gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
11t. 1.1-1.4 Spausdinti El. paštas
I DALIS
"LIETUVOS
KATALIKŲ BAŽNYČIOS
KRONIKOS" GENEZĖ
IR KGB KOVA
PRIEŠ JĄ


1.1. LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS
PADĖTIS SOVIETMEČIU


    1939 m. rugpjūčio 23 d. SSRS ir Vokietijai pasirašius Molotovo-Ribentropo paktą buvo padalyta Europa. Taip pat ir Lietuva. Dar po poros pakoregavimų visa Lietuva buvo atiduota SSRS įtakos sferai. 1940 m. birželio 15 d. šio pakto nutarimai buvo realizuoti: Lietuvą, Latviją ir Estiją okupavo Sovietų Sąjunga. Tačiau oficialaus okupacinio Lietuvos statuso SSRS nenorėjo, todėl 1940 m. liepos 14-15 d. buvo suorganizuotas Liaudies seimo rinkimų farsas. "Išrinktas" seimas savo pirmajame posėdyje liepos 21 d. paskelbė Sovietų valdžią ir nutarė prašyti, kad Lietuva būtų priimta į SSRS sudėtį. Rugpjūčio 3 d. Lietuvos delegacija iš Maskvos SSRS Aukščiausios tarybos sesijos parvežė Lietuvai "Stalino saulę". Juridiniu farsu įforminę "savanorišką" Lietuvos įstojimą į SSRS, okupantai ir jų kolaborantai Lietuvoje jau galėjo atviriau ir drąsiau imtis savo užmačių: kuo greičiau so-vietizuoti ne tik Lietuvos ūkį, bet ir jos dvasią, įgyvendinti savo politinius, socialinius ir ideologinius tikslus.

    Dauguma Lietuvos gyventojų, ypač jos politiniai veikėjai ir intelektualai, iš karto suprato, kad tai Lietuvos okupacija, su kuria taikstytis negalima. Šią žmonių nuostatą žinojo ir okupantai. Kad būtų palaužtas bet koks organizuotas pasipriešinimas rengiamam seimo rinkimų farsui, 1940 m. liepos 7 d., prabėgus vos trims savaitėms po okupacijos, Saugumo departamento direktorius Antanas Sniečkus pasirašė "Priešvalstybinių partijų: tautininkų, voldemarininkų, liaudininkų, krikščionių demokratų, jaunalietuvių, trockistų, socialdemokratų, eserų, šaulių ir kt. vadovų likvidacijos planą", kuriame buvo numatyta areštuoti visų Lietuvoje oficialiai veikusių partijų (kompartija buvo uždrausta) vadovus ir kitus sovietinei santvarkai priešiškus žmones 1). Kaip žinoma, šis nutarimas buvo nedelsiant įvykdytas, ir du tūkstančiai politinių kalinių pradėjo penkiasdešimties metų Lietuvos kančių epopėją.
----------
1) LSSR KGB archyvas (toliau - LSSR KGBA). F. K - 1. Ap. 10. B. 1. L. 231-233.

12

Antano Sniečkaus 1940 m. liepos 7 d. patvirtinto plano pirmosioms sovietų represijoms faksimilė. (LSSR KGB A. F. K-l. Ap. 10. B. 1. L, 231.)
13

    Šiame nutarime nėra paminėti Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovai: jų liesti dar nedrįsta - Lietuva buvo perdėm katalikiška šalis, ir toks žingsnis būtų sukėlęs nepageidaujamą tautos pasipiktinimą. Tačiau tai nereiškė, kad Bažnyčia nebuvo priskiriama prie "liaudies priešų" ir kad nebuvo rengiamasi prieš ją kovoti. Dėl didžiulės Bažnyčios įtakos visuomenei (didesnės negu bet kurios partijos) reikėjo ieškoti slaptesnių ir rafinuotesnių kovos būdų. Todėl jau 1940-1941 m. Lietuvos SSR vidaus reikalų komisarui A. Guzevičiui buvo atsiųsta SSRS vidaus reikalų komisaro Berijos ir Valstybės saugumo vyriausiosios valdybos viršininko Merkulovo instrukcija, kokiais būdais ir metodais triuškinti Bažnyčią. Instrukcijoje rašoma:

"Su priešiška dvasininkijos veikla NKVD 2) organai turi kovoti gerai organizuotu agentūrinių-operatyviniu darbu, kad per trumpiausią laiką Lietuvos katalikų vadovybė susilauktų daug rimtų smūgių. Turime sunaikinti jos bazę, diskredituoti ją katalikų akyse, suskaldyti dvasininkijos vadovybę ir sumenkinti jos įtaką tikintiesiems. Todėl SSRS NKVD siūlo:

    a) verbuojant kunigus ir katalikų autoritetus panaudoti visas jų silpnybes. Patirtis rodo, kad tokia kompromituojanti medžiaga verbavimui efektyviausia;

    b) verbuojant ir dirbant su agentūra atkreipti dėmesį į įvairiausius prieštaravimus tarp Bažnyčios vadovų. Kruopščiai išnagrinėti šių prieštaravimų esmę ir išnaudoti juos skaldant ir diskredituojant Bažnyčios vadovybę, ypač pasitelkiant karjerizmo ir pavydo elementus;

    c) kad įsigytume kvalifikuotų agentų dvasininkų, reikia maksimaliai panaudoti suimtus kunigus ir religinius veikėjus;

    d) dvasininkus, užsiimančius aktyvia antisovietine veikla, suimti, prieš tai gavus SSRS NKVD sankciją " 3).

    Taip smarkiai užsimota ne tik prieš politines Lietuvos partijas, bet ir prieš Bažnyčią todėl, kad tai buvo pagrindinės kliūtys realizuojant "lietuvių tautos įliejimą į broliškų so-
--------------
2) NKVD - (Rus. - Narodnij komisarijat vnutrennich del) Vidaus reikalų liaudies komisariatas.
3) Laisvės kovų archyvas. Kaunas. 1994. Nr. 11. P. 136-137.
14

vietinių tautų šeimų" konglomeratą, kad jame ištirptų. Tai ir buvo pagrindinis sovietinės politikos tikslas. Jam pasiekti reikėjo, kad Lietuva prarastų savo istorinio, tautinio ir religinio identiteto tęstinumą, t. y. užslopinti tautos istorinę ir kultūrinę atmintį.

    Taip jau susiklostė, kad Lietuva, nors paskutinė Europoje priėmė krikščionybę, bet per 600 metų labai susiejo su ja savo istoriją ir kultūrą: krikščionybės dėka išsaugotas lietuviškas žodis (M. Mažvydas), carinės okupacijos metais išblaivinta, apsaugota nuo surusinimo ir išsigimimo tauta (M. Valančius), pagaliau krikščioniškos moralės žmonės daugiausia prisidėjo atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, ugdydami jos kultūrą ir ūkį (žemės ūkio atnaujintojas - kun. M. Krupavičius). Sovietiniai okupantai, siekdami pakirsti tautos istorinę ir tautinę sąmonę, suvokė, kad to neįmanoma padaryti neišrovus katalikiškojo tikėjimo, nes tie du dalykai lietuvio širdyje yra glaudžiai susiję. Tai okupantus vertė skelbti kovą prieš Bažnyčią. Kita vertus, Lenino sukurtoji bolševikinė ideologija religiją laikė pažangos stabdžiu, "liaudies opiumu". Jau vien ši fanatiška antireliginė nuostata, tapusi ideologija, o iš tikrųjų naująja ateistine religija, vertė SSRS kovoti prieš Bažnyčią.

    Šios kovos pirmosios gairės buvo nužymėtos minėtoje Berijos instrukcijoje. Nėra abejonės, kad šiuo klausimu buvo specialūs VKP(b) CK 4) nutarimai. Šios kovos pirmieji pradai matyti išlikusiose KGB archyve 1940-1941 m. bylose: kaip čekistų komisarai zondavo pirmiausia Lietuvos Katalikų

Aikštė prieš KGB rūmus Vilniuje
-------
4) VKP(b) CK - Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) centro komitetas.
15

Bažnyčios vadovų ir autoritetingų dvasininkų (tarp jų ir kun. Mykolo Krupavičiaus) politines nuostatas, kaip bandė juos palenkti sau palankia kryptimi, kaip sekė Bažnyčios kovą dėl savo teisių - siekimą atgauti uždraustą spaudą, tikybos

LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro Aleksandro Guzevičiaus pasirašyto kovos prieš Bažnyčią plano faksimilė. (LSSR KGBA.)
--------------------------------
[LSSR KGBA F. K-l. Ap. 10. B. 1. L. 80, SI] Vertimas iš rusų k.

drg. Pozdniakovui
drg. Adomui
Visiškai slaptai
Pažyma

Siekiant užkirsti kunigų kontrevoliucinę agitaciją, siūlau apsvarstyti šias priemones:
16

1. Nedelsiant į atitinkamus NKVD apskričių skyrius iškviesti vietinės dvasininkijos atstovus (po vieną atstovą) ir jiems išdėstyti, kad sovietų valdžios organai nepakęs nė mažiausios agitacijos prieš sovietinę spaudą arba prieš rinkimus į SSRS Aukščiausiąją Tarybą.
    Lankydamiesi pas parapijiečius (kalėdodami. - Aut.) parapijų klebonai privalo nesikišti į politiką.
2. Į atitinkamus NKVD apskričių skyrius iškviesti vyskupus ir juos įtikinti, kad jie yra atsakingi už savo vyskupijos kunigus, jų politinius išpuolius per pamokslus, už religijos mokymo organizavimą ir kitus kunigų priešįstatyminius veiksmus.
3. Spaudoje pradėti kampaniją prieš reakcingus katalikų veikėjus (kurie drauge su tautininkais buvo įvedę fašistinį režimą), kartu pabrėžiant katalikų organizacijos vadovų reakcingumą, nė kiek ne mažesnį negu tautininkų.
4. Pradėti bylas kunigams, kurie įvykdė baudžiamuosius nusikaltimus.
5. Sudaryti sąlygas kunigystės atsisakiusiems dvasininkams gauti darbą sovietinėse įstaigose.
6. Likviduoti vienuolines organizacijas ir paskelbti, kad jų ryšiai nelegalūs.
7. Areštuoti Kauno vyskupijos vyskupo padėjėją kunigą (iš tikrųjų vyskupą. - Aut.) Brizgį ir aktyvesnius jo bendrininkus šiose parapijose:
1) Raudondvario,   6) Raseinių,
2) Šančių,            7) Utenos,
3) Karmelitų,        8) Panevėžio,
4) Vilijampolės,    9) Alytaus,
5) Petrašiūnų,     10) Marijampolės.
[LIETUVOS SSR VIDAUS REIKALŲ UAUDIES KOMISARAS A. GUZEVIČIUS]
1940 m. lapkričio 29 d.
---------------------------
dėstymą moksleiviams, atkurti išvaikytas katalikiškas organizacijas ir kt4. Ir ne tik sekė, bet ir planavo, ką pirmuosius iš Bažnyčios vadovų uždaryti į kalėjimus. Vyskupas Vincentas Brizgys ir daug jam paklusnių autoritetingų kunigų buvo pirmieji šiuose sąrašuose 5).
-----------------
4) LSSR KGBA. F. K-l. Ap. 10. B. 3. L.72-87.
5) Ten pat. F. K-l. Ap. 10. B. 1. L. 80,81.
17

    1941 m. birželio 14 d. masiniais (daugiausia inteligentijos) trėmimai pratrynė akis kai kuriems Lietuvos gyventojams, kurie vis dar tikėjo okupantų humaniškumu. Be abejo, po to būtų sekę nauji trėmimai ir areštai, bet viską sumaišė 1941 m. birželio 22 d. prasidėjęs Vokietijos - SSRS karas.

    Vokietijai pralaimint karą ir 1944 m. sovietinei armijai vėl grįžtant į Lietuvą, drauge su daugeliu Lietuvos žmonių į Vakarus pasitraukė ir dalis dvasininkijos. Tarp jų arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas ir vyskupai Vincentas Brizgys bei Vincentas Podolskis. Tačiau visos vyskupijos, išskyrus Kauno arkivyskupiją, turėjo savo vyskupus (Telšių - net du).

    Antruoju sovietmečiu okupacinė valdžia nuo pat pirmų dienų genocido politiką vykdė daug atviriau, kaip ir pridera "nugalėtojams". Tuojau pat prasidėjo vyrų gaudynės į kariuomenę, besislapstančių šaudymas, karo išvargintų žmonių plėšimas apkraunant duoklėmis. Čia pat gimė ir didvyriškas ginkluotas pasipriešinimas, kuris truko devynerius metus (1944-1953 m.). Tai buvo visos tautos pasipriešinimas, nes partizanus rėmė ne tik turtingieji ("buožės"), bet ir bežemiai. Ir į partizanų gretas ėjo visų socialinių sluoksnių žmonės: nuo nepriklausomos Lietuvos kariuomenės aukštųjų kadrinių karininkų iki mažamokslių kaimo vyrų. Tik vėliau, metams

"Brandaus socializmo" atributai
18

bėgant, senu, išmėgintu čekistišku metodu sukūrus savo šnipų tinklą bei kaimo žmones suvarius į kolchozus, negaudamas paramos iš Vakarų, ginkluotas pasipriešinimas buvo nuslopintas. Dešimtys tūkstančių ištikimųjų Tėvynės sūnų, išniekintų kūnu, bet ne dvasia, atgulė į gimtąją žemę, o šimtai tūkstančių buvo sugrūsti į Gulagus ar ištremti į Sibirą. Taip buvo vykdomas fizinis tautos genocidas.

    Tą pačią dalią patyrė ir Lietuvos Katalikų Bažnyčia: jos kunigų taip pat buvo partizanų gretose. Praėjus trejiems metams po antrosios sovietinės okupacijos, (1947 m.) Lietuvoje beliko vienas vyskupas - Kazimieras Paltarokas. Vyskupas Antanas Karosas mirė, vyskupas Vincentas Borisevičius buvo sušaudytas, arkivyskupas Mečislovas Reinys bei vyskupai Teofilius Matulionis ir Pranciškus Ramanauskas įkalinti. Kol kas nėra tiksliai apskaičiuota, kiek per karo ir pokario metus Lietuva neteko kunigų, tačiau iš vyskupo Vincento Borisevičiaus baudžiamosios bylos matyti, kad 1946 m. Telšių vyskupija buvo netekusi 38% savo kunigų. Panaši padėtis buvo ir kitose vyskupijose. Toks buvo Lietuvos katalikų dvasininkijos fizinio genocido rezultatas.

     Tačiau visų dorų žmonių okupantai nepajėgė nei sušaudyti, nei į lagerius sugrūsti, nei ištremti: liko nemažai tų, kuriems Dievas ir Tėvynė, Laisvė ir Nepriklausomybė buvo šventi žodžiai - liko tikėjimas Laisve ir jos ilgesys. Ir šios dvasios stiprybės pagrindinė puoselėtoja ir ugdytoja buvo Bažnyčia - vienintelė oficialiai veikianti organizacija, visa savo prigimtimi priešiška sovietinei naikinimo ideologijai.

    Bažnyčia, gindama tikėjimo dalykus, negalėjo nesirūpinti tautos istorinio, kultūrinio, o juolab religinio ir moralinio palikimo išsaugojimu ir perdavimu kitoms kartoms. Tai buvo visiška priešprieša bolševikinei - ateistinei ideologijai, ir būtų buvę naivu tikėtis, kad sovietinė valdžia paliks Bažnyčią ramybėje.

    Šalia fizinio genocido - dvasininkų žudymų, kalinimų, trėmimų, bažnyčių ir vienuolynų uždarymų, plėšimų, jų pavertimo sandėliais, dirbtuvėmis ir kitais profaniškos paskirties statiniais - imtasi ir rafinuotesnių priemonių.
Siekdama savo politinių ir ideologinių tikslų, sovietinė
19

valdžia negalėjo leisti normaliai funkcionuoti Bažnyčiai ir palaikyti ryšius su Vatikanu, nes būtų palikta nenukirsta arterija, kuria sroventų laisvę gaivinantis kraujas. Būdama juridiškai priklausoma nuo Vatikano (nors su juo daug metų ir neturėjo jokių oficialių ryšių), Lietuvos Katalikų Bažnyčia savo rankose išlaikė juridinės motyvacijos ginklą priešinantis daugeliui prieš ją nukreiptų sovietinės valdžios reikalavimų. Norint išmušti šį ginklą, reikėjo Lietuvos Katalikų Bažnyčią juridiškai atskirti nuo Vatikano, t. y. kad ji pati atsisakytų Popiežiaus autoritetą pripažinti ir paklusti jam. Tai pavyko padaryti kai kuriose komunistų valdomose socialistinėse šalyse, atskiriant nuo Vatikano bent dalį Katalikų Bažnyčios dvasininkijos ir sukuriant vadinamąsias Tautines bažnyčias. Tai buvo bandoma daryti ir Lietuvoje 1949 m. agituojant, verčiant kunigus pasirašyti pareiškimus dėl Popiežiaus ir Vatikano, kaip "Vakarų imperializmo centro", pasmerkimo.Tai nepavyko.

    Po Stalino mirties (1953 m.), vadinamojo "chruščiovinio atšilimo" metais, atviro smurto buvo atsisakoma ir bandoma kovoti su Bažnyčia "civilizuotomis priemonėmis". Valdžia suvokė, kad Bažnyčios vien prievarta įveikti nepavyks.

    Todėl spaudoje ėmė rodytis straipsnių, teigiančių, kad religija žmogaus morališkai nežaloja. 1955 m. rugsėjo 11 d. net leista konsekruoti du naujus Lietuvos vyskupus: Julijoną Steponavičių ir Petrą Maželį. Buvo leista atstatyti Švenčionėlių bažnyčią bei statyti naują bažnyčią Klaipėdoje.

    Iš kalėjimų ir tremties drauge su kitais ėmė grįžti gyvi išlikę kunigai: iki 1956 m. pabaigos jų sugrįžo 130. Taigi, įsižiebė vilties žiburėlis.

    Tačiau "atšilimo" laikotarpis nebuvo ilgas. Iš pradžių Vengrijos, o vėliau Čekoslovakijos įvykiai išsklaidė visas iliuzijas: SSRS iš savo gniaužtų nesirengė nieko paleisti. Ėmė griežtėti ir jos politika Bažnyčios atžvilgiu. LKP CK6 plenumuose ir spaudoje vis dažniau imta reikalauti sustiprinti antireliginę kovą. Šiam klausimui buvo skirtas
6 LKP CK - Lietuvos komunistų partijos centro komitetas.
20

1958 m. gruodžio 3-4 dienomis vykęs LKP CK XVII plenumas. Pagal jo nutarimus kovai su religija mokslo ir mokymo įstaigose, įmonėse bei organizacijose reikalaujama steigti ateistų būrelius. Inkriminuojant nacionalizmą, vėl pradėti suiminėti kunigai. Į atkampias Lietuvos vietoves ištremiami "nesukalbamieji" vyskupai Vincentas Sladkevičius (1959 m. į Nemunėlio Radviliškį) ir Julijonas Steponavičius (1961 m. į Žagarę). Iš tikinčiųjų atimama pastatyta naujoji Klaipėdos bažnyčia, o jos statytojai kunigai nuteisiami. Kunigams už vaikų katekizavimą, ligonių lankymą ir kitus panašius "nusikaltimus" pradėtos skirti administracinės nuobaudos, organizuojami teismai.

    Dar labiau aktyvinti kovą prieš religiją įpareigojo naujoji SSKP programa (1961 m.), kurioje reikalaujama "... sistemingai vykdyti plačią mokslinę ateistinę propagandą, kantriai aiškinti, kokios klaidingos yra religijos, atsiradusios praeityje..." Mat po 10-20 metų sukurtoje "komunistinėje visuomenėje" negalėsią būti vietos religiniams prietarams, neturėsią būti jų "prislėgtų" žmonių. Sovietinėje spaudoje ėmė sparčiai daugėti ateistinių straipsnių apie religiją, Bažnyčią, kunigus ir tikinčiuosius. Kone privalomi mokyklose tapo "ateistiniai vakarai", sekmadieniniai "ateistiniai tėvų ir vaikų" susirinkimai. Į vidurinių mokyklų programą įvesta "visuomenės mokslo" disciplina, turėjusi padėti suformuoti mokinių materialistinę pasaulėžiūrą, priešiškumą ir panieką religijai. Nuo 1964 m. iš mokslo ir mokymo įstaigų vadovų imta reikalauti, kad būtų tiriama, kaip besimokantiems taikyti "kovingojo ateizmo" metodus, kad kuo daugiau būtų išugdyta drąsių, ryžtingų ateizmo propagandistų, nedarančių jokių nuolaidų religininkams.

    Šios kovos, kaip ir visų kitų "tarybinės liaudies kovų ir pergalių įkvėpėja bei organizatorė" buvo Komunistų partija: visos kitos - ideologinės, administracinės, represinės institucijos - tai rajonų ir apylinkių Vykdomieji komitetai, mokyklos ir mokslo vardu besidangstančios ideologizuotos draugijos, partinis bei tarybinis aktyvas, KGB, milicija, teismai ir prokuratūra buvo tik įrankiai. Reikalui esant buvo pasitelkiami įmonių ir ūkių vadovai. Visi jie buvo pavaldūs
21

partijai ir apraizgyti visagalio, kaip tada atrodė, voro - KGB, įpareigojančio sekti, kontroliuoti ir varžyti Bažnyčios veik-lą.

    1974 m. rugsėjo 20 d. LSSR Ministrų tarybos nutarimu Nr. 339 buvo patvirtinti "Kultų įstatymų laikymosi kontrolės komisijos prie miesto, rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto nuostatai". Juose nurodoma, kad dvasininkams neleidžiama dalyvauti valstybiniame, kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime; imtis labdaros veiklos, organizuoti specialių susirinkimų, būrelių, grupių, kursų ir pan., kuriuose gyventojai būtų mokomi religijos; neleidžiama organizuoti specialių religinių renginių, leisti ir platinti religinės bei kitokios literatūros; rengti ekskursijų, poilsio vakarų, įrengti vaikų poilsio ir sporto aikštelių; steigti bibliotekų, skaityklų bei muziejų; rengti bet kokių susirinkimų, organizuoti tikinčiųjų išvykų į "šventąsias vietas". Be miesto, rajono vykdomojo komiteto sutikimo neleidžiama kunigui dalyvauti religinėse apeigose tuose religiniuose susivienijimuose (parapijose), kuriose jis neįregistruotas. Nenusižengti šiam nutarimui negalėjo nė vienas bent kiek sąžiningiau atliekantis savo pareigas kunigas, nes šių nuostatų vykdymas reiškė visišką kunigo pilnaverčio darbo sustabdymą ir izoliaciją. Užtat spaudoje kunigai ir aktyvesni tikintieji būdavo traktuojami kaip patys didžiausi nusikaltėliai.

    Iki 7-ojo dešimtmečio vidurio valdžios prievartavimams kunigai bei tikintieji nerodė aktyvesnio pasipriešinimo, išskyrus minėtus du vyskupus ir keletą kunigų. Tačiau antrojoje šio dešimtmečio pusėje prasidėjo uoliųjų kunigų aktyvus pasipriešinimas. Tai paaiškintina tuo, kad į Bažnyčios gyvenimą įsiliejo sovietiniais metais Kunigų seminariją baigę dar KGB voratinkliais neapraizgyti jauni, drąsūs ir pasišventę kunigai, kurie greitai surado bendrą kalbą su grįžusiais iš lagerių nepalaužtos dvasios bei kitais Bažnyčiai ištikimais uoliaisiais kunigais. Jie suvokė, kad iš valdžios nieko gero tikėtis negalima. Tad daugelis jų, nepaisydami visų draudimų, mokė vaikus katekizmo, pamoksluose ragino tikinčiuosius drąsiai išpažinti tikėjimą ir jį ginti, ginti savo vaikų teisę į tikėjimą, nes tai "garantuoja SSRS Konstitucija".
22

1971 m gruodžio mėnesio Lietuvos Romos katalikų memorandumo faksimilė. (LSSR KGBA. Baudi. b. Nr. 47706/3. T. 11. L. 142.)
23
    Dėl tikėjimo laisvių varžymo pradėta rašyti pavieniai ir grupiniai laiškai vyskupijų valdytojams bei aukščiausioms partinėms ir valstybinėms institucijoms. 1968 m. rugpjūčio mėn. Telšių vyskupijos kunigai Vladas Šlevas ir Alfonsas Pridotkas nusiuntė SSRS Ministrų tarybai pareiškimą dėl Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir Tarpdiecezinės Kauno kunigų seminarijos laisvės varžymų. Už tai pareiškimo autoriai vietinės valdžios buvo bauginami ir perkelti dirbti į kitas parapijas. Didelė Vilkaviškio vyskupijos kunigų grupė pakartotinai kreipėsi dėl sunkios Kunigų seminarijos padėties. Už tokį "akiplėšiškumą" kunigams Juozui Zdebskiui ir Sigitui Tamkevičiui buvo atimti kunigo registracijos pažymėjimai (be kurių civilinė valdžia neleido oficialiai eiti kunigo pareigų). Kunigas Lionginas Kunevičius už tai buvo paimtas į sovietinę armiją "apmokymams".

    Dėl Bažnyčios ir tikinčiųjų padėties Lietuvoje daug pareiškimų buvo pasiųsta aukščiausioms SSRS ir LSSR valdžios įstaigoms, taip pat tarptautinėms organizacijoms. Juose buvo reikalaujama Konstitucijoje ir SSRS pasirašytuose tarptautiniuose susitarimuose deklaruojamų sąžinės, žodžio ir spaudos laisvių garantijos. Kol pareiškimai buvo siunčiami SSRS ir LSSR valdžiai, ji nelabai dėl to jaudinosi - jie visi būdavo persiunčiami KGB ir ten pasilikdavo, o KGB darbuotojai imdavosi prieš rašiusiuosius ar pasirašiusiuosius atitinkamų susidorojimo priemonių. Tačiau tarptautinėms organizacijoms adresuoti dokumentai valdžią labai erzino: mat čia, kalbant KGB terminologija, buvo "kenkiama SSRS tarptautiniam prestižui".

    Uoliesiems kunigams ypač daug nerimo kėlė vienintelės Lietuvoje veikusios Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos padėtis, nuo kurios didele dalimi priklausė Lietuvos Katalikų Bažnyčios ateitis. Matydami, kad iš valdžios Kunigų seminarijai laisvių neiškovos, uolieji kunigai 1972 m. įsteigė pogrindinę Kunigų seminariją, kuri Lietuvos Katalikų Bažnyčiai davė daug iškilių šiandienos asmenybių.

    Nors ir persekiojami, Lietuvos kunigai rūpinosi tautos dorovės išsaugojimu ir jos ateitimi: 1969 m. kun. Pranciškus Masilionis SJ įkūrė Eucharistijos bičiulių sąjūdį; įsisteigė ir
24

veikė Valančiaus blaivybės judėjimas; buvo palaikomos ir puoselėjamos religinės ir tautinės tradicijos. Visoje šioje veikloje Tautos dorovingumas buvo siejamas su laisve. "Tik tikinti, blaivi ir doroviškai sveika tauta, net ir nelaisvėje būdama, gali būti laisva", - toks buvo uoliųjų kunigų credo.

    Iškeldama viešumon tikinčiųjų diskriminavimą ir SSRS valdžios daromus nusikaltimus, Lietuvos Katalikų Bažnyčia protesto raštuose rėmėsi ne tik SSRS konstitucijoje garantuojamomis teisėmis į laisvę, bet ir SSRS pasirašytais tarptautiniais susitarimais: 1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų SNO (Suvienytų Nacijų Organizacija) Generalinės asamblėjos priimta Visuotine žmogaus teisių deklaracija bei 1975 m. Helsinkio pasitarimo Baigiamuoju aktu, kuriame buvo iškilmingai pasižadėta gerbti žmogaus teises ir laisves. Kadangi SSRS nusižengimus demaskuojantys dokumentai pasiekdavo Vakarus, tai tikrai kenkė SSRS prestižui bei jos skelbiamam mitui apie save kaip "pačią demokratiškiausią valstybę".

    SSRS, ir toliau likdama totalitarinė valstybė, savo politikos iš esmės negalėjo keisti, todėl kova prieš Lietuvos Katalikų Bažnyčią kartu buvo ir kova prieš Tautos laisvės siekius. Slepiamas agresyvumas ypač suvešėjo Brežnevo laikais. Tais laikais itin sustiprėjo KGB ir kitų represinių struktūrų veikla. Lietuvos Katalikų Bažnyčios atžvilgiu šios struktūros turėjo atlikti tris uždavinius:
    1) sugriauti Bažnyčią iš vidaus;
    2) užkirsti kelius teisingai informacijai į užsienį;
    3) dezinformuoti laisvąjį pasaulį.

    Toliau kovoti su išlaikiusiaisiais laisvą dvasią buvo skirta atskiram SSRS KGB padalinio Lietuvoje skyriui, o vėliau penktajai - ideologinės kontržvalgybos - tarnybai, turinčiai kelis skyrius. Ši tarnyba turėjo sekti sovietinei okupacijai besipriešinančią inteligentiją ir kovoti su ja, o jos trečiasis skyrius - su dvasininkija. Pirmiausia su Katalikų Bažnyčios, kaip gausiausios, labiausiai organizuotos ir juridiškai Vatikanui priklausančios, organizacijos nariais.

    Kovos metodai ir priemonės keitėsi, tačiau komunistų partija ir jos įrankis - KGB - savo ketinimų niekada neatsisakė. Iki pat Atgimimo (1988 m.) LKP ir KGB įtemptai dirbo,
25

kad Lietuvos Katalikų Bažnyčia, nors oficialiai ir priklausanti Popiežiaus jurisdikcijai, de facto vykdytų okupacinę politiką, t. y. siekė įsiskverbti į Bažnyčios vidaus gyvenimą (ypač valdymą) ir ią numarinti pačių dvasininkų rankomis. O tai žmogiškai svarstant labai paprasta: atskirk nuo Bažnyčios jaunimą, likviduok Kunigų seminariją (arba joje ugdyk tokius kunigus, kurie vykdys pasaulietinės valdžios valią), izoliuok kunigus nuo visuomenės, apribok jų veiklą kulto patarnavimais, ir beliks laukti, kol patys dvasininkai palaidos mirštančią Bažnyčią.

    Tačiau tam reikėjo į savo kontrolę perimti Lietuvos Katalikų Bažnyčios valdymą, kurį pagal bažnytinę teisę vykdo vyskupai arba vyskupijų valdytojai. Dėl to buvo ieškoma būdų į šias pareigas "prastumti" sau palankius dvasininkus, o nepaklusniesiems (kaip iš lagerio grįžusiems vyskupams Teofiliui Matulioniui, Pranciškui Ramanauskui, "nesukalbamiesiems" Julijonui Steponavičiui, Vincentui Sladkevičiui) neleisti valdyti vyskupijų arba juos nuo jų valdymo nušalinti, ištremiant į atkampias parapijas. Kadangi ir "sukalbamesnieji" vyskupai ar valdytojai dažnai pasirodydavo ne visai paklusnūs, todėl neretai ir juos šalindavo iš pareigų, ieškodavo naujų ir... vėl nusivildavo. Per visą okupacijos laikotarpį sovietinei valdžiai taip ir nepavyko Lietuvos Katalikų Bažnyčios valdymo perimti į savo rankas. Tam trukdė dvi pagrindinės priežastys: pirma, būtinybė SSRS rodytis pasauliui demokratine valstybe ir, antra - Lietuvos Katalikų Bažnyčios dvasininkų daugumos ištikimybė savo pareigai bei sąmoningų ir drąsių tikinčiųjų parama.

    Vyskupijų Kurijos ir jų vadovybė, vadovaudamasi žemiškos diplomatijos ir modus vivendi ieškojimo motyvais, dažnai rinkosi ne atvirą pasipriešinimą tikėjimo laisvės varžymams, o leisdavosi į kompromisus, tuo siekdama išlaikyti legalią Bažnyčios veiklą. Šie kompromisai, viena vertus, įgalino išlaikyti legalią Bažnyčią, tačiau, kita vertus, ne visuomet tarnavo Bažnyčios reikalui: kartais Kurijos tapdavo tik įrankiais valdžios rankose įgyvendinant rafinuočiausius KGB kabinetuose sukurptus kovos prieš Bažnyčią planus. Valdžiai, kaip minėta, būtų buvę parankiausia Bažnyčią pasmaugti jos
26

Amerikos lietuvių demonstracija Čikagoje prieš okupacinę santvarką Lietuvoje
27

pačios rankomis - tada pasaulis neturėtų ką kaltinti. Todėl ji didžiausią dėmesį skyrė Bažnyčios ateičiai - Kunigų seminarijai, bei dabarčiai - kunigų parinkimui atitinkamoms pareigoms, kad atsakinguose Bažnyčios veiklos baruose būtų kuo labiau sovietinei valdžiai atsidavę Bažnyčios ganytojai.

    Kaip bet kuris gyventojų sluoksnis, taip ir dvasininkija nebuvo vienalytė: buvo drąsesnių ir bailesnių, pasišventusių ir savanaudiškų, apsisprendusiųjų kovai už Bažnyčią ir lin-kusiųjų daryti nuolaidas bei kompromisus kunigų. Be abejo, geravaliai sudarė Lietuvos dvasininkijos daugumą. Kadangi vyskupijų kurijų veiklos kontrolei ir paralyžiavimui KGB skyrė ypatingą dėmesį, todėl tikinčiųjų (ir apskritai žmogaus) laisvių varžymui pasipriešinimo iniciatyvos kildavo iš tų pasišventėlių savanorių, kurie dažniausiai valdžios būdavo nutremti į atkampias kaimo parapijėles. Jie nepabūgo ne todėl, kad neturėjo ko prarasti. Tokia buvo jų šventa nuostata, kurią kun. Juozas Zdebskis išsakė antrojo teismo metu šv. Petro žodžiais: "Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių".

    Uoliųjų Lietuvos kunigų dėka buvo organizuojamas visų geravalių kunigų ir drąsių tikinčiųjų pasipriešinimas Bažnyčios žudymui. Tačiau dėl izoliuotumo nuo laisvojo pasaulio SSRS būtų galėjusi nesunkiai susidoroti su jų priešinimusi. Viena, kas sovietinius okupantus baugino ir galėjo sutramdyti - tai laisvojo pasaulio opinija apie juos: tiesa apie žmogaus ir tikinčiųjų teisių trypimą bei represijas. Suvokimas, kad tik taip galima pasipriešinti okupantų Bažnyčios du-sinimui, įkvėpė uoliuosius kunigus ryžtis išsakyti pasauliui tiesą per pogrindžio spaudą. Vienas veiksmingiausių iš jų buvo "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika", kuri, pasiekusi Vakarus, tenykščių pasišventėlių lietuvių pagalba ėmė pasauliui skambinti visais pavojaus varpais apie SSRS politikos melą, klastingumą ir agresyvumą.
28

1.2. "LKB KRONIKOS" IŠTAKOS
IR VIETA REZISTENCINĖJE
POGRINDŽIO SPAUDOJE

    "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" leidimo idėja gimė tarp uoliųjų bendraminčių kunigų, kurie apytikriai nuo 1966 metų pradėjo organizuoti slaptus susirinkimus. Į juos buvo kviečiami tie kunigai, kuriais buvo pasitikima. Čia buvo svarstomi pastoracijos, represijų prieš Bažnyčią ir pasipriešinimo joms klausimai. Pradžioje šiuose susirinkimuose dalyvaudavo įvairių vyskupijų uolieji kunigai. Vėliau pradėjo rinktis atskirų vyskupijų kunigai. Kai kurie vienos vyskupijos kunigų paruošti dokumentai (pareiškimai, kreipimaisi, protestai) būdavo palaikomi ir kitų vyskupijų uoliųjų kunigų, jų pasirašomi arba parengiami analogiški.

    Dideliu aktyvumu pasižymėjo Vilkaviškio vyskupijos veiklieji kunigai. Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius SJ, Juozas Zdebskis, Konstantinas Ambrasas, Vaclovas Degutis, Albinas Deltuva, Gvidonas Dovidaitis, Petras Dumbliauskas SDB, Vincentas Jalinskas, Lionginas Kunevičius, Jonas Maksvytis, Ignas Plioraitis, Pranciškus Račiūnas MIC, Vaclovas Stakėnas, Juozas Žemaitis MIC. Visų šių sambūrių

Po vieno kunigų susirinkimo Pajevonyje
29

neoficialus vadovas buvo kun. S. Tamkevičius SJ. Šiuose susirinkimuose būdavo aptariami einamieji reikalai ir perspektyva: sovietinių pareigūnų prievartavimo ir represijų faktai, pastoracijos problemos, vyskupijų kurijų "minkšta-kūniškumas", numatomos tolesnio veikimo gairės.

    Susirinkimai vykdavo nereguliariai, bet gana dažnai -daugmaž kiekvieną mėnesį. Vykstančio susirinkimo metu būdavo numatoma kito susirinkimo vieta, laikas, o kartais ir svarstytina problema. Veikliųjų kunigų susirinkimai buvo organizuojami ne tik Vilkaviškio, bet ir kitose vyskupijose: pas kan. B. Antanaitį - Panevėžio vyskupijoje, kun. J. Lau-riūną SJ - Panevėžio vyskupijoje, kun. A. Keiną - Vilniaus vyskupijoje ir kitur. Vėliau vilkaviškiečiai rinkdavosi pas vieną iš šių savo vyskupijos kunigų: J. Maksvytį, V. Degutį, P. Dumbliauską SDB, A. Deltuvą, P. Račiūną MIC, A. Svarinską ir kt.

    Šių sambūrių metu gimė mintis organizuoti kunigų nepaklusnumo akciją sovietinės valdžios antikanoniškiems draudimams: katekizuoti vaikus, neleisti vaikams ir jaunimui patarnauti bažnyčiose, dalyvauti procesijose ir choruose, rengti Vėlinių procesijas į kapines, be rajono valdžios leidimo jos ribose esančiose bažnyčiose sakyti pamokslus, dalyvauti atlaiduose, vadovauti rekolekcijoms ir 1.1. Visi šių sambūrių kunigai vieningai sutarė, kad vienintelis pasipriešinimo būdas Bažnyčios persekiojimui - tai nepaisymas sovietinių įstatymų apie religinius kultus, net rizikuojant, kad dėl to tektų nukentėti. Čia buvo rašomi pareiškimai ir kreipimaisi į vyskupus, vyskupijų valdytojus, sovietinę valdžią ir juose išsakomos problemos, siūlomi jų sprendimo būdai, keliami reikalavimai. Pirmieji tokie pareiškimai pasirodė 1968-1969 metais. Juos pasirašydavo ir daugelis kitų vyskupijų kunigų.

    Veiklieji kunigai (KGB juos vadino "reakcionieriais"), suvokdami, kad jų pareiškimai ir kreipimaisi pasiliks tik tyruose šaukiančiojo balsas, o jie patys vienokiu ar kitokiu būdu bus represuoti, priėjo išvadą, kad reikia pradėti leisti pogrindinį leidinį (kitoks negalėjo egzistuoti), kuris faktais iliustruotų pareiškimuose išsakomą skaudžią Bažnyčios ir tikinčiųjų padėtį Lietuvoje, žadintų pasipriešinimą dvasinei
30

destrukcijai, kurią nešė valstybinis ateizmas. Šis leidinys turįs būti perduodamas ir į laisvąjį pasaulį. Kaip vėliau parodė gyvenimas, šis tikrosios Sovietų Sąjungos politikos išviešinimas buvo skaudžiausias smūgis melu, demagogija ir smurtu grindžiamai visai sovietinei sistemai.

    Šią pogrindžio leidinio idėją realizavo kun. Sigitas Tam-kevičius, nežinant net daugeliui šių sambūrių dalyvių. To reikalavo konspiracija. Apie jo apsisprendimą žinojo tik vienas kitas iš artimiausių bendražygių.

    Rašomosiomis mašinėlėmis padauginti religinio ir filosofinio pobūdžio leidiniai buvo leidžiami Lietuvoje dar 6-ajame dešimtmetyje, bet keliančių viešumon valdžios nusikaltimus leidinių tada dar nebuvo (išskyrus Vasario 16-osios ar kitų nepriklausomos Lietuvos švenčių progomis pasirodančių antisovietinių lapelių).

    Tačiau būtų neteisinga manyti, kad "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika" išdygo plyname, istorinių šaknų neturinčiame lauke. Lietuvių patriotinė pogrindžio spauda (o "LKB Kronika" buvo ne tik religinis, bet ir patriotinis leidinys) turėjo gilias istorines šaknis: jos siekė dar caro laikų spaudos draudimą - knygnešių gadynę ir 1944-1953 m. ginkluoto pasipriešinimo laikus, kai buvo leidžiama keliolika laikraštėlių ir net partizanų poezijos rinkiniai. Numalšinus ginkluotą pasipriešinimą šios tradicijos buvo tęsiamos lageriuose ir tremtyje. Kaip tų laikų spaudos simbolis yra ranka rašyta Sibiro lietuvaičių maldaknygė. Be abejo, tuos tremtyje ir lageriuose ėjusius leidinėlius iš pirmo žvilgsnio nedrąsu vadinti laikraščiais ir gretinti su periodiniais leidiniais. Tačiau nepamirština, kad jie pratęsė partizaninės spaudos kurstytą laisvės vilties ugnelę, kuri šildė lietuvio širdį Siaurės ir Sibiro speige iki naujų vilties pragiedrulių: juk paskutinio rinkinėlio Intos lageryje pasirodymo data - 1956 metai - sutapo su kruvinaisiais įvykiais Vengrijoje. Jų aidas atsiliepė ir Lietuvoje. Vėlinės Kauno ir Vilniaus kapinėse virto jaunimo protesto eitynėmis, kurias okupantams teko sklaidyti šarvuočių ir pėstininkų daliniais. Prasidėjo laisvės viltį išlaikiusios naujos kartos represijos 7).
---------------
7) Vilius Užtupas. Žurnalisto žinynas. Kaunas, 1992. P. 58.
31


    Be vietinių lietuvių tautinės pogrindinės spaudos tradicijų, "LKB Kronikos" pasirodymui turėjo tam tikros įtakos ir nuo 1965 m. Rusijoje savilaida (rus. - samizdai) leidžiami leidiniai. Populiariausias iš jų buvo "Einamųjų įvykių kronika" (rus. - "Chronika tekuščich sobytij "). Ji pasiekdavo ir Lietuvą. Nors šis leidinys po Jakiro ir Krasino areštų (1971 m.) buvo prigesęs ir atgaivintas tik 1974 metais, lietuviškajai "LKB Kronikai" padovanojo ne tik savo pavadinimo analogą, bet ir padėjo jos žinias paskleisti SSRS bei užsienyje.

    "LKB Kronika" buvo pirmasis solidus pogrindžio leidinys, pratęsęs ateistiniam okupantui besipriešinančio lietuvio žodį. Pradėjęs eiti 1972 m. kovo 19 d., jis gana reguliariai (kas 2-3 mėnesiai) pasirodydavo nauju numeriu. Iki Atgimimo išėjo 81 numeris (paskutinis datuotas 1989 m. kovo 19 diena, taigi ėjo lygiai 17 metų). Šį leidinį sovietinė valdžia greitai pastebėjo ir suvokė jo keliamą pavojų: pirmasis "Kronikos" numeris paimtas pas ses. Gemą Jadvygą Stanelytę kratos metu birželio mėnesį.

    "LKB Kronikos" redaktorius kun. S. Tamkevičius, dalyvaudamas veikliųjų kunigų sambūriuose, sužinodavo daug konkrečių sovietinės valdžios nusižengimų Bažnyčiai ir tikintiesiems, kuriuos paskelbdavo "Kronikoje". Vėliau informacijos gavimo kanalai plėtėsi. Tačiau nebuvo vilčių, kad šis leidinys ilgai išsilaikys. Kaip rašo pirmasis ir ilgametis "LKB Kronikos" redaktorius arkivysk. Sigitas Tamkevičius, jis pats netikėjo, kad "Kronika" taip ilgai - iki pat Atgimimo laikų - tvers. Manė, išeis keli ar keliolika numerių ir "susems" KGB. Pats Dievas rėmė šį darbą. Bet daug lėmė ir redaktoriaus įžvalgumas. Ko gero, pagrindinę "Kronikos" išlikimo priežastį redaktoriui nusakė jo tardytojas kagėbistas: "Mokėjai pasirinkti bendradarbius". Tokius, kuriems, kaip ir redaktoriui, rūpėjo tik Dievo ir Tėvynės reikalai.

    Per "LKB Kronikos" gyvavimo laikotarpį buvo įsisteigę ir sunyko daug pogrindžio leidinių (vienų nuomone 25, kitų -30) 8).

    Už politinę pogrindinę veiklą ir ruošimąsi leidybai 1973 m. kovo mėnesį buvo areštuoti kauniečiai Šarūnas Žukauskas,
---------------
8) Dr. Arimantas Dumčius. Nobelio taikos premija. Lietuvos aidas. 1995 03 09. Nr. 47; Vilius Užtupas. Min. veik. P. 61. 2. 261
33


LSSR Prokuroro 1972 m. liepos 5 d. nutarimo dėl "LKB Kronikos"pradėti baudžiamąją bylą faksimilė. (LSSR KGBA. Baudi. b. Nr. 47706/3. T.4.L.II.)
34

Antanas Sakalauskas, Izidorius Rudaitis ir Vidmantas Povilionis.

    1975 m. gegužės mėnesį pasirodė "Laisvės šauklys". Jo redaktorius buvo Kęstutis Jokubynas. Jame bendradarbiavo (rašė straipsnius, spausdino rašomosiomis mašinėlėmis) Antanas Terleckas, Julius Sasnauskas ir Vytautas Bogušis. Iš viso išėjo berods 5 numeriai.

    Tų pačių metų lapkričio mėnesį išėjo katalikiškos patriotinės pakraipos leidinys "Aušra". Tai buvo tarsi "Kronikos" sesuo. Pirmųjų numerių netgi redaktorius buvo tas pats -kun. S. Tamkevičius SJ, ir tik nuo 6 numerio jo redagavimą perėmė kun. Lionginas Kunevičius, kuris jį leido iki Atgimimo. Buvo ir daugiau šių abiejų pogrindžio leidinių -"Kronikos" ir "Aušros" - bendrų darbuotojų. Pavyzdžiui, Vilniaus universiteto dėstytojas, filologijos mokslų daktaras (dabar kunigas, Jėzaus Draugijos narys) Kazimieras Jonas Ambrasas redagavo ne tik "Aušrą", bet ir daug "Kronikos" numerių. "Aušra", kaip ir "Kronika", pasiekdavo Vakarus, ten būdavo iš naujo surenkama, parengiama spaudai ir leidžiama atskirais tomais; gauta medžiaga skelbiama ne tik spaudoje, bet ir per užsienio radiją.

    Tais pačiais (1975) metais pasirodė ir rezistencijos laikraščiai "Varpas" ir "Pastogė". 1976 m. išėjo leidiniai "Dievas ir Tėvynė" bei "Aušrelė" 9).

    1977 m. sausio mėn. pasirodė daugiausia kunigams skirtas leidinys "Tiesos kelias". Tų pačių metų gegužės mėnesį išėjo pranciškietės ses. Benvenutos Ados Urbonaitės redaguojamas ir leidžiamas katalikiškos ir tautiškos pakraipos leidinys "Rūpintojėlis". 1978 m. rugpjūtyje išleistas liberalios krypties leidinys "Perspektyvos". Jį redagavo ir leido Vilniaus universiteto docentas Vytautas Skuodis. Jo rūpesčiu buvo atgaivintas nacių okupacijos metais legaliai leistas tęstinis leidinys "Lietuvos archyvas": išleistas jo I (VI) tomas 10).

    Itin turtingi pogrindinės spaudos buvo 1979 metai. Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejaus proga išleistas leidinys
------------
9) Vilius Užtupas. Min. veik. P. 60; LSSR KGBA. Baudž. b. Nr. 09-2-008-87. T.8. L. 77-94. "Istoriko pokalbis su A. Terlecku".
10) Vilius Užtupas. Min. veik. P. 60
.
35

"Alma Mater". Tais pačiais metais liepos mėnesį pasirodė radikalios tautinės pakraipos laikraštis "Vytis". Idėją leisti naują pogrindinį leidinį iškėlė Vladas Šakalys. Jai pritarė dabar kunigas Julius Sasnauskas. Antrasis "Vyties" numeris buvo skirtas Helsinkio susitarimams stebėti Lietuvos grupės nario Viktoro Petkaus teismui. Šį leidinį leido Vladas Šakalys, Julius Sasnauskas ir Antanas Terleckas. Po A. Terlecko (spalio 30 d.) ir J. Sasnausko (gruodžio 11 d.) areštų "Vyties" 5-ąjj ir 6-ąjį numerius išleido Vytautas Bogušis ir tuometinis Vilniaus pedagoginio instituto studentas, dabar kunigas Robertas Grigas. "Vyties" Nr. 4, 5 ir 6 pasiekė Vakarus 11), 7-asis numeris pateko į KGB rankas. Tais metais dar išėjo katalikiškos pakraipos pogrindžio leidinys jaunimui "Lietuvos ateitis", kurį redagavo ses. Birutė Briliūtė. Ji parengė, suredagavo ir padaugino 7 šio leidinio numerius.

    Vėliau dėl persekiojimų susilpnėjus "LKBK" redakcijai, Bažnyčios vadovybės buvo nutarta visas kūrybines jėgas skirti "Kronikos" redagavimui. Ses. Birutei Briliūtei paprašius Saulių Kelpšą padėti, pavyko susitarti su Algirdu Patacku, kuris parengė ir išleido 8 "Lietuvos ateities" numerį. Tai buvo paskutinis šio leidinio numeris. Taigi 1979 metais ėjo net 13 pavadinimų nelegalių leidinių 12).

    1981 m. pasirodė leidinys "Blaivybėje jėga". Be šių, dar žinomi pogrindyje ėję "Lietuvos balsas", "Lietuvos ateitis", "Ethos", "Salin vergiją" ir kiti.

    Kadangi "LKB Kronika" sovietinei valdžiai, matyt, buvo pavojingiausia (dėl jos žinių perdavimo į Vakarus ir skleidimo per užsienio radiją), todėl pasirodė ir KGB inspiruotas provokacinis "pogrindinis" leidinys "Bažnyčia ir "LKB Kronika".
Areštavus jų redaktorius bei leidėjus daugelį pogrindžio leidinių KGB pavykdavo likviduoti išėjus vos keliems numeriams. 1983 m. gegužės 6 d. buvo areštuotas ir "LKB Kronikos" redaktorius kun. S. Tamkevičius. Jo areštas buvo didelis pavojus ne tik "Kronikos" išlikimui, bet ir netektis Vilkaviškio vyskupijos kunigų sambūriams. Ir tikrai kunigų
---------------
11) LSSR KGBA. Baudž. b. Nr. 09-2-008-87. T. 8. L. 77-94.
12) Vilius Užtupas. Min. veik. P. 60.
36

sambūrių veikla po kun. Sigito Tamkevičiaus arešto susilpnėjo: jie vykdavo nereguliariai, buvo ne tokie aktualūs ir dalykiški. Pasak kun. Petro Dumbliausko SDB: "Pasijutome tarsi bičių spiečius be motinėlės: bitės gyvos, laksto, bet nėra gyvybingumo". Tačiau visus labiausiai džiugino, kad nenutrūko "Kronikos" - to vieno iš svarbiausių šių sambūrių kūdikio - gyvybė: kun. S. Tamkevičius SJ per vienuolika pogrindžio spaudos darbo metų ruošė pamainą, kuri, nepabūgusi vargo ir pavojų, tęsė "Kronikos" leidybą.

    Dėl jokio kito pogrindžio leidinio nenukentėjo tiek žmonių, kiek dėl "LKB Kronikos". Dėl jos KGB rūsius, sovietinius kalėjimus ir lagerius praėjo kunigai Sigitas Tamkevičius SJ, Alfonsas Svarinskas (nors jam oficialiai buvo inkriminuojama Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto ir kita antisovie-tinė veikla), Virgilijus Jaugelis MIC ir Jonas Kastytis Matulionis S J, vienuoliai - jėzuitas brolis Anastazas Janulis, seserys Nijolė Sadūnaitė, Genovaitė Navickaitė, Ona Pranc-kūnaitė ir Ona Vitkauskaitė, pasauliečiai Petras Plumpa, moksleivis kybartietis Romas Žemaitis, Juozas Gražys, maskvietis Sergejus Kovaliovas, Vladas Lapienis (du kartus) ir Povilas Buzas. Oficialiai inkriminuojant kitus "nusikaltimus", kaip antai, užsiėmimą draudžiamu poligrafiniu amatu ar maldingų eitynių organizavimą į Šiluvą, Kryžių kalną, tačiau faktiškai už bendradarbiavimą "LKB Kronikos" leidyboje, buvo nuteisti: dabar kunigas Vytautas Vaičiūnas, Mečislovas Jurevičius, ses. Gema Jadvyga Stanelytė ir kiti. Už kitą pogrindinę tautinę spaudą kalėjo Antanas Terleckas, Julius Sasnauskas, Vytautas Skuodis, Gintautas Iešmantas, Algirdas Statkevičius, Liudas Dambrauskas, Algirdas Patackas, Boleslovas Kulikauskas, Jonas Ivanauskas ir kiti. Už "antisovietinę veiklą" (darbą Helsinkio grupėje, įvairių peticijų organizavimą, vaikų ir jaunimo ugdymą tautine ar religine dvasia) tais laikais dar kalėjo Viktoras Petkus, Povilas Pečeliūnas, Jadvyga Bieliauskienė, Balys Gajauskas, studentas Rimas Čebelis ir daug kitų.

    Kaip rašo arkivysk. S. Tamkevičius, "ne visi ano meto lietuviai vienodai vertino rizikingą pogrindžio spaudos darbą. Buvo ir tokių, kurie įrodinėjo, kad reikia brandinti jaunimą
37
38

ateities darbams ir pirma laiko jų neleisti į lagerius, kad nereikia vilko šaukti iš miško, kad su kakta sienos nepramuši. (Dažnai tai buvo KGB per agentus platintos mintys.) Kiti teigė, kad tylėjimas būtų tolygus išdavystei, kad jaunimą reikia įtraukti į veiklą, nes be šitokio "universiteto" jis dvasioje nesubręs ir pasirinks konformizmo kelią" 13). Šitie, antrieji, ir rinkosi pogrindinės rezistencinės veiklos kelią.

    Būdingas pogrindžio rezistencinės spaudos bruožas - didelė atskirų numerių apimtis, prilygstanti legalių laikraščių apimčiai ar net didesnė už ją, nors ir nepajėgianti jų nurungti periodiškumu, techninėmis galimybėmis ir apipavidalinimu. "LKB Kronikos", "Vyties", "Perspektyvų" ir kitų pogrindinių rezistencijos leidinių kai kurių numerių apimtis siekdavo 60-80 puslapių.

    Leidėjų areštai, tardymai, kratos, kalinimas ir tremtys, labai intensyvus bendradarbių, platintojų ir skaitytojų sekimas visomis KGB turimomis priemonėmis ne vieną rezistencijos leidinį vertė eiti nereguliariai, laikinai ar visai nutraukti savo egzistavimą. Ilgiausiai ir reguliariausiai iki pat Atgimimo -kaip minėta, be didesnių pertraukų ėjo "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika" 14). Iš visų Lietuvos pogrindžio leidinių ji atliko didžiausią vaidmenį atskleidžiant sovietinės valdžios nusikaltimus Bažnyčiai ir Tautai. Ir nors ji daugiausia rašė apie tikinčiųjų persekiojimus, tačiau tuomet tikėjimas ir tautos laisvė buvo tapatūs. Taigi "LKB Kronika" tarp kitų sovietinės okupacijos metais Lietuvoje ėjusių pogrindžio leidinių užima pirmaujančią vietą ne tik savo pirmapradiškumu ir ilgalaikiškumu, bet ir tuo įnašu, kuriuo ji prisidėjo prie lietuvių tautos kančių ir lūkesčių išgarsinimo pasaulyje, kviesdama visos planetos dorus žmones kovai už žmogaus teises ir laisves.
-------------
13 Vysk. S. Tamkevičius. Žingsniai į laisvę, Voruta. 1995 03 18-24. Nr. 11 (197).
14 Vilius Užtupas. Min. veik. P. 60, 61.
39

1.3. "LKB KRONIKOJE" KELIAMOS PROBLEMOS


    Kol nėra parašyta penkiasdešimties okupacijos metų Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorija, "LKB Kronika" lieka išsamiausias to laikotarpio žinių šaltinis. Nors jos leidybinis laikotarpis aprėpia tik 17 paskutinių okupacijos metų, tačiau joje spausdinti straipsniai atspindi nemažai ir ankstesniųjų nusikaltimų Bažnyčiai ir tikintiesiems. Pavyzdžiui, joje buvo įdėta kai kurių vyskupijų (gaila, ne visų) per okupaciją (nuo 1940 m.) nužudytų, areštuotų, lageriuose mirusių ir iš jų grįžusių kunigų sąrašai. Joje taip pat yra minimi ir 6-7-ojo dešimtmečių sovietinės valdžios vykdyti Bažnyčios diskriminacijos faktai: vyskupų Vincento Sladkevičiaus, Julijono Steponavičiaus ir arkivyskupo Teofiliaus Matulionio ištrėmimai į atkampiausias Lietuvos parapijėles, kolektyviniai kunigų kreipimaisi dėl Bažnyčios padėties 1968-1969 metais ir kt. Visi "Kronikoje" aprašyti faktai liudija apie kunigų ir tikinčiųjų pastangas legaliu būdu išsikovoti sau priklausančias teises ir laisves, iš valdžios patiriant vis rafinuotesni Bažnyčios slopinimą ir engimą. "LKB Kronika" atviru žodžiu prabyla apie Lietuvos Katalikų Bažnyčiai daromus nusikaltimus.

    Sąlygiškai "LKB Kronikos" medžiagą būtų galima suskirstyti taip: kreipimaisi ir pareiškimai dėl tikinčiųjų laisvių varžymo, skelbimai apie mokinių priverstinę ateizaciją; pranešimai apie okupacinės valdžios kovą prieš pačią "LKB Kroniką" - kratas, tardymus, jos leidėjų ir platintojų teismus - įvairios žinios iš vyskupijų, daugiausia pateikiant konkrečius faktus apie tikinčiųjų teisių ir laisvių pažeidimus.

    Viena iš kovos priemonių buvo įvairūs kolektyviniai ir individualūs kreipimaisi.

    Kunigų ir tikinčiųjų kreipimaisi įvairiais opiais jų teisių ir laisvių klausimais buvo adresuoti savo tiesioginiams vadovams - Popiežiui, vyskupams ir vyskupijų valdytojams, taip pat respublikos vyriausybei ir SSRS valdžios atstovams. 1978 m. įsikūrus Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui (TTGKK), kai kurie jo dokumentai buvo adresuojami ir tarptautinėms organizacijoms: Jungtinėms Tautoms, kitų
40

krikščioniškųjų Bažnyčių vadovams, šalių vyriausybėms, parlamentarams ir prezidentams. Kreipimųsi autoriai - nuo vieno tikinčiojo iki keliolikos tūkstančių pasirašiusiųjų kolektyvo. Visuose juose viena tema: prigimtinių teisių, SSRS konstitucijoje bei SSRS pasirašytuose tarptautiniuose dokumentuose garantuojamų laisvių varžymai. Šie dokumentai it veidrodis atspindi visas tikinčiuosius jaudinusias problemas.

    Vieni iš pirmųjų dokumentų, adresuotų Lietuvos vyskupijų valdytojams, tai okupacinės valdžios vykdomas Katalikų Bažnyčios fizinis marinimas. Kaip žinoma, apie trečdalis Lietuvos kunigų žuvo karo ir pokario metais. Daugelis iš tų, kurie ištvėrė kalėjimus bei lagerius, grįžo palaužtos sveikatos. Kaip ir pokario metais, 6-8 dešimtmečiais parapijos toliau tuštėjo: mirus kunigui, likdavo neveikiančios arba tik aptarnaujamos, nes nebuvo ką į jo vietą paskirti. Sovietinė valdžia 7-ajame dešimtmetyje priimamų mokytis į vienintelę Lietuvoje išlikusią Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją limitą buvo sumažinusi iki 5 žmonių, o per metus numirdavo iki 30 kunigų. Taigi kunigų mirdavo 6 kartus daugiau negu jų buvo parengiama seminarijoje. Ir tai buvo ne dėl pašaukimų stygiaus, ne dėl tikėjimo susilpnėjimo Lietuvoje, o sovietinės

Kauno tarpdiecezinę kunigų seminarija, kurios tik nedidelė patalpų dalis buvo duota naudoti Bažnyčiai
41

okupacinės valdžios sąmoninga politika - šitaip fiziškai sunaikinti, numarinti Bažnyčią.

    Pirmuose dokumentuose buvo išsakomas rūpestis dėl netikusios Kunigų seminarijos vadovybės, sovietinės valdžios kišimosi į dėstytojų ir klierikų parinkimą ir ypač dėl klierikų verbavimo KGB agentais. Labai daug yra sukaupta kolektyvinių atskirų vyskupijų kunigų kreipimųsi dėl tikinčiųjų ar jų pačių teisių ir laisvių varžymų. Ne mažiau čia rūpesčio ir dėl naujų Lietuvos ganytojų skyrimo, kad į avių kaimenę nepatektų vilkas avies kailyje ar bailys piemuo.

    Kadangi nuo pirmųjų okupacijos dienų buvo stengiamasi paralyžiuoti Bažnyčios gyvenimą iš vidaus, t. y. nuolat silpninti jos vadovybę ir neoficialiai jos vidaus valdymą perimti į savo rankas, nepaklusnūs Religijų reikalų tarybos (toliau - RRT) įgaliotinio reikalavimams (o kartais net per daug paklusnūs ir savo nediplomatiškumu perlenkiantys lazdą) vyskupijų valdytojai buvo keičiami paklusnesniais ar lanks-tesniais. Objektyviai vertinant, šitokia kai kurių Bažnyčios vadovų nuolaidžiavimo ir baimės politika daug pakenkė Bažnyčios vidaus gyvenimui: vienaip ar kitaip jie prisidėjo ne prie Bažnyčios palaikymo, o prie jos slopinimo. Tokios okupacinės valdžios politikos kontekste paaiškėja, kodėl jai reikėjo atsikratyti nepaklusniaisiais vyskupais V. Sladkevičiumi (1957 m.), T. Matulioniu (1958 m.), J. Steponavičiumi (1961 m.) ir arkivyskupu kurie galėjo ne tik patys pasipriešinti tikinčiųjų laisvių varžymams, bet daryti įtaką ir kitų vyskupijų valdytojams.

    Turbūt nė vienu kitu klausimu "LKB Kronikoje" nėra įdėta tiek kreipimųsi į Popiežių, Lietuvos vyskupijų valdytojus, respublikos ir SSRS valdžią, kaip dėl šių vyskupų grąžinimo į savo vyskupijas. Ir nors į šiuos kreipimusis būdavo negaunama jokių atsakymų arba gaunami įžūliu melu atausti (ypač iš RRT įgaliotinio) atsakymai, aktyvieji Lietuvos kunigai ir tikintieji vėl iš naujo siuntė prašymo raštus ir protestus dėl mylimų vyskupų tremties, kol pagaliau, po ilgų valdžios manipuliacijų, 1982 m. rugpjūčio 8 d. (po 25 metų tremties) į Kaišiadorių vyskupo sostą sugrįžo vysk. Vincentas Sladkevičius.
42

    Dėl savo neteisėtos tremties kelis kartus į respublikos valdžią ir vyskupijų valdytojus kreipėsi pats vyskupas Julijonas Steponavičius.

    Paskutinysis tikinčiųjų rašytas pareiškimas, kurį pasirašė 4530 žmonių, dėl vysk. J. Steponavičiaus grąžinimo į Vilniaus arkivyskupo sostą buvo pasiųstas jau stipriai dvelkiant Atgimimo vėjams. Pareiškimas buvo pasiųstas SSKP CK 15) generaliniam sekretoriui M. Gorbačiovui 1988 m. spalio 22 d. Pagaliau 1989 m. vasario 5 d. arkivyskupas Julijonas Steponavičius buvo oficialiai grąžintas į Vilnių, kur pasakė pirmąjį pamokslą atgautoje Vilniaus Arkikatedroje.

    Yra labai daug kreipimųsi į įvairias respublikos ir Sovietų Sąjungos kompartijos ir vyriausybės institucijas, reikalaujant grąžinti Vilniaus Arkikatedrą, Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės, Vilniaus šv. Kazimiero (paverstą ateizmo muziejumi) bažnyčias bei prašant leisti statyti naujas bažnyčias sunaikintų, sudegusių vietoje ar įsikūrusiuose naujuose miestuose. Deja, tai būdavo beviltiškas (bet ne betikslis) beldimasis į okupacinės valdžios duris: nors jos ir neatsiverdavo, pasaulis sužinodavo apie padarytas bei daromas skriaudas Bažnyčiai Lietuvoje.

    Be galo daug nemalonumų okupacinei Lietuvos valdžiai ir daug darbo kagėbistams pridarė 1971-1972 m. Lietuvos katalikų memorandumas Jungtinėms Tautoms (SNO) 16), kurį pasirašė per 17 000 Lietuvos tikinčiųjų ir kuriame buvo išsakyta sovietinės valdžios vykdoma Bažnyčios diskriminacija bei tikinčiųjų persekiojimai: apie vyskupų J. Steponavičiaus ir V. Sladkevičiaus tremtį, Kauno kunigų seminarijos, kunigų skirstymo reikalus; trukdymus teikti religinius patarnavimus, tikinčiųjų šalinimą iš darbo dėl jų įsitikinimų, draudimą atstatyti sugriautas ar sudegusias bažnyčias ir kita. Tai buvo pirmasis oficialus garsus žodis pasauliui apie sovietinės valdžios daromus nusikaltimus Lietuvos Katalikų Bažnyčiai ir tikintiesiems, kuris buvo išgirstas ir todėl sukėlė tiek okupantų pykčio.
---------------
15 Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komitetas.
16 SNO - Suvienytųjų Nacijų Organizacija.
43

    1975 m. kreipiamasi į Berlyno kardinolą Alfredą Bengšą (Bengsch), kuris lankėsi sovietmečiu Lietuvoje, o 1977 m. -į Belgrado komisiją, tikrinančią, kaip vykdomi 1975 m. Helsinkyje pasirašyti tarptautiniai susitarimai apie žmogaus teises. 1978 m. ruošiant naują SSRS ir LSSR konstituciją visi Lietuvos vyskupai ir valdytojai bei kunigai kreipėsi į SSRS ir LSSR Aukščiausiųjų tarybų prezidiumus, reikalaudami pataisyti konkrečius konstitucijos straipsnius, kad būtų sulygintos tikinčiųjų ir ateistų teisės. 1979 m. TTGKK savo dokumentu Nr. 5 kreipėsi į LSSR ir SSRS Aukščiausiųjų tarybų prezidiumus, iškeldamas naujų "Religinių susivienijimų nuostatų" tikinčiuosius ir Bažnyčią diskriminuojančius straipsnius. Dar 1973 m. "LKB Kronika" atviru "Laišku Mokytojui" kreipėsi į visus Lietuvos mokytojus, kviesdama juos neluošinti vaikų dvasios prievarta peršant ateistinę ideologiją, nemokyti ir neversti jų veidmainiauti, o diegti šventus idealus. Nors kai kurie iš šių kreipimųsi buvo rašyti anksčiau, tačiau, pradėjus eiti "LKB Kronikai", buvo joje dar kartą pogrindžio spaudoje paskelbti.

    "LKB Kronika" atsiliepdavo į kiekvieną svarbesnį Visuotinės Katalikų Bažnyčios gyvenimo faktą: liūdesį - mirus Popiežiui Pauliui VI, džiaugsmą ir viltį - išrinkus Joną Paulių II.

    "LKB Kronika" fiksavo ir individualius pareiškimus dėl tikėjimo persekiojimo. Minėtini nevienkartiniai Adutiškio klebono kun. Broniaus Laurinavičiaus pareiškimai RRT įgaliotiniui ir kitoms valdžios institucijoms, Ceikinių parapijos klebono kun. Karolio Garucko SJ pareiškimai net SSRS vadovui L. Brežnevui, kun. Prano Račiūno MIC ilgas atviras laiškas Vilniaus universiteto dėstytojui A. Augui dėl apšmeižimo, esą būsimasis Popiežius Paulius VI jį kadaise įpareigojęs teikti žvalgybines žinias apie sovietinę armiją. Čia yra ne vienas žinomo religinės spaudos darbuotojo Vlado Lapienio pareiškimas, Vytauto Vaičiūno, kunigų Antano Yliaus MIC, Boleslovo Babrausko, Sigito Tamkevičiaus SJ, seselės Marytės Vitkūnaitės, pasauliečių Antano Terlecko, Virgilijaus Jaugelio ir kitų pareiškimai, kun. Jono Danylos SJ atviri laiškai aktyviam ateistui Broniui Jauniškiui dėl melo
44

ir šmeižtų jo knygose, Roberto Grigo laiškas Vidurinės Azijos karinės apygardos laikraščiui dėl jo apšmeižimo, kun. Roko Puzono pareiškimas KGB pirmininkui ir daug daug kitų. Visuose juose atskleidžiama sovietinės valdžios vykdoma Bažnyčios diskriminacija, tikinčiųjų šmeižimas, terorizavimas ir kt. Šiais pareiškimais demaskuojamas elementarių tikinčio žmogaus teisių nepaisymas ir trypimas sovietinėje Lietuvoje. Kolektyviniai kreipimaisi ir individualūs pareiškimai, paremti ne tik konkrečiais faktais, bet dažnai patvirtinti šimtų kunigų ir tūkstančių tikinčiųjų parašais, pasiekę Vakarus ir pagarsinti pasauliui, remiami laisvojo pasaulio žmonių opinijos, buvo tikras ginklas, kuriuo bandyta sutramdyti sovietinės valdžios savivalę.

    Dar viena ne mažiau įspūdinga ir veiksminga kovos dėl tikinčiųjų teisių forma buvo "Kronikoje" pateikiami tikinčiųjų diskriminacijos faktai. Skyrelyje "Žinios iš vyskupijų" aprašomi konkretūs tikėjimo varžymo faktai. Čia aprašyta, kaip ligoninės vyr. gydytojas neleidžia į ligoninę pakviesti kunigo mirštančiam ligoniui; kaip kolūkio tikintieji verčiami dirbti sekmadienį, o atsisakantys baudžiami; kaip paskelbiamas "kiaulių maras", kad į Šiluvą negalėtų atvykti maldininkai;

Kryžių kalnas prie Šiaulių
45

kaip niokojamas Kryžių kalnas (1961, 1973 ir 1974 m.) ir kaip jis vis iš naujo atgyja; kaip buvo sunaikintos Vilniaus ir Žemaičių Kalvarijų Kryžiaus kelio stotys ir kt. Bažnyčios diskriminavimą gerai iliustruoja kad ir toks "Kronikos" 9 numeryje skelbiamas faktas, jog už elektros kilovatvalandę moka kolūkiai - 1 kapeiką, gyventojai - 4, o bažnyčios - net 25 kapeikas.

    Nuo 1975 metų labai pagausėjo bažnyčių gaisrų. 1976 m. kovo 17 d. sudegė Šiaulių šv. Jurgio bažnyčia, o gaisrininkai jos beveik negesino; tik atvykę rusų kariuomenės gaisrininkai dalį bažnyčios išgelbėjo. Bandyta uždegti Leipalingio (Lazdijų r.) bažnyčią. Labai dažnai bažnyčios būdavo apiplėšiamos, o kartais išniekinamas ir Švč. Sakramentas. Pagausėjo kunigų užpuolimų ir nužudymų. Kaune užpulta ir mirtinai sužalota vienuolė Stasė Lukšaitė. Sovietinės teisėsaugos institucijos tokius nusikaltimus tirdavo vangiai, dažnai rodydamas aiškų nenorą ar net pastangą nuslėpti nusikaltėlius.

    1964-1971 metais už "nusikaltimus" Kultų įstatymams iš kunigų buvo atimti registracijos pažymėjimai, o nuo 1976 m. už vaikų katekizavimą, Vėlinių eisenas ir kitus "nusikaltimus" kunigus imta bausti piniginėmis baudomis. Kaltinimai buvo įforminami rajono vykdomojo komiteto administracinėje komisijoje. Apie šį posūkį Bažnyčios atžvilgiu sovietinėje politikoje "Kronika" taip pat informavo pasaulį, dėl ko KGB buvo priversta bent šiek tiek švelninti politiką Bažnyčios

Jurgis ir Ona Briliai su jauniausia dukra
46

Šiaulietis Mečislovas Jurevičius

atžvilgiu. Nuo to laiko už skambinimą varpais, vaikų katekizavimą kunigai jau nebebuvo teisiami, tačiau už savo religinius įsitikinimus ir toliau žmonės buvo atlei-dinėjami iš darbo. Pirmasis toks "Kronikoje" pagarsintas faktas buvo 1970 m. Vilkaviškyje mokytojos Onos Brilienės atleidimas iš mokytojos pareigų, be teisės dirbti bet kokį pedagoginį darbą. Mokytojai nesutinkant su sprendimu, įvyko net du teismo procesai: Vilkaviškyje ir Vilniuje Aukščiausiajame teisme. Galutinis sprendimas išliko nepakitęs - mokytoja dėl religinių įsitikinimų negali eiti mokytojos pareigų tarybinėje mokykloje. Vėliau "Kronikos" aprašyti panašūs diskriminaciniai tikinčiųjų atleidimai iš darbo: Bronės Pupkevičiūtės -pedagogikos mokslų daktarės iš Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto, Domicėlės Gailiušytės - prancūzų kalbos mokytojos, Elenos Šuliauskaitės (1973 m.) - iš Vilniaus universiteto istorijos fakulteto vyr. laborantės pareigų, Aldonos Matusevičiūtės - iš vaikų lopšelio-darželio auklėtojos, fortepijono dėstytojos Aldonos Kezytės iš Vilniaus B. Dvariono vaikų muzikos mokyklos, Monikos Gavėnaitės iš "Šviesos" leidyklos, Bronės Kibickaitės iš Vilniaus universiteto skaičiavimo centro inžinierės pareigų. Šiaulietis Mečislovas Jurevičius iš pradžių atleidžiamas iš darbo, o paskui už eisenos į Kryžių kalną organizavimą nuteisiamas. Petras Kimbrys 1986 m. išmetamas iš darbo M. K. Čiurlionio dailės muziejuje ir t. t. Neįmanoma išvardyti visų "LKB Kronikoje" aprašytų tikinčiųjų diskriminavimo, tikėjimo persekiojimo faktų. Aišku tik viena: "LKB Kronika" tam tikra prasme formavo Lietuvos katalikų religinį gyvenimą.

    1969 metais uoliųjų kunigų pastangomis Lietuvoje ėmė
47

Jaunimo religinių susibūrimų akimirkos iš sovietmečio laikų Sasnavoje

plisti jaunųjų Eucharistijos bičiulių sąjūdis: jie organizuodavo moksleivių susirinkimus (konspiraciniais sumetimais kurio nors iš jų gimtadienio ar vardadienio proga), kur kunigų ar vienuolių seserų vadovaujami rengdavo minirekolekcijas, pokalbius, konferencijas, išvykas į gamtą. Mokiniai vaidindavo savo tėvams ir bendraamžiams dvasią ugdančius saviveiklinius religinius ir patriotinius montažus. Ypač veikli šiuo požiūriu buvo Kauno Petrašiūnų parapija, kur jaunimui vadovavo sesuo Aldona Raižytė ir pasaulietis Saulius Kelpšas, Kybartuose - seserys Onutė Šarakauskaitė, Virginija Kavaliauskaitė, Bernadeta Mališkaitė ir Birutė Briliūtė. Dzūkijoje taip pat veikė stiprūs jaunimo centrai - Leipalingyje, Šlavantuose, Veisiejuose. Žemaitijoje -Kelmėje ir Raseiniuose.

    Pagrindiniai jaunimo susirinkimai vykdavo Kaune, Vilkaviškyje, Marijampolėje, Sasnavoje, Leipalingyje, Šlavantuose, Kybartuose. Visi geriau įsimindavo tuos renginius, kuriuos užklupdavo KGB ir milicija. Tai stovyklavietė prie Šlavantų (vadovas kun. Juozas Zdebskis, seselės Bernadeta Mališkaitė ir Ona Šarakauskaitė), Eucharistijos bičiulių rekolekcijos Kybartuose 1982 m. (kun. S. Tamkevičius), mokinių ir jų tėvų religinė vakaronė Viduklėje (kun. A. Svarinskas), jų sambūriai Marijampolėje (ses. V. Beišytė), Vilkaviškyje (ses. B. Briliūtė), Kelmėje (R. Teresiūtė) ir kitur. "Kronika", atskleisdama KGB smurtavimus, kartu parodydavo, kaip net tokiomis sunkiomis persekiojimo sąlygo-
48

mis galima suburti ir auklėti jaunąją kartą religine dvasia.
"Kronikai" pagelbstint pasaulyje plačiai nuskambėjo vieno iš Eucharistijos bičiulių nario Roberto Grigo drąsa ir ištikimybė Dievui ir Tėvynei, kai sovietinėje armijoje dėl religinių ir tautinių įsitikinimų jis atsisakė priimti karinę priesaiką ir už tai jam teko patirti daug vargo ir kančių.

     "Lietuvos Katalikų Bažny-

Kybartų jaunimo sambūris

čios Kronikoje  dažnai buvo informuojama, kad čia vienur, čia kitur pakelėje ar prie sodybos tikintieji pastatė naują kryžių, bet valdžios nurodymu (paprastai KGB vadovaujant) jis būdavo nugriaunamas. KGB operatyvinėmis žiniomis kryžių statymo pagrindiniai iniciatoriai ir vykdytojai buvo tie patys Eucharistijos bičiuliai. Informacija apie tokius vandalizmo aktus per "Kroniką" bematant apskriedavo pasaulį.

    Dažnai ir plačiai "LKB Kronikoje" gvildenama tema - tai tikinčiųjų moksleivių persekiojimas, šmeižimas, grasinimas ir prievartinis ateizavimas. Turbūt nėra nė vieno "Kronikos" numerio (išskyrus paskutinius, išėjusius jau stipriai dvelkiant Atgimimo vėjams), kuriame nebūtų pateikiama tokių faktų iš įvairiausių Lietuvos vietovių. Mokyklose ypač būdavo pašiepiami ir diskriminuojami aktyviai bažnyčios liturgijoje dalyvaujantys moksleiviai: patarnaujantys šv. Mišioms, procesijų ir chorų dalyviai. Kiekvienas moksleivis žinojo, kad jeigu vidurinės mokyklos baigimo charakteristikoje bus įrašyti žodžiai "neatsikratęs religinių prietarų", visų aukštųjų, o gal ir specialiųjų vidurinių mokyklų durys jam bus uždarytos. "Kronikoje" aprašyta daug moksleivių drąsių poelgių, kai mokytojui paklausus, kas eina į bažnyčią, atsistodavo kone visa klasė. Tikintys moksleiviai būdavo verčiami stoti į ateistines pionierių ir komjaunimo organizacijas.

    Norint užkirsti kelią religiniam vaikų auklėjimui, buvo
49

draudžiama kunigams grupėmis katekizuoti vaikus. Nepa-klūstantys tiems draudimams kunigai pradžioje buvo teisiami (kun. Antanas Šeškevičius SJ, kun. Juozas Zdebskis, kun. Prosperas Bubnys MIC). Mokykla stengdavosi atitraukti vaikus nuo bažnyčios įvairiausiais būdais, pradedant sekmadieniniais žygiais, pramogomis ir baigiant pašaipomis bei gąsdinimais. Tačiau Eucharistijos bičiulių būreliai, slapti moksleivijos ir studentijos sambūriai (ypač Kybartuose ir Kaune) padėjo daliai jų išlaikyti tikėjimo ir Tėvynės meilės dvasią.

    Apie šią žūtbūtinę kovą už Bažnyčios ir Lietuvos ateitį -už vaikus - kalba visa "LKB Kronika". Tikėjimo tvirtumą rodė ne vienas mokinys. Mokiniai nebijodavo būti pajuokti, niekinami ar net pašalinti iš mokyklos dėl tikėjimo, nes, kaip rašoma "Kronikoje", - "geriau būti nemokytu žmogumi, negu mokytu išdaviku" 17).

    "LKB Kronikos" pasirodymas aukštyn kojomis apvertė visas valdžios viltis tyliai sunaikinti Bažnyčią. Vakaruose sustiprintas "Kronikos" balsas skambėjo visame pasaulyje. Net kai kurių kunigų ar aukštesnių dignitorių vojažai į Vatikaną ir Vakarus bei jų "liudijimai" apie "tikinčiųjų laisvę" negalėjo nustelbti "Kronikos" skelbiamos tiesos: pasaulis tikėjo ja, o ne okupantų pasiųstaisiais ir instruktuotais, kaip reikia elgtis ir ką kalbėti su delegatais. Tad beliko vienas kelias: likviduoti "Kroniką". Tai atlikti buvo pavesta KGB. Dar niekas nėra suskaičiavęs (ir vargu ar kas suskaičiuos), kiek "Kronikos" byloje buvo tardyta žmonių. Tačiau tai gali padėti įsivaizduoti toks faktas: jei vieno už "Kroniką" teisiamojo asmens byloje yra arti šimto tokių liudytojų apklausų protokolų. "Kronika" ir šito nenutylėdavo. Ji nuolat skelbė apie vykstančius dėl jos (kaip ir dėl kitų pogrindžio leidinių) tardymus, kratas, areštus ir teismus.

    "LKB Kronikoje" gana išsamiai aprašytas pirmasis KGB bandymas susidoroti su ja. Dar 1973 m. lapkričio 19-20 d. buvo atliktos kratos pas Kabelių kleboną kun. Joną Lauriūną SJ, pas kun. Algimantą Keiną Valkininkuose, pas kun.
------------------
17 LKBK. T. 5. Nr. 38. P. 421.
50

Boleslovą Babrauską Smilgiuose, Krinčine pas kun. Joną Buliauską, Kaune pas Virgilijų ir Augustiną Jaugelius, Arimantą Raškinį ir daugelį kitų.

    "Kronika" rašė ir apie kitataučių katalikų persekiojimus. Vilnius, kurį laiką buvęs viena iš salelių, kurioje galėjo prisiglausti žiauriai Ukrainoje sekami ir persekiojami unitai, pasidarė taip pat nesaugus. 1973 m. pabaigoje čia buvo areštuoti ukrainiečiai kunigai unitai Prokopivas ir Mickevičius.
"Kronika" aprašo, kad 1974 m. kovo - balandžio mėnesiais buvo padarytos kratos Vilniuje pas ukrainietį kunigą Vladą Figolį, Bronę Kazėnaitę Kaune, kun. S. Tamkevičių Simne, K. J. Matulionį Druskininkuose ir pas O. Volskienę bei S. Mikšytę. 1974 m. balandžio 24 d. buvo suimtas Juozas Gražys Kaune, o 1974 m. rugpjūčio 27 d. - ses. Nijolė Sadūnaitė Vilniuje. Mindaugas Tomonis priverstinai paguldytas į psichiatrinę ligoninę.

    KGB susekė "LKB Kronikos" leidėjų ryšius su Maskvos disidentais. 1974 m. lapkričio 27 d. Maskvos kagėbistai padarė kratą Vilniuje pas A. Tverdochlebovą, kur tuo metu buvo susirinkę pagrindiniai Maskvos disidentai: A. Sacharovas, S. Kovaliovas, T. Velikanova, V. Turčinas, S. Orlovas ir A. Litvinova. Po mėnesio (1974 12 27) Maskvoje areštuojamas Sergejus Kovaliovas. Tą pačią dieną atliekamos kratos ir Lietuvoje pas Balį Gajauską, Albertą Žilinską, Birutę Poškienę, Algį Petruševičių, Antaną Terlecką, Joną Volungevičių, Algį Baltrušaitį ir Valerijų Smolkiną. S. Kovaliovas atgabenamas į Vilniaus KGB kalėjimą, norint nustatyti slaptus jo ryšius su Lietuvos disidentais ir "antitarybinę" veiklą Lietuvoje.

    1976 m. spalio 19 d. buvo padarytos kratos Vilniuje J. K. Matulionio ir V. Lapienio butuose; abu jie areštuojami. Kitą dieną Panevėžyje suimama ses. Ona Pranckūnaitė. Masinės kratos atliekamos 1977 m. pradžioje bei balandžio 19-ąją ir rugpjūčio 23-ąją. 1979 m. spalio ir lapkričio mėnesiais buvo padarytos grupinės (kelių asmenų butuose) tuo pat metu kratos. 1980 m. sausio, vasario ir kovo mėnesiais vėl praslinko masinių kratų banga. Tų pačių metų balandžio 17-18 d. buvo padarytos kratos kunigų A. Svarinsko, S. Tamkevičiaus,
51

a. a. V. Jaugelio, V. Degučio, Gusto Gudanavičiaus, Jono Zubraus butuose. Padaryta krata vienuolės Monikos Gavė-naitės bute. Ses. Genovaitė Navickaitė ir Ona Vitkauskaitė areštuojamos.

    1980 m. KGB sekimas ir represijos vis labiau aktyvėjo: neaiškiomis aplinkybėmis nužudytas kun. Leonas Šapoka ir cheminėmis medžiagomis nudegintas kun. Juozas Zdebskis.

    Kratas ir suėmimus lydėjo tardymai ir teismai. Negalutiniais duomenimis už "LKB Kroniką" (nors bylose buvo prirašyti ir kiti "nusikaltimai") buvo nuteista apie 15 žmonių.

    Nuo 1977 m. "LKB Kronikos" kiekvieno numerio pabaigoje būdavo išvardijamos tuo metu lageriuose kalinčių politinių kalinių pavardės ir raginama juos prisiminti. Šį "Kronikos" raginimą prisiminti daugelis tikinčiųjų suprasdavo kaip pareigą kenčiančius paremti ne tik žodžiu, malda, bet ir duona. Net keletą metų sovietiniuose lageriuose kalėjęs A. Terleckas yra sakęs, kad už paramą jis ypač dėkingas Marijampolės, Vilkaviškio, Kybartų, Kauno, Kelmės ir Viduklės vienuolėms. "Amžiną skolą jaučiu joms", - kalbėjo jis 18).

    "LKB Kronika" atskleidė pasauliui tiesą ir apie slaptus bei klastinguosius KGB susidorojimus su persekiojamaisiais: Mindaugo Tamonio (1975 m.), kun. Broniaus Laurinavičiaus (1981 m.), kun. Juozo Zdebskio (1986 m.) žūtį. Atvirai parašė ir apie kunigų Leono Šapokos (1980 m.) ir Leono Mažeikos (1981 m.) nužudymą. Buvo spėjama, kad jie buvo įsipainioję į KGB voratinklį, vėliau norėjo tyliai iš jo išsinarplioti, už ką teko užmokėti savo gyvybės kaina. 1975 m. kovo 24 d. Vilniuje savo bute buvo nužudytas aštuoniolikmetis ukrainietis Vitalijus Olikevičius, kuris buvo atvykęs į Lietuvą, kad čia apsigyvenęs padirbėtų ir įstotų į Kauno kunigų seminariją (nes į ją priimdavo tik gyvenančius Lietuvoje). Už tai teko užmokėti gyvybe. Taip "Kronika" demaskavo ne tik Lietuvos, bet ir Ukrainos ar Maskvos KGB kruvinus darbus. Kaip liudija išlikę šykštūs KGB nusikaltimų dokumentai - jų operatyvinės bylos - "Kronika", atrodo, niekada nesuklydo
-----------
18  LSSR K.GBA. Baudž. b. Nr. 09-02-008-87. T. 8. L. 59-76.
52

permanydama jų veiklos metodus. Veikiausiai neklydo ir šiais atvejais.

    1979 m. stiprėjant KGB represijoms, RRT įgaliotinis "liberalas" K. Tumėnas pakeičiamas kompartijos rajono komiteto pirmuoju sekretoriumi Petru Anilioniu. Jo pavaduotoju, dešiniąja ranka ir tiesioginiu ryšininku su KGB tapo A. Juozėnas. Prasidėjo nuolatiniai vyskupijų valdytojų, dekanų, kunigų ir bažnytinių komitetų narių "instruktažai", "mokymai", barimai, bauginimai - "smegenų plovimai". Nors paradoksalu, bet Kunigų seminarijos pirmojo kurso klierikams mokslo metų pirmąsias konferencijas vesdavo Kulto įgaliotinis P. Anilionis. Jis aiškindavo, kokios jų teisės, kaip privalo elgtis seminarijoje ir už jos sienų. Tokiais pačiais


pamokymais palydėdavo ir vykstančius atostogų, perspėdamas seminarijos vadovybę ir juos pačius, kad nebendrautų su "kunigais reakcionieriais", nes tai blogai baigsis (suprask: gali pašalinti iš seminarijos).

    Didelis netikėtumas KGB buvo, kai, areštavus kun. S. Tamkevičių (kuris, jų nuomone, - o ir iš tikrųjų! - buvo "LKB Kronikos" redaktorius), "Kronika" ir toliau ėjo. 1982 m. vasario 6 d. "Kronikos" 61 numeryje paskelbiamas jo dar prieš nujaučiamą areštą parašytasis "Credo", kuriame jis išsako savo tikrąją poziciją ir įspėja netikėti, jeigu kartais areštuotą kagėbistams jį pavyktų palaužti (kaip atsitiko su stačiatikių šventiku Dmitrijumi Dudko ir kitais). Tačiau, ačiū Dievui, to neįvyko.

    Areštavus kun. S. Tamkevičių, 57-ąjį "LKB Kronikos" numerį skubiai parengė spaudai ir išleido ses. Elena Šuliauskaitė ir Bernadeta Mališkaitė Kybartuose. Perspausdinant ir parengiant fotokopijas prisidėjo ir kitos seserys kybartietės.

    Šis numeris neturėjo kunigo kaip vyriausiojo redaktoriaus, nes po kun. Sigito Tamkevičiaus arešto aktyviausieji kunigai KGB buvo ypač sekami. Be to, buvo labai svarbu, kad, nepaisant kun. Alfonso Svarinsko teismo ir kun. Sigito Tamkevičiaus arešto, "Kronika" pasirodytų įprasto stiliaus, formos, turinio ir apimties. O svarbiausia, būtų įprastu laiku.

    Tai padaryti nebuvo itin sunku, nes kun. S. Tamkevičius prieš savo areštą buvo palikęs beveik visiškai užbaigtą "LKB Kronikos" 57-ąjį numerį ir keletą mokančių šį darbą dirbti savo bendradarbių.

    Antrajam po "LKB Kronikos" redaktoriaus arešto "Kronikos" numeriui jau buvo imta rimtai ieškoti aktyvaus ir Bažnyčiai pasišventusio kunigo, kuris galėtų atlikti vyriausiojo redaktoriaus darbą.

    Pirmasis žvilgsnis buvo nukreiptas į kunigus - Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto narius. Tačiau tuo metu jie buvo prispausti tokia kieta KGB "dėmesio" letena, kad šis variantas iš karto ir beatodairiškai buvo atmestas. Tuomet ses. Elena Šuliauskaitė ir ses. Julija Kuodytė pasiūlė paprašyti pagalbos kun. jėzuitą pogrindininką Joną Borutą. Jo pagalbos
54

prieš savo areštą "Kronikai" jau buvo prašęs ir pats redaktorius kun. Sigitas Tamkevičius.

    Kun. Boruta sutiko ir stojo prie "LKB Kronikos" vairo. Jis gimė 1934 metais, 1970-aisiais baigė Vilniaus valstybinį universitetą, dirbo Lietuvos mokslų akademijos Fizikos instituto Atomo teorijos skyriuje, 1982 m. apsigynė fizikos-matematikos mokslų kandidato (dabar - daktaro) disertaciją. Kartu jis mokėsi ir pogrindinėje Kunigų seminarijoje, kurią baigė 1982 m. gruodžio mėn. ir be RRT įgaliotinio pritarimo pradėjo eiti kunigo pareigas. (Baigusiems pogrindinę Kunigų seminariją sovietinė valdžia neišduodavo "Kulto tarnautojo" registracijos pažymėjimo, o be jo nebuvo galima oficialiai eiti kunigo pareigų.)

    Po kun. S. Tamkevičiaus arešto kun. J. Boruta SJ, neturėdamas jokios parapijos ir būdamas gerai intelektualiai pasirengęs, galėjo kompetentingai įsitraukti į "LKB Kronikos" redagavimą. Juolab kad laisvėje KGB nesusektos dar buvo likę pagrindinės "Kronikos" talkininkės, redkolegijos narės ir pagalbininkės: ses. Elena Šuliauskaitė, ses. Bernadeta Mališkaitė, ses. Birutė Briliūtė, ses. Ona Virginija Kavaliauskaitė ir ses. Ona Šarakauskaitė.

KGB, pamatę, kad ir šį kartą nepavyko "Kronikos" likviduoti, prieš ją kovojo su dar didesniu įniršiu. 1986 m. gegužės 8 d. LSSR prokuroras "Kronikai" pradėjo naują baudžiamąją bylą, pagal kurią į Gulagus turėjo būti pasiųsta daug naujų Dievui ir Tėvynei pasišventusių žmonių. Tačiau ši byla taip ir liko nebaigta. Apie visa tai ir kitus persekiojimus visą laiką iki pat Atgimimo pasaulį išsamiai informuodavo pati "LKB Kronika".
55

1.4."LIETUV0S KATALIKŲ BAŽNYČIOS
KRONIKA" UŽSIENYJE

    Jei "LKB Kronika" būtų pasilikusi tik Lietuvoje, jos vaidmuo ginant tikinčiųjų (ir visų žmonių) teises būtų buvęs nepalyginamai mažesnis. Mat "Kronika" buvo spausdinama rašomosiomis mašinėlėmis, o dauginama dažniausiai elektro-grafiniu arba spiritinio rotaprinto būdu, todėl jos tiražai nebuvo dideli, o, esant totaliniam KGB sekimui, nes kiekvienas į KGB agento rankas pakliuvęs ar kratos metu atrastas numeris buvo siūlo galas, kurį vyniojant būtų buvę galima prieiti ir iki redakcijos. Iš pradžių jos numeriai buvo dauginami didesniais tiražais (iki 200 - 300 egzempliorių), tačiau vėliau jų kiekis buvo mažinamas iki 100 - 150 egzempliorių, nes jų platinimas vienoje vietoje visuomet kėlė pavojų ir buvo rizikingas. Tačiau į pasišventėlių rankas pakliuvę nauji numeriai savarankiškai vėl būdavo perspausdinami rašomosiomis mašinėlėmis ir platinami. Apie tai liudija KGB archyve bei Lietuvos genocido aukų muziejaus saugyklose išlikę KGB agentų įduoti ar kratų metu paimti tų pačių numerių skirtingi egzemplioriai. Šiandien neįmanoma atsakyti, kiek kurio numerio egzempliorių buvo išspausdinta ir išplatinta Lietuvoje. Vis dėlto "Kronika" Lietuvoje negalėjo tapti didžia-tiražiu leidiniu, nes ilgainiui KGB sekimo tinklas plėtėsi ir tankėjo. Jų sekimo patirtis didėjo. Todėl "Kronikos" leidėjams, be naujo numerio išleidimo, ne mažiau svarbu buvo ją perduoti į Vakarus, kur ji būdavo spausdinama ir platinama Laisvosiose šalyse.

    Pasiekę Vakarus (JAV) pirmieji "Kronikos" numeriai nudžiugino ne tik tenykščius lietuvius kunigus, bet ir visus patriotizmo nepraradusius tautiečius. Iškilo klausimas: kaip padėti engiamiems tikintiesiems Lietuvoje? Buvo du būdai: tai kuo plačiau šią informaciją skleisti Laisvajame pasaulyje, kad visuomenės opinija ir valstybių vadovai priverstų Sovietų Sąjungą laikytis jos pačios pasirašytos Žmogaus teisių deklaracijos, ir antra - per Laisvojo pasaulio radijo stotis šią informaciją (nors ir labai trukdomą specialių SSRS stočių
56

trikdžių) perteikti Lietuvos ir kitų okupuotų šalių žmonėms.

    Kaip rašo savo atsiminimuose arkivysk. S. Tamkevičius, pirmuosius per Maskvos disidentus siunčiamus "Kronikos" numerius jis adresuodavo Čikagoje leidžiamam lietuvių laikraščiui "Draugas". Vėliau, sužinojęs apie Niujorke veikiančią Lietuvių katalikų religinės šalpos organizaciją (LKRŠ), "Kroniką" ėmė adresuoti jai. Dar vėliau, kada buvo likviduoti - KGB suimti ir nuteisti - Maskvos disidentų grupės nariai, "Kroniką" dažniausiai slapta išveždavo užsienio turistai. Ją gaudavo Lietuvių informacijos centras Brukline ir "Draugo" laikraštis Čikagoje 19).

    Perdavimas į Vakarus visuomet buvo rizikingas tiek per-duodančiajam, tiek ir imančiajam. "LKB Kronikos" 2 egzempliorius dažnai į Maskvą veždavo pats kun. S. Tamkevičius, taip pat kun. J. Zdebskis, seselės N. Sadūnaitė, O. Šarakauskaitė, M. Gavėnaitė, G. J. Stanelytė ir kitos. Ryšiai su Maskvos disidentais buvo užmegzti taip pat ir su Arimanto Raškinio (dabar Lietuvos Respublikos Seimo nario) bei Sergejaus Kovaliovo (dabar - Rusijos Dūmos deputato) pagalba. Šių ryšių palaikymu ir "LKB Kronikos" perdavimu daug rūpinosi taip pat ir kun. Juozas Zdebskis bei Petras Plumpa.

Norint "Kroniką" perduoti į Vakarus per atvykstančius turistus užsieniečius, reikėdavo pirmiausia sužinoti, kada jie atvyko, paskui su jais susitikti ir įtikinti, kad paimtų pavojingąjį "suvenyrą". Todėl atvykstančius iš Vakarų į Lietuvą turistus "medžiojo" ne vienas "Kronikos" bendradarbis: kas sužinodavo apie atvykstantį patikimą žmogų, tas ir rūpindavosi, kaip tą žinią perduoti "Kronikos" leidėjams. Suprantama, šių asmenų ratas konspiraciniais sumetimais buvo labai mažas. Dažniausiai surasti turistą ir užmegzti su juo ryšį tekdavo vilnietei seselei Bronei Vazgelavičiūtei, tačiau tekdavo ir kitiems. "Kroniką" į Vakarus dažnai paimdavo iš Putnamo (JAV) atvykstančios Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo seserys vienuolės. Joms "Kroniką" perduodavo kun. J. Zdebskis, ses. Janina Judikevičiūtė, o kartais ir
---------------
19) A. Dumčius. Taikos premija//Lietuvos aidas. 1995 03 09. Nr. 47.
57

Arkivyskupas S. Tamkevičius su sesele iš Putnamo

pats kun. S. Tamkevičius. Per turistus perduodant "Kroniką" ji būdavo nufotografuojama (visuomet pirmasis jos egzempliorius, tik parengus naująjį "Kronikos" numerį, kad kratos ar arešto atveju liktų 1-2 kopijos fotojuostoje, nes atvykstančių turistų kartais tekdavo laukti ne vieną dieną) ir paslepiama kokiame nors suvenyre. Šį darbą iki arešto atlikdavo pats redaktorius kun. S. Tamkevičius, o po jo arešto - ses. Birutė Briliūtė.

Didžiausią darbą perspausdinant ir platinant gautą "LKB Kroniką" atliko Lietuvių katalikų religinės šalpos (toliau -LKRŠ) organizacija. Pradžioje tai buvo JAV įsisteigusi Lietuvių katalikų religinės šalpos organizacija - lietuvių kunigų korporacija, kurios tikslas buvo šelpti persekiojamą Bažnyčią ir tikinčiuosius Lietuvoje. Vėliau, norint labiau išplėsti šalpos darbus, buvo nuspręsta ir kitų šalių lietuvių kolonijose organizuoti LKRŠ rėmėjus pasauliečius 20). Steigiamasis LKRŠ Rėmėjų organizacijos susirinkimas įvyko Čikagoje 1972 m. balandžio 8 d. Organizacijos vyriausiajai
-----------------
20) Šie ir tolesni duomenys paimti iš Čikagos "Draugo" laikraštyje 1994 05 21 Nr. 99(20) paskelbto kun. Kazimiero Kuzminsko straipsnio "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką" leidžiant".
58

valdybai pasiskirsčius pareigas kun. Kazimieras Kuzminskas tapo jos pirmininku. Po trijų mėnesių nuo LKRŠ rėmėjų organizacijos įsteigimo buvo gautas "LKB Kronikos" pirmasis numeris. LKRŠ rėmėjų vyriausiosios valdybos posėdyje buvo nutarta paremti Lietuvos Katalikų Bažnyčios pradėtą kovą, iškelti okupantų nusikaltimus į viešumą, kad jie taptų žinomi Lietuvai ir pasauliui. Nutarta tęsti jų darbą laisvėje, leisti "LKB Kroniką" lietuvių kalba, Amerikoje versti ją į anglų, ispanų ir kitas kalbas bei platinti šiuos leidinius kituose laisvuosiuose kraštuose.

    "LKB Kroniką" perspausdinti ir leisti atskirais numeriais pirmasis ėmėsi LKRŠ rėmėjų organizacijos reikalų vedėjas kun. Kazimieras Pugevičius. Šie numeriai buvo leidžiami iki 1000 egz. tiražu ir išsiuntinėjami į lietuvių kolonijas Europoje, JAV, Pietų Amerikoje, Kanadoje, Anglijoje ir Australijoje. Kun. Kazimieras Pugevičius išleido visus "Kronikos" numerius. Jo išsiuntinėti numeriai buvo pirmosios kregždės, atnešusios tėvynainiams nors ir liūdną, bet tikrą žinią apie kenčiančius Lietuvoje pasilikusius jų Kun Ka"mieras Pugevičius brolius ir seseris. Šios žinios žadino ir kėlė tenykščių lietuvių ryžtą visais įmanomais būdais remti persekiojamą Lietuvos Bažnyčią, kovoti už jos žmonių teises ir laisves. Kun. K. Pugevičiaus atskirais numeriais (sąsiuviniais) leidžiama "LKB Kronika" buvo pranašesnė palyginti su vėliau storais tomais leidžiama "LKBK" tuo, kad jos pateikiamos žinios būdavo šviežios (naujas Lietuvoje išleistas "Kronikos" numeris paprastai Vakarus pasiekdavo po 1-3 mėnesių ir netrukus kun. K. Pugevičiaus pastangomis būdavo išspausdinamas JAV).


    1973 m. spalio 9 d. LKRŠ rėmėjų vyriausiosios valdybos posėdyje, jau turint šešis "LKB Kronikos" numerius, kun.
59

Kunigų Kazimiero Pugevičiaus ir Kazimiero Kuzminsko raštų dėt pagalbos Lietuvai ir "LKB Kronikai"faksimilės.
60

K. Kuzminskas pasiūlė juos leisti knygomis - po kelis numerius viename tome. Tam sumanymui buvo vieningai pritarta. Tačiau tokiam darbui reikėjo daug lėšų, patalpų ir darbininkų.

    O viso to nebuvo. Tuomet kun. K. Kuzminskas į savo paties butą priėmė šio darbo talkininkus. Pažymėtina, kad visi, kurie padėjo leisti šias knygas, per visą ilgametį darbą už tai negaudavo jokio atlyginimo. Tai buvo lietuvių patriotų auka Bažnyčiai ir Tėvynei. Pirmuosius tris tomus išleido LKRŠ rėmėjų sąjunga. (Vėliau šios organizacijos pavadinimas buvo pakeistas į Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoms leisti sąjungą. Dar vėliau ji pavadinta Lietuvos Kronikos Sąjunga, kuri ir išleido likusius - nuo 4 iki 10 "LKBK" tomus.)

    "LKB Kronikos" leidimas ir platinimas reikalavo daug lėšų. Kun. K. Kuzminskas apkeliavo daugelio šalių lietuvių kolonijas, aiškindamas "Kronikos" leidybos reikšmę kenčiančiai Lietuvos Bažnyčiai ir rinkdamas aukas. Lankydamas šias kolonijas jis steigė LKRŠ skyrius arba surasdavo bent

Užsienyje išleisti "LKB Kronikos " tomai

61

vieną Įgaliotini, kuris rūpintųsi šiais reikalais. Jei kolonijoje būdavo lietuvių radijo programa, jo kalbos įrašus transliuodavo per vietos radiją. Šį darbą jis dirbo iki paskutiniojo tomo išleidimo. Įvairių šalių lietuvių kolonijose buvo įsteigta 70 Lietuvos Kronikos Sąjungos skyrių. Jiems buvo siunčiami aplinkraščiai, prašant rinkti aukas ir platinti nusiųstus "LKB Kronikos" tomus (daugiausia lietuvių kalba).

    Per visą šį laikotarpį išleista 10 "LKB Kronikos" tomų. Pirmasis tomas išleistas su 7 "Kronikos" numeriais praslinkus dvejiems metams po "Kronikos" pasirodymo Lietuvoje. (Kaip minėta, visą laiką buvo leidžiami "Kronikos" numeriai atskirais sąsiuviniais.) Šis 336 puslapių tomas buvo išleistas prelato Juozo Karaliaus lėšomis 5000 egzempliorių tiražu. Redagavo ir įvadą parašė prof. Juozas Brazaitis, o viršelį ir iliustracijas piešė dailininkas ir rašytojas Paulius Jurkus.

    Antrasis 414 puslapių tomas buvo išleistas 1975 m. Jį redagavo rašytojas Povilas Gaučys, o viršelį ir kitas iliustracijas piešė seselė kazimierietė Mersedesa.

    Nuo III iki VI tomo imtinai "Kroniką" redagavo pedagogas Pranas Razminas; VII ir VIII tomus redagavo lituanistas Ignas Serapinas, o IX - X tomus - lituanistas Apolinaras Bagdonas. Nuo I iki V tomo spaudė Mykolo Morkūno spaustuvė Čikagoje, o tolesnius tomus ji tik paruošdavo spaudai, o spaudė Kingsport Press spaustuvė (Tynese). Nuo II iki X tomo imtinai "Kroniką" iliustravo ta pati dailininkė seselė kazimierietė Mersedesa. I-VI tomai išleisti 5000 egzempliorių, o kiti -3000 egzempliorių tiražu.

    V tomas buvo skirtas Vilniaus universiteto 400 metų sukakčiai paminėti. Šiam tomui įvadinį straipsnį "Vilniaus universitetui 400 metų" parašė prof. dr. Paulius Rabikauskas SJ. VI tomas (1983 m.) buvo skirtas "LKB Kronikos" dešimtmečiui, o VII - šv. Kazimiero 500 metų mirties sukakčiai pažymėti. Jame buvo įdėtas vysk. P. Baltakio įvadinis žodis bei prof. dr. P. Rabikausko straipsnis "Šv. Kazimieras - Vilties nešėjas". VIII tomas buvo skirtas Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejui. Jame taip pat buvo prof. dr. P. Rabikausko straipsnis "Krikščionybės kelias į Lietuvą". IX tomas skirtas Vilniaus Arkikatedros Bazilikos grąžinimui tikintiesiems.
62


"Kronikų" dedikacijų faksimilės
63

Jame, be kitų, yra ir ilgamečio politinio kalinio monsinjoro Alfonso Svarinsko straipsnis "Arkivyskupas Julijonas Steponavičius". Tai jau buvo 1989 metai - Atgimimo pavasaris. Paskutiniame, X-ajame tome, kuris buvo skirtas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui 1990 m. kovo 11 d. paminėti, buvo išspausdintas J. E. kard. Vincento Sladkevičiaus žodis "LKB Kronikos" leidėjams Čikagoje bei J. E. vysk. Sigito Tamkevičiaus straipsnis "Žingsniai į laisvę."

    Kun. K. Kuzminskui paraginus Vokietijoje gyvenantį kun. dr. Konstantiną Gulbiną OFM į vokiečių kalbą buvo išversti pirmieji "LKB Kronikos" numeriai ir išspausdinti "Actą Baltica" (lietuvių, latvių ir estų) metraštyje. Vėliau jie visi buvo išversti į vokiečių kalbą ir išleisti atskiromis knygomis.

    KGB saugyklose yra Elta - Press žinutė apie tai, kad mons. V. Mincevičiaus rūpesčiu išleistas "Kronikos" 34 numeris italų kalba.

    Mons. Vincas Mincevičius Romoje dalį "LKB Kronikų" išvertė į italų kalbą ir su Lietuvos Kronikos Sąjungos pagalba iš viso išleido du tomus. Ši Sąjunga pustrečio "LKB Kronikos" tomo padėjo išversti ir į prancūzų kalbą. Kun. Prano Gavėno SDB rūpesčiu "LKB Kronikos" 32 numeris buvo išverstas į portugalų kalbą ir išleistas Brazilijoje.

Anglų ir portugalų kalbomis išleistų "LKBK" viršeliai
64

    Ispanų kalba išleisti "LKB Kronikos" I, II ir VI tomai. I tomas skirtas Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejui, o VI - šv. Kazimiero mirties 500 metų sukakčiai paminėti. Šiuos tomus į ispanų kalbą vertė Zeferinas Juknevičius (Buenos Airės), o iliustravo, kaip ir lietuviškuosius tomus, seselė Mersedesa. I tomas išleistas 3 000 egz., o kiti du - 5 000 egz. tiražu. Šias knygas irgi išleido Lietuvos Kronikos Sąjunga.

    Vilniaus universiteto ir šv. Kazimiero jubiliejiniai tomai (I ir VI) išleisti ir anglų kalba (10 000 ir 8000 egz. tiražu). Į anglų kalbą juos išvertė Nijolė Gražulienė, o iliustravo ta pati seselė Mersedesa. I tomui įžanginį žodį parašė Čikagos Lojolos universiteto vicerektorius Donaldas J. Hayesas SJ. Ten pat išspausdintas ir proginis prof. dr. P. Rabikausko SJ straipsnis. VI tomui įvadinį straipsnį parašė Jo eminencija Čikagos kardinolas Joseph'as Bernardin'as, o apie šv. Kazimierą - prof. dr. P. Rabikauskas SJ.

    Taigi Lietuvos Kronikos Sąjunga yra išleidusi 10 "LKB Kronikos" tomų lietuvių kalba, 3 - ispanų ir 2 - anglų kalbomis. Jų visų tiražas sudarė 75 000 egzempliorių. Knygos buvo išsiuntinėtos į daugelį valstybių: anglų kalba - į 72 valstybes, ispanų kalba - į 24 valstybes. Kaip rašo kun. K. Kuzminskas savo 1988 m. vasario 9 d. rašte, "LKB Kronikos" knygos lietuvių, anglų, ispanų ir prancūzų kalbomis buvo siunčiamos į 138 tomis kalbomis kalbančias valstybes 21): jų universitetų ir kolegijų bibliotekoms, spaudai, radijo ir televizijos stotims, katalikų ir kitų konfesijų vyskupams, vienuolynams, kunigų seminarijoms, žinių agentūroms, įvairiems institutams, žymiausioms organizacijoms, aukštiems valdžios pareigūnams, didžiųjų miestų burmistrams, parlamentarams, kai kuriems užsienio diplomatams ir visoms tarptautinėms organizacijoms.

    Lietuvos Kronikos Sąjunga už pasaulyje anglų ir ispanų kalbomis išplatintą "Kroniką" gavo per 800 padėkos laiškų. Juose žavimasi Lietuvos tikinčiųjų kova, teigiama, kad iš jų tūkstančiai žmonių semsis pasiaukojimo dvasios ir melsis,
-----------
21 The Society of the Chronicle of Lithuania, Inc. Kun. K. Kuzminsko 1988 02 09 laiškas laikraščio redaktoriui siunčiant "LKB Kronikos" VIII tomą.
65

kad Lietuva greičiau atgautų laisvę ir nepriklausomybę. Kolumbijos Medelino arkivyskupas Alfons'as Lopez'as Trujillas, greitai po to tapęs kardinolu, gavęs "LKB Kronikos" I tomą, dėkojo ir rašė, kad "Kronikos" lapus "skaitysime atsidėję taip, kaip skaitoma apie katakombų Bažnyčios persekiojimus".

    Gauti šilti padėkos žodžiai iš Ilinojaus karmeličių vienuolyno viršininko B. Deogupillajo ir Chilavv's vyskupo Marcus'o Fernando. O Sudano valstybės Tamburos vyskupas Gasis Abangite'sas rašė: "Šis tomas mus padrąsins, jis mums labai padės, nes mes taip pat esame kenčiančios Bažnyčios nariai". Padėkos gautos ir iš Škotijos, JAV, Zimbabvės, Indijos ir kitų valstybių vyskupų. JAV vyskupai savo susirinkime 1988 m. lapkričio 17 d. Vašingtone priėmė pareiškimą dėl religijos laisvės Rytų Europoje ir Sovietų Sąjungoje. Tame pareiškime Katalikų Bažnyčia Lietuvoje yra apibūdinama kaip tvirtovė prieš sovietų pastangas sunaikinti Lietuvos religinę, kultūrinę ir tautinę politinę tapatybę. Šiame dokumente pažymima, kad apie religinės laisvės varžymus Lietuvoje pasaulio visuomenę informavo "LKB Kronika".

    1989 m. vasario mėn. Venesuelos Atstovų rūmų pirmininkas dr. Jose Rodrigezas Inturke priimdamas grupę Venesuelos lietuvių išreiškė didelę padėką už "LKB Kroniką", kuri, jo nuomone, esanti išsamiausias ir vertingiausias dokumentas apie nuožmų tikėjimo persekiojimą ir apie didvyrišką Lietuvos katalikų laikyseną. Jis pabrėžė, jog "šiandien Vakarai semiasi dvasinės stiprybės... iš lietuvių, kurie savo tvirtą tikėjimą išlaiko dabartinio amžiaus katakombose... Tai yra brangiausia jūsų dovana laisviems Vakarams... Tikėkite, lietuviai, - toliau kalbėjo dr. Rodrigezas, - jog Venesuela ir laisvasis Vakarų pasaulis pasiliks jums amžiais dėkingas už "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką", stipraus ir nepalaužiamo tikėjimo liudytoją".

    Lietuvos Kronikos Sąjungos nariai įdėjo į šią veiklą daug darbo, pasiaukojimo ir lėšų, bet kartais, kaip ir "Kronikos" pogrindiniams leidėjams, jiems tekdavo patirti nepelnytų priekaištų, įžeidimų ir šmeižtų. Reikia manyti, kad KGB čiuptuvai siekdavo ir Vakarus.
66

    Norisi pakalbėti apie "Kronikos" platinimą Rytuose, šalyse, kurias dar vakar buvo įprasta vadinti "sava šalimi", ir kurios šiandien jau yra užsienis - tai SSRS buvusios respublikos.

    Nėra duomenų, kad "LKB Kronikos" kokios nors žinios būtų skelbtos tų respublikų oficialioje ar pogrindžio spaudoje. Yra žinoma, kad Ukrainoje buvo leidžiama "Ukrainos Unitų Bažnyčios Kronika", bet tiesioginio bendradarbiavimo tarp ukrainie-tiškos ir lietuviškos "Kronikų" nebuvo.

Amerikos lietuvių vyskupas P. Baltakis OFM

    Kas kita "Kronikos" ryšiai su Maskvos disidentais, jų įvairiomis žmogaus teisių gynimo organizacijomis ir jų "samizdatu" (liet. - "savilaida"): su jais bendradarbiavimas iš tiesų buvo glaudus. "Einamųjų įvykių kronika" spausdindavo ir kai kurias žinias iš "LKB Kronikos", taip padėdama kitoms SSRS pavergtoms tautoms sužinoti tiesą apie Lietuvą ir Katalikų Bažnyčią. Maskvos disidentai, talkindami perduodant "LKB Kroniką" bei TTGKK dokumentus į Vakarus, taip pat daug prisidėjo, kad pasaulis sužinotų tiesą apie okupuotos Lietuvos tikinčiųjų ir visų žmonių padėtį.

    "LKB Kronika" Lietuvą labai išgarsino: tokio pasaulio dėmesio iki tol ji dar niekada nebuvo turėjusi. Jos leidimas pavergtoje Lietuvoje bei šio leidimo tąsa lietuvių ir kitomis kalbomis laisvuosiuose kraštuose, jos žinių platus paskleidimas didžiojoje pasaulio dalyje lietuvių tautai yra epochinis įvykis, kokio nebuvo ir, ko gero, daugiau niekada nebebus. "Kronikos" dėka pasaulis ne tik sužinojo apie Lietuvos tikinčiųjų ir visų laisvę mylinčių žmonių persekiojimą, bet ir geriau pamatė komunizmo ir jo citadelės - SSRS - tikrąjį veidą. "LKB Kronikos" leidimas yra pasaulinio masto
67

unikumas, kai mažos pavergtos tautos pogrindyje leidžiamas tiesos žodis taip plačiai pasklido pasaulyje. Nė viena SSRS okupuota valstybė tokių ir taip ilgai - iki komunizmo žlugimo - tveriančių bei dviem frontais - slapta pogrindyje ir viešai laisvajame pasaulyje - leidžiamų pogrindžio leidinių neturėjo. Lietuvių tautos išsivaduojamojoje iš komunizmo kovoje "LKB Kronika" užėmė garbingą vietą po pokario metų (1944 -1953 m.) ginkluoto pasipriešinimo. Tuomet buvo priešinamasi prieš fizinį tautos genocidą, dabar - prieš dvasinį; skirtumas tik tas, kad ana, didvyriška ir kruvina kova pasauliui buvo mažai žinoma ir todėl tautų žudiko - SSRS - tarptautiniam prestižui buvo mažiau pavojinga; o šitoji, laisvojo pasaulio lietuvių pagalba, pasiekianti atokiausias pasaulio valstybes, ardė komunizmo pagrindus. Ne be reikalo Lietuva tapo pirmąja plyta, ištraukta iš SSRS monolitinio kalėjimo pastato. Neperdėsime sakydami, kad "LKB Kronika" prisidėjo ir prie Lietuvos nepriklausomybės 1990 m. kovo 11 d. atkūrimo, nes iš pogrindžio sklindantis tautos religinę ir tautinę savimonę žadinantis žodis, Lietuvos Kronikos Sąjungos ir Vakarų radijo stočių paskleistas ne tik plačiajame pasaulyje, bet grįžtamuoju ryšiu pasiekęs ir už geležinės uždangos kenčiančią savąją tautą, padėjo jai išlaikyti tautinę, istorinę ir religinę gyvastį, be kurios nebūtų įmanomas joks atgimimas. Neperdedant galima teigti, kad sovietinės okupacijos metais kovoje prieš dvasinį tautos genocidą tarp visų kitų 25 pogrindžio leidinių 22) didžiausią vaidmenį atliko iki okupacijos galo ištvėrusi "LKB Kronika". Lenkdami galvas prieš jos leidėjus pogrindyje, kurie kentė nuolatinį pavojų, kratas ir areštus, sekimus ir kompromitavimus, KGB rūsius, kalėjimus, lagerius, tremtis, o kartais ir mirtį, neužmirškime ir tų pasišventėlių patriotų lietuvių Vakaruose, kurie šį laisvės žodį sustiprino, užaugino ir paskleidė visam pasauliui. Jų visų įnašas į kovą su didžiausiu pasaulio priešu - komunizmu - yra neįkainojamas.
-------------
22) Dr. Arimantas Dumčius. Nobelio Taikos premija /Lietuvos aidas. 1995 03 09. Nr. 47.
68
 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum