gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 12 Spausdinti El. paštas
• Ko nori anonimas?

• Du atsakymai

• Byla Nr. 345

• Nijolės Sadūnaitės areštas

• Mindaugas Tamonis psichiatrinėje

• Žinios iš vyskupijų

• Gyva Marijos žemė

• Ateistinis muziejus


LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA

Perskaitęs duok kitam! Eina nuo 1972 metų!


    1972 kovo 19 labai nedrąsiai pasirodė pirmasis LKB Kronikos numeris, visai nenujausdamas, kokio dėmesio susilauks Tėvynėje ir pasaulyje. Ateistinė valdžia ją apkaltino ir masinėmis kratomis bei areštais bandė nutildyti. Nepavyko. Valstybinio saugumo pareigūnai, suvokdami, kad šitokiomis priemonėmis vargu ar pavyks LKB Kroniką sunaikinti, griebėsi „subtilesnių" priemonių — sukompromituoti ją ir jos leidėjus. Lietuvos kunigams ir tikintiesiems žinomi faktai, kaip saugumiečiai prievartauja kai kuriuos kunigus pasisakyti prieš LKB Kroniką. Neseniai paaiškėjo, kad valdžios pareigūnai kreipėsi net į vyskupą Matulaitį - Labuką, reikalaudami viešu aplinkraščiu pasmerkti LKB Kroniką. Vyskupas atsisakė, motyvuodamas, kad toks žingsnis vien sukompromituos tikinčiųjų akyse Lietuvos ordinarus, kaip tai atsitiko pasmerkiant 17000 memorandumą.

(„Vilkaviškio vysk-jos kunigų grupės" anonimas):
    Rugsėjo pradžioje vysk. Labukas ir kiti Lietuvos Katalikų Bažnyčios Ordinarai gavo anonimą, pasirašytą „Vilkaviškio vyskupijos kunigų grupės" vardu. Laiške smerkiami „reakcingi" Vilkaviškio vyskupijos kunigai ir reikalaujama, kad vysk. Labukas, būdamas Vatikane, iš ten pasmerktų tuos, kurie „bando istorijos ratą pasukti atgal".

    Lietuvos kunigai mano, kad vysk. Labukas gali būti saugumo organų verčiamas šį anonimą nusivežti

į Vatikaną, kaip įrodymą, ką apie dabartinę Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtį mąsto „uolūs" kunigai.

    Kadangi anonimas kunigų ir tikinčiųjų yrį plačiai komentuojamas, tai LKB Kronika supažindins ne tik su juo, bet ir su dviem atsakymais, kuriuos" parašė Vilkavičškio ir Vilniaus vyskupijų kunigai. Jų pavardės LKB Kronikai gerai žinomos.

A N O N I M A S

    Jo Ekscelencijai Vysk. J. Matulaičiui-Labukui, Kauno Arkivykupijos ir Vilkaviškio Vyskupijos Apaštališkajam Administratoriui

    Nuorašai: J. E. Vysk. J. Pletkui, J. E. Vysk. R. Krikščiūnui, J. E. Vysk. L. Poviloniui, mons. Č. Krivaičiui  ir  kan.   J.  Andrikoniui

    Vienatinis Dievo Sūnus buvo Tėvo siųstas žemėn, kad savo įsikūnijimu atpirkdamas visą žmonių giminę, ją atnaujintų ir sujungtų į vieną. Ir jis, prieš aukodamas save ant kryžiaus altoriaus, meldė Tėvą už tikinčiuosius, „kad visi būtų viena" (Jn. 17, 21), savo mokiniams Jis davė naują tarpusavio meilės įsakymą, kad tikintieji suaugtų į vieną kūną. Jei tikintieji, tai juo labiau kunigai — to Kristaus Kūno statytojai.

    Šiandien tos kunigų vienybės ypač pasigendama. Jūsų Ekscelencija gerai pažįstate savo valdomųjų vyskupijų kunigų nuotaikas, Jums pakankamai gerai žinoma ypač kai kurių reakcingų Vilkaviškio vyskupijos kunigų veiksmai, kurie priešingi Kristaus valiai, — Jo Bažnyčią ne stato, bet griauna. Jie tikinčiųjų akyse šmeižia ir apjuodina daugelį uolių Kristaus vynuogyno darbininkų, neišskiriant ir pačių Ordinarų, kurie pagal Vatikano II visuotinės santarybos ir paskutiniųjų popiežių mintį stropiai darbuojasi dabarti-

nėse gyvenimo sąlygose, kurios, tiesa, nei vieno nelepina. Ne paslaptis, kad mūsų religinio gyvenimo ir darbo sąlygos nėra lengvos, tačiau ir jose galima sėkmingai darbuotis Bažnyčios ir sielų išganymo labui.

    Vatikano II santarybos nutarimuose daug kalbama apie kunigų tarpusavio santykius, apie jų pareigą kurti Kristaus Kūną. „Tai reikalauja, ypač mūsų laikais, daugiariopų ir naujų prisitaikymo formų" (Dekretas apie kunigų tarnystę ir gyvenimą).

(Darbščiųjų kunigų laimėjimai):
    Darbščių ir gerai laiko dvasią suprantančių kunigų dėka iš griuvėsių prikeltos K. Naumiesčio, Pajevonio, Šakių ir kitos bažnyčios, daugelyje vietų pastatyti laikini maldos namai, kaip Kapčiamiestyje, Bartininkuose, Pilviškiuose ir kitur, visu grožiu suspindėjo daugelis paskutiniaisiais metais atrestauruotų bažnyčių. Galima drąsiai tvirtinti, jog šiandien mūsų vyskupijos bažnyčios yra žymiai platesniu mastu restauruojamos, puošiamos, gražinamos, negu prieškariniais laikais. Ir kas visa tai padarė? Ar tie, kurie save laiko, o kartais net Vatikano radijo pavadinami „tauriaisiais lietuviais"? Ne! Tai daugiausia tie, kurie reakcingų kunigų laikomi ateistų statytiniais sugriauti katalikų tikėjimą ir Bažnyčią Lietuvoje.

(„Kunigų patriotų" pastangos pasukti istorijos ratą):
    Keistas paradoksas! Ateistų statytiniai puošia ir gražina bažnyčias vietoje to, kad turėtų jas griauti ir nuo jų nusigręžti, o vadinami „kunigai patriotai", „kovotojai už Bažnyčios ir religijos laisvę" visokiais būdais stengiasi istorijos ratą pasukti atgal, trokšdami vien tik tuščiai pagarsėti užsienio radijo ir spaudos skiltyse, tapti nevainikuotais kankiniais, patenkinti savo nežabotą savimeilę ir garbėtrokšką.

    Visiems žinomas senas dėsnis — „divide et impera". Būtų ne taip pikta, kad tas skaldymas vyktų iš ateistų pusės, bet kuo pateisinti mūsų tarpusavio skaldymąsi? Ar tai nėra vandens pylimas ant svetimo malūno?

    Ekscelencija gerai žinote, kad vietos valdžios organai kai kuriuose rajonuose pradeda atiminėti duotus leidimus restauruoti bažnyčias, neišsiskiria tam reikalingų medžiagų, kai kur pradeda labiau varžyti kunigų atvažiavimą į atlaidus ir t.t. Ar tai nėra teisinga tarybinės valdžios reakcija prieš kai kurių kunigų -reakcionierių vedamą šovinistinę propagandą? Kodėl gi į tai nereaguoja mūsų Kurijos, vyskupai ir vyskupijų valdytojai? Ar tokia laikysena naudinga Bažnyčiai?

(Slapta kunigų seminarija):
    Seminarijos vadovybė skundžiasi, kad trūksta kandidatų į I-jį kursą, kad šiais metais vyko stipresnė kandidatų atranka. Ar ir čia nepadarė meškos patarnavimą vadinama slapta Kunigų seminarija, į kurią reakcingi kunigai verbuoja savo kandidatus? Pagaliau, Ekscelencija, gerai žinote, ko verti ir kiek naudingi „kunigai podpolščikai", t.y. kažkieno slapta įšventinti kunigai. Kunigas tik tada pilnai atlieka savo pašaukimo pareigas ir naudingas Bažnyčiai, kai jis dirba pačioje bažnyčioje, o ne knaisiojasi po jos pamatais.

    Jūsų Ekscelencija! Mums gerai žinoma ilgametė Jūsų kurijinio darbo praktika, taip pat ne mažiau pažįstamos Jūsų realios pažiūros į gyvenimą bei šiuolaikinį visuomenės vystymąsi; mes žinome, kad Jūs mokate daiktus pavadinti savais vardais, tačiau norėtume, kad Jūs liktumėte taip pat dalykiškas ir vertindami dabar susidariusią padėtį Jūsų valdomoje Vilkaviškio vyskupijoje.

(Ieškokime kas mus jungia):
    Popiežius Jonas XXIII išreiškė mintį, jog mes privalome ieškoti ne to, kas mus skiria, bet kas mums visiems yra bendra ir kas mus jungia. Norėtume, kad ir Jūs, Ekscelencija, pažvelgtumėte į ateitį šio didžiojo mūsų laikų popiežiaus akimis ir, kiek tai nuo Jūsų priklauso, padarytumėte galą nieko bendro su Kristaus dvasia neturinčiam dvasiškijos skaldymuisi ir nepagrįstiems šmeižtams tų, kurie savo pečiais neša „dienos ir kaitros naštą" (Mt. 20,12); norėtume, kad Jūsų ganytojiškas žodis padėtų greičiau realizuoti V. Jėzaus maldos žodžius: kad visi būtų viena Jn. 17,21).

    Neužilgo Jūs, Ekscelencija, vyksite į Vatikaną. Mes norėtume išgirsti iš ten Jūsų, kaip ganytojo, tiesos žodį apie mūsų vyskupija ir jos kunigus, nes, Jums tylint, už Jus kalba Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika, kuri neatstovauja nei Lietuvos Katalikų Bažnyčios, nei mūsų vyskupijos.
Grupė Vilkaviškio vyskupijos kunigų.
1974.1X1.


(Laiškas rašytas ne kunigų, o ateistų):
    Į „grupės Vilkaviškio vyskupijos kunigų" vardu 1974 rugsėjo 1 Lietuvos vyskupams ir valdytojams parašytą laišką.

    Šiomis dienomis Kaišiadorių vyskupijoje yra platinamas vysk. Matulaičiui - Labukui adresuotas anoniminis laiškas, parašytas Vilkaviškio vyskupijos kunigų grupės vardu. Nuorašai pasiųsti vysk. J. Pletkui, vysk. L. Poviloniui, vysk. R. Krikščiūnui, mons. Č. Krivaičiui ir kan. J. Andrikoniui.

    Politinis laiško turinys yra užmaskuotas Šv. Raš-

to citatomis, suplaktomis su dabartine ateistų terminologija: „reakcingi kunigai", „istorijos rato pasukimas atgal", „teisinga tarybinės valdžios reakcija", „kunigai podpolščikai". Tikriausiai laiškas buvo inspiruotas, o gal būt, net parašytas ne kunigų, o ateistų.

    Kyla klausimas, kodėl tie, kurie tariasi giną Bažnyčios reikalus, nedrįso pasirašyti? Juk už tokį laišką jie susilauktų vien ateistinės valdžios pagyrimo! Vilkaviškio vyskupijos kunigai, ne kartą rašę vysk. Labukui raštus gyvybiniais Bažnyčios reikalais, turėjo drąsos juos pasirašyti, nors už tai tikėjosi ateistinės valdžios represijų. Taip ir buvo. Kun. Vaclovas Degutis buvo nušalintas nuo Lazdijų dekano ir klebono pareigų ir nugrūstas į užkampį, o jo vikaras kan. Gvidonas Dovydaitis ir po šiai dienai valdžios nekenčiamas.

    Anonimo autoriai pergyvena dėl kunigų vienybės stokos, tačiau neišryškina, kuriam tikslui kunigų vienybės siekia — Bažnyčiai statyti ar griauti? O gal autoriai susirūpinę, kad netolimoje praeityje Lietuvos kunigai vieningai nepasmerkė popiežiaus Pijaus XII veiklos, o atsirado vos keletas „prisiderinusių prie laiko sąlygų" kunigų?

(Kas yra tie „reakcingi kunigai"?):
    Kas tie Vilkaviškio vyskupijos „reakcingi kunigai"? Iš laiško turinio atrodytų, kad jų nedaug, jie neremontuoja bažnyčių, šmeižia uolius kunigus ir siekia pagarsėti užsienio spaudos skiltyse, tapti nevainikuotais kankiniais.

    Anonime grupė, jei turėtų bent kiek sąžinės ir pilietinės drąsos, nurodytų faktus: kas, kada ir kaip apšmeižė uoliuosius kunigus? Mes esame įsitikinę, kad kunigai — A. Šeškevičius, P. Bubnys, J. Zdebskis — pateko į užsienio spaudos skiltis dėl to, kad uoliai ėjo savo pareigas ir, nepaisydami valdžios draudimų,

mokė vaikus katekizmo. Laiško autoriai turėtų žinoti ir kitų represuotų kunigų pavardes.

    Anoniminio laiško autoriai, norėdami suklaidinti pasaulio opiniją, nukreipiant jos dėmesį nuo Bažnyčios persekiojimo, šneka apie dabar vykdomus Lietuvos bažnyčių remontus.

(Lietuvos kunigai rūpinasi bažnyčių remontais):
    Iš tikrųjų, Lietuvos kunigai, perėję Golgotos kelią Tėvynėje ar Sibire ir likę ištikimi Bažnyčiai, daug dėmesio skiria bažnyčių remontams, nes visos kitos veiklos sritys — darbas mokykloje, spaudos baruose, katekizacija ir t.t. — suvaržytos arba visiškai uždraustos. 1955 - 57 metais valdžia buvo išskyrusi bažnyčių remontams nedidelius statybinių medžiagų kiekius. Vėliau bažnyčių remontas priklausė vien nuo parapijos klebono apsukrumo. Ateistinė valdžia ne tik nepadėjo, bet kaip įmanydama trukdė — vienur neleisdama remontuoti, kitur net bažnyčias uždarydama, pavyzdžiui, Klaipėdoje, Kaune, Žagarėje, Pašilėje ir kt.

    Kunigams, dirbantiems Vilkaviškio vyskupijoje, neteko girdėti, kad uolūs bažnyčių atstatytoj ai ir grąžintojai Šakiuose, Pajevonyje ir kt. kieno nors būtų laikomi ateistų statytiniais. Šitai sukūrė anonimo autorių  fantazija.

    Ar gali tikintis kunigas, žinodamas laiko sąlygas, kaltinti uoliai dirbančius kunigus noru „pasukti istorijos ratą atgal"? Tai ateistų šneka. Anonimo autoriai, žinodami seną principą „divide et impera", turėtų padaryti atitinkamas išvadas.

(Į kunigų seminariją kandidatui reikia laukti 10 metų):
    Gaila, kad laiške paviršutiniškai paliečiama Kunigų  seminarijos  problema.  Kai  kurie  kandidatai,

pavyzdžiui, Raseinių vikaras J. Čepėnas, laukę priėmimo į seminariją 10 metų. Ketvirto teologinio kurso klierikas Vytautas Merkys iš seminarijos buvo išvytas, padedant milicijos pareigūnams. Tuo metu anonimo autoriai tylėjo. „Reakcingų kunigų" vardas mažiau buvo minimas, negu dabar. Taigi, kas tada darė „meškos patarnavimą", kad Kunigų seminarija taip buvo spaudžiama? Nereikėtų užmiršti, kad po to, kai „reakcingi kunigai" pradėjo kovoti už Seminarijos teises, valdžia leido į ją įstoti dvigubai daugiau kandidatų.

    Rašte užsiminta apie slaptą Kunigų seminariją. Iki šiol apie ją kalbėjo tik saugumo pareigūnai tardymų metu. Mes esame įsitikinę, kad alkanas turi teisę į duoną. Jei oficialioji Seminarija, įsprausta į griežtus ateistinės valdžios rėmus, nepatenkina tikinčiųjų poreiškių — šįmet jau mirė 16 kunigų, o Seminariją baigė vos 8 klierikai — tai kunigai turi būti ruošiami pogrindyje. Reikia bijoti vieno, kad istorija nepakaltintų Lietuvos kunigijos už pavėlavimą. Kai ateistai panaikins visus oficialiosios Seminarijos suvaržymus, pogrindžio Seminarija neteks savo egzistavimo prasmės. Šiandien Lietuvos Kat. Bažnyčiai gyvybiniai reikia kunigų ir šia problema turi rūpintis visi — vyskupai, kunigai ir tikintieji.

(Kunigai pogrindininkai):
    Anonimas piktinasi kunigais „podpolščikais" — pogrindininkais. Argi jie į pogrindį nuėjo savo noru? Iki 1944 metų Lietuvoje kunigų pogrindininkų nebuvo. Kur ir kada kunigai pogrindininkai knaisiojosi po Bažnyčios pamatais? Ar šių kunigų pagalba retėjančioms kunigų eilėms galima kvalifikuoti kaip knaisioj imasi po Bažnyčios pamatais? Kaip tada suprasti Vatikano II Santarybos dekretą apie pasauliečių apaštalavimą, jei represuotų kunigų pastoracinis darbas laikomas Bažnyčios griovimu? Mes esame giliai įsitikinę, kad

kunigai pogrindininkai gali daugeliui būti tikėjimo, drąsos ir pasiaukojimo pavyzdžiais.

(Ukrainų graikų - katalikų Bažnyčios sunaikinimas):
    Norėtume „uoliesiems kunigų vienybės gynėjams" priminti netolimą Ukrainos graikų - katalikų Bažnyčios praeitį. 1946 m. Lvovo grupė kunigų sušaukė liūdnai pagarsėjusį „sinodą", kuris nutarė Ukrainos graikų-katalikų Bažnyčią prijungti prie Rusijos Provoslavų Bažnyčios. Pagal Bažnytinę teisę Sinodą gali sušaukti tik vyskupai. Šiame Lvovo „sinode" vyskupai nedalyvavo ir jo nutarimų nepatvirtino. Vienok nuo šio „sinodo" 5 milijonai Ukrainos katalikų neturi nė vienos oficialiai veikiančios bažnyčios, o visi vyskupai ir šimtai kunigų nuėjo į pogrindį ir didelė jų dalis jau tapo nevainikuotais kankiniais?

    Atrodo, kad anonimas galėtų lengva širdimi, jei ateistai to panorėtų, padaryti podpolščikais, besirausiančiais po Bažnyčios pamatais, visus apaštalus ir pirmųjų amžių krikščionis.

(Tikrieji kunigai nebijo pasirašyti):
    Laiške piktinamasi, kad „reakcingi kunigai" šmeižia ir net moko vyskupus, o patys anonimai reikalauja, kad vysk. J. Labukas būtų „dalykiškas", prakalbėtų per Vatikano radiją, priekaištauja, kad Kurijos nereaguoja į „reakcingų kunigų šovinistinę politika". Skirtumas tarp vienų ir antrų tik tas, kad vieni, rašydami peticijas dėl opiausių Bažnyčios problemų, pasirašo, o pastarieji, siekdami neaiškios vienybės — lieka anonimais.

    Anonimas labai nepatenkintas, kad per Vatikano radiją kalba Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. Reiktų neužmiršti, kad faktai visada kalba; kai jie išnyks — LKB Kronika tapusi nereikalinga — nutils.


    Minėtu laišku Lietuvos ateistai siekė suduoti Bažnyčiai smūgį pačių dvasiškių rankomis, dezinformuoti pasaulio viešąją opiniją ir Apaštalų Sostą, sukompromituoti kunigus tikinčiųjų akyse ir psichologiškai nuginkluoti jaunus kunigus bei klierikus. Lieka prisiminti šv. Petro žodžius: „Broliai, būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias, kaip riaumojantis liūtas, slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti. Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu."
Kunigai vilkaviškiečiai.
1974 rugsėjo 25.
*    *    *


(Vilniaus arkivyskupijos kunigų atsakymas anonimui):
        J. E. Vyskupui dr. J. Matulaičiui - Labukui
        Nuorašai: Visiems Lietuvos Vyskupams ir Valdytojams
        P r a k i l n u s i s     G a n y t o j a u,

    Neseniai gavote Vilkaviškio vyskupijos „grupės" kunigų anoniminį laišką. Autoriai ar autorius neišdrįso pasirašyti, nors už tą laišką jiems negresia joks pavojus nei iš bažnytinės, nei iš civilinės valdžios pusės. Šiame rašte minimi faktai bei klausimai yra nušviesti ne visai teisingoje šviesoje. Todėl teisingumas reikalautų pažiūrėti į tai ir iš antrosios pusės — audiatur et altera pars.

    Anonimas kalba apie kai kurių kunigų veiksmus, kurie „Bažnyčią ne stato, o griauna", kalba apie jų šmeižikišką veiklą. Gaila, kad šio teiginio nepagrindę faktais: kokie veiksmai „griauna Bažnyčią" ir kokiais šmeižtais juodinami konfratrai ir ordinarai? Dėl pastarojo teigimo tenka pastebėti, kad vieši veiksmai visuomet yra viešai vertinami, bet ne kiekvienas vertinimas yra jau šmeižtas.

(Kas iš tikrųjų atstato ir remontuoja bažnyčias):
    Laiške džiaugiamasi atstatytomis bei atremontuotomis ir šiaip gražiai užlaikomomis bažnyčiomis ir tvirtinama, kad visa tai — nuopelnas vien tų kunigų, kurie yra laikomi „ateistų statytiniais". Truputį per daug išpūsta ir pasigirta. Argi bažnyčių neremontavo ir tie, kuriuos anonimas vadina „reakcingais"? Mūrinių ar medinių bažnyčių remontas dar neišsemia visos kunigo veiklos: už šias negyvųjų bažnyčių statybas yra daug svarbesnė „gyvųjų bažnyčių" statyba — katekizacija, pamokslai ir šiaip darbas su žmonėmis. Deja, šį pastarąjį momentą kai kas pamiršta.

(Religijos mokymas — svarbiausia kunigo pareiga):
    Anonimas kalba apie kunigus, kurie „stengiasi istorijos ratą pasukti atgal, trokšdami tik tuščiai pagarsėti. .. patenkinti savo neribotą savimeilę ir garbėtrošką". Nežinia, ką autorius čia turi mintyje: kokiais veiksmais norima pagarsėti ir patenkinti savo savimeilę ir garbėtrošką... Gal vaikų katekizacija? Bet juk tai yra Kristaus priesakas: „Eikite ir padarykite mano žmonėmis" (Mt. 28, 19); „Leiskite mažutėlius pas mane" (Mt. 19,14). Tai yra ir Bažnyčios įsakymas: CIC 1329 religijos dėstymą vaikams laiko viena iš svarbiausių kunigo pareigų, ar gali būti rami kunigo sąžinė, jei jis neatlieka šios pareigos? Ir kas jį gali atleisti nuo šios pareigos? Gal civilinė valdžia? Bet juk „Dievo reikia daugiau klausyti, negu žmonių" (Apd. 5, 29). Ar galima apšaukti garbėtroškomis tuos, kurie nori būti ištikimi Kristaus ir Bažnyčios priesakams ir klauso kunigiškos sąžinės? Labai liūdna ir skaudu, kad yra kunigų, kurie šią pareigą apleidžia: nedirba su vaikais, kartais, net nepatikrinę žinių, prileidžia prie sakramentų. Gal tai ir yra „pilnas pašaukimo pareigų atlikimas"?

(Kas iš tikrųjų norėjo pasukti istorijos ratą?):
    Argi apaštalai, kurių šventėse vartojame raudoną — kančios ir kraujo — arnotą, buvo garbėtroškos ir siekė patenkinti savo neribotą savimeilę? Ar jie, kurie kalbėjo: „Spręskite patys, ar teisinga jūsų klausyti labiau, negu Dievo!" (Apd. 4,19), norėjo „pasukti istorijos ratą atgal"? Jie norėjo tik būti ištikimi Kristui — visa kita jiems buvo nesvarbu. Kažin, ar garbinga yra primesti kažkokias nešvarias intencijas tiems kunigams, kurie už vaikus yra bausti piniginėmis baudomis ar ėję į kalėjimą?

    Anonimas rašo, kad kai kurių kunigų veiksmai yra priešiški Kristaus valiai, Jo Bažnyčią ne stato, o griauna. Gaila, kad nenurodė, kokie tie veiksmai — gal katekizacija?

    Anonimas pastebi, kad civilinės valdžios organai pastaruoju metu yra griežtesni Bažnyčios atžvilgiu. Įdomu, kada buvo mažiau griežti, — nebent karo metais. Juk ateistų tikslai nėra pasikeitę.


(Griežtai varžomas stojimas  į seminariją):
    Anot anonimo, Seminarijos vadovybė skundžiasi kandidatų trūkumu, — ir šiemet buvusi stipresnė kandidatų atranka. Argi čia kalti, kaip anonimas tvirtina, reakcingi kunigai su savo „meškos patarnavimu"? Kaip nestigs kandidatų, jei daugiau kaip ketvirtis šimtmečio yra varžomas kandidatų įstojimas į Seminariją? Įdomu, kuriais gi metais civilinė valdžia nedarė „stiprios kandidatų atrankos"?


(Kalbos apie slaptą seminariją):
    Anonimas trimituoja apie „slaptą kunigų seminariją". Tai tuo tarpu yra tik kalbos. Bet jei tai būtų ir kažkas realaus, kas čia blogo? Rūpintis pašaukimais — visų pareiga. Kam ordinarai viename aplinkraš-

tyje kalba apie „Gerojo Ganytojo" sekmadienį? Kam Kristus kalbėjo, kad „piūtis didelė, o darbininkų maža" (Mt. 9,38)? Pagaliau, nebūtų kalbų apie „slaptą seminariją" jei civilinė valdžia leistų visiems įstoti, kas tik nori.


(Slaptai įšventinti kunigai - pogrindininkai):
    Anonimas su ironija kalba apie „kažkieno slaptai įšventintus kunigus". Kas yra tie „kažkas"? Vyskupai? Nepagarbus atsiliepimas apie vyskupus meta dėmę kunigiškam orumui ir išduoda nebažnytišką dvasią: tai dezertyro, ne kario, šneka...

    Metami akmenys į kunigus „podpolščikus". Ar jų būtų, jei civilinė valdžia netrukdytų tokiems dirbti? Kažin, ar šie kunigai ne pilniau atlieka savo pareigas, ar ne daugiau parodo idealizmo ir aukos už daugelį tų, kurie dirba oficialiai ir viešai? Ar toks neigiamas nusistatymas prieš tuos konfratrus, kurie, nebodami pavojų, išeikvoję savo jėgas ir sveikatą 48 darbo valandų savaitėje, suranda savyje energijos skirti savo mažytį laisvalaikį pastoracijai, — neišduoda žemo jausmo? Kas iš mūsų, oficialiai dirbančiųjų, parodo tiek idealizmo, pasišventimo ir meilės sieloms, kaip šie „kunigai darbininkai"?

(Religijos persekiojimo laikų kunigai):
    Pagaliau, Bažnyčios istorijoje tokia praktika — ne pirmiena. Kai Anglijoje kunigai negalėjo laisvai dirbti, jie ruošėsi Europos žemyne ir paskui slapta vyko į Britų salas, kur jų laukė kalėjimas ir mirtis. Panašiai kunigai yra dirbę Meksikoje, Kinijoje ir kitur religijos persekiojimo laikais.

    Anonimas cituoja Vatikano II Santarybos dekreto ištrauką apie kunigo darbą, prisitaikant prie pakitusių laiko sąlygų. Nežinia, kaip laiško autorius išsiaiškina

šią direktyvą. Gal naujomis pastoracijos formomis reiktų suprasti atsisakymą nuo katekizacijos, nuo vaikų ministrantų,  nuo moksleivių procesijoje? ...

(Kada kunigas naudingas Bažnyčiai?):
    Anonimas teigia, kad kunigas tik tada yra „naudingas Bažnyčiai, kai jis dirba pačioje bažnyčioje". Įdomu, kada kunigo darbas, vykdant „žodžio tarnybą" ir teikiant sakramentus, yra nenaudingas Bažnyčiai? Istorija daug kartų gali paliudyti apie kunigo darbą, vykdytą ne bažnyčioje, o kluonuose, miškuose, lagerių barakuose — jį užrašydama auksinėmis raidėmis. Įdomu, kuo anonimas pagrįstų savo tvirtinimą, kad tokie kunigai, atidavę Bažnyčiai visas savo jėgas, sveikatą ir laiką, „knaisiojasi po Bažnyčios pamatais"? Ar tai nėra šmeižtas?

(Ką LKB Kronika atstovauja?):
    Anonimas užsimena apie LKB Kroniką kuri, esą, neatstovaujanti nei Lietuvos Katalikų Bažnyčios, nei Vilkaviškio vyskupijos. Klausimą reiktų taip statyti: ar „Kronikoje" minimi faktai yra teisingi ar ne? Niekas niekada nekėlė klausimo, kam atstovauja ta istorija, kuri užfiksavo lietuviškos spaudos draudimą, Kražių skerdynes ir panašius faktus. Svarbu, kad tikrai buvo.

(Be užpuolių prieš tikinčiuosius nebūtų LKB Kronikos):
    Jei nebūtų grubių užpuolių prieš tikinčiuosius, ypač prieš vaikus, nebūtų atsiradusi „Kronika". Ar motina gali tylėti, jei jos vaikas skriaudžiamas? Ar kunigas gali ramiai žiūrėti, kai ateistai, deklaruodami religijos laisvę, praktiškai nesilaiko savo žodžių ir žiauriais smurto aktais, kurių tik maža dalis yra užrašyta „Kronikoje", tyčiojasi iš „lygiateisių" tikinčiųjų?

(Vienybė su Bažnyčia ar su ateistais?):
    Anonimas apeliuoja į vienybę. Bet į kokią vienybę? Į vienybę su Bažnyčios kanonais ar su ateistų instrukcijomis? Panašus klausimas kažkada kilo senesniajai kunigų kartai: į vienybę su vysk. M. Valančiumi, kuris visa širdimi atsidavė sieloms ir liaudžiai ir nukentėjo nuo caro režimo, ar į vienybę su vysk. V. Žilinskiu, carienės favoritu, kuriam nerūpėjo Bažnyčia, tik medžioklės ir baliai, ar su Seinų valdytoju prel. Antanavičiumi, kuris iš sakyklos skaitydavo caro dekretus? Iliustracijos dėlei galima būtų prisiminti prancūzų vysk. Pierą Kušoną, anglų statytinį ir karjeristą, kuris, pasikvietęs sau panašių dvasininkų ir nesilaikydamas Bažnyčios kanonų, kitiems Kapitulos nariams atsidūrus anglų kalėjime, pasmerkė Joaną Arkietę. Visa tai buvo daroma Bažnyčios labui... Deja, istorija į tai pažiūrėjo kitaip — Joana vainikuota, o Kušonas, kaip veikęs ne Bažnyčios vardu ir ne su Bažnyčia, išmestas į istorijos šiukšlyną.

(Dievas gali būti išduodamas ir pačioje Bažnyčioje):
    Kažkada Kristus subarė vyriausiąjį apaštalą Petrą, pavadinęs jį net šėtonu, nes jis mąstė ne Dievo, o žmonių mintis (Mt. 16,23). Už ką toks rūstus sudraudimas? Todėl, kad Petras nenorėjo, jog Kristus eitų kentėti. Uola gali tapti pasipiktinimo akmeniu, jei nenori suprasti, jog reikia „imti kryžių" (Mt. 16,24). Dievas gali būti išduodamas pačioje Bažnyčioje, jei einama „plačiuoju keliu" (Mt. 7,13) — patogumų, ramybės keliu. Petras gali tapti šėtonu, jei, vengdamas Golgotos, gina ne sielas, o savo patogų gyvenimėlį. Vėliau Petras ištaisė savo klaidą, atsimindamas savo Mokytojo žodžius: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras" (Mt. 16,15). Jis mirė, kad nepaklausė Nero-

no, bet mirdamas jis išsaugojo tai, kas žmogui yra brangiausia — savo sąžinę!

    Ekscelencija, šiuos klausimus visi pasvarstykime savo sąžinėje, jausdami atsakomybę prieš Bažnyčią, prieš Dievą ir prieš istoriją. Teveda mus visus Tiesos ir Meilės Dvasia, Drąsos ir Tvirtybės Dvasia! Tegloboja mus visus Viešpaties malonė!

    Dėl visiems suprantamų priežasčių šio laiško autoriai, Vilniaus Arkivyskupijos kunigai, kadangi yra silpnesnėje padėtyje, negu 1974,IX.l anonimas, nepasirašo.

    Garbė Jėzui Kristui!
1974.IX.22.
*    *    *


    Per 10 kalinimo mėnesių P. Pluirai buvo leista parašyti savo žmonai vos vieną laišką.
*    *    *
    Virgilijaus Jaugelio motina iš savo sūnaus per 5,5 mėnesio negavo jokio laiško.
*    *    *

    Virgilijaus tardytojas kapitonas Pilelis motinai išsitarė, kad per 20 darbo metų dar nebuvo sutikęs tokio žmogaus — baisiai užsispyrusio ir visur besimeldžiančio.
*    *    *


    J. Gražys parašė iš kalėjimo vieną laišką, kuriame rašo, kad labai pašlijusi jo sveikata.
*    *    *


    1974 rugsėjo pradžioje paaiškėjo, kad suimtojo J. Stašaičio byla jau užbaigta ir perduota teismui.
*    *    *

    Rugsėjo antroje pusėje P. Pluiros žmona gavo iš Respublikinės Prokuratūros žinią, kad jos vyro, Petro Pluiros, byla taip pat užbaigta ir perduota teismui.
*    *    *


    Daugiau žinių apie suimtuosius LKB Kronika neturi.


Vilnius
(Krata pas Nijolę Sadūnaitę):
    1974 rugpiūčio 27 didelė grupė Valstybinio saugumo darbuotojų, vadovaujamų saugumo papulkininko Petruškevičiaus, padarė kratą vilnietės Nijolės Sadūnaitės bute (Lazdynai, Architektų g. 27-2). Krata užtruko keletą valandų. Jos metu paimta: rašomoji mašinėlė, pradėtas perrašyti LKB Kronikos 11-asis numeris ir dar keletas LKB Kronikos numerių. Nijolė Sadūnaitė buvo suimta ir iki šiai dienai tebelaikoma saugumo kalėjime Vilniuje, Lenino pr. 40. Ji kaltinama LTSR BK 68 str. — antitarybine agitacija ir propaganda. Į saugumo objektyvą Nijolė Sadūnaitė pateko per kun. A. Šeškevičiaus teismą, kurio metu ji buvo sulaikyta ir tardoma.

    N. Sadūnaitė ilgą laiką (iki jo mirties) globojo kan.  P.  Raudą.

(Mindaugas Tamonis psichiatrinėje ligoninėje):
    LKB Kronikos 10-jame numeryje buvo patalpintas technikos mokslų kandidato inžinieriaus Mindaugo Tamonio pareiškimas, kuriuo jis atsisakė restauruoti Kryžkalnyje pastatytą paminklą tarybinei armijai. M. Tamonio reikalavimas pastatyti paminklą nukentėjusiems Stalino kulto laikais, nepripažinimas prievartinio Lietuvos įjungimo į TSRS sudėtį — tiek pa-

veikė aukštuosius valdžios pareigūnus, kad jie ryžosi neeilinei avantiūrai.
    Darbovietėje M. Tamonis administracijos pareigūnų buvo kaltinamas, jog pritaręs Čilės chuntai.

    — Čilės chuntai aš nepritariu, nes jų elgesys prieštarauja krikščioniškajai etikai, — paaiškino M. Tamonis.
    — Tai tu krikščionis?
    — Taip.
    — Tikintis?
    — Taip, — patvirtino užklaustasis.

    Jam buvo pasiūlyta susirasti kitą darbą, nes Paminklų restauravimo institute dirbti negalėsiąs.

    Po kurio laiko pas Mindaugo tėvus apsilankė saugumo darbuotojas, pasivadinęs „daktaru".

    — Ar jūs žinote, kas laukia Mindaugo? — užklausė atvykėlis, ir, apsimetęs geradariu, pasiūlė išeitį. — O gal jį būtų galima padaryti ligoniu ir gydyti namuose? Ar jūsų namuose niekas nesirgo psichine liga? Gal Mindaugo elgesyje pastebėjote ką nors keisto?

    Tokiu būdu įbauginti tėvai, kartu su „daktaru" pradeda ieškoti Mindaugo elgesyje kokių nors „keistenybių".

    Greitai Mindaugas gavo iškvietimą prisistatyti į karinį komisariatą „eiliniam medicininiam patikrinimui". Vienas gydytojas, patikrinęs rankų ir kojų refleksus, nukreipė M. Tamonį į Psichoneurologinį dispanserį Vilniuje, Vasaros gatvėje. Medicinos, sesuo M. Tamoniui paaiškino, kad jai įsakyta atvykėlio neišleisti. ..

    Tokiu būdu M. Tamonis, išdrįsęs garsiai pasakyti tarybinei valdžiai tiesą apie Lietuvą, buvo patalpintas psichoneurologinėje ligoninėje, panašiai kaip generolas Grigorenko, Medvedevas, Pliuščas ir kt., kuo nors neįtikę dabartiniam valdžios režimui.

    Gydytoja Vaičiūnienė (rusė) griebėsi intensyvaus „gydymo". Mindaugiui Tamoniui pradėjo leisti tokias dideles insulino dozes, kad jos iššaukia šoką: jis netenka sąmonės, paskui, suleidus gliukozę, pradeda ją atgauti, blaškosi, ir dėl to kelioms valandoms pririšamas prie lovos. Toks „gydymo" būdas sveiko žmogaus psichikai gali palikti nepašalinamų pasėkų. M. Tamoniui yra duodami ir kiti preparatai, kurių pavadinimai nėra žinomi.

    Kai Tamonis bandė atsisakyti priimti vaistus, jam pareiškė, jog būsiąs perkeltas į pirmą skyrių, kur vaistai suleidžiami prievarta.

    Šio „gydymo" pasėkoje sutriko Tamonio medžiagų apykaita — greitu laiku priaugo apie 17 kg svorio, pradėjo kankinti nemiga, visiškai negali skaityti.
M. Tamonis turėjo atsakyti į anketą, susidedančių iš 564 klausimų, liečiančių jo asmeninį gyvenimą, politiką, religiją — ar tiki Dievą, ar lanko bažnyčią ir t.t.

    Vilniaus psichoneurologinėje ligoninėje randasi ir daugiau panašių „ligonių", karinio komisariato pasiųstų gydytis „nuo įsitikinimų".

    Gydytoja Vaičiūnienė su Tamoniu dažniausiai kalba apie jo poelgį, ragindama pakeisti savo pažiūras.

    M. Tamonis, 33 m. amžiaus, vedęs, turi du vaikus, poetas. Jo eilėraščiai Tomo Kuršio pseudonimu buvo spausdinami „Literatūroje ir mene", „Poezijos pavasaryje" ir emigracijos žurnale „Metmenys".
*    *    *

(Ateistų suorganizuota Katalikų konferencija Berlyne):
    1974 lapkričio mėnesį į Europos katalikų Berlyno konferenciją vyks Lietuvos kunigų grupė, kurią organizuoja ne Bažnytinė vyriausybė, o ateistinės val-

džios pareigūnai. Kandidatai net neatsiklausiami, ar jie pageidauja vykti, — tik pranešama, kad reikia pristatyti 8 fotonuotraukas ir ruoštis kelionei. Kad Lietuvos kunigų grupė solidžiau atrodytų, verčiami į Berlyną vykti kai kurie Bažnyčiai ištikimi kunigai.

    Ką gins Europos katalikų konferencijoje Lietuvos Katalikų Bažnyčios atstovai? Nėra maldaknygių, katekizmų. Už maldaknygių ir religinės literatūros gaminimą tikintieji pūsta saugumo kalėjime. Du vyskupai tremtyje. Saugumo organai tebeterorizuoja Kunigų seminariją. Mokiniai prievartaujami dėl religinių įsitikinimų... Jei šitai delegatai iš Lietuvos nutylės ir kunigiška sutana pridengs Lietuvos Kat. Bažnyčios skriaudas, kaip tada juos įvertins Lietuvos tikintieji ir istorija?


Kaunas
(Kauno kunigų seminarijon priimta 10 klierikų):
    1974 pavasarį Kauno kunigų seminarijos rektorius klierikams pranešė, kad valdžia šiais metais žadėjo leisti daugiau kandidatų priimti į Seminariją — maždaug apie 13. Gal būt, ateistai manė, jog nebūsią pakankamai kandidatų. Religijų reikalų tarybos įgaliotinio patvirtinimui Seminarijos vadovybė nusiuntė 17 kandidatų. K. Tumėnas su savo patarėjais iš Valstybinio saugumo komiteto, partijos Centro komiteto ir kt., nubraukė penkis kandidatus. Vieną K. Tumėno patvirtintą kandidatą atmetė pati Seminarijos vadovybė. Vienas iš patvirtintųjų pats neatvyko į Seminariją. Taigi I-jame kurse šiuo metu mokosi 10 klerikų.

    Trys K. Tumėno nubraukti kandidatai yra baigę aukštąjį mokslą.
*    *    *

Šiluva
    Rugsėjo pradžioje Šilinių atlaidų metu į Šiluvą plaukė tūkstantinės žmonių minios. Sekmadieniais automašinos netilpo Šiluvos miestelyje ir autoinspektorių buvo rikiuojamos laukuose. Autoinspektoriai demonstratyviai užsirašinėjo automašinų numerius.

    Per Šilinių atlaidus kasmet išdalinama apie 50,000 šv. Komunijų.
*    *    *

Šiauliai
(Šileikių šeima neturi ramybės dėl tikėjimo):
    1974 gegužės 27 Šiaulių V vidurinės mokyklos 7 klasės moksleivis Leonas Šileikis buvo iškviestas į direkcinį posėdį, kuriame turėjo būti svarstomas jo tikėjimas. Leono tėvas nekviestas atėjo į šį posėdį. Jame dalyvavo direktoriaus pavaduotoja Misiūnienė, Ja-kimčienė ir kt. penki mokytojai. Leoną paklausė, ar jis perskaitęs ateistines knygas, kurias mokytojai jam davė perskaityti. Moksleivis patvirtino, kad perskaitęs visas — viso 6.

    — Kaip vertini tas knygas?
    — Tai netiesa ir šmeižtas, — atsakė Leonas.

   
Gerokai prikalbėjusi prieš tikėjimą, mokytoja Misiūnienė net du kartus klausė Leono:
    — Ar atsižadi tikėjimo?
    — Tikėjau ir tikėsiu.
    Išprašiusi mokinį iš kabineto, mokytoja Misiūnienė aiškino Šileikiui religijos žalą vaikams.

    — Netiesa, kad religija žalinga, — kirtosi Šileikis.
    — Šiandien religija minama po kojomis, o mokiniai negerbia savo mokytojų, rūko, keikiasi, geria, netgi paleistuvauja — štai ateizmo vaisiai.

    — Dabar į bažnyčią einančių labai maža, todėl reikia paklusti daugumai, — aiškino mokyt. Jakimčienė.

    — Tik negyvą neša srovė, o gyvas visada plaukia prieš srovę...
    — Su savo tikėjimu užkirsi vaikams kelią į mokslus, — bandė įtikinėti mokyt. Misiūnienė.

   
— Ne aš užkirsiu, o jūs, ateistai. Pagaliau, kam reikalingas mokslas, jei reikia atsižadėti paties brangiausio dalyko — tikėjimo? O jus, gerbiamieji mokytojai, pagal tarybinius įstatymus reikia bausti už vaiko persekiojimą dėl tikėjimo.

    — Mes tavo vaiką visvien padarysime ateistu, — kalbėjo Misiūnienė.

    — Kiek man teko būti jūsų posėdžiuose, įsitikinau, kad jums labiau rūpi vaiką padaryti ne ateistu, bet veidmainiu, nes nekartą pabrėžėte — tikėk, kiek nori,  tik  mūsų  akivaizdoje  atsižadėk  Dievo.

    Taip ir neaišku, kada Šiaulių ateistai paliks ramybėje Šileikių šeimą.


Daugailiai
(Bauda už atlaidų ir primicijų šventimą):
    1974 birželio 9 Daugailių bažnyčioje (Utenos raj.) turėjo būti švenčiami šv. Antano atlaidai. Ta proga Daugailių parapijos klebono kun. Petro Baltuškos globotinis kun. St. Krumpliauskas rengėsi laikyti primicijas. Apie besiartinančią iškilmę klebonas iš anksto painformavo savo parapijiečius.

    Birželio 3 į Daugailius atvyko Utenos rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas J. Labanauskas ir pradėjo kaltinti kleboną kun. P. Baltušką, kad šis nesilaikąs nei bažnytinių, nei tarybinių įstatymų. Atlaidų dieną švenčiąs ne birželio 16, o 9 dieną, nepranešęs rajonui apie atvykstančius kunigus ir primicijas.

    Klebonas paaiškino, kad atlaidų dienos parinkimas esąs jo kompetencijoje. Šiuose atlaiduose nieko skirtingesnio nuo kitų atlaidų nebus, viskas bus daroma pagal bažnytinės liturgijos nuostatus, o tokiems dalykams jokie rajono leidimai nereikalingi. Primicijos įvyksiančios, nors rajonas jų nepageidaująs. Apie atvykstančius kunigus rajonui seniai žinoma iš pateikto liturginių švenčių ir atlaidų kalendoriaus.

    Perpykęs rajono pareigūnas barė kleboną, kad jis visiškai nesilaikąs tarybinių įstatymų ir todėl būsiąs perkeltas į kitą rajoną arba nušalintas nuo kunigiškų pareigų.

    Klebonas paprašė nurodyti, kokio įstatymo jis nesilaikąs, — pasiūlė perskaityti Konstituciją ir nurodyti, kurį jos paragrafą pažeidęs.

    Tada pavaduotojas pagrasino viską pranešti Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui ir čia pat užsakė su juo telefoninį pasikalbėjimą. Įgaliotinio tuo metu nebuvo, todėl pavaduotojas J. Labanauskas pradėjo pasakoti klebono „nusikaltimus" įgaliotinio sekretorei: kun. P. Baltuška nepripažįstąs jokių įstatymų, kviesiąs kunigų, kiek panorėsiąs, nors ir 10, nes čia esąs jo reikalas.

    Klebonas replikavo pavaduotojui:

    — Kaip jums ne gėda meluoti? Kada aš sakiau, kad jokių įstatymų nesilaikysiu? Kalbate su ministerija  ir  meluojate.  Leiskite man  pakalbėti  telefonu.

    Kalbėti neleido. Be to, dar išbarė, kad klebonas valdąs bažnytinį komitetą ir mokęs vaikus tikėjimo tiesų.

    Birželio 5 klebonui paskambino Religijų reikalų tarybos įgaliotinio referentas, ir jis buvo informuotas apie atlaidus bei primicijas.

    Birželio 6 rajono pavaduotojas vėl skambino klebonui ir nurodė, kad atlaidus švęsti turįs teisę, tik ne primicijas. Tačiau klebonui paaiškinus, kad įgaliotinio

referentas neprieštaravo primicijoms, pavaduotojas prisipažino turįs kapituliuoti.

    Atlaidai ir primicijos praėjo labai iškilmingai. Dalyvavo 7 kunigai, 5 klierikai ir graži minia tikinčiųjų. Deja, ne visi atėjo į šią iškilmę melstis. .. Viena moteris stovėjo šventoriuje su sąsiuviniu rankoje ir kažką rašė.

    Birželio 13, Devintinėse, klebonas kun. P. Baltuška buvo iškviestas į apylinkę, kur jo laukė iš partiečių sudaryta komisija: kolūkio pirmininkas J. Maračinskas, kolūkio partinės organizacijos sekretorė I. Vitaitė ir apylinkės pirmininkė Stankevičienė. Komisija svarstė klebono „prasikaltimus". Daugiausia kaltino kolūkio pirmininkas, kuriam atrodė, jog padarytas didelis nusikaltimas, nes atlaidai buvo švęsti birželio 9. Klebonui įsakė parašyti pasiaiškinimą dėl praėjusių atlaidų. Po to apylinkės pirmininkė surašė įstatymų pažeidimo protokolą, kurio klebonas nepasirašė.

    Tą pačią dieną klebonui buvo įteiktas kvietimas atvykti birželio 14 į Utenos rajono Vykdomąjį komitetą, kur bus nagrinėjama jo administracinė byla.

    Birželio 14 Utenos rajono VK Administracinė komisija — pirmininkas B. Linartas, sekretorė J. Narbutienė, nariai: J. Zuika (milicijos viršininkas), B. Surgailis ir J. Labanauskas — nubaudė kun. P. Baltušką 30 rub. bauda, nes jis: „1974 birželio 9 be rajono Vykdomojo komiteto leidimo pasikvietė iš kitų rajonų 10 kunigų religiniams patarnavimams teikti ir tuo būdu pažeidė LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo 1966.V.12 įsako trečią pastraipą."


Kriaunos
(Nubaustas už vaikų tikybos mokymą):
    1974 birželio 29-30 Obelių bažnyčioje vysk. R. Krikščiūnas turėjo  teikti Sutvirtinimo  sakramentą,

todėl plačioje apylinkėje vaikai ruošėsi šiai iškilmei.

    1974 birželio 5 į Kriaunų bažnyčią susirinko motinos su vaikais, kad klebonas patikrintų, ar vaikai pasiruošę priimti Sutvirtinimo sakramentą. Po 15 minučių į bažnyčią suvirto komisija: Kriaunų tarybinio ūkio partijos sekretorius Kastanauskas, Kriaunų apylinkės pirmininkė Kralikienė, Kiaunų mokyklos direktorius Tautkevičius ir tarybinio ūkio agronomas Vabelis. Tuo metu klebonas kun. Petras Adomonis aiškino vaikams ir motinoms, kas reikalinga žinoti priimant Sutvirtinimo sakramentą. Komisija klebonui pareiškė, kad jis pažeidęs įstatymus, ir surašė aktą.

    1974 birželio 12 Kriaunų klebonas kun. Petras Adomonis buvo iškviestas į Rokiškio rajono Vykdomąjį komitetą. Administracinė komisija vienbalsiai pripažino kleboną kaltu ir nubaudė 50 rub. bauda. Išleisdami prigrasino, kad, dar kartą panašiai nusikaltęs, gausiąs iki trejų metų kalėjimo.

    Pasiaiškindamas kun. Adomonis priminė, kad religijos mokymas privačiu būdu neprieštaraująs 1918 sausio 23 Lenino pasirašytam dekretui, kurio 9 prg. pasakyta: „Mokykla atskiriama nuo bažnyčios. Mokyti tikybos valstybinėse, visuomeninėse ir privačiose mokyklose, kuriose dėstomi bendrojo lavinimo dalykai, neleidžiama. Mokyti ir mokytis religijos piliečiai gali privačiai." Bažnyčioje niekada nebuvo dėstomi bendrojo lavinimosi dalykai, o tik religiniai. Čia patikrinamos religinės žinios, o jų trūkstant, kas reikalinga, paaiškinama.

    Komisijos pirmininkas Eigelis pareiškė, kad šitaip buvę seniau, o dabar kitaip — galima klausinėti tik po vieną vaiką, visiškai izoliuotai nuo kitų vaikų, net tėvams nesiklausant. Vaikui neteisingai atsakius, negalima jam paaiškinti, nes tai jau būsiąs mokymas.

    Ateistinis fanatiškumas moka ir iš vieno vaiko padaryti mokyklą..., o ką bekalbėti apie 25 vaikus,

susirinkusius į Kriaunų bažnyčią. Administracinės komisijos sprendime buvo įrašyta kaltinamoji išvada: „Klebonas 25 mokyklinio amžiaus vaikams aiškino katekizmą ir, tuo būdu, mokė vaikus pirmajai Komunijai."

    Klebono nubaudimu piktinosi ne vien tikintieji, bet ir abejingieji Bažnyčiai žmonės. Nepaisant ateistų pastangų sutrukdyti vaikams ir jaunimui priimti Sutvirtinimo sakramentą, 163 jauni Kriaunų parapijiečiai pasiruošė ir jį priėmė.

    Birželio 29 - 30 Sutvirtinimo sakramentą priėmė 1860 vaikų ir jaunuolių.
*    *    *

Miežiškiai
(Per Velykas išvarė į darbą):
    Nuo 1973 spalio iki 1974 balandžio Miežiškių tarybinio ūkio vadovybė ketvirtadieniais kviesdavo darbininkus darbo metu į ateistines paskaitas. Kas neateidavo į paskaitą, užrašydavo pravaikštą; kas ateidavo — gaudavo atlyginimą, tarsi būtų dieną dirbęs: „už technikos paruošimą". I šias paskaitas prievarta buvo varomi VIII-XI klasių moksleiviai. Mokykloje ateistines paskaitas skaitydavo rajono pareigūnas Lapinskis.

    1974 prieš Velykas rajono partijos sekretorė J. Kalačiuvienė atvyko pas tarybinio ūkio direktorių Valaitį ir pareikalavo, kad šis Velykose padarytų darbo dieną. Direktorius, drebėdamas prieš rajono valdžią, įsakė ūkvedžiams per Velykas būtinai išvaryti žmones į darbą ir būtinai į viešas vietas, kad prie kelių būtų matoma — vyksta sėja! Kam nebuvo rimtesnio darbo, tas privalėjo rinkti nuo dirvų akmenis.

    Ūkvedžiai — Kripaitytė ir Vasiliauskaitė — parodė ypatingo uolumo. Kripaitytė net verkdama prašė darbininkus: „Pasigailėkite manęs ir išeikite į darbą, nes kitaip mane atleis iš darbo." Darbininkai buvo vaiši-

nami net alumi, kad tik Velykose dirbtų. Vasiliauskaitė reikalavo net pasirašyti, kad Velykose ateisią į darbą. Turėjo dirbti ir ūkio kontoros tarnautojai. Dalis traktorininkų ir vairuotojų paklausė, o šiaip, darbininkų buvo maža.

    Tikinčiųjų pasipiktinimui nebuvo ribos: „Net baudžiavos laikais nereikėjo šventėse dirbti, o dabar tyčiojasi iš mūsų įsitikinimų."
*    *    *

Šatės
(Tikintieji neleido nugriauti Dievo Motinos statulą):
    1974 balandžio mėnesį Šačių parapijos tikintieji, vadovaujant parapijos komitetui, pastatė Šačių bažnyčios šventoriuje Šv. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo statulą. Vietinės valdžios pareigūnai įsakė Šačių parapijos klebonui kun. Senkui paminklą nugriauti.
    — Jei nepašalinsi nuo šventoriaus statulos, iškeldinsime iš parapijos, — kalbėjo pareigūnai.

    Tada kun. Senkus kreipėsi į Telšių vyskupijos Kuriją. Mons. Barauskas patarė nusileisti ir paminklą nugriauti.

    1974 gegužės 27 į Šates atvyko Skuodo rajono pareigūnas Petras Rudys ir, išsikvietęs apylinkės pirmininką Jušką bei bažnytinio komiteto pirmininką Juozą Valančiauską, pareikalavo tuojau pašalinti nuo šventoriaus statulą. Bažnyčios komiteto pirmininkas pareiškė, kad Telšių vyskupijos Kurija 1954 m. buvo nurodžiusi, kad galima statyti kryžius šventoriuose, kapinėse ir tikinčiųjų kiemuose.

    — Čia rašoma, kad galima statyti kryžius, o ne statulas, — karščiavosi P. Rudys, kai buvo supažindintas su Kurijos raštu.

    Parapijos komiteto pirmininkas paaiškino, kad niekas  iš  parapijiečių  nesutiks  statulos  nugriauti.

    — Argi tu negali surasti apylinkėje keletą chuliganų, nugirdyti jų, arba uždegti nurašytą mašiną ir paleisti į statulą ir iš tos Dievo Motinos neliks nė ženklo, — kalbėjo Rudys apylinkės pirmininkui.

    Šie išsireiškimai sukėlė tikinčioje liaudyje gilų pasipiktinimą — valdžios pareigūnams reikalinga net girtų chuliganų pagalba kryžiams ir statuloms naikinti.

    1974 birželio 24 Šačių parapijos komitetas gavo tokį raštą:

    Įpareigoti Šačių parapijos komitetą mėnesio laikotarpyje nuo sprendimo įteikimo nugriauti savavališkai pastatytą statulą. Skuodo raj. VK pirmininkas Č. Sabanskis."

    Tikintieji, sužinoję apie tokį rajono sprendimą, nutarė nenusileisti:

    — Kuo valdžios pareigūnams užkliūva šventoriuje pastatyta Dievo Motinos statula? — piktinosi žmonės. — Geriau tekovoja su chuliganais ir girtuokliais. Patys skelbia religijos laisvę, o su chuliganų pagalba kryžius bei statulas griauna.

    Tikintiesiems protestuojant, į Šates atvyko Religijų reikalų tarybos įgaliotinio pavaduotojas Murniko-vas ir pareiškė, kad „dėl ramybės" statula testovi šventoriuje. Murnikovas net nusifotografavo prie statulos. ..
*    *    *

Barstyčiai
(Nuverstas  ir sunaikintas Kristaus  paminklas):
    1937 m. Barstyčių tikintieji, klebonui kun. Stasiuliui vadovaujant, prie šventoriaus pastatė 4 metrų aukščio mūrinį paminklą, kurį puošė meniška Kristaus kančia, Gedimino stulpai ir inkaras.

    1974 rugpiūčio 8 Skuodo rajono Vykdomojo komiteto įsakymu paminklas buvo nuverstas ir sunaikintas.

    Minėtą dieną į Barstyčius atvyko būrys milicininkų, tarybinio ūkio direktorius Marčiauskas, apylinkės pirmininkas Malakauskas, felčeris Viktinas. Kadangi vietiniai tarktorininkai nesutiko paminklo griauti, nors ir žadėjo duoti 400 rub., tai iš Skuodo buvo iškviestas traktorininkas rusas. Aleksandrijos MSV viršininkas, siųsdamas jauną ekskavatorininką į Barstyčius, jam paaiškino, kad reikėsią perkelti vieną paminklą į kitą vietą. Atvykusiam į Barstyčius ekska-vatorininkui valdžios pareigūnai įsakė prie paminklo kasti griovį.

    — Ką pasakys mano tikintys tėvai? — bandė aiškintis ekskavatorininkas.

    — Tik pamėgink neklausyti —? išvažiuosi pas „Baltas meškas", — gąsdino jaunuolį milicininkai.

    Besirenkančius žmones milicija vijo šalin. Netoliese esanti krautuvė buvo uždaryta, kad tik nesusitelktų žmonės.

    Kryžiaus nuvertimas sukėlė visuotinį gyventojų pasipiktinimą.

    Lėkštutis, Perminąs ir dar keli vyrai už nepagarbius išsireiškimus prieš Tarybų valdžią gavo parų, kiti — nubausti piniginėmis baudomis. Iš Paulausko atimtas foto aparatas, nes šis bandė įamžinti paminklo griovėjus.

    Rugpiūčio 9 į Barstyčius iš Skuodo buvo atvežti kaliniai, kurie paminklą sudaužė ir išvežė. Sulaužytą Kristaus kančią pasiėmė Barstyčių gyventoja Poškaitė.

    Tą pačią dieną, kai buvo nuverstas Barstyčiuose paminklas, Mažeikiuose mirė jo iniciatorius kun. Juozas Stasiulis.
*    *    *

Tryškiai
(Sudaužomas ir paskandinamas cementinis kryžius):
    Netoli Tryškių, prie kelio stovėjo senas ir labai gražus cementinis kryžius. 1974 m. pavasarį Tryškių valdžios pareigūnai kryžių sudaužė ir sumetė į ten pat esantį ežerėlį.
*    *    *

Mosėdis
(Sunaikinamas kryžius — architektūrinis paminklas):
    Mosėdžio parapijoje, Šatraminų kaime prieš daugelį metu buvo pastatytas meniškas kryžius. Jis buvo saugojamas kaip architektūrinis paminklas. Tikintieji jį puošdavo gėlėmis. 1969 m. kolūkio pirmininkas Apolinaras Kvietkauskas kryžių sunaikino. Kažkas parašė skundą į Vilnių, kad naikinami architektūriniai paminklai. Atvažiavusi komisija neva tikrino faktus, bet kaltininkai liko nenubausti.
*    *    *

Darbėnai
(Komjaunuolė pašalinama už išpažinties atlikimą):
    Darbėnų  vidurinės mokyklos direktorius Mažorus 1972 m. pašalino iš mokyklos X klasės komjaunuolę Adelę Šilaitę, už tai, kad ji Darbėnų bažnyčioje atliko išpažintį. Mažonio nuomone, už „tokį nusikaltimą" išvarymas iš mokyklos esanti per švelni bausmė. Mokinė vidurinę mokyklą galėjo užbaigti tik kitoje mokykloje.

    Tesprendžia patys pedagogai ateistai, kaip morališkai įvertinti tokį elgesį: pradžioje mokinys prievartaujamas įsirašyti į komjaunimą, nors tiki Dievą ir praktikuoja tikėjimą. Ateistų nuomone, toks įsirašymas  nėra  veidmainystė.  Paskui,  įsirašius,  griežtai

draudžiama tikėjimą praktikuoti — kaip komjaunuolis galįs veidmainiauti ir nesilaikyti komjaunimo įstatų!
*    *    *
Klaipėda
(Moksleiviai prievarta surašomi į pionierius):
    Klaipėdos 9-os vidurinės mokyklos mokytoja Verbauskienė prievarta surašo moksleivius į pionierius ir reikalauja, kad šie lankytų susirinkimus. Nelankantiems mažinamas elgesio pažymys.
*    *    *

Telšiai
(Lenino portretas vyskupijos kurijoje):
    Telšių vyskupijos kunigai bei tikintieji su pasipiktinimu klausia, kodėl vyskupijos Kurijoje kabo Lenino portretas. Jis ten tinka tiek, kiek Partijos komitete kryžius. Tikinčiųjų nuomone, šį portretą būtina perkelti į Kurijos darbuotojų butą...
*    *    *

Ketvergai
(Verčia stoti į komjaunimą):
    Ketvergų aštuonmetės mokyklos (Klaipėdos raj.) direktorė Simukaitytė prievartavo aštuntokus stoti į komjaunimą.

    — Nenorime ir nestosime, — priešinosi moksleivės.

    — Tai kodėl stojai į pionieres, jei dabar nenori stoti į komjaunimą? — užsipuolė direktorė mokinę N.

    — Buvau kvaila, tai ir stojau, — atsakė mokinė.— Mokytoja Domarkienė, mušdama liniuote, privertė mane stoti į pionieres, o dabar manęs niekas neprivers.
*    *    *

VILKAVIŠKIO VYSKUPIJA

Meteliai
(Verčia nugriauti ant laiptų stovintį kryžių):
    Žagariu apylinkės Vykdomojo komiteto pirmininkas Mikelionis, saugumui įsakius, 1974 birželio 24 atsiuntė Ignui Klimavičiui, gyv. Buckūnų kaime, šitokį raštą:

    „Kadangi Jūs pažeidėte patvirtintą gyvenamojo namo statybos projektą (pastatėte laiptuose kryžių), tuo pačiu įvykdėte savavališką statybą, todėl siūlome 5 dienų laikotarpyje nugriauti savavališkai pastatytą statinį.

    Nenugriovus šio statinio iki nurodyto laiko, Jums bus taikomas LTSR CK 114 str."

    I. Klimavičius kryžiaus nenugriovė. Atrodo, Lazdijų rajono pareigūnai nutarė palikti „statinį" ramybėje.
*    *    *

Simnas
(Antausis už atsisakymą rašyti ateistinį diktantą):
    Simno vidurinės mokyklos mokytojas Meškelevičius, aršus ateistas, 1974 m. mokiniui Valutkevičiui Romui, baigiant aštuonias klases, į charakteristiką įrašė: „Romo vaikystę, paauglystę ir dabar perėjimą į jaunystę lydėjo ir lydi gilus religinis fanatizmas. Jis atėjo į mokyklą su tėvų įkaltu ir kunigo įprasmintu religingumu. Tai klapčiukas su stažu.

    Aštuntoje klasėje viename trimestre buvo sumažintas elgesys už mokinio elgesio normų nepaisymą, t.y. už savotiškai parodytą priešiškumą tarybinei mokyklai ir tarybiniam mokytojui... šiaip sau tvarkingas, tylus, gerai lankė mokyklą."
    Koks gi buvo Romo „priešiškumas tarybinei mo-

kyklai"? Mokyt. Meškelevičius aštuntokams padiktavo ateistinį diktantą, o R. Valutkevičius atsisakė jį rašyti. Tada mokyt. Meškelevičius jį nusitempė į mokytojų kambarį, apibarė ir, kad ateityje būtų klusnus ateistams mokytojams, gavo nuo direktorės Guževičienės antausį.

KAIŠIADORIŲ VYSKUPIJA

Stakliškės
(Kunigui bauda už vaikų katekizavimą):
    1974 birželio 18 Stakliškių parapijos klebonui kun. Jonui Kazlauskui buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas:

    „Aš, Kęstutis Garmus, Stakliškių apylinkės Vykdomojo komiteto pirmininkas, dalyvaujant liudytojams Juozui Ulozui ir Albinui Kaziuliui, surašiau šį protokolą apie tai, kad Jonas Kazlauskas, Vinco, g. 1906, 1974 birželio 18 Stakliškių bažnyčioje mokė nepilnamečius — 45 vaikus — katekizacijos ir tuo pažeidė LTSR BK 142 str."

    Tą pačią dieną apylinkės pirmininkas atsiuntė klebonui perspėjimą: „Prašome nedelsiant nutraukti vaikų apmokymą."

    1974 birželio 28 Prienų rajono VK Administracinė komisija (pirmininkas Stakionis, pavaduotojas Arbačiauskas, sekretorius Ramanauskas, nariai G. Mickienė ir P. Svežauskas) už vaikų apmokymą katekizmo tiesų nubaudė Stakliškių kleboną kun. J. Kazlauską 50 rub. bauda.
*    *    *

(Bauda už  „antitarybinės lentos" nepašalinimą):
    Stakliškėse, netoli šventoriaus, stovi koplytėlė, o prie jos pritvirtinta lenta su užrašu: „Lietuvos 10

metų Nepriklausomybės jubiliejui paminėti. Viešpatie, globok Lietuvą! Stakliškių parapijiečiai."

    1971 rugpiūčio mėnesį valdžia leido koplytėlę remontuoti, tik įsakė pašalinti lentą su užrašu.

    1971 rugsėjo 17 Muziejų ir Kultūros paminklų apsaugos valdybos pirmininkas J. Glemža vėl reikalavo pašalinti lentą ir grasino imtis griežtesnių priemonių.

    1972 m. Stakliškių bažnyčios komitetas už „antitarybinės lentos" nepašalinimą nubaustas 50 rb. bauda.
*    *    *

(Ateistai  sunaikino  paminklinį  kryžių):
    Per visą pokario laikotarpį buvo naikinami paminklai, kurie nors truputį priminė Lietuvos Nepriklausomybės metus. Pavyzdžiui, Miežonių kaimo pavasarininkai (Kaišiadorių raj.) prie kaimo vieškelio buvo pastatę jubiliejinį akmeninį kryžių. Jame buvo iškaltas užrašas: „Dievui ir Tėvynei".

    1964 vieną birželio naktį šis kryžius dingo. Tų pačių metų liepos 4 Kiemelių (dabartinių Stasiūnų) kaimo gyventojas Ramunis, eidamas per Kaišiadorių durpyną, vienoje vandens duobėje pastebėjo akmeninį kryžių. Iškėlus paaiškėjo, kad tai dingęs Miežonių kaimo pavasarininkų kryžius. Išgelbėtas kryžius buvo nugabentas į parapijos kapines. Deja, naktį kryžius iš kapinių dingo. Iki šiol nepaaiškėjo, kur ir kaip ateistai jį sunaikino.


    1974 m. Lietuvoje tūkstančiai vaikų ir jaunimo priėmė Sutvirtinimo sakramentą. Žemiau pateikiami duomenys liudija, kad religinis gyvenimas Lietuvoje, nepaisant ateistų pastangų, yra gyvas.

Dotnuvoje sutvirtinta    1526 asmenys
Tytuvėnuose       —    2456
Prienuose          —    2702
Šilalėje             —    5100
Alantoje           —    2000
Griškabūdyje      —    1200
Obeliuose           —    2860
*    *    *

Kryžių kalnas
    Jei nori pažinti tikrąsias Lietuvos nuotaikas, patrauk iš Šiaulių Joniškio link. Už dvylikos kilometrų, dešinėje kelio pusėje rodyklė — Daumantai 1 km. Paėjęs kilometrą, vėl dešinėje kelio pusėje pamatysi kalnelį, nustatytą kryžiais. Tai Jurgaičių piliakalnis — Kryžių kalnas. Praeini krūmais apaugusį upeliuką ir takeliu užkopi ant balno pavidalo kalvos. Šiauriniame kalno kampe riogso didelis akmuo, ant kurio iškaltos datos: 1961 - 1864. Sukilimo ir susidorojimo datos rūsčiai prabyla į lietuvio sąmonę.

    Vietos žmonėse gyvas pasakojimas, kad Jurgaičių piliakalnio papėdėje stovėjusi koplytėlė, kurion buvo atėję pasimelsti sukilėliai. Kazokai užrėmę koplytėlės duris ir per tirs dienas piliakalnio žemėmis už-pylę gyvus sukilėlius. Laikui bėgant supuvusios gegnes, įlūžęs stogas, ir todėl kalnelis per vidurį įdubęs.. .

    Pradžioje gerbdami sukilėlių atminimą, vėliau ko nors Dievą prašydami arba atsidėkodami, žmonės vis nešė, vežė ir statė kryžius. Jų buvo tūkstančiai. L. Diržinskaitei-Pliuščenko sukomandavus, kryžiai buvo sunaikinti. Tačiau iš po nakties jie, tarsi grybai po lietaus, vėl pasirodydavo. Statė sargus, budėjo saugumas, gyventojai buvo tardomi, gąsdinami, terorizuojami, o kryžiai sukilėlių kalnelyje vis augo. Tarsi gyva sukilėlių dvasia šaukė — nepasiduokite!

    Paskutinė didelė kryžių naikinimo akcija buvo pravesta 1973 metais. Praėjo metai... ir kryžių šimtai — vieni įkasti į žemę, kiti užkabinti ant didelių metalinių stulpų, dar kiti įkelti į medžius.

    Gal būt, ateistų neapykanta vėl juos sunaikins, bet, viena aišku: jie vėl atsiras. Šiandien ne Muravjovo laikai — sukilėliai neužpilami žemėmis, bet žudomi psichiatrinėse (M. Tamonis), pūsta saugumo kalėjimuose (P. Pluira, V. Jaugelis, J. Gražys, J. Stašaitis, P. Petronis, N. Sadūnaitė ir kt.), niekinami ir šmeižiami. Jei vieni bus sunaikinti, kaip lietuviški kryžiai Jurgaičių piliakalnyje, juos pakeis kiti, o sukilimas prieš melą, prievartą ir žmogaus teisių niekinimą tęsis.
*    *    *
(Supirkinėjami daiktai, susiję su religine praktika):
    1965 m. šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje buvo paversta ateistiniu muziejumi.

    „Vakarinėse Naujienose" periodiškai skelbiama, jog ateistinis muziejus už grynus pinigus superka iš asmenų visa, kas susiję su religine praktika. Panašūs skelbimai talpinami ir rajoniniuose laikraščiuose. Pabrėžiama, kad supirktieji daiktai nebus naikinami, išjuokiami, bet išsaugomi ateičiai. Pasirodo, kad ateistinis muziejus superka net maldaknyges, kurios buvo išleistos dideliais tiražais. Kauno Politechnikos instituto, Lietuvos Žemės Ūkio akademijos ir kt. aukštųjų mokyklų studentams už atneštą maldaknygę pasirašoma ateizmo įskaita. Muziejaus darbuotojai, rengia ekspedicijas po Lietuvą, apsimesdami kuo tik nori — kraštotyrininkais, Istorijos-etnografijos muziejaus bendradarbiais — tik ne ateistais. Klausantis jų

kalbų, atrodo, kad jiems maldaknygė ar kokia religinė knyga yra didelė brangenybė. Nevienas katalikas, atidavęs religinę knygą su geriausia intencija — tegu jauni žmonės pasiskaitys ir kitiems papasakos — tik po laiko suvokia, kad pas juos buvę ne katalikai, o ateistai.
*    *    *

(Ateistinės ekspedicijos supirkinėja religinio meno kūrinius:
    Atvažiavę į rajoną, perspėja valdžią, kad ši neprasitartų, jog yra atvažiavusi ekspedicija iš Ateistinio muziejaus. Šios ekspedicijos dalyviai būna apsirūpinę Istorijos-etnografijos muziejaus dokumentų blankais. Įsigyjant religinio meno kūrinius, nevengia apgaulės ir net prievartos. Pavyzdžiui, Ateistinio muziejaus bendradarbiai su valdžios pagalba, pasiėmę raktus nuo Mosėdžio kapinių koplyčios, norėjo rekvizuoti vieną paveikslą. Vienai moteriškei protestuojant, muziejaus darbuotojai bandė paveikslą paimti jėga.
*    *    *

(Į Ateistinį muziejų lankytojai viliojami renginiais):
    Siekiant, kad Ateistinis muziejus turėtų kuo daugiau lankytojų, jame organizuojami renginiai, nieko bendro neturintys su ateizmu, pvz., kupiškėnų vakaronė, susitikimas su keliautoju A. Poška ir kt. Pastarajame susitikime buvo pažadėta pademonstruoti kino filmą apie Indiją, bet vietoje jo norėta pademonstruoti ateistinį. Tik po to, kai pasigirdo šauksmai ir švilpimas, buvo pranešta, kad, sugedus aparatūrai, filmas nebus demonstruojamas.

    Nors įėjimas į Ateistinį muziejų nemokamas, bet lankomumas labai mažas. Žinoma, atvežę moksleivius parodyti Vilniaus įžymybes, mokytojai privalo juos atvesti ir į ateistinį muziejų.


    Nors ir stengtasi, tačiau ekpozicijose neišvengta vulgarumo ir tikinčiųjų jausmų įžeidinėjimo — eksponuojami šventinti liturginiai indai, kabo antireliginės karikatūros ir t.t.

    Užrašai atsileipimų knygoje liudija, kad daugelis žmonių giliai pasipiktinę, jog muziejus įrengtas bažnyčioje. 1812 m. Napoleonas, šioje bažnyčioje įsirengdamas sandėlį, mažiau ją išniekino, negu dabartiniai ateistai.

Buvau, žiūrėjau, ir tik čia pirmą kartą pajutau — tikiu Dievą" A. R. (užrašas atsiliepimų knygoje).

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum