gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 81 Spausdinti El. paštas
Numeris skiriamas J. E. Vilniaus
Vyskupui Julijonui Steponavičiui,
už ištikimybę Bažnyčiai
28 metus nešusiam tremtinio dalią

     • Persitvarkymas, Sąjūdis ir Bažnyčia
     • Sveikiname ir dėkojame
     • Sugrįžimo į Vilniaus Katedrą iškilmės
     • Reabilituotas a.a. vyskupas Mečislovas Reinys
     • Jaunimo organizacijos
     • Pareiškimai ir protestai
     • Žinios iš vyskupijų

1988 m. kovo 19 d.
259

LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA Nr. 81
Eina nuo 1972 metų!
Perskaitęs duok kitam!
Jei gali, padaugink!
PERSITVARKYMAS,
SĄJŪDIS IR BAŽNYČIA

(Atgimimo įtakoje pasikeitė Bažnyčios ir valstybės santykiai, ypač grąžinus Klaipėdos bažnyčią, Vilniaus arkikatedrą ir Šv. Kazimiero bažnyčią):

    Lietuvoje vyksta ekonominio, socialinio, polidnio ir kultūrinio gyvenimo atsinaujinimas. Šis procesas yra sudėtingas ir nevienareikšmis. Kremlius, davęs sankciją persitvarkymui, bijo, kad demokratizacijos procesas neperžengtų "socialistinės demokratijos" ribų ir siekia, kad visose gyvenimo srityse išliktų KP vadovaujantis vaidmuo.

    Beveik prieš metus susikūręs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (LPS) į savo gretas subūrė mūsų šviesuomenę, tačiau labai neramina faktas, kad prie Sąjūdžio šliejasi ir vakarykščiai stali-nistai. Dauguma Lietuvos kunigų remia pozityvius Sąjūdžio žingsnius.

    Smarkiai pakito Bažnyčios ir valstybės santykiai: paliaubos ir dialogas pakeitė ilgai trukusią aštrią konfrontaciją. Lietuvos vyriausybė sugrąžino tikintiesiems kai kurias žymias šventoves: Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčią, Vilniaus Arkikatedrą, šv. Kazimiero bažnyčią; leido statyti kelias naujas — Vilniuje, Naujojoje Akmenėje.

    Mirusiųjų minėjimas — Vėlinės — paskelbta ne darbo diena, vyriausybė, atrodo, pasiryžusi leisti švęsti katalikams šv. Kalėdas ir Žolinę.

    į Kauno Tarpdiecezinę Kunigų seminariją praėjusių metų rudenį buvo priimti 46 auklėtiniai. Tiesa, Religijų reikalų tarybos įgaliotinis šešių auklėtinių kandidatūras bandė nubraukti, bet,
261

kardinolui liepus, Seminarija juos priėmė, o įgaliotinis į konfliktą nėjo.

    Po 28 metus trukusios tremties iš Žagarės į Vilnių sugrįžo J. E. Vilniaus arkivyskupijos vyskupas Julijonas Steponavičius. Kardinolui Vincentui Sladkevičiui pagarbą reiškia ne tik tikintieji, bet ir valdžios pareigūnai. Žinoma, ateitis parodys kiek tame nuoširdumo.

    Laikraščiuose pasikeitė straipsnių apie Bažnyčią ir kunigus stilius; rodoma daugiau pagarbos, supratimo. įgaliotinio įstaiga vyskupams yra leidusi kaimo parapijose savarankiškai skirstyti kunigus. Vasarą kunigai katekizavo vaikus, o valdžios pareigūnai tam netrukdė, nors senieji Religinių susivienijimų nuostatai, draudžiantys kunigams mokyti tikėjimo, neatšaukti.

    Kunigai yra kviečiami dalyvauti LPS, Blaivybės, Ethos draugijų veikloje, įvairiuose mitinguose bei suvažiavimuose.

    Naujos sąlygos Tėvynės ir Bažnyčios gyvenime iškėlė daug klausimų, į kai kuriuos iš jų jau šiandien galima aiškiai atsakyti. Kunigams būtina pasinaudoti atsivėrusiomis galimybėmis ir su visu uolumu katekizuoti vaikus, organizuoti jaunimo pamaldas ir tikėjimo mokymą, remti atsikuriančią Ateitininkų federaciją, Skautų sąjungą, katalikišką moterų sambūrį "Caritas" "Ethos" draugiją, vyskupo M. Valančiaus Blaivybės sąjūdį ir visus kitus pozityvius judėjimus, konstruktyviai tarnaujančius Tėvynei ir Bažnyčiai.

    Didesnė dalis Lietuvos kunigų mano, kad reikia remti LPS, nes jo programa daugumoje pozityvi, naudinga Tautai ir Bažnyčiai. Kiti, ypatingai Žemaitijoje, baiminasi remti Sąjūdį, argumentuodami, kad jis yra KP pagimdytas kūdikis ir turi propagandinį tikslą — palengvinti Vyriausybei gauti Vakaruose kreditų ir lengvinančias prekybos sąlygas. Daugumai kelia nerimą Sąjūdžio programoje deklaruojamas galutinis tikslas — Lietuvos suverenitetas Tarybų Sąjungos federacijoje, nors atrodo, kad šį tikslą Sąjūdyje pagrinde remia tik KP nariai ir jų šalininkai. Pasauliečiai katalikai teisėtai pasigenda kunigų aktyvumo ir paramos. Tiesa, kad daug Bažnyčios atstovų sunkiai atsikrato stalinizmo ir stagnacijos padarinių: pasyviai dairosi, kuo baigsis persitvarkymo procesas — o gal laimės reakcinės jėgos?! Tik nedidelė kunigų
262

dalis rodo reikiamą iniciatyvą, o dauguma laukia instrukcijų iš vyskupijos centrų, užmiršdami, kad dabartinėse sąlygose visiems būtina mąstyti ir padaryti viską, kad Katalikų Bažnyčia garbingai atliktų šiandienos uždavinį — prikelti Tautą iš religinio ir moralinio nuosmukio.

    Labai džiugu, kad vasario 5 d. pasirodė leidinio "Katalikų pasaulis" pirmasis numeris. Tikintieji ir kunigai sveikina jo pasirodymą ir tikisi, kad šiame leidinyje suras sveika katalikiška doktrina pagrįstus atsakymus į šiandieninius klausimus.

    Apgailestauti reikia, kad kol kas leidinys dėl popieriaus trūkumo negali pasirodyti reguliariai. Popieriaus tenka ieškoti net kitose respublikose.

    Bažnyčios gyvenime pozityviai reiškiasi katalikiškas moterų sambūris "Caritas", kurio programoje įrašyti tikrai kilnūs siekiai — pagelbėti žmonėms jų dvasiname ir medžiaginiame varge. Jei kunigai pakankamai rems šį sambūrį, galima tikėtis, kad jis atneš Tautai ir Bažnyčiai apčiuopiamų vaisių.

    Veržliai skinasi kelią į gyvenimą Lietuvos skautai ir ateitininkai. KP susirūpinusi, kad naujos jaunimo organizacijos "nesuskaldytų" jaunimo, t.y. bijomasi, kad komjaunimas ir pionierių organizacija gali vis labiau likti nepopuliarios. Kunigai turėtų aktyviai palaikyti besikuriančius neformalius jaunimo judėjimus, ypač tuos, kurių platformoje deramą vietą suranda religinės ir moralinės vertybės.

    Daug kas iš kunigų ir tikinčiųjų klausia: koks bus "LKB Kronikos" likimas, į gera pasikeitus Bažnyčios ir valstybės santykiams? Atsakyti galima labai aiškiai —jos paskirtis lieka ta pati — fiksuoti realią Bažnyčios ir tikinčiųjų padėtį. Keičiantis sąlygoms, keisis tik jos turinys.

    Redakcija prašo savo bendradarbius ir toliau siųsti medžiagą apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtį dabartinėse sąlygose.
263

(Sveikinamas iš tremties grįžęs vyskupas Julijonas Steponavičius, linki jam Dievo palaimos ir sveikatos):

SVEIKINAME IR DĖKOJAME!


    Didžiai gerbiamas ir mylimas Ganytojau, sostinės jaunimas sveikina Jus po ilgų ir tamsių tremdes metų sugrįžusį į senąjį Vilnių, krikščionybės žiedą — Katedrą, kur dek metų buvo tuščias Ganytojo sostas, užgesusi amžinoji lempelė, šventovės skliautuose nutilę maldos aidai. Tik tob, tob, Žagarės lygumose, budėjo Jūsų tėviška širdis, jautri Bažnyčios negandoms ir jos vaikų skausmui.

    Mes džiaugiamės sulaukę Jūsų ir dėkojame Jūsų Ekscelencijai už kančią ir auką, tai didelis įnašas Tautos ir Bažnyčios atgimimo rytmečiui; Jūsų karžygiška ištikimybė Dievui ir Bažnyčiai mums yra didžiausia taurumo mokykla.

    Linkime Dievo palaimos, geros sveikatos ir ilgiausių metų!
            Vilniaus katalikiškasis jaunimas

    "LKB Kronika" liudija, kad kartu su vilniečiais katalikais džiaugiasi ir sveikina tremtinį vyskupą visa Lietuva.


(Po 40 metų trukusio atėmimo 1989 m. vas. 5 d. buvo pirmos išklilmingos pamaldos atgautoje arkikatedroje, kur suplaukė į pamaldas minios žmonių):


SUGRĮŽIMO į VILNIAUS KATEDRĄ IŠKILMĖS

    1989 m. vasario 5 d. po 40 metų trukusio neteisėto atėmimo Lietuvos tikintieji iškilmingai sugrįžo į su lietuvio dvasia nedalomai suaugusią Tautos šventovę — Vilniaus Katedrą. Vasario 3 d. visoje Vilniaus arkivyskupijoje buvo paskelbta kaip pasninko ir atgailos diena. Iškilmių dieną nuo ankstyvo ryto miestas svetingai sutiko džiaugsmingai nusiteikusius maldininkus. Katedra netalpino norinčių į ją patekti, atvykę maldininkai, tikrai neeilinį istorijos momentą pergyvenantys Lietuvos gyventojai užpildė aikštę. Tą dieną pamaldas iš Vilniaus Arkikatedros bazilikos tie-



264

siogiai transliavo ir Lietuvos televizija (tiesa, nepilnai — transliacijai buvo skirta 2 valandos).

    Arkikatedros vidus šviete atnaujintu altoriumi. Dailės muziejaus darbuotojai, Remonto valdybos darbininkai ir tikintieji per trumpą laiką labai daug padirbėjo, kad iškilmių dienai Katedra būtų kiek įmanoma gražesnė; tačiau ne viskas suspėta: nemažai koplyčių dar uždarytos — reikalingi remonto darbai, be grindų. Grindys dar nepilnai sudėtos ir vienoje iš šoninių navų. Katedrai trūksta liturginių indų ir rūbų. Tačiau materialiniai trūkumai nemažino šventės džiaugsmo. Aukštai navose virš didžiojo altoriaus tautiniais rūbais pasipuošęs jaunimas laikė Popiežiaus ir Lietuvos vėliavas; iš skirtingų Lietuvos kampelių susirinkę vaikai ir jaunimas bandė talpintis presbiterijoje ir šoninėse navose; į iškilmes atvyko ir Latvijos katalikiško jaunimo delegacija.

    Iškilmių pradžios nekantriai laukiančius maldininkus pasveikino, glaustai priminė Katedros istoriją, jos reikšmę lietuvių tautai kun. Vaclovas Aliulis: "(...) Katedra — mūsų tautos istorijos barometras. Kai šviesu krašte, šviesu ir Katedroje; kai tamsu krašte — tamsu Katedroje. Istorijos bėgyje ji buvo dažnai nuniokojama, bet visada, kai tik atsikurdavo kraštas, atsikurdavo ir Katedra. (...)

    Pradėsime brangias iškilmes. Šiandien atsinaujinimo metai išgyvena vieną iš savo šventų viršūnių — sugrįžtame į pirmąją Lietuvos šventovę — Vilniaus Katedrą. Po mūsų kojomis protėvių, gyvenusių prieš 800-600 m.m. kaulai, krikščioniškų altorių ir aukurų likučiai. Čia Mindaugo, Jogailos statytų Katedrų pamatai, kunigaikščio Vytauto statytos sienos, čia daug kentėjusi ir vėl prisikėlusi mūsų šventoji Katedra."

    Keliolika minučių prieš 12 vai. kunigų, klierikų ir sunkiai suskaitoma baltais bei tautiniais rūbais pasipuošusio vaikų ir jaunimo procesija išėjo sutikti iš 28 metus trukusios priverstinės tremties į Katedrą grįžtančio Vilniaus vyskupo Julijono Steponavičiaus. Ganytojas keliais žodžiais kreipėsi į maldininkus, kviesdamas visus bendra malda kuo nuoširdžiausiai atsiprašyti ir padėkoti Visagaliui, kad po 40 metų pertraukos vėl gali sugrįžti į savo sielos namus — Katedrą. "Viešpats tikrai laimins ir jo palaima mus lydės", — išreiškė nelengvose tremties sąlygose subran-
265

dintą nepalaužiamą ištikimybę ir pasitikėjimą Dievu vyskupas J. Steponavičius.

    Prasidėjo Arkikatedros atšventinimo apeigos. J. E. vyskupas J. Steponavičius gula kryžiumi prieš didįjį altorių. Klierikų choras gieda Visų šventųjų litaniją. Giedant atgailos psalmes, atšventinamas altorius, Katedros sienos. Sv. Mišių pradžioje pamokslą pasakė Katedros šeimininkas vyskupas J. Steponavičius. Prieš aukojimą klierikai ir tautiniais rūbais pasipuošęs jaunimas apdengė didįjį altorių drobulėmis, papuošė gėlėmis, padėjo ir uždegė žvakes, altoriaus centre pastatė kryžių, atnešė šv. Mišių auką — duoną, vyną ir pintinę vaisių.

    Šv. Mišias koncelebravo J. E. vyskupai — Julijonas Steponavičius, Antanas Vaičius, Juozas Preikšas, Panevėžio valdytojas prelatas Kazimieras Dulksnys, buvęs Vilniaus arkivyskupijos valdytojas prelatas Algirdas Gutauskas, Kauno Kunigų seminarijos rektorius kun. Viktoras Butkus. Per šv. Mišias giedojo naujai susikūręs Katedros choras, vadovaujamas vargonininko Sližio. Pamaldose dalyvavo svečiai — kitų religinių konfesijų dvasininkai: Vilniaus pravoslavų arkivyskupas Viktorinas ir liuteronų vyskupas J. Kalvanas bei Kestono kolegijos vedėjas anglikonų kunigas Maiklas Burdo (kun. M. Burdo yra parašęs knygą apie Bažnyčios persekiojimą Lietuvoje, pavadintą "Kryžių Lietuva").

    Po beveik 3 valandas trukusių iškilmingų pamaldų J. E. vyskupą J. Steponavičių Katedros atšventinimo ir sugrįžimo iš tremties proga sveikino Lietuvos kunigai, tarp jų į Vakarus išvykęs kun. Alfonsas Svarinskas, Vilniaus arkivyskupijos vaikai ir jaunimas, vienuoliai, katalikiško moterų sambūrio "Caritas" ir Lietuvos Motinų bendrijos atstovės, kaimyninės Latvijos jaunimo delegacija. Politinių kalinių ir tremtinių vardu kalbėjo kun. Jonas-Kąstytis Matulionis ir Nijolė Sadūnaitė. Buvusiam tremtiniui vyskupui jie padovanojo tremtinės Bronės Cesokaitės iš duonos padarytą ir iki šių dienų išsaugotą rožančių; dėkojo Ganytojui, kad viena Katedros koplyčių paskirta buvusiems politiniams kaliniams bei tremtiniams, į kurią jie pažadėjo gausiai susirinkti kiekvienų metų birželio 14 d.

    J. E. vyskupą J. Steponavičių sveikino Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, atskiros parapijos. Visi jie dėkojo Dievui už atgautą
266

simboliną Tautos prisikėlimo aušrą — Katedrą, o J. E. Ganytojui už AUKĄ!

J. E. vyskupo Juhjono Steponavičiaus pamokslas,
pasakytas Vilniuje Arkikatedros-bazilikos
atšventinimo iškilmėse

   
"Garbė Jėzui Kristui! Ekscelencijos, mieli broliai kunigai ir aliumnai, brangūs tikintieji, šiandien švenčiame džiugią Lietuvos Bažnyčios šventę — tikinčiųjų sugrįžimą į Vilniaus Arkikatedrą, garbingą istorinę mūsų tautos šventovę, primenančią mums karaliaus Mindaugo, kunigaikščių Vytauto, Jogailos ir visų Jogailaičių laikus. Lietuvos Krikščionybės lopšys, mūsų bažnyčių Motina, prieš 40 m. atimta iš tikinčiųjų, šiandien atgaus savo pirmykštę paskirtį: skleisti Dievo garbę ir vesti žmones tikėjimo, doros ir tiesos kebu į išganymą. Šiandien Arkikatedra vėl svetingai priima tikinčiuosius, joje laikomos šv. Mišios, skamba religinės giesmės, skelbiamas Dievo žodis.

    Sunku išsakyti tą skausmą, kurį per 40 m. pergyveno tikintieji. Šventame Rašte skaitome Dievo įkvėptus žodžius: "Viskam yra savas metas. Yra metas liūdėti ir metas džiaugtis, metas griauti ir metas statyti, metas tylėti ir metas kalbėti, metas dirbti ir metas melstis."

    Metas budėti... Iš tiesų, su Arkikatedros uždarymu mūsų krašto Bažnyčiai ir visai tautai atėjo liūdesio ir gedulo metai. Pasibaigė Antrasis Pasaulinis karas, o mūsų Tėvynę ir jos Bažnyčią vėl apgaubė juodi tamsūs debesys. 1948 m. buvo paskelbtas bažnyčių, jų inventoriaus ir visų Bažnyčios žinioje esamų pastatų nacionalizavimas, pagal kurį tikinčiųjų pastatytos bažnyčios tapo valstybės nuosavybe. Tikintieji, norintys naudotis bažnyčia, turėjo sudaryti religines bendruomenes iš dvidešimties asmenų, taip vadinamus dvidešimtukus, kuriuos valdžia, savo sprendimu, įregistruodavo arba ne. Tik įregistruota bendruomenė galėjo sudaryti sutartį su valdžios atstovais ir išsinuomoti bažnyčią. Jei kaimo gyventojams buvo mažiau kliūčių sudaryti religines bendruomenes, tai miesto tikintieji patyrė daug sunkumų... Ir taip Vlniuje iš 33 prieš karą veikusių bažnyčių sudaryti religines bendruome-
267

nes buvo leista tik 10, tarp jų ir Vilniaus Arkikatedrai. 1948 m. rugpjūčio mėnesį Arkikatedrai buvo paskirtas klebonas, bet po metų iš jo buvo atimtas registracijos pažymėjimas ir Katedra palikta be kunigo, o 1950 m. pradžioje tam tikra komisija pranešė bažnytiniam komitetui, kad Arkikatedra yra Valstybės nuosavybė ir joje bus įrengtas muziejus. Net šešerius metus Dailės muziejus laukė, kol jam bus perduota katedra. Per tuos šešerius metus, kol valdžia ieškojo arkikatedrai šeimininko, ji net tris kartus buvo apiplėšta; apiplėšimų metu išvogta daug vertingų meno kurinių, religinių, liturginių reikmenų. Pradžioje arkikatedroje buvo planuojama įrengti traktorių remonto dirbtuves, vėliau — paversti sandėliu. Pagaliau 1956 m. arkikatedra buvo atiduota Dailės muziejui. Arkikatedrą pavertus Paveikslų galerija ir koncertų sale, iš jos buvo šalinama visa, kas turėjo ryšį su religiniu kultu. Tiesa, negalima nepaminėt, kad sugrąžinus Katedrą tikintiesiems, Dailės muziejus parodė daug geros valios, sugrąžino nemažai religinio meno ir kulto vertybių. Remonto organizacija atliko remonto darbus, ir šiandien susirinkę mes galime melstis išpuoštoje Dievo šventovėje. Už visa tai nuoširdus ačiū Dailės muziejaus direktoriui ir visiems muziejaus darbuotojams bei remonto valdybos darbininkams.

    Pokario laiku daug bažnyčių Vilniuje, visoje Lietuvoje, buvo išniekinta, jos paverstos šokių ir koncertų salėmis, muziejais, sandėliais. Masiškai buvo griaunami pakelių kryžiai ir koplytstulpiai, kuriais mūsų liaudies menininkai puošė Lietuvą, pelnydami jai Kryžių šalies vardą. Kas besuskaitys, kiek nuostolių padaryta vien architektūros ir dailės kūriniams, nekalbant jau apie dvasinius nuostolius. Dievas buvo raunamas iš žmonių širdžių, šalinamas iš visuomenės gyvenimo. Ir tuo pačiu paminami Dievo įstatymai, ypatingai artimo meilės įsakymas — masinės nekaltų žmonių deportacijos, trėmimai, labiausiai palietę dorus, darbščius žemdirbius, Lietuvos ūkininkus; prisiminkim tik, kiek inteligentų, tarp jų ir dvasininkų, buvo suimta, ištremta, o likusiems Tėvynėje teko išgyventi daugybę pažeminimų, persekiojimų dėl tautinių ir religinių įsitikinimų. Kraštui tai atnešė didelius moralinius ir materialinius nuostolius. Sunku išsakyti visas tas kan-
268

čias, kurias išgyveno mūsų tauta ir Bažnyčia tais sunkiais pokario metais.

(Lietuvos aukščiausias teismas 1989 m. vasario 20 d. paskelbė, kad nukankintas vyskupas Mečislovas Reinys yra reabilituotas):
REABILITUOTAS
A. A. VYSKUPAS MEČISLOVAS REINYS

    Vilniaus arkivyskupijos Kurija gavo pranešimą, kad vasario 20 d. Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo nutarimu reabilituo-tas Vilniaus arkivyskupijos a.a. vyskupas Mečislovas Reinys.

    Vyskupas M. Reinys gimė 1884 m. Utenos apskrityje, Daugailių parapijoje, Madagaskaro kaime. Baigė Vilniaus Kunigų seminariją, studijavo psichologiją ir filosofiją Liuveno ir Friburgo universitetuose. Vyskupas M. Reinys buvo Vilniaus Kunigų seminarijos ir Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, filosofijos daktaras, Nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras, vienas iš Krikščionių Demokratų partijos steigėjų; nuo 1925 m. — Vilkaviškio vyskupijos koadjutorius. 1940 m. jis buvo pakeltas arkivyskupu ir paskirtas Vilniaus arkivyskupo R. Jalžbykovskio pagalbininku; nuo 1946 m. ėjo Vilniaus arkivyskupijos Apaštalinio administratoriaus pareigas. 1947 m. vyskupas M. Reinys buvo suimtas, apkaltintas antitarybine veikla ir nuteistas 8 m. kalėjimo. Orderį suėmimui pasirašė Rainių miškelio tragedijos bendrininkas P. Raslanas. 1953 m. vyskupas M. Reinys mirė Vladimiro kalėjime. Vyskupo M. Reinio kapas nežinomas. Paskutiniu metu dedamos pastangos surasti vyskupo M. Reinio kapą ir jo žemiškuosius palaikus parvežti į Lietuvą.

    Bet štai po 40 metų atrodytų, jog atėjo metas kai kuo ir pasidžiaugti, išaušo Tautos atgimimo pavasaris: grąžinta Vilniaus Arkikatedra, šv. Kazimiero bažnyčia, Klaipėdos Taikos Karalie-nės šventovė, kai kurios provincijos bažnyčios; Vilniuje, Pašilai-čių-Justiniškių mikrorajonų susidūrime, leista statyti naujus maldos namus. Papūtė nauji vėjai, į religiją pradėta žiūrėti kitu, blaivesniu požiūriu. Tie, kurie anksčiau neigė krikščionišką moralę,
269

dabar kviečia kunigus bendradarbiauti — kelti tautoje dorą, žadinti dvasingumą; ragina bendromis jėgomis kovoti prieš moralinio sugedimo apraiškas: nesąžiningumą, girtuokliavimą, narkomaniją, palaidumą. Žvelgdami į paskutinių mėnesių įvykius Tėvynėje, džiaugiamės ir dėkojame Dievui už Jo išmintingo veikimo patvarkymus, už tą globą, patirtą švč. Mergelės Marijos, mūsų krašto globėjų šv. Kazimiero bei palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio užtarimu; dėkojame ir kartu meldžiame dangų ir toliau globoti mūsų Tautą, einančią atgimimo keliu.

    Taigi, atėjo metas melstis ir darbuotis... Mūsų bažnyčios yra maldos namai, dar daugiau — jos yra Dievo namai. Neužilgo per šv. Mišias Kristus nužengs ir pasiliks mūsų tarpe, kviesdamas pas save visus žmones: "Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate apsunkinti, ir aš jus atgaivinsiu."

    Arkikatedra nuo šiol bus Tiesos, Gėrio ir Grožio skleidėja ir ugdytoja. Nuo šiol joje bus skelbiamas Kristaus mokslas, aiškinamos tikėjimo tiesos: kūdikiams ir suaugusiems bus teikiamas krikštas, vaikučiai priims Pirmąją Komuniją ir Sutvirtinimo sakramentą, jaunavedžiai gaus krikščioniškos santuokos palaiminimą, nusidėję — kalčių atleidimą; čia tūkstančiai tikinčiųjų semsis malonių iš šv. Mišių ir Komunijos. Arkikatedroje tikintiesiems bus teikiami visi religiniai patarnavimai, kaip ir kiekvienoje kitoje parapijinėje bažnyčioje. Branginkime šią atgautą šventovę, uoliai dalyvaukime pamaldose. Sekmadieniais vyks jaunimui skirtos pamaldos, kviečiame jaunimą dalyvauti, kad, pažinęs Kristaus mokslą, Eucharistinės liturgijos malonėmis pastiprintas jis būtų doras ir dvasingas. (...).

    Atminkime, kad žmogui reikia ne tik kasdienės duonos, bet ir dvasinės. Bendraudami su Kristumi, atsigaivinsime dvasia, su-stiprėsime. Kristus — Tiesa, Kelias ir Gyvenimas, jis rodo ir veda mus tikruoju gyvenimo keliu.

    Su Tautos atgimimo pavasariu atėjo ir metas dirbti, siekti dvasinės pažangos, kurti doresnį rytojų. "Melstis ir darbuotis!" — yra krikščioniško gyvenimo šūkis. Iš maldos tetrykšta jėga darbui, o iš darbo teplaukia šviesa maldai. Vykstant dvasiniam tautos atgimimui, negailėkime jėgų savęs tobulinimui ir kitų dvasinei pažangai. Protui šviesos semkimės iš Kristaus Evangeli-
270

jos. Nepasitenkinkime religinėmis žiniomis, įgytomis vaikystėje. Kas taip elgiasi, panašus į suaugusį, o neretai ir į pražilusį žmogų, besistengiantį tilpti į vaikystėje nešiotus marškinėbus; todėl praplėskime ir pagilinkime savo religines žinias. Valiai stiprybės semkimės iš antgamtinio gyvenimo versmių — kasdieninės maldos, šv. Mišių ir Sakramentų praktikos. Palaikykime savyje gyvą krikščionišką dvasią, sukurkime tikrą krikščionišką asmenybę.. Tik būdami asmenybėmis sugebėsime kitiems parodyti meilės, pagarbumo, pakantumo ir padėti tiems, kurie reikalingi mūsų pagalbos, dvasinės ar fizinės. Tad uoliai vykdykime apaštalo šv. Pauliaus nurodymą: "Broliai, saugokitės pikta, darykite gera, karštai mylėkite kitus brolius tikra meile, lenktyniaukite savitarpio pagarba, gyvenkite vienybėje ir taikoje, blogį nugalėkite geru."

    Visi turime jausti didžią atsakomybę už Tautos dabartį ir ateitį. Tauta bus stipri, dora ir kilni, kai mes būsime tikri lietuviai ir geri katalikai, kai būsime darbštūs ir sąžiningi, blaivūs, skaistūs, vieningi ir taikingi; todėl savo tolesnį gyvenimą ir darbus ryžkimės tvarkyti uoliai vykdydami šv. Pauliaus raginimą: "Broliai supraskime, koks dabar laikas, išmušė valanda pabusti iš miego. Naktis praėjo, diena prisiartino. Nusimeskime tamsos darbus... (...) būkime uolūs ir darbštūs."

    Kristui laiminant, jo malonėms padedant, švč. Mergelei Marijai, Aušros Vartų Gailestingumo Motinai ir mūsų globėjams užtariant, prasmingai praleiskime Eucharistinius metus, uoliai darbuodamiesi, nuoširdžiai melsdamiesi savo sielos atsinaujinimui ir visos Lietuvos, Marijos žemės ir Kryžių šalies, dvasiniam atgimimui. Amen. (Kalba taisyta —red. past.)

    Žemiau pateikiame Vilniaus Kurijai Aukščiausiojo Teismo atsiųstų dokumentų nuorašą.
271

Pranešėjas J. Burneikis 2/89  Baudžiamoji byla Nr. 8K+ 1989 m.

    NUTARIMAS
    Vilnius
    1989 m. vasario 20 d.

    Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo teisminė baudžiamųjų bylų kolegija, susidedanti iš pirmininkaujančių J. Burneikio, narių L. Žilienės ir St. Čatrausko, dalyvaujant prokurorui A. Kiri-jenkai, viešame teisiamajame posėdyje priežiūros tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos TSR prokuroro priežiūrinį protestą dėl Ypatingojo pasitarimo prie TSRS valstybės saugumo ministro 1947 m. lapkričio 15 d. nutarimo, kuriuo: Reinys Mečislovas, Jeronimo, gim. 1884 m. Utenos apskr. (Zarasų raj.) Madagaskaro km., turintis aukštąjį teologinį išsilavinimą, iki suėmimo gyv. Vilniuje Pilies gL Nr. 8-1, pagal RTFSR 1926 m. BK 17 str. ir 58-la str. 58-10 str. 2 d. ir 58-11 str. įkalintas aštuoneriems metams už tai, kad priklausė (iki 1926 m.) Lietuvos respublikoje veikiančiai krikščionių demokratų partijai ir jos vadovaujančiam centriniam organui. Vedė aktyvią kovą prieš TSRS — rašė ir skelbė antitarybinius melagingus straipsnius. Didžiojo Tėvynės karo metais antitarybiniais straipsniais ir pamokslais kvietė Lietuvos gyventojus kovai prieš TSRS. 1944 m. rugsėjo mėn. dalyvavo Lietuvos vyskupų pasitarime, kuriame svarstė Tarybų valdžiai priešiškus klausimus.

    1945 m. gruodžio mėn. įtikinėjo vysk. Vincentą Borisevičių nebendrauti su valdžios organais.

    Lietuvos TSR prokuroras, laikydamas, kad M. Reinio veikloje, už kurią jis buvo kalinamas, nėra nusikaltimo sudėčių, numatytų RTFSR 1926 m. BK 17 str. ir 58-la str., 58-10 str. 2 d. ir 58-11 str., prašo panaikinti Ypatingojo pasitarimo nutarimą, o baudžiamąją bylą prieš M. Reinį nutraukti.

    Teisminė baudžiamųjų bylų kolegija, išklausiusi teismo nario pranešimą, prašiusį patenkinti paduotą protestą, nustatė:

    Sutinkamai su RTFSR 1926 m. BK 4 str. pagal Tarybų Sąjungos baudžiamuosius įstatymus atsakė užsieniečiai tik už nusikaltimus, padarytus jos teritorijoje.
272

    RTFSR 1926 m. BK įsigaliojo Lietuvoje nuo 1940 m. gruodžio 1 d. Todėl M. Reinys už veiklas, padarytas kitos suverenios valstybės — Lietuvos Respublikos teritorijoje (iki 1940 m. rugpjūčio 3 d.) neatsakė pagal RTFSR baudžiamuosius įstatymus, jeigu jos ir būtų nusikalstamos.

    Tačiau M. Reinio veikla — priklausymas suverenios valstybės — Lietuvos Respublikos Krikščionių demokratų partijai, jos vadovaujančiam centrui ir dalyvavimas jos veikloje yra nenusikalstamas.

    Bylos įrodymais nustatyta, kad M. Reinio veikla 1940-1947 m. buvo nukreipta ne prieš Tarybų valdžią, o į tai, kad apginti dvasininkijos ir tikinčiųjų teises, garantuotas Lietuvos TSR Konstitucijos. Todėl ir ši veikla nebuvo nusikalstama. Dėl pasakyto prokuroro protestas tenkinimas.

    Teisminė baudžiamųjų bylų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos TSR BPK 5 str. 2 p. ir 425 str. 2 p., nutarė:

    Lietuvos TSR prokuroro priežiūrinį protestą patenkinti. Ypatingojo pasitarimo prie TSRS valstybės saugumo ministro 1947 m. lapkričio 15 d. nutarimą panaikinti. Baudžiamąją bylą prieš Reinį Mečislovą, Jeronimo nutraukti, nesant jo veikloje nusikaltimo sudėties.
    Pirmininkaujantis J. Bumeikis
    Nariai: L. Žilienė, St. Petrauskas
    Herbinis antspaudas:
    Lietuvos TSR Aukščiausiasis teismas

(1989 m. sausio 7 d. Vilniaus dailininkų namuose viešame susirinkime buvo atkurta Ateitininkų federacija. 1989 m. vasario 26 d. įvyko Dailininkų namuose jaunų ateitininkų susirinkimas, kuriame dalyvavo ir svečias Petras Cidzikas):

JAUNIMO ORGANIZACIJOS
Atsikuria "Ateitininkų" sąjunga

   
1989 m. sausio 7 d. į Vilniaus Dailininkų namus susirinko ateitininkai sendraugiai, visuomenės atstovai, studentai ir moksleiviai atkurti "Ateitininkų" sąjungą, t.y. supažindinti dabartinį
273

jaunimą su sąjungos istorija, jos tikslais, visiems kartu aptarti organizacijos veikimo galimybes šiandien.

    Susirinkimą bendra malda pradėjo kun. Vaclovas Aliulis. į Prezidiumą buvo pakviesti: garbės narė prof. Stasio Šalkauskio našlė J. Šalkauskienė, buvęs politinis kalinys, ateitininkas sendraugis Viktoras Petkus, mokytojas Vytautas Toleikis. Susirinkimui pirmininkavo Sąjūdžio Seimo tarybos narys Arvydas Juozaitis. Sekretoriauti buvo pakviesta Daiva Kuzmickaitė.

    A. Juozaitis susirinkimą pradėjo žodžiais: "(...) Šiandien bandysime apžvelgti, kaip susitelkę protingai galėtume prikelti viešam gyvenimui katalikiško gyvenimo principus ir visų pirma jaunimo tarpe." Pirmoje susirinkimo dalyje kalbėjo pranešėjai, beveik visi jie ateitininkai sendraugiai: kun. V. Aliulis, gydytojas V. Rastenis, psichologė doc. Giedrė Butkienė, J. Mikulevi-čius, mokytojas Vytautas Toleikis, J. Antananitis. Jie glaustai supažindino susirinkusius su "Ateities" istorija, veiklos principais, uždaviniais ir ideologija.

    Kun. V. Aliulis palietė "Ateitininkuos" ideologijos klausimus, akcentavo, kad katalikiško jaunimo sąjunga "Ateitis" yra plataus lavinimosi sąjunga, kurios tikslas plati, brandi asmenybė; tai šviesi, nuotaikinga, dainuojanti ir giedanti organizacija. Jos tikrais nariais gali būti tik praktikuojantys katalikai, prijaučiantys organizacijos ideologijai — kandidatais. Ateitininkai į savo gretas kvies jaunimą, kuriam tikėjimas, humanistiniai siekiai — dora, artimo ir Tėvynės meilė dar neprarado savo tikrosios reikšmės.

    Nuskambėjo ateitininkų šūkis — "Visa atnaujinti Kristuje!" Sendraugiai prisiminė karo ir pokario metais žuvusius, nekaltai nukankintus ateitininkus: prof. Praną Dovydaitį, vyskupą Vincentą Borisevičių, vyskupą Mečislovą Reinį, Skrupskelį ir kt. Susirinkusieji visi kartu už juos pasimeldė.

    Doc. psichologė G. Butkienė kalbėjo apie žmogaus laimės sąlygas: "Psichologiniu požiūriu žmogus laimingas tik tada, kai jaučia tarpusavio bendrumo jausmą ir artimą ryšį su Dievu. Tokiomis sąlygomis jis išgyvena pilnatvės jausmą ir būna laimingas."

    Mokytojas V. Toleikis savo pranešime palietė pokario repre-
274

sijas, stagnacijos laikus, kurie mūsų visuomenę pavertė totalitarinio melo visuomene. Nemaža dalis tautiečių ilgus metus slėpė, o kai kurie ir šiandien tebeslepia savo įsitikinimus ir pažiūras, neatlaikę spaudimo, pasuko žmogų demoralizuojančiu veidmainystės keliu. Mokytojas išreiškė savo tvirtą nusistatymą, kad ateitininkai moksleiviai neturi būti pogrindininkais; kaip pionieriai, komjaunimas ar skautai jie turi ir gali teisėtai veikti mokykloje. Tai ne religinė, o visuomeninė organizacija. Ateitininkams gali būti siūloma kurtis tik prie bažnyčių, tokiu atveju logiškai mąstant, komjaunimas turėtų būti uždraustas mokykloje ir glaustis prie CK. Sendraugis mokytojas J. Antanaitis jau 55 metai kai save laiko šios organizacijos nariu, jis palaikė savo kolegos mintį, kartu akcentavo, kad ateitininkija negali ir neturi tikėtis lengvo kelio; pabrėžė mokslo svarbą. Jo žodžiai: "Jei lietuvių tauta atgimsta, turi atgimti ant universalaus pagrindo."

    Antroje susirinkimo dalyje buvo aptarti praktiniai-diskusiniai atsikuriančios Sąjungos klausimai. Ateitininkuos dvasios tėvu išrinktas kun. V. Aliulis. Buvo išrinktas ir organizacinis komitetas iš 17 žmonių, kuris savo tarpe aptarė kai kuriuos steigiamojo suvažiavimo pasiruošimo klausimus; maždaug pramatė jo laiką — gegužės mėn., Ateitininkijos veikimo galimybes. Aptarti ateitininkų židinių kūrimosi klausimu pirmininku išrinktas gydytojas V. Rastenis, bibliotekininku ir iždininku V. Petkus. Sendraugiai pasiūlė atgaivinti ateitininkų leidinius "Ateitį" ir "Židinį".

    Pagal senus ateitininkų papročius, atsistojus visai auditorijai, V. Petkus paskelbė Ateitininkų federacijos atkūrimo Lietuvoje aktą. Po aktu pasirašė susirinkime dalyvavę sendraugiai, atskirų korporacijų atstovai. Baigiantis susirinkimui, sendraugiai sugiedojo ateitininkų himną.

        *
    1989 m. vasario 26 d. 12 vai. Vilniuje, Dailininkų namuose, įvyko jaunų ateitininkų susirinkimas. Vilniaus Katedroje 10 vai. jaunimui skirtų maldų metu buvo meldžiamasi už organizacijos atsikūrimo ir jos darbo sėkmę.
275

    Į susirinkimą atvyko atstovai iš Vilniaus, Kauno, Alytaus, Prienų, Kapsuko, Kybartų, Raseinių, Vilkaviškio ir kt. Lietuvos vietų. Daugiau tris valandas ateitininkų dvasios tėvas kun. V. Aliulis, organizacinio komiteto nariai kartu su jaunaisiais ateitininkais svarstė atsikuriančią sąjungą liečiančius klausimus.

    Dvasios tėvas apžvelgė organizacijos tikslus, mokytojas V. Toleikis moksleivių ateitininkų veiklos galimybes, Saulius Galadauskas nagrinėjo veiklos formas, Kazimieras Kryževičius skaitė pranešimą tema "Mokytojų dalyvavimas Ateitininkijoje". Kauno "Kazimiero" kuopos ir Panevėžio ateitininkų atstovai papasakojo apie savo veiklą. Viena pirmųjų ateitininkų kuopų susikūrusi Kapsuke.

    Susirinkime dalyvavęs svečias, Pobtinių kalinių išlaisvinimo komiteto narys Petras Cidzikas, palinkėjo jauniesiems ateitininkams pirmųjų krikščionių dvasia, su giliu brandumu ir energija įsijungti į darbą dėl atgimstančios Tautos.

Ateitininkų federacijos atkūrimo aktas

   
Lietuvos sostinėje Vilniuje 1989 m. sausio 7 d. susirinkę ateitininkai sendraugiai, buvusieji ateitininkai sendraugiai, buvę ateitininkai studentai ir moksleiviai bei visuomenės atstovai po įvairiausių negandų ir išgyvenimų iškilmingai skelbia apie Ateitininkų federacijos atkūrimą Lietuvoje, iš naujo patvirtindami, kad "Ateitininkų judėjimas ir savo kilme, ir savo uždaviniais yra lietuvių tautai antrasis, būtent, dvasinis atgimimas, kuris, iš vienos pusės, suteikia pastarajam aukštesnės, neprarandamos reikšmės. Todėl ateitininkas turi būti pasiryžęs, tarnaudamas kartu Dievui ir Tėvynei, padėti visas pastangas aukščiausiajam savo tikslui realizuoti:

    "Visa atnaujinti Kristuje!"

    Kartu tvirtai pareiškiame, kad mūsų išeivija ir politiniai tremtiniai yra vienas bendras lietuvių tautos kūnas, o jų tarpe veikiantieji ateitininkai yra mūsų broliai ir sesės.

    Ir toliau sunkioje kovoje už savo tautinę egzistenciją mūsų veiklos pagrindu pasilieka įsitikinimas, kad "priklausymas prie
276

Ateities judėjimo privalo būti ateidninko suprantamas kaip sąmoningas, nenuilstamas ruošimasis tapti karštu Lietuvos patriotu, aiškiai susipratusiu kataliku, tikru inteligentu šviesuoliu, aktyviu veikėju visuomenininku ir geru savo profesijos specialistu."

    Tolesnėje savo veikloje ateitininkija vadovausis nuo 1911 m. einančiąja jos ideologine ir organizacine patirtimi, tobulinta mūsų didžiųjų tautos vyrų Stasio Šalkauskio, Prano Kuraičio, Prano Dovydaičio, Stasio Ylos ir kitų.

    Tepadeda mums Dievas!
    Pasirašo ateitininkai sendraugiai ir buvusieji studentai ir moksleiviai ateitininkai:
    Julija Šalkauskienė — "Giedros" korporacija
    Juozas Simokaitis — Ž. Ū. Akademija
    Algimantas Šuminas — Utenos gimnazija
    Vincas Rastenis — Utenos gimnazija
    Elena Gabulaitė — "Birutės" korporacija
    Emilija Šešekaitė-Mackevičienė — "Birutės" korporacija
    Juozas Mackevičius — "Neringiečiai", Klaipėda
    Povilas Šilas — Vilnius
    Nijolė Sadūnaitė — Vilnius
    Jonas Stašaitis — Raseinių gimnazija
    Kazys Kryževičius — Rietavo gimnazija
    Liudas Dambrauskas — Kėdainių gimnazija
    Viktoras Petkus — Raseinių gimnazija
    Jonas Boruta — Kauno "Grandies" korporacija
    Gustavas Gudanavičius — Kauno Vytauto Didžiojo Universitetas
    Emilija Jakševičiūtė-Adiklienė — sendraugė
    Jadvyga Bieliauskienė — Palangos gimnazija
    Julija Kuodytė — "Gajos" korporacija
    Chmieliauskaitė — "Gajos" korporacija
    Alma Mikličienė — Rokiškio gimnazija
    Bronė Gudelienė — "Birutės" korporacija
    Monika Gavėnaitė — Ukmergės gimnazija
    Albina Pajauskaitė — Kupiškio gimnazija
277

Visiems Trokštantiems Atnaujinti
Tėvyne Kristuje

    Ateitį regim Tėvynės laimingą,
    Šviečia mums kryžius ant jos vėliavos
    Stokime drąsiai į kovą garbingą —
    Dirbkim, kovokime dėl Lietuvos!

    Kristaus tartas žodis, it išganymo sėkla, išleido šaknis pagoniškose mūsų protėvių širdyse ir augdamas tapo nedaloma lietuvių tautos dvasios, kultūros ir pasaulėjautos dalimi. XX a. pradžioje Lietuvoje kylanti tautinio atgimimo banga turėjo įgauti aukštesnį dvasinį turinį. 1911 m. įkurtos "Ateities" organizacijos judėjimas savo kilme ir uždaviniais tapo antruoju, dvasiniu atgimimu, kuris, remdamasis tautiniu, suteikė pastarajam aukštesne, neprarandamą reikšme.. Į "Ateities" organizaciją su šūkiu "Visa atnaujinti Kristuje!" būrėsi besimokantis katalikiškas jaunimas tarnauti Dievui ir Tėvynei. Ateitininkuos veiklos vaisius buvo Lietuvos nepriklausomybės metais išaugusi gausi ir didžiai pasitarnavusi Tėvynei katalikų inteligentų karta. Ateitininkų leidžiama spauda — ("Ateitis", "Studentų dienos", "Židinys", "Naujoji Romuva" ir kt.) švietė ir lavino jaunimą, kėlė ir žadino jų savimone, ir dvasiną kultūrą, Ateitininkų P. Dovydaičio, S. Šalkauskio, A. Maceinos, B. Brazdžionio, V. Mačernio, A. Vaičiulaičio, J. Keliuočio ir kitų darbai neatsiejami nuo Lietuvos kultūros istorijos.

    Lietuvai praradus laisvą ir nepriklausomybę, prieš visą tautą buvo vykdoma genocido ir nutautinimo politika, siautėjo valstybinis ateizmas, nuožmus Bažnyčios persekiojimas, kultūros ir tradicijų naikinimas, melas ir veidmainystė. Visa tai pažeidė tautos šaknis, sudarkė jaunimo moralę ir tikėjimą. Tačiau ateitininkų dvasia nepalūžo, jų tikslai ir idealai liko gyvi ir aktualūs be-tuvių tautos sąmonėje.

    Kreipiamės į visus geros valios žmones, tikinčius ateitininkų idėjomis ir norinčius prisidėti prie šio kilnaus judėjimo atgaivinimo. Kelkimės — tikėdami — ir savo pavyzdžiu bei darbais kelkime kitus! Darbais — dideliais ir mažais — įkūnykime atei-
278

tininkų idėjas, kad sklindantys po Lietuvą ateitininkų himno žodžiai neskambėtų tuščiai. Organizuokimės ir atkurkime! Burkime vaikus ir jaunuolius į ateitininkų kuopas ir būrelius, aiškinkime krikščionybės tiesas, kartu skaitykime ir nagrinėkime Šventą Raštą, S. Šalkauskio, A. Maceinos ir kitų katalikų šviesuolių veikalus, kurkime ateitininkų bibliotekėles, skatinkime jaunųjų kūrybą, renkime teminius vakarus, diskusijas, rinkime medžiagą apie savo krašto ateitininkus sendraugius, užmegzkime su jais ryšius, siųskime žinias apie savo veiklą į organizacinį komitetą. Savo veikloje vadovaukimės pagrindiniais ateitininkų principais — siekti katalikiškumo, tautiškumo, inteligentiškumo, veiklumo, šeimyniškumo ir visuomeniškumo. Ruoškimės ateitininkų suvažiavimui.

    Lankykime bažnyčią! Melskimės! Prašykime visose Lietuvos bažnyčiose jaunimui pamaldų.

    Ateitininkai sendraugiai, mieli kunigai, mokytojai! Būkime jaunimui vadovais ir draugais! Ar girdime Kristaus balsą? Ar neužmigome kaip kadaise apaštalai Getsemanės sode?

    Pabuskime, melskimės, dirbkime!
    Telaimina mūsų ryžtą ir darbus Dievas!

    Rašykite mums: 232001 Vilnius, Kretingos-16, "Ateitis" arba skambinkite telefonu 445616.

    Ateitininkų Federacijos Atkuriamojo Komiteto vardu pasirašė:
    Pirmininkas V. Rastenis
    Dvasios vadas kun. V. Aliulis
    Sekretorė D. Kuzmickaitė

        *

(1989 m. lapkričio 11 d. Vilniuje įvyko Lietuvos moksleivių konferencija padėti atsikuriančioms jaunimo organizacijoms: būtent, skautų, ateitininkų, gediminaičių, kudirkiečių, jaunalietuvių ir kt.):

    1988 m. lapkričio 11 d. Vilniuje įvyko Lietuvos moksleivių konferencija. Tuo pačiu metu įsisteigė Vilniaus Moksleivių tary-
279

ba ir moksleivių "Sąjūdis", kurių vienas iš uždavinių paremti atsikuriančias ar naujai besikuriančias organizacijas. Šiuo metu Lietuvoje atsikuria ir steigiasi šios jaunimo organizacijos: skautų ir ateitininkų sąjungos, gediminaičiai, kudirkiečiai, jaunalietuviai, "Lituanicos" draugija ir kt. Apie kai kurias iš jų plačiau.

    1988 m. lapkričio 14 d. Vilniuje įsikūrė Lietuvos Skautų sąjungos atkūrimo štabas. Tikslas — atgaivinti Nepriklausomoje Lietuvoje veikusią Tarptautiną Skautų organizaciją. 1940 m., kada buvo sustabdyta Sąjungos veikla, ji vienijo skaidingą 15,000 skautų šeimą, organizacija užsibrėžusi ugdyti visapusiškai harmoningą žmogų: savo krašto patriotą, mylintį Dievą ir pasiruošusį padėti artimui. Tai linksma, sportiška, veikli jaunimo organizacija. Skautų šūkis: Dievui, Tėvynei, Artimui!

    1989 m. vasario 12 d. Vilniuje, Statybininkų rūmuose, įvyko pirmoji šventinė Lietuvos skautų sueiga. Kartu su žilagalviais skautais susirinko jaunieji skautai kandidatai. Sueigą pradėjo Nepriklausomos Lietuvos skautas, Sąjungos atkūrimo štabo narys Feliksas Šakalys. Jis trumpai apžvelgė skautų istoriją, pakvietė senuosius skautus paremt naujai atsikuriančią sąjungą, savo patyrimu prisidėti prie jos augimo ir suklestėjimo.

    Sueigos metu skautus sveikino Vilniaus Moksleivių taryba, Ateitininkų organizacija, Demokratų partijos, "Laisvės lygos" ir "Sąjūdžio" atstovai, pasisakė Tremtinių klubo nariai, atstovas iš Latvijos, svečiai iš JAV, Venecuelos. Visi jie džiaugėsi atsikuriančia Skautų sąjunga, linkėjo jai kuo geriausios kloties. Apie Amerikos skautus ir jų norą bendraut su Tėvynėje atsikuriančiais skautais papasakojo iš JAV grįžęs rašytojas Kazys Saja.

    Visuomenėje skautai sutinkami palankiai. Tai bene greičiausiai ir masiškiausiai atsikurianti organizacija. Š.m. balandžio mėnesį skautai ruošiasi sušaukti savo steigiamąjį suvažiavimą.

    Iš valdžios pusės skautus buvo bandoma paversti komjaunimo ir pionierijos padaliniu, neleisti skautams ištrūkti iš jų globos. Kai kas yra suinteresuotas ir bando iš skautavimo pašalinti religiją arba pasiekti bent tiek, kad religija ir jos praktika būtų privatus kiekvieno nario, bet ne visos Sąjungos reikalas. Ir vis tik atrodo, kad skautai ryžtingai kovoja už savistovią organizaciją, kurios veikla pilnai realizuotų obalsį: Dievui, Tėvynei, Arti-
280

mui! Lietuvos Skautų sąjungos atkūrimo štabas ir senieji skautai sakosi susirūpiną religiniu jaunimo auklėjimu, jų manymu, spragas tikėjime būtų galima bandyti užpildyti šeštadieninėmis paskaitomis; štabas į organizaciją leidžia priimu tik tikinčius arba pasiryžusius gilintis tikėjimo tiesose narius. Štabas leidžia savo laikraštėlį "Lietuvos skautas".

        *

    Gediminaičiai save laiko persitvarkymo vaikais. Organizacija gimė ir labiausiai susibūrusi Vilniuje. Jos tikslas — atstatyti Gedimino pilį su visais jos bokštais. Gediminaičiai siekia atstatyt ne tik regimą istorinę pilį; kartu su pilimi turi dvasiniai prisikelti Lietuva. Tai sunkus, ilgų dešimtmečių darbas. Savo tikslo jie numato siekti 3 kryptimis: religija (propaguoja pagonybę, kitų religijų atžvilgiu — tolerantiški), tautos papročiais, amatais.

    Organizacijos struktūra labai romantiška. Ji paremta senovės lietuvių valdymo sistema, jų terminologija: nariai suskirstyti pulkeliais, pulkais, pilimis; jiems vadovauja vaidilučiai, vaidilutės, kriviai. Organizacija jau turi apie 100 narių, tai vaikų organizacija, joje beveik nėra suaugusių. Gediminaičiai leidžia savo laikraštėlį "Geležinis Vtikas".

    Gegužės 7-9 d.d. jie ruošiasi sušaukti savo steigiamąjį suvažiavimą.

        *

    Jaunalietuviai. Tai atsikurianti organizacija. Ji įkurta Nepriklausomoje Lietuvoje 1920 m. Organizacija į savo eties priima visą Lietuvos jaunimą, neskirstant jo į kaimo ir miesto, moksleivius, studentus ar darbininkus. Organizacijos veikla nukreipta į dvasingumą, tautinį sąmoningumą. Jaunalietuviai smerkia antireliginę propagandą kaip sąžinės prievartavimą. Savo nariams siūlo studijuoti lietuvių filosofų: S. Šalkauskio, A. Maceinos raštus. Tai maksimalistinė jaunimo organizacija, jos tikslas — Nepriklausoma Lietuva.

        *

281

    1987 m. įsisteigė "Lituanicos" draugija. Jos uždavinys suartinti lietuvišką jaunimą, gyvenantį ar studijuojantį už Lietuvos ribų, labiausiai Sąjungoje. Draugijai gali priklausyti bet kurios organizacijos narys. Tikėti ar netikėti — asmeninis nario reikalas. Liepos 15 d. "Lituanicos" draugija ruošias sušaukti savo steigiamąjį suvažiavimą.

(Savo pareiškime TSKP CK Generaliniam sekretoriui M. Gorbačiovui Lietuvos kunigai prašo leisti vyskupui Julijonui Steponavičiui grįžti iš tremties ir užimti turėtas Vilniaus vyskupijos vyskupo pareigas):

PAREIŠKIMAI IR PROTESTAI

    TSKP CK Generaliniam Sekretoriui M. Gorbačiovui

    Lietuvos katalikų kunigų ir tikinčiųjų

    P a r e i š k i m a s

    Reikalaujame, kad J. E. Vilniaus vyskupui Julijonui Steponavičiui būtų leista grįžti iš Žagarės tremties į Vilnių ir netrukdomai eiti savo pareigas.
    1988.10.22.
    Pasirašė tikintieji:
    Vilnius — 1569     Kaišiadorys — 487
    Širvintos — 84     Lazdijai — 1296
    Kalvarija (Kapsuko raj.) — 713     Keturvalakiai (Vilkaviškio raj.) — 333
    Šeštokai (Lazdijų raj.) — 300     Šeduva (Radviliškio raj.) — 300



        *

282

(Pareiškimas LKP CK sekretoriui A. Brazauskui, Ministrų tarybos pirmininkui V. Sakalauskui ir J. E. kard. V. Sladkevičiui Politinių kalinių ir tremtinių globos grupės, kur prašoma, kad
vysk. Julijono Steponavičiaus sugrįžimas nebūtų varžomas jokiu oficialiu dokumentu. Pasirašė 6 politiniai kaliniai):

    LKP CK Sekretoriui A. Brazauskui
    LTSR Ministrų Tarybos Pirmininkui V. Sakalauskui

    Nuorašas:
    Lietuvos Kardinolui J. E. V. Sladkevičiui

    Politinių kalinių ir tremtinių globos grupės

    P a r e i š k i m a s

    Džiaugdamiesi sugrįžus iš tremties politkaliniams į Lietuvą, dar ryškiau jaučiame įsisenėjusią gilią žaizdą — mus jaudina jau 28 metus, 1961.01.18 trunkanti Vilniaus vyskupo Julijono Steponavičiaus tremtis Žagarėje.

    Vyskupo J. Steponavičiaus 1975.09.15 pareiškime LTSR Ministrų Tarybos pirmininkui J. Maniušiui sakoma: "Aš iki šiol nežinau, dėl ko, už ką ir kuriam laikui esu ištremtas". Nesutarimų su valdžia, religinių kultų tarybos įgaliotiniu J. Rugieniumi būta tik dėl to, kad kišimąsi į bažnytinius reikalus vyskupas J. Steponavičius atsakydavęs pagal sąžinės ir pašaukimo balsą. Dėl vyskupo sugrąžinimo siųsta daug pareiškimų, prašymų, tačiau veltui.

    Norime priminti Popiežiaus Jono-Pauliaus II žodžius iš 1980.03.20 sveikinimo J. Steponavičiui Jo 25-ųjų vyskupo tarnybos metinių proga: "...tebūnie Tau pareikšta pelnyta pagarba, kurią iš visos širdies siunčiame už Tavo gryniausią tikėjimą, ganytojišką uolumą, dvasios bei intelektualines savybes ir įžymius nuopelnus, kuriuos įsigijai kilniai ir visu stropumu vykdydamas šventąsias tarnybos pareigas, rūpindamasis žmonių sielų išganymu. Tai šventai tarnybai ruošdamasis ir ją uoliai vykdydamas,
283

praleidai beveik visą gyvenimą, eidamas šviesiais pėdsakais tų praeityje gyvenusių vyrų, kurie, didesnės Dievo garbės ir Katalikų Bažnyčios gerovės siekdami, uoliai ir ištvermingai darbavosi ir Viešpatį Jėzų nuostabiai išpažino žodžiais ir darbais."

    Toks reiškinys kaip ištremtas vyskupas yra aiškus anachronizmas. Tai politinis iššūkis. Argi dar nesibaigė karingojo ateizmo epocha?

    Prašome, kad oficialiu dokumentu būtų sankcionuotas nevaržomas jokiomis išlygomis vyskupo Julijono Steponavičiaus sugrįžimas į savo postą, net ir tuo atveju, jei tremta buvo tik pateikus žodinį ultimatyvų reikalavimą.
Vilnius, 1988.12.05.
Pasirašė:
    Jadvyga Bieliauskienė      Birutė Burauskaitė
    Jonas Kareniauskas         Vytautas Milvydas
    Nijolė Sadūnaitė             Zita Vanagaitė

        *

(Lietuvos katalikų pareiškimas M. Gorbačiovui, kur prašoma leisti dėstyti tikybą mokyklose, internatuose ir kitur. Pasirašė keli tūkstančiai tikinčiųjų):

    TSKP CK Generaliniam Sekretoriui M. Gorbačiovui

    Lietuvos katalikų

    P a r e i š k i m a s

    Šiais persitvarkymo laikais visi norime prisidėti prie visuomenės dvasinio ir moralinio atsinaujinimo. Tuo tikslu mes, Lietuvos tikintieji, prašome, kad kunigams ir tam pasiruošusiems pasauliečiams būtų leista sistemingai dėstyti tikėjimo tiesų ir doros mokslą mokyklose, internatuose ir bažnyčiose susirinkusioms jaunimo grupėms.

    Pasirašė tikintieji:
    Vilnius — 533     Lazdijai — 1053

284

    Simnas (Alytaus raj.) — 1097 Vilkaviškis — 840
    Keturvalakiai (Vilkaviškio raj.) — 321
    Kalvarija (Kapsuko raj.) — 719
    Švenčionėliai (Švenčionių raj.) — 866
    Adutiškis (Švenčionių raj.) — 367
    Krikštonys (Lazdijų raj.) — 371
    Liliūnai (Panevėžio raj.) — 169

(Lietuvos katalikų pareiškimas M. Gorbačiovui, prašant
atšaukti TSRS Ministrų Tarybos nutarimą,
kuriame leidžiama padidinti alkoholinių gėralų gamybą):

    TSKP CK Generaliniam Sekretoriui M. Gorbačiovui

    Lietuvos katalikų

    P a r e i š k i m a s

    Prašome atšaukti TRS Ministrų Tarybos 1988 m. rugsėjo 12 d. nutarimą, pagal kurį padidinama alkoholinių gėrimų gamyba. Prašom kovoje su girtavimu laikytis 1985 m. nutarimo. "Girtais" rubliais ramstomas biudžetas — valstybei gėda, o liaudžiai — nelaimių šaltinis.
    1988.11.27.
    Pasirašė tikintieji:
    Lazdijai — 1352 Vilkaviškis — 859
    Kalvarija (Kapsuko raj.) — 713
    Sangrūda (Kapsuko raj.) — 125 Liliūnai (Panevėžio raj.) — 166
    Skardupiai (Vilkaviškio raj.) — 35 Keturvalakiai (Vilkaviškio raj.) — 323
    Mišrios parapijos — 52
285

(Lietuvos katalikų pareiškimas M. Gorbačiovui dėl nusiaubto Panų kalno, kur buvo nugriauta koplyčia ir kryžiai. Prašo įsakyti tarybinės valdžios pareigūnams viską vėl atstatyti):

    TSKP CK Generaliniam Sekretoriui M. Gorbačiovui

    Nuorašas:
    Lietuvos Vyskupams Lietuvos katalikų

    P a r e i š k i m a s

    1982 metų balandžio 2-3 d. naktį tarybinės valdžios pareigūnai vandališkai nusiaubė tikinčiai liaudžiai brangų istorijos paminklą — Panų kalną, esantį Pasruojo kaime, Telšių rajone. Ateistai nugriovė ten stovėjusią Marijos koplyčią, sudaužė statulas, sunaikino pastatytus kryžius. Panų kalnas tikinčios liaudies gerbiamas nuo 1626 metų. Tuo laiku į Lietuvą įsiveržusios švedų kariuomenės kareiviai Panų kalnelyje išžudė ten pasislėpusias mergaites, kurios nesidavė kareivių išniekinamos. Iš pagarbos skaistybės kankinėms liaudis pastatė koplyčią bei visą eilę, kryžių. Ta vieta buvo lankoma maldininkų.

    Po 1982 metų vandališko kalno nusiaubimo tikintieji ne kartą bandė atstatyti kryžius, tačiau tarybinės valdžios pareigūnai tuoj pat juos nugriauna, o kryžių statytojus terorizuoja.

    Prašome jus, Generalini Sekretoriau, įsakykite tarybinės valdžios pareigūnams, kad Panų kalnelyje būtų atstatyta koplyčia ir kryžiai, kad netrukdytų maldininkams lankyti šią istorinę vietą.
1988 m. Pasirašė tikintieji:
    Simnas (Alytaus raj.) — 1027 Vilnius — 711
    Krikštonys (Lazdijų raj.) — 368
    Adutiškis (Švenčionių raj.) — 367
    Švenčionėliai (Švenčionių raj.) — 821

    P.S. Iš viso po šiuo pareiškimu jau yra pasirašę 62,952 asmenys.
286


        *

(Viešai pareiškiama, kad 1989 m. vasario 16 d. atgaivinama Lietuvos Krikščionių Demokratų Partija (LKDP). Programai paruošti išrinktas teisininkas Povilas Šilas):

    P a r e i š k i m a s


    Remdamiesi 1989.02.10 sukurtos Lietuvos Krikščionių Demokratų partijos atgaivinimo grupės branduolio rezoliucija, skelbiame, kad 1989.02.16 atgaivinta Lietuvos Krikščionių Demokratų partija (LKDP).

    Lietuvos Krikščionių Demokratų partijos garbės nariais yra kardinolas Vincentas Sladkevičius ir vyskupas Antanas Vaičius.

    LKDP vadovausis 1904 m. sudaryta prelato Jono Mačiulio-Maironio, prelato Aleksandro Jakšto-Dambrausko, vyskupo Pranciškaus Bučio, pasitariant su palaimintuoju arkivyskupu Jurgiu Matulaičiu, kanauninku Juozu Tumu-Vaižgantu bei kitais, pirmąja LKD partijos programa, taipogi jos vėlesnėmis redakcijomis, pritaikant jas šių dienų realijoms.
LKD partijos programai bei įstatų paruošimo komisijai vadovauti išrinktas teisininkas Povilas Šilas.

    LKD partijos atgaivinimo grupės branduolio, kuris susideda iš 13 asmenų, pirmininku išrinktas Viktoras Petkus, pavaduotoju kun. Edmundas Paulionis.

    Besikuriančių LKD partijos grupių koordinavimas pavedamas Petrui Gražuliui ir Vytautui Bogušiui.
Minėti asmenys šias pareigas eina iki LKDP suvažiavimo, kuris numatomas vasarą.
Vilnius, 1989 m. vasario 16 d.

    Viktoras Keturakis (LKDP narys nuo 1923 m.), Viktoras Petkus, kun. Edmundas Paulionis, kun. Vincentas Vėlavičius, kun. Alionidas Budrius, Povilas Šilas, Petras Gražulis, Vytautas Bogušis, Kazimieras Kryževičius, Kazimieras Momkus, kun. Kazimieras Gražulis, Alfredas Macijauskas, Jadvyga Bieliauskienė.
287

(Aprašomas Šv. Kazimiero relikvijų grąžinimas iš Šv. Petro ir Povilo bažnyčios į atnaujintąją koplyčią):

ŽINIOS IŠ VYSKUPIJŲ


    Vilnius. 1989 m. kovo 4 d. karstas su šv. Kazimiero relikvijom iš Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vėl sugrįžo į Katedrą.

    Jaudinanti šventė. Tą dieną vilniečiai ir svečiai, pilni pagarbios rimties, judėjo viena kryptim — Antakalnio link. Dar gerokai prieš 10 vai., kada turėjo prasidėti šv. Mišios ir parapijos at-siveikinimas su šventojo karalaičio relikvijom, aikštė prieš bažnyčią buvo pilna žmonių, patekti bent į šventorių jau buvo neįmanoma. Tvarkingai Sąjūdžio ir bažnyčių atstovų tvarkoma minia neužėmė pagrindinio tako. Šventoriuje rikiavosi vėliavos — nemaža dalis maldininkų atsivežė savo parapijų vėliavas —jaunimas. Žmonės gyva garbės sargyba iki pat Katedros rikiavosi Antakalnio, Kruglevskio, Kostiuškos gatvėse, jaunimas fotografai įsitaisė ant namų stogų.

    Šv. Mišias šv. Petro ir Povilo bažnyčioje celebravo J. E. Vilniaus vyskupas Julijonas Steponavičius, pamokslą pasakė bažnyčios klebonas kun. Pranciškus Vaičekonis. Pamokslininkas palietė 1950 m., kada, uždarius Katedrą, vienintelio Lietuvos šventojo relikvijoms grėsė pavojus būti sunaikintoms. 1952 m. spalio 9 d. vyskupo Paltaroko rūpesčiu iš Katedros neviešai jos buvo pervežtos į šv. Petro ir Povilo bažnyčią, kur išbuvo trisdešimt šešis su puse metų. Po šv. Mišių iškilminga procesija: priekyje kryžius, vėliavos, šimtai tautiniais rūbais pasipuošusio jaunimo, Kauno Kunigų seminarijos auklėtiniai, dėstytojai, Lietuvos vyskupai ir valdytojai, arti 100 kunigų ir tūkstančiai tikinčiųjų melsdamiesi pajudėjo link Katedros. Karstą su karalaičio šv. Kazimiero relikvijom, sveriantį maždaug 500 kg., visą kelią tarpusavy pasikeisdami nešė Tarpdiecezinės Kunigų seminarijos auklėtiniai. Maldingoj eisenoj klierikų choras giedojo šv. Kazimiero pamėgtą giesmę "Omni die..."; artėjant prie Katedros — šv. Kazimiero litaniją. Prie Arkikatedros durų trumpą sutikimo žodį pasakė katedros klebonas kun. Kazimieras Vasiliauskas. Vėliavos, jaunimas
288

su gėlėm ir verbom gyva garbės siena iš abiejų pusių pasitiko į savo pamėgtąją Katedrą sugrįžtantį Šventąjį Tremtinį. Karstas su šventojo relikvijom buvo padėtas presbiterijoje ant specialiai paruošto paaukštinimo.

    Vien jaunimas užpildė didžiąją vidurinę Katedros navą; tik nedidelę dalį maldininkų talpino Katedra, likusieji rikiavosi Gedimino aikštėje ir čia per garsiakalbius sekė pamaldų eigą. Šv. Mišias koncelebravo: Lietuvos kardinolas Vincentas Sladkevičius, vyskupai — Julijonas Steponavičius, Antanas Vaičius, Juozas Preikšas, Vladas Michelevičius — Panevėžio vyskupijos valdytojas Kazimieras Dulksnys, kun. Algirdas Gutauskas, Seminarijos rektorius kun. Viktoras Butkus ir svečias iš Romos — šv. Grigaliaus universiteto profesorius Antanas Liuima. Šv. Mišioms vadovavo kardinolas V. Sladkevičius. Jos buvo laikomos pagal specialiai šiai iškilmei Apaštalų Sosto patvirtintus tekstus.

    Pamaldose dalyvavo svečiai: iš Romos atvykę prof. A. Liuima ir buvęs Vatikano radijo lietuviškų laidų vedėjas kun. Vytautas Kazlauskas, iš kaimyninės Latvijos Rygos ir Liepojos vyskupo J. Carkov pasiuntinys bei grupė klierikų, Stačiatikių arkivyskupas Viktorinas. Atvyko maldininkų iš Estijos, Latvijos, Moldavijos, Baltarusijos.

    Pamokslą pasakė kardinolas V. Sladkevičius. Neslėpdamas džiaugsmingo susijaudinimo, kardinolas pasveikino visus su iškilme, trumpai apžvelgė šv. Kazimiero biografiją ir sąlygas, padėjusias taip anksti subręsti šventumui; ragino maldininkus pasekti šv. Kazimiero pavyzdžiu. Pateikiame pamokslo ištrauką: "(...) Kovo 4 d. pirmą kartą mūsų padangėje pragysta vyturys, skelbiantis gamtos prisikėlimą. Vyturėlis neturi povo plunksnų, kuriomis žavėtų, neturi jis ir strauso didybės ar eiklumo. Jis labiau panašus į mažą, pilką žemės grumstelį, giedantį padangėje, tačiau užtenka vienos jo giesmės, kad padangė pradėtų virpėti pavasariniu džiaugsmu. Mūsų maža tauta turėtų būti panaši į vyturį. Mes taip pat neturime povo plunksnų... Mes kaip tas pilkas grumstelis tarp pasaulio tautų, tačiau ir mes galime ir turime būti reikšmingi. Tautos atgimimo vyturys žadina mus pavasariniam darbui — atsinaujinimui. Atidarykime savo širdies langus šviesai, saulei, orui ir vyturio giesmei. Paskutiniai laikai į mūsų šir-
289

dis įdėjo ne vienerius langus, ir jie su grotomis, kad gyvenimas atrodytų lagerinis, nepavasariškas, ne prisikėlusios gamtos, bet kalėjimo sienų. Kiek langų, kiek grotų į mūsų širdis įdėjo paskutiniai laikai! Negalime toliau taip gyventi. Džiaugiamės, kad šiandien jau laužomos grotos. Nereikalingi mums tamsieji langai, ateistiniai ar kitokie. Atverkim savo širdis Viešpaties malonei, tikėjimo šviesai. Tegul mūsų dvasinis atsinaujinimas suskamba kaip pavasarinė giesmė pasauliui. Išgirs jis mus, jei tik mes, kaip šv. Kazimieras gyvensime gyvu tikėjimu, pamaldumu, tyrumu ir artimo meile. Kvieskime vieni kitus į kilnų darbą, į tarpusavio meilę, susitaikymą ir kilnesnį gyvenimą. Savo žodį noriu užbaigti vyskupo Zakarijo Tiberijaus žodžiais, kuriais jis nusakė šv. Kazimiero reikšmę Lietuvai ir pasauliui: "Tesidžiaugia Lietuva, iš kurios kunigaikščių jis yra kilęs, tesidžiaugia Vilnius, kur ilsisi šventas jo kūnas. Iš jo pavyzdžio valdantieji teišmoksta nepasitikėti nepastovia ir trumpa šio amžiaus galybe ir tegul išmintingai mąsto apie aukštesnius dalykus. Turtingieji tegul išmoksta nevertinti nežinia kam kraunamų turtų ir pamėgti dvasinius turtus. Kurie jauni, gražūs, težino, kad kūnas tarsi nykstantis šešėlis ir visa jo garbė, kaip lauko žolė; todėl verčiau siekia amžino, nemirtingojo grožio. Kurie atsidėję mokslams, mokslą tenaudoja ne tuščiam pasirodymui, o Kristaus sekimui ir Jo karalystei."

    Bendruomeninę maldą skaitė įvairaus amžiaus ir luomų atstovai: vaikai, jaunimas, šeimos, vienuoliai, buvę sąžinės kaliniai ir tremtiniai, Kunigų seminarijos auklėtiniai. Visi jie meldė Dievą, kad mūsų tauta šv. Kazimiero užtarimu keltųsi dvasiniam atgimimui: kad šeimos būtų tvirtos ir gausios, kad vaikai jose augtų Dievo, Tėvynės ir artimo meile, kad nestigtų dvasinių pašaukimų, kad iš rytų ir vakarų į Tėvynę galėtų sugrįžti tie, kas su ilgesiu ir skausmu buvo priversti ją palikti.

    Prieš aukojimą klierikai atnešė šv. Mišių auką, o tautiniais rūbais pasipuošę jaunuoliai įteikė kardinolui kryžių ir baltų gėlių puokštę. Per šv. Mišias giedojo vargonininko Prano Šližio vadovaujamas Katedros choras. Iškilmė Katedroje tęsėsi. Ištisą dieną maldininkai lankė šv. Kazimiero sarkofagą. Popietiniu laiku kardinolas V. Sladkevičius, vyskupai, vyskupijų valdytojai, apašta-
290

lų šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonas kun. P. Vaičekonis ir katedros klebonas kun. K. Vasiliauskas patikrino šv. Kazimiero relikvijas, medinio karsto atidaryti nereikėjo — 1922 m. palaimintojo arkivyskupo J. Matulaičio ir kapitulos patikrinimo metu uždėti antspaudai rasti neliesti. Buvo surašytas naujas patikrinimo dokumentas ir pridėtas prie jau ten esančių.
Po vakarinių šv. Mišių sarkofagas su šv. Kazimiero relikvijom buvo įkeltas į savo seną, speciabai jam skirtą vietą — karališkosios koplyčios altorių.

        *

    Vilnius. 1989 m. vasario 22 d. į Vilniaus arkivyskupijos Kuriją atvykusi Vilniaus miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Čeplėjienė įkalbinėjo prelatą Algirdą Gutauską ir kurijos notarą kun. Metardą Čeponį, kad šv. Kazimiero karstas į Katedrą būtų sugrąžintas tyliai, be iškilmių. Esą dar galioja įstatymas, draudžiantis rengti procesijas miesto gatvėmis. Iš desų Religinių susivienijimų nuostatai nedraudžia organizuoti religinių procesijų, dk nurodo, kad procesijai už šventoriaus ribų reikia vykdomojo komiteto sutikimo; ir VUniaus kurija kreipėsi į vykdomąjį komitetą leidimui gaud.

        *

    Šiais metais pirmą kartą nuo okupacijos pradžios Lietuva viešai šventė savo Nepriklausomybės dieną — Vasario 16-ąją. Per spaudą ir televiziją iš anksto buvo paskelbti Vilniuje ir Kaune vyksiantys Nepriklausomybės dienai skirti šventiniai renginiai, kaip šventinė Sąjūdžio Seimo sesija ir Laisvės paminklo atidarymas Kaune, memorialinės lentos atidengimas Vilniuje ant Pilies g. 26, kuriame paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė ir LL

    Lietuvos Katalikų Bažnyčia aktyviai prisidėjo prie šios šventės įprasminimo, vasario 16 d. 8 vai. ryto Kauno Arkikatedroje-bazilikoje šv. Mišias už Lietuvą laikė ir pamokslą pasakė Lietuvos kardinolas Vincentas Sladkevičius. Vilniaus Arkikatedroje šventės išvakarėse koncelebracines šv. Mišias už žuvusius dėl Tė-
291

vynės laisvės aukojo kunigai: Jonas-Kąstytis Matulionis, Jonas Boruta ir Kazimieras Vasiliauskas. Mišių metu buvo pašventinta tremtinių vėliava. Vasario 16 d. Sumą už Lietuvą ir jos Nepriklausomybe, aukojo ir pamokslą pasakė Vilniaus vyskupas Julijonas Steponavičius. Atidengiant memorialinę lentą ant namo Pi-lies-26, 15 minučių skambino visų Vilniaus bažnyčių varpai. Vilniaus Katedroje vasario 16 d. vakare šv. Mišias už Lietuvą aukojo Sąjūdžio Seimui priklausantys kunigai: Vaclovas Aliulis, Algimantas Keina, Kazimieras Vasiliauskas. Pamaldų metu giedojo "Varpo" choras. Šv. Mišių aukoje buvo solidarizuojamasi su po visą pasaulį išblaškytais tautiečiais. Konsekracijos metu iškeltas Kanados lietuvių Katedros atšventinimo ir Vasario 16 d. proga padovanotas kielikas.

    Lietuvos bažnyčiose — tiek miestuose, tiek kaimuose — vasario 16 d. buvo meldžiamasi už Lietuvą, tikintieji, prisimindami žuvusius dėl laisvės, ėjo Kryžiaus kelius, sugiedojo "Viešpaties Angelas", išklausė tai progai specialiai skirtus pamokslus. Minint Lietuvos Nepriklausomybę, Lietuvos Katalikų bažnyčia meldė Dievą palaiminti prasidėjusį Tautos atgimimą.    

        *

(Prasidėjo atskirose vyskupijose gyvesnė bažnytinė veikla, ruošiant Blaivybės dr-jos atkūrimą, iškilmingas pamaldas prie pal. Jurgio Matulaičio karsto ir kt.):

    Vilnius. 1988 m. lapkričio 12 d. 15 vai. Vilniaus Katedroje įvyko konferencija, skirta vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės akcijos 130 m. sukakčiai paminėti.

    12 vai. prie uždarų Katedros durų Jo Eminencija Kardinolas V. Sladkevičius, vyskupai, kunigai ir minia tikinčiųjų dalyvavo pamaldose už blaivią Lietuvą. Šv. Mišių metu pamokslą pasakė Telšių vyskupas Antanas Vaičius.

    Konferencijos metu įsisteigė LPS Motiejaus Valančiaus Blaivystės Sąjūdis. Tai savanoriškas, savaveiksmis, demokratinis judėjimas už tautos, visų Lietuvos žmonių blaivybę, dorą ir tau-
292

tinį atgimimą. Konferencijoje buvo apsvarstytos ir numatytos judėjimo veiklos kryptys.

    Vasario 16-ajai, Lietuvos Nepriklausomybės dienai paminėti, įprasminti konkrečiais darbais Blaivystės sąjūdžio iniciatyva nemaža dalis Lietuvos gyventojų padarė pažadus kurį laiką ar visą gyvenimą nevartoti alkoholinių gėrimų, atsisakyti rūkymo. Savo pasiryžimus skyrė Lietuvos atgimimui, didžiam Laisvės ir Nepriklausomybės siekiui.

        *

    Kapsukas. 1989 m. sausio 27 d. 12 vai. pagal įsisenėjusią tradiciją Kapsuko bažnyčioje buvo meldžiamasi palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio mirties metinių proga. Koncelebra-cines šv. Mišias laikė Kauno ir Vilkaviškio vyskupas Juozas Preikšas bei keliasdešimt kunigų. Pamokslą tema palaimintasis arkivyskupas J. Matulaitis ir Lietuvos atgimimo problemos šiandien pasakė Kybartų parapijos klebonas kun. Sigitas Tamkevičius. Pamokslininkas, pasiremdamas palaimintojo Jurgio gyvenimo pavyzdžiais, dienoraščio mintimis, nurodė, ką reikia daryti, kad prasidėjęs tautinis atgimimas neštų deramų vaisių: katalikas turi būti maldos ir aukos žmogus, jo gyvenimo centras — Dievas ir jo valia; negailėti jėgų savęs tobulinimui ir drąsiai, pasitikint Dievo Apvaizda, konkrečiais darbais rodyti meilę Bažnyčiai ir Tėvynei.

    Sausio 28 d. vakare prie palaimintojo J. Matulaičio sarkofago rinkosi tikintis Lietuvos jaunimas. Šv. Mišias laikė ir pamokslą pasakė kun. S. Tamkevičius. Pamokslo metu jaunimas buvo raginamas burtis į religinius, humanistinius siekius turinčias "Ateitininkų", "Skautų" organizacijas, aktyviai įsijungti į tautinį atgimimą.

    Po pamaldų buvusį sąžinės kalinį kun. S. Tamkevičių sveikino ir dėkojo už sudėtą auką Marijampolės jaunieji ateitininkai, Panevėžio, Ukmergės, Zarasų ir kL miestų jaunimo atstovai.

        *

293

    Švenčionėliai (Švenčionių raj.). 1989 m. lapkričio 26 d. valdžia sutiko leisti išpildyti a.a. kun. B. Laurinavičiaus (Helsinkio grupės nario) testamentinį prašymą palaidoti jį Švenčionėliuose.

    Kun. B. Laurinavičiaus žemiškieji palaikai, gausiai dalyvaujant tikintiesiems, iš Adutiškio perkelti į Švenčionėlių bažnyčios šventorių.

        *

(Dėl surengto susitikimo su buvusiais tremtiniais pasipiktinusi kritiškai atsiliepė J. Barbaravičienė "Lenino vėliavos" laikraštyje. Į tą straipsnį atsiliepiantį kun. R. Grigo laišką laikraštis ignoravo):

    Širvintos. 1988 m. gruodžio mėnesio pradžioje Širvintose įvyko rajono gyventojų susitikimas su tremtiniais. Susitikimą surengė Persitvarkymo Sąjūdžio rajono iniciatyvinė grupė. Pirmininkavo Kiauklių parapijos vikaras kun. Robertas Grigas ir mokytojas pensininkas V. Alekna. Kalbėjo politiniai kaliniai, tremtiniai bei jų artimieji. Parodų salėje veikė paroda, savo medžiaga pasakojanti apie tremtinių gyvenimą, represuotus žmones, jų likimus. Susitikimo metu buvo išrinkta rajono tremtinių klubo taryba, kuri savo pirmininku išsirinko buvusį mokytoją V. Alekną.

    Gruodžio 17 d. rajoniniame laikraštyje "Lenino vėliava" pasirodė J. Barbaravičienės ir R. Tatolio-J. Marcinkevičiaus straipsniai: "Aš irgi buvau tremtinė" ir "Kunigas ar piktas politikas?". Minėti autoriai pasipiktinę, kad susitikimo metu Kultūros namų sceną puošė Nukryžiuotojo paveikslas. "(...) tarybai buvo primesti garbės svečiai N. Sadūnaitė, J. Bieliauskienė, J. Šilinis. (...) Man atrodo, kad mūsų rajono tremtinių klubo tarybą turėtų sudaryti tik mūsų rajono žmonės," — rašo J. Barbaravičienė. Autorė pasipiktinusi, kad kun. R. Grigas dėl represijų, masinių trėmimų savo pasisakyme apkaltino partiją ir jos ideologiją. R. Tatolis-J. Marcinkevičius savo straipsnyje kun. R. Grigą vadina įpykusiu politiku, antitarybininku ir dėl pasakytos kalbos smerkia jį kaip kunigą. J. Barbaravičienė, baigdama straipsnį, rašo: "Norėtųsi, kad ir jie, kas bebūtų, — ateistai ar katalikai, partiniai ar neparti-

294

niai, pasakytų savo nuomonę, pasiginčytų mūsų laikraščio puslapiuose."

    Į minėtą kvietimą gruodžio 22 d. laišku atsiliepė kun. R. Grigas, tikėdamas, kad po tokio raginimo jo laiškas tikrai bus išspausdintas, o ne nutylėtas ar iškraipytas kaip 1987 m.

    Deja, laikraštis "Lenino vėliava" laiško neišspausdino. Pateikiame, kai kurias minėto laiško redakcijai ištraukas:

    "J. Barbaravičienė prikiša renginiui per didelį katalikiškumą, kiti du autoriai — per didelį politiškumą. Tai labai seni kaltinimai ne tik paskiriems krikščionims, bet ir visai Kristaus įsteigtai Bažnyčiai. Kai Bažnyčia ragina rūpintis dvasiniu gyvenimu, vidinio mūsų pasaulio tvarka, prikaišiojama, kad ji nusigręžusi nuo darbo liaudies interesų, nuo socialinių problemų. Kai aktyviai reiškiasi ir šiose gyvenimo srityse — išsako savo poziciją, reglamentuoja katalikų laikyseną — šaukiama, kad ji "klerikalinė", kad "kišasi į politiką", apskritai, dirba ne savo darbą. Žodžiu, nuostabiai pasikartoja šv. Rašto istorija: "Buvo atėjęs Jonas, nevalgus ir negeriantis, tai jie kalbėjo: 'Jis demono apsėstas'. Atėjo Žmogaus Sūnus, valgantis ir geriantis, tai jie sako: 'Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis.' (Mt. 11,18-19)". O liaudiškai tariant, kai norima mušti, lazda visada atsiras. (...) O dėl salės papuošimo tariausi su tremtiniais. Jei į Lietuvos televizijos laidą "Veidrodis" atsinešamas Rūpintojėlis, ir niekas tame neįžiūri pavojaus telestudiją paversti bažnyčia, juo labiau ši grėsmė nekyla Širvintų Kultūros namams. Nukryžiuotasis lydėjo mūsų žmones ir džiaugsmo metais, ir gulagų keliais ir todėl yra tapęs ne vien religiniu, bet ir kultūriniu-nacionaliniu simboliu. Ar įsivaizduotume mūsų liaudies meną, poeziją be šio motyvo?

    Visi trys mano oponentai labiausiai pasipiktinę, kad masinių žudynių ir dvasinės priespaudos kaltininkais laikau partiją ir marksistinę doktriną. Jų nuomone, toks kaltinimas yra neteisėtas ir nekunigiškas, nesiderinantis su Bažnyčios Vadovybės pozicija. Ką gi — negalutiniais duomenimis politinis teroras TSRS per visą jos egzistavimo 70-metį nusinešė 60 milijonų gyvybių — nepalyginamai daugiau negu nacizmas, kurį Niurnbergo procesas apibūdino kaip nusikaltimą žmonijai. Jeigu mano kritikai galvoja, kad tuos 60 mln. sunaikino (cituoju) '...atskiri ideologai', 'at-
295

skiri TSKP nariai', 'tai ši nuomonė irgi jų, kaip piliečių, sąžinės reikalas. Mes, katalikai, visuomeninius reiškinius vertiname Kristaus paliktuoju kriterijumi: Tš jų vaisių pažinsite juos.'

    Lenkijos įvykių dienomis Popiežius Jonas-Paulius II tėvynainiams rašė: "Priešinkitės viskam, kas pažeidžia žmogaus orumą." Žmogaus orumą pažeidžia ir draudimas laisvai burtis į organizacijas, partijas, alternatyvines valdančiajai, kurios pastarąją kontrobuotų ir kritikuotų. Kadangi nekontroliuojama vienvaldė partija neišvengiamai pavirsta tironija (kaip hitlerinėje Vokietijoje, TSRS, Kampučijoje). Bažnyčia, kaip dorovės mokytoja, visuomene, apie šią nelaime. įspėja, ir tai yra jos moralinė, pabrėžiu, moralinė, o ne politinė pareiga. (...)

    Kun. V. Aliulis tai labai tiksliai nusakė Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime: "Stebimės, kad mokytos galvos sakosi negalinčios suprasti, kaip galėjo įsigalėti stalininė savivalė, kur yra jos šaltinis. O šaltinis tas pats, kaip ir hitlerinės savivalės. Vienintelė partija, net be frakcijų (Plojimai). Tai niekuomet negarantuoja demokratiškumo" ("Atgimimas", Nr. 8 p. p.).

    (...) Beje, tremtinių klubo garbės nariais Nijolė Sadūnaitė, Jadvyga Bieliauskienė ir Justinas Šilinis išrinkti demokratiškai — taip nubalsavo susirinkusiųjų ir klubo tarybos dauguma — iš 21 — 13 "už". Gyvenamoji vieta čia nieko nelemia — ir TSRS mokslininkai yra JAV akademijų garbės nariai.

        *

    Zibalai (Širvintų raj.). 1988 m. gruodžio 28 d. Zibalų parapijos katalikai pasiuntė rajono vykdomajam komitetui tokio turinio pareiškimą: "Pokario metais, administracijai vykdant grubią ir, kaip dabar paaiškėjo, neteisėtą tikinčiųjų persekiojimo politiką, mūsų bendruomenė neteko visų bažnyčiai priklausiusių pagalbinių pastatų. 1950 m. buvo nusavinta klebonija ir ūkio pastatai: svirnas, tvartas, klojimas. 1972 m. apylinkės pirmininkas Kriaučiūnas su milicijos pagalba iš mūsų atėmė paskutinį parapijos namą — vadinamą "špitole.". Kadangi visi išvardinti statiniai buvo įrengti tikinčios Uaudies, mūsų bei mūsų tėvų triūsu ir lėšomis ir buvo savavališkas, niekuo nepagrįstas plėšikavimo aktas. Patal-
296

pos yra reikalingos mums, Zibalų katalikams ir parapiją aptarnaujantiems kunigams. Todėl, ištyrus antiįstatymišką nusavinimo būdą, reikalaujame išlikusius pastatus grąžinti teisėtam savininkui — tikintiesiems, atlyginant nuostolius už neišlikusiuosius. Jūsų sprendimas padės mums suprasti, ar katalikai jau nebelaikomi antrarūšiais žmonėmis."

    Pareiškimą pasirašė kun. Robertas Grigas ir 53 parapijiečiai. 1989 m. sausio 19 d. gautas vykdomojo komiteto pirmininkės M. Sabaliauskienės pasirašytas atsakymas:

    "LTSR AT Prezidiumo 1948 m. liepos 19 d. įsaku buvo nacionalizuoti visi maldos namai, vienuolynai, o taip pat religinėms bendruomenėms priklausantys gyvenamieji namai ir prie jų esantys ūkiniai bei pagalbiniai pastatai nepriklausomai nuo jų dydžio.

    Maldos namai tuo pačiu įsaku buvo perduoti nemokamam ir neterminuotam naudojimui religinėms bendruomenėms, o vienuolynai ir gyvenamieji namai perduoti komunaliniam fondui.

    LTSR AT Prezidiumas 1958 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu paaiškino, kad 1948 m. liepos 19 d. įsakas neturi būti taikomas religinių bendruomenių gyvenamiems namams, ūkiniams bei pagalbiniams pastatams, pastatytiems religinių bendruomenių reikmėms po 1945 m. rugpjūčio 22 d., turint tam Religinių reikalų tarybos įgaliotinio leidimą. Kadangi minėti Zibalų religinės bendruomenės pastatai buvo statyti iki 1945 m. rugpjūčio 22 d., jų nacionalizavimas yra teisėtas ir rajono vykdomasis komitetas grąžinti šių pastatų neturi teisinio pagrindo."

        *

    Kaišiadorys. 1988 m. gruodžio 20 d. Kaišiadorių rajoninis laikraštis išspausdino Darsūniškio Kultūros namų direktoriaus V. Lapinsko straipsnį 'Tegul saulė tamsumus prašalins", kuriame pasakojama, kaip buvo sunaikinti Darsūniškio miestelio bromai — miesto vartai, kurių pirmieji, manoma, pastatyti dar valdant Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Vytautui. "Tuo metu Darsūniškis buvo Lietuvos kunigaikščių vasaros rezidencija (...) 1818 m. miestelyje kilo gaisras. Jis beveik visas sudegė. Nukentėjo ir
297

miesto vartai, vėliau jie buvo atstatyti. Šiauriniai vartai tapo šv. Agotos, globėjos nuo gaisrų, o pietiniai — šv. Kazimiero (...) Rytiniai vartai buvo pastatyti šv. Jurgio garbei. Čia buvo atvaizduotas visiems gerai žinomas piešinys "Jurgis ant arklio duria smaką". Ši alegorija buvo suprantama įvairiai, dek religiniu, tiek tautiniu aspektu.

    Kryžių pjovimo bei tautos dvasinių atramos taškų naikinimo bumas 1963 m. pasiekė ir Darsūniškį. Tais metais vieną rugpjūčio naktį, kada visi kietai miegojo, buvo įvykdytas barbariškas aktas. Darsūniškio miestelio vartai buvo sulyginti su žeme. Griūdami žemėn, istorijos galiūnai aidu atsiliepė visų gyventojų širdyse. O valant teritoriją, reikėjo iškviesti Kaišiadorių miliciją ir saugumo darbuotojus.

    Saugumo darbuotojas Volkovas visiems asmeniškai grasino po penkiolika metų už nepaklusnumą, į žmonių teisingus priekaištus buvo atsakoma įspėjamaisiais šūviais.

    Dar ilgai šiose vietose žydėjo gėlės, degė atminimo žvakutės, kurios palaikė tikėjimą ir viltį: jog tiesa — tai statymas, o ne griovimas."

    1988 m. lapkričio 12 d. Darsūniškio gyventojai parašė pareiškimą, reikalaudami atstatyti sugriautus miesto vartus, paskelbti spaudoje barbariškos akcijos įkvėpėjus, viešai pasmerkti antihumaniškus ir neteisėtus veiksmus. Po pareiškimu yra 191 parašas.

        *

    Vilnius. 1987 m. gegužes 28 d. Nijolės Sadūnaitės dėdė Kazimieras Rimkus, gyvenantis JAV, Čikagoje, rašė: "Vakar išsiuntėm siuntinį tavo vardu, adresu Architektų 27-2. Turėtum gauti ir tikime, kad gausi".

    1987 m. spalio 30 d. K. Rimkus rašė: "Siuntinį turėjai seniai gauti. Man dar negrąžino, spėju, kad jis tebėra Vilniuje padėtas kur nors ant lentynos ir vis dar laukiama įsakymo, ar tau atiduoti, ar man grąžinti..."

    Minėto siuntinio N. Sadūnaitė negavo, nors jame buvo siunčiami leistini persiųsti maisto produktai; negrąžino jo ir siuntėjui.
298

    1988 rugsėjo 1 d. K. Rimkus vėl rase N. Sadūnaitei: "Pas mus daug rašo ir kalba apie jūsų glasnost ir perestroiką, todėl vakar išsiuntėm Marytės Sadūnienės (N. Sadūnaitės brolio žmonos) vardu siuntinį. Turėtumėt gauti spalio pabaigoje."

    Siuntinys adresato nepasiekė, negrįžo ir siuntėjui K. Rimkui.

    K. Rimkus bandė siųsti N. Sadūnaitės draugės Bronės Kibickaitės, giminaitės Danutės Kalinauskienės adresais, tačiau visi jie buvo pavogti.

    1989 m. sausio 10 d. N. Sadūnaitę iš Vakarų Vokietijos pasiekė vyskupo Antano Deksnio siųsta banderolė. Banderolė išsiųsta 550 gramų, gauta svėrė 200 gramų, iš siųstų knygų gauta šv. Tėvo Jono-Pauliaus II Enciklika ir vokiškas kalendorėlis. Kokias knygas konfiskavo — nežinoma, banderolėje nebuvo nei paimtų knygų akto, nei siunčiamų knygų sąrašo.

        *

    Žygaičiai (Tauragės raj.). Pokario metais iš Žygaičių katalikų parapijos valdžia atėmė kleboniją, vėliau joje buvo įrengta ambulatorija. Šiuo metu baigiama statyti nauja ambulatorija. Žygaičių parapijos klebonas kun. V. Šlevas gyvena avariniame name, tačiau rajono valdžia pradžioje kategoriškai atsisakė grąžinti parapijai neteisėtai iš jos atimtą kleboniją, mat senojoje klebonijoje planavo įrengti kirpyklą.

    Vis tik gruodžio 5 d. rajono valdžia, dar kartą apsvarsčiusi padėtį, senąją kleboniją grąžino parapijai.
299


 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum