gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 10 Spausdinti El. paštas
     Lietuvos Katalikų Bažnyčios rūpesčiai

     Byla Nr. 345

     Teismo sauvalė Vilniuje

     Kan. P. Raudos mirtis

     Kun. P. Račiūno atviras laiškas

     Žinios iš vyskupijų

     Iš LKB Kronikos archyvo



LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA

Perskaitęs duok kitam! Eina nuo 1972 metų!


     Ateistų tikslai Bažnyčios atžvilgiu nesikeičia — jie bet kokia kaina nori ją sunaikinti.

     Stalino laikais buvo norima Bažnyčią sunaikinti fiziškai. 1946 m. prasidėjo vyskupų ir kunigų suėmimai. 1947 m. sušaudytas vysk. Borisevičius. 1953 m. Vladimiro kalėjime miršta nuteistas 25-riems metams arkiv. M. Reinys. 1956 m. po dešimties metų lagerio, palaužta sveikata grįžta į Lietuvą vysk. P. Ramanauskas ir arkiv. T. Matulionis, tačiau jiems neleidžiama eiti pareigų ir neužilgo abu miršta.

     1956/57 m. šimtai iš lagerio grįžusių kunigų įsijungia į apaštalavimo darbą. Ateistinei valdžiai pradėjo aiškėti, kad represijomis Lietuvos Katalikų Bažnyčia nebus palaužta. Lageriuose žuvusieji buvo laikomi kankiniais, o kai kuriems net meldžiama altorių garbės, pvz., T. B. Andruškai, S.J.

     N. Chruščiovo „šaunieji" čekistai 1957/58 m. vėl suima nemaža kunigų: kan. P. Raudą, kan. St. Kiškį, T. A. Markaitį, S.J., kun. A. Močių, kun. J. Balčiūną, kun. A. Jurgaitį, kun. A. Bunkų, kun. A. Svarinską, T.. Fr. Adomaitį MIC (dirbusį Sibire vokiečių katalikų tarpe) ir kun. P. Jakulevičių. Išskyrus kun. Jurgaitį ir kun. Bunkų, likusieji įkalinami antrąjį kartą, o T. Mar-kaitis, S.J., — trečiąjį kartą.

     Smurtas ir šį kartą liko be rezultatų — suimtieji lageryje apaštalavo, o sugrįžę į Lietuvą, įsijungė į pastoracinį darbą.

(Stengiamasi Bažnyčią griauti iš vidaus):
    Ateistinė valdžia ypatingai stengiasi griauti Kat. Bažnyčią iš vidaus — pačių dvasiškių ir tikinčiųjų rankomis. Religijos reikalų tarybos įgaliotinis pravedė į žymesnius postus ateistams nuolaidžiaujančius arba neaktyvius kunigus. Skaudžiausiai nukentėjo miestų pastoracija. Be to, ateistai pasistengė, kad neobjektyviai informuotas Vatikanas be nuopelnų paaukštintų kai kuriuos dvasiškius. „Kodėl Šv. Sostas šitokius kunigus vertina ir laiko pavyzdžiu kitiems?" — mąstė Lietuvos kunigai. Už gerą pastoracinį darbą nebuvo įvertintas nė vienas kunigas, nebent kan. K. Žitkus. Vatikano klaidintojai norėjo psichologiškai nuginkluoti uolius kunigus ir sukompromituoti Romos Kuriją.

     Lietuvos vyskupijų kurijose yra įsigalėjęs Bažnyčiai didelę skriaudą darąs įprotis viską slėpti nuo kunigų ir tikinčiųjų. Pro kurijų tylos uždangą prasiskverbę sklinda gandai, kad ateistai pasiryžę galutinai su-likviduoti Lietuvos vyskupus — tikinčiųjų pasididžiavimą — J. E. vysk. J. Steponavičių ir J. E. vysk. VI. Sladkevičių. Šį smūgį Lietuvos Bažnyčiai ateistai nori suduoti Vatikano rankomis — paskiriant į tremtinių vyskupų vietas naujus, pačių ateistų parinktus kandidatus. Tarp kandidatų į naujus vyskupus yra minimi šie asmenys: mons. B. Barauskas, mons. Č. Krivaitis, kan. Andriukonis, kun. dr. V. Butkus, kun. B. Baliukonis, kun. Vaičius ir kt. asmenys. Lietuvos tikin-tieisiems nekyla abejonių, kad ateistai ne iš meilės Bažnyčiai nori pravesti į vyskupus kandidatus, neturinčius pasitikėjimo tikinčioje visuomenėje ir kunigų tarpe. Lietuvos tikinčiųjų norus išreiškia kun. St. Ylos žodžiai: „Mes norime matyti vyskupą ne manikeną, aprengtą vyskupo rūbais, bet žmogų, tėvą bei mokytoją." Šią tiesą liudija masiški kunigų bei tikinčiųjų

sveikinimai, pasiųsti J. E. vysk. V. Sladkevičiui, prisimenant jo 15 metų tremties sukaktį (1974.IV.17). Netenka abejoti, kad vyskupai - tremtiniai savo auka ir pavyzdžiu Lietuvos Kat. Bažnyčiai nusipelnė ne mažiau už pareigas einančius vyskupus. Lietuvos Katalikų Bažnyčiai ir Vatikano prestižui būtų sunkiai atitaisoma žala, jei katalikų ir kunigų branginami vyskupai būtų nustumti į šalį.

Lietuvai dabartiniu metu reikia ne naujų vyskupų, bet kunigų.

     Ateistinė valdžia vyskupams paliko teisę pašventinti aliejus, 4-8 kunigus per metus ir laidoti mirusius kunigus. Net Sutvirtinimo sakramento teikimą ir kunigų skyrimus į parapijas griežtai reguliuoja ateistinė valdžia. Be to, ateistai šiuo metu nori Lietuvos bažnytinį gyvenimą taip sutvarkyti, kad kunigai liktų priklausomi ne nuo vyskupų, o nuo bažnytinių komitetų. Esant šitokiai padėčiai, Lietuvai pakanka esamų vyskupų ir nauji nepageidautini. Jeigu ateistinė valdžia nori parodyti savo gerą valią, teleidžia eiti ganytojiškas pareigas vyskupams - tremtiniams!

    Lietuvos katalikai ir kunigai jaučia didelį reikalą melstis, kad Šv. Sostą pasiektų kuo daugiau objektyvios informacijos apie Lietuvos Kat. Bažnyčios padėtį, kad Šv. Tėvas geriausiai patvarkys jos reikalus.
*    *    *

(Ateistai mėgina palaužti lietuvių tautos dvasią):
    Ateistai, siekdami sunaikinti tikėjimą, nori tapti absoliučiais žmonių dvasinio pasaulio valdovais, kuriems nekliudytų savų tikslų siekti žmonių tikėjimas į Dievą ir religinė moralė. Ateistinis marksizmas siekia, kad visi žmonės mąstytų, kalbėtų ir veiktų tik pagal kompartijos programą. Ateistai, kovodami su re-

ligija Lietuvoje, stengiasi palaužti lietuvių tautos dvasią, atimti dvasines vertybes, pavergti lietuvio asmenybę ir nutautinti tikinčiąją liaudį. Kai lietuviai taps ateistais, pradės kurti mišrias šeimas, nebrangins savosios krikščioniškosios kultūros, tai sudarys jiems sąlygas pasinerti į vienalytę žmonių masę, vartojančią Lenino kalbą.
Laimei, žmonės marksistiniu komunizmu yra visiškai nusivylę. Mūsuose studentai ir inteligentai tik verčiami studijuoja marksizmą. Norom nenorom ateistinei valdžiai tenka griebtis visų ideologinių ir administracinių priemonių, kad išlaikytų žmonių dvasinį pasaulį savo rankose.

(Ateizmas Lietuvoje — oficiali religija):
     Ateizmas Lietuvoje pasidarė tarsi oficiali religija, kuriai tarnauja spauda, radijas, televizija, kuri platinama visomis galimomis priemonėmis. Ateizmą skleisti yra verčiami ne tik mokytojai, auklėtojai, bet ir visi inteligentai. Tuo pačiu metu, kai knygynai yra užversti ateistine literatūra, katalikai jos (savos) beveik neturi, o ir turimą saugumas konfiskuoja. Nūdienių knygnešių, kaip ir carų laikais, laukia Sibiro katorga. Spaudos draudimo gadynėje buvo lengviau, nes caras neturėjo tiek daug šnipų ir iš savosios tautos kilusių išdavikų.

(Religijų reikalų tarnyba kovoja su religija):
    Ateistinė valdžia propagandinėmis priemonėmis nepasitiki ir griebiasi gerai organizuotos administracinės veiklos. Prie TSRS Ministrų Tarybos veikia Religijų reikalų taryba, kuri — oficialiai skelbiama prižiūri, kad būtų vykdomi įstatymai apie religįnius kultus. Tikrovėje ši įstaiga administracinėmis /priemonėmis kovoja su religija visoje Tarybų Sąjungoje. Lie-

tuvoje veikia Religijų reikalų tarybos įgaliotinio įstaiga, kuri kovoja su religija, prisitaikydama prie vietos sąlygų. Respublikų centruose veikia ateistinės veiklos koordinavimo tarybos, kurių filialai — rajonų ateistinės tarybos, vadovaujamos (rajonų) Vykdomųjų komitetų pirmininkų pavaduotojų. Šie pavaduotojai rajono ribose turi beveik nevaržomą laisvę terorizuoti kunigus, varžant jų veiklos laisvę. Paprastai tokie suvaržymai pasakomi žodžiu, pavaduotojui glamžant rankose iš seifo ištrauktą slaptą instrukciją — ateistai nenori Lietuvos istorijai palikti savo gėdingų dokumentų.

    Kiekvienoje apylinkėje veikia ateistinė taryba, kurios uždavinys organizuoti ateistinę veiklą, šnipinėti kunigų darbą, tikinčiuosius ir t.t.

(Saugumas seka religijos padėtį Lietuvoje):
    Religijos padėtį Lietuvoje įdėmiai seka Valstybės Saugumo Komitetas, kadangi kiekvienas ryškesnis religingumo pasireiškimas mūsuose laikomas grėsme tarybinei valdžiai. Dabartinė Katalikų Bažnyčios padėtis tiek Komunistų partijos Centro Komitetui, tiek Valstybės Saugumo Komitetui kelia didelį nerimą — tikintieji gausiai lanko bažnyčias, priiminėja sakramentus ir net išdrįsta ginti savąsias teises.
Maskva reikalauja, kad Lietuvos ateistai, kovodami su Bažnyčia, naudotų tas pačias priemones, kurios buvo išbandytos Rusijoje po Spalio revoliucijos. Tačiau Lietuvoje norimus rezultatus pasiekti sunkiau, nes katalikų centras randasi ne Maskvoje, o Romoje.

(Patogiausia Bažnyčią griauti iš vidaus):
    Ateistai įsitikino, kad patogiausia Bažnyčią griauti iš vidaus per bažnytinius komitetus ir per ateistinei valdžiai pataikaujančią Bažnyčios vadovybę.

     Pagal tarybinę Konstituciją Bažnyčia yra atskirta nuo valstybės, tačiau valstybė smulkmeniškai kišasi į Bažnyčios reikalus per Religijų reikalų tarybos Įgaliotinio įstaigą ir per bažnytinius komitetus, į kuriuos stengiamasi pravesti kuo daugiau ateistams palankių arba net visiškai ištikimų žmonių. Bažnyčios vadovai tuojau suprato šią ateistų klastą, pasikėsinusią suparaližuoti pastoracinę veiklą. Šiuo metu ateistai bando Lietuvoje įvesti tokią tvarką, kaip Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje ir kitur — bažnytiniai komitetai turi būti tikrieji parapijų šeimininkai, o kunigai — tik samdiniai. Bažnytinis komitetas privaląs tvarkyti parapijos finansinius reikalus, atlikti reikiamus remontus, į jį privalą kreiptis tikintieji, norėdami palaidoti mirusius, pakrikštyti kūdikius arba susituokti. Šituo siekiama žmones atgrasinti nuo religinių praktikų. Kadangi bažnytinis komitetas samdo ir atleidžia kunigus, tuo pačiu netenka reikšmės ir vyskupo funkcijos arba net dar blogiau — vyskupas paliekamas tik dekoracija, kad pasaulis nematytų jos (ideologijos) užkuriuose ateistų vykdomo smurto.

     Pastaruoju metu Lietuvos kunigai be vyskupų žinios yra verčiami priimti rajonų Vykdomųjų komitetų naujas sutartis su bažnytiniais komitetais. Jos suformuluotos vienašališkai ir labai neaiškiai, ypač apie bažnyčios uždarymą. Ketvirtame sutarties punkte kalbama ; „Ši sutartis gali būti nutraukta... c) jei nustatytąja tvarka nutarta uždaryti maldos namus (kulto pastatą), kuriuo naudotis buvo leista šia sutartimi." Tikintieji negali sutikti su jokia tvarka, kad būtų uždaryta bažnyčia.

(Bažnytinę jurisdikciją klastingai perima   bažnytiniai komitetai):
    Kad nekiltų pasipriešinimo, sutartys sudaromos tyliai,  ne vienu  metu  ir  net  naudojant  apgaulę.

Tenka apgailestauti, kad net patys kunigai — o ką kalbėti apie tikinčiuosius — kai kur pasielgia neapgalvotai ir lengvapėdiškai. Tie kunigai, kurie aiškiai pramato ateistų kėslus, priešinasi neaiškiai suformuluotų sutarčių pasirašymui ir nesutinka su bažnytinės jurisdikcijos atidavimu ateistų įbaugintiems bažnytinių komitetų nariams. Dabartinės sutartys yra pirmas žingsnis galutinai suvaržant vyskupų ir kunigų veikimo laisvę.

     Ačiū Dievui, kad vyskupai iki šiol nesutiko su valdžios peršama nebažnytine tvarka. Tačiau yra žymių, kad šiuo metu vėl bus dedamos naujos pastangos bažnytinius komitetus Lietuvoje padaryti visagaliais parapijų šeimininkais. Apie tai yra išsitaręs Religijų reikalų tarybos atstovas Tarasovas.

(Bažnytinių komitetų veikla prieštarauja bažnytinei tvarkai):
    Bažnytinių komitetų veikimas pagal ateistų planą visiškai prieštarauja bažnytinei tvarkai, kur valdžia yra gaunama ne iš liaudies, bet paeinanti iš paties Kristaus. Todėl nenuostabu, kad su tokiais komitetais Bažnyčios vadovai nesutiko nuo pat revoliucijos. Tos kovos aukomis tapo vysk. Ciepliakas, prel. Butkevičius, vysk. T. Matulionis ir kt. Iš esmės su tokiais komitetais nesutiko ir Lietuvos vyskupai: vysk. K. Paltarokas, vysk. M. Reinys ir kt. Tik pradėjus masiškai uždarinėti bažnyčias ir suimdinėti kunigus, be to, išdavikiškai padarius nuolaidas keliems Vilniaus miesto kunigams, vyskupai jau nebedraudė sudaryti bažnytinius komitetus. Tačiau iki šiol šie komitetai — neskaitant mažų išimčių — tiesioginiai nesikišo į pastoracinį darbą.

(Kovai su Katalikų Bažnyčia panaudojama jos vadovybė):
     Ateistai, pasisavinę carizmo praktiką, kovai su Katalikų Bažnyčia nori panaudoti jos vadovybę. Į vadovaujančius postus jie bando pravesti valdžiai nuo-laidžius vyskupus arba kunigus, kurie vykdytų Bažnyčiai kenksmingus potvarkius, klaidingai informuotų pasaulio tikinčiuosius apie tariamą Bažnyčios laisvę, skelbtų kunigams ateistinės valdžios potvarkius, varžančius kunigo darbą, pvz., vaikų katekizavimo, kanoniško parapijų lankymo draudimus ir kt. Valdžiai nuolaidžiaują dvasiškiai, vykdami į Romą, Maskvoje yra instruktuojami, ką ten kalbėti, ką nutylėti, su kuo bendrauti ir ko vengti. Sugrįžę iš Vatikano, jie privalo atitinkamiems organams atlikti „generalinę išpažintį".

     Dabartiniu metu Lietuvos kunigų tarpe plačiai kalbama, kad Vatikanas galįs nuominuoti naujus vyskupus, kurių kandidatūras iškels ne Lietuvos tikintieji, bet, per valdžiai pataikaujančius dvasiškius, Religijų reikalų taryba. Jeigu būtų paskirti nauji, valdžiai nuolaidžiaują vyskupai, ateistai pasiektų šiuos tikslus:

(Nepavykusios pastangos  sukurti tautinę  Katalikų Bažnyčią):
    1. Būtų sugriautas Šv. Tėvo autoritetas, kuris iki šių dienų Lietuvos tikinčiųjų ir kunigų tarpe buvo labai stiprus. Lietuvos kunigai ir sunkiausiose sąlygose parodė savo ištikimybę Apaštalų Sostui. Nepavyko ateistų bandymai sukurti Lietuvoje popiežiaus jurisdikcijos nepripažįstančią tautinę Katalikų Bažnyčią. Vienam iš nuteistųjų 25-eriems metams kunigų už tai buvo siūloma laisvė, šv. Jono/bažnyčia Vilniuje ir 100,000 rublių kyšis. Tylos Bažnyčiai niekada nebus suprantama diplomatija, kuri sudarytų sąly-

gas ateistams triumfuoti, kad net Vatikanas nepritariąs kovojantiems ir kenčiantiems už tikėjimą kunigams ir tikintiesiems. Už diplomatines nuolaidas ateistinė valdžia galinti daug pažadėti, pasirašyti gražiausias sutartis, bet jos liks negyvos, kaip ir ateistinės valdžios pasirašyta „Žmogaus Teisių Deklaracija". Lietuvos kunigai ir tikintieji mano, jei pasaulio vyskupai ir katalikai savo laiku būtų tinkamai reagavę, gal būtų išsaugota vysk. V. Borisevičiaus gyvybė. Tą patį galima pasakyti ir apie masinius kunigų su-iminėjimus. Šiuo atveju mums pavyzdžiu galėtų būti pasaulio komunistai, kurie taip energingai gynė Ma-nolį Glezą, Andželą Davis ir dabar tebegina Čilės komunistus.

     2. Garbingi Lietuvos vyskupai, kaip arkivsk. J. Matulevičius, arkivsk. T. Matulionis, arkivsk. M. Reinys ir kt. aukštai iškėlė tikinčioje visuomenėje vyskupo autoritetą. Jei Šv. Sostas nominuotų į vyskupus netinkamus kandidatus, būtų sugriautas vyskupo autoritetas ir tuo pačiu padaryta didelė žala Lietuvos Katalikų Bažnyčiai.

(Lietuvos tikintieji nesulaukia paramos iš savo dvasios vadų):
    3. LKB Kronika sumini tik mažą dalį faktų — dėl persekiojimo daugiau jų surinkti nepajėgia — liudijančių apie ateistų terorą ir tikinčiųjų vargus. Lietuvos tikintieji laukia paramos iš savo dvasios vadų. Tuo tarpu valdžios parinkti dvasiškiai skelbia, kad mūsų Bažnyčia nėra persekiojama. Kaip nusiviltų Lietuvos tikintieji, jei Vatikanas tokių dvasiškių skaičių dar padaugintų.

     4. Valdžiai nuolaidžiaujančių naujų vyskupų paskyrimas būtų moralinis smūgis tautos gerbiamiems vyskupams - tremtiniams J. E. vysk. J. Steponavičiui

ir J. E. vysk. V. Sladkevičiui. Tokiu būdu būtų nuvertinta jų auka, tarsi pasmerkta jų ištikimybė Šv. Tėvui, Bažnyčiai ir galutinai sunaikinta galimybė jiems sugrįžti į savo pareigas.

     5. Kai ateistinė valdžia visomis galimomis priemonėmis prievartauja Bažnyčios vadovus, versdama juos išleisti pastoracijai kenksmingų potvarkių, Lietuvos kunigams lengviau susiorientuoti, jei juos pasirašo ne vyskupas, o tik vyskupijos valdytojas.

(Lietuvos tikintieji maldauja Šv. Tėvą neskirti ateistams pataikaujančių vyskupų):
    Todėl Lietuvos kunigai ir tikintieji maldaute maldauja Šv. Tėvą ir Romos Kuriją:

     a) kad nebūtų skiriami nauji, ateistams pataikaują vyskupai;

     b) kad, skiriant vyskupus, apie kandidato vertę būtų atsiklausiama tremtinių vyskupų arba jų įgaliotų kunigų nuomonės. Tai galima įgyvendinti, jei naujos vyskupų kandidatūros Vatikano bus paskelbiamos ne vėliau, kaip pusmetis iki jų nuominavimo;

     c) kad nebūtų ateistams daroma diplomatinių nuolaidų, pasitikint jų gera valia. Iš ateistų negalima sulaukti nuolaidų derybų keliu — Lietuvos katalikai tiek turės laisvės, kiek jos išsikovos. Šią tiesą liudija ne vienas dabarties išsikovojimas. Lietuvos katalikai bus pajėgūs ką nors laimėti tik tada, kai juos plačiau rems pasaulio viešoji opinija ir Katalikų Bažnyčios aukštieji hierarchai.

(Lietuvos katalikai dėkingi visiems, keliantiems jiems daromas skriaudas):
    Lietuvos katalikai yra dėkingi Vatikano laidų organizatoriams, užsienio lietuviams ir viso pasaulio ka-

talikų ir nekatalikų spaudai, keliančiai viešumon Lietuvoje daromus ateistų nusižengimus, taip pat visiems, kurie meldžiasi ir daro žygių, kad Lietuvos katalikai turėtų daugiau religinės laisvės. Apgailestaujama, kad „Amerikos Balsas" šiam reikalui visiškai neskiria dėmesio. Todėl nenuostabu, kad jo laidos vis mažiau yra klausomos. Už tikėjimą kenčiantį lietuvį sunku sudominti ekonominėmis krizėmis arba politinėmis aferomis.

     Lietuvos tikinčioji visuomenė, skaudžiai pergyvendama saugumo siautėjimą, kai vienas po kito kalėjime atsiduria geriausi Tautos ir Bažnyčios sūnūs, stebisi, kodėl iki šiol pasaulio katalikai negina suimtųjų. Ateistinė valdžia siekia, kad, pasauliui tylint, lengviau būtų su jais susidoroti.
*    *    *
(Pastangos likviduoti LKB Kroniką):
    Dabartiniu metu saugumo organai išvystė plačią veiklą, norėdami likviduoti LKB Kroniką ir religinės spaudos centrus: į Valstybės saugumo komitetą šaukinėjami įtariami asmenys, daromos kratos, dauginamas suimtųjų būrys, kruopščiai renkama medžiaga bylai Nr. 345.

     1974 kovo 20 saugumiečiai iškrėtė ukrainiečių kunigo Vlado Figolio butą Kaune. Krata užtruko šešias valandas. Saugumiečiai pervertė knygas, apgadino religinius paveikslus, paėmė visas santaupas.
*    *    *
    1974 kovo 20 buvo padaryta krata pas kaunietę Bronę Kazėlaitę, gyvenančią Vaistinės g. Nr. 4. Kratos metu ji buvo išrengta vienos saugumo darbuotojos akivaizdoje. Saugumiečiai, iškrėtę jos kambarį ir san-

dėliuką, surado ir paėmė apie 400 neįrištų maldaknygių „Melskimės" ir keletą rašomąja mašinėle padaugintų knygų.
*    *    *

    1974 kovo 20 keturi saugumo darbuotojai, vadovaujami kapitono Pilelio, iškrėtė kun. S. Tamkevičiaus butą ir garažą. Kratos metu saugumiečiai rado LKB Kronikos du numerius. Be to, paėmė 10 magnetofono juostų ir keletą rašinėlių, pvz., „Bažnyčia ir valstybė", „Reikia duoti pilną religinę laisvę" ir kt. Krata truko 6 valandas. Po kratos Simno partiečiai skleidė gandus, kad kun. S. Tamkevičius turįs radijo siųstuvą ir perduodąs žinias į užsienį, todėl saugumo darbuotojai ir darę kratą. Balandžio 17 kun. S. Tamkevičius buvo iškviestas į Vilniaus saugumo komitetą ir klausinėjamas, ką jis žinąs apie LKB Kroniką, apie slaptą Kunigų seminariją ir kt.
*    *    *
    1974 balandžio 4 keturi saugumiečiai iš Vilniaus padarė kratą pas vilnietį Matulionį, besigydantį Druskininkų ligoninėje. Kratos metu buvo paimti asmeniniai pinigai ir kelios religinės knygos. Apklausos metu saugumiečiai tyčiojosi iš Matulionio religinių įsitikinimų. Po apklausos saugumiečiai Matulionį nugabeno į Vilnių ir jo bute padarė kratą. Kratos protokole pažymėjo, kad brangenybių ir religinių knygų nerasta. Sekančią dieną, tardymo metu paaiškėjo, kad saugumiečiai Respublikinės Bibliotekos dauginimo skyriuje paėmė maldaknygių - katekizmų (rusų kalba). Dauginimo skyriaus darbininkai Opulskis, Čiudakovas ir Čip-lys per tardymą pareiškė, kad minėtas maldaknyges užsakęs Matulionis. Be to, ir anksčiau jis užsakydavęs religinių knygų po 200 - 300 egz. Matulionis prisipažino, kad maldaknyges jis tikrai užsakęs — dėl dovanų, o apie jokias religines knygas nieko nežinąs. Jam bu-

vo pasiūlyta pasakyti, kas prašęs rusiškų maldaknygių - katekizmų, tada palengvėtų buasmė tiek jam, tiek spaustuvininkams, o užsakovui visiškai nieko nekliūtų. Po trijų dienų tardymo Matulioniui leido pratęsti gydymąsi Druskininkų ligoninėje.
*    *    *
(Krata pas O. Volskienę):
    1974 balandžio 8 Valstybės saugumo komiteto kapitonas Markevičius su kitu saugumiečiu padarė kratą pas kaunietę Oną Volskienę. Kratos metu paimta rašomoji mašinėlė. Tardymo metu O. Volskienė buvo kaltinama, kad perrašiusi LKB Kronikos šeštąjį numerį.
*    *    *

(Krata pas S. Mikšytę):
    1974 balandžio 9 saugumiečiai išlaužė kaunietės gydytojos Salomėjos Mikšytės nuomojamą kambarėlį Kulautuvoje ir padarė kratą. Balandžio 10-11 vėl krėtė. Kratos metu paimta rašomoji mašinėlė, keletas religinių knygų ir kt.
*    *    *

(Antroji krata ir V. Jaugelio suėmimas):
1974 balandžio 9 namuose buvo suimtas kaunietis Virgilijus Jaugelis. VSK kapitonui Pileliui vadovaujant buvo padaryta antroji krata (žr. LKB Kronika Nr. 8). V. Jaugelis kaltinamas LTSR BK 68 straipsnio pažeidimu. Dabartiniu metu jis kalinamas Vilniuje saugumo kalėjime. BK 68 straipsnis: „Agitacija ar propaganda, kuria siekiama pakirsti ar susilpninti Tarybų valdžią arba padaryti atskirus itin pavojingus valstybinius nusikaltimus, skleidimas tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką žeminančių šmeiž-

tiškų prasimanymų tais pačiais tikslais, taip pat platinimas arba gaminimas ar laikymas tokio pat turinio literatūros tais pačiais tikslais — baudžiami laisvės atėmimu nuo šešių mėnesių iki septynerių metų su nutrėmimu nuo dvejų iki penkerių metų ar be nutrėmimo arba nutrėmimu nuo dvejų iki penkerių metų. (Tie patys veiksmai, padaryti asmens, turinčio teistumą už itin pavojingus valstybinius nusikaltimus, taip pat padaryti karo metu, — baudžiami laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų su nutrėmimu nuo dvejų iki penkerių metų ar be nutrėmimo.)"
*    *    *


(Krata ir J. Gražio suėmimas):
    1974 balandžio 24 būrys saugumiečių pradėjo krėsti kauniečio Juozo Gražio butą (Višinskio g. Nr. 44). Iškrėtus kambarius, sandėliuką ir rusį, saugumiečiai J. Gražį nusivedė į kapitaliniai remontuojamą namą Zanavykų gatvėje Nr. 33 ir čia padarė nuodugnią -kratą. Jos metu rasta dauginimo aparato ERA dalys, rašomojo popieriaus ir kelios knygos „O visgi Šv. Raštas teisus". J. Gražys buvo suimtas.

*    *    *

(Krata Kalniečių g. Nr. 113):
    1974 balandžio 24 saugumiečiai iškrėtė namą, sandėliuką ir rūsį Kaune, Kalniečių g. Nr. 113. Kratos metu paimta daug religinių ir kitokių vertingų prieškarinių knygų. Saugumiečių teigimu viename šio namo kambaryje kažkada dirbta su ER.A. Buto šeimininkės Saugumo komitete Vilniuje buvo tardomos dvi dienas, o ten gyvenantis Vilius Semaška — tris dienas. Naktį apnakvydindavo viešbučiuose.
*    *    *

NUOTRUPOS IŠ TARDYMŲ


    — Ką šią naktį sapnavai, močiute? — paklausė saugumiečiai, atvykę daryti kratos.

    — Vaikeliai, sapnavau 5 piktus, alkanus šunis, kurie norėjo mane sudraskyti.
*    *    *

    — Mes tavęs jau nepaleisime, — pareiškė tardytojas.

     — Aš tai žinau, todėl iš vakaro priėjau išpažinties. Mano sąžinė rami.

     — Ar nežinojai, kad šito darbo negalima dirbti? — rodydamas maldaknygę, paklausė tardytojas.

     — Taip ir caras sakė, bet jei ne Mažvydas, šiandien lietuviškai nesikalbėtume.
*    *    *

    Tardytojas Vilimas per pietų pertrauką nuėjo į valgyklą papietauti ir kažkas pavogė jo paltą.

     — Tur būt katalikai tau keršija? — juokėsi saugumiečiai.
     — Katalikai nekeršija, tik nori patarti: „Gaudykite vagis, o ne maldaknyges, gal tada nereikės į namus grįžti be palto."
*    *    *


    — Kaip tau ne gėda, — kalbėjo saugumietis, — esi baigęs universitetą ir negarbingai baigsi gyvenimą kalėjime.

     — Esu pasiruošęs. Turiu įsidėjęs net sumuštinį...


    1974 kovo 17 „Tiesos" straipsnyje „Kieno balsu" buvo aprašytas Vilniuje vykęs penkių asmenų teismo procesas. Straipsnyje nenurodyta, kada vykęs teismas,

kokiomis bausmėmis kaltinamieji nubausti, tik paminėti jų kriminaliniai nusikaltimai — vogę rašomąsias mašinėles, liaudies meno dirbinius ir bažnytinius indus. Iš straipsnio matyti, kad byla buvusi politinė.

(Akcija prieš Lietuvos ir Latvijos kraštotyrininkus):
    1973 kovo 27 saugumo organai įvykdė gerai suplanuotą akciją prieš Lietuvos ir Latvijos kraštotyrininkus, savo mastu ir operatyvumu galinčią prilygt nebent analogiškam antpuoliui prieš LKB Kronikos leidėjus bei platintojus. 8 valandą ryto į trijų miestų — Vilniaus, Kauno ir Rygos — Saugumo komiteto patalpas buvo pristatyta virš 100 kraštotyrininkų ir su jais susijusių asmenų. Buvo daromos kratos, suimami žmonės. Aktyviausi kraštotyrininkai — vilnietis R. Matulis, kaunietė J. Eitmamavičiūtė ir kt. — buvo verčiami pasirašyti pasižadėjimus, „kad ateityje nedalyvaus saviveiklinėje kraštotyroje." Jaunesnieji Kraštotyrininkai buvo verčiami bendradarbiauti su saugumo organais, šantažuojami. Kraštotyrininkus tardė Kontrimas, Radzevičius, Aleinikovas, Rimkus, Žilevičius, Sujuta ir kt. Tardomieji buvo klausinėjami apie kraštotyrininkų veiklą, ekspediciją į Šventąją, ryšius su kitų respublikų kraštotyrininkais, nuotaikas jaunimo tarpe, apie medžiagos iš „žaliukų" kovų laikotarpio rinkimą, atsišaukimų platinimą, Kalantos metinių minėjimo organizavimą, antitarybinės literatūros skaitymą, dauginimą ir platinimą, apie Žukausko ir kitų suimtųjų asmenybę, pažiūras, santykius sū jais, apie ryšius su kunigu Dobrovolskiu iš Paberžės ir kt. Dalis apklaustųjų buvo po keletą kartų vežiojami į Vilnių akystatai su suimtaisiais. Ketvertas iš tardomųjų — Šarūnas Žukauskas, Antanas Sakalauskas, Izidorius Rudaitis ir Vidmantas Povilonis — buvo suimti.

(Kraštotyra — feodalinės epochos tyrinėjimai):
     Spaudoje pradėjo rodytis straipsniai, primygtinai reikalaujantys atsisakyti „feodalinės epochos" tyrinėjimų, įsakmiai pabrėžiančių, jog kraštotyra —visų pirma fabrikų ir gamyklų istorija, paįvairinama įspūdingais personalinių pensininkų biografijų momentais. Tai rodo, kad ši kampanija buvo viena iš neostalinistinės „kultūrinės revoliucijos" grandžių, jau anksčiau pasireiškusios kitose kultūros srityse. Beveik visi kultūros klausimais rašančių žurnalų redaktoriai ir kultūros įstaigų bei draugijų vadovai buvo pakeisti naujais, — tokiais pilkais funkcionieriais kaip „Literatūros ir meno" redaktorius V. Radaitis, „Nemuno" redaktorius L. Inis, arba atvirais reakcionieriais, kaip dabartinis Lietuvos kraštotyros draugijos pirmininkas Uogintas. Daromas spaudimas „Vagos" leidyklai tolimesniame „Lituanistinės bibliotekos" serijos leidime. Pagriežtinta cenzūra, kurios vaidmenį atlieka Glavlitas, suvaržyti vertimai iš svetimų kalbų. „Komunisto" žurnale iš dogmatinių pozicijų kritikuotos „Kultūros barų" ir ypač „Problemų" redakcijos. Atšaukta kraštotyrinė ekspedicija į Baltarusijos TSR ir kt.

(Suimtieji kraštotyrininkai kalinami vienutėse):
    Suimtieji — Žukauskas, Sakalauskas, Rudaitis ir Povilonis — beveik metus laiko buvo kalinami daugiausia vienutėse, kur „naktis susimaišo su diena, nes kamerose visą laiką dega šviesa..." (Kalinio liudijimas). Apie kalinamųjų padėtį galima spręsti iš to, kad pvz., V. Povilonis, dėl blogo maisto sutrikus kepenų veiklai, buvo gydomas ligoninėje, o Žukauskas, už tai, kad prabilo į prižiūrėtoją vokiškai, buvo patupdytas karcerin. Tardymo metodus charakterizuoja toks epizodas: V. Povilonis buvo įtikinėjamas, kad Sakalauskas dirbąs saugume. Išmuštas iš vėžių, V. Po-

vilonis, anot jo paties, prikalbėjęs apie Sakalauską „visokių nesąmonių". Apgaulė paaiškėjo, tik susitikus jiems teisme.
Vėliau (1973) spalio 23 prie bylos prijungiamas dar Aloyzas Mackevičius iš Mažeikių, buvęs kandidatas į TSKP narius.

(Teismo kaltinimai):
    Byla buvo nagrinėjama LTSR Aukščiausiojo teismo Vilniuje nuo 1974 vasario 18 iki kovo 5 uždarame posėdyje, pirmininkaujant teisėjui Ignotui, dalyvaujant tarėjams Kavaliauskaitei ir Tamulioniui. Prokuroras — vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Bakučionis. Teisiamuosius gynė advokatai Kudaba, Borvainis, Gavronskis, Vaicekauskas ir Matijošaitienė. Salėje sėdėjo tik artimiausieji giminės, kareiviai, saugumiečiai ir teismo tarnautojai. Teisme apklausta virš 90 liudininkų.

     Visi teisiamieji, išskyrus Mackevičių, buvo kaltinami antitarybine veikla pagal LTSR BK 68 str.

Kuo gi pasireiškė ši veikla?

    1. Pogrindinės organizacijos, siekiančios informuoti visuomenę apie nusikalstamą tarybų valdžios veiklą lietuvių tautos atžvilgiu, įkūrimas: buvo priimama priesaika, renkamas nario mokestis.

     2. Platinimas atsišaukimų Vasario 16-sios proga.

     3. Pogrindžio leidinio „Naujasis Varpas" ruošimas.

     4. Draudžiamos literatūros laikymas ir platinimas.

     5. S. Kudirkos šeimos rėmimas pinigais.

     Š. Žukauskas buvo kaltinamas įkūręs pogrindžio organizaciją, priimdavęs narių priesaiką, padauginęs (2 egz.) Lietuvių Enciklopedijos XV-ąjį tomą (Lietuva), parašęs atsišaukimo tekstą, padėjęs Sakalaus-

kui pavogti 4 rašomąsias mašinėles, bandęs įtraukti Į pogrindžio organizaciją Mackevičių ir padėjęs jam vogti liaudies skulptūras, parūpinęs EROS procesorių.

     A. Sakalauską teismas kaltino, kad jis priklausęs pogrindžio organizacijai, slėpęs antitarybinę literatūrą. Kratos metu pas jį rasta: A. Hitler „Mein Kampf", Medvedevų „Beprotybės klausimas", du LKB Kronikos numeriai, „Lietuvių archyvas", „TSRS užsienio politika 1939 - 1940", A. Šapokos „Lietuvos Istorija" ir kt. Sakalauskas norėjęs išsiųsti į Vakarus savo eilėraščių rinkinį, organizavęs 4 rašomųjų mašinėlių pagrobimą. 1957 m. jis buvęs nuteistas dvejiems metams laisvės atėmimo už bandymą baidare per Baltijos jūrą pabėgti į užsienį.

     Gyd. I. Rudaitis buvo kaltinamas rėmęs pogrindžio organizaciją, padėjęs dauginti ir platinti antitarybinę literatūrą ir atsišaukimus, lėšas organizacijos rėmimui kaupęs spekuliuodamas valiuta. Kratos metu pas Rudaitį rasta medžiaga ruošiamam pogrindiniam leidiniui, kurį jis turėjęs redaguoti.

     V. Povilonis — priklausęs pogrindžio organizacijai, išplatinęs atsišaukimus Vasario 16-sios proga, namuose saugojęs antitarybinę literatūrą, padėjęs ją platinti, prisidėjęs prie pogrindinio leidinio „Naujasis Varpas" ruošimo.

     A. Mackevičių kaltino, kad jis, žinodamas apie pogrindinės organizacijos veiklą, ne tik nepranešęs saugumui, bet įsitraukęs jos veiklon. Žukausko kurstomas, vogęs liaudies meno dirbinius, apiplėšęs Tirkšlių bažnyčią ir pavogtus daiktus nuvežęs Žukauskui. A. Mackevičius prie politinės bylos buvo prijungtas ne atsitiktinai — tarybinio teismo praktikoje priimta politiniam procesui suteikti kriminalinį atspalvį. Kadangi Žukauskas buvo pažįstamas su A. Mackevičium, tai ir buvo bandoma apkaltinti vagystėmis — matote, koks jo „moralinis veidas"! Teismas, be išspausdintų iš Mac-

kevičiaus prieštaringų parodymų, daugiau jokių įrodymų neturėjo. Tai ir pabrėžė Žukausko advok. Kudaba.
Šįkart tarybinis teismas norėjo pasirodyti kaip nepaperkamas smūtkelių ir bažnytinio turto saugotojas, griežtai baudžiantis kaltininkus. O gal jis nuteis ir tuos, kurie suorganizavo ir sunaikino Kryžių kalną, Vilniaus Kalvarijų koplytėles, išniekino daugelį bažnyčių ir 1.1. — šie nusikaltėliai žinomi!

(Kaltinamsis Š. Žukauskas prisipažino norėjęs taisyti valdžios padarytas klaidas):
    Š. Žukauskas prisipažino vadovavęs organizacijai, kurios tikslas buvęs šviestis, rinkti literatūrą. Jis norėjęs veikti tik tarybinio teisėtumo normose, tačiau manęs, jog reikia taisyti valdžios padarytas klaidas. „Juk iš tiesų mūsų tautai padaryta didžiulė skriauda — išvežta 36000 lietuvių" — kalbėjo Žukauskas. Jis prisipažino platinęs literatūrą, kuri, jo nuomone, esanti ne antitarybinė, pvz., „S. Kudirkos teismo procesas". Kriminalinius nusikaltimus neigė — religinių liaudies dirbinių nevogęs. Dėl rašomųjų mašinėlių Žukauskas sakėsi buvęs įsitikinęs, kad jos nurašytos — nuostolių niekam nepadaryta.

(Kalt. A. Sakalauskas negali taikstytis su gyvenimo trūkumais):
     A. Sakalauskas prisipažino dalyvaęs organizacijoje ir mokėjęs nario mokestį. „Susibūrėme savišvietai",
— kalbėjo kaltinamasis.

     Sakalausko žmona, paklausta apie vyro pažiūras, pasakė: normalios, kaip ir vis dorų žmonių. Vyras visą gyvenimą dirba. Tegu visi tiek dirba — tai būtų indelis komunizmo statybon. Mokė jaunimą, atidavė daug laiko jo auklėjimui. Tačiau vyras negali taikstytis su mūsų gyvenimo trūkumais, kurių yra.

     — Kokie trūkumai? — paklausė teisėjas.
     — Pradėsiu nuo buities... Štai per vargus gavome butą, o jame nieko nėra...
     — O kas ten turėjęs būti?

     — Man rodos, jei bute yra radiatoriai, tai jie turi šildyti, jei yra čiaupai — iš jų turi bėgti vanduo. Visa tai mano vyras sutvarkė savomis rankomis, aukodamas laiką, skirtą moksliniam darbui. .. — kalbėjo Sakalauskienė. Teisėjas ją pertraukė ir pradėjo klausinėti apie užsienio radijo laidų klausymą.
*    *     *
(Gydytojas I. Rudaitis neprisipažino kaltas):
    I. Rudaitis sakėsi apie jokią pogrindžio organizaciją nieko negirdėjęs ir jos pinigais nerėmęs. Užsienio valiutos įsigijęs atsitiktinai. Apie ruošiamą leidinį taip pat nieko negirdėjęs. Knygas visokias skaitęs, nes išsilavinusiam žmogui reikią žinoti ir „anti" literatūra.
*    *     *

(A. Mackevičius prisipažino apiplėšęs Tirkšlių bažnyčią):
    A. Mackevičius prisipažino vogęs liaudies dirbinius ir apiplėšęs Tirkšlių bažnyčią. Visa tai jis daręs, norėdamas įsigyti pinigų, nes mėgstąs gražiai apsirengti. Vagystėse su juo dalyvavęs ir Žukauskas. Vėliau Mackevičius sakėsi apiplėšęs bažnyčią vienas, norėdamas Žukauskui įrodyti, kad galįs veikti savarankiškai.

    Žukauskas Mackevičiui taip pasakė: „Tu, Aliau, atsakyk už save, o ką aš dariau — palik man. Aš nepasiryžęs atsakyti už tavo kaltes."

     L. Mackevičius taip charakterizavo savo brolį: „Alius — kaip prancūzas: kai visi dainuoja — ir jis dainuoja, kai visi nutyla — tyli ir jis."
*    *    *

(V. Povilonis neprisipažino priklausęs pogrindžio organizacijai):
    V. Povilonis neprisipažino priklausęs pogrindžio organizacijai ir jokių knygų neplatinęs, tik kai kurias laikęs namuose. Apie pogrindinį leidinį nieko nežinojęs, o su Žukausku jį rišusi tik kraštotyra.

     Prokuroras Bakučionis Žukauską vadino organizacijos įkūrėju ir prašė teismą skirti kaltinamajam 7 metus laisvės atėmimo. (Pagal 68 str. pati aukštoji bausmė.) Sakalauskui prokuroras pasiūlė 5 metus laisvės atėmimo. Apkaltinęs Povilonį ir Rudaitį, prokuroras iš visų jėgų ėmė ginti Mackevičių, vadindamas jį nukentėjusiu, auka, suvedžiota Žukausko ir panašių į jį asmenų.

(Gynėjai negali veiksmingai ginti):
    Gynėjai politinėse bylose maža ką gali pasakyti, nebent iškelti kai kuriuos teisinamųjų nuopelnus. Advokatas Kudaba teisino Žukauską nuo kriminalinių nusikaltimų, advokatas Borvainis iškėlė Sakalausko nuopelnus visuomenei, advokatas Gavronskis paminėjo, kad Rudaitis esąs geras gydytojas, buvęs antifašistas. Mackevičių advokatas Vaicekauskas vadino „paklydusia avele", kuri galinti visiškai pasitaisyti. Advokatė Matijošaitienė kalbėjo apie Povilonio nuopelnus komjaunimui, jo blogą sveikatą. Kai kurie gynėjai mėgino visą atsakomybę suversti Š. Žukauskui.

     Visi (keturi) teisiamieji prašė teismą juos išteisinti, o Mackevičius — pasigailėti.

(Teisiamiesiems neleidžiama veidu atsisukti į salę):
    Teismo atmosfera buvo slegianti — salėje sėdėjo sielvarto prislėgti giminės, pasyvūs advokatai. Kaltinamiesiems nebuvo leidžiama veidu atsisukti į salę! Jei kas bandydavo ką nors užsirašyti, prisistatydavo

milicininkas ir užrašus atimdavo. Teismo eigoje nebuvo perskaitytas Vasario 16-osios proga išleistas lapelis, o tik pažymėta, kad jis prasideda žodžiu „Lietuvi" ir baigiasi žodžiais „Kauno skyrius". Lapelio turinys teisme turėjo būti analizuojamas! Teisme buvo kalbama apie ruošiamą pogrindinį leidinį, bet to leidinio turinio teismas taip pat neparodė. Nieko tikro nebuvo pasakyta ir apie pogrindinę organizaciją. Taigi, patys svarbiausieji dalykai, už kuriuos buvo pritaikytas LTSR BK 68 str., liko teismo nepaliesti. Taip, vyko teismas, turėjęs tikslą apjuodinti ir paralyžuoti kraštotyrininkų judėjimą Lietuvoje.

(Žukausko baigiamoji kalba):
    Š. Žukausko baigiamoji kalba truko apie valandą. Jis sakėsi nesąs socialistinės santvarkos priešas, tačiau manąs, kad tarybų valdžia nesanti liaudies valdžia, nes ji atnešta okupacijos keliu. 1918 metų „revoliucija" Lietuvoje kilusi ne liaudies masėse, o buvusi paruošta Maskvoje ir iš ten Raudonosios armijos atnešta į Lietuvą kartu su Kapsuku ir Angariečiu. Jų valdžioje vyravo lenkai, rusai ir žydai, kurie su nepriklausomybės ištroškusią Lietuvos liaudimi neturėję nieko bendro. Lietuviai organizavę savanorių kariuomenę dėl to, kad išgintų iš Lietuvos naujus okupantus — bolševikus. Toliau Žukauskas paminėjo 1939 metų Ribbentroppo - Molotovo paktą dėl Pabaltijo pasidalinimo. Taigi ir 1940 Tarybų valdžia Lietuvoje buvusi atnešta Raudonosios armijos. Tariamos revoliucijos ar revoliucinės situacijos Lietuvoje yra ne kas kita, kaip šlykštus melas. 1940 m. buvo vykdomi suėmimai ir trėmimai, o pokario metai dar baisesni: teroras, išbuožinimai, „žaliukai", „stribai", masinės tremtys, pareikalavusios apie 300,000 žmonių aukų. O kur suėmimai, kalėjimai, lageriai, įvairios represijos, nekaltųjų šaudymas, „Stalino kultas"! Po karo

žmonės į Sibirą buvo vežami ne klasiniais, bet nacionaliniais motyvais. Dar ir dabar yra žmonių, neturinčių teisės grįžti į Tėvynę. Tai baisi žala Lietuvai. Iki šių dienų pasireiškia rusiškasis šovinizmas, varoma nutautinimo politika. Rusams Lietuvoje suteikiamos kur kas geresnės sąlygos negu lietuviams. Rusų tautybės gyventojų didėjimas Lietuvoje aiškinamas darbininkų trūkumu, tuo tarpu Lietuvos gyventojai verbuojami į Kazachstaną ir kt. Tarybų Sąjungos vietas. Šitaip vykdoma kolonizacija. Rusijos imperija tebėra tautų kalėjimu. Visos pasaulio tautos kovoja už laisvę, visos pažangios jėgos jas palaiko. Tad kuo mes, lietuviai, blogesni už kitus?!

     Žukauskas savo veiklos nelaiko nusikaltimu prieš liaudį ar tautą ir neprašo sušvelninti bausmę, o tik reikalauja jį paleisti. Jis kreipiasi į teismą:

     — Čia ne teismas, o susidorojimas.. . Kodėl jis uždaras? Ar iš tikrųjų teismas bijo, kad įniršę žmonės jo nesudraskytų, Bijote jūs — „susirinkę dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto" (V. Kudirka)... Nors iš vardo esate lietuviai, tačiau neveltui liaudies išmintis sako: savas šuo skaudžiau kanda. ..

     Žukauskas savo kalbą užbaigė Mykolaičio - Putino žodžiais: „Priešas mus spaudžia geležinėm rankom, tačiau brangiausias  žodis — laisvė!"

(Teismo sprendimas):
    1974 kovo 5 paskelbiamas teismo sprendimas.

     Š. Žukauskas, gimęs 1950 m., Kauno Medicinos instituto VI kurso studentas, komjaunuolis, neblogai mokąs anglų, prancūzų ir vokiečių kalbas, nuteisiamas 6 metams griežto režimo lagerin, konfiskuojant turtą.

     A. Sakalauskas, gimęs 1938 m., Kauno Politechnikos instituto vokiečių kalbos dėstytojas — 5 metams griežto režimo lagerin.

     V. Povilonis, gimęs 1947 m., inžinierius technologas — 2 metams griežto režimo lagerio.
     I. Rudaitis, gimęs 1911 m., gydytojas — 3 metams griežto režimo lagerio, konfiskuojant turtą.
     A. Mackevičius, gimęs 1949 m., KPI studentas — 2 metams paprasto režimo lagerio.
Bausmės atlikimo vieta — Solikamskas (Permės sritis), išskyrus Mackevičių, kuris bausmę atliks Pravieniškėse.

     Š. Žukauskas iki rudens paliekamas saugumo kalėjime.
*    *    *

Vilnius
(M. Tamonio pasisakymas dėl masinių trėmimų):
    Prieš kelis metus pastatytas Kryžkalnyje paminklas Tarybinei armijai pradėjo irti, todėl susirūpinta jo gelbėjimu. Mindaugas Tamonis, gimęs 1940 m., technikos mokslų kandidatas, dirbąs Paminklų konservavimo instituto chemijos laboratorijoje buvo siunčiamas apžiūrėti paminklą. ..

         Paminklų konservavimo instituto Direktoriui
        PKI chemijos laboratorijos vyr. mokslinio
        bendradarbio M. Tamonio
        P a s i a i š k i n i m a s

    Š. m. balandžio 5 nenuvykau į komandiruotę apžiūrėti Kryžkalnyje stovinčio monumento Raudonajai armijai — Lietuvos išvaduotojai dėl priežasčių, nepriklausančių PKI vidaus kompetencijai: nepripažįstu dabartinio Lietuvos statuso. Mano giliu įsitikinimu, kiekvienas sąmoningas pilietis privalo visu savo gyvenimu siekti, kad, pažangos labui, būtų taisomos tiek kiekvieno asmeniškos, tiek ir visos valstybės mastu pada-

rytos klaidos. Nepasmerkus ir pilnai neįsisąmoninus praeities klaidų, neįmanoma kurti ateities.

     Prie visiškai arba dalinai neatitaisytų svarbiausių asmens kulto laikotarpio klaidų priskiriu:

     1. Masinį nekaltų piliečių trėmimą;

     2. Pabaltijo valstybių įjungimą į buvusios Rusijos imperijos sudėtyje esančią federaciją tokiu metu, kai visame pasaulyje nepaprastai sustiprėjo tautų pilnaverčio kultūrinio valstybingumo siekimas.

     Prisidėti prie Lietuvos valstybingumą panaikinusių ir sukėlusių tiek neteisybės įvykių įamžinimo laikau neįmanoma. Pagerbti bendras su kaimyninėmis tautomis kovas prieš vokiškąjį fašizmą, restauruojant bei konservuojant šiam tikslui statomus paminklus, sutinku tik tada, kai bus visiškai garantuota:

     1. Svarbiausiose masinio nekaltų piliečių žuvimo dėl vadinamojo „asmens kulto" vietose bus pastatyti memorialiniai paminklai, parodantys mūsų visuomenės kultūringumą, žmogaus gerbimą, dorumą.

(Pabaltijo tautos turi atgauti nepriklausomybę):

    2. Konstitucijoje garantuojama (kol kas formaliai) apsisprendimo laisvė bus įteisinta papildomu įstatymu, numatančiu jos įgyvendinimo mechanizmą, t.y., visaliaudinių referendumų periodiškumą kiekvienoje respublikoje. Pabaltijo, o taip pat ir kitos, jeigu jų gyventojai to norėtų, respublikos turi atgauti tikrą pilnavertišką valstybingumą, tokią pačią kultūrinę - ekonominę nepriklausomybę, kokią turi likusios socialistinės nacijos. I

(Turi būti leista daugiapartinė sistema):
    3. Bus panaikinta naujo asmenybės kulto laikotarpio atsiradimo grėsmė. Tai pasiekiama įvedus daugiapartinę sistemą, t.y. leidus Įkurti socialdemokratų,

krikščionių demokratų ir kt. partijas su atitinkamais spaudos organais, įgyvendinus tikrai demokratiškus rinkimus, leidžiančius sumažinti įtaką tos partijos, kuri nusikalto liaudies interesams. Šios priemonės padidintų valstybių valdymo socializmo rėmuose demokratiškumą ir efektyvumą.

     Pasaulinis pažangos procesas reikalauja nuolatinio socialistinių šalių bendrijos demokratėjimo, spartaus žengimo į priekį visose gyvenimo srityse. Nebus įmanoma įgyvendinti visuotinės socialistinės - komunistinės visuomenės idealo, jei šią santvarką sukūrusios valstybės neturės didelio autoriteto, negarsės visame pasaulyje žmogaus teisių gerbimu, tolerancija skirtingoms nuomonėms, rūpestingu atsižvelgimu į jas, kilnumu ir teisingumu.
1974.IV.5 M. Tamonis

KAUNO ARKIVYSKUPIJA
Kaunas
(Kunigų šventimai Kaune ir Panevėžyje):
     1974 balandžio 9 ryto 8 vai. Kauno bazilikoje vysk. J. Labukas suteikė kunigystės šventimus 6 ketvirtojo teologinio kurso auklėtiniams. Šventimuose dalyvavo Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas. Tuo pačiu metu Panevėžio katedroje vysk. R. Krikščiūnas suteikė kunigystės šventimus likusiems dviems ketvirtojo teologijos kurso auklėtiniams. Panevėžio katedra šventimų proga buvo pilnutėlė žmonių, nes nuo 1945 metų joje nebuvo šventinami kunigai.

     Katalikai apgailestauja, kad kunigystės šventimai yra teikiami nepatogiu laiku ir pageidautų, kad jie būtų teikiami nedarbo dieną — šeštadienį ir kiek vėlesniu laiku.

     Lietuvos kunigai yra labai nepatenkinti, kad apie Kunigų seminariją beveik neinformuojami. Dauguma kunigų net nežino, kiek joje mokosi klierikų, kiek valdžiai mokama už seminarijos pastatus — 4500 rub. — kokiose sąlygose gyvena klierikai, jei besimokydami daugumas suserga.

(Kunigų seminarija netinkamose patalpose):
    Kunigų seminarijos rūmai nuo 1944 m. yra užimti kariškių, o Seminarijos bažnyčia paversta sandėliu. Dabartinė Kunigų seminarija yra buvusio saleziečių vienuolyno patalpose. Pagrindinis seminarijos pastatas reikalauja kapitalinio remonto, kurį valdžia leidžia atlikti tik valdiškoms įstaigoms — brangiai mokėsi, o darbai į priekį eis tik vėžlio žingsniu. Keletą metų klierikams teks melstis vieno namo rūsyje, o paskaitas klausyti — miegamuosiuose, nebent Kauno kurija seminarijai užleistų dvi dideles ir tuščias sales.

Šiauliai
(Bausmė už atsisakymą skaityti ateistinę paskaitą):
    Zenonas Mištautas, besimokąs Šiaulių K. Didžiulio politechnikume, ilgą laiką auklėtojos buvo varginamas dėl tikėjimo. Ši, įsitikinusi, kad kalbos neveiksmingos, ėmėsi subtilesnių priemonių.

     Atliekant priešdiplominę praktiką VI statybos valdyboje, Mištautui buvo pavesta paskaityti darbininkams ateistinę paskaitą. Už atsisakymą jam buvo atimta stipendija — mat, nevykdęs „visuomeninių įpareigojimų"!

     1974 sausio 11 Z. Mištautą iškvietė skyriaus vedėjas Pučkus ir pareiškė, kad jam sumažinamas elgesys ir čia pat perskaitė direktoriaus Zumero įsakymą: „Už visuomeninių įpareigojimų nevykdymą ir VI

statybos valdyboje ateistinės paskaitos sužlugdymą Zenonui Mištautui elgesio pažymį sumažinti iki trejeto."

     Kai Zenonas kreipėsi pas direktorių, šis paaiškino, kad elgesio pažymio vertinimas priklausąs nuo pedagogų tarybos. Už „sąmoningą visuomeninių įpareigojimų nevykdymą" diplomo gynimas buvo atidėtas vieneriems metams.

     Z. Mištautas prašė Aukštojo ir specialiojo mokslo ministrą Zabulį leisti apginti diplomą, nes tėvai laukia iš jo materialinės paramos, be to, kai grįšiąs iš kariuomenės, būsiąs daug ką pamiršęs todėl turėsiąs iš naujo mokytis.

     Ministras Zabulis pedagogų tarybos nutarimą paliko galioti, nes Šiaulių politechnikumas jį painformavo, kad Z. Mištautas esąs tikintis, nešęs į Meškuičių  piliakalnį  kryžių  Kalantos  garbei ir  t.t.


Svėdasai
(Kun. P. Rauda nuteistas 8 metams kalėjimo):
     1974 kovo 7 ryte 11 vai. Svėdasuose mirė kan. Petras Rauda. Jis buvo gimęs 1894 m. Radviliškyje. Velionio kunigo tėvas buvęs knygnešys, o jam pačiam tekę mokytis pas „daraktorių". 1917 m. tapęs kunigu, velionis visą gyvenimą šventai atliko savo pareigas. Vikaraudamas Joniškyje, daug prisidėjo prie Lietuvos Respublikos kūrimo. Ilgą laiką kapelionavo įvairiose Lietuvos vietose. Klebonaudamas Utenoje, keletui žydų tautybės piliečių išgelbėjo gyvybę. 1944 m. vysk. K. Paltarokas pakelia velionį į garbės kanauninkus ir paskiria Kauno Kunigų seminarijos vicerektorium. Pokario metais buvo saugumo organų persekiojamas ir nuteistas 8-eriems metams kalėti už tai, kad, žinoda-

mas apie P. Klimo, Lastienės ir kt. asmenų ruoštą memorandumą į užsienį dėl Lietuvos okupacijos, nepranešęs apie tai saugumui. Kan. P. Rauda kalėjo Turinske, Okuneve ir Molotovsko lageriuose. Kauno saugume kan. P. Raudai teko kalėti su liaudininkų partijos lyderiu advokatu Toliušiu ir partizanų dalinio vadu „Vanagu". Kanauninko inteligencija ir romumas, o „Vanago" didvyriška kančia ir mirties bausmė atvedė Zigmą Toliušį prie Dievo ir Bažnyčios. Grįžęs ir lagerio Z. Toliušis kalbėdavo: „Pamačius bažnyčios bokštus, norisi verkti — dar gyva Lietuva!''
(Kan. Rauda suimamas antrą kartą):

     1957 m. kan. P. Rauda suimamas antrą kartą už dienoraštį, kuriame aprašė pirmojo kalinimo tardymus ir lagerio gyvenimą. Nuteisiamas 10-čiai metų kalėti. Mordovijos lageriuose kalėdamas, kan. P. Rauda pažino Ukrainos Katalikų Bažnyčios Primą, Metropolitą J. Slipij (dabartinis kardinolas ir Vatikano Akademijos narys) ir su juo artimai bendravo. Po 5-erių metų, palaužta sveikata, kan. P. Rauda grįžo į Lietuvą. 1965 m., visiškai apakęs, vistiek eina kunigiškąsias pareigas Svėdasuose. Paskutinėje ligoje jis kalbėjo, kad savo skausmus skiriąs už Panevėžio vyskupiją, o į vieno kunigo klausimą, ką norįs pasakyti kunigams, atsakė: „Kad visi kunigai būtų tokie pareigingi kaip kan. Br. Antanaitis." Kan. P. Rauda mokėjo 6 svetimas kalbas. Tėvynėje ir lageryje jį supo jaunimas ir inteligentai. Per visą gyvenimą džiaugėsi uoliai pareigas atliekančiais kunigais ir meldėsi už išduodančius Bažnyčios reikalus. Kan. P. Rauda ruošė mirčiai prof. Jurgutį, o rašytojas Vienuolis Žukauskas net du kartu pas jį atliko išpažintį. Tauta neteko tauraus lietuvio, o Bažnyčia — ištikimo kovotojo ir aukos vyro. Užgeso didelis žiburys, per ilgus metus uždegęs šimtus mažų žiburėlių.

(Uždrausta duoti sunkvežimį kan. Raudai palaidoti):
     Svedasiškiai gausiai rinkosi į bažnyčią pasimelsti už mylimo kanauninko vėlę. Pamokslininkai gražiai nušvietė velionio gyvenimą, darbus ir kančią. Buvo manoma laidoti sekmadienį, bet Utenos rajono Vykdomasis komitetas neleido, nes bijojo milžiniškos religinės demonstracijos, kuri „neigiamai', galėjo paveikti moksleivius. Utenos valdžia neleido laidotuvių dalyviams paruošti pietus valgykloje. Anykščiai ir Utena nedavė keleivinių mašinų žmonėms nuvežti iš Svėdasų į Uteną. Anykščių, Kupiškio, Rokiškio ir Utenos rajonų kolūkiams buvo uždrausta duoti dėl laidotuvių sunkvežimius. Anykščiai mašiną išnuomavo vien karstui vežti. Koks nuostabus ateistų rūpestingumas — net mirusiojo kunigo neužmiršta. Vainikams vežti mašina buvo iškviesta iš Kunigų seminarijos. Iš Svėdasų į Uteną kan. P. Raudos karstą lydėjo 40 privačių automobilių. Gatvės visur buvo užtvindytos žmonėmis. Valdžios pareigūnai, įdėmiai sekę laidotuvių procesiją, galėjo įsitikinti, kaip Lietuvos liaudis moka pagerbti savo dvasios vadus.

     Laidotuvėse dalyvavo vysk. R. Krikščiūnas, vysk. J. Steponavičius, vysk. L. Povilonis ir 180 kunigų.

Anykščiai
(Anykščių ligoninėje kunigui neleidžiama lankyti ligonių):

        Lietuvos TSR Sveikatos Apsaugos Ministrui
        Kun. Petro Budriūno, gyv. Anykščiuose,
        Šatalovo 8.
        P a r e i š k i m a s

     Kiek metų Anykščių miesto ligoninėje tikintiesiems ligoniams neleidžiama pasikviesti kunigo su Švč.

Sakramentu. Į jų prašymus atsakoma įvairiai: „Dar ne silpnas", „Jam jau nebereikia, o tik tau reikia", „Nėra specialios patalpos", „Parsivežęs namo, kiek norėsi, tiek kartų galėsi kunigą pasikviesti." Prašantieji apgaudinėjami ir pajuokiami.

     1973 spalio 7 Valentino Kovo motina iš Daujočių kaimo ir Juozo Grižo duktė iš Čekonių kaimo prašė vyr. gydytoją Šinkūną, kad leistų kunigui aplankyti jų silpnus ligonius, bet jis leidimo nedavė. Po kelių valandų Valentinas Kovas mirė. 1974 rugpiūčio 19 pats ligonis Donatas Česūnas iš Storių kaimo ir jo artimieji maldavo vyr. gydytojo leidimo, tačiau šis kunigui ateiti neleido. Ligonių lankymo metu pats gydytojas Šinkūnas kunigą iš palatos išvarė. 1973 liepos mėnesį kunigui neleido aplankyti Teklę Stasiulienę iš Viešintų, 1973 lapkričio 8 — Oną Braziūnienę iš Stanislavos kaimo, 1973 lapkričio 19 — Emiliją Bagdonienę iš Elmininkų ir kt.

(Ligoninėse draudžiama atlikti religines apeigas):
    Spaudoje visada pabrėžiama, jog ligoninėse nedraudžiama atlikti religines apeigas, kurių prašo mirštantieji ar sunkiai sergantieji. 1974 sausio 3 Anykščių rajono laikraštyje „Kolektyvinis Darbas" P. Mišučio straipsnyje „Tarybinis įstatymas ir religija" rašoma: „Kulto tarnai gali aplankyti sergantį ligoninėje, kalinimo įstaigose ir namuose, jei to jis pageidauja." 1973 lapkričio 30 „Tiesoje", straipsnyje „Įstatymas ir religiniai kultai" rašoma: „Draudimas netaikomas tų apeigų atlikimui, kurių prašo mirštantysis ar sunkiai sergantieji, esantys ligoninėse ar kalinimo vietose." Tačiau Anykščių ligoninėje šis draudimas taikomas, nes neleidžiama kunigui aplankyti ligonio net tada, kai jis yra atskiroje palatoje. 1972 rugpiūčio 30 Stefanijai Karosienei, vienai gulinčiai vidaus ligų skyriaus 5-je palatoje, nebuvo leista pasikviesti kunigo. 1972

liepos 17 Petras Katinas ir Šukys, vienu du buvę palatoje, prašėsi kunigo, bet jų prašymas nebuvo išklausytas. Kai kviečiamas bandžiau ligonius aplankyti, gyd. Šinkūnas ligoninės kieme mane sulaikė ir įsakė grįžti atgal.

     Prieš keletą metų šiuo reikalu kreipiausi pas buvusį Anykščių rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją K. Zuloną. Jis žadėjo padėtį išaiškinti, tačiau teigiamų rezultatų nesulaukta. 1972 rugsėjo 17 prašiau, kad šį tikintiesiems opų klausimą spręstų dabartinis Anykščių rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas A. Baltrūnas. Jis sakėsi, kad žmonės jau nekartą pas jį kreipėsi ir pažadėjo pasikalbėti su vyr. gydytoju. Atrodė, kad ši problema išsispręs, bet vėl kažkas pastojo kelią.

(Anykščių klebono 15 m. nesėkmingos pastangos):
    Du kartu Anykščių parapijos klebonas apie minėtus trukdymus Anykščių ligoninėje buvo pranešęs Sveikatos Apsaugos Ministerijos Profilaktikos skyriui. Be to, patys ligonių artimieji yra kreipęsi telegramomis į Sveikatos Apsaugos Ministeriją, prašydami leidimo. Apie sunkumus ligonių dvasiniu reikalu informuotas ir Panevėžio vyskupas, o per jį ir Religijų reikalų tarybos įgaliotinis.

     1974 sausio 9 buvau iškviestas Anykščių Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo A. Baltrūno, kuris mane raštu įspėjo, kad 1973 gruodžio 25 suteikiau ligonių patepimo sakramentą Juliui Vitkevičiui iš Lagėdžių kaimo be ligoninės administracijos leidimo. Pas šį ligonį buvau tik apie 3 minutes prieš pat jo mirtį. Be to, Vitkevičienė man pasakė, kad vyr. gydytojo nespėjo surasti, o vyras labai silpnas. Žinoma, vyr. gydytojas Šinkūnas ir Vitkevičiui būtų neleidęs, kaip neleido 1974 sausio 14 Domui Šiliniui iš

Viešintų, 1974 sausio 29 — Liudvikai Meškauskienei iš Anykščių vienkiemio, 1974 vasario 4 — Monikai Ušackienei iš Anykščių ir kt.

     Tokia padėtis Anykščiuose jau daugiau kaip 15 metų. Šimtai žmonių buvo moraliai skaudžiai nuskriausti, nes nebuvo įvykdytas jų paskutinis prašymas, pačiu kritiškiausiu gyvenimo momentu — mirties valandą.

     Maloniai prašau Jus, Ministre, pasirūpinti, kad Anykščių ligoninėje būtų laikomasi įstatymų apie religinius kultus, kad tikintieji galėtų pasinaudoti teise priimti Švč. Skramentą.
Anykščiai, 1974.III.2. Kun. R. Budriūnas
*    *    *

Svėdasai
(Ta pati tvarka ir Svėdasuose):
     1973 Svėdasų ligoninėje gydėsi „Žalgirio" kolūkietis Tuskenis. Jo žmona prašė gydytoją Kamarauskienę, kad leistų pas jos sunkiai sergantį vyrą ateiti kunigui. Gydytoja atrėžė:

     — Šliaužiok ant kelių kaip šunytis, vis tiek kunigo neleisiu. /
*    *    *
PANEVĖŽYS

(Atleidžia iš darbo, kad vienuolė):
    1974 balandžio mėnesį, saugumui reikalaujant, iš darbo buvo atleista Panevėžio miesto Finansų skyriaus mašininkė Marytė Medauskaitė. Saugumo manymu, ji esanti vienuolė.

TELŠIŲ VYSKUPIJA


Telšiai
(Inž. Paplauskas nubaudžiamas už Rūpintojėlio pastatymą):
    1973 m. rudenį inžinierius Paplauskas Telšių katedros šventoriuje pastatė koplytstulpį — Rūpintojėlį. Telšių miesto Vykdomasis komitetas už tai nubaudė inžinierių 50 rub. bauda, o koplytstulpį reikalauja nuo šventoriaus pašalinti, mat, jis „gadinąs" šventoriaus vaizdą.

Klaipėda
(Adoruotojom neleidžiama dėvėti tautinių rūbų):
    1974 sausio mėn. Klaipėdos miesto Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Ruginis įsakė Klaipėdos klebonui nuvyti nuo altoriaus adoruotojas, nes jos apsirengusios tautiniais rūbais. Ruginio nuomone, tokiais rūbais bažnyčioje negalima pasirodyti. Klebonas, bijodamas turėti nemalonumų, adoruotojas pažadėjo leisti prie altoriaus tik tada, kai jos iš Vykdomojo komiteto atsinešiančios raštišką leidimą... Tikintieji Ruginio draudimu giliai pasipiktinę: „Kur tikėjimo laisvė, jei valdžios pareigūnai nurodinėja, kokia suknele einant į bažnyčią galima rengtis?"

(Kristus ir anekdotai):
    Klaipėdos X vidurinės mokyklos istorijos mokytoja Keturakaitė aiškina mokiniams, kad Kristaus nebuvo, tai tik kai kieno sukurtas anekdotas. Vienas mokinys paklausė: „Mokytoja, anekdotų yra sukurta labai daug, bet nuo jų niekas metų neskaičiuoja, jie skaičiuojami tik nuo Kristaus." Klasė pradėjo juoktis, o mokytoja apsidžiaugė, kad po skambučio galima išeiti iš klasės. ..

Palanga
(Mokytojai stebi bažnyčią lankančius mokinius):
    Palangos vidurinės mokyklos moksleiviai ir jų tėvai skundžiasi, kad mokytojai Taurinskas su Ceinakiene, fanatiški ateistai, sekmadieniais, budėdami prie bažnyčios, stebi bažnyčią lankančius moksleivius. Nepaisant ateistų pastangų, atsiranda mokinių, kurie ir šiokiadieniais lanko bažnyčią.

Kretinga
(Bauda  už  vaikų paruošimą  komunijai):
    t973 m. vasarą Kretingos Vykdomojo komiteto administracinė komisija nubaudė 50 rub. bauda Kretingos gyventoją Šilienę, nes ji kelis vaikus paruošus pirmajai išpažinčiai ir komunijai.

Naujoji Akmenė
(Bausmė už klausimą kur žuvo Kalanta):
    1973 m. vasarą Naujosios Akmenės II vidurinės mokyklos VII kl. mokiniai, vadovaujami lietuvių kalbos mokytojos, atvažiavo į Kauną. Mokiniams einant per miesto sodą, vienas mokinys paklausė draugą, kurioj vietoj susideginęs Kalanta. Prie mokinių būrelio priėjo vienas saugumietis ir paklausė, ko jie čią iešką?

    — Vietos, kur žuvo Kalanta, — paaiškino mokinys. Saugumietis paklausė mokytojos pavardės, iš kurios mokyklos jie atvažiavę. Viską užsirašęs, suriko:

    — Dinkite iš čia, kad daugiau jūsų nematyčiau! Po kelių dienų direktorius lietuvių kalbos mokytojai pareiškė:

    — Skubiai paduok pareiškimą ir išeik iš mokyklos, nes turėsi didelių nemalonumų.

    Verkdama mokytoja parašė pareiškimą, kad „savo noru" išeinanti iš mokyklos. Naujosios Akmenės žmonės užjaučia aukštąjį mokslą baigusią mokytoją, priverstą dirbti gamykloje.

Seda
(Jei ne pionierius — mažinamas elgesio pažymys):
    Baigiantis 1972 metams, Sedos vidurinės mokyklos mokytojai posėdyje svarstė mokinių pažangumą ir elgesį, viena mokytoja perskaitė mokinių pavardes, kurie mokosi penketais ir pavyzdingai elgiasi. Paminėjus VI kl. moksleivių Reginos Skrabeikytės ir Janinos Bernotaitės pavardes, komjaunimo sekretorė Kentraitė - Kristutienė užriko:

    — Šitos moksleivės ne pionierės, todėl jų elgesio negalima vertinti pavyzdingu.

    Dauguma mokytojų nesutiko su šia komjaunimo sekretorės nuomone, o Kristutienė įrodinėjo savo:

    — Jeigu mes nepionierių ir nekomjaunuolių elgesį vertinsime pavyzdingu, tai jų niekada nepriversime įstoti į šias organizacijas.


Veiviržėnai
(Verčia nugriauti koplytstulpį):
    Veiviržėnų klebonas kun. Brazdžius persivežė iš laukų seną nuo melioracijos nukentėjusį koplytstulpį. Jį atnaujinęs pastatė prie klebonijos. Rajono valdžia pareikalavo, kad kun. Brazdžius koplytstulpį nugriautų. Kadangi šitai padaryti nesutiko, buvo perkeltas į kitą parapiją.

    Dabartinį Veiviržėnų kleboną Jankauską valdžia verčia, kad nugriautų kun. Brazdžiaus pastatytą koplytstulpį. 1973 lapkričio mėnesį Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas, atvykęs į Telšius pas

vysk. Pletkų, reikalvo, kad vyskupas įsakytų Veiviržėnų klebonui pašalinti koplytstulpį nuo klebonijos kiemo.

Barstyčiai
(Mokytojas atleidžiamas už dalyvavimą pamaldose):
    Barstyčių vidurinėje mokykloje mokytojavo Stasys Andriekus. Jį mylėjo ir gerbė tiek mokiniai, tiek tėvai. Jo darbą gerai vertino mokyklos vadovybė ir švietimo skyrius. 1970 m. mokytojas St. Andriekus buvo atleistas iš darbo už tai, kad jis per Velykas Telšių katedroje dalyvavo Prisikėlimo pamaldose. Pakviestas į švietimo skyrių ir paklaustas, kodėl jis, tarybinis mokytojas, lankąs bažnyčią, Andriekus atsakė:

    — Aš esu tikintis ir elgiuosi pagal savo sąžinę.
Šiuo metu Andriekus dirba laiškanešiu.

Židikai
(Bausmė už bažnyčios apkalimą lentom):
    1973 m. Mažeikių rajono valdžia nubaudė, Židikų kleboną ir parapijos komiteto pirmininką po /50 rub. už tai, kad šie lentomis iš lauko pusės apkalė bažnyčią, nors tam tikslui anksčiau leidimas buvo duotas.



Paluobiai
(Kun. Pr. Račiūno atviras laiškas):
        Atviras  laiškas
        Gerbiamasis Vilniaus Valst. V. Kapsuko
        Universiteto Vyr. dėst. A. Augau!

    1974 kovo 1 „Kauno Tiesoje" Nr. 31 savo str. „Štai jie — sutanotieji liaudies draugai" Jūs rašote, kad „1945 pradžioje Vatikano valstybės sekretoriaus

kardinolo Montinio (dabartinio popiežiaus Pauliaus VI — mano pastaba) paragintas vysk. Būčys pavedė Panevėžio kunigui P. Račiūnui rinkti šnipinėjimo žinias apie Raudonąją armiją. Račiūnas surinktas žinias turėjo perduoti Maskvoje buvusiam Vatikano šnipui Laberdai, šis Vatikanui, o Vatikanas — JAV žvalgybai. Račiūnas, šventai tikėdamas, kad amerikiečiai išvaduos Lietuvą, puolėsi jiems pasitarnauti."

    Jūs savo straippsnyje nepaminite, kad aš be teismo buvau įkalintas 25-riems metams. Nenurodote tikrosios mano represavimo priežasties. Štai ji:

(Kun. Račiūnas vyksta į JAV ambasadą Maskvoje):
    1947 m. Lietuvoje jau buvo suimtas Telšių vysk. V. Borisevičius, jo pavaduotojas vysk. P. Ramanauskas ir Kaišiadorių vysk. T. Matulionis. Grėsė pavojus Lietuvos vyskupijoms likti be vyskupų. Panevėžio vysk. K. Paltarokas pagal kanonų teisę be Vatikano leidimo naujų vyskupų konsekruoti negalėjo. Dėl šios priežasties, dvasinės vyriausybės pavestas, nuvykau į Maskvą pas JAV pasiuntinybės kapelioną kun. La-beržą, paprašyti išrūpinti popiežiaus leidimą pakon-sekruoti Lietuvai naujus vyskupus. Nuvykęs į Maskvą, gavau vietos milicijos leidimą raštu laikinai apsigyventi kun. Laberžo bute. Minėtasis mano kreipimasis ir buvo pagrindinė mano represavimo priežastis.

(16 m. kalėjime išlaikytas be teismo sprendimo):
    Jūs kaltinate mane, kad puoliausi „jiems pasitarnauti", rinkti ir perduoti žinias apie Raudonąją armiją. Prašau konkrečiai nurodyti, kada, kur. kokias žinias surinkau ir kada, kur ir kam jas perdaviau ar bent mėginau tai padaryti. Atrodo, kad Jūs nebūsite skaitęs ar nenorite atpasakoti tiksliai mano tardymo protokolų, net vieno pagrindinių, parašytų 1949

rudenį, vadovaujant Vilniaus Saugumo Tardomojo skyriaus viršininkui pulk. lt. Čistiakovui. Raudonosios armijos špionažo klausimas iš viso nefiguruoja nei mano tardymo protokoluose 1949 m., nei 1965 m. Maskvos Karinės Apygardos Karinio Tribunolo mano bylos peržiūrėjimo sprendime.

    Aš iškalėjau 16 metų, nematęs teisėjo, negirdėjęs prokuroro kaltinimų nei liudininkų parodymų, neišgirdęs motyvuoto teismo sprendimo, nors daug kartų raštu tokio teismo reikalavau, nors Tarybinė Konstitucija garantuoja kiekvienam Tarybų Sąjungos piliečiui teisę savo nekaltumą ginti teisme. Toks baudimo būdas „už akių", koks buvo taikytas ir mano atveju, buvo TSKP suvažiavimo pasmerktas.

    Darbo stovyklose, gyvenant su vagimis profesionalais „zakonikais" ir plėšikais, teko girdėti, kad jų etika draudžia mušti surištą. Už jos nesilaikymą jie savuosius baudžia mirtimi. Bepigu jums šiandien rašinėti straipsnius, šmeižiančius kunigus, kada jiems praktiškai neįmanoma tų šmeižtų atremti per spaudą, radiją ar televiziją. Jei aš, pavyzdžiui, Jus pavadinčiau, kad ir privačiame laiške, kiniečių ar anglų šnipu, tai Jūs, jausdamasis nekaltas, galėtumėte mane patraukti tarybinio teismo atsakomybėn ir už šmeižtą būčiau nubaustas. O kai Jūs mane panašiai apšmeižiate, net viešai ir per spaudą, tai aš per tą pačią spaudą apsiginti negaliu, nors įstatymai nenumato išimčių kunigams ir tikintiesiems. Ar Jūsų ateistinė sąžinė laiko garbingu veiksmu piktnaudoti susidariusią padėtį? Ar Jūsų, kaip universiteto dėstytojo, savigarba neturėtų būtų aukštesnė už minėtą kriminalistų savigarbą?

(Teisė reikalauti atšaukti melagingas žinias):
    LTSR CK 7 str. nurodoma, kad „pilietis arba organizacija turi teisę per teismą reikalauti paneigti že-

minančias jų garbę ir orumą žinias, jeigu paskleidusias tokias žinias asmuo neįrodo, kad jos atitinka tikrovę."

    Taigi įstatymas įpareigoja asmenį, paskleidusį žinias, įrodyti, kad jo paskleistos žinios atitinka tikrovę. Jeigu atsakovas nepajėgia įrodyti, tai tokios žinios paneigiamos. „Kas teigia, kad kitas asmuo nesąžiningas, privalo tai įrodyti." (A. Vileita „Piliečių garbės ir orumo gynimas", V., 1969, „Mintis", p. 32-37).

    „Kadangi įstatymas įpareigoja, kad paskelbtų žinių pagrįstumą įrodytų asmuo, paskleidusis žinias, o šis jų pagrįstumo neįrodė, kitokių įrodymų dėl paskelbtų žinių pagrįstumo teismas neturi, tai jis konstatuoja, jog atsakovo paskelbtos žinios neatitinka tikrovės ir įpareigoja pastarąjį paneigti tokias žinias (t. p., p. 55).

    Kaltinti mane ir kitus, Jūsų rašinyje minimus asmenis, būtų galima tik tuomet, jeigu turėtumėte neginčijamus įrodymus.

    Kuo remdamasis Jūs tvirtinate, kad 1945 m. vysk. Būčys man pavedė šnipinėti Raudonąją armiją? Juk vysk. Būčys dar prieš 1941.VI.15 išvyko į Romą ir, 1944 į Lietuvą įžengus Tarybinei armijai, nuo to laiko su Juo jokio ryšio neturėjau. Paskaitykite apie tai mano tardymo protokolus.
*    *    *

(Ambasados kapelionas nebuvo žvalgybos agentas):
    Jūs kategoriškai teigiate, kad kun. Laberžas buvo Vatikano šnipas. Susipažinkite su Maskvos Karinės Apygardos Karinio Tribunolo mano peržiūrėtos bylos sprendimu iš 1965 metų. Ten aiškiai pasakyta: „neįrodyta, kad Laberžas buvo užsienio žvalgybos agentas". Kam tikėti: ar Jūsų šmeižiančiam rašiniui ar Karinio Tribunolo dokumentui?
*    *     *

(Melagingi tvartinimai apie Montini (Paulių VI):
    Jūs rašote, kad „1945 pradžioje Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo Montinio paragintas vysk. P. Būčys pavedė Panevėžio kunigui P. Račiūnui rinkti žinias apie Raudonąją armija." 1945 m. J. Montinis nebuvo nei kardinolas, nei Vatikano Valstybės sekretorius. Tik 1958 popiežius Jonas XXIII J. Montinį pakėlė kardinolu, jam valdant Milano arkivyskupiją. Pagaliau, ar galite pateikti įrodymų, kad dabartinis popiežius Paulius VI (J. Montinis) yra raginęs vysk. P. Bučį šnipinėti Raudonąją armiją? Ar galite konkrečiai nusakyti, kur, kokiomis aplinkybėmis popiežius Paulius VI tokius nurodymus davė? Kokiais dokumentais tai sakydamas remiatės? Nurodykite, kuriame mano tardymo protokole apie tai yra kalbama?

(Šmeižiamas popiežius Paulius VI):
    Nežinau, kas paskatino Jus rašyti tokius prasimanymus ir klaidinti tarybinį skaitytoją, apšmeižiant popiežių Paulių VI, jau mirusį vysk. P. Bučį, kun./La-beržą ir mane. Nežinau, ar Jūs pats sukūrėte / tokį straipsnį, ar parašė kas kitas, o Jūs tik pasirašėte. Gal Jūs norėjote tokiu būdu pasitarnauti ateizmo propagandai Lietuvoje? Tačiau ir ateistui privalomos bendrosios etikos normos. Ar tokiu nekritišku straipsniu nepažeminate garbingo Vilniaus universiteto Vyr. dėstytojo vardo? Nežinau, koks Jūsų dorovinis lygis. Nežinau, ar Jūs, turėjęs drąsos parašyti netiesą, kaip mokslo atstovas, nepatikrinęs faktų, ar turėsite valios tai atšaukti. Garbingas, tvirto charakterio asmuo, padaręs klaidą, visuomet ją atitaisys. O Jūs, turėjęs drąsos apšmeižti keletą asmenų, net patį popiežių, ar turėsite drąsos ir savigarbos tuos šmeižtus atšaukti, bent pasirūpinti, kad toji „Kauno Tiesa" atspausdintų pilną šio mano atviro laiško tekstą?

(Popiežiaus apšmeižimas nesuderinamas su Tarybų Sąjungos politika):
    Jūsų straipsnis pasirodė spaudoje, praėjus vos keletui dienų po TSRS Užsienio reikalų ministro A. Gromykos vizito pas pop. Paulių VI. Ar Jūs manote, kad Jūsų straipsnis, kaltinantis popiežių organizavus Raudonosios armijos špionažą, yra naujos akcijos prieš dabartinį popiežių pradžia, suderinta su dabartiniu Tarybų Sąjungos užsienio politikos kursu?

    Remdamasis LTSR CK 7 straipsniu, reikalauju juridiškai įrodyti Jūsų man iškeltų kaltinimų teisingumą. Jeigu Jūs to padaryti negalite, tai įstatymu esate įpareigotas atšaukti minėtus kaltinimus. Antraip, aš pasilieku sau teisę Jus patraukti teismo atsakomybėn.

    Šio atviro laiško nuorašus siunčiu: J. E. vysk. J. Labukui, J. E. vysk. L. Poviloniui, TSRS Užsienio Reikalu Ministrui A. Gromvkai, Vilniaus Universiteto Rektoriui J. Kubiliui, RRT įgaliotiniui K. Tumėnui ir ,,-ts.auno Tiesos" Redakcijai.
Paluobiai, 1974.111.20.
        Kun. Pr. Račiūnas
*    *    *

Griškabūdis
(Kudirkos motinai sutrukdoma kelionė į Maskvą):
    Netoli Griškabūdžio gyvenanti Simo Kudirkos motina buvo kviečiama trims mėnesiam paviešėti pas gimines JAV. Gavo reikiamus dokumentus ir net bilietą Maskva - New Yorkas - Maskva, balandžio 27 dienai.
Prieš išvykstant į Maskvą pas Kudirkienę atvažiavo Šakių Vykdomojo komiteto atstovai, o vėliau Saugumo įgaliotinis ir įtikinėjo, kad senutė į JAV nevažiuotų. Žadėjo duoti karvei šieno, leisti pasimatyti su sūnumi esančiu lageryje (Permės sritis) ir gauti iš jo laiškus. Senutė apsisprendė važiuoti į JAV ir, nu-

vykusi į Vilnių, nusipirko bilietą į Maskvą. Trijų vyrų lydima, Kudirkienė ėjo prie 6-ojo vagono. Deja, į jį senutei įlipti nepavyko. Tuo metu perone slankiojo daug saugumiečių ir milicininkų. Prisitatę 4 milicininkai, pareikalvo iš senutės dokumentų ir nusivedė ją į milicijos kambarį. Čia Kudirkienė tol buvo įkalbinėjama nevažiuoti į JAV, kol traukinys „Lietuva" išriedėjo į Maskvą.

    Gegužės 7 į Kauno saugumą buvo iškviestas vienas iš Kudirkienės palydovų B. Gajauskas. Saugumiečiai jam priekaištavo, kam jis, jau 25 metus iškalėjęs, Vilniaus geležinkelio stoties perone sukėlęs politinę provokaciją.

    Kudirkienė telefonu painformavo gimines JAV apie tai, kodėl laiku nenuvykusi į Maskvą. Atrodo, kad jai išvykti į JAV kliūčių nebus.

Kučiūnai
(Mokiniai apklausinėjami dėl bažnyčios lankymo):
    Pastaruoju metu Lietuvoje, norint susior/entuoti, kokia yra tikėjimo padėtis, pasidarė labai ? madingi sociologiniai tyrinėjimai. Visose Lietuvos mokyklose mokiniams reikia atsakyti į anketų klausimus.

    1974 kovo 5-10 Kučiūnų aštuonmetėje mokykloje mokytojai: Bendaravičiai, Baldauskaitė, Ulinskaitė, Barkauskaitė pateikė IV - VIII klasių moksleiviams šitokius klausimus: Ar tiki Dievą? Kodėl tiki? Ar eini į bažnyčią? Kas liepia eiti į bažnyčią? Kada buvai bažnyčioje? Kas tave pirmąjį kartą nuvedė į bažnyčią? Ar skaitai religines knygas? Ar dažnai eini išpažinties? Ar namuose meldiesi? Ar tėvai tiki?

    Daugiau negu 90 procentų moksleivių parašė, esą tikintys Dievą ir lanką bažnyčią. Mokyklos direktorė dėl šių atsakymų persigando ir pasiūlė mokytojams budėti prie bažnyčios, kaip buvo daroma keletą me-

tų anksčiau, ir neleisti vaikų į bažnyčią. Tačiau dauguma mokytojų buvo kitokios nuomonės — mokytojui netinka būti milicininku.

    V klasėje mokytojai Barkauskaitei pateikus klausimus, du moksleiviai atsistojo ir persižegnoję pasimeldė. Į auklėtojos pastabą: „Kam to reikia?" mokiniai atsakė: „Mums reikia drąsos!"

    Tikintieji yra giliai pasipiktinę šiais „sociologiniais" tyrinėjimais. Tai grubus kišimasis į sąžinės dalykus. Daugelis yra tos nuomonės, kad reikia atsakyti tik į vieną klausimą „Ar tiki į Dievą?", o į kitus klausimus visiškai neatsakyti, nes šių tyrinėjimų tikslas — susiorientuoti, kas vaikams daro įtaką, kas juos moko, kas duoda skaityti religines knygas ir t.t. Kai kurie atsakymai galėtų būti tiesiogine išdavyste, kuria pasinaudotų bedieviai kovai prieš tikėjimą.

Vištytis
(Trukdomas vaikų giedojimas bažnyčioje):
    Vištyčio bažnyčioje susidarė nedidelis vaikų choras. Tėvai noriai leisdavo vaikus pagiedoti. Vaikų choras tikintiesiems labai patiko, tačiau ateistams tai buvo rakštis.

    1973 lapkričio 18, sekmadienį, per vakarines šv. Mišias į bažnyčią atėjo tikrintojai. Kitą dieną direktorius Virškus ir klasių auklėtojai pradėjo tardymą: kas giedojo? Kas moko giedoti? Kur daromos repeticijos? Ar klebonas duoda saldainių?

    Vienos mergaitės nusigando, o kitos, kaip antai Aleknavičiūtės, Uldinskaitė, Dulckytė drąsiai pasisakė, kad jos giedojo ir ateityje eisiančios giedoti. Šito norį jų tėvai, be to, ir joms pačioms patinka. Mokytojai aiškino, kad mergaitės į bažnyčią galinčios eiti, bet giedoti negalima, nes ir kiti vaikai panorėsią.

    Vaikų terorizavimas truko visą savaitę. Mokytojai

visokiais būdais stengėsi atkalbėti vaikus, kad tik jie neitų giedoti, lankėsi į namus ir prašė, kad tėvai neleistų vaikų į chorą.

    — Mūsų vaikai niekam blogo nedaro, kad eina giedoti. Jūs labiau rūpinkitės, kad mažiau būtų chuliganų, o ne mūsų vaikų giedojimu, — aiškino tikintieji persistengiantiems mokytojams.

    1973 lapkričio 22 vakare keturios mergaitės atėjo į špitolę, kad jas klebono šeimininkė pamokytų giedoti Šunims lojant, prie špitolės slinko apylinkės pirmininkas Žarskis su partinės organizacijos sekretorium Gaidžiu. Nekviestieji svečiai vaikus labai išgąsdino, klausinėjo pavardžių.

(Griežčiausiai draudžiama pavėžinti kleboną):
    1972 rudenį Vištyčio tarybinio ūkio šoferis J. Ul-dinskas nuvežė kunigą pas silpną ligonį. Sužinoję apie šį „nusikaltimą" tarybinio ūkio direktorius ir partinės organizacijos sekretorius, apibarė J. Uldinską:

    — Dar būtų galima pateisinti, jei mašina būtų panaudota kitokiems tikslams, tačiau kleboną pavėžinti griežčiausiai draudžiama.

Sutkai
(Mokykloje ateistinės popietės — vaidinimai):
    1973 m. pabaigoje Gerdžiūnų aštuonmetėje mokykloje buvo suorganizuota mokiniams ateistinė popietė — vaidinimas. Penktokai turėjo vaidinti „Olimpo dievus", o šeštokai — „Kristaus palydą". Pionierių vadovė Vitalija Pavalkytė su VI kl. auklėtoja Angele Karaliene vertė, kad šiame vaidinime vaidmenis atliktų tie mokiniai, kur Sutkų bažnyčioje patarnauja šv. Mišioms. Tikslas aiškus — išjuokti tikėjimą. Mokiniai Vidmantas Bačkaitis ir Algis Mickevičius, pasibiau-rėję ruošiamu „spektakliu", pabėgo iš mokyklos.

    Gerdžiūnų aštuonmetėje mokykloje praktikuojama sienlaikraščiuose piešti tikinčiųjų mokinių karikatūras. Gerdžiūnų ateistai šitokiomis nehumaniškomis priemonėmis nori sumažinti bažnyčią lankančių mokinių skaičių.


(Mok. Jasiūnaitė atleista už ant kaklo kryželio nešiojimą):
1956/57 m.m. žiemą Kulautuvos vidurinėje mokykloje partijos sekretorė mokyt. L. Gangapševa pamatė ant mokytojos S. Jasiūnaitės kaklo pro drabužius išsikišusį kryželį. Apie šį radinį Gangapševa pranešė Kauno rajono partijos komitetui ir Švietimo skyriui. Į mokyklą atvyko Kauno partijos instruktorė Filomenova ir, sukvietus skubų mokytojų posėdį, nagrinėjo „su kryžiais vaikščiojančios" nusikaltimą. Posėdžio metu instruktorė kryžių pavaizdavo, kaip istorinę pabaisą ir grėsmę Tarybų Sąjungai, o mokytoją Jasiūnaitę — kaip tos grėsmės vykdytoją.

— Tokia Jasiūnaitė mūsų mokykloje daugiau nedirbs, — trenkdama kumščiu į stalą, pareiškė Filome-nova. Tačiau tais metais mokyt. Jasiūnaitė iš mokyklos nebuvo pašalinta. Tkkriausiai, tai padaryti trukdė proletariška mokyt. Jasiūnaitės kilmė. Kilusi iš darbininkų šeimos, S. Jasiūnaitė šešerių metų liko be tėvų, visą vaikystę piemenavo pas ūkininkus, paskui, dirbdama tarnaite, jau suaugusi vakarais lankė pradinę mokyklą ir Kauno suaugusių gimnaziją. Mokytojaudama neakivaizdiniu būdu baigė Šiaulių mokytojų institutą. Taigi, laikyti Jasiūnaitę tarybinės santvarkos priešu stačiai buvo nepatogu. Rajono DŽDT posėdyje buvo pasiūlyta mokyt. Jasiūnaitę perauklėti. Partijos sekretorius Strielcovas, išsikvietęs mokyt. Jasiūnaitę,

apgailestavo, kad ji — darbininkų klasės atstovas — einanti prieš tarybinę santvarką ir patarė sakyti, kad ji kryželio nenešiojanti, o turinti jį tik kaip papuošalą ar kaip bereikšmį dalykėlį.
    1958 m. vasarą mokyt. Jasiūnaitė buvo iškviesta į Švietimo Ministeriją. Kadrų skyriaus viršininkas A. Paškauskas pasakė, kad ji būsianti iškelta iš Kulautuvos vidurinės mokyklos.

    — Už ką? — paklausė mokytoja.
    — Ar tiesa, kad jūs turėjote kryželį?
    — Tiesa.
    — Ar jūs jį turėjote tik kaip papuošalą ar kaip religinį atributą?
    — Kryželis man ne žaislas. Branginu jį kaip tikėjimo ženklą.
    — Tai jūs tikite?
    — Taip, tikiu.

    A. Paškauskas kažkur nuėjo pasitarti, o paskui nuvedė mokyt. Jasiūnaitę pas ministre pavaduotoją Vyšniauskaitę. Ši pakartojo analogiškus klausimus apie kryželį ir, gavusi tuos pačius atsakymus, pareiškė, kad nei mokykloje, nei kitoje su ideologiniu darbu susijusioje įstaigoje mokyt. Jasiūnaitė negalėsianti dirbti.

    Po kelių dienų Jasiūnaitė gavo, LTSR Švietimo ministro M. Gedvilo pasirašytą, atleidimo raštą: „Jasiūnaitę Stasę. Vinco, iš Kulautuvos vidurinės mokyklos mokytojos pareigų atleidžiu nuo 1958 rugsėjo 1 d."

    Jasiūnaitė raštu kreipėsi į Švietimo ministrą, prašydama nurodyti atleidimo priežastį. Po pakartotino kreipimosi Švietimo ministerija įpareigojo rajono Švietimo skyrių žodžiu Jasiūnaitei paaiškinti atleidimo priežastis.

    Atleista iš darbo Jasiūnaitė dairėsi darbo. 1958 lapkričio mėnesį ji buvo priimta į Kulautuvos Tub. Sanatoriją virtuvės darbininke. Priėmimą apiformino

direktorės pavaduotojas. Sugrįžusi iš kursų direktorė R. Čaikauskaitė atleido Jasiūnaitę iš darbo. Jasiūnaitės prašoma duoti bent valytojos darbą, direktorė tik šaipėsi, sakydama, kad ji esanti mokytoja ir tegul einanti dirbti į mokyklą.

    Veltui Jasiūnaitė skundėsi Kauno rajono valdžiai, LTSR Aukščiausiajai Tarybai, prašydama atstatyti į Rub. Sanatoriją darbininke. Už visus atsakydavo Kauno rajono Vykdomasis komitetas, kad pas juos — ne darbo biuras ir jie neprivalą aprūpinti ją darbu.

    Paaiškėjo, kad Kulautuvos ir rajono valdžios atstovai susitarė Jasiūnaitei neduoti darbo. 1959 m. vasarą Kulautuvos vaikų sanatorijos „Kregždutė" direktorius Astrauskas priėmė Jasiūnaitę sanitare. Tai sužinojusi, partietė gyd. Bivelienė įspėjo direktorių ir Jasiūnaitė už savaitės vėl buvo atleista iš darbo.

    Pagaliau 1959 m. Jasiūnaitė kreipėsi į TSRS KP CK sekretorių N. Chruščiovą. Į Kauno rajono Vykdomąjį komitetą atėjo įsakymas įdarbinti Jasiūnaitę ne mokykloje...
*    *    *
 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum