gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Dok. Nr. 15 - 24 Spausdinti El. paštas

TIKINČIŲJŲ TEISĖMS GINTI KATALIKŲ KOMITETAS

1979 m. gegužės 5 d.
Nr.15

Lietuvos vyskupams ir vyskupijų valdytojams

     Ilgą laiką mes, Lietuvos kunigai, laukėme, kad ordinarai pasisakytų aktualiausiais Katalikų Bažnyčios Lietuvoje klausimais. Todėl gerokai nustebome išvydę pirmąjį viešą pareiškimą, parašytą š.m. balandžio 6 d. ir skirtą Religijų reikalų tarybos įgaliotinio įstaigai. Dėkojame Lietuvos ordinarams už šį viešą žodį, bet kartu jaučiame pareigą pareikšti savo su-sirūpinimą dėl daugelio keliamų ir apleistų klausimų.

    Lietuvos kunigams kelia didelį rūpestį, ar Liturginė komisija pajėgs paruošti tinkamą galutinį Mišiolo lietuvišką tekstą? Pvz., kun. Č. Kavaliausko atliktas Naujojo Testamento vertimas susilaukė nemaža pagrįstų priekaištų. Ar nevertėtų dėti daugiau pastangų, kad mūsų Liturginė komisija galėtų palaikyti kontaktus su šios rūšies specialistais - lietuvių kunigais išeivijoje, pasisavinti, ką anie yra nuveikę, o ne kurti iš naujo?

    Ordinarai prašo 500 000 katekizmų, bet visai nieko neužsimena apie maldaknyges, kurių tiek vaikams, tiek suaugusiems labai trūksta. Šiais metais niekur jų neįmanoma gauti. Iš ko melsis apie 40 000 vaikų, kurie šiais metais priims Pirmąją Komuniją? Mūsų nuomone, jau laikas tarybinei valdžiai priminti, kad mums, Lietuvos katalikams, reikia ne tik tikybos pirmamokslių ir maldaknygių, bet ir religinės literatūros, nes mes privalome turėti galimybę dvasiškai kvėpuoti ir maitintis.

    Labai gerai, kad ordinarai prašo padidinti seminaristų skaičių, tačiau gaila, kad nereikalauja teisės patiems ordinarams pasirinkti kandidatus į seminariją. Ne paslaptis, kad per visą pokario laikotarpį, o ypač per pastaruosius du dešimtmečius bedieviai tiek kišosi į kandidatų atrinkimą, jog patiems geriausiems būdavo užkertamas kelias patekti į seminariją. Iš tikrųjų reikia ne maldauti padidinti stojančiųjų seminarijon limitą, bet aiškiai reikalauti, kad valdžios pareigūnai laikytųsi savo įstatymų ir nesikištų į seminarijos vidaus reikalus. Bedieviai nuolatos deklaruoja, kad seminariją tvarkanti pati Bažnyčios vyriausybė. Todėl ordinarams ir reikia patiems tvarkyti, o ne pridengti grubų valdžios pareigūnų kišimąsi į seminarijos gyvenimą.

    Ordinarai prašo Kauno Švč. Trejybės bažnyčią mokesčių atžvilgiu traktuoti kaip kulto pastatą, o ne kaip sandėlį, t.y. mokesčius sumažinti. Argi tokiam prašymui aptarti reikia ordinarų kolegijos? Nepakeliama mokesčių našta ypač skaudžiai vargina kaimo bažnyčias-joms draudimo mokestis yra trigubai didesnis negu miestų bažnyčioms. Pirmaisiais pokario metais, kai kaimuose nebuvo priešgaisrinės apsaugos punktų, didesni mokesčiai buvo pateisinami, tačiau dabar, kai kiekvienas kolūkis turi priešgaisrines draugijas, trigubai padidinti draudimo mokesčiai yra paprasčiausias valstybinių įstaigų savavaliavimas. Arba kuo pateisinti, kad iki šiol bažnyčios moka po 25 kapeikas už 1 kwh elektros energijos, o privatiems asmenims didžiausias mokestis už 1 kWh tesiekia vos 4 ka -peikas? Šiuos klausimus ordinarams reikėtų kelti viešumon.

    Lietuvos ordinarai prašo Religijų reikalų tarybos įgaliotinį tarpininkauti, kad būtų leista atstatyti Kretingos bažnyčios bokštą.

    Ar Kretingos bažnyčia bus su bokštu ar be jo, nuo to dėl kunigų kaltės sužlugdyta šioje parapijoje pastoracija nepasikeis. Visų pirma, reikia prašyti ne leidimo bokšto statybai, bet kad ordinarai galėtų savarankiškai skirstyti kunigus į parapijas. O kas šiuo metu darosi? Didžiausiose parapijose bedievių valdžios pareigūnų iniciatyva dirba apsileidę, pasenę, invalidai, o ne kartą ir piktinantį gyvenimą gyvenantys kunigai, o uoliausių ir pajėgiausių kunigų ordinarai negali paskirti į pastoracijos atžvilgiu svarbias parapijas. Pvz., Klaipėdos tikintieji seniai prašo Telšių vyskupijos Valdytojo iškelti jų kleboną ir paskirti naują, bet Valdytojas yra bejėgis šitai padaryti.

    Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P.Anilionis reikalauja Telšių katedros vikarą J.Kaunecką iškelti kur nors į vyskupijos užkampį, toliau nuo gerų kelių, kad ten neturėtų ko veikti.

    Tas pats įgaliotinis sukliudė Kauno arkivyskupijos Apaštališkajam Administratoriui paskirti didžiulei Viduklės parapijai vikarą - tegul valdžios nemėgstamas klebonas vienas dirbdamas galą gaus!

    Mes neneigiame, kad bažnyčioms reikalingi bokštai, bet tvirtiname, jog pagrindinis mūsų visų ordinarų ir kunigų rūpestis šiuo metu privalo būti gyvosios Bažnyčios statymas. Jau atėjo laikas ordinarams garsiai prabilti - duokite mums laisvę tvarkyti Bažnyčios ir kunigų reikalus!

    Ordinarai prašo leisti praplėsti Ignalinos bažnyčią ir atkreipti dėmesį į Klaipėdos bažnyčią. Minėtas bažnyčias reikia ne praplėsti, o reikalauti, kad būtų grąžintos neteisėtai užgrobtos bažnyčios Ignalinoje ir Klaipėdoje. Šių parapijų tikintieji jau daug metų reikalauja sugrąžinti paimtas bažnyčias. Todėl ordinarams šią iniciatyvą visokiais būdais reikėtų palaikyti. Taip pat reikalautina, kad būtų sugrąžintos Vilniaus Katedra ir Šv.Kazimiero bažnyčia, paversta bedievišku muziejumi. Juk artėja šv. Kazimiero 500 mirties metų jubiliejus.

    Ką reiškia ordinarų prašymas liturginius kalendorius praplėsti „pamokslinę ir kita medžiaga", Lietuvos kunigams tikrai nesuprantama.

    Jeigu į kunigams skirtą kalendorių bus įdėta du trys sakiniai apie religijos šventę ar šventąjį, kunigai per pamokslus tuo tikrai nepasinaudos, o bedieviai visam pasauliui trimituos, kad Lietuvoje leidžiama pamokslų medžiaga. Jei jau prašyti, tai prašyti rimtai: leiskite Lietuvos kunigus aprūpinti pamokslinę medžiaga; leiskite kasmet išleisti bent po vieną pamokslų knygą, leiskite, kad mūsų broliai išeivijoje galėtų mums atsiųsti religinės literatūros. Tuo tarpu išeivių religinė literatūra papildo tik spec. fondus, prie kurių su spec. leidimais prieina tik bedievių šulai, pvz., J.Aničas, P.Mišutis ir kiti.

    Mes negalime patikrinti, ar teisingos kalbos, lyg šis ordinarų pareiškimas buvo valdžios inspiruotas, bet kiekvienam Lietuvos kunigui yra aišku, jog 9-asis šio pareiškimo punktas: „Ordinarai laiko, jog vyraujan -čiai Lietuvos Katalikų Bažnyčiai tiktų turėti iliustruotą leidinį, kuris nu -šviestų mūsų Bažnyčios gyvenimą ir veiklą" - tikrai ne Dievo Dvasios įkvėptas. Ar toks leidinys nušvies, kaip Lietuvoje smaugiama Bažnyčia, kaip supančiotos ordinarų rankos, kaip kenčia tikintieji inteligentai? Ne, toks leidinys šių klausimų nelies. O gal jame bus talpinamos nuotraukos, kaip pamaldų metu alpsta tikintieji perpildytoje Klaipėdos bažnyčioje, kaip daugelyje Lietuvos vietų, pvz., Sintautuose, Pilviškiuose, Bartninkuose, Alvite ir kitur, riogso sugriautų bažnyčių griuvėsiai ir niekas neleidžia jų atstatyti, kaip nuo vaikų kaklų mokytojai nutrauko medalikėlius ir kryželius? Tad ką tas „iliustruotas leidinys" talpins? Taikos konferencijoje dalyvaujančių ordinarų nuotraukas? Taip, bet tokios nuotraukos gali sukelti tik tikinčiųjų pasipiktinimą. Lietuvos kunigai yra įsitikinę, kad toks „iliustruotas leidinys" būtų tik propagandinis burbulas pasauliui, ypač artėjančios Olimpiados Maskvoje proga. Taigi prašome ordinarus atšaukti „iliustruoto leidinio" prašymą, nes toks leidinys pasitarnautų ne Bažnyčiai, o bedieviams.
*    *    *

    Tuojau po Velykų Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P.Anilionis visose vyskupijose įkalbinėjo dekanus laikytis Religinių susivienijimų nuostatų. Pagal įgaliotinį, dekanai turi padėti, kad visi Lietuvos kunigai laikytųsi šių nuostatų.

    Iš įvykusių pokalbių darome tokią išvadą:

    a) Religijų reikalų taryba dekanams, o perjuos ir kunigams nori įvaryti baimės, todėl dekanai ir buvo sukviesti ne į kurijas, bet į vykdomuosius komitetus;

    b) dekanų rankomis norima smaugti Katalikų bažnyčias;

    c) iš kunigų reikalaujama prisidėti prie bedievių vykdomo nusikaltimo, pažeidinėjant tikinčių vaikų teises - jų nekatekizuoti, nuvaryti nuo altoriaus, išvaryti iš procesijų ir t.t.;

    d) šiuose pokalbiuose dekanai buvo pažeminti, nes tuo pačiu metu, kai įgaliotinis reikalavo išduoti bažnyčios interesus, jie buvo vaišinami kava;

    e) vyskupijų kurijos pažemino save, nes į vykdomuosius komitetus dekanus sukvietė ne valdžios pareigūnai, o pačios kurijos. Pvz., Religijų reikalų tarybos referentas Kožukauskas J.E. vysk. J.Labukui perdavė tokią telefonogramą: „1979 m. balandžio 24 d. Kauno miesto vykdomajam komitete bus pravedamas pokalbis su Jūsų vadovaujamų vyskupijų dekanais. Pokalbio pradžia 14 vai. Prašome užtikrinti visų dekanų dalyvavimą. Pageidaujama, kad pokalbyje dalyvautumėte ir Jūs". Visos kurijos, gavusios įsakymą, tuojau paskubėjo jį įvykdyti.

*    *    *

    Š. m. pradžioje 522 Lietuvos kunigai ir du vyskupai - J.E. Julijonas Steponavičius ir J.E. Vincentas Sladkevičius - pasisakė labai svarbiu Bažnyčios klausimu, kad jie negalėsią laikytis Bažnyčiai primestų Religinių susivienijimų nuostatų, ir reikalavo juos atšaukti. Labai tiktų šiuo klausimu pasisakyti ir pareigas einantiems Lietuvos ordinarams.

    Ypatingai ordinarus raginame rūpintis vaikų teisių pažeidimais Lietuvoje ir Vaiko metų proga šį opų, bet labai svarbų klausimą nuolatos ir nuolatos kelti. Mes esame įsitikinę, kad vaikų atžvilgiu ir mes, dvasininkai, nesame be kaltės. Ordinarai galėtų bent privačiai paraginti kunigus daugiau rūpintis vaikais ir jaunimu, o dėl baimės ar apsileidimo nesirūpinantiems vaikų pastoracija pasiūlyti išsikelti į provinciją ir užleisti vietą drąsesniems ir uolesniems kunigams.

    Gerbiami ordinarai, Dievo Apvaizda mums leido gyventi ir dirbti labai svarbiu ir lemiamu Bažnyčios gyvenimo momentu, tad garbingai atlikime Dievo skirtą misiją.

TTG KATALIKŲ KOMITETO nariai kunigai:
Jonas Kauneckas,
Alfonsas Svarinskas,
Sigitas Tamkevičius,
Vincas Vėlavičius,
Juozas Zdebskis


    Religijų reikalų taryba prie TSRS Ministrų Tarybos
    Įgaliotinis Lietuvos TSR respublikai
    1979.05.16 Nr. 140

    Kun. G.Gudanavičiui
    Joniškio rajonus, Žagarė

    Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pavedimu į Jūsų 1979 metų sausio mėn. 25 dienos pareiškimą pranešame, kad Religinių susivienijimų nuostatus keisti arba panaikinti nenumatoma.

Tarybos įgaliotinis
                    P.Anilionis

232600, Vilnius
Lenino pr. 39, tel. 22228.



    TIKINČIŲJŲ TEISĖMS GINTI KATALIKŲ KOMITETAS
    1979 m. gegužės 25 d.
    Nr. 16

LTSR prokurorui
LTSR švietimo ministerijai

    Mes esame labai susirūpinę, kad Lietuvos TSR mokyklose tebevyksta mokinių terorizavimas. Į TTG Katalikų Komitetą š.m. gegužės 15 d. kreipėsi Irena Želvienė. Iš pareiškimo matyti, kad Egidijus, jos sūnus, besimokąs Telšių I-ojoje vidurinėje mokykloje, tikrai yra skaudžiai persekiojamas. Mokytoja Pilipavičienė tikinčiam ir jokiai organizacijai nepriklausančiam mokiniui Egidijui Želviui prievarta užrišo pionieriaus kaklaraištį, o šiam priešinantis, mušė jį per veidą ir kartu su mokytoja Petraityte įžeidinėjo, vadindamos jį bažnytininku ir net vartodamos necenzūriškus žodžius. Šią visą „pedagogiką" stebėjo didelis būrys vaikų.

    Telšių IV-osios vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas, rajono ateistinio darbo koordinavimo tarybos pirmininkas Andriejauskas rajono laikraštyje „Komunizmo švyturys" /1979.IV.17/piktinasi, kad Vatikano radijas kalba apie mokinių persekiojimą Telšių mokyklose. Jis net drįsta teigti nežinąs nė vieno fakto, kad už religinius įsitikinimus mokiniams būtų rašomi blogesni pažymiai, blogiau įvertintas elgesys, kad tokie mokiniai mokytojų būtų išjuokiami arba įžeidinėjami.

    Galima pateikti daug mokinių įžeidinėjimo faktų.
    Telšių IV-osios vidurinės mokyklos fizinio lavinimo mokytojas Valenčius 1979 m. balandžio 17 d., panaudodamas fizinę jėgą, ėmė iš IV kla -sės mokinių Sauliaus Stonkaus ir Mažeikos kryželius. Istorijos mokytoja Karnišovą toje pat mokykloje IX klasės mokinę Ritą Bumbliauskaitę visą pamoką klausinėjo apie tikėjimą, tyčiojosi iš jos, įžeidinėjo, liepė pasakoti apie pažįstamus kunigus ir t.t.

    Š.m. balandžio 20 d. mes atkreipėme Jūsų dėmesį, kad Plungės I-ojoje vidurinėje mokykloje Vitalijus Semenauskas yra persekiojamas, o mokytojai jo negina, tačiau atsakymo nesulaukėme, nors tarybinės įstaigos privalo per mėnesį atsakyti.

    Prašome užtikrinti, kad ateityje nesikartotų panašūs pedagogų nusikaltimai. Tokiems pedagogams ne vieta tarybinėje mokykloje.

TTG KATALIKŲ KOMITETO   nariai kunigai:
Jonas Kauneckas,
Alfonsas Svarinskas,
Sigitas Tamkevičius,
Vincas Vėlavičius,
Juozas Zdebskis



TIKINČIŲJŲ TEISĖMS GINTI KATALIKŲ KOMITETAS

1979 m. gegužės 25 d.
Nr. 17
KREIPIMASIS

į viso pasaulio krikščionis, tikinčiuosius ir geros valios žmones

    Nuo 1940 m., t.y. įkūrus sovietinę valdžią Lietuvoje, vykdoma kova prieš Katalikų Bažnyčią. Daugiausia skriaudų patiria giliai tikintys, atvirai ir drąsiai tikėjimą praktikuojantys žmonės. Kova prieš tikinčiųjų religinius įsitikinimus kartais įgauna ryškias, grubias prievartos formas, o kartais ji vedama subtiliai ir užmaskuotai. Pastaruoju metu vėl stiprinama ateistinė propaganda, norima įgyvendinti Bažnyčios laisvę paralyžiuojančius Religinių susivienijimų nuostatus, į Bažnyčios griovimo darbą dar labiau norima įtraukti kunigus ir Bažnyčios vadovybę.

    Sovietinės valdžios pareigūnai beveik nereaguoja į tikinčiųjų skundus, nors pagal įstatymus turėtų per mėnesį į juos atsakyti. Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetas jau spėjo pasiųsti įvairioms valdžios instancijoms 12 dokumentų, kuriuose atkreipiamas dėmesys į tikinčiųjų teisių pažeidimus, tačiau nė į vieną negautas atsakymas. Lietuvos tikintieji ir kunigai vis labiau įsitikina, kad beprasmiška kreiptis į sovietinę valdžią, nes ji tikinčiųjų teisių negina, o laužo. Todėl TTG Katalikų Komitetas kreipiasi į viso pasaulio tikinčiuosius ir geros valios žmones, kad jie galingu balsu užstotų diskriminuojamus Lietuvos tikinčiuosius.

    I. Vaikų ir jaunimo diskriminacija.
    Šiuo metu Lietuvoje yra labiausiai diskriminuojami tikintys vaikai ir jaunimas. TTG Katalikų Komitetas š.m. balandžio 18 d. kreipėsi į UNESCO, nurodydamas ryškesnius vaikų diskriminacijos būdus: vertimą ateistiškai elgtis, rašytis į ateistines organizacijas, trukdymą dalyvauti kulto apeigose, baudimą už religinę praktiką ir kt. Štai keletas tikinčių vaikų diskriminavimo pavyzdžių:

    1979 m. Kybartų Donelaičio vidurinėje mokykloje gerai besimokantiems vaikams ir pavyzdingiems moksleiviams buvo sumažintas elgesys vien už tai, kad jie lanko bažnyčią ir neįsirašo į ateistines organizacijas.

    1979 m. gegužės mėn. Telšių IV-ojoje vidurinėje mokykloje mokytoja Pilipavičienė vertė tikintį mokinį Egidijų Želvį užsirišti pionieriaus kaklaraištį. Šiam atsisakius, mokytoja mušė jį per veidą.

    1979 m. gegužės 20 d. Skaudvilėje buvo minimas kun. S.Skučo 50 metų kunigystės jubiliejus. Kad mokiniai negalėtų dalyvauti iškilmėse, Skaudvilės mokykloje sekmadienį buvo padaryta darbo diena. Neatėję į pamokas moksleiviai turėjo rašyti  pasiaiškinimus.

    1979 m. sausio 4 d. Adutiškio vidurinėje mokykloje besimoką 20 moksleivių parašė TSKP CK Sekretoriui L.Brežnevui skundą, kad vien už mokymąsi religinių giesmių jie yra persekiojami mokytojų, net siuntinėjami pas prokurorą.

    II. Vaikų religinis mokymas.
    Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1966 m. gegužės 12 d. įsaku yra uždraudęs vaikų katekizaciją. Trys kunigai - Prosperas Bubnys, Juozas Zdebskis ir Antanas Šeškevičius - už vaikų religinį mokymą buvo nuteisti po metus kalėti lageryje. Daug kunigų ir pasauliečių vaikų už mokymą buvo nubausti piniginėmis baudomis. Kunigams nuolat primenama nemokyti vaikų, o už neklausymą grasinama bausmėmis.

    III. Religinė literatūra.
    Lietuvos katalikai prieš 1940 m. daug turėjo religinių knygų ir laikraščių, o pokario metais valdžia neleido atsispausdinti net tikybos pirmamokslio vaikams. Propagandiniais sumetimais labai mažu tiražu buvo atspausdintas Šv. Raštas, kurio dauguma tikinčiųjų net nematė savo akyse. Lietuvos tikintiesiems trūksta maldaknygių, nes jų atspausdinti valdžia leidžia tik labai mažu tiražu kas dešimt metų.

    IV. Kunigų seminarija.
    Lietuvoje šiuo metu labai trūksta kunigų, nes sovietinė valdžia administracinėmis priemonėmis varžo Kunigų seminarijos veiklą. Pvz., š.m. Kunigų seminariją baigė tik 6 kunigai, nes ribojamas stojančiųjų į seminariją skaičius.

    1946 m. valdžia uždarė Vilniaus, Telšių ir Vilkaviškio kunigų seminarijas; buvo palikta tik Kauno kunigų seminarija su 300 auklėtinių. Laipsniškai klierikų skaičių valdžia sumažino iki 25. Pastaruoju metu plačiai pasaulyje kalbant apie bedievių varžymus seminarijoje, stojančių į seminariją klierikų skaičius padidintas iki 20, tačiau parenkant kandidatus galutinį žodį taria valdžios pareigūnai, ir todėl daug gerų kandidatų į seminariją nepatenka. Be to, klierikai yra verbuojami būti KGB kolaborantais. Šiemet net du klierikai paimti į kariuomenę.

    V. Kunigų perkėlimas.
    Lietuvos vyskupai ir vyskupijų valdytojai neturi teisės savarankiškai skirti kunigus į parapiją. Galutinį žodį ir čia taria bedieviškos valdžios pareigūnai - Religijų reikalų tarybos įgaliotinis. Jo iniciatyva didžiausiuose miestuose Vilniuje, Kaune ir kt. dirba daug senų, ligotų ar bažnytiniam darbui visiškai netinkamų kunigų, o geri ir sveiki kunigai nugrūdami į užkampius. Pvz., dauguma Kauno kunigų klebonų yra nusenę ir ligoniai. Net Kauno arkivyskupijos kanclerio pareigas atlieka moraliai susikompromitavęs kunigas Iz. Butkus, kuris ateistinės valdžios yra ypač remiamas.

    Vilniaus arkivyskupijos kanclerio pareigas eina kun. Jonas Deksnys, kuriam tikintieji dėl nuolatinio girtuokliavimo jau nebeleidžia eiti Dievo Apvaizdos bažnyčios klebono pareigų. Telšių vyskupijos valdytojas negali dėl valdžios trukdymų iškelti Klaipėdos ir Kretingos klebonų, nors tikintieji šito seniai reikalauja. Kai tikinčiųjų spaudžiamas kun. J.Baikauskas atsisakė klebono pareigų, tai Religijų reikalų tarybos įgaliotinis vis tiek neleido jam palikti šio posto...

    Šitoks grubus valdžios pareigūnų kišimasis į kunigų paskirstymus yra akivaizdus Bažnyčios persekiojimo faktas.

    VI. Hierarchija.
    Lietuvos tikintieji ir kunigai apsidžiaugė išgirdę žinią, kad Šv.Tėvas rengiasi Lietuvai paskirti kardinolą. Tai būtų moralinis pripažinimas Lietuvos tikinčiųjų ištikimybės Bažnyčiai, Šv.Tėvui ir paskatinimas dar ryžtingiau kovoti už Dievo ir Bažnyčios teises Lietuvoje. Tačiau ir čia iškyla rūpestis, kad kas nors nesuklaidintų Apaštalų Sosto parenkant tinkamą kandidatą. Kokia būtų didelė nelaimė Lietuvos Katalikų Bažnyčiai, jei šį postą gautų ateistinės valdžios kolaborantas.

    Taip pat Lietuvos kunigai ir tikintieji nenorėtų, kad Popiežius, kada nors paskirdamas Lietuvos vyskupijoms ganytojus, paskirtų ateistinei valdžiai pataikaujančius ir daugiau jos negu Dievo bijančius vyskupus.

    Lietuvoje turime gana daug ryškių faktų, liudijančių, kokia nelaimė, kada ganytojais yra ateistinei valdžiai, o ne Dievui klusnūs ordinarai. Pvz., buvęs Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos Valdytojas Juozas Stankevičius išleido daug raštų, kuriuose kunigams buvo perteikiama ateistinės valdžios valia: uždrausta kalėdoti, katekizuoti vaikus ir t.t.

    Buvęs Vilniaus arkivyskupijos Valdytojas mons. Č.Krivaitis užsienio žurnalistams teigė, kad Lietuvoje esanti tikėjimo laisvė, tuo tarpu kai Bažnyčia buvo skaudžiai persekiojama. 1972 m. Lietuvos ordinarai pasmerkė 17 000 katalikų memorandumą dėl Bažnyčios persekiojimo.

    Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos Apaštališkasis Administratorius dr. J.Labukas ne tik nepalaikė uolių kunigų, bet, valdžios liepiamas, juos dar išbardavo, pvz., už vaikų katekizaciją.

    Ateistinė valdžia Lietuvoje jau turi didelę patirtį, kaip reikia griauti Bažnyčią jos pačios hierarchų rankomis. Ordinarų pavyzdžiu seka dalis dekanų ir eilinių kunigų. Š.m. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P.Anilionis, sukvietęs dekanus į vykdomuosius komitetus, aiškino, kas kunigams leistina ir kas ne. Po to dalis dekanų iš didelio paklusnumo valdžiai net persistengė, pvz., Klaipėdos dekanas J.Baikauskas išsiuntinėjo savo dekanato kunigams raštą, kuriame išdėstė įgaliotinio P.Anilionio draudimus.

    VII. Bažnyčios.

    Lietuvoje yra daug bažnyčių, kurios karo metu buvo apgriautos, o po karo nebuvo leista jų atstatyti. Pvz., Vilkaviškio katedra (dabar visiškai sugriauta), Sintautų, Alvito, Pilviškių, Bartninkų ir kitos bažnyčios.

    Daugelis labai reikalingų bažnyčių buvo uždaryta. Vien tik Vilniuje uždaryta jų apie 30, pvz., Šv.Kazimiero bažnyčia paversta ateizmo muziejumi, Vilniaus Katedra - paveikslų galerija ir 1.1. Kaune uždaryta Įgulos bažnyčia, Jėzuitų, Benediktinų, Seminarijos, Šančių, Šančių Įgulos (gražaus bizantiško stiliaus) ir kitos bažnyčios.

    Klaipėdos, Ignalinos ir Žaliosios (Vilkaviškio raj.) tikintieji daug kartų prašė sovietinę vyriausybę atiduoti uždarytas jų bažnyčias, tačiau valdžia į tikinčiųjų prašymus nereagavo. Š.m. Klaipėdos tikintieji surinko 10 000 parašų, kad būtų sugrąžinta atimta Taikos Karalienės bažnyčia. Žaliosios tikintieji sekmadieniais meldžiasi kapinėse, o jų bažnyčioje mala grūdus.

    VIII. Kryžių naikinimas.
    Nuo seno Lietuvos laukuose ir sodybose buvo statomi meniški kryžiai. Panašių kryžių mūsų tautiečiai yra pastatę ir užsienyje. Pvz., Niujorke. Per visą laikotarpį šie kryžiai sistemingai naikinami, o naujų pastatyti neleidžiama. Š.m. gegužės 20 d. į TTG Katalikų Komitetą raštu kreipėsi Petrašiūnų tikintieji prašydami painformuoti visuomenę ir Šv.Tėvą apie naują ateistų piktadarystę. Gegužės 15 d. naktį atvažiavo prie vieno pakelėje stovėjusio kryžiaus trys milicijos mašinos, du sunkvežimiai su darbininkais ir kėsinosi jį nugriauti. Būrys jaunimo ir suaugusiųjų gynė kryžių, bet nepajėgė atsilaikyti prieš gausesnį kryžių niokotojų būrį. Keli jaunuoliai buvo suimti ir nubausti po 10 parų arešto, o po to jie turės dar daug nemalonumų. Kiti žmonės tardomi. Pats kryžius buvo iškastas ir pastatytas Petrašiūnų bažnyčios šventoriuje esančiose kapinėse. Daug kryžių ne perkeliama, o tiesiog sunaikinama.

    IX.Bažnyčių naikinimas ir Švč. Sakramento išniekinimas.
    Daug bažnyčių Ryliškėse, Gaurėje, Batakiuose, Sangrūdoje ir kitur buvo ateistų sudegintos. Milicijos organai nesiėmė reikalingų priemonių nusikaltėliams išaiškinti.

    Bažnyčios nuolatos apiplėšiamos išniekinant Švč.Sakramentą. Š.m. balandžio 10 d. naktį buvo pavogtas Švč. Sakramentas iš Žemaičių Kalvarijos ir Sedos bažnyčių, o gegužės 3 d. naktį - iš Dotnuvos bažnyčios.

    Valdžios pareigūnai nesirūpina surasti nusikaltėlių, o kai tikintieji išniekintose bažnyčiose atlieka permaldavimo dienas, juos tardo KGB. Šitaip yra buvę Upynoje, Žemaičių Kalvarijoje ir kitur. Tokia saugumo pareigūnų veikla verčia manyti, kad Švč. Sakramento išniekinimai yra sąmoninga ateistų akcija prieš Lietuvos tikinčiuosius.

    X.Įstatymiška tikinčiųjų diskriminacija.

    Lietuvos tikintieji yra diskriminuojami ne atsitiktinai, bet ši ateistų veikla remiasi tarybiniais įstatymais. Patys svarbiausieji yra šie: 1966 m. gegužės 12 d. LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimas „Dėl Lietuvos TSR Baudžiamojo Kodekso 143 str. taikymo" ir 1976 m. liepos 28 d. LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku patvirtinti Religinių susivienijimų nuostatai. Šie abu Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo dokumentai Lietuvos tikinčiuosius pastato į vergišką padėtį. TTG Katalikų Komitetas 1978 m. gruodžio 25 d. išleido dokumentą, kuriame nurodomas antihumaniškas ir diskriminacinis Religinių susivienijimų nuostatų pobūdis.

    XI. Alkoholizmas.
    Lietuvos Katalikų Bažnyčiai didžiulę žalą daro išplitęs alkoholizmas, kurį sukėlė masiška alkoholio gamyba bei kova su tikėjimu. Visos Lietuvos maisto prekių parduotuvės yra užverstos alkoholiniais gėrimais, būtiniausių maisto produktų trūksta. 1978 m. vienas Širvintų raj. gyventojas alkoholiniams gėrimams išleisdavo vidutiniškai 183,5 rub. Kiekvienais metais alkoholio gamyba plečiama, o blaivybės draugijos valdžia steigti neleidžia. Pastaruoju metu į TTG Katalikų Komitetą pradėjo plaukti iš įvairiausių Lietuvos vietovių prašymai atkreipti sovietinės valdžios ir plačiosios pasaulio visuomenės dėmesį į šį baisų tautos ir Bažnyčios žudymo darbą ir padėti su juo kovoti.

    Lietuvos kunigai ir tikintieji pergyvena skaudų išmėginimą, tačiau pasiryžę ginti Dievo ir Bažnyčios teises. Jų visos viltys žemėje yra sudėtos į naująjį Šv.Tėvą Joną Paulių II ir į viešąją opiniją, kuri pajėgi pristabdyti grubų bedievių siautėjimą.

TTG KATALIKŲ KOMITETO nariai kunigai:
Jonas Kauneckas,
Alfonsas Svarinskas,
Sigitas Tamkevičius,
Vincas Vėlavičius,
Juozas Zdebskis

    TIKINČIŲJŲ TEISĖMS GINTI KATALIKŲ KOMITETAS

    1979m. liepos 6 d.
    Nr. 18

Lietuvos TSR prokurorui

    1979 m. birželio 28 d. Varėnos liaudies teismas turėjo nagrinėti Aleksandro Razvinavičiaus baudžiamąją bylą dėl 1979 m. birželio 1 d. įvykusios avarijos. Teisme kaip nukentėjęs dalyvavo Kybartų klebonas kun. Sigitas Tamkevičius. (Į teismą, saugumo pareigūnų skatinamas, kreipėsi pats Razvinavičius.)

    Teismo procese norėjo dalyvauti nemažas tikinčiųjų būrys, tačiau teismas buvo atidėtas, paskelbus, kad Razvinavičius sergąs. Iš tikrųjų tai buvo apgavystė. Kunigas Sigitas Tamkevičius su keturiais liudininkais tuojau pat nuvyko pas Razvinavičių ir sužinojo, kad jis iš vakaro gavo milicijos pareigūnų kvietimą birželio 28 d. 6 vai. nuvykti į Šalčininkų rajono VR skyrių. Anksti rytą jis ten ir nuvyko.

    Tamsta Prokurore, išaiškinkite, kas buvo šios apgavystės iniciatorius ir kam ji buvo reikalinga? Ar Lietuvos TSR BPK leidžia šitaip apgaudinėti teismo dalyvius ir stebėtojus?

    Tikintieji, jausdami apgavystę ir solidarizuodamiesi su ištisus metus dėl šios avarijos varginamu kunigu, lauke sugiedojo „Marija, Marija". Milicija su vandeniu vaikė besimeldžiančius žmones, kurie po kelių giesmės posmų nuėjo į bažnyčią. Išklausę šv.Mišių visi ramiai ruošėsi važiuoti namo, tačiau geležinkelio stotyje didelis milicininkų ir saugumiečių būrys pradėjo gaudyti jaunimą ir suaugusius ir kišti juos į mašinas. Buvo suimta vienuolika jaunuolių ir du suaugusieji - Antanas ir Dana Kelmeliai.

    Suėmimo metu Dana Kelmelienė milicijos pareigūnų buvo prismaugta, tąsoma už plaukų ir mušama. Pareigūnai tyčiojosi iš šios moters, vadindami ją valkata ir žadėdami ją paleisti, jei jinai milicininkams pavesianti savo dukrą... Vienas pareigūnas išsireiškė: „Mes tau taip padarysime, kad į teismą daugiau neateisi!" Iš tikrųjų, Dana Kelmelienė buvo taip sumušta per galvą, kad reikėjo iškviesti greitąją pagalbą. Buvo nustatytas smegenų sukrėtimas, ligonė jautėsi labai blogai. Vietoje būtino po galvos sumušimo ramaus gulėjimo Dana Kelmelienė gavo 15 parų ir buvo tampoma pas tardytojus. Tik po dviejų dienų Dana Kelmelienė, jos vyras Antanas ir vienas jaunuolis iš Vilkaviškio buvo paleisti. Suimtas jaunimas po tardymo buvo paleistas tą pačią teismo dieną.

    Varėnos milicijos pareigūnai paleisdami Daną Kelmelienę prigrasino niekur nesiskųsti, nes visiems kliūsią.

    Paleistą iš arešto Daną Kelmelienę žmonės nuvežė į Vilkaviškio ligoninę (Kelmeliai gyvena Vilkaviškyje), tačiau rajoninės ligoninės gydytojas Jelisejevas liepos 1 d. net du kartus atsisakė sumuštąją paguldyti į ligoninę. Gydytojas įrodinėjo, kad niekas negalėsiąs surašyti „tokios" ligos istorijos (moteris tarybinių pareigūnų sunkiai sumušta!), o be ligos istorijos priimti į ligoninę negalima...

    Visi šie įvykiai rodo, kokia beteisė padėtis šiuo metu visų Lietuvos tikinčiųjų. Jie atvyko į viešą teismo procesą ir neturėjo jokių piktų kėslų, tad kam reikėjo juos apgaudinėti, paskui stebint didžiulei varėniškių miniai gaudyti, plūsti, suimimėti ir mušti. Nejaugi tokios priemonės reikalingos tikinčiųjų terorizavimui, kad jie niekada daugiau neišdrįstų atvykti į kunigo teismą? Mes atkreipiame dėmesį, kad šitokie tarybinių pareigūnų veiksmai labai kompromituoja tarybinės administracijos ir teisingumo organų prestižą, nes tiesiogiai nukreipti prieš Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją.

    Tamsta Prokurore, išaiškinkite nusikaltėlius, 1979 m. birželio 28 d. Varėnoje sumušusius Daną Kelmelienę, ir užkirskite kelią milicijos bei pareigūnų savivalei. Mes taip pat prašome išsiaiškinti, ar Vilkaviškio rajoninės ligoninės gydytojas Jelisejevas iš baimės ar vykdydamas kažkieno įsakymą atsisakė sunkią ligonę Daną Kelmelienę paguldyti į ligoninę.


TTG KATALIKŲ KOMITETO nariai kunigai:
Jonas Kauneckas,   
Alfonsas Svarinskas,
Sigitas Tamkevičius,
Vincas Vėlavičius,   
Juozas Zdebskis     

Adresas:
Kun.Alfonsas Svarinskas
Šaltinio g. 1
234422 Raseinių raj. Viduklė





TSRS prokuratūra
Lietuvos TSR prokuratūra
1979.08.10 3(3136) 79

Raseinių rajonas, Viduklė, Šaltinio g. 1
pil. Svarinskui Alfonsui

    Pranešame, kad Jūsų pareiškimo nurodyti faktai respublikos prokuratūroje patikrinti.

    Nustatyta, kad minimi piliečiai Varėnos raj. liaudies teismo nubausti pagrįstai. Sutinkamai su jų pareiškimais D.Kelmelienė, A.Kelmelis ir V.Narbutaitis nuo tolimesnės bausmės atlikimo buvo atleisti.

    Vairuotojas A.Razvinavičius 1979.07.13 d. pagal LTSR BK246str. I d. buvo nuteistas vieneriems metams ir 6 mėn. laisvės atėmimo, o pritaikius BK 46 str. I d., jam paskirtas 3 metų bandomasis laikotarpis.

Tardymo skyriaus prokuroras justicijos patarėjas        G.Gutauskas




TIKINČIŲJŲ TEISĖMS GINTI KATALIKŲ KOMITETAS

Moldavijos TSR Romos Katalikų      
Bažnyčios tikinčiųjų iš Dnestrovsko,
Krasnovo ir Glince kaimų               

PRAŠYMAS

    Iš radijo laidų mes sužinojome, kad Lietuvoje susikūrė Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetas, ir nusprendėme kreiptis į Jus prašydami pagalbos.

    Pas mus, Moldavijoje, tik viena bažnyčia Kišiniove ir tik vienas kunigas Vladas Zavalniuk. Mes ne kiekvieną sekmadienį galime dalyvauti bažnyčioje pamaldose, nes iki bažnyčios 120 km.

    Sunkesnė padėtis yra mūsų senų tėvų, senelių, mirštančiųjų ir mirusiųjų. Religijų reikalų įgaliotinis MTSR drg. Vikonskis drauge su Maskvos komisija griežtai uždraudė mūsų kunigui išvažiuoti už Kišiniovo ribų, kad suteiktų religinius patarnavimus ligoniams ir mirštantiems, seneliams ir laidojimo atveju. Tokie draudimai jau ne pirmą kartą. Kunigui leidžia išvažiuoti tik tuo atveju, kai bus gautas leidimas iš vietinės valdžios ar paties drg. Vikonskio.

    Kol ligonio artimieji vaikštinėja prašydami leidimų, kurių negauna, atsitinka, kad ligonis ir numiršta. Vėl prasideda viskas iš naujo - reikia leidimo atvažiuoti kunigui laidotuvėms. Taip prisieina su dideliu skausmu širdyje laidoti artimuosius neišpildžius jų prašymo. Žinoma, ne visuomet liga baigiasi mirtimi, tačiau mes ne visada žinome, kada Dievas pašauks mus pas save.

    Mūsų jaunimui, vaikams skaudu žiūrėti į mūsų nusenusius tėvus, sergančius, mirštančius, kai mes negalime išpildyti jų prašymo, o kai kada ir paskutiniojo jų prašymo.

    Bet ir mums, jaunesniajai kartai, reikia sakramentų. Juk Dievas ir jaunus pakviečia pas save. Labai prašome Jūsų pagalbos į mūsų prašymą.
Pasirašė 15 tikinčiųjų


    TIKINČIŲJŲ TEISĖMS GINTI KATALIKŲ KOMITETAS
    1979 m. rugpjūčio 15 d.
    Nr. 19

TSRS Generaliniam Prokurorui
Nuorašai:
Lietuvos TSR, Baltarusijos TSR ir Moldavijos TSR prokurorams

    Mes norime atkreipti Jūsų, Generalini Prokurore, dėmesį, kad Tarybų Sąjungoje iki šiolei yra diskriminuojami ir grubiai persekiojami kata -likai. Štai keletas faktų: 1979 m. birželio 28 d. Lietuvos TSR, Varėnoje milicijos ir saugumo darbuotojai sunkiai sumušė tikinčią moterį Daną Kelmelienę, atvykusią dalyvauti kun. Sigito Tamkevičiaus teisme. Moteris buvo prismaugta, tąsoma už plaukų ir jai buvo smarkiai sumušta galva. Po to ji gavo 15 parų arešto, buvo tampoma pas tardytojus, kurie ciniškai tyčiojosi iš sumuštos moters. Milicijoje Dana Kelmelienė prarado sąmonę, ir jai buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba. Birželio 30 d. sumuštoji moteris sunkios sveikatos būklės buvo paleista namo. Kai artimieji ją atvežė į Vilkaviškio rajoninę ligoninę, gydytojas Jelisejevas atsisakė ligonę priimti, nes bijojo ligos istorijoje parašyti tiesą - moteris sumušta milicijos ir saugumo pareigūnų! Nuo liepos 1 d. iki 20 d. Kelmelienė gydėsi Kazlų Rūdos ligoninėje. Diagnozė - galvos smegenų sukrėtimas. Iš Kazlų Rūdos ligonė buvo pervežta į Valkininkų sanatoriją „Pušelė". Liepos 25 d. į sanatoriją atvyko Varėnos prokuroras ir norėjo ligonę apklausti, tačiau gydytojai jam patarė apklausą atidėti, nes ligonės būklė esanti sunki. Prokuroras pasiūlymą priėmė, tačiau tuojau pat atsiuntė iš Vilniaus gyd. Germaniškį patikrinti ligonės sveikatos būklės. Gyd. Germaniškis patvirtino ankstesnių gydytojų nustatytą diagnozę-galvos smegenų sukrėtimą. Visų nuostabai, kitą dieną, t.y. rugpjūčio 2 d., iš Vilniaus atvyko nauja komisija „patikrinti" iš naujo D.Kelmelienės sveikatos. Neurochirurgas Vasiliauskas apžiūrėjo ligonę, o teismo ekspertas Petrulis ją įžeidinėjo. Pagal jį, D.Kelmelienė esanti sveika, milicijos kameroje nebuvo uždaryta ir tik apsimetanti ligone. Ekspertai į ligos istoriją įrašė, kad galvos sukrėtimo požymių nenustatyta. Valkininkų sanatorijai „Pušelė" buvo įsakyta D.Kelmelienę greitai išrašyti namo, kas ir buvo padaryta. Šiuo metu D.Kelmelienė toliau gydosi namie.

    1979 m. liepos 20 d. Baltarusijos TSR, Astravo rajone, Girių km. Angelė Ramanauskaitė dešimčiai lietuvių vaikų pasakojo apie Dievą. Astravo rajono pareigūnai, sužinoję apie šį įvykį, atsiuntė dvi milicijos mašinas ir suėmė Angelę Ramanauskaitę. Ji kaltinama suorganizavusi „religinę mokyklą" ir dalijo vaikams religinę literatūrą. Šiuo metu Angelė Ramanauskaitė kalinama Lydoje ir laukia teismo. Angelės Ramanauskaitės suėmimo faktas liudija, kad Baltarusijos TSR, kaip ir kitose TSRS respublikose, norima administracinėmis priemonėmis sunaikinti Katalikų Bažnyčią. Čia neleidžiama veikti net Kunigų seminarijai, į parapijas nepriimami dirbti kunigai iš Lietuvos, o daugelis gražių bažnyčių barbariškai nusiaubtos.

    Ne mažiau katalikai kenčia ir Moldavijos TSR teritorijoje. Čia jie turi tik vienintelį kunigą Vladislovą Zavalniuk, kuriam Moldavijos TSR administracijos aparato darbuotojai nuolatos trukdo eiti kunigo pareigas; jam kliudoma nuvykti net pas mirštančius ligonius. Iš tolimiausių respublikos kampų tikintieji telegramomis iškviečia kunigą pas sunkiai sergančius ligonius, tačiau Religijų reikalų tarybos įgaliotinis ne pas visus ligonius leidžia kunigui nuvykti. Tikintieji, prašydami savo religinei praktikai elementariausių teisių, apvažinėjo daugelį kartų visas galimas įstaigas nuo Kišiniovo iki Maskvos ir visur gavo neigiamą atsakymą. Vietiniai pareigūnai iš katalikų tyčiojasi ir juos gąsdina. Pavyzdžiui, Raškovo tikintiesiems sakoma, kad jie greičiau pamatysią ne kunigą, o baltąsias meškas, kad jie būsią išsiųsti į BAM'ą ir t.t.

    Tamsta Generalini Prokurore, sustabdykite tarybinio administracinio aparato pareigūnų siautėjimą šiame pareiškime nurodytose vietovė -se ir visoje TSRS teritorijoje, nes tai visiems žalinga: tikintieji kenčia dėl diksriminavimo ir persekiojimo, o tarybinės vyriausybės autoritetas krinta visame pasaulyje.

TTG KATALIKŲ KOMITETO nariai kunigai:
Jonas Kauneckas,
Alfonsas Svarinskas,
Sigitas Tamkevičius,
Vincas Vėlavičius,
Juozas Zdebskis
Adresas:
Lietuvos TSR
234290 Kybartai,
Darvino g. 12
Kun. Sigitui Tamkevičiui



    TIKINČIŲJŲ TEISĖMS GINTI KATALIKŲ KOMITETAS

    1979 m. rugpjūčio 15 d.
    Nr.20
KREIPIMASIS

į Lietuvos ordinarus, kunigus, inteligentus ir visus brolius Tėvynėje ir išeivijoje

    Neseniai Lenkijos katalikai paminėjo 1000 metų krikščionybės jubiliejų, kuriam ruošėsi 10 metų. Šiais metais iškilmingai buvo paminėtas Krokuvos vyskupo kankinio šv.Stanislovo mirties jubiliejus, pats Šv.Tėvas ta proga aplankė Lenkiją. Ukrainos katalikai ruošėsi minėti 1988 m. 1000 metų krikščionybės įvedimo Kijevo Rusijoje jubiliejų. Ir mes, lietuviai, esame dviejų didelių jubiliejų išvakarėse: 1) 1984 m. sueina 500 metų nuo šv. Kazimiero mirties; 2) 1987 m. švęsime 600 metų Lietuvos krikšto jubiliejų. Taigi laikas ir mums, Lietuvos katalikams, pradėti ruoštis tinkamai paminėti šias dideles sukaktis. Mes prašome ordinarus, kunigus, Vatikano radiją ir lietuvišką išeivijos spaudą nušviesti palaimingą Katalikų Bažnyčios veiklą Lietuvoje per 600 metų. Ta proga reikėtų sustiprinti vaikų katekizaciją, raginti katalikus krikščioniškai gyventi ir tvarkyti šeimų gyvenimą, auginti gausesnes šeimas. Kunigų pareiga per rekolekcijas, misijas ir kitokiomis progomis dvasiškai ruošti žmones šiems jubiliejams. Lietuva kenčia ne tik dėl išorinės laisvės trūkumo, bet ne mažiau jai skriaudos daro masiškai plintantis girtuokliavimas. Mūsų krašto dvasinis atgimimas prasidės tik užkirtus kelią šiai blogybei. Tikinčiųjų teisėms ginti komitetas yra gavęs daug pareiškimų iš įvairių Lietuvos vietovių; jaunimas prašo pagalbos ir nurodo, kaip sparčiai plinta alkoholizmas, nuo kurio labiausiai kenčia jaunimas ir šeimos. Lietuvos inteligentai šiais metais bandė įkurti blaivybės draugiją, bet tarybinė vyriausybė tam kilniam tikslui nedavė leidimo. Todėl lieka vienintelis būdas - kovoti su alkoholizmu per Bažnyčią. Prašome ordinarus, kunigus, inteligentus, brolius Tėvynėje ir išeivijoje kovoti už tautos blaivybę. Neįkainojamą paslaugą mums gali padaryti broliai išeivijoje, nes jie turi daug masinės komunikacijos priemonių. Siūlome 1980 m. paskelbti Lietuvoje ir išeivijoje Blaivybės metais. Artėjančių didžiųjų jubiliejų proga kreipkimės į tarybinę vyriausybę, kad sugrąžintų atimtas bažnyčias: Vilniaus Katedrą, Šv. Kazimiero bažnyčią, Kauno Įgulos bažnyčią ir Klaipėdos Taikos Karalienės Švč. Mergelės Marijos bažnyčią. Reikalaukime leidimo grįžti į savo katedras vyskupui Julijonui Steponavičiui ir Kaišiadorių vyskupui Vincentui Sladkevičiui, kuris be teismo jau 20 metų vargsta tremtyje. Palaikykime kiekvieną gerą iniciatyvą, kuri bent trupinėliu gali prisidėti prie mūsų krašto dvasinio atgimimo. Stebėdami dabartinį religinį atgimimą Lietuvoje su viltimi žvelgiame į ateitį.

    Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė! (Psl. 45,2)

TTG KATALIKŲ KOMITETO nariai kunigai:
Jonas Kauneckas,    
Alfonsas Svarinskas,
Sigitas Tamkevičius,
Vincas Vėlavičius,   
Juozas Zdebskis      



Tikinčiųjų, teisėms ginti Katalikų Komitetui

    Lietuvių tauta skęsta alkoholyje, „vis daugiau parduodama alkoholio, girtavimas plinta" („Mokslas ir gyvenimas", 1978.IX). Prieš 100 metų lietuviai išgerdavo 1 mln. kibirų (MG, 1975. V), o 1976 m. -3,5 mln. kibirų (MG, 1978.1). Per dvejus (1967-1968) metus Lietuvoje išgerta 100 megalitrų degtinės ir vyno. Vienam gyventojui per metus išeina 16,5 1 (MG, 1978.1). 1975 m. vienas Lietuvos gyventojas išleido alkoholiniams gėrimams 162 rub. (MG, 1978.X), o Alytuje -173 rub. („Švyturys", 1975, Nr.23), Širvintų raj. - 18 rub., be alaus („Tarybinis mokytojas", 1978.IX.4). „Iš 3 262 000 Lietuvos gyventojų - 62700 alkoholikų, kuriems reikia gydymo" (iš Kauno instituto dėst. Vegerto paskaitos 1979 m. Birštone). Kas 52 žmogus - alkoholikas.

    Į alkoholizmo liūną ypač klimpsta Lietuvos jaunimas; priverstiniam gydymui siunčiami daugiausia jauni žmonės (MG, 1978.IX). „Nebemadinga eiti į šokius blaiviam", - rašė Marcinkevičius („Tarybinis mokyto -jas", 1978.VIII.25). „Net mergaitės geria" (ten pat). Yra tokių mokytojų, kurie išgerdinėja kartu su mokiniais, nesulaukusiais net 15 metų, aštuonmetėje mokykloje („Tarybinis mokytojas", 1978.X.4). Išgertuvių papročiai pas mus taip giliai įsišakniję, kad praktiškai alkoholizmas lydi žmogų iki mirties („Komjaunimo tiesa", 1978.VIII. 18).

    „Kadangi dabartinėje Lietuvoje (prof. dr. Marcinkevičius) iki šiol prieš girtavimą niekas rimtai nekovoja", mes, Lietuvos jaunimas, kreipiamės pagalbos į Tikinčiųjų teisių gynimo Katalikų Komitetą.
Parašai: iš viso 450 įskaitomų parašų




    TIKINČIŲJŲ TEISĖMS GINTI KATALIKŲ KOMITETAS

    1979 m. rugsėjo 12 d.
    Nr. 21

LTSR KP Centro Komitetui
LTSR Ministrų Tarybai

    Lietuvos TSR Konstitucijos 50 straipsnis skelbia: „Bažnyčia Lietuvos TSR atskirta nuo valstybės ir mokykla - nuo Bažnyčios".

    J.Aničas savo brošiūroje „Socialistinė valstybė ir religiniai kultai" (Vilnius, 1979) taip komentuoja Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės: „Konstitucijoje skelbiama svarbiausia sąžinės laisvės garantija - Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės ir mokyklos nuo Bažnyčios. Valstybės organai nesikiša į vidinius (dogminius ir kanoninius) Bažnyčios reikalus..." (p. 33). „Socialistinė valstybė... nesikiša į religinių susivienijimų vidaus, su kanonais susijusią veiklą" (p. 34).

    Mes norime šiuo raštu dar kartą priminti, kad LTSR Konstitucijos 50 straipsnį tarybiniai pareigūnai nuolatos grubiai laužo. Neseniai į TTG Katalikų Komitetą kreipėsi 267 Kirdeikių parapijiečiai ir Daugailių parapijos klebonas kun. Petras Baltuška, papasakodami sunkiai įtikinamų faktų. Štai jie:

    1979 m. Kirdeikių parapijos bažnyčios komiteto pirmininkas Kindurys atsisakė savo pareigų. Tada Utenos rajono ir Saldutiškio apylinkės pareigūnai nutarė patys suorganizuoti naujo pirmininko rinkimus. 1979 m. gegužės 6 d. Saldutiškio apylinkės pirmininkas A. Šapranauskas ant bažnyčios durų pakabino tokį skelbimą: „Kirdeikių parapijos tikinčiųjų dėmesiui: Šių metų gegužės 13 d., tuojau po pamaldų, 14.15 vai. įvyks tikinčiųjų bendruomenės susirinkimas, kuris vyks vidurinės mokyklos salėje. Darbotvarkėje naujo bažnytinio komiteto rinkimai. Saldutiškio apylinkės LDT pirmininkas A. Šapranauskas".

    Kirdeikių parapijos klebonas kun. Petras Kražauskas, suprasdamas bedievių kėslus, gegužės 9 d. sušaukė bažnyčios komiteto susirinkimą. Komiteto nariai priėmė pirmininko Kindurio atsistatydinimą, o klebonas kun. Kražauskas, remdamasis Bažnyčios įstatymais - CIC1183 str. ir Lietuvos Vyskupų sinodo nuostatais, perėmė bažnyčios komiteto pirmininko pareigas. Apie įvykusį posėdį buvo surašytas protokolas ir pasiųstas Utenos raj. vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui J.Labanauskui.

    Gegužės 13 d. 14 vai. 30 min. vidurinės mokyklos salėje įvyko tikinčiųjų susirinkimas, kuriam vadovavo pavaduotojas J.Labanauskas. Cituojame kirdeikiečių pareiškimą: „J.Labanauskas susirinkusiems aiškino Konstituciją, kad valstybė atskirta nuo Bažnyčios, kad visi žmonės prieš įstatymus lygūs, visiems garantuojama sąžinės laisvė ir kad valstybė nesikiša į Bažnyčios reikalus. Po to skaitė anoniminius laiškus klebono adresu. Paskui pranešė, kad dabar bus renkamas naujas bažnyčios komi -tetas. Susirinkimo dalyviai pareiškė, kad bažnyčios komitetas jau yra išrinktas gegužės 9 d., ir jam vadovauja vietos klebonas. Kirdeikiečiai nesutiko, kad bedieviai kištųsi į Bažnyčios vidaus reikalus, ir išėjo iš salės. Vis dėlto, nepaisant tikinčiųjų priešinimosi, J.Labanauskui vadovaujant, buvo sudarytas tarybinis komitetas. Visi tikintieji buvo skaudžiai užgauti ir papiktinti ateistų savivalės, nes jie vienaip kalba, o kitaip elgiasi".

    Labai panašiai tarybinės valdžios pareigūnai savavaliavo ir Daugailių parapijoje.

    1979 m. balandžio 20 d. mirė Daugailių katalikų parapijos bažnyčios komiteto pirmininkas Juozas Tarulis. Gegužės 6 d. įvyko bažnyčios komiteto narių susirinkimas, kuriame dalyvavo 21 narys. Susirinkusieji vienbalsiai nutarė bažnyčios komiteto pareigas pavesti vietos klebonui kun. Petrui Baltuškai, nes to reikalauja Bažnyčios teisė: „Jei kas nors, ar tai būtų dvasininkas, ar pasauliečiai, įtraukiami į bažnytinio turto valdymą, jie visi kartu su vietos klebonu... jam pirmininkaujant, sudaro Bažnyčios palaikymo tarybą" (CIC1183).

    1979 m. gegužės 30 d. kun. Petras Baltuška buvo iškviestas pas Utenos rajono pirmininko pavaduotoją J. Labanauską. Klebonui buvo grasi -narna atimti darbo pažymėjimą, patraukti baudžiamojon atsakomybėn, jis buvo verčiamas pasirašyti įspėjimą.

    1979 m. birželio 3 d. prie bažnyčios durų ir šventoriaus vartų apylinkės pirmininkė A.Stankevičienė priklijavo tokio turinio skelbimą: „Dėmesio! Šių metų birželio 3 d., tuojau po pamaldų Daugailių kultūros namuose įvyks visuotinis tikinčiųjų susirinkimas, kuriame bus aptariama Daugailių religinės bendruomenės ūkinė ir finansinė veikla. Kviečiame visus tikinčiuosius dalyvauti susirinkime. Utenos rajono LDT vykdomasis komitetas". Susirinkimas neįvyko, nes į jį atėjo tik viena moterėlė.

    1979 m. birželio 4 d. Daugailių miestelyje kvietimus nešiojo apylinkės darbuotojai, kaimuose jie buvo platinami per laiškininkus: „Šių metų birželio 7 d. 18 vai. Daugailių kultūros namuose šaukiamas Daugailių religinės bendruomenės tikinčiųjų visuotinis susirinkimas. Kviečiame Jus dalyvauti. Utenos raj. LDT vykdomasis komitetas". Į šį susirinkimą atvyko trys moterėlės, ir todėl valdžios pageidaujamas pirmininkas nebuvo išrinktas.

    Kuo pateisinti šitokį grubų tarybinių pareigūnų kišimąsi į religinių bendruomenių vidaus gyvenimą?

TTG KATALIKŲ KOMITETO nariai kunigai:
Jonas Kauneckas,    
Alfonsas Svarinskas,
Sigitas Tamkevičius,
Vincas Vėlavičius,    
Juozas Zdebskis       



    TIKINČIŲJŲ TEISĖMS GINTI KATALIKŲ KOMITETAS

    1979 m. rugsėjo 12 d.
    Nr.22

LTSR KP CK Sekretoriaus pavaduotojui N.K.Dybenkai

    Mes norime atkreipti Jūsų dėmesį į vilniečio Viktoro Vasiljevo likimą. Jis gyvena Vilniuje, Kosmonautų prospekte 39-53. TTG Katalikų Komitetas yra gavęs keletą jo pareiškimų, kuriuose jis maldaute maldauja padėti, nes dėl tikėjimo yra persekiojamas jis pats ir jo šeima. Tiesa, mes neturime galimybių patikrinti visų faktų, bet pridėti V.Vasiljevo dokumentai verčia tikėti, kad tai tiesa.

    V.Vasiljevas nori labai nedaug-leidimo išvykti į bet kurią kapitalistinę šalį, kur jis galėtų laisvai praktikuoti savo tikėjimą ir nesijaustų diskriminuojamas. V.Vasiljevas nereikalauja iš tarybinės vyriausybės kažko nelegalaus, bet ką jam užtikrina Visuotinė žmogaus teisių deklaracija: „Kiekvienas žmogus turi teisę išvažiuoti iš bet kurios šalies, taip pat ir iš savosios, ir turi teisę grįžti į savo šalį" (13 str., 2 d.).

    Mes nesuprantame, kokia nauda tarybinei valstybei iš žmogaus, kuriam gyvenimas čia yra kankynė ir kuris jau yra atsisakęs TSRS pilietybės. Pagal TSRS įstatymo dėl TSRS pilietybės 17 str. V.Vasiljevo atsisakymas TSRS pilietybės gali būti patenkintas, drauge leidžiant jam su šeima išvykti į užsienį.

Mes kreipiamės į Tamstą, CK Sekretoriaus pavaduotojau, nes Jūs vienintelis galite paveikti LTSR vyriausybę leisti Vasiljevų šeimai išvykti į bet kurią jos pasirinktą šalį.

TTG KATALIKŲ KOMITETO nariai kunigai:
Jonas Kauneckas,    
Alfonsas Svarinskas,
Sigitas Tamkevičius,
Vincas Vėlavičius,    
Juozas Zdebskis       



    TIKINČIŲJŲ TEISĖMS GINTI KATALIKŲ KOMITETAS

    1979 m. rugsėjo 23 d.
    Nr.23

Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos XXXIV sesijai, visų šalių vyriausybėms, parlamentams ir visuomenei


    1979 m. rugsėjo 7-11 d. Maskvoje vyko pasaulinė konferencija „Už visų vaikų taikią ir laimingą ateitį". Daugelio kraštų atstovai kalbėjo apie vaikų teises, kvietė pasaulio visuomenę kovoti už geresnį gyvenimą visiems vaikams, ragino užtikrinti vaiko teisę gyventi ir ginti vaikus nuo visų formų prievartos. Pasaulinės konferencijos dalyviai pažymėjo, kad „svarbiausiu faktoriumi ginant jaunosios kartos teises ir interesus tapo 1959 m. JTO priimta Vaiko teisių deklaracija."

    Plačioji Lietuvos TSR visuomenė Vaiko teisių deklaracijos, kaip ir daugelio kitų tarptautinių dokumentų, nežino. Beveik visų suaugusiųjų, o ypač vaikų, tokia apverktina padėtis, jog jie net nežino, kokias teises garantuoja daugelis Tarybų Sąjungos vyriausybės pasirašytų tarptautinių dokumentų.

    Lietuvos TSR ypatingai yra prievartaujami tikintys vaikai. Šią temą plačiai nušvietėme 1979 m. balandžio 18 d. TTG Katalikų Komiteto dokumente Nr.12, skirtame UNESCO organizacijai ir pasaulinei konferencijai „Už visų vaikų taikią ir laimingą ateitį". Čia norime pateikti dar keletą faktų.

    Tikinčių tėvų vaikai ne tik neturi teisės būti auklėjami pagal savo tėvų įsitikinimus, bet jie prieš tėvų valią yra auklėjami „kovingais ateistais". Lietuvos TSR švietimo ministerija reikalauja: „Mokyklų pedagogų, partinių ir komjaunimo organizacijų uždavinys - nuo pat pirmos klasės rūpintis, kad kiekvienas mokinys per visas pamokas ir užklasinius renginius formuotų mokslinę materialistinę pasaulėžiūrą, augtų kovingu ateistu" („Tarybinis mokytojas", 1979.IX.21). Kaip šitokį tikinčių vaikų prievartavimą suderinti su Visuotine žmogaus teisių deklaracija ir su pasaulinės konferencijos „Už visų vaikų taikią ir laimingą ateitį" raginimu: „Ginti vaikus nuo visų formų prievartos"?

    Tikintiems vaikams ne tik prievarta skiepijama bedieviška ideologija, bet tokiu pat būdu trukdoma išgirsti religinę mintį. 1979 m. rugsėjo 18 d. Astrave (Baltarusijos TSR) buvo teisiama lietuvaitė Angelė Ramanauskaitė už tai, kad ji vasaros atostogų metu, nuvykusi į svečius pas Baltarusijos lietuvius, keliems tikintiesiems vaikams tris kartus papasakojo apie Dievą ir pamokė keletą maldelių. Angelė Ramanauskaitė buvo apkaltinta pažeidusi Baltarusijos TSR Baudžiamojo kodekso 139 str. 1 dalį ir nubausta pinigine bauda. Tardymo metu ji mėnesį laiko praleido dvokiančiose kamerose su girtuoklėmis, venerikėmis ir kriminalistėmis. Astrave įvykusio teismo procesas buvo skirtas tikinčiųjų įbauginimui, kad niekas nedrįstų vaikams pasakoti apie tikėjimą. Šis teismas dar kartą pademonstravo, kad tikintys vaikai Tarybų Sąjungoje turi tik vieną teisę - būti bedieviai. Kad jų nepasiektų religinė mintis, čia tarnauja net įstatymai ir teismai.

    Mes, būdami įsitikinę, kad vaikų prievartavimas dėl religinių įsitikinimų yra nepateisinamas ir antihumaniškas, raginame visų šalių vyriausybes, parlamentus ir pasaulio visuomenę ginti Tarybų Sąjungos vaikus nuo visų formų prievartos, taip pat ir nuo prievartinio bedievinimo. Laisvai, be prievartos susiformavę savo pasaulėžiūrą vaikai bus pajėgūs kurti šviesią mūsų planetos ateitį.

TTG Katalikų Komiteto nariai kunigai:
Jonas Kauneckas,    
Alfonsas Svarinskas,
Sigitas Tamkevičius,
Vincas Vėlavičius,   
Juozas Zdebskis      



Atviras laiškas LTSR prokurorui

    1979 m. rugpjūčio 29 d. Jūs mane iškvietėte į LTSR prokuratūrą ir liepėte pasirašyti įspėjimą dėl tariamai mano padarytų nusikaltimų, už kuriuos galiu būti baudžiamas pagal LTSR BK 68 str. 1 d. Įspėjimo lape buvo įrašyti tokie mano nusikaltimai: per pamokslus skleidęs aiškiai melagingus prasimanymus, šmeižiančius tarybinę tikrovę, aktyviai prisidėjęs kuriant Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetą ir paruošiant jo dokumentus, kurie patekę net į Vakarus ir kurstę tikinčiuosius nesilaikyti tarybinių įstatymų.

    Prokuroro pavaduotojas tardymo reikalams prie Saugumo organų Bakučionis aiškino, kokius mano veiksmus Prokuratūra laikanti nusikalstamais. Per pamokslus aš sakęs, kad tarybų valdžia rimtai nekovoja su girtuokliavimu, kad mokyklose persekiojami tikintieji mokiniai, kad dėl daugelio dabartinių blogybių esąs kaltas ateistinis žmonių auklėjimas. Nors per pamokslus kalbu prieš ateistus, bet mintyse turiu tarybų valdžią.

    Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetas esąs neužregistruotas ir todėl nelegalus. Dėl šios priežasties tarybinės įstaigos į Komiteto pareiškimus neatsakinėjančios.

    Tikinčiųjų kurstymas nesilaikyti tarybinių įstatymų buvęs per mano du teismus: Vilkaviškyje ir Varėnoje.
Prokuratūros įspėjimo nepasirašiau, kadangi iš esmės nesutikau su man pateiktais kaltinimais ir pažadėjau atsiųsti atsakymą.

    Kaltinimą, kad skleidžiau aiškiai melagingus prasimanymus, šmeižiančius tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką, laikau absurdišku.

    Tegu Jūsų uolūs informatoriai nurodo nors vieną faktą iš mano pamokslų, kur būtų šmeižtas, o ne dabartinio gyvenimo tikrovė. Per pamokslus aš nešmeižiau, bet kritikavau tarybinius pareigūnus už tikinčiųjų diskriminaciją, ir šitą teisę man suteikia LTSR Konstitucija, kurioje rašoma: „Persekioti už kritiką draudžiama. Asmenys, persekiojantys už kritiką, traukiami atsakomybėn" (47 str.).

    Tarybinėje mokykloje tikintys mokiniai nuolatos susiduria su diskriminacija. Ir tai nėra pavieniai faktai, kaip Jūs, Prokurore, teigėte, o visuotinis reiškinys visoje Lietuvoje. Kybartuose irgi apstu tikinčių mokinių diskriminacijos faktų, pradedant tikinčių moksleivių grubiais viešais surašinėjimais, elgesio pažymio už bažnyčios lankymą mažinimais ir baigiant Mišioms patarnaujančių berniukų tardymais. Ne mane reikėjo įspėti, kad mokinių diskriminacijos faktus iškėliau į viešumą, o tuos, kurie, nusikalsdami ne tik žmoniškumui, bet ir tarybiniams įstatymams, persekiojo mokinius. Kai tarybinės valdžios organai pradės labiau domėtis tikinčių moksleivių diskriminacijos faktais ir bausti tikruosius nusikaltėlius, tada mums, kunigams, nereikės apie tai kalbėti.

    O ar ne tiesa, kad tarybinės valdžios pareigūnai rimtai nekovoja su girtuokliavimu? Degtine ir pigiu vynu yra užverstos miestų ir kaimų krautuvės, klesti svaigalų perpardavimas, tauta skendi girtuoklystėje, o kas daroma šiai nelaimei sustabdyti? Neleidžiama savarankiškai veikli blaivybės draugijoms, alkoholinių gėrimų gamybos planai ne mažinami (viešai spaudoje net neskelbiami!), o didinami. Legalizuotos kovai su alkoholizmu komisijos rūpinasi ne žmonių blaivumu, bet tik tuo, kad pasigėrę nenusikalstų, venerinėmis ligomis neapsikrėstų, į blaivyklą nepatektų, pravaikštų darbe nepadarytų ir panašiai. Jau seniai Lietuvos TSR vadovams reikėjo susimąstyti, kodėl tarybinis žmogus vidutiniškai kasmet prageria apie 170-180 rublių? Prokuroras Bakučionis prikišo, kad aš už visas dabarties blogybes kaltę verčias ateistams ir tarybinei valdžiai.

    Labai gaila, kad į Kybartų bažnyčią siunčiami menkai išsilavinę informatoriai, kurie neskiria sąvokų „ateistai" ir „tarybų valdžia". Prieš tarybų valdžią per pamokslus aš nekalbu, tačiau kaip kunigas aš turiu ne tik teisę, bet ir pareigą kovoti su bedievybe, kuri, giliu mano įsitikinimu, pokario metais sukūrė žmonėse dvasinę tuštumą, suardė moralinius pagrindus ir atvėrė vartus daugybei nusikaltimų, apie kuriuos prieškarinė ir giliai tikinti Lietuva nė sapnuoti nesapnavo.

    Antroji man primesta kaltė - tariamai nelegalaus Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komiteto sukūrimas ir dokumentų ruošimas, kurie yra patekę net į Vakarus ir šmeižia tarybinę tikrovę.

    Taip, aš prisiimu drauge su kitais keturiais kunigais atsakomybę už TTG Katalikų Komiteto sukūrimą ir jo dokumentų paruošimą. Tai padaryti paskatino ne JAV kongresas, kaip Jūs, Prokurore, teigėte, bet nuolatos persekiojama Lietuvos Katalikų Bažnyčia. Pabandykite Jūs valandėlę bent mintimis pabūti tikinčiuoju ir pajusti „tikėjimo laisvę" tarybinėje Lietuvoje. Du vyskupai - Julijonas Steponavičius ir Vincentas Sladkevičius - be jokios kaltės ir be teismo dvidešimt metų vargsta tremtyje. Vyskupai be Religijų reikalų tarybos įgaliotinio žinios ir sutikimo negali įstoti į Kunigų seminariją. Šiemet maždaug dešimčiai buvo sukliudyta mokytis Kunigų seminarijoje. Kunigo veikla parapijoje sekama ir varžoma. Tikintieji negali dirbti mokyklose, vadovaujančiose pareigose ir t.t., ir t.t. Ne tik aš, bet ir visi Lietuvos tikintieji norėtų sužinoti, ką Prokuratūra padarė, kad šito tikinčiųjų persekiojimo nebūtų ir kad valstybė tikrai būtų atskirta nuo Bažnyčios? Nurodykite, jei galite, nors vieną pavyzdį, kai tarybinė valdžia nubaudė kokį Lietuvos bedievį, kuris aktyviai diskriminavo tikinčiuosius. Tikinčiųjų diskriminacija Lietuvoje yra žaizda, kuri ne gydoma, bet norima nuslėpti. Tik todėl Jūs negalite pakęsti TTG Katalikų Komiteto, kuris gina tikinčiųjų ir Bažnyčios teises. Šio Komiteto programoje niekada nebuvo tikslo kovoti ar silpninti tarybų valdžią, todėl jo nariams nederėtų primesti nebūtų kalčių. Jūs TTG Katalikų Komitetą laikote nelegaliu, nes jis esąs neužregistruotas. Jums, Prokurore, žinoma, kad mes neveikiame slapta, bet viešai. 1978 m. lapkričio 13 d. suburdami Katalikų Komitetą, mes kreipėmės į tarybinę vyriausybę, o jei iki šiolei mūsų Komiteto neužregistravo, tai ne mūsų kaltė.

    Trečioji mano kaltė - žmonių kurstymas nesilaikyti tarybinių įstatymų. Man inkriminuojama net tai, kad tikintieji gausiai dalyvavo mano teismuose Vilkaviškyje ir Varėnoje. Bet kuo aš dėtas, jei žmonės gerbia kunigą ir suinteresuoti jo likimu? Argi nusikaltimas tarybiniam piliečiui atvykti į viešą teismo posėdį? Jei čia ir galima ką nors kaltinti, tai tik Lietuvos bedievius, kurie per 35 metus nepajėgė atskirti kunigų nuo tikinčiųjų.

    Jūs, Prokurore, man pagrasinote LTSR BK 68 str. 1 d. - už panašius nusikaltimus galiu būti nuteistas iki septynerių metų laisvės atėmimo. Nejaugi taip nepasitikima ateistine propaganda, kad bijoma, jog vienas kitas kunigas sugriaus, ką Lietuvos bedieviai per 35 metus kūrė? Nejaugi Lietuvos TSR vyriausybė mano, kad su lazda galima nugalėti idėją ir sustabdyti religinį tautos atgimimą?

    Prokuratūroje man buvo priminta, kad Bažnyčios reikalais turi rūpintis tik vyskupai. Noriu pakartoti, ką sakiau žodžiu: neužmirškite, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčia - tai ne Rusijos Pravoslavų Bažnyčia, kur ateistinė valdžia per sau klusnius vyskupus gali griauti ir terorizuoti kunigus bei tikinčiuosius. Lietuvoje šitaip niekada nebus, nes Šv.Tėvas gyvena ne Maskvoje, o Vatikane ir Katalikų Bažnyčios reikalais turi rūpintis ne tik vyskupai, bet ir kunigai, net pasauliečiai.

TTG KATALIKŲ KOMITETO narys
kun. S. Tamkevičius

Kybartai,
1979.IX.6

N.B. Šio laiško nuorašus siunčiu Lietuvos ordinarams ir „Tiesos" redakcijai.



Lietuvos TSR prokurorui,
Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos Apaštališkajam
        Administratoriui vyskupui Liudvikui Poviloniui
Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetui

        Kun. Alfonso Svarinsko,
        Viduklės R.K. parapijos klebono,

PAREIŠKIMAS

    Šių metų rugsėjo 2 d. (sekmadienį) apie 10 vai. Raseinių rajono prokuratūra įteikė šaukimą atvykti rugsėjo 3 d. į Lietuvos TSR prokuratūrą Vilniuje, Gogolio g. 4, kab. 56.

    Kitą dieną 16 vai. jau buvau nurodytu adresu. Saugumo organų priežiūros prokuroras Bakučionis, kuris dar 1961 metais mane teisė už akių Vilniuje (tuo kartu buvau Mordovijos lagery), padarė „ypatingai pavojingu recidyvistu", apvilko dryžuotais konclagerio rūbais su visomis baisaus režimo pasekmėmis, nuvedė pas Lietuvos TSR prokuroro pirmąjį pavaduotoją A. Novikovą. Pastarasis mane apkaltino dviem punktais:

    1. Visuose mano pamoksluose raudona gija eina antitarybiškumas. Ir paaiškino, kad, sakydamas žodį „bedievis", turiu mintyje tarybinę valdžią.

    2. Kad drauge su kitais sukūriau ir dalyvauju nelegaliame vadinamajame Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitete, kurio paruošti dokumentai patenka į užsienio spaudą ir radiją ir atneša didelę žalą TSRS prestižui.

    Pagal Lietuvos TSR BK 68 str. gali būti iškelta baudžiamoji byla. Kaltinimas buvo suformuluotas „oficialiame" tarybiniame įspėjime. Nepagrįsto kaltinimo nepasirašiau.

    Gerai apmąstęs kaltinimus turiu garbės pasakyti (manau, kad tai bus naudinga ir istoriškai) štai ką:

    1. Lietuvos tikinčiųjų ir mano, kaip katalikų kunigo, nelaimė, kad visi tarybiniai pareigūnai, su kuriais tenka vienu ar kitu reikalu susidurti, pirmiausia yra ateistų, o tik paskui tarybinės valdžios atstovai. Kunigas ne -gali laimėti prieš pareigūnų ar bedievių savivalę. Lengviausia susidoroti su tikinčiuoju, ypač su kunigu, prisegant jam antitarybininko etiketę. Šiuo atveju aukomis tapom Kybartų klebonas kun. Sigitas Tamkevičius ir aš. Vos praėjus parai apie mūsų kvietimą buvo informuota ir visuomenė: „Tiesoje" - rugsėjo 5 d., „Valstiečių laikraštyje" - rugsėjo 6 d., Raseinių rajono „Naujame Ryte"-rugsėjo 8 d. Šie skelbimai turėjo atvirkštinį efektą Lietuvoje ir užsienyje.

    2. Tarybinė spauda ir propagandistai dažnai akcentuoja Lenino 1918.01.2 dekretą, kuriuo valstybė atskirta nuo Bažnyčios, taip pat cituoja LTSR Konstitucijos 52 str. apie sąžinės laisvę. Deja, praktiškai yra visai kitaip:

    a) Bažnyčiai nepripažįstama juridinio asmens teisė. Atimtos pačių tikinčiųjų per 600 metų pastatytos bažnyčios. Jos apmokestintos dideliais mokesčiais;

    b) neleidžiamas katalikams joks spausdintas žodis ar programa per radiją. Per visą tarybinį laikotarpį neišleista nė vieno katekizmo. Maldaknygių tiražai buvo labai riboti, visai nepakankami ir leisti tik propagandiniais tikslais. Apeigynas sąmoningai išleistas laikraštiniame popieriuje ir jau suplyšo;

    c) vienintelė kunigų seminarija Kaune (prieš karą jų buvo keturios) limituota. Pvz., šiemet išėjo 6 nauji kunigai, mirė jau 14. Kandidatus ir dėstytojus parenka bedieviai per Religijų reikalų tarybos įgaliotinį. Be įgaliotinio žinios vyskupas negali nuvykti į parapiją laikyti šv. Mišių. O ką jau kalbėti apie Sutvirtinimo sakramento teikimą.

    Bedieviai vyskupui nurodo, kur jis gali būti teikiamas ir kiek kartų per metus. Ir taip tikintiesiems su vaikais tenka važiuoti net šimtus kilometrų (pvz., iš Žagarės į Kauną).

    Tikinčiųjų ir katalikų padėtis Lietuvoje kasdien sunkėja. O norėtųsi bent kiek religinės laisvės, kiek jos „eksportuojama" į užsienį;

    d) Religijų reikalų tarybos įgaliotiniai per daugelį metų visiškai paralyžiavo vyskupų ir valdytojų veiklą. Faktiškai jie administruoja Bažnyčią, nors retkarčiais propagandos tikslais skelbiama, kad tarybinė valdžia visiškai nesikiša į Bažnyčios vidaus reikalus, į jos dogmų ir kanonų sritį. Jau metai kaip vyskupas negali paskirti Viduklei vikaro. Dėl bedievių savivalės kenčia didelė parapija. Bet tai tik eiliniai ateistinės ideologijos „kovos" metodai. Rajonų vadovai, užsikrėtę nuotaikomis „iš aukščiau", nurodo klebonams, ką reikia kviesti laikyti per atlaidus šv. Mišias, sakyti pamokslus (Šiluvoje ir kitur);

    e) per radiją ir spaudą (ypač rajono) varoma grubi, primityvi ir melaginga propaganda prieš tikėjimą ir Bažnyčią. Tikintieji padaryti antraeiliais valstybės piliečiais. Todėl jų negina teismai, o redakcijų durys jų laiškams uždarytos;

    f) du vyskupai - Julijonas Steponavičius ir Vincentas Sladkevičius -jau 20 metų ištremti be teismo, nežinia kieno įsakymu ir kuriam laikui. Ar ne metas LTSR prokuratūrai susidomėti šiuo skaudžiu reikalu, kuris tarybinei valdžiai garbės tikrai nedaro, užbaigti šių vyskupų kankinių Golgotos kelią ir informuoti visuomenę apie nusikaltimą;

    g) katalikai moksleiviai prievarta rašomi į bedieviškas organizacijas, mažinamas elgesio pažymys už bažnyčios lankymą. Šiuo atveju ir Viduklė ne išimtis;

    h) jau bandoma vidurinių mokyklų salėse šaukti tikinčiųjų susirinkimus ir kurti bedieviškus bažnyčios komitetus (Kirdeikiuose ir Daugailiuose, Utenos rajone);

    i) stengiamasi likviduoti Bažnyčią Religinių susivienijimų nuostatais, kurie ateistų parašyti, patvirtinti ir tarnauja jų tikslams.

    Bedieviai naikina bažnyčias degindami (Batakiai, Gaurė, Šiauliai, Sangrūda, Leipalingis) arba apvogdami bei išniekindami visa, kas tikintiesiems brangiau už gyvybę, - Švenčiausiąjį Sakramentą (Upyna, Dotnuva, Žemaičių Kalvarija, Seda ir kitur). Galop Alsėdžių bažnyčios nusiaubimas naktį iš rugsėjo 22 į 23 d. parodė tikrąjį bedievių veidą. Tikintieji tokius bedievių veiksmus kvalifikuoja jau ne kaip chuliganizmą, bet kaip satanizmą.

    Vasarą keli jaunuoliai Druskininkuose buvo teisiami už 4 bažnyčių apiplėšimą. Deja, prokuratūra ir spauda visuomenės neinformavo. Tuo tarpu apie tariamą dviejų kunigų „nusikaltimą" parašė net keli laikraščiai. Tarybinė valdžia tylėjimu ir abejingumu skatina nusikalsti. Taigi, ar Lietuvos tikintieji gali mylėti bedievius ir gerbti tarybinę valdžią? Ateityje lietuvių kalbos žodyne žodis „bedievis" bus keiksmažodis. Ir tai ne dėl tikinčiųjų kaltės.

    Man, kaip kunigui, dažnokai tenka susidurti su valdžios pareigūnais. Jie būna tokie, kokie yra rajono vadovai. Raseinių rajono tikintiesiems sąlygos vienos iš blogiausių Lietuvoje. Pabandysiu savo tvirtinimą paremti vienu kitu faktu.

    Dar prieš atvažiuojant į Viduklę (1976.VIII.17), tuometinis Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Z.Butkus jau koneveikė mane prieš rajono kunigus.

    Rajkomo sekretoriui Z.Grimailai Viduklės klebonas tapo idee fixe. Ir dažnai įvairiuose susirinkimuose pirmasis sekretorius daugiau dėmesio skiria jam nei ūkio reikalams.

    Vykdomojo komiteto pirmininkas A.Skeiveris 1978 m. organizavo Viduklės bažnyčios puolimą, kuomet klebonas egzaminavo vaikus Pirmajai šv. Komunijai. Todėl nenuostabu, kad ir apylinkės pirmininkas A.Žigmantas gali kleboną skųsti ir būti tame pačiame teisme liudytoju (1977 m.).

    Ne kartą ūkio vadovai grasino tėvus išmesti iš darbo reikalaudami, kad jie patys nuvarytų vaikus nuo altoriaus ir iš procesijos.

    Į mano raštiškus pareiškimus rajono vadovai niekada neduoda raštiško atsakymo, kaip to reikalauja tarybiniai įstatymai. Dar 1977 m. spalio mėn. pavaduotojas Z.Butkus man pareiškė: „Religinėms bendruomenėms mes niekada neduodame raštiško atsakymo, ir jums niekad neduosime leidimo eiti į kapines". Bedieviai gali eiti pagerbti mirusiųjų ar per Vėlines, ar per Pergalės šventę, o tikintiesiems draudžiama. Tikintieji gali pagerbti savo mirusiuosius tik bedieviams vadovaujant. Dėl religinės Vėlinių procesijos 1976 ir 1978 m. buvau nubaustas pinigine bauda 50 rublių. Panašiai buvo nubaustas Kybartų parapijos klebonas kun. Sigitas Tamkevičius ir Palomenės klebonas kun. Jonas Zubrus.

    1977.XI.l Viduklės paukštininkystės tarybinio ūkio direktorius E.Zaikauskas bandė sutrukdyti procesijai, išvarydamas į gatvę sunkvežimį ir mėšlavežius, kad sudarytų įspūdį, jog tikintieji sutrukdė judėjimą. Be to, pats paleido kapinėse garsiakalbius, kad žmonės negirdėtų kunigo pamokslo. Raseinių prokuratūra tylėjo.

    1978.XI.1 mokytojai Vaicekauskas ir Mockus bėgiojo pagal kleboniją ir trukdė mergaitėms persirengti eisenai. Eisenos metu mokytojas Mockus (jis gi Viduklės vidurinės mokyklos partijos sekretorius) bėgiojo per žmonių eiles su fotoaparatu ir fotografavo iš arti kunigą ir atskirus eisenos dalyvius. Pasipiktinusių tikinčiųjų jausmai galėjo pasireikšti nepageidaujamu būdu. Ir vėl viešosios tvarkos pareigūnai šito nepastebėjo, nes abu mokytojai veikė pagal nurodymą „iš viršaus".

    Šių metų rugsėjo 4 d. Raseinių vykdomojo komiteto pavaduotoja O.Stonkienė iškvietė bažnyčios komiteto pirmininką I.Paulauską ir ragino bažnyčios aktyvui susitarti ir neklausyti klebono ir per Vėlines neiti į kapines.

    Prieš Šiluvos atlaidus vienus vidukliškius kvietė apylinkė, kitus - Melioracijos valdybos partorgas ir reikalavo, kad žmonės savo lengvosiomis mašinomis nevežtų žmonių, ypač vaikų, į Šiluvą.

    Kaip kiekvienais metais, taip ir šiemet vidukliškiai rugsėjo 12 d. vakare važiavo į Šiluvą pasimelsti, atlikti išpažinties ir priimti šv. Komuniją. Tuo būdu norėjo pagerbti Švč.Męrgelę Mariją ir savo sielą pašventinti naujomis Dievo malonėmis. Ties Šiluvos bažnyčios durimis stovėjo visa eilė „civilių" ir trukdė žmonėms, ypač vaikams, eiti į bažnyčią. Vieną moterį nutvėrę už rankų tempė iš šventoriaus. Jai pradėjus šaukti: „Gelbėkite, vagys užpuolė!", paleido ir pasišalino. Žmonės atpažino šiuos bedievių aktyvistus: Kvietkienę iš rajkomo ir mokytoją Mockų, Viduklės paukštininkystės tarybinio ūkio partorgą Mačiulaitį, komjaunimo sekretorę Bružienę ir kitus. Sakykite, ar jie nepažeidžia LTSR Konstitucijos 52 str., ar jie nepažeidžia tarptautinių TSRS įsipareigojimų? Šitie aktyvistai, o ne Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetas duoda užsienio spaudai pakankamai medžiagos. Tik jie griauna Tarybų Sąjungos prestižą pasaulio akyse.

    Šiluvos atlaidų metu įvairūs „civiliai" eidavo per pamaldžių moterų butus ir darydavo kratas.

    1979.IX.12 pačiu atlaidų įkarščio metu Raseinių rajono vykdomojo komiteto pirmininkas A.Skeiveris iškvietė Šiluvos kleboną kun. Vaclovą Grauslį į Raseinius ir, dalyvaujant pavaduotojai O.Stonienei, prievarta išgavo klebono parašą, kad neleis Šiluvoje rugsėjo 15 d. laikyti šv. Mišių (Sumos) Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komiteto nariams kunigams. Atėjo metas Lietuvos TSR prokuratūrai sudrausti Raseinių bedievius ir įtikinti, kad Šiluvą tvarko vyskupas ir klebonas, o rajono vadovai tegul pasirūpina apleistomis Maironio ir Stanevičiaus tėviškėmis arba bent gyvenviečių gatvėmis. TTG Katalikų Komiteto nariai kunigai šv. Mišias laikė, o Šiluvos klebonui buvo sugadinta nuotaika per visus atlaidus.

    Taigi Šiluvos atvejis akivaizdžiai liudija apie Lietuvos katalikų turimą „pilną religinę laisvę".

    Raseinių saugumo poskyrio viršininkas Gardauskas tuojau po atlaidų kvietė tardymui Šiluvos kleboną kun. Vaclovą Grauslį (IX.18 išlaikė 3 vai.), Raseinių kleboną Vytautą Griganavičių (IX. 19), Raseinių vikarą kun. Antaną Urbanavičių (IX.21) ir Liolių kleboną kun. Joną Račaitį (IX.24). Tarp kitų dalykų klausinėjo ir apie kun. Jono Kaunecko pamokslą Šiluvoje IX. 15.

    Nepaisant bedievių ir ateistų šantažo, priemonių stokos nuvykti į atlaidus, religinis atgimimas Lietuvoje, jau visų pastebimas faktas, vienus džiugina, o kitus siutina. Bet su šiuo faktu tenka skaitytis.

    Visa Lietuva pradeda ruoštis dviem dideliems jubiliejams: 500 metų nuo šv.Kazimiero mirties ir 600 metų nuo krikščionybės įvedimo. Ir visų mūsų vienas tikslas: visa atnaujinti Kristuje! Atnaujinti tautos dvasinį veidą, taip skaudžiai sužalotą bedievybės per keletą pokario dešimtmečių.

    Kol bus Tarybų Sąjungoje tikinčiųjų diskriminacijos faktų (deja, jų nemažėja!), tol bus reikalingas TTG KK. Ir vieno ar kelių Komiteto narių teisminis susidorojimas jo veiklos neparalyžiuos. Katalikų Komitetas ir toliau informuos tarybinę vyriausybę ir aukščiausiąją Bažnyčios vadovybę apie skaudžius tikinčiųjų teisių pažeidimus Lietuvoje ir kitose tarybinėse respublikose.

    Esame giliai įsitikinę, kad, Dievui laiminant ir popiežiui Jonui Pauliui II ir viešajai viso pasaulio gerų žmonių opinijai paremiant, mes sulauksime visiškos religinės laisvės.

- Dievas mūsą prieglauda ir stiprybė! (Ps. 4)

Viduklė,
1979 m. spalio 1 d.
Kun. Alf.Svarinskas
Viduklės klebonas,
TTG Katalikų Komiteto narys



    TIKINČIŲJŲ TEISĖMS GINTI KATALIKŲ KOMITETAS

    1979 m. lapkričio 13 d.
    Nr.24

Lietuvos KP Centro Komitetui
Nuorašai: Lietuvos vyskupams ir vyskupijų valdytojams

    Ilgus pokario metus Lietuvos katalikai veltui klebeno įvairių valdžios įstaigų duris prašydami tikintiesiems gyvybiškai reikalingo katekizmo. Atsakymas visada būdavo neigiamas. Sunku būdavo suprasti keistą užsispyrimą neduoti leidimo išleisti bent 30 puslapių tikybos pirmamokslį. Vieniems šitai primindavo, kad Lietuvos ateistai nelabai tiki savo ideologijos moksliškumu, jeigu bijo, kad vaikiškas katekizmas gali sugriauti ateistinio marksizmo pagrindus, kitiems primindavo caro laikus, kada buvo draudžiama lietuviška spauda, apie ką vysk. Antanas Baranauskas anuomet rašė: „Anei rašto, anei druko mums turėt neduoda, tegul, sako, bus Lietuva ir tamsi, ir juoda".

    1979 m. pradžioje padėtis pasikeitė, pradėta plačiai kalbėti, kad tarybinė valdžia leisianti Lietuvos katalikams atsispausdinti reikiamą kiekį katekizmų.

    Lietuvos ordinarai 1979 m. balandžio 5 d. kreipėsi į Religijų reikalų tarybos įgaliotinį P.Anilionį nurodydami, kad Lietuvos katalikams pirmą kartą reikėtų leisti atsispausdinti bent 500 000 katekizmų. Žinant, kad pokario metais nebuvo atspausdinta nė viena katekizmo laida, šis skaičius buvo labai kuklus. Šitoks katekizmų skaičius būtų per mažas, kad jį gautų kiekviena katalikiška šeima. Jei Lietuvoje būtų tik 70 proc. tikinčiųjų (o jų yra kur kas daugiau), tai Lietuvoje tikinčiųjų šeimų būtų ne mažiau kaip 540000. Kiekviena katalikiška šeima privalo turėti bent katekizmą, iš kurio galėtų mokyti savo vaikus tikėjimo ir jo praktikos. Taip pat reikia neužmiršti, kad kasmet Lietuvoje sukuriama apie 15 000 naujų katalikiškų šeimų, kurioms irgi reikalingi katekizmai.

    1979 m. balandžio 18 d. TTG Katalikų Komitetas savo rašte Nr.13 nurodė tarybinei vyriausybei, kad Lietuvos katalikams kasmet reikėtų išleisti apie 100 000 katekizmų.

    Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P.Anilionis š.m. pavasarį Lietuvos kunigus įtikinėjo, kad katekizmų tikrai būsią. Kalbėdamas Kunigų seminarijos auklėtiniams įgaliotinis nurodė, kad katekizmų būsią išleista net 300 000. Kai dėl šio skaičiaus seminaristai pradėjo garsiai juoktis, įgaliotinis net užsigavo ir pradėjo įtikinėti, kad tiek katekizmų pakaksią aprūpinti visiems tikintiesiems.

    Tolimesnis katekizmo likimas buvo kaip tų aukų, patekusių į Prokrusto lovą. Paruoštas katekizmo tekstas uoliems Lietuvos ateistams, sėdintiems prie bedieviškos Prokrusto lovos, atrodė per ilgas, ir jie liepė jį perpus sumažinti. Taip ir buvo padaryta. Bėgo mėnesiai, o katekizmo vis nebuvo matyti. Keista, bet net ordinarai nieko aiškaus negalėdavo kunigams pasakyti, kada bus išleisti tie katekizmai. Šiuo metu sklinda nauja žinia, kad katekizmų būsią atspausdinta 60000, o gal dar mažiau, t.y. lygiai tiek, kiek reikalinga ne vaikų katekizacijai, o tarybinei propagandai prieš 1980 metų olimpines žaidynes. Todėl nenuostabu, kad daug kur girdėti balsų, sakančių: jeigu tarybinė valdžia neleidžia išleisti reikiamos apimties ir pakankamo tiražo katekizmų, tai jų išvis nereikia. Po kelias -dešimt tūkstančių katekizmų Lietuvos tikinčiuosius iki šiol aprūpindavo pogrindis, tikriausiai aprūpins ir ateityje.

    Susidarius tokiai padėčiai, mes kreipiamės į Lietuvos KP Centro Komitetą ir informuojame, kad su katekizmo išleidimu iki šiol tarybinės valdžios pareigūnai elgėsi labai neatsakingai. Jeigu bus išleistas visais atžvilgiais apkarpytas katekizmas, tai jis sukels tikinčiųjų ne džiaugsmą ir padėką, o tik susierzinimą ir pasipiktinimą. Tuo bus tik pakenkta partijos ir vyriausybės prestižui.

TTG KATALIKŲ KOMITETO nariai kunigai:
Jonas Kauneckas,    
Alfonsas Svarinskas,
Sigitas Tamkevičius,
Vincas Vėlavičius,    
Juozas Zdebskis       
 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum