gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 80 Spausdinti El. paštas
     • Sveikiname naująjį lietuvių arkivyskupą Audrį Bačkį!
     • Dėkojame už auką!
     •Kun. Sigito Tamkevičiaus pamokslas, pasakytas Kybartuose lapkričio 6 d. sutikimo metu
     • Pareiškimai ir protestai
     • Žinios iš vyskupijų
     • Sovietinėje mokykloje
     • Sovietinėse respublikose

1988 m. gruodžio 8 d.
217

LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA Nr. 80

Numeris skiriamas buvusiems sąžinės kaliniams
kun. Sigitui Tamkevičiui, Viktorui Petkui, Baliui Gajauskui,
Gintautui Iešmantui, Petrui Gražuliui,
praeitų metų lapkričio mėnesį sugrįžusiems į Lietuvą
Eina nuo 1972 metų!
Perskaitęs duok kitam!
Jei gali, padaugink!
SVEIKINAME NAUJĄJĮ LIETUVIŲ
ARKIVYSKUPĄ AUDRĮ BAČKĮ!


    Gerbiamas ir mylimas Ganytojau, mes be galo džiaugiamės, kad Šventasis Tėvas, įvertinąs Jūsų nuopelnus Bažnyčiai, konsekravo Jus arkivyskupu ir paskyrė pronuncijumi Olandijoje.

    Dėkojame Jums, kad ilgą laiką, užimdamas aukštas pareigas Romos Kurijoje, nuoširdžiai rūpinotės Lietuvos Bažnyčios reikalais.

    Linkime geros sveikatos, Dievo palaimos ir švč. Mergelės Marijos globos tolimesniame Jūsų gyvenime ir naujose pareigose.

    Tikime, kad ir dabar atidžiai seksite Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtį ir visokeriopai remsite jos reikalus.
Su pagarba ir meile
"LKB Kronikos" redakcija
219
DĖKOJAME UŽ AUKĄ


(Reiškiama padėka visiems, bet kuo prisidėjusiems prie paskutinių politinių kalinių sugrąžinimo į laisvą; Petrui Cidzikui už 30 dienų badavimą, JAV kongresininkams, tarptautinėms organizacijoms ir atskiriems žmonėms bei grupėms už jų pastangas):

    Ilgus metus trukusių pastangų: maldų, kunigų ir tikinčiųjų pareiškimų bei protestų, beje, paskutiniais mėnesiais ne tik tikinčiųjų, Sąjūdžio iniciatyva už kalinių išlaisvinimą įsijungė ir nemaža dalis kitaminčių, badavimo akcijų dėka, jų metu vilnietis Petras Cizdikas, rizikuodamas gyvybe, išbadavo net 30 parų — šių metų lapkričio mėnesio pradžioje į Lietuvą sugrįžo vieni iš paskutinių plačiajai Lietuvos visuomenei žinomi sąžinės ir politiniai kalinai. Prie jų ankstesnio sugrįžimo į Tėvyne. negalima nepaminėti JAV kongresmenų, kitų užsienio šalių, tarptautinių visuomeninių organizacijų, atskirų grupių ir pavienių geros valios žmonių pastangų.

    1988 m. lapkričio 2 d. į Lietuvą iš tremties sugrįžo Viktoras Petkus. V. Petkus už ištikimybe. Dievui ir Tėvynei sovietiniuose lageriuose ir tremtyje praleido 29 metus. Vilniaus geležinkelio stotyje ilgametį sąžinės kalinį pasitiko būrys bičiulių, pažįstamų, bendraminčių. Iškilmingai plevėsavo trispalvės, susirinkę, nuoširdžiai sveikino V. Petkų, dėkojo už auką, ištikimybe, pasirinktiems idealams.

    Lapkričio 4 d. naktį vilniečiai sutiko į Tėvyne, iš tremties grįžtantį žurnalistą-poetą Gintautą Iešmantą. Po sunkių kalinimo metų G. Iešmantas grįžo gerokai be sveikatos, bet visų džiaugsmui, tvirtas ir nepalaužtas dvasia, pilnas kūrybinių siekių.

    Lapkričio 4 d. rytą didelė minia tikinčiųjų iš skirtingų Lietuvos kampelių su tautinėm ir Popiežiaus vėliavom rinkosi į Vilniaus geležinkelio stotį pasitikti iš tremties grįžtantį kun. Sigitą Tamkevičių. Vagono duryse pasirodžius visų lauktam mylimam kunigui tremtiniui iš širdžių gilumos prasiveržė giesmė "Marija, Marija", virš žmonių galvų subangavo jūra gėlių.

    Po sutikimo stoties perone tikintieji rinkosi į Aušros Vartus
220

padėkoti Dievui ir Gailestingumo Motinai Marijai už globą ir tiek daug šiais metais per jos užtarimą gautų malonių. Padėkos šv. Mišias aukojo kunigai: būvąs tremtinys Sigitas Tamkevičius, Jonas-Kąstytis Matulionis, Robertas Grigas, Jonas Boruta, Rokas Puzonas, Juozapas Poderis ir Vaclovas Stakėnas. Po šv. Mišių kun. S. Tamkevičius padėkojo visiems už solidarumą, moralinę ir materialinę paramą. Iš Aušros Vartų susirinkusieji, dainuodami lietuviškas dainas, senamiesčiu patraukė prie Katedros, centrinės mūsų šventovės, prie kurios buvo badaujama ir meldžiamasi už sąžinės ir politinių kalinių išlaisvinimą. Kun. S. Tamkevičius P. Cidziko asmenyje padėkojo badavusiems už jų ryžtą ir auką. Buvo prisiminti tie mūsų tautiečiai, kurie nepakėlę bado, šalčio, kankinimų amžinai pasiliko Sibiro ledynuose — už juos pasimeldė, sugiedodami "Viešpaties Angelas".

    Lapkričio 7 d. Kauno Karmėlavos aerouoste minia tautiečių su gėlėmis ir tautinėm vėliavom sutiko ilgametį (37 metus išbuvusį sovietiniuose lageriuose) politkalinį, paskutiniu metu jau tremtinį Balį Gajauską. Buvo sakomos kalbos, dėkojama, džiaugiamasi. Sutikimo dalyviai sugiedojo tautos himną, "Lietuva, brangi", pasimeldė už žuvusius Sibire.

    Lapkričio 12 d. iš Mordovijos bendro režimo lagerio sugrįžo Petras Gražulis.

    Laisvai minčiai bandanti atgimti Lietuva sveikina, džiaugiasi ir dėkoja buvusiems kaliniams už jų meilę, nepalaužiamą ištikimybę Tiesai, sudėtą auką ant Dievo ir Tėvynės aukuro.
(Kun. Sigitas Tamkevičius savo sugrįžimo pamoksle, Kybartuose, iškėlė lietuvių tautos naikinimą bei kančias stalininio siautėjimo metais):


KUNIGO SIGITO TAMKEVIČIAUS PAMOKSLAS, PASAKYTAS KYBARTUOSE LAPKRIČIO 6 DIENĄ SUTIKIMO METU

    "Visi gerai žinom, koks sunkus Didžiojo Penktadienio kryžius buvo mūsų Tėvynėje. Daugebs mūsų pokario metais patys buvome liudininkais, kai tauta nešė kryžių. Mūsų atmintyje ne-
221

kaltų žmonių žudynės, kelias į Sibirą, iš kur daugelis jau negrįžo. Būdamas Sibire, mačiau katalikiškus kryžius, nuo laiko jau pajuodusius, o kai kuriuos ir visai išgriuvusius. Ten liko mūsų tėvai, broliai, seserys. Daug metų tauta nešė kryžių: stalinistinė prievarta, besistengianti visiems įkvėpti kuo daugiau baimės, visuotinis melas, moralinis žlugimas, alkoholizmas, narkomanija. Dar taip neseniai mums visiems atrodė, kad šitą kryžių tauta neš ir galo nebus.

    Didžiojo Penktadienio kryžius buvo ir Bažnyčioje. Pokario metais šimtai kunigų išvažiavo į kalėjimus ir lagerius. Buvome liudininkais, kai uždarinėjo bažnyčias. Matėme, kai Kaune nuo Įgulos bažnyčios buvo pjaustomi kryžiai, kai nuo Vilniaus Katedros buvo nuverstos statulos, kai bažnyčios buvo paverčiamos sandėliais, muziejais. Vienintelė Lietuvoje patikta Kauno Kunigų seminarija suvaržyta, merdinti. Joje mokėsi vos 25 klierikai, kasmet priimdavo tik po 5 jaunuolius; daugybė parapijų liko be kunigų. Vyskupas negalėjo į Seminariją priimti ką norėjo, negalėjo netgi klebono į parapiją paskirti, savo nuožiūra, nesuderinąs su valdžia. Iš mūsų buvo atimta spauda, atimtos visos spaustuvės. Bažnyčia nešė kryžių. Argi taip seniai ir šitoje bažnyčioje bejosi ašaros, vienas po kito buvo areštuoti kunigai, ir tik už tai, kad pasakė tiesos žodį. Kai kam jis atrodė kaip vėzdas, iškeltas prieš tarybinę valdžią, nors niekas nė nesiruošė prieš ją kovoti — paprasčiausiai gynė save, gynė Bažnyčią, tai reakcija kiekvieno gyvo organizmo. Už tai, kad katalikai norėjo ginti savo tikėjimą ir jį gynė, kai kam visa tai atrodė valstybinis nusikaltimas. Didysis Penktadienis buvo ir mūsų parapijoje. Mūsų parapija pergyveno daug skausmo, daug ašarų čia buvo išlieta, bet atminkim — po Didžiojo Penktadienio visada ateina Velykos. Ir kai ateina Velykos, mes laikinai užmirštam kryžių, užmirštam buvusias kančias ir džiaugiamės. Šiandien visų mūsų veidai šviečia. Mes matome velykinius žingsnius savo Tėvynėje. Nemačiau, kaip buvo pakelta trispalvė Gedimino kalne, bet sugrįžęs ją radau plevėsuojančią; kilo į dangų šventi himno žodžiai, o akyse žibėjo ašaros. Ar mes galėjom apie tokias Velykas pagalvoti prieš 5 metus, o galbūt ir prieš metus? Matome atbudusius inteligentus, tokius protingus, šviesius, besisielojančius tautos ateitim. Šiandien jie garsiai kal-
222

ba apie dabartį, gražiai svajoja apie ateitį. Matome, kaip tautos šviesuomenė priima drąsius sprendimus, garsiai kalba apie tai, ką kiekvienas doras betuvis privalo žinoti. Prasmingai per mūsų Tėvynę eina Sąjūdžio judėjimas. Susikūrė tremtinių klubai, ekologinės grupės — visa Lietuva sujudusi vienu tikslu — kad būtų daugiau tiesos, daugiau laisvės, švaresnis oras, doresni žmonės, kad visiems, visų tautybių žmonėms, kurie gyvena mūsų tėvynėje, visiems geros valios žmonėms čia būtų gera ir miela gyventi.

    Velykinius žingsnius matome mūsų Bažnyčioje. Ne taip seniai Lietuva sveikino savo pirmąjį kardinolą V. Sladkevičių, šiandien mūsų vyriausybė aptaria su juo aktualius Bažnyčios ir valstybės reikalus, o juk buvo laikai, kai jis ilgus metus nešė tremtinio dalią. Visai neseniai mus pasiekė žinia, kad grąžinta Vilniaus Katedra, grąžinamos šv. Kazimiero Vilniuje ir Klaipėdos Taikos Karalienės šventovės. Atrodo, kad į Kauno Kunigų seminariją vyskupai galės priimti kandidatus be valdžios atsiklausimo, savo nuožiūra skirstyti kunigus po parapijas. Kaip Vėlinės buvo paskelbta ne darbo diena, taip nedirbsime ir per Kalėdas, ir šitos dienos bus ne tik, Bažnyčiai ir tikintiesiems brangios, jos bus visos tautos šventės. Tai vis velykiniai žingsniai mūsų tėvynėje, aišku tik pirmieji ir jų dar nedaug, bet mes turime pagrįstą viltį, kad jie nebus paskutiniai, kad tai tik pradžia rimto žengimo į priekį.

    Šiandien savotiškos Velykos ir mūsų parapijoje. Jūsų akyse matau džiaugsmo ašaras. Iš lagerių sugrįžę jūsų kunigai, sugrįžęs ilgametis ministrantas Romas Žemaitis. Pabandykime sustoti ties vienu klausimu: kam reikalingas kryžius, kodėl Tėvynėje, Bažnyčioje, galiausiai ir mūsų parapijoje buvo kryžius? Šv. Mišių skaityme girdėjote apaštalo Pauliaus žodžius: Jėzus Kristus vieną kartą visiems laikams pasirodys amžių pabaigoje, kad savo auka sunaikintų nuodėmę. Nuodėmę gali sunaikinti tik kryžius. Nuodėmių buvo mūsų Tėvynėje, blogio buvo ir Bažnyčioje, ir mūsų parapijoje, ir Dievas leido nešti Kryžių Tėvynei, Bažnyčiai, parapijai. Jei šis kryžius buvo nešamas panašiu nusistatymu kaip Jėzus Kristus nešė kryžių — jis tikrai atneš Velykas. Kryžius reikalingas kiekvieno mūsų gyvenime. Be kryžiaus, be atgailos negali būti perspektyvos į ateitį. Kur užmirštas kryžius, nesuprastas
223

atgailos būtinumas, ten ir visos kalbos apie persitvarkymą yra tuščios. Pagaliau ir mano paties penkis su puse metų neštas kryžius buvo prasmingas ir reikalingas. Jis buvo reikalingas man pačiam, reikalingas mano Tėvynei, Bažnyčiai. Jei šiandien reikėtų sugrįžti į 1983 metus ir iš naujo pasirinkti: ramų, be vargo, be pavojų, be kančios darbą ar kryžių, kurį Apvaizda anuomet uždėjo, pasirinkčiau kryžių. Jūsų šiandien tiek daug, kaip per Velykas, ir man penkis su puse metų įpratusiam prie pažeminimų, nuolatinio ujimo, širdyje nesutelpa ta nuotaika, kurią jaučiu šioje Suvalkijos bažnyčioje. Noriu pasakyti, kad mano kryžiaus nešime nebuvo nieko didvyriško, ir jeigu aš jo nenumečiau, nenusi-kračiau, nors daug kartų buvo siūloma, tai tik todėl, kad nuolatos jutau jūsų paramą. Aš žinojau, ko jūs iš manęs norite, žinojau, kad jūs meldžiatės, žinojau, kad jūs mybte, ir šitai stiprino, guodė mane ir neleido padaryti nė vieno žingsnio į šalį. Nešiau kryžių tol, kol Apvaizda leido, ir neprašiau, kad jis būtų prieš laiką nuimtas. Šiandien noriu jums visiems, kurie čia susirinkote, ir tiems, kurių nėra mūsų tarpe, visiems, kurie meldėtės už mane, už kitus kunigus, kalinius pasakyti ačiū. Ačiū, kurie meldėtės, ačiū, kurie badavote, kurie ištvermingai laukėte, buvote solidarūs ir nepabėgote nuo kryžiaus, Apvaizdos pastatyto mūsų tarpe. Šiandien jaučiu jūsų pagarbą. Bet ji priklauso ne man — Dievui. Dievas akivaizdžiai penkis su puse metų mane vedė, daugelį kartų jutau savo didelį trapumą, silpnumą, ir jei ne Dievo Apvaizdos vedimas galbūt šis kryžius būtų buvęs perdaug sunkus. Dievas vedė ir Jam didžiausia garbė. Jei šiandien kam nors iš žmonių reikėtų atiduoti garbę, tai ne mums, kurie šiais laikais perėjome kalėjimus, ėjo ir nesugrįžo — liko ilsėtis, laukdami Viešpaties teismo toli nuo savo Tėvynės. Jiems turi būti didžiausia mūsų pagarba, prieš juos lenkiame galvas. Jie neišvydo šios dienos, o koks džiaugsmas būtų buvęs jų širdyse?!

    Šiandien mes džiaugiamės, turime gražių vilčių ateičiai, tačiau tas džiaugsmas nėra pilnas. Prieš dvi savaites, man būnant Sibire, vienas pareigūnas, pasižiūrėjęs, kaip Vilniuje vyksta Sąjūdžio suvažiavimas, piktai kalbėjo: "Užtikrinu, dar daug lietuvių atvažiuos į Sibirą, užteks jiems čia ir vietos, ir darbo, pažaidėm demokratiją, o dabar prisuksim varžtus." Suprantu, tai kalbėjo
224

vienas iš eilinių stalinistų, bet šalyje jų dar yra ne vienas ir ne du. Dar daug kur matome ir jaučiame alsuojantį stalinizmą. Paleidžiant kalinius, jų nereabditavo, nepasakė, kad mes jus nekaltai laikėme. Bet tikėkime, persitvarkymo žingsniai artimoje ateityje reabilituos ne tik stalinizmo aukas, bus reabilituotos ir neostalinizmo laikų aukos. Tikime, kad mūsų tauta, mūsų Bažnyčia, dek daug kentėjusios, tikrai susilauks pilno velykinio džiaugsmo. Tačiau atminkim, tam neužtenka tik pasitikėjimo Dievu, reikia konkretaus mūsų pačių darbo. Šiandien kaip niekada reikia tautinio ir konkretaus mūsų pačių darbo. Šiandien kaip niekada reikia tautinio ir religinio sąmoningumo. Kada galima pasakyti tiesos žodį ir nedrebėti, kada už jį reikės užmokėti ilgais metais kalėjime, lageryje ar Sibire, reikia nepraleisti progos ir jį sakyti. Reikia, kad tiesos žodis pasiektų ne tik protą, bet ir širdis, kad jis visą mūsų būtį sukoncentruotų darbui už Tėvynės ir Bažnyčios ateitį. Mes matome plazdančias trispalves, girdime šventus himno ir "Lietuva, brangi" žodžius, bet to per maža. Visi gerai žinome, kad tauta ir Bažnyčia turės ateitį tik tada, jei ji bus dora, moraliai tvirta, jei žmonės bus blaivūs, šeimos gausios, jei mūsų tarpe klestės susiklausymas ir meilė. Todėl šitą brangią visiems dieną susivienykime, atleiskime vieni kitiems tai, ką prasi-kaltome. Šiandien noriu pasakyti žodį ir tiems, kurie norėjo, kad daugeliui metų dingčiau iš Lietuvos, kurie ruošė bylą, teisė — visiems atleidžiu, už visus meldžiuos, visus myliu. Jie yra mano broliai ir seserys. Buvęs chaosas, tamsa daug ką suklaidino, žmonės buvo pasimetę, daugelio širdyse buvo be galo daug baimės. Paduokime vieni kitiems ranką — Lietuva yra mūsų namai. Kokie mes bebūtume; tikintys, netikintys ar komunistai — visi mes esame lietuviai. Užmirškime, kas buvo vakar, išbraukime iš širdžių nuoskaudas, o savo jėgas atiduokime bendram tikslui — dirbti, kovoti, kad mūsų visų gyvenime būtų šviesiau ir gražiau. Amen.

        *

    Tavęs, betuvi, ieškau ateityje
    Ir gimstantį gyvenimui regiu,
    Kaip želmenys kad po žiemos atgyja,
    Ir keliasi laukai be usnių, be dagių!
225

    Tave regiu (ir tau ateisiančiam pavydžiu)
    Be keršto, neapykantos, be melo, be klastos
    Keliaujantį vienu taku į vieną dieną didžią
    Vienų darbų, vienos minties, vienos savos tautos!

    Tikiu aš dieną — didelę ir šviesią;
    Tikiu — ne amžiais sielą siaus ruduo!
    Pakilk, žmogau, iš dulkių ir puvėsių,
    Pakilk, žmogau, ir žmogui ranką duok!
B. Brazdžionis


(Lietuvos Katalikų Episkopato pareiškimas LTSR Aukščiausios Tarybos prezidiumui, siūlant pagerinti konstituciją, kur nebūtų tikinčiųjų diskriminacijos):

PAREIŠKIMAI IR PROTESTAI


    LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumui

    Nuorašai:
    LTSR Mokslų Akademijos Prezidiumui
    Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio tarybai

    Lietuvos Katalikų Episkopato

    P a r e i š k i m a s


    Atsiliepdami į LTSR Vyriausybę, Mokslų Akademijos ir Persitvarkymo Sąjūdžio raginimą, kad piliečiai, organizacijos, visuomenės grupės siūlytų, kaip patobulinti Lietuvos TSR Pagrindinį įstatymą — Konstituciją, kartu gerai pažindami Lietuvos Katalikų dvasininkijos ir tikinčiųjų patirtį, nusistatymus bei lūkesčius, savo ir jų vardu pareiškiame ir siūlome:

    1. Lietuvos katalikai deda daug vilčių į prasidėjusį visuomenės socialinį, politinį, dvasinį atsinaujinimą ir tikisi, kad baigsis ilgai trukęs tikinčiųjų piliečių diskriminavimas, kad religija ir Bažnyčia galės įgyti deramą vaidmenį socialiniame ir kultūriniame gyvenime sutinkamai su Visuotine žmogaus teisių Deklaraci-
226

ja, Helsinkio konferencijos Baigiamojo akto ir kitais pasaulinės svarbos dokumentais, su demokratijos ir teisingumo principais.

    2. Lig šiol galiojančios Konstitucijos diskriminavo tikinčiuosius pirmiausia tuo, kad jiems nepripažino teisės propaguoti savo įsitikinimo pasaulėžiūrą, o gyvenimo praktikoje valstybinėmis priemonėmis, finansuojamomis ir tikinčiųjų piliečių uždirbtomis lėšomis, buvo vedama antireliginė propaganda.

    Kad būtų įvesta visų piliečių lygybė įsitikinimų reiškimo atžvilgiu būsimoje LTSR Konstitucijoje būtinas toks nuostatas:

    — Visiems piliečiams užtikrinama minties, sąžinės ir religi-jos ar netikėjimo laisvė ir lygi teisė pavieniui ar bendrai su kitais išpažinti, reikšti ir taikiais būdais skleisti savo įsitikinimus bei pažiūras.

    3. Konstitucija, įstatymai, o dar labiau kasdieninė gyvenimo praktika neužtikrindavo tikintiesiems piliečiams lygių su kitais piliečiais teisių ir galimybių reikštis ir kilti darbinėje, kultūrinėje, visuomeninėje veikloje. Todėl reikia nuostato:

    — Niekas negali būti nei diskriminuojamas, nei privilegijuojamas bet kurioje srityje dėl rasės, tautybės, socialinės kilmės bei padėties, taip pat dėl pažiūrų, įsitikinimų ir jų reiškimo ar santykio su religija.

    4. Kadangi tikra sąžinės ir religijos laisvė bei įsitikinimų laisvė reiškia ne vien religinių ar ateistinių įsitikinimų laisvą, bet ir apskritai laisvą bei teisę visame kame ir visais atvejais vadovautis savo sąžine, reikalingas toks nuostatas:

    — Niekas negali kito asmens versti nei pats būti verčiamas kalbėti, elgtis ar veikti prieš savo sąžinę ir įsitikinimus.

    5. Bažnyčios atskyrimo nuo Valstybės principas turėtų būti suformuluotas taip, kad užtikrintų tikrą bažnytinių junginių teisę tvarkytis pagal savo vidinius kanonus ir nebūtų kaip iki šiol dingstimi subordinuoti Bažnyčią einamosios valstybinės politikos tikslais.

    Religiniams susivienijimams reikia suteikti juridinio asmens statusą.

    6. Remiantis Konstitucijos straipsniais, leidžiančiais kurti organizacijas, draugijas, rengti manifestacijas, eisenas ir t.t. tik skirtas stiprinti socialistinei santvarkai, lig šiol neleidžiama veik-
227

ti jokioms religinėms draugijoms nei bažnytinėms brolijoms, rengti religinius suvažiavimus, religines eisenas (ne šventoriuje ar kapinėse), nors, kaip žinom, jomis toli gražu nesiekiama kenkti esamai santvarkai.

    Atitinkamus Konstitucijos straipsnius dėl organizacijų, eisenų, manifestacijų, taip pat dėl spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių reikia taip pat pertvarkyti, kad šie telkimosi ir reiškimosi būdai būtų tikintiesiems leidžiami bei prieinami lygiai su kitais.

    7. TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumas 1962 m. liepos 2 d. yra ratifikavęs konvenciją dėl kovos su diskriminacija švietimo srityje ir įsipareigojęs priderinti prie jos savuosius švietimo įstatymus, tačiau ir šiandien, po 26 metų, ištisai pažeidinėjamas jos 5 straipsnis, nes tikintiems tėvams neduodama galimybės užtikrinti nuoseklų religinį ir moralinį vaikų auklėjimą sutinkamai su savo įsitikinimais bei pasaulėžiūra, ir tikinčiųjų tėvų vaikams tebėra ištisai primetamas jų įsitikinimams priešingas antireliginis auklėjimas.

    Konstitucija ir švietimo įstatymai bei praktika sutinkamai su minėtu konvencijos 5 str. turėtų suteikti tikinčiųjų sambūriams galimybę steigti jų pasaulėžiūrą atitinkančias mokyklas ar organizuoti papildomą apmokymą ir užtikrinti, kad vaikams bei jaunimui mokykla neskiepytų jų tėvų įsitikinimams priešingos pasaulėžiūros.

    8. Konstitucijos parengimas ir priėmimas bus tikrai demokratiškas, jeigu jos projektas bus pateiktas visos liaudies svarstymui, bus atsižvelgta į piliečių pastabas, redaguojant galutinį tekstą, ir «bus surengtas referendumas jai patvirtinti.

    Respublikos katalikai savo dideliu darbštumo, sąžiningumo, ryžto, dvasiniu potencialu galės kuo daugiau dalyvauti demokratiniame visuomenės persitvarkyme bei atsinaujinime, kuo tikriau bus atsižvelgiama į teisėtus jų poreikius.
Šiluva, 1988 m. rugsėjo 11d.
Pasirašė:
Kardinolas Vincentas Sladkevičius
Arkivyskupas Liudvikas Povilonis
Vyskupas Julijonas Steponavičius
228

Vyskupas Antanas Vaičius
Vyskupas Juozas Preikšas
Vyskupas Vladislovas Michelevičius
Vyskupas Romualdas Krikščiūnas
Vyskupas Kazimieras Dulksnys
Prelatas Algirdas Gutauskas


(Lietuvos Katalikų Bažnyčios Vilkaviškio vyskupijos dvasininkai siunčia M. Gorbačiovui pareiškimą, kur prašoma atitaisyti tikintiesiems skriaudas, Stalinui siautėjant ir stagnacijos periode, leisti sugrįžti į savo pareigas tremtiniui vyskupui Julijonui Steponavičiui, paleisti politinius kalinius ir kita):

    TSKP CK Generaliniam Sekretoriui M. Gorbačiovui

    Lietuvos Katalikų Bažnyčios
        Vilkaviškio vyskupijos dvasininkų

    P a r e i š k i m a s


    Mus džiugina ir teikia vilčių vienoje jūsų kalboje pasakyti žodžiai: "Tikintieji — tai tarybiniai žmonės, darbo žmonės, patriotai, ir jie turi visišką teisę deramai reikšti savo įsitikinimus. Persitvarkymas, demokratizavimas, viešumas liečia ir juos, be to, pilnutinai, be jokių apribojimų" ('Tiesa", 1988.04.30). Jaučiame moralinę pareigą kreiptis į jus ir išsakyti tikinčiųjų nuomonę apie jų patirtas skriaudas. Stalino ir stagnacijos laikais mūsų tautoje begaliniai daug nukentėjo visų luomų žmonės, tarp jų tikintieji ir kunigai. Skaudu, kad, nors dabar ir daug kalbama apie tų skriaudų atitaisymą, persitvarkymo procesas religijos atžvilgiu iš valdžios organų pusės yra beveik nepastebimas.

    1. Prašome nedelsiant atitaisyti dar ir šiuo metu besitęsiančias skriaudas, būtent:

    — leisti vyskupui Julijonui Steponavičiui, 1961 metais be jokio teismo ištremtam į Žagarę, grįžti į Vilnių ir netrukdomai eiti savo vyskupiškas pareigas;
229

    — įsakyti tuoj pat paleisti į laisvą žmones, praeityje įkalintus už kovą dėl demokratizacijos bei lygiateisiškumo principų įgyvendinimo: kun. Sigitą Tamkevičių, pasauliečius Viktorą Petkų, Balį Gajauską, Petrą Gražulį ir kitus;

    — gražinti tikintiesiems iš jų prievarta atimtas žymiąsias Lietuvos šventoves — Vilniaus Katedrą ir šv. Kazimiero bažnyčią;

    — leisti atstatyti sugriautas ir sudegusias bažnyčias Ryliškė-se, Batakiuose, Gaurėje, Kiaunoriuose;

    — leisti katalikams pasistatyti bažnyčias naujuose miestuose bei didesnių miestų naujuose mikrorajonuose.

    2. Siekiant įgyvendinti TSRS ir LTSR Konstitucijose pabrėžiamą tikinčiųjų ir netikinčiųjų lygiateisiškumą, būtina padaryti, kad katalikai juridiškai ir faktiškai galėtų laisvai tvarkytis savo vidaus gyvenime pagal savo tikėjimo nustatytą kanoninę teisę bei tvarką:

    — vykdant tarptautinius įsipareigojimus, yra būtina tikintiesiems tėvams užtikrinti tokias pat galimybes savo vaikams perduoti savo religines pažiūras, kokias turi netikintys tėvai savųjų atžvilgiu;

    — būtina užtikrinti, i kad niekada nė vienas pilietis — nei moksleivis, nei studentas, nei mokytojas, nei darbininkas, nei aukštas pareigas užimantis tarnautojas — nebus niekinamas ar žeminamas už tikėjimo išpažinimą bei jo viešą praktikavimą;

    — būtina griežtai uždrausti bet kokiems civilinės valdžios pareigūnams terorizuoti jaunuolius ir vyrus, norinčius tapti kunigais, ir būtina leisti pastariesiems laisvai, be jokių apribojimų, stoti į Kunigų seminariją;

    — būtina siekti, kad kiekvienas tikintysis savo didžiųjų religinių švenčių dienomis galėtų būti laisvas nuo privalomo darbo.

    3. Organizacinėje-visuomeninėje srityje tikintiesiems turi būti suteiktos tokios pat teisės, kokias turi ateistai, būtent

    — leidžiama veikti tikinčiųjų sąjūdžiams bei draugijoms, tarnaujančioms religinio gyvenimo bei visuomenės dorovės kėlimui (pvz. katalikiškam blaivybės sąjūdžiui; labdaros — šalpos draugijoms);

    — leidžiama Katalikų Bažnyčios atstovams laisvai naudotis
230

masinės informacijos priemonėmis tikėjimui skleisti ir moralei ugdyti;

    — netrukdoma tikintiesiems išsispausdinti tiek ir tokių religinių knygų bei laikraščių, kiek ir kokių jie pageidauja.

    Tikimės, kad šiais persitvarkymo ir demokratizacijos laikais, siekiant visuotinio teisingumo ir tiesos (o šias pastangas palaikome ir mes — tikintieji), konstitucinis visų piliečių, tikinčių ir netikinčių, lygiateisiškumo principas, kurio laikytis TSRS Vyriausybė yra įsipareigojusi, pasirašydama SNO Žmogaus Teisių Deklaraciją bei Helsinkio pasitarimų baigiamąjį aktą, pagaliau bus realizuotas.

    Kaunas, 1988.08.03.
    Pasirašė:
    Kun. P. Adomaitis, Gerdašiai
    Kun. J.Alesius, Leipalingis
    Kun. G. Bulevičius, A. Panemunė
    Kun. V. Bobinas, Išlaužas
    Kun. V. Čėsna, Skriaudžiai
    Kun. P. Dumbliauskas, Tabariškės
    Kun. mons. dek. A. Gustaitis, Garliava
    Kun. J. Grudzinskas, Seirijai
    Kun. dek. V. Jalinskas, Lazdijai
    Kun. K. Jarušauskas, Krikštonys
    Kun. D. Jasulaitis, Būdvietis
    Kun. L. Kavaliūnas, Aleksotas
    Kun. P. Karžauskas, Liubavas
    Kun. Pr. Liutvinas, A. Panemunė
    Kun. St. Mikalojūnas, Veisiejai
    Kun. V. Petruševičius, Šilavotas
    Kun. V. Prajara, Garliava
    Kun. P. Perlaitis, Šlavantai
    Kun. I. Plioraitis, Kapčiamiestis
    Kun. V. Radzevičius, Šlienava
    Kun. P. Račiūnas, Alytus II
    Kun. A. Žukauskas, Prienai
    Kun. J. Radzevičius, Liškiava
    Kun. J. Užupis, Prienai
231

    Kun. B. Ražukas, Šventežeris
    Kun. P. Vagneris, Zapyškis
    Kun. Z. Stepanauskas, Lazdijai
    Kun. V. Rudzinskas, Rudamina
    Kun. J. Sventickas, Seirijai
    Kun. K. Skučas, Veiveriai


(Panevėžio vyskupijos kunigų pareiškimas Lietuvos vyskupams ir vyskupijų valdytojams, kur reiškiamas susirūpinimas geresniu vaikų katekizavimu, klierikų dvasiniu ugdymu ir savo gyvenimo geresniu pavyzdžiu):

    Jų Ekscelencijoms Lietuvos Vyskupams, vyskupijų
      Valdytojams ir Kunigų Seminarijos Vadovybei

    Panevėžio vyskupijos kunigų

    P a r e i š k i m a s    

    Mums visiems rūpi kunigų paruošimas, nes nuo jo priklauso Dievo Bažnyčios ateitis, tikinčiųjų aukšta moralė, Tėvynės dvasinis veidas. Tat pateikiame šiuo klausimu kai kurias mintis bei pasiūlymus:

    1. Mes norėtume, kad Ordinarai įpareigotų visus kunigus rimčiau katekizuoti vaikus, besiruošiančius priimti šventus Sakramentus, ne vien tikrinant ir duodant leidimą, bet ir įvedant juos į religinį gyvenimą. Tegul jau tada kunigai rūpestingai atrenka religingų šeimų berniukus ir per eilę metų padeda jiems susiformuoti pašaukimą kunigystei. Tuo būdu padidės pašaukimų skaičius ir jų kokybė.

    2. Reikėtų, kad Ordinarai įpareigotų kunigus, rašančius charakteristikas stojantiems į Kunigų seminariją jaunuoliams, visapusiškai, teisingai ir pilnai nušviesti kandidato polinkius, motyvus, dorybes, gabumus, socialumą, charakterį. Reikėtų, kad galutiniame atrinkime priimant kandidatus dalyvautų Kunigų seminarijos atstovai, Ordinarai, konsultoriai ir charakteristikas rašę kunigai. Kandidato priėmimą turėtų nulemti ne kas kita, o tik kan-
232

didato tinkamumas, duomenimis pagrįsta viltis, kad jis ateityje bus geras kunigas.

    3. Mes manome, kad Kunigų Seminarijos Vadovybė pati turėtų jausti didesnę atsakomybę už tinkamą, reiklią dvasinę atmosferą pačioje Seminarijoje. Net ir geriausią kandidatą Seminarija turi sugebėti dvasia pakelti dar aukščiau, o ne nuskurdinti. Mes galvojame, kad visa tai būtų galima pasiekti, kai:

    a) kiekvienas profesorius ar dėstytojas pats bus deramoje dvasinėje aukštumoje,
    b) kiekvienas profesorius ar dėstytojas ne tik gerai perteiks dėstomo dalyko medžiagą, bet ir užsiims kompleksiniu auklėjimu,
    c) bus sudarytos sąlygos didesniam Dvasios Tėvo vaidmeniui,
    d) kreipiamas didesnis dėmesys į dvasines pratybas bei askezės problemas,
    e) dvasinė Vadovybė daugiau bendraus su klierikų elitu ir sudarys sąlygas, kad elitas duotų toną dvasinei Seminarijos atmosferai, o ne kažkokios dažnai net nekontroliuojamos grupuotės,

    4. Reikėtų, kad kasmet, išleisdama klierikus vasaros atostogoms, Seminarijos Vadovybė duotų Ordinarams kiekvieno jiems priklausančio klieriko išsamią charakteristiką, kuria remiantis Ordinaras, pasitaręs su konsultoriais, paskirs atostogaujančiam vietą, gi tos parapijos klebonui nurodys konkretų uždavinį.

    5. Reikėtų, kad neopresbiteriai būtų skiriami tik į tokias parapijas, kur darbuojasi ir galės jiems atrama būti šventi klebonai, idealistai. Šias mintis ir pasiūlymus padiktavo meilė Bažnyčiai ir noras matyti šviesią jos ateitį.
1988 m. gegužės 23 d.
Pasirašė 109 kunigai.
233

(Lietuvos katalikų pareiškimas M. Gorbačiovui, kur prašoma sugrąžinti tikintiesiems Vilniaus katedrą, kuri buvo paversta paveikslų galerija):

    TSKP CK Generaliniam Sekretoriui M. Gorbačiovui

    Lietuvos katalikų

    P a r e i š k i m a s

    1987 m. švęsdami Lietuvos Krikšto Jubiliejaus 600m. sukaktį, buvome nuliūdinu, kad negalėjome šio mums brangaus Jubiliejaus švęsti istorinėje Vilniaus Katedroje — toje vietoje, kur prasidėjo lietuvių krikštas ir kur ilsisi vieno iš Lietuvos krikštytojų Vytauto Didžiojo žemiškieji palaikai. Vilniaus Katedra, centrinė Lietuvos katalikų ir Vilniaus arkivyskupijos bažnyčia, jau daugiau kaip 35-eri metai paversta Paveikslų galerija ir koncertų sale. Ruošiantis Rusijos Krikšto 1000 metų Jubiliejui, tikintiems pravoslavams buvo sugražintas Maskvos Danylovo vienuolynas.

    Prašome, kad, minint Lietuvos Krikšto 600 metų Jubiliejų, ir mums būtų sugražinta mūsų krašto šventovė — Vilniaus Katedra.
Pasirašė tikintieji:
Panevėžys (šv. Petro ir Povilo bažnyčia) — 4731
Alytus I — 402
Pivašiūnai (Alytaus raj.) — 3672
Vabalninkai (Biržų raj.) — 476
Kudirkos Naumiestis (šakių raj.) — 446
Kiaukliai (Širvintų raj.) — 447
Alvitas (Vilkaviškio raj.) — 763
Šunskai (Kapsuko raj.) — 337
Patilčiai (Kapsuko raj.) — 102
Vidiškiai (Ukmergės raj.) — 1236
Švėkšna (Šilutės raj.) — 506
įvairios parapijos — 7509
234


        *

(Lietuvos katalikų kunigų ir tikinčiųjų pareiškimas
M. Gorbačiovui, kuriame nusiskundžiama Vilniaus m.
LDT vykdomojo k-to pirmininko pavaduotojos
A. Čėplėjienės neigiamu atsakymu dėl Vilniaus katedros
sugrąžinimo):

    TSKP CK Generabniam Sekretoriui M. Gorbačiovui

    Lietuvos katalikų kunigų ir tikinčiųjų

    P a r e i š k i m a s

    Reikalaujame, kad J. E. Vilniaus vyskupui Julijonui Steponavičiui būtų leista grįžti iš Žagarės tremties į Vilnių ir netrukdomai eiti savo pareigas.
1988.10.22.
Pasirašė 4530 tikinčiųjų.

        *

    TSKP CK Generaliniam Sekretoriui M. Gorbačiovui

    Lietuvos katalikų kunigų ir tikinčiųjų

    P a r e i š k i m a s

    1987-1988 m. į jus, Generalini Sekretoriau, kreipėsi 97,343 Lietuvos tikintieji, prašydami Lietuvos Krikšto 600 m. Jubiliejaus proga grąžinti tikintiesiems Vilniaus Katedrą. Į jų pareiškimus jūsų vardu atsakė Vilniaus m. LDT vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja A. Cėplėjienė. Jos atsakymas neigiamas: esą Vilniuje trūksta kultūrinės-socialinės paskirties objektų, vienas iš jų — Vilniaus Katedra, kurioje įrengta Paveikslų galerija ir koncertų salė, todėl Katedrą grąžinti tikintiesiems esą netikslinga.
235

    Su tokiais išvedžiojimais mes, Lietuvos tikintieji, negalime sutikti. Religiniai paskirčiai grąžinus Katedrą, ją, kaip ir kitas bažnyčias, galės lankyti ir meno mylėtojai. Katedroje galės vyku religinės-klasikinės muzikos koncertai. Taigi, miesto kultūrinis gyvenimas dėl to nenukentės. Kultūrinės socialinės paskirties objektų trūkumą reikia spręsti naujų statybų, o ne plėšikavimo būdu.

    Vilniaus Katedra buvo neteisėtai atimta tamsiausiais Stalino valdymo metais. Šią neteisybę atitaisyti tarybinės valstybės moralinė pareiga. Šiais persitvarkymo laikais Vilniaus Katedra turi būti grąžinta tikintiesiems.
1988 m. rugsėjo 25 d.
Pasirašė kunigai:
Kun. P. Adomaitis, Gerdašiai
Kun. J. Alesius, Leipalingis
Kun. G. Bulevičius, A. Panemunė
Kun. V. Bobinas, Išlaužas
Kun. V. Čėsna, Skriaudžiai
Kun. P. Dumbliauskas, Tabariškės
Kun. mons. dek. A. Gustaitis, Garliava
Kun. A. Gražulis, Sangrūda
Kun. J. Gražulis, Keturvalakiai
Kun. J. Grudzinskas, Seirijai
Kun. dek. V. Jalinskas, Lazdijai
Kun. K. Jarušauskas, Krikštonys
Kun. D. Jasulaitis, Būdvietis
Kun. L. Kavaliūnas, Aleksotas
Kun. P. Karžauskas, Liubavas
Kun. Pr. Liutvinas, A. Panemunė
Kun. St. Mikalojūnas, Veisiejai
Kun. V. Petruševičius, Šilavotas
Kun. V. Prajara, Garliava
Kun. P. Perlaitis, Šlavantai
Kun. I. Plioraitis, Kapčiamiestis
Kun. V. Radzevičius, Šlienava
Kun. P. Račiūnas, Alytus II
Kun. J. Radzevičius, Liškiava
236

Kun. B. Ražukas, Šventežeris
Kun. V. Rudzinskas, Rudamina
Kun. K. Skučas, Veiveriai
Kun. Z. Stepanauskas, Lazdijai
Kun. J. Sventickas, Seirijai
Kun. P. Vagneris, Zapyškis
Kun. J. Užupis, Prienai
Kun. A. Žukauskas, Prienai
Pasirašė tikintieji:
Kauno bažnyčiose:
Katedra—10,156
Vytauto — 532
Šančių ir Vilijampolės — 1,205
Prisikėlimo — 1,090
Šiaulių m. bažnyčios — 990
Telšiai — 999
Panevėžio katedra — 2,211
Panevėžio šv. Petro ir Povilo bažnyčia — 4,400
Anykščiai — 306
Ukmergė— 1,448
Rokiškis — 1,816
Utena —922
Biržai — 990
Kupiškis — 1153
Pasvalys — 693
Pakruojis — 239
Smilgiai (Radviliškio raj.) — 356
Krekenava (Panevėžio raj.) — 614
Veisiejai (Lazdijų raj.) — 696
Leipalingis (Lazdijų raj.) — 1,296
Kalvarija (Kapsuko raj.) — 3,691
Sangrūda (Kapsuko raj.) — 388
Igliauka (Kapsuko raj.) — 258

    P. S. Iki 1988 m. rugsėjo mėnesio vidurio parašai dėl Vilniaus Katedros grąžinimo tikintiesiems buvo renkami po pirmuoju pareiškimu. Gavus neigiamą atsakymą, buvo pradėtas pakartotinas parašų rinkimas po antruoju pareiškimu.
237

(Lietuvos katalikų pareiškimas TSKP CK Generaliniam sekretoriui M. Gorbačiovui, kur smerkiamas susidorojimas su jaunuoliu Petru Gražuliu, atsisakiusiu vykti į karinius pratimus dėl sąžinės motyvų):

    TSKP CK Generaliniam Sekretoriui M. Gorbačiovui

    Nuorašas:
    TSRS Generaliniam Prokurorui

    Lietuvos katalikų

    P a r e i š k i m a s

    Esam sukrėsti brutalaus teisminio susidorojimo su katalikų jaunuoliu Petru Gražuliu, įvykdyto 1988 m. vasario 12 d. Kapsuko miesto Liaudies teisme. P. Gražulis atsisakė išvykų į spec. karinius pratimus, motyvuodamas, kad jo krikščioniška sąžinė neleidžia dalyvauti armijoje, kuri lieja nekaltą kraują Afganistane, kuri okupavusi jo Tėvynę Lietuvą ir gina ateistinę ideologiją, persekiojančią Bažnyčią. Šių principinių įsitikinimų padiktuotą atsisakymą teismas pripažino "vengimu vykti į karinius pratimus dėl savanaudiškų paskatų, be svarbios priežasties".

    Niekinti žmogaus sąžinės įsitikinimus, tuo labiau kaltinti savanaudiškumu jaunuolį, dėl jų einantį į kalėjimą — nehumaniška ir amoralu. Kitose socialistinėse šalyse svarstoma ir suteikiama alternatyvinės tarnybos galimybė asmenims dėl sąžinės įsitikinimų ar religinių negalinčių tarnauti su ginklu rankose. Reikalaujame tokią galimybę nustatyti ir Tarybų Sąjungoje, o P. Gražulį nedelsiant išlaisvinti.
1988 m.
Pasirašė tikintieji:
Kauno Katedra — 3,800
Vilniaus bažnyčios — 1,343
Panevėžio Katedra — 3,485
Vilkaviškis — 1,195
Veisiejai (Lazdijų raj.) — 701
238

Pivašiūnai (Alytaus raj.) — 3,670
Igliauka (Kapsuko raj.) — 254
Kalvarija (Kapsuko raj.) — 1,072
Šunskai (Kapsuko raj.) — 334
Patilčiai (Kapsuko raj.) — 102
Alvitas (Vilkaviškio raj.) — 757
K. Naumiestis (Šakių raj.) — 445
Švėkšna (Šilutės raj.) — 503
Vidiškiai (Ukmergės raj.) — 1,211
Kiaukliai (Širvintų raj.) — 475
Įvairios parapijos — 5,679
Sangrūda (Kapsuko raj.) — 431
Iš viso už P. Gražulio išlaisvinimą pasirašė 68,516 asmenų.


(Lietuvos katalikų pareiškimas M. Gorbačiovui, nusiskundžiant Panų kalno išniekinimu, nugriovus koplyčią ir pastatytus kryžius):

    TSKP CK Generaliniam Sekretoriui M. Gorbačiovui

    Nuorašas:
    Lietuvos Vyskupams Lietuvos katalikų

    P a r e i š k i m a s

    1982 metų balandžio 2-3 d. naktį tarybinės valdžios pareigūnai vandališkai nusiaubė tikinčios liaudies brangų istorijos paminklą — Panų kalną, esantį Pasruojo kaime, Telšių rajone. Ateistai nugriovė ten stovėjusią Marijos koplyčią, sudaužė statulas, sunaikino pastatytus kryžius. Panų kalnas tikinčios liaudies gerbiamas nuo 1626 metų. Tuo laiku į Lietuvą įsiveržusios švedų kariuomenės kareiviai Panų kalnelyje išžudė pasislėpusias mergaites, kurios nesidavė kareivių išniekinamos. Iš pagarbos skais-
239

tybės kankinėms liaudis pastatė koplyčią bei visą eilę kryžių. Ta vieta buvo lankoma maldininkų.

    Po 1982 m. vandališko kalno nusiaubimo tikintieji ne kartą bando atstatyti kryžius, tačiau tarybinės valdžios pareigūnai tuoj pat juos nugriauna, o kryžių statytojus terorizuoja.

    Prašome jus, Generalini Sekretoriau, įsakykite tarybinės valdžios pareigūnams, kad Panų kalnelyje būtų atstatyta koplyčia ir kryžiai, kad netrukdytų maldininkams lankyti šią istorinę vietą.
1988 m.
Pasirašė tikintieji: Kauno bažnyčiose:
Katedra — 5,836 Vytauto — 527
Šančių ir Vilijampolės — 1,203 Prisikėlimo — 1,040 Petrašiūnų — 595
Panevėžys (šv. Petro ir Povdo bažnyčia) — 1,055
Šiaulių m. bažnyčios — 16,353
Vilnius — 1,417 Ukmergė — 1,306 Kupiškis — 1,544
Vilkaviškis — 1,158 Pivašiūnai (Alytaus raj.) — 3,488
K. Naumiestis (Šakių raj.) — 452 Kalvarija (Kapsuko raj.) — 1,688
Sangrūda (Kapsuko raj.) — 430 Šunskai (Kapsuko raj.) — 337
Patilčiai (Kapsuko raj.) — 101 Igliauka (Kapsuko raj.) — 261
Veisiejai (Lazdijų raj.) — 693 Smilgiai (Radviliškio raj.) — 356
Alvitas (Vilkaviškio raj.) — 709 Kybartai (Vilkaviškio raj.) — 1,046
Kiaukliai (Širvintų raj.) — 439 Švėkšna (Šilutės raj.) — 504
Vidiškiai (Ukmergės raj.) — 1,231 Įvairios parapijos — 1,293
Anykščiai — 327 Utena —908 Pakruojis — 326

240

(Atviras laiškas M. Gorbačiovui šešių kandidatų į kunigų seminariją dėl atmestų prašymų ir bandymo juos užverbuoti KGB agentais):

    Atviras laiškas

    TSKP CK Generaliniam Sekretoriui M. Gorbačiovui

    Mes, žemiau pasirašą, jau keletą (tris-penkis) metų nesėkmingai stengiamės įstoti į vienintelę Lietuvoje esančią Katalikų Kunigų seminariją Kaune. Priežastis — tebegyvuojanti praktika, kuri tęsiasi nuo pačių tamsiausių stalininių laikų. Pagal ją tinkamų asmenų, išlaikiusių stojamuosius egzaminus, sąrašas pagal nerašytą įstatymą dedamas ant Religijų reikalų tarybos įgaliotinio P. Anilionio stalo, kuris išbraukia kiekvieno jam nepageidaujamo asmens pavardę. Be to, kaip taisyklė, išbraukiami asmenys, kurie jau dirba bažnyčios tarnais, turi pašaukimą dvasiniam luomui ir bendrai aktyviai dalyvauja religiniame gyvenime, t.y. kaip tik tie, kurie, logiškai samprotaujant, turėtų būti priimami. Gaila, bet priežastis ne vien asmeninės įgaliotinio P. Anilionio ambicijos, jei patyrinėti giliau ir kalbėti atvirai, tai faktas, kad beveik kiekvienas stojantysis į Seminariją anksčiau ar vėbau Valstybinio Saugumo Komiteto darbuotojų yra. raginamas bendradarbiauti.

    1983 m. gegužės mėnesį Lazdijų VSK darbuotojas Algis Gylys mėgino užverbuoti Gintą Sakavičių. Tas pats darbuotojas mėgino verbuoti ir jo brolį Vytautą Sakavičių, tais metais baigiantį Kapčiamiesčio vidurinę mokyklą. 1985 m. birželio mėnesį Vidmantas Šimkūnas gavo šaukimą atvykti į Alytaus karinį komisariatą. Ten prie jo prisistatė du VSK darbuotojai ir ilgai įkalbinėjo bendradarbiauti, netgi pasirašyti raštišką sutartį; atsisakius bendradarbiauti, į Seminariją nebūsiąs priimtas. V. Šimkūnas negali įstoti iki šiol. Tokių pavyzdžių galima pateikti labai daug. Apie tai savo atviruose laiškuose ir pareiškimuose rašė Lietuvos kunigai.

    Mes ne kartą su įgaliotiniu P. Aniboniu bandėme išsiaiškinti mūsų nepriėmimo į Seminariją priežastis. įgaliotinis, nepaaiš-
241

kinęs mūsų "nusikaltimų" esmės, išvadinęs ekstremistais, mus išvydavo.

    Š.m. rugpjūčio 24 d. pasiskundėme Religijų reikalų tarybai Maskvoje. Mums paaiškino, kad panašius keblius klausimus gali spręsti tik pats Tarybos pirmininkas Charčevas, užregistravo priėmimui rugpjūčio 27 d. Rugpjūčio 27 d. Charčevas Taryboje nepasirodė, ir po kelių pokalbių su kitais Tarybos nariais mus jo vardu ir įgaliojimu priėmė pavaduotojas Moldobajevas. Į klausimus aiškaus atsakymo taip ir negavome. (...)

    Šiame laiške pasiekiama įvertinti tokias specifines valstybinės organizacijos (VSK) veiklos. Mums nekelia abejonių, kad jokie, kad ir patys svarbiausi tikslai negali pateisinti mėginimą priversti žmones sekti savo draugus, grasinant atimti galimybę dirbti mėgstamą darbą, panašūs dalykai visais laikais ir visuose kraštuose buvo laikomi smerkiamu ir amoraliu veiksmu. Mes norime tapti kunigais, norime mokyti žmones vadovautis aukštais dorovės ir moralės principais, pagal amžinos Tiesos ir Gėrio įstatus, kaip išsireiškė pats Charčevas, — "sąžiningai dirbti, negerti, nevogti, vienas kitą mylėti ir gerbti."

    Gerbiamas Generalini Sekretoriau, kreipiamės į jus, kaip šalies lyderį ir prašome sudrausti tuos, kurie naudoja anksčiau aprašytus amoralius metodus, trukdo mums įgyvendinti visiškai teisėtus lūkesčius.


    Dar kartą prašome jus šiais metais atverti mums duris į Kauno Kunigų seminariją.
     1988 m. rugpjūčio 29 d.

    Pasirašė:
    A. Vainoras     G. Numgaudis
    V. Sakavičius   G. Sakavičius
    A. Gudaitis      V. Šimkūnas

P. S. 1988 m. rugpjūčio 25 d. Lietuvos vyskupų konferencijos nutarimu šie jaunuoliai, neatsižvelgiant į tai, kad RRT įgaliotinio P. Anilionio įstaiga juos išbraukė iš priimamųjų skaičiaus, buvo priimti į Kauno Kunigų seminariją.


        *
242

(Panevėžio miesto vykdomojo k-to pirmininkui Panevėžio vyskupijos kurijos, vyskupijos Kunigų Tarybos ir miesto kunigų pareiškimas Petrui Anilioniui, kuriame prašoma sugrąžinti tikintiesiems Stalino laikais atimtą Šv. Trejybės bažnyčią):

    Panevėžio miesto vykdomojo komiteto Pirmininkui

    Nuorašai:
    Kardinolui Vincentui Sladkevičiui
    RRT įgaliotiniui Petrui Anilioniui

    Panevėžio vyskupijos kurijos, vyskupijos Kunigų tarybos ir miesto kunigų

    P a r e i š k i m a s

    Mūsų šaliai žengiant persitvarkymo ir viešumo keliu, galėtų pilniau normalizuotis Bažnyčios ir Valstybės santykiai. Todėl mes, tikinčiųjų prašomi, kreipiamės į jus, kad Panevėžio miesto centre esanti Švč. Trejybės (Marijonų) bažnyčia būtų atiduota tiems, kurie ją statė ir joje meldėsi.

    II-ojo Pasaulinio karo metu bažnyčia buvo gerokai sužalota, bet pokario metais tikintieji ją suremontavo. Bažnyčia veikė iki 1949 metų. Bažnyčios komitetas ilgai ją gynė, bet Stalino kulto laikais neįmanoma buvo ką nors apginti. Bažnyčia buvo uždaryta, paversta šokių sale, vėliau sandėliu, o dar vėliau parodų rūmais.

    Mes prašome, kad miesto vykdomasis komitetas nors iš dalies ištaisytų moralinę ir materialinę skriaudą, padarytą tikintiesiems, ir bažnyčia vėl taptų maldos namais. (...) Bažnyčia ugdo ir puoselėja dvasingumą, ko taip šiandien stokojama.

    Prieš II-ąjį Pasaulinį karą mieste buvo apie 30,000 gyventojų, šiandien — 120,000, o 2000 m. oficialiai prognozuojama, kad gyventojų skaičius turėtų išaugti iki 140,000. Atitinkamai auga ir tikinčiųjų skaičius, jį dar papildo iš kaimo pasimelsti atvykę žmonės. Tada mieste buvo keturios bažnyčios, o dabar vei-
243

kiančios tik dvi. Net eiliniais sekmadieniais žmonėms tenka stovėti sausakimšose bažnyčiose, o per didesnes šventes ir atlaidų dienomis jie jau netelpa bažnyčiose ir stovi lauke. Vyresniojo amžiaus žmonėms dažnai reikia kviesti greitąją med. pagalbą. Argi tikintieji ne tos šalies, kurioje taip rūpinamasi žmonių gerbūviu, piliečiai? Kodėl jie negali turėti daugiau maldos namų ir laisvai naudotis sėdimomis vietomis juose?

    Tikėdami persitvarkymo teisingumu, mes prašome sugrąžinti šv. Trejybės bažnyčią tikinčiųjų bendruomenei neatidėliojant, kad žmonėms nereikėtų vargti rašant pakartotinus pareiškimus, renkant gyventojų parašus.

    Bažnyčios grąžinimas bus konkretus įrodymas, kad įgyvendinama demokratija.
    1988.08.08.

    Pasirašė:
    Panevėžio vyskupijos Kapitulinis vikaras

    prelatas K. Dulksnys       Kancleris kun. J. Juodelis
    Kan. B. Antanaitis          Kun. P. Adomonis
    Kun. P. Baltuška            Kun. J. Balčiūnas
    Kun. P. Kuzmickas         Kun. A. Balaišis
    Kun. K. Gutauskas         Kun. J. Pranevičius
    Kun. P. Budriūnas          Kun. J. Janulis
    Kun. dek. J. Antanavičius      Kun. S. Kazėnas
    Kun. S. Filipavičius        Kun. A. Kietis
    Kun. F. Čikauskas         Kun. J. Kuodis
    Kun. I. Puriuškis           Kun. A. Kairys
    Kun. R. Pukenis

(Pranešama džiugi žinia, kad pagaliau po daugybės prašymų Vilniaus katedra grąžinama tikintiesiems, ir ta proga prie jos durų atlaikytų pamaldų metu kardinolas V. Sladkevičius pasakė pamokslą, kuriame jis išreiškė džiaugsmą parodytu Dievo stebuklu):
ŽINIOS IS VYSKUPIJŲ


    Vilnius. 1988 m. spalio 22 d. vakare per Lietuvą eterio bangomis nuvilnijo džiugi žinia, ir ne tik tikintiesiems — Lietu-
244

vos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo metu valdžios atstovai pranešė, kad Vilniaus Katedra grąžinama tikriesiems jos šeimininkams — tikintiesiems.

    Protestai, pareiškimai dėl Katedros grąžinimo, po kuriais pasirašė tūkstančiai Lietuvos žmonių, daugumoje katalikų, nenuėjo veltui. Vilniaus Katedra, mūsų krikščionybės, tautos dvasingumo lopšys, vėl užims jai priklausančią centrine, vietą tarp Lietuvos šventovių.

    Spalio 23 d. 7 vai. ryto Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo dalyviai, vilniečiai, sostinės svečiai, taip pat tikintieji iš tolimiausių Lietuvos kampelių rinkosi į Gedimino aikštę, kur prie Katedros durų turėjo būti aukojamos šv. Mišios už Tėvynės atgimimą. Didžiulė Gedimino aikštė buvo pilna geros valios Lietuvos žmonių.

    Šv. Mišias koncelebravo vyskupai: arkivyskupas L. Povilonis, A. Vaičius, J. Preikšas, V. Michelevičius ir keliasdešimt kunigų. Koncelebracijai vadovavo Lietuvos Katalikų Bažnyčios kardinolas V. Sladkevičius. Pirmą kartą pokario metais iškilmingas pamaldas nuo Vilniaus Katedros transliavo ir Lietuvos televizija.

    Pateikiame kardinolo V. Sladkevičiaus pamokslą, pasakytą per šv. Mišias:

    "Brangūs broliai ir seserys, mylimi tautiečiai, svečiai, Marijos metuose mūsų tauta patyrė ir pergyveno daug malonių ir dovanų. Dievo malonės ir gailestingumo stebuklas pasireiškia mūsų tautai ir šiomis dienomis tais nuostabiais ir džiugiais pasikeitimais, kurie vyksta mūsų tautos gyvenime. Dar vakar, kai galvojau, kokį žodį tarsiu jums, planavau prisiminti nuoskaudas, kurias tikintieji turi dėl to, kad uždaryta Vilniaus Katedra, kad ji paskirta ir naudojama ne tiems tikslams, kuriems buvo statyta. Vakare sužinojau, kad Katedra grąžinta. Pasikeitė ir mano žodis. Šiandien noriu padėkoti. Padėkoti pirmiausia tiems mūsų tautos broliams, kurie parodė tokią didelę politinę išmintį ir brolišką meilę mūsų, tikinčiųjų, atžvilgiu ir sugrąžino mums Katedrą kaip tik šios dienos, šios šventės išvakarėse. Padėką jiems noriu jungti su linkėjimu: palaimos jiems, palaimos visiems jų kilniems ir geriems sumanymams bei žygiams.

    Nuostabūs ir dideli pasikeitimai įvyko ir vyksta mūsų tautos
245

gyvenime. Dar neįėjome iškilmingu būdu į Katedrą, šiandien dar stovime prie jos durų, bet apsidairykime — Katedra pati atėjo pas mus. Ji įėjo į mūsų tarpą ir kaip Motina atsistojo tarp vaikų, kad skleistų savo išganingąją Tiesą, Meilę, kurios mes per dek dešimtmečių buvom reikalingi, bet neturėjom laimės iš jos pasisemti. Taip, Katedra tarsi išėjo iš savęs ir praplėtė savo sienas į visą mūsų aikštę. Ši aikštė dabar yra mūsų tikroji Katedra. Dar daugiau — mūsų Katedra išsiplėtė iki Tėvynės krašto: nuo Baltijos iki Lenkijos, nuo Baltijos iki Baltarusijos — čia mūsų Katedra. Ji — tai jūs, brangūs tikintieji, tai jūs, kurie branginate krikščioniškas ir dvasines dorybes ir jomis gyvenate.

    Mes džiaugiamės permainomis, bet kartu ir primename: mokėkime laukti, nebūkime skubūs. Jos visu savo pilnumu, ryškumu ir palaima dar nepasireiškė. Dar kartais suabejojame, ar jos tikros. Permainos dabartyje yra tarsi želmuo rudenį. Mes nežinome, ką želmuo slepia — rugį ar kvietį, ir tik prityrusi akis tai gali nustatyti. Šiandien mes matome tik pasikeitimo želmenis, bet dar nematome grūdo, nematome varpos, nematome brandumo..., bet jį tikime. Reikia mokėti laukti. Nenorėkime, kad jau želme-nyje pamatytume varpą ir grūdą. Reikia laukti vasaros ir rudens. Mokėkime didžiadvasiškai laukti, ir žingsnis po žingsnio vis ryškesni pasikeitimai ateis į mūsų tautos gyvenimą. Šiandien norime iškilmingai tarti: mes tikime pasikeitimais, mes dar didesnių jų laukiame, mes džiaugiamės: suplevėsavo mūsų trispalvė, ji suplevėsavo kaip mūsų tautos gyvybės ženklas visam pasauliui. Šiandien mes skelbiame: lietuvių tauta — gyva tauta. Ji nori būti ir savistovi, nepriklausoma tauta, niekieno žingsnių ir batų ne-mindžiojama. Ji nori savistoviai tvarkyti savo tautos gyvenimą. Mes tikime, kad prasidėjęs pasikeitimas atves mus į laimingą Lietuvos ateitį, savistovų tautos gyvenimą. Tik, kaip minėjau, mokėkime laukti, mokėkime būti kantrūs ir nemindžioti vienas kitam ant kulnų, mokėkime vienas kito nestumdyti, neįžeidinėti. Rudenio pasėtam pasikeitimo želmeniui ateis pavasaris ir vasara, ateis derliaus metas — ateis palaiminga ateitis mūsų tautai.

    Reikia mokėti ne tik kantriai laukti, bet kaip želmeniui ir augti. Laukimas tai nėra stagnacija, tai nėra stovėjimas vietoje, tai yra augimas. Želmuo augs, išplauks varpa ir pasirodys pirmie-
246

ji grūdai varpose. Lauku — reiškia augu. Mūsų tauta turi savo laukimą sujungti su augimu. Kokią kryptimi mes turime augti? Kryptį mums labai gražiai nurodo Kristaus Evangelija. Apie Vaikelį Jėzų Evangelijoje pasakyta: "Jis augo išmintimi, metais ir malone pas Dievą ir pas žmones." Mūsų tauta didžia dalimi panaši arba nori dvasiniai būt panaši į Vaikelį Jėzų ir augti kaip tik šitom svarbiausiom kryptim. Augti išmintimi, augti malone pas Dievą ir pas žmones. Šito mes visi trokštame, vienas kitam linkėkime ir padėkime. Norime būti didesnė tauta — aukime. Jei norim būt skaitlingesni, kodėl neaugame? Ne tik neaugam, bet žudom savo tautą, žudom pačiam nekalčiausiam jos stovy, kai ji dar nieko blogo nėra padariusi, niekam blogo žodžio nepasakiusi, nieko neįžeidusi. dar nekaltoji gyvybė tik savo prasidėjime, o mes jau pradedam ją žudyti, patys tampame savo tautos žudikais, ir kraugeriais. Didinkime savo tautą, brangindami dar į gyvenimą neatėjusią pradėtąją gyvybę. Kitaip nekalta širdis, vos pradėjusi plakti, nežinos, kas yra Lietuva, ir liks neištartas lietuviškas žodis. Nėra kito būdo didėti, kaip augimo būdas. Buvo laikai, kai mėgino viską didinti ne augimo, bet rovimo būdu. Išrovė ąžuoliuką;, pakėlė aukštyn ir mano, kad jau jį dideliu padarė. Pakėlimo neužtenka. Reikia ąžuoliuką auginti, reikia, kad jo šaknys giliai į žemę įsmigtų ir iš jos gelmių maitintųsi, ir tik tada ąžuoliukas augs.

    Reikia, kad mūsų tautos šaknys giliai įsmigtų į dieviškąją ir žmogiškąją išmintį, giliai suprastų dieviškas ir pilietiškas dorybes. Tada mes ir augsime išmintimi, metais ir malone pas Dievą ir pas žmones. Tada mes tapsime didinga, gyva, savistovi ir nepriklausoma tauta, ko visi trokštame. Savo visokeriopu augimu išryškinkime šį mūsų tautos siekimą būti didingais, būti savistoviais, būti nepriklausomais.

    Šiandien taip gausiai susirinkę pagarbinti Visatos Kūrėją, broliškoje meilėje jungtis vieni su kitais ir vieni kitus dvasiniai stiprinti mes pareiškiame savo didį prisirišimą tėvų ir protėvių tikėjimui; išsakykime dėkingumą Dievui šiais himno žodžiais: Tave, Dieve, garbinam, Tave šlovinam, Tave išpažįstam.

    Baigsiu savo žodį didžio mūsų poeto Bernardo Brazdžionio posmais:
247

    "Iš Tavo rankos, Dieve, gaunu savo rytą,
    Iš Tavo rankos ir šviesi darbų diena.
    Iš Tavo rankos man ir laimė mano krito,
    ir ateitis, ir dabartis, ir rytdiena.

    Ant Tavo delno mūsų tėviškės sodybos.
    Ir mūsų sodai, ir šilojai, ir laukai.
    Ir mūs maža širdis tik tol, tik tol rami bus,
    Kol savo rankoj kaip balandį ją laikai."

        *

(Petras Anilionis perspėja, išsikvietęs kardinolą
V. Sladkevičių, kam šis be atsiklausimo suruošęs kunigų
simpoziumą ir leidęs kalbėti kunigams ekstremistams):

    Vilnius. 1988 m. rugsėjo 6 d. J. E. kardinolas Vincentas Sladkevičius buvo iškviestas pas RRT įgaliotinį Petrą Andionį. Savo kalboje P. Anilionis išsakė Religijų reikalų įstaigos nepasitenkinimą kardinolo veikla. RRT įgaliotiniui netiko rugpjūčio 3 d. be jo sutikimo Kauno Kunigų seminarijoje įvykęs kunigų simpoziumas. Jo metu kunigams pasakytą kardinolo kalbą P. Anilionis vertino kaip antitarybinę ir tuo pačiu vertė kardinolą pasiaiškinti pagal bene kiekvieną pasakytos kalbos svarbesnį punktą. Kardinolas buvo kaltinamas, kodėl nesutrukdė kunigų simpoziume kalbėti valdžios vadinamiems kunigams ekstremistams — iš lagerio grįžusiam kun. Alfonsui Svarinskui, Valkininkų klebonui kun. Algimantui Keinai, Lazdijų dekanui kun. Vincentui Jalinskui. įgaliotinis gyrėsi turįs simpoziumo eigos video įrašą. P. Anilionis perspėjo kardinolą V. Sladkevičių dėl taip vadinamų ekstremistiškai valdžios atžvilgiu nusiteikusių jaunuolių savavališką, t.y. bažnytinės vadovybės nuožiūra priėmimą į Kauno Kunigų seminariją. Kardinolo V. Sladkevičiaus pastoracinį darbą RRT įstaiga vertino kaip "akmenų mėtymą į tarybinės valdžios langus". Žiūrėkite, kad tie akmenys neatšoktų ir Bažnyčiai netektų nukentėti, — piktai perspėjo kardinolą įgaliotinis P. Anilionis.
248

        *

    Kaišiadorys. 1988 m. rugsėjo 21 d. Kaišiadorių vyskupijos kancleris kanauninkas Jonas Jonys pranešė RRT įgaliotiniui Petrui Anilioniui apie naujus kunigų paskirstymus Kaišiadorių vyskupijoje, įgaliotinį iš pusiausvyros vedė tai, kad kunigai į parapijas paskirstyti be išankstinio suderinimo jo įstaigoj, ypatingai buvo nepatenkintas kun. Jono-Kąstyčio Matulionio paskyrimu Kaišiadorių katedros vikaru. P. Anihonis piktai perspėjo, kad "kardinolas keba kontrrevoliuciją", kad Maskva nepripažįstanti jo kardinolystės ir kad RRT taryba perduosianti kardinolo V. Sladkevičiaus bylą Ministrų Tarybai apsvarstyti. Koks būsiąs tolimesnis kardinolo likimas įgaliotinis sakėsi nežinąs, bet taip ilgiau tęstis negali, būtina grįžti prie senos nusistovėjusios išankstinių "derinimų" praktikos.

        *

    Kaunas. 1988 m. rugsėjo 25 d. J. E. kardinolas Vincentas Sladkevičius vizitavo Kauno arkikatedrą baziliką. Gausiai tikinčiųjų miniai kardinolas kalbėjo, kad ypatingą vietą visame Lietuvos Katalikų Bažnyčios gyvenime užima Dievo Motina Marija, kas itin mūsuose ryšku šiais Marijos globai pavestais metais: atgauta Lietuvos vėliava, inteligentija susibūrė į Sąjūdį kovai už dvasinį ir ekonominį Tėvynės atgimimą. Tačiau dar daug žaizdų yra Bažnyčioje, kalbėjo kardinolas, tai ir Vilniaus Katedra, paversta Paveikslų galerija, ir išniekinta šv. Kazimiero bažnyčia, iki šiol negrąžinta Klaipėdos Taikos Karalienės šventovė; tremtyje tebelaikomi Vilniaus arkivyskupijos vyskupas Julijonas Steponavičius, kun. Sigitas Tamkevičius.

    Baigdamas kardinolas drąsino tikinčiuosius, tvirtindamas, kad Dievo Motina budi ir rūpinasi Lietuva, kaip rūpinosi jaunavedžiais Galilėjos Kanos vestuvėse, iš mūsų pusės būtina sąlyga — pasitikėjimas jos Motiniška globa.

        *

249

    Panevėžys. 1988 m. spalio 2 d. J. E. kardinolas Vincentas Sladkevičius lankėsi Panevėžio katedroje. Tikintieji kardinolą pasitiko, įteikdami sąrašą pasižadėjimų, kuriuose įsipareigota malda, susiklausymu ir paklusnumu remti mylimo Ganytojo darbus. Savo ruožtu kardinolas V. Sladkevičius ragino tikinčiuosius gyvenimą tvarkyti pačiais žmogiškiausiais principais — 10 Dievo įsakymų.

    Po pamaldų Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyriausią Ganytoją sveikino vaikai, jaunimas, atskiros tikinčiųjų grupės. Pasveikino ir neseniai susidarąs Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčios komitetas, kovojantis už šios bažnyčios grąžinimą tikintiesiems. Kardinolas palinkėjo jiems ištvermės ir ryžto, siekiant, kad išaugusio miesto tikintiesiems būtų grąžinta pokario laikmečiu atimta Švč. Trejybės bažnyčia.

        *

    Biržai. Pabiržė. Nemunėlio Radviliškis. 1988 m. spabo 9 d. kardinolas V. Sladkevičius lankėsi savo tremties vietose: Nemunėlio Radviliškyje, Pabiržėje, o taip pat ir dekanato centre — Biržuose, kur tremties metais tikintiesiems ne kartą vedė rekolekcijas, vadovavo atlaidų iškilmėms. Visose parapijose kardinolas buvo šiltai sutiktas, bene įspūdingiausiai Ganytoją sutiko Nemunėlio Radviliškio tikintieji (N. Radviliškyje kardinolas praleido 17 tremties metų), jie su tautinėmis trispalvėmis ir Popiežiaus dvispalvėmis kardinolą į bažnyčią atlydėjo nuo parapijos pakraštyje esančio Medeikių kaimo.

    Savo pasakytame žodyje kardinolas akcentavo, jog sunkumai tikinčiojo gyvenime nėra pralaimėjimas, bet "raktas į didžiausias Dievo malones."

        *

    Kaunas. 1988 m. lapkričio 26 d. 17 vai. Kaune Karmelitų bažnyčioje buvo minimas Lietuvos kariuomenės įkūrimo Nepriklausomoje Lietuvoje 70-metis. Pamaldas pravedė Lazdijų dekanas kun. Vincentas Jalinskas.

        *

250

    Klaipėda. 1988 m. lapkričio 24 d. valdžios sprendimu tikintiesiems pagaliau buvo gražinta Klaipėdos Marijos-Taikos Karalienės bažnyčia. Lapkričio 25 d. atgautoje šventovėje, gausiai dalyvaujant Klaipėdos katalikams, buvo atlaikytos pirmos šv. Mišios. Sv. Mišias aukojo vyskupas Antanas Vaičius, Telšių vyskupijos dekanai ir Klaipėdos dekanato kunigai.

    Klebonui pakartotinai teko raginti choristus sugiedoti atvykusiems į pamaldas valdžios atstovams "Ilgiausių metų". Žemaičiams atrodė nebūtina iškdmingai dėkoti tiems, kurie tik atitaisė savo pirmtakų — stalinistų tikintiesiems padarytą skriaudą. Sugrąžinti pavogtą daiktą nėra nuopelnas, o paprasčiausia pareiga.

        *

    Vilnius-Kaunas. 1988 m. spalio 15 d. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio spaudoje, "Atgimimo" trečiajame numeryje, visuomenei pasiskelbė įsikūręs katalikiškas moterų sambūris "Caritas". Sambūris kilo iš pogrindžio veiklos, susidarius palankes-nėm sąlygom viešesnei veiklai. "Carito" tikslai gana platūs. įstatų metmenyse rašoma: "Caritas" siekia atgaivinti tikrąją moters pašaukimo vertę, skatina pilną ir visapusišką moters — motinos veiklą (...) Jo tikslas — kurti tikrųjų vertybių siekiančią visuomenę.

    "Caritas" pasiruošęs aktyvia pagalba atsiliepti į žmonių vargą ir skurdą, ypatingai dvasinį. Visu būtinumu katalikiškam sambūriui iškyla asmenybės ugdymo, jaunosios kartos auklėjimo uždaviniai. Lietuva kenčia dėl alkoholizmo, plintančios narkomanijos, prostitucijos, ir čia ateiti į pagalbą pasiruošęs "Caritas". Sambūris teiks dvasinę paramą šeimoms, kad jos būtų doriniai stiprios, padės joms pilniau suvokti savo pašaukimo tikslą, jo kilnumą ir atsakomybę būti Kūrėjo bendradarbiais naujos gyvybės pašaukime ir auklėjime. Kovos už negimusios gyvybės apsaugojimą — abortų išgyvendinimą; stengsis moraliai ir materialiai pagelbėti, sprendžiant vienišų motinų, suvedžiotų merginų, iširusių šeimų problemas. Atskiri "Carito" skyriai rūpinsis našlaičiais, be globos likusiais seneliais, ligoniais. "Carito" narės
251

skubės į pagalbą artimui ten, kur jos reikės, kur dvasiniai ar materialiai kenčia žmogus.

    Galima tik džiaugtis, kad visuomenė skaudžiai išgyvena dvasingumo stoką. Kukliai pasigarsinęs "Atgimime" "Caritas" palyginti greitu laiku susilaukė dėmesio. Sambūrio nares jau kviečiasi bendradarbiauti 'Tarybinės moters" redakcija, Radijas ir Televizija prašė pareikšti savo nuomonę jaunimo ir net kalinių auklėjimo klausimais, atskiros mokyklos kviečiasi pravesti mokiniams dorinio auklėjimo pamokas.

    "Caritas" ruošiasi sušaukti steigiamąjį suvažiavimą, kurio metu tikisi įteisinti sambūrį kaip juridinį vienetą.

    Darbo daug, pasitikėdamas Viešpačiu "Caritas" pradeda savo veiklą ir kviečia į sambūrį įsijungti visas geros valios moteris, kurioms nesvetimi žmonių vargai.

        *

    Pivašiūnai (Alytaus raj.). 1988 m. rugpjūčio 14 d. nuo pat ankstaus ryto tikintieji iš įvairių Lietuvos vietų rinkosi į Dzūkijos šventovę — Pivašiūnų bažnyčią, kur prieš Sumą turėjo būti Mergelės Marijos Nuliūdusiųjų paguodos paveikslo vainikavimas. Maldininkai sausakimšai užpildė bažnyčią, šventorių ir net dalį kapinių.

    Po rytinių šv. Mišių pamokslą pasakė Lazdijų dekanas kun. V. Jalinskas. Pamokslininkas palietė opias šio laikmečio mūsų visuomenės žaizdas: girtuokliavimą, abortų klausimą, pamestų vaikų tragediją.

    Prieš Sumą J. E. kardinolas Vincentas Sladkevičius pašventino iš Romos paveikslo vainikavimui atsiųstas karūnas; procesijos būdu jos buvo apneštos aplink bažnyčią. Procesijai sugrįžus į bažnyčią, sekė Mergelės Marijos Nuliūdusiųjų paguodos paveikslo vainikavimas.

    Sumai vadovavo J. E. kardinolas Vincentas Sladkevičius. Pamokslą pasakė Telšių vyskupas Antanas Vaičius.

    Pamaldoms pasibaigus, į tikinčiuosius kalbėjo iš Permės lagerio sugrįžęs kunigas Alfonsas Svarinskas. Savo žodyje jis ragino tikinčiuosius visu nuoširdumu praktikuoti tikėjimą, ieškoti
252

būdų gilinti savo tikėjimo žinias, palietė katalikiškos šeimos, blaivybės problemas.

    Iškilmėje dalyvavo ne mažiau 70,000 maldininkų.

        *

    Vilnius. 1988 m. rugsėjo 8 d. prie Vilniaus Katedros aukojusiam šv. Mišias kun. Edmundui Pauboniui iš tremties atostogų grįžęs Viktoras Petkus perdavė amžinos atminties Telšių vyskupo kankinio Ramanausko šv. Mišių taurę bei korporalą, kuriuos vyskupas naudojo nelaisvės dienomis.

    Ši brangi relikvija išsaugota kratų ir etapų metais ir lyg estafetė perduota jaunajai kartai, kad būtų branginama ir ginama, kaip ištikimybė Dievui, Bažnyčiai ir tautai.

        *

    Kaunas. 1987 m. buvo pradėtas statyti Kauno miesto Požėlos rajono partijos komiteto administracinis priestatas, užstojantis nuo 1949 m. bedieviškos valdžios uždarytą šv. Gertrūdos bažnyčią. Nepaisant paskirų visuomenės atstovų protestų, statyba buvo vykdoma sparčiais tempais. Ginti šv. Gertrūdos bažnyčią įsijungė LPS Kauno iniciatyvinė grupė. Savo poziciją iniciatyvinė grupė išdėstė atvirame laiške Kauno m. vykdomojo komiteto pirmininkui Staškūnui. Šis raštas buvo viešai perskaitytas protesto akcijos metu birželio 25 d. prie miesto vykdomojo komiteto pastato. Iš miesto valdžios buvo pareikalauta pasiaiškinti dėl neteisėtos statybos ir visiško visuomenės nuomonės ignoravimo. Pirmininko Staškūno pasiaiškinimas ir argumentai nuskambėjo neįtikinamai. Miesto valdžios ieškojo kompromiso — tolimesnę statybą sustabdė ir bandė išsaugoti tai, kas jau pastatyta. Liepos mėnesio antroje pusėje Kauno iniciatyvinę grupę pasiekė žinios, kad į statybos aikštelę vėl pradėtos vežti statybinės medžiagos. Sąjūdiečiai pasiuntė protesto telegramas Ministrų Tarybai ir miesto Vykdomajam komitetui. Statyba nebuvo atnaujinta. Rugpjūčio mėnesį Kauno miesto architektai buvo įpareigoti iki spalio
253

1 d. paruošų naują projektą, kuriame būtų nurodyta išgriauti pradėtą statyti pastatą ir sutvarkyti aplinką.

    Rugpjūčio mėnesio pradžioje šv. Gertrūdos bažnyčios buvo įvykdytos kelios provokacijos: išlaužtos durys, išmėtyti archeologų įrankiai bei palaidotų žmonių kaulai. Nežinomi asmenys du kartus bandė sukelti gaisrą. Atsakydami į tai, Kauno miesto Persitvarkymo sąjūdžio nariai keletą parų neatsitraukdami saugojo šv. Gertrūdos bažnyčią. Ir tik tuomet, kai miesto vidaus reikalų skyrius užtikrino, kad provokacijos daugiau nesikartos, garantavo bažnyčios apsaugą, budėjimas buvo nutrauktas.

    Šv. Gertrūdos bažnyčios tolimesnis tikimas kol kas nėra galutinai aiškus.

        *

    Panevėžys. 1988 m. liepos mėnesį Panevėžio miesto tikintieji išsirinko Švč. Trejybės (Marijonų) bažnyčios komitetą ir įpareigojo jį rūpintis minėtos bažnyčios sugrąžinimu tikintiesiems.

    Rugpjūčio 10 d. naujai susidaręs bažnytinis komitetas prisistatė miesto vykdomojo komiteto pirmininkui J. Bečeliui ir bandė aptarti bažnyčios grąžinimo klausimus. Pirmininkas pareiškė, kad Panevėžio miestui trūksta kultūrinių įstaigų: parodų rūmų, paveikslų galerijos, koncertų salės, kultūros namų ir t.t., kad trūktų bažnyčios jis nemano; pirmininko įsitikinimu, miestui, kuriame gyvena 125,000 gyventojų turi pilnai užtekti dviejų veikiančių bažnyčių.

    Pokalbio pabaigoje pirmininkas J. Bečelis nusileido komitetui tiek, kad pažadėjo bažnyčios grąžinimo klausimą aptarti su RRT įgaliotiniu P. Anilioniu. Komiteto nariams priminus, kad šiam klausimui spręsti pakanka vietinės valdžios vykdomųjų komitetų sprendimo, ką nedviprasmiškai savo kalboje patvirtino ir TSKP CK Generalinis sekretorius M. Gorbačiovas, J. Bečebs bandė teisintis: "Taip. Bet prašau jus, supraskite ir mane."

    Rugsėjo 21 d. bažnytinis komitetas aną kartą susitiko su miesto valdžia. Šį kartą pokalbyje su tikinčiaisais dalyvavo ir pirmininko pavaduotojas E. Smogius. Valdžios pareigūnai pareiškė, kad sudarytas perspektyvinis planas, pagal kurį Švč. Tre-
254

jybės bažnyčia po remonto bus paversta parodų ir vargonų muzikos koncertų sale; komitetui ateičiai pasiūlė pagalvoti apie naujos bažnyčios statybą miesto mikrorajone. Tikintieji argumentuotai reikalavo bažnyčią grąžinti tikriesiems jos savininkams ir naudoti pagal jos paskirtį — Dievo garbinimui.

    Valdžios pareigūnai tvirtino, kad bažnyčią negabma grąžinti ir dėl to, kad netoli jos pastatytas kino teatras "Versmė" bei profesinė technikos mokykla, ir bažnyčia nesiderina su šiomis įstaigomis. Tikintieji pasijuto įžeisti ir atsikirto: "Nejaugi, pirmininke, tikintieji dar ir šiandien laikomi raupsuotais? Argi miesto partijos komitetui ir Balčikonio vidurinei mokyklai yra malonesnė kaimynystė su venerinių ligų dispanseriu ir moterų lageriu?!"

    Miesto valdžia nieko konkretaus nepažadėjo. Patarė kreiptis po 2-3 mėnesių.

        *

    Panevėžys. 1988 m. rugsėjo 21 d. į Panevėžio miesto vykdomąjį komitetą buvo iškviestas katedros klebonas dek. kun. Juozapas Antanavičius. Miesto valdžia priekaištavo klebonui, kodėl rugsėjo 11 d., kalbėdamas miesto Persitvarkymo Sąjūdžio mitinge, išsakęs tik Bažnyčios reikalavimus ir nepadėkojęs valdžiai už prieš keletą metų duotą leidimą tikinčiųjų lėšomis remontuoti katedrą.

    Pokalbio metu vykdomojo komiteto atstovai atsakė į Panevėžio kunigų ir tikinčiųjų pareiškimą dėl Švč. Trejybės bažnyčios grąžinimo. Valdininkų nuomone, bažnyčia negali būti grąžinta, mat miestui trūksta kultūrinių įstaigų, o viena iš jų — Parodų rūmai įrengti kaip tik šioje bažnyčioje. Dabartiniu metu baigiami statyti nauji Parodų Rūmai, tačiau miestui esą ne pro šalį turėti papildomą salę parodoms ir koncertams, todėl ir Švč. Trejybės bažnyčia nebus grąžinta tikintiesiems. Iš vykdomojo komiteto pirmininko J. Bečelio kalbos: "Priešingu atveju nuskriaustume panevėžiečius, sumažindami jiems ir taip jau nedideles dabartines galimybes naudotis kultūros bei meno vertybėmis."

        *

255

    Žlibinai (Plungės raj.). 1988 m. spalio 7 d. Žlibinų parapijos klebonas kun. Edmundas Atkočiūnas kartu su bažnytiniu komitetu išsiuntė pareiškimą Vilniaus Ateizmo ir religijų istorijos muziejaus direktoriui.

    Pareiškime nurodoma, kad 1963 m. Žhbinų parapijos bažnyčia iš tikinčiųjų buvo neteisėtai valdžios atimta ir paversta sporto sale, o vėliau sandėliu, kuris paskutiniu metu gerokai apgriuvęs. Valdžios pareigūnai iš Žlibinų bažnyčios konfiskavo bažnytinį inventorių.

    Šiais metais, atgavę išniekintą bažnyčią, tikintieji savo lėšomis ją remontuoja. Iš Ateizmo ir religijų istorijos muziejaus reikalauja grąžinti konfiskuotus daiktus.

        *

    Laugaliai (Klaipėdos raj.). Laugalių laidojimo biuro patalpose, kurios skirtos patarnauti daugiabučiuose gyvenantiems gargždiečiams, iki šiol neleidžiama šarvuoti mirusius, pagal jų ir jų artimųjų įsitikinimus bei papročius. Laidojimo biuro direktorius kategoriškai draudžia prie mirusiojo viešai melstis ar giedoti religines šermenines giesmes. Pasipiktinę tokiu elgesiu, Gargždų parapijos bažnytinis komitetas ir tikintieji reikalauja sudrausminti savavaliaujančius Laugalių valdininkus.

        *

    Kapsukas. 1987 m. lapkričio 10 d. kapsukiečiai Stanislovas Kadusauskas ir Stanislovas Miškinis Lūginės kaime, palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio gimtosios sodybos vietoje, pastatė gražų ąžuolinį kryžių. Po mėnesio, gruodžio pabaigoje, bedieviškos valdžios pareigūnai kryžių nuvertė.

    Po 1988 m. liepos 13 d. Sąjūdžio mitinge iškelto klausimo apie palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio gimtinės įamžinimą rajono valdžia leido parapijos klebonui Lūginės kaime pastatyti koplytstulpį.
* *  *
256

    Mielagėnai (Ignalinos raj.). 1988 m. rugpjūčio 26 d. naktį nežinomi piktadariai nupjovė ir skersai kelio numetė Mielagėnų kaimo kryžkelėje stovėjusį kryžių. Minėtas kryžius tikinčiųjų buvo itin gerbiamas, jis pastatytas 1914 m. balandžio 4 d., net stalinizmo laikais kryžius nebuvo išniekintas. Taip pat nurovė priešais bažnyčią ir autobusų stotelę augusias gėles, kuriomis pajuokai nuklojo taką į bažnyčią.

    Mielagėnų parapijos tikintieji dar skaudžiai prisimena, kai 1984 m. gegužės 20 d. naktį buvo išniekinti kapinių rūsyje esantys karstai su mirusiųjų palaikais, o tų pačių metų rugsėjo 16 d. naktį apiplėšta parapijos bažnyčia. Ignalinos rajono milicija į panašius įvykius žiūri abejingai: nusikaltėliai iki šiol nesurasti, jų net nebuvo rimtai ieškota.

    1988 m. rugsėjo 19 d. 106 Mielagėnų parapijos tikintieji parašė pareiškimą Lietuvos TSR Prokuratūrai, prašydami paveikti Ignalinos VRS darbuotojus ir surasti nusikaltėlius.


(Saugumietis apklausinėja Šilutės mokinį Liną Maksvytį, norėdamas patirti, ar šis nesiruošia stoti į kunigų seminariją):

SOVIETINĖJE MOKYKLOJE


    Šilutė. 1988 m. balandžio 5 d. Šilutės I-os vidurinės mokyklos XI klasės mokinys Linas Maksvytis buvo iškviestas į direktorės kabinetą, kur jo laukė iš Vilniaus atvykęs saugumo darbuotojas. Pavardės nepasisakęs čekistas pokalbį pradėjo nereikšmingais klausinėjimais apie santykius su mokytojais, klausė, ar nėra buvę konfliktų po 1981 m. įvykių, kai Liną Maksvytį ir du jo brolius Stasiuką bei Simutį baudė už viešą kryželių nešiojimą švarko atlapuose. Mokinys atsakė, kad konfliktų lyg ir nebuvo, tačiau eilę metų dėl viešo bažnyčios lankymo jų elgesiai buvo vertinami patenkinamai. Padėtis pasikeitė tik prieš dvejus metus. Pokalbiui įpusėjus, ėmė aiškėti pagrindinis saugumiečio vizito tikslas — sužinoti, ar mokinys L. Maksvytis nesiruošia stoti į Kauno Kunigų seminariją. Saugumo darbuotoją domino, kas L. Maksvytį riša su gargždiečiu Alfonsu Bumbuliu, ar dažnai jis lankosi Šilutėje, ar atveža religinių knygų ir svarbiausia, — ar
257

neragina pasirinkti kunigystės? Mokinys atsakė, kad A. Bumbulis yra jo giminaitis, plačiau ką nors paaiškinti atsisakė.

    Prieš išsiskiriant, saugumietis reikalavo, kad L. Maskvytis niekam nepasakotų apie tarp jų vykusį pokalbį, patarė meluoti, jog buvo apklaustas, ar nėra matąs antitarybinio turinio atsišaukimų.

    Pokalbis truko pusantros valandos.
    Balandžio 11d. mokyklos direktorė Dobranskienė, pasikvietusi mokinį L. Maskvytį, teiravosi, kur jis žada mokytis, garantavo, kad religiniai įsitikinimai jam tikrai nebus kliūtis mokytis bet kurioje aukštojoje mokykloje.

SOVIETINĖSE RESPUBLIKOSE


    Rovno (Ukraina, Rovno sritis). 1988 m. rugpjūčio 1 d. apie 8,30 vai. netoli Rovno miesto autoinspekcija sulaikė lengvąjį automobilį, vairuojamą Indūros (Baltarusija, Gardino sritis) klebono kun. Kazimiero Žilio. Milicijos pareigūnai elgėsi grubiai, kun. K. Žilys ir kartu su juo važiavę du klierikai buvo sulaikyti, tardomi, pareigūnai be prokuroro sankcijos padarė kratą automobilyje, jos metu paėmė religines knygas, dauguma jų prieškarinio leidimo. Kun. K. Žilys buvo maždaug 8 vai. tardomas milicijos ir Rovno srities RRT įgaliotinio. Apie 17 vai. vakaro, susisiekę su aukštesnėm instancijom, Rovno miesto milicijos pareigūnai kunigą K. Žilį ir su juo buvusius klierikus buvo priversti paleisti, kartu grąžino ir neteisėtos kratos metu paimtas religines knygas.

    Klaidų atitaisymas. "LKBK" Nr. 77 skyrelyje Pareiškimai ir protestai po pareiškimu dėl Vilniaus Katedros grąžinimo turi būti: Ėriškiai — 456 (parašyta Eisiškiai), Uliūnai — 102 (parašyta Leliūnai).
258

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum