gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
Kronika Nr. 2 Spausdinti El. paštas

     Lietuvos Katalikų Memorandumas, 1971 - 72 pasiųstas J. Tautom, sukėlęs KGB tardymus ir davęs progą Maskvos agentam išleisti ganytojinį laišką Lietuvos vyskupų vardu

     3023 klaipėdiečių prašymas Brežnevui dėl Klaipėdos bažnyčios

     Valkininkų parapijos tėvų pareiškimas dėl tikinčiųjų vaikų diskriminavimo mokykloje

     Lukšių parapijos tikinčiųjų tėvų skundas prokuratūrai prieš vaikų terorą mokykloje

     Ignalinos tikinčiųjų prašymas grąžinti bažnyčią

     Stirnių parapijos tikinčiųjų pareiškimas dėl suimtų kunigų paleidimo, Pirmosios Komunijos netrukdymo

     Mokinių tardymai Avilių mokykloje: ar jie eina į bažnyčią

     Kaltinimai dėl žinių užsieniui ir kratos „samizdato" ieškant

     Kun. V. Merkys gundomas išdavinėti

   
Eilėraštis kun. Zdebskio garbei


LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA

LIETUVOS KATALIKŲ MEMORANDUMAS

    Memorandumo atsiradimą paskatino katalikų teisių varžymai, o ypatingai kunigų J. Zdebskio ir P. Bubnio teismai.

    Parašai buvo renkami apie du mėnesius. Kadangi memorandumas buvo skirtas TSRS vyriausybei, tai, renkant parašus, nebuvo prisilaikyta ypatingo atsargumo. Dalis parašų buvo surinkta sekmadieniais prie bažnyčių, kai tikintieji eidavo į pamaldas ar iš jų, o kita dalis — lankantis į namus. Ant kiekvieno lapo buvo atspausdintas pilnas memorandumo tekstas, kad pasirašantieji galėtų susipažinti su turiniu. Nemokantiems skaityti parašų rinkėjai memorandumą perskaitydavo arba paaiškindavo, kokiu reikalu kreipiamasi į TSRS vyriausybę.

    Po memorandumu katalikai pasirašinėjo labai entuziastiškai. Tik nedaugelis pabijojo represijų ir atsisakė pasirašyti. Parašų rinkimas vyko stichiškai — vieni nuo kitų nusirašinėjo memorandumo tekstą ir įsijungdavo į pagalbą.

(KGB akcija prieš parašų rinkėjus):
    Gana greit pasklido žinia, kad KGB organai gaudo parašų rinkėjus, juos tardo, iš kur gavę memorandumo tekstą, ir surinktus parašus atiminėja.

Parašų rinkimas buvo nutrauktas. Prieš siunčiant parašus TSRS vyriausybei, iškilo nelengvas klausimas: kokiu keliu pasiųsti parašus TSKP Generaliniam Sekretoriui? Siunčiami skundai paštu iš Lietuvos teritori-

jos dažniausiai būna sulaikomi KGB organų. Niekuo negeresnė padėtis skundus įteikiant adresatams Maskvoje. Nėra abejonės, kad nė vienas pareiškimas, kuriuos katalikai ir kunigai siuntė į Maskvą CK Generaliniam Sekretoriui, Brežnevui, Ministrų Tarybos pirmininkui Kosyginui, Aukščiausios Tarybos pirmininkui Podgornui, nepasiekė adresatų. Jie visi būdavo persiunčiami į Vilnių ir patekdavo galutinai Religijų reikalų tarybos prie TSRS Ministrų Tarybos įgaliotiniui J. Rugieniui, kuris su KGB organų pagalba stengdavosi iššifruoti pareiškimų organizatorius, kad galėtų juos įgąsdinti ir „išaiškinti", kad Lietuvoje nėra pažeidžiami tikėjimo ir sąžinės laisvės principai.

    Norint išvengti panašaus likimo katalikų memorandumui, buvo nutarta paprašyti pagalbos SNO Generalinį Sekretorių Kurtą Valdhaimą.
Atsitiktiniais keliais memorandumas pasiekė Suvienytas Nacijas prieš 1972 šv. Velykas. Žemiau pateikiame katalikų memorandumo ir prierašų tekstus.
*   *   *
 
(Memorandumo tekstas):
        Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos
        CK Generaliniam Sekretoriui L. Brežnevui
        Maskva — Kremlius
        Lietuvos Romos Katalikų
        M e m o r a n d u m a s

    Praėjus II Pasauliniam karui, tautos pakilo iš griuvėsių ir nori pastovios taikos. Tikros taikos pagrindas yra teisingumas ir žmogaus teisių gerbimas. Mes, Lietuvos katalikai, skaudžiai apgailestaujame, kad iki šios dienos mūsų tautoje yra varžoma tikinčiųjų laisvė ir persekiojama Bažnyčia.

    Vyskupai J. Steponavičius ir V. Sladkevičius daugiau kaip 10 metų be teismo sprendimo, be termino yra varginami tremtyje, nors niekuo nėra nusikaltę.

    Š. m. lapkričio mėn. buvo nuteisti metams kalėti du kunigai: J. Zdebskis ir P. Bubnys už tat, kad jie, tėvų prašomi bei atlikdami savo kunigiškas pareigas, vaikams paaiškino katalikų tikėjimo pagrindus. Šitie kunigai padėjo vaikams ruoštis Pirmajai Komunijai ne mokykloje, bet bažnyčioje, ir niekam prievartos nenaudojo — mokėsi, kas norėjo.

   
Tuo tarpu mokykloje tikinčiųjų tėvų vaikai prievarta yra mokomi ateizmo, net verčiami kalbėti, rašyti ir elgtis prieš savo sąžinę, tačiau šių prievartautojų niekas nebara ir neteisia.

    Kunigai nepajėgia mus, tikinčiuosius, tinkamai aptarnauti, nes jų per maža. Jau daug kur vienas kunigas aptarnauja po dvi, o kartais net tris parapijas. Priversti dirbti net seneliai invalidai kunigai. Šitaip yra dėl to, kad Kunigų seminarijos reikalus tvarko ne tiek vyskupas, kiek valdžios įgaliotinis. Valdžia leidžia kasmet į Seminariją priimti vos dešimt klierikų.

    Kunigų skirstymus į parapijas taip pat diriguoja valdžios pareigūnai.

    Nors Lietuvos TSR Baudžiamasis Kodeksas pramato bausmes už tikinčiųjų persekiojimą, bet praktikoje jos niekam netaikomos. 1970 m. Vilkaviškio švietimo skyrius atleido už tikėjimą iš darbo mokytoją Oną Brilienę, o Vilkaviškio raj. valdžia savame mieste neduoda net šlavėjos darbo. Šitokių pareigūnų niekas nebaudžia, nors dėl jų sauvalės inteligentai bijo viešai praktikuoti tikėjimą.

    Valdžios pareigūnai neleidžia tikintiesiems savo lėšomis atstatyti sudegusias bažnyčias, pav. Sangrūdoje, Batakiuose, Gaurėje. Per didelį vargą leidžiama įsirengti koplyčią gyvenamajame name, tik jokiu būdu negali jį perkelti ant šventoriaus.

    Mes galėtume nurodyti dar daug skaudžių persekiojimo atvejų, kurie apkartina mūsų gyvenimą ir sukelia nusivylimą tarybine Konstitucija ir įstatymais. Todėl mes prašome tarybinę vyriausybę suteikti mums sąžinės laisvę, kuri yra užgarantuota TSRS Konstitucijoje, bet iki šiol nebuvo vykdoma. Mes norime ne gražių žodžių per spaudą ir radiją, bet rimtų vyriausybės pastangų, kurios padėtų mums, katalikams, jaustis lygiateisiais Tarybų Sąjungos piliečiais.
    1971 m. gruodžio mėn.

*    *    *
 
(Memorandumo priedas):
        TSKP CK Generaliniam Sekretoriui
        (Memorandumo priedas)

    Prie šio memorandumo pridedami 17,054 parašai. Būtina pažymėti, kad po memorandumu pasirašė tik nežymi Lietuvos tikinčiųjų dalis, kadangi milicijos ir KGB organai ėmėsi visos eilės priemonių masiniam parašų rinkimui sutrukdyti: Kapsuke, Šakiuose, Išlauže, Kapčiamiestyje buvo sulaikyti parašus rinkę asmenys, o surastieji pas juos lapai su parašais buvo atimti, nežiūrint į tai, jog memorandumas adresuotas tarybinei vyriausybei.

    Jeigu valstybiniai organai ir ateityje taip reaguos į tikinčiųjų skundus kaip ligi šiol, tai mes būsime priversti kreiptis į tarptautines organizacijas: Romos Popiežių, mūsų Bažnyčios Galvą, arba į Suvienytų Nacijų Organizaciją, kaip. autoritetingą Institutą, ginantį žmogaus teises.

    Be to, mes norime jums priminti, kad šis memorandumas yra nacionalinės nelaimės pasėka: tarybų valdžios metais Lietuvoje dešimteriopai išaugo tokios visuomeninės ydos, kaip nepilnamečių nusikaltimai, girtuokliavimas, savižudybės, o taip pat grėsmingai

išplito šeimų skyrybos ir negimusių kūdikių žudymas. Ir kuo labiau mes tolstame nuo krikščioniškos praeities, tuo aiškiau išryškėja siaubingos prievartinio ateistinio auklėjimo pasėkos, tuo labiau plinta nežmoniškas gyvenimo būdas be Dievo ir religijos.

    Mes kreipiamės į Jus, kaip aukščiausią kompartijos autoritetą, prašydami visu rimtumu ir atsakingumu išnagrinėti mūsų pateiktus faktus bei priimti atatinkamus sprendimus.
    1972 m. vasario mėn.

                            Lietuvos katalikų atstovai
*    *    *
(Raštas S. Tautų Gen. Sekretoriui):
        Suvienytųjų Nacijų Organizacijos
        Generaliniam Sekretoriui
        Kurtui Valdhaimui

        Lietuvos katalikų
        K r e i p i m a s i s

    Turint omenyje, kad Lietuva Suvienytųjų Nacijų Organizacijoje neturi savo atstovybės, mes, Lietuvos katalikai, priversti kreiptis į p. Generalinį Sekretorių, pasinaudodami atsitiktiniais keliais.

    Kreiptis į Jus mus paskatino ta aplinkybė, kad mūsų Respublikos tikintieji negali pasinaudoti tomis teisėmis, kurios išdėstytos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 18-tame straipsnyje. Mūsų kunigai, tikinčiųjų grupės ir atskiri katalikai ne kartą šiuo reikalu kreipėsi į aukščiausius Tarybų Sąjungos valstybinius organus, reikalaudami liautis pažeidinėjus tikinčiųjų teises. Tarybiniams vadovams buvo pasiųstos kelios tikinčiųjų peticijos, tame tarpe: 2000-čių Prienų katalikų pareiškimas, nusiųstas 1971 m. rugsėjo mėnesį; Alytaus raj. Santaikos parapijos tikinčiųjų pa-

reiškimas, pasirašytas 1190 asmenų ir nusiųstas 1971 m. spalio mėnesį; 1344-rių Raseinių raj. Girkalnio parapijos tikinčiųjų pareiškimas, išsiųstas 1971 m. gruodžio mėnesį. Visi šitie pareiškimai buvo pasiųsti įvairioms aukščiausioms TSRS instancijoms, tačiau nė viena jų nedavė oficialaus atsakymo, nors valstybinės įstaigos privalo atsakyti į piliečių pareiškimus per mėnesį laiko. Kaipo neoficialų atsakymą tikintieji patyrė sustiprintas represijas.

    Apie savo beteisę padėtį visos Lietuvos katalikai nutarė priminti tarybinei Vadovybei memorandumu TSKP Generaliniam Sekretoriui p. Brežnevui, tačiau tarybiniai milicijos ir KGB organai gąsdinimų, areštų ir antrankių pagalba sutrukdė masinį parašų rinkimą.

    Toks valdžios elgesys įtikino, kad šis 17,000-čių tikinčiųjų pasirašytas memorandumas nepasieks tikslo, jeigu jis bus pasiųstas tokiu pat keliu, kaip ir ankstesnieji kolektyviniai pareiškimai.

    Todėl mes, Lietuvos katalikai, kreipiamės į gerb. Generalinį Sekretorių ir prašome šį Jums siunčiamą memorandumą kartu su parašais persiųsti Suvienytųjų Nacijų Organizacijos kanalais TSKP Generaliniam Sekretoriui p. L. Brežnevui.

   
Su pagarba,

            Lietuvos katalikų atstovai
   
    1972 m. vasario mėn.

    Užsienio spauda, radijas ir televizija šį memorandumą plačiai išreklamavo. Visa pasaulio viešoji opinija buvo su 17,000 katalikų, išdrįsusių viešai reikalauti savo teisių. Popiežius Povilas VI savo velykiniame žodyje taip pat prisiminė „tylos bažnyčią".

   
Kaip reagavo tarybiniai valdžios organai?
(Kaip atsirado ganytojinis laiškas):
    Jų nuomone, šis memorandumas yra tarybinės tikrovės šmeižimas, todėl KGB organai kruopščiai ieško memorandumo iniciatorių. Deja, kol kas jie yra išaiškinę tik vieną kitą parašų rinkėją. Valdžios organai įtaria, kad memorandumą suorganizavo „antitarybiniai" kunigai.

   
1972 m. balandžio 11 d. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis J. Rugienis į Kauno arkivyskupijos kurijos patalpas sukvietė Lietuvos vyskupijų vyskupus (einančius pareigas) ir valdytojus ir drauge su Maskvos atstovu Orlovu privertė pasirašyti vadinamą „ganyto-jinį laišką tikintiesiems", kuriame apšmeižiami parašų rinkėjai ir pasirašiusieji memorandumą:

    „3. Pagaliau, paskutiniu laiku kai kuriose parapijose neatsakingi asmenys, kunigų ir tikinčiųjų vardu, prie bažnyčių arba net pačiose bažnyčiose, o kartais lankydamiesi į namus, renka ant lakštų su tekstu ar net be jokio teksto parašus, neva tam, kad kleboną iškeltų, kad bažnyčios neuždarytų, kad paskirtų kunigą, kad klebono ar vikaro neiškeltų ir t.t. Tie parašų rinkėjai vėliau pakeičia ar parašo tekstą, prie jo pridėdami surinktus parašus. Bet juk tai yra klastojimas. Mus labai stebina, kad pasitaiko tikinčiųjų, kurie pasirašo, nežinodami dėl ko ir kam, bei negalvodami, kokios bus to pasekmės. Mes neturime pamiršti, kad neatsakingų raštų pasirašinėjimas atsiliepia santykiams tarp Bažnyčios ir Valstybės, kelia nesusipratimus. Tokie dalykai negali atnešti Bažnyčiai nieko gero..."

(Kaip kunigai sutiko laišką):
    Šis laiškas buvo įsakytas perskaityti 1972 m. balandžio 30 dieną, sekmadienį, vietoje visų tą dieną sakomų pamokslų.

    Visiems kunigams iš karto buvo aišku, kad šis laiškas yra parašytas valdžios nurodymu, nes vysku-

pai apie parašų rinkimą nebuvo iš autentiškų šaltinių informuoti, o svarbiausia „ganytojinio" laiško teiginiai apie parašų rinkimą aiškiai neteisingi. Kunigų tarpe vyko diskusijos, ką daryti — skaityti, ar ne?

    Daugelis kunigų gavo šitokio turinio kreipimąsi:

    „Gerbiamas Kunige,

   
Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje ir kunigams atėjo išbandymo dienos. Balandžio 30 dieną visi kunigai yra įpareigoti perskaityti vyskupus, kunigus ir tikinčiuosius kompromituojantį laišką.

    1. Balandžio 11 d. Rugienis ir valdžios atstovas iš Maskvos privertė ordinarus parašyti šį apgailėtiną laišką.

    2. Šis laiškas yra šmeižtas, nes 17.000 tikinčiųjų pasirašė ne ant tuščių lapų, bet po tekstu, kurį žino visas pasaulis.

    3. Šis laiškas įžeidžia ir kompromituoja geriausius Lietuvos Katalikų Bažnyčios sūnus ir dukras, turėjusius drąsos pasirašyti memorandumą.

    4. Šis laiškas neatitaisomai kompromituoja pačius ordinarus.

    5. Klusnumas vyskupui kunigus įpareigoja tik CIC rėmuose. Niekas negali įpareigoti kunigą skaityti šmeižtą.

    6. Sąžiningi kunigai šio laiško neskaitys, nors dėl to reiktų pakelti bet kokią auką.

    Kunige, apeliuojame į Jūsų kunigišką sąžinę; būdamas pasiuntiniu To, Kuris save pavadino Tiesa, nenusilenkite melui ir prievartai, neišduokite už lėkštę lęšienės tautos ir Bažnyčios reikalo."

    Minėtą sekmadienį iš rajonų buvo pasiųsti į bažnyčias specialūs asmenys, kurie turėjo pakontroliuoti, kurie kunigai skaitys, kurie neskaitys.

(Kaip valdžios agentai laišku naudojosi):
    Balandžio 11 dienos „ganytojinį" laišką ateistai panaudoja savo propagandai. Pav., Aukštojoje Panemunėje dar prieš balandžio 30 d. vidurinėje m-j e tėvų susirinkime valdžios atstovai tėvams prikaišiojo, kad žmonės pasirašinėja įvairius popierius, dažnai patys nežinodami dėl ko. Kad patvirtintų savo žodžių teisingumą, paskaitė reikiamas mintis iš vyskupų laiško: „Jei manimi netikite, štai ką sako jūsų vyskupai."

    Ištisai visą laišką skaitė tik nežymi kunigų dalis: vieni tai padarė nesiorientuodami padėtyje, kiti — pataikaudami civilinei valdžiai. Dalis kunigų perskaitė tik bažnytines laiško mintis, praleisdami netiesą. O kiti — minėtą sekmadienį pasakė, kaip įprasta, pamokslus.

    Po balandžio 30 dienos KGB organai stengėsi patikslinti žinias apie laiško skaitymą, šiam darbui panaudodami net sau ištikimus kunigus.

    Nors vyskupų laiškas buvo išsiuntinėtas labai pavėluotai — kai kurie gavo jį vos keletą dienų IV.30 — ir nebuvo laiko pasikonsultuoti, bet egzaminas buvo išlaikytas gana gerai. Valdžios organai įsitikino, kad didelis daugumas Lietuvos kunigų nebus galima panaudoti savo užmačioms.

Bažnyčios statyba ir jos likimas
    1945 metais, baigiantis karui, Klaipėdos katalikų mūrinę bažnyčią hitlerinė kariuomenė užminavo ir susprogdino. Tą faktą liudija vietiniai gyventojai.

    Po karo Klaipėdos lietuvių skaičius sparčiai augo. Šiandieninėje Klaipėdoje yra 85,000 lietuvių, rusų 43,000 (1970 m. surašymo duomenys). Daugumas katalikų yra tikintys. Pav. 1972 m. tik per gavėnios rekolekcijas šv. Komuniją priėmė apie 8,000 žmonių.

(Bažnyčią statyti leido Malenkovo laikais):
    Po karo tarybinė valdžia leido katalikams pasinaudoti maža vokiečių sektantų bažnytėle Bokštų gatvėje. Pamaldų metu būdavo didžiausias susigrūdimas, žmonės alpdavo; ir katalikai pradėjo reikalauti leidimo didesnei bažnyčiai statyti.

    1954 m. Klaipėdos klebonas (dabartinis vyskupas Povilonis) gavo leidimą naujai bažnyčiai statyti. Tuo metu Tarybų Sąjungos vyriausybės vadovu buvo Ma-lenkovas; tikinčiųjų persekiojimas Lietuvoje šiek tiek susilpnėjęs. Tikintieji buvo raginami prisidėti prie taikos išsaugojimo visame pasaulyje. Leidimą statyti bažnyčią Klaipėdoje, be abejo, davė dar ir propagandiniais sumetimais, nes į Klaipėdą atvyksta daug užsieniečių jūrininkų.

    — Statykite, kad bokštas būtų matyti net iš jūros,— kalbėjo valdžios atstovai.

    Nors tuo metu karo sunaikintoje Klaipėdoje statybinių medžiagų labai trūko, bet bažnyčios statybai valdžia leido naudotis medžiagų fondais. Statybos pradžioje, iš valdžios pusės, atrodė, nebuvo jokios piktos valios pastatytą bažnyčią vėliau paimti ir panaudoti profaniniams reikalams.

    1957 m. birželio 30 d. Telšių vyskupijos valdytojas vysk. P. Maželis pašventino naujai statomos Klaipėdos katalikų bažnyčios pamatus, į kuriuos buvo įdėtas šio turinio aktas: „Klaipėdos ir visos Lietuvos katalikai, pasivesdami motiniškai Marijos globai, savo aukomis stato Klaipėdoje Taikos Karalienės bažnyčią, kurios pamatus pašventino 1957 m. birželio 30 d. J. E. Telšių Vyskupijos Valdytojas Vyskupas Petras Maželis."

    „Statome bažnyčią Taikos Karalienės garbei, — savo atsišaukime į Lietuvos katalikus kalbėjo Klaipėdos katalikų parapijos bažnytinis komitetas. — Tuo mes norime užakcentuoti, kad prie Baltijos kranto nebenorime matyti karo gaisrų ir sugriovimų."

    Aukos bažnyčios statybai buvo renkamos visoje Lietuvoje. Klaipėdos katalikai džiaugėsi ir entuziastiškai prisidėjo prie bažnyčios statybos. Nors išskirtas sklypas buvo labai pelkėtoje vietoje, bet žmonės per kelias savaites pelkę užpylė, gabendami žemes vežimėliais ir net krepšiais. Grįžę iš darbo tikintieji skubėdavo į talką ir dirbdavo ligi nakties. Vairuotojai laisvalaikiu vežė bažnyčios statybai reikalingas medžiagas, rinko miesto griuvėsiuose nereikalingas plytas. Net ir autoinspektoriai „nematydavo" bažnyčios statyboje talkininkaujančių vairuotojų su mašinomis. Net valdininkai ateidavo tikintiesiems į talką. Talkininkaujančių tarpe matėsi ir tokių, kurie anksčiau į bažnyčią niekada neidavo.

    Bažnyčios statybai tikintieji suaukojo apie 3 milijonus rublių. Net neturtingi katalikai su džiaugsmu aukojo savo santaupas bažnyčios statybai. Vienas darbininkas, atnešęs didoką pinigų sumą, pasakė: „Kartu su plytomis įmūrykite į bažnyčios sienas ir mano širdį." Paaiškėjo, kad šis darbininkas, išlaikydamas nemažą šeimą, paaukojo viso mėnesio atlyginimą. Ką nors pardavę, žmonės dalį pinigų skirdavo bažnyčiai.

(Bažnyčią atėmė Chruščiovo laikais):
    1960 m. vasarą bažnyčios statybos darbai buvo baigti, ir per Žolinę turėjo įvykti bažnyčios šventinimo iškilmės. Deja, įvyko antras „sprogimas", panašus į hitlerininkų. Susirinkę tikintieji į bažnyčios šventinimo iškilmes, rado bažnyčios vartus užkaltus lentomis.

    — Valdžia neleidžia atidaryti bažnyčios!
    — Bedieviai atima iš mūsų bažnyčią!

    Šitokie šūkiai skriejo iš lūpų į lūpas, nežmoniškai skaudindami tikinčiuosius. Visi jautėsi sutrypti ir apgauti.

    Kodėl buvo uždaryta bažnyčia?

    Kai kurie partiniai darbuotojai aiškino taip: Nikita Chruščiovas, sužinojęs, kad Klaipėdoje pastatyta bažnyčia, įsiutęs šaukė: „Draudžiu atidaryti!" Draudimas buvo perduotas LTSR valdžiai, ir bažnyčios atidarymas buvo sulaikytas.

    Prie bažnyčios uždarymo, be abejo, prisidėjo ir ateistų skundai net į Maskvą. Jie nuogąstavo, kad dabar sužlugs ateistinė propaganda.

    Su nauja bažnyčia ateistai žiauriai susidorojo. Kariuomenė su traktoriais nakties metu nuvertė bažnyčios bokštą. Brangias Kryžiaus kelių gipsatūras sudaužė ir sumetė ir purvą. Žmonių vienintelis ginklas prieš kariuomenės ir milicijos sauvalę buvo ašaros. Milicijos pareigūnai juos gaudė ir vežė į daboklę. Kitus sunkvežimiais išveždavo 40 - 50 kilometrų už miesto ir tyčiodamiesi liepdavo pėstiems grįžti namo. Toks žiaurus susidorojimas su bažnyčia ir tikinčiaisiais neįsivaizduojamas jokioje žmogaus teises gerbiančioje valstybėje. Tikintieji, kurių aukomis ir prakaitu bažnyčia buvo pastatyta, pasijuto be galo nuskriausti.

    — Štai koks tikrasis bedieviškos valdžios veidas, — pro ašaras kalbėjo žmonės.

    — Reikia skųstis aukščiau...

    — Kam pasiskųsi, kad tikintieji yra už įstatymo ribų. Bedievių valdžia mūsų teisių negins.

    Valdžia, bijodama tikinčiųjų maišto, buvo atsiuntusi apie 200 milicininkų.

    1961 m. pradžioje buvo areštuoti Klaipėdos kunigai— Povilonis ir Burneikis — ir nuteisti kalėti. Kun. Talaišis ištremtas iš Klaipėdos.

    Šiuo metu Klaipėdos naujoje bažnyčioje įrengta liaudies filharmonija. Pradžioje tikinti visuomenė, tiek lietuviai, tiek rusai, į koncertus neidavo. Buvo atvejų, kai scenoje dalyvaudavo 50 artistų, o salėje 5 žiūrovai. Rusai sakydavo: „Mes į bažnyčią neiname..."

    Katalikai ir toliau vargsta mažoje bažnytėlėje. Sekmadienais ir šventėse pamaldų metu galima matyti nuolat išnešamus apalpusius žmones. Šių metų pradžioje katalikai, girdėdami primygtinas ateistų kalbas, kad tikinčiųjų teisės yra nevaržomos, kad reikia gerbti visokių įsitikinimų žmones, nutarė kreiptis į Tarybų Sąjungos vyriausybę, prašydami sugrąžinti bažnyčią. Keletą mėnesių atsargiai buvo renkami parašai, bet dėl KGB persekiojimo rinkimą teko nutraukti.

(Tikinčiųjų prašymas dėl bažnyčios):
    Prieš Velykas į Maskvą iš RTFSR teritorijos (kad nekonfiskuotų Lietuvos TSR KGB organai) buvo pasiųstas šitokio turinio prašymas.

        Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos
        Generaliniam Sekretoriui
        L. Brežnevui, Maskva

        Lietuvos TSR Klaipėdos miesto katalikų
        P r a š y m a s

    1956 - 1961 metais Lietuvos Ministrų Tarybos leidimu, tikinčiųjų lėšomis, buvo Klaipėdoje pastatyta ir pilnai užbaigta katalikų bažnyčią. Bet vyriausybė neleido ja naudotis ir padarė filharmonijos salę.

    Tas pastatas, kuriame dabar vyksta katalikų pamaldos, yra netinkamas, blogame stovyje, mažas, švenčių metu tikintieji priversti stovėti gatvėje. Jau pats faktas, kad buvo leista Klaipėdoje statyti bažnyčią, rodo, jog dabartinis pastatas, kuriame vyksta pamaldos, nėra tinkamas.

    Mes tikintieji, kreipiamės į Jus, prašydami ir tikėdamiesi, kad Jūs suprasite mūsų lūkesčius ir padėtį greitu   laiku   normalizuosite — atitaisysite   padarytą

skriaudą tikintiesiems, grąžindami mūsų lėšomis pastatytą bažnyčią.

    Prašymą tvirtiname sekančiais parašais.

            Lietuvos TSR, Klaipėda
1972.111.19.

    Šį prašymą pasirašė 3023 tikintieji.

    Kol kas į klaipėdiečių prašymą reagavo tik KGB organai. Kadangi pareiškimas į Maskvą buvo pasiųstas klaipėdienčio Jono Saunoriaus adresu, tai KGB organai jį buvo iššaukę net tris kartus, norėdami sužinoti, kas prašymo iniciatoriai - organizatoriai. Panašiu tikslu K. Saunorių buvo iškvietęs į Vilnių įgaliotinis Rugienis.

    1972 m. Velykų pirmą dieną pamaldų metu KGB organų buvo sulaikyti du fotografai - mėgėjai, kurie norėjo nusifotografuoti besimeldžiančią lauke tikinčiųjų minią. Fotografai buvo kaltinami esą fotografavę užsieniui. „Tenai išskėstomis rankomis laukia šitų nuotraukų," barėsi saugumo pareigūnai.

    Klaipėdiečiai vėl ruošiasi kreiptis į TSRS vyriausybę, prašydami sugrąžinti jiems bažnyčią.


(Dėl vaikų diskriminavimo mokykloje):
    Valkininkų parapijos tėvai kreipėsi į rajono valdžią dėl mokinių diskriminavimo už religinius įsitikinimus. Pateikiame ištisą jų pareiškimo turinį:

        Varėnos raj. DŽDT Vykdomojo
        komiteto pirmininkui
        P a r e i š k i m a s

    Š. m. rugsėjo mėn. mūsų vaikai, grįžę iš mokyklos, skundėsi, kad mokykloje jie buvo tardomi, ar jie

eina į bažnyčią, kas kiti eina, ir bauginami, kad už ėjimą į bažnyčią bus sumažintas elgesys, įrašyta į charakteristiką.

    Mano, Griežės J., dukrą Valkininkų vidurinėje mokykloje klausinėjo mokytoja Kliukaitė, mokytoja Butkienė, direktorė, ar einanti ji, jos mažesnė sesuo į bažnyčią, kada eina išpažinties. Prieš metus jai buvo priminta— jei eisianti į bažnyčią, neprileis prie egzaminų.

    Urkionių aštuonmetėje m-loje mokytoja Saulėnienė baugino mano, Andriuškevičienės S., dukrą, kada buvusi Pirmosios Komunijos, ar einanti į bažnyčią. Kartu baugino, kad už ėjimą į bažnyčią bus įrašyta į charakteristiką ir negausianti darbo.

    Mano, Kazlauskienės J., (Plekštorės kaimas) abu sūnu klausinėjo mokytoja Kliukaitė, direktorė ir iš rajono, ar buvo Pirmos Komunijos, kas ir berniukų ir mergaičių eina į bažnyčią, kas privedė prie Pirmos Komunijos.

    Mano, Blažulionienės J., (Užperkasės kaimas) sūnų ir dukrą klausinėjo mokytoja Butkienė, direktorė ir iš rajono, kada buvo Pirmos Komunijos, kas mokė, kokios mergaitės buvo.

    S. Naniškių mokykloje per tėvų susirinkimą buvo pareikalauta, kad tėvai nevestų vaikų į bažnyčią. Mano, Jurgelevičiaus, sūnus (Mištūnų kaimas), parėjęs iš mokyklos, pasakojo, kad mokytojai sakę, jog jei „vaikai, eisite į bažnyčią, klebonas gaus dvejus metus kalėjimo."

    Dar ir kiti buvo klausinėjami po valandą ir daugiau.

    Mums atrodo, kad niekas negali mūsų vaikų be mūsų klausinėti, ar eina į bažnyčią, ir bauginti. Vaikai verkia ir nemiega naktimis. Jau pats klausinėjimas vaikus įbaugina ir yra nusikaltimas prieš sąžinės laisvę ir mūsų, tėvų, teises. Jei vaikas nusikalstų, tai mus kaltintų ir baustų. Mūsų šventa pareiga auklėti vaikus. Mes, tikintieji tėvai, jaučiame ir su-

prantame, kad mūsų tikėjimas daug padeda gražiai auklėti vaikus. Visai kiti vaikai grįžta iš bažnyčios, dalyvavę pamaldose. Čia vaikai tiek gražaus mato ir girdi.

    Ar turi teisę minėti mokytojai taip elgtis su mūsų vaikais — juos tardyti ir bauginti tik dėl to, kad eina į bažnyčią ir dalyvauja prie altoriaus pamaldose? Jie eina į bažnyčią mūsų vedami ir įpareigojami. Juk pagal prigimtį ir Konstituciją mes turime teisę vesti vaikus į bažnyčią ir pareigą gražiai juos auklėti. Kodėl taip elgiamasi su mūsų, tikinčiųjų tėvų, teisėmis?

    Prašytume Gerb. Pirmininką painformuoti mus, ar taip gali tardyti mūsų vaikus, ir padėti, kad daugiau taip  nepasikartotų.
Valkininkai, 1971.X.10.

    Pasirašė 9 vaikų tėvai. Varėnos raj. vykdomojo komiteto pirmininkas po 10 dienų atsiuntė šitokį atsakymą:

*    *    *
    „Patikrinus jūsų pareiškimą, nenustatyta, kad jūsų vaikai būtų tardomi. Mokytojai klausinėjo vaikus, kaip jie praleidžia savo laisvalaikį ir ką jie veikia už mokyklos ribų, ir tas natūralu, nes mokytojai privalo žinoti, kuo užsiima jų mokiniai, nuolat rūpintis jų auklėjimu.

    Be to, Jūs neturite teisės reikalauti, kad mokytojai propaguotų tikėjimą, nes Jūs puikiai žinote, kad bažnyčia yra atskirta nuo valstybės ir visose mokyklose yra vedamas ateistinis mokinių auklėjimas, kaip to reikalauja dabartinis mokslo išsivystymas.
1971.XI.9.
Varėnos raj. Vykdomojo Komiteto pirmininkas
        Z. Voroneckas."

    Varėnos raj. VK pirmininko atsakymas mokinių tėvams akivaizdžiai atskleidžia katalikų beteisiškumą ir valdžios pareigūnų sauvalę.

    O dabar pažvelkime į kitą skundą, parašyta keturiais mėnesiais vėliau Lukšių parapijos tikinčiųjų tetų. Šiuo laiku Lietuvos TSR vyriausybei jau buvo žinoma, kad renkami parašai po Lietuvos katalikų memorandumu.

Mokinių persekiojimas Lukšiuose
    1971 m. lapkričio mėn. Lukšių vidurinės mokyklos mokytojai, ypatingai klasių auklėtojai ir direktorius, pradėjo grubią kovą su mokiniais, kurie tarnauja šv. Mišioms, beria gėles, adoruoja, dalyvauja procesijose, ir aplamai su visais, kurie lanko bažnyčią. Mišių patarnautojai būdavo iškviečiami pas direktorių, tardomi, gąsdinami, verčiami daugiau neiti prie altoriaus. Klasės akivaizdoje juos gėdindavo, išjuokdavo sienlaikraščiuose, piešdavo karikatūras. Net tėvus išsikviesdavo ir įsakydavo neleisti patarnauti šv. Mišioms ir kitose religinėse apeigose. Po Naujųjų 1972-jų Metų du tikintys tėvai: G. Krikštolaitis ir N. Didžba-lienė nuėjo pas direktorių S. Urboną ir prašė, kad nebūtų terorizuojami Mišioms patarnaujantys ir į bažnyčią einantys vaikai. Tėvai direktoriui priminė, ką kalba tarybinė konstitucija ir įstatymai. Direktorius griežtai pareiškė:

    — Puolėme ir pulsime; ir dar labiau pulsime, negu ligi šiolei. Mus puola Šakių rajonas, mes pulsime jūsų vaikus; ir galite skųstis nors į Maskvą.

   
— O mes savo vaikus vedėmės ir vešimės į bažnyčią, — pareiškė atsisveikindami tėvai.

    Mišių patarnautojai ir procesijos dalyviai nepaliovė lankę bažnyčią; tik vienas kitas išsigando. Tikin-

tieji tėvai ilgai kentėjo ir laukė, gal mokytojai susipras, o jie nesiliovė vaikus niekinti, išjuokti, gąsdinti. Tada tėvai parašė skundą Lietuvos TSR prokuratūrai, Štai jo turinys:

        LTSR Respublikiniam Prokurorui

        Kopijos: LTSR Švietimo Ministerijai
                    Šakių raj. Švietimo Skyriui
                    Šakių raj. VK Pirmininkui

        Šakių raj. Lukšių parapijos tikinčiųjų tėvų
        P a r e i š k i m a s

(Valdžios žodžiai už tikėjimo laisvę):
    Vilniuje 1970 metais leidykloje „Mintis" išleistoje J. Aničo ir J. Rimaičio knygelėje „Tarybiniai įstatymai apie religinius kultus ir sąžinės laisvę" rašoma, kad „Kiekvienas pilietis gali išpažinti bet kurią religiją arba neišpažinti jokios. Bet kurių teisių atėmimas, susijęs su išpažinimu kokios nors religijos arba neiš-pažinimu jokios religijos, panaikinamas." (17 psl.)

    „Sąžinės principo reikalavimai: 1) kiekvieno piliečio teisė išpažinti bet kurią religiją; 2) Teisė atlikti kulto apeigas; (...); 6) piliečių lygiateisiškumas, nepaisant religinio priklausomumo" (15 psl.).

    „Tarybinė vyriausybė visada ryžtingai kovoja su valdžios aparato darbuotojais bei piliečiais, pažeidžiančiais religinių organizacijų bei tikinčiųjų teises. Sąjunginių respublikų baudžiamuosiuose kodeksuose yra specialūs straipsniai, numatantys atsakomybę už tikinčiųjų piliečių sąžinės laisvės principų nusikalstamus pažeidimus."  (24 psl.)

    „Komunistų partija ir tarybinė vyriausybė nurodo, jog reikia vienodai griežtai vykdyti ir tuos tarybinių įstatymų reikalavimus, kurie užtikrina religinėms bendruomenėms ir dvasininkams veiklos laisvę, nepažei-

džiant bažnytinių kanonų ir dogmų ribų, o tikintiesiems visas galimybes pilnai pasinaudoti konstitucine tikėjimo laisvės teise. Socialistinė valstybė draudžia bet kokį administravimą, grubumą, netaktiškumą religinių kultų, jų tarnų bei tikinčiųjų atžvilgiu. Bet koks trukdymas atlikti religines apeigas, jeigu jos atliekamos nepažeidžiant įstatymų apie religinius kultus, laikomas baudžiamu nusikaltimu. Sutinkamai su Lietuvos TSR baudžiamojo kodekso 145 str., kliudymas atlikti religines apeigas, jeigu jos neardo viešosios tvarkos ir nėra susijusios su kišimusi į piliečių teises, baudža-mas iki vienerių metų laisvės atėmimu arba pataisos darbais tam pačiam laikui, arba iki vieno šimto rub. bauda." (31 psl.)

    (Žr. Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo nutarimą „Dėl Lietuvos TSR Baudžiamojo kodekso 143 str. taikymo" — „Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausios Tarybos ir Vyriausybės Žinios", 1966 m. gegužės 20 d., Nr. 14, p. 183- 184).

    Vatikano II Visuotinis Bažnyčios Susirinkimas savo nutarimuose, kuriais remiantis, Lietuvos vyskupai, suderinę su kulto įgaliotiniu, 1968 m. „Vaizdo" spaustuvėje išleido „Liturginį maldyną", ragina ir pamoko tikinčiuosius kuo aktyviau dalyvauti religinėse apeigose. Todėl mes, tėvai, drauge su savo vaikais bažnyčioje klūpome, giedame, tyliai meldžiamės, atsakinė-jame garsiai įvairius atsakymus, einame procesijose, nešame jos reikmenis. Mūsų vaikai klūpo arba stovi pas altorių, mes, tėvai, šalia jų ir t.t. Mūsų vaikai nėra jokie bažnyčios tarnai. Jie yra eiliniai jos lankytojai ir pamaldų dalyviai.

(Mokyklos darbai prieš tikėjimo laisvę):
    Tačiau su dideliu liūdesiu mes, tikintieji tėvai, pergyvename skaudžią neteisybę ir diskriminavimą. Už tai, kad mūsų vaikai kartu su mumis, tėvais, da-

lyvauja religinėse apeigose, Lukšių vidurinės m-los vadovybė ir mokytojai juos įvairiais būdais persekioja, su jais grubiai elgiasi, iš jų tyčiojasi, gąsdina, diskriminuoja:

    a) Mokytoja Vaišvilienė I kl. mokiniui Juozui Naujokaičiui už tai, kad jis buvo bažnyčioje ir dalyvavo pamaldose, prie visų klasės mokinių (berniukų ir mergaičių) pamokos metu liepė nusimauti kelnes gultis ir sakė:
    — Gausi diržų už tai, kad buvai klūpoti prie altoriaus.

    Tokių mokytojos žodžių nugąsdintas vaikas ėmė verkti.

    b) Mokslo dalies vedėja mokytoja Martišiūtė VIb kl. mokinį Rolaną Tamulevičių mokė tiesioginiai pikto darbo, liepė išgerti kunigui bažnytinį pamaldose vartojamą vyną ir vietoj jo pripilti vandenio.

    c) Mokyt. Vanagienė, atėjusi pas VI kl. mokinio R. Didžbalio tėvus, aiškino jiems, kad jeigu jų vaikas padarytų ir gana nemažą nusikaltimą, tai vis mažiau būtų nusikalsta, negu klūpėjimas prie altoriaus.

    d) Mokyt. Urbonienė II kl. mokiniui Vitui Paval-kiui liepė pasirinkti vieną iš dviejų: arba eiti į bažnyčią, arba į mokyklą.

    e) Mokyt. Martišiūtė, atsinešusi į klasę meniškus religinius paveikslus, klausė mokinę Virgą Mikelaitytę: „Už ką Dievas Adomą išvijo iš rojaus?" Jai neatsakius, tarė Vitai Maceikaitei: „Tu iš religingos giminės, tavo pusbroliai klapčiukai, tai tu atsakyk į šį klausimą." Po to dar, pasityčiodama iš religijos, klausinėjo mokines Liutvinaitę ir Alytaitę.

    f) Mok. Skirskytė, apsilankiusi pas mokinio Krikš-tolaičio tėvus, jiems verkšleno, kad jeigu vaikas eis klūpėti prie altoriaus, tai nukentės jos pensija.

    g) Mokyt. Sakalauskienė neištyrusi, kas kaltas, per pamoką užsipuolė visai nekaltą Vila kl. mokinį

Rimą Didžbalį, sakydama: „Didžbali, baik, čia tau ne Mišios." Po tokios mokytojos pastabos vaikas atsistojęs pravirko.

    h) Vaikai, kurie eina į bažnyčią klūpėti ir melstis, yra grubiai mokytojų tardomi, iš jų tyčiojamasi, jie gėdinami visos klasės mokinių akyse.

    i) 1972 m. sausio 22dieną mokyklos sienlaikraštyje buvo įdėtos sekančių mokinių karikatūros: Vb kl-mokinys Krikštolaitis zakristijoje klūpo su rožančiumi, VIb kl. mokinį R. Tamulevičių motina nuosava mašina vežasi į bažnyčią, o jis sako: „Aš važiuoju į bažnyčią. Ten man smagu. Ten, kai kunigas geria vyną, aš skambinu varpeliu." Panašiai pajuokti ir broliai Didžbaliai.

    Be to, tame pačiame sienlaikraštyje yra įdėtas redkolegijos straipsnis, kuriame rašoma: „Dievo garbintojų netrūksta ir mūsų mokykloje. Tokie mokiniai žemina save, savo orumą, suteršia mokyklos vardą. Tai dviveidžiai, veidmainiai, kurie savo veikla stengiasi prisitaikyti ir bažnyčioje, ir mokykloje, būti pionieriais ir klapčiukais, kurie už savo chameleonišką veiklą gauna keletą kapeikų iš kunigo saujos. Tokie chameleonai yra IXa kl. mokinė Alytaitė, VIb kl. mokinys Alyta, Vb kl. mokinys Krikštolaitis, Vila kl. mokinys Didž-balis. Be šių bažnyčios tarnų, mokykloje yra ir tokių, kurie eina į bažnyčią, davatkiškai atlikinėja religines apeigas, tai IXa kl. mokinė Liutvinaitė ir X kl. mokinė Staugaitytė, XI kl. mokinė D. Bacevičiūtė. Duokime jiems ir jų veiklai tinkamą atkirtį."

    Pirmasis toks konkretus „atkirtis", tur būt, ir buvo kad Janina Alytaitė, IX kl. mokinė, 14 metų amžiaus, ėjusi Lukšių valgykloje valytojos pareigas, po pasikalbėjimo su jos motina apie vaikų ėjimą į bažnyčią buvo tučtuojau atleista iš darbo, nors mokytojai ir anksčiau žinojo, kad ji dirbo valgykloje, bet nieko nesakydavo, toleravo.

    Pagaliau ar ne „atkirtis", jei jaunas žmogus yra vadinamas chameleonu — reiškia, gyvuliu? Ar ne „atkirtis" gąsdinimas ir grasinimas? Ar ne „atkirtis" bausti, terorizuoti už religiją, už tai, kad vaikas su tėvais eina į bažnyčią? Ar ne „atkirtis" einančius į bažnyčią pažeminti klasės draugų akyse, sudarant tokią nuotaiką, lyg tai būtų baisus, gėdingas nusikaltimas?

    Pagaliau toks mokytojų elgesys mokinių atžvilgiu ar tai nėra žeminimas savo autoriteto. Juk žino ir vaikas, kad bet koks tikėjimas yra lygus ir laisvas. O ką jie mato iš mokytojų elgesio? Mes, tėvai, norime, kad mūsų vaikai gerbtų mus ir savo mokytojus, įsigytų žinių, būtų dori.

    Lukšių vidurinės m-los mokytojai tikinčiųjų tėvus vadina atsilikėliais, durniais. Pavyzdžiui, mokytojas Genys ir mokytoja Martišiūtė Onai Alytienei sakė: „Durni jūs, tėvai, kad patys einate į bažnyčią ir vaikus vedatės." Kaip vaikas atsisakys eiti į bažnyčią, jeigu tėvas ar motina jį vedasi arba jam vienam liepia eiti? Juk tėvai yra atsakingiausi savo vaikų auklėtojai. Ar protinga ir pedagogiška tad kiekvieną pirmadienį klausti vaiką pamokos metu: „Ar vakar buvai bažnyčioje?" ir šeštadienį vėl jį klausti: „Ar rytoj eisi į bažnyčią?" Kaip vaikas neis, kaip jis neklausys savo tėvų! Koks nuteikimas vaiko prieš tėvus! Vaikas daug kur nepajėgs padaryti skirtumo. Jis tėvams pasakys: „Tu durnas, tu atsilikęs, tu manęs nemokyk." Kai vaikas nusikalsta, liepia atsivesti tėvus, o kai mes, tėvai, juos mokome religijos ir vedamės į bažnyčią, liepiama tėvų neklausyti. Kur čia logiškumas, kur pagarba tėvams ir mokytojams?

(Tėvų prašymas: nežeminti tėvų autoriteto vaikų akyse):
    Todėl mes, tikintieji tėvai, skaudžiai tai pergyvendami ir kreipiamės į Jus, prašydami, kad padary-

tumėte žygių, jog mūsų vaikai už tikėjimo išpažinimą ir dalyvavimą apeigose nebūtų baudžiami, persekiojami, išjuokiami ir diskriminuojami. Mums, tėvams, jau nusibodo nuolatiniai vaikų tąsymai, gąsdinimai, pajuokimai, jų ašaros, naktiniai iš miego krūpčiojimai. Mes norime, kad mūsų vaikai nebijotų mokyklos, kurioje viešpatauja tikinčiam vaikui siaubas, pašaipos ir pažeminimas.

    Mes norime, kad mūsų vaikai su džiaugsmu eitų į mokyklą ir su linksma nuotaika grįžtų. Mes norime, kad mokykla jiems būtų antrieji namai, o mokytojai— antrieji tėvai, kurie, pamatę mokinio klaidas ar netaktą, sugebėtų pedagogiškai ir tėviškai mokinį auklėti, teikti jam mokslo žinias, ugdyti aukštos kultūros žmogumi.

    Mes tikintieji tėvai, norime, kad religijos laisvės įstatymas nebūtų vien gražūs propagandos žodžiai, bet realybė.
Prašome Gerb. respublikinį Prokurorą priminti Lukšių vidurinės m-los direktoriui ir mokytojams, kad tarybiniai įstatymai ir jiems privalomi, kad jie nedarytų šitų ir panašių klaidų.

        Lukšiai, 1972 m. vasario mėn."
    Pareiškimą pasirašė 14 tėvų.

(Mokykla šaukiasi „deputato" paramos):
    Direktorius ir mokytojai, sužinoję apie pareiškimo rašymą, stengėsi, kad jis nepasiektų respublikinių įstaigų. Buvo klausinėjama IXb klasės mokinė J. Alytaitė, ar jos mama rinkusi parašus, kas daugiau rinko ir 1.1. Mokinė atsakė nieko nežinanti.

    Mokytojai kreipėsi į „Lenino" vardo kolūkio pirmininką, Aukščiausios Tarybos deputatą K. Gliką, kad šis juos užstotų. Perpykęs pirmininkas užsipuolė tikinčius tėvus, kam jie apšmeižė Lukšių vidurinės m-los

mokytojus, kam jie šį dalyką išgarsino po visą respubliką.

    Per vieną brigados susirinkimą Glikas sakė, kad jam Vilniuje parodę tą skundą ir padarę didelį nemalonumą, kad jo kolūkyje šitokia netvarka. „Mes jiems parodysime! Mes nusuksime iltis tiems, kurie ėda mokytojus!" kalbėjo susinervinęs deputatas. Gąsdino pasirašiusius tėvus aprašyti laikraštyje ir 1.1. Glikas atvažiavo pas G. Krikštolaitį ir piktai priekaištavo, kodėl tėvai apšmeižę mokytojus. „Jie yra mokslo žmonės; reikia juos gerbti ir su jais nesipykti." Pirmininkas sakė, kad pasirašiusiems tėvams nebus gyvenimo.

    Tamulevičienei per agronomą Glikas pasakė, kad jei ji „nepakeis plokštelės", bus išmesta iš apskaitininko pareigų. Taip pat gąsdino, jei Tamulevičiams reikės keltis į gyvenvietę, jie už seną ūkį gaus mažai pinigų.
Pirmininko Gliko įsikišimas tėvus prislėgė. Žmonėse sklido gandai, kad bus uždaryta Lukšių bažnyčia, iškeltas klebonas ir t.t. Daugeliui atrodė, kam reikia tokių didelių nemalonumų, kurie iškyla dėl Mišioms patarnaujančių vaikų. Kai kas net pyko ant skundą pasirašiusių tėvų. Drąsesnieji raminosi, kad Dievas jų neapleis. Klebonas pamokslų metu primindavo reikalą aukotis. Uolesnieji katalikai meldėsi: „Viešpatie, palaikyk prie savęs vaikelius, kuriuos labiausiai myli."

(Tardymo komisija iš Vilniaus):
    Kovo 9 dieną iš Vilniaus į Lukšius atvyko komisija ištirti skunde iškeltus faktus. Komisijos nariai pasisakė esą iš Švietimo Ministerijos. Komisija Lukšiuose išbuvo tris dienas; buvo klausinėjami vaikai, tėvai, mokytojai ir pašaliniai asmenys.

    I kl. mokinį J. Naujokaitį klausė:

    — Ar labai barėsi mokytoja, kad eini tarnauti Mišioms?
    — Barėsi.

    — Ar iš tikrųjų tave gąsdino mokytoja, sakydama „nusimauk kelnes"?
    — Taip buvo, — patvirtino vaikas.

    Komisijos nariai aiškino, kad taip daryti mokytoja neturėjo teisės, kad tikėjimas laisvas, kas nori, eina į bažnyčią, kas nori, neina.

    Pavalkiui Vitui komisijos nariai aiškino:

    — Jei tau patinka, gali eiti į bažnyčią ir tarnauti Mišioms; ir niekas tavęs už tai nebaus ir iš mokyklos nepašalins.

    Vaikas sugrįžo iš mokyklos linksmas, kad dabar iš jo niekas nesityčios.

    VII kl. mokinį R. Didžbalį klausė:
    — Ar tavo karikatūra buvo įdėta į sienlaikraštį?
    — Taip, buvo.

    Vaikui paaiškino, kad už tikėjimą negalima iš vaiko juoktis, karikatūrinti sienlaikraštyje; galima tik kalbėti, kad Dievo nėra. Berniukai buvo paklaustas, ko dar norėtum?

    — Laisvės eiti į bažnyčią!

    Alytaitę paklausė, už ką ji buvo pašalinta iš valgyklos?

    — Už bažnyčios lankymą.
    — Ar buvai išpiešta sienlaikraštyje ir aprašyta?
    — Taip.
    — Ko norėtum? — klausė komisija.
    — Kad mokytojai nesibartų už ėjimą į bažnyčią ir kad nedėtų į sienlaikraštį.

    Komisija vėl aiškino, kad už bažnyčios lankymą negalima mokinius įžeidinėti; žadėjo perspėti direktorių ir mokytojus, kad tokių priemonių nenaudotų.

    R. Tamulevičių komisija paklausė: —? Kas tau liepė neiti į bažnyčią ir netarnauti Mišioms?
    — Mokytojai ir direktorius.

    Vaikas papasakojo, kaip jį kartą pasišaukė net trys mokytojos. Jos juokėsi, girdi, užsirišk raudoną kaklaraištį ir žiūrėk, ar kunigas tau leis Mišioms patarnauti ar ne?

    — Ar mokyt. Martišiūtė juokais ar rimtai pasakė išgerti kunigui vyną ir pripilti vandenio?
    — Nežinau, bet taip sakė.
    — Gali eiti į bažnyčią, jei nori; jei patinka, gali tarnauti Mišioms, tik neik į kunigus ir daugiau skaityk ateistinių knygų.

    Pijus Didžbalis atvykusiai komisijai paaiškino:
   
    — Prieš mokyklą neturiu nieko. Tik yra vienas blogumas, kad mokytojai labai puola tuos vaikus, kurie eina į bažnyčią. Tie vaikai bijo — nenori eiti net mokytis. Mūsų toks tikėjimas, kad sekmadieniais turime patys eiti į bažnyčią ir vestis savo vaikus. Mokytojai pradėjo mūsų vaikus gąsdinti, dėti į sienlaikraštį, pajuokti klasėje ir kt.

    Komisija aiškino, kad mokytojai taip elgtis negalėjo ir pasitaisys.

    Onai Alytienei komisijos narys aiškino, kad mokytojai negali reikalauti, kad vaikas netikėtų į Dievą ir neitų į bažnyčią, negali už tikėjimą pajuokti, rašyti į sienlaikraštį. Dar priminė, kad už padarytas klaidas direktorius ir mokytojai bus nubausti.

    G. Krikštolaičiui komisijos nariai taip. pat aiškino, kad už dalyvavimą pamaldose negalima vaikus barti, tardyti, dėti į sienlaikraštį. Vienas komisijos narys patarė vaikus pamaldų metu laikyti viduryje bažnyčios, bet jei tėvai leis tarnauti Mišioms, jie turi teisę.

    Reiktų tik džiaugtis, jei visada taip būtų reaguojama į skundus, bet, deja, šis reagavimas ar tik nebuvo pirmas pokario metais.

(O knygose pataria tyčiotis):
    1969 m. LTSR Švietimo Ministerijos mokyklų mokslinio tyrimo institutas išleido B. Bitino knygą „Religingi mokiniai ir jų perauklėjimas". Štai kas joje rašoma:

    „Kai kas tvirtina, kad, ateistiškai auklėjant mokinius, nereikia naudoti satyrinės kritikos tų mokinių atžvilgiu, kurie atlikinėja religines apeigas. Mūsų sukauptoji medžiaga rodo, kad šis teiginys negali būti kategoriškai priimtas, kai susiduriama su religingais jaunesniais paaugliais. Kai kuriais atvejais net satyrine forma išreikšta ateistinė visuomeninė nuomonė padeda religingam paaugliui priimti ateistinio auklėjimo tikslus labiau, negu kitos ateistinio poveikio formos..." (122 psl.).

    Šią B. Bitino knygą galima surasti tik švietimo skyrių metodiniuose kabinetuose, ir ji rekomenduojama, kaip instrukcija perauklėjant tikinčius mokinius.

    Kyla klausimas, kam reikia tikėti: komisijos narių žodžiams ar rašytinei instrukcijai?

    Šitai parodys ateitis...

(Tikinčiųjų prašymas grąžinti bažnyčią)
            LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo
            Pirmininkui
            LKP CK Sekretoriui
            LTSR Ministrų Tarybos Pirmininkui
            LTSR Religijų reikalų įgaliotiniui
            Vilniaus Arkivyskupijos Kurijai

            Ignalinos bažnyčios Komiteto ir parapijos
            tikinčiųjų
            P a r e i š k i m a s

    Tarybų Sąjungos Konstitucija garantuoja tikėjimo ir sąžinės laisvę. Praktikuojantiems katalikams reikalingos bažnyčios, tačiau mes, Ignalinos tikintieji, jos neturime.

    Ignalinos bažnyčia buvo statoma sunkiais ponų Lenkijos, o ypač vokiečių okupacijos metais. Tikintieji jos statybai įdėjo daug triūso ir lėšų, dažniausiai stokodami duonos kąsnio. Buvo paruošta daug statybinės medžiagos, bet statybą nutraukė II pasaulinis karas. Pokario metais vietinė valdžia mus skaudžiai apgavo. Kadangi bažnyčios pastatas dar nebuvo užbaigtas, tai valdžia pažadėjo užbaigti, o mums beliksią apmokėti už darbą. Tačiau šis pastatas buvo iš parapijos paimtas ir paverstas kultūros namais.

    Dar šiame penkmetyje buvo numatyta ir užplanuota nauja kultūros namų statyba, kadangi bažnyčios pastatas aiškiai šiai paskirčiai netinka: per mažas, kolonos trukdo matomumui, bloga akustika ir t. t. Nežiūrint šių visų trūkumų, nauji kultūros namai nestatomi, o vykdomas mūsų buvusios bažnyčios kapitalinis remontas. Jau nugriauta presbiterija, o pamatai priestatui daromi visiškai greta mūsų maldos namų, kurie yra paprastoje lūšnelėje.

    Jau ir anksčiau besimeldžiantiems trukdė muzika, orkestrai, triukšmingos programos, net ir nereti išpuoliai, k.a. prieš kelis metus pats kultūros namų direktorius pamaldų metu akmenimi išmušė langus. Pastačius priestatą, atstumas tarp kultūros namų ir mūsų maldos namo sumažės 5-6 metrais, o triukšmas, muzika dar labiau trukdys tikintiesiems melstis.

    Šiandien mes su skaudančia širdimi stebime išverstą bažnyčos kertinį akmenį ir draskomą mūsų šventovę, o tai tolygu — draskytų mūsų širdis.

    Dabartinio mūsų maldos namo patalpos labai mažos, nepatogios ir negali sutalpinti visų tikinčiųjų. Telpa 200 - 300 žmonių. Žiemą įšąla lubos ir sienos, o sek-

madieniais, gausiai žmonėms susirinkus į pamaldas, vyksta garų kondensacija ir tiesiog lyja nuo lubų. Tokiu būdu būna drėgna ir tvanku. Be to, čia renkasi melstis ne tik Ignalinos parapijos tikintieji, bet ir iš gretimų parapijų žmonės, atvykę į turgų ir kitais reikalais, kartu atlieka ir savo religinę pareigą. Tačiau kaip taisyklė daugumas jų darganos metu ir šaltyje per pamaldas priversti stovėti lauke.

(Atsakymas: nieko nebus, nieko nesitikėkite):
    Su prašymu grąžinti mūsų bažnyčią kreipėmės net du kartus pas rajono Vykdomojo Komiteto pirmininko pavaduotoją drg. Vaitonį, kuris mums grubiai atsakė: „Nieko nebus, nieko nesitikėkite, nieko negausite, nieko neatiduosiu! Reikėjo kreiptis šiuo klausimu 1950 m. Dabar jau per vėlu." Nejaugi tik tokio atsakymo buvo galima tikėtis iš atsakingo darbuotojo ir argi tikrai per vėlu, kai per tiek laiko jau visur užgydytos karo žaizdos? Kodėl buvo galima 1950 m., kada tikrai buvo sunku su patalpomis visiems, o šiandien mums — po tiek pažangos ir laimėjimų metų — atimama paskutinė viltis.

   
Vasaros metu į Ignaliną suplaukia daug poilsiautojų ir turistų iš įvairių Tarybų Sąjungos kampelių. Jie stebisi mums padaryta skriauda! Kodėl mes neturime teisės turėti tinkamų sąlygų melstis? Nejaugi per vėlu užgydyti šią skaudžią mūsų žaizdą?

    Pasitikėdami humaniškais tarybų valdžios įstatymais ir Konstitucija, užtikrinančia religijos laisvę, tikimės, kad mūsų prašymą grąžinti bažnyčią patenkinsite ir į aukštesnes instancijas šiuo klausimu kreiptis neteks.
    Ignalina, 1971.III.14.

    Šį pareiškimą pasirašė 1025 tikintieji.

(Rugienio vizitas):
    Neužilgo į Ignaliną atvyko kažkoks valdžios atstovas ir, pasikvietęs Ignalinos bažnyčios komiteto pirmininką, aštuoniasdešimtmetį senuką, apžiūrėjo bažnytėlę iš lauko ir išmatavo žingsniais jos užimamą plotą. Vėliau buvo sužinota iš rajono pareigūnų, kad tai buvęs Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Rugienis. Po šio įgaliotinio vizito bažnyčios komitetas vėl kreipėsi į respublikinę valdžią.

    LTSR Aukšč. Tarybos Prezidiumo Pirmininkui
    Lietuvos KP Centro Komitetui
    LTSR Ministrų Tarybos Pirmininkui
    LTSR Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui
    Vilniaus Arkivyskupijos Kurijai

    P a r e i š ki m a s

    Atsiliepiant į mūsų 1971 m. kovo 14 dienos pareiškimą š. m. kovo 29 dieną atvyko iš Vilniaus nežinomos įstaigos atstovas susipažinti su mūsų maldos namų padėtimi.

Ignalinos bažnyčios komitetas nori sužinoti, kodėl minėtas asmuo nesusitiko su bažnyčios komiteto nariais, o pasitenkino pasikalbėjimu su vienu senuku.

    Mūsų nuomone ir senuko teigimu, jo susipažinimas su padėtimi paviršutiniškas: nebuvo užėjęs į mūsų maldos namų vidų, o vien žik žingsniais išmatavo išorę (20:6). Tai išeitų apie 160 kv. metrų, kai tuo tarpu pastato vidus užima žymiai mažiau (17:6). Be to, naudingo ploto, kuriuo naudojasi tikintieji, dar mažiau. Presbiterija užima apie 30 kv. m ,katafalis, klausyklos, laiptai, vieta choreliui, klaupkos, suolai ir visa kita taip pat užima naudingo ploto — štai vaizdas, kiek vietos lieka tikintiesiems.

    Mes susirūpinę, kad pagal minėto asmens klaidinančius duomenis nesektų klaidingas sprendimas.

    Todėl prašome išklausyti bažnytinio komiteto nuomonę, o ne vieno žmogaus, kuris nesudaro viso komiteto ir negali jo vardu kalbėti.

   
Kadangi nežinome, iš kokios valdžios įstaigos buvo minėtas atstovas, todėl ir šį savo pareiškimą siunčiame visoms įstaigoms, kurioms pasiuntėme ankstyvesnį pareiškimą.

Ignalina, 1971.IV.7.

(Neprašykite ir negausite):
    Pareiškimą pasirašė 7 bažnytinio komiteto nariai. Keturi komiteto atstovai pareiškimą nuvežė visoms įstaigoms. Jiems užėjus pas RRT įgaliotinį Rugienį, jis juos apšaukė, išvadino sabotažninkais ir piktai atrėžė: „Atiduok jums šitą, jūs dar kažko įsinorėsite. Neprašykite ir negausite!"

    Praslinkus porai savaičių Rugienis atsiuntė atsakymą per rajono VK pirmininko pavaduotoją Vaitonį. Nuėjo bažnyčios komiteto nariai ir keli tikintieji. Vaitonis nenorėjo tikinčiųjų įsileisti, bet buvo priverstas nusileisti. Vaitonis perskaitė Rugienio raštą, kurio neleido nė iš tolo pasižiūrėti. Rašto pagrindinė mintis: jūsų bažnyčios niekas negriauna, melstis netrukdo, ploto yra pakankamai, o kultūros namų jums niekas neatiduos!

(Dėl suimtų kunigų paleidimo, netrukdymo norintiems stoti į seminariją):
        TSRS Ministrų Tarybos Pirmininkui
        LTSR Molėtų raj. ir Stirnių parapijos
        tikinčiųjų

        P a r e i š k i m a s

    Spaudoje nuolat pasirodo skaitytojų signalai dėl įvairių trūkumų kultūriniame ir buitiniame aptarnavime, į kuriuos tarybinė valdžia visada atsiliepia. Religiniame gyvenime mes, tikintieji, nuolat patiriame ne tik trūkumus, bet ir varžymus. Mums, tikintiesiems, negalint dėl tų varžymų pasisakyti spaudoje ir tuo pačiu tylint, gali susidaryti įspūdis, kad mes tų varžymų ir nejaučiame. Todėl mes kreipiamės į Jus, Ministrų Tarybos Pirmininke.

    Religija netikinčiam žmogui bevertis ar net žalingas dalykas, o mums, tikintiesiems, ji yra svarbus dalykas. Religijos praktikavimo varžymai mums yra skaudesni, nei medžiaginės skriaudos.

    Religijai praktikuoti yra būtini kunigai. Kadangi valdžia apriboja kandidatų priėmimą į Kunigų seminariją, tai įšventinama kelis kartus mažiau, negu jų kasmet numiršta. Jau kelios parapijos neturi savo kunigo, ir dėl to nukenčia tūkstančiai tikinčiųjų religiniame gyvenime. Nepaisant kunigų trūkumo, vis daugiau kunigų yra baudžiami kalėjimu už tai, kad, tėvų prašomi, bažnyčioje vaikus mokė tikėjimo tiesų. Praeitais metais (1970) rugsėjo mėn. buvo nuteistas kalėti Molėtų raj. Dubingių klebonas Antanas Šeškevičius, o š. m. lapkričio mėn. nuteisti dar du kitų vyskupijų kunigai, ir atlikusiam savo bausmę kun. A. Šeškevičiui neleidžiama dirbti parapijoje.

    Remdamiesi tarybine Konstitucija, garantuojančia sąžinės laisvę, mes prašome, kad minėti religijos laisvės pažeidimai būtų atitaisyti ir ateityje nepasikartotų, būtent:

    1. Leisti dirbti parapijoje kun. A. Šeškevičiui.

    2. Paleisti iš kalėjimo nuteistus kunigus.

    3. Netrukdyti kunigams bažnyčioje mokyti vaikus tikėjimo tiesų.

    4. Netrukdyti Kunigų seminarijos vadovybei priimti mokytis visus norinčius tapti kunigais.

    Tikimės, kad tarybinė valdžia laikysis savo Konstitucijos ir mūsų prašymus patenkins.

    1972 m. sausis.

    Šį pareiškimą pasirašė 190 tikinčiųjų ir 1972 m. balandžio mėn. pradžioje pasiuntė TSRS Ministrų Tarybos Pirmininkui. Atsakymui gauti prie pareiškimo pridėtas adresas:

   
    Lietuvos TSR, Molėtų raj.,
        Stirnių pašt., Mindūnų kaimas,
        Jonas Lipeika


Mokinių tardymai Avilių mokykloje

   
1971.XII.17 į Avilių aštuonmetę m-lą pamokų metu atvyko Zarasų raj. prokuratūros tardytojas Be-zusparis ir milicijos leitenantas Bagdonavičius.

    Mokytojų kambary po vieną buvo tardomi mokiniai: Bakutis, Razmanavičiūtė ir dvi seserys Jezerskaitės dėl rengimosi Pirmajai Komunijai 1971 m. vasarą. Mokiniams pateikti buvo klausimai: ar klebonas mokė? kiek laiko mokė? ką mokė? ar davė klebonas katekizmą? ar davė maldaknygę? ką klebonas kalbėdavo?

    Vaikai buvo tardomi maždaug po valandą laiko; prieš paleidžiant turėjo pasirašyti surašytą protokolą. Atėjęs į klasę, Bakutis visą pamoką praverkė.

    Į fizikos kabinetą buvo sukviesti kiti vaikai, o tardytojas ant lentos užrašė: „Zarasų rajono prokurorui." Vaikai turėjo parašyti, kiek kartų ėjo pas kleboną, kas ir kaip juos mokė tikėjimo. Po rašteliais turėjo pasirašyti. Tardytojas išsivežė 18-os vaikučių raštiškus liudijimus. Vaikai tardymo metu buvo sukrėsti ir kai kurie

net verkdami sugrįžo į namus. Sulaukusi verkiančios dukrelės, pas direktorių atėjo Pupeikienė, reikšdama nerimą, kodėl vaikai dėl Pirmos Komunijos be tėvų žinios yra tardomi. Kitą dieną pas direktorių atvyko Mažeikienė, skųsdamasi, kad vaikas dėl išgąsčio naktį šokęs net iš miego.

    Gruodžio 20 dieną moterys nuvyko į Zarasų prokuratūrą pareikšti protestą, kad vaikai be tėvų nebūtų tardomi, nes jie iš baimės rašo, ką tardytojas liepia. Prokurorui moterys įteikė raštišką protestą. Paskui jas visas prokuroras ir tardytojas apklausinėje

    Tuo metu, kada moteris tardė prokuratūroje, vaikai, budint mokytojams, kad nepabėgtų, vėl buvo tardomi dėl Pirmos Komunijos.

    Kai kurios motinos, nesulaukdamos grįžtančių po pamokų vaikų, atsiskubino į mokyklą. Per jėgą įsiveržusios į kabinetą jos rado savo tardomus vaikus. Kabinete dar buvo milicininkas ir vienas mokytojas. Po stalu užmaskuotas sukosi magnetofonas. Pareiškusios protestą, kad be jų žinios vaikai yra tardomi ir per dieną laikomi nevalgę, motinos pasiėmė savo vaikus ir išsivedė į namus. Ta proga buvo paleisti ir neapklaustieji vaikai. Išvykdami prokuratūros darbuotojai pažadėjo dar atvykti...

    Tėvai, sutikę direktorių, smarkiai užsipuolė, kodėl jų vaikai yra tardomi, gąsdinami, kad net naktimis nemiega, dreba pamatę kokią nors mašiną — gal vėl atvažiuoja tardytojas!

    Kaip gaila, kad 8-10 metų vaikeliai dėl Pirmos Komunijos tardomi, tarsi būtų kokie vagys ar chuliganai.

    Dėl neaiškių priežasčių baudžiamoji byla Avilių klebonui kan. B. Antanaičiui nebuvo iškelta.


(Nubaustosios Bičiušaitės (ar Bičiučaitės) likimas):
    1972 m. sausio mėn. 13 d. Akmenės raj. liaudies teismas buvo nubaudęs 70 m. Kleofą Bičiušaitę vieneriems metams kalėjimo už tai, kad ji Kruopių parapijoje pamokė vaikus tikėjimo tiesų. Po keturių dienų nuteistoji iš Akmenės buvo pervežta į Šiaulių kalėjimą. Letuvos TSR Aukščiausias Teismas bausmę pakeitė 100 rub. pinigine bauda. Šiaulių kalėjime K. Bičiušaitė išbuvo mėnesį laiko. Į namus ji grįžo vasario 17 dieną.

    Kleofa Bičiušaitė ir anksčiau buvo bausta už vaikų mokymą religijos tiesų. Ji buvo atleista iš vaikų darželio ir negavo nei darbo nei pensijos; pragyventi padėjo brolis.


(Administracinės baudos):
    1972 m. balandžio 20 dieną Jurbarko raj. DŽDT tarybos vykdomojo komiteto administracinė komisija, pirmininkaujant H. Tamošiūnienei, atvirame posėdyje išnagrinėjo Girdžių parapijos klebono kun. Viktoro Šauklio MIC. administracinę bylą. Klebonas buvo apkaltintas, kad „panaudojo bažnyčioje prie vėliavų nešimo ir gėlių barstymo Girdžių mokyklos mokinius — nepilnamečius ir tuo būdu pažeidė Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo 1966.V.12 įsaką. Komisija paskyrė 50 rub. nuobaudą. Kun. V. Šauklys MIC šį nuosprendį apskundė Jurbarko raj. liaudies teismui.
*   *    *
    Administracinė 50 rub. nuobauda taip pat paskirta Girdžių parapijos vargoninkei už tai, kad ji tvarkė procesiją.
*    *     *

    Vardžgirio klebonas kun. Gustavas Gudanavičius už tai, kad leido vaikams patarnauti šv. Mišioms, nubaustas administracine tvarka — 50 rub. Administracinės komisijos nuosprendį kun. G. Gudanavičius apskundė Jurbarko raj. liaudies teismui.


KAUNAS

(Rrt įgaliotinio uolumas seminarijoje)
    Balandžio 16 dieną Kauno arkikatedroje - bazilikoje J. E. vysk. J. Labukas kunigystės šventimus suteikė 6 ketvirto teologijos kurso auklėtiniams. (N.B. Praėjusiais metais Lietuvoje numirė 12 kunigų.) Sekančiais metais kunigystės šventimus turėtų gauti taip pat 6 klierikai.

    Palikus 6 neopresbyteriams seminariją, šiuo metu joje liko 33 auklėtiniai:

    filosofiniame kurse .................... 11
    I teologiniame kurse....................   9
    II teologiniame kurse ................   7
    III teologiniame kurse ............   6

    Praėjusių mokslo metų viduryje Rrt įgaliotinis lankėsi seminarijos bibliotekoje ir tikrino, kokią literatūrą skaito klierikai. Buvo nepatenkintas, kad neskaito marksizmo klasikų.
*    *    *
    Praėjusių mokslo metų viduryje Rrt įgaliotinis norėjo keletą klierikų išvyti iš seminarijos. Motyvai neaiškūs. Dauguma spėja, kad tai buvo eilinis šantažavimas, kad palaikytų klierikų tarpe pastovią baimės atmosferą.

ŠILALĖ

(Kun. Šeškevičiaus odisėja):
    Kun. A. Šeškevičius po pusės metų varginimo neleidžiant eiti kunigiškų pareigų, buvo įdarbintas vikaro pareigose Šilalėje. Tačiau registracijos pažymėjimas buvo išduotas laikinai — trims mėnesiams.

    Dabartiniu metu Rrt įgaliotinis laikinus kunigų registracijos pažymėjimus išduoda visiems „antitarybiniams kunigams". Šitokiais yra laikomi visi kunigai, kure nepaklūsta valdžios žodinėms instrukcijoms ir uoliai atlieka kunigiškas pareigas.

(Kaltinimai dėl pamokslų ir žinių užsieniui):
    Vasario mėn. Simno vikaras kun. S. Tamkevičius buvo iškviestas į Respublikinę prokuratūrą Vilniuje. Prokuroras priekaištavo, kad pamoksluose šmeižiąs tarybinę tikrovę, ir nurodė prisilaikyti tarybų valdžios atžvilgiu lojalumo ir nemokyti vaikus tikėjimo tiesų. Priešingu atveju gresia baudžiamoji byla iki dvejų metų laisvės atėmimo.

    Balandžio mėn. pabaigoje kun. S. Tamkevičiui buvo suruoštas „aukšto lygio įspėjimas". Jame dalyvavo 6 valdžios atstovai ir liudininkai: Alytaus dekanas kun. J. Grigaitis, Daugų dekanas kun. Turčinskas ir Simno klebonas kun. Matulevičius. Kun. Tamkevičius buvo kaltinamas perduodąs žinias į užsienį, šmeižiąs tarybinę mokyklą ir užsiiminėjąs kitokia antitarybine veikla. Pasiaiškint nebuvo leista.
*    *    *
Kaunas
    Aleksoto parapijos altaristo kun. Šalčiaus bute balandžio mėn. buvo padaryta krata. Kratos metu buvo ieškota „Samizdato" literatūros.

Prienai
    Prienų parapijos klebonijoje kovo mėn. buvo padaryta smulki krata. Buvo ieškoma maldaknygių ir „samizdato" literatūros.

Vilnius
    Kovo mėn. 13 d. pas Rrt įgaliotinį buvo iškviesti kunigai: Laurinavičius ir Žemėnas. Ypatingai piktai įgaliotinis apibarė kun. Žemėną, kam jis pasirašė pareiškimą tarybinei vyriausybei, kuriame reikalaujama leisti dirbti vysk. J. Steponavičiui, išleisti dideliu tiražu katalikams maldaknygių etc. (žr. LKB Kronika Nr. 1). Įsinervinęs įgaliotinis kun. Žemėną išvadino šėtonu, įžūliu ir pareiškė: ar nepanorėsite, kad klerikalai ir Kremliuje atsisėstų!
*    *    *

    1972.IV.4 KGB organai buvo išsišaukę kun. V. Merkį, kuris 1959 metais Rugienio nurodymu buvo jėga pašalintas iš seminarijos ir kunigystės šventinimus gavo nelegaliu keliu 1960 m .Tardytojas pareiškė, kad kun. V. Merkys gali būti įdarbintas parapijoje (Šiuo metu jis dirba Vilniaus medelyne), jei jis smulkiai aprašys, kas jį įšventino, kur jis laikė Mišias, sakė pamokslus etc.

KAPSUKO RAJONAS
(Kokia didžiausia yda?):
   
Liubavo parapijos klebonas kun. V. Užkuraitis Kapsuko raj. valdžios ir įgaliotinio Rugienio balandžio-gegužės mėn. buvo verčiamas, kad nušalintų nuo altoriaus Mišioms patarnaujančius vaikus. Rugienis buvo išsikvietęs net Liubavo parapijos bažnytinį komitetą. Gąsdino, jei vaikai nebus nušalinti, parapija bus palikta be klebono. Klebonas vaikus nušalinti atsisakė,

motyvuodamas, kad vaikai ne jo, o tėvų ir jis neturįs teisės kištis į svetimų vaikų reikalus.
*    *    *
    Kapsuko griežto režimo lageryje atliekančiam bausmę kun. P. Bubniui buvo pasiūlyta parašyti malonės prašymą. Kun. P. Bubnys tai padaryti atsisakė, kadangi jaučiasi nubaustas nekaltai, nes vaikus mokyti tikėjimo tiesų yra kiekvieno kunigo pareiga.

1972.IV.27 Kapsuko V vidurinėje mloje auklėtoja Ramanauskaitė atsinešė iš Švietimo Ministerijos atsiųstą anketą ir 9b klasės mokiniams liepė užpildyti. Į klausimą: „Kokią nori atsikratyti ydą?" auklėtoja liepė atsakyti „Tikėjimo". „Jei ir netikite", aiškino auklėtoja, „vistiek rašykite: tikėjimo."

    Nė vienas mokinys neatsakė „tikėjimo", bet — „tingėjimo".

(Mokiniai verčiami rašyti prieš tikėjimą):
     1971 m. balandžio 12 d. Kybartų vidur, m-loje Xc klasėje mokyt. Miknevičienė tiems mokiniams, kurie per Velykas buvo bažnyčioje, liepė rašyti temą: Bažnyčia arti — dorovė toli. Kiti mokiniai galėjo rašyti laisvą temą. Geriausios klasės mokinės L. Šalčiūnaitė ir T. Menčinskaitė ateistinės temos visiškai nerašė. Už tai mokytoja joms parašė po vienetą. Po to jos buvo kviečiamos pas mokslo dalies vedėją pasiaiškinti.

     Persekiojamų mokinių tėvai parašė LTSR Švietimo Ministerijai skundą, kuris buvo persiųstas svarstyti Vilkaviškio raj. švietimo skyriui. Už poros mėnesių atėjo šitoks atsakymas:


     „Vilkaviškio raj. švietimo skyrius, atsakydamas į Jūsų skundą Lietuvos TSR Švietimo ministerijai, praneša, kad iškelti faktai buvo patikrinti vietoje. Kaltinimai mokytojai Miknevičienei nepasitvirtino, nes lietuvių kalbos ir literatūros temos rašiniams buvo parinktos programos ribose." Pasirašęs švietimo skyr. vedėjas J. Šačkus.

     Skundas LTSR Švietimo ministerijai buvo pasiųstas ne dėl programos, o dėl to, kad mokytoja einančius į bažnyčią diskriminuoja, kad verčia rašyti prieš savo įsitikinimus, tuo pačiu verčia veidmainiauti.

IGNALINOS RAJONAS
     1972.111.16 Paringio aštuonmetės m-los direktorė Dalgėdaitė ir mokytojai Milašius, Šadrecovas, Misiūnaitė ir Vaitulionis pasikvietė tris V kl. mokinius: A. Bivainį, B. Gaižutį ir Č. Patiejūną į mokytojų kambarį ir gąsdindami vertė pasirašyti jų suredaguotą kažkokį raštą, reikalaudami, kad jie visai nebeeitų į bažnyčią. Mokytojai sakė, kad už kiekvieną vaiką, einantį į bažnyčią, reikės kunigui sumokėti 50 rub. baudą.


(Kun. Zdebskio garbei):
     Pravėniškių paprasto režimo lageryje baigia atlikti bausmę kun. J. Zdebskis. Nors nuteistas kunigas labai sąžiningai atlieka jam paskirtą darbą, bet lagerio vadovybė jį prieš terminą paleisti nesiruošia, nes „esąs nepataisomas".
*    *    *
Lietuvos katalikų tarpe plačiai pasklido eilėraštis kun. J. Zdebskio motinai:

     Oi, neverk, Motinėle, jei tavo sūnus
     Gelžiniais vėl buvo apkaltas...
     Jis gi priėmė pančius, kaip Dievo siųstus,
     Už jaunimą, už visą mūs tautą!

     Nors jo rankos nekyla altoriaus aukoj,
     Nedalina jos dangiškos duonos,—
     Jos su Kristum Golgotos kalvos aukštumoj
     Atpirkimą ir šviesą sruvena.

     Nedejuokite, Mama, skaudžiai naktimis,
     Tarsi Baltijos jūra audringa.
     Paklausykit, kaip meldžias vaikučių širdis,
     Kaip jie ryžtas gyventi garbingai!

     Štai nukritusi sėkla jau leidžia lapus,
     Kurią sėjo jo rankos dosniausiai.
     Jis — Bažnyčios garbė, Jos tikrasis sūnus,
     Švyturys mūs kelionėj šviesiausias!

     Nesvarbu jam Kaifas, Pilotas, visi
     Neteisingi teisėjai, karaliai...
     Ir erškėčiai ir kryžiaus kelionė grasi —
     Jis tarnauja vienam Visagaliui!

     Lyg tie akmenys stovi tėvynės laukuos,
     Lyg šermukšnės ir smilgos sušalę —
     Jis Bažnyčios, Tėvynės garbės neišduos,
     Pasirinkęs Aukščiausiojo Valią.

     Angelai danguje stebis, lydi malda,
     Kankiniai tvirtumu jį aplanko...
     Jis gyveno ne sau, bet kitiems visada,
     Vien dėl to jam ir surištos rankos!

     Pasiguoskite, Mama, šventųjų džiaugsmu
     Ir pabūkit minutę laiminga:

     Jis istorijoj mūsų šviesiausiu vardu
     Pasiliks įrašytas garbingai!

     Tad neverk, Motinėle, kad tavo sūnus
     Prie altoriaus ateiti negali,—
     Jis su Kristum už grotų aukojas už mus,
     Neša ugnį po visą mūs šalį!

1971 m. Vaikai

TARYBINĖ SPAUDA APIE DABARTINĘ LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS PADĖTĮ

     Žurnalas „Nauka i religija" (1972 m.) 3 nr. Lietuvai paskyrė 23 puslapius.

     Lietuvos KP CK propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjas P. Mišutis pateikia ateistinės propagandos ir katalikybės apžvalgą.

     Jau daugiau kaip 30 metų Lietuva yra Tarybų Sąjungos sudėtyje. Ateistai kovoja su religija, „griežtai prisilaikydami tarybinių įstatymų", „pagarbiai traktuodami tikinčiuosius, kaip lygiateisius tarybinus piliečius" (27 psl.).

     Jau 8 metai dirba prie Lietuvos KP CK ateistinės propagandos koordinacijos taryba; ateistinės tarybos ar komisijos veikia prie respublikinės profsąjungų Tarybos, prie komjaunimo Centro Komiteto, prie kultūros ir sveikatos apsaugos ministerijų, prie televizijos, radijo, spaudos, kinofikacijos komitetų ir kt. Panašios tarybos ir komisijos veikia prie miestų ir rajonų KP komitetų. Ateistinei veiklai vadovauja Lietuvos TSR KP Centro Komitetas.

     Vien 1970 metais buvo perskaityta apie 40,000 paskaitų ateistinėmis, filosofinėmis ir gamtamokslio temomis. Kasmet auga ateistinės literatūros tiražai. Daug ateizmui padeda radijas ir televizija...

     Nepaisant visų šių priemonių, P. Mišutis apgailestauja, kad „palyginus dar daug žmonių yra religingi" (30 psl.).

     Kunigus P. Mišutis skirsto į tris grupes:

     1) metę kunigystę,
     2) supasaulėję,
     3) tarybinių įstatymų laužytojai, priešiškai nusiteikę tarybinei santvarkai.

     „Partinės organizacijos rūpestingai seka, kad ateistinėje propagandoje nebūtų administravimo, tikinčiųjų teisių pažeidimo ir netaktiškumo" (34 psl.).

NOTA BENE
     Vatikano radijo laidos lietuvių kalba: Kasdien — 21 vai. 20 min., 25 m, 31, 41 m bangomis.
*    *    *
 
     „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" skaitytojai tepadeda jai rinkti tikslius faktus iš dabarties gyvenimo.
Skaitytojai prašomi „LKB Kroniką" saugoti nuo KGB organų.

    
„LKB Kronika" supažindins su dabartine Lietuvos katalikų padėtimi daug skaitytojų tuo atveju, jei ji bus perduodama iš rankų į rankas.

 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum