gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 74 Spausdinti El. paštas
    Dėkojame!
    Laužyti kryžiai
    Jubiliejus ir neprašyti padėjėjai
    Pareiškimai ir protestai
    Kratos ir tardymai
    Mūsų kaliniai
    Žinios iš vyskupijų


Katedros frontono viršus su Riggio skulptūromis. Buihako fot.

1987 m. liepos 12 d.

LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA Nr.74
Eina nuo 1972 metų!
Perskaitęs duok kitam!
Jei gali, padaugink!

DĖKOJAME


    Šv. Tėve, dėkojame už meilę, mūsų Tėvynei ir jos Bažnyčiai, parodytą, minint Lietuvos Krikšto 600 metines.

    Jūsų malda, dėmesys ir meilė Lietuvai bus mums atrama, tęsiant 600 metų ištikimybės Apaštalų Sostui tradiciją. Pažadame, kad, sekdami protėvių pavyzdžiu, padarysime viską, kad ateizmo bangos neatplėštų mūsų Tėvynės nuo šv. Petro uolos, kaip praeityje jos nepajėgė atplėšti protestantizmas ir provoslavija.

    Visada malda ir meile lydėsime Jūsų Šventenybę sunkiame Jūsų šventų pareigų kelyje.
Katalikiška Lietuva

*    *    *

    Nuoširdžiai dėkojame visiems, kurie prisiminė katalikišką Lietuvą, švenčiančią savo Krikšto 600 metų Jubiliejų:

    JAV, Brazilijos, Anglijos ir kitų kraštų konferencijoms, Pasaulio Vienuolijų viršininkų tarybai, paskelbusiems ir pravedu-siems maldų dienas už Lietuvą ir jos Bažnyčią.

Dėkojame jų Eminencijoms kardinolams ir vyskupams, norėjusiems atvykti į Vilniuje vykusias pagrindines Jubiliejaus iškilmes: Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininkui Jo Eminencijai kardinolui Hopneriui, Čikagos kardinolui, didžiam Lietuvos bičiuliui Jo Eminencijai Bernardin, Lenkijos Primui J. Glempui, Vienos arkivyskupui Giores ir daugeliui kitų. Jums nebuvo leista dalyvauti Jubiliejaus iškilmėse, tačiau katalikiška Lietuva visada Jūsų lauks kaip brangiausių svečių.

    Nuoširdžiai dėkojame vyriausybių vadovams, prisimenantiems Lietuvą ir jos Krikšto Jubiliejų: Australijos Senatui, JAV Prezidentui R. Reaganui.

    Padėka visiems asmenims ir organizacijoms, prisiminusioms Lietuvos Krikšto sukaktį JAV, VFR, Šveicarijoje, Austrijoje, Airijoje ir kituose kraštuose.

    Ypatingai esame dėkingi 66 JAV Kongresmenams Jubiliejaus proga laišku besikreipusiems į TSRS CK Generalinį Sekretorių Michailą Gorbačiovą kunigų sąžinės belaisvių, išlaisvinimo iš sovietinių lagerių reikalu.

    Teatlygina visiems Gerasis Dievas!


(Simboliniai laužyti kryžiai krikšto emblemoje primena sunkius mūsų tautos kelius, kovojant už tiesą ir Kristų):

LAUŽYTI KRYŽIAI


    Kai, keliaudami gimtosios žemės kloniais, pakelėje išvystame didžiulį, plačiašakį, šimtametį ąžuolą, nejučiomis pagalvojame: jis stovi, tiek metų ošia, o mes karta po kartos praeiname... Toks ąžuolas yra ir krikščionybė jau 600 metų giliai suleidusi šaknis į mūsų žemę.

    Krikščionybė — tai Kristus, atėjęs į mūsų šalį, į mūsų pastoges, į mūsų širdis. Tai Kristus, atnešęs šviesą mūsų protui, praskleidęs uždangą, kuri slėpė nuo mūsų atsakymus į svarbiausius gyvenimo klausimus, jaudinančius be išimties kiekvieną žmogų: iš kur pasaulis? iš kur aš pats? kas manęs laukia po mirties? koks aš turiu būti? Tai Kristus, parodęs kelią, kaip žmogus gali tapti laimingu, tikrai ir amžinai laimingu. Tai Kristus, tapęs mūsų draugu, kuris niekada neapvils; tapęs mūsų vadu klaidžiose gyvenimo kryžkelėse; tapęs mūsų paguoda ir atrama sunkiose valandose, mūsų viltimi, kai gęsta žemiško gyvenimo saulė. Kristus — jėga mūsų silpnai valiai, nuolatinis kvietimas į taurų žmogiškumą, kvietimas atsiliepti į pareigos balsą ir nelaimėje esančio žmogaus šauksmą, kvietimas darbu puošti pasaulį ir kovoti su melu, su nuodėme su klaida. Tai kvietimas meilėn, aukon, kvietimas tarnauti didiems ir šventiems dalykams. Kristaus Dvasia, kaip niekas kitas, pajėgia, anot vieno vokiečio (G. Retzinger) padaryti kad mes taptume savo pačių aistrų ir potraukių valdovais ir savo brolių tarnais, kad taptume iš vilkų avinėliais, o iš avinėlių didvyriais. Verta apie tai dažnai pamąstyti ir susimąstyti, ypač tada, kai laiko gegužė atskaičiuoja Tautai naują šimtmetį.

    Mūsų Bažnyčia šiemet pasipuoš nauja meniška emblema,

kurioje simboliškai išreikšta šis taip reikšmingas įvykis. Matome šešis laužytus kryžius ir septintąjį tiesų, primenantį Gedimino stulpą. Tuo nusakyta mūsų tautos praeitis ir ateitis, mūsų ašaros, mūsų žygiai, klaidos ir uždaviniai.

    Šeši kryžiai — šeši krikščionybės amžiai mūsų tautos istorijoje. Kryžiai laužyti..., nes krikščionybės kelias į mūsų tautą buvo sunkus, tautos istorija skaudi, lietuviui teko patirti ir šilto, ir šalto.

    Poetas A. Rūkas (1987 m.) rašo, kad lietuvis tas, kuris:

    "...Maskviečius klupdė,
    kuris Juodose mariose išmaudė žirgą,
    Kurį kazokai žudė Kražiuose
    ir gubernatoriai pakorė Sukilėlių kalnelyje."

O mes galėtume dar pridurti: lietuvis tas, kurį vežė į Sibirą neži-nion, kančion ir mirtin. Poetas, visa tai apmąstydamas, rašo:

    "Mano tauta,
    lyg peršautas (sic!) šuo,
    inkščia, laižydama
    kruviną Nemuno krantą." (K. Bradūnas)

Sunkus buvo krikščionybės kelias į Lietuvą. Kaimynas, vokiečių Ordinas, siekęs krikšto dingstimi (sic!) pavergti lietuvį, neturėjo Kristaus dvasios ir evangeliškos meilės. Pirmasis pasikrikštijęs Lietuvos valdovas buvo Mindaugas — 1250 m., bet tada dar nebuvo lemta krikščionybei prigyti mūsų tautoje: su Mindaugo nužudymu buvo nužudyta ir ji. Turėjo prabėgti dar apie 140 metų, kai lietuviai atsisakė pagonybės. Reikėjo artimų santykių su lenkais, reikėjo lietuvio Jogailos ir krokuviškės Jadvygos sutuoktuvių, nors ši Trakų ir Krokuvos bičiulystė, lenkų kultūros paskola brangiai kainavo Lietuvai — atėjo laikas, kai Lietuvoje įstatymu buvo įteisinta lenkų kalba (1697 m.).

    Lietuvos Bažnyčiai stigo uolių ir pasišventusių lietuvių dvasininkų, o tai skaudi žaizda — lietuvis neturėjo galimybės giliau pažinti Kristaus mokslo.


    Istorinė lemtis nedavė Lietuvai ramių laikų. XVII a. mūsų šalį nusiaubė įsiveržę švedai, vėliau rusai, sudeginę Vilnių. Gedimino miestas degė 17 dienų, sudegė Universitetas. Svetimieji plėšikavo, žudė, degino. Karus lydėjo maras ir badas. Dar skaudesnis istorijos lapas atsivertė, kai XVIII a. pabaigoje rusai okupavo Lietuvą. Žemėlapyje išnyko jos vardas — Lietuva buvo vadinama "Šiaurės vakarų kraštu" — "Sievero zapadnyj kraij".

    XIX a. Lietuvai buvo itin rūstus. Rusai persekiojo bet kokį lietuviškumo pasireiškimą. Į Vilniaus Universitetą įvedė lenkų kalbą (1816 m.) — jis tapo lenkų tvirtove, kol neužilgo 1832 m. uždarė; lietuvių tauta liko be inteligentų kalvės. Uždaroma daug bažnyčių ir vienuolynų. Rusų valdžia ėmė trukdyti kunigų paruošimą. Caras Mikalojus I 1837 m. uždraudė valstiečių vaikams stoti į Kunigų seminarijas, o bajoraičiams reikėjo generalgubernatoriaus leidimo. Kandidatai į Seminariją turėjo prisiekti ištikimybę valdžiai. Septynis metus neleido niekam įstoti į Seminarijas (1863-1870). O vėliau klierikų skaičių apribojo tiek, kad seminarijose — Vilniaus, Kauno ir Mogiliovo — galėjo mokytis tik apie 60 jaunuolių. Daug kunigų buvo ištremta į Rusijos gilumą. Žemaičių vyskupija 1863 m. neteko šeštadalio savo kunigų — 106 kunigai buvo išsiųsti į tolimiausius Rusijos užkampius. O pats vyskupas Motiejus Valančius — atkeltas iš Varnių į Kauną ir čia laikytas namų arešte. Valdžia siekė, kad liaudis liktų be kunigų. Tremtinių dalia teko ir vyskupams: Vilniaus vyskupijos ganytojai Krasinskis, Grinoveckis, Zvieravičius ir Ropas yra mirę toli nuo savo ganomųjų.

    Į katalikybę rusai žiūrėjo kaip į priešvalstybinį elementą. Vilniaus generalgubernatorius Muravjovas rašė, kad "mokyklas reikia apsaugoti nuo katalikų dvasininkų įtakos." Labai skaudus smūgis Lietuvai buvo lietuviškos spaudos lotyniškomis raidėmis uždraudimas. Lietuvis buvo dusinamas, jis negalėjo pasinaudoti kultūros vertybe — knyga. A. Baranauskas rašė:

    "Ne taip puola drėgnas rūkas,
    kai dienelė švinta,
    Kaip gausingai mūsų brolių
    ašarėlės krinta."

Bet lietuvis per rusiškos priespaudos 120 metų nenutautėjo, per 40 spaudos draudimo metų jis neatsisakė lietuviškos raidės — artojų tauta nepakluso svetimųjų valiai. Kovą už lietuvišką raidę lietuviai laimėjo, nes nepaliovė kovoję — rašė raštus, slapčia daugino ir platino knygas, ėjo į kalėjimus, Sibirą.

    Vokiečių lagerio kankinys profesorius Balys Sruoga rašė:

    "Mes neužmigom,
    nors ir prispausti,
    nors ir nuskausti,
    nors ir užguiti."

Panašios bangos ir dabar ritasi per mūsų kraštą. Po Antrojo Pasaulinio karo daug bažnyčių uždaryta, vienuolynai panaikinti, draudžiama ir persekiojama religinė spauda, ribojamas klierikų skaičius, ateizmas paskelbtas valstybiniu tikėjimu. Vilniaus arkivyskupija beveik visą pokario laiką neturi savo vyskupo: arkivyskupas M. Reinys mirė Vladimiro kalėjime, o vyskupas J. Steponavičius — jau 26 metai kaip yra tremtyje ir negali eiti savo pareigų. Uolūs ir Bažnyčiai ištikimi dvasininkai vadinami "ekstremistais", laikomi vienybės ardytojais, ne vienam jų teko ir tenka atsisėsti už kalėjimo grotų. Valdiški bedieviai, nepaisydami nei savo, nei tarptautinių įsipareigojimų, kuo grubiausiai kišasi į Bažnyčios vidaus reikalus, pavienio žmogaus sąžinę. Spaudoje krikščionybės atžvilgiu nesiliauja šmeižtai ir panieka, kai tuo tarpu ne vienas blaiviai mąstantis rusas pripažįsta, kad Rusiją krikščionybės įvedimas kaip tik sustiprino. Taigi, žinome iš istorijos ir esame liudininkai šių dienų, kaip sunku krikščionybės medžiui stovėti, kilti ir šviesti, kaip jis pastoviai grubiai ir negailestingai laužomas. Ką duoda kryžių laužymas? Gal šviesesnę žmogaus dvasią, šviesesnę širdį? Ne. Rašytojas A. Zurba rašo: "Dabar to — kitam padėti — vis mažiau", dabar, kai pakelėse laužomi kryžiai, nuo vaikų ir jaunimo slepiamas Dievas, "Tamsu širdy be dieviškos minties," — prieš kelis šimtus metų yra pasakęs rytiečių poetas Nizamty. Rašytojas P. Dirgėla pastebi: "Baisu, kai apie tikrąjį pasaulio Dievą žmogus sužino jau paaugęs, nebe vaiku būdamas."

    Kryžius laužyti gali ne tik istorinės audros, ne tik tie, kurių sielose, kaip sako 1900 m. (LIC pastaba: 1980 m.) Nobelio premijos laureatas Česlovas Milašius, nėra išvystytas dėmesys Absoliutui, kuris virsta malda. Kryžių laužyti gali ir tie, kurie laiko save tikinčiais. Tai dar baisiau. Krikščionybę mumyse žaloja ir iškraipo egoizmas, savimeilė, abejingumas, baimė. Su krikščionybe reikia suaugti. Kuo glaudžiau suaugame, tuo labiau ją suprantame, kuo labiau suprantame, tuo labiau ir patys išaugame. Dažnai iš krikščionybės pasiimame tai, kas mums "tinka", "patinka" ir atmetame — ko nesuprantame ar tiesiog dėl savo apsileidimo nebenorime suprasti. Esame pakrikštyti, bet ar mūsų siela tikrai krikščioniška? — Štai svarbiausias ir esminis klausimas, į kurį kiekvienas turime su visu rimtumu atsakyti. Taigi, ar mes mąstome Kristaus akimis?

    Išorinių audrų nereikia bijoti — Kristus nepažadėjo savo Bažnyčiai ramių dienų... Jis pažadėjo jos išlikimą net ir baisiausiose audrose, o tai mus ramina ir guodžia. Labiausiai reikia bijoti, kad krikščionybės medis nenulūžtų, neišsikraipytų mumyse pačiuose — tai baisiausia. Taip atsitinka tada, kai, save laikydami krikščionimis, neatsižadame pagoniško elgesio, kai nebranginame krikščionybės su visais jos reikalavimais, pagal ją negyvenant , nedrįstame stovėti po jos vėliava ar dėl savo kalčių ir apsileidimų nepajėgiame po ja stovėti. Ne be pagrindo (sic!) poetas Justinas Marcinkevičius rašo:

    "Vėjų stumdomas medi, nejaugi
    Tu kaip žaibas nulūši many?"

    Emblemoje, kuri papuoš mūsų bažnyčias, matome septintą kryžių, tiesų kryžių... Tai reiškia: lietuvio siela turi būti krikščioniška, Lietuvos žemė turi būti Jėzaus ir Marijos žeme! Žengiant į septintąjį krikščionybės amžių, kryžius mūsų širdyse turi likti tiesus, nesulaužytas, nors rytdiena būtų audringa ir rūsti! Privalome išsaugoti tyrą sąžinę, tvirtą tikėjimą, taurias širdis, pamaldžias sielas, darbščias rankas, tvirtas ir neišardomas šeimas. Tokia turi būti mūsų ateitis! Privalome likti ištikimi savo protėvių ir savo pačių Krikštui.

(Neprašytas P. Anilionis kišasi į 600 metų krikšto jubiliejaus iškilmes, tuo pačiu varžo patį minėjimą net cenzūruoja pamokslus):
JUBILIEJUS IR NEPRAŠYTI PADĖJĖJAI


    Per Lietuvą vilnija Lietuvos Krikšto 600 metų sukakties iškilmės. Tai tęsis visus jubiliejinius metus. Atskirose parapijose jos švenčiamos įvairiai, priklausomai nuo to, kiek į jas širdies ir darbo įdeda parapijų vadovai ir patys tikintieji.

    Centrinis Jubiliejaus minėjimas įvyko birželio 28 d. Vilniuje šv. Petro ir Povilo bažnyčioje Sumos metu. Tuo pačiu laiku minėjimai vyko penkiose Vilniaus bažnyčiose. Iškilmingoms pamaldoms šv. Petro ir Povilo bažnyčioje vadovavo J. E. arkivyskupas Liudvikas Povilonis, šv. Teresės bažnyčioje — vyskupas Romualdas Krikščiūnas ir Vilniaus arkivyskupijos valdytojas Algirdas Gutauskas. Šv. Mikalojaus bažnyčioje — vyskupas Julijonas Steponavičius ir Panevėžio valdytojas Kazimieras Dulks-nys, Švč. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje — vyskupas Juozapas Preikšas. Dviejose Vilniaus bažnyčiose — šv. Dvasios, kur vadovavo vyskupas Vladislovas Michelevičius ir šv. Rapolo — vyskupas Vincentas Sladkevičius — iškilmingos jubiliejinės pamaldos buvo laikomos lenkiškai.

    Jubiliejaus iškilmėse dalyvavo atvykę svečiai: Rygos vyskupas, Pravoslavų ir Protestantų Bažnyčių atstovai.

    Iš valdžios pusės pamaldose dalyvavo Sąjungos ir respublikos įgaliotiniai — Charčevas ir P. Anilionis.

    Pamaldų metu tikintiesiems buvo perskaitytas Lietuvos vyskupų ir vyskupijų valdytojų ganytojinis laiškas, specialiai skirtas šiai iškilmei, raginantis "išmokti vadovautis ir gyventi gyva krikščioniška dvasia — Šventosios Dvasios malone ir dovanomis."

    Bene šilčiausiai, dvasiškai pakilioje nuotaikoje minėjimas praėjo šv. Mikalojaus bažnyčioje. Tikintieji labai šiltai ir nuoširdžiai sutiko savo ganytoją J. E. vyskupą Julijoną Steponavičių, kuriam jau 26 metai neleidžiama grįžti į Vilnių. Nepaisydamas valdiškų bedievių reikalavimo iškilmių metu pasakyti tik vieną

pamokslą — perskaityti ganytojinį vyskupų laišką — vyskupas J. Steponavičius į gausingai susirinkusius tikinčiuosius prabilo betarpiškai nuo altoriaus. Savo pamoksle jis jautriai apžvelgė šešių šimtmečių katalikų Bažnyčios kelią mūsų Tėvynėje, suklupimus ir prisikėlimus, kuriuos patyrė Bažnyčia ir tauta. Ryškiausias vaidmuo atiteko nenuilstantiems pjūties darbininkams, tiems dvasios galiūnams ir neužgesinamiems šviesuoliams, kurie savo pavyzdžiu ir darbais įrodė ne tik savo tautai, bet ir pasauliui, kad Bažnyčia — tvirčiausia uola, nepasiduodanti jokiems pragaro gundymams ir puolimams. Tai šv. Kazimieras, palaimintasis Mykolas Giedraitis, palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulevičius, Mažvydas, Poška, Sirvydas, Bretkūnas, Valančius, Baranauskas, Maironis, Vaižgantas, Jakštas ir daugybė kitų. Kiekvienas sunkus Bažnyčiai laikotarpis, nepelnyti praradimai ir kančios, taip pat ir šiandieninis valstybinis ateizmas, Dievo malonei veikiant, pagimdo ir iškelia naujus tikėjimo gynėjus ir net kankinius. Ne baimė ir išsižadėjimas, o drąsa ir ištikimybė turi lydėti tuos, kam brangus mūsų tikėjimas, kam Kristus — tvirčiausia Atrama ir Gelbėtojas, — kalbėjo vyskupas J. Steponavičius.

    Bažnyčiose visuotinės maldos metu iškilmingus pasižadėjimus ir padėkos žodžius Aukščiausiajam išreiškė vaikai, jaunimas, jaunavedžiai, šeimų tėvai, klierikai ir kunigai. Į bendrus maldavimus įsijungė ir daugiatūkstantinė tikinčiųjų minia, užpildžiusi bažnyčias, šventorius, o prie kai kurių bažnyčių ir gatves bei aikštes. J.E. Vyskupams vadovaujant, tauta atnaujino Krikšto įžadus, buvo pašventintas Lietuvos Krikšto Jubiliejui skirtas medalis.

    Pasibaigus iškilmėms, išlydėję savo ganytojus, tikintieji, susirinkę iš įvairių Lietuvos kampelių, skirstosi, nešdami savo širdyje atnaujintąjį CREDO, viltį, kad Dievas ir toliau laimina ir globos Lietuvos Bažnyčią šiandieninėj totalinėj ateizacijoj.

    Ruošiantis pagrindinėms 600 m. Lietuvos Krikšto Jubiliejaus iškilmėms, Ordinarai ir Jubiliejaus iškilmių komisija buvo nuolat verčiami konsultuotis visais organizaciniais klausimais (net ir grynai bažnytiniais — kiek sakyti pamokslų ir pan.) su atitinkamais valdžios pareigūnais, konkrečiai su RRT įgaliotinio Petro Anilionio kontora, ir gauti iš jos leidimus net ir mažiau-

siam krustelėjimui. Pats įgaliotinis ir į jį panašūs nepraleido, kad ir mažiausios progos — susitikimų su vyskupais, kunigais ar tikinčiaisiais metu, spaudoje ir televizijoje — trimituoti apie valdžios begalinį norą ir dideles pastangas padėti Lietuvos Katalikų Bažnyčiai pasiruošti šiai neeilinei iškilmei, kad ji praeitų kiek galima sklandžiau ir iškilmingiau.

    Trumpai prisiminkime keletą valdžios tikintiesiems rodytų "pastangų padėti." Pavartykime sovietine, spaudą. Šiais Jubiliejiniais metais kaip niekuomet spaudoje piktai ir sarkastiškai puolama Katalikų Bažnyčia, Popiežius, kunigai ir tikintieji, nevaržomai tyčiojamasi iš švenčiausių tikinčiojo žmogaus jausmų. Per-verskime vien birželio mėnesio periodiką. Ji mirgėte mirga ateistiniais straipsniais, kaip:

    "Tiesa" (13 d.) "Vatikanas ir paskutinės arkivyskupo mišios"; "Tiesa" (4 d.) A. Balsys "Mistikos skraistę atskleidus"; "Tiesa" (7 d.) "Keliauninkas iš Vatikano"; "Tiesa" (6 d.) Henrikas Jaškūnas "Negaliu tylėti"; "Literatūra ir menas" (13 d.) "Vadinant tikraisiais vardais"; "Komjaunimo tiesa" (18 d.) "Švelnusis inkvizitorius"; "Komjaunimo tiesa" (19 d.) J. Stankaitis "Iš kur šventieji ir kam jie" ir t.t. ir t.t.

    Televizija... Prieš Jubiliejų ir ji, kiek sugebėdama, stengėsi padėti. Laida sekė laidą. Į pagalbą "Akiračiui" ir žurnalistui Sutinai buvo pasitelkta visa serija nežinia kelintą kartą rodytų kino juostų: "Gylys", "Devyni nuopuolio ratai", "Kunigo naudą velniai gaudo" ir t.L Ir visų jų tikslas vienas ir tas pats — juodinti Bažnyčią, pašiepti tikinčiuosius arba, kaip sako P. Anilionis, padėti Jubiliejui.

    Lietuvos televizija organizavo taip vadinamus pokalbius su įvairiais visuomenės atstovais. Derėtų suprasti: ten nebuvo tikinčiųjų. Vieno tokio pokalbio metu svarbiausiu objektu tapo Kryžių kalnas. Laidos dalyviai, kaip jau įprasta, "vienbalsiai" piktinosi, "tamsuoliškumo ir kraštutinio fanatizmo židiniu", esą, katalikai savo kryžiais išniekinę pagoniškųjų protėvių laidojimo vietą, reikalavo sunaikinti patį kalną, darantį gėdą aukštos kultūros siekiančiam Šiaulių miestui, ir pan. Apie kokią kultūrą kalbėti, kai piktos rankos jau ne kartą kilo prieš unikalų ir sau lygaus pasaulyje neturintį Kryžių Kalną, kuriame kiekvienoj pėdoj kartu su

kryžiais įaugę žmonių lūkesčiai, viltys, padėkos ir maldavimai. O gal jau vandalizmo ir barbariškumo aktai vadinami socialistinės kultūros norma?

    Birželio 16 d. P. Anilionis susikvietę Lietuvos vyskupus ir vyskupijų valdytojus. Susitikimo dienotvarkėje įgaliotinis nagrinėjo tris klausimus.

    Jubiliejiniai minėjimai parapijose. P. Anilionis reikalavo, kad vyskupai negailėtų jėgų, dėtų visas pastangas, kad tik jų metu nebūtų valdžios vadinamų "ekstremistinių išsišokimų". Ką P. Anilionis laiko taip baisiais vadinamais išsišokimais?

    Gegužės 9 d. Varlaukyje kun. Edmundas Atkočiūnas Jubiliejiniame minėjime pamokslą sakyti pakvietė valdžios žinomą "ekstremistą" kun. Petrą Našlėną, o tokiems, įgaliotinio žodžiais, apskritai turi būti uždrausta kalbėti minėjimuose. Be to, kun. E. Atkočiūnas leido bažnyčioje kalbėli Jadvygai Bieliauskienei, kurią P. Anilionis ir toliau laiko baisia valstybine nusikaltėle, tik dėl silpnos sveikatos tarybinės vyriausybės nutarimu pirma laiko paleista iš bausmės atlikimo vietos. J. Bieliauskienė ragino tikinčiuosius dėtis prie blaivybės sąjūdžio, kuris paskutiniu metu jau oficialiai propaguojamas, todėl ir J. Bieliauskienės kalbą, blaiviai mąstantis, net ir aktyvus bedievis, jau neturėtų laikyti valstybiniu nusikaltimu, bet... P. Anilioniui jau pats faktas, kad tokiems žmonėms leidžiama kalbėti bažnyčioje yra nusikaltimas, anot jo, nesuderinamas su Bažnyčios kanonais, tai netgi iššūkis visai Tarybų valstybei, žodžiu, (ir tai įgaliotiniui baisiausia — tai ekstremistinių kun. Alfonso Svarinsko žygių bei Lenkijos klerikalų, "Solidarumo:" rėmėjų, pavyzdžiu ir ateityje tokie išpuoliai būsią netoleruojami ir griežtai baudžiami.

    Nemažiau ekstremistinių išsišokimų buvo ir birželio 14 d. Valkininkuose. Pats didžiausias iš jų — tai vyskupo Julijono Steponavičiaus dalyvavimas ir jo pasakytas pamokslas. Kauno katedroje vykusiame minėjime, kur nebūtų galėjęs pasireikšti kaip ekstremistas, vyskupas J. Steponavičius nedalyvavo, o į Valkininkus mielai sutiko važiuoti, — replikavo P. Anilionis. Netiko P. Anilioniui ir tai, kad klebonas kun. Algimantas Keina leido minėjime sakyti pamokslą Neakivaizdinę Seminariją baigusiam kun. Jonui Borutai.

    Kai kuriose bažnyčiose minėjimų metu ruošiami montažai, kuriuose keliami Bažnyčios suvaržymai, patirti iš carinės Rusijos bei tarybinės valdžios pusės, tai nieko gero neatneš, ypatingai kai užmirštama iškelti tarybinės vyriausybės paramą ruošiantis Jubiliejui — paveiksliukų, kalendorėlių atspausdinimą valstybinėse spaustuvėse..., — kalbėjo P. Anilionis. Valkininkuose iškilmių metu buvo paminėti kalinami kunigai — Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Jonas-Kastytis Matulionis — o tai jau esąs iššūkis Vatikanui, kuris pažadėjęs tarybinei vyriausybei, kad Lietuvos Krikšto Jubiliejaus minėjime Romoje jų pavardės nebuvo minimos. Vyskupai turi susirūpinti, kad panašių nusikaltimų viešajai tvarkai jubiliejaus minėjimuose nebūtų, karščiavosi įgaliotinis. P. Anilionis išreiškė savo mintį ir kunigų delegacijos, kuri vyks į Vatikane ruošiamas Jubiliejaus iškilmes, adresu. Aiškino ir kartu gąsdino, jog, profilaktikai, kad nebūtų antitarybinių išsišokimų, į Romą jau pasiųsti valdžios žmonės, kurie stebės, kaip elgsis delegacija. Reikalavo vyskupus įspėti delegacijos narius, kad pasitaikius "išsišokimams" visa delegacija gali būti atšaukta anksčiau nei įvyks iškilmės. Tuo esą pasirūpins TSRS Ambasada Romoje.

    Reikalavo budėti, kad išsišokimų nebūtų ir Vilniuje. P. Anilionis girdėjęs, jog Panevėžio vyskupijos valdytojas prelatas Kazimieras Dulksnys, kuris yra paskirtas pravesti Jubiliejaus pamaldas šv. Mikalojaus bažnyčioje, planuoja užleisti jam paskirtą vadovavimą vyskupui J. Steponavičiui. Ir čia, kreipdamasis konkrečiai į prelatą K. Dulksnį, įspėjo: "Jeigu taip atsitiks, atsimink, kad tau dar reikės gyventi Tarybų Sąjungoje. Tokios paslaugos ekstremistams — nedovanosime".

    Antras klausimas, kurį susitikime palietė įgaliotinis, — Kauno Kunigų seminarijos reikalai. "Tarybinė vyriausybė supranta padėtį, nori ir stengiasi, kad Lietuvoje būtų daugiau kunigų, o vyskupai — atvirkščiai — sudaro sąlygas ekstremistams kaltinti tarybų valdžią dėl esančio kunigų trūkumo", — dėstė P. Anilionis. Kitaip, jo manymu, neįmanoma paaiškinti to fakto, kad šiais metais net 3 klierikams buvo sutrukdyti kunigystės šventinimai, ypatingai buvo atkreiptas dėmesys į klieriko Zubavičiaus atvejį. "Kiek gali vyskupus ir vyskupijų valdytojus vedžioti už nosies

ekstremistai: vyskupas J. Steponavičius, kunigai — Donatas Va-liukonis, Algimantas Keina. Tai jų darbas, kad sutrukdyti šventimai pozityviai nusiteikusiam klierikui — nerimo P. Anilionis. Jūsų reikalas, — tęsė toliau, — galite ir nė vieno nešventinti, bet tada pareiškimus, skundus, kad trūksta kunigų, teks laikyti antitarybiniais šmeižtais. Matyt vyskupai nešventina tarybinei valdžiai lojalių klierikų todėl, kad nori sudaryti darbo lauką nelegaliai pašventintiems kunigams. Manėme, kad su kunigų A. Svarinsko ir S. Tamkevičiaus įkalinimu baigsis srautas tų nelegalų, tačiau, kaip nekeista, ir šiais metais Kaišiadorių vyskupas V. Sladkevičius vėl išrašė kunigo pažymėjimus dviem naujai iškeptiems nelegalams. Todėl šiais metais į Kunigų seminariją priimamų jaunuolių limitas bus sumažintas dviem vietom, ir ateityje taip bus, kiek jūs pašventinsit nelegalų, tiek mažiau bus priimta į Seminariją. O Kaišiadorių vyskupą įspėju, kad daugiau tai nesi-kartotų. Mes atrasime būdų, kaip už tokią veiklą nubausti nepaklusnius ordinarus", — kuo toliau, tuo labiau nervinosi įgaliotinis P. Anilionis.

    Trečias svarbus klausimas anot P. Anilionio, reikalaujantis neatidėliotino aptarimo, skambėtų maždaug taip: vyskupijos silpnai remia Taikos fondą. Tik Vilniaus arkivyskupijos valdytojas sumoka po 100 rublių nuo kiekvienos parapijos. Liūdniausia padėtis Kaišiadorių ir Telšių vyskupijose — ten vos 46 rubliai nuo parapijos sumokami. Vyskupas Antanas Vaičius mėgino aiškinti: "įgaliotini, jūs nenuoseklus, sakote, kad Telšių vyskupijoje per daug mažų parapijų, kad kiekvienai jų būtų galima paskirti po atskirą kunigą o iš kitos pusės — reikalaujate, kad ir mažiausia parapijėlė Taikos fondui surinktų tokią pat auką, kaip ir didžiųjų miestų parapijos." P. Anilionis tylėjo. Kiek vėliau užsipuolė vyskupus, kad šie vyskupų konferencijos metu išdrįsę atmesti valdžios siūlymą leisti katalikišką laikraštį, kurio tik du pirmus puslapius reiktų rezervuoti P. Anilionio įstaigos pateikiamai informacijai. Jei jūs ir nenorite, vis tiek laikraštis eis. Turime kunigų, kurie ir be jūsų pritarimo leis laikraštį, — baigė P. Anilionis.

    Prieš pat iškilmes, birželio 25 d., P. Anilionis atliko paskutinį priešjubiliejinį vizitą į Vilniaus kuriją ir visas bažnyčias,

kuriose vyks Krikšto Jubiliejaus pamaldos. Įgaliotiniui rūpėjo duoti paskutinius įspėjimus, dar kartą pasitikslinti, ar perduoti ir neprimiršti valdžios reikalavimai, išsakyti vyskupams, arba kitaip sakant "padėti Bažnyčiai, kad iškilmės praeitų gražiai ir sklandžiai."

    Taigi, įspėjo bažnyčių klebonus, komitetų pirmininkus, kad viena iš didžiausių jų pareigų — atidžiai saugoti sakyklas, kad koks kunigas ekstremistas nesugalvotų pakartoti 1984 m. kun. Antano Jokubausko išsišokimo per šv. Kazimiero Jubiliejų šv. Petro ir Povilo bažnyčioje; turi užtikrinti, kad vienintelis pamokslas iškilmių metu bus skaitomas įgaliotinio kontoros išcenzūruotas ir patvirtintas bendras vyskupų raštas tikintiesiems; komitetų nariai privalo budėti ir nutraukti bet kokį kunigų ar pasauliečių bandymą kalbėti bažnyčioje ar šventoriuje. Į klebonų ir komitetų narių pareigas, pagal P. Anilionį, turi įeiti ir rūpestis, kad prie bažnyčių nebūtų elgetų bei devocionalijų pardavinėtojų, mat, ką apie tai pagalvotų svečiai iš užsienio — gėda tarybinei valdžiai.

    Lankydamasis šv. Petro ir Povilo bažnyčioje įgaliotinis suglumo, išvydęs suraustą ir nesutvarkytą bažnyčios šventorių. Kun. Vaičekoniui paaiškinus, kad taip atsitiko todėl, kad valdžia nedavė nusipirkti pakankamai betoninių plytelių takams iškloti — nutilo; nors prie Istorijos etnografijos muziejaus minėtų plytelių didelės krūvos. Jubiliejaus iškilmių dalyviams, netilpusiems šv., Petro ir Povilo bažnyčion, lietui lyjant, teko stovėti purve...

    Prisiminus vos keletą taip "didelių valdžios pastangų padėti" darosi visiškai neaiškus Maskvos bei Vilniaus Religijų reikalų įgaliotinių — Charčevo ir P. Anilionio — dalyvavimas šv. Petro ir Povilo bažnyčioje centrinių pamaldų metu. Negi dar ne viskas buvo "padėta"?

*    *    *

    Šiais Lietuvos Katalikų Bažnyčiai Jubiliejiniais metais "Minties" leidykla 5000 tiražu išleido albumą, pavadintą "Bažnyčia Lietuvoje."

    Kruopščiai įrištas ir išoriškai gražiai apipavidalintas leidi-

nys iš pirmo žvilgsnio atrodo gan patraukliai, galima pagalvoti, kad tai tikrai dovana 600 m. Jubiliejų švenčiantiems tikintiesiems. Deja... Albumą komentuoja įvadinis žodis. Kyla klausimas, ar apskritai tokio įvadinio žodžio reikėjo albumui, jei jis skirtas Lietuvos tikintiesiems.

    Pacituosime keletą vietų: "Tarybų valstybė nesikiša į bažnyčios vidaus reikalus, į jos veiklą, tik nustato Religinių susivienijimų sudarymo principus ir tvarką." "... dauguma Tarybų Lietuvos gyventojų, tęsdami senas mūsų krašto laisvamanybės tradicijas, neišpažįsta jokios religijos." Nepamirštama akcentuoti, kad visos bažnyčios ir kulto inventorius — valstybės nuosavybė ir t.t. Kam jau kam, o Lietuvos katalikui nereikia aiškinti sovietinės "laisvės", jis jas itin gerai žino. Įžanginiame žodyje nurodoma kad albumas labiausiai gali sudominti tuos, kurie domisi architektūra ir menu, bet tai tik įžanginiame žodyje... Iš 630 veikiančių bažnyčių albume yra 127 bažnyčių nuotraukos, kai kurios jų blogos kokybės ir ne itin reikšmingos; bažnyčių pastatymo istorijos nurodomos tik prie žymesnių Lietuvos bažnyčių, kurios ir taip daugumai žmonių gerai žinomos, tačiau niekur tendencingai nepamirštama nurodyti bažnyčių restauravimo datų...

    Ir galiausiai... kur Lietuvos tikinčiajam nusipirkti šį albumą, jei jo vieta dolerinėje. O "Pažangos" knygynas Kaune pardavė tik spec. fondams?!

(Įteikti pareiškimai arkivyskupui ir vyskupijų valdytojams: a) vyskupo Julijono Steponavičiaus, b) Vilniaus arkivyskupijos kunigų, c) Kauno arkivyskupijos kunigų, d) Telšių vyskupijos kunigų, e) Vilkaviškio vyskupijos kunigų, kuriuose prašoma leisti švęsti jubiliejaus iškilmes Vilniuje visą savaitę):

PAREIŠKIMAI IR PROTESTAI

J.E. Arkivyskupui Liudvikui Poviloniui

Nuorašai:
    J.E. Vyskupui Vincentui Sladkevičiui
    J.E. Vyskupui Antanui Vaičiui
    J.E. Vyskupui Juozapui Preikšui
    Prelatui Kazimierui Dulksniui
    Prelatui Algirdui Gutauskui

    Jūsų Ekscelencija,
    Lietuvos Bažnyčios vyskupai ir Valdytojai atsiuntė man jų parašytą š.m. kovo 11d. raštą, kuriame kreipiasi į mane su pasiūlymu vadovauti Lietuvos krikšto 600 m. Jubiliejaus iškilmingoms pamaldoms, kurios įvyks Vilniuje šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, ir pasakyti pagrindinį pamokslą. Tas Ekscelenci-jų ir Prakilnybių raštas duoda man galimybe, pasisakyti dėl Jubiliejaus iškilmių. Didžiosios Jubiliejaus pamaldos turi būti vyskupų konferencijos ir Krikšto jubiliejaus komisijos trįjų metų pasirengiamojo darbo vaisius.

    Manau, kad tiek vyskupų konferencija, tiek Krikšto jubiliejaus komisija savo posėdžiuose apsvarstė ir priėmė konkrečius nutarimus, kaip turi būti švenčiamos Lietuvos Krikšto 600 m. Jubiliejus. Nedalyvaudamas nei viename vyskupų konferencijos posėdyje, nes į jos posėdžius nesu kviečiamas, nieko nežinau, kokie buvo padaryti nutarimai ir duoti nurodymai, kurių tenka laikytis, kad Jubiliejaus iškilmės būtų didingos ir įspūdingos. Todėl nedrįstu vadovauti jubiliejinėms iškilmėms, būkštaudamas nukrypti nuo vyskupų konferencijos priimtų nutarimų Jubiliejinių iškilmių klausimu. Be to, gyvendamas Žagarėje, toli nuo Vilniaus, neturiu galimybės pasitarti su šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonu ir Krikšto Jubiliejaus komisijos nariais dėl jubiliejinių iškilmių tvarkos ir eigos.

    Siūlyčiau, kad pamaldos vyktų 5-se bažnyčiose, kiekvienoje bažnyčioje vadovautų vyskupas, kuris pasakytų pagrindinį pamokslą ar paprašytų jį pasakyti ką nors iš kunigų. Apie jubilie-

jaus iškilmių laiką, vietą ir tvarką reikėtų iš anksto paskelbti visose Lietuvos bažnyčiose.

    Tepraeina Didžiosios Jubiliejinės iškilmės Vilniuje taip, kad jos būtų mūsų krašte Bažnyčios gerovei ir garbei bei tikinčiosios liaudies džiaugsmui ir dvasinei naudai.

    Su tikra pagarba ir meile — Vyskupas J. Steponavičius
    1987 kovo 28 d.

        Lietuvos Vyskupams ir Vyskupijų Valdytojams
            Vilniaus arkivyskupijos kunigų

        P a r e i š k i m a s


    Siekdami, kad Lietuvos Krikšto 600 metų Jubiliejus būtų atšvęstas kiek galint dvasiniai naudingiau visai mūsų tautos tikinčiai liaudžiai, siūlome:

    1. Į Jubiliejų pakartotinai pakviesti šv. Tėvą, o į pagrindines pamaldas kaimyninių kraštų vyskupus.

    2. Pagrindines Jubiliejaus pamaldas Vilniuje laikyti visą savaitę, kiekvieną dieną paskiriant atskirai vyskupijai. Paskutinę dieną, birželio 28 d. (sekmadienį), bent šešiose Vilniaus miesto bažnyčiose, kad galėtų dalyvauti kiek galima daugiau tikinčiųjų.

    3. Jei bus galimybė išvykti kunigų delegacijai į Vatikaną jubiliejaus proga, siūlome, kad kunigų delegacijos nariai būtų išrinkti vyskupijų kunigų tarybų, kaip kunigų atstovai.

    4. Prašome pasirūpinti, kad valdžios atstovai nekliudytų kunigams ir tikintiesiems pamokyti vaikus tikėjimo tiesų.

    5. 1987 m. buklete rašoma apie penkių Bažnyčios įsakytų švenčių, kurios pasitaikydavo šiokiadieniais perkėlimą į sekmadienį. Perkeltos šventės tikinčios liaudies buvo labai branginamos ir jose tikinčiųjų dalyvaudavo ne mažiau kaip sekmadienį. Kokiu pagrindu Jubiliejinių metų proga tai padaryta? Tai didelis dvasinis nuostolis.

Pasirašė kunigai:
    J. Budrevičius     A. Keina
    P. Purlys           J. Naumovičius
    D. Valiukonis     J. Boruta

J. Lauriūnas
    A. Petronis     J. Slėnys
J. Vaitonis
    A. Belickas     M. Savickas
S. Tunaitis
    A. Čeponis     B. Andriuškevičius
V. Černiauskas
    V. Pūkas     I. Jakutis
E. Paulionis
    A. Simonaitis     K. Zemėnas
J. Aškelovičius
    S. Markevičius     K. Gailius

Lietuvos Vyskupams ir vyskupijų Valdytojams Kauno
arkivyskupijos kunigų

P a r e i š k i m a s

    Siekdami, kad Lietuvos Krikšto 600 metų Jubiliejus būtų atšvęstas kiek galint dvasiniai naudingiau, siūlome:

    1. Į Jubiliejų pakartotinai prašome pakviesti šv. Tėvą, o į pagrindines pamaldas — kaimyninių kraštų vyskupus.

    2. Pagrindines Jubiliejaus pamaldas Vilniuje laikyti visą savaitę, kiekvieną dieną paskiriant atskirai vyskupijai, paskutinę dieną, birželio 28 d., bent šešiose Vilniaus miesto bažnyčiose, kad galėtų kuo gausiau dalyvauti tikintieji iš visos Lietuvos (Kiekvienoje bažnyčioje pamaldas tiktų pravesti vienam iš vyskupų).

    3. Jei Jubiliejaus proga bus galimybė kunigų delegacijai išvykti į Vatikaną, siūlome, kad kunigų delegacijos nariai būtų išrinkti vyskupijų Kunigų Tarybų, kaip kunigų atstovai.

    4. Prašome pasirūpinti, kad valdžios pareigūnai nekliudytų kunigams ir tikintiesiems pamokyti vaikus tikėjimo tiesų.

    5. Kodėl Jubiliejinių metų proga panaikintos net įsakytos šventės, kurias tikintieji labai brangino ir nemažiau lankė kaip kitomis įsakytomis dienomis?
Pasirašė kunigai:
L. Kalinauskas
    L. Jagminas
P. Matulaitis
       L. Semaška
V. Brusokas
        J. Vaičekauskas

G.Jankauskas
    V. Ramanauskas     K. Daknevičius
A. Jakubauskas
    J. Razmantas     St. Pilka
F. Balionas
    V. Griganavičius     V.K. Peslikas
J. Babonas
    A. Imbra    Pr. Gaižauskas
E. Bartulis
    A. Bulotas

Lietuvos Vyskupams ir Vyskupijų Valdytojams Telšių
vyskupijos ir Klaipėdos prelatūros kunigų

P a r e i š k i m a s

    Skaudžiai pergyvename, kad, nežiūrint maldų ir ypatingų pastangų, Lietuvos Krikšto 600 metų Jubiliejaus iškilmės Vilniuje š.m. birželio 28 d. švęsime be šv. Tėvo Jono-Pauliaus II. Tai ypač skaudu, kai žinome šv. Tėvo troškimą būti kartu su mumis prie Švč. Dievo Motinos Aušros Vartuose. Nuoširdžiai dėkojame už penkis ganytojinius laiškus Jubiliejinių metų proga. Prašome dar vieno laiško, kuriame būtų išvardintos mūsų krašto ryškiausios negerovės religijos ir doros srityse ir nurodytos konkrečios priemonės kovai prieš jas, įvedant ir įtvirtinant ateičiai šias krikščioniškojo gyvenimo tradicijas:

    1. Ugdant krikščioniškus papročius šeimose:
    a. atkreipti ypatingą tėvų dėmesį, kad sekmadieniais, kartu su savaisiais dalyvautų šv. Mišių aukoje,
    b. primygtinai raginti laiku pakrikštyti kūdikius, rūpestingai paruošti vaikus Pirmajai Išpažinčiai ir šv. Komunijai, niekada neapleisti Velykinės išpažinties ir šv. Komunijos, nepradėti šeimos gyvenimo be santuokos sakramento, gilaus tikėjimo dvasioje švęsti religines šventes.

    2. Kovojant už blaivią Lietuvą:
    a. įpareigoti dvasininkiją laikytis blaivybės ir uoliai ją skleisti tikinčiųjų tarpe,
    b. kasmet Advente ir Gavėnioje parapijų bažnyčiose pravesti pamaldas už blaivybę, sakant atitinkamus pamokslus, darant pažadus ir juos atnaujinant,

    c. įsąmoninti tikinčiuosius, kad joks svaigalas nebūtų naudojamas laidotuvių ir mirusių minėjimo metu, raginti šeimos šventes ir pobūvius praleisti be svaigalų.

    3. Kovojant už skaistų gyvenimo būdą:
    a. per pamokslus ir išpažintis diegti jaunimo širdyse meilę skaistumui,
    b. nuolat priminti ikisantuokinio skaistumo svarbą naujų šeimų gražiai ateičiai,
    c. raginti išlaikyti ištikimybę santuokos priesaikai.

    4. Ugdant pagarbą Dievo duotai gyvybei — pakartotinai ir griežtai pasisakyti prieš abortus.
    Kunigų tarpe sklinda įvairūs gandai ir įtarimai apie kunigų delegacijas, įvairiomis progomis vykstančias į užsienį.
Siūlytume, nesusipratimams išvengti, delegatus, vykstančius į religinius renginius užsienyje, rinkti Kunigų tarybose.

    Siūlome vyskupams prašyti, kad vietoje tarybinės valdžios peršamo religinio laikraštuko, būtų padidinta apimtis ir tiražas "Katalikų kalendoriaus žinyno" (t.y., kad jis būtų ne vien kunigų, bet ir tikinčios liaudies žinynas), kad būtų kasmet išleidžiama bent po vieną religinės klasikos knygą, kaip pvz. "Kristaus sekimas" ir kt.

Pasirašė kunigai:   
T. Poškus   
     A. Alminas
B. Budrikis   
    J. Miškinis
J. Kauneckas     B. Bacevičius
J. Tamašauskas    J. Šiurys
J. Paliukas   
    E. Atkočiūnas
V. Vėlavičius     A. Lideikis
L. Dambrauskas    A. Genutis
J. Petrauskas     P. Linkevičius
A. Šeškevičius    F. Žilys
V. Šlevas   
     A. Beniušis
K. Žukas   
     S. Anužis
J. Bučelis   
    V. Klebonas
A. Amašius      A. Pakamanis
B.Jonauskas    V. Žvirzdinas
J. Kusas   
      V. Sadauskas
Lietuvos Vyskupams ir vyskupijų Valdytojams
Vilkaviškio vyskupijos kunigų

P a r e i š k i m a s

    Siekdami, kad Lietuvos Krikšto 600 metų Jubiliejus būtų atšvęstas kiek galint dvasiniai naudingiau, siūlome:

    1. Į Jubiliejų pakartotinai prašome pakviesti šv. Tėvą, o į pagrindines pamaldas — kaimyninių kraštų vyskupus.

    2. Pagrindines jubiliejaus pamaldas Vilniuje laikyti visą savaitę, kiekvieną dieną paskiriant atskirai vyskupijai. Paskutinę dieną, birželio 28 d. (sekmadienį), bent šešiose Vilniaus miesto bažnyčiose, kad pamaldose galėtų kuo gausiau dalyvauti mūsų tikintieji (kiekvienoje bažnyčioje pamaldas tiktų pravesti vienam iš vyskupų).

    3. Jei Jubiliejiniais metais bus galimybė kunigų delegacijai nuvykti į Vatikaną, prašytume, kad kunigų delegacijos nariai būtų išrinkti vyskupijų Kunigų tarybų, kaip kunigų atstovai.

    4. Prašome pasirūpinti, kad valdžios pareigūnai nekliudytų kunigams ir tikintiesiems pamokyti vaikus tikėjimo tiesų.

    5. Prašome, kad Vilkaviškio vyskupijai būtų paskirta Jubiliejui paminėti atskira bažnyčia ir diena.

Pasirašė kunigai:
V. Jalinskas
    K. Juškevičius
V. Stakėnas
    K. Brilius
J. Maskvytis
    L. Kunevičius
J. Rusinas
      J. Šalčius
J. Užupis
       J. Palukaitis
R. Žukauskas   T. Valianas
A. Račkauskas   S. Samuolis
J. Marčiulionis   V. Rudzinskas
J. Malinauskas  B. Paltanavičius
J. Žemaitis
     A. Deltuva
St. Mikalajūnas   A. Gražulis
V. Užkuraitis    G. Dovidaitis
I. Plioraitis
      P. Dumbliauskas
G. Pušinaitis
    V. Bobinas

A. Diskevičius    A. Aleksandravičius
J. Varkala   
      P. Sitka
J. Baranauskas    P. Orlickas
J. Grudzinskas    J. Jakaitis
J. Sventickas     V. Jackūnas
B. Jarušauskas    J. Būga
B. Razukas      V. Vaitauskas
K. Kudirka       Vl. Bilius
D. Brogys   
    A. Vitkus
J. Mieldažys     K. Montvila
A. Mieldažys    A. Sadauskas
B. Čegelskas    Pr. Račiūnas
J. Gražulis   
    J. Poderis
V. Urbonas      A. Liesis
V. Česna   
    J. Gumauskas
A. Pangonis   

*    *    *

(Trys Lietuvos tikinčiųjų ir kunigų pareiškimai, pasiųsti M. Gorbačiovui: a) prašant leisti eiti pareigas vyskupui Julijonui Steponavičiui, b) išleisti iš Gulago kunigus A. Svarinską, ir S. Tamkevičių, V. Petkų ir B. Gajauską, c) prašant grąžinti Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčią):
TSKP CK Generaliniam Sekretoriui Michailui
Gorbačiovui
Nuorašas: Lietuvos Vyskupams

P a r e i š k i m a s

    Prieš 26 metus Vilniaus Arkivyskupijos Apaštalinis Administratorius Vyskupas Julijonas Steponavičius tarybinės valdžios organų patvarkymu ištremtas iš Vilniaus ir priverstinai apgyvendintas už arkivyskupijos ribų — Žagarėje. Vyskupas nubaustas už tai, kad laikėsi Bažnyčios kanonų — atsisakė šventinti kunigais netinkamus kandidatus, nesutiko savo vardu uždrausti kuni-

gams vykdyti vieną iš svarbiausių jų pareigų — katekizuoti vaikus; pašalinti nepilnamečius nuo altoriaus ir iš procesijos. Taip padaryti reikalavo to meto civilinė valdžia. Už tų reikalavimų neįvykdymą vyskupas civilinės valdybos be jokios teisminės bylos nagrinėjimo buvo nubaustas neterminuota ir Baudžiamajame Kodekse nenumatyta bausme. Šis neteisėtas nutarimas galioja ir šiandien — viešumo ir persitvarkymo laikais. Akademikas A. Sacharovas, kuris panašiai buvo nubaustas, jau paleistas iš tremties Gorkyje, o vyskupas J. Steponavičius dar ir šiandien laikomas tremtyje Žagarėje.

    Prašome Jus, Generalini Sekretoriau, patvarkyti, kad vyskupui J. Steponavičiui būtų leista sugrįžti į Vilnių ir netrukdomai eiti Vilniaus Arkivyskupijos vyskupo pareigas.

    Taip pat prašome, kad būtų paleisti įkalintieji kunigai: A. Svarinskas, S. Tamkevičius, J.K. Matulionis. Jie nuteisti vien už tai, kad viešumon kėlė mūsų visuomenėje pasitaikančias skaudžias negeroves — pagrindinių konstitucinių piliečių teisių nepaisymą, girtavimo ir nesąžiningumo plitimo faktus. Šiandien tas pačias negeroves raginama kelti viešumon. Visi, kurie šiandien jas kelia, nebaudžiami. Skaudus kontrastas — už tokią pat drąsą kunigai kalinami.

    Prašome Jus, Generalini Sekretoriau, ir šiuo reikalu duoti nurodymą peržiūrėti nuteistųjų kunigų bylas ir paleisti juos laisvėn. Lietuvos kunigai ir tikintieji
Pasirašė:
Vilnius (Gerosios Vilties bažnyčia) — 1883
Šv. Mikalojaus — 1801      Šv. Petro ir Povilo — 847
Šv. Onos — 541
    Šv. Dvasios — 502
Šv. Teresės — 162
    Kalvarijų — 242
Druskininkai (Vn.) — 1980
    Valkininkai (Vn.) — 625
Kalesninkai (Vn.) — 733     Ratnyčia (Vn.) — 380
Kabeliai (Vn.) — 275
        Paberžė (Vn.) —817
N. Vilnia 504 — 504 (sic)
Sasnava (VI.) — 293
    Bagotoji (VI.) — 140
Virbalis (VI.) — 344
    Butrimonys (Vn.) — 285
Dubičiai (Vn.) — 382
    Veisiejai (VI.) — 708
Kapsukas (VI.) —2317 Gižai (VI.) — 353
Kybartai (VI.) —185

Alksnėnai (VI.) — 666
    Miroslavas (VI.) — 1728
Santaika (VI.) — 603
    Vilkaviškis (VI.) — 1352
Bartininkai (VI.) — 98
    Keturvalakiai (VI.) —408
Pilviškiai (VI.) — 399
    Eišiškės (Vn.) — 923
Lausoda (T) —102
    Telšiai — 3000
Gadunavas (T) —103
    Mosėdis (T) — 426
Nevarėnai (T) — 320
    Panevėžys — 3706
Kalvarija (VI.) — 845
    Šventežeris (VI.) — 738
Igliauka (VI.) — 764
    Gražiškiai (VI.) —157
Lankeliškės (VI.) — 107
    Alksninė (VI.) — 75
Varėna (Vn.) —470
    Lieplaukė (T) — 161
Viešvėnai (T) —237
    Rietavas (T) —424
Plungė (T) — 1169
    Skuodas (T) — 355
Žarėnai-Latveliai — 830

TSKP CK Generaliniam Sekretoriui M. Gorbačiovui


P a r e i š k i m a s

    Daug vilčių mes dėjome į Jūsų paskelbtą šalies pertvarkymo ir demokratizacijos programą, tikėdamiesi, kad ji iš esmės pagerins žmogaus teisių padėtį Sovietų Sąjungoje, kad bus paleisti sąžinės belaisviai ir pasibaigs žmonių persekiojimas dėl politinių, tautinių, religinių motyvų. Buvo žengtas ir pirmas žingsnis ta kryptimi (sic). TSRS Aukščiausios tarybos š.m. vasario 2 ir 9 d.d. įsakais iš sovietinių kalėjimų, lagerių bei tremties buvo išlaisvinta apie 100 asmenų, nuteistų už taip vadinamus "valstybinius nusikaltimus." Deja, reikia pastebėti, kad šis sovietinės valdžios aktas, taip plačiai išreklamuotas Vakaruose, buvo ne politinė amnestija, o bausmės "dovanojimas", kuris palietė tik nežymią dalį politinių kalinių. Mūsų duomenimis, didesnė dalis lietuvių sąžinės belaisvių tebėra bausmės atlikimo vietose. Mes labai susirūpinę tų žmonių, mūsų tautiečių ir buvusių nelaisvės draugų, likimu ir norime atkreipti Jūsų dėmesį į jų padėtį.

    Kunigai — A. Svarinskas ir S. Tamkevičius — 1983 m. buvo nuteisti už visuomeninę-religinę veiklą, kurią inspiravo ne siekimas nuversti sovietų valdžią, bet gilus savo žmogiškos ir

kunigiškos pareigos supratimas. Š.m. pradžioje kun. A. Svarinskas ir kun. S. Tamkevičius buvo atgabenti į Vilniaus KGB izoliatorių, kur mainais į laisvę jiems buvo siūloma atsisakyti savo principų. Nelaikydami save kaltais, jie nesutiko daryti kompromisų su sąžine. Tada kun. A. Svarinskas buvo sugrąžintas į Permės lagerį, o kun. S. Tamkevičius į naują įkalinimo vietą — Mordoviją.

    V. Petkus ir B. Gajauskas, Lietuvos Helsinkio grupės nariai. 1977 m. jie buvo suimti ir nuteisti po 10 metų laisvės atėmimo ir po 5 metus tremties. V. Petkus kartu su kitais grupės nariais yra iškėlęs eilę žmogaus teisių pažeidimo faktų Lietuvoje, ragindamas Sovietinę vyriausybę laikytis Helsinkio susitarimų raidės ir dvasios. Taip pat yra pasisakęs už Lietuvos išstojimą iš TSRS. B. Gajauskui pateikti kaltinimai: rinkimas dokumentų apie stalininį terorą Lietuvoje, materialinės pagalbos kaliniams organizavimas, mėginimas išversti A. Solženicino knygą "Archi-pelag Gulag". Iš viso B. Gajauskas sovietiniuose kalėjimuose ir lageriuose iškalėjo 35 metus, V. Petkus — 25 metus, kun. A. Svarinskas — 20 metų.

    G. Iešmantas ir P. Pečeliūnas šiuo metu yra nutrėmime. Abu buvo nuteisti už bendradarbiavimą pogrindžio leidiniuose "Perspektyvos" ir "Alma Mater". Savo straipsniuose, pareiškimuose G. Iešmantas ir P. Pečeliūnas yra pasisakę už sovietinės visuomenės-politinės sistemos pertvarkymą, už atvirumą ir demokratiją, nūdienos permainų fone jiems pateikti kaltinimai atrodo absurdiškai: šiandien tokie pat pasisakymai plačiai skamba iš pačių aukščiausių tribūnų ir iš sovietinės spaudos puslapių. Tuo tarpu G. Iešmantas ir P. Pečeliūnas ir toliau laikomi "ypatingai pavojingais valstybiniais nusikaltėliais".

    Kun. J. K. Matulionis atlieka 3 metų laisvės atėmimo bausmę viename iš kriminalinių lagerių Čitos srityje. Visa jo "kaltė" ta, kad Vėlinių dieną, kartu su parapijiečiais, dalyvavo procesijoje į kapines.

    Jonas Pakuckas 1981 m. už mėginimą pereiti TSRS-Suomijos sieną buvo paskelbtas Tėvynės išdaviku ir nuteistas 15 metų laisvės atėmimo.

    Visa eilė jaunų lietuvių buvo patraukti baudžiamojom atsa-

komybėn ir nuteisti už atsisakymą tarnauti sovietinėje armijoje, už dalyvavimą gatvės eitynėse, už tariamą sovietinių simbolių išniekinimą. Ir tokios rūšies bylos reikalauja peržiūrėjimo ir naujo traktavimo.

    Mes išvardiname tik lietuvių politinių kalinių pavardes. Kartu su jais sovietiniuose kalėjimuose, lageriuose, psichiatrinėse ligoninėse, ištrėmime laukia išlaisvinimo šimtai kitų sąžinės belaisvių ukrainiečių, rusų, žydų, kaukaziečių, estų, latvių ir kt.

    Jeigu Jūs tikrai norite iš esmės išspręsti Sovietų Sąjungoje vis dar tebeegzistuojančią žmogaus teisių problemą, pirmiausia būtina amnestuoti visus politinius kalinius. Po to reikėtų panaikinti RTFSR BK 70 str. (ir analogiškus sąjunginių respublikų straipsnius), nes jie yra antikonstituciniai ir absurdiški loginiu bei juridiniu požiūriu. Tiktai šios priemonės leistų nutraukti politines, tautines, religines represijas ir užkirstų kelią jų pasikartojimui:
Pasirašė buvę politiniai ir sąžinės kaliniai:
1. Jadvyga Bieliauskienė      2. Petras Cidzikas
3. Liudas Dambrauskas        4. Anastazas Janulis
5. Mečislovas Jurevičius       6. Vladas Lapienis
7. Petras Plumpa
               8. Nijolė Sadūnaitė
9. Julius Sasnauskas
          10. Liudas Simutis
11. Vytautas Skuodis
          12. Gema Stanelytė
13. Antanas Terleckas
        14. Vytautas Vaičiūnas
1987 m. gegužės 1 d.

*    *    *

    TSKP CK Generaliniam Sekretoriui M. Gorbačiovui
    TSRS Religinių reikalų tarybos Pirmininkui
        Charčevui
    Nuorašas: Lietuvos Vyskupams

    Lietuvos ir Klaipėdos miesto tikinčiųjų

    P a r e i š k i m a s

1987 m. sausio mėnesio 19-20 d.d. Lietuvos tikinčiųjų de-

legacija kreipėsi į TSRS CK ir į Religinių reikalų tarybą Klaipėdos miesto "Taikos Karalienės" bažnyčios grąžinimo klausimu. Mus priėmė atsakingasis CK darbuotojas Kryginas ir pažadėjo mėnesio laikotarpyje duoti konkretų atsakymą. Pareiškime buvo nurodytos pavardės ir adresai tų žmonių, kuriems buvo galima pranešti valdžios organų nutarimą. Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja drg. Blažienė, pilietei Birutei Mockienei, gyvenančiai Klaipėdoje, vietoj atsakymo pagrasino keturis metus kalėti, jei ji nesiliaus rūpintis bažnyčios grąžinimu. Antanui Aveliui, Klaipėdos miesto gyventojui, drg. Blažienė taip pat nedavė jokio atsakymo. Šių metų vasario 13 d. Kauno miesto vykdomojo komiteto pirmininkas drg. Kazakevičius atvyko pas Kauno miesto gyventoją Juozą Kazalupską ir vietoje atsakymo pravedė tardymą. Po pusantro mėnesio buvo kreiptasi telefonu į TSKP CK propagandinio skyriaus darbuotoją drg. B.M. Kuvi-niovą — kuriai buvo pavestas Klaipėdos bažnyčios reikalas. Ji atsakė, kad Klaipėdos bažnyčios grąžinimo sprendimas perduotas Religijų reikalų tarybai. Religijų reikalų taryba atsakė, kad klausimas sprendžiamas. Buvo pakartotinai kreiptasi į Religijų reikalų tarybą ir į drg. Kuviniovą. Atsakymas buvo toks: reikalas persiųstas spręsti Respublikiniam valdžios organui — LTSR Ministrų tarybai, drg. Česnavičiui, ir Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui drg. Petrui Anilioniui.

    1987 m. kovo 12 d. delegacija kreipėsi į Religijų reikalų tarybos įgaliotinį P. Anilionį. Jis atsakė, kad pastato grąžinimas ne jo kompetecijos (sic) ribose, šį klausimą sprendžia vykdomieji organai. Tada mes kreipėmės, kaip nurodė Kuviniovą, į LTSR Ministrų tarybą. Ten mūsų nepriėmė ir paaiškino, kad ateityje šiuo klausimu nepriims. Iš pokalbio su Klaipėdos bažnyčios klebonu mes supratome, kad planuojama atimtąją "Taikos Karalienės" bažnyčią grąžinti, bet galvojama uždaryti šiuo metu veikiančią bažnytėlę. Palyginus Klaipėdą su kitais Lietuvos miestais gyventojų atžvilgiu, Klaipėdoje turėtų būti ne viena bažnyčia. Todėl gali kilti didelis triukšmas, jei grąžinimas atimtosios bažnyčios iššauks uždarymą veikiančiosios.

    Įgaliotinis P. Anilionis pasakė, kad, jo nuomone, Klaipėdoje reikalingos abi bažnyčios ir reikėjo mums apie tai parašyti sa-

vo pareiškimuose. Apie tai tuo metu mums nei į galvą neatėjo mintis, kad veikiančioji bažnyčia gali būti uždaryta. Kai žinia apie veikiančios bažnyčios uždarymo galimybę pasklido tikinčiųjų tarpe, jie pradėjo grupėmis ištisą parą jos viduje budėti, kad užkirstų kelią bažnyčios uždarymui. Susidariusi situacija reikalauja neatidėliotino sprendimo.

    Mes, Lietuvos katalikai, tikimės, kad klausimas bus išspręstas teigiamai, demokratinių permainų šviesoje.

    Mes prašome Jus, Generalini Sekretoriau, padėti mums ir kontroliuoti mūsų respublikinių valdžios organų veiklą, kad Klaipėdos bažnyčios klausimu būtų pašalintas užburtas ratas.

    P.S. Prašome konkretaus raštiško atsakymo, nurodant bažnyčios grąžinimo datą.
Pasirašė:
Saulius Kelpšas
    Laimutė Truskauskaitė
Aldona Raižytė
    Gintas Sakavičius
Alfonsas Bumbulis  Petras Gražulis
Vitas Rinkevičius
    Arūnas Rekašius
Domininkas Čepas   Juozas Kazalupskas
Salomėja Menkevičiūtė       Petras Cidzikas
1987 m. kovo 16 d.

*    *    *

(Pareiškimas Kunigų seminarijos rektoriui V. Butkui ir RRT įgaliotiniui P. Anilioniui, skundžiantis dėl bandymo saugumui užverbuoti 4 klierikus):
TSKP CK Generaliniam Sekretoriui Michailui
Gorbačiovui
Nuorašai:
Lietuvos Vyskupams ir vyskupijų Valdytojams
Kauno Tarpdiecezinės Kunigų Seminarijos Rektoriui
V. Butkui
LTSR VSK Pirmininkui
TSRS Religijų reikalų Tarybos Įgaliotiniui prie LTSR
Ministrų Tarybos Petrui Anilioniui

P a r e i š k i m a s


    Mes, 1987 m. baigę Seminariją kunigai, matydami dabartinę sunkią Lietuvos Bažnyčios padėtį, su nerimu žvelgiame į Bažnyčios ir ypatingai į vienintelės Lietuvoje Kunigų Seminarijos ateitį. Nors Konstitucija garantuoja sąžinės laisvę, Bažnyčia atskirta nuo valstybės, tačiau tikrumoje to nėra. Lietuvoje ir toliau diskriminuojami tikintieji, pažeidinėjamos jų teisės, o valstybė kišasi į grynai bažnytinius reikalus. Tai ypač akivaizdu, prisiminus mūsų kelią į kunigystę, ir žinant, kad tokia padėtis lieka nepasikeitus.

    Jaunuolis, pasiryžęs siekti kunigystės, jau nuo mokyklos suolo pradedamas persekioti, atkalbinėti, šantažuoti, pajuokti. Persekiojimai nesiliauja net tarnybos Tarybinėje Armijoje metu. Ypatingai grubiai šis persekiojimas pasireiškia, padavus pareiškimą į Kauno Tarpdiecezinę Kunigų seminariją. Prasideda nuolatiniai šaukimai į Karinį Komisariatą, kuriame laukia saugumo darbuotojai, skambučiai ar V.S.K. darbuotojų, apsilankymai į stojančiojo ir jo tėvų darbovietes, butus. Atkalbinėjama, grasinama, šantažuojama, reikalaujama pasirašyti dirbti saugumo organams, reikalaujama atvykti į susitikimus. Priešingu atveju nesuteikiama jokios vilties įstoti į Seminariją. Tačiau dauguma jaunuolių lieka ištikimi pasirinktiems idealams. Nesurinkus reikiamo skaičiaus ištikimų kandidatų, valstybiniai organai priversti praleisti ir dalį nepalūžusių jaunuolių. Pastarųjų persekiojimas nesiliauja ir studijų Seminarijoje metu.

    Štai pora pavyzdžių:
    1. Prajara, Vytautas mokykloje buvo pajuokiamas dėl religinių įsitikinimų, buvo draudžiama lankyti bažnyčią. Padavus pareiškimą į Seminariją ir išlaikius stojamuosius egzaminus, neužilgo buvo iškviestas į karinį komisariatą, kur laukė saugumo darbuotojas. Ten buvo bandoma užverbuoti dirbti, atseit, bendradarbiauti su saugumu. Priešingu atveju buvo grasinama neįstoji-mu. "Jūs mūsų rankose. Stojančiųjų daug, o įstoja tik maža dalis. Jeigu pasirašysi — įstojimas garantuotas". Panašiais viliojimais bandė užverbuoti. Nesutikus po 2 vai. paleido, paskyręs sekantį susitikimą. Iki rugsėjo mėnesio buvo 3 susitikimai. Ir vi-

suose panašiai verbavo. Įstojusi į Seminariją, persekiojimų persekiojimai nesiliovė. Atostogų metu skambindavo telefonu į namus. Antro kurso pabaigoje buvo iškviestas į karinį komisariatą medicininei komisijai (taip buvo užrašyta šaukime), tačiau apie sveikatą niekas neklausinėjo. Tik nuvedė į kitą kabinetą, kur laukė tas pats saugumietis. Primesdamas išgalvotus ir niekuo nepagrįstus kaltinimus, barė už vengimą susitikti. Niekada nekviečiama oficialiai į Saugumo Komiteto rūmus, bet užmaskuotai, prisidengiant kariniu komisariatu, autoinspekcija ar pan. Saugumietis grasino išmetimu iš Seminarijos. Reikalavo pasirašyti dirbti V. Prajarai atsisakius, pradėjo keikti ir gąsdinti fiziniu susidorojimu. "Jei neįmanoma susikalbėti žodžiu, tai susitvarkysime fizine jėga. Nuo mūsų niekur nepabėgsi." Gąsdinimų ir grasinimų banga užtruko apie valandą laiko. Taip pat keletą kartų teko pastebėti, kad, trečiadieniais išėjus į miestą, paskui sekiojo saugumiečiai.

    2. Kazimieras Gražulis mokykloje taip pat buvo pajuokiamas dėl tikėjimo, žeminamas klasės draugų tarpe. Baigęs vidurinę mokyklą, nusprendė stoti į Kunigų seminariją, tačiau saugumas jo kandidatūros nepraleido. Įstoti neleido iš eilės keturis metus. Iš Seminarijos vadovybės ir Vyskupų jokio sulaikymo nebuvo. Taigi, įstoti į Kunigų seminariją neleido saugumo organai.
Panašiai buvo persekiojami ir terorizuojami ir kiti, nesutikę eiti į kompromisus su sąžine, klierikai. Kai kuriems žadamos geros parapijos, žadama pakelti net į vyskupus ir pan. Koks baisus melas, kada visur skelbiama, kad valdžia nesikiša į Bažnyčios reikalus, kad niekas nevaržo stoti į Kunigų seminariją. Tai tik keli konkretūs faktai. Dauguma auklėtinių dėl grasinimų bijosi viešai pasisakyti apie tai, nes po kiekvieno verbavimo įbaugindavo niekam nepasakoti apie buvusį pokalbį, sakydami, jog tai turi būti paslaptyje.

    Prašome Tarybinę Vyriausybę atsižvelgti į mūsų iškeltus faktus ir padaryti teigiamas išvadas:

    1. Nutraukti jaunuolių, norinčių tapti kunigais, persekiojimą.

    2. Leisti dvasinei ir Seminarijos vadovybei pačiai pasirinkti kandidatus į kunigystę ir nelimituoti jų skaičius.

    3. įstojusius nešantažuoti, negąsdinti, neverbuoti. Pasirašę šiais metais įšventinti kunigai:
Vytautas Prajara
    Kazimieras Gražulis
Jeronimas Petrikas  Robertas Rumšas

*    *    *

(Kun. Antanas Gražulis rašo skundą M. Gorbačiovui dėl trukdymo jį paskirti į atitinkamą parapiją ir Nijolės Sadūnaitės skundas prokurorui Novikovui ir P. Anilioniui dėl jos sulaikymo, tardymo ir įkalinimo):

TSKP CK Generaliniam Sekretoriui Michailui
Gorbačiovui
Nuorašai:
Lietuvos Vyskupam ir vyskupijų Valdytojams

Kun. Antano Gražulio, II Alytaus vikaro

P a r e i š k i m a s

    Jau visa eilė metų Kauno Arkivyskupijos Apaštalinis Administratorius bando mane paskirti į kurią nors parapiją klebonu-administratoriumi, tačiau sovietinės valdžios pareigūnų įsikišimu tie paskyrimai būna sulaikyti. Kiek žinau iš J.E. Arkivyskupo L. Povilonio, aš buvau skiriamas į Veiverius, Šeštokus, Krosną, Būdvietį, Metelius, Ūdriją, Išlaužą, o pastaruoju metu į Žemąją Panemunę. Sklinda gandai, kad mano iškėlimo iš Alytaus į tą kaimo parapijėlę klausimą svarsčiusi net LTSR Ministrų Taryba. Keista, kad dirbdamas kunigo darbą mažoje Žemosios Panemunės parapijėlėje būčiau TSRS valstybei "pavojingesnis" nei dirbdamas Alytuje.

    Anksčiau paskyrimų sulaikymas buvo motyvuojamas mano atsisakymu paimti iš miesto vykdomojo komiteto RRT įgaliotinio išduotą pažymėjimą. Man, kaip kunigui, tas pažymėjimas nebuvo reikalingas, kadangi Alytaus mieste aš buvau priregistruotas

anksčiau nei pažymėjimas buvo atsiųstas. Šiais metais dėl KGB šantažo — mano nuomuotame bute buvo įtaisyta pasiklausymo aparatūra ir įgąsdinta buto šeimininkė — buvau priverstas persikelti į kitą butą, o tuo pačiu dėl persiregistravimo turėjau paimti iš RRT įgaliotinio įstaigos anksčiau minėtą pažymėjimą. Taigi, ankstesnių paskyrimų sulaikymo priežastis atkrito, tačiau ir toliau J.E. Arkivyskupui trukdoma mane perkelti į kitą parapiją.

    Kokia gi galėtų būti pastarojo paskyrimo sulaikymo priežastis? Peršasi tik viena mintis, kad tai yra represijos už mūsų šeimos pareiškimus, parašytus 1986 m. gruodžio mėnesį LTSR prokurorui ir 1987 m. gegužės mėnesį Jums, Generalini Sekretoriau.

    O tai jau būtų kritikos ir piliečių teisės kreiptis su skundais ir pareiškimais į TSRS Vyriausybę varžymas. Ir visa tai vyksta viešumos ir persitvarkymo laikais.

    Be to, toks civilinės valdžios pareigūnų kišimasis nesuderinamas su TSRS ir LTSR Konstitucijose deklaruojamais Bažnyčios atskyrimo nuo Valstybės ir Valstybės nuo Bažnyčios principais.

    Prašau patvarkyti, kad sovietinės valdžios organai netrukdytų bažnytinei vyresnybei paskirti mane tokioms pareigoms, kuriose ji pramato mano darbą būsiant naudingą Bažnyčiai ir visuomenei. 1987.06.12.

*    *    *

    Lietuvos TSR Prokurorui A.A. Novikovui
    Nuorašas:
    Tikinčiųjų Teisėms Ginti Katalikų komitetui

    Sadūnaitės Felicijos-Nijolės, Jono,
        gyv. Vilniuje, Architektų 27-2

P a r e i š k i m a s


    1987 m. balandžio 1 d. KGB darbuotojas Rainys pažeidė LTSR Baudžiamojo Proceso kodekso 192 str., kur pasakyta, kad visi kratos metu paimtieji daiktai ir dokumentai turi būti išvar-

dinti poėmio ar kratos protokole. Rainys, vadovaudamas kratai Antakalnio 62-2, kur aš buvau užėjusi į svečius, nepaliko jokio kratos dokumento, tik tuojau mane areštavo, o šeimininkę gąsdino, kaip ji drįsusi mane priimti į svečius, žinodama, kad seniai esu KGB ieškoma. Telefonu iškvietęs mašiną, liepė man įdėti maisto ir rūbų, nes teksią ilgai KGB rūsiuose pabūti. Paklausęs, kur mano daiktai, paėmė mano rankinuką ir pasakė, kad viską patikrinęs, man grąžins. Rainys paėmė mano maldyną-psalmyną, užrašų knygutę su religinėmis mintimis ir adresais, man brangių asmenų nuotraukas, tarp jų ir mano mirusių tėvų nuotraukas, paėmė ir mano ranka rašytus laiškus su velykiniais sveikinimais. Iš manęs paimtų daiktų neįrašė į kratos protokolą, paties kratos protokolo net nepaliko, man nedavė jokio pakvitavimo, kad mano daiktus paėmė.

    Atvažiavusi mašina mane nuvežė į KGB būstinę, Lenino 40, kur viename trečio aukšto kabinete paliko, saugomą dviejų KGB darbuotojų. Maždaug po pusantros valandos, prieš 12 vai., buvau nuvesta pas KGB pulkininką Lintauską. Jo kabinete radau besėdintį respublikos prokurorą J. Bakučionį, kuris stengėsi įtikinti mane būk tai niekas manęs neieškojo. Tai kodėl mane areštavo? J. Bakučionis kalbėjo netiesą, nes manęs daugiau kaip ketveri metai ieškojo ne tik Lietuvoje, apklausinėdami pažįstamus, bet ir Latvijoje, Kaukaze, Gruzijoje. Chostos stotyje tarp kriminalinių nusikaltėlių buvo iškabinta ir mano nuotrauka, ieškojo manęs ir daugelyje kitų vietovių. Toliau J. Bakučionis aiškino, kad ne KGB, o jis ves mano bylą. Kaltino mane esą aš niekur nedirbanti ir neturinti pastovios gyvenamos vietos. Tada aš jo paprašiau, kad mane parvežtų namo, į mano kooperatinį butą Architektų 27-2, kur aš gyvenu, kur yra mano pasas ir mano darbo pažymėjimas, išduotas 1987 m. kovo 7 d. Pažymėjime tvirtinama, kad aš nuo 1980 m. dirbu Paberžės bažnyčioje (Vilniaus raj.) pagalbinės darbininkės pareigose, atlikdama bažnytinių rūbų skalbimą bei taisymą ir šventoriaus bei bažnyčios pastato tvarkymo darbus pagal klebono nurodymą (pažymėjimą pridedu prie šio pareiškimo). J. Bakučionis sumišo ir pareiškė, kad jam mano paso nereikia, nes jis mane asmeniškai pažįsta. Paklaustas, ar tiek daug KGB dirbančių vyrų bijo mane parvežti į Lazdynus, atsakė,

kad nebijo, bet jau vėlu, o buvo tik 12 vai. — dienos pradžia. Kodėl nenorėjo įsitikinti, kad aš dirbu, bet melagingai mane kaltino? Aš prokurorą kviečiau ir į darbavietę nuvažiuoti (apie 30 km.), kur ne tik klebonas, bet ir zakristijonas, ir kiti liudininkai paliudytų, kad dirbu nuo 1980 m. iki šiol. Kodėl visaip išsisukinėjo ir nei į namus, nei į darbavietę manęs nenuvežė? Ar vien tik todėl, kad mane sąmoningai neteisingai apkaltinęs, pateisintų mano areštavimą? Tardymo metu J. Bakučionis ir Lintauskas labai jaudinosi, buvo aišku, kad pateko į nemalonią situaciją. I prokuroro užduotus man klausimus apie "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" Nr. 73 ir mano prisiminimus atsakiau, kad kaip 1974-75 m. per tardymus KGB, taip ir dabar, į bet kokius klausimus, liečiančius bylą, neatsakinėsiu, jokių parodymų neduosiu ir po jų protokolais nepasirašinėsiu. Motyvas tas pat: patys tardytojai daro nusikaltimą, nes laužo sovietinius įstatymus, Konstitucijos bei tarptautinių susitarimų paragrafus, todėl aš šioje nusikalstamoje byloje nei piršto nepajudinsiu, kad jiems padėčiau, o be to, šiuo metu — M. Gorbačiovo reklamuojamos demokratizacijos ir persitvarkymo laiku tokius tardytojų veiksmus reikia suprasti kaip prieštaravimą M. Gorbačiovo politikai. Todėl nei po melagingu protokolu, nei po arešto dokumentu aš nepasirašiau. Tada mane nuvedė į tardymo izoliatorių, kuris yra KGB rūsiuose. Uždarė vienutėje, o po pusvalandžio atėjusi KGB felčerė padarė asmeninę kratą, nuėmė nuo kaklo kryželį, nors prašiau jį palikti, teiravosi apie mano sveikatą ir liepė būtinai išsimaudyti. Kodėl būtinai? Niekada ir niekam tai neįsakoma, tik pasiūloma. Ar vien tam, kad mano su savimi atsivežti rūbai, batai ir maistas paliktų kameroje jos žinioje? Ji kaip tik ir liepė visa tai palikti kameroje, kur jau man buvo atnešta patalynė, palikta sriuba, arbata, vanduo arbatinuke. Rainys man sakė, kad pietų neduos, o čia priešingai — pasirūpino palikti... Felčerė, nuvedusi mane į dušą, užrakino ir tik, po gero pusvalandžio atėjusi, parvedė mane į kamerą. Mano nuotaika visą tą dieną buvo šventiškai pakili, džiaugiausi, galėdama savo mažytę auką sujungti su Didžiąją Kristaus Auka už savo mylimus paklydusius brolius ir seses. Todėl kameroje už tai dėkojau Gerajam Dievui. Vakare pavalgiau. Po pusvalandžio pajutau labai aštrų skausmą kairės ko-

jos blauzdoje, kur atsirado didelis įdubimas iki blauzdikaulio, o raumenys susitraukė, abiejų kojų pirštus, lyg būtų mėšlungis, išskėtė ir iškraipė. Labai nustebau, nes mano gyvenime tai buvo pirmas toks atvejis. Praėjo dar geras pusvalandis, kol traukuliai ir skausmas aprimo, nors tuojau pat atsiguliau ir kojas masažavau. Po to pajutau didelį silpnumą, abejingumą viskam, man neįprastą apatiją ir ruošiausi miegoti. Iš kur tokia staigi nuotaikos permaina? Man atrodo, kad mane kuo tai apnuodijo. Kai tik kojų traukuliai praėjo, su trenksmu atsidarė kameros duryse esantis langelis ir kareivis liepė su visais savo daiktais išeiti. Buvo apie 20 valanda. Mane vėl nuvedė į trečią aukštą, tik šį kartą, kaip balandžio 7 d. iš prokuroro J. Bakučionio sužinojau, į KGB pirmininko pavaduotojo Henriko Vaigausko kabinetą. Už stalo sėdėjo H. Vaigauskas, jam iš dešinės — tardymo poskyrio viršininkas Baltinas, o iš kairės — J. Bakučionis. Ant stalo stovėjo du dideli mikrofonai, kurių vienas buvo nukreiptas į H. Vaigauską, o kitas — į mane. Mane pasodino prieš H. Vaigauską. Jaučiausi viskam abejinga, net nepasiteiravau, kas tie du man nepažįstami vyrai, nes pažinau tik J. Bakučionį, o kitus du mačiau pirmą kartą. Nekreipiau dėmesio ir net nepaklausiau, kam tie mikrofonai? Tokio protavimo atbukimo mano gyvenime nėra buvę. Visi trys man kalbėjo, daugiausiai H. Vaigauskas, aiškino, įtikinėjo, klausinėjo, teigė esą aš sutirštinusi spalvas, rašydama prisiminimus... Pasakiau kaip tik priešingai, daug ką sušvelninau. Po to, 21 vai. parodė man nutarimą, išreikšdami viltį, kad po juo pasirašysiu. Tame nutarime buvo pakartotas melagingas kaltinimas, kad aš niekur nedirbanti ir neturinti pastovios gyvenamos vietos. I tai nereagavau, lyg tai manęs visai neliestų. Toliau buvo rašoma, kad buvau sulaikyta, įtariant padarius nusikaltimą pagal 199-1 str., nenurodant jokių faktinių duomenų, patvirtinančių mano "kaltę". Kadangi ta mano "nusikalstama" veikla sustabdyta, — rašoma toliau, — jie pasitarę nutarė mane išleisti į laisvę. Tekstą skaičiau kelis kartus, bet kadangi mano sąmonė buvo aptemusi, tai aš net du kartus klausiau J. Bakučionį, kodėl iš manęs nereikalaujama jokių pažadų. Jis paaiškino žinąs, kad aš po tokiu pareiškimu nepasirašyčiau. Po minėtu nutarimu buvo jau pasirašęs J. Bakučionis. O kodėl pokalbiui vadovavęs H. Vaigauskas nepa-

sirašė? Jis tik išreiškė viltį, kad apie tą vėlyvą vakaro pokalbį aš niekam nepasakosiu, neaprašysiu. Kodėl H. Vaigauskas bijojo viešumos, jei jis ir jo draugai elgėsi teisingai? Juk tai prieštarauja M. Gorbačiovo persitvarkymo ir viešumo politikai! H. Vaigauskas man dar aiškino, kad yra sulaikyta kažkokia moteris, kaip supratau, man pasirašius, ją išleis į laisvę. Ir šia nesąmone tą vakarą aš patikėjau. Paėmiau šratinuką, kurį padavė J. Bakučionis, rankų pirštai buvo lyg mediniai, ne savi, ir pradėjau pasirašyti. Rašiausi ir pati čia pat stebėjausi, kodėl raidės man išeina tokios didelės, kai visada pasirašau smulkiai. Man pasirašius, J. Bakučionis nudžiugęs pasakė: "Pirmą kartą pamatėme, kaip Nijolė pasirašo..." H. Vaigauskas, priėjo ir paspaudė man ranką, žadėdamas visur savo paramą ir netrukus grąžinti visus mano per kratą paimtus daiktus. Iš KGB rūmų mane išleido 21 vai. 30 min. Sekančias dvi paras mane labai pykino, svaigo galva, dingo apetitas, o ką suvalgius — nevirškino ir buvo labai silpna. Iki šiol labai kankina troškulys ir nuolat džiūsta burna. Iš kur visa tai? Iki balandžio 1 d. tų simptomų pas mane visiškai nebuvo.

    Jau praėjo beveik keturios savaitės, bet nei Rainys, nei H. Vaigauskas, nei J. Bakučionis mano paimtų daiktų negrąžino. Balandžio 7 d. J. Bakučionis man aiškino, kad KGB turi daug darbo: o mano maldyną, užrašus ir 1.1, būtina iššifruoti...

    Dar kartą prašau man grąžinti Rainio paimtus daiktus. Negavus būsiu priversta kreiptis į atitinkamai aukštesnes instancijas. 1987.04.27

KRATOS IR TARDYMAI


    Vilkaviškis. 1987 m. kovo 6 d. grupė saugumiečių, nepasisakiusių savo pavardžių, padarė kratą Onos ir Jurgio Brilių gyvenamajame name, Vilkaviškio mieste, Vilniaus Nr. 30. Kratos metu čekistai paėmė pogrindžio leidinio "Tiesos kelias" tris numerius, 10 pakų rašomojo popieriaus, kalkės ir kt. Krata truko 5 valandas. Jos metu buvo sulaikytas Bartininkų parapijos (Vilkaviškio raj.) klebonas kun. A. Liubsys. Jam griežtai pareiškus, kad turi suspėti vakarinėms pamaldoms į savo parapiją, po kurio laiko minėtas kunigas buvo paleistas.

    Po kratos į Vilkaviškio saugumą tardymui saugumiečiai išsivežė J. Brilių. Čekistai piktinosi, nuolat prikaišiojo, kad J. Brilius blogai išauklėjo savo vaikus — du sūnūs kunigai; taip pat baugino, kad jo dukra Birutė Briliūtė esą sugauta rašant "Kroniką" ir areštuota. J. Brilius pareiškė, kad jis savo vaikus auklėjo toje dvasioje, kokioje ir pats gyvena. Pasirašyti po protokolu tardomasis atsisakė.

*    *    *

    Kybartai (Vilkaviškio raj.). 1987 m. kovo 6 d. krata buvo padaryta Kybartų m. gyventojos Onos Sarakauskaitės bute, Čepajevo skg. Nr. 19. Tuo pat metu krata buvo padaryta ir Birutės Briliūtės bei Onos Kavaliauskaitės gyvenamose patalpose, esančiose tame pačiame name.

    Kratos tikslas: "Surasti ir paimti šmeižikiško turinio literatūrą ir jos dauginimo priemones." Kratai vadovavo Vilniaus KGB tardymo skyriaus vyr. tardytojas majoras Rainys ir Vilkaviškio rajono prokuroro padėjėja Šiugždinytė. Kratos metu iš O. Kavaliauskaitės gyvenamo kambario paėmė: magnetofono kasetę su kun. J. Zdebskio laidotuvių Rudaminoje pamokslų irašais, 16 egz. kun. Alfonso Svarinsko nuotraukų su užrašu "Už Bažnyčią ir Tėvynę", 5 egz. kun. Sigito Tamkevičiaus laiško, rašto 1984.07.01, knygas — A. Solženicino "Gulago salynas", R.G. "Rekrūtų atsiminimai", Railos "Kitokios Lietuvos ilgesys", Roberto Grigo rašytą laišką.

    IŠ B. Briliūtės paėmė: portatyvinę rašomąją mašinėlę ir du vokus su rankraštiniais ir mašinraštiniais tekstais, taip pat keletą pareiškimų, adresuotų valdiškoms įstaigoms.

    Krata truko 7 valandas. Po kratos tardytojas Rainys dar apie 2 valandas tardė B. Briliūtę ir O. Sarakauskaitę. Po tardymo protokolais nei O. Sarakauskaitė, nei B. Briliūtė nepasirašė.

*    *    *

    Kybartai. 1987 m. kovo 18 d. į Vilniaus valstybinį saugumą pas tardytoją Stepučinską buvo iškviesta Ona Sarakauskaitė, gyvenanti Kybartuose, Čepajevo skg. Nr. 19. Tardytojas Ste-

pučinskas apklausinėje- O. Sarakauskaitę kaip liudininkę jai nežinomoje "Vilkaviškio byloje" dėl pogrindžio literatūros platinimo bei dauginimo. Tardymo metu buvo pateikta eilė klausimų: ar pažįsta Daną ir Antaną Kelmelius, Janiną ir Romą Blazukus, gyvenančius Vilkaviškio mieste; ar dalyvavo kun. J. Zdebskio laidotuvėse ir metinėse, kiek žmonių jose dalyvavo, kas sakė pamokslus ir kalbas, ką žino apie O. Kavaliauskaitės kambaryje kratos metu paimtus daiktus. O. Sarakauskaitė po tardymo protokolu nepasirašė. Tą pačią dieną buvo paimti jos pirštų antspaudai ir rašysena.

*    *    *

    Kybartai. 1987 m. kovo 19 d. Vilniuje saugumietis Rainys tardė Birutę Briliūtę. Rainys pateikė tardomajai visą eilę "LKB Kroniką" ir "Aušrą" liečiančių klausimų: ar nežino, kas finansuoja minėtus pogrindžio leidinius, kokiu tiražu ir kas kiek laiko jie išeina, kaip jie patenka į užsienį ir t.t. B. Briliūtė pasakė, kad į panašius klausimus atsakyti negali, nes nežino. Baigdamas tardymą Rainys pareiškė, kad B. Briliūtė paleidžiama tik laikinai, dar dažnai turės su juo susitikti. Po apklausos protokolu B. Briliūtė nepasirašė.

    Kybartai. 1987 m. kovo 19 d. į Vilniaus KGB būstinę pas tardytoją Stepučinską buvo iškviesta ir Ona Kavaliauskaitė. Tardytojas Stepučinskas klausinėjo O. Kavaliauskaitę apie kratos metu iš jos paimtus daiktus. Klausinėjo, iš kur pažįsta Grigą, ar buvo kun., J. Zdebskio laidotuvėse ir mirties metinių minėjime Rudaminoje. Po pietų tardytojas Stepučinskas supažindino O. Kavaliauskaitę su kovo 17 d. KGB posėdžio nutarimu paimti jos pirštų antspaudas ir rašysenos pavyzdžius. Ši procedūra truko maždaug 2 valandas. O. Kavaliauskaitė pasirašyti po protokolu atsisakė.

*    *    *

    Kaunas. 1987 m. balandžio 10 d. į Kauno KGB būstinę buvo iškviestas Liudvikas Simutis, gyvenantis Kaune, Borisos 25-3. Saugume jam buvo pateikta pasirašyti po oficialiu įspėjimu. L. Simutis kaltinamas, jog parašęs ir išplatinęs šmeižikiško

turinio dokumentus: pareiškimą KGB tardytojui Vidzėnui ryšium su kun. A. Svarinsko byla (1983 m.) ir atvirą laišką Lietuvos jauniesiems kunigams ir klierikams (1984 m.).

    Pasirašyti po įspėjimu L. Simutis kategoriškai atsisakė, motyvuodamas tuo, kad abiejuose dokumentuose jis rašęs tik tiesą ir tik apie jam pačiam gerai žinomus dalykus, be to šie dokumentai buvo išplatinti be jo pagalbos ir sutikimo, todėl minėtas kaltinimas niekaip nesiderina su TSRS viešumo ir demokratizacijos politika.

    Vilnius. 1987 m. balandžio 1 d. Vilniuje, Antakalnio 62-2, buvo padaryta krata. Kratai vadovavo majoras Rainys. Bute čekistai rado į svečius atėjusią Nijolę Sadūnaitę. Saugumiečiai, pagrasinę buto šeimininkei, kaip ji drįsusi savo namuose laikyti tokią valstybinę nusikaltėlę. N. Sadūnaitę areštavo ir išvežė į saugumą. Kelyje majoras Rainys priekaištavo: Savo prisiminimų tomais tu iš mūsų tiesiog tyčiojaisi, dabar ilgam atsisėsi ir daugiau prisiminimų nerašysi. I tai N. Sadūnaitė juokaudama atsakė, kad tikrai jau beveik viską parašiusi ir neturėjusi apie ką rašyti, o dabar KGB duos medžiagos trečiam prisiminimų tomui. Saugume N. Sadūnaitę tardė prokuroras Bakučionis ir saugumietis Liniaus-kas. N. Sadūnaitei buvo pateikta eilė klausimų, liečiančių "LKB Kroniką", jos prisiminimus "KGB akiratyje" ir "Penkti metai Gerasis Dievas slepia nuo KGB". Atsakinėti į klausimus, liečiančius bylos medžiagą, N. Sadūnaitė kategoriškai atsisakė. Prokuroras Bakučionis dar bandė kaltinti N. Sadūnaitę esą ji niekur nedirbanti ir neturinti pastovios gyvenamosios vietos. Prieš nuvedant į KGB rūsius — izoliatorių, N. Sadūnaitei buvo liepta pasirašyti po arešto dokumentu. Suimtoji pasirašyta atsisakė. Tos pačios dienos vakare, maždaug 21 vai., (apnuodyta vaistais, spėjama, jog narkotiku scopolomin) N. Sadūnaitė buvo antrą kartą iškviesta tardymui. S į kartą kabinete jos laukė generolas H. Vaigauskas, tardymo skyriaus viršininkas Baltinas ir prokuroras Bakučionis. Vėl sekė eilė klausimų apie "LKB Kroniką" Nr. 73, kurios egzempliorių kratos metu N. Sadūnaitė spėjo suplėšyti; į klausimą, kodėl suplėšė, tardomoji paaiškino, kad, "Kroniką" perskaičius, ją reikia duoti kitam, ji areštuojama, o saugumas tikrai "Kronikos" neplatins, todėl ir sunaikino. Čekistai aiškino N.

Sadūnaitei apie kažkokią moterį, kuri, neva, suimta, o pas ją rasta Nijolės ranka perrašytas "Kronikos" Nr. 73 egzempliorius; graudeno, jog tos moters likimas jos rankose — jei pasirašys po prokuroro Bakučionio duodamu tekstu, minėta moteris ir ji bus išleistos į laisvę. Tekste buvo parašyta, kad N. Sadūnaitė areštuota, įtariant padarius nusikaltimą pagal BK 199-1 str., kadangi nusikaltimas sulaikytas, ji išleidžiama į laisvę. Apsvaiginta N. Sadūnaitė kelis kartus skaitė tekstą, po to bandė klausti, kodėl ją išleidžia, jei ji nieko saugumui nepažada, galiausiai lyg ne savais pirštais, stambiu raštu pasirašė ir buvo išleista. H. Vaigauskas išreiškė viltį, kad apie jų vėlyvą pokalbį niekas nesužinos.

    Kiek vėliau N. Sadūnaitė pareiškimu kreipėsi į prokurorą Novikovą, reikalaudama grąžinti kratos metu paimtus daiktus (maldyną-psalmyną, užrašų knygutę su religinėmis mintimis ir adresais, keletą nuotraukų, laiškų ir t.t.) arba bent duoti kokį nors pakvitavimą, kad jai priklausantys daiktai tikrai yra saugume.

    Gegužės 18 d. N. Sadūnaitė buvo iškviesta į saugumą, kur tardytojas Stepučinskas grąžino jai priklausančius daiktus, pasiliko tik kunigų A. Svarinsko bei S. Tamkevičiaus nuotraukas, esą jas paėmęs prokuroras Bakučionis, mat, ant nuotraukų yra užrašas "Už Dievą ir Tėvynę".

*    *    *

    Vilnius. 1987 m. balandžio 1 d. krata buvo padaryta vilnietės Bronės Vazgelevičiūtės bute, Dzeržinskio 160-292. B. Vazgelevičiūtė balandžio 1 d. buvo užėjusi į svečius Antakalnio 62-2, kur jau buvo daroma krata. Kratai vadovavusio čekisto Rainio potvarkiu, B. Vazgelevičiūtei buvo padaryta asmeninė krata, jos metu rasta "LKBK" Nr. 73. Nieko nelaukiant, B. Vazgelevičiūtė buvo nuvežta į savo butą ir padaryta krata. Jos metu paėmė brošiūrą "Prisiminimai apie kun. J. Zdebskį", eilėraštį "Šeši šimtai metų klūpo", mašinraštinį tekstą "Atsakymas į V. Balkevičiaus straipsnį" ir kt. Po kratos B. Vazgelevičiūtė buvo tardoma.

   
Balandžio 4 d. KGB būstinėje buvo tardoma B. Vazgelevičiūtės bute buvusi Elena Šuliauskaitė. Apklausą pravedė čekistas Vidzėnas. Saugumietį domino, ar E. Šuliauskaitė pažįsta Nijolę Sadūnaitę, pateikė eilę klausimų liečiančių "LKBK".
Pasirašyti po tardymo protokolu E. Šuliauskaitė atsisakė.

MŪSŲ KALINIAI

IRINA RATUŠINSKAJA
(buvo teista už religinę, poeziją)

Neapkenčiama mano Tėvyne,
Kas už tavo naktis gėdingiau...
Kada stigo tau išsigimėlių,
Budelių ir vergų tuo labiau!

    Kaip trypei tavim įtikėjusius,
    Kaip žudei aklam uolume
    Parsiduot ir parduot nemokėjusius
    Pasmerktuosius mylėt Tave...

Ne, nekaltinu įbaugintųjų —
Tyli tavo lakštučių pulkai
Ko gi stingsta ant kryžių sumintųjų
Tavo ašarų lašai?

    Kaip sapnuojas tavi nukryžiuotieji,
    Jų pėdom man jau greit
    Už tave, prakeiktą, mylėtąją,
    Reiks į mirtį išeit.

Tuo keliu iš visų baisiausių —
Neapykantos — meilės riba
Ir išniekinta ir nuskriausta —
Laimink, pamote ir mama!

(Kun. Sigitas Tamkevičius savo laiške iškelia vidinės laisvės svarbą, džiaugiasi galįs pasitarnauti žmonėms ir Gulage):
1987 m.

    Rašo kun. Sigitas Tamkevičius:
    "Rašau pirmąjį laišką iš Mordovijos. Kaip matai — 'pranašystės' neišsipildė... Į Baraševą atvykau balandžio 10 d., todėl šv. Velykas švenčiau ne ant ratų. Iš Vilniaus į lagerį, kaip ir ankstesniais atvejais, važiavau traukiniu. Trečią kartą turėjau pro-

gos ne tik pavargti, bet ir daug ką pamatyti, pamąstyti. Ačiū Dievui už viską o ypatingai už išorinę nelaisvę, kuri moko mane dar labiau branginti vidinę laisvę. Atvykęs pradėjau mokytis siuvėjo amato, bet greitai persikvalifikavau į skalbėjo. Jau daug profesijų išbandžiau savo gyvenime. Kariuomenėje dirbau statybininku, dailide, skardininku, kino mechaniku, bibliotekininku, 1969 m. — melioratorininku, darbininku prie štampavimo staklių. Paskutiniu metu bandžiau savo gabumus, kaip elgtis su šluota, samčiu, na, o dabar — su skalbimo mašina, lygintuvu, ir kt., plius dvidešimt penki metai Kristaus Vynuogyne. Esu įsitikinęs, kad visur ir visada galima gyventi pilnakraujį gyvenimą ir būti naudingu kitiems. Jei Viešpats atsiuntė mane į lagerį, tai suprantama, kad mano gyvenimas čia Bažnyčiai yra reikalingesnis nei laisvėje. Turiu progos kai ką paaukoti Dievui, turiu galimybę savo idealus pastatyti aukščiau už visas kitas vertybes. Nesigailiu, kad grįžau atgal, kitaip pasielgti ir negalėjau. Išorinė laisvė, kurią žmonės taip labai brangina, nėra pati didžiausia vertybė. Vidinės laisvės kaina yra didesnė ir šitos laisvės niekas negali atimti, ją galima tik pačiam prarasti, gyvenant ne pagal sąžinę.

    Balandžio 18 d. minėjau savo kunigystės sidabrinį jubiliejų. Dėkojau Dievui, kuris mane taip labai apdovanojo. Kunigystė mane suartino su Viešpačiu, suteikė galimybę pasitarnauti žmonėms, kunigystė man davė daug gerų, taurių žmonių, kurių prisiminimas mane gaivina ir čia, toli nuo Tėvynės. Visa, ką aš per 25 kunigystės metus nuveikiau ir daviau kitiems, labai maža, palyginus su tuo, kiek gavau iš kitų. Nežinau, kaip ilgai ir kokiose sąlygose Dievas leis man darbuotis, bet norėčiau, kad tas laikas būtų pažymėtas šventumo ir aukos ženklu. Man atrodo, kad dabartiniame pasaulyje žodis yra labai nuvertintas, ir žmonių širdis gali pasiekti aukos kalba. Prašau jus ir visus, su kuriais mane suvedė kunigystė, melsti, kad Viešpats laimintų tolimesnį mano kelią. Artėja Sekminės. Visiems linkiu gausių šv. Dvasios dovanų."
(Kun. Jonas Kastytis Matulionis rašo iš Čitos ligoninės, dėkoja Dievui už viską):
1987 m. gegužis
    Iš kun. Jono Kastyčio Matulionio laiškų:
    "(...) Dėkoju už gimtojo žodžio šviesą. Iš Tėvynės rašo lietuviškai, kai kuriuos laiškus gaunu. Jūsų laišką buvo persiuntę Čitos ligoninėn, kurion išvežė be mano sutikimo. Prieš tai sakė, kad nedaug liko ir keliauti nėra reikalo. Po to kažkam kliuvau ir išsiuntė (nuo kovo 9 d. iki balandžio 22 d.) tik vienas Dievas žino, ką buvo sugalvoję ir kodėl siuntė... Galvojau negrįšiu ne tik Tėvynėn, bet ir lagerin, ligoninėje buvo kritiška sveikatos būklė. Atsidaviau Dievo valiai. (...) Lagerio buitis ir gyvenimas senose vėžėse, jums gerai žinomose. Gyvenimas čia sunkus, slogus. Galite įsivaizduoti, kokie mieli man laiškai keliauninkai, pagaliau suradę ir pasiekę mane. Nors tarp lagerio ir Čitos tik 180 km., trys valandos kelio, bet laiškai keliavo ir grįžo atgal daugiau nei mėnesį. (...)

    Šiandien mane iškvietė pasiimti iš Prancūzijos siunčiamos banderolės, kuri visuomet naujiena ir nuostaba. Ta pačia proga klausiau cenzorės ir dėl religinių paveikslėlių. Atsakė: 'Neduosime. Atsiimsite tik išeidami. Toks administracijos įsakymas.' Keistoka, kad, kai muziejai pilni religinių paveikslėlių, knygynuose galima rasti religine tema atvirukų, man jų turėti uždrausta. Ir ką gi — 'perestroika.' Esant tokioms aplinkybėms, siųsti religinius paveikslėlius nėra prasmės. Ir jūs (...) ne kartą patyrėte, kaip gera nieko neturėti, būti turtingu Dievu. Visur ir visada Viešpačiui padėka ir paklusnumas. Jo valios vykdymas daugiau nei pareiga. Tenebūna paklusnumui ribų. (...) Po kelių dienų Romoje pasauliui bus paskelbtas arkivyskupo Jurgio Matulaičio šventumas. Lietuva švęs Krikšto Jubiliejų. Šventėse ir iškilmėse dvasia būsiu su visais — Sibiro tyloje melsiuos, aukosiu ir giedosiu: Tave, Dieve, garbiname', 'Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė', 'Marija, Marija'... Jos Sibire-Užbaikalėje niekada neskambėjo. Dėkoju Viešpačiui, kad mane pasiuntė į šitą žemės kraštą Jį pagarbinti, padėkoti, atsiprašyti ir aukoti niekada čia neaukotų šv. Mišių auką." 1987 m. gegužis-birželis

*    *    *

    Viktoras Petkus nuo 1987 m. balandžio 7 d. teismo keliu

perkeltas į griežto režimo zoną ir nuo to laiko, nors pagal įstatymus turėjo galimybę į mėnesį parašyti po du laiškus, teparašė tik gegužės 28 d. Trumpame rusų kalba rašytame laiške (rašė rusų kalba, kad cenzoriai nesutrukdytų adresatui gauti laiško) V. Petkus parašė tokią frazę: "...tik šiandien vos-vos susigaudžiau savo mintyse..."

    Iš teksto ir kitų kalinių patirties, atrodo, kad V. Petkus buvo paveiktas vaistais.


(Gintautas Iešmantas rašo iš Gulago, kad prokuroras A. A. Novikov atsisakė jį paleisti, bet jis optimistas):

    Rašo Gintautas Iešmantas:
    "(...) Mano gyvenimas bėga dabar jau įprastu ritmu, niekas jame iš esmės nesikeičia, nebent tai, kad vasario mėnesį — apie tai jūs tikriausiai girdėjote — parašiau laiškus TSRS ir LTSR Aukščiausioms Taryboms. Jais norėjau paaiškinti savo poziciją, kodėl atsisakiau rašyti pareiškimą, įsipareigojantį ateityje nepažeidinėti įstatymų. Be to, laišku LTSR Aukščiausiajai Tarybai, kuris buvo pakankamai platus ir išsamus, turėjau ir tikslą priminti apie save visiems, kurie dedasi kovoja už persitvarkymą. Galvojau, tegul žino, kad ir aš šiuo klausimu turiu nuomonę, dar vis egzistuoju, netiesa ir neteisingumas manęs nepalaužė ir t.t., todėl atsakymų į tuos laiškus visiškai nesitikėjau gauti.

    Ir vis dėlto atsakymai atėjo. Tiesa, atsiliepė ne adresatai, o atitinkamos prokuratūros. Jos sudėjo, kaip įprasta sakyti, taškus ant visų "I". Manau, kad įdomu, koki tie atsakymai, todėl pateikiu vieną po kito.

    Pirmiausia TSRS Prokuratūros raštas:
    "Ryšium su jūsų 1987.02.01. laišku, gautu iš TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumo, pranešu, kad asmenų, nubaustų už antitarybinę agitaciją ir propagandą, nuo tolimesnės bausmės atleidimo klausimą TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumas svarsto tik tada, kai nubaustieji į jį kreipiasi, prašydami pasigailėti. Skyriaus vyr. prokuroras J.E. Ovcarov." Taigi, visi tie nekalti pareiškimai dėl paleidimo, įsipareigojant nepažeidinėti įsta-

tymų, aukštųjų instancijų, traktuojami kaip malonės prašymai. Ir kitaip politiniai kaliniai nepaleidžiami. Žinoma, nėra taisyklės be išimties... Taip atrodo mielaširdiškumas, nuėmus nuo jo apgaulės skraistę!

    O ką byloja "lietuviškieji" pareigūnai?
    "Pranešu, kad jūsų laišką, rašytą 1987.02.19., adresuotą Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumui, Respublikinė prokuratūra gavo ir aš jį peržiūrėjau. Laiške išdėstyti argumentai neatitinka bylos medžiagai ir įrodymams ir neduoda juridinio pagrindo imtis priemonių jus paliuosiuoti nuo tolimesnės bausmės atlikimo, teismo nuosprendžiu paskirtos 1980 m. gruodžio 28 d. Dėl to jūsų laiškas lieka be pasekmių. Lietuvos TSR prokuroras A. A. Novikov."

    Komentarai, kaip sakoma tokiais atvejais, nereikalingi. Nebent būtų galima pridurti tai, kad pats atsakymas atskleidžia seną, naftalinu trenkiantį mąstymo pobūdį, prieštaraujantį persitvarkymui net savo biurokratiniu stiliumi. Bet ko ir tikėtis iš novi-kovų!... Jie gi yra ryškūs P. Griškevičiaus "nacionalinės" politikos vaisiai. Ar skaitėte jo pranešimą LKP CK Plenume (Tiesa, kovo 14)? Jei ne, paskaitykite, Ten atskleidžiama tikroji visuomenės gyvenimo internacionalizavimo esmė. Laikraščiuose taip pat kalbama ir apie persitvarkymo priešus. Televizijos komentatorius Bovinas juos vadina "koncervatoriais", kiti — "biurokratais", R. Vanagas "Literatūroj ir mene" juos pavadina apibendrintai "Fedka". Kaip matome ne "fedkos" svarbiausia kliūtis, tai konkretūs aukšti pareigūnai ir įstaigos. Bet aš jau nukrypau nuo temos. Norėjau tik paprasčiausiai informuoti, o įsileidau į nepageidautinus samprotavimus. Dar užpyks mūsų viešpačiai.

    Mano padangėje jau irgi pavasarėja. Pučia pietų vėjas, šiandien prasidėjo atlydys, matyt, reiškiantis pavasario pradžią. Tiesa, visas kovas buvo gražus, saulėtas, be vėjo. Dienomis saulutė, kuri čia labai kaitri, jau ėmė nors ir nežymiai, tik atokaitose, tirpinti sniegą. Suskambėjo zylės giesmelė. Ką atneš šis pavasaris? Kol kas nieko nesitikiu.

    Kaip rodo prokuratūrų atsakymai, nėra ko ir tikėtis. Bet... ką čia ir kalbėti. Pagaliau, gyvename ne tam, kad ko nors tikėtu-mėmės. Malonių laukimas mums yra svetimas. Dėl to ir einame

tokiais erškėčiuotais keliais. Sunku, bet gera, kai žinai, kad gyveni teisingai. Tada visuomet širdyje ir sieloje pavasaris."
1987.03.29.

*    *    *

    Tremtyje esančio Balio Gajausko adresas:
    682460
    Chabarovskij kraij
    T. Čūmikanskij r-on
    P. Čūmikan, ūl. Sovietskaya-4
    Balys Gajauskas

ŽINIOS IŠ VYSKUPIJŲ


    Kaunas. 1987 m. balandžio 29 d. į Kauno rajono vykdomąjį komitetą susitikimui su valdžios atstovais buvo sukviesti rajono kunigai. įvairūs pareigūnai pasakojo kunigams apie rajono pasiekimus, tarp jų buvo paminėtas ir toks faktas, kad, sumažinus degtinės pardavinėjimą, rajonas per metus turi du milijonus nuostolio. Po pareigūnų pasisakymų Babtų klebonas kun. Ričardas Mikutavičius paklausė, kodėl kunigai vis dar neturi lygių teisių su ateistais. Lektoriai bandė tai paneigti, sakydami, kad ir į susitikimo prezidiumą pakviestas vienas iš kunigų. Kun. R. Mikutavičius nurodė, kad kunigai nepriimami į paminklų apsaugos draugijas, yra kunigų tarpe ir tokių, kurie neblogai valdo plunksną, tačiau nė vieno jų nėra Rašytojų sąjungoje. Tabariškių klebonas kun. Petras Dumbliauskas iškėlė mintį, kad kunigai nepriimami net į blaivybės draugijas, o čia savo darbu jie tikrai galėtų vaisingai pasidarbuoti visų labui.

    Susitikimo metu Kauno rajone dirbantys kunigai išreiškė protestą prieš valdžios įteisintą negimusių kūdikių žudymą, kurių kasmet Lietuvoje nužudoma žymiai daugiau nei žūdavo vyrų karo metais.

*    *    *

    Kaunas. 1987 m. balandžio 23 d. Susitikimui su RRT įgaliotiniu Petru Anilioniu į miesto vykdomąjį komitetą buvo

sukviesti Alytaus rajono kunigai. Atvyko tik keli. Įgaliotinis reikalavo, kad kunigai dėtų visas pastangas, kad Krikšto Jubiliejaus metu nebūtų "išsišokimų."

*    *    *

    Kaunas. 1987 m. gegužės 13 d. 12 vai. į Kauno miesto vykdomojo komiteto patalpas buvo sukviesti Kauno miesto kunigai. Kalbėjo Kauno miesto vykdomojo Komiteto pirmininko pavaduotojas Kazakevičius. Teigiamai įvertinęs pastoracinį kunigų darbą, jo žodžiais — džiaugiuosi, kad tarp mūsų nėra nesusipratimų — lektorius išreiškė viltį, kad nesusipratimų, jis tikisi, nebus ir ateityje. Pavaduotojas Kazakevičius įspėjo kunigus būti budriais artėjant Lietuvos Krikšto 600 metų jubiliejui ir pareikalavo, kad:

    — bažnyčiose nebūtų renkami parašai po pareiškimais ar protestais;
    — šventoriuose ir bažnyčių prieangiuose nebūtų prekiaujama devocionalijomis;
    — Jubiliejinis medalis bažnyčiose būtų iškabintas tik su vykdomojo komiteto leidimu — suderinus vietą, kur jį kabinti.

    Baigiantis susirinkimui, pavaduotojas Kazakevičius pasiteiravo, ar nėra klausimų. Klausimų neatsirado. Po lektoriaus kalbos kunigai pradėjo ploti, pats Kazakevičius sudraudė, sakydamas "ploti nereikia."

*    *    *

    Klaipėda. 1987 m. kovo 25 d. RRT įgaliotinis Petras Anilionis sukvietė Klaipėdos rajono bažnytinių komitetų narius. Savo kalboje įgaliotinis daugiausia dėmesio skyrė Jubiliejinių metų iškilmėms, reikalavo budėti, kad iš tikinčiųjų pusės nebūtų "išsišokimų." Įgaliotinis, kiek įstengdamas, juodino Lietuvos šventuosius. Įtikinėjo susirinkusius, kad šv. Kazimieras ne lietuvis, o lenkas, nemokėjęs net lietuvių kalbos, o būsimas palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulevičius tetarnavęs išimtinai lenkams ir Vilnių atidavęs Lenkijos bažnytinei provincijai, ko net tarybinė valdžia nepajėgia atitaisyti.

    Pabaigoje viena moteris paklausė, kada gi bus grąžinta Klai-

pėdos Taikos Karalienės bažnyčia. P. Anilionis patarė kantriai laukti, mat, klausimas dar tik sprendžiamas. "Jokie parašai ir jų rinkėjai čia nepadės, — kalbėjo įgaliotinis, — privalote juos sudrausminti ir kantriai laukti."

*    *    *

    Kretinga. 1987 m. kovo mėnesio pabaigoje Kretingos rajono bažnytinių komitetų nariams kalbėjo RRT įgaliotinio pavaduotojas Juozėnas. Juozėnas iki šiol negali nurimti ir vis kelia klausimą, kaip prieš metus laiko Kretingos bažnyčios klebonas kun. B. Burneikis galėjęs iškilmingai, su bažnytinėmis apeigomis palaidoti tokį "nusikaltėlį" kaip a.a. Petrą Paulaitį. Pavaduotoją Juozėną kiek ramina tai, kad šiais metais, P. Paulaičio mirties metinėse, prieš šv. Mišias nebuvo paminėtas jo vardas, "ekstremistui" kun. Rokui Puzonui neleista sakyti pamokslo. Tai jau girtina, — kalbėjo Juozėnas, — tačiau komitetų nariai privalo apskritai neleisti bažnyčios patalpas naudoti "valstybiniams nusikaltėliams" pagerbti.

*    *    *


(P. Anilionis savo propagandine kalba "šviečia" Telšiuose parapijų komitetų narius, kaip valdžia rūpinasi religiniais reikalais, net nori, kad Lietuva turėtų savo šventąjį):
    Telšiai. 1987 m. kovo 26 d. į Telšių Kultūros namus buvo sukviesti aplinkinių parapijų komitetų nariai, valdžios vadinami "dvidešimtukais". Jiems kalbėjo Petras Anilionis. Susirinkime dalyvavo ir Telšių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja B. Urbelytė. Pagrindinė įgaliotinio P. Anilionio paskaitos tema buvo pasiruošimas Lietuvos 600 metų Krikšto Jubiliejui. Anilionis iškėlė "didžius" valdžios nuopelnus, siekiant padėti Lietuvos Katalikų Bažnyčiai gražiau atšvęsti šią sukaktį. Aiškino, kiek valdžia yra išleidusi maldaknygių, katekizmų, Katalikų kalendorių-žinynų ir t.t., ir kad tai "kiek valdžia leido išsispausdinti, pilnai pakanka tikintiesiems; pažadėjo, kad ateityje

bus išleista 50,000 jubiliejinių paveikslėlių... ir visi bus atiduoti tikintiesiems, sau pasiliksime tik pavyzdžius", — dėstė įgaliotinis P. Anilionis. Gyrėsi, kad, vyskupams atsisakius išleisti spalvotus bažnyčių albumus, šį darbą atlikti valdžia patikėjo "Minties" leidyklai. 500 albumų pasirodys jau balandžio mėnesį knygynuose. Priminė, kad neužilgo Vatikane palaimintuoju bus paskelbtas arkivyskupas J. Matulevičius. Akcentavo, kad Vatikane jis vadinamas Džordžu Matulevič, tačiau tarybinės valdžios atstovai bandys užmegzti pokalbį su Vatikanu dėl lietuviškos pavardės "sugrąžinimo." Aiškino, jog pavyko susitarti su dvasininkais, kad šie leistų valdžiai atspausdinti J. Matulevičiaus portretus, ir dabar jie jau ruošiami. Nepamiršo priminti, kad yra duoti keli leidimai bažnyčių remontams ir jų rekonstrukcijoms, o taip pat ruošiami kunigų leidimai į Vatikane vyksiančias iškilmes, įgaliotinis visais būdais stengėsi įtikinti susirinkusius, kad valdžia labai rūpinas, jog Lietuva turėtų šventąjį.

    "Taigi, kad Lietuvoje Katalikų Bažnyčia persekiojama — gryni pliurpalai ir melas," — aiškino P. Anilionis.

    Antroje paskaitos pusėje P. Anilionis plačiai ir griežtai pasisakė prieš parašų rinkimą po tekstais, reikalaujant atiduoti Klaipėdos bažnyčią ir į laisvę grąžinti nekaltai nuteistus kunigus — A. Svarinską, S. Tamkevičių, J. Matulionį. Akcentavo, kad parašų rinkimas dar niekada neišsprendė jokio ginčytino klausimo ir ateityje jų rinkimas neduos nieko gero. Anilionio nuomone, teigiamų rezultatų galima tikėtis tik iš valdžios ir vyskupų derybų. Baigdamas pagrasė, kad parašų rinkėjai ateityje bus baudžiami. Po paskaitos tikintieji lektoriui pateikė visą eilę klausimų. Į klausimą, kodėl tikintieji negali maldaknygių laisvai įsigyti knygynuose ar knygų kioskuose, įgaliotinis atsakė, kad dėl to kalti vyskupai, jie pasiima visas maldaknyges ir dar stengiasi pasipelnyti iš tikinčiųjų. Į Gadunavos tikinčiųjų prašymą sumažinti bažnyčiai mokesčius, nes kasmet jie valdžiai turi sumokėti net po 1200 rub., įgaliotinis pareiškė, jog, matyt, tikintiesiems nelabai reikalinga bažnyčia, jei neturi pinigų jai išlaikyti, patarė kreiptis į valdžios organus, kad šie bažnyčią uždarytų. Pasiteiravus, kodėl mokyklose prievartaujami tikintys mokiniai, visokiais būdais verčiami atsisakyti savo įsitikinimų, nelankyti bažnyčios, P.

Anilionis atsakė, kad mokytojai taip ir turi elgtis, mat, tai ir yra vadinama antireliginė propaganda.

    Tokiais ir panašiais atsakymais RRT įgaliotinis P. Anilionis užbaigė savo paskaitą ir dar kartą pademonstravo "nuoširdų" valdžios rūpinimąsi Lietuvos Katalikų Bažnyčia.

*    *    *

    Obeliai (Rokiškio raj.). 1987 m. kovo mėnesį iš Vilniaus atvykęs saugumietis kaltino vietos kleboną kun. A. Zulo-ną, kam dalyvauja Rokiškio dekano kun. J. Janulio organizuojamose "antitarybinėse sueigose". Čekisto vadinamos "sueigos" tai kartas nuo karto dekano sukviečiamos dekanalinės konferencijos. Saugumiečio žiniomis, tokių dalykų nėra kituose dekanatuose, todėl jų turi nebūti ir Rokiškio dekanate.

*    *    *

    Varputėnai (Šiaulių raj.). 1987 m. gegužės 9 d. Varputėnų bažnyčioje vyko Lietuvos Krikšto 600 metų Jubiliejaus paminėjimas. Netrukus po minėjimo aptarnaująs Varputėnus Kuršėnų vikaras kun. Edmundas Atkočiūnas buvo iškviestas į rajono vykdomąjį komitetą, kur pirmininko pavaduotojas Tekorius perskaitė RRT įgaliotinio įspėjimą už Religinių susivienijimų nuostatų pažeidimą Jubiliejaus iškilmėse, mat, be rajono valdžios sutikimo minėjime dalyvavo svečiai kunigai iš kitų parapijų, pamokslą pasakė "ekstremistas" Plungės altaristas kun. Petras Našlėnas, parapijos kapinėse, esančiose netoli bažnyčios, be rajono valdžios leidimo buvo pastatytas ir iškilmių metu pašventintas koplytstulpis; netiko įgaliotiniui ir tai, kad minėjimo metu tikinčiuosius įsijungti į blaivybės sąjūdį ragino neseniai iš sovietinio lagerio sugrįžusi Jadvyga Bieliauskienė.

    Pasirašyti po įspėjimu kun. E. Atkočiūnas atsisakė. Po juo pasirašė iš gretimų kabinetų pakviesti du liudininkai.

*    *    *

415

    Paberžė (Vilniaus raj.). 1987 m. kovo 2 d. Sumos metu į Paberžės kleboniją įsilaužė nežinomi piktadariai ir pagrobė bažnyčios kasos knygą. Iškviesti milicijos pareigūnai po 10 valandų trukusio patikrinimo vagių pirštų antspaudų nerado. Apžiūros pabaigoje pareigūnai paėmė klebono kun. Donato Valiukonio abiejų rankų pirštų antspaudus.

*    *    *

    Žiežmariai (Kaišadorių raj.). 1987 m. birželio 10 d. naktį buvo apiplėšta Žiežmarių bažnyčia. Nežinomi piktadariai, išmušę bažnyčios lango stiklą ir išlankstė, geležinius rėmus, įsilaužė į bažnyčios vidų. Čia išlaužė zakristijos duris, išplėšė aukų dėžutes ir pavogė tikinčiųjų suaukotas pinigines aukas.

*    *    *

    Vilnius. Per Lietuvą vilnija nauja pareiškimų-protestų banga. Tikintieji reikalauja leisti J.E. vyskupui Julijonui Steponavičiui grįžti į Vilnių ir netrukdomai eiti savo ganytojiškas pareigas, taip pat iš kalėjimų paleisti nekaltai nuteistus kunigus — Alfonsą Svarinską, Sigitą Tamkevičių, Joną-Kastytį Matulionį.

    1987 m. kovo 29 d. parašai po analogiškais pareiškimais buvo renkami šv. Rapolo bažnyčios prieangyje. Šios bažnyčios klebonas kun. Antanas Dilys liepė rinkėjoms išeiti už durų, pareikšdamas: "Ką, norite, kad mane iš Vilniaus iškeltų?" Pagrasino iškviesiąs miliciją. Parašų rinkimas buvo tęsiamas lauke, ant laiptų. Klebonas atėjo pakartotinai, griežtai reikalaudamas pasišalinti: "Ką, gero žodžio neužtenka?" — kelis kartus kartojo kun. A. Dilys. Viena iš parašų rinkėjų paaiškino, kad jos jau išėjusios už durų ir čia renka parašus, kaip klebonas buvo reikalavęs. Kun. A. Dilys patikslino, kad ir šventorius priklausąs bažnyčiai ir parašus "leido" rinkti tik už šventoriaus vartų ar po namus. "Ar jums patiktų, jei aš, atėjęs į jūsų namus, šeimininkaučiau?!" — karščiavosi kun. A. Dilys. Paaiškinus, kad bažnyčia priklauso ir tikintiesiems, kun. A. Dilys aiškinosi, jog neleidžia rinkti parašų todėl, kad valdžia neuždarytų bažnyčios.

*    *    *

    Vilnius. 1987 m. balandžio 4 d. parašai buvo renkami prie šv. Onos bažnyčios. Pasiūlius pasirašyti į bažnyčią įeinančiam vyriškiui, šis atsakė ir griežtai užprotestavo: "Ar jūs žinote, kas aš toks? Parašus rinkti negalima, — kartojo jis, — tai pakenks klebonui!" Pamaldų metu šis asmuo su kamža patarnavo prie altoriaus.

*    *    *

    Vilnius. 1987 m. balandžio 10 d. Vilniuje šv. Teresės bažnyčioje vyko gavėnios rekolekcijos. Parašai už vyskupą J. Steponavičių ir įkalintus kunigus buvo renkami šv. Teresės bažnyčios koridoriuje, jungiančiame bažnyčią su Aušros Vartų koplyčia. Renkančias parašus moteris išvarė šv. Teresės bažnyčios zakristijonas Povilas Stanelis ir jaunuolis, besiruošiantis stoti į Kunigų seminariją. Jie elgėsi labai grubiai, grasino iškviesią miliciją, agitavo žmones nesirašyti po pareiškimu, sakydami, kad parašai renkami, kad būtų uždaryta bažnyčia. Pasiūlius pasiskaityti tekstą, jo net neskaitė. Vienai iš rinkėjų pasakius, kad zakristijonui, kuris taip elgiasi, geriau pritiktų saugumiečio uniforma, o ne kamža, P. Stanelis pasišalino. Jaunuolis ir toliau gąsdino milicija, reikalavo pasišalinti, moterims nepaklusus, naudojo prieš jas jėgą, bandė atimti jau surinktus parašus. Pasiskundus grubiu patarnautojo elgesiu, valdytojas A. Gutauskas atsakė, jog, kai ateisią vyrai, būsią visoms rinkėjoms dar blogiau. Valdytojas A. Gutauskas leido rinkti parašus tik už bažnyčios durų, t.y. lauke, nes šv. Teresės bažnyčia neturi šventoriaus.

    Balandžio 10 d. vakare parašai buvo renkami Dievo Apvaizdos bažnyčioje. Ir čia būrys patarnautojų įžūliai reikalavo nutraukti parašų rinkimą, grasino milicija ir net sumušimu. Įžūli jų drąsa rodyte rodo, kad jaunuoliai taip elgėsi ne savo iniciatyva.

*    *    *

    Skuodas. 1987 m. Didįjį Šeštadienį ir Velykose Skuodo bažnyčioje taip pat buvo renkami parašai po pareiškimu, adresuo-

tu Generaliniam sekretoriui M. Gorbačiovui, prašant leisti iš tremties į Vilnių grįžti vyskupui J. Steponavičiui ir išlaisvinti kalinamus kunigus. Dekanas kun. P. Palšis iš sakyklos perskaitė pareiškimą ir paragino tikinčiuosius savo parašais paremti minėtus prašymus. Tuoj po Atvelykio dekanas kun. P. Palšis buvo iškviestas į rajono vykdomąjį komitetą, kur vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Ložienė išbarė jį už parašų rinkimą. Pavaduotoja pareiškė nesitikėjusi, kad dekanas galįs taip pasielgti. "Valdžios įstaigos žinojo, kad bažnyčiose renkami parašai, bet kad tikinčiuosius iš sakyklos ragintų rašytis pats dekanas — tai jau perdaug ir toleruoti negalima", — karščiavosi pirmininko pavaduotoja.

    Išsiskiriant pavaduotoja Ložienė pagrasė dekanui kun. P. Palšiui, kad, jei nepadės šis įspėjimas, teksią susitikti su prokuroru.

*    *    *

    Kaunas. 1987 m. kovo mėnesį Kunigų seminarijoje vice-formarijumi buvo paskirtas III kurso klierikas E. Merkys, o vice-klebonu klierikas M. Juršėnas. Paskirtose pareigose jie išbuvo tik... vieną dieną. Apie šiuos paskyrimus sužinojęs įgaliotinis P. Anilionis įsakė paskirtas pareigas sukeisti — E. Merkys turįs būti viceklebonu, o M. Juršėnas — viceformarijumi.

    Ne tik į kunigų, bet ir į klierikų pareigybinius skirstymus jau ėmė kištis valdžios pareigūnai; ir tai šalyje, kur Bažnyčia atskirta nuo valstybės.

*    *    *

    Miroslavas (Alytaus raj.). 1987 m. birželio 7 d. per Sekmines Miroslavo bažnyčioje vyko kun. Kazimiero Gražulio primicijos. Tą dieną šventoriuje buvo renkami parašai po kreipimusi į TSKP CK Generalinį sekretorių, prašant paleisti iš tremties vyskupą J. Steponavičių ir įkalintus kunigus; eilę metų Miroslavo parapijoje dirbusį kun. A. Svarinską, S. Tamkevičių bei J. Matulionį. Apylinkės pirmininkas Rubliauskas, vaikščiodamas po šventorių, gąsdino parašų rinkėjus, iš vienos moters atėmė pareiškimo tekstą, po kuriuo jau buvo pasirašę aštuoni asmenys.

*    *    *

    Prienai. 1986 m. rugpjūčio 23 d. naktį kelyje Prienai—Kapsukas—Alytus, ant kalnelio netoli naujai nutiesto kelio, tarp pušų, buvo pastatytas medinis kryžius. Kryžius išstovėjo 7 paras, po to valdžios pareigūnų buvo nuverstas.

    1987 m. balandžio 30 d. naktį toje pačioje vietoje iškilo antras kryžius, jis išsilaikė nenuverstas 3 paras.

    Gegužės 16 d. naktį kryžius buvo pastatytas kelyje Prienai—Kaunas ant vadinamo Nuotakų kalno. Gegužės 19 d. bedieviai jį nuvertė.

    Birželio 11d. naktį prie kelio Prienai—Alytus, maždaug 7 kilometre, prie miško ant aukštos kalvos, žmonės pastatė 6 metrų beržinį kryžių; prie kryžiaus buvo užrašas: "Pažiūrėkit, mieli broliai, į tremtinių eisenas per tundras ir stepes, mylimos ir nelaimingos Tėvynės gyvą širdį sopulingai gniaužiančias reples." Birželio 13 d. bedieviai minėtą kryžių supjaustė ir išmetė, pasiėmė tik krucifiksą. Sekančią dieną kažkas supjaustytą kryžių surinko ir išdėliojo žemėje, o šalimais pastatė dar vieną nedidelį kryžių. Po nakties abu kryžiai dingo.

*    *    *

(Kaune KGB persekiojamas dr. Iz. Rudaitis ir jo sūnus Ąžuolas gina savo teises, bet vistiek išmetamas į gatvę):
    Kaunas. Jau daugiau kaip 14 metų praėjo nuo tos dienos, kai 1973 m. kovo 27 d. gydytojui Izidoriui Rudaičiui, gyvenančiam Kaune, Žemaičių g-vėje Nr. 12, buvo sufabrikuota baudžiamoji byla, kurioje jis buvo kaltinamas antitarybine veikla. I. Rudaitis buvo nuteistas kalėti tris metus griežto režimo lageryje su turto konfiskacija. Atliekant bausmę Mordovijos lageryje, valdžios pareigūnai konfiskavo I. Rudaičiui priklausančią automašiną Gaz-21 ir uždėjo areštą indėliui, esančiam taupomojoje kasoje. Grįžęs iš bausmės atlikimo vietos, I. Rudaitis 1976 m. kovo mėnesyje prisiregistravo savo bute, Žemaitės g-vė Nr. 12. 1978 m.

su pirmo aukšto šeimininkais savo lėšomis įsivedė gamtines dujas, pastoviai mokėjo priklausančius mokesčius ir gyveno kaip pilnateisis šeimininkas. 1984 m. balandžio 27 d. čekistai, pateikę prokuroro orderį, prisidengę kaltinimu, jog gydytojas I. Rudaitis užsiiminėja automobilių dalių spekuliacija, padarė kratą; kratos metu autodetalių, kaip įprasta saugumiečiams, ieškojo knygų lentynose, asmeniniuose užrašuose, rašomojo stalo stalčiuose. Krata buvo padaryta ir sodo namelyje. Prabėgus maždaug trims mėnesiams po kratos, gydytojas I. Rudaitis buvo iškviestas į Kauno KGB rūmus, kur pareigūnas Rusteika, kaltindamas I. Rudaitį antitarybine veikla, liepė pasirašyti po įspėjimu. Gydytojas dalyvauti šioje melo scenoje atsisakė. Pamatęs, kad piktuoju nieko nesigaus, KGB darbuotojas ėmėsi gudrybių iš griežto pokalbio apie antitarybinę veiklą, perėjo prie konfiskuoto turto sugrąžinimo problemos. Čekistas Rusteika patarė I. Rudaičiui kreiptis į Aukščiausiąjį Teismą dėl pinigų, esančių taupomoje kasoje, susigrąžinimo. Gydytojas kreipėsi į Aukščiausiąjį Teismą ir iš Teismo pirmininko M. Ignoto gavo raštą, kad areštas indėliui jau panaikintas. 1985 m. sausio 28 d. Aukščiausiojo Teismo pirmininko pavaduotojas J. Misiūnas oficialiu raštu Nr. 9-2-4-38-85 pranešė gydytojui I. Rudaičiui, kad, sutinkamai su LTSR BK 50 str. 1 ir 2 punktais nuosprendžio dalis dėl turto konfiskacijos negali būti vykdoma, jeigu ji nebuvo įvykdyta per penkerius metus, skaičiuojant nuo nuosprendžio dienos.

    Nuo 1984 m. liepos mėnesio laikas nuo laiko saugumietis Rusteika lankydavosi gydytojo I. Rudaičio namuose, kur, nepamiršdamas pabrėžti savo draugiškumo jam, klausinėdavo apie pogrindžio spaudą ir kitais KGB dominančiais klausimais. Gydytojui atsakius, kad jis nieko nežino, čekistas išeidavo. Bet štai 1986 m. sausio 9 d. apie 23 vai. vakaro atvyko 11-os Butų ūkio valdybos pirmininkas Rugienis, tarnautojas Maskvytis ir milicijos pareigūnas Koreiva, jie atėmė iš gydytojo I. Rudaičio ir jo sūnaus Ąžuolo Rudaičio pasus, namų knygą, abu juos priverstinai išregistravo ir įsakė per tris dienas išsikelti iš buto. Nei tėvas, nei sūnus iš buto neišsikėlė. Sausio 13 d. tie patys pareigūnai jų daiktus iš buto išmetė į laiptinę. I. Rudaitis kreipėsi į Kauno miesto Lenino rajono prokurorą Vilimą, pateikdamas atitinkamus

dokumentus ir smulkiai išdėstydamas visus įvykius. Prokuroras, išnagrinėjęs gautus dokumentus, po trįjų dienų įsakė darbuotojui Maskvyčiui atidaryti butą ir išmestus I. Rudaičio daiktus iš laiptinės sukelti atgal į butą. Maskvytis prokuroro liepimo nevykdė. Prokurorui Vilimui leidus, Rudaičiai savo baldus susikraustė patys. Pasirodo, per tą laikotarpį, kai Izidorius ir Ąžuolas Rudaičiai "gyveno" laiptinėje, Butų ūkio valdyba, tarpininkaujant Lenino rajono deputatui Kavoliui, pardavė I. Rudaičio butą D. Mikutė-naitei. Tai buvo atlikta sausio 16 d. Ir štai 1987 m. kovo 2 d. Kauno Lenino rajono Liaudies teismas padarė išvadas, kad Izidorius ir Ąžuolas Rudaičiai įsiveržė į Mikutėnaitės butą. Remiantis 1985 m. sausio 28 d. dokumentu, kuriuo patvirtinama, jog per penkerius metus neįvykdyta turto konfiskacija tampa negaliojančia, aišku, kad butas teisėtai priklauso gydytojui I. Rudaičiui. Butų ūkio valdyba neturėjo teisės parduoti asmeninio buto. Po kiekvieno incidento pas gydytoją I. Rudaitį prisistatęs čekistas Rusteika vis kalbėjo, jog gydytojui būtina kreiptis į KGB, kuri viską sutvarkys jo naudai. I. Rudaitis atsakydavo, kad jis nemano, jog visa tai vyksta be KGB žinios, priešingai — tai jų užmačios. Rusteika nepaliovė įtikinėjęs, kad reikia nenusileisti, nes įstatymas gydytojo pusėje. I. Rudaitis paprašė, kad KGB darbuotojas Rusteika paliudytų teisme, kad jis čia gyveno ir dabar gyvena. Čekistas sutiko, bet, atėjus teismo dienai, atsisakė, neoficialiai motyvuodamas, kad Kauno zonos KGB viršininkas Bagdonas neleidžia. Nežiūrint eilės liudininkų, kurie visi paliudijo, kad gydytojas I. Rudaitis ir jo sūnus Ąžuolas Rudaitis čia pastoviai gyveno, 1987 m. birželio 4 d. Lenino rajono Liaudies teismas, teisėjaujant teisėjai Blazevič, priėmė sprendimą iškeldinti Izidorių ir Ąžuolą Rudaičius iš buto, esančio Žemaičių g-vėje nr. 12, nesuteikiant jokio gyvenamo ploto.

    Reikia manyti, kad po 1984 m. kratos ir grasinimų čekistai, matydami, jog gydytojas I. Rudaitis nepalūžo (rašė prisiminimus, sekė (sic) politinius įvykius, gyveno tikro kataliko-lietuvio gyvenimą; lankantis čekistui Rusteikai, pokalbiai taip pat nevyko KGB norima linkme), nutarė senelį gydytoją dar labiau pašantažuoti — o gal palus, pradės gailėtis buto, išsigąs ir saugumas galės susikalbėti ar neatlaikys tokio moralinio ir materialinio šanta-

žo. Žinoma, kaip ir visada, žarijas saugumas žarsto kitų rankomis. Ir šiuo atveju: Butų valdyba, milicija, deputatas Kavolis ir kt. — tai tik įrankiai jų rankose. Prokuroras Vilimas pradžioje dar bandė Butų valdybai iškelti baudžiamąją bylą, tačiau jam buvo išaiškinta, kad I. Rudaičio negalima ginti — jis sovietinės valdžios priešas.

    TSRS įstatymai stovi ant slidaus pagrindo, todėl juos nesunku pasukti ten, kur nori KGB. Taigi, šantažas prieš gydytoją I. Rudaitį tebesitęsia.

*    *    *

    Veiveriai (Prienų raj.). 1987 m. birželio mėnesyje Veiverių bažnyčios šventoriuje buvo pastatytas kryžius Lietuvos Krikšto 600 metų Jubiliejui atminti. Tuoj po kryžiaus pastatymo Veiverių klebonas kun. K. Skučas buvo iškviestas į rajono vykdomąjį komitetą, kur buvo išbartas, kad be valdžios leidimo pastatė kryžių. Kunigas paaiškino, kad šventoriuje ir kapinėse, kiek jis žinąs, kryžius galima statyti ir be specialaus valdžios leidimo, jis taip jau daręs ankstesnėse savo parapijose ir niekas už tai jo nebaudė.

    "Todėl, kai už šį nusikaltimą būsite iškeltas į kitą parapiją, teks pranešti to rajono valdžiai, kad jūs esate užkietėjęs įstatymų laužytojas," — pareiškė vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas, kartu paaiškino, kad leidimą statyti kryžių, tikriausiai, jei tik būtų laiku kreipęsis, būtų gavęs, ir kaip pavyzdį paminėjo Prienų kleboną kun. Užupį, kuris
1984 m. yra kreipęsis į rajono valdžią, kad šventoriuje leistų pastatyti koplytstulpį, esą toks leidimas buvo duotas, tik klebonas vėliau persigalvojo ir koplytstulpio šventoriuje nestatė — jį pastatė pačioje bažnyčioje, o leidimas galioja net ir dabar — praėjus trims metams, jis vis tebeguli pas rajono architektą.

    1984 m. leidimo statyti koplytstulpį Prienų klebonui niekas nedavė. Išgirdęs tokius valdžios pareigūnų plepalus, kun. Užupis nuskubėjo pas rajono architektą — gal bent po 3 metų galės šventoriuje pastatyti koplytstulpį šv. Kazimiero Jubiliejui atminti. Rajono architektas paaiškino, kad visos kalbos apie buvusį ar esamą leidimą tik muilo burbulas.
Lietuvi, nepamiršk, kad


Kun. Alfonsas Svarinskas     Kun. Sigitas Tamkevičius
Viktoras Petkus
                Balys Gajauskas
Gintautas Iešmantas
          Povilas Pečeliūnas
Kun. Jonas-Kąstytis Matulionis
ir kiti, neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti.


 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum