gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Dok. Nr. 1-5 Spausdinti El. paštas
TIKINČIŲJŲ TEISIŲ GYNIMO KATALIKŲ KOMITETAS

    Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos Lietuvos vyskupai, kunigai ir tikintieji dažnai susiduria su religijos diskriminacija. Panaši ir kitų Tarybų Sąjungos tikinčiųjų padėtis. Tikintieji neturi tų teisių, kuriomis valstybėje naudojasi ateistai. Tarybinė Konstitucija deklaruoja tik kulto laisvę, bet ir ši ribota laisvė praktiškai dažnai yra varžoma. Daugelis įstatymų, tvarkančių tikinčiųjų reikalus, neatitinka Lietuvos sąlygų ir prieštarauja ne tik tarybinei Konstitucijai, bet ir tarptautiniams TSRS susitarimams. Todėl mes, katalikai, ryžomės įkurti Tikinčiųjų teisių gynimo Katalikų Komitetą (TTG KK), kuris sieks katalikams lygių teisių su ateistais. Savo veikla tikimės padėti tikintiesiems, o įgyvendinus teisinę ir praktinę ateistų lygybę, daug laimės ir Tarybų Sąjungos autoritetas krikščioniškuose Vakaruose.

    Siekdami šio tikslo mes esame pasiryžę:

    - atkreipti tarybinės vyriausybės dėmesį į Bažnyčios ir paskirų tikinčiųjų diskriminavimo faktus;

    -informuoti Bažnyčios vadovybę, o reikalui esant, ir visuomenę apie tikinčiųjų padėtį Lietuvoje ir kitose tarybinėse respublikose;

    -siekti, kad tarybiniai įstatymai ir jų praktinis taikymas, liečiantis Bažnyčios ir tikinčiųjų reikalus, neprieštarautų tarptautiniams TSRS susitarimams;

    - aiškinti kunigams ir tikintiesiems jų teises ir padėti jas apginti.

    Tikinčiųjų teisių gynimo Katalikų Komitetas veiks viešai ir nesieks jokių politinių tikslų.

    Nors Tikinčiųjų teisių gynimo Katalikų Komitetas pirmiausia rūpinsis katalikų teisių gynimu, bet stengsis padėti ir kitiems tikintiesiems, kurie į jį kreipsis.

    Tikinčiųjų teisių gynimo Katalikų Komitetas solidarizuojasi su Tarybų Sąjungos ir viso pasaulio žmogaus teisių gynėjais ir yra pasiryžęs su visais bendradarbiauti žmogaus teisių gynimo srityje. Ypatingai artimai norima bendradarbiauti su TSRS Tikinčiųjų teisių gynimo krikščioniškuoju Komitetu. Šį bendradarbiavimą mes laikysime savo kukliu indėliu ne tik žmogaus ir tikinčiųjų teisių gynime, bet ir ekumeniniame judėjime.

    Jeigu kuris nors Tikinčiųjų teisių gynimo Katalikų Komiteto narys negalės eiti savo pareigų, tuojau jo vietą užims vienas iš anksto numatytas kandidatas.

    Tikinčiųjų teisių gynimo Katalikų Komitetas prašo suinteresuotus asmenis kreiptis rūpimais klausimais į bet kurį šio Komiteto narį.

TIKINČIŲJŲ TEISIŲ GYNIMO KATALIKŲ KOMITETO narių adresai:

Kun.Jonas Kauneckas
235610 Telšiai, Pionierių g. 51

Kun. Alfonsas Svarinskas
234422 Raseinių raj., Viduklė, Šaltinio g. 1

Kun. Sigitas Tamkevičius
234290 Vilkaviškio raj., Kybartai, Darvino g. 12

Kun. Vincas Vėlavičius
235915 Skaudvilė, Tauragės g. 17

Kun. Juozas Zdebskis
234560 Lazdijų raj., Šlavantai
1978 m. lapkričio 13 d.


Lietuvos vyskupams ir vyskupijų valdytojams
PAREIŠKIMAS

    Pranešame, kad mes, žemiau pasirašiusieji kunigai, sudarėme Tikinčiųjų teisių gynimo Katalikų Komitetą.

    Priedas: Tikinčiųjų teisių gynimo Katalikų Komiteto programa.

1978 m. lapkričio 13 d.

TIKINČIŲJŲ TEISIŲ GYNIMO KATALIKŲ KOMITETO nariai kunigai:
Jonas Kauneckas,
Alfonsas Svarinskas,
Sigitas Tamkevičius,
Vincas Vėlavičius,
Juozas Zdebskis

TIKINČIŲJŲ TEISIŲ GYNIMO KATALIKŲ KOMITETAS

1978 m. lapkričio 13 d.
Nr.1

        Šventasis Tėve,

    Ilgą laiką, net ir tada, kai mūsų tikinčiųjų vargai garsiai šaukėsi pagal -bos, kai buvome persekiojami ir kovojome, mes buvome laikomi „Tylos Bažnyčia". Labai nudžiugome išgirdę iš Jūsų Šventenybės lūpų, kad nuo dabar „Tylos Bažnyčios" nebėra, nes ji kalbės Popiežiaus lūpomis. Bažnyčioje geriausiai yra girdimas apaštalų įpėdinių - vyskupų - balsas. Ta -čiau kovojančio ateizmo sąlygomis šis balsas kartais būna visiškai prislopintas. Suvokdami savo atsakomybę prieš Dievą ir Bažnyčią, taip pat žinodami, kad objektyvi informacija apie Katalikų Bažnyčios padėtį Lietuvoje ne visada pasiekia Apaštalų Sostą, mes, Lietuvos kunigai, ryžomės kalbėti ir ginti švenčiausias Bažnyčios ir tikinčiųjų teises, nes mūsų tyla ir laukimas sudaro palankiausią dirvą ateistams griauti Bažnyčią iš vidaus ir išorės. Šiuo tikslu mes ir susibūrėme į Tikinčiųjų teisių gynimo Katalikų Komitetą.

    Išreikšdami savo sūnišką meilę ir besąlygišką ištikimybę Apaštalų Sostui, prašome Jus, Šventasis Tėve, palaiminti mūsų pasiryžimą, darbą ir auką.

1978 m. lapkričio 13 d.

TTG KATALIKŲ KOMITETO nariai kunigai:
Jonas Kauneckas,    
Alfonsas Svarinskas,
Vincas Vėlavičius,    
Sigitas Tamkevičius,
Juozas Zdebskis      

VISUOTINĖ ŽMOGAUS TEISIŲ DEKLARACIJA

Priimta
1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje.

Preambulė

    Atsižvelgdama į tai, kad visiems žmonių giminės nariams būdingo orumo ir lygių bei neatimamų teisių pripažinimas yra laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindas;

    atsižvelgdama į tai, kad žmogaus teisių visiškas nepaisymas ir niekinimas pastūmėjo vykdyti barbariškus aktus, piktinančius žmonijos sąžinę, o sukūrimas pasaulio, kuriame žmonės turės žodžio ir įsitikinimų laisvę ir bus išlaisvinti iš baimės ir skurdo pančių, paskelbtas kaip kilniausias žmogaus siekimas;

    atsižvelgdama į tai, jog būtinai reikia, kad žmogaus teises saugotų įstatymo galia, dėl to, kad jis nebūtų priverstas imtis, kaip kraštutinės priemonės, sukilimo prieš tironiją ir priespaudą;

    atsižvelgdama į tai, jog būtinai reikia remti draugiškų santykių tarp tautų plėtojimą;
atsižvelgdama į tai, kad Jungtinių Tautų įstatuose tautos vėl įtvirtino savo tikėjimą pagrindinėmis žmogaus teisėmis, žmogaus, kaip asmenybės, orumu ir vertingumu, lygiomis vyrų ir moterų teisėmis ir pareiškė esančios pasiryžusios skatinti visuomenės pažangą ir sukurti geresnes gyvenimo sąlygas, didesnę laisvę;

    atsižvelgdama į tai, kad valstybės-narės, bendradarbiaudamos su Jungtinėmis Tautomis, įsipareigojo garantuoti visuotinį ir tikrą žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių laikymąsi;

    atsižvelgdama į tai, jog bendras visiems žmonėms šių teisių ir laisvių supratimas turi didžiausią reikšmę, kad būtų visiškai įvykdytas šis įsipareigojimas,

    Generalinė Asamblėja

    skelbia šią Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją kaip visuotinį idealą, kurio turi siekti visos tautos ir visos valstybės dėl to, kad kiekvienas žmogus ir kiekvienas visuomenės organas, nuolat turėdami galvoj šią Deklaraciją, pasitelkę švietimą ir mokslą, stengtųsi prisidėti prie to, kad šios teisės ir laisvės būtų gerbiamos ir kad būtų garantuota, imantis nacionalinių ir tarptautinių pažangių priemonių, jog jos bus visuotinai ir
9
tikrai pripažįstamos ir taikomos tiek valstybių-narių gyventojams, tiek gyventojams teritorijų, esančių jų jurisdikcijoje.

    1 straipsnis
    Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems suteiktas protas ir sąžinė, ir jie turi elgtis vienas kito atžvilgiu kaip broliai.

    2 straipsnis
    Kiekvienas žmogus gali naudotis visomis teisėmis ir laisvėmis, paskelbtomis šioje Deklaracijoje, be jokių skirtumų, tokių kaip rasė, odos spalva, lytis, kalba, religija, politiniai ar kitokie įsitikinimai, nacionalinė ar socialinė kilmė, turtinė, jo gimimo ar kokia kitokia padėtis.

    Be to, neturi būti daroma jokių skirtumų remiantis šalies ar teritorijos, kuriai priklauso žmogus, politiniu, teisiniu ar tarptautiniu statusu, dėl to, kad ši šalis ar teritorija yra nepriklausoma, globojama, nesavavaldi ar kaip kitaip apribotas jos suverenitetas.

    3 straipsnis
    Kiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę, laisvę ir asmens neliečiamybę.

    4 straipsnis
    Niekas negali būti laikomas vergijoje ar nelaisvoje būklėje; visų formų vergija ir prekyba vergais draudžiama.

    5 straipsnis
    Niekas negali būti kankinamas arba žiauriai, nežmoniškai žeminant jo orumą su juo elgiamasi, ir jis baudžiamas.

    6 straipsnis
    Kiekvienas žmogus, kad ir kur jis būtų, turi teisę būti pripažintas teisinių santykių subjektu.

    7 straipsnis
    Visi lygūs prieš įstatymą ir turi teisę, be jokio skirtumo, į lygią įstaty -mo apsaugą. Visi turi teisę į lygią apsaugą nuo visokios diskriminacijos, pažeidžiančios šią Deklaraciją, ir nuo visokio kurstymo tokiai diskriminacijai.

    8 straipsnis
    Kiekvienas žmogus turi teisę pasinaudoti kompetentingais nacionaliniais teismais savo teisėms atgauti, kai jo pagrindinės teisės, pripažįsta -mos jam konstitucijos ar įstatymo, buvo pažeistos.

    9 straipsnis
    Niekas negali būti savavališkai areštuotas, suimtas ar ištremtas.

    10 straipsnis
    Kiekvienas žmogus, remdamasis visiška lygybe, turi teisę, kad jo bylą išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas viešai ir teisingai, kuris nustatytų jo teises ir pareigas ar jam pareikšto baudžiamojo kaltinimo pagrįstumą.

    11 straipsnis
    a) Kiekvienas žmogus, kaltinamas padaręs nusikaltimą, laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas nebus nustatytas įstatymo tvarka viešo teismi -nio nagrinėjimo metu, kur jam bus sudaromos visos būtinos gynybos garantijos.

    b) Niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie jų įvykdymo metu nebuvo laikomi nusikaltimais pagal valstybės vidaus įstatymus arba tarptautinę teisę. Taip pat negali būti skiriama sunkesnė bausmė už tą, kuri buvo taikoma nusikaltimo padarymo momentu.

    12 straipsnis
    Niekas negali patirti savavališko kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, jo buto neliečiamybę, susirašinėjimo slaptumą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Kiekvienas žmogus turi teisę į įstatymo apsaugą nuo tokio kišimosi arba tokių pasikėsinimų.

    13 straipsnis
    a) Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai kilnotis ir laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą kiekvienoje valstybėje.

    b) Kiekvienas žmogus turi teisę išvažiuoti iš kiekvienos šalies, įskaitant savąją, ir grįžti į savo šalį.

    14 straipsnis
    a) Persekiojamas kiekvienas žmogus turi teisę ieškoti prieglobsčio kitose šalyse ir juo naudotis.

    b) Šia teise negali būti pasinaudota, kai persekiojimas tikrai pagrįstas, tai yra kai padarytas kriminalinis nusikaltimas ar veiksmai, prieštaraujantys Jungtinių Tautų tikslams ir principams.

    15 straipsnis
    a) Kiekvienas žmogus turi teisę į pilietybę.

    b) Niekam negali būti savavališkai atimta jo pilietybė ar teisėją pakeisti.

    16 straipsnis
    a) Vyrai ir moterys, pasiekę brandos amžių, turi teisę be jokių apribojimų dėl rasės, tautybės ar religijos sudaryti santuoką ir sukurti šeimą. Jie turi lygias teises tiek santuoką sudarydami bei joje gyvendami, tiek ją nutraukdami.

    b) Santuoka gali būti sudaryta tik tada, kai susituokiantieji duoda laisvą ir visišką sutikimą.

    c) Šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės ląstelė, ji turi teisę į visuomenės ir valstybės apsaugą.

    17 straipsnis
    a) Kiekvienas žmogus turi teisę turėti nuosavybę tiek vienas, tiek kartu su kitais.

    b) Iš nieko negali būti savavališkai atimta jo nuosavybė.

    18 straipsnis
    Kiekvienas žmogus turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę. Ši teisė apima laisvę pakeisti religiją ar tikėjimą, taip pat laisvę skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, mokant, praktikuojant tikėjimą, laikant pamaldas bei atliekant apeigas.

    19 straipsnis
    Kiekvienas žmogus turi teisę į įsitikinimų ir jų reiškimo laisvę, kuri apima teisę nekliudomai laikytis savo įsitikinimų ir teisę ieškoti, gauti ir skleisti informaciją ir idėjas nepriklausomai nuo valstybių sienų ir nesvarbu, kokiomis priemonėmis jos būtų išreikštos.

    20 straipsnis
    a) Kiekvienas žmogus turi teisę į taikių susirinkimų ir asociacijų laisvę.

    b) Niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors asociacijai.

    21 straipsnis
    a) Kiekvienas žmogus turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per laisvai išrinktus atstovus.

    b) Kiekvienas žmogus turi teisę lygybės sąlygomis stoti į savo šalies valstybinę tarnybą.

    c) Liaudies valia yra valstybinės valdžios pagrindas; ši valia turi būti išreiškiama teisinguose rinkimuose, kurie turi vykti periodiškai, kai yra visuotinė ir lygi rinkimų teisė ir slaptas balsavimas arba kitos lygiavertės procedūros, garantuojančios balsavimo laisvę.

    22 straipsnis
    Kiekvienas žmogus, kaip visuomenės narys, turi teisę į socialinį aprūpinimą, kuris skirtas būtinoms jo orumui ir laisvam asmenybės vystymuisi ekonominėms, socialinėms ir kultūrinėms teisėms įgyvendinti nacionalinėmis pastangomis ir per tarptautinį bendradarbiavimą pagal kiekvienos šalies vidinę struktūrą bei išteklius.

    23 straipsnis
    a) Kiekvienas žmogus turi teisę į darbą, į laisvą darbo pasirinkimą, į teisingas ir tinkamas darbo sąlygas ir į apsaugą nuo nedarbo.

    b) Visi žmonės, be jokios diskriminacijos, turi teisę į lygų apmokėjimą už lygų darbą.

    c) Kiekvienas dirbantysis turi teisę į teisingą ir patenkinamą atlyginimą, garantuojantį žmogaus orumo vertą egzistavimą jam pačiam ir jo šeimai, ir papildomą, kai reikia, visomis kitomis socialinės apsaugos lėšomis.

    d) Kiekvienas žmogus turi teisę kartu su kitais steigti profesines sąjungas ar stoti į jas savo interesams ginti.

    24 straipsnis
    Kiekvienas žmogus turi teisę į poilsį ir laisvalaikį ir ypač teisę į pagrįs -tą darbo laiko apribojimą ir periodines mokamas atostogas.

    25 straipsnis
    a) Kiekvienas žmogus turi teisę į pakankamą gyvenimo lygį, kuris už -tikrintų jo ir jo šeimos sveikatą ir gerovę, ir ypač į maistą, drabužius, būstą, medicininę priežiūrą ir būtiną socialinį aptarnavimą; jis turi teisę į aprūpinimą nedarbo, ligos, invalidumo, našlystės, senatvės ar kitokio gyvenimo šaltinių netekimo atveju dėl nepriklausančių nuo jo aplinkybių.

    b) Motinystė ir kūdikystė turi būti itin globojama ir remiama. Visi vaikai, tiek gimę santuokoje, tiek nesantuokiniai, naudojasi vienoda socialine apsauga.

    26 straipsnis
    a) Kiekvienas žmogus turi teisę į mokslą. Mokslas turi būti nemokamas - bent jau pradinis ir bendrasis lavinimas. Pradinis lavinimas yra privalomas. Techninis ir profesinis mokymas turi būti visuotinai prieinamas; aukštasis mokslas turi būti vienodai prieinamas visiems pagal kiek -vieno žmogaus sugebėjimus.

    b) Mokslas turi būti skirtas tam, kad visiškai suklestėtų žmogaus asmenybė ir kad būtų vis daugiau gerbiamos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės. Jis turi padėti ugdyti savitarpio supratimą, pakantumą ir draugystę tarp visų tautų, rasinių ir religinių grupių, taip pat turi skatinti Jungtinių Tautų vykdomą taikos išsaugojimo veiklą.

    c) Tėvai turi pirmenybės teisę parenkant savo vaikų mokymą.

    27 straipsnis
    a) Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai dalyvauti visuomenės kultūriniame gyvenime, gėrėtis menu, dalyvauti mokslinėje pažangoje ir naudotis jos gėrybėmis.

    b) Kiekvienas žmogus turi teisę į apsaugą savo dvasinių ir materialinių interesų, atsirandančių ryšium su mokslo, literatūros ar meno kūrinių, kurių jis yra autorius, sukūrimu.

    28 straipsnis
    Kiekvienas žmogus turi teisę į tai, kad visuomenėje ir tarp tautų įsiviešpatautų tokia tvarka, kad galėtų būti visiškai įgyvendintos teisės ir laisvės, išdėstytos šioje Deklaracijoje.

    29 straipsnis
    a) Žmogus turi pareigas visuomenei, kurioje tik ir gali laisvai ir visiškai vystytis jo asmenybė.

    b) Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, kiekvienas žmogus negali patirti kitokių apribojimų kaip įstatymo numatytų vien tik tam, kad garantuotų kitų žmonių teisių ir laisvių deramą pripažinimą ir gerbimą siekiant patenkinti teisingus moralės, viešosios tvarkos ir visuotinės gerovės reikalavimus demokratinėje visuomenėje.

    c) Šios teisės ir laisvės jokiu būdu negali būti įgyvendinamos, jeigu tai prieštarauja Jungtinių Tautų tikslams ir principams.

    30 straipsnis
    Jokia šios Deklaracijos nuostata negali būti aiškinama kaip suteikianti kuriai nors valstybei, grupei ar asmeniui teisę vykdyti veiklą ar at -likti veiksmus, skirtus joje išdėstytoms teisėms ir laisvėms panaikinti.


TIKINČIŲJŲ TEISIŲ GYNIMO KATALIKŲ KOMITETAS
Nr.2

TSRS religijų reikalų tarybai
PAREIŠKIMAS

    Jau beveik dvidešimt metų du Lietuvos vyskupai J.E.Vincentas Sladkevičius ir J.E. Julijonas Steponavičius nežinia kieno patvarkymu, už ką ir kuriam laikui, be teismo sprendimo yra nušalinti nuo savo pareigų ir ištremti į Lietuvos pakraščius. Šitokia tarybinių pareigūnų savivalė padarė didelį nuostolį Bažnyčiai, Lietuvos tikintiesiems ir žemina tarybinį teisėtumą. Prašome leisti aukščiau minėtiems vyskupams eiti ganytojų pareigas savo vyskupijose.

1978 m. lapkričio 13 d.

TTG KATALIKŲ KOMITETO nariai kunigai:
Jonas Kauneckas,    
Alfonsas Svarinskas,
Sigitas Tamkevičius,
Vincas Vėlavičius,   
Juozas Zdebskis      

TIKINČIŲJŲ TEISIŲ GYNIMO KATALIKŲ KOMITETAS
1978 m. lapkričio 13 d.
Nr.3

TSRS vidaus reikalų ministrui

PAREIŠKIMAS

    Lietuvos TSR Panevėžio vyskupijos Sidabravo klebonas kun. P.Masilionis jau 10 metų bando gauti leidimą pasimatyti su savo broliais Adolfu ir Juozu, gyvenančiais JAV. Į pirmuosius prašymus Lietuvos TSR VRM visai neatsakė, o į tris atsakė: „Neišleidžiama". 1978 m. gegužės 30 d. kun. Masilionis kreipėsi į LTSR vidaus reikalų ministeriją septintą kartą, ir tada Radviliškio VRS atsakė, kad jo niekuomet neišleisią pasimatyti su broliais, nes jie esą organizavę bandas ir žudę žmones, tarybinius piliečius. Tai aiški netiesa, nes ir pats valstybės Saugumas niekada jų šituo nekaltino.
Remiantis Helsinkio Baigiamuoju Aktu, kun. P.Masilionis turi teisę aplankyti savo brolius, tuo labiau kad į ie visi yra senyvo amžiaus.

    Prašome patvarkyti, kad Jūsų pareigūnai neprasikaltusių žmonių nevadintų žmogžudžiais ir kad kun. P.Masilionis būtų išleistas į JAV pasimatyti su savo broliais.

TTG KATALIKŲ KOMITETO nariai kunigai:
Jonas Kauneckas,   
Alfonsas Svarinskas,
Sigitas Tamkevičius,
Vincas Vėlavičius,   
Juozas Zdebskis     


TIKINČIŲJŲ TEISIŲ GYNIMO KATALIKŲ KOMITETAS

1978 m. lapkričio 16 d.
Nr.4


Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui
prie TSRS MT Vilniuje


    Gerbiamasis įgaliotini,

    1978 m. lapkričio mėn. keli Lietuvos kunigai - Jonas Zubrus, Alfonsas Svarinskas ir Sigitas Tamkevičius - buvo nubausti piniginėmis baudomis už Vėlinių procesiją į kapines be rajonų vykdomųjų komitetų leidimo. Atrodo, kad ši nauja akcija prieš kunigus yra vykdoma su Jūsų žinia. Mes laikome šias bausmes grubia kunigų ir tikinčiųjų diskriminacija, pažeidžiančia tikėjimo laisvę, kurią užtikrina įvairūs tarptautiniai TSRS susitarimai, tarp jų ir Helsinkio Baigiamasis Aktas. Jei ateistai turi teisę lapkričio mėn. pradžioje organizuoti civilių mirusiųjų pagerbimą, tai vienodą teisę privalo turėti ir tikintieji, tačiau rajonų vykdomieji komitetai reikalauja iš jų leidimų, kurių patys niekada neduoda.

    Administracinės tikinčiųjų teisių slopinimo priemonės erzina tikinčiuosius ir kelia nepasitikėjimą tarybine vyriausybe. Todėl esame įsitikinę, kad reikia panaikinti ne tik aukščiau minėtas baudas, bet ir atšaukti antikonstitucinius ir prieštaraujančius tarptautiniams TSRS susitarimams Religinių susivienijimų nuostatus (LTSR ATP, 1976.VII.28), kuriais kunigai ir tikintieji yra diskriminuojami. Kol šie nuostatai galios, tol Lietuvos katalikai save laikys antraeiliais Tarybų Sąjungos piliečiais.

    Prašome Jus, Įgaliotini, su mūsų mintimis supažindinti Lietuvos TSR vyriausybę.

TTG KATALIKŲ KOMITETO nariai kunigai:
Jonas Kauneckas,     
Alfonsas Svarinskas, 
Sigitas Tamkevičius, 
Vincas Vėlavičius,    
Juozas Zdebskis       



Popiežiui Jonui Pauliui II
Stačiatikių autokafalinių bažnyčių Galvoms
Anglikonų Bažnyčios Prinuii arkivyskupui D.Koganui
Pasaulinei Bažnyčios Tarybai
Kitų krikščioniškų bendruomenių komitetams,
            ginantiems tikinčiųjų teises
JAV prezidentui Dž.Karteriui

KREIPIMASIS

    Svarbiausiu veiksniu, apibūdinančiu dabartinio pasaulio veidą, tapo paaštrėjęs žmogaus asmens laisvės ir orumo suvokimas, pasireiškiantis tarptautiniu žmogaus teisių gynimo sąjūdžiu.

    Religiniu požiūriu žmogaus teisių gynimą galima laikyti parama, realizuojančia Dievo sumanymą apie žmogų kaip dvasinę būtybę, sukurtą pagal Dievo paveikslą, laisvą ir atsakingą už savo ir visos Dievo kūrinijos likimą.

    Judėjimas, sąlygojantis visišką ir laisvą žmogaus prigimties išsiskleidimą ir Dievo duotų galimybių realizavimą, yra kūrybinė žmonijos pastanga, nukreipta į pasaulio sutvarkymą pagal Dievo nubrėžtą planą.

    Minėtų žmogaus teisių gynimas yra taipogi viena iš gero darbo formų dabarties pasaulyje ir Dievo duoto meilės įsakymo artimui išpildymas. Todėl visame pasaulyje tiek krikščionys, tiek kitų tikybų išpažinėjai pritaria teisių gynimo sąjūdžiui ir jį remia.

    Per pastaruosius dešimtmečius buvo priimta daug svarbių tarptautinių susitarimų žmogaus teisių klausimu įvairiose gyvenimo sferose: „pi -lietinėje ir politinėje, ekonominėje, socialinėje ir kultūrinėje; specialūs dokumentai skirti vaiko teisėms, kovai su diskriminacija švietimo srityje".

    Šios teisės, be abejo, turi didelę vertę. Tačiau visos žmogiškojo gyvenimo vertybės turi tam tikrą didesnę ar mažesnę reikšmę žmogui. Pagal mūsų Viešpatį Jėzų Kristų: „Siela svarbesnė už maistą, o kūnas už rūbų"' (Lk. 12,23).

    Sutinkamai su tuo ir žmogiškosios vertybės turi apibrėžtą hierarchinę struktūrą. Aukščiausioji žmogiškosios būties sfera - dvasinio gyvenimo sfera, o aukščiausiosios vertybės - priklausančios dvasinei sferai.

    Gilų protesto jausmą sukelia žmogaus teisių slopinimas visose srityse, bet ypač baisu, kai paminama jo dvasios laisvė. Krislus skatino savo mokinius saugotis ne kūną žudančių, bet sielą.

    Mūsų laikams charakteringas ne tik platus žmogiškosios asmenybės laisvės ir orumo suvokimas. Egzistuoja ir kita, priešinga tendencija: anksčiau negirdėtų istorijoje totalitarinių valstybių susidarymas ir išsivystymas.

    Naujo tipo žmogaus su unifikuota sąžine sukūrimas tampa valstybiniu uždaviniu, kurio įgyvendinimą palaiko valstybinių aparatų vedama antireliginė kova. Paminama aukščiausioji žmogaus laisvė-dvasinio gyvenimo laisvė, religinė sąžinės laisvė.

    Formalus sąžinės laisvės principo paskelbimas valstybinėje konstitucijoje toli gražu negarantuoja jo realizavimo ne tiktai kasdieniniame gyvenime, bet ir teisinėje sferoje.

    Taip, pavyzdžiui, mūsų valstybėje, kurios konstitucija irgi skelbia sąžinės laisvę, formalus šio principo pripažinimas derinamas su atvira tikinčiųjų diskriminacija tiek įstatymleidybos aktais, tiek ir valdžios organų veiksmais, pažeidžiančiais netgi tą nedaugelį teisių, kurias tikintiesiems suteikia įstatymai.

    Ši diskriminacija tokia sunki, jog neretai tikintieji, kad galėtų gyventi pagal religinės sąžinės nuostatus, verčiami ieškoti būdų emigruoti iš savo šalies. Akivaizdus pavyzdys yra šių metų rugsėjo mėn. pasirodęs dokumentas, pasirašytas 970 tikinčiųjų penkiasdešimtininkų, dėl religinės diskriminacijos tų, kurie atsisakė tarybinės pilietybės.

    O iš viso skaičius tikinčiųjų penkiasdešimtininkų, padavusių pareiškimus emigruoti iš TSRS, yra daug didesnis. Aukščiau stovintieji oficialūs asmenys, valdžios pareigūnai tarybinę įstatymleidybą religijos atžvilgiu vadina pačia humaniškiausia pasaulyje. Tarybų Sąjungoje veikiančių religijos įstatymų analizei parašyta nemažai plačiai žinomų darbų, kuriuose aiškiai parodytas jų papiktinamai diskriminacinis charakteris (I.R.Šafarevič. „Įstatymleidyba apie religiją TSRS"). Pravoslavų kunigo Glebo Jakunino ir Levo Regelsono 1976 m. kovo 6 d. „Laiškas PCT Generaliniam sekretoriui Filipui Poteriui", TSRS krikščioniškų bažnyčių narių kreipimasis į TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumą ir į Pasaulinę Bažnyčių Tarybą, pasirašytas 28 įvairių konfesijų tikinčiųjų.

    Oficialių pareiškimų apie religijos laisvę TSRS ir apie „pačią humaniškiausią pasaulyje įslatymleidybą" galimumas sąlygojamas galbūt ne tiktai mūsų visuomenės uždarumo ir plačių pasaulio viešosios nuomonės dezinformacijos galimybių, bet taipogi ir trūkumo aiškių ir visiškai konkrečių kriterijų to, kokios turi būti visuotinai pripažinto sąžinės laisvės principo realizacijos formos tikrai laisvoje žmonių visuomenėje.

    Mes manome, kad pagrindiniai bendražmogiški vaizdiniai apie konkretų sąžinės laisvės principo įkūnijimą šiuolaikiniame pasaulyje turi būti deklaruoti tarptautine sutartimi, priimta Jungtinių Tautų, pvz., Religinių teisių aktu arba Kovos su diskriminacija religijos srityje konvencija, panašiai kaip kiti tarptautiniai susitarimai, tokie kaip žmogaus teisių faktai arba Konvencija kovai su švietimo diskriminacija.

    Panašaus susitarimo priėmimas yra gyvybinis laiko reikalavimas. Tokio tarptautinio susitarimo pasirašymas neabejotinai iš pagrindų palengvintų tikinčiųjų kovą už savo laisves ir sukurtų rimtas kliūtis veidmainingiems pareiškimams apie tikrąją sąžinės laisvę tose šalyse, kur persekiojama religija. Tarptautinės sutarties apie žmogaus teises religinio gyvenimo srityje sudarymas pareikalaus, žinoma, preliminarinio darbo, pirmiausia susieto su veikiančių įvairiose šalyse įstatyminių aktų ir pažeistų tikinčiųjų teisių precedentų analize.

    Tikinčiųjų bendruomenių vidinis religinis gyvenimas turi būti apsaugotas nuo įvairių valstybės kišimosi fonųjį ir visų pirma nuo valstybinio draudimo, kuris uždeda „veto" pačiam religinių bendruomenių egzistavimui ir maldos susirinkimų pravedimui administraciniu atsisakymo registruoti būdu arba įvairiais kitais būdais.

    Taip pat turi būti konkrečiai nustatyta, kas yra „religijos išpažinimas". Tikinčiojo žmogaus sąžinė negali taikstytis su tuo, kad konstitucijos paskelbta „religijos išpažinimo laisvė" įstatymo tvarka apribojama vien tik vidinių religinių įsitikinimų laisve ir religinio kulto atlikimo laisve. Be to, draudžiama misijų veikla, religinė labdarybė, laisvas religinis vaikų mokymas, vaikų ir jaunimo dalyvavimas pamaldose, laisva religinės literatūros gamyba, platinimas ir įsigijimas ir kita. „Tikėjimas be darbų yra miręs" (Jok. 2,20) ir tikėjimo darbai iš esmės yra neatskiriama religijos išpažinimo dalis, svarbiausioji tikinčiojo religinė reikšmė.

    Žmogaus teisė visiškai laisvai išpažinti savo Dievą mintimis, žodžiu ir darbu turi būti paskelbta kaip žmogaus religinio gyvenimo norma dabartinėje visuomenėje.

    Kai kurių valstybių, nepaisančių prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų dėl žmogaus teisių, liūdna patirtis rodo, jog vien pasirašyti tokią sutartį nepakanka. Būtina sukurti nuolat veikiantį kompetentingą tarptautinį organą, kontroliuojantį valstybių prisiimtų įsipareigojimų vykdymą.

Šventasis Tėve,
Jūsų Šventenybės,
Jūsų Šviesybės,
Tėvai ir Broliai Kristuje!

    Mes raginame Jus aktyviai palaikyti tarptautinio susitarimo dėl žmogaus teisių religijos srityje sudarymą ir tarptautinės komisijos, stebinčios jo įgyvendinimą, sukūrimą.

    Pasitikėdami Dievo pagalba krikščionys privalo padaryti visa, kas jiems privaloma, kad dabartiniame pasaulyje būtų įgyvendinta tikra religinio gyvenimo laisvė.

Maskva,
1978. X1.22


TIKINČIŲJŲ TEISĖMS GINTI KRIKŠČIONIŲ KOMITETO nariai:
Kun. Gleb Jakunin,
Viktor Kapitančiuk,
Vadim Sčeglov      
TTG KATALIKŲ KOMITETO nariai kunigai:
Alfonsas Svarinskas,
Jonas Kauneckas,    
Sigitas Tamkevičius,
Vincas Vėlavičius,   
Juozas Zdebskis      


Tarybinė spauda rašė
„Tarybinė Klaipėda". 1977 m. vasario 11 d., Nr. 35

    TARYBŲ VALSTYBĖ IR RELIGIJA

    Tokiu pavadinimu neseniai Maskvos leidykloje „Znanije" išleista Vladimiro Kurojedovo brošiūra.

    Carinėje Rusijoje, rašo autorius, nebuvo sąžinės laisvės. „Rusijos imperijos įstatymų kodeksas" oficialiai buvo paskelbęs religijų nelygybę. Pirmaujančia ir viešpataujančia oficialiąja valstybės religija buvo paskelbta pravoslavų, o jos vadovu buvo laikomas pats caras. Tam, kuris neigdavo pravoslavybės tiesas, pagal imperijos įstatymus būdavo atimamos visos teisės.

    Rusijos pravoslavų Bažnyčia turėjo išimtinę teisę propaguoti savo tikėjimų. Kitos bažnyčios buvo tik pakenčiamos Rusijoje, o kai kurių protestantiškų tikybų šalininkai buvo žiauriai persekiojami. Kitatikių priėmimas į mokyklas buvo apribotas. Jiems nebuvo prieinama valstybinė tarnyba, o kai kurių religinių krypčių atstovams buvo draudžiama gyventi atitinkamose šalies vietose.

    Brošiūros autorius pabrėžia, kad valstybės ir Bažnyčios tarpusavio santykių forma, gyvavusi carinėje Rusijoje, šiuo metu labai paplitusi kapitalistinėse valstybėse. Pavyzdžiui, Ispanijoje ir Anglijoje valstybinė Bažnyčia yra katalikų, Švedijoje, Norvegijoje ir Danijoje - evangelikų liuteronų, daugelyje Artimųjų ir Viduriniųjų Rytų šalių - musulmonų ir 1.1.

    Tyrinėdamas Vakarų šalių įstatymus, Vladimiras Kurojcdovas daro išvadų, kad jau pats valstybinės Bažnyčios buvimo faktas yra diskriminacija kitų tikybų šalininkų ir netikinčiųjų atžvilgiu. Tose šalyse, kur viešpatauja viena Bažnyčia, aukščiausius valstybės postus gali užimti lik asmenys, išpažįstantys viešpataujančią religiją.

    Kai kurių buržuazinių šalių konstitucijose kartu su sąžinės laisve paskelbiamas ir Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės. Tačiau tos deklaracijos dažnai lieka lik popieriuje. Įtikinantis pavyzdys - JAV, kur Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės principas buvo paskelbtas dar 1731 m. Tuo tarpu ir iki šiol abiejų JAV kongreso rūmų sesijos diena prasideda pamaldomis. Plačiai paplitusios religinės priesaikos.

    Mūsų šalyje tuoj po Spalio socialistinės revoliucijos buvo paskelbta Rusijos tautų teisių deklaracija, kuri panaikino visas ir visokias nacionalines ir religines privilegijas bei apribojimus. 1917 m. gruodžio mėn. vyriausybė priėmė nutarimą atskirti Bažnyčią nuo valstybės ir mokyklą nuo Bažnyčios. Mokyklose buvo panaikintos religijos pamokos. Civilinės būklės aktų rašymas buvo perduotas valstybinėms įstaigoms.

    Šie dokumentai buvo papildyti ir apibendrinti 1918 m. sausio 23 d. Liaudies Komisarų tarybos dekrete. Jame nurodyta, jog kiekvienas pilietis gali išpažinti bet kurią religiją arba neišpažinti jokios. Buvo panaikinti visi su tuo anksčiau susiję teisių atėmimai. Dekretas uždraudė minėti valstybiniuose dokumentuose piliečių tikybą.

    Tarybiniai įstatymai dėl religijų kultų vis tobulinami. Antai RTFSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1975 m. birželio 23 d. įsaku buvo papildytas ir 1929 m. balandžio 8d. nutarimas „Dėl religinių susivienijimų". Religijos centrams, vyskupijoms suteikta teisė, be kita ko, gaminti bažnyčios inventorių, kulto daiktus ir pardavinėti juos tikinčiųjų bendruomenėms. Religiniai susivienijimai gali įsigyti transporto priemones, arenduoti, statyti ir pirkti pastatus. Labai svarbu, pabrėžia brošiūros autorius, kad religinių susivienijimų registravimo ir nuėmimo nuo įskaitos, bažnyčių atidarymo ir uždarymo klausimus sprendžia ne vietiniai valdžios organai, kaip buvo numatyta 1929 m. įstatymo, o sąjunginis organas - Religijos reikalų taryba prie TSRS Ministrų Tarybos.

    Brošiūroje pažymima, kad šalies įstatymai draudžia uždaryti bažnyčias, jeigu jas remia gyventojai. Įvesta tvarka, kad klausimas dėl bažnyčių, cerkvių, mečečių ir kt. uždarymo visapusiškai ir ne kartą svarstomas įvairiose instancijose, ir galutinai jį išsprendžia sąjunginis organas. Tai įgali -na išvengti klaidų, garantuoja sąžinės laisvę griežtai laikytis įstatymo dėl kulto.

    Tarybų Sąjungoje veikia daugiau kaip 20 000 pravoslavų cerkvių, bažnyčių, sinagogų, liuteronų kirchių, sentikių maldos namų, mečečių, budistų dacanų, evangelikų krikščionių baptistų maldos namų ir 1.1. Šis skaičius pastaraisiais metais praktiškai nesikeičia. Yra taip pat 20 vienuolynų, 18 specialių dvasininkų mokymo įstaigų.

    Svarbi materialinė garantija sąžinės laisvei įgyvendinti yra reguliariai leidžiama religinė literatūra. Pavyzdžiui, rusų pravoslavų cerkvė turi 6 periodinius leidinius. 1976 m. masiniu tiražu jau kelintą kartą buvo išleista Biblija ir atskirai evangelijos, išleistas pravoslavų 1977 m. kalendorius.

    Brošiūroje argumentuotai atsikertama tiems, kurie mėgina iškraipyti Bažnyčios padėtį Tarybų Sąjungoje. įvairiausio plauko „sovietologai" profesionalūs „ekspertai" teoretikai, rašo autorius, niekuo nesišlykštėdami mėgina įrodyti, kad tarybiniai įstatymai dėl religinių kultų slopina sąžinės laisvę, Bažnyčios ir tikinčiųjų teises, kad tarybų valstybė išgyvendina religiją prievartos metodais.

    Ta proga V.Kurojedovas pateikia Krikščionių Taikos konferencijos Britanijos komiteto prezidento pastoriaus Fildingo Klarko ir jo žmonos nuomonę: „Mes manome, jog apgailėtina ir žalinga yra tai, jog dauguma Anglijos liaudies be prieštaravimų priima tą Tarybų Sąjungos ir jos bažnyčių stereotipą, kurį siūlo mūsų masinės informacijos priemonės arba' organizacijos, tokios kaip Religijos ir komunizmo, pogrindinio evangelizmo tyrimo centras ir t.t. Dabartiniai Bažnyčios ir valstybės santykiai Tarybų Sąjungoje yra tokie nepriekaištingi, jog tuo sunku patikėti."

    Tokių atsiliepimų daugybė, ir visi jie rodo, jog Tarybų Sąjungoje sąžinės laisvės principas - ne formali deklaracija, kaip kapitalistinėse šalyse, o gyva realybė, kurią užtikrina valstybinė garantija.

    Vakaruose neretai pasirodo pranešimų apie asmenis, nuteistus Tarybų Sąjungoje ir atliekančius bausmę neva už savo religinius įsitikinimus. Tokie tvirtinimai neatitinka tikrovės. „Kvaila tvirtinti,-pareiškė sąjunginės evangelikų krikščionių-baptistų tarybos pirmininkas A.Klimenka, - kad kuris nors mūsų ar kitos Bažnyčios tikintysis buvo pasodintas į teisiamųjų suolą tik už tai, kad jis tikintis: tarybiniai įstatymai paprasčiausiai nenumato piliečių persekiojimo už jų tikėjimą."

    Baudžiama tik konkrečių teisėtvarkos pažeidimų atvejais. Kai kurie sektantų grupių vadovai, stengdamiesi išlaikyti tikinčiuosius savo įtakoje, draudžia jiems dalyvauti visuomeniniame gyvenime, lankyti kultūros patalpas, kreiptis pagalbos į gydytojus. Argi nenatūralu, kad už tokius grubius tarybinių įstatymų pažeidimus valstybė baudžia kaltininkus teismo tvarka?

    „Tarybiniai įstatymai dėl religijos kultų, - rašo savo brošiūros pabaigoje Vladimiras Kurojedovas, -yra tikrai humaniški, žmogiški. Juose atsižvelgiama į tikinčiųjų interesus."
Igoris Trojanovskis (APN)


Tarybinė spauda rašė
„Komunizmo Švyturys". 1978 m. vasario 21d. Nr.23

    SOCIALIZMAS GARANTUOJA SĄŽINĖS LAISVĘ

    „TSRS piliečiams garantuojama sąžinės laisvė, tai yra teisė išpažinti bet kurią religiją arba neišpažinti jokios, praktikuoti religinius kultus arba vesti ateistinę propagandą. Kurstyti nesantaiką ir neapykantą ryšium su religiniais tikėjimais draudžiama".
        TSRS konstitucijos 52str.

    „Socializmas garantuoja sąžinės laisvę". Tai įrašyta TSRS Konstitucijoje.

    Didžiojo Spalio socialistinė revoliucija išlaisvino žmogų iš materialinės ir dvasinės priespaudos. Prieš šešiasdešimt metų, vasario mėn., buvo paskelbtas V.Lenino pasirašytas Liaudies Komisarų Tarybos dekretas „Dėl Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės ir mokyklos nuo Bažnyčios". Šis istorinis dokumentas nustatė pagrindinius tarybų valstybės santykių su religija ir Bažnyčia principus, užtikrinusius sąžinės laisvės įgyvendinimą.

    Dekretas nustatė kiekvienam piliečiui teisę išpažinti kurią nors religiją ar netikėti. Tikėjimas tapo žmogaus sąžinės reikalu. Į jokius valstybinius aktus žmogaus santykis su religija nežymimas. Tikintiems piliečiams suteiktos galimybės atlikinėti religines apeigas, jeigu jos nepažeidžia viešosios tvarkos ir kitų piliečių teisių.

    Tarybinė valstybė nuosekliai laikosi šio dekreto idėjų. Jos atsispindėjo visose Tarybų šalies konstitucijose. Dekreto principai įtvirtinti ir naujoje TSRS Konstitucijoje, kurią pernai priėmė neeilinė TSRS Aukščiau -šiosios Tarybos sesija.

    Valstybės atskyrimas nuo Bažnyčios yra pagrindinė sąžinės laisvės garantija. Valstybė nesikiša į Bažnyčios kanoninę ir liturginę veiklą, Bažnyčia negali kištis į valstybinių organų veiklą.

    Svarbus naujosios TSRS Konstitucijos teiginys yra draudimas kurstyti piliečių nesantaiką religinių tikėjimų pagrindu. Iš to išplaukia reikalavimas, kad ateistai neįžeistų tikinčiųjų religinių jausmų, o religininkai neužgauliotų ir neįžeidinėtų ateistų.

    Tikintys ir netikintys Tarybų šalies piliečiai yra lygiateisiai prieš įstatymus. Visi jie aktyviai dalyvauja kuriant išvystytą socializmą ir gali naudotis jo pasiekimais. TSRS piliečių lygiateisiškumas užtikrinamas visose ekonominio, politinio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo srityse. Tai yra įrašyta TSRS Konstitucijoje, 34 straipsnyje.

    TSRS Konstitucija svarbiausia piliečių pareiga laiko tarybinių įstatymų vykdymą, teisinių normų laikymąsi. Tai, žinoma, liečia ir tikinčiuosius bei dvasininkus. Pastarieji negali pažeidinėti bet kurių įstatymų, taip pat ir religinių kultų klausimais, naudoti religiją antitarybinės veiklos kurstymui, raginti tikinčiuosius nevykdyti pilietinių pareigų, nedalyvauti ' visuomeniniame ir politiniame šalies gyvenime, atlikti religines apeigas, žalojančias žmogaus sveikatą. Tai plaukia iš TSRS Konstitucijos 39 str., reikalaujančio, kad pilietinių teisių ir laisvių panaudojimas neturi kenkti visuomenės, valstybės ir kitų piliečių interesams.

    Tarybiniai įstatymai tarnauja visų piliečių laisvei ir gerovei. TSRS Konstitucijos 52 str. įtvirtina mokyklos atskyrimą nuo Bažnyčios. Remiantis šiuo principu yra priimti TSR Sąjungos įstatymų dėl liaudies švietimo pagrindai, nustatę piliečių mokymo pobūdį. Tuo pašalinama galimybė prievarta primesti religiją jaunajai kartai, užtikrinamas laisvas asmenybės vystymasis. Kartu tarybiniai įstatymai nedraudžia tėvams mokyti savo vaikus tikėjimo tiesų šeimoje. Tai yra privatus piliečių reikalas. Vaikai kartu su tėvais gali lankyti bažnyčią, melstis, priimti Pirmąją Komuniją, gauti Sutvirtinimo sakramentą. Tam reikalui vyskupai ir vyskupijų valdytojai savo nuožiūra išvyksta į atitinkamas religines bendruomenes.

    Naujoji TSRS Konstitucija, reali tikrovė neduoda jokio pagrindo reakcinės buržuazinės propagandos tvirtinimams, neva Tarybų Lietuvoje nesą sąžinės laisvės, tikintieji kenčia priespaudą, laikomi antraeiliais piliečiais ir t.t. Tačiau tokie prasimanymai vis dar dažnai pasirodo reakcingoje išeivijos spaudoje, girdimi per Vatikano ir kitas radijo stotis. Tai grynas melas, kuriuo siekiama suklaidinti padėties nežinančius žmones, dezorientuoti visuomenę.

    Tarybų valdžia labai rimtai atsižvelgia į tikinčių piliečių poreikius. Respublikoje veikia 630 katalikų bažnyčių, 94 stačiatikių ir sentikių cerkvės, 30 liuteronų ir reformatų kirchių, 4 baptistų maldos namai, dvi sinagogos, viena mečetė ir karaimų maldos namai. Valstybė, neteikdama materialinės paramos Bažnyčiai, neapmokestina jos pajamų, gautų iš savanoriškų aukų.

    Kiekvienas, kuris nori, gali lankyti bažnyčią, melstis, atlikinėti religines apeigas. Tikinčiuosius aptarnauja daugiau kaip 800 kulto tarnų, iš jų - per 700 kunigų. Periodiškai išleidžiama religinė literatūra. Lietuvių kalba išėjo 11 Vatikano susirinkimo dokumentai, Šv. Rašto Naujasis Testamentas, neseniai nemažu tiražu išspausdinta maldaknygė. Respublikoje veikia 5 katalikų ir viena stačiatikių vyskupijų kurijos, Aukščiausioji sentikių taryba, liuteronų, reformatų konsistorijos. Katalikų dvasininkija palaiko ryšius su Vatikanu, išvyksta į sinodus ir kongresus, dalyvauja ekumeniniame ir kovos už taiką judėjimuose. Tarp valstybės ir Bažnyčios nusistovėjo normalūs santykiai.

    Didžiulė dauguma dvasininkų yra ne tiktai lojalūs tarybų valdžiai, bet ir aktyviai palaiko jos užsienio ir vidaus politiką.

    Vadinamiesiems kovotojams už tikėjimo laisvę rūpi ne sąžinės laisvė, bet kiti tikslai. Dėdamiesi lietuvių tautos gelbėtojais, jie juodina Tarybų Lietuvos laimėjimus, nori, kad lietuvių tauta atsisakytų socializmo, grįžtų į buržuazijos jungą. Siekdami pasukti istorijos ratą atgal, jie nori susigrąžinti buržuazijos teiktas privilegijas, jėga primesti savo ideologiją kitiems, jos nepripažįstantiems. Aišku, kad tokia kai kurių dvasininkų veikla nerado ir neras tikinčių darbo žmonių pritarimo, yra jų smerkiama.

    Demokratiniai tarybų valstybės sąžinės laisvės principai jau visiškai įsitvirtino mūsų respublikoje. Jų nepažeidžiamumą garantuoja naujoji TSRS konstitucija, tarybiniai įstatymai, socialistinis gyvenimo būdas.

Religijų reikalų tarybos
prie TSRS Ministrų Tarybos
įgaliotinis Lietuvos TSR                K. Tumėnas




HELSINKIO SUSITARIMO VYKDYMUI REMTI TSRS
MASKVOS GRUPĖ
1978 m. gruodžio 8 d. (Nr. 69)

Trisdešimt metų Visuotinei
žmogaus teisių deklaracijai
KREIPIMASIS

    Prieš 30 metų Jungtinių Tautų priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija tapo svarbiu etapu formuojant dabartinėje visuomenėje humanitarinius principus. Truputį anksčiau, prieš ją priimant, baigėsi Antrasis pasaulinis karas ir buvo sunaikintas hitlerinis nacizmas. Nusikalstamos diktatūros galui ne mažiau pasitarnavo Stalino mirtis.

    Tačiau ir dabar daugelyje pasaulio kraštų, neišskiriant ir TSRS, paskelbti minėtos Deklaracijos principai toli gražu dar neįvykdyti.

    TSRS laužoma Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos daugelis svarbių straipsnių:

    19 str. - įsitikinimų laisvė ir laisvė gauti bei skleisti informaciją;
    13 str. - teisė laisvai pasirinkti gyvenamąjį kraštą, o krašto viduje -gyvenamąją vietą;
    18 str. - religijos laisvė;
    10 ir 11 str. - teismo viešumas bei teisingumas;
    5 str. - žiaurių ir žmogų žeminančių bausmių draudimas;
    20 str. - susibūrimų laisvė;
    23 ir 26 str. - neuždrausta nacionalinė ir ideologinė diskriminacija darbe ir švietimo srityje; neužtikrinta profesinių sąjungų laisvė;
    15 str. - teisė išlaikyti arba pakeisti pilietybę;
    12 str. - korespondencijos paslaptis ir buto neliečiamybė.

    Daugiau ar mažiau pažeidžiami ir kiti straipsniai.

    Svarbiu pažeidimu laikytina tai, kad, nepaisant Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos kvietimo „padaryti visa, kas galima Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos skleidimui, paskelbimui ir išaiškinimui", mokyklose ir kitose Tarybų Sąjungos mokslo įstaigose Deklaracijos tekstas tebėra visai nežinomas platesniems visuomenės sluoksniams.

    Tarybų Sąjungoje 1960-1970 m. susiformavo Žmogaus teisių gynimo judėjimas, besiremiantis Visuotinės deklaracijos principais. Laiškai ir pareiškimai ginant atskirus žmones, straipsniai, literatūros kūriniai ir istoriniai veikalai, laiškai ir dienoraščiai iš lagerių ir kalėjimų, išsamūs teisminių procesų užrašai; Žmogaus teisėms ginti TSRS iniciatyvinės grupės, Žmogaus teisių komitetas, „Šių dienų įvykių kronikos" reguliarus leidimas, Helsinkio grupių dokumentai, psichiatrijos darbo komisijos ir kt. - visa tai tarybinei ir pasaulio visuomenei atidengė daugybę faktų apie pagrindinius žmogaus teisių pažeidimus TSRS ir tapo svarbiu indėliu formuojant pasaulinę Žmogaus teisių gynimo ideologiją, sugebėjusią humanistiniu pagrindu sujungti daugybę žmonių nepriklausomai nuo rasės, tautybės, religijos, socialinės padėties ir pilietybės visame žemės rutulyje.

    Mes esame įsitikinę, kad atsakomybė už žmogaus teisių priežiūrą tenka ne tik valstybei, bet ir piliečiams.

    Reikšdami ištikimybę Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai ir siek -darni visuotinio humaniškumo bei žmogaus teisių apsaugojimo tokiu būdu, kaip jis suformuluotas Helsinkio Baigiamajame Akte, mes laikome būtina:

    - išlaisvinti visus sąžinės belaisvius, pakeisti RTFSR BK 70 ir 190-1 str. (atitinkamai ir sąjunginių respublikų BK straipsnius), kurie leidžia persekioti už įsitikinimus, keitimąsi informacija ir idėjomis;

    - pakeisti RTFSR BK 64 str. (atitinkamai ir sąjunginių respublikų BK straipsnius), leidžiantį persekioti už bandymą pasirinkti gyvenamąjį kraštą ir už idėjas; panaikinti visas teisines kliūtis ir suteikti teisę laisvai pasirinkti gyvenamąjį kraštą (teisę palikti savo kraštą ir laisvai į jį grįžti) ir teisę pasirinkti vietą gyvenamojo krašto viduje;

    - nutraukti visų bažnyčių tikinčiųjų persekiojimą. Užtikrinti tikrą Bažnyčios nuo valstybės atskyrimą;

    - iš esmės pakeisti režimą kalėjimuose ir spec. psichiatrinėse ligoninėse, parengti humaniškesnius darbo ir pataisos įstatymus;

    - likviduoti priverčiamąjį darbą kalinimo vietose, tremtyje sąlyginai išlaisvinant;

    - pakeisti RTFSR BK 209 str. (ir atitinkamai sąjunginių respublikų BK straipsnius);

    - nutraukti psichiatrines represijas politiniais motyvais;

    - nutraukti diskriminaciją moksle ir darbe dėl tautybės, įsitikinimų, religijos, atbuvus bausmę pagal teismo nuosprendį ir ryšium su giminių persekiojimais;

    - užtikrinti profesinių sąjungų ir kitų asociacijų laisvę;

    - nutraukti užsienio ir vidaus informacijos keitimosi pažeidimus -pašto, telefono, telegrafo ryšio trukdymus;

    - panaikinti visus nutarimus atimti pilietybę politiniais motyvais. Šiuo dokumentu mes kreipiamės į TSRS ir 34 kraštų vyriausybes, pasirašiusias Helsinkio Baigiamąjį Aktą, taip pat į Jungtines Tautas, prieš 30 metų paskelbusias Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją „kaip uždavinį, kurį išspręsti turi stengtis visos tautos ir valstybės".

    Šis kreipimasis paliktas pasirašyti visus šiuos metus mūsų krašte ir už jo ribų visiems, kurie drauge su mumis stengiasi realiai įkūnyti Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją su įsitikinimu, kad tai garantuoja ne tik asmeninę laisvę ir gyvybę, bet ir taikų sambūvį visoje žemėje.

1978 m. gruodžio 8 d.

Elena Boner, Sofija Kalistratova, Malva Landa, Naum Neiman, ViktorNekipelov, Tatjana Osipova, Jurij Jarym-Agaev.

Prisijungiame:
Tatjana Velikanova, Andrėj Sacharov, Raiša Lert, Aleksandr Lavut, Leonard Tornovskij, Jevgenij Nikolajev, Marija Petrenko-Podjapolskaja, Vera Livčak, Irina Kaplun, Georgij Vadimov, Lev Kopelev, Lidija Ciukovskaja, Vladimir Karnilov, Nina Strokatova (Karavanskaja).

Prisijungiame:
TTG KATALIKŲ KOMITETO nariai kunigai: Jonas Kauneckas, Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Vincas Vėlavičius, Juozas Zdebskis.



Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo
ĮSAKAS

Dėl Religinių susivienijimų nuostatų patvirtinimo

    Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas nutaria:
    Patvirtinti Religinių susivienijimų nuostatus.

Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos
Prezidiumo Pirmininko pavaduotoja
            L.Diržinskaitė

Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos
Prezidiumo Sekretorius
                            S.Naujalis

Vilnius,
1976 m. liepos 28 d. Nr.IX-748.




P a t v i r t i n t a

Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo
1976 m. liepos 28 d. įsaku Nr.IX-748.

RELIGINIŲ SUSIVIENIJIMŲ NUOSTATAI

    1. Šie nuostatai taikomi visų tikėjimų ir religinių srovių religinėms bendruomenėms ir tikinčiųjų grupėms, taip pat religiniams centrams, dvasiniams ir kitiems visų pavadinimų kulto susivienijimams, veikiantiems Lietuvos TSR teritorijoje.

    2. Visų kultų tikinčiųjų piliečių religiniai susivienijimai turi būti užregistruoti kaip religinės bendruomenės arba tikinčiųjų grupės. Kiekvienas pilietis gali būti tik vieno religinio kulto susivienijimo (bendruomenės arba grupės) narys.

    3. Religinė bendruomenė yra vietinis ne mažiau kaip dvidešimties asmenų susivienijimas, jungiantis 18 metų amžiaus sulaukusius vieno kulto, tikėjimo arba krypties tikinčius piliečius, susivienijusius savo religiniams poreikiams bendrai tenkinti. Tikintiems piliečiams, kurie dėl mažo skaičiaus negali sudaryti religinės bendruomenės, suteikiama teisė sudaryti tikinčiųjų grupę. Religinė bendruomenė turi teisę įsigyti bažnyčios apyvokos ir religinio kulto reikmenis, transporto priemones, nuomoti, statyti ir pirkti pastatus savo reikalams įstatymo nustatyta tvarka.

    4. Sutinkamai su TSR Sąjungos įstatymais nutarimą dėl religinės bendruomenės arba tikinčiųjų grupės registracijos ir dėl maldos namų atidarymo priima Religijų reikalų taryba prie TSRS Ministrų Tarybos Lietuvos TSR Ministrų Tarybos teikimu. Religinė bendruomenė arba tikinčiųjų grupė gali pradėti savo veiklą tik po to, kai priimtas nutarimas dėl jų registracijos.

    5. Religinei bendruomenei užregistruoti jos steigėjai - ne mažiau kaip dvidešimt žmonių - kreipiasi su prašymu užregistruoti religinę bendruomenę ir atidaryti maldos namus (bažnyčią, cerkvę, kirchę ir pan.) į rajono, miesto (respublikos pavaldumo miesto) Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomąjį komitetą, kuris priima sprendimą, išdėstydamas savo išvadą šiuo klausimu, ir kartu su gautu tikinčiųjų prašymu siunčia jį Lietuvos TSR Ministrų Tarybai.

    6. Tikinčiųjų grupei įregistruoti visų šios grupės tikinčiųjų pasirašytas prašymas paduodamas rajono, miesto (respublikos pavaldumo miesto) Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomajam komitetui, kuris priima sprendimą, išdėstydamas savo išvadą šiuo klausimu, ir kartu su gautu prašymu siunčia jį Lietuvos TSR Ministrų Tarybai.

    7. Lietuvos TSR Ministrų Taryba, gavusi medžiagą dėl bendruomenės arba tikinčiųjų grupės registracijos, svarsto ją nustatyta tvarka.

    8. Sutinkamai su TSR Sąjungos įstatymais religinių susivienijimų, maldos namų ir pastatų apskaitą veda Religijų reikalų taryba prie TSRS Ministrų Tarybos, kuri nustato reikiamų duomenų apie religinius susivienijimus teikimo tvarką.

    9. į religinių bendruomenių arba tikinčiųjų grupių narių sąrašus gali būti įtraukti tik tie tikintieji, kurie davė savo sutikimą.

    10. Religiniams poreikiams tenkinti tikintieji, sudarę religinę bendruomenę, gali gauti nustatyta tvarka nemokamam naudojimuisi specialius maldos namus sąlygomis, numatytomis sutartyje, kurią religinė bendruomenė sudaro su rajono, miesto (respublikos pavaldumo miesto) Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomuoju komitetu. Religinę bendruomenę sudarę tikintieji arba tikinčiųjų grupė taip pat gali naudoti tikinčiųjų susirinkimams ir kitas patalpas, kurias jiems nuomos teisėmis suteikia rajono, miesto (respublikos pavaldumo miesto) Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas arba, šiems vykdomiesiems komitetams sutikus, atskiri asmenys. Šioms patalpoms taikomos visos šių nuostatų nustatytos maldos namams taisyklės; sutartis dėl teisės naudotis tokiomis patalpomis sudaro atskiri tikintieji savo atsakomybe. Be to, šios patalpos turi atitikti statybines technines ir sanitarines taisykles. Kiekviena religinė bendruomenė arba tikinčiųjų grupė gali naudotis tik vienais maldos namais. Maldos namuose ir patalpose gali būti laikomi tik kulto reikmenys, jų tarpe knygos, būtinos to kulto apeigoms.

    11. Sandorius ir susitarimus, susijusius su kulto valdymu ir naudojimu, pavyzdžiui, sutartis dėl valytojų, sargų, kiemsargių, kūrikų samdymo, dėl kuro tiekimo, maldos pastato ir kulto reikmenų remonto, dėl produktų ir turto įsigijimo religinėms apeigoms bei ceremonijoms ir pa -našiems veiksmams, glaudžiai ir betarpiškai susijusiems su tam tikro religinio kulto mokymu ir apeigomis, atlikti, taip pat dėl patalpų tikinčiųjų susirinkimams nuomojimo gali sudaryti atskiri piliečiai, kurie yra religinių bendruomenių vykdomųjų organų nariai arba tikinčiųjų grupių įgaliotiniai. Tokie sandoriai negali apimti sutartinių santykių, nors ir susijusių su kultu, tačiau siekiančių prekybinių ir pramoninių tikslų.

    12. Visuotiniai religinių bendruomenių ir tikinčiųjų grupių susirinkimai (išskyrus pamaldas) vyksta rajono, miesto (respublikos pavaldumo miesto) Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomajam komitetui leidus.

    13. Atlikti funkcijoms, susijusioms su kulto turto valdymu ir naudojimu (11 str. ), taip pat atstovavimo tikslais religiniai susivienijimai iš savo narių tarpo visuotiniame tikinčiųjų susirinkime atviru balsavimu išrenka vykdomuosius organus - religinėse bendruomenėse iš trij ų asmenų, tikinčiųjų grupėje - vieną atstovą.

    14. Rajono, miesto (respublikos pavaldumo miesto) Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomajam komitetui suteikiama teisė pašalinti atskirus asmenis iš religinės bendruomenės vykdomojo organo sudėties arba tikinčiųjų grupės įgaliotinį.

    15. Kulto turtui ir piniginėms sumoms, gaunamoms iš mezliavos arba savanoriškų aukų, patikrinti religiniai susivienijimai iš savo narių tarpo visuotiniame tikinčiųjų susirinkime gali išrinkti revizijos komisiją ne daugiau kaip iš trijų narių.

    16. Religinių bendruomenių vykdomųjų ir revizijos organų bei tikinčiųjų grupių susirinkimai (posėdžiai) vyksta be pranešimo valdžios organams ir be jų leidimo.

    17. Religiniai susivienijimai neturi teisės organizuoti vaikų ir jaunuolių specialių susirinkimų, taip pat darbe, literatūros ir kitokių ratelių ir grupių, neturinčių ryšio su kulto atlikimu.

    18. Dėstyti tikybą gali būti leidžiama tik dvasinėse mokyklose, atidaromose nustatyta tvarka.

    19. Kulto tarnų, religinių pamokslininkų ir pan. veiklos rajonas apribojamas jų aptarnaujamo religinio susivienijimo narių gyvenamąja vieta ir atitinkamų maldos namų buvimo vieta. Kulto tarnų, religinių pamokslininkų, pastoviai aptarnaujančių du arba kelis religinius susivienijimus, veikla apribojama teritorija, kurioje nuolat gyvena tikintieji, įeinantys į minėtus religinius susivienijimus.

    20. Sutinkamai su TSR Sąjungos įstatymais, religiniai centrai, bendruomenės arba tikinčiųjų grupės gali sušaukti religinius suvažiavimus tik Religijų reikalų tarybai prie TSRS Ministrų Tarybos leidus. Susirinkimuose, suvažiavimuose, pasitarimuose išrinkti religiniai centrai, dvasinės valdybos ir kiti religinių organizacijų organai vadovauja tik religinei (kanoninei) susivienijimų, tikinčiųjų veiklai. Šie išlaikomi iš lėšų, kurias religiniai susivienijimai skiria tik savanoriškais pagrindais. Religiniai centrai, vyskupijų valdybos turi teisę gaminti bažnyčios apyvokos ir religinio kulto reikmenis ir pardavinėti juos tikinčiųjų bendruomenėms, taip pat įsigyti transporto priemones, nuomoti, statyti ir pirkti pastatus savo reikalams įstatymo nustatyta tvarka.

    21. Religiniai centrai, taip pat religinių bendruomenių ir tikinčiųjų grupių vykdomieji organai gali naudotis spaudais, antspaudais ir blankais su savo pavadinimu tik religinio pobūdžio reikalams. Šiuose spauduose, antspauduose ir blankuose negali būti emblemų ir šūkių, nustatytų Tarybų valdžios įstaigoms ir organams.

    22. Kulto atlikimui būtinas turtas, tiek perduotas pagal sutartis religinę bendruomenę sudariusių tikinčiųjų naudojimuisi, tiek ir įsigytas arba jiems paaukotas kulto reikalams, priklauso valstybei ir yra rajono, miesto (respublikos pavaldumo miesto) Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto įskaitoje, išskyrus turtą, kuris sutinkamai su TSR Sąjungos įstatymais gali būti religinių susivienijimų nuosavybė.

    23. Maldos namai ir kulto turtas perduodami religinę bendruomenę sudariusių tikinčiųjų naudojimuisi sąlygomis ir tvarka, numatytomis sutartimi, kurią religinė bendruomenė sudaro su rajono, miesto (respublikos pavaldumo miesto) Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomuoju komitetu.

    24. Kulto pastatą ir jame esantį turtą priima pagal sutartį iš rajono, miesto (respublikos pavaldumo miesto) Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto ne mažiau kaip dvidešimt religinės bendruomenės narių ir perduoda visiems tikintiesiems naudotis.

    25. Sutartyje numatoma, kad asmenys, priėmę kulto pastatą ir turtą naudoti (24 str. ), įsipareigoja: a) saugoti ir tausoti jį kaip jiems patikėtą valstybinį turtą; b) remontuoti kulto pastatus, taip pat apmokėti išlaidas, susijusias su šiuo turto valdymu ir naudojimu, pavyzdžiui, apšildymu, draudimu, apsauga, mokesčiais ir pan; c) naudotis tuo turtu tik religiniams poreikiams tenkinti; d) atlyginti valstybei padarytą nuostolį, susijusį su turto sugadinimu arba trūkumu; e) turėti viso kulto inventorizacijos apyrašą, į kurį įtraukti visus įsigyjamus (nupirktus, paaukotus, perduotus iš kitų maldos namų ir pan.) religinio kulto reikmenis, nepriklausančius atskiriems piliečiams asmeninės nuosavybės teise, ir išbraukti iš apyrašo, rajono, miesto (respublikos pavaldumo miesto) Darbo žmonių deputatų tarybos atitinkamam vykdomajam komitetui sutikus, reikmenis, kurie jau nebetinkami; f) rajonų, miestų, apylinkių arba gyvenviečių Darbo žmonių deputatų tarybų vykdomųjų komitetų įgaliotiniams nekliudomai leisti patikrinti ir apžiūrėti turtą bet kuriuo metu, išskyrus laiką, kai atliekamos religinės apeigos.

    26. Maldos namai, turintys istorinę, meninę ir archeologinę reikšmę, esantys specialioje Lietuvos TSR kultūros ministerijos įskaitoje, turi būti perduoti ta pačia tvarka ir tais pačiais pagrindais, bet būtinai laikantis nustatytų istorijos ir kultūros paminklų įskaitos ir apsaugos taisyklių.

    27. Visi vietiniai atitinkamo tikėjimo arba krypties gyventojai turi teisę pasirašyti sutartį dėl kulto pastato ir turto gavimo naudotis, įsigydami tuo pačiu teisę dalyvauti šio turto valdyme lygiomis teisėmis su asmenimis, pirmiau pasirašiusiais sutartį.

    28. Kiekvienas sutartį pasirašęs asmuo gali atšaukti savo parašą pateikęs atitinkamą pareiškimą rajono, miesto (respublikos pavaldumo miesto) Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomajam komitetui, bet tai neatleidžia jo nuo atsakomybės už turto saugojimą laikotarpiu iki minė -to pareiškimo pateikimo.

    29. Religinio kulto pastatai turi būti privaloma tvarka apdrausti sutartį pasirašiusiųjų sąskaita. Draudimo kompensacija už sudegusius maldos namus naudojama nustatyta tvarka sudegusiems maldos namams atstatyti arba kultūriniams rajono, miesto, kuriame buvo sudegę maldos namai, reikalams. Draudimo kompensacija už sudegusius (apgadintus) maldos namus pervedama atitinkamam Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomajam komitetui, kurio balanse šie pastatai yra.

    30. Klausimą dėl maldos namų uždarymo atitinkamais atvejais svarsto Lietuvos TSR Ministrų Taryba nustatyta tvarka. Maldos namai uždaromi dalyvaujant rajono, miesto (respublikos pavaldumo miesto) Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto finansų skyriaus ir kitų suinteresuotų žinybų atstovams, taip pat atitinkamo religinio susivienijimo atstovui.

    31. Perduoti tikinčiųjų naudojamą kulto pastatą kitiems reikalams (jeigu maldos namai uždaromi) leidžiama nustatyta tvarka. Apie tokį nutarimą pranešama religinę bendruomenę sudariusiems tikintiesiems.

    32. Klausimą dėl maldos namų, kurie uždaromi ir nėra valstybės saugomi kaip istorijos ir kultūros paminklai, panaudojimo ir pertvarkymo kitiems tikslams arba dėl jų nugriovimo svarsto Lietuvos TSR Ministrų Taryba nustatyta tvarka.

    33. Sutartis dėl patalpų religinio susivienijimo reikalams nuomojimo (10 str. 2 d.) gali būti nutraukta prieš pasibaigiant sutarties terminui tik teismine tvarka ir remiantis įstatymu.

    34. Uždarant maldos namus, turtas paskirstomas taip: a) visi reikmenys iš platinos, aukso, sidabro ir brokato, taip pat brangakmeniai turi būti perduodami vietiniams finansų organams arba Lietuvos TSR kultūros ministerijos organams, jeigu šie reikmenys buvo jų įskaitoje; b) visi istorinės, meninės, muziejinės vertės reikmenys perduodami Lietuvos TSR kultūros ministerijos organams; c) kiti reikmenys (paveikslai, rūbai, bažnytinės vėliavos, apdangalai ir pan.), kurie turi specialią paskirtį atliekant kulto apeigas, perduodami tikintiesiems perkelti į kitus to paties kulto maldos namus; šie reikmenys įtraukiami į kulto turto apyrašą bendrais pagrindais; d) apyvokos reikmenys (varpai, baldai, kilimai, šviestuvai ir pan.) turi būti perduoti vietiniams finansų organams arba Lietuvos TSR kultūros ministerijos organams, jeigu šie reikmenys buvo jų įskaitoje; e) pereinamasis turtas: pinigai, taip pat smilkalai, žvakės, aliejus, vynas, vaškas ir kuras, turintys tam tikrą tikslinę paskirtį sutarties sąlygoms vystyti arba religinėms kulto apeigoms atlikti, jeigu bendruomenė, uždarius maldos namus, išlieka, negali būti atimamas.

    35. Religiniam susivienijimui gali būti panaikinta registracija, jeigu ji pažeidžia religinių kultų įstatymus. Klausimą dėl religinio susivienijimo registracijos panaikinimo svarsto Lietuvos TSR Ministrų Taryba nustatyta tvarka.

    36. Klausimą dėl sutarties, leidžiančios naudotis maldos namais arba kulto turtu, nutraukimo, jeigu religinis susivienijimas nesilaiko šios sutarties, svarsto Lietuvos TSR Ministrų Taryba nustatyta tvarka.

    37. Kapitalinį ir einamąjį kulto pastatų remontą, taip pat kitus statybos ir remonto darbus religiniai susivienijimai atlieka leidus rajono, miesto (respublikos pavaldumo miesto) Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomajam komitetui, sudariusiam sutartį dėl kulto pastato naudojimo.

    38. Religinių bendruomenių prašymus leisti atskirais atvejais statyti naujus maldos namus tikinčiųjų jėgomis ir lėšomis svarsto Lietuvos TSR Ministrų Taryba nustatyta tvarka.

    39. Jeigu maldos namai dėl savo senumo gali visiškai arba iš dalies su -griūti, rajono, miesto, apylinkės arba gyvenvietės Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas turi teisę priimti sprendimą, įpareigojantį religinio susivienijimo vykdomąjį organą arba tikinčiųjų grupės atstovą laikinai, kol pastatą apžiūrės speciali techninė komisija, nutraukti jame pamaldas ir tikinčiųjų susirinkimus. Kartu savo sprendimą dėl laikino maldos namų uždarymo atitinkamas vykdomasis komitetas siunčia Lietuvos TSR kultūros ministerijai, jeigu kulto pastatas turi istorinę, meninę arba archeologinę reikšmę ir turi būti saugomas kaip istorijos ir kultūros paminklas.

    40. Į techninę komisiją (39 str. ), kurią sudaro rajono, miesto (respublikos pavaldumo miesto) Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas, įtraukiamas religinio susivienijimo atstovas.

    41. Tuo atveju, jeigu techninė komisija pripažįsta, kad kulto pastatas gali griūti, surašytame akte turi būti nurodoma, ar pastatą reikia nugriauti, ar pakanka atlikti atitinkamą jo remontą. Pastaruoju atveju akte turi būti tiksliai nurodyta, kokio remonto reikia maldos namams, ir laikas, būtinas remontui atlikti. Kol remontas nebaigtas, religinis susivienijimas neturi teisės leisti pastate laikyti pamaldų ir rengti tikinčiųjų susirinkimus.

    42. Rajono, miesto (respublikos pavaldumo miesto) Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimas, priimtas remiantis techninės komisijos apžiūros aktu, yra privalomas ir turi būti vykdomas.

    43. Jeigu tikintieji atsisako atlikti apžiūros akte nurodytą remontą, sudaryta su jais sutartis dėl pastato ir kulto turto naudojimo turi būti nutraukta nustatyta tvarka.

    44. Jeigu rajono, miesto (respublikos pavaldumo miesto) Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas, remdamasis techninės komisijos apžiūros aktu, priima sprendimą pripažinti, kad maldos namai turi būti nugriauti, su tikinčiaisiais sudaryta sutartis dėl šio pastato šutei -kimo naudotis nutraukiama nustatyta tvarka.

    45. Religinės bendruomenės ir tikinčiųjų grupių nariai turi teisę rengti mezliavas ir rinkti savanoriškas aukas maldos namuose tarp atitinkamo religinio susivienijimo narių tikslams, susijusiems su maldos namų bei kulto turto išlaikymu, kulto tarnų samdymu ir religinio susivienijimo vykdomojo organo išlaikymu. Religiniai susivienijimai neturi teisės steigti savišalpos kasų, kooperatyvų, gamybinių susivienijimų, naudotis jų žinioje esančiu turtu kuriems nors kitiems tikslams, išskyrus religinių poreikių tenkinimą, taip pat teikti materialinę paramą savo nariams. Religinių susivienijimų kulto tarnams draudžiama kalėdoti.

    46. Bet kuris įsigytas turtas būtinai turi būti įtraukiamas į kulto turto inventorizacijos apyrašą. Savanoriškos aukos, padarytos siekiant paaukotu daiktu papuošti maldos namus arba kulto reikmenis, įtraukiamos į viso kulto turto, kuriuo nemokamai naudojosi religinė bendruomenė, inventorizacijos apyrašą. Visų kitų rūšių savanoriškos aukos natūra, surinktos be pirmiau paminėtų tikslų, taip pat piniginės aukos tiek religinės maldos namams ir patalpoms išlaikyti (remontas, apšildymas ir pan.), tiek ir kulto tarnų naudai, neturi būti įtraukiamos į kulto turto inventorizacijos apyrašą. Piniginės savanoriškos tikinčiųjų aukos apskaičiuojamos religinio susivienijimo iždininkui vedant pajamų išlaidų knygą.

    47. Naudoti paaukotas sumas sutinkamai su maldos namų ir kulto turto valdymo tikslais gali religinių bendruomenių vykdomųjų organų nariai ir tikinčiųjų grupių įgaliotiniai.

    48. Religinio kulto pastatuose arba specialiai pritaikytose patalpose, atitinkančiose statybines technines ir sanitarines taisykles, tikinčiųjų, susivienijimų į bendruomenes arba grupes pamaldos vyksta be pranešimo valdžios organams ir be jų leidimo.

    49. Valstybinėse, visuomeninėse, kooperatinėse įstaigose ir įmonėse neleidžiama atlikti religinių apeigų ir kulto ceremonijų, taip pat laikyti kulto reikmenų. Šis draudimas netaikomas tuo atveju, kai religinio kulto apeigos atliekamos izoliuotose patalpose, prašant mirštantiems arba sunkiai sergantiems asmenims, esantiems ligoninėse arba laisvės atėmimo vietose, taip pat kai religinės apeigos atliekamos kapinėse ir krematoriumuose.

    50. Religines procesijas, religines apeigas ir ceremonijas atlikti lauke, taip pat tikinčiųjų butuose ir namuose leidžiama tik gavus specialų rajono, miesto (respublikos pavaldumo miesto) Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto leidimą, išskyrus religines kulto apeigas tikinčiųjų butuose ir namuose mirštančių arba sunkiai sergančių asmenų prašymu. Prašymai išduoti leidimus religinėms procesijoms ir religinėms apeigoms atlikti lauke paduodami ne vėliau kaip prieš dvi savaites iki numatytos ceremonijos. Religines procesijas, taip pat religines apeigas ir ceremonijas atlikti už religinio susivienijimo buvimo vietos ribų gali būti leidžiama tik gavus specialų organo, sudariusio sutartį dėl kulto turto naudojimosi, leidimą. Toks leidimas gali būti išduotas iš anksto suderinus su tos vietinės Darbo žmonių deputatų tarybos, kurios teritorijoje ketinama organizuoti procesijas, apeigas arba ceremonijas, vykdomuoju komitetu.

    51. Religinėms procesijoms, kurios yra neatskiriama pamaldų dalis, atliekamoms aplink kulto pastatus tiek miestuose, tiek ir kaimo vietovėse, specialių leidimų arba pranešimų valdžios organams nereikia su ta sąlyga, jei šios procesijos nepažeidžia normalaus transporto eismo.

    52. Rajono, respublikos pavaldumo miesto teritorijoje religinių bendruomenių ir tikinčiųjų grupių apskaita, taip pat jų veiklos ir pagal sutartį perduodamo tikintiesiems naudoti pastato ir kulto turto apsaugos priežiūra pavedama rajonų, miestų (respublikos pavaldumo miestų) Darbo žmonių deputatų tarybų vykdomiesiems komitetams. Kaimo vietovėje, rajono pavaldumo miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse tokia priežiūra taip pat pavedama ir apylinkių, miestų, gyvenviečių Darbo žmonių deputatų tarybų vykdomiesiems komitetams.

    53. Šių nuostatų pažeidimas užtraukia atsakomybę sutinkamai su galiojančiais įstatymais.

Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos
Prezidiumo sekretorius                                S.Naujalis




    TIKINČIŲJŲ TEISIŲ GYNIMO KATALIKŲ KOMITETAS


    1978 m. gruodžio 25 d.
    Nr.5

TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui
LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui
Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui P.Anilioniui

    Prieš trisdešimt metų, 1948 m. gruodžio 10 d., Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kurią įsipareigodama šventai vykdyti pasirašė ir Tarybų Sąjunga. Tarybinė spauda net tvirtina, kad naujoji TSRS Konstitucija garantuoja žymiai daugiau teisių ir laisvių, negu tai numatyta Visuotinėje deklaracijoje.

    Lietuvos katalikai, pokario metais pergyvenę įvairias diskriminacijos formas, tikėjosi, kad Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos garbingo jubiliejaus proga tarybinė vyriausybė suteiks jiems bent šiek tiek daugiau teisių ir laisvių, tačiau viskas įvyko atvirkščiai. 1978 m. lapkričio 24 d. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P.Anilionis sukvietė į Vilnių visus Lietuvos vyskupus ir valdytojus ir įsakmiai pabrėžė, kad nuo dabar reikėsią besąlygiškai laikytis 1976 m. liepos 28 d.
LTSR AT Prezidiumo patvirtintų Religinių susivienijimų nuostatų, o jų nesilaikantieji būsią griežtai baudžiami.

    Lietuvos TSR AT Prezidiumas, patvirtindamas Religinių susivienijimų nuostatus, pirmiausia turėjo atsižvelgti į tai, kad Katalikų Bažnyčia Lietuvoje turi ne tik 600 metų istoriją, daugybę neužginčijamų nuopelnų Lietuvai (prieš 400 metų jėzuitų įkurtas Vilniaus universitetas), bet ir tai, kad Katalikų Bažnyčiai ir šiuo metu priklauso ne mažiau kaip 70 proc. Lietuvos gyventojų ir tik nežymi dalis save laiko ateistais. Lietuvos Vyriausybė, tvirtindama Nuostatus, privalėjo atsižvelgti į daugumos piliečių įsitikinimus ir valią, tačiau pasielgė priešingai: saujelės ateistų interesai nulėmė diskriminacinį Religinių susivienijimų nuostatų pobūdį.

    Šiuo raštu mes norime atkreipti tarybinės vyriausybės dėmesį, kaip Lietuvos kunigai ir tikintieji vertina jiems primestus Nuostatus, prieštaraujančius ne tik Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai, bet ir LTSR Konstitucijai, ir kurių esminis tikslas - administracinėmis priemonėmis sunaikinti Katalikų Bažnyčią Lietuvoje.

    Religinių susivienijimų nuostatai reikalauja, kad religinė bendruomenė būtų užregistruota (2 str.), be registracijos ji negali pradėt i veiklos (4 str. ). Religinė bendruomenė, norėdama užsiregistruoti, turi kreiptis į rajono (miesto) LDT vykdomąjį komitetą, kuris priima sprendimą ir su savo išvadomis siunčia LTSR Ministrų Tarybai (5 str.). Pastaroji svarsto gautą medžiagą (7 str.) ir siunčia ją Religijų reikalų tarybai prie TSRS Ministrų Tarybos, kuri religinę bendruomenę užregistruoja arba jos prašymą atmeta (4 str.).

    Nuostatai, reikalaujantys religinę bendruomenę užregistruoti, niekuo negarantuoja, kad ji tikrai bus užregistruota. Faktiškai religinę bendruomenę užregistruoti gali kliudyti rajono vykdomasis komitetas, Respublikos Ministrų Taryba ir Religijų reikalų taryba. Religinė bendruomenė metų metus gali būti varginama dėl registracijos ir net nežinoti, kas yra pagrindinis kaltininkas. Ji neturi teisės net vietinių valdžios pareigūnų veiksmus apskųsti liaudies teismui. 1978 m. kovo 31d. Vilkaviškio raj. Žaliosios tikintieji po daugelio nesėkmingų bandymų užregistruoti kreipėsi į Religijų reikalų tarybą Maskvoje prašydami, kad būtų už -registruota jų religinė bendruomenė.

    Taryba Žaliosios religinės bendruomenės pareiškimą pasiuntė Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui Vilniuje, o pastarasis visą reikalą pavedė spręsti Vilkaviškio raj. vykdomajam komitetui, kurio atstovas J.Urbonas pareiškė, kad Žaliosios religinė bendruomenė niekada nebus užregistruota. Panašiai 1976-1977 m. ir Vilkaviškio raj. Slabadų religinė bendruomenė veltui stengėsi užsiregistruoti ir pradėti veiklą: ji nuolat susidurdavo su valdžios pareigūnų savivale.

    Jeigu pagal LTSR Konstituciją „Bažnyčia Lietuvos TSR atskirta nuo valstybės", tai valstybė neturi teisės reikalauti religinės bendruomenės registracijos, o pasitenkinti pranešimu, kad tokia ir tokia religinė bendruomenė egzistuoja. Reikalavimas religinę bendruomenę užregistruoti reiškia, kad ji yra draudžiama, ir tik registracija jai suteikia teisę gyvuoti. Šitai tiesiogiai prieštarauja visuotinei deklaracijai, skelbiančiai, kad „kiekvienas žmogus turi teisę į laisvę ... priklausyti organizacijoms" (20 str.).

    Nuostatai leidžia religinės bendruomenės nariais būti ne jaunesniems kaip 18 metų amžiaus (3 str.).

    Katalikų Bažnyčia su tuo niekada nesutiko ir nesutiks, nes tai iš esmės prieštarauja jos mokymui ir teisei (kanonams). Bažnyčia, remdamasi Kristaus mokslu, kuris moko, kad išganymui reikalingas krikštas, atgaila ir kiti sakramentai, reikalauja, kad kūdikiai per mėnesį būtų pakrikštyti, kad vaikai maždaug nuo 7 metų eitų išpažinties ir Komunijos. Taigi Bažnyčia savo nariais laiko žmones ne nuo 18 metų amžiaus, o nuo krikšto dienos, todėl valstybė, savo Konstitucija be išlygų garantuojanti piliečiams „kulto atlikimo laisvę", negali savo įstatymais tų garantijų atšaukti arba siaurinti.

    Nuostatai, pripažindami religinės bendruomenės nariais tik nuo 18 metų amžiaus, atveria duris plačiausiai tikinčiųjų ir kunigų diskriminacijai. Niekas negarantuoja, kad, remdamiesi Nuostatų 3 straipsniu, valdžios pareigūnai kada nors neims drausti krikštyti, leisti vaikų prie sakramentų, lankyti jaunimui bažnyčios ir panašiai. RTFSR ir kitų tarybinių respublikų pavyzdžiai rodo, kad šis tikinčios Lietuvos nuogąstavimas yra pagrįstas. Pvz., Latvijos TSR religinių susivienijimų nuostatai net tiesiogiai draudžia jaunesniems kaip 18 metų amžiaus dalyvauti religinėse apeigose.

    Religinė bendruomenė turi teisę įsigyti bažnyčios apyvokos ir religinio kulto reikmenis, transporto priemones, nuomoti, statyti ir pirkti pastatus (3 str.).

    Kitoje vietoje Nuostatai tvirtina, kad „kulto atlikimui būtinas turtas, tiek perduotas pagal sutartis religinę bendruomenę sudariusių tikinčiųjų naudojimuisi arba jiems paaukotas kulto reikalams, priklauso valstybei" (2 str.).

    Taigi trečiojo straipsnio pagrindinė mintis yra šitokia: religinė bendruomenė turi teisę ne sau, o valstybei (1) įgyti įvairius bažnyčios apyvokos ir kulto reikmenis, transporto priemones, pastatus ir kitką. Valstybė, pasisavindama tikinčiųjų suaukotus daiktus, grubiai pažeidžia tikinčiųjų valią, kurie, aukodami bažnyčiai, visai nenori praturtinti valstybės ar muziejinių fondų: ji nesilaiko Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, skelbiančios, kad „turtas negali būti niekieno savavališkai atimtas" (1 str.).

    Nuostatų 10 str. sako, kad religinė bendruomenė nustatyta tvarka „gali gauti" specialius, vienerius maldos namus. Vadinasi, tikintieji tų maldos namų gali ir negauti, jei šito panorės vietiniai ateistai ar valdžios pareigūnai.

    Lietuvoje savavališkai buvo uždaryta daugybė bažnyčių: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Ukmergėje ir kitose vietovėse. Religinės bendruomenės privalo turėti nevaržomą teisę įsigyti ar pasistatyti bažnyčias, jeigu jų iki šiol neturėjo. Kadangi Lietuvoje bažnyčios yra pastatytos ne ateistų, bet tikinčios liaudies, tai valstybė, leisdama jomis naudotis, nedaro tikintiesiems jokios malonės. Valstybė taip pat negali nustatyti, kelerius maldos namus gali turėti religinė bendruomenė. Tai būtų grubus kišimasis į religinės bendruomenės vidaus gyvenimą.

    Nuostatai numato, kad religinėje bendruomenėje įvairias funkcijas gali atlikti tik atskiri asmenys, t.y. religinei bendruomenei nepripažįstama juridinio asmens teisių. Kolūkiai, kooperatyvai, ligoninės, meno, sporto ir kitos draugijos gali būti juridiniai asmenys, tik religinės bendruomenės šios teisės neturi. Taigi Lietuvos tikintieji (panaši padėtis yra visų Tarybų Sąjungos tikinčiųjų) prieš įstatymus nėra lygūs su ateistais, ir valstybė faktiškai juos laiko antraeiliais piliečiais, nors LTSR Konstitucijoje parašyta, kad „Lietuvos TSR piliečiai yra lygūs prieš įstatymą..." (32) str.).

    „Visuotiniai religinių bendruomenių ir tikinčiųjų grupių susirinkimai (išskyrus pamaldas vyksta )... vykdomajam komitetui leidus" (12 str.). Vadinasi, be rajono leidimo negali susirinkti net 3-4 tikintieji aptarti savo tikėjimo dalykų. Šis str. prieštarauja Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai, skelbiančiai, kad kiekvienas žmogus turi teisę į laisvę... dalyvauti taikinguose susirinkimuose (20 str.), ir sudaro įspūdį, kad valstybė į tikinčiuosius žiūri kaip į nusikaltėlius, kurių kiekvienas žingsnis privalo būti kontroliuojamas. Šitokie Nuostatai dirbtinai sukelia tikinčiųjų nepasitenkinimą ir priešiškumą valstybei, o tai labai kenkia normaliems visuomenės vystymosi dėsniams.

    Religinė bendruomenė „iš savo narių tarpo visuotiniame tikinčiųjų susirinkime atviru balsavimu išrenka vykdomuosius organus" (13 str.).

    Jeigu „Bažnyčia Lietuvos TSR atskirta nuo valstybės" (LTSR Konstitucijos 50 str.), tai argi valstybei privalo rūpėti, koks bus religinėje bendruomenėje balsavimas - slaptas ar viešas? Tikintieji reikalavimą, kad religinėje bendruomenėje balsavimas būtų viešas, supranta kaip valdžios pastangą sutrukdyti išrinkti tinkamus religinės bendruomenės atstovus. Kadangi Nuostatai nedraudžia valdžios pareigūnams dalyvauti religinės bendruomenės visuotiniame susirinkime, tai pareigūnai morališkai gali prievartauti religinės bendruomenės narius išrinkti ne bendruomenei, o rajono vykdomajam komitetui priimtinus asmenis.

    Jeigu „viešas balsavimas" nedavė rezultatų ir tikintieji išsirinko sąmoningus ir aktyvius religinės bendruomenės atstovus, tai rajono vykdomasis komitetas turi teisę savavališkai bet kurį asmenį pašalinti iš religinės bendruomenės vykdomojo komiteto organo sudėties (14 str.). Taigi ateistinė valdžia per vykdomuosius komitetus nori administruoti Bažnyčią ir ją pajungti savo reikalams.

    Religiniai susivienijimai neturi teisės organizuoti „vaikų ir jaunuolių specialių susirinkimų..." (17 str.). „Dėstyti tikybą gali būti leidžiama tik dvasinėse mokyklose... (18 str.).

    Tikintys moksleiviai mokyklose yra verčiami rašytis į įvairias bedieviškas organizacijas, o tai prieštarauja Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai, skelbiančiai, kad „niekas negali būti verčiamas stoti į bet kokią organizaciją" (20 str., 2).

    Religingi moksleiviai turi dalyvauti „specialiuose" - ateistiniuose, pionierių, komjaunimo susirinkimuose, tačiau jiems uždrausta drauge susirinkus pagilinti savo tikėjimo žinias, net pasimokyti giedoti religines giesmes, nes visa tai laikoma „specialiu susirinkimu". Nuostatų 17 str. tiesiogiai prieštarauja Visuotinės deklaracijos 20 str., garantuojančiam kiekvienam žmogui (ir vaikui, ir moksleiviui, ir jaunuoliui) teisę dalyvauti taikinguose susirinkimuose.

    Nuostatų 18 str. kalba apie „dvasines mokyklas", kurios Tarybų Lietuvoje yra uždraustos, o vienintelė Kunigų seminarija Kaune griežtai limituota ir kontroliuojama valdžios pareigūnų. 1966 m. gegužės 12 d. įsaku LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas uždraudė organizuoti mokinių religinį mokymą. Iš tikrųjų šis Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas yra negaliojantis, nes tiesiogiai prieštarauja tarptautinei konvencijai „Dėl kovos su diskriminacija švietimo srityje", kuri Tarybų Sąjungoje įsigaliojo 1962 m. lapkričio 1 d. Šios konvencijos 5 str. nurodo, kad tėvai turi turėti galimybę „užtikrinti religinį ir dorovinį vaikų auklėjimą, atitinkantį pačių tėvų įsitikinimus". Nuostatų 17 ir 18 straipsniai atima iš tikinčiųjų tėvų galimybę tokį auklėjimą užtikrinti. Remiantis 1966 m. gegužės 12 d. įsaku keli Lietuvos kunigai - Juozas Zdebskis, Prosperas Bubnys, Antanas Šeškevičius - buvo nubausti kalėti užtai, kad tėvų paprašyti pamokė jų vaikus tikėjimo tiesų.

    Pagal 18 str. gali būti apkaltintas net senelis, kuris savo anūkams pasakoja apie Dievą. Leidimas dėstyti tikybą tik dvasinėse mokyklose, kurios yra uždraustos, iš esmės yra klastingas, slepiąs savyje užmojį kuo greičiau sunaikinti religiją: jis suteikia ateityje galimybę uždrausti kunigams sakyti pamokslus, nes pamokslai ir yra tikybos dėstymas ne dvasinėse mokyklose. Pagaliau 18 str. prieštarauja ir Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai, kuri kiekvienam žmogui „ suteikia laisvę ieškoti, gauti ir platinti informaciją bei idėjas bet kuriomis priemonėmis ir nepriklausomai nuo valstybės sienų"(19 str.). Tad kodėl Nuostatai tikybos dėstymą apriboja kažkokiomis sienomis?

    Kunigams leidžiama atlikti kulto apeigas tik jų aptarnaujamose bendruomenių teritorijose ir bažnyčiose (19 str.).

    Krislus įsakė savo mokiniams eiti ne į valdžios leistą religinę bendruomenę, bet „į visą pasaulį" (Mt.28,19) ir skelbti Evangeliją visiems -pagonims, tikintiesiems, ateistams. 19 str. nuolat verčia kunigus prasikalsti savo sąžinei, tikintiesiems trukdo atlikti tikėjimo uždėtas pareigas. Pvz., valdžios pareigūnai, trukdydami kunigams atlaidų ar rekolekcijų metu padėti vieni kitiems, kartu kliudo tikintiesiems prieiti Velykinės iš -pažinties ar gauti atlaidus ir niekais paverčia LTSR konstitucijos garantuotą „kulto laisvę". 19 str. prieštarauja ir Visuotinei deklaracijai, kuri kiekvienam žmogui suteikia teisę laisvai platinti idėjas „nepriklausomai nuo valstybių sienų"(19 str.), o juo labiau nepriklausomai nuo religinės bendruomenės teritorijos ribų.

    Religiniams centrams ir vyskupijų valdyboms suteikta teisė „gaminti bažnyčios apyvokos ir religinio kulto reikmenis" (32 str.).

    Duodama teisė, bet atimamos galimybės, ir todėl visą pokario laikotarpį Lietuvoje nebuvo oficialiai pagaminta nevieno rožančiaus, nebuvo išleista nevieno katekizmo. Tarybinei valdžiai leidus, pasirodė tik labai ribotas maldaknygių skaičius, kuris nepatenkino net šimtosios dalies tikinčiųjų.

    Nuostatų 22 ir 34 straipsniai, laikydami kulto atlikimui būtinus daiktus valstybės nuosavybe, leidžia valdžios įstaigoms nusavinti net šv. Mišių indus - taures, kielikus ir kita. Tikintiesiems kelia siaubą, kad valstybė įstatymais įteisina šią šventvagystę. Sąžinė įpareigoja tikintį visomis išgalėmis ginti šventus daiktus nuo bet kokių grobikų, todėl šių Nuostatų leidėjai milijonus tikinčiųjų dirbtinai nustato prieš valdžią ir provokuoja juos konfliktui. Minėti straipsniai įžeidžia švenčiausius tikinčiųjų jausmus. Kur tas „Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės", jei valdžios pareigūnų pirštai pasiekia net visų švenčiausią vietą - altoriaus tabernakulį?

    Kai religinei bendruomenei atimama nuosavybė, tada pažeidžiama ir Visuotinė deklaracija, skelbianti, kad „kiekvienas žmogus turi teisę vienas, taip pat drauge su kitais turėti nuosavybę" (17 str.).

    Tik tada tikintieji įsitikins, kad valstybė atsisako Bažnyčios diskriminavimo, kai religinėms bendruomenėms bus leista turėti nuosavybę ir juridinio asmens teises.

    Nuostatai leidžia religinei bendruomenei naudotis maldos namais ir kitu turtu tik sudarius sutartį su rajono LDT vykdomuoju komitetu ir priėmus vienašališkas, primestas sąlygas (23,24,25 str.).

    1948 m., Stalino kulto laikais, vadinamosios sutartys jėga buvo primestos Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje. Tada tikintiesiems buvo grasinama uždarysiant bažnyčias, o kunigai represuojami.

    Keista, bet 1975 m. tarybinė valdžia vėl pakartojo Stalino laikais Bažnyčiai padarytą skriaudą - vėl vertė atnaujinti „sutartis". Iš tikrųjų tikintieji negali laisvai priimti vienašališkų ir tikinčiuosius diskriminuojančių „sutarčių", nes jos tarnauja valdžios pareigūnų administraciniam kišimuisi į Bažnyčios vidaus reikalus, į vidaus gyvenimą.

    Nuostatai leidžia net gyvenviečių vykdomiesiems komitetams bet kada tikrinti bažnyčią ir jos turtą (25 str.). Savaime kyla mintis, kad po šia priedanga valdžios atstovai be jokio įstatymiško leidimo bet kuriuo metu (net ir vidurnakty) gali bažnyčioje daryti kratą - „patikrinti" ir „apžiūrėti turtą", neišskiriant ir altoriaus tabernakulio, kuriame laikomas Švč. Sakramentas.

    Nuostatai numato, kad į religinės bendruomenės atstovų (dvidešimtuko) tarpą vėliau gali įsijungti atitinkamo tikėjimo ar krypties žmonės (27 str.).

    Nuostatai šioje vietoje palieka plyšį, kad į religinę bendruomenę galėtų įstoti neaiškūs asmenys. „Atitinkamos krypties" žmogumi valdžia gali laikyti ir kadaise pakrikštytą asmenį, o šiuo metu jau bedievį, suinteresuotą ginti tik valdžios interesus. Panašūs asmenys, sudarę religinėje bendruomenėje daugumą, gali bendruomenę net suardyti. Iš tikrųjų religinę bendruomenę gali suardyti tik visuotinai žinomi rimti tikintys asmenys.

    Draudimo kompensacija už sudegusius maldos namus pervedama LDT vykdomajam komitetui, kuris turi teisę gautus pinigus paskirti bet kokiems tikslams, net ir ateistinei veiklai (29 str.). Kokia didelė skriauda tikintiesiems! Jie statė bažnyčias, už jas moka mokesčius, o draudimo kompensacijos nelaimės atveju negauna.

    Dažniausiai religinė bendruomenė negauna net leidimo atsistatyti naujus maldos namus. Pvz., Sangrūdoje (Kapsuko raj.) sudegus bažnyčiai draudimo kompensaciją pasiėmė Kapsuko rajono vykdomasis komitetas, o religinei bendruomenei neleido pasistatyti net naujos bažnyčios. Tikintieji turėjo pasitenkinti tik gyvenamuoju namu, kuriame buvo įrengti skurdūs maldos namai. Panašiai atsitiko Batakiuose, Gaurėje ir kitur. 2 str. labai skatina kovingus ateistus sąmoningai naikinti bažnyčias, ir Lietuvos tikintieji įtaria, kad dauguma pokario metais sudegusių bažnyčių buvo sąmoningai piktos valios žmonių sudegintos.

    LTSR Ministrų Taryba turi visišką teisę, neatsižvelgdama į tikinčių žmonių valią, bet kada bažnyčią uždaryti, panaudoti ją profaniškiems reikalams arba ją nugriauti pasisavindama visą jos turtą (30,31,32,33 ir 34 str.). Pokario metais Lietuvoje tikintiesiems buvo padaryta didžiulė skriauda uždarant prieš tikinčios liaudies valią daugybę bažnyčių, kurios buvo paverstos sandėliais, dirbtuvėmis, o Šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje - net ateizmo muziejumi! Kadangi religinė bendruomenė neturi juridinio asmens teisės, tai ji negali teismo keliu ginti savo teisių. Tuo būdu tikintieji visą laiką turi kęsti baimę, pasiduoti vietinių pareigūnų savivalei, nes jiems nuolat už neklusnumą grasoma uždarysiant maldos namus.

    Kad LTSR Ministrų Taryba nutartų uždaryti bažnyčią ir panaikinti religinę bedruomenę, pakanka vietinės ateistų tarybos skundo, jog religinė bendruomenė pažeidžia kulto įstatymus (35,36 str.). Taigi religinė bendruomenė turi drebėti ne tik prieš valdžios pareigūnus, bet ir prieš vietinius ateistus. Nuostatų 35 str. - tai Damoklo kardas, nuolat grėsmingai kabąs virš tikinčiųjų galvų.

    Normali padėtis būtų tada, jei religinės bendruomenės veikla būtų nutraukiama tik teismo būdu už įvykdytą sunkų nusikaltimą, o ne už antikonstitucinių nuostatų nevykdymą.

    37-38 straipsniai teigia, kad ir smulkiausiam bažnyčios remontui reikalingas rajono vykdomojo komiteto leidimas, kad remonto metu, kuris gali trukti ne vienerius metus, gali būti uždraustos pamaldos, kad vykdomieji komitetai, pasiremdami savo atsiųstomis komisijomis, gali nutarti bažnyčią uždaryti arba nugriauti. Visa tai suteikia ateistinei valdžiai plačias galimybes po remonto ar pastato senumo priedanga atimti iš tikinčiųjų bažnyčias ir administraciniu būdu kovoti prieš tikėjimą. Tačiau Nuostatai nieko neužsimena, kad rajonų vykdomieji komitetai padėtų tikintiesiems bent suteikiant bažnyčios remontams reikalingų medžiagų paskyras. Šiuo metu tiek organizacijos, tiek paskiri asmenys bijo prisidėti prie bažnyčios remonto, nes oficialiai tai laikoma beveik antitarybine veikla.

    Religinei bendruomenei leidžiama rinkti aukas tik maldos namuose (45 str. ). Šis str.tiesiogiai yra nukreiptas prieš mažas religines bendruomenes. Kadangi kolūkiečiai sekmadieniais dažnai priversti dirbti, kiti prievarta varomi į darbus, o senesnieji dėl senatvės, tolimo kelio ar kitų priežasčių negali atvykti į bažnyčią, tai jie negali prisidėti prie bažnyčios išlaikymui daromų rinkliavų. Tuo būdu religinei bendruomenei kliudoma turėti pakankamai lėšų remontams, algoms, o svarbiausia - dideliems mokesčiams sumokėti už bažnyčią.

    Religinė bendruomenė neturi teisės steigti savišalpos kasų (45 str. „d").

    Šis draudimas prieštarauja Kristaus įsakymui daryti gera žmonėms ir tuo būdu draudžia tikintiesiems gyventi pagal krikščioniškos meilės reikalavimus. Religinei bendruomenei yra net uždrausta savo nariams teikti materialinę paramą (45 str.. Valstybė tiesiogiai dirbančiųjų bažnytinį darbą (kunigų, vargonininkų, zakristijonų) nepriima į profsąjungas ir neduoda senatvėje pensijos. Jiems negalioja LTSR konstitucijos 32 ir 41 straipsniai. Pvz., Lietuvos kunigai kasmet moka didžiulius mokesčius, o neturi teisės į materialinį aprūpinimą senatvėje. Draudimas religinei bendruomenei teikti materialinę paramą yra nežmoniškas ir tolygus įsakymui, kad bažnyčios tarnai senatvėje turėtų teisę tik į skurdą ir badą. Tikintieji šį Nuostatų straipsnį supranta kaip ateistinės valdžios pastangą atgrasyti tikinčiuosius tarnauti bažnyčiai.

    Kunigams draudžiama parapijiečius lankyti, kalėdoti (45 str.).

    Bažnytinė teisė uždeda kunigams pareigą kiekvienais metais aplankyti visus savo parapijiečius. Nuostatai, drausdami kunigui lankytis pas parapijiečius, nori jį izoliuoti nuo visuomenės. Taigi kunigui draudžiama dirbti ne tik kitose parapijose, bet net ir savo parapijoje negalima atlikti tiesioginių pareigų.

    Kiekvienas bažnyčiai paaukotas daiktas, pvz., kilimas, taurė, paveikslas ir kt., turi būti įtrauktas į inventorizacijos sąrašą (46 str.) ir tampa valstybės nuosavybe. Tikintieji ką nors skirdami bažnyčiai visiškai neturi minties tą daiktą atiduoti valstybei. Šis str. aiškiai diskriminuoja tikinčiuosius ir tarnauja jų atbaidymui savo aukomis remti ir puošti bažnyčias.

    Kunigui leidžiama sunkiai sergantį ligonį aplankyti ligoninėje (49 str. ), tačiau šis leidimas yra nuolat varžomas, nes rajonų vykdomųjų komitetų įsakymu gydytojai labai dažnai neleidžia kunigui aplankyti ligonio motyvuodami, kad jis dar nemirštąs arba nesą atskiros palatos, kur kunigas galėtų suteikti religinius patarnavimus. 49 str. neleistinai siaurina LTSR Konstitucijos garantuojamą teisę į „kulto laisvę".

    Religinėms procesijoms ir apeigoms lauke reikalaujama specialaus rajono vykdomojo komiteto leidimo (50 str.).

    Jeigu ateistai turi teisę organizuoti eisenas, ruošti festivalius ir įvairias civilines šventes viešose vietose, tai lygiai tokią pačią teisę privalo turėti ir tikintieji. Tačiau per visą pokario laikotarpį nė vienai Lietuvos religinei bendruomenei nebuvo duotas leidimas religinei eisenai už šventoriaus ribų. (Išimtis daroma tik kunigų laidotuvių procesijai.)

    50 str. draudžia kunigui atlikti religines apeigas tikinčiųjų butuose, pvz., pakrikštyti sergantį kūdikį, pašventinti namą ir kt. Šį draudimą tikintieji laiko antikonstituciniu kišimusi į privatų piliečių butą ir į jo sąžinės reikalus. Šis str. draudžia be vykdomojo komiteto leidimo net 3-4 tikintiesiems bendrai melstis lauke, miške ir net privačiuose tikinčiųjų butuose. Religines apeigas leidžiama atlikti tik prašant sunkiai sergančiam arba mirštančiam ligoniui. Taigi vykdomajam komitetui paliekama teisė nuspręsti, kad ligonis yra tikrai mirštantis arba sunkiai sergantis. Pvz., Moldavijos TSR teritorijoje reikalaujama, kad gydytojas raštiškai paliudytų, jog ligonis tikrai sunkiai serga, nes tik tada kunigui galima tikėtis gauti leidimą iš vykdomojo komiteto aplankyti ligonį.

    Jeigu tarybinė vyriausybė vers kunigus ir tikinčiuosius laikytis šių antihumaniškų, antikonstitucinių, prieštaraujančių Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai ir kitiems tarptautiniams TSRS susitarimams Nuostatų, tautoje kils sąmyšis, milijonai tikinčiųjų pasijus nuskriausti ir pažeminti.

    Todėl mes dėl aukščiau išdėstytų motyvų prašome TSRS ir LTSR Aukščiausiųjų Tarybų prezidiumus šiuos Nuostatus kuo greičiausiai atšaukti.

TTG KATALIKŲ KOMITETO nariai kunigai:
Jonas Kauneckas,   
Alfonsas Svarinskas,
Sigitas Tamkevičius,
Vincas Vėlavičius,   
Juozas Zdebskis     



LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui
Vilkaviškio vyskupijos kunigų


PAREIŠKIMAS


    Mes, žemiau pasirašę kunigai, pareiškiame savo nuomonę dėl LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1976 m. liepos 28 d. priimtų Religinių susivienijimų nuostatų:

    Religinių susivienijimų nuostatai:
    a) diskriminuoja kunigus bei tikinčiuosius ir daro juos antraeiliais Tarybų Sąjungos piliečiais;

    b) prieštarauja LTSR Konstitucijai, Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai ir kitiems Tarybų Sąjungos pasirašytiems tarptautiniams susi -tarimams;

    c) tarnauja tik ateistams padėdami pačiu grubiausiu būdu administruoti Bažnyčios vidaus gyvenimą.

    Nė vienas turįs sąžinę kunigas ir tikintysis šių Nuostatų negalės laikytis, nes jie prieštarauja Bažnyčios teisei. Vertimas laikytis Nuostatų iššauks daug nemalonių pasekmių, kurių pavyzdžiu gali būti Kybartų klebono kun. S.Tamkevičiaus teismas š.m. sausio 10 d.

    Mes, kunigai, pritariame Tikinčiųjų teisių gynimo Katalikų Komiteto raštui Nr. 5, kuriame išdėstyta Lietuvos kunigų ir tikinčiųjų nusistatymas Religinių susivienijimų nuostatų atžvilgiu.

    Prašome Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumą mūsų samprotavimus pateikti TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui ir gauti iš jo leidimą minėtuosius Nuostatus atšaukti.

1979 m. sausio 10 d.
Pasirašė 92 Vilkaviškio vyskupijos kunigai
ALYTAUS DEKANATAS: Leonardas Kavaliūnas, Kęstutis Bekasovas, Vincas Akelis, Juozas Berteška (dek.), Antanas Mieldažys, Vladas Bobinas, Vytautas Būdas, Jonas Baranauskas, Juozas Gumauskas, Juozas Radzevičius, Juozas Matulevičius, Vitas Urbonas.

ŠAKIŲ DEKANATAS: Jonas Būga, Gintautas Skučas, Vytautas Užkuraitis, Stanislovas Mikalajūnas, Juozas Jakaitis, Jonas Bučinskas, Antanas Akevičius, Juozas Frainas, Juozas Adomaitis, Antanas Maskeliūnas,, Antanas Aleksandravičius, Petras Sitka, Antanas Račkauskas, Juozas Žemaitis (dek.), Juozas Malinauskas, Saliamonas Samuolis, Juozas Juškaitis.

ALEKSOTO DEKANATAS: Vaclovas Stakėnas, Povilas Jančiauskas, Petras Dumbliauskas, Juozas Užupis, Antanas Gražulis, Jonas Paliu-kaitis, Vincas Čėsna, Vaclovas Radzevičius, Antanas Pangonis, Vincas Dumčius, Petras Vagneris, Antanas Jančiauskas, Andrius Rimas, Juozas Pilipaitis, Pranas Liutvinas, Juozas Pečiukonis.

KAPSUKO DEKANATAS: Vaclovas Degutis (dek.), Jonas Kubilius, Lionginas Kunevičius, Kazimieras Burba, Andrius Gustaitis, Juozas Mieldažys, Leonas Lešinskas, Juozas Varvuolis, Juozas Šalčius, Antanas Bakys, Jonas Maksvytis, Kazimieras Juškevičius, Kazimieras Skučas, Albinas Deltuva, Jonas Rusinąs, Juozas Matulaitis, Gvidonas Dovydaitis, Albinas Jaudegis, Mykolas Žemaitis, Pranciškus Šulskis.

LAZDIJŲ DEKANATAS: Pranas Adomaitis, Ignas Plioraitis, Boleslovas Jarušauskas, Juozas Kriščiūnas, Gintautas Steponaitis, Konstantinas Ambrasas, Stanislovas Račkauskas, Alfonsas Sadauskas, Jonas Grudzinskas, Jurgis Sventickas, Juozas Zdebskis, Antanas Vitkus, Krizantas Juknevičius.

VILKAVIŠKIO DEKANATAS: Boleslovas Ražukas, Antanas Lukošaitis, JuozasKupstaitis, Vytautas Vaitauskas, Sigitas Tamkevičius, Vincas Jalinskas, Boleslovas Cegelskas, Juozas Preikšas (dek.), Algis Pasi-liauskas, Vladas Bilius, Kazimieras Montvila, Virginijus į augelis, Algirdas Andrišiūnas.

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum