gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
11 t. Prisiminimai III d. Spausdinti El. paštas
Kun. KAZIMIERAS JONAS
AMBRASAS SJ

Aušrą" nešant

Sovietmečiu kai kurie Vilkaviškio kunigai, susitikdami vienas su kitu, ypač tie, kuriems rūpėjo ne tik Lietuvos Bažnyčia, bet ir Tautos likimas, pradėjo mąstyti, kaip pranešti Vakaruose gyvenantiems lietuviams apie klierikų įstojimo į Kunigų seminariją sąlygas ir jų skaudžiais išmėginimais bei saugumo grasinimais apipintą mokslą, apverktiną daugelio kunigų padėtį ir įvairiausius persekiojimus, kad pasaulis sužinotų, kokią sunkią priespaudos ir kančių naštą neša prispausta Lietuva. Tuo metu dar visiškai nebuvo jokios pogrindinės spaudos. Beveik niekas arba mažai kas perduodavo žinių Vatikano it kitoms užsienio radijo stotims. Vienas iš tų pradininkų, kurie pirmieji sumanė žinias siųsti užsienin ir perduoti Vakarams, buvo mano brolis, tuometinis Vilkaviškio klebonas Konstantinas Ambrasas, kuris su kan. Broniumi Antanaičiu, dirbusiu Alksninės parapijoje, aptarė tuos būdus ir galimybes. Vieną kartą, kai buvo atvažiavusi pas giminaičius viešnia iš JAV, į jos palto pamušalą buvo įsiūti ant kailio ar popieriaus surašyti Katalikų Bažnyčios persekiojimai ir kiti įvykiai. Kitąsyk, kai atvažiavo mūsų dėdienė Kotryna Ambrasienė, jai irgi įdavė laišką. Tačiau jinai, matyt, išsikalbėjo ar net atidavė į nepatikimas rankas. Taip greičiausiai šiuo ar kitu keliu Saugumo komitetas per kurį nors Kanadoje gyvenantį lietuvį -saugumo šnipą - sužinojo, kad kun. Konstantinas Am-
418

brasas perdavė žinias į Vakarus apie tikinčiųjų ir Bažnyčios padėtį.

     Keliskart klebonas buvo iškviestas pas vietos KGB viršininką. Buvo taikomos jam įvairios finansinės, administracinės ir kitokio pobūdžio baudos. KGB prispirtas anuometinis vyskupijos valdytojas įsakė, kad Vilkaviškio klebonas (ir dekanas) keltųsi į Leipalingį. Tačiau saugumas klebono nepaliko ramybėje ir Leipalingyje. Ne vienąsyk buvo apklausinėjamas, kvočiamas. Mėginta net padegti Leipalingio bažnyčią. Saugumas labai siuto, kad toji žinia pakliuvo į "LKB Kronikos" puslapius. Jis sukliudė jam tapti vyskupu, nors Bažnyčios vadovybė tai ketino padaryti.
Kiek "LKB Kronikos" numerių redagavau, tiksliai negalėčiau pasakyti. Vilkaviškio klebonijoje susipažinau su šios parapijos vikaru kun. Sigitu Tamkevičiumi, kuris vėliau man pasisakė, kad jau išrinktas ir patvirtintas pogrindžio Lietuvos Bažnyčios leidinio pavadinimas, kuris, mano supratimu, buvo keistinas, nes panėšėjo į LKP (Lietuvos komunistų partijos) vardo santrumpą ir maskviečių disidentų jau leidžiamo slapto savilaidos organo oficialų pavadinimą. Kun. Sigito Tamkevičiaus paprašytas, mielai sutikau naujagimėms "Kronikoms" pagelbėti, nes, atvažiuodamas iš Vilniaus pas brolį Konstantiną Ambrasą, dažnai susitikdavau ir su kun. Sigitu Tamkevičiumi, nors jis vikaravo jau Simne.

    Vieną ar kitą kartą šiam leidiniui suredagavęs straipsnius, dar kartais būdavau paprašytas ir kitiems reikalams (ar tik ne TTGKK) skubiai išversti į rusų kalbą kažin kokias peticijas. Tiktai ne taip jau sklandžiai mokėdamas rusų kalbą, kreipdavausi į Jonę Ladygaitę, kad padėtų išversti tuos tekstus. Nors dėl atsargumo buvau prašomas taisant straipsnius keisti rašyseną (mat atradus per kratą ar šiaip kur nors susekus taisytų "Kronikos" numerių pėdsakus, nesunku būtų nustatyti redaktoriaus tapatybę), bet tatai padaryti būdavo sunku, nes tekstai dažniausiai būdavo surašyti ploname popieriuje, o tarpeliai tarp eilučių - labai maži. Todėl, užmiršęs visą atsargumą, dažniausiai taisydavau normaliu savo braižu ir per kelias redakcijas ("Tarybiniame mokytojuje", "Ekrano naujienose" ir "Mūsų gamtoje") ir keliolika iš anglų, rusų ir
419

lenkų k. verstų knygų miklintu įprastu savo stiliumi ir rašysena. Šen ten būdamas, užkluptas gerų bičiulių arba savo viršininkų, nevengiau vieną kitą straipsnį "Kronikoms" parašyti ir savo ranka. Kitąsyk, susitikęs pakeliui į universitetą Joną Kastytį Matulionį, išsikalbėjau, kad būtų gera apie jį parašyti straipsnį, nes sklinda kažkieno paleisti klaidingi gandai apie šį daug kentėjusį ir daugel gerų darbų "Kronikų" labui, meno pasaulio ir sielovados baruose nuveikusį kunigą. Dar nespėjome mudu pradėti kalbėti, o jau ratą aplinkui rėžia iš kažin kur nuo universiteto atslinkęs šnipukas. Šiaip taip aptarę būsimo straipsnio apmatus ir faktus, atsikratėme nuo "uodegos".

    Vieną kartą straipsnį sukurpiau ir Druskininkuose. Straipsnių nuorašų nesaugojau ir niekur nesižymėjau. Tačiau daugiausia su pogrindine spauda susidūriau tada, kai "Kronikos" vadovams, anuometiniam jos leidėjui kun. Sigitui Tamkevičiui ir jo bendradarbiams, kilo mintis leisti pogrindinį leidinį kultūros, politikos ir visuomenės gyvenimo klausimais -"Aušrą". Jos leidėjas kun. Lionginas Kunevičius pasistengė mane susirasti, regis, jau Leipalingyje 1976 -1977 m. Jis padejavo, kad vienam sunku perrašinėti, redaguoti, o ir lietuvių kalbą jis dar ne taip gerai mokąs. Sutikau. Taip ėmėme ne tik kitų žinias, straipsnius, sovietinio gyvenimo kritiką narplioti, bet ir patys vieną kitą temą nusigriebdami išdėstydavome juodu ant balto. Vienas braukydavome, kitas, išsitraukęs iš prieangyje įtaisyto tarpusienio slaptą rašomąją mašinėlę, kurpdavome. Numeriai pasirodydavo kartais labai pavėluotai. Iš karto daugiausia susitikdavome Leipalingyje, kai kun. Lionginas atvažiuodavo parapijos reikalais pas dekaną kun. Konstantiną Ambrasą. Bet kiek vėliau iš Leipalingio ir paskui iš Druskininkų pats keliaudavau pas jį į Būdvietį, kad būtų galima ilgiau pasėdėti prie rankraščių ir atidžiau pataisyti, pasikalbėti, aptarti ypač tuos straipsnius, kuriuos įtardavome, kad yra parašyti saugumiečių ir įvairiais keliais atkeliavę net iki pogrindžio spaustuvės.

    Nors ir kaitaliodavome savo pasimatymų vietas, kaskart dažniau matydavau specialiai pasiųstas saugumietiškas "uodegas". Net ir miške, kur jau, atrodo, kas ten gali atsidurti,
420

atkaklieji tamsiųjų rūmų vyrukai atrasdavo mano pėdsakus, kai kartais valandomis laukdavau pasirodančio ir kažin kur namuose ar pakelėje užtrukusio kun. Liongino. O šis, pametęs į celofano aplanką ar maišelyje susuktą gniūžtę lapelių, vėlei skubina: "Už valandos ar pusantros grįšiu. Žiūrėk, kad būtų baigta!" Ir dingsta su reikalais. O man prisiglaudus kur nors prie pušies ar įlindus griovin, taisyk, braukyk ir vis stebėk, ar neslenka prie tavęs koks nors raišas pensininkas saugumietis, ar nevažinėja po penkis ar aštuonis kartus pro pat nosį tos pačios spalvos ir tuo pačiu numeriu "Žiguliukas".

    Kur tik su ta "Aušros" numerių medžiaga nebuvau atsidūręs! Leipalingyje palėpėje įlindęs, pamiškėje susikūprinęs, prie Nemuno kokiame atvašyne susirietęs ar su grybų pilnu kibiru kur nors tankmėn nuvirtęs.

    Tačiau po kelerių metų prie "Aušros" redagavimo prisidėjo dar kita slapstymosi dingstis. Pogrindžio Kunigų seminarijoje pradėjau laikyti Šventojo Rašto ir kitus filosofijos bei teologijos disciplinų egzaminus. Universitete reikia ne tik vertimo teorijos, istorijos, praktikos darbams, seminarams, paskaitoms pasirengti, ne tik daugybę Parengiamojo skyriaus gramatikos, sintaksės, rašybos kontrolinių darbų taisyti, vertimo konferencijoms pranešimus, kongresams ir rašytojų plenumams Maskvoje ataskaitas rengti, bet ir pogrindžio Seminarijos studijoms nemaža laiko skirti. Kartais jau visai ant kulnų pradėdavo lipti tiek pėsti, tiek važiuoti, tiek Druskininkuose iš kitapus kelio be paliovos stebintys sekliai. Mačiau, kad, toliau redaguodamas "Aušros" numerių straipsnius, negalėsiu baigti slaptosios Kunigų seminarijos. Vadinasi, nepasieksiu taip ilgai ieškoto ir taip sunkiai surasto tikslo - kunigystės. Todėl vieną kartą pavakariais per pievas ir pagriovius užuolankomis pasiekiau Bijutiškį ir viską išsakiau Tėvui provincijolui. Jis, giliai atsidusęs, pasakė: "Atsisakyk "Aušros"...

    Kun. Lionginas Kunevičius susirado giminaitę lituanistę, kuri toliau jam padėjo tvarkyti "Aušros" numerius.

    Netrukus baigiau laikyti paskutinius egzaminus. Pagaliau man buvo pranešta, kad 1988 m. rugpjūčio 16 d. būčiau prie Latvijos sienos Skaistgirio parapijoje, kur anuomet dar tebe-klebonavo jėzuitas tėvas Leonardas Jagminas, o prie jo
421

netolimais jau daugiau kaip dvidešimt penkerius metus buvo ištremtas Vilniaus arkivyskupas Julijonas Steponavičius. Čionai susitikau su Vytautu Vaičiūnu, su kuriuo abudu stojome prie altoriaus. Rugpjūčio vėlų vakarą, kai pasirodė arkivyskupas Julijonas, abudu su Vytautu gavome diakonato šventimus, o rytą anksti, dar saulei netekėjus, klūpojome prie arkivyskupo kojų jau du kunigai. Po valandos kitos vėlei su kuprine ant pečių išėjau ieškoti kokios mašinos, kad galėčiau atsidurti Vilniuje, kur universitete studentai laukė auditorijoje paskaitos. Po pusmečio, kai Lenkijos Poznanės universitetui prireikė lietuvių kalbos dėstytojo, atsidūriau Poznanėje, kur anksti rytą gaidgyste savo kambaryje paaukojęs šv. Mišias, važiuodavau pas studentus mokyti juos lietuvių kalbos. Ir taip metus - dėstytojas universitete, o savo kambaryje - kunigas. Tiktai po metų kardinolo kvietimu atsidūręs Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje jau viešai aukojau šv. Mišias, dėsčiau klierikams, sakiau pamokslus ir dirbau kitą sielovados darbą, kurį 1990 m. sausio 28 d. nutraukė kelionė į Romą, į Vatikano radiją.
422


Ses. ONA VIRGINIJA KAVALIAUSKAITĖ

Skausmingi tylėjimai

1975 metų pabaigoje buvusi mūsų vienuolyno šeimininkė, geroji Onutė (ses. Ona Dranginytė), kuri tuo metu jau šeimininkavo pas kunigą Sigitą Tamkevičių, pakalbino mane dirbti Kybartų bažnyčioje. Darbas prie bažnyčios apskritai mane gąsdino. Tačiau gerai pažinojau ir mylėjau seserį Onutę, tad sutikau ir apsigyvenau šiame niūrokame miestelyje. "LKB Kroniką" jau buvau skaičiusi gyvendama Kaune. Daug apie ją girdėdavau ir iš užsienio radijo stočių.

Pilypas

 
    Į Kybartų kleboniją atvažiuodavo mielo veido seneliukas, vardu Pilypas. Jo apsilankymai atrodė labai paslaptingi. Nuojauta man sakė, kad jis turi ryšį su "LKB Kronika". Kartą užsienio radijo stotys pranešė, kad suimtas Vladas Lapienis kartu su Jonu Kastyčiu Matulioniu. Pradėjau galvoti, ar tik jis nebus tas Pilypas. Vieną vakarą po Vatikano radijo laidos paklausiau kleboną. Abejonės pasitvirtino, o klebono veidas tarsi suakmenėjo. Supratau, kad jam labai sunku. Tylėjau ir galvojau, kokia aš kvaila, ar reikėjo klausti... Tada daug ką supratau.


Perrašinėju knygas vaikams

    Mokydama vaikus ir jaunimą mačiau, kaip jiems trūksta religinės literatūros. Laisvesniu nuo darbų laiku pramokau
423

rašyti rašomąja mašinėle ir ėmiau perrašinėti nedideles religines knygeles. Netrukus klebonas paprašė perrašyti kai kuriuos "Kronikai" skirtus rankraščius. Vėliau perrašinėdavau vis dažniau. Pagaliau kaip reikiant įsitraukus į šį darbą, reikėdavo nuvažiuoti į vieną ar kitą Lietuvos vietovę ką nors pasakyti, perduoti ar parvežti "Kronikai" medžiagos.

Pirmieji išbandymai

    Kartą, važiuodama iš Dūkšto, vežiausi apystorį voką su rašiniais "Kronikai". Lyg tyčia šalia manęs atsisėdo milicininkas. Įtampa atlėgo tik tada, kai jis Vilniaus geležinkelio stotyje išlipo. Namo grįžau keliomis dienomis vėliau, nei buvo sutarta, mat informacijos nebuvo galutinai parengtos, reikėjo padėti užbaigti. Klebonas ir šeimininkė jau manė, kad atsitiko kas negero.


Areštai

    Išgirdome, kad areštavo Buzą... Klebonas paprašė nuvažiuoti perspėti Kaišiadorių vargoninką Anastazą Janulį. Supratau, kad reikia būti atsargiai. Į Kaišiadoris išvažiavau anksti rytą traukiniu, o kad nukreipčiau kitų dėmesį, bilietą nusipirkau į Vilnių. Nuvažiavusi nuėjau į bažnyčią. Tuščia. Tiesa, dar buvo ankstus rytas, bet nuojauta tarsi sakė, kad kažkas negero atsitiko. Vargonų durys užrakintos. Pasidarė dar nejaukiau ir pradėjau melstis, o mintys kažin kur. Žiūriu, klausykloje sėdi vikaras. Manau, prieisiu ir paklausiu, kada bus šv. Mišios. Išsigandau, kai man, dar nepradėjus klausti, nepažįstamas kunigas tyliai pasakė, jog vakar Kaune tik išlipusį iš traukinio suėmė jų vargoninką A. Janulį. Su savimi jis turėjęs daug "Kronikų". Padėkojau už informaciją ir išėjau iš bažnyčios. Visą kelią galvojau, kaip grįžus reikės pasakyti apie dar vieną areštą, visi labai susikrims. Ir iš tikrųjų po tokių žinių ilgai skausmingai tylėjome...

Krata klebonijoje

    Vieną dieną klebonas paprašė padauginti paskutinį "Kronikos" numerį. Sutikau. Maniau, kitą savaitę, pirmadienį,
424
sutvarkysiu bažnyčią ir pradėsiu dirbti. Iki šeštadienio kelis kartus perrašysiu. Pirmadienį vakare paklausiau, ar rytoj galėsiu eiti pas Petrikienę (kybartietė moteris, kurios namuose buvo spausdinama "Kronika") ir pradėti spausdinti. Klebonas pasakė, kad yra pirmesnių už mane: atvažiavo sesuo Genovaitė Navickaitė ir ji perrašys.

    Tos pačios savaitės penktadienio rytą (1980 m. balandžio 17 d.), mums bevalgant pusryčius, pro langą praėjo keletas vyrų. Klebonas, manydamas, kad atėjo interesantai ar turistai, pakilo atidaryti durų, ir neprašyti svečiai sugriuvo į koridorių. Iš pradžių nesupratome, kas atsitiko: nepažįstamieji, nespėję žmoniškai pasisveikinti, perlėkė kambarius, užlipo ir į antrą aukštą. Tik tada, kai šeimininkei neleido pašerti šuns, supratome, jog tai krata. Meldžiau Dievą, kad gelbėtų mano aplaidumą, iš vakaro patingėjau į slėptuvę padėti Genovaitės Navickaitės padaugintus "Kronikos" numerius: 8 egzempliorius buvau palikusi ūkiniame pastate. (Vėliau Genovaitei Navickaitei ilgai reikėjo aiškintis tardymuose, kaip jos mašinėle perrašyta "Kronika" atsidūrė klebonijoje.) Vakare sužinojau, kad krata buvo padaryta ir pas Petrikienę, saugumiečiai ją gerokai įgąsdino, o Genovaitę Navickaitę išsivežė į Vilnių. Buvo aišku, kad jos nepaleis. O man smelkėsi mintis: "Vieš-

Kybartų klebonija
425

patie, turbūt dar neatėjo mano valanda, kad apsaugo-jai..
."

    Rytojaus dieną klebonas buvo iškviestas į Vilkaviškio saugumą tardymui. Susitaikėme su mintimi, kad į namus tikriausiai negrįš... Ryte dar parodė vieną slėptuvę, pasakė, ką arešto atveju reikėtų sutvarkyti. Atsisveikindamas dar bandė šypsotis, tarsi norėjo mus padrąsinti, bet jau nebepajėgėme sulaikyti ašarų. Raminomės ir stengėmės palaikyti viltį, kad gal dar nesuims. Apie vidurdienį, pagalvojusi, kad galbūt jau prasidėjo tardymas, atsiklaupiau maldai.
Sukalbėjau dalį Rožančiaus ir užsnūdau, nes naktį buvau nemiegojusi. Staiga virtuvėje išgirdau skardų juoką. Grįžo. Tą dieną tardymas neįvyko.

    Pirmadienį sužinojome, kad Bagotosios klebonijoje, bedauginant "Kroniką", suimta sesuo Onutė Vitkauskaitė. Vėl neramu.


Pirmas tardymas

    Pirmas tardymas paliko ypač nemalonų įspūdį. Tardytojas Gavėnas bandė įteigti, kad kratos metu iš mano kambario paimti daiktai yra ne mano, bet kun. S. Tamkevičiaus. Įžeidinėjo, gąsdino, kad patvirtinčiau jo nuomonę. Namo grįžau labai išvargusi ir maniau, kad neištversiu. Pailsėjau ir išsimiegojusi atidžiai pergalvojau, ką kalbėjau per tardymą, ar tikrai niekam nepakenkiau. Vakarykštė diena atrodė lyg slogus sapnas.

    Ir vėl tas pats darbas. Tik dažniau reikėdavo kur nors važiuoti parvežti informacijos, straipsnelių. Išmokau pakeisti mašinėlės šriftą. Tai buvo nemalonus darbas, bet vėliau įpratau. Teko talkinti fotografuojant "Kroniką", kad būtų galima ją išvežti į Vakarus.

Kunigo Alfonso Svarinsko areštas

    1983 m. sausio 26 d. kaip visuomet vykau į Viduklę pas kun. Alfonsą Svarinską parvežti "Kronikai" straipsnelių. Tą dieną jis laukė laidotuvių ir turėjo labai mažai laiko. Ilgai neužtrukusi pasiėmiau medžiagą, išėjau į Klaipėdos kelią ir, susi stabdžiusi kažkokią mašiną, grįžau į Kybartus. Rašinius palikau kambaryje, o pati nuėjau į bažnyčią. Čia pastebėjau
426

įtartiną vyriškį. Pagalvojau, gal mane parlydėjo. Pasidarė neramu, kad ir vėl nepadėjau rašinių į slėptuvę. O jei klebonijoje krata? Paprašiau patarnautoją berniuką, kad šis po šv. Mišių pasektų įtariamąjį, o pati, priėmusi šv. Komuniją, kuo skubiausiai grįžau į kleboniją. Aplink kleboniją atrodė ramu. Klebonas tomis dienomis gydėsi Druskininkuose. Abi su šeimininke spėliojome, ko sunerimo saugumas. Tik vėlai vakare paskambino vidukliečiai, pranešdami, kad suėmė jų kleboną. Buvo aišku, kad toks pat likimas laukia ir mūsų klebono.

    Dar spėjo išeiti keli "Kronikos" numeriai. Dabar jau viskas vyko kur kas atsargiau. Nė valandėlei nepalikdavome tuščios klebonijos: ką žinai, kam ateis noras slapta pašeimininkauti?

Nauji vargai

    Gegužės 6 d. kun. Alfonso Svarinsko teisme suėmė mūsų kleboną. Kas bus su "Kronika"? Niekas nerodė didelio noro ją perimti. Kas dieną tikėjomės kratos, neturėjome įsirengę slėptuvių, o ir pačios ne iš drąsiųjų. Kartais net pyktelėdavome, kad žmonės save saugo, o kitiems gana nejautrūs. Apskritai po kunigų Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus areštų buvo aišku, kad pagrindinis KGB dėmesys atkreiptas į kunigus... Buvo daromas spaudimas TTGKK nariams.

    Beliko išsiaiškinti, ką kuri mokame. Džiaugiausi, kad jau beveik moku vairuoti mašiną, spausdinti rašomąja mašinėle, pakeisti šriftą. Po klebono arešto kurį laiką buvo kiek sunkiau gauti "Kronikai" straipsnelių. Žmonės - net ir kunigai - buvo įbauginti. Būdavo, paprašai ką nors, kad aprašytų prieš kelias dienas vykusį tardymą, o žmogus išsisukinėja, esą nieko ypatingo per tardymą nebuvo, nėra ką rašyti, ir panašiai.

Dievo Apvaizdos globa

    Kurį laiką Kybartuose buvo laikomas "Kronikos" archyvas. Pasitarėme, kad nesaugųjį čia laikyti. Kun. Jonas Boruta pažadėjo surasti vietą. Ankstų sekmadienio rytą kartu su bažnyčios patarnautoju Romu Žemaičiu išvažiavome iš namų. R. Žemaitis nežinojo, nei ką vežu, nei kur važiuoju. Kadangi tolima kelionė, vienai buvo nedrąsu važiuoti. Kas žino, gali
427

mašina sugesti. O pati galvojau, jei kas atsitiks, jis galės viską papasakoti.

    Simne prie pat mano tėvų namų prieš posūkį stovėjo draudžiamas ženklas "40", už kelių metrų "20" ir galiausiai "Stop". Keli milicininkai ir civiliai apsirengę vyriškiai smulkiai krėtė sustabdytą mašiną. Sustojau ir aš, - kojos pradėjo drebėti. Žiūriu, kad jie į mane nereaguoja, įsijungiau pirmą pavarą ir važiuoju. Taip ir pravažiavau. Nuvažiavau į aikštelę, pastačiau mašiną ir parėjau namo, o mama ir sako: "Vaikeli, kaip tu pravažiavai, aš žiūrėjau pro langą ir galvojau, kaip jie prie tavęs neprieina. Jie čia nuo vidurnakčio krečia kiekvieną mašiną, net įrankių dėžes apžiūri". Pasidarė nejauku toliau važiuoti. Priekyje dar laukė pora didelių sankryžų. Ačiū Dievui, į sutartą vietą nuvykau laimingai.

    Po vienos kratos buvome nutarę namie nespausdinti. Paėmiau dalį straipsnelių ir išvažiavau į Marijampolę. Nusprendžiau mašiną pastatyti kiek toliau nuo namų, kuriuose rengiausi spausdinti. Pėsčia nuėjau iki jų, bet niekas neįleidžia, - tikriausiai nebuvo namie. Grįžtant prie mašinos jau stovėjo kelios kitos mašinos. Du vyrai išlipo iš automobilio "Volga" ir kažką kalbėdamiesi ėjo link manęs. Supratau, kad aš jiems reikalinga. Net nepažiūrėjusi į savo mašiną, praėjau pro šalį ir nuėjau į bažnyčią. "Viešpatie, Tu gi matai... padėk!" - meldžiausi ne kartą. Pasimeldusi grįžau atgal. "Volgoje" sėdėjo tie patys vyriškiai. Pradėjau važiuoti, jie iš paskos. Išvažiavusi iš miesto, pasukau link Mokolų, kur gyveno mano sesuo. Jie nuvažiavo link Vilkaviškio. Po gero pusvalandžio nutariau važiuoti namo. Atrodo, kelyje jau nebesekė.

    Šie keli epizodai iš mano, kaip "Kronikos" ryšininkės ir perrašinėtojos, atsiminimų rodo, kad Dievo Apvaizda tikrai buvo arčiausia pačiu sunkiausiu "Kronikai" laiku. Labai daug teko sutikti gerų, pasišventusių kunigų ir pasauliečių. Ypač tai jaučiau po klebono arešto: susitinku kokį kybartietį, tas ir sako: "Gal reikia ką nors iš klebonijos paslėpti, pas jus juk gali būti krata". Vienas iš tokių nenuilstančių pagalbininkų buvo Kybartų bažnyčios zakristijonas Petras Ferensas. Jis ypač daug talkino įrengiant slėptuves. O mašinėlę kur
428

daugiau benuneši, jei ne pas Želvienę ar Griškaičius, Norkus. Kur važiuosi, kai streikuoja rašomoji mašinėlė ar reikia šriftą pakeisti, perlituoti raides - jei ne pas Alytaus vikarą kun. Antaną Gražulį?! Čia sulaukdavau ne tik techninės pagalbos, bet ir dvasinio pastiprinimo. Visada padrąsindavo, kad sunkumai praeis. Po tokių apsilankymų dangus atrodydavo žydresnis.

    Šalia "Kronikos" darbų daug teko bendrauti su "Aušros" redaktoriumi kun. Lionginu Kunevičiumi. Su "Kronikos" medžiaga pas mus daug suplaukdavo straipsnelių ir "Aušrai"; juos reikėjo pristatyti į Būdvietį, o vėliau - į Lukšius. Per tuos šešetą metų, regėdama kun. L. Kunevičiaus pasiaukojimą, atsidavimą "Aušrai", dažnai pajusdavau gėdą, kad "Kronikos" bendradarbiai kartais nesidrovėdavo parodyti ir silpnumo, ypač pačioje pradžioje po kun. S. Tamkevičiaus arešto. Kun. L. Kunevičius kantriai, beveik be pagalbininkų rengė numerį po numerio, nors ir visi parapijos reikalai gulė tik ant jo pečių. Mano misija buvo atgabenti jam skirtus "Aušrai" rašinius ir paimti jau išleistą numerį, kurį kartu su "Kronika" nufotografuodavome ir paruošdavome kelionei į Vakarus.
429

Ses. JANINA JUDIKEVIČIŪTĖ

Beginklė kova
    "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką" pirmą kartą gavau ir vėliau reguliariai gaudavau iš kun. Sigito Tamkevičiaus iki pat jo areštavimo. Netrukus į mano rankas pateko ir "Aušra". Neperdėsiu sakydama, kad "Kronikos" pasirodymas mane prikėlė tarsi naujam gyvenimui. Tai buvo vilties spindulys, kad dar ne viskas žuvę, kad ne visi lietuviai pasidavę okupantams, ne visi sukaustyti baimės. Vidurinių mokyklų moksleiviai ir aukštųjų studentai, išskyrus vieną kitą, visi buvo komjaunuoliai. Netgi tremtinių vaikai, būdami tremtyje, buvo priversti stoti į komjaunimą. Atrodė, kad Lietuvoje nebeliko patriotizmo, visi žmonės tapo abejingi Tėvynės laisvei...

    Ir štai, pasirodė, Lietuvoje dar yra kam rūpi Bažnyčios ir Tautos ateitis, kas nebijo rizikuoti ir aukoti savo laisvę dėl Tėvynės. Šitų žmonių ryžtas, "Kronikos" puslapiai ir gyvas TTGKK narių žodis kurstė ir mano drąsą.

    Vos perskaičiusi naują "Kronikos" numerį, tuojau duodavau jį skaityti seselėms, saviškėms, pažįstamiems. Mūsų seselė Julija Rūtulionytė rašomąja mašinėle "Kroniką" dar padaugindavo. Kai atsirado abejojančių, ar seserims tinka, ar galima skaityti "Kroniką", paklausiau tuometinę vienuolijos viršininkę, ar reikia gauti leidimą skaityti, dauginti ir platinti "Kroniką". Man buvo atsakyta, kad jokio leidimo nereikia, už tai atsako pati sesuo. Be to, svarbu, kad į užsienį pakliūva.

    Kuo toliau, tuo labiau įsitraukiau į "Kronikos" platinimą. Ėmiau rinkti jai informaciją, ypač apie mokinių ir kitų žmonių persekiojimą už religinius įsitikinimus. Klausydavau labai atidžiai, kad nieko neiškreipčiau. Ką nors klausinėti ir tikslinti vengdavau, kad neišsiduočiau, kuriuo tikslu domiuosi.

    Atidžiai sekdavau Vatikano radijo ir Amerikos balso laidas, kad žinočiau, kada naujas numeris pasieks Vakarus. Per užsienio radijo laidas dažnai būdavo pasakoma, kad naujas numeris dar nėra gautas.
430

    Kartą, sužinojusi, kad suimtas vienas pogrindžio veikėjas, o tuo metu pas mus viešėjo viešnia iš Putnamo (JAV), kreipiausi į kun. Sigitą Tamkevičių ir paklausiau, gal reiktų viešnios paslaugų perduoti "Kroniką" į užsienį. Kun. Sigitas paprašė su viešnia supažindinti. Nuo tada, sužinojusi, kad į Lietuvą atvyksta seselė iš Putnamo, tuoj pat stengdavausi pranešti kun. Sigitui.

    Paketėlį su "Kronikos" ir "Aušros" mikrofilmais patogiausia būdavo perduoti, jei viešnia atvažiuodavo į mūsų miestą, Marijampolę. Tada paprašydavau kun. Sigitui pasimatymo, o vėliau - ir sau.

Parašų rinkimas

    Prasidėjus aktyviųjų pogrindžio veikėjų areštams, apie tai sužinodavau iš "Kronikos". Reikšdami solidarumą žmonės važiuodavo į teismus. Į teismo salę beveik nieko neįleisdavo. Ir apie tai, kad vyksta teismas, dažnai sužinodavome tik išvakarėse, nes teismai būdavo uždari ir slapti, kad negalėtų dalyvauti draugai. Tačiau pareigą vykti į teismą supratau kaip solidarumo su teisiamaisiais pareiškimą kovoje dėl Bažnyčios laisvės, į teismus dažniausiai važiuodavau su ses. Danute Dubauskaite.

    Kun. Alfonso Svarinsko suėmimas buvo kaip perkūno trenksmas iš giedro dangaus. Baimė visai dingo, kilo didelis ryžtas aukotis. Pasitarusi su kun. Sigitu Tamkevičiumi, pati parašiau tekstą ir pradėjau rinkti parašus, kad kun. A. Svarinskas būtų paleistas. Anksčiau parašų rinkti neteko. Šį darbą labai aktyviai rėmė Šventosios Šeimos ir Eucharistinio Jėzaus kongregacijų seserys. Ypač aktyvios buvo Kybartuose gyvenusios seselės. Žinojom, kad tai nieko nepadės, bet svarbu buvo parodyti vienybę, kad kun. A. Svarinskas ne vienas, kad mes, visi pasirašiusieji, dvasia su juo.

    Nuo tada šešerius metus, iki grįžo suimtieji kunigai, nebuvau buvusi savo parapijos bažnyčioje: važinėjau po visą Lietuvą ir įvairiausiomis intencijomis rinkau parašus. Už parašų rinkimą grėsė kalėjimas. Tai buvo beginklė kova dėl tiesos, todėl rizikuodama rėmiau tuos, kurie ją organizavo ir tikėjo jos prasmingumu.
431
    Suėmus kun. Sigitą Tamkevičių, visos šios tylios pasipriešinimo priespaudai kovos - parašų rinkimo akcijos - pagrindinis organizatorius tapo kun. Jonas Boruta SJ. Jis nurodydavo parašų rinkimo intencijas ir pats parašydavo tekstus. Be to, jis įteikdavo mums atlaidų ir Advento bei Gavėnios rekolekcijų tvarkaraštį, kad, ištaikiusios progą, kai susirinkdavo daugiau žmonių, gautume daugiau parašų. Taip pat būdavo galima panaudoti ir šiokiadienius.

    Parašų rinkti nereikėdavo važiuoti į tas parapijas, kur dirbo kun. Antanas Gražulis: jis pats suorganizuodavo didelį būrį jaunuolių ir jie surinkdavo parašus kiekvienu būtinu reikalu. Labai aktyviai prie parašų rinkimo prisidėdavo Petras Gražulis: jo pakviesti vaikinai ir merginos mielai talkindavo -daugiausia Prienų ir Alytaus rajonuose. Ypač daug jis padėjo, kai buvo suimtas kun. Jonas Kastytis Matulionis.

    Panaudodavom ir tokias progas kaip kunigų laidotuvės, kur suvažiuodavo daug žmonių, ir tuo niekas nesipiktindavo. Būdavo problema ir nuvykti į tolimas parapijas. Kartą sužinojome, kad laidojamas kunigas toli Žemaitijoje. Be automobilio nuvažiuoti neįmanoma. Petras Gražulis paprašė kun. Juozą Zdebskį, ir jis važiavo kartu su mumis. Vėlai nuvažiavome, mažai buvo naudos, bet kun. Juozas nepadarė jokio priekaišto. Jis parašė Petrui Gražuliui net įgaliojimą važiuoti jo mašina, kad galėtų rinkti parašus.

    Aktyviausiai parašus rinkti padėdavo Panevėžio šv. Petro ir Povilo bažnyčios vikaras, vėliau Svč. Trejybės bažnyčios klebonas kun. Robertas Pukenis. Jis duodavo talkininkų ne tik savo bažnyčiai, bet ir katedrai (tada Panevėžyje veikė tik šios dvi bažnyčios). Dar vėliau, iš anksto pranešus, kad vienokiu ar kitokiu reikalu bus renkami parašai, jis suorganizuodavo tiek žmonių, kad per vieną sekmadienį būdavo surenkami parašai visoje vyskupijoje. Pats pasirūpindavo ir transportu žmonėms nuvažiuoti.

    Parašų rinkimo darbe pastoviai talkino Bronė Valaitytė ir Julija Ambrasienė. Pastaroji tuo metu dirbo pašte apdraustų siuntų skyriaus viršininke ir labai rizikavo prarasti darbą. Vykdamos rinkti parašus į tolimesnes parapijas, dažnai važiuodavome iš vakaro. Nakvodavome kur nors pusiaukelėje:
432

Vilniuje, Alytuje (čia mus visada labai mielai priimdavo ses. Birutė Dimšaitė). Julija Ambrasienė su mumis dažnai važiuodavo tiesiog iš darbo nepailsėjusi. Ji buvo labai kantri, ištverminga ir aukinga, niekada nesiskųsdavo. Paprašytos neatsisakydavo padėti seselės Julija Rūtulionytė ir Marija Kučinskaitė, Benius Lukšys ir Janina Buzaitė. Visus duomenis apie surinktus parašus perduodavau į "Kroniką" per kun. Joną Borutą.

    "Kronika" labai patarnavo sąmonindama ir žadindama žmones iš apsnūdimo bei abejingumo kito kančiai, Bažnyčios priespaudai, tautos nelaisvei ir dvasinei vergovei. Šie tūkstančių tūkstančiai parašų, per "Kroniką" paskelbtų pasauliui, liudijo, kad mūsų tauta gyva, kad nebeprasmė belaisvių už sąžinės laisvę auka, kad jų pasėta sėkla dygsta, kad Tauta dėl laisvės kovoja taikiomis priemonėmis, kad Dievo galybės vardu ji atsistoja kaip Dovydas su akmenėliu prieš milžiną Galijotą.

Kelias į Vakarus

    Kun. Alfonso Svarinsko teismo metu susitikau gatvėje su kun. Sigitu Tamkevičiumi. Jis mane paprašė, kad pasakyčiau, kai atvažiuos kokia viešnia. Deja, tą pačią dieną jis buvo suimtas. Ir aš pati, atrodo, trečią kun. A. Svarinsko teismo dieną su grupe žmonių buvau suimta ir uždaryta "paroms".

    Kuo toliau, tuo sunkiau būdavo ką nors iš anksto sužinoti. Ir viešnių iš JAV atvykimas (saugumo sumetimais) būdavo rūpestingai slepiamas: dažnai sužinodavau pavėluotai. Sužinojusi stengdavausi kuo greičiau pranešti Kybartų seselėms. Mat suėmus kun. Sigitą, "Kroniką" tiek skaityti, tiek paruoštą perduoti į užsienį gaudavau iš Kybartų seselių. Tuo metu Kybartuose gyveno Bernadeta Mališkaitė, Virginija Kavaliauskaitė, Onutė Šarakauskaitė ir Birutė Briliūtė. Paruoštą kartais skubiai, tiesiog per naktis, perduoti į užsienį "Kronikos" mikrofilmą man dažniausiai atveždavo ses. Virgutė Kavaliauskaitė. Kartais ir pati nuvažiuodavau paimti.

    Per ses. Uršulės Navickaitės (daug nusipelniusios ilgametės Vargdienių seserų vienuolijos vadovės) šermenis pamačiau atvykusią iš Putnamo viešnią. Jau buvo pavakarys.
433

Tyliai dingau - norėjau pranešti į Kybartus apie atsiradusią galimybę. Grįžau vėlai. Kitą rytą ses. Virgutė laiku spėjo atvežti paketėlį. Viešnia pažadėjo prašymą išpildyti.

    Po kun. Sigito Tamkevičiaus teismo, sutinkant Naujuosius 1984-uosius metus, teko patirti daug sielvarto: nepavyko susitikti su atvykusia viešnia... Kankino klausimas: ką daryti? Į ką kreiptis? Už kurį žmogų būtų galima garantuoti? Pasirinkau niekada neatsisakantį padėti kunigą J. Zdebskį.

    Po naujametinių šv. Mišių išvažiavau pasitarti, nes supratau, kad neturiu teisės įtraukti naujų žmonių savo nuožiūra, juk ne pati tam reikalui vadovauju. Gavau pritarimą važiuoti į Šlavantus - spėjau į paskutinį autobusą. Kai išlipau stotelėje netoli kryžkelės į Šlavantus, buvojau vėlus vakaras. Naujieji metai - trumpiausios dienos. Ėjau tamsoje per pušyną, meldžiausi. Bet mintys nuklydo, kūrė baisius paveikslus. Juk vežiau "Kronikos" mikrofilmą, kurį reikėjo perduoti. Jei būčiau pakliuvusi į nagus saugumiečiams, būtų išduotas būdas, kuriuo buvo perduodama į užsienį pogrindžio spauda ir "Kronika", būtų pasunkėjęs ir taip be galo vargingas bei rizikingas darbas...

    Šlavantus pasiekiau laimingai. Ir Tėvelį radau namie. Išdėsčiau jam visą reikalą ir nurodžiau, į ką galėtų kreiptis prašydamas pasimatymo. Pati Tėvelį nuvežiau. Viskas pavyko sėkmingai.

    Kitą kartą vėl teko į Šlavantus su paketėliu važiuoti vėlai, paskutiniu autobusu. Oras buvo baisus, labai vėjuotas. Šlavantų kryžkelėje išlipau iš autobuso. Vėjas greitai ginė tamsius debesis. Staiga jie praretėjo, pasirodė mėnulis - pati pilnatis - ir pasidarė šviesu. Atsirado drąsos, sustiprėjo mano pasitikėjimas Dievo Apvaizda. Klebonijoje radau tik šeimininkę - Tėvelis grįžo vėliau. Palikau mikrofilmą, nurodžiau, į ką_ kreiptis.

    Žuvus Tėveliui (kun. J. Zdebskiui), sunku buvo susitaikyti su mintimi, kad nebebus į ką kreiptis ir kai kuriuos reikalus teks palikti Dievo valiai. "Jam Dievas jau duoda pailsėti, - tada iš lagerio rašė kun. Sigitas, - o mums reikia toliau tęsti kovą, tik dabar jau prašant jo pagalbos ir užtarimo iš Dangaus".
434

    Kartą, susitikusi kun. J. Borutą, pasidžiaugiau, kad nauji "Kronikos" ir "Aušros" numeriai jau "ten". Jis atsakė, kad tas paketėlis, kuris buvo mano perduotas, nenukeliavo: į užsienį pateko iš kitų rankų. Kad būtų tikriau, tas pats "Kronikos" numeris, jei būdavo galimybė, į užsienį būdavo siunčiamas keliais kanalais.

    Reikia pripažinti, kad dėl parašų rinkimo ir "Kronikos" persiuntimo teko patirti daug neteisybės, kartais ir įtarinėjimų, pažeminimų, trukdymų susitikti su viešniomis. Ir ne tik iš svetimų, bet ir iš savų... Karčiai išgyventas skausmas paliko sieloje žaizdų. Tačiau viską, kas buvo sunku, aukojau Dievui, dažnai kartodama kun. J. Zdebskio įskiepytus žodžius:
"Leisk, Viešpatie, viską, kas sunku, pakelti kaip Tu ant kryžiaus, kaip pelnytą bausmę už savo ir viso pasaulio nuodėmes ".
435


VLADAS LAPIENIS

Atmintis

(Fotografuota KGB seklių)

Po 1970 m. ypač sustiprėjo oficialios valdžios kova prieš Dievą, Bažnyčią ir tikėjimo išpažinėjus. Bet tai sustiprino ir pasipriešinimą. Kaip protestas prieš tautinį ir religinį persekiojimą atsirado "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika". Kai man į rankas pateko pirmasis jos numeris, atidžiai perskaičiau ir supratau, kad toks leidinys labai reikalingas. "Kronika" ragino Lietuvos katalikus neužmiršti elementarių savo teisių ir laisvių, kurias garantuoja konstitucija ir tarptautiniai žmogaus teisių susitarimai.


"Kronikos" vertimas

    Atsimenu, vieną sekmadienį Santaikos bažnyčioje (kuri tuo metu neturėjo kunigo ir tik sekmadieniais iš Simno atvažiuodavo kun. Sigitas Tamkevičius) po Mišių užėjau į zakristiją. Kun. S. Tamkevičius paklausė, ar negalėčiau kitą šeštadienį po pietų atvykti į Simną. Prižadėjau. Sutartą dieną nuvykau. Jis paklausė, gal galėčiau vieną brošiūrėlę nuvežti į Bijutiškį, nes reikia ją išversti į rusų kalbą. Nė nepažiūrėjęs, kokia tai brošiūrėlė, nuvežiau Bijutiškio klebonui. Jis paklausė: "Ar negalėtum kitą šeštadienį 13 vai. atvykti į Molėtus? Ten šią brošiūrėlę grąžinsiu. Manęs palauk bažnyčioje. O jei bažnyčia uždaryta, palauk kapinėse. Jeigu iki 14.30 vai. manęs nesulauktum, atvyk į Bijutiškį..."
436

    Kitą šeštadienį nuvykau į Molėtus. Sutartą valandą nuėjau prie bažnyčios durų - užrakinta. Einu į kapines. Netrukus atvyko kun. Jonas Danyla SJ. Padavė išverstą į rusų kalbą brošiūrą. Vėliau sužinojau, kad vertė Stirnių klebonas kan. S. Kiškis.

    Sekmadienį vertimą atidaviau kun. S. Tamkevičiui. Jis nuoširdžiai padėkojo už atliktą darbą.

    Tokių ir panašių kelionių teko atlikti ne vieną ir ne dvi...

Kratos ir tardymai

    1973 m. lapkričio 20 d. KGB organizavo masines kratas, kurias iškentė daugiau kaip 50 Lietuvos žmonių - kunigų, vienuolių ir pasauliečių tikinčiųjų. Kratų metu buvo atimta religinė literatūra, prieškariniai leidiniai, rašomosios mašinėlės, popierius. Po to prasidėjo areštai ir tardymai.

    1973 m. lapkričio 20 d. anksti rytą žmona išėjo į darbą, o aš išvykau į Bijutiškį pas kun. J. Danylą. Vos grįžau, pasigirdo skambutis. Į butą įėjo trys nepažįstami vyrai, prisistatė esą iš valstybės saugumo komiteto ir pradėjo kratą. Kratai vadovavo KGB vyr. leitenantas Gudas.

    Darant kratą suskambo durų skambutis. Man neleido eiti prie durų. Įėjo Palomenės klebonas kun. Jonas Zubrus. Nors klebonas sakė, kad jam reikia aukoti vakarines šv. Mišias, bet čekistai jo neišleido ir privertė kunigą sėdėti kambaryje iki kratos pabaigos. Parėjusiai iš darbo žmonai įsakė sėdėti kitame kambaryje.

    Ramiausiai laikėsi kun. J. Zubrus. Jis mane nuolat drąsino ir ramino - net humoro jausmo nebuvo praradęs. Ta drąsi kunigo laikysena buvo didelė moralinė parama mums - man ir žmonai.

    Kratą darė kambariuose, virtuvėje, kuro bei daržovių sandėliuose, ant aukšto bei garaže. Į kratos protokolą neįrašę iš mūsų buto paėmė labai daug knygų, mirusio Juozo Mockevičiaus rankraščius, rašytus nuo 1935 iki 1965 m., visas užrašų knygutes bei atskirus popieriaus lapus. (Deja, ne viską grąžino...)

    Kitą dieną turėjau atvykti į tardymą Vilniaus KGB būstinėje. Po šių kratų ir P. Plumpos, P. Petronio, A. Patriu-
437

bavičiaus ir D. Kulikausko areštų daug žmonių buvo pašaukta apklausai ir visi tardymo kabinetai buvo užimti. Dėl to man teko būti tardomam didelio viršininko kabinete. Įvedė į erdvų kabinetą, apstatytą gražiais baldais. Ant rašomojo stalo stovėjo keli skirtingų spalvų telefonai. Baigus tardymą, iš kabineto paskambino telefonu ir man, kaip didžiausiam nenaudėliui, liepė parūpinti pačią drėgniausią ir šalčiausią kamerą rūsyje. Grasino pasodinti 7-eriems metams į kalėjimą, visam laikui ištremti iš Vilniaus, atimti pensiją ne tik man, bet ir žmonai, atleisti ją iš darbo. Grasino net brolio sūnui pažeminti pareigas ar net visai jį atleisti iš darbo... Tačiau po tardymo paleido...

    Nors pirmas tardymas buvo gana sunkus, tačiau daug ko pamokė. Pradėjau suprasti, kad per tardymus reikia kuo mažiau kalbėti, nes daug kalbant galima pakenkti ir sau, ir kitiems.

    Kitą dieną vėl turėjau ateiti. Manęs jau laukė vyr. leitenantas Gudas. Šį kartą nuvedė į nedidelį, siaurą (panašų į kalėjimo kamerą) kambarį. Kairėje jo pusėje prie pat sienos buvo trumpas suolas ir nedidelis paprastas stalelis.

    Įėjus į kambarį Gudas paprašė sėstis ir, padėjęs ant stalo tris lapus popieriaus, liepė rašyti išsamią autobiografiją, o pats išėjo į koridorių palikęs praviras duris. Mačiau, kaip kažkoks vyriškis praėjo ir atsirakino šalia esančias duris.

    Jaučiausi patenkintas, kad manęs neklausinėja. Buvau gerai išsimiegojęs ir pailsėjęs, todėl rašyti sekėsi gerai. Tačiau bebaigiant rašyti pradėjo pykinti, svaigti galva. Ir juo toliau, juo blogiau. Norėjau atidaryti orlaidę, tačiau Gudas tik pravėrė plačiau duris ir neleido. Norėjau jam paduoti beveik baigtą rašyti biografiją, bet ir jos nepaėmė. Supratau, kad kagėbistams gyvenimo aprašymas buvo visai nereikalingas: liepė rašyti tik tam, kad nevaikščiočiau po kambarį, bet sėdėčiau tarsi prieš fotoobjektyvą... Po kiek laiko Gudas liepė eiti su juo. Jis iš lėto ėjo pirma, o aš sekiau iš paskos svyruodamas, kartais į sieną atsiremdamas. Išėjęs į lauką dar kurį laiką stovėjau atsirėmęs į sieną, nes svaigo galva ir negalėjau paeiti. Po šio "tardymo" nesikėliau iš lovos gerą savaitę. Vargino galvos skausmai, svaigo galva, pykino. Kelis kartus iš po-
438

liklinikos buvo atvykusi gydytoja. Rekomendavo visada nešiotis nitrogliceriną, validolio ir dar kažkokių vaistų.

    Kodėl po šio tardymo sirgau, negalėjau dirbti nei fizinio, nei protinio darbo, nes visą savaitę vargino galvos skausmai, atsirado širdies priepuoliai, pasidarė per mažas kraujospūdis, panašiai kaip kun. Juozui Zdebskiui po kalėjimo?

    Ar jie iš gretimo kambario švitino kokiais nors spinduliais, neįmanoma net apytiksliai pasakyti. Juk radiacija ar kokie kitokie spinduliai akimi nematomi, ranka jų nepaliesi, specifinio kvapo neturi. Tik jų padariniai jaučiami. Taip pat nežinau, ko kagėbistai tokiais veiksmais siekė.

    Tačiau tuo metu man ligos kryželis buvo labiau reikalingas negu sveikata. Jei šie negalavimai nebūtų daugiau kaip savaitę prikaustę prie patalo, tikriausiai būčiau aplankęs kai kuriuos "Kronikos" bendradarbius. O sirgdamas negalėjau jų aplankyti, ir jie nenukentėjo.

    Ir toliau kagėbistai nepaliko manęs ramybėje: 1974 m. pavasarį vėl pašaukė į KGB būstinę tardymui. Šį kartą tardė vyr. tardytojas kapitonas Marcinkevičius. Iš pradžių pasiteiravo apie sveikatą, ką veikiu namie, ar skaitau, kokia literatūra labiausiai domina. Dėjosi artimu žmogumi, net siūlė pagalbą. Palyginti su pirmiau tardžiusiais, Marcinkevičius atrodė daug žmoniškesnis, todėl ir aš su juo pradėjau leistis į kalbas. (Taip prisijaukino, kad net protokolą pasirašiau neperskaitęs...) Atrodo, jis gerai valdė psichinio apdorojimo techniką. Iš pradžių ramiai, atsargiai pratino prie ilgesnių pokalbių. Tarsi tai būtų apie menkniekius, apie kitus žmones. Tačiau vis tiek stengėsi iškvosti, kas naudinga kagėbistų užmačioms.

Tariamas pavojus

    Nors po kratos ir tardymų bei mano skundų prokurorams kagėbistai pradėjo labiau mane persekioti, tačiau kiek galėdamas stengiausi padėti dauginti ir platinti maldaknyges, "Kroniką" ir kitą religinę literatūrą.

    Kartą nuvykau į Kauną paimti tik ką įrištų naujų maldaknygių. Susidėjau jas į du lagaminus (gal apie 35-40 kg svorio). Pernakvojęs anksti rytą su taksi atvykau į Kauno
439

geležinkelio stotį. Nusipirkęs bilietą į Vilnių, įlipau į vagoną, susiradau tuščią kupė. Lagaminus su maldaknygėmis sudėjau į dėžę po suolu, o pats atsisėdau ant priešais esančio suolo. Patenkintas, kad viskas taip gerai sekėsi, pradėjau kalbėti Rožančių.

    Tačiau mano džiaugsmas truko neilgai, nes po keliolikos minučių į šią kupė įėjo vienas Vilniaus saugumietis su dviem draugais. Tikriausiai ir tie jo draugai taip pat saugumiečiai, nes visi turėjo po aplanką dokumentams susidėti. Jie atsisėdo ant suolo, po kurio sėdyne mano maldaknygės...

    "Dabar tai pakliuvau tiesiai vilkui į nasrus! - pagalvojau aš. - Kad ir ką darytų, neprisipažinsiu, jog maldaknygės mano, nes jie nematė, kaip jas ten padėjau... "

    Ką daryti? Atėjo mintis traukiniui sustojus išlipti Kaišiadoryse, o maldaknygės tegul keliauja toliau be manęs: gal taip padaręs šiuo metu nepateksiu į kalėjimą... Tačiau vėl pagalvojau: o jeigu jie čia atsitiktinai, tai, palikdamas maldaknyges, nusikalsčiau Dievui ir žmonėms?! Kaip bus, taip -maldaknygių nepaliksiu!

    Pravažiavus Lentvario stotį, pradėjau neva snausti. Traukiniui sustojus Vilniaus geležinkelio stotyje, nors deduosi snaudžiančiu, tačiau primerkęs akį visą laiką galvoju, ką darys saugumiečiai: ar jie lieps man eiti su jais ir vesis į KGB būstinę, ar išeis iš vagono vieni? Skubėti nebuvo ko, nes Vilniaus stotyje traukinys stovi ilgokai. Be to, jie sėdi ant to suolo, kurio dėžėje mano lagaminai...

    Labai apsidžiaugiau, kai saugumiečiai išėjo iš vagono. Pamatęs pro langą, kad jie nuėjo peronu, pasiėmiau savo lagaminus ir iš lėto nuėjau prie taksi stovėjimo aikštelės. Maldaknyges atidaviau kun. Valiukėnui, o jis jas išdalijo Vilniaus arkivyskupijos kunigams. Kun. Valiukėnas sakė, kad Vilniaus arkivyskupijos tikintiesiems reikia daugiau kaip pusės milijono maldaknygių, taip pat ir katekizmų, nes vaikai neturi iš ko rengtis Pirmajai komunijai.

Maldaknygių spausdinimo vargai

    Susitikęs seną pažįstamą sužinojau, kad jis daugiau kaip 10 metų dirba nedidelėje spaustuvėje. Pasiskundžiau,
440

kad žmonės neturi maldaknygių. Jis sutiko išspausdinti (nušviesti) 15 tūkstančių. Visas reikės atsiimti iš karto. Tik reiktų poros tūkstančių rublių avanso popieriui pirkti.

    Nuvažiavau pasitarti į Kybartus pas kun. S. Tamkevičių. Išklausęs mano pasakojimą, pasakė: "Galite spausdinti, tačiau avanso tokios sumos duoti nepatariu, nes gali negauti nei maldaknygių, nei pinigų. Pasakykite, kad kai bus išspausdintos, apmokėsime ir visas iš karto paimsime, nes Vilkaviškio vyskupijos tikintiesiems jų labai reikia".

    Kun. S. Tamkevičius padavė 1974 m. išleistą maldaknygę "Visada su Dievu" ir prašė lygiai tokią nušviesti. Grįžęs į Vilnių tam spaustuvininkui padaviau maldaknygę ir 200 rub. avanso. Žadėjo išspausdinti per mėnesį.

    Po kiek laiko lankydamas ligoninėje pažįstamą, pamačiau toje pat palatoje gulintį spaustuvininką, su kuriuo buvau susitaręs dėl maldaknygių. Jis išsivedė mane į koridorių pasikalbėti. Papasakojo, kad prieš kelias dienas maldaknyges išspausdino ir nuvežė į kolektyvinio sodo namelį. Norėjo man pranešti, bet staiga susirgo ir atsidūrė ligoninėje. Prieš porą dienų jo brolis buvo pakviestas į saugumą ir klausinėjamas, ar po darbo valandų nebuvo dauginama religinė ar kokia kita literatūra. Pagalvojęs, kad saugumiečiai viską žino ir darys kratą, o radę maldaknyges pasodins į kalėjimą, spaustuvininko brolis sumanė visas maldaknyges sunaikinti: degino tol, kol visas paleido dūmais, o pelenus užkasė į žemę... Kitą rytą saugumiečiai jokios kratos nedarė, tik ir vėl klausinėjo. Bet brolis, žinodamas, kad maldaknygių nebėra, buvo drąsesnis.

    Po kurio laiko vėl susitikau spaustuvininką šv. Mikalojaus bažnyčios šventoriuje. Jis atidavė 200 rublių ir išardytą maldaknygę, iš kurios buvo šviečiamos anos, sudegintosios... Kai apie šį įvykį papasakojau kun. S. Tamkevičiui, jis pasakė: "Nesėkmės tenesugniuždo mūsų".

Kalinio dalia
    1976 m. (būdamas 70-ies metų) pirmą kartą buvau suimtas ir už "Kronikos" dauginimą bei platinimą nuteistas 5-eriems
441

metams laisvės atėmimo. Kalėjau Mordovijoje, griežtojo režimo lageriuose, vėliau buvau tremtyje Sibire.

    1984 m. buvau suimtas antrą kartą, bet dėl silpnos sveikatos paleistas, uždėjus namų areštą. Slapsčiausi, kol 1985 m. vėl buvau areštuotas Kaune ir nuteistas 6-eriems metams griežtojo režimo lagerių. Iškalėjęs Vilniaus, Pskovo, Jaroslavlio, Gorkio, Ruzajevkos, Potmos (Mordovija), Sverd-lovsko, Krasnojarsko kalėjimuose ir Mordovijos koncla-geriuose, išgyvenęs nutrėmimą Krasnojarsko krašte, Severo Jeniseisko rajone, Tėjos gyvenvietėje, pamačiau, kaip kiti gyvena bausmių atlikimo vietose. Pradėjau daugiau branginti savo ir kitų žmonių laisvę, geriau atjausti kitų žmonių vargus ir nelaimes.

    Sovietiniuose kalėjimuose ir lageriuose tikrai patyriau daug vargo ir kančių, bet sunkiomis gyvenimo valandomis katalikams paguodos juk teikia tikėjimas. Tik iš pradžių būna sunku, kai netenki laisvės ir įpuoli į tokį vargingą gyvenimą. Tačiau palengvėja, kai Dievas suteikia malonę pajusti prasmę žodžių: "Tėve, jei toji taurė negali aplenkti, tebūnie Tavo Valia!"
442

Kun. JONAS BORUTA SJ

Viešpatie, kokia tai malonė, kad leidai...

    Apie "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką" sužinojau tais pačiais metais, kai ji pradėjo eiti. Sužinojau ne tik iš Vakarų radijo pranešimų, bet tekdavo ją ir "gyvą" paskaityti. Mat mano brolis Šarūnas Boruta, studijuojantis Kauno politechnikos institute, dalyvavo studentų žygeivių ir Eucharistijos bičiulių sąjūdyje. Jis "Kroniką" gaudavo, parnešdavo namo ir visi ją skaitėme. Mama ją slėpdavo brolio mažosios dukrytės lopšyje arba bičių avilyje: jeigu saugumas ir darys kratą, vargu ar drįs lįsti prie bičių avilio.

    Rašyti žinutes "Kronikai" pradėjau 1973 m., paskatintas kun. Jono Lauriūno SJ. Dažniausiai jos būdavo iš universiteto gyvenimo. Paskui, paprašytas tėvo J. Lauriūno, versdavau į lietuvių kalbą žinutes, gautas iš Rusijos ir Ukrainos, ir duodavau seselėms, kad jos nuvežtų jam į Kabelius. Tik vėliau, kai po kun. Sigito Tamkevičiaus arešto pradėjau dirbti "Kronikoje", supratau, kad šis vežiojimas buvo visai nereikalingas: jos nuveždavo ir atgal atsiveždavo, nes informacija "Kronikai" ėjo per jų rankas. Toks buvo pirmasis bendradarbiavimas. Aš suvokiau, kad man nereikia žinoti, kas leidžia "Kroniką": svarbu, kad ji eina, kad informuoja pasaulį apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios persekiojimus.

Noriu būti kunigas

    Dirbdamas Lietuvos mokslų akademijos Fizikos institute ir studijuodamas neakivaizdinėje aspirantūroje bei ruošdamas
443

disertaciją, maždaug nuo 1973 m. pradėjau mokytis pogrindinėje Kunigų seminarijoje. Egzaminus laikyti tekdavo pas t. Joną Lauriūną, jėzuitų provincijolą t. Joną Danylą. Jie siųsdavo pas t. Vaclovą Aliulį MIC ir marijonų provincijolą t. Pranciškų Račiūną, turbūt norėdami, kad jie geriau pažintų pogrindinėje Seminarijoje kunigystės siekiančius kandidatus.
1982 m. rugpjūčio mėnesį gavau kunigystės šventimus ir tų pačių metų lapkričio mėn. išvykau į Ukrainą, tikėdamasis ten oficialiai įsidarbinti kunigu (kaip kad buvo pavykę pogrindinę Seminariją baigusiam kun. Vytautui Merkiui SJ). Tačiau po mėnesio vietos saugumiečiai pareikalavo, kad per 24 vai. išvykčiau iš Ukrainos.

    Į Lietuvą grįžau 1983 m. sausio pradžioje. Kaip tik greitai prasidėjo represijos prieš TTGKK narius ir "Kronikos" leidėjus: 1983 m. sausio 23 d. buvo areštuotas kun. Alfonsas Svarinskas, o gegužėje - ir kun. Sigitas Tamkevičius.

    Su kun. S. Tamkevičiumi palaikėme artimus santykius nuo mano kunigystės šventimų: jis susitarė su vysk. Julijonu Steponavičiumi, kad man suteiktų šventimus mažytėje Skaistgirio bažnytėlėje, lydėjo į ten ir su kun. Leonardu Jagminu SJ buvo vieninteliai mano kunigystės šventimų liudytojai. Grįžus iš Ukrainos dažnai tekdavo pas jį apsilankyti ir talkinti pastoraciniame darbe.)

    Kuomet vyko kun. A. Svarinsko teismas ir kun. S. Tamkevičiui reikėjo į jį važinėti, jis pasikvietė mane, kad jį pavaduočiau. Prieš vykdamas į teismą jis paėmė rašymo lentelę, rašiklį (kurie paprastai padėdavo mums kalbėtis, idant "besiklausančios sienos" neišgirstų) ir užrašė: "Jeigu reikės, paglobok, pasirūpink "Kronika".

    Aš tuos žodžius suvokiau kaip rūpestingą apsidraudimą, jeigu jam kas nutiktų. Buvau įsitikinęs, kad darbui "Kronikoje" yra geriau pasirengusių žmonių - iš TTGKK narių -ir jie galėtų tai geriau atlikti. Na, nebent jau nebūtų kam. "Gerai, jeigu to reiks", - atsakiau raštu.


Darbas "Kronikoje"

    Nujaučiau, kad "Kronikos" leidybos centras yra Kybartuose, tačiau niekad apie tai nekalbėjome. Kai areštavo kun.
444

S. Tamkevičių, "Kronikos" leidybos krizė neištiko: jo viskas buvo taip suorganizuota, kad kitam numeriui buvo ir informacijos pririnkta, ir techninė bazė paruošta, ir seserys vienuolės tam darbui tęsti parengtos, pajėgios bei pasiryžusios. Jos ir išleido pirmąjį numerį po jo arešto. Aš buvau savotiškai nusiraminęs, kad bus kam be manęs perimti tą darbą. Tačiau rugpjūčio pabaigoje, vykstant seselių rekolekcijoms, į mane kreipėsi Eucharistinio Jėzaus kongregacijos generalinė vyresnioji, kad padėčiau leisti "Kroniką".

    Jau iš anksčiau buvau pažįstamas su ses. Gerardą Elena Šuliauskaite, viena iš pagrindinių kun. S. Tamkevičiaus talkininkių "Kronikos" leidyboje. Su ses. Gerardą ir ses. Pija Brony te Vazgelevičiūte kalbėjomės: aptarėme, kaip atrinkti ir suskirstyti gautą medžiagą (kas tinka "Kronikai", o kas "Aušrai"), kaip ją parengti ir kiekvienam numeriui gauti vyskupo tremtinio J. Steponavičiaus - Žagarėje - bažnytinę aprobaciją). Būdamas "nepririštas" prie jokios parapijos (RRT įgaliotinis pogrindinę Kunigų seminariją baigusiems neduodavo "kulto tarno" registracijos pažymėjimo, be kurio oficialiai nebuvo leidžiama eiti kunigo pareigų) ir važinėdamas po visą Lietuvą, kas keli mėnesiai vis apsilankydavau Žagarėje su naujo "Kronikos" numerio medžiaga. Kartais nuveždavo seserys. Svarbiausia buvo suderinti tą medžiagą, kurioje buvo minimas nederamas kai kurių kunigų nuolaidžiavimas valdžiai. Dėl jos reikėdavo sužinoti vyskupo nuomonę ir gauti jo aprobaciją: lengvabūdiškumas čia buvo neleistinas.

    Atvežtus straipsnius vyskupas skaitydavo įsijungęs radiją, kad tylios kalbos neišgirstų nematomos ausys. (Paskui, grįždamas į Vilnių, tą radijo aparatą paliko man.) Skaitydavo tyliai, bet kai prieidavo kokią jį sudominusią, intriguojančią vietą, nejučiomis imdavo garsiai komentuoti. Tekdavo pridėti pirštą prie lūpų ir įspėti: "Ekscelencija, Ekscelencija... " Jis nusišypsodavo, pagarsindavo radiją ir toliau skaitydavo.

Bandymas išsaugoti įprastinį "Kronikos" stilių

    Vysk. J. Steponavičiaus nuomonė buvo labai vertinga. Jis nenorėjo, kad būtų spausdinama anoniminė informacija, už
445
kurią tarsi niekas nebūtų atsakingas. Pavyzdžiui, vienas jaunas kunigas parašė gerą straipsnį apie šv. Kazimiero jubiliejaus minėjimą. Vysk. J. Steponavičius perskaitė ir sako: "Jei jis būtų su tikinčiųjų parašais ir pasiųstas valdžiai, tada jis turėtų visai kitą vertę ". Po 2 ar 3 numerių vis dėlto jį įdėjom. Vyskupas nusišypsojo ir sako: "Na, jei dar vienas, tai nieko; tik žiūrėkim, kad "Kronika " nepasidarytų anoniminių skelbimų vieta".

    Kita svarbi problema, kurią teko spręsti su vysk. J. Steponavičiumi, tai TTGKK likimas ir jo santykiai su "Kronika". Mat po kunigų A. Svarinsko ir S. Tamkevičiaus areštų kiti TTGKK nariai taip pat buvo persekiojami ir jie ėmė skelbtis veiklą nutraukia. Tada šį Komitetą - jau kaip pogrindinį -ėmėsi atkurti kun. Juozas Zdebskis. Tačiau tą jam daryti buvo nepatogu, nes, prisidėjus ir KGB klastai, dar 1980 m. jis iš šio Komiteto buvo atleistas. Dabar, kai anie nariai pareiškė, kad veiklą nutraukia, jam savavališkai tą daryti netiko. Tačiau kun. J. Zdebskis nerimo: jis buvo įsitikinęs, kad Komitetas turi būti ir veikti.

    Kai aš pradėjau globoti "Kroniką" ir ji toliau ėjo, kun. J. Zdebskis vis nerimo, kas dabar vadovauja jai. Jis visus metus bandė išsiaiškinti, ir mes tą žinojome. Kitų metų pavasarį, po areštų, vienų rekolekcijų metu Eucharistiečių vyresnioji ses. Ksavera Julija Kuodytė priėjo prie manęs ir sako: "Aš negaliu kun. J. Zdebskiui nesakyti, kas dabar globoja "Kroniką".

Pogrindinio TTGKK Įsteigimas

    Kai po to su kun. J. Zdebskiu susitikau, mūsų pokalbis buvo labai dalykiškas: sprendėme to pogrindinio komiteto ir "Kronikos" santykių klausimą. Netrukus su juo (vairuojant Sauliui Kelpšai) nuvažiavome pas vysk. J. Steponavičių. Paėmę jį draugėn, nuvykome į Latvijos miškus ir ten aptarėme reikalą. Buvo nuspręsta, kad pogrindinis TTGKK teveikia, o jo dokumentai "Kronikoje" bus skelbiami informacijos forma, t. y. jų turinį perpasakojant savais žodžiais.

    Pogrindinio TTGKK nariai kartkartėmis susirinkdavome, aptardavome "Kronikos" leidybos, jos perdavimo į Vakarus
446

ir kitas Bažnyčios problemas. Jei reikėdavo kokiu nors klausimu griežtesnio pareiškimo, parengdavome ir pogrindinio TTGKK vardu pasiųsdavome jį valdžiai. Šio Komiteto susirinkimuose dalyvaudavo kun. Juozas Zdebskis, kan. Gvidonas Dovidaitis, kunigai Petras Dumbliauskas SDB, Antanas Gražulis S į ir aš. Dažniausiai rinkdavomės Tabariškiuose (prie Kauno) pas kun. P. Dumbliauską arba pas kun. G. Dovidaitį Pilviškiuose.


Bandymas "Kroniką" dubliuoti

    Po kun. S. Tamkevičiaus arešto "Kronikos" leidyboje iškilo ir nenumatytų sunkumų. Pirmasis po arešto išleistas "Kronikos" numeris Lietuvoje paplito negreitai. Spalio mėnesį išleidome antrąjį numerį. Per Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atlaidus lapkričio mėnesį paaiškėjo, kad kažkieno yra išleistas visai kitas to pirmojo poareštinio numerio variantas, kuriame skelbiama ne šiandieninė informacija, o straipsniai apie praeito šimtmečio Kražių skerdynes ir pan. Ši žinia kėlė nerimą, nes teko girdėti, kad kun. S. Tamkevičiaus byloje tardomiems liudytojams saugumiečiai pasakoja, kad po kun. S. Tamkevičiaus arešto visiškai pasikeitė "Kronikos" tematika ir stilius. Kėlė nerimą dėl to, jog tuo jie norėjo įrodyti, kad kun. S. Tamkevičius buvo "Kronikos" redaktorius.

    Gal tai ir geros intencijos žmonių buvo padaryta, norint, kad nenutrūktų "Kronikos" leidyba?.. Bet mums tai sukėlė labai didelį nerimą, juolab kad tas naujadaras, nežinia kieno išleistas numeris, įtartinai greitai pasiekė Vakarus (nors jau buvo gautas ir mūsiškis, tikrasis numeris). Ieškojome būdų, kaip pažymėti tikrąjį į Vakarus perduodamą "Kronikos" numerį.

KGB daromas spaudimas Kybartuose

    Kai kas nujautė, kas dirba atsakingiausią darbą "Kronikos" leidyboje, ir akys krypo į Kybartus. Buvo dedama pastangų ir daromas spaudimas, kad pagrindinės "Kronikos" leidėjos ir perdavimo į Vakarus talkininkės seselės būtų pakeistos kitomis. Tokių norų buvo net iš kongregacijų. Be abejo, tokios  "reorganizacijos"  būtų  labai  pakenkusios jau
447

nusistovėjusiems leidėjų ryšiams, darbo ir į Vakarus perdavimo darnai. Vysk. J. Steponavičius tam nepritarė ir tokias iniciatyvas pristabdydavo. Sprendžiant šiuos klausimus teko dalyvauti ir man, kaip kongregacijų dvasios tėvui. Sunku pasakyti, kiek čia buvo saugumo inspiracijos, kad apsunkintų "Kronikos" leidybą, ar kai kieno nuoširdaus noro padėti. Šitie dalykai "Kronikos" leidėjams kainavo daug nervinės įtampos ir rūpesčio. Iš tų laikų tai buvo sunkiausios dienos.

Žinių "Kronikai" rinkimas

    Man važinėjant po visą Lietuvą, išsiplėtė informacijos geografija. Tai sunkino saugumui "Kronikos" informacijos ir leidybos šaltinių paieškas. Kita vertus, buvo problemų ir dėl straipsnių, gaunamų iš kitur. Ateidavo superpatriotiškų straipsnių ir eilėraščių. Kartais informacija būdavo labai iškreipta. Būgštavome, kad tai gali būti saugumo darbas ir kad šių straipsnių popierius gali būti pažymėtas cheminėmis arba radioaktyviomis medžiagomis. Įtarimą sustiprino įvykiai, kai šiems straipsniams pakliuvus į Šiluvos ir Josvainių bažnyčias (kaip tarpinius perdavimo punktus), į jas buvo įsilaužta. Neretai informaciją tekdavo tikrinti ir atsijoti. Vysk. J. Steponavičius būdavo nepatenkintas spausdinama poezija; sakydavo: "Faktų, tik faktų!" Bet reikėjo ir poezijos. Vysk. J. Steponavičius, perskaitydavo vėl ir vėl pasakydavo: "Tik žiūrėkit, kad būtų ne per daug ir ne per tirštai poezijos ".

    Mano pareiga buvo sudėstyti rašinius ir parašyti vedamąjį straipsnį. Kartais trūkdavo laiko, kartais sąlygų parašyti. Lietuvos Krikšto jubiliejaus metais saugumas itin intensyviai sekė. Į vieną numerį vietoj vedamojo įdėjome tėvo J. Lauriūno pamokslą "Laužyti kryžiai", kuris jau buvo žinomas daugeliui kunigų ir jų naudojamas. Žinojome, kad dėl to nekils jokio pavojaus autoriui: tardomas jis galės pasiaiškinti, kad tas pamokslas buvo daugeliui žinomas. Pabaigoje pridėjome ir savo intarpų. Tėvas J. Lauriūnas pusiau juokais, pusiau rimtai purkštavo po to, kad į jo pamokslą prikaišiojom patriotiškų sakinukų ir visai ekstremistišką pabaigą.
448

Krizė leidybos darbe

    Sukrečiantis įvykis buvo 73-iojo numerio leidyba. Visa šiam numeriui surinkta medžiaga buvo paslėpta Kazlų Rūdoje, slėptuvėje žemėje. O saugumas ten jau lipo ant kulnų: nuo sausio iki lapkričio mėnesio pradžios šalia namo dieną naktį stovėjo mašina, kurioje keisdamiesi kas kelias valandas budėjo sekliai. Niekaip nebuvo galima paimti medžiagos, nes žemė buvo įšalusi: kaposi - girdėsis. Pagaliau šiek tiek atšilus medžiagą ryžosi parvežti ses. Pija. Tikriausiai tarp straipsnių buvo ir saugumo žymėtų lapų, ir ji buvo sekama. Vežti į Kybartus nebuvo galima. Atvežė į Vilnių. (Beje, paėmus iš Kazlų Rūdos medžiagą, išnyko ir mašina su vyrukais.) Tačiau Vilniuje, daugiabučiuose namuose spausdinti rašomąja mašinėle irgi nebuvo galima. Tada iš dalies pas mane, iš dalies pas seseles ranka buvo surašytas šio numerio maketas (2 egz.) ir nutarta vieną egzempliorių nuvežti į Maskvą disidentams, kad perduotų į Vakarus (nes fotografuoti buvo neįmanoma), o kitą bandyti perduoti per turistus. Nuvežti į Maskvą apsiėmė ses. Nijolė Sadūnaitė. Tačiau 1987 m. balandžio 1 d. kratos metu į saugumiečių rankas pakliuvo abu egzemplioriai. (Vieną, ses. N. Sadūnaitės suplėšytą ir įmestą į klozetą, saugumiečiai išgraibė ir suklijavo. Jis yra KGB archyve.) Buvo suimta ses. N. Sadūnaitė, atlikta krata pas ses. B. Vazgelavičiūtę ir E. Šuliauskaitę, tardytos, bet... dar tą patį vakarą iš KGB kalėjimo paleista ir ses. N. Sadūnaitė. Jau buvo prasidėjusi M. Gorbačiovo "pertvarka" ir, matyt, nebuvo gautas iš Maskvos leidimas jas suimti.

    Kad būtų išleistas ir į Vakarus perduotas 73-iasis numeris, reikėjo nedelsiant jį atkurti. Atkurti iš atminties, nes visi juodraščiai jau buvo sunaikinti. (Paprastai sudegindavome vonioje ir pelenus suberdavome į klozetą.) Numerį atkūrėme iš atminties ir jis pasiekė Vakarus: Vatikano bei kitos radijo stotys ėmė transliuoti jo žinias. Tačiau atkuriant iš atminties, pora žinučių liko neįdėtos.

Dabar, atsivėrus KGB archyvų durims, pamatėme iš šio numerio skelbtų radijo laidų stenogramas, kurių paraštėse buvo rezoliucijos: "Kodėl praleista šita žinutė?" (Viena iš tokių žinučių buvo apie pro f. P. Dovydaičio minėjimą
449

Pilviškių bažnyčioje.) Jie lygino stenogramose skelbtas žinias su suklijuotų skiaučių ir iš ses. B. Vazgelevičiūtės paimtame sveikame egzemplioriuje skelbtomis žiniomis ir... nesuprato, kad jie jau iš tikrųjų savo rankose turėjo "Kronikos" redakciją; jie manė, kad dar kažkur kitur turi būti ta redakcija ir kad jų paimti 73-ojo numerio egzemplioriai nėra vieninteliai. "Kronikos" likimas buvo ant prarajos krašto...

KGB "Kronikos" redakcijos ieško Kybartuose

    Po šio įvykio KGB smaigalys nukrypo į Kybartus. Kone kas savaitė pas seseris buvo daromos kratos. Rasdavo ir svarbių, inkriminuojančių dalykų. Bet jų neareštavo. Neaišku, ko siekė: gal norėjo įbauginti, be areštų užčiaupti? Bet net tokių nuolatinių kratų ir sekimo sąlygomis Kybartų seselės dirbo, redagavo, spausdino, ir "Kronikos" numeriai vienas po kito reguliariai išeidavo. Tai didelis Kybartų seserų -Benos, Birutės, Onutės, Virginijos - didvyriškumas. Tam reikėjo ne tik drąsos, bet ir tvirtos vidinės ramybės, kurią gali suteikti tik tikėjimas ir malda.

Bičiulių Vakaruose pagalba

"Kronikai" leisti reikėjo ne tik pasišventėlių, bet ir lėšų. Juk reikėjo spausdinimo mašinėlių, joms šrifto bent keleto komplektų (kad nebūtų mašinėlėje to, kuriuo spausdinti patys pirmieji egzemplioriai), fotografavimui aparatūros ir t. t. Reikėjo lėšų, kad būtų galima pasiųsti siuntinius už "Kroniką" kalinamiems ir materialiai paremti jų šeimas. Tiek perteikiant "Kronikos" žinias pasauliui, tiek šiuose reikaluose padėdavo JAV lietuviai. Mano laikais fototechnika dažniausiai aprūpindavo iš JAV atvykstantis t. Antanas Saulaitis SJ arba kiti apsilankantys jėzuitai. Kai negalėdavo (ar nežinodavo ką) iš ten atvežti, čia "dolerinėje" parduotuvėje nupirkdavo. Blogiau, kad su jais nebūdavo galima kartu eiti: KGB kaipmat būtų susekę, kam ir kuriuo tikslu perkama ta aparatūra. JAV Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa nupirko 2 ar 3 automobilius labiausiai prisidėjusiems prie "Kronikos" dauginimo ir techninio aptarnavimo. Mano laikais pagrindinis tos technikos tiekėjas ir aptarnautojas buvo kun. Antanas Gražulis SJ: jis
450

rūpindavosi rašomųjų mašinėlių, šrifto pirkimu ir jo pakeitimu, paruoštų perduoti į Vakarus filmų paslėpimu suvenyruose ir kt.

    Daug drąsos parodė tuomet Religinėje Šalpoje (JAV, New Yorke) dirbusi Gintė Damušytė. Sovietinė valdžia jai kartais neleisdavo atvykti į Lietuvą ir turėdavo apsistoti Maskvoje. Tuomet susitikti su ja vykdavo kun. A. Gražulis. Jei tokių žmonių kaip ji nebūtų buvę, jei nebūtų pasišventusių Bažnyčiai ir Lietuvai ten, laisvajame pasaulyje, mes ne ką būtume galėję nuveikti. Ačiū jiems!

    "Kronika" nustojo ėjusi, kai buvo grąžinta Vilniaus Arkikatedra, kai iš tremties grįžo vysk. J. Steponavičius, iš lagerio - kun. S. Tamkevičius ir kai sovietinei cenzūrai nepaklūstančioje Sąjūdžio spaudoje buvo galima rašyti tiesą. "Kronika" ištesėjo savo pasiryžimą, kad nustos eiti tik tada, kai liausis persekiojimai ir Bažnyčia atgaus laisvę. Kartu su Arkikatedros atgavimu pradėtas leisti žurnalas "Katalikų pasaulis". Dabar yra "Bažnyčios žinios", "XXI amžius".


Ačiū Tau, Viešpatie!

    Viešpatie, kokia tai malonė, kad mums leidai prie to prisidėti! Didžiausias mums atlyginimas, kad pasirinkai mus, leidai tarpininkauti, kai Tu mūsų krašte per savo Bažnyčią pratęsei savo auką ant kryžiaus. Norėčiau, kad ir šiandien visi dirbtume pagal seną anų dienų principą: daryti, nesidairant, ką kiti daro, o daryti visa, ką galiu čia, dabar, šitoj vietoj, kur Dievas mane pastatė ir leido dirbti didesnei Jo garbei. Didesnei garbei To, kuris mus visus Myli.
451
 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum