gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 11 Spausdinti El. paštas

LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA

Perskaitęs duok kitam!
Eina nuo 1972 metų!
(Mokyklose kryžių naikinimas):
     1940 metais okupavus Lietuvą, tarybinės valdžios dėmesys pirmiausia nukrypo į mokyklą, stengiantis ją subedievinti. Tuojau pat buvo uždrausta malda prieš ir po pamokų, o iš klasių pašalinti kryžiai.

    Vienoje Panevėžio vidurinėje mokykloje direktorius įsakė mokiniams nematant surinkti kryžius iš klasių ir juos sunaikinti. Tačiau mokiniai pastojo sargui kelią.

    — Mes kryžių išniekinti neleisime, — šaukė mokiniai.
    — Aš vykdau direktoriaus įsakymą, — teisinosi sargas.

    Mokiniai atėmė iš jo pintinę su kryžiais ir išsidalinę parsinešė namo.

    Panevėžio amatų mokykloje mokytoja liepė mergaitėms nukabinti kryžius, bet nė viena moksleivė nesutiko.

    — Na, ir bailės, — pyko mokytoja. — Tu, Suveizyte, esi komjaunuolė, parodyk visiems pavyzdį. Nukabink visose klasėse kryžius.

    Mergaitė išbalo ir pradėjo verkti.
    — Mokytoja, taip pasielgti man neleidžia sąžinė. Tą dieną kryžių niekas nelietė. Kitą dieną rusų
kareiviai nukabino nuo sienų kryžius ir mėtė juos per langą į gatvę. Žmonės verkdami rinko nuo gatvės sudaužytus kryžius ir pagarbiai juos bučiavo.

(Mokyklose maldos draudimas):
    Pasibaigus karui, vėl mokyklose pradėta drausti maldą. Mokiniai, kartais nepaisydami draudimų, mokytojui įėjus į klasę, sustoję pradėdavo melstis. Daugelis mokytojų „nepastebėdavo" besimeldžiančių moksleivių.

    Vienoje mokykloje į pamoką atėjo direktorė ir, pamačiusi besimeldžiančius mokinius, surikusi išbėgo iš klasės.

    — Mūsų direktorę velnias apsėdo, nes bijo kryžiaus, — juokėsi mokiniai. Mat, direktorė neseniai lankė bažnyčią ir mokinius ragino ją lankyti. Ėmė staiga ir „persiauklėjo".

    — Evoliucija vyksta palaipsniui. Matyt, mūsų direktorė kilusi iš skirtingos beždžionių rūšies — joje permaina įvyko staiga, — komentavo įvykį mokiniai.
*    *    *
(Tikinčiųjų mokytojų persekiojimas):
    Nevisi pedagogai „persiauklėjo". Vilniuje suaugusių vidurinės mokyklos direktorius Povilonis buvo iškviestas į Švietimo Ministeriją, kur pareikalauta uždrausti maldą prieš ir po pamokų. Kadangi direktorius šitai padaryti atsisakė, buvo atleistas iš pareigų.

                    *    *    *

    — Visi mokytojai privalo būti aktyvūs ateistai, — pirmaisiais pokario metais šaukė Rokiškio rajono švietimo skyriaus vedėjas Chmieliauskas į konferenciją susirinkusiems mokytojams.

    — Mokytojai, neatsikratę religinių prietarų, tarybinėje mokykloje dirbti negalės.
Prasidėjo tikinčiųjų mokytojų persekiojimas. Vien Rokiškio rajone atleista iš darbo daugiau kaip 50 mokytojų. Švietimo skyriaus vedėjo įsakyme būdavo ša-


bloniškas įrašas: „Atleistas už religinius prietarus". Persekiojimo metu išryškėjo ir taurios asmenybės.

    — Esi gera pedagogė, atsisakyk religinių prietarų, nelankyk bažnyčios — paskirsiu į pačią geriausią mokyklą visame rajone, — gundė Chmieliauskas mokytoją Šlepštienę.

    — Aš savo įsitikinimų už lęšienę neparduosiu. Be religijos ir bažnyčios aš nebūčiau gera mokytoja.

    Netrukus mokytoja Šlepštienė buvo paskirta į mažą kaimo mokyklą.
*    *    *
    Dalis mokytojų, negalėdami pakelti represijų, keisdavo specialybę. Neretas reiškinys, kad mokytojas, baigęs aukštąjį mokslą, būdavo priverstas dirbti sunkų fizinį darbą, o jo vietą užimdavo „atsikratęs prietarų", nors ir menko išsilavinimo.
 
    — Tiki amžinąsias tiesas, tai braidyk po molį, — juokėsi Salantų vidurinės mokyklos direktorius Vilkys iš statybose dirbančių mokytojų.

    Skuodo vidurinės mokyklos direktorių Pakrovskį partijos pareigūnai mokytojų konferencijoje išbarė už tai, kad šis pasisveikino su vietos klebonu. Direktorius paaiškino, kad kunigas yra žmogus ir vertas pagarbos.

   
— Jei nori dirbti tarybinėje mokykloje, o juo labiau jai vadovauti, atsisakyk kunigo draugystės, — šaukė vienas pareigūnas.
*    *    *
(Bažnyčia klėtyje):
    Viena mokytoja pasakoja savo įspūdžius iš pokario metų:

    — Kai išvežė į Sibirą mokytoją N., likau dirbti viena. Su vaikais nutarėm prieš pamokas sukalbėti „Tėve mūsų", o po pamokų „Sveika Marija". Tai bu-

vo nepaprastai gražu ir niekas neišdavė. Kartą iš rajono atvažiavęs inspektorius paklausė, kokias tarybines šventes vaikai žiną.

    — Velykas ir Kalėdas, — atsakė vaikai. Inspektorius nusišypsojo ir pasakė, kad vaikai turėtų žinoti revoliucijos šventę ir Gegužės 1-ją. Sekmadieniais kartu su kaimo jaunimu eidavome į bažnyčią. Mokykla buvo įkurta ištremto į Sibirą ūkininko pastate. Klėtyje leidau kaimo jaunimui įsirengti Marijos altorėlį. Gegužės mėnesį kiekvieną vakarą klėtelė prisirinkdavo pilna žmonių. Visi drauge giedodavome Marijos garbei. Deja, kažkas įskundė ir buvau iš darbo atleista. Charakteristikoje švietė užrašas: „Mokyklos klėtyje sukūrė bažnyčią".
*     *     *
(Mokytojai prievartaujami stoti į komjaunimą)
    1951 m. įsakyta N. mokykloje įsteigti komjaunimo organizaciją. Atvažiavo rajono pareigūnai. Jie, po vieną mokytojus iškvietę į direktoriaus kabinetą, įkalbinėjo stoti į komjaunimą. Niekas nestojo. Tris savaites atvažiuodavo pareigūnai ir po kelias dienas neduodavo ramybės. Galop nutarė, kad didžiausias stabdis yra mokytoja V. Jai buvo pagrasinta, jeigu atsisakysianti stoti į komjaunimą, būsianti atleista iš darbo. Tačiau mokytoja nesusvyravo: stojimą į komjaunimą laikė išdavyste1 ir papiktinimu tėvams ir mokiniams.

    Sangrūdos mokykloje nenorinčius stoti į komjaunimą mokytojus uždarė mokyklos rūsy ir išlaikė visą naktį. Rytą keletas mokytojų „laisvanoriškai" įsirašė į komjaunimą.

    Palangos vidurinės mokyklos mokytoja Landsbergienė kiekvieną sekmadienį eidavo į bažnyčią. Į pareigūnų priekaištus atsikirto:
    — Į mano sąžinės reikalus nesikiškite. Aš esu su-

augęs žmogus, turiu tvirtą pasaulėžiūrą ir jos nekeisiu. Jei nepatinka, galite atleisti iš darbo.

    — Ką su ja daryti? — tarėsi pareigūnai. — Sunku gauti mokytoją, taip gerai mokančią užsienio kalbą.

    Mokytoja Landsbergienė net užstodavo prievartaujamus mokinius.

    — Nepersekiokite mokinių, — kalbėdavo ji kitiems mokytojams, — tegu jie patys apsisprendžia lankyti bažnyčią ar ne.
*    *    *
(Jei tiki Dievą — negali mokytojauti):
    1952 rugpiūčio pabaigoje mokytojai susirinko į N. rajono mokytojų konferenciją. Lektorius daugiausia kalbėjo apie religiją, kad daugelis moksleivių lanką bažnyčią ir t.t. Priminė, kad dar esą mokytojų, tikinčių Dievą. Į sceną iškviesta mokytoja M. Salėje, kur buvo 300 rajono mokytojų įsiviešpatavo mirtina tyla. Komjaunimo sekretorius paklausė:

    — Tai ką, tiki Dievą?
    — Taip, tikiu, — trumpai atsakė užklaustoji.
    — Išeik iš konferencijos ir Švietimo skyriuje pasiimk savo dokumentus — tokių mokytojų mums nereikia.

    Mokytoja M. iš darbo buvo atleista, nors savo pareigas atlikdavo labai sąžiningai.
*    *     *

(Už bažnyčios dekoravimą atleista iš darbo):
    Telšių Taikomosios dailės technikumo dėstytoja Lažinskaitė buvo atleista iš darbo vien užtai, kad padėjo išdekoruoti bažnyčią.

    — Ar nesigaili, kad turėjai dėl bažnyčios nukentėti? — kažkas paklausė.

    — Nesigailiu, — atsakė mokytoja. — Nors ir dar kartą reiktų nukentėti, bažnyčiai padėti neatsisakyčiau.
*    *    *

(Mokytojai turi rinkti balsus):
    Visokių nuotykių papasakoja mokytojai, kai jiems reikdavo rinkti balsus. Šeštadienį prieš rinkimus pamokos pasibaigdavo anksčiau ir prasidėdavo didysis pasiruošimas, o vakare šokiai. Rinkimai paprastai būdavo gavėnios metu, o stribai tyčia šokdavo, pabrėždami, kad nepaiso gavėnios. Vienos mokytojos šokti griežtai atsisakydavo, o kitos nusileisdavo. Tai buvo pirmieji prisitaikymo žingsniai.

    — Šeštą valandą ryto išvažiavome rinkti balsų, — pasakoja mokytoja N. — Važiavome trise: aš, stribas ir vežikas. Žmonės dar miegojo, Belsdavome į duris, kėlėme iš miego, kad greičiau pabalsuotų. Ar kas balsuodavo, ar ne, buvo įsakyta visus atžymėti „taip". Vienuose namuose radome lovoje ligonį senuką.

    — Balsuok, tėvuk! įkišk šituos balsus į urną, — kišdamas į ligonio rankas biuletenius, kalbėjo stribas.

    — Atstok, pikta dvasia — matai, kad mirsiu, o tu nori, kad šėtonui dūšią parduočiau.
Senukui pradėjo aiškinti, kad balsavimas yra būtinas, be to, tai didelė garbė.

    — Taigi, sako, kad nuo šėtono galima tik rožančium apsiginti, — su šiais žodžiais senukas iš po pagalvio išsitraukė rąžančių ir pradėjo žegnoti stribą, sakydamas:

    — Atsitrauk, šėtone!

    Stribas užsikeikė ir paliko senuką ramybėje. Važiavome toliau. Kai ką aplankydavome, kai ką praleisdavome, o balsai visi atsidūrė urnoje. Sąrašuose mirgėjo žodeliai „Taip".
*    *    *

(Geografijos pamokose turi būti antireliginis elementas):
    N. vidurinėje mokykloje vizitavo partijos komitetas ir Švietimo skyrius. I geografijos pamoką apsilankę pareigūnai, atidžiai sekė pamoką. Po to vizitatoriai pareiškė:

    — Jūs, mokytoja, labai gerai vedate pamoką — mums patiko. Tačiau jūsų pamokoje nebuvo antireliginio elemento. Tai didelis jūsų darbo minusas — žiūrėkite, kad ištaisytumėte.

    — Ką bendra turi ateizmas su geografija? — paklausė nustebusi mokytoja. Vizitatoriai geografę išvadino atsilikėle ir pranešė Švietimo skyriui, kuris įpareigojo mokyklos inspektorių nuolatos tikrinti šios mokytojos pamokas.

    — Ir vėl nebuvo antireliginio momento, — priekaištavo apsilankęs inspektorius. — Kiek man dar teks lankytis jūsų pamokose?

    — Lankykitės nors ir kasdieną, — atsakė mokytoja, pranešimo neruošiu ir neskaitysiu.
*    *    *

(Mokytojas atsisako kalbėti antireligine tema):
    Kaltinėnų vidurinės mokyklos mokytojui Lazdauskui liepė paruošti ateistinę temą.

    — Šito iš manęs nesulauksite, — pareiškė tikintis mokytojas. — Nors ir iš darbo išmesite, bet ateistinio pranešimo neruošti ir neskaitysiu.

    Mokytojas iš darbo atleistas. Turėdamas išlaikyti didelę šeimą — aštuonis vaikus — mokytojas dirbo fizinį darbą. Tik po kelių metų gavo pamokų suaugusiųjų vidurinėje mokykloje.
*    *    *


(Molėtų rajono mokyklose verčia stoti į komjaunimą):
    Klasių auklėtojai turi duoti ataskaitą Švietimo skyriui, kiek kurioje klasėje yra pionierių ir komjaunuolių.

    Molėtų rajono Skudutiškio aštuonmetėje mokykloje šiuo klausimu reikalai buvo pašliję. Tikintys tėvai griežtai priešinosi ir neleido vaikams stoti į bedieviškas organizacijas. Direktorius užsipuolė pieninės vedėjo ir apylinkės pirmininko dukras:

    — Jūs abi turite stoti į komjaunimą.
    — Mes nenorime ir nestosime.
    — Jūsų noro niekas nežiūrės. Jei nestosite į komjaunimą, atleisime iš mokyklos, — gąsdino direktorė Jackelevičiūtė.

    Mergaitės visą dieną išstovėjo mokytojų kambaryje. Kitą dieną viskas kartojosi iš naujo, tačiau mokinės laikėsi tvirtai.

    — Marš namo ir daugiau mokykloje nesirodykite, — užriko direktorė. Mergaitės verkdamos sugrįžo į namus.

    Po dviejų savaičių mokinėms buvo leista sugrįžti į mokyklą, bet teroras tęsėsi.

    — Stokite į komjaunimą, nes vėl išvarysime iš mokyklos ir daugiau nepriimsime.

    Mergaitės vėl buvo savaitei išvarytos iš mokyklos — „apsigalvojimui". Jas užjautė ne tik mokslo draugai, bet net kai kurių mokytojų veiduose matėsi užjaučiantis palankumas.

    Praslinkus savaitei, metodai pasikeitė: bauginimų ėmėsi rajono partijos atstovai.

    — Jei nestosite į komjaunimą, atleisime jūsų tėvus iš darbo, neprileisime prie egzaminų, neišduosime charakteristikos, — rėkavo valdžios pareigūnai. Mergaitės, visą dieną išstovėjusios mokytojų kambaryje,

anketų nepildė. Protestuodama prieš šį smurtą, per Velykas visa klasė organizuotai nuėjo į bažnyčią.

    — Na, davatkos, buvote bažnyčioje, — šaukė direktorė Jackelevičiūtė ir mokytojas Tropikas.

    — Buvome, — atsakė visi mokiniai choru.

    — Pasiimkite knygas ir eikite namo. Rytoj visi ateikite su tėvais, — įsakė direktorė. Atėję tėvai gynė savo vaikus.

    — Kas jus padarė tokias nesukalbamas? — šaukė direktorė anoms mergaitėms.

    — Ogi jūsų prievarta mus užgrūdino. Veltui, direktore, vargstate, mes vis vien į komjaunimą nestosime.

    Direktorė, nesitverdama pykčiu, išbėgo iš mokytojų kambario, o abi mergaitės nuėjo į gegužinės pamaldas. Prievarta buvo nugalėta.


(Apgaule ir prievarta verčia stoti į komjaunimą):
    Telšių Taikomosios dailės technikumo dėstytojas Bužinskas, atėjęs po egzaminų į bendrabutį, trečiojo kurso moksleivėms pareiškė, kad jos egzaminus išlaikiusios tik trejetui ir todėl visos negausiančios stipendijos.

    — Jeigu stosite i komjaunimą, egzaminus leisime perlaikyti. Duodu jums tris valandas apsigalvoti.

    Dvi mokinės anketas užpildė. Po to paaiškėjo, kad jos egzaminus buvo išlaikiusios ketvertais, o mokytojas Buržinskas melavo, norėdamas klasta padauginti komjaunuolių skaičių.

    Trečiojo kurso moksleivę Marytę pasikvietė į mokytojų kambarį ir gąsdindami vertė stoti į komjaunimą. Mergaitė apalpo ir greitoji pagalba nuvežė į ligoninę.

    — Jei tu stotum į komjaunimą, stotų ir kitos mergaitės. Jos nestoja dėl to, kad tu kurse turi autoritetą, — kalbėjo mokytojai studentei M.

    — Jei nestosi į komjaunimą, tave sukirsime per egzaminus ir negausi diplomo. O jei ir gausi diplomą, tai darbo negausi.

    Studentė meldėsi ir pasiryžo viską iškentėti, bet prievartai nepasiduoti.

    — Pasiaiškink raštu, kodėl nestoji į komjaunimą, — įsakė mokslo dalies vedėjas J. Mergaitė parašė: „Tarybinė Konstitucija visiems piliečiams — partiniams ir nepartiniams — duoda teisę į mokslą ir į darbą. Kodėl jūs, mokytojai, mane verčiate stoti į komjaunimą ir gąsdinate, kad negausianti diplomo/ir darbo. Aš, nebūdama komjaunuole, sugebu gerai dirbti ir mokytis." Pedagogų posėdyje, apsvarsčius mergaitės pasiaiškinimą, nutarta trims mėnesiams nubraukti stipendiją. Mergaitė kurį laiką gyveno pusbadžiu. Paskui žmonės, sužinoję jos sunkią būklę, pradėjo remti. Po trijų mėnesių ji vėl gavo stipendiją ir buvo palikta ramybėje.
*    *    *

(Skuodo vid. mokykloje verčia stoti į komjaunimą):
    Skuodo rajono Šatės vidurinės mokyklos mokinį Kušleikį mokytojas Macijauskas nusivedė į mokytojų kambarį ir, įbrukęs į rankas plunksnakotį, vertė užpildyti anketą, kad stotų į komjaunimą. Vaikas ištrūko ir verkdamas parbėgo namo. Tėvas, nuvykęs į mokyklą, apgynė savo vaiką.

    — Tai jau pasiskundei tam seniui, — kalbėjo mokytojas Kušleikiui. — Nors jis tau ir tėvas, bet tokio senio gali neklausyti.

    — Ar jums patiktų, jei kas mokytų jūsų vaikus jūsų neklausyti? — atsikirto mokinys.

    Mokytoja Benetienė ilgai vargino VI klasės mokinį K., kad šis stotų į pionerius. Negalėdama paveikti mokinio, mokytoja išsikvietė jo motiną.

    — Aš esu religinga, savo sūnų mokau potierių, veduos į bažnyčią, todėl niekada nesutiksiu, kad mano vaikas būtų pionierius. Savo vaiko sielos velniui neužrašysiu. Manęs šiuo reikalu daugiau į mokyklą ne-kvieskite, — išrėžė drąsi moteris.
*    *    *

(Prievarta įrašo į spaliukus):
    Klaipėdos vidurinėje mokykloje I klasės mokinį R. prievarta įrašė į spaliukus. Vaikas pradėjo verkti:

    — Aš pirma tėvelio pasiklausiu. Jei jis leis, tada galėsite įrašyti į spaliukus.
    — Tu tėveliui nesakyk, kad esi spaliukas. Jis nieko nežinos ir nesibars.
    — Tėvelis mane myli ir aš jam viską pasakau. Ko jis nenori, to aš ir nedarau.

    Rytojaus dieną vaikas pasakė, kad jį iš spaliukų išbrauktų, nes tėveliui spaliukai nepatinka. Mokytoja buvo priversta vaiką iš spaliukų išbraukti.
*    *    *

(Taip pat ir Kulautuvos vid. mokykloje):
    Kulautuvos vidurinėje mokykloje verbavimas į komjaunimą suaktyvėjo, kai mokyklai pradėjo vadovauti direktorius Stropus ir mokymo dalies vedėjas Jauniškis. 1957-58 m.m. mokiniams pagąsdinti iš mokyklos buvo pašalinta X klasės mokinė M. Sidaravi-čiūtė. Šitaip pasielgti mokyklos vadovybei patarė Kauno rajono partijos sekretorius Strelcovas. Tik po didelių pastangų M. Sidaravičiūtei buvo leista užbaigti vidurinę mokyklą.

    Štai ką praktikoje reiškia tarybinės Konstitucijos 124 str. — „mokykla atskirta nuo bažnyčios!".
Redakcijos pastaba. Saugumo sumetimais nutylėjome kai kurias vietoves ir pavardes.
(Dėl LKB Kronikos 9 mėn laiko arešte):
    1974 liepos 4 rytą saugumiečiai iškrėtė suimtojo J. Gražio butą Kaune. Po pietų krata buvo pakartota. Sekančią dieną trečią kartą buvo daroma krata.

    Nors jau praėjo 9 mėnesiai nuo masinių kratų ir areštų, tačiau Valstybinis saugumo komitetas, atrodo, parengtinio tardyme nesiruošia užbaigti, nes LKB Kronika tebeeina. Tardymams šaukinėjami įvairūs asmenys, pas kuriuos buvo daromos kratos: Tardomieji suvedami akistaton su suimtaisiais. Suimtųjų kalinimo sąlygos nežinomos.

    Lietuvos katalikai apgailestauja, kad laisvasis pasaulis permaža reaguoja į šią saugumo sauvalę — kalėjime kenčia visiškai nekalti asmenys.


Vilnius
(Kratos metu atimtas turtas neįrašomas į protokolą):
        TSRS Generaliniam Prokurorui
        Valstybės Saugumo Komiteto prie TSRS
        Ministrų Tarybos Pirmininkui Maskvoje
        Vlado Lapienio,
        gyv. Vilniuje, Dauguviečio 5-11
        P a r e i š k i m a s

    1973 lapkričio 20 saugumo darbuotojai, vadovaujami vyr. leitenanto Gudo, padarė mano bute kratą ir paėmė rašomąją mašinėlę ir daug senų religinių knygų. Dalis jų spausdinta rašomąja mašinėle. Ne visos knygos buvo įtrauktos į kratos protokolą ar apyrašą prie paimtų knygų, o tiesiog suverstos į maišus ir išvežtos. Maišai neužantspauduoti. Tuo pačiu norėtųsi

priminti, kad knygos yra kultūrinės vertybės ir todėl su jomis reikia atitinkamai elgtis. Tokiu būdu buvo grubiai pažeistas Lietuvos TSR BPK 192 str.

    Todėl 1974 sausio 4 kreipiausi į Lietuvos TSR Prokurorą, prašydamas, sutinkamai su BPK 24 str., atitaisyti įstatymo pažeidimą ir knygas man grąžinti arba bent įrašyti į papildomą apyrašą neužrašytas knygas. Tuo būdu būtų atitaisytas saugumiečių įvykdytas grubus tarybinių įstatymų pažeidimas. Tačiau veltui. Šių metų sausio 14 gavau iš Prokuratūros tokio turinio laišką:

    „Atsakydamas į Jūsų 1974 sausio 4 pareiškimą, pranešu, kad 1973 lapkričio 20 Jūsų bute buvo prokuroro sankcijonuota krata ryšium su atliekamu baudžiamoje byloje tardymu. Klausimą dėl kratos metu paimtos pas Jus literatūros grąžinimo išspręsime tardymo eigoje."

    Toks prokuroro atsakymas iš esmės yra nepatenkinamas, nes man jau kratos metu buvo aišku, kad tai daroma su prokuroro sankcija. Todėl aš klaupiau ne šito, bet konstatavau, kad saugumiečiai grubiai pažeidė LTSR BPK 192 str. Toks atsakymas perša mintį, kad pats Prokuroras yra priklausomas nuo saugumo arba kartu su jais nori dar kartą pasityčioti iš piliečio. Jei Prokuroras būtų turėjęs bent kiek geros valios, tai jis būtų patvarkęs, kad knygos man būtų grąžintos arba surašytos į naują apyrašą ir man pranešta. Jeigu pati Prokuratūra ignoruoja tarybinius įstatymus, tai kaip galima norėti, kad eiliniai piliečiai jų laikytųsi? O, gal būt, vienos teisinės normos yra popieriuje, o kitos — užsienio propagandai.

    LTSR BPK 12 str. tvirtina, kad visi piliečiai yra lygūs prieš įstatymą, o kasdieniniame gyvenime matome ką kitą. Iš tikinčiųjų — šiuo atveju katalikų — atimamos rašomos mašinėlės, religinio turinio knygos ir rankraščiai, jų butuose daromos kratos. Tuo tarpu ateis-

tai viso šito nežino, turi progos laisvai skleisti savo pažiūras, jų paslaugoms valstybinės masinės informacijos priemonės — spauda, radijas, televizija, kinas ir teatras.

(Katalikai  už   religines knygas   tardomi  ir suiminėjami):
    Katalikai už senas religines knygas arba naujas, spausdintas mašinėle, yra šaukinėjąmi į Saugumo komitetą, tardomi, gąsdinami arba vargsta kalėjimuose. Per 30 Lietuvoje tarybinės santvarkos metų katalikai neturėjo ir neturi nei vieno laikraščio ar žurnalo, negali atsispausdinti nei vieno katekizmo. Jei prieš įstatymus visi lygūs, kaip teigia tarybinės teisės šaltiniai, tai kodėl mums, katalikams, taikomos ne įstatymų normos, bet ateistų — saugumiečių arba kitų valdžios pareigūnų — nuomonės, pažiūros ar žodinės instrukcijos.

(Katalikai neturi nei spaudos,  nei  žodžio  laisvės):
    Spaudoje ir per radiją nuolatos įrodinėjama, kad visiems tarybiniams piliečiams suteiktos didžiausios tesės bei laisvės. Mes, katalikai, drąsiai tvirtiname, kad neturime žodžio ir spaudos laisvės, bet, priešingai, neturime ir elementarių žmogaus teisių. Kunigai — Antanas Šeškevičius, Juozas Zdebskis, Prosperas Bubnys buvo nuteisti vien už tai, kad jie drįso, eidami savo tiesiogines pareigas, paaiškinti vaikams katalikų tikėjimo pagrindus — katekizmą, o Jonas Stašaitis, Petras Plumpa, Paulius Petronis ir V. Jaugelis areštuoti ir laikomi kalėjime vien už tai, kad drįso gaminti maldaknyges.

(Nuolat pažeidžiama tarybinė konstitucija):
    Visuotinė Žmgaus Teisių Deklaracija, kurią pasirašė    ir Tarybų Sąjunga, jokio praktiško  poveikio

į mūsų gyvenimą neturi. Katalikai nuolat susiduria su Tarybinės Konstitucijos, garantuojančios sąžinės laisvę, pažeidimais ir nuolatine diskriminacija darbe, mokykloje ir gyvenime.

    Manau, kad sutiksite, kad kaip normaliam žmogaus gyvenimui — tikinčio ar ateisto — yra reikalingas oras ir maistas, taip ir visiems piliečiams reikalinga laisvė ir lygybė prieš įstatymus, lygios teisės ir pareigos.

    „Be susirinkimo, spaudos ir žodžio laisvės, — mokė Leninas, — visokios kalbos apie religiją yra melas." (Lenino raštai, VI t., 1951, sstr. Patvaldystė švytuoja).

(Diskriminavimas dėl religinių įsitikinimų):
    Jei valdžios atstovai diskriminuoja savo piliečius dėl jų religinių įsitikinimų, tai tuo pačiu jie kenkia ir visai tautai. Mat, savaime nustato tikinčius — o jų dauguma — prieš esamą santvarką. Kas mano, kad persekiojimais galima sunaikinti Bažnyčią ir tikinčiuosius, tas skaudžiai klysta. Be to, ir Leninas tvirtino, kad ateizmo skleidimas „nugalėjusios proletarinės revoliucijos šalyje" įmanomas ne religiją uždraudžiant (tuo tik paskatintų religinį fanatizmą), o nuosekliai įrodinėjant tikintiesiems tiesą, įtraukiant juos į aktyvų visuomeninį gyvenimą (str. Mokslinė pasaulėžiūra ir ateistinis auklėjimas, „Tiesa", 1974.III.1).

(Tikinčiųjų skaičius ne mažėja, bet didėja):
    Gyvenimas rodo, kad ateistai nepaiso Lenino nurodymų, vartoja grubią prievartą ir yra duomenų, kad tikinčiųjų skaičius ne tik nemažėja, bet atvirkščiai, didėja.

    Pasaulis įvairus, žmonės — taip pat. Netikslinga ir nežmoniška visus per prievartą daryti ateistais.

Tokia politika, siekianti unifikuoti žmonių mintis, automatizuoti jų poelgius yra žalinga ir valstybei, ir piliečiams.

    Didėjanti girtuoklystė, chuliganizmas, šeimų irimas, vagystės, nepilnamečių darbo kolonijos, kalėjimai ir lageriai — ar ne prievartinio ateizmo pasėka?

    — Teisės įstatymo gerbimas, — nurodė L. Brežnevas TSKP XXIV suvažiavime, — turi tapti asmeniniu kiekvieno žmogaus įsitikinimu. Tuo labiau tai liečia pareigūnų veiklą. Bet kurie mėginimai /nukrypti nuo įstatymo arba jį apeiti, kad ir kuo jie būtų motyvuojami, negali būti pakenčiami. Negali būti pakenčiami ir žmogaus teisių pažeidimai, piliečių orumo menkinimas. Mums, komunistams, humaniškiausių idealų šalininkams, tai principo reikalas.

    Todėl prašau nurodyti Lietuvos TSR teisingumo organams, kad būtų ištaisyti tarybinių įstatymų pažeidimai (LTSR BKP 192 str.), užkirstas kelias tikinčiųjų diskriminacijai, nepažeidinėjamos elementariausios žmogaus teisės, užtikrintos Tarybinės Konstitucijos ir Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos.
1974 liepos 12.
        Vladas Lapienis


Ignalina
(Parapijų komitetų ir kunigų teisės):
    1974 kovo 28 Ignalinos rajono Vykdomajame Komitete buvo sukviesti viso rajono katalikų parapijų komitetų pirmininkai ir tų pačių komitetų revizijos komisijų pirmininkai. Sukviestuosius apie tris valandas mokė Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Vaitonis ir Finansų skyriaus vedėjas A. Žiūkas.

    Pradžioje Vaitonis kalbėjo apie pačią demokratiškiausią pasaulyje valstybę — Tarybų Sąjungą, kurioje visi žmonės turi lygias teises į darbą, poilsį, turi sąžinės, religijos, spaudos laisvę ir t.t. „įrodęs"

sukviestiesiems, kad Lietuvoje religija turinti pilną laisvę, Vaitonis pradėjo išskaičiuoti, kas draudžiama:

    1. Negalima grupėmis ruošti vaikų Pirmajai komunijai. Kunigai turi teisę egzaminuoti vaikus tik po vieną.

    2. Vaikai negali patarnauti Šv. Mišioms, giedoti bažnytiniame chore, dalyvauti procesijose. Jei vaikai tarnaus, giedos, dalyvaus procesijose, būsią baudžiami tėvai. Jie turi prisiminti, kad vaikai daugiau priklausą valstybei, o ne jiems.
    — Gimė vaikas ir jis jau ne tavo, o valstybės, — postringavo Vaitonis.

    3. Kunigus į atlaidus galįs kviesti ne parapijos klebonas, bet parapijos komitetas. Kviečiant reikia raštu pranešti rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui, o šis žinosiąs, kuriuos kunigus leisti ir kuriems drausti. Tik dekanas galįs važinėti į atlaidus be rajono leidimo. Iš svetimo rajono kviesti kunigus negalima.

    4. Vykdant nors ir mažiausius bažnyčios ar kitų parapijos pastatų remontus, būtinai reikia gauti rajono leidimą. Dėl remontų tartis su rajonu, o ne su klebonu.

    5. Bažnyčiose pinigus galįs rinkti tik bažnytinio komiteto atstovas. Surinkti pinigai turi būti laikomi taupomosiose kasose. Būtinai reikia skirti pinigų taikos fondui.

    6. Jei tikinčioje šeimoje kas nors nusižudė, kunigas nuturįs  teisės  atsakyti  katalikišką  palaidojimą.

    7. Kunigams nevalia pamoksluose kalbėti apie žemą žmonių moralę, o tik apie Dievą.

    8. Kunigams nevalia tuokti jaunavedžių, krikštyti, jeigu neišduoti civiliniai jungtuvių ar gimimo liudijimai. Negalima be metrikų krikštyti net silpno kūdikio.

    9. Tikintieji neturi teisės rinkti jokių parašų arba skųstis, jog varžoma religijos laisvė.

    Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Vaitonis, norėjusiems pasisakyti, neleido kalbėti. Perpykęs, daužė kumštimi stalą.

    Vosiūnų parapijos bažnytinio komiteto pirmininkas kreipėsi į Vaitonį, aiškindamas, jog sekmadienį jis negalįs vaikų palikti namuose, nes, jei jie sudegintų namus, tai kas atsakytų? Vaitonis baugino, kad valstybė atimsianti iš jo tėvystės teises, jei vesiąs vaikus į bažnyčią.

    — Neatimsite, nes vaikai mano! Pirmiausia jūs užlaikykite kitus savo įstatymus.

(Labai retai teišduodami gimimo metrikai):
    Finansų skyriaus vedėjas tikrino parapijų pajamų ir išlaidų knygas.

    Kaimo vietovėse kai kur įsigalėjęs paprotys naujagimiams metrikus išduoti tik keletą kartų per metus. Paskirtą dieną vardatėviai privalo atsinešti vaiką į apylinkę, kur atliekamos vardynų apeigos — kitaip neišduodami metrikai. Nejaugi katalikai po keletą mėnesių laikys nekrikštytus vaikus, kai tikėjimas įpareigoja net sveiką kūdikį kuo skubiausiai pakrikštyti.


Adutiškis
(Kun. B. Laurinavičiaus pareiškimas, kad dėl į rekolekcijas kunigų kvietimo jam sudarytos bylos):
        Lietuvos TSR Teisingumo ministrui Arankevičiui
        Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui K. Tumėnui
        Lietuvos Vyskupams ir Valdytojams
        P a r e i š k i m a s

    TSRS Konstitucija pripažįsta visiems piliečiams religinių kultų atlikimo laisvę (124 str.) ir įstatymu garantuoja žodžio, spaudos, susirinkimų ir gatvės eitynių laisvę (125 str.), o Lietuvos TSR BK (145 str.) numato net bausmes tiems, kurie kliudytų atlikinėti religines apeigas. Tačiau praktika rodo visai ką kitą.

    1974 kovo 15 - 17 Adutiškio bažnyčioje buvo gavėnios rekolekcijos. Jos ramiai praeidavo net Stalino viešpatavimo metais. Tuojau po rekolekcijų, kovo 20 Adutiškio apylinkės pirmininkas, pasišaukęs mane į apylinkę, surašė „administracinio nusižengimo" protokolą, kuriame kaltino mane, kad aš kovo 15 - 17 dienomis pažeidžiau Lietuvos TSR ATP 1966 gegužės 12 įsako antrąjį postraipsnį. Netrukus man atsiuntė net du pranešimus, kad Švenčionių rajono Vykdomojo komiteto Administracinė komisija kovo 25 nagrinės mano bylą, kurioje aš privalau dalyvauti.

    Posėdyje dalyvavo Švenčionių rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Mačionis, milicijos viršininkas Archipov ir kiti Administracinės komisijos nariai. Mačionis mane kaltino, kad aš, be rajono leidimo pakviesdamas kunigus į rekolekcijas, pažeidžiau Lietuvos TSR ATP 1966 gegužės 12 įsako antrąjį postraipsnį. Tačiau į nutarimą Įrašė: „Pažeidė įstatymus, organizuojant ir vykdant religinius susirinkimus." Eilinėse parapijos rekolekcijose įžiūrėta susirinkimai!

(LTSR įsakas prieštarauja TSRS Konstitucijos 125 str.):
    1966.V.12 LTSR ATP įsako antrame postraipsnyje sakoma: „Už įstatymais nustatytų taisyklių pažeidimą, organizuojant ir vykdant religinius susirinkimus, eitynes ir kitas kulto apeigas." Šis postraipsnis aiškiai prieštarauja TSRS Konstitucijos 125 str., kuris garantuoja piliečiams susirinkimų laisvę. Adutiškio bažnyčioje nebuvo jokių susirinkimų, o tik eilinės gavėnios rekolekcijos.

    1966.V.12 ATP įsake apie kunigų kvietimą į atlaidus ar rekolekcijas ir apie rajono leidimus kunigams atvykti net neužsiminta. Kas ir kur išleido įstatymą, draudžiantį kviesti be rajono leidimo kunigus į atlaidus, man nepasakė.

    Posėdyje išgirdęs kaltinimą, norėjau paaiškinti, kad jų kaltinimas be jokio pagrindo, bet posėdyje dalyvaujantis milicininkas pradėjo šaukti: „Tylėk! Čia tau ne bažnyčia!" Rajono VK pirmininko pavąduotojas Mačionis paklausė: „Pasakyk, ar buvai pakvietęs kunigų?" Patvirtinau. Tada Mačionis pasakė: „Mums to užtenka," o milicijos viršininkas Archipov grasino: „Mes sutvarkysime!"


(Milicijos viršininkas netvarko chuliganų, bet kovoja su Bažnyčia):
    Labai skaudu, kad milicijos viršininkas netvarko chuliganų, kurie net kapinėse verčia kryžius ir paminklus. Mūsų parapijoje 1969 m. jie nusiaubė Davaisių kaimo kapines. 1972 m. nugriovė Jakelių kaimo kapinėse menišką koplytstulpį, kuris šimtmečius puošė kapines, 1973 spalio vieną vakarą, prisirovę iš Adutiškio kapinių kryžių, chuliganai su jais šėlo miesto gatvėse. O kiek girtuoklių ir kitokių chuliganų, tačiau dėl minėtų niekšybių milicijos viršininkas nesisieloja, o visą energiją eikvoja kovai su Bažnyčia.

    „Mes sutvarkysime!" Beteisį ir niekuo neprasi-kaltusį kunigą labai lengva „tvarkyti". Šmeižti ir kaltinti bet kuo visi turi teisę ir nesivaržo. Tačiau ginti kunigo niekas neturi teisės — šitai būtų laikoma nusikaltimu.
Į posėdį mane iškvietė, bet pasiaiškinti neleido. Tai kodėl mane šaukė, jei neleido kalbėti? Todėl esu priverstas rašyti tarybinės valdžios organams.

(Arkivyskupijos sinodas įpareigoja kunigus kviesti į rekolekcijas):
    1. Savo kunigiškų teisių ir pareigų neatsisakysiu nei bažnyčios komiteto, nei civilinės valdžios naudai.

    2. Pakviečiau kunigus į rekolekcijas, nes kleboną įpareigoja bažnytinė teisė ir Vilniaus archivyskupijos Sinodo nutarimai:

    a) „Tesirūpina klebonai, kad kasmet būtų pravestos bent trijų dienų rekolekcijos, kad tikintieji galėtų pasiruošti šv. sakramentams" (22 str.).

    b) „tesistengia klebonai, kad jiems pavesti tikintieji kuo geriausiai pasiruoštų Velykinei Komunijai per rekolekcijas arba per specialius pamokslus ir tepakviečia pakankamai kunigų išpažintims klausyti" (381 str).

Sinodo nutarimuose rašoma: „tesirūpina klebonai", o ne bažnyčios komitetas ir civilinė valdžia.

    3. Pakviečiau tik tokius kunigus, apie kuriuos kalbama 1948 metų sutartyje, kurią pasirašė Adutiškio bažnyčios komitetas su Švenčionėlių rajono Vykdomuoju komitetu. Ten aiškiai pasakyta: .. .„ ir neleisti atlikinėti religinių apeigų kulto tarnautojams, kurie nėra užregistruoti religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinio Lietuvos TS Respublikai." Aš pakviečiau tik užregistruotus. Minėtoji sutartis galioja, nes egzistuoja ta pati valstybė ir ta pati Bažnyčia. Sutartis negali būti   vienašališkai   panaikinta   ar  pakeista.

    4. Kunigus pakviečiau be leidimo, nes Švenčionių rajono VK pirmininko pavaduotojas Mačionis 1973 liepos 10 man sakė: „Prašykite, leidimą duosime 2 - 3 kunigams." Ar galėtų trys kunigai išklausyti tiek išpažinčių, kiek jų buvo per šių metų rekolekcijas — 3104 asmenys?

(Bažnyčios istorijoje negirdėta, kad ateistų valdžia siųstų „savo kunigus"):
    Be to, Mačionis 1973 lapkričio 21 man sakė: „Ateityje kunigams atvykti į atlaidus prašys leidimo bažnyčios komitetas. Duosime, bet ne visuomet tiek, kiek prašys, ir ne visuomet tiems, kurių prašys —į mes ir savų atsiųsime." Bažnyčios istorijoje negirdėta, kad civilinės valdžia, ir tai ateistinė, siųstų „savo kunigus" aprūpinti tikinčiuosius šv. sakramentais. Tai grubiausias ir neleistiniausias kišimasis į Bažnyčios vidaus reikalus.

    Tarybinėje spaudoje dažnai rašoma, kad Valstybė į Bažnyčios vidaus gyvenimą nesikiša. Pavyzdžiui, J. Aničo ir J. Rimaičio „Tarybiniai įstatymai apie religinius kultus ir sąžinės laisvę", V., 1970, p. 21.

(Leninas, panaikindamas „ukazus", panaikino ir draudimą kunigams važiuoti į atlaidus ir rekolekcijas):
    5. Vyskupas M. Valančius savo knygoje „Maskoliams katalikus persekiojant" (Kaunas, 1929, p. 39), o taip pat A. Alekna „Bažnyčios istorijoj" (Tilžė, 1920, p. 223) rašo, kai caras buvo išleidęs „ukazą", draudžiantį kunigams važiuoti į atlaidus be valdžios leidimo. Esu tikras, kad Leninas, anuliuodamas caro „ukazus", panaikino ir tą, juoko vertą, kuriuo buvo draudžiama kunigams vykti į atlaidus ir rekolekcijas. Tarybiniais laikais panašaus įstatymo niekas nepaskelbė. Taigi, kviesdamas kunigus, aš jokio įstatymo ne-pažeidžiau. Paskirų tarybinių pareigūnų užgaidos — joks įstatymas. įstatymas galioja ir saisto tik viešai paskelbtas ir neprieštaraujantis Konstitucijai. Taigi, Administracinė komisija mane kamantinėjo ir perspėjo be jokio pagrindo.


(Liaudies teismai nesiskaito su jokiais dokumentais):
    Administracinės komisijos nutarime rašoma, kad aš galįs šį nutarimą apskųsti liaudies teismui. Neap-skundžiau. Praeityje įsitikinau, kad liaudies teismas nesiskaito su jokiais dokumentais, net ir su tais, kuriuos tarybiniai teisininkai pripažino labai svarbiais — pakankamais anuliuoti neteisėtą namo konfiskavimą, kurį aš pastačiau prie Švenčionėlių bažnyčios. Teismas patenkino tarybinės valdžios organų užgaidas vien dėl to, kad aš nesutikau būti jų klapčiuku.
Maloniai prašau Religijų reikalų tarybos įgaliotinį anuliuoti man be jokio pagrindo padarytą įspėjimą ir Švenčionių rajono pirmininko pavaduotojui Mačioniui išaiškinti, kad jis neturėjo teisės mane teisti ir perspėti remiantis LTSR ATP 196.V.12 įsaku, nes aš jo nepažeidžiau.
                                                Kun. B. Laurinavičius
Adutiškis, 1974.IV.30.
*    *    *

Varėna
(Chuliganai plytom apmėtė Varėnos bažnyčią):
    1974 balandžio 13 pamaldų metu chuliganai plytgaliais apmėtė Varėnos bažnyčią. Milicija atsisakė kištis, nes „nebuvo kraujo praliejimo".

    1974 balandžio 20 Varėnoje ateistinio mokinių vakaro metu buvo išjuokiama Nukryžiuotojo figūra, tikriausiai nuplėšta nuo kapinių kryžiaus. Juoktasi iš Asmenybės, kuri mirė už idėją. Korespondentė rajoniniame laikraštyje „Raudonoji vėliava" (1974.V.28) pasidžiaugė, kad jaunimas tinkamai auklėjamas, išjuokiant religines apeigas. Tokiu „auklėjimu" vaiko širdyje sugriaunama pagarba viskam, kas idealu ir šventa. Ar tokie vaikai netaps drausmės kolonijų piliečiais?

Dubičiai
(Kunigui draudžiama su religinėm apeigom lydėti mirusį):'
    Dubičių apylinkės Vykdomojo komiteto pirmininkas J. Vaicekauskas 1971 m. pabaigoje atsiuntė Dubičių bažnyčios komiteto pirmininkui B. Švedui tokio turinio raštą: I

    ,,1971 gruodžio 4 apie 14 vai. Jūsų religinės bendruomenės kulto tarnas Mykolas Petravičius, neturėdamas rajono Vykdomojo komiteto leidimo, su gedulingomis vėliavomis Dubičių kaimo centrine gatve lydėjo į bažnyčią mirusią Dubičių kaimo gyventoją Ievą Raginienę."

    „Sutinkamai su instrukcijos dėl religinių kultų įstatymų taikymo tvarkos 9 punktu 6 papunkčiu religinės eisenos bei religinės apeigos po atviru dangumi draudžiamos, išskyrus laidojimo apeigas kapinėse. Todėl prašome įspėti kulto tarną Mykolą Petravičių, kad jis ateityje nepažeidinėtų įstatymais nustatytos tvarkos."


Kaunas
(Susidorojimas su kraštotyrininkais):
     Po Šarūno Žukausko ir jo draugų teismo saugumas nutarė susidoroti su laisvėje likusiais aktyvesniais kraštotyrininkais ir kitais asmenimis.

     Iš Politechnikos instituto buvo išmestas aspirantas Jucevičius, dirbęs cheminės technologijos fakultete; iš Statybos santechnikos fakulteto — studentas Albinas Jonkus; iš Medicinos instituto — V-jo kurso studentė Levija Mozerytė ir Chirurginės stomatologijos katedros asistentas Remigijus Morkūnas.

     Griežtu papeikimu už „elgesį", nesuderinamą su tarybinio gydytojo etika, nubausta Medicinos instituto VI-jo kurso studentė Nijolė Muraškaitė. Svarstant rektorate, jai buvo inkriminuojamas tikėjimas ir bažnyčios lankymas. Analoginius griežtus papeikimus gavo VI-jo kurso studentai Virginijus Skabuiskas ir Kazimieras Preikšą.

     Savo darbovietėse apsvarstyti: Jūratė Eitmanavičiūtė (Pramprojektas), Eligijus Norkūnas (Liaudies buities muziejus), Margarita Sakalauskienė (Kauno Kraštotyros draugijos atsakingoji sekretorė), Audronė Pieseckaitė (Čiurlionio Dailės muziejus), Vilius Semaška (Radijo gamykla), Lukas Mackevičius (En-doktrininių preparatų gamykla), Regimantas Kuklietis (t. p.).

     Margarita Sakalauskienė buvo atleista iš darbo, o likusieji — šaukinėjami į Saugumo komitetą ir įkalbinėjami pasirašyti pasižadėjimus, kad daugiau nedalyvausią antitarybinėje veikloje. Minėti žmonės buvo svarstomi darbovietėse, remiantis iš Partijos komiteto gautais raštais.

     Pramprojekto darbuotojai — kraštotyrininkai, pasipiktinę minėtomis represijomis, surinko draugijos narių pažymėjimus ir atidavė Kauno miesto tarybai, pareikšdami, kad iš draugijos išstoja.

     į Vilniaus saugumo komitetą buvo kviečiami ir verčiami pasirašyti įspėjimus šie kraštotyrininkai: Alfonsas Juška, Birutė Burauskaitė, Jonas Trinkūnas, Rimas Matulis ir Kazys Misius.

     Pastarąjį dar kaltino, kam jis siuntęs į užsienį lietuviškų kryžių nuotraukas. Pasak tardytojų, kryžių nuotraukas galima rinkti, tik nevalia jų platinti.

(Propagandos tikslams filmuoja bažnytines procesijas):
     1974 birželio 14-15 Kaune Šv. Antano bažnyčioje buvo švenčiami atlaidai. Birželio 13-ją atlaidai pra-

sidėjo iškilminga procesija. Gražią nuotaiką sugadino kažkokie filmuotojai. Kilo panika. Daugeliui nesinorėjo patekti į nepažįstamų filmuotojų objektyvus. Antrąją atlaidų dieną parapijos klebonas kun. P. Šniukšta štai ką papasakojo tikintiesiems:

     — Prieš keturis metus Lietuvos Kino studija nutarė pastatyti kino filmą iš Lietuvos ir Latvijos religinio gyvenimo. Buvo nufilmuota Rygos vyskupo Mišios ir J.E vysk. Maželio laidotuvės. Po to filmo statymas sustojo... Aš buvau paskirtas atsakingu už šio filmo pastatymą. Man ir keletui vyskupų teko matyti statytą filmą. Dabar vėl buvo atvykę iš Kino studijos. Filmuotojai sakė, kad šv. Antano prapijos procesija yra gražiausia ir filmavimą suderinę su bažnytine valdžia. Prasidėjus filmavimui procesijos dalyvių tarpe kilo panika, bet Kino studija pažadėjo, kad filmas nebus panaudotas piktam. Mes to filmo, gal būt, nematysime, bet bus žmonių, kurie jį matys..."

     LKB Kronika labai rimtai kun. P. Šniukštai ir kitiems kunigams pataria atsisakyti režisuoti propagandinius, bedieviškus kino filmus, nerašinėti į užsienio bedieviškus laikraščius labai subjektyvių straipsnių, o užsiimti tiesioginiu kunigišku darbu.
*    *    *
Šiauliai
(Prof. Zakso ateistinė paskaita):
     1974 kovo 15 Šiaulių Aklųjų kombinato darbininkai buvo nuvaryti į ateitinę paskaitą, kurią skaitė Kauno Medicinos instituto profesorius I. Zaksas. Lektorius kalbėjo, kad užsienyje skleidžiamos neteisingos žinios apie religinės spaudos suvaržymus Lietuvoje, nekaltų kunigų baudimus ir t.t. Profesorius paminėjo, kad į Kauno Kunigų seminariją niekas nestoja ir jokių suvaržymų iš tarybinės valdžios pusės nėra. Jeigu pasi-

taiko, kad vienas kunigas aptarnauja kelias parapijas, tai vien dėl to, kad, esant mažam tikinčiųjų skaičiui, keli kunigai nereikalingi.

     Po paskaitos klausytojai uždavė eilę klausimų.

     Šiandien iš lektoriaus girdėjau, kad ateistai — tikinčiųjų bičiuliai. Aš esu tinkintis ir to paties išmokiau savo vaikus. Šiaulių ateistai net keletą kartų per posėdžius užtikrino, kad mano vaikai į aukštąsias mokyklas neįstosią. Tai kur bičiulystė? — klausė darbininkas Šileikis.

     Lektorius užtikrino, jei Šileikio vaikai egzaminus išlaikysią neblogiau už kitus, tai tikrai įstosią, o apie Šiaulių ateistų elgesį jis nesiorientuojąs.

     Darbininkas Jurevičius taip pat priminė, nematąs iš ateistų pusės draugiškumo. Du jaunuoliai praėjusiais metais ant Kryžių kalno pastatė kryžių ir už šį „nusikaltimą" buvo skaudžiai nubausti. V. Ivanovas buvo išvarytas iš Muzikos mokyklos, o Z. Mištautas — neprileistas prie valstybinių egzaminų. Be to, Z. Mištautas buvo prievartaujamas Kūčių dieną skaityti ateistinę paskaitą. Ar tai ne pasityčiojimas iš tikinčio žmogaus? O gal tai bičiulystė?
Prof. Zaksas atsakė, kad ateistai, siųsdami Mištautą skaityti ateistinę paskaitą, pasielgę gal būt, neteisingai, o apie neprileidimą prie egzaminų visiškai nutylėjo.

     Jurevičius priminė, kad religinė spauda išleidžiama Lietuvoje labai mažais tiražais ir jos gauti beveik neįmanoma. Pavyzdžiui, už „Maldyną" tikintieji mokėtų net po 30 rublių, kad tik jų gautų. Knygą „II Vatikano susirinkimo nutarimai" Jurevičius matęs tik ateistiniame muziejuje.

     Kultūros rūmų direktorius Alminas tvirtino, jog jis negalįs būti tikinčiu žmogumi, nes kažkodėl mūsų laikais stebuklų nesą, o praeityje — viskas išgalvota.

     Darbininkas Jurevičius pastebėjo, kad ir mūsų laikais esą stebuklų Liurde, Fatimoje, tik dėl religinės spaudos trūkumo šie faktai daugeliui lieka nežinomi.

     Prof. Zaksas kalbėjo, kad II Pasaulinio karo metu vokiečiai Dievo vardu įvykdę žudynių. Vienas darbininkas paaiškino, kad Hitleris buvęs bedievis, o fašistų lageriuose buvę išžudyta tūkstančiai kunigų.

     — Ką veiks ateistai, kai neliks tikinčiųjų? — paklausė Šileikis.

     Kiek pagalvojęs, lektorius atsakė, kad tada ateistai kovosią su girtavimu ir kitomis negerovėmis. Į daugumą darbininkų klausimų prof. Zaksas arba visiškai neatsakydavo,  arba miglotai šį tą paaiškindavo.

     — Dievo buvimą įrodo net jūsų paskaitą, — baigė savo kalbą vienas darbininkas. Salėje kilo ovacijos.
*    *    *
     Šileikytei Virginijai klasės vadovė Dukaitienė į charakteristiką įrašė: „Yra religingų tėvų įtakoje. Virginijos nuomonė sutampa su fanatiška tėvų nuomone.."
*    *    *


(Tardo kam kalbėjo apie tardymą):
     1974 kovo 3 vienas saugumietis nusivežė V. Ivanovą į Šiaulių Saugumo komitetą ir tardė, kam Virginijus pasakojęs apie tardymą sąryšyje su kryžiaus nešimu į Meškuičių piliakalnį, kas Virginijaus motinai padėjęs rašyti skundą ir kt.
*    *    *
(Paskaitoje tyčiojamasi iš tikinčiųjų):
     1974 vasario 11 Šiaulių Aklųjų kombinato lektorius Gorodickis skaitė ateistinę paskaitą, kurios metu tyčiojosi iš tikinčiųjų. Jis kalbėjo, kodėl tikintiesiems

gimimo dieną arba vardinių proga nepadovanoti karsto, jei jie taip trokšta amžinojo gyvenimo.

     Po paskaitos žmonės lektorių sulaikė ir prasidėjo diskusijos, tačiau lektorius pasistengė kuo greičiau apleisti salę.


Žagarė
(Kam priklauso vaikai: tėvams ar partijai?):
     1974 vasario 25 Joniškio rajono VK pirmininko pavaduotojas V. Mičiūnas Žagarės klebonui kun. G. Gudanavičiui priekaištavo, kodėl klebonas einąs laidotuvių procesijoje ir jos metu nešamas kryžius, kodėl leidžiąs vaikams patarnauti šv. Mišiose, raginąs tėvus vesti savo vaikus į bažnyčią ir 1973 m. vasarą katekizavęs moksleivius?

     — Katekizuoti vaikus, atsakė kun. G. Gudanavičius, — traukti juos arčiau altoriaus, raginti tėvus, kad patys lankytų bažnyčią ir vaikus atsivestų ?— kunigo pareiga. Būčiau blogas kunigas, jei šios pareigos sąžiningai  neatlikčiau.

     — Vaikai yra mūsų ir mes jų jums neatiduosime, — tvirtino Mičiūnas.

     — O mes iš jūsų vaikų nė neprašysime. Jie yra tėvų. Jeigu tėvai prašys mūsų pagalbos, tai mes mielai padėsime jiems religingai auklėti vaikus, — atsikirto klebonas. —Kryžių nešti laidotuvių procesijoje reikalauja liturginės apeigos. Tam neprieštarauja net Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas.

     — Tumėnas mums ne viršininkas, — kalbėjo rajono pareigūnas. — Vilniuje jis gali tvarkytis kaip nori, tik ne čia. Mes čia šeimininkai.. . Aplamai, jūsų veikla Žagarėje mums nepatinka. Imsimės griežtesnių priemonių.

     — Tai jūsų reikalas. Aš savo pareigas pasistengsiu atlikti sąžiningai.

(Persekioja bažnyčią lankančius moksleivius):
     Netrukus mokykla pradėjo persekioti bažnyčią lankančius moksleivius. Mokytojai lankėsi į namus, kvietinėjo tėvus pas save ir įkalbinėjo neleisti vaikų į bažnyčią. Vaikai galį melstis ir namuose; už bažnyčios lankymą būsią baudžiami.

     Labiausiai nukentėjo Valančių šeimos vaikai. Genė Valančiūtė iki šeštos klasės mokėsi vien penketais ir kasmet gaudavo garbės raštą. Šiemet Genė vėl užbaigė mokslo metus vien penketais, tačiau garbės rašto negavo, o elgesio pažymys — patenkinamas. Zitai Valančiūtei, gerai besimokančiai ir pavyzdingo elgesio mergaitei, elgesį sumažino iki nepatenkinamo.

     Sąžiningi mokytojai, tėvai ir moksleiviai yra pasipiktinę šitokiu VIII klasės auklėtojo V. Maižiaus ir direktoriaus Stelmoko elgesiu.
*    *    *

Vosyliškis
(Tėvų ir moksleivių terorizavimas):
     1974 m. Vosyliškyje ateistinę veiklą suaktyvino aštuonmetės mokyklos mokytoja Lionė Kmieliauskienė su savo vyru Algiu Kmieliausku — Vosyliškio apylinkės pirmininku.

     Per Velykas jie abu slankiojo aplink šventorių, o moksleivius sekė jų pasiųsti žmonės — komjaunuolė Urbaitė ir mokytoja Vaišvilaitė. Tuojau po Velykų prasidėjo tėvų ir moksleivių terorizavimas.

     Apylinkės pirmininkas Kmieliauskas įsakė, kad orkestrantai atiduotų dūdas — mat, jie per Velykas išdrįso groti bažnyčioje.

     Vosyliškio aštuonmetės mokyklos moksleiviai buvo barami už bažnyčios lankymą, o ypatingai už dalyvavimą procesijoje. Mokytoja Bakienė išjuokė III klasės mokinį Pesecką ir jo tėvus už bažnyčios lankymą.

     — Tau mama sakys, kad tave gandras atnešė, tai tu ir tikėsi, — šaipėsi Bakienė. — O gal tokį kvailą ir atnešė gandras?


(Reikia aiškintis dėl bažnyčios lankymo):
     Kmieliauskai nepasitenkino savo „veikla". Jie pranešė Grinkiškio vidurinės mokyklos direktoriui Kirtikliui, kurie Vosyliškiu vyresniųjų klasių moksleiviai, besimokantys Grinkiškyje, per Velykas dalyvavę pamaldose. Direktorius Kirtiklis kvietė moksleivius į mokytojų kambarį ir vertė rašyti pasiaiškinimus, kodėl per Velykas buvę bažnyčioje VIII klasės moksleivis R. Jančius buvo verčiamas net penkis kartus perrašyti pasiaiškinimą, kodėl per Velykas patarnavęs šv. Mišioms. XI klasės moksleiviui J. Kilbauskui direktorius Kirtiklis pareiškė: „Pasirink arba mokyklą, arba bažnyčią." Moksleivis padavė pareiškimą, kad iš-stojąs iš mokyklos. Tada direktorius pažadėjo daugiau neužgaulioti ir įkalbėjo pasilikti jo vadovaujamoje mokykloje.

     Gegužės 14 į Grinkiškio vidurinę mokyklą atvyko Raseinių rajono saugumo viršininkas ir bandė J. Kilbauską įtikinti, kad šis nebetarnautų šv. Mišiose.

     — Tu jau pilnametis ir gali tėvų neklausyti, — mokė saugumietis.
*    *    *

(Neleidžia statyti kryžiaus):
     Vosyliškio apylinkėje Puodžių kaime nugriuvo prie kelio stovėjęs senas kryžius. Pranas Poškus ruošėsi pastatyti naują, bet apylinkės pirmininkas Kmieliauskas apie tai painformavo rajono vadovybę, kuri prigrasė Poškų nestatyti kryžiaus.

     — Mes kryžių negriauname, — kalbėjo rajono VK pirmininko  pavaduotojas  Z.  Butkus,  — bet jeigu

kryžius nuvirto, tai jis savo jau atgyveno ir kito nevalia statyti.
*    *    *

(Bausmė už leidimą vaikams patarnauti mišioms):
     1974 gegužės 13 Raseinių rajono VK pirmininko pavaduotojas Butkus išsikvietė Vosyliškio kleboną kun. Joną Survilą ir kaltino, kad šis esąs neklusnus bei agresyvus, nes vaikai patarnauja šv. Mišioms ir dėl to buvęs net baustas. Iš tikrųjų kun. J. Survila 1971 gegužės 13 dėl vaikų turėjo aiškintis saugumo viršininkui Gardauskui, o 1972 liepos 18 už vaikų patarnavimą šv. Mišiose buvęs nubaustas 50-ies rublių bauda.

     Pavaduotojas Z. Butkus klebonui įsakė parašyti pasiaiškinimą, kodėl vaikai patarnauja šv. Mišioms. Kun. J. Survila pasiuntė šitokį pasiaiškinimą:

     „Vaikų tėvai ir motinos nori, kad jų vaikai eitų į bažnyčią, o ne girtautų. Jeigu aš agituočiau, tai būtų vaikų būrys. Be to, galite paklausti vaikų motinas, kas agituoja."

     „Kodėl aš nenuvarau vaikų nuo altoriaus? Aš negaliu jų nuvaryti nuo altoriaus todėl, kad Viešpats Jėzus Kristus sako: 'Leiskite vaikučiams eiti pas mane ir netrukdykite jiems...' (Naujasis Testamentas, V., 1972, p. 190, 118, 67)."

     Taigi „Dievo reikia labiau klausyti, negu žmonių" (t.p. p. 198, 295).

     Pavaduotojas Butkus, gavęs šitokį pasiaiškinimą, tą pačią dieną iškvietė kun. J. Survilą į rajoną ir Administracinė komisija nubaudė jį penkiasdešimt rublių bauda. Butkus labiausiai pyko ant klebono už tai, kam šis parašęs, kad „Dievo reikia klausyti labiau, negu žmonių" — atseit, nežada ir ateityje pasitaisyti. Pagrasino, kad ateityje imsis griežtesnių priemonių ir neįeisiąs  klebonui  šitaip  elgtis.
*     *     *

Surviliškis
(Kunigui draudžiama vykti į atlaidus):
     Kėdainių rajono VK pirmininko pavaduotojas Juškevičius uždraudė Surviliškio klebonui kun. Vytautui Užkuraičiui vykti pas kaimynus į atlaidus ir ten sakyti pamokslus. Apie šį draudimą kun. V. Užkuraitis painformavo tikinčiuosius Surviliškyje, Gudžiūnuose bei Šaravuose.

    
— Rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas man uždraudė vykti pas kaimynus į atlaidus ir ten sakyti pamokslus. Tačiau aš esu Kristaus įsteigtos Bažnyčios kunigas ir privalau klausyti Mokytojo žodžių, kuris sako: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai." Ar aš galiu neklausyti tokio kategoriško paliepimo? Todėl į atlaidus važiuosiu ir pamokslus sakysiu, o savo draudėjams aš noriu priminti šv. apaštalų Petro ir Jono žodžius žydų tarybai: „Spręskite patys, ar teisinga jūsų klausyti labiau negu Dievo?"

     Praėjus atlaidamas, liepos mėnesį kun. V. Užkuraitis buvo iškviestas pas pavaduotoją Juškevičių, kuris pradėjo „neklaužadą" kleboną auklėti:

     — Kodėl nesilaikai mūsų įsakymų ir be leidimo Važiavai į atlaidus ir ten pamokslininką vai?

     — Atlaidų rengimas, pamaldos, sakramentų teikimas priklauso ne jūsų kompetencijai, bet vyskupui ir kunigams, — paaiškino Surviliškio klebonas. — Kokia teise jūs kišatės į Bažnyčioos vidaus gyvenimą, kanonų sritį ir trukdote kunigams bei tikintiesiems atlikti religines pareigas? Šitokiu elgesiu Jūs, o ne mes pažeidžiate TSRS Konstituciją ir Visuotinę Žmogaus Teisių Deklaraciją. Jūs, tarybinės administracijos pareigūnai, tampate ateistų įrankiais ir tarnaujate ne visiems piliečiams, o tik negausiai grupei. Aš esu giliai įsitikinęs, kad jūs, pavaduotojau, netu-

rite jokios juridinės bei moralinės teisės įsakinėti kunigams: „Tu važiuok į atlaidus ir sakyk pamokslą, o tu — nevažiuok."

     — Už tokį elgesį ir žodžius aš tave sutvarkysiu! — grūmojo Juškevičius. — Tu prieisi liepto galą...
*    *    *

(Mokinys išjuokiamas už bažnyčios lankymą):
     Surviliškyje Eidukienė su savo sūnumi kasdien ateidavo į bažnyčią. Už tai vaikas mokykloje būdavo visaip išjuokiamas ir pravardžiuojamas. Mokytojas Klanauskas motinai net pagrasino:

— Jei ir toliau taip dažnai vesi vaiką į bažnyčią, tai atimsime motinystės teises, o vyrą atleisime iš buhalterio pareigų.


Utena
(Kunigui draudžiama ligoninėje suteikti paskutinį patepimą):
     J. E. Panevėžio Vyskupijos Apaštališkajam Administratoriui vysk. dr. R. Krikščiūnui Utenos dekano kun. J. Niurkos Pareiškimas

     1974 kovo 28 Utenos ligoninėje suteikiau ligonių patepimo sakramentą Onai Katinienei. Ligonė buvo mašinos sužalota, be sąmonės ir sekančią dieną mirė.

     Kovo 19 mane pasikvietė Utenos rajono VK pirmininko pavaduotojas Labanauskas ir klausinėjo, ar vakar buvęs ligoninėje pas ligonį, ar turėjęs vyr. gydytojo leidimą.

     Paaiškinau, kad mane iškvietė mirusios sesuo, kuri sakė, kad su patarnaujančiu personalu susitarta

ir manęs iš ligoninės neišvarys. Nuėjęs aprūpinau ligonę ir niekam neužkliuvau.

     Pavaduotojui neužteko mano pasiaiškinimo ir prašė dar raštu pasiaiškinti. Jaučiausi nenusikaltęs ir į ligoninę savivališkai neįsibrovęs, o tik pakviestas atlikęs kunigo pareigas, todėl pasiaiškinimą parašiau.


(Be leidimo kunigas negali lankytis ligoninėje):
     Vieną naktį mane prikėlė vykti į ligoninę, tačiau paaiškėjo, kad su patarnaujančiu personalu nesusitarta. Pažadėjau palaukti, kol nuvykę susitars, tačiau nesulaukiau.

     Po kelių dienų dienos metu vėl kvietė į ligoninę. Pakvietėjas neturėjo vyr. gydytojo leidimo. Nuėjęs leidimo, pas mane nesugrįžo.

     Kovo 7 iš sakyklos paskelbiau tikintieisems, kad mes, kunigai, ligoninėje galime apsilankyti tik su vyr. gydytojo leidimu.

     Balandžio 24 Dreničėnų kaimo gyventoja Agota Graužinienė, d. Petro, 82 m. amžiaus, besigydanti Utenos ligoninėje, prašė pakviesti kunigą. Jos vaikai kreipėsi pas gydytoją leidimo. „Dar nesilpna, nereikia... Neturime atskiro kambario." — paaiškino gydytojas.

     Šitaip negalima paaiškinti ir pono užguitam grytelninkui, nes ligonė buvo prie pat mirties — per parą sunaudodavo 12 deguonies pagalvėlių, o kunigui ligoniams aptarnauti Utenos ligoninėje yra paskirtas vyr. gydytojo kabinetas. Balandžio 25 Graužinienė neprisišaukusi kunigo, numirė.

Išvados:
     1. Utenos ligoninėje kunigams jau neleidžiama aprūpinti mirštančius tikinčiuosius. Ką bekalbėti apie norinčius atlikti velykinę išpažintį?

     2. Ko vertas paliepimas gauti vyr. gydytojo leidimą, jei jis neduodamas?

     3. Atrodo, kad vyr. gydytojui kažkas uždraudė duoti leidimus, panašiai, kaip ir budintiems gydytojams — įsileisti kunigą pas ligonius.

     Prašau Jūsų Ekscelenciją kreiptis į atitinkamas institucijas, kad Utenoje baigtųsi šiuo klausimu kilę nesusipratimai, o ligonius aptarnavęs kunigas nebūtų laikomas nesikaltėliu.

Utena, 1974 gegužės 9,
               Kun. J. Niurką
*     *    *

(Reikia registruoti šventes ir sudarinėti sutartis):
     1974 balandžio 15 Utenos rajono Vykdomasis komitetas išsiuntinėjo apylinkių ir miestų Vykdomųjų komitetų pirmininkams šitokį raštą:

     „Prašau Jus kartu su kulto įstatymų laikymosi kontrolės
komisijos prie Utenos rajono Vykdomojo komiteto nariu......
atlikti nustatytais terminais šiuos darbus:

I. Iki balandžio 19 prisiųsti rajono Vykdomajam komitetui
atlaidų ir religinių švenčių, švenčiamų 1974 metais  ........
bažnyčioje (cerkvėje), kalendorių pagal tokią formą:
............ bažnyčioje (cerkvėje) 1974 metais buvo arba bus
švenčiami šie atlaidai bei kitos religinės šventės:

Eil. Nr. Atlaidu arba šventės pavadinimas data Ką vykdomasis organas numato kviestis (arba kvietė) talkon iš kunigų
       
.............................
religinės  bendruomenės  vykdomojo organo pirmininkas

Pastabos:
    1. Šį religinių švenčių kalendorių sudaro ir pasirašo religinės bendruomenės vykdomasis komitetas,
    2. Padarykite to kalendoriaus nuorašus: vieną iš jų pasilikite kontrolės tikslu apylinkės vykdomajame komitete, kitą įteikti kulto įstatymų laikymosi kontrolės komisijos nariui drg................ o patį originali pasiųskite man.
    3. Darbo dienomis gali vykti nekilnojamos religinės šventės tik po darbo valandų. Todėl tokiu atveju grafoje „data" nurodoma, kurią valandą šventė ar atlaidai prasideda. Kilnojamas šventes reikia pasiūlyti iškelti į gretimus sekmadienius.
    4. Išaiškinti vykdomųjų organų pirmininkams, kad, sudarius atlaidų kalendorių, reikės ir ateityje prieš kiekvienus atlaidus bei religinę šventę rašyti pareiškimus rajono Vykdomajam komitetui, kad būtų leista talkon pasikviesti vieną ar du kunigus iš kaimyninių parapijų, nes jų pageidavimas dar nereiškia, kad rajono Vykdomasis komitetas sutinka ar leidžia. Žodžiu, norint pasikviesti kunigą iš kaimyninės parapijos talkon, reikia gauti leidimą seniau nustatyta tvarka.

    II. Atnaujinti sutartis su religinėmis bendruomenėmis dėl maldos namų ir religinio inventoriaus perdavimo tolimesniam naudojimuisi iki gegužės 10 d.

    Sutartis surašoma trijuose egzemplioriuose: vienas egzempliorius lieka religinės bendruomenės vykdomojo organo byloje, antras iš trečias pristatomi rajono Vykdomajam komitetui (vienas iš jų bus siunčiamas į Vilnių Religijos tarybai).

    Jei bus neaiškumų dėl sutarties užpildymo, prašau konsultuotis su manimi.

    III. Kartu su sutartimis prisiųsti ir kulto turto aprašymus (juos sudaro religinės bendruomenės vykdomasis organas ir pasirašo) pagal tokią formą:
Kulto turto, perduoto nemokamam naudojimuisi
................ religinei bendruomenei

APYRAŠĄS
Invent. Nr.    *    Medžiaga    Ilgis arba svoris    Daikto vertė atmetus susidėvėjimą    Pastabos
                   
* Daikto pavadinimas ir jo charakteristiniai skiriamieji požymiai.
...................................religinės bendruomenės vykdomojo organo pirmininkas

    IV. Peržiūrėti ir ten, kur reikia, atnaujinti dvidešimtukus, religinių bendruomenių vykdomuosius organus, revizijos komisijas. Siekti, kad į tuos sąrašus būtų įtraukti lojalūs žmonės. Nušalinti tuos asmenis, kurie yra teisti, buvo išvežti arba šiaip reakcingi. Iš dvidešimtuko tarpo -išrenkamas vykdomasis organas iš trijų žmonių (pirmininkas, sekretorius, kasininkas ir revizijos komisija taip pat iš trijų asmenų (pirmininko ir dviejų narių).
    Prašau nurodytus darbus atlikti kruopščiai ir laiku.

    Priedas: 1. Paaiškinimas dėl kulto įstatymų taikymo tvarkos.
                2. Sutarties blanko trys egzemplioriai.

                Utenos rajono DŽDT Vykdomojo komiteto
                    pirmininko pavaduotojas

Red. pastaba. Analoginius raštus gavo visi Lietuvos apylinkių ir miestų vykdomieji komitetai.
*     *     *
Biržai
(Kunigas baramas už ateisto motinos palaidojimą):
    1974 birželio 12 kan. Antanas Misevičius buvo iškviestas pas Biržų rajono VK pirmininko pavaduoto-

ją Steckaitę pasiaiškinti, kaip drįso laidoti sūnaus ateisto motiną Stiklerienę.

    Kan. A. Misevičius birželio mėnesį, giminėms prašant, palaidojo Pabiržės mokytojo Stiklerio, aršaus ateisto, motiną, prieš tai ją kelis kartus aprūpinęs šv. sakramentais. Motiną ligoje globojo ne sūnus ateistas, o dukra.

    Pavaduotoja Steckaitė perspėjo kan. A. Misevičių, kad ateityje nepadarytų šitokio „nusikaltimo", nes padarysianti atitinkamas išvadas.
*    *    *
TELŠIŲ VYSKUPIJA

Šilalė
(Kun. Šeškevičiui grasinama kalėjimu):
    1974 kovo mėnesį Šilalės parapijos vikaras kun. A. Šeškevičius pasiuntė Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui kelis pareiškimus. Pateikiame kai kurias jų mintis:

    1. „Kvėdarnos klebonas pakvietė mane aktyviai dalyvauti gavėnios susikaupimo pamaldose 1974 balandžio 5-6 dienomis. Šilalės VK pirmininko pavaduotojas Jankus mano pavardę išbraukė, o jam leido pasikviesti tik vieną kunigą. Kodėl tokia diskriminacija? Pernai tikinčiuosius tokiu laiku vos spėjo su dideliu vargu aptarnauti penki kunigai, o ką dabar padarys du? Pavaduotojas Jankus turėtų parodyti žmoniškumo tarybiniams piliečiams, besinaudojantiems Konstitucijos skelbiama religijos laisve.."

    „Ar pavaduotojo Jankaus elgesys neprives prie to, kad kunigai liausis prašę jo leidimo, kaip kunigai kitur jau daro? Kam grąžinti seniai atgyventus caro ir Muravjovo laikus? Ar taip nekasama duobė pačiam komunizmui?"

    2. „1974 kovo 15 mane su klebonu kan. Valaičiu pasikvietė Šilalės VK pirmininko pavaduotojas Jankus. Pas jį radome pakviestą ir saugumo atstovą.

    „Pavaduotojas Jankus ir saugumietis ėmė  man grasinti kalėjimu, nes po visų bausmių dar prieštarauju ir nenoriu vykdyti įstatymų. Pasakiau, jog esu pasiruošęs eiti ir mirti komunistų kalėjime.'

    „Paprašiau parodyti įstatymą, kurio nesilaikau, bet nė vienas nesiteikė jo parodyti. Pavaduotojas Jankus grubiai mane kaltino, pareikšdamas, jog daugiau su manimi nesikalbėsiąs, o tik veiksiąs."

    „Todėl prašau Jūsų pagalbos, kad nebūčiau diskriminuojamas, šmeižiamas, kad su manimi būtų elgiamasi, kaip su žmogumi."
*    *     *

VILKAVIŠKIO VYSKUPIJA

Plutiškės
(Vid. mokyklos direktoriaus ir chuliganų elgsena):
        Lietuvos TSR Švietimo Ministerijai
        Plutiškių katalikų parapijos vykdomojo
        komiteto
        P a r e i š k i m a s

    1974 gegužės 5 atlaidų metu, per pamaldas į šventorių įsibrovė Plutiškių vidurinės mokyklos direktorius J. Jakštas ir savo įžūliu elgesiu užgauliojo tikinčiuosius. Be milicijos atstovo ir be mūsų Vykdomojo komiteto žinios padarė kratą varpinėje ir priešbažnytyje.

    Tuojau po Jakšto išėjimo, į šventorių įsibrovė bū relis Plutiškių vidurinės mokyklos moksleivių, kurie iš senukių moterų pradėjo atiminėti rožančius ir kitas devocionalijas. Vienai atėmė net pinigus. Kilus triukš-

mui, paaugliai iš šventoriaus buvo išprašyti. Tuomet, triukšmaudami gatvėje, į šventoriuje besimeldžiančius pradėjo svaidyti akmenimis. Senyva moteris Deltuvienė gavo smarkų akmens smūgį.

    Atrodo, kad paaugliai turėjo būti kieno nors pamokyti, nes anksčiau jie šitaip nesielgdavo. Pažymėtina, kad direktorius J. Jakštas panašiai elgiasi jau ne pirmą kartą.

    Mes prašome Švietimo Minsteriją sudrausti direktorių Jakštą, nes jo elgesys neteikia garbės nei tarybinei mokyklai, nei tauriam tarybiniam pileičiui.

Plutiškės, 1974 gegužės 10.


    1974 liepos pabaigoje Kapsuko rajono VK pirmininko pavaduotojas Liolys kamantinėjo Plutiškių parapijos komiteto pirmininką, kas rašęs skundą. Barė, kad parapijos komitetas kreipėsi ne į jį, o į Ministeriją.

— Ateityje kreipkitės tik į mane, — baigė pokalbį Liolys.

KAIŠIADORIŲ VYSKUPIJA

Molėtai
(Sekliai seka kurie moksleiviai eina į bažnyčią):
    1974 balandžio 14, per Velykas į visas Molėtų rajono bažnyčias buvo atvažiavę sekliai stebėti, kurie moksleiviai eina į bažnyčią. Mokytojai, sužinoję, kurie moksleiviai per Velykas buvo bažnyčioje, pradėjo lankytis į jų namus ir barti tėvus, kam vaikai lanko bažnyčią. Apsilankę Molėtuose pas Antaną Paliukėną, barė, kad jo duktė vienuoliktoke buvusi bažnyčioje. Kitą vienuoliktoką baugino, kad jam paršysią blogą charakteristiką, su kuria negalėsiąs įstoti į jokią aukštąją mokyklą.

    — Tada eisiu į kunigų seminariją — ten mane priims! — atšovė moksleivis.

    Tėvams pasipirešinus, ateistų mokytojų fanatizmas truputį atslūgo.
*    *    *

Bagaslaviškis
(Didžiąją Savaitę moksleiviams draudžiama eiti į bažnyčią):
    Širvintų rajono Bagaslaviškio vidurinės mokyklos direktorė Sviderskienė 1974 m. Didįjį Penktadienį įsakė mokiniams, kad Didžiąją savaitę niekas neitų į bažnyčią. Jeigu eis, tai tėvai būsią baudžiami piniginėmis baudomis. Sekančią dieną pakartotinai įsakė, kad per Velykas nė vienas moksleivis nenueitų į bažnyčią.

    Per Velykas direktorė iš mokytojos Aldonos Černauskaitės buto lango stebėjo šventės dalyvius, tarp kurių buvo daug moksleivių. Po Velykų direktorė įsakė bažnyčioje buvusiems moksleiviams atsivesti savo tėvus. Susirinkę tavai buvo gąsdinami, kad vaikams bus mažinamas elgesio pažymys, jeigu jie eisią į bažnyčią. Kai kurie tėvai, pvz., F. Jablonskienė, L. Strazdienė, V. Balandienė, E. Miliauskienė, Paukštienė buvo terorizuojamos po kelias valandas. Nemažiau nemalonumų patyrė ir bažnyčioje buvę moksleiviai.
*    *     *

    1974 gegužės 3 Bagaslaviškyje buvo laidojamas Jonas Gateris, kurio sūnus lankė šio miestelio vidurinę mokyklą. Mokiniai, atlydėję velionį į bažnyčią, turėjo per pamaldas laukti aikštėje, nes direktorė A. Sviderskienė jų neleido į bažnyčią.
*    *    *

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum