gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 75 Spausdinti El. paštas
    • Kas tai - eilinis smegenų plovimas ar persitvarkymas?
    • Dėkojame!
    Švenčių atgarsiai
    • Kreipimasis į visus pasaulio geros valios žmones
    • Pareiškimai ir protestai
    Kratos ir tardymai
    Mūsų kaliniai
    • Žinios iš vyskupijų
    Iš "Kronikos" archyvo
    Sovietinėse respublikose

1987 m. lapkričio 1 d.


LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA Nr. 75
Eina nuo 1972 metų!
Perskaitęs duok kitam!
Jei gali, padaugink!
Numeris skiriamas
kun. Jonui-Kąstyčiui Matulioniui,
po trijų metų kalinimo
sovietiniame Gulage
sugrįžusiam į Lietuvą


KAS TAI — EILINIS "SMEGENŲ
PRAPLOVIMAS" AR PERSITVARKYMAS?

(Iš valdžios pareigūnų susitikimo su Lietuvos vyskupais nieko gero nėra pagrindo laukti. R. Songaila ir L. Šepetys puola "ekstremistus" kunigus už pamokslus Kalvarijos atlaiduose, o pagiria lojaliuosius):
    1987 m. rugsėjo 17 d., 11 vai. į Aukščiausią Tarybą susitikimui su respublikos vadovais buvo pakviesti Lietuvos vyskupai bei dekanai. Pirmas tokio lygio susitikimas pokarinėje istorijoje visiems kėlė itin prieštaringas mintis: kas tai — dar rafinuotesnė klasta ar toks madingas mūsuose sovietinis persitvarkymas? Spręskite patys...

    Susitikime dalyvavo keturi Lietuvos vyskupai ir nemaža dalis dekanų. Pakvietimo negavo vyskupas tremtinys Julijonas Steponavičius ir vyskupas Romualdas Krikščiūnas, vyskupas Vincentas Sladkevičius, sukrėstas valdžios pareigūnų išpuolių rugsėjo 13 d. Šiluvoje, sirgo, todėl į susitikimą neatvyko. Vilniaus arkivyskupijos valdytojas kun. A. Gutauskas, valdžios skatinimu, tuo metu lankėsi Lenkijoje.

    Susitikimą savo pranešimu pradėjo LTSR AT Prezidiumo pirmininkas R. Songaila. Gerą pusvalandį aiškino Bažnyčios atstovams "apie respublikos ekonomikos ir kultūros pasiekimus

spalio soc. revoliucijos 70-ųjų metinių išvakarėse, apie šalyje ir respublikoje vykstančius persitvarkymo procesus, apie naujų socialinių klausimų sprendimo kelius ir jų perspektyvas". Pranešimas buvo nuobodus, laikraštinės propagandos stiliaus.

    Bažnyčios ir valstybės santykių klausimus bandė aptarti LKP CK sekretorius L. Šepetys. Jo žodžiais, vykstant šalyje persitvarkymui, atsirado galimybė labiau įgyvendinti sąžinės laisvės principą, ir čia pat pasitaisė, jog valstybė nustatys ribas iki kiek šią laisvę toleruos, svarbiausia, kad toji laisvė neprieštarautų valstybės nuostatams. Reiškia — slaptų valstybės išleistų nuostatų, kurie nepalyginamai svaresni ir už konstitucines garantijas, šalyje vykstantys persitvarkymai neliečia. Savo kalboje L. Šepetys pagyrė tuos dvasininkus, kurie "yra lojalumo socialistinės valstybės atžvilgiu pozicijose ir užsiima jiems derančia tikinčiųjų poreikių tenkinimo veikla." Pasidžiaugė, kad gan normaliai praėjęs šv. Kazimiero Jubiliejaus minėjimas. Ir dabar dalyje bažnyčių, nepažeidžiant įstatymų, vyksta krikščionybės įvedimo Lietuvoje 600 m. jubiliejiniai renginiai, — kalbėjo L. Šepetys. Geriausiai, valdžios nuomone, jie praėjo Kauno katedroje ir Vilniuje. Kitose katedrose — patenkinamai: buvę nepageidautinų niuansų — daug jaunimo, montažai, peržvelgiantys krikščioniškos Lietuvos šešių amžių istoriją, giedota "Lietuva, brangi" ir pan. Savo panegyriką baigė žodžiais: "užsienio agentūros, tikriausiai, pasipiktins, jog giriu lojalius dvasininkus." L. Šepetys apgailestavo, kad Vatikano radijas nepalaiko lojalių kunigų ir aštriai pasisako prieš valdžios pareigūnus. Pranešimas įgavo jprastą ir gerai žinomą bedievių lektorių stilių, kai buvo pradėti vardinti kunigų ir tikinčiųjų padaryti "nusikaltimai": blogai, kad 1986 m. per atlaidus Žemaičių Kalvarijoje kun. J. Kauneckas, kun. J. Pakalniškis ir kun. A. Pakamanis savo pamoksluose kalbėjo apie bedievybės demoralizuojančią įtaką Lietuvos liaudžiai; panašų nusikaltimą 1986 m. padarė ir kun. R. Puzonas Šiluvos atlaiduose; lektorių itin piktino kasmetinės atgailos procesijos keliais apie Šiluvos baziliką, ja tikintieji pakeitė bedievių uždraustas maldingas keliones iš Tytuvėnų į Šiluvą. Tai, anot L. Šepečio, tautos orumo žeminimas; netiko CK sekretoriui L. Šepečiui ir tai, kad keliose Lietuvos bažnyčiose kalbėjo pasauliečiai, ir čia pat nurodė jų pavardes su

ateistams neišvengiamais "pagražinimais" — 1987 m. gegužės 2 d. Kuršėnų bažnyčioje buvo leista kalbėli banditei Jadvygai Bieliauskienei, o rugsėjo 13 d. Šiluvos bazilikoje kun. A. Gražulio vairuotojui užkietėjusiam antitarybininkui Petrui Gražuliui. L. Šepetys patarė padaryti rimtas išvadas dekanams Stanislovui Ilin-čiui ir Vaclovui Grausliui. Anot L. Šepečio, tikintiesiems reiktų baigti ir su parašų bei pareiškimų valstybinėms įstaigoms vajumi, mat tai erzina tarybinę valdžią, o pareigūnai yra žmonės, kurie nori ramaus ir normalaus gyvenimo. Nerimą kelia ir taip vadinamos vienuoliaujančios moterys. Valdžia nieko neturėtų prieš, jei jos tik melstųsi, o dabar — jos kišasi į bažnytinį gyvenimą, dar kam blogiau — kai kurios, kaip pvz. paminėjo Nijolę Sadūnaitę, pradeda užsiiminėti net politika, — kalbėjo L. Šepetys. Ne geresni reikalai Kauno Kunigų seminarijoje, mat, ją, valdžios duomenimis, kasmet baigia nuo dviejų iki keturių naujų "politikierių". Reikėtų pareikalauti griežtesnės atsakomybės iš klebonų, kurie tokiems antitarybiškumu pasižymėjusiems kandidatams duoda rekomendacijas. Kas jas parašė kun. Antanui Gražuliui, kun. Vytautui Prajarai, kun. Edmundui Atkočiūnui? — nerimo L. Šepetys.

    Ko valdžia pageidautų iš Katalikų Bažnyčios? Pirmiausia, — kreipėsi į susirinkusius L. Šepetys, — vengti konfrontacijos Bažnyčios ir valstybės santykiuose, labiau remti Taikos fondą. Nurodė, kad liūdniausia padėtis šiuo klausimu yra Kaišiadorių ir Telšių vyskupijose, geriausia — Vilniaus arkivyskupijoje, bet ir ją lenkia Vilniaus pravoslavai. Reikėtų didesnių įnašų į Kultūros ir naujai įsteigtą Vaikų fondus.

    Savo kalboje L. Šepetys pažadėjo, kad Religinių susivienijimų nuostatai ateityje gal bus pakeisti demokratiškesniais; bus grąžinta Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčia, leista rekonstruoti kai kurias kitas bažnyčias; ligoninėse kunigams leidžiama aptarnauti sunkiai sergančius ligonius, o paskutiniu metu kunigai nebaudžiami ir už vaikų patarnavimą Mišiose, jų dalyvavimą procesijose. Taigi, pasikeitimų, ir laisvių "begalės"! Kaip visada ir visur L. Šepetys nepamiršo išvardinti to viso gero, kurį valstybė duoda Bažnyčiai, pradedant leidimu išsispausdinti limituotą kiekį maldaknygių, baigiant vyskupijoms duotais paskirais automo-

biliais.

    Pagaliau klausimų forma, kurią vėliau laikraščiai pavadino "atviru pasikeitimu nuomonėmis", buvo leista kalbėti vyskupams bei dekanams.

    Pirmas kalbėjo Lazdijų dekanas V. Jalinskas, jis iškėlė valdžios nepraleistų į Kunigų seminariją jaunuolių klausimą. Ar nebūtų galima kandidatų į Seminariją klausimą spręsti be RRT Įgaliotinio įstaigos įsikišimo? — pasiteiravo kun. V. Jalinskas. L. Šepetys užsiminė, kad dar daug biurokratiškumo yra drg. P. Anilionio įstaigoje. Tuo tarpu P. Anilionis reagavo replikuodamas, kad kitaip negalima, nes net ir tikrinant, dar į Seminariją patenka tokie kaip Edmundas Atkočiūnas, Antanas Gražulis, Vytautas Prajara ir į juos panašūs. Tauragės dekanas kun. Puzaras paklausė, kodėl negalima prie bažnyčių steigti blaivybės brolijų. Atsakė, kad tai būtų blaivybės darbo suskaldymas, todėl ir neleistina. Gana plačiai pasisakė Saldutiškio dekanas Z. Navickas. Jis pastebėjo, kad šis, kaip ir kiti panašaus pobūdžio susitikimai — mo-nologinio tipo: iš esmės juose nesidomima dalyvių nuomonėmis ir pageidavimais, kad pranešime ir vėl minėti Religinių susivienijimų nuostatai niekais paverčia Konstitucijos garantuotą sąžinės laisvę, kad jų laikytis neįmanoma, nenusižengiant kunigiškai sąžinei, kad atėjo laikas tuos nuostatus peržiūrėti iš pozicijų, kurios atitiktų visų piliečių, tame tarpe ir tikinčiųjų, lygiateisiškumą; kad neleistų spaudai grubiai ir suktai išgalvotais kaltinimais užsipulti tikėjimą, šmeižti kunigus ir tikinčiuosius, kaip pvz., nurodė "Tarybinėje moteryje" išspausdintą ir liūdnai pagarsėjusį V. Balkevičiaus straipsnį apie Dievo Motiną Mariją, Jurginio ir Lauraičio — apie šv. Kazimierą bei palaimintąjį Jurgį Matulaitį, išpuolius "Tarybinėje moteryje" prieš Deltuvos parapijos kleboną kun. Eugenijų Bartulį bei rajoniniame laikrašty prieš jį patį. Kun. Z. Navickas bandė sužinoti, kokiu konkrečiu įstatymu ar nuostatu remiantis buvo saugumo pagrobti ir terorizuoti kun. Rokas Puzonas, Robertas Grigas bei Nijolė Sadūnaitė, reikalavo, kad pagaliau liautųsi nepagrįsti priekaištai ir užpuldinėjimai vyskupams, kaip šių metų Šiluvos atlaiduose rajono vykdomojo komiteto pavaduotoja su RRT įgaliotinio įstaigos inspektoriumi kitų kunigų ir patarnautojų akivaizdoje užsipuolė išeinantį laikyti

pamaldas vyskupą V. Sladkevičių su grasinimais, kad "jei nesutvarkys kun. R. Puzono, reiksią vyskupijai paieškoti kito šeimininko". Apart išsisukinėjimo, į šiuos klausimus atsakyta nebuvo. Esą nuostatai, valdžios vadovų supratimu, geri, gal būsią dar pagerinti; apie kokį nors tikinčiųjų ar kunigų terorizavimą nieko negirdėjo ir tuo netiki, esą, vežioti per naktį kunigą ir kitus asmenis aukštesni pareigūnai, duoti nurodymo tikrai negalėję, pažadėjo, kad Deltuvos atvejį jie dar bandys tirti, o apskritai, kuo nusikalto kun. E. Bartulis, L. Šepetys nežinąs. (Spaudoje buvo nurodyta, kad kun. Z. Navickas susitikime "pakartojo perdėm melagingus radijo "balsų" pasakojimus apie neva brutalų valdžios elgesį su kai kuriais ekstremistiškai besielgiančiais dvasininkais ir bendruomenių nariais."; "Gimtasis kraštas", 1987 m. spalio 7-14 d.) Klausimas pakibo ore, kai Skuodo dekanas kun. P. Palšis pasidomėjo, kodėl valdžia delsia užregistruoti Klaipėdos bažnytinį komitetą, kuris pagaliau galėtų perimti grąžinamą bažnyčią ir pradėti remonto darbus. Tiesa, buvo bandyta aiškinti, kad viskas susitvarkysią kažkaip savaime, bet kaip — taip ir liko neaišku. Panevėžio dekanas kun. J. Antanavičius ragino liautis saugumui varginti kandidatus į Seminariją, neversti klierikus veidmainiauti ir priverstinai įsigyti imunitetą prieš bet kokį autoritetą, kun. J. Antanavičius-nurodė eilę konkrečių atvejų, kaip persekiojami ir dvasiniai traumuojami tikinčių tėvų vaikai, kad jie, mokytojų įbauginti, bijo užeiti net į šventorių. "Nėra reikalo moksleiviams lankytis bažnyčios šventoriuje", — atsakė valdžios atstovas, o dėl viso kito — kalti patys kunigai, klierikai ir Seminarijos vadovybė.

    Įprastinis "smegenų praplovimas", atrodo, tuo turėjo ir baigtis, bet deja, ...šaliai persitvarkant, vien "praplovimu" nepasitenkinta. Neužilgo respublikiniuose laikraščiuose — "Tiesa", rugsėjo 18 d., "Gimtasis kraštas", spalio 7-14 d., kiek vėliau ir "Valstiečių laikraštyje" — pasirodė aptariantys minėtą susitikimą straipsniai ir žinutės, aišku, su atitinkamais nutylėjimais, pagražinimais ir net grubiais iškraipymais.

*    *    *


431

(Kai kurių iškviestųjų kunigų pareiškimas Lietuvos TSR Telegramų agentūroms dėl neteisingo ir iškreipto to susitikimo aprašymo):

        Lietuvos TSR Telegramų Agentūrai

        Nuorašai:
        Lietuvos Vyskupams ir vyskupijų Valdytojams


    Mes, žemiau pasirašiusieji, iškviesti susitikimui į LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumą, vykome geranoriškai nusiteikę, tikėdamiesi galėsią pasisakyti mums rūpimais Bažnyčios ir Valstybės santykių klausimais. Buvome nustebinti tuo, kaip nušvietė šį susitikimą masinės informacijos priemonės.

    Informacijos priemonės nurodė, kad kalbėjo Valstybės vadovai, kunigai ir vyskupai. Tikrumoje kalbėjo tik LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas R. Songaila ir Respublikos Aukščiausios Tarybos pirmininkas, LKP Centro Komiteto sekretorius L. Šepetys, o leidus klausti, klausimus pateikė visa eilė kunigų ir vyskupas. Savo klausimuose jie palietė Bažnyčios ir Valstybės santykių žaizdas. Kaip suprasti tokį informacijos pranešimą, kad vyskupas A. Vaičius, Kunigų seminarijos rektorius V. Butkus ir dekanas P. Palšis (laikraštyje parašyta "Paisys") pritarė susirinkime iškeltoms mintims, kai tikrumoje visi tik kėlė jiems ir Lietuvos Bažnyčiai rūpimus klausimus.

    Š.m. rugsėjo 18 d. "Tiesa" perdavė Eltos pranešimą, kad vyskupas A. Vaičius, Kunigų seminarijos rektorius V. Butkus, dekanas P. Palšis padėkojo "už sąlygas atlikti religines apeigas". Tokio padėkojimo išvis nebuvo. Argi reikalinga dėkoti už įstatymais garantuotas teises? Šitokiu išsireiškimu tarsi pasakyta, kad tikintieji teisę į religines apeigas gauna tik kaip ypatingą vadovų malonę. Tai, matyt, suprato ir patys korespondentai, nes vėliau "Valstiečių laikraštyje" šitos frazės jau nebuvo. Reikėtų tokio lygio susitikimus nušviesti objektyviai ir teisingai.
Telšiai, 1987 m. rugsėjo 20 d.
    Pasirašė:
Vyskupas Antanas Vaičius

Telšių vyskupijos dekanai:
Kun. Bernardas Talaišis
        Kun. Jonas Gedvila
Kun. Kazimieras Gaščiūnas    Kun. Petras Palšis
Kun. Bronislovas Burneikis
    Kun. Petras Puzaras
Kun. Juozas Pačinskas
          Kun. Jonas Bučinskas

DĖKOJAME!
Didžiai gerbiamai poniai Koretai King

    Nuoširdi krikščioniška padėka Jums, kad, tęsdama savo garbingo vyro, didžio kovotojo už žmogaus teises Martyno Kingo darbą, užtariate mūsų krikščioniškos Tėvynės sūnų kun. Alfonsą Svarinską, nešantį nelaisvės pančius už tą patį šventą žmogaus teisių reikalą.

    Mūsų padėka — pasiryžę remti Jus savo malda. Mes prašome Visagalio Dievo palaimos Jums, Jūsų šeimai ir Jūsų ginamam reikalui.
Lietuvos tikintieji

DĖKOJAME UŽ AUKĄ!


(Kun. Jonas Kastytis Matulionis buvęs amnestuotas, bet vėliau vėl buvo suimtas, kadangi neprisipažino kaltu ir neprašė pasigailėjimo. Jis spaudimą atlaikė ir po trejų metų kalinimo grįžo į Kybartus):

   
1987 m. spalio 17 d., atlikęs 3 m. bausmę Novoorlovsko kalėjime (Čitos sritis), į Lietuvą sugrįžo kun. Jonas-Kastyus Matulionis.

    Kun. J. K. Matulionis buvo suimtas 1984 m. lapkričo 9 d. už tai, kad Vėlinių išvakarėse kartu su tikinčiaisiais procesijos būdu aplankė kapines ir jose viešai meldėsi. 1985 m. birželio 18 d. (pagal amnestiją) jis buvo paleistas iš Anachovo lagerio (Smolensko srities). Birželio 26 d. Vilniuje į kun. J. K. Matulionio butą prisistatė du saugumo darbuotojai ir, pareiškę, jog nori pasikalbėti, kunigą išsivedė. Vėliau paaiškėjo, kad kun. J. K. Matulionis vėl suimtas ir be teismo nuosprendžio išvežtas į Novoor-


lovsko lagerį atlikti likusią bausmę. Iš Vilniaus etapu J. K. Matulionį išvežė liepos 4 d., toliau sekė Smolensko, Voronežo, Čia-liabinsko, Irkutsko, Čitos kalėjimai, kol rugsėjo 8 d. rytą buvo atvežtas į Novoorlovską. 1986 m. birželio 18 d. pavaduotojas politiniams reikalams pasiūlė kun. J. K. Matulioniui parašyti pareiškimą iš ankštiniam paleidimui. Kun. J. K. Matulionis rašyti atsisakė. 1986 m. gruodžio 10 d. administracinė komisija reikalavo pripažinti save kaltu. Kunigas kategoriškai atsisakė, ko pasėkoje sustiprėjo lagerio darbuotojų ir net kalinių persekiojimas, patyčios. Paskelbtoji 1987 m. birželio 18 d. amnestija Novoor-lovsko lageryje buvo pradėta vykdyti rugpjūčio mėnesio pabaigoje. Rugsėjo 21d. kun. J. K. Matulionis buvo pakviestas į administracinę komisiją, kurią sudarė: lagerio viršininkas Badmažapo-vas, pavaduotojas politiniams reikalams Fedoras ir spec. skyriaus vedėjas Ševčenka. Lagerio viršininkas Badmažapovas klausė, ar nuteistasis prisipažįsta kaltu, ar pripažįsta, kad teismas teisingai jį nuteisė. Kun. J. K. Matulionis pareiškė, kad nelaiko savęs kaltu, tuo pačiu teismas pasielgė neteisingai. Tą patį vakarą vienas kalėjimo darbuotojų perdavė jam politinio vadovo "pamokymą", kad komisijoje su prokuroru kalbėtų kitaip, priešingu atveju, nebus amnestuotas. Rugsėjo 18 d. kun. J. K. Matulionis parašė pareiškimą lagerio viršininkui, kuriame dar kartą raštu pakartojo, jog neprisipažįsta kaltu, nežada taisytis. Pareiškime pagrįstai išdėstė, kad netiki administracinių komisijų sprendimais ir jų galia, nes 1985 m. birželio 17 d. administracinės komisijos, kurią sudarė daugiau kaip 15 asmenų, jų tarpe ir prokuroras, sprendimu, jis jau buvo paleistas iš Anachovo lagerio, o birželio 26 d. vėl sulaikytas ir prieš įstatymus — be teismo — atvežtas į Novoorlovską. Kad vėl nepasikartotų ta pati istorija, ir, likus mėnesiui iki bausmės galo, nebūtų varginančiu etapu vežamas atlikti likusio bausmės laiko, kun. J. K. Matulionis atsisakė nuo amnestijos, juo labiau, kad minėta "amnestija" reikalauja iš paleidžiamų prisipažinti kaltu, ir paprašė leisti jam pasilikti lageryje iki teismo paskirtos bausmės pabaigos. Rugsėjo 25 d. įvyko administracinės komisijos posėdis. Posėdyje dalyvavo prokuroras. Lagerio valdžios nustebimui, kun. J. K. Matulionis ir vėl nepripažino savęs kaltu, o prokurorui įteikė anksčiau minėto pareiškimo nuora-

šą. Unikalus atvejis, kai teisiamasis atsisako amnestijos, — kalbėjo lagerio darbuotojai. Prokuroras kun. J. K. Matulionio bylą su užrašu "peržiūrėti" išsivežė į Čitą. Spalio 14 d. vyko pakartotinas administracinės komisijos posėdis. Į jį kun. J. K. Matulionis nebuvo pakviestas. Vakare jam buvo pranešta, kad prokuroras pasirašė amnestavimui. Spalio 15 d. kun. J. K. Matulionis buvo paleistas.
S
    palio 17 d. rytą kun. J. K. Matulionis, dėkodamas Viešpačiui už skirtą jam kelią, laikė šv. Mišias Aušros Vartų koplyčioje.

    Spalio 23 d. vakare Kybartų geležinkelio stotyje kun. J. K. Matulionį sutiko kybartiečiai. Sutikti grįžtantį kunigą kalinį susirinko daugiau nei 100 žmonių, daug vaikų nemažai jaunimo. Iš geležinkelio stoties tikintieji kunigą nulydėjo iki bažnyčios. Kun. J. K. Matulionis suklupo prie didžiųjų bažnyčios durų ir kurį laiką tyliai meldėsi, tuo metu atlydėję kunigą į šventorių giedojo "Marija, Marija". Kun. J. K. Matulionis padėkojo visiems už maldas, palaimino. Saugumo ir milicijos pareigūnai tiesiogiai sutikimo netrukdė, laikėsi atokiau. Spalio 25 d., sekmadienį, kun. J. K. Matulionį Kybartų bažnyčioje sveikino kybartiečiai ir iš įvairių Lietuvos kampelių — Kėdainių, Zarasų, Vilkaviškio, Kauno, Vilniaus, Garliavos, Šeštokų, Marijampolės ir kt. — suvažiavę tikintieji, daugumoj jaunimas. Visi dėkojo už auką, duotą ištikimybės Bažnyčiai ir Tėvynei pavyzdį, atsiprašė už tuos tautiečius, kurie dėl baimės ar šiltesnės vietos pabijojo savo parašu ar žodžiu užstoti jį bei kitus nekaltai kalinamus. Kun. J. K. Matulionis prisiminė kalėjimuose tebelaikomus kunigus — Sigitą Tamkevičių, Alfonsą Svarinską — ir visus, kalinamus ir persekiojamus už tiesą. Nuoširdžiai dėkojo už maldas, laiškus, kurie jį pasiekdavo tolimame Užbaikalės lageryje. Dėkojo visiems: tėvynėje ir užsienyje gyvenantiems, JAV kongresme-nams, kurie rūpinosi ir rūpinasi nuteistųjų likimu. Baigdamas savo trumpą žodį, kun. J. K. Matulionis pažadėjo, kad maldose, šv. Mišių Aukoje ir toliau prisimins tuos, kurie vienokiu ar kitokiu būdu remia ir palaiko nekaltai kalinamus.

Švenčių atgarsiai


(Saugumiečiai fotografuoja prie uždarytos katedros besimeldžiančių jaunuolių būrį, kad vėliau kunigų seminarijos vadovybė nedrįstų nė vieno iš jų priimti seminarijon. P. Anilioniui nepatinka Ž. Kalvarijoj kun. J. Kaunecko sakyti pamokslai ir sugiedotas himnas bei iškeliamos palaimintojo Jurgio Matulaičio dorybės):

    Praėjo keletas mėnesių nuo neeilinių Lietuvos Bažnyčiai įvykių: Lietuvos Krikšto 600 metų centrinių Jubiliejaus minėjimų bei arkivyskupo Jurgio Matulaičio paskelbimo palaimintuoju. Iš laiko perspektyvos daugelio mintys vis dar grįžta prie šventės įspūdžių, pergyvenant šventiškai pakilią nuotaiką ir prisimenant tai, kas minėtų švenčių džiaugsmą temdė.

    Lietuvos tikintieji tikėjosi, kad į Jubiliejaus iškilmes bent su trumpu vizitu sovietinė valdžia leis atvykti šv. Tėvui Jonui-Pauliui II. Deja, šią teisę. — pasikviesti į Jubiliejų Popiežių — valdžia pripažįsta tik rusų Pravoslavų Cerkvei; jie savo laiku naudojosi ir carų prielankumu. Sovietinė valdžia, atrodo, toliau tęsia senąsias Rusijos imperijos tradicijas — iš visų Sąjungoje esančių religijų išskirtinai privilegijuota rusų Pravoslavų Cerkvė.

    Ši tendencija gan ryški ir sovietinės valdžios "dovanoje" Lietuvos Krikšto Jubiliejui — "Minties" leidyklos išleistame leidinyje "Bažnyčia Lietuvoje". Lietuvos Vyskupų konferencijai nesutikus leisti Lietuvos bažnyčių albumą, — neįdedant centrinės Lietuvos bažnyčios — Vilniaus Katedros (paverstos Paveikslų galerija) nuotraukos — valdžia pati ėmėsi šio leidino sudarymo ir leidybos. Albumą paruošti buvo pavesta pagarsėjusiam saugumiečiui, "besirūpinančiam" užsienio lietuviais V. Kazakevičiui bei LKP CK lektoriui J. Sakalauskui — įžūlios ir naivios ateistinės propagandos straipsniais gausiai šelpiančiam rajoninius laikraščius. Atkreipkime dėmesį į pavadinimą "Bažnyčia Lietuvoje" (Ne bažnyčios, religijos Lietuvoje, bet Bažnyčia). Ir sudėtos net cerkvių, žydų sinagogų, machometonų mečečių nuotraukos. Ir viskas apjungta pavadinimu — "Bažnyčia Lietuvoje". Ateityje

belieka toje ateistų jau "suvienytoje" Bažnyčioje vadovaujančią rolę pripažinti lojaliausiai, daugiausia lėšų Taikos fondui skiriančiai Pravoslavų Cerkvei, — ir baigsis taip bedieviams nepageidaujama Romos Popiežiaus įtaka Lietuvai.

    Šis leidinys ne vienintelis faktas, patvirtinantis, kad sovietinės "Religijų kultų laisvės" sargai nesiliauja apie tai svajoję. Filipinų kardinolą į Lietuvą pakviesti galėjo taip pat tik rusų Pravoslavų Cerkvė.

    Šių metų Velykų švenčių metu, Didįjį Šeštadienį, iš Kauno Kunigų Seminarijos oficialiai į pravoslavų velyknakčio pamaldas buvo išleista keturių klierikų delegacija, vadovaujama IV kurso klieriko A. Budriaus. Be ateistinės valdžios pritarimo tokie vizitai nevyksta. Kažin ar tinka į ekumeninį bendravimą siųsti dar nesusiformavusius, savosios teologijos pagrindų neišstudijavusius klierikus? Ypač, kad toje delegacijoje nedalyvavo niekas iš vyresniųjų kunigų, seminarijos dėstytojų. Ar tokių vizitų metu "apdoroti" klierikai, tapę kunigais, nesiims realizuoti didįjį sovietinių bedievių planą — Lietuvos katalikus pajungti Rusijos Pravoslavų Cerkvės globai? Perdaug skaudi Lietuvai buvo istorinė patirtis, kad būtų galima abejingai žiūrėti į jos duotas pamokas.

    1987 m. gegužės 24 d. Lietuvos Krikšto Jubiliejus buvo minimas Kauno arkikatedroje bazilikoje. Įspūdis gan blankus. Tiesa, šv. Mišias koncelebravo keletas vyskupų, pamokslą pasakė vyskupas Antanas Vaičius. Tačiau Bazilikoje nesimatė jokių Jubiliejinių akcentų. Tikintieji tikėjosi, kad Jubiliejaus iškilmių proga jie galės aplankyti Katedros kriptoje palaidotus tautos ir Bažnyčios didžiųjų vyrų — vyskupų M. Valančiaus, P. Karevičiaus, prel. Maironio karstus... buvo tai žadėta, bet, matyt, skambutis iš kompetentingų" įstaigų... ir Jubiliejaus proga ant kriptos durų grotų uždėta papildoma spyna, kad "išsišokėliams ekstremistams" tikrai nepavyktų prieiti prie tautos didvyrių kapų. Tik būrelis jaunimo prie Maironio kapo sugiedojo "Lietuva, brangi", padėjo gėlių, o didžiajam vyskupui M. Valančiui prie kriptos durų prisegė palmės šaką, kurią uolūs "tvarkos sargai" greitai sulaužė ir numetė.

    Jubiliejaus pamaldų metu daug žmonių netilpo į Katedrą —
stovėjo lauke, tačiau nieko nematė ir negirdėjo — nebuvo šventoriuje garsiakalbių. Miesto valdžia nedavė, o gal rimtai niekas ir neprašė leidimo iškilmingai jubiliejinei procesijai aplink Katedrą... Leidžiama tik Velykų procesija, bet juk toks Jubiliejus būna tik vieną kartą per šimtmetį, ir dėl jos tikrai nebūtų sugriuvusi sovietinė valdžia! Procesijos Lietuvos bažnyčiose — neatskiriama visų tradicinių iškilmių dalis. Sunkiais carinės priespaudos metais — 1900 m. minint Kristaus gimimo jubiliejų — tokios procesijos Kauno arkikatedroje vyko Jubiliejų pradedant ir baigiant. Taigi, dabar sunkesni Lietuvos tikintiesiems laikai, net tie, lietuviškos spaudos draudimo, Kražių skerdynių laikai.

    Birželio 28 d. Jubiliejaus iškilmės vyko Vilniuje. Gerai, kad laiku žodį tarė valdžios nekenčiamas, ekstremistu ir skaldytoju vadinamas vyskupas tremtinys Julijonas Steponavičius. To pasėkoje Jubiliejus buvo švenčiamas ne vienoje šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, bet šešiose. Nesunku įsivaizduoti, kokia "šventinė" nuotaika būtų buvusi, pliaupiant lietui ir miniai stovint surausto, nebaigto tvarkyti šventoriaus purvyne. Jubiliejinių akcentų tikintieji taip pat pasigedo. Šiaulių Šv. Petro ir Povilo parapija pajėgė pastatyti Jubiliejaus proga įspūdingą paminklą, kai tuo tarpu to paties titulo bažnyčia Vilniuje pastatė šventoriuje tik paprastutį kryžių. Amerikos lietuvių liberalų žurnalas "Akiračiai" ir "Gimtasis kraštas" išgyrė kleboną kun. P. Vaičekonį, kaip daug galintį "išpešti iš valdžios Bažnyčios naudai". Šį kartą, matyt, nei plytu-čių šventoriaus grindiniui, nei leidimo įspūdingesniam paminklui "išpešti" nepasisekė. Todėl nepritiko ir Jubiliejaus pamaldas pradėti panegirika dalyvavusiems iškilmėse RRT Maskvoje pirmininkui K. Charčevui ir jo įgaliotiniui Lietuvoje
P. Anilioniui, kurių pagalba visaip varžoma Lietuvos Bažnyčia.

    Po Jubiliejaus pamaldų grupelė jaunimo norėjo padėti gėlių prie vieno iš Lietuvos krikštytojų — Vytauto Didžiojo antkapinės lentos Vilniaus Katedroje. Kai susirinko prie uždarytos Vilniaus Katedros — lietuviškosios krikščionybės lopšio — ant durų apdairiai jau buvo pakabinta lentelė "Dėl techninių kliūčių muziejus nedirba". Jaunuolius stebėjo civiliai asmenys, tarp kurių buvo atpažintas saugumietis Rainys. Netrukus prie būrelio prisiartino pikto veido vyriškis ir moteris, kuri, prisistačiusi kaip

miesto valdžios atstovė, pareikalavo pasišalinti iš Gedimino aikštės, nes esą būriuodamiesi trukdą nežinia kokiai dainų šventei. Į klausimą, kodėl vieniems piliečiams galima stovėti Gedimino aikštėje, o kitiems draudžiama, civilis atsakė: "Eikite, nes iškviesiu patrulį ir jus tuoj pat išveš". Jaunuolių būrys suklupo prie uždarytų šventovės durų ir tyliai meldėsi, o už nugarų neramūs saugumiečiai murmėjo, "Eikite į maldos namus". Prie Katedros slenksčio liko rymoti įsmeigtos trys baltos gėlės. Jaunimo grupė patraukė Gorkio gatve prie uždarytos šv. Kazimiero bažnyčios, kur juos atsivijo milicijos mašina. Ant uždarytos bažnyčios durų (ateizmo muziejus), kabojo užrašas, kad "muziejus dėl techninių kliūčių šiandien nedirba". Prie katedros besimeldžiančio jaunimo nuotraukos buvo pristatytos į Kauno Kunigų Seminariją, kad seminarijos vadovybė nė vieno iš jų nedrįstų priimti. Šiais metais ne pirmą kartą stojantys Gintas Sakavičius iš Kapčiamiesčio ir Saulius Kelpšas iš Garliavos į seminariją vėl nepriimti. Saugumiečių įgąsdinta vadovybė iš S. Kelpšo nepriėmė net dokumentų.

    1987 m. liepos 8 d. Lietuvos Krikšto Jubiliejaus minėjimas vyko Žemaičių Kalvarijoje. Dalyvavo keturi vyskupai. J. Steponavičius, V. Sladkevičius, J. Preikšas bei svečias iš Latvijos — vyskupas tremtinys Dulbinskis, šiais metais švenčiąs savo vyskupystės 40 m. jubiliejų. Pamokslą pasakė J. E. vyskupas V. Sladkevičius, iškeldamas Krikšto reikšmę Lietuvai. Vyskupas atsakė į spaudoje bedievių keliamus priekaištus, kad, iš Maskvos priimtas pravoslaviškas krikštas Lietuvai būtų buvęs naudingesnis nei iš lenkų rankų priimtas — katalikiškasis. Jei taip būtų įvykę, mes, tikriausiai šiandien jau nebekalbėtume lietuviškai.
Kristaus kančios procesijai į kalnus vadovavo J. E. vyskupas J. Preikšas, procesijos metu Skaudvilės klebonas kun. J. Kauneckas pasakė tris pamokslus, iškėlė kryžiaus svarbą lietuvio kataliko gyvenime, žemaičių tvirtumą, ginant ir išlaikant prieš 600 metų priimtą katalikų tikėjimą, ir tą dvasinę tuštumą, kurią sukuria šių dienų jaunimo sielose prievarta ir klasta brukama bedievybė.

    Pamaldas filmavo valstybinė televizija, milicininkai ir autoinspektoriai šiais metais Žemaičių Kalvarijoje buvo santūresni ir

mandagesni.

    J. E. vyskupui A. Vaičiui grįžus iš Romos, įgaliotinis P. Anilionis gąsdino susišauksiąs į Kuriją Telšių vyskupijos dekanus ir įspėsiąs už "nusikaltimus" Kalvarijos atlaidų metu; įgaliotiniui ypatingai kliuvo kun. J. Kaunecko pasakyti pamokslai bei Lietuvos himnas, sugiedotas, baigus kalnų procesiją, kunigų trečiadienyje.

*    *    *

    Arkivyskupo Jurgio Matulaičio beatifikacija — sena Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir lietuvių tautos viltis. Apie jos išsipildymą š.m. birželio 28 d. visam pasauliui paskelbė Popiežius Jonas-Paulius II. Turėti savo užtarėją ir tarpininką prie Viešpaties sosto — brangi dvasinė vertybė. Džiugu, kad naujasis mūsų tautos palaimintasis žvelgia į mus ne iš amžių dulkėmis nuklotų istorijos puslapių, ne legendomis ir padavimais tapusių tolimų prisiminimų. Jis gyveno ir dirbo, galima sakyti, mūsų laikais. Jo kilnaus ir prasmingo gyvenimo žingsnius, jo tvirtą ir pasiaukojantį kilimą aukštyn į altoriaus garbe stebėjo nemaža dalis dar gyvų liudininkų. J. Matulaičio asmenybė kėlė ir kelia didžiulę nuostabą ir susižavėjimą. Deja, ne visiems!

    1987 m. birželio 30 d. Kauno "Tiesoje" atspausdintas J. Sakalausko straipsnis "Ką laimina Vatikanas?" Straipsnio autorius, klausdamas, už kokius nuopelnus arkivyskupas paskelbtas palaimintuoju, pats atsako: "skiriant šventuosius ir palaimintuosius visais laikais pirmiausia šlovinamas neišpasakytas jų pamaldumas, siejamas su asketizmu, žemiškjo gyvenimo išsižadėjimu. Vėliau, kylant kultūrai kai žmonės ėmė nebesižavėti tokiais religingumo pasireiškimais, dangaus išrinktiesiems imta ieškoti populiaresnių nuopelnų". Pagal J. Sakalauską, Vatikanas nesidrovėjęs palaimintąja paskelbti Žaną d Ark, šventuoju Maksimilijoną Kolbę ir pagaliau "po ilgų paieškų" pasirinkti arkivyskupą J. Matulaitį. J. Sakalauskas niekaip nesupranta šio pasirinkimo, mat ark. J. Matulaitis "...uoliai perėmė klierikalinę sociologiją, paremtą pop. Leono XIII enciklika 'Rerum novarum', telkė darbininkus į krikščioniškas draugijas, organizavo studentų katalikų sąjūdį.

    Vilniuje, esant V. Kapsuko vyriausybei, nors ir neminėdamas bolševikų, pamoksluose kėlęs jų nedorybes ir suktybes ir, tikriausiai, ne be vyskupo žinios Vilniuje įvyko keletas viešų klierikalų išpuolių prieš Tarybų valdžią. "Iš tikrųjų, kaip katalikų kunigas išdrįso užsiimti šitokia veikla? Juk jei būtų studijavęs marksistinę-lenininę filosofiją, telkęs darbo liaudį į komunistines draugijas, redagavęs marksistinį laikraštį, iškėlęs bolševikų nuopelnus lietuvių tautai ir pajungęs Bažnyčią valdžios interesams (kaip pravoslavai) šiandien jis puikuotųsi socialistinio darbo didvyrio vardu."

    Dar "moksliškiau" šį klausimą nagrinėja birželio 19 d. "Komjaunimo tiesoje" str. "Iš kur šventieji ir kam jie?" Vilniaus Pedagoginio instituto doc. J. Stankaitis. J. Stankaitis arkivyskupo J. Matulaičio bruožus — materialinių gėrybių saikingą vertinimą, asketizmą, klusnumą, kantrybę, atlaidumą priešams vadina "su žmogiškuoju orumu objektyviai nesutaikomais ir socialiai reakcingais bei žalingais bruožais". (Kokia įmantri filosofiška leksika!) J. Stankaitis tvirtina, kad šventuosius Vatikanas skiria pagal įvairias politines bei diplomatines situacijas. Tokiu būdu, teigia straipsnio autorius, atsiradę šv. Ignacas Lojolą, šv. Kazimieras, apie 100 Amerikos šventųjų, Afrikos, Kinijos, Ugandos misionieriai, net Maksimilijonas Kolbė. (Eilinis bedievių paradoksas — smerkia fašizmą ir niekina jų aukas). O labiausiai "reakcinę politinę prasmę turįs ark. J. Matulaičio paskelbimas palaimintuoju" — piktinasi J. Stankaitis, nes kaip toks "aršus reakcijos tarnas, revoliucinės kovos slopintojas, antisocialistinių sąjūdžių steigėjas, klerikalinis antikomunistas ir net tarpininkas tarp fašizmo ir Bažnyčios galėjo būti iškeltas į altorių garbę".

    Didesnių nusikaltimų vargiai beprigalvosi, nebent "tunelio kasimas iš Bombėjaus į Londoną" (pagal Abuladzės filmą "Atgaila").

    Iš tiesų, arkivyskupo J. Matulaičio asmenybė gali sukelti dvejopą įspūdį: teigiamą ir konfliktinį. Teigiamą tiems, kurių pačių elgesys pasižymėjo ir pasižymi išmintimi, konfliktinį — kai patiems vertintojams trūksta takto, išminties bei teisingumo. Daugelis amžininkų stebėjosi arkivyskupo Jurgio Matulaičio išmintimi, teisingumu, jo broliškumu. "Jis turėjo visų naštas pa-

kelti ir Galingajam nunešti, kad likusiems būtų lengviau", — sakė Vaižgantas. Jo gyvenimas rėmėsi artimo meile, o tautiniuose dalykuose — tiesa ir teisingumu. Paskirtas Vilniaus vyskupu, taip kalbėjo: "Esu pasiruošęs visiems lygiai patarnauti. Kristus mirė už visas tautas, už visus luomus ir klases, kryptis bei pažiūras. Tad ir mano pareiga tarnauti visiems, ypač liaudžiai, iš kurios esu paimtas ir vėl jai skiriamas. Mano dirva — Kristaus karalystė. Mano partija — Kristus!" Jeigu jo elgesį su artimu galima vadinti tobulu, tai su priešu — heroišku. O priešų jis turėjo visais laikais ir daug, tačiau ir aršiausi ne kažin ką galėjo jam prikišti, juo labiau kerštingumo: "Reikia tik džiaugtis ir Dievą garbinu, kad esame verti nukentėti dėl Jo vardo ir Bažnyčios", — ne kartą sakė arkivyskupas. Vaižganto žodžiais, jis kiekviename žmoguje — auklėtiniame, nusikaltėlyje ar prieše — pirmiausia ieškojo gėrio "deimančiukų". Pats arkivyskupas rašė, kad "prieš Dievą lengviau bus išsiteisinti dėl per didelio gailestingumo, negu dėl per didelio griežtumo". Arkivyskupas J. Matulaitis gyveno ir dirbo dviem realybėm — Bažnyčiai ir tautai — sakė kun. S. Yla. Jis siekė, kad visos jėgos būtų paaukotos Bažnyčios labui ir jos klestėjimui. Tėvynės ir tautos meilė privaloma kiekvienam krikščioniui, tai prigimtinė teisė, kurią savo pavyzdžiu patvirtino pats Kristus. Arkivyskupas Jurgis Matulaitis vadovavosi obalsiu "Rikiuotis ir pasišvęsti aukotis". To paties linkėjo ir visiems savo tautiečiams: gyventi nepajudinamu tikėjimu, vienybėje su Dievu, atsižadėjus savęs, pasišventus Dievo garbei ir artimo meilės paslaugoms, veržliai ir drąsiai ginti Dievo ir Bažnyčios reikalus ir nuolat tobulinti savo vidinį pasaulį.

    Štai tos būdingos šventumui savybės ir gairės, atvedusios arkivyskupą J. Matulaitį į altorių garbę. Tai didingas ir garbingas kelias, priartinęs arkivyskupą prie Viešpaties sosto. Tai sunkus, kartais atrodantis beviltišku, bet daug žadantis šventojo kelias.

    1987 m. liepos 12 d. Marijampolės bažnyčioje vyko arkivyskupo J. Matulaičio paskelbimo palaimintuoju iškilmės. Beveik tris dienas prieš iškilmes bažnyčioje buvo vedamos rekolekcijos. Rekolekcijas pravedė Šakių dekanas kun. J. Žemaitis. Šeštadienio vakare vyskupas J. Preikšas pašventino naujai įrengtą palaimintojo Jurgio Matulaičio koplyčią ir ta proga pasakė atitinkamą

pamokslą. Sekmadienį Sumą koncelebravo visi Lietuvos vyskupai ir apie 80 kunigų. Pamokslą pasakė vyskupas A. Vaičius. Vyskupas perteikė tikintiesiems savo įspūdžius iš Lietuvos Krikšto minėjimo ir pal. Jurgio Matulaičio beatifikacijos iškilmių Romoje, perdavė šv. Tėvo raginimą atkreipti ypatingą dėmesį į vaikų ir jaunimo religinį auklėjimą.

    Į iškilmes jau iš vakaro suplaukė minios žmonių. Pagrindinių pamaldų metu minia netilpo ne tik bažnyčioje, šventoriuje, bet ir aplinkinės gatvės buvo užpildytos maldininkais. Gaila tik, kad nemaža dalis maldininkų neturėjo galimybės atlikti išpažinties — išpažintis buvo klausoma tik bažnyčioje. Pamaldoms pasibaigus, svečiai kunigai skubėjo į savo parapijas, todėl atkakliausiems, po pamaldų patekusiems į bažnyčią, teko stovėti eilėse prie klausyklų net iki vakaro.

    Besiruošiant iškilmėms, klebonas Leščinskas "atitinkamų organų" buvo prigrasintas, kad iškilmės niekuo nesiskirtų nuo eilinių atlaidų. Tačiau šį bedievių pageidavimą išpildyti buvo neįmanoma — visa Lietuva jautė šventinį pakilimą.

    Trukdymų buvo įvairių, pvz., prieš iškilmes parapijos klebonas Leščinskas sutiko, kad visas tris iškilmių dienas po sumos iki vakarinių pamaldų prie palaimintojo arkivyskupo J. Matulaičio karsto organizuotai melsis ir giedos jaunimo ir šiaip maldininkų grupės. Iškilmių dienoms atėjus, visus popiečius bažnyčioje griaudėjo smarki vargonų muzika, adiekama altaristo kun. Gracijaus Sakalausko. Paruoštų programų atlikti buvo neįmanoma. Specialiai iš Telšių atvykusiam katedros chorui buvo neleista sutartu laiku pagiedoti Kryžiaus kelio kalnus. Tik šeštadienio vakare, įsikišus kunigams, ta galimybė buvo suteikta. Bet kokie pasiūlymai dėl bažnyčios papuošimo ar pamaldų paįvairinimo susilaukdavo bedievių įgąsdinto klebono atsako: "Tik per mano lavoną!"

    Ir vis tiek iškilmė paliko neišdildomą įspūdį, sutvirtino lietuvių tautos prisirišimą prie 600 m. branginto katalikų tikėjimo.

    Pamaldoms pasibaigus, tikintieji dar ilgai nesiskirstė iš bažnyčios ir šventoriaus. Susibūrę grupelėmis, jie bendrai meldėsi, giedojo tautines ir religines giesmes, skaitė specialiai jubiliejui ir palaimintajam arkivyskpui Jurgiui Matulaičiui skirtas eiles.

KREIPIMASIS
Į VISUS PASAULIO ŠALIŲ
GEROS VALIOS ŽMONES

(Kreipiamasi į pasaulio sąžinę dėl klastingo Ribentropo-Molotovo pakto padarytų skriaudų Pabaltijo tautoms: lietuviams, latviams ir estams, prašant likviduoti to pakto padarinius ir grąžinti toms tautoms apsisprendimo teisę):

    Žmonijos istorijoje yra buvę daug tarptautinių sutarčių. Vienos garbingos, atvėrusios kelią į taiką ir tautų nepriklausomą gyvenimą, kitos — klastingos, padėjusos įžiebti karus, paglemžti kitų tautų laisvę. Turbūt nerasime žmonijos istorijoje klastingesnio ir melagingesnio suokalbio, kaip Stalino ir Hitlerio, privedusio žmoniją prie žiauriausios katastrofos — II-jo pasaulinio karo, pareikalavusio milijonus nekaltų žmonių aukų.

    Slaptaisiais papildomais protokolais prie 1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo-Ribentropo pakto stalininė Sovietų Sąjunga ir hitlerinė Vokietija, sutrypusios tarptautinę teisę, abipusiai palaimino viena kitos imperialistinius siekius, suderino savo būsimus veiksmus ir nubrėžė ribas vidurio Europos nepriklausomų valstybių užgrobimui įvykdyti. Tokiu būdu Sovietų Sąjunga, kuri savo propagandiniu arkliuku laikė ir tebelaiko tautų laisvą apsisprendimą, kuri pirmoji iš pasaulio valstybių 1920 m. pripažino Pabalti-jos valstybių nepriklausomybę, sulaužė savo tarptautinius įsipareigojimus ir 1939 m. okupavo dalį Lenkijos, o 1940 m. dalį Suomijos, Estiją, Latviją, Lietuvą ir dalį Rumunijos.

    Jau pirmaisiais okupacijos metais prasidėjo masiniai areštai ir išgabenimai į Sibirą. Pabaltijo tautos niekad neužmirš 1941 m. birželio 14 d. okupantų pravestos gyventojų deportacijos, kuri prilygo tų tautų genocidui. Vien tik iš Lietuvos tą dieną išgabeno apie 40,000 žmonių.

    Kaip nebūtų paradoksalu, tautos sunaikinimą pristabdė karas, kilęs tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos. Lietuvos žemę negailestingai trypė raudonieji ir rudieji pasaulio pertvarkytojai. Nemažai nekaltų lietuvių kraujo pareikalavo hitlerinė okupacija. Tačiau

aukų skaičiumi toli gražu neprilygo stalininės okupacijos padariniams. Po pergalės prieš Hitlerį Stalinas vėl tęsė Pabaltijo tautų genocidą. Kalėjimuose netilpo suimtieji. Tūkstančiai šeimų, nedarant išimties nei kūdikiams, nei sunkiai sergantiems, buvo vežami į Sibirą vagonuose, skirtuose gyvuliams gabenti. Vieni, neišlaikę antisanitarinių sąlygų, kelionėje pasimirė, kiti žuvo nuo šalčio, bado ir katorginio darbo tremty, o tie, kurie liko gyvi, tik po daugelio metų sugrįžo paliegėliais ir invalidais.

    To meto lietuvių tauta, savigynos vedama, pakilo į primestą jai nelygią kovą ne tiek už savo valstybinės nepriklausomybės atstatymą (nors nepriklausomybės troškimas ir nebuvo palaužtas), kiek už teisę ir galimybę žmogui išlikti žmogumi. Lietuviams stalininė okupacinė valdžia sudarė tik dvi galimybes: n u ž m o g ė j i m a s arba k o v a      l i g i   m i r t i e s. Jėgos buvo nelygios. Todėl kraujuje paplūdusi Lietuva šaukėsi kitų šalių pagalbos. Bet šaukėsi veltui. Nes to meto daugumos valstybių vadovai, laikinų pergalių ir taikos troškulio apsvaiginti, buvo kurti mūsų šauksmui patys ir trukdė tą šauksmą išgirsti savo šalių visuomenei. O okupacinė sovietinė valdžia pasipriešinimo dalyvius už tai vadino ir iki šiol tebevadina "parsidavėliais" užsienio šalių žvalgyboms.

    Stalino mirtis sustabdė masinius areštus ir deportacijas. Tačiau ir vėlesnės sovietinės vyriausybės neturėjo geros valios pasmerkti Stalino-Hitlerio 1939 m. suokalbį ir likviduoti jo pasekmes. Priešingai, ano meto lietuvių tautos ginkluotą pasipriešinimą tebevadina banditizmu, o bet kurio žmogaus bandymą nepaklusti režimui — parsidavimu imperializmui ir užsienio žvalgyboms.

    Molotovo-Ribentropo pakto su slaptaisiais Papildomais protokolais padarytos lietuvių tautai žaizdos neužgijo. Todėl 1979 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo 40-čio proga grupė pabaltiečių kreipėsi į Sovietų Sąjungos, VFR ir VDR vyriausybes, į Atlanto Chartiją pasirašiusių valstybių vyriausybes bei į SNO Generalinį Sekretorių su prašymu pripažinti tą gėdingą paktą negaliojančiu ir likviduoti jo pasekmes — estams, latviams ir lietuviams atstatyti laisvo apsisprendimo teisę. Prašymas nebuvo išklausytas, o daugelis iš kreipimąsi pasirašiu-

sių pabaltiečių skaudžiai nukentėjo nuo KGB už "Sovietų Sąjungos šmeižimą" ir "istorijos klastojimą". Mat sovietinė vyriausybė iki šiol tebetvirtina, kad Pabaltijo tautos 1940 m. laisvais rinkimais išsirinko sovietinę valdžią ir savo noru įsijungė į Sovietų Sąjungą. Bet toks tvirtinimas yra akiplėšiškas melas, nes minimi rinkimai vyko po to, kai sovietinė kariuomenė okupavo Pabaltijo kraštus, o tarptautinė teisė teigia, kad neįmanoma įgyvendinti tautos apsisprendimo teisės, kai tos tautos gyvenamoje teritorijoje išdėstyta okupacinė kariuomenė. Tą patį teigia ir Leninas savo Taikos Dekrete, kur sakoma: "Jei tautai nesuteikiama teisė laisvu balsavimu, pilnai išvedus prijungiančios arba aplamai galingesnės valstybės kariuomenę, be mažiausios prievartos išspręsti šios tautos valstybinio egzistavimo formos klausimą, jos prijungimas yra aneksija, t.y. grobimas ir smurtas."

    Gyvenimas nestovi vietoje. Sovietų Sąjungoje jau girdisi vis drąsesni balsai, reikalaujantys atvirumo politiką ne vien deklaruoti, kaip yra daroma dabar, bet ją ir įgyvendinti tikrovėje — kelti dienos švieson visą tiesą. Gal pagaliau bus suprasta, kad pasaulyje taika ir demokratija yra neišskiriamos. Kur nėra demokratijos, nėra ir laisvės, o be laisvės negali būti taikos.

    Tačiau jėgos, trukdančios demokratizacijos procesui Sovietų Sąjungoje dar labai stiprios. Štai keletas tai patvirtinančių faktų:

    — Tauriausi mūsų kunigai — Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Jonas-Kąstytis Matulionis tebekalinami.

    — Lietuvos patriotai — Viktoras Petkus, Balys Gajauskas (iškalėjęs jau 35 metus), Gintautas Iešmantas, Povilas Pečeliūnas tebekankinami tremtyje.

    — Vyskupui Julijonui Steponavičiui tebedraudžiama eiti vyskupo pareigas.

    — Daromos kratos pas asmenis, saugumo įtariamus dalyvaujant "LKB Kronikos" leidime.

    — Sovietų Sąjungoje, taip įnirtingai ieškančioje karinių nusikaltėlių, pasislėpusių kažkur Vakarų šalyse, nė pirštu nepajudinta, kad būtų nubaustas ar bent išaiškintas nors vienas iš tų daugybės čia dar tebegyvenančių ir net privilegijomis tebesinaudojančių sadistų, organizavusių ir vykdžiusių masines nekaltų žmonių žudynes ir kankinimus Stalino laikais.

    — Ryšium su š.m. rugpjūčio 23 d. stalinizmo ir hitlerizmo aukų paminėjimu Vilniuje, Rygoje ir Taline per sovietinę spaudą, radiją ir televiziją pasipylė nuvalkioto melo ir šmeižtų srautas to minėjimo ir jo dalyvių adresu (Pav., apie Nijolę Sadūnaitę, turinčią oficialų 20-ties metų darbo stažą, sakoma, kad ji niekad nedirbo, ir pan.).

    — Saugume agentai tebenaudoja terorą ir smurtą. Pav., š.m. rugpjūčio 28-29 d.d. primušti Robertas Grigas ir kun. Rokas Pu-zonas, Nijolė Sadūnaitė vežiota mašinoje be numerių 30 valandų. Visiems trims buvo grasinama susidorojimu.

    Šie ir daugybė panašių faktų rodo, kad melas ir prievarta Sovietų Sąjungoje šaknis suleido labai giliai, kad dar daug reikės ne tik sovietinių piliečių, bet ir viso pasaulio šalių visuomenės pastangų, kad nugalėtų viešumas ir demokratija.

    Todėl mes ir kreipiamės į visų pasaulio šalių geros valios žmones, prašydami:

    — Nebūkite abejingi neteisybei ir kitų skausmui! Visomis jums prieinamomis informacijos priemonėmis nušvieskite Pabaltijo tautų padėtį ir prašykite savo valstybių vadovus, kad artimiausioje SNO Generalinės Asamblėjos sesijoje būtų iškeltas ir svarstomas Pabaltijo valstybių prievartinio įjungimo į Sovietų Sąjungą klausimas, o tų valstybių piliečiams būtų atstatyta laisvo apsisprendimo teisė.

    Tepadeda jums Dievas!
    Pasirašė:
Kun. Juozapas Razmantas (Žalpiai)
Kun. Jonas Kauneckas (Skaudvilė)
Kun. Vaclovas Stakėnas (Kriokialaukis)
Kun. Jonas Danyla (Bijutiškis)
Kun. Antanas Gražulis (Alytus)
Kun. Leonas Kalinauskas (Josvainiai)
Kun. Vincas Vėlavičius (Telšiai)
Kun. Kazys Gražulis (Šiauliai)
Kun. Vytautas Prajara (Garliava)
Kun. Petras-Kąstytis Krikščiukaitis (Čiobiškis)
Kun. Rokas Puzonas (Kiaukliai)
Doc. Vytautas Skuodis (TTGK Komiteto narys — Vilnius)

Liudas Simutis (Kaunas)
Nijolė Sadūnaitė (Vilnius)
Liudas Dambrauskas (Kaunas)
Vytautas Vaičiūnas (Kaunas)
Robertas Grigas (Kiaukliai)
Kazimieras Kryževičius (Kaunas)
Jonas ir Jadvyga Petkevičiai (Šiauliai)
Vidas Abraitis (Kaunas)
Petras Gražulis (Sasnava)
Saulius Kelpšas (Garliava)
Bronė Valaitytė (Sasnava)
Aldona Raižytė (Garliava)

PAREIŠKIMAI IR PROTESTAI


(Lietuvos tikinčiųjų pareiškimas M. Gorbačiovui dėl Vilniaus arkivyskupo Julijono Steponavičiaus ištrėmimo į Žagarę. Prašoma jam leisti sugrįžti į Vilnių ir eiti savo pareigas):

TSKP CK Generaliniam Sekretoriui M. Gorbačiovui

Nuorašas: Lietuvos Vyskupams

Lietuvos kunigų ir tikinčiųjų
P a r e i š k i m a s

    Prieš 26 metus Vilniaus arkivyskupijos Apaštalinis Administratorius vyskupas Julijonas Steponavičius tarybinės valdžios organų patvarkymu ištremtas iš Vilniaus ir priverstinai apgyvendintas už arkivyskupijos ribų — Žagarėje. Vyskupas nubaustas už tai, kad laikėsi Bažnyčios kanonų — atsisakė šventinti kunigais netinkamus kandidatus, nesutiko savo vardu uždrausti kunigams vykdyti vieną iš svarbiausių jų pareigų — katekizuoti vaikus, pašalinti nepilnamečius nuo altoriaus ir iš procesijos. Taip padaryti reikalavo to meto civilinė valdžia. Už šių reikalavimų
1987 m.

nevykdymą Vyskupas civilinės valdžios be jokio teisminės bylos nagrinėjimo buvo nubaustas neterminuota ir Baudžiamajame Kodekse nenumatyta bausme. Šis neteisėtas nutarimas galioja ir šiandien — viešumo ir persitvarkymo laikais. Akademikas Sacharovas, kuris panašiai buvo nubaustas, jau paleistas iš tremties Gorkyje, o vyskupas J. Steponavičius dar ir šiandien laikomas tremtyje Žagarėje.

    Prašome jus, Generalini Sekretoriau, patvarkyti, kad vyskupui J. Steponavičiui būtų leista sugrįžti į Vilnių ir netrukdomai eiti Vilniaus arkivyskupijos vyskupo pareigas.

    Taip pat prašome, kad būtų paleisti įkalinti kunigai: Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Jonas-Kąstytis Matulionis. Jie nuteisti vien už tai, kad viešumon kėlė mūsų visuomenėje pasitaikančias skriaudas, negeroves — pagrindinių konstitucinių piliečių teisių nepaisymą, girtavimo ir nesąžiningumo plitimo faktus. Šiandien tas pačias negeroves raginama kelti viešumon — už tokią pat drąsą kunigai kalinami.

    Prašome jus, Generalini Sekretoriau, liepti atitinkamoms įstaigoms peržiūrėti nuteistų kunigų bylas ir kunigus paleisti laisvėn.
Pasirašė:
Pakruojis — 654
    Viduklė — 46 (papildomai)
Žagarė — 1003
    Žemaičių Kalvarija — 586
Marijampolė — 2427 (papildomai)
    Vilnius (šv. Mikalojaus parapija) — 1041 (papildomai)
Garliava — 954
    Balbieriškis — 932
Simnas — 4490
    Griškabūdis — 1677
Lazdijai — 2790
    Krokialaukis — 851
Slavikai — 870
    Merkinė — 1064
Alksnėnai — 666
    Pivašiūnai — 5560
Rietavas — 1115
    Gargždai — 658
Liudvinavas — 856
P. S. Viso po pareiškimu yra pasirašė. 75,000 tikinčiųjų.

(Arkivyskupo Julijono Steponavičiaus raštas Tiesos redakcijai, kuri paskelbė apie jo ištrėmimą neteisingas žinias, pateiktas R. R. įgaliotinio P. Anilionio):
"Tiesos" redakcijai

Nuorašai: Lietuvos Katalikų Bažnyčios Vyskupams
ir vyskupijų Valdytojams
    Gerbiamoji redakcija!
    Š.m. rugpjūčio mėn. 6 d. "Tiesos" numeryje buvo išspausdintas į V. Kazlausko laišką Religijos reikalų Tarybos prie TSRS Ministrų Tarybos įgaliotinio Lietuvos TSR Petro Anilionio atsakymas antrašte — "Kodėl vyskupas gyvena Žagarėje?" P. Anilionis, siekdamas pateisinti įvykdytą civilinės valdžios manęs ištrėmimą iš Vilniaus į Žagarę, rašo, kad Religijų reikalų taryba neribotam laikui panaikino man Vilniaus arkivyskupijos valdymo registraciją, o į Žagarę perkėlė mane Katalikų Bažnyčios Lietuvoje vadovai, būtent buvęs Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos Valdytojas kan. Juozapas Stankevičius, kurio rašytą 1961 m. sausio 26 d. pranešimą įgaliotiniui apie mano paskyrimą Žagarės altaristu-išlaikytiniu pateikia kaip įrodymą. Tad, pasak P. Anilionio, ne civilinė valdžia nušalino mane nuo Vilniaus arkivyskupijos Apaštalinio administratoriaus pareigų ir ištrėmė į Žagarę, bet dvasinė vadovybė perkėlė mane iš Vilniaus į Žagarę.

    Kadangi toks P. Anilionio teigimas neatitinka tiesos ir yra klaidinantis, todėl jaučiuosi įpareigotas pateikti tikrą mano ištrėmimo priežastį ir jo eigą...

    1. 1961 m. sausio 4 d. paskambino man tuometinis Religinių kultų įgaliotinis J. Rugienis, kad ateičiau į jo įstaigą, atsinešdamas įgaliotinio išduotą registracijos pažymėjimą. Man atvykus pas įgaliotinį, jis paėmė iš manęs registracijos pažymėjimą ir pareiškė man, kad Lietuvos TSR Ministrų tarybos nutarimu esu nušalintas nuo Vilniaus arkivyskupijos Apaštalinio Administratoriaus pareigų ir perkeliamas gyventi į Žagarę, Joniškio raj. Pa-

prašius, kad duotų man Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimo nuorašą arba bent perskaitytų jį, įgaliotinis atsisakė patenkinti mano prašymą, o pasiūlė man Religinio kultų reikalų Tarybos įgaliotinio išduodamą registracijos pažymėjimą, įregistruojantį mane Žagarės bažnyčios altaristų. Kai siūlomą registracijos pažymėjimą atsisakiau paimti, paaiškindamas įgaliotiniui, kad tokius registracijos pažymėjimus jo įstaiga išduoda tiktai gavusi Vyskupo ar Valdytojo pranešimą apie kunigo paskyrimą, tai įgaliotinis man pasakė, kad jeigu reikalingas yra Valdytojo kan. J. Stankevičiaus paskyrimas, tai jis man bus parūpintas. Bet nuvykęs pas Valdytoją kan. J. Stankevičių gauti man paskyrimo į Žagarę, jo negavo, nes Valdytojas pasakė, kad paskyrimo duoti man negalįs, nes tokiam paskyrimui neturįs jurisdikcijos. Tada įgaliotinis J. Rugienis, norėdamas greičiau mane ištremti iš Vilniaus, griebėsi administracinių priemonių, perduodamas mano ištrėmimo klausimą milicijos ir saugumo organams. Milicija išregistravo mane, o saugume buvo man aiškiai pasakyta, kad Vilniaus arkivyskupijos Apaštalinio Administratoriaus poste dirbti negaliu ir kad nedelsdamas turiu palikti Vilnių ir išvykti į man paskirtą tremties vietą, į Žagarę. Be to, dar Saugumo tarnautojai pridūrė, kad delsiant man su išvažiavimu iš Vilniaus į Žagarę, būsiu išvežtas į Žagarę taip, kaip buvo išvežtas arkivyskupas Teofilius Matulionis į Šeduvą. Religinių kultų reikalų įgaliotiniui nušalinus mane nuo Vilniaus arkivyskupijos Apaštalinio Administratoriaus pareigų, milicijai išregistravus ir saugumui grasinant prievarta mane išvežti iš Vilniaus į Žagarę, civilinės valdžios verčiamas 1961 m. sausio mėn. 18 d. išvažiavau iš Vilniaus į Žagarę, kur pradėjau tremtinio gyvenimą. Žagarėje apsigyvenau įgaliotinio nurodytame bute, dėl kurio jau anksčiau buvo įgaliotinio susitarta su Joniškio rajono Vykdomojo komiteto pirmininku. Tas P. Anilionio išreklamuotas komunalinis trijų kambarių butas, kurio gyvenamas plotas yra 34 kv. m. yra avariniame name, be patogumų, be vandens, be vonios, be tualeto ir be centrinio šildymo. Vos atvykau į Žagarę, tuojau buvau iškviestas į Žagarės Vykdomąjį komitetą, kur buvo man įteiktas buto orderis ir pasakyta, kad nedelsdamas prisiregistruočiau. Žinodamas, kad, neturint dvasinės vyriausybės paskyrimo ir Religinių kultų įgalioti-

nio registracijos pažymėjimo, manęs nepriregistruos, o nepriregistruotam galės skirti administracines baudas arba net iškelti teisminę bylą, ir norėdamas eiti Žagarės bažnyčioje dvasininko pareigas, kreipiausi į Kauno arkivyskupijos Valdytoją kun. J. Stankevičių 1961 m. sausio mėn. 23 d. raštu, prašydamas, kad suteiktų man, kaip svetimos vyskupijos dvasininkui, jurisdikciją, parašytų pagal savo nuožiūrą skyrimą Žagarės altaristų ar rezidentu bei parūpintų Religinių kultų reikalų įgaliotinio išduodamą registracijos pažymėjimą. Iš Valdytojo kun. J. Stankevičiaus gavau 1961 m. sausio mėn. 26 d. tokio turinio raštą:

    "Jūsų Ekscelenciją paskiriame pagal Jūsų 1961 m. sausio mėn. 31d. prašymą Žagarės altaristu-išlaikytiniu ir suteikiame jurisdikciją Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos teritorijoje adikinėti visas dvasininko pareigas." Neužilgo Kauno arkivyskupijos kurija atsiuntė man Religinių reikalų įgaliotinio išduotą 1961 m. sausio 27 d. registracijos pažymėjimą.

    Tad iš to, kas anksčiau pasakyta, aišku, kad ne Katalikų Bažnyčios vadovai perkėlė mane į Žagarę, kaip rašo P. Anilionis, bet ištrėmė civilinė valdžia. Valdytojo kan. J. Stankevičiaus 1961 m. sausio mėn. 26 d. parašytas pagal mano, tremtyje gyvenančio, prašymą paskyrimas Žagarės altaristų buvo ne perkėlimas manęs į Žagarę, bet tik padaryta tremtiniui paslauga, kad galėčiau prisiregistruoti tremties vietoje ir atlikinėti Žagarės bažnyčioje dvasininko pareigas.

    2. Tame P. Anilionio atsakyme skaitome: "Vyskupas Julijonas Steponavičius, būdamas Vilniaus arkivyskupijos apaštaliniu administratoriumi, pažeidinėjo įstatymus, nereagavo į jam daromas pastabas." Kokius įstatymus pažeidinėjau P. Anilionis konkrečiai nenurodo. Kadangi savo pasisakymu P. Anilionis turbūt nori nuimti kaltę nuo civilinės valdžios, kuri mane ištrėmė, ir suklaidinti visuomenę, nežinančią mano ištrėmimo priežasties, todėl pareiškiu, kad esu nušalintas nuo Vilniaus arkivyskupijos Apaštalinio Administratoriaus pareigų ir ištremtas į Žagarę ne už valstybinių įstatymų pažeidimą, bet už atsisakymą pažeisti bažnytinius įstatymus, Bažnytinės teisės kanonus. Tai patvirtino ir Saugumo tarnautojai, pas kuriuos buvau iškviestas prieš ištrėmimą. Saugumiečiams pareiškus, kad nedelsiant turiu palikti Vilnių

ir išvykti į; Žagarę, paklausiau juos, už ką esu baudžiamas, kokį nusikaltimą esu padaręs ir jei esu pažeidęs valstybinius įstatymus, tai tegul tarybinė valdžia iškelia man bylą ir teisia mane. Tada jie man pasakė, kad, girdi, visas reikalas glūdi tame, kad nėra už ką iškelti man baudžiamąją bylą, bet blogiausia yra tai, kad negalima su manimi susikalbėti, nes, girdi, nevykdau valdžios potvarkių, reikalavimų, kurie įgaliotinio man pateikiami.

    Tie pateikti reikalavimai arba potvarkiai buvo tokie: uždrausti kunigams katekizuoti vaikus, besiruošiančius Pirmajai išpažinčiai ir šv. Komunijai ir uždrausti grupiniai egzaminuoti jau pasiruošusius vaikus, leidžiant juos tik individualiai egzaminuoti; uždrausti nepilnamečiams vaikams dalyvauti liturginėse apeigose: berniukams patarnauti Mišioms, o mergaitėms — dalyvauti procesijose, barstyti gėles; uždrausti kunigams rengti tikintiesiems rekolekcijas, kviesti kunigus į atlaidus patalkininkauti be rajono valdžios leidimo; lankyti savo parapijiečius — kalėdoti; susirinkti didesniam kunigų būriui į vieną vietą atlikti kunigų rekolekcijas; palikti be parapijos, be kunigiško darbo tuos kunigus, kuriems įgaliotinis atima registracijos pažymėjimą; teikti kunigystės šventimus visiems pristatytiems kandidatams.

    įgaliotinis reikalavo, kad tuos potvarkius paskelbčiau kunigams raštu, nors mane supažindindavo su jais tik žodžiu. Be to, dar pagrasino kad nesilaikantys tų potvarkių kunigai bus baudžiami, o vyskupas, jei nepadės vykdyti tų reikalavimų, bus nušalintas nuo pareigų.

    Kadangi tie potvarkiai prieštarauja Bažnyčios teisės kanonams, Arkivyskupijos Sinodo nuostatams ir mano vyskupiškai sąžinei, todėl, nepaisant Įgaliotinio grasinimų, atsisakiau juos skelbti kunigams. Juk atsisakius vykdyti griaunančius religinį ir bažnytinį gyvenimą potvarkius bei Bažnyčios, tikinčiųjų ir savo teisių gynimas nėra įstatymų pažeidimas, nes Lietuvos TSR Konstitucijos 50 str. garantuoja piliečiams sąžinės laisvę, tai yra teisę išpažinti bet kurią religiją ir praktikuoti religinius kultus.

    3. Pagaliau noriu atkreipti dėmesį į neteisingą P. Anilionio teiginį, kai 1981 m. Popiežius Jonas-Povilas II buvo padaręs sprendimą paskirti mane Kaišiadorių vyskupijos Apaštaliniu Administratoriumi: savo teiginiui įrodyti P. Anilionis pateikia Vie-

šųjų Bažnyčios reikalų Tarybos parašyto vysk. L. Poviloniui laiško ištrauką. Tas Viešųjų Bažnyčios reikalų Tarybos raštas yra Vatikano įstaigos, atliekančios šv. Tėvo pavedimu parengiamąjį vyskupų paskyrimo ir perkėlimo darbą, dokumentas. Todėl tame rašte, kuris buvo atsiųstas ne tik vysk. L. Poviloniui, bet ir man, buvo pranešta, kad šv. Tėvas yra nusprendęs mane paskirti Kaišiadorių vyskupijos Apaštaliniu Adminstratoriumi, o taip pat nurodyta, kad praneščiau Viešųjų Bažnyčios reikalų Tarybai per vysk. L. Povilonį apie to paskyrimo priėmimą. Nedelsdamas parašiau du raštus: vieną — tiesiogiai Viešųjų Bažnyčios reikalų Tarybai, antrą — vyskupui L. Poviloniui. Savo raštuose padėkojau šv. Tėvui už suteikiamą galimybę grįžti į vyskupiškas pareigas ir paprašiau kad būčiau paskirtas Kaišiadorių Vyskupijos Ordinaru, o ne Apaštaliniu Administratoriumi. Kadangi tuo metu buvo daroma pastangų gauti šv. Tėvo paskyrimą trims civilinės valdžios pasiūlytiems kandidatams vyskupais, todėl dar paprašiau Sv. Tėvą, kad nušalintųjų vyskupų: vyskupo V. Sladkevičiaus ir mano sugrąžinimas į vyskupiškas pareigas nebūtų jungiamas su naujų vyskupų paskyrimu, kad pirmiau būtų leista įdarbinu nušalintus vyskupus, paskiriant juos Šv. Tėvui į bet kurią Lietuvos vyskupiją vyskupiškoms pareigoms, o po to būtų vedamos derybos dėl naujų vyskupų Lietuvai paskyrimo. Matyt nesusitarta atskirti sukliudytųjų vyskupų įdarbinimo klausimo nuo civilinės valdžios pasiūlytų kandidatų paskyrimo vyskupais. Dėl to nebuvo nei sukliudytieji vyskupai sugrąžinti į vyskupiškas pareigas, nei nauji vyskupai paskirti. Tik vėliau, 1982 metais Apaštalų Sostui sutikus paskirti Telšių vyskupijai pasiūlytą kandidatą vyskupu, buvo leista grįžu į savo vyskupiją nušalintam Kaišiadorių vyskupijos Apaštaliniam Administratoriui vysk. V. Sladkevičiui. Apie mano sugrįžimą į Vilniaus arkivyskupijos Apaštalinio Administratoriaus pareigas P. Anilionis arba visiškai nenori kalbėti, arba kalbėdamas duoda panašius atsakymus į tą, koks buvo išspausdintas š.m. rugpjūčio mėn. 6 d. "Tiesos" numeryje.

    Parašęs Viešųjų Bažnyčios reikalų Tarybai raštą apie šv. Tėvo manęs paskyrimą į Kaišiadoris ir negavęs Šv. Tėvo pasirašyto paskyrimo dokumento, nesijaučiu nusikaltęs Apaštalų Sostui nepaklusnumu, nors tuo kaltina mane P. Anilionis. Panašius Vie-

šųjų Bažnyčios reikalų Tarybos raštus tuomet buvo gavęs vysk. V. Sladkevičius ir trys pasiūlyti kandidatai į vyskupus, kurie nebuvo paskirti vyskupais. Gal įgaliotinis P. Anilionis, pasinaudodamas Viešųjų Bažnyčios reikalų Tarybos jiems atsiųstais raštais, kada nors paskelbs ir apie jų nepaklusnumą Vatikanui?

    Jeigu Apaštalų sostas būtų įžiūrėjęs mano laikysenoje nepaklusnumą, kai buvo vedamos derybos dėl mano sugrąžinimo į vyskupiškas pareigas, tai būtų pritaikęs man atitinkamą bausmę, pavyzdžiui, atleisdamas mane nuo Vilniaus arkivyskupijos apaštalinio administratoriaus posto, vienok to nepadarė, nes kasmet esu įrašomas viso pasaulio vyskupijų ir vyskupų sąraše ("Annua-rio Pontificio") kaip Vilniaus arkivyskupijos Apaštalinis Administratorius (sukliudytas — impedito). Tik P. Anilionis, cenzūruodamas 1985 m. Katalikų kalendorių-žinyną pareikalavo, kad kalendoriuje prie mano pavardės nebūtų Vilniaus arkivyskupijos Apaštalinio Administratoriaus titulo.

    Tenka stebėtis, kad atvirumo laikais, kai daug kalbama ir rašoma apie klaidų ir skriaudų atitaisymą, Jūsų laikraštyje buvo atspausdintas tiesos neatitinkantis ir skaitytojus klaidinantis P. Anilionio pasisakymas. Susidaro įspūdis, kad P. Anilionis, duodamas spaudai minėtą pareiškimą, siekia nuimti nuo civilinės valdžios atsakomybę už mano ištrėmimą išteistinti ją, o mane padaryti nusikaltėliu. Ar tokiu elgesiu P. Anilionis nepiktnaudžiauja savo tarnybine padėtimi, skleisdamas dezinformaciją?

    Kad būtų atitaisyta P. Anilionio man padaryta moralinė skriauda, prašau Gerbiamą Redakciją išspausdinti savo laikraštyje šitą mano laišką.
Žagarė, 1987.09.08
Su pagarba
Vyskupas Julijonas Steponavičius

*    *    *


455

(Klaipėdos tikintieji kreipiasi i M. Gorbačiovą, prašydami palikti katalikams naudotis ir dabar turimą bažnytėlę, taip pat tuojau leisti sudaryti grąžinamos Taikos Karalienės bažnyčios bažnytinį komitetą ir nedelsiant perduoti bažnyčią tikintiesiems):

    TSRS Komunistų Partijos Generaliniam Sekretoriui
    M. Gorbačiovui
    Religijų reikalų tarybos pirmininkui K. Charčevui

    LTSR Ministrų Tarybai
    Telšių Vyskupui A. Vaičiui

    Klaipėdos miesto katalikų religinės bendruomenės

    P a r e i š k i m a s

    Džiaugiamės, Generalini Sekretoriau, kad Jūsų teisingumo ir demokratėjimo politika, Centro komiteto įsakymu, gražinama Klaipėdos "Taikos Karalienės" bažnyčia, kurią buvome pasistatę savo lėšomis ir kuri 1961 metais, N. Chruščiovo įsakymu, iš mūsų buvo atimta. Prašom paveikti mūsų respublikos darbuotojus, užsiimančius tuo klausimu, kad kuo greičiau būtų išspręstas bažnyčios grąžinimo klausimas, nes tebevargstame teturėdami mažą, vos 214 kv. m. bažnytėlę, esame priversti stovėti lauke, o viduje nuo tvaikumo žmonės alpsta. Todėl prašome:

    1. Palikti ir dabartinę bažnytėlę, nes "Taikos Karalienės" bažnyčia turi tik 1500 kv. m. ploto, todėl joje netilpsime. Kai 1954 m. davė leidimą ją statyti, Klaipėdoje gyveno apie 80,000 gyventojų, o dabar jau yra virš 202,000. Mažesni miestai: Telšiai, Panevėžys, Šiauliai turi po dvi bažnyčias, religines bendruomenes ir bažnyčios komitetus. Uždarius dabartinę bažnyčią, tikintieji vėl bus nepatenkinti, nes gatvėje niekas nenori būti, ir kovos už ją.

    2. Leisti tuojau sudaryti grąžinamos "Taikos Karalienės" bažnyčios religinę bendruomenę ir patvirtinti bažnyčios komitetą. Dabar veikiančios bažnytėlės komite-

tas ir klebonas yra tiesiog perkrauti darbu ir tikinčiųjų aptarnavimo rūpesčiais, todėl neturi ir neturės galimybės rūpintis grąžinamos bažnyčios atstatymu ir tikintieji, laukdami kokios paslaugos, yra priversti gaišti laiką ir valandas laukti, o tai netiesiogiai atsiliepia ir į darbo našumą. Todėl Klaipėdai būtina turėti dvi parapijas — dvi religines bendruomenes.

    3. Leisti vyskupui paskirti grąžinamai bažnyčiai kleboną, kuris rūpintųsi bažnyčios atstatymu; pageidaujame skirti kun. Bronių Burneikį, kuris šią bažnyčią statė, nes niekas negalės šio darbo geriau atlikti.

    4. Bažnyčią norime atstatyti ūkiniu būdu už valstybės skiriamas lėšas, mes, tikintieji, prisidėsime neapmokamu darbu.

    5. Kaip jau yra pranešta, bažnyčia grąžinama ne po dviejų metų, bet iki 1988 metų liepos 1 dienos arba anksčiau, todėl prašome kaip galima greičiau grąžinti abu pastatus kartu: bažnyčią ir gyvenamąjį namą.

    Tikimės, kad šie mūsų prašymai bus išklausyti ir baigsis mūsų vargai. Būsime labai dėkingi.
    Priedas: 69 lapai su 17,600 tikinčiųjų parašų.
    Klaipėda, 1987 m. rugpjūčio 31 d.

    P.S. Klaipėdos tikintieji kartu su bažnytiniu komitetu parašė pareiškimus Lietuvos bei Klaipėdos miesto valdžiai, kuriuose džiaugiasi valdžios sprendimu atitaisyti tikintiesiems padarytą skriaudą, tačiau jiems kelia nerimą ir nepasitikėjimą tai, jog nuo žodžių pereiti prie darbų ketinama tik po dviejų metų. Pareiškimuose rašoma: "Mes, Klaipėdos katalikų religinės bendruomenės komitetas ir tikintieji, su džiaugsmu sutikome žinią, kad nuspręsta atiduoti mums Taikos Karalienės bažnyčią. Tačiau šis sprendimas sukėlė ne tik džiaugsmą... Mums kelia nerimą sprendime numatytas bažnyčios grąžinimo dvejų metų laikas. Mūsų manymu, bažnyčios atidavimo klausimas ne naujas, todėl ir jos grąžinimo terminas pernelyg ilgas. Kuo dėti mes, kad taip ilgai nebuvo atitaisyta padarytoji klaida, kodėl mes, ir priėmus iš esmės gerą naują sprendimą, dar turėsime dvejus metus kęsti šią skriaudą? Tai sunkiai suprantama, turint galvoje ir naują visuomenės persitvarkymo metą. Įsivaizduokime, ko būtų verti vyriausybės priimami nutarimai įvairiais persitvarkymo klausimais, jei-

gu jų įgyvendinimas prasidėtų ne tuoj pat, o po poros metų! Persitvarkymo idėjos turi liesti ne tik materialinę, bet ir dvasinę sferą. Kalbėdami apie bažnyčios greitą grąžinimą, kaip tik turime galvoje tikinčiųjų dvasinių poreikių patenkinimą, kuris taip pat būtinas, kaip būtina materialinė visuomenės atnaujinimo programa.

    Prašydami Taikos Karalienės bažnyčios greitesnio sugrąžinimo, turime galvoje ir jos pagalbines patalpas — kleboniją ir šventorių, be kurių bažnyčia negali normaliai funkcionuoti, nes ten yra sanitariniai mazgai — trys garažai — sandėliai, bažnytinių rūbų skalbykla, džiovykla ir butai kunigams.

    Mus jaudina dabartinis bažnytėlės likimas. Ji turi būti palikta Klaipėdos katalikams. Manytume, kad tai savaime suprantama, nes išaugęs Klaipėdos miesto gyventojų, vadinasi, ir tikinčiųjų skaičius — faktai kalba patys už save. Jeigu prieškarinėje Klaipėdoje buvo 51,000 gyventojų ir veikė 5 bažnyčios, tai pastaruoju metu gyvena apie 102,000 katalikų. Kodėl juos aptarnauti būtų lemta tik vienai bažnyčiai? (Kalba netaisyta — red. past.).

    Vien tik šiais metais, reikalaujant sugrąžinti Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčią, po pareiškimais pasirašė apie 170,000 tikinčiųjų.

*    *    *

(Kun. A. Liesis reiškia protestą prieš jo paskyrimą Alytaus klebonu, P. Anilioniui diktuojant, nes jis dėl nesveikatos tų pareigų eiti negalės):

        Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos Kurijai

        Nuorašai:
        Kun. Antanui Gražuliui, Alytaus II parapijos vikarui
        Alytaus dekanui kan. J. Berteškai

        Kun. A. Liesio, Alytaus II parapijos altaristo,

        P a r a i š k a

    1987 m. rugsėjo 23 d. gavau Jūsų raštą, parašytą 1987 m. rugsėjo 21 d. Nr. 888. Mane skiriate eiti Alytaus II parapijos klebono pareigas, kol iš JAV sugrįš klebonas kun. Pr. Račiūnas. Šių pareigų prisiimti negaliu. Negaliu dėl sekančių priežasčių:

    1. Neturiu sveikatos, todėl nepajėgsiu klebonauti tokioje didelėje parapijoje.

    2. Pagal Bažnyčios kanonus, kleboną reikale vaduoja vikaras. Ir šiuo atveju, klebonui išvykus į JAV, klebonavimo pareigos savaime, be jokio skiriamojo rašto turėtų tekti vikarui kun. Antanui Gražuliui, kuris yra sveikas ir pajėgus jas eiti. Kurija, prieš rašydama man šį paskyrimą, manęs nepaklausė, ar aš pajėgsiu klebonauti, be to, kurija šį paskyrimą parašė klebono kun. Pr. Račiūno neprašoma (tai man pasakė pats klebonas kun. Pr. Račiūnas). Todėl man visiškai aišku, kad šį paskyrimą Kurija parašė nelaisvai, bet pagal Religinių kultų įgaliotinio P. Anilionio diktatą. Bažnyčia atskirta nuo valstybės ir P. Anilionis neturi jokios — ne tik moralinės, bet ir religinės — teisės vyskupams diktuod kunigų skirstymus, todėl aš protestuoju prieš šį valdžios kišimąsi į Bažnyčios reikalus ir nesutinku su šiuo P. Anilionio padiktuotu paskyrimu.


(Skundas persiųstas TSRS generaliniam prokurorui dėl N. Sadūnaitės, R. Grigo, kun. Roko Puzono, V. Bogušio pagrobimo bei jų sumušimo ir vežiojiomo po Baltarusijos miškus, grasinant nužudyti):
Atviras laiškas TSRS Generaliniam Prokurorui

Nuorašai:
Lietuvos Vyskupams ir Vyskupijų Valdytojams

    1987 m. rgupjūčio 28 d., apie 17 vai., Nijolė Sadūnaitė važiavo lengva mašina Kauno link. Už Vievio mašiną sustabdė 6-7 milicininkai ir keli civiliai apsirengę asmenys. N. Sadūnaitei praplikęs civilis ir milicininkas liepė išlipti ir sėsti į šalia punkto stovintį šviesiai gelsvos spalvos be numerių "Žigulį". Kai N. Sa-

dūnaitė paklausė, kokiu pagrindu ją sulaiko, civilis piktai suriko: "Žinojai, kad neturi teisės išvažiuoti iš Vilniaus... Vien už sekmadienio demonstraciją (rugpjūčio 23 d. vilniečiai prisiminė Hitlerio-Stalino aukas ir N. Sadūnaitė pasakė kalbą). Ją per maža sušaudyti..." Nijolę Sadūnaitė. pasodino tarp milicininko ir saugumiečio, kuris 1987 m. balandžio 1 d. ją areštuotą vežė iš Antakalnio į KGB rūmus. Kalbėjosi tik rusiškai. Civilis ir vėl lietuviškai ėmė grasinti, esą disidentams reikią Stalino. Visus demonstrantus jis, saugumietis, pats iššaudytų... Į Vilnių nevežė, o šunkeliais, miškais Baltarusijos link. Apie vidurnaktį sugrįžo į Vilnių. Valakampių paplūdimyje iš krūmų atėjo pamaina — trys civiliai žmonės, esą KGB juos vadina jaunesniais Dzeržinskio broliais su neišsivysčiusiomis smegenimis. Jie vėl nuvežė į Baltarusiją iki Molodečno miesto. Apie 14 v. sugrįžo į Valakampius, kur po kiek laiko iš krūmų atėjo dar viena pamaina, kuri N. Sadūnaitę vežiojo po Lietuvą— Ignaliną, Sniečkų, Zarasus, Uteną ir t.t. iki 23 vai. Milicija du kartus stabdė "Žigulius" be numerių, bet kai tik vairuotojas parodydavo dokumentą, tie atiduodavo pagarbą ir praleisdavo. Ignalinoje pažeidė eismo taisykles, bet patikrinęs dokumentus milicininkas vietoj nuobaudos atidavė pagarbą ir nuvažiavo. 23 vai. nuvežė prie pat N. Sadūnaitės buto durų, liepė, kad naktį niekur neišeitų, o sekmadienį neišvažiuotų iš Vilniaus. Visą naktį N. Sadūnaitės butą saugojo du vyrai, kurie rūkydami vaikščiojo po langais.

    Tą pačią dieną apie 23 vai. Širvintų raj. Kiauklių parapijos zakristijonas Robertas Grigas su vilniečiu Algirdu Masilioniu pavežėjo į namus klebonijoje dirbusį darbininką. Grįžtant atgal, M-asilionio "Žigulį" sustabdė priešais lengvojoje mašinoje važiavę 5 tipai, kurie vėliau net nemėgino slėptis esą KGB darbuotojai. Šie jėga ištempė iš automašinos Masilionį ir Grigą. Pastarąjį įstūmė į "Žigulį", prieš tai keletą kartų kirto Robertui, taip, kad lūžo vienas iš krūminių dantų, pasimetė batas. Nusivežė, Grigą į Širvintas, saugumiečiai apie kažką tarėsi su milicija, važinėjo po įvairius miesto užkaborius, vėl tarėsi su milicininkais, demonstratyviai klausė vienas kito, ar paėmė kastuvą, grasindami nužudyti ir užkasti, nuvežė į kažkokį mišką. Pastovėję apie pusvalandį miške, vežė toliau, kad nepažintų vietovės, iš Grigo atėmė (ir

vėliau negrąžino) akinius. Smurtininkai kalbėjosi lietuviškai rusišku žargonu. Apie 8 vai. ryte sustojo nepažįstamame mieste, ėmė aiškinti, kad jų akcija tai "įspėjimas" už dalyvavimą taikos demonstracijoje Vilniuje. Paryčiui du iš jų kažkur nuėjo, o likę snaudė. Grigas šoko iš automašinos ir, galvodamas, kad jis kur nors Rusijoje, bėgo rusiškai šaukdamas: "Aš esu Grigas Robertas, Lietuvos pilietis. Jeigu mane kas nužudys, žinokite, kad tai KGB darbas." Užklausti praeiviai atsakė, kad naktiniai grobikai atvežė į Joniškį (Kauno arkivyskupijos). Robertas Grigas nubėgo į bažnyčią, kur rado zakristijoną, o po kiek laiko atėjo du kunigai — klebonas Juozas Dobilaitis ir vikaras Alvydas Grabnickas. Tikintieji davė bėgliui batus, striukę (buvo vienmarškinis) ir pinigų sugrįžti į namus. R. Grigas atliko išpažintį, dalyvavo šv. Mišiose, priėmė šv. Komuniją ir po to, važinėdamas po Lietuvą, informavo apie KGB veiksmus.

    Kadangi jau kelios dienos Kiauklių klebonijoje buvo atjungtas telefonas, klebonas Rokas Puzonas iš kitur paskambino į Širvintų miliciją, pranešdamas apie brutalų R. Grigo pagrobimą. Milicijos skyriuje atsakė, kad, matyt, "kas nors pajuokavo..." Tada kun. R. Puzonas su svečiais — Vytautu Bogušiu, Juliumi Sasnausku, Algirdu Masilioniu, Andriumi Tučkumi — dviem "Žiguliais" išvyko į Vilniaus KGB išsiaiškinti Roberto likimo. Abi jų mašinas visą kelią lydėjo "Volga" be numerių. Vienoje iš Šeškinės sankryžų R. Puzono automašiną 30 min. po vidurnakčio sustabdė inspekcijos "Žiguli" Nr. 112. Vienas iš inspektorių rusiškai pareikalavo dokumentų ir atidaryti bagažinę. Tuo metu pasirodė "Žiguliai" ir anoji "Volga". Iš jų išlipo saugumiečiai. Sie griebė kun. R. Puzoną tempti į VAZ 210011 LTD 32-37. Tada V. Bogušis ėmė šaukti autoinspektoriams: "Vyrai, kodėl jūs vykdote šio kagėbisto nurodymus?! O tu, kagėbiste, neapsimesk manęs nepažįstąs". Tada saugumietis ėmė koliotis necenzūriniais žodžiais ir kelis kartus smogė V. Bogušiui. Autoinspektoriai ir trys saugumiečiai tempė kunigą į automašiną. Siam priešinantis, jie kelis kartus kirto, kun. R. Puzonas pargriuvo. Pakėlę nuo žemės, nusitempė į savo mašiną, o klebono "Žiguli" įsakė nuvaryti į inspekciją. V. Bogušis ir A. Masilionis tą pačią naktį per pietų Lietuvą pasiekė Kaišiadoris. Čia jie informavo vyskupą Vincentą

Sladkevičių apie įvykusį faktą.

    Kun. R. Puzoną trys saugumiečiai vežiojo po Vilniaus ir Trakų rajonus. Kunigui reikalaujant vežti į KGB ar milicijos skyrių, pagrobėjai atsakė: "Greit pamatysi, kur mes tave nuvešime". Per Vilnių, Nemenčinę, Pabradę, Švenčionis nuvežė į kažkokį Baltarusijos mišką. Ten kelis kartus sustoję tarp savęs tarėsi. Vienas iš saugumiečių grasino: "Nusibodo tau žmoniškas gyvenimas, paragausi šuniško". Atvežę į Svyrių miestelį, apie 11 vai. paleido: "Grįžk į namus kuo nori. Sį kartą gavai nuo mūsų tik tiek. Jeigu per pamokslus toliau minėsi Ribentropo-Molotovo paktą, bus tau liūdniau. Važiuok tik į namus, niekur neužsuk." (...)

    Per pamokslą kun. R. Puzonas papasakojo parapijiečiams, dėl kurių priežasčių jis buvo daugiau kaip parą dingęs.

    Kadangi dar rugpjūčio 30 d. nebuvo jokių žinių apie Roberto Grigo likimą, keturi vilniečiai — N. Sadūnaitė, A. Terleckas, V. Bogušis, P. Cidzikas — pasiuntė M. Gorbačiovui telegramą.
    Nijolė Sadūnaitė, Vilnius, Architektų 27-2
    Robertas Grigas, Širvintų rajonas, Kiaukliai
    Kun. Rokas Puzonas, Širvintų rajonas, Kiaukliai
    Algirdas Masilionis, Vilniaus, Ramunių 29-A
    Vytautas Bogušis, Vilnius, Savičiaus 13-8
Vilnius-Kiaukliai
1987 m. rugsėjo 1 d.

*    *    *

(Kiauklių parapijos tikinčiųjų pareiškimas Širvintų rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui D. Tvirbutui dėl klebono R. Puzono ir zakristijono R. Grigo pagrobimo ir žiauraus jų sumušimo rugpjūčio 28 d. ir jų zakristijono R. Grigo iš pareigų atleidimo):
Širvintų rajono vykdomojo komiteto pirmininko
pavaduotojui D. Tvirbutui

Kiauklių parapijos tikinčiųjų

P a r e i š k i m a s

   
Pavaduotojau, mes sukrėsti ir įskaudinti pareigūnų elgesio su mūsų klebonu kun. Roku Puzonu ir zakristijonu Robertu Grigu. Rugpjūčio 28 d. naktį saugumo darbuotojai juos užpuolė, mušė ir, prievarta įtempę į mašinas, visą naktį grasindami vežiojo. Taip elgėsi neparodę nei dokumentų, nei prokuroro nutarimo. Tai chuliganizmas! Imkitės priemonių, kad tokie užpuldinėjimai baigtųsi, o grobikai atsakytų prieš įstatymą. Be to, rugsėjo 11d. į kolūkio kontorą iš darbo buvo iškviesti trys bažnytinio komiteto nariai. Jiems pareigūnas padiktavo "protokolą", pagal kurį zakristijonas R. Grigas atleidžiamas iš darbo nuo rugsėjo 19 d., nes, pasak jų, zakristijonas užsiiminėja veiksmais, nieko bendro neturinčiais su religinių apeigų atlikimu. Kontoroje grasino bažnyčios uždarymu ir klebono areštavimu, jei nenutrauks darbo sutarties su R. Grigu. Mes, dauguma bažnytinio dvidešimtuko narių ir Kiauklių tikintieji, pareiškiame: zakristijonu negali dirbti tik toks žmogus, kuris nedorai elgiasi, neatlieka savo prisiimtų pareigų. Roberto Grigo dorovei ir pareigų atlikimui mes jokių priekaištų neturime, esame juo patenkinti. Priverstinį sutarties nutraukimą, kaip be mūsų žinios padarytą, laikome negaliojančiu. Jei pas mus liaudies valdžia, prašome skaitytis su daugumos nuomone.
1987 m. rugsėjo 17 d.
Pasirašė: 102 Kiauklių parapijos tikintieji, iš jų — 12 bažnytinio komiteto narių.

*    *    *

(Visos Lietuvos tikinčiųjų ir Žagarės parapijos pareiškimas M. Gorbačiovui, prašant liepti sugrąžinti Barboros Žagarietės pagrobtus palaikus į Žagarės bažnyčią):

TSKP CK Generaliniam Sekretoriui
Michailui Gorbačiovui

Nuorašas:
    Lietuvos Vyskupams ir vyskupijų Valdytojams

Žagarės parapijos ir visos Lietuvos tikinčiųjų

P a r e i š k i m a s


    Nuo senų laikų Žagarės Senosios bažnyčios rūsyje tikinčios liaudies buvo lankomi ir gerbiami XVII amžiaus mergelės, skaistybės kankinės Barboros Žagarietės palaikai. Pasimelsti prie tikėjimo ir doros didvyrės kapo vykdavo žmonės iš visos Lietuvos. 1961 m. N. Chruščiovo pradėtos ateistinės kampanijos metu Žagarės bažnyčia buvo atimta ir uždaryta.

    1963 m. B. Žagarietės palaikai iš uždarytos bažnyčios rūsio buvo paimti valdžios pareigūnų ir nežinia kur išvežti.

    Girdėjome, kad Rusijos Krikšto 1000 metų sukaktį minint, tarybinės valdžios paimti kai kurių pravoslavų šventųjų palaikai buvo sugražinti tikintiesiems.

    Prašome, kad šiais metais, minint Lietuvos Krikšto 600 metų sukaktį, būtų grąžinti Barboros Žagarietės palaikai mūsų Bažnyčiai.
1987 m.
Pasirašė:
Vyskupas Julijonas Steponavičius
Kun. L. Jagminas
    Kun. V. Brusokas     Kun. G. Gudanavičius
Kun. V. Tamoševičius
    Kun. L. Baliūnas     Kun. J. Boruta
Kun. J. Dobilaitis
    Kun. A. Pakamanis     Kun. K. Žukas
Kun. Kl. Jakaitis
    Kun. B. Antanaitis     Kun. B. Stasuitis
Kun. J. Gedvilą
    Kun. P. Ščepavičius     Kun. P. Matulaitis
Kun. A. Jokūbauskas
    Kun. V. Požėla     Kun. J. Povilaitis 
Kun. V. Polikaitis
ir apie 4720 tikinčiųjų iš visos Lietuvos.


*    *    *


(Kreipimasis į laikraščio Lenino vėliava redakciją dėl tendencingo palaimintojo Jurgio Matulaičio pagerbimo aprašymo Marijampolėje, kai tikintieji buvo susirinkę melstis prie jo kapo. Robertas Grigas gina žodžio ir religijos laisvę):

Atviras laiškas Širvintų rajoninio laikraščio
"Lenino vėliava" redakcijai

    Gerb. Redakcija,
    Širvintų rajono laikraščio rugpjūčio 13 d. numeryje pasirodė žinutė, perspausdinta iš Kapsuko spaudos organo "Naujasis kelias" tendencingai nušviečianti kai kuriuos Palaimintojo Jurgio Matulaičio šventės momentus. Rašoma: "Grupė asmenų susibūrė sankryžoje netoli bažnyčios ir ėmė giedoti. Surinkę aplink save smalsuolius, jie trukdė žmonėms išvargusiems nuo spūsties bažnyčioje, išeiti į miestą. Po kiek laiko tuos "giesmininkus" jau buvo galima pamatyti šventoriuje. Ten kai kurie iš jų bandė šūkalioti, kad jiems trūksta laisvių. Sunku buvo suprasti, ko siekė tie asmenys. Bet kurgi tai matyta, kad keletas savavaliautojų galėtų nedraudžiami gadinti pakilią šventinę dalyvių nuotaiką". Toliau valdžios atstovai raginami uoliau tramdyti panašius "išpuolius", "viešosios tvarkos pažeidimus". Redakcija prieraše teigia iš kompetentingų organų sužinojusi, kad vienas iš "pažeidimo" organizatorių buvo Robertas Grigas, Kiauklių zakristijonas, nebe pirmą kartą kurstantis tikinčiuosius antivisuomeniniams veiksmams ir jau anksčiau teisingumo organų įspėtas. Širvintų rajoninio laikraščio redakcija nuo savęs dar pridėjo, kad minėtas pilietis rimtų išvadų nepadarė, kad jo priešįstatyminė veikla verta griežtesnio teisėtvarkos organų įvertinimo ir tikinčiųjų pasmerkimo, nes "religinės apeigos nieko bendro neturi su visuomeninės tvarkos pažeidimais bei priešiškais tarybinei santvarkai išpuoliais".

    Apie tai su Jumis ir norėtų pasikalbėti kaltinamasis — Kiauklių zakristijonas. Pirmiausia stebina skundą parašiusių S.

Butkausko ir dar keturių nežinomų (jų pavardžių laikraščiai nespausdino) kapsukiečių nelogiškumas. (...) Sankryžoje ir šventoriuje Lietuvos Himną giedojo ir jam plojo ne "grupė" asmenų, o didelė dalis šventės dalyvių, taigi, naivu tvirtinti, kad tai gadinę jų nuotaiką. Beje, ko verti centrinės ir respublikinės spaudos pasisakymai prieš cenzūrą, išmetusią už borto daugelį nacionalinio-kultūrinio palikimo lobių, jeigu Vinco Kudirkos "Tautiška giesmė" ir toliau kai kam kelia nepaaiškinamą baimę, laikoma "viešosios tvarkos pažeidimu"? Veltui pastangos — vis tiek absoliuti tautos dauguma brangina per kančias išsaugotąsias dvasines vertybes. Kuo jos labiau draudžiamos, tuo brangesnės. "Lietuvių tauta niekada nebus ateistinė, nes ateizmas naikina aukščiausias vertybes ir apriboja akiratį materialiniais dalykais".

    Ir dar noriu atkreipti dėmesį į sąvokos "antivisuomeniniai veiksmai" sąlyginumą. Marijampolės bažnyčios šventoriuje tiems, kurie norėjo klausytis, kalbėjau apie tai, kas skaudina mano ir visų sąmoningų katalikų širdis. Tai galiu, prisiimdamas pilną atsakomybę, pakartoti ir dabar: nepaisant džiaugsmo dėl Arkivyskupo Jurgio paskelbimo Palaimintuoju, mes liūdime dėl trijų neteisėtai įkalintų kunigų — Sigito Tamkevičiaus, Alfonso Svarinsko, Jono-Kastyčio Matulionio — bei kitų lietuvių, nuteistų vien už taikų savo pažiūrų išreiškimą; mes liūdime prie uždarytų bažnyčių, ypač Lietuvos krikščionybės lopšio — Vilniaus Katedros, dėl šv. Kazimiero bažnyčios, grubiai pasityčiojant iš tikinčiųjų, paverstos ateizmo muziejumi; mes liūdime dėl jaunimo, kuriam nusikalstamai atimta galimybė pažinti Kristaus mokslo grožį ir universalią harmoniją, dėl jaunimo, kuris tuo būdu stumiamas į bedievybės, narkomanijos, prostitucijos ir "pankizmų" glėbį. Mes be pykčio, o tik su užjaučiančia meile kreipiamės į visus — tiek brolius katalikus, tiek į dūstančius moralinių klaidų tamsoj bendraamžius, tiek į mus persekiojančius pareigūnus ir sakome — pamąstykite apie tai! Tik dora Lietuva bus laisva Lietuva! O dora Lietuva bus tik su Kristumi! Tokie yra ir mano įsitikinimai. Už kiekvieną čia parašytą žodį esu pasiruošęs eiti į kalėjimą, nes laikau juos tiesa. Tarptautinė teisė, tokie dokumentai, kaip Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija, Helsinkio baigiamasis paktas, galų gale normalus bendražmogiškas suprati-

mas garantuoja žodžio laisvę, galimybę laisvai suformuoti savo nuomonę, dalintis ja su kitais, kritikuoti kitu žmonių ar grupių nuomones. Iš šventės dalyvių plojimų sprendžiu, kad pasipiktinusių išsakytomis mintimis nebuvo, bent jau nė vienas nepriėjo ir savo nepasitenkinimo neišreiškė. O dėkojo ir visišką solidarumą išreiškė daugiau negu keturi marijampoliečiai — ir ne tik marijampoliečiai. Tai suprantama, nes kalbėti apie neteisingumą mes, katalikai, turime rimto pagrindo. Trys nuteistieji kunigai, jau prieš 10 metų drąsiai kalbėjo apie katastrofišką alkoholizmo plitimą — ir buvo vadinami tarybinės santvarkos šmeižikais. O šiandien iš Gorbačiovo tribūnos girtavimas smerkiamas ne mažiau aštriomis frazėmis, pradėtas leisti žurnalas "Blaivybė ir kultūra" (kol kas, deja, tik rusų kalba). Minėtieji kunigai demaskavo mokyklinę praktiką prievarta surašinėti moksleivius į ateistines organizacijas, nesidomint jų pažiūromis ir net nesistengiant įtikinti privalomąja ateizmo "tiesa". Už tokias mintis juos kaltino švietimo sistemos juodinimu. Nūdienė "Komjaunimo tiesa" betgi atvirai rašo apie procentomaniją, kuri iki šiol suvarydavo į komunistines organizacijas didžiumą jaunuolių, visai nepriklausomai nuo jų pažiūrų. Pasiskaitykite 6-me "Moksleivio" numeryje Vilniaus 47 vid. m-los komjaunimo sekretorės Daivos Česnulevičiūtės apmąstymus: "Ar maža ką mes mokomi paneigti, o ne pažinti? Kad leidote kalbėti, išklosiu dar vieną abejonę. Ar mūsų pasaulėžiūros pamatų kertiniai akmenys — ne neigimas? Kad nėra dievo, mes jau žinom nuo pradinių klasių. Ar buvo tas "nėra" kaip nors aiškinamas? Ne. Reikėjo įsidėmėti lyg įsimintiną žodžių rašybą. (...) Visa mūsų materialistinė pasaulėžiūra gulė lig šiol ant labai netvirtų mokslo žinių pamatų, užtat ir išklibti jai taip paprasta". Pasirodo, ir čia vadinamieji šmeižikai buvo teisūs. Tą patį atrastume paanalizavę kiekvieną kaltinimą jiems ir mums, savo teises ginantiems Lietuvos katalikams. Bet tai, kaip Jūs gerai žinote, nereiškia, kad jie bus išlaisvinti, o mums negrės areštai. Nereikia gąsdinti. Aš tai suprantu. Visa mano kaltė — kad išklojau savo abejones ir nerimą, nelaukdamas leidimo kalbėti, kaip "Moksleivio" minima vilnietė, išklojau — pasinaudodamas prigimtine kiekvieno žmogaus teise pasmerkti melą ir smurtą. Jūs vadinate tai "antivisuomeniškais veiksmais" ir grasinate

teisėtvarkos organais, nors neraginau nei daužyti langų, nei užkabinėti praeivius, priešingai, kviečiau atleisti, melstis už persekiojančius Bažnyčią ir tautą, nuginkluoti juos kankinių ištverme ir gerumu (kaip skelbė Palaimintojo Matulaičio šūkis šventovės frontone — "Blogį nugalėti gerumu"). Nejaučiu Jums pagiežos. Tai, kad dalyvaujate savo tautiečių įskundinėjimo ir siundymo kampanijoje (kaip sukrečiančiai tą reiškinį atskleidžia puikus Abuladzės filmas "Atgaila"), gali būti ne jūsų asmeninė kaltė, o auklėjimo, aplinkos, perdėto paklusnumo padariniai. Tačiau pabandykite suprasti — grėsmė visuomenei kyla ne iš tų, kurie laikosi savo pažiūrų ir jas gina, kiek tai bekainuotų.

    Grėsmė visuomenei kyla iš struktūrų, gimdančių tokius Varlamus Aravidzes, struktūrų, skelbiančių "pažeidėjais" visus, nepriimančius vienintelės leistos, savo nežmoniškumą šimtąkart įrodžiusios doktrinos. Nesinori tikėti, kad iš Šiaurės pokario metais neparplaukė rąstas ir su kokio nors Jūsų giminaičio pavarde (žr. filmą "Atgaila"). O kas liečia tikinčiųjų pasipiktinimą, tvirtinimą, kad religinės apeigos neturi nieko bendra su visuomenine veikla, tai geriausiai paaiškintų negrų teisių gynėjo, Pietų Afrikos Respublikos arkivyskupo Desmond Tutu mintis — "Bažnyčia, kuri gina skriaudžiamųjų ir vargstančiųjų reikalus, neišvengiamai sueina į konfliktą su valdžia, kuri ją kaltina kišimusi į politiką. Bet Bažnyčia negali laikytis pasyviai neteisingumo akivaizdoje".
Kiaukliai, 1987.VIII.13. Robertas Grigas

*    *    *

    1987 m. rugsėjo mėn. 5 d. Širvintų rajoninio laikraščio "Lenino vėliava" žurnalistas S. Jonaitis savo straipsnyje bandė atsakyti į Roberto Grigo atvirą laišką redakcijai:

    Rugsėjo 22 d. laiške redakcijai R. Grigas nesutinka su tokiu tarybino žurnalisto atsakymu: "Vietoj to, kad pateiktumėte pilną laiško tekstą ir tada su juo diskutuotumėte, kaip to reikalauja viešumo sąvoka, jūs išsirenkate keletą minčių ir bandote jas neigti. Neskaičiusiam atsiųstojo teksto, iš S. Jonaičio atsakymo aplamai sunku susigaudyti, apie ką ten kalbama. Tai negarbingas pokalbio būdas, ir jei jis bus kartojamas, diskusija neteks prasmės.

Spausdinkite viską, tegul žmonės turi galimybe, palyginti vienos ir kitos pusės argumentus. Taip suprantu demokratizaciją", — rašo Robertas Grigas.

    Savo laiške R. Grigas atsako ir į naujai primetamus kaltinimus. Cituojame kai kurias laiško vietas:

    Klausiate "Kada ir kur tikintieji buvo smerkiami ir kritikuojami už dalyvavimą religinėse apeigose?" Jeigu norite liudininkų, galiu atvažiuoti į redakciją su būriu savo vienmečių, kurie papasakos, kokia "Kritikos sistema — ir tai antikonstitucine sistema — mokykla, darbavietė ir pan. reaguodavo į jų dalyvavimą religinėse apeigose. Kokių tik patyčių, spaudimo ir baudimo metodų nesugalvojama! Dar pikčiau atsakoma į piliečių bandymus taikiai pareikšti nesutikimą su valstybine ideologija ar amoraliais valstybės veiksmais. Didelis skaičius jūsų tautiečių tai padarė rugpjūčio 23 d. prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje. Po to rugpjūčio 28 d. naktį, nepateikę dokumentų, kaltinimo nė prokuroro sanckijos, saugumo darbuotojai chuliganiškai užpuolė, įgrūdo į mašinas ir grasindami visą naktį vežiojo kun. Roką Puzoną ir mane. Vilnietę Nijolę Sadūnaitę panašiai pagrobę vežiojosi apie 30 valandų. Tuo dar kartą įrodė, kad prieš mūsų tiesą, prieš žodį, Jūs teturite vieną argumentą — kumštį, grasinimą nužudyti, kaip buvo daroma man. (...)

    Ir be reikalo jūsų laikraštis žodžius "stalinizmo aukos" rašo kabutėse. Hitlerizmo aukos suskaičiuotos, pagerbtos monumentais, rudojo maro pasmerkimą saugo muziejai, kariniai nusikaltėliai nubausti Niurnbergo teisme. O kodėl gi vien bandymas prabilti apie žmones, nekaltai žuvusius vadinamais "asmenybės kulto" laikais, sukelia tokį nepasitenkinimą? Ar apie tuos nusikaltimus viskas pasakyta?! Ne — tai pripažįsta ir mūsų spauda, apgailestaudama dėl "baltų dėmių" istorijos vadovėliuose. O nedemaskuotas blogis neištaisomas. Nežmoniškumas turi būti išvilktas į dienos šviesą ir pasmerktas, ar jis dangstytųsi juoda svastika, ar raudona žvaigžde. Jūs paniekinamai ir grasinamai puolate mus, kalbančius apie Lietuvos Nepriklausomybę, kad mes norime "ponų ir klebonų" Lietuvos. Šie dalykai "ponų santvarka" ir Lietuvos Nepriklausomybė neturi nieko bendro. Teisė Lietuvai išstoti iš TSRS garantuojama 69 Konstitucijos straipsnyje. Kodėl šio

klausimo kėlimas laikomas nusikaltimu, nediskutuojamu?!

    Kaltinate, kad ginu "buržuazinę kultūrą". O kas gi nustatinėja, kokia kultūra yra "buržuazinė", kokia "pažangi"? Kaip žinome iš tarybinės spaudos, Kampučijoje socializmo vardan buvo sunaikintas praktiškai visas turtingas istorinis šalies palikimas, apskelbus jį "buržuaziniu". Pasirodė, kad sunaikintosios vertybės sudarė tautinės kultūros aukso fondą — deja, dabar nesugrąžinamą. Ar kai kurie šios tragedijos niuansai nepasikartoja ir Lietuvos istorijoje? Kas gi turi visažinojimo dovaną spręsti, kas liaudžiai priimtina, kas nepriimtina? Leiskite liaudžiai pačiai pasirinkti.

KRATOS IR TARDYMAI


(Kratos ir tardymai vyko Kybartuose pas
B. Briliūtę, O. Sarauskaitę, O. Kavaliauskaitę,
vadovaujant saugumiečiams V. Baumilai,
A. Stepučinskui ir kt. Taip pat tardytas
Marijampolėje kun. K. Brilius, Vilniuje
N. Sadūnaitė ir kt.):

    Kybartai (Vilkaviškio raj.). 1986 m. rugpjūčio 5 d. į Vilnių pas tardytoją Rainį buvo iškviesta Kybartų gyventoja Birutė Briliūtė (Čepajevo skg. 19). Tardymo metu čekistas jai pateikė visą eilę "LKB Kronika" Nr. 73 liečiančių klausimų. Reikalavo paaiškinti, kokiu būdu "LKBK" Nr. 73 esantys tekstai savo turiniu yra panašūs, o kai kur net tapatūs 1987 m. kovo 6 d. kratos metu konfiskuotiems B. Briliūtės bute rankraštiniams bei mašinraštiniams tekstams. B. Briliūtė atsakė, jog viskas, kas iš jos paimta, jau nuo kovo 6 d. guli saugumo seifuose, todėl ir atsakomybę už tolimesnį jų likimą privalo prisiimti KGB.

    Tardymas truko apie 3 valandas. Po kratos protokolu B. Briliūtė nepasirašė.

*    *    *

    Kybartai. 1987 m. rugsėjo 8 d. buvo padaryta krata O. Šarauskaitės, B. Briliūtės ir O. Kavaliauskaitės gyvenamose bei ūkinėse patalpose, esančiose Čepajevo skg. 129. Kratai vadovavo

Vilniaus saugumiečiai V. Baumila ir A. Stepučinskas. Be minėtų asmenų kratoje buvo dar keletas pavardžių nepasisakiusių čekistų. Kratos metu paėmė: rašomąją mašinėlę, atsarginį mašinėlės šriftą, keletą knygų, iš kurių penkios grynai religinio turinio, kalkinio popieriaus ir kt. Po kovo 6 d. vykusios kratos B. Briliūtė parašė skundą LTSR Prokurorui, prašydama pasirūpinti, kad būtų grąžinti kratos metu paimti asmeniniai jos daiktai, o taip pat sudrausminti saugumo darbuotojus, kurie kratą darė nepateikę asmens dokumentų. Į pareiškimą buvo atsakyta, kad daiktai nebus grąžinti, kaip turį bendro su nelegaliu leidiniu "LKBK", o saugumo darbuotojai perspėti ir ateityje panašūs faktai nepasikartos. Deja, rugsėjo 8 d. krata paliudijo ką kita: saugumiečiai ne tik nepateikė dokumentų, bet vienas iš jų net kėlė toną ir kratos metu elgėsi įžūliai.

*    *    *

    Kapsukas. 1987 m. rugpjūčio 19 d. į Kapsuko KGB buvo iškviestas Kapsuko bažnyčios vikaras Kęstutis Brilius. Iš Vilniaus atvykęs čekistas klausinėjo kunigą, ką žinąs apie "LKBK", jos dauginimą, redagavimą, žinių rinkimą ir t.t. Kun. K. Brilius atsakė nieko nežinąs, todėl negalįs paaiškinti. Taip pat teiravosi, kas leido jaunuoliui Robertui Grigui sakyti kalbą, jaunimui giedoti, deklamuoti eiles Kapsuko bažnyčios šventoriuje po palaiminto J. Matulaičio iškilmių. į šį klausimą sekė toks pat atsakymas — nežinąs.

*    *    *

    Vilnius. 1987 m. spalio 14 d. Nijolė Sadūnaitė buvo iškviesta į prokuratūrą, Gogolio 4, pas tardytoją Jurkštą. Tardytojas paaiškino, kad N. Sadūnaitė iškviesta kaip liudininkė byloje dėl leidinio "LKBK" gaminimo ir platinimo. Sekė visa eilė klausimų: ar "Kronika" teisingai pateikia medžiagą apie įvairius jos gyvenimo etapus, koks pačios N. Sadūnaitės vaidmuo, paruošiant autobiografinę medžiagą ir pan. Tardomoji paaiškino, kad "Kronika" rašo tik tiesą, o ką rašo apie ją — nežino. I klausimą, koks jos vaidmuo, paruošiant medžiagą, neatsakė ir pareiškė, kad į tai atsakys tik teisme. Tardytoją Jurkštą domino 1985 m. Čika-

goje "Ateities" leidykloje išleista N. Sadūnaitės knyga "KGB akiratyje". "Ar jūs tikrai šios knygos autorė? Papasakokite apie jos sukūrimą, išplatinimą ir kokiu tikslu tai padarėte", — klausė tardytojas. N. Sadūnaitė pasisakė esanti minėtos knygos autorė, o daugiau ką nors liudyti atsisakė, motyvuodama, kad sovietų valdžia ją laiko antros klasės žmogumi — neatiduoda iš užsienio siųstų laiškų, siuntinių. Paklausta, ar knygoje autobiografiniai faktai teisingai surašyti, N. Sadūnaitė paaiškino, kad visa sovietinė tikrovė aprašyta sušvelnintai, o kaip ją atspausdino leidykla — nežino, pati knygos nėra mačiusi. "Aš šią knygą parašiau, perdaviau leidėjams, kad šie atspausdintų, o kokiu būdu tai padariau, neaiškinsiu", — kalbėjo N. Sadūnaitė.

    Baigaintis tardymui, kuris truko maždaug pusantros valandos, prisistatė prokuroras J. Bakučionis ir dar vienas asmuo. J. Bakučionis perskaitė N. Sadūnaitei įspėjimą dėl rugpjūčio 23 d. vykusios demonstracijos Vilniuje, o tuo metu nepažįstamasis, atėjęs į kabinetą kartu su J. Bakučioniu, ją filmavo.

    1987 m. spalio 15 d. N. Sadūnaitė, protestuodama prieš neteisėtą prievartinį filmavimą, parašė pareiškimą TSRS Generaliniam Prokurorui Rekunkovui. Pareiškime rašoma: "Filmavimą laikau pasikėsinimu į mano asmens orumą, kadangi nežinau, kur ir kam bus panaudota kino juosta, juo labiau, kad filmavo žmonės, priešiškai nusiteikę mano atžvilgiu dėl mano veiklos, susijusios su žmogaus teisių gynimu. Reikalauju nutraukti panašias akcijas ir sunaikinti minėtą kino juostą".

MŪSŲ KALINIAI


(Iš lagerio rašo kun. Alfonsas Svarinskas, kad jo laiškai eina bent du mėnesiu, o klimatas naujoj vietoj žymiai blogesnis. Kun. Sigitas Tamkevičius rašo, kad jo gyvenimą sudaro darbas ir malda):

    Rašo kun. Alfonsas Svarinskas:
    "(...) Didžiojo Penktadienio rytą apie 2 vai. nakties atvykome į naują vietą. Karantine dvi savaites, manau, kad prieš Atvelykį pamatysiu naujus draugus. Kelionė truko 15 parų, bet kely

buvau tik 6 paras, septynias paras praleidau Jaroslavsky ir 2 paras Permės kalėjime.

    Tėvynėje palikau pavasarį, o čia dar žiema, sniego daug. Vakar ir šiandien laisvanoriškai kasinėju sniegą. Kelionė atgal buvo gana varginanti. Fizinis purvas kalėjimuose ir vagonuose. Bet daug blogesnis moralinis — bjauriausi keiksmažodžiai, 75% jų kalbos žodžių — keiksmažodžiai!

    Nuo Jaroslavskio kupe buvau vienas, todėl turėjau progos melstis. Sužinoję, kad kunigas, o šito niekada neslėpiau, kariškiai ir kaliniai rodė tam tikrą pagarbą. Kaip nekeista, daugelis didžiuojasi "aš vagis", "aš narkomanas"...

    Naujoje vietoje pirmieji įspūdžiai geri, gavau dvi baltas paklodes, pagalvę su užvalkalu, švarią antklodę ir net radioreproduktorių, tik dabar Didžioji Savaitė, todėl muzika džiaugsiuos per Velykas.

    Esu sveikas. Ačiū už viską Dievui ir jums visiems, kurie mane remiate laiškais, malda, geru žodžiu. Tegul Velykų Kristus visiems atlygina amžinuoju gyvenimu!"
1987.IV.14

*    *    *

    "(...) Kuomet imuosi jums rašyti dvejopas širdy jausmas: džiugu, kad bent menku laiškeliu galiu jus aplankyti, liūdna ir skaudu, kad laiškas eina bent 2 mėnesius! Kaip maža pasiekė mūsų dienų civilizacija.

    Jau dvi savaitės dirbu virtuvėje: skutu bulves, valau dulkes ir net ruošiu vakarienę. Darbas nėra sunkus, bet lieka labai mažai laiko sau, ypač maldai. Bandau bent prabėgomis pabendrauti su Dievu. Ką galiu, darau ir tikiuosi, kad Viešpats už tai nepakaltins. Visur ir visada stengiuosi likt ištikimas Jo šventai Valiai.

    Naujoje vietoje visos sąlygos: ir fizinės, ir dvasinės yra geresnės, lengviau. Bet klimatas čia žymiai blogesnis (800-900 m. virš jūros lygio), mažiau deguonies, todėl negaluoja širdis, kojos kaip nesavos, nors stengiuosi daug vaikščioti.

    Rytdienai užsisakiau grėblį ir šluotą. Eisiu valyt teritorijos."
1987.V.3.

*    *    *

    Rašo kun. Sigitas Tamkevičius:
    "(...) Kaliniui laiškas nemažiau brangus, kaip alkanam duonos riekė. Be to, kiekvienas laiškas primena, kad Lietuvoje yra žmonių, gyvai prisimenančių Kristaus meilės įstatymą — "kalinį aplankyk" (Mt 25,36). Tai Bažnyčios gyvastingumo ženklas.

    Neseniai mums paskelbė birželio 18 d. įsaką dėl amnestijos. Mano likusį bausmės laiką sumažino perpus. Taip kad ateinantį pavasarį — gegužės 27 d. — ruošiuosi palikti Mordoviją ir porą metų pasisvečiuoti Sibire. Nei džiaugiuosi, nei liūdžiu. Noriu, kad mano buvimas ir čia pasitarnautų Bažnyčios labui. O Mokytojas geriausiai žino, kur mes reikalingiausi.

    Mano gyvenime nėra nieko įdomaus ir nepaprasto; jį visą galima sutraukti į du žodžius — darbas ir malda. Menu iš savo vaikystės: savo parapijos klebono kambaryje ant sienos pamačiau didelį kryžių ir du žodžius — ora et labora. Pasirodo šią programą nėkiek neblogiau galima vykdyti ir lageryje. Ir dar. Kartą kun. A. Skeltys davė paskaityti "Jaunuolio religija". Ten radau raides — AMDG ir ką jos reiškia ir kas jos autorius. "Visa didesnei Dievo garbei", — ir šitai galiu pritaikyti. Tad ko daugiau reikia?! Laisvu laiku vaikštau Jums gerai žinomais takeliais ir lenkiu pirštus vietoj rožančiaus karolėlių ir prisimenu tuos,' kurie čia vaikščiojo pirma manęs ir tuos, kurie tenai, Tėvynėje, vienokiu ar kitokiu būdu dirba Kristaus vynuogyne.

    Skaičiau "Tiesoje" apie vyskupų ir dekanų susitikimą su vyriausybės nariais AT Prezidiume. Iš trumpos žinutės sunkoka susidaryti vaizdą, kiek "perestroika" palietė Bažnyčios ir Valstybės santykius. Man atrodo, kad savo laiku turės būti gerokai reformuotas Religijų reikalų Tarybos institutas. Tai būtų naudinga ne tik Bažnyčiai, bet ir valstybei.

    ...Savo kasdieninėje maldoje, ypač Viešpaties artumoje, nuolat prisimenu tuos, kam Dievas uždėjo sunkias ir atsakingas pareigas...
    Likime maldos vienybėje. 1987.IX.28.

*    *    *

474

(Gintautas Iešmantas rašo pareiškimą LKPCK sekretoriui L. Šepečiui, prašydamas sugrąžinti jam suėmimo metu 1980 m. atimtą jo poetinę kūrybą, apimančią apie 1.000 psl., kadangi jis ieškojo vien tiesos, tad jo poezijos konfiskavimas prieštarauja demokratizavimo procesui):

        LKPCK sekretoriui L. Šepečiui

        Gintauto Iešmanto


        P a r e i š k i m a s


    "Neseniai mane pasiekė žinia, kad praėjusiais 1986 metais, darant kratas, į saugumo darbuotojų rankas pakliuvo mano poetinė kūryba, kuri buvo išvengusi įkalinimo suėmimo metu 1980 m. kovo 17 d. Ji apima kūrybinį darbą nuo 1947 iki 1979 m., taigi yra vos ne visas mano sąmoningas gyvenimas, jo esmė. Rankraštį sudaro beveik tūkstantis eilėraščių (rinkiniai "Pavasario šalnos", "Esmės ieškojimas", "Godos akimirksnį" (ketureiliai), "Peilis į širdį", "Vilties properša", "Būties dovana", taipgi poemos "Toks gyvenimas" ir kt.).

    Teismo nuosprendyje (1980 gruodžio 22 d.) mano poetinės kūrybos interpretacija buvo pateikta sąmoningai iškreipta, tendencinga. Toks kūrybos politinio vertinimo būdas matyt atitiko tuo metu viešpatavusią melo dvasią, tačiau dabar tampa akivaizdžiai aišku, jog eilėraščiuose išreikštas požiūris į tikrovę teisingai atspindėjo istorijos vystymąsi, šiandien pradėtų vykdyti pokyčių visuomenės gyvenime būtinybę. Mano plunksną vedžiojo Tiesa ir vien Tiesos ieškojimui bei Gėriui ji tarnavo. Todėl kūrybos laikymas saugumo seifuose yra niekuo nepateisinamas, prieštarauja demokratizavimo procesui, tarptautinei žmogaus teisių koncepcijai. Apskritai, kūrybos persekiojimas, jos atėmimas, kai kada ir jos sunaikinimas, autoriaus baudimas už tai, ką jam diktavo sąžinė, yra tolygu nusikaltimui prieš žmoniškumą, prieš literatūrą, prieš kultūrą. Dar daugiau, tai nusižengimas prieš protą, prieš socializmą, kurį Jūs propaguojate.

    Tie, kurie daro šį nusikaltimą, bando savo veiksmus demagogiškai teisinti tuo, jog esą gina valstybę, santvarką, viešąją tvarką ir pan., bet visais laikais ir visur, praėjus apakimui ir beprotybės svaiguliui, paaiškėja, kad būtent tokia veikla daro nepataisomą žalą tai pačiai valstybei ir santvarkai, paženklina pasmerkimo ir gėdos ženklu visus, kurie persekioja kūrybines pastangas, nesvarbu, kokių meninių rezultatų jomis būtų pasiekta. Nelaiminga ta visuomenė, kur saugumas (arba slaptoji policija) turi teisę kištis į kultūros, literatūros ir meno reikalus. Ir niekas labiau nebijo viešumo šviesos, kaip saugumo organai. Manau, suprantate, kodėl.

    Aš toli nuo minties pervertinti savo ilgamečio triūso reikšmę. Tačiau tai nereiškia, jog turiu tylėti ir susitaikyti su veiksmais, trukdančiais teigiamiems procesams visuomenėje. Todėl aš kreipiuosi į Jus imtis ryžtingų priemonių, kad minėti mano kūrybinių pastangų vaisiai būtų nedelsiant grąžinti man. Aš turiu omenyje ne tik išvardintąją kūrybą. Iš manęs buvo atiminėjami parašyti dalykai, tiek kalint valstybės saugumo komiteto tardymo izoliatoriuje (apie 270 eil. ir poema "Kelias"), tiek lageryje BC-389-35, kuriame buvau 1981-1985 m. Apie tai rašiau laiške LTSR Aukščiausiajai Tarybai (jo kopiją pasiunčiau ir LKPCK biurui). Šiandien tie atimtieji dalykai, be abejo, laikomi saugumo komitete. Daug kūrybos yra LTSR Prokuratūroje (daugiau kaip 150 trioletų rinkinys, eilėraščiai, proza ir kt. eilės.). Taip pat turi būti grąžinti eilėraščiai VSK darbuotojų konfiskuoti 1975 m. po kratos mano bute, padarytos 1979 rugsėjo 4 d. (sic!?)

    Aš tikiuosi, kad Jūs įstengsite suprasti mane. Juk ir Jūs, šiaip ar taip, esate tam tikrų kūrybinių nusiteikimų žmogus. Susirūpinimas mano viso gyvenimo likimu yra drauge ir nerimas dėl demokratinių pertvarkymų ateities. Aš noriu tikėti, kad pastarieji yra tikri, kad permainų vėjas neaplenkia ir Lietuvos. Deja, kol kas akį rėžia rėkiantis paradoksas — reikalaujama tiesos, aštrių kūrinių, bet tie, kurie yra sukurti, remiantis jos dėsniais ir nepaisant rūsčių pavojų, kalinami saugumo kazematuose, jų autorius persekiojamas. Apie kokį persitvarkymą tada galima kalbėti?

    Tiesa ir teisingumas turi nugalėti. Nejaugi Jūs, kuriems šian-

dien priklauso valdžia ir galia, bent dabar nepasistengsite pasalinti skriaudų, nestosite prieš melą ir neteisėtumą, kurie mėgina prisitaikyti prie naujų sąlygų? 1987. VIU11

*    *    *

(Povilas Pečeliūnas rašo, kodėl jis nepriėmė pasiūlymo sutrumpinti bausmės laiką: tai jo principingumas: "Kas pasirenka tiesos kelią, tas privalo eiti juo iki galo"):

    Rašo Povilas Pečeliūnas:
    "Į daugelį klausimų atsakysiu trumpai. Apie orą ir sveikatą neverta rašyti.

    Pirmiausia — į patį svarbiausią...
    Kodėl aš nepasinaudojau "galimybe" grįžti į Lietuvą jau sausio mėnesio pabaigoje?

    Taip, tokia "galimybė" buvo. Bet kokia kaina? Neprincipingumo ir kompromisų kaina. Jau vadinamo "teismo" metu paskutiniame žodyje pabrėžiau, kad niekada nedariau kompromisų su savo sąžine, kad esu giliai nuo pat sąmoningo gyvenimo pradžios įsitikinęs, jog kompromisai ir neprincipingumas nesuderinami su žmogaus asmenybe, kad žmogus gali būti laisvas tik tiesoje, kad niekas negali padaryti žmogaus laisvo, tik Tiesa. Galima būti konclageryje, karceryje ir klaikiausiame etape, ir būti laisvam. Galima važinėti limuzinais, kilti karjeros laiptais, paskęsti materialinėse gėrybėse ir nebūti laisvu. Tokia "laisvė" yra tiktai tariama. Beprincipingumas ir kompromisai, kaip juos beaiškintume, yra ne asmenybės, o degraduojančio ar jau degradavusio žmogaus požymis. Mano sielai tai visai svetimas dalykas.

    Tie trys žodžiai ("pasižadu nepažeisti įstatymų") nors ir nereiškia tiesioginiai kaltumo prisipažinimo, bet yra absurdiškas dalykas ir prieštarauja sveiko proto logikai. Jeigu žmogus nekaltas, tai kodėl jis turi "įsipareigoti", kad "nepažeis įstatymų"? Juk jis jų niekad nepažeidė, tai viena. Dar daugiau, jis kaip tik elgėsi atvirkščiai: ir pats nepažeidė ir rūpinosi, kad kiti nepažeistų, kad jų visi laikytųsi ne tik žodžiais, bet ir veiksmais. Tokiam teko

iškęsti visas tardymo, konclagerio, etapų, karcerio baisybes, kai jis savo laiku, kai visi tylėjo, kėlė balsą. Dėl to, kad nebuvo bailys ir sakė tiesą, nors ji ir buvo karti. Ir štai dabar iš tokių reikalaujama, kad jie duotų pažadus laikytis įstatymų. Argi tai ne absurdas?

    Dar daugiau: kas reikalauja? O gi tie, kurie pažeidinėjo įstatymus, arba tie kurie buvo atsakingi už jų vykdymą. Štai iki kokio paradokso prisigyventa!

    Tai, ką čia parašiau, buvo mano pasakyta tiesiai ir atvirai tiek KGB, tiek prokuratūros atstovams, kurie atvyko manęs "išlaisvinti" tokiu absurdišku būdu.

    Kas tai? Bandymas pateisinti tuos, kuriuos nesaistė ir nesaisto jokie įstatymai? O gal netiesioginiu būdu įteigti, kad tokie kaip aš vis dėlto kažkuo kalti? Greičiausiai taip yra. Apgailėtinos pastangos!

    Žodžiu, kreipėsi ne tokiu adresu, ką aš tiesiai ir pasakiau. O adresas žinomas: tegul vyksta pas tuos, kurie organizavo tokias "bylas" ir tokius "teismus", koks įvyko 1980 m. gruodžio 15-22 d.d.

    Kas pasirenka Tiesos kelią, tas privalo eiti juo iki galo, nežiūrint, kas jį ištiktų.

    Žinoma, tai ne mano nuopelnas. Teisus buvo kun. Jakštas, sakydamas, kad "mes ne savo šviesa žėruojam..." Be Dievo palaimos būtume bejėgiai.

    Kai vyko vadinamasis "teismas", aš turėjau paskutiniame žodyje progos pacituoti šv. Rašto žodžius. "Kas manęs išsižadės žmonių akivaizdoje, to aš išsižadėsiu savo Tėvo akivaizdoje"... (ir atvirkščiai) ir po teismo niekas manęs labiau nedžiugino, kaip tai, kad aš pasakiau tuos Evangelijoj užrašytus žodžius. Negalvojau nei apie siaubingą etapą, nei apie konclagerį, o tik džiaugiausi, kad išpažinau principingai ir tokiu momentu viešai Kristų. Jau vien dėl to buvo verta vykti į konclagerį.

    Principingumas, jei jis tampa žmogaus poreikiu, glūdintis giliai širdyje, išplaukia ir į viešumą atsakingais momentais. Aišku, tai irgi ne mano nuopelnas, o visur lydinti Dievo Apvaizdos ranka.

    Iš tų keliolikos žodžių galite suprasti, kodėl aš negalėjau ki-

taip pasielgti. Jei būčiau susigundęs tariama "laisve", būčiau praradęs tikrąją laisvę, kuri tegali būti Tiesoje.

    Ir tai ne šiaip sau žodžiai, o mano gyvenimo pagrindas ir esmė! Nustoti šito, nustoti būti žmogumi. Visada man atrodo, pasigailėjimo verti tie žmonės, kurie kovoja su Tiesa, kurie bando Ją nuslėpti, falsifikuoti... Tuščios pastangos!

    "Tiesa jus padarys laisvus" — irgi Evangelijos žodžiai, kuriuos su giliu įsitikinimu pakartojau paskutiniame žodyje. Todėl ne KGB, ne prokuratūra ar kokie kiti pareigūnai gali "išlaisvinti", ir ne absurdiški parašai, o tik Tiesa! Beje, aš niekada ir nebuvau nelaisvas!

    O kas link Tėvynės, tai niekada nuo jos nebuvau atsiskyręs! Tėvynė Lietuva, kurios niekas iš manęs nesugebėjo atimti, visada buvo su manimi! Ji — mano širdyje! Gal dėl to tokia brangi! Nuotoliai nieko nereiškia.

    Iki šiol aš vis dar "ypatingai pavojingas valstybinis nusikaltėlis..." Kodėl "pavojingas" ir dar "ypatingas". Kam "pavojingas"? O gi tiems, kurie bijo Tiesos, kurie vis dar tiki, kad Tiesą galima uždaryti į narvą, įkalinti arba taip užslėpti, kad apie Ją niekas negalėtų žinoti. Deja, Tiesa už viską galingesnė. Ir priemonės nuslėpti Tiesą apgailėtinos: bauginimas, prievarta... Ir vėl, deja, deja!... Gyvenimas rodo, kad tos priemonės, kuriomis bandoma Tiesą įkalinti, teduoda tik laikinus "rezultatus"... Nežinomi Viešpaties planai! Ir vargas tam, kuris bando jiems priešintis...

    Atrodo, kad paaiškinau Jums, kodėl aš pasielgiau taip, o ne kitaip. Gal kiek padrikai. Būkite ištvermingi ir kantrūs iki galo Tėvynėje! Telaimina Jus Gerasis Dievas!"
1987.VIII.15

    P.S. "Dabar dėl Motinos! Taip, kiekvieną dieną laukiu telegramos. Ji visus tuos (vos ne aštuonerius metus) manęs laukė, dieną ir naktį stovėdama prie lango. O kai prieš tris metus gulė į patalą ir jau nebesikėlė, dieną ir naktį minėjo mane ir meldėsi. Ją palaikė ne fizinės jėgos, o begalinis noras dar kartą mane pamatyti... Bet jei nebeužteks tų jėgų ir Ją Viešpats pašauks anksčiau, tai ji irgi padarys tą auką, nemažesnę už mūsų visų.

    Dėl laiškų. Aš visiems rašau, kas man rašo ir visiems atsa-

kau. Jei kas man rašo ir negauna iš manęs, tai reiškia arba aš negavau, arba negavo iš manęs.

    Atrodo, kad apie visus svarbiausius dalykus parašiau."

    Pečeliūnienė, taip ir nesulaukusi savo sūnaus, mirė rugpjūčio mėnesį. P. Pečeliūnui buvo leista dalyvauti motinos laidotuvėse, kurios įvyko rugpjūčio 21d.


(V. Skuodis rašo LTSR prokurorui A. Novikovui apie P. Anilionio straipsnį Valstiečių laikraštyje, kuriame tendencingai ir iškreiptai aiškinama LTSR konstitucija apie Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės):

        LTSR Prokurorui Novikovui A. A.


    Gerbiamas prokurore!
    Jums parašyti mane paskatino Petro Anilionio straipsnis, atspausdintas š.m. spalio 11d. "Valstiečių laikraštyje". Norėdamas parodyti šio autoriaus teiginių ir net gąsdinimų nepagrįstumą, prie šio laiško pridedu savo raštą, parašytą 1984 m. balandžio 22 d. Lietuvos KP centro komitetui, kurį jūsų įstaiga atsisakė perduoti adresatui ir jį sugrąžino man atgal.

    Jeigu antitarybiškumu laikyti visa tai, kas tikrai kenkia Tarybų Sąjungai, kaip valstybei, tai minėto straipsnio autorių reikėtų priskirti prie tikrų antitarybininkų.

    1) P. Anilionis sąmoningai iškreiptai aiškina LTSR Konstitucijos 50 straipsnį, tvirtindamas, jog "mokyklos atskyrimą nuo Bažnyčios (...) reikia suprasti kaip draudimą (...) vaikus mokyti religijos dalykų..."

    2) P. Anilionis religijos mokymo klausimuose netiesioginiu būdu atmeta TSRS įstatymo "Apie TSRS Ministrų Tarybą" 19-tąjį straipsnį. "Laikymasis TSRS tarptautinių susitarimų".

    3) P. Anilionis netiesioginiu būdu ignoruoja TSRS vyriausybės priimtos Vienos konferencijos apie tarptautinių susitarimų teisę 26 ir 27 straipsnius ir deklaracijos apie tarptautinės teisės, liečiančios draugiškus santykius ir bendradarbiavimą tarp valstybių sutinkamai su SNO įstatais, principus.

    4) P. Anilionis savo antibažnytiniu rašiniu parodė, jog jis nepripažįsta a) Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 18 straipsnio; b) tarptautinės pilietinių ir politinių pakto 18 straipsnio ketvirtosios dalies; c) trijų valstybių saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo Helsinkyje baigiamojo akto dalies, kurioje kalbama apie valstybių-dalyvių įsipareigojimus žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių klausimu; d) tų pačių valstybių pasitarimo Helsinkyje baigiamojo dokumento dalies su įsipareigojimu tobulinti savo įstatymus ir administracines taisykles žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių srityje.

    Visi aukščiau išvardinti dokumentai yra TSRS valstybės įstatymų tobulinimo pagrindas arba jau turi veikiančią juridinę galią ir Tarybų Sąjungoje. Todėl Petro Anilionio visi tendencingi aiškinimai yra grynai subjektyvūs. Jie neturi jokio juridinio pagrindo, nes jo minimi religinių susivienijimų nuostatai prieštarauja ne tiktai TSRS pripažintoms ir patvirtintoms aukščiau išvardintoms tarptautinės teisės normoms, bet ir pačiai TSRS Konstitucijai. Kad taip iš tiesų yra, parodo šio laiško priedas.

    Primenu Jums, kad TSKP XXVII Suvažiavime buvo pažymėta, o centrinėje spaudoje ir dabar rašoma, jog priviso labai daug įvairiausių nuostatų, nurodymų, direktyvų, parėdymų, instrukcijų, cirkuliarų ir kitokių šios rūšies administracinių "įstatymų", kurie neturi tikro įstatyminio pagrindo arba net prieštarauja TSRS Konstitucijai. Vienas iš tokių "įstatymų" yra ir religinių susivienijimų nuostatai, kurie dabar, šalies persitvarkymo metu, turi būti nedelsiant atšaukti arba nors viešai pripažinti negaliojančiais. Tai būtina padaryti ypač dabar, kada 35-kių valstybių Vienos Konferencijoje ir tikinčiųjų teisių gynimo klausimu yra skiriamas didelis dėmesys.

    Tarybų Sąjungai negarbinga ir nenaudinga būti vienintele pasaulyje valstybe (neskaitant Albanijos ir keletos kitų neišsivysčiusių šalių), kurioje valstybinėmis priemonėmis užsibrėžta užgniaužti tikėjimą iki visiško panaikinimo. Su tokia savo programa TSRS niekada neįgis pasitikėjimo pasaulio visuomenėje ir valstybių tarpe. Tokia programa bei jos diktuojama ateistinė bei antibažnytinė akcija kompromituoja TSRS kaip valstybę, smugdo jos tarptautinį prestižą, silpnina pačios valstybės pamatus. To-

dėl tegu neužsigauna Petras Anilionis ir kiti jo bendraminčiai, kad kaip tik šia prasme juos visus galima laikyti pavojingais an-titarybininkais, savo darbais labai kenkiančiais Tarybų Sąjungos valstybei.

    Kova su tikėjimu tokiomis priemonėmis (...), kurias savo straipsnyje aiškina Petras Anilionis, tai taip pat pasityčiojimas iš leninizmo ir akivaizdi Vladimiro Iljičaus Lenino ir jo mokymo ignoracija. Kad taip tikrai yra, lai toliau kalba pats Leninas: "Tolko v Rosii (...) iz europeiskich gosudarstv ostalis ješčio pa-zornyje zakony (...) kotorye libo priamo zapreščajut izvestūjų vierų, libo zaprščajūt rasprostraniat jejo, libo lišajūt liūdei isvest-noj vieri niekotorych prav. Vsie eti zakony samye nespravadliv-ye, samye pozornye. Každyj dolžen imiet polnūjų svobodų ne tolko deržatsa kokoi ūgodno viery, no i rasprostraniat liūbijų vie-rū (...) Ni odin čelovek ne dolžen daže imiet prava sprašivat kovo nibūd o viere: eto dielo sovesti, i nikto tut ne smeet vmešivatj-sia" (V. Lenin, Polnoje sobr., t. VII. 1976 g. str. 173). O vistik carizmo laikais net Lietuvoje tie "gėdingi įstatymai" niekur negąsdino bausmėmis už vaikų mokymą tikėjimo tiesų. Mokyklose buvo tikybos pamokos.

    Dabar plečiant ir gilinant šalies persitvarkymo visose srityse politiką, reikėtų ir Petrui Anilioniui ir jo bendraminčiams pagalvoti: ką šiandieną pasakytų Leninas visų tų apribojimų ir draudimų, kurių apstu Religinių susivienijimų nuostatuose, klausimu.

    Klausimas ir Jums, gerbiamas prokurore: ar gali ir toliau LTSR Prokuratūra likti abejinga, kada ateistai, siekdami savo tikslų ir faktiškai administruodami Lietuvos Katalikų Bažnyčią bei kitus religinius susivienijimus, ignoruoja arba iškreipia TSRS Konstituciją ir visus tarptautinius įsipareigojimus žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių srityje? Toks valstybės organų abejingumas ypač religijos ir tikėjimo srityje, taip pat neprisideda prie TSRS valstybingumo stiprinimo ir tikrosios demokratijos tobulinimo bei plėtimo.

    Ta pačia proga Jums pranešu, kad savo protesto badavimus, apie kuriuos parašyta priede, pradėtus 1984 m. kovo 7 d., aš įvykdžiau. (Šiose sąlygose tai buvo nelengva: tris kartus alpau, kartą — iki sąmonės netekimo).

    Badavimus nutrauksiu su paskutine mano buvimo lageryje diena.

   
Su Jūsų atsakomuoju š.m. spalio 28 dienos raštu Nr. 13-4279-80 mane supažindino. Už jį dėkoju, nes jis papildo mano žinias ir išvadas apie tarybinių įstatymų laikymąsi teisingumo sargybos praktikoje...
V. Skuodis — Benedict Scott
Mordovija, Baraševas. 1986 metais, Tarptautinė žmogaus teisių diena — gruodžio 10-oji.

ŽINIOS IŠ VYSKUPIJŲ


(1987 m. liepos 15 d. vizituojančiam Lietuvą Filipinų kardinolui Chaime Sinas buvo įteiktas Vilniaus Sv. Mikalojaus bažnyčioje sąrašas visų įkalintų ir nužudytų kunigų bei uždarytų ar sudegintų bažnyčių):

   
Vilnius. 1987 m. liepos 15 d. vakare iš Rygos į Vilnių atvyko Filipinų kardinolas Chaime Sinas. Nors oficialiai iš anksto apie tai nebuvo paskelbta, šv. Mikalojaus bažnyčios šventoriuje kardinolą ir jį lydinčius asmenis pasitiko tautiniais rūbais pasipuošęs jaunimas bei skaitlingas būrys tikinčiųjų. Viena mergina įteikė Bažnyčios kunigaikščiui baltą rožės žiedą ir anglų kalba paaiškino, kad tai dovana nuo įkalintų kunigų. Svečias pagarbiai pabučiavo spygliuotą rožės kotą, ir čia nuaidėjo audringi susirinkusiųjų plojimai. Jaunimas įteikė gėles kardinolo palydovams, filipiniečių ir lietuvių dvasininkams. Apie valandą laiko, kol svečiai buvo Kurijoje, tikintieji nesiskirstė. Šv. Mikalojaus bažnyčios šventoriuje skambėjo jaunimo giedamos religinės giesmės "Marija, Marija", "Lietuva brangi", buvo sugiedotas Tautos Himnas "Lietuva, Tėvyne mūsų". Visuotinės Katalikų Bažnyčios vienybės ženklan susirinkusieji garsiai kalbėjo "Pater noster", "Ave, Maria", "Gloria Patri". Kai ant laiptų vėl pasirodė Jo Eminencija su palyda, tikintieji jį pasveikino galingu tris kartus sutartinai nuskambėjusiu "Mabuhai Kardenal!" (filipinietiškai "Tegyvuoja kardinolas!"), šauksmais "Vivat Lituania libera et catolica!" ("Te-

gyvuoja laisva ir katalikiška Lietuva!") Susijaudinęs svečias visus, susirinkusius šventoriuje, palaimino. Kardinolą Chaime Siną dar ilgai lydėjo nenutylantys plojimai.

    Sekančią dieną, liepos 16-ąją, 12 vai., Filipinų kardinolas koncelebravo šv. Mišias Kauno Arkikatedroje bazilikoje. Pamoksle, kurį sakė per vertėją, jis pakartotinai priminė lietuvių tautos ištikmybę Kristui, liudytą ir liudijamą heroiškomis aukomis, kalbėjo apie Popiežiaus bei Visuotinės Bažnyčios pagarbą ir rūpestį mūsų tautai, kvietė susirinkusias motinas parnešti savo kūdikiams šv. Tėvo Jono-Pauliaus II siunčiamą pabučiavimą. Kai po šv. Mišių kardinolas su palydovais ėjo gyvu koridoriumi per susirinkusią minią, jam po kojų suklupo keturi jauni vyrai su gėlėmis rankose ir vienas jų vokiškai sušuko: "Sveikiname Jus, Eminencija, Lietuvos jaunimo vardu! Prašome Jus — kalbėkite visur, kad mūsų kunigai kalinami, daug bažnyčių uždaryta, vaikų katekizacija uždrausta įstatymu! Pasakykite tai visiems!" Kardinolui buvo perduotas paketas su kunigų kalinių — Sigito Tam-kevičiaus ir Jono-Kąstyčio Matulionio, vyskupo-tremtinio Julijono Steponavičiaus, a.a. kun. Broniaus Laurinavičiaus, iškart po žuvimo mašinoje nufotografuoto sužaloto kun. Juozo Zdebskio nuotraukomis, o taip pat nuniokotos bažnyčios vidaus ir išorės vaizdai, patvirtinantys pasakytų žodžių teisingumą.

    Tauragė. 1987 m. rugpjūčio 5 d. į LDT Tauragės raj. vykdomąjį komitetą buvo iškviestas Skaudvilės parapijos klebonas kun. Jonas Kauneckas. Jam buvo pateiktas RRT įgaliotinio Petro Anilionio įspėjimas dėl š.m. Žemaičių Kalvarijos atlaiduose pasakytų pamokslų. Kun. J. Kauneckas kaltinamas sakęs nereliginio turinio pamokslus, kurstęs žemaičių užsispyrimą nesilaikyti religinių kultų nuostatų. įspėjime nurodyta, kad tai jau šeštas įspėjimas ir ateityje bus imtasi griežtesnių priemonių. Kun. J. Kauneckas raštu paaiškino, kad įspėjimas neteisingas, nes jis savo pamoksluose apie jokius įstatymus, tuo labiau jų nesilaikymą, nėra kalbėjęs.

    Už pamokslus, pasakytus Ž. Kalvarijoje, įgaliotinis P. Anilionis panašiai įspėjo ir Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčios vikarą kun. Kazimierą Gražulį.

*    *    *

484

(Duodami dažnai pasitaiką religijos ir tikinčiųjų diskriminacijos faktai iš įvairių Lietuvos vietovių):

    Vilnius. 1987 m. liepos 28 d. "Valstiečių laikraštis" išspausdino Lietuvos Kultūros fondo valdybos pirmininko pavaduotojo D. Valatkevičiaus straipsnį "Į darbą kultūros ugdytojai". Jame rašoma, kad tarybiniam Lietuvos kultūros fondui Vilniaus arkivyskupija paskyrė 10,000 rublių. Tai būtų girtina, jei Kultūros fondas tas lėšas panaudotų bažnyčių-architektūros paminklų restauracijai, tačiau, kaip straipsnio autorius rašo, pirmiausia šios lėšos bus skiriamos:

    Laisvamanio M. Katkaus sodybos ir kapo (Kėdainių rajone, Ažytėnų kaime) sutvarkymui;

    Istorinių vietų, susijusių su revoliuciniais įvykiais, ir kovotojų už socializmo idėjas atminimo įamžinimui;

    Sutvarkant tai, kas dar liko nepadaryta, siekiant įamžinti Didžiojo Tėvynės karo žygdarbius bei lietuviškosios 16-os divizijos kelią.

*    *    *

    Deltuva (Ukmergės raj.). 1987 m. rugpjūčio mėnesį žurnale "Tarybinė moteris" Nr. 8 buvo atspausdintas žurnalistės Mockuvienės straipsnis "Klebonas liepia skirtis", kuriame įvairiausiais prasimanymais šmeižiamas ir niekinamas Deltuvos parapijos klebonas kun. Eugenijus Bartulis. Pasipiktinę tokiu Mockuvienės elgesiu, Deltuvos tikintieji parašė protesto raštą, po juo pasirašė 311 asmenų. Deltuviškiai reikalavo, kad jų raštas būtų atspausdintas sekančiame "Tarybinė moteris" žurnalo numeryje. Grupė tikinčiųjų šiuo reikalu nuvyko pas pačią Mockuvienę, tačiau jų reikalavimą atšaukti tikrai žemo lygio, žurnalisto vardą teršiantį straipsnį arba bent atspausdinti jų protesto raštą, niekas nekreipė dėmesio.

*    *    *

    Adakavas (Raseinių raj.). 1987 m. vasario 13 d. pas Skaudvilės apylinkės pirmininką J. Mikašauską buvo iškviesta

Adakavo kaimo gyventoja Monika Gavėnaitė. Jai prisistačius, pirmininkas J. Mikašauskas paprašė parodyti pasą. Paėmęs M. Gavėnaitės pasą, pirmininkas perdavė jį pasų stalo darbuotojai ir pareikalavo, kad M. Gavėnaitė būtų tuojau pat išregistruota. Tokiu būdu M. Gavėnaitė buvo prievarta išregistruota iš Adakavo. Išregistravimo motyvas absurdiškas — buvusi kalinamo kunigo Alfonso Svarinsko šeimininkė.

    M. Gavėnaitė bando prisiregistruoti pas pažįstamą, gyvenančią Šiluvoje, tačiau ir čia pasų stalo darbuotojai nesutiko jos registruoti.

    Raseinių raj. vykdomajame komitete balandžio 16 d. buvo sušauktas posėdis, kurio metu atsakingi darbuotojai priėmė nutarimą Nr. 136. Nutartyje M. Gavėnaitė kaltinama tuo, jog nuo 1987 m. vasario 13 d. gyvena neregistruota ir neturi pastovios gyvenamos vietos. Už pasų stalo įstatymų nesilaikymą M. Gavėnaitė baudžiama administracine tvarka — duodamas įsakymas: "Mėnesio laikotarpyje prisiregistruoti".

    Gavusi raštišką nutartį M. Gavėnaitė parašė pareiškimą į Maskvą vyr. prokurorui, išdėstydama aukščiau paminėtus faktus ir nurodydama, kad ji diskriminuojama vien todėl, jog yra buvusi kun. A. Svarinsko šeimininke.

    1987 m. gegužės 21 d. M. Gavėnaitė galiausiai buvo priregistruota Šiluvoje.

*    *    *

    Panevėžys. 1987 m. gegužės 22 d. Panevėžyje su religinėmis apeigomis buvo laidojama XV vidurinės mokyklos mokytoja G. Petrauskienė. Laidotuvių išvakarėse mokyklos direktorius Kulvinskas ir direktoriaus pavaduotoja Pranskaitienė įkalbinėjo velionės motiną Eleonorą Miežanskiene, laidoti dukrą be bažnyčios. Motina nesutiko: "Be bažnyčios laidoti man neleidžia sąžinė". Tuomet atvykusieji pradėjo grasinti, kad toks užsispyrimas atsiliepsiąs Miežanskienės tarnybai ir velionės G. Petrauskienės dukrelės tolimesniam gyvenimui bei mokslui.

    Nepasisekus įbauginti artimuosius, direktorius Kulvinskas uždraudė mokiniams ir mokytojams dalyvauti mokytojos G. Petrauskienės laidotuvėse.

*    *    *

    Palėvenėlė (Kupiškio raj.). 1987 m. birželio 13 d. Palėvenėlės tikintieji Palėvenėlės-Alizavo sankryžoje pastatė naują medinį kryžių vietoje seno. Neilgai žmonės džiaugėsi savo kryžiumi. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Mečislovas Gudonis įsakė Alizavo apylinkės vykdomojo komiteto pirmininkei Danutei Paliulionytei kryžių sunaikinti. Savanorių naikinti kryžių neatsirado. Birželio 27 d. vakare atvažiavo pats rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Mečislovas Gudonis ir kartu su Alizavos apylinkės pirmininke D. Paliulionyte nupjovė kryžių, supjaustė jį gabalais ir sumetė į krūmus, esančius prie Palėvenėlės nepilnos vidurinės mokyklos.

*    *    *

    Šiaudinė (Šiaulių raj.). Šiaudinės parapijoje yra Kairiškių senkapis, vietinių žmonių vadinamas Apžadų kapeliais. Ten žmonės nuo senų laikų statė kryžius, meldėsi. Ir dabar tikintieji dažnai susirenka bendrai maldai į pilkapyje esančią koplytėlę. Ir šiais Jubiliejiniais metais Kairiškių senkapio koplytėlėje vyko pamaldos, o po jų buvo pastatytas ir pašventintas kryžius, kaip padėka Dievui už suteiktas malones. Pamaldose ir kryžiaus pašventinime dalyvavo tikintieji bei Papilės parapijos klebonas kun. J. Paulauskas ir Viekšnių parapijos klebonas kun. V. Gau-ronskis.

    Praėjus kiek laiko po šventės, į Kairiškių tarybinį ūkį buvo iškviestas Juozas Dapšys ir Albina Kuodytė. Tikinčiuosius "auklėjo" tarybinio ūkio direktorė Zamarienė, partinės organizacijos sekretorė Bučiūtė ir atstovas iš rajono vykdomojo komiteto. Valdžios atstovai barė J. Dapšį, juokėsi iš jo įsitikinimų ir aiškino, kad statyti kryžius draudžiama. Pokalbiui baigiantis, buvo įteiktas pranešimas, jog J. Dapšys ir A. Kuodytė privalo važiuoti į rajono vykdomąjį komitetą pasiaiškinti.

    1987 m. birželio 30 d. J. Dapšys ir A. Kuodytė buvo barami rajono vykdomajame komitete. J. Dapšiui ir A. Kuodytei už kryžiaus statymą teko sumokėti 30 rb. baudą. Taip pat įsakė išrauti

kryžių, o jei ne, tai valdžia išraus ir jiems teksią sumokėti už darbą.


(Supažindinama su tėvo Benedikto Andriuškos, SJ, byla, dar 1949 m. vasario 21 d. jį nuteisus. Pateikiami gana smulkiai jo tardymo duomenys, kurie parodo, kaip būdavo susidorojama su veiklesniais kunigais):

IŠ "KRONIKOS" ARCHYVO
Baudžiamoji byla Nr. 15678

    Pradėta 1949 m. vasario 21 d. Lietuvos TSR valstybinio saugumo ministerijos skyriuje "A".

    Nutarimas areštui. Benediktas Andriuška Jono, gimė 1884 metais Telšių apskrities Alsėdžių (kai kur užrašyta Bernatavo, Lieplaukės) valsčiaus Vilkaičių kaime valstiečio-buožės šeimoje. Tėvai turėjo 40 ha žemės. Išsilavinimas aukštasis, teologinis. Neturi nuolatinės gyvenamosios vietos ir užsiėmimo. Tėvas mirė 1907 metais, motina Eleonora — 1917 metais. Taip pat mirė vienuolika brolių ir seserų.

    Radau, kad ilgą laiką dirba prieš tarybų valdžią. Baigė Popiežiškojo universiteto teologijos fakultetą Anglijoje. 1917-1919-1923 metais gavo ir teikė informaciją Anglijos ir Lenkijos žvalgyboms. Padedant vokiečių provincijolui Bley ir vokiečių žvalgybos rezidentui Kipui 1923 m. organizavo ir vadovavo iki 1945 m. jėzuitų ordinui Lietuvoje. Redagavo "Žvaigždę", bendradarbiavo žurnale "Katalikybė ir gyvenimas", spausdino straipsnius prieš tarybų valdžią. Autorius daugelio antitarybinių knygų, organizacijų steigėjas. 1948 m. liepos 16 d. kratos metu rasta antitarybinė literatūra, rankraščiai, antitarybinio turinio dienoraštis. 1947 m. sistemingai sakė antitarybinio turinio pamokslus. Gyvena nelegaliai, Telšių apskrityje. Padaryti kratą ir areštuoti.

    1949 m. vasario 14 d. Valstybinio saugumo ministerijos "O" skyriaus 1 poskyrio operatyvinis darbuotojas kapitonas Balaitis. "O" skyriaus 1 poskyrio viršininkas Cečurov.

    Nutarimą areštui 1949 m. vasario 16 d. tvirtina: "O" sky-

riaus viršininkas papulkininkis Šliapnikov, tardymo skyriaus viršininkas pulkininkas Soloid, ministro pavaduotojas Martavičius, sankcionuoja prokuroras Bacharov.

    Krata padaryta 1949 m. vasario 21 d. nuo 17 iki 21 vai. Tauragės apskrities Skaisgirio valsčiaus Varlaukio parapijoje. Rasta autobiografinė knyga: "Kaip aš tapau jėzuitu". Areštuotas ir uždėtas areštas turtui: geležinė lova, senas medinis praustuvas, naujas paltas, matrasas — senas, marga karvė; — 3 metų, ožka — 6 metų, šešios poros baltinių — seni.

    Bylą veda kapitonas Golicyn.
    Iš apklausos protokolų (1949 metai).
    1. Vasario 24 d. Apklausa pradėta 11 vai. ir baigta 17 vai.
    Užrašyta biografija:
    Lankė Lieplaukės rusų pradine, mokyklą. 1901 metais baigė progimnaziją Palangoje. Įstojo į Kauno Kunigų seminariją. Po 1,5 metų mokslą nutraukė ir 1903 m. pradžioje išvyko į Austriją. 1903 m. kovo 3 d. įstojo į Jėzuitų ordiną. Lenkų provincijos lėšomis baigė gimnaziją ir 1909 metais Popiežiškojo universiteto filosofijos fakultetą Krokuvoje.

    Iki 1913 metų dėstė rusų kalbą ir literatūrinį giedojimą Chi-rovo didžiojoje jėzuitų gimnazijoje (Austrijoje). 1913 m. išvyko į Angliją, Gastinge įstojo į Popiežiškojo universiteto teologijos fakultetą. 1915 m. įšventintas į kunigus. 1913 m. baigė teologijos fakultetą. Iki 1918 m. vasaros Kanterbure mokėsi asketikos, atliko terciatą. 1918 m. vasarą atvyko į Londoną ir vėl metus privačioj studijoj specializavosi filosofijoje. 1919 m. iš Anglijos atvyko į Lietuvą ir dėstė Kauno Kunigų seminarijoje filosofiją, fiziką, literatūrinį giedojimą. 1920 m. išvažiavo į Krokuvą ir iki 1921 m. dirbo Tėvų jėzuitų leidykloje, kuri leido katalikiškas knygas ir žurnalus lenkų kalboje. 1921 m. išvyko į Belgiją, kur Antverpene, Aukštosios komercijos instituto internate, dirbo auklėtoju, dėstė rusų kalbą, 1923 metais grįžo į Lietuvą gegužės 23 d. iki 1930 metų profesoriavo Kauno Kunigų seminarijoje — dėstė lotynų kalbą, pasaulinę istoriją ir kt. Nuo 1930 m. iki 1936 m. šv. Ignaco bažnyčios Šiauliuose rektorius, gyveno Šiauliuose Vilniaus 245. Nuo 1936 m. balandžio 21 d. iki 1941 m. — Jėzuitų provincijos Lietuvoje provincijolas. Rezidencija buvo

Kaune prie jėzuitų šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios. Nuo 1942 metų žiemos iki 1944 m. rugpjūčio mėnesio gyveno Pagryžuvyje, dėstė filosofiją. Nuo 1944 m. iki 1948 m. rugpjūčio 20 d. buvo Šiaulių šv. Ignaco bažnyčios rektorius. Vėliau Telšių vyskupijos Valdytojas Juodaitis, jo prašymu, skyrė dirbti į Ukrėnus, Mažeikių apskrityje, Židikų valsčiuje, o po to — į Varlaukį.

    2. Kovo 7 d. Apklausa pradėta 20 vai., baigta 24 vai.
    — Ar prisipažįstate, kad iki 1940 metų straipsniais ir knygomis, o nuo 1944 m., auklėdamas jaunimą religinėje ir nacionalinėje dvasioje, kovojote prieš tarybų valdžią?

    — Prisipažįstu, kovojau prieš bedievišką bolševizmą spaudoje, susirinkimuose, asmeniškuose pokalbiuose su tikinčiaisiais, pamokose. Kovojau, nes esu kunigas, nes nepripažįstu bolševizmo, esmėje bedievybės, nes nepritariu katalikiško tikėjimo griovimui iš bolševizmo pusės. Neigiamai žiūriu į tarybų valdžios įvedimą mano tėvynėje, nes žinau, kad ji sugriaus Katalikų Bažnyčią Lietuvoje. Visa mano kova su bolševizmu, visi mano pasisakymai prieš bolševizmą ir jo konkrečius vadovus turėjo tikslą apginti katalikų tikėjimą, saugoti jį nuo sugriovimo. Tuo tikslu ir aš kviečiau kitus į kovą su bolševizmu. Prisipažįstu — ir jaunimą auklėjau tautinėje dvasioje, nes meilė tautai padeda sėkmingiau išauklėti jį religinėje dvasioje. Tuo tikslu ir buvo organizuojamos jaunimo mėnesinės konferencijos Šiauliuose. Į visus jaunimo politinius klausimus atsakydavau: "Dabar svarbiausia būti geru kataliku".

    3. Kovo 10 dieną. Apklausa pradėta 13 vai. ir baigta 17 vai.
    — Jūs įkūrėte Jėzuitų ordiną Lietuvoje. Kaip?
    — Aš tik atgaivinau. Mintis apie jo atgaivinimą gimė 1902 metais Kauno Kunigų seminarijoje. Nuo 1903 m. iki 1923 m., gyvendamas užsienyje, šio tikslo siekiau, ruošiau tam dirvą, rašiau į Romą generolui. Ledochovskis atsiuntė į Lietuvą du kunigus jėzuitus: prancūzą Bubę, ir italą Cekinį išaiškinu kokios tautybės jėzuitai galėtų dirbti Lietuvoje religinį darbą. Cekini pasiliko Lietuvoje kaip Popiežiaus pasiuntinys, o Bube tais pačiais 1922 m. pranešė Generolui, kad lietuviai lygiai priešiškai nusiteikę ir prieš lenkus, ir prieš prancūzus. Tuo pačiu tikslu 1922 m. atvyko į Lietuvą vokiečių jėzuitai: provincijolas Bley ir jo padė-

jėjas Driuding. Jie pranešė, kad, nors vokiečiai Lietuvoje ne ypač mėgiami, atsargiai dirbti galima, jei nebus vokiškosios propagandos.

    1923 m. Generolas Ledochovskis išleido oficialų sprendimą, kad Lietuvą kontroliuoja vokiečiai jėzuitai kaip misijų šalį. Tame pačiame sprendime buvo parašyta, kad generolas išjungė mane iš Belgijos jėzuitų provincijos ir pervedė į vokiečių jėzuitų provinciją. Vokiečių provincijos provincijolas Bley atsiuntė vokiečių jėzuitą Tėvą Kipą į Lietuvą atkurti čia Jėzuitų ordiną. Aš atvykau 1923 m. gegužės 23 d., o Tėvas Kipas tų pačių metų liepos mėn. gale. Taip kartu su Tėvu Kipu 1923 m. gale atkūrėme Jėzuitų ordiną. Lietuvoje — Jo centras buvo Kaune. Iš karto centras vadinosi misijomis, 1924 metais — rezidencija, o nuo jėzuitų gimnazijos Kaune įkūrimo — kolegija. Iki 1929 m. Lietuvoje buvo tik viena jėzuitų bažnyčia Kaune. Joje dirbau tik aš. Tėvas Kipas buvo gimnazijos rektorius ir iki 1936 m. provincijolas. 1936 m., generolo Ledochovskio sprendimu, Lietuvos jėzuitai buvo išjungti iš vokiečių provincijos, sudaryta atskira provincija, aš paskirtas provincijolu, pareigas pradėjau eiti balandžio 21d.

    1940 m. Lietuvoje provincija turėjo 18 kunigų lietuvių ir vokiečių.

    Užsienyje mokėsi dar kelios dešimtys lietuvių jėzuitų. Veikė trys bažnyčios: Kaune, Šiauliuose ir Pagryžuvyje.

    Aš daug kartų prašiau Generolo Ledochovskio, kad mane atleistų iš provincijolo pareigų. 1941 m. rugpjūčio mėn. provincijolo pareigas perdaviau mano rekomenduotam, naujai paskirtam provincijolui Tėvui Gruodžiui.

    — Ar generolas Ledochovskis, pervesdamas jus iš Belgijos į vokiečių provinciją, turėjo jūsų sutikimą?

    — Nereikėjo jokio sutikimo, nes aš pats pasiūliau savo paslaugas, atkuriant Jėzuitų ordiną Lietuvoje.
    — Kada ir kaip prašėtės atleidžiamas iš provincijolo pareigu?

    — 1939 metais išsiunčiau generolui pareiškimą, kuriame paprašiau mane atleisti dėl blogos sveikatos. Siūliau Kauno Kunigų seminarijos profesorių Tėvą Gruodį. Atsakymo nebuvo.

    — Kada ir kokiu keliu jums pranešta apie atleidimą?

    — Tėvas Gruodis sakė, kad dar prieš karą dokumentas išsiųstas per Amerikos pasiuntinį Maskvoje, bet jis turbūt negavo, nes manąs nesupažindino. Tik 1941 m., man būnant Kaišiadorių apskrityje, Žiežmarių parapijoje pas prelatą Sužiedėlį, gavau paštu iš tėvo Gruodžio pranešimą, kad aš atleistas, o jis paskirtas. Tėvas Gruodis apie tai sužinojo iš tėvo Karaliaus Fulsto laiško.

   
— Kodėl 1940 m. nelegaliai siuntėte į užsienį jėzuitus?
    — 1940-1941 m. nekartą buvo prašyta Tarybų valdžios išleisti jėzuitų jaunimą studijuoti į užsienį, tačiau leidimo negavome. Pritariau tėvo Ritmeisterio pasiūlymui — organizuoti jėzuitų mokymą, nelegaliai pereinant sieną.

    — Kas padėjo, kas pabėgo?
    — Neprisimenu.

    — 1940 m. gale, padedant vokiečiui Begner, keturi jėzuitai pabėgo į Vokietiją. Pabėgo Venckus, Mikalauskas, Šlabšys, kas buvo ketvirtas?
    — Neprisimenu.

    4. Kovo 16 d. Apklausa pradėta 20 vai. Baigta 17 d. 1 valandą.
    — Kokias organizacijas įkūrėte, kokioms vadovavote?
    — 1925 m. kartu su profesoriumi Venckumi įkūrėme kunigų Apaštališką Sąjungą (Unio Apostolica), kurios tikslas buvo kelti kunigų dvasinį gyvenimą. Sąjungą įkurti leido arkivyskupas Skvireckas. Vadovavau jai iki 1936 m. Vėliau jai vadovavo vyskupas Bučys. Sąjungai priklausė 20-40 kunigų. Rūpinausi kiekvieno iš jų dvasiniu gyvenimu, religiniu švietimu, pravedinėjant jiems Pagryžuvyje rekolekcijas.

    1923 m. Kaune pravedžiau keletą konferencijų tretininkams siekdamas atgaivinti ir pagyvinu jų religinį gyvenimą.

    1919 m. kartu su prelatu Januševičiumi atgaivinau jau mirusią Lietuvoje organizaciją: "Konferencija šv. Vincento Pauliečio". Jos tikslas buvo teikti materialinę ir moralinę pagalbą ligoniams ir vargstantiems. Nuo 1923 m. į šią organizaciją įsijungė daug kunigų, ji labai išaugo, veikė visoje Lietuvoje, bet aš joje nebedirbau.

    1923 m. atgaivinau Maldos apaštalavimo sąjungą ir vadovavau jai iki 1930 m. Sąjungoje buvo per 100,000 dalyvių. Tikslas

melstis intencijomis, kurias iškelia popiežius. Viena iš intencijų, kad Rusija pasuktų į religinio atgimimo kelią. Nuo 1930 m. Šiai organizacijai vadovavo Tėvas Paukštys.

    1919-1923 m. pravedžiau "Ateitininkams" (jų prašomas) keletą konferencijų, dalyvavau jų kongrese.

    1926-1927 m. redagavau žurnalą "Žvaigždė", kurį Lietuvos jėzuitų provincija leido iki 1940 m. Šio žurnalo tiražas išaugo nuo 5 iki 50 tūkstančių egzempliorių. Po manęs redagavo Tėvas Paukštys, Tėvas Bružikas.

    Rašiau straipsnius žurnalams "Tiesos kelias", "Draugija". Krikščionių demokratų partijos organas "Rytas" kelis kartus atspausdino mano feljetonus.

    — Kur išspausdinti jūsų antitarybiniai straipsniai?
    — Prisimenu du antitarybinius straipsnius žurnale "Draugija".

    — Kiek išleista jūsų knygų?
    — Nuo 1923 m. iki 1940 m. išleista per 20 religinio turinio knygų. Maždaug tiek pat išverčiau į lietuvių kalbą iš anglų, vokiečių, prancūzų kalbų.

    5. Kovo 18 d. Apklausa pradėta 23 vai. baigta 19 d. 2 vai.
    — Kodėl išdavėte Petrui Venckui fiktyvų pažymėjimą? Jis remdamasis juo gavo pasą?
    — Daviau pažymėjimą apie tai, kad jis kunigas. Aš asmeniškai tai žinau ir visada liudysiu. Kitus duomenis rašiau iš jo žodžių. Fotografija, pripažįstu, nežinojau, kad fiktyvi.

    6. Kovo 21 Apklausa pradėta 20 vai. baigta 22 d. 2 vai.
    — Kokie santykiai su gydytoju Rutkausku?
    — Skolinosi 3,000 rublių. Apie tai žino Delininkaitienė, Kuzmickas.

    — Kokios jų pažiūros?
    — Lojalūs tarybų valdžiai žmonės.

    — Duodavote medikamentus pogrindžio dalyviams, padėjote jiems?
    — Į mane jie nesikreipė. Be to, jėzuitai tarpusavyje kalbėjosi, kad nereikia statyti savęs ir religijos į pavojų, nesikišti.

    — Prisiminkite, kad perdavėte bintus?
    — Niekam. Tiesa 1946 ar 1947 m.m. viena mergaitė prašė

bintų, nes ligoninėje jų nėra. Kas ji — nežinau. Visiems, kas kreipėsi, prašydami materialinės ar moralinės pagalbos, — neatsakiau. Daviau, ką turėjau. Kas jie, kokios jų pažiūros, ar priklausė pogrindžiui — nesiteiravau, nežinau.

    7. Balandžio 4 d. Apklausa prasidėjo 20 vai. baigėsi 5 d. 2 val.
    — 1948 m. liepos 16 d. kratoje ant bažnyčios aukšto rasta antitarybinė literatūra, dienoraštis ir 1940-41 m.m. išvežtų Šiaulių gyventojų sąrašas. Tai jūsų literatūra?
    — Mano tik dienoraštis. Visa kita nežinau kieno. Prisimenu tik, kad Maskvitis, knygyno savininkas, prašė pasidėti maldaknyges. Leidau, ką padėjo — nežinau.

    — Kodėl slėpėte dienoraštį?
    — Norėjau išsaugoti ir perduoti istorikui, kad parašytų knygą apie jėzuitų istoriją Lietuvoje. Visas dienoraštis juk ir tekalba apie Jėzuitų ordino atkūrimą.

    — Dienoraštyje yra antibolševikinių užrašų?
    — Taip, nes aš antibolševikas.

    — Kur dienoraščio tęsinys?
    — Pamečiau važiuodamas iš Pagryžuvio į Šiaulius 1944 m. rugpjūčio mėnesį.

    — 1948 m. liepos 19 d. rasta ant bažnyčios sienos pakabintas herbas, "Vytis", antitarybinis šūkis ir skelbimas, kad bus jaunimo konferencija. Kas iškabino?
    — Buvo iškabinta mano nurodymu. Iškabino, berods, Tėvas Šeškevičius. Tiesa, iš pradžių maniau, kad "Vytis" gali erzinti bolševikus, bet mane įtikino ir aš sutikau.

    — Kas įtikino?
    — Neprisimenu.

    — Kaip suprasti šūkį: "Už Tėvynę ir Bažnyčią"?
    — Melstis už Tėvynę ir Bažnyčią.
   
    — Už kokią Tėvynę?
    — Už tokią, kokia ji yra.

    — Už tarybinę?
    — Ne, melstis už mūsų Tėvynę Lietuvą, atmetant joje dabar esamą politinę santvarką.

    — Kieno iniciatyva ir kas pravedinėjo jaunimo konferenci-

jas?
    — Mano nurodymu pravedinėdavome aš, Tėvai — Šeškevičius, Masilionis.

    — 1947 m. gegužės 26 d. jūs pamoksle sakėte: "Bolševikai stengiasi atitraukti liaudį nuo religijos. Nieko jie nepadarys, jei tikėsime giliai, stipriai. Mums niekada nereikia nuo Dievo nusisukti. Tikėjimas — mūsų gyvenimo pagrindas." Ar taip sakėte?
    — Turbūt sakiau, nes tai mano mintys.

    — 1942 m. Pagryžuvio bažnyčioje pamoksle prieš girtavimą sakėte, kad degtinė žlugdo žmogaus vertę, netikėjimą priartina, gali Dievo bausmę užtraukti, "grįš bolševikai ir išveš". Ar taip sakėte?
    — Sakiau.

    — 1943 m. gruodžio 21 d. Kelmėje sakėte antitarybinį pamokslą?
    — Sakiau. Aš neslepiu, kad esu kunigas, todėl buvau, esu ir būsiu bedieviško bolševiko priešas.

    8. Balandžio 6 d. Apklausa prasidėjo 21 vai. baigėsi 7 d. 2 val.

    Kalbėta apie pažintį su valdytoju Juodaičiu, paskyrimus, apie tai, kad po Tėvo B. Andriuškos išvykimo 1948 m. valdytojas Stankevičius paskyrė Šiaulių jėzuitų bažnyčios klebonu kun. Šovį, Radviliškio bažnyčios kleboną, kodėl paskyrimas Kaune suderintas su Tėvu Gruodžiu, ar jis jėzuitas ir kt.

    9. Balandžio 11d. Apklausa prasidėjo 11 vai. baigėsi 15 val.

    Klausinėta, kodėl 1948 m. (liepos mėn.) išvyko Tėvas Šeškevičius į Kaišiadorių vyskupiją, 1948 m. rugpjūčio mėn. Tėvas Masilionis — į Raseinius, kodėl paskirtas kun. Šovis? Tėvas B. Andriuška pasakė, kad taip skyrė valdytojas Stankevičius, kad kun. Šovis turbūt buvo be vietos.

    10. Balandžio 11 d. Apklausa pradėta 20 vai. baigta 12 d. 3 val.
    — Kodėl 1918-1919 m.m. norėjote išvykti i Tarybinę Rusiją?
    — 1917 m. Anglijoje, Kanterbure gavau Generolo Ledochovskio laišką: siūlė nuvažiuoti į Peterburgą ir kartu su lenkų

jėzuitais pravesti katalikišką darbą.

    Iš jėzuitų prokuratoriaus gavau 100 funtų sterlingų. Londone kreipiausi į Švedijos ir Norvegijos konsulus. Žadėjo tranzitinę, jei pristatysiu vizą į Peterburgą. 1917 metų gale ieškojau Tarybinės Rusijos atstovo Londone. Jis buvo areštuotas, kalbėjau tik su jo žmona Litvinova, kuri nepatarė važiuoti į Peterburgą. Vizos prašiau Britų policijos viršininko. Nedavė.

    Atvyko Vrangelis. Aš laišku prašiau jo pagalbos. Jis laišku, parašytu savo ranka, pranešė, kad kai bus galimybė, padės. Jo nuomone, Rusijoje religinės priespaudos nebus, visi naudosis pilna religine laisve.

    — Kodėl kreipėtės į pralaimėjusį baltagvardietį Vrangelį?
    — Mane domino antibolševikinio generolo nuomonė apie padėtį Rusijoje. Todėl ir kreipiausi. Nesitikėjo kontrevoliucijos pralaimėjimo ir neturėjo tvirtos nuomonės apie įvykusią proletarinę revoliuciją.

    — Jūsų dienoraštyje yra projektas dėl apaštalavimo Rusijoje. Jis buvo apsvarstytas Vatikane, jam pritarta. Koks to projekto tikslas, kodėl jį parašėte?
    — 1921 m. Belgijoje Engeno mieste kalbėjau tuo klausimu su teologijos profesoriumi dr. Derbinji. Jis taip pat domėjosi apaštalavimu Rusijoje, be to ruošėsi važiuoti į Romą. Todėl jam įteikiau ir savo projektą. Vėliau sužinojau, kad projektas apsvarstytas generolo Ledochovskio kurijoje. Projekto tikslas — sustiprinti katalikų tikėjimą valstybėse, kurios ribojasi su Rusija, pačios Rusijos gilumoje ir pasiekti Pravoslavų ir Katalikų Bažnyčios sąjungą.

    — Ar nebuvo antitarybinių tikslų?
    — Mano tikslas — projektas kovoti su bedievišku bolševizmu. Rusijos politinės ir ekonominės santvarkos jis nelietė.

    — Ar galima atskirti ar išskirti kovą su bedievišku bolševizmu nuo kovos prieš tarybų valdžią?
    — Kadangi bolševikai kovoje su religija naudoja fizinę bei kitokią valstybinę jėgą, administracines priemones, tai sunku komunistinės valstybės santvarką atskirti nuo bedievybės. Todėl išvada: kova prieš bedievišką bolševizmą yra kova prieš tarybinę valdžią, bet agresorium šioje kovoje aš laikau komunizmą.

    11. Balandžio 12 d. Apklausa prasidėjo 13 vai.
    — Kada susipažinote su Aleksandru Markevičium?
    — 1937 m. Kaune. Jis sirgo, padėjau materialiai. Juo rūpinosi jėzuitų vienuolijos rektorius Juozapas Ritmeisteris. Vėliau Markevičius mokėsi Olandijoje.

    — Kodėl jis 1941 m. norėjo pereiti sieną?
    — Jis dar nebuvo kunigas, norėjo baigti teologijos studijas. Žinau, kad sieną pereiti nepavyko, pakliuvo į kalėjimą.

    — Kada ir kas jį įšventino?
    — 1943 m. arkivyskupas Skvireckas.

    — Kodėl jis sakė antitarybinius pamokslus?
    — Antitarybinės prasmės jo pamoksluose nebuvo. Aš jam buvau uždraudęs, klausė. Mano nurodymu jis Šiauliuose dėstė religiją jaunimui, moksleiviams.

    12. Balandžio 13 d. Apklausa pradėta 13 vai. baigta 17 val.
    — Kodėl parašėte antitarybinį straipsnį "Keletas bruožų iš Popiežiaus būdo"?
    — Kauno kunigų seminarijos rektorius Petrauskas pasiūlė paskaityti paskaitą klierikams 1938 m. vasario 13 d. Popiežiaus karūnavimo iškilmių proga. Paskaitą išspausdino žurnalas "Draugija" savo neoficialioje dalyje "Katalikybė ir gyvenimas".

    — Jūs šmeižėte įžeidinėjote vieną iš garbingiausių tarybinių vadovų, komunistų partijos vadą.
    — Neturėjau tikslo šmeižti ir įžeidinėti. Sakiau tiesą. Juk apie Leniną plačiai rašė užsienio spauda. Žinoma, mano asmeninė nuomonė su spaudos mintimis sutapo.

    13. Balandžio 14 d. Apklausa prasidėjo 13 vai. baigėsi 15 d. 1 val.
    — Ką veikėte Anglijoje 1913-1919 m.m.?
    — Gastinge, Kanterbure ir Londone studijavau teologiją Lenkijos jėzuitų provincijos lėšomis.

    — Kada ir kaip bendradarbiavote su Anglijos žvalgyba?
    — Niekada ir niekaip su jokia žvalgyba nebendradarbiavau. Buvau pažįstamas tik su Lietuvos atstovais Čainskiu ir Bizausku. 1919 m. birželio mėn. išvykau į Lietuvą.

    — Dienoraštyje yra vieta, kad kelyje į Lietuvą traukinyje susitikote su lietuviais savanoriais, vykstančiais mušti bolševikų. Ir

juos palaiminote?
    — Taip, pasakiau: "Tegul Dievas padeda ginti mūsų Tėvynę nuo bolševizmo".

    14. Balandžio 15 d. Apklausa pradėta 21 vai. baigta 16 d. 2 val.
    — Ar pažįstate Radviliškio mieste gyvenantį Gražinovą?
    — Laiškais prašėsi priimamas į Jėzuitų vienuolyną. 1940 m. kovo mėn. dalyvavo rekolekcijose gimnazistams. 1945 ar 1946 m.m. kreipėsi Pagryžuvyje į Tėvą Danylą. Tačiau, mūsų nuomone, jis nesveikai samprotauja ir mes atsisakėme jį priimti.

    — Kaip organizavote vaikams religijos dėstymą Šiauliuose?
    — Susirinkome pas dekaną Telksnį. Tėvas Šeškevičius suskirstė vaikus į grupes, pritvirtino kunigams: Lileikai, Marcinkui, Kuzmickui. Pradinės mokyklos vaikams religiją dėstė vienuolė Valentina Kėzytė. 1948 m. vasario mėn. Šiaulių miesto vykdomasis komitetas religijos dėstymą bažnyčioje uždraudė. Todėl mes pravedinėjome tik mėnesines konferencijas. Leidimo joms neturėjome. Sakėme: "Būkite geri katalikai!"

    Dekaną Telksnį Kauno saugumiečiai verbavo. Jis atsisakė bendradarbiauti. Po to gavo iš Kurijos įtartiną laišką: buvo netikras kanclerio Meleško parašas. Pasiuntė savo žmogų patikrinti. Pasirodė, kad kurija nerašė. Nutarė, kad ruošiamas areštas, todėl pasislėpė, t.y. išvažiavo iš Šiaulių. Kur? Nesakė. 1
    — Kodėl jūs išvažiavote iš Šiaulių?

    Mane kaltino dėl mėnesinių konferencijų, nors Kurija leido jas pravedinėti, todėl ir išvažiavau.

    15. Balandžio 16 d. Apklausa prasidėjo 12 vai., pasibaigė 17 val.
    — Kokius prisiminimus parašėte 1942-1943 metais, kur jie?
    — Parašiau apie įvykius Lietuvoje 1940-1943 metais. Rašiau apie Raudonosios Armijos įžengimą, baimę, kad neišpjautų, neareštuotų, rašiau apie valdžios neteisėtą paskelbimą, gimnazijos, žurnalų "Žvaigždė", "Misijos" uždarymą, vienuolyno namo nacionalizavimą, išvežimus, vokiečių repatriavimą, karo su vokiečiais pradžią, bolševikų žiaurumą.

    — Buvo antitarybiniai?

    — Taip, nes aprašiau neigiamas puses.

    — Kodėl rašėte?
    — Turėjau tikslą parodyti įspūdžius apie istorinius įvykius taip, kaip jie atsispindėjo jėzuitų gyvenime. Prirašiau maždaug 8-10 sąsiuvinio lapų. Turėjau tris egzempliorius. Vieną išsiunčiau per vienuolį, kurio pavardės neprisimenu, į Kauną, o du sunaikinau 1944 metų gale ar 1945 m. pradžioje.

    — Ką dar atspausdinote vokiečių okupacijos metais?
    — 1944 m. balandžio mėnesį baigiau atspausdinti dienoraštį iki 1930 m.

    — Kas jį skaitė?
    — 1943 m., Pagryžuvyje skaitė Markevičius. Atrodo, pirmąją dalį skaitė rektorius Tėvas J. Danyla.

    16. Balandžio 18 d. Apklausa pradėta 21 vai., baigta 24 val.
    — Per kratą rastos 8 antitarybinės knygos:
    1. Valucko "Kolektyvinė tironija";
    2. Komos "Žydai iš vieno už tarybinės valstybės vadovų nugaros";
    3. Zigoriečio "Raudonasis siaubas GPU";
    4. Vaičiūno "Čekistų naguose";
    5.-8. "Lietuvos archyvai bolševikų metais".

    — Knygos ne mano, nežinau kieno, gal Maskvitis pasidėjo. Niekam nedaviau.

    17. Balandžio 19 d. Apklausa prasidėjo 12 vai., baigėsi 15 val.
    — Papasakokite apie savo pjesę "Nauja tvarka".
    — Parašiau ją 1916 m. Anglijoje. Ji nukreipta prieš lietuvius socialistus, gyvenančius Škotijoje. Jos tikslas — sustabdyti socialistų varomą antireliginę propagandą ir sumenkinti jų įtaką masėms. Turinys maždaug toks: socialistai norėjo sukurti savo valstybę, bet nepavyko. Ekonomika visiškai sužlugo, socialistinės šeimininkavimo formos nevykusios, socialistinės valstybės vadai nesąžiningi, smukusios moralės, nes atsisakė religijos. Nauja tvarka gyventojams nepatiko, jie išbėgiojo. Pjesė pastatyta Anglijos Belšil miestelyje lietuvių kolonijose. Visur įrodinėjau antireliginės propagandos žalą socialistų gyvenimui, visur stiprinau lietuvių, gyvenančių Anglijoje, tikėjimą.

    — Jūsų dienoraštyje yra epizodas, kur jūs anglų kareiviui pasakėte: "Aš ne bolševikas, aš jų priešas, kaip ir jūs". Taip buvo?
    — Buvo 1919 metų pradžioje. Iki šiol aš bedieviško bolševizmo priešas.

    — Dėl ko važiavote į Romą 1938 m., berods, kovo mėnesį?
    — Buvau jėzuitų provincijolų suvažiavime.

    — Ar dabar jėzuitai turi ryšį su Vatikanu?
    — Neturi.

    Byla baigta 1949 m. balandžio 19 d. Kaltinamoji išvada sudaryta 1949 m. balandžio 20 d. Vilniuje.

    Andriuška Benediktas, Jono, kaltinamas tuo, kad buvo vienas iš žymiausių, katalikų dvasiškijos veikėjų, sukūrė reakcingą Jėzuitų ordiną Lietuvoje, jam vadovavo, autorius daugelio antitarybinių knygų, daug metų vedė aktyvią sąmoningą agitaciją prieš Komunistų partiją ir tarybų valdžią. Jis atliko didelį darbą intensyviai kurdamas Lietuvoje įvairias masines katalikiškas organizacijas. Tuo jis atitraukė lietuvių liaudį nuo revoliucinės kovos. Parašė ir atspausdino 1903-1930 metais 577 puslapių dienoraštį. Parašė antitarybinius ir šmeižikiškus prisiminimus apie tarybinių organų veiklą Lietuvoje 1940-1941 m.m., juos padaugino ir išplatino kunigų ir jėzuitų tarpe. 1925 metais parašė brošiūrą: "Jėzuitai, kas jie ir ko jie nori", kurioje buvo šmeižiami lietuvių ir rusų atstovai, kovoję, prieš reakcingą jėzuitų politiką. 1938 m. žurnale "Katalikybė ir gyvenimas" buvo atpsausdinta jo kalba, pasakyta Kauno klierikams Popiežiaus karūnavimo metinių iškilmėse, kurioje šmeižė Komunistų partijos vadą. Nuo 1944 m. iki 1948 m. liepos mėnesio auklėjo jaunimą bažnyčioje religinėje ir tautinėje dvasioje, sistemingai sakė bažnyčioje antitarybinius pamokslus, pravedinėjo religines pamokas, mėnesines religines konferencijas, kurios atitraukdavo jaunimą nuo komunistinio auklėjimo, saugojo antitarybinę literatūrą.

    Lietuvos TSR Valstybinio saugumo ministerija siūlo Andriuškai Benediktui, Jono, 10 metų kalėjimo ir nutaria pasiųsti bylą ypatingam pasitarimui (na osoboe soveščanie) prie TSRS VSM.

    Kaltinamas pagal RTFSR BK 58-10 str. 2 d.
    1949 m. gegužės 25 d. ypatingasis pasitarimas prie TSRS

VSM: nutarė už antitarybinę agitaciją ir antitarybinių lapelių platinimą Andriušką Benediktą, Jono, uždaryti į kalėjimą 10 metų nuo 1949 m. vasario 21 d. (Ant bylos viršelio skaičiai — 72693).

    Byloje yra ir daugiau įvairiausių nutarimų, kurie buvo priimti Vilniuje. Įdomesni iš jų:

    1. B. Andriušką serga akių katarakta, todėl fiziniam darbui netinka.

    2. Byla siunčiama ypatingam pasitarimui, todėl visa jos medžiaga yra slapta (ne podležat oglašeniju).

    3. B. Andriušką yra žymus katalikiškos dvasiškijos veikėjas, reakcingo Jėzuitų ordino Lietuvoje įkūrėjas ir jo vadovas, nuo 1916 metų iki arešto vedė aktyvią agitaciją prieš Komunistų partiją ir tarybų valdžią, rašė katalikiškas knygas, steigė organizacijas, platino antitarybinius dokumentus, auklėjo jaunimą religinė-je-tautinėje dvasioje, — todėl yra ypač pavojingas ir turi būti įkalintas ypatingame kalėjime (v osobuju tiurmu).

Baudžiamosios Bylos Nr. 15678
Daiktiniai įrodymai

    LTSR VSM specialiosios dalies I skyriaus poskyrio viršininkas kapitonas Golicyn nutarė, specialiosios dalies I skyriaus viršininkas papulkininkis Čelnokov patvirtino šį nutarimą:

    1. 1948 m. liepos 16 d. kratos metu vyr. operatyviniai darbuotojai: majoras Kuličevskij, leitenantas Balašov, leitenantas Petrakin, leitenantas Suvorova, dalyvaujant klebono pavaduotojui P. Masilioniui ir zakristijonui J. Minalgai, rado rašomąją mašinėlę "Rojai", 3 kg. monetų, balto metalo, 1 rusų šautuvo gilzę, išsiųstų iš Šiaulių šeimų sąrašą, 3 egz. nacionalistinių lapelių (9 lapai), 8 knygas, dienoraštį (7 sąsiuviniai 1903-1930 metai, 577 lapai, atspausdinta 1941-1944 metais), kuriame yra antitarybinių užrašų ir kuris turėjo būti panaudotas, rašant knygą apie jėzuitų istoriją Lietuvoje — šiuos daiktinius įrodymus sunaikinti, paliekant ištraukas iš dienoraščio.

    2. prie bylos Nr. 15678 prijungti išrašus iš 1938 m. žurnalo "Katalikybė ir gyvenimas" ir išrašus iš 1925 m. brošiūros "Jėzui-

tai, kas jie yra ir ko jie nori". Antitarybinė brošiūra ir kalbos, pasakytos 1938 m. klierikams, stenograma yra byloje Nr. 6421 (Kieno ši byla ir kodėl joje yra Tėvo Andriuškos knygutė ir kalbos stenograma, baudžiamojoje byloje Nr. 15678 duomenų nėra).

    Išrašus į rusų kalbą vertė specialiosios dalies vertėja jaun. leitenante Liniova.

*    *    *

(Žinios apie Barborą Umestauskaitę ir jos užtarimu įgytus stebuklus bei jos giminės kilmės istoriją):

    Jau trys šimtai metų Lietuvoje, ypatingai Žemaitijoje, garsėja stebukladarė Barbora Umestauskaitė, gyvenusi XVII a., kukliame Žagarės miestelyje. Tikinu liaudis plačiai kalba apie stebuklus, užtariant Barborai Umestauskaitei. Jų užregistruota virš keturių šimtų. Tai nėra antspauduoti dokumentai su gydytojų parašais, tik nuoširdūs, kupini dėkingumo patyrusių antgamtinę pagalbą asmenų pasakojimai, patvirtinti jų parašais. (Senosios Žagarės bažnyčios protokolų knyga su nemažai stebuklingų aprašymų dingo Antrojo Pasaulinio karo metais: liaudies pripažinti stebuklingi pagijimai pasakojami iš lūpų į lūpas).

    Dviejų kilometrų atstumu nuo Senosios Žagarės stovėjo, tvirta Raktuvės pilis. Margis, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio karvedys, gindamas šiaurines Lietuvos sienas nuo Livonijos ordino, vienam iš savo karių, Kasčiuškai, pavedė pastatyti stiprią gynybinę pilį. Pats Margis apsistojo Pilėnuose. Raktuvės pilis ne kartą buvo liudininkė kruvinų kovų tarp lietuvių ir livo-niečių.

    Lenkijos ir Lietuvos Karalius Vladislovas Jogaila Raktuvės pilį padovanojo jos statytojui, o vėliau ją paveldėjo bajoras Um-estauskas. Tapęs pilies šeimininku, bajoras Umestauskas netoli nuo pilies, ant kairiojo Svetės upelio kranto, pradėjo statyti Žagarės miestelį. Umestauskų giminė nuo seno buvo garsi didžiūnų giminė, kurios nariai iki XVI a. pabaigos ėjo įvairias valstybines pareigas. 1628 m. Umestauskų šeimoje gimė vienturtė dukra Barbora. Nėra žinių apie jos motiną, kuri anksti mirė, palikdama sa-

vo dukrą pamotei. Reikia tikėti ją buvus vietinių bajorų kilmės lietuvaite, nes pagal padavimą Barbora laikoma vietinių gyventojų kilmės. Antroji Umestausko žmona buvo labai žiauri. Galima įsivaizduoti, ką iškentėjo jaunutė Barbora despotiškos moters globoje. Atrodo, galima tvirtinti, kad tikroji Barboros motina buvo labai religinga ir dar ankstyvoje vaikystėje spėjo savo dukters sieloje įskiepyti pamaldumo daigus. Pagal senųjų žagariečių pasakojimus, kurie jiems buvo perduoti tėvų ir protėvių, Barbora dažnai lankė bažnyčią, o neretai net pusę. kilometro keliais eidavo į ją, kur iki užsimiršimo, praradusi laiko nuovoką, melsdavosi prieš tabernakulį. Be abejo, toks podukros gyvenimo stilius erzino kilmingosios bajorienės išdidumą. Ji neapkentė jos ir įvairiausiais būdais sunkino kantrios ir tylios mergaitės gyvenimą. Būdama jautrios širdies Barbora mylėjo vargšus ir ligonius, neretai užtardavo skriaudžiamus baudžiauninkus, juos šelpė. Manoma, kad Umestauskų dvare nebuvo užsiimama labdarybe ir savo geraširdiškumą Barborai reikėjo slėpti nuo tėvo, o ypatingai pamotės akių. Vos subrendusi jaunoji Barbora bandė išsiveržti iš palaido dvaro sūkurių. Ieškodama ramybės ir Dievo artumos, ji įstojo į Benediktinių vienuolyną Rygoje. Sis jos žingsnis sukėlė didelę audrą Umestauskų dvare. Barbora buvo vienintelė turtų paveldėtoja, ir tėvas greičiau būtų sutikęs išleisti ją, kad ir už vidutinio bajoro, negu matyti dukrą vienuolės rūbuose. Apie B. Umestaus-kaitės buvimą Rygos vienuolyne liudija vienuolyno archyvuose rastas pažymėjimas. Tačiau šis bandymas išsilaisvinti iš pasaulio varžtų Barborai nepavyko, netrukus jaunoji bajoraitė skaudančia širdimi turėjo grįžti į savo šeimą. Spėjama, kad tam galėjo būti dvi priežastys: nestipri sveikata ir nuolatinis tėvų priešinimasis pasirinktam luomui. Umestauskų šeima nepasižymėjo krikščioniškų dorybių dvasia. Neaišku, ir kokiai didikų grupei jie priklausė — katalikiškai ar protestantiškai.

    Niekada neišsiaiškinsime, kokie planai ir siekiai buvo jaunosios Barboros, grįžus jai į pasaulį. Nėra abejonės, kad, būdama turtinga ir, kaip sako padavimas, labai graži, turėjo daug progų padaryti puikią karjerą pasaulyje. Neabejotinai turėjo slaptų ir viešų gerbėjų, svajojusių susigiminiuoti su garsia didžiūnu šeima. Kiek ji turėjo pakelti bandymų ir sunkumų, lieka paslaptis.

Neilgas buvo B. Umestauskaitės gyvenimas. Šviesus, tyras žybtelėjimas... ir viskas užgeso. 1648 m., būdama 20 metų amžiaus, B. Umestauskaitė, gindama savo garbę nuo nedoro tėvo kėslų, iššoko iš antro aukšto ir žuvo. Pasaulio akimis žiūrint — netikėta tragedija, tikėjimo žvilgsniui heroizmas, apvainikuotas kankinystės šlove.

    Senuose raštuose randame žinių, kad Barboros kūnas buvo palaidotas Butlerų dvaro rūsyje, Žvalgaičių kaime, pusantro kilometro nuo Žagarės miestelio. Žmonės nuo seno rūmų griuvėsiuose vieną rūsį vadino "Barboros skiepu", vėliau ji buvo palaidota bendrose kapinėse ir maždaug 100 metų išgulėjo žemėje. Sklindant garsui apie jos dorybes ir stebuklus, liaudis pradėjo reikalauti didesnės pagarbos Barboros palaikams. XVIII a. tikintieji kreipėsi į bažnytinę vyriausybę su prašymu perkelti Barboros Umestauskaitės (liaudyje vadinamos Žagarietės) karstą į bažnyčią. Su iškilme jos karstas buvo perneštas į Žagarės senosios bažnyčios požemį. Pagarba, maldininkų eilės prie Barboros karsto dar padidėjo, kai pasklido žinia, kad Barboros kūnas, 100 metų išgulėjęs žemėje, tebėra nesugedęs.

    Kada liaudyje prasidėjo Barboros kultas? Pamaldus jos gyvenimas ir kankiniška mirtis buvo didžiai įvertinti tuoj po jos mirties, priešingu atveju, ji būtų greitai užmiršta kaip nelaimingo atsitikimo auka ir liaudyje nebūtų išlikęs padavimas apie "Barboros skiepą". Taigi, liaudis nuo seno garbino B. Umestauskaitę, net nesiteiraudama, ar Bažnyčia yra pripažinus ją šventąja. Net senojoje Žagarės bažnyčioje šv. Barboros kankinės paveikslą liaudis kurį laiką garbino kaip "jų Barboros" paveikslą. Žmones ypač stebino faktas, kad Barboros kūnas negedo. Vietinės pamaldžios moterys laikas nuo laiko pakeisdavo jos baltus rūbus, kai šie prarasdavo savo naujumą. Toks B. Umestauskaitės kūnas buvo iki švedų įsiveržimo į Lietuvą. Karo su švedais metu sudegė Žagarės bažnyčia. Požemiuose buvę karstai buvo ištraukti, suversti šventoriuje ir sudeginti. Jų tarpe buvo ir Barboros karstas. Po gaisro, atsitraukus kariuomenei, vietiniai gyventojai, tvarkydami gaisravietę ir griuvėsius, pelenuose atrado ir Barboros kūną, jis buvo tik šiek tiek pajuodęs nuo ugnies, bet nesudegęs. Su didele pagarba B. Umestauskaitės-Žagarietės palaikai buvo vėl tinkamai

papuošti ir padėti vėliau atstatytos bažnyčios rūsyje. B. Umestauskaitės palaikai buvo ne tik relikvija, bet ir archeologinė bei istorinė retenybė, todėl juos gerbė dvasinės vyriausybės ir toleravo tuometinės valdžios.

    Nuo 1876 metų prasidėjo carinės Rusijos persekiojimas Barboros kulto. Kauno vicegubernatorius Riškovas specialiu raštu kreipėsi į Žemaičių vyskupijos valdytoją vyskupą Aleksandrą Beresnevičių, kad šis uždraustų tikintiesiems lankyti B. Umestauskaitės karstą ir dėti aukas, kurias vėliau perduodavo klebonui. Vicegubernatorius teigė, kad numirusių išsikasimas iš žemės ir skleidimas žinių apie jų nepuvimą gali būti palaikytas įstatymais draudžiamu. 1889 metais buvo įsakyta Barboros palaikus palaidoti žemėje. Valdžios spaudžiamas vyskupas pasiuntė į Žagarę Šiaulių dekaną kun. Tomkevičių. rūsio durys iš bažnyčios buvo užmūrytos, o langas apkaltas tankiomis grotomis. Bet antstolis Barauskis ir toliau nerimo. Vėl rašė skundus savo vyriausybei, kad rūsys likęs ne visiškai užmūrytas ir žmonės prie langelio toliau meldžiasi. Tuomet valdžia įsakė kun. Tomkevičiui aklinai užmūryti rūsį. Taip rūsys liko visiškai tamsus ir be ventiliacijos. Barboros palaikai penkis metus buvo užmūryti rūsyje. Atsirado drėgmė pačioje bažnyčioje. Didysis altorius galėjo įgriūti. Pagaliau rūsio langas išvirto, galimas dalykas, pageidaujant pačiai parapijai ir klebonui. Mat, žmonės įpratę savo Barborą matyti ir prie jos karsto melstis, negalėjo nurimti. 1897 m. pastebėta, kad bažnyčios grindyse po didžiuoju altoriumi ir aplink jį darosi plyšiai, rūsio skliautų plytos, nevėdinamos nuo drėgmės peršlapo ir suaižėjo. Kadangi ant skliautų stovėjo didysis altorius, atsirado pavojus įgriūti rūsio skliautams ir bažnyčios grindims. Nelaimei išvengti, klebonas raštu kreipėsi į vyskupą, prašydamas gauti iš valdžios leidimą padaryti rūsio sienoje ventiliatorius ir sustiprind rūsio skliautus. Leidimas remontui buvo gautas. Ir taip rūsys ta proga buvo atidarytas ir žmonėms prieinamas. Barboros karstas netrukdomai buvo lankomas maldininkų ir nuolat garsėjo stebuklingais įvykiais. 1937 m. Lietuvos visuomenę sukrėtė šiurpus įvykis Žagarėje. Vasario 20 d. naktį, nežinomi piktadariai įlindę pro langą į senosios Žagarės bažnyčios rūsį, išniekino Barboros palaikus. Išėmę iš karsto sudraskė juos dalimis ir išmetė po

miestelį. Rytą, paaiškėjus įvykiui, B. Umestauskaitės palaikai buvo surinkti ir sudėti į karstą. Žmonių pasipiktinimas ir skausmas buvo didžiulis. (...) 1963 m. senoji Žagarės bažnyčia buvo uždaryta ir paversta sandėliu. Valdžia siekė panaikinti ir Barboros kultą. Vieną naktį atsitiktinai pro bažnyčią ėjusi moteris pastebėjo aplink bažnyčią vaikštinėjančius vyrus. Ties rūsio langu žiburiavo šviesa. įsidrąsinusi moteris prisiartino prie sargybą einančio vyriškio ir ėmė prašyti, kad Barboros palaikus, jeigu jau įstatymai draudžia ją garbinti šiame rūsyje, palaidotų kapinėse. Sargybinis atsakė: "Jau per vėlu". Rytą B. Umestauskaitės karsto rūsyje nebuvo. Taip Žemaitija neteko B. Umestauskaitės palaikų. Apie jų likimą kurį laiką sklido įvairios paskalos, kalbėta, kad Barboros kūnas atiduotas tyrimams ir panašiai. Liaudies įsitikinimu, Barbora Umestauskaitė savo gyvenimu ir mirtimi, ginant skaistumą, nusipelnė šventiesiems skiriamos pagarbos, nors Romos martyrologijoje ji niekada nebuvo užregistruota. Dėl tuometinės carizmo priespaudos ir protestantizmo išplitimo šventųjų kultas Lietuvoje turėjo nemaža kliūčių. B. Umestauskaitės šventosios aureole apvainikavo tikinti Lietuvos liaudis. Jos pamaldus gyvenimas ir heroiška mirtis buvo pakankami motyvai garbinti ją kaip šventąją. Šito niekuomet nedraudė ir Lietuvos vyskupai. Priešingai, jie pritarė liaudies nuomonei ir gynė Barboros palaikus nuo carinių gubernatorių savivalės, kai šie del tautinio-religinio poveikio brutalia jėga stengėsi išrauti iš žmonių sąmonės jos prisiminimą. Visai pagrįstai galvojama, jog anuo laiku Barboros kultas padėjo išsaugoti liaudyje lietuviškumą ir trukdė plėstis protestantizmui.

    Atėjo metas priminti žmonėms šią istorine, asmenybę, kurią mūsų neramus ir sumaterialėjęs laikmetis stengiasi visiškai išrauti iš žmonių atminties. Jau net Žagarėje jaunesnioji karta neretai ją vadina Barbora Radvilaite, sumaišę jos vardą su kita istorine asmenybe — karaliaus Žygimanto Augusto žmona.

    Dingsta dokumentai, nyksta prisiminimai, miršta senų padavimų saugotojai...

    Neturime B. Umestauskaitės-Žagarietės palaikų. Tauta neišsaugojo jos karsto, tebus išgelbėtas nuo užmaršties jos prisiminimas.

SOVIETINĖSE RESPUBLIKOSE


(Vakarų Ukrainoje sustiprėjo tikinčiųjų veikla, o taipgi ir jų persekiojimai, baudžiami kunigai unitai už šv. Mišių laikymą, padeginėjamos bažnyčios, o Vyškom kaime buldozeriais nugriauta neveikianti bažnyčia):

    Ukraina. Vakarinėse Ukrainos srityse suaktyvėjo katalikų (unitų) Bažnyčios veikla. Palyginus su praėjusiais metais, tikintieji — suaugę ir vaikai — vis dažniau lanko maldos namus. Kartu žymiai sustiprėjo ir tikinčiųjų persekiojimas iš bedieviškos valdžios pusės, tai liudija kunigų terorizavimas bei masiniai veikiančių ir neveikiančių bažnyčių padeginėjimai. Štai keletas faktų:

    1987 m. gegužės mėnesį už šv. Mišių aukojimą baudomis buvo nubausti kunigai: Senkiv Ivan, Juozo, tėvas Vasilyk, Sen-kiv Taras. Iš jų buvo atimta — konfiskuota Biblijos ir visi šv. Mišių liturginiai rūbai, Aukai reikalingi bažnytiniai indai (taurės, patena ir t.t.).

    Birželio mėnesį jauną kunigą I. Senkiv 4 kartus nubaudė baudomis iki 100 rub., KGB perspėjo, kad tai paskutinės baudos, ateity seks areštas... Po dviejų dienų sekė krata. Iš kun. I. Senkiv atėmė-konfiskavo naujai įsigytą Bibliją, bažnytinius-liturginius rūbus, taurę, kryžių, o patį kunigą vėl tardė.

    Ternopilio srities miestuose Bučače ir Borčševe, kur renkasi unitai melstis, juos pastoviai išvaiko operatyvinė grupė dežuruo-jančių draugovininkų; draugovininkai netinkamai elgiasi bažnyčiose, jas negailestingai nuniokodami.

    1987 m. balandžio 13 d. naktį buvo padegta ir sudegė bažnyčia Jasenj kaime, Rkožniatovskio rajone, Ivano-Franko srityje. Tikinčiųjų ryžtas atstatyti bažnyčią buvo tiesiog neįtikėtinas. Nepaisydami įvairiausių trukdymų iš ateistų ir bedieviškos valdžios pusės, jie savo jėgomis, savo medžiagomis ir priemonėmis iki Velykų — per savaitę! — toje pačioje vietoje pasistatė kitus maldos namus.

    1987 m. pavasarį buvo sudeginta veikianti bažnyčia (cerkvė)

Pniv kaime, Nadvorno rajone, Ivano-Franko srityje. Tikintieji be valdžios leidimo palyginti per trumpą laiką maldos namus atsistatė.

    1987 m. kovo mėnesio naktį buvo padegta ir sudegė neveikianti (uždaryta) katalikų-unitų bažnyčia Gošev kaime, Dolinsko rajone, Ivano-Franko srityje.

    Ant minėto Gašev kaimo kalno baigia griūti didelę architektūrinę vertę turįs pagarsėjęs katalikų vienuolynas. Vienuolynas paverstas vaikų namais, vaikai apgyvendinti vienuolių celėse, o pati bažnyčia paversta vaikų namų sandėliu. Ukrainos tikintieji gausiai lanko šią vietovę, nors milicija visokiais būdais vaiko maldininkus.

    1986 m. rudenį, dalyvaujant milicijai, rajono ir kaimo partiniams bei tarybiniams aktyvistams, buldozeriais buvo nugriauta neveikianti (valdžios uždaryta) katalikų bažnyčia Vyškov kaime, Dolunsko rajone, Ivano-Franko srityje. Vyškov kaimas yra aukštai Karpatuose ir ribojasi su Užkarpatės sritimi. Čekoslovakų darbininkai, tiesiantys vamzdžius dujotiekiui, atsisakė duoti techniką bažnyčiai griauti. Jie pasmerkė ukrainiečius, kurie naikina savo architektūrinius paminklus.

    1985 m. buvo sudeginta bažnyčia Kosmač kaime, Kasovskio rajone, Ivano-Franko srityje. Pagal legendą, prie šios bažnyčios statybos daug prisidėjo kovotojas už Ukrainos laisvę Aleksiej Dovbuš, žuvęs 1745 metais.

    1985 m., griaunant neveikiančią cerkvę Trušivkos kaime, Kalusko rajone, Ivano-Franko srityje, prieš minią žmonių, kuri stengėsi sutrukdyti, neleisti griauti šventovę, į kaimą iškviesti kareiviai miniai išsklaidyti panaudojo piroksilino, trotilo dūminius sprogmenis. Paprastai pagelbėti griovėjams iškviečiamas sustiprintas padalinys milicijos su šunimis, milicijos mokyklos kursantai ir vietinio garnizono kuopa.

    1980 m. metais Ukrainoje valdiški bedieviai nugriovė paskutinius kryžius pakelėse, kaimų pakraščiuose, tikinčiųjų sodybose. Nuvertė ir sulaužė statulas, turinčias ryšio ar primenančias istorinius įvykius, kaip pvz. baudžiavos panaikinimą 1848 m.

    Paskutiniu metu daugelyje kaimų tikintieji, saugodami savo šventoves nuo padegėjų, pasikeisdami budi jose.

(1987 m. liepos 26 d. Palesoje (Varanavo rajone, Gudijoje) įvyko 600 metų krikščionybės minėjimas kapinėse pastatytoje palapinėje (nes jų bažnyčia paversta sandėliu), kur pamaldose dalyvavo iŠ Lietuvos atvykę 4 kunigai ir apie S00 tikinčiųjų):

KRIKŠČIONYBĖS 600 METŲ
JUBILIEJAUS MINĖJIMAS PELESOJE

    1987 m. liepos 26 d. Pelesoje (Baltarusija, Varanavo rajonas) įvyko Krikščionybės įvedimo Lietuvoje 600 m. minėjimas. Pelesos bažnyčia uždaryta ir paversta sandėliu. Neturėdami bažnyčios, pelesiškiai renkasi greta jos esančiose kapinėse ir čia meldžiasi. 1985 m., kad turėtų pastogę bendrai maldai, tikintieji minėtose kapinėse iš lentų susikalė koplyčią, vietinės valdžios įsakymu koplyčia turėjo būti nugriauta.

    Ruošdamiesi paminėti Krikščionybės Lietuvoje 600 metų Jubiliejų, tikintieji kapinėse pastatė atvirą palapinę-pastogę, kur paruošė altorių su Kristaus, nešančiu kryžių, paveikslu. Greta kryžiaus buvo pakabintas palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio atvaizdas.

    Minėjimas įvyko liepos 26 d. 12 vai. į šventės iškilmes iš Lietuvos atvyko 4 kunigai ir nemažai tikinčiųjų, šv. Mišias kon-celebravo 3 kunigai. Pamaldos buvo laikomos ir pamokslas sakomas lietuvių kalba, Evangelija ir antras pamokslas buvo pasakyti lenkų kalba — Pelesos apylinkėje yra žmonių, kurie lietuvių kalbos jau nemoka. Prieš pamaldas ir per jas buvo giedamos lietuviškos giesmės. Daug vietinių žmonių ėjo išpažinties, Šv. Komunijos. Baigiantis pamaldoms buvo pašventintas ir kapinėse pastatytas Jubiliejinis kryžius, atnaujinti Krikšto įžadai. Atvykę kunigai ir svečiai pelesiškiams išdalijo specialiai jubiliejui paruoštus paveikslėlius su maldomis. Prieš išsiskirstydami lietuviai sugiedojo Maironio "Lietuva brangi" ir V. Kudirkos "Lietuva, tėvyne mūsų". Minėjime dalyvavo apie 500 žmonių. Valdžios pareigūnai minėjimo netrukdė. Po pamaldų žmonės skirstėsi su pakilia nuotaika, pasiryžę reikalauti, kad jiems būtų grąžinta jų pačių iš akmenų pasistatyta bažnyčia. Pelesiškiams teikia

viltį ir tai, kad valdžia pažadėjo grąžinti tikintiesiems Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčią. Pelesos ir Klaipėdos bažnyčių likimas panašus. Abi bažnyčias savo lėšomis ir darbu statė tikintieji, parapijiečiai, abi jos buvo valdžios neteisėtai atimtos, abiejų nugriauti bokštai. Pelesa — tai mažutė Klaipėda. Skriauda turi būti atitaisyta.


L i e t u v i ,  a t m i n k   k a d :


Kun. Alfonsas Svarinskas
    Viktoras Petkus     Povilas Pečeliūnas
Kun. Sigitas Tamkevičius
    Balys Gajauskas     Gintautas Iešmantas

ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti.


 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum