gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 78 Spausdinti El. paštas
     • Dėkojame šv. Tėvui Jonui-Pauliui II
     • Sveikiname Kardinolą Vincentą Sladkevičių
     • Kardinoliška Lietuva
     • Pareiškimai ir protestai
     • Kratos ir tardymai
     • Mūsų kaliniai
     • Žinios iš vyskupijų
     • Sovietinėse respublikose

1988 m. liepos 16 d.
111

LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA Nr. 78

Numeris skiriamas Lietuvos Katalikų Bažnyčios
Kardinolui Vincentui Sladkevičiui

Eina nuo 1972 metų!
Perskaitęs duok kitam!
Jei gali, padaugink!
DĖKOJAME


(Dėkojama Šv. Tėvui Jonui Pauliui II už paskyrimą Lietuvai kardinolo. Sveikinamas naujasis kardinolas Vincentas Sladkevičius, reiškiamas džiaugsmas dėl jo paskyrimo. Taip pat pateikiama naujojo kardinolo kalba, pasakyta Marijampolėje):

    Šventasis Tėve, šiandien sunku rasti tinkamų žodžių, kuriais tikinti Lietuva nori Jums išreikši nuoširdžiausią dėkingumą ir meile, už tiek daug mūsų mažytei tautai parodyto dėmesio.

    Mus pasiekė nauja džiugi žinia — vyskupas Vincentas Sladkevičius paskiriamas vyskupų konferencijos pirmininku ir Lietuvos kardinolu. Kardinolo paskyrimas — tai brangi dovana, tai žymus ir reikšmingas įvykis visai Lietuvos Katalikų Bažnyčiai ir tautai; mes ryžtamės būti jos verti.

    Daug neteisybių, pažeminimų ir persekiojimų patyrusio vyskupo V. Sladkevičiaus paskyrimas kardinolu mums lyg švyturys audringoje jūroje, kai neretai didelis pavojus pasiklysti, kai sunku atskiri, kur melas, o kur tiesa; tai paskata mums, nebėgant nuo sunkumų ir pavojų, ištikimai stovėti po Kristaus vėliava per dažnai sunkias mūsų Tėvynėje Bažnyčios gyvenimo dienas.

    Šventasis Tėve, kaip padėka už Jūsų parodytą meilę ir rūpestį mūsų tautai ir jos Bažnyčiai tebus mūsų visų iškilmingas pasiryžimas likti ištikimais Romos Katalikų Bažnyčiai, nuolat remti Jus savo auka ir malda.
Su pagarba ir meile
Lietuvos katalikai
113

SVEIKINAME!


    Gerbiamas Eminencija, džiaugsmo ir padėkos Dievui banga nuvilnijo per mūsų Tėvynę Lietuvą, sužinojus apie Jūsų išaukštinimą ir paskyrimą kardinolu. Mes matėme Jus 24 metus kantriai nešantį tremtinio dalią. Stebėjome ir žavėjomės Dievo darbu Jumyse ir per Jus. Esame liudininkai, su kokiu atsidavimu Jūs darbavotės mažutėje, pačiam Latvijos pasienyje esančioje Nemunėlio Radviliškio, Paberžės parapijose. Ruošdavote iškilmingus liturginių švenčių paminėjimus, iškilmingai, nuoširdžiai ir jautriai aiškinote Dievo žodį, taip, kaip iškilmingai ir nuoširdžiai aiškinate jį šiandien tūkstantinėms tikinčiųjų minioms. Kuklumas, paprastumas ir asketiškas gyvenimo būdas puošė ir puošia Jūsų asmenį, o mus ne vieną verčia susimąstyti ir perkainoti pasirinktas vertybes.

    Puikiai suprasdami, jog naujosios pareigos yra labai atsakingos ir sunkios, ryžtamės remti Jus malda ir auka, o pirmiausia ištikimybe ir klusnumu. Švč. Mergelei Marijai užtariant, meldžiame Aukščiausiąjį, kad Jus visada lydėtų dieviškoji tvirtumo, supratimo ir išminties dvasia.
Su pagarba ir meile
Lietuvos katalikai
KARDINOLIŠKOJI LIETUVA

(Kardinolo Vincento Sladkevičiaus pamokslas, pasakytas 1988 m. liepos 12 d. Marijampolėje, švenčiant palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio iškilmes)

    Grįžau iš tolimos kelionės — iš mūsų krikščionijos centro, amžinojo miesto Romos, parvežiau jums šv. Tėvo malonę ir meilę, mūs kraštui užtvirtintą kardinolo vardą, išaukštinimą ir garbę. Kam priklauso šis vardas, garbė ir išaukštinimas? Ne man, brangieji, jums, visai lietuvių tautai, krikščioniškai Lietuvai. Jai skiriamas šis kardinoliškas vardas, jai kardinoliška garbė ir išaukštinimas! Jūs esate šio vardo ir išaukštinimo savininkai, aš tik jo nešėjas, laikytojas savo rankose ir širdyje. Šito kilmingo vardo aš pats nesu vertas. Jūs, tiksliau sakant, visa mūsų tauta
114

savo 600 m. krikščionišku gyvenimu, pasiaukojimu, kančia, ištikimybe Apaštalų Sostui, aukštu kilniu doroviniu gyvenimu, gražia kilnia lietuviška krikščioniška kultūra pelnė šį garbingą kardinolo vardą, garbe, ir išaukštinimą. Dabar mes galime sakyti, kad mūsų tauta yra kardinoliška tauta. Anuomet šv. Paulius sakė: Jūs esate išrinktoji giminė, išrinktoji liaudis, karališkoji kunigystė. Jei šiandien jis kalbėtų, pasakytų: jūs esat kardinoliška tauta.

    Kad šis kardinolo vardas priklauso ne man, bet jums, kad jis yra jūsų nuosavybė, norėjo pabrėžti ir šv. Tėvas savo žodyje: "Jūsų asmenyje su meile sveikinu ir laiminu Lietuvos Bažnyčią ir visą lietuvių tautą. Lietuvos Bažnyčią ir lietuvių tautą pavedu švč. Mergelei Marijai, kurią lietuviai taip myli ir šaukiasi gražiu Gailestingumo Motinos vardu. Šiais Marijos metais lietuvių vyskupo paskyrimas Romos Katalikų Bažnyčios kardinolu yra Marijos dovana jūsų tautai. Būkite už ją dėkingi ir mokėkite būti jos verti. švč. Mergelė Marija teišprašo jums iš savo dieviškojo Sūnaus Jo malonių ir palaimos gausybę."

    Kai Popiežius Jonas-Paulius II trečiadienį šv. Petro aikštėje kardinolų, vyskupų ir didelės maldininkų minios akivaizdoje man užmovė kardinoliška žiedą, vaizduotėje savaime iškilo neužmirštama Evangelijos scena, kurioje matome Zachiejų, besistengianti, kokiu nors būdu pamatyti Jėzų. Evangelistas Lukas rašo: "Jis troško pamatyti Jėzų, koks jis esąs, bet negalėjo per minią, nes pats buvo žemo ūgio. Zachiejus užbėgo priekin ir įlipo į šilkmedį, kad galėtų jį pamatyti, nes jis turėjo praeiti pro tą medį. Atėjęs į tą vietą ir pažvelgęs aukštyn, Jėzus tarė: "Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose." Šis Evangelijos vaizdas nuostabiai atsispindi mūsų tautos istorijoje. Lietuviai per daugelį amžių troško pamatyti Jėzų. Pagoniškoji lietuvių religija liudija, kad lietuviai ieškojo Dievo, garbinę Dievą gamtos paslaptyse, kuriose atsispindi Dievo grožis, visagalybė ir išmintis, jie ilgėjosi tikrojo Dievo, to, kuris apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, yra neregimojo Dievo atvaizdas. Deja, ano meto krikščioniškos tautos lietuviams ne tik nepagelbėjo atrasti Jėzų, bet priešingai, trukdė, užstojo jį, taip, kaip toji triukšmaujanti minia užstojo Zachiejų. Štai ką apie ano meto padėtį rašo
115

Popiežius Jonas-Paulius II savo apaštališkame laiške, švenčiant lietuvių tautos 600 m. Krikšto Jubiliejų:

    "Pateką tarytum tarp dviejų varžtų tarp Rytų, iš kur spaudė slavų tautos, ir tarp Vakarų, iš kur veržėsi bauginantis Kryžiuočių Ordinas, jūsų protėviai jau XIII amžiaus pradžioje sukūrė nepriklausomą valstybe., kuri ryžtingai gynė savo nepriklausomybe, ir savo laisvę. Sios ypatingos politinės ir geografinės aplinkybės leidžia suprasti, kodėl lietuviai ilgą laiką priešinosi priimti Kryžių iš tų, kurie prieš juos ėjo su iškeltu kardu, grasino juos pavergti." Tiktai XIV šimtmetyje Dievo Apvaizdos lėmimu lietuvių tauta pasiekė tokias aukštumas, iš kurių galėjo Jėzų ne tik pamatyti, bet ir išgirsti jo balsą — džiaugsmingą išganymo naujieną: "Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose." Tada, kai gausybė pripildė mūsų tautą — Jėzus pasiliko mūsų tarpe tarytum savo namuose. Šiuose namuose jis gyvena jau šeši šimtmečiai, skleisdamas juose palaimą, gausiai dalindamas savo dovanas.

    Mūsų šventieji, kuriuos garbiname, sekame ir mylime, kaip šv. Kazimieras, kaip palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis, kurio iškilme, šiandien taip didingai švenčiame, nesuskaitomi kankiniai, mirę už tikėjimą, kuriuos minime su nuostaba ir pasiryžimu pasekti, visa tikinu' tauta, pasižymėjusi paprastumu ir ištvermingu tikėjimu, jau šeši šimtmečiai visiems aiškiai liudija, kad Dievas mūsų tautą lydi savo malone. Naują šios palaimos ženklą įžvelgiame ir vieno jos sūnų pakėlime į kardinolo garbe, bei pareigas. Jis visais atžvilgiais pats mažiausias: gimęs iš neturtingų tėvų, 24 metus buvęs ištremtas iš savo vyskupijos, neturėjęs ryšių su kitų vyskupijų ir kitų kraštų vyskupais. Dėl to su pagrindu mūsų tautiečiai lietuvio kardinolo paskyrimą laiko pačios lietuvių tautos pagerbimu ir išaukštinimu. Tai kartu ir ženklas šv. Tėvo ypatingos meilės ir prielankumo Lietuvai. Viso to liudytoju pats buvau, kai dalyvavau kardinolų inauguracijos iškilmėse. Visur, kur tik teko eiti, lydėjo plojimai, pasigirsdavo žodžiai, bet juose buvo minimas ne mano vardas, ne mano pavardė, ne mano asmuo — visur skambėjo žodis "Lituania!" — Lietuva, jos žemė, ir vargai, jos vaikų kančia, kryžius, išlietas kraujas už tikėjimą. Iškilmių dienomis mūsų kalba tapo tarsi viena
116

pirmųjų net Vatikane; kai buvo skaitomos bendruomeninės maldos, nors kardinolų buvo iš visų pasaulio kraštų, į bendruomeninių maldų skaičių įėjo ir lietuvių kalba skaitoma bendruomeninė malda. Ji nuskambėjo antroji — po anglų ir amerikiečių maldos. Tai ženklas, kad šv. Tėvo paskyrimu, mes buvome ypatingai pagerbti ir išaukštinti. Tikiu — tai pajuto visas lietuviškasis kraštas, tie, kurie pasitikote čia, mūsų tėvų ir protėvių žemėje, ir išeivijoje. Lietuvių kalba ir lietuvio širdis iki tol tarsi buvusi sustingusi vėl pradėjo pulsuoti savo gražia tautine gyvybe. Paskaitysiu vienos išeivijoje gyvenančios lietuvaitės laiškelį: "Nežinau jūsų adreso, bet tikiu, kad šie žodžiai jus pasieks. Labai atsiprašau, kad drįstu jums rašyti, jūs manęs nepažįstate — aš esu lietuvaitė. Gimiau ir augau Škotijoje. Mano tėvas buvo iš Airijos, o mama lietuvė, todėl Lietuva man yra brangi, nors aš niekada nesu jos mačiusi ir galbūt nematysiu. Džiaugiuosi skaitydama anglų katalikiškam laikrašty, kad šv. Tėvas paskyrė Lietuvai kardinolą, tai didelė garbė Lietuvai ir visiems lietuviams per pasaulį. Rašau šiandien mažą laiškelį, sveikinu jus naujose pareigose ir linkiu Dievo palaimos bei sėkmės jūsų darbuose. Savo linkėjimus aukoju, jungdamasi su malda: tegul Dievas ir Motina Marija laiko jus savo šventoje globoje. Su meile ir malda vienuolė karmelite, pasivadinusi vardu — Marija — Juozapa Kūdikėlio Jėzaus". Iškilmių dienomis ne vienas išeivijos lietuvis pajuto savo lietuviškumą.

    Esu įsipareigojęs ne tik kardinolo vardą, bet ir visą savo tautą, jos tikėjimą, tėvų ir protėvių kalbą saugoti, ginti ir išlaikyti, kad mes visi būtume verti kardinoliškos tautos vardo. Gerai suprantu, kokia didelė atsakomybė ir kokie sunkumai manęs laukia, matau savo silpnumą ir jėgų ribotumą, kuris visiems yra žinomas, tačiau pilnai pasitikiu, kaip kadaise Dovydas, ne ginklais, ne savo jėgomis, bet Viešpačiu: Dievas man yra uola ir tvirtovė. Mane stiprina Dievo žodžiai, girdėti Evangelijoje: "Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume." Tad kartu su apaštalu Pauliumi džiaugiuosi savo silpnumais, pažeminimais, paniekinimais, nemalonumais, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas. Saukiuosi Visagalio Viešpaties: Dieve, nežiūrint mano ir
117

mano tautos menkumo, padaryk mane ir mūsų tautą palaimos ženklu visiems ir visur. Pavedu save ir mūsų mažąją Lietuvą brangiosios Motinos Marijos globai ir palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio užtarimui.

    Anuomet Galilėjos Kanoje dangiškosios Motinos užtarimu įvyko didis pasikeitimo stebuklas, kur su nusistebėjimu pasakyta: "Tu palaikei kas geriausia iki dabar." Pasikeitimo ženklai šiandien reiškiasi ir mūsų aplinkoje, mūsų Tėvynėje. Šiandien jūs galite su trispalvėmis eiti mūsų gatvėmis, galite vėl šalia mūsų taip pamiltos giesmės "Marija, Marija" giedoti Lietuvos himną. Tai pirmieji pasikeitimo ženklai, mes laukiame jų daugiau. Pasitikime Viešpačiu. Sių pasikeitimo ženklų mums per maža, per daug mes buvome nuskriausti tikėjimo atžvilgiu, perdaug praradome ir netekome, todėl šiandien ir negalim tylėti, nieko nesakyti. Jei šiandien mūsų Tėvynėje Lietuvoje tiek daug uždarytų bažnyčių, jei mūsų sostinė Vilnius neturi savo Katedros, jeigu šv. Kazimiero bažnyčia išniekinimui paversta ateizmo muziejumi, ar mes, lietuviai, galime tylėti ir būti patenkinti tik tais mažais trupiniais, numestais nuo vaišių stalo?! Valdiški ateistai savo įžūlumu mėgino teigti, kad mes patys norėjome uždaryti bažnyčias ar net prašėme, kad jas uždarytų, kai tuo tarpu bažnyčias uždarinėjo Stalinas ir jo pasekėjai. Tai visuotinė gėda. Šiandien mes su ypatingu pamaldumu, su dvasiniu pakilimu, švęsdami mūsų palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio šventę, pasitikime Viešpaties malone, dangiškos Motinos Marijos ir mūsų palaimintojo arkivyskupo Jurgio užtarimu. Mes tikime, kad prasidėjęs pasikeitimo stebuklas mūsų Tėvynėje pasireikš visu savo grožiu ir žavesiu, visu atlyginimu, kurį Dievas, mūsų Kūrėjas, yra pažadėjęs už ištikimybę Bažnyčiai, paklusnumą ir meilę Apaštalų Sostui. Mūsų pirmoji pareiga prisiminti dangiškos Motinos žodžius: "Darykite visa, ką tik jis jums įsakys." Darykime, ką Jėzus įsako, vykdykime, ką jis per savo Šventąją Bažnyčią mus moko.

    Ten Romoje mes buvome ne tik išaukštinti... Mūsų Lietuva buvo nepaprastu būdu padidinta. Iš istorijos žinome, kad lietuvių kariai pasiekdavo Juodąją jūrą, o šiandien mes kardinolišku išaukštinimu pasiekėme Italiją. Italijos žemėje viena parapija tapo
118

Lietuvos parapija. Šv. Tėvo kardinoliškuoju paskyrimu 18,000 šv. Dvasios parapija yra priskirta mūsų kraštui — Lietuvai. Joje man teko laikyti šv. Mišias ir pasakyti Dievo žodį.

    Užkariauti pasaulį nereikia karų, nereikia ginklų, užkariauti mes galime daug kilnesniu ir išmintingesnių būdu — savo šventu katalikišku tikėjimu, savo ištikimybe Dievui ir Bažnyčiai.

    Ten, Italijoje, savo naujojoj Lietuvoj, naujojoj lietuviškoj parapijoj, baigdamas žodį, kreipiausi į tikinčiuosius, dvasia jau esančius mūsų, lietuvius: "Atvykau pas jus, kad jus palaiminčiau, kad kartu su jumis pasimelsčiau jūsų ir mano intencijomis^ atvykau iš tolimo krašto, iš mano mylimos Lietuvos. Tai maža tauta, ji neturi laisvės, ji eina kryžiaus keliu, bet ji yra gyva, ji turi savo turtingą tautinę kultūrą ir savo nepalaužiamą katalikišką tikėjimą bei ištikimybę Apaštalų Sostui. Mano Tėvynė ir Bažnyčia, tiesa, kenčia, bet nepalūžta ir drąsos bei vilties nepraranda, priešingai gyvu tikėjimu kartoja su šv. Pauliumi: Visaip esame slegiami, bet nesame sugniuždyti, svyruojame, bet neprarandame vilties, esame persekiojami, bet nesame apleisti, parblokšti, bet nežuvę, visuomet nešiojame savo kūne Jėzaus merdėjimą, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne. Šiandien visas pasaulis prisimena ir katalikišką Lietuvą, stebisi mūsų tautos giliu tikėjimu. Mūsų tikėjimas yra išbandytas ir įrodytas kankinių krauju ir išpažinėjų nesuskaitomomis kančiomis. Savo žodį baigiau viltimi, jog mes tapsime vieni kitų dvasinių laimėjimų dalininkais. Trokštu ir meldžiu Viešpatį, kad jūsų ir mūsų meilė bei ištikimybė Kristui ir jo Bažnyčiai susilietų į vieną galingą Credo — Tikiu; į bendrą tikėjimo džiaugsmą, siekiantį dangų."

    Viešpatie, aš tikiu, padaryk, kad daugiau tikėčiau. Viešpatie, tu žinai, kad aš ir visa mano tauta pasiryžusi tave mylėti visa širdimi, visomis jėgomis, padėk, kad mylėtume tave kaskart vis labiau. Marija, Švenčiausioji mūsų Motina, paremk šią mūsų maldą ir troškimus pas savo dieviškąjį Sūnų Jėzų Kristų. Amen.

        *


    Šiais metais Lietuvą iš Vatikano viena po kitos pasiekė džiugios žinios. Lietuvos vyskupų "Ad limina" vizito pas šv. Tėvą
119

metu paskirtas naujas mūsų krašto vyskupų konferencijos pirmininkas J. E. vyskupas Vincentas Sladkevičius. Katalikiška Lietuva šiuo Švento Sosto sprendimu nuoširdžiai džiaugiasi. Ilgus metus tremtyje buvusio vyskupo paskyrimas į šį aukštą Bažnyčios postą įkvepia Lietuvos kunigus ir pasauliečius tolesnei kovai ir ištikimybei šventam Kristaus reikalui; teikia džiaugsmo ir jėgų, sutvirtina žinojime, kad pastarųjų dešimtmečių kovos ir kančios kelias kai, ginant Bažnyčios ir tautos teises, reikėjo pasiryžti neboti valdiškų bedievių šantažo ir persekiojimų, o ne vienam rizikuoti net laisvės ar gyvybės kaina, buvo teisingas.

    Kitaip reagavo sovietinės valdžios įstaigos. Maskvos RRT pirmininko pavaduotojas katalikų reikalams Kuznecovas, sutikęs iš Romos grįžtančius Lietuvos vyskupus, aiškiai neslėpė savo nepasitenkinimo. Uždraudė, nesulaukus RRT pirmininko Charčevo, vykti į Lietuvą. Nuvežęs vyskupus į viešbutį, pats ilgai tarėsi ne su pačiais vyskupais, bet ne jų valia jiems paskirtais palydovais — mons. Antanu Bitvinsku ir kun. Pranciškum Vaičekoniu. Atvėsus pirmam įkarščiui, vyskupams buvo leista sekmadieniui (gegužės 1 d.) parvykti į Lietuvą su sąlyga, kad be Maskvos leidimo nei naujasis vyskupų konferencijos pirmininkas vyskupas V. Sladkevičius, nei jo pavaduotojas vyskupas Antanas Vaičius nepradės eiti savo naujų pareigų. Tarp kitko Maskvoje vyskupas V. Sladkevičius buvo pasveikintas dar vienu siurprizu: trumpam su vyskupu A. Vaičiumi išėjus iš viešbučio, į jų kambarį įsibrovę nežinomi asmenys "patikrino" vyskupo V. Sladkevičiaus lagaminą ir pasisavino iš Romos vežtus oficialius raštus.

    Lietuvos RRT įgaliotinis Petras Anilionis taip pat nerodė palankumo, priešingai, naująjį vyskupų konferencijos pirmininką išbarė už pirmą "neleistiną" žingsnį — vyskupų konferencijos nutarimą padaryti pakeitimus Kauno Kunigų seminarijos vadovybėje be įgaliotinio atsiklausimo. Tik susiorientavus, kad konflikto aštrinimas labai jau keistoje šviesoje užsieniui pristatys išgarsintą persitvarkymo ir demokratizacijos politiką, nutarta sutikti su šiais Romos potvarkiais.

    Vos mėnuo praėjo, ir vėl nauja džiugi žinia iš Vatikano — Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas V. Sladkevičius skiriamas kardinolu. Džiaugsmo banga nuvilnijo per Lietuvą. Kata-
120

likiška Lietuva, kukliai išlydėjusi į Romą vyskupą V. Sladkevičių, liepos 7 d. rytą su dideliu entuziazmu ir lietuviškom trispalvėm sutiko grįžtantį kardinolą Vilniaus ir Kauno geležinkelio stotyse. Itin įspūdingas sutikimas praėjo Kaune. Sutikti grįžtantį Lietuvos kardinolą į geležinkelio stotį atvyko J. E. vyskupai — L. Povilonis, J. Preišas, A. Vaičius — Kunigų seminarijos dėstytojai, būrys kunigų ir klierikų. Perone šventiškai pasipuošę laukė tikintieji, atvažiavę iš įvairių Lietuvos vietų: Kauno, Telšių, Ukmergės, Kybartų, Marijampolės... Stotyje plevėsavo lietuviška trispalvė ir dvi Popiežiaus vėliavos, spalvingi transparentai: "Dėkojame Dievui ir Popiežiui už kardinolą", "Popiežius tikrai myli Lietuvą", "Gyviems kapų, o gyvai srovei užtvarų nėra", "Kristų laidoja, bet Kristus gyvas". Susirinkę lipantį iš traukinio kardinolą sutiko giesme "Marija, Marija", pasipuošę tautiniais rūbais, mergaitės rūtų bei lauko gėlių vainikais sveikino kardinolą įvairiaspalvių gėlių puokštėm, tarp jų simboliškai pievų gėlėm ir rugio varpom, skandavo sveikinimo žodžius. Ne vienam aukštam Bažnyčios hierarchui akyse pasirodė džiaugsmo, šventės didingumo ašaros; istorinės minutės — Lietuva sutinka savo pirmąjį kardinolą. Maldose pavedę Lietuvą ir jos Bažnyčią Marijos globai, sugiedoję tautos himną "Lietuva, Tėvyne mūsų" ir "Lietuva brangi", tikintieji kardinolą V. Sladkevičių, vyskupus ir kunigus nulydėjo į Kunigų seminariją. Čia ir vėl kardinolą sveikino susirinkę tikintieji. Maždaug dvi valandas Seminarijos kieme skambėjo lietuviškos dainos ir giesmės, buvo meldžiamasi už kunigus kalinius — Alfonsą Svarinską bei Sigitą Tamkevičių. Po kelionės kažkiek pailsėjusį ir pasistiprinusį kardinolą tikintieji nulydėjo į Kaišiadorių Katedrą, kur jo laukė kunigai ir gausi minia tikinčiųjų; 12 vai. kardinolas V. Sladkevičius kartu su arkivyskupu L. Poviloniu, vyskupais — J. Preikšu, A. Vaičių, R. Krikščiūnu, V. Michelevičium aukojo padėkos Dievui šv. Mišias, pasakytame žodyje kardinolas perskaitė šv. Tėvo Jono-Pauliaus II sveikinimą, ragino tikinčiuosius pateisinti jo lūkesčius, visur ir visada būti ištikimais Dievo valiai.

    Maskvoje ir šį kartą grįžtančio kardinolo sutikimas nebuvo šiltas. RRT pirmininkas K. Charčevas iš karto pateikė kardinolui sovietinės valdžios pirmąjį uždavinį — išjungti Vilniaus arkivys-
121

kupiją iš Lenkijos Bažnytinės provincijos, nors tokios nemini "Annuario pontificio", ir Vilniaus arkivyskupija kaip metropolija yra tiesiogiai de jure pavaldi Romai. Lietuvos katalikai, nejausdami realaus Lenkijos Bažnytinės vadovybės kišimosi į mūsų krašto bažnytinius reikalus, nelaiko šio klausimo aktualiu.

    1988 m. liepos 12 d. palaimintojo arkivyskupo J. Matulaičio šventėje Lietuva, kaip ir prieš metus, suplaukė į Marijampolę. Šį kartą ne tik pasimelsti prie palaimintojo karsto, bet ir pasveikinti kardinolą. Prieš iškilmes tautiniais rūbais, lietuviškom ir Popiežiaus vėliavom pasipuošęs jaunimas mašinomis išvažiavo pasitikti atvažiuojantį kardinolą V. Sladkevičių. Gatvės, vedančios į bažnyčią, buvo pilnos žmonių, visi kantriai laukė, kol galės audringais nuoširdžiais plojimais, šūkiais ar giesme išreikšti savo prielankumą ir meilę vyriausiam Lietuvos Katalikų Bažnyčios Ganytojui. Procesijos būdu, kurioje dalyvavo visi Lietuvos vyskupai, apie 200 kunigų ir daugiatūkstantinė minia tikinčiųjų, giedant "Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė", J. E. kardinolas V. Sladkevičius buvo įvestas į Marijampolės bažnyčią, kur vadovavo palaimintojo arkivyskupo J. Matulaičio iškilmių pamaldoms. Pamokslo metu, kurį pasakė pats kardinolas V. Sladkevičius, tikinčiųjų minios solidarumas net kelis kartus prasiveržė taip neįprastais Lietuvos bažnyčiose plojimais. Tikintieji buvo sužavėti savo kardinolo kuklumu, jo gilia meile tėvynei ir žmonėms.

    Po šv. Mišių, kardinolo vadovaujami, vyskupai, kunigai ir tikintieji meldės prie palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio karsto, sukalbėjo jo garbei skirtą litaniją.

    Šventės džiaugsmą kažkiek temdė tai, kad, išskyrus marijampoliečius, iš kitur atvykusioms tikinčiųjų delegacijoms nebuvo leista viešai bažnyčioj pasveikinti savo Ganytoją. Pamaldoms pasibaigus, šimtai tikinčiųjų kardinolą nulydėjo į kleboniją, kur prie jos durų surengė savaimingą mitingą. Padėkos Dievui, atsidavimui bažnyčiai, ryžto kupinus posmus keitė liaudies dainos ir giesmės. Gerai suprasdami sunkias ir atsakingas Lietuvos kardinolo pareigas, žmonės atnaujino pasiryžimą būti ištikimais Kristaus įsteigtai Bažnyčiai per jos teisėtus vyresniuosius. Pasveikinę savo Ganytoją kardinolą V. Sladkevičių, minia dar ilgai nesi-
122

skirstė iš bažnyčios, šventoriaus ir gatvių. Vos ne iki vakaro užsitęsė liepos 12 d. palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio iškilmės savo masiškumu, pakilia šventine nuotaika priminė tautinę šventę.


(Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prelatūros tikinčiųjų skundas M. Gorbačiovui dėl Katalikų Bažnyčios diskriminacijos, kai ateistai valdžios pareigūnai kišasi į religinių reikalų tvarkymą):

PAREIŠKIMAI IR PROTESTAI

    TSKP CK Generaliniam Sekretoriui M. Gorbačiovui

    Nuorašai:
    Lietuvos Vyskupams ir vyskupijų Valdytojams

    Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prelatūros kunigų

    P a r e i š k i m a s


    Kai 1976 metais buvo ruošiami religinių susivienijimų nuostatai, Lietuvos Katalikų Bažnyčios Vyskupai ir kunigai kreipėsi į tarybinę vyriausybę raštu, prašydami, kad nuostatai būtų suderinti su Katalikų Bažnyčios kanonais. Deja, tada į tuos pageidavimus nebuvo atsižvelgta, ir nuostatai, tvarkantys religinį gyvenimą mūsų šalyje, buvo paruošti vien ateistiškai nusiteikusių tarybinės valdžios pareigūnų.

    Kunigai ir tikintieji turi laikytis Bažnyčios kanonų. Kaip TSRS piliečiai jie privalo laikytis ir tarybinių įstatymų. Bet tai neįmanoma, nes pati Konstitucija sau prieštarauja: skelbdama visų piliečių lygybę, čia pat piliečius sugrupuoja į dvi klases — netikinčiuosius ir tikinčiuosius. Netikintiesiems suteikiama teisė vesti ateistinę propagandą, o tikintiesiems — tik praktikuoti religinius kultus. Norint įgyvendinti tikrą tikinčiųjų ir netikinčiųjų lygybę nuo valstybės privalo būti atskirtas ir ateizmas, kaip yra atskirta ir Bažnyčia. Ateizmas kaip ir religija turi būti privatūs.
123

Kadangi šiuo metu ateizmas valstybinis, tuo pačiu laužomas ir Bažnyčios nuo valstybės atskyrimo įstatymas. Jis vykdomas tik iš vienos pusės: Bažnyčiai neleidžiama kištis į valstybės reikalus, o valstybės pareigūnai kišasi į Bažnyčios kanoninę veiklą. Jie nustato asmens amžių religijos praktikavime, kišasi į Bažnyčios struktūrą, reikalaudami, kad tikinčiųjų bendruomenei vadovautų ne kunigai, o valdžios patvirtinti pasauliečiai, nustato Kunigų seminarijos studentų limitą, faktiškai tvarko kunigų skirstymą, nustato, ar leisti bažnyčias statyti ar ne, remontuoti ar ne ir LL Vienu žodžiu, visa Bažnyčios veikla faktiškai yra tvarkoma ateistų. Prieita prie to, kad šiuo metu ketvirtadalis Lietuvos parapijų liko be kunigų, tikinčiųjų šeimoms apart maldynų ir katekizmų neprieinama jokia religinė literatūra, dešimtmečiais neleidžiama atstatyti sudegusių bažnyčių (Ryliškėse, Batakiuose, Gaurėje ir kL, Batakiuose, priešingai negu teigiama spaudoje, ir šiuo metu nėra leidžiama atstatyti bažnyčios — leista pastatyti priestatą prie varpinės). Vis dar negrąžinama Klaipėdos tikinčiųjų pastatyta Taikos Karalienės bažnyčia.

    Net aukščiausios valdžios pareigūnai nepripažįsta tikinčiųjų ir ateistų lygybės — oficialiose kalbose reikalauja aktyviau kovoti prieš religiją, stiprinti ateistinę propagandą — dabartinėmis sąlygomis neįmanoma net svajoti, kad kas nors iš vyriausybės pasisakytų tikinčiųjų naudai. Tikintieji moksleiviai, dar labiau tarnautojai, nors oficialiai neigiama, bet faktiškai yra diskriminuojami.

    Todėl mes prašome, kad būtų išgyvendintas TSRS piliečių nelygiateisiškumas ideologiniu pagrindu. Telšiai, 1988.02.02. Pasirašė kunigai:
Vincas Vėlavičius
    Klemensas Arlauskas
Jonas Gedvila
         Petras Palšis
Adolfas Pudžemys    Jonas Bučelis
Vytautas Sadauskas  Antanas Garjonis
Bronislovas Latakas  Antanas Jurgaitis
Česlovas Godliauskas  IgnacasZeberskis
Antanas Šimkus
        Anupras Gauronskas
Petras Linkevičius
    Antanas Šeškevičius
124

Pranas Venckus
Vincentas Gauronskis
Albinas Arnašius
Antanas Stiukis
Petras Puzaras
Jonas Boruta
Stanislovas Ilinčius
Bronius Brazdžius
Juozapas Rutalė
Boleslovas Jonauskas
Juozapas Pačinskas
Kazimieras Žukas
Bronislovas Burneikis
Henrikas Sirtautas
Vytautas Motekaitis
Adomas Alminas
Petras Merliūnas
Liudvikas Šarkauskas
Antanas Petronaitis
Petras Našlėnas
Klemensas Puidokas
Petras Jasas
Jonas Kusas
Zenonas Degutis
Vladas Šlevas
Juozapas Grabauskas
Jonas Kauneckas
Juozapas Širvaitis
Juozapas Maželis
Aloyzas Volskis
Juozapas Miklovas
Jonas Vičiulis
Stanislovas Anužis
Konstantinas Jadviršis
Jonas Rudzinskas
Vincentas Klebonas
Juozas Šukys
Juozas Šiurys
Antanas Gylys
Jonas Paulauskas
Liudas Dambrauskas
Kazimieras Gaščiūnas
Edmundas Atkočiūnas
Alfonsas Pridotkas
Zigmas Šimkus
Petras Stukas
Bernardas Talaišis
Henrikas Šulcas
Feliksas Valaitis
Vytautas Mikutavičius
Kazimieras Prialgauskas
Antanas Ivanauskas
Konstantinas Velioniškis
Albertas Pranskaitis
Antanas Augusus
Julius Tamošauskas
Juozapas Jariauskas
Juozapas Bukauskas
Jonas Bučinskas
Petras Bernotas
Stanislovas Letukas
Petras Venckus
Vytautas Zvirzdinas
Romualdas Žulpa
Bronius Racevičius
Kazimieras Rimkus
Antanas Bunkus
Liudas Serapinas
Leonas Veselis
Aloyzas Grantas
Stanislovas Ežerinskas
Vytautas Petrauskas
Jonas Petrauskis
Julijonas Miškinis



125

Ferdinandas Žilys
    Algis Genutis
Algirdas Pakamanis  Tadas Krupavičius


(Lietuvos katalikai skundžiasi M. Gorbačiovui, kad jie negalėjo Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus atšvęsti Vilniaus katedroje, kuri paversta paveikslų galerija. Prašoma ją sugrąžinti):

    TSKP CK Generaliniam Sekretoriui drg. M. Gorbačiovui

    Lietuvos katalikų

    P a r e i š k i m a s


    1987 m. švęsdami Lietuvos Krikšto Jubiliejaus 600 m. sukaktį, buvome nuliūdinti, kad negalėjome šio mums brangaus Jubiliejaus švęsti istorinėje Vilniaus Katedroje — toje vietoje, kur prasidėjo lietuvių krikštas ir kur ilsisi vieno iš Lietuvos krikštytojų Vytauto Didžiojo žemiškieji palaikai. Vilniaus Katedra, centrinė Lietuvos katalikų ir Vilniaus arkivyskupijos bažnyčia, jau daugiau kaip 35-ri metai paversta paveikslų galerija ir koncertų sale. Ruošiantis Rusijos Krikšto 1000 metų jubiliejui tikintiesiems pravoslavams buvo sugrąžintas Maskvos Danylovo vienuolynas.

    Prašome, kad, minint Lietuvos Krikšto 600 metų Jubiliejų, ir mums būtų sugrąžinta mūsų krašto šventovė — Vilniaus Katedra.

1987 metai. Pasirašė:                         
Kauno bažnyčios: Katedra — 893 (apie 300 parašų atėmė ir sunaikino KGB)
Šančių — 880                   Vytauto — 700  Kitos bažnyčios — 5280      
Panevėžio Katedra — 3485 Žemaičių Kalvarija — 3577   
Leipalingis — 1193
            Valkininkai — 863             
Kapčiamiestis — 530
Miroslavas — 174              Šakiai — 1095
Lukšiai — 364                  Sasnava — 222
Gižai — 135                     Višakio Rūda — 742
Kybartai — 784                 Alksnėnai — 868
126

Kulautuva — 260
    Veliuona — 455  Jonava — 989
Seredžius — 443
     Girdžiai — 160   Kretinga — 220
Kavarskas — 600
Įvairios parapijos — 6358


(Lietuvos katalikų skundas M. Gorbačiovui dėl brutalaus teisminio susidorojimo su Petru Gražuliu už jo atsisakymą vykti į specialius karinius apmokymus, nes tai prieš jo sąžiną. Reikalauja P. Gražulį išlaisvinti):

    TSKP CK Generaliniam Sekretoriui M. Gorbačiovui

    Nuorašas:
    TSRS Generaliniam Prokurorui

    Lietuvos katalikų

    P a r e i š k i m a s


    Esam sukrėsti brutalaus teisminio susidorojimo su katalikų jaunuoliu Petru Gražuliu, įvykdyto 1988 m. vasario 2 d. Kapsuko m. liaudies teisme. P. Gražulis atsisakė išvykti į spec. karinius apmokymus, motyvuodamas tuo, kad jo krikščioniška sąžinė neleidžia dalyvauti armijoje, kuri lieja nekaltą kraują Afganistane, kuri yra okupavusi jo Tėvyne. Lietuvą ir gina ateistinę ideologiją, persekiojančią Bažnyčią. Šių principinių įsitikinimų padiktuotą atsisakymą teismas pripažino "vengimu vykti į karinius pratimus dėl savanaudiškų paskatų, be svarbios priežasties."

    Niekinti žmogaus sąžinės įsitikinimus, tuo labiau kaltinti savanaudiškumu jaunuolį dėl savo įsitikinimų einantį net į kalėjimą — nehumaniška ir amoralu. Kitose socialistinėse šalyse svarstoma ir suteikiama alternatyvinės tarnybos galimybė asmenims dėl sąžinės ar religinių įsitikinimų negalinčių tarnauti armijoje su ginklu rankose. Reikalaujame tokią galimybę nustatyti ir Tarybų Sąjungoje, o P. Gražulį nedelsiant išlaisvinti.   1988 m.
    Pasirašė:
    Panevėžys (šv. Petro ir Povilo bažnyčia) — 3307
127

Šiauliai (šv. Jurgio bažnyčia) — 1653 Šiauliai (šv. Petro ir Povilo bažnyčia) — 1402
Jurbarkas — 595
    Veliuona — 457
Kėdainiai — 869
    Seredžius — 449
Pasvalys — 571
     Kulautuva — 260
Rokiškis — 920
     Ukmergė — 724
Kupiškis — 807
     Utena — 1362
Anykščiai — 763
    Šakiai — 1076
Pakruojis ir Rozalimas — 473 
Girdžiai — 168
      Eišiškės — 84
Pumpėnai — 180
    Krinčinas — 243
Valkininkai — 851   Gižai — 127
Naujamiestis (Panevėžio raj.) — 295
Kavarskas — 715
    Žemaičių Kalvarija — 3475
Leipalingis — 1173   Kapčiamiestis — 518
Kybartai — 736
      Višakio Rūda — 723
Alksnėnai — 947
     Lukšiai — 357
Sasnava — 236
       Įvairios parapijos — 5658


(Lietuvos katalikų skundas M. Gorbačiovui dėl vadinamojo Panų kalno nusiaubimo, nugriaunant koplyčią ir kryžius. Prašo jį įsakyti, kad viskas vėl būtų atstatyta):

    TSKP CK Generalinam Sekretoriui M. Gorbačiovui

    Nuorašas:
    Lietuvos Vyskupams

    Lietuvos katalikų

    P a r e i š k i m a s


    1982 m. balandžio 2-3 d. nakų tarybinės valdžios pareigūnai vandališkai nusiaubė tikinčios liaudies brangų paminklą — Panų kalną, esantį Pasruojo kaime, Telšių rajone. Ateistai nugriovė ten stovėjusią Marijos koplyčią, sudaužė statulas, sunaikino pastaty-
128

tus kryžius. Panų kalnas tikinčios liaudies gerbiamas nuo 1626 metų. Tuo laiku į Lietuvą įsiveržusios švedų kariuomenės kareiviai Panų kalnelyje išžudė pasislėpusias mergaites, kurios nesidavė kareivių išniekinamos. Iš pagarbos skaistybės kankinėms liaudis pastatė koplyčią bei visą eilę kryžių. Ta vieta buvo lankoma maldininkų.

    Po 1982 metų vandališko kalno nusiaubimo tikintieji ne kartą bando atstatyti kryžius, tačiau tarybinės valdžios pareigūnai juos tuoj pat nugriauna, o kryžių statytojus terorizuoja.

    Prašome Generalinį Sekretorių įsakyti tarybinės valdžios pareigūnams, kad Panų kalnelyje būtų atstatyta sugriauta koplyčia ir kryžiai ir nebūtų trukdoma maldininkams lankyti šią istorinę vietą. 1988 m.

Pasirašė:   
                        Sasnava —    218
Žemaičių Kalvarija — 3594    Lukšiai —    359
Valkininkai — 853   
            Pilviškiai -    -445
Leipalingis — 1198   
          Višakio Rūda — 473   
Kapčiamiestis — 513   
       Seredžius -    -441
Sakiai — 1048   
                Veliuona -    -500
Kapsukas —3128   
            Kulautuva    — 265


(Kun. Antano Šeškevičiaus skundas M. Gorbačiovui dėl senelių internato gyventojų religinio aptarnavimo trukdymų. Neleidžiama iškviesti kunigo net prie mirštančio senelio. Tokiu nežmoniškumu pasižymi dir. pavaduotoja Dotienė ir med. sesuo Aldona Stokorienė.):

    Klaipėdos rajono vykdomojo komiteto
        pirmininko pavaduotojui A. Leitai
    LTSR Socialinio aprūpinimo ministerijos
    Laugalių internato direktoriui

    Kun. A. Šeškevičiaus, gyv. Gagžduose, Tilto 1-2

    P a r e i š k i m a s

    Kadangi esu įpareigotas religiniais reikalais aprūpinti Lauga-
129

lių internato tikinčiuosius, prašau jus garantuoti religine, laisve, internate gyvenantiems tikintiesiems ir man, kaip kunigui, pagal Religinių susivienijimų nuostatų 49 paragrafą: "Religinio kulto apeigos atliekamos izoliuotose patalpose, prašant mirštantiems arba sunkiai sergantiems asmenims, esantiems ligoninėse."

    Iki šiol internate ne religinė laisvė, o stalininis teroras:

    1. Sunkiai sergantys neturi teisės šauktis kunigo net per savo luošus ir silpnus draugus, kai tuo tarpu pati internato vadovybė turėtų perduoti kunigui prašančiojo norą, bent telefonu. Juk to reikalauja žmoniškumas.

    2. Jei sergančios senutės draugė kreipiasi į vadovybę leidimo iškviesti kunigą — neleidžia, ypatingai direktoriaus pavaduotoja J. Dotienė ir med. seserys. Aišku, internato direktorius jų elgesiui pritaria.

    3. Kai neleidžia, ligoniai priversti kunigą pasikviesti vogčiom. Tada vadovybė kelia triukšmą, baudžia tą senutę invalidę, kuri kunigą pakvietė: ne tik rūsčiai bara ir grasina, bet dar nuvelka viršutinius rūbus, kad, negalėdama niekur išeiti, daugiau kunigo nebekviestų. To neužtenka — sumuša. Šių metų balandžio 11 d. med. sesuo Aldona Stokorienė sumušė Gražiną Mažrimaitę už tai, kad ji balandžio 10 d. iškvietė mane pas sunkiai sergančią senutę. Dar man esant internate, jai grasė: "Tu atsiminsi!..."

    4. Kunigui priekaištauja, kodėl savo atvykimo nesuderina su internato vadovybe. Pagal nuostatus užtenka ligonio prašymo, ir vadovybė turi prisiderinti prie šių nuostatų, nes tai juk Aukščiausios Tarybos Prezidiumo potvarkis. Kunigas ir slaptai iškviestas turi teisę ir pareigą vykti pas ligonį. Kai balandžio 10 d. G. Mažrimaitė iškvietė mane pas sergančią senutę, med. sesuo A. Stokorienė taip terorizavo ligonę, kad ši sakėsi bijanti priimti sakramentus, kadangi seselė už tai ją baus, nors prieš tai su ašaromis akyse prašė pakviesti kunigą. Kai pasakiau, kad turiu pilną teisę ją aptarnauti, ligonė nusiramino. Med. sesuo A. Stokorienė, įbėgusi į palatą, bandė neleisti, jos draudimui nepaklusau. Kitas seneles, norėjusias pasinaudoti kunigo atvykimu ir atlikti religines praktikas, A. Stokorienė išvaikė. Taigi, ar protinga "derinti", kai vadovybė ir aptarnaujantis personalas nesilaiko net AT Prezidiumo potvarkių?! Tai tęsiasi jau nuo Stalino laikų ir niekas nesi-
130

ima šį reikalą sutvarkyti, priešingai — palaiko internato administracijos antireliginį terorą.

    5. Vadovybė reikalauja, kad atvykęs kunigas ligonius aptarnautų tik tam tikslui skirtoje patalpoje pirmame aukšte, ligoniai iš kitų korpusų ir aukštų privalo tik ten susirinku. Palatose neleidžiama jų aptarnauti. Bet juk yra ligonių, kurie nesikelia iš lovos, o kiti vos išeina iš palatos. Ir tokių dauguma. Nuolat gulintiems ir silpnai vaikščiojantiems nusileisti į pirmą aukštą praktiškai neįmanoma, jie yra pasmerkti sirgti ir mirti be religinio aptarnavimo. Tai ne religinė laisvė, o vergovė. Protingai tai sutvarko Gargždų ir Klaipėdos ligoninėse: galintys vaikščioti ligoniai iš palatos išeina, o kunigas palatoje (tai taip pat izoliuotas kambarys) ligonį ir kitus pageidaujančius ligonius, užeinant jiems po vieną, aptarnauja. Protingiau už vadovybę susitvarko ir Laugalių internato tikintieji: jie kiekviename aukšte ir korpuse išlaisvina po vieną palatą, į kurią po vieną pas kunigą užeina ligoniai. Nereikia sunkiai sergančių varginti — nešti ar vežti juos žemyn į pirmą aukštą.

    6. Man priekaištaujama, kad klausau invalidės senutės G. Mažrimaitės iškvietimų. Ji praneša teisingai ir ligoniai, ja džiaugiasi, kitaip internato vadovybė tikinčius ligonius visiškai atskirtų nuo kunigo. Aišku, jei internato vadovybė praneštų kunigui pati, nereikėtų vargti ligoniams.

    7. Pagal nuostatus, dažnumą lankyti ligonius nustato pačių ligonių prašymai, ne ateistinė vadovybė, dėl kurios varžymų jau daug ligonių mirė neaprūpinti sakramentais, nors ir prašė pakviesti kunigą. Siūlau leisti kunigui į internatą atvykti bent kartą per mėnesį, tada ligoniams nebus pavojaus mirti be sakramentų.

    Išvados: Pagal Religinių susivienijimų nuostatus, prašau:

    1. leisti patiems ligoniams ar jų sanitarėms telefonu iškviesti kunigą;

    2. neterorizuoti ligonių ir tų, kurie pakviečia pas juos kunigą;
    3. leisti kunigui į internatą atvykti kas mėnesį, apie atvykimą telefonu praneš vadovybei;
    4. silpnus ligonius leisti kunigui aptarnauti jų palatose, o kitiems išlaisvinti atskirą patalpą;
131

    5. leisti visiems internato tikintiems ligoniams priimti sakramentus, kai kunigas atvyksta pas sunkiai sergančius;
    6. leisti norintiems stipresniems ligoniams šventadieniais nuvykti į bažnyčią;
    7. netrukdyti tikinčių mirusių laidoti su bažnytinėmis apeigomis.

    Pastaba: Internato vadovybei ir toliau varžant tikinčiųjų religinę laisvę bus kreipiamasi į aukštesnes instancijas ir Generalinį Sekretorių M. Gorbačiovą. Argi toks vargšų ligonių engimas derinasi su jo persitvarkymo politika?!

    Kai A. Stokorienė mušė senutę G. Mažrimaitę, matė Elena Budautienė ir Baselė. Tiktai neaišku, ar užteks drąsos joms tai paliudyti viešai. A. Stokorienė ir anksčiau yra sumušusi G. Mažrimaitę.

    Pridedu Janinos Riaukaitės pareiškimo kopiją internato direktoriui: ji taip pat skundžiasi, kad ją, kaip tikinčią, med. seserys persekioja ir leidžia išlaikytiniui Rimšai daužyti kumščiais.

    Kartu su J. Dotiene, A. Stokorienė tikinčius internato išlaikytinius persekioja ir terorizuoja vyr. med. sesuo Kuprelienė. Už skundų rašymą grasina išmetimu ir kitokiais būdais, kai tuo tarpu LTSR Konstitucija 47 str. pabrėžia: "Asmenys, persekiojantys už kritiką, traukiami atsakomybėn."


(Gražulių šeimos protestas M. Gorbačiovui dėl jų šeimos nario Pero Gražulio nuteisimo, kad atsisakė atlikti karinius mokomuosius pratimus, o teismo salėje jį sumušė ir sukruvino):

    TSKP CK Generaliniam Sekretoriui M. Gorbačiovui
    Nuorašas:
    TSRS Generaliniam Prokurorui

    Gražulių šeimos, gyv. Alytaus raj., Mankūnų kaime,

    P a r e i š k i m a s

    1988 m. vasario 2 d. Kapsuko liaudies teismas nuteisė mūsų
132

šeimos narį Petrą Gražulį 10 mėnesių laisvės atėmimo už vengimą atlikti mokomuosius karinius pratimus. Mums skaudu, kad žmogaus principiniai įsitikinimai religinėje ir tautinėje plotmėje, atsisakant tarnauti kariuomenėje, teismo buvo paskaityti dėmesio nevertu motyvu. Dar skaudžiau, kad P. Gražulio elgesį, ginant savo įsitikinimus, pasiryžus eiti net į kalėjimą, tarybinis teismas oficialiai traktuoja kaip nusikaltimą, padarytą, siekiant savanaudiškų tikslų. Mes protestutojame prieš tokią amoralią ir antihumanišką teismo nuosprendžio formuluotą.

    Mus, P. Gražulio giminaičius, buvusius teismo salėje, apstulbino pareigūnų elgesys su nuteistuoju, perskaičius nuosprendį. Pagal BPK 267 straipsnį nuteistasis turi teisę pareikšti pastabas dėl posėdžio protokolo. "LTSR BPK komentaras", Vilnius, "Mintis", 1976, 288 psl. aiškina: "Po nuosprendžio paskelbimo nuteistasis turi teisę prašyti pirmininkaujantį išaiškinti jam nuosprendžio esmę." Taigi, nuteistasis turi teisę kai ką pasakyti ir po nuosprendžio perskaitymo. Bet vos nuteistasis P. Gražulis pravėrė lūpas, prie jo prišoko civiliai apsirengę pareigūnai ir rankomis užspaudė jam burną. Šį faktą patvirtina ir 'Tiesos" laikraščio 1988 m. vasario 27 d. numeryje išspausdintas K. Bagdonavičiaus straipsnis "Kaip daromi 'įvykiai' ir 'istorijos'". P. Gražuliui priešinantis, artimųjų ir teismo dalyvių akivaizdoje imta jį muši, ko pasėkoje nuteistajam iš nosies pasipylė kraujas. Vėliau per pasimatymus su broliais ir seserimis P. Gražulis paaiškino, kad grumtynių teismo salėje metu pareigūnai apipurškė jam veidą ir bumą kažkokiais chemikalais, kurie paraližavo sugebėjimą kalbėti. Pareigūnai, paėmę už kojų ir rankų, sukruviną P. Gražulį išsinešė iš salės. Ar toks jų elgesys nėra grubus teisėtumo pažeidimas, įvykdytas teismo salėje teisėtumo gynėjų-teisėjų akivaizdoje. 1988 m. balandžio 7-13 d.d. "Gimtojo krašto" laikraštyje LTSR vidaus reikalų ministras generolas S. Lisauskas pareiškė, kad teismo salėje P. Gražulio niekas nemušė. Mes, teismo salėje buvę P. Gražulio giminaičiai, pareiškiame, kad tai netiesa, mūsų pačių akivaizdoje P. Gražulis buvo mušamas. Protestuojame prieš neteisėtą pareigūnų elgesį, reikalaujame, kad LTSR vidaus reikalų ministras S. Lisauskas atšauktų neteisėtą pareiškimą.

    Tuojau po teismo Kapsuko rajono laikraštis "Naujasis ke-
133

lias" (1988 m. vasario 13 d.) išspausdino R. Liepos straipsnį "Vėl tie patys..." Jame aprašomas teismo posėdis, tačiau visiškai nutylimi tikrieji P. Gražulio poelgio motyvai, dėl kurių jis atsisakė vykti į karinius apmokymus. Mus, P. Gražulio artimuosius, įskaudino straipsnio teiginiai, priskiriami nuteistojo motinai Monikai Gražulienei. Ši istorija primena Stalino valdymo laikais "parodymams" išgauti vartotus metodus. 1988 m. sausio 7 d. pas P. Gražulio motiną atvyko Alytaus rajono Miroslavo apylinkės VRS milicijos įgaliotinis. Rūsčiai pakalbėjęs apie būsimą teismą, surašė raštą, po kuriuo M. Gražulienei liepė pasirašyti. Toji, išsigandusi ir nežinodama, ką daranti — pasirašė. 1988 m. sausio 9 d. pareiškimu TSRS Gynybos Ministrui Jazovui M. Gražulienė atšaukė savo parašą, tačiau žurnalistui R. Liepai anas milicijos įgaliotinio surašytas raštas — "aukso" kasyklos absurdiškiems kaltinimams P. Gražulio adresu: jis ir namuose nepadėdavęs, ir kasdieninis darbas jam neįdomus, ir išgarsėjimo siekiąs, užsiimdamas veikla su "politiniu skambesiu".

    Šiais persitvarkymo laikais TSRS Aukščiausiasis teismas pasmerkė Stalino laikų praktiką, kad teisiamieji būdavo apkaltinami, remiantis tardymo metu neteisėtai išgautais "parodymais", o Kapsuko rajono laikraščio korespondentas R. Liepa kaip tik tokiu būdu paremia P. Gražuliui iškeltus kaltinimus. Reikalaujame, kad ir R. Liepa atšauktų savo straipsnyje paskelbtus šmeižtus nuteistojo P. Gražulio adresu.
Pasirašė:
Marytė Jagulaitienė — Kaunas, Draugystės 9-10
Angelė Gražulytė — Kaunas, Draugystės 9-10
Albina Gražulytė — Alytaus raj., Mankūnų kaimas
Valė Gražulytė — Kaunas, Draugystės 9-10
Antanas Gražulis — Alytus, Margytės 14
Monika Baciuškienė — Alytus, Šviesos 4
Algis Baciuška — Alytus, Šviesos 4
Juozas Jasulaitis — Kaunas, Draugystės 9-10
Kazys Gražulis — Šiauliai, Komjaunimo 17-2
Ona Venskūnienė — Kapsukas, Angariečio 113-507
Monika Gražulienė — Alytaus raj., Mankūnų kaimas
134

Regina Gražulytė — Alytaus raj., Mankūnų kaimas
Povilas Gražulis — Alytaus raj., Mankūnų kaimas


(Kretingoje saugumo viršininkas Pocevičius tardė Bronių Poškų dėl LKB Kronikos skaitymo ir pasirašymo po pareiškimais):

KRATOS IR TARDYMAI


    Kretinga. 1988 m. sausio 22 d. pas Kretingos rajono saugumo viršininką Pocevičių buvo iškviestas Kretingoje, Žemaičių 8-58, gyvenantis Bronius Poškus.

    Tardymo pradžioje Pocevičius pareiškė, kad apklausos klausimus paruošė ir atsiuntė Vilniaus prokuratūra. Klausimai lietė "LKB Kroniką", ar skaitęs šį leidinį, iš kur gavo ir kam perdavė, ar pasirašė po pareiškimu, adresuotu JAV Kongresui, taip pat generaliniam sekretoriui M. Gorbačiovui dėl leidimo švęsti vasario 16 d., kada ir kokiomis aplinkybėmis po minėtais pareiškimais pasirašė, ar pažįsta vilnietį Petrą Cidziką? Supažindinęs B. Poškų su tardymo klausimais, Pocevičius bandė iš esmės paneigti vykstantį tardymą. Jo žodžiais, tai ne tardymas ar apklausa, o paprasčiausias paaiškinimas į prokuratūros atsiųstus klausimus. "Kaip suprasti tokią jūsų kalbą? — nustebo tardomasis. Aš gavau raginimą — spec. šaukimą su antspaudu ir saugumo darbuotojo parašu, kur aiškiai lietuvių kalba parašyta, jog atvykimas būtinas, o iš tamstos žodžių atrodytų, kad atvykau laisvanoriškai; jei taip, tai aš atsisakau savo noru ką nors aiškinti", —? kalbėjo B. Poškus. Viršininkas Pocevičius nenoriai patikslino, kad jam būtina jį apklausti.

    B. Poškus atsisakė tiesiogiai atsakyti į klausimą, ar skaitęs "LKB Kroniką" — tai jo asmeninis reikalas. Jo tvirtu įsitikinimu, "Kronika" rašo tiesą, tik gaila, kad ji negali aprėpti visų tautos žmonių patiriamas kančias ir pergyvenimus, ir daugelis jų lieka niekam nežinomi. Čekistas Pocevičius bandė aiškinti, kad tikintiesiems buvo sudaryta galimybė leisti savo religinį leidinį, tik vyskupai atsisakė. B. Poškus patikslino, jog vyskupai, atsisakydami leidinio, išreiškė ne tik savo, bet ir visų tikinčiųjų valią,
135

"mums nereikia tokio leidinio, kuris būtų kontroliuojamas saugumo ir RRT įgaliotinio įstaigos, tai būtų tik propaganda užsieniui, leiskite netrukdomai eiti "LKB Kronikai", — reikalavo B. Poškus.

    B. Poškus nepaneigė, kad pasirašė po anksčiau minėtais pareiškimais. Į klausimą, kas agitavo, atsakė, jog jis ne darželinukas, todėl ir agituoti nereikėjo, o pasirašyti paskatino laikas, faktai ir įvykiai, pagrindą Hitlerio ir Stalino slapti suokalbiai, kuriuos pasirašė Molotovas ir Ribentropas 1939 m. rugpjūčio 23 d. Tardytojui bandant išgauti, kas ir kada rinko parašus, B. Poškus paaiškino: "Po tekstais pasirašiau, parašų neatsisakau, o kur, kada ir kas rinko — mano reikalas." "Nesakai man, pasakysi Vilniaus prokuratūroje", — karščiavosi Pocevičius. Tardytojas reikalavo, kad B. Poškus vasario 16 d. nevažiuotų į Vilnių minėti Lietuvos Nepriklausomybės 70 m. sukaktį. B. Poškus pareiškė, kad sutiktų nevažiuoti tik tokiu atveju, jei būtų leista vasario 16 d. viešai minėti Kretingoje. Saugumo viršininkas su tokiu pasiūlymu nesutiko. Pocevičius pasiteiravo tardomąjį, ar jis tikrai negali politiškai persiorientuoti, ir tokiu atveju pasiūlė išvykti į užsienį, tarp kita ko paminėjo, jog Nijolė Sadūnaitė ir į ją panašūs taip pat gali netrukdomai išvažiuoti. B. Poškus atsakė, jog su persiorientavimu ar perorientavimu nieko neišeis, nesugebės pamiršti laisvės, nors tuo metu jam tebuvo 12 metų, o išvažiuoti iš Lietuvos, kuri jam yra brangesnė už gyvybą, nė neketina. Čia gimė, čia augo, čia ir mirti nori.

    Tardymo metu buvo paliesta ir pokario tema. Pocevičius tikino, kad Lietuvos gyventojų trėmimai Sibiran buvo tik atsakas į ginkluotą pasipriešinimą. "Gerai prisimenu pirmąją okupaciją, tada nebuvo jokio ginkluoto pasipriešinimo, o kiek ištrėmė į Rusiją, kiek nužudė Lietuvoje?! Šiandien tai niekam ne paslaptis. Aš gerai prisimenu tas skausmo dienas, kiekvienas ano meto lietuvis žino, kokia skaudžia kaina buvo kuriami kolūkiai", — kalbėjo B. Poškus, ir čia pat nurodė eilę konkrečių atvejų. Skaudu ir pikta, kad net ir šiandien nesiryžtama pilnai atstatyti tiesos ir teisingumo.

    B. Poškus iškėlė tikinčiųjų beteisiškumo klausimą, pasisakė prieš Vilniaus vyksupo Julijono Steponavičiaus ištrėmimą, reika-
136

lavo atitaisyti vyskupui ir tikintiesiems padarytą skriaudą, nors vargu, ar tai jau įmanoma paminėjo kunigus — kalinius: A. Svarinską ir S. Tamkevičių, neteisėtai kalinamus sovietiniuose lageriuose, reikalavo grąžinti išniekintas — sandėliais ir muziejais paverstas bažnyčias ir t.t.

    Tardymas truko maždaug dvi valandas. Pocevičius reikalavo, kad tardomasis B. Poškus persiskaitytų apklausos protokolą ir po juo pasirašytų, priešingu atveju, vėl grasino Vilniaus prokuratūra. Skaityti protokolą ir po juo pasirašyti B. Poškus kategoriškai atsisakė. Tardymui einant į pabaigą, B. Poškus jautėsi nerviškai sukrėstas. Grįžusį į namus B. Poškų iškviesta greitoji medicininė pagalba išvežė į Kretingos ligoninę, kur jis išgulėjo 12 dienų.

    Vasario 8 d. B. Poškus buvo pakartotinai kviečiamas atvykti į saugumo būstinę. Nenuvyko. Nesulaukę milicijos pareigūnai net kelis kartus jo ieškojo namuose. B. Poškus šaukimo nepriėmė ir po juo nepasirašė, tik paprašė pareigūnų perduoti saugumo viršininkui Pocevičiui jo žodžius: "Daugiau laisvanoriškai į saugumą neisiu, jei reikalingas, uždėkite antrankius ir išsivežkite."

        *

    Kaunas. 1988 m. gavėnioje (Kančios sekmadienį) prie Kauno Arkikatedros bazilikos buvo renkami parašai dėl Vilniaus Katedros grąžinimo. Kažkoks rusas saugumietis iš parašus rinkusios Kazimieros Tubienės atėmė pareiškimą su maždaug 300 parašų, o ją pačią vedėsi į saugumo būstinę tardymui. Moteris prašėsi paleidžiama, čekistas aiškinosi, kad jis ją paleistų, jei tik jo paties nesektų kitas saugumo darbuotojas.

        *

    Šiauliai. 1988 m. gegužės 13 d. į Šiaulių miesto saugumą eiliniam "smegenų praplovimui" buvo iškviestas šiaulietis Vincas Danielius.

    Čekistas Benjaminas Slankauskas laikė V. Danielių pagrindiniu parašų dėl Petro Gražulio išlaisvinimo rinkimo organizatoriumi. V. Danielius tai paneigė. Saugumietis drįso kalbėti, kad
137

P. Gražulis, jo žodžiais, "į kalėjimą sėdo liž pinigus". V. Danieliui tvirtinant, kad laisvė už jokius pinigus neparduodama, čekistas B. Slankauskas suabejojo. B. Slankauskas patarė V. Danieliui susimąstyti dėl savo ateities, nebendrauti su tokiais asmenimis, kaip R. Teresiūtė, M. Jurevičius, Petkevičius ir kt.

    V. Danielius saugume buvo išlaikytas apie valandą laiko.


(Rašo kun. Sigitas Tamkevičius apie jo vežimą į tremtį Sibire, atkalėjus 5-rius metus lageryje. Pasiveda Dievo valiai):

MŪSŲ KALINIAI

    Rašo kun. Sigitas Tamkevičius:
    "Birželio 21 d. rytas man buvo pirmas po operacijos... ir kaip miela buvo perskaityti gera linkinčius žodžius.

    Štai kaip aš atsidūriau Staro Sainakove. Gegužės 18 d. 5 vai. grįžau, kaip įprasta, po darbo į baraką. Iškvietė į vachtą, paėmė pirštų antspaudus ir liepė atnešti visus daiktus. Po kratos nuvežė į Vsiesviatskajos stotį ir įsodino į Stolypiną. Čia sužinojnau, kad važiuoju į Tomską. Sekančią dieną buvau Sverdlovsko kalėjime. Kelias dienas praleidau vienutėje ir gegužės 22 d. naktį išvykau toliau. Per Tiumenę, Omską ir Novosibirską atriedėjome iki Maritinsko (Kemerovo sritis). Vieną naktį, pamaitiną blakes, iškeliavome atgal Tomsko link. Gegužės 27 d. jau buvome Tomsko kalėjime. Leido pasirinkti bendrą kamerą ar vienute.. Pasirinkau pastarąją, nes jau pakankamai buvau prisižiūrėjęs į kriminalistų veidus ir prisiklausąs jų kalbų. Mano vienutė buvo gerokai mažesnė už vienuolišką celą, traukė skersvėjai, bet nebuvo besočių gyvūnėlių ir apsitvarkąs pasijutau visiškai neblogai, — galima ir rekolekcijas atsilaikyti. Viršininkai, tarsi įkvėpti iš aukščiau, nepagailėjo laiko. Labai norėjosi greičiau išeiti į laisvą, bet tenorėjosi ir užbaigti, ką pradėjau. Kadangi Tomske išbuvau nuo gegužės 27 d. iki birželio 10 d., tai laiko viskam užteko. Birželio 10 d. vakare voronoku atvežė į Krivošeiną ir čia, šeštadienį ir sekmadienį, praleidęs milicijos kėpėzėj, pirmadienį po pietų gavau dokumentus ir nuvežė į Volodino tarybinių ūkių kontorą, o iš čia į Staro Sainakovo kaimą. Vienoje kaimo pirkio-
138

je yra farmos darbininkų "bendrabutis", kuriame gyvena du svieto perėjūnai ir aš. Savo gyvenime nebuvau matąs tokio bendrabučio, todėl beveik išsižiojąs viską stebėjau. Mano kaimynai nebuvo priešiškai nusiteikę, bet šeimininkavo taip nuostabiai, kad kambariuose: ir ant stalo ir ant grindų buvo bulvių lupenos, šiukšlės, purvas, nuorūkos ir t.l Naktį 12 vai. dar verda arbatą ar vakarienę. O toliau miegoti neduoda Sibiro parašiutininkai ir tik, prisigėrę kraujo, prieš rytą aprimsta. Parodžiau viršininkams savo "bendrabutį" ir jie pažadėjo duoti geresnes sąlygas. Kadangi po visų etapų mano senos bėdos nepakenčiamai vargino ir tokioje padėtyje nelabai buvau tinkamas šerti veršius, atsiguliau į ligoninę ir sekančią dieną (birželio 21 d.) padarė operaciją. Jaučiuosi visai neblogai. Bandau sėdėti ir minimum pajudėti. Štai ir viskas, o gal ir ne viskas, bet negi visus "perliukus" surinksi, — paaukojau Dievui viską ir ačiū Dievui, kad po 5 metų lagerio ir 7 etapų, esu toks, koks esu.

    Neišsinešiau iš lagerio neapykantos, o tik misericordiam, — Viešpatie, visiems atleisk! Kun. Alfonsą gegužės 18 d. palikau 35 zonoje. Jis labai tikėjo, kad abu važiuosime namo. Gaila buvo išsiskirti, jam tikriausiai leis išvykti į Vakarus. Jo argumentai rimti — tokių sau pritaikyti negalėjau, todėl į papulkininko Radzevičiaus pasiūlymą atsakiau neigiamai ir šiandien esu čia, Sibire. Tebūnie šventa Viešpaties valia — per Sibirą kelias į dangų nė kiek ne ilgesnis, kaip ir per Lietuvą.

    Sveikinkite visus, kurie malda ir meile lydėjo mano kelionę per Uralą, Mordoviją ir Sibirą. Likime maldos vienybėje."
1988.06.23.

        *

    Iš Balio Gajausko laiško:
    "(...) Lietuvoje jau pavasaris. Sužaliavo laukai, pievos, o žemė tuoj pasipuoš įvairiausiomis spalvomis, nubals sodai.

    Prisikėlė Kristus. Tikiu, kad ir mes prisikelsime. Mūsų tautos "ašarų pakalnei" reikalinga stipri dvasia. Jei išlaikysime stiprią dvasią, nugalėsime visus sunkumus. Darbų ir sunkumų kalnai. Su Dievo pagalba viską įveiksime ir atliksime.

    Pas mus lyg tai atšyla. Žmonės džiaugiasi ankstyvu pavasa-
139

riu. Dar sniegas nenutirpo, kad ir pašąla, bet pavasaris čia pat. Taip pasiilgau šilumos, saulės, žalumos, vandens.

    Žiemą dažnai pakildavo kraujo spaudimas, tai labai vargindavo, būdavau nedarbingas. Į pavasarį geriau. Visiems linkiu Dievo palaimos."
1988.04.19.


(Petras Gražulis įvairiais būdais kankinamas, apipurškiant veidą chemikalais, Pravieniškių lageryje. Neleidžiama jam turėti nei maldaknygės, nei rožančiaus):
Iš Petro Gražulio kalinimo vietos


    Petras Gražulis, nuteistas pagal BK 2LL str., paskirtą bausmę atlieka bendro režimo Pravieniškių lageryje OČ 12/8.

    1988 m. balandžio 10 d. kalinys P. Gražulis, protestuodamas prieš kalinimą kartu su kriminaliniais kaliniais, pareiškimu kreipėsi į LTSR Prokurorą. Pareiškime aprašo, kaip po teismo, visiems matant, pareigūnai jį sumušė ir skubiai ištempė iš teismo salės, taip, kad jis nesuspėjo pasiimti net savo daiktų, maisto ir dokumentų, juo labiau neleido atsisveikinti su artimaisiais; vėliau, jau žmonėms nematant, apipurškė kvapą gniaužiančiais chemikalais, ko pasėkoje ištino veidas, paraudo oda. Tuoj pat po teismo išvežė į Vilniaus Lukiškių kalėjimą, čia per pasimatymą su seserimis — Monika Baciuškiene ir Albina Gražulyte — jam pradėjus aiškinti, kodėl paraudęs veidas, pareigūnai, klausę pokalbio, pasimatymą nutraukė. Per pasimatymą su broliais kunigais — Antanu Gražuliu ir Kazimieru Gražuliu — administracijos darbuotojai taip pat draudė liesti šią temą, tačiau pasimatymo nenutraukė. Po pasimatymo operatyvinės dalies viršininkas pa-pulkininkas Adomaitis vertė kalinį P. Gražulį pasirašyti po raportu, kad jis pasimatymo metu pažeidęs kalėjimo vidaus taisykles. Už tai nuėmė sekantį pasimatymą. P. Gražulis, motyvuodamas, kad jis tik pasinaudojo "demokratiškiausioje pasaulio šalyje" veikiančia žodžio laisve, pasirašyti po raportu atsisakė. Papulkinin-kas Adomaitis kalinį iškoliojo necenzūriniais žodžiais, gąsdino uždarysiąs į lagerį dvidešimčiai metų, paskelbsiąs kaliniams, kad
140

P. Gražulis yra išdavikas ir pan. Kovo 8 d. P. Gražulis buvo atvežtas į Pravieniškių lagerį ir po kelių dienų paskirtas į antro būrio 21 brigadą, sudarytą iš nuteistųjų, kurie kalinius išdavinėjo kalėjimo administracijai, ar šiaip kuo prasikaltusių kaliniams. Lagerio kaliniai, praeinant šiai brigadai, apmėto juos įvairiais daiktais, apspjaudo, visaip tyčiojasi. Apšauktas išdaviku P. Gražulis net ir šioje brigadoje apstatytas asmeniniais šnipais. Kalinys tris kartus prašėsi, kad jį perkeltų į kitą brigadą. Lagerio vadovybė nesutiko. P. Gražulis savo pareiškime prašo prokurorą leisti su savimi turėti šv. Raštą, maldyną ir rožančių. Šiuos daiktus kaliniams leisdavo turėti ne tik caro kalėjimuose, bet ir Hitleris savo konclageriuose. Jei prašymas nebus patenkintas, P. Gražulis pasiryžęs badauti tol, kol gaus pageidaujamus daiktus. Už badavimą lagerio valdžia kalinius baudžia karceriu ir kitomis bausmėmis.

    1988 m. gegužės 10 d. kun. K. Gražulis nuvyko į Pravieniškių lagerį tikslu ten kalinamam broliui jo paties prašymu perduoti šv. Raštą, maldyną ir rožančių. Lagerio viršininkas, kun. K. Gražulį išvadino veltėdžiu, kultūros griovėju ir tuo pačiu, net nesiteikęs paaiškinti kuo remiantis, atsisakė priimti minėtus daiktus.

    Nuo 1988 m. gegužės 13 d. iki 28 d. P. Gražulis buvo nubaustas karceriu. Lagerio viršininkas pulkininkas Arlauskas artimiesiems paaiškino bausmės priežastį — "ne savo vietoje valgė". (Iš tiesų kalinys valgė jam paskirtoje vietoje). Protestuodamas prieš neteisingą nubaudimą, P. Gražulis karceryje paskelbė bado streiką. Atsėdėjęs karcerį, fiziškai nusilpęs jis buvo paguldytas į lagerio ligoninę. Pulkininko Arlausko įsakymu, P. Gražulis iš ligoninės buvo išrašytas ir birželio 8 d. vėl nubaustas karceriu, dabar jau už tai, kad praeitą kartą, būdamas karceryje, badavo.

    Birželio 9 d. atvykusiam į lagerį P. Gražulio broliui kun. Kazimierui Gražuliui viršininkas Arlauskas pranešė: "Kai išeis, vėl 15 parų uždarysim, turime už ką..." Į kun. K. Gražulio priekaištą, jog tai nežmoniška, sužinos pasaulis, pulkininkas Arlauskas tyčiodamasis pareiškė, kad dėl tokio P. Gražulio Tarybų Sąjungos ir JAV santykiai, jo manymu, tikrai nepablogės...
141

(Gintautas Iešmantas susikaupusį skausmą išreiškia eilėraščiu, turinčiu daug alegorinės prasmės):

    Rašo Gintautas Iešmantas:
    "Ačiū už laišką, pilną šiltų ir gerų žodžių. Tie žodžiai širdžiai yra tartum vaistai. Kai pajunti žmonių gerumą, paprastų sielų jautrumą ir sugebėjimą suprasti, pasidaro šviesiau ir lengviau. Ir kryžius, kurį tenka, savo noru pasirinkus, nešti tampa ne toks sunkus, ir kelias atrodo ne toks erškėčiuotas. Šiandien mums nepalyginamai geriau nei tiems, kurie ėjo tremties ir kalėjimų keliu prieš 40 metų ir daugiau, štai kas buvo tikrieji didvyriai ir kankiniai! Nežinomi, išblaškyti, pasmerkti šalčiui, badui ir mirčiai. Kai pagalvoju apie tai, mano skausmas ir nedalia yra tik menkas šešėlis. Ir niekas jiems negalėjo padėti... O mes... ką čia ir kalbėti. Žinai, jog esi ne vienas, su tavimi daug daug širdžių. O tiesa ir teisingumas, apie kurį jūs kalbate... Turiu pasakyti; aš jo nelaukiu. Kad būtų aiškiau, kas ir kaip, aš ryžtuosi pridėti eilėraštį, kurį perskaitę suprasite. Žinoma, jis ne apie save parašytas, apibendrintas ir dėl to, turėdamas kai kurių panašumų, šį tą paaiškina ir apie mane. Gaila, kad jis labai ilgas ir dėl to nuobodokas. Vis dėlto turėkite kantrybės ir perskaitykite. Vadinasi jis "Pranašas". Amžina tema.

    "Ko nebylus, o pranaše, klausais,
    Kaip dunda gelmės? Regis paspartėjo
    Pats laiko bėgsmas. Kelias iš blausos
    Lyg užkeikti glūdėję gūdūs klodai.
    Pabunda snaudus sąmonė. Goda,
    Tyloj slapstyta, veržias į paviršių,
    Nei saulės blyksnis plyksteli mintis.
    Kas vakar buvo laikoma dar norma,
    Dabar jau tariam: varžtai ir tamsa.
    Prabyla skriaudos, ašaros... Ir širdys
    Sutrikę virpa: kiek daug netiesos,
    Kiek daug apgaulės buvo susikaupę!
    Ir kiek yra dar! Krūpsi tie, kurie
    Neteisingumo kraupų rūmą statė...
    Tik pažiūrėk! Pablyškus prakeiktis
142

    Jau traukias, vangstos... Argi tu ne šito
    Geidei, kai tavo skausmas, alsoje
    Užtvinęs dvasią, bloškė į skliautus
    Žodžius, kurie nuplėšė melui kauke.,
    Užgintą esme. atskleidė. Koksai
    Gražus tada buvai, kaip švietė veidas!
    Nutirpė, žvelgėm, baimės apimti,
    Kas bus dabar... Bet tu nesudrebėjai,
    Buvai tiesus ir tvirtas nedalioj,
    Nors pyktis niauriai plyšojo: "Ant kryžiaus!
    Ant kryžiaus jį!" Ir plojo tam minia.
    Golgotos kančios laukė. Tartum laime.
    Tu jas už Gėrį priėmei tuomet,
    Iš anksto jau žinodamas: ištversi,
    Ką teiks lemtis... Ir širdperšoj visiems
    Tapai šviesa ir pavyzdžiu. Tad ko,
    Tad ko nykus nerimsti? Kas baugina?
    Nejau trikdytų giedrą, kad su ja,
    Su tavo norų vėliava pakyla
    Ir tie, kurie tave kadais purvais įniršę drabstė?
    Žengia, o ne motais, Nepripažįsta...
    Regis, jie seniausiai
    Vien to ir troškę... Negi tu manytum,
    Tave jie ims ir aukštins? Ir už ką?
    Galbūt už tai, kad šlykščią jų menkystę
    Be gailesčio parodei? Atvirkščiai! —
    Jie neatleis to niekad. Nusikaltę
    Melu, tieson įaugę, puls ir kenks.
    Tačiau turbūt skaudžiausia tau yra,
    Jog tie, kuriems tu polėkius ir narsą
    Kaip viltį skyrei, netgi tie kurti
    Tarsi, ką padaręs?... Betgi tu žinai,
    Kad amžinai taip buvo. Ir pasaulis
    Vien taip į priekį stumias. Palūkėk,
    Dar tik pradžia. Ir tavo tyras balsas
    Nedaug pasiekė sielų... O, be to,
    Ne dėl garbės ir traukei tu į žygį
143

    Ir ne dėl jos tu žemėj gyveni...
1988 m. gegužis.


(Žiniose iš vyskupijų pateikiami religijos varžymo faktai, susiję su RRT įgaliotinio P. Anilionio veikla. Taipgi aprašomas saugumiečių elgesys su Nijole Sadūnaite, laikant ją namų arešte, dažnai tardant KGB įstaigoje ir kt.):

ŽINIOS IŠ VYSKUPIJŲ


    Kaunas. 1988 m. birželio 30 d. į Kauno arkivyskupijos kuriją kasmetiniam susitikimui su RRT įgaliotiniu Petru Anilioniu buvo sukviesti Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos dekanai.

    P. Anilionis, pranešąs, kad šiais metais tradicinės jo paskaitos dekanams nebus, pasiūlė bendrai pasikalbėti rūpimais klausimais. Pats P. Anilionis pradėjo aiškinti, kad kapinių paminklų dirbtuvės jau įpareigotos, piliečiams pageidaujant, oficialiai ant paminklų iškalti religinius ženklus, iki šiol valdiškiems meistrams tai buvo draudžiama; nedraudžiama valdiškoms įstaigoms priimti užsakymus ir antkapiniams kryžiams.

    Įgaliotinis agitavo dekanus, kad dabar labai lengva ir tikslinga kunigų vardu pastatytus parapijinius pastatus — klebonijas perrašyti valstybei, kuri įsipareigoja juos išnuomoti bažnyčios tarnautojams.

    Į klausimą, ar persitvarkymas nepalies valstybės ir bažnyčios santykių, ta prasme, ar ir toliau bus kalinami kunigai Alfonsas Svarinskas ir Sigitas Tamkevičius, P. Anilionis atsakė, kad šis klausimas yra svarstomas, tačiau visa eilė atsakingų darbuotojų kol kas prieš šių kunigų išlaisvinimą." Supraskite, mes, kaip ir jūs, savo tarpe turime ateistinių ekstremistų, su kuriais taip pat nelengva susikalbėti", — švelnino padėtį įgaliotinis.

    Susitikimo metu dekanai ne perdaugiausia tikėjo įgaliotinio P. Anilionio rodomu gerumu (ateitis parodys); klausimai lietė ūkinius reikalus.

        *

144

    Vilnius. 1988 m. gegužės mėnesio pabaigoje Vilniaus arkivyskupijos kurija gavo RRT įgaliotinio Petro Anilionio raštą, kuriame pranešama, kad tikinčiųjų pareiškimai, adresuoti TSKP CK Maskvoje, prašant grąžinti Vilniaus Katedrą — dabartinę Paveikslų galeriją — iš Maskvos yra persiųsti jam. P. Anilionis savo rašte tvirtina, kad šiuo metu nėra galimybės prašymą išspręsti teigiamai.

        *

    Vilnius-Kaunas. 1988 m. gegužės 22 d. 15 vai. susimąstę ir rimti vilniečiai bei svečiai rinkosi į Gedimino aikštę prisiminti ir pagerbti 1948 m. trėmimo aukas tų, kurie masiškai gulė amžinam poilsiui Sibiro žemėje ar šiaurės ledjūrio pakrantėse (Gegužės 21 d. prie Angariečio paminklo trėmimo aukos buvo prisimintos oficialiai).

    Vos spėjus kai kam prabilti ir sugiedojus tautos himną, iš garsiakalbių sugriaudėjo "Prie Nemuno kitas išaušo jau rytas...", o milicijos pareigūnai pareikalavo tuojau pat išsiskirstyti. Žmonėms prieš akis kraupiu paveikslu iškilo šiurpi praeitis, o tuo metu visais decibelais aikštėje trankėsi valdžios pareigūnų paleista skardi muzika. Saugumo ir milicijos pastangomis per keliolika minučių minia buvo išsklaidyta.

    Tai, net šiais išdeklaruotais demokratijos laikais, mažiau stebina nei kai kurių parapijų kunigų elgesys. Visa Lietuva, net ir netikintieji, žinojo, kad gegužės 22 d. vakare bažnyčiose vyks žuvusių ir mirusių 1948 m. represijų aukų paminėjimai. Deja, daugelyje bažnyčių, ypatingai miestuose, apie tai nebuvo paskelbta, ir vis tik žmonės tą dieną į bažnyčias rinkosi gausiau nei įprastai. Tai ypatingai pasakytina apie tokius pamaldumo ir lietuviškumo židinius kaip šv. Mikalojaus bažnyčia Vilniuje ar Kauno Katedra. Kodėl tylėjo kunigai? Atrodo, be pagrindo, juk ir valdžios pastangomis buvo surengtas atitinkamas minėjimas. Ar naudingas mums šis tariamas santūrumas? Tą atmintiną vakarą tikintieji iš kunigų prašė tik maldos, maldos už toli nuo Tėvynės mirusius savo artimuosius, tautiečius. Kiekvienų gedulingų pamaldų metu kalbame: "Šventa ir išganinga mintis melstis už mirusius." Kodėl nepanorome drauge pasimelsti už tūkstančius savo tautiečių,
145

kurių kaulai išbarstyti Sibiro platybėse? Kauno Katedroje pamokslininkas labai išraiškingai laviravo žodžiais. Nė mažiausios užuominos, kokia šventų Mišių intencija. Po pamaldų vargonai ilgai grojo įvairias muzikines variacijas. Žmonės nesiskirstė. Nutilus vargonams, sausakimšai užpilde, katedrą tikintieji bendrai pasimeldė už mirusius, sugiedojo Lietuvos himną. Nepaisant prapliupusio lietaus, stalinizmo aukos buvo paminėtos ir prie Maironio kapo.

        *

    Kaunas. 1988 m. gegužės 22 d. Kauno Kunigų seminarijos bažnyčioje dvasios tėvas paragino klierikus maldoje prisiminti prieš 40 metų deportuotas Stalino aukas. Pirmą kartą po 1944 m. Seminarijos bažnyčioje buvo sugiedotas tautos himnas "Lietuva, Tėvyne mūsų..."

        *

    Žagarė (Joniškio raj.). 1988 m. vasario mėnesio pradžioje Žagarės klebonas kun. Gustavas Gudanavičius buvo iškviestas į Joniškio prokuratūrą. Rajono prokuroras kun. G. Gudanavičių įspėjo už pasirašymą po kreipimusi į pasaulio geros valios žmones vasario 16 d. proga, grasino, kad už tokią veiklą jis gali būti nubaustas 10 metų laisvės atėmimo bausme.

        *

    Lazdijai. 1988 m. kovo mėnesio pabaigoje į Lazdijų rajono vykdomąjį komitetą buvo sukviesti rajono parapijų komitetų nariai. Šį kartą juos "švietė" pats RRT įgaliotinis Petras Anilionis. Išliaupsinęs sovietine, sąžinės ir religijos laisvę, įgaliotinis puolėsi koneveikti valdžios vadinamus kunigus ekstremistus, tarp jų kun. Roką Puzoną bei kun. Petrą Kastytį Krikščiukaitį. įgaliotiniui kėlė nerimą, kad minėti kunigai, atlikdami religinius patarnavimus, keletą kartų lankėsi rajono bažnyčiose — Rudaminoje ir Leipalingyje. Netiko ir jaunuolio Roberto Grigo Leipalingyje laidotuvių metu pasakyti žodžiai: "Nors ir į gabalėlius mus suka-
146

potų, vis tiek kalbėsime — dabartinėmis sąlygomis Tarybų Sąjungoje religijos laisvės nėra!"

    RRT įgaliotinis P. Anilionis reikalavo, kad ateityje bažnytiniai komitetai tokiems kaip kun. R. Puzonas ar jaunuolis R. Grigas neleistų kalbėti ne tik bažnyčiose, bet ir kapinėse, priešingu atveju, baus pačias religines bendruomenes.

        *

    Alytus. 1988 m. gegužės 5 d. Alytaus II bažnytinio komiteto nariai V. Alekna ir S. Bendoravičius nuvyko į RRT įgaliotinio įstaigą Vilniuje sužinoti valdžios sprendimą dėl bažnyčios patalpų praplėtimo. Juos priėmęs pavaduotojas Juozėnas pareiškė, kad šį klausimą spręs LTSR Ministrų Taryba. Ministrų Taryboje priimamojo viršininkas Visockas ir pareigūnė Korabliova komiteto nariams paaiškino, kad klausimą tikrai spręs Ministrų Taryba, o tikintieji sprendimą gali sužinoti gegužės 5 d. vakare Alytaus rajono vykdomajame komitete. Vykdomajame komitete konkretaus atsakymo nebuvo gauta. Aiškinama, kad klausimą turi spręsti vietos valdžia ar net Maskva. Rajono valdžios nuomone Alytaus II bažnyčios plėsti nereikia, nes nepilna Alytaus I bažnyčia, ypatingai žiemą (Alytaus I bažnyčia neapšildoma).
Vykdomojo komiteto siūloma išeitis — tikintieji, nebijokite pašalti ar nuvažiuoti į tolimesnes bažnyčias.

        *

    Rudamina (Lazdijų raj.). 1988 m. vasario mėnesio pradžioje Lazdijų rajono Rudaminos gamybinio padalinio "Kirsnos" kolūkio brigadininkas Algis Sakalauskas, sukvietęs savo brigados žmones, paprašė juos pasirašyti po kažkokiu raštu. A. Sakalauskas tvirtino, kad tai raštas dėl naujo kunigo Rudaminai paskyrimo. Esą kunigas jau paskirtas, reikia tik surinkti žmonių parašus, kurie paliudytų, kad kunigas tikrai jiems reikalingas.

    1988 m. vasario 13 d. rajoninis laikraštis "Darbo vėliava" išspausdino "Kirsnos" kolūkio gyventojų pareiškimą. Pareiškime piktai pasisakoma prieš tikinčiuosius, vasario 5 d. iš įvairių Lie-
147

tuvos kampelių susirinkusius į Rudaminos bažnyčią paminėti ir pasimelsti už a.a. kun. J. Zdebskį jo antrųjų mirties metinių proga. Juos bandoma kaltinti ekstremistiniais išpuoliais, nieko bendro neturinčiais su mirusiojo prisiminimu, grasinama, jog ateityje tokie minėjimai nebus toleruojami.

    Po kažkieno pikta valia parašyto pareiškimo nurodyti brigadininko A. Sakalausko apgaulės būdu iš žmonių surinkti 27 parašai.

    Tą dieną Rudaminos bažnyčioje buvo atlaikytos šv. Mišios, pasakytas pamokslas, pasimelsta prie kun. J. Zdebskio kapo.

        *

    Vilnius. 1988 m. gegužės 22 d. apie 11 vai. Vilniuje, netoli šv. Mikalojaus bažnyčios, prie Nijolės Sadūnaitės prišoko trys civiliai apsirengę asmenys ir, nepateikę jokių dokumentų, užlaužę jai rankas, jėga įgrūdo į lengvąjį automobilį "Žiguliai" (Vienas iš pareigūnų jau anksčiau — 1987 m. rugpjūčio 28-29 d.d. be orderio sulaikymui apie 30 vai. N. Sadūnaitę vežiojo po Lietuvos ir Baltarusijos miškus).

    Šį kartą rusiškai grasino išvežti į Kolymą, prigirdyti upėje. Prie N. Sadūnaitės buto (Architektų 27-2) jų laukė dar trys vyrai — vienas milicininkas ir du civiliai. N. Sadūnaitei pareikalavus pateikti dokumentus ir orderį sulaikymui, milicijos pareigūnas pažadėjo viską pristatyti po 10 minučių. Deja, per visą dieną, nors N. Sadūnaitė skambino ir į saugumą, ir į miliciją, kurie pažadėdavo tuojau viską išsiaiškinti, niekas žadėtų dokumentų taip ir neparodė. N. Sadūnaitė du kartus norėjo išeiti į kiemą. Neleido. Bandant eiti, pargriovė ant laiptų.

    Apie 18 vai. atjungė telefoną ir iki 21 vai. jo nepajungė. Iki 21 vai. N. Sadūnaitė be priežasties buvo laikoma namų arešte. Tą pačią dieną N. Sadūnaitė pareiškimu kreipėsi į TSRS Generalinį prokurorą Rekunkovą, reikalaudama išaiškinti ir nubausti tuos, kurie "grubiausiai laužo pačias elementariausias Konstitucijos ir Helsinkio nutarimų baigiamojo akto garantuotas žmogaus teises."

    1988 m. birželio 8 d. N. Sadūnaitė buvo pakartotinai grubiai
148

sulaikyta. Jai išėjus iš namų, iš mašinos "Žiguliai" iššoko du vyrai, kurių vienas buvo KGB majoras Bimbyris. Čekistai, jėga įgrūdę. N. Sadūnaitė. į savo mašiną, nuvežė ją į respublikinį KGB skyrių. Majoras Bimbyris saugume N. Sadūnaitė. išlaikė daugiau valandos ir laikas nuo laiko primygtinai siūlė išvažiuoti į užsienį. Visą dieną N. Sadūnaitė. akivaizdžiai sekė saugumo agentai.

    1988 m. birželio 9 d. N. Sadūnaitė kreipėsi į TSKP Generalinį Sekretorių M. Gorbačiovą. Savo pareiškime ji rašo: "Kokia tokio KGB nervingumo priežastis? (...) O gal tai, kad esu viena iš mitingo organizavimo iniciatorių, minint 47-ąsias masinių deportacijų į Sibirą metines? Deportacijų aukomis tapo 40,000 Lietuvos gyventojų. Paskutiniu metu spaudoje daug rašoma, kad reikia nurodyti konkrečius persitvarkymo ir demokratijos priešus. Prašau sudrausminti Lietuvos KGB savivale.."

        *

    Šiauliai. 1988 m. balandžio 24 d. psichoterapeutas Gutma-nas šiauliečiams skaitė paskaitą apie hipnoze.. Paskaitos metu demonstravo hipnozės seansą — scenoje iš publikos atrinktiems žmonėms, jiems esant hipnozės būsenoje, liepdavo stebėti, neva, į dangų virve aukštyn sliuogiantį vaiką, vėliau, metąs į juos virvę, perspėjo, jog tai gyvatė, liepė valgyti nesamą duoną ir t.t. Užhipnotizuotieji paklusdavo, atitinkamai reaguodavo. Po tokių triukų psichoterapeutas Gutmanas pareiškė, kad tokiu pačiu pagrindu remiasi ir Jėzaus bei Mozės stebuklai: žengimas į dangų, lazdos pavertimas žalčiu ar stebuklingas duonos padauginimas. \ publikos priekaištus, kad užhipnotizuotieji po seanso neprisimena, ką darė hipnozės būsenoje, o apaštalai, Jėzaus stebuklų liudininkai, priešingai, tai pasakojo, aprašė, lektorius nieko konkretaus nepajėgė atsakyti, kaip ir į priminimą, kad po stebuklingo duonos padauginimo iš 5 paplotėlių duonos buvo surinkta 12 pintinių likučių.

    Po paskaitos klausytojų prispirtas psichoterapeutas Gutmanas aiškinosi, kad panašiais triukais jis siekia "pakelti susikompromitavusio, iki šiol pagrinde administraciniais metodais diegto ateizmo autoritetą."
149


        *

    Panevėžys. 1988 m. vasario mėnesį Panevėžio vyskupijos valdytojas K. Dulksnys, kancleris J. Juodelis, Ramygalos klebonas kun. K. Baronas, Uliūnų klebonas kun. R. Pukenis pareiškimu kreipėsi į vykdomojo komiteto pirmininką. Pareiškime rašoma: "Plečiantis demokratijai, kreipiamės su prašymu: leiskite sutvarkyti Barklainiuose esančią koplytėlę.

    Koplytėlė, stovinti ant archeologinio paminklo — Barklai-nių piliakalnio, yra apleista. Religinių bendruomenių lėšomis atlikus koplytėlės remontą ir sutvarkius jos aplinką, būtų išsaugota senoji kaimo architektūra ir gražus gamtos kampelis. Tuo mes prisidėtume prie Kultūros fondo tikslų įgyvendinimo. Koplytėlė labai reikalinga vietos gyventojams jų mirusių pašarvojimui, kad laidotuvių dalyviams nereikėtų toli vykti: į Ramygalos bažnyčią 11 km. arba į Uliūnus 5 km. Leidus naudotis koplytėle, atvykęs kunigas laidotuvių apeigas galėtų atlikti vietoje." Pareiškimą savo parašais parėmė maždaug 150 Barklainių kaimo gyventojų.

    1988 m. birželio 19 d. analogišką pareiškimą rajono valdžiai nusiuntė ir Velykių parapijos tikintieji. Pareiškime tam pačiam tikslui tikintieji prašo grąžinti (kažkada atimtą) jų apylinkėje esančią apleistą koplytėlę. Po prašymu pasirašė 543 asmenys.


(Iškeliamas unitų persekiojimas Gudijoje ir Ukrainoj, prievartos būdu įjungiant juos į pravoslavų bažnyčią):

SOVIETINĖSE RESPUBLIKOSE
Kijevo Rusios Krikšto 1000 metų Jubiliejų minint

    988 m. Kijevo kunigaikštis Vladimiras priėmė krikštą rytiečių apeigomis iš Konstantinopolio, ir Kijevo Rusia bažnytiniu atžvilgiu buvo tiesiogiai priklausoma nuo Konstantinopolio patriarcho. Kai 1054 m. Konstantinopolio patriarchas Kerularijus atsiskyrė nuo Romos, Kijevo Rusia ne iš karto nutraukė ryšius su Petro įpėdiniu Romoje. Dar net 1458 metais Kijevo metropolitas Grigalius vyskupo šventimus priėmė Romoje. Pravoslavija daug vėliau ėmė plisti tarp Kijevo Rusios krikščionių, ypatingai iški-
150

lus Maskvai ir jai siekiant bent savo bažnytinėj priklausomybėj laikyti Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės rusiškų žemių gyventojus. Šiai svetimai įtakai priešindamiesi ir norėdami išlikti ištikimi Apaštalo Petro įpėdiniui, dauguma Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės Rytų Bažnyčios vyskupų 1596 m. paskelbė Lietuvos Brastoje (dabartinis Brestas) sugrįžtą į vienybę su Apaštalų Sostu ir pasilieka tik Rytų apeigas bei slavų kalbą jose. Per beveik 400 metų ši unijos idėja liko gyva Rytų apeigų katalikų ukrainiečių ir baltarusių širdyse. Už vienybę su Roma daug kankinių praliejo savo kraują, atidavė gyvybę (Polocko arkivyskupas Juozapatas Kuncevičius, jėzuitas kunigas Andriejus Bobola). Ypač daug kraujo ir gyvybės aukų sudėta sunkiausiais unijos uždraudimo laikais (1839-1905) ir 1946 m.; sunkumai tęsiasi iki šių dienų. Lietuvos Kražių, Kęstaičių tipo istorijos beveik kas metai kartojosi tais laikotarpiais.

    Šiemet, Rusijos Krikšto 1000 metų Jubiliejų minint, Vakarų Ukrainos ir Užkarpatės žemėse sovietinės valdžios remiama Pravoslavų Bažnyčia mėgina šį Jubiliejų švęsti kaip pravoslavijos įtvirtinimo šventę. Šiuose Rytų apeigų katalikų gyvenamuose rajonuose prie kiekvienos iš katalikų unitų atimtos bažnyčios statomi dideli ąžuoliniai pravoslaviški kryžiai, nors iki šiol net ir pravoslavai čia statydavo (pvz. kapinėse) tik lotyniškus kryžius. Katalikiškoji Ukraina savo krikšto, priimto vienybėj su Romos Bažnyčia, tūkstantmety pažymi eidama sunkiu katakombų keliu. Sunkią jų padėtį šio Jubiliejaus metais atskleidžia Ukrainos Doli-nos rajono Bubniščios kaimo tikinčiųjų pareiškimas, neseniai pasiųstas TSKP CK Generaliniam Sekretoriui M. Gorbačiovui:

    "Mes, tikintys Rytų apeigų katalikai (nepriklausomai nuo to, kaip mus vadina — unitais, Ukrainos Katalikų Bažnyčios nariais), karštai trokštame, kad persitvarkymas ir viešumas paliestų ir mus, kad Jūs, gerbiamas Generalini Sekretoriau, ir kiti mūsų visuomenės nariai, pagaliau suprastumėte, jog mes tokie pat tarybiniai žmonės, kaip ir visi kiti.

    Iki šių dienų apie mus daug rašoma knygose, kalbama per radiją ir televiziją, tik gaila, iškreiptai, neteisingai, nesuderinamai su viešumo atmosfera. Net ir paskutiniu metu, kai kitose mūsų visuomenės gyvenimo srityse viešumas įgauna vis didesnes tei-
151

ses, apie mus kalba netiesą. Kaip įrodymą siūlome pažvelgti į Oresto Michaliuko žinutę, išspausdintą "Izvestijose" 1987, Nr. 357:

    "Tarnavimas hitleriniams okupantams, piktybinis aljansas su banditais galutinai atskleidė tikintiesiems unitų hierarchijos tikrąjį veidą. Todėl suprantamos patriotiškai nusiteikusių dvasininkų ir tikinčiųjų pastangos atsiriboti nuo profašistinės unitų viršūnės ir kartą visiems laikams baigti su Bresto unija. 1946 m. Lvove, pirmininkaujant žymiam bažnytiniam veikėjui Gavrilui Kostelni-kui, vėliau banditų nužudytam, įvyko skaitlingas visuotinis unitų (graikų apeigų katalikų) susirinkimas, kuris nutarė: "anuliuoti 1596 m. Bresto susirinkimo nutarimus, likviduoti uniją, atsiskirti nuo Vatikano ir sugrįžti į šventą mūsų protėvių pravoslavišką tikėjimą, įsijungti į Rusų Pravoslavų Bažnyčią".

    Perskaičus tokius žodžius, kyla klausimas, kas geriau, jei ne mes patys žinome apie save? Todėl ir nutarėm patys parašyti apie save, kad ir kiti mus teisingai suprastų.

    Pirmiausia, mes, tikintys Rytų apeigų katalikai, esame sąžiningi tarybiniai piliečiai, o ne priešai. Dirbame visų mūsų visuomenės narių gerovei, trokštame taikos pasauliui. Mes nekeliame jokių politinių reikalavimų, tik prašome, kad su mumis, Rytų apeigų katalikais, elgtųsi kaip reikalauja tarybiniai kultų įstatymai ir TSRS Konstitucija. Antra — visi turėtų suprasti, kad pakeisti tikėjimą, pereiti į kitą, ne taip jau lengva ir paprasta. Masinis perėjimas į kitą tikėjimą niekada nėra laisvanoriškas, nes sąžinės prievartavimas baisiau nei mirtis! Kai pirmųjų amžių krikščionis vertė atsižadėti savo tikėjimo, jie pasirinko mirtį. Taip ir 1946 metų Lvovo susirinkimo atveju, jo reikalavimas pereiti iš katalikų tikėjimo į pravoslaviją mums, katalikams, neįvykdomas. Eiti prieš savo sąžinę mes negalime. Konstitucija ir tarptautinė teisė užtikrina mums teisę išpažinti tą tikėjimą, kurį mes norim išpažinti. Ir taip Lvovo susirinkimo dalyviai tik patys už save galėjo spręsti — keisti katalikiškąjį tikėjimą į pravoslaviją ar ne. Jei katalikas laisvanoriškai panorės pereiti į pravoslaviją, tai jo sąžinės reikalas. Niekas neturi teisės jam tai uždrausti.

    Jei 1946 m. Lvovo susirinkimas būtų nutaręs pereiti į protestantų ar musulmonų tikėjimą ar į kokią sektą, tai nejaugi mes
152

prieš savo sąžine, turėtume tam paklusti?! Be to 1946 m. Lvovo susirinkime nedalyvavo nė vienas Rytų apeigų katalikų vyskupas. Net jei ir būtų bent vienas vyskupas dalyvavęs minėtame susirinkime ir atsimetąs nuo Katalikų Bažnyčios, mes, likę katalikais, neprivalome jam paklusti.

    Todėl teisingumas reikalauja, kad greta pravoslaviškų bažnyčių, būtų atidarytos ir Rytų apeigų Katalikų bažnyčios bei parapijos, kad mes galėtume melstis pagal savo sąžinę. Duokite galimybę patiems žmonėms nuspręsti, kokio tikėjimo jiems laikytis! Nei Lvovo susirinkimas, nei Romos Popiežius, nei Patriarchas Pimenas negali prievarta mums priskirti laikytis to ar kito tikėjimo. Prievartinis tikėjimas — netikras tikėjimas.

    Orestas Michaliukas rašo, kad unitų hierarchai bendradarbiavo su hitlerininkais ir todėl tikintieji nutarė pakeisti tikėjimą ir atsiskirti nuo Vatikano. O. Michaliukas matyt nesupranta, kad aukštus postus užimančių žmonių elgesys yra viena, o tikėjimas visai kas kita. Apie tikėjimą sprendžiama ne iš atskirų žmonių elgesio, bet iš to, ko tas tikėjimas moko. Tarp Jėzaus apaštalų buvo Judas, išdavikas. Bet iš šio fakto daryti išvadą, kad Kristaus tikėjimas moko išdavystės, būtų nelogiška.

    Reikėtų suprasti, kad Rytų apeigų katalikai ir Romos katalikai išpažįsta tas pačias tikėjimo tiesas, naudojasi tais pačiais Kristaus įsteigtais sakramentais, paklūsta tam pačiam Romos Popiežiui. Jų pažiūros į tarybinę vyriausybę tokios pat, kaip ir Romos katalikų. Skirtumas tik apeigose ir jose naudojamoj kalboj. O tai Bažnyčios vidaus reikalas. Į tokius dalykus pagal įstatymus tarybinė valstybė nesikiša. Jei karo metais aukšti dvasininkai ar eiliniai tikintieji ir ne taip elgėsi, kaip turėjo, dėl to nereiškia, kad reikia atsisakyti tikėjimo. Tai jų asmeninė kaltė, o Bažnyčia, Vatikanas čia niekuo dėti. Mes žinome, kad buvo kareivių, karininkų, mokytojų, kurie bendradarbiavo su vokiečiais; buvo ir pravoslavų dvasininkų, kurie su jais bendradarbiavo. Bet šiuo pagrindu niekam neateina į galvą, kad reikia išvaikyti kariuomenę, panaikinti mokyklas, uždrausti pravoslavų tikėjimą.

    Mes žiūrim ne į tai, ką atskiri asmenys darė, bet ko moko Kristaus tikėjimas. O jis moko užlaikyti Dievo ir teisėtus valstybės įsakymus, užlaikyti meilę tarp tautų, valstybių ir rasių.
153

    Taigi, mes, Bubniščios kaimo gyventojai (Ivano Frankovsko sritis, Dolinos rajonas, USR), kaip prieš, taip ir po 1946 m. Lvovo susirinkimo buvome ir esame katalikai. Iki 1983 m. galėjome lankyti graikų apeigų katalikišką bažnyčią savo kaime. 1983 m. spalio mėnesį mūsų bažnyčią milicija uždarė, sudaužė ikonostasą, vėliavas ir kitą bažnytinį inventorių išvežė. Tokiu būdu įžeidė mus kaip tikinčiuosius. 1983 m. analogiškai buvo pasielgta visoje eilėje kitų kaimyninių graikų apeigų katalikų parapijose. Pagal tarybinius įstatymus užtenka 20 tikinčiųjų kad būtų užregistruota bendruomenė. Mūsų kaime katalikų daugiau nei 300. Primygtinai prašome jus duoti nurodymą atidaryti graikų apeigų katalikų bažnyčią Bubniščios kaime ir leisti atvykti rytų apeigų katalikų kunigui. Kunigas bus jokių ryšių neturėjęs su hitleriniais fašistais ir ne buržuazinis nacionalistas.

    Tai būtų svarbus įnašas į tolimesnę mūsų visuomenės demokratizaciją. Mes būtume labai dėkingi ir su dar didesniu pasiaukojimu dirbtume Tėvynės labui..." Iki šiol neteko girdėti, kad būtų gautas teigiamas atsakymas.

    Lietuvos katalikai savo malda ir solidarumu remia Rytų apeigų Katalikų Bažnyčia Ukrainoje jos kilnioje kovoje už elementarias žmogaus teises.

        *

    Pastaba. Turimomis žiniomis grupė liberaliai nusiteikusių asmenų, apgaulingai prisidengdami autoritetingų asmenų pritarimu, mėgina "atšaukti" "LKB Kronikos" Nr. 75 įžangą. Straipsnio autorius kaltina pažiūrų siaurumu netolerantiškumu nekatalikams, už tai vadinami antitarybininku. į tolerancijos sąvoką įeina laisvė teisėtomis priemonėmis siekti, kad visa visuomenė pritartų tos ar kitos grupės ginamoms idėjoms. Todėl dar kartą pareiškiame: Mūsų giliu įsitikinimu ne transparentai, vėliavos ar šūkiai "Laisvę Lietuvai!" atneš tikrą ir pilnutinę laisvę tautai. Istorija žino ne vieną atvejį, kai savoji valdžia buvo ne geresnė už okupantų. Laisvei reikia pribręsti ir būti jos vergais. Todėl pirmiausia raginame visus tautiečius Tėvynėje ir pasaulyje atsigręžti į Dievą, visu rimtumu užlaikyti Jo duotus žmonijai įsakymus. Nuodėmė — didžiausia tautų vergija.
154

    Atšaukti "Kronikoje" talpinamus straipsnius turi teise, tik pati "Kronika". Iš šalies ateinančius tokio pobūdžio aiškinimus ar net bandymus atšaukti laikykite neteisėtais.

        *
Lietuvi, atmink, kad:

Kun. A. Svarinskas
    Kun. S. Tamkevičius
B. Gajauskas
           P. Gražulis
V. Petkus
                G. Iešmantas
ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!
155


 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum