gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 13 Spausdinti El. paštas
•   P. Plumpęs, P. Petronio, V. Jaugelio, J. Stašaičio ir A. Patriubavičiaus teismas

LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA


Perskaitęs duok kitam! Eina nuo 1972 metų!

    Byla Nr. 395 — maldaknygių, religinės literatūros bei LKB Kronikos gaminimo ir platinimo byla — 1974 rugsėjo 3 buvo perduota LTSR Aukščiausi? jam Teismui.

(Penkių kunigų kreipimasis į Žmogaus teisių komitetą):
    1974 spalio 11 Lietuvos kunigai pasiuntė Žmogaus Teisių Komitetui Maskvoje tokį kreipimąsi:

„1973 - 74 metais Lietuvoje buvo suimti šie asmenys:

    1973.XI.19 P. Plumpa - Pluiras (LTSR BK 68 str.)
    1973.XI.19 Povilas Petronis (BK Q62 str.),
    1973.XII.4 Jonas Stašaitis (BK 162 str.),
    1974.IV.4 Virgilijus Jaugelis (BK 68 str.),
    1974.IV.24 Juozas Gražys (BK 68 str.),
    1974.VIII.27 Nijolė Sadūnaitė (BK 68 str.).

    Kitų suimtųjų pavardės mums nežinomos.

    Minėtus asmenis nebūtų reikėję suimti, jei Lietuvoje būtų pakankamai oficialiai išleidžiamų maldaknygių, jei tikintieji turėtų religinės literatūros ir nebūtų diskriminuojami.

    Maldaknygių leidėjai yra kaltinami LTSR BK 162 str., kaip užsiėmę nelegaliu verslu. Iš tikrųjų suimtiesiems asmenims rūpėjo ne verslas, bet nors dalinai aprūpinti tikinčiuosius maldaknygėmis.

    Kiti suimtieji kaltinami LTSR BK 68 str., kaip laikę ir platinę tarybinę santvarką šmeižiančią literatūrą — Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką. Tačiau LKB Kronikos negalime pavadinti šmeižikiška, nes ji pateikia tikrus faktus, kur tarybiniai pareigūnai pažeidžia tikinčiųjų teises ir nesilaiko tarybinių įstatymų. LKB Kronika neturi tikslo susilpninti arba pakirsti Tarybų valdžią, o vien iškelti viešumon įstatymų pažeidimo faktus, kad jie būtų pataisyti. Tokiu būdu LKB Kronika ne tik kad nekenkia visuomenei ir tarybinei santvarkai, bet jai padeda. Todėl LKB Kronikos laikymui bei platinimui jokiu būdu negalima taikyti LTSR BK 68 str.

    LTSR BPK 106 str. leidžia ilgiausiai be teismo laikyti suimtus asmenis iki 9 mėnesių, tačiau dalis suimtųjų jau beveik 11 mėnesių yra kalinami be teismo.

    Kadangi tarybinės valdžios pareigūnai, kalindami aukščiau minėtus asmenis, pažeidžia tarybinius įstatymus (TSRS Konstitucija 125 str., LTSR BPK 106 str.), arba juos neteisingai taiko (LTST BK 68 str.), tai bet kokį kreipimąsi į juos laikome beprasmišku.

    Todėl kreipiamės į Žmogaus Teisių Gynimo Komitetą Tarybų Sąjungoje ir į viso pasaulio sąžinę: užstokite nekaltai suimtus asmenis! Neleiskite, kad jie būtų nuteisti!"

    Šį kreipimąsi pasirašė penki kunigai, kurių pavardžių LKB Kronika neskelbia.
*     *     *

    1974 lapkričio pradžioje liudininkams buvo išsiuntinėti kvietimai atvykti į LTSR Aukščiausiąjį Teismą, kuriame bus lapkričio 21 d. 10 vai. pradėta nagrinėti Petronio ir kt. asmenų baudžiamoji byla. Nurodytą dieną teismo procesas dėl nežinomų priežasčių buvo
atidėtas iki gruodžio 2 dienos.
*    *    *

    1974 lapkričio 27 vakare Maskvos saugumiečiai Lietuvos Saugumo komiteto pavedimu, pradėjo kratą pas A. N. Tverdochlebovą. Krata užtruko per visą naktį. Joje dalyvavo A. Sacharovas, Kovaliovas, Ve-likanova, Turčinas, Orlovas ir Litvinova.
*    *    *

    1974 lapkričio 27 į Saugumo komitetą Vilniuje buvo iškviesta tardymui kaunietė Monika Gavėnaitė. Tardymas užtruko 3 dienas. Tardymo metu ji buvo suvesta akistaton su suimtuoju Juozu Gražiu ir ukrainiečiu kun. VI. Figoliu. Saugumiečiai grasina Moniką Gavėnaitę suimti.

    1974 gruodžio 2 Vilniuje, Aukščiausiame Teisme, prasidėjo bylos Nr. 395 teisminis procesas. Teismo salėje rašyti turėjo teisę tik saugumo tardytojai ir jų pakviesti korespondentai.

    Ant Aukščiausiojo Teismo (Vilnius, Lentpiūvių g. 24) salės Nr. 101 durų prisegtas raštelis: „šioje salėje nagrinėjama LTSR Aukščiausiojo Teismo baudžiamoji byla, kaltinant P. Petronį, P. Plumpą, J. Stašaitį, V. Jaugelį ir A. Patriubavičių."

(Barbariškas kaltinamųjų teismo salėje susodinimas):
    Į posėdžių salę įleidžiami tik artimiausi giminės: tėvai, vaikai, broliai ir pan. Prie durų stovi civiliai apsirengę saugumiečiai. Įeinantieji į salę klausiami pavardžių ir koks giminystės ryšys su teisiamaisiais.

    Prieš įleidžiant į salę gimines, korespondentus ir kitus saugumo pakviestus asmenis, atveždavo iš saugumo izoliatoriaus teisiamuosius. Juos įvedant ir išvedant saugo 6 - 7 kareiviai. Veda po vieną kalinį, kurio priekyje eina du kareiviai ir vienas lydi. Kaliniams neleidžiama dairytis į šalis. Vedant du kali-

nius, vienas kareivis eidavo tarp jų. Teismo salėje kaliniai susodinami po kelis metrus vienas nuo kito tokia tvarka: Stašaitis, Plumpa, Jaugelis, Patriubavičius ir Petronis. Prie pat teisiamųjų stovi keturi ginkluoti sargybiniai ir visą laiką stropiai budi, kad neatsigręžtų į salę. Pirmieji du suolai 3 - 4 metrų atstume nuo teisiamųjų sustumti vienas prie kito ir užimti keturių kareivių. Dar toliau vėl sustumti du suolai ir taip pat užimti keturių kareivių ir karininko.

(Į teismo salę teleidžiami tik kaltinamųjų giminės):
    Teisiamųjų giminėms, saugumo tardytojams, jų kviestiniams ir korespondentams pačiame salės gale palikta po keturis suolus. Proceso metu salės duris saugo milicijos karininkas ir saugumietis. Teisiamųjų tardytojai: Markevičius, Lazarevičius ir kt. maišosi visur; pertraukų metu jie kalbasi su advokatais, prokuroru ir jaučiama, kad diriguoja teismo procesui.

    10 vai. į posėdžių salę įeina teisėjas su dviem tarėjais ir paskelbia teismo pradžią. Teismui pirmininkauja teisėjas A. Bataitis, tarėjai — Didžiulienė ir J. Ma-tiukas, prokuroras — LTSR Prokuroro vyr. padėjėjas Bakučionis.

(Kaltinamieji atsisako advokatų):
    Kaltinamieji pasako savo pageidavimus. Petronis jų neturi. Plumpa atsisako advokato, motyvuodamas, kad panašiose bylose advokatai tik pablogina padėtį; pinigai, skirti advokatui, būsią reikalingi jo šeimai ir tikruoju gynėju taip pat būsiąs Dievas.

    Teisėjas paklausė teisiamųjų tautybės bei pilietybės. Petronis sakosi esąs LTSR pilietis, Patriubavi-čius — TSRS pilietis, Plumpa — lietuvis, be pilietybės, Stašaitis — lietuvis ir LTSR pilietis, Jaugelis — Lietuvos pilietis.

    Teisėjas paskelbia, kad lengvinančios aplinkybės yra taikomos tik Patriubavičiui, nes likusieji nesigaili.

    P. Plumpa gimęs 1939 m. Rokiškio rajone, suimtas 1973.XI.19, išsilavinimas vidurinis, kaltinamas pagal LTSR BK 68 str. ir 70 str.

    P. Petronis gimęs 1911 m. Kupiškio rajone, suimtas 1973.XI.19, išsilavinimas spec. vidurinis, kaltina-namas pagal LSTR BK 68 str. ir 70 str.

    V. Jaugelis gimęs 1948 m. Kaune, suimtas 1974. IV.4, išsilavinimas vidurinis, kaltinamas pagal LTSR BK 199 str.

    J. Stašaitis gimęs 1921 m. Raseinių rajone, suimtas 1973.XII.4, išsilavinimas vidurinis, kaltinamas pagal LTSR BK 199 str.

    A. Patriubavičius gimęs 1935 m., suimtas 1973.XI. 20, išsilavinimas pradinis (baigęs dvi klases), kaltinamas pagal LTSR BK 199 str.

    Sekretorė skaito kaltinamąją išvadą tyliai ir labai greitai. Tikriausiai, kad esantieji salės gale kuo mažiausiai girdėtų.

(Teisiamieji kaltinami LKB Kronikos dauginimu ir platinimu):
    Teisiamieji kaltinami antitarybinės literatūros, ypač LKB Kronikos septynių numerių dauginimu ir platinimu. LKB Kronika — šmeižikiško pobūdžio prasimanymai; jos tikslas juodinti tarybinę santvarką. Teisiamųjų spausdintos brošiūros būdavo perduotos emigrantams, kurie šiuos šmeižtus transliuodavo per radiją. LKB Kronikoje būdavo iškreipiamas tarybinės mokyklos auklėjamasis darbas.

(Teisiamieji daugino ir išplatino antitarybines knygas):
    Teisiamieji daugino ir išplatino antitarybines knygas: „Beprotybės klausimas", „Danguolės laimė", „Mo-

tinos mokykla", „Tau, Lietuva", „Jaunos sielos religinis auklėjimas", „Lietuviškojo charakterio problema", „O Solženycine", „Atverk akis" ir kt.
Knygų autoriai ir turinys kaltinamoje išvadoje nebuvo minimi.

(P. Plumpa padaugino LKB Kronikos 4 ir 5-jį Nr.):
    Smarkiausiai kaltinamas Plumpa, kuris, Petronio prašymu, sumontavęs du elektrografinius dauginimo aparatus „Era". "Vienu iš jų buvo padauginta LKB Kronikos 6-sis ir 7-sis numeriai ir kt. antitarybinė literatūra. Plumpa padauginęs LKB Kronikos 4-jį ir 5-jį numerius. Jis teisiamas antrą kartą. 1958 m. buvęs teistas 7 metams laisvės atėmimo, atliekant bausmę griežto režimo lageriuose, nes su grupe draugų sudarė organizaciją, platino atsišaukimus, iškėlė Petrašiūnuose trispalvę vėliavą ir kt.

(P. Petronis daugino religinę literatūrą ir LKB Kronikos 6 ir 7-jį Nr.):
    P. Petronis dauginęs religinę ir antitarybinę literatūrą, rinkęs medžiagą LKB Kronikai, išplatinęs LKB Kronikos 6-jį ir 7-jį numerius.

    J. Stašaitis padaręs Petroniui keletą maldaknygėms spausdinti staklių ir sumontavęs rotatorių, kuriuo daugino LKB Kronikos 6-jį numerį ir ruošėsi dauginti knygą „Ieškau Tavo Veido".

(V. Jaugelis rinko parašus po 17.000 memorandumu):
    V. Jaugelis rotatoriumi drauge su Stašaičiu daugino LKB Kronikos 6-jį numerį ir jį išplatino.Jaugelis taip pat rinko parašus po Memorandumu (17.000 — Red.), kuris yra priešingas tarybinės valdžios dekretui. „Dėl bažnyčios atskyrimo nuo valstybės ir mokyklos nuo bažnyčios".

(A. Patriubavičius daugino 6 ir 7-jį LKB Kronikos numerius):
    A. Patriubavičius yra įvykdęs autoavariją, kurios metu sužeidęs dvi mergaites. Be to, Petronio prašymu, yra dauginęs antitarybines knygas ir LKB Kronikos   6-jį ir 7-jį numerius.

    Sekretorei perskaičius kaltinamąją išvadą, teisėjas kreipėsi į teisiamuosius, klausdamas, ar jie prisipažįsta padarę kaltinamoje išvadoje paminėtus nusikaltimus.

    Petronis pareiškė, kad su kaltinimais dalinai sutinkąs, tačiau prieštaraująs primetamiems jo veiklos motyvams. Taip pat dalinai nesutinkąs su jam primetamais voiVcmais.

    Plumpa pareiškė esąs tik dalinai kaltas. Kita dalis esanti isauguino Komiteto sugalvota.

    Stašaitis dalinai sutiko su kaltinimais, tačiau paneigė jo veiklai primetamus motyvus.

    Jaugelis sakėsi esąs nekaltas.

    Patriubavičius su kaltinimais sutiko.

    Prokuroras pasiūlė apklausti nukentėjusius, o po to teisiamuosius tokia tvarka: Petronį, Stašaitį, Patriu-bavičių,  Plumpą  ir  Jaugelį.

    Plumpa pareiškė su tokia tvarka nesutinkąs, nes jis labiausiai kaltinamas, privaląs kalbėti pirmuoju. Be to, prieš teismą jam buvo liepta ruoštis kalbėti pirmajam. Jaugelis pritarė Plumpos nuomonei.

    Teisėjas į Plumpos ir Jaugelio pastabą neatsižvelgė ir paliko prokuroro pasiūlytą apklausinėjimo tvarką. Tikriausiai bijota, kad teisiamieji nebūtų paveikti drąsios Plumpos laikysenos ir nepakeistų savo parodymų.

    Nukentėjusios avarijoje mergaitės — Margevičiūtė ir Juodgalvytė — pasakojo, kad jos paprašiusios Patriubavičių pavežti ir bevažiuojant mašina apvirtusi.

Per avariją viena nukentėjusi lengvai, antroji — apysunkiai.

TEISIAMŲJŲ GYNIMASIS
(P. Petronio kalba):
    Petronis kalbėjo labai ilgai. Atsakydamas į kaltinimą, kodėl jis nedirbęs visuomenei naudingo darbo, , Petronis papasakojo, kad jis nuo 8-rių metų tarnavo/ pas ūkininkus, paskui mokėsi įvairiose mokyklose ir tuo pačiu metu dirbo. Baigęs felčerių mokyklą, dirbo savo specialybėje.

    Iki 1968 m. jis išdirbo 41-rius metus. Sveikatai sušlubavus, jis metė darbą ir nutarė likusias jėgas skirti tikinčiųjų reikalams.

    — Visą gyvenimą manyje ruseno mintis, — kalbėjo Petronis, — kaip nors padėti savo Tautai ir Bažnyčiai ir tuo pačiu atsilyginti už visą gerą, kurį patyriau iš tikinčiųjų. Dabartiniu metu labiausiai trūko religinės literatūros, ypač maldaknygių ir katekizmų. Gamindamas šios rūšies literatūrą, nesijaučiau nusikalstas prieš įstatymus, nes pas mus garantuota spaudos laisvė.

    — Maldaknyges išleido valstybinės spaustuvės, tai kodėl ir jūs pradėjote jomis rūpintis? — paklausė teisėjas.

    — Maldaknygių buvo išleista labai mažai, o tikinčiųjų yra daug.

    Su LKB Kronika Petronis susipažinęs atsitiktinai 1972 vasarą. 6-me ir 7-me LKB Kronikos numeriuose jis nieko antitarybiško nepastebėjęs. Iš viso LKB Kronikos   jis išplatinęs apie 40 egz.

    Petronis Stašaitį pažįstąs seniai ir su juo drauge dirbęs nuo 1968 m., o 1970 m. jie išsiskyrę. Stašaitis jam padaręs kelerias spausdinimo stakles.

    1972 m. Petronis paprašęs Plumpą sumontuoti „Erą" ir apmokyti Patriubavičių su ja dirbti. Plumpos pagalba jis pasinaudojęs keturis kartus ir už tai atsilyginęs.

(P. Petronis išplatino 16.000 maldaknygių):
    Maldaknygių Petronis pagaminęs virš 20-ties tūkstančių, o išplatinęs apie 16.000. Už maldaknyges gaunamas pajamas jis skirdavęs atsilyginimui žmonėms už darbą, popieriaus įsigijimui ir pan.

    Svarbiu įrodymu, kad jo, Petronio, veikla buvusi grynai religinė, kalbėjo kaltinamasis, rodą kratos metu paimti jo užrašai. Juose surašyti veiklos planai ir motyvai.

    Petronis pasakojo dauginęs religines knygas, nes tikintieji tokios literatūros pageidaują. Savo dauginamose knygose nieko antitarybiško nepastebėjęs.


    Petronis tęsė savo ginamąją kalbą.

    Knygos, kurias jis platinęs, buvusios grynai religinio ir moralinio pobūdžio. Reikia gerai skirti sąvokas, kalbėjo Petronis,, „ateizmo kritika" ir „valstybinės santvarkos kritika". Jo kaltintojai antitarybinėmis knygomis palaikę net A. Vienuolio „Raštai" II t., žurnalą „Židinį" ir kt.

    — Dėl šių knygų teismas jūsų nekaltins, — įsiterpė teisėjas.

    Petronis paneigė kaltinimą, būk tai, jis LKB Kronikoje patalpinęs žinutę apie Sutvirtinimo sakramento uždraudimą 1973 m.

    Į prokuroro klausimą, kodėl Petronis metęs felčerio darbą ir užsiėmęs šitokia veikla, teisiamasis atsakė, kad nuo vaikystės jis svajojęs apie misijas, tačiau vėliau supratęs, kad jo darbas reikalingas ir Lietuvoje.

Jeigu valstybė leido išleisti „Šv. Raštą" ir „Maldyną" labai mažu tiražu, tai jis tikrai nesijaučia kaltas, kad platino religinę literatūrą.

    Į kaltinimą, kodėl jis rašęs įvairias peticijas, Petronis atsakė, kad religijos klausimais privalą rūpintis ne tik kunigai, bet ir tikintieji.

    Petronis aiškino, kad radijo transliacijas iš užsienio jis klausydavęs nereguliariai, nes neturėjęs pastovios gyvenamos vietos. Jis norėjęs žinoti daugiau, negu parašo tarybinė spauda. „Dažniausiai klausydavau Vatikano radiją, — kalbėjo teisiamasis. — Vertingesnius duomenis užsirašydavau."
*    *    *
(J. Stašaičio kalba):
    Stašaitis patvirtino, kad yra dirbęs su Petroniu, o vėliau savarankiškai gaminęs maldaknyges.

    Atsakydamas į kaltinimą, kodėl padauginęs LKB Kronikos 6-jį numerį ir ruošęsis dauginti knygą „Ieškau Tavo Veido", Stašaitis papasakojo, kaip Kauno Katedroje susipažinęs su Jaugeliu ir paprašęs jo gauti LKB Kronikos   6-jį numerį.

    Drauge su Jaugeliu pas Rūką rotatoriumi daugino 6-jį numerį, tačiau kopijos gavosi nekokybiškos. Tada Stašaitis paprašęs Oną Volskienę perspausdinti tekstą, tačiau ir po to nesisekę. Neužilgo buvo suimtas.

(Konfliktai tarp komunizmo ir krikščionybės vengtini):
    Stašaitis LKB Kroniką smerkė, nes, jo nuomone, negalima priešingos ideologijos žmonėse matyti vien blogį. Reikia ieškoti gerų pusių, kad žmonės vieni su kitais suartėtų. Jis, Stašaitis, esąs už taiką tarp partijų ir idėjų. Komunizmas stengiasi pagerinti materialinį žmonių gyvenimą, o krikščionybė palaikanti moralę, todėl konfliktai tarp jų vengtini. Laikui bėgant, komu-

nistai ir tikintieji išties vieni kitiems ranką. Imdamasis dauginti LKB Kroniką, jis norėjęs pagreitinti jos žlugimą, kad tuo pačiu greičiau pasibaigtų tarp katalikų besitęsiantis konfliktas.

    Savo kalbą Stašaitis užbaigė saugumo izoliatoriuje sukurtu eilėraščiu apie 9 mėnesių rekolekcijas — apmąstymus.

(A. Patriubavičiaus kalba):
    Patriubavičius papasakojo apie įvykusią avariją ir apie tai, kaip jis padėjo Petroniui gaminti literatūrą.

    — Mano žmona pažinojo Petronį ir laikė jį puikiu žmogumi. Kartą, kai aš po avarijos buvau namuose, atėjęs Petronis pasiūlė, ar aš nenorėčiau spausdinti maldaknyges ir religines knygeles. Politika nebus liečiama ir jokio pavojaus dėl maldaknygių nebus. Aš susigundžiau, nes norėjau uždirbti. Petronis papasakojo, kad norint, bus galima per mėnesį uždirbti iki 400 rub. 1973 vasaros pabaigoje Petronis atsivedė Plumpa, kuris išrinko kambarį, o kuomet Petronis atvežė „Erą", Plumpa ją sumontavo ir išmokė mane dirbti. Aš ėmiau kopijuoti knygą „Danguolės laimė", tačiau, dauginant kitą knygą, ėmė nesisekti. Apie tai pranešiau Petroniui. Neužilgo atėjo Plumpa ir, suderinęs „Erą", pamokė mane dirbti. Vieną kartą Plumpa atnešė LKB Kronikos 7-jį numerį ir, išėmęs iš aparato knygutę, įstatė jį kopijuoti. Aš, būdamas mažamokslis, pagalvojau, kad ir čia rašoma apie tikėjimą.

    — Ar jūs pats skaitėte tą Kroniką ? — paklausė prokuroras.
    — Ne.
    — Kodėl neskaitęs pradėjote kopijuoti?
    — Aš pats menkai skaitau ir pasitikėjau žmonėmis.
    — Kiek reikėjo Kronikų pagaminti?

    — Apie 20 egz. 6-jo numerio ir tiek pat 7-jo.
    Kas „Kronikos" iš jūsų paėmė?
    — Man bekopijuojant, atvažiavo Petronis ir užsipuolė, kodėl aš neatspausdinęs jo knygelių, o „Kronikas"? Tada aš paaiškinau, kad jas atnešęs Plumpa ir liepęs kopijuoti. Petronis pasiėmė „Kronikas" ir išsivežė.

    Petronis, teisėjo paklaustas, kur padėjęs paimtas „Kronikas" — paaiškino, kad jas išplatinęs.
*    *    *

(P. Plumpos kalba):
    — Pradėdamas kalbėti, norėčiau pabrėžti, — kalbėjo P. Plumpa, — kad kaltinimai pateikti ne tuo adresu. Turėčiau aš kaltinti valdžią, o ne valdžia mane. Kai grįžau iš lagerio, valdžia mane visą laiką persekiojo, dažnai atleidinėdama iš darbo. Būdamas Mordovijos lageryje girdėiau pasakojimą apie tolimą šiaurę, kur gyvena baltos meškos, o baltas vilkas vijosi baltą zuikį...

    — Prašome kalbėti, kas rišasi su kaltinimu, — nutraukė teisėjas Plumpos kalbą.

    Plumpa pareiškė, jei teisėjas neduoda jam kalbėti, tegu klausia.

    — Kodėl jūs pakeitėte pavardę?
    — Norėdamas atsakyti į šį klausimą, aš turėčiau toliau tęsti Chruščiovo laikų pasakojimą...

    Teisėjas vėl nutraukė Plumpos kalbą. Sekė kelios minutės nejaukios tylos.

    — Kodėl jūs sakėte, kad neturite pilietybės? — vėl paklausė teisėjas.

(Kodėl neturi pilietybės):
    Plumpa patvirtino, kad jis tikrai neturįs pilietybės, nes, grįžęs iš lagerio, jis buvo mėtomas iš darbo į

darbą ir, kaip antitarybinis nusikaltėlis, negalėjęs prisiregistruoti.

    — Jei aš neturiu teisės į darbą, — kalbėjo Plumpa, — tai tuo pačiu neturiu teisės į gyvenimą, ir aš negaliu skaitytis piliečiu tokios valstybės, kuri man neduoda jokių teisių.

    Vėliau iš naujo klausiamas, kodėl pakeitęs pavardę, Plumpa paaiškino:

    — Pasą man išdavė, išeinant iš kalėjimo, Mordovijos vidaus reikalų ministerija (VRM). Kadangi su šiuo pasu iš visur buvau varomas, tai, nuėjęs pas Vilniaus milicijos valdybos viršininką, pareiškiau: „Jeigu persekiojimai tęsis toliau, aš būsiu priverstas padaryti kokį kriminalinį nusikaltimą, už kurį atsėdėjęs pora metų būsiu priimtas į visuomenę net su tam tikromis lengvatomis." Milicijos viršininkas perpyko ir pagrasino duosiąs lazda per galvą. Aš pareiškiau, kad, išdaužęs jam langus, tikriausiai gaučiau ne daugiau dviejų metų.. . Paskui kalba p'akrypo geresne linkme, ir viršininkas pažadėjo man padėti. Jo pasiųstas, nuvykau pas Spalio rajono milicijos viršininką, bet buvau  išvytas.

(Kodėl  pakeitė  pavardę):
    Toliau Plumpa pasakojo, — norėjęs pakeisti pavardę teisėtu keliu — susigrąžinti prosenelio Gasiūno pavardę.

    — Caro laikais mano prosenelis buvo pono Gasiūno baudžiauninkas. Ponas nenorėjo, kad baudžiauninkas vadintųsi jo pavarde. Dėl to senelis buvo labai dažnai mušamas ir vėliau ištremtas į Sibirą. Seimai buvo duota Plumpos pavardė nuo žodžio „plumpinti" — mušti. Seneįis Sibire išbuvo 25-rius metus ir gyvas grįžo į Lietuvą Gasiūno pavarde. Tada pono širdis atsileido ir jis seneliui padovanojo 2 ha žemės su visais rugiais.

Vieta, kur senelis gyveno iki šiol vadinama Gasiūniškio vienkiemiu..."

    Kauno miesto milicijos pasų skyrius Plumpos pageidavimą atmetė, nes nebuvę liudininkų, kurie būtų patvirtinę šios istorijos tikrumą.

    — Po kiek laiko, ruošdamasis vedyboms, — tęsė kalbą Plumpa, — aš privalėjau būti prisiregistravęs, o kad apsivedęs galėčiau būti ramus ir pats ir mano šeima, aš iš pavardės Plumpa padariau Pliuras. Be to, aš maniau, jei šis falsifikavimas išryškės, gausiu 2 metus ir, juos atsėdėjęs, sulauksiu ramybės.

    — Kodėl jūs apie šį falsifikavimą nepranešėte atitinkamiems organams? — paklausė prokuroras.

    — O kodėl man reikėjo greitinti įvykius? — pastebėjo Plumpa. — Po kiek laiko aš vėl ištaisiau pakeistas raides, ir šį pasą, drauge su autobiografija, kalėjimo charakteristika ir pareiškimu, kuriame nurodžiau, dėl kurių priežasčių aš negaliu naudotis pasu, išsiunčiau atgal į Mordoviją. Tokiu būdu likau be dokumentų ir be darbo.

(Kaip sukūrė kopijavimo aparatą):
    —1972 m. žmonai negalint dirbti dėl dviejų mažamečių vaikų, — tęsė Plumpa, — nutariau kuo nors verstis, kad išlaikyčiau savo šeimą. Gavęs užsakymą padaryti kopijavimo aparatą, aš sutikau jį padaryti

    — Kas jums davė užsakymą? — paklausė teisėjas.
    — Neturiu moralinės teisės pasakyti, nes tam asmeniui pakenkčiau.
    — Pagal ką jūs kūrėte tą aparatą?
    — Man buvo atnešta apie 30 brėžinių. Tai nedidelės apimties ir ypatingos konstrukcijos kopijavimo aparatas.

    Plumpa pasakojo, kad minėtą aparatą kūręs pas Semašką - Semaškevičių, išsinuomotame palėpės kambarėlyje.

    — Kas jums pristatydavo medžiagas?
    — Užsakovas.
    — Ar tą darbą pabaigėte?
    — Padariau maždaug 70 % darbo.
    — Ar gavote atsakymą dėl dokumentų iš Mordovijos VRM?
    — Ne. Tačiau, kiek supratau iš tardymo eigoje pasitaikiusių užuominų, atsakymas randasi saugumo komitete.

    — Iš Patriubavičiaus parodymų mums žinoma, kad jūs pas jį buvote pirmą kartą nustatyti, kuri patalpa jo namuose Ežerėlyje yra tinkamiausia kopijavimo aparatui; antrą kartą atvykęs sumontavote kopijavimo aparatą „Erą" ir pamokėte Patriubavičių kopijuoti. Trečią kartą atvykote pataisyti ir pamokyti, kaip elgtis darbo metu. Ketvirtą kartą jūs atvežėte 6-jį ir 7-jį LKB Kronikos numerius, ir, išėmęs iš aparato religinio turinio knygelę, įstatėte spausdinti LKB Kronikas, maždaug po 20 egz.
    — Taip.
    — Kas jums davė tuos „Kronikos" numerius?
    — Neturiu moralinės teisės pasakyti tuos asmenis.

    Plumpa neigė kaltinimą, kad jis padauginęs po 19 egz.   LKB Kronikos   1-jį, 2-jį ir 3-jį numerius.

    — Kur gavote LKB Kronikos numerį, rastą pas jus kratos metu? — paklausė teisėjas.
    — Negaliu pasakyti, nes pakenkčiau tam asmeniui.

    Plumpa neigė, jog jis sumontavęs „Erą" pas Gudą ir kitą „Erą" davęs Petroniui.

    — Jokių „Erų" aš neturėjau, nedaviau ir nenuomavau, — tvirtai pareiškė kaltinamasis.

(P. Plumpa patyrė, kad iš tikrųjų persekiojama religinė literatūra):
    — Vienu metu, — Plumpa kalbėjo, — aš patyriau, kad iš tikrųjų yra persekiojama už religinę literatūrą.

Pas mane kratos metu buvo užėjusi moteris, pas kurią taip pat buvo padaryta krata. Jos rankinuke saugumiečiai rado maldaknygę, kuri buvo atimta, o pati moteris nuvesta į saugumą. Tolesnio jos likimo nežinau.

    Teisėjas paprašė nurodyti konkretų faktą, kad kas nors būtų baustas už religinę literatūrą, i

    Plumpa paminėjo Rezbicką, kuris už maldaknyges saugumo izoliatoriuje sėdėjo keturis mėnesius.

    — Bet vis dėlto jis buvo paleistas?
    — Taip, tačiau sėdėjimas saugumo izoliatoriuje yra tas pat, kaip ir kalėjime. Man kasdien skauda galvą jūsų kazematuose.

    Teisėjas paaiškino, kad pareigūnai tuo metu tyrę, ar iš tikrųjų Rezbickas užsiėmęs tik religinės literatūros dauginimu.
    — Už ką jūs buvote teistas anksčiau?
    — Už politiką.
    — Papasakokite plačiau.

(Vėlinių dieną kasmet riaušės Kauno kapuose):
    — Tai buvo Chruščiovo laikais. Aš dalyvavau riaušėse, kurios vykdavo kasmet Vėlinių dieną Kauno miesto kapuose. (Milicija vaikydavo, gaudydavo ir suiminėdavo jaunimą už žvakių deginimą Vėlinių naktį ant Nežinomojo kareivio, Dariaus ir Girėno ir lakūnų kapų. — Red.) Per vienas vėlines mane suėmė kapinėse ir namuose padarė kratą. Jos metu rado kiaulėms skersti peilį, šautuvo vamzdį su surūdijusia spyna ir granatą be sprogiklio. Teismas visa tai kvalifikavo, kad aš „norėjęs su ginklu rankose nuversti tarybų valdžią". Gavau 7-rius metus. Tuo metu man buvo 18 metų, ir tokius daiktus, kaip granatas be kapsulės, surūdijusias šautuvo spynas iš smalsumo rankiojo ir krapštė visi vaikai ir jaunuoliai.

(Kaip jis surado Dievą):
    — Būnant kalėjime, mano nacionalistiniai - šovinistiniai jausmai pasikeitė. Tam pavyzdžių buvo net per daug. Su manimi sėdėjo kai kurie nacionalistai, anais laikais šaudę žydus, o lageryje jie lenktyniavo skųsdami kalinius vyresnybei ir nešiojo tvarkdarių ir vyresniųjų raudonus raiščius. Aš supratau, kad žmogus, neturintis tvirtos pasaulėžiūros, sieks tik žemesniųjų instinktų patenkinimo: valdžios, pinigų ir karjeros. Todėl užsidegiau noru susidaryti tvirtą pasaulėžiūrą — ėmiau skaityti filosofų veikalus, ypač prancūzų — Didro (Diderot), Ruso (Rousseau) ir kt. — veikalus. Tuo pat metu mokiausi ir prancūzų kalbos. Skaitydamas filosofinius veikalus, aš nuolat mačiau tą kovą, kurią ateistai vedė prieš Dievą. Ėmiau mąstyti, — jeigu Dievo nėra, kodėl kovojama prieš tai, kas neegzistuoja? O jeigu yra?... Norėdamas išklausyti antrąją pusę, pradėjau skaityti religinio turinio knygas. Taip aš suradau Dievą ir tikėjimą. Iki 1961 m. į tikėjimą aš žiūrėjau skersom, bažnyčios nelankiau, apie Dievą neturėjau supratimo. Nuo 1961 m. tikėjimas manęs neapvylė iki šiai dienai.

    — Grįžęs iš kalėjimo jūs būtinai norėjote gyventi Vilniuje. Kodėl ne tėviškėje? — paklausė prokuroras.

    — Ruošiausi stoti į universitetą ir studijuoti prancūzų kalbą.
*    *    *

(V. Jaugelio kalba):
    V. Jaugelis pradžioje kalbėjo labai tyliai. Teisėjas tuojau nutraukė jo kalbą, klausdamas, kodėl jis taip piktai kalbąs.

    — Man yra skaudu, kad tikintieji negali naudotis tomis pačiomis teisėmis, kaip ateistai, kad tikintieji neturi žodžio ir spaudos laisvės. Jau pats faktas, kad aš čia esu teisiamas, yra pakankamas įrodymas, kad

tikintieji neturi nei žodžio, nei spaudos laisvės. Iš tikrųjų, turėtų būti atvirkščiai — kaltintojai turėtų sėdėti teisiamųjų suole.

    Teisėjas Jaugelį pertraukė ir paprašė atsakyti į jam pateikiamus kaltinimus.

(Įrodymai, kad tikintieji neturi teisių):
    
— Kuo jūs įrodysite, kad tikintieji neturi pą pačių teisių, kaip ateistai? — paklausė teisėjas.

    — Bažnyčios uždaromos ir paverčiamos sandėliais, kinoteatrais. Kunigai teisiami už vaikų katekizavimą. Neturime maldaknygių, neleidžiama išleisti katekizmų, trūksta religinių knygų. Kunigų maža, o norintiems įstoti į Seminariją — trukdo saugumas.

    — Kuo jūs įrodysite, kad, įstojant į Seminariją, kišasi saugumo organai?
    — Dar dirbdamas Kauno Šiluminiuose tinkluose šoferiu, padaviau pareiškimą stoti į Kauno kunigų seminariją. Po kelių dienų mane iškvietė į milicijos valdybą, iš kurios nusivedė į saugumą. Saugumo komitete pareigūnai man pareiškė: „Viskas nuo mūsų priklauso — įstosi į Seminariją ar ne".

    — Tai iš to sprendžiate, kad iki šiol jums įstoti į Seminariją trukdė Valstybinis saugumo komitetas, — paklausė prokuroras.
    — O ką jūs galvotumėte, jei jums taip būtų pareiškę saugumo darbuotojai?

    — Jūs buvote sulaikytas Šakiuose, renkant parašus po taip vadinamu Memorandumu? — paklausė teisėjas.
    — Taip.

    — Prienų rajone buvote sulaikytas dėl to paties reikalo?
    — Taip.

    — Ar, eidamas po žmones, jūs skaitėte Memorandumą ar šnekėjote ir nuo savęs?


    — Skaičiau tik Memorandumą.

    — Koks pagrindinis tikslas skatino jus šitai daryti: kuo daugiau surinkti parašų ar kuo plačiau paskleisti Memorandumo turinį?
    — Ir viena, ir kita.

    — Kas jums davė Memorandumą ?
    — Neatsimenu.

    — Mums yra žinoma, kad vienas šeimos narys pasirašydavo už visą šeimą. Ar taip buvo?
    — Ne. Aš savo darbą atlikau sąžiningai.

    — Stašaitis tvirtina, kad jūs kartu su juo padauginote  LKB Kronikos  6-jį numerį?
    — Taip.

    — Kiek vienetų?
    — Apie šimtą egzempliorių.

    — Kas išplatino?
    — Aš.

    — Kur išplatinote „Kronikas"?
    — Visur. Nepamenu.

    — Ar tai buvo jūsų iniciatyva?

   
Stašaitis teigė, kad tai buvo padaryta jo iniciatyva. Patriubavičiaus advokatas paklausė Jaugelį:

   
— Kiek jums metų?
    — Dvidešimt septyneri.

    — Ar nesergate?
    — Taip, sergu storųjų žarnų polipais.

    — Ar tai pagydoma?
    — Ne. Šiek tiek padeda gyvenimo sąlygų pagerinimas.

Gruodžio 5-ji diena

    Tarybų sąjungoje šiandien minima TSRS Konstitucijos diena.

    TSRS Konstitucijos 125 str. rašoma: „Sutinkamai su darbo žmonių interesais ir siekiant sustiprinti

socialistinę santvarką, TSRS piliečiams įstatymu garantuojama:
    
a) žodžio laisvė,
    b) spaudos laisvė. .."

Šitaip rašoma TSRS Konstitucijoje, o tikrovėje...

4-ji teismo diena — XII.9

(Liudininkų parodymai):
    
Šią dieną teismas turėjo apklausti 12 liudininkų. Trys neatvyko.

    Įvedamas į teismo salę suimtasis Juozas Gražys.
    — Ką pažįstate iš čia esančių kaltinamųjų? — paklausė teisėjas.
    — Petronj, Jaugelį ir Plumpą, — atsakė Gražys.
    — Ar esate padaręs Petroniui kokių nors paslaugų?
    — Neatmenu. Rodos yra prašęs įrišti gal 20 egz. „Lietuviško charakterio problemų".

    — Parengtinio tardymo metu jūs tvirtinote, kad Petronis jums atnešęs apie 20 egz. LKB Kronikos. Jūs sutikote įrišti ir, kai buvo įrištos, jis atsiėmė.

    Gražys atsakė, kad buvo įrišęs LKB Kronikos 6-jo ir 7-jo numerių kažkiek egzempliorių, bet neatsimenąs Petroniui ar kam kitam.

    — O gal M. Gavėnaitė atsiėmė? — paklausė teisėjas.
    — Neatsimenu.
    — Parengtinio tardymo metu jūs sakėte, kad V. Jaugelis jums buvo atnešęs 1973 viduryje apie 20 egz. LKB Kronikos 6-jo numerio.

    — Sakiau, bet jei Jaugelis neigia, tai aš pradedu abejoti, ar tikrai taip buvo. Gal taip nebuvo. Aš juk 40 metų už jį vyresnis ir galėjau užmiršti.

    Gražys, paklaustas, koks jo ryšys su Plumpa, paaiškino, kad 1972 m. jį artimiau su Plumpa supažindinusi M. Gavėnaitė. Tada Plumpa prašęs Gražio suieš-


koti jam kambario, nes norįs kažką dirbti ir neturįs sąlygų. Gražys suradęs Plumpai butą Kalniečių gatvėje pas Semašką - Semaškevičių.

    — Parengtinio tardymo metu jūs tvirtinote, kad pas jus atėjo Gavėnaitė su Plumpa ir prašė surasti vietą, kur Plumpa galėtų spausdinti elektrografiniu aparatu „Era" religinę literatūrą, — priminė teisėjas.

    — Ne. Plumpa prašė patalpos, kur galėtų rašyti, kaip tada supratau, ranka ar rašoma mašinėle, bet ne su „Era".

    — Parengtinio tardymo metu jūs sakėte, kad užeidavote į tą išnuomotą patalpą pas Semašką, kur būdavo Plumpa ir jūs matėte elektrografinį aparatą „Erą".
    — Nevisai. Man taip rodėsi, nes viso aparato neteko matyti — jis būdavo uždengtas kartonais.

    — Ar jūs matėte Plumpą dirbant?
    — Ne.

    Teisėjas paklausė, ką Gražys buvo davęs Plumpai padauginti. Šis nurodė leidinį „Tau, Lietuva". Plumpa padaręs šio leidinio kai kurių ištraukų keturias kopijas.

    — Jūs davėte Plumpai padauginti „Lietuviškojo charakterio problemas"?
    — Ne, aš daviau jas skaityti, o jei padaugino, tai jo reikalas.

    — Plumpa jūsų prašė perrašyti įžangą R. Medvedevo knygai „Beprotybės klausimas"?
    — Ne knygos įžangą, o mašinėle nurašyti apie kažką keletą lapų.

    Tardymo metu Gražys buvo sakęs, kad Plumpa jam buvo atnešęs įrišti LKB Kronikos 4-jo ir 6-jo numerių, tačiau teisme sakėsi neprisimenąs, kas jam LKB Kronikas atnešęs. Teisėjo paklaustas, kodėl tardymo metu sakęs, jog Plumpa atnešęs, Gražys paaiškino, kad tardytojas jį šitaip įtikinėjo: — Girdi,

Plumpos kambaryje buvusi „Era", tai neabejotinai jis dauginęs   LKB Kroniką  ir atnešęs jam įrišti.

    — Tardymas tęsiasi 3 vai. prieš pietus ir 3 vai. po pietų, — pasakojo Gražys. — Žmogus būni taip pavargęs, kad nevisada parodai, kaip iš tikrųjų buvo.

    Po Gražio pakviečiamas liudyti Rezbickas. Jš kaltinamųjų, jis pažino tik Petronį. Rezbickas prisipažino 1973 m. rudenį spausdinęs maldaknyges „Jėzus ir aš". Atspausdinęs apie 3000 lankų.
*    *    *

    Toliau kalbėjo Melerščikienė. Iš kaltinamųjų ji pažino tik Petronį, kadaise prisistačiusį „Antano" vardu. Ji spausdinusi Petroniui maldaknyges „Jėzus ir aš".
— Kokiomis sąlygomis susitarėte dirbti? — paklausė teisėjas.
— Susitarėme, kad man už lanką mokės 5-6 kapeikas.

    Liudytoja papasakojo, kad iš Petronio yra gavusi apie 400 rub. Gyvendama Kaune, ji spausdinusi maldaknyges pas Rezbicką.
*    *    *
Liudytojas Vytautas Vaičiūnas. Teisėjo paklaustas, ką pažįsta iš teisiamųjų, nurodė Petronį ir Stašaitį. Jo santykiai su Petroniu buvę labai geri. Abu drauge važinėdavę po atlaidus, kalbėdavęsi įvairiais gyvenimo klausimais.

    — Kokius patarnavimus jūs padarėte Petroniui? — paklausė teisėjas.

    Vaičiūnas papasakojo, kad jo darbovietėje buvusi nurašyta „Era", kuri mėtėsi sandėlyje ir kieme. Vaičiūnas, Petroniui prašant, surinkęs „Eros" dalis ir parsivežęs namo, o vėliau nuvežęs pas kažkokį žmogų į kaimą ir, ją sumontavęs, paliko.

    Teisme Vaičiūnas atsisakė kai kurių parodymų apie Petronį, duotų parengtinio tardymo metu, nors


teismas grasino, jog už tai būsiąs baudžiamas. Vaičiūnas argumentavo, kad 1973 lapkričio 19 saugumo organams pas jį sumėus Petronį, nuvežus tardymui jo žmoną ir jį patį, jis buvęs taip sukrėstas, kad galėjo prikalbėti, ką tik nori.

    Paklaustas, ką Vaičiūnas yra girdėjęs apie LKB Kroniką, jis paaiškino, kad apie ją sužinojęs iš Vatikano radijo.
*    *    *

    Liudininkas Jonas Gudas, gyvenantis Kauno rajone, pasisakė pažįstąs tik Petronį, kurį vadino Antanu. Petronis prašė pasaugoti maldaknyges. 1973 m. rudenį Petronis atvežė maldaknygių ir kažkokių gelžgalių. Pasilikę vyrai, sumontavo aparatą, tačiau nieko nedirbo. Kratos metu viskas buvo paimta. Gudas, klausiamas, ar tikrai nieko daugiau nepažįstąs iš teisiamųjų, nenurodė nė vieno. Tada jam buvo parodytos fotografijos. Pasižiūrėjęs į jas, Gudas pareiškė, kad vienas kažkur matytas, ir parodė į Jaugelį.

    Liudininkas Jonas Špokas iš Kauno rajono, prisipažino, jog Petroniui spaudines maldaknyges. Spausdinimo stakles atvežęs Petronis. Be maldaknygių dar yra spausdinęs knygutę „Jaunuolio pasaulėžiūra".

    — Ar Petronis kalbėdavo apie politiką? — paklausė teisėjas.
    — Ne.

    — O kad pas mus nėra religijos laisvės?
    — Apie tai kalbėdavomės.
*    *    *
    N. (Jono Špokos sūnus) pasisakė vežiojęs Petronį po Kauną. Petronis „išlipdavęs iš mašinos, kai ką nu-nešdavęs, kai ką atsinešdavęs..."
    — Kokių knygų Petronis yra davęs jums skaityti?
    — „Danguolės laimė", „Jaunuolio būdas".

    Po pietų pertraukos į teismą vėl buvo atvestas Juozas Gražys. Jo paklausė, ar pažįstąs „Era" kopijuotus leidinukus: „Ką mato turistai Lietuvoje?" ir „Visame pasaulyje"? Gražys tvirtino, kad tie leidiniai esą jo nuosavybė, tačiau neprisimenąs iš kur juos gavęs.
*    *    *
Po to į teismą įvedamas liudininkas Kulikauskas, jau nuteistas už maldaknygių gaminimą. Liudininkas paaiškino, kad Petronis kreipėsi į jį pagalbos. Kulikauskas per spaustuvės darbininką Ivanauską gavo raides ir surinko tekstus maldaknygei „Jėzus ir aš" ir knygutei „Jaunuolio pasaulėžiūra".
*    *    *

    Liudininkė Stražinskienė prisipažino, jog rašomąja mašinėle ji Petroniui atspausdinusi keletą kartų po 10 egz. „Lietuviškojo charakterio problemas" ir dar kelias knygas. Rašomąją mašinėlę jai atgabenęs pats Petronis. Už vieno lapo 10 egz. gaudavusi po 20 kap.
*     *    *

    Marčiulionienė teismui papasakojo, jog yra Petroniui spausdinusi maldaknyges „Jėzus ir aš". Ji neprisimenanti, kiek lankų atspausdinusi. Petronis pas ją buvo palikęs lapelį su adresais tų žmonių, su kuriais Marčiulionienė reikale turėtų atsiskaityti, kurie yra skolingi Petroniui ir atvirkščiai.
    — Ar daug buvo pavardžių? — paklausė teisėjas.
    — Neprisimenu.
    — Kur padėjote sąrašą?
    — Sudeginau, sužinojusi, kad padaryta daug kratų ir viskas išblaškyta.
*    *    *

    Veiverienė sakė rišusi Petronio maldaknyges „Jėzus ir aš". Kadangi ji nelabai mokėjusi siūti, tai šį darbą dirbo jos kaimynas. Vieną kartą apmokyti jos kaimyną buvo atėjęs kažkoks vyras.

    Teisėjas nurodė, kad tas vyras tikriausiai Plumpa. Veiverienė, pasižiūrėjusi į Plumpą, pareiškė, kad ji šito žmogaus nepažįstanti. Už maldaknygės įrišimą ji iš Petronio gaudavusi po 40 kap.
*    *    *

    Liudininkas Pocius prisipažino rišęs Petronio maldaknyges „Aukštyn širdis" ir „Jėzus ir aš". Knygrišybos darbo jį apmokęs kažkoks vyras, kurio jis nepažįstąs.
*    *    *

    Liudininkas Juozas Urbonas atsisakė pasirašyti, jog sakysiąs teismui tiesą, aiškindamas, kad ir be parašo tai padarysiąs. Urbonas pažino tiktai Plumpą ir paaiškino, kad vieną kartą su juo prie Kauno Katedros krovė plytas. Daugiau jokių reikalų su šiuo asmeniu neturėjęs.

    Paklaustas, ar jis yra rišęs maldaknyges, Urbonas papasakojo, kad pats pasidaręs įrišimo įrankius ir rišęs moterų atneštas maldaknyges. „Apipiaustydavau ir uždėdavau viršelius." Kratos metu maldaknygės buvo atimtos.

    Į Petronio parodymą, kad Urbonas mokė knygrišybos Pocių, šis atsakė, kad Petronį matąs pirmą kartą.

    — Juozai, atsimink mane! — kalbėjo Petronis.
    — Aš šito senio nepažįstu, — piktai atšovė Urbonas.

    Teisėjas kreipėsi į Plumpą:
    — Ar pažįsti Urboną?

    — Nors aš ir viską žinočiau, bet savo draugų katalikų priešams neišdavinėsiu! — pareiškė Plumpa.

Gruodžio 10-ji diena

    1948 gruodžio 10 SNO Generalinėje Asamblėjoje buvo priimta Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija. Ją pasirašė ir Tarybų Sąjungos vyriausybė.

Šioje Deklaracijoje skelbiama:

    „Kiekvienas žmogus turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; šita teisė apima laisvę keisti savo religiją bei įsitikinimus ir laisvę išpažinti savo religij/ą bei įsitikinimus tiek pavieniui, tiek kartu su kitais, viešai ir privačiai mokant, dalyvaujant pamaldose^ ir atliekant religines apeigas." (18 str.)

    „Kiekvienas žmogus turi teisę į įsitikinimų laisvę ir teisę laisvai juos reikšti. Šita teisė apima laisvę be jokių kliūčių laikytis savo įsitikinimų ir laisvę ieškoti, gauti ir platinti informaciją bei idėjas bet kuriomis priemonėmis ir nepriklausomai nuo valstybės sienų." (19 str.)

    Tarybų Sąjungos vyriausybė pasirašė šį dokumentą, bet tikrovėje...
*    *    *

    Šiandien buvo apklausta 13 liudininkų. Du liudininkai buvo išbraukti iš sąrašų ir paleisti namo.

    Liudininkas Vaitiekūnas sakėsi pažįstąs tik Petronį, kuriam rišęs maldaknyges. Iš viso įrišęs apie 500 maldaknygių. Už vienos maldaknygės įrišimą gaudavęs po 40 kap. Įrišimo įrankius davęs Petronis.
*    *    *
    Tamošiūnas teisme prisipažino rišęs Petronio maldaknyges „Jėzus ir aš". Viso įrišęs apie 2000 maldaknygių. Paskui Petronis atgabenęs daugiau maldaknygių, tačiau, kai sužinojęs apie kratas, jas sudeginęs.
*    *    *

    Jasienė prisipažino, kad su Petroniu pažįstama 10 metų ir jam rišusi maldaknyges. Knygrišybos ją apmokęs kažkoks Andriejus. Teisėjas nurodė, kad tai Plumpa, tačiau Jasienė paneigė.

    Teisėjo klausiamas, Petronis pasakė, kad tai buvęs Urbonas.
*    *    *

    Liudininkas Česonis nepažino nė vieno iš teisiamųjų, tik kraštutinis (Petronis) kažkur matytas. Teisėjo paklaustas, kuo patarnavęs Petroniui, Česonis pasakė, kad kažkokiam Antanui jis yra įrišęs apie 1500 maldaknygių. Įrišimo įrankius atnešęs Antanas. Už įrišimą gaudavęs po 40 kap. už maldaknygę. Tačiau Česonis nepatvirtino, kad tas Antanas tikrai esąs Petronis.

    Teisėjo paklaustas, iš kur gavęs LKB Kronikos 6-jį numerį, Česonis paaiškino, kad jo uošvė jį gavo iš kažkokios bobutės ir parsinešusi namo.

    Česonis paklausė teisėją, kur jis turįs kreiptis, kad jam būtų grąžintos kratos metu paimtos knygos: „Jaunuolio pasaulėžiūra", „Jaunuolio religija" ir kt., o taip pat maldaknygės „Aukštyn širdis" ir „Melskimės", kurias jis yra pirkęs.

    Teisėjas nurodė parašyti pareiškimą, ir, jei tos knygos nesančios daiktiniais įrodymais, būsiančios grąžintos.
*    *   *

    Šatienė nepažino nė vieno teisiamojo. Kažkoks Petras jai atnešęs didelių ir mažų maldaknygių ir prašęs įrišti. Už įrišimą jai sumokėjęs 180 rub. Likusias ne-įrištas maldaknyges, apie 150, paėmęs saugumas kratos metu.
*    *    *

    Liudininkas Girskis nepažino nė vieno teisiamojo, tik Petronis kažkur matytas. Šiam liudininkui Petronis buvo parašęs du laiškus, kai pasirodė jo knygelė „Už vienuolyno sienų". Petronis paaiškino, kad šis liudininkas yra buvęs jo mokytojas Italijoje. Girskis į Petronio užduotus klausimus atsakinėjo labai nenoriai. Tei-

sėjas pareiškė, jog Petronio klausimai neturį ryšio su byla, ir Girskį paleido.
*    *    *

    Vantelytė pasisakė pažįstanti Petronį ir Stašaitį. Stašaitis ją prašęs įrišti Petroniui maldaknygių, ką ji ir padariusi — įrišusi viso 500. Pinigų už darbą neėmusi. Įrišti pamokė kažkoks vyriškis. Teisėjas parodė į Plumpą, tačiau liudininkė paneigė. Stašaitis, teisėjo klausiamas, pasakė, kad Vantelytę apmokęs knygrišybos Plumpa,

    Plumpa, teisėjo paklaustas, ar nepažįstąs šios moters, pareiškė, kad jau yra sakęs, jog teismui žmonių neišdavinės.
*    *    *

    Volskienė paliudijo, jog ji rašoma mašinėle perrašė ant rotatoriaus vaškuočių LKB Kronikos 6-j į numerį, o knygą „Ieškau Tavo Veido" — ant popieriaus. Ji nepažįstanti to žmogaus, kuriam perrašiusi minėtus dalykus.

    Teisėjas paprašė Stašaitį patikslinti Volskienės pasakojimą. Stašaitis negalėjo tikrai pasakyti, ar čia esanti ta pati moteris, su kuria tarėsi. Vaškuotės knygai „Ieškau Tavo Veido" buvusios juodos spalvos ir maši-šininkė galėjusi nežinoti, jog čia vaškuotės ir palaikyti jas paprastomis kalkėmis. Rašomąją mašinėlę atnešęs pats Stašaitis. Jis nežinąs tos moters adreso, tik galįs pas ją nuvesti.
*    *    *

    Rūkas pažino Petronį, Patriubavičių ir Jaugelį. 1973 pavasarį Stašaitis pas jį atvežęs kažkokį aparatą, tačiau su juo dirbti nesisekę. Kartą Stašaitis su Jau-geliu pradėjo kažką spausdinti. Vėliau paaiškėjo, kad jie spausdinę LKB Kronikos 6-jį numerį. Jaugelis dar buvo atvažiavęs kelis kartus. Baigę spausdinti, viską išsivežę, išskyrus patį rotatorių.

    Rūkienė liudijo panašiai, kaip vyras. Stašaitis ir Jaugelis sakę, kad dauginsią religinę literatūrą. Vėliau sužinojusi, kad buvo dauginta LKB Kronika.
*    *    *

   
Verbickaitė papasakojo, kad Jaugelis buvo atnešęs pasirašyti Memorandumą. Motina pasirašiusi, o jinai — ne, nes netikinti Dievą. Jaugelis įrodinėjęs, kad laikraščiai, radijas ir televizija mažai pasaką tiesos.
*    *    *

    Kazlauskaitė irgi sakė, kad Jaugelis siūlęs jai pasirašyti po Memorandumu, tačiau ji nepasirašiusi.

    Kazlauskas pasisakė po Memorandumu pasirašęs, tik dabar jau neprisimenąs, kas ten buvo rašoma. Tiek prisimenąs, kad Memorandume buvo rašyta apie kunigų skriaudas.

    Po apklausos liudytojams buvo leidžiama likti teismo salėje.



    Šiandien toliau buvo apklausiami liudininkai.

    Semaška-Semaškevičius sakėsi pažįstąs tik Plumpą, kuris pas jį gyvenęs nuo 1972 rudens iki 1973 liepos mėn. Plumpą rekomendavęs Gražys. Kadangi nuomininkas buvęs labai uždaras, tai juodu beveik nesikalbėdavę. Semaška teigė nežinojęs, ką Plumpa dirbdavęs. Taip pat nematydavęs, kas pas Plumpą lankydavosi; nematęs pas Plumpą lankantis net Gražio.
*    *    *

    Puodžiukynas pasisakė pažįstąs Petronį ir Stašaitį. 1973 pavasarį jis nuvežęs Stašaitį iš Kauno į Vilnių.

    1973 m. Petronis kartą paprašęs nuvežti medici-

ninius instrumentus. Anksti rytą Puodžiukynas atvažiavęs į sutartą vietą ir, kažkokio vyriškio padedamas, sukrovę į mašiną nedideliu gabaritu suvyniotus daiktus ir jis nuvežęs juos kažkur už Kauno. Vietos" nežinąs. Teisėjas priminė, kad tardymo metu jis sakęs, jog ten galėjo būti „Era", tačiau Puodžiukynas sakė negalįs šito patvirtinti.
*    *    *

    Garbštas liudijo keletą kartų pavėžinęs Petronį. 1973 rudenį jis nuvežęs kažkokius daiktus į Bilūno kolūkį, juos iškrovęs ir vienas sugrįžęs namo.
*    *    *

    Liudininkė Aldona Pluirienė sakė pažįstanti tik savo vyrą. Ji papasakojo, kad po vestuvių gyvenanti bendrabutyje ir auginanti tris vaikučius. Vyras niekur nedirbęs, nes saugumas jam neleidęs dirbti, todėl turėjęs privačiai verstis. Paskutinius du mėnesius vyras ištisai buvęs namuose prie vaikų, nes jinai daug dirbusi.

    Teisėjas paprašė, kad liudytoja apibūdintų vyrą, kaip žmogų. Ji papasakojo, kad Petras — reta asmenybė. Buvęs geras ir jautrus, viskuo domėjosi. Su juo buvo galima kalbėtis bet kuriuo klausimu. Labai domėjosi literatūra.

    Teisėjo klausiama, ar sutikę juodviejų pažiūros, — Pluirienė šitai patvirtino.

    Plumpa priminė, kad laike tardymo tardytojas tyčiojosi iš jo šeimos, o jo žmoną vadino ištvirkėle. Teisėjas nutraukė Plumpą, teigdamas, kad nėra reikalo kelti viešumon, kas neįrašyta kaltinamoje išvadoje ir negalima garsinti tardymo paslaptį.
*    *    *
    Liudininkė G. sakė, kad vos jai apsigyvenus pas Urbono šeimininkę, buvusi krata ir todėl nieko neži-

nanti. Teisėjo užklausta, kokiu būdu pas jos šeimininkę atsiradusi LKB Kronika, liudytoja sakė, kad kažkoks nepažįstamas vyriškis ją atnešęs ir šeimininkė nupirkusi, tačiau jai nedavusi skaityti, sakydama, kad esanti per jauna.
*    *    *

    Patriubavičius (teisiamojo sūnus) sakė iš matymo pažįstąs Petronį ir Plumpą. Petronis kartą atvežęs kažkokį spausdinimo aparatą, o Plumpa jį sumontavęs. Tėvas tuo aparatu dirbęs, tačiau jis nepadėjęs, ir dar sakęs, kad iš to nieko gero neišeis.
*    *    *

    Jurkštaitis kalbėjo apie Patriubavičiaus mašiną ir avariją.
*    *    *

    Liudininkas Jarmalauskas, teisėjo paklaustas, ar skaitęs LKB Kroniką, sakė neskaitęs. Tada teisėjas perskaitė iš LKB Kronikos 1-jo numerio, kur rašoma, kad Akmenės parapijos kunigas Lygnugaris 1971 gruodžio 9 buvo išvarytas iš ligoninės, neleidžiant aprūpinti sakramentais sunkiai sergantį senuką. Jarmalauskas teisme papasakojo, kad jis buvo sunkiai susirgęs ir prašęs pakviesti kunigą. Žmona, nesusitarusi su ligoninės personalu, pakvietusi kun. Lygnugarį. Jis spėjęs prieiti tik išpažinties, nes atėjęs gydytojas kunigą išvarė.
*    *    *

    Liudija kolūkio pirmininkas Kalkys. Teisėjas jam perskaitė žinutę iš LKB Kronikos 6-jo numerio, kad jis — Kalkys, „Auksinės varpos" kolūkio pirmininkas, pasikvietęs Nemunėlio Radviliškio parapijos komiteto pirmininką Simukėną, įsakė su dviem bažnytinio komiteto nariais nueiti pas J. E. vysk. Sladkevičių ir apkaltinti jį, kad jis sakąs pamokslus prieš valdžią, siunčiąs žinias į užsienį, katekizuojąs vaikus ir teikiąs

sutvirtinimo sakramentą. Kolūkio pirmininkas pagrasęs, jei Šimukėnas šito nepadarysiąs, tai negausiąs gavo gyvuliams ganyklos.

    Kalkys teisme papasakojo, kad Šimukėnas osąs pensininkas ir kartais pavaduojąs savo žmoną — laiškininkę, tačiau išvežiodamas laikraščius, išvežiojąs drauge ir kalėdines plotkeles. Šimukėnas taip pat nuvežęs kleboną Sladkevičių į vienus namus pakrikštyti kūdikį. Todėl pirmininkas pasikvietęs Šimukėną ir perspėjęs, kad nenaudotų arklių asmeniniams reikalams. Pirmininkas pasakojo skaitęs laikraštyje, kad kunigai neturį teisės namuose krikštyti vaikų, todėl liepęs Šimukėnui perspėti kleboną, kad šito nedarytų. Tačiau dėl ganyklos negrasinęs.
*    *    *

    Buivydaitė ir jos tėvas buvo atvesti į teismą kartu. Teisėjas perskaitė iš LKB Kronikos 7-jo numerio, kur rašoma, kad Buivydaitė, besimokydama IV klasėje, buvo verčiama stoti į pionierių organizaciją ir, kai ji nesutikusi, tai klasės auklėtoja ją mušusi liniuote per rankas.

    Mergaitė tyliai paneigė, kad taip nebuvę. Tėvas, teisėjo klausiamas, sakė, kad mergaitė niekada nepasakojusi apie mokykloje daromą prievartą. Jis nedraudžiąs mergaitei stoti į pionierius, tik žmona nenorinti.

    Aukščiau minėti trys liudininkai buvo saugumo organų parinkti įrodyti LKB Kronikos šmeižikišką pobūdį. Netenka stebėtis, kad žmonės, susidūrę su saugumo organais, kartais pasako tai, ko nori saugumiečiai.
*    *    *

    Liudytojas Kinčinas nepažino nė vieno iš teisiamųjų. Jis papasakojo, kad 1971 žiemą pas juos buvo atėjęs kažkoks vyriškis ir, paklausęs, ar šeimoje yra tikinčių žmonių, davęs pasirašyti Memorandumą.

    — Ar visą Memorandumą perskaitėte? — paklausė teisėjas.
    — Beveik visą.
    — Pasirašėt?
    — Taip. Ir žmona su sūnum.

    Liudininkas tiek prisiminė, kad ten buvo rašoma apie kunigų ir seminarijos persekiojimą.

    — Kuris faktas jums pačiam žinomas?
    — Kad sunku įstoti į Seminariją.
    Du liudininkai nuo apklausos buvo atleisti.


    Šiandien liudijo 5 asmenys. Keli liudininkai į teismą neatvyko.

    Bukauskas. 1967 - 69 metais dirbęs Kaišiadorių rajone profkomiteto pirmininko pareigose. Bukauskas Petronį labai gražiai charakterizavo. Jis pareigas atlik-davęs labai sąžiningai. 1969 m. pradžioje parašęs brošiūrą „Žinoti, kada gana". Petronį ypač vertinusios moterys, nes jis energingai kovojęs prieš girtavimą. Už gerą darbą ir aktyvią visuomeninę veiklą Petronis buvo apdovanotas pagyrimo raštu. Kaišiadorių rajone iki šiol tebėra gyvos Petronio įvestos tradicijos.

    1969 rudenį Petronis, nieko nepranešęs vadovybei, pasišalinęs iš darbo. Vieną naktį jis atvažiavęs, per langą pasiėmęs savo daiktus, nes durys pirmininko buvo užrakintos, ir dingęs. Petroniui pranykus, žmonės kalbėjo, kad jis platinąs maldaknyges.
*    *    *

Kolūkio pirmininkas Vasiliauskas pasakojo, kad Petronis jų kolūkyje dirbęs 1965 - 67 metų laikotarpyje. Darbą atlikdavęs labai gerai, kovojęs su girtuokliavimu, tačiau jis giedojęs bažnytiniame chore, už ką jis, pirmininkas, norėjęs Petronį perspėti.
*    *    *

    Liudytoja B. (rusė) pasakojo, kad su Petroniu dirbusi pusmetį 1955 m. Vievio epidemiologinėje stotyje. Tuo metu buvusios labai sunkios darbo sąlygos, siautė epidemijos, o žmonėms trūkdavo pinigų net medikamentams. Petronis savo lėšomis pirkdavęs vaistus, maistą ir dalindavęs žmonėms. Jis humaniškai elgdavęsis su visų tautybių žmonėmis, buvęs išsilavinęs ir nuoširdus žmogus. Už pagalbą niekada neimdavęs atlyginimo. Tai „dūšios" žmogus.
*    *    *

    Liudininkė Černiauskienė (rusė) su Petroniu dirbusi Semeliškėse 1956 - 64 m. Ji teigė, kad Petronis buvo labai išsilavinęs ir geras darbuotojas, kuris nuoširdžiai rūpinosi padėti vargo prispaustiems žmonėms.
*    *    *

    Teisėjas paskelbė, kad dalis liudininkų į teismą neatvyko. Teismas paskelbė parodymus tik tų asmenų, kurie neatvyko dėl svarbių priežasčių. Teisėjas jų parodymus skaitė labai tyliai, kad net sekretorė dažnai nenugirsdavo ir prašydavo pakartoti.

    Šiame ir į jį panašiuose procesuose paprastai kviečiami tik tie liudininkai, kurie liudija saugumo pageidaujama linkme, o kiti nekviečiami arba atleidžiami nuo liudijimo, jei teismo eigoje paaiškėja, kad jų liudijimas būsiąs palankus teisiamiesiems. Tačiau ir parinktais liudininkais saugumas labai dažnai apsivilia.


(Dokumentinė medžiaga):
    Apklausus liudininkus, teisėjas supažindino su dokumentine medžiaga: teismo ekspertyzių išvadomis, kratų protokolais, darboviečių charakteristikomis, gydytojų parodymais ir t.t.

    Teisėjas bandė įrodyti, kad LKB Kronikoje kur patalpinta kun. J. Zdebskio ir P. Bubnio teismo eiga

esanti neteisingai aprašyta, kad teisiamieji nepasakę jiems priskiriamų kalbų. (LKB Kronikoje Nr. 1 buvo patalpinta kun. J. Zdebskio kalėjime parašyta gynimosi kalba, kurią prieš teismą tardytojai tikrino. Teismo metu jam nebuvo leista išsamiai pasisakyti; teisėjas kelis kartus nutraukė jo kalbą. — Red.)

    Teisėjas nurodė, kad į teisiamųjų bylas yra įsegti tie Vatikano radijo laidų įrašai ir užsienyje leidžiamo laikraščio „Draugas" iškarpos, kuriuose yra cituojama LKB Kronikos ištraukos.

    Teismo posėdis baigėsi 13 vai. 30 min.

(Teisiamųjų paaiškinimai):
    Teismas tikrino kai kurias detales iš teisiamųjų bylų.

    Patriubavičius, paklaustas, ar Petronis liepęs jam dauginti knygą „Dievas šiandien" ir kokiu kiekiu, atsakė, jog liepęs dauginti knygą ištisai, be jokių puslapių praleidimų, ir pagaminti 100 egz.

    Plumpa buvo paklaustas, kodėl Patriubavičiaus „Eros" pėdsakai yra ant popieriaus atraižų, rastų pas Plumpą kratos metu ir ant LKB Kronikų? Plumpa paaiškino, kad netgi byloje esą atskiri straipsniai, aiškiai įrodantys, jog jis „Era" nedaugino, tik kažkodėl teismas jų neskelbia. O kad yra tie patys pėdsakai ant popierių ir ant „Kronikų", tai reiškia, kad kažkas ta „Era" dirbo, bet kodėl visa tai norima jam primesti?

    Petronis, užklaustas, kodėl taip netikėtai pasitraukęs iš darbo, ir, ar maldaknygių atėmimas iš Paulausko, nepagreitino jo pasitraukimo, atsakė, kad pasitraukti jis seniai galvojęs, bet atsitikimas su Paulausku šį įvykį tikrai pagreitinęs.

    Prokuroras paklausė, kodėl Petronis dauginęs LKB Kroniką? Petronis atsakė, kad LKB Kroniką

laikąs antiateistiniu leidiniu, kuriame iškeliamos ateistų ir tarybinių darbuotojų klaidos. Platinti antitarybinę literatūrą jis neturėjęs tikslo.

    — Daug kur jūsų užrašuose randami žodžiai: „raudonasis teroras", „priespauda", „bolševikmetis" ir pan. Kuo tai paaiškinti ir kaip jūs žiūrite į dabartinę santvarką? — klausė teisėjas.

    — Daugelis skaudžių faktų, palietusių mano tautiečius, Bažnyčią ir mane patį, buvo nuteikę mane nepalankiai. Su nepasitikėjimu buvo žiūrima į koletyvizaciją, konstitucines „laisves" ir kt.

    — O kokios jūsų pažiūros dabar?
    — Dabar jos truputį pasikeitusios.

    Čia Petronis papasakojo, kaip, gyvendamas pasituriančiame kolūkyje, suprato, jog galima gerai gyventi ir kolūkyje.

    — Tai reiškia, kad jūsų požiūris pasikeitė ekonominiu atžvilgiu, o kas dar pasikeitė?
    — Na, nemokamas gydymas, mokslas...
    — Kas dar? — kvotė teisėjas.

    Buvo jaučiamas stiprus teisėjo spaudimas, kad Petronis imtų liaupsinti dabartinę santvarką ir pilti pamazgas ant praeities.

    — Kuriam tikslui jūsų užrašuose surinkta tiek žinių apie trijų kryžių kalną, apie kryžių naikinimą prie Šiaulių ir kt.?

   
— Norėdamas pastatyti kryžių ant savo sesers kapo, — aiškino Petronis, — aš kreipiausi į Vykdomąjį komitetą, bet man buvo atsakyta, jog jokio kryžiaus pastatyti negalima, nebent saulutę ant koplytstulpio. Todėl aš rinkau žinias, norėdamas parašyti Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui ir Ministrų Tarybai apie tai, kad yra naikinami Lietuvos kultūros paminklai, meniški kryžiai, o naujų pastatyti neleidžiama. Tokiu būdu yra skurdinama tauta.

    Petronis buvo klausinėjamas, kokiu būdu pas jį

atsiradusi Simo Kudirkos gynimosi kalba, užrašai apie Kalantos mirties metinių įvykius ir kt. antitarybinė literatūra?

    — Jūs tvirtinate, kad jūsų pažiūros nuo 1961 pakito, tačiau tokie . faktai, kaip užrašai apie Kalantos metinių minėjimo įvykius, S. Kudirkos kalba, užsienio radijo stočių užrašai ir kt. rodo, kad to pakitimo nesimato.

    — Žmogus ne blynas, — paaiškino Petronis, — kad paėmei ir apvertei. Viskas jame 100 % nepakinta; kai kas pasilieka per visą gyvenimą.

    Dar užklaustas apie LKB Kroniką, Petronis kalbėjo, kad joje esą faktų, kurie neliečia Bažnyčios, kai kurie faktai pateikti kiek piktoku tonu, tačiau „reikia pašalinti mus skaudinančių blogybių priežastis ir nebus apie ką rašyti."

    — Ką reiškia jūsų laiškas,  rašytas  Girskiui?

    Petronis paaiškino, kad jis norėjęs Girskiui pasakyti, jog jis ir Jauniškis savo knygelėje „Už vienuolyno sienų" yra parašęs netiesą apie Italijos vienuolius saleziečius.

    — Man pačiam teko buvoti kartu su Girskiu tose pačiose Italijos vietose ir savo akimis matyti tai, apie ką jis taip neteisingai rašo. Negalima vardan tiesos skleisti melo, — kalbėjo Petronis.

    Petronis pasakojo, kad jį visuomet jaudinę tokie įvykiai, kaip mokinių vertimas stoti į komjaunimą, o tarnautojų — į partiją. Jis visada buvęs už pilną laisvę.

    Kalantos metinių įvykius jis užsirašęs todėl, kad ta proga atsišaukimus platinusi komjaunimo sekretorė. Reiškia jaunimas kažko ieško, ilgisi, ir šitai Petroniui buvę labai įdomu.

    Teisėjas teigė, kad lėšas, gaunamas už maldaknyges, Petronis panaudojęs antitarybinės literatūros skleidimui. Petronis atsakė, kad tų lėšų kartais neužtekdavę užmokėti už darbą ir santaupų nesusidarydavo.

(V. Jaugelis neatsako į teisėjo klausimus):
    Jaugelis pareiškė neatsakinėsiąs į teisėjo klausimus.

    — Jei aš atsakinėsiu į jūsų klausimus, tuo pačiu pripažinsiu jūsų teismą, — tvirtino kaltinamasis.

    Plumpa, paklaustas, ką jis laiko tikėjimo priešais, atsakė:

    — Tuos, kurie persekioja tikinčius žmones už maldaknygių gaminimą, įrišimą ir platinimą. Šitai rodo faktas, kad liudininkai buvo sukviesti iš visos Lietuvos ir apklausinėjami dėl maldaknygių gaminimo, įrišimo ir platinimo, nors teisiamieji pagrindinai kaltinami tik už antitarybinės literatūros platinimą. Jūs tiek privarėte liudininkams baimės, kad man nėra noro vardinti asmenis, atiduodant juos panašioms procedūroms.

    Stašaitis, teisėjo paklaustas, kodėl tikintieji platiną nacionalistinę literatūrą, pasakė ilgą filosofinę kalbą, kad Lietuva pergyvenusi daug krizių, kad jaunimas susikuria idealus, nevisai tinkančius dabartinei visuomenei ir t.t.

(Kokie motyvai leisti LKB Kronika?):
    — Dar kartą prašau paaiškinti apie jūsų motyvus, paskatinusius išleisti LKB Kroniką, — paprašė advokatas Sadreika.

    Stašaitis atsakė, kad knyga „Ieškau Tavo Veido" esanti labai aktuali ir daugelis skaitytojų tokių knygų pageidauja. LKB Kroniką jis daugino todėl, kad joje rado daug teigiamų dalykų, pav., joje buvo patalpintas Memorandumas, po kuriuo jis pasirašęs. Tai pirmas tikinčiųjų kreipimasis į valdžios atstovus, prašant sau lygių teisių. Toliau Stašaitis kalbėjo, kad šiuo metu Lietuvoje katalikai eina ne tuo keliu, kad reikia labiau nusileisti, kad LKB Kronikoje pateikiami faktai yra užaštrinto pobūdžio ir įžeidžia komunistus. Reikia tai-

kiu būdu prašyti religinės spaudos ir siekti dialogo. Tokie leidiniai, kaip LKB Kronika, nustato valdžią priešiškai katalikų atžvilgiu.

    — Imdamasis dauginti LKB Kroniką aš norėjau pagreitinti neišvengiamą jos žlugimą, po kurio greičiau įvyks dialogas, — kalbėjo Stašaitis.

    Stašaitis taip pat teigė, kad ne Jaugelis pasiūlė dauginti LKB Kroniką, o jis pats buvęs iniciatoriumi.


    Šiandien teismo procesas buvo filmuojamas.

    Advokatas Šadreika paklausė Stašaitį, ką jis būtų daręs, jei knygoje „Ieškau Tavo Veido" būtų radęs antitarybinių išsireiškimų? Teisiamasis atsakė, kad minėtas vietas būtų praleidęs.

    Prokuroras pasiūlė prie bylos prisegti kai kuriuos dokumentus, pav., Religijų reikalų tarybos įgaliotinio Tumėno pažymėjimą, kad vysk. J. Steponavičius ir v. Sladkevičius nėra ištremti, kaip rašoma LKB Kronikoje, bet eina kunigų pareigas: vienas Žagarėje, antras — N. Radviliškyje.

    Plumpa pageidavo, kad jam leistų gynimosi kalboje pasinaudoti bylos medžiaga Nr. 3 ir Nr. 4, nes jinai įrodanti, kad LKB Kronikos 4-jį ir 5-jį numerius yra dauginęs ne jis. Prokuroras prieštaravo minėtos medžiagos panaudojimui, tačiau teismas leido.

Prokuroro Bakučionio kalba
    Prokuroras savo kalbą pradėjo nuo Spalio revoliucijos ir jos neįkainuojamos reikšmės, nuo neklystančio partijos ir tarybinės vyriausybės vadovavimo ir nuo milžiniškų laimėjimų visose srityse.

    — Mes privalome didžiuotis, — kalbėjo prokuroras, — kad gyvename socialistinėje santvarkoje ir galime statyti visos žmonijos svajonę — komunizmą.

    Toliau prokuroras aiškino, kad pasaulyje egzistuoja du lageriai, ir kapitalistinis lageris savo kovoje panaudoja Bažnyčią.

(Humaniškiausia pasaulyje konstitucija):
    Prokuroras neužmiršo pabrėžti, kad pas mus nėra varžoma sąžinės ir įsitikinimų laisvė. Humaniškiausia pasaulyje konstitucija, — kalbėjo prokuroras, užtikrina piliečių teisę į bet kokio tikėjimo išpažinimą. Šią teisę saugo Baudižiamojo kodekso įstatymai. Tačiau atsiranda žmonių, kurie nori pakenkti tarybinei santvarkai. Jie mano, kad yra nepakankamai vykdomi Konstitucijos reikalavimai.

(Kronika — priemonė žmonėms dezorientuoti):
    — LKB Kronika, — teigė prokuroras, — yra kaip priemonė žmonėms dezorientuoti, nuteikti visuomenę prieš tarybinę mokyklą ir jos vykdomą auklėjimą. LKB Kronikos pateikiami faktai yra iškraipyti, šmeižikiški ir tendencingai skiepija žmonėms antitarybines -nacionalistines pažiūras. Mums aišku, ant kieno malūno yra pilamas vanduo, — tęsė prokuroras, — ir kas naudojasi šiomis juodintojų paslaugomis.

    Čia prokuroras paminėjo kelis liudininkus, kurie, jo nuomonę, įrodę šmeižikišką LKB Kronikos pobūdį.

    — Maža to, kad LKB Kronikoje pateikiami prasimanymai apie bažnytinį gyvenimą, bet joje talpinami su tikėjimu nieko bendra neturintys įvykiai.

(Faktai rodo, kad pareigūnai padarė nukrypimų):
    — Žinoma, — kalbėjo prokuroras, — kai kurie faktai rodo, kad pavieniai partijos ir valstybinių įstaigų vadovai, neteisingai supratę savo uždavinius ateistinėje veikloje, yra padarę nukrypimų ir išsišokimų. Bet tai yra netipiška; šito negalima taikyti visai mūsų santvar-

kai, kaip tai daro LKB Kronika. Jei ir pasitaiko faktas, tai jo negalima nušviesti tendencingai, užaštrintai. Šitoks leidinys, patekęs į nesusigaudančio įvykiuose žmogaus rankas, gali jį nustatyti prieš mūsų santvarką.

    Teisiamieji Petronis ir Plumpa, drauge veikdami, daugino LKB Kroniką. Jie abu turi nemažą gyvenimą patirtį, — baigę gyvenimo universitetą. Petronis, turėdamas 17 metų, perėjo Europą, kad nuvyktų Romon; išsilavinęs, turįs literatūrinių sugebėjimų. Plumpa gyvenimo mokyklą perėjęs kalėjime, — matęs šilto ir šalto.

(P. Plumpai prokuroras reikalauja 8 metų kaceto):
    Prokuroras kaltino Plumpą, kad jis Petroniui sumontavęs „Erą" ir pas Semašką - Semaškevičių „Era" dauginęs antitarybinę literatūrą. Be to, Plumpa yra suklastojęs dokumentus.

    — Todėl Plumpai, kaip baustam už politiką, ir organizavus bei dauginus šmeižikišką leidinį LKB Kroniką pagal LTSR BK 68 str. siūlau 5-rius metus laisvės atėmimo, atliekant bausmę griežto režimo kolonijose, — pasiūlė prokuroras. — Ir dar 3-jus metus laisvės atėmimo, atliekant bausmę griežto režimo kolonijose už dokumentų suklastojimą, pagal BK 212 str. Iš viso 8-rius metus laisvės atėmimo.

    Prokuroro teigimu, Plumpa tardymo metu visai neatsakinėjęs į tardytojų klausimus ir objektyviai prabilo tik susipažinęs su savo byla.

(P. Petroniui 5 m. kalėjimo):
    Petronį prokuroras kaltino antitarybinės literatūros dauginimo organizavimu. Jis padauginęs LKB Kronikos 6-jį ir 7-jį numerius, „Žvilgsnis į gyvenimą", davė dauginti „Dievas šiandien" ir kt. Be to, Petronis

rinkęs medžiagą LKB Kronikai ir dalyvavęs jos leidime. Pasak prokuroro, tai įrodą pas Petronį rasta medžiaga, labai panaši į LKB Kronikos medžiagą. Remiantis LTSR BK 68 str. ir 70 str. prokuroras pasiūlė Petroniui 7-rius metus laisvės atėmimo, atliekant bausmę griežto režimo kolonijose.

(V. Jaugeiiui 3 m. kalėjimo):
    Prokuroras Jaugelį apkaltino už LKB Kronikos 6-jo numerio dauginimą ir išplatinimą, o taip pat už parašų rinkimą po Memorandumu, skleidžiant melagingus prasimanymus apie tarybinę santvarką. Pagal LTSR BK 1991 str. Jaugeiiui buvo pasiūlyta 3-jų metų bausmė, atliekant ją bendrojo režimo kolonijose.

(J. Stašaičiui 2 m. kalėjimo):
    Stašaitį prokuroras kaltino už LKB Kronikos 6-jo numerio dauginimą ir ruošimąsi padauginti knygą „Ieškau Tavo Veido". Tačiau Stašaičiui reikėtų sušvelninti bausmę už jo atvirą laikyseną tardymo metu ir už jo prisipažinimą klydus. Pagal BK 199 str. prokuroras pasiūlė 2-jų metų bausmę, ją atliekant bendrojo režimo kolonijose.

(A. Patriubavičiui pusantrų metų):
    Patriubavičiui už avariją, kurios metu nukentėję du keleiviai, prokuroras pasiūlė pusantrų metų laisvės atėmimo, atliekant bausmę bendrojo režimo kolonijose (KB 246 str.).

TEISIAMŲJŲ GYNIMAS

(P. Petronio gynėjas prašo sušvelninti bausmę):
    Petronio advokatas, nušvietęs TSRS laimėjimus, pacitavęs Lenino mintis apie religiją, pradėjo įrodinėti,

kad jo ginamasis niekada antitarybiškai nesielgęs. Petronis LKB Kronikos 6-me ir 7-me numeriuose nieko antitarybiško neįžiūrėjęs, jo surinktos žinutės nebuvusios išplatintos. Petronis, patyręs daug gero iš tikinčiųjų, norėjo kuo nors atsilyginti, ir, jausdamas, kad tikintiesiems trūksta maldaknygių, katekizmų ir religinės literatūros, pradėjęs šios rūšies literatūrą gaminti. Petronis yra daug gera padaręs, kovodamas su alkoholizmu.

    Advokatas pasiūlė kratos metu pas Petronį rastus užrašus visiškai neįtraukti į bylos medžiagą, nes piliečiai galį turėti asmeninius užrašus, jeigu tik jie nepanaudojami piktam. Teismas neįrodęs, kad Petronio užrašai buvo išplatinti.

    Advokatas pabrėžė, kad Petronis gailisi dauginęs „LKB Kroniką". Be to, jis atvirai prisipažinęs apie savo veiklą, gaminant maldaknyges, katekizmus, religinę literatūrą ir net parodęs iniciatyvos, kad ir liudininkai prisipažintų.

    Baigdamas kalbą, advokatas priminė ginamojo senyvą amžių, sveikatos trūkumą ir prašė, kad teismas taikytų ne 68 str. ir 70 str. o 199   str.

(P. Plumpa ginasi pats):
    Kadangi Plumpa advokato atsisakė, tai gynėsi pats.

    Jis nurodė, kad tardymo jis buvo gąsdinamas, jog jam bus „užtaisyta" byla ir gausiąs 10 metų kalėjimo. Iš teismo proceso tikrai matyti kad tokia byla norėta užtaisyti.

    — Užtaisyti galima patranką, bet ne bylą, — kalbėjo Plumpa. — Jau pats žodis „užtaisyta" pasako, kad bus sugalvota, sukurta byla, tik ne tiesa išaiškinta.

    Prokuroras Plumpą buvo kaltinęs, jog tardymo metu jis tylėjęs, tačiau, pareiškė Plumpa, jis tam turėjęs priežasčių:

    a) tardytojai ignoravę jo raštišką pasiaiškinimą, pradedant 1966 metais;

    b) nenorėjęs kitiems žmonėms pridaryti nemalonumų;

    c) tardymo metu buvo apšmeižta jo žmona, kuria jis tiki, didžiuojasi ir džiaugiasi ją turėdamas.

    Toliau Plumpa smulkiai papasakojo, kaip 1965 m. grįžęs iš kalėjimo, valdžios organų buvo persekiojamas — jam neleido prisiregistruoti, atleisdavo iš darbo, jam yra tekę nakvoti keletą savaičių po atviru dangumi.

    Prokuroras buvo kaltinęs Plumpą, kad jis, dirbdamas gelžbetoninių konstrukcijų gamykloje ir gaudamas po 160 rub. į mėnesį, perėjęs į Žemės ūkio projektavimo institutą, kur uždirbęs per pus mažiau. Prokuroro nuomone, Plumpai buvo svarbu išmokti dirbti su „Era". Plumpa paaiškino, kad gamykloje jis dirbdavęs po dvi pamainas ir dėl prasidėjusios hipertonijos įtemptai dirbti negalėjęs. Be to, institute jis dirbęs paprastu kroviku. Tik po to, kai milicija įsakė pašalinti Plumpą iš šio darbo, kadrų viršininkas, nenorėdamas netekti gero darbininko, jį atleido iš kroviko pareigų ir priėmė archivaro pareigoms, o vėliau mokiniu prie „Eros". Čia išdirbęs vos dvi savaites, nes instituto darbuotojai vėl turėję užpildyti anketą, kurioje figūravo klausimai: „ar teistas?" ir „už ką?" Plumpa, milicijos įsakymu, laike savaitės buvo pašalintas iš darbo.

    Toliau Plumpa plačiai nušvietė pavardės pakeitimo priežastis.

    Neturėdamas teisės į darbą, aiškino Plumpa, jis nenustojęs teisių į vedybinį gyvenimą. Kad galėtų susituokęs ramiai gyventi, jis nutaręs pakeisti pavardę. Jeigu milicija manė, kad pavojinga jį, Plumpą, laikyti Žemės ūkio projektavimo institute, kur projektuojamos kiaulidės ir karvidės, tai dar labiau būtų bijoję leisti jo žmonai dirbti ten, kur projektuojami ir kt.

pastatai. Todėl jis nusprendęs, jog žmonos nepašalins iš darbo, jeigu ji būsianti ne Plumpienė, o Pluirienė.

    Antras motyvas, paskatinęs pakeisti pavardę— tai kriminalinio nusikaltimo prisiėmimas, už kurį atkalėjęs, Plumpa manęs būti lygiateisiu Tarybų Sąjungos piliečiu, nes kriminalistai, atlikę bausmę, ne tik nepersekiojami, bet net globojami.

    1971 m. pataisytą pavardę vėl ištaisęs, nes norėjęs gyventi, kaip visi žmonės, ir pasiuntęs Mordovijon.

    Plumpa įrodinėjo, kad, neturėdamas dokumentų, jis nesislėpė. Pavyzdžiui, 1973 m. jį atsitiktinai buvo sulaikę Rietavo milicijos darbuotai, kuriems Plumpa pasakęs savo tikrąją pavardę ir nurodęs adresą. Kauno milicija reikalavo susigrąžinti senus dokumentus. „Rašyk Mordovijon, kad grąžintų senuosius dokumentus", reikalavo milicijos darbuotojas. Tačiau Plumpa nesutikęs rašyti, nes su senais dokumentais prasidėsiančios ir senos istorijos. Jis pareiškęs nenorą būti TSRS piliečiu, nes su ta pilietybe jis gaunąs tik pareigas — ir jokių teisių. Plumpa prašęs leidimo išvykti Argentinon pas tetą arba gauti lietuvišką pasą. Po ilgų ginčų Plumpai milicijos viršininkas leidęs išsiimti pasą Lietuvoje. Jis pradėjęs tvarkyti dokumentus, bet buvo suimtas. „Jeigu už dokumentų falsifikavimą aš būčiau teistinas, — pareiškė Plumpa, — tai man nebūtų leidę išsiimti paso."

    Plumpa aiškino, kad po vedybų jis dirbęs kur papuolė. Žmona per 4-rius vedybinio gyvenimo metus galėjo dirbti vos 1-rius metus, ir jam, šeimos tėvui, reikėję išlaikyti šeimą. Tardytojas norėjęs, kad Plumpa papasakotų, pas ką jis dirbęs.

    — Nejaugi aš vardinsiu tuos, — kalbėjo Plumpa, — kurių dėka aš išlaikiau šeimą, kad ir juos kratytumėte, tardytumėte, kviestumėte liudininkais? Kam tai malonu? Aš tam neturiu moralinės teisės.


    Atsakydamas į kaltinimą dėl antitarybinės veiklos, Plumpa pažymėjo, kad jis neturėjęs tikslo pakenkti tarybų valdžiai. Po 1958 metų teistumo jis pasukęs giliai krikščioniška linkme ir jokių nacionalistinių idėjų neturėjęs. Lageryje geriausiais jo draugais buvę žydas, gruzinas, latvis ir du rusai. Tai rodą, kad jo nepančiojo siauri nacionalizmo rėmai, ir jis visų tautybių žmones laikęs Dievo vaikais.

    Antitarybinės veiklos organizuoti jis negalėjęs, kalbėjo Plumpa, nes stokojo lėšų ir laiko. Per 5-rius metus jis nepajėgęs nupirkti žmonai palto, tai iš kur jis būtų ėmęs lėšų antitarybinių kūrinių dauginimui? LKB Kronikos jis nedauginęs. Tardytojai ir prokuratūros darbuotojai į kai kuriuos jo argumentus, aiškiai įrodančius, kad ne jis dauginęs LKB Kronikos 4-j į ir 5-j į numerius, nes ant jų esą kažkieno pirštų antspaudai, visiškai nekreipę dėmesio.

    LKB Kronika neesąs antitarybinis leidinys ir neturįs tikslo skiepyti nacionalistines pažiūras. Dėl faktų tikrumo, Plumpa sakėsi neturįs tvirtos nuomonės, nes jų nerinko ir netikslino. LKB Kronikos duomenų patikrinimui turėtų būti sudaryta komisija iš ateistų ir tikinčiųjų.

    Plumpa aiškino, kad, gyvendamas pas Semašką, jis su „Era" nedirbęs, nes šeimininkas, nekartą matydamas jo kambarį, aparato nematė. Be to, „Era" jo palėpės kambarėlyje nebūtų tilpusi.

    LKB Kronikos 6-j į ir 7-j į numerius uždėjęs ant Patriubavičiaus „Eros" ne savo iniciatyva, ir jam nereikėję kopijų net pasiimti. Žinoma, prašytojo negalįs pasakyti, nes tam neturįs moralinės teisės.




Šiandien teisiamieji taip pat buvo filmuojami.

(J. Stašaičio gynėjas prašo jį išteisinti):
    Stašaičio advokatas Šadreika, pradėdamas kalbėti, kaip įprasta, paminėjo tarybinės liaudies laimėjimus.

    — Tačiau, — kalbėjo jis, — nėra namų be dūmų. Dar pasitaiko tokių žmonių, kurie skleidžia tokius dūmus...

    Advokatas įrodinėjo, kad Stašaitis buvo skaitęs knygos „Ieškau Tavo Veido" tik pirmąją dalį ir joje nieko antitarybiško nepastebėjęs. Radęs antitarybines vietas, Stašaitis būtų praleidęs, o knygos turinys dėl to nebūtų nukentėjęs. Todėl šią knygą iš kaltinamosios medžiagos reikia išimti. Kai dėl LKB Kronikos, tai Stašaičio nuomone, ji esanti abejotinos vertės kūrinys, ir jis prisipažinęs, kad, daugindamas LKB Kronikos 6-jį numerį, padaręs skaudžią klaidą.

    Reikia atsižvelgti ir į tai, kad Stašaitis padėjęs tardymo organams išaiškinti nusikaltimo aplinkybes.

    Baigdamas kalbėti, advokatas išreiškė pageidavimą, kad Stašaitis Naujus Metus sutiktų savo šeimoje.
*    *    *
(A. Patriubavičiaus gynėjas prašo pasitenkinti jau atsėdėtais 13 mėnesių):
    Patriubavičiaus advokatas stebėjosi, kad jo ginamasis teisiamas šioje byloje. Patriubavičius esminis nusikaltimas — avarija, kurios metu buvo lengvai sužeistos dvi mergaitės.

    Advokatas prašė teismą, kad, skiriant bausmę, būtų pasitenkinta 13 mėnesių, kuriuos Patriubavičius yra praleidęs saugumo izoliatoriuje.
*    *    *
(V. Jaugelis ginasi pats):
    Jaugelis gynėsi pats. Jis pareiškė, kad Sovietų Sąjungoje tikintieji yra patys vargingiausi proletarai...

    Teisėjas nutraukė Jaugelio kalbą, pareikšdamas, kad ginamoje kalboje Jaugelis turįs teisę apginti savo veiksmus, o šią kalbą galėsiąs pasakyti per baigiamąjį žodį.

    Tada Jaugelis pareiškė, kad savęs neginsiąs.


Paskutinysis teisiamųjų žodis

    Petronis kalbėjo labai tyliai ir sunkiai. Aiškiai matėsi, kad fiziškai palūžęs. Jis pats priminė, kad „visi jau metai, kaip matėm tik dangaus lopelį... štai pažvelkit į Jaugelį — žmogus tarsi karste gulėtų..."

    Petronis dar kartą pabrėžė, kad antitarybiškai neveikęs. Jo nuomone, daugindamas LKB Kroniką, jis padaręs klaidą, nes pakenkęs savo darbui.

    — Tačiau kokiuose leidiniuose yra leidžiama polemika su ateistais? — klausė Petronis. — Kuo atsiginsime nuo jų išpuolių prieš visa tai, kas sudaro mūsų tikėjimą. LKB Kronika — skydas nuo ateistinių išpuolių ir smūgių."

    Be to, LKB Kroniką jis padauginęs ne savo iniciatyva, bet prašomas kažkokios „Juzės", kuri prašiusi pagloboti jos „Erą" ir padauginti jos duotąją literatūrą.

    Petronis teigė, kad jo raštiški kreipimaisi į atitinkamas įstaigas, iškeliant šiandieninio gyvenimo klaidas, neesą antitarybinė veikla, bet noras minėtas klaidas pašalinti.

    Prokuroras Petronį kaltinęs kaip LKB Kronikos korespondentą.

    — Kam aš rinkau žinutes prieš 20 metų. Juk tada „Kronikos" dar nebuvo, — taikliai pastebėjo Petronis.
Petronis apgailestavo, kad jis kaltinamas sistemingu skleidimu žinomai melagingų prasimanymų, žeminančių tarybinę santvarką, nes tokio skleidimo tikrai nebuvę.

    Teisiamasis priminė, kad jo pagrindinis gyvenimo tikslas — apaštalavimas, gėrio nešimas žmonėms.

    — Buvau vargingiausias proletaras, — kalbėjo Petronis, — todėl man taikomi 68 ir 70 str. visiškai neatitinką mano veiklos.

    Petronis taip pat nurodė savo silpną sveikatą ir prašė bausmę sušvelninti — bent leisti ją atlikti bendrojo režimo lageriuose pagal savo specialybę, kad ir ten galėtų žmonėms pasitarnauti. Jam kaip bausmės jau pakanka šių ilgų tardymo metų. Jis pareiškė, kad norėtų prieš mirtį dar atsisveikinti su tėviškės laukais, pabūti laisviau ir pasiruošti amžinybei.
*    *    *
    Stašaitis pasakė ilgą žodį, pradėdamas nuo savo jaunystės, apie pasaulėžiūros formavimąsi, apie svajones daryti gera.

    — Kartais mūsų geri norai kitiems tik skausmą atneša, — kalbėjo Stašaitis.

    Teisiamojo nuomone, LKB Kronika nieko gero neduodanti žmonių religiniam gyvenimui. Jose surinkti subjektyvūs, užaštrinti faktai. Dabar reikią užsiimti ne „Kronika", o gyventi vadovaujantis Kristaus žodžiais: „Kas Dievo — Dievui, kas ciesoriaus — ciesoriui".

    Stašaitis saugumo izoliatoriuje supratęs, kad dabar reikia ne tokios užaštrintos kovos, o prašymo, kuris katalikams esąs tinkamesnis ir labiau padės suartėti su ateistais. Per ilgą kalinimo laiką jis supratęs savo klaidą ir būtų patenkintas, jei išsipildytų bausmės atžvilgiu advokato prašymas.

    Kalbą užbaigė kalėjime sukurtu eilėraščiu.
*    *    *

    Plumpa klausė, kiek laiko tęsis ta bausmė, kurią jis atliko, pirmą kartą nuteistas? 10, 15 metų ar visą gyvenimą?

    — Argi bausmė, kurią man paskyrė, — kalbėjo Plumpa, — ir kurią atlikau, dar yra nepakankama? O gal teisingais reikia laikyti Vilniaus milicijoje man pasakytus žodžius, kad aš sugadinau visą savo gyvenimą. Gal todėl teisėtai man užduoda tardymo metu klausimus: kodėl vedei? kodėl turi vaikų?

    — Kokiam ideologiniam darbui galėjo pakenkti mano darbas Vilniuje 3-me santechnikų darbų treste, kada su kibiru rankoje nešiojau molį ir buvau siunčiamas į pačius pavojingiausius gyvybei darbus? — klausė teisiamasis.
Valstybinis kaltintojas paminėjo, kad jis, Plumpa, nevažiavęs į kaimą ir savo darbu nenupelnęs visuomenės pasitikėjimo.

    — Kaip galima geriau įsigyti visuomenės pasitikėjimą, jei ne tokiu juodžiausiu darbu, — kalbėjo Plumpa.

    Atsakydamas į prokuroro kaltinimą, kad jis, Plumpa, parašęs įžangą Medvedevo knygai „Beprotybės klausimas", teisiamasis pastebėjo, jog čia neesą logikos. 1972 m. teisiamieji Žukauskas ir Sakalauskas buvo kaltinami šitos knygos su ta pačia įžanga dauginimu, o jis tuo pačiu kaltinamas 1973 m.

    Plumpa pasakojo, kad tardymo metu jis buvo vadinamas banditu, kontrevoliucionieriumi, nors kaltė iki šiolei neįrodyta.

    — Pagal tuos straipsnius, kuriais mane kaltina, išeitų, kad aš agitavau, šmeižiau tarybinę santvarką, organizavau. Leiskite paklausti: kur? kada? kam? kur įrodymai? kur liudininkai? — klausė Plumpa.
Saugumiečiai išsitarę, toliau pasakojo teisiamasis, kad jam atimtos tėvystės teisės, ir vaikus valstybė išauklėsianti ateistiškai.

    Baigdamas savo kalbą, Plumpa pareiškė pageidavimą, kad nebūtų persekiojama jo šeima.
*    *    *

    Jaugelio paskutinis žodis kaltino tarybinę valdžią ir ateistus už katalikų persekiojimą.

    — Kas gi mes esame, žiūrint ateistų akimis? — klausė Jaugelis. — Fanatikai, tamsuoliai, atsilikę nuo gyvenimo. Liaudis sako, jeigu žmogui 100 kartų pakartosi, kad jis šuo, tai 101-jį kartą jis amtels. Tur būt, dėl to daugelis tikinčiųjų jau negali įsivaizduoti, kad jie galėtų turėti savo religinę spaudą, leisti savo vaikus į religines mokyklas, rinkti savo atstovus į valdymo aparatą.

    Kas mus užtars, kas padės, jeigu visi postai valdžios aparate yra ateistų rankose, o mes, tikintieji, esame pačiame žemiausiame proletarų klasės dugne?

    Jaugelio žodžiais, tik tie gali teigti, kad Lietuvoje esanti tikėjimo laisvė ir tikintieji nepersekiojami, kieno „išdžiūvo iš baimės smegenys".

    Jaugelis kalbėjo, kad žmonės nedrįsta vadovautis tiesa ir sąžine, o vykdo tai, ką jiems įsako valdžios pareigūnai. Tačiau „mes neesame keturkojų banda, kalbėjo teisiamasis, su kuria galima elgtis, kaip nori."

    — Ką jūs suprantate žodžiu „laisvė"? — klausė Jaugelis. — Gal bažnyčių uždarinėjimą ir jų pavertimą sandėliais ir filharmonijomis? Gal kunigų uždarinėjimą į kalėjimą už vaikų katekizaciją? O gal tikinčiųjų vaikų nustatymą prieš savo tėvus? Kodėl nepaisoma prigimtinės teisės?

    — Visur melas, apgaulė, smurtas, nekaltų žmonių prievartavimas, — tęsė Jaugelis.

    — Visa tai vyksta toje šalyje, kur taip garsiai skelbiama laisvė, lygybė, brolybė, tiesa ir kiti skambūs žodžiai.

    Tačiau šiandien yra daugybė žmonių, kuriems svarbu tik tiesa, laisvė ir žmonių gerovė. Kiek tokių mirė Sovietų Rusijos sniegynuose, kentėdami badą, ligas, kankinimus. Mirė pavergti, kankinių mirtimi, bet nenugalėti. Ir šiuo metu kalėjimuose pūsta kil-

niausios širdys, šviesiausi protai. Kiek tokių „gydoma" psichiatrinėse?

    Štai stovim prieš aukščiausiąjį teismą. Čia turėtų 'būti patys teisingiausi žmonės. O ką dabar matome? Parsidavėliškumą, melą ir smurtą. Kyla net mintis, kad vieni gimsta vergais, o kiti jiems pavergti.

    Už Kristų, už jo skelbiamas tiesas kentėjo ir mirė milijonai kankinių. Tenegalvoja ateistai, kad šiandien neatsiras tokių, kurie nebijotų kentėti už tiesą, tikėjimą, už Bažnyčios reikalus.

    Jaugelis išreiškė visų tikinčiųjų norą, kad būtų laikomi lygūs su ateistais, tėvai vaikus galėtų auklėti pagal savo pažiūras ir nebūtų uždarinėjamos bažnyčios.

    Savo kalbą Jaugelis užbaigė eilėraščiu apie Lietuvą - kankinę, kurį atpasakojame:

    „Lietuva, Tėvyne mūsų, šalele gimtoji.
    Kiek kartų tave mindė svetimtaučių kojos?
    Kiek kartų tu buvai nuplauta krauju ir
    Tau niekad netrūko kilnių širdžių ašarom?
    Jos nebijojo kentėti ir mirti už tave.
    Ir dabar tokių atsiras."
*    *    *

    Teismas paskelbė pertrauką iki gruodžio 23-čios dienos.


    Patriubavičius sako paskutinį žodį. Jis apgailestauja, kad avarija įvykusi per jo neapdairumą. Baigdamas kelias minutes trukusį žodį, jis paprašė, kad teismas suteiktų jam galimybę atšvęsti 25-rių metų vedybinio gyvenimo sukaktį laisvėje.

    Teisėjas paskelbė, kad nuosprendis būsiąs paskelbtas rytoj.

    Aukščiausiajam Teismui nuo gruodžio 17 dienos buvo per maža laiko nuspręsti, kokią skirti teisiamiesiems bausmę.


(Teismo sprendimas):
    13 vai. Aukščiausiajame Teisme skelbiamas teisiamiesiems nuosprendis. Atpasakojame svarbiausias mintis.

    Visi teisiamieji yra baudžiami už antitarybinės literatūros, ypač LKB Kronikos septynių numerių dauginimą ir platinimą. LKB Kronika esanti šmeižikiškas leidinys.

    Petronis periodiškai daugino ir platino antitarybinę literatūrą, būtent: LKB Kronikos 6-jį ir 7-jį numerius, „Lietuviškojo charakterio problemą", „Žvilgsnis į pasaulį", „Tau, Lietuva" ir t.t. Ruošėsi dauginti knygą „Dievas šiandien", kurioje yra daug antitarybinių išsireiškimų.

    Plumpa ir Petronis, drauge veikdami, sumontavo dvi „Eras". Plumpa taip pat apmokė žmones rišti maldaknyges.

    Petronis daugino religinę literatūrą ir už ją gaunamas pajamas panaudojo naujų spausdinimo įrankių įsigijimui ir antitarybinės literatūros dauginimui. (Šis neteisingas ir niekuo nepagrįstas tvirtinimas teismo nuosprendyje buvo pakartotas tris kartus. Red.) Ši Petronio veikla yra baudžiama pagal LTSR BK 70 str.

    Petronio ir Plumpos bendradarbiavimą įrodo faktas, kad Plumpa padėjo sumontuoti „Eras", atnešė Patriubavičiui LKB Kronikos 6-jį ir 7-jį numerius, uždėjo juos dauginti ir pastoviai ėjo tikrinti „Eros" darbo.

    Petronis rinko medžiaga LKB Kronikai. Jo žinutės buvo patalpintos LKB Kronikos 1-me nume-

ryje apie Bičiušaitės teismą ir 6-me numeryje apie kryžių naikinimą Lietuvoje. Pas Petronį buvo rasta žinučių ir užrašų, kurie dar nebuvo panaudoti „Kronikoje", bet iš jų turinio aišku, kad jie buvo tik jai skirti. Visi šie kaltinimai yra teismo įrodyti.

    Plumpa yra kaltinamas pagal LTSR BK 68 str. 2d., 70 str. ir 212 str. 2d. Jis padėjo Petroniui išvystyti antitarybinę veiklą ir pats daugino bei platino antitarybinę literatūrą. Plumpa padaugino LKB Kronikos 5-jį ir 4-jį numerius. Šitai yra įrodyta, nors pats Plumpa neigia ir bando įrodinėti, kad ne jis spausdinęs. Remiantis J. Gražio parodymais, aišku, kad pas Semašką - Semaškevičių Plumpa laikė „Erą", kuri rasta pas Patriubavičių, ir kad ta „Era" jis daugino antitarybinę literatūrą. Plumpa šitai neigia, bet iš Petronio ir vairuotojo Puodžiukyno parodymų aišku, kad „Era" rasta pas Patriubavičių, buvo paimta iš Semaškos - Semaškevičiaus buto. Šia „Era" buvo padaugintas LKB Kronikos 4-sis ir 5-sis numeriai, o taip pat knygos „Tau, Lietuva" ir „O Solženycine".

    Plumpa buvo inkriminuojamas LKB Kronikos 1-jo ir 3-jo numerių, o taip pat brošiūrų „Ką mato turistai Lietuvoje" ir „Ateistas bažnyčioje" dauginimas, tačiau, trūkstant įrodymų, kaltinimas atkrinta.

    Plumpa kaltinamas, kad davęs Gražiui perrašyti mašinėle įvadą knygai „Beprotybės klausimas". Nors teisiamasis ginasi, tačiau kaltė įrodyta. Ekspertai nustatė, kad šios knygos, rastos pas Gudą ir Kriaučiū-naitę, yra su tais įvadais, kuriuos perrašė Gražys Martinaičio rašoma mašinėle.

    Plumpa taip pat kaltinamas, kad 1970 m. pakeitė savo pavardę ir apsivedė, turėdamas suklastotus dokumentus.

    Stašaitis su Jaugeliu padaugino LKB Kronikos 6-jį numerį ir paruošė vaškuotės knygai „Ieškau Tavo Veido". Šioje knygoje yra antitarybinių minčių, todėl

ji priskirtina prie antitarybinių, o jos dauginimas laikomas nusikaltimu. Stašaitis kaltinamas pagal LTSR BK 1991 str., kadangi žinodamas LKB Kronikos antitarybinį pobūdį, vis tiek ją daugino. Šie kaltinimai yra įrodyti.

    Jaugelis padėjo Stašaičiui dauginti LKB Kroniką. Jis taip pat rinko parašus po šmeižikišku kūriniu — Memorandumu. Keturi liudininkai parodė, kad Jaugelis tikrai rinko parašus; vienas jų paliudijo, kad Jaugelis kalbėjęs apie sumuštus kunigus.

    Patriubavičius teisiamas už autoavariją pagal LTSR BK 246 str. ld. Avarijos metu jis nesunkiai sužalojo dvi mergaites.

    Skiriant bausmę atsižvelgiama į Petronio senyvą amžių ir silpną sveikatą.

    Plumpa teisiamas antrą kartą, ir jį būtų galima laikyti valstybei pavojingu recidyvistu, bet kadangi jis pirmą kartą buvo teisiamas 18-kos metų ir nusikalto daugiau jausmų negu proto skatinamas, tai šitai atkrinta.

    Stašaitis ir Patriubavičius prisipažino kaltais ir gailisi.

    Bausmė skiriama sekančiai:

    1. P. Petroniui pagal BK 69 str. ld. ir 70 str. ketveri metai laisvės atėmimo, atliekant bausmę griežto režimo kolonijose.

    2. P. Plumpai pagal BK 68 str. 2d. ir 70 str. septyneri metai laisvės atėmimo, ir pagal BK 212 str. 2d. trys metai laisvės atėmimo. Sudėjus bausmės laiką, pagal BK 42 str. skiriama aštuoneri metai laisvės atėmimo, atliekant bausmę griežto režimo kolonijose.

    3. J. Stašaičiui pagal LTSR BK 199 str. vieneri metai laisvės atėmimo ir paleidžiamas namo.

    4. V. Jaugeliui pagal LTSR BK 199 str. skiriama

du metai laisvės atėmimo, atliekant bausmę bendro režimo kolonijose.

    5. A. Patriubavičiui pagal LTSR BK 246 str. 2d. skiriama vieneri metai ir vienas mėnuo laisvės atėmimo ir paleidžiamas namo.
*    *    *
Byla Nr. 345 dar neužbaigta. Saugumo izoliatoriuje dar kalinami Juozas Gražys ir Nijolė Sadūnaitė. Laukiama naujų kratų ir suėmimų.
*    *    *

(B. Kulikausko ir J. Ivanausko byla):
    1974 rugsėjo 18 LTSR Aukščiausias Teismas išnagrinėjo Boleslovo Kulikausko ir Jono Ivanausko baudžiamąją bylą. Kulikauskas iš Ivanausko gaudavęs daug šrifto ir gaminęs maldaknyges. Už valstybinio turto grobstymą B. Kulikauskas buvo nuteistas 3,5 metų laisvės atėmimo, atliekant bausmę griežto režimo kolonijose. J. Ivanauskas nubaustas dvejus metus laisvės atėmimo, atliekant bausmę bendrojo režimo lageriuose.

    1973 lapkričio 20 pas B. Kulikauską buvo krata. Tuojau po kratos buvo suimtas. Jis gamino maldaknyges „Sveika Marija" ir „Melskimės". Už maldaknygių gaminimą B. Kulikauskas teisiamas antrą kartą.
*    *    *

    Šiuo metu prokuratūros ir saugumo organai Lietuvoje yra sunaikinę beveik visus maldaknygių ir katekizmų gaminimo centrus. Visa tai buvo padairyta kaltinant žmones ne už relginės literatūros gaminimą, o „už antitarybinę veiklą", „už valstybinio turto grobstymą" ir pan. Panašiais atvejais stropiai budima, kad neišeitų į viešumą, jog byla yra religinio pobūdžio.
*    *    *

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum