir išneštas Švč. Sakramentas, kazokai užgesino visas šviesas, žvakes, kurios su mėnesiu be pertraukos degė, ir, paliepus gubernatoriui, pradėjo griauti bažnyčią. Kazokai viską naikino: ardė altorius, kapojo kryžius, draskė vargonus, daužė statulas ir jas spardė. Greitai bažnyčioje beliko tik laužo krūvos. Sunaikinę bažnyčios vidų, nuardė stogą, išvertė sienas; liko tik vienas bokštas, kurio kazokai niekaip negalėjo įveikti. Sunaikino taip pat ir invalidų namus.

     Labai piktai buvo nubaustas kun. Juknevičius: už žmonių sukurstymą ištremtas penkeriems metams į Volognos guberniją, Jerensko miestan.

     Visi suimtieji buvo uždaryti Telšių kalėjime. Buvo skleidžiami gandai kad jie būsią sušaudyti. Tačiau ne po trumpo laiko buvo paleisti. Kartu su jais buvo paleista ir Klara Drobaitė. Buvo kalbama, kad kalinius užtaręs kunigaikštis Oginskis ir grafas Čapskis.

     Kiek per tą kovą žemaičiai patyrė vargo, kiek iškentėjo, liudija jie patys, rašydami vyskupui: "Szvyisiavsis Vyskupy klio-niojamos Tamistai vysopirmu už tan Svyncziausy yr brangiavsy loska, kad su mumis menkais vabalėles yr nedzejs žmonimis paszniakiajai yr buvo patieszyjes... Mes per du mienesu nežyno-jom ne dienas ny nakties, buvom strszniusy vysokej... Szvyj-siavsis Vyskupy gali turėti su visomis loskomis pateka ysz sava avelu, katros bevaly kantrej kentiety lyg paskutinyj gala. Buvo ta smutina diena, kada antpavly gubernarius su vajskaja vienokej nebiegom. Szvyjsiavsis Vyskupy yr kita karta neb kyntaieje Szvyntiejei dydesniu muku, kaip mes..."

     Dabar buvusios Kęstaičių bažnyčios vietoj riogso krūvos akmenų. ..


(Komunistinė valdžia kėsinasi sukomunistinti lietuvių tėvų vaikus):

VERGO VAIKAS —
VERGVALDŽIO NUOSAVYBĖ

     Dar nepertoli tie laikai, kai tauta buvo naikinama fiziškai. Dešimtys tūkstančių žmonių buvo grūdami į gyvulinius vagonus, vežami į tolimiausius Rusijos imperijos užkampius, badu ir šalčiu marinami Kazachstano stepėse, Sibiro taigose, ledinuotojo vandenyno pakrantėse. Kiti buvo dusinami kalėjimuose, nesuskaitomuose Gulago lageriuose. Pagaliau kiek mūsų tautiečių ilsisi nužudyti gimtojoje žemėje... Prisiminkime, kad ir tiesioginį žmonių šaudymą, ištisų kaimų sunaikinimą Nemuno pakrantėse į šiaurę nuo Merkinės 1944 metų žiemą. Okupanto siautėjimas Lietuvoje labai panašus į vokiečių užkariautojų elgesį nugalėtoje Lenkijoje 1939-44 metais. Tik toks skirtumas, kad pastarųjų darbai keliami į dienos šviesą, smerkiami, o rusiškojo budelio nusikaltimai stengiamasi tyliai nugramzdyti į užmarštį.

     Bet baisiausia tai, kad tautos žudymas vykdomas ir toliau, tik šį kartą jau kitomis priemonėmis, kitais būdais. Kėslai ir tikslai nepakeisti, pakeisti tik metodai. Tauta ir toliau žudoma. Šį kartą ne trėmimais, bet moraliniu pūdymu bei sąmonės žalojimu. Atnešta ir tautai brukama komunistinė "moralė" vis labiau skverbiasi į žmonių tarpusavio santykius. Vis daugiau apnuodija sąmonę nepasitikėjimo, įtarumo, pataikavimo, parsidavėliškumo nuodais, vis labiau plinta moralinis supuvimas, karjerizmas, korupcija. O kiek abejingumo žmogui, blogo savo pareigų atliki-mo, kiek vagysčių, grobstymo, biurokratizmo, žmogus žmogui vis labiau tampa vilku.

     Tai komunistinės moralės tikrovė, kurios nematyti ir nepripažinti gali tik visiškai akli fanatikai!

     Tačiau to dar negana. Šiandien užsimota prieš visą tautos ateitį. IŠ jos norima atimti vaikai, ateinančioji karta. Tie, kurie liko nenužudyti negimę, tie, kuriuos augina tėvai. Pasirodo, "Vaikai nėra tėvų nuosavybė. Jie — būsimieji socialistinės visuomenės piliečiai". ("Tarybinis mokytojas", 1986 m. rug. mėn. 20 d. Nr. 66, strp. "Dviveidiškumo pamokos"). Vadinasi, vaiką pagimdei, augini, juo rūpiniesi, bet daug teisių į jį neturi. Jis socialistinės visuomenės nuosavybė, jis "na-

cionalizuotas", "suvisuomenintas", konfiskuotas, nusavintas... Pagal komunistine, moralę, tai logiška. Ne komunistai davė valstiečiams žemę. Jie ją nuo amžių turėjo. Žemę komunistai tik atėmė. Ne komunistai statė ir puošė bažnyčias — jie tik atėmė jas. Ne komunistai steigė Lietuvoje įvairias organizacijas, draugijas, leido laikraščius, knygas, žurnalus — jie tik viską panaikino, uždraudė, atėmė. Kas dar lieka — atimti iš tėvų vaikus. Jie socialistinės visuomenės nariai, jie komunistinės valstybės nuosavybė! Taip, kaip senovėje, kaip vergovinės santvarkos laikais: vergo šeimos vaikas yra ne tėvų, bet vergo savininko nuosavybė. Šiandien tarybinio piliečio šeimininkas yra valdžia, komunistų partija, tiksliau — jos valdančioji viršūnė. Tad ir tarybinio piliečio vaikai yra jų nuosavybė. Ir tėvai su savo vaikais turi elgtis taip, kaip šis savininkas nurodys. O nurodo jis taip: "Lietuvos TSR liaudies švietimo įstatyme tarp pagrindinių liaudies švietimo principų įrašytas mokymo pasaulietiškumas be religijos įtakos: šiuo įstatymu tėvai ir juos atstovaujantys asmenys, be kita ko, įpareigojami auklėti vaikus aukštos komunistinės moralės dvasia". "Moraliai" konfiskuojami, nusavinami vaikai. Jie turi būti formuojami pagal šią "moralę". Turi virsti jos išpažinėjais. Turi tapti jos skelbėjais, vykdytojais ir kovotojais. Tokiais jie privalo būti išauklėti nuo mažens. Tai panašu į turkų elgesį su pavergtų krikščioniškų tautų vaikais, kai juos atimdavo iš tėvų ir išaugindavo fanatiškais muzulmonais, skirtais kovoti prieš savo tautiečius. Dabar kažkas panašaus bandoma daryti su mūsų vaikais, su mūsų tautos ateitimi, su jaunąja karta.

     Tad kur visos konstitucinės "garantijos", visi plepalai apie sąžinės laisvę, kur visos žmogaus teisių deklaracijos, visi tarptautiniai susitarimai, kuriuos taip iškilmingai pasirašinėjo tarybiniai valdovai? Ir kaip suderinti: "šiuo įstatymu tėvai ir juos atstovaujantys asmenys, be kita ko, įpareigojami auklėti vaikus aukštos komunistinės moralės dvasia" su, tame pačiame straipsnyje, Molėtų rajono Religinių kultų įstatymų laikymosi kontrolės komisijos prie Lietuvos LDT vykdomojo komiteto pirmininkės D. Gančierienės žodžiais, kad: "Sutinkamai su TSRS Konstitucijos garantuojama piliečių sąžinės laisve tik tėvai turi teisę patys namuose mokyti savo vaikus poterių, katekizmo, ruošti prie išpa-

žindės ir pirmosios komunijos"? Kuriuo šio straipsnio teiginiu galima patikėti? Jie vienas kitam prieštarauja! Kažkokia klaiki nesąmonė, ateistų vadinama "religine laisve".

Spausdiname RRT įgaliotinio P. Anilionio straipsnį.

Kai mokykla atskirta nuo bažnyčios
(P. Anilionis Valstiečių laikraštyje smerkia kunigus už vaikų mokymą religijos ir teisina valdžios vedamą kovą prieš religiją):

     "Kultų įsakymų laikymosi kontrolės komisijos prie miestų, rajonų vykdomųjų komitetų kasmet išaiškina faktų, kad kai kurie katalikų kunigai arba vienuoliaujančios moterys, organizuodami nepilnamečių religinio mokymo užsiėmimus, grubiai pažeidžia tarybinius įstatymus. Pavyzdžiui, šiemet Alytaus rajono Ūdrijos religinės bendruomenės klebonas Vytautas Insoda bažnyčioje užsidaręs mokė vaikus religijos. Kuomet komisijos nariai pareikalavo įleisti juos į maldos namus, klebonas grubiai elgėsi, stūmė atvykusius pro duris, įžeidinėjo juos.

     Per septyniasdešimt vaikų, surinktų net iš kaimyninių rajonų, Molėtų parapijos bažnyčioje užrakinęs mokė religijos tos religinės bendruomenės vikaras kun. Juozas Kaminskas ir jo padėjėja Stasė Rokaitė. Užsiėmimai vyko dalyvaujant ir tos bažnyčios klebonui, dargi dekanui Ignui Milašiui. Štai kokį pavyzdį rodo klebonas jaunam kunigui! O šių dvasininkų reiškiamo nepasitenkinimo įtakoje ir kai kurių bažnyčioje buvusių vaikų motinos ėmė negražiais žodžiais įžeidinėti komisijos narius. Panašių faktų buvo ir kai kuriose kitose respublikos bažnyčiose.

     Įsikarščiavę šie kulto tarnautojai, matyt, pamiršo, kad Lietuvos TSR baudžiamasis kodeksas už pareigūnų įžeidimą atliekant pareigas numato baudžiamąją atsakomybę. Dar daugiau. Nepilnamečių religinio mokymo sistemingų užsiėmimų organizatoriai, išskyrus tėvus, gali būti baudžiami ir pagal LTSR baudžiamojo kodekso 143 straipsnį.

     Antra vertus, jie nusižengė ir pagrindinio mūsų įstatymo — Lietuvos TSR Konstitucijos 50 straipsnio reikalavimui, kuriame

pasakyta: "Bažnyčia Lietuvos TSR atskirta nuo valstybės ir mokykla — nuo bažnyčios".

     Mokyklos atskyrimą nuo bažnyčios, kitaip sakant, reikia suprasti kaip draudimą bažnyčiai įvairiais būdais kištis į vaikų ir jaunimo auklėjimą ir vaikus mokyti religijos dalykų. O dvasininkams — kultų tarnautojams neleidžiama užimti kokias nors pareigas švietimo organuose.

     Religinių susivienijimų nuostatuose 18 punkte nurodyta, kad dėstyti tikybą gali būti leidžiama tik dvasinėse mokyklose, atidarytose nustatyta tvarka. Taigi jaunuoliai, sulaukę pilnametystės, pagal savo įsitikinimus, naudodamiesi jiems Konstitucijos suteikta sąžinės laisve, turi teisę stoti į dvasines mokyklas. Šiuo metu Tarybų Sąjungoje veikia 18 įvairių konfesijų dvasinių mokyklų: 6 pravoslavų akademijos ir seminarijos, 2 katalikų seminarijos, musulmonų akademija, judėjų ješibotas, armėnų bažnyčios akademija, gruzinų pravoslavų bažnyčios seminarija, kitos dvasinės mokyklos bei įvairūs kursai dvasininkams. Kauno kunigų seminarijoje dabar mokosi per 130 auklėtinių. Kasmet į šią dvasinę mokyklą su vietos klebonų rekomendacijomis priimama iki 30 jaunuolių.

     Tačiau, remiantis tarybine Konstitucija, bažnyčiai kištis į liaudies švietimo organų funkcijas neleidžiama. Religinėms organizacijoms draudžiama organizuoti darbą su vaikais ir nepilnamečiais, rengti tiek specialius vaikų, jaunimo, moterų religinius bei kitus susirinkimus, tiek ir organizuoti biblijos, literatūros, rankdarbių, darbų, bendrus susirinkimus, grupes, būrelius, taip pat organizuoti ekskursijas ir vaikų aikšteles, atidaryti bibliotekas ir skaityklas. Už tokių susirinkimų, ratelių bei grupių, neturinčių ryšio su kultų atlikimu, organizavimą kaltininkai traukiami administracinėn atsakomybėn — baudžiami pinigine bauda.

     Tarybiniuose kultų įstatymuose taip pat sakoma, kad mokyti vaikus bei nepilnamečius religijos dalykų galima tik privačiai, tai yra šeimoje, o mokyti šito pagal savo įsitikinimus gali tik tėvai ir tik savo vaikus.

     Tačiau neretai šiais klausimais dar vis bandoma diskutuoti. Kai kurie katalikų bažnyčios dvasininkai aiškina, kad tėvai, girdi, silpnai moka tikėjimo tiesas, nežino dargi poterių, ne daug ką

prisimena iš bažnyčios mokslo. Tad, jų nuomone, reikia, kad kultų tarnautojai mokytų vaikus religinių dalykų. Tačiau klausantis tokios "filosofijos" kyla klausimas, ar galima vadinti tikinčiaisiais tuos tėvus, kurie nieko nežino apie religiją, nemoka dargi poterių ir kur tie jų vadinamieji religiniai įsitikinimai? Ar tokie tėvai galės atsakyti už vaikų auklėjimo rezultatus, kai juos auklės pašaliniai asmenys — dvasininkai arba vienuoliaujančios moterys? Ir pagaliau, ar tokie tėvai sugebės vykdyti ir gyventi pagal Konstitucijos 64 straipsnį, kuriame pasakyta, kad Tarybų Lietuvos piliečiai privalo rūpintis vaikų auklėjimu, ruošti juos visuomenei naudingam darbui, auginti garbingais socialistinės visuomenės nariais. Taigi mūsų šalies pagrindinis įstatymas — Konstitucija — ne tik suteikia tėvams kai kurias teises, bet ir uždeda dideles pareigas, ypač auklėjant jaunąją kartą.

     Pasitaiko tėvų, kurie inspiruoti katalikų bažnyčios, kai kurių dvasiškių, aiškina, jog pas mus nėra religijos vadovėlių — katekizmų, jie seni, susidėvėję, ir todėl tėvai neturi iš ko mokyti savo vaikus tikybos dalykų. Tai netiesa. Katalikų bažnyčios vyskupijų sudaryta liturginė komisija paruošė naują 127 puslapių katekizmą "Mūsų tikėjimo šviesa" ir spaustuvė "Vaizdas" Vilniuje 1980 metais išspausdino šio leidinio 60000 egzempliorių. Katekizmas bažnyčiai kainavo tik 22 kapeikas už knygutę. Gavus religijos vadovėlį, prasidėjo nauji priekaištai, kad mažas katekizmo tiražas, kad jis mažai suprantamas vaikams ir panašiai.

     Išleisto katekizmo kiekio ne tik užtenka aprūpinti visiems vaikams, kurie ruošiasi pirmajai išpažinčiai, ir paaugliams, ruošiamiems konfirmacijai, tačiau dar lieka nemažas rezervas. Be to katekizmą juk galima naudoti ne vienerius metus. Mokyklose, pavyzdžiui, mokiniai mokosi iš tų pačių vadovėlių kelerius metus.

     Sekančiais metais bus išleista katekizmo dar 50000 egzempliorių. Argi tai maža palyginus su kitų leidžiamų knygų tiražais?

     Kartais, organizuojant grupinį vaikų mokymą religijos, bandoma pasiteisinti "tėvų teisėmis". Girdi, mano vaikas, kaip noriu, taip aš jį ir auklėju. Tai neteisinga, sakyčiau, labai jau siauras tėvų teisių ir pareigų supratimas. Vaikai nėra tėvų nuosavybė.

Jie — būsimieji socialistinės visuomenės piliečiai ir tokiais jie turi būti ugdomi bendromis mokyklos, šeimos ir visuomenės t a-stangomis. Lietuvos TSR liaudies švietimo įstatyme tarp pagrindinių liaudies švietimo principų įrašytas mokymo pasaulietiškumas be religijos įtakos. Šiuo įstatymu tėvai ir juos atstovaujantys asmenys, be kita ko, įpareigoti auklėti vaikus aukštos komunistinės moralės dvasia. Tai turi giliai įsisąmoninti kiekvienas tėvas ir motina. Vadinasi, religinis mokymas, nors jis vykdomas ir šeimoje, neturi tapti prievartos įrankiu.

     Mūsų šalies tėvų bei globotojų teises ir pareigas reguliuoja tam tikros įstatymu paremtos normos. Pavyzdžiui, Tarybų Lietuvos "Santuokos ir šeimos kodekso" 65 straipsnyje nurodoma: "Tėvai privalo auklėti savo vaikus, rūpintis jų fiziniu vystymusi ir mokymu, ruošti juos visuomenei naudingam darbui, auginti garbingais socialistinės visuomenės nariais. Tėvystės teisės negali būti vykdomos priešingai vaikų interesams".

     Vadinasi, jokių teisių, tarybiniai įstatymai tėvams nėra suteikę. Tuo mūsų įstatymai ir skiriasi nuo įstatymų buržuazinių valstybių, kur vaikas yra neribotoje tėvų valdžioje. Deja, net tie, kurie gana pagarbiai kalba apie tėvų teises, kartais pamiršta, kad ir vaikai turi teises.

     Labai taikliai tuoj po Spalio revoliucijos apie tėvų ir vaikų teises pasakė N. Krupskaja. Ji rašė "Mokykla buvo atskirta nuo bažnyčios ne logikos sumetimais, bet ir vaiko teisių vardu. Pas mus labai daug kalbama apie tėvų teises, tačiau labai mažai — apie vaikų teises. Jeigu yra visuotinai priimta, kad įstatymai turi ginti bejėgį vaiką nuo per didelio netik fabrikanto, bet ir tėvų išnaudojimo, tai labai mažai kalbama, apie būtinumą ginti jo sielą nuo visko, kas tą sielą veikia ardančiai".

     Taigi tarybinė valstybė suinteresuota, kad kiekvienas mažasis pilietis ir šeimoje būtų auklėjamas sutinkamai su visuomenės interesais. Neatsitiktinai liaudies švietimo įstatymų pagrinduose sakoma: "Įstatymai įpareigoja tėvus auklėjimą šeimoje derinti su auklėjamuoju mokyklų ikimokyklinių ir užmokyklinių įstaigų bei visuomeninių organizacijų darbu". Štai kodėl tarybiniai įstatymai bet kurią nepilnamečių organizuoto, grupinio religijos mokymo formą vertina kaip bažnyčios kišimąsi į valstybės reikalus,

kaip į įstatymų pažeidimą.

     Ir dar Tarybų Lietuvos "Santuokos ir šeimos kodekso" 19 straipsnis, apibrėžiantis sutuoktinių teises, sako: "Sutuoktiniai šeimoje turi lygias teises. Vaikų auklėjimo ir kitus šeimos gyvenimo klausimus sutuoktiniai sprendžia kartu". Tad nė vienas kulto tarnautojas be abiejų tėvų sutikimo neturi teisės jų vaikų krikštyti, atlikti pirmąją išpažintį, konfirmuoti. Nes, kilus ginčui, sutuoktiniai arba vienas jų gali kreiptis į atitinkamus valdžios organus ir prašyti kaltus asmenis, tarp jų ir kulto tarnautojus, nusižengusius tarybiniams įstatymams patraukti atsakomybėn.

     Taigi tarybiniai įstatymai, skelbdami ir garantuodami sąžinės laisvę kartu nustato tam tikras religinių organizacijų veiklos ribas, kurių jos turi laikytis. Ir tie kulto tarnai, kurie šias ribas peržengia, kaip pasielgė, pavyzdžiui, straipsnio pradžioje minėti kunigai, turi atsakyti".
Petras Anilionis
Religinių reikalų tarybos prie TSRS Ministrų
Tarybos įgaliotinis Lietuvos TSR
"Valstiečių laikraštis" (1986 m. spalio 16 d.)

(Mokytojai prievartauja tikinčiųjų moksleivių sąžines, versdami juos stoti į pionierių ir komjaunuolių organizacijas):

DVIVEIDŽIAVIMO MOKYKLA
(Atsakymas nusipelniusiam mokytojui Bernardui Šakniui)
"Tėvai turi prioriteto teisę parenkant
savo mažamečiams vaikams švietimo būdą".
Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija,
26 str. 3 dalis.

     Š.m. rugpjūčio 27 d. "Tiesoje" skausmingai nustebino Jūsų straipsnis "Apie papirktą sąžinę ir dviveidiškumą". Nustebino todėl, kad dažnas ligšiolinis Jūsų pasisakymas spaudoje sukurdavo mąstančio, blogio pašalinimu besirūpinančio autoriaus vaizdą. Rugpjūčio 27 d. rašinys šį vaizdą gerokai nublankino. Straipsnyje sielvartaujate drauge su anoniminiu tėvu, kurio sūnų giminių

paprašyta moteris paruošė Pirmajai Komunijai. Teigiate, kad vaikas, įsitikinęs pionierius, išdavė savo pažiūras, leidosi paperkamas šventine dovana — japonišku magnetofonu. Piktinatės Elenos Versekytės, Tuberkuliozės mokslinio tyrimo instituto laborantės, atvedusios vaikus į Nedingės bažnyčią, elgesiu. Smerkiate netikinčius tėvus, tokius abejingus savo atžalų pasaulėžiūros formavimui, ir vėl leidžiate išsisakyti anoniminiam tėvui: "Juk tai vaikų dvasinis žalojimas, tai dviveidžių ugdymas. Ko jos (kate-kizuotojos) lenda, kam prisiliečia prie tyros vaiko sielos, su-drumsdamos vaikystės rimtį? Pagaliau tai prieštarauja mūsų įstatymams, draudžiantiems kolektyvinį vaikų mokymą religijos".

     Kad autentiškiau išreikščiau savo nesutikimą su pagrindinėmis Jūsų kaltinimo tezėmis, kalbėsiu apie tai, ką pats išgyvenau, iškenčiau ir patyriau. įsidėmėkite — tai ne autoreklama, ne siekimas pasirodyti geresniu už netikinčius. Tai troškimas Jums paaiškinti, kad ir mes, tikintieji, esame žmonės, nė kiek ne menkesni už jus, ateistus, kad ir mes turime savo įsitikinimus, kurie yra svarbiausia asmenybės dalis. Mes turime teisę pagal savo įsitikinimus gyventi, juos reikšti visais tais būdais, kuriais tai darote jūs (jeigu esame lygūs prieš įstatymus). Mes turime teisę savo įsitikinimus perduoti kitiems — visiems, nusprendusiems, kad jie vertingesni, pagrįstesni ar tauresni už ateistinius. Tokiu požiūriu ir norisi pasidalinti su Jumis keletu seniai knietinčių svarstymų.

     Augau tikinčioje šeimoje, abu tėvai — tarnautojai. Kiemo vaikų tarpe vienintelis buvau religingas. Iš vaikystės įsiminė vienas vaizdelis: namo gyventojų paauglių būrelis stovi aplink statybininkų paliktą akmenų krūvą. Kažkas pasiūlo mušti po akmenimis tūnančias rupūžes — juk jos tokios šlykščios... Ir prasideda bejėgių padarų traiškymas. O man prisimena skurdžios katekizmo pamokos apie Nazareto Jėzų — ir galbūt pirmąkart stoju vienas prieš daugelį, protestuodamas prieš žiaurumą. Ir motyvas — ne Jūsų propagandos taip mėgstama "pragaro baimė" ar "dangaus atlygis", o paprasčiausias pasibjaurėjimas sadizmu, intuityvus jutimas, kad tai nesuderinama su sieloje jau įsitvirtinusiu etiniu Jėzaus idealu. Kodėl šito neturėjo kiti, netgi aktyvių ateistų šeimose augę, vaikai? Brendome, ir problemos, įvykiai sudėtin-

gėjo. Klasėje mokėsi negabi, nevalyvų namų, todėl nuolat ujama ir pravardžiuojama mergaitė. Kartą šutvė mokinių pasičiupo ją ir nusivedė į netolimą ežerą "skandinu". Negalėjau sutrukdyti, nes jėgos buvo nelygios, tačiau sąmonėn smilktelėjo mintis: o juk veda lygiai kaip Kristų, kurio kančią pagerbiame Gavėnios kryžiaus keliuose... Visų akimis ji — bjaurusis ančiukas, visi aplink — priešai... "Skandinimas" baigėsi tuo, kad mergaitę įstūmė į šaltą polaidžio vandenį (pakrantėje buvo seklu), bendramoksliai pasityčiojo ir išsisklaidė. Nei pionierių, nei komjaunuolių ženkliukai dalyvauti egzekucijoje jiems nesukliudė. Ir pasakyti gerą, padrąsinantį žodį verkiančiai mergaitei liko tik vienas — tikintysis, nekomjaunuolis, kuris ne itin bijojo "visuomenės nuomonės" — pajuokos, kad bendrauja su atstumtąja...

     Pažinojau tikintį mokytoją, kuris, nors žaismingai lengvai sutriuškindavo mokykloje mano girdimus ateistinius "argumentus", pats bažnyčią lankė kitoje vietoje. Žinojo, kad viešai išreiškęs savo religingumą, tuojau neteks darbo (kaip mokytojai Kau-šienė, O. Brilienė, A. Grigas ir t.t.). Tokiam slapstymuisi nepritariu. Reikėjo, nors ir darbo netekimo kaina, lankyti vietinę bažnyčią. Atvirai. Tiesiai. Tik toks gyvenimas teikia neišsenkantį sąžinės džiaugsmą, savo žmogiškosios vertės pajautimą. Tačiau šio mokytojo, kaip ir didelės dalies Lietuvos pedagogų, kompromisas nė kiek nepaaiškina juridinės reikalo pusės: kokiu būdu sąžinės laisvės principas suderinamas su trukdymu tikintiesiems dirbti pedagoginį darbą? Kuo tai skiriasi nuo spaudoje linksniuojamų užsienio "Berufs-ferbotų" — draudimų dirbti pagal profesiją ryšium su "netinkamomis" pažiūromis? Straipsnyje Jūs piktinatės dviveidiškumo pamoka... pionierius, išmokytas poterių, atsiklaupęs bažnyčioje! O aš pasipiktinsiu atvirkštiniu reiškiniu. Kai atėjau į pirmą klasę, niekas nepaklausė (kaip ir kasmet neklausia būrių vaikų), ar man artimesnės Kristaus ar Lenino idėjos, niekas su pastarosiomis netgi nesupažindino — įsegė žvaigždę, ir tu jau spaliukas. Esu dėkingas tėvams, kurie uždraudė šitaip tyčiotis iš tikinčio sūnaus. Panašiai buvo stojama į pionierių organizaciją, ir kaklaraiščius užsirišo daugelis religingų vaikų. Čia jau pats buvau pakankamai subrendęs pasipriešinti ir pasakyti: "Negaliu būti pionieriumi, nes esu tikintis. Organizacija laisvanoriška, ko ver-

čiate į ją stoti? Pedagogai, būdami sąžiningumo skiepintojais, atrodo, turėjo apsidžiaugti: štai vaikas nenori dviveidžiauti. Tačiau to neįvyko — pasipiktino rajono pionierių vadovė, puolė priekaištauti mokytojai. Tuos, kurie "pakeitė kailį", paliko ramybėje. Pamačiau, kad mokyklai maža rūpi įtikinti mus ateizmo tiesa, "performuoti" pasaulėžiūrą — svarbu, kad klasė 100 procentiškai pionieriška, komjaunuoliška, o kokiu būdu tai pasiekta, ataskaitose neatsispindės. Šiai jaunimą demoralizuojančiai metodikai jaučiau ir tebejaučiu pasišlykštėjimą. Priėmimą į VLKJS lydėjo dar vienas mokytojų argumentas — abiturientai buvo įtaigojami, kad be komjaunimo bilieto maža vilties įsigyti studento bilietą. Manęs tai betgi nei marksizmo, nei ateizmo teisingumu neįtikino, ir komjaunuoliu netapau. Pedagogų prognozės pasitvirtino — aukštojoje mokykloje išbuvau neilgai. Nors pažangumu pralenkiau daugelį komjaunuolių, buvau pašalintas po to, kai mano pažiūromis ir jų reiškimo būdu ypač susidomėjo KGB. Prašau suprasti teisingai, aš nesiskundžiu dėl nuoskaudos, priešingai, esu laimingas, kad galėjau dėl tikėjimo ją iškentėti. (Palyginkime Jūsų straipsnio rūpestį, kad netikintys moksleiviai lengvai prekiauja sąžine, už įvairias dovanas lankydami bažnyčią. Kyla mintis — ar verta ugdyti įsitikinimus, kuriuos vaikas išmaino į džinsus, tranzistorių, saldainius ar pinigus? O jeigu suaugusiam tokių įsitikinimų žmogui bus pasiūlyta prabangi vila, "Žiguliai", kelionė į užsienį — jis ir vėl nesunkiai išduos savo Tėvynę, principus? Darau išvadą — jeigu sąžinę galima papirkti, reiškia, jos nėra, ji nesuformuota! Pionieriški-komjaunuoliški motyvai per silpni suformuoti tvirtą-nepaperkamą sąžinę! Tačiau mano vidinė būsena — džiaugsmas kažko netekti dėl Kristaus — ir vėl nepaaiškina ir nepateisina juridinės grubaus diskriminacinio poelgio pusės. Argi neaišku, kad panašiais apribojimais ir privilegijomis toli gražu neskatinamas jaunų žmonių idėjiškumas, principingumas, o atvirkščiai, kultivuojami bjaurūs moraliniai defektai — karjerizmas, prisitaikėliškumas? Jūs perskaitėte keletą tikinčio žmogaus biografijos fragmentų. O kiek panašių, daug skaudesnių gyvenimo istorijų galėtų papasakoti daugelis Lietuvos ir visos komunistinės imperijos tikinčiųjų? Mokydamasis, studijuodamas, tarnaudamas armijoje ir dirbdamas sutikau šimtus bendraamžių.

Pastebėjau keistą dėsningumą — jei tik vaikinas negirtauja, neištvirkauja, kūrybingas — žiūrėk, tikintis (arba tikintiesiems artimas); jei mergina kukli, dora, mąstanti — žiūrėk lanko bažnyčią; jeigu jaunoje šeimoje harmonija, abipusė pagarba, interesai nesibaigia kolektyviniu sodu — žiūrėk, jų butą puošia meniški Kristaus, Marijos paveikslai (ne "musių nutupėti", kaip nesiliauja štampavusi Jūsų propaganda). Ir pasaulėžiūrinės problemos rūpi daugiausia šio rato žmonėms. Absoliuti dauguma netikinčiųjų mano pažįstamų gyvena "kaip gyvenasi", nesidomi nei marksizmu, nei idealizmu, jų poreikiai sukasi karjeros, ambicijų, malonumų rate. Armijoje tikintįjį dažniausiai neklaidingai pažindavai iš to, kad rusiškai nesikeikdavo ir neišnaudodavo jaunesnių kareivių. Tiek religingi mano vienmečiai, tiek pažįstami kunigai daugiausia buvo teisingi, išsilavinę, gėrio siekiantys žmonės. Kunigas Sigitas Tamkevičius, kun. Alfonsas Svarinskas, nuteisti Sibiro konclageriu ir tremtimi, kur kas anksčiau už Gorbačiovą — 1980-81 m. ragino katalikus, gelbėti tautą iš alkoholizmo nelaimės. Daugybė mūsų tada, kaip ir Valančiaus laikais, bučiuodami kryžių prisiekėme būti blaivininkais ir abstinentais. Pats kunigas yra gyvas skelbiamos idėjos pavyzdys. Jis dabar kalėjime iš tų, kurie Brežnevo laikais aliarmą dėl vynelio tvano vadino "spalvų tirštinimu", berods, niekas nenukentėjo.

     Vasario 5 d. keistomis aplinkybėmis autoavarijoje žuvęs kun. Juozas Zdebskis skiepijo požiūrį, kad aukščiausias žmogaus idealas — būti tarnaujančia meile. Jo lūpose nuolat skambėjo: Ką jūs padarėte kiekvienam žmogui — gera ar bloga — Kristui padarėte". Ir šitą Kunigas įrodė minioms pagalbos reikalingų žmonių savo heroišku gyvenimu. Lankydamas kareivius, kalinius, tremtinius, ligonius, jis pasiekdavo Sibiro tundrą ir Kaukazo kalnus, surasdavo visų apleisto invalido grytelę.

     Peržvelgėme vieną kitą gerumo apraišką tikinčiųjų gyvenime. Kas gi jas visas įkvėpė, sužadino, sugestijonavo? Ar ne žėrintis Kristaus asmens idealas? O kas išskaičiuos tokius atvejus v i s ų Kristų mylinčiųjų gyvenimuose? O visuomenės mastu? Užtenka pastudijuoti misijų, Kalkutos Teresės, Alberto Šveicerio veiklą, kad objektyvus tyrinėtojas įsitikintų, koks humanizmo potencialas glūdi krikščionybės ideologijoje. Tad ar galima laiky-

ti teisingu knygos "Paauglys" teiginį, kad "vaikų įtraukimas į n -ligines apeigas (...) be galo žaloja paauglio sąmonės ugdymą, i i-teršia jo protą nereikalingomis idėjomis". Nieko sau "sąmonės žalojimas", jeigu jo paliestieji sąžiningai dirba, negirtauja, nesi-keikia. O Absoliutaus Gėrio — Dievo — idėją vadinti nereikalinga yra daugiau negu tamsumas, nes ši idėja bene labiausiai sava ir trokštama žmogaus prigimčiai (palyginkime besimylinčiųjų vienas kito idealizavimą, liesos, taurumo personifikacijas naujojoje lietuvių literatūroje, kur teigiami herojai tiesiog šaukia tikį Dievą ir atrandą Jame jėgų idealų gynimui (Beatričė J. Grušo dramoje).

     Jūsų straipsnis įtaigoja vaizdą, tarytum "kosmoso, žmogaus minties skverbimosi į Visatos paslaptis amžiuje" tikėjimas į Dievą, į Kristų yra visuotinai atmestas, kalbos nevertas dalykas, kad tik va tokios moterėlės ir temoko vaikus "visai priešingos sampratos apie žmogaus kilmę, visatos sandarą". Tikinčiųjų pažiūras vadinate "religijos raizgais", su kuriais daugelį šimtmečių kovoja mokslas". Leiskite paklausti — koks mokslas? Gal Niutono mokslas? Niutonas nusiima kepurę, tardamas žodį "Dievas". Pavlovo mokslas? Pavlovas lenkiasi ir žegnojasi, praeidamas pro maldos namus. Galvanio mokslas? Galvanis — tretininkų ordino narys, tokius jūs (dargi spaudoje) davatkomis pravardžiuojate. Tai gal jūsų, individualus mokslas, kurio dar nesukūrėte? Kiekvienas norintis žino, kad jokio visuotinio religijos sukritikavimo nebuvo — nei mokslo, nei etikos sferoje; kiekvienas atvirai žvelgiantis į gyvenimą mato, kad Kristaus Evangelija ir šiandien yra milijonų žmonių pasaulėžiūros pagrindas, gėrio kūrybai įkvepianti jėga. Jau Dostojevskis teisingai pastebėjo: "Jūs neigiate Dievą ir Kristų, bet nepagalvojate, kaip pasidarytų viskas purvina ir nuodėminga be Kristaus... Šalindami Kristų, jūs šalinate nepalyginamą grožio ir gėrio idealą iš pasaulio". Neužmirškime, kad pirmasis žmogus, išlipęs Mėnulio paviršiuje, paliko ten plokštę su Šv. Rašto tekstu; kad didžioji dalis šiuolaikinio mokslo korifėjų buvo giliai religingi žmonės; ir šiandien religinės, konkrečiai, krikščioniškosios idėjos įkvepia humanistinius socialinius sąjūdžius, muzikos, literatūros, meno kūrinius, susilaukiančius tarptautinio pripažinimo. Tad kokiu pagrindu Jėzaus tikėjimą Jūs

skelbiate kaip kažką paleolitinį, atgyvenusį, neturintį teisės egzistuoti žmonių, juo labiau vaikų sąmonėje?! Apie kolektyvinį vaikų mokymą religijos Jūs kalbate kaip apie tarybinio sąžinės laisvės įstatymo pažeidimą. Iš tikrųjų, savo laiku kunigai — Juozas Zdebskis, Prosperas Bubnys, Antanas Šeškevičius — buvo nuteisti tiktai už šitokios "laisvės" įstatymo pažeidimą. (Kaip labai panašios bylos primena carinės Rusijos represijas prieš liaudies "daraktorius" spaudos draudimo gadynėje!) Tačiau žodis "įstatymas" XX a. žmonėms nebeturi to magiško skambesio, kokį afrikiečiams turėjo žodis "tabu". Žinome, kad nacistai irgi vadovavosi "įstatymais", beje, tuo ir teisinosi Niurnbergo procese. Tai betgi neišgelbėjo nusikaltėlių nuo užtarnautos bausmės. Piliečio pareiga žiūrėti, ar įstatymas neprieštarauja pačiai savo sąvokai, ar jis žmogiškas, o ne skubėti jį aklai vykdyti. Visokie nuostatai, ribojantys religinių pažiūrų perteikimą vaikams, yra gėda, o ne įstatymai! Ir negalima tvirtinti, kad žmogus yra laisvas, jeigu jis negali laisvai išreikšd savo įsitikinimų, viešai išsakyti savo pozicijų, ginti savo nuomonių per spaudą, radiją, televiziją, kaip tai darote šiandien jūs, netikintieji. Būtent dėl įstatymų, draudžiančių mums, katalikams, tą pat daryti, — šalyje, kurioje anot Gorbačiovo, mes kiekvienas turime būti šeimininku, aš jaučiuosi engiamas ir diskriminuojamas, nes nėra legalaus spaudos organo, kuriame galėčiau išsakyti katalikišką požiūrį į visuomenėje vykstančius reiškinius; nėra knygyno, kur galėčiau įsigyti re-liginės-filosofinės literatūros, poezijos, krikščioniškų grožinių veikalų, pvz., Nobelio premija įvertintą H. Sienkevičiaus "Quo vadis?"; nėra kino salės, kur galėčiau pamatyti filmą, katalikų požiūriu interpretuojantį gyvenimo, doros, grožio problemas; nėra vaikų darželio, nėra mokyklos, kur tikintys vaikai nebūtų nuolat kryptingai auklėjami (nekartą barant, pašiepiant, viliojant privilegijomis) prieš jų religinius įsitikinimus. Ar mes patys, tikintieji, sudarantys žymią gyventojų dalį, šią padėtį pasirinkome? Ar tikintis jaunimas, kunigai, inteligentai stokoja talentų kurti meninėms vertybėms, švietimo, kultūros, karitatyvinėms organizacijoms, kaip tai daroma, sakysime, socialistinėse Lenkijoje ir Vengrijoje? Jeigu pas mus tai nevyksta, reiškia, tikinčiųjų masės priverstos tai savyje užslopinti, negali išreikšti. Kas slopina? Ko-

kia teise slopina? Tai be galo niekšiškas, antihumaniškas aktas. Kuo mes, tikintieji, blogesni už ateistus? Kokia prasme mes "laisvi ir lygūs"? Leiskite viešą diskusiją per televiziją ar radiją — ir tegul liaudis pati vertina, sprendžia, kur tiesa. To nedarote, ir priežastys gali būti tik dvi: arba jūs širdies gilumoje jaučiatės neteisūs, nepajėgūs diskutuoti, arba laikote savo liaudį tokia nesubrendusią, tokia nesąmoninga, kuri pati neatskirs, nepatikės jūsų "tiesa" ir priims mūsų "melą". Yra rimtų prielaidų manyti, kad taip ir atsitiktų. Gal todėl nei spaudoje, nei laidoje "Argumentai" tikinčiųjų ir ateistų diskusijos iki šiol neprasidėjo. Jūs drąsūs ir teisūs tik monologe! Bet tai — diktatūros teisumas!

     Nors laikau marksistinę pasaulėžiūrą savo pagrinduose klaidinga, nuo studijų laikų pamėgau vieną jos dėsnį, nuolat atsisukantį prieš ją pačią: "Tiesos kriterijus yra gyvenime praktika".

     Kai netikintieji man grasindami šaukė: "Klausyk ir vykdyk!", tikintieji sakė: "Mąstyk, ar tai gera, ar bloga".

     Kai netikintieji mane niekino ir keikė, tikintieji užjautė, parėmė, meldėsi, kad ištverčiau.

     Kai netikintieji, kuriuos sutikau, buvo daugiausia neapykantos, lytinio potraukio, netramdomų ambicijų blaškomi žmonės, mano pažįstami tikintieji spindėjo krištoliniu tyrumu, nesavanaudiškumu, ištikimybe tiesai (net iki tokių aukų, kaip kun. Sigito Tamkevičiaus, kun. Alfonso Svarinsko, kun. Jono-Kąstyčio Matulionio, kun. Juozo Zdebskio).

     Štai aš ir pasinaudojau gyvenimo praktika kaip tiesos kriterijumi. Todėl esu katalikas. Todėl ginu teisę perteikti savo įsitikinimus kitiems, kurią Jūs norite savo straipsniu paneigti. Todėl tikrąja dviveidžiavimo mokykla laikau tą švietimo sistemą, kurioje Jūs dirbate. Praėjau ją nesukreivinta siela, nes vaikystėje sutikau pareigingų kunigų ir pasiaukojusių liaudies "daraktorių", kurie, nebodami drakoniškų įstatymų ir kalėjimo grėsmės, gerai išmokė katekizmo!

     GARBĖ JIEMS — ASMENS IR ŽMONIJOS DVASINĖS LAISVĖS GYNĖJAMS!
DĖKOJAME UŽ AUKĄ!


     1986 m. pavasarį, atlikęs bausmę Vilniaus saugumo izoliatoriuje bei tremtį Parabelyje į laisvę sugrįžo Julius Sasnauskas. Po 6,5 metų trukusios nelaisvės J. Sasnauskas į Lietuvą grįžo nepalūžęs. Šiuo metu jis gyvena ir dirba Vilniuje.

     Lapkričio 3 d., atlikusi 4 metų bausmę Mordovijos griežto režimo moterų lageryje sugrįžo Jadvyga Bieliauskienė. Dėl blogos sveikatos ir malonės prašymo, kurį sovietiniams valdininkams parašė jos sūnus Žilvinas Bieliauskas, jai buvo panaikinta teismo metu paskirta 3 metų tremtis. Grįžusi J. Bieliauskienė apsigyveno Vilniuje.

     Lapkričio 12 d. iš Orienburgo srities, Čačkano lagerio, atlikęs 2 metų bausmę, į laisvę buvo paleistas Romas Žemaitis. Bausmę jis atliko tarp kriminalinių nusikaltėlių, ypatingai sunkiose sąlygose ir labai jauname amžiuje, teturėdamas 18-20 metų.

     Tikintieji su dideliu džiaugsmu ir dėkingumu sutiko iš sovietinių lagerių Tėvynėn grįžusius sąžinės belaisvius.

     J. Bieliauskienės, J. Sasnausko, R. Žemaičio ant Bažnyčios ir Tėvynės aukuro sudėta auka, tai įrodymas, kad ir kalėjimų košmare įmanoma nepalūžti dvasia, neprekiauti idėjomis, kad dvasia gali ir privalo nenusilenkti smurtui, tai garantija, kad Bažnyčia ir tauta nenugalima, kol turi aukai pasiryžusių sūnų ir dukterų.

VĖL UŽPULDINĖJAMI KUNIGAI...


(Gruzinų banditas Galašvilis užpuolė Pušaloto kleboniją ir sunkiai sužeidė kleboną Albiną Pipirą ir zakristijoną Ramutį Kudarauską):
     1986 m. spalio 17 d. naktį buvo užpultas ir sunkiai sužalotas Pušaloto klebonas kun. Albinas Pipiras (61 m. amžiaus).

     Kiek anksčiau kun. A. Pipiras nežinomų piktadarių buvo šantažuojamas telefonu. Rugpjūčio mėnesį dienos metu į Pušaloto parapijos kleboniją, išplėšę langą, buvo įlindę 3 vyrai ir moteris, vienas vyrų su savimi turėjo revolverį, ir tik gretimame kam-

baryje pastebėję daugiau žmonių, įsibrovėliai pabėgo. Apie įvykį buvo pranešta Pasvalio rajono milicijai, deja... ji rimtai nesureagavo. Maždaug savaitę laiko prieš spalio 17 d. užpuolimą buvo nunuodytas kleboniją saugojęs šuo.

     Spalio 17 d. naktį klebonijoje nakvojo 4 žmonės: klebonas A. Pipiras, 10 metų giminaitis — klebono krikštasūnis, 80 metų ligonė senutė — klebono teta ir zakristijonas Rimutis Kudaraus-kas. Žudikas, nuo gatvės pusės išplėšęs langą, įsibrovė į kambarį, kuriame miegojo mažametis kunigo giminaitis, įsakęs berniukui užsikloti galvą ir ramiai gulėti, įsilaužė į sekantį kambarį, kur miegojo R. Kudarauskas. R. Kudarauskas buvo sumuštas ir smūgiu į galvą apsvaigintas, kambaryje rasta klanas kraujo. Kun. A. Pipiras, gretimuose kambariuose išgirdęs triukšmą, uždegė šviesą ir prieš save išvydo maskiruote prisidengusį vyrą, vienoj rankoj laikantį peilį, o kitoj virtuvinį kirvuką mėsai kapoti. Kun. A. Pipiras nuplėšė įsibrovėlio veidą dengiančią maskiruote. Užpuolikas kirvuko smūgiu galvon kelis kartus partrenkė ir sužalojo kunigą. Vos gyvas — smarkiai nukraujavęs, sulaužytu galvos kaulu, išnarinta dešine ranka kun. A. Pipiras buvo įmestas į rūsį. Kurį laiką, beatsigaunantį R. Kudarauską iš naujo apsvaigindamas smūgiu į galvą, klebonijoje šeimininkavo žudikas. Galiausiai suradęs 1500 rub., pasiėmęs kelis magnetofonus, pats apiplovė sukruvintą R. Kudarauską, rankšluosčiu aprišo žaizdą ir įsakė klebono mašina nuvežti jį į Klaipėdą, pats rankoj laikė peilį ir kirvį, kuriais nuolat grasino. Iš Klaipėdos įsakė važiuoti į Kauną Kelyje išgėręs perdaug alkoholio, žudikas užmigo. Likus 2 km. kelio iki Šilalės, pasibaigė benzinas. R. Kudarauskas susistabdė pravažiuojančią mašiną ir paprašė nuvežti jį į artimiausią milicijos skyrių. Atvykusi milicija girtam žudikui uždėjo antrankius. Paaiškėjo, jog tai gruzinas Aleksandras Galašvilis, savo laiku Gruzijoje baigęs milicijos mokyklą.

     Spalio 17 d. rytą tikintieji nesulaukę pamaldoms savo klebono kun. A. Pipiro, atėjo į kleboniją jo ieškoti. Kunigą rado 4 valandas išbuvusį skiepe, sunkiai sužalotą. Panevėžio ligoninėje jam buvo padaryta galvos operacija, kuri truko 4 valandas. Po operacijos kun. A. Pipiras kelias dienas neatgavo sąmonės. Atgavus sąmonę, kun. A. Pipiro sveikatos būklė pradėjo gerėti.

     Apiplėšimo aplinkybės tiriamos...
     Spalio 16 d. vakare Pušaloto gyventojai pastebėjo apie kleboniją vaikščiojančius nepažįstamus asmenis. Neaiškumų kelia tai, jog spalio 17 d. rytą milicijos darbuotojai ir Pasvalio rajono prokuroras kleboniją apžiūrėjo vieni, ir dk žmonėms pradėjus reikalauti, buvo apiforminti kviestiniai asmenys. Mažametis klebono giminaitis tvirtina, kad apiplėšimo naktį, kai A. Galašvilis įsilaužė į jo kambarį, jis matęs nuo lango nubėgant tris rūkančius vyrus; senutė teigia, kad žudikui pasitraukus iš klebonijos, po kelių minučių nuvažiavo mašina, tą naktį stovėjusi netoli klebonijos; kun. A. Pipiras taip pat girdėjęs už lango kalbančius žmones.

     Spalio 23 d. minėtus įvykius trumpai aprašė Pasvalio rajoninis laikraštis "Darbas", straipsnyje prokuroras S. Bietkis rašo: "Dėl savanaudiškų paskatų savo namuose iš spalio 16 d. į 17 d. buvo užpultas Pušaloto miesto gyventojas Albinas Pipiras. A. Pipiras sunkiai sužalotas, Rimutis Kudarauskas lengvai sužalotas. Padedant visuomenei, užpuolikas tą pačią dieną buvo sulaikytas. Nustatyta, kad užpuolimą, turint tikslą užvaldyti asmeninį piliečio turtą, padarė 29 m. amžiaus gruzinų tautybės pilietis Aleksandras Galašvilis, gyvenantis Kaliningrado srityje, niekur nedirbantis. Turimais duomenimis A. Pipiro namus jis užpuolė vienas."

KRATOS IR TARDYMAI


     Kaunas-Vilnius. Ryšium su 1986 m. gegužės 22 d. kratomis (kratos buvo padarytos pas kauniečius — A. Patacką, Antaną Patacką, inžinierių Paulių Martinaitį, menotyrininką Petrą Kimbrį, inžinierių Edvardą Šiugždą, fotografą Gytį Ramošką ir kt., žr. "LKBK" Nr. 71.) iki spalio 1 d. saugumo buvo tardyti apie 60 asmenų. Tarp jų: kauniečiai — filologas Vytas Ališauskas, matematikas Algis Saudargas, Aušra Saudargaitė, architektas Rimantas Zimkus, skulptorius Vladas Rukša, Adelė Urbonaitė, gydytoja Kurklinskienė, Ramūnas Kurklinskas, inžinierė Adelė Misiūtė, buvęs Žemės ūkio akademijos dėstytojas Vladas Kudirka, Arūnas Rekašius, inžinierius Vytautas Volskis, Žemės ūkio akademijos dėstytojas Prutenis Janulis, studentė Jūratė Banevi-

čiūtė, buvęs politkalinys Liudas Simutis, pensininkė Birutė Fe-deravičienė, buvęs Žemės ūkio akademijos dėstytojas Jonas-Algirdas Lazauskas, restauratorius Antanas Jucevičius, darbininkas Kostas Lukėnas, architektas Vytautas Petrašonis, buvęs politkalinys Petras Plumpa, architektas Henrikas Sambora, matematikas Rolandas Razulevičius, Nijolė Patackienė (Algirdo Patacko žmona), M. Dambrauskienė (politkalinio Liudo Dambrausko žmona; M. Dambrauskienei čekistai siūlė rašyti malonės prašymą, jei nenorinti, kad jos vyras mirtų kalėjime), inžinierius Viktoras Krūminis, filosofas Albinas Plėsnys, vilniečiai — filologas Rimantas Matulis, gydytoja Gaudenta Juozapaitytė, inžinierius Juozas Prapiestis; Zarasų rajone dirbanti gydytoja Ramunė Butkevičiūtė, Garliavoje gyvenantis Adolfas Teresius ir kt.

     Visi tardomieji buvo klausinėjami apie ryšius su Algirdu Patacku, Algiu Saudargu, Petru Kimbriu. Tardytojai stengėsi surasti liudininkų, kurie patvirtintų tardytų ar asmenų, pas kuriuos buvo kratos, ypač Antano ir Algirdo Patackų, "antitarybinę veiklą". Antanui Patackui buvo inkriminuojama knygos "Kun. Ambraziejus Jakavonis. 1886-1986" bei leidinio apie Baltarusijos lietuvius autorystė. Tardymuose čekistai tvirtino, kad tardomųjų santykiai su religija jų nedomina, tačiau nuolat primesdavo įvairius klausimus, liečiančius pasaulėžiūrą ar tiesiogiai susijusius su religija.

*    *    *

     Šiluva. 1986 m. rugsėjo 8 d. apie 16 vai. Šiluvos autobusų stotelėje saugumiečių ir milicininkų buvo sulaikytas Alfonsas Bumbulis, rinkęs Šiluvos bažnyčioje parašus dėl Klaipėdos bažnyčios grąžinimo. Milicijos darbuotojai A. Bumbulį, atėmę iš jo tekstus su parašais, nuvežė į Šiluvos milicijos skyrių. Iš Šiluvos A. Bumbulis buvo nuvežtas į Raseinius, kur rajono teisėjas Šumauskas perskaitė kaltinamąjį aktą, būk tai jis, A. Bumbulis, ko-liojęs milicijos pareigūnus, nevykdęs jų nurodymų. A. Bumbulis mėgino paneigti melagingus kaltinimus, sakydamas, jog incidentą Šiluvos autobusų stotelėje matė apie 30 žmonių ir jie gali paliudyti, kad nieko panašaus nebuvo, minėti kaltinimai tendencingai sufabrikuoti. Kaip ir įprasta tokiais atvejais, teisėjui Šu-

mauskui nerūpėjo tiesa, pareiškęs "liudininkų gana", nuteisė A. Bumbulį 7 paroms arešto. Raseinių kalėjime A. Bumbulis išbuvo iki rugsėjo 15 d.

     Grubiai, sunaikinant pareiškimų tekstus ir parašus, su parašų rinkėjais dėl Klaipėdos bažnyčios grąžinimo čekistai ir milicininkai elgėsi Sedoje, Kartenoje ir kit. vietovėse.

MŪSŲ KALINIAI


     Paskutiniu metu žymiai pasunkėjo kalinių gyvenimas ir jų ryšiai su savaisiais. Kun. Alfonsas Svarinskas jau trys metai negauna pasimatymo su artimaisiais. Pagal šiuo metu galiojančius įstatymus kas metai jam priklauso vienas ilgas (2-3 parų) ir du trumpi (2 valandų) pasimatymai. Iš kun. A. Svarinsko nuo š.m. birželio mėnesio nebegaunama laiškų. Savieji teiravosi lagerio administracijos, kodėl jie negauna iš kalinio laiškų. Viršininkai, tarsi norėdami pasityčioti, atsakė: "Klauskite patį kalinį, kodėl jis jums nerašo". Paskutinis kun. A. Svarinsko laiškas, pasiekęs Lietuvą, buvo rašytas birželio 25 d., gautas rugpjūčio 28 d.

*    *    *

(Kun. Sigitas Tamkevičius rašo, kad iš Permės buvęs atgabentas į Vilniaus kalėjimą, bet kadangi atsisakęs paduoti malonės prašymą, buvo grąžintas atgal):
     Iš kun. Sigito Tamkevičiaus laiškų:
     "Šiandien mintys skrieja į netolimą praeitį. Jau trys metai praėjo nuo tos dienos, kai gegužės 5 d., paaukojęs Nekruvinąją Viešpaties Auką, išėjau iš namų... o laukė labai tolima kelionė, kurioje palydėti gali tik vienas Dievas. Guodžia mintis, kad daug kas palydi malda. Visada šalia savęs jaučiu Tą, kuris pasivadino Tiesa, Keliu ir Gyvenimu. O kas turi Tiesą, žino Kelią ir eina ne į mirtį, o į Gyvenimą, tam visada privalo būti giedras dangus. Esu įsitikinęs, kad kelias į Gyvenimą su Dievu per Uralą nėra nei ilgesnis, nei blogesnis už visus kitus kelius. (...)

     Gegužės mėnesio nuotaikos lydi mane ir čia. Kokie brangi i gegužės vakarai buvo per dvidešimt pastoracinio darbo metų. Savo dvasia apkeliauju visas darbo vietas, aplankau jaunus ir senus ir visiems linkiu, kad meilė Dievo Motinai Marijai būtų labai gyva jų širdyse. Meldžiuosi už visus buvusius parapijiečius, kad Dievas augintų tai, ką kadaise netobulai sėjau. Norėčiau daugelį atvesti pas Kristų, norėčiau ta laime, tais dvasios lobiais, kurių gausiai sėmiausi prie dangiškos Motinos kojų, pasidalyti su visais. Kaip brangu šiandien prisiminti tuos vakarus, kai šimtai balsų, tarsi viena šeima, traukdavo "Sveika Marija, Motina Dievo". (...) Dar kartą už viską ačiū. Kaip gera žinoti, kad mūsų mažutėje tautoje yra tiek daug plačių širdžių. Duok Dieve, kad šis krikščioniškiausias bruožas — gero darymas artimui — būtų gyvas kiekvieno tautiečio širdyje."
     1986 gegužis.

     P.S. Pagal nuostatus, kaliniui atlikus pusę. bausmės, peržiūrima jo byla. Paprastai, jei kalinys nėra prasižengęs kalėjimo ar lagerio režimui, jo bausmė sutrumpinama arba pakeičiama lengvesne, bet tai taikoma tik kriminaliniams nusikaltėliams. Politiniams ar dėl tikėjimo nuteistiems asmenims šį "perteisimą" kalėjimo administracija ir saugumas naudoja kaip papildomą bandymą palaužti žmogaus valią, jo įsitikinimus, ir priversti, atsisakius savo pažiūrų, parašyti malonės prašymą. Toks bandymas, žmonių vadinamas "smegenų praplovimu" buvo atliktas ir su kun. S. Tamkevičiumi. Liepos 29-30 d.d. lėktuvu iš Permės jis buvo pristatytas į Vilniaus KGB būstinę. Čia jį išlaikė iki rugpjūčio 29 d. Kun. S. Tamkevičiaus pasakojimu, čekistai su juo elgėsi mandagiai ir pagarbiai.

     Stengiantis sužadinti didesnį laisvės ilgesį, kun. S. Tamkevičiui buvo parodyti trys video filmai, susieti su Lietuvos bažnytiniu gyvenimu, viename iš jų J. E. vyskupo J. Preikšo ingreso Kauno Katedroje iškilmių įrašas. Rugpjūčio 19-20-21 d.d. kun. S. Tamkevičiui buvo leista po 2 valandas pasimatyti su broliais ir buvusia šeimininke O. Dranginyte.

     Pasimatymų su artimaisiais metu kun. S. Tamkevičius pareiškė, kad rašyti malonės prašymą atsisakė, todėl, savaime aišku, į laisvę išeis tik tokiu atveju, jei dėl vienokių ar kitokių po-

litinių sumetimų, "išmes už KGB būstinės vartų".

     Rugpjūčio 29 d. kun. S. Tamkevičius etapu (traukiniu, kuriuo vežami kaliniai) iš Vilniaus buvo išsiųstas atgal į Permę ir po dvi savaites trukusios kelionės pristatytas į ankstesnę kalinimo vietą; įdarbintas, kaip ir anksčiau, virtuvėje.

*    *    *

(Kun. Jonas Kastytis Matulionis rašo iš tolimosios Užbaikalės, kur jį aplankė sesuo Albina Kibiltienė ir Bronė Kibickaitė):
     Rašo kun. Jonas-Kąstytis Matulionis:
     "Dėkoju už laiškus, tuos, kurie mane pasiekė ir kurie nepasiekė — grįžo jums atgal... (...) Rašytojas Čingizas Aitmatovas žurnale "Literatūrnaja gazieta" (1986.08.13) rašo: "Tautos nemirtingumas slypi kalbos išsaugojime. Kiekvienai tautai brangi sava kalba. Kiekvienas iš mūsų turime jausti sūnaus pareigą mus išauginusiai tautai — išsaugoti jos dovanotos kalbos grynumą ir ją praturtinti..."

     Po daugiau nei pusę metų trukusio susirašinėjimo gimtąja lietuvių kalba lagerio administracija pranešė, jog neturi vertėjo ir ateityje bus galima susirašinėti tik rusų kalba. Abejoju, ar ši priežastis vienintelė, kuri privertė administraciją imtis tokių sankcijų. (Kun. J. Matulionis atsisakė rašyti malonės prašymą — red. past.) Gaila sesers... Ji rusų kalbos visiškai nemoka (...)

     Artinasi ruduo... Gamta čia nuostabiai graži. Dievui stiprinant, sveikata nesiskundžiu — tebus Jo šventa valia! Žinau, šiuo metu Tėvynė švenčia Šiluvos atlaidus, savo dvasia stengiuosi juose dalyvauti ir aš. Tegul visuomet jus lydi Dievo Motinos Marijos palaima. Visiems, visiems, kurie mane prisimena, nuoširdžiausi sveikinimai ir linkėjimai!"
1986.IX.8.

*    *    *

     P. S. 1986 m. liepos 31d. pas kalinamą kun. Joną-Kąstytį Matulionį, į tolimą Užbaikalę — Čitą, buvo nuvykę: sesuo Al-

bina Kibiltienė, buvusi jo šeimininkė Monika Galeckaitė ir Bronė Kibickaitė. Pasimatyti su kalinamu kunigu buvo leista seseriai ir B. Kibickaitei. Po dviejų parų, išleidžiant iš kalėjimo, lagerio administracija iškrėtė pasimatyme buvusias moteris. B. Kibickaitė buvo priversta visiškai išsirengti ir atlikti nurodomus pratimus, nors čia pat, už stiklinių durų, vaikščiojo kalėjimo personalas. Tai buvo baisus moralinis pasityčiojimas. Iš B. Kibickaitės asmens kratos metu buvo atimta maldaknygė ir knygos. Kalinamam kun. J. Matulioniui perduoti maisto neleido. Jo nuotaika džiugi, nors sveikata menka, ir sąlygos labai sunkios.

*    *    *

     Mordovija Iš Mordovijos lageryje kalinamo doc. Vytauto Skuodžio savieji nuo birželio mėnesio negauna laiškų. Turimomis žiniomis, 1986 m. rugsėjo 8 d.— Lietuvių tautos dieną — doc. V. Skuodis išsiuntė TSRS Generaliniam Prokurorui pareiškimą, kuriame nurodo, jog tremtį, į kurią siunčiami politiniai kaliniai, jis laiko susidorojimu — genocidu.

*    *    *

     Balys Gajauskas kalinamas Permėje, ypatingo režimo lageryje BC-389-36. Kalinimo laikas baigiasi 1987 m. balandžio 20 d. Irena Gajauskienė, B. Gajausko žmona, paskutinį asmeninį pasimatymą su vyru turėjo 1984 m., bendrą 1985 m. birželio mėnesį. Nuo 1986 m. birželio mėnesio (beveik 5 mėnesiai) artimieji iš B. Gajausko negauna laiškų. Į užklausimus dėl negaunamų laiškų ir pasimatymų kalėjimo administracija atsako: "(...) Pranešame, kad pil. Gajauskui Baliui už lagerio režimo pažeidimą pasimatymas admtas..., klausimais dėl susirašinėjimo kreiptis pas pil. B. Gajauską." Pasirašo lagerio viršininkas Dolmatovas; kartais parašas būna neįskaitomas.

     Paskutiniu metu Lietuvą pasiekė žinia, kad B. Gajauskas sunkiai sužeistas — perdurta krūtinė netoli širdies — ir jau du mėnesiai kaip guli ligoninėje. I. Gajauskienė, norėdama smulkiau sužinoti apie vyro sveikatos stovį ir įvykusią nelaimę, išsiuntė

telegramą lagerio administracijai. į užklausimą buvo atsakyta sekančiai: "B. Gajausko sveikatos stovis patenkinamas."

*    *    *

      Iš Povilo Pečeliūno laiško:
     "Šiais metais gaunu labai mažai laiškų ne tik iš svetur, bet ir iš Lietuvos. (...)

     Bekompromisinė baigus — štai kelrodė žvaigždė, kuri neleis paklysti, iš čia ir ištvermė. Nėra nieko įdomesnio, ką galėčiau parašyti. Kas gali būti ypatingesnio pilkiausioj vienatvėj, beveik saloj tarp miškų, pelkių ir vandens. Ir dar Sibiro šiaurėj.

     Ko labiausiai trūksta? Deguonies! Man, turinčiam žemą kraujo spaudimą, tikrai ne kas, bet argi tai svarbiausia? Kantrybė, ištvermė ir kuo mažiau galvoti apie save! Juk kitiems dar blogiau."

*    *    *

     Rašo Vladas Lapienis:
     "Netenka bijoti jokios ateities, nes kaip ši diena, taip ir visos kitos, ateina iš Dievo. Jei ateis nemalonumų, vargų, pažeminimų, kančių dienos — būkime ramūs: ateina Viešpats! Jis atneša taurę kančių, kartu Jis atneša dar daugiau malonės, šviesos ir didelių jėgų, kad viską darytume su meile: kentėtume, dėkotume ir laimėtume."
1986.10.28.


(Iš areštuoto Algirdo Patacko saugumas kratos metu atėmė daug literatūros, rankraščių, o iš jo tėvo Antano atimta 40 įvairių leidinių):

IŠ ALGIRDO PATACKO BIOGRAFIJOS


     Algirdas Patackas gimė 1943 m. rugsėjo 8 d. Trakuose. 1965 m. baigęs Kauno Politechnikos instituto chemijos technologijos fakultetą, kelis metus dirbo gamyboje, po to įsidarbino Vilniuje Chemijos institute jaunesniuoju moksliniu bendradar-

biu, kur surinko medžiagą kandidatinei disertacijai apginti. Nuolat saugumo persekiojamas A. Patackas pasidarė nepageidaujamas instituto vadovybei: jam buvo pasiūlyta pereiti į Geologijos institutą, o iš ten po nepilnų metų buvo atleistas dėl "etatų" mažinimo.

     1976 m. pas A. Patacką buvo padaryta krata, pretekstas kratai daryti buvo jo palaikomi ryšiai su Baltarusijoje gyvenančiais lietuviais. Nuo 1982 m., atleistas iš darbų, A. Patackas įsidarbino su dalgiu šienauti ir valyti miško griovius. Žiemomis jis valydavo miesto gatves. Taip A. Patackas dirbo iki pat arešto, t.y., liepos 29 d. 1986 m. gegužės 22 d. kratos metu iš Algirdo Patacko buvo paimta daug religinės ir tautinės literatūros: J. Cicėno "Paskutinė auka", brošiūra "Kunigui A. Jakavoniui", straipsnis — laiškas vyskupams "Krikščionybė ir skaista", straipsnių rinkinys "ETHOS — baltų kultūra ir savisąmonė", mašinėle spausdinti K. Bradūno eilėraščiai, rankraštis "Lietuvos krikštas, kaip esminis baltų istorijos posūkis", savilaidinė knyga "Seinų-Suval-kų kraštas", Lietuvos žemėlapis, 7 magnetofono kasetės, įvairios nuotraukos ir paveiksliukai, senas medinis Svirskio kryžius. Iš Algirdo Patacko tėvo, Antano Patacko, kratos metu paimta 40 įvairių leidinių, jų tarpe: "Birštono — prelato K. Olšausko byla", "Motiejus Gustaitis", "Seinų-Suvalkų kraštas", "Palaimintasis Mykolas Giedraitis", "Vyskupas Mečislovas Reinys"; rašomoji mašinėlė, daug foto nuotraukų ir kt.

     Algirdui Patackui iškelta byla, remiantis BK 199 str. I d., kaltinamas "šmeižikiškos" pogrindžio literatūros gaminimu bei platinimu, paskaitų baltų kultūros ir religijos klausimais organizavimu, medžiagos apie "buržuazinius nacionalistus" rinkimu, buvusio politkalinio Petro Plumpos sutikimo savo bute organizavimu ir pan.

ŽINIOS IS VYSKUPIJŲ.


     Vilnius. 1986 m. spalio 8 d. į Vilnių pas RRT įgaliotinį Petrą Anilionį buvo sukviesti Lietuvos vyskupai, vyskupijų valdytojai ir Kunigų seminarijos rektorius. Pradžioje įprastiniu savo stiliumi išbaręs vyskupus už "ekstremistų" netvarkymą, įgaliotinis pateikė vyskupams tris projektus, parašytus neva kažkurių ku-

nigų (jei tai tiesa, aišku ?— ne be valdžios žinios), Lietuvos vyskupų bendro pareiškimo, paremiančio politinę Maskvos liniją taikos ir nusiginklavimo klausimais. P. Anilionis primygtinai reikalavo vyskupus pasirašyti po vienu iš trijų raštų. Kaišiadorių vyskupas Vincentas Sladkevičius nusistebėjo, kad tokiam valdžios pageidavimui parinktas pats netinkamiausias laikas. "Prieš pora dienų, rugsėjo 30 d., "Tiesoje" perspausdintame "Pravdos" vedamajame akintieji ir mes, vyskupai, buvome išvadinti "nuo pradžios iki galo melagingų pažiūrų" atstovais. Tad kam prireikė melagių parašų? Nebent tikinčios liaudies akyse sutrypti mūsų autoritetą... Vedamajame jūs raginate su mumis kovoti visomis priemonėmis, o mes už jūsų reikalus verčiami aukoti savo autoritetą", — kalbėjo vyskupas V. Sladkevičius. "Ką jūs suprantate "visomis priemonėmis?" — paklausė įgaliotinis. "Propagandos aparatas, saugumas..." — paaiškino vyskupas. "Jūs šmeižiate mus! Už tai jus galima patraukti baudžiamojon atsakomybėn! Kur vedamajame žodis "saugumas"? — išsitraukęs laikraštį šaukė P. Anilionis. "Nenori, nesirašyk! Pasirašys kiti..." — karščiavosi ir barė vyskupą kam kalba už visus.

     "Visas pasaulis žino, kad TSRS — ateistinė valstybė, siekianti sunaikinti tikėjimą. Siūlote pasirašyti po raštu, kuriame parašyta: "Mes visa širdimi pritariame tarybinės vyriausybės vadovams... "Kam tai naudinga? Pakankamai skausmo padaro tie, kurie duoda neapgalvotus interviu užsieniui..." — kalbėjo Telšių vyskupas Antanas Vaičius. "Kodėl mes būtinai turime pasirašyti čia, o ne namuose, gerai apgalvoję, po kuo pasirašome," — įsiterpė vyskupas V. Sladkevičius. "Duokite mums projektus, mes vieni apgalvosime," — kreipėsi į įgaliotinį A. Vaičius. RRT įgaliotinis nenorėjo su tuo sutikti: "Duosiu jums, o jūs perduosit ekstremistams, kurie prirašys, ką tik panorės!"

     P. Anilioniui taip pat nepatiko vyskupo V. Sladkevičiaus pasakymas: "Kai ką pareiškime išbrauksime, kai ką pridėsime, pavyzdžiui, kad tikintiesiems būtų suteikta daugiau laisvės..." "Kokios jums dar laisvės trūksta?" — pyko įgaliotinis. Arkivyskupas Liudas Povilonis jam paaiškino, kad draudžiama kateki-zuoti vaikus, baudžiami kunigai. Kiti vyskupai taip pat pritarė savo pasisakymais.

     Galiausiai P. Anilionis nusileido, leisdamas vyskupams patiems paruošti raštą. Vyskupai pasirašė po savo suredaguotu raštu.

     Susitikimo metu įgaliotinis nelauktai pasiūlė "malonę", kad laikraštis "Gimtasis kraštas" spausdintų kai kurias žinias iš Lietuvos katalikų gyvenimo. Tam esą reikalingas ordinarų paskirtas kunigas, kuris bendradarbiautų su laikraščio redakcija. Nors ir labai buvo nepatenkintas įgaliotinis, tačiau vyskupai nuo pasiūlytos "malonės" atsisakė.

     Vis dėlto "Gimtasis kraštas" žinias iš Lietuvos katalikų gyvenimo pradėjo spausdinti. Pasigirdo net optimisdnės gaidos Vakaruose: gal tokias žinias pradės spausdinti ir "Tiesa"? Bet jau pirmosios informacijos pilnos netikslumų... Paminėta, jog Šiluvos atlaiduose dalyvavo vyskupai — Antanas Vaičius, Juozas Preikšas. Nutylėti: vysk. Julijonas Steponavičius, Vincentas Sladkevičius; taip pat praleista, kad Kalvarijose net dvi dienas dalyvavo vyskupas A. Vaičius. Visai iŠ piršto išlaužta, kad spalio 8 d. Kunigų seminarijoje pasirašytas raštas už taiką. Žemiau cituojami ne ordinarų suredaguoto rašto, bet kun. įgaliotinio P. Anilionio pateikto projekto raštui už taiką žodžiai...


(Vilniaus arkivyskupijos 56 kunigai pasiuntė
M. Gorbačiovui pareiškimą, prašydami grąžinti iš
tremties vysk. Julijoną Steponavičių,
grąžinti tikintiesiems atimtąją Vilniaus katedrą ir
nebedrausti mokyti vaikus katekizmo):
TSKP CK Generaliniam Sekretoriui M. Gorbačiovui

Lietuvos Katalikų Bažnyčios
Vilniaus arkivyskupijos kunigų


P a r e i š k i m a s

     1987 m. Lietuvos tikintieji minės Lietuvos Krikšto 600 metų jubiliejų. Per 600 metų krikščioniškasis mokslas giliai įsišaknijo mūsų liaudyje. Tiek TSRS, dek ir Lietuvos TSR Konstitu-

cija garantuoja piliečiams sąžinės laisvę, tačiau dažnai kai kurių valdžios pareigūnų perdėtas uolumas, skleidžiant ateistinę pasaulėžiūrą, tas konstitucines garantijas paverčia niekais.

     1. Vilniaus Apaštalinis Administratorius vyskupas Julijonas Steponavičius jau daugiau kaip 25 metai be jokio nusikaltimo ir teismo valdžios pareigūnų nušalintas nuo Vilniaus arkivyskupijos vyskupo pareigų ir laikomas toli nuo arkivyskupijos — Žagarėje. Prašome, kad vyskupui J. Steponavičiui būtų leista eiti savo pareigas.

     2. Vilniaus Katedra yra katalikiškos Lietuvos lopšys, o ši šventovė iš tikinčiųjų atimta. Šventasis Kazimieras yra Lietuvos Globėjas, o jo vardo bažnyčia paversta ateizmo muziejumi. Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčia, pastatyta tikinčiųjų aukomis, buvo iš jų atimta ir paversta filharmonijos sale, o tuo tarpu tikintieji turi dusti mažoje bažnytėlėje. Klaipėdoje šiuo metu gyvena virš 175.000 gyventojų, iš jų didelė dalis tikinčiųjų, katalikų. Prašome, kad būtų sugrąžintos atimtos bažnyčios ir leista statyti bažnyčias miestuose: N. Akmenėje, Elektrėnuose, Sniečkuje ir Vilniaus bei kitų didžiųjų miestų naujuosiuose mikrorajonuose.

     3. Bažnyčios teisės kodeksas (kan. 528 p. 1) įpareigoja parapijų klebonus mokyti tikėjimo tiesų tikinčiųjų tėvų vaikus. Už šios esminės kunigiškos pareigos vykdymą kunigai yra baudžiami piniginėmis baudomis, įspėjimais, o netolimoje praeityje — net laisvės atėmimu. Prašome pakoreguoti religinių susivienijimų nuostatus taip, kad jie nesikirstų su Bažnytinės teisės kunigams uždedamomis pareigomis bei kunigiška sąžine.

     4. Dar nereti atvejai, kad tikintieji, ypač tarnautojai, o taip pat vaikai ir jaunimas ateistiškai auklėjami gąsdinimu bei pajuoka, kitaip terorizuojami. Religingi vaikai verčiami stoti į ateistines organizacijas. Prašome, kad tokie perlenkimai nebūtų toleruojami ir tikintieji, ypač vaikai, nebūtų terorizuojami už viešą ir uolų religijos praktikavimą.

     5. Konstitucijoje skelbiamas valstybės atskyrimas nuo Bažnyčios ir Bažnyčios nuo valstybės principas. Tačiau valdžios pareigūnai kišasi grynai į kanoninę Bažnyčios veiklą: vyskupijų Kunigų tarybų sudarymą, į kunigų skyrimą įvairioms pareigoms, į naujų vyskupų paskyrimą, net į pašaukimo pasirinkimą, trukdy-

dami kai kuriems jaunuoliams įstoti į Kunigų seminariją. Prašome, kad civilinė valdžia nesikištų į dvasiškių skyrimą bažnytinėms pareigoms, netrukdytų tinkamiems kunigystei kandidatams vienokiu ar kitokiu būdu pasiruošti ir būti kunigais.

     6. Konstitucija garantuoja visų piliečių lygybę. Tai gražu. Ateistai per spaudą, radiją, televiziją, kiną skleidžia ateistinę pasaulėžiūrą, dažnai iškreiptai aiškindami tikėjimo tiesas ir net šmeiždami Bažnyčios atstovus. Gi tikintieji neprileidžiami prie šių komunikacijos priemonių net ir tada, kai norėtų pasiteisinti ar apsiginti nuo nepagrįstų priekaištų. Prašome suteikti tikintiesiems žodžio, spaudos, tikėjimo platinimo laisvę tokią, kokia naudojasi ateistai Lietuvoje.

     7. Kai kunigai ar pasauliečiai kelia viešumon šias tikintiesiems daromas skriaudas bei mūsų gyvenime pasitaikančias negeroves, jie kaltinami tarybinės santvarkos šmeižimu ir už tai baudžiami. Taip, pavyzdžiui, pagal tarybinę spaudą, buvo kaltinami ir nuteistieji kunigai Alfonsas Svarinskas ir Sigitas Tamkevičius. Mat, jie kėlė girtavimo plitimo mūsų visuomenėje faktus. Prašome peržiūrėti nuteistųjų kunigų bei tikinčiųjų pasauliečių bylas ir paleisti juos laisvėn.

     Generalini sekretoriau, prašome jus, kaip Valstybės Vadovą, šias antikonstitucines negeroves pašalinti ir tikintiesiems daromas skriaudas atitaisyti.
Vilnius, 1986 m. birželio 13 d.
Pasirašė kunigai:
1. Antanas Andriuškevičius    29.    Konstantinas Molis
2. Vaclovas Aliulis   
            30.    H. Naumovičius
3. Josifas Aškelovičius   
       31.    Juzefas Obremskis
4. Romualdas Blažys   
         32.    Edmundas Paulionis
5. Jonas Boruta   
                33.    Mykolas Petravičius
6. Aldas Antanas Čeponis      34.    Alfonsas Petronis
7. Metardas Čeponis   
          35.    Juozas Donatas Puidokas
8. Vladas Černiauskas   
       36.    Stasys Puidokas
9. Petras Daunoras   
           37.    Vytautas Pūkas
10. Antanas Dziekanas   
      38.    Petras Purlys
11. Kazimieras Gailius   
       39.    Bronislovas Sakavičius
12. Konstantinas Gajauskas    40.    Justinas Saulius

13. Stasys Idzelis
14. Ignas Jakutis
15. Pijus Jakutis
16. Vytautas Jaskelevičius
17. Bronislovas Jaura
18. Nikodemas Jaura
19. Juozas Juodagalvis
20. Pavelas Jurkovlianecas
21. Jonas Kardelis
22. Algis Kazlauskas
23. Algimantas Keina
24. Juzafas Kvietkovskis
25. Jonas Lauriūnas
26. Stasys Lydys
27. Stasys Markevičius
28. Kazys Meilius
41. Leonas Savickas
42. Marijonas Savickas
43. Antanas Simonaitis
44. Martynas Stonys
45. Jordanas Slėnys
46. Alfonsas Tamulaitis
47. Česlovas Taraškevičius
48. Steponas Tunaitis
49. Albertas Ulickas
50. Jonas Vaitonis
51. Domas Valančiauskas
52. Antanas Valatka
53. Kazimieras Valeikis
54. Stanislovas Valiukėnas
55. Donatas Valiukonis
56. Kazimieras Žemėnas

Nerasta:
1. Janas Charukevičius
2. Jonas Grigaitis
3. Kazimieras Kulakas

4. Zenonas Patiejūnas
5. Kazimieras Pukėnas
6. Vladislovas Velymanskis

*    *    *


(Kitas pareiškimas iš tos pačios arkivyskupijos pasiųstas Lietuvos vyskupams ir valdytojams liečia Jurgio Matulaičio šventuoju paskelbimą, kunigų seminarijos varžymus, blaivybės reikalus ir kt.):

          Lietuvos Vyskupams ir vyskupijų Valdytojams

          Vilniaus arkivyskupijos kunigų

           P a r e i š ki m a s


     Mes, žemiau pasirašiusieji Vilniaus arkivyskupijos kunigai, rūpindamiesi, kad Lietuvos Krikšto 600 metų Jubiliejus būtų tinkamai paminėlas, prašome Lietuvos Vyskupus ir vyskupijų Val-

dytojus:

     1. Pakviesti šv. Tėvą Joną-Paulių II 1987 metais aplankyti Lietuvą Jubiliejaus proga.

     2. Paprašyti šv. Tėvą Joną-Paulių II, kad 600 metų Lietuvos Krikšto Jubiliejaus proga Dievo Tarną Arkivyskupą Jurgį Matulaitį paskelbtų palaimintuoju. Pasirūpinti pasiruošimo metu plačiau supažindinti tikinčiąją visuomenę su Dievo Tarno Arkivyskupo J. Matulaičio gyvenimu, dorybėmis ir veikla. Taip pat oficialiai sutvarkyti turinčio palaimintojo vardą Mykolo Giedraičio kultą. Prašome iškelti viešumon kitas mūsų tautos dvasines asmenybes: kun. Andrių Rudaminą, kun. Jurgį Pabrėžą, kun. Alfonsą Lipniūną, arkivyskupą Mečislovą Reinį, vyskupą Vincentą Borisevičių, profesorių Stasį Šalkauskį, profesorių Praną Dovydaitį, Mariją Pečkauskaitę ir kt.

     3. Dėti pastangas, kad Kunigų seminarijos vadovybė ir dėstytojai būtų aukštos bažnytinės dvasios kunigai, gi netinkamus šalinti. Stengtis, kad rūpestingai būtų atrenkami kandidatai į Kunigų seminariją, laikantis kanonų reikalavimų ir Vatikano II Susirinkimo nutarimų.
Kreipti rimtą dėmesį į pasitaikančias negeroves, šalinti netinkamus klierikus.

     4. Tęsti gražiai pradėtą blaivybės platinimą: bent kartą metuose suruošti blaivybės šventes visose vyskupijose ir parapijose.

     5. Griežtai laikytis Apaštalų Sosto 1984.III.8. dekreto apie kunigų dalyvavimą tarptautinėse konferencijose.

     6. Kad Vyskupai ir vyskupijų Valdytojai prašytų Tarybų Sąjungos vyriausybę:

     a) kad ištremtasis Vilniaus arkivyskupijos Apaštalinis Administratorius Vyskupas Julijonas Steponavičius būtų grąžintas į savo pareigas;

     b) kad nevaržytų kunigams katekizuoti vaikus, ko taip reikalauja Bažnyčios teisė (kan. 52 p. 1);

     c) kad tikintieji, ypač jaunimas ir vaikai, nebūtų persekiojami, terorizuojami už viešą religijos praktikavimą ir nebūtų prievarta verčiami stoti į ateistines organizacijas;

     d) kad būtų sugrąžinta tikintiesiems Vilniaus Katedra, Klai-

pėdos bažnyčia ir būtų leista statyti bažnyčias naujuose miestuose (N. Akmenė, Elektrėnai, Sniečkus, Ignalina) ir Vilniaus, Kauno bei kitų miestų mikrorajonuose;

     e) peržiūrėti kunigų Alfonso Svarinsko, Sigito Tamkevičiaus, Jono Kastyčio Matulionio bei pasauliečių tikinčiųjų nuteisimą už Bažnyčios ir tikinčiųjų teisių gynimą ir paleisti juos laisvėn;

     f) kad suteiktų tikintiesiems žodžio, spaudos ir tikėjimo išpažinimo laisvę tokią, kokia naudojasi ateistai Lietuvoje;

     g) kad civilinė valdžia netrukdytų tinkamiems kunigystei kandidatams pasiruošti ir būti kunigais;

     h) kad civilinė valdžia nesikištų į dvasiškių skyrimą bažnytinėms pareigoms.
Vilnius, 1986.VII.13.

Pasirašė kunigai:
1. Antanas Andriuškevičius
2. Vaclovas Aliulis
3. Josifas Aškelovičius
4. Romualdas Blažys
5. Jonas Boruta
6. Aldas Antanas Čeponis
7. Metardas Čeponis
8. Vladas Černiauskas
9. Petras Daunoras
10. Antanas Dziekanas
11. Kazimieras Gailius
12. Konstantinas Gajauskas
13. Stasys Idzelis
14. Ignas Jakutis
15. Pijus Jakutis
16. Vytautas Jaskelevičius
17. Bronislovas Jaura
18. Nikodemas Jaura
19. Juozas Juodagalvis
20. Pavelas Jurkovlianecas
21. Jonas Kardelis
22. Aleksandras Kaškevičius
32. H. Naumovičius
33. Juzefas Obremskis
34. Ignas Paberžis
35. Edmundas Paulionis
36. Mykolas Petravičius
37. Alfonsas Petronis
38. Juozas Donatas Puidokas
39. Vytautas Pūkas
40. Petras Purlys
41. Bronislovas Sakavičius
42. Justinas Saulius
43. Leonas Savickas
44. Marijonas Savickas
45. Antanas Simonaitis
46. Martynas Stonys
47. Jordanas Slėnys
48. Alfonsas Tamulaitis
49. Česlovas Taraškevičius
50. Adolfas Trusevičius
51. Juozas Tunaitis
52. Steponas Tunaitis
53. Albertas Ulickas

23. Algis Kazlauskas
24. Algimantas Keina
25. Tadas Kondruševičius
26. Juzefas Kvietkovskis
27. Jonas Lauriūnas
28. Stasys Lydys
29. Stasys Markevičius
30. Edmundas Minkevičius
31. Konstantinas Molis
54. Jonas Stanislovas Ulickas
55. Jonas Vaitonis
56. Domas Valančiauskas
57. Antanas Valatka
58. Kazimieras Valeikis
59. Stanislovas Valiukėnas
60. Donatas Valiukonis
61. Kazimieras Žemėnas
62. Stasys Puidokas

Nerasta:
1. Janas Charukevičius
2. Jonas Grigaitis
3. Kazimieras Kulakas
4. Zenonas Patiejūnas
5. Kazimieras Pukėnas
6. Vladislovas Velymanskis

(Kitas pareiškimas Kauno arkivyskupijos kunigų irgi M. Gorbačiovui dėl tikinčiųjų mokinių ir mokytojų persekiojimo, dėl RRT įgaliotinio kišimosi į bažnytinius reikalus ir kt. Pasirašė 88 kunigai):
TSKP CK Generaliniam Sekretoriui
Michailui Gorbačiovui


Lietuvos Katalikų Bažnyčios
Kauno arkivyskupijos kunigų


P a r e i š k i m a s

     1987 m. Lietuvos tikintieji katalikai minės 600 metų Jubiliejų nuo krikščionybės įvedimo Lietuvoje. Per 600 metų krikščioniškasis mokslas giliai įsišaknijo mūsų Lietuvoje. TSRS Konstitucija garantuoja sąžinės laisvę ir religijos laisvę, bet ateizmo aktyvistai šią Konstitucijos garantiją paverčia niekais.

     1. Tikinčiųjų tėvų vaikai mokyklose persekiojami už viešą bažnyčios lankymą, jie prievarta įrašomi į ateistines organizacijas prieš tikinčių tėvų valią. Neįsirašantiems grasinama, kad negalės įstoti į aukštesnes ir aukštąsias mokyklas. įsirašiusiems draudžia-

ma atlikti religines pareigas, turi slapstytis ir taip iš jaunų dienų verčiami veidmainiauti, tai skaudi mūsų visuomenės klaida.

     2. Įvairūs tarnautojai, mokytojai negali viešai atlikti savo pareigų, kaip reikalauja jų įsitikinimai ir sąžinė. Todėl jie priversti vykti atlikti religines pareigas į tolimas vietas, kur jų niekas nepažįsta, arba tuoktis, vaikus krikštyti naktimis, kad niekas nepamatytų. Tikintieji mokytojai turi kalbėti prieš savo sąžinę — ateistiškai, o LTSR Konstitucijos 50 str. garantuoja sąžinės laisvę. Kai atsakingą vietą užimantis žmogus palieka žmoną ir vaikus ir sudaro naują šeimą, tai laikoma asmeniniu reikalu ir už tai jis nebaudžiamas, o jei valstybės tarnautojas viešai atlikinėja religines pareigas, jis žeminamas.

     3. TSRS Konstitucija garantuoja visų piliečių lygiateisiškumą. Bet kaip yra konkrečiame gyvenime? Ateistams viskas: spauda, radijas, televizija..., o tikintiesiems prie šių komunikacijos priemonių draudžiama prieiti. Po II Pasaulinio karo tik dalis tikinčiųjų šeimų galėjo įsigyti maldaknyges ir katekizmus. Ateistams tarnauja visos mokyklos, pradedant vaikų darželiais ir baigiant universitetais, o tikinčiųjų tėvų vaikus pamokyti katekizmo draudžiama net bažnyčioje, už mokymą kunigai baudžiami. Tikintiesiems neleidžiama rengti ekskursijų, pasinaudoti automašinomis, net taksi negalima vykti į atlaidus, pvz., į Šiluvą, Žemaičių Kalvariją. Ne visuomet tikintiesiems leidžiama ligoninėje, senelių invalidų namuose prieš mirtį ligoniui pakviesti kunigą. Neleidžiama pasimelsti prie tikinčiojo pašarvojimo salėse, kaip įprasta katalikams. Paminėta tik keletas faktų.

     4. Pagal LTSR Konstitucijos 50 str. Bažnyčia atskirta nuo valstybės, bet gyvenime yra kitaip: kai vyskupai ar vyskupijų valdytojai skiria ar iškelia iš parapijų kunigus, Religijų reikalų įgaliotinis, kaip ateistinės valdžios atstovas, trukdant Bažnyčios gerovei, galutinai apsprendžia kunigų parapijon skyrimą ar iškėlimą, kandidatų į vyskupus ar vyskupijų valdytojus parinkimą, dėstytojų į Kunigų seminariją paskyrimą, kandidatų į Kunigų seminariją priėmimą ir, leidžiant per mažą skaičių jų priimti, yra didelis kunigų trūkumas. RRT įgaliotinis kišasi į Bažnyčios vidaus reikalus: Kunigų Tarybų ir Konsultorių Kolegijų sudarymą; civilinės valdžios pareigūnai kišasi net į pamaldas — kodėl tas, o

ne kitas kunigas laikė pamaldas, kodėl melstasi už kenčiančius kunigus kalinius... Kišasi net į šeimas, į bažnytinių komitetų sudarymą...

     5. Krikščionybė Lietuvoje pirmiausia buvo įvesta Vilniuje, todėl Vilniaus Katedra yra krikščionybės Lietuvoje lopšys, ir ši šventovė yra iš tikinčiųjų atimta, šv. Kazimieras yra Lietuvos Globėjas, o jo vardo bažnyčia Vilniuje paversta ateizmo muziejumi. Tai pasityčiojimas iš tikinčiųjų.

     6. TSRS yra įsipareigojusi laikytis Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, kurios 18 skyr. pasakyta: "Kiekvienas žmogus turi teise. į minties, sąžinės ir religijos laisvę. Ši teisė apima ir laisvę išpažinti savo religiją arba įsitikinimus pavieniui arba kartu su kitais, viešai arba privačiai mokslo skelbimu, pamaldomis ir religinėmis bei ritualinėmis apeigomis."

     TSRS taip pat yra įsipareigojusi laikytis Helsinkio konferencijos susitarimų, kurių VII skyr. pasakyta: "Dalyvaujančios valstybės sąžiningai vykdys savo įsipareigojimus pagal tarptautinę teisę atitinkančių sutarčių ir kitų susitarimų, kuriose jos dalyvauja." Todėl aukščiau išdėstytos tikintiesiems skriaudos yra nusikaltimas tarptautiniams įsipareigojimams.

     7. Kai kunigai ir tikintieji jiems daromas skriaudas ir šmeižtus iškelia viešumon, jie kaltinami Tarybų Sąjungos šmeižimu ir yra teisiami, kaip antai kunigai: Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Jonas Kastytis Matulionis ir kai kurie katalikai pasauliečiai yra nuteisti už tikinčiųjų teisių gynimą. Prašome juos paleisti laisvėn.

     Jus, kaip Valstybės Vadovą, prašome paminėtas ir kitas antikonstitucines negeroves pašalinti ir tikintiesiems daromas skriaudas atitaisyti.
1986 m.
Pasirašė kunigai:
1. Jonas Albavičius
2. Jonas Aleksiūnas
3. Jonas Augustauskas
4. Jonas Babonas
5. Feliksas Baliūnas
6. Eugenijus Bartulis
46. Aleksandras Markaitis
47. Juozapas Matulevičius
48. Petras Meilus
45. Kleopas Jakaitis

49. Ričardas Mikutavičius
50. Petras Mikutis

7. Vytautas Brilius
8. Viktoras Brusokas
9. Prosperas Bubnys
10. Alfonsas Bulotas
11. Mykolas Buožius
12. Izidorius Butkus
13. Juozas Čepėnas
14. Kęstutis Daknevičius
15. Antanas Danyla
16. Juozas Dobilaitis
17. Gerardas Dunda
18. Jonas Fabijanskas
19. Pranciškus Gaižauskas
20. Bronislovas Gimžauskas
21. Jonas Girdzevičius
22. Zigmas Grinevičius
23. Stanislovas Gruodis
24. Vytautas Griganavičius
25. Gustavas Gudanavičius
26. Antanas Ylius
27. Antanas Imbras
28. Juozas Indriūnas
29. Leonardas Jagminas
30. Leonas Jakubauskas
31. Antanas Jokubauskas
32. Gintautas Jankauskas
33. Antanas Jurgutis
34. Stanislovas Kadys
35. Juozas Kaknevičius
36. Leonas Kalinauskas
37. Jonas Kazlauskas
38. Algirdas Kildušis
39. Petras Liubonas
40. Vladas Luzgauskas
41. Romualdas Macevičius
42. Eimutis Marcinkevičius
43. Petras Martinkus
51. Aleksandras Milašius
52. Romualdas Mizaras
53. Algirdas Močius 54.Petras Našlėnas
55. Bronislovas Nemeikšis
56. Pesliakas
57. Vladas Petkevičius
58. Steponas Pilka
59. Petras Petraitis
60. Vaclovas Polikaitis
61. Jonas Povilaitis
62. Vladas Požėla
63. Povilas Pranskūnas
64. Boleslovas Radavičius
65. Vytautas Radzevičius
66. Vaclovas Ramanauskas
67. Aleksandras Ramanauskas
68. Juozapas Razmantas
69. Liudvikas Semaška
70. Eduardas Simaška
71. Antanas Slavinskas
72. Boleslovas Stasuitis
73. Kazimieras Statkevičius
74. Jonas Survila
75. Viktoras Šauklys
76. Pranciškus Ščepavičius
77. Jonas Tamonis
78. Vaclovas Tamoševičius
79. Petras Tavoraitis
80. Jurgis Užusienis
81. Juozapas Vaičeliūnas
82. Alfredas Vanagas
83. Boleslovas Vairą
84. Juozapas Varvuolis
85. Jonas Voveris
86. Lionginas Vaičiulionis
87. Jonas Račaitis

44. Pranciškus Matulaitis 88. Pijus Žiugžda


(Pasiųstas prašymas Lietuvos vyskupams ir valdytojams Kauno arkivyskupijos kunigų su iškeltais šešiais reikalavimais):
Lietuvos Vyskupams ir vyskupijų Valdytojams

Kauno arkivyskupijos kunigų

P r a š y m a s

     Mes, žemiau pasirašiusieji Kauno arkivyskupijos kunigai, rūpindamiesi, kad Lietuvos Krikšto 600 metų Jubiliejus būtų tinkamai paminėtas, prašome Lietuvos Vyskupus ir vyskupijų Valdytojus:

     1. Pakviesti šv. Tėvą Joną-Paulių II 1987 m. aplankyti Lietuvą Jubiliejaus iškilmėse.

     2. Prašyti šv. Tėvą Joną Paulių II, kad Lietuvos Krikšto 600 metų proga Garbingąjį Arkivyskupą Jurgį Matulaitį paskelbtų palaimintuoju. Pasirūpinti pasiruošimo metu plačiau supažindinti tikinčiąją visuomenę su Arkivyskupo Jurgio Matulaičio gyvenimu, dorybėmis ir veikla. Taip pat išryškinti turintį palaimintojo vardą Mykolo Giedraičio kultą. Prašome supažindinti tikinčiuosius ir su kitais mūsų tautos dvasiniais asmenimis: kun. A. Rudamina, kun. A. Pabrėža, arkivysk. M. Reiniu, arkivysk. T. Matulioniu, vysk. V. Borisevičiumi, kun. A. Lipniūnu, prof. S. Šalkauskiu, prof. P. Dovydaičiu, Barbora Žagariete, rašytoja M. Pečkauskaite.

     3. Kad civilinė valdžia nesikištų į Kauno Kunigų seminarijos reikalus, ypač parenkant vadovybę, dėstytojus ir net parenkant auklėtinius į Kunigų seminariją. Esant tokioms nenormalioms sąlygoms, yra eilė faktų, kad Kunigų seminariją baigia ir pašventinami kunigais auklėtiniai, ne tik nenusiteikę rūpintis tikinčiųjų reikalais, bet ir patys nenorintys gyventi dvasiniu gyvenimu. Tai ne tik skaudu, bet ir kenksminga Bažnyčiai. Gaila, kad pašventinta ir psichinių ligonių. Bažnyčios kanonai, II Vatikano

Susirinkimo nutarimai nurodo labai rūpestingą kandidatų parinkimą: "Atrenkant ir tiriant kandidatus, visuomet elgtis reikliai, nors kunigų ir labai stigtų nes Dievas neleis savo Bažnyčiai stokoti darbininkų, jei tinkamieji bus prileidžiami, o netinkamieji laiku ir tėviškai nukreipiami kitur..." (II Vat. 6 p. 274). Bažnyčios padėtis labai sunki, kai civilinė valdžia kišasi į Bažnyčios vidaus reikalus: kunigų paskyrimus į parapijas, vyskupų ir vyskupijų valdytojų parinkimus, net į Kunigų Tarybų ir Konsultorių Kolegijų sudarymą.

     4. Tęsti gražiai pradėtą blaivybės darbą: bent kartą per metus ruošti blaivybės šventes visose parapijose ir vyskupijose. Siekti dvasiškių ir pasauliečių ne tik blaivumo, bet ir abstinencijos.

     5. Dvasiškiams nedalyvauti šv. Tėvo Jono Pauliaus II uždraustoje veikloje.

     6. Kad Lietuvos Vyskupai ir vyskupijų Valdytojai prašytų Tarybų Sąjungos Vyriausybę:

     a) kad ištremtasis Vilniaus arkivyskupijos Apaštalinis Administratorius J. E. Vyskupas Julijonas Steponavičius būtų grąžintas į savo pareigas;

     b) kad peržiūrėtų kunigų — Alfonso Svarinsko, Sigito Tamkevičiaus, Jono Matulionio — bei pasauliečių tikinčiųjų nuteisimą už Bažnyčios ir tikinčiųjų teisių gynimą ir paleistų juos į laisvę;

     c) kad leistų kunigams katekizuoti vaikus kaip įpareigoja Kristus ir Bažnyčios kanonai;

     d) kad tikintieji, o ypač vaikai ir jaunimas, nebūtų persekiojami, terorizuojami už viešą religijos praktikavimą, ką garantuoja LTSR Konstitucijos 50 str., ir nebūtų prievarta verčiami stoti į ateistines organizacijas, mokymo įstaigose, auklėjant vaikus ir jaunimą, nepažeistų tikinčiųjų tėvų teisių auklėti savo vaikus pagal religinius įsitikinimus;

     e) kad suteiktų tikintiesiems tokią pat teisę naudotis informacijos priemonėmis skleisti savo pasaulėžiūrą, kokia naudojasi ateistai;

     f) kad sekmadieniai nebūtų paversti darbo dienomis ir katalikai galėtų dalyvauti šv. Mišiose, ir kad nors šv. Kalėdos nebūtų darbo diena ir tikintieji galėtų laisvai jas švęsti;

     g) kad tikintiesiems būtų grąžinta Vilniaus Katedra, šv. Kazimiero bažnyčia, Klaipėdos bažnyčia ir būtų leista statyti bažnyčias naujuose miestuose: N. Akmenėje, Elektrėnuose, Sniečkuje, o taip pat Vilniaus, Kauno ir kitų didžiųjų miestų mikrorajonuose. Tikime, kad Lietuvos Krikšto 600 m. Jubiliejus bus paminėtas iškilmingiau, kaip šv. Kazimiero 500 mirties pagrindinis jubiliejus 1984 metais.

Pasirašė kunigai:
1. Jonas Albavičius        
     45.    Pranciškus Matulaitis
2. Jonas Aleksiūnas       
     46.    Juozapas Matulevičius
3. Jonas Augustauskas   
     47.    Petras Meilus
4. Jonas Babonas   
            48.    Ričardas Mikutavičius
5. Feliksas Baliūnas   
         49.    Petras Mikutis
6. Eugenijus Bartulis      
     50.    Antanas Milašius
7. Vytautas Brilius   
           51.    Romualdas Mizaras
8. Viktoras Brusokas      
     52.    Algirdas Močius
9. Prosperas Bubnys      
     53.    Petras Našlėnas
10. Alfonsas Bulotas      
     54.    Bronislovas Nemeikšis
11. Mykolas Buožius       
     55.    Kazimieras Pesliakas
12. Izidorius Butkus   
          56.    Vladas Petkevičius
13. Juozas Čepėnas   
          57.    Petras Petraitis
14. Kęstutis Daknevičius   
     58.    Steponas Pilka
15. Kazimieras Dambrauskas    59.    Aleksandras Počiulpis
16. Antanas Danyla   
           60.    Vaclovas Polikaitis
17. Juozas Dobilaitis      
      61.    Jonas Povilaitis
18. Gerardas Dunda       
      62.    Vladas Požėla
19. Jonas Fabijanskas     
     63.    Povilas Pranskūnas
20. Pranciškus Gaižauskas     64.    Jonas Račaitis
21. Bronislovas Gimžauskas    65.    Vytautas Radzevičius
22. Zigmas Grinevičius          66.    Boleslovas Radavičius
23. Vytautas Griganavičius     67.    Jonas Rakauskas
24. Gustavas Gudanavičius     68.    Vaclovas Ramanauskas
25. Antanas Ylius   
             69.    Juozapas Razmantas
26. Antanas Imbras   
          70.    Liudvikas Semaška
27. Juozas Indriūnas   
         71.    Eduardas Simaška
28. Leonardas Jagminas   
     72.    Antanas Slavinskas
29. Kleopas Jakaitis   
          73.    Boleslovas Stasuitis

30.    Antanas Jokubauskas     74.    Kazimieras Statkevičius
31.    Jonas Girdzevičius   
     75.    Jonas Survila
32.    Eugenijus Jokubauskas    76.    Viktoras Šauklys
33.    Gintautas Jankauskas    77.    Pranciškus Ščepavičius
34.    Antanas Jurgutis   
       78.    Jonas Tamonis
35.    Stanislovas Kadys   
     79.    Vaclovas Tamoševičius
36.    Juozas Kaknevičius        80.    Petras Tavoraitis
37.    Leonas Kalinauskas       81.    Jurgis Užusienis
38.    Jonas Kazlauskas   
      82.    Juozapas Vaičeliūnas
39.    Algirdas Kildušis   
        83.    Boleslovas Vairą
40.    Petras Liubonas   
         84.    Alfredas Vanagas
41.    Vladas Luzgauskas   
     85.    Pijus Žiugžda
42.    Romualdas Macevičius    86.    Juozapas Varvuolis
43.    Eimutis Marcinkevičius    87.    Jonas Voveris
44.    Petras Martinkus   
        88.    Lionginas Vaičiulionis

*    *    *

   
(Pasiųstas pareiškimas Klaipėdos ir visos Lietuvos katalikų M. Gorbačiovui dėl atimtos Klaipėdos bažnyčios ir salės. Pasirašė apie 22,000 tikinčiųjų):

     TSRS KP CK Generaliniam Sekretoriui M. Gorbačiovui
     RRT Pirmininkui K. Harcevui
     LTSR Ministrų Tarybai

     Klaipėdos ir visos Lietuvos katalikų

     P a r e i š k i m a s


     Mes, Klaipėdos miesto ir visos Lietuvos katalikai, 1961 m. savo lėšomis pasistatėme Klaipėdoje Taikos Karalienės bažnyčią, 200 m2 gyvenamą namą ir 3 garažus. Tais pačiais metais, dar nepradėjus ja naudotis, N. Chruščiovo įsakymu, bažnyčia su minėtais pastatais iš mūsų buvo atimta ir paversta koncertų sale. Esame nuskriausti, nes niekuo nenusikaltome. Bažnyčią statėme su valdžios leidimu. Dabar neturime kur melsds. Mūsų turima baž-

nytėlė yra 12 m. pločio ir 22 m. ilgio. 48 m2 užima presbiterija, 216 m2 lieka tikintiesiems. Mes joje netelpame: vieni alpsta nuo tvankumo bažnyčioje, kiti priversti kaitroje, šaltyje ir lietuje stovėti lauke, klauptis ant snieguotų ir purvinų šaligatvių, įrengti galingi ventiliatoriai kelia didžiulį triukšmą. Langai žiemą ir vasarą atidaryti, nuo skersvėjo žmonės dažnai suserga.

     1939 m. Klaipėdoje gyveno apie 60.000 gyventojų, o veikė 5 bažnyčios. Kai 1961 m. buvo statoma bažnyčia, gyveno apie 80.000 gyventojų, o dabar jau gyvena 200.000. 1961 m., uždarius bažnyčią Nidoje ir Juodkrantėje, Klaipėdoje ir jos apylinkėse buvo apie 130.000 katalikų.

     Iki šiol dėl Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčios grąžinimo buvo kreiptasi:

     1. 1974 m. pasiųstas pareiškimas su virš 3.000 parašų Religijų reikalų komiteto pirmininkui Kurojedovui.

     2. 1979 m. kovo mėn. — pareiškimas Aukšč. Tarybos Prezidiumo Pirmininkui L. Brežnevui ir Kurojedovui su 10.241 parašu.

     3. 1979 m. spalio mėn. — pareiškimas L. Brežnevui ir Kurojedovui su 148.149 parašais.

     4. 1980 m. pareiškimas L. Brežnevui ir Kurojedovui su 600 parašų.

     5. 1981 m. birželio mėn. 3-jų asmenų delegacija lankėsi Komunistų Partijos Centro Komitete ir Religijų reikalų taryboje.

     6. 1981 m. antrą kartą 10 asmenų delegacija lankėsi RRT.

     7. 1982 m. pasiųstas pareiškimas L. Brežnevui ir Kurojedovui su 21.033 parašais.

     8. 1982 m. pasiųstas pareiškimas L. Brežnevui.

     9. 1982 m. trečią kartą 10 asmenų delegacija lankėsi Maskvoje RRT.

     10. 1983 m. pasiųstas pareiškimas Andropovui ir Kurojedovui su 22.539 parašais.

     11. 1983 m. ketvirtą kartą 10 asmenų delegacija lankėsi RRT Maskvoje.

     12. 1984 m. pasiųstas pareiškimas K. Černenkai ir Kurojedovui su 11.102 parašais.

     13. 1984 m. penktą kartą 4 asmenų delegacija lankėsi Mas-

kvoje RRT.
     14. 1984 m. šeštą kartą 3 asmenų delegacija lankėsi Maskvoje RRT.

     15. 1985 m. sausyje septintą kartą 3 asmenų delegacija lankėsi Maskvoje RRT.

     16. 1985 m. gegužės mėn. 8 kartą 4 asmenų delegacija lankėsi Maskvoje.

     17. 1985 m. gegužės mėn. karo veteranai ir dalyviai pasiuntė pareiškimus Gorbačiovui ir Religijų reikalų tarybai.

     18. 1985 m. Klaipėdos tikintieji pasiuntė M. Gorbačiovui pareiškimą su 1135 parašais.

     19. 1986 m. pasiųsti pareiškimai TSRS Ministrų Tarybos Pirmininkui ir Religijų reikalų tarybai su 10.501 parašu.

     20. 1986 m. devintą kartą tikinčiųjų delegacija lankėsi Maskvoje RRT.

     Kelinti metai siūloma rekonstruoti ir keliais šimtais metrų padidinti dabartinę bažnytėlę. Su tokiu pasiūlymu mes nesutinkame, nes galime likti be jokios bažnyčios. Tokios rekonstrukcijos tęsiasi labai ilgai: Dramos teatrą Klaipėdoje rekonstruoja jau šešti metai, Mokytojų namus — apie 10 metų ir t.L Dar kartą kartojame: rekonstruoti bažnytėlės neleisime. Atplaukę žmonės iš visų kontinentų, matydami mūsų padėtį ir mums padarytą skriaudą, stebisi tokiu valdžios elgesiu.

     Lietuvos Krikšto 600 metų Jubiliejaus proga prašome atitaisyti mums padarytą skriaudą — grąžinti mūsų pasistatytą bažnyčią arba tokią pat pastatyti. Prašysime ir rašysime, kol mums padarytoji skriauda bus atitaisyta. Tai daryti mus verčia gyvenimo sąlygos.
     Klaipėda, 1986 m.
     Po pareiškimu pasirašė:
     Vilniaus arkivyskupijoje — 507 tikintieji
     Kauno arkivyskupijoje — 2313 tikinčiųjų
     Panevėžio vyskupijoje — 6600 tikinčiųjų
     Telšių vyskupijoje — 1259 tikintieji
     Kaišiadorių vyskupijoje — 2242 tikintieji
     Vilkaviškio vyskupijoje — 7706 tikintieji

(Pasiųsti dar du pareiškimai P. Griškevičiui ir LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pirmininkui. Po pirmuoju pasirašė apie 18,000 tikinčiųjų, gindami Marijos ir Jėzaus asmenis. Antrojo autorius kun. Alfonsas Pridotkas prašo leisti grįžti iš ištrėmimo vyskupui Julijonui Steponavičiui):

     LTSR KP CK Pirmajam Sekretoriui P. Griškevičiui
     Nuorašas: Žurnalo "Tarybinė moteris" redakcijai

     P a r e i š k i m a s

     TSRS ir LTSR Konstitucijose pabrėžiamas visų piliečių lygiateisiškumas, primename, kad kurstyti neapykantą ryšium su religiniais kultais draudžiama.

     Mūsų giliu įsitikinimu, Konstitucijos principus pažeidė "Tarybinės moters" redakcija, išspausdinusi 1986 m. Nr. 2 ir 3 VI. Balkevičiaus straipsnį "Šventoji šeimyna", pilną bjauriausių šmeižtų prieš tikintiesiems brangius Jėzaus ir Marijos asmenis. Straipsnio autorius gerai žino, kad į jo perpasakojamus šmeižtus seniai atsakyta ir vis tiek juos kartoja. Peršasi išvada, kad vienintelis autoriaus tikslas — pasityčioti iš krikščionių tikėjimo bei įskaudinti ir pažeminti tikinčiuosius. Kaip reaguotų komunistai, jeigu panašaus pobūdžio šmeižtai prieš jiems brangius asmenis — partijos veikėjus — pasirodytų katalikiškoje spaudoje ar kunigų pamoksluose. Komunistai jaustųsi įskaudinti ir pažeminti. Tokia elgsena kurstytų tikinčiųjų ir ateistų tarpusavio neapykantą.

     Lygiai taip negarbingai pasielgė V. Balkevičius ir "Tarybinės moters" redakcija. Reikalaujame, kad "Tarybinės moters" redakcija ir VI. Balkevičius viešai atšauktų šmeižtus mums brangių Jėzaus ir Marijos asmenų atžvilgiu ir atsiprašytų tikinčiųjų. O Jus, Pirmasis Sekretoriau, prašome pasirūpinti, kad tokio pobūdžio ateistiniai straipsniai daugiau nebepasirodytų.
     Pasirašė:
     Vilniaus arkivyskupijoje — 486 tikintieji

     Kauno arkivyskupijoje — 2313 tikinčiųjų
     Panevėžio vyskupijoje — 6600 tikinčiųjų
     Telšių vyskupijoje — 1259 tikintieji
     Vilkaviškio vyskupijoje — 5720 tikinčiųjų
     Kaišiadorių vyskupijoje — 2301 tikintysis

*    *    *

LTSR Aukščiausiosios Tarybos
Prezidiumo Pirmininkui

Kun. Alfonso Pridotko, gyv. Telšių raj. Žarėnuose,


P a r e i š k i m a s


     Romos Katalikų Bažnyčios Popiežius vyskupą Julijoną Steponavičių paskyrė Vilniaus arkivyskupijos Apaštaliniu Administratoriumi. Religinių kultų įgaliotinis vyskupą nušalino nuo pareigų ir ištrėmė į Žagarą, Joniškio rajone. Ištrėmė jį iš jam priklausančios Vilniaus arkivyskupijos į svetimą vyskupiją ir svetimą parapiją. Tai atliko prieš 25 metus. Ištrėmimas dar dabar tęsiasi, praėjus 25 metams nuo ištrėmimo pradžios. Šis faktas sudomino daugelį Lietuvos gyventojų. Iškyla klausimai:

     1. Ar Religijų kultų įgaliotinis gali iškelti, ištremti vyskupą iš jo vyskupijos į kitą?

     2. Kas suteikė tokią galią įgaliotiniui ir kada?

     3. Kokiam ilgiausiam laikui vyskupą gali ištremti Religijų kulto įgaliotinis į svetimą vyskupiją?

     Būsiu labai dėkingas, jei man tuos klausimus paaiškinsite.

     Labai stebina, kad vyskupas J. Steponavičius ištrėmime jau išbuvo 25 metus, o tremtis vis dar tebesitęsia. Kilo mintis pasiteirauti pas teisininkus specialistus, ar su vyskupu J. Steponavičiumi pasielgta pagal galiojančius, viešus, visiems žinomus, paskelbtus įstatymus. O gal kas nors persistengė, gal viršijo savo galias? Tuo reikalu kreipiausi į LTSR Advokatų kolegijos juridinę konsultaciją ir paprašiau atsakyti į kelis klausimus:

     1. Kiek laisvės atėmimo daugiausia gali priteisti Liaudies

teismas?
     Atsakė:
     — 15 metų.

     2. Už kokius nusikaltimus?
     — Už tėvynės išdavimą (62 str.), už šnipinėjimą (63 str.), už nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis (104 str.), grobstymą itin stambiu mastu (95 str.).

     3. Kiek daugiausia Liaudies teismas gali priteisti nutrėmimo?
     — Nuo 2 iki 5 metų.

     4. Už kokius nusikaltimus?
     — Už nusikaltimus, kuriuos liečia 62, 63, 96 straipsniai.

     5. Be Liaudies teismo ar gali kas nors kitas nutremti, kad pilietis gyventų tik tam tikroje vietoje?
     — Negali.

     6. Ar gali kokia nors įstaiga ar valdžios pareigūnas nutremti pilietį be Liaudies teismo nuosprendžio?
     — Negali.

     7. Ar gali Religinių kultų įgaliotinis nutremti kunigą, vyskupą iš jo gyvenamosios vietos į kitą rajoną, į kitą gyvenamąją vietą be Liaudies teismo sprendimo.
     — Kaip kulto darbuotoją ta bausme bausti negali. Tokio įstatymo nėra.

     8. Atrodo, kad kažkas savivaliauja?
     — Taip išeitų!

     Kokios kyla mintys? Tėvynės išdavikai, šnipai, žmogžudžiai tik Liaudies teismo sprendimu gali būti baudžiami nutrėmimo bausme, ir tai ne ilgiau kaip 5 metus. Vyskupas ištrėmime jau išbuvo 25 metus, ir dar ne galas. įdomu, kaip tai pavyktų suderinti su baudžiamuoju kodeksu? Vyskupas — ne tėvynės išdavikas, nebuvo ir šnipas, nepadarė grobstymo, o pagal nutrėmimo ilgumą yra blogesnėje padėtyje už juos. Vyskupui paskirta bausmė (pagal nutrėmimą) jau viršijo didžiausių nusikaltėlių bausmių ribas puse tūkstančio procentų. Didžiausi nusikaltėliai — turi teisę į gynybą teisme. Jie gali kreiptis į advokatus, kad juos apgintų, kviestis gynybos liudininkus, pateikti nekaltumo įrodymus, remtis viešai paskelbtais įstatymais. Jie žino, kokia bausme jie gali būti nu-

bausti, o nubausti — žino, kada jų bausmės laikas baigsis. Sprendimą teisme priima teisėjas, pasitaręs su tarėjais, išklausęs prokuroro ir advokato argumentų, o su vyskupu J. Steponavičiumi įvyko kažkas labai keisto, Net teisės specialistui atrodo, kad čia kažkas panašaus į savivaliavimą, kad baudžiamasis kodeksas neturi jokių straipsnių, kuriais remiantis galėtų vyskupą ištremti iš jo vyskupijos net virš 25 metų. Mano nuomone, tai savivaliavimas, kažkas peržengia viešai paskelbtus įstatymus. Kaip jums visa tai atrodo? Ar teisingai buvo pasielgta su vyskupu J. Steponavičiumi? Jei jūsų nuomonė kitokia, prašyčiau ją pareikšti. Jei mano pareiškime randate tiesos, nuoširdžiai prašau jus, padaryti viską, kas galima, kad vyskupui J. Steponavičiui būtų panaikintas ištrėmimas, kad jis galėtų grįžti į Vilnių ir ten eiti savo pareigas, kurioms jį paskyrė Šventasis Tėvas.

     Padėkite jį apginti, kad 1986 m. spalio 18 d., švęsdamas savo gyvenimo labai brangų deimantinį jubiliejų (75 metų amžiaus sukaktį, pajustų jūsų gerą širdį (valią) ir bent jubiliejaus išvakarėse gautų iš jūsų malonią žinią, kad ištrėmimas panaikintas. Jo adresas: Joniškio rajonas, 235467, Žagarė, Ždanovo 5-2.
Būsiu dėkingas, jei gausiu jūsų atsakymą į šį pareiškimą.
Žarėnai, 1986.X.1.

*    *    *

     Kaunas. Šiais metais RRT įgaliotinis Petras Anilionis labai dažnai lankosi Kauno Kunigų seminarijoje. Kalbėdamas mokslo metų pradžioje pirmo kurso klierikams, įgaliotinis ragino juos laikyds vienybės, nesiskaldyti, neieškoti, kurie klierikai yra užsiverbavę. Toks skaidymasis, P. Anilionio žodžiais, esąs žalingas ir valstybei, ir Bažnyčiai. Tokiu "ekstremistų" inspiruojamu skaldymusi esą piktinasi JAV lietuviai ir jų žurnalas "Akiračiai".


(P. Anilionis atsako žodžiu į kunigų įteiktus prašymus. Visi atsakymai neigiami):
     Vilnius. 1986 m. vasarą Vilniaus arkivyskupijos kunigai pasiuntė TSRS valstybės vyriausiam vadovui M. Gorbačiovui raštą, kuriame išdėstė kai kurias negeroves ir pateikė keletą prašy-

mų. Raštas buvo pasiustas Linkmenų klebono kun. Jono Lauriū-no adresu.

     Spalio 17 d. pas kun. J. Lauriūną atvažiavo RRT įgaliotinis Petras Anilionis ir žodžiu perdavė tarybinės vyriausybės atsakymą į minėtą kunigų raštą.

     Lapkričio 4 d. į Vilniaus Kuriją buvo sukviesti 20 kunigų, pasirašiusių po bendru kunigų raštu. Jiems buvo duotas žodinis atsakymas. Pagrindiniai atsakymo punktai yra tokie:

     Vyskupas Julijonas Steponavičius nepateksiąs į Vilnių, nes yra skirtas Kaišiadorims, į kur atsisakė vykti, be to nėra nusiteikęs klausyd valstybinių įstatymų.

     Vilniaus Katedra taip pat nebus grąžinta tikintiesiems: jei Vilniuje bus vyskupas, jis galės bet kurią bažnyčią pavadinti katedra.

     Šv. Kazimiero bažnyčia nebus grąžinta. Tikintieji šv. Kazimiero vardu gali pavadinu bet kurią bažnyčią iš turimų.

     Nėra būtina didinti Vilniaus bažnyčių skaičių, nes pakanka esamų (11 bažnyčių), kurios paprastai sekmadieniais nėra pilnos. (Tai ne tiesa! Bažnyčios būna pilnos tikinčiųjų).

     Nėra prasmės statyti bažnyčias naujuose mikrorajonuose: žmonės gali į bažnyčią atvažiuoti autobusu, kaip važinėja ir į darbą. (Bet vyriausybė stengiasi, kad klubai, vaikų darželiai, parduotuvės, kinas būtų kuo arčiau, ne išimtis turėtų būti ir bažnyčia — red. past.).

     Nėra reikalo statyti bažnyčias naujuose miestuose, kaip Elektrėnai, N. Akmenė ir t.t. Šių miestų tikintieji gali pasinaudoti gretimų parapijų bažnyčiomis.

     Klaipėdos tikintiesiems nebus grąžinta nacionalizuota Taikos Karalienės bažnyčia. Už tai kalti dvasininkai, kurie, statant bažnyčią, vykdė machinacijas. Duotas leidimas padidinti dabartinę Klaipėdos bažnyčią. Vietoje 300 m2 ji turėtų 800 m2 ir tuomet pilnai patenkintų tikinčiųjų poreikius.

     Vaikų grupinis mokymas yra draudžiamas, kadangi išleistas toks įstatymas.

     Tikinčiųjų vaikai mūsų šalyje nėra diskriminuojami: jie be jokių kliūčių gali pasiekti aukštąjį mokslą ir užimti atsakingus postus. Įgaliotinis suminėjo keletą pavyzdžių iš Linkmenų para-

pijos bei Ignalinos rajono; nepasakė tik ar tie žmonės ir dabar gali netrukdant viešai lankyti bažnyčią.

     Valstybė nesikišanti į Bažnyčios vidaus reikalus, daranti tik tvarką: Vilniaus Kunigų taryba, pagal P. Anilionį, buvo sudaryta ne pagal kanonus, todėl teko įsikišti valdžiai; kai kurie kunigai nesilaiko valstybinių įstatymų, todėl juos taip pat negalima registruoti darbui vienoje ar kitoje parapijoje; kai kurie kandidatai į kunigus turi politinių dėmių — kaip tokius įsileisti į Seminariją?

     Amnestijos kun. Alfonsui Svarinskui ir kun. Sigitui Tamkevičiui nebus.

     Nenumatoma tikintiesiems leisti laikraštį — užtenka pamokslų.

     Įgaliotinio įsitikinimu, kunigų raštai rašomi ne tam, kad ką nors laimėti, bet kad kelti kuo daugiau triukšmo. Panašūs samprotavimai gali kilu tik bedievių, tame tarpe ir P. Anilionio, galvose. Kokia nauda kunigams ir tikintiesiems iš triukšmo"? Nauda yra tik iš laisvės! Kodėl šaukia skriaudžiamasis? Vardan triukšmo ar kad nebūtų skriaudžiamas? Caro laikais lietuviai neturėjo "Kronikos", bet rašė raštus vyriausybei dėl neteisėto spaudos draudimo, rašė, kad atgautų spaudos laisvę.. Argi skriaudžiamasis jau neturi teisės šaukti, o tarybiniai įstatymai draudžia tikintiesiems, tarybiniams piliečiams, kreiptis į savo vyriausybę su prašymais?

*    *    *

     Šiluva. Šv. Tėvo Jono Pauliaus II Romoje susirinkusiems maldininkams pasakyta kalba, kurioje buvo pagarsinti tikinčiajam pasauliui Lietuvoje vykstantys Šiluvos Dievo Motinos Marijos atlaidai, rado gilų atgarsį Lietuvos tikinčiųjų širdyse. Gausios tikinčiųjų minios iš visos Lietuvos suplaukė į Šiluvos šventovę švęsti aštuonių dienų Švč. Mergelės Marijos Vardo atlaidus — Šilines. Tačiau ir šie metai nepraėjo be valdžios trukdymų. Buvo gaudomi devocionalijų pardavinėtojai, parašų po Lietuvos tikinčiųjų interesus ginančiais pareiškimais rinkėjai. Paskutinę adaidų dieną iš Raseinių autobusų stoties maršrutiniai autobusai ir taksi kursavo aplenkdami Šiluvą. Tikinčiųjų tarpe atsirado žmonių,

kurie ryžosi pėsti eiti iš Raseinių į Šiluvą. Kelyje maldininkai kalbėjo šv. Rožančių už įkalintus kunigus ir kitus sąžinės belaisvius.

     Atlaiduose sakyti pamokslus buvo pakviestas Eržvilko — Paupio klebonas kun. Petras Meilus. Viskas buvo suderinta su rajono valdžia. Maždaug 10 dienų prieš atlaidus RRT įstaiga pranešė, kad kun. P. Meilui neleidžiama sakyti pamokslus Šiluvoje. Monsinjorui V. Grausliui buvo įsakyta sudaryti pamokslininkų sąrašą iš artimiausių kaimyninių parapijų kunigų. Padėtį sušvelnino į atlaidus atvykę vyskupai, kurie ir be specialaus P. Anilio-nio leidimo pasakė Sumos pamokslus: trečiadienį — kunigų ir blaivybės dieną — kalbėjo Telšių vyskupas Antanas Vaičius, iškeldamas tikėjimo grožį ir jėgą, jo svarbą tautos gyvenime; šeštadienį, rugsėjo 13 d., tradicinę Marijos mylėtojų dieną, Sumą laikė ir pamokslą pasakė vyskupas Julijonas Steponavičius. Vyskupas pamoksle argumentuotai paneigė "Tarybinės moters" žurnale išspausdintą Švč. M. Mariją ir tikinčiuosius jausmus įžeidžiantį straipsnį, ragino visus melstis permaldavimo intencija. Sekmadienį Sumą laikė ir pamokslą pasakė vyskupas Juozapas Preikšas, primindamas maldininkas šv. Tėvo suteiktą atskirą palaiminimą Šiluvos atlaiduose besimeldžiantiems tikintiesiems. Pirmadienį tikintiesiems kalbėjo vyskupas Vincentas Sladkevičius.

     Per visas aštuonias atlaidų dienas žmonių bažnyčioje buvo itin daug. Išdalinta apie 50.000 šv. Komunijos.

     Po liūdnai pagarsėjusio "kiaulių maro" maldininkų eisenos iš Tytuvėnų į Šiluvą bedievių griežtai uždraustos, tačiau tikintis jaunimas, uolūs kunigai ir prie šios gražios iniciatyvos prisidėję maldininkai eiseną pakeitė kita maldos — atgailos forma — jau eilė metų kaip tikintieji, sutartinai kalbėdami Rožančių, keliais eina šventoriaus grindiniu apie Šiluvos bažnyčią. Šiais metais, šv. Tėvo Jono Pauliaus II paraginti aktyviai dalyvauti Šiluvos atlaiduose, Lietuvos tikintieji pasiryžo iš rugsėjo 13 d. į 14 d., naktį, adoruoti Šiluvos bažnyčioje Švč. Sakramentą ir anksti rytą su Rožančiaus malda lūpose keliais apeiti apie Šiluvos bažnyčią, prašant Dievo Motinos Marijos palaimos lietuvių tautai ir visam pasauliui. Atsiteisimo procesijoje dalyvavo keletas šimtų tikinčiųjų, kurių daugumą sudarė jaunimas.

*    *    *

     Šiluva. 1986 m. rugsėjo 10 d., grįždamas iš Šiluvos atlaidų, Užuguosčio parapijos klebonas kun. Jonas Katulis užsuko į Raseinių ūkinių prekių parduotuvę. Imdamas piniginę, atsitiktinai išsitraukė ir pluoštelį religinių paveikslėlių. Tai pastebėjęs prie kunigo prisistatė civiliai apsirengęs pareigūnas ir paprašė užeiti į milicijos skyrių, kad patikrintų, ką vežasi lagamine. Tik supratęs, kad užsipuolė kunigą, čekistas atlyžo.

*    *    *

     Rozalimas (Pakruojo raj.). 1986 m. birželio 8 d. Rozalimo bažnyčioje buvo švenčiami didieji Jėzaus Širdies atlaidai. Rozalimo bažnyčią tikinti liaudis nuo seno laiko šventa vieta, garsėjančia stebuklinga Jėzaus Nazariečio statula. į šiuos atlaidus paprastai suplaukia minios maldininkų. Parapijos klebonas kun. Anicetas Kisielius pakvietė sakyti pamokslą Šeduvos kleboną kan. Bronių Antanaitį. Likus maždaug savaitei iki atlaidų, rajono pareigūnai teiravosi pas bažnytinio komiteto pirmininką, kas iš kunigų atlaiduose sakys pamokslus. Pirmininkas paaiškino, kad yra pakviestas kan. B. Antanaitis. Prieš pat atlaidus rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja telefonu pranešė klebonui kun. A. Kisieliui, kad rajono valdžia, suderinus su Vilniumi, draudžia kan. B. Antanaičiui sakyti pamokslą Rozalimo bažnyčioje. "Tegul kan. B. Antanaitis suglaudžia sparnelius! Tegul pakeičia gyvenimo būdą! Tegul atsisako ekstremistinių pažiūrų..." — karščiavosi pavaduotoja.

*    *    *

     Pilviškiai (Vilkaviškio raj.). 1986 m. rugsėjo 13 d. Vilkaviškio raj. Administracinė komisija prie Vykdomojo komiteto, susidedanti iš pirmininko J. Urbono, pavaduotojo B. Butkevičiaus, sekretorės J. Gudžinskienės, narių — S. Kasparaitie-nės, G. Pabrinkienės ir A. Kreivėnienės, nubaudė Pilviškių parapijos kleboną kun. Gvidoną Dovydaitį 25 rub. bauda už ekskursi-

jos į Karaliaučių suorganizavimą.

     Nesutikdamas su tokiu nuosprendžiu, kun. G. Dovydaitis rugsėjo 20 d. išsiuntė atvirą laišką rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui J. Urbonui ir visiems administracinės komisijos nariams.

     "Prancūzų revoliucijos metu, kai iš mokyklų buvo pašalinti kryžiai, vieno miesto burmistras pareiškė dėl to apgailestavimą. Netrukus jis gauna iš prezidento raštą, kuriuo atleidžiamas iš pareigų. Atleistasis nusiuntė prezidentui laišką, kuriame buvo rašoma: "Atleidimo įsakymą pasikabinsiu ant sienos, tai bus mano garbės diplomas, kuris kalbės mūsų vaikams, kad klausyti sąžinės yra švenčiausias dalykas gyvenime." Tuo pačiu tikslu ir tokių pat jausmų paskatintas ir aš rašau šį laišką.

     Raštas, kurį man atsiuntėte, man, kaip kunigui, gėdos nedaro. Priešingai, jis man yra kaip garbės raštas.

     Jūs ir Jūsų kolegos, kurie dalyvavo mano nubaudime, galbūt savo sąžinėse esat ramūs, nes elgėtės pagal įstatymą. Netolima ta praeitis, kai žydų tautybės piliečiams Lietuvoje ir kai kuriose kitose šalyse buvo neleidžiama vaikščioti šaligatviais. Jie turėjo eiti gatvės grindiniu, skirtu gyvuliams. Tai buvo daroma pagal įstatymus. Tie patys žydai buvo šaudomi, ir tai buvo daroma taip pat remiantis įstatymais. Vokiečių okupacijos metais mano buvęs profesorius kun. kan. dr. J. Stakauskas, būdamas Vilniaus Valstybinio archyvo direktoriumi išgelbėjo nuo mirties 18 žydų. Pagal įstatymus jam už tai grėsė mirtis. Bet jis klausė savo sąžinės, o ne ant kiekvieno stulpo išlipdytų įstatymų. Baisiais karo metais jis išliko nieko nesibijančiu žmogumi, kai daugelis įstatymų leidėjų ir jų vykdytojų išvirto žvėrimis. Jis gelbėjo, kai kiti, remdamiesi įstatymu, su pasimėgimu šaudė tūkstančius.

     Kaip istorija ir žmonija įvertino šiuos įstatymus ir jų vykdytojus, šiandieną mums žinoma.

     Įstatymai nėra pastovūs, jie keičiasi, nes keičiasi tie, kurie juos leidžia. Gaila visų, kurie saugodami įstatymus, pamiršta būti žmonėmis.

     Vargas ir gėda, kai žmogus myli tik save, tik savo malonumus ir patogumus, bet dar didesnis vargas ir gėda, kai žmogus

myli tai, ko mylėti neverta, kai žmogus bijo to, ko bijoti negalima ir žemina žmogų; kai žmogus savo gyvenimo dievaičiais renkasi tai, kas yra jo pažeminimas ir gėda.

     Kiekvienas mes savo gyvenime daug ko gailimės, tik niekas ir niekad nesigailėjo ir nesigailės, kad padarė ką nors gera..."

     Kun. G. Dovydaitis savo laiške rašo, jog administracinės komisijos posėdyje jam nebuvo leista net pasiaiškinti: "Paprašius paaiškinti terminus, pvz., kas yra ekskursija, nei viena iš penkių moterų nesugebėjo atsakyti. Vietoje paaiškinimo užriko: 'Mums netrukdykit!' Ir tuo posėdis baigėsi".

     Laiške nurodoma, jog kaltinamajame akte neatitinka ekskursijos data, neatitinka lankyti objektai. "Rimtų įstaigų vadovai turėtų reikalus rimčiau ištirti, priešingu atveju, galima tik apsijuokti. Tokios "žinios" aktuose atsiranda todėl, kad pasikliaujama nuogirdomis arba spėjimais, o tai rimtoms įstaigoms netinka.

     Taigi, istorija ir klaidos moko. Būkime mokiniais — mokykimės", — baigia atvirą laišką Pilviškių parapijos klebonas kun. Gvidonas Dovydaitis.

*    *    *

     Kiaukliai (Širvintų raj.). 1986 m. kovo 11 d. į Kiauklių parapijos kleboniją atvyko Širvintų rajono teismo vykdytojas Rimantas Bilopas ir Zibalų apylinkės karinės įskaitos vedėja Janina Četrauskienė. Jie pareikalavo, kad klebonas kun. Rokas Pu-zonas sumokėtų 50 rub. baudą už praeitais metais Vėlinių dieną vykusią tikinčiųjų eiseną į kapines. Kun. R. Puzonui pareiškus, kad tokios baudos yra neteisėtos, kad tai jis laiko tikinčiųjų diskriminacija, pareigūnai, prie kviestinių Algimanto Danilevičiaus ir Arūno Nainos iš kunigo asmeninės bibliotekos išsirinko maždaug 17 knygų už 50 rub. sumą ir surašė "turto arešto aktą". Klebonas pasirašyti po aktu atsisakė.

*    *    *

     Kiaukliai. 1986 m. birželio 3 d. Kiauklių kapinėse buvo palaidota Bajorų kaimo gyventoja Teofilė Gaidamavičienė, kun. Prano Gaidos, redaguojančio "Tėviškės žiburius", motina. Velio-

nė buvo sulaukusi 94 metų amžiaus, iš kurių 10 metų kartu su kitais šeimos nariais praleidusi Igarkoje, Sibiro tremtyje. Šv. Mišias už mirusios vėlę. koncelebravo parapijos klebonas kun. Rokas Puzonas su kaimyninių parapijų kunigais — Želvos klebonu kun. Jonu Tomkumi ir Pusnės klebonu kun. Antanu Arminu. Pamokslo metu buvo nušviestas sunkus ir prasmingas lietuvės motinos kelias. Žmonės gausiai ėjo Komunijos, visi trys kunigai palydėjo mirusiąją į kapines. Čia buvo sugiedota "Marija, Marija" ir "Lietuva brangi". Tuoj po laidotuvių į Kiauklių parapijos kleboniją prisistatė Zibalų apylinkės pirmininkas Vladas Karaliūnas, aštuonmetės mokyklos mokytoja Aldona Kalininą, kolūkio partorgas Juozas Sabakonis ir surašė aktą, kuriame nurodoma, kad kun. R. Puzonas velionės T. Gaidamavičienės laidotuvėse organizavo eitynes į kapines ir tuo pažeidė LTSR administracinių teisės pažeidimų kodekso 214 str. Klebonas po aktu pasirašyti atsisakė, paaiškindamas, kad mirusius lydėti į kapines yra kunigo pareiga.

     Liepos 16 d. kun. R. Puzonas gavo raštišką kvietimą atvykti į Širvintų rajono vykdomąjį komitetą, kur bus nagrinėjama administracinė byla dėl T. Gaidamavičienės laidotuvių. į "teismo" parodiją kunigas nenuvyko. Liepos 22 d. prie Kiauklių klebonijos vėl laukė apylinkės pirmininkas V. Karaliūnas, mokyklos direktorė Jadvyga Gaitienė, partorgas Sabakonis. Pirmininkas pareiškė, kad klebonas padaręs du teisėtvarkos pažeidimus: birželio 17 d., palydėdamas į kapines mirusį Juozą Gėliūną ir birželio 19 d. suorganizavęs eitynes iš bažnyčios į kapines prie tragiškai praeitais metais žuvusio mažamečio Polkų sūnelio kapo. Pareigūnai grasino bausti kunigą už kiekvieno mirusiojo palydėjimą į kapines. Klebonas paaiškino, kad niekada nesilaikys įstatymų, prieštaraujančių Bažnyčios įstatymams bei tradicijoms, ir paprašė ateityje panašiais reikalais jo netrukdyti.

     Liepos 22 d. kun. R. Puzonas gavo pranešimą, kad už a.a. T. Gaidamavičienės laidotuves jam paskirta 50 rub. bauda.

*    *    *

     Molėtai. 1986 m. birželio 19 d. 11 vai. į Molėtų parapijos

bažnyčią atėjo vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Danutė Gancerienė, sekretorė Šidagienė, Finansų skyriaus darbuotoja Girskienė, I-osios vidurinės mokyklos mokytoja Lašinskienė, mokytoja Laučkienė, II-osios vidurinės mokyklos mokytoja Kiri-lova ir rado 70 vaikų. 1986 m. rugpjūčio 20 d. laikraštyje "Tarybinis mokytojas" buvo įdėtas Vytauto Mockevičiaus straipsnis, kuriame rašoma: "...komisija nustatė, jog Molėtų bažnyčioje dvi grupes vaikų — Molėtų, Utenos, Panevėžio, Vilniaus ir kitų miestų mokyklų mokinius — kolektyviai katekizmo mokė kunigas Juozas Kaminskas ir jam talkininkaujanti Stasė Rokaitė." Straipsnio autorius tvirtina, kad "vaikai nėra tėvų nuosavybė" ir toks "nusikaltimas" — vaikų mokymas ir ruošimas Pirmajai Komunijai — yra laužymas "konstitucinių sąžinės laisvės garanti-
ju."

*    *    *

     Šilalė. 1986 m. liepos 17 d. į Šilalės bažnyčią pakartotinai įsiveržė Tarpmokyklinio, Gamybinio kombinato direktorius Leš-čiauskas, atsivesdamas rajono vykdomojo komiteto pirmininke. J. Paulauskienę ir nepilnamečių vaikų reikalų inspektorę O. Gu-danavičienę, Tai jau antras valdžios pareigūnų atsilankymas Šilalės bažnyčioje, (žr. "LKBK" Nr. 71.). Vadinamoji komisija bažnyčioje rado pagyvenusių moterų ir būrelį vaikų, besiruošiančių apklausai prieš Pirmąją Išpažintį. Klebonui kun. A. Ivanauskui buvo pareikštas priekaištas, kad vaikai bažnyčioje vieni, t.y., be tėvų, ir surašytas protokolas. Liepos 21 d. kun. A. Ivanauskas buvo iškviestas į rajono vykdomojo komiteto administracinės komisijos posėdį. Kadangi buvo paliestas ne vien tik klebonas, bet ir visa Šilalės parapija, o ypač tikinčiųjų šeimos, kurios ruošė vaikus Pirmai Išpažinčiai ir Komunijai, įsakytą dieną, kunigui atvykus į rajono vykdomąjį komitetą, ten jau buvo arti 200 žmonių su pareiškimu rajono vykdomojo komiteto pirmininkui. Pareiškime tikintieji reiškė pasipiktinimą pareigūnų savivaliavimu. Jie rašė: "Nė vienas iš vaikų neatėjo į bažnyčią be tėvų žinios. Pirmą kartą juos atvedė tėvai ir pareiškė, kad jų vaikelis nori ir jie pageidauja, jog vaikai prieitų prie pirmos išpažinties ir Komunijos. Tokio amžiaus vaikų tėvai — visi dirbantys, o ne pensi-

ninkai, ir jei mes, — rašo tėvai, — darbo metu po kelias valandas būtume su savo vaikais bažnyčioje, kaip tada mus bekaitintų valdžia ir mūsų viršininkai? Todėl ir Lesčiausko kaltinimas, kad vaikai be tėvų negali būti bažnyčioje yra beprasmiškas ir neapgalvotas. (...) Dėl pareigūnų net pakartotino įsiveržimo į bažnyčią esame pasipiktinę, ir patariame jiems tokius reidus daryti ir užpuldinėti vagiliaujančius, girtuokliaujančius ar nedorai besielgiančius. Tuomet tikrai prisidėtų prie mūsų tautos pakilimo. (...) Prašome rajono valdžią nutraukti užpuldinėjimus bažnyčioje." Po pareiškimu pasirašė virš 300 tikinčiųjų. Administracinė komisija, susidedanti: pirmininkė M. Karinauskienė, sekretorė G. Pipirienė, nariai — V. Alonderienė, A. Juška, J. Šimelionis, nubaudė kleboną kun. A. Ivanauską pinigine bauda — 50 rub.

*    *    *

     Pajevonys (Vilkaviškio raj.). 1986 m. liepos 22 d. Pajevonyje buvo švenčiamas bažnyčios pastatymo 100 metų jubiliejus, į iškilmes atvyko J. E. vyskupas Juozas Preikšas. Nežiūrint, kad vyskupo apsilankymas parapijoje buvo suderintas su RRT įgaliotiniu Vilniuje, rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas J. Urbonas, išsikvietęs Pajevonio parapijos kleboną kun. Juozą Pečiukonį, išbarė jį ir rajono valdžios vardu pareiškė įspėjimą.

*    *    *

     Veisiejai (Lazdijų raj.). 1986 m. rugpjūčio 10 d. Veisiejuose buvo švenčiami atlaidai. Už tai, kad parapijos klebonas kun. Stasys Mikalajūnas, nesuderinęs su rajono valdžia, į atlaidus pasikvietė kunigų talkininkų rajono administracinė komisija nubaudė Veisiejų bažnytinio komiteto pirmininką 25 rub. bauda.

*    *    *

     Paringys (Ignalinos raj.). 1986 m. vasarą Paringio parapijos bažnyčioje buvo teikiamas Sutvirtinimo Sakramentas. Iškilmėse, negavę rajono valdžios sutikimo, dalyvavo aplinkinių

parapijų kunigai: Ignalinos, Mielagėnų, Tverečiaus, Švenčionių, Švenčionėlių. Ignalinos rajono vykdomasis komitetas tai palaikė nusikaltimu ir oficialiai įspėjo Paringio parapijos kleboną kun. Edmundą Paulionį ir bažnytinį komitetą.

     1986 m. rugpjūčio 12 d. rajoninis laikraštis "Nauja vaga" išspausdino RRT vyr. inspektoriaus V. Kizo straipsnį "Keletą minčių, religinę šventę prisiminus". Vyr. inspektorius V. Kizas, cituodamas ir savaip aiškindamas kai kuriuos Bažnyčios kanonus, kaip 526,1 ir kitus, bandė įrodyti, kad Religinių susivienijimų nuostatai neprieštarauja Bažnyčios kanonams ir todėl kunigai, be valdžios žinios ir sutikimo kviesdami kaimyninių parapijų kunigus, nusikalsta ne dk valdžiai, bet ir Bažnyčios kanonams.

*    *    *

     Utena. Utenos rajono valdžia intensyviai baudžia parapijų klebonus už svečių kunigų kvietimą be rajono valdžios sutikimo į atlaidus. Utenos rajoninis laikraštis "Lenino keliu" rugsėjo 11 d. atspausdino rajono prokuroro K. Rakausko straipsnį "įstatymų pažeisti nevalia: jie visiems vienodi", kuriame rašoma: "Štai Saldutiškio bažnyčios klebonas Zenonas Navickas jau praėjusiais metais rajono vykdomojo komiteto ir rajono prokuroro buvo įspėtas, kad kviestis į religines šventes dvasininkus iš kitų parapijų ir leisti jiems atlikinėti kulto apeigas galima tik turint vietos valdžios leidimą (...) Z. Navickas į perspėjimus nereagavo, todėl buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Pastaruoju metu Z. Navickas vėl kartoja tuos pačius pažeidimus. į atlaidus kulto apeigoms atlikti pasikvietė Kuktiškių, Labanoro ir Tauragnų kunigus. O juk pagal įstatymus kiekvienas dvasininkas turi teisę laikyti pamaldas tik jam paskirtoje parapijoje. (...) Nuolat pažeidinėja šią tvarką Tauragnų bažnyčios klebonas Bronius Šlapelis, Užpalių — Juozas Šumskis. (...) Tik atvykęs į rajoną Kirdeikių klebonas Jonas Zubrus pradėjo lankytis Kirdeikių tarybinio ūkio darbininkų šeimose, patarinėti dirbančiųjų vaikams kaip pasirinkti specialybę. Kuo susijusi tokia kulto tarno veikla su tikinčiųjų poreikių tenkinimu? Visą darbą, susijusį su vaikų auklėjimu ir švietimu, profesijos pasirinkimu, atlieka atitinkami organai. To-

dėl kunigo kišimasis ne į savo reikalus negali būti pateisinamas. Vis dar nesilaikoma ir "Religinių susivienijimų nuostatų" 50 straipsnio reikalavimų. Sis straipsnis draudžia atlikinėti religines apeigas ir ceremonijas lauke ir tikinčiųjų butuose bei namuose, neturint specialaus rajono, miesto Liaudies deputatų tarybos leidimo. Nusižengdama šiems reikalavimams, Saldutiškio apylinkės Šarkių kaimo gyventoja Apolonija Leleivaitė nuo šių metų gegužės 1 d. organizavo pamaldas savo namuose. Kai kurie asmenys per religines šventes prie maldos namų arba šventoriuje užsiiminėja prekyba. Taip šių metų rugpjūčio 17 d. prie Utenos bažnyčios prekiavo mūsų miesto gyventoja pensininkė Pakalnienė Elena, Antano, poliklinikoje dirbanti valytoja Velykienė Elena, Juozo. (...), tai yra administracinis nusižengimas, užtraukiantis baudą piliečiams iki 50 rublių su prekių konfiskavimu arba be konfiskavimo. Abi moterys bus atitinkamai nubaustos."

     Saldutiškio klebonui kun. Z. Navickui valdžios atstovai pareiškė, kad jokiu būdu negalima kviesti į atlaidus kun. Petro Baltuškos, mat jis valdžios priskiriamas prie kunigų ekstremistų.

     Piniginėmis baudomis po 50 rub. nubausti šie Utenos raj. kunigai: Užpalių klebonas kun. Juozas Šumskis, Sudeikių klebonas kun. Povilas Juozėnas, Pakalnių parapijos klebonas kun. Petras Baniulis, Tauragnų klebonas kun. Bronius Šlapelis, Saldutiškio klebonas kun. Zenonas Navickas, Kirdeikių klebonas kun. Jonas Zubrus (be to, jį įspėjo ir RRT įgaliotinis Petras Anilionis).

*    *    *

     Kuršėnai (Šiaulių raj.). 1986 m. spalio 15 d. apie 13 vai. pas Kuršėnų dekaną kun. Stanislovą Ilinčių prisistatė du vyrai. Vienas iš jų pasisakė esąs "Ąžuolas" ir pareikalavo iš dekano 20,000 rub. "Lietuvos išlaisvinimo" reikalui. Jis gyrėsi, kad esą vyskupai jį įpareigojo surinkti tam reikalui lėšas. Norėdamas įtikinti, išsitraukęs demonstravo "sąrašą" kunigų, kurie esą jau davė pinigų ir kiek jų davė. Dekanui atsisakius kalbėti šia tema su provokatoriais, vienas iš jų išsitraukė revolverį ir pradėjo grasinti. Klebonas ramiai atsakė: "Saukite, vis vien aš senas". Tuomet, plėšikas įsidėjo ginklą į kišenę ir bandė gražumu įtikinti kun. S.

Ilinčių, jog būtina surinkti reikiamą sumą pinigų, žadėjo dar kartą ateiti pasikalbėti.

     Provokatorių apsilankymo dieną viršuje gyvenantis vikaras Edmundas Atkočiūnas buvo iškviestas į Šiaulių rajono valdžios įstaigas. Kai jis sugrįžo, rado "svečius" tebesikalbančius su klebonu. Buvo galima nujusti, kad vyksta kažkas negero, bet išsikviesti kleboną "svečiai" neleido, žadėdami greitai pokalbį baigti. Gąsdinimai ir įtikinėjimai truko maždaug dvi valandas.

     Provokatoriai iš Kuršėnų nuvyko į Gruzdžius pas kun. Juozą Čepėną ir jam pateikė panašius reikalavimus, bet atėję interesantai padėjo klebonui išsivaduoti nuo nepageidaujamų svečių.

     Po kelių dienų tie patys tipai bandė "pasikalbėti" su Adomynės parapijos (Kupiškio raj.) klebonu Vytautu Kapočiumi, bet išgąsdinti parapijiečių išsinešdino.

     Lietuvos tikintieji spėja, kad ši grasinimų ir provokacijų banga — tai vienas iš būdų įgąsdinti kunigus prieš Lietuvos Krikšto Jubiliejų.

*    *    *

     Panevėžys. 1986 m. balandžio 7 d. į Panevėžio rajono vykdomąjį komitetą buvo sukviesti miesto ir rajono bažnytinių komitetų nariai. Be to, neoficialiai susirinkusių dalis buvo ateizmo propagandistai, kurie, apsimetę tikinčiaisiais, pateikdavo kompromituojančius klausimus. Susitikimą vedė RRT įgaliotinio pavaduotojas Juozėnas, Panevėžio miesto atstovas Smogius bei rajono atsakinga darbuotoja Bernotąvičiūtė.

     Susirinkimo pradžioje Juozėnas gyrėsi, kad ateistinės valdžios dėka šiais metais Kauno Kunigų seminarijoje baigė ir buvo įšventinti kunigais 21 seminaristas, 21 kunigas pabuvojo Vakarų šalyse, 7 kunigai lankėsi Afrikoje. Toliau sekė visa eilė draudimų ir gąsdinimų... Kunigams draudžiama vaikus mokyti tikėjimo tiesų. Vaikų mokymas — iššūkis valdžios įstatymams ir kaip pavyzdį paminėjo Krekenavos ir Vadoklių parapijas, kurių klebonai už vaikų mokymą bus atitinkamai nubausti. Atlaidų metu kunigams svečiams sakyti pamokslus reikalingas rajono leidimas. Juozėnui ypač nepatiko Panevėžio kunigų raštas Generalinam Sekretoriui M. Gorbačiovui. Vadoklių parapijos kleboną kun.

Boleslovą Babrauską ir Raguvos altaristą kun. Joną Vaičiūną vadino "etatiniais provokatoriais" ir žadėjo artimiausiu laiku su jais atsiskaityti. Prelegentas ragino komitetų narius neleisti kunigams bažnyčioje rinku aukas, rodyti skaidres; reikalavo tikslių statistinių duomenų, kiek parapijose pakrikštijama, sutuokiama ir t.t.

     Pavaduotojas pabrėžtinai kalbėjo, jog visa tai yra ateistinis auklėjimas ir jokiu būdu jo negalima vadinti persekiojimu, o visiems, kurie nepanorės tai suprasti, pažadėjo tokį pat likimą, kaip ir kunigų Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus.

*    *    *

     Mikoliškiai (Kretingos raj.). 1986 m. spalio 3 d. iš Mikoliškių bažnyčios šventoriaus koplytėlės buvo pavogta Sopulingosios Dievo Motinos medinė statulėlė.

*    *    *

     Nevarėnai (Telšių raj.)
. 1986 m. spalio 18 d. naktį į Nevarėnų bažnyčią pro langą, apsaugotą grotomis, įsilaužė piktadariai ir, nukirpę laidus, išsinešė didelį senovinį bažnyčios sietyną.

*    *    *

     Vilnius. Apiplėšta Vilniaus Domininkonų Šv. Dvasios bažnyčia — išplėštos aukų dėžutės ir zakristijos seifai.
Jau du kartus apiplėšta Vilniaus rajono Sudervės bažnyčia, įsilaužta į Dūkšto ir kitas Vilniaus apylinkės bažnyčias.

*    *    *

     Adakavas (Tauragės raj.). 1985 m. gruodžio 9 d. grupė tikinčiųjų iš Adakavo dalyvavo savo buvusio klebono kun. Valentino Šikšnio mirties metinėse Nevarėnuose (Telšių raj.). Po kelių dienų buvo išaiškinti visi, dalyvavusieji kunigo metinėse: nebuvę darbe ar mokykloje privalėjo aiškintis — rašyti pasiaiškinimus, tą dieną sirgusiųjų buvo tikrinamos ligos istorijos poli-

klinikoje; kaip ir prieš metus pas žmones važinėjo valdžios pareigūnai. "Uolumu" tardant, gąsdinant ir šantažuojant, pasižymėjo kolūkio "Tarybinis kelias" partijos sekretorius Budrikis, pirmininkas Kulpavičius, profsąjungos pirmininkas Jankevičius, Skaudvilės apylinkės pirmininkas Mikašauskas, Adakavo aštuonmetės mokyklos direktorė Bajorūnienė, senelių internato direktorius Dikšas.

*    *    *

     Gargždai (Klaipėdos raj.). 1986 m. spalio 4 d. Gargždų katalikai parašė TSKP CK Generaliniam Sekretoriui Michailui Gorbačiovui pareiškimą, reikalaudami, kad pagaliau būtų duoti nurodymai vietinei valdžiai leisti paaukštinti Gargždų bažnyčios pastato — barako lubas. Iki šiol vietinė valdžia, ypač rajono pirmininko pavaduotojas A. Leita tik šaipėsi iš tikinčiųjų pareiškimų. Prašymą pasirašė 1162 katalikai.

*    *    *

     Mikoliškiai (Kretingos raj.). 1986 m. spalio 12 d. parapijos tikintieji parašė pareiškimą RRT, prašydami, kad įgaliotinis netrukdytų Mikoliškių parapijai įsigyti autobusą, kuris reikalingas atvežti senus žmones į bažnyčią. Kai žmonės Pskove ar Maskvoje susitaria su įstaigomis dėl autobuso pirkimo, tuojau tos įstaigos gauna P. Anilionio raštą, draudžiantį Mikoliškių parapijai parduoti autobusą. Taip praktikoje vykdomas LTSR AT nutarimas, leidžiantis religinėms bendruomenėms įsigyti transporto priemones. Pareiškimą pasirašė 185 Mikoliškių parapijos tikintieji.

*    *    *

     Viešvėnai (Telšių raj.). 1985 m. spalio 5 d. Viešvėnuose buvo laidojamas karo veteranas, invalidas, ilgametis Viešvėnų parapijos zakristijonas Bronius Svickis. Laidotuvėse dalyvavo ir Viešvėnų aštuonmetės mokyklos mokiniai. Mokyklos direktoriaus pavaduotojos Riešutienės įsakymu, mokiniai nešę gėles ir vainikus, pamaldų metu privalėjo stovėti lauke. Išvaryti iš

bažnyčios jie prastovėjo varpinėje, nes lauke buvo šalta ir lijo lietus.

*    *    *

     Kelmė. 1986 m. kovo 26 d. 22 vai. vakaro pas Reginą Teresiūtę, gyvenančią Kelmėje, Laisvės 11, prisistatė du uniformuoti pareigūnai. Neradę R. Teresiūtės namuose, pradėjo šaukti ir gąsdinti jos tėvus, vadinti jų dukrą veltėde, valkata, grasino, kad Reginą pasodins į kalėjimą. Merginos tėvą vertė pasirašyti po neaiškiais raštais. Tuo metu R. Teresiūtė dirbo Žalpių parapijos vargonininke. Pareigūnai reikalavo, kad, kai sugrįš dukra, tuojau prisistatytų į rajono vidaus reikalų skyrių. Nuėjus R. Teresiūtei į skyrių, jai buvo paaiškinta, jog Žalpių parapijos komiteto pirmininkas Vasiliauskas jos darbo sutartį sunaikinęs prieš tris mėnesius, todėl, jei greitu laiku neįsidarbins valdiškame darbe, bus teisiama už veltėdžiavimą. Motyvuodama tuo, kad, baigus vidurinę mokyklą, dėl religinių įsitikinimų jai nebuvo leista toliau mokytis, R. Teresiūtė pareiškė, jog geriau jau eis į kalėjimą nei įsidarbins valdiškame darbe. Kaip vėliau paaiškėjo, Žalpių parapijos bažnytinio komiteto pirmininkas Vasiliauskas pareigūnų buvo įgąsdintas, kad sulauksiąs nemalonumų, jei bažnyčioje laikys "politinę nusikaltėlę". Prievarta buvo išreikalauta sunaikinti darbo sutartį ir apie tai nepranešti R. Teresiūtei.

     Nuo 1986 m. balandžio 1 d. R. Teresiūtė dirba Žarėnų — Latvelių ir Bazilionų parapijų skalbėja-valytoja, tačiau persekiojimas nesiliovė. Laikas nuo laiko Reginos tėvus gąsdina atsilankę milicininkai, reikalaudami, kad tėvai paveiktų dukrą ir ši nusileistų valdžios pareigūnų reikalavimams — nedirbtų prie bažnyčios. 1986 m. gegužės 22 d. naktį, apie 3 vai., du uniformuoti pareigūnai beldėsi į Teresių namo duris. Kadangi milicininkai nesiteikė prisistatyti ir paaiškinti, kokiu tikslu nori įeiti, Teresiai jų neįsileido.

*    *    *

     Vilnius. 1986 m. rugsėjo 29 d. Vilniuje į gyvenamo namo statybos kooperatyvo Nr. 99 įgaliotinių susirinkimą buvo pakviestas ir gyventojas Jonas Sadūnas. Kooperatyvo pirmininkas

Petras Žiupsnys pasiteiravo, kodėl J. Sadūnas į susirinkimą neat-sivedė savo sesers Nijolės Sadūnaitės. Jonas Sadūnas paaiškino, kad Nijolė jau daugiau kaip prieš 14 mėnesių yra pašalinta iš kooperatyvo ir todėl neprivalo lankyti susirinkimų, be to, ji nėra mažas vaikas, kad reikėtų atsivesti. P. Žiupsnys pareiškė, kad N. Sadūnaitė iš Valstybinio banko turi atsiimti pajines įmokas, kurios jai priklauso po to, kai ji buvo išmesta iš kooperatyvo. Dar pridūrė, kad, jei mėnesio laikotarpyje ji neatsiims pinigų, jos pinigai bus pervesti į deponuotą sąskaitą, o neatsiėmus per tris metus, bus pervesti valstybės sąskaiton. (N. Sadūnaitė už butą yra įmokėjusi 5000 rub.) P. Žiupsnys priekaištavo, kad jau penki metai, kaip jis nemato N. Sadūnaitės ir bandė sužinoti, kur ji gyvena. Brolis paaiškino tiek, kad N. Sadūnaitė buvo neteisingai pašalinta iš kooperatyvo narių, nes nėra nustatyto termino, kiek kooperatyvo narys gali negyventi savo kooperatiniame bute. P. Žiupsnys nusiskundė, kad N. Sadūnaitė važinėja po visą Tarybų Sąjungą ir todėl ją surasti beveik neįmanoma.

*    *    *

     Seda. "Šešių vieškelių sankryžoje yra gražus Žemaitijos kampelis Seda. Gražu pasižvalgyti po apylinkes. įdomios Plink-šės. Čia telkšo Plinkšių ežeras, jį apsupę miškai, kuriuose 1863 m. įvyko sukilėlių susirėmimas su kariuomene.

     Tarp Plinkšių ežero ir Sruojos upelio pūpso kalva, vadinama Panų kalnu arba piliakalniu. Pasakojama, jog jame buvę slapti požemiai, einą po ežeru į parką. į ten subėgusios slėptis nuo švedų apie 2000 mergaičių. Švedai suradę ir angą užvertę akmeniu. Papėdėje nuo ašarų pasruvęs šaltinis." Šitaip Č. Kudaba knygoje "Kalvotoji Žemaitija" pasakoja apie Žemaitijos kampelį — Plinkšes. Šiemet sukanka 360 metų nuo tų dienų, kai mūsų žemę buvo užpuolę švedai...

     Č. Kudaba rašo: "Svarbi tema — ilgaamžės liaudies kovos prieš pavergėjus ir engėjus. Materialiniais kultūros paminklais Žemaitiją papuošė paprastas darbo žmogus, šviesios ateities lūkesčius įkūnydamas savo kūryboje, kurią socialistinė epocha įvertino ir saugo..." Tikriausiai, pažvelgę į nūdienos faktus, negali-

me sutikti su autoriaus žodžiais — "įvertino ir saugo".

     Prieš 4 metus, balandžio 3 d. naktį, Panų kalne buvo nugriauta 230 kryžių ir 2 valstybės "saugomos" koplyčios. Aplinkiniai gyventojai ir visa tikinti liaudis pasipiktino vietinių bedievių ir buvusio saugumo viršininko Laškutovo "veikla". Parašyti skundai į LTSR Ministrų Tarybą, LKP CK, į Maskvą vyriausiai karinei prokuratūrai, LKP CK sekretoriui, televizijos laidai "Argumentai". Vietoje to, kad ieškoti nusikaltėlių, buvo tardomi pasirašiusieji po pareiškimais.

     Nežiūrint valdiškų bedievių apsupties, Panų kalnas gyvas... Laikas nuo laiko tikinti liaudis išdrįsta kalne pastatyti kryžius, po ko seka tardymai, sekimai, bandymai surasti "nusikaltėlius". Aišku, kryžiai būna tuoj pat nuversti.

     Žemaičių Kalvarijos atlaidų dienomis dieną ir naktį Panų kalną saugo kariuomenė ir saugumas, neleisdami ne tik privažiuoti, bet ir prieiti prie kalno. Mėginantys prisiliesti prie tautos istorijos, aplankant piliakalnį, yra tardomi, šantažuojami ir gąsdinami.

*    *    *

     Skuodas. Pateikiame Skuodo rajoniniame laikraštyje "Mūsų žodis" (1986.11.18) išspausdintą straipsnelį "Pasistatė tvartą":

     1930 metais Ylakių klebonas per pamokslą pasakė, kad parapijos gyventojai mokėtų duoklę — už hektarą žemės po litą, girdi, tvarto statybai. Pinigus rinksiąs kalėdodamas. Aš pinigų nedaviau. Klebonas užsirūstino:
     — Kodėl nešelpi šventosios bažnyčios?
     — Kad jūs, kunige, bažnyčią derinate su kiaulide, — atsakiau, — kas nori auginti bekonus, tegul pasistato ir tvartą.

     Klebonas pagrasė:
     — Turėsi reikalų — pažiūrėsim!
     Kitais metais mirė mano vyro tėvas. Atvėriau klebonijos duris, klebonas rūsčiai pažiūrėjo į mane, atsivertė kažkokią knygą ir paliepė mokėti skolą.

     — Praeitais metais nesumokėjai 10 litų, tai dabar mokėk
20.

     Man pritrūko 2 litų, klebonas pastūmė pinigus atgal. Teko

pasiskolinti ir "atsilyginti". Klebonas laimėjo...

     Praėjo 11 metų. Pirmomis fašistinės Vokietijos okupacijos dienomis kunigas Martinkus per pamokslą verkšleno:

     — Tie komunistai ir bedieviai būtų sukūrę badą ir skurdą. Aukokim dievui, kad mus išlaisvino...

     Artėjant Lietuvos išvadavimui, Martinkus išsidangino į Vakarus ir dabar per Vatikano radiją šmeižia Tarybų Lietuvą. Nieko stebėtino — ten Martinkui moka daugiau, negu jo buvusioje parapijoje buvo surinkta tvarto statybai, ir už pinigus drabstytis mėšlu atrodo visai padoru šventosios bažnyčios atstovui."

     Šis straipsnis nėra atsitiktinis. Panašiems šmeižtams gana dažnai, kaip ir šį kartą, rajoniniuose laikraščiuose skiriamas visas puslapis, bendru pavadinimu "Akiratis". Skuodo rajone panašių straipsnių autorystę, kaip ir šio, paprastai prisiima Ona Vičiulienė. Sunku patikėti, kad būdama mažarašte ir jau seniai gyvenanti invalidų namuose senutė domėtųsi žurnalistika. įtikinamiau, kad tendencingų šmeižtų prieš Bažnyčią, tikėjimą ir kunigus skleidėjai tik dangstosi senutės pavarde. Juo labiau, kad straipsnelyje nėra nė kruopelytės tiesos. Skuodo bažnyčioje į minėtą straipsnį atsakė Šačių parapijos klebonas kun. Vincentas Senkus.

     Jis paaiškino:
     1. 1930 metais Martinkus negalėjo iš parapijiečių rinkti pinigų, nes tuo metu ne tik nebuvo klebonu, bet nebuvo nė kunigu — mokėsi Kunigų seminarijos II kurse. Tai liudija ir 1930 m. žinynas "Elenhus".

     2. Kun. Martinkus apskritai nėra dirbęs Ylakiuose. Jis darbavosi netolimoje Židikų parapijoje, kur pastatė ne tvartą, bet kleboniją. Ji dabar yra nusavinta ir "liaudies globėjų" taip apleista, jog iš tiesų primena tvartą.

     Kun. Martinkaus rūpesčiu Židikų kapinėse pastatyta koplyčia, kur palaidota visiems gerai žinoma rašytoja — pedagogė Marija Pečkauskaitė.

     3. Tai, jog kun. Martinkus šiuo metu per Vatikano radiją šmeižia Tarybų Lietuvą — precedento neturįs kaltinimas, nes jau maždaug 10 metų, kaip jis miręs!

     Štai kokia "tiesa" maitinami tarybiniai piliečiai!

(Straipsnis mini krikščionybės įvedimą Latvijon 1180 m.):

SOVIETINĖSE RESPUBLIKOSE


KRISTEITIBAS 800 GADA JUBĮLIEJA LATVIJA

Krikščionybės Latvijoje 800 metų jubiliejus
     Šiais metais Latvijos katalikai mini pirmojo Latvijos vyskupo konsekracijos 800 metų jubiliejų.

     1180 metais į dabartinę Latviją kartu su vokiečių pirkliais atvyko augustijonų vienuolis Meinhardas ir pradėjo Evangelijos skelbimo darbą čia tarp gyvenusių lyvių bei kuršių. 1185 m. Dauguvos upės dešiniajame krante Ikškilėje (dabar Uogrės rajonas, netoli Rygos) pastatė pirmąją katalikų bažnyčią Pabaltijyje. 1186 m. Bremeno Hamburgo vyskupas Hartvigas II pašventino Meinhardą pirmuoju Latvijos vyskupu. Popiežius Klemensas III 1188 metais rašytame laiške Meinhardą apibūdino kaip pamaldų ir išmintingą vyrą, apdovanotą Šv. Dvasios dovanomis. Jam pasisekė lyvių tarpe pasėti Dievo žodžio sėklą, kuri suleido šaknis Latvijos žemėje, jog ir po 800 metų negandų, ir nepaisant dabartinio ateistinio režimo rafinuotų pastangų, katalikybė nesunaikinta.

     800 metų katalikybės jubiliejus Latvijos katalikams — vilties žiburėlis raginantis ištverti šiais sunkiais valdiškos bedievybės laikais.

     Ruošiantis kitais metais švęsti Lietuvos Krikšto 600 metų jubiliejų, pažiūrėkime, kaip bedieviška valdžia leido švęsti panašų jubiliejų mūsų broliams latviams.

     Lankantis Rygos katalikų bažnyčiose, galima pastebėti skelbimų vitrinose iškabintą trumpą krikščionybės įvedimo Latvijoje istoriją, kur pabrėžiama Meinhardo venediška, t.y., slaviška kilmė, iškeliamas taikus jo misijinės veiklos pobūdis. Tarp kitko, Pabaltijyje jis laikomas šventuoju, nors pagal dabartines Bažnyčios normas jo kultas nėra oficialiai sutvarkytas (panašiai kaip mūsų palaimintojo Mykolo Giedraičio). Skelbimuose atpasakojama Ikškilės bažnyčios istorija. Ši bažnyčia išstovėjo iki Pirmojo Pasaulinio karo ir jo metu buvo sugriauta. Jos griuvėsiai iki šiol

yra išlikę vienos autotransporto įmonės sandėlių teritorijoje.

     Jubiliejus buvo pradėtas švęsti gegužės 25 d. Švč. Trejybės šventėje dabar jau mirusio J. E. Vyskupo Valerijono Zondako Rygos katalikų šv. Jokūbo Katedroje celebruotomis šv. Mišio-mis, po kurių tik siaurai kviestinei publikai Kunigų seminarijoje buvo suruoštas jubiliejaus minėjimas. Eiliniai katalikai tame minėjime dalyvauti negalėjo, o RRT įgaliotinis sėdėjo privilegijuotoje vietoje.

     Birželio pradžioje Latvijos katalikams džiaugsmo suteikė apsilankiusi Vakarų Vokietijos vyskupų ir kunigų grupė su Miuncheno ir Preisgingo arkivyskupu kardinolu Veteriu. Birželio 5 d. svečiams koncelebruojant šv. Mišias, Rygos katalikų Katedra buvo perpildyta, nors buvo eilinė darbo diena — ketvirtadienis. Nudžiugino Latvijos katalikus vokiečių katalikų dovana — Latvijos pirmojo vyskupo Meinhardo statula. Svečiai aplankė vyskupo Meinhardo kapą suprofanuotoje Rygos Dievo Motinos katedroje, paverstoje koncertų sale. Čia svečiams iš Vokietijos buvo suruoštas religinės muzikos koncertas. Svečiai "koncertų salėje" turėjo galimybę padėti gėlių puokštes ant Latvijos krikštytojo kapo ir ten pasimelsti. Jei Latvijos eilinis katalikas pabandytų tai padaryti, būtų nubaustas už viešosios tvarkos pažeidimą ar chuliganizmą, įdomu, kam kitais metais leis bedieviai padėti gėlių puokštę ant Lietuvos vieno iš krikštytojų — LDK Vytauto kapo išniekintoje Vilniaus Katedroje?

     Bedieviškoji valdžia Vakarų Vokietijos dvasiškių delegacijai padarė dar vieną nuolaidą — leido atlaikyti šv. Mišias ant pirmosios vyskupo Meinhardo statytos bažnyčios griuvėsių Ikškilėje autosandėlio kieme. Apie šias pamaldas eiliniai katalikai nebuvo informuoti. Šv. Mišių dalyviais tebuvo keletas Kurijos darbuotoju.-

     Jubiliejaus proga į Latviją buvo leista atvykti ir Vietnamo katalikų vyskupų delegacijai.

     Pagrindinės Jubiliejaus iškilmės vyko garsiausioje Latvijos šventovėje Agluonoje, kurioje yra stebuklingas Dievo Motinos paveikslas, analogiškas garbingajam Trakų paveikslui. Latvių katalikai teigia, kad tikrasis LDK Vytautui jo krikšto proga Bizantijos imperatoriaus padovanotasis paveikslas yra kaip tik Agluo-

noje, o Trakuose — tik jo kopija. Mes, lietuviai, laikome atvirkščiai. Bet ne tai svarbu. Broliškų tautų katalikus jungia bendra meilė Dievo Motinai Marijai. Paprastai didieji atlaidai Agluonoje vyksta per Žolinę. Jie trunka vieną dieną — tiek bedieviai teleidžia!

     Šiais metais bedieviai leido pagrindinius atlaidus švęsti tris dienas — rupgjūčio 15, 16, 17 d.d.

     Pagrindinį jubiliejinį pamokslą pasakė Rygos šv. Alberto bažnyčios klebonas Lukšas, o pabaigoje kalbėjo kardinolas J. Vaivods. Jis apsidžiaugė, kad patys sunkiausi persekiojimo laikai lyg ir praeityje. Kadaise, prieš 20 metų, kai į Agluonos atlaidus iš Rygos mėgindavo nuvažiuoti vyskupas Struodas, milicija, sustabdžiusi mašiną, grąžindavo atgal, o dabar jam atvykti į šią šventovę nedrįstama trukdyti.

     Iškilmėse dalyvavo daugiau maldininkų nei kitais metais. Visa eilė maldininkų grupių, ypač konvertitų iš liuteronų, atvyko į Agluoną pėsčiomis net iš Rygos. Milicija jų netrukdė, nors maldininkai eidami tyliai kalbėjo Rožančių, meldėsi.

     Tai labai nežymūs ateistinio režimo sušvelnėjimo ženklai.

     Rygos katalikų bažnyčiose bedieviai jau toleruoja vaikus, patarnaujančius šv. Mišiose, dalyvaujančius procesijoje. Provincijose, kur nesimaišo užsieniečiai, tai griežtai draudžiama.

     Šių Jubiliejinių metų Devintinėse bedieviai Rygos katalikams padarė labai nemalonų akibrokštą: kai Devintinių procesija išėjo iš šv. Pranciškaus bažnyčios į šventorių, nors tai buvo sekmadienio rytas, 12 vai., iš greta esančio skvero — šokių paviljono, įrengto buvusių kapinių vietoje, buvo paleista triukšminga šokių muzika...

     Š.m. spalio 1 d. J. E. vyskupo V. Zondako laidotuvių pamaldose dalyvavo keturi Lietuvos vyskupai — Vilniaus Apaštalinis administratorius vyskupas Julijonas Steponavičius, Kaišiadorių Apaštalinis administratorius vyskupas Vincentas Sladkevičius, Telšių Apaštalinis administratorius vyksupas Antanas Vaičius ir Kauno bei Vilkaviškio Apaštalinio administratoriaus augziliaras vyskupas Juozas Preikšas. Latvijos katalikai apgailestavo, kad bedieviška valdžia kaimyninės Lietuvos vyskupams teleidžia dalyvauti tik liūdnose laidotuvių iškilmėse, o jie norėję Lietuvos

vyskupus matyti ir jubiliejaus iškilmėse Agluonoje.

     Kažin ar Latvijos vyskupams bedieviai leis dalyvauti Lietuvos Krikšto 600 metų Jubiliejuje? Palauksime — pamatysime!

NAUJI POGRINDŽIO LEIDINIAI

    
"Aušra" Nr. 52 (92). 1986 m. vasario mėnesį pasirodė naujas "Aušros" numeris. įvadinio straipsnio "Tik Kristaus nurodytu keliu" vedamoji mintis — rūpestis žmonijos rytdiena. "Norint, kad ateinančių kartų negąsdintų baugios sąvokos ir nekankintų juoda realybė: vergija, okupacija, agresija, kolonializmas, rasizmas, fašizmas, godusis kapitalizmas, ateistinis komunizmas ir pan., privalome įgyvendinti Meilės Evangeliją, kuri naikina neapykantos, smurto, gobšumo, išnaudojimo, engimo bacilas ir lemia sveiką dvasinį žmonijos gyvenimą; privalu nešti evangelinę gyvenimo sampratą į visus pasaulio postus. Kitos alternatyvos nėra. Turime visa tai suvokti šiandien, nes rytoj — gali būti per vėlu..." Leidinyje spausdinamas Lietuvos tikinčiųjų atsišaukimas JAV Prezidentui R. Reaganui ir TSRS Generaliniam Sekretoriui M. Gorbačiovui, bei visoms pasaulio tautoms. 60 metų jubiliejaus proga ir 34 m. kalinimo išvakarėse eilėmis sveikinamas politkalinys Balys Gajauskas. 100 metų sukakties proga skaitytojas supažindinamas su kun. Ambraziejaus Jakavonio veikla. Toliau publikuojami Vlado Lapienio "Tarybinio kalinio memuarai".

L i e t uv i ,   a t m i n  k, kad
kun. Alfonsas Svarinskas
          kun. Sigitas Tamkevičius
kun. Jonas-Kąstytis Matulionis   doc. Vytautas Skuodis
Algis Patackas                         Viktoras Petkus
Balys Gajauskas                      Povilas Pečeliūnas
Liudas Dambrauskas                 Vladas Lapienis
Gintautas Iešmantas                 Antanas Terleckas
Algirdas Statkevičius
 ir kiti
neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai tikėti ir gyventi!


 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum