gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 9 Spausdinti El. paštas
     Laisvė mirti

     Komjaunimo suvažiavimas

     Gromyko pas popiežių

     Kratų audra

     Tardymai

     A. Terlecko teismas

     Žinios iš vyskupijų


64

LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA

Perskaitęs duok kitam!
Eina nuo 1972 metų!




    Rajoniniai laikraščiai gruodžio - sausio mėn. persispausdino patarėjo prie LTSR Ministrų Tarybos Prano Mišučio straipsnį „Tarybinis įstatymas ir religija". Savaitraštis „Kalba Vilnius" patalpino platų P. Mišučio straipsnį „Bažnyčia ir religingumas mūsų dienomis" (1974, Nr. 5). Radijo „Akiratis" laidų metu Ministrų Tarybos patarėjas įtikinėjo liaudį, kad tarybiniai įstatymai religinių kultų atžvilgiu labai humaniški.

    Kodėl taip sukruto ateistinė propaganda?

    „Mūsų pareiga demaskuoti reakcinės užsienio propagandos ir vietinių reakcionierių mėginimus juodinti tarybinę tikrovę, iškraipyti padėtį" 1 — rašo Mišutis. Bedieviška propaganda, žūt būt, nori įtikinti, kad „Mūsų įstatymai dėl religinių kultų demokratiški."1

(Tokia Bažnyčios „laisvė"):
    Panagrinėkime, ką Mišutis pasakė apie Bažnyčios „laisvę" ir ką nutylėjo.

    „Kunigams draudžiama mokyti vaikus katekizmo, panaudoti nepilnamečius religinėms apeigoms, kištis į pasaulietinius tikinčiųjų reikalus, kalėdoti, organizuoti įvairias grupes, susirinkimus, grupinius pokalbius,  ekskursijas ir kt.  sueigas. Kunigas neturi

1   P. Mišutis „Tarybinis įstatymas ir religija".

teisės tvarkyti ūkinių finansinių reikalų, atlikti apeigas po atviru dangumi (ir laidotuvių procesijas su religine atributika, kryžių šventinimą be atitinkamo leidimo, išskyrus šventoriuje ir kapuose), panaudoti pamokslus ne religinei propagandai (pvz., paraginti tėvus religingai auklėti vaikus — Red. pastaba), kištis į kapų tvarkymo reikalus." 1

    Gerbtume P. Mišutį ir kuriuos jis atstovauja, jei būtų padaręs šitokią išvadą: „Dvasininkai ir tikintieji turi visas sąlygas, gali pasinaudoti pilna laisve numirti!"

    Ką daro kunigai dabartinėmis „laisvės" sąlygomis?

    „Pastaruoju metu, — aiškina P. Mišutis, — dauguma kunigų yra daugiau ar mažiau lojalūs Tarybų valdžiai. .. Kai kurie dvasininkai šiandien patys yra gana pasyvūs ir į savo pareigas žiūri formaliai"...

(Kaip Lietuvos tikintieji vertina „lojalius" kunigus):
    Iš tikrųjų yra „lojalių" kunigų. Vienus iš jų Lietuvos tikintieji vertina, kaip Bažnyčios ir Tautos išdavikus. Jų labai nedaug. J. Aničas straipsnyje „Kovoje prieš klastingą melą" („Gimtasis kraštas", 1973.III.5 ir 13) paminėjo keletą Lietuvos dvasiškių, viešai pasisakiusių, jog Lietuvoje esanti Bažnyčios laisvė. Teko girdėti, kaip katalikas, skaitydamas šį straipsnį, giliai atsiduso ir pasakė: „Viešpatie, pasigailėk!" Besiteisinantiems, kad tarybinė spauda kunigų pasisakymus klastojanti, tikintieji atsako: „Jei bedieviška propaganda jums priskiria nepasakytas mintis, atšaukite jas bent privačiuose pokalbiuose ir atsisakykite nuo interviu."

(Ką daro tikrieji kunigai):
    „Dar nemažai yra tokių dvasininkų, — rašo Mišutis — kurie aktyviai kovoja už Bažnyčios įtakos žmo-

nėms išsaugojimą... Kai kurie kulto tarnai neapsiriboja įstatymų jiems numatyta religine veikla, o kišasi į visuomeninį gyvenimą, skiepija žmonėms buržuazinio nacionalizmo idėjas, skelbia išsigalvotą teiginį, jog ateizmas padedąs nutautinti lietuvius, kursto nepasitikėjimą tarybine santvarka, skleidžia įvairius prasimanymus.. .2 Religinėms apeigoms patarnauti vis dar naudojami nepilnamečiai. Yra atskirų organizuoto vaikų katekizavimo atvejų. .. Nelojalūs kunigai kai kur suaktyvino savo veiklą. Jie neigiamai veikia lojalius kunigus, aktyvina klerikalinius elementus, nelegalius vienuolynus, skatina skundų ir pareiškimų rašymą, siekia, kad būtų pakeisti įstatymai dėl religinių kultų, kovoja dėl vadinamos „visiškos laisvės". Reakciniai kunigai mėgina kelti triukšmą apie tariamai vergišką bažnyčios padėtį, ardo normalius bažnyčios santykius su valstybe." 1

    Tarybinė spauda niekina vadinamus „reakcionierius" ir jiems grasina. Varėnos rajono laikraštis „Raudonoji vėliava" rašo apie Valkininkų kleboną kun. Algimantą Keiną (kunigu įšvęstas 1962 m.): „Per keletą metų, taip pat be parapijos žinios, klebonas nupirko bažnyčios remontui įvairių statybinių medžiagų daugiau kaip už dvidešimt tūkstančių rublių... įtraukia į religinių apeigų atlikimą vaikus, grasina tikintiesiems, atšąlantiems nuo bažnyčios, pažeidinėja nustatytą religinių apeigų atlikimo tvarką ir t.t., ir pan. Tai ne atsitiktinė klaida, o dėsningas tamsybininko kelias. Šito, kartojame, pakęsti negalima." (1974.1.10).

(Vienuolynai tebeegzistuoja):
    P. Mišutis užsiminė apie nelegalius vienuolynus. Keista, per visą pokario laikotarpį ateistai tylėjo, tarsi vienuolynų Lietuvoje visiškai nebūtų. O jie buvo ir tebeegzistuoja. Vienuolynų laimė, kad jie — pogrin-

dyje, todėl tarybinė valdžia mažai gali kontroliuoti jų veikimą ir kandidatai nepatiria to vargo, kokį tenka iškentėti stojantiems į Kunigų seminariją. Pašaukimų skaičius į vienuolynus ne mažėja, o didėja. Kaip ypatingą nuopelną vienuolynams reikia priskirti vaikų ka-tekizaciją ir darbą su jaunimu. Gaila, kad per maža rūpinamasi religine literatūra pasauliečiams katalikams. Valdžios susirūpinimas vienuolynais yra geras ženklas, rodąs, kad jie ne be reikalo egzistuoja.

(Kas tie klerikaliniai elementai):
    Kas tie vadinami „klerikaliniai elementai", apie kuriuos užsimena P. Mišutis?

    Tai tikintieji, kuriems gyvai rūpi Bažnyčios gyvenimas ir jos ateitis. Ne paslaptis, kad beveik visos maldaknygės, katekizmai, religinė literatūra yra pagaminta šių „klerikalinių elementų" ypač sunkiomis ir pavojingomis sąlygomis. Už tai jiems garbė! Mišutis grasina: „Dabar dar yra tokių dvasininkų, itin 'veiklių' tikinčiųjų, kurie pažeidinėja įstatymus. Su jais kita šneka. Nuolaidžiauti tokiems negalima, ir niekas jiems nenuolaidžiaus." 2

    „Tenkinant kunigų ir tikinčiųjų poreikius, išleista „Apeigynas", „Maldynas", „Vatikano susirinkimo nutarimai", „Šventasis raštas" ir kita būtiniausia literatūra," — toliau dėsto propagandistas.

    Jei tikėti P. Mišučiui, tai Lietuvoje Pirmąją Komuniją 1972 metais priėmė 20 tūkstančių vaikų. Kiek tada vaikų Pirmąją Komuniją priėmė nuo 1945 metų? O kiek jiems buvo išleista maldaknygių? Vos kelios negausios laidos. Kokiu vadovėliu galėjo pasinaudoti tie šimtai tūkstančių vaikų, ruošdamiesi Pirmajai Komunijai, jei „pati demokratiškiausia pasaulyje val-

2   P. Mišutis „Bažnyčia ir religingumas mūsų dienomis".

džia" iki šiol nėra davusi leidimo išleisti nors vieną katalikų katekizmo laidą? O tie, kurie nori pasitarnauti tikintiesiems, buvo kankinami ir tebekenčia kalėjimuose! Belieka pacituoti įprastą tarybinę šneką: „Vienas iš nuostabiausių tarybinės demokratijos triumfo mūsų šalyje pasireiškimų — tvirta teisė į sąžinės laisvę" („Agįtator", 1973, Nr. 21).

(Ar tikrai neniekinamos uždarytos bažnyčios):
    „Tikinčiųjų mažėjimas nulėmė ir tai, — dėsto P. Mišutis, — kad kai kurios religinės bendruomenės, ypač miestuose, buvo sustambintos... niekas „neniekina" užsidariusių bažnyčių".2

    Ar buvo sumažėjęs tikinčiųjų skaičius, kai tarybinė valdžia uždarė Vilniaus Katedrą, Kauno Soborą, Klaipėdos Taikos Karalienės šventovę ir daugelį kitų bažnyčių? Ar galima labiau išniekinti bažnyčias, kaip padarė tarybinė valdžia, daugelį jų paversdama sandėliais, sporto salėmis, kino teatrais, ateistiniais muziejais?

(Kiek ruošiasi pirmajai komunijai):
    „1972 metais pirmą komuniją priėmė apie 20 tūkstančių vaikų, nors I - IV klasėse jų mokėsi daugiau-kaip ketvirtis milijono." 2 Čia Mišutis pasakė netiesą. 1972-73 m. m. pirmosiose keturiose klasėse mokėsi maždaug 57.000 vaikų (žr. „Lietuvos TSR gyventojai", V, 1973, p, 175), t.y. mažiau kaip ketvirtis milijono. Be to, kasmet Pirmajai Komunijai ruošiasi tik vienerių metų vaikai. 12% vaikų Lietuvoje yra nekatalikai: rusai, žydai, latviai ir kt. Pirmajai komunijai kasmet turėtų ruoštis apie 50 tūkstančių vaikų. Faktiškai jų ruošiasi ne mažiau kaip 44 tūkstančiai. P. Mišu-čio skaičius 20 tūkstančių yra visiškai netikslus, nes valdžia pradėjo reikalauti iš kunigų besiruošiančių

Pirmajai Komunijai vaikų skaičiaus tik nuo 1973 metų. Tačiau ir ateityje valdžios statistikos bus klaidingos, nes dalis kunigų nepateikia jokių žinių apie katechizuojamus vaikus, o kiti kunigai, kad „ateistams neskaudėtų širdies", pateikia tokias žinias, kokių ateistinė valdžia pageidauja.

    „Stebėjimai rodo, kad iš 350 tūkstančių aukštesniųjų klasių moksleivių tiki vienas kitas procentas," pasakoja Mišutis.

    Tai irgi netiesa. Pavyzdžiui, 1974 sausio mėn. Lazdijų vidurinės mokyklos X-A klasėje moksleiviams buvo išdalyta anketa su klausimais: Ar tiki Dievą? Ar eini į bažnyčią? ir t.t. Iš 20 komjaunuolių 16 parašė tikį Dievą. Labiausiai niršo mokyklos komjaunimo sekretorė mokytoja Malinauskienė. Buvo sušauktas atviras komjaunimo susirinkimas. Mokytoja Malinauskienė atvirą moksleivių pasisakymą komentavo kaip mokyklos gėdą. Švietimo skyriaus atstovas irgi kalbėjo, kad, esą, nesvarbu, ką galvojate, bet reikėjo parašyti „kaip reikia". Ta proga vienas dešimtokas taip kalbėjo: „Verčiate mus stoti į komjaunimą. Sakote, kad apie įstojimą tėvams galima nesakyti, net į bažnyčią galima nueiti. Net dabar buvo patarta, kad galima vienaip galvoti, o kitaip parašyti. Kaip tai suprasti?"

    1973 lapkričio mėn. Raudondvario vidurinės mokyklos X klasėje, mokytojai pradėjus kalbėti apie besiartinančią komjaunimo šventę, visa klasė pradėjo kvatoti. Už tai dviem moksleiviam buvo sumažintas elgesys. Kai šios klasės moksleivius paklausė: „Kurie einate į bažnyčią?" — pakilo visas miškas rankų.

    Ko verta P. Mišučio statistika?

    „Niekas nepersekioja bažnyčios, — rašo jis. — Baudžiami buvo tik tie dvasininkai, kurie, stengdamiesi atkurti buržuazinę santvarką, idėjinį ginklą pakeitė į šaunamąjį".2

    Įdomu, ar tiki pats Mišutis tuo, ką rašo? 1944 - 62 vien iš mažiausios Lietuvoje Kaišiadorių vyskupijos buvo nuteista kalėti 41 kunigas. Dauguma jų, savo gyvenime neturėję ginklo rankose, gavo po 10 metų, o kai kurie net po 25 metus. Pavyzdžiui, prel. J. Matulaitis - Labukas (dabartinis Kauno Arkivyskupijos ir Vilkaviškio Vyskupijos Apaštališkasis Administratorius) 1945 metais už pamokslų sakymą gavo 10 metų, nors, eidamas generalvikaro pareigas, pamokslų nesakydavo. Po Stalino mirties dauguma kunigų buvo reabilituoti. Nejaugi Mišutis ir to nežino?

    „Kas nori tikėti ir savaip garbinti Dievą, alikti apeigas, turi visas galimybes ir sąlygas tai daryti," — aiškina P. Mišutis.

    Norėdami atitraukti nuo religinių praktikų, ateistai dažnai nesiskaito su priemonėmis. Štai keletas pavyzdžių iš
dabartinės ir netolimos praeities,

(Įžūlūs trukdymai):
    1972 Verbų sekmadienį žmonių minios užplūdo Kauno Katedrą ir šventorių. Prasidėjus pamaldoms, priešais Katedros pastatą vaikų - jaunimo klubo „Žilvinas" darbuotojai atidarė langus, duris ir garsiai ėmė transliuoti estradinę šokių muziką, o klubo balkone šokių dalyviai kėlė triukšmą. Šventoriuje susirinkusiems žmonėms dalyvauti pamaldose buvo neįmanomą.

    Kiekvieneriais metais Verbų sekmadienį tikintieji einą į Kauno Katedrą turėdavo galimybę įsigyti šventoriuje verbą. Vaikai iš miško atnešdavo kadugių šakelių, karklų pumpurėlių, smilgų. Žmonės buvo dėkingi verbų platintojams. 1973 metais ateistai pasiryžo Verbų šventės iškilmę sudrumsti. Prasidėjus pamaldoms, prie katedros pasirodė milicija ir pradėjo gaudyti verbų platintojus. Kai kurie buvo areštuoti ir nuvežti į miliciją. Per Atvelykį milicija vėl pasirodė

prie Katedros ir pradėjo gaudyti devocionalijų pardavėjas. Milicija nepagailėjo ir vienos luošos senutės — ir ją, įsikėlusi į mašiną, nugabeno į skyrių.

    Chruščiovo eros metais Žiežmariuose valdžia buvo įrengusi prie pat bažnyčios radijo ruporą. Kelerius metus tikintieji bažnyčioje kentėjo garsiakalbio keliamą aliarmą, melstis buvo sunku. Klebono ir tikinčiųjų prašymų toliau nukelti garsiakalbį niekas nepaisė...

    1969 liepos pirmąjį sekmadienį šių eilučių autoriui teko dalyvauti Žemaičių Kalvarijos atlaiduose. Iš visos Lietuvos suplaukė maldininkai, meldėsi bažnyčioje ir šventoriuje. Kai bažnyčios varpelis davė ženklą, kad prasideda suma, tuo momentu greta šventoriaus sporto aikštėje švilpukas davė ženklą, kad prasideda sporto rungtynės. Būrelis pusnuogių paauglių žaidė, šūkavo, triukšmavo. Šventoriuje buvo sunku melstis. Žmonės piktinosi ateistų specialiai suorganizuotu pamaldų trukdymu. Paprastai į tokius ateistų renginius ar varžybas dalyviai yra prievarta, grasinimais suvaromi. Savanorių tokiomis progomis atsiranda nedaug.

    Prieš keletą metų Vilkijos ateistai tarėsi, kaip per šv. Onos atlaidus atitraukti nuo bažnyčios didžiules žmonių minias. Nutarta sumos metu kultūros namuose suruošti įdomų spektaklį. 12 vai. salėje sėdėjo tik vienas žiūrovas — kultūros namų sargė. Ateistams spektaklį teko atidėti.

    1973 liepos 22 važiavome per Dzūkiją. Laukuose niekur nesimatė dirbančių žmonių. Tik Leipalingio parapijoje matėme daug žmonių prie darbo. Paaiškėjo, kad Laipalingyje buvo švenčiami didieji šv. Onos atlaidai, ir kolūkiečiai buvo varomi į darbą.

    Kas sekmadienį dirba, tam valdžia dvigubai moka.

    Kitą sekmadienį, liepos 29, Veisiejuose vyskupas teikė Sutvirtinimo sakramentą. Ten žmonės vėl buvo verčiami dirbti.

    1960 metų vasarą teko lankytis Anykščių rajone, Vaižganto tėviškėje. Kolūkiečiai su dideliu kartėliu skundėsi, kad jie sulaukę negirdėtai sunkios baudžiavos — negalį net sekmadieniais pailsėti. Jei atlaidų metu nenuvyksi į darbą, kolūkio pirmininkas nubraukia dalį darbadienių...

    Atlaidų metu praktikuojama pastoti kelius. Važiuoją sunkvežimiais arba arkliais grąžinami atgal. Kartais ateistai būna labai „išradingi". Taigi, 1963 metais Rumšiškėse važiuojantieji į Švč. Marijos Gimimo atlaidus keliuose atsimušė į barjerus. Budintieji pareigūnai žmonėms paaiškino, kad įvažiavimas uždraustas dėl snukio-nagų ligos. Važiuojančius arkliais grąžino atgal. Visi nustebo — iki atlaidų apie šią ligą niekas nieko negirdėjo. Dar labiau nustebo, kai po pamaldų pamatė barjerus nuimtus — atseit, snukio-nagų ligos epidemija praėjo. Be to, tą dieną Rumšiškių bažnyčioje buvo uždrausta giedoti sumą ir eiti procesiją. Žmonės šaipėsi: „Gal ir giedojimas platina snukio - nagų ligą?"

    1963 metais Šiluvoje per Šv. Mergelės Marijos Gimimo atlaidus minios žmonių buvo užgulusios klausyklas, o valdžia leido klebonui pasikviesti tik kelis kunigus...

    Bene įdomiausiai P. Mišutis kalba apie šventų vietų lankymą — esą, kasmet tikinčiųjų į jas vis mažiau atsilanko. Pavyzdžiui, Šiluvoje 1972 — tik apie 1300. Iš tikrųjų, vien Šiluvos bažnyčioje trigubai sutilptų. Kas lankėsi 1973 per Šilinių atlaidus, tas buvo liudininkas, kad per kiekvienas Šv. Mišias Šiluvos bažnyčia buvo pilnutėlė žmonių. Sekmadienį mašinos užtvindė ne tik Šiluvos miestelį, bet ir jos apylinkes. Autoinspektoriai jų vieną dieną suskaičiavo apie tūkstantį.

    „Veprių Kalvarijas 1972 m. aplankė vos tūkstantis. Vilniaus Kalvarijos jau nebelankomos, — džiūgauja

P. Mišutis, — nors prieš keliolika metų sutraukdavo dešimtis tūkstančių tikinčiųjų." 2

    Ypatingai fanatiškai ateistai trukdydavo tikintiesiems nuvykti į Vilniaus Kalvarijas. 1961 metais teko būti tokių trukdymų liudininku. Sekminių rytą taksistai garaže pamatė skelbimus, draudžiančius važiuoti keliu link Kalvarijų. Mūsų prašomas taksistas kategoriškai atsisakė važiuoti į Kalvarijas, nes milicija gaudanti vairuotojus ir atiminėjanti vairuotojo pažymėjimus. Mūsų taksistas pasiūlė vykti keleiviams per Antakalnį ir ties Valakumpiais valtimi persikelti per Nerį. Deja, atvykę į Valakumpius, per Nerį persikelti negalėjome, nes čia budinti milicija neleido. Vietiniai Valakumpių gyventojai stengėsi maldininkams padėti. Jie pamokė mus eiti pakrančių krūmais Nemenčinės link. Ten milicijos nesą. Tačiau ir čia, persikėlus per Nerį, valtininką užpuolė draugovininkai ir prigrasino, kad daugiau nebekeltų.

(Susprogdintos ir išgriautos Vilniaus ir Veprių kalvarijos):
    Trukdymo priemonės pasirodė neefektyvios. Tikintieji pėsčiomis būriais plaukė į Vilniaus Kalvarijas. Panerio miškai skambėjo giesmėmis ir litanijomis. 1962 m. ateistai, pasitelkę kariuomenę, išsprogdino Vilniaus Kalvarijų koplytėles, o griuvėsius tą pačią naktį išvežė. Vietas, kur stovėjo koplytėlės, užpylė žemėmis ir išlygino. Nuo tada šventos vietos lankymas tikrai sumažėjo, bet neišnyko. Sekminėse renkasi maldininkai iš įvairių Lietuvos kampelių ir melsdamiesi eina 7 kilometrus tais takeliais, kur stovėjo Kalvarijos koplytėlės. Kažkieno pamaldžios rankos koplytėlių vietose iš akmenėlių išdėsto kryžius ir papuošia gėlėmis.

    Veprių Kalvarijas (Ukmergės rajonas) ateistai taip pat sunaikino, tačiau maldininkų minios per Sekmines tebeplaukia į sugriautų koplytėlių vietas.

    Buvo bandyta sugriauti ir Žemaičių Kalvarijos koplytėles. Net paveikslai jau buvo nukabinti. Tačiau žemaičiai ėmė rinktis pulkais ir keliolika dienų ėjo sargybą, pasiryžę iki paskutiniųjų ginti šventą vietą. Taip ir liko Žemaičių Kalvarijos koplytėlės nesugriautos.

    Baigiant trumpas pastabas apie P. Mišučio straipsnius ir kalbas, tenka pridurti, kad šie straipsniai ir kalbos tikrovėje yra ne jo, o partijos balsas, klaidinąs nekritiškus protus.
*    *    *


    1974 vasario viduryje Vilniuje vyko Lietuvos komjaunimo XVIII suvažiavimas, ypatingą dėmesį skyręs komunistiniam Lietuvos jaunimo auklėjimui. Lietuvos LKJS CK pirmasis sekretorius V. Baltrūnas gyrėsi pasiektais rezultatais, auklėjant jaunimą patriotizmo ir internacionalizmo dvasia. Anot jo, gerų rezultatų davęs sąjunginis komjaunimo žygis tarybinės liaudies revoliucinės, kovų ir darbo šlovės vietomis. Per 3 metus žygio dalyviai atidengė apie 150 paminklinių obeliskų, memorialinių lentų, įrengę 678 muziejus, kovinės šlovės kambarius ir kampelius. Ateityje komjaunimas ir pionierių organizacija ypatingai privalo ugdyti jaunimo ištikimybę ir pagarbą daugianacionalinei Tėvynei.

(Smerkiamas vadinamas nacionalizmas):
    LKP CK sekretorius A. Barkauskas kalbėjo: „Kiekviename kolektyve reikia planuoti internacionalinio ir patriotinio auklėjimo darbą, sumaniau ir išradingiau panaudoti kariniam - patriotiniam auklėjimui revoliucinio judėjimo, Didžiojo Tėvynės karo didvyriš-
*    *    *


kumo pavyzdžius, muziejų ekspozicijas, parodas, rengti susitikimus su Tarybinės Armijos kariais, veteranais, buvusiais pogrindininkais, organizuoti išvykas į kovų ir pergalių vietas."

    Abu lektoriai smerkė vadinamą nacionalizmą. Deja, gyvenimas rodo, kad tuščios pastangos suniekinti ir ištrinti Tautos praeitį, o jos okupaciją įteisinti, kaip „didvyrišką liaudies žygį". Pavyzdžiui, Lietuvos jaunimas ir moksleiviai nepamiršta kuo nors atžymėti vasario 16-sios. Alytuje buvo iškeltos net trys trispalvės vėliavos. Jonavoje išplatintos proklamacijos ir 1.1.

    A. Barkauskas kalbėjo, kad „priešai atkakliai siekia palaikyti melo srautą apie tariamą žmogaus teisių apribojimą Tarybų Sąjungoje, bando kurstyti nacionalinę nesantaiką, skatinti religinį fanatizmą."

(Tarybinė propaganda nepaneigė nė vieno LKB Kronikos paminėto fakto):
    Jau dveji metai, kai LKB Kronika fiksuoja žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje. Jei čia melas, kodėl tarybinė propaganda iki šiol nepaneigė nė vieno šiame leidinyje paminėto fakto?

    Lietuviai gerbia kitų tautų žmones, tačiau negali būti ramūs, kai po „nacionalizmo" priedanga niekinama tautos praeitis, o prisidengiant „internacionalizmu" — vykdomas nutautinimas.

    LKP CK sekretorius neužmiršo dar kartą prakeikti Nobelio premijos laureato Aleksandro Solženicyno, išvadindamas jį išdaviku, atskalūnu ir išgama.

    Tuo tarpu Lietuvos katalikai sveikina šį puikų rašytoją ir meldžiasi už jį. A. Solženicyno veikalas „Gulago salynas" daugeliui Lietuvos katalikų priminė jų pačių ir jų tėvų iškentėtas kančias lageriuose, kalėjimuose, tremtyje. A. Solženicynas lieka lietuviams katalikams pavyzdžiu, kaip reikia mylėti savo Tėvynę, tiesą ir nenusilenkti smurtui.

    Komjaunimo suvažiavime buvo raginama vis daugiau dėmesio skirti kovai su religija.

    — Būtinai imtis visų komjaunuoliško poveikio priemonių prieš dvasininkijos mėginimą paveikti jaunimą, principingiau kovoti prieš kiekvieną religingumo pasireiškimo faktą jaunimo tarpe, — ragino V. Baltrūnas.

    — Apmaudu, kad dvasininkų paslaugomis naudojasi ir dalis jaunų, besituokiančių žmonių, — skundėsi A. Barkauskas. — Tiesa, dar skaudžiau kad dvasininkų paslaugomis naudojasi ir nemaža dalis komjaunuolių bei partiečių.

(Besaikis girtavimas):
    Lietuvos katalikai sveikintų komjaunimą, jei jis nukreiptų savo jėgas kovai su tikruoju blogiu. Antai, dabar kiekvienam Lietuvos gyventojui vidutiniškai tenka 10 litrų (10.56 kvortos) degtinės, 14 1. vyno ir 30 1. alaus, ir samagono upė.

    A. Barkauskas gyrėsi: „Mes turime ką parodyti, turime tvirtus argumentus bet kokiam ginčui. Tiesa — mūsų pusėje."

(Kad katalikai negirdėtų kitokios tiesos, suimami ir tardomi):
    Šiai „tiesai" palaikyti kažkodėl reikia jėgos ir smurto. Nuo 1973 lapkričio mėn. pradžios iki dabar smarkiai trukdoma Vatikano radijo stotis, kad lietuviai katalikai negirdėtų kitokios tiesos. Kratų metu saugumiečiai rankioja net prieškarinius žurnalus, kad jie nepakenktų tarybinei „tiesai". Tikintieji, kaip antai, Pliuira, P. Petronis, J. Stašaitis, 1973 lapkričio pabaigoje suimti, tardomi, kaltinami, kad platinę ne tarybinę tiesą.
*    *    *



    Mūsų laikais labai madinga kalbėti apie dialogą. Jo siekia taip pat katalikai ir komunistai. Popiežiaus pasiuntinys prieš kiek laiko lankėsi Maskvoje, o š.m. kovo 21 TSRS Užsienio reikalų ministras Gromyko apsilankė pas popiežių Paulių VI.

    Ko Lietuvos katalikai laukia iš būsimo dialogo su komunistine valdžia?

    Katalikai yra įsitikinę, kad dialogas reikalingas, tačiau iliuzijoms nepasiduoda. Dialogas tik tada gali atnešti naudą, kai abi pusės parodo gerą valią. Apie komunistinės valdžios „gerą valią" liudija kunigų teismai už vaikų katekizaciją, tikinčiųjų P. Pliuiros, P. Petronio, J. Stašaičio įkalinimas už maldaknygių ir religinės literatūros gaminimą, tardymai už religinės literatūros turėjimą, draudimas net skųstis tarybinei valdžiai dėl administratyvinio tikinčiųjų persekiojimo, melas pasauliui apie Lietuvos katalikų padėtį. . . Iki šiol komunistinė valdžia tikinčiųjų atžvilgiu naudoja tik melą ir jėgą. Atrodo, kad dialogas su Bažnyčia jai tik tiek reikalingas, kad Vatikanas tylėtų apie katalikų persekiojimą Tarybų Sąjungoje, tikėdamasis tikinčiųjų būklės palengvinimo. Dialogas turi pasitarnauti pasaulio viešosios opinijos suklaidinimui, juk — Tarybų Sąjungoje esanti religijos laisvė.


(Tęsinys. Pradžia „LKB Kronika" Nr. 8)
(Krata pas V. Vaičiūną):
    1973 lapkričio 19 Kauno Vykdomojo komiteto darbuotojas Vytautas Vaičiūnas, lankęs miesto statomus objektus, apie 12 vai. sugrįžo į namus papietauti. Na-

muose (Hipodromo g. 46) rado savo seną pažįstamą, buvusį mokytoją Povilą Petronį. Po 15 minučių paskambino kažkoks nepažįstamas vyriškis. Vos šeimininkas pravėrė duris, šeši vyrai atbėgo iš laiptinės ir įsiveržė į kambarį. Įsibrovėliai nepasisakė, kas jie tokie, neparodę jokių dokumentų, išsivedė su savim Povilą Petronį. Išėjo, bet nevisi — trys liko laukti iki 18 vai., t.y. iki kratos pradžios. Jai vadovavo saugumo darbuotojas, ypatingai svarbių bylų tardytojas majoras Limauskas. „Kviestiniai" — Vladimiras Gluš-čevskis ir Vladimiras Engelhartas. Saugumiečiai kviestiniai — liudininkais paprastai pasikviečia savus žmones. Lapkričio 19 nesuspėta visko iškrėsti, todėl 22 vai. majoras Limauskas kviestinius atleido, o pats išvažiavo, palikęs V. Vaičiūno bute budėti tris saugumiečius. Vienas jų — Vilimas — vėliau šeimininką tardė.

    Kitos dienos rytą pasirodė majoras Limauskas su kitu saugumiečiu ir kviestiniais. Krata buvo tęsiama. Už kelių valandų trys saugumiečiai V. Vaičiūno žmoną Leonorą nusivedė į sodo namelį ir padarė kratą. Baigę krėsti, saugumiečiai E. Vaičiūnienę nugabeno į Kauno saugumą tardymui, trukusiam apie 9 valandas. Kitą dieną ji buvo tardoma dar 7 valandas.

    Pradėdamas daryti kratą, majoras Limauskas paskelbė lapkričio 14 dienos nutarimą padaryti V. Vaičiūno bute kratą ir paimti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės... Krata baigta 16 vai. 20 min. Jos metu paimta:

    1. Daug aplankalų su religiniais ir priešalkoholiniais straipsniais: „Katalikų tikėjimo pagrindai", „Kad kūrentųsi ugnis", „Stebuklai ir tikėjimas", „Kelias į laimę", „Degtinė ne atlyginimas", „Šventumo keliai", „Tėvų pavyzdys", „Tikėjimo pagrindas", „Tikėjimas išgelbėjo" ir kt. — viso apie 70 straipsnių.

    2. Daug popieriaus lapų su įvairiais užrašais.

    3. Maldaknygės „Aukštyn širdis" (3 egz.), „Jėzus ir aš" (4 egz.), „Prie altoriaus" (4 egz.).
    4. Užrašų knygutės su įvairiais užrašais.
    5. Laikraščių iškarpos.
    6. Daug sąsiuvinių su įvairiais religiniais ir prieš-alkoholiniais tekstais.
    7. Prieškariniai religiniai žurnalai: „Draugija" (1 egz.), „Saleziečių žinios" (3 egz.), „Žvaigždutė" (5 egz.).
    8. Religinės knygos: „Tikiu", „Raupsuotųjų kunigas", „Tėve mūsų", „Auklėjimo menas", „Ką apie Dievą sako šiuolaikiniai mokslininkai", „O vis tik Šv. Raštas teisus" ir kt. — viso apie 60 knygų.
    9. „Naujasis Testamentas" (2 egz.).
    10. Daug fotonuotraukų ir religinių paveikslėlių -fotografijų.
    11. Vokas su adresu „Didžiai Gerbiamam Povilui Petroniui".
    12. Vokas su adresu „Didžiai Gerbiamam Povilui Petroniui".
    13. Magnetofono juostos (2 št).
    14. Keli Lietuvos žemėlapiai su pažymėtomis kai kuriomis vietovėmis.
    15. Guminis štampukas „Med. f. P. Petronis".

Vaičiūnas saugumiečiams paaiškino, kad rastieji daiktai priklausą P. Petroniui.

    Saugumiečiai taip pat rado popieriui piaustyti prietaiso dalis, popieriaus lapus su įvairių detalių schemomis, aukštos įtampos bloko „Era-M-15" techninį aprašymą ir kt.

    V. Vaičiūnas buvo tardomas 4 dienas. Tardymas trukdavo nuo penkių iki vienuolikos valandų.

(Krata pas K. Gudą):
    1973 lapkričio 19 saugumiečiai iškrėtė Kazimiero Gudo, gyv. Kauno rajone, Samylų apylinkėj, Šlėnavos kaime, namą ir ūkinius pastatus. Kratos metu paimta: 2.5 tūkstančio neįrištų maldaknygių, ..namų darbo neįrengtas dauginimo aparatas „ERA" ir kt. Tardymo metu Gudas nekartą muštas.

(Krata pas Parturbavičių):
    1973 lapkričio 20 dvi saugumiečių mašinos sustojo prie Ežerėlio gyventojo Parturbavičiaus kiemo. Dalis saugumiečių nuėjo pas kaimyną Žarecką, pas kurį taip pat buvo padaryta krata. Saugumiečiai perkasė net kieme riogsojusią žvyro krūvą.

    Pas Parturbavičių surasta rašomoji mašinėlė ir elektrografinis kopijavimo aparatas „ERA". Saugumiečių teigiamu, čia buvo dauginama LKB Kronika.

    Išvažiuodami su grobiu, saugumiečiai šeimininkę areštavo. Šeimos nariai tardomi.
*    *    *
(Krata pas J. Lumbienę):
    1973 lapkričio 19 krata buvo padaryta pas Janiną Lumbienę, gyv. Kaune, Markso g. 13, bt. 4. Kratos metu paimta: rašomoji mašinėlė, eilėraščiai apie R. Kalantą ir memorandumo SNO Generaliniam Sekretoriui 17000 parašų kopija. Kratos metu J. Lumbienė nualpo ir buvo iškviesta greitoji pagalba. Po kratos sekė tardymas.
*    *    *
(Krata pas kaunietį Y):
    1973 lapkričio 19 vakare saugumiečiai pradėjo krėsti kauniečio Y butą (Baršausko g. Nr. 9). Kratos metu rasta: 280 kg šrifto ruošiamai knygai „Jaunuolio

pasaulėžiūra" ir maldaknygei „Aukštyn širdis", du lagaminai su literatūra, namudinės gamybos spaustuvėlė, P. Petronio felčerio diplomas ir teisės vairuoti mopedą. Saugumiečiai šeimininkui liepė spausdinti, o jie fotografavo. Po Kratos prasidėjo tardymas.
*    *    *
(Krata pas J. Tarnauską):
    1973 lapkričio 20 saugumo darbuotojas majoras Eismantas padarė kratą pas Juozą Tarnauską (žr. LKB Kronika Nr. 8), gyv. Kaune, TSRS 50-čio g. 12, bt. 28. Buvo iškrėstas butas, sandėliukas ir darbo vieta gamykloje „Ragutis". Kratos metu paimta: religinės knygos: „Liturgika", „Jaunuolio kovos", „Jaunos sielos religinis auklėjimas", eilėraščiai, užrašų knygutė, lapas popieriaus su spalvų geltona - žalia - raudona deriniu, kelios maldaknygės „Jėzus ir aš" ir kt.
*    *    *
(Krata pas N.):
    1973 lapkričio 20 krata buvo padaryta pas N., gyv. Kaune, Biliūno alėja 67, bt. 8. Kratos metu paimta tūkstantis dar neįrištų maldaknygių „Aukštyn širdis", du rietimai dermantino ir apipiaustymo priemonė. Buto šeimininką lapkričio 20 ir 21 tardė majoras Glu-šovas. Gruodžio mėnesį jis buvo iškviestas į Vilniaus saugumą pas tardytoją Markevičių.
*    *    *
(Krata pas M. Vilkutę):
    1973 lapkričio 21 saugumiečiai padarė kratą pas Mariją Vilkutę, gyv. Kaune, XIV Kranto g. 23. Kratoje dalyvavo kviestiniai: P. Vilkas ir Grajauskas. Kratos metu paimtas lagaminas su knygomis ir įvairiais popieriais.
* *    *
 
(Krata pas J. Gudelį):
    1973 lapkričio 20 nuo ankstyvo ryto saugumiečiai pradėjo krėsti J. Gudelio butą (Kaunas, Vyšnių g.5). Per penkias valandas krėtėjai peržiūrėjo butą, palėpes, sandėliukus. Ieškojo „ginklo"! Kratos metu paimta religinė literatūra, užrašai, LKB Kronika. Po kratos šeimininkas buvo tardomas Kauno ir Vilniaus saugumo būstinėse.



(V. Jaugelio tardymas):
   
1974 sausio 18 tardymui į Vilniaus saugumo komitetą buvo iškviestas Virgilijus Jaugelis. Tardytojas Lazarevičius norėjo sužinoti, iš kokio asmens Virgilijus gavo krepšį su rotatoriaus vaškuotėmis. V. Jaugelis paaiškino, kad, jo manymu, padaryta krata yra nusikaltimas, nes Konstitucija garantuojanti spaudos laisvę. Patys krėtėjai — nusikaltėliai. Dėl šios priežasties atsisakąs kalbėti. Vienas iš tardytojų pareiškė nuomonę, kad reiktų V. Jaugelį nugabenti į psichiatrinę ligoninę ir patikrinti sveikatą.
Sekančią dieną V. Jaugelis vėl buvo tardomas. Klausinėjo, ar Virgilijus pažįstąs Petronį, kun. Zdebs-kį ir kt. asmenis. Buvo paimti pirštų atspaudai ir rašysenos pavyzdžiai.
(Kun. J. Buliausko tardymas):
Vasario 25 (1974) į Vilniaus Saugumo komitetą buvo iškviestas kun. J. Buliauskas, tačiau į tardytojo klausimus neatsakinėjo, motyvuodamas, kad jis neturi teisės jį tardyti dėl religinių dalykų.
*    *    *

(A. Raškinio tardymas):
    1974 sausio mėn. Arimantas Raškinis (techninių mokslų kanditatas) buvo iškviestas į Vilniaus saugumą tardymui. Jo žmona Danutė Raškinienė (fizikos -matematikos mokslų kandidatė) dirba Vilniaus V. Kapsuko Universitete, Kauno vakariniame fizikos - matematikos fakultete vyr. dėstytoja. Jiems grasinama, kad ateityje dėl religinių įsitikinimų neteksią darbo.

(Kun. J. Zdebskio tardymas):
    1974 Pelenų dieną į Vilniaus Saugumo komitetą tardymui buvo iškviestas kun. J. Zdebskis. Saugumiečių nuomone, jis esąs „generolas", atseit, vadovaująs antitarybinei veiklai. Tardymas tęsėsi iki sekančios dienos vakaro.

(Visa eilė kitų tardymų):
    Vilniaus saugumo komitete dar buvo tardoma daug asmenų, kaip antai: K. Tarutis, A. Pliuirienė, N. Stašaitytė ir kt. Saugumiečiams labiausiai rūpi pažintys su suimtaisiais ir kt. asmenimis.

     Apie suimtųjų P. Pliuiros, J. Stašaičio ir kitų tardymą žinių nėra. Vienas saugumietis išsitaręs, kad tardymas užtruksiąs apie metus laiko, nes „dabar esanti tokia mada". Apie dabartines tardymo sąlygas vienas kalinys taip išsitarė: „Jeigu palyginti 1958 metų tardymą su dabartiniu, tai jis skiriasi, kaip dangus nuo pragaro."

     Lietuvos tikintieji, negalėdami fiziškai palengvinti suimtųjų vargų, juos kasdien lydi savo malda.

     Plačiai kalbama, kad tardymo metu kai kurie asmenys bandomi užverbuoti saugumo agentais.
*    *    *
    1973 gruodžio 19-20 Vilniuje, Lenino raj. liaudies teisme buvo nagrinėjama „valstybinio turto grobsty-tojų" byla. Ją vedė teisėjas Stankevičius.

    Prokuroras Dėdinas kaltinamajame akte, kurį skaitė apie 3 valandas, apakaltino teisiamąjį A. Terlecką pagal Lietuvos TSR BK 160, 157, 94 str. antrąją dalį. Pastarojo straippsnio antroji dalis kalba apie grupinį nusikaltimą, nors kaltinamųjų suole — tik vienas A. Terleckas. Iš kaltinamojo akto paaiškėjo, kad A. Terleckas yra baigęs aukštąjį mokslą — diplomuotas ekonmistas. Be to, studijavo istoriją. 1958 metais teistas pagal BK 58 str. už politinį nusikaltimą. Kalbama, kad Terleckas buvęs „didelis krislas" tarybinės valdžios akyse ir ji panorėjo atsikeršyti. Teismo eiga šią nuomonę pilnai patvirtino.

     Nuo 1972 m. A. Terleckas dirbo valgyklų - restoranų valdybos žinioje esančiame konditerijos ceche. Nuo 1972 rudens iki 1973 balandžio vidurio buvo cecho vedėju, o po to, iki gegužės 24 to paties cecho produkcijos žaliavos sandėlininku. 1973.V.24 jis suimamas. Po suėmimo jo bute daroma krata, kurios tikslas išaiškinti jam inkriminuojamą nusikaltimą — valstybinio turto grobstymą. Keista, bet kratos metu buvo paimti žurnalai: „N. Romuva", „Mūsų Vilnius" ir kt. Ką jie bendro turi su bulkutėmis?

(Tardant vartojamos neleistinos priemonės):
     Užuot išaiškinęs tikruosius grobstytojus parengtinio tardymo metu tardytojas naudojo neleistinas priemones, siekdamas iš liudininkų išgauti norimus, nors ir neteisingus parodymus, apkaltinančius A. Terlecką. O A. Terleckas, verčiamas pasirašyti po neteisingai surašytu protokolu, reikalauja iškviesti prokurorą. Norėdami palaužti A. Terlecką, tardytojai griebiasi kraš-

tutinęs priemonės — jis uždaromas Lukiškių kalėjime esančiame psichiatrinės ligoninės filiale...

     1973 gruodžio 19 teismas skelbia „Valstybės turto grobstytojų" bylą. Teisėjas Stankevičius daug kartų savo klausimais juos paspausdavo, kad šie atsakytų savo klausiamais juos paspausdavo, kad šie atsakytų jam pageidaujama kryptimi, užsipuldavo bei ironizuodavo, jei parodymas nepatikdavo, o kai liudininkas, meluodamas teisiamojo nenaudai, susipainiodavo, jis nesigilindavo ar nutylėdavo.

     Kaltinamąją medžiagą sudarė šeši tomai.

     Prokuroro kaltinimas labai griežtas, nusikaltimai sunkūs: A. Terleckas grobsto iš sandėlio produkcijos žaliavą: sviestą, cukrų, druską, kiaušinius ir t.t Pagal jo nurodymus kepėjos turi gaminti nekokybiškus gaminius, ekspeditoriai - vairuotojai vežti gatavą produkciją be dokumentacijos, o gautus grynus pinigus atiduoti Terleckui.

     Teismo procesas parodė ką kitą. 1973 gegužės 23-25 OBCHS (Vidaus reikalų ministerijos skyriaus kovai su tarybinės nuosavybės grobstymu) pareigūnai sulaikė ekspeditorius - vairuotojus Geic ir Svirskį, bevežančius gatavą produkciją į paskirties punktus. Patikrinę dokumentus, atrado, kad dalis gaminių yra be dokumentacijos. Išaiškėjo, kad jie šiuos gaminius parduodavo už grynus pinigus pasipelnymo tikslu. Tačiau kažkokiu „laimingu" būdu Geic ir Svirskis liko visai nekalti (buvo tik apsvarstyti draugiškame teisme), o savo kaltę suversdami A. Terleckui, tapo net svarbiausiais liudininkais.

(Neteisingai apkaltintas):
    Liudininkų apklausa parodė, kad sandėlyje žaliavos trūkumas — grynai dėl blogai vedamos buhalterinės apyskaitos, į kurią niekas nekreipė dėmesio

net nuo šio cecho įsikūrimo, t.y. daugiau kaip 10 metų. Nė vienas cecho vedėjas nebuvo apkaltintas, išskyrus A. Terlecką, kuris tose pareigose dirbo vos keletą mėnesių. Už gaminamą produkciją bei jos kokybę yra pilnai atsakingos kepėjos - brigadininkės, o ne sandėlininkas A. Terleckas. Dėl to šie kaltinimai vėliau buvo panaikinti. Kaltinimas pagal BK 94 str. II d. (grupinis nusikaltimas) paremtas tik žodiniu Geic ir Svirskio parodymu, negalėjo turėti reikšmės apkaltinant A. Terlecką. Jie patys turėjo sėdėti teisiamųjų suole. Kalbėdami jie labai painiojosi, miksėjo, raudonavo, prieštaravo tik ką pasakytiems savo žodžiams, pagaliau Svirskis visai nutilo, neturėdamas ką atsakyti į užduotus gynėjo klausimus. Pas Svirskį sulaikymo metu buvo rasta ir kitokių gaminių be dokumentacijos, pvz., dešrų, kurių minėtame ceche visai nėra. Be to, tie patys ekspeditoriai - vairuotojai veždavo ir iš kitur konditerijos gaminius, lygiai tokios pat receptūros bei pavadinimų. Dėl to nustatyti, ar tikrai sulaikymo metu rastieji gaminiai buvo vežami iš cecho, kuriame dirbo A. Terleckas, buvo neįmanoma. Tai patvirtino laboratorijos vedėja, atlikusi gaminių cheminę 'analizę, savo parodyme.

     Nežiūrint to, kad po liudininkų apklausos tapo visiškai aškus A. Terlecko nekaltumas, ką pripažino ir prokuroras, atsisakydamas daugelio kaltinimų, tačiau remdamasis Geic ir Svirskio žodiniais parodymais (visai neįtikinančiais), pareikalavo A. Terleckui 4 metų laisvės atėmimo griežto režimo sąlygomis.

(Nekaltai nuteistas):
    Užbaigus prokurorui savo išvadinę kaltinamąją kalbą, gynėjas Kovarskis replikavo: argi Geic ir Svirskio žodžiai neklaidingi kaip dievų., jei taip jais tikima, kai tuo tarpu jų pačių vieta turėtų būti kaltinamųjų suole? Jie teismui prisipažindami, kad dalyva-

vo A. Terlecko nusikaltimuose niekuo nerizikavo, nes jie išteisinti ir dabar jiems jau niekas nebegresia. Kodėl visai nekreipiamas dėmesys į kitų parodymus?

     1973 gruodžio 26, t.y. po 4 dienų pertraukos, kuri buvo padaryta baigus apklausą, teisėjas Stankevičius paskelbė teismo sprendimą: vieneri metais laisvės atėmimo griežto režimo sąlygomis, įskaitant laikotarpį nuo suėmimo dienos. Pridurdamas, kad bausmė turėjusi būti griežtesnė, nes teisiamas antrą kartą, teisėjas pareiškė, kad iš „humaniškumo" (teisiant nekaltą žmogų) bausmė sušvelninta, atsižvelgiant į teisiamojo blogą sveikatą bei jo namuose esančią tragišką būklę — sunkiai serganti žmona ir 3 mažamečiai vaikai.

     Šitaip tarybinis teismas panaudojamas susidoroti su saugumui nepatinkančiais žmonėmis.


Vilnius
(Saugumas sauvališkai atima knygas):
         Lietuvos TSR Prokurorui
         Lapienio Vlado, Antano,
         gyv. Vilniuje, Dauguviečio g. 5 bt. 11
         P a r e i š k i m a s

    Sutinkamai su LTSR BPK 242 str. pranešu, kad saugumo darbuotojai, vadovaujami vyr. leitenanto Gudo, darydami kratą mano bute, 1973 lapkričio 20, pažeidė LTSR BPK 192 str., paimdami į saugumą šias religinio turinio knygas, kurių neįrašė nei į kratos protokolą, nei į pridedamą apyrašą. (V. Lapienis tiksliai išvardija 59 religinio turinio knygas ir primena dar daug kitų knygų, brošiūrų bei atskirų lapų, paimtų į saugumą, kurie nebuvo įrašyti į kratos protokolą nei į pridedamą apyrašą. — Red. pastaba).

    LTSR BPK 192 str. aiškiai parašyta: „visi paimtieji daiktai ir dokumentai turi būti parodomi kviestiniams bei kitiems esantiems akivaizdoje asmenims ir išvardijami poėmio ar kratos protokole arba prie jo pridedemajame apyraše, nurodant jų kiekį... ir užantspauduojami poėmio ar kratos vietoje." Iš tikrųjų, saugumo darbuotojai šio kodekso 192 str. nurodymų visiškai nesilaikydami, savavališkai paėmė šiame rašte paminėtas ir daugelį nepaminėtų knygų, neįrašydami nei į kratos protokolą, nei į pridedamą apyrašą, susidėjo į maišus, jų neužantspaudavo, susikrovė į mašiną ir išsivežė. Prieš išvažiuodamas vyr. leitenantas Gudas pasakė: „Šias knygas gal būt grąžinsime."

    Saugumo darbuotojai pažeidė ne tik LTSR BPK 192 str., bet ir LTSR Konstitucijos 10 str. (Knygos yra mano asmeninė nuosavybė, kadangi įgytos iš darbo pajamų); 96 str. (kur užtikrinama sąžinės laisvė); 97 str. (kur piliečiams įstatymu garantuojama:, žodžio laisvė, b. spaudos laisvė). Be to, pažeidžiami tarptautiniai susitarimai: Visuotinė žmogaus teisių deklaracija ir Konvencija dėl kovos su diskriminacija švietimo srityje.

     1973 lapkričio 30 raštu kreipiausi į Valstybės saugumo komiteto pirmininką, prašydamas grąžinti knygas. Gruodžio 21 gavau kapitono J. Morkevičiaus pasirašytą tokį atsakymą: „Jūsų 1973.XI.30 pareiškime keliami klausimai bus išspręsti parengtinio tardymo eigoje."

(Įstatymų pažeidimas nustato tikinčius prieš santvarką):
    Todėl sutinkamai su LTSR BPK 24 str. prašau imtis priemonių pašalinti minėtiems įstatymų pažeidimams ir grąžinti visas mano religinio turinio knygas, brošiūras, atskirus lapus, užrašų knygutes, J.

Mockevičiaus rankraščius ir visa tai, kas paimta į saugumą. (V. Lapienis primena, kad tarp Lenino raštuose jaučiamos tolerancijos tikintiesiems ir saugumo pareigūnų, atiminėjančių religinę literatūrą, yra gili praraja. Šitai tikinčiuosius gali nustatyti prieš esamą santvarką. — Red. pastaba).

     Reikalavimas, kad tikintieji žmonės neturėtų ir neskaitytų religinės literatūros yra panašus į reikalavimą, kad komunistas neturėtų ir neskaitytų marksizmo - leninizmo veikalų, arba ateistai — ateistinės literatūros.

(Nesilaikoma konstitucijos, garantuojančios žodžio ir spaudos laisvę):
    Kaip suprasti tikinčiai visuomenei Tarybinės Konstitucijos 97 str., garantuojantį žodžio ir spaudos laisvę, jei neleidžiama beveik jokios religinės spaudos, išskyrus labai mažą maldaknygių ir dar mažesnį šv. Rašto tiražą, o pačių tikinčiųjų parašytos rašoma mašinėle ar kitaip padaugintos religinės knygos atimamos ir dar už tai grasinama bausmėmis? Šie ir į juos panašūs faktai tikinčią visuomenę verčia galvoti, kad LTSR Konstitucijoje užtikrinamos sąžinės laisvės, žodžio, spaudos, susirinkimų ir mitingų laisvės garantavimas. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos pasirašymas yra tik tuščias žodžių skambesys, nes kai kurie saugumiečiai (visi — Red. pastaba) pagrindinių piliečių teisių ir laisvių nepaiso.

     „Teisės įstatymo gerbimas, — nurodė L. Brežnevas KP CK ataskaitoje XXIV partijos suvažiavimui,— turi tapti asmeniniu kiekvieno žmogaus įsitikinimu. Tuo labiau tai liečia pareigūnų veiklą. Bet kurie mėginimai nukrypti nuo įstatymo ar jį apeiti, kad ir kuo jie būtų motyvuojami, negali būti pakenčiami. Negali būti pakenčiami ir asmenybės teisių pažeidimai, piliečių orumo menkinimas. Mums, komunistams, huma-


niškiausių idealų šalininkams, tai principo reikalas." („Tiesa", 1973.XII.5).

     Per mėnesį nesulaukęs iš Tamstos atsakymo, kreipsiuos į TSRS Generalinį Prokurorą.

1974 sausio 4.
             V. Lapienis
(Pareiškimas sutrumpintas — Red. pastaba).

    LTSR Prokuroro vyr. padėjėjas Bakučionis sausio 14 raštu pranešė, kad „Jūsų bute buvo padaryta prokuroro sankcijonuota krata ryšium su atliekamu baudžiamoje byloje tardymu. Klausimą dėl kratos metu paimtos pas Jus literatūros grąžinimo išspręsime tardymo eigoje. Smulkesnę informaciją šiuo reikalu jums galime asmeniškai suteikti LTSR prokuratūroje."

     V. Lapienis skundėsi, kad saugumiečiai nusikalto, neįrašydami į kratos protokolą visų knygų, o Bakučiočionis atsakė, kad krata buvus prokuroro sankcijonuota. ..

Ignalinos rajonas
(Už dalyvavimą kunigo laidotuvėse baudžiama iš darbo atleidimu):
    1973 spalio 30 buvo laidojamas Mielagėnų parapijos klebonas kun. Vincentas Miškinis. Laidotuvėse dalyvavo daug žmonių. Jų tarpe buvo ir Ignalinos vaistinės vedėja Albina Meškėnaitė, ir Ignalinos laboratorijos vedėja gydytoja Vitalija Juzėnaitė.

     Vaistinės vedėja važiavo tarnybiniais reikalais į jai pavaldžią Mielagėnų vaistinę. Ją rado uždarytą, nes Mielagėnų vaistininkė, nors ir rusė, buvo laidotuvėse — visiems įdomu, kaip laidojamas kunigas.

     Į šias laidotuves šnipinėti atvyko Ignalinos civilinės metrikacijos darbuotoja Pivoriūnienė ir rajono Vykdomojo komiteto atstovė Karaliūnienė, kurios pra-

nešė apie Meškėnaitės ir V. Juzėnaitės dalyvavimą laidotuvėse.

     Kitą dieną Ignalinos rajono Vykdomasis komitetas išsikvietė Ignalinos ligoninės vyriausią gydytoją Gaigalienę ir vaistinės vedėją Meškėnaitę. Meškėnai-tei įsakyta parašyti pasiaiškinimą. Ji parašė buvusi komandiruotėje Mielagėnų vaistinėje, o laidotuvių neminėjo. Toks pasiaiškinimas valdžios pareigūnams nepatiko ir vertė jį perrašyti. Jei neperrašysianti, gąsdino pranešti Vyriausiajai farmacijos valdybai, ką tuoj ir padarė.

     Rajono Vykdomojo komieto pirmininkė Gudukienė šaukė, kad tokie vadovai, kurie dalyvauja kunigo laidotuvėse, jiems darą gėdą. Pirmininkė klausė, ką Meškėnaitė darysianti ateityje: ar savo ideologija eisianti su jais, ar prieš juos? Meškėnaitei priekaištavo, kad ji neauklėjanti kadrų komunistine dvasia, apleidusi politinį darbą vaistinėje, o vadovai, kurių ideologija jiems priešinga, netinkami savo pareigoms.

     Tą pačią dieną, t.y. lapkričio 1., pas vyr. gydytoją Gaigalienę buvo pakviesta ir gyd. V. Juzėnaitė, kuriai liepė parašyti pasiaiškinimą. Į klausimą, ar ateityje atsisakysianti religinių prietarų, gyd. Juzėnaitė atsakė neigiamai. Tuomet vyr. gydytoja Gaigalienė pasiūlė įsidarbinti kitame rajone, be to, pažadėjo sudaryti tokias sąlygas, kad dirbti bus neįmanoma. Taip pat žadėjo atleisti nuo antraeilių pareigų. (Gyd. Juzėnaitė turi pusę etato Ignalinos sanatorinėje epidemiologinėje stotyje).

     Lapkričio 2 pasikvietęs gyd. Juzėnaitę Epidemiologinės stoties vyr. gydytojas Andriuška, vėl liepė rašyti pasiaiškinimą.

     Lapkričio 1 Ignalinos ligoninėje buvo sušauktas rajono Vykdomojo komiteto vadovų partinis susirinkimas, kuriame svarstė, kaip nubausti vaistinės vedėją A. Meškėnaitę ir laboratorijos vedėja gyd. Juzėnaitę.

     Lapkričio 13 į Ignalinos vaistinę atvyko Vyr. farmacijos valdybos viršininko pavaduotojas Sakalauskas ir pranešė, kad vaistinės vedėja A. Meškėnaitę esanti atleista iš darbo be teisės Ignalinos rajone dirbti net eiline vaistininke. Sakalauskas, A. Meškėnaitės pasiaiškinimų net neišklausė.

     Neturėdami kuo pakeisti sąžiningai savo pareigas einančią gyd. V. Juzėnaitę, pasitenkino iškabindami ant sienos papeikimą.

Vilnius
(Suimti kun. V.  Prokopivas  ir kun. Mickevičius):
    1973 pabaigoje Lvove buvo suimtas vilnietis Ukrainos katalikų kunigas Vladimiras Prokopivas. Kalbama, kad po suėmimo nugabentas į Kijevo psichiatrinę ligoninę.

     Pasirodo, kad Lvovo srities ukrainiečiai katalikai buvo surinkę 1200 parašų, reikalaudami leisti atidaryti katalikų bažnyčią pagal veikiančius TSRS įstatymus. Šiuos žmones į Maskvą lydėjo kun. V. Prokopivas. Sugrįžęs iš Maskvos į Vilnių, rado savo butą Mildos g. 13, bt. 3 iškratytą. Panašus likimas ištiko ir tuos ukrainiečius, kurie vežė prašymą į Maskvą.

     Saugumas suėmė ir kitą ukrainiečių kunigą Mickevičių, dirbusį Strijo mieste. Šie abu kunigai yra ne kartą protestavę, kad saugumiečiai paimdavo slaptai pas tikinčiuosius laikomą Švenčiausiąjį Sakramentą.

     Kun. VI. Prokopivas, gimęs 1914 Karpatuose, aukštus teologijos mokslus yra baigęs Romoj. Vėliau kunigavo Ukrainoje, buvo ištremtas į Kazachstaną ir dirbo misijų darbą Achmolinske. Pradėjus suiminėti kunigus, pasitraukė į Lietuvą ir čia, fiziškai dirbdamas, galėjo tik slapta patarnauti Vilniaus ir Ukrainos tikintiems.

     Kun. Vl. Prokopivas yra švento gyvenimo ir aukos vyras.
*    *    *

(Vienuolė neturi teisės dirbti):
    Aldona Matusevičiūtė dirbo Vilniaus vaikų lopšelyje-darželyje Nr. 81 auklėtoja. 1973 rugsėjo 27 ją Vilniaus Švietimo skyriuje kaltino esant vienuole ir vertė parašyti pareiškimą, kad „savo noru" apleidžianti darbą. 1973 spalio 13 A. Matusevičiūtė iš darbo buvo atleista.
*    *    *
(Vaikų darželiuose negalima minėti Dievo):
    1973 gegužės mėn. pabaigoje ateizmo dėstytojas Stankaitis Vilniaus Valstybinio Pedagoginio Instituto iki mokyklinės pedagogikos ir psichologijos specialybės vakarinio skyriaus IV kurso studentams aiškino: „Darželio auklėtojos, išgirdusios vaiką kalbant apie Dievą, privalo pasikalbėti su pačiais tėvais. Jei lai nepadeda, galima pranešti į tėvų darbovietę, veikti per tėvų darbovietės profsąjungines ir partines organizacijas."
*    *    *
(Teismas už antitarybinę veiklą):
    1974 vasario 18 Vilniaus Aukščiausiame teisme buvo pradėta nagrinėti penkių asmenų: V. Pavilonio, A. Sakalausko, S. Žukausko, Rudaičio ir Mackevičiaus byla. Jie buvo suimti 1973 kovo mėnesį ir kaltinami antitarybine veikla. Teismo procesas užsitęs apie dvi savaites. Smulkesnę informaciją pateiksime LKB Kronikos 10 numeryje.
*    *    *

KAUNO ARKIVYSKUPIJA

Kaunas
(Vienuolė M. Gavėnaitė atleidžiama iš darbo):
     „Šviesos" leidyklos direktorius, sužinojęs, kad jo įstaigos darbuotoja Monika Gavėnaitė esanti vienuolė, pareiškė, kad „geriausia neturėti reikalų su davatkomis", ir įsakė jai parašyti pareiškimą, kad „savo noru" išeinanti iš darbo. Vasario 11 M. Gavėnaitė buvo atleista iš darbo. M. Gavėnaitės atleidimas iš darbo neabejotinai sankcijonuotas saugumo organų. (Žr. LKB Kronika Nr. 8).
*    *    *
    1974 sausio 7 Kauno gyventojai Valerijai Grince-vičiūtei esant darbe, jos bute kažkoks saugumietis knaisiojosi po knygas, sąsiuvinius, fotonuotraukas. Tuo metu kambaryje buvo tik nepilnametis berniukas.
*    *    *
Šiauliai
(J. Šileikis verčiamas išsižadėti tikėjimo):
     1973.XII.18 pas šiaulietį Juozą Šileikį buvo pasiųstas S. Kulevičius, kad prikalbėtų, nors dėl žmonių akių, atsižadėti tikėjimo. J. Šileikis pareiškė, kad niekados neveidmainiausiąs.

    
1973 gruodžio pradžioje Šiaulių V vidurinės mokyklos XI-B kl. auklėtoja pareikalavo, kad nekom-jaunuoliai atneštų iš tėvų raštiškus paaiškinimus, kodėl jų vaikai nekomjaunuoliai. J. Šileikis parašė: „Mano duktė Virginija Šileikytė yra tikinti ir, nenorėdama veidmainiauti, į komjaunimą nestos."

    
1973 gruodžio 26 J. Šileikis vėl buvo iškviestas į tėvų susirinikimą. Vėl buvo svarstomas Leono Šilei-kio elgesys, kam jis Šiaulių mieste metęs antitarybi-


nius lapelius. (Žr. LKB Kronika Nr. 8). J. Šilei-kiui mokytoja Kaunienė priekaištavo „už prikalbėtas nesąmones" ankstesniuose posėdžiuose. Auklėtoja skundėsi tėvams, kad dar yra daug tikinčių mokinių. Po to auklėtoja kalbėjo apie VII kl. moksleivės Nijolės Martinaitytės nusikaltimą. Nijolė sumušė vieną nekaltą mergaitę ir kelis kartus ją dūrė peiliu. Auklėtoja apie šį nusikaltimą kalbėjo labai trumpai, daugiausiai, kaip išgelbėti Nijolę nuo bausmės. Pati nusikaltėlė pareiškė norinti patekti į kalėjimą: bent išmoktų muštis!

   
Gruodžio 26 vakare pas J. Šileikį apsilankė auklėtoja Kaunienė, advokatė Petrauskienė ir teisėja Norvilienė, norėdamos „paauklėti" šeimą.

    — Kada paskutinį kartą buvai bažnyčioje? — klausė atvykėlės Leoną. — Ar skaitai evangelijas?
     — Sekmadienį buvau bažnyčioje. Čia ir girdėjau evangelijos skaitymą.
     — Ar skaitei Ragausko knygas?
     — Taip.

     J. Šileikis paaiškino, kad jo vaikai skaitą tiek religines, tiek ateistines knygas ir patys surandą tiesą, todėl ateistai ir nepajėgia iš jų išplėšti tikėjimą.

     — Kodėl jūs taip aklai tikite Dievą? — kreipėsi į namų šeimininką.

     — Iš tikrųjų ateistai aklai netiki. Daugelis jų net katekizmo neperskaitę šaukia, kad nėra Dievo.

     — Kodėl esi priešingas partijos linijai ir neleidi savo vaikams stoti į komjaunimą?

     — Nematau pavyzdžio. Jūs surinkite visus mokyklos chuliganus, surašykite į komjaunimą ir išauklėkite juos gerais žmonėmis, tada aš galėsiu patikėti jums savo vaikų auklėjimą.

     — Kas gi tave įpareigojo taip tvirtai laikytis? — klausė švietėjos Šileikį.
Religija. Antra, per Lietuvą perėjo daug perėjū-

nų ir, jei lietuvis būtų buvęs nešamas pūkelis, vargu ar šiandien jis mokėtų lietuviškai kalbėti. Taigi, laikykimės to, ko mus išmokė tėvai.
*    *    *
Jonava
(Mokinys L. Rosinas sumuštas už bažnyčios lankymą):
    1972/73 m. m., Jonavos I vidurinėje mokykloje IV-A kl. auklėtoja mokytoja Šlapkauskienė dažnai bardavo ir niekindavo mokinį Leoną Rosiną už bažnyčios lankymą. Klasės mokiniai, sekdami auklėtojos pavyzdžiu, elgėsi negeriau.

     1973/74 m. m. Leoną pradėjo „auklėti" kita ateiste — mokyt. Valeravičienė. Ji niekino prieš klasę Leoną, kam šis einąs su motina į bažnyčią. Grįžęs iš mokyklos, berniukas dažnai skųsdavosi, kad berniukai stumdo ir apmuša.

     Kartą auklėtoja Valeravičienė su savo vyru užpuolė Leono motiną, kad ji esanti tamsuolė, atsilikusi ir tikinti kažkokį išsigalvotą Dievą. Rosinienė švelniai paaiškino, kad ji yra giliai įsitikinusi Dievo buvimu. Tada auklėtoja pradėjo įkalbinėti, kad bent Leono nevestų į bažnyčią.

     — Už vaiko išauklėjimą aš esu atsakinga ir jei nevesčiau vaiko į bažnyčią, nusikalsčiau savo sąžinei. Kol vaikas mano žinioje, aš jį auklėsiu religiškai.

     — Jei taip darysit, tai vaikas liks tamsuolis, bus niekinamas ir stumdomas.

     Motina apsiverkė ir su nuoskauda širdyje grįžo į namus.

     Spalio 5 Leonas grįžo iš mokyklos stipriai sumuštas. Jis buvo išbalęs ir skundėsi, kad skauda galvą. Motina iškvietė greitąją pagalbą, kuri vaiką išsivežė į ligoninę. Gydytojas iškvietė miliciją ir paaiškino, kas darosi I vidurinėje mokykloje. Nors nepilname-

čiai mušeikos buvo iškviesti į milicijos vaikų kambarį, bet taip ir liko nenubausti.

     Leonas iki spalio 15 nelankė mokyklos, o fizinio lavinimo pamokų — iki gruodžio mėnesio.
*    *    *
Jakutiškiai
(Už santuoką bažnyčioje atleista iš darbo):
     Jakutiškių kultūros namų direktorė 1973 metų vasarą Deltuvos bažnyčioje priėmė Santuokos sakramentą. Tuojau po to „nusikaltimo" buvo atleista iš darbo.

     Ukmergės rajono laikraštis „Gimtoji žemė" (1974. 1.10) rašė: „Laima Atkočiūnaitė (dabar Starkienė) išdavė komjaunimą, į kurio gretas stodama be kita ko pasižadėjo kovoti su religiniais prietarais... Užpernai komjaunimą lygiai tokiu pačiu gėdingu keliu išdavė TSRS Statybos banko įgaliotinė Ukmergės rajonui Vida Pakėnaitė..."

     Versdami net tikinčius jaunuolius ir mergaites stoti į komjaunimą, išmoko juos veidmainiauti, o paskui piktinasi, kad jie atlieka religines apeigas.

PANEVĖŽIO VYSKUPIJA

Utena
(Apiplėšta Utenos bažnyčia):
     1974 sausio mėnesį iš 30 į 31 naktį piktadariai įsilaužė į Utenos bažnyčią ir pagrobė dvi šv. Mišių taures, dvi komunines ir du relikvijorius. Ostiją išniekino, ją perdurdami. Plėšikai kol kas nerasti.

     Žmonės pasakoja, kad Leningrado ateistinis muziejus superkąs religinio kulto reikmenis. Juk kitaip vagys neturėtų kur realizuoti šių pagrobtų daiktų.

     Vilniaus ateistinis muziejus taip pat paskelbė su-perkąs įvairius religinius daiktus. Lietuvos aukštosiose mokyklose kai kurie dėstytojai pasirašo įskaitą už atneštą maldaknygę ar religinę knygą.

Smilgiai
(Neteisėta krata Smilgių bažnyčioje):
        LTSR Respublikiniam Prokurorui
        pil. Balio Babrausko, Anupro,
        gyv. Biržų raj. Smilgių kaime
        P a r e i š k i m a s

     1973 lapkričio 20 Biržų rajono saugumo pareigūnai, vadovaujami kapitono Jasinskio, padarė kratą bažnyčioje, ūkiniuose pastatuose, zakristijoje ir mano gyvenamoje patalpoje, kuri yra bažnyčios zakristija. Ten gyvenu priverstas sąlygų, nes senoji ir naujoji klebonija, parapijiečių pastatyta bažnyčios patarnautojams gyventi, yra Biržų rajono Vykdomojo komiteto atimta.

     Kratos metu buvo atimta daug mano religinės literatūros, giesmynėliai, rašomas popierius, taip pat rašomos mašinėlės, visos magnetofono juostelės, tuščios ir įrašytos daugiausia religinių giesmių. Taip pat buvo atimta Smilgių bažnyčios religinės bendruomenės visos giesmės.

(Krata be liudininkų):
    Kratą laikau visiškai neteisėtą, nes:

     1. Krata buvo atlikta be jokių liudininkų, nes vadinamieji „kviestiniai" buvo patys kratos vykdytojai, o man neleido pasikviesti jokio liudininko.

     2. Atimtoji mano nuosavybė: religinė literatūra ir kt. yra paimta neteisėtai, nes prigimtinė teisė ir Konstitucija leidžia išpažinti bet kokį tikėjimą ir lais-

vai naudotis religine literatūra, nežiūrint kokiomis priemonėmis ji buvo parašyta: pieštuku, rašalu ar mano rašomąja mašinėle.

     3. Tamstų duotoje sankcijoje nebuvo nurodyta atimti tų daiktų, ką padarė kratos pareigūnai leidimo priedanga.

     Po kratos praėjo du mėnesiai ir per tą laiką iš atimtų daiktų dar nieko negrąžino. Todėl kreipiuosi į Tamstą, kad primintumėte jiems elementarius įstatymus ir kad jie grąžintų mano nuosavybę, nes, remiantis įstatymais, negaliu suprasti tokio jų elgesio.

     Kuo ir kam kalta paprasčiausia religinė literatūra ir giesmės, kurių turėjimą ir naudojimą garantuoja Konstitucija ir prigimtinė teisė. Tuo remdamasis, mano religinės literatūros ir giesmių atėmimo aktą laikau apiplėšimu.

     Kokia teise atimtos mano magnetofono juostos, kurių yra parduotuvėse? Nesuprantu. O kad atėmė mano amžinos atminties mirusios motinos gyvu žodžiu įrašytą jos kalbą į magnetofono juostelę (ant futliaro buvo užrašas „Motinos kalba), kuri buvo visos mūsų šeimos brangiausia relikvija — vienintelė juostelė penkiems jos užaugintiems vaikams — tą elgesį laikau pavyzdžio neturinčiu barbarišku pareigūnų elgesiu, kuriam pasmerkti nerandu žodžių.

     Kuo kaltas baltas rašomasis popierius ir kalkinis popierius, pirktas parduotuvėse. Nebent kratą dariusių pareigūnų žodžiais tariant: „Jo sunku gauti (kalkinio popieriaus). Bus kelioms raštinėms." Pareigūnams lengviau apiplėšti pilietį, kaip pasiieškoti popieriaus parduotuvėse.

     Mane stebino kratos vykdytojų skleidžiamos įvairios kalbos: ką rado ir matė. Visa tai laikau vieno kito kratos pareigūno, neturinčio elementaraus kultūringumo, „berniškumu".

     1974 sausio 22 buvau pakviestas Biržų rajono Vykdomojo komiteto pirmininko A. Tumėno, kuris pagrasino, kad man reikia uždėti didelius pajamų mokesčius, nes galįs išsimokėti, ir pradėjo skaičiuoti, ką kratos pareigūnai matė ir jam perdavė, pradedant taupomos kasos knygute ir baigiant pas mane rastais keliais trusikais. Tai patvirtino įsigalėjusią nerašytą teisę — su tikinčiu žmogum, o tuo labiau kunigu, visaip galima elgtis: nekultūringiausiai užpuldinėti, diskriminuoti, ir šiuo atveju — apiplėšti. Tokie aktai ir mane verčia tikėti, kad prieš kunigą jie viską gali padaryti.

(Sauvališkai atimtos giesmės):
    Atimti Smilgių religinės bendruomenės bažnytines giesmes — visiška sauvalė, nes čia — Smilgių bažnyčios turtas. Krata bažnyčioje padaryta be Smilgių bendruomenės atstovo, kurio nereikėjo ieškoti už kelių kilometrų, o pačiame Smilgių kaime už kelių žingsnių.

     Po kratos sekmadienį Smilgių bažnyčios bendruomenės atstovai, neradę religinių giesmių, atėję pareikalavo mane paaiškinti, kur jos dingę. Labai nustebo ir pasipiktino valdžios atstovų sauvale. Jie pradėjo rinkti parašus po skundu dėl tokio bažnyčios apiplėšimo. Prašiau jų palaukti ir tikėtis Tamstos, Prokuroro, parama, kad valstybė yra tvarkoma įstatymais, o ne jos atstovų sauvale.

     Tuo pačiu pagrindu remdamasis ir dar tikėdamasis, kad valstybė tvarkoma įstatymais, parašiau šį pareiškimą, kreipdamasis į Tamstą atitaisyti man padarytą skriaudą ir priversti juos grąžinti visą religinę literatūrą, giesmes, magnetofono juostas, popierių ir rašomąsias mašinėles.

     Tuo pačiu, norint išvengti žmonių nerimo, jų var-

go renkant parašus ir darant keliones jų delegacijoms — prašau grąžinti ir jiems religines giesmes.

Smilgiai, 1974.1.24.       Kun. B. Babrauskas

    Į šį pareiškimą LTSR Prokuroro padėjėjas J. Ba-kučionis atsakė savo stilium: „Atsakydamas į Jūsų 1974.1.24 pareiškimą, pranešu, kad 1973 lapkričio 20 pas Jus atliktą kratą sankciojonavo respublikos prokuroras, ryšium su atliekamu byloje tardymu."

    Kadangi kun. B. Babrausko pareiškime buvo paminėta respublikos prokuroro sankcija, tai J. Bakučionio atsakymas yra vien pasityčiojimas iš piliečio, patvirtinantis pareiškime iškeltas mintis, kad su kunigu visaip galima elgtis.

Salos
(Atitaisoma žinia apie kun. Nykštų):
    LKB Kronika Nr. 8 rašė apie Salų klebono kun. P. Nykštaus persekiojimą dėl vaikų ruošimo Pirmajai Komunijai. Rokiškio rajono Vykdomasis komitetas, nors ir buvo nutaręs kun. P. Nykštų nubausti 50 rub. bauda, bet, nenorėdamas erzinti tikinčiųjų, iš vakaro administracinės komisijos posėdį atšau-Kė, ir tokiu būdu klebonas liko nenubaustas.
 
TELŠIŲ VYSKUPIJA


Šilalė
(Kunigas negali rinkti aukų bažnyčioje):
     1974.1.8 Šilalės parapijos vikaras kun. A. Šeškevičius pasiuntė Religijų tarybos įgaliotiniui pareiškimą, prašydamas paaiškinti, kodėl, Šilalės Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas uždraudęs jam padėti bažnytinio komiteto pirmininkui rinkti  aukas.


     -Argi negali bažnytinio komiteto pirmininkas pasirinkti bet kokį pilietį, kad jam padėtų rinkti aukas? — klausia kun. Šeškevičius. — O kunigas argi ne pilietis?"

     „Man buvo pasakyta, kad kunigas gali dalyvauti rinkime, bet jokiu būdu nenešioti lėkštės. Be jokių pareigų „padėti" rinkti pinigus kunigui neapsimoka, nes jis bus lyg prižiūrėtojas, tai tik erzina tikinčiuosius."

     „Kaip tokius draudimus suderinti su LTSR Konstitucijos 96 straipsniu — bažnyčia atskirta nuo valstybės? O čia valstybė bažnyčioje diriguoja aukų rinkimą. Argi tokie dalykai neapverčia smegenų mąstančiam XX amžiaus žmogui?" (Pareiškimas sutrumpintas — Red.).

Upyna
(Upynos tamsuoliai):
     Artėjant 1973 TSRS Konstitucijos dienai, Upynos vidurinės mokyklos mokytoja Jurgaitienė vienos klasės mokinius paklausė:

     —Kokia šventė artėja?
     — Šventos Kalėdos, — atsakė mokiniai. Mokytoja nuraudo ir prasitarė:
     — Niekur nėra tokių tamsuolių tėvų ir mokinių, kaip Upynoje.

IŠ LKB KRONIKOS ARCHYVO

(Kun. Šlevo pareiškimas Kosyginui):
     1968 rugpiūčio 7 Adakavo klebonas kun. V. Šlevas pasiuntė TSRS Ministrų tarybos pirmininkui drg. Kosyginui tokį pareiškimą:

     „Lietuvos TSR yra tikintis kraštas. Joje dabar gyvena apie 3 milijonai žmonių. Apie 2 milijonai tiki Dievą ir naudojasi religiniais patarnavimais. Nei

kunigai, nei tikintieji paprastai nėra nusistatę prieš dabartinę valstybės santvarką. (Diplomatinis išsireiškimas — Red.) Lietuviai žmonės yra darbštūs, sąžiningi, uolūs ir draugiški bei drausmingi. Tačiau jaučia tam tikrus suvaržymus ir trūkumus iš mūsų Respublikos valdžios atstovų. Tad kreipiuosi į Jus, Gerbiamas Ministre Pirmininke, visų kunigų ir tikinčiųjų vardu pagalbos ir paramos.

     1. Lietuvos TSR yra apie 800 bažnyčių, jos aptarnaujamos kunigų. Tačiau šešiose vyskupijose liko vos viena Kunigų seminarija. O pirma buvo trys. Toje vienintelėje Kunigų seminarijoje leidžiamas ribotas klierikų skaičius — apie 30. Kasmet pašventinama vos 5 -6 kunigai. Ką tai reiškia šešioms vyskupijoms? Kasmet numiršta ar dėl sveikatos stokos palieka savo postus apie 25-30 kunigų. Labai nukenčia parapijos, netekusios savo vadovų. Šis niekuo nepagrįstas apribojimas varžo katalikų tikėjimo laisvę, kas Tarybų Sąjungos įstatymais neleidžiama.

     Be to, bebaigiantiems Kunigų seminariją klierikams atitinkami valdžios atstovai trukdo priimti šventimus. Be jų leidimo šito negali padaryti mūsų dvasinė vyriausybė (t.y. suteikti šventimus — Red.). Tai neleistina, tai savivaliavimas.

(Kolūkiečiui elektra 4 kapeikos, o Bažnyčiai 25 kapeikos):
     2. Lietuvos TSR bažnyčiose, kaip ir kituose pastatuose, šviečia elektra. Tik mums nežinoma, kodėl mokestis už elektrą bažnyčiai yra nepaprastai didelis. Kolūkiečiai už elektros kilovatą moka po 4 kapeikas, kolūkiai už bendram reikalui naudojimą moka po 1 kapeiką už kilovatą, o bažnyčia, kuri išlaikoma tų pačių kolūkiečių ir kitų žmonių, moka už kilovatą net po 25 kap. Mums nežinomos priežastys, kodėl taip daroma.

     3. Tikintieji lietuviai neturi iš ko melstis. Vienos maldaknygės paseno, kitos susidėvėjo. Dabar yra paruošta spaudai gera maldaknygė („Liturginis maldynas" — Red.), gautas leidimas ją išleisti, tačiau jau keleri metai delsiama ir išleidimas atidėliojamas su pretekstu — popieriaus deficitas.

     Tikiu Jūsų nuoširdumu, draugiškumu mūsų tautai ir tikintiesiems. Tad laukiame Jūsų nuoširdžios pagalbos. Tikime, kad kandidatų apribojimo į Kunigų seminariją nebus, mokestis už elektrą bus suderintas su kolūkiečių mokesčiais po 4 kap. už kilovatą, taip pat visi nuoširdžiai tikime, kad greitai bus išspausdinta maldaknygė ir laisvai platinama tikinčioj oje Lietuvoje.

     Reiškia pagarbą, dėkingumą, viltį
                                                       Kun. V. Šlevas

     Panašų pareiškimą TSRS vyriausybei pasiuntė taip pat Batakių klebonas Alfonsas Pridotkas.

     1968 spalio 5 Skaudvilės apylinkės pirmininkas pranešė kun. V. Šlevui, kad šis spalio 7 nuvyktų pas Religijų reikalų tarybos įgaliotinį Rugienį.

     Spalio 7 abu „nusikaltėliai": kun. V. Šlevas ir kun. Alf. Pridotkas nuvyko pas Rugienį. Šis kunigus priėmė piktai, išbarė, grasino.

     Tuojau po „vizito" pas Rugienį abu kunigai buvo perkelti į kitas parapijas.

     Tuo metu, kai pasirodė pirmieji kunigų pareiškimai tarybinei vyriausybei dėl tikėjimo varžymo Lietuvoje, visose vyskupijose kunigai ir tikintieji pritarė minčiai — už tikėjimą reikia kovoti. Daugelis apgailestavo, kad per ilgai laukta ir nieko neveikta.
*    *    *

KAIŠIADORIŲ VYSKUPIJA


Jieznas
(Vaikų choras bažnyčioje — didelis nusikaltimas):
     1973 spalio 26 Jiezno parapijos vargoninkas Mykolas Jaudegis buvo iškviestas į Prienų rajono Vykdomąjį komitetą. Administracinė komisija (pirmininkas Stakionis, pavaduotojas Arbačiauskas, sekretorius — Ramanauskas, nariai: Mickienė ir Svežauskas) nubaudė vargoninką 30 rub. bauda už „kulto įstatymų pažeidimą". Pasirodo, Jiezno bažnyčioje vaikai gieda chore, o tai jau „didelis nusikaltimas".
*    *    *

     1973 rugpiūčio 20 į Jiezno Vykdamąjį komitetą buvo iškviestas šios parapijos vikaras kun. K. Žilys (kunigu įšventintas 1973 m.). Valdžios pareigūnai reikalavo, kad vikaras nuvarytų vaikus nuo altoriaus.

     — Kunigo pareiga ne varyti vaikus nuo altoriaus, bet traukti prie jo, — paaiškino kun. K. Žilys.

     Kiek vėliau kun. K. Žilys vėl buvo auklėjamas. Jiezno vidurinės mokyklos direktorius jį kaltino, kam organizuojąs vaikus į bažnytinį chorą, tvirtino — neįeisiąs religiškai auklėti vaikų. Vikarui teko net, raštišką pasiaiškinimą rašyti. Kun. K. Žilys nurodė, kad jo, kaip kunigo, pareiga padėti žmonėms. Kadangi tikintieji paprašė pamokyti vaikus giesmių, tai jis ir sutikęs tai padaryt.

(Kunigas negali laikytis prieš bažnyčią nukreiptų įstatymų):
     1973 spalio 31 į Prienų rajono Vykdomąjį komitetą buvo kviečiami abu Jiezno kunigai: kun. V. Sidaras ir kun. K. Žilys. Vikaras buvo perspėtas, kad liautųsi  pažeidinėti  tarybinius   įstatymus:   nedarytų

choro repeticijų ir grupėmis nemokytų vaikų. Kun. K. Žilys pareiškė, kad jis negalįs laikytis tokių įstatymų, kurie nukreipti prieš Bažnyčią. Raštiško įspėjimo nepasirašė. Rajono pareigūnai gąsdino, kad jie savo rajone šitokio kunigo nepakęsią, toks elgesys jam blogai baigsis.

     1973 spalio 29 Prienų rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas K. Morkvėnas atsiuntė K. Žiliui raštišką perspėjimą:

     „Nustatyta, kad Jiezno parapijos bažnyčioje religinių apeigų metu tarnauja vaikai ir paaugliai. Tuo pažeidinėjami tarybiniai įstatymai. įspėjama Jus, kad ateityje nesikartotų šie neteisėti vaikų auklėjimo veiksmai ir būtų užkirstas kelias kultų įstatymų pažeidinėjimams."

     Jiezno vidurinės mokyklos direktorius pradėjo aršią akciją prieš tuos mokinius, kurie tarnauja Mišioms ar gieda bažnytiniame chore. Vaikai buvo verčiami rašyti pasiaiškinimus, kas juos mokąs giedoti. Pasikvietęs mokinę L. Kvedaravičiūtę, direktorius baugino, kad jos tėvą pasodinsiąs į kalėjimą, nubausiąs 50 rub. bauda. Be to, dar ir kunigui kliūsią. Direktorius kvietėsi ir vaikų tėvus, grasindamas mažinti jų vaikams elgesio pažymį, atleisti iš Jiezno mokyklos ir t.t. Uolus bedievių apaštalas pradėjo lankytis net į moksleivių namus, bet vieno tėvo suniekintas šios praktikos atsisakė.

     1974 sausio 2 į Jiezno Vykdomąjį komitetą vėl buvo iškviesti Jiezno kunigai. Kadangi iškvietimas buvo žodinis, kun. K. Žilys nenuvyko. Klebonas buvo išbartas, kodėl nesutvarkąs vikaro.

     1974 sausio 20 Jiezno tikintieji suruošė vikaro bute klebonui išleistuves, nes kun. V. Sidaras perkeliamas į Vievį. Parapijiečiai atsivedė ir vaikus, kurie padainavo, pagiedojo keletą giesmių. Tuo metu apie vikaro langus slampinėjo tikrintojai:  interno direkto-

rius, vidurinės mokyklos direktorius ir internato mokytoja Kačergienė. Kontrolieriai kai kuriuos mokinius nužiūrėjo. Rytojaus dieną vidurinės mokyklos direktorius užpuolė vaikus, kad jie buvę pas vikarą. Keletui mergaičių liepė be tėvų neateiti į mokyklą. Vaikai buvo barami, kad giedą bažnyčios chore. Bailesnieji parašė pasiaiškinimus, kad juos mokęs giedoti vikaras. Atsirado net labai drąsių tėvų, kurie pareiškė: „Mūsų vaikai ir toliau giedos chore ir patarnaus Mišioms!"

     Sausio 23 Jiezno Vykdomajame komitete susirinko internato direktorius, vidurinės mokyklos direktorius, Vykdomojo komiteto pirmininkas Aganauskas ir dar kartą bandė perauklėti vikarą:

     — Mes nubaudėm vargoninką, nors tu buvai kaltas ir viską organizavai... O tu ir toliau trukdai mums ateistiškai auklėti vaikus, — kalbėjo mokyklos direktorius.

     Kun. K. Žilys pastebėjo, kad nematyti ateistinio auklėjimo rezultatų. Vien per 1973 metus Jiezno moksleiviai keturis kartus įsilaužė ir apiplėšė Jiezno bažnyčią. Buvo išaiškinta vienuolikos vagių — moksleivių grupė.

     Vikarui priekaištavo, kad jis specialiai neklausąs valdžios, tikriausiai norįs, kad Bažnyčia paskelbtu šventuoju.

     Komisijos protokolo vikaras nepasirašė.

     1974 vasario 1 Prienų rajono Vykdomojo komiteto administracinė komisija nubaudė kun. K. Žilį už religinių kultų įstatymų pažeidimą 50 rub. bauda. Kun. K. Žilys paaiškino, kad jis, kaip kunigas, neturįs teisės vaikyti vaikų nuo vargonų ar nuo altoriaus. Be to, LTSR ATP 1966.V.12 įsakas numato bausmę už vaikų organizavimą be sąryšio su kultu, o giedojimas yra kulto dalis.

     — Ką čia mes jam aiškinsime. Skųskis teismui, ten išaiškins. Mes susirinkome ne aiškinti, o bausti, — kalbėjo vienas komisijos narys.

(Kronikos leidėjų žodis):
Gerbiami skaitytojai:
     Nepaisant valdžios represijų, LKB Kronika bus leidžiama ir ateityje. Ji nustos eiti tik tada, kai valdžia Bažnyčiai ir tikintiems suteiks bent tiek laisvės, kiek jos garantuoja TSRS konstitucija.

     Gerbiamus skaitytojus prašome ir toliau padėti rinkti LKB Kronikai medžiagą. Be Jūsų pagalbos, daugelis persekiojamos Bažnyčios gyvenimo faktų liktų užmiršti.

     LKB Kronikai netinka nekonkreti informacija ir netikslūs faktai. Tokios rūšies medžiaga nebus spausdinama. Kiekviena žinia, faktas ar įvykis, susijęs su Katalikų Bažnyčios padėtimi, Tautos dabartimi, valdžios organų sauvale, represijomis ar kitokiomis diskriminacinėmis priemonėmis, turi būti kruopščiai patikrintas, aiškus ir tikslus. Skaičiai, datos, pavardės, vietovardžiai ir kiti duomenys turi būti ypatingai aiškūs, teisingai užrašyti ir patikrinti. Laukiame informacijos.
                              LKB Kronikos leidėjai
*    *    *

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum