gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 79 Spausdinti El. paštas
     • Kardinolo V. Sladkevičiaus žodis kunigų simpoziume
     • Dėkojame už auką!
     • Kun. Alfonsas Svarinskas atsisveikina...
     • Laisves nėra be sąžines laisvės (Kreipimasis į Persitvarkymo Sąjūdį)
     • Pareiškimai ir protestai
     • Mūsų kaliniai
     • Žinios iš vyskupijų
     • Sovietinėse respublikose

1988 m. rugsėjo 8 d.
158

LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA Nr. 79
Numeris skiriamas TTGKK nariui kun. Alfonsui
Svarinskui, 21,5 metų už Dievą ir Tėvyną kalintam
sovietiniuose lageriuose, o š.m. rugpjūčio 22 d. ne savo
noru turėjusiam palikti Tėvynę.

Eina nuo 1972 metų!
Perskaitęs duok kitam!
Jei gali, padaugink!
KARDINOLO VINCENTO SLADKEVIČIAUS
ŽODIS KUNIGŲ SIMPOZIUME

(Kardinolas Vincentas Sladkevičius, kalbėdamas kunigų simpoziume, iškėlė naujo atgimimo reikšmę Katalikų Bažnyčiai, nes iki šiol tautos moralė buvo žalojama ateizacija. Bažnyčia nesieks keršto persekiotojams, bet taip lengvai neužmirš tos žalos iš skriaudikų ir informatorių pusės):

    Nuo 1952 m. iki 1957 m. man teko šioje kuklioje Seminarijos bažnyčioje ne kartą kalbėti. Teko skaityti mąstymus ir konferencijas. Per tokį ilgą laikotarpį daug kas pasikeitė, mes žinom, kad pasikeitimai nebūna vienodi, jie būna ir džiugūs, ir liūdni; ir per šį ilgą laikotarpį ne visi pasikeitimai buvo džiugūs. Sunku visus pasikeitimus išsakyt...

    Šiandien, susirinką iškilmingam simpoziumui, švęsdami Marijos metų Jubiliejinį minėjimą, kartu prisimindami Dievo malonių gausą, suteiktą mums palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio paskelbimu palaimintuoju ir ypatingu būdu pajuntame, kad patys džiugiausi pasikeitimai prasidėjo Marijos metuose. Mes galim kaip anuomet Galilėjos Kanos vestuvėse pasakyti, kad tai, kas geriausia, mums palaikyta iki dabar.

    Kaip tik Marijos metuose visoje mūsų tautoje pasireiškia nuostabūs pasikeitimai, pavadinti persitvarkymo vardu. Ypatingą jų iškalbingumą mūsų tauta pergyveno ne taip seniai Vingio par-
159

ke, kai pirmą kartą po tiek merų taip iškilmingai suplevėsavo trispalvės..., kai buvo svarstomi visai tautai rūpimi klausimai. Gaila, kad tautinės vėliavos šiandien čia nematome. Nejaugi tai mums svetimas dalykas? Nejaugi tai mūsų žvilgsniui priešingas dalykas, ir nemokame džiaugtis tuo, kuo šiandien džiaugiasi visa mūsų tauta, nejau visa tai priešinga kunigijai? Ne veltui tie, kurie tą persitvarkymo džiaugsmą pergyveno Vingio parke, padarė priekaištą mums, kunigijai, kodėl mes likome tokie svetimi, bejausmiai, tarsi netrokštą persitvarkymo ir persimainymo, pernelyg apsipratę su liūdna padėtimi. Persitvarkymo Sąjūdis man neduoda ramybės, delegacijos ateina viena po kitos, klausia, kodėl mes tylime? Tegul šis mūsų žodis būna kaip atsakas, kad netylim, kad sielojamės ir pergyvenam.

    Šiandien trokštu ne tik savo, be visos katalikiškos dvasininkijos vardu pareikšti ir išryškinti mūsų dvasią, ko mes iš tiesų trokštame ir norime, ko dejuojam, dėl ko pergyvenam ir ko reikalaujam?!

    Kelis dešimtmečius katalikai ir kitų tikybų išpažinėjai mūsų krašte buvo išstumti iš viešojo gyvenimo. Apriboti bažnyčios sienomis, šventoriaus bei kapinių ribomis. Dabar vykstąs visuomenės gyvenimo pasikeitimas kviečia bei ragina mus, hierarchiją, kunigiją, tikinčiuosius, naujai pažvelgti į savo vietą šiandieninėje tautos istorijoje. Per kelis mėnesius nukrito daug žodžių varžtų, per pora pastarųjų metų kai kurie žymūs tarybinių respublikų kultūros darbininkai, o per šiuos ir mūsų respublikos garsiai prabilo apie religinio gyvenimo reikšmę tautos dvasiai, jos moralei. Jau viešai pripažinta, kad mūsų tautos sielą sužalojo ne tik priverstinė kolektyvizacija, neplaninga organizacija, bet ir beatodairiška ateizacija. buvo sužalotos žmonių sąžinės, kai jie turėjo kalbėti ne tai, ką galvojo ir daryti ne tai, ką kalbėjo, kai turėjo niekinti, kas jų tėvams, o taip pat ir jiems patiems buvo ir yra šventa. Bažnyčia nepropaguoja keršto, nors ir pripažįsta, kad negalima lengvai užmiršti nusikaltimų žmoniškumui, nekaltų žmonių laisvei ir gyvybei. Tikintieji, tiesa, neorganizavo ir nevykdė trėmimų, juos vykdė kiti, nepasirašinėjo mirties ar ilgos nelaisvės nuosprendžių, tačiau buvo ir gal dar tebėra tikinčiųjų, prigąsdintų, apgautų, gėdingoje skundikų, slaptų informatorių armijoje,
160

kurie talkino anoms baisenybėms ir dabar tebetalkina priespaudos aparatui. Tokius tikinčius pasauliečius, o ypač Bažnyčios darbininkus kuo rimčiausiai mes įspėjame: neapsigaudinėkim, neteisinkime savo mažadvasiškumo, atminkime skaudžią atsakomybę prieš Dievą, prieš tautą. Jokia kaina mums neturi būt per didelė tam, kad galiausiai pasijustume laisvi, doros sąžinės žmonės. Šiuo metu nuolat minimi du pražūtingi šalies istorijos tarpsniai — diktatoriaus kultas ir sustingimo arba stagnacijos laikotarpis. Kiek ir kaip šie laikotarpiai palietė Bažnyčios gyvenimą? Diktatoriaus asmens kulto laikais Bažnyčia kentėjo, anuomet to nepripažino, dabar išdrįstama ir viešai tai pasakyti, tik labai jau prislopintai. Nejaugi ir mes, kunigai, tik prislopintai tai ryškinsime?! Kas trečias Lietuvos kunigas ir keturi iš penkių vyskupų buvo įkalinti, įkalinta ir ištremta daugybė katalikiškų organizacijų veikėjų, krikščioniškos kultūros darbininkų, uolių tikinčiųjų; uždaryta visa katalikiška spauda, mokyklos, organizacijos, brolijos; išvaikyti vienuolynai, uždaryta nemažai bažnyčių ir trys kunigų seminarijos, konfiskuotos vienuolynų ir seminarijų bibliotekos... Bažnyčia skaudžiai kentėjo, bet ji liko anuomet visoje šalyje vienintelė institucija, negarbinusi diktatoriaus. Per atoslūgį, po diktatoriaus mirties, nebuvo atkurta nei religinė spauda, nei mokyklos, priešingai, vėl buvo uždaryta bažnyčių, sistemingai naikinami pakelių kryžiai ir koplytėlės, sustiprinta kova prieš tikėjimą spaudoj ir mokyklose, antireliginis spaudimas inteligentams, tarnautojams. Grasinimais nuo altorių buvo nuvaryti vaikai ir jaunimas, o tam pasipriešinęs Vilniaus vyskupas Julijonas Steponavičius ištremtas į Žagarę ir iki šiol negrąžintas į pareigas.

    Stagnacijos laikais buvo stengiamasi ir Bažnyčiai primesti sustingimą. Stagnacija suleido gilias šaknis, ir šiuo laiku sąjunginė Religinių reikalų taryba ir jos atstovai mūsų respublikoje labai sunkiai persiorientuoja į dialogą su Bažnyčia — nori diktuoti bei administruoti senoviškai. Kai kuriais atvejais tik kalbama apie persitvarkymą, tačiau nieko konkretaus nedaroma šia linkme. Priešingai. Buvo paskelbta, kad Kauno Kunigų seminarijoje galės mokytis 150 jaunuolių. Šiandien kažkas per kažkokius neaiškius kanalus, spaudoj nepaskelbtus, jau teigia, kad Seminarijoje galės mokytis tik 145 jaunuoliai. Kas turėjo ir galėjo pakeisti
161

mums jau duotą limitą?! Negavau informacijos aš, negavo jos kiti Lietuvos vyskupai. Kokiais kanalais tokie potvarkai ateina? Tegul viešai raštu praneša arba spaudoje paskelbia, kad į Kauno Kunigų seminariją bus priimta mokytis mažiau jaunuolių nei pradžioje buvo leista ir paaiškinta priežastis. Šito nepadaryta. Tik neaiškiais, tyliais, slaptais kanalais mus pasiekia panašios žinios. Nejaugi mes, vyskupai ir kunigai, galim tylėti ir su tuo sutikti?! Istorija rodo, kad Bažnyčia sugeba gyventi prie įvairių valstybinių sistemų, tačiau Bažnyčia negali taikstytis su neteisingais jos veiklos suvaržymais, su žmogaus teisių pažeidimais. Istorija rodo, kad laisvė niekada nebūna padovanojama, bet, susiklosčius palankioms aplinkybėms, patys žmonės, visuomenė turi pradėt elgtis kaip laisvi, patys laisvės reikalaut Šiandien mes negalime ilgiau laukti. Jau trys metai, kai žada ir vis atideda naujų Religinių nuostatų išleidimą, ir dar neaišku, kada juos išleis. Užliūliuoti, užmigdyti, paguosti pažadais... Kadangi tarybinė vyriausybė yra panaikinusi Lietuvos respublikos konkordatą su Apaštalų Sostu ir deklaravusi nesikišimą į Bažnyčios kanonine, veiklą, tai RRT įgaliotinio įstaigos, rajono valdžios ir kitų organų šių dalykų administravimas mums neturi juridinio pagrindo ir turėtų liautis. Jeigu einama prie tikro persitvarkymo ir prie normalių sąlygų, tegul pačiai Bažnyčiai leidžia netrukdomai vadovautis Bažnyčios kanonais ir jos nustatyta hierarchine, pastoracine veikla. Tik šitaip bus žengtas religinėje srityje žingsnis į teisinės valstybės sukūrimą, kuriuo sielojasi ir neseniai įvykęs reikšmingas forumas Vingio parke.

    Kunigai, klebonai, vikarai, mūsų manymu, jau dabar turėtų viešai pradėti vaikų katekizaciją, religinį jaunimo švietimą — nelaukti kol RRT įstaiga praneš, kad jau galima. Nelaukite taip pat ir vyskupų atskiro rašto, kad jūs tai galite. Šią teisę jums duoda Bažnyčios kanonai, tad kodėl dar reikia vyskupų rašto? Ne vyskupai kunigams uždraudė katekizuoti vaikus ir jaunimą. Pradėkime patys, ir tai dabar sugrįžti į tas pozicijas, kurias praradom. Hierarchija, dvasininkija, tikintieji, turi nepaliauti reikalavę, kad būtų sugrąžintas tikintiesiems Lietuvos krikščionijos lopšys — Vilniaus Katedra ir nutrauktas visiems mums brangios Vilniaus šv. Kazimiero šventovės profanavimas; kad greičiau realizuotųsi
162

Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčios sugrąžinimas, kad būtų duodami leidimai statyti naujas bažnyčias ten, kur hierarchijos sprendimu tikintiesiems jų reikia.

    Nepaliaukime klibiną visas atsakingas instancijas, kad būtų grąžinta laisvė religinei spaudai. Hierarchija, kunigija, patys tikintieji, o ne valdžios įstaigos turi suprasti, kokie leidiniai ir kokiu tiražu jiems reikalingi. Prieš 40 metų nusavinusi šimtus bažnytinių pastatų ir keliolika spaustuvių, valstybė tegul nesijaučia mums duodanti dovaną, jei ir numeta kokį trupinį, o po to visam pasauliui apie tai skelbia.

    Tikintieji tebus pasirengę panaudoti visas galimas pastoracines priemones individualiai ir grupiniai apaštalaujant senelių, invalidų, našlaičių, ligonių globoje. Pasigirsta balsai, kad bus leista labdara, galbūt net kai kurioms vienuolijoms bus leista dirbti šioje srityje. Bet kol kas tai tik pavieniai balsai. Raginame tikinčiuosius pasauliečius, o ypatingai dvasininkiją prieinamais būdais paremti visuomenės atsinaujinimo ir demokratizacijos pastangas. Nebūtina, kad mes atitinkamuose sąjūdžiuose išstotume kaip kunigai, bet būkime šiems dalykams palankūs ir visais galimais būdais palaikykime. Jeigu pasirodys, kad atsinaujinimo sąjūdžiuose dalyvaujantiems pasauliečiams reikia konsultantų, teologų ar kanonistų, vyskupų konferencija juos parinks ir duos.

    Daug kentėjo Bažnyčia per šį laikotarpį, daug iš jos atimta. Vis dėl to mes ketiname būti kantrūs, vengti priešiškumo nuotaikų, neapgalvotų veiksmų, tačiau neužmiršime, kad tikinčioji visuomenė gali būti kantri tik matydama darant vieną po kito konkrečius žingsnius, o ne duodant ore pakibusius pažadus.

    Pernai Krikšto Jubiliejaus dienai skirtame pamoksle vyskupai yra pareiškę: Mes broliškai dėkojame visiems prijaučiantiems Bažnyčiai, visiems, kurie dėl vidinių ar išorinių kliūčių jaučiasi negalį praktikuoti visus sakramentus, bet brangina Evangelijos vertybes, palaiko krikščionišką dvasią savo elgesiu, žodžiu, kūryba; visiems, kurie remia, globoja pavienių tikinčiųjų ir visos Bažnyčios pastangas. Prie šių žodžių norisi pridėti padėką visiems mūsų tautos kultūros darbininkams, kurie, skatinami teisingumo ir Tėvynės meilės jausmo vis garsiau kelia balsą už
163

krikščioniškas vertybes, prieš jų niekinimą, prieš tikinčiųjų diskriminaciją. Tai pradinis pilnai neapipavidalintas mūsų žodis.

    Mes tikime, kad per dangiškos mūsų Motinos Marijos užtarimą, per mūsų gilų pamaldumą ir jos žodžių "darykite visa, ką tik jis jums įsakys" vykdymą, padėtis keisis gera linkme. "Darykite visa, ką tik jis jums įsakys..." Šiais žodžiais mūsų dangiškoji Motina pirmą ir vienintelį kartą prabilo į žmoniją ir kiekvieną iš mūsų įsakymo būdu, nurodydama, ko ji laukia, ko nori ir reikalauja, kad darytume. Mūsų nelaimės tautoje prasidėjo kaip tik nuo to, kad, turėdami laisvę, nedarėm tai, ką Viešpats įsakė, nevykdėm jo duotų įsakymų, čia mūsų visų nelaimių pradžia. Geriausi pasikeitimai ateis ir pasireikš pačiu gražiausiu būdu, o mes galėsim kaip anuomet Galilėjos Kanos vestuvėse pasakyti, kad kas geriausia palaikei iki dabar, jei kiekvienas mūsų, ypatingai dvasininkija, savo širdyje pasiryšime ir vykdysime visa, ką Jėzus Kristus mums įsako.


(Iškalėjęs Gulaguose 21-rius metus kun. Alfonsas Svarinskas paleistas su sąlyga, kad išvyks iš Lietuvos. 1988 m. liepos 8 d. atvyko į Vilnių ir rugpjūčio mėn. 22 d. atlaikė atsisveikinimo šv. Mišias šv. Teresės bažnyčioje, kur suplaukė minios žmonių):

DĖKOJAME UŽ AUKĄ!


    1988 m. liepos 12 d. iš Permės griežto režimo lagerio buvo paleistas kun. Alfonsas Svarinskas, kuris 1983 m. sausio 26 d. buvo areštuotas, apkaltintas antitarybine propaganda bei agitacija ir nuteistas pagal LTSR BK 68 sr. I d. 7 metams griežto režimo lagerio bei 3 metams tremties. Išbuvęs 5 su puse metų įvairiuose sovietiniuose griežto režimo lageriuose, kun. A. Svarinskas buvo paleistas su sąlyga, kad paliks Tėvynę ir Augsburgo vyskupo J. Štimplės kvietimu išvyks į Vakarų Vokietiją.

    1988 m. liepos 15 d. vakare kun. A. Svarinskas atvyko į Vilnių. Kun. A. Svarinskas, net tris kartus teistas, 21 su puse metų išbuvęs įvairiuose Gulago lageriuose, daug fiziniai ir moraliai kentėjęs, į Tėvynę grįžo nepalūžęs, kupinas ryžto ir energijos
164

toliau darbuotis Dievo garbei ir Tautos gerovei. Savo religine ir tautine savimone bandanti atgimti Lietuva, su pagarba ir susižavėjimu sutiko šį dvasios milžiną, jo pamokantį žodį priimdama kaip dvasinį testamentą Tautai.

    Lietuvoje išbuvęs vos daugiau nei mėnesį, kun. A. Svarinskas aplankė visą eilę parapijų —Vidiškes, Viduklę, Telšius, Tauragę, Šiluvą, Igliauką, Kybartus, Marijampolę, Vilnių, Paberžę ir kt., ir visur buvo sutiktas šimtų ir tūkstančių jį mylinčių širdžių, jo žodžio išsiilgusių Lietuvos tikinčiųjų. Tačiau ryškiausiai savo solidarumą tikinčioji ir net netikinčioji Lietuva parodė paskutinėmis kun. A. Svarinsko su Lietuva atsisveikinimo akimirkomis, kai 1988 m. rugpjūčio 22 d. Vilniuje Aušros Vartuose kun. A. Svarinskas atnašavo atsisveikinimo šv. Mišias.

    Jau iš ankstyvo ryto į šią Vilniaus šventovę plūdo žmonės. Jie sausakimšai užpildė šv. Teresės bažnyčią. Virš galvų jūros didingai siūbavo trispalvės vėliavos, gėlių puokštės. Akį džiugino jaunimo gausumas, tautiniais rūbais pasipuošusių merginų būrys. Su kunigu A. Svarinsku — vakarykščiu sąžinės belaisviu — šv. Mišias koncelebravo dar 5 kunigai, tarp jų TTGKK narys kun. Vincentas Vėlavičius, buvę kaliniai — kun. Jonas-Kąstytis Matulionis ir kun. Juozapas Razmantas. šv. Mišių intencija — Už Bažnyčios ir Tėvynės atgimimą. Pamokslo metu kun. A. Svarinskas dėkojo tautiečiams už maldą ir jo kovos pratęsimą, sveikino atbundančią Lietuvos inteligentiją, priminė ir kvietė siekti tikrosios laisvės vieninteliu įmanomu keliu — per doros stiprinimą, per alkoholizmo, ištvirkimo ir narkomanijos įveikimą. Karštą ir pilną meilės kunigo žodį palydėjo ilgi nuoširdūs susirinkusiųjų plojimai. Po šv. Mišių atsisveikinimo žodį tarė kun. Algimantas Keina. Jis pabrėžė, kaip ugdė mūsų religinį sąmoningumą, žmogiškąjį solidarumą kun. Alfonso heroiškai prisiimta nelaisvė, išreiškė įsitikinimą, kad mūsų meilės, bendrų darbų ryšiai ir toliau nenutruks. Jaunųjų Lietuvos katalikų vardu kalbėjo kun. Robertas Grigas. Jis akcentavo, kad kun. A. Svarinsko ir kitų sąžinės kalinių vardai tautai tapo laisvės ir teisingumo simboliais, kaip Vytis, kaip trispalvė vėliava, kaip Rūpintojėlis. Tikintis jaunimas nepaliaus siekęs Kristaus atneštų idealų, jį įkvepia ir stiprina nekalta teisiųjų kančia. Atsakomajame žodyje kun. A.
165

Svarinskas išreiškė savo sumišimą dėl išskirtinės jam rodomos pagarbos, jis pats save laikąs eiliniu žmogumi, kuris tik stengėsi gerai atlikti pareigą. Nurodė, kad yra iškentėjusių kur kas daugiau. Tai 37 metus Gulago pančius nešantis Balys Gajauskas ir 27-tus metus Viktoras Petkus. Kun. A. Svarinskas pareiškė tvirtai tikįs, kad iš priverstinės tremties dar sugrįš į Lietuvą. Visa bažnyčia, pritariant vargonams, galingai sugiedojo "Lietuva, Tėvyne mūsų". Nepaliaujamai prie altoriaus ėjo žmonės — suaugusieji, jaunimas ir vaikai — sveikino, dėkojo, teikė gėles. Išėjusį į Didžiąją gatvę kun. A. Svarinską pasitiko gatvę užtvindžiusių žmonių plojimai. Pasitvirtino kun. A. Svarinsko pamoksle pasakyti žodžiai: "Filmo apie mane autoriai klausė: 'Kas jūs, kunige Svarinskai?' Štai — jūs esate atsakymas." Po šv. Mišių kunigas Alfonsas ligoninėje aplankė avarijoje sunkiai sužeistą Kavarsko kleboną kun. Baboną.

    Apie 12 vai. link Vilniaus aerouosto nusidriekė tremtinį palydinčių mašinų eskortas. Atvykus į aerouostą, atsivėrė nuostabus vaizdas: pastatą apgulusi didžiulė minia žmonių, virš kurios didingai plevėsavo balta-geltona Popiežiaus vėliava ir tautinė trispalvė, nesuskaitoma daugybė mažų vėliavėlių. Nuošaliau matėsi vorelė milicininkų ir civilių, susirinkusiems jie netrukdė. Kun. A. Svarinskui išlipus iš mašinos, kilo plojimų audra, kokios Vilnius seniai buvo girdėjęs. Po kunigo kojom pasipylė gyvos gėlės, kuriomis jis lyg kilimu ėjo į aerouosto pastatą. Žmonės be perstojo nešė savo mylimam ganytojui gėles, bučiavo rankas, dėkojo, linkėjo ir verkė. Apsupusi kun. A. Svarinską ant aerouosto laiptų minia kelias minutes darniai skandavo: "Lie-tu-va bus laisva!", o kunigui tolstant į pastato gilumą, jį lydėjo griausmingas "Lau-kiam! Lau-kiam! Lau-kiam!" Viduje maloniai besišypsąs aerouosto atsakingas darbuotojas mandagiai paaiškino registracijos bei išskridimo tvarką, padėjo atlikti visus formalumus. Ant laiptų išėjusį kunigą liaudis vėl apipylė gėlėmis, per rankas be paliovos plaukė maldaknygės, paveiksliukai, atvirutės, kol pavargusi ranka jau negalėjo rašyti autografų. Vėl galingai aidėjo Tautos himnas. Jaunimas dainavo tremtinių, liaudies dainas bei jomis tapusius patriotinius eilėraščius. Viską be perstojo filmavo oficialios ir privačios kino kameros. Buvo paskelbta, kad reisas
166

valandai atidedamas. Minėtas atsakingas aerouosto darbuotojas pakvietė kun. A. Svarinską, kitus kunigus ir artimuosius į atskiras patalpas. Aerouosto personalas elgėsi labai pagarbiai. Savo pagarbą kun. A. Svarinskui pareiškė ir atminimo dovanėles įteikė net Bažnyčiai netikėti žmonės. Reisas dar keletą kartų buvo atidėtas, pagaliau atsisveikinąs kun. A. Svarinskas praėjo kontrolinį postą, žmonės stovėjo už tinklinės tvoros, skiriančios pakilimo takus nuo aerouosto kiemo, dainavo patriotines dainas, mojavo gėlių puokštėmis ir vėliavėlėmis. Taip laukė apie valandą laiko, kol reaktyvinis lėktuvas pakilo į žydrą Lietuvos padangą, fiziškai atplėšdamas nuo mūsų tą, su kuriuo širdim esame suaugą bendrais siekiais, tačiau iš mylinčių sielų, ir atgimstančios Tėvynės būties jo neišplėš.

    Išlydėti kun. A. Svarinską iš Maskvos išvyko grupelė iš Lietuvos, prie jų prisijungė anksčiau į laisvą grįžą rusų kaliniai, bendraminčiai. Atsisveikinimo su kun. A. Svarinsku metu oficialioji melo propaganda patyrė triuškinantį smūgį. Tauta akivaizdžiai parodė, kas Lietuvai yra apšmeižtas, kankintas ir Viešpaties galybe nugalėjęs smurtą ir blogį kun. A. Svarinskas. Dar kartą pademonstravo savo solidarumą, dėkingumą už sudėtą auką ir ryžtą sekti aukos keliu už Dievą ir Tėvyną.

(Kun. Al. Svarinskas atsisveikinimo kalboje dėkojo už tūkstančius laiškų ir ragino ir toliau likti ištikimais Katalikų Bažnyčiai):
KUNIGO ALFONSO SVARINSKO
ATSISVEIKINIMAS

    Ką tu, išeidamas iš protėvių gimtosios žemės,
    Mirties ir prievartos aklam likimui palikai —
    Seni piliakalniai — sodybos — ir aušros takai, —
    Tešvies paklydusiam, kai bus dangus aptemąs,
        Ir susipainios viltys ir takai.
167

    Ką tu, išeidamas iš tėviškės pakluonių,
    Išsinešei, kai žemę. rykštė palietė skaudi —
    Senolių kraują — vardą — laisvės žiburį širdy, —
    Kaip amžiną paminklą visą šią kelione.,
        Kaip didį turtą nešk širdy.

    Ir jų, vergijoje įmintos, pėdos šventos
    Ir tavo dienos, skirtos kovai ir vargams —
    Likimas tavo tėviškei, kai naują rytą lems, —
    Liks kaip nenykstantis granito testamentas
        Dienų dienoms — vaikų vaikams.
(B. Brazdžionis)


    "Broliai ir sesės Kristuje, visa, kas gera, greit praeina. Neseniai šventėm sutiktuves, o šiandien jau išleistuvės. Nuoširdžiai dėkoju broliams kunigams, mieliems parapijiečiams ir visiems, kurie šiandien susirinkote į Vidukle, drauge pasimelsti, vienas kitą pastiprinti ir vėl eiti savo gyvenimo keliais. Tokia Dievo valia. Mes žemėje neturime pasiliekančio miesto, bet ieškome būsimojo, ir to būsimojo miesto kiekvienas ieškome savo keliu, tik reikia, kad sąžiningai atliktume savo pareigas, turėtume sveiką garbės pajautimą, kad esame krikščionys, katalikai ir lietuviai.

    Šiandien kalbėti man nėra lengva... išsiskiriant, kad neliūdėtume, pažadu, kad prie pirmos progos aš grįšiu į Tėvyne., o kada — už savaitės, mėnesio ar metų — neturi reikšmės, bet grįšiu; grįšiu atlikęs savo pareigą. Dar gerai nesuprantu, ką Dievas man skiria, kokia misija manąs laukia, važiuoju kaip kunigas ir manau, kad būsiu katalikams naudingas, pirmiausia savo tautiečiams, o vėliau, jei bus reikalas, ir kitiems.

    Šie mano padriki žodžiai, tebūna tarsi dvasinis testamentas, meilės įstatymas. Visų pirma dėkoju visiems už maldas, laiškus, nors dauguma jų manąs nepasiekdavo. Kartą kalbėjau su Čūsavo-vo prokuroru. Klausiau, kodėl man neperduoda laiškų, juk žmonės tikrai rašo. Prokuroras atsakė: taip, jūsų adresu ateina masė laiškų, bet ką gi jums rašo?! Rašo, kad viską ištvertumėt ir grįžtumėt į Tėvynę... Tai, jų supratimu, jau nusikaltimas. Dėkoju už moralinę paramą, už gėles. Lageryje malonu buvo girdėti, kad
168

per tiek metų kiekvieną mėnesio 26 d. rinkotės į Viduklę melstis už mane ir kitus kenčiančius. Aš nebūčiau taip sugalvojęs, jūsų gyvas tikėjimas ir meilė tai išrado. Kitataučiai kaliniai stebėjosi ir žavėjosi — lietuviai turi didelį sustiprinimą, jie turi Katalikų Bažnyčią. Taigi, broliai, ir toliau likime ištikimi tikėjimui — tai brangi dovana, gyvenimo vairas. Jei turėsime gyvą tikėjimą, išplauksime per visas gyvenimo audras, nesuklysime ir neužplauksime ant seklumos, nežūsime.

    Antikinėje literatūroje rašytojas Homeras yra aprašęs kaip graikai užpuolė Troją, bet neįstengė jos paimti; tada sugalvojo klastą — jie padarė didelį medinį arklį, kuriame pasislėpė kareiviai. Arklį paliko, o patys neva pasitraukė. Trojiečiai įsitraukė arklį į savo miestą. Naktį iš jo išlipo kareiviai, atrakino miesto vartus ir taip graikai nugalėjo Troją. į Lietuvos Katalikų Bažnyčią bandė, bando ir bandys įvesti Trojos arklį. Kada tai bando padaryti grubios jėgos pavidalu, lengva atskirti ir pasipriešinti. Girdėjau, kad ir Lietuvoje pradėjo reikštis sektos, įvairūs religiniai sąjūdžiai. Kai kur tie sąjūdžiai gal ir neblogas dalykas, bet mūsų sąlygomis yra didelis pavojus pasiklysti ir kitus suklaidinti. Šv. Paulius sakė: "Jeigu kas skelbtų kitą tikėjimą negu aš jums paskelbiau, nors ir angelas, tebūna atskirtas. "Mes turime prieš 600 metų paskelbtą mums Evangeliją, turime Bažnyčios hierarchiją, turime šv. Mišias, sakramentus, žodžiu, turime viską, ko reikia sielų išganymui, taigi, nuoširdžiai klausykime savo ganytojų, pirmoje eilėje Kardinolo, kuris vadovauja Lietuvos Katalikų Bažnyčiai; vieni kitus remkime, susiklausykime ir tada tikrai išvengsime įvairiausių provokacijų ir nepatirsime nuostolio. Nepasiduokime gundymams, tarkimės, klauskime, bet galutinį žodį tars Bažnyčios vadovybė, jos klausykime — ji dabar geriau nei mes mato, ko reikia Bažnyčiai.

    Kristus pasakė: Jus pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vienas kitą. Taigi, broliai, mylėkime vienas kitą, nesu-smulkėkime, nekaltinkime vieni kitų už smulkmenas, būkime atlaidūs vieni kitiems. Rusai turi gerą posakį: septynis kartus atmatuok ir tik aštuntą kirpk. Taigi ir mes taip darykime. Mat, žodis dažnai išsprūsta neapgalvotai, o kitam gali padaryti daug žalos. Būkime atsargūs žodžiuose. Geriau šimtą kartų pačiam nu-
169

kentėti nei vieną kartą kitą įskaudinti. Mylėkime Dievą visa širdimi ir tada tikrai bus gerai. Man atrodo, kad gyvenimas nėra toks sudėtingas, tik mes patys jame kartais pasiklystam, pasiduodame laiko madai. Jei kas sakytų, kad Dievo nėra — netikėkite. Šv. Rašte pasakyta, kad tik kvailas tarė: Dievo nėra. Dievas yra ir kiekvieną mūsų veda nuostabiais keliais, reikia tik vieno, kad mes patys nesipriešintume Dievo valiai — būtume geri laidininkai.

    Nepasiduokime laiko dvasiai — tebus pilnos mūsų bažnyčios, eikime dažnai šv. Komunijos, kad, sustiprėję Kristaus Kūnu ir Krauju, galėtume kovoti ir ją laimėti. Stenkimės, kiek galime, pagilinti savo tikėjimą. Girdėjau, kad valdžia netrukdys kunigams katekizuoti- vaikus. Mums visiems reikia gerai pasiruošti ir pravesti katekizaciją. Ir mokyti reikia ne tik vaikus, visus jus, broliai, reikia mokyti ir mokytis. Taigi, žiemos metu, turėdami daugiau laisvo laiko, dažniau ir šiokiadieniais ateikime į bažnyčią pasiklausyti Dievo žodžio. Dauguma baigę vienokius ar kitokius mokslus, todėl stenkimės ir patys dažniau į rankas paimti religinę knygą, ieškokite jų pas kunigus, aktyvesnius tikinčiuosius, manau, kad su laiku knygų bus vis daugiau. į katekizaciją reikia įsijungti mums visiems, tik tada pasieksime gerų rezultatų. Pasižadėkime kiekvieną sekmadienį ir taip laisvesniu nuo darbo metu bent valandą laiko skirti artimui — eikime pas draugus, gimines, kaimynus ir kalbėkime jiems ir su jais apie Dievą. Apie nykstančius žemės dalykus jau prisikalbėjom, be to, jie niekur nedings, atėjo laikas atsigręžti ir kalbėti apie Dievą. Taigi, ryžkimės ir vykdykime. Kai giliau priimsime dievišką tiesą, jokie Trojos arkliai mums nebus pavojingi — patys atskirsime grūdus nuo pelų.

    Norint būti kataliku, neužtenka turėti maldaknygę, rožančių, retsykiais ateiti į bažnyčią; reikia, kad Dievo įsakymai būtų mūsų gyvenimo pagrindu. Visa, kas priešinga Dievo įsakymams, tebūna svetima ir mūsų gyvenimui. Katalikas negali būti pasyvus stebėtojas. Ne. Gyvenimas ne teatras, už kiekvieną valandėlę duosime apyskaitą, todėl sakau, kad kiekvienas mūsų turi būti karys ir kovoti su dabartinėmis blogybėmis.

    Viena blogybė, kurios mes savo laiku nenorėjome pripažinti
170

ir kuri dabar jau virto sunkia mūsų visuomenės liga — alkoholizmas. Šv. Rašte pasakyta, kad visa, ką Dievas sutvėrė, yra gera, taigi, ir vyno taurė yra gera, bet kada mūsų visuomenė serga, prarado saiką ir neturi valios susivaldyti, mes turime parodyti gražų susivaldymo pavyzdį. Manau, kad bent iki 20 metų jaunimas privalo būti abstinentais. Vyresnio amžiaus žmonės, jeigu nepajėgia visiškai susivaldyti nuo alkoholinių gėrimų, tebus blaivininkais. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad retkarčiais, švenčių proga — jokiu būdu ne laidotuvėse ar mirusiųjų minėjimuose — bet, vestuvėse, krikštynose, kai susitiks seniai nematytą gerą draugą, išgers ne daugiau šimtą gramų alkoholinio gėrimo. Tokį saiką anksčiau yra nustačiusi Lietuvos inteligentija, kuri ir dabar gražiai darbuojasi Tautos gerovei ir žinoma mums visiems Persitvarkymo Sąjūdžio vardu. Jei ir išgersite, tai ne kolūkio fermose, sandėliuose, miesto parke ar pakrūmėse, bet tik prie baltai aptiesto stalo, o stalą baltai užtiesti gali tik motina, žmona ar sesuo. Kas pats gers, tegul niekada neragina gerti kito. Šito griežtai laikykitės.

    Dievas myli ir veda lietuvių tautą, mums davė daug gerų kunigų, drąsių pasauliečių, o paskutiniais metais palaimintąjį Jurgį Matulaitį, Kardinolą ir dar daug kitų malonių. Davė ne veltui. Tai atlygis už tas aukas, kurias mūsų tautiečiai sudėjo pokario metais ir kurias pasiryžę, jei reikės sudėti ir ateityje. Aš esu įsitikinęs, kad ateityje reikės dar daug, gyvenimas pareikalaus dar daug aukų. Būdamas lageryje, likimo draugams sakydavau: nenusiminkite, aš grįšiu į Lietuvą, bet pas jus atvažiuos kiti kunigai. Mano supratimu, duok Dieve, kad už ištikimybę Kristui kasmet areštuotų po kelis kunigus. Dėl to nereikia pulti į paniką ar beviltiškai liūdėti. Kunigas lageryje yra labai ir labai reikalingas. Rusija ieško Dievo ir mes jį turime parodyti. Tikinčiųjų pareiga, ką jūs ir darėte, melstis už suimtuosius, jų tarpe ir kunigus, kad jie ištvertų ir kiek išgalėdami liudytų Kristų. Nebijokime už Dievą pakentėti. Į gyvenimą žiūrėkime ne per rublį, ne pirklio, bet krikščionio akimis. Ieškokime visų pirma Dievo karalystės ir jo teisybės, o visa kita bus pridėta. Nuoširdžiai kovokime su alkoholizmu, ir narkomanija. Kovokime su moraliniu palaidumu, kurio dabar tiek daug mūsų aplinkoje ir kurį pamažu jau pradeda viešai pripažinti blogiu.
171

    Grįžęs pervažiavau per Lietuvą ir dar kartą įsitikinau, kad obuolys nuo obels netoli rieda — kur tėvai rimti katalikai, ten ir vaikai ištikimi tikėjimui, dori. Būna ir išimčių — tėvai geri, o vaikai klaidžioja klystkeliais. Tokiu atveju melskimės, pavyzdžiu mums tebūna šv. Monika, kuri ilgus metus meldė Viešpatį už savo sūnų Augustiną. Pasitikėkime Dievu ir melskimės.

    Kaip katalikai saugokimės duoti kam nors blogą pavyzdį. Mūsų amžiaus žmones kaip niekuomet veikia geri ar blogi pavyzdžiai. Duokime tik gero elgesio pavyzdį ir tuo liudykime Kristų. Pasinaudodamas proga, noriu padėkoti Viduklės jaunimui. Jie savo elgesiu pasitarnavo Bažnyčiai, o man padarė daug džiaugsmo. Teisme Raseinių profesinės mokyklos komjaunimo sekretorius skundėsi, kad sunku dirbti su mokiniais iš Viduklės. Kaip jiems bekalbėdavau, jie sakydavo: klebonas mums sakė, kad Gavėnioje negalima linksmintis, ir tai pastoviai... -— klebonas mums sakė..., — kalbėjo sekretorius. Jaunimas padarė gerą darbą. Bedieviai klausėsi ir stebėjosi, kad šiandieninis jaunimas klauso klebono. Manau, broliai ir seserys, kad ir toliau jūs manęs klausysite.

    Gyvenime nemažai mačiau ir išgyvenau. Patyriau ir vargo, ir kančios; džiaugiuosi, kad mano širdis laisva nuo neapykantos. Dievas tegul atleidžia visiems, kurie man padarė nuoskaudų, ir pats prašau Dievo ir jūsų atleidimo, jei ką nors įskaudinau, ne viską padariau, ką galėjau ir turėjau padaryti. Dar kartą ačiū, kad už mane meldėtės, ir išlaikėte gyvą tikėjimą. Miela kunigui jausti, kad žmonės jį myli. Ši meilė jam duoda jėgų ir pastiprinimo eiti gyvenimo keliu, sąžiningai nešu pareigos, aukos naštą. Aplankiau keletą parapijų, tos meilės, kurią man rodote, nenusipelniau. Esu eilinis Kristaus karys. Manau, kad savo elgesiu, rodoma meile jūs duodate pavyzdį kitiems, o ypač jauniems Lietuvos kunigams. Dar kartą įtikinamai paliudijate, kad kunigo niekas — nei bedieviška valdžia, nei kalėjimai ar lageriai — nepajėgia sukompromituoti. Susikompromituoti gali tik jis pats.

    Būdamas lageryje, visa širdimi troškau pamatyti Lietuvą, dar kartą pravažiuoti jos keliais... Mąsčiau apie Tėvynę ir dainavau, dainavau, kaip mokėjau, kad paskui niekas nesakytų, kad lietuviai Uraluose nedainavo ir negiedojo. Kai kurie seni kaliniai, tai matydami sakė: jis nuo ilgo sėdėjimo turbūt su protu susipyko.
172

Jie mūsų, tikinčiųjų, dažnai nesupranta, nesupranta, iš kur gauname jėgos neretai pačiais kritiškiausiais momentais. Mes semiamės jėgos iš Kristaus kryžiaus, iš maldos.

    Broliai ir sesės Kristuje, ir toliau melskimės vieni už kitus, nežinau, kur aš atsidursiu..., norėčiau keliais ir širdimi, taip, kaip mes Šiluvoje, apeiti visas šventas vietas. Atsidėkodamas už tiek gero, maldose tikrai prisiminsiu visus jus ir mūsų bendrus reikalus bei siekius. Trokštu, kad tai jus įpareigotų daryti tik gera, būti tik gerais Bažnyčios nariais. Galėčiau dar ilgai kalbėti, bet užteks. Pamatėme vieni kinis, pasistiprinom, atsigaivinom ir eisime ieškoti būsimojo miesto, kurio čia, žemėje neturime. Tikiu, kad dar kartą tikrai susitiksime Tėvynėje. Tris kartus grįžau iš komandiruotės Rytuose, grįšiu ir iš Vakarų. Susitikimo laukimas ir džiaugsmas težadina mūsų jėgas, kad galėtume gyvuoti ir veikliai darbuotis. Jei negrįšiu pats, parveš, kad būčiau palaidotas Viduklėje prie Marijos, kad vidukliškiai paskutinį kartą man pagiedotų Kalnus. Šito Dievo meldžiu ir trokštu, bet tebus šventa Jo valia. Už vis svarbiau, kad visi susitiktume danguje. Baigsiu didžiojo prezidento R. Reigano linkėjimais: 'Tegul jus visus laimina Dievas." Amen.

    Šaukiu aš tautą, GPU užguitą
    Ir blaškomą, it rudenio lapus:
    Į naują vieškelį, į naują buitį,
    Kur niekad šiaurės vėjai neužpūs.

        Šaukiu lietuvį burtis prie lietuvio
        Ir gyvą širdį prie gyvos širdies,
        Kad tamsiame vidurnakty nežuvę,
        Pakiltų rytmečiui gyventi ir žydėt!

    Iš sutemų, iš prieblandų išeikit,
    Uždekit naują ugnį širdyse,
    Vergams palikit vargo naktį klaikią! —
    Šaukiu aš jūsų protėvių dvasia. (...)

        Šaukiu aš darbo rankų milijonus
        Įsupt naujam darbymečiui varpus...
        Į naujo džiaugsmo klėtis, naujo derliaus kluonus,
        Ne kalinio namus, ne liūnus, ne kapus.
173

    Šaukiu vardu aš jūsų vargo žemės,
    Balsu piliakalnių ir pievų ir miškų:
    Nekeršykit, kad keršto kraujo dėmės
    Nekristų prakeiksmu ant jūs vaikų vaikų!...

        Šaukiu aš amžių: — Ateities nevertas,
        Kas dabarties nedrįso tautai nešt,
        Kas posūnių žaizdas, širdy atvertas,
        Išdegino liepsna veidmainiškos ugnies.

    Šaukiu balsu tėvų dievų ramovės
    Ir jūsų krikšto atgaila šviesia:
    — Stovėkit amžiais čia tvirti, kaip saulė stovi! —
    Šaukiu aš, jūsų protėvių dvasia.
(B. Brazdžionis)

(Kreipiamasi į Persitvarkymo Sąjūdį, prašant užtikrinti tikinčiųjų lygybę su netikinčiaisiais ir suteikti pilną religinę laisvę):

LAISVĖS NĖRA BE SĄŽINĖS LAISVĖS


Kreipimasis į Persitvarkymo Sąjūdį

    Mes, visuomenės atsinaujinimu susirūpiną katalikai, norime atkreipti Sąjūdžio dėmesį į tai, kad visuomenės demokratizavimas neįmanomas nesulyginus tikinčiųjų piliečių teisių su visų kitų teisėmis ir nepadarius visa to, ko reikia šiai lygybei ir visapusiškai sąžinės laisvei užtikrinti.

    1. Teisių lygybė, kaip ankstesnė stalininė TSRS Konstitucija (124 str.), taip dabar galiojanti brežnevinė (52 str.), aiškiai įtvirtina principinę tikinčiųjų ir netikinčiųjų nelygybę: užtikrina netikintiesiems skleisti teisę savo įsitikinimus — vesti ateistinę propagandą, o tikintiesiems — tik teisę atlikinėti religinius kultus, bet ne skleisti savuosius įsitikinimus. Todėl kraštutinai apribota religinė leidyba, o visos masinės informacijos priemonės yra įpareigotos skleisti ateizmą. Ir pati teisė dalyvauti religiniame kulte dažnai paneigiama daugeliui įvairių kategorijų piliečių, ypač inteligentijai ir besimokančiam jaunimui.
174

    Visuomenės demokratizavimo šalininkai turėtų sieku, kad Konstitucija garantuotų visiems piliečiams teisę išpažinti ir laisvai skleisti bei ginti savo pasaulėžiūrą (religinius ar ateistinius įsitikinimus), tad ir lygias teises naudotis masinės informacijos priemonėmis. Ateizmo propagandą turėtų finansuoti patys ateistai, o ne Valstybė, nes Valstybei lėšas uždirba ir tikintieji bei tikėjimui prijaučiantieji piliečiai, tokių mūsų respublikoje — dauguma.

    2. Valstybė — Bažnyčia ;— mokykla. Minėtasis TSRS Konstitucijos 52 straipsnis sako: "TSR Sąjungoje Bažnyčia atskirta nuo Valstybės ir mokykla nuo bažnyčios". Logika ir teisingumas reikalauja, kad atskyrimas abiem atvejais reikštų tą patį. Kaip Bažnyčiai neleidžiama kištis į vidinius mokyklos sferos reikalus — mokytojų skyrimą, mokyklų organizaciją, taip Valstybė turėtų atsisakyti kišimosi į dvasininkų skyrimus (kad ir registracijos priedanga), į bažnytinių iškilmių rengimą, Kunigų seminarijos atranką ir pan. Taip pat Valstybė neturėtų primesti visų tikybų susivienijimams pasaulietiškų draugijų struktūros (dvidešimtukų su jų vykdomaisiais organais, statomais aukščiau už hierarchinius padalinius). Pagaliau, kaip, nepaisant Bažnyčios atskyrimo nuo Valstybės, iš tikinčiųjų ir Bažnyčios vadovų reikalaujama kuo didžiausio lojalumo Valstybės valdžios veiksmams, taip ir mokyklos atskyrimas nuo Bažnyčios neturėtų būti interpretuojamas kaip mokyklos įpareigojimas kovoti su religija ir Bažnyčia.

    Deja, lig šiol tik taip buvo aiškinamas Konstitucijos 52 str. Jau įsibėgėjus persitvarkymui, šių metų gegužį Vilniaus raj. Salininkų vidurinės mokyklos direktorius nuvarė nuo kapinių kunigą, tėvų kvietimu atėjusį atlikti laidotuvių apeigų eismo nelaimėje žuvusiai religingai moksleivei. Net ir persitvarkymo flagmanas "Gimtasis kraštas" (1988.06.02.-08) paneigė tikinčių mokinių teisę mokyklos bendrabutyje persilaužti Kūčių paplotėlį...

    Jau keli dešimtmečiai prievartaujama tikinčių pedagogų sąžinė, kai jie verčiami prisidėti prie antireliginės veiklos ir viešai niekinti bei griauti tai, kas jiems patiems šventa.

    3. Bendroji antireliginė nuostata. Yra pažadėti nauji įstatymai dėl religinių susivienijimų veiklos, jų projektas turėtų būti
175

paskelbtas visuomenei svarstyti. Ir turėtų būti atsisakyta lig šiol galiojusio principinio nusistatymo visus įstatymus bei potvarkius aiškinti religijos ir Bažnyčios nenaudai, turint prieš akis jų galutinį uždavinį — pirmiausiai riboti religijos įtaką visuomenei, o paskui iš vis likviduoti.

    Religinių reikalų tarybos prie TSRS MT pirmininkas K. Charčevas jau yra pareiškęs "Ogonioko" žurnalo korespondentui, kad persitvarkymas griežtai atmetąs požiūrį į tikinčiuosius kaip į "antros rūšies piliečius" (taigi pripažinęs, jog tokio požiūrio būta), tačiau tos Tarybos atstovai mūsų respublikoje lig šiol pritaria neteisingiems suvaržymams: įstatymai leidžia religines laidotuvių apeigas krematoriumuose, o Lietuvoje jos draudžiamos tos pačios kategorijos kaip krematoriumai patalpose — šarvojimo salėse. Daugelis įmonių ir organizacijų atsisako teikti bet kokią pagalbą savo kolektyvo narių laidotuvėms, jeigu jos atliekamos su religinėmis apeigomis, ir RRT atstovai neprotestuoja.

    4. Sąžinės laisvė ir ateizmo rėmėjai prieš savo norą. TSKP Programa ir įstatai, VLKJS įstatai, įpareigodami visus jų organizacijų narius kovoti su religija, suvaržo tikinčiųjų piliečių politines teises, garantuotas TSRS Konstitucijos 48 ir 51 str., ir prievartauja sąžinę. Ryždamasis tapti TSKP ar VLKJS nariu, tikintysis arba turi prisiimti savo sąžinei priešiškas pareigas ir jas vykdyti ar veidmainiauti, arba likti šalia šių organizacijų, turinčių lemiamą balsą valstybiniuose ir visuomeniniuose reikaluose. Naujoji nuostata, kad tik partijos komiteto pirmasis sekretorius galės tapti atitinkamos DŽD tarybos pirmininku, užkerta bet kokią galimybę nepasiryžusiam veidmainiauti tikinčiam užimti tokį postą, tad ir vėl — arba sąžinės laužymas, arba diskriminacija. Vienintelė legali šalyje partija ir vienintelė legali jaunimo masinė sąjunga turėtų būti religijos atžvilgiu neutralios, kad joms galėtų priklausyti įvairių įsitikinimų piliečiai. To nepadarius, persitvarkymo srovėje turėtų būti pasiūlyta dėl spaudimo ar per nesusipratimą įstojusiems tikintiesiems pasitraukti iš šių organizacijų, teisiškai ir faktiškai garantuojant, kad tai neturės jiems jokių neigiamų socialinių padarinių.

    Labai prašome persitvarkymo sąjūdį išaiškinti oficialioms instancijoms ir visuomenei, kad tikintieji piliečiai galės nuošir-
176

džiai įsijungti į persitvarkymą bei atsinaujinimą tik įsitikinę, kad jų "antrarūšiškumas" iš tiesų neatšaukiamai nubrauktas. Tai matysime iš atitinkamų teisinių aktų, o svarbiausia iš kasdieninės praktikos, pavyzdžiui:
jeigu bus grąžinta religiniam kultui vyriausioji Lietuvos bažnyčia — Vilniaus katedra ir leista statyti naujas bažnyčias ten, kur jos tikintiesiems reikalingos;

    jeigu bus iškeltas ateizmo muziejus iš Lietuvos globėjo šventojo Kazimiero bažnyčios ir baigsis tos brangios šventovės profanavimas;

    jeigu religiniai susivienijimai gaus juridinio asmens teises, o bažnytiniai centrai — pilnas leidybos teises;

    jeigu bus panaikintas draudimas mokyti vaikus ir jaunimą tikėjimo dalykų;

    jeigu bus leista kurtis ir veikti bažnytinėms blaivybės, šalpos ir pan. brolijoms ir draugijoms;

    jeigu bus pertvarkyta Religijų reikalų Tarybos veikla, kad ji nebūtų Bažnyčios pavergimo įrankiu;

    jeigu bus liautasi sistemingai žeminti religiją ir Bažnyčią mokyklose ir masinėse informacijos priemonėse;

    jeigu niekas jokia dingstimi nebus verčiamas kalbėti ir elgtis prieš savo sąžinę, o religijos praktikavimas nebus kliūtis pakilti darbe, moksle ir kultūrinėje veikloje.

    Norėtume, kad apie šį kreipimąsi būtų painformuota platesnė Lietuvos visuomenė.

    Julija Šalkauskienė, dailininkė (prof. Šalkauskio našlė), Vilnius, K. Požėlos g. 20-7
    Antanė Kučinskaitė, kalbininkė, Vilnius, Lenino pr. 2-20
    Alfonsas Misevičius, teisininkas, Vilnius, Baltupio 55-40
    Vincas Rastenis, gydytojas, Vilnius, Architektų 36-24
    Povilas Varnelė, inžinierius, Vilnius, Vykinto 7-1
    1988 m. liepos 5 d.
177

(Lietuvos Katalikų Bažnyčios pareiškimas TSKP XIX Sąjunginei Partinei konferencijai, kuriame buvo išdėstytos katalikų patirtos skriaudos Stalino ir stagnacijos laikais):

PAREIŠKIMAI IR PROTESTAI


    TSKP XIX Sąjunginei Partinei Konferencijai

    Lietuvos Katalikų Bažnyčios kunigų

    P a r e i š k i m a s


    Mus džiugina ir teikia gražių vilčių TSKP CK Generalinio Sekretoriaus M. Gorbačiovo vienoje kalboje pasakyti žodžiai: 'Tikintieji — tai tarybiniai žmonės, darbo žmonės, patriotai, ir jie turi visišką teisę deramai reikšti savo įsitikinimus. Persitvarkymas, demokratizavimas, viešumas liečia ir juos, be to, pilnutinai, be jokių apribojimų" ('Tiesa", 1988.04.30). Jaučiame moralinę pareigą kreiptis į tuos, kurie sudaro visuomeninio gyvenimo planus ateičiai, ir išsakyti tikinčiųjų nuomonę apie jų patirtas skriaudas. Stalino ir stagnacijos laikais mūsų tautoje begaliniai daug nukentėjo visų luomų žmonės, tarp jų tikintieji ir kunigai. Skaudu, kad, nors dabar ir daug kalbama apie tų skriaudų atitaisymą, persitvarkymo procesas religijos atžvilgiu iš valdžios organų pusės yra beveik nepastebimas.

    1. Prašome nedelsiant atitaisyti dar ir šiuo metu besitęsiančias skriaudas, būtent:

    leisti vyskupui Julijonui Steponavičiui, 1861 metais be jokio teismo ištremtam į Žagarę, grįžti į Vilnių ir netrukdomai eiti savo vyskupiškas pareigas;

    Įįsakyti tuoj pat paleisti į laisvę žmones, praeityje įkalintus už kovą dėl demokratizacijos bei lygiateisiškumo principų įgyvendinimo: kunigus Alfonsą Svarinską ir Sigitą Tamkevičių, pasauliečius Viktorą Petkų, Balį Gajauską, Petrą Gražulį ir kitus;

    grąžinti tikintiesiems iš jų prievarta atimtas žymiąsias Lietuvos šventoves — Katedrą ir šv. Kazimiero bažnyčią Vilniuje, o
178

taip pat pagreitinti Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčios grąžinimą;

    leisti atstatyti sugriautas ir sudegintas bažnyčias Ryliškėse, Batakiuose, Gaurėje, Kiaunoriuose, Kaltinėnuose;
leisti katalikams pasistatyti bažnyčias naujuose miestuose bei didesnių miestų naujuose mikrorajonuose.

    2. Siekiant įgyvendinti TSRS ir LTSR Konstitucijose pabrėžiamą tikinčiųjų ir netikinčiųjų lygiateisiškumą, būtina padaryti, kad katalikai juridiškai ir faktiškai galėtų laisvai tvarkytis pagal savo tikėjimo nustatytą kanoninę teisę bei tvarką savo vidaus gyvenime:

    vykdant tarptautinius įsipareigojimus, yra būtina tikintiems tėvams užtikrinti tokias pat galimybes perduoti savo vaikams savo religines pažiūras, kokias turi netikintys tėvai savųjų atžvilgiu, būtina užtikrinti, kad niekada nė vienas pilietis — nei moksleivis, nei studentas, nei mokytojas, nei darbininkas, nei aukštas pareigas užimantis tarnautojas — nebus niekinamas ar žeminamas už tikėjimo išpažinimą bei jo viešą praktikavimą,

    būtina griežtai uždrausti bet kokiems civilinės valdžios pareigūnams terorizuoti jaunuolius ir vyrus, norinčius tapti kunigais, ir būtina leisti pastariesiems laisvai, be jokių apribojimų, stoti į Kunigų seminariją,

    būtina siekti, kad kiekvienas tikintysis savo didžiųjų švenčių dienomis galėtų būti laisvas nuo privalomo darbo.

    3. Organizacinėje — visuomeninėje srityje tikintiesiems taip pat turi būti suteiktos tokios pat teisės, kokias turi ateistai, būtent- turi būti leidžiama veikti tikinčiųjų sąjūdžiams bei draugijoms, tarnaujančioms religinio gyvenimo bei visuomenės dorovės kėlimui (pvz. katalikiškam blaivybės sąjūdžiui, labdaros — šalpos draugijoms),

    turi būti leidžiama Katalikų Bažnyčios atstovams laisvai naudotis masinės informacijos priemonėmis tikėjimui skleisti ir moralei ugdyti,

    turi būti netrukdoma tikintiesiems išsispausdinti tiek ir tokių religinių knygų bei laikraščių, kiek ir kokių jie pageidauja.

    Tikimės, kad šiais persitvarkymo ir demokratizacijos laikais, siekiant visuotinio teisingumo ir tiesos (o šias pastangas palaiko-
179

me ir mes, tikintieji), konstitucinis visų piliečių, tikinčių ir netikinčių, lygiateisiškumo principas, kurio laikytis TSRS Vyriausybė yra įsipareigojusi, pasirašydama SNO Žmogaus Teisių Deklaraciją bei Helsinkio pasitarimo baigiamąjį aktą, pagaliau bus realizuotas.

Pasirašė kunigai:
Kun. Leonas Kalinauskas, Josvainiai, Kėdainių raj.,
kun. Jonas Boruta, Vilnius,
kun. Jonas Kastytis Matulionis, Vilnius
kun. dek. Juozapas Pačinskas, Telšiai,
kun. Ferdinandas Žilys, Stulgiai, Kelmės r.,
kun. Algirdas Pakamanis, Žarėnai-Latveliai, Šiaulių r.,
kun. Donatas Valiukonis, Vilnius,
kun. dek. dr. Petras Puzaras, Tauragė,
kun. Liudas Šarkauskas, Kretinga,
kun. Vincentas Vėlavičius, Telšiai,
kun. Juozapas Razmantas, Žalpiai, Kelmės r.,
kun. Petras Meilus, Eržvilkas, Jurbarko r.,
kun. Vincentas Gauronskis, Viekšniai, Akmenės r.,
kun. Jonas Kauneckas, Skaudvilė, Tauragės r.,
kun. Alfonsas Bulotas, Vadžgirys, Jurbarko r.,
kun. Juozapas Šlurys, Seda, Mažeikių r.,
kun. Jonas Bučelis, Mažeikiai,
kun. Boleslovas Jonauskas, Šaukėnai, Kelmės r.,
kun. Algirdas Keina, Valkininkai, Varėnos r.,
kun. Mykolas Petravičius, Dubičiai, Varėnos r.,
kun. Antanas Simonaitis, Navikai, Ignalinos r.,
kun. Vytautas Rudis, Kalesninkai, Šalčininkų r.,
kun. Jonas Kukta, Palūšė, Ignalinos r.,
kun. Antanas Andriuškevičius, Druskininkai,
kun. Česlovas Taraškevičius, Rudnia, Varėnos r.,
kun. Steponas Tunaitis, Tverečius, Ignalinos r.,
kun. Ignas Jakutis, Ignalina,
kun. Jonas Vaitonis, Vilnius,
kun. Petras Purlys, Kabeliai, Varėnos r.,
kun. Josifas Aškelovičius, Eišiškės, Šalčininkų r.,
kun. Alfonsas Petronis, Ceikiniai, Ignalinos r.,
180

kun. Aldas Antanas Čeponis, Dūkštas, Ignalinos r.,
kun. Petras Tarvydas, Šalčininkų r.,
kun. Albertas Ulickas, Švenčionys,
kun. Edmundas Paulionis, Daugėliškis, Ignalinos r.,
kun. Leonas Savickas, Adutiškis, Švenčionių r.,
kun. Marijonas Savickas, Mielagėnai, Ignalinos r., t
kun. Kazimieras Pukėnas, Nemenčinė, Vilniaus r.,
kun. Vaclovas Aliulis, Vilnius,
kun. Kazimieras Vasiliauskas, Vilnius,
kun. Juozas Tunaitis, Vilnius,
kun. Stasys Markevičius, Paluknys, Trakų r.,
kun. Vladas Černiauskas, Marcinkonys, Varėnos r.,
kun. Vytautas Pūkas, Butrimonys, Šalčininkų r.,
kun. Medardas Čeponis, Vilnius,
kun. Jordanas Slėnys, Varėna,
kun. Aušvydas Belickas, Daugėliškis, Ignalinos r.,
Vienas parašas neįskaitomas.


(Panevėžio vyskupijos kunigų pareiškimas M. Gorbačiovui ir Lietuvos vyskupams, prašant atskirti ir ateizmą nuo valstybės, kaip yra atskirta Katalikų Bažnyčia. Ten pateikiami 8 prašymai, kur siūloma sulyginti tikinčiųjų teises su visų kitų piliečių teisėmis):

    TSRS KP Generaliniam Sekretoriui M. Gorbačiovui

    Nuorašai:
    Lietuvos Vyskupams ir vyskupijų Valdytojams Panevėžio vyskupijos kunigų

    P a r e i š k i m a s

    1976 m., ruošiant Religinių susivienijimų nuostatus, Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupai ir kunigai kreipėsi raštu į tarybinę Vyriausybę, prašydami, kad nuostatai būtų suderinti su Katalikų Bažnyčios kanonais. Deja, tada į minėtus pageidavimus
181

nebuvo atsižvelgta — nuostatai buvo paruošti, neatsižvelgiant į tikinčiųjų teises.

    Kunigai ir tikintieji privalo laikytis Bažnyčios kanonų, kaip piliečiai, jie turi laikytis ir valstybės įstatų. Bet tai neįmanoma, nes pati TSRS Konstitucija skelbia visų piliečių lygybe,, bet čia pat ji piliečius padalina į dvi klases — netikinčiuosius ir tikinčiuosius. Netikintiesiems suteikiama teisė vesti ateistinę propagandą, o tikintiesiems — tik atlikinėti religinius kultus.

    Norint įgyvendinti netikinčiųjų ir tikinčiųjų lygybę, ateizmas turi būti atskirtas nuo Valstybės, kaip atskirta Bažnyčia. Ateizmas kaip ir religija turi būti privatus. Bažnyčia išsilaiko be valstybės pagalbos iš tikinčiųjų lėšų, teišsilaiko ir ateizmas iš savųjų aukų. Bažnyčia atskirta — tebūna leista tvarkytis savistoviai. Kodėl valstybės pareigūnai ateistai braunasi į Bažnyčios vidaus gyvenimą, net kanoninę veiklą! Jie nustato asmens amžių religijos praktikavimui, reikalauja, kad tikinčiųjų bendruomenei vadovautų ne kunigai, o valdžios patvirtinti ar net jos pramatyti asmenys, nustato vienintelės Lietuvos Kauno Kunigų seminarijos klierikų limitą; be saugumo organų kontrolės ir sutikimo kandidatai negali įstoti į Seminariją, negali būti paskirta Kunigų seminarijos vadovybė, dėstytojai. Taip pat be jų negali būti paskirtas kunigas į parapiją, o vyskupas — vyskupijon. Prieita prie to, kad šiuo metu net ketvirtadalis Lietuvos parapijų liko be kunigų, o Panevėžio vyskupija neturi savo vyskupo.

    Ankstesniais metais išleistų maldaknygių, katekizmų tiražas toks nedidelis, kad daugelio tikinčiųjų negalima buvo jais aprūpinti. Jau gegužės mėnesio antra pusė, o iš spaustuvės nesulaukiame "Katalikų kalendoriaus žinyno", kuris kunigams reikalingas nuo 1988 m. sausio pirmos. Apie religinę knygą, literatūrą rimtai nėra ko ir kalbėti.

    1945 m. pasibaigė karas. Panevėžio vyskupijoje nebuvo gautas leidimas atstatyti sudegusias ar pastatyti reikalingas naujas bažnyčias.

    Net aukščiausios valdžios pareigūnai nepripažįsta tikinčiųjų ir ateistų lygybės: oficialiose kalbose reikalaujama aktyviai kovoti prieš religiją, stiprinti ateistinę propagandą — kaip prieš nusikaltėlius! Dabartinėmis sąlygomis neįmanoma net svajoti, kad
182

kas nors iš vyriausybės pasisakytų tikinčiųjų naudai. Tikintieji moksleiviai ir tarnautojai praktiškai yra diskriminuojami, nors tai oficialiai neigiama.

    Todėl prašome:
    1. Rengiant naujus Religinius nuostatus, užtikrinu tikrą pažinės laisvą, respektuojant tikinčiuosius. Aptariant nuostatus turėtų dalyvauti Lietuvos Bažnyčios Vyskupijų atstovai.

    2. Sėkmingesnei kovai prieš įvairias visuomenės negeroves suteikti teisę Bažnyčiai naudotis tinkamomis priemonėmis: spauda, radiją, televizija, leisti veikti blaivybės, labdaros draugijoms, kunigams netrukdyti lankyti parapijiečius, tikinčiųjų religiniams — dvasiniams tikslams išsinuomuoti mašinas.

    3. Nevaržyti ruošti vaikus šv. sakramentams, leisti vaikus ir jaunimą mokyti religijos (kaip tai yra socialistinėse šalyse: Vengrijoje, Lenkijoje ir kt.).

    4. Katalikams netrukdyti švęsti privalomas religines šventes.

    5. Pripažinti parapijos religinei bendruomenei juridinio asmens teises.

    6. Parapijos religinės bendruomenės vadovais (komiteto pirmininkais) turi būti kunigai, o ne pasauliečiai, to reikalauja dvasinė Bažnyčios paskirtis ir kanonai (ligoninės vadovais taip pat negali būti nei sanitarės, nei vairuotojai).

    7. Netrukdyti Bažnyčios vadovybei parinkti tinkamus kandidatus kunigystei, skirti Kunigų seminarijos vadovybę bei dėstytojus, parapijoms — kunigus, vyskupijoms — kandidatus į vyskupus.

    8. Netrukdyti procesijai į kapines mirusiųjų pagerbimui Vėlinėse.
Sąžinės laisvės negali būti, jei ateizmas palaikomas valstybiniu mastu, visomis priemonėmis, o tikintieji diskriminuojami.
1988 m. gegužės mėn. 23 d. Pasirašė:
Kun. Petras Adomonis
          kun. Bronius Antanaitis
kun. Juozapas Antanavičius    kun. Boleslovas Babrauskas
kun. Jonas Bagdonas
            kun. Juozas Bagdonas
kun. Bronius Balaiša
            kun. Antanas Balaišis
kun. Vytautas Balašauskas     kun. Jonas Balčiūnas
183

kun. Juozas Balčiūnas
kun. Kostas Balsys
kun. Petras Baniulis
kun. Henrikas Bernatavičius
kun. Adolfas Breivė
kun. Feliksas Čiškauskas
kun. Algirdas Dauknys
kun. Steponas Galvydis
kun. Juozas Giedraitis
kun. Kazimieras Grinius
kun. Antanas Gružauskas
kun. Gaudentas Ikamas
kun. Tadas Ivanovskis
kun. Povilas Jankevičius
kun. Vytautas Jasiūnas
kun. Povilas Juozėnas
kun. Antanas Juška
kun. Antanas Kairys
kun. Stasys Kazėnas
kun. Antanas Kietis
kun. Povilas Kiezys
kun. Stanislovas
Krumpliauskas
kun. Petras Liubonas
kun. Leonas Jukšas
kun. Algirdas Miškinis
kun. Antanas Mitrikas
kun. Jonas Nagulevičius
kun. Petras Nykštus
kun. Algimantas Petkūnas
kun. Jonas Pranevičius
kun. Vladas Rabašauskas
kun. Jonas Rimša
kun. Pranas Sabaliauskas
kun. Aurelijus Simonaitis
kun. Leonardas Skardinskas
kun. Vincentas Stankevičius
kun. Jurgis Balickaitis
kun. Petras Baltuška
kun. Kazimieras Baronas
kun. Valdas Braukyta
kun. Petras Budriūnas
kun. Povilas Čiučkis
kun. Saulius Filipavičius
kun. Juozas Garška
kun. Antanas Gobis
kun. Alfonsas Gražys
kun. Klemensas Gutauskas
kun. Vincentas Inkratas
kun. Alfonsas Jančys
kun. Juozas Janulis
kun. Jonas Jatulis
kun. Jonas Jurgaitis
kun. Alfonsas Kadžius
kun. Vytautas Kapočius
kun. Petras Kiela
kun. Anicetas Kisielius
kun. Vladas Kremenskas
kun. Petras Kuzmickas
kun. Jonas Labakojis
kun. Juozas Jukšas
kun. Aleksandras Masys
kun. Povilas Miškinis
kun. Kazimeras Mozūras
kun. Lionginas Neniškis
kun. Albinas Paltanavičius
kun. Albinas Pipiras
kun. Robertas Pukenis
kun. Antanas Rameikis
kun. Edmundas Rinkevičius
kun. Raimundas Saprigonas
kun. Bronius Simsonas
kun. Eugenijus Staleronka
kun. Sigitas Stepšys



184

kun.    Mykolas Stonys   
        kun.    Bronius Strazdas
kun.    Alfonsas Strielčiūnas    kun.    Povilas Svirskis
kun.    Ignas Šaučiūnas   
      kun.    Bronius Šlapelis
kun.    Povilas šliauteris   
     kun.    Gediminas Šukys
kun.    Juozas Šumskis   
       kun.    Albertas Talačka
kun.    Leonardas Tamošauskas    kun.    Pranas Tamulionis
kun.    Stasys Tamulionis       kun.    Petras Tarulis
kun.    Petras Tijušas   
        kun.    Vytautas Tvarijonas
kun.    Benediktas Urbonas    kun.    Sigitas Uždavinys
kun.    Antanas Valančiūnas    kun.    Antanas Valantinas
kun.    Juozas Varnas   
        kun.    Povilas Varžinskas
kun.    Antanas Vaškevičius    kun.    Virginijus Vedentas
kun.    Stasys Zubavičius        kun.    Antanas Zulonas
kun.    Bronius Žilinskas   
    kun.    Stasys Stanikūnas
kun.    Leonas Linda       


(Telšių vyskupijos kunigų pareiškimas LKP CK sekretoriui I. Šepečiui, prašant leisti Vilniuje atstatyti tris kryžius, kurie buvo nuversti 1960 m. Pasirašė 46 kunigai):

    LKP CK Sekretoriui I. Šepečiui

    Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prelatūros kunigai

    P a r e i š k i m a s

    Vilniaus širdis yra jo pilių teritorija, visas kalnų ir slėnių bei įrengimų kompleksas, kurio įvairialypė reikšmė dar tik pradedama suvokti.

    Labai svarbus elementas tame semantiniame lauke yra Plikasis (Trijų kryžių) kalnas. Kryžių skulptūros jo viršūnėje tradicija siekia jau ketvirtą šimtmetį. Pastatyti 1613 m., atstatyti 1740 m., kryžiai išstovėjo iki 1869 m., kol visiškai sunyko. Tačiau caro valdžia neleido jų atstatyti. Tai buvo padaryta tik 1918 m., rūsčiais karo metais. Paminklą suprojektavo žemaičių bajoras architektas Antanas Vivulskis. Kryžių atstatymu, įgyvendinant šį projektą, rūpinosi visų tautybių vilniečiai. Trys kryžiai priminda-
185

vo Vilniaus gyventojams katalikiško tikėjimo pradžią mieste, teikė taikos ir ramybės jausmą. Deja, vieną 1960 m. naktį betoninis Trijų kryžių paminklas buvo susprogdintas. Tuo metu Vilnius neteko tokių sakralinių skulptūrų, kaip T. Rigio šventųjų figūros virš Katedros frontono, prof. K. Jelskio skulptūros virš Evangelikų — reformatų bažnyčios ir kL

    Mes reikalaujame, kad Plikojo kalno viršūnėje ant išlikusių pamatų būtų atstatyta A. Vivulskio suprojektuota Trijų kryžių skulptūra, kad būtų palaikyta ilgametė tradicija ir tas kalnas nepavirstų plikuoju pilna prasme.
1988 m. rugpjūčio 5 d. Pasirašė:
Kun. V. Vėlavičius, Telšiai
kun. A. Arnašius, Kuršėnai
kun. A. Svarinskas, Viduklė
kun. B. Talaišis, Kretinga
kun. J. Pačinskas, Plungė
kun. J. Paulauskas, Gargždai
kun. J. Miklovas, Palanga
kun. J. Pačinskas, Plungė
kun. A. Pudžemys, Mosėdis
kun. Br. Latakas, Rietavas
kun. J. Pakalniškis, Laukuva
kun. D. Skirmantas, Laukžemė
kun. J. Šukys, Telšiai
kun. A. Genutis, Seda
kun. V. Gauronskis, Viekšniai
kun. J. Petrauskis, Varniai
kun. K. Rimkus, Nemakščiai
kun. K. Velioniškis, Tverai
kun. K. Jadviršis, Akmenė
kun. L. Veselis, Gargždai
kun. P. Palšis, Skuodas
kun. K. Žukas, Viekšnaliai
kun. J. Boruta, Vilnius
kun. J. Šiurys, Telšiai
kun. B. Jonauskas, Šaukėnai
kun. J. Gedvila, Mažeikiai
kun. J. Tamašauskas, Darbėnai
kun. Br. Burneikis,Klaipėda
kun. V. Šlevas, Žygaičiai
kun. A. Striukis, Akmenė
kun. Br. Bagužas, Salantai
kun. J. Razmantas, Žalpiai
kun. V. Juškys, Alsėdžiai
kun. M. Šulcas, Klaipėda
kun. A. Putramentas, Skuodas
kun. T. Poška, Telšiai
kun. A. Gylys, Židikai
kun. V. Matekaitis,Vėžaičiai
kun. L. Dambrauskas, Ž. Kalvarija
kun. A. Ričkus, Plateliai
kun. P. Puzaras, Tauragė
kun. A. Šeškevičius,Gargždai



186

kun. V. Mikutavičius, Telšiai
    kun. A. Pranckaitis, Eigirdžiai
kun. A. Budvius, Telšiai
kun. J. Bučelis, Mažeikiai      kun. N. Sobkovskis, Telšiai


(Kybartiečių atviras laiškas LTSR Prokurorui Liudvikui Sabučiui, Persitvarkymo Sąjūdžiui ir Komjaunimo tiesos redakcijai. Aprašomas kun. A. Svarinsko teismas 1983 m. geg. 3 d., kuriuo metu buvo areštuotas kun. Sigitas Tamkevičius už tai, kad kovojo už tikinčiųjų teises):

    A t v i r a s    l a i š k a s

    LTSR Prokurorui Liudvikui Sabučiui
    Persitvarkymo Sąjūdžiui ir
    laikraščio "Komjaunimo tiesa" redakcijai


    Vilnius. Nors dar tik aštunta valanda ryto, bet valstybinio saugumo ir viešosios tvarkos darbuotojai jau pasiruošę dirbti pilnu pajėgumu. 1983 m. gegužės 3 d. rytą LTSR Aukščiausiojo teismo teritoriją iki pat Lenino prospekto budriai saugojo valstybės interesų gynėjai ir teisėtvarkos darbuotojai. Užblokuoti ir visi prie Aukščiausiojo teismo rūmų vedantys šalutiniai skersgatviai. Pareigūnai buvo pasiruošę rimtai kautis su visais, kas tik bandys domėtis kunigui Alfonsui Svarinskui iškeltos baudžiamosios bylos procesu, kurios metu areštavo dar vieną kunigą — Sigitą Tamkevičių.

    Apie devintą valandą paaiškėjo, kad visų atsargumo priemonių buvo imtasi neveltui: keli šimtai tikinčiųjų iš tiesų "grėsmingai" kėsinosi... priartėti prie Aukščiausiojo teismo rūmų. Pareigūnai rimtai kibo į darbą. Čia pat, gatvėje, įsisuko į žmonių būrį. Paėmę už parankių, vieną po kito gabeno net išsižiot nespėjusius "nusikaltėlius" į milicijos skyrių, o ir kaltino, ir teisė paromis ar piniginėmis nuobaudomis už pačius neįtikinamiausius dalykus. Dvi kultūringai atrodančios merginos pasirodo... naudojo fizinę jėgą prieš milicijos pareigūnus. Tikintis vaikinas, niekam blogo žodžio neištaręs, gavo 10 parų, nes... "keikėsi", o dar dvi merginas į daboklę atgabeno už tai, kad prie Aukščiausio teismo
187

rūmų, tiesiog pareigūnams po pat nosimi išdrįso spekuliuoti batais, kurių teturėjo ne daugiau kaip po vieną ant kojos...

    Visų susirinkusių areštuoti net ir labai uolūs teisėtvarkos saugotojai neįstengė. Kitus gaudė, grūdo į iš anksto paruoštas mašinas ir vežė į miškus. Ne. Nešaudė. Tą kartą žmonių miške nešaudė. Tik, nuvežė. 30-50 km. nuo Vilniaus, paliko išbarstė, po vieną, du Nemenčinės, Dubingių miškų glūdumoje.

    Šis epizodas — ne Stalino laikai. Tai brežnevinis laikotarpis, kažkieno įžvalgiai pavadintas stagnacija. Tačiau, kad ir lėtai, bet vis dėlto, šiandien šis sustingimas traukiasi beveik iš visų gyvenimo sričių. Beje, kažkodėl aplenkdamas tikinčiuosius. Juk kaip kitaip pavadinti tą faktą, kad net ir šiais viešumo laikais į raštiškus protestus, po kuriais pasirašė dešimtys tūkstančių tikinčiųjų niekas iki šiol nesiteikė net atsakyti. Radijas, televizija, spauda, kaip ir anksčiau tvirtina, jog tikėjimas — laisvas. Tikinčiųjų teisės nevaržomos. Net nemėgina iš esmės spręsti konkrečių tarp tikinčiųjų ir valstybės susiklosčiusių problemų. Ir toliau lyg niekur nieko dėsto visiems įgrįsusius trafaretus: "gerėja", "draugiškėja", "normalėja". Kiek gi gali taip "ėti", kaip praktika rodo visai ką kita?! Tiesa, Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčią žada grąžinti, tačiau, ar iškėlė viešumon tuos, kurie ją neteisėtai pasisavino? Ar iškėlė faktus, kaip buvo gaudomos "raganos"; — parašų rinkėjai?! Kaip buvo atiminėjami lapai su tikinčiųjų parašais ir čia pat naikinami?! O kur dar visų atitinkamų įstaigų su-tikrinimai, kas pasirašė, kodėl, tikrai ar netikrai, ir t.t. ir LL? Ir visa tai buvo daroma visai neseniai, dar vakar, tiesiog šiandien.

    Neįmanoma visų neteisybių iškelti vienu metu — jų per daug. Paliesime vieną, kuri lyg pokario tema, rašytojo R. Gudaičio žodžiais tariant, eina per pačią lietuvio, šiuo atveju tikinčiojo širdį. Tai tikinčiuosius gynusių kunigų — Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus areštavimas ir įkalinimas. O gynė jie ne kokias išgalvotas teises, bet LTSR Konstitucijos 50-tuoju straipsniu garantuojamą teisę laisvai išpažinti pasirinktą tikėjimą.

    Kalbėti plačiau apie kunigą A. Svarinską dar ir šiandien sunku, juo labiau mums, kybartiečiams. Jis paprasčiausiai per anksti gimė. Pokario metais stalinistiškas tautų "valymo" mechanizmas jam priklijavo "bandito" etiketę ir išsiuntė Sibiro kalėjiman, ten
188

kur buvo išsiųsta didžioji tuometinės šviesuomenės dalis. Stali-nietišką etiketę teismo procesas tik dar labiau pagražino: "banditu — antitarybininku" padarė... Tarp kitko, nei mes, nei didelė dalis kitų, nors kiek pažinusių kunigą A. Svarinską, tuo netiki. Nepavyko įtikinti ir dokumentiniu filmu "Kas jūs, kunige Svarinskai?"

    Bandyti teisinti "banditą", net ir tokį, kuris šautuvo rankose neturėjo, kol kas per anksti! Tad būsime kantrūs ir palauksime, kol istorija ant visų "i" sudės taškus. Arba, kaip dabar madinga sakyti, užpildys "baltąsias istorijos dėmes".

    Pakalbėkime apie kunigą Sigitą Tamkevičių. Jis mums asmeniškai pažįstamas. Pokario metais "jis dar mokėsi Seirijų vidurinėje mokykloje" — taip apie jį rašo, šokiruojančiai pavadintame straipsnyje "Vienoje rankoje vėzdas, kitoje rožančius" ('Tiesa" 1983 m. 12.03) žurnalistė Stasė Mockuviėnė (taigi, paauglio banditu neapšauksi). Ir kas gi tas "vėzdas", kuriuo taip įnirtingai darbavosi kunigas S. Tamkevičius?

    Pirmiausia tai tiesos žodis iš sakyklos, kuris teisme buvo pareigūnų ir atsakingų darbuotojų vienbalsiai pripažintas "antitarybine propaganda ir agitacija", "tarybinio gyvenimo šmeižimu". Ir kaip mums, tikintiesiems, ramiai į visa tai žiūrėti, kai šiandieniniai laikraščiai bei žurnalai mirgėte mirga dar aštresne kritika, kai ištisi dešimtmečiai vadinami politine klaida, privedusia šalį iki stagnacijos, kai viena po kitos keliamos negerovės, o jų autoriai vietoje "anti" pristatomi liaudžiai kaip persitvarkymo šalininkai, aktyvūs jo rėmėjai?! Kur gi čia logika?!

    Šiandien mes visi džiaugiamės, jog valdžia deda pastangas, kad gyvenimas būtų blaivus. Kova su alkoholikais ir degtindariais tapo tokia aštri, jog privedė net prie "kortelių" cukrui. Kas gi pirmieji pradėjo kovą už blaivumą? Pirmieji šaukliai į kovą už blaivų gyvenimo būdą buvo kunigai — tarp jų kunigai Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, a.a. kun. Juozas Zdebskis ir kt. Jie vieni pirmųjų suprato alkoholio daromą žalą asmenybei, šeimai ir tautai. Jie drąsiai iš sakyklų kvietė visus keisti gyvenimo būdą, kūrė blaivybės sąjūdį, kritikavo valstybės aparatą, kuris pernelyg lengva ranka gamino ir pardavinėjo spiritinius gėrimus.

    Taip. Alkoholinių gėrimų gamybą sumažino, apribojo jo
189

pardavimą ir... "užmiršo" nuimti "anti" etiketą tam, kuris, nelaukdamas parankaus momento, pirmas išėjo į kovą su blogiu.

    Kunigas Sigitas Tamkevičius iš sakyklos ragino atkreipti dėmesį į šeimas, siekti jų patvarumo, itin griežtai pasisakė prieš abortus, kaip žmogų demoralizuojantį reiškinį. "Jei nebus tvirtų šeimų, jei šeima augins mažiau kaip tris vaikus — mes patys save sunaikinsime"... — kalbėjo kun. S. Tamkevičius. Ir kaip bebūtų keista, bet beveik pažodžiui ši mintis keliama šiandieninėje spaudoje.

    Neliko abejingas kun. S. Tamkevičius ir nacionaliniam klausimui. Jis viešai iš sakyklos pasisakė prieš rusų kalbos įvedimą vaikų darželiuose. Kalbėjo, jog lietuvis Lietuvoje gali ir turi kalbėti gimtąja lietuvių kalba, ir tai, jog ilgus metus mūsuose gyveną kitų respublikų žmonės nemoka lietuvių kalbos, yra mūsų pačių, lietuvių, kaltė.

    O štai citata iš TSKP CK XIX Sąjunginės Konferencijos rezoliucijos dėl nacionalinių klausimų ir santykių: "Labai svarbus mūsų daugianacionalinės valstybės principas tas, kad visi TSRS piliečiai galėtų laisvai vystyti gimtąsias kalbas ir lygiateisiškai jomis naudotis. (...). (...) Skatinti, kad tautos, kurios vardu pavadinta respublika, kalbos mokytųsi jos teritorijoje gyvenantys kitų tautybių piliečiai (...)."

    Ar nekeista, kad rezoliucijos ir kunigo S. Tamkevičiaus mintys tokios panašios, o idėjų autorių likimas, deja, ne...

    Kaip kunigas Sigitas Tamkevičius negalėjo likti abejingas ir dar vienam negatyviam mūsų visuomenės reiškiniui — vaikų, jaunimo bei suaugusiųjų persekiojimui ir terorizavimui dėl jų religinių įsitikinimų. Viešai iš sakyklos jis kritikavo iškreiptai vedamą ateistinį auklėjamąjį darbą mokyklose. Kėlė aikštėn faktus, kai mokytojai prievarta versdavo tikinčius vaikus stoti į bedieviškas organizacijas, versdavo kalbėti ir rašyti prieš savo įsitikinimus, tyčiojosi iš jų. Kad kun. S. Tamkevičius kalbėjo tiesą, mums — aišku. Mes ir mūsų vaikai tai patyrėme savo kailiu. Galiausiai, kad dar ir šiandien padėtis šiuo klausimu mažai tepasikeitusi, kalba net patys ateistai, tegul ir tik puse lūpų prasitardami: Dar gyvos praeities "tradicijos", kai tyčiotis iš tikinčiojo buvo laikoma vos ne geru tonu. Ir konstitucinė sąžinės laisvė, de-
190

ja, dažnai likdavo tik popieriuje", — rašo Audrius Užkalnis ("Moksleivis" 1988 m. sausio mėn. Nr. 1).

    APN apžvalgininkas A. Ignatovas rašo: "Ką tik grįžau iš Rostovo srities. Kazokų krašte, Kamenolomnių gyvenvietėje, išklausiau dvi eilinio konflikto puses. Tatjana Duriagina skundėsi APN leidžiamo leidinio "Religija SSSR" redaktoriui, jog buvo iškviesta į vykdomąjį komitetą ir jai grasino viešu papeikimu už tai, kad jos vaikai lanko bažnyčią ne su ja, kaip dera, o su močiute arba vieni. Vietinės mokyklos mokytojai pradėjo aiškintis, kodėl vaikai tiki Dievu, ar yra Dievas ir kas Jį matė." ("Vakarinės naujienos", 1988.03.30).

    O štai kun. S. Tamkevičių už panašių faktų kėlimą aikštėn teismas apkaltino "mūsų valstybės politikos Bažnyčios ir tikinčiųjų atžvilgiu šmeižimu." Ir netgi teigė, jog tai nustatyta "remiantis liudininkų parodymais". O kas gi tie liudininkai? Tikintieji?! Moksleiviai, patyrė, religine, diskriminaciją? Ne. Kad ir kaip bebūtų keista — pedagogai. Taip. Tie patys, kurie pažeidinėjo 50-tą LTSR Konstitucijos straipsnį. Jie tyčiojosi, jie žemino mūsų vaikus, jie ir "paliudijo", kad buvo "apšmeižti". Ir teismui tiko tokie "liudininkai".

    Iš maždaug 200 apklaustų tikinčiųjų saugumo tardytojai nematė reikalo į apklausos protokolus įtraukti ir teismo metu panaudoti nei vieno mūsų vaikų religinio terorizavimo fakto! Nei vieno mūsų kleboną kunigą Sigitą Tamkevičių ginančio argumentuoto liudijimo!

    Ir dar vienas, bene rimčiausias kaltinimas: kunigas S. Tamkevičius priklausė TTGK Komitetui ir aktyviai dalyvavo jo veikloje. Komitetas dažnai savo dokumentus pagarsindavo užsienyje. Vieną iš tikinčiuosius ginančių pareiškimą adresavo netgi JUNESCO organizacijai.

    Deja, šiais viešumo laikais, kai plečiami visapusiški ryšiai su užsienio šalimis, tuo nieko nenustebinsi. į viešumo sąvoką netelpa tik karinių ir valstybinių paslapčių pagarsinimas. O čia — tikrai ne karinė ir ne valstybinė paslaptis... Galų gale į ką gi reikėjo kreiptis, kai tarybinės įstaigos į pareiškimus ir protestus teatsakydavo tik naujomis represijomis?!

    Teismo metu buvo nustatyta, kad "kun. S. Tamkevičius ži-
191

nojo, kad jam, ko gero, teks atsakyti prieš įstatymą". Taip. Žinojo. Ir vis dėlto stojo ne savo asmeninių interesų pusėje, bet T I E S O S! Ir už tai:

    "Lietuvos TSR aukščiausiasis teismas, išnagrinėjus bylos medžiagą, išklausąs liudytojus, pripažino S. Tamkevičių kaltu pagal Lietuvos TSR baudžiamojo kodekso 68 str. pirmąją dalį (antitarybinė agitacija ir propaganda) ir nuteisė jį 6 metams laisvės atėmimo bei paskyrė papildomą bausme. — nutrėmimą 4 metams.

    Ne. Dabar ne Stalino laikai. Ir mūsų niekas Dubingių ar Nemenčinės miškuose nešaudė...

    Ir kunigą S. Tamkevičių bei kunigą A. Svarinską neteisė už akių, kaip tai darė Stalino laikais. Uždaroje, vien liudininkais (išskyrus teisiamųjų šeimos narius) ir saugumo patikėtiniais užpildytoje salėje vyko "atviras" teismo procesas.

    Nežiūrint, kad, apklausdami arti 200 tikinčiųjų, saugumiečiai naudojo neleistinas tardymo priemones (menančius atsakymą klausimus, grasinimus, nepilnamečių tardymą, nedalyvaujant jų tėvams) ir net nežiūrint to, kad nerado jų tarpe liudijančių prieš šiuos kunigus, — vis tiek juos nuteisė. Ir ne metams, ne dviems — dešimčiai.

    Tai nenuostabu ir nekeista. Mes, tikintieji, prie to pripratę, bet NEAPSIPRATĘ ir NESUSITAIKĘ su tokia padėtimi. Todėl prašome paaiškinti, kaip visa tai suderinti su viešumu ir demokratija?!

    Kada gi pagaliau socialistinis teisingumas atsigręš ir į tikintįjį, ir į kunigą?!

    Prierašas "Komjaunimo tiesos" redakcijai. Kreipiamės į jūsų laikraštį, jis toliausiai pažengęs demokratijos ir viešumo keliu. Tikime, kad jame atsiras vietos kur tikinčiojo problemoms svarstyti. Paskelbimo atveju prašytume teksto netrumpinti — pavargome nuo atitrauktų iš konteksto epizodų.
1988.07.12
Pasirašė kybartiečiai:
Kostas Abraitis
        Rimantas Baltrušaitis
Marija Baltrušaitienė  Benius Baltrušaitis
Alfonsas Bilickas
     Juozas Bindokas
192

Teresė Bruožienė
Ona Dailidavičienė
Elena Dobiliauskienė
Romas Griškaitis
Evaldas Jūras
Ona Kavaliauskaitė
Ona Langaitienė
Bernadeta Mališkaitė
Anastazija Mačiulaitienė
Eugenija Menčinskienė
Stanislava Norkienė
Salomėja Samuolienė
Teresė Šioraitienė
Romas Žemaitis
Petras Žemaitis
Birutė Briliūtė
Gintas Dobiliauskas
Ona Grigalevičienė
Ona Griškaitienė
Ona Jasaitienė
Aušra Karaliūtė
Matilda Mališkienė
Kęstutis Mačiulaitis
Lina Mačiulaitytė
Vytas Norkus
Jeronimas Samuolis
Ona Šarauskaitė
Dalia Verbylaitė
Arvydas Žemaitis
Edmundas Žemaitis




(Kun. S. Tamkevičius rašo iš trėmimo vietos, nuo Obės upės krantų, kur jis įsidarbino fabrike. Dėkoja Dievui už viską):

MŪSŲ KALINIAI


    Iš Sigito Tamkevičiaus laiškų:
    "Iš Staro-Sainakovo perkėlė į Krivošeiną. Gyvenu ant Obės upės kranto. Laiškanešio krepšį nešiojau tik dvi dienas, po to atėmė. Pašto viršininkas paaiškino, kad "upravlenija" neleidžia man dirbti ryšių mazge. Tą pačią dieną susiradau darbą sportinių prekių fabrike. Jame gaminamos ledo rutulio lazdos, o aš obliuoju jų kotus. Triukšmo ir dulkių galėtų būti mažiau — pilnos akys, ausys ir plaučiai. Žinoma, neįsivaizduokite, kad čia kažkokia nepakeliama našta. Dirba žmonės metų metais ir nieko neatsitinka. Be to per 5 metus buvau ir prie staklių, ir dulkėse ir... ko tik nebuvo. Ir ačiū Dievui, kad neužmiršau melstis, neužmiršau juoktis, neužmiršau, kad mane palaiko labai daug gerų žmonių, kuriems esu tiek daug skolingas už maldą, moralinę paramą. Pats darbas nėra sunkus, tik nuo 9 vai. ryto iki 18 vai. vakaro reikia prastovėt prie staklių. Lagery buvo patogesnis darbas prie staklių, net ir melstis buvo lengviau, o čia tik per "perekūrus" galima su-
193

kalbėt rožančių, pasimelst. Bet už tai šeštadienius ir sekmadienius turėsiu laisvus, lagery buvo laisvas tik sekmadienis. Už viską dėkoju Dievui, jis duoda visko pakankamai kiek reikia: ir sveikatos, ir jėgų, ir laiko, ir viso kito, tik mums nereikia Viešpaties duotų talentų užkasti į žemę. (...)

    Kai metų metais aplink save matai svetimus, tavo likimui abejingus, o dažnai ir priešiškus veidus, tampi dvasiniai alkanas. Mūsų, tikinčiųjų, laimė, jei išmoką dvasiniai bendrauti su nematomu pasauliu, ir laimė, jei žinome, kad už mus meldžias ir mus moraliai palaiko. Aš šitai žinojau ir tada, kai krūvomis konfiskuodavo laiškus, ir tada, kai jie dingdavo be pėdsako.

    Būdavo taip: ateina lagerio cenzorius ir pradeda skaityti pavardes asmenų, kurie tau parašė (pasveikino, palinkėjo, pastiprino), bet tų laiškų tu niekada nematysi ir neskaitysi. Skaito pavardes vieną po kitos... dešimt, penkiolika, dvidešimt... ir žiūri, kaip tu reaguosi. Pasakydavau ačiū ir išeidavau. O kiek buvo laiškų, apie kuriuos net nebuvo užsiminta, tarsi nebuvo rašyta?! Tai kalinio dalia. Tada matyt norėjo įtikinti, kad esu niekam nereikalingas, tačiau nė pagunda nekildavo taip galvoti, nes Dievo tauta meldėsi. Dabar daug kas rašo. Visiems ačiū. Gaunu laiškų iš Vokietijos, Anglijos. Norisi visiems nors vieną kitą žodį parašyti.

    Jėzus Kristus gundymo metu pasakė labai reikšmingą mintį: kad žmogus galėtų gyvent, jam reikia duonos ir Dievo žodžio. Jei šių dalykų truks, žmogus negyvens — vegetuos. Dievo žodis mane neretai pasiekia per žmones, kai už mane meldžiasi, kad ištesėčiau, kai parašo, kai bent širdyje palinki sėkmės. Už tai aš laimingas ir visiems visiems dėkoju už maldas ir laiškų paramą. Tiesa, daugelis jų, būnant lageryje, pakliuvo į cenzorių šiukšlių dėžę. Už juos ypatingas ačiū."
    1988 m. liepa-rugpjūtis.
    Kun. Sigito Tamkevičiaus tremties adresas:
    indeksas: 636300
    Tomskaja obl.
    Krivošeino
    Pionierskaja-3

        *

194

(Petro Gražulio laiškas LTSR Prokurorui, kur aprašomos baisios gyvenimo sąlygos Praveniškių lagery. Maisto trūkumas ir baisi nešvara, dėlto kilo kalinių riaušės, buvo iškviesta kariuomenė):

    Rašo Petras Gražulis Lietuvos TSR Prokurorui:
    Noriu jums, prokurore, trumpai aprašyti, kokiose sąlygose gyvena kaliniai Pravieniškių OC 12/8 zonoje.

    Kada mane pirmą kartą atvedė į mūsų zonos valgyklą, buvau apstulbintas, pamatąs joje viešpataujančią didžiausią netvarką ir skurdą. Valgyklos langai, durys ir sienos seniai nedažytos, atsilu-pinėję, purvinos, suolų ir stalų stovis toks pat. Pilna pastipusių žiurkių, nepakeliamai blogas kvapas. Sriuba juoda, dvokia kaip pamazgos.

    Kaliniams skirta arbata čia spekuliuojama. Imama šešis kartus brangiau nei parduotuvės kaina. Todėl nuteistieji niekuomet jos negauna. Vietoje arbatos duoda virintą vandenį, o kad jis įgautų rusvą spalvą, įpilama truputėlį pakepinto cukraus. Trūksta samčių, šaukštų ir kitų indų. Todėl jais besidalinant tarp kalinių dažnai kyla konfliktai. Indai plaunami labai prastai, jie riebaluoti, aplipą seno maisto liekanomis. Mėsa skiriama kaliniams ar ne — nežinau, tik galiu pasakyti, aš čia jos dar nevalgiau. Kartais vakarais duodamas labai blogos žuvies gabaliukas, bet ir tas perpus mažesnis negu priklauso. Rytais papila ant stalo nepilną šaukštą cukraus, su kuriuo nežinai ką daryti — liežuviu laižyti ar dažyti su duona, nes, kaip minėjau, arbatai neduoda puodukų, ją geriame iš tų pačių indų, iš kurių valgome sriubą ar košą. Duona mums kepama iš atiiekų, dažnai būna neiškepusi. Kartais kyla rimtas įtarimas, kad ji kepta iš nuo žemės sušluotų miltų — joje galima rasti visko: žemių, pelenų, anglių, cemento trupinių ir net... žiurkių išmatų. Kartais būna pelių ir žiurkių apgraužta. Nuteistiesiems, kurie dirba kenksmingose sąlygose (nors visi čia tokiose sąlygose dirba), per parą duoda pusę litro pieno, bet jis nuolatos skiedžiamas vandeniu. Šildymo sezono metu, kad nereiktų iš toliau nešti geriamo, praskiedžia techniniu iš apšildymo sistemos. Taip nuodijamas dirbančių kenksmingose sąlygose organizmas. Vilniaus Lukiškių kalėjime nuteistojo maitinimui ski-
195

riami 9 rub., o čia — 18. Pusryčių ir vakarienės daugelis čia nevalgo, nes pamiegojęs vieną valandą Ogiau, sutaupysi daugiau kalorijų nei valgydamas... jų gausi. Aš taip pat pusryčių ir vakarienės nevalgau, kaip ir daugelis, paimu duoną. Nuteistieji, kurie yra užsidirbę pinigų, turi teisę už 15 rub. mėnesiui nusipirkti maisto zonos parduotuvėje. Tačiau ne visi uždirba, nežiūrint, kad neturi ieškinio ir yra išdirbę daugiau kaip metus, tuo tarpu gamykla planus įvykdo, kažkas gauna tūkstantines premijas, o nuteistajam per metus neišeina nė 10 rub. Mano asmeninėje sąskaitoje taip pat nėra pinigų ir nežinau, kada užsidirbsiu. Gal greičiau kalinimo laikas baigsis, negu gausiu atlyginimą. Už atsiųstus iš laisvės pinigus nieko pirkti neleidžiama. Todėl alkio kankinamas, nepaisau draudimo ir dažnai "ubagauju". Yra čia ir gerų žmonių — pasigaili, užtepa ant duonos riekutės margarino ar kokiais konservais pavaišina. O tie, kurių niekas nevaišina ir neturi už ką nusipirkti, renka maisto atliekas nuo žemės arba užsidirba duonos gabalą išplaudami koridorių, salę ar pan. Rūkantys surenka nuo žemės visas nuorūkas. Yra ir apsukresnių, sugebančių kažkokiais keliais įsigyti maisto iš laisvės. Vargas visko išmoko. Jeigu būtų kas anksčiau pasakojęs, niekaip nebūčiau patikėjęs, kad tokiose sąlygose ir tokiu maistu gali maitinti nuteistąjį pataisos darbų kolonijoje. Tai įmanoma tik sovietinėje sistemoje.

    Nuteistieji, reikalaudami, kad būtų pagerintas maistas ir tvarka valgykloje, sutartinai skelbdavo bado streikus, nevalgydavo ištisi būriai. Šiemet vasario 16 d. išvakarėse kaliniai, apsiginklavę laužtuvais, iešmais, lazdomis, vamzdžiais, vėzdais ir kitokiais įrankiais, išvartė tvoras ir užpuolė valgyklos darbininkus. Buvo nukentėjusių. Riaušėms numalšinti įvedė kariuomenę, tačiau, nežiūrint kalinių reikalavimo, padėtis valgykloje nepasikeitė.

    Zonoje dažnai lankosi komisijos. Bet ką jos čia tikrina, ką daro — neaišku. Greičiausiai, kaip ir paprastai — su administracija išgeria kavutės, konjako ir išvažiuoja.

    Kada dėl valgykloje įsiveisusių žiurkių ir netvarkos pasiskundžiau operatyvinės dalies viršininkui Nesterovui, jis tik nusišypsojo ir atsakė: "Gražuli, ne į kurortą papuolei. O valgykloje žiurkių aš dešimt metų nemačiau." Blogai žiūri viršininkas, bet kam jam žiūrėti — jis čia nevalgo.
196

    Pokalbio metu Nesterovas įtikinėjo mane, jog aš esu Amerikos CŽV agentas, tik dabar izoliuotas. Labai gaila, kad iš čia negaliu parašyti į užsienį, gal išgirstų mane amerikiečiai, užsienio lietuviai, gal, kaip Nesterovas sakė, CŽV mane, kaip jų žmogų, sušelptų, atsiųstų per Raudonąjį Kryžių maisto — nereikėtų badauti. Aprūpintų vitaminais, medikamentais, nes čia viskas labai prasta, nurašyta. Atsiųstų nuodų žiurkėms, kurios jau baigia užkariauti koloniją...

    Mūsų zonoje yra sanitarinė dalis, tačiau į ją rimti ligoniai negali patekti, joje nuolatos "gydosi" kokie keturi ar daugiau sveiki žmonės. Kai kurie taip "gydosi" pusę metų ir ilgiau, kartais net iki kalinimo pabaigos. O tie, kurie turi būti atleisti nuo darbo atleidimo negauna, pvz. mūsų brigados darbininkas Gintas. Jis elektros pjūklu susižalojo ranką. Žaizda buvo susiūta, tačiau atleidimas nebuvo duotas, nors jis visą mėnesį negalėjo dirbti. Man susirgus gripu ir pakilus temperatūrai, atleidimas buvo duotas tik dviem dienom, į darbą teko eiti tebekarščiuojant

    Kameros tipo patalpose ir baudos izoliatoriuose medikamentus skirsto operatyvinės dalies viršininkas Nesterovas ir pulkininkas Gruodis. Gydytojas čia beteisis. Tai piktnaudžiavimas medicina. Nuteistieji plačiai kalba, kad už 25 rub. galima maždaug mėnesiui atsigulti į sanitarinę dalį pailsėti. Už tokią pat kainą galima nusipirkti "diet" geresnį maistą. Tai daroma sumokant pinigus vienam iš sveikų ligonių, kuris guli iki kalinimo pabaigos. Jo paskirtis surinkti duoklę ir pasidalinti su vyr. gydytoju. Dėl šios priežasties gydytojai ir laiko sanitarinėje sveikus savus žmones. Kitaip nepaaiškinsi tokio ilgo "gydymosi".

    Pas stomatologę, kuri dirba 3 dienas savaitėje nuo 8 vai. iki 13 vai. visą laiką dirbantys pirmoje pamainoje patekti visiškai negali, nes iš darbo neišleidžia. Skverbtis nėra ir prasmės: ji pati sako, kad zonoje gydymas blogas — "bormašinė" sena, grąžtai nudilę, plombos ir kitos medžiagos nekokybiškos.

    Darbe kalame dėžes. Cechas ankštas, silpnai apšviestas. Kadangi mažai vietos, tai sunku praeiti pro darbininkus pasiimti medžiagų: susiplėšai drabužius, susiraižai rankas. Darbo stalai sulūžę, dėžių kalimui visiškai nepritaikyti. Neturime net plaktukų, vietoje jų prie vamzdžio galo pritvirtintas metalo gabalas, todėl
197

dažnai nusimušame pirštus. Neturime darbinių drabužių. Keletą kartų kreipėmės į meistrą. Atsakė, kad nėra. Todėl dirbame ir gyvenamoje zonoje vaikštome su tais pačiais — purvinais, dulkėtais.

    "Jaunimo gretose" Algirdo Pilvelio nufotografuoti nuteistieji pavyzdingi: su švariomis naujomis šimtasiūlėmis, blizgančiais batais. A. Pilveliui reikėjo nufotografuoti mūsų zonos 21, 23, 24 brigados kalinius. Jų apavas suplyšęs, vienas net virve prisirišęs batą. Visi suvargę, neskustomis barzdomis, šašais aptekę kūnai bei veidai. Kadangi nesiprausę, drabužiai neskalbti, tai nuo kalinių sklinda nemalonus kvapas. Kišenėje duonos gabalėlis, kad nenukristų iki darbo pabaigos. Nė kiek neperdedant, juos galima sulyginti su B. Sruogos "Dievų miško" konclagerio suimtaisiais, kuriuos vadino klipatomis.

    Nuteistieji, įdarbinti radijo gamykloje, dirba be išeiginių dienų, nors įstatymiškai privalo turėti savaitinę poilsio dieną ir dirbti tik 8 vai. Tuo tarpu jie išdirba nuo 8 vai. ryto iki 21 vai. vakaro, o kartais ir iki 1 vai. nakties. Tai vergų darbas. Bet vergai buvo perkami, už juos reikėjo mokėti pinigus, todėl šeimininkas juos saugojo kaip savo nuosavybę, tausojo kaip daiktą, kad ilgai jam tarnautų. Mes esame valdiški, nuteisti, pažeminti, bebalsiai, mūsų sveikata, mūsų vargai niekam nerūpi. Nerūpi, ką valgome, kokiose sąlygose gyvename, dirbame.

    Kai atveža į zoną naują kalinį, laisvės drabužius atima, geresnius parduoda, kitus kažkur išveža. Išeinantys namo jų neatgauna. Gerai, jeigu artimieji atvažiuoja pasitikti ir atveža aprangą. O jei neatvažiuoja?

    Gyvenamoji zona, galima sakyti, be jokios erdvės. Visoje teritorijoje pilna žiurkių urvų. Tualetai, tiek gyvenamoje, tiek darbo zonoje nešvarūs, nevalomi, kanalizacija užsikišusi, pastoviai tvyro nepakeliamas kvapas. Sekcijos (taip vadinamos patalpos, kuriose gyvena ir miega nuteistieji) yra tvarkingos, gražiai išdažytos sienos, bet jos tokios mažos, kad nėra vietos net taburetei pasistatyti. Nėra radijo taškų. Dėl kvadratūros pasiskųsti negali, nes, kaip majoras Barškėtis sako, "įstatymas jokios kvadratūros ir jokios teritorijos nuteistiesiems nepramato". Ji jiems nepriklauso.
198

    Atvežtam į lagerį kaliniui susidaro daugybė problemų. Nėra kuo nusiskusti. Skuskis kuo nori, bet privalai būti nusiskutęs. Iš kur imti siūlų, adatą, muilo, sagų, batų tepalo, šepetį batams, drabužiams valyti, popieriaus laiškams, voką, rašymo priemonę ir t.t., ir t.t.? Kur išsiskalbti rūbus, o išsiskalbus kuo apsirengti, jei gaunamas tik vienas komplektas? Dantims miltelių zonoje jau daugiau kaip pusė metų nėra. Pastą siųsti draudžiama, nes kaliniai ją išgeria. Negalima atsiųsti iš namų ir cukraus — nuteistieji verda "samagoną". Apie balandžio 20 d. darbo zonoje buvo rasti du naminės aparatai. Tai zonoje ne naujiena. Narkomanija, alkoholizmas ir homoseksualizmas kolonijoje yra plačiai paplitę. Kada nelegaliais keliais kažkas atgabena narkotikų, tai pusė zonos būna girtų.

    Šiame pareiškime noriu paminėti ir apie kalinimo sąlygas Vilniaus Lukiškių kalėjime. Kamerose, kurių ilgis apie 4 m., plotis 2 m., caro metais buvo kalinami — 2, kartais 1 nuteistasis. Šiandien čia talpinami 6, 8 ar net 9 kalinai. Kameroje dviem aukštais sudėta 6 lovos, čiužinys patiestas ant skardos lapo, kuris įvirintas į rėmą vietoje sieto. Taigi, 6 kaliniai miega lovose, kiti — ant grindų. Devintajam tenka gulti po lova, nes ant grindų telpa tik 2 čiužiniai. Toje pačioje kameroje tualetas (koks kvapas, suprantama), prausykla ir spintelė maistui. Vietos tiek mažai, kad visi kartu kaliniai negali išlipti iš lovų — nėra kur atsistoti. Tokiose sąlygose gyveną nuteistieji, išeidami tik vienai valandai pasivaikščioti, pragyvena iki metų laiko, todėl čia neretas svečias utėlės ir ligos.

    Kada mus gabeno iš Vilniaus į Pravieniškių lagerį, kvadratinėje kaip vagono kupe patalpoje, kuri apskaičiuota 4 žmonėms, sugrūdo net 17 kalinių. Kad sutilptume, kareiviai turėjo mus ker-ziniais batais "trombuoti".

    Taip, trumpai apžvelgus, atrodo mūsų gyvenimas OC 12/8 zonoje ir kalinimo sąlygos Lukiškių kalėjime. Pareiškimo tikslas — kad būtų įvesta zonoje tvarka, atitinkanti vidaus tvarkos taisykles visiems, o ne man vienam sudarytos geresnės sąlygos. Jei administracija sudarys sąlygas išsigydyti dantis tik man vienam, duos puodelį (kaip ir padarė), kėdę, išrašys darbinius drabužius ir pan., su tuo nesutinku.
199

    Kai kur šiame pareiškime nėra paminėtos pavardės. Norint įvesti tvarką, pavardės nėra būtinos. Pvz., tikrinant sanitarinę dalį, galima ir be pavardės nustatyti, ar guli sveikas ir kiek laiko. Galima apklausti buvusius baudos izoliatoriuose ir patalpose kameros tipo, kas ten gydo nuteistuosius, skirsto medikamentus — medicinos darbuotojai ar kalėjimo administracija. Galima ir be pavardžių patikrinti, ar nuteistieji dirba viršvalandžius, ar turi poilsio dienas. Galima ir be pavardžių matyti, kaip apsirengę 21, 23, 24 brigadų kaliniai.

    Iš pokalbio su manimi š.m. gegužė 4 d. buvo matyti, kad jūsų, prokurore, visiškai nedomino mūsų, nuteistųjų, kalinimo sąlygos darbe ir gyvenamoje zonoje. Jūs stengėtės tik mane įbauginti, kad aš nerašyčiau, nesiskųsčiau, nes, kaip jūs tvirtinate, už rašinėjimus galiu būti nubaustas ir pan.

    Nesvarbu, ką jūs sakytumėte, kaip baustumėte. Matydamas tai — tylėti ir tik apie save rašyti negaliu. Aš, kaip tikintis, privalau užjausti artimą ir jam padėti. Nuteistieji, išvarginti katorgiško darbo, norėdami pailsėti, žaloja savo sveikatą, prarydami vielos gabalus, suvirinimo elektrodus, susipjausto venas, susivaro į jas vinis taip, kad net nesimato, kartais smeigia į plaučius. Išimti šių svetimkūnių susižalojusieji vežami į ligoninę. Tokiu būdu jie gali pailsėti.

    Medicina lageryje yra kontroliuojama vadovybės, o vadovybė bei saugumas prieš mane nusistatę, todėl ir man susirgus gali būti panaudota medicina ne gydyti, bet luošinti.
1988.05.15.

        *

(Dėl savo rankraščių grąžinimo Gintautas Iešmantas rašo LKP CK sekretoriui L. Šepečiui, kuris jį nukreipė į prokuratūrą. Prokuroras Bakučionis atsakė, kad jo rankraščių negrąžins, nes tai esą daiktiniai įrodymai):

    Rašo Gintautas Iešmantas:
    (Ištraukos iš laiško 1987 m. lapkričio 8 d. rašyto "Literatūros ir meno" redakcijai)
    "Šių metų rugpjūčio 11d. pasiunčiau LKP CK sekretoriui
200

L. Šepečiui laišką, prašydamas imtis priemonių, kad būtų grąžinti mano poetinių kūrinių rankraščiai, kuriuos atėmė Lietuvos TSR VSK darbuotojai, pradedant 1974 m. ir baigiant 1986 m. Sekretorius L. Šepetys nepadarė jokių žygių ir, nedavęs jokios žinios, persiuntė laišką prokuratūrai. Pastaroji spalio 10 d. laišku, kurį pasirašė J. Bakučionis, pranešė, kad mano reikalaujami "kūriniai pripažinti daiktiniais įrodymais, o teismo kaltinamasis nuosprendis pagal šią bylą nepanaikintas". Dėl to nesą galimybės grąžinti rankraščių. (...) Norisi tiesiai paklausti, ar toks elgesys nėra tiesiogiai priešingas toms nuostatoms, kurios susiję su persitvarkymo vardu? Juk ar ne tas pat L. Šepetys tikino spaudoje, kad "atsakingiausiai galima pareikšti, jog mūsuose nėra ir nebuvo meno kūrinių, uždraustų dėl idėjinių politinių motyvų..." Bet kaip tik remiantis tokiais motyvais buvo nespausdinamos V. Kudirkos satyros, Dobilo "Blūdas", V. Pietario "Algimantas", kai kurie Maironio kūriniai... Galgi ne dėl tų pačių idėjinių, politinių motyvų gerą dešimtmetį išgulėjo stalčiuje J. Mikelinsko romanas "Juodųjų eglių šalis", sulaikytas Kojelavičiaus Lietuvos istorijos leidimas?

    Buvo ir yra kur kas baisesnių atvejų nei su mano rankraščiais. Keisčiausia, kad įkalčiais laikomi net tie kūriniai, kurie parašyti nekaltais gamtos, meilės, žmogiškosios egzistencijos ir panašiais motyvais. O jų gi dauguma! Pagalvokite, kur, kokioje šalyje poetiniai kūriniai, nesvarbu, kokia jų vertė, gali tapti kaltinimo įrodymais, daiktiniais įkalčiais? Bet ką čia ir kalbėti apie tai! Vieno kalinio nuosprendyje skaičiau, jog nusikaltimo daiktiniu įkalčiu pripažintas... tranzistorius (klausytasi užsienio laidų). Užtat teismo sprendimu vargšas tranzistorius buvo pasmerktas sunaikinimui. Štai iki kokio bukaprotiškumo galima prieiti, kai nepaisoma nei sąžinės, nei teisingumo! (...) Sustabarėjęs mąstymas yra nelyginant ant kelio gulintis akmuo, kuris be pastangų nepašalinamas. (...) Nusikaltimams ir barbariškumui turi būti padarytas galas."
    P.S. "Literatūros ir meno" redakcija atsisakė išspausdinti laišką, kurio ištraukas pateikėme.

        *

201

    "Smagu išgirsti gerus žodžius iš gimtinės. Jie stiprina, kai užeina liūdesio ir nerimo minutės.

    Būdamas lageryje, gavau laišką, kuriame, kaip ir jūsų, buvo rašoma: su dėkingumu ir meile. Nustebau — už ką? kodėl?

    "Už ką man dėkui, virpanti širdie?
    Už ką man vargšui, troškusiam vien drįsti?
    Nejau už skausmą, ženklintą skirties?
    Už ką man dėkui, virpanti širdie?
    Nejau už godą, austą be vilties?
    Nejau už auką? Vėjų blokštą ryžtą?
    Už ką man dėkui, virpanti širdie?
    Už ką man, vargšui, troškusiam vien drįsti?

   
Iš tikrųjų taip. Mes ėjome tamsoje, nematydami šviesos, bet tikėdami ja. Šiandien padėtis keičiasi, mes matome šiokį tokį pragiedrulį. Norisi tikėti, kad tai nėra miražas, ir mūsų siekiai išsipildys. Dabar ryškiau nei bet kada matyti:

    Ir mūs silpnumas tampa mūs stiprybe,
    Ir neviltis pavirsta viltimi...
    O netektie! Prieš tamsą ir niekšybe.
    Tu iš kančios į kančią vis eini.
    Kaip lūkesys... Ir ašaros, sužibę.
    Žvaigždėm, į sielas krinta ugnimi."
1988.04.22.


(Katalikų Bažnyčios hierarchijos ir dvasininkų simpoziume, Seminarijos patalpose, kalbėjo kardinolas V. Sladkevičius ir kun. Jalinskas, smerkdamas saugumo kišimąsi į klierikų priėmimą ir kunigų skirstymą):

ŽINIOS Iš VYSKUPIJŲ


    Kaunas. 1988 m. rugpjūčio 2 d. Kauno Tarpdiecezinėje Kunigų seminarijoje įvyko Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchijos ir dvasininkijos simpoziumas. Simpoziumas prasidėjo himnu į Šventąją Dvasią. Buvo perskaityti du referatai: "Marija kunigo gyvenime" ir "Vilniaus arkivyskupo palaimintojo Jurgio Matulaičio pastoraciniai laiškai, pamokos", šv. Mišias koncelebravo kar-
202

dinolas Vincentas Sladkevičius, vyskupai — A. Vaičius, J. Preikšas, J. Steponavičius, R. Krikščiūnas ir apie 30 kunigų. Jų metu vyskupų vardu žodį pasakė kardinolas Vincentas Sladkevičius (žr. 1 p.); su dėmesiu išklausę kardinolo žodį, kunigai išreiškė savo prielankumą ir pasitikėjimą dabartine hierarchija, piktinosi valdžios kišimusi į grynai Bažnyčios vidaus reikalus — grubiu Kauno Kunigų seminarijos administravimu bei kišimusi į kunigų skirstymus. Visi pritarė Lazdijų dekano kun. V. Jalinsko pasisakymui. Skaudu, kad kandidatus į Seminariją užbaigia rinkti valstybės atstovas. Ir šiais metais stojančiųjų į Seminariją sąrašas buvo nuvežtas į Vilnių... Mes privalom siekt, kad Bažnyčia nebūtų pajungta valstybės interesams, kad tie pajungimo čiulptuvai kiek galima sumažėtų. Jaunuolių priėmimas į Seminariją grynai dvasiškių reikalas ir dabartinė padėtis yra neteisinga. Turi būti galutinai nutrauktas stojančiųjų į Seminariją terorizavimas, reikalaujant pasižadėti bendradarbiauti su saugumu, šmeižiant pačią kunigystę ir kunigus. Tai Konstitucijos pažeidimas, kriminalinis dalykas ir taip besielgiantys turi būti žinomi ir nešti atsakomybę prieš įstatymus; gėda valstybei kuri Bažnyčią stengiasi tokiomis priemonėmis pajungti, — kalbėjo kun. V. Jalinskas. Neteisinga nuomonė, paskirstant kunigus, kreiptis į Vilnių. Tai taip pat Bažnyčios vidaus reikalas, ir niekas neturi teisės kištis į jos vidaus struktūrą. Dabartinėj padėtyje kunigui dažnai būna neaišku, kam paklusti: vyskupui, kuris pašventino, ar tai nematomai rankai, kuri laužo Bažnyčios struktūrą? — ne vieno kunigo skaudžią patirtį išreiškė kun. V. Jalinskas.

    Kaišiadorių vyskupijos kunigas Zenonas Navickas iškėlė kunigų kalinių klausimą. Kunigai pritarė reikalavimui, kad kun. Alfonsas Svarinskas ir kun. Sigitas Tamkevičius turi būti reabilituoti, o ne laikomi tremtyje, kaip kun. S. Tamkevičius, ar tremiami į Vakarus, kaip kun. A. Svarinskas.

    Valkininkų parapijos klebonas kun. Algimantas Keina savo pasisakyme iškėlė ir eilę pastoracinių klausimų. Simpoziume dalyvavęs kun. A. Svarinskas pasidalino savo kaip kunigo patirtimi, kunigų kalinių vardu padėkojo visiems už maldas, moralinę paramą, atsidėkodamas pažadėjo, kur bebūtų, malda ir darbu vienytis su Lietuvos Katalikų Bažnyčia.
203

    Simpoziumui baigiantis buvo suformuluoti ir pasiūlyta pateikti valdžiai konkrečius reikalavimus:

    — Vilniaus arkivyskupijos vyskupui Julijonui Steponavičiui leisti grįžti į Vilnių ir eiti savo, kaip ganytojo, pareigas;

    — Sugrąžinti tikintiesiems Vilniaus Katedrą, šv. Kazimiero ir Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčias;

    — Iš kalėjimų ir tremties išlaisvinti nekaltai kenčiančius kunigus ir pasauliečius, kurie kovojo už visuomenės demokratizaciją, sąžinės ir religijos laisves;

    — Leisti atstatyti sugriautas bažnyčias ir statyti naujas, kur Bažnyčios hierarchijos numatymu tikintiesiems jos reikalingos;

    — Užtikrinti tėvams teisę netrukdomai perduoti savo vaikams tikėjimą;

    — Užtikrinti, kad dėl religinių įsitikinimų nebus diskriminuojami žmonės;

    — Nustoti terorizuoti stojančius į Kunigų seminariją jaunuolius;

    — Suteikti galimybę didžiausių religinių švenčių dienomis tikintiesiems būti laisvais nuo privalomo darbo;

    — Leisti veikti religiniams sąjūdžiams bei draugijoms (labdaros, šalpos, draugijoms, blaivybės sąjūdžiui ir t.t.); suteikti galimybę tikintiesiems pasinaudoti masinės informacijos priemonėmis tikėjimui skleisti ir moralei ugdyti, spausdinti knygas, laikraščius.

    Simpoziumo pabaigoje buvo sugiedota švč. Mergelės Marijos litanija.

        *

(Žemaičiai gausiai lanko Žemaičių Kalvarijos atlaidus džiaugdamiesi, kad Šventasis Tėvas Žemaičių Kalvarijos šventovei suteikė mažosios bazilikos titulą. Kalbėjo kun. Kauneckas, ragindamas būti skaisčiais ir blaiviais, o arkivyskupas tremtinys Julijonas Steponavičius prašė tikinčiuosius atnaujinti blaivybės pažadus):

    Žemaičių Kalvarija (Plungės raj.). 1988 m. liepos 2-10 d.d., kaip ir kiekvienais metais, Žemaičių Kalvarijoje vyko didie-
204

ji Mergelės Marijos Apsilankymo atlaidai. Šiais metais jie praėjo visiems jaučiamo dvasinio pakilimo atmosferoje. Tikinčiųjų, o ypač žemaičių, religinį entuziazmą stiprino žinia, jog Šventasis Tėvas Žemaičių Kalvarijos Šventovei suteikė mažosios bazilikos titulą. Atlaidų iškilmėse buvo dėkojama už šią malonę. Daug maldininkų buvo sekmadienį ir ypatingai liepos 6 d., vadinamą kunigų trečiadienį. Šią dieną Sumos pamokslą pasakė J. E. vyskupas Juozas Preikšas, jis ragino branginu iš tėvų paveldėtą tikėjimą, kvietė visus į neišardomą vienybę su Katalikų Bažnyčia. Kun. Jonas Kauneckas rytinių pamaldų metu pasakytame pamoksle atkreipė tikinčiųjų dėmesį, kad masinės informacijos priemonėmis propaguojamas seksas, tai moralinis tautos žudymas, kuris gali nešti žymiai baisesnes pasekmes nei fizinis tautos naikinimas pokario metais. Pamokslininkas kvietė visus šiais Marijos metais pasiryžti ir kovoti už šimtmečius mūsų tautoje brangintą tyrumą, skaistumą. Sumos pabaigoje, prieš atnaujinant blaivybės pažadus, trumpai į kunigus kalbėjo Vilniaus arkivyskupijos vyskupas tremtinys J. Steponavičius. Be Dievo ir religijos pagalbos neprikelsime tautos naujam gyvenimui. Būkime švyturiais kovoje už tautos blaivumą. Nešti pagalbą po girtavimo kryžiumi parpuolusiems mūsų tautiečiams — visų Lietuvos kunigų šventa pareiga, — kalbėjo vyskupas. Priminė airio Mato Talboto pavyzdį, kai maldos ir sakramentinės praktikos pagalba ir girtuoklystės liūne paskendęs žmogus gali tapti šventuoju.

    Liepos 6 d. Žemaičių Kalvarijos šventovėje kartu buvo paminėti Marijos metai. Iškilmėse dalyvavo J. E. vyskupai — Julijonas Steponavičius, Juozas Preikšas, šventovės šeimininkas Telšių vyskupas Antanas Vaičius — apie 110 kunigų ir nesuskaitoma minia tikinčiųjų, tarp jų nemaža dalis jaunimo.

    Telšių vyskupas A. Vaičius, net šešias dienas — nuo liepos 2 d. iki 7 d. vadovavo Sumos pamaldoms, joms pasibaigus, kartu su liaudimi ėjo Kalnus.

    Kalnų pamoksluose buvo prisiminta netolima praeitis, kai bedieviška valdžia įvairiausiais draudimais ir gąsdinimais siekė panaikinti kalnų koplytėlių lankymo iradiciją: draudė kunigams vadovauti ir kartu su liaudimi lankyti kalnus (vien kun. Klemensas Arlauskas, Ylakių altaristas) išdrįsdavo nepaklusti šiam drau-
205

dimui); buvo metai, kai prie šventoriaus vartų į kalnus besiruošiančią minią sustabdė ginkluoti milicininkai ir grasino šausią, jei tik minia peržengs šventoriaus ribą, vis tik ir tą kartą ginkluoti pareigūnai atlyžo, pamatą žmonių ryžtą — koplytėlių lankymo tradicija nenutrūko. Pamokslininkai prisiminė, kad "nežinomų piktadarių" iš koplytėlių išvogti seni vertingi paveikslai vėliau atsidūrė Ateizmo muziejuje, ir tik Kultūros fondo dėka Bažnyčiai pavyko juos susigrąžinti. Žemaičiai mena ir tas dienas, kai, išėję, į kalnus, koplytėles rado valdžios pareigūnų užrakintas — teko išlaužti duris; kai į atlaidus nebuvo leidžiama pasikviesti svečių kunigų ir maldininkų minias galėdavo aptarnauti tik du kunigai — vietos klebonas ir altaristas. Prisimindami nelengvas praeities dienas, tikintieji sėmėsi ryžto ir drąsos, nebojant sunkumų kovoti už Kristaus Evangeliją tautoje ir kiekvienas savo širdyje.

    Atlaidų dienomis Žemaičių Kalvarijoje buvo išdalinta 26,000 Komunijų.

        *

    1988 m. birželio 14 d. daugelyje Lietuvos bažnyčių tikintieji meldėsi, prisimindami 1941 m. birželio 14 d. pirmuosius masinius nekaltų žmonių trėmimus, žiaurų jų nuosprendį — pasmerkimą baisioms kančioms, galiausiai šalčiui ir bado mirčiai. Nuo birželio 14 d. tikintieji parapijose, grupelėmis organizavosi melstis už mirusius tremtinius, birželio 19 d., sekmadienį, jų atminimui buvo sugiedota "Viešpaties Angelas", "Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė", tautos himnas "Lietuva, Tėvyne mūsų" bei kitos religinės ir tautinės giesmės; uolesni kunigai pasakė tai progai skirtus pamokslus.

        *

    Klaipėda. Nuo 1988 m. sausio mėnesio valdžia vis žada atiduoti ir nustatinėja naujas Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčios grąžinimo datas. Sios bažnyčios naujai paskirtas klebonas kun. Bronislovas Bumeikis norėjo pradėti laikyti šv. Misiąs bent valdžios grąžintos klebonijos patalpose, ir tuo patarnauti vietos katalikams. Vykdomasis komitetas laikyti pamaldas klebonijoje uždraudė.
206


        *

    Josvainiai (Kėdainių raj.). 1988 m. vasario 8 d. į Kėdainių prokuratūrą buvo iškviestas Josvainių parapijos klebonas kun. Leonas Kalinauskas. L. Kalinauskui už pasirašymą po atsišaukimu melstis vasario 16 d. proga už Lietuvą grasino BK 68 straipsniu, o vasario 18 d. rajoniniame laikraštyje buvo išspausdintas neva Josvainių gyventojų straipsnis "Nusiimkite juodus akinius, klebone". Balandžio 13 d. laiške redakcijai kun. L. Kalinauskas demaskuoja tokį valdžios pareigūnų elgesį, kai kolūkio partinis sekretorius Ksavelis kartu su korespondentu važinėja po namus ir reikalauja iš žmonių pasirašyti po paruoštu prieš kleboną straipsniu. Josvainių parapijos tikintieji Steponas Lukošius ir Juozas Juodeika atsisakė pasirašyti. Buvo net ateistų, kurie vėliau atėjo atsiprašyti kleboną — pasirašė, nes bijojo netekti darbo ar užsitraukti nemalone..

(1988 m. liepos 16 d. jaunimas gausiai susirinko į Marijampolę pal. Jurgio Matulaičio oktavos atšvęsti. Dalyvavo ir kardinolas V. Sladkevičius):

    Kapsukas. 1988 m. liepos 16 d., palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio iškilmių oktavos šeštadienį, J. E. kardinolas Vincentas Sladkevičius, jaunimo kvietimu, atvyko į Marijampolės bažnyčią dalyvauti katalikiškojo Lietuvos jaunimo pamaldose. Jau virto jaunimo tradicija anksčiau sausio mėnesį, o paskutiniais dviem metais liepos mėnesį rinktis prie palaimintojo Jurgio Matulaičio karsto.

    Sumą laikė kardinolas V. Sladkevičius. Jaunimui skirtame pamoksle kardinolas V. Sladkevičius aiškino, ko reikia, kad žmogus patirtų jaunystės džiaugsmo pilnatve, ir dvasios jaunyste, išsaugotų iki senatvės — reikia laikytis Dievo, Kristaus duotų įsakymų.

    Pamaldų metu klasikinius religinės muzikos kūrinius lotynų kalba atliko aukšto meninio lygio Marijampolės parapijos jaunimo choras; ir vis iš skirtingų parapijų skaitlingai susirenka į šią Suvalkijos šventove., daug kam norisi išgirsti ir kartu su visais
207

pasimelsti, giedant jaunatviškas giesmes visiems suprantama kalba.

    Po pamaldų katalikiškas jaunimas su kardinolu V. Sladkevičium susitiko bažnyčios šventoriuje. Šiltam pokalbyje jaunimas dėkojo kardinolui už atvykimą — solidarumo ir padrąsinimo gestą, ryžosi pamoksle išgirstas mintis realizuoti savo gyvenime.

    Ir šį kartą Marijampolėje šventės džiaugsmą drumstė kai kurie nesklandumai. Bedieviškos valdžios pareigūnų įgąsdintas klebonas kun. Leonas Leščinskas perdaug energingai šventoriuje kovojo su lietuviškom trispalvėm, neleido jaunimo atstovams bažnyčioje sugiedoti ateitininkų himno, iškilmingai nuo didžiųjų bažnyčios vartų sutikti kardinolą; po pamaldų kardinolo sveikinimams šventoriuje paskirta vieta buvo neįgarsinta, todėl dauguma toliau stovėjusių žmonių negirdėjo nei sveikinimų, nei kardinolo kalbos.

        *

(Vilniaus tikintieji prašo "Vakarines naujienas" atšaukti melą skleidžiantį straipsnį apie šv. Mikalojų. O Viršuliškių ir kitų mikrorajonų tikintieji prašo Vilniaus kuriją leidimo steigti naują parapiją ir statyti bažnyčią):

    Vilnius. 1987 m. gruodžio 31 d. Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčios parapijos klebonas kun. Juozapas Tunaitis, vikaras kun. Medardas Čeponis ir bažnytinio komiteto pirmininkas Alfonsas Makačkinas nusiuntė raštą "Vakarinių naujienų" redakcijai dėl gruodžio 12 d. minėtame laikraštyje išspausdinto doc. Zenono Pilkausko straipsnio "Neįprasta paskaita nepažįstamajam", kur bandoma tendencingai, užgauliu tonu ir atviru melu teigti, kad Vilniuje nėra jokios šv. Mikalojaus bažnyčios, kaip, pagal juos, nėra ir šv. Mikalojaus — jam Bažnyčia atėmusi šventojo titulą. Rašte redakcijai pateikiama šv. Mikalojaus biografija, paneigiamas melas, kad šv. Mikalojus nėra šventasis, tai doc. Z. Pilkauskas gali pasitikrinti "Katalikų kalendoriuje — žinyne". Be to, rašoma, jog "gaila, kad autorius ir redakcija negerbia savo skaitytojų ir, žinodami, kad skaitytojai neturės galimybės patikrinu pateiktų faktų, klaidina juos. Dar didesnį nerimą kelia faktas, kad
208

nepasikeitė pažiūra į tikinčiuosius kaip antrarūšius piliečius, kuriuos galima viešai įžeidinėti. Tikimės, kad viešumo sąlygomis redakcija atšauks melą..."

    Deja, redakcija šio rašto nepaskelbė ir melo neatšaukė. Negana to, 1988 m. kovo 5 d. "Vakarinėse naujienose" pasirodė antras feljetonas tuo pačiu pavadinimu. Šį kartą redakcija prašo P. Pečiūrą pakomentuoti doc. Z. Pilkausko straipsnį. P. Pečiūra ironišku tonu kartoja tuos pačius šmeižtus ir stebisi, kodėl kunigai taip puolėsi ginti šv. Mikalojų.

    1988 m. balandžio 14 d. šv. Mikalojaus bažnyčios kunigai: J. Tunaitis, M. Čeponis, pirmininkas A. Makačkinas parašė antrą raštą "Vakarinių naujienų" redakcijai, reikalaudami neklaidinti, o rašant panašius straipsnius, turint tik tiek mažai žinių, pasikonsultuoti su žinovais, rašte nurodomi šaltiniai, kur nesunkiai galima ir patiems pasitikrinti faktus.

    "Vakarinės naujienos" iki šiol melo neatšaukė.

        *

    Vilnius. 1988 m. liepos 25 d. 23 asmenys, atstovaujantys Vilniaus Pašilaičių, Viršuliškių, Šeškinių bei Justiniškių mikrorajonų gyventojus, nusiuntė prašymą Vilniaus arkivyskupijos Kurijai ir nuorašą J. E. vyskupui Julijonui Steponavičiui. Prašymo tekstas:

    "Išaugusi mūsų Lietuvos sostinė Vilnius paskutiniais dešimtmečiais ypač išsiplėtė šiaurės vakarų kryptimi. Šiuose rajonuose gyvena nemažai tikinčiųjų, kuriems susidaro didelės kliūtys, norint patekti į artimiausias mieste veikiančias bažnyčias.

    Todėl mes, minėtų mikrorajonų tikinčiųjų atstovai, kreipiamės į jus su prašymu įsteigti naują Romos Katalikų apeigų parapiją ir duoti sutikimą statyti Vilniaus arkivyskupo pal. Jurgio Matulaičio titulu parapijine, bažnyčią.

    Taip pat maloniai prašome dvasine, vyresnybe, paramos ir talkininkavimo juridiškai įteisinant naujos parapijos įsteigimą ir bažnyčios statybą."

        *

209

    Šiauliai. 1988 m. kovo 23 d. Šiaulių miesto šv. Jurgio bažnyčiai buvo įteiktas Lietuvos TSR Religijų reikalų tarybos sekančio turinio įspėjimas: "Nustatyta, kad 1988 m. vasario 14-16 d.d. maldos namai panaudoti ne pagal paskirtį. Buvo skaitomi politinio turinio pamokslai, giedamas buržuazinės Lietuvos himnas, kurstomi tikinčiųjų nacionaliniai jausmai. Tuo pažeisti nuostatai dėl naudojimosi maldos namais 2 punktas C papunktis, Religinių susivienijimų nuostatų 10 ir 25 punktai, kur nurodoma, kad maldos namai turi būti naudojami tik religiniams poreikiams tenkinti."
1988.02.20

        *

    Šiauliai. 1988 m. birželio 15 d. šiauliečiai: Vanda Ragauskaitė, Mečislovas Jurevičius, Kęstutis Stulgys, broliai Arūnas ir Gintaras Zembleckiai bei Vincas Danielius nuvyko į rajoninio laikraščio "Raudonoji vėliava" redakciją. Tikintieji pareikalavo propagandos ir agitacijos skyriaus vedėją Bulzgį ir šio skyriaus bendradarbį Sabaliauską nustoti per laikraštį šmeižti Šiaulių šv. Jurgio bažnyčios vikarą kun. Kazimierą Gražulį. Kiek anksčiau keliuose "Raudonosios vėliavos" laikraščio numeriuose pasirodę melagingi straipsniai minėto kunigo adresu. Agitacijos skyriaus vedėjas Bulzgis prasitarė, kad jie gauna nurodymus iš aukščiau. Mokytoja V. Ragauskaitė padėkojo skyriaus vedėjui už atvirumą. Tikintieji redakcijoje kėlė įvairius klausimus, reiškė nepasitenkinimą laikraštyje pernelyg dažnai pateikiama dezinformacija, teigė, kad rajoninio laikraščio dar nepasiekė persitvarkymas, ir iki šiol jame dirba stalinistai.

        *

210

(Kauno rajono laikraštis užsipuola Tabariškių kleboną kun. Petrą Dumbliauską už tai, kad jis reikalavo laidotuvių dalyvius pagarbiai laikytis bažnyčioje. Kartu kunigas priekaištauja, kad valdžia trukdo vaikams dalyvauti religinėse apeigose ir, apskritai, kišasi į bažnytinius reikalus):

    Tabariškės (Kauno raj.). 1988 m. sausio 9 d. Kauno rajono laikraštis išspausdino N. Grinkevičiūtės straipsnį "Požiūriai skirias, o gyvenimo nepakeisi". Straipsnyje užsipuolamas Tabariškių klebonas kun. Petras Dumbliauskas už tai, kad pareikalavo laidotuvių dalyvius pagarbiai laikytis bažnyčioje. Bažnyčioje buvusiems ateistams tai nepatiko, jis parašė skundą laikraščio redakcijai. Atvažiavusiai išsiaiškinti laikraščio korespondentei kun. P. Dumbliauskas pasisiūlė raštu atsakyti į pateiktus klausimus. Atvirame laiške kun. P. Dumbliauskas rašo: "Kiekviena vieta turi savo griežtą elgesio etiką. Sakysime, niekas nesielgia teatre taip, kaip elgiasi pirtyje, o pirtyje kaip šokių salėje, lygiai taip pat bažnyčioje netinka elgtis, kaip elgiamasi poilsio parke, stadione ar turguje (...) Kaip laidoti savo mirusius artimuosius — su civilinėmis ar bažnytinėmis apeigomis pasirenka patys žmonės. Su muškieta ir atlydėjusių į bažnyčią nevarome: kas nori, gali įeiti, o kas nenori, tie pasilieka lauke. Iš įėjusių į bažnyčią reikalaujame, kad jie elgtųsi tinkamai ir pagarbiai pagal vietos orumą. Kai giedamas bet kurios tautos valstybinis himnas, visi ten esantys atsistoja, nors būtų ir kitos valstybės piliečiai. O jei kas pasibktų sėdėti? (...) Bažnyčia yra Dievo garbės ir maldos namai, todėl juose ne vieta demonstruoti savo bedieviškus įsitikinimus. Tam yra ateizmo katedros. Todėl suprantama, kad tokie "išmintingieji", kurie žemina bažnyčios orumą ir piktina tikinčiuosius, bažnyčiose nepageidautini." Toliau kunigas iškelia visą eile. Bažnyčios diskriminacijos atvejų ir gyvenimo problemų: "Kiekvieną kunigą Bažnyčia įpareigoja: aukoti šv. Mišių auką, teikti sakramentus ir skelbti Kristaus Evangeliją, t.y. mokyti žmones tikėjimo tiesų, neišskiriant vaikų. Valstybė mums draudžia katekizuoti vaikus ir baudžia tuos, kurie labiau paklūsta Bažnyčiai, Kristui, o ne valstybei ir jos įstatymams, priešingiems Bažnyčios įsakymams.
211

    Tiesa, valstybė duoda patarimą, jog vaikus tikėjimo desų turi išmokyti tėvai. Mes atsakome: 1. Tėvai neturi laiko vaikus mokyti tikėjimo tiesų. 2. Tikėjimo tiesų tėvai patys dėl objektyvių priežasčių gerai nežino. 3. Visi tėvai, norėdami, kad jų vaikai išmoktų skaityti ir rašyti, veda savo vaikus į mokyklą. Net mokytojai ir tie ne namuose moko, bet veda į mokyklą. Tėvai, norėdami, kad jų vaikai išmoktų tikėjimo tiesų, juos veda į bažnyčią, pas kunigą, o tai jau uždrausta įstatymais. Kur tada sąžinės laisvė?

    Kristus pasakė: "Leiskite mažutėlius pas mane ir nedrauskite jiems, nes tokių yra dangaus karalystė." Tuo tarpu valstybiniai įstatymai sako, kad jaunuolis ar mergaitė tik sulaukę 18 metų turi teisę dalyvauti bažnytinėse viešose apeigose — procesijose, bažnytiniame chore, berniukai gali patarnauti šv. Mišioms. Atseit jaunam žmogui negalima daryti prievartos, jis pats jau subrendęs turi apsispręsti, ar jam būti tikinčiu ar ateistu. Peršasi analogiška mintis: negalima vaikams, nesubrendusiam jaunimui daryti prievartos ir vesti juos į mokyklą. Tegul sulauks 18 metų ir patys apsispręs, ar eiti į mokyklą ar likti beraščiu.

    Prieš penkiolika metų, dirbant Liubave, Kapsuko rajono valdžios buvau nubaustas 25 rub. nuobauda už tai, kad Velykų šventės procesijoje dalyvavo nepilnamečiai vaikai, nors jie ėjo su savo tėveliais ir mamytėm. Ar teisingai buvau nubaustas ar ne, palieku spręsti redakcijai ir skaitytojams...

    1987 m. pradžios statistiniai duomenys štai ką byloja: Lietuvoje yra 665 kunigai, jų tarpe 86 altaristai ir rezidentai, tai kunigai jau mažai darbingi arba ir nedarbingi ir 12 ligonių, invalidų. Yra 630 bažnyčių, iš kurių 474 turi savus kunigus, o 156 aptarnaujamos iš kitur. Vienam kunigui kartais tenka aptarnauti dvi ir tris parapijas. Suprantama, kad tai kritiška padėtis. Klebono pareigas eina kunigai, kurie jau sulaukę daugiau kaip 80 metų. Kur anksčiau parapijose buvo du ar trys kunigai, dabar vienas arba ir nė vieno. Lietuvos bažnyčioms kunigų užtektų, jei valdžios atstovai nesikištų į Bažnyčios vidaus reikalus ir nelimituotų kandidatų į Seminariją priėmimo."

    Kun. P. Dumbliauskas iškelia girtavimo ir narkomanijos problemą, ragindamas visus rimtai susimąstyti dėl tautos ateities.
212

Persitvarkymo ir taikos siekimo metais būtina sugražinti į savo pareigas Vilniaus vyskupą Julijoną Steponavičių, paleisti nekaltai kalinamus kunigus — Alfonsą Svarinską bei Sigitą Tamkevičių, grąžinti Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčią, Vilniaus Katedrą ir šv. Kazimiero bažnyčias. Tai būtų tik pirmieji žingsniai į tikintiesiems padarytų skriaudų atitaisymą.

    Grįžkime prie korespondentės N. Grinkevičiūtės straipsnio. Jį skaitant, nesunku suvokti, kad autorė visu savo straipsniu stovi pasiskundusių ateistų pusėje, ji piktai puola kunigo teiginį, kad valstybė draudžia kunigams katekizuoti vaikus, o neklusnius baudžia administracinėmis ir net kalėjimo bausmėmis. Prasilenkdama su tiesa, N. Grinevičiūtė rašo: "Čia jau politinis kurstymas. Vien už vaikų katekizaciją, nors ji ir priešinga mūsų įstatymams, nenubaustas nė vienas kunigas."

    O už ką tuomet nubausti kunigai: A. Šeškevičius, P. Bubnys, a.a. J. Zdebskis?

    Kyla teisėtas klausimas, kada pagaliau tarybiniai korespondentai ypatingai rajoniniuose laikraščiuose nustos skleidę dezinformaciją Bažnyčios atžvilgiu ir išdrįs atšaukti jau paskleistą melą?!

        *

    Rokiškis. 1987 m. Visų Šventųjų šventės vakarą žmonės pagal seną tradiciją rinkosi į Rokiškio kapines pagerbti savo mirusiųjų. Senose miesto kapinėse po Sumos pamaldas už mirusius pravedė Rokiškio bažnyčios vikaras' kun. Eugenijus Staleronka; naujose, kad nesutaptų civilinio ir religinio mirusiųjų minėjimo laikas, parapijos klebonas kun. Juozas Janulis pamaldas pravedė 17 vai.

    Tikintiesiems jau susirinkus, atvažiavo klebonas kun. J. Janulis, vikaras kun. E. Staleronka, zakristijonas Vytautas Sablins-kas ir du patarnautojai. Prie kapinių vartų jų laukė miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Daniebus Jurevičius, deputatas Bronius Puluikis ir dar vienas civiliai apsirengęs asmuo. Minėti valdžios pareigūnai, užrėmę mašinos dureles, bandė neleisti klebonui kun. J. Januliui išlipti. B. Puluikis šaukė: "Parodykit raštišką leidimą!" Klebonas paaiškino, kad raštiško neturi, tačiau sude-
213

rinęs su rajono valdžia žodžiu. Kun. J. Janulis keletą dienų anksčiau buvo rajono valdžios iškviestas pokalbiui, kurio metu įrodė pareigūnams, kad, pagal nuostatus, religines apeigas kapinėse atlikti niekas negali uždrausti ir gavo žodinį sutikimą. Po kurio laiko klebonas iš mašinos išlipo ir ruošėsi apeigoms. Jaunieji patarnautojai laikė kryžių. Vykdomojo komiteto pirmininkas Danielius Jurevičius užprotestavo: "Nepilnamečiai neša kryžių!" Kryžių perėmė bažnytinio komiteto narys Sablinskas. Pirmininkas D. Jurevičius, jėga išplėšąs iš Sablinsko kryžių, bandė jį įdėti į lengvojo automobilio bagažinę. Vikaras kun. E. Staleronka perspėjo: "Kryžius pašventintas". Tikintieji kryžių iš vykdomojo komiteto pirmininko atsiėmė. Deputatas Puluikis bandė sutrukdyti apeigas, šaukdamas "išsiskirstykit!", net joms prasidėjus. Procesijai pajudėjus į antrąją sustojimo vietą, tarp tikinčiųjų ir deputato Puluikio įvyko susistumdymas. Žmonės reikalavo, kad Puluikis nusiimtų kepurę ir netrukdytų melstis. Toliau tiesiogiai apeigos nebuvo trukdomos. Pasitenkino stebėjimu.

    Po kurio laiko įvykiui tirti buvo atsiųsta komisija iš Vilniaus. Vietos valdžia buvo priversta viešai per spaudą atsiprašyti. Gruodžio 3-9 d.d. "Gimtajame krašte" buvo išspausdinta beprece-dentinė žinutė: Rokiškio miesto valdžios pareigūnai atsiprašė Rokiškio bažnyčios kleboną kun. Juozą Janulį už incidentą, įvykusį 1987 m. Visų Šventųjų šventės vakare prie Rokiškio miesto naujųjų kapinių.

        *

    Gargždai (Klaipėdos raj.). 1987 m. rugpjūčio 23 d. Mikoliškių parapijos tikintieji (Kretingos raj.) savo bažnyčioje iškilmingai šventė Lietuvos Krikšto 600 metų Jubiliejų. Iškilmėse dalyvavo vyskupas Antanas Vaičius. Į Mikoliškes maršrutiniu autobusu pamaldoms nuvykti neįmanoma — netinka laikas. Mikoliškių parapijos tikintieji jau eilė metų reikalauja autobusų parko administraciją pakeisti kursuojaunčio autobuso laiką, o jeigu tai, administracijos supratimu, neįmanoma, leisti jiems pasinaudoti "Religinių susivienijimų nuostatų" 3 paragrafu, kuris sako, kad "Religinė bendruomenė turi teisę įsigyti transporto priemo-
214

nes." Surinkta šimtai parašų. įsigyti autobusą tikintiesiems trukdo RRT įgaliotinio P. Anilionio įstaiga.

    Gargždų parapijos tikintieji į iškilmes vyko pačių pasisamdytu autobusu. Ties Lapiais, maždaug 4 km. prieš Mikoliškes, juos sustabdė autoinspekcija. Keleivius išlaipino, o iš vairuotojo, nežiūrint to, kad jis turėjo kelialapį ir keleiviai iš anksto buvo sumokėją pinigus, atėmė teises.

        *

    Geniai (Alytaus raj. ). 1988 m. balandžio 20 d. naktį Genių kaime vietoj išversto seno kryžiaus kažkas pastatė naują. Neišstovėjo nė dienos.

SOVIETŲ RESPUBLIKOSE


(Gervėčiuose, kurie priskirti prie Gudijos, nebuvo paminėtas Lietuvos krikšto jubiliejus, nes valdžia nedavė leidimo vietos klebonui kun. Gvozdovičiui tai suorganizuoti):

    Gervėčiai (Baltarusija). Praeitais metais Gervėčių parapijoje, kurios didelėje dalyje gyvena etniniai lietuviai, liko nepaminėtas Lietuvos Krikšto 600 metų Jubiliejus. Tikintieji dėjo pastangas Jubiliejų paminėti bent šiais metais. Jie kreipėsi į vyskupą Julijoną Steponavičių, prašydami pagalbos (Vyskupas J. Steponavičius yra gimąs Gervėčių parapijoje, Miciūnų kaime). Vyskupas prisidėjo prie tikinčiųjų pastangų, pats raštiškai prašė Gervėčių parapijos kleboną kun. Gvozdovičių tikinčiųjų prašymu pravesti Jubiliejaus pamaldas. Savo rašte klebonui tikintieji prašė:

    — minėjimą pravesti 1988 m. gegužės 29 d. (per švč. Trejybės atlaidus), apie tai iš anksto informuoti tikinčiuosius, Jubilie-jaus minėjimo pamaldas pradėti ne 11 vai., kaip įprasta, bet 12 vai., kad į iškilmes spėtų atvykti svečiai iš Lietuvos;

    — Gervėčių bažnyčioje pakabinti palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio paveikslą.

    Parapijiečiai patys įsigijo palaimintojo paveikslą, pasikvietė
215

iš Lietuvos svečią kunigą, kad šis iškilmių proga pamaldas galėtų pravesti ir pamokslą pasakyti jų tėvų ir protėvių kalba.

    Gervėčių parapijos klebonas kun. Gvozdovičius leidimui iškilmėms gauti kreipėsi į vietos rajono valdžią. Kaip ir buvo galima tikėtis, valdžia leidimo nedavė. Negavęs leidimo, kun. Gvozdovičius Jubiliejaus minėjimo nerengė; palaimintojo arkivyskupo J. Matulaičio paveikslą pakabinti Gervėčių bažnyčioje taip pat atsisakė.

    Gegužės 29 d. kun. Gvozdovičius liepė atvykusiam iš Lietuvos kunigui paskelbti, kad po pamaldų lenkų kalba, apie 15 vai. 30 min., lietuviai galės Lietuvos Krikšto Jubiliejų paminėti šventoriuje.

    1387 m. buvo pakrikštyta visa tuometinė etninė Lietuva, reiškia ir į rytus iki Naručio ežero ir dar toliau už jo, taip pat ir Gervėčiai. Tad Gervėčių parapijos tikintiesiems teisėtai kyla klausimas, kodėl jie tokie beteisiai ir savo protėvių Krikšto Jubiliejų gali paminėti tik šventoriuje; beje, ir tai tik prieš kelias valandas buvo pranešta.

        *

    Vydžiai (Baltarusija, Breslaujos raj.). 1988 m. Vydžių parapijos katalikai jau kelis kartus pareiškimu kreipėsi į Maskvos TSKP Centro Komitetą, reikalaudami, kad jiems būtų grąžinta pokario metais atimta bažnyčia.

        *

    Atitaisymas. "Kronikos" Nr. 77 straipsnyje "Pagarba Bažnyčios ir Tautos Didvyriams" psl. 1 padaryta klaida — 1988 m. vasario 5 d. Rudaminos bažnyčioje, minint a.a. kun. J. Zdebskio antrąsias mirties metines J. E. vyskupas Julijonas Steponavičius nedalyvavo.
L i e t u v i,  a t m i n k,  k a d:

Kun. Sigitas Tamkevičius      Viktoras Petkus
Balys Gajauskas
                Petras Gražulis
Gintautas Iešmantas ir kiti, neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!
216


 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum