gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 73 Spausdinti El. paštas
    • Šeši šimtai metų klūpo... Vienybė ar vergavimas?
    Dėkojame!
    Sveikiname ir dėkojame už auką!
    Kratos ir tardymai
    Mūsų kaliniai
    Žinios iš vyskupijų
    Sovietinėje mokykloje
    Nauji pogrindžio leidiniai

Katedra.

1987 m. kovo 19 d.


Lietuvos katalikų bažnyčios kronika Nr. 73
Eina nuo 1972 metų!
Perskaitęs duok kitam!
Jei gali, padaugink!
ŠEŠI  ŠIMTAI  METŲ KLŪPO...


(Lietuvių priimtas krikštas iš vakarų išsaugojo lietuvių tautą carų okupacijoje, saugo ir dabar komunistinėje  vergijoje):


    Amžių Tėvo meilė globia
    Šalį Nemuno-Neries
    Po lietuviška pastoge
    Jau nauja ugnis žėrės.

    Ten, kur ošė girios žalios,
    Degė ugnys aukurų,
    Kristaus kryžių bokštai kelia,
    Neįveikiami audrų.

    Neišraus pikčiausi vėjai,
    Kristau, meilės Tau gyvos!
    Tu pasaulį nugalėjai,
    Tu — Valdovas Lietuvos!

    Kryžiaus ženklu pažymėti,
    Klūpo šimtmečiai šeši...
    Kryžius padeda laimėti,
    Jei su Jėzum jį neši.

    Žengiam kryžių apkabinę.
    Džiaugsmo ir kančių keliais,
    Niekad jo neišsigynę.,
    Tikim! Dievas neapleis!

    Pradėjome 1987-sius Jubiliejinius metus. Kokiomis nuotaikomis pradeda Jubiliejų katalikiškoji Lietuva? Ryžtas, ištikimybė, nežiūrint bedieviškos klastos. Nors ir pavėluotai priimtas katalikiškas Krikštas apsprendė mūsų tautos likimą per praėjusius 600 metų. Suvėlintas Krikštas sąlygojo lenkų tautybės dvasininkų per didele. įtaką Lietuvos bažnytiniame ir kultūriniame gyvenime. Bet kartu toji pati katalikybė savo universalumu ir pagarba tautinėms kultūrinėms vertybėms buvo tas pagrindas, ant kurio praėjusio šimtmečio carinės Rusijos teroro aplinkoje subrendo ir bujojo mūsų tautinio atgimimo judėjimas. Šiandien, minint Lietuvos Krikšto Jubiliejų, tos pat Rusijos naujosios imperijos nemeilingame glėbyje, turime semtis išminties iš praėjusių šešių šimtmečių istorinės patirties ir ypač iš praėjusio šimtmečio pabaigos katalikiškosios Lietuvos kovų ir pergalių. Primityvusis bedieviškasis materializmas, kurį taip uoliai pasiruošimo Jubiliejui metu propaguoja LKP CK lektorius J. Sakalauskas, katalikiškąjį krikštą laiko Lietuvos nelaimių pradžia, o rusiškąsias okupacijas, — tiek praeito šimtmečio tiek ir šio, — tautinio "savarankiškumo" epochomis.

    Kiekvienas blaiviau mąstantis lietuvis jauste jaučia, kad istorinė desa nėra partinių propagandistų pusėje.

    1939 m., apibendrindamas Nepriklausomos Lietuvos laikais minėtą Lietuvos Krikšto 550 metų sukaktį, prof. S. Šalkauskis rašė: "Nejaugi nubaudę save vieną kartą pavėlintu krikštu, mes dabar pasiskubinsime atsisakyti nuo jo geradaros tik todėl, kad ta linkme eina civilizuotų tautų dekadansas? Tai būtų panašu į tą pasakos kvailį, kuris per vestuves raudojo, o per laidotuves kvatojo".

    Valdiški bedieviai norėtų, kad mes, prisimindami prieš 600 metų Lietuvos priimtą Krikštą raudotume (o juk katalikiškasis krikštas sulaikė "palaimingą" susiliejimą su didžiąja pravoslaviškąja rusų tauta, kurios didžius gyvenamus plotus valdė Didieji Lietuvos kunigaikščiai).

    Šių dienų bedieviai taip pat norėtų, kad carinės Rusijos ir šiandieninės Rusijos imperijos valdovų pastangas nukatalikinti ir nutautinti Lietuvą priimtume su visuotinu susižavėjimu ir džiaugsmu.

    Valdiškos bedievybės pažiūrų nepagrįstumą pripažįsta ir blaiviau mąstantieji tarybiniai tyrinėtojai. Šių metų sausio pabaigoje Vilniuje Respublikinėje bibliotekoje buvo suruošta mokslinė konferencija, skirta krikščionybės įvedimo Lietuvoje 600 metų sukakčiai. Konferencijoje kalbėjęs fdosofas B. Genzelis taip įvertino krikščionybės įvedimo reikšmę Lietuvai: kultūrinėje plotmėje — krikščionybės įtaka teigiama: Lietuvai pasidarė prieinami krikščioniškųjų Vakarų Europos tautų sukaupti kultūriniai lobiai: politinė reikšmė — buvusi neigiama dėl padidėjusios lenkų tautinės įtakos (nors buvo nutylėta, jog katalikiškasis krikštas sumažino Lietuvos surusėjimo pavojų), o religinėje plotmėje — katalikiškojo Lietuvos krikšto reikšmę ateistas filosofas garbingai atsisakė įvertinti, nes kaip bedieviškos materialistinės pakraipos filosofas, jis negalėsiąs to objektyviai įvertinti.

    Prelegentas priminė eilę neigiamybių šiuolaikinio kovingojo ateizmo paminėjęs ateistų pamėgtą terminą — religinis ekstremizmas, — fil. m. dr. B. Genzelis tvirtino, jog religinį ekstremizmą pagimdė ateistinis ekstremizmas. Taip pat pabrėžė, kad Lietuvos kultūrai padarė daug žalos tarybinės santvarkos metais kultyvuotas "buldozerinis ateizmas", kai brutaliu būdu buvo naikinami religinio meno paminklai, — Lietuvos pakelių kryžiai, koplytėlės ir kt., "buldozerinio tipo ateizmas" neretai buvo propaguojamas valdžios iniciatyva leidžiamoje ateistinėje propagandinėje literatūroje.

    "Minties" leidyklos darbuotojas Antanas Rybelis mėgino prieštarauti, kad tokio pobūdžio ateistinė literatūra nebuvo leidžiama, tačiau pats pripažino, kad objektyvaus istorinių dokumentų rinkinio apie Lietuvos krikštą leidykla nesugebėjo prastumti pro bedieviškos cenzūros barjerus. Teko pasitenkinti pokario metais aršaus ateisto prof. Pakarklio paruoštu tendencingai parinktų popiežių, skelbiančių prieš pagoniškąją Lietuvą kryžiaus karus, bulių ištraukų rinkiniu. Kaip beveik vieningai sutarė konferencijos dalyviai, toks nepilnas, tendencingas leidinys tikrai nepasitarnaus objektyviam krikščionybės reikšmės mūsų tautos istorijos įvertinimui.

    Lietuvos katalikai žino, kad tokiam objektyviam įvertinimui šiandieninėje bedievių valdomoje Lietuvoje nėra sąlygų, nepai-

sant visų M. Gorbačiovo skelbiamų persitvarkymų ir "viešumo" kampanijų.

    Jubiliejinių metų pradžioje Lietuvoje lankėsi naujasis Maskvos RRT pirmininko pavaduotojas katalikų reikalams Kuzneco-vas. Tai — kadrinis saugumietis, septynetą metų dirbęs tarybinėje pasiuntinybėje Italijoje. Nepaisant inteligentiškos Šypsenos, jo vizitas nieko gero nežada Lietuvos Katalikų Bažnyčiai. Kuznecovas mėgino jukinti Lietuvos vyskupus, kad jų svarbiausia pareiga — sulaikyti tikinčią liaudį nuo kovos už tikinčiųjų teises. Klaipėdos katalikai esą galį pilnai būti laimingi ir neatgavę neteisėtai iš jų atimtos, pačių tikinčiųjų pastatytos bažnyčios. Užteksią senosios bažnytėlės rekonstrukcijos. Vyskupai Vincentas Sladkevičius ir Antanas Vaičius galėsią vykti į Vatikano Konferencijos, kurių nariais jie yra, posėdžius tik tada, kai sutiksią pasitarnauti ir bedieviškai valdžiai, aktyviau įsijungdami į "taikos šalininkų" judėjimą. Naujasis maskviškis "katalikų globėjas" nerimavo dėl vienuolijų veiklos aktyvumo Lietuvoje, su nerimu klausinėjo, ar neveikianti Lietuvoje "Opus Dei" organizacija?

    Kauno Kunigų seminarijos rektorius, grįžęs iš pasitarimų Maskvoje, pranešė klierikams Jubiliejinių metų pradžioje, kad Maskva net grasinanti uždaryti paskutiniąją Kunigų seminariją dėl trijų priežasčių:

    1. Dalis klierikų priklausianti vienuolijoms;

    2. Seminarijoje veikiančios antitarybinės organizacijos (vice-rektoriaus nuomone, tokia klierikų vienybę skaldanti antitarybinė organizacija — susidedanti iš klierikų, viešai padariusių abstinencijos pažadus);

    3. Seminarijoje esanti gyva lietuviška dvasia. Seminarija esą nors ruošia klierikus tik Lietuvai, turėtų būti labiau internacionalinės dvasios, t.y., reikėtų praskiesti klierikų ir dėstytojų gretas neaiškiomis, bet už tai bedieviškai valdžiai labiau atsidavusiomis asmenybėmis. Tai tik keli štrichai, liudijantys, kokioje padėtyje šiandien yra Lietuvos Katalikų Bažnyčia, švenčianti savo įsikūrimo 600 metines.

    Prieš 100 metų Lietuvos Krikšto 500 metų sukaktis buvo minima panašiai sunkiais carinės priespaudos metais. 1887 metais Jubiliejus pateko į tarpą dviejų atmintinų datų: 1886 m.

Kęstaičių ir 1893 m. Kražių skerdynių. Nepaisant anų laikų skaudžių išbandymų, Katalikų Bažnyčia Lietuvoje per pastarąjį 100 metų nepaprastai išaugo, sustiprėjo — tiek organizaciniai — sukurta Lietuvos Bažnytinė provincija, tiesiogiai priklausanti tik Apaštalų Sostui; tiek ir dvasinėje, kultūrinėje srityje — katalikybė dar giliau suleido šaknis lietuviškų širdžių dirvoje.

    Tikime, kad nepaisant skaudžių dabartinio laiko išbandymų, Dievas leis katalikybei Lietuvoje stiprėti ir bręsti ir prasidedančiame septintajame krikščioniškos Lietuvos šimtmetyje. Todėl nepaisant nelengvų sąlygų, represijų, kalinių kalėjimuose sudedamos aukos, šie Jubiliejiniai metai — džiugūs metai.

    Dėkojame Viešpačiui už viską, o ypač už bendrą su Juo kryžiaus kelią, vedantį į Amžinąjį prisikėlimą!

    Šeši šimtai metų klūpo —
    Skundžias randai kruvini...
    Bet vilties malda ant lūpų,
    Dieve, Tu mus gaivini!

    Krikšto vandeniu nuplautą,
    Laimėn pakviestą dangaus,
    Apkabink mažytę tautą, —
    Ji naujų jėgų įgaus.

    Šeši šimtai metų trykšta
    Mums gyvenimo versme!
    Už tikėjimą už Krikštą
    Tedėkoja ši giesmė!

VIENYBĖ AR VERGAVIMAS?


(Kai kurie silpnesni kunigai nuėjo su ateistais ir ėmė kritikuoti už Dievą ir Bažnyčią kovojančius kunigus):
    Naujoji "Gorbačiovinė era" visomis priemonėmis brukte bruka savo liaudžiai "didžiojo persitvarkymo" idėją, pagrįstą naujo-

višku mąstymu ir veikimu. Pats šio naujojo persitvarkymo įkvėpėjas ir kūrėjas sako, kad dabarties laikas "iškėlė negirdėto naujumo ir negirdėto masto uždavinius, kurie turi būti išspręsti per kuo trumpesnį istorinį laiką".

    Ar nepanašus šis "didysis persitvarkymas" į jau istorijos užmarštin nuėjusius "didžiuosius šuolius", "kultūrines revoliucijas" su Mao citatomis, kurie taip pat turėjo būd įvykdyti per trumpą laiką. Deja, visi didybės manijos pagimdyd sąjūdžiai šiandien beminimi kaip slogus košmaras, privertęs savo kvaitulingame sūkuryje suktis ir milijonus žmonių. O kas suskaičiuos beprasmes aukas, suluošintus gyvenimus? Kaip ir anksčiau, taip ir šiandieninio sąjūdžio svarbiausias tikslas ir uždavinys yra pasiekti visuotinę mąstymo ir veiksmų vienybę. Tai reiškia, atsisakyti savo subjektyvios mąstysenos, individualaus požiūrio ir "persijungti" į kolektyvinį mechanizmą su priverstiniu užprogramavimu. Visiškai taip, kaip K. Sajos pjesėj "Devynbėdžiai": nedaryti to, kas nepatinka jaučiui — nedainuoti, garsiai nekalbėti, savistoviai nemąstyti ir pan.

    Kažkokiu nauju maocedūnizmu kvepia ir sąjunginis visuomenės mokslų katedrų vedėjų pasitarimas, įvykęs Maskvoje š.m. spalio 1 d. Ta proga M. Gorbačiovas kalbėjo, kad greitesniam persitvarkymo, spartinimo realizavimui, tarybinės visuomenės naujos būklės pasiekimui būtina suaktyvinti idėjinę-teorinę veiklą, t.y., aukštosiose mokyklose pagrindinį dėmesį suteikti visuomenės mokslų (marksizmo-leninizmo, mokslinio komunizmo, partijos istorijos, ateizmo ir kt.) dėstymui. Toliau aiškino, kad sugebėjimas orientuotis dabartiniame sudėtingame prieštaringame pasaulyje — ne gamtos dovana, jis neateina savaime, nemokantis specialių disciplinų. Todėl būsimuosius specialistus reikia mokyti šio sugebėjimo, nes tik visuomenės mokslai gali suformuoti tarybinio specialisto asmenybės dvasinius pagrindus. Visuomenės mokslų dėstymas — tai klausimų klausimas (plg. Maocedū-no citatas "Rausta rytas").

    Panašiai kalbėjo ir vyriausias kompartijos ideologas J. Ligačiovas, kviesdamas visus į žodžių ir darbų vienybę.

    Tačiau nežiūrint visų gražbyliavimų ir skambių šūkių apie vienybę, yra viena visuomenės dalis, su kuria kviečiama ne vie-

nytis, bet kovoti. Tai tikinčioji liaudis, ypač Katalikų Bažnyčia, o labiausiai — Lietuvos Katalikų Bažnyčia — tas vienintelis forpostas komunistų pavergtose respublikose.

    1986 m. rugsėjo 28 d. "Pravdos" vedamajame rašoma, kad "svarbiausias uždavinys yra visomis ateistinio auklėjimo formomis ir priemonėmis sutelkti gilų puolamąjį politinį turinį" (reiškia, ofenzyva, o ne vienybė!). Vedamajame kritikuojama ir tai, kad kai kuriuose moksliniuose veikaluose, literatūros ir meno kūriniuose idealizuojama bažnyčios buitis, bažnytinės apeigos, mėginama sutapatinti religinę moralę su socialistinės visuomenės dorovės principais, pasmerkiami rašytojai, kurie kartais "koketuoja" su Dievuliu, objektyviai padėdami atgaivinti dievaieškos (sic!) idėjas.

    O J. Ligačiovas piktinasi, kad kai kurie tarybiniai žmonės pradeda kalbėti apie pakantumą religinėms idėjoms, grįžimo prie religinės dorovės tikslingumą. Ne religija esanti žmogaus dorovinio prado šaltinis, ne ji nurodė žmogui dorovines normas. Šias normas sukūrusios liaudies masės kovoje prieš išnaudojimą, prieš turtuolius. Religijos šalininkai visomis priemonėmis priešinasi materialistinei pasaulėžiūrai. Todėl jie ir sugalvoję mitą apie tikėjimo laisvės slopinimą Tarybų Sąjungoje. Kartais religiniais drabužiais apsirengęs ir buržuazinis nacionalizmas, pavyzdžiui islamo, unitų, katalikybės dvasininkijos dalies reakcinė veikla. Kol kartojasi šitokios apraiškos, "Pravdos" vedamasis kviečia aktyviai kovai su religine ideologija sutelkti visus mokslinio ateizmo propaguotojus, švietimo darbuotojus, dėstytojus, rašytojus, dailininkus, kultūros veikėjus, visus sąmoningus darbo žmones ir, pirmiausia, visus komunistus. Čia žinoma, reikia pridėti pagrindinį kovos arsenalą — spaudą, televiziją, radiją, o taip pat patikimiausią prievartos aparatą — KGB, miliciją, prokuratūrą, administracinius organus ir t.t.

    Ir šitokios milžiniškos pajėgos sutelktos vienoje barikadų pusėje, puolančiųjų pusėje. O kas belieka anapus barikadų? Kas tas pavojingasis priešas, prieš kurį sutelktos visos žemės ir pragaro galybės? Kaip jam atsdaikyti prieš vis naujas ir vis nuožmesnes puolimo bangas?

    Gal ir neatsilaikytų, jei tai nebūtų ant nemirtingumo uolos

pastatytoji Katalikų Bažnyčia, kurios ir pragaro vartai nenugalės, nes ją gina ir saugo Jėzus Kristus, Dievas — visų mūsų prieglauda ir stiprybė. Visus išbandymus, patirtus per 600 metų, Lietuvos Katalikų Bažnyčia galėjo atlaikyti tik dėl to, kad Ji tvirtai tikėjo Kristaus misija čia žemėje, kad su Ja nuolat gyvena pats Kristus. Ir reformacijos-kalvinizmo siautėjimai, ir carizmo piktos užmačios, ir laisvamanybės apraiškos, ir galiausiai visapusiškai organizuoto valstybinio ateizmo pastangos sudūžta į nepajudinamą tvirtybės uolą.

    Žinoma, negalima tvirtinti, kad šioje žūtbūtinėje kovoje Bažnyčia nepatiria nuostolių. Vieni pavargsta nuolatinėje įtampoje, kiti dėl menko tikėjimo gėdingai pabėga; vienus sukausto baimė dėl ateities netikrumo, kiti instinktyviai kratosi kančios ir aukos; vieni nenori atsisakyti sočios kasdienybės, kitus užkrėtęs skepticizmas... Tai natūralu ir žmogiška.

    Tačiau pagrindinis Bažnyčios branduolys išlieka tvirtas ir nepakitęs. Tai tarsi pirmųjų krikščionių Sekminėse sutvirtinta ir pašvęsta bendruomenė, kuriai aiškus pasirinktas kelias ir tikslas. Neįmanoma palaužti ir nugalėti tokį žmogų, kuris dėl meilės tiesai nevengia kančios, nebijo net laisvę ar gyvybę paaukoti. Deja, kai kas šitokius vadina paprasčiausiais kvailiais, nes kaip rašo poetas A. Drilinga, "Ko kankintis dėl to, kad niekšas ėmė ir apgavo dorą žmogų, prispjovė jam į širdį, sutrypė tikėjimą ir viltį, nes visa tai, kas vyksta už tavęs, ne su tavim, tavęs neliečia... Taip sakė blaivaus ir šalto proto savininkai, kurie gal būt niekad ir nesužinos, kas yra kančia..."

    Todėl ateizmas, žinodamas, kad tiesiogiai jam nepavyks įveikti Kristaus Bažnyčios gynėjų, pasitelkė seniai visų totalitarinių režimų išbandytą priemonę — "skaldyk ir valdyk". Vienas šių būdų, tai kvietimas į vienybę (savotiškas paradoksas!), kad kai kurių Katalikų Bažnyčios vadovų bei dvasiškių pastangomis palaužtų uoliųjų ir ištikimųjų tikėjimo gynėjų pasipriešinimą smurtui ir persekiojimui, Bažnyčios suvalstybinimui. Už tai "vienybės" šalininkams pažadėta visa eilė lengvatų: geresnės, turtingesnės parapijos, atitinkami titulai, net vyskupų postas. Kaip dažnai atsitinka gyvenimo praktikoje, taip ir čia vis dėlto viršų paėmė žemiškasis pradas. Atsirado panašių ateizmo talkininkų,

kurie viešai ir privačiai nevengdavo progos pakritikuoti ar net pasmerkti Helsinkio grupės, Lietuvos tikinčiųjų teisių gynimo komiteto veiklą, su neslepiamu priešiškumu žvelgė į kunigų Alf. Svarinsko, S. Tamkevičiaus, J. Zdebskio ir kitų pastangas pakelti Bažnyčios ir religijos prestižą; ignoruoja ir piktinasi net Vatikano radijo laidomis bei pogrindžio leidiniais. Ir visa tai Bažnyčios gerovės, Kristaus meilės, krikščionių vienybės vardan, atsisakant bet kokio konflikto su valdžios atstovais. Jeigu jiems užtektų pilietinės drąsos prisipažinti, kad atstovauja tik ateistų nuomonę, nereikėtų savo iskarijotiškų veiksmų dangstyti veidmainiškais išvedžiojimais, ir tai "dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto"...

    Ar gali būti tikslesnė Kristaus laikų fariziejų kopija? Fariziejai Kristų pasmerkė mirčiai, bijodami, kad Jis nesukeltų sambrūzdžio, galinčio išprovokuoti romėnų smurto veiksmus prieš žydus ir sinagogą. Šiandien bijomasi, kad uoliųjų tikėjimo gynėjų veikla gali iššaukti didesnes kunigų ir Bažnyčios represijas. Tačiau ištikimieji, nežiūrint skaudžių aukų, prieš iškilusią alternatyvą — su kuo ir prieš ką? — liko tvirti ir nepajudinami.

    Kokią svarbią reikšmę turėjo šios alternatyvinės problemos išsprendimas rodo ir toks, vienas iš daugelio, faktas. Savo laiku, kada ateistinės "Vienybės" įgyvendinimas pradėjo duoti vaisius (skilimas kunigų tarpe), kun . Tėvas Pranciškus Masilionis, sunkių minčių kamuojamas, pėsčias per sniegą ir šaltį klampojo septynis kilometrus į provincijos užkampį pas kun. Juozapą Zdebskį sužinoti, "su kuo tu, kunige Juozapai?" Išgirdęs atsakymą: "Aš esu su tais, kuriems brangus Dievas, Bažnyčia ir Tėvynė, kurie negaili laisvės ir gyvybės", jis vėl grįžo pėsčias atgal, tačiau dabar su pakilia nuotaika, nebejausdamas nei nuovargio, nei nerimo. Kunigų kraujui suvilgius gatvių ir vieškelių grindinius, nelaisvės pančiais surakinus daugelį garbingų ir pasiaukojusių Dievui ir Tėvynei vyrų, tapo aišku, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčia ir lietuvių tauta išliks šioje žūtbūtinėje kovoje. Kankinių kraujas ir paniekintųjų kančia pašventina ir sutvirtina kiekvieną gerą pastangą.

    O kaip ateistinis šeimininkas įvertina tos tariamosios vienybės talkininkų pagalbą? Ar jiems dėkingas, ar tik naudojasi jų ne-

sąmoningumu? Stebint iš šalies, neatrodo, kad jie yra lygiaverčiai partneriai ir patikimi sąjungininkai (tiesa, kai kada pagiriami, leidžiama nuvykti į Vatikaną, į įvairias konferencijas, suteikiami interviu su užsienio žurnalistais), greičiau primena vergvaldžio ir vergo, stipriojo ir silpnojo santykius. Šitokiais principais paremta tarpusavio santykių diferencijacija neduoda teisės nei sprendžiamam, nei patariamam balsui. Čia tik vienas geležinis ir negailestingas įstatymas: besąlygiškai vykdyti tai, kas įsakyta, "kas patinka jaučiui" ("Devynbėdžiai").

    Kūrėjas žmogų sukūrė laisvą, įkvėpė jam gėrio, tiesos troškimą. Išganytojas parodė nuodėmės baisumą ir atpirko žmoniją savo krauju amžinai laimei ir džiaugsmui, pačiai didingiausiai ir ištikimiausiai vienybei su dangaus ir žemės Valdovu. Todėl nesusiviliokime netikrais pranašais, nesusižavėkime jų melagingais ir veidmainiškais kvietimais. Mūsų vienybė — Kristus! Tik Jis vienas — mūsų Kelias, Tiesa ir Gyvenimas.


(Tikinčiųjų Teisėms Ginti Katalikų Komiteto pareiškime, pasiųstame M. Gorbačiovui, reikalaujama sustabdyti grubią
ateistinę propagandą):
Tikinčiųjų Teisėms Ginti Katalikų Komiteto
Pogrindinės Grupės Nr. 7

TSKP CK Generaliniam sekretoriui M. Gorbačiovui

P a r e i š k i m a s

    1987 m. Katalikų Bažnyčia mini Lietuvos Krikšto 600 m. Jubiliejų. Savaime suprantama, kad kiekvienas Lietuvos katalikas nori, kad ši sukaktis būtų iškilmingai paminėta. Į šį teisėtą Lietuvos katalikų pageidavimą tarybinės valdžios atstovai reaguoja, kurstydami neapykantos ir įtarumo kampaniją prieš Lietuvos Katalikų Bažnyčią.

    Tai liudija tarybinėje spaudoje pasirodančių ateistinių straipsnių iššaukiamai piktas tonas, grubumas.

    1986 m. pradžioje žurnalas "Tarybinė moteris" išspausdino VI. Balkevičiaus straipsnį "Šventoji šeimyna", pilną šmeižikiškų prasimanymų visiems krikščionims brangių asmenų Jėzaus ir Marijos adresu. Nors straipsnio autorius gerai žino, kad tų šmeižtų nepagrįstumas visuotinai pripažintas, tačiau tuos šmeižtus kartoja, norėdamas pažeminti ir įskaudinti tikinčiuosius. Ar nesijaustų visi komunistai įžeisti, jei kas nors viešai laikraščiuose skelbtų, kad Komunistų partiją įkūręs mergos vaikas, palaido gyvenimo moters sūnus. O tarybinis žurnalas taip elgiasi tikinčiųjų atžvilgiu.

    Visiems Lietuvos katalikams brangi Dievo Motinos šventovė Šiluvoje. Ten vykstantys atlaidai sutraukia tūkstantines maldininkų minias. Po šių metų atlaidų Šiluvoje savaitraštis "Literatūra ir menas" išspausdino ilgą straipsnį, kuriame grubiai tyčiojamasi iš Šiluvos atlaidų ir jų dalyvių. Prieita net iki to, kad visiems krikščionims šv. Mišių auka ciniškai pavadinama vieša girtuoklių reklama.

    Tarybinėje spaudoje grubiai puolami kunigai sąžiningai vykdą bažnytinės teisės jiems uždėtą svarbią pareigą — rūpintis vaikų ir jaunimo katechizacija. Religinių reikalų tarybos įgaliotinis Petras Anilionis 1986 m. spalio mėn. "Valstiečių laikraštyje" išspausdintame straipsnyje ne tik puola šią pareigą besistengiančius vykdyti kunigus, bet net ciniškai tyčiojasi iš tų kunigų, kurie nedrįsta jaunų kunigų sulaikyti nuo šios pareigos vykdymo. Kaip reaguotų komunistai, jeigu kurioj nors šaly būtų mėginama įpareigoti Komunistų partijos vadovybę, kad ji verstų savo narius nesilaikyti partijos įstatų. Dabar taip tarybinė valdžia elgiasi su Lietuvos katalikų kunigais.

    1986 m. rugsėjo mėn. 30 d. "Tiesa" persispausdino "Pravdos" vedamąjį "Ugdyti įsitikinusius ateistus". Šiame vedamajame religija vadinama melaginga pažiūrų sistema nuo pradžios iki galo, t.y., kategoriškai neigiamas bet koks pozityvus religijos vaidmuo visuomenėj. Straipsnis ragina su religija kovoti visomis priemonėmis. Ir po tokio oficialaus vedamojo paskelbimo, RRT įgaliotinis P. Anilionis, susikvietęs Lietuvos vyskupus, reikalauja, kad jie pasirašytų pareiškimą, remiantį tarybinės Vyriausybės politiką taikos klausimu. Kokią reikšmę tada begali turėti vysku-

pų parašai po tokiu pareiškimu — t.y., oficialiai apšauktųjų "melagiai nuo pradžios iki galo". Nebent tik tokią, kad būtų vyskupai suniekinti ir iš jų pasityčiota visuomenės akyse.

    Reikalaujame:

    1. kad įgaliotinis nutrauktų tokį Lietuvos vyskupų terorizavimą;

    2. kad būtų sustabdyta priešjubiliejinė grubi ir šmeižikiška ateistinė propaganda masinės informacijos priemonėmis;

    3. kad būtų netrukdoma kunigams atlikti bažnytinės teisės jiems uždėtas pareigas vaikų ir jaunimo religinio auklėjimo srityje;

    4. kad būtų atšauktos kitos Bažnyčios spaudimo priemonės, kurių ėmėsi valdiški bedieviai, laukdami Lietuvos Krikšto Jubiliejaus — tarp jų, kad būtų paleisti laisvėn įkalintieji uolieji Lietuvos kunigai.
1986 m. lapkričio mėn.

DĖKOJAME!


    Nuoširdžiai dėkojame Dieviškai Apvaizdai už nuolatine, globą, lydėjusią "LKB Kroniką" per 15 metų! Dėkojame už džiaugsmus ir už kentėjimus, už viską, ką Viešpaties Valia skyrė.

    "LKB Kronikos" redakcija dėkoja visiems, kurie dėl "Kronikos" kentėjo lageriuose, kalėjimuose, pergyveno kratų ir tardymų košmarus.

    Dėkojame broliams išeivijoje už pasiaukojimą, ginant Bažnyčios ir tautos reikalus, verčiant ir platinant "LKB Kroniką".
    Dėkojame visiems, kas "Kroniką" lydi darbu, malda ir auka.
    Gerasis Dievas teatlygina visiems!

SVEIKINAME IR DĖKOJAME UŽ AUKĄ!


    1987 m. sausio 6 d. iš Mordovijos lagerio buvo paleistas vilnietis Vladas Lapienis. V. Lapienis atsisakė rašyti bet kokį pasižadėjimą sovietinei valdžiai ateityje būti lojaliu. Čekistus patenkino V. Lapienio žmonos raštiškas prašymas paleisti dėl blogos sveikatos būklės ir seno amžiaus globos reikalingą jos vyrą.

    Doc. Vytautas Skuodis iš to padės Mordovijos lagerio, adi-kęs jam paskirtą 7 metų griežto režimo bausmę, buvo vežamas į tremtį — Magadaną. Visą mėnesį išlaikytas Čeliabinsko kalėjime, vienutėje, vasario 5 d. V. Skuodis buvo paleistas. Iš V. Skuodžio saugumiečiai primygtinai reikalavo raštiško pasižadėjimo ateityje nepažeidinėti tarybinių įstatymų. V. Skuodis, motyvuodamas, jog niekada nepažeidinėjęs tarybinių įstatymų, priešingai, jį terorizavę ir teisę nesilaikė nei Konstitucijos, nei Tarptautinių susitarimų, kuriuos pasirašiusi ir TSRS, atsisakė patenkinti pareigūnų lūkesčius; "pasižadėjimo rašymas jau savaime reikštų prisipažinimą, kad praeityje įstatymų nesilaikiau, o tai netiesa", — kalbėjo V. Skuodis. Galiausiai V. Skuodis sutiko pasirašyti po sekančiu pačių saugumiečių surašytu tekstu: "Prašau išleisti į JAV, įstatymų nepažeidinėsiu". 1987 m. sausio mėnesį iš tremties (Magadano sritis) į Lietuvą grįžo Antanas Terleckas. Prieš išvykdamas A. Terleckas pareigūnams parašė: "Grįšiu jau senas, jau ir taip nepavojingas dėl sveikatos būklės".

    1987 m. sausio mėnesio gale iš Mordovijos kalėjimų ligoninės į laisvę buvo išleistas kaunietis Liudas Dambrauskas.

    Lietuvos tikintieji sveikina ir dėkoja Vladui Lapieniui, Vytautui Skuodžiui, Liudui Dambrauskui, Antanui Terleckui, Algirdui Patackui (išleistam iš Vilniaus saugumo izoliatoriaus) už pakeltas kančias, kurias teko patirti tardymuose, sovietiniuose kalėjimuose bei lageriuose, už visų jų darbo ir aukos nueitą kelią, sudėtą ant Tėvynės ir Bažnyčios aukuro.

*    *    *

    P. S. Turimomis žiniomis nuo 1987 m. vasario 11d. Vilniaus saugumo izoliatoriuje kalinami iš Permės lagerių atvežti kunigai kaliniai — Alfonsas Svarinskas ir Sigitas Tamkevičius. Iš jų reikalaujama raštiško prašymo paleisti į laisvę. Būtina paleidimo sąlyga, kurią kalinamiems kunigams kelia saugumas, — "pasižadėjimas" ateityje nepažeidinėti tarybinių įstatymų, t.y., būti lojaliais sovietinei valdžiai.
KRATOS IR TARDYMAI

    Kaunas. 1986 m. lapkričio 18 d. buvo padaryta kruopšti krata suimtojo Algirdo Patacko uošvės Miliūnienės bute, esančiame Kaune, Aluntos g-vė Nr. 47. Kratai vadovavo Vilniaus KGB darbuotojas majoras Vidzėnas. Kratos metu paimta portatyvinė rašomoji mašinėlė, keli egzemplioriai straipsnio "Esminis baltų religijos struktūrinis ženklas". Po kratos Miliūnienė buvo nuvežta į saugumą ir ten tardyta.

*    *    *

    Kaunas. 1986 m. spalio 10 d. iškviestam į Kauno KGB būstine, buvusiam politkaliniui Liudui Simučiui saugumo darbuotojai rodė Algirdui Patackui inkriminuojamo leidinio "Lietuvos ateitis" Nr. 6 rankraščius, tame tarpe jo, L. Simučio, rašytą "Laišką Lietuvos klierikams", reikalavo pasakyti, kaip laiškas pateko į "Lietuvos ateitį". Tardomasis paaiškino, jog laiškas buvo adresuotas ir saugumo komiteto darbuotojui Vidzėnui ir jis nežinąs, kaip iš šios įstaigos laiškas galėjo patekti į nelegalų leidinį.

*    *    *

    Kaunas. 1986 m. lapkričio 4 d. buvo tardoma Algirdo Patacko žmona Nijolė Patackienė. Ją tardė saugumietis Stepučins-kas. Čekistas teiravosi, ar N. Patackienė pažįsta Jūratę Banevičiūtę, Arūną Rekašių, Liudą Simutį, Povilą Butkevičių, kaip ji juos apibūdintų. Tardomoji atsakė, jog išvardintų asmenų nepažįstanti. Tardytojas Stepučinskas teiravosi, ar nemačiusi leidinių "Ethos", "Lietuvos ateities"; atsakiusi, kad ne, saugumietis rodė tardomajai "Lietuvos ateities" rankraščius, teiravosi, ar neatpažįstami vyro ranka rašytų straipsnių. Tardytojas įkyriai teiravosi apie A. Patacko politines pažiūras, stengėsi įtikinti Nijolę, kad jos vyras antitarybinių pažiūrų. Tardomoji įrodinėjo, kad jos vyras A. Patackas jokiais politiniais klausimais neužsiiminėjo. Tardytojas Stepučinskas taip pat reikalavo apibūdinti A. Patacko religines pažiūras, kaip dažnai jis lankydavo bažnyčią ir pan. N.

Patackienė atsakinėti į panašius klausimus griežtai atsisakė.

*    *    *

    Kaunas. 1986 m. lapkričio mėnesį net keturis kartus į Vilniaus saugumą tardymui buvo iškviestas Algirdo Patacko tėvas Antanas Patackas. Paskutinis tardymas vyko lapkričio 25 d. Antaną Patacką tardė majoras Vidzėnas, kuriam, kaip atrodo, nuo lapkričio mėnesio perduotas tolimesnis Algirdo Patacko bylos vedimas. Tardytojas rodė A. Patackui "Lietuvos ateities" rankraščius, reikalavo atpažinti sūnaus ranka rašytus straipsnius. Saugumietis kaltino Antaną Patacką straipsnių į pogrindžio leidinį "Aušra" rašymu, knygų "Atskirtoji Lietuva", "Lietuvių kalbos istorija", "Kun. A. Jakavonis" ir kt. parašymu. Tardomasis tai paneigė.

*    *    *

    Kaunas. 1987 m. sausio 12 d. tardytojas Stepučinskas, išsikvietęs suimtojo A. Patacko žmoną Nijolę Patackienę pranešė jai, kad byla, pagal kurią jos vyras Algirdas Patackas kaltinamas BK 199 str., užbaigta ir perduota teismui. Tardymo organai esą įrodė, kad A. Patackas redagavo "Lietuvos ateitis" Nr. 6. Tardytojas, užbėgdamas teismui už akių, liepė Nijolei Patackienei savo vyrui paruošti drabužius bei daiktus, nes jis bus nuteistas trejiems metams kalėti.

*    *    *

    Ruošiant Algirdui Patackui baudžiamąją bylą, buvo atlikta apie 100 tardymų, sugaišta daug darbo dienų. Už atsisakymą duoti "reikiamus" parodymus nuo 1986 m. lapkričio 1 d. iš mokslinio bendradarbio pareigų buvo pašalintas Čiurlionio dailės muziejaus darbuotojas Petras Kimbrys kaip "neatitinkantis kvalifikacijos" (šiame darbe P. Kimbrys išdirbo 10 metų). Dar 1987 m. vasario mėnesį jis nebuvo gavęs darbo.

    A. Patacko bylos baigtis pasisuko netikėta kryptimi. Likus savaitei iki teismo, 1987 m. vasario 4 d. A. Patackas buvo paleistas iš Vilniaus Saugumo tardymo izoliatoriaus. Prokuroro Ba-

kučionio nutarimu, buvo nurodyta tokia priežastis: "Ryšium su pasikeitusiomis politinėms sąlygomis Tarybų Sąjungoje Algirdas Patackas nėra kenksmingas visuomenei..."

*    *    *

(Vincentos Vertelkaitės ir jos sesers bute padarytos kratos metu labai gausus konfiskuotų pogrindžio leidinių, knygų ir žurnalų sąrašas):

    Vilnius. 1986 m. gruodžio mėn. 9 d. Valstybinio Saugumo komiteto prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos tardymo skyriaus vyr. tardytojas kapitonas A. Vidzėnas kviestinių: Edvardo Šimonio, gyv. Vilniuje, Saulėtekio al. 35-69, Edmundo Miku-čiausko, gyv. Saulėtekio al. 29-57, akivaizdoje padarė kratą Vincentos Vertelkaitės, gyv. Baltarusių 10 name, tikslu paimti nelegaliai gaminamą literatūrą ir dokumentus, galinčius turėti reikšmės bylai. Krata pradėta 11,45 vai. baigta 20,50 vai. Kratos metu V. Vertelkaitė sirgo. Kratą padarė 5-kiuose kambariuose ir pagalbinėse patalpose. Kratos metu rasta ir paimta: "Aušros" Nr. 31 (71), 37 (77), "Alma Mater" I — 1979 m., "LKB Kronikos" Nr. 56, 60, 61, 62, "Lietuvos krikšto veikėjai", 9 brošiūros, "Zizn Jezusa" (rusų kalba), padauginta elektrografiniu būdu; 24 egz. brošiūros "Dievo Motinos stebuklas Girkalnyje", ir brošiūra A. Sabaliauskas "Kelionė po šventąją žemę" 4 egz.; 6 egz. St. Ylos "Žvėrys ir žmonės dievų miške"; 15 egz. St. Ylos "12 pasikalbėjimų su mažaisiais"; J. Marcinkus "Religija be ateistinių prietarų", (483 psl); A. Maceinos "Niekšybės paslaptis" 1964 m. išleista Brukline; St. Ylos knyga "M. K. Čiurlionis kūrėjas ir žmogus", padauginta elektrografine kopija (469 psl.); padauginta elektrografine kopija Č. Gedgaudo knygos "Mūsų praeities beieškant", J. Girniaus knygos "Idealas ir laikas", padauginta elektrografine kopija, 71 lapas; taip pat "Žmogus be Dievo"; "Ethos", "Baltų kultūra ir lietuviška savimonė", padauginta elektrografine kopija; J. Gliaudos "Simas", padauginta elektrografine kopija; 5 egz. "12 pasikalbėjimų su mažaisiais apie Jėzų", padauginta elektrografine kopija; kun. Prospero Bubnio kalba; B. Brazdžionio

"Poezijos pilnatis", padauginta elektrografine kopija; Prunskio "Rinktinės; mintys", padauginta elektrografine kopija; šilbajorio "Žodžiai ir prasmė", padauginta elektrografine kopija; "Dievas ir žmogus", padauginta elektrografine kopija; O. Urbono "1410 metų karas su kryžiuočiais ir Žalgirio mūšis", padauginta elektrografine kopija; 4 egz. Maceinos "Niekšybės paslaptis", mašinraštinė brošiūra "Kas ta ateistinė tiesa?" 1982 m. 61 lapas, "Perspektyvos" Nr. 21; 12 lapų mašinraštis "Prelato ar teismo ir filmo nuo-polis?" 7 lapų mašinraštis "Birštono — Olšausko byla"; 14 lapų mašinraštis "Didž. Gerb. Tarybinės moters redakcijai", mašinraštis kun. Juozapo Zdebskio kalba 1971 m. lapkričio 11 d., 5 lapai; "Simo Kudirkos teismo procesas", kun. Sigito Tamkevičiaus pareiškimas 1970 m. vasario 7 d. ir Lt.

    Kratos metu užėjusioms į butą Vandai Kudukytei, gyv. Žirmūnų 81-3, ir Onai Česnulevičiūtei, gyv. Kaune, Signalo 3, buvo paimtos jų užrašų knygutės su adresais ir telefonų numeriais bei kalėdiniai atvirukai.

    Vincentą Vertelkaite. pirmą kartą po kratos tardė KGB kapitonas Vidzėnas, po to antrą kartą saugumietis Valaitis, trečią kartą taip pat Valaitis. Kai kurias knygas, dvi rašomąsias mašinėles grąžino, taip pat grąžino magnetofono juosteles.

*    *    *

    1986 metų gruodžio mėn. 9 d. buvo padaryta krata pas Joaną Vertelkaite, gyv. Vilniuje, Taikos 110-19, (Vincentos Vertelkaitės seserį) ieškant Vilkaviškyje pagamintų leidinių. Saugumiečiai paėmė ir negrąžino apie 750 katekizmų, Lietuvos Enciklopedcijos 15-to tomo 3 egz. (išleista JAV), "Pasikalbėjimai su mažaisiais apie Jėzų" apie 15 egz., B. Brazdžionio "Poezijos pilnatis", A. Maceinos "Niekšybės paslaptis" ir kt.

*    *    *

    1986 m. gruodžio mėn. 9 d. saugumiečiai padarė kratą pas Aldoną Matusevičiūtę, gyv. Vilniuje, Taikos 8-19; kratos metu paimta: A. Maceinos "Niekšybės paslaptis" 200 egz., padauginta

elektrografiniu būdu, knygos "Dovydaitis", "M. K. Čiurlionis kūrėjas ir žmogus"; B. Brazdžionis "Poezijos pilnatis"; Girnius "Tauta ir tautinė ištikimybė" apie 500-600 egz., padauginta elektrografiniu būdu ir kt.

*    *    *

    Vilnius. 1986 m. gruodžio 9 d. buvo padaryta krata pas Alfonsą Vinclovą ir jo tėvus. Pas Alfonsą Vinclovą namuose paėmė knygos "įstoki religiji" originalą.

*    *    *

    Vilnius. 1986 m. gruodžio 16 d. Vilniaus KGB tardytojas V. M. Sokolovskis tardė Inetą Tamošiūniene.. Klausinėjo, ar pažįsta Gediminą Jakubčionį, nuo kada pažįsta, kaip gali G. Jakubčionį apibūdinti. į šiuos klausimus tardomoji atsakė: "Jis labai gabus specialistas, baigė Maskvos Baumano aukštąją Technikos mokyklą, kur net įstot nepaprastai sunku. O baigė, dar raudonu diplomu. Enimse jis buvo padaręs kelis išradimus".
Toliau čekistas domėjosi G. Jakubčionio veikla "Blaivybės draugijoje". Tvirtino, kad G. Jakubčionis draugijos narių tarpe platino pogrindinę literatūrą. Tardomoji visa tai kategoriškai paneigė. Į tai čekistas Sokolovskis atsakė: "Mes tiksliai žinome, kad Jakubčionis jums netgi į namus atnešdavo pogrindinę literatūrą tiesiai iš dauginimo bazės". "Na, žinote, gerbiamasis, šito tai jau per daug! Pamanykit, jie tiksliai žino! Kas darosi mano bute težino buto sienos! Jeigu žmogus ateina pas mane su dideliu krepšiu, tai anaiptol nereiškia, kad aš žinau kas jame yra, o aš nesu įpratusi kraustyti savo svečių krepšius! Taigi, jūsų įrodymai muilo burbulas!", — atsakė tardomoji. Tamošiūnienei atsisakius kalbėti apie G. Jakubčionio veiklą, čekistas ėmė grasinti: "Negadinkit su mumis santykių! Jūs turite pagrindo mūsų nemėgti! Mes žinome kieno Jūs duktė, bet mes tikrai nenorime Jums nieko blogo. Jūs gera inžinierė, darbe apie Jus puikiai atsiliepia ir nesinorėtų, kad dėl Jūsų užsispyrimo, po 20 metų inžinierinio darbo, Jūs turėtumėte nemalonumų — juk visur dabar mažinami etatai — o Jūs turite du vaikus, neišmokėtas kooperatinio buto

mokestis, vyras invalidas — be to mes žinome, kur jis dabar ir jį galim ten užlaikyti... Turbūt iš tėvelio nemažai girdėjote apie Mordovijos grožį — gal ten norėtumėt ir pabuvoti? O kaip vaikai? "Manau, gerbiamasis, šaliai reikalinga darbo jėga ir vaikus ji užaugins. O geri inžinieriai, net lageriuose reikalingi. Beje, mano tėvas net lageryje inžinieriumi dirbo. Po to, kai nemokšų suprojektuotas geležinkelis subyrėjo, atsiminė, kad sėdi specialistas. Galit manęs nešantažuoti!", — atkirto Tamošiūnienė ir paprašė negaišinti jai laiko tuščiais klausimais. 12 vai. tardymas buvo baigtas.

*    *    *

    Vilnius. 1986 m. gruodžio mėn. 16 d. KGB būstinėje buvo tardoma Jovita Niūniavaitė. Ją tardė čekistas Kalakauskas. Jis klausinėjo, ar pažįsta Gediminą Jakubčionį, tvirtino, kad pokalbis nebus panaudotas teisme, kad nebus rašomas protokolas. Klausinėjo, kada ir kur su juo susipažino, ar neduodavo jai kokios nors literatūros, o gal ji jam ką duodavo padauginti? Atsakė, kad nei jis, nei ji jam jokios literatūros neduodavo. Nepatenkintas pokalbio rezultatais čekistas Kalakauskas grasino, jog prisidengę etatų mažinimu, čekistai gali J. Niūniavaitę išmesd iš darbo.

*    *    *

    Kapčiamiestis (Lazdijų raj.). 1987 m. vasario mėn. 19 d. Gintautas Sakavičius, gyvenands Kapčiamiestyje, buvo iškviestas į VSK būstinę Vilniuje pas tardytoją Buzinską. Prokuroro pavaduotojas Bakučionis ir tardytojas Buzinskas teiravosi, ką G. Sakavičius žinąs apie "LKB Kroniką". Jaunuoliui atsakius neigiamai, pareigūnai jam pateikė kažkokią literatūrą ir vertė prisipažinti, kad tai jo. G. Sakavičius tai neigė. Jaunuolis buvo tardomas daugiau kaip 6 valandas. G. Sakavičius po apklausos protokolu nepasirašė.

*    *    *

(Kalinamųjų kunigų ir pasauliečių laiškų ištraukos vaizduoja jų sunkią padėtį, bet stiprią dvasią):

MŪSŲ KALINIAI


    Rašo kun. Jonas Matulionis:
    "Šiandien mūsų šventė — šv. Kazimieras. Meldžiu visiems Jo globos ir užtarimo. (...) Kiekviena vieta, kiekvienas mūsų gyvenimo kampas — Dievo dovana. Dažnos kratos, nenupelnytos pretenzijos, samdyti sekliai ir terorizuotojai, jų neišmoningas pažeminimas gali tiek, kiek jiems leidžiama, o Viešpats visada su mumis. Gaunu laikraščius ir žurnalus. Vieno viršininko atviras nepasitenkinimas netrikdo dvasinės ramybės. Jiems nepatinka daugiau žinantys, išsilavinę — dvasia stipresni, skaitantys ir mąstantys. Vasario 24-tą išsikvietė operatyvinės dalies leitenantas ir pasakė, kad sunaikinę laišką, kuriame buvo 4 perfotografuotos fotografijos ar litografijos. Jų antroje pusėje — lietuviškas tekstas. Kalbėjomės gerą pusvalandį, galiausiai vis tiek pripažino, kad galėjo parodyti nuotraukas ir siuntėjo adresą.

    Sveikinkite sugrįžusius. Ar aš grįšiu anksčiau — vienas Dievas žino. Malonės prašau tik pas Teisingąjį ir gailestingąjį Viešpatį, o ne pas neteisingą ir apgaulingą žmogų (...) Visiems Šv. Ostijos malonių ir palaimos".
1987 m. kovas.

*    *    *

    Iš kun. Sigito Tamkevičiaus laiško:
    "Štai ir sulaukėme Naujųjų Metų. Tepadeda Dievas, kad šie metai tiek jūsų, tiek visų brangių mano širdžiai žmonių gyvenime būtų labai prasmingi ir gražūs. Jūs žinote, kad kalinio širdyje visada yra daug įvairiausių troškimų, bet turbūt pats didžiausias noras, kad visi, su kuriais gyvenimo kelyje Apvaizda suvedė, augtų malone ir meile, kaip augo Betliejaus Kūdikis. Ir šiais metais mano gyvenimo traukinys rieda tais pačiais bėgiais. Monotonija, pilkuma, bet ir laisvėje to netrūksta. Mūsų pareiga atidaryti širdies langus, duris ir įsileisti Tą, kurio akivaizdoje viskas pasidaro nekasdieniška, šventa. Kokia brangi Nazareto pamoka — pilkos dienos sužėri dieviška šviesa, jei tik toje kasdienybėje nepamestas iš akių tas, Kuris save pavadino "Pasaulio šviesa", jei su juo gulama ir keliamasi, dirbama ir kenčiama. Aplanko kartais

ir mane mintys: Viešpatie, kokie ilgi tie metai! Ir dar daug jų! Kaip nusibodo ta pilkuma, kaip viskas įkyrėjo iki gyvo kaulo. Kada viskas pasibaigs? Bet nespėja ateiti šios mintys, kai kažkas širdyje prakalba ir primena: tau nevalia dejuoti, tu privalai visada būti stiprus, nes iš Viešpaties gavai labai daug, nes tave, kaip anuomet apaštalą Petrą, lydi Bažnyčios malda. (...)

    Savo maldoje prašau Viešpaties palaimos tiems, kurie krikščionišką meilę konkretizuoja... prisimindami ir kalinį."
1987.01.07.

*    *    *

    Rašo Povilas Pečeliūnas:
    "...Aname laiške aprašiau, kodėl man patiko nuo pat paauglystės metų Ibseno "Brandas". Reziumė tokia, patiko todėl, kad "brande" daug minčių jau buvo mano širdyje. "Brandas" tik aiškiau ir įtaigiau formavo, todėl būtų klaida mane laikyti "brando" sekėju. Juk malonu, kai surandi kuriam nors veikale mintis, kurios jau yra tavo širdyje. Tai toks dar priedas prie "Brando".

    ...Taip, Danutę sunku rasti namie. Ji dirba, o visą kitą laiką aukoja mano jau tris metus nuo ligos patalo nesikeliančiai senutei Motinai, kurios gyvybę palaiko tik begalinis troškimas dar mane pamatyti.

    ...Rašote "turite vilties!". Tokiam, koks aš esu, realybė neteikia nė mažiausio pagrindo "vilčiai". Visos iliuzijos veda prie absurdiškos "filosofijos"... kurią jūs įrašėte aforizmu: "Ir ožys sotus, ir kopūstas sveikas." Neblogai žinau filosofiją, istoriją, o tokio atvejo negirdėjau. Esu perskaitęs apie keisčiausius stebuklus knygoje "Visų metų šventųjų gyvenimai". Deja, ir ten analogo neradau. Nebent tuo metu "ožys" "stebuklo" dėka pasijuto "sotus". Bet tokiu atveju, kuo dėtas "kopūstas"? Išnyksta ryšys. O jei yra bent mažiausias ryšys tarp "ožio" ir "kopūsto", tai visada kopūstas yra sugriaužiamas.

    O gal čia "pati naujausia filosofija", kurios dar niekas nepublikavo? Jei taip, tai kodėl nenurodei to "filosofo"?

    Na, užteks apie tai. Tema tokia niekinga, kad gaila ir popieriaus ir laiko.

    Pas mus dar ilgai bus žiema, o pas jus turbūt jau pavasariu

dvelkia. Ir Velykos ne už kalnų, balandžio 19 d....

    ...Nebarkite širdyje, jei ką ir grubokai parašiau. Matot, negaliu būti švelnus, kai kiekvieną dieną tenka susidurti su ledjūrio svilinančiu vėju..."
Igrim, 1987.III.4.
*    *    *

(Gintautas Iešmantas savo laiške iškelia konstitucijos straipsnį, kuris leidžia socialistinei respublikai išstoti iš sovietų sąjungos):

Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui

Gintauto Iešmanto,
    gyv. ATSR Vukdlo raj. Podžarjės gyvenvietėj,

L a i š k a s


    Jus tikriausiai pasiekė žinia, jog aš atsisakiau rašyti pareiškimą, kuriuo prašyčiau atleisti nuo tolesnio atlikimo. Mano įsitikinimu, reikalavimas rašyti tokį pareiškimą, kuris sąlygojamas, norint grįžti į tėvynę atitinkamu įsipareigojimu, prieštarauja tiesos ir teisingumo principams, neatitinka persitvarkymo dvasios. Kodėl? Juk ne vienas sutiko su tokiu pasiūlymu? Nejaugi mano atvejis kitos? Ne tai svarbu — toks ar kitoks atvejis. Yra aukštesnių dalykų.

    Šiandien įsakmiai reikalaujama kalbėti tiktai tiesą, daiktus vadinti tikraisiais vardais, drąsiai kelti trūkumus, teigiama, kad tiesos niekada ne per daug. Apie tai girdėjome kalbant iš 27-ojo suvažiavimo bei sausio plenumo tribūnų, naujo požiūrio į tikrovę ir politiką mintys skambėjo ir tebeskamba, kitų vadovaujančių asmenų pranešimuose ir kalbose. Jeigu sutiksime, esą įmanoma atsikratyti išankstinio nusistatymo, tai kiekvienas tiesus ir sąžiningas žmogus įstengs pamatyti, kad aš buvau apkaltintas, būtent, tuo, jog vadovavausi minėtais, iš tribūnų dabar aukštinamais principais, buvau teistas už tiesos ir sąžinės balsą, kuris neleido tylėti.


    Remdamasis dialektika, aš be kompromisų analizavau tikrovę tokią, kokia ji yra poetinėje kūryboje, ryžtingai smerkiau visuomenėje kerojančias negeroves, paliečiau ydas, apie kurias šiandien kalbama viešai ir visu balsu, Ir ne į šalį nuo socializmo, ne į šalį nuo demokratijos, kalbant žinomais žodžiais, o kaip tik dėl to, kad būtų daugia socializmo, daugiau demokratijos. įvykių eiga parodė, kad mano darbuose ("Rubikonas"... "Tiesos liudijimas", "Laisvės paradoksas" bei kt.) ir poezijoje pateikta diagnozė buvo ir tebėra teisinga. Paimkime, kad ir "Tiesoje" išspausdintą V. Lazutkos straipsnį "Visuomenės mokslai: be kritikos nėra kūrybos" (1987 m. vasario 11 d.). Jame daromos išvados ir reiškiamos mintys, kurias aš kėliau prieš 9-10 metų, ilgai ir sunkiai jas iškentėjęs širdyje. Tik V. Lazutka straipsnyje remiasi abstrakcijų pasauliu, slepiasi už žodžių, klausimus kelia aptakia forma, aš gi nagrinėjau tikrovę ir reiškiau kritiką, remdamasis konkrečiais faktais, remdamasis praktika. Ir išvadas dariau praktiškas, konkrečias, aiškias, atskleisdamas daiktų ir reiškinių esmę bei tikrąjį turinį. Kitaip sakant, man dialektika nebuvo sustingęs (sic!), apmokamų profesorių iš katedrų skelbiamas esamai padėčiai patvirtinti skirtas mokymas, o revoliucinis, amžina gyvybe alsuojantis tiesos instrumentas, kovos už nauja vadovas (sic!), neleidžiantis nusiraminti ir ką nors netikslinga bei neteisinga pateisinti. Tiesa, tos idėjos ir mintys, kurias aš reiškiau, šiandien įgyvendinamos dar ne visos, apie kai kuriuos jų aspektus dažnai dar kalbama miglotai, puse žodžio arba visai nutylima. Bet juk persitvarkyme padaryti dar tik pirmieji žingsniai. Tai kurgi, sakykite, mano kaltė? Kad aš rašiau tiesą? Kad trūkumus ir klaidas kėliau aštriai, be kompromisų? Bet juk taip ir turi būti daroma.

    Ir dar. Apie mane buvo skleidžiama prasimanymai, kad aš esąs neva "buržuazinis nacionalistas", kalbėjau apie Lietuvos at-plėšimą nuo Tarybų Sąjungaos ir pan. Bet ir teisme ir visur kitur buvo nutylima, kad aš rėmiausi Konstitucijos suteikiama teise bet kuriai sąjunginei respublikai išstoti iš TSRS. Dar daugiau, — aš buvau teisiamas už tai, jog tikėjau, kad tokia teisė egzistuoja ne popieriuje kaip masalas ar apgaulė, o kad galima norėti J4 įgyvendinti tikrovėje. Ir įgyvendinti ne siekiant atkurti kažkokią mitinę praeitį, bet žengiant į priekį socializmo pagrindu. Tai-

gi ne aš pažeidžiau Konstituciją, o tie, kurie mane suėmė, kaltino, teisė. Tariamajame mano nacionalizme yra daugiau internacionalizmo, negu žodžiuose ir veiksmuose tų, kurie puikuojasi esą nacionalistai, iš tikrųjų gi įtvirtina melą ir veidmainystę. Internacionalizmas nėra beatodairiškas lankstymasis pašalinėms jėgoms, jų valios vykdymas, o bekompromisinis rūpinimasis savo tautos reikalais, nepažeidžiant kitų tautų interesų. Taip, aš nebijau to pabrėžti, aš buvau ir esu už tai, kad Lietuva išstotų iš TSRS kaip atskira socialistinė valstybė. Tai šventa ir jokiais veidmainingais išvedžiojimais neužginčijama kiekvieno Lietuvos gyventojo teisė. Ir aš esu įsitikinęs, tai patvirtina tarptautinė ir vidaus padėtis, kad toks žingsnis patarnautų ir socializmo, ir taikos interesams, tikrajai tautų draugystei. Kas meta į mane akmenį už siekimą įtvirtinti amžiną lietuvių tautos svajonę, tas stoja prieš viena ir antra.

    Kai kas papriekaištaus, jog esą pasirinkau vieną kelią savo mintims išreikšti. Bet malonėkite būti atviri ir tiesūs, kaip to ir reikalauja persitvarkymo dvasia: ar buvo įmanomas kitas kelias? Šiandien po sausio plenumo, visiems galutinai tapo aišku, jog to, ką aš pasakiau, kitaip ir nebuvo galima pasakyti. Viešpatavo nepakantumas nekanonizuotoms nuomonėms ir mintims, jos buvo laikomos pasikėsinimu į socializmą, negerovių politinėje, ideologinėje srityje atskleidimas buvo apšauktas melu ir šmeižtu, geriausiu atveju juodinimu. Stereotipinio mąstymo atmosferoje bet koks nestandartinis sprendimas savaime jau atrodė neaiškus ir įtartinas. Antra vertus, nebuvo ne tik tribūnos, bet ir galimybės viešai išsakyti mintims, prieštaraujančioms esamai padėčiai. Kol kas jų ir šiandien nėra. Neatsitiktinai jaučiamas kritiško, tai yra savarankiško mąstymo deficitas. O kaip jau nuo seno žinoma, be tokio mąstymo, be altarnatyvių (sic!), opozicinių nuomonių kovos nėra pageidautino žengimo į priekį, anksčiau ar vėliau ateina sustingimas, pradedama piktnaudžiauti valdžia. Štai dėl ko šiuo metu visu aštrumu iškeltas visuomenės gyvenimo demokratizavimo klausimas. Ir jis keliamas, atrodo, ne šiaip sau, o dėl to, kad būtų galima pasakyti tiesą apie mūsų dienas, gyvenimą ir pasaulį, aktyviai dalyvauti kovoje už tai, kas nauja ir pažangu. O ar ne to aš norėjau?

    1985 metų rudenį į lagerį, kuriame aš buvau kalinamas, atvyko VSK tardytojas Urbonas ir išdrįso pasakyti: taip, Jūs daugeliu atvejų teisus, Jūsų idėjos, mintys, bus galimas daiktas įgyvendintos, tačiau nereikėjo su jomis iššokti pirma laiko, reikėjo palaukti, bus ir be Jūsų padaryta. Štai koks priėjimas prie reikalo. Štai kokia moralė! Matai trūkumus, matai, kad daromos klaidos, einama ne tuo keliu, bet tylėk, nekišk galvos, tegul būna taip, kaip yra, kol iš viršaus nebus imtasi žygių, duotas nurodymas. Ar ne tokią poziciją kaip žalingą ir amoralią pasmerkė M. Gorbačiovas vienoje iš savo kalbų? Aš pasakyčiau, tai nusikalstama pozicija. Juk reklamuojantys tokias "pilietines" pažiūras veiklūs vykdytojai sprendžia likimus, "nustatinėja", kas neteisinga ir teisinga, kas bloga ir gera. Kitaip sakant, tariasi turį monologi-ją paskutinės instancijos tiesai. Ir jie štampuojami, anot E. Mieželaičio, esamų, tai yra dabar smerkiamų, bet dar nepašalintų sąlygų, jie gauna už "stropų" triūsą žvaigždutes, jie reikalingi, jie ugdomi. Kokią morale, tokiu būdu siekiama įgyvendinti? Prisitaikėlišką, konformistinę, besiremiančią ne sąžine ir tiesa, o jas griaunančiais postulatais. Kaip pagaliau, tokioje atmosferoje literatūra, kritika, filosofija nesivilks politikai iš paskos, tiktai aiš-kindamos ir Uiustruodamos pateiktus teiginius, užuot savarankiškai zondavę ir tyrę kelius į ateitį? Žinoma, aš galiu gyventi kaip daugelis, nekvaršindamas sau galvos pavojingais klausimais, užmerkdamas akis prieš tai, ko nenorima arba nesugebama (yra ir tokių) matyti, kol nebus parodyta iš viršaus. Bet aš nemokėjau ir nenorėjau taip gyventi. Ir aš džiaugiuosi, aš laimingas, kad man pavyko peržengti baimės ir prisitaikymo barjerą, rasti nestandartinį, kaip šiandien mėgstama sakyti, kelią.

    Apie tai aš kalbėjau teisme, pagrįstai ir motyvuotai atmesdamas šabloniškus kaltinimus bei išvadas, sąmoningai iškraipančias tiesą ir esmę. Tai buvo gėdingas procesas tiems, kurie jį surengė ir vykdė. Jis demaskavo juos pačius, atskleidė jų konservatyvumą, trukdantį naujo žingsniams. Kaltintojai susidūrė su nepajudinamu ryžtu ir įsitikinimų tvirtumu, bejėgiško apmaudo priepuolyje skubėjo didinti iš pradžių pasiūlytus bausmės terminus iki leistinos ribos. Jiems nebuvo svarbu nei tiesa, nei teisingumas. Bet apie kokią tiesą ir teisingumą galima kalbėti, kada

kaltinimo esmė yra įsitikinimai, pagaliau netgi nuomonės, nesutampančios su tuo metu galiojusiais ir tiražuojamais standartais? Neatsitiktinai teismas tapo teisiamųjų pilieine, moraline ir dvasine pergale. O ką bekalbėti apie pačią parengtinio tardymo tvarką? Štai vienas iškalbingas atvejis.

    Parengtinio tardymo metu man buvo pateiktas sufabrikuotas kaltinimas, esą aš šantažavęs LKP CK pirmąjį sekretorių grasinimu jį nužudyti. Tardytojai pasitelkė pagalbon daugybę ne man priklausančių tekstų bei pasisakymų, apsirūpino net grafologine ekspertize, nors pažvelgus ir ne specialisto akims, buvo aiškiai, matyti jos tendencingumas. Gerai, kad atsirado antrieji nuo VSK nepriklausomi ekspertai, kurie turėjo drąsos išstoti prieš VSK "specialistų" padarytas išvadas. Tuo nepatenkintas VSK kreipėsi į trečiuosius, šį kartą jau į (sic!) Maskvoje. Aukštoji instancija galutinai įrodė pirmosios ekspertizės klaidingumą. O ar teismas, prokuratūra, kitos instancijos pasidomėjo, kodėl tardytojai pateikė tokią sąmoningai klaidingą ekspertizę, kaip ji atsirado, koks buvo jos, kaip ir paties kaltinimo, tikslas? Šį klausimą keliu ne šiaip sau, norėdamas parodyti kiek man reikėjo pergyventi, o dėl to, kad būtų pagalvota, kur gali nuvesti tokie tardymo mėginimai pateikti "sustiprintus kaltinimus". Apie tai pagrįstai buvo kalbėta "Literaturnaja gazeta" (1986.XII.17.) išspausdintame laikraštyje "Žvelgti tiesai į akis" ("Pravde v glaze"). Aiškinama, girdi, mūsų reikalas pateikti tau kaltinimą, tavo reikalas gintis. Išsikepurnėsi — gerai, nuskęsi — dar geriau. Mes čia esą niekuo dėti, nusiplauname, kaip tas Poncijus Pilotas, rankas, ir tiek. Išeina, kad, pasak minėto straipsnio autoriaus, "skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas". Juo labiau, kad politinėse bylose iki teismo advokato, nors jo vaidmuo ir minimalus, paslaugomis neleidžiama naudotis.

    Persitvarkymo dvasia reikalauja atviromis akimis pažvelgti į praeitį, atvedusią visuomenę į sustingimo įvairiose srityse būklę. Reikia pagaliau pasakyti visą tiesą ir apie asmens kulto padarinius Lietuvai. Tabu, kurie lig šiolei kaustė mintį šioje srityje, privalo būti galutinai pašalinti. Dėl to aš noriu ir ne tik noriu, bet ir privalau — atkreipti dėmesį į 1974 metų rudenį įvykius susijusius su manimi. Tuomet VSK organai, remdamiesi melagin-

gu įskundimu (arba pačių sugalvota versija) padarė mano bute kratą. įskundimas, esą aš parašęs apie R. Kalantą 15 posmų eilėraštį ir jį, važinėdamas kaip žurnalistas į komandiruotes, platinęs po Lietuvą, suprantama, nepasitvirtino. Bet VSK darbuotojams tas ir nerūpėjo, nes jie turėjo tikslą paimu mano poetinę kūrybą, apibūdindami ją kaip "antitarybinius eilėraščius" (taip suformuota kratos protokole). Iš manęs atimta poezija buvo panaudota tam, kad būtų galima mane pašalinti iš partijos, iš darbo, iš žurnalistų sąjungos. Ir žinoma, taip buvo padaryta "autoritetingais" bei veidmainingais pretekstais. Ar neatrodo, kad tokiu būdu galima ne sunkiai susidoroti su bet kuo? Šių metų pradžioje "Pravdoje" išspausdintame straipsnyje aprašytas labai panašus kratos ir jos tikslų atvejis. Kaip galima žengti į priekį drąsiai ir ryžtingai, nepašalinus grėsmingo pažeidimų šešėlio? O jis ne vienas. Ir ne tik mano atveju.

    Nesunku parašyti pareiškimą, prašant paleisti ir įsipareigoti "nesiimti ateityje priešįstatyminių veiksmų", kaip skambėjo pasiūlyta formuluotė. Bet tai reikštų pripažinti, kad aš kažkada ėmiausi tokių veiksmų, o tai būtų aiški netiesa. Tai reikštų susitaikyti su tais neteisėtumais, kurie padaryti mano ir kitų kalinių atžvilgiu. Tai reikštų susitaikyti su ta visiškai neteisinga, sąmoningai iškreipta mano įsitikinimų ir pažiūrų interpretacija, kurią pateikė VSK organai, taip pat teismas. Tai reikštų numoti į patirtus pažeidimus lageryje, numoti į pergyventas fizines ir dvasines kančias ir pasityčiojimą. Tai reikštų susitaikyti su kūrybos atėmimu, tiek suimant (rinkinys "Lūkesys" bei moksliniam darbui apie susvetimėjimą surinkta medžiaga), tiek parengtinio tardymo metus (VSK aš parašiau 270 eilėraščių ir poemą "Kelias", kurie, žinoma, visi pakliuvo į kaltinamųjų rankas). Tai reikštų numoti ranka į demokratizavimo procesą, esą jis ne mano reikalas. Atvirkščiai! Ne tie, kurie mane persekiojo, teisė, kalino, ne tie, kurie iš tribūnų svaidė prakeikimus mano adresu, yra širdimi ir protu už demokratizavimą. Žinoma, jie šiandien taip pat stoja į persitvarkymą. Bet taip jie darė dėl žinomų priežasčių. Tuo tarpu visas mano, kaip ir kitų politkalinių, nueitas kančių ir išbandymų kelias, visos mano dvasinės pastangos, politinės filosofijos darbai ir poetinė kūryba yra viena tų begalinės daugybės vidinių ir

išorinių priežasčių bei paskatų, vertusių ir padėjusių subręsti persitvarkymo idėjai, padvelkti naujiems vėjams. Ir tai sakau be jokios tendencijos. Štai kodėl būtina paleisti be išankstinių sąlygų ir įsipareigojimų.

    Aš suprantu, kad šiuo laišku rizikuoju užsitraukti naują valdžia ir galia disponuojančiųjų rūstybės potrūkį. Bet man nesvarbu mano asmeninis gyvenimas. Man rūpi tiesos likimas, rūpi ateitis. Visa ką aš padariau, padariau vedamas šio rūpesčio, taip pat nerimo dėl Lietuvos ir lietuvių tautos rytojaus. Tokiu tikslu ir parašiau šitą nerimastingą, bet tikėjimu ir viltimi dvelkiantį laišką. Rubikonas turi būti peržengtas galutinai ir negrįžtamai.
1987 m. vasario 19 d.

*    *    *

    Į Gintauto Iešmanto laišką LTSR Prokuroras atsakė: "Išdėstyti laiške išvedžiojimai neatitinka bylos medžiagos bei įrodymų ir neduoda juridino pagrindo imtis priemonių atleisti Jus nuo tolesnio bausmės atlikimo, kurį paskyrė teismas 1980 m. gruodžio 22 d.


ŽINIOS IŠ VYSKUPIJŲ

(Telšių vyskupijos kunigų pareiškimas M. Gorbačiovui, prašant nevaržyti religijos mokymo jaunimui, skundžiamasi dėl atimtų Vilniaus katedros, Šv. Kazimiero ir Klaipėdos bažnyčių):

Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos
Generaliniam Sekretoriui Drg. Michailui Gorbačiovui

Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prelatūros kunigų,

P a r e i š k i m a s


    Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos Konstitucija garantuoja sąžinės ir tikėjimo praktikos laisvę: "TSRS piliečiams garantuojama sąžinės laisvė, tai yra teisė, bet kurią religiją išpažinti arba neišpažinti jokios, praktikuoti religinius kultus arba



vesti antireliginę propagandą" (52 str.). Tas pats pasakyta ir Lietuvos TSR Konstitucijoje (50 str.). Be to, TSRS Vyriausybė yra pasirašiusi Visuotinę Žmogaus Teisių Deklaraciją, kurios 18-me skyriuje yra pabrėžiama teisė kiekvienam piliečiui išpažinti savo įsitikinimus ir juos skelbti.

    Lietuvos TSR ateistai turi aukščiau minėtuose dokumentuose garantuotas teises ir jomis naudojasi. Tuo tarpu tikintieji yra labai suvaržyti ir apriboti. Tikėjimo tiesų mokymas leidžiamas tik bažnyčiose per pamokslą pamaldų metu ir tik vyresnio amžiaus žmonėms. Iki 18 metų tikintieji negali būti supažindinti su tikėjimo tiesomis ir jo praktikavimu net ir bažnyčiose pamaldų metu. Tai leidžiama tik patiems tėvams namuose.

    Mus labai šokiruoja aiški nelygybė. Ateistams suteikta galimybė vesti antireliginę propagandą, naudotis valdžios parama ir visomis masinėmis informacijos priemonėmis, pradedant vaikų darželiais ir baigiant mirusiųjų laidotuvėmis. Tikintiesiems gi neleidžiama naudotis jokiomis masinės informacijos priemonėmis. Jie yra verčiami atiduoti savo tikinčių vaikų auklėjimą į ateistų rankas.

    Bažnyčios kanonai kategoriškai įpareigoja kunigus rūpintis ne tik suaugusiųjų, bet ir jaunimo bei vaikų paruošimu religinei praktikai (kanonai 773-777). Tėvai, būdami užimti darbais, kreipiasi į kunigus, prašydami pamokyti vaikus. Pildydami šią pareigą, kunigai susiduria su Valstybės tarnautojų — ateistų griežtu draudimu, patenka į konfliktines situacijas, būna represuojami. Netolimoje praeityje už vaikų supažindinimą su religine praktika buvo įkalinti kunigai Prosperas Bubnys, Juozapas Zdebskis, Antanas Šeškevičius. Vien tik 1986 metais piniginėmis baudomis buvo nubausti kunigai Antanas Ivanauskas, Antanas Šeškevičius, Vytautas Insoda. Aktyviau pasireiškę, ilgesniam laikui yra įkalinti kunigai Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Jonas-Kąstytis Matulionis.

    Vien ateistiniais sumetimais Vilniaus katedra atimta ir paversta Paveikslų galerija, o šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje — ateizmo muziejumi. Atimta tikinčiųjų rankomis ir aukomis pastatyta "Marijos Taikos Karalienės" bažnyčia Klaipėdoje, kur jau daug metų tame dviejų šimtų tūkstančių gyventojų uostamiestyje

tikintieji dūsta mažame maldos namelyje ir nesulaukia, kad bus atitaisyta ateistų padaryta skriauda. Tikinčius ir kunigus skaudžiai paliečia nuolatinis tikinčiųjų jausmų įžeidinėjimas, ypač spaudoje ir mokykloje, kas aiškiai prieštarauja ateistinės propagandos etikai ir kas, deja, pas mus yra leidžiama.

    Ir kunigas, ir tikintieji žino, kad kitose socialistinėse šalyse, kaip antai Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, Lenkijoje, Vengrijoje kunigams leidžiama paruošti tikėjimo praktikai tikinčių tėvų vaikus ne tik bažnyčiose, bet ir prie bažnyčių esančiose patalpose.

    Matydami, kad dabartiniu metu vykdomi didžiuliai pertvarkymai, mes kreipiamės į Jus, Didžiai Gerbiamas Generalini Sekretoriau, su prašymu, kad tas persitvarkymas paliestų ir religinio kulto praktikos laisvę mūsų respublikoje, ypač, kad mums, kunigams, būtų duota galimybė nevaržomai atlikti vieną iš svarbiausių bažnytinių kanonų reikalavimų — paruošti religinio kulto praktikai tikinčiųjų tėvų vaikus.

    Po pareiškimu pasirašė Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prela-tūros kunigai:

Vincentas Klebonas
Vincentas Vėlavičius
Boleslovas Jonauskas
Alfonsas Pridotkas
Algirdas Pakamanis
Jonas Petrauskas
Konstantainas Velioniškis
Juozapas Rutalė
Jonas Bugelis
Vincas Gauronskis
Ignas Žeberskis
Antanas Striukis
Jonas Bučinskas
Antanas Gylys
Petras Linkevičius
Petras Puzaras
Stanislovas Lierinskas
Albinas Arnašius
Domininkas Skirmontas
Juozapas Gausiūnas
Jonas Paliukas
Juozapas Pacinskas
Kazimieras Žukas J
uozapas Šiurys
Tadas Poškus
Jonas Gedvila
Romualdas Žulpa
Pranciškus Venskus
Konstantinas Jadviršis
Edmundas Atkočiūnas
Stanislovas Vaitelis
Juozapas Guma
Stanislovas Ilinčius
Kazimieras Rimkus
Juozapas Razminas
Henrikas Sirtautas




Ferdinandas Žilys
Jonas Kauneckas
Bronislovas Latakas
Juozapas Grabauskas
Adomas Alminas
Petras Stukas
Alfonsas Klimavičius
Juozapas Olšauskas
Jonas Pakaliniškis
Stasys Letukas
Vytautas Kadys
Feliksas Valaitis
Liudvikas Dambrauskas
Antanas Beniušis
Bronislovas Burneikis
Albertas Franskaitis
Adoflas Pudžemys
Bronislovas Brazdžius
Klemensas Arlauskas
Antanas Augustis
Liudas Tamašauskas
Antanas Petronaitis
Antanas Jurgaitis
Aloyzas Lideikis
Vytautas Mikutavičius
Juozapas Jonauskas
Juozapas Širvaitis
Domininkas Bivainis
Petras Bernotas
Klemensas Puidokas
Antanas Šeškevičius
Jonas Rudzinskas
Kazimieras Prialgauskas
Jonas Vičiulis
Bronislovas Racevičius
Antanas Zdanavičius
Vytautas Žvirzdinas
Juozapas Maželis
Vladas Šlevas
Petras Našlėnas
Kazimieras Gasčiūnas
Zenonas Degutis
Antanas Ivanauskas
Česlovas Degutis
Antanas Ričkus
Liudas Serapinas
Petras Jasas
Stanislovas Anužis
Vladislovas Juškys
Juozapas Miklovas
Petras Merliūnas
Bernardas Talaišis
Petras Balsys
Antanas Garjonis
Antanas Bunkus
Anupras Gauronskis
Liudas Šarkauskas
Anupras Žukas
Česlovas Gudliauskas
Aloyzas Volskis
Julius Miškinis
Domininkas Giedra
Algis Genutis
Juozapas Šukys
Tomas Svambarys
Juozapas Bukauskas
Leonas Veselis
Henrikas Šelgas
Kazimieras Gylys
Vytautas Petrauskas
Kazimieras Macelis




*    *    *

343
(Kun. Antano Šeškevičiaus pareiškimas LTSR Ministrų Tarybai dėl draudimo mokyti vaikus katekizmo ir ruošti viešas laidotuves):

        LTSR Ministrų Tarybai
        LTSR Švietimo Ministerijai
        Klaipėdos rajono vykdomajam komitetui
        Klaipėdos rajono laikraščio "Banga" redakcijai

        Nuorašas: Telšių vyskupui Antanui Vaičiui

        Kun. Antano Šeškevičiaus, Kazio, ir
        Klaipėdos raj. Gargždų parapijos tikinčiųjų

        P a r e i š k i m a s


    Šių metų rugsėjo 9 d. Klaipėdos rajono laikraštis "Banga" atspausdino straipsnį antrašte "Niekam nevalia pažeidinėti įstatymų", kuriame Gargždų miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sekretorė J. Surplienė kaltina mane ir tikinčiuosius už laidotuves ir vaikų ruošimą išpažinčiai ne pagal įstatymus. Kreipiamės į Jus, tikėdamiesi teisingesnio sprendimo. Todėl paaiškiname straipsnį.

    1. Cituojame straipsnio įžangą: "Lietuvos TSR Konstitucijos 96 str. skelbia, kad "Piliečių sąžinės laisvei užtikrinti Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje bažnyčia atskirta nuo valstybės ir mokykla nuo bažnyčios. Religinių kultų atlikimo laisvė ir antireliginės propagandos laisvė pripažįstama visiems piliečiams." Toliau ji tvirtina: "Niekur net mažiausia dalelė tikintysis neišskiriamas nuo netikinčiojo."

    (1) 96 Konstitucijos straipsnis įsako: "Deputatas privalo už savo darbą ir tarybos darbą atsiskaityti rinkėjams...", o apie religinę, laisvę, kalba 50 str. Tai nėra tik apsirikimas, sumaišant skaičius. Ar ne gėda sekretorei nepažinti Konstitucijos ir lengvapėdiškai ja žaisti? Tokio lygio yra ir "Bangos" redakcija, kuri tai spausdina. Jei jau su Konstitucija taip elgiasi, tai ką kalbėti apie religines teises, kurias straipsniuose iškraipo kartu su religiniais

analfabetais? Tikintieji turi tylėti, kai ateistai turi visus laikraščius, jie — nė vieno. Todėl prieš juos rašo visokius absurdus ir šmeižtus...

    (2) Sekretorė teigia, kad dėl tikėjimo piliečiai neskriaudžia-mi. Pagal Konstituciją turėtų taip būti. O, jei taip būtų, tai tikintieji turėtų savo laikraščius ir spausdintų knygas visai tautai, bet jie neturi nei vieno laikraščio, nei vienos knygos apie tikėjimą. Tiesa, atspausdino maldaknygių ir katekizmų: suaugusiems po keletą tūkstančiui, o vaikams katekizmai spausdinami slaptai. Tuo tarpu ateistai turi spaudą: taigi, ne vienas tikintysis skriaudžiamas, bet visi.

    Pagal Konstitucijos teikiamą sąžinės laisvę (50 str.) visi mokytojai ir tarnautojai nebijotų eiti į bažnyčią, moksleiviai nebūtų persekiojami už bažnyčios lankymą, jų prievarta nerašytų į ateistines organizacijas, tikintieji galėtų laisvai palydėti savo mirusiuosius į kapines, kunigai galėtų laisvai mokyti vaikus katekizmo ir per ištisus metus dėstyti religiją moksleiviams bažnyčiose, tikintieji galėtų statytis bažnyčias ir turėti savo radiją bei daug kitų teisių... Tiesa, kitos socialistinės respublikos turi tokias teises, tik ne mes.

    Sekretorė nesiorientuoja nei Konstitucijoj, nei gyvenime. Ji gerai žino, kad tikintis mokytojas negali viešai pasirodyti bažnyčioje, jei dar nori ir toliau mokytojauti, todėl mokytojai vyksta, kiek įmanoma toliau į kitas parapijas, kur jų niekas nepažįsta. Moksleiviai bent per atostogas išdrįsta ateiti į bažnyčią. Kartą mokinukės pasakojo vienam kunigui: "Mūsų mokytoja griežtai draudžia mums tikėti į Dievą". O kiek tokių atvejų yra! Ne viena mokytoja buvo atleista iš darbo dėl tikėjimo. Viena gatvės šlavėja, kuri valė šaligatvį prie Gargždų partijos rūmų, vesdavosi savo vaikus į bažnyčią. Kai apie tai sužinojo saugumas, jai taip prigrasino, kad pati nebeeina į bažnyčią ir vaikų neleidžia. Už duonos kąsnį žmogus verčiamas atsižadėti tikėjimo. Štai tau ir sąžinės laisvė, kurią garantuoja Konstitucija! Jei jau su gatvės šlavėja taip elgiamasi, tai su kitais darbininkais ar tarnautojais tuo labiau; ir visi tai žino, niekam ne paslaptis.

    Atėmė Vilniaus Katedrą, šv. Kazimero bažnyčią pavertė ateizmo muziejumi, daug bažnyčių visiškai uždarė, Klaipėdos Tai-

kos Karalienės bažnyčią pavertė filharmonijos sale; gargždiečiai vargsta bažnytėlėj — barake, o pasistatyti naują ar seną patobulinti valdžia neleidžia. Tikintiesiems ne tik neleidžiama nusipirkti autobusą pagyvenusiems žmonėms nuvežti į bažnyčią, bet ir jo išsinuomoti. Ir kaip naiviai tuomet atrodo sekretorės žodžiai: "Niekur net mažiausia dalele tikintysis neišskiriamas nuo netikinčiojo".

    (3) Sekretorė nukrypsta nuo temos ir moko, kad tikintysis, pažindamas mokslo tiesas, "pats įsitikina, kad jokio dievo nėra, kad religija — tuščia mistika". Kai tuo tarpu vienas didžiausių šio šimtmečio mokslininkų A. Finšteinas teigia: "Aš neįsivaizduoju mokslininko be religijos... Pasaulis yra didelis ūkis, labai gerai sutvarkytas, todėl turi būti ir šeimininkas". Elektroninės mašinos išradėjas, profesorius, inžinierius tvirtina: "Būtų aiškus pamišimo ženklas, jei kas tvirtintų, kad elektroninės smegenys galėjo atsirasti savaime, be jokio protingo planuotojo. Bet ką reiškia jos, palyginus jas su gyvo žmogaus smegenimis? Tai tik juokingas vaiko žaislelis. Jei skaičiavimo mašina negalėjo atsirasti savaime, be planuotojo, tai kaip būtų galėjusi savaime atsirasti nors viena gyvo organizmo ląstelė, kurios nė iš tolo negalima lyginti su tobuliausiai suplanuota mašina? Aš negaliu tikėti, nes mano protas mane verčia tikėti Dievą" (Hathavays).

    Didysis gamtininkas Karolis Darvinas (1809-1882) laiške Fordyceui kategoriškai pareiškia: "Niekad savo darbuose nebuvau ateistas, niekad neneigiau Dievo." Paklausi pradedantį protauti vaikelį: "Ar tas laikrodėlis pats savaime atsirado?": Jis tuoj atsako: "Kaip jis atsiras savaime, be laikrodininko?" O sekretorė J. Surplienė tiki, kad net visas pasaulis savaime atsirado. Ar gali būti didesnis absurdas už ateizmą? Tai didžiausia mokslo ir logikos priešingybė. "Mokslininkai yra patys religingiausi žmonės" (Einšteinas).

    2. Laidotuvės ne pagal įstatymus. Sekretorė cituoja 48 religinių susivienijimų nuostatą, kuris leidžia atlikti pamaldas be valdžios atsiklausimo religinio kulto pastatuose. Ir 50-tą, kuris draudžia religines procesijas, apeigas... lauke be atsiklausimo. Ji pabrėžia, kad aš su tikinčiaisiais 50-to nuostato ir nesilaikau, nes palydžiu laidotuvių procesiją į kapines.

    Atsakymas:
    (1) Sekretorė, kaltindama kunigą ir tikinčiuosius už "nelegalias laidotuves", remiasi Religinių susivienijimų nuostatais. Bet tie patys nuostatai yra nelegalūs, tikintiesiems ir kunigams prievarta primesti, jie priešinasi Bažnyčios kanonams ir tuo pačiu sąžinės laisvei, net tarybinei Konstitucijai, kuri garantuoja sąžinės laisvę ir valstybės atskyrimą nuo Bažnyčios. Bažnyčių suvalsty-binimas, bažnytinių turtų administravimas pagal valstybinius nuostatus priešinasi bažnytiniams įstatymams-kanonams 1518-1551, bažnytiniai komitetai, per kuriuos valstybė kišasi į bažnyčių vidaus tvarką ir pačią bažnyčią pajungia sau, priešinasi ne tik Bažnyčios įstatymams, bet ir tarybinei Konstitucijai (50 str.). Religinių susivienijimų nuostatai nurodo, kad internatuose ligoniai tik sunkioj ligoj ar mirdami tegali priimti sakramentus (49 str.). O tada kur sąžinės laisvė sveikiems?! Kunigams draudžia lankyti savo tikinčiuosius — kalėdoti (45 str.), o Bažnyčia tai įsako. Yra daugybė atvejų, kur nuostatai priešingi sąžinės laisvei ir Konstitucijai. Konstitucijos garantuojama sąžinės laisvė apsupta visokiais nuostatais, draudimais, bausmėmis, administraciniais potvarkiais taip, kaip kalinys lageryje keleriopa spygliuota tvora. Laisvė paimta į nelaisvę. Todėl nenuostabu, kad Lietuvos kunigai nekartą rašė pareiškimus su parašais valdžiai, kad jie negali laikytis tokių nuostatų, kurie priešingi Bažnyčios kanonams, sąžinės laisvei ir tuo pačiu tarybinei Konstitucijai.

    Kituose komunistinėse šalyse taip pat Bažnyčia atskirta nuo valstybės, bet ten laikomasi Konstitucijos, todėl tikintieji turi kur kas daugiau ir sąžinės, ir Bažnyčios laisvės, pvz., Lenkijoje į bažnyčią laisvai eina mokytojai, moksleiviai, tarnautojai; tikintieji turi savo spaudą, laisvai dėsto religiją bažnytiniuose pastatuose, viešai veikia vienuolynai, procesijos eina gatvėmis, tūkstančiai maldininkų keliauja į Čenstakavą su vėliavomis ir kryžiais, stato naujas bažnyčias... O kaip pas mus?!

    Ten valstybė nesikiša į kandidatų Kunigų seminarijon priėmimą, o mūsuose kiekvienas kandidatas pirma turi pereiti per saugumo ir kulto įgaliotinio įstaigas, gauti iš jų sutikimą. Įgaliotinis apriboja klierikų skaičių, nors kunigų Lietuvoje labai trūksta. Vyskupai be įgaliotinio sutikimo neturi teisės skirstyti kuni-

gus po parapijas. Tikintieji už savo bažnyčias turi mokėti didesnius mokesčius... Net ir mirusiems neduodama laisvės — ant jų kapų draudžiama statyti kryžius.

    (2) 1966 metais valdžia atspausdino "Apeigyną Lietuvos vyskupijoms" 11d. Jis valdžios gerai išcenzūruotas ir įgaliotinio aprobuotas. Jame nustatytas laidojimo būdas: kryžius ir dvi vėliavos eisenos priešakyje, o kunigas eina prieš karstą (256-285 psl.). Tokio laidojimo būdo Bažnyčia laikosi jau 600 metų. Kunigo pareiga ir teisė laidoti taip, kaip nurodyta Apeigyne.

    (3) Religijų reikalų įgaliotinis K. Tumėnas 1977 metais telegrama mane išsikvietęs į Vilnių dėl mano įteikto pareiškimo laidotuvių klausimu aiškiai pasakė: "Neškite kryžių, kunigas gali lydėti numirėlį". Apie tai K. Tumėnas pranešė ir Klaipėdos rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui A. Leitai. Mes to ir laikomės, nes tai sutinka su Bažnyčios ir Konstitucijos nuostatais, o ne su ateistų apetitu vis labiau prispausti tikinčiuosius, juos padaryti visiškais beteisiais.

    3. Vaikų rengimas išpažinčiai ne pagal įstatymus. Tuo kaltina sekretorė J. Surplienė mane ir tikinčiuosius, remdamasi mokyklos atskyrimu nuo Bažnyčios ir 17, 18 religinių susivienijimų straipsnių pažeidimu.

Atsakymas:

    (1) Konstituciją, pagrindinį įstatymą, reikia pritaikyti praktikoje. Kitose valstybėse Bažnyčios atskyrimas nuo mokyklos suprantamas taip: religija nedėstoma mokyklose, bet tuo nedraudžiama religinei bendruomenei turėti savas mokyklas. Pvz., Lenkijoje, Demokratinėje Vokietijoje, Vengrijoje ir kitur tikinčiųjų vaikus religijos moko bažnytiniuose pastatuose, yra atskiri ir vaikų darželiai, taip yra išlaikoma sąžinės laisvė. Kai tuo tarpu religiniai nuostatai mūsų krašte, kurių taip verčia laikytis valdiški bedieviai, atima iš tikinčiųjų religijos ir sąžinės laisvę, kurią garantuoja Konstitucija ir žmogiškoji prigimtis. Praktikoje savo elgesiu ateistai pralenkia net nuostatus, jie prieina prie juokingiausių absurdų: du vaikus klausinėti, egzaminuoti iš tikėjimo dalykų negalima, nes tai, jų tvirtu įsitikinimu, jau mokykla. Kai ateistinė propaganda neduoda norimų vaisių, o tėvai ir toliau veda savo vaikus į bažnyčią, kad čia jie būtų supažindinti su tikėjimo

tiesomis, komisijomis ir administracinėmis baudomis persekiojami tie, kurie darbu užimtiems tėvams padeda paruošti jų vaikus pirmai išpažinčiai ir Komunijai. Pvz., šių metų liepos 9 d., kai į Gargždų bažnyčią prieš vakarines pamaldas prisirinko didokas būrys vaikų su motinomis ir kitais tikinčiaisiais, pasitikrinti pas mane tikėjimo žinias, kad gautų kortelę išpažinčiai, į bažnyčią staiga, be jokios pagarbos įsiveržė būrys kažkokių tarnautojų, tarp jų buvo J. Surplienė, finansų skyriaus vedėja Z. Vitkutė, socialinio aprūpinimo viršininkas Suminąs ir kiti. Kaip tik tuo metu visiems vaikams pasakiau: "Kas nori gauti kortelę, teišeina į šventorių pasitikrinti žinių." Ėjau aš ir daug vaikų su motinomis iš paskos. Finansų skyriaus vedėja bažnyčioje sušuko: "Kur vedi vaikus?" Šventoriuje po vieną prie ten esančių motinų juos ir tikrinau. Staiga iš bažnyčios išbėgo socialinio aprūpinimo viršininkas ir pradėjo ieškoti kunigo. Motinos Šumino prie kunigo neprileido. Protestuodamos jos pareiškė: "Mums reikalingas kunigas, mes paruošėm vaikus ir atvedėm patikrinti." Viršininkas iš tolo šaukė: "Mokai katekizmo, ar pasirašysi aktą?" "Nesirašysiu jokių aktų", — atsakiau. Girdėjosi, kaip motinos ir močiutės juos mokė: "Kokie jūs lietuviai!..." Komisija pasišalino, o aš tikrinau vaikų žinias toliau, daviau korteles išpažinčiai. Kitą dieną miesto vykdomajame komitete paklausiau sekretorę J. Surp-lienę, kas vakar dieną buvo atsilankę į bažnyčią. Ji paaiškino, kad tai buvusi komisija, kuri surašė aktą ir įteikė jį Klaipėdos rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui Leitai. Štai kaip praktikoje atrodo Konstitucijos 50 straipsnis: "LTSR piliečiams garantuojama sąžinės laisvė... Bažnyčia atskirta nuo valstybės ir mokykla nuo bažnyčios." Valstybės ir mokyklos atstovai šeimininkauja bažnyčioje! Konstitucijos 50 str. įsako: "Kurstyti nesantaiką ir neapykantą ryšium su religiniais tikėjimais draudžiama." O ką daro ateistai?

    (2) Net religinių susivienijimų 17 str. leidžia vaikų ir jaunuolių specialius susirinkimus, turinčius ryšį su kulto atlikimu. O išpažintis ir šv. Komunija kaip tik priklauso prie kulto, ir kunigai turi pareigą juos paruošti. Bažnyčiose toks ruošimas ir mokymas vyksta kasdien pamokslų metu, katekeze suaugusiems. Ar tai jau mokykla? Sekretorė liepia aprūpinti tik ligonius ir mirš-

tančius, Kristus — Dievas įsako: "Eikite ir mokykite visas tautas." Taigi kieno kunigai turi labiau klausyti? Ateistės J. Surplie-nės ar Kristaus?

    (3) Nors ateistai visokiais būdais stengiasi atimti iš tikinčiųjų galimybę tikėjimą giliau pažinti ir jau 40 metų prievarta visiems bruka ateizmą, sekretorė J. Surplienė negali džiaugtis, kad mažėja tikinčiųjų skaičius Lietuvoje, kad vaikai tik už dovanas lanko bažnyčią, praktikuoja tikėjimą.

    Mes prašome jus paveikti ateistus-komunistus, kad jie laikytųsi Konstitucijos ir visiems suteiktų sąžinės laisvę, kurią garantuoja pagrindinis šalies įstatymas. Gargždai, 1986.IX.27.

Po pareiškimu pasirašė kun. A. Šeškevičius ir 682 tikintieji. (Pareiškimas sutrumpintas, kalba netaisyta — red. past.)

*    *    *

    Šiauliai. 1987 m. kovo 31d. Religijų reikalų tarybos įgaliotinio pavaduotojas Lebedevas ir Šiaulių miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Gaurilčikienė pravedė seminarą Šiaulių miesto ir rajono bažnytinių komitetų nariams. Lebedevas susirinkusiems plačiai aiškino apie Lietuvos Krikšto 600 metų Jubiliejų ir pasiruošimą jam, primygtinai stengdamas įtikinti žmones, kad valdžia šiam pasiruošimui nedaro jokių trukdymų. Jis akcentavo, kad kunigams eiti kunigiškas pareigas galima tik savo parapijos ribose, norint išvykti į kitą parapiją, reikalingas rajono vykdomojo komiteto leidimas. Šiuo klausimu lektorius neigiamai atsiliepė apie Žarėnų-Latvelių parapijų kleboną kun. Algirdą Pakamanį bei Bazilionių kleboną kun. Feliksą Baliūną. Lebedevas suminėjo kelis lietuvių kunigus, kurie pastoviai darbuojasi kitose sovietinėse respublikose, o tai, jo nuomone, jau nusikaltimas. Bažnytinių komitetų nariams prisakė sekti kunigų pastoracinę veiklą, atidžiai klausyti jų sakomus pamokslus ir, pastebėjus ką nors priešiško valdžios keliamiems reikalavimams, pranešti atitinkamiems organams. Akcentavo, kad kunigas tėra tik kulto tarnas ir jo veikla privalo griežtai apsiriboti tik sakramentų teikimu tikintiesiems prašant. Lebedevo žodžiais, vienin-


teliai ir tikri bažnyčių šeimininkai yra vadinami dvidešimtukai. Liepė griežtai kovoti su parašų po neva tarybinę, tikrovę šmeižiančiais pareiškimais rinkimu, devocionalijų pardavinėjimu.

    Į klausimą, ar Popiežius Jonas Paulius II galės dalyvauti 600 metų Krikšto Jubiliejuje Lietuvoje, lektorius atsakė neigiamai. Paklausus, kodėl, paaiškino, jog Popiežius yra labai priešiškai nusiteikęs Tarybų Sąjungos atžvilgiu. Lebedevo žodžiais, jis net socialistinės Lietuvos nepripažįsta.

    Į klausimą, kodėl J. E. vyskupas Julijonas Steponavičius jau daugiau nei 25 metai laikomas tremtyje, RRT įgaliotinio pavaduotojas atsakė, kad tai ne valdžios reikalas, o vyskupą J. Steponavičių į Žagarę dirbti vikaru paskyrė vyskupas, mat nesilaikė tarybinių įstatymų.

    Iš seminaro tikintieji skirstėsi prislėgti, jie tikėjosi atviresnių diskusijų su valdžios pareigūnais, o šis pokalbis niekuo nesiskyrė nuo ankstesnių "smegenų praplovimų".

*    *    *

Alytus.

(Kun. Antano Gražulio pareiškimas, skundas dėl slaptų klausymo įtaisų įrengimo radijo aparatuose pas klebono šeimininkę):

TSKP CK Generaliniam Sekretoriui M. Gorbačiovui

Nuorašai:
TSK GB Pirmininkui Čebrikovui
LTSR Saugumo Viršininkui
Lietuvos Vyskupams ir vyskupijų Valdytojams

Kun. Antano Gražulio,
    gyv. Lietuvoje, Alytaus m., Pušyno 6,

P a r e i š k i m a s


    1987 m. sausio 8 d. laikraštis "Pravda" atspausdino Tarybų

Sąjungos KGB Pirmininko Čebrikovo straipsnį. Jame autorius pažymi, jog yra atvejų, kai saugumo pareigūnai pažeidinėja įstatymus.

    Gerb. Gen. Sekretoriau, jausdamas, kad Lietuvos saugumo komiteto nariai savivaliauja, kreipiuosi į Jus.

    1986 m. lapkričio 17 d. kažkokie du vyrai (nepažįstami), prieš tai pranešę, telefonu, kad lauktų svečių, atėjo pas mano šeimininkę Jarmalienę, gyvenančią Pušyno 6 (čia ir aš gyvenu nuomininko teisėmis). Jie prisistatė esą saugumo darbuotojai. Šeimininkei įsakė išeiti į miestą ir negrįžti anksčiau 13 vai. Po pietų vėl jai buvo įsakyta išeiti iš gyvenamojo namo. Likę vieni kambariuose saugumiečiai kažką dirbo, nes girdėjosi plaktukų dūžiai ir kiti garsai. Neprašyti svečiai išėjo tik,sutemus.

    Nuo lapkričio 17 d. maždaug dvi savaites kaimyno Bendora-vičiaus šuo buvo apnuodytas įtartinomis aplinkybėmis. Ne kartą prie šeimininkės sandėlio tamsiu paros laiku, net lietui lyjant, pastebėdavom su broliu kažkokius du nepažįstamus vyrus. Mus pastebėję, jie tuojau pat pasišalindavo.

    Vėliau šeimininkei buvo įsakyta 6 vai. atrakinti namo duris. Atbėgę du vyrai 6 vai. 07 min. (tai ir aš su broliu mačiau) įėjo į namą, šviesos nedegė, paaušus, kaip ir anksčiau liepė šeimininkei išeiti į miestą ir grįžti tik jų nustatytu laiku. Per pietus brolis, paprašęs šeimininkę leisti paskambinti telefonu pamatė du nepažįstamus vyrus: užsidengdami savo veidus, jie įbėgo į kambarį. Pagaminusi pietus, namo šeimininkė vėl turėjo palikti "svečius" vienus kambariuose iki vakaro. Per tą laiką už sienos girdėjosi, kad kažką jie dirbo. Neprašyti svečiai išėjo 23 vai. 35 min. Po jų išėjimo mano ir šeimininkės radijo imtuvuose atsirado kažkoks pašalinis garsas, trukdantis klausyti net Vilniaus radijo stoties laidas. Tarpais beveik visiškai nesigirdi minėtos radijo stoties programos. Dėl trukdymo klausytis Vilniaus radijo stoties laidų kreipiausi į Alytaus BGA kombinatą. Paaiškino, kad tokių darbų kombinatas neatlieka. Pažįstami radijo imtuvų specialistai įtaria, kad gali būti įrengti pasiklausymo aparatai pas šeimininkę arba gretimame name. Lapkričio 30 d. 6 vai. 15 min., išvykdamas draugas kelionėn, pastebėjo stovint prie namo kampo vyrą, kuris, jį pamatęs, greitai pasišalino.

    Artėjant šv. Kalėdoms, persekiojimas sustiprėjo. Gruodžio 23 d. apie namą, kuriame gyvenu, stovėjo lengvosios mašinos; vienos atvažiuodavo, kitos nuvažiuodavo. Jose sėdėdavo po du-tris asmenis. Iš mašinų pro užpakalinių durelių langus buvo iškištos kažkokios antenos (tokių parduotuvėse niekada nemačiau). Priėjus prie automašinų, antenas greitai įsidėdavo į vidų o kažkokią aparatūrą uždengdavo. Kai pajusdavo, kad juos stebime, nuvažiuodavo. Pagal numerius inspektoriai nustatė, kad visos tos mašinos iš Vilniaus. Įtariau šias automašinas, kurių valstybiniai numeriai: 3246 LID, A 8236 LI, A 7600 LI, R 3972 LI. Apie tai gruodžio 23 d. Jums pranešiau telegrama.

    Gerb. Generalini Sekretoriau, tai, ką esu išdėstęs, man pačiam papasakojo šeimininkė. Ją, kaip pensininkę širdininke moterį, gali atitinkami asmenys priversti paneigti man papasakotus dalykus. Šeimininkė man aiškino: "Kaip aš jų nepriimsiu? Aš gi jų bijau. Jie viską gali. Jie gali ir mane nužudyti ir mano vaikams atkeršyti, juos išmesti iš darbo..."

    Ar tai nepažeidinėjimas tarybinių įstatymų, elementariausių žmogaus teisių? Kodėl net tarybinių žinių be trukdymo negalima klausyti? 1987.1.29.

*    *    *

    Klaipėda. 1986 m. rugpjūčio mėnesį V. Zalomskytė už vaikų katekizaciją buvo nubausta 25 rub. bauda.

*    *    *

    Kapsukas. Kaip ir visuomet sausio 27 d. Lietuvos tikintieji gausiai susirinko į Marijampolės bažnyčią švęsti garbingojo Dievo Tarno arkivyskupo Jurgio Matulevičiaus mirties minėjimą.

    Šventėje dalyvavo vyskupai: Julijonas Steponavičius, Juozapas Preikšas, Vladas Michelevičius ir skaitlingas būrys kunigų. Sumos pamokslą pasakė vyskupas V. Michelevičius, per šv. Mišias giedojo jungtinis vargonininkų choras.

    Pasibaigus pamaldoms, tikintieji dar ilgai nesiskirstė nuo

Arkivyskupo sarkofago.

    Sausio 26 d. vakare į Marijampolės bažnyčią prie arkivyskupo Jurgio Matulevičiaus sarakofago pasisemti tikėjimo, ryžto ir aukos dvasios iš įvairių Lietuvos kampelių rinkosi vaikai ir jaunimas. Po šv. Mišių ir pamokslo, kurį pasakė kun. Kęstutis Brilius, parapijų jaunimo atstovai atliko iš anksto pasiruoštą programą: buvo giedamos giesmės, skaitomos maldos, eilėraščiai.

*    *    *

    Rudamina (Lazdijų raj.). 1987 m. vasario 5 ir 7 d. Rudaminos bažnyčioje buvo paminėtos a.a. kun. Juozapo Zdebskio žuvimo pirmosios metinės.

    Vasario 5-tos dienos pamaldose dalyvavo apie 30 kunigų ir J. E. vysk. Vincentas Sladkevičius. Po šv. Mišių vyskupas kartu su kunigais bei tikinčiaisiais procesijos būdu nuėjo prie šventoriuje esančio kun. J. Zdebskio kapo, kur visi drauge pasimeldė. Vysk. V. Sladkevičius bei kun. Leonas Kalinauskas pasakė pamokslus.

    Vasario 7 d. (šeštadienį) į Rudaminos bažnyčią atvyko daug tikinčio jaunimo bei suaugusiųjų, kurie dėl darbo ir mokslo negalėjo dalyvauti vasario 5 d. pamaldose. Šeštadienį šv. Mišias koncelebravo 7 kunigai ir J. E. vysk. Julijonas Steponavičius. Pamoksle, kurį pasakė J. E. vysk. J. Steponavičius, buvo iškeltos teigiamos a.a. kun. J. Zdebskio savybės, bei jo veiklos įnašas į Bažnyčios bei tautos istoriją.

    Po šv. Mišių vyskupas, kunigai, jaunimas apsirengęs tautiniais rūbais, bei tikintieji susirinko prie kun. J. Zdebskio kapo. Po vysk. J. Steponavičiaus pravestų pamaldų už mirusįjį, keletą žodžių tarė Lazdijų dekanas kun. Vincentas Jalinskas bei jaunimo atstovas. Visi drauge sugiedojo Marija, Marija...

*    *    *

    Žarėnai-Latveliai (Šiaulių raj.). 1987 m. rugpjūčio 18 d. Šiaulių miesto liaudies teismas, vadovaujamas pirmininko V. Krūmo bei pavaduotojo A. Neverausko, nubaudė Žarėnų-

Latvelių parapijų kleboną kun. Algirdą Pakamanį 50 rub. administracine bauda. Rugpjūčio 18 d. nutarime pažymėta, kad kun. A. Pakamanis kaltinamas ir paskirta bauda už tai, kad be valdžios leidimo nuvyko į Varduvą ir ten atlaidų metu pasakė, jų žiniomis, nereliginio turinio pamokslą. Kun. A. Pakamanis, motyvuodamas, kad Religinių susivienijimų nuostatai neteisėti, nesuderinami su kunigo sąžine, atsisakė mokėti paskirtą baudą. 1987 m. sausio 3 d. Šiaulių liaudies teismo vykdytoja L. Jocienė raštu paragino kun. A. Pakamanį sumokėti baudą. Sausio 10 d. buvo gautas pakartotinas paskutinis raginimas atvykti ir sumokėti 50 rub. baudą. Kadangi kun. A. Pakamanis atsisakė tai padaryti, į kleboniją prisistatė liaudies teismo vykdytoja L. Jocienė, milicijos pareigūnas vyr. leitenantas Juozapavičius, Šakynos apylinkės vykdomojo komiteto pirmininkas Valdemaras Meiliulis bei vairuotojas Pranas Beleckas. Milicijos pareigūnas Juozapavičius paaiškino, jog kun. A. Pakamanis, pažeidė tarybinius įstatymus ir teisingai nubaustas, kunigui atsisakius mokėti baudą, nurodyta pinigų suma bus išieškoma, konfiskuojant asmeninius daiktus. Teismo vykdytoja J. Jocienė sustatė turto aprašymo aktą, pagal kurį iš kun. A. Pakamanio paimta automobilio "Moskvič" priekinio lango stiklas bei elektroninis laikrodis.

*    *    *

(Delegacija iš Klaipėdos lankosi Maskvoje pas Religijos reikalų tarybą, prašydama sugrąžinti Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčią tikintiesiems. Po to kreipiasi į CK atstovą Kryginą tuo pačiu reikalu):

    1987 m. sausio 19 d. Klaipėdos tikinčiųjų 4 atstovai kreipėsi į TSRS Reikalų tarybą Maskvoje, reikalaudami grąžinti neteisėtai iš jų valdžios atimtą Taikos Karalienės bažnyčią. Valdžios pareigūnai bandė "nuraminti" žmones, siūlydami Klaipėdoje esančios bažnytėlės rekonstrukciją ar net leidimą statyti naują. Klaipėdiečiai kategoriškai atsisakė panašių siūlymų, reikalaudami pilno neteisėtų iš valdžios pusės veiksmų atitaisymo.

    Tą pačią dieną į Religijų reikalų tarybą Maskvoje atvyko kita, maždaug 15 asmenų tikinčiųjų delegacija. Jos tarpe buvo asmenys beveik iš visų Lietuvos vyskupijų: Juozas Kazalupskas, Petras Cidzikas, Petras Gražulis, Alfonsas Bumbulis, Saulius Kelpšas, Janina Judikevičiūtė, Aldona Raižytė, Robertas Grigas, Žemaitytė, Valaitytė ir kt. Delegacija prisidėjo prie klaipėdiečių reikalavimo grąžinti neteisėtai paimtą ir paverstą filharmonijos sale Klaipėdos Taikos Karalienės šventovę,, reikalavo, kad valdiški bedieviai nesikištų į Bažnyčios vidaus reikalus, leistų J. E. Vyskupui Julijonui Steponavičiui eiti savo ganytojiškas pareigas Vilniaus arkivyskupijoje, liautųsi terorizuoti vyskupus, netrukdytų jaunuoliams laisvai stoti į vienintelę respublikoje veikiančią Kauno kunigų Seminariją, — nutraukti tikinčiųjų, ypatingai jaunimo, valdžios pareigūnų (saugumo, milicijos bei mokytojų) vykdomą persekiojimą.

    Juos priėmęs RRT įstaigos pareigūnas elgėsi itin mandagiai, kas visiškai nebūdinga tikinčiųjų susitikimuose su valdžios atstovais. Pats pripažino, jog savo laiku cerkvių, bažnyčių atėminė-jimas, pavertimas sandėliais, arklidėmis ar tiesiog sunaikinimas, vienuolynų uždarinėjimas — "juoda dėmė šalies istorijoje"; stebėjosi ir sakė nežinąs, kokiu pagrindu vadovavosi LTSR Ministrų Taryba, išleisdama įsakymą uždaryti Klaipėdos bažnyčią, tai, jo įsitikinimu, aiški klaida, tik vargu, ar bus įmanoma ją atitaisyti, grąžinant atimtą bažnyčią, mat valdžia dar niekada nėra nieko grąžinusi, išskyrus vieną Rusijos vienuolyną, kurio grąžinimas buvęs išimtiniu atveju, sekė ankstesnis siūlymas sutikti su esamos bažnyčios rekonstravimu ar naujos statyba. Atvykusieji, kaip ir klaipėdiečiai, nesutiko su jokiais kitais variantais, reikalavo pilno klaidos, kurią pripažino ir RRT įstaigos atstovas, atitaisymo. Atsisveikinant pareigūnas prasitarė, kad Vilniuje šiomis dienomis vieši jų įstaigos atsakingi darbuotojai ir kaip tik svarsto Klaipėdos bažnyčios klausimą, todėl greitu laiku jie gausią atsakymą. Apie grubų valdžios pareigūnų kišimąsi į Bažnyčios vidaus reikalus, tikinčio jaunimo terorizavimą įstaigoje pareiškė nieko negirdėję.

    Rytojaus dieną (sausio 20 d.) minėta delegacija, prie kurios prisijungė ir klaipėdiečiai, nuvyko į TSRS KP CK priimamąjį.

Ten apie jų atvykimą jau buvo žinoma ir laukė. Delegaciją priėmė atsakingas CK darbuotojas Kryginas. Kryginas sunkiai patikėjo ar tiesiog, švelniai sakant, apsimetė nežinąs apie valdžios vykdomus tikinčiųjų persekiojimus, grubų saugumiečių kišimąsi į Seminarijos reikalus. Ir tik kai Petras Gražulis ir Saulius Kelpšas vienas po kito keliais žodžiais papasakojo, kaip jie jau 7 metai saugumo terorizuojami, neleidžiant įstoti į Kunigų Seminariją, Kryginas pažadėjo pasidomėti tokiais "perlenkimais".

    Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčios grąžinimo klausimu CK atstovas atvykusiems pažadėjo vieno mėnesio laikotarpyje duoti atsakymą. Tikintieji pareiškė Kryginui tol ieškos tiesos, rinks parašus po pareiškimais, kol bažnyčia bus grąžinta.

    Pokalbiui baigiantis, delegacija atkreipė KP CK atstovo dėmesį į tai, jog respublikos saugumas ir kiti valdžios pareigūnai trukdo tikintiesiems pareiškimais kreiptis į šalies vyriausybę jiems rūpimais klausimais, už parašų rinkimą ar pasirašymą po protestais tardo bei gąsdina. Kai kurie, išsigandę čekistų bauginimų, net atsisako savo parašų; vykstančius į Maskvą susitikti su valdžios atstovais ne kartą sulaiko ir grąžina atgal, — o grįžusius tardo ir gąsdina saugume, terorizuoja darbovietėse. Delegacijos nariai reikalavo, kad CK atstovas Kryginas pasidomėtų ir šiais "valdžios pareigūnų perlenkimais", uždraustų tokį grubų žmonių terorizavimą, teigė, kad jei tuo nebus tinkamai ir laiku pasirūpinta, toks pats likimas laukia ir jų, išdrįsusių ieškoti tiesos ir teisingumo.

SOVIETINĖJE MOKYKLOJE


(Marytės Gudaitytės pareiškimas M. Gorbačiovui dėl neteisingo jos pašalinimo iš Medicinos mokyklos. Jokio atsakymo negauta):
TSKP CK Generaliniam Sekretoriui M. Gorbačiovui

Marytės Gudaitytės, gyv. Prienų raj., Skersbalio km.,

P a r e i š k i m a s

    Dar kartą kreipiuosi į Jus su viltimi, jog mano prašymas bus išgirstas.

    1985 m. kovo 27 d. Kauno Prano Mažylio med. mokyklos direktorė pasiuntė mane į Kauno miesto saugumo rūmus pas saugumietį Jocą. Saugumietis pokalbio metu pasakė, jog mokytis toliau negalėsiu, kadangi esu parašiusi kunigams kaliniams S. Tamkevičiui ir A. Svarinskui kalėdinius sveikinimus. Mums kalbantis, įėjo dar vienas saugumietis, ir jis aiškino, jog mokytis negalėsiu, kadangi manimi, kaip med. seserimi, bus negalima pasitikėti, nes savo priešams, taip jie kalbėjo, galėsiu suleisti ne vaistus, bet nuodus.

    Mokyklos direktorė Tamašauskienė sakė, kad ji pati manęs iš mokyklos nešalintų, bet to reikalauja saugumas ir ji privalo vykdyti jų įsakymus.

    1985 m. 04.09 pgl. įsakymą Nr. 198 buvau pašalinta iš Kauno P. Mažylio medicinos mokyklos už veiksmus, nesuderinamus su tarybinio moksleivio elgesiu.

    1985.04.12 su tėvu nuvažiavau į Aukštojo ir spec. vidurinio mokslo ministeriją. Mus priėmė švietimo ministerijos darbuotojas Stanys. Jis paaiškino, jog pašalinta esu teisingai, tačiau sekančiais metais mokyklą galėsiu baigti. Po to mane iškvietė kažkoks pareigūnas pavarde Šnipas. Jis aiškino, jog laiškų rašymas kunigams Tamkevičiui ir Svarinskui yra didelis nusikaltimas. Tai yra jau antitarybinė veikla, o aš ir mano tėvas esame ekstremistai, todėl ir mano pašalinimas iš mokyklos yra teisingas.

    Tais pačiais metais gegužės mėnesį rašiau Jums pareiškimą, prašydama leisti baigti mokyklą. Iš švietimo ministerijos gavau neigiamą atsakymą.

    1986.04.04. vėl nuvažiavau į Aukštojo ir spec. vidurinio mokslo ministeriją. Stanys liepė važiuoti į Kauno Prano Mažylio med. mokyklą. 1986.04.05. nuvykau ten. Mokyklos direktorės

pavaduotojas Grigas sakė, jog šioje mokykloje mokytis negalėsiu ir patarė važiuoti į kurią nors kitą med. mokyklą. 1986.04.11. nuvykau į Utenos med. mokyklą. Mokyklos direktorė, sužinojusi visa apie mane, tik stebėjosi, kaip aš dar galiu dirbti vaiku darželyje, ir mokytis nepriėmė. Liepė kreiptis į Kauno P. Mažylio med. mokyklą.

    Todėl prašau Jus, padėkite man užbaigti mokyklą. Aš noriu būti medicinos seserimi ir padėti žmonėms. (Į M. Gudaitytės pareiškimą iki šiol niekas neatsakė, ir kol kas ji neturi jokios galimybės baigti pradėtą mokslą — red. past.).

*    *    *

    Adutiškis (Švenčionių raj.). Paskutiniu laiku Adutiškyje ypač sustiprėjo moksleivių persekiojimas už religijos praktikavimą. Mokytojai, nesitenkindami ateistine propaganda mokykloje, eina pas mokinių tėvus ir bando juos išgąsdinti, grasindami visokiomis bausmėmis, jei tėvai ir toliau leis savo vaikus į bažnyčią. Ypatingai aršiai tėvus puola mokytojas Krivickas.

*    *    *


(Policija ir mokytoja persekioja mokinius Makniūnų kaime, švenčiančius gimtadienį, o A. Svirbutavičiūtė Komjaunimo tiesoj stengiasi tokį elgesį pateisinti):
Aldonos Svirbutavičiūtės straipsnio
"Konfliktas gimtadienio dieną" komentaras

    1987 m. kovo 28 d. "Komjaunimo tiesa" ilgu straipsniu atsakė į tikinčiųjų tėvų skundą dėl konflikto Alytaus rajone, Makniūnų kaime, kur 50 vaikų susirinko švęsti seserų Gražulyčių gimtadienio ir buvo grubiai užpulti bei tardyti milicininkų, mokytojų ir kitokio "aktyvo". Laikraščio korespondentė A. Svirbutavičiūtė, pabrėždama "viešumo" ir "demokratėjimo" tendencijas, plačiai komentuoja LTSR prokuroro vyr. padėjėjo J. Bakučionio

atsakymą į tėvų skundą. Dėmesį patraukė kai kurios šio komentaro stiliaus ir turinio ypatybės, — apie tai ir norėtųsi padiskutuoti.

    Korespondentė savo straipsnį pradeda vienos gimtadienyje buvusios dalyvės mintimis, kad vakarėlyje bus smagu, tėvams leidus pasišokti ir padainuoti. Nusikaltimo sudėties, kaip sako juristai, nepastebėsime. Bet... Kiek toliau cituojamos tėvų laiško nuotrupos: "Gražulytės Janina ir Angelė mūsų vaikus pasikvietė į gimtadienį. Mes išleidome su sąlyga, kad pobūvyje dalyvaus ir suaugusieji, be to, 23 vai. vaikai turi būti namuose. 22 vai. 10 min. į kiemą atvažiavo mašina... Šį įsibrovimą motyvavo tuo, kad po Alytaus rajono kultūros namus daromas reidas. Po to milicijos majoras pradėjo tardyti ir gąsdinti vaikus, reikalavo pasisakyti pavardes ir vardus... Mes, tėvai, protestuojame prieš tokį pareigūnų savivaliavimą... Kokį vaikai padarė nusikaltimą, švęsdami gimimo dieną be alkoholio, uždaroj patalpoj ir suaugusių priežiūroj? Ką jie baisaus padarė? Ir po skundu 11 parašų.

    Nors A. Svirbutavičiūtė, kaip minėta, tepateikė tiktai tėvų laiško ištraukas, čia pat, tarsi išsigandusi nepagrąžintos (o mums, Lietuvos katalikams, tokios įprastos!) tikrovės blyksnio, skuba jį uždengti: "Iš karto pasakysiu — tėvai neteisūs. Jie puikiai žino, kad vaikai pažeidė nepilnamečių elgesio taisykles". Tačiau ir toliau gilinantis į sujauktą ir miglotą straipsnį, "pažeidimo" esmė neišryškėja. Visa sunkioji kaltinimo "artilerija" tai, kad vaikai svečiuose buvo po 22 valandos. Keista — visi juk žinome, ir (sic!) respublikinė bei rajoninė spauda ne kartą reiškė susirūpinimą, kad dauguma vadinamųjų diskotekų, šokių vakarų geriausiu atveju prasideda apie 24 valandą ir tęsiasi iki 3 vai. nakties. Ir dalyvauja tenai, deja, ne tiktai pilnamečiai, o apie blaivumą ir suaugusiųjų priežiūrą gal patylėsime — juo labiau, kad apie tą muštynių "kultūrą" ir naktinių orgijų "subtilybes" pusbalsiu pasisako ir oficialūs laikraščiai. Surinkite jūs 50 jaunų žmonių ir su-ruoškite gimtadienį be alkoholio, kur jaunuoliai linksmintųsi, šoktų suaugusiųjų priežiūroje, patys, vidinio poreikio verčiami, dainuotų liaudies dainas! Ar tai neskamba beveik kaip fantazija mūsų jaunuomenę šiandien niokojančios demoralizacijos fone! Susidūrę su tokiu fenomenu Gražulyčių gimtadienyje, tiek reido

dalyviai, tiek korespondentė galėjo nebent padėkoti vakarėlio rengėjams, vaikų tėvams, nebent nusistebėti, kokie motyvai, koks auklėjimo būdas suformavo šį jaunimą tokį kilnų, kokios pasaulėžiūrinės atsparos jį tokį palaiko? Deja, kaip žinome iš tėvų protesto, įvyko visiškai priešingai. Tad kurgi pareigūnų nepasitenkinimo priežastis? Reikšmingomis straipsnio užuominomis, atskiromis frazėmis iš vaikų tardymų lenda yla iš maišo... "Pas Gražulius mes sukalbėjome maldą ir šokome"... "Salėje ant sienos
— medinis kryžius..." "Kas vienijo šio pobūvio dalyvius? Gal giminystė? — Ne. — išsiaiškina straipsnio autorė, mat, dalyvavo ne tik Gražulių šeimos nariai. Tai gal draugystė? Bet draugauti, korespondentės nuomone, leistina tiktai vienmečiams, o čia buvo ir vyresnių, ir netgi nepažįstamų! Štai koks čia kriminalas! Nedrįskite, lietuviai, susirinkti, jei jūs ne vienos šeimos nariai, ir jeigu jus, (o siaube!) galbūt vienija ne giminystė, ne amžius, ne profesija, o ant sienos kabantis Kristaus kryžius! Tai kas, kad Jis
— jūsų blaivumo, jūsų dainos ir tyro jaunystės džiaugsmo šaltinis! Tai kas, kad Jis — jūsų pagarbos tėvams, jūsų ryšio su jais, bendrystės, pasitikėjimo jais versmė! Nedrįskite, o jeigu vis dėlto nepabijosite — jūsų laukia reidai ir tardymai, panašūs į aprašytąjį Makniūnuose. O kažin, kad šitą autorės nustatytą gimtadienių šventimo reglamentą — tiktai šeimos nariai, tiktai vienmečiai, jokių jaunesnių už jaunuolius, jokių nepažįstamų — pritaikytume kultūros namų vakarėliams pagarsėjusiems susitikimams su kareiviais, kuriuos "internacionalinio auklėjimo" pretekstu rengė mokyklos? Kaip matome, vertinimo kriterijai skirtingi, ir tas skirtumas giliu pjūviu skiria mūsų visuomenę. į dvi nelygiai traktuojmamas puses, neapsiribodamas paviršiumi gimtadienio svečių išvaikymu.

    Šių metų "Jaunimo gretose" I-me ir Il-me numeriuose su rimtu dėmesiu netgi smulkmeniškai buvo gilinamasi į lietuviškųjų pankų vidaus pasaulį — nuo spalvotų šukuosenų ir kniedžių prismaigstytų striukių iki jų filosofavimų ir receptų, kaip apsisvaiginti pigesne už degtinę "chemija". Štai, atseit, globalinė visuomeninė problema! Ir iš kur? Ir kodėl jie taip?! O ar nors viena žinutė spaudoje paminėjo, kad Lietuvoje yra tūkstančiai katalikų jaunuolių, kurie gyvena pozityviais idealais, moka linksmintis be

degtinės, brangina straipsnyje paminėtas liaudies dainas, domisi tautos kultūriniu palikimu ir jį saugo, sugeba skaisčiai mylėti ir kurti darnias, laimingas šeimas? Ar pasidomėjo bent vienas sociologas, bent vienas oficialus leidinys, iš kur jiems tai, kokie pradai žmonėse tokias savybes išugdo, kai aplinka yra atvirai amorali, priešiška? Ne, kur ten, — toli mums iki pankų, o jeigu mumis kas ir susidomės, tai nebent KGB ar panašaus reido dalyviai... Žinoma, mes netrokštame valdiškų pagyrimų — ne dėl jų, o dėl Dievo taip gyvename. O tačiau jau seniai pastebėjome iškalbingų požiūrių nevienodumą — užrašytas ant sienos svetim-kalbis keiksmažodis metų metais puikuojasi centrinėje gatvėje, ir niekam akių nebado, o teužrašo tik kas "Laisvę tikėjimui! Laisvę politiniams kaliniams!" Tą pačią naktį ne tai (sic!) kad tinkas, plytos bus nugremžtos... Dėl šių akivaizdžių traktavimo skirtumų tenka pripažinti: teisūs Gražuliai savo pareiškime rašydami (kuo taip piktinasi korespondentė), kad "tikintieji persekiojami", "terorizuojami", "kur sąžinės laisvė?" Ir neveltui, matyt, tiek nerimo autorės apklausinėjamos mokinukės akyse, kurį Svirbutavičiūtė sakosi pastebėjusi. Straipsnį Svirbutavičiūtė užbaigia ateistinei pedagogikai labai būdingu pagyrimu berniukui, kuris: "Vyras, mat — močiutės įkalbinėjamas eiti į bažnyčią — čiūkšt ir pro langą iššoka". Ir toliau: "Vaikai renkasi kelią. Tegu renkasi kelią. Tegu renkasi savarankiškai. Leiskite jiems pasirinkti tiesų, be klystkelių."

    Taip, korespondente, jūsų aprašyti vaikai pasirinko kelią — kaip pati pastebėjote — be alkoholio, su lietuviška daina, tėvų priežiūroje. Ir Jums, ir reido dalyviams jisai pasirodė nelygus, su klystkeliais. Siūlote rinktis kitokį. Tiktai abejotinas tiesumas to kelio — "čiūkšt ir pro langą" — kurį lengvabūdiškai patariate. O jeigu jau pradėjome kalbėti apie kelius, tai leiskite užbaigti puikaus Tengizo Abuladžės filmo "Atgaila" paskutiniu kadru. Prisimenate — prie herojės priklibikščioja senutė ir klausia, ar šis kelias veda į šventovę. Jai atsakoma, kad tai šventovę sugriovusio diktatoriaus vardo gatvė ir į jokią šventovę ji nebeveda. Senutė nustemba: "Tai kam apskritai reikalingas toks kelias, kuris neveda į šventovę?!"
NAUJI POGRINDŽIO LEIDINIAI


    "Aušra" Nr. 56 (96). 1986 m. gruodžio mėnesį pasirodė naujas pogrindžio leidinys "Aušra" Nr. 56.

    Leidinyje minima 100 metu sukaktis nuo įžymiojo Lietuvos mokslo ir katalikiškosios visuomenės veikėjo prof. Prano Dovydaičio gimimo.

    Straipsniui "Ruošiamės Krikšto Jubiliejui" panaudota 1986 m. spalio mėn. 13 d. pamokslo Šiluvoje medžiaga. Daug dėmesio leidinyje skiriama mokslinei-istorinei Seinų-Suvalkų krašto studijai, kuri buvo pradėta 55-ame "Aušros" numeryje. Seinų-Suvalkų krašto istorinė studija bus tęsiama ir sekančiuose "Aušros" numeriuose.

Lietuvi,  atmink, kad:


kun. Alfonsas Svarinskas
           kun. Sigitas Tamkevičius
kun. Jonas-Kąstytis Matulionis    Viktoras Petkus
Balys Gajauskas
                      Gintautas Iešmantas
Povilas Pečeliūnas ir kiti
neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyvenu ir tikėti.



 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum