gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 76 Spausdinti El. paštas
     • Žvilgsnis į praėjusius 1987 metus
     • Pareiškimai ir protestai
     • Iš a.a. kun. Juozapo Zdebskio laiškų
     • Kratos ir tardymai
     • Mūsų kaliniai
     • Žinios iš vyskupijų
     • Sovietinėje mokykloje
     • Nauji pogrindžio leidiniai
1988 m. vasario 14 d.

2

LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA Nr. 76
Eina nuo 1972 metų!
Perskaitęs duok kitam!
Jei gali, padaugink!
ŽVILGSNIS Į PRAĖJUSIUS 1987 METUS


(1987 metai baigėsi, bet valdžios viršūnėse politika Bažnyčios atžvilgiu kol kas nepasikeitė. Valdiški bedieviai stengiasi prislopinti jubiliejinių renginių iškilmingumą. Kova už Lietuvos ateitį vyksta jauno žmogaus sieloje):
     Praėjo Jubiliejiniai metai, į kuriuos buvo sudėta dek daug vilčių, ilgai jiems ruoštasi. Ar tos viltys ir lūkesčiai pasiteisino? Žvelgiant iš paviršiaus — ne... Dauguma vilčių sudužo, neišsipildė.

    Jubiliejaus iškilmėse nesulaukėm šv. Tėvo Jono-Pauliaus II. Valdiški bedieviai sutrukdė Šv. Tėvui susitikti su Lietuvos katalikais.

    Kai kas daug vilčių dėjo į "persitvarkymą ir demokratizaciją", vykstančią sovietinėje imperijoje. Tokie įtikinėjo — nereikia parašų rinkimo vajaus, ir taip bus grąžintos atimtos bažnyčios, paleisti įkalinti kunigai. Vis naujos buvo nustatinėjamos datos Vilniaus arkivyskupijos Apaštalinio Administratoriaus vysk. Julijono Steponavičiaus sugrįžimui iš Žagarės tremties į Vilnių. Tikėtasi, kad bus pakeisti prieš kitaminčius ir tikinčiuosius nukreipti Baudžiamojo kodekso straipsniai, išleisti "švelnesni" Religinių susivienijimų nuostatai, nebus draudžiama katekizacija, bus liautasi persekioti besimokantį tikintį jaunimą...

    Šie 1987 "persitvarkymo" metai baigėsi, o rezultatai — Bažnyčios padėtis faktiškai nepasikeitusi. Net ir viena kita bedieviškos valdžios "nuolaida" ar "prielankumo gestai", nežiūrint, kad masinės informacijos priemonėmis labai išgarsinti ir užsienyje, iki šiol dar tik popieriuje, pvz: Klaipėdos Taikos Karalienės baž-
3

nyčios grąžinimo klausimas dar kybo ore — žadama grąžinti po dviejų metų. Viskas priklausys nuo to, kas po dviejų metų sėdės sovietinės valdžios viršūnėse ir kokią politiką Bažnyčios atžvilgiu jos ves. Kas žino, kaip dar viskas baigsis. Taigi, džiaugtis užgrobtos Klaipėdos bažnyčios grąžinimu tikrai dar per anksti.

    Kunigų kalinių išlaisvinimo klausimas, šioje srityje bedieviška sovietų valdžia visam pasauliui akivaizdžiai pademonstravo, ką ji laiko savo svarbiausiu priešu dabartinėje Lietuvoje, būtent — Bažnyčią ir kunigus. Persitvarkymo ir taip vadinamos demokratizacijos laikais lageryje paliko tik kunigus — Alfonsą Svarinską ir Sigitą Tamkevičių. Kiti Lietuvos disidentai jau arba laisvėje, arba tremtyje. Bažnyčia demonstracijų ir kitokių atvirai sovietų valdžiai priešiškų akcijų neorganizuoja, tačiau valdiškiems bedieviams ji pavojingesnė, nes pakerta bedievybės galią dvasinėje srityje, kviesdama tautą likti ištikimai per 600 metų protėvių išlaikytoms ir brangintoms katalikiškoms tradicijoms bei moralei. Tik todėl valdiški bedieviai taip uoliai stengėsi prislopinti Jubiliejinių renginių, ypač centrinių, skambesį. Nuolat buvo reikalaujama iš hierarchų ir svarbesnių parapijų klebonų, kad užtikrintų, jog Jubiliejaus minėjimo proga bus tik įprastinės pamaldos ir kad jos niekuo nesiskirs nuo eilinių atlaidų. Dalį Lietuvos Bažnyčios vadovų ir klebonų grasinimais ir pažadais jiems pasisekė nukreipti į kompromisų kelią. Tegul bedievių dusinama katalikiškoji liaudis pati paieško, kur išgirsti ką giliau ir plačiau apie 600 metų krikščionybės kelią Lietuvoje. O kaip reikia mūsų liaudžiai, mūsų jaunimui, mokyklose tegaunančiam tik ateistinį auklėjimą, tokių renginių, kuriuose būtų įsisavinama krikščioniška dvasia, kad 600 metų ištikimybė katalikiškam tikėjimui taptų ir turtu, ir savastimi naujosios 7-os krikščioniškos Lietuvos generacijos. Reikia, kad Tautos ir Bažnyčios šviesesnė ateities viltis būtų grindžiama, ne "laukiamomis nuolaidomis" iš bedieviškos valdžios pusės, bet krikščioniškos doros ir tikėjimo principų įtvirtinimu jaunose sielose ir širdyse.

    Bedieviai šiais praėjusiais metais veikė visais jiems prieinamais kanalais, kad, minint Krikšto Jubiliejų Evangelijose Duonos dvasia alkstančiam mūsų jaunimui būtų pateikta jam neįkandamu, t.y. be atskiro religinio auklėjimo ir pasiruošimo nesu-
4

prantamu būdu — pamaldos laikomos lotynų kalba. Ar ne paradoksas — kai Romoje šv. Tėvas Aušros Vartų Gailestingumo Motinos šventėje už Lietuvą aukoja šv. Mišias lietuvių kalba, tai Lietuvoje Jubiliejaus iškilmėse ir net toje pačioje Aušros Vartų Dievo Motinos iškilmėje Vilniaus šventovėje koncelebracijai susirinkusiems kunigams vyskupijos valdytojas uždraudė lietuvių kalba celebruoti šv. Mišias. Tegul liaudis ir jaunimas nesupranta, ką kunigai kalba, kaip meldžiasi. Į akmenį vyniojama dvasinės gyvybės duona! Dėl tariamai svarbių, o pagrinde tik žadamų nuolaidų perduokit bedieviams jaunos kartos sielas, nekovokite už jas. Tai šėtono klasta!

    Žvelgiant į ateitį, į septintąjį krikščionybės šimtmetį, kaip pirmaeilis uždavinys Lietuvos Katalikų Bažnyčiai iškyla būtinybė sukrikščioninti bedievinamą jaunąją mūsų tautos kartą. Tikroji kova už Lietuvos ateitį vyksta jauno žmogaus širdyje, už ką jis apsispręs: už Kristų, Jo Evangeliją, ar už bedievių žadamus, bet dažniausiai neišpildomus "pažadus", o gal ir už kitus šios žemės valdovų naiviems savo vergams numetamus blizgučius.

    Septintas krikščioniškos Lietuvos šimtmetis turi prasidėti intensyvia kova už jaunas širdis.

    Šie metai pažymėti ir drąsesniu mūsų tautiečių šauksmu "Laisvės Lietuvai!" Kiekvienam žmogui, juo labiau tautai, įgimtas laisvės troškimas. Šiais "persitvarkymo" ir "demokratizacijos" laikais lietuviai viešai pareiškė pasaulio ir sovietų imperijos vadovams, kad laisvė brangi ir mūsų tautai.

    1988 m. — Marijos metai. Per 600 m. tautos sukurtos gilios meilės Marijai tradicijos kviečia visus į šį maldos ir moralinio atsinaujinimo kelią — laisvės kelią!
5

PAREIŠKIMAI IR PROTESTAI


(Lietuvos kunigų pareiškimas M. Gorbačiovui, kur atitaisoma melagingi P. Anilionio aiškinimai apie vyskupo Julijono Steponavičiaus ištrėmimo į Žagarą motyvus):

        TSKP CK Generaliniam Sekretoriui M. Gorbačiovui

        Nuorašai:
        1. Lietuvos Vyskupams ir vyskupijų Valdytojams
        2. "Tiesos" redakcijai

        Lietuvos kunigų

        P a r e i š k i m a s


    1955 metais rugsėjo 9 d. tuometinis Vilniaus arkivyskupijos kunigas Adutiškio klebonas Julijonas Steponavičius, šv. Tėvui paskyrus ir tarybinei valdžiai sutikus, buvo konsekruotas vyskupu ir nuo 1957 m. pabaigos valdė Vilniaus arkivyskupiją ir Panevėžio vyskupiją.

    1961 m. sausio 4 d. tuometinis Religinių kultų reikalų tarybos prie LTSR MT įgaliotinis J. Rugienis atėmė iš vyskupo J. Steponavičiaus Vilniaus arkivyskupijos Valdytojo pažymėjimą ir įsakė jam persikelti gyventi į Žagarą, pareikšdamas, kad tai daro vykdydamas Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimą. Patį LTSR MT nutarimą parodyti ar paskaityti J. Rugienis atsisakė.

    Dabartinio RRT įgaliotinio P. Anilionio 1987 m. rugpjūčio 6 d. "Tiesoje" išspausdintame straipsnyje pateikiama vyskupo J. Steponavičiaus ištrėmimo į Žagarą istorija melaginga. Faktiškai vyskupas 'Tiesoje" buvo apšmeižtas. Savo straipsnyje P. Anilio-nis tvirtina, kad vyskupą į Žagarą perkėlė Katalikų Bažnyčios Lietuvoje vadovai. Iš tikrųjų gi tuometinis įgaliotinis J. Rugienis bandė iš Kauno arkivyskupijos Valdytojo kanauninko J. Stankevičiaus gauti vyskupui J. Steponavičiui paskyrimo į Žagarą raštą, bet kanauninkas J. Stankevičius atsisakė tai padaryti, pa-
6

reikšdamas, kad tam neturi teisės, nes vyskupus kilnoti gali tik šv. Tėvas.

    Tada milicija prieš vyskupo valią jį išregistravo iš Vilniaus miesto, o valstybės saugumo tarnautojai liepė jam tučtuojau išsikraustyti į Žagarę, priešingu atveju išvešią jėga. Vyskupui paklausus, kokius valstybės įstatymus jis pažeidęs, saugumo tarnautojai pasakė, kad nėra pažeidęs jokių įstatymų, bet tik nevykdęs valdžios reikalavimų, kurie įgaliotinio jam pateikiami. Būtent, atsisakęs raštu įsakyti kunigams, kad nekatekizuotų vaikų,  neleistų vaikams dalyvauti religinėse apeigose, neruoštų parapijiečiams rekolekcijų, nekalėdotų, be valdžios leidimo netalkininkautų kitose bažnyčiose, nesirinktų dideliu būriu kunigų rekolekcijose. Be to iš vyskupo buvo pareikalauta, kad jis neleistų dirbti kunigo darbą tiems kunigams, iš kurių įgaliotinis atima registracijos pažymėjimą, ir kad būtinai šventintų kunigais visus civilinės valdžios pristatytus kandidatus.

    Didesnė dalis šitų reikalavimų, kaip paskelbė aukščiausieji Lietuvos TSR vadovai savo 1987 m. rugsėjo 17 d. susitikimo su Katalikų Bažnyčios dvasininkijos atstovais, yra jau atšaukti.

    Tačiau anuomet vyskupas J. Steponavičius už šių su Bažnytine teise ir vyskupiška sąžine nesuderinamų reikalavimų nevykdymą buvo nušalintas nuo savo pareigų ir 1961 m. sausiol8 d. atvyko į Žagarę, kur buvo prievarta apgyvendintas avariniame 34 m. gyvenamo ploto bute be vandentiekio, be kanalizacijos, be vonios, be tualeto ir be centralinio šildymo. Tame bute turėjo apsigyventi ir jo namų šeimininkė.

    P. Anilionio straipsnyje rašoma, kad šv. Tėvas kėlęs vyskupą J. Steponavičių į Kaišiadorių vyskupiją Apaštaliniu Administratoriumi, bet esą vyskupas J. Steponavičius nesutikęs ir Žagarėje pasilikęs savivališkai. Tai netiesa, nes tas perkėlimas į Kaišiadoris buvo dar tik projektas, kurį vėliau pats šv. Tėvas atšaukė. Kad šv. Tėvas ir dabar laiko Vilniaus arkivyskupijos tikruoju šeimininku tai matyti iš kasmet Vatikano išleidžiamo pasaulio vyskupų sąrašo "Anuario Pontificio".

    Šiais atvirumo ir demokratijos plėtimo laikais, kai kalbama ir rašoma apie klaidų ir skriaudų atitaisymą, prašome, kad būtų atitaisyta ir vyskupui J. Steponavičiui padaryta skriauda, neteisė-
7

tais pareigūnų veiksmais jį ištremiant į Žagarą. Būtent, prašome, kad būtų leista vyskupui J. Steponavičiui sugrįžti į Vilniaus Arkivyskupijos Apaštalinio Administratoriaus postą. Be to, reikalaujame, kad 'Tiesa" atšauktų įgaliotinio P. Anilionio straipsniu paskleistą dezinformaciją vyskupo J. Steponavičiaus į Žagarą ištrėmimo klausimu.
Pasirašė:   
Albinas Deltuva   
    Pranas Adomaitis
Jonas Matulaitis       Juozapas Užupis
Vaclovas Stakėnas    Pranas Perlaitis
Juozapas Pečiukonis    Kazimieras Burba
Vytautas Insoda      Jonas Rusinąs
Petras Sitka   
        Vincas Čėsna
Antanas Gražulis     Albinas Jaudegis
Jonas Baranauskas    Vytautas Montvila
Lionginas Kunevičius    Alfonsas Sadauskas
Antanas Diškevičius    Jonas Verkala
Kazimieras Skučas     Pranas Šulskis
TedeušasValianas      Algimantas Pasiliauskas
Vytautas Gustaitis    Petras Dumbliauskas
Raimundas Žukauskas    Vytautas Užkuraitis
Jonas Boruta   
        Gvidonas Dovydaitis
Deimantas Brogys     Vincas Jalinskas
Vladas Bobinas   
    Jonas Grudzinskas
Juozas Klimavičius    Stasys Mikalajūnas
Vincas Prajara   
      Antanas Liesis
Albinas Lukošaitis    Leonardas Kavaliūnas
Vladas Bilius   
        Antanas Vitkus
8

(Šiame Lietuvos kunigų pareiškime M. Gorbačiovui skundžiamasi dėl kun. Roko Puzono, zakristijono (dabar kunigo) Roberto Grigo ir Nijolės Sadūnaitės terorizavimo, dėl kun. Vaclovo Stakėno kankinimo, dėl kunigų Br. Laurinavičiaus ir J. Zdebskio tragiškų mirčių įtartinomis aplinkybėmis);

    TSKP CK Generaliniam Sekretoriui M. Gorbačiovui

    Lietuvos kunigų

    Pareiškimas


    Esame sukrėsti naujų teroristinių išpuolių prieš katalikus kunigus ir pasauliečius Lietuvoje. 1987 m. rugpjūčio 28 d. kunigas Rokas Puzonas, Kiauklių (Širvintų r.) parapijos klebonas, ir tos pačios bažnyčios zakristijonas Robertas Grigas ir uoli katalikė Nijolė Sadūnaitė, nepateikus jokių dokumentų bei orderio, buvo pagrobti civiliai ir milicijos uniforma apsirengusių teroristų, padedant autoinspekcijos darbuotojams. Pagrobtieji buvo vežiojami po Lietuvą ir Baltarusiją: N. Sadūnaitė 30 vai. pasikeičiant kelioms teroristų grupėms, kun. R. Puzonas buvo išleistas Baltarusijoje, miške už 100 km. nuo Vilniaus. Zakristijonas Robertas Grigas paspruko nuo teroristų Joniškio mieste, už 300 km. nuo Vilniaus. Po priverstinio "pasivažinėjimo" teroristai pagrasino, kad, jei nepakeis savo laikysenos religiniais ir tautiniais klausimais, bus blogiau. Teroristai nesislėpė, kad jie saugumiečiai.

    Panašus terorizmo aktas buvo įvykdytas 1985 m. rugpjūčio 22 d. naktį ir prieš Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto narį, Kriokialaukio kleboną kun. Vaclovą Stakėną. Jį teroristai naktį, prisidengė, neva reikia pas ligonį, pagrobė iš namų, išvežė į mišką, kankino ir surištą rankomis, kojomis bei užkišta burna, vidurnaktį paliko miško glūdumoje. Šio teroristinio akto vykdytojai iki šiol neišaiškinti.

    Vykstant tokiems teroristinams aktams, kyla įtarimas, ar ne tos pačios jėgos pastūmė kun. Bronislovą Laurinavičių 1981 m.
9

lapkričio 24 d. po sunkvežimiu ir prisidėjo prie įvykių, susijusių su tragiška kun. J. Zdebskio mirtimi 1986 m. vasario 5 d.

    Prašome, kad grubūs teisėtumo pažeidimai, t.y. teroristiniai išpuoliai būtų nutraukti ir kaltininkai nubausti.

    Kartu prašome, kad vykstant persitvarkymo procesui, būtų išleisti laisvėn nuteistieji kunigai: A. Svarinskas ir S. Tamkevičius, o į savo darbą sugrąžintas Vilniaus arkivyskupas J. Steponavičius.
Pasirašė:
Leonas Kalinauskas
    Pranciškus Matulaitis
Juozapas Vaičeliūnas   Eugenijus Bartulis
Jonas Survila
             Eugenijus Jakubauskas
Viktoras Brusokas
      Antanas Danyla
Jonas Zubrus
            Antanas Milašius
Gustavas Gudanavičius    Antanas Jakubauskas
Jonas Kazlauskas
      Juozapas Razmantas
Jonas Tamonis
          Kęstutis Daknevičius
Kazimieras Pesliakas  Vytautas Griganavičius
Vaclovas Ramanauskas  Jonas Babonas


(Vilkaviškio vyskupijos kunigų skundas M. Gorbačiovui dėl tų pačių asmenų terorizavimo ir dėl kun. Juozo Čepėno užpuolimo jo namuose. Įtariama, kad tai saugumo agentų ar su jų žinia padaryti pasikėsinimai):

    TSKP CK Generaliniam Sekretoriui drg. M. Gorbačiovui

    Vilkaviškio vyskupijos kunigų

    P a r e i š k i m a s

    1987 m. rugpjūčio 28 d. Kiauklių klebonas kun. Rokas Pu-zonas, tos pat bažnyčios zakristijonas Robertas Grigas ir uoli katalikė Nijolė Sadūnaitė nežinomų piktadarių buvo užpulti ir pagrobti. Visaip gąsdindami ir grasindami teroristai savo aukas ilgai vežiojosi po Lietuvą ir Baltarusiją. Kun. R. Puzoną jie paleido tik po 10 vai. Baltarusijos TSR teritorijoje prie Svyrių mies-
10

telio, apie 70 km. nuo Vilniaus. R. Grigas nuo piktadarių pabėgo Joniškyje, nuo Vilniaus nuvežtas beveik 270 km. N. Sadūnaitė. jie vežiojosi apie 30 vai., kol pagaliau, parveža prie namų, paleido.

    Užpuolikai jokių dokumentų nepateikė, bet ir neslėpė esą saugumo darbuotojai. Kai kurie dėvėjo milicijos uniformą. Nors jų mašinos buvo be numerių, autoinspeckija, juos sulaikiusi, pagarbiai praleisdavo ir net su jais bendradarbiavo.

    Panašus terorizmo aktas buvo įvykdytas 1985 m. rugpjūčio 22 d. prieš Kriokialaukio kleboną kun. Vaclovą Stakėną. Klastingai iškvietę kunigą pas sunkiai sergantį ligonį, jie išvežė jį iš namų, kankino ir vidurnaktį paliko nežinomam miške surištomis rankomis ir kojomis bei užkimšta burna. Sie piktadariai lig šiol nesurasti.

    Neišaiškinti ir kiti piktadariai, kurie šių metų rugsėjo 10 d., dėvėdami milicijos karininkų uniformą, užpuolė Gruzdžių kleboną kun. Juozą Čepėną, įsibrovę apie 21 vai. į kleboniją, jie surišo kleboną ir apie porą valandų šeimininkavo jo bute, o paskiau, pagrobę jo mašiną, išvažiavo nežinia kur.

    Kreipiamės į Jus, Generalini Sekretoriau, prašydami į tuos įvykius atkreipti atitinkamų valdžios organų dėmesį ir pareikalauti, kad panašiems išpuoliams būtų užkirstas kelias, o kaltininkai išaiškinti ir nubausti.

    Kartu prašome, kad, vykstant persitvarkymo procesui, kai daug kalbama apie praeities klaidų atitaisymą, būtų peržiūrėtos nuteistųjų kunigų A. Svarinsko ir S. Tamkevičiaus bylos, ir kad jie būtų paleisti laisvėn.
Pasirašė:

Vladas Bobinas
Leonardas Kavaliūnas
Vladas Bilius
Pranas Adomaitis
Antanas Vitkus
Albinas Jaudegis
Antanas Lokušaitis
Juozapas Matulevičius
Juozas Pečiukonis
Vytautas Gustaitis
Deimantas Brogys
Raimundas Žukauskas
Juozas Klimavičius
Vincas Prajara
Jonas Varkala
Algirdas Pasliauskas
Petras Dumbliauskas
Vytautas Užkuraitis



11

Petras Sitka
TedeušasValianas
Pranas Šulskis
Juozapas Užupis
Jonas Boruta
Antanas Liesis
Lionginas Kunevičius
Albinas Deltuva
Antanas Gražulis
Antanas Diškevičius
Vaclovas Stakėnas
Vytautas Insoda
Gvidonas Dovidaitis
Vytautas Budas
Pranas Perlaitis
Kazimieras Burba
Jonas Rusinas
Jonas Matulaitis
Vincas Čėsna
Vitas Urbonas
Vincas Jalinskas
Jonas Grudzinskas
Stasys Mikalajūnas
Jonas Baranauskas



(Kun. Ant. Gražulis savo pareiškime M. Gorbačiovui skundžiasi dėl P. Anilionio raštiško įspėjimo dėl jo pasakyto pamokslo Šiluvos atlaidų metu. Jo kaltinimai visai nepagrįsti ir turi tikslą kunigą įbauginti):

    TSKP CK Generaliniam Sekretoriui M. Gorbačiovui

    Nuorašai:
    Lietuvos vyskupams
    RRT įgaliotiniui P. Anilioniui
    Alytaus m. LDT vykdomajam komitetui

    Kunigo Antano Gražulio,
    II-jo Alytaus katalikų parapijos vikaro

    P a r e i š k i m a s

    1987 m. spalio 6 d. Alytaus miesto LDT vyk. k-to pirmininko pavaduotojas A. Makštutis, atėjės į Alyaus II-jo kleboniją, man perskaitė RRT įgaliotinio P. Anilionio 1987 m. rugsėjo 20 d. įspėjimą. Palikti įspėjimo nuorašą ar leisti nusirašyti įspėjimo tekstą A. Makštutis atsisakė. Toks pareigūnų elgesys liudija, kad jie nėra įsitikinę iškeltų kaltinimų pagrįstumu ir todėl nori, kad platesnis piliečių ratas nesusipažintų su tiksliu įspėjimo turiniu.
12

Tokia oficialių ir neva viešai skelbiamų dokumentų nuo visuomenės slėpimo taktika, įsigalėjusi praeityje, nesiderina su dabartine persitvarkymo ir viešumo atmosfera.

    P. Anilionio pasirašytame įspėjime aš esu kaltinamas, kad 1987 m. rugsėjo 13 d., atvykęs į Šiluvos baziliką, pasakiau antitarybinio pobūdžio pamokslą. Esą pamokslo metu raginęs netikėti tarybinės propagandos teisingumu, aukštinęs nuteistus valstybinius nusikaltėlius — kunigus Alf. Svarinską, S. Tamkevičių ir J. K. Matulionį, kvietęs tikinčiuosius išlaisvinti "Lietuvą iš nekrikštytų rankų". Po pamokslo giedojęs buržuazinės Lietuvos himną. Tuo esą pažeidęs LTSR Konstitucijos 50 str., draudžiantį kurstyti nesantaiką ryšium su religiniais kultais, ir Religinių susivienijimų nuostatus, ribojančius dvasininkų veiklą ta religine bendruomene, kuriai aptarnauti RRT įstaiga yra juos užregistravusi.

    Į šiuos kaltinimus štai ką turiu atsakyti. 1987 m. rugsėjo 13 d. į visos Lietuvos katalikų šventovę atvykau pasimelsti kaip privatus maldininkas. Tą dieną jokių specifiškai kunigiškų apeigų neatlikinėjau. Po Sumos dalyvavau pamaldžios liaudies atgailos procesijoje — kalbant Rožančių, keliais ėjome apie baziliką. Šiluvoje jokio pamokslo nesakiau, tik kaip įprasta, pradedant kalbėti rožančių, garsiai paskelbiau, kokia intencija melsimės — t.y. atgailos intencija už mūsų tautiečių padarytas nuodėmes, jungiant savo maldą su ta pačia intencija kalėjimuose kalinamų kunigų sudedama auka. Kiek žinau, nėra nei Bažnyčios, nei valstybės įstatymo, draudžiančio tikintiesiems bažnyčioje ar šventoriuje garsiai melstis, taip pat nėra įstatymo, draudžiančio eiliniam tikinčiam pasauliečiui bendros maldos pradžioje paskelbti už ką melsimės. Taigi, aš, atlikęs tai, ką gali atlikti tikintysis pasaulietis, esu kaltinamas, kad atlikinėjau dvasininko pareigas ne toje bažnyčioje, kur esu registruotas. Jeigu esu baudžiamas už tokį "nusikaltimą", tai tada, nuosekliai laikantis P. Anilionio požiūrio, reikėtų bausti visus tikinčiuosius, kurie užeina melstis į bažnyčią ne tose vietovėse, kur yra registruoti. Tada reikėtų prie bažnyčios durų pastatyti valdžios pareigūnus, kurie neįleistų į bažnyčią iš kitur atvykusių tikinčiųjų. Argi P. Anilionis jau tiek mažai beturi nuovokos, kad tokius absurdiškus kaltinimus kelia.
13

    Įspėjime esu kaltinamas, kad, paskelbdamas rožančiaus maldos intenciją, raginau žmones netikėti tarybine propaganda. Tame ir dalykas, kad tarybinė propaganda užsiima ir ateizmo, Ly. bedievybės propaganda. Aš raginau tikinčiuosius melstis, kad nepasiduotume ateistinei propagandai, brangintume tikėjimą. Negi gali kunigas ar tikintysis melstis intencija, kad ateistinei propagandai pasisektų išplėšti iš žmonių širdžių tikėjimą. Tokios maldos intencijos iš tikinčio žmogaus gali reikalauti nebent nesveikos psichikos žmogus. Negi yra tarybinis įstatymas, draudžiantis tikintiesiems melstis, kad tikėjimas negestų, o plistų žmonių širdyse?

    Nesuderinamas su krikščionių tikėjimo išpažinimo laisve ir P. Anilionio reikalavimas, kad tikintieji nesimelstų už kalinius, ypač kunigus, net nekeliant klausimo, teisingai ar neteisingai nuteisti kaliniai, Evangelijoje jiems parodytas gerumas ir meilė prilyginama pačiam Kristui parodytam gerumui (žiūr. Mt. 25,45). Pirmajame amžiuje krikščionių persekiojimo metu, suėmus apaštalus, visa Bažnyčia viešai meldėsi (žiūr. Ap. D. 12,5). Negi P. Anilionio ginami įstatymai būtų žiauresni nei pirmųjų amžių krikščionių persekiotojų išleisti įstatymai.

    Įspėjime įrašytos frazės "kvietė" tikinčiuosius išlaisvinti "Lietuvą iš nekrikštytų rankų" iš vis nebuvo mano paskelbtojo Rožančiaus maldos intencijoje, tai ateistinės valdžios atsiųstų į bažnyčią šnipų fantazijos vaisius.

    Netiesa, kad po atgailos procesijos giedojau buržuazinės Lietuvos himną. Jį užtraukė ir giedojo tikinčioji liaudis. Tame himne — žymaus lietuvių rašytojo V. Kudirkos 'Tautiškoje giesmėje" nėra jokio antitarybiškumo, nes jis sukurtas praėjusio šimtmečio pabaigoje, kai dar niekur nebuvo tarybų valdžios. Kad jame nėra nieko antitarybinio liudija ir tas faktas, kad 1944-50 metais šis himnas buvo oficialus Lietuvos TSR himnas. Tuo metu P. Anilionis dirbo Joniškėlio raj. vyk. k-to pirmininku ir tikriausiai žinojo, koks tuomet buvo LTSR valstybinis himnas, o jei primiršo, tai, prieš rašydamas įspėjimą, galėjo pažvelgti į "Lietuviškąją Tarybine Enciklopediją" (12 t., Vilnius. 44 psl.). To būtų užteką, norint išvengti nemalonių perlenkimų, kai Stalino laikų LTSR valstybinio himno giedojimas laikomas antitarybiniu
14

nusikaltimu.

    P. Anilionio įspėjime rašoma, kad Šiluvos bažnyčioje kalbėjęs be Raseinių vyk. k-to leidimo. Iš tikrųjų gi Religinių susivienijimų nuostatai reikalauja pranešu, o ne gauti leidimą.

    Kadangi, kaip jau anksčiau minėta, maldos intencijos paskelbimas nėra joks kunigiškas veiksmas, tai tuo labiau jam nereikalingas rajono valdžios leidimas.

    Kas dėl Raseinių rajono valdžios, tai savo fanatiška ateistine elgsena ji jau seniai nuteikia tikinčiusius prieš save ir valdžios proteguojamus ateistus. Pvz., 1986 m., vieną savaitę prieš didžiuosius atlaidus Šiluvoje, buvo uždrausta klebonui mons. Grauslio pakviestam pamokslininkui, Eržvilko klebonui P. Meiliui, sakyti tuose atlaiduose pamokslus, šiais metais taip pat pasielgta su kitu atlaidams pakviestu pamokslininku — Lazdijų dekanu V. Jalinsku. Ateistai gali pasikviesti ateistinei paskaitai skaityti gabų, įdomų lektorių, o tikintiesiems Šiluvoje teleidžiama klausytis tik nespėjusių per savaitę pasiruošti aplinkinių kaimų parapijų kunigų pamokslų. Argi tai suderinama su tikinčiųjų ir ateistų lygiateisiškumo principu, įrašytu TSRS ir LTSR Konstitucijose?

    Ar tokie valdžios pareigūnų ateistinio uolumo ekscesai gali sustiprinti tikinčiųjų pasitikėjimą tarybinės valdžios garantuojama sąžinės laisve? RRT įgaliotinis P. Anilionis, vietoj mėginęs šalinti tokio pobūdžio ekscesus įspėjimais, tokiais kaip man atsiųstais, juos skatina ir palaiko. Negi persitvarkymas taip ir nepalies RRT įgaliotinio P. Anilionio įstaigos darbo stiliaus?

    Prašau Jus, Generalini Sekretoriau, nurodykite RRT įgaliotiniui P. Anilioniui, kad atšauktų nepagrįstą įspėjimą ir kad toliau stengtųsi švelninti įtampą, atsiradusią tarp tikinčios Lietuvos liaudies ir ateizmą propaguojančių tarybinės valdžios pareigūnų.
1987.X. 10
15

(Marytės Gudaitytės pareiškimas Suvienytų Nacijų Organizacijos (Jungtinių tautų) humanitarinių reikalų komisijai dėl jos išmetimo iš Gailestingųjų seserų mokyklos vien už laiškų parašymą kalinamiems kunigams):

    Suvienytų Nacijų Organizacijos
        humanitarinių reikalų komisijai

    Nuorašai:
    Generaliniam sekretoriui M. Gorbačiovui
    TSKP Švietimo ministerijai
    LTSR Švietimo ministerijai

    Gudaitytės Marytės,
        gyv. Prienų raj. Skersabalio km.,

    P a r e i š k i m a s


    Po keleto metų varginančio ir beprasmiško susirašinėjimo su tarybinėmis įstaigomis ir, praradus bet kokią viltį, kad mano klausimas būtų teisiškai išspręstas ir atstatytas teisingai, savo skriaudą nusprendžiau išdėstyti tarptautinėms organizacijoms, ginančioms žmogaus teises.

    1983 m. rudenį įstojau mokytis į Kauno Prano Mažylio med. mokyklą. Ją baigiant, 1985 m. šios mokyklos direktorė pasiuntė mane į Kauno miesto saugumo rūmus pas saugumietį Jo-cą. Jis pokalbio metu pasakė, jog mokytis daugiau negalėsiu, kadangi esu parašiusi kunigams kaliniams S. Tamkevičiui ir A. Svarinskui kalėdinius sveikinimus. Buvau tardoma ir gąsdinama.

    Mokyklos direktorė Tamašauskienė sakė, kad ji pati manęs iš mokyklos nepašalintų, bet to reikalauja saugumas ir ji privalo vykdyti įsakymus.

    1985.04.09. su tėvu nuvažiavau į Aukštojo ir spec. viduriniojo mokslo ministeriją. Mus priėmė švietimo ministerijos darbuotojas Stonys. Jis paaiškino, kad pašalinta esu teisingai, tačiau sekančiais metais mokyklą galėsiu pabaigti. Po to mane iškvietė
16

kažkoks pareigūnas pavarde Šnipas. Jis aiškino, jog laiškų rašymas kunigams Tamkevičiui ir Svarinskui yra didelis nusikaltimas. Tai yra antitarybinė veikla. Aš ir mano tėvas esame ekstremistai. Todėl mano pašalinimas yra teisingas.

    Tais pačiais metais gegužės mėnesį kreipiausi į TSKP CK Generalinį Sekretorių M. Gorbačiovą, prašydama leisti baigti mokyklą. Atsakymas buvo neigiamas.

    1986.04.04. nuvažiavau į Aukštojo ir spec. viduriniojo mokslo ministeriją. Stonys liepė važiuoti į Kauno Prano Mažylio med. mokyklą. 1986.04.05. nuvykau ten. Mokyklos direktorės pavaduotojas Grigas sakė, jog šioje mokykloje mokytis negalėsiu ir patarė važiuoti į kurią kitą med. mokyklą. 1986.04.11. nuvykau į Utenos med. mokyklą. Mokyklos direktorė, sužinojusi visa apie mane, tik stebėjosi, kaip aš dar galiu dirbti vaikų darželyje, ir mokytis nepriėmė. Liepė kreiptis į Kauno Prano Mažylio med. mokyklą.

    Tais pačiais metais dar kartą kreipiausi į TSKP CK Generalinį Sekretorių leisti pabaigti med. mokyklą. Iš švietimo ministerijos gavau pakartotiną neigiamą atsakymą.

    1987 m. rudenį bandžiau stoti į Šiaulių med. mokyklą. Stojamųjų egzaminų laikyti negalėjau, nes tuo laiku gulėjau ligoninėj. Dokumentus nuvežiau po stojamųjų egzaminų rugpjūčio 24 d. į medicinos mokyklą buvau priimta. Konkreti stojamųjų egzaminų data nebuvo pasakyta. Spalio 5 d. gavau studentės pažymėjimą, taigi buvau traktuojama, kaip Šiaulių med. mokyklos studentė. Grupėje gavau pareigas rūpintis grupės ateistiniu auklėjimu. Lapkričio 30 d. įvykus grupės susirinkimui, nuo šių pareigų atsisakiau, motyvuodama, jog esu tikinti..

    Tą pačią dieną, po susirinkimo, į namus, kur gyvenau, atvažiavo grupės vadovas ir dar trys grupės studentai. Paaiškino, jog lanko visus moksleivius. Surašė gyvenimo sąlygas, klausinėjo, ar nesilanko kokie pašaliniai žmonės, surašė grupės mergaičių pavardes, kurios lankėsi pas mane.

    Gruodžio 1 d. buvau iškviesta pas mokyklos direktorių. Direktorius paaiškino, jog esu pašalinama iš mokyklos, o be to esu dar nepriimta į mokyklą, kadangi nesu laikiusi stojamųjų egzaminų. Todėl privalau atsiimti dokumentus.
17

    Tikroji pašalinimo priežastis yra ta, kad atsisakiau dirbti ateistinį darbą. Man nesuprantama, kaip labiau galima pažeminti tikintį žmogų, priverčiant jį dirbti prieš savo įsitikinimus.

    Noriu paklausti išreklamuotos tarybinės "demokratijos" skelbėjų, kurie taip garsiai šaukia, kad kiekvienas tarybinis pilietis, nežiūrint jo įsitikinimų, rasės ir luomo, turi teise. į mokslą ir darbą. Ko vertas šis garsus šūkis? Kaip visa tai galima suderinti su tarybine Konstitucija ir kitais tarptautiniais įsipareigojimais žmogaus teisių atžvilgiu?


(Petro Gražulio atviras laiškas TSRS Gynybos Ministrui Jazovui, kuriame jis protestuoja prieš Lietuvos okupaciją ir atsisako vykti į Afganistaną arba Černobilį, reikalauja karo tarnybą atliekantiems leisti sekmadieniais išklausyti šv. Mišias):

    TSRS Gynybos Ministrui Jazovui

    Nuorašas:
    Kapsuko miesto karinio komisariato viršininkui

    Petro Gražulio, Antano, gyv. Kapsuko raj., Sasnavos km.,

    A t v i r a s   l a i š k a s

    Artėjant Lietuvos Nepriklausomybės 70-mečiui, aš, Gražulis Petras, Antano, protestuoju prieš Lietuvos okupavimą, kurį dviejų grobikiškų valstybių, Rusijos ir Vokietijos atstovai, Molotovas ir Ribentropas, slaptai pasirašė 1939 m., o 1940 metais okupavo Pabaltijį. Šis protestas yra plačiai išdėstytas 1987 m. pareiškime, parašytame ir adresuotame šių dviejų valstybių vadovams ir SNO Pirmininkui, kurį pasirašiau ir aš. Protestuodamas prieš okupaciją, atšaukiu ir prašau laikyti negaliojančia priesaiką, kurią daviau tarnaudamas Sovietinėje Armijoje. Apmokymams, į kuriuos esu šaukiamas 1987.XI.27, vykstu kaip vergas, pavergtos tautos sūnus, kuris neturi teisės į laisvą apsisprendimą.

    Kategoriškai atsisakau:
18

    1) vykti į Afganistaną, nes šį karą laikau grobikišku;
    2) tarnauti Černobilyje, kadangi į ten įstatymiškai vyksta tik savanoriai.

    Esu tikintis, todėl apmokymų metu reikalauju sudaryti šias sąlygas, kurių nebuvo tarnaujant privalomoje 2-jų metų tarnyboje:

    1) sekmadieniais ir šventadieniais išklausyti šv. Mišias ir neversti dirbti;
    2) skirti laiko ryto-vakaro ir kitoms maldoms;
    3) nedrausti naudotis religine literatūra.

    Tai yra Bažnyčios įsakymai, kurių privalau laikytis. Kviečiu visus geros valios žmones solidarizuotis ir prašau paremti malda.


(Romo Žemaičio pareiškimas TSRS Gynybos Ministrui Jazovui, kuriame jis atsisako priimti kariną priesaiką, protestuodamas prieš jo nuteisimą už religinius įsitikinimus ir neteisėtą kunigų Jono Kastyčio Matulionio, Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus nuteisimą):

    TSRS Gynybos Ministrui Jazovui

    Romo Žemaičio, Petro, g. 1966 m., gyv. Vilkaviškio raj., Kybartai, Ostrovskio 9

    P a r e i š k i m a s

    1987 m. gruodžio 6 d. Vilkaviškio m. Karinio Komisarijato raginimu esu kviečiamas atlikti privalomąją tarnybą Tarybinėje Armijoje.

    1984 m. lapkričio 12 d. už savo religinius įsitikinimus buvau neteisėtai areštuotas ir kartu su kun. Jonu-Kąstyčiu Matulioniu nuteistas 2 m. laisvės atėmimo. Bet kokį religinės laisvės suvaržymą laikau neteisėtu, nesuderinamu nei su TRS Konstitucija, nei su Tarpautine Žmogaus Teisių Deklaracija.

    Kadangi mano atvejis nebuvo vienintelis, todėl, protestuodamas prieš kunigų — Alfonso Svarinsko, Sigito Tamkevičiaus —
19

bei kitų sąžinės belaisvių neteisėtą laikymą tarybiniuose lageriuose, atsisakau priimti kariną priesaiką. Dėl tos pačios priežasties ir pačią kariną tarnybą Tarybinėje Armijoje laikau neteisėta, man primesta prievarta. 1987.XII.5.


(Gražulių šeimos ir kitų pareiškimas M. Gorbačiovui dėl Alytaus rajono prokuroro pavaduotojo J. Balčiaus ir LTSR prokuroro padėjėjo Bakučionio jų šeimos narių ir svečių tardymo bei kaltinimo už tai, kad šventė gimtadienį):

    TSKP CK Generaliniam Sekretoriui M. Gorbačiovui

    Nuorašai:
    1. Lietuvos vyskupams ir vyskupijų valdytojams
    2. TSRS KGB Generaliniam Viršininkui Čebrikovui
    3. TSRS Generaliniam Prokurorui
    4. Jaunimo laidų redakcijai
    5. LTSR Prokurorui
    6. "Komjaunimo Tiesa" redakcijai
    7. "Valstiečių laikraštis" redakcijai
    8. "Komunistinis rytojus" redakcijai
    9. Alytaus m. ir raj. švietimo skyriui
    10. Alytaus m. prokurorui

    Gražulių šeima ir kt. dalyviai

    P ar e i š k i m a s

    Gerb. Generalini Sekretoriau, pareiškimais kreipėmės į Jus ir į kt. instancijas. Nesulauką jokio raštiško atsakymo, siunčiame šių pareiškimų tekstus. Informuojame, kaip vietinė valdžia bei spauda reagavo į mūsų skundus.

    1987.111.17 d. per Alytaus raj. ir miesto prokuroro pavaduotoją J. Balčių LTSR prokuroro padėjėjas Bakučionis sušaukė kai kuriuos šeimos narius, jaunimo atstovus ir nepilnamečių vaikų tėvus. Nustebome, kad sukvietimo tikslas buvo ne teisingai atsakyti į mūsų pareiškimus, bet pareigūnų akivaizdoje apkaltinti ir
20

pasijuokti iš mūsų.

    Bakučionis aiškino, kad svečių tarpe buvo tokių, kurie neturėjo nieko bendro su Gražulių šeima, nes kai kurie iš jų buvo net 10 metų jaunesni už gimtadienį švenčiančias.

    LTSR prokuroro padėjėjas nepacitavo nė vieno straipsnio, kuris nurodytų, ką, kokiame giminystės laipsnyje ir kokio amžiaus galima pakviesti į svečius. Tarp 50-ties gimtadienio dalyvių įsibrovė, pareigūnai rado tik 7 nepilnamečius. Tarp jauniausio nepilnamečio ir vyriausios iš sukaktuvininkių buvo 9 metų skirtumas.

    Bakučionis įtikinėjo, kad pareigūnai, įsibrovę be orderio, nepažeidė jokio įstatymo. Tačiau LTSR Konstitucijos 53 straipsnis sako: "Niekas neturi teisės be įstatyminio pagrindo įeiti į butą prieš jame gyvenančių asmenų valią".

    Apylinkės pirmininkas Rubliauskas Gražulienei pasakė: "Atvykome pažiūrėti, kas panaudoja patalpas", o kiti "reido" dalyviai, nesulaukę šeimininkės, pradėjo brautis į patalpas, kur linksminosi jaunimas.

    Bakučionis toliau teisino pareigūnus: "įsakas juos įpareigoja imtis priemonių auklėjant nepilnamečius. Ryšium su tuo yra galimas reidas ir į Gražulių šeimą." Perskaitė pareigūnų aiškinimą, kad jie, pravažiuodami keliu, išgirdo muziką, pamatė ryškią šviesą ir du nepilnamečius.

    Mokytoja Matonienė teigė: "Sužinojome ir atvažiavome".
    Kas sako tiesą? Ar mokytoja Matonienė ar pareigūnai? Ar įmanoma, važiuojant mašina, girdėti muziką iš 200 metrų, kai ji skamba uždaroje patalpoje, grojant 10 vatų magnetofonui? Nesuprantama, kaip galime naktį prastai apšviestame kieme iš tokio atstumo nustatyti žmogaus amžių. Ir nejaugi 22:00 vai. privačioje sodyboje deganti šviesa ir kieme pastebėti du jaunuoliai galėjo būti "reido" priežastimi, kai minėtoji "armija" ne pravažiavo, o iš karto atvažiavo į kiemą. Ir ne kokia viena mašinėlė, bet iš karto keturios mašinos, pilnos pareigūnų (tarp jų automobilis "Latvija"), o kitos penkios ir autobusas liko ant kelio, ties sodyba. Atsivežė ir du vilkinius šunis. Atvykę pareigūnai ne tik ieškojo nepilnamečių, bet iš karto puolė surašinėti gimtadienio svečių mašinų numerius. įdomu, ką mašinų numeriai turi bendro su nepil-
21

namečių reikalais? Kad tariamo "reido" dalyviai neatsitiktinai "išgirdo muziką" ir užsuko į Gražulių kiemą, o kad tai buvo iš anksto planuota akcija — liudija tas faktas, kad atvyko pareigūnai ne tik iš Alytaus rajono įstaigų, bet ir iš Prienų raj. Matyt, kažkas "atatinkamus organus" jau buvo painformavęs, kas iš kur yra pakviesti į gimtadienį. Vienas iš pareigūnų, prašydamas jo neišduoti, vėliau pranešė, kad visa tai iš anksto organizavo saugumas.

    Bakučionis priekaištavo, kad netinkamai buvo priimti pareigūnai, jaunimas nesakė savo pavardžių.

    Tai tiesa. Nesakė, nes žinojo, kad už tai gali būti terorizuojamas. Be to jaunimas į pareigūnus žiūrėjo kaip į įstatymo, t.y. Konstitucijos 53 straipsnio pažeidėjus, kurie privačioje sodyboje elgėsi kaip kultūros namuose.

    "Buvo rasta nepilnamečių" — džiūgavo prokuroras.
    Ar jie buvo rasti be suaugusiųjų priežiūros? Kokiam įstatymui būtų nusikaltą, jeigu jie tą vakarą ir nebūtų buvę parvežti į savo namus (jei tėvai būtų leidę)? Pagal tai, kaip Bakučionis interpretavo TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumo 1977 m. vasario 15 d. įsaką, reiktų vasaros atostogų metu pas giminaičius ar pažįstamus tėvų išvežtus nepilnamečius vaikus kas vakarą su milicija gaudyti ir vežti nakvynei atgal į miestuose esančius namus, pas tėvus. Argi blaiviai mąstantis pareigūnas gali taip neišmintingai komentuoti įstatymus? Gimtadienio dalyviai buvo susirinkę ne viešoje vietoje, o privačioje sodyboje.

    Mokytoja Matonienė priekaištavo, kad jaunimas elgėsi iššaukiančiai: demonstratyviai sustoję kieme giedojo.
    Taip, giedojo, nes pareigūnai prašė.

    Prokuroras, norėdamas pateisinti M. Gražulienės žento A. Baciuškos nubaudimą, rėmėsi jo paaiškinimu. Esą jame Baciuška gailėjęsis, kad melavo ir netinkamai elgėsi su pareigūnais. Užmiršęs pažymėti, kad A. Baciuškos netinkamas elgesys pasireiškė tuo, kad jis užsirašė atvykusių pareigūnų mašinų numerius. Tuo jis jokio įstatymo nepažeidė, tačiau pareigūnai pareikalavo atiduoti lapelį su užrašytais mašinų numeriais. A. Baciuška tai atsisakė padaryti, pareigūnai jį sulaikė.

    Prokuroro padėjėjas nepacitavo A. Baciuškos pareiškimo, vė-
22

liau rašyto LTSR prokurorui: "Atvežę į Alytaus VRS, nepateikę prokuroro sankcijos, iškrėtė kišenes ir nuvedė į kamerą. Ten išbuvau maždaug dvi valandas. Vėliau du civiliai nusivedė mane į trečią aukštą, kur laukė dar du neaiškūs tipeliai, kurie vėl be prokuroro sankcijos padarė asmeninę kratą, tikrino vienas, turbūt galvodami, kad esu narkomanas. Tada pradėjo klausinėti, dėl ko atvažiavau į Gražulių sodybą. Kažkoks tai kapitonas klausinėjo, kodėl užrašinėjau jų mašinų numerius. Pakeltu balsu pasakė: "Nepadirbai Mėsos kombinate, neilgai teks dirbti ir ATI. Jei su mumis nekalbėsi, mes tave durnu padarysim, žinai, kad viską galime. Ketino duoti 15 parų arešto, esą aš juos keikiau. Parėkė, liepė gailėtis ir pasirašyti po protokolu." Artimiesiems Algis paaiškino, kad pareigūnai gąsdinimais privertė jį pasirašyti.

    Nesuprantami pareigūnų planai. Sodyboje jie reikalavo kuo greičiau nepilnamečius pristatyti tėvams. Kai G. Sakavičius, vykdydamas šį pareigūnų nurodymą, vežė vaikus į Alytų, tai tie patys pareigūnai, išvažiavę į pagrindinį kelią, sulaikė jį. Bakučio-nio nuomone, G. Sakavičius stengęsis nepateku į pareigūnų rankas, kadangi jo mašinos bagažinėje buvusi rašomoji mašinėlė. Jeigu G. Sakavičius būtų vengęs papildomo susitikimo su pareigūnais, tai jam būtų buvę geriausia po pareigūnų išvykimo pasilikti sodyboje, o ne vežti nepilnamečius į Alytų. Taigi prokuroro padėjėjo Bakučionio sprendimas, kad rasta rašomoji mašinėlė, liudijanti apie gimtadienyje ruoštą antitarybinę provokaciją, nepagrįstas (tuo labiau, kad rašomoji mašinėlė buvo sugedusi).

    Į tai, kad nepilnametį Dapkūną VRS sumušė nepilnamečių reikalų skyriaus viršininkas majoras Verenius, prokuroro padėjėjas Bakučionis atsakė: "Šis kaltinimas iškilo iš kolektyvinių pareiškimų. Kodėl pati motina Dapkūnienė neatėjo į prokuratūrą skųstis? Motinos tokia tyla kelia abejonę, todėl raj. prokuroras atsisakė kelti baudžiamąją bylą".

    Negi apie įstatymo pažeidimą gali pranešti tik motina?
    Bakučionis, norėdamas įrodyti, kad Gražulienės sveikata gera, paskaitė iš poliklinikos gautą raštą. Jame buvo pažymėta, kad ji paskutinį kartą lankėsi poliklinikoje 1985.X.10. Jis pridūrė: "Gal ji kitur gydėsi, tačiau jos sveikata nepablogėjusi.

    Negi Bakučionis yra ne tik prokuroras, bet ir gydytojas. Iš
23

tikrųjų, atvažiavęs pažiūrėti "reido" vietos, prokuroro pavaduotojas net nepaklausė, kokia Gražulienės sveikata, o daro išvadas, kokias tegali daryti medikas.

    Nors Gražulienė kurį laiką ir nesikreipė į polikliniką, tačiau ji yra persirgusi insultu, o dabar serga hipertonine liga ir stenokardija. Antpuolis su šunimis ir įvariausi gąsdinimai jos sveikatos būklę pablogino.

    Gražulienė kaltino už savivališką statybą. Tai tiesa. Bet ji, prieš pradėdamas statybas, kreipėsi pas raj. pareigūną leidimo. Jai buvo atsakyta taip: "Gražulienė, neprašyk leidimo, tau jo niekas neduos. Jeigu tavo vaikai būtų ne kunigai, o partiniai, gautum visus leidimus. Statykis, visi dabar statosi, ir dauguma be leidimų.

    Kodėl prokuroro padėjėjas nutylėjo tą faktą, kuris įvyko Mi-roslovo vidurinėje mokykloje? Mokyklos direktorė Dabašinskie-nė, atėjusi į XI klasę, kur mokosi Povilas Gražulis, mokinius paklausė: "Kas girdėjote, kad mokytoja Ališkevičienė viešai Gražulių šeimą, kadangi ji tikinti, sulygino su mėšlo krūva, pakelkite rankas". Pakilo visos, išskyrus dvi.

    Prokuroras nepaaiškino, kodėl vietinė prokuratūra, reikalavo iš įstaigų ir mokyklų kai kurių tėvų ir vaikų charakteristikų. Argi jie tokie baisūs nusikaltėliai? Nenurodė, kodėl, atvažiavę pareigūnai net tris kartus užsirašė stovinčių mašinų numerius, koks ryšys tarp nepilnamečių ir mašinų. Kam buvo reikalingi fotoaparatai, šunys, pistoletai? Mums tapo neaišku, kaip rašytas laiškas jaunimo laidų redakcijai atsidūrė pas prokurorą Bakučionį.

    Praslinkus gerai savaitei po pokalbio su prokuroru Bakučio-niu "Komjaunimo Tiesoje" Nr. 61 pasirodė Aldonos Svirbutavičiūtės straipsnis "Konfliktas gimimo dieną". Straipsnyje autorė dėsto, kad respublikos prokuroro vyresnysis padėjėjas plačiai ir išsamiai atsakė skundo autoriams.

    Autorė pati girdėjo skundo tekstą, galėjo suprasti, kad Bakučionis į pareiškimo išdėstytus argumentus, atsakė paviršutiniškai, iškraipydamas faktus, o į daugumą visai neatsakė.

    A. Svirbutavičiūtė teigia, kad skunde kai kas nutylėta, kai kas iškraipyta, kai kur pameluota. Bet kodėl nerašo konkrečiai, kas nutylėta, iškraipyta ir pameluota?
24

    Kodėl pati autorė iškreipia faktus? Juk Renata pati teigia, visai žurnalistė jos neklausė, kas kvietė į gimtadienį. O tokio jaunuolio, vardu Saulius, iš viso nebuvo tarp gimtadienio dalyvių.

    Kodėl žurnalistė, paminėjusi Šimkūnaitę, nemini Reginos Gražulytės, kuriai taip pat buvo sumažintas elgesio pažymys?

    Reidas — yra vienas iš pareigūnų darbo forma — rašo autorė. Bet ar yra toks įstatymas, kuris leistų reidą daryti ne į kultų-ros, bet į privačius namus. Ar yra įstatymas, kuris neleistų nepilnamečiams linksmintis ne viešoje vietoje, o privačiuose namuose, be to suaugusiųjų priežiūroje ir su tėvų leidimu?

    Koks autorės reikalas, ką, kokio amžiaus sukaktuvininkė gali pasikviesti į svečius?

    Iš piršto laužtas žurnalistės teiginys, kad nepilnamečių gimtadienio dalyvių tėvai po trijų dienų rinkosi bažnyčion aptarti įvykio, ką kalbėti ir ką nutylėti, ką iškraipyti. Iš piršto laužta ir istorija apie Daivos broliuką, šokinėjantį per langą, kad nereikėtų eiti į bažnyčią.

    Ir straipsnio autorė A. Svirbutavičiūtė kartoja absurdišką TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumo 1977 m. įsako interpretaciją, kad po 22 vai. nepilnamečiai negali būti kituose (be tėvų) privačiuose namuose. Yra įstatymas, draudžiantis būti be vyresniųjų priežiūros viešose vietose po 22 vai. Ir šio įstatymo nepilnamečiai gimtadienio dalyviai nepažeidė.

    Neteko girdėti, kad būtų įstatymas, draudžiantis į gimtadienį kviesti draugus per kitą asmenį, kaip negirdėti, kad būtų draudžiama bendrauti ar į gimtadienį susikviesti asmenis už kvietėją 10 metų jaunesnius.

    Ne žurnalisto kompetencijoj nurodinėti, ką ir kaip mes galim kviesti į savo gimtadienius.

    Maždaug po savaitės, balandžio 7 d., "Valstiečių laikraštis" išspausdino P. Matuko straipsnį "Bereikalingų aistrų banga", o balandžio 18 d. tą patį straipsnį perspausdino ir rajoninis laikraštis "Komunistinis rytojus". Sis straipsnis kartoja A. Svirbutavičiūtės straipsnio prasimanymus, papildydamas naujais atradimais. Bakučionis, duodamas atsakymą į gimtadienio dalyvių ir jų tėvų skundą, skaitė reidui vadovavusio Alytaus raj. VRS viršininko pavaduotojo Grigaravičiaus paaiškinimą, kuriame rašoma,
25

kad reido dalyviai, naktį važiuodami, Gražulių sodyboje pamate du vaikščiojančius nepilnamečius — P. Matuko straipsnyje tie du paaugliai pavirto "Kieme zujančių vaikų" būriu. Pagal pareigūnų pasiaiškinimą susidaro komiška situacija, — jei po 22 vai. nepilnametis bandys eiti pvz., į kieme esantį tualetą, tuo "įvykiu" turi pareigą susidomėti rajono milicija.

    Netiesą rašo P. Matukas, kad pareigūnų prašomi pasisakyti savo pavardes nepilnamečiai ten buvusio P. Gražulio buvo agituojami išsisukinėti. Iš tikrųjų P. Gražulis ramino pareigūnų su-erzintą jaunimą.

    P. Matuko straipsnyje vyresnioji iš sukaktuvininkių Janina Gražulytė dvejais metais pasendinta. Kaip gi kitaip, juk reikia sustiprinti pagrindinį teiginį — tarp vyriausios sukaktuvininkės ir jauniausios paauglės 10 metų skirtumas.

    Štai iki kokių nesąmonių ir kokio faktų iškraipymo prieiname tarybinėj spaudoj, norint žūtbūt pateisinti neteisėtą, antikonstitucinį valdžios pareigūnų elgesį.

    Reikalaujame, kad būtų atšaukti spaudoje pasirodė klaidingi teiginiai bei pareigūnų viešai paskelbta neteisinga informaciją, kad šiais viešumo ir persitvarkymo laikais tokie neteisėti pareigūnų išpuoliai nebesikartotų.
Pasirašė:
1. Gražulienė
        16. S. Buzaitė
2. V. Makrickaitė    17. Janušauskas
3. Gudaitytė, M.    18. J. Marcinkaitė
4. D. Petraitytė
    19. J. Mikailionytė
5. V. Gražulytė
     20. M. Kaškonaitė
6. M. Baciuškienė   21. Z. Ališauskaitė
7. A. Gražulis
        22. V. Daunaravičius
8. A. Baciuška
       23. V. Sinkevičiūtė
9. V. Šimkūnas
      24. V. Dapkūnas
10. Br. Krisiūnaitė  25. A. Gražulytė
11. K. Gražulis
      26. R. Makriokaitė
12. Petras Gražulis 27. R. Gražulytė
13. S. Gudaitis
      28. P. Gražulis
26

14. R. Mikalauskaitė
15. V. Kačergis
29. G. Kekmonaitė
30. R. Vencevičiūtė
ir 13 kt.
(Pareiškimų kalba netaisyta — red. past.).


(Pateikiama a.a. kun. Juozapo Zdebskio laiškų ištraukos, kai jis buvo laikomas sovietiniame lageryje. Jis savo laiške kalba apie dieviškos meilės esimą žmonių sielose):

Iš a.a. KUN. JUOZAPO ZDEBSKIO LAIŠKŲ


    Šių metų vasario 5 d. sukanka du metai, kai autoavarijoje, žuvo už vaikų katekizaciją kalintas sovietiniuose lageriuose, uolus Lietuvos Katalikų Bažnyčios kunigas Juozapas Zdebskis. Spausdiname kun. J. Zdebskio laiško, rašyto sovietiniame lageryje, ištrauką.

    "Noriu pasitikėti Dievo gailestingumu tikėdamasis, kad malonė padės surinkti mintis ir sustoti prie vienos Jūsų laiško vietos, nežiūrint, kad aplink kalba ir vaikščioja. Mes tik ką grįžome iš darbo. Šiandien grįžom kiek anksčiau. Nuveikėm ne ką, nes lyja. Visi sulindę, kur kas išmano, ir aš dėl to, dideliam mano džiaugsmui, galėjau paskaityti gabalą knygos 'Broliai Karamazovai', o dabar bandau atsakyti į Jūsų laišką.

    Vieta iš laiško, apie, kurią daug galvojau — tai didi mūsų visų problema. Nuo jos išsprendimo vienaip ar kitaip priklauso mūsų gyvenimo kryptis ir energija. Tikriausia toji mintis daug kartų Jūsų pergalvota. Ji Jūsų išreikšta kitais žodžiais. Aš ją pasakysiu savais.

    Visi mes žinom, kokia galinga jėga, koks gyvenimo energijos šaltinis yra natūralinė meilė, kada žmogus, kaip įprasta sakyti, įsimyli, dažniausia kitos lyties asmenį, o prigimties klaidos atveju — ir tos pačios. Šitai mums aišku, dažniausiai, ir pačių išgyventa.

    Bet daugeliui kaip didis klausimas iškyla toji meilė, apie kurią kalba Kristus, kurios Jis iš visų reikalauja kaip pagrindinės savo ištikimųjų žymės. Kyla klausimas: iš kur tada meilė turi imti savo energiją, jei savaime ji neįsiliepsnoja kaip gaisras?
27

    Pagrindinė priežastis, pagrindinis energijos šaltinis tokiai nuostabiai meilei, kuria pasaulis žavisi net po daugelio šimtmečių, yra malonės veikimas sieloje. Esama didvyrių ne tik mokslo, karo, bet ir meilės srityje. Tai praktiški pavyzdžiai, kaip Dievas gali veikti žmonėse, kaip žmogus gali tapti panašus į Dievą, kuris yra Meilė, panašiai kaip gražų rytą paprastučiai bespalviai rasos lašeliai gali sužydėti saulės nuostabumo.

    Galima klausti, ar ta didžioji Meilė žemėje turi ryšį su Dievu? Ar ji negali nuostabiai pasireikšti ir be Dievo? Ar nebuvo žemėje nuostabių žmonių ir kitais, ne meilės, tiksliau — nekrikščioniškos, dieviškos meilės motyvais?

    Pirmiausia, istorijoje ne taip jau lengva įeiti į kiekvieno didžio žmogaus sielos gelmes ir nustatyti, ar jo darbuose tikrai reiškėsi tik noras gero kitiems, o ne paprasčiausia išdidumo ir savęs ieškojimo — tai tiksliausias ženklas, kad čia nieko bendra nėra su didžiąja, dieviškąja Meile, kuri pajėgia apimti daugelį, o ne vieną asmenį. Labai svarbu šiame klausime orientuojantis kreipti dėmesį į istorijos balsą. Kiekviena santvarka, kuri kankina — tai istorinis įrodymas, kad meilė yra monopolis, kuris priklauso tik Tam, kuris pats yra Meilė. Ir kiek gyvenime Jos nėra, tiek žmogus žmogui nėra brolis, draugas, nėra lygiateisis. Pagarba, teisingiau vergiškumas, natūralistine prasme paprastai reiškiamas pagal fizinę, dažniausia pinigo galybę. Išvada iš viso to yra viena: kad žmogus būtų pajėgus galingai mylėti, jis pats turi būti galingai mylimas. Kaip tai suprasti? Tam, kaip pavyzdį, turime patyrimą iš natūralinės meilės. Man prisimena vieno vyro mintys. Jis išmoko džiaugtis žiedais ir juos pastebėti tik tada, kai širdin atėjo meilė, kai jis pajuto ją, kaip jam skirtą dovaną kitoj širdy. Tada, kaip tik tada, jis pajuto galingą norą kiekvienam daryti gerą.

    Tai mums aišku. Bet kaip šis dėsnis pasireiškia anoj, didžiojoj Meilėj, kurios iš mūsų reikalauja Mokytojas, visiems ir visais atžvilgiais? Štai kaip tik čia ir iškyla reikalas, kad žmogus būtų pažinęs Dievo Meilę mums. Ar žinote, kad Kristus tik dėl to turėjo teisę duoti mums savo didįjį Meilės įstatymą, kad Jis pats mums ją parodė nuostabiu būdu?

    Žinote, kada aš iš naujo, kažkaip naujai prisiminsiu šitą
28

minų? Tai buvo Didžiosios savaitės dienomis, kada mąstomoji malda visuomet krypsta į tuos įvykius. Ypatingai Didžiojo Ketvirtadienio vakaras. Mokytojas tada atidavė visa, ką Jis galėjo duoti. "Mylėkite vienas kita, kaip aš jus Mylėjau". "Aš jums duodu įsakymą, aš jums duodu naują įsakymą..."

    "Jeigu Jūsų Viešpats ir Mokytojas taip darė (nuplovė kojas — žydų etiketo aukščiausios meilės ir pagarbos išraiška), tai ir jūs vienas kitam privalote taip daryti". "Aš jūsų nebevadinsiu tarnais, bet prieteliais" — draugais. Pagaliau to Meilės vakaro pati didžioji dovana — naujas, Jo dieviška galia išrastas, Jo buvimo su mumis žemėje būdas — šv. Eucharistijos paslaptis. Pagaliau, visa, ką Jis Alyvų kalne savo dvasios akimis matė ir sutiko pergyventi, kad mes turėtume galimybe išvengti tų baisių žmogaus išdidumo prieš Dievą pasėkų. Pagaliau Jo didysis Prisikėlimo stebuklas. Juk tai mums padrąsinimas, kad mūsų viltis nebūtų be pagrindo, kad pajėgtume Juo pasitikėti (ar jautėte tai Velykų rytą?) Ir visa tai ne graži poezija, bet istorinė tikrovė, kaip ir visi kiti istoriniai įvykiai pasaulyje. Kristaus įsikūnijimo paslaptis — juk tai ne atsitiktinumas, tai Dievo meilė mums, tokiu būdu pareikšta.

    Ar iš tikrųjų gilus įsijautimas į šios šventės paslaptis gali žmogaus širdį padaryti tokią galingą? Mąstymas apie tai yra būtina sąlyga, kad būtų mums suteikta malonė galingai mylėti. Malonė pakeičia širdies galias (jei, pavyzdžiui, gyvuliui būtų suteikta protavimo galia — tai jau būtų esminis tos būtybės pasikeitimas). Galima sakyti, žmogus tampa naujų galių žmogumi, tiesiog neatpažįstamai nepanašiu į žmogų, kuris reiškiasi tik natūralinėm galiom. Bet kad toks pasikeitimo stebuklas įvyktų, visur reikalinga (normalioj įvykių eigoj) gilus įsijautimas į visa tai, kuo dieviškoji Meilė mums pasireiškia, nes tada žmogus jau negali sakyti, kad niekas jo nemylėjo. O malonės veikimo dėka toji meilės galia tampa ir jausmų srity jaučiama, panašiai kaip natūralinėj meilėj.

    Ir tik tada, kai žmogus nustemba Dievo duota malone jam, pats pasijunta meile skolingas kiekvienam. O kiek daug mes prarandam dėl paprasčiausio neapsigalvojimo! Juk ką nepaimsi — kūno jėgas, proto galią, akių šviesą — visa dovana! Juk,
29

ateidami į pasaulį, patys sau nedavėme nieko. O jei žmonės šitai sąmoningai suprastų, — rytą prisimintų, kad štai, Viešpatie, einu Tavo dovanom (protu, kūno jėgomis) naudotis, — tai būtų jau meilės, pagarbos Jam pareiškimas, kartu ir Jo meilės pajautimas. O jei vakare paklaustų: "Dieve, kaip tavo dovanas naudojau šiandieną?" Jei tik prisimintų žmonės šitai, — jau čia meilės Kūrėjui lašelis turėtų reformuojančią reikšmę jų gyvenimui. Kad ir taip paprastai galvodamas, žmogus jau pergyvena, jaučia Dievo meilę sau. Ir šitoks paprastas meilės pajutimas jau duoda energijos mylėti ir kitus, o juo labiau, mąstomosios maldos dėka. Gilus pajautimas, kad visa, kas buvo, pavyzdžiui, Didžiosios savaitės dienomis, yra realu, o ne graži poezija. Taip realu, kaip mano pergyventa diena, diena prieš 10 metų ir pan.

    Taigi, dar kartą sustokim prie minties: gyvenimo faktai liudija, kad etiketo, draugiškumo taisyklės, meilė, paremta tik žodžiais, greit būna nustelbiama piktžolių, naudos sau, nesuvaldomos ambicijos, išdidumo. Tik Dievo, kaip visokios mums žinomos ir nežinomos Meilės šaltinio, akivaizdoje įgauna vertę kiekvienas mūsų gyvenimo kely sutiktas žmogus. Čia lyg panašu: jei mums kas brangus, tai savaime ir to asmens artimieji mums brangūs. Jūs pastebėkite — net galingos gamtinės jėgos atkyvinama natūralinė meilė lengvai išsigimsta, jei jis ir ji savo meilės nemato akivaizdoj to, kuris yra pirmoji priežastis visokios meilės. Manau visi mes žinome išsigimusios meilės pavyzdžių, kuri beveik nesiskiria nuo gyvulių "meilės".

    Šiuo metu geroji Apvaizda leidžia man praktiškai patirti, kad iš tikrųjų kilnioji žmogiška tarpusavio meilė — tokia, kokios ilgisi visos širdys, — tikrai neįmanoma, remiantis vien tik žmogaus natūralinėm jėgom, visai nejaučiant savęs ir kito akivaizdoj Dievo, Kuris aukštesnis ir už mane, ir už tave. Net primityviose religijose, kurios neturėjo laimės pažinti Dievo Apreiškimo, žmogaus pasijautimas kitos, didesnės už žmogų būtybės akivaizdoje, turi reikšmę. Ne viena tauta užmiršusi Apreiškimą, netampa netikinčia, bet tik išsigimsta jų religija, kadangi šitas supratimas žmogui, — įgimtas. Šiuo metu aš turiu retą galimybę sugretinti du bendrabučius: su smulkmenom gyvas atminty studijų laikas, kur taip pat buvo jauni vyrai ir dabartinis "bendrabutis".
30

Būtų labai įdomu dviem filmais parodyti, koks begalinis skirtumas tarp dviejų žmonių, kurie atsiduria į tuos pačius gyvenimo momentus (pav. valgymas, miegojimas) bet vienas jaučia savo ir savo draugus Dievo Akivaizdoj, o kitas jaučia tik save! Žinokite, kad čia susikoncentravę labiausia sumaterialėję žmonės. Ir kai toks žmogus ne vienas, bet tarp kitų tokių pačių, jų pagrindinės savybės pasidaro nepaprastai ryškios. Žinote, kad ir man pačiam šitas praktiškas sulyginimas yra vienas iš stipriausių ir labiausiai akivaizdžių žmogaus materialumo ir dvasingumo įrodymų. Kažin, ar Jūs įsivaizduojate, koks vargingas žmogus be jokios puošmenos, be grožio, jei reiškiasi jo elgesy tik dėmesys sau, savo malonumui, savo patogumui, savo ambicijai, kai lieka tik viena interesuojanti sritis — tik tai, kas rišasi su seksualiniu jausmu, bet ir tai sukarikatūrinta, pačia žemiausia prasme. Atrodo, kad dauguma jų ne patys kalti, bet vis dėl to vaizdas... Pora praktiškų pavyzdžių. Kaip sunku atsisakyti surasto sau naudingo darbo, jei tik niekas nemato, ypač maisto. Kaip lengva skųsti kitą, kad tik įsiteikt tam, kam reikia. Eilė prie pietų. Vienas kitas tuoj atsiranda prieš kitus, visai lyg nematydamas, kad už jo stovi žmonės, kuriuos jis nustumia. Matote, kaip ryškus tik savo interesas — juk tai noras kuo greičiau valgyti, kurio nepajėgia nugalėti, nors ir gėda prieš kitus parodyti, kad visai nėra valios. Priežodžiai, kad kelintas žodis vartojami (kuriuos nėra kaip išvardinti), išduoda jų dėmesio sritį. Su smulkmenom didžiuojasi savo "laimėjimais" moterų tarpe, būdais, save patenkinti. Ir būtinai užmirštama, kad ir moteris, — žmogus. Jie su nustebimu klauso apie atsakingumą, pasėkas, sulyginimui, jei tai būtų pvz. tavo duktė, mylimoji, motina ir kiti taip elgtųsi. Jie sutinka, kad taip negalima, bet... kas gi apie tai galvoja? Randa eiles sofizmų, nesąmonių sau pateisinti. Tikrai, jei neturėtų sugebėjimo protauti ir kalbėti, tai kuo žmogus skirtųsi nuo gyvulio...

    Bet nemanykite, kad juose nėra gėrio daigelio. Kiek širdies, draugiškumo jie kartais sugeba parodyti. Tik visa pas juos netvarkoma, apleista, kaip neprižiūrimame darže. O jei kas prižiūrėtų, tvarkytų, šis daržas būtų taip pat vaisingas. "Siųsk darbininkų į savo pjūtį!" Juos matant, taip norisi dalintis: "Viešpatie, kiek daug man davei... Būk gailestingas ir jiems".
31

    Žiūrėkite, ką dabar prisiminiau: juk šitas noras, kad ir jie turėtų ko neturi, tik tada susiformuoja, kai pats pajunti savo dovaną. Kitaip sakant, pats pajunti meilę.

    Noriu papasakoti, kas labai prisidėjo prie šitų minčių pažadinimo. Paskutinį kartą, kai gavau švenčių proga margučių ir kL, buvo pridėtas informacinis lapelis, kam ir už kuriuos dalykus turiu būti dėkingas... Tada, paimant į ranką dovanas, iškilo prieš akis ne abstrakčiai, bet konkrečiai, mane prisiminusio žmogaus, veido bruožai, geradarybė. Ir viso to akivaizdoje pasijunti' kaltas kiekvienam sutiktam ką nors gero padaryti. Tegul atiygina!

    Tegul prieš Jūsų dvasios akis iškyla Dievo, apsireiškusio mums suprantamais žmogaus bruožais, veidas, tegul širdis išgirsta Jo slaptingą prašymą: "Tau tiek meilės parodžiau... Tau leista suprasti daugiau kaip kitiems. Atstovauk mano meilę, kad iš tavo elgesio, iš tavo didelio noro padaryti laimingu kiekvieną, pamažu, bet tikrai pažintų Mane..."
    1965 m. gegužės mėn. 2 diena.


(Vilniaus čekistas Stepučinskas praveda Birutės Briliūtės tardymą. Raštiškame pareiškime ji prašo grąžinti tardymo metu atimtus daiktus. Panašiai buvo tardomi ir O. Kavaliauskaitė, Petras Cidzikas Vilniuje ir kt.):

KRATOS IR TARDYMAI


    Kybartai (Vilkaviškio raj.). 1987 m. lapkričio mėn. 17 d. 14 vai. į Vilkaviškio miesto KGB būstinę buvo iškviesta Kybartų miesto gyventoja Birutė Briliūtė. Tardymą pravedė iš Vilniaus atvykęs čekistas Stepučinskas. Tardymo metu B. Briliūtei buvo pateikti 1987 m. rugsėjo 8 d. kratos metu paimtus daiktus liečiantys klausimai. Kadangi tardytojas Stepučinskas tendencingai siekė grynai religinio turinio literatūrą pristatyti, kaip šmeižiančią tarybinę santvarką, B. Briliūtė tardymą ignoravo, o sekančią dieną per tard. Stepučinską Vilniaus KGB Pirmininkui įteikė sekančio turinio pareiškimą:

    1987 m. lapkričio 17 d. buvau iškviesta tardymui į VSK Vilkaviškio poskyrį. Tardymą pravedęs VSK darbuotojas Stepu-
32

činskas mane apklausinėjo kaip liudininkę byloje "dėl šmeižikiško turinio literatūros gaminimo ir platinimo". Dauguma tardytojo Stepučinsko pateiktų klausimų lietė literatūrą, nieko bendro neturėjusią ir neturinčią su bet kokiu šmeižimu (kaip pvz. Viksva "Dievas, pasaulis, žmogus", Sl Yla "Jurgis Matulaitis", Bern. Brazdžionio eilėraščių rinkinys "Per pasaulį keliauja žmogus"). Jau patį šios literatūros paėmimo faktą laikau, geriausiu atveju, kratą pravedusių darbuotojų neapdairumu ir savo dalyko neišmanymu. O šios literatūros pristatymą kaip šmeižiančios tarybinę santvarką, laikau tendencingu VSK darbuotojų piktavališkumu. Juo labiau, kad net pats tard. Stepučinskas nesugebėjo paaiškinu, kur yra šmeižiama tarybinė santvarka B. Brazdžionio eilėraščių rinkinyje ar knygoje "Jurgis Matulaitis". Į tai jis atsakė, kad pats šių knygų iš viso nėra skaitęs, o paprašius paskaityti eksperto išvadą, liečiančią šių knygų turinį, pareiškė, jog knygos eksperto išvadoje nėra atskirai aptariamos, o pateikiama bendra išvada, — "šmeižikiškos".

    Po tokio atsakymo savaime peršasi mintis, jog VSK darbuotojai siekia ne išaiškinti tarybinę santvarką šmeižiančius asmenis, o bet kokia kaina apkaltinti tarybinės santvarkos šmeižimu. Bendradarbiauti, mano supratimu, neteisingame, VSK darbuotojų darbe nesutinku ir todėl reikalauju 1987 m. lapkričio mėn. 17 d. tardytojui Stepučinskui duotus mano parodymus laikyti negaliojančius. Taip pat pakartotinai prašau grąžinti 1987 m. rugsėjo mėn. 8 d. kratos metu paimtus daiktus ir ateityje skirti rimčiau tardymui pasiruošusius asmenis (bent jau susipažinusius su tardymui paruošta medžiaga).

    20 dienų bėgyje laukiu raštiško jūsų atsakymo."

        *

     Kybartai. 1987 m. lapkričio 18 d. Vilkaviškio KGB būstinėje iš Vilniaus atvykęs tardytojas Stepučinskas tardė Oną Kavaliauskaitę, gyv. Kybartuose, Čepajevo sk. .19. Tardytojo pateikti klausimai lietė 1987 m. rugsėjo mėn. 8 d. O. Kavaliauskaitės bute kratos metu paimtus daiktus. Čekistas ypatingai domėjosi, ar O. Kavaliauskaitė nežinanti, kas yra knygos "Katakombų gėlės"
33

autorius, iš kur gavusi kitas kratos metu paimtas knygas. Ona Kavaliauskaitė pasirašyti po apklausos protokolu atsisakė.

        *

    Kybartai. 1987 m. lapkričio mėn. 18 d. buvo apklausta Ona Šarauskaitė, gyv. Kybartuose, Čepajevo sk. 19. Tardytojas Stepučinskas teiravosi, ar neteko O. Šarauskaitei skaityti kratos metu iš B. Briliūtės ir O. Kavaliauskaitės paimtų knygų bei ką ji žinanti apie kitus kratos metu paimtus daiktus. O. Šarauskaitė atsakė nieko nežinanti. Po tardymo protokolu nepasirašė.

        *

    Vilnius. 1988 m. sausio 8 d. pas vilnietį Petrą Cidziką, gyvenantį Gvazdikų 2, buvo padaryta krata. Kratai vadovavo LTSR prokuratūros ypatingai svarbių bylų justicijos patarėjas Brikaus-kas. Jis perskaitė sausio 5 d. nutarimą daryti kratą tikslu — paimti rašinius, turinčius reikšmę bylai, t.y. susijusius su "LKB Kronikos" leidimu, platinimu bei kita antivisuomenine veikla. Kratai talkininkavo įgaliotinis J. Lauka ir J. Topolev. Kviestiniai: Vita Kirkilaitė ir Irena Markauskaitė, gyvenančios Vilniuje. Krėtėjai elgėsi lyg šeimininkai savo bute, žinojo, kur kas padėta. Kai J. Topolev norėjo eiti į rūsį, jam buvo pasakyta: "Neik, ten nieko nėra!" Aišku, KGB prieš kratą be P. Cidziko šeimininkavo bute. Paėmė: atvirą laišką JAV kongresmenams, atvirą laišką Ge-neralinam Sekretoriui M. Gorbačiovui dėl leidimo švęsti vasario 16 d. (po juo buvo pasirašę 70 asmenų), kreipimąsi į viso pasaulio geros valios žmones, "LKB Kronikos" Nr. 13 bei nemažai kitų pogrindinės literatūros leidinių. Krata truko daugiau tris valandas.
(1972 m. už "LKB Kronikos" Nr. 1 platinimą) davimą skaityti kitiems (P. Cidzikas 4 metus buvo uždarytas spec. psichiatrinėje ligoninėje Černiachovskyje — Kaliningrado sritis).

        *

34

    Kaunas. 1988 m. sausio 23 d. pas kaunietį Vytautą Vaičiūną perspėti, kad nedalyvautų vasario 16 d. minėjime, atsilankė saugumo darbuotojas R. Savickas. Saugumietį domino, ar V. Vaičiūnas pažįsta vilnietį P. Cidziką, ar žino, kad pas jį buvo padaryta krata ir kas buvo paimta, ar pasirašė po pareiškimu dėl leidimo švęsti vasario 16 d., ar skaitęs "LKB Kroniką" ir t.t. Išeidamas pareiškė: "Kuo jūs mažiau verksite, tuo mes mažiau jus varginsime."

        *

    Grįžusius kalinius Povilą Pečeliūną bei Jadvygą Bieliauskienę bandoma kviesti pokalbiams į Valstybinio saugumo komitetą.

    1988 m. sausio 21 d. atnešusiam šaukimą saugumiečiui P. Pečeliūnas kategoriškai pareiškė: "Į šiuos rūmus mane nuvešite tiktai su retežiais ant rankų, laisvanoriškai neisiu — neturiu ką ten kalbėti". Milicijos pareigūnui, reikalaujančiam, kad P. Pečeliūnas greitu laiku įsidarbintų, P. Pečeliūnas paaiškino, kad jis turi 30 metų darbo stažą, todėl pagal įstatymus įsidarbinti, juo labiau greitai, jam nėra būtina.

    Sausio 21d. ateiti į saugumo būstinę telefonu buvo kviečiama J. Bieliauskienė. Eiti atsisakė. Sekančią dieną nepriėmė oficialaus šaukimo, sakydama, jog su žmonėmis, kurie slopina demokratizaciją, vykdydami piktadarystes, ir neprisiima atsakomybės už milijonus kankinių, ji kviečiama pas juos nesilankys, o areštuota nekalbės.


(Viktoras Petkus rašo skundą vyriausiam TSRS prokurorui dėl negrąžinimo daiktų, kuriuos atgavo tik po trijų mėnesių. Gintauto Iešmanto laiškas Povilui Pečeliūnui ir jo žmonai):

MŪSŲ KALINIAI

    1987 m. gruodžio mėn. 5 d. Viktoras Petkus kreipėsi į TSRS Aukščiausios Tarybos Pirmininką ir Generalinį Prokurorą. Savo skunde jis rašo: "1987 m. rugsėjo 21 d. buvau atvežtas iš
35

Ulau Udė kalėjimo į Bagdarino gyvenvietę trijų metų ištrėmimui. Išvežamas iš minėto kalėjimo, negavau iš sandėlio savo daiktų, kaip antai: knygų, rankraštinio biobibliografinio pasaulio rašytojų žodyno (žinyno), elektrinės skutimosi mašinėlės, artimųjų man rašytų laiškų ir kt, esą dėl to, kad negalėjo surasti sandėlininko kalinio, laikomo tame pačiame kalėjime.

    Etapavę mane Bagdarinan milicijos kapitonas pažadėjo kitą savaitę tuos daiktus atvežti, kadangi ne vieną kartą per savaitę Bagdarino milicija važinėja į Ulau Udę. Bagdarino milicija jau pustrečio mėnesio maitina mane pažadais, jog daiktus atvešianti, bet vis neatveža.

    Prašau Jūsų pagalbos!"
    Skundą pasiuntė registruotu laišku su įteikimo pranešimu.
    Tik po trijų mėnesių nuo jo išvežimo iš kalėjimo V. Petkui grąžino jo asmeninius daiktus.

        *

    Gintautas Iešmantas iš nutrėmimo rašo Povilui Pečeliūnui bei jo žmonai Danutei Pečeliūnienei:

    "Povilai, sveikinu Tave sugrįžusį į Vilnių!

    Delsiau su tokiu pasveikinimu, kol neįsitikinau, kad iš tikrųjų taip jau yra. Radijas pirmas atnešė tą žinią. Didelis dalykas sugrįžti. Tai tolygu pergalei. Tegul ir niekas to nenori pripažinti. Ir svarbiausia, sugrįžti išlaikius ryžto ir siekimų dvasią, nenusilenkus nei silpnybei, nei melui. Tai pavyzdžio ir įkvėpimo šaltinis kitiems. Kaip to reikia žmonėms!

    Aš džiaugiuosi dėl Tavęs: apkabinu ir linkiu sėkmės, nemažesniu atkaklumo, kokį turėjai lig šiolei. Mūsų kelias nesibaigia. Jis tik prasideda.

    Danute, džiaugiuosi ir sveikinu. Man regis, tokiais momentais pasaulis pasidaro tartum gražesnis ir geresnis. Kol širdys plaka, tol nesustoja mūsų žengimas į priekį. Ar ne tam iškentėti išsiskyrimai ir kalėjimai, lageriai ir pažeminimai? Judu abu turite teisę drąsiai visiems žvelgti į akis. Niekas netemdo šitos teisės. Ji įgyta gyvenimo kaina. Dėl to ir šviesi, ir didi."
1987 m. lapkričio 8 d.
36

(Įvairiose vietovėse vykdomojo k-to ar partijos pareigūnai, susikvietę kunigus ar atskirus tikinčiuosius, bara, perspėja ir grasina, jeigu kurie iš jų veikliau pasireiškia religiniuose reikaluose):

ŽINIOS IS VYSKUPIJŲ.


    Lazdijai. 1987 m. gruodžio 12 d. Lazdijų raj. Veisiejų miestelio Vykdomojo komiteto patalpose Lazdijų raj. vykd. k-to pirmininko pavaduotojas Vanagas sušaukė Lazdijų rajono kunigus ir perspėjo juos, kad kunigai nusikalsta, kviesdami kunigus į atlaidus prieš tai nesuderinę su rajono valdžia. Taip pat negalima šventoriuje be leidimo statyti kryžių, kaip pvz. padarė Lazdijuose kun. Vincentas Jalinskas.

    Lazdijų raj. pavad. Vanagas piktinosi, kad tikintieji, susirinkę Rudaminoje, garsina, jog kun. Juozapas Zdebskis buvo nužudytas. Vanago nuomone, tam įrodymų nėra, o nelaimių pasitaiko visur ir visiems. Tad šito daryti nereikėtų.

    Kunigai savo ruožtu pavad. Vanagui iškėlė netinkamą mokytojų elgesį. Kai laidotuvių metu mokytojai prievarta išvaro mokinius iš bažnyčios. Taip pat pareiškė, kad organizuoti ekskursijas nėra nusikaltimas, todėl ir Lazdijų bažnyčios sargas Alvydas Vainoras, suorganizavęs ekskursiją į Vilniaus Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atlaidus bei Žemaičių Kalvariją, yra neteisingai nubaustas 50 rub. bauda.

        *

    Šiauliai. 1987 m. gruodžio mėn. 16 d. į Šiaulių miesto Vykdomąjį komitetą pokalbiui buvo sukviesti visi Šiaulių miesto kunigai. Jų tarpe ir Adventistų sektos vadovas Oželis bei pravoslavų kunigas.

    Pašnekesį pravedė Šiaulių miesto partijos komiteto pirmasis sekretorius K. Žalenskas, miesto vykdomojo komiteto pirmininkas P. Morkūnas ir pavaduotoja J. Gaurilčikienė. Pastaroji padarė pranešimą apie dabartinę partijos politiką Bažnyčios atžvilgiu. Kalbėjo, jog Partija ir kitos valstybinės įstaigos stengsis įtraukti
37

kunigus į aktyvią visuomeninę veiklą, t.y. į įvairias partijos vadovaujamas, organizacijas."

    Partijos sekretorius K. Žalenskas papriekaištavo Šiaulių miesto šv. Jurgio parapijos vikarui kun. Kazimierui Gražuliui, jog pamokslų metu per daug aštriai iškelia neigiamus mūsų visuomenės reiškinius.

    Šiaulių miesto Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonas dekanas monsinjoras kun. K. Jakaitis davė valdžios atstovams naudingų pasiūlymų, kaip geriau tvarkyti miesto kapines. Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vikaras kun. A. Milašius, remdamasis laikraščio "Gimtasis Kraštas" informacija apie Rokiškyje įvykusias Vėlinių apeigas kapinėse, pareiškė pageidavimą, jog ir Šiaulių mieste Vėlinių dieną būtų leista atlikti religines apeigas kapinėse.

    Miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja J. Gaurilčikienė, vengdama konkretaus atsakymo, pareiškė, jog sekančios Vėlinės dar toli ir neverta apie tai kalbėti.

    Kun. A. Milašius pasiteiravo, ką daryti, kad, bažnyčioje, egzaminuojant vaikus, besiruošiančius pirmajai šventai Komunijai, nereikėtų bijoti valdžios siunčiamų komisijų. Į šį klausimą Šiaulių miesto partijos ir valdžios atstovai taip pat nieko konkretaus neatsakė.

    Po susitikimo valdžios ir partijos atstovai surengė kunigams ekskursiją į Šiaulių miesto K. Preikšo Pedagoginį institutą.

        *

    Šiauliai. 1987 m. liepos mėn. 7 d. Šiaulių šv. Jurgio bažnyčios vikaras kun. Kazimieras Gražulis Žemaičių Kalvarijoje didžiųjų atlaidų metu pasakė pamokslą, kuriame priminė, kad Klaipėdos bažnyčia iki šiol dar negrąžinta tikintiesiems, katekizacija uždrausta, o filmuotojai nuo aukščiausio kalno nufilmuos minias tikinčiųjų ir demonstruos pasauliui, kaip religinės "laisvės" įrodymą. Tuo tarpu į tikinčiųjų prašymus niekas neatsižvelgia.

    Už tai kun. K. Gražulis buvo iškviestas į Šiaulių miesto VK, kur jam Šiaulių miesto VK pirmininko pavaduotoja Gaurilčikienė perskaitė RRT įgaliotinio Petro Anilionio įspėjimą. Ku-
38

nigas po įspėjimu nepasirašė, nes buvo neteisingai kaltinamas.

    Rugsėjo 11d. Šiluvoje kun. K. Gražulis savo pamoksluose iškėlė akivaizdžius tikėjimo persekiojimo faktus: KGB kišasi į Kauno kunigų seminarijos vidaus reikalus (paminėjo konkrečius Klierikų verbavimo-terorizavimo atvejus: Vytautui Prajarai buvo grasinta fiziškai susidoroti, o neoprezbiterio Rolando Kaušo motina buvo aUeista iš mokytojos pareigų, sūnui padavus pareiškimą į Kauno Kunigų seminariją. Paminėjo kunigų niekinimo ir šmeižimo spaudoje atvejus, ragino tikintį jaunimą neveidmainiauti ir nestoti į bedieviškas organizacijas. Už tai kun. K. Gražulis gavo RRT įgaliotinio Petro Anilionio įspėjimą, kuriame kaltinamas neapykantos kurstymu tarp tikinčiųjų ir ateistų bei bandymu įrodyti religinės laisvės nebuvimą Lietuvoje.

    Spalio mėn. Šiaulių miesto vykd. k-tas kun. K. Gražulį nubaudė administracine 25 rub. nuobauda, motyvuojant, "kad šmeižia mūsų gyvenimo būdą." Kun. K. Gražulis baudą mokėti atsisakė.

        *

    Gargždai (Klaipėdos raj.). 1987 m. birželio 9 d. 18 vai. į Gargždų bažnyčią, kurioje vietos vikaras kun. Antanas Šeškevičius egzaminavo apie 40 pirmajai šv. Komunijai besiruošiančių vaikų, įsibrovė miesto vykdomojo komiteto sekretorė Surplienė.

    Čia pat buvo pasirašytas aktas, po kuriuo kun. A. Šeškevičius pasirašyti atsisakė.

    Po keletos dienų kun. A. Šeškevičius paštu gavo sekančio turinio raštą: "Administracinės bylos Nr. 23-65 nutarimu 1987 m. birželio mėn. 10 d. Gargždai. Administracinė komisija prie Klaipėdos rajono Gargždų miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto.

    Pirmininkė M. Jurevičiūtė, sekretorė J. Surplienė, nariai: Z. Lukas, J. Miliauskienė, M. Vaišnorienė.

    Išnagrinėjus atvirame posėdyje administracinę, bylą Nr. 23-65 nustatė, kad Šeškevičius Antanas, Kazio, gyvenamoji vieta Gargždai, Tilto 1, darbavietė — Gargždų bažnyčia, 1987 m. birželio 9 d. bažnyčioje grupę vaikų mokė katekizmą, tuo būdu pa-
39

žeidė Liet TSR administracinės teisės pažeidimų kodekso 214 str.

    Vadovaudamasi Administracinių baudų skyrimo ir išieškojimo nuostatais, komisija nutaria: skirti Šeškevičiui Antanui, Kazio, administracinę nuobaudą įspėti". Seka visų parašai ir antspaudas.

    Kunigui A. Šeškevičiui nesiliovus egzaminuoti vaikus, 1987 m. birželio 24 d. 18 vai. į bažnyčią įsibrovė nepažįstamas vyriškis bei mokytojos Poleikienė ir Dapkevičienė ir įteikė pakartotiną įspėjimą. Kun. A. Šeškevičius ir šį kartą po įspėjimu nepasirašė.

        *

    Gargždai. 1987 m. sausio 30 d. Gargždų parapijos vikaras kun. Antanas Šeškevičius išsiuntė pareiškimą Lietuvos TSR Prokurorui. Kun. A. Šeškevičių parašyti pareiškimą paskatino RRT, įgaliotinis Petras Anilionis ir pavaduotojas Juozėnas, kurie savo oficialiame įspėjime kaltina kunigą, kad jis organizuoja tikinčiuosius rašyti pareiškimus įvairioms valdžios instancijoms. Dauguma jų liečia tikinčiųjų reikalavimą leisti paaukštinti Gargždų bažnyčią-baraką. Minėtas pareiškimas — tai motyvuotas atsakymas į primestus kaltinimus ir kartu prašymas, kad prokuroras primintų RRT įgaliotinio įstaigai Konstitucijos 47 straipsnį, kuris teigia: "Kiekvienas LTSR pilietis turi teise, pateikti valstybinams organams ir visuomeninėms organizacijos pasiūlymus dėl jų veiklos gerinimo, kritikuoti darbo trukumus.

    Pareigūnai privalo nustatytais terminais svarstyti piliečių pasiūlymus ir pareiškimus, į juos atsakyti ir imtis reikiamų priemonių.

    Persekioti už kritiką draudžiama. Asmenys, persekiojantys už kritiką, traukiami atsakomybėn."

    Kun. A. Šeškevičius savo pareiškime rašo: Gargždų parapija rašo ir rašys pareiškimus dėl bažnyčios-barako paaukštinimo, tam nereikia jokio organizavimo, pats gyvenimas tai verčia daryti. (...) Koks aš būčiau kunigas, jei nepadėčiau tikintiesiems jų varge. (...)

    Radviliškiečiai per 9 metus parašė 25 pareiškimus ir gavo
40

leidimą paaukštinti savo bažnyčią (...) Įgaliotinis verčia nutilti. O tarybinė LTSR Konstitucija (6 str.) užtikrina: "TSKP egzistuoja ir tarnauja liaudžiai." Jeigu tikrai tarnautų liaudžiai, nereikėtų 25 pareiškimų rašyti. Mes vargstame jau 10 metų.

        *

    1987 m. rugsėjo 28 d. Ukmergės dekanato kunigai pareiškimu kreipėsi į Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštalinį administratorių Liudviką Povilonį, RRT įgaliotinį Petrą Anilionį bei Ukmergės rajono vykdomojo komiteto pirmininką A. Bernotą, gindami 1987 m. rugpjūčio mėn. žurnale 'Tarybinė Moteris" ir 1987 m. rugsėjo mėn. 5 d. Ukmergės rajoniniame laikraštyje "Gimtoji žemė" išspausdintame straipsnyje "Kunigas liepia skirtis", neteisingai apkaltintą Ukmergės raj. Deltuvos parapijos kleboną kun. Eugenijų Bartulį.
    Savo pareiškime Ukmergės dekanato kunigai rašo, jog: "Kunigo pastangos, siekiant išlaikyti santuokos pastovumą, apverčiamos aukštyn kojomis: jo rūpestingas bažnyčios tvarkymas vadinamas "kišimusi ne į savo reikalus! Pensijinio amžiaus moteris pažeminta ir pavadinta klebono mylimąja."
Baigdami pareiškimą, kunigai kreipiasi į Lietuvos religinius ir valstybinius vadovus, prašydami teisingai įvertinti bedievių išpuolius prieš kun. E. Bartulį ir imtis reikiamų priemonių, kad panašūs išpuoliai nepasikartotų.
     Po pareiškimu pasirašė kunigai: J. Užusienis, J. Babonas, V. Pesliakas, P. Tavoraitis, G. Dunda, J. Girdzevičius, VI. Petkevičius, B. Vairą, V. Ramanauskas, V. Vaškelis, J. Voveris.

        *

    Alytus. 1987 m. spalio 5 d. Alytaus miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas A. Makštutis, išsikvietęs I-mojo Alytaus vikarą kun. Robertą Rumšą, supažindino jį su įgaliotinio Petro Anilionio atsiųstu įspėjimu, kuriame kun. R. Rumšas kaltinamas, kad 1987 m. rugsėjo 11 d. Šiluvoje be Raseinių rajono valdžios leidimo pasakė nereliginio turinio pamokslą, aukštino
41

nuteistus kunigus — Alf. Svarinską, S. Tamkevičių, J. Matulionį.
    Kun. R. Rumšas parašė pareiškimą Generaliniam Sekretoriui M. Gorbačiovui. Spausdiname pareiškimo tekstą:

    "Aš į Šiluvą atvykau kaip maldininkas, o mano, kaip kunigo, malda yra šv. Mišios. Kokia intencija aš turiu melstis, kiek žinau, tarybiniai įstatymai nenurodo. Meldžiausi už kunigus kalinius pagal Kristaus paraginimą "Ką padarėte gero vienam iš mažiausių brolių, (tarp kurių Kristus išvardina ir kalinius) man padarėte)" (Mt. 25,45). Negi aš, katalikų kunigas, negaliu pagal Evangelijos paraginimą už kalinius pasimelsti? Šv. Mišiose priklauso Dievo žodžio liturgija, kurios metu pasakoma maldos intencija, aiškinama Evangelija. Paragindamas parodyti meilės ir pasimelsti už kunigus kalinius aš nenusikaltau Evangelijai, o tuo pačiu ir mano žodžio negalima laikyti nereliginiu. Kas priklauso religiniam turiniui, nustato Dieviškasis Autoritetas — Evangelija, o ne ateistai — valdžios pareigūnai.

    Kitaip prieitume prie absurdų, pvz. kaip reaguotų ateistai propagandistai, jei jų ateistinių paskaitų ateistinį turinį turėtų nustatyti tikintieji.

    Kalbėdamas per šv. Mišias apie kunigus kalinius, užsiminiau, kad jie ne tik asmeniškai atmetė oficialų valstybinį ateizmą, bet ir veikė, kad jis nebūtų kitų priimamas. Šis teiginys negali būti laikomas nei dezinformacija, nei šmeižtu, nes tokia laikysena yra kiekvieno kunigo pareiga. Negi gali kunigas, skelbdamas Evangeliją, nutylėti kai kuriuos mūsų gyvenimo faktus, pvz. ateizmą. Suderinti Evangeliją ir ateizmą būtų absurdas.

    Gerbiamas Generalinį Sekretoriau, įsakykite RRT įgaliotiniui P. Anilioniui, kad atšauktų nepagrįstą ir absurdišką įspėjimą."

        *

    Garliava (Kauno raj.). 1987 m. gruodžio 8 d. į Garliavos vykdomąjį komitetą buvo iškviestas Garliavos parapijos vikaras kun. Vytautas Prajara. Kauno raj. vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Gelčienė perskaitė Petro Anilionio įspėjimą. Įspėjime nurodyta, kad kun. V. Prajara lapkričio 15 d. bažnyčioje or-
42

ganizavo politinį-nacionalistinį Maironio minėjimą ir pasakė antitarybinį pamokslą. Kunigas kaltas ir dėl to, kad po pamaldų buvo sugiedotas Lietuvos himnas. Taip pat įspėjime nurodyta, kad V. Prajara lapkričio 17 d. Vilniuje, Aušros Vartų šv. Teresės bažnyčioje, pasakė antitarybinį pamokslą, šmeiždamas tarybine, santvarką. Dėl to ir pareiškiamas įspėjimas.
    Įspėjimo nuorašo nedavė ir jo nusirašyti neleido.
    Po įspėjimu pasirašyti kun. Vytautas Prajara atsisakė.

        *

    Šlavantai (Lazdijų raj.). 1987 m. lapkričio mėn. 13 d. naktį nežinomi piktadariai įsilaužė į Šlavantų bažnyčią. Išlaužė bažnyčios duris, didžiojo ir šoninių altorių tabernakulius. Švč. sakramento nerado. Jis saugomas zakristijoje seife. Zakristijoje paliktas laužtuvas — seifo išlaužti nepajėgė.

        *

    Garliava. 1987 m. gruodžio 1 d. į Garliavos vykdomąjį komitetą buvo sukviesti Garliavos bažnyčios vykdomojo komiteto, vadinamojo "dvidešimtuko" nariai. Pokalbį pravedė Kauno raj. prokuroro pavaduotoja.

    Kauno raj. vykd. k-to pavaduotoja, Garliavos miesto vykd. k-to pirmininkas bei jo pavaduotojas bažnytinį komitetą apkaltino tuo, jog leidžia parapijos vikarui kun. Vytautui Prajarai pamokslų metu šmeižti tarybinę santvarką bei valdžią. Bažnyčioje poeto kun. Maironio minėjimo metu buvo giedamas Lietuvos himnas, kas, valdžios atstovų žodžiais tariant, yra griežtai draudžiama. Taip pat negalima rinkti bažnytinio komiteto nariu buvusį politkalinį (Jadvygos Bieliauskienės — red. pasL). Negalima laikyti Mišių ir sakyti pamokslus anksčiau teistiems kunigams.

    Baigdami pokalbį, valdžios atstovai ėmė bauginti bažnytinio komiteto narius, kad, jei ateityje Garliavos bažnyčioje padėtis nepasikeis, jų pavardės bus išgarsintos spaudoje. Be to, bus dar kartą sušauktas bažnytinio komiteto susirinkimas, kur prokuroro pavaduotoja išdėstys bažnytinio komiteto nariams, ką tarybinėje
43

santvarkoje gali daryti Bažnyčia, kunigai ir tikintieji ir ko negali.

    Tuo Kauno rajono ir Garliavos miesto valdžios atstovai savo "auklėjamąjį" darbą baigė.

        *

    Mikoliškiai (Kretingos raj.). 1987 m. rugpjūčio 23 d. Mikoliškio parapijos bažnyčioje buvo švenčiamas iškilmingas Lietuvos Krikšto 600 metų Jubiliejus. į iškilmingas pamaldas, kuriose dalyvavo ir vyskupas Antanas Vaičius, suvažiavo daug tikinčiųjų iš aplinkinių parapijų. Gargždų parapijos tikintieji į iškilmes važiavo specialiai užsakytu autobusu, tačiau, dar nedavažiavus Mikoliškių, autobusą sustabdė autoinspekcijos darbuotojai ir pareikalavo, kad vairuotojas išlaipintų keleivius. Nežiūrint, kad vairuotojas turėjo visus kelionei reikiamus dokumentus, jam buvo atimtas vairuotojo pažymėjimas, o tikintiesiems teko į Miko-liškio bažnyčią likusius keturis kilometrus keliauti pėsčiomis.

        *

    Kaunas. 1987 m. vasario 13 d. į namus pas karininką Juozą Kazalupską, gyv. Kaunas Mažoji 1-10, atvyko Kauno miesto Vykdomojo komiteto pirmininkas Kazakevičius. Kazakevičiaus atvykimo tikslas buvo išsiaiškinti, ar tikrai karininkas J. Kaza-lupskas pats rašė raštą dėl Klaipėdos bažnyčios ir ar tikrai po juo pasirašė. Taip pat klausinėjo ar Kazalupskas rinko parašus po pareiškimu, ar važiavo kartu su tikinčiųjų delegacija į Maskvą. \ visus šiuos klausimus J. Kazalupskas atsakė teigiamai, dar pridėdamas, jog po pareiškimu dėl Klaipėdos bažnyčios grąžinimo pasirašė apie 90,000 tikinčiųjų, tačiau iki šiol Taikos Karalienės bažnyčios klausimas dar nėra iki galo išspręstas. O tai liudija, jog valdžia nesiskaito su tikinčiaisiais.

    Kauno miesto vykdomojo komiteto pirmininkui Kazakevičiui papriekaištavus, jog, be reikalo važiavo į Maskvą ir trukdė atsakingus darbuotojus, J. Kazalupskas atsakė, jog jei Klaipėdos bažnyčios negrąžins, tai tikintieji visais jiems įmanomais būdais
44

kovos tol, kol sugrąžins. O į Maskvą delegacijos važiavo ir važiuos.

    1987 m. birželio 21 d. pas J. Kazalupską į namus atvyko rinkimų į vietines tarybas komisijos atstovas, kuris pareikalavo paaiškinu, kodėl Kazalupskas nebalsuoja.

    J. Kazalupskas pasakė, kad kaip tikintis privalo ginti tikėjimą ir tikinčiuosius, todėl, išreikšdamas protestą, balsuoti atsisako, kadangi 26 metai kaip Vilniaus vyskupijos Vyskupas Julijonas Steponavičius be kaltės ir teismo nuimtas nuo pareigų ir ištremtas į Žagarę.

    Kunigai — Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius ir Jo-nas-Kąstytis Matulionis — nuteisti vien už tai, kad rūpinosi, jog žmonės būtų blaivūs, dori ir sąžiningi.

        *

(Romas Žemaitis Kybartuose buvo iškviestas į karinį komisariatą dėl atsisakymo imti karinę priesaiką ir siūlė jam išvykti į užsienį, bet šis atsisakė):

    Kybartai (Vilkaviškio raj.). 1987 m. lapkričio 18 d. 9 vai. Romas Žemaitis buvo iškviestas į Vilkaviškio rajono Karinį komisariatą. Su juo kalbėjosi majoras Spricinas ir komisaras R. Vozgirda. Juos domino, ar R. Žemaitis dar nepakeitė savo apsisprendimo neimti karinės priesaikos ir kuo tokį savo elgesį motyvuoja. R. Žemaitis paaiškino, kad, neimdamas priesaikos, jis protestuoja prieš nekaltai kalinamus kunigus Sigitą Tamkevičių ir Alfonsą Svarinską, o taip pat prieš tai, jog ir jis pats drauge su kun. Jonu-Kąstyčiu Matulioniu buvo nekaltai kalinamas Rusijos lageriuose. R. Žemaitis pareiškė savo įsitikinimą — lietuviai karinę tarnybą turėtų atlikti Lietuvoje. Komisaras Vozgirda atsakė, kad tokiais atvejais su jais niekas nesusitvarkytų. Komisaras bandė apkaltinti R. Žemaitį, kad jis ir kitus vaikinus agituoja neimti karinės priesaikos. R. Žemaitis kaltinimą paneigė, paaiškindamas, jog niekada nieko nevertė ir neįkalbinėjo neimti karinės priesaikos, o savo asmeninių nusistatymų šiuo klausimu neslėpė ir ateityje nemano slėpti. Nepavykus vaikino perauklėti, komisa-
45

ras Vozgirda liepė majorui nuvesti jį pas prokurorą J. Matonį. Prokuroras bandė gražiuoju įkalbinėti imti karinę, priesaiką. Į tai R. Žemaitis atsakė, kad karine, priesaiką imtų, tačiau su viena sąlyga — tegul paskelbia spaudoje, per televiziją ir radiją, kad jis ir kun. J. K. Matulionis buvo neteisingai areštuoti ir atitinkamai nuteisti dviem ir trim metams laisvės atėmimo. Prokuroras atsakė, jog tegul supranta ir jie — jis taip pat negali imti karinės priesaikos. Galiausiai prokuroras pasiūlė R. Žemaičiui rašyti pa-reiškimą-prašymą išvykti pastoviam gyvenimui į užsienį ir garantavo, jog čia jam jokių trukdymų nebus. R. Žemaitis pasiūlymo atsisakė, motyvuodamas, kad yra lietuvis, jo Tėvynė Lietuva ir niekur kitur iš Lietuvos nežada vykti. Nepatenkintas atsakymu prokuroras J. Matonis bandė gąsdinti, kad ir nepriėmusį priesaiką paims dviejų metų karinei tarnybai, nuveš į Sibiro gilumą, kur sąlygos bus panašios kalėjimo sąlygoms. R. Žemaitis atsakė, kad kur bebūtų, visur aiškins apie Dievą ir savo Tėvynę Lietuvą. Tuo apie 2 valandas trukęs pokalbis baigėsi.

        *

(Rašoma, kaip KGB trukdė Algiui ir Aldonui Gudaičiams įstoti į Kunigų seminariją. Ministeris Zabulis nori perauklėti seminarijos klierikus tvirtindamas, kad Kristaus nesą buvę):

    Prienai. Algį Gudaitį jau ketveri metai KGB nepraleidžia į Kauno Kunigų seminariją. 1984 m. jis kartu su broliu Aldonu padavė pareiškimą, bet KGB išbraukė abu. 1985 m., jiems stojant antrą kartą, brolį Aldoną Gudaitį priėmė, o Algio Gudaičio vėl nepriėmė. Algis ir Aldonas Gudaičiai — dvyniai. Pagal įstatymus dvyniai neskiriami nei mokykloje, nei Armijoje. Gudaičiai kartu mokėsi, kartu tarnavo Armijoje, stojant į Kunigų seminariją, KGB juos išskyrė. Ir šiais, 1987 m. Algis Gudaitis mėgino stoti į Kauno Kunigų seminariją bet vėl tas pats atsakymas: "Šiais metais jūsų prašymo patenkinti negalima. Mėginkite kreiptis sekančiais metais."

    Algio Gudaičio atvejis nėra vienintelis, nors pastaruoju metu
46

bedieviška spauda bei televizija nuolat garsina, jog trukdymų stojantiems į Kauno Kunigų seminariją nedaro. Televizijos laidos "Argumentai" vedantysis drąsiai pareiškė, jog: "Šiais metais į Kauno Kunigų seminariją buvo priimti visi norintys ten mokytis jaunuoliai".

        *

    Gadunavas (Telšių raj.). Telšių rajone Gadunavo apylinkės teritorijoje prie kelio nuo seno stovėjo senas, baigiąs nugriūti kryžius. Vietos gyventojas Vincas Urnikis nutarė aplūžusį kryžių pakeisti nauju. Naują kryžių, prieš 40 metų padirbtą savo tėvo Stenbros, jam davė to paties "Džiugo" tarybinio ūkio gyventoja Sabutienė.

    1987 m. spalio 29 d. Vincas Urnikis ir Albinas Austys kryžių pakeitė. Po trijų dienų V. Urnikis buvo iškviestas į Gadunavo apylinkės raštinę, kur jam buvo įsakyta naujai pastatytą kryžių nugriauti. Į V. Urnikio aiškinimą, kad jis tik senąjį kryžių, kuris toje vietoje išstovėjo daugiau nei 50 metų ir nei vokiečiams, nei rusams netrukdė, pakeitė nauju, niekas nekreipė dėmesio, V. Urnikis nugriauti kryžių atsisakė.

    Lapkričio 11 d. į apylinkę atvyko rajono architektas ir pareikalavo, kad V. Urnikis pasirašytų po aktu dėl savivališko kryžiaus pastatymo. Lapkričio 30 d. V. Urnikis, A. Austys ir Sabutienė buvo iškviesti į Telšių rajono administracinę komisiją, kur pagal BK 153 str. nubausti: V. Urnikis ir A. Austys 50 rub. pinigine bauda, o Sabutienei už tai, kam leido savo pastatuose esantį kryžių minėtiems asmenims pastatyti, pareikštas papeikimas.

    Gruodžio 24 d. naktį kryžius buvo nugriautas.

        *

    Kaunas. 1987 m. spalio 6 d. Kauno Tarpdiecezinėje Kunigų seminarijoje lankėsi Lietuvos Aukštojo ir specialiojo mokslo ministras Henrikas Zabulis. Savo konferencijoje klierikams H. Zabulis aukštai įvertino respublikos ekonomikos pasiekimus, gana plačiai apžvelgė susidariusią padėtį respublikos aukštosiose
47

mokyklose, kalbėjo apie įvairias aukštųjų mokyklų kategorijas.

    Po paskaitos ministras atsakinėjo į klierikų klausimus. Kokią reikšmę aukštosiose mokyklose turi dėstomas ateizmas? — domėjosi klierikai. Ministras H. Zabulis klausimą palaikė provokuojančiu ir pradėjo dėstyti savo asmenines pažiūras į ateizmą ir religiją, tvirtino, kad mūsuose yra pilna tikėjimo laisvė. Lektorius prisipažino, kad ateistu tapo, studijuodamas graikų ir lotynų kalbas, senovės raštus: graikų kalboje žodis Kristus reiškia pateptąjį, analogija ir hebrajų kalboje, o kadangi abu žodžiai yra bendriniai, tai ir Kristaus negalėję būti, mat, vardas bendrinis. Aišku, auditorijai šis argumentas pasirodė labai jau nemokšiškas ir sukėlė juoką. Apie kažkokį filologinį metodą, neigiantį Dievo buvimą, niekas nebuvo girdėjęs. Teigdamas, kad klausimai kartojasi, be to panašius klausimus užduoda ir įvairūs ekstremistai, ministras H. Zabulis pareiškė, kad atsakinės tik į raštu pateiktus klausimus. Savo klausimuose klierikai piktinosi straipsniais "Tarybinėje moteryje", kur V. Balkevičius išdrįsta taip grubiai tyčiotis iš Dievo Motinos Marijos. Ar ir čia nėra tikinčiųjų diskriminacija? — klausė klierikai. Ministras H. Zabulis išsisukinėjo, aiškino, kad jis daug skaito ir domisi ateistine literatūra, tačiau V. Balkevičiaus minėtų straipsnių neskaitė. Galiausiai pripažino, kad ateistų tarpe gali būti nemokšų: jo nuomone, tik dėl pavienių žmonių neįsisavinimo ateistinio auklėjimo metodų kyla konfliktai tarp tikinčiųjų ir ateistų mokylose bei darbavietėse.

    Ministras H. Zabulis į klierikų klausimus atsakinėjo ne rimtai, paviršutiniškai, į platesnes diskusijas apskritai nesileido, o klausiančiuosius dažnai nutraukdavo.

    Susitikimas truko pusantros valandos.

        *

    1987 m. spalio 8 d. įgaliotinis P. Anilionis Kauno Kunigų seminarijoje skaitė paskaitą I-mo kurso klierikams. Nuobodžiai ir daug kalbėjo apie valstybės ir Bažnyčios santykius, apie būtinumą nesikišti į politiką ir būti sovietinei valdžiai lojaliais kunigais. P. Anilionis užsipuolė taip vadinamus "religinius ekstremistus". Pasakojo, kiekvienais metais Seminariją baigusių kuni-
48

gų tarpe atsiranda po keletą ekstremistų. P. Anilionis teigė, kad antisovietiniais išpuoliais jau spėjo pasižymėti kunigai: E. Atkočiūnas, J. Kaminskas, K. Gražulis. V. Sadauskas, o štai kun. R. Puzonas jau peržengė visas ribas ir būsiąs patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu vyskupas V. Sladkevičius jo neišgelbės. P. Anilionis ragino klierikus saugotis taip vadinamų ekstremistų Seminarijos viduje ir nepasiduoti tiems, kurie nori įtraukti juos į "antitarybine, karusele.". "Mes viską matome ir žinome ir neleisim parazitams veistis Seminarijoje!" — šaukė P. Anilionis. Jis prisiminė ir rugpjūčio 23 d. prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje įvykusį mitingą, piktinosi, kad tarp aktyvių jo dalyvių buvo ir dabartins Seminarijos pirmakursis Julius Sasnauskas, kuris, įgaliotinio žodžiais tariant, dar nepasimokė iš savo klaidų praeityje. J. Sasnauskas paaiškino, kad laikė savo pareiga dalyvauti Stalino-Hitlerio aukų pagerbime ir kad toji akcija nebuvo organizuota Vakaruose, kaip tvirtina P. Anilionis. įsidrąsinę klierikai pradėjo uždavinėti klausimus. Pirmakursis Arūnas Janušauskas pareiškė, kad, prieš atvykstant į Seminariją, saugumo darbuotojas jam liepė šnipinėti Seminarijos dėstytojus ir savo kurso draugus, sakydamas, kad liepia įgaliotinio P. Anilionio pavedimu. P. Anilionis buvo priblokštas susitikimo eigos.

        *

    1987 m. lapkričio 27 d. P. Anilionis "auklėjo" V-to kurso klierikus. Paskaitos metu prelegentas išaiškino, kokia beviltiška sąžinės laisvės padėtis buvo Nepriklausomoje Lietuvoje ir kad tik dabar, socializmo sąlygomis, susidarė galimybė pilnai įgyvendinti sąžinės laisvę. Baigdamas paskaitą, įgaliotinis P. Anilionis patarė būsimiems kunigams nesikišti į politiką ir užsiimti grynai "tikinčiųjų poreikių tenkinimu". Jo žodžiais tariant, blogai, kai tik ką baigę kunigų Seminariją kunigai ima aktyviai reikštis antitarybinėje veikloje (t.y. kovoti už tikinčiųjų teises, sąžiningai atlikti savo, kaip kunigo, pareigas).

    Po paskaitos klierikai pateikė įgaliotiniui visą eilę klausimų. Klierikas V. Sabaliauskas pasiteiravo, kodėl tikintis jaunimas negali net privačiai namuose būreliais susirinkti ir aptarti jiems rū-
49

pimus religijos klausimus, kodėl tokio pobūdžio susirinkimo dalyviams neretai tenka turėti reikalų su saugumo darbuotojais, pabrėžė, kad panašūs atvejai nėra pavieniai, tad kaip juos suderinu su P. Anilionio išafišuota tarybine sąžinės laisve? įgaliotinis bandė aiškinti, kad, jeigu jau įsikiša saugumas, vadinasi, religija ten tebuvo prisidengta, o saugumas įžvelgia, jog tokiuose susirinkimuose būna kokios nors neleistinos veiklos.

    V. Aukštakalnio klausimas, kodėl RRT įstaiga kišasi į vyskupams priklausančią teisę, skirti kunigus į parapijas ir kodėl klierikai verbuojami dirbti saugumo agentais, įgaliotinį P. Anilionį išvedė iš pusiausvyros. Susierzinąs jis ėmė koneveikti "kunigus ekstremistus", pareiškė, kad į kunigų skirstymus kišasi tik todėl, kad negali pakęsti, kuomet ekstremistai diktuoja vyskupams. Klierikų verbavimo faktą iš viso paneigė, sakydamas, jog KGB darbuotojai savo pokalbiuose siekia tik susipažinti su klierikais bei jų pasauliežiūra, o ne užverbuoti. Be to, jo nuomone, valdžia privalo žinoti, kokių nusiteikimų laikosi asmuo, besiruošiąs stoti į Seminariją. Ji turi žinoti, ar tas asmuo tinkamas būti kunigu ar ne. V. Aukštakalnis pabrėžtinai pareiškė ir savo asmeniniu pavyzdžiu parėmė, jog saugumas konkrečiai reikalauja pasirašyti sutikimą bendradarbiauti, perduodant žinias iš Kunigų Seminarijos vidaus gyvenimo. Priešingu atveju, jam grasino, kad nepriims į Seminariją. Neturėdamas kuo atremti klieriko teiginio, įgaliotinis paprašė nepainioti jo su saugumu bei saugumiečiais, o saugumas, jo įsitikinimu, turi savo įstatymus ir žino, ką daro.

    Į pokalbį įsiterpė klierikas Miroslavas Balcevičius: man nerūpi nei Lietuvos Nepriklausomybės tema, kurios domėjimusi jūs kaltinate mus, nei politika. Aš siekiu vieno — kunigystės. Esu lenkų tautybės, tačiau jau 5 metai, kaip saugumas neduoda man ramybės. Verbavo dar prieš Seminariją, o ir dabar atostogų metu nuo manęs neatstoja: žada įvairiopą paramą, pagalbą, karjerą. Noriu paklausti, kodėl saugumas kursto tautinę neapykantą, ragina mane stoti į Lietuvoje bandomą kurti Lenkų tautinę Bažnyčią?! įgaliotinis į klausimą atsakyti neįstengė. Iš keblios padėties jį išgelbėjo klierikai, duodami konkretų pasiūlymą: Jūs, draugas įgaliotinį, grįžęs į Vilnių, perduokite saugumo organams, kad jie tokiais savo veiksmais nekompromituotų TSRS
50

Konstitutcijos bei jūsų gražių pasakojimų apie sąžinės laisve, mūsų socialistinėje visuomenėje.

    Įgaliotinis P. Anilionis pareiškė, kad paskaita baigiama, o į klierikams rūpimus klausimus pasistengs atsakyti sekantį kartą.

SOVIETINĖJE MOKYKLOJE


(Mokytojai ir vykdomojo k-to atstovai persekioja tikinčius mokinius Panevėžyje, Viekšniuose, Lazdijose, ypač pyko, kad kai kurie mokiniai dalyvavo Vilniuje Aušros Vartų Marijos atlaiduose):

    Panevėžys. 1986 m. gruodžio mėn. Panevėžio medicinos mokyklos ateizmo dėstytoja Stanislova Stanevičiūtė paskaitos metu iš moksleivių pareikalavo, kad šie parašytų rašto darbą, kuriuo įrodytų, jog Dievo nėra. Iš rašto darbo supratusi, jog medicinos mokyklos moksleivė Neringa Dalbokaitė yra tikinti, ėmėsi aktyviai ją "auklėti". Dėstytoja S. Stanevičiūtė, pasikvietusi į Lenino kambarį, N. Dalbokaitė. piktinosi, kad Neringa, būdama tikinti, įstojo į komjaunimo organizaciją. N. Dalbokaitė paaiškino, kad, kai stojo į komjaunimą, teturėjo tik 14 metų ir buvo priklausoma nuo tėvų, kurie yra netikintys. Po šio atsakymo sekė visa eilė dėst. S. Stanevičiūtės pateiktų klausimų: "Kas pastūmėjo į religiją, iš kur ėmė literatūrą, nuo kada pradėjo tikėti, kas pirmą kartą atvedė į bažnyčią?" Tolimesniam "auklėjimui" ateizmo dėstytoja pasiteikė įprastinį bedievių ginklą — kunigų bei Bažnyčios šmeižimą ir niekinimą.

    Panašūs "auklėjimai" buvo pakartoti dar keletą kartų, o nepasiekus reikiamų rezultatų, N. Dalbokaitei vakarais, nuo 18 iki 20 valandos buvo uždrausta išeiti iš bendrabučio, siekiant sutrukdyti nueiti į bažnyčią ir dalyvauti šv. Mišiose.

    1987 m. vasario mėn. mokyklos vadovybė, sužinojusi, jog N. Dalbokaitės įtakoje, priėmė Krikšto sakramentą, ir jos kurso draugė Ingrida Krikštaponytė, N. Dalbokaitė. pašalino iš komjaunimo ir ėmėsi dar vėliau "auklėti". Į šį "perauklėjimo" darbą įsijungė kurso grupės vadovė dėstytoja Urbonienė.
51


        *

    Viekšniai (Akmenės raj.). 1987 m. spalio 11d. Viekšnių bažnyčioje buvo švenčiamas Lietuvos Krikšto 600 metų Jubiliejus. Spalio 9 d. siekdamas vaikus sulaikyti nuo bažnyčios, Viekšnių vidurinės mokyklos mokytojas Jonas Tamulevičius 7 kl. mokinius baugino, jog pats stovės prie šventoriaus vartų ir registruos einančius į bažnyčią: gąsdinimui sustiprinti pridūrė, kad mokiniai gal būt bus šalinami iš mokyklos, o tėvams uždėta didelė piniginė bauda.

        *

    Lazdijai. 1987 m. lapkričio 15 d. apie ketvirtą valandą ryto Lazdijų autobuso stotyje susirinko grupelė tikinčio jaunimo, kad, nuvykę į Vilnių, galėtų dalyvauti Marijos Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atlaiduose. Vaikai ir jaunimas į atlaidus vyko su tėvų žinia. Grupėje buvo ir keletas suaugusiųjų, tarp jų Lazdijų bažnyčios darbuotojas Alvydas Vainoras.

    Lapkričio 11d. Alvydas Vainoras buvo iškviestas į Vykdomąjį komitetą, kur pirmininkas Kreizas jį apkaltino minėtos išvykos į Vilnių organizavimu ir liepė pasirašyti po kaltinimo aktu.

    A. Vainoras, motyvuodamas, kad jokio nusikaltimo nepadarė, pasirašyti atsisakė.

    Lazdijų raj. administracinė komisija, vadovaujama rajono vykdomojo komiteto pavaduotojo Leono Vanago, Alvydą Vainorą nubaudė 50 rub. pinigine bauda. Jaunimą prie Lazdijų autobusų stoties pasitiko nepilnamečių reikalų inspeckijos viršininkė Valė Jakulevičienė ir Lazdijų vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas Jonas Malinauskas.

    Nuvykus į Vilnių ir išlipus iš autobuso, maldininkų grupelę sekė vežusio autobuso vairuotojas. Apie 9 vai. vakaro, sugrįžus į Lazdijus, autobusų stotyje tikinčiuosius pasitiko mokytojas Gorochovenko ir direktoriaus pavaduotojas Jonas Malinauskas.

    1987 m. lapkričio 16 d. mokykloje mokiniai buvo klausinėjami, kada, kur ir kokiu tikslu važiavo į Vilnių.

    Keliolikai dienų praslinkus, Lazdijų vidurinės mokyklos 7
52

klasės auklėtoja Snieguolė Vilgotskaitė pareikalavo užpildyti vardines anketas, kuriuose buvo pateikti šie klausimai:

    Kas eina į bažnyčią?
    Ką veikiate bažnyčioje?
    Dėl ko einate į bažnyčią?

    Auklėtoja Snieguolė Vilgotskaitė pareikalavo į klausimus atsakyti sąžiningai, be jokių melagysčių, pilnai pasirašant savo vardą ir pavardę. Tokiu būdu tikintys mokiniai buvo terorizuojami vien už tai, kad organizuotai nuvyko į Dievo Motinos atlaidus, vykusius Vilniuje, Aušros Vartuose.

NAUJI POGRINDŽIO LEIDINIAI


    Aušra Nr. 60 (100). 1987 m. rugsėjo mėnesį pasirodė pogrindžio leidinys Aušra Nr. 60 (100). Leidinio įvadiniame straipsnyje — grupės lietuvių kreipimesi į visų pasaulio šalių geros valios žmones, norima atkreipti pasaulio visuomenės dėmesį į 1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo-Ribentropo paktą. Kreipimesi prašoma: "Nebūkite abejingi neteisybei ir kitų skausmui! Jums prieinamomis informacijos priemonėmis nušvieskite Pabaltijo tautų padėtį ir prašykite savo valstybių vadovus, kad artimiausioje SNO Generalinės Asamblėjos Sesijoje būtų iškeltas ir svarstomas Pabaltijo valstybių prievartinio įjungimo į Sovietų Sąjungą klausimas". Straipsnyje "Remkime juos visokeriopu rūpesčiu" keliamas Gintauto Iešmanto, Povilo Pečeliūno ir kitų kalinių klausimas: Reikalaujama politinių ir sąžinės kalinių besąlyginės reabilitacijos, aptariama žmogaus teisių padėtis Sovietų Sąjungoje. Nemažai vietos leidinyje skiriama rugpjūčio 23 d. demonstracijai Vilniuje. Spausdinamas Vytauto Bogušio atviras laiškas Jaunimo Teatro vyriausiajai režisierei D. Tamulevičiūtei bei Jaunimo teatro darbuotojų visuotinis profsąjungos susirinkimas, pasmerkęs V. Bogušį už dalyvavimą rugpjūčio 23 d. demonstracijoje.
53

LIETUVI, ATMINK, KAD:
Kun. Alfonsas Svarinskas
     Kun. Sigitas Tamkevičius
Balys Gajauskas                  Viktoras Petkus
Gintautas Iešmantas


ir kiti neša nelaisvės pančius, kad  tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!
Lietuva, 1988 m.
54

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum