gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 77 Spausdinti El. paštas
     • Pagarba Bažnyčios ir Tautos didvyriams
     • Iš teismo salės
     • Pareiškimai ir protestai
     • Kratos ir tardymai
     • Mūsų kaliniai
     • Žinios iš vyskupijų
     • Sovietinėje mokykloje

1988 m. gegužės 7 d.
55

LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA Nr. 77
Eina nuo 1972 metų!
Perskaitęs duok kitam!
Jei gali, padaugink!
ŽVILGSNIS Į PRAĖJUSIUS 1987 METUS


(Buvo suruošti minėjimai Prano Dovydaičio Kaune, Karmelitų bažnyčioje, Antano Maceinos — Prienų bažnyčioje, pal. Jurgio Matulaičio — Marijampolės bažnyčioje, kun. J. Zdebskio — Rudaminos bažnyčioje, prel. Adomo Dambrausko-Jakšto — Kauno katedroje. Taip pat bažnyčiose paminėta Vasario 16):

PAGARBA BAŽNYČIOS IR
TAUTOS DIDVYRIAMS

    Pereitų metų gruodžio 2 d. minėjome vieno žymiausių Lietuvos Katalikų Bažnyčios, mokslo bei valstybės vyro Prano Dovydaičio 101-ąsias gimimo metines. Minėjimas buvo surengtas Kauno Karmelitų bažnyčioje. Pamokslininkas gana plačiai ir išsamiai nušvietė daugiašakę P. Dovydaičio veiklą, jo nuopelnus Katalikų Bažnyčiai, Lietuvos mokslui. P. Dovydaitis, suderinąs savo visuomeniną ir moksliną veiklą su Kristaus Evangelijos tiesomis, mums, lietuviams, tapo pavyzdžiu, liko šviesia žvaigžde visose gyvenimo srityse. Jo nurodymai ir pastabos Lietuvos mokytojams, kultūrininkams ir šiandien neprarado savo aktualumo.

    1988 m. sausio 27 d. Prienų bažnyčioje vakarinėse pamaldose buvo minimas profes. A. Maceinos atminimas. Sie minėjimai pamažu tampa tradiciniais. Labai gaila, kad Lietuvos masinis klausytojas ir skaitytojas neturi pakankamai galimybių išsamiai ir įvairiapusiškai išnagrinėti A. Maceinos literatūrinį ir filosofinį palikimą. Tai didžiulis nuostolis visiems, o ypatingai jaunajai kartai. Panašūs minėjimai įgalina prisiliesti prie vieno žymiausių ne tik Lietuvos, bet ir Vakarų Europos krikščioniškos filosofijos kūrėjų.
57

    Panašia tradicija tampa ir palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio minėjimai, ir ne tik Marijampolėje, bet ir kitose Lietuvos bažnyčiose. 1988 m. sausio 30-31 d.d. toks minėjimas įspūdingai praėjo Kauno Karmelitų bažnyčioje. Džiugu, kad pamokslininkai atskleidžia tikintiesiems vis naujų palaimintojo charakterio ir veiklos bruožų, ypač pastoracijos, kaip visuotinumo idėjos, baruose. Visuomeniniame ir politiniame gyvenime tapo madingu žodis "stagnacija". Kažin, ar Sis žodis netinka ir mums, katalikams?... Kol troškom arkivyskupo J. Matulaičio beatifikacijos, tol jo vardas buvo kartojamas veik kiekvienų Mišių metu. Tikslas atsiektas!..., o toliau — tyla. Būtina įsisąmoninti, kad Lietuvos krašto žmogus, mūsų tautietis ir bendrakeleivis (kai kurių net amžininkas), pagaliau mūsų dvasinis vadovas arkivyskupas Jurgis Matulaitis gali būti mūsų visų reikalų užtarėju prie Viešpaties sosto. Arkivyskupo J. Matulaičio gyvenimas ir veikla — įrodymas, kad ir šiais sunkiais valdiško ateizmo laikais, įmanoma ir būtina išlikti ištikimais Kristaus Bažnyčiai, Jo skelbtai Evangelijai. Jeigu norime statyti, o ne griauti, privalome palaimintojo arkivyskupo J. Matulaičio pavyzdžiu sudegti žvake ant Viešpaties altoriaus, o ne smilkti nuodėguliu pasaulietiškose posėdžių salėse.

    1988 m. vasario 5 d. Rudaminos bažnyčioje įvyko kun. J. Zdebskio antrųjų mirties metinių minėjimas. Dalyvavo J.E. vyskupas Julijonas Steponavičius, nemažai a.a. kun. J. Zdebskio bendraminčių iš kunigų ir pasauliečių tarpo, ir žinoma kaip kiekvienu tokiu atveju, būrys stebėtojų iš bedieviškos valdžios pusės. Vyskupas J. Steponavičius ir kunigai pamokslininkai iš naujo peržvelgė daugelį tų problemų ir uždavinių, kurie visada rūpėjo a.a. kun. J. Zdebskiui. Tai — kaip ir šiais nepalankiais tikėjimui laikais išlikti pilnai ištikimais Kristaus paliktai Bažnyčiai, Jo skelbtai Evangelijai, tautos dora, heroiška meilė artimui ir kt. Pagal juos kun. J. Zdebskis rikiavo savo kaip žmogaus ir kunigo veiklą. Kun. J. Zdebskio pavyzdys — unikalus dabartinio katalikiško veikimo atvejis. Žavi jo sugebėjimas įvaldyti tokį platų altruistinės veiklos diapazoną, "...visur turi būti pastanga", — dažnai kartodavo kunigas. "Pastanga ir konkretus meilės darbas, — štai tas ženklas, pagal kurį bus atpažįstami Kristaus mokiniai".
58

    Pašventinus kapo paminklą, buvo sugiedota "Marija, Marija", "Lietuva Brangi", "Lietuva, Tėvyne mūsų". Prie kun. J. Zdebskio kapo jaunimo vardu kalbėjo Robertas Grigas. Jis kvietė jaunimą aktyviai remti Eucharistinį sąjūdį, savo asmeniniu pavyzdžiu per pasiaukojančią meile. Kristui ir Bažnyčiai prisidėti prie greitesnio Tautos prisikėlimo. Valdžios siųstieji asmenys bandė sutrukdyti minėjimo darną, tačiau jų gretose neatsirado nė vieno, kuris būtų išdrįsęs viešai išstoti. Girdėjosi tik užkulisiniai priekaištai vieni kitiems: "Kodėl tu nekalbėjai?" ir pan. Pasitenkinta įprastiniu dalyvių fotografavimu, mašinų numerių registracija.

    Prelato Adomo Jakšto-Dambrausko 50-ųjų mirties metinių minėjimas buvo surengtas vasario 16 d. įvykių fone. Pamaldos Kauno Katedroje įvyko vasario 21 d., mieste dar tebegaliojo nepaskelbto karo statusas — pamaldos ir jų dalyviai buvo akyliausiai stebimi saugumo darbuotojų. Pamaldų metu buvo pasakyti du pamokslai. Juos pasakė vyskupas Juozas Preikšas ir Kauno Kunigų seminarijos rektorius Viktoras Butkus. Vyskupas J. Preikšas išsamiai išnagrinėjo prelato A. Jakšto-Dambrausko veiklą, didžiulį jo indėlį lietuvių kultūrai, visuomeniniam gyvenimui, religinės sąmonės ugdymui. Po pamaldų prie kapo susirinko, tikintieji organizuotai meldėsi, deklamavo eiles, giedojo giesmes. Pabaigai buvo sugiedotas Nepriklausomos Lietuvos himnas "Lietuva, Tėvyne mūsų".

    Šie 1988 m. mūsų tautai neeiliniai. 1918 m. vasario 16 d., pasinaudodama istorinėmis aplinkybėmis, Lietuva sugebėjo pasiskelbti suverene valstybe. Vasario 16 d. sukako 70 metų nuo šio kiekvienam lietuviui neįkainuojamai brangaus istorinio fakto. Tauta pavergta, bet laisvės troškimas gyvas, jis pasireiškia kiekvienų metų vasario 16 d., tautai brangiose šventėse, o ypatingai šiais Jubiliejiniais metais. Šiais metais valdiški bedieviai savo propagandine veikla kaip niekada išgarsino šią datą. Respublikiniuose ir rajoniniuose laikraščiuose bei žurnaluose dar gerokai prieš Jubiliejų pasipylė piktumu, o neretai ir šmeižtais vienas kitą lenkiantys straipsniai. Nesnaudė ir televizija bei radijas. Čia po keletą kartų dienoje buvo koneveikiami visi tie, kokiu nors būdu raginą prisiminti vasario 16 d. Jubiliejų, ypač daug pykčio sulau-
59

kė JAV Prezidentas R. Reiganas, Vakarų radijo stotys. Gamyklose ir įstaigose dirbantieji buvo verčiami pasirašyti po raštu, jog jie visada nori gyventi TSRS sudėtyje. Miestuose ir miesteliuose priverstiniai mitingai prieš vasario 16 d. paminėjimą (kai kur dalyvaujantiems buvo pažadėtos net piniginės premijos): studentai ir mokiniai verčiami koneveikti JAV Prezidentą R. Reiganą, kaltinti jį kišimusi į Sąjungos vidaus reikalus, be perstojo skanduojant: "Mes pasipiktinę.!" "Kas įgaliojo vasario 16 d. rengėjus?!" "Vasario 16 d. minėjimų nepakęsime!" Valdžios pareigūnai, gamyklų, įstaigų vadovai, pamiršę persitvarkymą ir demokratiją, lyg niekur nieko nepaklusnius asmenis gąsdino Stalino laikų represijomis — pažeminimu pareigose, išmetimu iš darbo (etatų mažinimas!), bananais, laisvės atėmimu. Aktyvesni, tautiškai susipratę, lietuviai turėjo būti išsiųsti į kitas respublikas komandiruotėn, daug perspėta saugume, milicijos skyriuose ir vietos prokuratūrose. Gėlių padėjimas ant laisvės kovotojų kapų traktuojamas kaip baisus iššūkis prieš tarybų valdžią. Sąjungoje gyvenantiems visa tai gerai žinoma, o ne vienam ir savo kailiu patirta. Lietuvos vyskupai dėl vasario 16 d. buvo perspėti AT prezidiume, kunigai ir bažnytinių komitetų nariai rajono vykdomuosiuose komitetuose (beveik visus Lietuvos kunigus asmeniškai aplankė rajonų, o kai kuriuos net Vilniaus saugumiečiai).

    Maždaug 10 d. prieš vasario 16 d. vakarais Lietuvoje prasidėjo vos ne karo stovis, kuris tęsėsi dar 10 d. ir po vasario 16 d.: gatvėse, aikštėse, net kapinėse budėjo milicininkai, jiems į pagalbą iš visų įstaigų buvo paskirti draugovininkai, o virš visų padėtį akylai stebėjo saugumas. Valdiški bedieviai, bijodami įsiaudrinusios liaudies, izoliavo nuo jos rugpjūčio 23 d. demonstracijos aktyvesnius dalyvius bei organizatorius, paskiriant jiems namų areštą. Kitus aktyvesnius tikinčiuosius vasario 16 d. gaudė gatvėse ir vežė į milicijos skyrius, motyvu — neaiški asmenybė.

    Ir vis tiek Jubiliejaus minėjimai įvyko. Šiais metais kaip niekada jie buvo glaudžiai susiję su Bažnyčia. Daugelyje Lietuvos bažnyčių, pradedant vasario 14 d. sekmadieniu, buvo laikomos pamaldos už Lietuvą, uolesni kunigai pasakė ir specialiai Tautos Jubiliejui skirtus pamokslus. Bažnyčiose po Šv. Mišių, jaunimo vadovaujami, tikintieji ėjo Kryžiaus kelius, Viešpaties
60

Angelo malda prisiminė tuos, kurie už Lietuvos Nepriklausomybę, paaukojo savo gyvybę. Kai kuriose bažnyčiose tikintieji ištisą dieną organizuotai savo parapijose adoravo švč. Sakramentą, atsiprašant Dievą už Tautos nuodėmes ir meldžiant Jo palaimos. Pamaldoms pasibaigus, buvo sugiedotas Nepriklausomos Lietuvos himnas ir tautine giesme virtusi Maironio-Naujalio "Lietuva Brangi". Jubiliejaus proga, prisimenant visus tuos, kurie aukojosi ir dirbo dėl Tautos laisvės, buvo padėtos gėlės prie vasario 16 d. akto signatarų kapų, žuvusių už laisvę tautiečių kapų, tautai brangių istorinių paminklų (Beje, jos tuoj pat būdavo numėtytos budinčių saugumiečių ir milicininkų). Didžiausiuose Lietuvos miestuose buvo sutraukta kariuomenė, gatvių kiemuose paslėptos žmonėms išvežti mašinos, budėjo masė saugumiečių ir milicininkų, turėjusių užduotį operatyviai susitvarkyti su mažiausia demonstracija.

    Tikintiesiems itin skaudu, kad atsirado klebonų, kurie ne tik kad nepalaikė tautiečių entuziazmo atšvęsti Jubiliejų, bet dargi neleido bažnyčiose organizuotai melstis už Lietuvą, giedoti Lietuvos Nepriklausomybės himną, ragino skirstytis. Taip buvo pasielgta Kaune Vytauto, Šiauliuose Šv. Jurgio ir Alytaus II bažnyčiose.

    Kiekvienas mūsų didvyrių prisiminimas — tai varpo balsas, neleidžiantis užsnūsti religinei ir tautinei dvasiai. Kaip pirmųjų krikščionių dvasia yra patikima atrama visuose persekiojimuose, taip ir Lietuvos vaikams stiprybės ir ištvermės reikia semtis iš savo švento ir garbingo gyvenimo sūnų ir dukterų.

(Kapsuko (Marijampolės) Vidaus reikalų skyriuje buvo iškelta byla Sasnavos darbininkui Petrui Gražuliui už vengimą atlikti karinius apmokymus. Jis raštu atsakė TSRS Gynybos ministrui Jazovui. Saugumiečiai teismo salėje jį sumušė, iki iš nosies pasipylė kraujas):

IŠ TEISMO SALĖS


    Kapsukas. 1988 m. sausio 14 d. Kapusko m. Vidaus reikalų skyriuje buvo iškelta baudžiamoji byla Sasnavos bažnyčios pa-
61

galbiniam darbininkui Petrui Gražuliui. Petras Gražulis buvo kaltinamas tyčiniu vengimu atlikti karinius apmokymus Sovietinėje armijoje.

    Sausio 26 d. paskirtas bylai nagrinėti teismo posėdis neįvyko, nes iš trijų liudininkų, turėjusių liudyti prieš P. Gražulį, neatvyko du. Teismo posėdis buvo perkeltas į vasario 2 d. Vasario 2 d. į teismo salę buvo įleisti P. Gražulio giminės bei keliasdešimt jo draugų ir bičiulių. Likusieji P. Gražulio draugai buvo priversti šalti lauke. Juos budriai saugojo milicijos ir KGB darbuotojai, laikas nuo laiko paragindami išsiskirstyti. Minia buvo nuolat filmuojama specialiai šiam reikalui iškviestų Lietuvos televizijos darbuotojų.

    Teismo posėdis prasidėjo 10 vai. Teismo pirmininkas Z. Pečiulis posėdį pradėjo kaltinamojo P. Gražulio apklausa:
    — Jūsų pavardė, vardas, tėvo vardas — Petras Gražulis, Antano
    — Tautybė? — Lietuvis
    — Pilietybė? — Lietuvos pilietis.
    — Ne TSRS pilietis?! — Ne.
    — Partiškumas. — Esu katalikas.
    — Karo prievolininkas? — Nelaikau savas Tarybinės armijos prievolininku.

    Petras Gražulis į pateiktus jam kaltinimus dėl "tyčinio" vengimo atlikti karinius mokomuosius kursus atsakė 1988 m. sausio 11d. atvirame laiške TSRS Gynybos Ministrui Jazovui išdėstytomis mintimis: "Iš Kapsuko miesto komisaro gavęs šaukimą 1988 m. sausio 5 d. vykti į spec. apmokymus trims mėnesiams, supratau, kad pradėta ruoštis vasario 16 dienai. Tai yra KGB patvarkymas, todėl vykti į šiuos apmokymus atsisakau. Atsisakau ir dėl žemiau išvardintų priežasčių. 1. Valstybės persekiojami tikintieji, kalinami kunigai Alfonsas Svarinskas ir Sigitas Tamkevičius, vyskupui Julijonui Steponavičiui, jau 26 m. be teismo nuosprendžio ištremtam į Žagarą, neleidžiama eiti vyskupo pareigų. Iš tikinčiųjų atimta ir išniekinta daug bažnyčių. Ypač didelė skriauda tikintiesiems padaryta, atimant Lietuvos krikščionybės lopšį — Vilniaus katedrą, pavertus ją paveikslų galerija, ir vien-
62

intelio Lietuvos šventojo šv. Kazimiero bažnyčią, įsteigus joje ateizmo muziejų.

    Kaip dar galima reikalauti, kad tikintysis gintų tokios valstybės reikalus.

    2. Reikalavimai, kuriuos buvau išdėstęs lapkričio 23 d. pareiškime, tik svajonės ir iliuzijos. Nėra ko tikėtis, kad Sovietinėje armijoje būtų skaitomasi su tikinčiųjų teisėmis. Yra pagrindo manyti, kad apmokymų metu su manimi gali būti klastingai susidorota. Tą įtarimą kelia dviejų jaunuolių, kurie pasižymėjo ir išsiskyrė iš kitų savo sąmoningu tautiškumu, gražiu ir doru elgesiu bei giliu tikėjimu, neaiškūs mirties atvejai. Tai Ričardo Griškaičio, gyvenusio Kybartuose, Komjaunimo 36a-54, nužudymas pakariant (palaidotas Kybartuose 1987 m. lapkričio 6 d.). Taip pat Antano Svinkūno, gyvenusio Alytaus raj. Daugirdų kaime, nužudymas. Palaidotas Krokialaukyje 1987 m. lapkričio 17 d. Esą jie patys pasikorė, bet jų kūnų sunkūs sužalojimai ir dūriai kelia abejones. Savižudybė nesuderinama su krikščionio morale. Kažkokia nematoma jėga slepia tikruosius kaltininkus. Žmonės viešai kalba, kad tai KGB darbas.

    Tikintieji sovietinėje kariuomenėje persekiojami. Tai liudija Roberto Grigo, Kiauklių parapijos zakristijono, pavyzdys. Ne kartą tarnybos metu jis buvo mušamas, jam buvo grasinama mirtimi, Afganistanu, iš jo tyčiojamasi. Sergant dezinterija, keturias paras buvo laikomas karceryje ant cementinių grindų, specialiai negydant. Kaip jis tai liudija, visa tai ne be saugumo žinios.

    Man pačiam tarnaujant privalomoje tarnyboje Padolske 1977-1979 m.m. buvau diskriminuojamas, grasino susidoroti, jei viešai išpažinsiu tikėjimą. Buvo atimtos religinės knygos. Pašalinant iš seržantų mokyklos, paaiškino, kad tikintysis seržantu negali būti. Todėl buvau išvežtas į Brianską 1270 VSO darbo ba-talijoną. Kad kariuomenėje buvau pastoviai sekamas, sužinojau iš draugo, kuris, kaip jis pats pasakojo, buvo saugumo įpareigotas mane sekti. Buvo bandoma net nužudyti.

    Saugumo užverbuotas Trūsovas Sergiejus, tarnavęs sanitarinėje dalyje, būdamas neblaivus, man prasitardavo, kad, jeigu tikėsiu Dievą ir toliau taip tarnausiu, namo negrįšiu.

    Persekiojimai nesiliovė ir grįžus iš Sovietinės armijos, kra-
63

tomis, tardymais ir kitokiais būdais. Pvz., buvau sulaikytas Alytaus VAI viršininko Brusoko, neva, padarąs autoavariją. Tai buvo apgaulė, nes VRS nebuvo nei sulaužytos mašinos, nei nukentėjusio asmens.

    Apgaulingas iškvietimo tikslas buvo apkaltinti mane, kad, rinkdamas parašus už kalinių išlaisvinimą II Alytaus bažnyčioje, keikiausi ir trukdžiau tikintiesiems melstis. Kokia nesąmonė, juk aš niekada nesikeikiu, o tuo labiau bažnyčioje. Ir rinkėjų buvo apie 20 asmenų, kurie galėjo tai paliudyti. Tačiau saugumo nurodymus teisėjas privalo beatodairiškai vykdyti, nes kitaip pats nukentės, todėl teismo pirmininkas Sabeckis mane nubaudė 10 parų arešto.

    Taip pat buvau sulaikytas Šakiuose. Sulaikymo motyvas — įtarimas dalyvavus garažų apiplėšime. Tačiau tardymo metu per dvi su puse paros kriminalinės paieškos viršininkas majoras nė puse žodžio neužsiminė apie garažų apiplėšimą. Darydami asmeniną, mašinos ir draugui kratas, nepateikė prokuroro sankcijos, kratų neprotokolavo.

    Kratų metu ieškojo tekstų su parašais ir tardymo metu gąsdino, kad daugiau parašų nerinktume, nes tai yra nusikaltimas. Kaip matome, visur klasta, apgaulė, melas. Sulaikytas vienu motyvu, tardomas visiškai kitu. Dangstytis, dirbti ne savomis rankomis — tai KGB metodas.

    1987 m. vasario mėn. teko dalyvauti kun. Juozapo Zdebskio mirties metinėse. Po metinių vežiau į Žagarą vyskupą Julijoną Steponavičių. Atsikabinus auto mašinos vairo traukei, vos neįvyko avarija. Norėdamas pašalinti gedimą pastebėjau, kad ir kita vairo traukė atšplintuota. Kadangi vairo traukės atsikabinimo priežastis — atšplintuota ir atsukta veržlė, specialistų nuomone, tai savaime atsitikti negalėjo. Tuo labiau, kad mašinos važiuoklė ir stabdžių sistema prieš pora dienų buvo patikrinta Alytaus autoservise. Šią nelaime, norėjo suruošti kažkokios neaiškios piktos jėgos, kurios nori atsikratyti vyskupu J. Steponavičiumi ir manimi.

    Visa tai nesuderinama su bet kokiu žmogiškumu. Tokios sistemos, kuri kėsinasi į tautų ir žmonių gyvybe, ir laisvą kariuomenės nariu būti negaliu.
64

    3) Viena dar labai svarbi priežastis, kurią esu minėjęs lapkričio 23 d. pareiškime, yra Lietuvos okupacija, įvykdyta 1940 m. Šio gėdingo Molotovo ir Ribbentropo pakto, žinomo visame pasaulyje, nuslėpti neįmanoma, ir kol bus pavergtos Pabaltijo tautos, nuolat jis primins pasauliui, kokiu būdu "įstojo" šios tautos į Tarybų Sąjungos sudėtį.

    Taigi, Lietuvoje yra okupacinė kariuomenė ir jos priežiūroje statytinė valdžia, teismai ir visos kitos organizacijos neatspindi savo elgesiu teisingumo, bet vykdo užkariautojo valią." (Tekstas trumpintas — red. pasL).

    Baigus nagrinėti bylą, kaltinamajam P. Gražuliui buvo suteikta galimybė pasakyti paskutinį žodį. P. Gražulis kalbėjo: "Ką aš galiu pasakyti paskutiniame savo žodyje? Neužilgo aš išgirsiu jūsų nuosprendį. Nesitikiu, kad jis būtų teisingas, nes tai neįmanoma remiantis dabarties įstatymais, kurių reikėtų atsisakyti visiems laikams. Kaip krikščioniui man jūsų gaila, gal būt jūs būsite priversti pasielgti prieš savo laisvą valią ir sąžine..

    Nieko aš jūsų neprašau, tik viliuose Viešpačiu ir pasivedu maldoms."

    P. Gražulis padėkojo tėvams už tikėjimą, broliams, seserims, svečiams, JAV senatoriui Monihenui už maldas ir paramą.

    Po valandos pertraukos buvo perskaitytas teismo nuosprendis, kuriuo P. Gražulis buvo apkaltintas padarąs nusikaltimą pagal LTSR BK 211 str. I. d. Jam paskirta 10 mėn. laisvės atėmimo bausmė. Baigus skaityti nuosprendį, P. Gražulis bandė kreiptis į salėje susirinkusius draugus, kviesdamas paminėti vasario 16-ąją 10 dienų pasninku, tačiau prišoką civiliai apsirengę vyrai, užlaužė rankas, užgniaužė jam burną. P. Gražuliui buvo keletą kartų suduota į veidą. Iš nosies pasipylė kraujas. Saugumiečiai, paėmę jį už rankų ir kojų, išnešė iš teismo salės. Vėliau pasimatymo su broliais kunigais Antanu ir Kazimieru metu Petras Gražulis pareiškė, kad tų grumtynių metu pareigūnai panaudojo kažkokias chemines medžiagas, kurios atėmė jam žadą ir paveikė są-moną (pusė veido ir akis kelias dienas buvo paraudusi).

    Teismo posėdžiui pasibaigus, gatvėje-susirinkusius P. Gražulio draugus ėmė "saugoti" milicininkai su vilkiniais šunimis,
65

netoliese buvo paruoštos aliarmui ir gaisrinės mašinos. Civiliai apsirengęs saugumietis nurodinėjo milicininkams, ką iš laukusių žmonių būrio reikia suimti. Taip buvo sulaikyti keletas aktyvesnių katalikiškojo sąjūdžio dalyvių: Gargždų vargonininkas A. Bumbulis (vėliau nubaustas 20 rub. bauda), Sasnavos klebonijos šeimininkė Bronė Valaitytė, Gerdašių parapijos zakristijonas Gintas Sakavičius, šiaulietis Vincas Danielius, ir kapsukietis Matulaitis buvo nubausti 15 parų arešto. Antanas Dapkūnas, atvykęs į teismą iš Alytaus, buvo nubaustas 10 rub. bauda.

    Po teismo, protestuojant prieš neteisingą KGB susidorojimą su P. Gražuliu, buvo renkami parašai po pareiškimu TSKP CK Generaliniam Sekretoriui Gorbačiovui. Pareiškime rašoma: "Esame sukrėsti brutalaus teisminio susidorojimo su katalikų jaunuoliu Petru Gražuliu, įvykdyto 1988.11.2. Kapsuko Liaudies teisme. P. Gražulis atsisakė išvykti į spec. karinius apmokymus, motyvuodamas tuo, kad jo krikščioniška sąžinė neleidžia dalyvauti armijoje, kuri lieja nekaltą kraują Afganistane, kuri yra okupavusi jo Tėvynę Lietuvą ir gina ateistinę ideologiją persekioja Bažnyčią. Šių principų padiktuotą atsisakymą teismas pripažino "vengimu vykti į karinius pratimus dėl savanaudiškų paskatų, be svarbios priežasties."

    Niekinti žmogaus sąžinės įsitikinimus, tuo labiau kaltinti savanaudiškumu jaunuolį, einantį į kalėjimą — nehumaniška ir amoralu. Kitose socialistinėse šalyse svarstoma ir suteikiama alternatyvinės tarnybos galimybė asmenims dėl sąžinės ar religinių įsitikinimų negalinčių tarnauti kariuomenėje su ginklu rankoje. Reikalaujame tokią galimybę nustatyti ir Tarybų Sąjungoje, o Petrą Gražulį nedelsiant išlaisvinti." 1988.II.3.
Pasirašė:
            Kazlų Rūda — 201
Prienai — 909  
    Daukšiai — 165
Kalvarija — 1072  Šiluva — 560
Simnas — 510
     Pilviškiai — 281
Šakiai — 813
       Sasnava — 139
Liudvinavas — 274 Lazdijai — 919
Veiveriai — 91
     Skriaudžiai — 102
Kapsukas — 2585  Krokialaukis — 344     ,
Alytus I — 201
     Alytus II — 3720
66

(Reiškiamas protestas Tarptautinės Helsinkio Federacijos delegacijai dėl tikinčiųjų žiauraus persekiojimo. Po skundu pasirašė vysk. Julijonas Steponavičius, 7 kunigai ir 6 pasauliečiai):


PAREIŠKIMAI IR PROTESTAI

    Tarptautinės Helsinkio Federacijos delegacijai, TSRS vyriausybės kvietimu, viešėjusiai Maskvoje 1988 m. sausio mėnesio pabaigoje, Lietuvos katalikai įteikė šį dokumentą:

Apie tikinčiųjų padėtį Lietuvoje


    Tikinčiųjų padėtį TSRS, tuo pačiu ir inkorporuotoje į TSRS Lietuvoje, nustato TSRS įstatymai, kuriuose — nors dažnai ir užmaskuotai — sakoma, kad TSRS religija turi būti išgyvendinta. Ir tik todėl, kad įstatymai dažnai vykdomi paviršutiniškai, tikintiesiems Tarybų Sąjungoje kol kas pasisekė išlaikyti kai kurias savo pozicijas.

    TSRS Konstitucijos preambulėje sakoma: "Aukščiausias Tarybų valstybės tikslas — sukurti beklase, komunistine, visuomenę, ...ugdyti komunistinės visuomenės žmogų..." 39-tame straipsnyje sakoma: "Piliečiai, naudodamiesi teisėmis ir laisvėmis, neturi kenkti visuomenės ir valstybės interesams..." Kadangi komunistinės visuomenės žmogus — išimtinai ateistas, reiškia, bet kurių teisių ir laisvių panaudojimas religijos naudai yra Konstitucijos pažeidimas.

    25 str.: 'Tarybų Sąjungoje egzistuoja ir tobulinama vieninga liaudies švietimo sistema, kuri... tarnauja jaunimo komunistiniam auklėjimui..." Tikintiesiems vietos nepalikta. Tie jauni žmonės, kurie per stebuklą nepasiduoda ateistiniam (komunistiniam) auklėjimui, geriausiu atveju tampa antros rūšies piliečiais.

    Sąžinės laisvė Konstitucijoje (52 sr.) suprantama kaip "teisė praktikuoti religinius kultus arba vesti ateistinę propagandą..." Reiškia religiją ir tikinčiuosius galima pulti visomis komunikacijos priemonėmis, o tikintieji gintis, vesti kontrapropagandą ar tuo labiau religijos propagandą negali. Remdamiesi šiais ir pana-
67

šiais konstituciniais pagrindais, aukštieji ir vietiniai valdžios organai leidžia tikinčiuosius diskriminuojančius įstatymus, įsakus, nuostatus, o valdininkai žino, kad kovoje su religija lazdą perlenkti galima, o neperlenkti rizikinga, nes galima netekti posto.

    Ryškiausiai katalikų diskriminacija Lietuvoje atsispindi "Religinių susivienijimų nuostatuose", patvirtintuose Lietuvos TSR AT Prezidiumo įsaku 1976 m. liepos 28 d., ir iki šiol tebeveikiančiuose. Šių nuostatų 17-tas punktas sako: "Religiniai susivienijimai neturi teisės organizuoti vaikų ir jaunuolių specialių susirinkimų, taip pat darbo, literatūros ir kitokių ratelių ir grupių, neturinčių ryšio su kulto atlikimu". 18-tas punktas: "Dėstyti tikybą gali būti leidžiama tik dvasinėse mokyklose, atidaromose nustatyta tvarka". Lietuvoje leista tik viena tokia mokykla su griežtai valdžios limituotu besimokančiųjų skaičiumi — Kauno Tarpdiecezinė kunigų seminarija.

    Ne tik šie du Nuostatų punktai yra diskriminaciniai, bet ir visi kiti. Ištisai "draudžiama, draudžiama, draudžiama..." Todėl absoliuti dauguma Lietuvos katalikų kunigų pasirašė valdžiai adresuotą pareiškimą, kuriame atsisakė paklusti šių nuostatų reikalavimams. Bet valdžia į tai neatkreipė dėmesio ir pareigūnai, remdamiesi šiais Nuostatais, iki šiol tebeterorizuoja tikinčiuosius ypač tikintį jaunimą.

    Persitvarkymas valdžios laikysenos tikinčiųjų atžvilgiu Lietuvoje nepalietė. Įstatymai liko tie patys, tendencija išgyvendinti religiją ne tik liko, bet ir sustiprinta naujais Gorbačiovo, o Lietuvoje ir KP CK sekretoriaus Griškevičiaus raginimais sustiprinti kovą su religija.

    Šie metai Lietuvos katalikams jubiliejiniai — Lietuvos Krikštui 600 metų. Ta proga Lietuvos katalikai tikėjosi savo Tėvynėje susitikti su Popiežiumi. Tuo labiau, kad ir Popiežius to norėjo. 'Persitvarkanti" TSRS valdžia neleido. Daug Lietuvos katalikų norėjo dalyvauti jubiliejinėse iškilmėse Vatikane. TSRS valdžia, 1975 m. Helsinkyje pasižadėjusi palengvinti kontaktus tarp įvairių šabų žmonių, išleido važiuoti į Vatikaną... 8 (aštuonis!) asmenis, prieš tai KGB perspėtus, kaip jie turi ten elgtis. Iki šiol, priešingai Helsinkio susitarimams, uždraustas religinės
68

literatūros įvežimas į Lietuvą iš užsienio bei jos spausdinimas vietoje.

    Apie tai ką "buldozerinis ateizmas" (taip valdiškų bedievių siautėjimą TRS vadina patys ateistai!) pridarė tarybiniais laikais Lietuvoje ir tebedaro iki šiol, galima skaityti "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikose". Šiame vieninteliame ir tai nelegaliai leidžiamame periodiniame Lietuvos katalikų leidinyje — užtikriname — netikslumai bei klaidos (atrodytų neišvengiami pogrindžio sąlygomis) pasitaiko išimtinai retai. "LKB Kroniką" galima gauti Lietuvos pasiuntinybėse JAV, prie Vatikano ir kai kuriose kitose šalyse anglų, vokiečių, prancūzų ir kt kalbomis. Mes skaitome, kad normalus veiklus religinis gyvenimas Lietuvoje bus galimas tik tuo ir tik tuo atveju, jeigu valdžia radikaliai pakeis savo požiūrį į religiją ir pagrįs jį įstatymais.
Lietuva, 1987 m. lapkritis.
J.E. Vilniaus vyskupas Julijonas Steponavičius — Žagarė
Kun. Jonas Danyla — Bijutiškės
Kun. Jonas Zubrius — Kirdeikiai
Kun. Zenonas Navickas — Saldutiškės
Kun. Rokas Puzonas — Kiaukliai
Kun. Kazimieras Gražulis — Šiauliai;
Kun. Gustavas Gudanavičius — Žagarė
Kun. Edmundas Atkočiūnas — Kuršėnai
Robertas Grigas — Kiaukliai
Nijolė Sadūnaitė — Vilnius
Liudas Simutis — Kaunas
Petras Plumpa — Kulautuva
Saulius Kelpšas — Garliava
Petras Gražulis — Sasnava
69

(Vilkaviškio vyskupijos kunigai skundžiasi M. Gorbačiovui ir prašo jį, ruošiant naujus religinių susivienijimų nuostatus, atsižvelgti į Katalikų Bažnyčios kanonus ir juos suderinti):


    TSKP Generaliniam Sekretoriui drg. M. Gorbačiovui

    Nuorašas:
    Lietuvos Vyskupams

    Lietuvos kunigų

    P a r e i š k i m a s

    Jau kuris laikas tarybinės valdžios pareigūnai teigia, kad yra ruošiami nauji Religinių susivienijimų nuostatai, atitinką dabartiną Tarybinės vyriausybės persitvarkymo ir demokratizacijos politiką. Kai 1976 m. buvo ruošiami šiandien galioja Religinių susivienijimų nuostatai, Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupai ir kunigai kreipėsi į Tarybinę vyriausybę, prašydami, kad tie nuostatai būtų suderinti su Bažnyčios kanonais, kad jų galėtų laikytis tikintieji katalikai ir kunigai, nenusikalsdami savo sąžinei. Deja, į tuos pageidavimus nebuvo atsižvelgta ir nuostatai, tvarkantys religinį gyvenimą mūsų šalyje, buvo paruošti tik ateistiškai nusiteikusių tarybinės valdžios pareigūnų. Kad tokia paradoksali situacija nesikartotų ir dabar, kreipiamės į Jus, Generalini Sekretoriau, prašydami atkreipti naujus nuostatus ruošiančių pareigūnų dėmesį į Katalikų Bažnyčios kanonus, TSRS tarptautinius įsipareigojimus, pasirašant "SNO žmogaus teisių deklaraciją" bei Helsinkio pasitarimo baigiamąjį aktą.

    Bažnyčios teisės kodeksas (211 kan.) įpareigoja kiekvieną tikintįjį prisidėti prie tikėjimo, t.y. išganymo mokslo paskleidimo visose pasaulio tautose. Ligšioliniai religinių susivienijimų nuostatai bei TSRS ir LTSR konstitucijos (atitinkamai 52 ir 50 str.) užtikrina tikintiesiems tik kulto pareigų atlikimą, o netikintiesiems garantuojama teisė vesti ateistinę propagandą.

    Tai aiškiai nesuderinama su tų pačių konstitucijų skelbiamu
70

visų piliečių lygiateisiškumo principu. Šio principo laikytis TSRS vyriausybė yra įsipareigojusi, pasirašydama SNO žmogaus teisių deklaraciją bei Helsinkio pasitarimo baigiamąjį aktą.

    Bažnyčios kanonai (213 ir 278 kan.) ragina tikinčiuosius, pasauliečius bei kunigus, burtis į draugijas visuomeniniam teisingumui remti, artimo meilės darbams bei pamaldumo ir krikščioniško gyvenimo ugdymo tikslais. Tokios teisės tikintiesiems dabartiniai religinių susivienijimų nuostatai nesuteikia (17 ir 45 str.). O Rytų apeigų katalikams draudžiama net atlikti kulto apeigas ir tuo tikslu burtis į religines bendruomenes.

    Bažnytinė teisė (528 ir 776 kan.) įpareigoja klebonus ypatingu būdu rūpintis katalikišku vaikų ir jaunimo auklėjimu bei katechizacija. 532 kanonas juos įpareigoja padėti tėvams išpildyti krikščioniško auklėjimo pareigą. Kaip turi būti pravedama jaunimo ir vaikų katechizacija, nurodoma septyniuose Bažnytinės teisės kodekso kanonuose (773-780 kan.). Valstybės gi išleisti įstatymai draudžia kunigams ir tam pasiruošusiems katechetams katekizuoti vaikus. Dėstyti tikėjimo tiesas teleidžiama tik "dvasinėse mokyklose, atidaromose nustatyta tvarka", t.y. kunigų seminarijose, į kurias priimami tik pilnametystės sulaukę jaunuoliai (žiūr. religinių susivienijimų nuostatų 127 ir 18 str.). Teisė mokyti vaikus tikėjimo tiesų suteikiama tik tėvams. Gi, ateistai tėvai, perduodami savo pažiūras vaikams, gali naudotis kvalifikuotų ateizmo propagandistų ir mokytojų pagalba bei bendro lavinimo mokyklų parama. Tai aiškus tikinčiųjų nelygiateisiškumas. Svarbią vaikų ir jaunimo katekizacijos pareigą vykdydami kunigai ir pasauliečiai katechetai atsiduria konfliktinėje situacijoje su tarybinės valdžios išleistais įstatymais.

    Bažnytinės teisės kodekso 1374 kanonas reikalauja atitinkama bažnytine bausme nubausti tuos tikinčiuosius, kurie įsirašo į prieš Bažnyčią veikiančias organizacijas, o tie, kurie tokių organizacijų veiklą aktyviai paremia, užsitraukia bažnytinę bausmę — interdiktą. Tuo tarpu tikintys moksleiviai yra verčiami stoti į bedieviškas, prieš religiją kovojančias organizacijas (komjaunimą, pionierius, ateizmo būrelius). Stojantieji į Kunigų seminariją jaunuoliai, kai kurie kunigai ir tikintieji yra verbuojami tapti faktiškai prieš Bažnyčią veikiančios organizacijos — saugumo — ben-
71

dradarbiais. Tokiais vertimais ir verbavimais prievartaujama tikinčiųjų ir jaunosios kartos sąžinė, pažeidžiamas konstitucinis sąžinės laisvės principas.

    Bažnyčios kanonai (529 kan.) įpareigoja klebonus pažinti jiems pavestus tikinčiuosius ir lankyti jų seimas, o tai kunigams draudžia dabartiniai religinių susivienijimų nuostatai (45 str.). Net vyskupai negali lankyti savo vyskupijos parapijų be civilinės valdžios sutikimo. Bažnyčios kanonai nustato, kad parapijai vadovauja, jos reikalus tvarko ir jai atstovauja klebonas, pasauliečiams tikintiesiems padedant (532 ir 537 kan.). O valstybės patvirtinti religinių susivienijimų nuostatai reikalauja, kad parapijai vadovautų tik iš pasauliečių sudarytas dvidešimtukas arba bendruomenės vykdomasis komitetas, į kurio sudėtį draudžiama įtraukti kunigą (11 ir 23 str.). Beje, nei dvidešimtukui, nei religinės bendruomenės vykdomajam organui valstybės įstatymai nesuteikia juridinio asmens statuso.

    Bažnyčios kanonai šventimus gavusiam savo vyskupo aprobuotam ir bažnytinės vyresnybės nesuspenduotam kunigui suteikia teisę ir pareigą visur, Ly. visame pasaulyje sakyti pamokslus (762 ir 764 kan.), savo ordinaro aprobuotas kunigas turi teisę visur (o mirštančių ligonių net ir griežtą pareigą) klausyti išpažinčių (967 kan.), o taip pat bet kur pasaulyje (19 str.) riboja "kulto tarnų, pamokslininkų veiklos rajoną jų aptarnaujamo religinio susivienijimo narių gyvenamąja vieta". Už talkininkavimą kitose parapijose atlaidų metu bei už tokiose iškilmėse pasakytus pamokslus iš kitur atvykę kunigai baudžiami piniginėmis baudomis, RRT įgaliotinio įspėjimais. Ateistai ateistinei paskaitai skaityti gali pakviesti gabų lektorių, o tikintieji, norėdami pasikviesti talentingesnį pamokslininką, turi gauti leidimą iš ateizmą propaguojančių tarybinės valdžios pareigūnų. Kažin, ar ateistai būtų patenkinti, jei ateistinei paskaitai lektorių kandidatūra reiktų derinti pas vietos kleboną? Dabartiniai religinių susivienijimų nuostatai tokion padėtin pastato tikinčiuosius. Tai nesuderinama su konstituciniu visų piliečių lygiateisiškumo principu.

    235 kanono antras str. pramato galimybę jaunuoliams vyskupo parinkto kunigo globoje pasiruošti kunigystės šventimams ir šalia Seminarijos. O tokiu būdu gavę kunigystės šventimus
72

kunigai valdžios nepripažįstami, neleidžiama juos paskirti į parapijas. (Kaip nekeista, bet tokiu būdu paruoštus pravoslavų ir protestantų dvasininkus tarybinė valdžia pripažįsta). Bažnyčios nuostatai (279 kan.) įpareigoja kunigus tęsti teologines studijas ir baigus seminariją, o tam reikalinga rimta teologinė ir katalikiška filosofinė literatūra. TSRS katalikai neturi galimybės tokios literatūros nei atsispausdinti vietoje, nei įsivežti iš užsienio (pvz., liaudies demokratinių šalių — Lenkijos, Vokietijos Demokratinės Respublikos). Lietuvos TSR leidžiama tik apeigų atlikimui būtina religinė literatūra. Tikintieji negali steigti religinės literatūros bibliotekų, knygynų, spaustuvių, negali pasinaudoti religinei minčiai skleisti nei radijo, nei televizijos paslaugomis, kai ateistai savo pasaulėžiūrai skleisti šiose masinės informacijos priemonėse turi kuo plačiausias privilegijas. Tai aiškus tikinčiųjų ir ateistų nelygiateisiškumo faktas.

    Lietuvoje dauguma gyventojų yra tikintys katalikai, prašome sudaryti sąlygas jiems švęsti bent Kalėdų šventę (gruodžio 25 d.).

    Nemaža yra invalidų įstaigų, senelių prieglaudų, kur kunigo apsilankymas visiškai priklauso nuo įstaigos vadovo malonės. Tokios įstaigos privalo turėti atskirą kambarį — koplytėlę, kur tikintieji, tokių įstaigų gyventojai, galėtų atlikti savo religines pareigas. O dabartinių religinių susivienijimų nuostatų 49 straipsnis tai draudžia.

    Ruošiant nuostatus, tvarkančius Bažnyčios ir Tarybinės valstybės santykius, tiktų sudaryti bendrą komisiją iš Bažnyčios ir Valstybės atstovų. Tie nauji nuostatai neturėtų reglamentuoti grynai vidinio Bažnyčios gyvenimo (pvz., neturėtų nurodinėti, kas turi vadovauti tikinčiųjų bendruomenei — parapijai).

    Prašome Jus, Generalini Sekretoriau, patvarkyti, kad ruošiant naujus religinių susivienijimų nuostatus, būtų atsižvelgta į tikinčiųjų pageidavimus bei lūkesčius, kad tie nuostatai būtų suderinti su bažnytinės teisės normomis, kad jie neverstų tikinčiuosius nusikalsti krikščioniškos dorovės reikalavimams ir tuo pačiu, kad jie sąžinės nebūtų verčiami jų nepaisyti.    1988.III.12
    Vilkaviškio vyskupijos kunigai:
    Kun. Vitas Urbonas     Kun. Juozas Matulevičius
73

Kun. Juozas Mieldažys
Kun. Kazimieras Burba
Kun. Albinas Deltuva
Kun. Vaclovas Degutis
Kun. Albinas Jaudegis
Kun. Juozas Šalčius
Kun. Juozas Matulaitis
Kun. Jonas Maskvytis
Kun. Boleslovas Čecelskas
Kun. Antanas Mieldažys
Kun. Kazimieras Kudirka
Kun. mons. dek. Juozas Žemaitis
Kun. Tadeušas Valianas
Kun. Kazimieras Skučas
Kun. Lionginas Kanevičius
Kun. Valerijus Rudzinskas
Kun. Jonas Malinauskas
Kun. Gvidonis Pušinaitis
Kun. Vytautas Užkuraitis
Kun. Jonas Rusinas
Kun. Jonas Būga
Kun. Juozas Marčiulionis
Kun. Gintautas Skučas
Kun. Bronius Klemensas
Paltanavičius
Kun. Petras Sitka
Kun. Jonas Baliūnas
Kun. St. Mikalajūnas
Kun. Pranas Perlaitis
Kun. Vladas Jackūnas
Kun. Boleslovas Ražukas
Kun. Jonas Grudzinskas
Kun. Vincas Jalinskas
Kun. Ignas Plioraitis
Kun. Juozas Radzevičius
Kun. Pranas Adomaitis
Kun. Vytautas Būdas
Kun. Vytautas Insoda
Kun. dek. Juozas Barteška
Kun. Vaclovas Stakėnas
Kun. Antanas Gražulis
Kun. Antanas Liesis
Kun. Jonas Boruta
Kun. Juozas Gumauskas
Kun. Pranas Račiūnas
Kun. Jonas Baranauskas
Kun. Kęstutis Bekasovas
Kun. dek. mons. Andrius
Gustaitis
Kun. Petras Dumbliauskas
Kun. Vytautas Prajara
Kun. Vincas Čėsna
Kun. Vincas Petruševičius
Kun. Juozas Užupis
Kun. Jonas Palukaitis
Kun. Vaclovas Radzevičius
Kun. Pranas Liutvinas
Kun. Leonardas Kavaliūnas
Kun. Vladas Bobinas
Kun. Raimondas Žukauskas
Kun. dek. Vytautas
Vaitauskas
Kun. Gintautas Steponaitis
Kun. Antanas Vitkus
Kun. Antanas Liubšys
Kun. Algirdas Pasilauskas
Kun. Juozas Gražulis
Kun. Alfonsas Sadauskas
Kun. Juozas Pečiukonis
Kun. Gvidonas Dovydaitis
Kun. Antanas Lukošaitis
Kun. Juozas Klimavičius
Kun. Kazimieras Montvila



74

Kun. Jurgis Sventickas
    Kun. Kęstutis Brilius

Atsisakė pasirašyti:
Kun. Juozas Barkauskas
        Kun. Petras Vagneris
Kun. Vytautas Tėvelis
           Kun. Juozas Jakaitis
Kun. Antanas Maskeliūnas     Kun. Vytautas-Simonas
Guogis

Kiti nerasti.

(Kaišiadorių vyskupijos kunigų pareiškimas M. Gorbačiovui dėl kun. Roko Puzono, Roberto Grigo ir Nijolės Sadūnaitės pagrobino ir jų terorizavimo, išvežus į miškų gilumą):

    TSKP Generaliniam Sekretoriui M. Gorbačiovui

    Lietuvos kunigų

    P a r e i š k i m a s

    Esame sukrėsti naujų teroristinių išpuolių prieš katalikus kunigus ir pasauliečius Lietuvoje. 1987 m. rugpjūčio 28 d. kunigas Rokas Puzonas, tos pačios parapijos zakristijonas Robertas Grigas ir uoli katalikė Nijolė Sadūnaitė, nepateikus jokių dokumentų bei orderio, buvo pagrobti civiliai ir milicijos uniforma apsirengusių teroristų, padedant autoinspekcijos darbuotojams. Pagrobtieji buvo vežiojami po Lietuvą ir Baltarusiją — N. Sadūnaitė 30 valandų, pasikeičiant kelioms teroristų grupėms, kun. Rokas Puzonas 10 valandų, o Robertas Grigas 8 valandas. Kun. Rokas Puzonas buvo išleistas Baltarusijos miške už 100 km. nuo Vilniaus. Zakristijonas R. Grigas paspruko nuo teroristų Joniškio m. už 300 km. nuo Vilniaus. Po priverstinio "pasivažinėjimo" teroristai pagrasino, kad jei nepakeis savo laikysenos religiniais ir tautiniais klausimais, bus blogiau. Teroristai nesislėpė, kad jie saugumiečiai.

    Panašus terorizmo aktas įvykdytas 1985 m. rugpjūčio 22 d. naktį ir prieš Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto narį Kriokialau-kio kleboną kun. Vaclovą Stakėną. Jį teroristai naktį, prisidengę,

75

neva reikia pas ligonį, pagrobė iš namų, išvežė į mišką, kankino ir surištą rankomis, kojomis bei užkišta ir užrišta burna, vidurnaktį paliko miško glūdumoje, šio teroristinio akto vykdytojai iki šiol neišaiškinti. O 1987 m. rugsėjo 10 dieną apie 21:00 vai. surišo Gruzdžių kleboną kun. Juozą Čepėną. Dvi valandas šeimininkavo bute, o paskui pagrobę jo paties mašiną, išvyko nežinoma kryptim.

    Vykstant tokiems teroristiniams faktams, kyla įtarimas, ar ne tos pačios jėgos pastūmė kun. Bronislovą Laurinavičių 1981 m. lapkričio 24 d. po sunkvežimiu ir prisidėjo prie įvykių, susijusių su tragiška kun. Juozapo Zdebskio mirtimi 1986 m. vasario 5 d.

    Prašome, kad grubūs teisėtumo pažeidimai (teroristiniai išpuoliai) būtų nutraukti ir kaltininkai nubausti.

    Kartu prašome, kad, vykstant persitvarkymo procesui, būtų išleisti laisvėn nuteistieji kunigai Alf. Svarinskas ir S. Tamkevi-čius, o į savo darbą sugrąžintas Vilniaus Arkivyskupijos vyskupas Julijonas Steponavičius.
1988 m. sausis
Kaišiadorių vyskupijos kunigai:
Kun. J. Danyla, Bijutiškis, Molėtų raj.
Kun. dek. Z. Navickas, Saldutiškis, Utenos raj.
Kun. K. Kazlauskas, Žiežmariai, Kaišiadorių raj.
Kun. R. Puzonas, Kirdeikiai, Utenos raj.
Kun. dek. Ign. Milašius, Molėtai
Kun. J. Kaminskas, Kuktiškis, Utenos raj.
Kun. J. Zubrus, Kiaukliai, Širvintų raj.
Kun. L. Smalinskas, Musininkai, Širvintų raj.
Kun. V. Kiškis, Vievis, Trakų raj.
Kun. A. Černa, Vievis, Trakų raj.
Kun. P. Krikščiukaitis, Čiobiškis, Širvintų raj.
Kun. L. Puzonas, Labanoras, Švenčionų raj.
Kun. A. Šatas, Stirniai, Molėtų raj.
Kun. A. Araminas, Molėtų raj.
Kun. E. Kraujalis, Butrimonys, Alytaus raj.
Kun. Z. Stančiauskas, Palomenė, Kaišiadorių raj.
Kun. J. Čeberickas, Daugai, Alytaus raj.
Kun. L. Baliūnas, Molėtai
Kun. P. Venskus, Skudutiškis, Molėtų raj.
76

Kun. P. Šiugžda, Šešuoliai, Ukmergės raj.
Kun. P. Čivilis, Žilinai, Varėnos raj.
Kun. S. Stankevičius, Alovė, Alytaus raj.
Kun. R. Rumšas, Alytus 1
Kun. kan. P. Laskauskas, Merkinė, Varėnos raj.
Kun. J. Kaušyla, Pivašiūnai, Alytaus raj.
Kun. A. Šilkinis, Punia, Alytaus raj.
Kun. M. Noviskis, Nemunaitis, Alytaus raj.
Kun. dek. Z. Gustainis, Birštonas, Prienų raj.
Kun. J. Voveris, Vievis, Trakų raj.
Kun. J. Lunius, Nemaniūnai, Prienų raj.
Du parašai neįskaitomi.

(Lietuvos katalikai išreiškia savo nusivylimą
M. Gorbačiovui, kad krikšto jubiliejaus negalėjo švęsti
Vilniaus katedroje ir prašo ją sugrąžinti tikintiesiems):

    TSKP Generaliniam sekretoriui drg. Gorbačiovui

    Lietuvos katalikų

    P a r e i š k i m a s

    1987 metais, švęsdami Lietuvos krikšo 600 metų Jubiliejų, mes buvome nuliūdinti, kad negalėjome šio mums brangaus jubiliejaus švęsti istorinėje Vilniaus Katedroje - toje vietoje, kur prasidėjo lietuvių krikštas ir kur ilsisi vieno iš Lietuvos krikštytojų — Vytauto Didžiojo žemiškieji palaikai. Vilniaus katedra — centrinė Lietuvos Katalikų ir Vilniaus Arkivyskupijos bažnyčia —jau daugiau kaip 35-ri metai paversta paveikslų galerija ir koncertų sale. Ruošiantis Rusijos Krikšto 1000 metų Jubiliejui, pravoslavams buvo sugrąžintas Maskvos Danylovo vienuolynas.

    Prašome, kad minint Lietuvos krikšto 600 metų Jubiliejų, ir mums būtų sugrąžinta centrinė mūsų krašto šventovė —? Vilniaus katedra.
1987, Lietuvos Krikšto Jubiliejaus Metai.
Lietuvos katalikai:
77

Rudamina 214
    Alksnėnai 145
Aleksotas 321
    Prienai 1773
Igliauka 182
      Patilčiai 30
Kalvarija 107
     Šakiai 824
Liudvinavas 270  Daukšiai 158
Šiluva 650
         Pilviškiai 285
Sasnava 129
      Lazdijai 1015
Kapsukas 3201
    Kriokialaukis 341
Kazlų Rūda 500   Įvairios parapijos 1059
Veiveriai 91
       Skriaudžiai 102
Vilkaviškis 1372   Kupiškis 938
Ukmergė 993
       Utena 1394
Uliūnai 102
        Pasvalys 463
Biržai 429
          Vadokliai 367
Klavainiai 77
       Rozalimas 75
Pakruojis 370
       Anykščiai 504
Kėdainiai 831
     Pumpėnai 338
Miežiškiai ir Velykiai 336
Ėriškiai 456
        Ramygala 218
Smilgiai 306
       Rokiškis 735
Krinčinas 305
      Krekenava 184
Jurbarkas 184
Vilnius (Šv. Mikalojus) 1836
Jurbarkas 463
Vilnius (Svč. M. Marijos Nekalto prasidėjimo bažn. Žvėryne) 2257
Alytus II 3759
     Kybartai 1080
Naujamiestis 384  Simnas 968
Radviliškis 550
    Sasnava 222
Taujėnai 259
    Kalesninkai 70
Šiauliai (Šv. Jurgio) 1814
Šiluva 837
        Šeduva 592
Veisėjai 546
    Panevėžys (Katedra) 4168
78

(Kybartų tikintieji rašo pareiškimą arkivyskupui L. Poviloniui, skųsdamiesi valdžios ir saugumo ypatingu persekiojimu kunigų ir tikinčiųjų. Kun. S. Tamkevičius nuteistas, 200 kybartiečių buvo tardomi, ieškant liudininkų prieš kun. S. Tamkevičių):

    Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos
        arkivyskupui J. E. L. Poviloniui

    Kybartų parapijos tikinčiųjų

    Pareiškimas

    Per paskutinius penkerius metus, mums kybartiečiams, kaip retai parapijai, teko patirti ir skaudžiai išgyventi daug represijų iš valdžios ir saugumo pusės.

    1983 m. gegužės 6 d. Vilniuje buvo neteisingai apkaltintas ir suimtas mūsų parapijos klebonas kun. S., Tamkevičius. Po to sekė tikinčiųjų tardymai. Saugumiečiai ištardė apie 200 Kybartų tikinčiųjų, pradedant mažamečiais vaikais ir baigiant beraščiais seneliais. Ir nė vienas iš mūsų nesusiviliojo diplomuotų saugumiečių pažadais, neįklimpo į jų spendžiamas pinkles. Priešingai, Dievui padedant, išbandymus atlaikėme taip, jog net patys saugumiečiai stebėjosi, kad iš mūsų tarpo negali rasti "tinkamų" liudininkų kun. S. Tamkevičiaus byloje.

    Tuo skaudžiu mūsų parapijai laikotarpiu mums daug padėjo tuometinis mūsų parapijos vikaras kun. J. K. Matulionis. Kurį laiką po kun. S. Tamkevičiaus arešto, Jūsų Ekscelencijos pavedimu, jis buvo vieninteliu mūsų dvasiniu vadovu. Už tai mes Jums ir jam be galo esame dėkingi, nes niekas kitas tuo skaudžiu Kybartų parapijai laikotarpiu, nerodė mums tiek dėmesio bei dvasinės paramos, kaip šis uolus savo pasaukimui atsidavęs kunigas. Tačiau 1984 m. saugumiečiai kun. J. K. Matulionį kartu su patarnautoju R. Žemaičiu areštavo už tai, kad jis sąžiningai atliko savo, kaip kunigo pareigas — Vėlinių dieną procesijos būdu aplankė kapines. Po areštų sekė nauja represijų banga: kratos, tardymai, bauginimai. Kunigų Alf. Svarinsko, S. Tamkevičiaus bei J.
79

K. Matulionio aukos pavyzdžio įkvėpti mes ryžomės ir stengėmės, kiek išmintis leido, nenusilenkti melui ir smurtui, likti ištikimais dvasinėms vertybėms, nepalūžti po sunkia mums duotų išbandymų našta. Meldėme Dievą stiprinti mus ir kenčiančius mūsų kunigus.

    Ir štai šiais metais pravedamos šalyje demokratizacijos dėka kun. J. K. Matulionį reabilitavo. Spalio 17 d. jis buvo paleistas iš Čitos lagerio, džiaugėmės ir dėkojome Dievui, kad tiek daug iškentėjęs, mūsų visų gerbiamas kunigas pagaliau galės sugrįžti į Tėvynę Lietuvą ir į savo ankstesnę darbo vietą — Kybartų parapiją. Deja, jau prabėgo beveik trys mėnesiai nuo kun. J. K. Matulionio sugrįžimo, o pastovios darbo vietos jis iki šiol dar neturi. Salia to, dar girdime piktas bedievių paskalas, šmeižiančias ne tik kun. J. K. Matulionį, bet ir vyskupus, esą kun. J. K. Matulionis yra apsišaukėlis, neturįs kunigo šventimų bei reikiamo išsimokslinimo.

    Gerbiamas Ekscelencija, kreipiamės į Jus, prašydami atsižvelgti į neeilinius sunkumus, kuriuos teko ir tenka patirti Kybartų tikintiesiems, ir skirti šį uolų kunigą J. K. Matulionį mūsų parapijai.
Su pagarba ir atsidavimu
Kybartų tikintieji — pasirašė 801

(Kybartiečių skundas Petrui Anilioniui dėl trukdymo
kun. Jonui Kastyčiui Matulioniui grįžti į Kybartus klebono
pareigoms ir aplamai dėl tikinčiųjų persekiojimo):

    LTSR RRT įgaliotiniui P. Anilioniui

    Kybartų parapijos tikintieji

    P a r e i š k i m a s


    Mes, Kybartų parapijos tikintieji, pareiškimu, po kuriuo pasirašė 800 tikinčiųjų, parapijos klebonas kun. A. Sadauskas, kreipėmės į savo vyskupus. Pareiškime atkreipėme vyskupų dėmesį į tai, jog praėjo jau beveik 3 mėnesiai, kai į Lietuvą iš Čitos lagerio grįžo valdžios reabilituotas kun. Jonas-Kąstytis Matulionis,
80

tačiau dar iki šiol neturi pastovios darbo vietos. Remdamiesi tuo, jog iki 1984 m. arešto kun. J. K. Matulionis dirbo Kybartų parapijoje kunigo-vikaro pareigose, o taip pat pažindami jį kaip uolų, savo pašaukimui atsidavusį kunigą, prašėme vyskupo skirti minėtą kunigą Kybartų parapijai.

    1988 m. sausio 10 d. Kybartų parapijos įgaliota tikinčiųjų delegacija pareiškimą įteikė J. E. vyskupui J. Preikšui ir gavo sekantį žodinį atsakymą. Lietuvos vyskupai, neatsižvelgiant, kad kun. J. K. Matulionis baigė Neakivaizdine, kunigų seminariją, pripažįstą jį Romos katalikų Bažnyčios kunigu. Tam jis turi reikiamą išsilavinimą ir vyskupo šventimus. Jo kunigystės šventimai kaip ir kitų, baigusių Kauno Kunigų seminariją ar neakivaizdine, pogrindžio seminariją, yra tikri, galiojantys ir nereikalaujantys pakartotino šventimo. Kunigystės sakramentas teikiamas vieną kartą ir yra neatšaukiamas. Dėl kun. J. K. Matulionio paskyrimo Kybartų parapijos vikaru vyskupai iš savo pusės taip pat nedaro kliūčių. Tačiau šiuo atveju laisvai disponuoti Romos katalikų Bažnyčios Popiežiaus vyskupams suteikta teise — savo nuožiūra skirti kunigus į parapijas — draudžiate Jūs gerb. įgaliotini P. Anilioni.

    Gerb. įgaliotini, prašome paaiškinti, kuo remiantis Jūs kiša-tės į Bažnyčios reikalus? Kuo remiantis Jūs skirstote, kurie kunigystės šventimai tikri, o kurie ne? Pagaliau, ko verti nuolat spaudoje perspausdinėjami skambūs konstitucijos žodžiai: "Bažnyčia atskirta nuo valstybės" "Valstybė nesikiša į Bažnyčios vidaus reikalus", kai gyvenimo tikrovė rodo kitką?

    Šie faktai yra gėdingi ir aiškiai liudija, kokia dar beteisė šiandien yra Lietuvos Katalikų Bažnyčia.

    Gerb. įgaliotini, prašome Jus nedelsiant nutraukti mūsų gerbiamų vyskupų diskriminaciją. Mes, tikintieji, gerbiame ir mylime savo vyskupus bei kunigus, todėl negalime susitaikyti su tokia padėtimi, kai jie verčiami būti RRT įstaigų marionetėmis. Savo Bažnyčią, jos vyskupus bei kunigus mes gynėme ir ginsime. Todėl, jeigu ir toliau bus kišamasi į Bažnyčios vidaus reikalus, jeigu ir toliau bus ignoruojami Neakivaizdinę kunigų seminariją baigusieji kunigai, jų tarpe ir mūsų mylimas kun. J. K. Matulionis, ieškosime pagalbos ir užtarimo aukštesnėse instanci-
81

jose tol, kol TSRS Konstitucijoje garantuojamos tikinčiųjų teisės bus realiai įgyvendintos, atitiks realiai gyvenimo praktikai.
1988.1.11
                Kybartų parapijos tikintieji


(Romo Žemaičio skundas TSRS Gynybos ministrui Jazovui dėl jo neteisingo arešto ir nuteisimo dviejų metų kalėjimo bausme už tai, kad dalyvavo Vėlinių procesijoj):

    TSRS Gynybos Ministrui Jazovui

    Nuorašai:

    TSRS Generaliniam Prokurorui
    LTSR Vilkaviškio Karinio Komisariato komisarui
        Vozgirdai


    Pareiškimas

    1984 m. lapkričio 13 d. buvau pakviestas atlikti privalomąją karinę tarnybą Sovietinėje armijoje. 1984 m. lapkričio 12 d., nuvykus į Vilkaviškio m. Karinį komisariatą, čia pat, salėje, prie manęs prisistatė du civiliai asmenys ir pareikalavo eiti su jais. Man nesutikus, jėga uždėjo antrankius ir, išvedę iš karinio komisariato salės, pareiškė, jog esu areštuotas. Mane kartu su kun. J. K. Matulioniu LTSR AT nuteisė 2 metams laisvės atėmimo pagal LTSR B K 199 str. 3 d. ir 201 str. Apkaltino religinės eisenos organizavimu ir aktyviu joje dalyvavimu bei pasipriešinimu pareigūnui. Nei vieno iš man primestų kaltinimų nesu padaręs, todėl kad:

    1. "Religinių eitynių iš viso nebuvo. Lapkričio 1 d. — Visų šventųjų šventė — tai ne eitynės į kapines, o maldos procesija, aiškiai nurodyta Romos katalikų Bažnyčios apeigyne.

    2. Bažnytinių apeigų, tame tarpe ir procesijų, iš viso niekas neorganizuoja. Čia ne gegužės ar spalio demonstracijos, į kurias reikia gerų premijų, pažadais ar bauginimais suvaryti žmones. Tikintieji ir į eilines pamaldas, ir į religines šventes eina savo noru. Ir kiekvienas, pradedant kunigu, baigiant mažiausiu tikinčiuoju žino savo vietą bažnyčioje ir tai, ką pamaldų metu, jis privalo
82

daryti. Jokia speciali organizacija čia iš viso nereikalinga. Tad kokiu būdu aš, būdamas eiliniu 18 m. teturinčiu tikinčiuoju, galėjau "suorganizuoti eitynes į kapines"?!

    3. Pasipriešinimu pareigūnui buvau apkaltintas vien už tai, kad užstojau kelią Kybartų m. vykd. k-to pirmininkui Gudžiūnui, bandžiusiam trukdyti kunigui atlikti religines apeigas. Šiuo atveju, įstatymiškai buvo neteisus vykd. k-to pirmininkas Gudžiūnas, kuris neturėjo teisės trukdyti kunigą religinių apeigų metu. Juo labiau, kad prieš pareigūną nepanaudojau nei fizinės jėgos, nei užgaulių žodžių. Tokiu atveju ginti kunigą yra kiekvieno doro žmogaus, juo labiau tikinčio pareiga. Siuo atveju kunigą gyniau aš, o ne kas nors kitas tik todėl, kad religinių apeigų metu stovėjau arčiausia kun. J. K. Matulionio.

    Atlikęs neteisingai man primestą dviejų metų kalėjimo bausmę, 1987 m. birželio 9 d. vėl buvau raginamas atlikti karinę tarnybą Sovietinėje armijoje. Nustatytu laiku atvykau į Vilkaviškio m. karinį komisariatą, kur pareiškiau, kad armijoje tarnausiu, bet priesaikos neimsiu. Už atsisakymą priimti karinę priesaiką mane Vilkaviškio m. karinio komisariato darbuotojai visaip terorizavo, baugindami, jog išveš pas "baltas meškas", kur bus sunkiau kaip lageryje. Vienas Vilkaviškio m. karinio komisariato darbuotojas atvirai pareiškė, jog tokius kaip aš, iš viso, reikia šaudyti. Iš Vilkaviškio karinio komisariato mane nuvežė į Vilnių. Čia susirinko apie 30 civiliai ir karine uniforma vilkinčių pareigūnų, kurie keletą valandų įtikinėjo mane, jog privalau priimti karinę priesaiką, nes priešingu atveju, būsiu patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Man katetgoriškai atsisakius priimti karinę priesaiką, buvau paleistas, į Armiją neėmė.

    1987 m. gruodžio 6 d. vėl buvau šaukiamas karinei tarnybai. Vėl teko praeiti tas pačias terorizavimo pamokas. Ir vėl iš Vilniaus buvau grąžintas namo. \ armiją neėmė. Eilinį kartą teko iš naujo ieškoti darbo, tvarkyti dokumentus.

    1988 m. kovo 25 d. vėl gavau raginimą atvykti į Vilkaviškio m. karinį komisariatą. Šį kartą, nuvykęs į karinį komisariatą, pareiškiau, jog tarnauti Sovietinėje armijoje atsisakau. Šį sprendimą padaryti mane paskatino sekančios aplinkybės:

    1. Šiuo metu visoje Tarybų Sąjungoje vyksta persitvarkymo
83

ir demokratizacijos procesai, tačiau Lietuvos tikinčiųjų jie neliečia:

    a) iki šiol negrąžintos iš tikinčiųjų atimtos bažnyčios (Klaipėdos Taikos karalienės, Vilniaus Katedra ir kL)

    b) tebelaikomi sovietinuose lageriuose politkaliniai (kun. Alf. Svarinskas, kun. S. Tamkevičius, B. Gajauskas, P. Gražulis ir kt.),

    c) sąžinės kalinius, atlikusius bausme, sovietiniuose lageriuose toliau terorizuoja KGB darbuotojai (kun. J. K. Matulioniui neleidžiama oficialiai eiti kunigo pareigų, mane tampo prokuratūros ir kariniai komisariatai, baugina, graso ir t.t.),

    d) sąžinės belaisvį P. Gražulį mano paties akivaizdoje teismo salėje sumušė milicijos pareigūnai.

    2. Sovietinėje armijoje yra įsivyravusi betvarkė, kuriose pasėkoje dažnai beprasmiškai žūsta nekalti žmonės. 1987 m. lapkričio mėn. iš Alma Atos buvo metaliniame karste pargabentas geras mano bičiulis Ričardas Griškaitis. Šį gyvo būdo, giliai tikintį jaunuolį, neaiškiom aplinkybėm žuvusį tarnaujant Sovietinėje armijoje, apkaltino pasikorimu. Visos su šiuo atveju susijusios aplinkybės aiškiai liudija, jog tai absurdas. Negana to, aš buvau iškviestas į Vilkaviškio m. karinį komisariatą, kur majoras Sprici-nas mane perspėjo, jog nesakyčiau prakalbos nei prie mirusiojo Ričardo Griškaičio kapo, nei bažnyčioje, nes turėsiu nemalonumų ir aš, ir R. Griškaičio artimieji. Ar tai ne tikinčiųjų persekiojimas?

    Protestuodamas prieš šiuos negatyvius reiškinius, kategoriškai atsisakau tarnauti sovietinėje armijoje tol, kol persitvarkymo ir demokratizacijos procesas nepasieks ir Lietuvos tikinčiųjų. Reikalauju, jog viešai, per spaudą, būtų reabilituoti visi sąžinės kaliniai. Ir ne kada nors po 60 metų, t.y. po mirties, kaip tai daroma su kai kuriomis Stalino kulto aukomis, bet dabar pat, šiandien.
1988 m. balandžio 4 d.
        Romas   Žemaitis
84

(Vietinių prokurorų buvo įspėti šie asmenys: kun. Antanas Šeškevičius, kun. Vincas Vėlavičius, Genovaitė Krisiūnaitė, Veronika Beišytė, Kryževičiai, Monika Gavėnaitė, Sigitas Gudaitis dėl jų pasirašymo po pareiškimais):

KRATOS IR TARDYMAI


    1988 m. vasario mėnesio pradžioje, respublikos prokuroro nurodymu, vietinėse prokuratūrose buvo įspėti šie asmenys:
    Kun. Antanas Šeškevičius (Gargždų parapijos vikaras)
    Kun. Vincas Vėlavičius (Telšių Katedros altarista)
    Genovaitė Krisiūnaitė (Alytaus II parapijos vargonininkė)
    Veronika Beišytė (Kaspsukas)
    Kryževičiai(Kaunas)
    Monika Gavėnaitė (Šiluva)
    Sigitas Gudaitis (Prienai)

    Jiems buvo akcentuota, kad jeigu ateityje pasirašys po pareiškimais, analogiškais Kreipimuisi į pasaulio geros valios žmones, bus baudžiami pagal BK 68 str.

        *

    Kapsukas. 1988 m vasario 2 d., pasibaigus Petro Gražulio teismui, saugumiečių buvo neteisėtai, grubiai sulaikyti: Vincas Danielius (Šiauliai), Gintas Sakavičius (Kapčiamiestis), Rimantas Matulaitis (Kapsukas) ir Bronė Valaitytė (Sasnava). Kriminalinio poskyrio inspektorius Stripinaitis prieš sulaikytuosius naudojo fizine, jėgą, kartu su kitais milicijos karininkais plūdo juos necenzūriniais žodžiais. Teisėjas Rudženskas, apkaltinęs administracinių teisės pažeidimo kodekse 187 str. (teisėto pareigūno potvarkių nevykdymu — chuliganizmu), nuteisė juos 15 parų arešto; prižiūrėtojai buvo griežti, bet teisingi, tuo tarpu aukštesni milicijos pareigūnai pastoviai tyčiojosi, komendantas majoras Avietynas dažnai ateidavo neblaivus. Vasario 3 d. R. Matulaitį iškvietė ir tardė pavardės nepasisakęs saugumietis. Čekistą domino, apie ką su R. Matulaičiu ir G. Sakavičium kalbasi V. Danielius.
85

Vasario 10 d. buvo tardomas V. Danielius. Čekistas pavardės nepasisakė, žadėjo prisistatyti ateityje, mat, jo žodžiais tai dar nepaskutinis V. Danielio tardymas. Saugumietį domino, kokia V. Danielio nuomonė apie P. Gražulio atsisakymą eiti į karinius apmokymus, ar žada stoti į Kunigų seminariją, tvirtino, kad ryšium su paromis V. Danieliui būtų nemažai kliūčių įstoti į Seminariją, klausė, kaip V. Danielius ruošiasi atžymėti vasario 16-ąją. Pabaigai patarė apsvarstyti savo elgesį, padaryti išvadas ir, kol nevėlu, pasukti kitu keliu. Vasario 17 d. sulaikytieji buvo paleisti. Prie Kapsuko VRS su gėlėmis jų laukė būrelis (apie 20 asmenų) bendraminčių. Pasimeldę Kapsuko bažnyčioje, aplankė kapines, kur padėjo gėles ant žuvusių už Lietuvos laisvę karių kapų.

        *

    Šiauliai. 1988 m. vasario mėnesio viduryje tardymui į Šiaulių Dramos teatro direktoriaus kabinetą buvo iškviesti vyr. scenos mašinistas Stanislovas Kazokaitis ir apšvietimo technikas Domas Kančiauskas. Tardymo klausimai lietė Vincą Danielių, gyvenantį Šiauliuose, Kauno 34-1. Čekistą Kanapę domino, kaip V. Danielius dirbo (Šiaulių teatre V. Danielius dirbo dailininko pareigose), ar neturėjo drausmės pažeidimų, kokios jo politinės pažiūros, ar dalyvavo rugpjūčio mėn. 23 d. demonstracijoje Vilniuje, ar nepastebėjo jo namuose antitarybinės ar religinio turinio literatūros.

    Čekistas prašė perspėti V. Danielių, kad šis pakeistų savo pažiūras, nes, priešingu atveju, gali turėti daug nemalonumų ir net pakliūti į teisiamųjų suolą.

    Balandžio 14 d. į Lietuvos ryšių ministerijos autobazės Šiaulių kolonos Nr. 4 viršininko kabinetą buvo iškviestas autobazės vairuotojas Arūnas Zembleckis. Tardęs saugumietis pavardės nepasisakė. Čekistas bandė užverbuoti A. Zembleckį tapti saugumo agentu, pranešinėti, su kuo ir apie ką V. Danielius kalbasi, kuo domisi, reikalavo, kad šis pokalbis liktų paslaptyje. A. Zembleckis nepažadėjo, bendradarbiauti su KGB kategoriškai atsisakė.
86

(Rašo kaliniai — kun. Sigitas Tamkevičius apie savo darbo dieną prie staklių, kur jis turi progos daug mąstyti apie Kristaus kančią. Rašo kun. Alfonsas Svarinskas iš darbo lagerio apie sušlubavusią sveikatą. Viską aukoja didesnei Dievo garbei):

MŪSŲ KALINIAI


    Rašo kun. Sigitas Tamkevičius: (...) "Dirbdamas prie staklių, visą dieną galiu mąstyti, melstis, apeiti kryžiaus kelius. Tokia mano gavėnia, tokios ir rekolekcijos, o po darbo nieko nesinori, nei daryti, nei skaityti. Ir taip diena po dienos. Apmąstydamas Kristaus kryžiaus kelią, maldoje prisimenu visas veronikas ir kireniečius, kurie vienaip ar kitaip jau beveik penki metai yra su manimi, malda, laišku; savo idealizmu ir solidarumu daugelis šluostė veido prakaitą, daugelis palengvino naštą. Vienų pagalbą mačiau, apie kitus žinojau, trečius neklystamai jutau esant šalia savęs. Dieve, kaip gera gyventi, kai salią savęs matai ar bent jauti tiek daug gerų žmonių ir mylinčių širdžių. Į šiuos žmones atsimuša pasaulio neapykanta, nedraugiškumas ir abejingumas. Todėl visoms veronikoms ir visiems kireniečiams tūkstantį kartų ačiū.

    Neseniai visi matėme per centrinę televiziją filmą apie kun. Alfonsą Svarinską. Žiūrėjo ir pagrindinis filmo herojus. Po to sekė mūsų komentarai ir sveikinimai. Pasirodo, kad bet kokiame veidrodyje galima atpažinti gero kunigo veidą, žinoma, jei tik regėjimas neperdaug apsilpęs.

    Laikraščiuose skaičiau daugelį straipsnių apie kunigus. Duok Dieve, kad Seminariją baigtų vis daugiau idealistų ir aukos vyrų ir nei vieno samdinio, nei vieno muitininko, susirūpinusio tik savo krepšiu. Kokia didelė atsakomybė kunigams už Dievo tautą. Išganytojas gal ne vienam galėtų papriekaištauti: "Ar negalėjote valandėlę pabudėti su manimi?" (plg. Mr. 14,37) Kelią rodyti ir vesti gali tik aukos žmonės. Šiandieninis žmogus su panieka nusisuka nuo tokių vadų, kurie vienaip kalba, kitaip gyvena. Kunigas savo gyvenimu privalo šviesti kaip saulė, antraip — vargas jam! Laukiu šv. Velykų. Pavasario žingsniai jau girdisi ir Uralo
87

kalnuose, linksmesnė saulutė, vėjas mandagesnis. Kai gausite šį laišką, tikriausiai bus Verbos, o gal ir šv. Velykos. Sveikinu visus susirinkusius prie tuščio Kristaus kapo: Jo nėra čia! Jis prisikėlė! Aleliuja! Bet už tai Jis yra mumyse su mumis. Ir ne tik tada, kai kambarėlyje meldžiamės, kenčiame skausmus, bet ir tada, kai pilni nerimo, kai dėl savo neišmanymo bėgame nuo Kristaus kryžiaus. Jis visada su mumis. Todėl visada — Aleliuja! Visiems linkiu tyro Velykinio džiaugsmo. Visiems, pažinusiems ir įtikėjusiems Viešpaties meile, spaudžiu dešine, ir primenu mylimo Jėzaus mokinio žodžius: "Kiekvienas, gimęs iš Dievo, nugali pasaulį" (1 Jn. 5,4). Kas sąmoningai švenčia mirties ir nuodėmės Nugalėtojo šventę, tas ir pats yra Viešpaties pergalės šauklys ir nešėjas".
    1988.03.08

        *

    Rašo kun. Alfonsas Svarinskas: "(...) Širdingai sveikinu jus, o per jus ir visus mano širdžiai brangius ir mylimus parapijiečius, prietelius ir draugus, visus pažįstamus. Tesaugo Jus Viešpats Dievas, Jo malonė teveda visus į naujas šventumo aukštumas.

    Džiaugiuosi, kad Jūs gavote visus pernykščius mano laiškus, o aš iš jūsų negavau viso trečdalio.

    Manau, kad Jūs tik dalinai teisi tvirtindama: "Nieko neišgirsti džiaugsmingo, bet vis slegiančio..." Argi nedžiugu, kad net keli laikraščiai man skyrė daug vietos savo puslapiuose, parodė filmą kino teatruose, per Maskvos ir Vilniaus televiziją. Maskvos televizijos 1 min. — 362 rub. Taigi, kokia suma už pusę valandos! Tiesa, ten daug netiesos (pvz., kad laisvanoriškai sutikau filmuotis ir kt.), bet ar tai svarbu. Išgarsino visoj Tarybų Sąjungoj. Draugai spaudė ranką. Dabar galėčiau laimėti rinkimus. Bet man viso to nereikia! Esu kunigas ir tik kunigas! Ir kunigu liksiu! Belieka tik su šventuoju kartoti: "Ne man, Viešpatie, ne man, Viešpatie, tik savo vardui duok garbę". O man ir mums reikia tik vieno: visur ir visada vykdyti Dievo valią per visą gyvenimą, šventai ir su šypsena širdy bei lūpose, nes tik "linksmą davėją", kaip tvirtina šv. Lukas, "myli Dievas".
88

    Nesistebėkit dėl naujo adreso. Man vis tiek. Galutinis mūsų adresas — dangus. Tik šito adreso neprarasti ir neužmiršti! Iš jūsų ir kitų laiškų visas plotkeles išmetė į šiukšlių dėžę. Jiems nėra nieko švento! Pas mus persitvarkymo veik nematyti!

    (...) Gaila, kad nėra galimybės visiems atsakyti į laiškus. Manau, kad visi puikiai supranta mano padėtį, man atleis ir toliau rašys.

    Dėkingas broliams kunigams už prisiminimus ir šv. Mišių auką kiekvieną mėnesį Viduklėje. Ir šiandien jūs melsitės Tėvynėje, o aš čia, drauge su kunigu Sigitu. Mintys mūsų laisvos, niekas nesulaikys ir nesukaustys. Dėkoju visiems visiems, kurie prisimena mane malda, žodžiu ir laišku.

    Dabar man gerai, galiu ir išpažintį lietuviškai atlikti ir pabendrauti. Kiek kartų prašiau, kad sudarytų sąlygas atlikti išpažintį, bet vis veltui.

    Dievas taip patvarkė, kad niekam nė ačiū. Nuostabūs Viešpaties keliai.

    Paskutiniu metu šiek tiek sušlubavo sveikata: skauda stuburkaulis ir pakilo kraujospūdis. Liga neleidžia dirbti ar kelti nieko sunkaus, o gyvenimas verčia... Gavau atleidimą nuo darbo 4 dienoms. Galėsiu pailsėti ir išsimiegoti, o paskui bus matyti. Į virtuvę nebegrįšiu, nes ten reikia dirbti 12 vai. ir kasdien kilnoti puodus po 40-50 litrų.

    Stengsiuos paremontuoti sveikatą, bet čia daugiau negu ribotos galimybės. Ir vėl tebūnie Jo šventa valia.

    Vartau lietuviškus laikraščius. Ypač įdomus buvo paskutinis plenumas. Pasirodo, kad pagyrimams nėra jokio pagrindo. Gaila, kad ir moralinis veidas negerėja. Laikraščiai tvirtina, kad išsiplėtė samagono darymas. Be to, dažnai minimas Lietuvos vardas ir su narkotikų kontrabanda. Taigi, ar po šito viso galima kalbėti apie pasisekimą, kultūrą? Gaila, kad esu išvežtas toli nuo Lietuvos ir negaliu įsijungti į aktyvią kovą už Tėvynės šviesesnę ateitį. Tegul mano broliai nesnaudžia ir su šiuo blogiu kovoja visomis jiems prieinamomis priemonėmis. Antraip — ir istorija ir Dievas pasmerks! Kaip baisu mirti, nepalikus ženklo žmogum buvus.

    Dirbdamas virtuvėje, turėjau labai mažai laisvo laiko. Tad vos spėjau perskaityti laikraščius. O apie kokį rimtą darbą — sa-
89

višvietą nebuvo ir kalbos. Todėl gerokai atsilikau nuo savo programos. Sveikatos būklė nuolat primena, kad reikia gerai išmokti tik šventumo kalbą. Tik ji yra laimingos amžinybės garantija.

    Šiaip esu visai ramus ir savo gyvenimo keliu patenkintas. Ką galiu, darau, o visa kita palieku Dangui. Bus galimybė — dirbsiu Altoriaus tarnyboje, nebus — Dievas nepakaltins. Šiaip esu viskuo apsirūpinąs. Ačiū Dievui, ne alkanas. Dvasioje visiškai laisvas, draugų neužmirštas ir mylimas.

    Kasdien bent puse valandos žiūriu televizoriaus apie vidaus ir užsienio įvykius. Taigi orientuojuos bent savo reikalams.

    Gavėnią leidžiu ramiai. Sausis ir vasaris buvo vidiniai nuotaikingi mėnesiai. Kasdien dainuodavau ir giedodavau.

    Dabar gi gavėnia. Kasdien apmąstau Kristaus kančią: trečiadienį, penktadienį ir sekmadienį — Kalnus drauge su viduklie-čiais. Nuolat ir nuolat prašau Dievą, kad Viduklė nepavargtų kely į Dievą.

    Šventadieniais ir sekmadieniais mano siela Lietuvoje, o ypač tose parapijose, kuriose dirbau. Tos dienos man itin sunkios. Bet ir vėl, ši auka tebūnie už mano asmenines ir mano Tautos nuodėmes.

    Būtų gerai, kad kas nors iš kunigų parašytų apie liturgine, reformą. Juk buvo mane. visus 10 tomų išleisti iki 1985 m., Ly. per 10 metų. O dabar, kiek teko kažkur skaityti, išleido tik 4. Kodėl?

    Kas padaryta Lietuvoje pal. ark. Jurgio garbei ir ką leidžia padaryti Bažnytinės teisės kodeksas? Baigdamas dar kartą visus nuoširdžiai sveikinu."
1988.02.26


    Iš Gintauto Iešmanto laiško: "(...) Prieš septynis metus savo teisme gynimosi kalboje aš išreiškiau minų, jog būsiu laimingas, jeigu mano žingsnis bent keletui žmonių suteiks viltį, parodys kelią. Tuomet paskaitytame eilėraštyje, kurį sukūriau saugumo kazematuose, aš vyliausi:

    Mes viską tau, o Laisve, paaukojam:
    Ramybe., meile., sėkme., troškimus,
    Šeimos džiaugsmus paklojome po kojų,
    Paskyrėm drąsą, lūkesčių sapnus.
90

    Nešiurpūs rodės širdžiai ir pavojai,
    Kuriais kovoj paženklini žingsnius.
    Tu mums žvaigždė, viltis ir atpirkimas.
    Kad tik sužibtų ilgesiu krūtinės!...

    Matau, kad mūsų lūkestis ir tikėjimas buvo netuščias. Džiugiausia tai, kad atsiliepia jaunos širdys. Juk mūsų viltis, viso krašto ateitis yra jaunimas. Ledai pajudės vien tada, kai į gyvenimą žengiantieji pamatys Tiesą, užsidegs jos ir Laisvės troškimu, ras jėgų ir prasmę atsisakyti materialinių gėrybių ir naudos, išdrįs aukotis dėl aukšto ir kilnaus tikslo.

    Nereikia atsiprašinėti, kad savo kelią pamatėte vėlai. Vėlai niekada nebūna. Mano žengimas į šviesą ir Pasiryžimą buvo kur kas ilgesnis ir sudėtingesnis. Jūs gi išvydote žvaigžde, pačiu laiku, jaunystėje, kai dar viskas prieš akis. Tačiau to dar negana. Reikia taip įtikėti rastąja Tiesa, kad už ją lengva širdimi galėtum lipti ant laužo. Nesvyruodamas ir neabejodamas. O taip įmanoma vien tada, kai esi tikras, jog toji tiesa iš tikrųjų yra tikroji Tiesa. Ir tik ji turi tapti žmogiškosios būties esme. ir lemtimi.

    Kai žmogus neturi tvirtų įsitikinimų, jis dažnai dairosi į kitus, nėra savarankiškas, o pamatąs, jog nėra į ką remtis, ima blaškytis, nusivilia ar net palūžta. Lageriuose sutikau tokių žmonių. (...)

    Tu išeini į kelią, kuriame nėra į ką pagairėje dairytis. Pats sau liekiesi ramutis, kai skausme, atrodo, griūva bokštai, skeldi lytys.

    Kovoj lemtim suspindęs, privalai dar ir kitiems padėti susivokti. — Ar ne jėga mums puikūs ąžuolai!?

    Buvai tu niekas. Šiandien gi pranokti turi save, pamiršęs kad vėlai. Pavyko sapną polėkiu nublokšti.

    Net ir tamsoj atmink — yra šviesa. Tu — jos, beribės, nerimo tąsa.

    Štai koks laukia uždavinys! Mes esame padėtyje, kurioje tik patys galime sau padėti. Kompromisai atneša nelengvai pataisomą žalą tikslui, kurio siekiame.

    Aš tikiu jaunomis širdimis. Jų karštis ištirpdys ledus ir atvers kelius pergalei."
1987.12.28.
91

(Rašo apie korespondentų susitikimą su Kaišiadorių vyskupu Vincentu Sladkevičium. O apie tą susitikimą Tiesos laikraštis prirašė daug melo. Taipgi rašoma, kad Šakių, Gargždų, Alytaus, Pasvalio ir Šilutės kunigai buvo sukviesti, kur jiems bandyta perplauti smegenis):

ŽINIOS IŠ VYSKUPIJŲ.


    Kaišiadorys. 1988 m. sausio 17 d. Telšių katedroje J. E. vyskupas Vincentas Sladkevičius, perskaitęs sekmadieniui skirtus skaitinius ir Evangeliją, prabilo į tikinčiuosius, tvirtindamas, kad reikia mylėti tiesą, o reikalui esant, ją ginti nuo melo ir šmeižtų. Vyskupas kalbėjo, kad jaučiąs pareigą atsakyti į jį liečiantį korespondento A. Čaikovskio straipsnį, išspausdintą 1988 m. sausio 12 d. 'Tiesoje". Straipsnis pavadintas "Šmeižtais 'Kronika' minta". Kas šiame straipsnyje rašoma apie mane, — kalbėjo vyskupas, — yra grynas melas, tiesa tik tai, kad tą dieną buvau pasiruošęs išvykti, kai atsilankė du nepažįstami vyrai ir prisistatė kaip "Tiesos" korespondentai. Vyskupas juos priėmė kaip ir visus į jį besikreipiančius interesantus. Nepažįstamieji buvo oficialiai šalti, o klausimų tonas beveik agresyvus. Pirmas klausimas: "Kodėl atsisakote leisti katalikišką laikrašų?" Vyskupas atsakė trumpai: "Atsisakome dėl to, jog visiems yra aišku, kad laikraštis nebus toks, kokio katalikams reikia. Mums reikia panašaus turinio laikraščio, kokius katalikų vyskupijos leidžia, pavyzdžiui Vokietijos Demokratinėje Respublikoje."

    Antras klausimas: "Ar skaitote Kroniką." Vyskupas atsakė: "Dabar ne." Į klausimą: — ar skaitėte anksčiau ir kaip į ją žiūrite? — vyskupas paaiškino, kad "Kronika" yra reikalingas leidinys, nes iškelia sunkumus, su kuriais susiduria Lietuvoje Bažnyčia ir tikintieji, diskriminuojami ir puolami ateistų ir pareigūnų. Čia vyskupas nurodė korespondentams faktą, liečiančių jo motinos laidotuves. Vyskupui esant tremtyje, mirusi jo motina. Motina norėjo būti palaidota gimtojoje Žaslių parapijoje. Kai buvo kreiptasi į vietinės valdžios organus, prašant sunkvežimio karstui su motinos palaikais nuvežti į Žaslius, valdžios pareigūnai šaipydamiesi atkirtę: 'Tegul jo motina pasmirsta čia..."
92

    Raukydamiesi išklausą vyskupo pasakojimą, korespondentai pateikė trečią klausimą: "Kokia jūsų nuomonė apie kun. Roką Puzoną?" Vyskupas atsakė, kad kun. Rokas Puzonas yra geras, pavyzdingas kunigas. Tokia esanti ir visų kunigų nuomonė.

    Daugiau klausimų nebuvo. Vyskupas V. Sladkevičius nekalbėjo nei apie jaunystą, nei apie tai, kad neturėjąs iš ko motinos palaidoti ir prašąs kolūkio pirmininko pašalpos, nekalbėjo nei apie sportą... nei apie gyvenimo "pagerėjimą", nei apie tai, kad "Kronika" kelianti nepasitikėjimą tarp kunigų, kad vyskupas nepritaria "išpuoliams prieš valdžią", kad paskubėta atsisakyti "oficialaus leidinio", kad perspėjo kun. Roką Puzoną...

    Išvada: Jeigu oficialus Lietuvos Komunistų partijos CK organas "Tiesa" drįsta taip grubiai meluoti, apie vyskupą V. Sladkevičių, nesunku suprasti, kiek tame pačiame koresp. A. Čaikovskio straipsnyje, ėjusiame net per tris 'Tiesos" numerius, yra apskritai tiesos.

        *

    Šakiai. 1988 m. sausio 19 d. į Šakių rajono vykdomąjį komitetą buvo sukviesti rajono kunigai. Susitikti su kunigais atvyko RRT įgaliotinio pavaduotojas Juozėnas. Pavaduotojas pranešė kunigams, kad ateityje numatoma išleisti naujus Religinių susivienijimų nuostatus, kuriuose, anot jo, bus atsižvelgta ir į Bažnyčios reikalavimus, ir čia pat pareiškė: kol nauji nuostatai nepatvirtinti, reikia griežtai laikytis senųjų. Lukšių parapijos klebonui Lionginui Kunevičiui pasiteiravus, ar nauji Religinių susivienijimų nuostatai bus pateikti visaliaudinam svarstymui, ar galės kunigai pareikšti savo pastabas, Juozėnas atsakė: "Religinių žmonių mūsų šalyje mažuma, todėl nėra prasmės nuostatus pateikti visaliaudiniam svarstymui."

    Šakių dekanas monsinjoras Juozapas Žemaitis bandė išsiaiškinti, kodėl sovietinė valdžia uždarė visus iki tol Lietuvoje veikusius vienuolynus. RRT įgaliotinio pavad. Juozėnas atsakė nežinąs, kodėl, taip buvo daroma?! (Tiesa, paskutiniu metu spaudoje kartas nuo karto pasirodo trumpos žinutės su mintimi atiduoti kai kuriuos buvusius jų namus, pvz. Liškiavoje. Beje, čia pat griežtai nurodo ir vienuolynų veiklos sferą, kurie, apart griež-
93

tos valdiškų bedievių kontrolės, turėtų tapti pagalbiniais ūkiais kolūkiams, auginant daržoves; ir kaip bebūtų paradoksalu, valdžia "leistų" jiems slaugyti ir vieną kitą sergantį senelį.

    Susitikimui baigiantis, kaip "draugiškumo ir bendradarbiavimo" gestas iš valdžios pusės kunigams buvo primygtinai siūloma pasinaudoti specialiai suorganizuota ekskursija į vieno kolūkio kiaulių fermą. Kunigai nuo ekskursijos kategoriškai atsisakė.

        *

    Garžgdai (Klaipėdos raj.). 1988 m. vasario mėnesio pradžioje į Klaipėdos rajono vykdomąjį komitetą susitikimui su valdžios atstovais buvo sukviesti rajono kunigai. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas V. Leita perskaitė kunigams RRT įgaliotinio įstaigos paruoštą paskaitą, kurioje, remiantis Stalino laikų tardymų protokolais, menkinami ir "banditų pagalbininkais" vadinami Telšių vyskupai — Vincentas Borisevičius ir Pranciškus Ramanauskas. Paskaitos metu buvo apkaltinti Laukuvos parapijos klebonas kun. Jonas Pakalniškis ir Skaudvilės klebonas kun. Jonas Kauneckas už "politiškai dviprasmiškų" pamokslų sakymą.

    Po paskaitos kun. Juozapas Janauskas priminė visiems, kad vyskupas P. Ramanauskas sovietiniame lageryje buvo nuolat žeminamas, dirbo tualetų valytojų. Rajono agitacijos ir propagandos skyriaus vedėja Birutė Kalendrienė atkirto: 'Tokiam banditui taip ir reikia." Gargždų parapijos vikaras kun. Antanas Šeškevičius ne be pagrindo pastebėjo: "Paskaita liudija, kad Lietuvon grįžta Stalino laikai."

    Susitikimo su valdžios atstovais metu kunigams buvo grasinama, kad vasario 16 d. bažnyčiose nesimelstų už Lietuvą.

        *

    Alytus. 1988 m. vasario 4 d. eiliniam "pokalbiui" į rajono vykdomąjį komitetą buvo sušaukti Alytaus miesto ir rajono kunigai. Pokalbyje dalyvavo miesto partijos komiteto pirmasis sekretorius Rybakovas, vykdomojo komiteto pirmininkė Janušaus-
94

kienė bei pavaduotojas Makštutis. Dalyvavo ir rajoninio laikraščio redaktorius, finansų skyriaus vedėjas, II partijos sekretorius Aleksandravičius, miesto architektas, keletas deputatų ir net rajono prokuroras. Pagrindinis kunigų sušaukimo tikslas buvo griežtai juos įspėti, kad nebandytų daryti bažnyčiose minėjimų vasario 16 d. proga.

    Pareigūnai reikalavo, kad vasario 14-16 d.d. bažnyčiose Lietuvos Nepriklausomybės sukakčiai paminėti nebūtų organizuojamos jokios pamaldos. "Priešingu atveju, — grasino Alytaus partijos komiteto I-sis sekretorius Rybakovas, — mes turime teisę uždaryti bažnyčias, jeigu jos naudojamos ne religiniais tikslais."

    Savo pranešime Alytaus rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Antanavičius citavo kanonus: ką kunigas gali daryti, kas jam draudžiama, ir aišku, viską savaip komentavo. Karčiu žodžiu buvo minimi mirę žemaičių vyskupai: Borisevičius ir Ramanauskas — kaip pokario metų rezistentų prieš tarybų valdžią organizatoriai ir talkininkai. Nebuvo aplenkti ir Vilkaviškio vyskupijos vyskupai: Skvireckas, Brizgys. Tai per jų kaltą, — įžūliai melavo valdžios pareigūnai, — karo ir pokario metais Lietuva neteko apie pusės tūkstančio kunigų. Vieni, kurie priešiškai nusiteikę 1940 m. sutiko tarybų valdžią, turėjo bėgti į Vakarus, kiti — kurie prisidėjo prie rezistentų pokario metais, buvo nuo visuomenės izoliuoti. Vaizdumo dėlei buvo pacituoti prisipažinimai, paimti tardymų metu iš esančių archyvuose bylų, nors vadinamo persitvarkymo laikais plačiai net oficialioje spaudoje rašoma, kaip būdavo išgaunami stalininių laikų tardymų parodymai, kaip Stalinas net ištikimiausius generolus pasodino į teisiamųjų suolą ir kaip jo parankiniai "teisingai" su pasmerktaisiais susidorojo. Kaip Stalino teroro auką kun. Vytautas Gustaitis nurodė kun. Antaną Mieldažį ir pasiūlė jį patį paklausti, kaip jis gavo 10 metų kalėjimo už tariamą nusikaltimą tarybų valdžiai.

    Kun. Rumšui buvo pareikštas priekaištas dėl jo "nereliginio" turinio pamokslų. Iš kun. P. Račiūno buvo reikalauta, kad jis neleistų savo parapijoje dirbti nelegaliems kun. Ričardui Repšiui ir kun. Jonui Borutai. Vykd. k-to pirmininko pavad. Makštučio žodžiais tariant, nė vienas kunigas, neturįs P. Anilionio duoto pažymėjimo, neturi teisės dirbti parapijose.
95

    Alytaus raj. vykd. k-to pirm. pavad. Laukienė pateikė faktus, kad ne visi kunigai laikosi valdžios nuostatų. Vieni — neatinka-mai pamokslauja, kaip Kiauklių parapijos klebonas Rokas Puzonas, Antanas ir Kazimieras Gražuliai, Kauneckas, kiti neklausę šventoriuje stato kryžius, statulas, kaip kun. V. Insoda, Butrimonių kleb. kun. E. Kraujalis, o kun. V. Stakėnas netinkamu paros metu rengia Kalėdų eglutę su vaikais.

    Šį kartą netylėjo nė vienas pranešime paliestas kunigas. O kai miesto vykd. k-to pirmininkė Janušauksienė pradėjo rodyti naujai statomų rajonų maketą, kunigai paklausė, kur bus statoma nauja bažnyčia. Partijos II-sis sekretorius Aleksandravičius ramino: "Jei reikės, tai ir bažnyčia bus..." Tuo pokalbis buvo baigtas.

        *

    Pasvalys. 1988 m. vasario mėn. pradžioje į Pasvalio raj. vykd. k-tą buvo sukviesti rajone dirbantys kunigai. Susitikimo pradžioje vykd. k-to pirmininkas aiškino kunigams apie ekonominius respublikos pasiekimus, o savo kalbos pabaigoje pradėjo reikalauti ir gąsdinti, kad vasario 16 d. bažnyčiose nebūtų meldžiamasi už Lietuvą. Tai būsiąs antitarybinis išsišokimas, lygiai kaip ir gėlių padėjimas prie laisvės kovotojų kapų ir paminklų. Pasvalio vikaras kun. Algimantas Petkūnas paaiškno pirmininkui, kad šiais metais tarybiniai pareigūnai savo įvairiais draudimais kaip niekada išgarsino vasario 16 d. O melstis už Tėvynę bažnyčioje įstatymai ne tik nedraudžia, bet net įpareigoja.

    Vasario 16 d. Pasvalyje prie Nepriklausomybės akto signataro Petro Vileišio paminklo žmonės padėjo gėlių.

        *

    Šilutė. 1988 m. vasario 1 d. į Šilutės rajono vykdomąjį komitetą buvo sukviesti rajono kunigai ir liuteronų pastoriai. Vykd. k-to pirmininkas perskaitė dvasininkams RRT įgaliotinio Petro Anilionio atsiųstą paskaitą, kurioje, cituojant Stalino laikų tardymo protokolus, bandoma suniekinti vyskupus — Vincentą Borisevičių ir Pranciškų Ramanauską. Kun. Zenonas Degutis paprašė
96

lektorių ateityje tokių paskaitų neskaityti, nes šiandien ir iš oficialių šaltinių visiems žinoma, kaip Stalino laikais būdavo išgaunami "parodymai" tardymuose.

    Rajono vykd. k-to pirmininkas įspėjo kunigus, kad vasario 16 d. bažnyčiose nebūtų jokių šventės minėjimų. Kunigai prieštaravo: "Nepriklausoma Lietuva — istorinis faktas, ir jo paminėjimas negali būti laikomas nei šmeižtu, nei antitarybiniu išpuoliu."

        *

(Kviečiami taip pat bažnytinių komitetų (dvidešimtukų) nariai Prienų, Tauragės ir Šiaulių rajonuose religinių susivienijimų nuostatams išaiškinti. Liepta griežtai jų laikytis. Taipgi iškeliami ir įvairūs tikinčiųjų persekiojimo faktai visoje Lietuvoje):

    Prienai. 1988 m. kovo mėn. viduryje į Prienus susitikimui su RRT įgaliotiniu Petru Anilioniu buvo sušaukti rajono parapijų komitetų nariai. Pradžioje susirinkusiems buvo parodytas filmas "Katalikai Tarybų Sąjungoje", kurį vėliau komentavo pats RRT įgaliotinis P. Anilionis.

    Įgaliotinis įrodinėjo, — kad Tarybų Sąjungoje yra nuostabi tikėjimo laisvė. Tikintieji paklausė: "Jei tokia nuostabi laisvė, tai kodėl kalinami kunigai?" P. Anilionis aiškino, kad kunigai patys nenori išeiti iš kalėjimo. "Net jeigu jų 'šmutkes' išmestų iš kalėjimo, jie patys atgal jas susineštų." Kalėjime esą jie naudingesni užsienio reakcionieriams.

    Į klausimą, kodėl Lietuvoje yra tiek daug uždarytų bažnyčių, įgaliotinis atsakė, kad "uždarytos tik tos, kuriose banditai slėpė ginklus". P. Anilionis savo kalboje niekino Kaišiadorių vyskupą Vincentą Sladkevičių, kaltino jį, kad nesiskaito su tarybine valdžia — nevyksta į susitikimus su valdžios atstovais. "Su tokiais vyskupais ir tarybinė valdžia nesiskaitys," — bandė gąsdinti įgaliotinis. Neguodė įgaliotinio ir tas faktas, kad Lietuvoje, anot jo, yra daug mergelių, apsimetusių vienuolėmis. "Jos stengiasi įsidarbinti prie bažnyčių, o po to į antitarybine, veiklą įtraukia ir kunigus, — kalbėjo P. Anilionis ir kaip pavyzdį suminėjo Paberžės
97

bažnyčios rūbų skalbėją Nijolę Sadūnaitę bei Žarėnų-Latvelių vargonininkę Reginą Teresiūtę.

    Įįgaliotinis reikalavo, kad panašių į išvardintas bažnyčių komitetai neįdarbintų, o darbui prie bažnyčios samdytų vietines senutes. P. Anilionio įsitikinmu, vietinės senutės čia labiau tinka.

        *

    Tauragė. 1988 m. kovo m. 21 d. į Tauragės kino teatrą susitikimui su RRT įgaliotiniu Petru Anilioniu buvo sukviesti rajono parapijų komitetų nariai. Susitikimo pradžioje buvo demonstruojamas filmas "Katalikai Tarybų Sąjungoje". P. Anilionis, komentuodamas rodytą filmą, įtikinėjo: "Nors religija nesuderinama su komunistine morale, bet kulto laisvė Sąjungoje tikintiesiems pilnai užtikrinta." Tik esą blogai, kad kunigai, įgaliotinio vadinami ekstremistais, blogai tą laisvę panaudoja, kaip pvz. nurodė 1987 m. Žemaičių Kalvarijoje Marijos atlaidų metu kun. Jono Kaunecko pasakytus tris pamokslus, kuriuose, anot P. Anilionio, kunigas nieko nekalbėjęs apie Mariją, o tik kurstęs tikinčiuosius nepriimti komunistinės ideologijos. 'Tokiems kunigams nebus leidžiama sakyti pamokslų Žemaičių Kalvarijoje ir kituose didžiuosiuose atlaiduose. O jei kun. J. Kauneckas toliau nesiliaus sakęs tokio turinio pamokslus, bus uždaryta ir Skaudvilės bažnyčia. Skaudvilės bažnyčios komitetas privalo sudrausti kun. J. Kaunecką ir neleisti jam sakyti antitarybinių pamokslų", — reikalavo ir įtikinėjo P. Anilionis.

    Viena iš salėje buvusių moterų paklausė lektorių: "Jei jau tokia pilna religijos laisvė, tai kodėl mokytojai negali viešai lankyti bažnyčios ir dalyvauti pamaldose?" "Ar ne perdaug uoli esi? Jei nori sužinoti, nueik ir pasiteirauk švietimo skyriuje," — atšovė įpykęs įgaliotinis. Panašiai buvo atsakinėjama į visus tikinčiųjų pateiktus klausimus.

        *

    Šiauliai. 1988 m. kovo 24 d. į Šiaulių miesto vykdomojo komiteto patalpas buvo sukviesti miesto ir rajono religinių bendruomenių dvidešimtukų nariai.
98

    Susirinkime dalyvavo RRT įgaliotinio pavaduotojas Juozėnas, Šiaulių miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Gaurilčikienė ir Šiaulių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas. Pavaduotojas Juozėnas piktinosi, kad Lietuvoje atsiranda kunigų, kurie, jo žodžiais tariant, bažnyčią naudoja politiniams tikslams. Kaip pavyzdį nurodė Vilniaus šv. Onos, šv. Mikalojaus ir Šiaulių miesto šv. Jurgio bažnyčias. Juozėnas itin smerkė "Amerikos balso" ir kitas užsienio radijo stotis, kad prieš vasario 16 d. paskelbė, kuriose Lietuvos bažnyčiose ir kuriuo laiku bus meldžiamasi už Tėvynę. Kaltino Šiaulių m. šv. Jurgio bažnyčios vikarą kun. Kazimierą Gražulį už vadovavimą pamaldoms už Lietuvą ir jų metu pasakytus pamokslus.

    "Jūs esate tikrieji bažnyčios šeimininkai, — kreipėsi Juozėnas į bažnytinių komitetų narius, — ir privalot viską matyti ir viską žinoti, kas dedasi jūsų bažnyčiose. Negalvokit, kad mes negalim ar neturim teisės tokius kunigus kaip K. Gražulį pasodinti į kalėjimą, turim, bet laukiam — gal pasitaisys. Mes mokam sutvarkyti nepaklusnius kunigus, — dėstė Juozėnas, — patys žinot, kaip atsitiko su kun. Alfonsu Svarinsku ir kun. Sigitu Tamkevičiumi. Dabar jie nieko negali."

    Pavaduotojas Juozėnas reikalavo, kad komiteto nariai sektų kunigus, stebėtų, kaip jie paskirsto lėšas, akcentavo, kad reikiamą sumą privalo paskirti Taikos fondui.

    Po pagrindinio pranešimo buvo leista klausti. J. Šileikis paklausė: 'Tai nejaugi mums, lietuviams, negalima mylėti savo Tėvynę ir už ją melstis?" Nesulaukęs atsakymo, J. Šileikis tęsė toliau: "Vasario 16 d., dalyvavę pamaldose už Tėvynę, nunešėm gėles ant karių kapų, žuvusių kovose už Lietuvos laisvę ir Nepriklausomybę. Kapinėse budėjo apie 20 saugumiečių, kurie kiekvieną atėjusį į kapines fotografavo. Padėję gėles ir pasimeldę, išsiskirstėm. O ką rašė sovietinė spauda? Pasipylė šmeižto straipsniai apie vasario 16 d. kapinių lankytojus. Lietuva — katalikiškas kraštas, kryžių šalis. Šimtmečių bėgyje ją skriaudė tai vieni, tai kiti okupantai, bet visais laikais veikė bažnyčios ir niekas negriovė kryžių. O kada užėjo sovietai, daug bažnyčių buvo paversta sandėliais, koncertų salėmis, masiškai areštavo kunigus, nusiaubė daugybę meniškų kryžių. Taigi, ryšyje su persitvarkymu
99

gal jau galima pradėti atstatyti sunaikintus kryžius? Ar galima prie savo namo, kieme, pastatyti kryžių?" — paklausė J. Šileikis. Atsakymas buvo neigiamas. Kažkam iš salės paklausus, ar kada nors bus leidžiama religinio turinio laikraštis ar žurnalas, Juozėnas atsakė labai nekonkrečiai, paaiškindamas, kad iki leidimo turėti laikraštį dar gali praeiti nemažai laiko. Į klausimą, ar bus atiduota Vilniaus Katedra ir ar bus leidžiama naujuose miestuose, kaip Naujoji Akmenė, Elektrėnai, statyti bažnyčias, Juozėnas atsakė neigiamai. Paklausus, kada pagaliau Vilniaus arkivyskupijos vyskupas Julijonas Steponavičius galės užimti sostą ir netrukdomas eiti savo ganytojiškas pareigas, pavaduotojas Juozėnas bandė teisintis, kad valdžia šį klausimą sprendžia, ir jis pats buvo nuvykęs pas vyskupą J. Steponavičių, tik visa bėda, kad vyskupas nekeičia savo nusistatymo. Tuomet pokalbis ir nutrūko, — aiškino Juozėnas. Ir čia pat išreiškė viltį, kad J.E. vyskupas J. Steponavičius dėl senyvo amžiaus neužilgo turėtų apleisti savo tiesiogines pareigas, ir tuomet Vilniaus arkivyskupijos reikalai, jo nuomone, pasikeistų į gerą pusę. Pasitarus su vyskupais, reikėtų kurį nors iš jų nukreipti į Vilnių ir šis klausimas būtų išspręstas, — baigė savo pokalbį RRT įgaliotinio pavaduotojas Juozėnas.

        *

    Alytus. 1987 m. rugsėjo 10 d. Alytaus rajono laikraštis "Komunistinis rytojus" išspausdino S. Kamarausko straipsnį, pavadintą "Kodėl kun. Antanas Gražulis sėja melą?"

    Straipsnyje kun. A. Gražulis kaltinamas tarybinių įstatymų pažeidinėjimu bei antitarybinių nuotaikų kurstymu. Minėtas straipsnis sukėlė pasipiktinimą Alytaus tikinčiųjų tarpe.

    Rugsėjo 19 d. jie išsiuntė pareiškimą rajoninio laikraščio "Komunistinis rytojus" redakcijai. Pareiškime rašoma: "(...) Rašote, kad kun. A. Gražulis pažeidinėja tarybinius įstatymus. Kodėl konkrečiai nenurodote, kur, kada, ir kokius įstatymus jis pažeidė? Ar tiesos iškėlimas viešumon yra gyvenimo juodinimas? Mes, Alytaus parapijos tikintieji, pažįstame kun. A. Gražulį kaip gerą, pavyzdingą kunigą. Negirdėjome, kad jis savo pamoksluose gražbyliautų ar niekintų materialinę gerovę, priešingai, kunigas
100

skatina, kad žmonės kurtų geresnį gyvenimą, tik neužmirštų, jog visa tai, ką žmogus turi, yra tik priemonė amžinybei pasiekti. Mes pritariame, kad kun. A. Gražulis pataria tėvams neleisti savo vaikų stoti į bedieviškas organizacijas. Argi bedieviai pataria savo vaikams eiti į bažnyčią ir kiekvieną dieną melstis?

    Mes, tikintieji, reikalaujame, kad redaktorius atšauktų minėtą straipsnį", — baigia savo pareiškimą alytiškiai. Po pareiškimu pasirašė 1609 tikintieji.

        *

    1987 m. gruodžio 3-9 d.d. laikraščio "Gimtasis kraštas" numeris išspausdino žinutę, pavadintą "Apie atsitikimą Rokiškyje".

    Visiškai analogiškas atvejis buvo Alytaus kapinėse.

    Po to, kai spalio 25 d. Alytaus II bažnyčioje buvo paskelbta tikintiesiems apie Vėlinių apeigas, jų laiką, kuris, beje, nesutapo su civilinės valdžios minėjimu ir tuo pačiu negalėjo kam nors trukdyti, kunigai primygtinai buvo kviečiami atvykti į rajono vykdomąjį komitetą ir čia, "susiderinę" su pareigūnais, gauti atitinkamą leidimą. Kai parapijos vikaras kun. Antanas Gražulis paaiškino, kad apeigoms kapinėse pagal Religinių susivienijimų nuostatus nereikia jokio specialaus leidimo, į kleboniją su būriu tarnautojų moterų pradėjo lankytis finansų skyriaus vedėjas, tuo metu pavadavęs miesto vykdomojo komiteto pavaduotoją A. Makštutį. Finansų skyriaus vedėjas neslėpė savo pykčio, kai keletą kartų kun. A. Gražulio nerado namuose. įvairiose miesto organizacijose buvo aiškinama, kad kunigai daro kažką neleistino.

    Lapkričio 1 d. kunigams ir tikintiesiems atvykus į kapines, kapinėse per garsiakalbius buvo leidžiama garsi muzika, tik po pakartotinų tikinčiųjų ir kunigo prašymų, jinai buvo pritildyta. I kapines buvo prikviesta daugybė milicininkų ir saugumiečių, kurie demonstratyviai fotografavo apeigų dalyvius ir kunigus. Procesijai paėjus kiek toliau nuo centrinių vartų, vėl visu garsumu buvo įjungta muzika.

    Po Vėlinių vykd. k-to pirmininko pavad. A. Makštutis bandė telefonu išsikviesti kun. A. Gražulį atvykti į vykdomąjį komitetą pasiaiškinti dėl padaryto "prasižengimo". A. Makštutis kalti-
101

na, kad kapinėse buvo suorganizuota procesija (buvo nešamas kryžius ir dvi gedulinės vėliavėlės, taip, kaip reikalauja su valdžios leidimu išleistas Gedulinis Mišiolas), o procesijoms reikalingas vykd. k-to leidimas. Kun. A. Gražulis paaiškinąs, kad Religinių susivienijimų nuostatai religinėms apeigoms bažnyčioje, šventoriuje ir kapinėse nereikalauja jokio specialaus valdžios pareigūnų leidimo, nedaro išlygos ir dėl procesijų, atsisakė nuvykti į eilinį valdžios gąsdinimą.

    Taigi, situacija kaip Rokikškyje. Tik Alytuje niekas neatsiprašė kunigo, niekas iš valdžios pareigūnų nebuvo nubausti už religinių apeigų trukdymą.

    Dar keisčiau, kad į šį vietinių pareigūnų reikalavimą atšaukti religines apeigas kapinėse, įsijungė net respublikinis oficiozas 'Tiesa", — lapkričio 1 d. išvakarėse perspausdinąs iš Alytaus rajoninio laikraščio "Komunistinis rytojus" S. Kamarausko straipsnį "Kodėl kun. A. Gražulis sėja melą?", kurio nepagrįstumą savo pareiškimu valdžios įstaigoms liudija 1609 Alytaus II parapijos tikintieji.

        *

    Šiluva. Jau aštunti metai, kai kiekvieno mėnesio 13 d. iš visos Lietuvos Šiluvos šventovėn susirinką tikintieji meldžiasi į Mariją, prašydami jos globos ir užtarimo. 1988 m. vasario 13 d. buvo ypatinga — grupė Lietuvos kunigų ir pasauliečių specialiu atsišaukimu, kurį paskelbė ir užsienio radijas, ragino tikinčiuosius Šiluvos šventovėje melstis už Lietuvą, minint Lietuvos Nepriklausomybės 70-metį.

    Vilniaus ir rajono saugumas iš anksto perspėjo Šiluvos kunigus, griežtai reikalaudami, kad vasario 13 d. "nebūtų jokių išsišokimų".

    Vasario 12 d. vidudienio trafiku važiuojančių autobusų vairuotojai pranešė keleiviams, kad nuo vasario 12 d. pietų iki 13 d. popirtės į Šiluvą nevažiuos nei autobusai, nei taksi. Ir taip visą parą į Šiluvą nevažiavo nė vienas autobusas. Privačioms lengvosioms mašinoms važiuoti į Šiluvą nebuvo kliudoma, keleiviams, nusipirkusiems išankstinius bilietus, buvo grąžinti pinigai.

    Vasario 13 d. keliai į Šiluvą buvo pilni pėsčiųjų. Sumai baž-
102

nyčia jau buvo pilna tikinčiųjų, susirinko apie 2000 maldininkų. Šv. Mišias koncelebravo penki kunigai, šv. Komuniją priėmė apie 1200 tikinčiųjų. Po iškilmingų pamaldų — adoracijos ir palaiminimo švč. Sakramentu — visa bažnyčia sugiedojo tautos giesme. "Lietuva brangi". Išėję iš bažnyčios, maldininkai, kalbėdami šv. rožančių, organizuotai patraukė koplyčios link. Koplyčioje buvo atlaikytos šv. Mišios už Lietuvą, pasakytas Jubiliejaus progai skirtas pamokslas. Po pamaldų sugiedotas himnas 'Lietuva, Tėvyne mūsų" ir "Lietuva brangi".

    Civiliai apsirengę saugumiečiai, milicininkai bei raudonais raiščiais draugovininkai, kurių tokia daugybė vasario 13 d. buvo atvežta iš Vilniaus ir kitų rajonų, filmavo suvažiavusius maldininkus, tiesiogiai pamaldų netrukdė.

        *

    Telšiai. 1988 m. vasario 16 d. Telšių katedros zakristijonus jaunuolius — Gediminą Numgaudį ir Egidijų Gricių — prie senųjų miesto kapinių vartų, — kapinėse jie ruošėsi padėti gėles ant Rainių miškelyje nukankintų kapų, — nepateikę jokių dokumentų, sulaikė civiliai apsirengę saugumiečiai. Kiek vėliau prisistatę milicijos darbuotojai sulaikytuosius nuvežė į Telšių miesto milicijos skyrių ir, melagingai apkaltinę, kad, naudodami fizinę jėgą, jie priešinosi pareigūnams nubaudė 15 parų arešto.

    G. Numgaudis ir E. Gricius, protestuodami prieš neteisėtus valdžios pareigūnų veiksmus, nuo vasario 17 d. paskelbė bado streiką, o vasario 19 d. parašė protesto pareiškimus Telšių miesto prokurorui bei milicijos viršininkui.

        *

    Kelmė. 1988 m. vasario 10 d. į namus pas Reginą Teresiū-tę, gyvenančią Kelmėje, Laisvės 11, prisistatė autoinspektorius Kazlauskas ir liepė R. Teresiūtei važiuoti su savo lengvąja mašina į Kelmės VRS, neva vairuotojo dokumentų patikrinimui. R. Teresiūtė atsisakė paklusti inspektoriui, motyvuodama, kad eismo taisyklių nepažeidė, o jeigu autoinspekcijos darbuotojams dėl
103

nežinomų priežasčių nepatiko jos važiavimas, reikėjo stabdyti kelyje. Inspektorius Kazlauskas griežtai pareiškė, kad, jei R. Tere-siūtė nevažiuos savo noru, bus nugabenta prievarta. Kelmės VRS R. Teresiūtės lengvajai mašinai buvo nuimti priekiniai numeriai ir paaiškinta, esą jos mašina techniškai netvarkinga ir ja važinėti negalima.

    1988 m. vasario 14 d. į Žarėnų-Latvelių kleboniją (Šiaulių raj.) ieškoti R. Teresiūtės atvyko apylinkės pirmininkas Valdemaras Meiliulis ir milicijos įgaliotinis. Jie kaltino R. Teresiūte., kad ji gyvena neregistruota ir tuo pažeidžia pasų stalo taisykles. R. Teresiūte paaiškino, kad ji čia ne gyvena, o tik dirba. Pareigūnai reikalavo, kad mergina vasario 16 d., būtinai atvyktų į Šakynos apylinkės vykdomąjį komitetą. R. Teresiūte kategoriškai atsisakė atvykti ir paaiškino, kad vasario 16 d. — Tautos šventė ir būtent šią dieną atvykti ji tikrai negalės. Jei reikia, ji atvyksianti diena vėliau. Pareigūnų toks atsakymas nepatenkino. Tą pačią dieną, apie 17 vai. į kleboniją pas R. Teresiūte. vėl prisistatė apylinkės pirmininkas V. Meiliulis, Šiaulių autoinspeckijos viršininkas Daknys ir dar vienas milicininkas. Jie įsakė R. Teresiūtei tuojau pat vykti į Kelmės VRS. R. Teresiūte pakartotinai kategoriškai atsisakė bet kur su jais vykti. Tą dieną tuo pačiu reikalu pareigūnai į kleboniją prisistatė dar ir trečią kartą, apie 20 vai., šį kartą R. Teresiūtės nerado. 1988 m. vasario 15 d. Telšiuose R. Teresiūte, važiavusią lengvuoju automobiliu drauge su Žarėnų-Latvelių parapijos klebonu kun. A. Pakamaniu, sulaikė autoinspekcija ir privertė nuvykti į Telšių milicijos skyrių. Čia iš R. Teresiūtės buvo atimtos vairuotojo teisės, o iš kun. A. Pakama-nio technikinis mašinos pasas. Iš Telšių milicijos skyriaus sulaikytieji buvo prievarta pervežti į Kelmės VRS. Skyriuje R. Teresiūte buvo siuntinėjama iš vieno kabineto į kitą, kur jai milicijos pareigūnai žadėjo grąžinti vairuotojo teises ir nuimtus lengvosios mašinos numerius, jei tik ji sutiks bendradarbiauti su KGB. R. Teresiūte kategoriškai atsisakė. Rašyti bet kokį pasiaiškinimą ji taip pat atsisakė. "Aš nekalta, kad po vasario 15 d. eina 16 d., o ne 17 d., dėl kurios ir prireikė atimti mašinos numerius bei teises. Kitais metais siūlyčiau apskritai iš kalendoriaus išbraukti
104

vasario 16 d., jei ji jums suteikia tiek nerimo", — kalbėjo R. Teresiūte.

    Iš millicijos skyriaus R. Teresiūte buvo išleista apie 18 vai. vakaro.

        *

    Viduklė (Raseinių raj.). 1988 m. sausio 26 d. vakarą būrys kun. A. Svarinsko bendraminčių kunigų ir tikinčiųjų rinkosi į Viduklės bažnyčią tradicinei kasmetinei maldai už kalinamus kunigus ir kitus sąžinės kalinius. Penkeri kun. A. Svarinsko nelaisvės metai arba kaip jis sako — "Dievo siųstoji komandiruotė". Penktus metus gūdų sausio mėnesio vakarą einami Kryžiaus keliai, aukojama šv. Mišių auka. Atsigręžė. į Kristaus Auką, dėkojame Aukščiausiajam, kad ir iš mūsų tarpo vienam kitam leidžiama ne iš prievartos, o savo nuoširdžiausių noru aukotis, panėšėti Golgotos kryžių. Kad kryžius nešamas geranoriškai, plačioji Lietuvos visuomenė įsitikino pamačiusi dokumentinį filmą "Kas jūs, kunige Svarinskai?!" Matę filmą, net ir priešingos mąstysenos žmonės stebėjosi: "Kur gi čia toji kunigo kaltė?" Kino salėse seanso metu neretai pasigirsdavo plojimai, palaikantys kun. A. Svarinską.

    Aišku viena — kol bus kunigų ir pasauliečių, pasiryžusių aukotis už Bažnyčią ir Tėvynę, tol tikėjimo, doros ir laisvės idealai mūsų tautoje bus nesugriaunami.

        *

    Kaunas. 1988 m. vasario 21 d., sekmadienį, po Sumos Kauno Katedroje, kur buvo minimas prel. Jakšto-Dambrausko 50 m. mirties jubiliejus, gausi kauniečių ir iš svetur atvykusių tikinčiųjų minia susirinko prie prel. Jakšto-Dambrausko kapo, esančio Katedros išorinėje sienoje. Buvo sugiedoti "Viešpaties Angelas", "Lietuva Brangi", ir tautos himnas "Lietuva, Tėvyne mūsų". Plojimais buvo palydėti eilėraščiai apie tautos istoriją — okupaciją, pokarinį genocidą, dvasinę ir išorinę priespaudą. Dalyvius filmavome viena kino kamera, stebėjo daugybė civiliai apsirengusių čekistų. Būreliui maldininkų pasukus į Vilniaus gatvę, jį staiga
105

puolė trys-keturi saugumiečiai, pačiupo jaunuolį Gintą Sakavičių (gyv. Kapčiamiestyje) ir nusitempė į gretimame skersgatvyje esantį Požėlos rajono milicijos skyrių. Būrelis įvykį mačiusių tikinčiųjų, pasipiktinę saugumiečių elgesiu, nusekė iš paskos reikalauti, kad kuo greičiausiai būtų paleistas neteisingai sulaikytas jaunuolis. Visi liudijo, kad G. Sakavičius niekuo nenusikalto, jį pačiupo kažkokie chuliganai (kitaip nepavadinsi!). \ susirinkusių energingus reikalavimus milicininkai atsiliepė klausinėjimais, ar jie nėra G. Sakavičiaus giminės, draugai, iš kur atvykę ir t.t. Žmonės atsakė, kad tai visiškai nesvarbu, jie matė, jog vaikinas sulaikytas be priežasties ir pareiškė, kad nesiskirstys tol, kol jis nebus paleistas. Milicijos viršininkas Setkauskas liepė visiems palaukti gatvėje. Po kelias dešimt minučių G. Sakavičius buvo paleistas.

        *

    Viduklė (Raseinių raj.). 1987 m. birželio 27 d. Viduklės parapijos teritorijoje, kelyje prie netoliese esančio miškelio, tikintieji pastatė ąžuolinį kryžių su užrašu 600 m. Tautos Krikšto Jubiliejui atminti. Birželio 28 d. žmonės uoliai lankė kryžių, prie jo meldėsi, giedojo giesmes. Birželio 29 d. naktį rajono saugumiečiai, vadovaujami Pryšmančių tarybinio ūkio ūkvedžio Petro Stirbos, kryžių nuvertė.

        *

    Rudamina (Lazdijų raj.). 1988 m. kovo mėnesio 19 d. Rudaminos bažnyčioje vyko šv. Juozapo atlaidai, o kartu ir gavėnios rekolekcijos. Sumos šv. Mišios vardinių proga buvo aukojamos už buvusį parapijos kleboną a.a. kun. J. Zdebskį. Tą dieną į Rudaminoje vykstančias pamaldas važiavo ir būrelis tikinčio jaunimo iš Vilniaus, Kauno, Prienų ir kt. Tiek nuo Lazdijų, tiek nuo Šeštokų vykstančius pasitiko milicininkai. Pareigūnai melagingai įtikinėjo, kad Rudamina yra pasienio zonoje ir, norint įvažiuoti, reikalingas leidimas, antra melo versija — kad Rudaminoje vyksta kariniai apmokymai, todėl įvažiavimas draudžiamas. Tą dieną į Rudaminą milicininkai nepraleido nei važiuojančių, nei pėsčia keliaujančių. Pareigūnai tikrino net kursuojančius maršru-
106

tinius autobusus. Iš jų milicijos viršilos Brogio ir jaunesniojo seržanto Verečensko buvo išlaipinti Robertas Grigas, Marytė Gudaitytė ir kiti aktyvesni katalikiško jaunimo atstovai. Įvažiavimas į Rudaminą buvo atidarytas tik pasibaigus pamaldoms bažnyčioje.
(Pateikiami tikinčiųjų moksleivių persekiojimo faktai, kaip jie būna terorizuojami mokytojų bei saugumo net ir jų tikintys tėvai):

SOVIETINĖJE MOKYKLOJE


    Žarėnai-Latveliai (Šaulių raj.). 1988 m. sausio 9 d. pas Žarėnų-Latvelių gyventoją Barystienę atvyko Šakynos apylinkės pirmininkas Voldemaras Meiliulis ir saugumo darbuotojas, saugumietis pavardės nepasisakė. Barystienė buvo gąsdinama, kad jos dukra Rasa Barystaitė bendrauja su bažnyčios skalbėja Regina Teresiūte, o ši, pareigūnų žodžiais kalbant, "užsienio šnipė". Bandė įbauginti moterį, kaltindami ir parapijos kleboną A. Pakamanį, kad šis lankantiems bažnyčią vaikams dalina užnuodytus saldainius. Po trumpos apklausos Barystienei buvo liepta pasirašyti po neaiškiu pareigūnų surašytu aktu. Sausio 13 d. panaši valdžios delegacija vėl pasirodė Barystų namuose. Aiškindami, kad jie iš redakcijos ir atvyko rinkti medžiagos apie kun. A. Pakamanį ir R. Teresiūte., primygtinai įsakinėjo tėvams neleisti su jais bendrauti savo vaikų. R. Teresiūte. pakartotinai vadino "šnipe".

        *

    Žarėnai-Latveliai. 1988 m. vasario 2 d. į mokytojų kambarį pas direktorę Pustienę buvo iškviestas mokinys Algirdas Gricius. Jam buvo aiškinama, kad nebendrautų su R. Teresiūte, kuri jį gali įtraukti į nusikalstamą priešvalstybinę veiklą. Vasario 3 d. ta pačia tema A. Gricių pakartotinai "auklėjo" klasės vadovas mokytojas Narutavičius.

    Tomis dienomis pas mokyklos direktorę Pustienę buvo iškviesti šie Žarėnų-Latvelių mokyklos mokiniai: Diana ir Roma
107

Samoškaitės, Dalė Striaupaitė, Raimunda Griciūtė. Direktorę domino, kas iš mokinių sausio 3 d. dalyvavo klebonijoje surengtoje kalėdinėje programėlėje, kokius vaidmenis jie atliko, kas juos pakvietė ir organizavo.

        *

    Žarėnai-Latveliai. 1988 m. sausio 11 d. Žarėnų-Latvelių devynmetės mokyklos mokytoja Gritienė, atėjusi į savo auklėtinio Roberto Gedaminsko namus įspėjo motiną, kad uždraustų sūnui patarnauti šv. Mišioms. Mokytojai išėjus, į Gedaminskų namus prisistatė du vyrai ir dvi moterys, kurie, nenurodę savo pavardžių, netgi neprisistatę iš kur avyko, pradėjo barti Gedamins-kienę, kam ji leidžianti sūnui bendrauti su parapijos klebonu kun. A. Pakamaniu. Nepatiko nepažįstamiesiems ir tatai, kad sūnus lanko kitas parapijas, dalyvauja religiniuose renginiuose. Nekviesti svečiai elgėsi gan įžūliai: nesiklausę apžiūrinėjo daiktus, kilnojo kryžių, Marijos statulėlę. Į šeimininkės perspėjimą atrėžė: "Kas jiems atsitiks, juk čia tik gipso gabalas." Gedaminskie-nė, pasipiktinusi tokiu savivaliavimu, parašė skundą Šiaulių partijos komitetui.

        *

    Kruopiai (Šiaulių raj.). 1988 m. sausio 11d. Kruopių vidurinėje mokykloje pas mokyklos direktorę buvo iškviestas mokinys Arūnas Gedaminskas. Mokinys buvo klausinėjamas, kodėl lanko bažnyčią, gąsdinamas, kad motina dėl jo turės sumokėti baudą. Tą pačią dieną pas direktorę buvo iškviestas ir X kl. mokinys A. Raustys. Arūnas turėjo pasiaiškinti, kodėl per Kalėdas nebuvo mokykloje.

        *

    Saldutiškis (Utenos raj.). Žurnalistas Arnoldas Čaikovskis savo straipsnyje "Šmeižtais 'Kronika' minta" ("Valstiečių laikraštis", 1988.II.6. Nr. 16.) kaip šmeižto pavyzdį pateikia Saldutiškio mokyklos atvejį, paminėtą "Kronikoje", jog laidojant vietos kleboną kun. J. Masalskį, mokytojai užrakino duris, kad pertraukos metu mokiniai nenubėgtų į bažnyčią, kuri yra prie pat mo-
108

kyklos, ir nepamatytų vyskupo. Tada mokiniai šokinėjo per langus.

    Pasak A. Čaikovskio, šis faktas buvo tiriamas ir jį paneigė užklasinio darbo organizatorė O. Žukaitė, direktoriaus pavaduotoja V. Laurinavičienė, mokytoja V. Lipskienė ir mokiniai. š.m. vasario mėnesio pradžioje į Saldutiškį atvyko Utenos rajono vykdomojo komieto pirmininko pavaduotojas Simanavičius. "Kas šoko per langus?" — paklausė Simanavičius. "Aš", — atsiliepė 11 klasės mokinys Vytautas Štaras. "Kaip šokai?" — nenorėjo patikėti pavaduotojas. "Atidariau langą ir šokau", — paaiškino V. Štaras.

        *

    Alytus. 1988 m. vasario mėnesio pradžioje 57-tos prof-tech-ninės mokyklos direktorius, pasišaukęs į savo kabinetą moksleivį Gintą Baciušką kamantinėjo, kur dirba jo brolis Algis Baciuš-ka ir brolienė Monika Baciuškienė-Gražulytė. Teiravosi, kur žada važiuoti vasario 16 d. Direktorius paskambino saugumo darbuotojui Algiui Gyliui, kuris atvykęs tardė mokinį, ar Gražuliai neragina jo vasario 16 d. vykti į Vilnių. Kalbino būti saugumo informatoriumi — tereikės dažniau užeiti pas kun. A. Gražulį, ir ką ten išgirs, turės pranešti Gyliui. Tuo tikslu saugumietis jam davė savo telefono numerius — darbo ir namų: 51-530 ir 52-083. Kai reikės, per mokyklą pasikvies išsamesniam pokalbiui, — aiškino A. Gylys.

    Kai Gintas Baciuška vasario 16 d. atėjo į bažnyčią, prie jo prisistatė gamybinio mokymo meistras Berlickas ir įsakė eiti kartu su pareigūnais budėti prie Nepriklausomos Lietuvos karininko Juozapavičiaus kapo.

Lietuvi, atmink kad:

Kun. Alfonsas Svarinskas      Petras Gražulis
Kun. Sigitas Tamkevičius      Gintautas Iešmantas
Balys Gajauskas
                Viktoras Petkus
ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!
109

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum