gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
11 t. Prisiminimai II d. Spausdinti El. paštas
Ses. GERARDĄ ELENA
ŠULIAUSKAITĖ

"LKB Kronikos" kryžiaus kelyje

"LKB Kronikos" 16-ame numeryje rašoma, kad vieno tardymo metu KGB tardytojas, nieko neišgaudamas iš šių prisiminimų autorės ses. Gerardos Elenos Šuliauskaitės, nusikeikė: "Ot nachališka moteris! Iš karto matosi, kad skaičiusi instrukciją "Kaip laikytis tardymo metu".
Kelias į "LKB Kroniką"

    Mane dažnai klausdavo: kaip aš patekau į "Kronikos" redakciją?

    Labai paprastai. Kadangi buvau Eucharistinio Jėzaus kongregacijos vienuolė, sakydavau, kad mane vyresnieji gali siųsti kur nori. Naudodamasi tokia mano nuostata, vyresnioji paprašė, kad palikčiau darbą valdiškoje įstaigoje. Tada dirbau Respublikinėje bibliotekoje vyr. redaktore. (Prieš tai dėl religinių įsitikinimų buvau atleista iš Vilniaus valstybinio universiteto Istorijos fakulteto vyr. laborantės pareigų.) Iš Respublikinės bibliotekos išėjau 1975 m. liepos ar rugpjūčio mėnesį. Kur mane siųs, kokį skirs darbą dirbti, nežinojau ir neklausinėjau: žinojau, kaip pasakys: tokia ir bus Dievo valia.

    Vyresnioji paliepė važiuoti į Simną (Alytaus rajone) pas kun. Sigitą Tamkevičių. Nuvažiavusi nuėjau į kleboniją. Kun. Sigitas Tamkevičius mane paklausė: "Ar žinai, ko atvažiavai?"

    Numaniau, kad tai susiję su slapta užduotimi, tačiau tiksliai nežinojau. Atsakiau: "Ne".
374
    Kun. Sigitas Tamkevičius nusijuokė ir paaiškino, kad teks padėti leisti "LKB Kroniką". Mielai sutikau. Kitu atveju - jei būčiau pati pasisiūliusi, - man būtų buvę labai neramu, nes sveikata buvo silpna, jaučiausi esanti bailė ir imtis tokios atsakomybės - dirbti "Kronikos" redakcijoje - kažin ar būčiau išdrįsusi. Dabar, kadangi vyresniųjų valia buvau tam paskirta, jaučiausi labai rami. Netgi džiaugiausi, kad galėsiu padėti, nes dar nuo partizanų laikų mano vaikystės svajonė buvo padėti Bažnyčiai ir Tėvynei.

Darbo pradžia Simne

    Prasidėjo darbas. Iš pradžių į Simną važinėdavau. Apsistodavau mažame namelyje ant ežero kranto (Simnas, Dariaus ir Girėno g. 46). Ten gyveno dvi labai religingos, drąsios ir sumanios moteriškės - Julytė Juškauskaite ir Genutė [Eugenija] Dainauskaitė. Pas jas tekdavo išbūti ir po dvi savaites, nes reikėdavo "Kronikai" surinktus rašinius perspausdinti, sutvarkyti ir suredaguoti - patikslinti vietoves, sutikrinti faktus ir pan.

    Po aptarimo ir pataisymų viską rašomąja mašinėle perspausdindavau du kartus. Jeigu būdavo plonas popierius, vienu spausdinimu būdavo spausdinama 12 egzempliorių, jei storesnis - 10. Tuomet tuos pirmuosius 20 ar 24 egzempliorius perduodavome tik mums žinomiems žmonėms. Keletą egzempliorių pasilikdavau sau. Juos veždavau į Kauną ir Vilnių. Čia jie toliau būdavo multiplikuojami. Kas ir kur spausdindavo, aš nežinojau. Buvo geriau nežinoti, ko tau nereikia: nei kas, nei ką daro, nei iš ko gauna, nei kam duoda. Tuomet lengviau per tardymus.

    Aš taip pat niekam negalėjau pasakyti, ką dirbu. Apie šį mano darbą nežinojo nei mano tėvelis, nei mamytė, nei seserys. Net kongregacijos seserys žinojo tik tos, su kuriomis aš gyvenau ir kurios buvo tiesiogiai susijusios su šiuo darbu.

    Iš pradžių Simne aš pažinojau tik kun. S. Tamkevičių ir tas dvi moteriškes, pas kurias gyvendavau ir spausdindavau. Daugiau nieko iš redakcijos nepažinojau.

    Kol kun. S. Tamkevičius buvo Simne, viskas buvo paprasta: nuvažiuoji tamsų vakarą ar naktį į Simną, Julytė ar
375

Genutė parneša straipsnius ir dirbi. Išeiti į lauką negalima: sėdi kaip kalėjime ir rašai. Šeimininkės suvokė mums gresiantį pavojų. Labiausiai jos bijojo, kad neatvažiuotų kas iš giminių ir nereikėtų jų vesti į gerąją gryčią, kur dirbdavau. Jos nepaprastai daug padėjo: slėpdavo, maitindavo, saugodavo, kad kas netikėtai neužeitų. Paežere pro namą ėjo takas ir būdavo neramu: užsuks praeivis ar neužsuks? O žmonių pas jas užeidavo. Ypač daug pavasarį. Mat jos augindavo daržoves ir ruošdavo sėklas, todėl pavasarį daugelis ateidavo jų nusipirkti. Kiekvienas toks atėjimas sukeldavo nerimo ir rūpesčio: reikėdavo greitai nutraukti spausdinimą, kad neišgirstų mašinėlės tarškėjimo ir nesuprastų, kad kažkas pas jas yra. Bet, ačiū Dievui, niekada nieko ypatingo nenutiko.

    Tiesa, kartą mane, vos atvažiavusią smarkiai išgąsdino... Kaip paprastai, iš autobuso buvau išlipusi miestelio pradžioje - į stotelę nevažiuodavau - ir aplinkiniais takeliais paežere traukiau link jų. Staiga matau: Genutė, išbėgusi į kiemą, gestais man rodo, kad grįžčiau atgal. Suspurdėjo širdis. Apsisukau, grįžau prie ežero ir atsisėdau jo pakrantėje. Sėdžiu ir dėkoju Dievui, kad dar laisva, tikriausiai ten krata...

    Buvo dienos metas. Gal po kokios valandos, žiūriu, ateina Julytė. Priėjusi sako: "Ačiū Dievui, kad jūs neatėjote. Buvo milicija..."

    O reikalas buvo labai paprastas: prie jų namų pavogė kažkieno paliktą dviratį, todėl milicija atėjo apklausti, ar nematė ko, nepastebėjo?.. Ačiū Dievui, tąsyk viskas baigėsi tik nedideliu išgąsčiu.

    Ten gerojoje gryčioje spausdindavau nuo ankstyvo ryto iki vėliausių išnaktų.

    Kad niekas neatkreiptų dėmesio, jog tame kambary kažkas yra, vakarais langus uždangstydavome, kad neliktų nė jokio plyšelio. Krosnis visą laiką būdavo paruošta. Degtukai taip pat. Jeigu kas - kad spėčiau sudeginti...

"Kronikos" redaktorius "ištremiamas"    

    Kun. S. Tamkevičius 1975 m. pabaigoje pagal Religijų reikalų tarybos įgaliotinio J. Rugienio reikalavimą buvo perkeltas į Kybartus klebono pareigoms. Bet "Kronika" kurį
376

laiką ir toliau buvo spausdinama Simne. Išspausdintus leidinius Julija Juškauskaite nuveždavo į Kybartus. Pavojingiau būdavo parsivežti naujam "Kronikos" numeriui rankraščius iš Kybartų į Simną: juk sučiupus rankraštis gali išduoti ir rašiusįjį, ir redaktorių. Todėl kelionė tikrai būdavo rizikinga. O kelionėj kaip kelionėj - visokių nutikimų pasitaikydavo. Pagaliau pajutome, kad tos kelionės pasidarė labai pavojingos. Nutarta, kad geriau ne vežioti, o spausdinti Kybartuose. Iš pradžių spausdinome klebonijoje, paskui pas pažįstamą moterį (tik neilgai). 1980 m. balandžio 17 d. ten suėmė ses. Genutę Navickaitę. Mane Dievas tuomet nuo arešto apsaugojo. Mat, kai Genutė Navickaitė turėjo atvažiuoti pakartotinai perspausdinti numerį, aš irgi pasisiūliau - taip būsią greičiau. Tačiau kun. S. Tamkevičius pasakė: "Ne. Užteks jų vienų. Jūsų nereikia".

Darbas Kybartų klebonijoje

    Tada darbas persikėlė į Kybartų kleboniją. Kol atrinkdavome informaciją, ištaisydavome, suredaguodavome ir išspausdindavome pirmuosius 10-20 egzempliorių, būdavo labai įtempto darbo savaitės.

Kybartų klebonija ir pagalbininkai: seserys D. Meškauskaitė, G. Mačiatiskaitė, O. Dranginytė, V. Kavaliauskaitė
377

    KGB sustiprino kunigų Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus sekimą. Pasunkėjo ir mano darbo sąlygos. Ačiū Dievui, tada iš lagerio ir tremties jau buvo grįžusi ses. Nijolė Sadūnaitė. Kun. S. Tamkevičius mus su savo automobiliu vėlai vakare paimdavo Vilkaviškyje ar kitame kuriame mieste, atveždavo į savo kiemą, mes kuo slapčiau, kad niekas nepamatytų, įbėgdavome į kleboniją. Prasidėdavo darbas. Kalbėtis nebuvo galima, nes manėme, kad yra įrengtas KGB slaptas pokalbių pasiklausymas. Ir taip visą savaitę! Kartais ses. Nijolė neiškęsdavo ir garsiai nusijuokdavo. Kunigas S. Tamkevičius pagrasindavo pirštu: "Na, na, na! Kai gausit septynerius metus, bus tada..."

Po kun. A. Svarinsko arešto

    Po kun. Alfonso Svarinsko arešto pavojus dar padidėjo. Vieną kartą įvyko vadinamasis mūsų redkolegijos posėdis. Redkolegijoje tada jau dirbo seserys Nijolė Sadūnaitė, Bernadeta Mališkaitė ir Birutė Briliūtė. Kun. S. Tamkevičius apibūdino padėtį, įspėjo, kad gali ir jį areštuoti, todėl paskirstė, kas ką tokiu atveju turėtume daryti, kad "Kronikos" leidyba nenutrūktų. Nurodė, kuri turės redaguoti, kuri rinkti informaciją Lietuvoje, kuri veš į Maskvą. Nors jautėme, kad taip gali įvykti, bet vis vien nesinorėjo tikėti. Ir kad tokios pareigos klius, irgi vis dar netikėjome. Man būtų tekęs redagavimas.

    Kada Vilniuje Aukščiausiame teisme vyko kun. A. Svarinsko teismas, kun. S. Tamkevičius kasdien važinėjo iš Kybartų į teismą, kaip ir per visus disidentų teismus: nebuvo nė vieno disidentų teismo, kad jis nebūtų dalyvavęs. Ir išbūdavo ten nuo pradžios iki pabaigos. Tai ir kitiems suteikdavo drąsos ir ryžto.

Kun. Sigito Tamkevičiaus areštas

    Vykstant kun. A. Svarinsko teismui, mes į salę nebuvom leidžiami, įleisdavo apklausai tik kun. S. Tamkevičių. Visi kiti buvo vaikomi ne tik nuo Aukščiausiojo teismo pastato, bet net Gedimino prospekto gale. Aš su draugėmis buvome milicijos sulaikytos, išvežtos prie Dubingių ir ten paleistos...
378
Paskutinę teismo dieną beliko tik Aušros Vartuose paremti teisiamąjį.

    Aušros Vartuose besimeldžiant, prie manęs priėjo kun. Jonas Kauneckas ir pasakė, kad jis labai norėtų susitikti su kun. S. Tamkevičium tėvo J. Borutos bute Šeškinėje, kur atvykęs kun. Sigitas paprastai apsistodavo. Kadangi aš tą butą gerai žinojau, nutarėme dviese jį palydėti. Buvo penktadienis. Pietūs buvo paruošti tik dviems žmonėms. Kadangi mūsų buvo dvigubai daugiau, pietūs buvo labai kuklūs.

    - Na, nieko: kai grįšime iš teismo, gerai pavalgysime, -nusijuokė kildamas nuo stalo kun. S. Tamkevičius.

    Po pietų jis su kun. J. Kaunecku nuėjo į teismą vildamasis, kad gal įleis į salę nors skaitant sprendimą, o mes vėl nuėjome į Aušros Vartus. Čia buvo daug žmonių. Daug ir jaunimo. Tai vis atvykę į kun. A. Svarinsko teismą ir negalėję ten patekti. Visi meldėsi. Po kurio laiko iš teismo į Aušros Vartus atėjo kun. J. Kauneckas ir, priėjęs prie Vlado Lapienio, pasakė, kad kun. S. Tamkevičius areštuotas. Aš paprašiau V. Lapienį, kad čia esantiems žmonėms jis paskelbtų šią žinią, taip pat kuriam laikui nuteistas kun. A. Svarinskas. Bet, atrodo, jis pamiršo paskelbti, kiek nuteistas kun. A. Svarinskas, o tik pasakė: "Areštuotas kun. Sigitas Tamkevičius".

    Prie pat altoriaus, prie grotelių klūpėjo kun. Jonas Kastytis Matulionis. Išgirdęs šiuos žodžius, jis garsiai sudejavo: "O, Viešpatie!" Stojo tyla, kad, atrodė, visi sulaikė kvėpavimą. Prislėgė, prispaudė visus ta žinia. Toje gūdžioje tyloje suskambo seselės Savijos Aldonos Raižytės balsas: "Pasi-melskime už naują kankinį". Visi pradėjo melstis. Žmonės atsitiesė... Turbūt ne tik mano, bet daugelio širdyse tuomet gimė naujas ryžtas: dabar dar daugiau dirbsime...

Pirmosios valandos po kun. S. Tamkevičiaus arešto

    Pasimeldę grįžome į tėvo J. Borutos butą. Ten buvo paliktas ir kun. S. Tamkevičiaus automobilis, kuriuo jis atvažiavo iš Kybartų. Dabar juo į Kybartus turėjo grįžti ses. Virginija Kavaliauskaitė, tuo metu dirbusi Kybartų bažnyčioje, klebonijoje ir labai daug talkinusi mūsų darbe. Ji sielvartavo,
379

kaip parvažiuos į Kybartus, o ypač - kaip pervažiuos per Vilnių. (Mat visai neseniai buvo įsigijusi vairavimo teises ir dar mažai važinėjusi mašina.) Nuramino kun. Algimantas Keina: "Tegul nesirūpina: mes ją palydėsime".

    Visi susirinkome į kambarį. Be kunigų, buvo seserys Virginija, Bronė Vazgelevičiūtė, Onutė Šarakauskaitė ir aš. Kun. A. Keina klausia: "Kas dabar bus su "Kronika"? Kas ją leis?.."

    Ses. Onutė Šarakauskaitė sako: "Aš ją į Maskvą nuvešiu".
    Ses. Virginija: "Aš surinksiu informaciją iš visos Lietuvos".
    Aš sakau: "O aš bandysiu redaguoti. Tiktai reikia, kad kas parašytų rimtus įžanginius straipsnius. Visą medžiagą mes sutvarkysime." "O, koks šaunuolis tas kun. Sigitas: jis viską paruošė!" - apsidžiaugė kun. A. Keina.


Pirmasis savarankiškas numeris

    Išvažiuodamas į kun. A. Svarinsko teismą, kun. S. Tamkevičius pasakė tėvui J. Borutai (kuris tuomet jį pavadavo Kybartuose): "Jeigu bus bėda, jeigu reikės, - padėk". Mes to nežinojom, o jis iš kuklumo iš karto mums nepasisakė. Todėl naujam numeriui rašinius rengėme mes, seselės. Labai gerą įvadinį straipsnį parašė tėvas J. Boruta. Sutvarkiusi visus straipsnius, nuvežiau numerį peržiūrėti kun. J. Kauneckui, o paskui vienuose atlaiduose sutikusi arkivyskupą (tada dar vyskupą) Julijoną Steponavičių viską jam išdėsčiau. Jis viskam pritarė, palaimino. Taip išėjo pirmasis numeris po kun. S. Tamkevičiaus arešto. Vėliau sužinojus apie kun. S. Tamkevičiaus pageidavimą, kreipdavomės į kun. J. Borutą -nuo tada jis buvo vyr. redaktorius, iki grįžo iš kalėjimo S. Tamkevičius.


Redaktorius kun. J. Boruta SJ

   
Kun. J. Boruta SJ buvo ne tik vyr. redaktoriuj, bet ir pagrindinis informacijos rinkėjas. Kadangi jis buvo baigęs pogrindinę Kunigų seminariją ir oficialiai sovietinė valdžia neleido jo skirti kunigu į jokią parapiją, jis važinėdavo po visą Lietuvą į atlaidus ir pririnkdavo daug geros informacijos.
380

Turėdamas labai gerą atmintį, daug ką paskui atkurdavo, o kai ką pasižymėdavo ir raštu. Šie susitikimai su daugybe žmonių buvo itin reikšmingas informacijos šaltinis.

    Kai surinktą informaciją sutvarkydavome, paruošdavo-me, duodavome jam peržiūrėti. Jis patikrindavo ir patvirtindavo.

KGB žiedas veržiasi

    Kuo toliau, tuo sunkiau darėsi dirbti. Jautėme, kad KGB vis labiau supa iš visų pusių. Kybartuose spausdinti jau buvo neįmanoma. Keletą numerių išleidome Kazlų Rūdoje pas vieną gerą moterį už geležinkelio. Kai KGB ir ten ėmė visiškai lipti ant kulnų, nutarėme visus rankraščius vežti į Vilnių. Spausdinti jau buvo neįmanoma niekur, todėl numerį reikėjo perrašyti ranka. O tai buvo labai pavojinga, nes įkliuvus būtų įkliuvę ir rankraščius rašę žmonės. 73 numerį teko redaguoti naktį, užsidarius vonioje, kad nesimatytų šviesos... Ses. Nijolė Sadūnaitė sutiko visą perrašyti ranka. (Jos rašysena buvo graži ir aiški.) 1987 m. balandžio 1 d. saugumas padarė kratą Marijonos Juzėnaitės bute (Vilniuje, Antakalnio g. 61/2-2, kur gyveno ses. Angelė Jakuntavičiūtė). Čia buvo surasta ir nuo KGB besislapstanti ses. Nijolė Sadūnaitė su ką tik jos pačios perrašytu "LKB Kronikos" 73 numeriu (datuotu 1987 03 19). Kol saugumiečiai įėjo į butą, ji spėjo pasislėpti rūbų spintoje. Su to paties numerio antruoju egzemplioriumi įkliuvo kratos metu atėjusi ses. Bronė Vaz-gelevičiūtė, jį surado jos rankinuke.

    Kad KGB nesuprastų, jog čia sušluota kone visa redkolegija, reikėjo kuo greičiau numerį atkurti ir išleisti. Dalį rašinių atkūrėme, vieno kito gal ir nepavyko prisiminti, tačiau vis dėlto "Kronikos" 73-asis numeris (antrasis variantas) išėjo.

    Po kunigų A. Svarinsko ir S. Tamkevičiaus areštų Kybartuose buvo rengiama daug "Kronikos" numerių. Ten dirbusių seserų pasiaukojimas tikrai buvo didvyriškas: aplink sekliai, agentai, o jos... leidžia "Kroniką". Tik vienu metu, kai jau buvo visiškai neįmanoma, buvo padaryta trumpa pertrauka.
381

    Kurį laiką ir aš buvau atitrūkusi nuo aktyvios veiklos: sveikata sušlubavo, o paskui ir visai rimtai susirgau. Tada tik perspausdinti padėdavau ar šiaip kuo patalkindavau...

"Kronikos" perdavimas į Vakarus

    Ypač drąsiai, be baimės sutikdavo padėti daktarė Rožė Šomkaitė, gyvenanti JAV. Bet kartą, matyt, mus pasekė: ją, grįžtančią į Ameriką, Maskvoje iškrėtė ir atėmė filmuką, kuriame buvo pogrindžio medžiaga.

    "Kroniką" vežti į Maskvą man teko tik keletą kartų. Važinėdavom aplinkiniais keliais: arba iš Kaliningrado (Karaliaučiaus) srities, arba autobusu nuvykdavom į Minską, o iš ten - traukiniu į Maskvą. Tai buvo varginančios kelionės, bet atsargumas to reikalavo. Svarbiausia buvo išvažiuoti taip, kad niekas nepastebėtų: kaip mes sakydavome, kad paskui save neatsivestume "uodegos". Maskvoje nueidavome į sutartą vietą pas disidentus ir jiems perduodavome.

Donelaičio g. 36 namelio sodelyje, kuriame gyvena ses. Julija Kuodytė, stovintis koplytstulpis

Būdavo vargo ir perduodant filmuką užsieniečiams. Sužinai, kad atvažiavo kokio pažįstamo giminaitis, jau ir leki į Kybartus filmuko paimti. Perduodama nežinai, ar sutiks žmogus vežti ar ne. Kad KGB seka tokius dalykus, ne kartą buvome patyrę.
Sesers Julijos Kuodytės užuovėjoje
Buvo Kaune (Donelaičio g. 36, dabar Dobužinskio g. 6) namelis,

382

kuriame gyveno ses. Julija Kuodytė. Tai ten susibėgdavo daug kelelių. Čia rinkdavosi disidentai, jaunimas. Kas pasitarti, o kas pasiguosti... Ten dažniausiai plaukdavo ir "Kronikai" reikalinga informacija. Bet ir čia niekas neklausdavo, iš kur gavai, o atiduodantysis - kur ji nueis. Visi žinojo, kad tai "Kronikai". KGB bandė čia įkišti ir savo provokacinius straipsnius. Bet Dievas saugojo tą namelį ir slėptuvę, kur būdavo saugoma visa gauta medžiaga: jos nepavyko aptikti nė saugumui kratų metu.

    Ses. Julija Kuodytė buvo viena iš tų, kuri tikrai pasitikėjo Dievo Apvaizda. Žmonės, išėję iš KGB tardymų, paprastai bijodavo kur nors užsukti, kad neužtrauktų įtarimo tiems žmonėms, nes žinojo, kad saugumo yra sekami. Jie paprastai eidavo tiesiai namo. Buvo viena išimtis: įgąsdinti, įbauginti nebijodavo užsukti tik pas ją, pas seselę Juliją Kuodytę. O ji juos visada priimdavo ramiai: nusijuokdavo, paguosdavo... Kuomet užgriūdavo kratos, areštai, tardymai ir, atrodo, štai štai ir tau artėja eilė, būdavo, nuvažiuoji į Kauną pas ses. Juliją, išsipasakoji, o ji nusijuokia ir taip rimtai pasako: "Yra Dievas, ir ko čia bijoti! Nieko neatsitiks..."

    Ir išeini nusiraminęs: net pačiam juokinga, kad taip bijojai - visa baimė išrūko... Savo ryžtu ir pasitikėjimu ji buvo daugeliui drąsos įkvėpėja.

    Kai po kunigų A. Svarinsko ir S. Tamkevičiaus areštų reikėdavo tvarkyti "Kronikai" rašinius ir iškildavo neaiškumų, o kun. J. Borutos negalėdavom nutverti, eidavome pas Julytę ir klausdavome: dėti šitą straipsnį ar nedėti, kaip tą ar kitą interpretuoti ir t. t. Jinai visuomet labai aiškiai pasakydavo. Kai derindavome su kun. J. Boruta, pastebėdavome, kad jų mintys beveik visada sutapdavo.

"Kronikos" talkininkai

    Ses. Nijolė Sadūnaitė buvo nepamainomas žmogus pogrindžio darbe. Atrodo, ji niekad nieko nebijojo. Visada pasiruošusi padėti ir puldavo kur pavojingiausia. Net kažkaip nenormaliai nebijodavo. Kai vieną kartą atrodė, kad jau saugumas ateina ir visi išsigandome, išsigando ir ji: pabalo. Paskui kažkas ir sako: "Ačiū Dievui, ir ji normalus žmogus - išsigando".
383

    Ses. Monika Gavėnaitė buvo ramybės įsikūnijimas. Juokdavomės, kad jai negalima duoti vežti "Kronikos", nes ji, būdavo, pasiima visą ryšulį "Kronikos" numerių į autobusą, atsisėda ir ramiausiai užmiega: galėtum iš jos tą ryšulį ir pavogti. Ji nežinojo, kas yra baimė. Ir į KGB tardymus eidavo ramiai, nesijaudindama. Šito gero jai kliuvo per akis: juk buvo kun. A. Svarinsko šeimininkė, o ten ramybės niekada nebuvo: kratos, tardymai, vietinės valdžios "vizitai" dėl administracinių nuobaudų ir t. t. Visada būdavo įsisegusi kryželį ir mažytę trispalvę vėliavytę, kurią išnešiojo iki Atgimimo. Jeigu reikėdavo ką nors kur nors staiga pasiųsti, siųsdavo ses. Moniką. Kai 1974 m. areštavo N. Sadūnaitę, tai pirmiausia į Simną "Kronikos" perspausdinti važinėdavo Monika Gavėnaitė. Taip ji išdirbo apie metus, kol aš ją pakeičiau.

    Dar paminėčiau ses. Bronę Vazgelavičiūtę, kuri ypač sielojosi dėl mūsų Tautos ir Bažnyčios. Ji buvo nesulaikoma: kur sunkiausia, pavojingiausia, eidavo ji. Kai Vilniuje reikėdavo susitikti su užsieniečiais, irgi dažniausiai eidavo ji. Manęs neleisdavo. Kun. A. Svarinskas sakydavo: "Jums, kurios dirbate redkolegijoje, nereikia lįsti į viešumą". Kai reikėdavo, ji ir man būdavo tarsi priedanga, ginklanešys. KGB irgi, matyt, numanė apie jos darbus: kartą gatvėje praeivis taip trenkė jai į paširdžius, kad ji vos gyva atslinko iki šv. Mikalojaus bažnyčios. Kitą kartą bandė ją sučiupti Žalgirio gatvėje ir gal kur nugabenti, primušti, o gal ir nužudyti, bet ji šoko į gatvės vidurį, tarp mašinų, ir taip pavyko pasprukti. Panašiai yra buvę ne vienai iš mūsų.

    Paminėtinas kun. Juozas Zdebskis, kuriuo buvo galima visiškai pasitikėti. Kai buvo areštuotas kun. S. Tamkevičius, su kun. J. Zdebskiu būdavo dažnai tariamasi įvairiais "Kronikos" klausimais. Jis paaiškindavo, duodavo vertingų patarimų, pateikdavo žinių, pavėžėdavo, kur reikėdavo, padėdavo kuo tik galėdamas. Talkino perduodant "Kroniką" ir į Vakarus. Jo įnašas milžiniškas.

    Dar iš didžiųjų padėjėjų, globėjų ir rėmėjų žymėtinas vysk. Julijonas Steponavičius. Kai nuvažiuodavau pas jį (kun. S. Tamkevičiaus ar J. Borutos siųsta, o kartais ir pačiai prireikus),
384

jis apie viską klausinėdavo, viskuo domėdavosi, rūpindavosi. Visi mes numanėme, kad esame sekami slaptu pasiklausymu iš butų, todėl kalbėdavome labai tyliai. Ekscelencija kalba, kalba tyliai ir neiškenčia: kad pasakys ką nors garsiai!.. Jis mums buvo didžiausias autoritetas: kai būdavo kas nors neaišku, paskaitai tą vietą, paaiškini jam, ir jis visuomet savo nuomonę pasakydavo tvirtai ir aiškiai: "Štai šitaip!" Atsisveikindamas jis visuomet duodavo pinigų ir įspėdavo: "Tik kad niekas nežinotų ". Net seserys vienuolės! Aš žinojau, kad tai pinigai "Kronikai"...

    Dar daug būtų galima vardyti padėjėjų...

KGB sekimas

    Mūsų sekimui pirmiausia būdavo užangažuojama arba užverbuojama kas nors iš kaimynų. Paskui - slaptų pasiklausymų įrengimas butuose. Trečia: korespondencijos kontrolė. Ir ketvirta - sekliai.

    Kadangi dažnai tekdavo važiuoti į Kybartus ir beveik visada veždavausi kokius nors straipsnius ar žinias, kartą viena sesutė panorėjo mane palydėti į autobusų stotį Kaune. Kai eidavau viena, stengdavausi nesidairyti: "Dievo valia: jei bus krata, tai bus". O tąsyk su ja einant, ji tai vieną, tai kitą pamato. "Mus seka. Tikrai, seka ", - kalba eidama. O aš galvoju: "Gal pasivaideno, gal netiesa?.. Ne, daugiau manęs niekas nelydės: kai einu viena, ramiau - nesidairau ir nieko nematau ".

    Vis dėlto vienąkart nutariau stebėti, ar neseka. Reikėjo važiuoti iš savo namų (Vilniuje, Kalvarijų gatvėje) į Kybartus. Ateinu į "Putnos" (dabar "Šatrijos") stotelę ir laukiu troleibuso į stotį. Buvo dienos vidurys, stotelėje vos keletas žmonių. Peržvelgiu juos: nieko ypatingo nematau. Krito į akis viena moteris su krepšeliu rankoje, tarsi išsiruošusi į parduotuvę.

    "Palauksiu visų troleibusų, kurie čia pravažiuoja, ir pažiūrėsiu, ar lips ji į kurį", - pagalvojau viena sau. Pravažiavo visų maršrutų troleibusai, ji nelipo nė į vieną. Kada atvažiavo dar vienas penkto maršruto troleibusas (važiuojantis į stotį), aš įlipau. Įlipo ir ji. Troleibuse buvo labai mažai žmonių. Ji įlipo pro galines duris, klest ir atsisėdo laisvoje sėdynėje.
385

Tačiau iš paskos dar kažkas įlipo ir atsisėdo iš krašto, užtverdamas ją. Įlipau ir galvoju: "Aha, dabar dar pabandysime... " Kai troleibusas nusileido žemyn ir sustojo "Žalgirio" stotelėje, aš šmurkšt ir iššokau iš troleibuso. Ji kaip šoko pro tą šalia jos sėdintį žmogų, kaip puolė pro duris... net į šalia gatvės stovinčio namo sieną atsitrenkė. O aš išlipus stoviu ant šaligatvio krašto ir laukiu. Kai tik visi išlipo ir norintys važiuoti įlipo, prieš užsidarant troleibuso durims, aš vėl šmurkštelėjau atgal į troleibusą, ir durys užsivėrė. Troleibusui pajudėjus žiūriu į ją, kokia bus reakcija? Su baisiu pykčiu ir apmaudu ji kad spjovė į šalį!.. Aišku: praganė sekamąją...

    Kitą kartą vidury dienos su visa "Kronikos" naujo numerio medžiaga važiavau iš Kybartų į Simną. Kybartuose įlipau į autobusą "Vištytis - Vilnius". Žmonių buvo labai nedaug, ir aš nuėjau tolėliau, į autobuso galą. Kaip paprastai, tokiais atvejais būni budrus: važiuoji, meldiesi ir... kažko lauki. Dėl savęs - bala nematė, bet dėl kitų, kurių atsiųstą informaciją vežiesi, neramu. Truputį pavažiavus, kažkur už Vilkaviškio, civiliai vyriškiai stabdo mūsų autobusą su kelių milicijos lazdele. Vairuotojas pradėjo labiausiai burnoti: "Kas čia per tipai: vidury reiso, ne stotelėje?!"

    Bet sustojo. Kai atidarė duris, vyriškiai paprašė jį išlipti ir persimetė su juo keliais žodžiais. Ir rimo, nurimo vairuotojas, it vandens į burną prisisėmęs. "Aha, saugumas", -manau sau. Kadangi esu mažo ūgio, o sėdynės aukštos, pasislinkau žemyn, kad manęs nematytų. Nuo lauko pusės prisidengiau lango užuolaidėle. Vyrai įlipo į vidų, apsidairė, bet manęs negalėjo pastebėti. Sėdžiu, laukiu ir galvoju: "Matė ar nematė? Mane ar ką kitą čia gaudo? Bet kad gaudo, abejonių nėra..." Savijauta buvo... nekokia. Pagaliau autobusas pajudėjo...

    Atvažiavome į Marijampolę (tuomet Kapsukas), ir matau: tarp stoties ir tos vietos, kur sustoja autobusas, stovi milicijos mašina. (Tada buvo kita autobusų stotis, ir autobusas privažiuodavo prie pat stoties durų.) Man ir blusos apmirė. "Dabar, Dievuli, tai gelbėk, nes, ko gero, jau laukia..." Kaip paprastai, prieš išlipdama truputį pakeičiau savo išvaizdą
386

ir einu. Išlipti reikia, niekur nedingsi. Kai visi žmonės išlipo, aš paskutinioji iššokau ir pro vairuotojo pusę tuojau šmurkštelėjau už autobuso... Toliau man reikia eiti į taksi stovėjimo stotelę, kuri yra prie pat autobusų stoties, nes autobuso į Simną jau nėra. "O jeigu jie manęs laukia? " Pavaikščiojau, pavaikščiojau tolėliau nuo stoties ir atėjau į stotelę. O ten žmonių eilė... Nieko nepadarysi - reikia laukti... Bet Dievas saugojo: palaukiau eilėje, sėdau į taksi ir nuvažiavau į Simną. Taip ir liko neaišku tada: manęs ieškojo ar ne manęs. Ačiū Dievui...


Intencija

    Dabar, kai prisimenu tą darbą, pavojų ir atsakomybę, pajuntu, koks Viešpats galingas: Jis moka pasinaudoti paprasčiausiais įrankiais, kad įvykdytų savo darbą. Dievas žmogaus niekada nebando virš jėgų: iš žmogaus reikalauja tik tiek, kiek jis gali pakelti. Gal dėl to ir mane apsaugojo nuo KGB kamerų ir gulagų? Ir jeigu galėjau dirbti "Kronikoje", tai turbūt Viešpats pasirinko mane tik dėl to, kad įrodytų, jog tai buvo Jo valia ir Jo darbas, nes įrankis tikrai buvo netinkamas.

    Viskas jau praeityje, bet liko labai mielas šiltas prisiminimas. Mes tada žinojome, kad niekas net iš artimųjų nė nenutuokia, ką dirbame, ir kad šitą žinojimą nusinešime į Amžinybę, todėl buvo tokia gryna tikra ir nemeluota intencija: tik dėl Dievo, dėl Tėvynės...

    Ir šiandien, išgirdusi kokio asmens nusiskundimą, kad už kokį gerą jo darbą ar už kalėjimus jis likęs nepagerbtas, šitas skundas kažkokiu disonansu nuskamba mūsų buvusiai intencijai. Tada viskas buvo tikriau ir gryniau... Ir tik vienam Dievui garbė, jeigu Jis per mus kažką gero padarė.
387



PETRAS PLUMPA

Pogrindžio spauda

P. Plumpa su šeima


    Dalyvaujant katalikiškoje veikloje, "Kronikos" leidimas sudarė tik vieną iš daugelio užsiėmimų. Prieš tai buvo keleri metai visokių darbų ir sumanymų, kurių vos menką dalį pavyko įgyvendinti.

    1967 m. Kaune susipažinau su radijo inžinieriais Algiu Palioku ir Jonu Gudeliu. Jie ruošėsi keisti profesiją - baigti pogrindinę Kunigų seminariją ir pradėti nelegalų pastoracinį darbą 1). Kartu atsirado ir religinės spaudos platinimo reikalas. Tuo metu šie inžinieriai jau buvo pasigaminę savo konstrukcijos kopijavimo aparatą ERA. Kažkokioje spaustuvėje jau buvo nelegaliai išspausdinta apie 200 puslapių kišeninio formato dr. Gonzagos da Fonsekos knyga apie Fatimą -"Marija kalba pasauliui". Per rankas ėjo įvairi mašinėlėmis spausdinta literatūra.

Dauginimas dideliais tiražais

    1968 m. Kaune, atsiradus galimybei, perėjau į "Žemprojektą" dirbti spausdintoju su rotaprintu. Jau minėtieji inžinieriai parengė Tihamer Totho knygutės "Jaunuolio būdas" maketą, "Žemprojekto" darbuotoja Janina Gudelytė su ERA padarė maketo kopijas ant folgų, o man beliko visa tai išspausdinti rotaprintu - 3000 egzemplioriųr Vienuolė Monika
--------
1 Dabar kun. A. Paliokas SJ dirba JAV, Čikagoje, lietuvių parapijoje. J. Gudelis - miręs.
388

Gavėnaitė ir kitos seserys pasirūpino knygelių įrišimu ir platinimu. Tas darbas reikalavo didelio atsargumo, nes visas spaudos dauginimo priemones kontroliavo milicija ir saugumas. Buvo kuriozų. Kartą po naktinio spausdinimo pamiršau nuvalyti guminį rotaprinto spaudos veleną. Rytą atėjęs kitas spausdintojas man parodė tą aplaidumą ir prisipažino, kad mane laikęs saugumo šnipu, todėl, slapta daugindamas literatūrą, per trumpą laiką jis net pražilęs. Vėliau abu išspausdinome apie 500 katekizmų, kuriuos buvo užsakęs vienas kunigas.

    Nuo 1968 m. felčeris Paulius Petronis pradėjo spausdinti ir platinti savo parengtas maldaknyges: "Jėzus ir aš", "Aukštyn širdis", "Melskimės". Iki 1973 m. jų pagamino apie 20 000. Namudines spausdinimo stakles jam padarė vilnietis Jonas Stašaitis, kuris ir pats organizavo maldyno spausdinimą.

    Dirbant "Žemprojekte" kadrų skyriaus darbuotojai susidomėjo mano politine praeitimi, todėl teko iš darbo išeiti. Nuo to laiko dirbau vien tik nelegalų spaudos dauginimo darbą.

    1969 m. metų vasarą kun. Jonas Buliauskas įsigijo nuosavą ERĄ, kurią pagamino tie patys inžinieriai A. Paliokas ir J. Gudelis. Būdamas bedarbis, ėmiau su ERA dirbti nelegaliai. Raudondvary pas ses. Ievą Laurusevičiūtę (kun. J. Lauriūno SJ seserį) ant aukšto įsirengėme darbo kambarį, parsigabenome aparatūrą ir prasidėjo knygų kopijavimas: A. Maceinos "Niekšybės paslaptis", "Dievo Avinėlis", J. Girniaus "Žmogus be Dievo", "Lietuviško charakterio problema" ir daugelis kitų. Sesuo M. Gavėnaitė rūpinosi jų įrišimu, o kun. J. Buliauskas - platinimu.

    Kadangi mūsų patalpa ant aukšto buvo nešildoma, rudenį persikrausčiau į namo palėpę Kaune, XIV Kranto gatvėje.

    Namo šeimininkė M. Vilkaitė mėgo skaityti knygas ir svajoti apie nepriklausomą Lietuvą.

    1970 metų rudenį ERĄ perdaviau Virgilijui Jaugeliui, o pats įsitraukiau į Pauliaus Petronio suorganizuotą maldynų spausdinimą J. Levandrausko sodyboje prie Zapyškio. 1971 metų pavasarį Juozas Gražys sutiko priimti ERĄ į savo namą
389

Kalniečių g. 2) V. Jaugelis į ten pervežė aparatą ir kelis mėnesius dirbo. Tais pačiais metais ERĄ iš Virgilijaus aš vėl perėmiau ir tame name pradirbau iki 1973 metų pradžios. Įvairias iš užsienio gaunamas arba Lietuvoje parašytas knygas duodavo kun. J. Buliauskas, tačiau kai ką gamindavau ir savo nuožiūra. 1972 metų pradžioje padariau žinomo " 17 000 Memorandumo" parašų kopijas ir jas nuvežiau Maskvos disidentams, kurie dokumentą paskelbė pasauliui. 1972 metų pavasarį padauginau Molotovo - Ribentropo pakto vertimą.

Nauja užduotis


    Pasitaręs su kun. Sigitu Tamkevičiumi, sutikau redaguoti "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką". Tai buvo kalbinis redagavimas, nes turinys priklausė nuo gaunamos aktualios informacijos, kurią rinkdavo kun. Sigitas. Tačiau toks darbas buvo labai neracionalus ir neatsargus: medžiagą surenka kun. Sigitas, po to ją veža man redaguoti, vėliau pasiėmęs perrašo mašinėle ir vėl veža pas mane dauginti. Pagaliau dar kartą atvažiuoja pasiimti padaugintų ir įrištų "Kronikos" egzempliorių... Toks dažnas "siuvimas" iš Simno į Kalniečių gatvę Kaune ilgai negalėjo tęstis. Pačiam važinėti į Simną buvo dar rizikingiau, nes KGB vyrukai tuomet dėjo daug pastangų nustatyti mano darbo vietą ir pobūdį. Bendrabutyje, J. Basanavičiaus gatvėje, kur gyvenau su šeima, sekimui buvo užverbuoti kaimynai. Jie kas mėnesį už tai gaudavo po 30 rublių. Vienas iš jų savo darbovietėje gavo net ilgalaikes atostogas "sveikatos pataisymui", o iš tikrųjų koordinavo kitų vietinių šnipų darbą, už tai iš KGB gaudamas po 160 rublių per mėnesį. Nuo bendrabučio iki konspiracinio buto Kalniečių gatvėje buvo ne daugiau kaip 500 metrų, bet kad į jį patektum be "uodegų", tekdavo sugaišti po pusę dienos ar nakties. Negalima buvo laikytis jokios sistemos, jokio periodiškumo, jokio numatyto maršruto. Kiekvieną mašiną ir kiekvieną žmogų reikėjo laikyti potencialiu sekliu ir atitinkamai elgtis. Nebūdamas visiškai tikras, kad pavyko
------------
2 Namas Kalniečių g. 113 buvo apiformintas—Vitneimo Semaškos-Se-maškevičiaus vardu, o tikrasis savininkas buvo Juozas Gražys.
390

atsikratyti "uodegų", kelionę prie EROS reikėdavo nutraukti ir grįžti namo. Savaime aišku, kad tokios kelionės negalėjo būti dažnos, todėl konspiraciniame bute neišeinant teko prabūti po keletą mėnesių. Maisto parūpindavo J. Gražys, E. Martinaitienė ieškodavo popieriaus, tinkamo kopijavimui. Kalniečių gatvės 113-ame name buvo padauginti pirmieji penki "Kronikos" numeriai. Juos visus, kaip ir daugelį kitų brošiūrų, įrišo J. Gražys.

    1973 m. vasarą ERĄ perdaviau P. Petronio žinion ir sumontavau ją parinktame bute Ežerėlio gyvenvietėje. Čia Adolfas Patriubavičius pagamino po 20 egz. "Kronikos" 6-ojo ir 7-ojo numerių, kopijavo knygas "Danguolės laimė" ir "Dievas šiandien".

    Kitą, gamykloje nurašytą, ERĄ įsigijo Vytautas Vaičiūnas, ją sumontavome Kauno rajone Šlienavos kaime pas Kazį Gudą. Tai buvo irgi P. Petronio surastas žmogus. Tuo metu inž. J. Gudelis konstravo mažagabaritį portatyvinės EROS modelį. Tokį aparatą galima vežiotis lagamine, taip pat greitai pakeisti konspiracinį butą.

    1973 m. J. Stašaitis sumontavo rotatorių ir kartu su V. Jaugeliu daugino "LKB Kronikos" 6-ąjį numerį bei parengė vaškuotes Alf. Grauslio knygos "Ieškau Tavo veido" gaminimui.

    Tačiau darbas su EROS tipo kopijavimo aparatais buvo nelabai produktyvus, spaudiniai nė iš tolo negalėjo patenkinti visos Lietuvos poreikių, kartu nepateisino dedamų pastangų ir rizikos. Visos tos mūsų ir kitų žmonių žinioje esančios kopijavimo ir spausdinimo priemonės negalėjo atlikti svarbiausio uždavinio - kompensuoti tos milžiniškos žalos, kurią per masines valstybines informavimo priemones bei mokyklas skleidė sovietiniams pavergėjams parsidavę propagandistai: "filosofai", rašytojai, mokytojai ir visi kiti totalinio mulkinimo mašinos sukėjai.

    "Kronikos" balsas buvo labiau gynybinis - ji garsino Lietuvos tikinčiųjų persekiojimus ir apeliavo į laisvojo pasaulio tautų sąžinę. Tai šiek tiek drausmino komunistus ir drąsino tikinčiuosius, bet negalėjo patenkinti idėjiškai dusinamos krikščioniškos visuomenės intelektinių poreikių.
391

Todėl iš pradžių kaip atsvarą komunistiniam melui reikėjo išleisti nors 10 gerai argumentuotų knygų, jas išplatinti Lietuvoje bent po 100 000 egzempliorių. Tų knygų turinys turėjo apimti pastarojo šimtmečio Lietuvos istoriją; marksizmo - leninizmo kritiką; naujausių mokslo laimėjimų ir katalikiškos doktrinos sintezę; svarbiausius lietuvių filosofų veikalus; geriausias lietuvių išeivijos knygas; Rusijos disidentų knygas; jaunimo dvasinės reanimacijos vadovą ir kt. Knygos turėjo būti platinamos veltui - sklisti kaip vanduo, kad KGB negalėtų pagal platintojų tinklą susekti leidybos ištakų. Aišku, tam reikėjo gerų materialinių sąlygų. Vien darbų pradžiai reikėjo kokio milijono rublių.

Ieškome slėptuvių

    Kartu su V. Jaugeliu pradėjome ieškoti požemių ir sunaikintų dvarų slaptaviečių. Pasinaudoti tuneliuose esančiais ištekliais ir juose įrengti pogrindinės veiklos katakombas reikėjo daug jėgų ir specialios technikos. Kun. J. Zdebskis liūdnai pranašavo, kad į tuos labirintus pavyks patekti tik nepriklausomos Lietuvos sąlygomis. Tačiau laukti nepriklausomybės nebuvo kada, todėl 1973 m. nusprendėme zonduoti kai kuriuos požemius. Kartą, po tokio naktinio darbo, rytą su V. Jaugeliu ėjome į Rietavą. Ties vienu pastatu mus sulaikė milicija ir pradėjo tardyti: kas tokie, iš kur, ką čia veikiame? Pasirodo, tą naktį buvo apvogtas kažkoks sandėlis, todėl milicininkai, pamatę einančius naktinius darbininkus, nepraleido progos juos ištardyti. Sąžiningai paaiškinome, kad kasame šulinį, bet nematėme reikalo nurodyti vietos. Pareigūnai, aišku, nepatikėjo ir abu nutempė į poskyrį, o vėliau - į Plungės areštinę. Kun. J. Zdebskis, nesulaukęs mūsų grįžtančių ir neradęs darbo vietoje, nusprendė, kad naktį besidarbuojančius areštavo, todėl nuvažiavo ieškoti į milicijos poskyrį. Ten jį mielai priėmė ir taip pat apnakvydino Plungės areštinėje. KGB veikėjai iškrėtė jo automobilį, tardė ir galiausiai, nieko nepešę, paleido. Kadangi mes su Virgilijumi neatsakinėjome į milicininkų ir čekistų klausimus, be to, pradėjome bado streiką, tai ir mus išleido, prieš tai nustatę asmenybes. Taip numatytas darbas toje, mums atrodančioje
392

labai perspektyvioje, apylinkėje buvo sustabdytas, mat dar labiau atkreipėme į save jau ir taip didelį saugumiečių dėmesį.

Krata ir areštas

    1973 m. kovo mėnesį buvo suimti kauniečiai, įkūrę pogrindinę politinę organizaciją: Šarūnas Žukauskas, Antanas Sakalauskas, Izidorius Rudaitis ir Vidmantas Povilionis. Jie įsigijo kelias senas rašomąsias mašinėles, planavo įsirengti ERĄ, ketino leisti tęstinį leidinį "Naujasis varpas", dauginti aktualią politinę ir kultūrinę literatūrą, tačiau areštai tuos planus suardė.

    Praslinkus kelioms savaitėms po įvykio Rietave, lapkričio 19 d. prasidėjo kratos ir galimų "Kronikos" leidėjų areštai. Į bendrabučio kambarį Basanavičiaus gatvėje Kaune, kur tuo metu gyvenau, atėjo būrys čekistų, vadovaujamų ginkluoto kapitono Juozo Marcinkevičiaus. Kratos metu paėmė religinio turinio knygas ir užrašus, tarp jų neseniai išverstą knygą Lellot "Gyvenimo problemos sprendimas" (ji buvo paruošta kopijuoti ERA). Jokių nusikalstamos veiklos įkalčių čekistai nerado, todėl Kauno KGB būstinėje tardytojų grupės vadovas J. Markevičius arešto pretekstu nurodė tai, kad gyvenu svetima pavarde - Pluiras. Iš tikrųjų tokią pavardę turėjo mano šeima, o aš iš viso jokių dokumentų neturėjau, todėl šiuo atveju nebent milicija galėjo skirti piniginę baudą.

    Pirmieji tardytojų klausimai parodė, kad juos domino tiktai "Kronikos" leidyba. Nemačiau reikalo atsakinėti į čekistų klausimus, todėl tardymai trukdavo neilgai - nebuvo ką protokoluoti. Kai įžūliai besielgiantį tardytoją J. Marcinkevičių pakeitė gudresnis T. Lazarevičius, padėtis nepasikeitė - į klausimus vis tiek neatsakinėjau. T. Lazarevičius pagrasino, kad teismas man paskirs tokią bausmę, kokią gaus visi kiti suimtieji kartu paėmus. Ir iš tiesų po 7 mėnesių Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo teisėjas A. Bataitis, reikalaujant prokurorui J. Bakučioniui, nuteisė 8 metus kalėti griežtojo režimo lageryje, o visų kitų tuo metu teisiamųjų bausmių suma irgi buvo 8 metai. Buvome kaltinami pagal tuometinio baudžiamojo kodekso 68 str., t. y. sistemingu antitarybinės agitacijos ir propagandos skleidimu, nors nei
393

prokuroras, nei teisėjas neturėjo jokių įrodymų tokiam kaltinimui. Jie patys teisinio vaidinimo metu padarė mažiausiai 8 baudžiamojo proceso pažeidimus. Už nusikaltimą, bylos fabrikavimą jie turėjo būti teisiami, tai savo kalboje ir pasakė V. Jaugelis: "Jums reikėtų sėdėti nusikaltėlių suole, o mes turėtume jus teisti".

    Kalėdamas 36-ame Permės lageryje, po metų per pasimatymą su žmona sužinojau, kad "Kronika" ir toliau gyvuoja. Po pasimatymo čekistas Kronbergas paklausė, ar noriu grįžti namo ir, jeigu noriu, tai galiu grįžti. Buvo aišku, kad areštai ir teismai "Kronikos" nesunaikino, todėl netiesiogiai man buvo siūlomas abipusiai naudingas Judo sandėris. Kad panašūs pasiūlymai daugiau nesikartotų, atsakiau trumpai: "Nenoriu grįžti".

    Daugiau panašių siūlymų niekada nebuvo.
    Baigiant šią trumpą apžvalgą reikėtų pasakyti, kad pogrindžio literatūros gaminimo banga 1968 m. prasidėjo įvairiose Lietuvos vietose be išankstinio organizavimo. Tai buvo stichiškas procesas, giminiškas tiems nelegaliems visuomeniniams politiniams judėjimams, kurie tuo pat metu vyko Čekoslovakijoje, Rusijoje ir net Prancūzijoje. Judėjimas Lietuvoje išsiskyrė savo religiniu pobūdžiu.

    Nors 1973 m. pabaigos kratos ir areštai Lietuvoje sunaikino daug nelegalių literatūros dauginimo taškų, bet buvo ir stiprus impulsas atsirasti naujiems leidiniams. Daug kas daugino knygas rašomosiomis mašinėlėmis ar įvairiais valdiškais kopijavimo aparatais. Kai kurių žmonių nuosavose bibliotekose būdavo išties daug tokiu būdu pagamintos literatūros. Vien šių knygų sąrašas užimtų keliolika puslapių.

    Tad ir ši atsiminimų pobūdžio apžvalgėlė apie 1968 -1973 m. pogrindžio spaudą tėra tik blankus atšvaitas to įtempto ir pavojingo darbo, kurį dienomis ir naktimis dirbo vyrai ir moterys įvairiose Lietuvos vietose. Dėl savo kuklumo jie nerašo atsiminimų, todėl įdomi jų gyvenimo patirtis nueina į užmarštį kartu su jais pačiais.
(Perspausdinta iš "Caritas", 1992, Nr 9-10, ir "Tautos atmintis", 1996/7)
394
Ses. NIJOLE SADŪNAITĖ

Purus žvirbliukas

    1970 metais, kai už vaikų katekizaciją buvo suimtas kun. A. Šeškevičius, kiek vėliau kunigai J. Zdebskis ir P. Bubnys, išgyvenau didelį dvasios sukrėtimą. Jų laikysena, elgesys teisme ir prisiimtas kryžius bylojo, kad ir aš, ir kiti negalime likti abejingi persekiojamai Tiesai, kad turime padaryti viską, ką galime. Prisimenu, pradžioje Vilniuje, vėliau Svėdasuose slaugiau sunkiai sergantį kanauninką Petrą Raudą, kai pasirodė pirmasis "Kronikos" numeris. Kan. P. Raudą labai gerbiau ir mačiau, kaip jis džiaugėsi pasirodžiusia "Kronika". Kartu kanauninko veide mačiau ir nerimą, kad už "Kroniką" reikės skaudžiai mokėti, ne vienas bus terorizuojamas, eis į kalėjimą. Kai besidžiaugdama pasakiau, kad laimingi tie, kurie už tiesą eis kentėti, kad idėja nieko neverta, jei nėra norinčių už ją aukotis, kanauninkas tik palingavo galvą ir pasakė, kad nežinau, ką kalbu, kančia visada yra išbandymas ir ne vienas gali palūžti. Ir vis tiek tada visi buvome labai laimingi, tikėjome, kad Dievas padės.

Ses. N. Sadūnaitė su kun. R. Grigu
395
Pasiūlymas padėti "Kronikai"

    1974 metų ankstyvą pavasarį, mirus kan. P. Raudai, grįžau į Vilnių. Vieną dieną į namus užėjo kun. J. Zdebskis (jį gerai pažinojau, kun. J. Zdebskis buvo vienuolijos, kuriai priklausiau - Svč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo tarnaičių seserų kongregacijos, - dvasios vadas, dažnai vadovaudavo metinėms rekolekcijoms) ir paklausė, ar nesutikčiau perrašinėti ir platinti "Kroniką". Aš labai apsidžiaugiau, kad man, tokiai žioplai, siūlo, ir, kaip žmonės sako, visom keturiom sutikau. Išeidamas kun. J. Zdebskis dar pažadėjo, kad vienintelis atlygis už darbą - kalėjimas; perspėjo, kad, jeigu pagaus, nepaglostys. Pasiteiravo, ar neišsigandau. Į klausimą atsakiau klausimu: "O kaip jūs nebijot? Neseniai grįžot iš lagerio ir vėl dirbat... "

Naujas darbas
    "Kroniką" perrašinėjau ir platinau su kita kongregacijos seserimi Brone Kibickaite. Dirbdavome Vilniuje, valdiškuose butuose, pas žmones, kurie nebuvo KGB įtariami, kurių namo sienos storesnės ir todėl mažesnis girdimumas, geri kaimynai. Beveik visada rašydavome naktį, nes dieną reikėdavo dirbti valdiškuose darbuose. Beje, šiuo atžvilgiu turėjau neblogą darbą - dirbau budėtoja kas ketvirtą parą. Taigi laiko "Kronikos" dauginimui užtektinai. Viena garsiai diktuodavome, kita rašydavome. Viską, ką per naktį perrašydavome, ryte išsinešdavome.

Areštas
    Tų pačių metų rugpjūčio 27 dieną, po nepilno pusmečio nuo darbo pradžios, mane areštavo. Tada perrašinėjome 11-tą "Kronikos" numerį. Pirmą kartą rašiau savo bute! Tardymas KGB izoliatoriuje truko dešimt mėnesių. Kadangi nesijaučiau kalta, nusprendžiau neatsakinėti į tardytojo klausimus. Atsisakydama duoti parodymus stengiausi atsiriboti nuo KGB daromo nusikaltimo - persekioti tiesą ir tuos, kurie už ją kovoja. Man tada buvo labai aišku, kad tik taip, o ne kitaip turiu elgtis. 1975 m. birželio 16-17 d. įvyko teismas, mane nuteisė 3 metams lagerio ir tiek pat tremties; Bausmę
396

atlikau viename iš garsiausiųjų Mordovijos lagerių Baraševe, o tremtį - Krasnojarsko srity, Bogučianuose. Tardymo metu saugumiečiai prašė pademonstruoti, kaip greitai rašau rašomąja mašinėle. Atsisakiau, sakydama, kad dabar nėra jokio reikalo rašyti. Grįšiu po šešerių metų ir tada vėl dauginsiu "Kroniką".

Pagalbininkė

    Beje, negaliu neprisiminti ses. B. Kibickaitės. Tik grįžusi sužinojau, kad ji visą mano kalinimo laiką daugino "Kroniką". Jos žodžiais, "stengėsi dirbti ir už mane, ir už save ". Spausdino Vilniuje, mūsų bute, kuris buvo sekamas. Gana dažnai jame nekviesti apsilankydavo saugumiečiai, ji pati buvo tardoma, visaip gąsdinama. Išeidama iš namų kalkę ir perrašytus puslapius paslėpdavo koridoriuje, kur stovėjo sena nerakinama spinta. Namo gyventojai į ją dėdavo nereikalingus stiklainius... Dirbdama tokiom aplinkybėm, ji parodė neeilinę drąsą, tai buvo beveik šimtaprocentinė rizika.

    Grįžusi iš tremties, ir aš stengiausi ištesėti kažkada saugumiečiams duotą pažadą ir gana greitai įsitraukiau į seną darbą - dauginau, platinau, teko padėti redaguoti, ieškojau kelių, kaip nufotografuotą "Kroniką" persiųsti į Vakarus. Tai truko beveik pusantrų metų. 1982 metų lapkritį buvo aišku, kad man fabrikuojama nauja kriminalinė byla, todėl pradėjau slapstytis, - o gal pavyks kurį laiką dar padėti "Kronikai"... Dievui saugant, dar metus galėjau dirbti. Pirmaisiais slapstymosi metais beveik visus "Kronikos" numerius veždavau į Maskvą. Ten ją perduodavau rusų disidentams, o šie įvairiais keliais, patys rizikuodami, siųsdavo toliau. Ačiū jiems. Vėliau į Lietuvą pradėjo atvykti daugiau užsienio turistų, kitų asmenų, todėl ir mano pagalba sumažėjo.

"Kronikos" perdavimas į Vakarus

    Prisimenu, sužinojau, kad į Minską iš JAV atvyko jėzuitas t. Jonas Kidykas SJ. Jis į Lietuvą nebuvo įleistas. Apsistojo Minsko viešbutyje. "Kronika" buvo paruošta "kelionei", bet nebuvo per ką perduoti. Važiavau į Minską pati. Viešbutyje turėjau palikti savo pasą.
397

    Suradau t. Joną, perdaviau "Kronikos" fotojuostą, kad KGB pasiklausymo aparatūra neužfiksuotų, raštu paaiškinau, kaip ją pervežti į JAV, kad jam kratą gali daryti tik dalyvaujant JAV ambasados darbuotojams. Po to kalbėjomės apie eilinius įvykius ir kartu meldėmės. Išeidama iš viešbučio atsiėmiau savo pasą. Dievas padėjo, "Kronika" sėkmingai pasiekė Vakarus, nors kagėbistai jam išvykstant labai nuodugniai krėtė visus t. Jono daiktus ir kišenes.

    Kitą kartą "Kroniką" teko perduoti per atvykusią tolimesnę giminaitę. Su ja viešai susitikdavau, net bendradarbiai perspėjo, kad nereikėtų per ją siųsti "Kronikos", nes KGB labai detaliai jos daiktus tikrins. Nebuvo išeities. Taip pat raštu paaiškinau viešbutyje, kaip išvežti. Nepaisant kruopščių KGB kratų, "Kronika" nebuvo aptikta.

Ačiū Dievui!

    Rizikuoti tekdavo ne kartą, nes dažnai nebūdavo kitos išeities ir reikėdavo pasitikėti Gerojo Dievo globa. Niekada neapsivildavau. Kelis kartus taip teko per giminaičius perduoti, kad net visi artimieji prašydavo nemėginti to daryti... Mes, kaip sąmokslininkai, žinant tik Dievui, bandydavome "prasiveržti" niekam neprasitarę ir Dievas laimindavo - "Kronika" pasiekdavo Vakarus.

    Kartą, kai mano sekimas buvo ypač sustiprintas, turėjau į Maskvą nuvežti "Kroniką" ir vysk. Vincento Borisevičiaus per tardymus ir kankinimus kagėbistų sudraskytus ir sukruvintus marškinius. Juos man buvo atidavusi vyskupo sesuo Marytė Borisevičiūtė, mano Sutvirtinimo motina. Norėjau, kad kartu su "Kronika" ši relikvija pasiektų Vakarus. Jau turėjau nupirktą bilietą į Maskvą. Vakare išėjau iš namų Architektų gatvėje (Vilniuje) ir pastebėjau budinčias dvi KGB mašinas su sekliais. Kad nesulaikytų, prie pat namų sustabdžiau pravažiuojančius su lengvąja mašina, įšokau į ją ir nuvažiavau į miesto centrą. Mus sekė KGB mašina; antros nemačiau, gal pasiliko... Prie "Lietuvos" kino teatro, Trakų gatvėje sustabdžiau ir iššokau iš mašinos. KGB mašina pasiliko anapus kryžkelės šviesoforo, o aš nubėgau už buvusių kareivinių gatvele, kuria važiuoti draudžiarna, kad atsiplėščiau
398

nuo KGB seklių. Bet jiems draudžiamų ženklų nebuvo... Vos spėjau įbėgti į uždarytos Pranciškonų bažnyčios šventorių, kai išgirdau ūžiant jų mašiną. Sustoję ieškojo manęs, nes kiemas aklinai užtvertas, tik vienas įėjimas, prie kurio budėjo jų komanda... Iš karto jie manęs nepastebėjo. Apšniukštinėję visus užkampius, grįžo ir pamatė mane įduboje prie vartų. Beliko naudotis jų metodais... Kagėbistai buvo trise, o aš ėmiau juos barti, kam prisikabino ir sekioja mane. Jie sumišo - nelaukė tokios reakcijos... Išbėgau į gatvę. Jie tik sekė mane. Įšokau į troleibusą, važiuojantį į stotį. Jie iš paskos. Supratau, kad, kaip visada, geležinkelio stotyje mane sulaikys, pralaikys milicijos poste, kol išeis traukinys į Maskvą... Buvo jau po 22 vai., todėl troleibuse keleivių nedaug. Garsiai paprašiau, kad kas nors palydėtų mane iki traukinio, nes kagėbistai jau kelintą kartą be orderio mane sulaiko. Žmonės buvo išsigandę...

Palyda

    Nuėjau į troleibuso priekį. Už vairuotojo sėdėjo du jauni vyrai - rusai. Jie rusiškai paklausė, ką aš kalbėjau. Paaiškinau rusiškai ir paprašiau jų palydėti iki traukinio. Kagėbistai ėmė rusams aiškinti, kad aš psichinė ligonė. Paprašiau kagėbistų dokumentų - kokią jie turį teisę mane sulaikyti? Jie tylėjo. Atvykus į stotį, tie du rusai mane lydėjo, o kagėbistai sekė iš paskos. Ėjau su jais per tiltą, aplink, kad stotyje milicija nesulaikytų. Priėjus prie Maskvos traukinio, savo vagono konduktorei parodžiau bilietą. Kagėbistai nesitikėjo, kad jį turiu. Padėkojusi geriems rusų tautybės vyrams, išdrįsusiems neklausyti KGB, įsėdau į traukinį. Laimingai nuvažiavau ir viską perdaviau. Žinoma, ir Maskvoje teko keisti išvaizdą, išorę, kad neįkliūčiau. Dievas laimino, ir "Kronika" su vyskupo relikvija pasiekė Vakarus. Kas žmogui neįmanoma, Dievui įmanoma!

Keli žodžiai apie baimę

    Baimė yra natūralus žmogaus jausmas, ir aš jos turiu ne mažiau kaip kiti. Saugumas mokėjo žmones šantažuoti. Pusę metų gąsdino psichiatrijos ligonine, aiškino, kaip kankins.
399

Būdavo, naktį pabundi ir klausai, kaip pravažiuoja mašina... Šiurpus jausmas... Esu buvus psichiatrijos ligoninėje - bandžiau iš jos padėti ištrūkti kitiems žmonėms. Matyti joje vaizdai man padėjo labiau suvokti, kas yra pragaras.

    Prisimenu, reikėdavo važiuoti į Maskvą. Ten jau susitarta ir laukia žmogus, o tave atvirai seka, seka tavo namus.
Nejauku būdavo išeiti į gatvę, žengti pirmą žingsnį... Tokiais atvejais mane visada gelbėdavo mintis, kad esu Dievo rankose. Jis - Išmintis ir Meilė. "Pasitikiu, Viešpatie, Tavimi, tebūnie Tavo valia." Sužadintas pasitikėjimas pašalindavo stresinę būseną. Saugumo kameroje su savimi turėjau mažą paveiksliuką - vyro delne kuo ramiausiai tupi purus žvirbliukas. Tai man irgi padėdavo nukreipti mintį prie Dievo -Jis mane myli, manimi rūpinasi, žino, ko man reikia. Aš esu Jo rankose ir galiu jaustis kur kas saugiau nei tas žvirblelis. Toks pasitikėjimas grąžindavo ramybę... Ir iš tiesų aš niekada nejutau tokios dvasinės paramos ir šviesos kaip tuos dešimt mėnesių saugumo izoliatoriuje, nors fiziškai ir moraliai dažnai buvo nelengva.


Dievo valia

    Galiu nuoširdžiai pasakyti - Dievas nerado žioplesnės už mane. Ir KGB žinojo, kad nesu susipažinusi su jokiom juridinėm gudrybėm. Jie jautė, kad nemažai žinau, ir buvo tikri, jog mane greitai prakalbins... Sakydavo: "Ne tokius vyrus prakalbinom". Tai, kad per ilgus tardymo mėnesius nepavyko įvaryti baimės, palaužti, - ne mano nuopelnas. Turbūt čia tiktų prisiminti Šventojo Rašto mintį apie tai, kad Viešpats dažnai pasirenka mažus ir neišmanančius, kad sugėdintų išminčius...

    Aš ir saugume sakydavau: kuo jūs man blogiau darote, tuo man geriau išeina. Pasodinot mane į kalėjimą ir taip išgarsinot Lietuvą. Už jokius pinigus aš tokios reklamos Lietuvai nebūčiau įstengusi padaryti. Slapstydamasi padėjau "Kronikai" ir parašiau atsiminimus. Laisvėje tikrai nebūčiau nė vienos knygos parašiusi!

    Aš neturėjau nė mažiausios minties, kad tai bus knygos. Buvo tik didelis noras, kad pasaulis-sužinotų, kas darosi čia,
400

už geležinės sienos. Juk Stalino laikų teroras nesibaigė, jis tik pakeitė veidą. Fizinis genocidas virto dvasiniu, kuris tam tikra prasme yra baisesnis už pirmesnįjj. Norėjau, kad pasaulis sužinotų apie politinius kalinius, ypač apie rusų moteris stačiatikes (žinios iš Lietuvos ar Ukrainos vienaip ar kitaip prasiskverbdavo pro užkardą, o apie tas kalines ruses, žinojau, niekas kitas be manęs nepapasakos). Siunčiau tremtinių adresus su viltimi, kad gal kas nors padės moraliai ar materialiai. 1983 m. surašiau man žinomus faktus ir, pavadinusi "KGB akiratyje", rankraštį kartu su "Kronika" perdaviau į Vakarus. Ten mano raštą jau pažinojo, nes ir anksčiau, perduodama "Kronikas", ranka prirašydavau adresą. Rankraštyje parašiau, kad medžiagą gali naudoti savo nuožiūra. Jie išspausdino knygą.

    Antrąją - "Gerojo Dievo globoje" - perdaviau 1987 m. prieš pat pakartotinį mano areštą. Rašiau priešuokiais. Žinojau, kad, jeigu Vakarų radijo stotys pradės cituoti, manęs tikrai nepaglostys ir bausmė bus kur kas didesnė nei pirmąjį kartą. Aš tikiu, mes turime padaryti viską, ką galime, ir ateis laikas, kai Dangus palaimins mūsų pastangas.

Ses. N. Sadūnaitė su kun. Alf. Svarinsku laisvėje
401

Ses. BIRUTĖ BRILIŪTĖ

Pirmieji bandymai rašyti "Kronikai"

    Su KGB persekiojimu susidūriau dar ankstyvoje vaikystėje, kai 1969 metais iš matematikos mokytojos pareigų už tikėjimo išpažinimą buvo atleista mano mama, tėčiui sutrukdyta gauti mokslinį laipsnį inžinerijos srityje.

    Per neilgą savo gyvenimą teko dalyvauti keturiose kratose ir daugelyje tardymų - Vilkaviškyje, Marijampolėje, Vilniuje.

    Kun. Sigitas Tamkevičius, kuris buvo ilgametis mūsų šeimos draugas ir vienuolijos, kuriai priklausiau, dvasios vadovas, ragindavo seseris aprašyti grubesnius KGB teroro atvejus ir pateikti juos pogrindžio spaudai - "LKB Kronikai".

    Kartą po aprašytos Marijampolėje (tada Kapsuko mieste) kratos kun. Sigitas Tamkevičius nusistebėjo, kad sklandžiai reiškiu mintis. Paragino leisti jaunimo leidinį, kuriam pats ir pavadinimą sugalvojo - "Lietuvos ateitis".

    Tuo metu jau buvau baigusi aukštesniąją muzikos mokyklą, studijavau muzikos pedagogiką Konservatorijoje neakivaizdiniu būdu ir dirbau mokytoja mokykloje. Didelę laiko dalį nuo pat studijų pradžios skyriau evangelizacijai -katekizacijai parapijose. Dirbau su jaunimu ir vaikais įvairiose parapijose, o vėliau su ses. Aldona Raižyte ir Sauliumi Kelpša bandėme suburti ir visą Lietuvos katalikiškąjį jaunimą. Šiam darbui leidinys "Lietuvos ateitis" galėjo ypač patarnauti.

    Situacija labai pasikeitė, kai 1980 metais vienuolyno pavedimu persikėliau gyventi į Kybartus. Teko dauginti spiritiniu rotaprintu "Kroniką", "Aušrą", "Lietuvos ateitį"; redaguoti "Lietuvos ateitį", ją fotografuoti, aktyviai dirbti su katalikiškuoju Lietuvos ir Kybartų parapijos jaunimu.
402

    1983 metais po kun. Sigito Tamkevičiaus arešto ėmiau aktyviau talkinti "Kronikos" leidybai: parengiau visus "Kronikos" ir daugumą "Aušros" fotojuostų perdavimui į Vakarus; dauginau, talkinau redagavimo darbe.

    Vėliau, Bažnyčios pavedimu, nutraukiau jaunimo leidinio "Lietuvos ateitis" redagavimą ir atsidėjau "Kronikos" leidybai - redagavimui, dauginimui ir mikrofilmų parengimui.

    KGB nepasitenkino tik kun. S. Tamkevičiaus areštu. Greitai po to areštavo kun. J. K. Matulionį. Labai nukentėjo ir Kybartų parapijos jaunimas. Buvo po vieną ar keletą kartų tardomi moksleiviai. Tardymų metu jie laikėsi tikrai pavyzdingai. Ką tik vidurinę mokyklą baigęs Romas Žemaitis buvo kartu su kun. J. K. Matulioniu areštuotas ir nuteistas 2 metams. Jis nepalūžo nei teismo metu, nei kalėjime, nei grįžęs po to. Tai buvo ypatingos dvasios vaikinas.

    Dešimtos klasės moksleivę Aušrą Karaliūtę už aktyvų savo tikėjimo propagavimą ir mokyklos vadovybei nepatikusį rašinį apie SSSR pastūmėjo palikti vidurinę mokyklą. Nei ji, nei jos artimieji, kuriuos "auklėjo" saugumietis V. Kanonenka, nepalūžo.

    Rengiant 73-iąjį "LKB Kronikos" numerį, saugumiečiai kratos metu rado spaudai tvarkomas žinias su mano ranka padarytais redakciniais teksto pataisymais. Tai buvo rimtas įkaltis. Saugumas sekė be atvangos.

    Siekdamos situaciją palengvinti, paprašėme, kad šį "Kronikos" numerį suredaguotų Vilniuje ses. Elena Šuliauskaitė. Ji ir ses. N. Sadūnaitė bandė tai padaryti - deja, ir jų ranka perrašytą 73-iąjį "Kronikos" numerį konfiskavo KGB.

    Kad KGB suklaidintume, teko bet kokia kaina šį numerį parašyti ir perduoti į Vakarus. Nors ir sekama, ryžausi tai padaryti. Šiam žingsniui pritarė ir vienuolyno vyresnioji ses. Julija Kuodytė. Pavyko parengti ne tik mašinraštinį tekstą, bet ir fotojuostą padaryti.

    Atgimimo pavasaris mano gyvenime buvo ypač lemtingas - apsaugojo nuo ilgų ir sunkių metų kalėjime už "LKB Kronikos" redagavimą, dauginimą ir platinimą. Tas pavasaris man ypač aiškiai parodė, kad Dievą mylintiems, juo pasitikintiems viskas išeina į gera.
403

Ses. BERNADETA MALIŠKAITĖ

"Vaikeli, būk rami..."

    Šiandien retas kuris pasakys, kad nieko negirdėjęs apie "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką". Ir ne vienas, ilgai tylėjęs, prisipažins, kad rinko jai medžiagą, daugino, platino; kitas pridurs, kad ir apie jo vargus rašė "Kronika". Skaitai joje surašytus faktus ir jauti, kaip nelengva mokytojo išjuokiamam pradinukui paslėpti baimę ir ašaras, kokio užsispyrimo tylėti reikėjo KGB tardomam paaugliui, kaip brangiai kunigas sumokėjo už ištikimybę Tiesai. Ir kita medalio pusė - nenuginčijama jų dvasios pergalė prieš pasaulio galinguosius, prieš patyčias, klastą, brutalią jėgą. Šito negalėjo nesuprasti KGB. Todėl kiekvieną kartą, išleisdami iš savo rūmų, primindavo, kad, gink Dieve, pokalbis nepatektų į "Kroniką".

    "Kronika" buvo ir yra kovos šauklys už tiesą, už laisvę.

Pirmas susidūrimas su "Kronika"

    Mokiausi tada Vilniaus pedagoginiame institute, berods paskutiniame kurse. Vakarais su kurso drauge, vaikščiodamos Žvėryno gatvelėmis, ieškojome atsakymo į pagrindinius žmogaus būties klausimus. Atrodė, žmogus toks ribotas, laikinas ir iš esmės vienas tarp tokių pačių vienišų būtybių. Atrodė, lyg būčiau kokia šachmatų figūrėlė, su kuria kažkas žaidžia gyvenimą. Žvelgiau į tikėjimo tiesas. Veltui. Širdis tylėjo, o protas maištavo. Prisiminiau pažįstamą kunigą, iš
404

kurio mokyklos metais parsinešdavau paskaityti religinių knygų. Prirašiau kelis lapus "filosofinių" samprotavimų, neslėpdama ir nešvelnindama išsakiau savo priekaištus Kūrėjui už taip netobulai sukurtą pasaulį ir laukiau atsakymo. O jo vis nebuvo. (Vėliau paaiškėjo, kad nenurodžiau savo adreso.) Po kurio laiko tėviškėje mano pažįstamas kun. Gvidonas Dovidaitis vadavo parapijos kleboną. Sutikęs mamą, pasiteiravo apie mane, o sužinojęs, kad esu namie, pakvietė į kleboniją. Ėjau tikėdamasi ilgo pokalbio ir labai nustebau, kai kunigas, pasakęs kelis nereikšmingus sakinius, padavė ryšulėlį ir tyliai pasakė: "Parėjus perskaityk".

    Tai buvo mano pirmas susitikimas su "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika". Dvi dienas, dalydamasi su mama, skaičiau "Kroniką" (buvo apie 20 skirtingų jos numerių) ir kitus pogrindžio leidinius. Atsivėrė nežinomas, iki tol net nenujaustas gyvenimas - yra pogrindis, visai kaip anais istorijos vadovėlyje aprašytais laikais. Romantika! Paslaptis, kurią taip netikėtai sužinojau ir norėjau ja greičiau su kuo nors pasidalyti. Dabar jau pati ieškojau kelių, iš kur gauti "Kronikų".
Dvasios ramybė

    Mano vidinis maištas pamažu rimo, studijos ėjo į pabaigą. Paskutiniaisiais metais buvę mokyklos mokytojai (ne patys, per kitus) perspėjo, kad jei ir toliau viešai lankysiu bažnyčią, diplomo nematysiu. Patarė važinėti į kitas parapijas. Vieną sekmadienį nuvažiavau į Pajevonį. Grįžtant buvo labai gėda, suvokiau, kad jau prasidėjo būsimos mokytojos veidmainystė... Apsisprendžiau daugiau neveidmainiauti. Jei negausiu diplomo, tai ir nereikės - matyt, tokia Dievo valia. Gavau.

    Tais pačiais metais įstojau į Šventosios Šeimos kongregaciją. Dabar "Kroniką" skaičiau reguliariai, numeris po numerio. Ją gaudavau per vienuolyno vyresniuosius. Labiau įsitraukiau į bažnytinį gyvenimą, ir kuo toliau, tuo dažniau ateidavo mintis, kad ir aš turiu padėti pogrindžio spaudai. Savotiškas ženklas atrodė lietuvių kalbos ir literatūros studijos, mat nedaug kas tikėjo, kad įstosiu į institutą (buvau nekom-jaunuolė!), o įstojau, baigiau. Turiu gi kažkaip "atidirbti". Iš prigimties nesu apdovanota ypatinga drąsa, todėl ši mintis
405

ne tik viliojo, bet ir gąsdino, bandžiau ją atmesti kaip sensacijų vaikymąsi. Vienų vasaros atostogų metu apie savo slaptus norus prasitariau vyresniajai. Išklausiusi mano painų aiškinimą, ji nusišypsojo, bet nepriekaištavo. Iš elgesio supratau, kad vyresnioji nėra nusiteikusi prieš tokį darbą ir apie "Kroniką" žino kur kas daugiau nei aš.

Darbas "Kronikoje"

    Kai už "Kronikos" dauginimą suėmė mūsų vienuolinės šeimos seseris Genutę Navickaitę ir Onutę Vitkauskaitę (su jomis kartu gyvenau), prasidėjo masiniai seserų tardymai. Esu dėkinga kongregacijos vyresniesiems, kad tokiu sunkiu metu, kai net kai kurie kunigai priekaištavo ir reikalavo: "Tik nesikiškit į politiką!", vienuolija nesutriko ir nesitraukė. Tokią savitvardą, neklysiu sakydama, daugiausia nulėmė kongregacijos dvasios vadas, dabar arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Jo rami, tvirta laikysena neleido suglebti ir aplinkiniams. Ir toliau vienuolyne skaitėme "Kroniką", "Aušrą", kitą pogrindžio literatūrą. Spėjau, kad mūsų seserys ją daugina.

    Netrukus kun. Sigitas Tamkevičius paprašė ištaisyti kažkokio dokumento klaidas. Kiek vėliau, perskaitęs mano tardymo aprašymą, užklausė, ar nesutikčiau padėti redaguoti "Kroniką". Sutikau, o parėjusi namo tą naktį ilgai neužmigau. Paslaptis virto realybe. Džiaugiausi, kad manimi pasitiki, kad galėsiu padėti. Kita vertus, seserų areštai, tardymai, kratos. Viskas dar buvo labai gyva. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau galiu patekti į kalėjimą. Kitą dieną kun. S. Tamkevičiui pasakiau, kad padėti sutinku, bet nesu ypatinga drąsuolė, kas bus, jeigu suėmimo atveju palūšiu? Man atrodė, kad tai labai svarbu pasakyti. Kunigas nuramino, sakydamas, jog nereikia taip toli į ateitį žvelgti, galvoti, - viskas ateina pamažu. Jei Dievas duos kančios, duos ir jėgų ją pakelti.

    Nuo tada (buvo rengiamas "Kronikos" 44-asis numeris) vis dažniau savaitgaliais grįždavau į Kybartus. Maždaug kas du, kas pustrečio mėnesio reikėdavo padėti redaguoti naujai rengiamą numerį. Kybartuose sutikdavau ir kitas seseris: Oną Kavaliauskaitę, Oną Šarakauskaitę, Birutę Briliūtę. Supratau,
406

kad ir jos kažką dirba, padeda. Niekada nesmalsavome. Laikai, kai gyvendamos Kaune su O. Šarakauskaite garsiai skaitydavome "Kroniką" ir spėliodavome, kas ją leidžia, baigėsi. Dabar visi turėjome laikytis, anot kun. S. Tamkevičiaus, "žemės tylos ", o netyčia ką nors sužinojus pasistengti kuo greičiau užmiršti, ypač vardus, pavardes, vietoves ir pan. Tai nelengva, bet įmanoma. Dar ir šiandien turbūt ne viską viena apie kitą žinome.


Nauja atsakomybė

    Visa atsakomybė tada atiteko kun. S. Tamkevičiui, ir tik dabar iš dalies suprantu, kaip jam buvo nelengva. Tuo ne kartą turėjau progos įsitikinti. Ypač skaudžiai išgyvendavo dėl kitų areštų, atrodė, lyg jaustųsi dėl to kaltas ir mielai pasikeistų vietomis. Į valdžią atėjus J. Andropovui, kun. S. Tamkevičius vis dažniau susirūpindavo, iš kur gauti naujų pagalbininkų. Prisimenu, vieną sekmadienio popietę, išleidę numerį, vadinamoji redakcija - kun. S. Tamkevičius, ses. Elena Šuliauskaitė, ses. Nijolė Sadūnaitė ir aš - užlipome ant Kybartų bažnyčios vargonų pasitarti (mat klebonijoje buvo neatsargu garsiai kalbėti ir bendravome tik raštu). Kun. S. Tamkevičius ramiai pasakė, kad ir jis greitai gali būti areštuotas, bet "Kronika" turi eiti. Taigi areštas nebuvo netikėtas, gal kiek netikėta ir sunki buvo pati atsakomybė, kurios negalėjome išvengti. Praėjus beveik mėnesiui po kun. S. Tamkevičiaus arešto, susėdome visos kybartietės savo sode ir jau ne iš smalsumo pabandėme išsiaiškinti, ką kuri žinome. Paaiškėjo, kad padėtis ne tokia jau beviltiška, o ir patirties šiek tiek yra. Ses. Birutė Briliūtė fotografuos, padės redaguoti, ses. Onutė Šarakauskaite susisieks su ses. Nijole Sadūnaitė, paruoštą fotojuostą persiųs į Vakarus, bus savotiška ryšininkė - rūpinsis slėptuvėmis. Tiesa, siuntimo per Maskvą keliu naudojomės neilgai, tik pirmaisiais metais. Nijolei pradėjus rimtai slapstytis, fotojuostų perdavimu užsieniečiams daugiausia rūpindavosi marijampolietė ses. Janina Judike-vičiūtė. Tuo metu gana dažnai į Lietuvą atvykdavo Nekaltojo Prasidėjimo seserys iš Putnamo, JAV, kurioms Janina ir perduodavo paruoštus filmus. Ses. Ona Kavaliauskaitė (toliau
407

vadinsiu ją Virginija) sutiko rinkti "Kronikai" informaciją, perrašyti numerį rašomąja mašinėle. Rašyti rašomąja mašinėle padės ir tuo metu Pilviškiuose gyvenanti mūsų sesuo Teresė Mačiokaitė. Labai džiaugėmės, kad prieš Velykas, Didįjį Penktadienį, vienuolynas buvo nupirkęs mums Kybartuose namą - taigi darbo vietą irgi turėjome. Visų didžiausia patirtis buvo ses. Elenos Šuliauskaitės. Ji "Kronikai" talkino ilgą laiką. Dabar svarbiausias rūpestis, iš kur gauti informacijos, straipsnių, kad jie kuo plačiau atspindėtų Lietuvą. Reikėjo kunigo, kuris rašytų įžangas, perskaitytų ir aprobuotų numerį.

    Žinojome, kad kurį laiką po kratų ar arešto žmonės yra labiau sekami, todėl mums žinomų slėptuvių panaikinimą ir naujų įsirengimą atidėjome tolesniam laikui. Būtiniausia, ką reikėjo padaryti, kol į parapiją nepaskirtas naujas klebonas, tai išvežti "Kronikos" archyvą. Saugumo sumetimais sudėjome jį į pagalvės užvalkalą ir vidury baltos dienos pagrindine miestelio gatve išnešėme iš klebonijos ir išvežėme iš Kybartų.

    Turbūt dar niekada nebuvome tokios laimingos, kaip tąsyk, kai po įtartinai ilgo laiko tarpo per Vatikano radiją išgirdome, kad Vakarus pasiekė "Kronikos" 58 numeris. Tai reiškė, kad "Kronika" gyva! A. a. kun. Juozas Zdebskis, net neįtardamas, jog turime kažką bendro su "Kronika", mums girdint juokaudavo, kad dabar tikriausiai ne vienam aukštam KGB pareigūnui nuo antpečių nukris žvaigždutė - įtariamieji leidėjai suimti, o "Kronika" vis tiek eina. Pats faktas ir panašūs žodžiai kėlė nuotaiką, stiprino pasitikėjimą.

Į darbą įsitraukia kun. J. Boruta

    Rengiant "Kronikos" 59 numerį į darbą įsitraukė kun. Jonas Boruta. Tuo metu jis buvo kunigas pogrindininkas, neturėjo savo parapijos, daug važinėjo, o tai buvo labai paranku "Kronikai" - per jį "Kronika" gaudavo medžiagos iš įvairių Lietuvos kampelių. Dabar išsiaiškinti iškilusių neaiškumų važiuodavome pas jį. Dažniausiai susitikdavome Kaune, Donelaičio g. 36, kartais važiuodavome į Vilnių ar jis pats atvažiuodavo į Kybartus. Kad neatkreiptume saugumiečių dėmesio, laikėmės tam tikro atsargumo. Susitikimams panaudodavome atlaidus, rekolekcijas. Galutinio aprobavimo vieta
408

būdavo Žagarė, kur tuo metu gyveno vyskupas Julijonas Steponavičius. Kun. J. Boruta arba seserys perskaitytą numerį nuveždavo vyskupui. Kiekvienas darėme, ką supratome, ką pajėgėme, kad "Kronika" ir toliau eitų.


Leidybos sunkumai

    Kybartai "Kronikos" leidimui, žinoma, buvo ne visų saugiausia vieta. Greičiausiai atvirkščiai. Į šį mažą pasienio miestelį, kaip ir į Viduklę - po kunigų Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus areštų - buvo nuolat atkreiptos saugumo akys. Vienas po kito sekė nauji areštai - 1984 m. lapkričio 9 d. suėmė parapijos vikarą kun. Joną Kastytį Matulionį, o lapkričio 12 d. - patarnautoją Romą Žemaitį. Prasidėjo kratos, tardymai. Vėl saugumo objektyve.

Marytė Montvilaitė prie savo namelio


   
Kurį laiką, mėtydamos pėdas, parengtą numerį spausdindavome vis kituose miestuose - mūsų vienuolijos namuose Marijampolėje, Pilviškiuose; E. Šuliauskaitė dirbdavo Kazlų Rūdoje esančiuose Eucharistinio Jėzaus kongregacijos seserų namuose. Netrukus šio sumanymo atsisakėme: pavojinga buvo plėsti žinančiujų ratą, nesinorėjo kitiems užkrauti naštos, o ir važinėjimas iš vietos į vietą sudarydavo papildomų keblumų. Apsistojome Kybartuose, savo namelyje, kur atrodė, kad mums pačioms bus mažiausiai įtampos, o kritišku momentu, kaip žmonės sako, ir namų sienos padės... Ir padėjo, nors kartais atrodydavo, kad tuoj tuoj mūsų dainelė bus sudainuota.

    Pirmaisiais metais dauginti "Kronikos" mus mielai į savo vienkiemį priimdavo Vilkaviškio rajone, Opšrūtuose gyvenanti Marytė Montvilaitė, kur seserys B. Briliūtė, O. Šarakauskaite, V. Kavaliauskaitė nuvažiavusios per keletą dienų gan nemažu tiražu "Kroniką"  
409

(ir kitą pogrindžio spaudą) padaugindavo ir, atitinkamais kiekiais paskirsčiusios, išvežiodavo vyskupijoms pačios arba paprašiusios talkininkų. Marytė tomis dienomis saugodavo namus nuo pašalinės akies, padėdavo dauginti. Ačiū jai! Keletą kartų dirbome Kybartuose, kitose vietose. Tiksliai neprisimenu, kuriais metais mums buvo paliepta pačioms "Kronikos" nebedauginti. Šiam darbui reikėjo ieškoti kitų žmonių. Norint kuo ilgiau neįkliūti, neišmintinga buvo dirbti du darbus. Iš man pažįstamų žmonių "Kroniką" perrašinėjo ses. Monika Gavėnaitė, marijampolietė ses. Janina Judikevičiūtė, vilnietis Vladas Lapienis.

    Kasmet saugumui darėmės vis labiau įtartinos. Prisimenu jau mirusį Kybartų parapijos kleboną kun. Alfonsą Sadauską, kuris atvirumo valandėlėmis kelis kartus mįslingai perspėjo ses. O. Sarakauskaitę, kad Kybartų pašte apsistoję saugumiečiai ir jiems įtartina, ko ji taip dažnai dienos metu lankanti bažnyčią. Tuo metu O. Šarakauskaitė apkūrendavo bažnyčią, todėl vietiniams dažnas jos vaikščiojimas nekrito į akis. Namie mes turėjome tik mažą slėptuvę pačiai būtiniausiai medžiagai. Visa kita slėpdavome bažnyčioje. Onutė nunešdavo ir bažnyčioje paslėpdavo perrašytus rankraščius, parengtą naują numerį, namo parnešdavo reikalingą medžiagą. Perrašinėjimo dienomis tokio vaikščiojimo į bažnyčią būdavo gana daug.


Bandymas išardyti "LKBK" redakciją Kybartuose

    1985 m. buvo sukurtas planas mus iš Kybartų iškeldinti. Esame tikros, kad ne paskutinėje vietoje šito siekė KGB. Nesiimu aiškinti visų tų aplinkybių, juo labiau kad kai kurie asmenys jau yra mirę. Tai ilga, paini ir mums labai skaudi istorija. Ne viską tada galėjome ir kongregacijos vadovybei paaiškinti (vyresnioji buvo davusi leidimą dirbti šį darbą, bet, aplinkybėms sunkėjant, ir ji buvo nevisagalė). Kai kongregacijos taryba mums kategoriškai uždraudė talkinti "Kronikai", negalėdamos pasiaiškinti (tada plačiau kalbėti buvo neatsargu ir pavojinga) ir suprasdamos, kad turime klausyti sąžinės, Bažnyčios įgaliotų dvasios vadų pritarimu
410

pasiprašėme priimamos į Eucharistinio Jėzaus seserų kongregaciją, kur 1986 m. balandžio 15 d. atnaujinome amžinuosius įžadus. Kalbos, esą Eucharistinio Jėzaus kongregacijos sesuo (dabar vyresnioji) Julija Kuodytė mus išviliojo, yra netiesa. Esame dėkingos Eucharistinio Jėzaus kongregacijos vadovybei, kad ji suprato sunkią tuometinę situaciją, mūsų keblią padėtį ir vardan bendro reikalo per daug neklau-sinėdama ir pasitikėdama mus priglaudė, nors ne kartą reikėjo išklausyti ir nepagrįstus kaltinimus.
Kratų antplūdis

    Mūsų name buvo padarytos trys kratos. Pirmoji - 1984 m. lapkričio 10 d., išaušus rytui, po vikaro kun. Jono Kastyčio Matulionio arešto. Kratoje iš mūsų dalyvavo tik ses. Birutė Briliūtė, visos kitos tą naktį, iš namų išnešusios ir paslėpusios rašomąją mašinėlę, kai kuriuos magnetofoninius įrašus, išvažiavome į Aukštaitiją pranešti kun. J. K. Matulionio seseriai apie brolio suėmimą. Nebuvo ši krata kažkuo ypatinga saugumui ar labai jau nuostolinga mums. O ir jos tikslas gana abstraktus: paimti daiktus, galinčius turėti reikšmės grupinei bylai. Paėmė kalinių nuotraukas, magnetofonines kasetes su kun. A. Svarinsko ir kun. S. Tamkevičiaus pamokslų įrašais, daug įsegamų kryželių, religinio turinio brošiūrų.

    Kur kas sunkesnė krata buvo 1987 m. kovo 6 d. Iki šiol nesuprantu, koks laimingas atsitiktinumas paskatino mudvi su Virginija, pasiėmus archyvui parengtus numerius, išvažiuoti iš namų - po 15 minučių pasibeldė saugumiečiai. Kratai vadovavo Vilniaus KGB tardymo skyriaus vyr. tardytojas majoras R. Rainys. Šį kartą kratos tikslas buvo pakankamai konkretus - surasti ir paimti "šmeižtiško turinio literatūrą" ir jos dauginimo priemones. Reikėjo matyti jų džiaugsmą, kai B. Briliūtės rašomojo stalo stalčiuje rado du vokus su rankraštiniais ir mašinraštiniais tekstais, tarp jų kelis pareiškimus, adresuotus valdžios įstaigoms. Tekstai buvo Birutės ranka redaguoti, todėl ir mažiau išmanančiam būtų buvę aišku, kad tai medžiaga "Kronikai". Atrodė, kad Birutės namuose nepaliks. To neslėpė ir patys saugumiečiai. Liepė ruoštis - reikės važiuoti su jais. Kiek vėliau, susisiekę su Vilniumi, sprendimą
411

pakeitė - "Kai reikės, pasikviesime ". Diena po dienos įtemptai laukėme kvietimo - kas toliau? Buvo aišku, kad dabar labai rimtai seks kiekvieną mūsų žingsnį, akylai stebės atvažiuojančius, žodžiu - ieškos siūlo galo. Vienas rajono pareigūnas pranešė, kad seka dieną ir naktį, viską mato ir viską girdi. Kaimynai atkreipė dėmesį, kad kitoje gatvės pusėje jau kelinta savaitė gyvena nepažįstami vyrai. Gana dažnai tada žmonės kalbėdavo, kad miestelyje tai vienur, tai kitur užsislaptinę nepažįstami asmenys (visuotine nuomone, saugumiečiai) kažką seka. Drąsesni vyrai net bandė juos pačius pasekti. Sunku dabar pasakyti, kiek tos kalbos buvo teisingos, bet kad seka, jautėme ir pačios. Kartais tas sekimas būdavo labai atviras ir net įžūlus. Atviras sekimas visada būdavo ne toks pavojingas. Supratome, kad tai skirta įbauginimui, nervinei įtampai didinti. Ir kartais jiems tai visai neblogai pavykdavo: tokiais atvejais nelabai jauku sėsti prie mašinėlės ir rašyti. Prisimenu, vieną numerį panašios apgulties sąlygomis buvau pradėjusi rašyti ranka ir tokį jį ketinome perduoti į užsienį. Kiek parašiusios, suabejojome, ar supras, kad tai ta pati "Kronika", ar nekils neaiškumų... Pavedėme viską Dievo globai ir sėkmingai išspausdinome.


Sunkūs ses. Birutės tardymai

    Tardymai, į kuriuos kartkartėmis pasikviesdavo ses. Birutę, iš mūsų visų pareikalavo nemažai nervinės įtampos. Jie būdavo varginantys, klausimai susiję su "Kronika", "Aušra": ar nežinanti, kas finansuoja minėtus pogrindžio leidinius, kokiu tiražu ir kokiu periodiškumu jie išeina, kaip patenka į užsienį ir t. t. Baigdamas tardymą majoras Rainys nepamiršdavo priminti, kad tai dar ne paskutinis tardymas. Visi nutarė, kad kurį laiką mums reikia pabūti nuošaly. Leidimo darbą perėmė vilniečiai: kun. Jonas Boruta, ses. Elena Šu-liauskaitė ir iš Maskvos į Lietuvą sugrįžusi ses. Nijolė Sadūnaitė. Kai numeris jau buvo parengtas ir net perrašytas, tuose namuose, kur slapstėsi Nijolė, buvo padaryta krata. Tada visiems nusviro rankos, o žiūrint iš šiandienos nesunku pamatyti Apvaizdos vedimą - dėmesys nuo Kybartų buvo
nukreiptas į Vilnių. Žinoma, po to turėjome daug vargo, kol
412

visi bendromis jėgomis atgaminome numerio medžiagą ir seserys B. Briliūtė kartu su V. Kavaliauskaite perrašė mašinėle. Aš pati tada po operacijos gydžiausi Vilkaviškio ligoninėje ir labai apsidžiaugiau, kai, grįžusi namo, radau naują "Kronikos" numerį. O tikrasis "Kronikos" 73-sis numeris dar ir šiandien guli kažkur saugumo archyve...

Tardymai ir kratos

    Po kovo 6 d. vykusios kratos saugumiečiai labai suaktyvino giminių ir pažįstamų verbavimą arba, kaip jie sakydavo, apklausą. O mano pusseserei kaunietei Benediktai Skaržinskienei tiesiai pasakė: "Mes jas paliksime ramybėje tik tada, kai įsitikinsime, kad su "Kronika" neturi nieko bendro ".

    Lygiai po pusmečio įvykių kupiną gyvenimą vainikavo trečioji krata, kuriai vadovavo saugumo kapitonas V. Baumila. Šį kartąjį buvo sėkmingesnė ne krėtėjams, o mums. Jautėme ypatingai globojančią Apvaizdos ranką. O kai tarp kratų tokie maži laiko tarpai, jos netenka net savo neigiamo psichologinio poveikio - beveik nekrečia šaltis, nedreba rankos.

    Prisimenu, buvo rugsėjo 8 d., pavalgiusi pusryčius, ses. Virginija išvažiavo į Pilviškius parvežti katekizmų. Mes su Onute likome namie. Ji lygino skalbinius, aš mašinėle perra-šinėjau mąstymus (turėjau rašyti "Kroniką", bet dėl kažkokio nepaaiškinamo nenoro jau antra diena atidėliojau). Vidudienį į namus pasibeldė kelios moterys, neva nusiplauti kojų, mat lauke lijo. Paskui jas įlėkė saugumiečiai. Vėl krata. Abi įsitempusios laukėme grįžtančios ses. Virginijos ir ses. Birutės. O ši Vilkaviškyje užsuko į tėvų namus, Virginija pareiškė, kad šiandien katekizmų pasiimti nevažiuos - apsigalvojo. Birutė dar bandė kalbinti, bet Virginija atsisakė. Nusipirkusios kopūstams raugti medinių statinaičių, abi grįžo namo. Pakeliui jas sustabdė saugumas. Bagažinėje buvo trys medinės statinaitės. O galėjo būti kitaip...

    1987 m. kaip visur, taip ir KGB jau buvo jaučiamas savotiškas atšilimas. Paleido Algirdą Patacką, nesuėmė Nijolės Sadūnaitės. Tą atšilimą jautėme ir kratoje. Vienas krėtėjas iš operatyvinės dalies slapta nuo kitų šaipėsi, kad toks jų
413

"vargas" neturi ateities... Ir krėtė jis paviršutiniškai. Tais metais jau kur kas drąsiau (nors pareigūnai ir vaikė) šventėme Vasario 16-ąją... O po metų suplevėsavo ir Trispalvė!


Drąsiausi pagalbininkai

    Rašau šiuos žodžius apie "Kroniką", ir prieš akis slenka daug žmonių: vieni žinodami, kiti gal tik nujausdami prisidėjo prie jos leidimo. Pirmiausia tai Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vyresnioji Julija Kuodytė, viena didžiausių palaikytojų pačiais kritiškiausiais "Kronikai" momentais. Kai reikėdavo pakeisti šriftą, gauti mašinėlę, važiuodavome į Prienus ar Alytų pas kun. Antaną Gražulį. Sunkiausiais metais moraliai rėmė ir kun. Juozas Zdebskis. Galėčiau išvardyti visą būrį kybartiečių, pas kuriuos itin "karštomis" dienomis slėpdavome rašomąsias mašinėles, šriftus, ieškojome pagalbos. Tai Petras Ferensas, inžinierius Alfonsas, Stanislava ir Vytautas Norkai, Ona ir Romas Griškaičiai, p. Želvienė, Eugenija Menčinskienė ir kiti. Mane pačią labai palaikė ir net įpareigodavo mamos laikysena.

    Spausdinimo dienomis, jei tik žinodavo, remdavo malda, kritiškiausiais momentais stiprindavo žodžiais: "Vaikeli, būk rami, aš tikrai išgyvenčiau, jei tave suimtų. Būtų skaudžiausia, jei tu palūžtum".

    Ir tada, ir dabar labai aišku, kad "Kronika" buvo ypatingai Dangaus globojama pagalba persekiojamai Lietuvos Bažnyčiai. Esu tikra, kad kiekvienas, rinkęs jai medžiagą, padėjęs leisti, dauginti ar platinti, galėtų papasakoti ne vieną "laimingą atsitiktinumą", kurį sveiku protu paaiškinti per daug sunku.

Stanislava ir Vytautas Norkai

Esu dėkinga arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui, vyresniesiems, kurie vedė, pasi-
414

tikėjo ir sudarė sąlygas prisidėti prie "Kronikos" leidimo. Ši veikla buvo ne tik pagalba Bažnyčiai, bet ir asmeninė Dievo malonė. Niekur kitur taip nepajunti Dievo veikimo, jo globos ir rūpesčio tavimi kaip tokiomis, sakyčiau, ekstremaliomis sąlygomis.
415

Ses. ONA ŠARAKAUSKAITĖ

Atsargiai rizikuoti

Ses. O. Šarakauskaitė su Kybartų klebonijos šeimininke ses. O. Drunginyte

    1980 m. atėjau dirbti į Kybartų parapijos bažnyčią -rengiau vaikus Pirmajai komunijai, slaptai mokiau juos ir jaunimą tikėjimo tiesų. Buvau baigusi pedagoginės mokyklos ikimokyklinio auklėjimo specialybę. Būdama 25-erių metų, 1984 m. padariau amžinuosius įžadus Šventosios Šeimos seserų vienuolyne.

    Apie "Kroniką" jau buvau girdėjusi besimokydama vidurinėje mokykloje. Gaudavau pasiskaityti šį leidinį Alytaus Angelų Sargų bažnyčioje. Vėliau, įstojusi į vienuolyną, ją skaitydavau reguliariai. O pati į jos veiklą įsitraukiau 1980 m. - talkinau tiems, kurie dirbo pogrindinį darbą. Atveždavau ir nuveždavau paruoštus straipsnius. Padėdavau dauginti, įrišti, išplatinti. Lydėdavau kitus į Maskvą pas disidentus.

    Laikiausi nuostatos atsargiai rizikuoti. Tai man patiko. Neturėjau baimės jausmo. Bet, žinoma, nežinau, kaip būtų buvę, jei mane būtų suėmę ar kitokiais būdais persekioję. Žinojau, kad reikia priešintis to meto aklumui, absurdiškoms komunizmo idėjoms, rusinimui. Pasirinkta taktika man tiko: dirbti taip, kad tavęs neįtartų ir niekam neišsiduotum, jog prisidedi prie tiesos sakymo. Žinojau, kad daug žmonių trokšta religijos ir žodžio laisvės, bet dėl sąlygų, einamų pareigų,
416

šeimos padėties negali rizikuoti. O aš laisva. Man, pasirinkusiai vienuolės pašaukimą, tai tiesiog būtina daryti.

    Vienuolyno vyresnioji apie mūsų darbą žinojo. Tačiau, gyvenant bendruomenės gyvenimą, iškilo daug mažų smulkmenų, dėl kurių buvo pareikalauta palikti pogrindžio darbą ir atlikti tik vienuolines pareigas. Reikėjo apsispręsti. 1985 m. su Bažnyčios vyresnybės žinia perėjau į Eucharistinio Jėzaus seserų kongregaciją. Skaudžiausia, kad turėjau palikti vienuolyną, kurį mylėjau, palikti visas nuostabias seseris ir joms net negalėjau paaiškinti, kodėl išeinu. Bet tai gal išėjo ir į gera - suvokiau, kad vienuolynas - tai ne tavo kuriamo namo pastogė, o pašaukimas...

    Mano darbas talkinant "LKB Kronikos" leidėjams buvo kasdieniškas - eilinės pareigos. Nesijautė, kad kažkuo rizikuoji. Dirbi, ir tiek. Daugiausia rūpėjo, kad kitiems viskas pavyktų. Juk darbas grupinis. Man visada atrodė, kad mokėsiu apsiginti, bet - kaip kitiems?! Įtampa padidėdavo, kai pajusdavau, jog esu nuolat stebima, sekama.

    Visas nuoskaudas, įtampą atpirkdavo malonumas išgirdus per radiją, kad mūsų leidiniai pasiekė Vakarus. Tai, ką aš dariau, buvo viena maža dalelė to darbo, kurį darė daugelis žmonių čia, Lietuvoje, ir ten, išeivijoje.
417

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum